Teisės pagrindai (pirmas kursas) – III tema

III. CIVILINĖ TEISĖ: CIVILINĖS TEISĖS SAMPRATA, ŠALTINIAI, SITEMA

3.1.2. CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS

Civilinės teisės, kaip atskiros teisės šakos, reguliuojami santykiai taip pat nustatomi pagal du požymius: 1.pagal civilinės teisė reguliuojamą dalyką (kuris atsako į klausimą kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė); 2. civilinio teisinio reguliavimo metodą (kuris atsako į klausimą kaip ir kokiomis priemonėmis civilinė teisė veikia jos reguliuojamus santykius). 3.1.3. CIVILINIO TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo. Pvz.: administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje teisėje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo elementai. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos reguliavimo metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie: 1)teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė. Įtvirtindamos tokią faktinę

lygybę, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas, nepriklausaumai nuo jų turtinių ar kitokių vertybių ir kas jie būtų (fizinis ar juridinis asmuo), pvz.: teisinė lygybė pirkimo-pardavimo santykiuose reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nupirktų daiktą, jeigu jis to nenori pirkti. Tačiau ,esant konkrečiam civiliniam teisiniam santykiui, jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą. Pvz., skolintojas pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti.

2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai asmenys, organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, o kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams bei nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t. Fiziniai asmenys taip pa parodo savo iniciatyvą, sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius bei kitus dvasinės kūrybos produktus ir tik nuo jų priklauso, atsiradus palikimui, priimti tą palikimą ar jo atsisakyti ir pan. Civilinė teisė yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiklos laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiausiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

3) dispozytiviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises. Dispozityviškumas, kaip civilinio teisinio reguliavimo požymis, - tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgyjimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Dispozityviškumas, kaip galimybė neperžengiant tam tikrų ribų pasirinkti tą ar kitą elgesio variantą, objektyviai pagrįstas visuomeniniais santykiais, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos. Pvz., turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių, jeigu jam šiuo atveju nebūtų suteikta elgesio pasirinkimo laisvė. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamaikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę-piniginę išraišką.

4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti subjektines teises. Turtinę civilinę subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas yra turtas – civilinės teisės pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar nevykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir civiolinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti

buvusią iki teisės pažeidimo padėti, atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) irk t. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galima pareikalauti atlyginti ne tik turtinę žalą, tačiau ir neturtinę žalą už patirtus dvasinius ir moralinius išgyvenimus bei garbės ir orumo įžeidimą, kadangi žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusį su tam tikrais turtinias praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies galima kompensuoti piniginėmis sumomis. Charakteringas civilinės turtinės atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, kaip tai paprastai būna nusikaltimų padarymo atvejais, o veikia pažeidėjo turtinę sferą. Civilinės teisės normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žqalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys, pvz., už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjas ir pan. Be to, skirtingai nuo administracinės ir baudžiamosios teisės, civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės preziumpciją – asmuo, padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu, jeigu neįrodo savo nekaltumo.

5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. Tai vienas iš svarbių civilinio teisinio reguųliavimo metodo bruožų. Tokia šių teisių įgyvendiniūmo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalykai turi lygias teises, yra neępavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas ar arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus. Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridinė lygybė pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

3.1.4. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Skiriamos dvi norminių aktų, sudarančių civilinės teisės šaltinius, grupės: 1) teisiniai norminiai aktai, priimami aukščiausiosios valstybinės valdžios; 2) teisiniai norminiai aktai, kuriuos priima ne valstybinės institucijos, tačiau valstybė ar jos institucija, suteikusi joms tokią teisę, juos sankcionuoja.

Svarbią reikšmę turi pirmos grupės norminiai teisės aktai, kurie pagal reikšmę (teisinę galią) yra skirstomi į: 1) įstatymus, 2) poįstatyminius aktus,.

Pagal teritorinę galiojimo erdvę norminiai teisės aktai dar skirstomi į: a) nacionalinius, b) lokalinius.

Įstatymai yra skirstomi į: 1) konstitucinius; 2) kodifikuotus; 3) papsrastuosius. 1. Svarbiausi Lietuvos teisės šaltiniai yra konstituciniai įstatymai. Šie įstatymai

lemia visų kitų įstatymų bei poįstatyminių norminių teisės aktų turinį ir yra teisinis pamatas leidžiant visus kitus norminius aktus.

