Teisėkūros žinios · Web view2019/12/27 · Nr. 3P-1097/2019. Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24537-2017-1 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS. NUTARTIS. 2019 m. birželio 28 d.Vilnius

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-21024 2019-12-23 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1097/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24537-2017-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovo H. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas remiantis esama bylos medžiaga. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad kasaciniame teisme galimų teikti įrodymų nebaigtinis sąrašas nurodytas CPK 347 straipsnio 4 dalyje. Tai, pavyzdžiui, įrodymai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, dėl šalies, teikiančios prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, turtinės padėties, įrodymai, pagrindžiantys prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą, ir kitokie įrodymai, susiję su procesinio pobūdžio klausimais, spręstinais kasaciniame teisme. Kitokio pobūdžio įrodymai, tarp jų ir susiję su ginčo esme, fakto klausimais, kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 33, 35 punktai).

Kasatorius 2019 m. birželio 25 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus (dokumento registracijos Nr. 3P-197/2019). Įvertinusi pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad jie yra susiję su ginčo esme, fakto klausimais, todėl teisinio pagrindo juos priimti nenustatyta (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Atsisakyti priimti 2019 m. birželio 25 d. pateiktus papildomus paaiškinimus ir dokumentus (dokumento registracijos

Nr. 3P-197/2019).Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40bb9a10234a11eabe008ea93139d588

Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 1 d. gautu ieškovo J. G. prašymu dėl trūkumų šalinimo

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 25 d. nutartimi Nr. 3P-954/2019 nustatė, kad ieškovo paduotas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau ieškovas nesumokėjo CPK numatyto mokėti žyminio mokesčio už teikiamą kasacinį skundą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jį atidėti netenkintinas. Minėta nutartimi teisėjų atrankos kolegija nustatė ieškovui terminą iki 2019 m. liepos 2 d. pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius duomenis.

2019 m. liepos 1 d. ieškovas pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį įrodymą.Taigi ieškovas nustatytu terminu pašalino kasacinio skundo trūkumus, todėl kasacinis skundas priimtinas nagrinėti

kasacine tvarka.Ieškovas kasaciniu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje

Nr. 0174/16/01655, pradėtoje pagal 2016 m. liepos 12 d. Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro vykdomąjį įrašą Nr. 1-5071. Ieškovas nurodė, kad išieškojimas nukreiptas į vienintelį jam ir trečiajam asmeniui priklausantį gyvenamąjį būstą, tenkinus kasacinį skundą, ieškovo prievolė atsakovei sumažėtų ir ši neturėtų teisės išsiieškoti skolos visa apimtimi. Be to, atsakovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymo atgręžimas būtų apsunktinas arba taptų neįmanomas.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7f644e00241311eabe008ea93139d588

pagrindas sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0174/16/01655 (CPK 145 straipsnio 10 dalies 10 punktas, 363 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, 363 straipsnio 2 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti ir sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje

Nr. 0174/16/01655, pradėtoje pagal 2016 m. liepos 12 d. Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro vykdomąjį įrašą Nr. 1-5071.Byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, antstoliui Donatui Kisieliui.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Nr. 2P-573/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44334-2017-1


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus, susipažinusi su Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties nuteistojo G. F. baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=535f2d80234a11eabe008ea93139d588

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8 dalimis, 3742 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą priimti.

Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________


Nr. 2P-558/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44334-2017-1


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus, susipažinusi su nuteistojo G. F. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo G. F. gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą prieš nuteistąjį nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatnaujindamas įrodymų tyrimo ir iš esmės neišnagrinėdamas apeliacinio skundo, nepatikrinęs bylos tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Šis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes neįgyvendino aktyvaus vaidmens ir nesiėmė jokių priemonių, kad byla būtų objektyviai išnagrinėta.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64d00d50234a11eabe008ea93139d588

argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Nors kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (padaryti esminiai BPK

20 straipsnio 3 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimai), tačiau neišdėstomi šiuos teiginius pagrindžiantys teisiniai argumentai, atitinkantys BPK 368 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus. Kasatoriaus nurodomi argumentai iš esmės susiję su jau apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir G. F. kaltės neigimu. Skunde yra dėstomos faktinės bylos aplinkybės, analizuojami byloje esantys įrodymai, pateikiamas galimas jų vertinimas, tačiau tai nėra nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Kasacinio skundo teiginiai dėl neišnagrinėto apeliacinio skundo taip pat nepagrįsti. Tai kad teismas netenkino nuteistojo prašymų apklausti papildomai tėvui operaciją atlikusį gydytoją, atnaujinti tyrimą, kad nustatyti sužalojimų padarymo mechanizmą ir pan., savaime nėra teisinis argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo. Be to, matyti, kad minėti teiginiai yra susiję su nesutikimu su atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu suformuluotomis teismų išvadomis dėl nuteistojo kaltės.

Deklaratyvūs teiginiai ir dėl apeliacinio teismo neaktyvaus vaidmens nustatant tiesą byloje, nes teismas tikrino ir nuteistojo versiją apie galimai kitų asmenų prieš nukentėjusįjį panaudotą smurtą, aiškinosi paties nukentėjusiojo dėl girtumo griuvinėjant susižalojimo versiją ir padarė išvadą įrodymų visumos kontekste, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo veiką, nes būtent nuteistasis, delnais suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvą, suprato, jog veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą, ir norėjo taip elgtis, tačiau jam buvo nesvarbu kokie padariniai gali kilti, taip sutrikdė tėvo sveikatą, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Kolegijos vertinimu, nepateikti argumentai, kurie sudarytų kasacinio apskundimo pagrindą ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalyką (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo G. F. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63404590234a11eabe008ea93139d588



susipažinusi su 2019 m. liepos 9 d. gautu atsakovės S. S.-I. prašymu dėl trūkumų šalinimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1117/2019 nustatė, kad atsakovės paduotas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau atsakovė nenurodė visų dalyvaujančių byloje asmenų duomenų. Minėta nutartimi teisėjų atrankos kolegija nustatė atsakovei terminą iki 2019 m. liepos 18 d. pateikti naują kasacinį skundą, kuriame būtų tinkamai nurodyti byloje dalyvaujantys asmenys, jų procesinės padėtys ir kiti duomenys.

2019 m. liepos 9 d. atsakovė pateikė Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 8 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, kuria teisėjų kolegija ištaisė Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje padarytą aiškų rašymo apsirikimą, šios nutarties įžanginę dalį išdėstė nauja redakcija, kurioje L. K. nėra nurodyta tarp dalyvaujančių byloje asmenų.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 8 d. nutartį, sprendžia, kad atsakovė nustatytu terminu pašalino kasacinio skundo trūkumus, todėl kasacinis skundas priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimu patenkinus ieškinį iš dalies, priešieškinį atmetus, nuspręsta nustatyti D. R. nuosavybės teise priklausančio 1,8587 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribas pagal UAB „Geo planum“ atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane M 1:1000 pažymėtos ribų posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-7-8-9-10-11-12-1, įpareigoti atsakovę S. S. – I. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nugriauti pirtį, kuri A. P. įmonės 2003 m. balandžio 7 d. parengtoje topografinėje nuotraukoje pažymėta indeksu 3 sutvarkyti statybvietę, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.

Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą.

Išreikalauti civilinę bylą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamų Utenos apylinkės teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo ir Panevėžio

apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Pranešti VĮ Registrų centrui apie kasacinio skundo priėmimą civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto:

žemės sklypas, (duomenys neskelbtini).Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atsakovę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 9 d. gautu atsakovės N. P. prašymu dėl žyminio mokesčio sumokėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 4 d. nutartimi Nr. 3P-1119/2019 nustatė, kad atsakovės paduotas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau atsakovė sumokėjo ne visą mokėtiną žyminį mokestį. Minėta nutartimi teisėjų atrankos kolegija nustatė atsakovei terminą iki 2019 m. liepos 19 d. sumokėti trūkstamą žyminį mokestį (107 Eur) ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

2019 m. liepos 9 d. atsakovė pateikė 107 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį įrodymą.Taigi atsakovė nustatytu terminu pašalino kasacinio skundo trūkumus, todėl kasacinis skundas priimtinas nagrinėti

kasacine tvarka.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos

kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=578afce0234a11eabe008ea93139d588

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atsakovę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu ieškovo E. V. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:


Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis,

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b179450234a11eabe008ea93139d588

Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1183/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01389-2016-5(N)(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovės (duomenys neskelbtini) kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:


Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7c31abb0241311eabe008ea93139d588

ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Insigma“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymais sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė kartu prašo sustabdyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Be to, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bus išnagrinėtas atsakovės kasacinis skundas, sustabdyti vykdomąsias bylas Nr. 0008/19/00930 ir Nr. 0008/19/00933; uždrausti antstoliui atlikti kokius nors vykdymo veiksmus šiose vykdomosiose bylose; panaikinti areštus, taikomus atsakovių UAB „Insigma“ ir J. S. banko sąskaitoms.

Atsakovė abiem savo prašymams pagrįsti nurodo, jog, nesustabdžius teismų procesinių sprendimų vykdymo ir netaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų apsunkintas jai galimai palankios kasacinio teismo nutarties vykdymas, egzistuotų naujų teisminių ginčų dėl lėšų, išieškotinų pagal galimai neteisėtus teismų procesinius sprendimus, kilimo galimybė.

Teisėjų atrankos kolegijos teisė sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą yra įtvirtinta CPK 363 straipsnio 1 dalyje. Toks procesinis veiksmas gali būti atliekamas tiek dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, tiek pačios kolegijos iniciatyva. Pažymėtina, kad prašymas dėl kasacine tvarka skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo turi būti motyvuotas, t. y. asmuo, teikiantis tokį prašymą, privalo teisiniais argumentais pagrįsti, kad egzistuoja objektyvi būtinybė imtis šios išimtinės (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio prasme) procesinės priemonės.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu patenkino ieškovės BUAB „Satra“ ieškinį iš dalies ir priteisė jai iš atsakovės J. S. 41 629,89 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą: pirmiau nurodytą žalos atlyginimą ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5ebedc20234a11eabe008ea93139d588

procesines palūkanas priteisė solidariai iš atsakovių J. S. ir UAB „Insigma“.Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgusi į kasacinio skundo argumentus ir privalomojo procesinio bendrininkavimo

institutą, laiko teisiškai pagrįstais pirmiau įvardytus argumentus, kuriais atsakovė įrodinėja būtinybę stabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą, – teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, nesustabdžius Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties vykdymo, būtų tikėtinai apsunkintas atsakovei galimai palankios kasacinio teismo nutarties vykdymas, be to, neatmestina ir tolesnių ginčų kilimo galimybė, o tokios galimybės pasireiškimas yra nesuderinamas su vienu iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – užtikrinti kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis). Todėl, siekiant užkirsti kelią atsirasti tokiems padariniams, tenkinamas atsakovės prašymas dėl teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymo.

Kaip minėta, atsakovė prašo taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad atsakovės prašymų dėl teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalykai yra iš esmės tapatūs, t. y. prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama iš esmės tokio paties tikslo, kuriam užtikrinti buvo pareikštas ir yra patenkintas prašymas dėl teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymo. Vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, teisėjų atrankos kolegijai nutarus stabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą, būtų perteklinis procesinis veiksmas, todėl teisėjų atrankos kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, atmeta atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147 straipsniais, 340 straipsnio 5 dalimi, 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, 363 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Sustabdyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atsakovę ir jos atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6159f960234a11eabe008ea93139d588

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 11 d. gautu ieškovės G. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis,

n u t a r i a:


bylų sąrašą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus ieškovę ir jos atstovę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=70fa4590241311eabe008ea93139d588

Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eveda“ kasaciniu skundu dėl

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė kartu prašo sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atsakovė šiam savo prašymui pagrįsti nurodo, jog skundžiamo teismo procesinio sprendimo nesustabdymas, jeigu būtų patenkintas kasacinis skundas, lemtų papildomas laiko ir finansines sąnaudas pradinei padėčiai atkurti. Be to, CPK 762 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacine ar kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Vadinasi, atsakovei palanki kasacinio teismo nutartis galėtų būti neįvykdoma, nes ieškovui, kaip darbuotojui, nebūtų taikomas sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas.

Teisėjų atrankos kolegijos teisė sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą yra įtvirtinta CPK 363 straipsnio 1 dalyje. Toks procesinis veiksmas gali būti atliekamas tiek dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, tiek pačios kolegijos iniciatyva. Pažymėtina, kad prašymas dėl kasacine tvarka skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo turi būti motyvuotas, t. y. asmuo, teikiantis tokį prašymą, privalo teisiniais argumentais pagrįsti, kad egzistuoja objektyvi būtinybė imtis šios išimtinės (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnio prasme) procesinės priemonės.

Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. sprendimu, panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už suteiktas poilsio dienas, delspinigių ir netesybų, ir šias ieškino dalis tenkino, priteisdamas ieškovui V. J. iš viso 3627,25 Eur.

Teisėjų atrankos kolegija laiko teisiškai pagrįstais pirmiau įvardytus argumentus, kuriais atsakovė įrodinėja būtinybę stabdyti teismo procesinio sprendimo vykdymą, – teisėjų kolegijos vertinimu, nesustabdžius Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. sprendimo vykdymo, būtų reikšmingai apsunkintas atsakovei galimai palankios kasacinio teismo nutarties įvykdymas. Todėl, siekiant užkirsti kelią atsirasti tokiems padariniams, tenkinamas atsakovės prašymas dėl teismo procesinio sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, 363 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 28 d. sprendimo

vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus ieškovę ir jos atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 12 d. gautu atsakovės L. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:


Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikini Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi (su Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi ir 2016 m. sausio 20 d. nutartimi padarytais pakeitimais) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio turto areštą.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas galimas pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnis) arba įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo atmetami ieškinio reikalavimai (CPK 150 straipsnio). Kadangi atsakovė, prašydama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nenurodo jokių šių priemonių panaikinimo pagrindų, o byloje yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo patenkinti ieškovo atsakovei pareikšti reikalavimai (CPK 150 straipsnio 3 dalies), tai sudaro pagrindą atmesti atsakovės prašymą dėl jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.


n u t a r i a:


bylų sąrašą.Atmesti atsakovės L. D. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartimi (su pakeitimais,

padarytais Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. ir 2016 m. sausio 20 d. nutartimis) jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasacinį skundą pateikusią atsakovę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=45639e50234a11eabe008ea93139d588

Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 17 d. gautu atsakovės E. K. įmonės prašymu dėl dokumentų prijungimo prie bylos,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. liepos 16 d. nutartimi Nr. 3P-1202/2019 nustatė, kad atsakovės paduoto kasacinio skundo turinys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvauja trečiasis asmuo Millenium Insurance Company Limited (užsienio įmonė), turi būti pridėtas kasacinio skundo vertimas į jam suprantamą kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis) arba nurodytas jo atstovas Lietuvoje, kuriam būtų siųstini procesiniai dokumentai. Dėl to teisėjų atrankos kolegija atsakovei nustatė terminą minėtam trūkumui pašalinti.

Atsakovė E. K. įmonė pateikė trečiojo asmens Millenium Insurance Company Limited sutartį su advokatu A. Š. ir jo patvirtinimą, kad procesiniai dokumentai byloje turėtų būti siunčiami jam.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė teismo nustatytu terminu ir tvarka iš esmės pašalino kasacinio skundo trūkumus, nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. liepos 16 d. nutartimi Nr. 3P-1202/2019, sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė kasaciniu skundu, be kita ko, prašo sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties vykdymo veiksmus iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismui skundžiama nutartimi palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovė įgijo teisę pradėti priverstinio vykdymo veiksmus, reikalaujant iš atsakovės 39 906, 24 Eur.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5d4e5c30234a11eabe008ea93139d588

prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgusi į atsakovės prašymo dėl sprendimo vykdymo sustabdymo motyvus ir byloje, kurioje praduodamas kasacinis skundas, ją išnagrinėjus iš esmės priimtus teismų procesinius sprendimus, sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl, siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo, išskyrus jo dalį, kuria atsakovei priteista iš ieškovės UAB „Vikstata“ 4606,67 Eur ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 5 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo dalies, kuria atsakovei priteista iš ieškovės UAB „Vikstata“ 4606,67 Eur ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 5 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, vykdymas nestabdomas.


n u t a r i a:


bylų sąrašą.Sustabdyti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo, išskyrus jo dalį, kuria atsakovei priteista iš

ieškovės UAB „Vikstata“ 4606,67 Eur ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 5 d.) iki visiško sprendimo įvykdymo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4dddb930234a11eabe008ea93139d588



susipažinusi su 2019 m. liepos 18 d. gautu atsakovių A. A. ir A. R. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovės A. A. ir A. R. pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šia nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priteisė ieškovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Nacionalinė kredito unija“ iš atsakovų L. K., A. A., A. R., L. D. ir D. D. solidariai 176 650,19 Eur žalos atlyginimo, o iš atsakovų A. B., A. Ž., N. B., A. Ž., A. V. ir Ž. P. solidariai 254 865,61 Eur žalos atlyginimo.

Atsakovės savo kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių nustatant civilinės atsakomybės sąlygas, nes teismai turėjo įvertinti, ar kredito unija, išduodama paskolas, peržengė įprastos ūkinės-komercinės rizikos ribas, o priteistinas žalos atlyginimo dydis turėjo būti diferencijuotas priklausomai nuo atsakovų einamų pareigų kredito unijoje.

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl nurodytų priežasčių, kasacinį skundą kaip neatitinkanti CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto

reikalavimų atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Kasacinio skundo Nr. 2P-632/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00085-2018-9(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Armano Abramavičiaus, susipažinusi su nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasaciniu skundu dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 20 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis,

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=283c2fa0228111eabe008ea93139d588

Nuteistosios A. G. ir jos gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-21032 2019-12-23 2019-08-07 2019-08-07 -



NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 7 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su nuteistojo V. V. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f255460234a11eabe008ea93139d588

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________




NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, susipažinusi su nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendžio V. R., A. P. ir R. K. baudžiamojoje byloje ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinis skundas priimtinas, nes nenustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, trukdančių priimti kasacinį skundą.

Byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3, 5, 8

dalimis, 3742 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

n u t a r i a:

Nukentėjusiųjų M. V. ir J. V. kasacinį skundą priimti.Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0db2d210228111eabe008ea93139d588



NUTARTIS2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Masioko, susipažinusi su nuteistojo R. T. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. spalio 22 d. nutartimi, vadovaudamasi BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, atsisakė priimti 2019 m. spalio 3 d. paduotą nuteistojo R. T. kasacinį skundą, nes jis neatitiko BPK 368 straipsnio 2 dalyje, BPK 369 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal BPK 372 straipsnio 6 dalį kasatorius, ištaisęs kasacinio skundo trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą nepažeisdamas BPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tačiau iš naujo 2019 m. gruodžio 2 d. paduotas nuteistojo R. T. kasacinis skundas identiškas ankstesniajam, t. y. kasatorius pateikia tą patį kasacinį skundą. Konstatuotina, kad nuteistasis R. T. trūkumų, nurodytų atrankos kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutartyje, neištaisė, žemesnės instancijos teismų sprendimus skundžia analogiškais motyvais, kurie išnagrinėti ankstesnės atrankos kolegijos. Dėl šių priežasčių nuteistojo R. T. kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo R. T. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

RIMA AŽUBALYTĖ

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-295-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02039-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.11(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=20dafed0228111eabe008ea93139d588


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,nuteistosios A. M. gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos

prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Blinstrubio kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 295 Eur) dydžio bauda; BK 220 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (7530 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – 300 MGL (11 295 Eur) dydžio bauda.

A. M. pareikštas civilinės ieškovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys atmestas.Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi Klaipėdos

apygardos prokuratūros prokurorės bei nuteistosios A. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.Šioje byloje taip pat nuteistas R. M. Dėl jo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. M. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama UAB „S“ direktorė, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: Klaipėdoje ir Pagėgių savivaldybėje, veikdama per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „T“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai dokumentų apie faktiškai įvykusias ūkines operacijas nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. spalio 15 d., dėl to nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais ir įtrauktos į UAB „S“ buhalterinę apskaitą faktiškai įvykusios ūkinės operacijos: 1) gautų 83 777,73 Lt (24 263,71 Eur) grynųjų pinigų, nes 2010 m. lapkričio, 2011 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais kasos išlaidų orderiais pagrindė iš viso 83 777,73 Lt (24 263,71 Eur) grynųjų pinigų išmokėjimą iš kasos, kai kasoje nebuvo pakankamo dokumentinio grynųjų pinigų likučio, taip sumažindama dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje; 2) gautų 12 230,61 Lt (3542,23 Eur) grynųjų pinigų, nors mėsos produkcijos pardavimą užregistravo UAB „P“ prekyvietės apskaitos žurnale Nr. 15, taip sumažino dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje; 3) pagamintos 58 kg mėsos produkcijos už 602,18 Lt (174,40 Eur), nes 2011 m. sausį užregistravo parduotos produkcijos 58 kg daugiau negu pagamintos; 4) 174,5 kg mėsos gaminių pardavimo pirkėjui M. M. už 1417,21 Lt (410,45 Eur); mėsos produkcijos pardavimo (UAB „B“, nenustatytiems pirkėjams ir UAB „P“ prekyvietėje)

pajamų, iš viso 355 423,74 Lt (102 937,83 Eur), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. spalio 15 d. laikotarpio UAB „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Be to, A. M. nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdama UAB „S“ direktorė, pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 4 dalių, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. Klaipėdoje tyčia, siekdama išvengti sumokėti 52 105 Lt (15 090,65 Eur) pelno mokesčio ir 74 937 Lt (21 703,26 Eur) PVM, iš viso siekdama išvengti sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių, susidariusių dėl neįtrauktų į apskaitą 356 840,95 Lt (103 348,28 Eur) gautų pajamų, veikdama per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „T“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikusi dokumentų apie visas įvykusias ūkines operacijas, nurodė užpildyti įrašant neteisingus duomenis apie UAB „S“ pajamas, pelną, turtą ir pateikti Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai: 1) 2010 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, nurodant 64 152 Lt (18 579,70 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 54 198 Lt (15 696,82 Eur) mažesnę pelno ir 8130 Lt (2354,61 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 2) 2011 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, nurodant 293 166 Lt (84 906,74 Eur) mažesnę pardavimo pajamų, 293 166 Lt (84 906,74 Eur) mažesnę pelno ir 43 975 Lt (12 736,04 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą pelno mokesčio sumas; 3) 2010 m. lapkričio, gruodžio, 2011 m. sausio–spalio mėnesių PVM deklaracijas, nurodant 356 841 Lt (103 348,30 Eur) mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų apmokestinamąją vertę bei 74 937 Lt (21 703,26 Eur) mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą. Taip buhalterei-konsultantei D. M. užpildžius nurodytas deklaracijas ir 2011 m. kovo 4 d. – 2012 m. gegužės 22 d. elektroniniu būdu pateikus Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo pateikti neteisingi duomenys apie UAB „S“ pajamas, pelną, turtą.

3. Teismų sprendimų dalis dėl R. M., nuteisto pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir išteisinto pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, kasacine tvarka neapskųsta.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras D. Blinstrubis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 723 straipsnio taikymo klausimą (kiek tai susiję su nuteistąja A. M.), padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, priimtoje nutartyje neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su išplėstinio turto konfiskavimo taikymu, ir nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.

4.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išplėstinio turto konfiskavimo šioje byloje taikymo, konstatavo, kad nėra BK 723 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinųjų sąlygų, tačiau ištirtų bylos įrodymų šiame kontekste neanalizavo ir motyvuotai nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, to taip pat nepadarė ir, spręsdamas dėl galimybės taikyti turto konfiskavimą, apsiribojo teiginiais, kad prokurorė nepateikė jokių naujų įrodymų ar argumentų dėl turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymo visai kratos metu iš A. M. paimtai pinigų sumai ar šios sumos daliai, be to, nepagrįstai nurodė, kad prokurorė šių aplinkybių įrodinėti nepageidauja. Skundžiamoje nutartyje teismas padarė bendro pobūdžio, nepagrįstą išvadą, kad nėra patikimų, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog iš A. M. paimti pinigai ar jų dalis buvo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos rezultatas arba galėjo būti gauti nusikalstamu būdu. Be to, iš naujo (antrą kartą) nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepašalinti kasacinės instancijos teismo konstatuoti trūkumai.

4.3. BK 723 straipsnyje („Išplėstinis turto konfiskavimas“) įtvirtintos normos esmė yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje 5 straipsnio 1 dalyje („Išplėstas konfiskavimas“) nustatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos

veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, pavyzdžiui, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos; preambulės 21 punkte nurodyta, kad išplėstinį konfiskavimą turėtų būti galima taikyti tuomet, kai teismas yra įsitikinęs, jog atitinkamas turtas yra įgytas iš nusikalstamos veikos. Tai nereiškia, kad turi būti nustatyta, jog minėtas turtas yra įgytas iš nusikalstamos veikos. Valstybės narės gali numatyti, kad teismas, įvertinęs tikimybę, mano arba pagrįstai daro prielaidą, kad žymiai labiau tikėtina, jog minėtas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos, o ne iš kitos veikos. Teismas turi atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, įskaitant faktus ir turimus įrodymus, kuriais remiantis galėtų būti priimtas sprendimas dėl išplėstinio konfiskavimo (kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu). Šiuo atveju būtina įrodymų pusiausvyra, t. y. principas, reiškiantis, kad įrodymai nurodo tam tikrą tikrumą (įsitikinimą) ir nėra abejonių, kad yra įmanoma taikyti bet kokią pagrįstą alternatyvą. Atsižvelgiant į šias nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teiginys dėl visiško neginčijamų įrodymų surinkimo prieštarauja BK 723 straipsnio esmei ir tarptautiniams išplėstinio konfiskavimo įrodinėjimo standartams.

4.4. Viena iš pagrindinių šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių – lėšų, kurias prašoma konfiskuoti, kilmė. Iš teismo nuosprendyje įrodytomis pripažintų aplinkybių matyti, kad A. M. padarytos nusikalstamos veikos akivaizdžiai yra susijusios su turtine nauda, t. y., apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, joje neatvaizduojant dalies gautų pajamų bei patirtų išlaidų, dėl to vėliau į deklaracijas įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, buvo išvengta sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių. Akivaizdu, kad ta dalimi, kuria buvo išvengta prievolės valstybei sumokėti mokesčius, buvo praturtėta, t. y. gauta turtinė nauda. Nors darydama nusikalstamas veikas A. M. buvo UAB „S“ direktorė ir prievolė sumokėti išvengtus mokesčius teko minėtai bendrovei, tačiau tai nereiškia, kad naudos iš to neturėjo A. M. Prokurorės apeliaciniame skunde buvo nurodyti tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti duomenys, kurių visuma atskleidžia vykdytos veiklos mastą, pobūdį, trukmę ir kitas aplinkybes, kurios svarbios priimant sprendimą dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo. Pati kaltinamoji (nuteistoji) A. M., pasinaudodama savo teise, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka parodymų nedavė ir nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų kratų metu iš jos paimtų grynųjų pinigų teisėtą kilmę. Tuo tarpu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų, liudytojų D. R. ir A. Š. parodymai, protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuoti pokalbiai telefonu, siųsti bei gauti SMS pranešimai, tarnybiniai pranešimai, kratos ir apžiūros protokolai, kratos metu rasti ir paimti dokumentai, kiti bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kratų metu paimtų grynųjų pinigų kilmė yra nusikalstama, nes jie galėjo būti gauti iš ilgą laiką trukusios veiklos, už kurią yra nuteista A. M., t. y. nusikalstamos prekybos mėsos gaminiais vykdymo, iš jos gautų pajamų nedeklaruojant teisės aktų nustatyta tvarka bei nesumokant privalomų mokesčių. Taigi ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas darant nusikalstamą veiką gautas ir turimas (laikomas) turtas, kurio nuteistoji A. M. negali pagrįsti teisėtomis pajamomis, ir nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti, kad rasti grynieji pinigai yra gauti ne iš nusikalstamos veikos ar kad jie būtų įsigyti (turimi) iki BK 723 straipsnio įsigaliojimo.

4.5. Atsižvelgdama į tai, prokurorė apeliaciniame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neprašė įrodinėti minėtų aplinkybių, neteikė papildomų įrodymų ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei ištirtais duomenimis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma iš naujo įvertinti pirmosios instancijos teisme ištirtus duomenis ir pateikti motyvuotas išvadas dėl įrodymų, jų vertinimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, įgyvendinant in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, nedaro skundžiamos teismo nutarties pagrįstos ir nepaneigia byloje surinktų bei ištirtų įrodymų, kurie patvirtina rastų lėšų nusikalstamą kilmę ir pagrindžia BK 723 straipsnio nuostatų taikymą.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro D. Blinstrubio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 723 straipsnio taikymo

6. Kasacinis skundas paduotas dėl BK 723 straipsnio taikymo A. M., pripažintai kalta ir nuteistai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti

bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus ir netinkamai aiškino bei taikė BK 72 3

straipsnio nuostatas.7. Baudžiamojoje teisėje nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimas reiškia priverstinį

neatlygintiną konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimą valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos.

8. Pažymėtina, kad konfiskuojant asmens turtą radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl turto konfiskavimo, būtina, be kita ko, vadovautis ir Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo, šioje praktikoje pateikiami papildomi kriterijai, kuriuos turi vertinti teismas, tarp jų ir šios teisinės priemonės proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016).

9. BK 723 straipsnyje įtvirtintas išplėstinis turto konfiskavimas – viena iš turto konfiskavimo rūšių – apibrėžiamas kaip kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. BK 723 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo. Darant išvadas dėl šių sąlygų buvimo konkrečioje byloje, būtina įvertinti nusikalstamų veikų sudėtis, nustatyti iš jų kylančius padarinius ir įvertinti visas aplinkybes, leidžiančias patikimai konstatuoti, kad kaltininkas iš padarytos nusikalstamos veikos gavo konkrečią turtinę naudą.

10. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė šias aplinkybes: A. M. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą, t. y. būdama UAB „S“ direktorė, veikdama per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „T“ buhalterę-konsultantę D. M., nesuvokiančią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2010 m. lapkričio mėnesį, 2011 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais nepagrindė bei neįtraukė į apskaitą 83 777,73 Lt (24 263,71 Eur) grynųjų pinigų gavimo ir taip sumažino dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje; taip pat ji įvairiais laikotarpiais (nurodytais nuosprendyje) nepagrindė apskaitos dokumentais bei neįtraukė į apskaitą produkcijos pagaminimo, pardavimo iš viso už 355 423,74 Lt (102 937,83 Eur), dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. lapkričio 1 d. – 2011 m. spalio 15 d. laikotarpio UAB „S“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat nustatyta, kad A. M., būdama UAB „S“ direktorė, siekdama išvengti sumokėti 127 042 Lt (36 793,91 Eur) mokesčių, susidariusių dėl neįtrauktų į apskaitą 356 840,95 Lt (103 348,28 Eur) gautų pajamų, nepateikusi buhalterei-konsultantei D. M. dokumentų apie visas įvykusias ūkines operacijas, nurodė jai užpildyti ir pateikti Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčių deklaracijas, įrašant tik jai žinomus neteisingus duomenis apie UAB „S“ pajamas, pelną, turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. spalio 15 d. atliekant kratą A. M. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta iš viso 250 680 Lt (72 601,95 Eur) ir 38 910 Eur; 2011 m. spalio 17 d. atliekant kratą AB (duomenys neskelbtini), individualių seifų patalpose, seife, priklausančiame A. M., rasta ir paimta 62 000 Eur. Be to, teismai, remdamiesi specialistų išvadomis (2013 m. gegužės 17 d. Nr. 5-3/45 ir 2013 m. liepos 23 d. Nr. 5-3/67), konstatavo, kad A. M. (ir S. M.) nepagrindė iš viso 637 574,09 Lt (184 654,22 Eur) lėšų gavimo

dokumentinėmis pajamomis.11. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju

nėra būtinųjų išplėstinio turto konfiskavimo taikymo sąlygų, todėl BK 723 straipsnio netaikė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, taip pat nusprendė, kad nenustatyta BK 723

straipsnio taikymo pagrindų. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad nėra įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog kratos metu iš A. M. paimti pinigai ar jų dalis buvo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos rezultatas arba galėjo būti gauti nusikalstamu būdu. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatyta konkreti pinigų suma, kuria nuteistoji A. M. neteisėtai praturtėjo, o apeliacinį skundą pateikęs prokuroras nepateikė jokių naujų įrodymų ar argumentų dėl turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymo visai kratos metu iš A. M. paimtai pinigų sumai ar jos daliai.

12. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad nors byloje nustatyta, jog A. M. nepagrindė apskaitos dokumentais ir neįtraukė į UAB „S“ apskaitą dalies grynųjų pinigų gavimo bei produkcijos pardavimo pajamų, tačiau siūlomas konfiskuoti kratos metu paimtas turtas (pinigai) buvo surastas ne UAB „S“ patalpose, bet A. M. ir jos sutuoktinio S. M. gyvenamojoje vietoje bei A. M. priklausančiame seife banke. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nurodė, kad nuteistosios A. M. vadovaujamos UAB „S“ (kuri atsakomybėn nebuvo patraukta) nesumokėtų mokesčių (kaip tai teigiama apeliaciniame ir kasaciniame skunduose) nėra pagrindo vertinti kaip jos pačios gautos turtinės naudos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį A. M. dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų atsiradusiai 36 793,91 Eur turtinei žalai atlyginti (šis sprendimas neginčijamas), konstatavo, kad žala valstybei dėl mokesčių nesumokėjimo kilo ne dėl A. M. neteisėtų veiksmų, o dėl UAB „S“, kaip mokesčių mokėtojos, pareigos tinkamai mokėti mokesčius nevykdymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti tik prielaidą, jog dalis kratos pas A. M. metu paimtų pinigų (36 793,91 Eur) gali būti pinigai, kurių mokesčių valstybei pavidalu nesumokėjo UAB „S“, tačiau ši mokesčių nepriemoka iš UAB „S“ gali būti išieškoma civilinio proceso tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016), jog turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant buhalteriniuose dokumentuose fiksuojamą veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą.

13. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis ir byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad sprendimas netaikyti A. M. BK 723 straipsnio nuostatų yra teisingas. Prokuroro kasaciniame skunde nurodomi iš esmės bylos įrodymais neparemti teiginiai, kad kratų metu iš A. M. paimti grynieji pinigai (kuriems yra prašoma taikyti išplėstinį turto konfiskavimą) yra gauti nedeklaruojant pajamų teisės aktų nustatyta tvarka bei nesumokant privalomų mokesčių. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-1073/2018), jog taikant BK 723 straipsnį nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Tai įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, kurių buvimui konstatuoti nepakanka fakto, jog asmuo neturėjo teisėtų pajamų turtui įsigyti (kas gali išaiškėti atlikus patikrinimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ar specialų asmens ūkinės finansinės veiklos tyrimą). Duomenims, kurie pagrįstų nusikalstamą lėšų kilmę, galėtų būti priskiriami duomenys apie nusikalstamos veikos tęstinumą, t. y. jos trukmę, jos pobūdį, iš jos gaunamos turtinės naudos pobūdį, jos adekvatumą tam turtui, kurį turi kaltininkas, nuteistojo daugkartinius kontaktus ar ilgalaikius ryšius su nusikaltimus padariusiais ar įtariamais asmenimis ir pan.

14. Kasaciniame skunde nesant argumentų, aiškiai paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju nenustatyta būtinųjų BK 723 straipsnio taikymo sąlygų (byloje nesurinkta įtikinamų duomenų, kad pas A. M. ir jos sutuoktinį rastos lėšos gautos būtent iš jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, o ne iš kitokių neteisėtų veikų ar nenustatytų šaltinių, ar yra teisėtos pajamos), nėra pagrindo šio teismo nutartį naikinti.

15. Kasatoriaus argumentai dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, apeliacinį bylos patikrinimą, pažeidimų iš esmės yra deklaratyvūs, grindžiami bendro pobūdžio

teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, nutartyje neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jame nenurodoma, kuo konkrečiai pasireiškė įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimai, t. y. kokie byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, galintys patvirtinti kratų metu iš A. M. paimtų grynųjų pinigų nusikalstamą kilmę, liko neįvertinti, kokios aplinkybės ar įrodymai neištirti, į kokius konkrečius esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakyta. Kita vertus, apie nebuvimą pagrįstų įrodymų, kad kratos metu iš A. M. paimti pinigai galėjo būti gauti nusikalstamu būdu, galima spręsti ir iš prokuroro pozicijos nagrinėjant bylą žemesnių instancijų teismuose. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmiau šioje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje buvo nurodyta, kad nei kaltinamajame akte, nei baigiamosiose prokuroro kalbose, nei apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nebuvo pateikti papildomi argumentai, kurie suteiktų pagrindą manyti, kad visa kratos metu paimta suma buvo gauta neteisėtai, t. y. vykdant vienokią ar kitokią nusikalstamą veiką, kad pagal gautos naudos pobūdį ji yra adekvati siūlomam konfiskuoti turtui, kad pažeistas viešasis interesas šiuo atveju nusveria privatų asmens interesą ir pan. Tačiau iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras jokių naujų įrodymų bei argumentų nepateikė ir įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme nepageidavo.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pirmiau šioje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje nurodytus reikalavimus įvykdė, išsamiai išnagrinėjo bylą ir, remdamasis objektyviais bylos duomenimis, atsakė į visus esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus bei išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju BK 72 3 straipsnis A. M. netaikytinas. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse išdėstytus reikalavimus. Tai, kad šis teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas neteisingas.

17. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 723 straipsnio – taikymo ir kasaciniame skunde nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Blinstrubio kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS


DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66cdf280228111eabe008ea93139d588


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 2 d. gautu trečiojo asmens UAB „Ekonovus“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

Trečiasis asmuo UAB „Ekonovus“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Kauno švara“ ieškinys perkančiajai organizacijai atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymus viešame pirkime panaikinimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Trečiojo asmens UAB „Ekonovus“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai netinkamai aiškino ir taikė Atliekų tvarkymo įstatymą, Atliekų tvarkymo taisykles ir kitus aktualius teisės aktus, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad mechaninio atliekų apdorojimo atliekos nepatenka į didžiųjų atliekų kategoriją ir atitinkamai nepateko į viešojo pirkimo objektą; 2) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to nepagrįstai sprendė, kad atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija nebuvo nustačiusi tiekėjams aiškaus reikalavimo į pasiūlymo kainą

įskaičiuoti mechaninio atliekų apdorojimo atliekų priėmimo į sąvartynus įkainius; nevertino sistemiškai pirkimo dokumentų, atsakovės paaiškinimų ir kitų duomenų, kurie pavirtina, kad atsakovė tiekėjus apie tai informavo; rėmėsi išimtinai ieškovės UAB „Kauno švara“ argumentais ir jos pateikta lingvistine specialisto išvada, kuri parengta pagal bendrąsias kalbos taisykles, neatsižvelgiant į specifinę pirkimo dokumentuose naudojamą kalbą ir sąvokas, todėl, trečiojo asmens nuomone, neturi įrodomosios reikšmės viešojo pirkimo byloje; 3) pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiekėjas nepagrįstai mažą pasiūlymo kainą gali pagrįsti ją lygindamas su kito viešajame pirkime dalyvavusio tiekėjo pasiūlymu, prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir kasacinio teismo praktikai; apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl šios teisės normos taikymo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas trečiojo asmens prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Ekonovus“ (į. k. 141686027) 3787,50 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt

septynis Eur 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. lapkričio 28 d. AB SEB bankas, mokėjimo dokumento Nr. 5660.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c2b2ed0228111eabe008ea93139d588

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu atsakovės F. Ž. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Skundžiama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 9 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. spalio 9 d.

Atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. 3P-1798/2019 atsisakė priimti atsakovės F. Ž. 2019 m. lapkričio 8 d. paduotą kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatavusi, kad praleistas CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, nes atsakovės nurodytos termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis. Termino praleidimo priežastimis atsakovė nurodė tai, kad kasaciniam teismui buvo pateiktas kasacinio skundo failas „Ž. kasacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarties 2019 m. rugsėjo 23 d.“, tačiau šio failo įkėlimo metu buvo įkeltas klaidingas failas, kuriame nebuvo dar išsaugoti visi pakeitimai, tačiau jo pavadinime ir tekste yra aiškiai nurodoma, kad pateikiamas skundas dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarties. Atrankos kolegija, sprendusi klausimą dėl šio kasacinio skundo priėmimo, nusprendė, kad atsakovė pakartotinai kreipėsi dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutarties, nors buvo akivaizdu, kad ji kreipėsi dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutarties, tačiau sąžiningai suklydusi pateikė klaidingą failą, kuriame jo įkėlimo metu kompiuteris nebuvo išsaugojęs pakeitimų. Visas šias aplinkybes atsakovė sužinojo 2019 m. lapkričio 5 d. telefonu iš kasacinio teismo raštinės darbuotojos.

Atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi Nr. 3P-391/2019 nutartimi pakartotinai išnagrinėjusi atsakovės F. Ž. prašymą dėl praleisto termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo, jo netenkino, konstatavusi, kad atsakovė nurodė tas pačias termino praleidimo aplinkybes, kurios buvo įvertintos atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje Nr. 3P-1798/2019.

2019 m. gruodžio 5 d. atsakovė F. Ž. iš naujo pateikė kasacinį skundą ir trečią kartą prašo atnaujinti praleistą terminą jam paduoti.

Atrankos kolegija pažymi, kad pagal CPK 345 straipsnio 2 dalį asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Tuo atveju, kai asmens prašymas atnaujinti kasacinio skundo padavimo terminą atrankos kolegijos nebuvo tenkintas, jis negali pakartotinai paduoti pareiškimo dėl jo atnaujinimo, nurodydamas tas pačias priežastis, nes šis klausimas jau buvo išspręstas atrankos kolegijos nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovės F. Ž. prašymo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti argumentais, konstatuoja, kad atsakovė nurodė tas pačias termino praleidimo priežastis, kurias buvo nurodžiusi pirmą kartą padavusi kasacinį skundą. Jos nurodytos termino praleidimo priežastys buvo įvertintos atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi Nr. 3P-1798/2019 ir nepripažintos svarbiomis, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą kasaciniams skundui paduoti.

Taigi atsakovė F. Ž. pakartotinai tuo pačiu klausimu padavė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, kuris buvo išspręstas galutine ir neskundžiama atrankos kolegijos nutartimi, todėl negali būti nagrinėjamas iš naujo (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Atsakovės F. Ž. kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, atsisakytina priimti (CPK 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Netenkinti prašymo dėl termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo.Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Nr. 3P-1874/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01011-2019-0 (S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 28 d. gautu ieškovės AB „Žemaitijos pienas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl viešųjų pirkimų byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka. Skundžiama nutartimi palikta nepakeista ta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalis, kuria nutraukta bylos dalis įpareigojimo nutraukti pirkimo procedūras. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44e6e690228111eabe008ea93139d588

vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog Sveikatos apsaugos ministerijos parengto teisės akto išaiškinimas, kad pirkimu siekiamas įsigyti maisto produktas negali būti perkamas ir naudojamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtinių maitinimui bei jiems skirtam maistui gaminti, nelaikytinas naujai paaiškėjusia aplinkybe, dėl kurios pirkimas turėjo būti nutrauktas, remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi; apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į įstatymo įgyvendinimą nustatančio teisės akto išaiškinimą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pirkimo sąlygos nėra akivaizdžiai neteisėtos, netinkamai aiškinant pirkimo sąlygą kaip imperatyviai nedraudžiančią tiekti riebesnį, nei 2,5 proc. riebumo, pasterizuotą pieną. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas ne tik netinkamai taikė ir aiškino viešuosius pirkimus reguliuojančias normas, nukrypo nuo kasacinio praktikos, bet nepagrįstai neperžengė ieškinio ribų, nes, interpretavęs pirmiau nurodytą pirkimo sąlygą kaip neteisėtą, pirkimą turėjo panaikinti, veikdamas ex ofificio; ieškovės teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39, 53 straipsnius, nes teismų sprendimų vykdymu būtų pažeistas viešasis interesas: vaikams tiekiami sveikatos netausojantys produktai.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti AB „Žemaitijos pienas“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 27 d. Luminor

Bank AS Lietuvos skyriuje sumokėtą 3750 (tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ–BALYNIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


2019-20755 2019-12-20 2019-12-11 2019-12-11 -



NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu pareiškėjos AB „Spauda“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 8 d. nutartis, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą AB „Spauda“.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 13 dalį Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta, išnagrinėjus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, yra galutinė ir neskundžiama. Šios normos pagrindu neleidžiama pradėti kasacinį procesą byloje dėl pareiškėjos skundžiamos nutarties. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 341 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ–BALYNIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=26ddff30228111eabe008ea93139d588

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5597f8d0228111eabe008ea93139d588


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu ieškovės UAB „VSA Vilnius“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. lapkričio 22 d. nutartimi Nr. 3P-1819/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis bylą nutraukti, peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė ieškovei atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.

Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Teismingumo byla Nr. T-86/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01398-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4c64d4d0234a11eabe008ea93139d588

(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Andžej Maciejevski ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės 511-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja (šiuo metu procese – ieškovė) 511-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija 2018 m. balandžio 25 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2018 m. kovo 22 d. sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2018 m. sausio 15 d. sprendimas); 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2017 m. spalio 24 d. sprendimas); 4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. spalio 16 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 20 d. pakartotinį prašymą bei išduoti šiuose prašymuose nurodytą sutikimą.

Pareiškėja (ieškovė) skunde nurodė, kad valdo garažų paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį valstybinės žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą pareiškėja valdo ir juo naudojasi 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Nuomojamas žemės sklypas ribojasi su valstybine žeme, kurioje nėra suformuoti žemės sklypai. Pareiškėjos (ieškovės) teigimu, ji, turėdama teisėtą interesą rekonstruoti pastatą, parengė pastato rekonstravimo projektą. Vienas esminių pastato rekonstravimo projekte numatytų projektinių sprendinių yra susisiekimo komunikacijų (privažiavimo kelio) iki žemės sklype po rekonstrukcijos liksiančio pastato įrengimas su nuomojamu žemės sklypu besiribojančioje laisvoje valstybinėje žemėje. Tai suponuoja, kad būtina statybą leidžiančio dokumento gavimo sąlyga yra Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sutikimas, išduodamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. lP-(1.3)-265 patvirtintų Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių (toliau – Sutikimų išdavimo taisyklės) nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pareiškėja (ieškovė) 2017 m. spalio 16 d. prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 20 d. pakartotiniu prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydama išduoti sutikimą tiesti/statyti kitą transporto tinklą „Privažiavimas“ valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuoti žemės sklypai. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. spalio 24 d. ir 2018 m. sausio 15 d. sprendimais atsisakė išduoti prašomą sutikimą, remdamasis Sutikimų išdavimo taisyklių 11.1 ir 11.2 papunkčių nuostatomis (planuojamos tiesti susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai bei statyti jiems funkcionuoti būtini statiniai trukdys ateityje laisvame valstybinės žemės plote formuoti racionalių ribų žemės sklypus, kurie būtų tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrojo plano sprendinius; įvažiavimas į žemės sklypą numatytas iš šiaurinės žemės sklypo pusės, todėl <…> susisiekimo komunikacijas yra galimybė tiesti ir jiems funkcionuoti būtinus statinius statyti žemės sklypo ribose).

Pareiškėja (ieškovė), nesutikdama su Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 24 d. ir 2018 m. sausio 15 d. sprendimais, ikiteismine tvarka pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai, prašydama panaikinti šiuos sprendimus bei įpareigoti išduoti prašomą sutikimą. Nacionalinė žemės tarnyba 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė ieškovės skundą. Minėtame sprendime be kita ko nurodoma, kad pastato rekonstrukcija, kai garažų paskirties pastate įrengiamos administracinės patalpos, kurios po rekonstravimo sudaro didžiąją pastato dalį, yra negalima (rekonstravimo projekte numatyta žemės sklype esančio ir pareiškėjos valdomo garažų paskirties pastato rekonstrukcija prieštarauja nustatytam sklypo naudojimo būdui ir valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygoms; garažo paskirties rekonstravimas į administracinės paskirties pastatą nėra galimas (sklype yra numatytas įvažiavimas, užtikrinantis galimybę sklypą tinkamai naudoti pagal paskirtį ir į tai, kad administracinės paskirties pastato eksploatavimas pažeistų Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį); papildomo įvažiavimo įrengimas valstybinėje žemėje apribos ateityje šiame valstybinės žemės plote formuojamų žemės sklypų racionalų panaudojimą, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė išduoti sutikimą įrengti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.

Kreipdamasi į teismą, pareiškėja (ieškovė) nurodė, kad skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai, kuriais atsisakyta išduoti sutikimą tiesti privažiavimo kelią valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams aktams – atsisakymai yra formalūs, nesusieti su jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, jų vertinimu. Be to, šiuo metu to paties žemės naudojimo teisinio santykio ir to paties asmens atžvilgiu formaliai galioja trys administraciniai sprendimai, priimti skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas nurodė, kad, įvertinus bylos medžiagą, skundžiamų sprendimų turinį matyti, kad nagrinėjamu atveju valstybės institucijos, t. y. Nacionalinė žemės tarnyba ir jos struktūrinis padalinys Vilniaus miesto skyrius, atsisakydamos duoti pareiškėjos prašomą sutikimą valstybinėje žemėje įrengti įvažiavimą į šalia esantį žemės sklypą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektai, o kaip civilinių teisinių santykių subjektai – skundžiami sprendimai iš esmės grindžiami 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties aiškinimu ir taikymu, o savo atsisakymą išduoti sutikimą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, įrengti įvažiavimą į šalia esantį žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba ir jos teritorinis skyrius sieja su savo, kaip žemės sklypo, išnuomoto pareiškėjai 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi, nuomotojos teisių realizavimu. Teismo vertinimu, pareiškėjos keliamas ginčas, be kita ko, tiesiogiai susijęs su sutartiniais valstybinės žemės sklypo nuomos santykiais, kylančiais iš 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties, siekiant jį išspręsti, būtina aiškinti ir taikyti šios sutarties nuostatas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos bei jos teritorinio skyriaus susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o jų priimti sprendimai, dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio, todėl perduotina nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakartotinai išnagrinėti ieškovės 511-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos 2017 m. spalio 16 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 20 d. pakartotinį prašymą; priteisė ieškovei iš atsakovės 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nurodė, kad ieškovė valdo garažų paskirties pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), kuris 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) yra išnuomotas ieškovei 54 metams. Ieškovės išsinuomotas garažų pastatui eksploatuoti valstybinės žemės sklypas ribojasi su laisva valstybine žeme, kurioje nėra suformuota žemės sklypų.

Ieškovė, siekdama rekonstruoti valdomą garažų pastatą, parengė jo rekonstravimo projektą. Vienas esminių pastato

rekonstravimo projekte numatytų projektinių sprendinių – susisiekimo komunikacijų (privažiavimo kelio) iki žemės sklype po rekonstrukcijos būsiančio pastato įrengimas valstybinėje žemėje, besiribojančioje su nuomojamu žemės sklypu. Dėl to būtina statybą leidžiančio dokumento gavimo sąlyga – Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus (pagal valstybinės žemės ploto, kuriame planuojam tiesti susisiekimo komunikacijas, buvimo vietą) sutikimas, išduodamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. lP-(1.3)-265 patvirtintų Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus bei statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių nustatytais pagrindais ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamus sprendimus, rėmėsi Sutikimų išdavimų taisyklių 11 punkto nuostatomis, kuriose įtvirtinti sprendimo neišduoti sutikimo priėmimo pagrindai. Teismo vertinimu, atsisakydama išduoti ieškovės prašomą sutikimą, Nacionalinė žemės tarnyba veikė ne kaip valstybinės žemės nuomotoja pagal šalių sudarytą 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį, bet kaip viešojo administravimo subjektas, įgaliotas spręsti sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo klausimą pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. lP-(1.3)-265 patvirtintas Sutikimų išdavimo taisykles.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašoma leisti įrengti privažiavimą ne nuomojamame žemės sklype, bet greta esančioje laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuotų žemės sklypų. Teismo vertinimu, tokio sutikimo išdavimo klausimą Nacionalinė žemės tarnyba turėtų spręsti ne kaip valstybinės žemės nuomotoja pagal šalių sudarytą 2015 m. birželio 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį, bet kaip kompetentingas subjektas, kuriam tokia pareiga numatyta Sutikimų išdavimo taisyklėse.

Sutikimų išdavimo taisyklių 21 punkte nurodyta, kad teritorinio skyriaus veiksmai (neveikimas) išduodant sutikimus gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, siekiant išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė yra atitinkamo valstybinės žemės sklypo nuomininkė ir valdo garažų paskirties pastatą. Ieškovė yra parengusi šio pastato rekonstravimo projektą. Vienas esminių pastato rekonstravimo projekte numatytų projektinių sprendinių yra susisiekimo komunikacijų (privažiavimo kelio) iki žemės sklype po rekonstrukcijos liksiančio pastato įrengimas su nuomojamu žemės sklypu besiribojančioje laisvoje valstybinėje žemėje, kurioje nėra suformuoti žemės sklypai. Ieškovui yra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, o tam būtinas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sutikimas, išduodamas Sutikimų išdavimo taisyklių nustatytais pagrindais ir tvarka. Skundžiamais Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimais sutikimą atsisakyta išduoti remiantis Sutikimų išdavimo taisyklių 11.1. bei 11.2 papunkčiais (planuojamos tiesti susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai bei statyti jiems funkcionuoti būtini statiniai trukdys ateityje laisvame valstybinės žemės plote formuoti racionalių ribų žemės sklypus, kurie būtų tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrojo plano sprendinius; įvažiavimas į žemės sklypą numatytas iš šiaurinės žemės sklypo pusės, todėl <…> susisiekimo komunikacijas yra galimybė tiesti ir jiems funkcionuoti būtinus statinius statyti žemės sklypo ribose).

Pagal Sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius

valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-265, 1 punktą, sutikimų tiesti komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo taisyklės reglamentuoja Nacionalinės žemės tarnybos išduodamų sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinierinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo atvejus ir tvarką. Pagal Sutikimų išdavimo taisyklių 2 punktą, sutikimus išduoda Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius pagal valstybinės žemės ploto, kuriame planuojama tiesti susisiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius, buvimo vietą. Pagrindai neišduoti sutikimo numatyti minėtų Sutikimų išdavimo taisyklių 11 punkte (11.1-11.3 papunkčiuose).

Pagal Sutikimų išdavimo taisyklių 21 punktą, teritorinio skyriaus veiksmai (neveikimas) išduodant sutikimus gali būti skundžiami administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdama dėl atitinkamo sutikimo išdavimo minėtų Sutikimų išdavimo taisyklių nustatytais pagrindais ir tvarka, Nacionalinė žemės tarnyba per savo teritorinį padalinį – Vilniaus miesto skyrių veikia ne kaip atitinkamo žemės sklypo nuomotoja (civilinių teisinių santykių dalyvė), bet kaip viešojo administravimo subjektas jam priskirtoje viešojo administravimo srityje (subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka turintis pareigą spręsti dėl sutikimų tiesti susisiekimo komunikacijas valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, išdavimo) (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) (taip pat žr., pvz., mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-22/2015).

Nors ieškovės ginčijamame Nacionalinės žemės tarnybos sprendime, priimtame išnagrinėjus ieškovės skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimų inter alia (be kita ko) yra nurodomi argumentai, susiję taip pat ir su žemės sklypo nuomos teisiniais santykiais (nurodoma, jog pastato rekonstrukcija prieštarautų nustatytam žemės sklypo naudojimo būdui bei 2015 m. birželio 15 d. valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygoms), tačiau, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, byloje dominuoja administraciniai teisiniai santykiai. Ginčo esmė, kaip minėta, yra ta, kad ieškovei yra būtinas statybą leidžiantis dokumentas, o tam reikalingas sutikimas, kuris išduodamas Sutikimų išdavimo taisyklių pagrindais ir tvarka. Pareikštu ieškiniu prašydama panaikinti atitinkamus tiek Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, tiek Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus, ieškovė prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. spalio 16 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 20 d. pakartotinį prašymą bei išduoti šiuose prašymuose nurodytą sutikimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčas yra teismingas administraciniam teismui.

Pagal CPK 36 straipsnio 7 dalį, kai dėl bylos rūšinio teismingumo į specialią teisėjų kolegiją kreipėsi bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas ir speciali teisėjų kolegija konstatuoja bylos rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimą, bendrosios kompetencijos žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais ginčas išspręstas iš esmės, netenka teisinės galios ir byla pagal rūšinį teismingumą perduodama nagrinėti atitinkamam administraciniam teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės, netenka teisinės galios ex lege (pagal įstatymą), o byla perduodama Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Perduoti bylą pagal ieškovės 511-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovei Nacionalinei

žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas netenka teisinės galios.Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS ANDŽEJ MACIEJEVSKI

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Teismingumo byla Nr. T-84/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11564-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Andžej Maciejevski ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal ieškovių V. B. ir K. M. patikslintą ieškinį atsakovėms Ž. V. ir Kauno savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“ dėl pažeistų teisių gynimo ir neturtinės žalos priteisimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Patikslintu ieškiniu ieškovės teismo prašo: 1) panaikinti įrašą atsakingų asmenų už kapavietės priežiūrą žurnale, kad už kapavietės Nr. (duomenys neskelbtini) I Romainių kapinėse yra atsakinga Ž. V.; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės 2017 m. lapkričio 7 d. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laidoti J. A. M. I Romainių kapinėse kvartale Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. (duomenys neskelbtini), kapavietės Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovę Ž. V. iškasti urną su J. A. M. pelenais, palaidotą kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) I Romainių kapinėse ir atstatyti statinius – tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, buvusius iki kapavietės pakeitimo, per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Neatlikus šių veiksmų laiku, priteisti po 20 Eur baudą už kiekvieną pavėluotą dieną; 4) priteisti V. B. ir K. M. po 1000 Eur kiekvienai patirtai neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.138 straipsnio 2, 4, 6 punktai, 6.71 straipsnis, 6.250 straipsnis).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a1750a0234a11eabe008ea93139d588

Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad ieškovės yra A. L. dukros ir B. L. anūkės. B. L. ir A. L. yra palaidoti I Romainių kapinėse, Kaune. Ieškovės ir mirusio A. L. anūkės kelis kartus metuose lanko mirusiųjų kapus. 2017 m. rudenį, atėjus lankyti artimųjų kapų, kapavietės dešinėje pusėje buvo pastebėtas mažas kauburėlis su gėlėmis. Jokios lentelės su palaidoto asmens vardu ir pavarde nebuvo. Ieškovės pagalvojo, kad ten yra palaidota antroji A. L. žmona G. L., su kuria ieškovės nebendravo. 2018 m. rudenį prieš Vėlines atėjusios sutvarkyti kapavietę, ją rado pertvarkytą, paminklas jų senelei B. L. ir A. L. buvo perstatytas į kitą vietą, nerado buvusios tvorelės, rombo ir suolelio. Kapavietės ribos buvo sumažintos ir paslinktos į dešinę, naujai išbetonuoti pamatai, ant jų užklota akmeninė tvorelė, dešinėje kapavietės pusėje pastatyta paminklinė lenta su įrašu, kad yra palaidotas J. A. M. (ieškovėms nepažįstamas, svetimas žmogus). Ieškovės nurodo, kad Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ paaiškino, jog 2017 m. gegužės 5 d. atsakovė Ž. V. parašė prašymą, jog neva po jos močiutės G. L. mirties, kapavietę tvarkė jos mama V. L., tačiau dėl sveikatos to daryti negali. Atsakovė padavė prašymą Kauno savivaldybės įmonei „Kapų priežiūra“, kad kapavietės priežiūra būtų perrašyta jai. Iki tol asmuo, atsakingas už kapavietės tvarkymą, jokiuose žurnaluose nebuvo įrašytas, nors kapavietė visada buvo tvarkoma. Įrašas, kad kapavietę tvarkė G. L., padarytas iš atsakovės Ž. V. žodžių, nes G. L. (mirusios (duomenys neskelbtini)) pareiškimo Kauno savivaldybės įmonė „Kapų priežiūra“ neturi ir negali turėti. Ieškovėms yra žinoma, kad ji palaidota kitose kapinės; ji nepageidavo būti palaidota šalia savo vyro A. L. G. L. nei prižiūrėjo, nei raštu išreiškė savo valią būti atsakinga už kapavietės priežiūrą, nes atitinkami teisės aktai, kurie pradėjo reglamentuoti kapaviečių tvarkymą (Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas, Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklės, patvirtintos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-474 (toliau ir – Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklės)), įsigaliojo tik po jos mirties. Ieškovių teigimu, jos buvo ir yra atsakingos už kapavietės tvarkymą, ją visą laiką prižiūrėjo, savo sutikimo atsakovei Ž. V. būti asmeniu, atsakingu už kapavietės priežiūrą, nedavė; atsakovė sutikimo ir neprašė, taip pat neinformavo apie ketinimą palaidoti jų artimųjų kapavietėje savo tėvą. Atsakovė Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ žurnale įrašyti atsakingu už kapavietės tvarkymą svetimą asmenį, nesusijusį jokiais giminystės ryšiais su palaidotais asmenimis, neturėjo teisės. Be to, urna su mirusiojo J. A. M. palaikų pelenais, kapavietėje buvo palaidota neturint leidimo laidoti (leidimas buvo išduotas tik po 18 dienų). Kartu, kapinių prižiūrėtojas neįvykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti laidojimą. Kapinių prižiūrėtojas taip pat nekontroliavo, kad statant (rekonstruojant) kapavietės statinius, nebūtų pažeidžiami Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių reikalavimai. Ieškovės nurodo, kad atsakovė Ž. V. nesutinka iškasti urną su pelenais, atlyginti žalą ir kt.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti kilusio ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 41 punktą, ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Ši savivaldybės funkcija įgyvendinama vadovaujantis Žmonių palaikų laidojimo įstatymo, Kapinių tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 (toliau ir – Kapinių tvarkymo taisyklės), o konkrečiu atveju, ir Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklėmis. Atsakovė – Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ užtikrina minėtų savarankiškųjų vietos savivaldos funkcijų įgyvendinimą, teikia kapinių priežiūros paslaugas. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje yra nurodyta, kad panašaus pobūdžio ginčai yra priskiriami administracinių teismų kompetencijai. Remiantis šiais argumentais, teismas sprendė esant tikslinga kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, siekiant išspręsti kilusio ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Specialioji teisėjų kolegija


Ginčas teismingas administraciniam teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas

priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Patikslintu ieškiniu ieškovės prašo: 1) panaikinti įrašą atsakingų asmenų už kapavietės priežiūrą žurnale, kad už kapavietės Nr. (duomenys neskelbtini) I Romainių kapinėse yra atsakinga Ž. V.; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės 2017 m. lapkričio 7 d. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laidoti J. A. M. I Romainių kapinėse kvartale Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. (duomenys neskelbtini), kapavietės Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovę Ž. V. iškasti urną su J. A. M. pelenais, palaidotą kapavietėje Nr. (duomenys neskelbtini) I Romainių kapinėse ir atstatyti statinius – tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, buvusius iki kapavietės pakeitimo, per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Neatlikus šių veiksmų laiku, priteisti po 20 Eur baudą už kiekvieną pavėluotą dieną; 4) priteisti ieškovėms po 1000 Eur kiekvienai patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punktą, ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Ši savivaldybės funkcija įgyvendinama vadovaujantis Žmonių palaikų laidojimo įstatymu, Kapinių tvarkymo taisyklėmis, o konkrečiu atveju – ir Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklėmis. Minėtų Taisyklių nuostatų pažeidimais be kita ko yra grindžiamas pareikštas ieškinys. Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 31 straipsnį, savivaldybių vykdomosios institucijos, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais, Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja kapinių priežiūrą, koordinuoja ir kontroliuoja kapinių prižiūrėtojų darbą,

Asmenų, atsakingų už kapavietės priežiūrą įrašymą žurnale, be kita ko reglamentuoja Kapinių tvarkymo taisyklių 20, 21 punktai, Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių 40, 41 punktai. Leidimo laidoti išdavimą be kita ko reglamentuoja Kapinių tvarkymo taisyklių 13, 14 punktai, Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių 45, 46, 50 punktai. Pagal Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių 42 punktą, kapavietėje ar kolumbariumo nišoje laidoti kitų asmenų palaikus leidžiama tik esant rašytiniam atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens sutikimui. Tarp giminaičių, sutuoktinio (-ės) ir kitų suinteresuotų asmenų kilę nesutarimai dėl atsakingo už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą asmens paskyrimo ir laidojimo jose sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Kauno miesto kapinių tvarkymo ir žmonių palaikų laidojimo taisyklių 43 punktas). Vadinasi, sprendžiant dėl reikalavimų panaikinti atitinkamą įrašą atsakingų asmenų už kapavietės priežiūrą žurnale, taip pat panaikinti Kauno miesto savivaldybės išduotą atitinkamą leidimą laidoti, viešosios teisės aktų nustatyta tvarka turės būti vertinama savivaldybės (ar atitinkamos savivaldybės įmonės) veikla, teisės aktų nustatyta tvarka organizuojant kapinių priežiūrą.

Kaip matyti iš pareikšto (patikslinto) ieškinio, atsiliepimo į jį, tarp ieškovių ir atsakovės Ž. V. yra kilę nesutarimų dėl atitinkamos kapavietės priežiūros teisės, galimybės J. A. M. būti palaidotam ginčo kapavietėje. Vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad byloje dominuoja (vyrauja) administraciniai teisiniai santykiai, t. y., kaip minėta, dėl savivaldybės veiklos, teisės aktų nustatyta tvarka organizuojant kapinių priežiūrą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2018, 2019 m. spalio 14 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-64/2019). Nors atsakove šioje byloje yra patraukta Kauno savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, nekeičia kilusio ginčo rūšinio teismingumo; atsakovų tinkamumas pagal pareikštus reikalavimus, turės būti nustatytas bylą iš esmės nagrinėjančio teismo.

