IMK MANEIR

SKAITYK

Sveikiname visus švenčių proga keliaujančius namo...

TAŠKOŽODIS

SVEIKISpalio mėnesio antrojoje pusėje pirmą kartą „Taško Klubas” pasi-sveikino su traukiniu Vilnius - Klaipėda keliaujančiais klubo nariais. Praėjus vos mėnesiui mes vėl „taškomės” po įvairius pasaulio kraštus bei perduo-dame skaitytojams keliaujančių žmonių potyrius. Sulaukę didelių pagyrų ir sveikinimų „pirmagimio” proga, su dideliu džiaugsmu pristatome Jums antrą, labiau subrandintą žurnalo „Taško Klubas” numerį.

Šį numerį galima vadinti šventiniu, nes į rankas jį skaitytojai paims likus vos porai savaičių iki didžiųjų žiemos švenčių. Tačiau antrasis „Taško Klubo” numeris nebus nuspalvintas komer-ciniu Kalėdų džiaugsmu bei 2011 - ųjų metų nostalgija. Šiame numeryje taip pat nebus televizijos ekranuose dažnai

pasirodančių veidų, mėginančių jums perteikti šventinę žiemos dvasią.

Antrajame žurnalo keliaujantiems iš taško į tašką numeryje nusikelsime į Zambiją, kur žmonės žiemos šventes sutinka kitaip nei esame įpratę mes. Taip pat trumpai prabėgsime per rudeniškai karštas Romos gatves. Prisi-mindami vasarą plauksime buriniu laivu „Tecla”. O žurnalo pabaigoje nusikel-sime ten, kur Kalėdų seneliai važinėja prabangiais „Ferrari” automobiliais.

Taigi, jei Jūs keliaujate traukiniu, nešiojamojo kompiuterio baterija jau pasiekė paskutinės padalos ribą, o Jūsų rankose šis mažas žurnalas raudonu viršeliu, linkime Jums bent keletą minučių mintimis nukeliauti daugiau nei 325 kilometrus.

3

TAŠKO ŽMOGUS:MAIKO ZULU: „Nepaisant sunkumų,mes vis dar esame išlaikę didžiulępagarbą sau ir savo tautosžmonėms”

TAŠKO ATRADIMAS:Itališkas „ESSPRESO” pagal Kazimierą Likšą

TAŠKO KELIONĖ:Jūros dienoraštis arba 5 dienos su „Tecla”...

6 - 12 p.

14 - 22 p.

24 - 32 p.

TAŠKO ŠALIS:DUBAJUS: vieta, kur Kalėdų senelis važinėja “Ferrari”

TAŠKO PATARIMAS:Laiškas tavo rankoms

TAŠKO ERDVĖ:Švyturio menųdokas

34 - 44 p.

45- 50 p.

52 - 53 p.

MAIKO ZULU: „Nepaisant sunkumų, mes vis dar esame išlaikę didžiulę pagarbą sau ir savo tautos žmonėms”

Ar prisimeni, kaip vaikystėje nepatenkintu veidu žiūrėjai į tėvus vien dėl to, jog Kalėdų senelis tau po eglute paliko megztinį ir porą šiltų kojinių su briedžiukais, užuot padovanojęs taip lauktą konstruktorių? Ką gi, su metais vis dėl to mes augame ir suprantame, kad dovanų vertė nėra svarbiausias dalykas. Tačiau pasaulyje yra šalis, kur vaikai užauga anksčiau. Šioje šalyje gyvena vaikai, kuriems didžiausia dovana yra per Kalėdas būti gyvam, turėti bent mažą dubenėlį maisto ir sveikus besišypsančius artimuosius. Zambijoje gyvena žmonės, kurie kiekvieną dieną gyvena vardan išlikimo, tačiau šypsosi dažniau nei mes. „Taško klubo” redakcija šį kartą kalbasi su žmogumi, kuris, nepaisant sunkumų, jau du dešimtmečius kuria kokybišką muziką ir kovoja už savo šalies žmonių teises. Michaelis Zulu arba trumpai Maiko Zulu atvirai apie Zambiją, muziką, keliones, Lietuvą bei gyvenimą.

6

TAŠKO ŽMOGUS

7

Papasakok daugiau apie save. Kas Maiko Zulu yra Zambijos visuomenėje?

Visų pirma Maiko Zulu yra tiesiog pa-prastas muzikantas, kuris kažkada buvo mažas berniukas, prižiūrintis vištas, ganantis ožkas bei auginantis kukurūzus ir daržoves. O Zam-bijos visuomenėje aš atlieku neturtingųjų ir valstybės apleistų žmonių balso am-basadoriaus funkciją muzikos scenoje.

Kaip ir kada tavo gyvenime atsirado muzika?

Muzika mano gyve-nime pasirodė, kai dar buvau mažas vaikas ir pradėjau komunikuoti su gyvūnais mėgindamas pamėgdžioti jų skleidžiamus garsus. O jei kalbėsime apie rimtąją sceną, tai pir-masis mano pasirody-mas įvyko prieš be-veik du dešimtmečius mažame Lusakos miesto bare „Mi-sisi”. Nepaisant to, jog per savo karjerą teko atsiimti įvairių vietinių apdovanojimų

už muzikinę veiklą, tikriausiai rimčiausiu mano muzikiniu laimėjimu ga-lima vadinti tai, jog 2001 metais buvau nominuotas „Kora All Africa” muzikiniuose apdovanoji-muose. Tai yra vienas svarbiausių muzikinių apdovanojimų Af-rikoje. Šiuo metu muzika yra mano pagrindinė veikla, tad ji tikrai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis.

Lietuvoje mes nedaug žinome apie Zambijos muzikinę kultūrą. Gal galėtum daugiau papasa-koti apie savo šalies muzikę sceną? Ar tiesa, jog tu buvai išrinktas Zambijos muzikantų asociaci-jos prezidentu?

Prezidentas šiuo at-veju galbūt šiek tiek per stiprus žodis. Labiau tiktų koman-dos lyderis. ZAM yra tiesiog muzikantų ko-manda, kuri atstovau-ja Zambijos muzikos kūrėjus ir atlikėjus įvairiais teisiniais klausimais bei padeda jiems derybose su įrašų kompanijomis. Mūsų šalyje vyrauja

įvairių stilių muzika. „Kalindula”, „Zam-beats”, „Zam-Rock”, „Boostele”, „Gos-pel” – tai tik keletas iš daugelio skirtingų muzikos stilių, ku-riuos galima išgirsti per radiją. Kalbant apie nepopuliariąją muziką, tai tautinės muzikos atmainų iki šiol galima rasti įvairiose gentyse. Apskritai profesio-nalios muzikos scena pas mus gana jauna, todėl susiduria su daugeliu sunkumų. Mūsų šalyje nėra daug įrašų studijų ar leidybinių kompanijų, o valdžiai kultūra apskritai neatrodo svarbiu dalyku šalies vystymuisi. Todėl su bendraminčiais ir įkūrėme ZAM. Norime, kad jaunieji muzikos kūrėjai nesijaustų nereikalingi ir būtų tinkamai atstovau-jami.

Paskutinį savo albumą „Justifice for Hire” pristatei labai netradicinėje viet-oje - kalėjime. Kodėl būtent ten ir kokie jausmai užplūsta savo muziką prista-tant žmonėms, kurie gyvena nelaisvėje?

8

„Muzika mano gyven-ime pasirodė, kai dar buvau mažas vaikas

ir pradėjau komu-nikuoti su gyvūnais

mėgindamas pamėgdžioti jų

skleidžiamus garsus”

Šį albumą pristačiau kalėjime todėl, jog jo dainos parašytos tuo laikotarpiu, kai pats buvau patekęs į nelaisvę. Į kalėjimą mane uždarė buvu-sios valdžios žmonės, jų buvau apkaltin-tas neteisėtu mari-huanos laikymu. Žinoma, visas likęs pasaulis žino, jog šie kaltinimai buvo tik iš piršto laužtas melas vien tam, kad sustabdytų mano viešus pareiškimus apie netinkamą vyriausybės elgesį su savo šalies piliečiais. O tai tas pats, kas suimti popiežių už tai, jog jis cituoja bibliją. Kitą vertus, šis įvykis tapo palaimin-imu, nes būdamas

kalėjime pradėjau suvokti tamsiąją valdžios aparato sis-temos pusę ir turėjau galimybę įsitikinti, kuo žmonės gyvena būdami nelaisvėje. Taip pat turėjau puikią progą viešai išsakyti visus savo pastebėjimus apie nežmogiškas sąlygas Zambijos kalėjime. O pasirodymo metu ore buvo galima jausti tokį kontroliuojamą pasipriešinimą. Labai sunku, kai žinai, jog tavo šalyje teisingu-mas egzistuoja tik turtingiesiems, tačiau tu vis vien turi savo muzika nuraminti visų nelaisvėje gyvenančių žmonių širdis.

Pakalbėkime daugiau

apie Zambiją. Esi pakankamai uni-versalus žmogus, galėtum ramiai gyventi bet ku-rioje pasaulio šalyje. Tačiau vis dar gyveni didelių politinių ir socialinių problemų kamuojamoje Zam-bijoje. Kuo tavo šalis tau vis dar graži ir kodėl tu vis dar joje?

Vienas svarbiausių ir gražiausių dalykų man mano šalyje yra neblėstanti žmonių bendravimo šiluma. Nesvarbu, kad didžioji dalis iš mūsų gyvename skurdo sąlygomis, kiekvieną dieną kovojame su įvairiomis ligomis ir stengiamės išspręsti begalę egzistencinių

9

problemų. Nepai-sant visų sunkumų, mes vis dar esame išlaikę didžiulę pagarbą sau ir savo tautos žmonėms. Kiekvieną dieną pradedame aukštai pakelta galva ir su nuoširdžia šypsena veide. O kažkur kitur aš neišsikraustau dėl paprastos priežasties - tai mano šalies problemų neišspręs. Aš čia gimiau ir tu-riu visomis jėgomis stengtis, kad mano šalis tobulėtų bei nuolat judėtų į priekį.

Kas tavo šalies poli-tiniame bei socialiniame gyve-nime pasikeitė per pastaruosius keletą metų?