2. LR Civilinis kodeksas yra kodifikuotas įstatymas. Jis priimtas 2000 m. liepos 18 d. ir įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Jį sudaro 6 knygos: 1. Bendrosios nuostatos. Ši knyga apima teisės normas, kurios nustato civilinių įstatymų uždavinius, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisinių santykių subjektų teisinę padėtį, civilinių teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką bei būdus. 2. Asmenys. Šią knygą sudaro teisės normos reglamentuojančios fizinių asmenų teisnumą ir veiksnumą, taip pat juridinio asmens steigimą, jo valdymo organus, juridinių asmenų pabaigą ir pertvarkymą, atstovavimo institutą. 3. Šeimos teisė. Šią knygą sudaro teisės normos, kurios reguliuoja santuokos teisinius santykius, sutuoktinių teises ir pareigas, vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, įvaikinimą, globą ir rūpybą, civilinės būklės aktų registravimo tvarką. 4. Daiktinė teisė. Šią knygą apima teisės normas, kurios reglamentuoja santykius, susijusius su daikto valdymu, naudojimusi bei disponavimu juo. 5. Paveldėjimo teisė. Ši knyga apima teisės normas, kurios analizuoja santykius, atsirandančius mirusiojo asmens turtui perėjus kitiems asmenims (įpėdiniams). 6. Prievolų teisė. Ši knyga apima bendruosius prievolių nuostatus ir teisės normas, reguliuojančias atskiras prievolių rūšis.

Lietuvoje poįstatyminius norminius teisės aktus įgaliotos leisti šios valstybės institucijos: Vyriausybė, ministerijos ir kitos šakinio valdymo institucijos, miestų (rajonų savivaldybių tarybos, jų valdybos ir merai. Savo kompetencijos ribose vietinius (lokalinius) norminius aktus turi teisę leisti vyriausiasis ūkio subjektų (įmonių, įstaigų) administratorius. Visų minėtų valstybės institucijų leidžiami norminiai teisės aktai vadinami poįwstatyminiais, nes juose įtvirtintos taisyklės visiškai atitinka įstatymų reikalavimus. Visus svarbiausius visuomeninius santykius reguliuoja įstatymai. Visos pagrindinės (pirminės) teisės normos nustatomos ir įtvirtinamos Seimo priimtuose įstatymuose. Poįstatyminiai norminiai aktai gali būti priimami tik remiantis įstatymais. Jų paskirtis – sukonkretinti ir aiškinti įstatymų nuostatas, nurodyti įstatymų normų taikymo praktikoje tvarką tam tikrose veiklos srityse ir konkrečiose situacijose. Tik tokie poįstatyminiai norminiai aktai turi teisinę galią ir yra teisės šaltiniai.

3. Paprastieji įstatymai – tai visi kiti LR Seimo priimti įstatymai. Lietuvoje poįstatyminius norminius teisės aktus įgaliotos leisti šios valstybės institucijos: Vyriausybė, ministerijos ir kitos šakinio valdymo institucijos, miestų (rajonų savivaldybių tarybos, jų valdybos ir merai. Savo kompetencijos ribose vietinius norminius aktus turi teisę leisti vyriausiasis ūkio subjektų administratorius.

Yra šie poįstatyminiai aktai:1. Vyriausybės leidžiami norminiai teisės aktai. Svarbiausi poįstatyminiai

norminiai teisės aktai yra nutarimai. Vyriausybės nutarimuose paprastai būna suformuliuoti ir įtvirtinti bendro pobūdžio paliepimai, kuriais dažniausiai konkretinamos ir aiškinamos įstatymų nuostatos, nusakoma, kaip jos turi būti įgyvendinamos praktikoje.

2. Šakinio valstybinio valdymo institucijų teisės aktai. Valstybinio valdymo institucijų teisės aktai vadinami įsakymais, taisyklėmis ir instrukcijomis. Jais šių institucijų vadovai paprastai konkretina įstatymus, Vyriausybės nutarimus, nurodo, kaip jie turi būti vykdomi praktinėje jų vadovaujamų žinybų veikloje. Šie aktai yra poįstatyminiai, turintys teisinę galią tik tada, kai jie tiksliai atitinka ir įstatymų, ir Vyriausybės nutarimų reikalavimus.

3. Vietos savivaldos institucijų teisės aktai. Savivaldybių tarybos priima sprendimus, kuriuose paprastai įtvirtinti bendro pobūdžio paliepimai. Juos privalo vykdyti visos tų administracinių vienetų teritorijose esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, taip pat pareigūnai ir piliečiai. Taigi savivaldybių tarybų sprendimai yra norminiai teisės aktai. Savo kompetencijos ribose merai ir kitos vykdomosios instituciūjos leidžia aktus, kurie vadinamiū nutarimais ir potvarkiais. Šiuose teisės aktuose dažniausiai nenustatytos bendro pobūdžio elgesio taisyklės, jais reguliuojami tik konkretūs santykiai (pvz., nutarimu įforminamas patalpų konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui paskyrimas). Taigi tokie teisės aktai nėra norminiai.