Reikalavimai įpareigoti atsakovę Ž. V. iškasti urną su pelenais, palaidotą ginčo kapavietėje ir atstatyti statinius – tvorelę, dekoratyvinį rombą, suolelį, buvusius iki kapavietės pakeitimo, per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o neatlikus šių veiksmų laiku, priteisti atitinkamo dydžio baudą (pats 2018 m. rugsėjo 28 d. išduotas dokumentas dėl statybos darbų, šioje procesinėje stadijoje nėra ginčijamas); taip pat priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą, yra išvestiniai iš byloje vyraujančių administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų, ir, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėtini kartu vienoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, byla perduodama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22

straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Perduoti bylą pagal ieškovių V. B. ir K. M. patikslintą ieškinį atsakovėms Ž. V. ir Kauno savivaldybės įmonei

„Kapinių priežiūra“ dėl pažeistų teisių gynimo ir neturtinės žalos priteisimo, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS ANDŽEJ MACIEJEVSKI

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Kasacinio skundo Nr. 2P-901/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08764-2019-0(N)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės, susipažinusi su nuteistojo M. P. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis M. P. prašo patikrinti bylos duomenis ir priimti teisingą sprendimą, o pripažinus, kad padarė nusikalstamą veiką, paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 1 dalį nuteistas neteisingai ir skundžia teismų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, argumentuodamas netinkamai įvertintais įrodymais. Skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios bei liudytojo parodymų teisingumo, tvirtinama, kad pastarųjų parodymai nenuoseklūs. Pats kasatorius nepripažįsta, kad padarė nusikaltimą ir mano, kad turėtų būti išteisintas. Teikia vertinimui savo versiją dėl faktinių bylos aplinkybių ir prašo, sprendžiant jo kaltės klausimą, arba nusprendus pripažinti kaltu – bausmės dydžio bei rūšies parinkimo klausimus, įvertinti nuteistosios būseną (neblaivumą) įvykio metu, taip pat tai, kad jis padarė klaidą vertindamas situaciją. Tvirtina, kad nusprendė niekada nenusikalsti, turi finansinių įsipareigojimų. Kasatorius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=78877410228111eabe008ea93139d588

mano, kad pripažinus jį kaltu, yra pagrindas skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, paskiriant intensyvią priežiūrą su apykoje.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1

dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Skunde kasatorius iš esmės reiškia įsitikinimą, kad teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir savaip vertina aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos inkriminavimą. Pažymėtina, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių bylos aplinkybių nenustato, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Šiuo atveju iš skundo turinio matyti, kad kasatorius siekia, jog kasacinės instancijos teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes ir padarytų priešingas išvadas, nei padarė žemesniųjų instancijų teismai, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl visų su įrodymu vertinimu susijusių klausimų išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes visumos kontekste, padarė teisingą išvadą dėl bausmės dydžio bei rūšies paskyrimo, o kasatorius nepateikė teisinių argumentų, paneigiančių teismų priimtų sprendimų teisingumą bei įpareigojančių neskirti bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo M. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

VYTAUTAS MASIOKAS

RIMA AŽUBALYTĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-379-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00971-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 2.6.11.6; 3.1.1.2.23(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3937df70228111eabe008ea93139d588



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. B. (R. B.) ir O. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. B. ir O. A. ieškinį atsakovams A. Č., uždarosioms akcinėms bendrovėms „Kelveda“, „Alkuras“, akcinei bendrovei „DFDS Seaways“ dėl servitutų nustatymo ir kompensacijų priteisimo bei atsakovų A. Č., uždarųjų akcinių bendrovių „Kelveda“, „Alkuras“, akcinės bendrovės „DFDS Seaways“ priešieškinį ieškovams R. B. ir O. A. dėl įpareigojimo nugriauti statinius, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. I., Palangos miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, antstolė R. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių subjektus, turinčius teisę kreiptis į teismą su reikalavimu, susijusiu su servitutu, taip pat teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė:2.1. atsakovui A. Č. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),

nustatyti atlygintinį 10 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: dalimi pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 311b; dalimi pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 5I1Ž, esančiomis adresu: (duomenys neskelbtini);

2.2. nustačius atsakovui A. Č. priklausančiame žemės sklype atlygintinį 10 kv. m ploto statinių servitutą, įpareigoti ieškovus mokėti šiam atsakovui periodinę 1,74 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos;

2.3. atsakovei UAB „Kelveda“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 119 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir pažymėtą plane taškais 8-9-10-11-12-13-14-15-16-21-5-6-7-8, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems priklausančiu pastatu – gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu lAlb;

2.4. atsakovei UAB „Kelveda“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 42 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 17-18-19-20-21-5-4-17, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku;

2.5. nustačius atsakovei UAB „Kelveda“ priklausančiame žemės sklype atlygintinus 119 kv. m ploto statinių ir 42 kv. m ploto kelio servitutą, įpareigoti ieškovus mokėti šiai atsakovei periodinę 81,13 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją

vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos;

2.6. atsakovei UAB „Alkuras“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 174 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-9-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 411b; pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 711b, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini);

2.7. atsakovei UAB „Alkuras“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 36 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 11-10-8-7-12-11, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų keliu;

2.8. nustačius atsakovei UAB „Alkuras“ priklausančiame žemės sklype atlygintinus 174 kv. m ploto statinių ir 36 kv. m ploto kelio servitutus, įpareigoti ieškovus mokėti šiai atsakovei periodinę 106,09 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos;

2.9. atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 131 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1000 kv. m, pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-5 ir 9-10-11-12-13-18-14-9, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 6Ilp; dalimi pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 311b; dalimi pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 5I1Ž; dalimi pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu lAlb, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini);

2.10. atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 31 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1000 kv. m, pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 16-15-18-13-17-16, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku;

2.11. nustačius atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame žemės sklype atlygintinus 131 kv. m ploto statinių ir 31 kv. m ploto kelio servitutus, įpareigoti ieškovus mokėti šiai atsakovei periodinę 142,81 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos;

2.12. atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti atlygintinį 3 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1020 kv. m, pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 411b; pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 711b, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini);

2.13. nustačius atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame minėtame žemės sklype atlygintinį 3 kv. m ploto statinių servitutą, įpareigoti ieškovus mokėti šiai atsakovei periodinę 2,64 Eur pinginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

3. Ieškovai nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. antstolės R. V. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu jie įgijo statinius, t. y. pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šie ieškovams priklausantys statiniai yra atsakovams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose,

todėl ieškovai neturi galimybės tinkamai pagal paskirtį naudotis statiniais, o atsakovai nesutinka nustatyti servitutų sau priklausančiuose žemės sklypuose.

4. Atsakovai priešieškiniu prašė:4.1. įpareigoti ieškovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (nusikelti)

jiems nuosavybės teise priklausančius statinius ir jų pamatus (faktiškai išlikusias statinių dalis), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų bei išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro: 126,43 kv. m ploto pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1Alb; 37 kv. m užstatyto ploto pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 3I1b; 89 kv. m užstatyto ploto pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 4I1b; 5 kv. m užstatyto ploto pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 5I1ž; 24 kv. m užstatyto ploto pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 6I1 p; 31 kv. m užstatyto ploto pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 7I1b; kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4.2. už teismo sprendimo nevykdymą ieškovams paskirti 300 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną tol, kol teismo įpareigojimas nugriauti statinius, sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų ir išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro bus visiškai įvykdytas;

4.3. ieškovams neįvykdžius teismo sprendimo per tris mėnesius, leisti atsakovams AB „DFDS Seaways“, UAB „Kelveda“, UAB „Alkuras“ ir A. Č. nugriauti ieškovams priklausančius faktiškai išlikusius statinius ir jų pamatus bei sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų ir (ar) išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro, patirtų išlaidų atlyginimą išieškoti iš ieškovų.

5. Atsakovai nurodė, kad ieškovams priklausantys statiniai šiuo metu neturi teisėto pagrindo būti atsakovų žemės sklypuose, todėl šių statinių buvimas riboja atsakovų, kaip žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų nuosavybės teises. Atsakovai paaiškino, kad į Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 183 patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenka atsakovams priklausantys žemės sklypai ir ieškovų įsigyti statiniai, todėl šio detaliojo plano sprendiniai yra privalomi tiek atsakovams, tiek ieškovams. Pagal šio detaliojo plano sprendinius sklype esančius avarinės būklės gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus yra numatyta demontuoti. Atsakovų teigimu, tiek ankstesniajam statinių savininkui trečiajam asmeniui A. I., tiek statinius iš jo įsigijusiems ieškovams buvo ir turėjo būti žinoma, kad ieškovai įsigyja statinius, kurie privalės būti nugriauti. Be to, ieškovams priklausantys statiniai privalo būti nugriauti ir dėl jų avarinės būklės bei keliamo pavojaus žmonių gyvybei.

6. Plungės miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino visiškai.7. Teismas padarė išvadą, kad šiuo metu iš visų ieškovų įgytų statinių faktiškai yra išlikęs vienas statinys –

gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nė vieno iš kitų nurodomų statinių, kuriems jie prašo nustatyti servitutus, nėra likę. Tad, teismo vertinimu, nesant viešpataujančiojo daikto, servitutų nustatymas aptarnauti ir naudoti sunykusius statinius nebūtų realus. Realus jis taptų tik statinius atstačius, tik tada statinių savininkai įgytų galimybę naudotis svetimu daiktu, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju, kol statiniai yra sugriuvę, servitutų nustatymas yra nerealus ir nėra teisinio pagrindo nustatyti tokio pobūdžio servitutą.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašomų servitutų nustatymas prieštarauja galiojančiam teritorijų planavimo dokumentui – Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 183 patvirtinto detaliojo plano (duomenys neskelbtini), sprendiniams. Detaliajame plane ieškovų įgyti statiniai (gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai), kaip avarinės būklės, buvo numatyti griauti (demontuoti) ir jų naudojimas pagal tikslinę paskirtį nebuvo nurodytas. Jokių duomenų, kad būtų kreipęsi į Palangos miesto savivaldybę dėl galiojančio 2004 m. liepos 8 d. detaliojo plano keitimo procedūrų inicijavimo, ieškovai nepateikė.

9. Teismas nurodė, kad į minėtu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenka atsakovams priklausantys žemės sklypai ir ieškovų įsigyti statiniai, todėl šio detaliojo plano sprendiniai yra privalomi atsakovams ir ieškovams. Šio detaliojo plano sprendiniai buvo privalomi ir buvusiam statinių savininkui trečiajam asmeniu A. I. Tad ieškovai, įsigydami statinius, įgijo tokias pačias teises ir pareigas kaip buvęs jų savininkas. Pagal šį detalųjį planą ieškovams priklausantys statiniai turėjo būti nugriauti kaip avarinės būklės. Iki šios dienos tai padaryta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklype faktiškai yra likęs vienas statinys, t. y. gyvenamasis namas, ir vietomis sklype matoma buvusių statinių dalių (akmenų, plytų), teismas įpareigojo ieškovus pašalinti visas žemės sklype esančias buvusių statinių dalis, o jas pašalinus – išregistruoti statinius iš

Nekilnojamojo turto registro.10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį

skundą, 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi panaikino Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino proceso teisės normas, neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. iš dalies neatskleidė bylos esmės, neįtraukė į procesą visų suinteresuotų asmenų, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas. Kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl ieškovų ieškinio pagrįstumo, svarbu išspręsti klausimą dėl ginčo statinių faktinio ir teisinio egzistavimo.

12. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad, nesant viešpataujančiojo daikto, servitutų nustatymas aptarnauti ir naudoti sunykusius statinius nebūtų realus. Realus jis taptų tik statinius atstačius, tik tada statinių savininkai įgytų galimybę naudotis svetimu daiktu.

13. Kolegijos nuomone, tik išsiaiškinus, ar ginčo statiniai pagal patvirtintą detalųjį planą turėjo būti nugriauti, kas atsakingas už detaliojo plano sprendinių nevykdymą, galima spręsti dėl ieškovų reikalavimo rekonstruoti ginčo statinius galimumo. Šiuo tikslu į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta detalųjį planą patvirtinusi institucija – Palangos miesto savivaldybės administracija ir institucija, kontroliuojanti teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimą – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

14. Kolegija nurodė, kad bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes ji turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, t. y. būtina spręsti dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos įtraukimo į bylą kaip trečiųjų asmenų, kad šios institucijos pasisakytų dėl ginčo sklypo detaliojo plano sprendinių vykdymo, jų privalomumo, galimybės rekonstruoti ginčo pastatus esant patvirtintam tokiam detaliajam planui. Taip pat spręstina ir dėl antstolės R. V., kuri patvirtino 2014 m. rugsėjo 10 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-14010969, įtraukimo į bylą, nes būsimas teismo sprendimas gali turėti įtakos šio asmens turtiniams interesams tuo atveju, jeigu ieškovai bus įpareigoti nugriauti ginčo pastatus.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

15. Plungės miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 19 d., iš naujo išnagrinėjęs bylą, sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies:

15.1. nustatė atsakovui A. Č. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį 10 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu statiniu – dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 311b, įpareigojant ieškovus mokėti atsakovui periodinę 1,74 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15.2. nustatė atsakovei UAB „Kelveda“ priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį 119 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir pažymėtą plane taškais 8-9-10-11-12-13-14-15-16-21-5-6-7-8, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems priklausančiu pastatu – gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu lAlb, ir atlygintinį 42 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 17-18-19-20-21-5-4-17, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, įpareigojant ieškovus mokėti atsakovei periodinę 81,13 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15.3. nustatė atsakovei UAB „Alkuras“ priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį 174 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-9-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),

esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 411b; pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 711b, ir atlygintinį 36 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500 pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 11-10-8-7-12-11, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų keliu, įpareigojant ieškovus mokėti atsakovei periodinę 106,09 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15.4. nustatė atsakovei AB DFDS Seaways priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį 131 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1000 kv. m, pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-8-5 ir 9-10-11-12-13-18-14-9, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 6Ilp; dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu 311b; dalimi pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu lAlb, ir atlygintinį 31 kv. m ploto kelio servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1000 kv. m, pažymėtą indeksu „S3“ ir plane pažymėtą taškais 16-15-18-13-17-16, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, įpareigojant ieškovus mokėti atsakovei periodinę 142,81 Eur piniginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15.5. nustatė atsakovei AB „DFDS Seaways“ priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį 3 kv. m ploto statinių servitutą, UAB „Geokada“ 2016 m. kovo 22 d. Servitutų nustatymo plane M 1:500, sklypo plotas 1020 kv. m, pažymėtą indeksu „S2“ ir plane pažymėtą taškais 5-6-7-5, suteikiantį teisę ieškovams naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais: pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 411b; pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 711b, įpareigojant ieškovus mokėti atsakovei periodinę 2,64 Eur pinginę kompensaciją, mokant ją vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos neterminuotai, ją pradedant mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15.6. atmetė kitą ieškinio dalį;15.7. nusprendė išregistruoti 5 kv. m užstatyto ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą

5I1ž, bei ieškovo R. B. nuosavybės teises į jį iš Nekilnojamojo turto registro;15.8. atmetė kitą priešieškinio dalį.16. Teismas nustatė, kad nors iš daugumos ieškovo įgytų ginčo statinių yra likusios tik pamatų konstrukcijos, tačiau

statiniai (ar likusios jų konstrukcinės dalys), išskyrus 5 kv. m užstatyto ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 5I1ž, faktiškai egzistuoja. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, norint naudoti gyvenamąjį namą pagal paskirtį, reikėtų jį suremontuoti, o kitus ūkinius ir kiemo statinius, jeigu įmanoma, visiškai atstatyti arba rekonstruoti, padarė išvadą, jog yra tikslinga nustatyti servitutus atsakovų žemės sklypuose ir sudaryti sąlygas šiuos statinius tinkamai naudoti, išskyrus minėtą 5 kv. m užstatyto ploto ūkinį pastatą, nes šio viešpataujančiojo daikto nebėra. Spręsdamas klausimą dėl atlyginimo už servitutus nustatymo, teismas padarė išvadą, kad ieškovų siūlomas kompensacijos dydis yra protingas ir pagrįstas, atitinkantis šalių interesų pusiausvyros principą.

17. Nagrinėdamas atsakovų priešieškinio reikalavimus dėl įpareigojimo nugriauti statinius, teismas padarė išvadą, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 183 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, pagal kuriuos nurodyta ginčo statinius griauti, ieškovams nėra privalomi. Teismas nenustatė, kad ginčo statiniai, išskyrus 5 kv. m užstatyto ploto ūkinį pastatą, būtų visiškai sugriuvę, sunaikinti ar nugriauti. Kadangi visi ginčo statiniai, išskyrus vieną ūkinį pastatą, turi išlikusias konstrukcijas, taip pat turi savo vertę, tokių statinių, kolegijos vertinimu, negalima laikyti išnykusiais. Be to, atsakovai neįrodė jų avarinės būklės ir keliamo pavojaus žmonių gyvybei. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimų dėl ginčo statinių nugriovimo ir jų išregistravimo iš viešo registro, išskyrus minėtą ūkinį pastatą.

18. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų AB „DFDS Seaways“, UAB „Kelveda“, UAB „Alkuras“ apeliacinius skundus, 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikino Plungės

apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovų ieškinį, o atsakovų priešieškinį tenkino iš dalies ir:

18.1. įpareigojo ieškovus per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti (nusikelti, demontuoti) faktiškai išlikusias statinių dalis, esančias (duomenys neskelbtini), sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų bei išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro: 126,43 kv. m ploto pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1Alb; 37 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 3I1b, dalis; 89 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 4I1b, dalis; 5 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 5I1ž, dalis; 24 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 6I1p, dalis; 31 kv. m užstatyto ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 7I1b, dalis; kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualeto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis;

18.2. ieškovams neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą terminą, leisti atsakovams nugriauti faktiškai išlikusius statinius ir jų dalis bei sutvarkyti teritoriją po griovimo darbų ir išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro, reikiamų išlaidų atlyginimą išieškoti iš ieškovų;

18.3. atmetė kitą priešieškinio dalį.19. Kolegija nustatė, kad D. S. H. T. 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi trečiajam asmeniui A. I.

pardavė ginčo pastatus. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad šie statiniai yra trečiajam asmeniui priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Tačiau trečiajam asmeniui 2004 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklausė tik 1000 kv. m ploto žemės sklypo dalis iš Steponui A. M. priklausiusios 2060/6851 dalies 0,6851 ha ploto žemės sklypo. Taigi ginčo statinių įsigijimo metu trečiasis asmuo buvo tik dalies žemės sklypo savininkas, o pagal byloje esančius duomenis negalima daryti išvados, jog ši dalis buvo priskirta jo įgyjamiems statiniams naudoti. Kolegija pažymėjo, kad 2005 m. kovo 3 d. tarp S. A. M., L. B. M. ir trečiojo asmens, atstovaujamo antstolės R. V., sudarytas susitarimas, pagal kurį šalys susitarė panaikinti minėtą 2004 m. balandžio 15 d. 1000 kv. m žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Šiame susitarime nebuvo aptarta, kokiu teisiniu pagrindu trečiasis asmuo toliau naudosis kitiems savininkams priklausančiu žemės sklypu eksploatuodamas sklype esančius statinius. Duomenų apie vėliau sudarytus trečiojo asmens ir žemės sklypo savininkų susitarimus dėl žemės sklypo dalies naudojimo statiniams eksploatuoti nepateikta. Taigi, kolegijos vertinimu, trečiasis asmuo A. I. nebuvo įgijęs nei daiktinių, nei prievolinių teisių, suteikiančių jam galimybę naudotis kitiems savininkams priklausančia žemės sklypo dalimi statiniams eksploatuoti.

20. Kolegija taip pat nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. antstolės R. V. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu ieškovui R. B. buvo parduotos turtinės teisės į ginčo statinius. Šiame akte nebuvo aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypo dalį, ant kurios yra akte nurodyti statiniai.

21. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 2 dalimi, kolegija padarė išvadą, kad D. S. H. T. ir A. I. sudarant 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo laikomasi imperatyvių CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl trečiasis asmuo A. I. negali būti laikomas teisėtai įgijusiu nuosavybės teisę į žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus. Atitinkamai vykdymo proceso metu ieškovams taip pat negalėjo būti perleistos daiktinės teisės į ginčo statinius, nes asmuo negali perleisti to, ko neturi, arba perleisti daugiau teisių, negu pats jų turi.

22. Byloje yra sprendžiamas klausimas dėl servitutų nustatymo, todėl, kolegijos vertinimu, šiuo atveju ginant asmenų teises pakanka konstatuoti, jog ieškovai negali būti laikomi teisėtais ginčo žemės sklypuose esančių statinių savininkais ir nėra būtinas niekinio sandorio (2014 m. rugsėjo 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto) konstatavimas ir niekinio sandorio padarinių taikymas. Kadangi ieškovai nelaikytini viešpataujančiojo daikto savininkais, kolegija sprendė, kad jie neturi reikalavimo teisės reikšti reikalavimo dėl servituto nustatymo šiems daiktams naudoti pagal jų tikslinę paskirtį (CK 4.111 straipsnio 1 dalis), todėl tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

23. Kolegija pažymėjo, kad, trečiajam asmeniui A. I. sudarant pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo statinių įgijimo, jau buvo išduotas 2004 m. kovo 12 d. leidimas nugriauti šiuos statinius. Kai Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimu buvo patvirtintas žemės sklypo detalusis planas, jame ginčo statiniai buvo nurodyti kaip griautini, A. I. šiame plane nustatytų sprendinių įstatymo nustatyta tvarka neginčijo ir nesiekė jų pakeisti. Nors sudarant ginčo statinių pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo įvykdytos sąlygos pastatų, kaip nekilnojamojo turto objektų, nuosavybės teisei

pereiti dėl CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymo ir todėl A. I. netapo sklype esančių nekilnojamųjų daiktų savininku, tačiau byloje esantys įrodymai, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog iš esmės buvo siekiama įgyti ne statinius, kaip nekilnojamojo turto objektus, bet likusių statinių konstrukcijas bei teritorijoje esantį statybinį laužą, kaip kilnojamąjį turtą, kuris turėjo būti nugriautas ir pašalintas iš ginčo žemės sklypo įgyvendinant detaliojo plano sprendinius dėl teritorijos sutvarkymo ir naujų statinių statybos. Šios aplinkybės apie griauti skirtų statinių liekanų įsigijimą, kolegijos nuomone, turėjo būti suprantamos ir ieškovams, kurie vykdymo proceso metu buvo trečiojo asmens A. I. pasiūlyti pirkėjai.

24. Įvertinusi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 183 patvirtintą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kolegija nustatė, kad pagal detaliojo plano sprendinius iš vieno (duomenys neskelbtini) žemės sklypo buvo suformuoti šeši žemės sklypai, kuriuose numatyta naujų 2 aukštų su mansarda ir blokuojamu garažu gyvenamųjų namų statyba. Detaliajame plane ieškovo įgyti statiniai, t. y. avarinės būklės gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai, yra numatyti demontuoti. Kolegija pažymėjo, kad šis detalusis planas yra galiojantis, byloje nėra duomenų apie tai, kad jame nurodyti sprendiniai būtų pakeisti. Taigi pagal ginčo teritorijos detaliojo plano sprendinius nėra nurodyta ieškovų pastatus naudoti pagal jų tikslinę paskirtį, taip pat nėra nustatyta galimybė šiuos statinius rekonstruoti ar atkurti jų būklę, kuri būtų tinkama statiniams naudoti pagal jų paskirtį. Kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, todėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad detaliajame plane nurodyti sprendiniai ieškovams nėra privalomi. Įvertinusi tai, kad pagal detalųjį planą ginčo statinių naudojimas pagal jų tikslinę paskirtį nėra numatytas, šie statiniai yra numatyti griauti, kolegija sprendė, kad byloje nenustatyta būtinoji servituto nustatymo sąlyga, t. y. būtinybė normaliomis sąlygomis naudotis viešpataujančiuoju daiktu pagal tikslinę jo naudojimo paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017).

25. Įvertinusi bylos įrodymus, pagrindžiančius ginčo statinius ir jų būklę, kolegija padarė išvadą, kad nurodyti statiniai, išskyrus gyvenamąjį namą, kaip viešpataujantieji daiktai iš esmės nėra išlikę. Kolegija pažymėjo, kad poreikis nustatyti servitutą turi būti pagrįstas būtinybe naudoti viešpataujantįjį daiktą pagal jo tikslinę naudojimo paskirtį ir negali būti siejamas su tokios galimybės atsiradimu ateityje. Nagrinėjamu atveju ginčo teritorijos detaliojo plano sprendiniai nėra pakeisti, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai turi realią galimybę atkurti neišlikusius statinius. Esant šioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad ginčo statiniams naudoti pagal tikslinę jų paskirtį yra būtina nustatyti ieškovų prašomus servitutus (CK 4.126 straipsnio 1 dalis).

26. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovai yra žemės sklypų, ant kurių yra ginčo statiniai, savininkai, į tai, kad pagal galiojantį ir nepakeistą detalųjį planą minėti statiniai numatyti griauti, taip pat į tai, kad ginčo statiniai ant atsakovų žemės sklypų yra be jokio teisinio pagrindo, kolegija konstatavo atsakovų, kaip žemės sklypų savininkų, nuosavybės teisės pažeidimą. Dėl šios priežasties kolegija įpareigojo ieškovus pašalinti visas atsakovų žemės sklypuose esančias buvusių statinių dalis, o jas pašalinus – išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro (CK 4.98 straipsnis).

27. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 273 straipsnio 1 dalimi, kolegija nustatė ieškovams šešių mėnesių terminą nurodytam įpareigojimui įvykdyti.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

28. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad detalusis planas ir jo sprendiniai yra privalomi ieškovams ir kad pagal šį planą ginčo statiniai privalo būti nugriauti, netinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, 3 straipsnio 7 punktą, 17 straipsnio 1, 3 dalis, 18 straipsnio 1 dalį. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai nustato veiklos reikalavimų ir apribojimų visumą, t. y. nustato privalomas veiklos toje teritorijoje plėtojimo sąlygas (viešosios teisės veikimas), tačiau nenustato pačios veiklos (žemės sklypų ir (ar) juose esamų statinių savininkų), planuojamos ir (ar) anksčiau planuotos, privalomumo privačios nuosavybės savininkams (privatinės teisės veikimas). Netinkamas (formalus) minėtų įstatymo nuostatų aiškinimas nulėmė tai, kad teismas klaidingai sprendė, jog ankstesnių savininkų ketinimai tam tikru būdu plėtoti teritoriją tapo imperatyviais įpareigojimais statinių savininkams, ribojančiais jų nuosavybės teises į ginčo statinius, nors jokių įpareigojančių sandorių

nei buvę, nei esami žemės sklypų ir statinių savininkai nebuvo ir nėra sudarę. Statinių nugriovimas detaliojo plano sprendiniuose buvo leistas (numatytas) išimtinai pagal ankstesnių savininkų pageidavimą ir ketinimus plėtoti teritoriją tam tikru būdu, bet nebuvo nulemtas bendrųjų planų, teritorijos naudojimo reglamento imperatyvų, viešojo intereso, t. y. nebuvo įpareigojantis.

28.2. Teismas, spręsdamas dėl detaliojo plano privalomumo, netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2019 pateiktais išaiškinimais. Minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Nurodytoje byloje šalys dėl servituto nustatymo buvo susitarusios žemės nuomos sutartyje ir šios sutarties pagrindu buvo parengti teritorijų planavimo dokumentai.

28.3. Teismas šalių ginčą turėjo spręsti ne pagal viešosios teisės normas (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį), kurios reglamentuoja veiklos teritorijoje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą, tokios veiklos plėtojimo sąlygas (t. y. nustato reikalavimus, kuriems savininkų ketinama vystyti veiklą turi atitikti, bet nenustato pačios veiklos privalomumo, nereglamentuoja nekilnojamojo turto savininkų tarpusavio teisinių santykių), bet pagal privatinės teisės normas, pagal kurias savininkų susitarimai tampa įpareigojančiais ir ribojančiais savininko valią veikti kitu, nei susitarime nurodytu būdu (pvz., CK 1.63, 6.189 straipsniai), t. y. aiškinantis, ar tarp žemės sklypų savininkų bei statinių savininkų buvo (yra) sudaryti įpareigojantys (imperatyvūs) susitarimai dėl tam tikros veiklos ir, jei taip, koks šių susitarimų turinys. Nesant aiškaus ir detalaus susitarimo tarp savininkų, detaliojo plano iniciatorius (vienas iš savininkų) veikia savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017).

28.4. Teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovų teisių į žemės sklypą neaptarimas antstolės turto pardavimo akte yra pagrindas ne tik paneigti ieškovų įgytas nuosavybės teises į statinius (proporcingumo principo pažeidimas), bet ir šias teises paneigti nekonstatavus niekinio sandorio fakto ir neišsprendus tokios sandorio teisinių padarinių (restitucijos) klausimo, taip pat konstatuodamas, kad ieškovai nėra teisėti ginčo statinių savininkai, todėl neturi teisės reikšti reikalavimo dėl servituto nustatymo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, CK 6.394 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019). CK 6.394 straipsnio 2 dalies imperatyvo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas sandorį laikyti niekiniu, paneigiant asmens įgytas nuosavybės teises, nes šį sutarties trūkumą šalys gali ištaisyti, pvz., prašydamos nustatyti servitutą. Taigi šis pažeidimas nėra pagrindas paneigti ieškovų įgytas nuosavybės teises, konstatuojant, kad jie nėra ginčo statinių savininkai. Be to, tokiu atveju, kai nekilnojamasis turtas įgyjamas vykdymo proceso metu, turi būti atsižvelgiama į vykdymo proceso ypatumus. Priverstinai parduodant skolininko turtą nėra įtvirtinto ribojimo parduoti nekilnojamąjį turtą – statinius – atskirai nuo žemės sklypo, ant kurio jie pastatyti.

28.5. Ankstesnis savininkas trečiasis asmuo A. I., iš kurio ieškovai įgijo nuosavybės teises į ginčo statinius, nebuvo kartu ir žemės sklypo, kuriame yra parduodami statiniai, savininkas. Todėl šiuo atveju teismas privalėjo taikyti CK 6.394 straipsnio 3 dalį, pagal kurią pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Remiantis minėta kasacinio teismo praktika dėl CK 6.394 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, darytina išvada, jog ankstesnis savininkas A. I. neprarado teisės reikalauti nustatyti servitutą, tiek, kiek jis yra būtinas statiniams naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį, įskaitant ir tai, kad statiniai būtų rekonstruoti, atstatyti ir tinkamai prižiūrimi. Todėl kai nuosavybės teisė į statinius perėjo ieškovams, jie tokiomis pat sąlygomis turi teisę reikalauti servituto nustatymo.

28.6. Teismas, padarydamas išvadą, kad ginčo statiniai, išskyrus gyvenamąjį namą, kaip viešpataujantieji daiktai iš esmės nėra išlikę, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei tinkamą teismo sprendimo motyvavimą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis). Būtent pirmosios instancijos teismo išvados dėl statinių faktinio ir teisinio egzistavimo yra pagrįstos, padarytos tinkamai įvertinus visus bylos įrodymus, tarp jų 2013 m. rugsėjo 23 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktą Nr. 13-I-127, bet vien tik juo neapsiribojant, bei remiantis kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

28.7. Teismas padarė teisiškai ir jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl to, kad ieškovai iš esmės įgijo

ne statinius, kaip nekilnojamojo turto objektus, bet likusių statinių konstrukcijas ir teritorijoje esantį statybinį laužą, kaip kilnojamąjį turtą, kuris turėjo būti nugriautas ir pašalintas iš ginčo žemės sklypo įgyvendinant plano sprendinius dėl teritorijos sutvarkymo ir naujų statinių statybos. Nors leidimas nugriauti statinius buvo išduotas 2004 m. kovo 12 d., tačiau 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių nuostatų dėl statinių įsigijimo turint tikslą juos griauti. Be to, tiek leidimas nugriauti statinius buvo išduotas, tiek detalusis planas, plano parengimas buvo inicijuotas J. M., tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šio asmens teisę veikti statinių savininkų vardu.

29. Atsakovės UAB „Kelveda“ ir UAB „Alkuras“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29.1. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad ginčas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis ne Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis (viešosios teisės normos), o privatinės teisės normomis. Ieškovai viso proceso metu aiškiai deklaravo, jog jie nori atstatyti sugriuvusius statinius, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais. Taigi, siekiant parengti ieškovų siekiamų atstatyti statinių projektus, būtina atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo sprendinius. Be to, žemės sklypai, kuriuose ieškovai siekia nustatyti servitutus, yra suformuoti atlikus teritorijų planavimo procedūrą, šioje procedūroje dalyvavo ir statinių likučių savininkas A. I., teritorijų planavimo sprendiniai yra galiojantys ir nenuginčyti. Teismo išvada, kad detaliojo plano sprendiniai, pagal kuriuos numatyta ginčo statinius griauti, ieškovams yra privalomi, padaryta tinkamai taikant ir aiškinant Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį, pagrįstai remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017, kurios ratio decidenti (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) yra tapatūs nagrinėjamo ginčo aplinkybėms. Be to, teritorijų planavimo sprendiniai yra vieši, todėl ieškovai, 2014 m. rugsėjo 10 d. įsigydami turtines teises į ginčo statinius, žinojo arba jiems turėjo būti žinoma apie detalųjį planą ir jo esminius sprendinius, taip pat kad sklype esantis avarinės būklės gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai bus demontuojami ir kad sklypuose numatoma gyvenamųjų namų statyba. Taigi ginčo statinių atstatymas nėra numatytas.

29.2. Ieškovai teises į ginčo statinius įgijo 2014 m. rugsėjo 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu. Pagal šį aktą ieškovams buvo perleista ne nuosavybės teisė į ginčo statinius, o perleistos A. I. turėtos turtinės teisės į juos. Nagrinėjant bylą nustatyta, kokios apimties buvo A. I. turtinės teisės į ginčo statinius: statiniai negali būti naudojami ir turi būti nugriauti; statiniai yra sunykę ir egzistuoja tik atskiri jų fragmentai, kurių neįmanoma naudoti pagal tikslinę paskirtį kaip statinių. Turtines teises į statinius ieškovams pasiūlė įsigyti jiems žinomas asmuo A. I., todėl ieškovai galėjo įvertinti tokių teisių apimtį ir su tuo susijusias specifines sąlygas. Akto sudarymo metu ieškovams buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, kad A. I. neturi jokių teisių į žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, žemės sklypą jis yra perleidęs. Vien aplinkybė, kad A. I. yra atsisakęs nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai, sudarė neabejotiną prielaidą ieškovams vertinti, kodėl ginčo statinių buvimas žemės sklype yra teisiškai neapibrėžtas ir koks tokių statinių teisinis likimas ateityje. A. I., įgijęs nuosavybės teisę į ginčo statinius, siekė šiuos statinius nugriauti ir modifikuoti teritorijos, kuriame yra šie statiniai teritorijų planavimo sprendinius ir tai padarė: kartu su kitais žemės sklypo bendraturčiais atliko žemės sklypo teritorijų planavimo procedūrą, kurios rezultatas lėmė, jog žemės sklypas, kuriame yra ginčo statiniai, buvo padalintas į šešis atskirus žemės sklypus, o ginčo statiniai turėjo būti nugriauti ir išregistruoti. A. I., įgyvendinęs teritorijų planavimo procedūrą, jam tenkančią žemės sklypo dalį pasiūlė atpirkti ankstesniems savininkams, todėl 2005 m. kovo 3 d. sudarytas tai patvirtinantis susitarimas, kuriuo A. I. nuosavybės teisė į žemės sklypą panaikinta ir žemės sklypo dalies nuosavybė grąžinta ankstesniems savininkams. Nors šiame susitarime nėra aptartas ginčo statinių likimas, tačiau, vadovaujantis CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, A. I., sudaręs minėta susitarimą, neteko nuosavybės teisės į ginčo statinius. Taigi A. I. laisva valia disponavo ginčo statiniais ir lėmė šių statinių likimą, t. y. atsisakė jų nuosavybės teisės, tiek dėl to, jog jie buvo sunykę, tiek dėl to, jog jie bet kuriuo atveju atsižvelgiant į teritorijų planavimo sprendinius turėjo būti kažkuriuo metu nugriauti. Be to, ginčo statinių nugriovimu rūpinosi ir ankstesnė jų savininkė D. S. H. T., nes dar iki susitarimo su A. I. jai buvo išduotas leidimas nugriauti statinius ir griovimo procesas buvo pradėtas. Taigi A. I. 2004 m. gegužės 13 d. sudarė susitarimą dėl griaunamų statinių įsigijimo, įgijęs teisę į statinius šio proceso nestabdė, priešingai, siekė, kad statiniai būtų nugriauti ir jų vietoje suformuoti atskiri žemės sklypai naujų statinių statybai. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. I. pats nulėmė statinių likimą, t. y. jog statiniai turėjo būti nugriauti.