Paskutinieji treji metai Zambijoje buvo labai dramatiški. Pergyve-nome du prezidentus, protu nesuvokiamą valdžios korupcijos amžių, užsienio kapi-talo invaziją į kasyklų verslą, bedarbystės augimą. Tačiau šiandien, po daugiau nei 20 - ies metų, turime naujai išrinktą

vyriausybės kabinetą, kuriuo tiki dauge-lis Zambijos piliečių. Geru ženklu galima laikyti ir tai, jog “blogų” bei socialinių tinklų pagalba žmonės vis atviriau pradeda reikšti savo nuomonę valstybės klausimais.

Jei tau tektų atsistoti prie šalies valdymo vairo, ką tu keistum pirmiausia?

Visų pirma pradėčiau nuo žmonių gyvenimosąlygų gerinimo.

„Lietuva paliko neišdildomą įspūdį. Aš vis dar manau, kad lietuviai turi labai „dideles

širdis”...”

10

Siekčiau, jog kiekvi-enas žmogus turėtų galimybę naudo-tis švariu vandeniu, patikima medicina, maitinimo įstaigomis bei gauti atitinkamą išsilavinimą. Mano nuomone, išsilavinimas yra vienas iš svarbiausių žmogaus asmenybės formavimo pagrindų.

Įsivaizduok, jog aš esu paprastas ke-liautojas. Kokias vie-tas tu rekomenduo-tum man aplankyti Zambijoje ir ko aš tavo šalyje turėčiau saugotis?

Be turistų „numindžiotų” vietų, rekomenduočiau aplankyti skir-tingas Zambijos ben-druomenes devy-niose šalies provin-cijose. Tuomet tikrai galėtumei susidaryti realų šios šalies vaizdą. Geriausia turėti asmeninį gidą, kuris moka čionykštes kalbas ir puikiai ori-entuojasi miestų bei provincijų keliuose. Zambija yra tikrai pa-kankamai saugi šalis užsienio svečiams ir joje visada galima sulaukti nuoširdžios

vietinių žmonių pa-galbos. Laukinė Zam-bijos gamta visada labai žavi, kitą ver-tus, reikia nepamiršti tinklelio nuo uodų.Maliarija šalyje yra vis dar viena iš dažniausiai žmones užklumpančių ligų. Temperatūra čia visa-da aukšta, tad šiltų drabužių tikrai nepri-reiks. Beje, užsienio investuotojams šį šalis patraukli tuo, jog joje nevyksta jokie civili-niai karai, kaip kitose Afrikos šalyse.

Šį rudenį tau teko svečiuotis Lietuvoje bei kartu su An-driumi Mamontovu ir kitais Lietuvos muzikantais surengti keletą pasirodymų. Kokį įspūdį tau pa-liko mūsų šalis?

Lietuva paliko neišdildomą įspūdį. Aš vis dar manau, kad lietuviai turi labai „dideles širdis”. Šalčio Jūsų šalyje jausti buvo neįmanoma vien dėl žmonių skleidžiamos šilumos. Man labai patiko tai, kaip jūsų šalyje vystoma indus-trija ir agrokultūra. Apskritai, atrodo, kad lietuvių tauta

labai linkusi tobulėti. Andrius Mamonto-vas yra labai svarbi ir už savo kūrybinę bei humanitarinę veiklą mylima persona Lietu-voje. Man buvo didelė garbė koncertuoti su juo. Parsivežiau labai daug nuostabių istorijų iš Lietuvos ir labai tikiuosi čia dar sugrįžti.

Tu glaudžiai bendra-darbiauji su orga-nizacija „Gelbėkime vaikus”. Papasakok, kokius projektus šiuo metu vystote kartu?

Šiuo metu su šia organizacija dirbame prie projekto „Every-one”, kurio tikslas - sumažinti vaikų mirtingumą mūsų šalyje. Ar žinojote, kad vidutiniškai iš 1000 vaikų net 148 Zambi-joje taip ir nesulaukia 5 - ojo gimtadienio? Koncertiniu turu siekiame surinkti lėšų labiausiai vargstančiam Bu-laja kaimeliui netoli Lufvanijamos regiono.

Kaip tu įsivaizduoji Zambiją po dešimties metų?

11

Aš įsivaizduoju Zambiją šalimi, ku-rioje niekas naktį miegoti neina al-kanas. Įsivaizduoju savo šalį valdomą nesavanaudžių žmonių vyriausybės.

Esi labai pasaulietiškas žmogus. Ar dažnai lankaisi užsienio šalyse? Kokias šalis esi aplankęs?

Iš tiesų esu apkeliavęs labai daug Afrikos valstybių. Teko apsi-lankyti Ganoje, Ugan-doje, Kenijoje, Pietų Afrikoje, Burkino Faso. Kalbant apie Europos valstybes, esu buvęs Jungtinėje Karalystėje ir, žinoma, Lietuvoje. Kelionės paliko labai dvilypius įspūdžius. Niekada nepamiršiu, kuomet lankiausi Ugandoje ir Sudane, teko klausytis

civilinio karo veteranų istorijų. Tai buvo neįtikėtina patirtis.

Ar turi savo svajonių šalį, į kurią arti-miausiu metu norėtum nuvykti?

Visi kažkodėl nori nukeliauti į Ameriką. Aš labiau norėčiau apsilankyti Afganis-tane, vien tam, kad suvokčiau, kodėl ten tiek daug metų ne-sibaigia karas. Taip pat labai norėčiau nuvykti į Indiją bei Egiptą.

Kadangi šis numeris skaitytojus pasieks prieš Kalėdas, gal galėtum papasakoti, kaip ši šventė yra sutinkama Zambi-joje?

Kalėdos Zambijoje– diena, kai žmonės tiesiog valgo įprastą

maistą, o vaikai geriausiu atveju dovanų gauna nau-jus marškinėlius. Žmonės čia taip pat eina į bažnyčią ir vakarą praleidžia savo artimųjų rate. Tai bendrumo ir susikaupimo metas. Šią dieną žmonės taip pat ieško bendraminčių tam, kad galėtų padėti tiems, kurie per šventes negali sau leisti pasiruošti kad ir kuklios šventinės vakarienės. Gaila, tačiau Kalėdų senelio paslaugas vaikams Zambijoje taip pat reikia pirkti ir dau-guma vaikų jo per savo gyvenimą taip ir neišvysta. Nepaisant to, šis laikas dvelkia nuoširdžiu džiaugsmu ir harmonija.

Pabaigai mūsų tradi-cinis klausimas. Ką tau duoda kelionės?

Man kelionės pade-da praplėsti savo socialinį pažinčių ratą ir skleisti savo kūrybą vis naujai auditorijai. Tai man padeda re-prezentuoti mano šalį. Kelionės praturtina mano sielą ir išlaisvina mintis.

12

TAŠKOATRADIMAS

14

Itališkas „Esspreso”

pagal Kazimierą Likšą

Kazimierą Likšą galima vadinti vienu perspektyviausių jaunosios kartos muzikos kūrėju Lietuvoje. Atlikėjas ir

dainų autorius kartu su grupe “Karma” spėjo ne tik surengti pasirodymus visuose bent kiek plačiau žinomuose Lietuvos muzikos festivaliuose, bet ir rasti gerbėjų užsienio šalyse.

Tačiau šiame straipsnyje apie muziką bus kalbama nedaug. „Couch Surfing” programa, puikaus skonio „Esspreso” kava ir italų kasdienybė šiandien. Jei trumpai, Roma šių metų

rudenį pagal K. Likšą.

15

Rudens pabaigoje tau teko lankytis Italijoje. Papasakok plačiau, kokia Italijos sostinė Roma būna lietinguoju metų laiku?

Nežinau, ar mums tiesiog pasisekė, bet nuvykę į Romą nera-

dome nieko panašaus, kas primintų rudenį. Tai buvo tikrų tikriausia vasara. Temperatūra svyravo nuo 20 iki 27 laipsnių šilumos ir nebuvo nei vienos lietingos dienos. Vos tik išlipau iš lėktuvo, supratau, kad mano atsivežtų

megztinių tikrai ne-prireiks.

Ar pirmą kartą lankeisi šioje šalyje? Jei ne, gal galėtum palyginti pirmąjį apsilankymą su šiuo?

Tai buvo pirmas kar-

16

tas, kada apsilankiau Italijos sostinėje, todėl palyginti nelabai galėsiu. Tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad buvo tikrai nepapras-tas jausmas vaikščioti daugiau nei 2700 metų senumo miestu, kuris tiesiog pulsuoja savo kultūra ir istorija.

Ką apie šią šalį žinojai prieš vyk-damas į ją?

Negalėčiau pasakyti, kad buvau Italijos ar Romos miesto istori-jos žinovas, tačiau su tam tikrais dalykais jau buvau susipažinęs iki tol. Vaikščiojant

Romoje akimirksniais būdavo sunku suvokti tą faktą, kad būtent čia yra visos Europos kultūros pagrindas. Kad tai, kas dabar esame mes, vienu ar kitu būdu buvo paveikta šios šalies. Aišku, aš nekalbu apie dabartinę Italiją, bet apie antikinę jos versiją, tačiau čia tik detalės. Visgi, buvo dar vienas dalykas, kuris traukė nuvykti į šią šalį. Tai - itališka virtuvė ir kava.

Vis dėlto nukakti iki Italijos paprastam studentui tiesiog pa-atostogauti nėra taip paprasta finansine prasme. Tačiau tu keliavai naudodama-sis „Couch Surfing“ paslauga. Papasa-kok plačiau apie šios paslaugos galimybes.

Taip, keliavimas niekuomet nebuvo pati pigiausia pramoga. Tačiau paieškojus tikrai galima rasti galimybę išvykti svetur, tuo labiau, jog kelionės į svečias šalis tave praturtina labiau nei bet kokie pinigai. Tai - neįkainojamas turtas. O programą „Couch surfing“ aš išbandžiau pirmą kartą. Sunkiau-

„Romoje aki-mirksniais

būdavo sunku suvokti tą faktą, kad

būtent čia yra visos Euro-

pos kultūros pagrindas. Kad tai, kas

dabar esame mes, vienu ar

kitu būdu buvo paveikta šios

šalies.”