4. Įmonių ir kitų ūkio subjektų norminiai teisės aktai. Įmonių ir kitų ūkio subjektų vyriausieji administratoriai įgalioti savo kompetencijos ribose leisti aktus, kuriuos galima laikyti norminiais teisės aktais. Tokie aktai yra: vidaus darbo tvarkos taisyklės, pareiginiai nuostatai, premijavimo nuostatai, nustatyta tvarka patvirtintos įvairios techninės taisyklės, instrukcijos ir kt. Be to, įmonių valdytojai įgalioti sudarinėti sutartis, kurias taip pat galima laikyti norminiais teisės aktais. Įmonių vyriausiųjų administratorių leidžiamuose norminiuose aktuose įtvirtintos lokalinės (vietos) reikšmės elgesio taisyklės, kurių privalo laikytis tik šio ūkio vietos darbuotojai. Individualaus taikymo sprendimus ūkinių institucijų vadovai įformina savo įsakymais. 3.2. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

Civilinis teisinis santykis susideda iš trijų elementų: 1) subjektų; 2) turinio; 3) objekto.

Bendri civilinių teisinių santykių bruožai:1) civilinis teisinis santykis, kaip ir visi teisiniai santykiai, yra visuomeninis santykis, sureguliuotas civilinės teisės normų. Tai tas pats visuomeninis santykis, kuris anksčiau buvo reguliuojamas vienų juridinių normų (pvz., moralės normų), o vėliau sureguliuotas kitų juridinių normų, t.y. teisės normų.2) civilinis teisinis santykis reiškia konkretų ryšį tarp jo dalyvių ir yra valinis visuomeninis santykis. 3) Subjektinių teisių, atsiradusių iš civilinio teisinio santykio, įgyvendinimą užtikrina valstybinė prievarta.

Be bendrų bruožų, civilinis teisinis santykis turi šiuos specifinius bruožus:

1) civilinis teisinis santykis yra ryšys tarp lygių ir viena kitai nepavaldžių šalių.2) civilinio teisinio santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjektinių civilinių teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad vieno dalyvio subjektinės teisės teisės atitinka kito dalyvio civilinę teisinę pareigą.3) civiliniais teisiniais santykiais įgyvendinami jų subjektų turtiniai ir asmeniniai neturtiniai interesai.4) civilinio teisinio santykio įgyvendinimo formos yra nuosavybės teisės perleidimas, prievolinių santykių sudarymas, nesutartinių prievolinių santykių atsiradimas. 5) civiliniai teisiniai santykiai reguliuoja ekonominius santykius nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja srityje, taip pat prekių mainų, vartojimo paskirstymo, civilinės apyvartos srityje.

3.2.2. CIVILINIO TEISINIO SANTYKIO OBJEKTAS

Civiliniai teisiniai objektai gali būti: 1) pinigai; 2) vertybiniai popieriai; 3) kitas turtas bei turtinės teisės; 4) veismai, pvz., daikto pagaminimas ar taisymas, remontas, daiktų pervežimas ar kitokių paslaugų suteikimas ir pan.; 5) intelektinės veiklos rezultatai, pvz., mokslo, literatūros ar meno kūriniai, moksliniai atradimai, išradimai, racionalizaciniai pasiūlymai; 6) informacija; 7) asmeninės neturtinės vertybės, kuriomis laikomos neturinčios materialinio turinio vertybės, neatskiriamai susijusios su asmenybe (fizinių bei juridinių asmenų garbė ir orumas).

3.3.5. SANDORIŲ RŪŠYS

1. Pagal valios reiškimo pobūdį sandoriai gali būti: vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai.

Vienašalis sandoris – tai toks sandoris, kuriam sudaryti pakanka vieno asmens valios išreiškimo (pvz., testamento sudarymas, konkurso paskelbimas).

Dvišalis sandoris – tai toks sandoris, kurio subjektai išreiškia suderintą valią, nors jų interesai priešiniai (pvz., pirkimo-pardavimo sandoris bus sudarytas, kai jo dalyviai susitars dėl perkamo daikto ir kainos, nors jų interesai priešingi: pardavėjas nori gauti pinigų už parduodamą daiktą, o pirkėjas – daiktą).

Daugiašalis sandoris – tai toks sandoris, kai savo valią išreiškia keli asmenys, kurie siekia vieno bendro tikslo. (pvz., keli asmenys sutaria įsteigti TŪB).

2.Pagal jų atlygintinumą sandoriai skirstomi į: atlygintinus ir neatlygintinus.Atlygintiniai sandoriai - būdinga tai, kad viena sandorio šalis, atlikdama veiksmą

kitos šalies naudai, įgyja teisę į kitos šalies priešpriešinį veiksmą (pvz., pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas perduoda daiktą, o pirkėjas privalo sumokėti nustatytą pinigų sumą).

Neatlygintiniai sandoriai – tai tokie sandoriai, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos pinigų negauna (pvz., neatlygintini sandoriai yra dovanojimo, panaudos ir t.t.).