29.3. Kasacinio skundo argumentai dėl statinių būklės yra fakto klausimai ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Byloje neginčijamai nustatyta, jog statiniai yra sunykę, likę tik jų likučiai. Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato tokių statinių atkūrimo galimybės. Servituto, kaip daiktinės teisės, registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Ieškovai, įsigydami turtines teises į apleistus, faktiškai nefunkcionuojančius ir atstatyti reikalingus statinių likučius, negalėjo turėti teisėto ir pagrįsto lūkesčio, kad vien tik statinių, esančio ant atsakovėms priklausančio žemės, įsigijimo faktas sudarys pagrindą pasinaudoti žeme servitutų pagrindu. Servituto institutas yra skirtas sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploataciją, o ne užtikrinti nebeeksploatuojamų pastatų savininkų neapibrėžtus ketinimus dėl šių nekilnojamųjų daiktų. Įstatymas nenustato statinio likučių savininkui teisės reikalauti nustatyti servitutą statinio atstatymui, nes nesant pilnaverčių statinių žemės sklype vyrauja ne statinio likučių savininko, o žemės savininko interesai. Tokiu atveju pirmiausia turi būti atsižvelgiama į žemės savininko interesus, nes žemės savininkas neprivalo suteikti galimybę statinio likučių savininkui leisti atstatyti statinį ar statyti naujus statinius. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu pateikė projektinius pasiūlymus naujų statinių statybai, taigi ieškovai žemės sklypo savininko sąskaita nori pastatyti naujus statinius, taip eksproprijuoti žemę, nes siūlytos kompensacijos dydis yra mažas ir apskaičiuotas visiškai neįvertinant žemės sklypo savininkų netekimų dėl servitutų nustatymo.

30. Atsakovė AB DFDS Seaways atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Teismas tinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalį. Šia teisės norma teismas grindė ne įpareigojimą nugriauti ginčo statinius, o rėmėsi ja atmesdamas ieškovų ieškinio reikalavimus dėl servitutų nustatymo.

30.2. Iš šalims privalomų detaliojo plano sprendinių (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis, 17 straipsnio 2, 3 dalys, 18 straipsnio 1 dalis) matyti, kad ieškovų prašomi nustatyti servitutai aiškiai prieštarauja detaliojo plano sprendiniams, o jų nustatymas iš viso būtų paneigęs detaliojo plano esmę ir tikslą. Pagrindinis detaliojo plano tikslas buvo iš pakankamai didelio sodybinio sklypo suformuoti atskirus šešis sklypus gyvenamiesiems namams statyti, t. y. vietoje vieno apleisto gyvenamojo namo ir avarinės būklės pastatų suformuoti ir pastatyti nedidelį atskirų šešių gyvenamųjų namų kvartalą. Todėl nustačius servitutus eksploatuoti ieškovams priklausančius statinius, kurie pagal detaliojo plano sprendinius yra griautini, ieškovams ne tik būtų buvusi sudaryta galimybė statinius toliau naudoti, bet ir užkirstas kelias atskirų šešių gyvenamųjų namų kvartalo statybai bei kitų detaliojo plano sprendinių įgyvendinimui. Nustačius servitutus, atsakovai nebebūtų turėję jokių galimybių naudotis jiems priklausančiais žemės sklypais pagal jų paskirtį. Ieškovų prašytos apimties servitutu nustatymas būtų reiškęs, kad faktiškai vieninteliai ieškovai visa apimtimi galėtų naudotis visais atsakovams priklausančiais žemės sklypais, nes servitutų faktinis rezultatas būtų senojo sodybinio sklypo, buvusio iki žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, atkūrimas.

30.3. Teismas turėjo aiškų pagrindą konstatuoti, kad atsakovams priklausančiuose žemės sklypuose esančios ieškovams priklausančių statinių liekanos yra be jokio teisėto pagrindo (pažeista CK 6.394 straipsnio 2 dalis), kas reiškia atsakovų, kaip ginčo žemės sklypų savininkų, nuosavybės teisės pažeidimą. Detalusis planas ieškovams priklausančių statinių atstatymo ar rekonstrukcijos galimybės nenumatė, todėl teismas, įpareigodamas ieškovus nugriauti (nusikelti) ant atsakovų žemės sklypų išsidėsčiusius statinius per tam tikrą terminą, tinkamai apginė pažeistas atsakovų nuosavybės teises CK 4.98 straipsnio pagrindu, kartu sudarė sąlygas įgyvendinti detaliojo plano sprendinius.

30.4. 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią A. I. savo nuosavybėn įsigijo ginčo statinius, aiškiai neatitiko CK 6.394 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, nes A. I. nebuvo įgijęs nei daiktinių, nei prievolinių teisių, suteikiančių jam galimybę naudotis kitiems savininkams priklausančia žemės sklypo dalimi statiniams eksploatuoti. Ieškovai ginčo statinius iš A. I. įsigijo pagal 2014 m. rugsėjo 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, tačiau šiame akte taip pat nebuvo aptartos jokios teisės į žemės sklypo dalį, kurią šie statiniai užėmė ir kuri būtina jiems naudoti pagal paskirtį. Taigi A. I. negali būti laikomas teisėtai įgijusiu nuosavybės teisę į ginčo statinius, o vykdymo proceso metu ieškovams taip pat negalėjo būti perleistos daiktinės teisės į ginčo statinius, nes asmuo negali perleisti to, ko neturi, arba perleisti daugiau teisių, negu pats jų turi.

30.5. Teismui nepripažinus 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014 m. rugsėjo 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto niekiniais ex officio, tačiau priėjus išvados, kad ieškovai negali būti laikomi

teisėtais ginčo žemės sklypuose esančių statinių savininkais ir dėl to reikalauti nustatyti servitutus šiems statiniams eksploatuoti, buvo užtikrintas susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas ir teisėti lūkesčiai, o ieškovams išsaugota nuosavybės teisė į jiems priklausančius ginčo statinius, kuri galės būti realizuojama taip, kaip ir numatyta detaliajame plane – ieškovams nusigriaunant ir kaip statybines medžiagas išsivežant likusių statinių konstrukcijas bei teritorijoje esantį statybinį laužą.

30.6. Nors vykdymo proceso ypatumai lemia tai, kad vykdymo procese priverstinai gali būti parduodami statiniai atskirai nuo žemės sklypo, tačiau nagrinėjamoje byloje tai anaiptol nereiškia, kad ieškovai, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu įsigiję statinius be teisių į žemės sklypus, savaime įgijo teisėtų pagrindą reikalauti jiems šias teises į atsakovams priklausančius žemės sklypus nustatyti.

30.7. Nagrinėjamoje byloje ieškovams priklausančių statinių faktinė būklė buvo tiriama ne dėl jų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro pagrindų, o tam, kad būtu nustatyta, ar yra pagrindas šių statinių eksploatacijai nustatyti servitutus, t. y. kiek faktinė statinių būklė lemia tai, ar yra objektyvi būtinybė juos, kaip viešpataujančius daiktus, naudoti pagal jų tikslinę naudojimo paskirtį. Nes tuo atveju, jei viešpataujančio daikto nėra arba yra tik jo likučiai ir nėra galimybės viešpataujančio daikto atkurti (atstatyti), tuomet negali būti ir objektyvios būtinybės faktiškai neegzistuojantį daiktą ar jo likučius naudoti pagal jų tikslinę paskirtį, kas reiškia, kad ir servitutas tokiems daiktams naudoti negali būti nustatytas. Dėl šių priežasčių teismui siekiant nustatyti ar yra objektyvi būtinybė naudoti viešpataujantį daiktą pagal jo tikslinę naudojimo paskirtį ir konstatuoti, jog ieškinyje nurodyti statiniai, išskyrus gyvenamąjį namą, kaip viešpataujantys daiktai iš esmės nėra išlikę, visiškai pakako pasiremti antstolės S. S. 2017 m. rugpjūčio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 184-17-19, atspindinčiu aktualią ginčo statinių faktinę būklę, o ne buvusią 2013 m. rugsėjo 23 d. pagal UAB „Krivita“ ekspertizės aktą Nr. 13-1-127. Be to, ieškovai skunde neginčija išvados, kad servitutas negali būti nustatomas tuo atveju, jei objektyvai nėra paties viešpataujančio daikto, nors pats daiktas ir tebėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Net ir pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį, rėmėsi minėtu ekspertizės aktu, kuriame buvo konstatuota, kad 5 kv. m užstatyto ploto ūkinis pastatas yra neišlikęs, todėl būtent šiam statiniui eksploatuoti servituto nenustatė, tuo patvirtindamas išvadą, kad, nesant viešpataujančio daikto, servituto nustatymas yra negalimas.

31. Trečiasis asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad būdami atidūs, įsigydami statinius, ieškovai turėjo įvertinti ir detaliojo plano sprendinius. Jei ieškovams nebuvo atskleista visa informacija apie parduodamus statinius (neatskleisti detaliajame plane numatyti sprendiniai), jie turėjo teisę tokius sandorius ginčyti, tačiau tai nustatytais terminais nebuvo padaryta. Palangos miesto savivaldybės administracija laikosi pozicijos, kad galiojančio, nenuginčyto detaliojo plano sprendiniai turi būti įgyvendinti – ieškovų įsigyti statiniai nugriauti.

32. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl subjekto, turinčio teisę kreiptis į teismą su reikalavimu, susijusiu su servitutu; dėl teisės į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą

33. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši konstitucinė teisė detalizuota CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

34. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi

prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-370-248/2019 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl servituto nustatymo: ieškovai, teigdami, kad yra ginčo statinių, esančių ant atsakovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, savininkai, prašo nustatyti atsakovų žemės sklypams servitutus, kad būtų galima pagal paskirtį naudoti ginčo statinius; atsakovai, nesutikdami su šiuo reikalavimu, prašo įpareigoti ieškovus nugriauti minėtus statinius.

37. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

38. Pagal CK 4.112 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas servituto turinį sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės tarnaujančiojo daikto savininko konkrečių naudojimosi daiktu teisių sąskaita; jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).

39. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

40. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

41. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Paprastai servitutas nustatomas viešpataujančio ir tarnaujančio daiktų savininkų susitarimu. Kai egzistuoja būtinumas nustatyti servitutą tam, kad viešpataujantį daiktą jo savininkas galėtų naudoti pagal tiesioginę daikto paskirtį, tačiau tarp viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkų kyla nesutarimas ir (arba) ginčas dėl servituto nustatymo, jo turinio ir (ar) atlygintinumo, su servitutu susijusius klausimus (servitutą, jo turinį, atlyginimo dydį ir pan. nustato) sprendžia teismas. Sąlyga teismui spręsti šiuos klausimus yra suinteresuoto asmens, t. y. viešpataujančio arba tarnaujančio daikto savininko, kreipimasis į teismą su atitinkamu reikalavimu reikšiant ieškinį įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Taigi reikalavimus su servitutu susijusiais klausimais turi teisę teismui reikšti viešpataujančio ir (ar) tarnaujančio daikto savininkas (savininkai).

42. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs S. A. M. ir L. B. M. bei trečiojo asmens A. I. 2004 m. balandžio 15 d. sudarytą žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. gegužės 13 d. D. S. H. T. ir A. I. sudarytą ginčo statinių pirkimo–pardavimo sutartį, 2005 m. kovo 3 d. S. A. M., L. B. M. ir A. I. susitarimą panaikinti 2004 m. balandžio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, padarė išvadą, kad sudarant 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo laikomasi imperatyviųjų CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. šioje sutartyje nebuvo aptartos pirkėjo A. I. teisės į žemės sklypą (jo dalis), ant kurio yra ginčo statiniai. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trečiasis asmuo A. I. negali būti laikomas teisėtai įgijusiu nuosavybės teisę į žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus ir, atitinkamai, vykdymo proceso metu ieškovams 2014 m. rugsėjo 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu taip pat negalėjo būti perleistos daiktinės teisės į ginčo statinius, nes asmuo

negali perleisti to, ko neturi, arba perleisti daugiau teisių, negu pats jų turi. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovai negali būti laikomi teisėtais atsakovų žemės sklypuose esančių statinių savininkais, t. y. jie nelaikytini viešpataujančio daikto savininkais, todėl neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl servituto nustatymo ginčo statiniams (CK 4.111 straipsnio 1 dalis), o tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti jų ieškinį.

43. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tuo atveju, jeigu ieškovai nėra teisėti ginčo statinių (viešpataujančių daiktų) savininkai, jie neturi teisinio materialinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl servituto ginčo statiniams naudoti pagal paskirtį nustatymo, todėl toks jų reikalavimas negali būti tenkinamas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar ieškovai (o prieš juos trečiasis asmuo A. I.) tapo teisėtais statinių savininkais, netinkamai įvertino nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, dėl to teisiškai nepagrįstai rėmėsi CK 6.394 straipsnio 2 dalimi.

44. Šioje byloje teismų, be kita ko, nustatyta:44.1. Palangos miesto teismas 1990 m. liepos 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-172/90 priteisė V. S. namų valdą

(duomenys neskelbtini), susidedančią iš pagrindinio pastato (gyvenamojo namo su mansarda), dviejų pagalbinių pastatų, kiemo įrenginių – šulinio ir trijų išviečių, kaip paveldėtą turtą po tėvo A. S.-S. mirties 1956 m.;

44.2. V. S. 1995 m. vasario 22 d. sutartimi padovanojo visus minėtus statinius savo seseriai D. S. H. T.;44.3. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 343 D. S. H. T. buvo

atkurtos nuosavybės teisės į 0,6851 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini);44.4. 2004 m. kovo 12 d. D. S. H. T. pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė 0,1695 ha ploto minėto žemės sklypo dalį

V. A., 0,2060 ha ploto minėto žemės sklypo dalį S. A. M. ir 0,3096 ha ploto minėto žemės sklypo dalį UAB „Transmota“ bei perdavimo–priėmimo aktais perdavė šias žemės sklypo dalis pirkėjams;

44.5. S. A. M. ir L. B. M. 2004 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė trečiajam asmeniui A. I. 1000 kv. m ploto minėto žemės sklypo dalį;

44.6. D. S. H. T. 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė visus statinius: pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui A. I.;

44.7. 2005 m. kovo 3 d. S. A. M., L. B. M. ir trečiasis asmuo A. I. sudarė susitarimą, pagal kurį šalys susitarė panaikinti jų sudarytą 2004 m. balandžio 15 d. žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį.

45. Taigi dar iki šios nutarties 44.5–44.7 punktuose nurodytų sandorių su trečiuoju asmeniu A. I. sudarymo būtent juos, spręsdamas dėl ieškovų teisės reikšti šioje byloje nagrinėjamą reikalavimą dėl servituto nustatymo, vertino apeliacinės instancijos teismas (žr. šios nutarties 42 punktą), žemės sklypas (jo dalys) (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 12 d. sandoriais buvo parduotas V. A., S. A. M. ir UAB „Transmota“ (žr. šios nutarties 44.4 punktą). Šiuose sandoriuose nebuvo aptartas ginčo statinių, esančių ant parduodamo žemės sklypo (jo dalių), likimas ir naujų žemės sklypo (jo dalių) savininkų teisės į šiuos statinius.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Tai yra įtvirtina klasikinė superficies solo cedit (kas yra sklypo viršuje, jam ir priklauso) taisyklė, reiškianti, kad viskas, kas susijungia su žemės sklypo paviršiumi, priklauso nuosavybės teise žemės sklypo savininkui. Kartu tai reiškia žemės sklypo savininko nuosavybės teisės įgijimą į visus prie žemės sklypo prijungtus daiktus ir nuosavybės teisės į šiuos objektus praradimą kitiems asmenims. Tokiu būdu CK 4.40 straipsnio 1 dalis įtvirtina susijungimą kaip nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindą, tačiau šios normos taikymo sritis apribota susijungimo su žemės sklypu atvejais. Kartu ši norma yra dispozityvioji ir šalių susitarimas gali nustatyti kitokias susijungimo pasekmes.

47. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Sisteminė nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.40

straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija, kuri atsispindi ir prievolių teisės normoje – CK 6.395 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje žemės sklypo, kuriame yra statinių, pirkimo–pardavimo santykius.

48. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-378/2019, 37 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

50. Minėta, pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kai statinių klausimas pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas, nurodyta prezumpcija tam tikrais atvejais gali būti nuginčyta, jeigu bus įrodyta, kad asmuo, kuris perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, neatliko valinių veiksmų, kurie patvirtintų šio asmens ketinimus atsisakyti nuosavybės teisės į statinius, o atvirkščiai – siekė ją išsaugoti.

51. Nagrinėjamu atveju ginčo statiniai 2004 m. kovo 12 d. žemės sklypo (jo dalių) pirkimo–pardavimo sutartyse, kaip šių sutarčių dalykas, neindividualizuoti ir naujų žemės sklypo savininkų teisės į šiuos statinius neaptartos. Dėl šios priežasties byloje nėra aišku, ar D. S. H. T., 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduodama ginčo statinius trečiajam asmeniui A. I., buvo teisėta šių statinių savininkė. Ši aplinkybė (ar D. S. H. T. 2004 m. gegužės 13 d. buvo teisėta ginčo statinių savininkė) yra esminė svarstant klausimą dėl to, ar ieškovai šiuo metu yra teisėti minėtų statinių savininkai ir turi teisinį materialinį suinteresuotumą reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šios aplinkybės nenustatė, 2004 m. kovo 12 d. žemės sklypo (jo dalių) pirkimo–pardavimo sandorių ir jų sąlygų nevertino ir dėl to visiškai nepasisakė.

52. Tuo atveju, jeigu D. S. H. T. nebuvo ginčo statinių savininkė, 2004 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė dėl netinkamos sandorio šalies (pardavėjo) (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis). Jei D. S. H. T. nebuvo ginčo statinių savininkė ji šių statinių negalėjo parduoti trečiajam asmeniui A. I., taigi ir ieškovai negalėjo įgyti nuosavybės teisių į statinius iš trečiojo asmens. Jeigu ieškovai neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius, jie neturi teisinio materialinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl servituto nustatymo ginčo statiniams naudoti pagal jų tikslinę paskirtį (CPK 5 straipsnis).

53. Tuo atveju, jeigu po 2004 m. kovo 12 d. žemės sklypo (jo dalių) pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo D. S. H. T. išsaugojo nuosavybės teises į ginčo statinius, turi būti nustatytos jos turėtos teisės į žemės sklypą (jo dalis), ant kurio yra statiniai. Jeigu ji liko statinių savininkė, dėl 2004 m. gegužės 13 d. statinių pirkimo–pardavimo sutarties ir jos teisinių padarinių trečiajam asmeniui A. I. gali būti sprendžiama, be kita ko, taikant CK 6.394 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad teismai apskritai nesvarstė, kokias teises D. S. H. T. po 2004 m. kovo 12 d. sandorių sudarymo turėjo (išsaugojo, dėl kokių žemės sklypo naudojimo teisių susitarė su naujais žemės sklypo savininkais) į žemės sklypą (jo dalis), ant kurio yra statiniai.

54. Nurodytoms aplinkybėms nustatyti, minėta, turi būti tinkamai įvertinti 2004 m. kovo 12 d. žemės sklypo (jo dalių) pirkimo–pardavimo sandoriai ir jų sąlygos, tikroji šalių valia šiuos sandorius sudarant, taip pat žemės sklypo (jo dalių) pirkėjų teisėti lūkesčiai dėl ginčo statinių ir jų (ne)išsaugojimo (griovimo).

55. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neištyrė ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat tinkamai nenustatė materialiosios teisės normų, kurios turėtų būti taikomos sprendžiant kilusį šalių ginčą. Dėl šios priežasties pirmosios ir apeliacinės instancijos

teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis, 360 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, be kita ko, turėtų svarstyti klausimą dėl trečiųjų asmenų (2004 m. kovo 12 d. sandorių šalių) į bylą įtraukimo.

56. Konstatavus, kad teismai neatskleidė bylos esmės, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Kasacinis teismas turėjo 43,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas pirmosios instancijos teismo, šiam priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir Plungės miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-313-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14893-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=55fd30f0234a11eabe008ea93139d588

dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutarties.Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą, per visą bausmės laiką tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iš R. J. priteisti G. J. 200 Eur turtinei, 600 Eur neturtinei žalai ir 700 Eur advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi nuteistojo R. J.

apeliacinis skundas atmestas.Iš nuteistojo R. J. priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. J. 400 Eur išlaidoms už suteiktą teisinę advokato

pagalbą apeliacinės instancijos teisme ir 14,04 Eur valstybės naudai proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. apie 8 val. savo namuose (duomenys neskelbtini) žodinio konflikto metu tyčia vieną kartą delnu sudavė savo šeimos narei – sutuoktinei G. J. į dešinį skruostą, padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, dešinio viršutinio žandikaulio dantų sumušimą, 12 danties lūžimą, 13 danties vainikėlio lūžimą, taip nukentėjusiai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų, nustatytų BPK 329 straipsnio 4 punkte ir 369 straipsnio 3 dalyje, pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus kaip kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas netenkino kasatoriaus gynėjos pateikto prašymo atidėti teismo posėdį, kol bus pateiktos neplaninio patikrinimo išvados iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos dėl šioje byloje esančių šeimos gydytojos I. S. medicininių įrašų G. J. kortelėje, gydytojo odontologo E. R. įrašų medicinos dokumentuose ir teismo mediko A. J. atlikto objektų tyrimo, surašant specialisto išvadą, teisėtumo, dėl to pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalyje nustatytas kasatoriaus teises teikti įrodymus apie savo nekaltumą ir dalyvauti juos tiriant. Baigus bylą nagrinėti apeliacine tvarka, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos neplaninių patikrinimų ataskaitos 2019 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. D 17-86(1.27) buvo konstatuota, kad šeimos gydytoja, nepranešdama teritorinei policijos įstaigai apie pacientei dėl galimo smurto šeimoje padarytus kūno sužalojimus, nevykdė šeimos gydytojo medicinos normoje nustatytos pareigos, o tai sukelia abejonių šeimos gydytojos I. S. įrašų G. J. medicinos kortelėje patikimumu, t. y. ar šie įrašai padaryti 2017 m. rugpjūčio 31 d. ar vėliau.

2.3. Teismas nevertino ir bylos nagrinėjimo metu pateiktos teritorinės ligonių kasos pažymos, kurioje nurodyta, kad informacija apie 2017 m. rugpjūčio 31 d. G. J. vizitą pas šeimos gydytoją I. S. nebuvo gauta ir užfiksuota teritorinės ligonių kasos sistemoje ir apskaitoje, o tai reiškia, kad tą dieną G. J. nebuvo apsilankiusi pas šeimos gydytoją. Teismas, turėdamas pakankamai duomenų apie tai, kad įrašai medicinos kortelėje apie tariamus G. J. sužalojimus, kurie buvo perkelti į A. J. specialisto išvadą ir jos pagrindu kasatorius nuteistas už nepadarytus sužalojimus, yra suklastoti, nepranešė apie tai prokurorui, taip pažeisdamas BPK 257 straipsnio reikalavimus, bet rėmėsi šiais „įrodymais“, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

2.4. Kadangi, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas ignoravo pirmiau nurodytas aplinkybes apie įrodymų suklastojimą, kasatorius 2019 m. birželio 28 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą,

prašydamas: 1) išreikalauti iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos informaciją apie šios tarnybos atliktų neplaninių patikrinimų IĮ G. R. klinikoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje dėl pacientei G. J. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės rezultatus, išvadas ir išreikalauti su šiais patikrinimais susijusius dokumentus; 2) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba (BK 228 straipsnis) ir medicinos dokumentų suklastojimo (BK 300 straipsnis), nustatyti kaltus asmenis ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo 2019 m. liepos 9 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Šį nutarimą 2019 m. liepos 23 d. skundu kasatorius apskundė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai, atsakymas kol kas nėra gautas.

2.5. Netenkindamas apeliaciniame skunde nurodyto kasatoriaus prašymo, siekiant, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa, atlikti įrodymų tyrimą – paskirti kompleksinę ekspertizę, pavesti ją Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams ir užduoti šiuos klausimus: 1) ar pagal medicinos dokumentus galima padaryti išvadą, kad 2018 m. rugpjūčio 30 d. G. J. buvo padaryti kūno sužalojimai, jeigu galima nustatyti, tai kokie sužalojimai buvo padaryti, koks jų padarymo mechanizmas; 2) ar galima kategoriškai teigti, kad šie sužalojimai buvo padaryti 2018 m. rugpjūčio 30 d., ir kokiu būdu, ar dešinio skruosto poodinė ar kitokia kraujosruva galėjo atsirasti nukentėjusiajai pačiai susižalojant; ar danties lūžimas galėjo įvykti valgant ar pan.; 3) dėl kokio pobūdžio trauminio poveikio galėjo atsirasti kūno sužalojimai; 4) koks sveikatos sutrikdymo mastas buvo padarytas ar atsirado G. J., apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 270 straipsnio 2 dalies, 286 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

2.6. Teismas priėmė nuosprendį, nesupažindinęs kasatoriaus ir jo gynėjos su G. J. sveikatos istorija, nepatikrino ir neištyrė joje nurodytų duomenų, kurie buvo perkelti į specialisto išvadą, o ja buvo grindžiamas nuosprendis, dėl to pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalies, 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, iškvietęs specialistą į teismo posėdį, faktiškai konstatavo, kad specialisto išvada yra neaiški ir neišsami, bet, specialistui nesugebėjus paaiškinti savo pateiktos išvados neatitikties medicinos dokumentams, gydytojų kompetencijai ir faktinėms aplinkybėms, jo nenušalino, neskyrė teismo ekspertizės, dėl to pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 58 straipsnio 3 dalies, 284 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, laikydamas įrodymu specialisto išvadą, kuria konstatuota, kad G. J. išmušti dantys. Specialistas A. J., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, savo išvados nepatvirtino. G. J. nurodė, kad kasatorius jai neva sudavė smūgį į dešinį skruostą ir nuo tokio smūgio iškrito priekiniai dantys, o tai prieštarauja logikai.

2.9. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme liko neatsakyta į klausimus: 1) kodėl specialistas prilygino ir sutapatino tariamą kasatoriaus smūgį delnu, esant neaiškiam įvykio mechanizmui (kasatorius yra dešiniarankis, o neva buvo sužalotas dešinys G. J. skruostas), smūgiui kietu buku daiktu, o ne, pavyzdžiui, dantų lūžimui, įvykusiam valgant kietus bukus daiktus; 2) kodėl specialistas mano, kad šeimos gydytoja pagal kompetenciją turi teisę diagnozuoti odontologo kompetencijai priskirtinus danties lūžimą, dešinės pusės viršutinio žandikaulio dantų sumušimą, kuris nėra apskritai priskiriamas prie diagnozuotinų sveikatos sutrikimų, traumų ar susirgimų; 3) iš kokių duomenų specialistas nustatė, kad padaryta poodinė kraujosruva, nors šeimos gydytojos įrašuose buvo nurodyta kraujosruva; 4) specialisto išvada neatitinka 2018 m. kovo 20 d. medicinos dokumentų išrašo, išduoto IĮ G. R. klinikos ir pasirašyto šeimos gydytojos I. S., jame nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. po smurto šeimoje nebuvo pranešta policijai, buvo nuskelti dantys, vienas buvo pašalintas, sulūžo dantų protezas, reikalingas dantų protezavimas, o specialisto išvadoje kategoriškai nurodoma, kad G. J. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame skruoste, dešinio viršutinio žandikaulio dantų sumušimas, 12 danties lūžimas, 13 danties vainikėlio (medicinos dokumentuose nenurodoma, kokio lygio danties pažeidimas yra padarytas) lūžimas, šie klausimai buvo keliami ir apeliaciniame skunde, dėl to pažeisti BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

2.10. Specialisto išvada, kuria be išlygų neteisėtai rėmėsi abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, laikytina neaiškia, neišsamia, nepagrįsta ir neteisėta dėl šių argumentų: 1) specialistas rėmėsi šeimos gydytojos, kaip minėta, neaišku kada padarytu įrašu medicinos kortelėje: „<…> Pastebima kraujosruva dešiniojo skruosto srityje, apžiūrint pacientė neneigė smurto šeimoje, bet šiuo metu kreiptis į policiją atsisako. Stebima kraujosruva dešiniojo skruosto srityje, kliba dešinėje pusėje viršutinio žandikaulio dantys, neleidžia „liestis“. <…> S00.7 (Dauginiai paviršiniai galvos sužalojimai), S02.5 (Danties lūžimas).“ Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio

22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 12–30.5.8 punktus nėra nustatyta šeimos gydytojo kompetencija įtarti, diagnozuoti ar gydyti dauginius paviršinius galvos sužalojimus, dantų lūžimus, dantų sumušimus. Teisė diagnozuoti dantų lūžimus nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. V-1252 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 42:2015 „Gydytojas odontologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 16.1, 16.1.14 punktuose. Tačiau nei šios normos 16 punkte, nei kitose medicinos normose dantų sumušimas nėra nurodytas prie gydytojui odontologui priskirtinų kompetencijų, kaip atskira dantų ligų ar traumų diagnozė; 2) abiejų pusių viršutinio ar apatinio žandikaulio dantų sumušimas (specialisto išvadoje nustatytas dešinio viršutinio žandikaulio dantų sumušimas) apskritai nėra nurodytas jokioje medicinos normoje kaip konkreti diagnozė; 3) specialistas savo išvadoje faktiškai konstatavo 13 danties vainikėlio lūžimą kaip G. J. kūno sužalojimą, nors danties vainikėlis, kaip apibrėžiama medicininėje literatūroje, yra tam tikras apvalkalas, kurį odontologas sukuria tam, kad uždengtų ar atkurtų danties formą virš dantenų linijos. Visa tai reiškia, kad danties vainikėlis negali būti laikomas asmens kūno dalimi ir jį sulaužius negali būti konstatuota, kad padarytas kūno sužalojimas. Hipotetiškai tai galėtų būti laikoma svetimo turto sužalojimu, bet tokios aplinkybės nustatymas neabejotinai nepriskirtinas teismo mediko kompetencijai; 4) specialistas neteisėtai vadovavosi kompetenciją pažeidusios šeimos gydytojos įrašais „danties lūžimas“, „dantų sumušimas“, nors savo išvados aprašomojoje dalyje nurodė, kad asmens sveikatos istorijoje odontologo įrašų, susijusių su trauma, įvykusia 2017 m. rugpjūčio 30 d., nėra. Tai reiškia, kad specialistas turėjo suvokti, kad nėra jokių objektyvių tinkamų duomenų minėtiems sužalojimams konstatuoti; 5) specialistas, išvados 1 punkte nustatęs, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, padarė neteisingą išvadą 2 punkte, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu, laiku, nes pagal įvykio aplinkybes (užduotį atlikti objektų tyrimą) buvo neva smūgiuota delnu (portale žodynas.lt nurodyta, kad žodis „kietas“ reiškia „nepasiduodantis, atsparus lenkimui, spaudimui, kietas kaip akmuo“, priešingas žodžiui „minkštas“); 6) dėl to teismas per plačiai aiškino specialisto išvados 2 punktą, nes prilygino jį kategoriškai išvadai, nors specialistas padarė tikėtiną išvadą; 7) 3 punkte nurodyta specialisto išvada prieštarauja išvados 1 ir 2 punktams, nes 3 punkte specialistas jau daro tikėtiną prielaidą (50 proc.), kad sužalojimai atsirado dėl trauminio poveikio, tai reiškia, kad pati nukentėjusioji galėjo patirti traumą griūdama ar pan.