17

sias yra pats pirmas etapas, kol ieškai, kas tave priims mieste, į kurį keliauji, tai gali šiek tiek užtrukti. Visgi, vien tik dėl šios programos kelionė į Italiją buvo nuostabi. Visai netikėtai pakliu-vome į penkių jaunų žmonių būrį, kuris mus supažindino ne tik su miestu, jo istoriniais pamin-klais, bet taip pat mes sužinojome, ką reiškia būti Italijos piliečiu. Susipažinome su dabartine politine, ekonomine situ-acija. Paprasčiausiai penkioms dienoms pamiršome mūsų kasdienybę Lietu-voje ir gyvenome jų gyvenimo ritmu, o to joks gidas ar kelionių agentūros suorganizuota kelionė niekuomet neperteiks.

Esi muzikantas. Ar teko Romoje apsi-lankyti bent viename koncerte, o gal netyčia spėjai ir pats užlipti ant scenos? Apskritai, ką žinai apie Italijos muzikinę kultūrą?

Ne, šį kartą į Italiją važiavau pailsėti ir kiek įmanoma

daugiau sužinoti apie tą šalį ir jos kasdieninį gyvenimą. Kol buvau Romoje, labai norėjau sudalyvauti kokiame nors koncerte, tačiau tuo metu mieste nieko panašaus nevyko. Visgi, ne visuomet reikia specialiai eiti į koncertą, kad susipažintum su vie-tine muzikos kultūra. Kartais užtenka vieną vakarą pavaikščioti senamiesčio gatvėmis ir rasi tikrai daugiau nei vieną talentingą

muzikantą. Mane labiausiai sužavėjo jau pačią pirmą dieną sutiktas muzikan-tas požeminiame metro traukinyje. Mes važiavome pas žmones, kurie mus sutiko priimti ir vienoje iš stotelių įlipo muzikantas, išsitraukė savo elektrinę gitarą, įsijungė kuprinėje esančią gitaros kolonėlę, užsikabino ant gitaros „aukų maišelį” ir pradėjo groti. Visi aplink

„Mane sužavėjo italų mentalitetas, jų nesusitaikymas su neetiška politika. Taip, sunku kažką pakeisti, tačiau jie “nemiega” ir bent jau aiškiai visam pasauliui parodo savo poziciją.”

18

„Mane sužavėjo italų mentalitetas, jų nesusitaikymas su neetiška politika. Taip, sunku kažką pakeisti, tačiau jie “nemiega” ir bent jau aiškiai visam pasauliui parodo savo poziciją.”

net sukluso ir tik-rai klausėsi. Niekas nesipiktino, kad muzika jiems trukdo ramiai nukeliauti iki namų. Anaiptol, visi išlipdami jam įmesdavo monetų. Buvo labai malonu tai stebėti. Manau, kad tai geriausiai papa-sakoja apie Italijos muzikos kultūrą. Šiuo metu Italija išgyvena ne pačius geriausius ekono-

minius laikus. Ar bendraujant su šios šalies piliečiais teko kalbėti šia tema?

Kaip jau minėjau anksčiau, tas penkias dienas gyvenome italų kasdieniniu ritmu ir sužinojome nemažai apie visas problemas, kurios kelia nemažą sumaištį. Italijoje šiuo metu yra pakankamai sudėtinga medicinos pagalbos situacija. Neretai žmonėms jos

tenka laukti mėnesį ar kelis, o ką jau kalbėti apie žmones, kuriems tiesiog būtina rimta pagalba, operacija ar kažkas panašaus... Vyriausybė šiuo metu bando sumažinti finansavimą, skirtą sveikatos priežiūrai, švietimui bei kitoms svarbioms sritims. Italijoje neretai gali išgirsti politikos palyginimų su ma-fija, diktatūra ar Musoliniu. Žmonės yra nepatenkinti savo valdžia, kurią realiai valdo vienas žmogus. Būtent dėl to mes savo televiz-ijoje neretai galime išvysti reportažų iš Italijos apie ten nesibaigiančius piketus, mitingus ar susirėmimus. Mane sužavėjo italų men-talitetas, jų nesu-sitaikymas su neetiška politika. Taip, sunku kažką pakeisti, tačiau jie „nemiega” ir bent jau aiškiai visam pa-sauliui parodo savo poziciją. Tai savybė, kurios pasigendama Lietuvoje. Mes linkę laukti, kol kažkas už mus viską padarys. Be kita ko, po to, kai grįžome iš Italijos, draugas, su kuriuo

19

susipažinome Ro-moje, man parašė, kad mitingas, kuris įvyko vos mums tik išvykus, turėjo labai puikius rezultatus. Valdžia atsižvelgė į piliečių poziciją. Mums labai daug teko girdėti apie pietietišką italų temperamentą. Kokį įspūdį paliko šios šalies žmonės?

Italai – itin draugiški, šilti ir geranoriški žmonės. Aš labai džiaugiuosi turėjęs galimybę su jais susipažinti. Mane labiausiai sužavėjo jų neabejingumas savo aplinkai. Kartą mes tiesiog vaikščiojome per miestą ir jie paprasčiausiai sus-tojo prie benamio, kuris, galima saky-ti, gulėjo gatvėje praradęs sąmonę, be batų, su suplyšusiais drabužiais. Jiems rūpėjo sužinoti, ar jis dar gyvas, ar jam galima dar kažkaip padėti. Tokiais mo-mentais pradedi mąstyti apie savo šalį, apie patį save ir pradedi suvokti, kad dar yra daug vietos tobulinti savo

humaniškumą.

Andrius Mamonto-vas savo „Facebook“ profilyje kažkada yra parašęs, kad jei nori atsigerti tikros kavos, būtinai Ro-moje turi aplankyti legendinę„Le Casa Del Caffe“. Ar teko ten lankytis? O gal teko kur kitur ragauti legendinio itališko „Esspreso“?

Man taip pat teko girdėti nemažai apie legendinę Italijoje gaminamą kavą. Deja, šioje kavinėje neteko apsilankyti, bet draugai mus nusivedė į „Sant Eu-stachio”, kuri, kaip ir „Le Casa Del Caffe”, yra netoli Panteono. Bet kokiu atveju, tai buvo pati skaniausia kava, kokią man kada nors yra tekę ragauti. Jei tik turėsite progą apsilankyti Italijoje, būtinai užsukite į vieną iš šių kavinių. Man net reikėjo atsiremti į sieną, kai išgėriau pirmą gurkšnį...

Ar galėtum įvardinti keletą vietų, ku -riose, pasak tavęs, tikrai verta apsi-

lankyti Romoje?

Pakankamai sunku įvardinti kažką konk-retaus, ypač jei kal-bame apie Romą. Tai yra gražus ir gyvas miestas, kuris yra kaip vienas didelis arche-ologinis paminklas. Kas keli šimtai metrų gali pamatyti kažką ypatingo. Nežinau kodėl, bet pamatęs Koliziejų, prisimi-niau tą vaikišką, atrodo, nesibaigiantį džiaugsmą. To jau seniai nebuvau jautęs. Kai buvau Paryžiuje, pamatęs Eifelio bokštą tikrai taip nesidžiaugiau. Ap-skritai Paryžius man paliko šaltą įspūdį. O tai, ką mačiau Ro-moje, buvo kažkas la-bai skirtingo. Tai buvo be proto gili istorija ir kultūra, prie kurios tu gali laisvu rankos mostu prisi-liesti. Bet kokiu at-veju, mane sužavėjo tai, jog turėjome pačią geriausią galimybę „iš vidaus” pažinti italų gyvenimą. Kiekvienas vakaras gurkšnojant vyną, kalbant apie gyvenimą ir viltis buvo daug vertingesnis už kokį archeologinį paminklą.

20

Klausimas pamąstymui. Įvardink keletą priežasčių, kodėl norėtum ir kodėl nenorėtum gyventi Romoje?

Aš apskritai neturiu atsakymo į šį klausimą. Aš tiesiog žinau, kad noriu gyventi Lietu-voje, nes norisi kažko siekti savo gimtinėje. Kelionės yra vienas geriausių būdų sem-

tis jėgų, idėjų dar-bams ir svajonės įgyvendinimui. Yra daug gražių vietų, kur norėčiau pabūti kurį laiką, tačiau bent kol kas save įsivaizduoju Lietuvoje. Aš emigraciją suprantu kaip naujos pradžios arba vertybių paiešką. Niekuomet nesuprasiu, kai žmonės išvažiuoja tiesiog galvodami, jog savo šalyje nieko

negalima padaryti net nepabandžius. Mes gyvenam ieškodami garantijų ir bijodami suklysti, taip dingsta kūryba.

Keletas tavo patarimų, ką svarbu žinoti žmogui prieš keliaujant į Romą tokiu pačiu būdu kaip ir tu? Kur ieškoti informacijos ir gauti patarimų?

„Tai buvo be proto gili istorija ir kultūra, prie kurios tu gali laisvu rankos mostu prisiliesti.”

21

Vos tik atvykęs supra-tau, kad mano megz-tiniai, kuriuos vežiausi iš Lietuvos, tikrai nepadės. Todėl viena italė man patarė, kad yra puikus puslapis „doineedajacket.com”, kuriame įvedi miestą, į kurį keliausi, ir tau praneša, ar bus reika-linga striukė, švarkas ir panašiai.

Artėja didžiosios metų šventės. Kur šiemet ketini sutikti Kalėdas ir Naujuo-sius metus? Gal esi

numatęs kelionę?

Yra įvairiausių planų, bet svarbiausia, ne kur būsi, o kad atšvęstum su sau arti-mais žmonėmis.

Pabaigai tradicinis mūsų klausimas. Kodėl keliauti verta?

Keliavimas yra pats geriausias savęs švietimo būdas. Keliaudamas gali susipažinti su skirtin-gomis kultūromis, gyvenimo būdais,

kalbomis. Keliavi-mas mums suteikia galimybę būti at-viriems pasauliui, kuriame gyvename. Tik pakeitęs aplinką, kurioje esi įpratęs būti, gali bent kažkiek pailsėti. Svarbiau-sia, kad keliaujant supranti, jog visi žmonės gyvena panašiomis vil-timis, baimėmis ir džiaugsmais ir visai be reikalo mes savo pasąmonėje kuriame barjerus tarp mūsų.