3. Pagal sudarymo būdą sandoriai skirstomi į: konsensualinius ir realinius.Konsensualinis sandoris laikomas sudarytu nuo susitarimo momento, kai šalys

tarpusavyje susitarė dėl visų esminių sąlygų ir įstatymų nustatyta forma pareiškė suderintą valią. Tokie yra dauguma sandorių (pvz., pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos ir t.t.). Nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento sandoris laikomas sudarytu.

Realiniam sandoriui sudaryti susitarimo nepakanka: viena šalis turi atlikti tam tikrus veiksmus. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios pareiškimo, o reikia dar perduoti daiktą Tokie sandoriai laikomi sudarytais, kada šalys yra perdavusios atitinkamą daiktą (pvz., pervežimo sutarčiai sudaryti reikia perduoti daiktus, kurie yra numatyti pervežti). Realiniuose sandoriuose daikto perdavimas išreiškia sandorio sudarymą, o konsensualinių sandorių vykdymas gali sutapti su sandorio sudarymu. Todėl sandoriai gali būti tik konsensualiniai arba realiniai.

4. Pagal reiškiamą pagrindą sandoriai skirstomi į: kauzalinius ir abstraktinius. Kauzaliniame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys.

Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas imant patį sandorio turinį arba konkretaus tipo sutartį (pirkimo-pardavimo, tiekimo, pervežimo, rangos ir t.t.). Nesant sandoryje išreikšto pagrindo ar jeigu pagrindas prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisinių pasekmių. Dauguma sandorių yra kauzaliniai.

Abstraktiniu laikomas sandoris, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai atitrauktas, atskirtas nuo savo pagrindo sandoris.

5. Pagal tarpusavio pasitikėjimo reikšmę sandoriai yra fiduciariniai.Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadinamas sandoris, kurio dalyvių vidiniai santykiai

nesutampa su jų pareiškimu išoriniuose santykiuose. Šių sandorių esmė – jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimas.

Sandoriai dar yra įprastiniai ir sąlyginiai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose teisės ir pareigos paprastai

atsiranda sandorio sudarymo metu arba numatytu laikotarpiu.Sąlyginiais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos

atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje nurodytų aplinkybių buvimo ar nebuvimo ateityje. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga gali būti įvykis (pvz., mirtis) ir veiksmas (pvz., paveldėjimo sutartis). Šalys, nurodydamos sąlygą, gali sandorio sudarymo motyvą įtraukti į jo turinį ir šiam motyvui suteikti teisinę reikšmę (pvz., jeigu butas išnuomojamas tik todėl, kad jo nuomininkas išvyksta į sanatoriją, tai šis motyvas gali būti kaip sąlyga nurodyta sandoryje).

3.3.6. SANDORIO FORMAValia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma ir netiesiogiai –

konkliudentinių veiksmų forma.Visi sandoriai, kuriems įstatymu nenumatytos rašytinės formos, gali būti sudaromi

žodžiu. Sandoris laikomas sudarytu žodžiu, jei jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas tam tikrus žodžius arba atitinkamai elgdamasis (konkliudentiniais veiksmais). Žodžiu sudaromi sandoriai tarp asmenų kurie yra vienas kito akivaizdoje, taip pat sandorį galima sudaryti žodžiu išreiškiant valią telefonu. Paprasta rašytine forma sandoris sudaromas surašant atitinkamą dokumentą. Tokį dokumentą gali surašyti ir pasirašyti vienas asmuo (vienašalis sandoris) arba du asmenys (dvišalis sandoris) ir daugiau asmenų (daugiašalis sandoris). Rašytinį sandorį pasirašo jį sudarantis asmuo arba asmenys. Notarine forma turi būti sudaromi sandoriai dėl teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių į šiuos daiktus suvaržymo, taip pat vedybų sutartys ir kiti sandoriai, kuriems nustatyta privaloma notarinė forma. Šiais atvejais sandoris sudaromas raštu ir jo sudarymo faktą patvirtina notaras, padarydamas atitinkamas atžymas pačiame dokumente, įregistruodamas sandorį registracijos knygoje ir pasilikdamas vieną sandorio dokumento egzempliorių. Sandoris laikomas sudarytu nuo to momento, kai ji patvirtina notaras. Jei įstatyme nustatyta teisinė tam tikrų sandorių registracija, tai sudarytas sandoris įsigalioja nuo jo sudarymo momento, o ne nuo registracijos momento, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymais numatyta, kad sandoris įsigalioja tik jį įregistravus atitinkame registre, pvz., nekilnojamojo daikto (žemės, pastatų, statinių) pirkimo-pardavimo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo notarine forma. Nuo šio momento atsiranda šalių teisės ir pareigos, o nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik nuo nekilnojamojo daikto perdavimo momento. 3.4.1. TERMINŲ SKAIČIAVIMAS. IEŠKINIO SENATIES TERMINAI.