2.11. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį, teismai privalėjo nustatyti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir perduoti bylą prokurorui. Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, perkeldamas į jį iš kaltinamojo akto BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančius duomenis, o apeliacinis teismas toleravo šį pažeidimą. Taip teismai pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte teismo nuosprendžiui keliamus reikalavimus – išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Pats tariamo įvykio mechanizmas apskritai nebuvo nustatytas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenurodė, kad tariamo smūgio delnu metu buvo nusisukusi, o kasatorius neva stovėjo jai už nugaros. Tokie jos parodymai atsirado tik apeliacinės instancijos teisme, perskaičius apeliacinio skundo argumentus ir bandant pateisinti savo išgalvotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti keičiamus ir nenuoseklius nukentėjusiosios parodymus. Pats kasatorius pažymi ir tai, kad niekada nėra pakėlęs rankos prieš savo žmoną.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Iš bylos dokumentų matyti, kad R. J. 2019 m. vasario 6 d. kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą, prašydamas IĮ G. R. klinikoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje atlikti neplaninį patikrinimą dėl G. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Patikrinimų ataskaitos 2019 m. gegužės 27 d. Nr. D17-86-(1.27.), D17-87-(1.27.) ir D17-88-(1.27) buvo gautos jau po apeliacinės instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. priimto sprendimo, todėl jame liko neįvertintos. Nuteistasis kreipėsi į teisėsaugos institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų suklastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėjo 2019 m. liepos 9 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-2-05-00170-19 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjo R. J. skundai Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės

prokuratūros 2019 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu ir Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. spalio 23 d. nutartimi buvo atmesti. Vadinasi, objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo apeliaciniame ir kasaciniame skunduose keliamą versiją, kad IĮ G. R. klinikos gydytoja I. S., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojas odontologas E. R. medicinos dokumentuose įrašė netikrus duomenis, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio teismo medicinos ekspertas A. J. suklastotų dokumentų pagrindu surašė specialisto išvadą, nėra. Be to, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos išvadose nurodyta, kad šie gydytojai ir ekspertas visus veiksmus atliko tinkamai, nepažeisdami teisės aktais nustatytų reikalavimų. 2017 m. rugpjūčio 31 d. šeimos gydytoja atliko bendrą pacientės apžiūrą pagal pacientės išsakytus nusiskundimus ir gydytojos pastebėtus galimo smurto šeimoje požymius, apžiūrėdama ir ambulatorinėje kortelėje aprašydama galimo smurto šeimoje padarytus pažeidimus, įskaitant ir apibendrintą dantų būklės aprašymą, pagal nustatytus pažeidimus įrašydama atitinkamas diagnozes, neviršijo Šeimos gydytojo medicinos normoje nustatytos kompetencijos. Ambulatorinės kortelės 2018 m. kovo 20 d. įraše esanti informacija, susijusi su pacientės 2017 m. rugpjūčio 30 d. šeimoje patirta trauma, neprieštarauja 2017 m. rugpjūčio 31 d. įraše esančiai informacijai ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo odontologo aprašytam pacientės odontologinės būklės įvertinimui. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, ambulatorinėje kortelėje esantis 2017 m. rugpjūčio 31 d. pacientės apsilankymo įrašas neprivalėjo būti įvestas į informacinę sistemą. Nors šeimos gydytoja, nepranešdama teritorinei policijos įstaigai apie dėl galimo smurto šeimoje padarytus pacientės kūno sužalojimus, nevykdė Šeimos gydytojo medicinos normoje nustatytos pareigos, tai neturi jokios įtakos nuteistojo atliktų veiksmų vertinimui ar faktinių bylos aplinkybių nustatymui, nes Valstybinė teismo medicinos tarnyba atliko tyrimą dėl nukentėjusiosios sužalojimo Vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos pavedimu, ir nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti neturėjo įtakos tas faktas, kad šeimos gydytoja nepranešė teritorinei policijos įstaigai apie pacientės šeimoje patirtą smurtą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, motyvuotai atmetė teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų ir dėl to nepagrįstai nusprendė, kad R. J. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai. Įvertinęs bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti R. J. kaltę padarius nusikaltimą. Teismas pažymėjo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra susiklostę priešiški santykiai, jų šeimos gyvenimas nėra sklandus, vyksta skyrybų procesas, todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. J. parodymai buvo vertinti neatsiejamai nuo kitų byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Teismas pripažino nukentėjusiosios G. J. parodymus tinkamais įrodymais dėl paties smurto naudojimo fakto, nes jie buvo pakankamai nuoseklūs viso proceso metu, o juos patvirtino sužalotą nukentėjusiąją matę liudytojai Ž. J., Ž. J., kaimynė D. Ž. Duomenų, kad minėti liudytojai turėjo paskatų apkalbėti nuteistąjį dėl smurtavimo artimoje aplinkoje, bylą nagrinėję teismai nenustatė. Nors nukentėjusiosios ir šių liudytojų, kaip nurodė jie patys, santykiai su R. J. priešiški, tai nesudaro pagrindo netikėti jų parodymais, nes juos patvirtina kiti duomenys: nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos šeimos gydytojos I. S. parodymai, įrašai medicinos dokumentuose, nuotraukos, specialisto išvada ir paaiškinimai teisme, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

3.3. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinio proceso metu buvo pažeisti BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai ir suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą teikti įrodymus apie savo nekaltumą ir dalyvauti juos tiriant. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų turinio, buvo tenkinti nuteistojo ir jo gynėjos prašymai atlikti byloje įrodymų tyrimą, papildomai apklausta nukentėjusioji, liudytoja šeimos gydytoja I. S., ekspertas A. J., prie bylos pridėtas ir ištirtas Valstybinės ligonių kasos 2019 m. vasario 20 d. raštas apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. pacientės G. J. vizitas pas šeimos gydytoją I. S. nebuvo užfiksuotas teritorinės ligonių kasos informacinėje sistemoje ir apskaitoje, išreikalauta ir ištirta G. J. medicinos kortelė. Teismo medicinos ekspertas A. J. specialisto išvadą patvirtino ir nurodė, kad medicinos dokumentuose šeimos gydytoja pažymėjo ne tik apie pastebėtą kraujosruvą, bet ir tai, kad pacientei (G. J.) kliba viršutinio žandikaulio dantys, neleidžia „liestis“, nurodė, kad reikalinga odontologo konsultacija dėl šios dantų patologijos, o specialisto išvadoje konstatuotas nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnis pagal turimus duomenis nesikeičia. Ekspertas, duodamas paaiškinimus teismui, detaliai aptarė odontologo padarytus įrašus apie nukentėjusiosios būklę ir paneigdamas apeliacinio skundo argumentus, kad žmogaus delnas nelaikytinas kietu buku daiktu, nurodė, kad tiek delno vidinė, tiek išorinė pusės gali būti laikomos kietu buku daiktu. Taip pat ekspertas patikslino, kad nuosavas dantis su vainikėliu laikomas danties dalimi, anatomine kūno sandara, todėl jo sugadinimas gali būti laikomas kūno sužalojimu.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius R. J. apeliacinio skundo argumentus, taip pat ir susijusius su sprendimais netenkinti kai kurių kaltinamojo ir jo gynėjos prašymų dėl įrodymų tyrimo apimties, kaip antai skirti kompleksinę ekspertizę. Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami bei svarstydami kaltinamojo ir jo gynėjos pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti, sprendimus aiškiai motyvavo.

3.5. Nuteistojo skundo argumentai, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nagrinėti ir apeliacinės instancijos teisme, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme R. J. nurodė, kad kaltinimą suprato, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyto reikalavimo. Pažymėtina, kad nuteistasis kasaciniame skunde netinkamą kaltinamojo akto surašymą iš esmės argumentuoja jam nepriimtinu teismų ištirtų įrodymų vertinimu, tačiau įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o nuteistojo nuomonė nėra privaloma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, veikos padarymo būdą, laiką ir vietą, todėl kasatoriaus argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.

4. Nukentėjusioji G. J. atsiliepimu į nuteistojo R. J. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš nuteistojo R. J. 400 Eur už advokato pagalbą, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas objektyviai ir visapusiškai ištyrus bylos įrodymus, tinkamai juos įvertinus, tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas nutartyje, apeliacine tvarka išnagrinėjęs nuteistojo skundą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

4.2. Kasatorius viso bylos proceso metu turėjo gynėją advokatę, kuri suteikė jam visas profesionalias teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta skundų dėl suvaržytos jo teisės į gynybą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė bylos įrodymus, tenkino gynėjos prašymus, įpareigojo prokurorą atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas patenkino gynėjos prašymą ir atliko įrodymų tyrimą. Dėl to kasatoriaus teiginiai apie neva suvaržytas jo teises į gynybą yra nepagrįsti.

4.3. Pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą: nukentėjusiosios, liudytojų – sūnaus Ž. J., buvusio įvykio metu, dukters Ž. J., šeimos gydytojos I. S., D. Ž. parodymus ir tada specialisto išvadą. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Teismui nebuvo jokio pagrindo nesiremti specialisto išvada, nes ji nekėlė jokių abejonių savo išsamumu ir teisėtumu. Specialisto išvada išsami ir objektyvi. Byloje gynėja buvo išreiškusi prašymą pakviesti odontologą ir ekspertą, pateikusį byloje išvadą, bet teismas šiuos prašymus atmetė kaip nepagrįstus. Gynėja neišreiškė jokių prašymų dėl specialisto išvados neišsamumo ar nepagrįstumo, neprašė skirti byloje ekspertizės. Teismo posėdyje ekspertas patvirtino savo išvadą, todėl ir apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo eksperto kompetencija. Be to, specialisto išvada buvo ikiteisminio tyrimo medžiagoje, susipažinęs su baigtos bylos medžiaga ir teisme nuteistasis nereiškė jokių prašymų dėl specialisto išvados. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kasatorius pareiškė, kad ginčyti bylos įrodymus bei atliktą tiek ikiteisminį tyrimą, tiek tyrimą teisme jis pradėjo tada, kai buvo paskelbtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Tokia kasatoriaus pozicija, kaip ir abejonės šeimos gydytojos I. S. parodymais, teiginiai, kad ji neįvykdė savo, kaip gydytojos, pareigos ir nepranešė policijos įstaigai dėl nukentėjusiosios patirto smurto, rodo, kad jis tik siekia išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Gydytoja garbingai, žinodama apie savo atsakomybę, teisme pripažino, kad ne vieną kartą matė nukentėjusiosios kūne smurto žymių, bet, atsižvelgdama į nukentėjusiosios prašymus, policijai nepranešdavo. Šeimos gydytojos veiksmus kasatorius skundė Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai, prokuratūrai ir iš visų įstaigų gavo neigiamus atsakymus. 2019 m. spalio 15 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-4260-541/2019, juo atmetė kaip nepagrįstą kasatoriaus atstovės gynėjos skundą dėl to, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba nesuteikė reikiamos informacijos apie nukentėjusiąją.

4.4. Kasatorius nurodo, kad jis negalėjo sumušti dešinio skruosto, nes jis dešiniarankis ir smūgiuoti turėjo į kairę veido pusę, bet buvo būtent taip – nuteistasis sudavė dešine ranka nukentėjusiajai į dešinį skruostą ir taip ją sužalojo. Kad nukentėjusioji reikalavo atlyginti už išmuštus dantis, patvirtina į bylą pateikta tą pačią dieną, t. y. 2017 m. rugpjūčio 30 d.,

10.29 val. nuteistajam telefonu siųsta trumpoji žinutė: „Ar sudedi dantis ar pareiškimą policijai rašyti?“ Po 2017 m. rugpjūčio 30 d. smurto nukentėjusioji policijai neparašė, bet tai neatima teisės kreiptis dėl to vėliau pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalių, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nukentėjusioji savo vyro R. J. smurtą patirdavo nuolatos, tik niekur nesikreipė, nes norėjo išsaugoti šeimą, santuoką, dabar mato, kad klydo. Teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis R. J. pagaliau yra teisingumas už jo smurtą. Nuteistasis savo kaltės nepripažįsta, nes nuolat smurtaudamas ir nesulaukdamas už tai jokios bausmės mano, kad taip bus ir šį kartą. Nukentėjusioji iki dabar tikėjosi, kad R. J. tiesiog atsiprašys, ir ji tikrai jam atleistų, nes jis yra jų vaikų tėvas. Ne teismo nuosprendis supriešino kasatorių su vaikais, kurie yra suaugę, patys viską sprendžia ir kurių nuteikti nukentėjusioji neturi jokių galimybių, o jis pats savo elgesiu. Kasatoriaus skundas nukentėjusiajai yra netikėtas, nes kasatorius įvykdė teismų sprendimus ir pervedė nukentėjusiajai 1900 Eur žalai atlyginti.


5. Nuteistojo R. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje. 2K-274-788/2019). Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimas, prašoma atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis daryti kitokias išvadas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas bei pakartoti apeliacinio skundo teiginiai nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Iš esmės nesutikdamas, su nagrinėjamoje byloje teismų nustatytomis ir įrodytomis pripažintomis aplinkybėmis, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. ryte savo namuose tarpusavio su sutuoktine G. J. kilusio konflikto metu būtent jis (R. J.) tyčia vieną kartą dešiniu delnu sudavė savo šeimos narei G. J. į dešinį skruostą ir tuo smūgiu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas jo nurodytas įvairias BPK nuostatas, netinkamai patikrino apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Išties reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal kasacinio teismo praktiką šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

9. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, kasatoriaus prieštaravimus dėl bylos įrodymų vertinimo ir proceso apeliacinės instancijos teisme eigos, pirmiau minėtų baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta.

10. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojantys požymiai apibūdina nukentėjusį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).

11. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atliko dalies įrodymų tyrimą, patikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir nutarties 10 punkte nurodė, kokie įrodymai patvirtina R. J. kaltumą, šiam padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Šis teismas nurodė, kad būtent R. J. esant apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytoms aplinkybėms sudavė smūgį ranka savo sutuoktinei į dešinį skruostą. Nuteistojo apeliacinio skundo prieštaravimai dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo išnagrinėti ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados, kokios nustatytos BPK 332 straipsnio 5 dalyje.

12. Įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės, kurios išdėstytos nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, konstatuotos įvertinus nukentėjusiosios G. J., liudytojų šeimos narių Ž. J. ir Ž. J., kaimynės D. Ž., šeimos gydytojos I. S. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, specialisto išvadą Nr. G 137/2018 (10) ir ją patvirtinusio apeliacinės instancijos teisme apklausto medicinos eksperto A. J. paaiškinimus, G. J. pateiktas iš karto po sužalojimo padarytas nuotraukas mobiliojo ryšio telefone ir susirašinėjimą su R. J. dėl žalos už dantų išmušimą atlyginimo, medicinos dokumentų išrašą. Atmesdamas nuteistojo teiginį, kad jis yra dešiniarankis, todėl delnu smūgiuojant nukentėjusiajai į veidą turėjo būti sužalota kairioji, o ne dešinioji jos veido pusė, teismas nurodė, kad nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad smūgio metu buvo nusisukusi, nematė R. J. priešais save, nes jis stovėjo jai už nugaros. Teismas patikrino specialiuosius medicinos duomenis ir nurodė argumentus, kodėl jais remiasi. Ekspertas, duodamas paaiškinimus teismui, detaliai aptarė odontologo padarytus įrašus apie nukentėjusiosios būklę ir paneigdamas apeliacinio skundo argumentus, kad žmogaus delnas nelaikytinas kietu buku daiktu, nurodė, kad tiek delno vidinė, tiek išorinė pusės gali būti laikomos būtent tokiu daiktu.

13. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinio proceso metu buvo pažeisti BPK 324 straipsnio 6 dalies, kitos kasaciniame skunde nurodytos BPK nuostatos, nes buvo suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą, teikti įrodymus apie savo nekaltumą ir dalyvauti juos tiriant. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų turinio, visi apeliacinio proceso metu gauti prašymai buvo išnagrinėti, dalis jų buvo tenkinta. Pagal nuteistojo ir jo gynėjos prašymus šiame teisme papildomai apklausta nukentėjusioji, liudytoja šeimos gydytoja I. S., ekspertas A. J., prie bylos pridėtas ir ištirtas Valstybinės ligonių kasos 2019 m. vasario 20 d. raštas apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. pacientės G. J. vizitas pas šeimos gydytoją I. S. nebuvo užfiksuotas teritorinės ligonių kasos informacinėje sistemoje ir apskaitoje, išreikalauta ir ištirta G. J. ambulatorinė asmens sveikatos istorija, odontologų įrašų asmens sveikatos istorija, 2019 m. kovo 6 d. teismo posėdyje R. J. gynėjos prašymu padaryta pertrauka susipažinti su nukentėjusiosios asmens sveikatos ambulatorinėmis kortelėmis. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-603/2012). Paprastai teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, nors dalis R. J. ir jo gynėjos prašymų, kaip antai apklausti gydytoją E. R., išreikalauti iš E. U. klinikos medicinos dokumentus, skirti kompleksinę ekspertizę, laukti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo išvados,

buvo netenkinti, tačiau tai nelaikytina jokiu esminiu BPK pažeidimu. Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, vertindami bei svarstydami kaltinamojo ir jo gynėjos pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti, išklausė proceso dalyvių nuomonių, sprendimus aiškiai motyvavo.

14. Kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Šiuo atveju teismų išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų aplinkybių yra išdėstytos, kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo apimties savaime nereiškia, kad bylos procesas vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

15. Nuteistojo skundo argumentai, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, buvo nagrinėti ir atmesti apeliacinės instancijos teisme. Priimtoje nutartyje teismas teisingai pažymėjo, kad šiame akte nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, veikos padarymo būdą, laiką ir vietą.

16. Darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šią nutartį naikinti ir nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėti iš naujo.

Dėl advokato darbo apmokėjimo kasacinės instancijos teisme

17. Nukentėjusioji G. J. prašo priteisti iš nuteistojo R. J. 400 Eur už advokato pagalbą, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

19. Ši baudžiamoji byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo kasacinį skundą. Nors pagal BPK 374 1

straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą kasacine tvarka pateikti atsiliepimą į kasacinius skundus privalo tik prokuroras (kitų proceso dalyvių baudžiamojo proceso įstatymas pateikti tokio atsiliepimo neįpareigoja), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepimo surašymas ir pateikimas kasacinės instancijos teismui yra viena iš formų kitų proceso dalyvių (pavyzdžiui, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų, jų atstovų ir kt.) dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese.

20. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-225-303/2019).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, pateikto atsiliepimo turinį, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 200 Eur.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.Iš nuteistojo R. J. priteisti nukentėjusiajai G. J. 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

TEISĖJAI AUDRONĖ KARTANIENĖ


TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-287-788/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45388-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.1.14(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,nukentėjusiesiems T. R. ir T. S.,išteisintųjų M. A. ir L. B. gynėjui advokatui Mantui Šriupšai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos

prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti:M. A. ‒ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį viešaisiais darbais vieneriems

metams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti po trisdešimt valandų per mėnesį visuomenės labui;L. B. – pagal BK 284 straipsnį (2017 m. balandžio 16 d. veika) laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK

284 straipsnį (2017 m. rugsėjo 2 d. veika) – laisvės apribojimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3, 5 punktais, 7 dalimi, 72 2 straipsniu, L. B. įpareigotas per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą, per visą bausmės atlikimo laiką mokytis arba dirbti bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos, išdirbti du šimtus valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5c0365a0234a11eabe008ea93139d588

žmonėmis;iš nuteistųjų M. A. ir L. B. solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteista: L. R. – 450 Eur, T. R. –

450 Eur, P. G. – 500 Eur, G. G. – 550 Eur, J. S. – 550 Eur, L. G.– 250 Eur, O. R. – 450 Eur, T. S. – 700 Eur neturtinei žalai ir 361,71 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų M. A. ir L. B. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. R. priteista po 225 Eur, T. R. – po 87 Eur, P. G. – po 1074,59 Eur, T. S. – po 1026,50 Eur, L. G. – po 20 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. S. civilinis ieškinys dėl 1565 Eur negautų pajamų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir M. A. ir L. B. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. R., T. R., P. G., G. G., T. S., J. S., L. G. ir O. R. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas prokurorės nutarimas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, L. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį (2017 m. balandžio 16 d. veika) ir bylą jam nutraukti, palikta galioti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:1.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. ir L. B. buvo nuteisti BK 284 straipsnį už tai, kad įžūliais

veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: jie 2017 m. rugsėjo 2 d. apie 1.14 val. (duomenys neskelbtini), prie pirties, viešoje vietoje, konflikto metu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis ir kojomis P. G. į galvą, dešinę ir kairę kojas, dešinę plaštaką, taip padarydami odos nubrozdinimus kaktos dešinėje, nosies nugarėlėje, dešinės ausies kaušelyje, dešiniame užausyje, kairiame ausies kaušelyje, dešiniame kelyje, dešinės blauzdos užpakalinio paviršiaus trečdalyje, poodines kraujosruvas dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius T. S. į veidą, taip padarydami jam poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešinės pusės akies vokų ir nosies šlaito srityje, nosies nugarėlėje, kraujosruvą po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimą viršugalvio kairėje, dešinio viršutinio IV danties vainiko lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir L. B. tyčia sugriebė O. R. už kairės rankos, sukeldamas jai fizinį skausmą. L. B. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. balandžio 16 d. apie 22.00 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) esančiame parke, bendrais vandališkais veiksmais kartu su E. B., L. T., S. L., P. J., P. J., M. U. ir E. J., nuplėšdami stogelį ir medines lentas, sugadino skelbimų lentą, nuplėšdami renginių aikštelės-pavėsinės tris medžio plokštes, sugadino renginių aikštelę-pavėsinę ir į tvenkinį sumetė du medinius suoliukus, priklausančius asociacijai (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenei, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

1.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas, M. A. ir L. B. pagal BK 284 straipsnį dėl 2017 m. rugsėjo 2 d. padarytų veiksmų išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis grindžiamas išvada, kad M. A. ir L. B. neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, o smurtinius veiksmus atliko neperžengdami būtinosios ginties ribų, taip atsakydami į neblaivaus P. G. pradėtą fizinį smurtą (BK 28 straipsnis). Teisėjų kolegija nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios O. R. parodymais, kad L. B. sugriebė jai už kairės rankos, kad dėl to jai galėjo skaudėti, tačiau, įvertinus veiksmų intensyvumą bei įvykio aplinkybes, tai nepakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį. Dėl L. B. 2017 m. balandžio 16 d. padarytos veikos palikta galioti Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2017 m. gegužės 10 d. nutarimas L. B., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį ir ikiteisminį tyrimą jam nutraukti.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. Kuizinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio nuostatas. Šis teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ištyrė ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei nepagrįstai konstatavo, kad M. A. ir L. B. veikė esant būtinajai ginčiai. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šiame BK straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo jų priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl M. A. ir L. B. veiksmų atitikties BK 28 straipsnio nuostatoms. Šis teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą, nepagrįstai susiaurindamas pačią įvykio situaciją, įvykusį konfliktą išskaidydamas į atskiras dalis, dėl nepaaiškinamų priežasčių kaltinamųjų veiksmus prieš skirtingus nukentėjusiuosius išskaidydamas į atskirus veiksmų epizodus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta konflikto pradžia, t. y. dviejų asmenų ‒ J. Š. ir E. K. ‒ pasirodymas G. G. šventėje, jie šventėje buvo nepageidaujami, todėl iš jos buvo išprašyti. Šie asmenys, jau išeidami iš pirties, žodžiais kibo prie kitų svečių, remiantis liudytojų parodymais, jie elgėsi neadekvačiai, o palikdami pirties patalpas grasino susidorojimu. Po tokios konflikto pradžios, prie pirties pasirodžius būriui vaikinų, buvo akivaizdu, kad J. Š. ir E. K. savo grasinimus ketina įgyvendinti, nes į įvykio vietą grįžo su daugiau asmenų. J. Š. ir E. K. suvokė, kad šioje pirtyje vykstančioje šventėje yra nepageidaujami, todėl akivaizdu, kad jų sugrįžimo tikslas buvo įgyvendinti savo grasinimus. Ir priešingai, jokio motyvo ir tikslo smurtauti prieš atvykusiuosius neturėjo P. G. ir kiti nukentėjusieji. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvardyta fizinio konflikto pradžia šiuo atveju nagrinėjamoje byloje visiškai nesutampa su byloje tiriamo įvykio, dėl kurio kilo chuliganiškos paskatos M. A. ir L. B. „nuvykti į pirtį išsiaiškinti“, pradžia.

2.4. Nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kad atvykę asmenys buvo nusiteikę agresyviai. Kad M. A. ir L. B. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, rodo tai, kad galbūt vienintelis smūgis, suduotas iš nukentėjusiųjų pusės, buvo suduotas P. G. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, vienareikšmiškai pagrindžiančių faktą, kad tai buvo fizinio konflikto pradžia. Konfliktas tarp atėjusiųjų į vykstančią šventę pirtyje ir nukentėjusiųjų jau buvo kilęs nuo pat pradžių, kai J. Š. ir E. K. šventės metu, atėję nekviesti, elgėsi netinkamai ir išprašyti iš jos pažadėjo grįžti ir išsiaiškinti. Tai patvirtina, kad kartu su jais atėjusių M. A. ir L. B. paskatos buvo aiškiai chuliganiškos, nepriimtinos visuomenėje galiojančioms teisės normoms, nes jie kartu su kitais asmenimis įsiveržė į pirties teritoriją, aiškinosi menkavertį, visiškai su jais nesusijusį jau prieš tai kilusį konfliktą, aiškiai provokavo smurtinius veiksmus ir patys juos atliko, todėl M. A. ir L. B. atlikti veiksmai niekaip negali būti laikomi būtinąja gintimi. Apeliacinės instancijos teismas šiam faktui pagrįsti vadovaujasi M. A. ir L. B.

bei specialiųjų liudytojų parodymais, ypatingą reikšmę teikdamas specialiojo liudytojo P. J. parodymams. Tačiau teismas, remdamasis specialiojo liudytojo P. J. parodymais, kad fizinio konflikto pradžia buvo P. G. suduotas smūgis, neakcentavo tos jo parodymų dalies, kur P. J. nurodė, kad naktį prie pirties išgirdo šūksnius, t. y. konfliktas jau buvo pačiame įkarštyje, kai jis atėjo iki konflikto vietos, nurodė, kokius asmenis, dalyvaujančius konflikte, jis matė, ir tik tuomet jis nurodė, kad matė suduotus smūgius.

2.5. M. A. ir L. B. veiksmų neatitiktį būtinosios ginties sąlygoms rodo ir jų atliktų veiksmų intensyvumas. Teismas, nurodydamas, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis, teisiškai neįvertino ir visiškai nemotyvavo, kaip pagrindžiamas teiginys, kad grasinimas iš nukentėjusiųjų pusės buvo realus ir akivaizdus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaip būtinosios ginties situacijos pagrindas akcentuojamas vienas iš viso įvykio konteksto ištrauktas galbūt nukentėjusiojo P. G. suduotas smūgis. Nuosprendyje visiškai nevertintos aplinkybės, kad konflikto metu nukentėjusiųjų pusėje buvo penkios merginos, prieš kurias taip pat buvo nukreipti agresyvūs ir smurtiniai M. A. ir L. B. veiksmai, ‒ L. B. grasino nukentėjusiajai O. R., kad numes ją per turėklus, bandė nustumti nuo įėjimo į pirtį, sugriebęs už rankos tampė. Abiejų instancijų teismai tokius L. B. veiksmus patvirtino, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, šiuos įrodymus vertino atskirai nuo visų kitų byloje ištirtų įrodymų, nesiedamas jų su visu tiriamu įvykiu, o toks selektyvaus įrodymų vertinimo rezultatas yra teismo išvada, kad šie L. B. veiksmai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti. Svarstant būtinosios ginties proporcingumo klausimą šioje byloje itin svarbu buvo įvertinti ne tik konfliktuojančių jėgų tarpusavio santykį, bet ir neva besiginančių asmenų atliktų veiksmų intensyvumą. Tyrimo metu nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų pusės galbūt atliktas vienas smurtinis veiksmas prieš M. A., prieš L. B. jokie smurtiniai veiksmai nebuvo atlikti, jo niekas nepuolė, tačiau agresyviai nusiteikusių M. A. ir L. B. veiksmų adekvatumas šiame konflikte teismo sprendimo motyvuose liko neįvertintas. Šiuo atveju pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs, nes nėra duomenų, kad po galbūt suduoto vieno smūgio M. A. jį dar kas nors puolė. Taigi, teismas M. A. veiksmus turėjo vertinti kaip kerštavimą, o jų abiejų veiksmų nelaikyti būtinąja gintimi.

2.6. Specialisto išvadose nurodyti P. G. ir T. S. nustatytų sužalojimų pobūdis ir suduotų smūgių skaičius vienareikšmiškai liudija, kad jie suduoti išreiškiant kilusią agresiją, kerštą, o ne bandant gintis nuo tariamo kėsinimosi.

2.7. Teismas, spręsdamas klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių bylos aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, jų tikslumo kelia abejonių. Pati įvykio situacija apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko iki galo neatskleista, neaiški, faktinės aplinkybės iškreiptos (akcentuojant ir išskiriant iš visos situacijos konflikto pradžią kaip galimą vieno smūgio sudavimą M. A.), nenustatytos visos BK 28 straipsnio taikymui reikšmingos aplinkybės (konflikto pradžia, kėsinimosi intensyvumas, užpuolikų ir besiginančiojo jėgų santykis, kilusios pasekmės ir kt.). Teismų praktikoje nurodoma, kad itin kruopščiai turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes tik teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas be jokio teisinio argumentavimo ir motyvų pripažino M. A. ir L. B. veikimą esant būtinosios ginties sąlygoms, tačiau tokio sprendimo pagrindimo teismo nuosprendyje nėra. Be to, šis teismas neargumentavo, kodėl visą konfliktinę situaciją išskaidė į atskirus epizodus, teisiškai dalį jų įvertindamas kaip administracinį nusižengimą, o dalį ‒ kaip būtinąją gintį.


3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Kuizino kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio taikymo

4. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė šias įvykio aplinkybes:4.1. G. G. kartu su savo vyru P. G. ir kitais asmenimis (L. G., T. S., J. S., T. R., L. R., O. R., I. V. ir M. L.) šventė savo

gimtadienį jai priklausančioje sodyboje (ten esančioje pirtyje). Į sodybą atėjo J. Š. ir E. K., jiems buvo leista dalyvauti šventėje, tačiau po tam tikro laiko dėl nederamo elgesio jie buvo išprašyti iš gimtadienio šventės. Išeidami šie asmenys

pagrasino, kad sugrįš ir atkeršys.4.2. Po maždaug 10–20 min. J. Š. ir E. K. sugrįžo su agresyviai nusiteikusiais draugais M. U., M. A. ir L. B. (anot

nukentėjusiųjų, atėjusių vaikinų buvo daugiau) ir sukėlė muštynes, jų metu M. A. ir L. B. sumušė P. G. ir T. S., padarydami jiems nežymius sveikatos sutrikdymus, o L. B. taip pat sugriebė O. R. už kairės rankos ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius liudijimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nepatikimais kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų, dalyvavusių konflikte, parodymus. Pripažinęs šiuos parodymus patikimais, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad konfliktą sukėlė ne į šventę savavališkai atėjusi asmenų grupė, o neblaivus gimtadienį švenčiančios šeimininkės vyras P. G., kuris pirmas trenkė M. A. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tolesni M. A. ir L. B. smurtiniai veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis, o ne viešosios tvarkos pažeidimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nesilaikant išsamaus įrodymų vertinimo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir neatitinka teisinės būtinosios ginties sampratos (BK 28 straipsnis). Konstatuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas atliktas išsamiai, tinkamai vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis (BPK 20 straipsnis), o padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių logiškos ir nekelia abejonių.

6. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta nauja faktinė aplinkybė, t. y. kad P. G. pirmas pradėjo smurtauti prieš M. A., pagrįsta išskirtinai šioje byloje kaltinamų asmenų ir jų draugų (specialiųjų liudytojų) parodymais. Nė vienas šventės dalyvių to nepatvirtino. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris apklausė visus įvykio dalyvius ir išsamiai ištyrė visus kitus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs neatlikti įrodymų tyrimo byloje (5 t., b. l. 116), suabejojo nukentėjusiųjų parodymais dėl muštynių pradžios ir eigos, o kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų parodymus įvertino kaip patikimus. Kita vertus, įtikinamų argumentų tokiai išvadai apeliacinės instancijos teismas nepateikė, kaltinamųjų ir specialiųjų liudytojų parodymų prieštaravimų nevertino. Pvz., M. A. ikiteisminio tyrimo metu ir iš pradžių teisme pripažino sudavęs tik vieną kartą T. S. (5 t., b. l. 15–16), tačiau po nukentėjusiųjų apklausos jis pripažino sudavęs P. G. ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis ir kojomis, taip pat pripažino sudavęs ir T. S. į veidą, tačiau viską padarė jis vienas (5 t., b. l. 33). Kaltinamasis L. B. viso proceso metu apskritai neigė smurtavęs, o specialieji liudytojai J. Š., E. K., M. U. ir P. J. davė parodymus tik apie du matytus smūgius – smūgį, kurį P. G. iš pradžių sudavė M. A., ir smūgį, kurį M. A. sudavė atgal T. S. Jokių kitų konflikto aplinkybių jie neatskleidė, savo atėjimo į šventę motyvų logiškai paaiškinti nesugebėjo. Visų šių asmenų liudijimai apie du smūgius akivaizdžiai prieštarauja visiems kitiems byloje esantiems įrodymams dėl prie pirties vykusių muštynių. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šių asmenų parodymus kaip nepatikimus, pripažintina subjektyvia ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas suabejojo ir specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiesiems kūno sužalojimai padaryti suduodant daugiau nei vieną smūgį, galimai mušant rankomis ir spardant kojomis. Tačiau ir minėta abejonė grindžiama tendencingai pasirinktais atskirų liudijimų fragmentais ir nedideliais jų skirtumais.

7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs šį garso įrašą, nustatė, kad girdėti, jog vyriškas balsas praneša, kad (duomenys neskelbtini) g., vyksta muštynės, prašo paskubėti, nes bus „šakės“, prašo greitai atvažiuoti, praneša, kad jau mušasi, jau „šakės“, reikės medikų. Girdėti riksmai, pranešėjas pasako žodį „peilį“, sako, kad atėjo daug, kokie aštuoni, juos užpuolė, sako, kad medikų dar nereikia, tačiau gali būti, kad reikės, jeigu nepaskubės. Pranešėjas apibūdina vietą, kur vyksta muštynės, paaiškina, kad yra ne vietinis, praneša, kad atėjo vietiniai ir juos užpuolė. Klausant garso įrašo girdisi moterų riksmai. Tai, kad buvo ignoruotas šis įrodymas, rodo, kad įrodymų vertinimas apeliacinėje instancijoje atliktas neišsamiai ir pasirinktinai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat neaptariami liudijimai apie atvykusių asmenų išsakytus grasinimus, grupinį nukentėjusiųjų mušimą, pirties durų spardymą ir kitus veiksmus, nesuderinamus su teisės į būtinąją gintį įgyvendinimu.

8. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybės, neva patvirtinančios, kad muštynes sukėlė P. G., o M. A. ir L. B. tik nuo jo gynėsi, apeliacinės instancijos teismo išanalizuotos atskirai nuo įvykio konteksto, būtent nuo to, kad tai M. A. ir L. B. kartu su draugais savavališkai atėjo į privačią teritoriją „aiškintis santykių“ su šventės dalyviais. Nukentėjusieji parodė, kad prieš tai J. Š. ir E. K. grasino šventės dalyviams „sugrįžti“. Atvykėliai buvo neblaivūs ir agresyvūs, šią aplinkybę patvirtino visi apklausti šventės dalyviai. Jokios pozityvios priežasties, dėl kurios kaltinamieji ir specialieji liudytojai savavališkai atėjo į privačią šventę, byloje nenustatyta. Patys jie savo atėjimo į šventę motyvo logiškai paaiškinti nesugebėjo. Jų nurodytas

motyvas, t. y. siekis „pasiaiškinti“ dėl triukšmo prie pirties ir išgirstų užgauliojimų, tokio elgesio nepateisina. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamieji ir specialieji liudytojai atėjo keršyti dėl neva nepagarbių veiksmų išprašant prisigėrusius J. Š. ir E. K. iš šventės, juolab išeidami minėti asmenys grasino sugrįžti ir atkeršyti. Nagrinėjamo įvykio kontekste darytina išvada, kad kaltinamieji veikė iš chuliganiškų paskatų. Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamieji gynėsi nuo šeimininko smurtinių veiksmų, yra subjektyvi ir prieštaringa.

9. Net ir pripažinus faktą, kad P. G. pirmas sudavė smūgį M. A., tolesni M. A. ir L. B. veiksmai intensyviai mušant P. G. ir T. S. paneigia būtinosios ginties aplinkybę nagrinėjamoje situacijoje. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teismų praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad situacijose, kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-520-303/2015, 2K-7-62-489/2015). Tiek savavališko atėjimo į šventę ir ten esančių žmonių poilsio sutrikdymo, tiek tolesnio intensyvaus smurtavimo prieš šventės dalyvius aplinkybės rodo, kad M. A. ir L. B. veikė puolimo, o ne gynybos tikslais.

10. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis) ir kvalifikuodamas M. A. ir L. B. veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis), baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Teismas pagrįstai motyvavo, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, pripažintinas įžūliu elgesiu, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams. Visi nukentėjusieji pasijautė šokiruoti, pažeminti, buvo sutrikdyta jų šventė. Įvykio vietą pripažindamas vieša, teismas pagrįstai nurodė, kad konfliktas vyko lauke, prie gyvenamojo namo, prie pirties terasos, kuri buvo apšviesta. Šioje vietoje buvo dešimt asmenų, kurie šventė šeimininkės gimtadienį. Nedideliu atstumu nuo šios vietos yra kitos sodybos, kuriose girdisi triukšmas nuo šios pirties terasos vietos. Nekelia abejonių ir teismo išvada, kad M. A. ir L. B. veikė tiesiogine tyčia, suprasdami pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėdami taip veikti, t. y. smurtauti prieš šventės dalyvius. Atsižvelgiant į tai, dėl šios nusikalstamos veikos paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

11. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl M. A. ir L. B. nusikalstamos veikos, padarytos 2017 m. rugsėjo 2 d., buvo palikta galioti Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria patvirtintas Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2017 m. gegužės 10 d. nutarimas L. B., vadovaujantis BK 38 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį dėl veikos, padarytos 2017 m. balandžio 16 d. Tačiau šia kasacine nutartimi palikus galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl M. A. ir L. B. 2017 m. rugsėjo 2 d. padarytos nusikalstamos veikos, Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis netenka savo galios. Pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. B. 2017 m. balandžio 16 d. padarytos veikos prokurorės 2018 m. vasario 22 d. nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, atnaujintas pagrįstai (3 t., b. l. 127–131), jo kaltumas visiškai įrodytas. Atsižvelgiant į tai, L. B. paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2017 m. balandžio 16 d.

Dėl kitų klausimų

12. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, be įrodymų vertinimo, buvo keliami ir klausimai dėl nepagrįsto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netaikymo M. A., taip pat dėl netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo ir proceso išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, šios apeliacinio skundo dalies nenagrinėjo. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palikdama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pasisako ir dėl šių klausimų.

13. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kaltinamojo M. A. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir laiduotoju paskirti jo tėvą R. A., tačiau šio prašymo netenkino. Toks sprendimas pagrįstas teismo išvada, kad kaltinamasis, nors teisme ir nurodė visiškai pripažįstąs kaltę, išsamiai nepaaiškino įvykio aplinkybių, nenurodė

konkrečių savo ir kito kaltinamojo veiksmų, o padarytą žalą prieš baigiamąsias kalbas nukentėjusiesiems atlygino tik maža dalimi. Dėl to teismas suabejojo kaltinamojo nuoširdumu pripažįstant savo kaltę ir jo ketinimais atlyginti padarytą žalą. Pažymėtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymas arba netaikymas priklauso teismo diskrecijai. Tik teismo proceso metu susiformavęs teisėjo vidinis įsitikinimas leidžia tinkamai atsakyti į klausimą, ar yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Šiuo atveju teismas tokio įsitikinimo nesuformavo, savo išvadą logiškai motyvavo, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti situaciją. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs atleisti M. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalai atlyginimą, nenustatė netinkamo baudžiamojo proceso ir civilinės teisės atitinkamų normų taikymo. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigė M. A., vien tai, kad atskiras nukentėjusysis byloje nepatyrė sveikatos sutrikdymo, nepagrindžia išvados, kad jam nepadaryta neturtinės žalos arba kad jam pakanka priteisti 50 Eur tokiai žalai atlyginti (kaip teigiama skunde). Pirmosios instancijos teismas aptarė kiekvieno nukentėjusiojo situaciją ir logiškai individualizavo jų patirtą žalą. Atlygintinos žalos dydžiai (nuo 300 iki 1000 Eur), atsižvelgiant į smurtinį nusikalstamos veikos pobūdį ir kilusius padarinius, nevertintini kaip aiškiai neproporcingi.

15. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistųjų, teisėjų kolegija nustatė, kad P. G. priteista 1032 Eur, T. S. – 981 Eur, L. R. – 300 Eur proceso išlaidų, kurias sudarė šių nukentėjusiųjų negautos pajamos dėl atvykimo į apklausas ir teismo posėdžius. Pažymėtina, kad dėl atvykimo į procesą negautos pajamos nepripažintinos išlaidomis, kurias galima tiesiogiai išieškoti iš nuteistojo. Dėl dalyvavimo procese nukentėjusiųjų negautos pajamos nelaikytinos ir nusikalstama veika padaryta žala, kuri gali būti atlyginta remiantis BPK 109 straipsniu.

16. Pagal BPK 103 straipsnio 2 punktą proceso išlaidomis gali būti pripažinti pinigai, kurie liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalį šios proceso išlaidos atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų, o šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pagal Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. patvirtintą liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių nusižengimų teisenoje tvarkos aprašą (toliau – Aprašas) šias sumas baudžiamajame procese išmoka ikiteisminio tyrimo įstaiga arba prokuratūra, o teisminio nagrinėjimo metu – teismas (Aprašo 10 straipsnis). Pinigai išmokami tik pateikus atitinkamą prašymą ir dokumentus, įrodančius turėtas išlaidas, taip pat esant nusikalstamą veiką tiriančio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo patvirtinimui ir šias sumas išmokančios įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sutikimui (Aprašo 11 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad iš nuteistojo, remiantis BPK 103– 105 straipsniais, gali būti išieškota tik ta dėl atitraukimo nuo darbo nukentėjusiojo ar liudytojo negautų pajamų suma, kurią buvo patvirtinusi ir išmokėjusi ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga, prokuratūra ar teismas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad jokios sumos, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 1 dalimi ir minėtu Aprašu, nukentėjusiesiems nebuvo išmokėtos, todėl nebuvo galimas ir negautų pajamų kaip proceso išlaidų priteisimas tiesiogiai iš nuteistųjų. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, P. G. priteista bendra proceso išlaidų suma mažintina nuo 2149,17 iki 1117,17 Eur, T. S. – nuo 2053 iki 1072 Eur, L. R. – nuo 450 iki 150 Eur.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendį su pakeitimais:

Sumažinti nukentėjusiajam P. G. iš nuteistųjų M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 2149,17 iki 1117,17 Eur (po 558,59 Eur iš kiekvieno).

Sumažinti nukentėjusiajam T. S. iš nuteistųjų M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 2053 iki 1072 Eur (po

536 Eur iš kiekvieno).Sumažinti nukentėjusiajai L. R. iš M. A. ir L. B. priteistą proceso išlaidų sumą nuo 450 iki 150 Eur (po 75 Eur iš

kiekvieno).Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu suinteresuoto asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Nr. 3P-1762/2019 ir 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1856/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens R. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad jis tapatus ankstesniems kasaciniams skundams, kuriuos teisėjų atrankos kolegijos pirmiau nurodytomis nutartimis atsisakė priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Trečią kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta jokių naujų argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3dc93510234a11eabe008ea93139d588


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui M. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

už suinteresuotą asmenį 2019 m. gruodžio 5 d. per EPP, įmokos kodas ZI12514.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 4 d. gautu pareiškėjo (atsakovo) Ž. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas (atsakovas) Ž. P. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovo Ž. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=505b6360234a11eabe008ea93139d588

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Pareiškėjas (atsakovas) teigia, kad teismas vertino ne tai, ar yra pagrindas atnaujinti procesą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, o apsiribojo teismų sprendimų santuokos nutraukimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, t. y. prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėjo kaip apeliacinį skundą. Teismai turėjo vertinti, ar trečiojo asmens pateikti paaiškinimai būtų nulėmę kitokią bylos baigtį, tačiau vietoje to teismai nagrinėjo tai, ar šie paaiškinimai nuginčija kitus byloje esančius įrodymus. Tokiu būdu teismai pažeidė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas (atsakovas) turėjo žinoti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip proceso atnaujinimo pagrindu. Tai, kad atsakovas savo atsikirtimuose nurodė abejojantis trečiojo asmens parodymais, nereiškia, kad jis žinojo apie parodymų suklastojimą. Gavęs pareiškėjo (atsakovo) pateiktus duomenis, teismas turėjo vadovautis CPK 184 straipsnio nuostatomis. Be pagrindo teismas laikė patikimais suklastotus trečiojo asmens parodymus ir nepatikimais naujai pateiktus parodymais, nesprendė ginčo pagal visumą byloje esančių įrodymų, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminės reikšmės teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Ž. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 179 Eur (vieno šimto septyniasdešimt devynių eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. gruodžio 3 d. Perlo terminale.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ

_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 2 d. gautu atsakovo A. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Turto bankas“ ieškinį atsakovams Ž. K., A. K., S. K. ir D. Ž. dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 294 straipsnio 2 dalį, dėl to netinkamai sprendė, kad teismui išnagrinėjus civilinę bylą, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorė, gindama įmonės kreditorių interesus, su kasatoriumi sudarė taikos sutartį, galima nagrinėti kitą civilinę bylą dėl kreditorių interesų gynimo. Skunde argumentuojama, kad ši byla iš esmės tapati kitai civilinei bylai, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51cd1bd0234a11eabe008ea93139d588

Kasatoriaus teigimu, teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bankrutavusios įmonės dalyvio civilinės atsakomybės įmonės kreditoriams pagrindus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis), kai bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai turėjo nustatyti konkrečius įmonės vadovo ar akcininko neteisėtus veiksmus ir dėl jų atsiradusios žalos dydį, tačiau teismas atsakovo neteisėtų veiksmų neindividualizavo, analizavo tik atsakovų veiksmų visumą. Teismas pažeidė CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neįvertino, jog įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi asmenys, neatribojo šiais laikotarpiais kilusios žalos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis); prašymas dėl procesinio sprendimo vykdymo stabdymo nespręstinas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 867 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt septynių eurų) dydžio žyminį

mokestį, sumokėtą 2019 m. lapkričio 30 d. Swedbank banke, mokėjimo nurodymas Nr. 306.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49cee7b0234a11eabe008ea93139d588

NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu pareiškėjos E. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja E. S. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartis ir netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti atsakovės BUAB Genki Group bankrotą tyčiniu.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Pareiškėjos E. S. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepagrįstai susiaurino šios normos taikymą, konstatavęs, kad nebaigtų vykdyti sutarčių tęstinumas gali būti įrodinėjamas tik atitinkamo turinio sandoriais, kuriais būtų susitarta dėl teisių ir pareigų perleidimo, eliminuojant galimybę šį požymį įrodyti kitais įrodymais; vertindamas ginčijamas sutartis, nepagrįstai prioritetą teikė jų formai, o ne jų turiniui ir šalių tikriesiems ketinimams, taip pažeidė CK 6.193 straipsnį; 2) netinkamai taikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neteisingai aiškino bendrovės nemokumo momento nustatymą, kai jos vadovas nepateikia duomenų apie bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydį; nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo išaiškinimų, nes nemokios įmonės neatlygintinus turto perleidimo sandorius vertino kaip atitinkančius bendrovės ir jos kreditorių interesus; pažeidė kasacinio teismo suformuluotas taisykles, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva; 3) pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, CPK 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes ignoravo esmines

bylos aplinkybes ir įrodymus, tinkamai nemotyvavo nutarties. Pareiškėjos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai pagrindžia ir įrodo, kad atsakovės A. L. kryptingais veiksmais buvo tyčia bloginama atsakovės BUAB „Genki Group“ finansinė padėtis, sudaromi bendrovei nuostolingi sandoriai, kurie akivaizdžiai pažeidė tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti. Pažymėtina, kad kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl bylos faktinių aplinkybių, o tai nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).



n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2019 m. gruodžio 5 d. gautu pareiškėjo J. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:


Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. rugpjūčio 29 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis skundas dėl nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka galėjo būti pateiktas iki 2019 m. lapkričio 29 d., Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas ir įregistruotas 2019 m. gruodžio 5 d., įteiktas išsiųsti – 2019 m. gruodžio 3 d., t. y. praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.

Pažymėtina tai, kad CPK 345 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jeigu teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (CPK 78 straipsnio 1 dalis); be to, CPK 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą, kai iš turimos medžiagos matyti, kad praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas nepateikė su termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimu susijusio prašymo, o atrankos kolegijai nežinomos termino praleidimo aplinkybės, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad terminas praleistas dvi dienas, atrankos kolegija savo iniciatyva atnaujina terminą kasaciniam skundui paduoti ir toliau nutartyje pasisako dėl kasacijos byloje galimumo.

Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjo paduotas kasacinis skundas, kasaciją byloje inicijuojant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, neatitinka kasacinio skundo turiniui nustatytų reikalavimų, jame teismų procesinių sprendimų byloje dėl antstolės veiksmų neteisėtumą siejant su faktine minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydžio taikymo aplinkybe, antstolei apskaičiuojant ir skundžiamais patvarkymais grąžinant pareiškėjui lėšas.

Paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti J. S. (a. k. duomenys neskelbtini) terminą kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


Nr. 3P-1908/2019


Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13379-2012-8(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 6 d. gautu ieškovės UAB V. Kernevičiaus firmos „Kervita“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1858/2019 atsisakė priimti ieškovės UAB V. Kernevičiaus firmos „Kervita“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis papildytas naujais argumentais, tačiau iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka. Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.


Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (872 Eur) grąžintas atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1858/2019.


n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


2019-21043 2019-12-23 2019-12-12 2019-12-12 -



NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 6 d. gautu ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ kasaciniu skundu dėl Vilnius apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi Nr. 3P-1810/2019 atsisakė priimti ieškovės UAB „Naujininkų ūkis“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis papildytas naujais argumentais, tačiau visumoje iš esmės grindžiamas panašiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka. Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.


Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (75 Eur) grąžintas atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi Nr. 3P-1810/2019.


n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 6 d. gautu pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Remlesta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Remlesta“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Remlesta“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus apdaila“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys G. S., J. M., A. K. ir D. M. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.




Kasatorė teigia, kad teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasatorės manymu, teismas be pagrindo nenustatė tyčinio bankroto. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog buvę įmonės vadovai iki šiol nėra pateikę dokumentų, parodančių, jog įmonės turtas negalėjo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=67ed2bd0234a11eabe008ea93139d588

būti panaudotas kreditorių skoloms padengti, taip pat neatsižvelgė į kitas svarbias aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra konkretūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.



n u t a r i a:



ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gruodžio 4 d. gautu ieškovės E. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=486d34d0234a11eabe008ea93139d588

Ieškovė E. J. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo advokatė D. D. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.



Ieškovė teigia, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį dėl Advokatų tarybos sprendimo nekelti drausmės bylos advokatei, pažeidė konstitucinę ieškovės teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su tokio pobūdžio reikalavimu CPK 5 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. gruodžio 4 d. Swedbank banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ANTANAS SIMNIŠKIS

DALIA VASARIENĖ_______________________


2019-20735 2019-12-20 2017-11-07 2017-11-07 -

Administracinė byla Nr. A-5249-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. S. ir R. S. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus pareiškėjams G. S. ir R. S. bei pareiškėjų G. S. ir R. S. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su skundais, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10(7-256/2016) ir Nr. S-11(7-258/2016) bei priimti naują sprendimą – patvirtinti VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus Nr. 68-297 ir Nr. 68-298 (I t., b. l. 1–6, 34–39).

2. Pareiškėjai G. S. ir R. S. atsiliepime į atsakovo skundus su jais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (I t., b. l. 76–79).

3. Pareiškėjai G. S. ir R. S. taip pat kreipėsi į teismą su skundais, kuriuos vėliau patikslino, prašydami panaikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10(7-256/2016) ir Nr. S-11(7-258/2016) bei perduoti pareiškėjų skundus MGK nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 132–134, 147–151; II t., b. l. 15–17, 40–44).

4. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus su jais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (I t., b. l. 180–183; II t., b. l. 51–54).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atsiliepimo į skundus nepateikė.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (II t., b. l. 139–152) atsakovo ir pareiškėjų skundus atmetė.

7. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimus Nr. (6.5)-FR0682-435 ir Nr. (6.5)-FR0682-436 bei VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus Nr. 68-297 ir Nr. 68-298 (II t., b. l. 158–163).

8. Pareiškėjai G. S. ir R. S. taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=23efdff0228111eabe008ea93139d588

administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (II t., b. l. 169–174).

III.

9. Pareiškėjai G. S. ir R. S. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) laikinai, iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2380-596/2017, sustabdyti Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-435 ir Nr. (6.5)FR0682-436 galiojimą; 2) laikinai, iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2380-596/2017, uždrausti Klaipėdos AVMI vykdyti piniginių lėšų išieškojimą iš pareiškėjų 2016 m. liepos 8 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-435 ir Nr. (6.5)FR0682-436 pagrindu (II t., b. l. 176–177).

10. Pareiškėjai pažymi, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-435 ir Nr. (6.5)FR0682-436 pagrindu yra siekiama išieškoti iš jų didelės vertės mokesčių nepriemokas, o vykstant mokestiniam ginčui Klaipėdos AVMI gali imtis priemonių įgyvendinti nurodytus sprendimus ir pradėti piniginių lėšų išieškojimą iš pareiškėjų. Taigi, pareiškėjų teigimu, dėl galimų Klaipėdos AVMI mokestinių nepriemokų išieškojimo veiksmų jų atžvilgiu jiems gali būti padaryta turtinė žala, taip pat gali būti pažeista šalių interesų pusiausvyra. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <…> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

12. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-435 ir Nr. (6.5)FR0682-436, kuriais patvirtinti 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktai Nr. (9.6)FR0680-349 ir Nr. (9.6)FR0680-350, kuriuose pareiškėjams papildomai apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSD įmokos), patvirtinti GPM ir PSD įmokų delspinigiai bei skirtos GPM ir PSD įmokų baudos, taip pat VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimų Nr. 68-297 ir Nr. 68-298, kuriais patvirtinti minėti Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimai Nr. (6.5)FR0682-435 ir Nr. (6.5)FR0682-436, bei MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų Nr. S-10(7-256/2016) ir Nr. S-11(7-258/2016), kuriais panaikinti minėti VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimai Nr. 68-297 ir Nr. 68-298 ir pareiškėjų skundai perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Taigi, kaip matyti, nagrinėjamas ginčas atitinka mokestinio ginčo požymius (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 str. 22 d.).

13. Šiame kontekste pabrėžtina, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, jog tuo atveju, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Taigi, įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir motyvus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei atsižvelgiant į nurodytą teisės normą, pagal kurią skundo padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, kai mokesčių administratoriaus veiksmus išieškoti ginčijamus mokesčius kilus mokestiniam ginčui stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis

reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-88/2010, 2013 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-526/2013).

14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. S. ir R. S. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-1799-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03467-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 7.7(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=59089c30234a11eabe008ea93139d588

1. Pareiškėjas M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 17-52/139 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, prašė priteisti išlaidas, susijusias su skundo teismui parengimu.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus V teritorinis skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. nustatė pareiškėjui (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygį, dėl ko laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. jam buvo paskirta ir mokama šalpos pensija. Iš viso už šį laikotarpį jam buvo išmokėta 4 352,16 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-857-276/2016 pareiškėjui buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas psichiatrijos ligoninėje. Vadovaujantis minėta nutartimi 2016 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo paguldytas į viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartimi stacionarusis stebėjimas jam buvo pratęstas ir tęsiasi iki šiol. 3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su Sprendimu, kadangi nei jam, nei jo tėvams nebuvo tinkamai pranešta apie tai, kokios aplinkybės, Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) prasme, yra reikšmingos išmokų mokėjimui, taip pat, kam apie jas privaloma pranešti. Po to, kai pareiškėjui buvo paskirtas stacionarus stebėjimas, seniūnijos darbuotoja išsikvietė jo tėvus ir pranešė, kad gauti duomenys apie pareiškėjo stacionarų gydymą. Darbuotoja, žinodama, jog tokiu atveju nepriklauso paskirtos išmokos, turėjo apie tai informuoti pareiškėjo tėvus ir pranešti atsakovui, tačiau to nepadarė, o priešingai, patikino, kad ši aplinkybė nepaveiks išmokų mokėjimo. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo pagrindą manyti, jog išmokos mokamos teisėtai ir nepažeidžiant įstatymų reikalavimų.

4. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu neturi jokių lėšų, kadangi yra įsitikinęs, kad išmokos mokėtos teisėtai. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. išmokėtos lėšos buvo panaudotos išimtinai būtiniausiems poreikiams tenkinti. Pareiškėjo nuomone, pagrįstą tikėjimą išmokų teisėtumu pagrindžia ir tai, kad išmokos be teisinio pagrindo buvo mokamos daugiau nei metus. Tai sudarė pagrindą pareiškėjui manyti, kad išmokėtos lėšos mokamos pagrįstai ir turi teisinį pagrindą, t. y. šiuo atveju pareiškėjas dėl atsakingų institucijų aplaidumo ir padarytų klaidų atsidūrė nepalankioje padėtyje.

5. Atsakovas Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. atvyko į Socialinių išmokų skyrių ir užpildė prašymą

šalpos išmokai gauti Nr. 88958. To paties apsilankymo metu pareiškėjas gavo informacinį lapelį. Vadovaujantis pareiškėjo prašymu ir Įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Socialinių išmokų skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 70289 laikotarpiui nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2013 m. birželio 26 d. paskyrė pareiškėjui šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui) (netekusiam (duomenys neskelbtini) darbingumo ((duomenys neskelbtini) gr. invalidui). Apie paskirtą šalpos išmoką pareiškėjas buvo informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 24 d. pranešimu „Dėl šalpos išmokų skyrimo“, kurio 5 punkte buvo pateikta informacija, kad pareiškėjas privalo pranešti apie suėmimą, kardomąjį kalinimą, nuteisimą laisvės atėmimo bausme, priverstinį pasiuntimą į gydymo, auklėjimo įstaigas. Socialinių išmokų skyrius 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 54985 pareiškėjui paskyrė šalpos išmoką laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. Apie paskirtą šalpos išmoką pareiškėjas buvo informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimu Nr. 72693 „Dėl šalpos išmokos skyrimo“, kurio 6 punkte buvo pateikta informacija, kad pareiškėjas privalo pranešti apie suėmimą, kardomąjį kalinimą, nuteisimą laisvės atėmimo bausme, priverstinį pasiuntimą į gydymo, auklėjimo įstaigas. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 16 d. atvyko į Socialinių išmokų skyrių ir pateikė prašymą Nr. 57378 gauti šalpos išmoką bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymą Nr. DL-1 Nr. 3539 (toliau – ir Pažyma), kurioje buvo nurodyta įstaiga, siuntusi pareiškėją darbingumo lygio nustatymui. Pažymoje ši įstaiga buvo nurodyta kaip VšĮ Rokiškio psichiatrinė ligoninė. Socialinių išmokų skyriui, išanalizavus Pažymą, ir, kilus įtarimui, kad pareiškėjas gali būti šios įstaigos prižiūrimas 2017 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. A740-3532/17-(2.11.4.16-SR7) kreipėsi į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę su prašymu nurodyti pareiškėjui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laikotarpius. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė Socialinių išmokų skyriui 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė raštą Nr. (Li.53) S3-3146 „Dėl M. M.“ (toliau – ir Raštas), kuriuo informavo, jog pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 25 d. yra priverstinai gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir gydymas tęsiamas iki šiol. Atsižvelgdamas į šią informaciją, Socialinių išmokų skyrius apskaičiavo permokėtą sumą ir, vadovaudamasis Įstatymo

18 straipsnio 4 dalimi, priėmė Sprendimą, kuriame nustatė 2 708,16 Eur dydžio šalpos neįgalumo pensijos permoką už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. (imtinai). Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos pareigos pareiškėjas neįvykdė, nors apie pareigą informuoti savivaldybės administraciją apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui, buvo informuotas Prašymu, 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimais bei informaciniu lapeliu.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.8. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:8.1. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą šalpos pensijai gauti.8.2. Socialinių išmokų skyrius 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 70289 pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m.

birželio 27 pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą šalpos pensijai gauti d. iki 2013 m. birželio 26 d. paskyrė šalpos pensiją. Apie paskirtą šalpos pensiją pareiškėjui buvo pranešta Socialinių išmokų skyriaus 2012 m. rugpjūčio 24 d. pranešimu „Dėl šalpos išmokų skyrimo.

8.3. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus V teritorinis skyrius pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 13 d. nustatė (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygį.

8.4. Socialinių išmokų skyrius 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 549585 pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. paskyrė šalpos pensiją. Apie paskirtą šalpos pensiją pareiškėjas buvo informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimu „Dėl šalpos išmokų skyrimo“, kuriame pareiškėjui išaiškinta, kad per 10 dienų nuo suėmimo, kardomojo kalinimo, nuteisimo laisvės atėmimo bausme, priverstinio siuntimo į gydymo, auklėjimo įstaigas, pareiškėjas privalo apie tai pranešti šalpą skiriančiai institucijai (5 punktas), tuo pačiu pareiškėjui išaiškinta, kad laiku nepranešus apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos mokėjimui, permokėta suma bus išieškoma įstatymų nustatyta tvarka.

8.5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-857-276/2016 pareiškėjui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

8.6. Socialinių išmokų skyrius 2017 m. birželio 17 d. pranešimu Nr. A737-1075/17-(2.11.4.16-SR7) „Dėl šalpos išmokų/tikslinių kompensacijų mokėjimo termino“ informavo pareiškėją, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. baigiasi pareiškėjui skirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas.

8.7. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 16 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą Nr. 57378 gauti šalpos pensiją bei Pažymą.

8.8. Socialinių išmokų skyrius 2017 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. A740-3532/17-(2.11.4.16-SR7) kreipėsi į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, prašydamas nurodyti pareiškėjo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laikotarpius. Apie tai pareiškėjas informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. A740-3533/17-(2.11.4.16-SR7) „Dėl šalpos neįgalumo pensijos skyrimo.

8.9. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (Li-53) S3-3146 „Dėl M. M.“ informavo, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki šiol gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

8.10. Socialinių išmokų skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiavo laikotarpyje nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. šalpos neįgalumo pensijos permoką ir priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo pareiškėją per 30 kalendorinių dienų sumokėti neteisėtai gautą 2 708,16 Eur šalpos pensijos permoką. Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 55501 nuspręsta neskirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensijos. Apie priimtus sprendimus pareiškėjas informuotas Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. A740-3800/17-(2.11.4.16-SR7) „Dėl M. M. šalpos neįgalumo pensijos neskyrimo, permokos nustatymo ir jos grąžinimo“.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalpos neįgalumo pensijos permokos grąžinimo.10. Teismas konstatavo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m.

birželio 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d.).11. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (3 str.1 d., 15 str. 10 d., 18 str. 4 d.), padarė išvadą, kad asmenims,

kuriems paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose

medicinos priemonės, šalpos neįgalumo pensija negali būti mokama. Įstatymas nustato šalpos išmokos gavėjo ar vieno iš jo tėvų (įtėvių), globėjo ar rūpintojo pareigą pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos mokėjimui. Minėti asmenys apie aplinkybes, turinčias įtakos šių išmokų mokėjimui, informuojami savivaldybės administracijos. Tuo atveju, jeigu Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nurodyti asmenys neįvykdo šiame straipsnyje nustatytos pareigos, permokėta šalpos neįgalumo pensijos išmokos suma grąžinama.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensijos, kadangi pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 25 d. yra priverstinai gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pareiškėjas taip pat neginčija aplinkybės, jog jis neturi teisės gauti šalpos neįgalumo pensijos, kadangi jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą kildina iš to, kad niekas jo bei jo tėvų neinformavo apie tai, kad privaloma pranešti apie jo gydymą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Be kita ko, seniūnijos darbuotoja informavo pareiškėjo tėvus, jog aplinkybė, kad pareiškėjas gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, neturės jokios įtakos šalpos išmokų mokėjimui, todėl tai, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. buvo mokamos lėšos, pareiškėjo nuomone, sudarė pagrįstą pagrindą pareiškėjui manyti, jog išmokos mokamos teisėtai ir pagrįstai. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. prašyme šalpos pensijai gauti pažymėjo, kad gavo informacinį lapelį. Iš informacinio lapelio turinio matyti, kad jame nurodomos aplinkybės, apie kurias būtina pranešti socialinės paramos skyriui (centrui). Viena iš informaciniame lapelyje nurodytų aplinkybių yra asmens suėmimas, kardomasis įkalinimas, nuteisimas laisvės atėmimo bausme, priverstinis siuntimas į gydymo, auklėjimo įstaigas. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. prašyme įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 dienų pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos skyrimui ir (ar) mokėjimui. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 24 d. pranešimu buvo informuotas apie 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 70289 paskirtą šalpos neįgalumo pensiją, kurio 5 punkte buvo pateikta informacija, kad pareiškėjas privalo pranešti apie suėmimą, kardomąjį kalinimą, nuteisimą laisvės atėmimo bausme, priverstinį pasiuntimą į gydymo, auklėjimo įstaigas. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 9 d. pakartotinai buvo paskirta šalpos pensija. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimu buvo informuotas apie paskirtą šalpos neįgalumo pensiją, kurio 6 punkte buvo pateikta informacija, kad pareiškėjas privalo pranešti apie suėmimą, kardomąjį kalinimą, nuteisimą laisvės atėmimo bausme, priverstinį pasiuntimą į gydymo, auklėjimo įstaiga.

14. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui šalpos neįgalumo pensijos skyrimo sąlygos ir atsisakymo ją skirti pagrindai buvo žinomi. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog niekas jo bei jo tėvų neinformavo apie tai, kad privaloma pranešti apie jo gydymą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kadangi, kaip matyti iš byloje esančio 2012 m. rugpjūčio 21 d. prašymo, informacinio lapelio ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. pranešimų turinio, pareiškėjas net kelis kartus buvo informuotas apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko ir bylos medžiaga nenustatyta, jog pareiškėjas teismo tvarka pripažintas neveiksniu, todėl ginčo dėl to, kad pareiškėjas negalėjo suvokti apie galimas kilti pasekmes nepranešus apie pasikeitusias aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nėra.

15. Dėl pareiškėjo argumento, kad seniūnijos darbuotoja jo tėvus galbūt netinkamai pakonsultavo, teismas pažymėjo, jog jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad Socialinių išmokų skyrius iš pareiškėjo ar jo tėvų yra gavęs informaciją apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui, byloje nėra. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo tėvai lankėsi seniūnijoje ir juos neteisingai pakonsultavo seniūnijos darbuotoja. Liudytojų T. M. ir J. M. parodymai nepatvirtina šių aplinkybių, kadangi jie yra pareiškėjo tėvai, todėl jų teismo posėdžio metu duotus parodymus teismas nelaikė objektyviais.

16. Teismas konstatavo, kad Socialinių išmokų skyrius, priimdamas Sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo nurodytais argumentais ar kitais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

17. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundo reikalavimas netenkinamas, pareiškėjas neįgyja teisės reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo.

III.

18. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog jis yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį atsakovui buvo pranešta 2016 m. balandžio 29 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštu Nr. (Li.53)S3-1601 „Dėl M. M.“, t. y. buvo įgyvendinta Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta pareiga. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai atsižvelgė į šią aplinkybę, kuri įrodyta liudytojų paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais.

20. Atsakovas Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad seniūnijos darbuotoja

išsikvietė pareiškėjo tėvus ir jų teiravosi apie susidariusią situaciją, ir tuo labiau, kad seniūnijos darbuotoja pareiškėjo tėvams pranešė apie jos gautus duomenis, t. y. apie pareiškėjo stacionarų stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Atsakovas akcentuoja, kad iki šiol neturi pareiškėjo minimo teismo sprendimo, kuriuo jam buvo paskirtas stacionarus stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, todėl pareiškėjo teiginiai, kad minėtas teismo sprendimas buvo atneštas seniūnijos darbuotojai laikytini nepagrįstais.

22. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismo posėdžio metu pateikė VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2016 m. balandžio 29 d. raštą Nr. (Li.53)S3-1601, kuriame VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė prašė pateikti informaciją apie Administracijos turimą informaciją apie pareiškėjo socialinius ryšius, gyvenimo būdą ir kitas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninei svarbias aplinkybes, taip pat informavo apie pareiškėjo gydymąsi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštas buvo adresuotas Administracijos Socialinės paramos skyriui, o ne Administracijos Socialinių išmokų skyriui, kuris pareiškėjui buvo paskyręs šalpos išmoką.