„Svarbiausia, kad keliaujant supranti, jog visi žmonės gyvena panašiomis viltimis, baimėmis ir džiaugsmais...”

22

TAŠKOKELIONĖ

Jūros dienoraštis arba 5 dienos su „Tecla”...

Užsimerkite ir įsivaizduokite: gaivus oras, banguo-janti jūra, Jūs stovite burlaivio priekyje ir vėjas draiko Jūsų plaukus... Sunku? Tuomet šis dienoraštis skir-tas tokiems kaip Jūs. Praėjusios vasaros pabaigoje grupelė laimingųjų turėjo neeilinę galimybę dalyvauti burlaivių lenktynėse ir išmėginti visus buriuotojo darbo privalumus bei trūkumus. Viena laimingoji – klaipėdietė Liubov G. arba tiesiog Liuba su „Taško Klubo” skaitytojais sutiko pasidalinti asmeniniu jūra kvepiančiu dienoraščiu, kuris buvo pildomas visą kelionės burlaiviu „Tecla” nuo Klaipėdos uosto iki Suomijos salų laiką. Tad pakeliam mintyse bures, pradedam skaityti ir tiesiog plaukiam.

Sekmadienis

Išplaukimo diena. Kapitonas ir įgulos nariai rodo, kurį mazgą atrišti, ką pakelti, ką surinkti. Dar nieko nesuprantu, tačiau keliam bures ir „einam” pro vartus. Tiek daug burlaivių pakeltomis burėmis vienoje vie-toje... Nenusakomai gražu. O po kelių valandų prasideda nelemta jūrligė...

Pirmadienis

Šiandien pirma diena, kai galiu kažką veikti. Vakar buvo viskas blogai: tampė, tąsė ta nelemta jūrligė. Nieko nesinori, išskyrus, kad visa tai baigtųsi, liautųsi siūbavę. Norisi išlipti iš laivo ir niekada daugiau į jį nelipti. Didelės bangos siūbuoja laivą į visas puses. Pradėjau jūrligės sirgi-mo maratoną. Džiugu, kad bent kažkur buvau pirma. „Maitinau” žuvis į kairę ir į dešinę. Visą maistą valgiau ant denio, nes apie nusileidimą iki kajutės ar valgomąjį nebuvo net minties. Bet į viską reikia žiūrėti pozi-tyviai ir aš radau savo

vietą laive, susisukau į kamuoliuką ir gulėjau. Kol guli, jautiesi gerai, tik šalta... Labai šalta! Teko ilgai kaup-tis, kol susiruošiau nueiti į kajutę pasiimti miegmaišį. Pagaliau susikaupiau, nuėjau į apačią ir pasiėmiau miegmaišį. Ta proga dar kartą „pamai-tinau” žuvis. Taip miegmaišyje ant denio ir pramiegojau visą savo budėjimo laiką. Gerai, kad Dainius po budėjimo pažadino ir nuėjau miegoti į kajutę.Truputį papasakosiu apie budėjimus. Ant „Tecla” denio esame 19 žmonių: kapito-nas Hais, jo sesuo Jet ir mergina Neila, 12 lietuvių ir dar 4 suo-miai. Visi žmonės buvo padalinti į tris grupes: raudonieji, mėlynieji ir baltieji. Tik įgulos nariai kažkaip kitaip pasidalino. Kiekviena komanda turėjo savo budėjimo laiką: rau-donieji nuo 12 iki 16 val., baltieji - nuo 16 iki 20 val. ir mėlynieji - nuo 20 iki 24 val. Aš buvau priskirta prie mėlynųjų koman-dos. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną nuo 8 val. ryto iki 12 dienos

ir nuo 20 val. vakaro iki 24 val. nakties yra mūsų budėjimo laikas, kurio metu mes pri-valome nemiegoti. Jei tai yra vakaras, turime sėdėti prie šturvalo, padėti pasukti bures, jei to reikia, kiekvieną valandą pildyti „lock-book” (tai žurnalas, kuriame vedamos koordinatės, kursas, laikas, vėjo kryp-tis, bangų kryptis ir dydis, barometro parodymai ir kt.). Taip pat turėjome pažymėti laivo padėtį žemėlapyje, vietą, ku-rioje šiuo metu esame. Vakare reikėjo paruošti kavos ir arbatos ki-tam budėjimui. Per kiekvieną budėjimą ant denio visada buvo kavos ir arba-tos, taip pat visokių užkandžių, sausainių, saldainių. Dienos metu mums reikėjo padaryti pusryčius ir išplauti indus po priešpiečių. Iš tikrųjų mūsų budėjimas buvo pats dėkingiausias, nes laikas gan pato-gus: nereikėjo keltis vidury nakties ir maisto ruošos bei indų plovi-mo buvo visai nedaug, nes pusryčius gaminti lengva. Kitiems ne taip pasisekė.

26

27

Vieniems reikėjo keltis vidury nakties, ki-tiems likdavo indai po vakarienės, kurių buvo neapsakomai daug. O kartais budėjimai buvo visai smagūs. Kai vėjo kryptis palanki, tereikėjo gulėti ant denio ir mėgautis arbata. Beje, kapitono sesuo Jet labai ska-niai gamina. Gaila, kad pirmą parą negalėjau mėgautis jos maistu, tačiau grįžkime prie pasakojimo.Atsikėlusi ryte, paval-giau pusryčius ir sužinojau, kad jūrligė niekur ne-dingo. Bet vakar va-kare, kad ir kaip blogai buvo, pažiūrėjau į dangų. O danguje neapsakomai daug žvaigždžių. Šį rytą per mūsų budėjimą visą laiką lijo. Aš vis dar neinu į virtuvę, o tik skaičiuoju laiką, kada jau galėsiu krist į savo miegmaišį, nes tik tada galiu būti rami. Pietus praleidau, tik mažą gabaliuką picos prarijau ir vėl kritau miegoti. O visai nese-nai atsikėliau ir pasi-jutau žymiai geriau, netgi skaniai paval-giau ir dabar mėginu virškinti. Smagu. Lietus pasibaigė, vakaras

nuostabus. Aplink tyla bei ramybė ir žinot ką? Tikrai verta persirgti tą jūrligę, kad paskui galėtum mėgautis nuostabaus grožio jūra ir dangumi. O šiąnakt pirmą kartą gyvenime mačiau raudoną mėnulį, kuris ties horizontu atrodė kaip maža jachta su šviečiančia raudona bure. Labanakt.

Antradienis

Nuostabus rytas, danguje beveik nėra debesų ir jūra taip smarkiai nebeban-guoja. Šįryt per rytinį budėjimą sužinojau, kad esame pirmi savo klasėje ir pirmi ben-droje įskaitoje! Va-lio! Koks nuostabus jausmas sėkmingai atbudėti savo laiką ir po to skaniai papusryčiavus gulėti ant denio, klausytis muzikos ir žiūrėti į

28

bures virš savo gal-vos. Horizonte matosi keli burlaiviai. Tokia ramybė, jokios civili-zacijos aplinkui. Šiuo metu plaukiame pro Gotlando salą. Tokios kelionės nei už ką nekeisčiau į kokią turistinę kelionę į Turkiją. O šiandien jau net į virtuvę buvau nuėjus ir padėjau gaminti priešpiečius. O dabar guliu sau ant denio ir

džiaugiuosi kelione. Šios atostogos nuo-stabios. Ir jei manęs dabar kas paklaustų, ar norėčiau dar kartą buriuoti su sąlygą, kad vėl reikės adaptuo-tis ir persirgti jūrlige, atsakyčiau: „Žinoma, TAIP!”. Buriavi-mas, kaip ir kalnai, – užkrečiama. Ir jei aš pradžioje galvo-jau, kokio velnio čia lindau, ką čia palikau, tai po adaptacijos

laikotarpio supratau, kad viskas įmanoma. O kai pasieki savo tikslą, būni toks laimingas, kad pamiršti visus prieš tai buvusius sun-kumus. Oras šiandien nuostabus, jaučiasi lengvas brizas ir bangų visiškai nėra. Kapitono Haiso nuomone, jau esame antri. Liūdna, tačiau dar ne vis-kas prarasta. Mes vis keičiame burių kryptis ir plaukiame tolyn. Iki.

„Tikrai verta persirgti tą jūrligę, kad paskui galėtum mėgautis nuostabaus grožio jūra ir dangumi.”

29

Trečiadienis

Vakar per vakarinį budėjimą sužinojom, kad mūsų lenktynių laikas sutrumpintas 12 valandų. Liūdna, nes finišo nepasiek-sim. Finišuosim tik pranešdami savo koor-dinates. Kaip supra-tau, niekas nepasieks finišo. Nežinau, kodėl „Race Control” štabas nusprendė sutrump-inti laiką. Vakar ben-dravome su lietuvių burlaivio „Brabander” kapitonu. Jie taip pat labai nepatenkinti dėl laiko sutrumpinimo. Na, bet ką padary-si... O vakare buvo visiškas štilis, jokio vėjo. Judėjome pas-roviui 0.2 - 0.3 mazgo greičiu. Bet ne mes vieni. Vakaras buvo visai smagus. Mūsų “mėlynas budėjimas” dainavo visokias dai-nas, bendravome su kapitonu ir juokavome. Kažkur tolumoje matėsi „Brabander” ir „Kruzenštern” bur-laiviai. Pastarasis buvo tiek apšviestas, kad pradėjome juokauti, jog reikia imti „Bra-bander” įgulą ir eiti į „Kruzenštern” vakaroti. Beje, debesų visiškai nebuvo, todėl buvo

labai smagu stebėti žvaigždėtą dangų. Aš jau išmokau pildyti „lockbook’ą” - jūrinį žurnalą. Nieko ten sunkaus, tačiau reikia žinoti, kur pažiūrėti ir ką nurašyti. Taip pat žymime mūsų poziciją žemėlapyje. Vakarinei pamainai pasibaigus pradėjo stiprėti vėjas, tačiau jau buvo laikas eiti miegoti, nes buvau pasiryžusi atsikelti anksti ryte, kad pamatyčiau saulėtekį.Seniai svajojau pa-matyti saulėtekį jūroje. Ryte kėliausi sunkiai, bet visgi savimi didžiuojuosi, nes įveikiau miegą ir turėjau galimybę stebėti nuostabų saulėtekį Baltijos jūroje.8 valandą ryto vėl prasidėjo mūsų pa-maina. Nežinau, ar dėl to, kad bangos sumažėjo, ar dėl to, kad įpratau būti ant denio, manęs visai nesupa. Todėl šįryt smagiai paruošėme pusryčius virtuvėje ir po to aš išploviau in-dus. Lenktynės baigėsi šįryt 8.30 vietos laiku. Pagal paskutinius rezultatus esame antri savo grupėje ir sep-tinti bendroje įskaitoje.