3.4.3. TERMINŲ RŪŠYS. Atsižvelgiant į tai, kas nustato terminus, yra skiriamos tokios rūšys: 1) įstatymuose nustatyti (nustatyti inperatyviosiose teisės normose); 2) sutartiniai (nustatyti šalių susitarimu); 3) teisminiai (nustatyti teismo). Pagal teisinius padarinius terminai skirstomi į: 1) atnaujinamuosius; 2) įgyjamuosius; 3) naikinamuosius. Atnaujinamieji terminai yra tokie, kai pasibaigusį terminą teismas gali atnaujinti, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Įgyjamieji terminai yra tokie, kai pasibaigus įgyjamajam terminui, tasiranda (įgyjama) tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai yra tokie, kai pasibaigus naikinamająm terminui, išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Šių terminų teismas ar arbitražas negali atnaujinti.

3.5.1. ATSTOVAVIMO SAMPRATA, SUBJEKTAI IR RŪŠYS.

Pagal tai, kuo remdamasis veikia atstovas, skiriamos šios atstovavimo rūšys: 1) atstovavimas pagal įgaliojimą (atstovaujamasis duoda atstovui įgaliojimą, kuriuo vadovaudamasis šis atlieka teisinius veiksmus; toks atstovavimas dar vadinamas sutartiniu, nes atstovavimo santykio dalyviai sudaro pavedimo sutartį); 2) atstovavimas pagal įstatymą (atstovui įgaliojimai suteikiami pagal įstatymą; tokia tvarka tėvai atstovauja savo nepilnamečiams vaikams); 3) atstovavimas pagal administracinį aktą (neveiksniems asmenims steigiama glob air skiriami globėjai, kurie veikia remdamiesi teismo sprendimu dėl jų paskyrimo; tokia tvarka veikia pardavėjai, bankų operatoriai aptarnaudami klientus). Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jei galiojimo terminas nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti užsienyje, jei jo galiojimo terminas nenurodytas galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo. Negalioja įgaliojimas, kuriame nenurodyta išdavimo data. Įgaliojimas pasibaigia: 1. Pasibaigus jo terminui; 2. Įgaliotojui panaikinus įgaliojimą (įgaliotojas turi teisę, bet kada panaikinti įgaliojimą); 3. Įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo (įgaliotinis turi teisę atsisakyti įgaliojimo bet kada, su sąlyga, kad toks atsisakymas nepadarys žalos įgaliotojui); 4. Nustojus egzistuoti įgaliotiniui ar įgaliotojui (mirus fiziniam asmeniui, pripažinus ji nežinia kur esančiu ar paskelbus mirusiu, pripažinus neveiksniu ar apribojus veiksnumą, likvidavus juridinį asmenį ar iškėlus bankroto bylą juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas).

3.5.1. KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS.Prokuristas neturi teisės 1. Perleisti atstovaujamojo nekilnojamojo turto (įmonę) ar suvaržyti teises į jį, 2. Pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją, 3. Skelbti atstovaujamojo bankrotą, 4. Duoti prokūrą, 5. Priimti į įmonę dalininkus. Prokūra turi būti rašytinė ir įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka. Prokūra pasibaigia, kai: 1) atstovaujamasis ją atšaukia; 2) prokuristas jos atsisako; 3) atstovaujamajam iškeliama bankroto byla; 4) likviduojamas ar reorganizuojamas prokūrą išdavęs asmuo; 5) prokuristas miršta.

3.6.2. SUTARČIŲ RŪŠYS

Sutartys gali būti 1. Dvišalės ir vienašalės, 2. Atlygintinės ir neatlygintinas, 3. Konsesualinės ir realinės, 4. Vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys, 5. Vartojimo, 6. Rizikos, 7. Trečiojo asmens naudai, 8. Viešos sutartys, 9. Kitos sutartys. Sutartis yra dvišalė, jeigu abi sutarties šalys turi teises ir pareigas, t.y. kiekviena sutarties šalis tuo pačiu metu yra ir kreditorius ir skolininkas, pvz., pirkimo-pardavimo atveju pardavėjas turi teisę gauti kainą, bet privalo perduoti pirkėjui parduodamą daiktą, o pirkėjas turi teisę gauti perkamą daiktą, bet privalo sumokėti pardavėjui kainą). Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (prekybos, rangos darbų, transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų ir kt. įmonių sudaromos sutartys). Esant rizikos sutarčiai, kaip ji vykdoma priklauso nuo to, ar įvyksta kokie įvykiai, ar ne (pvz., pagal draudimo sutartį draudikas privalo išmokėti draudimo atlyginimą tik įvykus draudiminiam įvykiui). Sutartis trečiojo asmens naudai yra tokia sutartis, pagal kurią iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, kuris nėra sutarties dalyvis. 3.7.1. DAIKTINĖS TEISĖS SAMPRATA.