Teisėjų kolegija


23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 17-52/139, kuriuo nurodyta pareiškėjui grąžinti neteisėtai gautą šalpos neįgalumo pensijos sumą (2 708,16 Eur), pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalpos neįgalumo pensijos permokos grąžinimo. Ginčijamas sprendimas pagrįstas Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią šalpos išmokos neskiriamos, o paskirtosios nemokamos asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicinos priemonės. Šiems asmenims paskirtos šalpos išmokos nemokamos nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai jie buvo pradėti priverstinai gydyti.

25. Socialinių išmokų skyrius 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 549585 pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. paskyrė šalpos pensiją neįgaliajam (invalidui, netekusiam (duomenys neskelbtini) darbingumo ((duomenys neskelbtini) gr. invalidui). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-857-276/2016 pareiškėjui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 25 d. gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatytos pareigos, apie kurią buvo informuotas tinkamai, konstatavo, jog Socialinių išmokų skyrius, priimdamas Sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnis reglamentuoja šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Minėto įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad šalpos išmokos gavėjas ar vienas iš jo tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas privalo pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Savivaldybės administracija privalo pranešti šalpos išmokos gavėjui arba vienam iš jo tėvų (įtėvių), globėjui ar rūpintojui, kokios aplinkybės turi įtakos šių išmokų mokėjimui. Jeigu šalpos išmokos gavėjas arba vienas iš jo

tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas apie tokias aplinkybes laiku nepraneša ir dėl to permokama šalpos išmoka, permokėta suma grąžinama arba iš gavėjo išieškoma savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo įgyvendinta Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta pareiga, taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus ir kitus įrodymus.

28. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

30. Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad jeigu šalpos išmokos gavėjas arba vienas iš jo tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas apie pasikeitusias aplinkybes laiku nepraneša ir dėl to permokama šalpos išmoka, permokėta suma grąžinama arba iš gavėjo išieškoma savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, o ypač Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalį ir 18 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, kad atsakovas susigrąžinti permokėtą šalpos sumą gali tik vienu atveju, kai šalpos išmokos gavėjas arba vienas iš jo tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas laiku nepraneša apie pasikeitusias aplinkybes.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai atsižvelgė į aplinkybę, jog apie tai, kad pareiškėjas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį atsakovui buvo pranešta 2016 m. balandžio 29 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštu Nr. (Li.53)S3-1601 „Dėl M. M.“, nurodo, kad minėtu raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius buvo informuotas apie tai, jog pareiškėjas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį, jam paskirtos priverstinės medicininės priemonės – stacionarus gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad atsakovas, kaip institucija, iš esmės turėjo informaciją apie tai, kad pareiškėjas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, ar atsakovas buvo informuotas apie konkrečiu atveju svarbią Šalpos pensijų įstatymo 18 straipsnio 4 dalies požiūriu aplinkybę, kad pareiškėjas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir disponavo šia informacija, bet tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija gavo šią informaciją ne iš paties pareiškėjo ar jo tėvų, bet iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės (2016 m. balandžio 29 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštas Nr. (Li.53)S3-1601 „Dėl M. M.“). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Šalpos pensijų įstatymu siekiamus tikslus, vadovaudamasi teleologiniu metodu ir sistemiškai vertindama Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalies ir 18 straipsnio 4 dalies nuostatas, daro išvadą, kad remiantis Šalpos pensijų įstatymu reikalaujama, kad savivaldybės administracija būtų informuojama apie pasikeitusias

aplinkybes, kaip jos yra išdėstytos minėto įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje, ir svarbu tai, kad savivaldybės administracija disponuotų šia informacija, o ne tai kokiu būdu ji šią informaciją gauna. Vadinasi tuomet, kai savivaldybės administracija jau yra informuota apie pasikeitusias aplinkybes (šiuo atveju VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė informavo savivaldybės administraciją, kaip yra nustatyta minėto įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje), ji turi nedelsdama imtis veiksmų, kurie yra nurodyti minėto įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje.

33. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta pareiškėjo ar jo tėvų pareiga savivaldybės administracijai pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, nebuvo tinkamai įvykdyta, nes teismas šiuo atveju reikalavo rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas iš pareiškėjo ar jo tėvų yra gavęs informaciją apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui, o liudytojų T. M. ir J. M. parodymus nepagrįstai vertino neobjektyviais vien dėl tos aplinkybės, kad jie yra pareiškėjo tėvai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nėra numatyta kokiu būdu šalpos išmokos gavėjas ar vienas iš jo tėvų (įtėvių), globėjas ar rūpintojas privalo pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui. Konkrečiu atveju reikalauti, kad pats pareiškėjas, besigydantis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, raštu praneštų savivaldybės administracijai apie pasikeitusias aplinkybes, būtų visiškai neobjektyvu. Teisėjų kolegija vertina, kad Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje numatytą pareiškėjo pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes įvykdė VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, kurioje pareiškėjas ir buvo gydomas (2016 m. balandžio 29 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštas Nr. (Li.53)S3-1601 „Dėl M. M.“). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas J. M. parodė, kad jo žmona T. M. buvo iškviesta į seniūniją, liudytoja T. M. parodė, kad ji dėl pareiškėjo stacionaraus gydymo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo apklausta seniūnijos darbuotojos, apie pasikeitusias aplinkybes T. M. pranešė Socialinių išmokų skyriui maždaug po dviejų savaičių. Minėti parodymai yra nuoseklūs ir visiškai tikėtini, jiems taikyti aukštą įrodinėjimo standartą nėra pagrindo, nes, kaip jau yra nustatyta nagrinėjamoje byloje, savivaldybės administracija disponavo informacija apie pasikeitusias aplinkybes, ir neturėjo jokio pagrindo šios informacijos ignoruoti. Darytina išvada, kad Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje numatyta pareiga pranešti savivaldybės administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos dydžiui ar mokėjimui, yra įvykdyta, o ginčo sprendimas yra nepagrįstas ir negali būti laikomas teisėtu.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad ginčo atveju nebuvo įvykdyta Įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta pareiga savivaldybės administracijai pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, o atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei tinkamai vertino susiklosčiusias aplinkybes.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 17-52/139 kaip teisėtą ir pagrįstą, priėmė neteisėtą sprendimą. Nustačius, kad Šalpos pensijų įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta pareiga informuoti savivaldybės administraciją apie pasikeitusias aplinkybes nebuvo pažeista, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 17-52/139 negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikinamas, taip pat priimamas naujas sprendimas, tenkinant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 17-52/139 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ skundą atsakovui Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (ankstesnis pavadinimas – Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisija), atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. J., I. J., V. J., A. J., V. S., L. S., M. S. ir L. S., dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Nordic Industrial Corporation OÜ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 4 d. posėdyje (protokolo Nr. NV-1175) priimtą sprendimą (toliau – ir Protokolinis sprendimas), kuriuo nutarta konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų ir konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 23 d. jis kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Pareiškėjas ketino ir šiuo metu toliau ketina įsigyti 100 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) gamybinė-komercinė firma „FONAS“ (toliau – Bendrovė), akcijų iš dabartinio vienintelio Bendrovės akcininko UAB „Vis viridis“ (toliau – Sandoris). Bendrovė eksploatuoja 12 MW bendros galios biokuro katilinę, esančią adresu (duomenys neskelbtini).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3fbe8ec0228111eabe008ea93139d588

3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija priėmė Protokolinį sprendimą, kuriuo nutarė konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Komisija nurodė, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. pareiškėjo akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. pareiškėjo akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateikta informacija iš baudžiamosios bylos dėl neva L. S. ir A. J. veikimo kartu leidžia pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima kartu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos Protokoliniame sprendime teigiama, jog tikėtina, kad nors L. S. ir A. J. vaikams (artimiems giminaičiams) yra išdalytos pareiškėjo akcijos, tai padaryta tik dėl akių.

4. Pareiškėjas su tokiais Komisijos teiginiais nesutiko ir nurodė, kad Komisija, nesant jokio teisinio pagrindo, nepagrįstai sutartinai veikiančiais asmenimis laikė A. J., jo sūnus (įskaitant sūnus tarpusavyje) ir motiną (įskaitant motiną sutartinai veikiančią su savo vaikaičiais – A. J. sūnumis). Taip pat analogiškai be jokio teisinio pagrindo Komisija sutartinai veikiančiais asmenimis laikė L. S., jo dukras (įskaitant dukras tarpusavyje) ir tėvą (įskaitant tėvą sutartinai veikiantį su savo vaikaičiais – L. S. dukromis). Pareiškėjas nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato, kad sutartinai veikiančiais asmenimis be sutuoktinių turi būti laikomi kokie nors kiti artimi giminaičiai (tėvas – vaikai – seneliai – broliai – seserys ir pan.). Pareiškėjas nėra matęs Komisijai Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos iš baudžiamosios bylos dėl neva L. S. ir A. J. veikimo kartu, kuri neva leidžia pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima kartu. Pareiškėjas teigė, jog ši informacija jokiu atveju negali patvirtinti nei vieno iš pagrindų, kurie leidžia nustatyti sutartinį asmenų veikimą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) kontekste.

5. Pareiškėjas teigė, kad nei vienas iš pareiškėjo akcininkų tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai neturi daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių pareiškėjo akcijų. Komisija Protokoliniame sprendime nepagrindė, kodėl būtent L. S. ir A. J. veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, kodėl būtent dėl jų Protokoliniame sprendime atliekamas vertinimas pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį. Pareiškėjas teigė, jog Komisija Protokoliniame sprendime nieko nepasisakė ir visiškai ignoravo didžiausią tiesioginį pareiškėjo akcininką – G. J., kuris vienas turi tiek pat akcijų, kiek L. S. su dukterimis kartu sudėjus (32 proc.) ir tiek pat, kiek A. J. su sūnumis kartu sudėjus. Pareiškėjas teigė, kad Komisija, priimdama Protokolinį sprendimą, akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kadangi rėmėsi tik prielaidomis, tikėtinomis neva egzistuojančiomis aplinkybėmis, manymais, bet ne realiais faktais ir įrodymais. Visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių iš esmės konstatuota, kad būtent L. S. ir A. J. laikytini tais, kurie valdo 2/3 balsų suteikiančių pareiškėjo akcijų.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatyta, jog Komisijos sprendimas turi būti priimtas per 30 dienų nuo pareiškėjo kreipimosi. Jeigu per nurodytą terminą Komisija nepriima sprendimo, laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas nurodė, kad Protokolinis sprendimas priimtas tik 2017 m. gegužės 4 d., praėjus daugiau kaip 2 (dviem) mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos. Komisija Protokolinį sprendimą pareiškėjui išsiuntė tik gegužės 15 d. ir atitinkamai pareiškėjas jį gavo 2017 m. gegužės 16 d. Pareiškėjas teigė, jog Komisija vilkino ne tik sprendimo priėmimą, tačiau ir jo pateikimą.

7. Atsakovas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo visuotiniai akcininkų susirinkimai, susitarimai dėl balsavimo reglamentuojami ne pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą ar kitus įstatymus, o pagal Estijos Respublikos įstatymus, reglamentuojančius akcinių bendrovių veiklą. Pareiškėjas atsakovui prašymo svarstymo metu informacijos nepateikė, todėl atsakovas neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo faktinės kontrolės aplinkybių, t. y. kokie yra sutartinai veikiančių asmenų, akcininkų susitarimų, kvalifikuotos balsų daugumos apibrėžimai pagal Estijos Respublikos teisę, todėl atsakovas priėmė kolegialų sprendimą vadovaudamasis turima informacija ir įvertinęs akivaizdžiai dirbtinai sukurtą pareiškėjo akcininkų struktūrą, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų bendrovės akcijų kvalifikuotos daugumos apskaičiavimo taisyklių, nors pats pareiškėjas, kaip Estijos įmonė, priklauso kitai jurisdikcijai.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo kitų dalyvių, neskaitant L. S. ir A. J., dalyvavimą priimant pareiškėjo dalyvių susirinkimų sprendimus, todėl atsakovas pagrįstai manė, kad tokia pareiškėjų

dalyvių struktūra yra sukurta dėl akių, siekiant formaliai išvengti Įstatyme ir Vertybinių popierių įstatyme nustatytų apribojimų, vykdant juridinio asmens, veikiančio energetikos srityje, įsigijimą. Atsakovas teigė, jog Komisija, įvertinusi pareiškėjo ir potencialių dalyvių atitiktį nacionalinio saugumo interesams vertinančių institucijų pateiktą informaciją, padarė prielaidą, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. bendrovės akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. bendrovės akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą. Generalinės prokuratūros pateikta informacija iš baudžiamosios bylos dėl L. S. ir A. J. veikimo kartu leido Komisijos nariams pagrįstai manyti, kad L. S. ir A. J. sprendimus dėl bendrovės veiklos priima kartu. Nors L. S. ir A. J. vaikams (artimiems giminaičiams) yra išdalytos bendrovės akcijos, tikėtina, tai padaryta tik dėl akių. Atsakovas nurodė, kad A. J. motina ir L. S. tėvas turi kvalifikuotą daugumą valdant 4 proc. pareiškėjo akcijų per bendrovę „Three Thousand Corporations OU“, todėl neatmestina, kad realiai sprendimus dėl pareiškėjo veiklos priima L. S. ir A. J. ir jie gali disponuoti 66,66 proc., arba 2/3 balsų.

10. Atsakovas teigė, jog Komisija padarė prielaidą, kad J. ir S. šeimos veikia bendrai ir priima tarpusavyje suderintus sprendimus. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį, kai asmuo yra juridinis asmuo (pareiškėjas), laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų, suteikiančių šios įmonės akcijų. Atsakovas nurodė, kad L. S. ir A. J. baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Atsakovas nurodė, kad nors, formaliai žiūrint, gali susidaryti įspūdis, jog pareiškėjas ir jo dalyviai atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, tačiau, vertinant turinio aspektu, akivaizdu, kad pareiškėjas yra kontroliuojamas susijusių ir sutartinai veikiančių asmenų grupės, kuri turi 2/3 pareiškėjo balsų. Kadangi keliems nariams iš šios grupės yra pareikšti įtarimai padarius sunkius nusikaltimus, atsakovas laikė, kad ir visa pareiškėjo dalyvių grupė netenkina Įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamas atvejis savo specifika yra išskirtinis Komisijos praktikoje, nes toks rafinuotas bandymas pasinaudoti Įstatymo spragomis Komisijos praktikoje yra pirmas. Komisijai reikėjo daugiau nei įprasta laiko surinkti papildomą informaciją iš kitų valstybinių institucijų apie pareiškėją, jo dalyvius, jų tarpusavio santykius, taip pat apie planuojamą įsigyti energetikos įmonę (duomenys neskelbtini) ir jos ryšius su pareiškėjo dalyviais. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atstovai informaciją apie pareiškėją teikė fragmentiškai, galimai sąmoningai nutylėdami esminę informaciją apie pareiškėjo dalyvius, tuo versdami atsakovą teikti papildomus prašymus pareiškėjui. Atsakovas nurodo, kad Komisija esamoje situacijoje nevilkino Protokolinio sprendimo priėmimo, o buvo priversta kelis kartus atidėti jo priėmimą, nes trūko esminės informacijos apie pareiškėją ir jo dalyvius.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys G. J., I. J., V. J., V. S., L. S. ir M. S. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.13. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad nagrinėjamu atveju jų teisės netrukdomai naudotis nuosavybe

(akcijomis) pažeidimas grindžiamas valstybės institucijų (atsakovo) neteisėtu veikimu. Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, jog jie, vadovaudamiesi teisėtumo prezumpcija, Įstatymo nuostatomis, teisėsaugos institucijų patvirtinimais, pagrįstai ir teisėtai tikėjosi vystyti verslą (naudotis savo akcijomis ir pradėti veiklą energetikos sektoriuje), o iš Protokolinio sprendimo yra akivaizdu, kad nors pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys atitinka nacionalinio saugumo interesus ir jiems turėjo būti duotas teigiamas įvertinimas, leidžiantis vystyti verslą energetikos sektoriuje, atsakovas be jokio pagrindo davė neigiamą įvertinimą, remdamasis tik prielaidomis, taip užkirsdamas galimybę naudotis nuosavybe. Tretieji suinteresuoti asmenys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2017 m. balandžio 27 d. pateikė prašymą pareiškėjui pateikti papildomą informaciją dėl pareiškėjo akcininkų. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. pateikė atsakymą į 2017 m. balandžio 27 d. prašymą. Komisija priėmė Protokolinį sprendimą, kuriuo nutarė konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

16. Teismas analizavo Įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 50 dalyje įtvirtintą sutartinai veikiančių asmenų sąvoką, kuri apibrėžiama, kaip fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie bendradarbiauja su oficialaus siūlymo teikėju ar bendrove, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, remdamiesi aiškiai sudarytu ar numanomu žodiniu susitarimu arba rašytiniu susitarimu, kuriais siekiama įgyti kontrolę, suteikiančią 1/3 ar daugiau balsų bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, visuotiniame akcininkų susirinkime, arba sužlugdyti sėkmingą oficialaus siūlymo rezultatą. Kito asmens kontroliuojami asmenys, sutartinai veikiantys su tuo kitu asmeniu, taip pat laikomi sutartinai veikiančiais vienas su kitu. Laikoma, kad šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytais atvejais asmenys veikia sutartinai.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog A. J. yra akcininko A. J. motina, o A. S. yra L. S. tėvas. V. S., L. S., ir M. S. yra L. S. vaikai, jų pakankamai jaunas amžius leidžia daryti išvadą, kad savarankiškai jie sprendimų nepriiminėja. Atsižvelgiant į tai, teismas neatmetė, kad J. ir S. šeimos veikia bendrai ir priima tarpusavyje susijusius sprendimus.

18. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. 17.2.-2428 „Dėl potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“ informavo atsakovą, kad ikiteisminiame tyrime su potencialiu dalyviu susijusiam L. S. yra pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius, o A. J. yra suteiktas specialiojo liudytojo statusas. Be to, baudžiamojoje byloje L. S. ir A. J. yra kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius. Baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nuosprendis nėra priimtas. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2017 m. balandžio 27 d. elektroniniu laišku taip pat nurodė, kad L. S., būdamas neįvardytos bendrovės viceprezidentas, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su <…> bendrovės prezidento pareigas ėjusiu ir <…> bendrovės valdybos nariu A. J., turėdami išankstinę tiesioginę tyčią piktnaudžiaudami tarnybos padėtimi, iššvaistė didelės vertės turtą ir įgijo didelės vertės turtinę teisę iš kitų centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojų. Dėl šių veiksmų L. S. ir A. J. kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad pareiškėjo akcininkai L. S. (12,8 proc. bendrovės akcinio kapitalo) ir A. J. (10,67 proc. bendrovės akcinio kapitalo) galimai per kitus akcininkus, kurie yra jų šeimos nariai (artimi giminaičiai), veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą. Teismas pažymėjo, kad L. S. ir A. J. netiesiogiai turėdami daugiau kaip 2/3 pareiškėjo akcijų neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 9 dalies reikalavimų, kur nurodyta, kad kai asmuo yra juridinis asmuo, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog Komisija Protokoliniame sprendime nepagrindė, kodėl būtent L. S. ir A. J. veikia kaip akcininkai, turintys kvalifikuotą balsų daugumą, teigė, kad Komisija Protokoliniame sprendime nepasisakė ir visiškai ignoravo didžiausią tiesioginį pareiškėjo akcininką G. J., kuris vienas turi tiek pat akcijų, kiek L. S. su dukterimis kartu sudėjus (32 proc.) ir tiek pat, kiek A. J. su sūnumis kartu sudėjus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pakanka nustatyti, kad L. S. ir A. J. su šeimos nariais netiesiogiai turi 2/3 pareiškėjo akcijų, todėl Komisija Protokoliniame sprendime ir neprivalėjo pasisakyti apie akcininką G. J.

20. Teismas pažymėjo, kad Komisijos Protokoliniame sprendime yra aiškiai ir konkrečiai nurodytos Komisijos nustatytos aplinkybės, informacija, kuria remiantis šios aplinkybės buvo nustatytos, taip pat pateiktas teisinis nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimas. Protokoliniame sprendime nurodyta, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 9 dalį, kai asmuo yra juridinis asmuo (pareiškėjas), laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų. L. S. ir A. J. baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje. Šios veikos pagal BK kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai ir dėl jų atliekami procesiniai veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Protokolinis sprendimas neatitinka tam tikrų individualaus administracinio akto formai ir turiniui keliamų reikalavimų, kadangi jame nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka, kiti privalomi rekvizitai. Teismas pažymėjo, kad Protokolinis sprendimas yra protokolinis, t. y. priimtas per kolegialaus subjekto posėdį, kad nustatyti neatitikimai nėra esminiai, t. y. neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, neapribojo pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Esminius individualaus administracinio akto reikalavimus Protokolinis sprendimas atitinka, t. y. jame nurodytas faktinis sprendimo pagrindas bei pateiktas teisinis įvertinimas.

21. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Protokolinis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus,

teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją su prašymu atlikti pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Komisija sprendimą, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, priėmė tik 2017 m. gegužės 4 d. Įstatymo 7 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad Komisijos sprendimas turi būti priimtas per 30 dienų nuo pareiškėjo kreipimosi. Teismas darė išvadą, kad Komisija pažeidė sprendimo priėmimo terminą, tačiau teismas pažymėjo, kad Komisija, siekdama tinkamai konstatuoti, ar pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus, rinko informaciją iš valstybinių įstaigų. Buvo gauta informacija iš Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pažymėta, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, tai pagrindinė vertybė, kuri lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais yra žymiai svarbesnė. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant dėl valstybės nacionalinių interesų (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4560-662/2016; 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5137-624/2017). Teismas nustatė, kad Komisija aktyviai rinko informaciją apie pareiškėją, siekė tinkamai nustatyti, ar pareiškėjas atitinka nacionalinius saugumo interesus, todėl terminą Protokolinio sprendimo priėmimui praleido, tačiau teismas nusprendė, jog tai nesudaro pagrindo naikinti Protokolinį sprendimą. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad toks pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti Protokolinį sprendimą.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra kontroliuojamas susijusių ir sutartinai veikiančių asmenų grupės, kuri turi 2/3 pareiškėjo balsų. Kadangi keliems nariams iš šios grupės yra pareikšti įtarimai padarius sunkius nusikaltimus, teismas nusprendė, kad ir visa pareiškėjo dalyvių grupė netenkina Įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas pagrįstai pripažintas kaip neatitinkantis nacionalinio saugumo interesų. Teismas pastebėjo, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, kurioje konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.; 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Teismas pastebėjo, kad administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, jog pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui.

23. Teismas, rėmėsi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra. Teismas nusprendė, kad Komisijos Protokolinis sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kadangi teismo sprendimas priimtas ne trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai, tai tretieji suinteresuoti asmenys neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

24. Pareiškėjas Nordic Industrial Corporation OÜ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, jog teismas neįvertino, kad Protokolinis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes Komisija, priimdama Protokolinį sprendimą, rėmėsi tik prielaidomis, tikėtinomis neva egzistuojančiomis aplinkybėmis, manymais, bet ne realiais faktais ir įrodymais, jame nenurodytas procedūros pagrindas. Pareiškėjas akcentuoja, kad Protokoliniame sprendime apskritai nėra nurodyta, kuriuo iš Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų remiantis buvo pradėta administracinė procedūra, o tai turi esminės reikšmės, kadangi kiekvienu iš numatytu atveju skiriasi tyrimo objektas, procedūra ir Komisijos įgaliojimai. Pareiškėjas pastebi, kad procedūros pagrindo nenurodymas akivaizdžiai suklaidino ir teismą – teismo sprendime yra nurodyta, kad administracinė procedūra pradėta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kai dalyvis siekia įgyti nuosavybės ar valdymo ar bet kurias kitas

teises į strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintį įrenginį arba ketina vykdyti veiklą į šių įrenginiu nacionaliniam saugumui svarbios apsaugos zoną patenkančioje teritorijoje, tačiau vertinant Komisijos atsiliepimą ir procesinius dokumentus matyti, kad Komisija nurodė, jog tyrimas buvo pradėtas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kai subjektas veikdamas savarankiškai ar Vertybinių popierių įstatymo nustatytais atvejais kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, siekia įgyti akcijų, suteikiančių 1/20 ar daugiau balsu strateginę arba svarbią reikšmę turinčioje įmonėje arba įmonėje, veikiančioje šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytame svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio sektoriuje, tačiau toks pagrindas nebuvo nurodytas Protokoliniame sprendime.

26. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas akcentuoja, kad minima Įstatymo nuostata išskiria dvi situacijas, kurias nagrinėjant ir vertinant taikomos skirtingos teisės aktų nuostatos ir skirtingos administracinės procedūros: 1) kai subjektas veikia savarankiškai, Įstatymas įpareigoja įvertinti, ar jis atitinka teisės aktų reikalavimus, nagrinėjamu atveju Įstatymo 7 straipsnio 9 dalyje nustatytus kriterijus. Teisės aktai nenukreipia į Vertybinių popierių įstatymo nuostatas ir nereikalauja vertinti akcininkų tarpusavio ryšio; 2) kai subjektas veikia ne vienas ir yra įtarimų, kad gali veikti kartu su kitais asmenimis, Komisija turi vertinti, ar tokia subjektų grupė gali būti vertinama, kaip veikianti sutartinai pagal Vertybinių popierių įstatymo nuostatas, jei taip, ar subjektų grupė atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžia, jog tuo atveju, kai dalyvauja vienas savarankiškas subjektas nei Įstatymas, nei Vertybinių popierių įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikia nei teisės, nei pagrindo vykdyti tokias administracines procedūras ir taikyti tokius kriterijus, kurie nenumatyti Įstatyme – tirti, ar pareiškėjo akcininkai laikomi veikiantys sutartinai pagal Vertybinių popierių įstatymo nuostatas. Įstatymas įpareigoja vertinti kiekvieno akcininko statusą savarankiškai, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

27. Pareiškėjas teigia, jog jo akcininkai yra savarankiški, teisnūs, veiksnūs, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad veikia kitų akcininkų vardu ir / ar naudai. Akcininkai tarpusavyje nėra sudarę jokių žodinių susitarimų, kurių pagrindu būtų sutarę veikti vieno ar kelių akcininkų naudai. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys, išskyrus G. J., neva veikia nesavarankiškai, o iš anksto susitarę, kadangi: 1) teismas nepagrįstai vadovavosi Vertybinių popierių įstatymo nuostatomis, nes Įstatymas nukreipia į Vertybinių popierių įstatymą tik tuo atveju, jei pareiškėjas ketintų įsigyti akcijas su kitu subjektu. Šiuo atveju pareiškėjas veikė savarankiškai, o taikyti įstatymo analogijos šiuo atveju nėra pagrindo; 2) giminystės ryšiai, jaunas akcininkų amžius niekaip nepatvirtina, kad akcininkai veikia nesavarankiškai ir / ar kitų akcininkų naudai. Tarp pareiškėjo akcininkų visada yra bendras sutarimas dėl esminių bendrovės veiklos tikslų – pelno siekimo ir kt., todėl įprasta, kad siekiama tam tikrų bendrų veiklos tikslų; 3) visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo akcininkai veikia savarankiškai, nėra ir negali būti vertinami susitarę Vertybinių popierių įstatymo prasme, o teismas visiškai nepagrįstai praplėtė Vertybinio popierių įstatymo normų aiškinimą; 4) teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia teisėtumo prezumpciją, kadangi nesant tam pagrindo buvo konstatuotas neva galimas pareiškėjo akcininkų neteisėtas veikimas. Įstatymo reikalavimus atitinkančių akcininkų veiksmai buvo vertinami taip pat, kaip ir tų akcininkų, kurių atžvilgiu vyko procesiniai veiksmai dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Įstatymo reikalavimus atitinkantys akcininkai buvo vertinami kaip pažeidėjai, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko, taip pat nebuvo jokio pagrindo teigti, kad tokius veiksmus ketina atlikti; 5) teismas sprendime vadovavosi išimtinai Generalinės prokuratūros pateikta informacija, kuri nėra ir negali būti susijusi su pareiškėjo veiklos tikslais, ketinama vykdyti veikla, ar akcininkų veiksmais / interesais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Generalinės prokuratūros pateikta informacija yra susijusi tik su L. S. ir A. J. tam tikrais veiksmais konkrečioje situacijoje, tačiau tai niekaip neparodo kitų akcininkų bendro veikimo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pagal viešai prieinamą informaciją, baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjo akcininkai L. S. ir A. J. buvo kaltinami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir kitus straipsnius, 2017 m. gruodžio 28 d. buvo nutraukta, nutartis įsiteisėjo dar 2018 m. sausio 5 d., t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, tačiau ši aplinkybė nebuvo įvertinta.

29. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą, kuriam suėjus pareiškėjas įgyja teises ir pareigas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1079/2013) ir teigia, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje įtvirtintinas terminas yra ne tik procedūrinis, skirtas reguliuoti Komisijos darbo veiklą, tačiau ir materialinis naikinamasis – sukeliantis pareiškėjui ir Komisijai teises ir pareigas. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta,

kad Komisijai nepriėmus sprendimo per 30 dienų nuo kreipimosi pateikimo yra laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus, t. y. pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 28 d. buvo laikomas atitinkančiu nacionalinio saugumo reikalavimus, o Komisija tokios prezumpcijos nepaneigė, negalėjo pakeisti iš Įstatymo kylančių pareiškėjo teisių.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas akivaizdžiai diskriminuoja I. J., V. J., V. S., L. S., M. S. dėl jų amžiaus, nors šie asmenys yra pilnamečiai, turintys visišką teisnumą ir veiksnumą. Pareiškėjas teigia, jog Komisijos Protokolinis sprendimas ir teismo sprendimas neabejotinai ribos šių asmenų veiklos galimybes ateityje ir neapibrėžtą laiką. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniui, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 10 straipsniui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas teigia, jog tokia teismo išvada nebuvo argumentuota bei motyvuota, priimta nesiremiant jokiais faktiniais duomenimis, aplinkybėmis, teisės aktais ir paneigė suaugusiųjų – pilnamečių asmenų teises laisvai įgyvendinti, įgyti civilines teises ir pareigas.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pakankamai pagrįstų argumentų, kurie suteiktų pagrindą teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas, apeliacinis skundas daugiausia remiasi teisės aktų vertinimo ir interpretavimo kitokiu požiūriu, o ne objektyviomis aplinkybėmis ar teismo padarytomis materialinės ar procesinės teisės taikymo klaidomis.

33. Atsakovas nurodo, kad Komisijos Protokolinis sprendimas yra priimtas per kolegialaus subjekto posėdį, todėl jo turiniui ir formai negali būti keliami griežti reikalavimai. Atsakovas pažymi, kad esminius individualaus administracinio teisės akto reikalavimus Protokolinis sprendimas atitinka – jame nurodytas faktinis sprendimo pagrindas bei pateiktas teisinis įvertinimas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Protokoliniame sprendime nėra nurodyta, kuriuo iš Įstatyme nurodytų pagrindų remiantis buvo pradėta administracinė procedūra, ir akcentuoja, kad Įstatymo (2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose yra nustatyti atvejai, kuriems esant turi būti atliktas potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas, tačiau Komisijos įgaliojimų apimtis atliekant potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą nepriklauso nuo kreipimosi pagrindo, Komisijos įgaliojimai yra nustatyti Įstatyme. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymu sukurtos teisinės prielaidos užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o viena iš tokio siekio įgyvendinimo priemonių – Komisijos, įpareigotos vertinti ir priimti sprendimus dėl potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams, institutas. Šiam subjektui priskirta išskirtinė kompetencija vertinti asmenų atitiktį Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nustatytiems kriterijams ir įvertinime dalyvaujančių kompetentingų valstybės institucijų, išvardytų Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, išvadas. Atsakovas pabrėžia, kad atsižvelgusi į šią kompetenciją, Komisija įvertino pareiškėjo atitiktį nacionalinio saugumo interesams ta apimtimi, kuria Įstatymo yra įgaliotas atlikti.

34. Atsakovas teigia, jog logiškai nesuprantami pareiškėjo argumentai ir Įstatymo aiškinimas, susijęs su neva teismo pažeista Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies norma. Atsakovas nurodo, jog jeigu būtų pritarta pareiškėjo Įstatymo selektyviam aiškinimui, akcininkai, įsteigdami bendrą įmonę, gana lengvai išvengtų bet kokios jų patikros dėl sutartinio veikimo Vertybinių popierių įstatymo prasme. Atsakovo vertinimu, gana nesudėtinga įsteigti juridinį asmenį ir teigti, kad jis yra savarankiškai veikiantis subjektas, nors iš faktinių aplinkybių būna akivaizdu, kad faktiniai potencialūs dalyviai yra jo akcininkai, kurie gali veikti sutartinai Vertybinių popierių įstatymo prasme. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimas pagal pačio pareiškėjo prašymą buvo atliktas ne tik vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma, bet ir kitomis Įstatymo normomis, kaip antai Įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, numatančioje, kad kai asmuo yra juridinis asmuo, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir asmenys, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai turintys daugiau kaip 2/3 balsų suteikiančių šios įmonės akcijų. Atsakovas teigia, kad tai įrodo Komisijos atliktas Pareiškėjo akcininkų balsų skaičiavimas. Atsakovas pažymi, jog Įstatymo normos turi būti aiškinamos sistemiškai su kitomis, be kita ko, atsižvelgiant į viso teisės akto kontekstą ir jo tikslą bei prasmę. Priešingu atveju, būtų gana lengva pasinaudoti tam tikromis Įstatymo spragomis, kaip antai dirbtinai ar dėl akių įsteigiant juridinį asmenį, kurio akcininkai būtų tarpusavyje susiję artimos giminystės ryšiais, tačiau Komisijai būtų užkirstas kelias vertinti tokių akcininkų sutartinį veikimą Vertybinių popierių įstatymo prasme.