Jet sako, kad nelabai gerai, juolab, kai iki štilio buvome pirmi. Pagrindinis mūsų priešininkas – bur-laivis „Helena”. Buvome pradžioje ją aplenkę, tačiau, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi. „Helena” buvo fiziškai priekyje, todėl į štilį nepapuolė ir ilgą laiką judėjo greičiau nei mes. Keli burlaiviai pasitraukė iš lenktynių anksčiau, tiesiog įsijungę variklius. Nežinau, kodėl jie taip padarė, nes, jei bur-laivis įsijungia varik-lius, jis automatiškai yra pašalinamas iš lenktynių, o jei jis ilgą laiką dreifuoja ir nepasiekia finišo laiku, tai yra vis tiek geriau nei būti diskvalifi-kuotam. Kai kurie laivai finišavę (pranešę koor-dinates) įsijungė varik-lius ir plaukė į Turku variklių pagalbą. O mes pasigavome gerą vėją ir palinkę į kairę pusę skrodžiam vėjo pučiami per bangas. Neapsakomas jausmas būti burlaivyje. Atrodo, vietos nedaug, tačiau kiekvienas vis tiek atranda savo kampelį. Kad ir aš dabar: klau-sausi muzikos, guliu miegmaišyje ant denio

30

„Nesvarbu, kaip tu atrodai, koks tavo tikėjimas, amžius, kalba ar pareigos. Visi laive esame vienodi.”

31

ir rašau šį dienoraštį. O aplinkui tik burės, vėjas ir jūra. Būdama jūroje supratau, kad nesvarbu, kaip tu atrodai, koks tavo tikėjimas, amžius, kalba ar pareigos. Visi laive esame vienodi. Ir netgi nesvarbu, kieno dabar pamaina. Jei kažkam reikia pagal-bos, tu stoji ir da-rai, nes tik visi kartu galime pasiekti tikslą ir išplaukti. Jei vėjas išliks toks pat, Turku turėtume pasiekti rytoj. Ech, kaip liūdna bus palikti „Teclą”, pripratau čia būti ir visai nesinori grįžti į kasdienę savo rutiną. Tačiau, kad ir kaip nesinorėtų, į rutiną teks grįžti, bet pasi-taikius pirmai progai, aš ir vėl pasiruošiu iškęsti jūros ligą tam, kad ir vėl galėčiau pajusti tą jūros laisvę. Beje, laive tu visiškai negalvoji apie tai, ką esi apsirengęs, svar-biausia, kad būtų šilta ir patogu, o dėl grožio čia išvis niekas galvos nesuka. Čia yra visiškai kitokios – nežemiškos – pro-blemos. Man patinka šitas jausmas.

Ketvirtadienis

Paskutinė diena buriuojant. Vakar lėkėme pavėjui gana greitai. Per vakarinį budėjimą pasidarėme arbatos vakarėlį su sausainiais ir saldai-niais. Jet vakar buvo iškepusi šokoladinį pyragą. O šįryt mūsų pamaina visai smagi-ai prasidėjo. Rytą pradėjau miegodama “susigrūdusi” į sieną. Tai buvo todėl, kad lėkėm 8,5 mazgo greičiu ir „Tecla” buvo pasvirusi į kairę pusę. Gerai, kad mano kajutė kairėj pusėj, tad aš tiesiog rėmiausi į sieną. Nepavydžiu tiems, kurie miegojo kitoje pusėje, nes mūsų lovos neturi jokių laikiklių ar pakilimų, galima lengvai iškristi. Pusryčiams valgėme ką tik iškeptą duoną. Ar esat kada vi-dury jūros valgę ką tik iškeptą duoną? Aš esu! Šįryt jau įplaukėme į Suomi-jos archipelagą ir man teko puiki proga vairuoti burlaivį tarp salų salelių. Toks vairavimas žymiai smagesnis, kai tu turi tam tikrus atskaitos taškus, kuriuos gali matyti: salas, bujas ir

pan. Kai reikia burlaivį laviruoti, o ne šiaip žiūrėti į kompasą ir laikytis kurso. Vis dar plaukiame su burėmis. Iki Turku liko visai nedaug.Šiandien Jurgita pasakė vieną laiko skaičiavimo būdą, apie kurį žinojau, tačiau nekreipiau didelio dėmesio. O skaičiavimas yra paprastas: Jei tave žadina, vadinasi, tavo budėjimas už 20 minučių. Jei įjungiamas gen-eratorius – greitai valgysime arba bent jau gersime arbatą.Jei atėjai į budėjimą, o tavo kolegų dar nėra, vadinasi, per ank-sti atsikėlei.Smagu, kai gali gyventi be laikrodžio, neturėti laiko suvokimo, o galvos dėl to vi-sai neskauda. Nes niekur tu iš bur-laivio nenuskubėsi. Buriavimo metu buvo draudžiama vartoti alkoholį, manau, kad tai labai teisingas ir atsakingas požiūris. Juolab, kad kai plauki ir siūbuoji, net mintis nekyla apie jokį alkoholį. Nuostabi kelionė, kurią tikrai noriu pakartoti.

32

TAŠKOŠALIS

34

DUBAJUS: vieta, kur Kalėdų senelis važinėja „Ferrari”Šis žmogus gimė Afrikoje, o paauglystę praleido Kuboje. Jis lietuvis, tačiau per savo gyvenimą jau yra aplankęs ne vieną pasaulio kampelį. Šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis

Edmundas su mūsų žurnalu pasidalino įspūdžiais apie miestą, kuriame Kalėdų senelis tikriausiai važinėjasi “Fer-rari”. Paslaptingieji Arabų Emyratai, musulmonų religijos ypatumai ir kiekvieno architekto svajonė - prabangusis

Dubajus...

35

Papasakok plačiau, kiek laiko ir kokiu tikslu tau teko gyventi Dubajuje?

Lietuvoje ilgą laiką dirbau tarptautinėje kompanijoje. Taip susiklostė, jog sukauptą patirtį ir žinias reikėjo perduoti kitoje pasau-lio vietoje esančioms rinkoms. Tai natūralus procesas pasaulinėse organizacijose. Tam tikru metu tavo na-mais tampa įvairios

pasaulio šalys. Taigi vienerius metus mano namais tapo Dubajus, esantis Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nes būtent jame buvo šios kompanijos centrinė būstinė, atsakinga už visas Vidurio Rytų šalis. Rūpinausi tam tikromis kompanijos funkcijomis dešimtyje šalių – nuo pat Irako Šiaurėje iki Jemeno Pietuose.

Ką apie šios šalies kultūrą žinojai prieš

keliaudamas į ją?

Šiais laikais sužinoti faktus apie šalį bei pamatyti tos šalies nuotraukas nėra sunku, tereikia skirti laiko ir pasėdėti prie kompiu-terio, dėl to tam tikrą statistinę ir vaizdinę informaciją sužinojau būtent taip. Prieš išvykdamas stengiausi išmokti visų septynių Emyratų pavadini-mus, pirkau kremą nuo saulės ir galvojau,

„Emyratai nėra Turkija ar Egiptas, kur, rodos, jau kas antras lietu-vis yra buvęs...”

36

ar verta vežtis mažą kastuvėlį, nes mažą ką, gal kur pasikapsčius smėlynuose pavyks atrasti naftos telkinį ir daugiau gyvenime nebereikės dirbti. O jei rimtai, tai Emyratai nėra Turkija ar Egiptas, kur, rodos, jau kas an-tras lietuvis yra buvęs ir per šventes vienas su kitu diskutuoja, ar tas pats padavėjas juos aptarnavo. Todėl domėdamasis apie pačią šalies kultūrą gaudavau labai priešingą informaciją – vieni forumuose pasakodavo, jog ten vien tik rūstūs, panašūs į Bin Ladeną

šeichai, paskui ku-riuos vaikšto juodai apsirengusios devynios žmonos, kiti rašė, jog negalima vilkėti šortų ir marškinėlių, nes ap-nuogintos kūno dalys visai netoleruotinos dėl tenykštės religi-jos. Tikrai buvo labai daug klaustukų prieš išvykstant. Kokį įspūdį Dubajus tau paliko pirmomis dienomis ir ar labai tavo nuomonė apie šią šalį pakito ilgesnį laiką pagyvenus joje?

Žinoma, pakito. Atos-togaujant kokioje nors šalyje net ir visas dvi

savaites nesugebėsi pajusti tos šalies ypatumų. Čia tas pats, kaip laikyti rankoje apelsiną, pasidaryti nuotrauką su juo, bet nežinoti jo skonio. Viskas prasidėjo nuo to, kad oro uoste nuskanavo mano akis. Iškart supratau, kodėl Emyra-tuose lietuviai nėra taip sakant „prasisukę”, nėra pagarsėję savo „žygdarbiais”. Žinant, jog į šią šalį reikia dar ir vizų, apima negera nuojauta, jog būdamas čia būsi labai suvaržytas. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, visa tai daroma tik sie-

„Viskas prasidėjo nuo to, kad oro uoste nuskanavo mano akis. Iškart supratau, kodėl Emyratuose lietuviai nėra taip sakant „prasisukę”, nėra pagarsėję savo

„žygdarbiais”.”