Daiktinių teisių požymiai yra: 1) daiktinės teisės yra tik tos teisės, kurios tokiomis pripažįstamos pagal įstatymą, jų sąrašas yra baigtinis; 2) tai yra absoliučios teisės; 3) daiktinės teisės objektas visada yra tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Skiriamos šios daiktinės teisės: 1. Valdymas; 2. Nuosavybės teisė; 3. Turto patikėjimo teisė; 4. Servitutas; 5. Uzufruktas; 6. Užstatymo teisė; 7.Ilgalaikė nuoma; 8. Hipoteka ir įkeitimas. Daiktinei teisei būdinga tai, kad ji susijusi su daiktu ir egzistuoja tol, kol egzistuoja daiktas. Išnykus daiktui, daiktinė teisė pasibaigia. 3.7.3. DAIKTINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI.

Daiktais laikomi iš gamtos paimti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai (akmens anglis, nafta, automobilis, telefonas ir pan.). Literatūros, mokslo kūriniai, išradimai nėra daiktai. Pinigai – tai ypatinga rūšis daiktų, kurių vertę lemia ne fizinės savybės, o valstybės valia nustatytas piniginių prievolių padengimo kursas. Tačiau pinigai valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama kaip ir visais kitais daiktais, todėl jie laikomi ypatingais daiktais.

3.7.4. NEKILNOJAMIEJI IR KILNOJAMIEJI DAIKTAI.

Nekilnojamiesiems daiktams įstatymuose nustatytas specialus teisinis režimas: 1) sandorių, sudaromų dėl šių daiktų privaloma rašytinė forma; 2) nekilnojamieji daiktai registruojami teisių registre; 3) reglamentuojamas įregistruotų teisių įgyvendinimas. .

3.7.6. VALDYMO RŪŠYS

Valdymas gali būti: 1. teisėtas, 2. neteisėtas. Teisėtu laikomas toks valdymas, kuris įgytas įstatymo nustatytais pagrindais, nepažeidžiant kitų asmenų valdymo teisės, t.y. įgytas tais pačiais pagrindais, kaip yra įgyjama nuosavybės teisė. Neteisėtas yra toks valdymas, kuris įgyjamas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ar kitų asmenų teises (pvz., pavogto ar pagrobto daikto valdymas). Neteisėtas valdymas gali būti sąžiningas ir nesąžiningas. Sąžiningas yra toks valdymas, kai valdytojas nežino arba negali žinoti, kad daiktą jis valdo neteisėtai. Nesąžiningas valdytojas žino arba turi (gali) žinoti, kad daiktą valdo neteisėtai (pvz., vogto daikto, radinio valdymas ir pan.). Kilus ginčui dėl daikto valdymo, įrodyti valdymo neteisėtumą ar nesąžiningumą privalo ieškovas. 3.7.8. VALDYMO PABAIGA

Valdymas baigiasi, kai valdytojas atsisako valdymo teisės į daiktą. Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai: 1) valdytojas praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią; 2) daiktą užvaldo kitas asmuo arba pamesto daikto nerandama; 3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi: 1) jei valdytojas praranda galimybę veikti daiktą ir negali susigrąžinti šios prarastos galimybės (pvz., pastatas sugriuvo, sudegė); 2) kai jis išregistruojamas iš viešojo registro duomenų bazės (nuo išregistravimo momento.

3.7.9. VALDYMO GYNIMAS.

Valdymas ginamas teismine tvarka. Valdytojas gali reikalauti ne tik pašalinti valdymo pažeidimus, bet ir atlyginti nuostolius, padarytus pažeidžiant valdymą. Kilus ginčui, kam priklauso daikto valdymo teisė, ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė viena iš ginčo šalių to įrodyti nesugeba, tai ginamas valdymas to asmens, kuris anksčiau pradėjo valdyti daiktą.

3.8.2. PRIEVOLĖS DALYKAS

Kaip matyti iš prievolės apibrėžimo, prievolės dalyku gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo tam tikro veiksmo. Susilaikymas nuo tam tikro veiksmo irgi yra skolininko tam tikras veikimo būdas. Atliekamų veiksmų dalyku gali būti daiktai (pvz., pareiga perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėti pinigų sumą, atlikti darbą, suteikti paslaugą ir pan.). Tačiau prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

3.8.3. PRIEVOLIŲ RŪŠYS Civilinėje teisėje skiriamos šios prievolių rūšys: 1) sutartinės ir nesutartinės; 2) vienašalės ir dvišalės; 3) paprastosios ir sudėtingosios; 4) alternatyviosios ir fakultatyviosios; 5) pagrindinės ir priklausomosios; 6) dalomosios ir nedalomosios; 7) asmeninės prievolės; 8) prievolės trečiojo asmens naudai.