37

kiant gėrio savo šaliai. Pavyzdžiui, šioje šalyje yra mažiausias nusikal-stamumas pasaulyje. Privažiuoji su tik-rai prabangiu auto-mobiliu prie maisto parduotuvės, palieki nešiojamą kompiuterį ant priekinės sėdynės, įjungta magnetola „plėšia“ Marijono gaba-lus, o tu, neišjungęs automobilio variklio,

pėdini į parduotuvę pieno. Klausi, kodėl neišjungiu variklio ir neužrakinu automo-bilio? Taigi nustos veikti automobilio kondicio-nierius! Karšta juk! Ir jokios baimės pamatyti išdaužtą stiklą, nuvarytą automobilį ar būti ne-maloniai užkabintam kur nors skersgatvyje. Prieš atvykdamas į Dubajų galvojau, jog čia

viskas beprotiškai bran-gu. Eilinis paradoksas. Nors atlyginimai čia vos ne dešimt kartų didesni nei Lietuvoje, tačiau maisto kainos maždaug tos pačios lyginant su mūsų tėvyne. Kitas dalykas – milžiniškos staty-bos. Vos tik atvykęs susidariau įspūdį, jog gyvenu vietoje, kur staiga nusprendė

38

susirinkti visi pasau-lio geriausi staty-bininkai ir tam tikrose Dubajaus rajonuose surengti savo srities olimpiadą, vadovau-damiesi principu „greičiau, aukščiau ir prabangiau“. Dėl to tik atvykus važiuojant pro tam tikrus ra-jonus pasijusdavai esantis didžiausioje pasaulio statybų

aikštelėje. Pustomas smėlis, oranžiniais švyturėliais mirksinti sunkvežimių ir mobilių kranų armija stabdo eismą. Tu nerviniesi. Matai, kaip klojami gilūs pamatai eiliniam „pasaulio stebuklui“. Turint galvoje Valdovų rūmų statybas Lietu-voje stengdavaisi šį kelią kaip mat užmiršti bent jau kokiems pen-

kiems metams į priekį. Tačiau, nepraėjus nei pusmečiui, ši buvusi smėlio oazė staiga virsta ypatingu kvartalu, ku-riame auga penkis kartus per dieną laistoma, preciziškai nukirpta žolė, o aukštos palmės savo šešėlyje slepia turistus, darančius fotografijas prie krioklio, kuris, rodos, čia buvo mažiausiai kokius 500 metų.

Nors Dubajus vadina-mas viena liberaliausių musulmoniškų šalių, tačiau čia vis tiek išlikusios senojo tikėjimo tradicijos. Kokie religiniai skirtu-mai kėlė tau didžiausius nepatogumus?

Tu teisus. Tikėjimo tradicijas jie tikrai išlaikę. Kadangi jie meldžiasi daug kartų per parą tam tikromis valandomis, tai sudarytos geriausios sąlygos islamo tikėjimo išpažinimui. Pavyzdžiui, didesnėse parduotuvėse yra specialiai įrengti maldos kambariai, o šeicho iniciatyva mečetės Dubajuje viena nuo kitos nutolusios ne toliau nei vienas kilometras. Sunki-ausias metų laikotar-pis – Ramadanas. Tai 30 dienų, per kurias musul-monai turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, sekso ir t. t.

„Vos tik atvykęs susidariau įspūdį, jog gyvenu vie-toje, kur staiga nusprendė su-sirinkti visi pa-saulio geriausi statybininkai...”

39

Žinoma nėra taip, jog jie nieko nevalgo. Saulei nusileidus visi skuba namo, nes būtent iki aušros galima ko nors užkąsti, atsigerti van-dens. Tačiau, kaip pats pastebėjai, Dubajus lai-komas liberališkiausiu miestu visame musulmoniškame pa-saulyje. To priežastis labai paprasta: tai bene daugiatautiškiausias pasaulio miestas, į kurį gyventi ir dirbti suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Čia

kiekvienas gali išpažinti savo tikėjimą. Rasi ir katalikų bažnyčią, ir pravoslavų cerkvę. Ne musulmonams yra su-daromos sąlygos valgyti Ramadano metu – tam tikros kavinės užtraukia užuolaidas, kad vie-tiniai nematytų, kaip europiečiai su pasiten-kinimu valgo gardžiai kvepiančius patiekalus. Kiaulienos gaminių taip pat galima įsigyti. Beveik kiekviename dideliame prekybos centre rasi mažą atskirą

patalpą, kurioje bus šios ne musulmonams skirtos prekės. Taip pat atvykusioms mergin-oms ir moterims nie-kas neliepia vaikščioti vien tik su hidžabu (musulmoniška mo-ters apranga). Įeinant į prekybos centrus visur pamatysi ženkliuką, kuriame parašyta, jog turi gerbti aplinkinius ir nevilkėti iššaukiančių rūbų. Žinoma, mini sijonėlius ir palaidinę su didele iškirpte geriau dėvėti tik nak-

„Čia kiekvienas gali išpažinti savo tikėjimą. Rasi ir katalikų bažnyčią, ir pravoslavų cerkvę.”

40

tiniame klube, tačiau jei vaikščiosi vilkėdamas bridžus ir palaidinę ant petnešėlių, tai niekas nieko tau ne-sakys. Apibendrin-damas pasakysiu taip: neįsivaizduoju tokios situacijos, kai žaidžiant Lietuvos krepšinio rinktinei sausakimšoje arenoje kas nors atsistotų ir iškeltų plakatą: „Kleiza = Molis”. Tas pats galioja Dubajuje. Tu turi jausti pagarbą šiai šaliai, jos religijai ir jos žmonėms, nes vis dėlto tu esi svečias čia. Ir tai yra taisyklė numeris vienas. Tačiau šis mies-tas, skirtingai nei kitos musulmoniškos šalys, iš tikrųjų yra svetingas ir atvykėliams suteikia daug teisių. Dėl to galiu drąsiai pasakyti, jog jokių nepatogumų nepatyriau.

Dubajus garsėja savo prabanga ir šių laikų architektūros ste-buklais. Papasakok, kurie architektūros gigantai tau paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?

Čia jei kas nors sta-toma, tai viskas turi atitikti tris kriterijus: didžiausia, praban-giausia ir visiškai nauja, tokio dalyko niekur

kitur pasaulyje neturi būti. Aukščiausias pa-saulio pastatas - „Burj Khalifa” - 830 metrų aukščio, atrodo tikrai įspūdingai. Jis buvo statomas penkis me-tus, statybai išleista 1,5 milijardo dolerių. Jame įsikūrę ofisai, apartamentai, sporto ir naktiniai klubai. Šalia jo esantys Dubajaus fontanai irgi didžiausi pasaulyje. Kiekvieną vakarą nemokamai galima grožėtis šviesos ir muzikos šou. Grojant tam tikriems kūriniams fontano srovė iššauna į 150 metrų aukštį, kas prilyginama penkiasdešimt aukštų turinčiam statiniui. Taip pat būtinai reikia paminėti uždarą slidinėjimo trasą, esančią tiesiog vien-ame prekybos centre. Už lango 47 laipsniai karčio, o tu apsirengęs slidininko kostiumu čiuoži gan ilga ir vin-giuota trasa. Trasos apačioje mažieji ara-biukai stumia rogutes į sniego kalną, o kiti tiesiog mėtosi sniego gniūžtėmis. Dirbtinės salos, įspūdingos metro stotelės, naktimis apšviesti net ir už miesto esantys rajoniniai automobilių keliai. Manau, Dubajus yra kiekvieno architekto

ar inžinieriaus svajonė, nes čia „neįmanoma“ virsta „įmanoma“. Ką galėtum papa-sakoti apie vietinius Dubajaus gyventojus?

Na visų pirma pa-sakysiu, jog jų čia mažuma. Jie sudaro tik apie 15 procentų visų gyventojų, nes apie 30 proc. yra taip vadinami „expats” - tai tokie kaip aš, atvykę dirbti pagal kontraktą į tarptautines organizacijas, likę 30 proc. - filipiniečiai, dirbantys aptarna-vimo srityje ir 25 proc. darbininkų iš Indijos, kurie dieną naktį dirba gigantiškose statybose. Tikrieji vietiniai gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo la-bai rimti, solidūs, mažai besišypsantys, lėtai ir arogantiškai vaikščiojantys šio miesto šeimininkai. Kiek pagyvenęs su-pranti, jog visus šiuos išvardintus žodžius geriau pakeistų vienas vienintelis – tai pasididžiavimas. Nes didžiuotis jie turi kuo. Ant smėlyno sukūrė miestą, kuriame nori dirbti visi geriausi pasaulio specialistai, auštas pragyvenimo lygis, nusikalstamumo nebūvimas, stabili

41

politinė bei ekonominė padėtis. Gatvėse, parduotuvėse, įstaigose pamatysi vietinio šeicho nuotraukas. Bet tai yra visai kas kita, nei prisimintumėme priver-stinai kabinamus Lenino paveikslus Tarybinėje Lietuvoje. Jie savo „tėtį” iš tiesų myli. Kaip nemylėsi, jei vietiniams jis sudaro pasakiškas gyvenimo sąlygas. Štai

tik keletas pavyzdžių: baigus mokslus valstybė būsimam studentui užmokės už mokslą bet kokiame pasaulio universitete, studento reikalas tik įstoti į pasirinktą universitetą, vestuvių proga jaunavedžiai gauna namą bei 100 000 JAV dolerių gyvenimo pradžiai, jei užsienietis nori atsidaryti įmonę, jis

51 proc. akcijų turi do-vanoti vietiniam gyven-tojui ir vėliau su juo tą verslą vystyti. Jie iš tikrųjų didžiuojasi savo valstybe, valdžia ir tuo, kad yra dubajiečiai. Jie moka bent kelias užsienio kalbas, yra be galo gabūs, linkę į mokslą ir apskritai labai išprusę piliečiai. Norint su jais bendrauti ir puoselėti glaudžius

„Gatvėse, parduotuvėse, įstaigose pamatysi vietinio šeicho nuotraukas. Bet tai yra visai kas kita, nei prisimintumėme pri-verstinai kabinamus Lenino paveikslus Tarybinėje Lietuvoje.”

42

ryšius, reikia paro-dyti pagarbą jų kultūrai bei tikėjimui ir nieku gyvu nebūti arogantišku tipu, kuris beatodairiškai žavisi „popsine” kultūra, ypač jei ji yra siejama su JAV.

Kokiomis pramog-omis Dubajuje save gali palepinti eilinis turistas? Kiek toms pramogoms reikia turėti pinigų? Tuo pačiu patark, ką labai svarbu žinoti visiems, norintiems keliauti į Dubajų?

Kalbant apie litus pasakysiu taip. Yra du scenarijai. Jei tu at-vyksti su kredito limito neturinčia platinine mokėjimo kortele, tai gali būti tikras, jog šis miestas tau pasiūlys tiek būdų ją ištuštinti, jog vieną dieną vis tiek gausi skambutį iš savo bankininko. Bet šio prabangaus miesto fenomenas yra ir tame, jog tam, kad savo akimis pamaty-tum unikalius pasaulį žavinčius reiškinius tau reikės mažiau pinigų, nei kad jų išleistum tą patį laikotarpį gyven-damas Nidoje. Pateik-siu keletą patarimų. Visų pirma įsitikinkite, jog nebus problemų

su viza. Kad ir kas ją darytų, bent jau paro-dykite, jog jūs žinote, jog tai jums rūpi. Ji ypač aktuali jei ke-liauja netekėjusi mer-gina, kuriai dar nėra sukakę 27 metai. Ši šalis saugosi nuo tam tikrų nepageidaujamų „paslaugų“, dėl to merginos papuola į didesnės patik-ros laipsnį. Tačiau jei turite turistinę vizą, atgalinį bilietą ir rezervaciją viešbutyje – nėra ko jaudintis. Tiesiog nusišypsokite pasų kontrolėje kruopščiai dokumen-tus tikrinančiam, kaip šeichas apsirengusiam dubajiečiui. Sudėjęs antspaudus į pasą jis mandagiai ištars „Wel-come to Dubai “ ir nuo tos akimirkos tiesiog mėgaukitės šios šalies ypatumais.Antra, Dubajuje skaisčiai spindinčią saulę sutiksi apskri-tus metus. Na nebent tu esi tas Dievo „išrinktasis” ir tu at-vyksi būtent tada, kada „tas” tris dienas per metus dangus apsi-niaukia ir bando įrodyti Jungtiniams Arabų Emyratams, jog tikrai kažkur pasaulyje eg-zistuoja lietus. Dėl to Adrijos jūra, jos švarus nuostabus smėlis

yra nemokamai tavo paslaugoms ištisus metus. Trečia. Būtinai nuvykite į senamiestį. Pama-tysite tokį Dubajų, koks jis atrodė prieš jam virstant į kupiną prabangos ir stebuklų miestą, tuomet kai vietiniai atrado naftos telkinius ir prisijungė prie Jungtinių Arabų Emyratų valstybės. Jame nebus spindinčių dangoraižių, tačiau čia įsikūrę garsieji aukso bei prieskonių turgūs. Galėsite savo rankomis pačiupinėti apie porą kilogramų sveriančius aukso dirbinius. Ap-skritai, visas senami-estis šiomis dienomis virtęs didele prekybos vieta. Atskiri kvartalai prekiauja vien buitine technika, audiniais, suvenyrais, baldais, žuvimi. Kompiuteriai, išmanieji telefonai čia kainuoja žymiai pigiau, nes šioje šalyje nėra pridėtinės vertės bei pelno mokesčių, tačiau, kaip ir vidurio rytuose, neužmirškite dar ir derėtis. Re-komenduoju įsigyti šimtaprocentinio kašmyro šalikų. Jų raštų bei atspalvių įvairovė tikrai nesuskaičiuojama, o kainos keturis kartus mažesnės nei Lietu-

43

voje. Būtų puiki do-vana sau ar lauktuvės namiškiams.Ketvirta. Naudokitės taksi. Nors tai gali atrodyti ir praban-giai tokioje šalyje, tačiau taksi paslaugų kainos mažesnės nei Lietuvoje. Arba išsinuomokite galingą „Hummer“ visureigį, turintį šešių litrų variklį. Visu pirma, automobilio nuoma čia pigi, o antra, jums nereikės panikuoti dėl to, jog šio aparato kuro sąnaudos nuvarys jus į bankrotą. Litras ben-zino Dubajuje kainuoja tik 70 centų. Pigiau nei vanduo.Penkta. Rekomen-duoju nuvykti į mečetę „Jumeira Moasque”. Ją verta pamatyti ne vien dėl grožio, atspindinčio modernaus islamo architektūrą. Tai vienintelė mečetė Dubajuje, į kurią tam tikromis valandomis gali įeiti ne islamą išpažįstantys žmonės. Kito tikėjimo atvykėlius pasitinka malonios moterys, kurios pa-pasakoja apie islamo religiją, papročius ir, svarbiausia, atsako į visus tavo galvoje su šiuo regionu susijusius klausimus. Pavyzdžiui, man vis rūpėjo: jei

vietinis vyras turi tris žmonas, tai koks yra tokių šeimų seksu-alinis gyvenimas? Ar nerauna pirma žmona trečiajai plaukų dėl to, jog ši daro skanesnius sumuštinius vyrui? Kodėl islamo religija vis dažniau priskiriama terorizmui? Atsaky-mai į šiuos ir panašius klausimus tikrai pra-turtina tave žiniomis apie pačią šalį, jos tradicijas, bei visą isla-mo kultūrą bei religiją. Tai unikali galimybė betarpiškai daug ką išsiaiškinti bei suprasti. Na ir pabaigai. Neke-liaukite ten vasara, nes termometras tuo metu rodo apie 50 laipsnių karščio, prisipirkite al-koholio atskridę „Duty Free” parduotuvėje, jei be jo negalite gyventi, antraip už buteliuką 0,33 alaus bare mokėsite apie 25 litus bei pasistenkite aplenkti Ramadano mėnesį. O visa kita priklauso nuo jūsų galimybių, fantazijos ir poreikių. Visko čia neišpasakosiu, dėl to jei norite gauti ko-kios nors papildomos informacijos, tiesiog paklauskite parašydami man adresu sendme@info.lt. Kiek sugebėsiu,

tiek atsakysiu.

Pabaigai standartinis mūsų klausimas. Kas tau yra kelionės?

Esu įsitikinęs, jog visų pirma kelionės yra didžiulė panacėja nuo ligų ir depresijos, kurios kiekvieną vakarą lenda į tave, jei žiūri lietuviškus televi-zijos kanalus ar skaitai „pižonų žurnalus“. Kelionės - tai savęs kaip asmenybės, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos vysty-mas. Kelione niekada nelaikyčiau atvykimo į tam tikrą šalies miestą, greitą šešiolikos žymių objektų apibėgimą, jų nufotografavimą ir staigų šių nuotraukų pasidalinimą „Face-book” tinklapyje. Tai žinojimas, jog Adamas, gyvenantis Bath miestelyje, Angli-joje, per kartu vykusias rytinės arbatos gėrimo ceremonijas išmoko visas krepšinio tai-sykles ir jis šiuo metu giriasi tuo, jog atėjęs į aludę bent jau trum-pam įjungia krepšinio varžybas ir visiems sėbrams aiškina, jog krepšinyje tikrai nėra nuošalės. Kelionės - tai kaip sraigės išlindimas iš savo kiauto.

44

Aviečių ir obuolių tyrelėTyrelę ruošiame iš lietuviškuose ūkiuose augintų saldžiųjų

obuolių ir sultingųjų aviečių. Troškinta, švelnaus skonio tyrelė yra gausi vitamino C, esančio avietėse ir obuoliuose.

Saldžiųjų daržovių košėRekomenduojame šią košę kaip vieną pirmųjų patiekalų,

papildančių jūsų kūdikio mitybą. Košę ruošiame iš lietuviškuose papildančių jūsų kūdikio mitybą. Košę ruošiame iš lietuviškuose ūkiuose augintų daržovių – moliūgų, cukinijų, bulvių ir morkų.

Kalakutienos ir daržovių košėKalakutienos filė, moliūgai ir morkos – tai kruopščiai atrinkti ingridientai iš lietuviškų ūkių, kurie šią košę paverčia tikru

gardumynu ir puikiai papildo jūsų kūdikio mitybą.

TAŠKO PATARIMAS

46

LAIŠKAS JŪSŲ RANKOMS...Labas. Visų pirma iškart pasaky-siu, jog šiame straipsnyje rasi reklamos. Bet esu tikras, jog ji bus ki-tokia ir tave nuste-bins.O dabar važiuojam. Tai kaip kelionė? Ar jau spėjai su-valgyti kietai išvirtą kiaušinį, kuris rūpestingai buvo įvyniotas į pasenusį laikraštį? Sakai, nebėra tokios ma-dos? Ech... Prisimenu, kaip anksčiau, traukiniui vos tik pajudėjus, pasijusdavau kaip kokiame dide-liame baliuje: vienas išsitraukia sumuštinius su sūriu, kitas apžioja dvigubą sumuštinį

su namuose rūkyta dešra, už poros sėdynių girdi, kaip traška folija ir iki tavęs iš lėto ateina keptos vištienos kvapas. Tas kvapas, žinoma, susimaišo su baltos mišrainės, raugintų agurkėlių ir limonado „Bu-ratinas“ kvapais. Nerealus miksas. Jei kartais per klaidą užmiršdavai įsidėti kruopščiai mamos supakuotą slėgtainio gabaliuką, tai labai nenusimind-avai. Šalia sėdintis kolega mandagiai pasiūlydavo bent jau karštos arbatos iš mažo metalinio termoso. Ne, tikrai, važiuoji iš Klaipėdos į Vilnių,

bet rodos, jog išsiruošei į tolimą ekspediciją, kuri trunka mažiausiai savaitę ir kurioje mirsi iš bado, jei neturėsi kiaulienos konservų. Fenomenas, bet traukinys ar auto-busas yra vieta, ku-rioje tiesiog norisi ką nors pakramsnoti. Tai su-pratusi, milžiniška užkandžių industri-ja nuolat investuoja milijonus dolerių į naujų maisto produktų kūrimą. Šie produktai yra patogiai naudo-jami, skanūs bei sotūs. Dėl to dabar keliaudami trauki-niu nebesidedame šprotų, o pagrie-biame su savimi