Prievolės į sutartines ir nesutartines skirstomos pagal jų atsiradimo pagrindą. Sutartinės prievolės atsiranda susitarus šalims (pirkimas-pardavimas, nuoma, ranga) arba vienašalio sandorio pagrindu (viešas atlyginimo pažadėjimas, konkurso paskelbimas). Nesutartinės prievolės atsiranda atsižvelgiant į šalių valią (žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas). Prievolė yra vienašalė, jei viena šalis turi teises, o kita tik pareigas. Jei abi šalys turi teises ir pareigas, tai prievolė – dvišalė. Jei tarp prievolės šalių yra vienas teisinis ryšys, tai tokia prievolė vadinama paprastąja (pvz., pagal paskolos sutartį skolininkas turi tik vieną pareigą – grąžinti paskolą, o jokių kitų pareigų neturi), o jei tarp šalių yra ne vienas ryšys, tai prievolė sudėtingoji (pvz., daikto pirkimas-pardavimas, pastato statybos sutartis). Kilus ginčui, reikia nustatyti prievolės pobūdį, įvertinti visų teisių ir pareigų kompleksą. Alternatyviąja vadinama tokia prievolė, pagal kurią skolininkas privalo atlikti vieną sutarties ar įstatymo numatytą veiksmą (pvz., perduoti daiktą ar sumokėti pinigų sumą). Pagal CK 6.27 str. 1 d. pasirinkimo teisė priklauso skolininkui, jeigu įstatymai, sutartis ar teismo sprendimas nenustato kitaip. Fakultatyviąja vadinama tokia prievolė, pagal kurią skolininkas kreditoriaus naudai privalo atlikti konkretų veiksmą, o jeigu dėl tam tikrų priežasčių to padaryti negali, turi atlikti kokį kitą veiksmą. Priklausomoji yra tokia prievolė, kuri neatskiriamai susijusi su pagrindine prievole. Nustojus galioti pagrindinei prievolei, netenka galios ir priklausomoji prievolė (pvz., prievolė mokėti netesybas, prievolė mokėti palūkanas). Asmeninė prievolė – tai prievolė, glaudžiai susijusi su kreditoriaus ar skolininko asmeniu. Tokiu atveju negalimas asmenų pakeitimas (mirus vienai iš šalių prievolė pasibaigia).

3.8.4. PRIEVOLIŲ SUBJEKTAI

Prievolių subjektai yra kreditorius ir skolininkas. Subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Prievolės teisinio santykio dalyviai gali būti keletas kreditorių ir keletas skolininkų. Jei taip būna, prievolės gali būti dalinės arba solidariosios. Dalinės prievolės kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti nustatytą prievolės dalį, o jeigu dalys nenustatytos, tai lygiomis dalimis. Jei skolininkų pareiga yra solidarioji, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį Reikalavimas yra solidarusis, kai prievolės dalykas yra nedalus.

3.8.5. PRIEVOLIŲ VYKDYMAS. Prievolė turi būti vykdoma: 1. Sąžiningai, 2. Tinkamai, 3 Nustatytais terminais pagal įstatymą ar sutarties nurodymus, o jei tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo. Prievolė turi būti vykdoma kokybiškai, nustatytoje vietoje ir nustatytu terminu. Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, ji turi būti įvykdyta: 1) prievolė perduoti pagal individualius požymius apibūdintą daiktą daikto būvimo vietoje prievolės atsiradimo momentu; 2) prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą – daikto buvimo vietoje; 3) prievolė perduoti pagal rūšies požymius apibūdintą daiktą – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje; 4) piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu; 5) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. Prievolė turi būti vykdoma įstatymo ar sutarties nustatytu terminu. Jeigu įvykdymo terminas nenustatytas arba prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui pareikalavus, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada tokią prievolę įvykdyti. Kreditoriui pareikalavus, skolininkas prievolę privalo įvykdyti per 7 dienas nuo pareikalavimo dienos, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę nėra aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas (pvz., bankas privalo neterminuotą indėlį, indėlininkui pareikalavus, išduoti nedelsiant).

3.9.1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA IR RŪŠYS. Atsižvelgiant į tai, kokios teisės pažeistos, civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis. Deliktinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiamos teisės, nesusijusios su sutartiniais santykiais.

3.9.2. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS.

Civilinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) neteisėti veiksmai; 2) žala ir nuostoliai; 3) priežastinis ryšys; 4) kaltė. Neteisėti veiksmai – tai neteisėtas neveikimas, kai nevykdomos sutarties ar įstatymo numatytos pareigos, ir neteisėtas veikimas, kai atliekami neteisėti kitų asmenų teises pažeidžiantys veiksmai. Neveikimas irgi yra tam tikras elgesys. Žala - tai asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.). Priežastinis ryšys – tai, kad kilusi žala yra neteisėtų veiksmų pasekmė. Kaltė – tai žmogaus psichinis santykis su jo atliekamais veiksmais ir šių veiksmų rezultatu. Kaltė gali pasireikšti tyčia (asmuo numato savo veiksmų pasekmes) ir neatsargumu (asmuo nenumato savo veiksmų pasekmių, nors gali jas numatyti). Asmuo, pažeidęs teisę, norėdamas išvengti atsakomybės, privalo įrodyti savo nekaltumą. Neturtinė žala (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, reputacijos pablogėjimas ir pan.) teismo įvertinta atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymuose ar sutartyje numatyta ribota atsakomybė. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: 1) dėl nenugalimos jėgos; 2) dėl valstybės veiksmų; 3) dėl trečiojo asmens veiksmų; 4) dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų; 5) dėl būtinojo reikalingumo; 6) dėl būtinosios ginties; 7) dėl savigynos (CK 6.253 str. 1 d.).

3.9.3. SUTARTINĖ ATSAKOMYBĖ. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Jeigu jis pažeidžia sutartį, tai privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai pinigų suma, kurią skolininkas, pažeidęs sutartį, privalo sumokėti kreditoriui. Netesybos nustatomos arba sutartyje, arba įstatymuose. Jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo. Kai pateikiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, tai netesybos įskaitomos į nuostolius. Nuostoliai atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos. Teismas turi teisę sumažinti neprotingai dideles netesybas.

3.9.4. DELIKTINĖ ATSAKOMYBĖ.

Kaip ir kiekvienos prievolės, taip ir deliktinės prievolės subjektai yra kreditorius ir skolininkas. Kreditorius - tai asmuo (fizinis ar juridinis), kuriam jo teisės pažeidimu padaroma žala. Jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas atlygintų padarytą žalą. Skolininkas – tai asmuo, padaręs žalą. Jis turi pareigą atlyginti padarytą žalą. Deliktinė prievolė atlyginti padarytą žalą atsiranda, kai yra šios sąlygos: 1) žala padaryta neteisėtais veiksmais; 2) neteisėti veiksmai yra žalos priežastis; 3) asmuo, padaręs žalą, yra kaltas. Žala yra ne tik prievolės dėl žalos atlyginimo sąlyga, bet ir asmens, padariusio žalą, atsakomybės matas, nes atlyginama tik padaryta žala. Nėra žalos – nėra ir prievolės atlyginti žalą. Visi veiksmai, kuriais padaroma žala, laikomi neteisėtais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Antra vertus, teismas gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo, esant būtinajam reikalingumui. Su kaltės buvimu nesiejama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė. Didesnio pavojaus šaltiniu laikomi objektai (savaeigės transporto priemonės, mechanizmai, sprogstamosios, nuodingosios, savaime užsidegančios, radioaktyviosios medžiagos, statybos ir t.t.), kurios naudojant, nežiūrint griežtų jų naudojimo taisyklių, yra galimas žalos padarymas kitiems asmenims. Šie objektai gali padaryti žalą ir nesant jų valdytojų kaltės. Todėl CK 6.270 str. numatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, atsakančiu už padarytą žalą, laikomi asmenys, kurie didesnio pavojaus šaltinį valdo nuosavybės,

patikėjimo teise ar kitokiu teisės pagrindu (nuomos, panaudos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t.t.). Jei didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldo asmuo (pvz., vagis pavagia automobilį) ir esama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės (pvz., valdytojas neužtikrino reikiamo didesnio pavojaus šaltinio apsaugos), tai už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą solidariai atsako valdytojas ir asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį ir padaręs žalą. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai užvaldžiusio didesnio pavojaus šaltinį asmens. Jei du ar daugiau didesnio pavojaus šaltinių padaro žalą, tai šių šaltinių valdytojai nukentėjusiam asmeniui žalą atlygina solidariai. Tokiu būdu kaltasis atlygina žalą nekaltajam. Asmuo, padaręs žalą, privalo ją atlyginti visiškai (CK 6.263 str. 2 d.). Priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius, t.y. žalą atlyginti pinigais. Jei dėl žalos atsiradimo yra kaltas ir nukentėjusysis, tai teismas, atsižvelgdamas į tai, gali sumažinti žalos atlyginimą arba atleisti asmenį, padariusį žalą, nuo jos atlyginimo (CK 6.282 str. 1 d.). Tačiau į nukentėjusiojo kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas (CK 6.282 str. 2 d.). Taip pat teismas gali sumažinti žalos atlyginimo dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 str. 3 d.). Sveikatos sužalojimo atveju nukentėjusiam atlyginami visi jo patirti nuostoliai ir neturtinė žala. Nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias būtų gavęs nukentėjęs asmuo, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, išlaidos sveikatai grąžinti (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos). Gyvybės atėmimo atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.