47

riešutų, sūrio lazdelių... Pasku-tinis mados klyks-mas – šis mais-tas turi būti dar ir sveikas. Įvairiausi batonėliai ir mažai kalorijų turintys produktai bando įkalti į galvą, jog valgyti juos geriau nei, pavyzdžiui, šiltus, pilnus česnakinio padažo pripampusius kebabus, kuriuos rasi beveik kiekvienos sto-ties prieigose. O kur dar masinė psichozė dėl visokių „E“. Šiandien turime-bent jau pa-sirinkimo laisvę ir, atrodytų, tobulėjame, žengiame į priekį, bet...Yra vienas dalykas, dėl kurio stovime vietoj kaip įbesti. Kadangi šis žurnalas apie

keliones, tai nuke-liaukime trumpam į viduramžius. Įsivaizduojate tų laikų tualetus? Didelė duobė ir jame tikrai nėra oro gaiviklio, kuris paskleistų levandų kvapą. Taigi, atlikęs savo gamtinius reika-lus, bajoras sėdasi prie pietų stalo, pateliuškuoja savo rankas dubenyje su vandeniu ir čiumpa rankomis gardžią vištos kulšį. Ji tokia skani, kad jis nulaižo kiekvieną savo pirštuką. Nepykit, jei šiuo metu valgot. Tai sakau dėl to, jog pas mus toks rankų higienos su-vokimas išlikęs iki pat šiol. Užduosiu klausimą: pa kelkite akis nuo žurnalo ir

trumpam pagal-vokite, kur bu-vote ir ką lietė jūsų pirštai per paskutiniąsias dvi valandas? Stotis, tualetai, rankenos, turėklai... O dabar apie žmones, kurie šiuos daik-tus taip pat lietė: stoties „gyven-tojai“, čiaudintys keleiviai, žmonės, nemandagiai krapštantys nosį... Kaip rašėme anksčiau, dau-guma iš mūsų keliaudami užkandžiauja. Pasirodo, valgome ne tik turimą maistą, bet tokį „gerą“ sumuštinį, kurio sudedamųjų dalių geriau neįsivaizduoti.Dizenterija, šilgeliozė, hepati-tas A, roto viru-sas, tuberkuliozė, skrandžio bei

48

žarnyno infekci-jos – visos jos telpa ant neplauto delno. Tyrimai rodo, jog trečdalis vyrų, išėję iš viešojo tualeto, niekada nesiplauna rankų. Imkite bulvių traškutį iš pak-elio ir mėgaukitės kokio Zenono paliktu pėdsaku. Ir jei kuris nors bandys mane įtikinti, jog plovė rankas traukinyje, tai aš jam pa-plosiu per petį ir pasakysiu: „Šaunuolis, bet tai buvo bergždžias reikalas, nes delno pakišimas po šilta van-dens srove nieko nereiškia“. Spe-cialistai moko, jog norint nuplauti tikrą „zoologi-jos sodą“ nuo savo delno reikia karšto vandens,

muilo, popierinio rankšluosčio. Visa rankų plo-vimo procedūra turi užtrukti apie 2-3 minutes. Ne manau, kad kuris nors iš mūsų tai darė. Paradoksas, bet matydami TV reklamas, ku-riose gleivėtos, nukarusiomis nosimis bakterijos sėdi unitazuose, mes puolame pirkti įvairiausius valiklius, bet nepagalvojame, kad tos pačios „mielos draugės“ tupi ant mūsų pirštų. O mes jas įsileidžiame į savo vidų liesdami veidą, maistą, laižydami pirštus. Dar ir draugams, žinoma, pasiūlome paragauti savo užauginto gėrio. O ką gi daryti, pasakysit? Van-

dens ir muilo kelionėse juk nesinešiosime! Va čia ir prasideda reklama. Juk sa-kiau, kad jos bus.

Yra toks „Sveix“ antibakterinis rankų gelis. Tai mažas buteliu-kas (50 ml), kurį patogu įsimesti į rankinuką, kuprinę ar net įsidėti į džinsų kišenę. Reikia mažytį kiekį gelio išspausti ant delno, delnus vieną į kitą pa-trinti sukamaisiais judesiais, ištrinti pirštus ir viskas. 99,9 % bakterijų sunaikinama iš karto. Rankų nebereikia nu-sivalyti, nes gelis iš karto susigeria į rankas. Per 10 sekundžių turite švarias ir gai-viai kvepiančias

49

rankas. Stebuklas? Daugumai lietuvių, kaip ir tam bajorui, gyvenusiam prieš kokius 300 metų, gal ir taip. Tačiau pasaulyje tokio tipo gaminiai žinomi jau kelis dešimtmečius. Įvairiausių pavadinimų bei rūšių galima rasti nuo Brazilijos iki Japonijos. Mes „Sveix“ gelį kūrėme išskirtinai Lietuvai, nedarėme „Copy-Paste“. Išsiaiškinome, koks turėtų būti patogiau-sias buteliuko dydis bei kvapas. Į „Sveix“ sudėtį įdėjome vita-mino E bei alijošiaus lapų sulčių, ku-rios minkština odą bei neleidžia jai sausėti. Trumpai tariant, sukūrėme aukščiausios kokybė produktą. Produktą, kuriuo patys galėtumėme didžiuotis. Produktą, kurį tiesiog būtina naudoti kontaktuo-jant su sergančiais žmonėmis, dirbant su pinigais, pakeitus vai-kui sauskelnes ir kurį ypatingai naudinga bei paprasta nau-

doti kelionėse. Vieną buteliuką galima panaudoti apie 100 kartų. Jo kaina 7,99 Lt. Kartais dviems puodeliams kavos išleidžiame daugiau, o čia net visą mėnesį turėsite švarias rankas bet kur ir bet kada. Jį įsigysite bet ku-riame „R-kiosk“ kioske lyje arba vaikų prekių parduotuvių tinkle „Kotryna“ („Čipolino, „Baby City“, „Vaikų Mies-tas“).Daugiau apie mus: www.sveix.lt ir, žinoma, www.face-book.com/sveix”.Keli žodžiai apie drėgnas servetėles. Jose esantis alkoho-lis greitai išgaruoja ir rankos tampa sausos, dėl to jos nesuteikia rankoms reikiamos dezinfekcijos. O ir jų dydis ne toks pato-gus kaip mažo „Sveix“ buteliuko.Nieku gyvu neno-rime, jog elementarus higienos suvokimas pereitų į masinį sterilumą ar žmonių lindimą į permatomus skafandrus. Tiesiog

gyvendami dvidešimt pirmajame amžiuje, kuriame naudojame išmaniuosius tele-fonus, pralaimime Makedonijos rink-tinei, daug ke-liaujame ir skaniai valgome, turėtume nebūti pirmykščiai žmonės svarbiausioje – higienos – srityje. Valome dantis ir batus, kvėpinamės, rūpinamės pažastimis, tačiau apie pavojingą fauną ant delnų pamirštame. Būkite ne tik sveiki, bet ir stilingi. Būkite ramūs ištiesę šokolado gabaliuką savo vai-kui ar šalia sėdinčiam kolegai (jis vaišinasi skaniu šokoladu, o ne Vilniaus geležinkelio stoties gyvūnija).

Mylėkite ne tik save, bet ir savo artimus. Gero kelio!

„Sveix“ steigėjas

Už reklaminio turinio informaciją pateiktą šiame straipsnyje redakcija neat-sako.

50

TAŠKOERDVĖ

Neįprastas ir išskirtinis, kitoks ir tik vienas toks – tai Švyturio menų dokas. 2010 metais uostamiestyje duris atvėrusi nauja kultūrinė erdvė, įsikūrusi buvusiame laivų elinge, netruko tapti mėgstama ir lankoma miesto gyventojų ir svečių, alternatyvia ir visiškai kitokia erdve, skirta visai įmanomai kultūrinei veiklai vykti. Nuo jaunųjų kūrėjų pasirodymų iki grandiozinių miesto švenčių renginių – čia prieglobstį randa patys įvairiausi renginiai ir projektai, o netradicinė postindustrinė erdvė pasirodymams suteikia išskirtinumo, čia į kultūros produktą galime pažvelgti visiškai kitu kampu. Švyturio menu dokas, pradėdamas naują sezoną, savo koncepciją praplečia ir pradeda organizuoti daugiau profesionalaus ir aukšto meninio lygio pasirodymų. Naujame sezone lankytojams pateiksime daugiau Lietuvai žinomų grupių, teatro spektaklių, koncertų ir t.t.

ŠVYTURIO MENŲ DOKAS

52

Ne išimtis ir gruodžio 16 d., penktadienį, vyksiantis ŠV. KRIS-TOFORO KAMERINIO ORKESTRO koncertas. Orkestras, vadovau-jamas dirigento Donato Katkaus, koncerto klausytojus žada ste-binti muzikinėmis išdaigomis ir savo apsilankymu praskaidrinti klaipėdiečių ir miesto svečių švenčių laukimo nuotaiką.Tai - vienintelis orkestras, sugebantis muzikos garsais sukelti nuoširdų šypsnį ar net kvatojimą: kai į sceną žengia 20 talentingų muzikantų su šmaikščiuoju vadovu Donatu Katkumi priešakyje, koncer-tas dažnai virsta tikru muziki-niu vaidinimu su nenuspėjama pabaiga. Gruodžio 16 – os

dienos koncerto pro-gramoje numatyti patys įvairiausi kūriniai, kaip pats maestro prasitarė, bus visko: nuo barokinės klasikos iki populiariųjų šlagerių. Tad koncerte atgaivą ras įvairių amžiaus grupių lankytojai. Maloniai kviečiame į gruodžio 16 d. (penktadienį) 18 val. Švyturio menu doke įvyksiantį Šv. Kristo-foro kamerinio orkestro koncertą. Bilietus galima įsigyti visuose „Bilietų pasaulis“ kasose.

„Švyturio menų dokas“N. Uosto g. 3, Klaipėdawww.dokas.infoinfo@dokas.infoTel. nr. 868560050

Informaciją parengė:

53

MES KALĖDAS SUTIKSIM GERAI...

Leidėjas: UAB „Kuisys”

Vyr. Redaktorius: Karolis Rupkus

Redaktoriaus asistentė:Sandra Norbutaitė

Kalbos Stilistė:Jovita Gaižauskaitė

Parašyk mums:info@taskoklubas.lt

Dėl reklamos skambinti tel: 8 680 94525

Spaustuvė: „Druka”

2011 m.Gruodis