35. Dėl pareiškėjo akcininkų atsakovas nurodė, kad Protokolinio sprendimo priėmimo metu L. S. ir A. J.

baudžiamojoje byloje buvo įtariami padarę sunkius nusikaltimus. Tai, kad vėliau minėta baudžiamoji byla dėl senaties termino suėjimo buvo nutraukta, nedaro jokios įtakos, vertinant Komisijos Protokolinio sprendimo teisėtumą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog teismas nevertino aplinkybės, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta pareiškėjo dviem akcininkams. Atsakovas pabrėžia, jog teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti šios aplinkybės, nes Protokolinio sprendimo priėmimo metu aplinkybė, įtvirtinta Įstatymo 7 straipsnio 10 dalies 5 punkte egzistavo.

36. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai kaltina teismą, kad šia neva dėl amžiaus diskriminavo kai kuriuos pareiškėjo akcininkus. Teismas turėjo teisę vertinti visas faktines bylos aplinkybes, Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 50 punkte įtvirtintą sąvoką. Atsakovas pažymi, jog vertinant pareiškėjo tam tikrų akcininkų tarpusavio giminystės ryšius ir pačio pareiškėjo steigimo aplinkybes, kai akcininkams įgaliojimo pagrindu atstovavo tas pats asmuo ir visų akcininkų vardu priiminėjo su pareiškėjo veikla susijusius sprendimus, galima pagrįstai manyti, kad tiek L. S., tiek A. J. šeimos veikia kaip tarpusavyje susitarusių asmenų grupės, kurių nariai, tikėtina, veikia numanomu tarpusavio žodiniu susitarimu. Sąlyginai jaunas kai kurių pareiškėjo akcininkų amžius buvo tik viena iš prielaidų, pagrindžiančių sutartinį akcininkų sprendimų priiminėjimą pareiškėjo veikloje, tai jokiu būdu neturėtų būti vertinama kaip diskriminacija dėl amžiaus.

37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas klaidina teismą teikdamas, kad teismo sprendime buvo konstatuota, kad L. S. ir A. J. yra pagrindiniai pareiškėjo akcininkai. Komisija nevertino jų kaip pagrindinių akcininkų. Komisija nusprendė, kad šie asmenys neatitinka Įstatymo nustatytų nacionalinio saugumo kriterijų, o jų artimus giminaičius vertino kaip sutartinai veikiančius asmenis ir tuo remiantis suskaičiavo pareiškėjo 2/3 dalį sudarančius balsus. Atsakovas pabrėžia, kad Komisija vertino ne tai, kad minėtą balsų dalį turintys asmenys nėra savarankiški, o tai, kad jie veikia sutartinai Vertybinių popierių įstatymo prasme ir yra pagrįstai didelė tikimybė, kad tarpusavyje derina sprendimus, susijusius su pareiškėjo veikla. Tai, kad minėti asmenys formaliai nėra sudarę balsavimo sutarčių, suteikę vienas kitam įgaliojimų balsuoti kito akcininko turimais balsais, atsakovo vertinimu, nepaneigia Komisijos ir teismo padarytų išvadų. Atsakovas atkreipia dėmesys, kad Komisijos į bylą pateikti pareiškėjo steigimo ir su tuo susiję dokumentai akivaizdžiai rodo, kad M. S., L. S., V. S., L. S., I. J., V. J. ir A. J. atstovavo tie patys asmenys, steigdami pareiškėją ir priimdami su pareiškėjo veikla susijusius sprendimus, o iš pareiškėjo prašymo dokumentų buvo galima aiškiai matyti, kad pareiškėjas jokios realios veiklos iki tol nevykdė.

38. Dėl Protokolinio sprendimo priėmimo terminų pažeidimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas savo specifika yra išskirtinis Komisijos praktikoje. Komisijai reikėjo daugiau nei įprasta laiko surinkti papildomą informaciją tiek iš valstybinių institucijų, tiek ir iš paties pareiškėjo apie jį, jo dalyvius, jų tarpusavio santykius, taip pat apie planuojamą įsigyti energetikos įmonę (duomenys neskelbtini) ir jos ryšius su pareiškėjo dalyviais. Atsakovas pabrėžia, kad Komisija nevilkino Protokolinio sprendimo priėmimo, o buvo priversta kelis kartus atidėti jo priėmimą, nes trūko esminės informacijos. Atsakovo vertinimu, informacijos rinkimas vertintinas kaip aktyvus pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimas, o ne pasyvus termino praleidimas.

Teisėjų kolegija


IV.

39. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Protokolinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.40. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių

įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2017 m. birželio 28 d.).

41. Įstatymo 2 straipsnyje buvo apibrėžta, kad nacionalinio saugumo interesai – valstybės nepriklausomybės ir suvereniteto apsauga, europinė ir transatlantinė integracija, grėsmių ir rizikos veiksnių esminę reikšmę visuomenės saugumui turintiems energetikos ir kitiems ūkio sektoriams mažinimas (1 d.); potencialus dalyvis – fizinis arba juridinis asmuo, oficialiai pareiškęs ketinimą ar interesą įsigyti strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės arba įmonės, steigiamos ar veikiančios svarbią strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiame ūkio

sektoriuje, akcijų arba įgyti nuosavybės, valdymo ar bet kurias kitas teises į ypatingą strateginę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčius įrenginius; šiame įstatyme numatytais atvejais potencialiu dalyviu laikytinas ir esamas strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės akcininkas, siekiantis papildomai įsigyti įmonės akcijų (2 d.).

42. Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą Komisijoje gali inicijuoti ir potencialus dalyvis (Įstatymo 7 str. 5 d.).

43. Atlikdami potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimą, Komisijai išvadas pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka teikia Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Komisijos sprendimu – kitos institucijos (Įstatymo 7 str. 6 d.).

44. Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, kad sprendimą dėl potencialaus dalyvio atitikties nacionalinio saugumo interesams priima Komisija, įvertindama asmens atitiktį šio straipsnio 10 dalyje nustatytiems kriterijams ir įvertinime dalyvaujančių kompetentingų institucijų išvadas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo atitinkamo kreipimosi pateikimo. Jeigu per nurodytą terminą Komisija nepriima sprendimo, laikoma, kad asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus.

45. Įstatymo 7 straipsnio 11 dalyje buvo pažymėta, jog jeigu Komisija pripažįsta, kad potencialus dalyvis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, sprendime turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas; neigiamas Komisijos sprendimas reiškia, kad valstybė prieštarauja, kad šis asmuo taptų potencialiu dalyviu, ir toks asmuo negali tapti potencialiu dalyviu šio straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu, iki jis pašalins savo neatitikties nacionalinio saugumo interesams priežastis, nurodytas Komisijos sprendime, ir Komisija priims naują sprendimą, patvirtindama šio asmens atitiktį nacionalinio saugumo interesams.

46. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. kovo 27 d.) (toliau – Aprašas) 8 punktas nustato, kad Komisija vertina potencialių dalyvių atitiktį nacionalinio saugumo interesams Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais.

47. Aprašo 22 punkte įtvirtinta, kad Komisijos sprendimas priimamas posėdyje, kai bent viena Aprašo 12 punkte nurodyta institucija pateikia išvadą, kurioje nurodoma potencialaus dalyvio neatitiktis bent vienam Įstatymo 7 straipsnio 10 dalyje nustatytam reikalavimui.

48. Komisijos sprendimas, kuriuo potencialus dalyvis motyvuotai pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, įforminami protokolu, o jį pasirašo Komisijos pirmininkas (Aprašo 28 p.).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad šio baigiamojo teisės akto 41–48 punktuose išdėstytos nuostatos aiškiai apibrėžia Komisijos elgseną bei kylančias pasekmes, veikiant ne taip, kaip nurodė įstatymų leidėjas.

50. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog Komisija nepriėmė sprendimo per Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą. Ši faktinė aplinkybė bei pirmiau paminėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Komisija viršijo kompetencijos ribas priimdama apskųstą Protokolinį sprendimą. Teisės akto (Įstatymo) leidėjas itin aiškiai išdėstė kylančias teisines pasekmes pažeidus nustatytą 30 dienų terminą – tokiu atveju laikoma, jog besikreipęs asmuo atitinka nacionalinio saugumo interesus. Tai reiškia, kad Protokolinio sprendimo priėmimas, praleidus įstatymų leidėjo nustatytą terminą, buvo paneigtas. Jokių išimčių iš šios taisyklės teisės aktų leidėjo nebuvo numatyta, todėl atsakovo pateikta argumentacija aptariamu aspektu atmestina.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis (inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją ( inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).

52. Nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejami ir Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai, kad

valdžios galias riboja Konstitucija bei valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat konstitucinis atsakingo valdymo principas, suponuojantis tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada). Šie pamatiniai konstituciniai imperatyvai ir iš jų išplaukiantys įvairūs reikalavimai teisėkūros aktams taikytini ir viešojo administravimo institucijoms vykdant administracinio reglamentavimo veiklą. Priimdamos administracinius aktus, viešojo administravimo institucijos turi veikti neperžengdamos jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose apibrėžtos kompetencijos ribų, paisyti teisės aktų hierarchijos, teisės akto priėmimo ir paskelbimo procedūrų, užtikrinti, kad teisės aktai atitiktų Konstitucijoje ir įstatymuose (inter alia Viešojo administravimo įstatyme) įtvirtintus principus bei kitus reikalavimus.

53. Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytų, tikslų.

54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (lot. ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010 ir kt.).

55. Nustačius, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą teisės aktą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar toks aktas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3127/2011).

56. Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu – Protokolinis sprendimas naikintinas. Tačiau kitas skundo reikalavimo, t. y. pripažinimas, jog pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus, tenkinimas nėra galimas. Visų pirma, teismas nevykdo viešojo administravimo sistemos subjekto funkcijų, antra, įstatymų leidėjas, kaip ir buvo minėta, aiškiai pasisakė dėl teisinių pasekmių, nesilaikius Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje numatyto imperatyvo, todėl skundas gali būti patenkintas tik iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija


Pareiškėjo Nordic Industrial Corporation OÜ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Panaikinti Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos (dabar Nacionaliniam

saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija) 2017 m. gegužės 4 d. posėdyje (protokolo Nr. NV-1175) priimtą sprendimą, kuriuo nutarta konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo dalį (kuria buvo atmestas reikalavimas konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka nacionalinio saugumo interesus) palikti nepakeistą.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS


ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1427-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01861-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. J. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. A2-431P „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. J.“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad tiek Įsakyme, tiek išvadoje „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktorės J. J. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada) atsakovas pareiškėjos padarytą nusižengimą konstatuoja blanketinėmis normomis, nenurodydamas konkrečių Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2013 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-251 patvirtinto Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymo) punktų, kuriuos pareiškėja pažeidė, kokių jos pareigybei priskirtų funkcijų pareiškėja neįvykdė ar vykdė jas netinkamai. Pareiškėja nurodė, kad Raseinių rajono savivaldybės taryba 2017 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą pritarti dalyvauti Raseinių rajono savivaldybės administracijos dalyvavimui programos Erasmus+ projekte „Kokybiška mokykla“ partnerio teisėmis projekto įgyvendinimo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Įgyvendinant šį sprendimą administracijos direktoriaus įsakymu buvo paskirtas projekto vadovas – pareiškėja. Administracijos direktorius 2017 m. rugpjūčio 8 d. priėmė įsakymą, kuriuo pareiškėją nušalino nuo projekto vadovės pareigų ir šias pareigas perdavė kitai tarnautojai. Pareiškėja pažymėjo, kad jos Pareigybės aprašyme nėra numatytos funkcijos ar pareigos vykdyti, įgyvendinti projektus ir jų veiklas. Atsakovo pavedimas atlikti papildomą užduotį nebuvo derinamas su pareiškėja, tuo labiau nebuvo nurodyta pareiškėjai mokėti priemoką už papildomos užduoties atlikimą. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja nurodė, kad atsakovo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=740b61d0228111eabe008ea93139d588

pavedimas dėl projekto veiklų vykdymo, t. y. gairių apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose parengimo, negali būti laikomas teisėtu ir vykdytinu. Pareiškėją nušalinus ir perdavus nuo rugpjūčio 8 d. projekto vadovės funkcijas kitai tarnautojai, visi pavedimai, susiję su projekto veiklų įgyvendinimu, tampa naujosios projekto vadovės atsakomybe.

3. Atsakovas neteisėto pavedimo vykdymui pareiškėjai buvo davęs tris darbo dienas, t. y. nuo rugpjūčio 9 d. iki rugpjūčio 11 d. Naujosios projekto vadovės 2017 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu buvo fiksuota, jog pareiškėja pavedimo neįvykdė. Pareiškėja visu tuo laikotarpiu iki rugpjūčio 31 d. sirgo ir buvo nedarbinga, tačiau net ir nedarbingumo laikotarpiu buvo fiksuojamas pareiškėjos tariamai padarytas pažeidimas. Išvadoje taip pat nurodoma, jog pareiškėja turėjo parengti minimas gaires iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Projekte gairių parengimui numatytas terminas yra 2017 m. spalio 31 d. Rengti gairių apmatus anksčiau ir juos aptarti partnerių susitikime buvo neformalus partnerių susitarimas. Po partnerių susitikimo ir gairių apmatų aptarimo, jos būtų buvusios tobulinamos ir tik projekte numatytu terminu parengiamas galutinis gairių projektas, todėl pareiškėja kaip projekto vadovė neturėjo pareigos parengti gaires iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Kad šią situaciją analogiškai supranta ir atsakovas, patvirtina tai, jog, pareiškėjos žiniomis, naujoji projekto vadovė gairių apmatų neparengė ir jie nebuvo pristatyti partnerių susitikime.

4. Pareiškėja taip pat kaltinama tuo, jog net kelis kartus be jokio teisinio pagrindo atsisakė Administracijos direktoriui suteikti informaciją apie jos, kaip projekto vadovės, rengiamą dokumentą ir atsakyti į klausimus. Pareiškėja pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. gavo prašymą pateikti informaciją apie projektą. 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja pateikė išsamų atsakymą, nurodydama atliktus veiksmus, rengtus dokumentus bei kitas esmines aplinkybes. 2017 m. rugsėjo 11 d. gavusi prašymą atsakyti į tuos pačius klausimus antrą kartą, pareiškėja 2017 m. rugsėjo 13 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad į klausimus išsamiai atsakė ankstesniame rašte, todėl nebeturi informacijos, kurią galėtų pateikti papildomai. Taigi pareiškėja nė vieno karto neatsisakė suteikti informacijos. Gavusi paklausimą, ji pateikė visą turimą informaciją ir, pareiškėjos nuomone, pateikė ją pakankamai išsamiai.

5. Išvadoje bei Įsakyme nurodoma, kad pareiškėja sumenkino savivaldybės autoritetą, valstybės tarnybos reputaciją, sukėlė neigiamą poveikį bendram savivaldybės darbui, tačiau, kaip teigė pareiškėja, atsakovas niekaip nepagrindė šių teiginių. Pasekmės, kaip vienas iš tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, turi būti tinkamai nustatytos ir įrodytos bei pagrįstos tarnybinio tyrimo išvadoje. Vis tik Išvadoje šios pasekmės įvardijamos tik deklaratyviais teiginiais, nepateikiant jokių motyvuotų, pagrįstų argumentų. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovo elgesys menkina savivaldybės autoritetą ir valstybės tarnybos reputaciją. Atsakovas priėmė visiškai nemotyvuotą sprendimą dėl pareiškėjos nušalinimo nuo projekto vadovės pareigų, jau po šio sprendimo pavedė pareiškėjai vykdyti projekto veiklas, ir tik praėjus daugiau nei mėnesiui po pareiškėjos nušalinimo, pradeda domėtis, kokios veiklos buvo atliktos projekte ir kokios turi būti atliekamos ateityje. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina jo sprendimų nepagrįstumą, motyvų nebuvimą ir neteisėtumą, tai yra nesuderinama su valstybės tarnybos ir viešojo administravimo principais.

6. Pareiškėja, be kita, ko nurodė, jog jos kaltė galėtų būti nustatyta tik tuo atveju, jei ji sąmoningai tyčia atsisakytų vykdyti teisėtus pavedimus. Tačiau vienu atveju pareiškėjai buvo duotas neteisėtas pavedimas, kurio pareiškėja neturėjo pareigos vykdyti, be to, nurodytu metu pareiškėja sirgo, kitu atveju pareiškėja tinkamai vykdė pavedimą ir pateikė reikalautą informaciją. Taigi nė vienu atveju negalima konstatuoti pareiškėjos kaltės ir tyčios.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjos Administracijos naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsakovas nurodė, jog nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos J. J. argumentais, o Komisijos, sudarytos Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. A2-388P „Dėl pavedimo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą“ (toliau – Komisija), galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti duomenys ir Išvadoje pateikti jų teisiniai vertinimai patvirtina pareiškėjai skirtos tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrįstumą.

9. Iš Komisijos surašytos Išvados matyti, kad galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, jog Administracijos direktorius, kaip tiesioginis pareiškėjos vadovas, kuriam pareiškėja yra tiesiogiai pavaldi, net kelis kartus raštu kreipėsi į pareiškėją su konkrečiai suformuluotais klausimais, susijusiais su pareiškėjos vykdoma veikla, ir paprašė į juos atsakyti. Analizuojant Administracijos direktoriaus pateiktus klausimus pareiškėjai ir pareiškėjos pateiktus atsakymus, kaip nurodė atsakovas, akivaizdžiai matyti, jog pareiškėja Administracijos direktoriui nepateikė prašytos informacijos, nors klausimai buvo suformuluoti labai aiškiai, konkrečiai, o klausta buvo net kelis kartus. Administracijos direktoriui 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu įpareigojus pareiškėją perduoti D. B. visus reikalingus dokumentus, susijusius su Erasmus+

projektu „Kokybiška mokykla“, pareiškėja ne tik neperdavė D. B. gairių apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose (ar šio dokumento projekto), bet ir neinformavo apie įsipareigojimą tokį dokumentą parengti ir pristatyti jį projekto partneriams vizito Vokietijoje metu, nors žinojo, kad projekto partnerių susitikimas Vokietijoje numatytas 2017 m. rugsėjo pirmosiomis dienomis. D. B. apie tokį pareiškėjos įsipareigojimą sužinojo tik iš el. laiškų ir, kaip naujai paskirta projekto vadovė, objektyviai nebeturėjo galimybės iki numatyto vizito Vokietijoje parengti ir projekto partneriams pristatyti gairių apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose. Be to, Administracijos direktorius, reaguodamas į D. B. tarnybinį pranešimą, 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu pavedė pareiškėjai iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. 15.15 val. baigti rengti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, išversti jas į anglų kalbą ir perduoti D. B. Tačiau, kaip matyti iš faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų, pareiškėja tiesiog nusprendė nevykdyti tiesioginio vadovo pavedimo.

10. Pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, pareigą laiku ir tinkamai atlikti jai pavedamas užduotis, kaip teigė atsakovas, nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravumo įstatymo (toliau – VAĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3. papunktis ir Administracijos darbo reglamento 22 punktas. Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 7.2. papunktis nustato pareiškėjos pareigą įstaigos vadovo reikalavimu atsiskaityti už savo veiklą. Analogiški reikalavimai įtvirtinti ir pareiškėjos Pareigybės aprašyme (žr. Pareigybės aprašymo 7.18 p., 8 p.). Taigi, Komisija, atlikusi pareiškėjos elgesio tyrimą, nustatė konkrečius atvejus, kada pareiškėja nevykdė jos tiesioginio vadovo (Administracijos direktoriaus) pavedimų (tiesiogiai susijusius su jos atliekamomis funkcijomis), vengė atsiskaityti už savo veiklą ir šiuos konkrečius atvejus tinkamai kvalifikavo pagal atitinkamas teisės normas, kurios buvo pažeistos. Be to, pareiškėja savo skunde prieštarauja pati sau – vienu atveju nurodo, kad jei nebūtų buvusi 2017 m. rugpjūčio 8 d. nušalinta nuo projekto vadovės pareigų, ji iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. būtų parengusi gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, kitu atveju nurodo, kad pavedimo parengti (baigti rengti) gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose vykdymui jai buvo skirtos tik 3 dienos.

II.

11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Įsakymą.

12. Teismas nustatė, kad Išvadoje siūloma skirti tarnybinę nuobodą dėl dviejų epizodų – atsisakymo pateikti informaciją ir atsisakymo vykdyti 2017 m. rugpjūčio 9 d. pavedimą, tačiau atsakovas konkrečiai nenurodė, kada gauta oficiali informacija, jog J. J. atsisakė vykdyti Administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakyme Nr. A2-350P išdėstytą pavedimą užbaigti pradėtą darbą – parengti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimų ugdymo įstaigose, jas išversti į anglų kalbą bei perduoti D. B. bei pateikti informaciją (atsakyti į užduotus klausimus). Atsižvelgdamas į tai, kad negalima nustatyti, kuri informacija laikytina galutine oficialia informacija, teismas sprendė, jog negalimas ir konstatavimas, kad buvo laikomasi Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punkte numatyto 5 darbo dienų termino.

13. Taisyklių 4 punkte numatytas imperatyvus reikalavimas įpareigoti įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą ir tik po šio imperatyvaus reikalavimo atlikimo valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, gali šiam nusižengimui tirti sudaryti komisiją. Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. A2-388P „Dėl pavedimo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą“ nutarta sudaryti komisiją tarnybinio nusižengimo ištyrimui, tačiau, kaip pažymėjo teismas, jokiu valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens aktu / rezoliucija nebuvo nutarta pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą (Taisyklių 3 punktas) ir nebuvo suformuluotas konkretus įpareigojimas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam įstaigos valstybės tarnautojui, kaip numatyta Taisyklių 4 punkte.

14. Taisyklių 7 punkte nurodoma, kad už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą. Šiuo pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad

pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą. Visų pirmiausia, kaip nurodė teismas, jokiu valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens aktu / rezoliucija nebuvo nutarta pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą (Taisyklių 3 punktas), todėl konstatavo, kad nebuvo laikomasi Taisyklių 7 punkte numatyto 5 darbo dienų termino pranešimo apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą surašymui.

15. Taisyklių priede „Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formos pavyzdys“ nurodoma, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą turi būti nurodytas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės. Komisijos, Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. A2-388P „Dėl pavedimo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą“, 2017 m. rugsėjo 25 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. PNU-11 (toliau – Pranešimas) nurodoma, jog yra duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėja savo veiksmais (neveikimu) galimai yra padariusi tarnybinį nusižengimą. Pranešime nurodoma, kad preliminariu Komisijos vertinimu, pareiškėja savo veiksmais (neveikimu) galimai pažeidė VAĮ 15 straipsnio 4, 5, 6 ir 7 punktų reikalavimus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.3, 2.5 ir 7.2 papunkčiuose numatytus reikalavimus, Administracijos darbo reglamento 22 punkte numatytus reikalavimus. Taigi, teismas vertino, kad Pranešime nurodomos bendro pobūdžio nuostatos nenurodant jokio konkretaus galimai pažeisto Pareigybės aprašymo punkto. Be to, nei Išvadoje, nei Įsakyme konkretus Pareigybės aprašymo punktas irgi nenumatytas.

16. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad „analogiški reikalavimai įtvirtinti ir pareiškėjos Pareigybės aprašyme (žr. Pareigybės aprašymo 7.18 p., 8 p.)“. Pareigybės aprašymo 7.18 punkte numatyta, kad šias funkcijas einantis valstybės tarnautojas vykdo kitus, vienkartinio pobūdžio Administracijos direktoriaus pavedimus, susijusius su departamento funkcijomis, 8 punkte numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai pavaldus Administracijos direktoriui. Taigi, kaip pažymėjo teismas, nurodomas Pareigybės aprašymo punktas buvo nurodytas ne Pranešime, o tik atsakovo atsiliepime jau po tarnybinės nuobaudos skyrimo Įsakymu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo pažeistas Taisyklių 7 punktas, numatantis reikalavimus pranešimo apie tarnybinį nusižengimą parengimui, taip pat nebuvo laikomasi Taisyklių 3–4, 7 punktuose numatytų terminų ir šiuose punktuose numatytų reikalavimų dėl atsakingo asmens paskyrimo tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti, padarė išvadą, kad buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 9 d. buvo įpareigota vykdyti pavedimą 2017 m. rugpjūčio 9–11 dienomis, kuomet buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kurio ji nebūtų galėjusi įvykdyti taip pat ir dėl objektyvių nuo jos nepriklausančių priežasčių. 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakyme suformuluoti pavedimai laikytini savarankiškais pavedimais, o ne 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme numatytų pavedimų „tęsiniu“, dėl to pasibaigus aiškiai apibrėžtam terminui 2017 m. rugpjūčio 8 d. 17 val., pavedimo terminas negalėjo būti tęsiamas.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pranešime, Išvadoje ir Įsakyme veikimas (neveikimas), kuriuo pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, aiškinamas skirtingai. Pranešime nurodoma, kad pareiškėja šio darbo rezultato (gairių ar jų projekto) neperdavė naujai paskirtai projekto vadovei D. B., kaip buvo įpareigota 2017 m. rugpjūčio 8 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A2-349 ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. A2-350P, o Išvadoje ir Įsakyme siūloma skirti / skiriama tarnybinė nuobauda už tai, jog ji neįvykdė pavedimo užbaigti pradėtą darbą – parengti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, jas išversti į anglų kalbą bei perduoti D. B. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad negalima aiškiai ir vienareikšmiškai suprasti, kurio konkretaus pavedimo pareiškėja neįvykdė.

19. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakyme Nr. A2-350P nurodomi darbai, kuriuos pareiškėja turėjo atlikti kaip projekto vadovė (jos, kaip projekto vadovės, įgaliojimai pasibaigė 2017 m. rugpjūčio 8 d. 17 val.) ir kartu nurodoma, kad ji, nebebūdama projekto vadove, turėjo pareigą vykdyti 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą. Administracijos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. A2-349P nutarta pakeisti Administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. A2 -349P „Dėl projekto vadovo ir finansininko skyrimo“ dėstomosios dalies žodžius iš „skiriu Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktorę J. J. „Erasmus+“ projekto „Kokybiška mokykla“ vadove“ į „skiriu Šveitimo ir socialinių reikalų departamento Švietimo, kultūros ir ugdymo skyriaus vyriausiąją specialistę D. B. „Erasmus+“ projekto „Kokybiška mokykla“ vadove“. Teismas pažymėjo, kad nauji įgaliojimai, kurių pagrindu pareiškėja turėtų / galėtų tęsti „Erasmus+“ projekto „Kokybiška mokykla“ vadovo darbus nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjai nebuvo įforminti (nustatyti), nebuvo aiškiai atribotos pareiškėjos ir projekto vadovės D. B. funkcijos įgyvendinant projektą „Erasmus+“ „Kokybiška mokykla“. Nors 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakyme nurodomas pavedimas Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktorei, atsakovas negalėjo pagrįsti, kuris pareiškėjos Pareigybės aprašymo punktas numatė 2017 m.

rugpjūčio 9 d. įsakyme numatyto Administracijos direktoriaus pavedimo vykdymą, juo labiau nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. pakeičiant 2017 m. vasario 1 d. įsakymu paskirtą projekto vadovą.

20. Nei Išvadoje, nei Įsakyme nebuvo konkrečiai suformuluota, kurių Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pareigybės aprašyme numatytų funkcijų ir kokių pavedamų užduočių (be Pareigybės aprašyme numatytų konkrečių funkcijų) pareiškėja neatliko. Teismas, konstatavęs, jog ir kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą padarytas esminis pažeidimas nenurodant Pranešime, Išvadoje ir Įsakyme, pagal kokią atitinkamą (pažeistą) teisės akto normą (straipsnį, dalį, punktą) siūloma skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą), neatitiko reikalavimų kitų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų analizei.

21. Teismas priteisė pareiškėjai prašomą 1 500 eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

22. Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas pažymi, kad Taisyklių 3 punkte expressis verbis (tiesiogiai) nenurodyta, kaip turėtų būti įforminama iniciatyva pradėti tarnybinio patikrinimo procedūrą ir jame nėra įtvirtintas imperatyvus įpareigojimas tokią iniciatyvos teisę turinčiam asmeniui priimti aktą, rezoliuciją ar kokį kitą dokumentą. Ši aplinkybė, kaip nurodo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), gali būti reikšminga bylos nagrinėjimo teisme metu įrodinėjant ir vertinant procedūrinių veiksmų atlikimo atitiktį teisės aktų reikalavimams. Bylos nagrinėjimo teisme metu Administracijos atliktų procedūrinių veiksmų, apimančių iniciatyvos pradėti pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą išraišką, atitiktis Taisyklių 3 punkto reikalavimams nebuvo svarstoma ir vertinama, pareiškėja taip pat nekėlė šio klausimo, todėl tokia sprendimą priėmusio teismo išvada vertintina ne tik kaip nepagrįsta, bet ir kaip siurprizinė.

24. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad „negalima nustatyti, kuri informacija laikytina galutine oficialia informacija, negalimas ir konstatavimas, kad buvo laikomasi Taisyklių 3 punkte numatyto 5 darbo dienų termino.“ Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Atsakovo įsitikinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai (atsakovo darbuotojos D. B. tarnybiniai teikimai Administracijos direktoriui bei pastarojo priimti teisės aktai, duomenys apie pareiškėjos nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir kiti dokumentai) teismui objektyviai leidžia patikrinti, ar buvo laikytasi Taisyklių 3 punkte nurodyto termino. Kita vertus, net ir konstatavus, jog buvo praleistas Taisyklių 3 punkte nustatytas 5 darbo dienų terminas, toks pažeidimas, vadovaujantis LVAT praktika, nelaikytinas esminiu, sudarančiu pakankamą pagrindą paskirtai tarnybinei nuobaudai panaikinti.

25. Teigė, kad nėra pagrindo sutikti su teismo sprendime pateiktu aiškinimu, kad Administracija pirmiausia turėjo įpareigoti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos administracijos padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą arba kitą įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą ir tik po to sudaryti komisiją pareiškėjos tarnybiniam nusižengimui tirti. Tokią išvadą teismas padarė nurodęs, kad „Taisyklių 4 punkte numatytas imperatyvus reikalavimas įpareigoti įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą ir tik po šio imperatyvaus reikalavimo atlikimo valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, gali šiam nusižengimui tirti sudaryti komisiją.“ Atsakovas teigia, jog tokia Taisyklių 4 punkto interpretacija yra nepagrįsta ir neteisinga.

26. Sistemiškai aiškinant Taisyklių 4 ir 5 punktų nuostatas, taip pat atsižvelgiant į Taisyklių 7, 8, 9, 11, 12 ir kitus Taisyklių punktus, atsakovo nuomone, pagrįsta teigti, jog tarnybinį nusižengimą gali tirti: pirma, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo ar įstaigos administracijos padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovas arba kitas įstaigos valstybės tarnautojas (jei nėra Taisyklių 5 punkte nurodytų pagrindų, kada komisiją sudaryti būtina); arba, antra, valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens sudaryta komisija. Tai reiškia, jog, priešingai nei sprendime teigia teismas, Taisyklių 4 punkte nėra įtvirtintas imperatyvas, įpareigojantis pirmiausia pavesti atitinkamam įstaigos valstybės tarnautojui tirti tarnybinį nusižengimą ir tik po to sudaryti komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti. Nurodytas reguliavimas reiškia, kad tarnybinis nusižengimas gali būti tiriamas dviem alternatyviais ir savarankiškais būdais (jei nėra sąlygų, kada būtina sudaryti komisiją), o teisė pasirinkti vieną iš būdų priklauso valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusiam asmeniui.

27. Nesutiko, kad „nebuvo laikomasi Taisyklių 7 punkte numatyto 5 darbo dienų termino pranešimo apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą surašymui.“ Atsakovas nurodo, kad iš bylos dokumentų matyti, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. Administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. A2-388P „Dėl pavedimo atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą“, sudarydamas komisiją galimam pareiškėjos tarnybiniam nusižengimui ištirti. Komisija, vykdydama Administracijos direktoriaus pavedimą atlikti pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą, Pranešimu informavo pareiškėją apie tai, kad jos atžvilgiu pradėtas galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas ir paprašė pateikti paaiškinimą. Taigi, Komisijos Pranešimas apie pradėtą pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą surašytas ir pareiškėjai įteiktas nepraleidus Taisyklių 7 punkte nustatyto termino.

28. Atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsakovas teigia, kad pagrįsta konstatuoti, jog byloje nebuvo nustatyti pagrindinių procedūrų pažeidimai, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad Administracijos administracinis aktas, kuriuo pareiškėjai skirta administracinė nuobauda, yra neteisėtas.

29. Atsakovas nurodo, kad atmestinas teismo argumentas, jog nei Išvadoje, nei Įsakyme nebuvo konkrečiai suformuluota, kurių Pareigybės aprašyme numatytų funkcijų ir kokių pavedamų užduočių (be pareiškėjos Pareigybės aprašyme numatytų konkrečių funkcijų) pareiškėja neatliko, todėl toks pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis. Pareiškėjai Pranešime buvo išsamiai ir aiškiai nurodyta, kokie jos veiksmai (neveikimas) vertintini kaip tarnybinis nusižengimas, ir kokias konkrečias teisės normas galimai pažeidė. Iš Pranešimo turinio, taip pat iš pareiškėjos Komisijai pateikto paaiškinimo, akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjai buvo išsamiai paaiškinta, koks jos elgesys yra vertinamas ir pareiškėja suprato jai pareikštus įtarimus bei pateikė savo paaiškinimus. Pažymėtina, jog Komisijos išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, pareigą laiku ir tinkamai atlikti jai pavedamas užduotis nustato VAĮ 15 straipasnio 1 dalies 4 punktas, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3. papunktis ir Administracijos darbo reglamento 22 punktas. Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 7.2. papunktis nustato pareiškėjos pareigą įstaigos vadovo reikalavimu atsiskaityti už savo veiklą. Analogiški reikalavimai įtvirtinti ir pareiškėjos Pareigybės aprašyme. Taigi, Komisija, atlikusi pareiškėjos elgesio tyrimą, nustatė konkrečius atvejus, kada pareiškėja nevykdė jos tiesioginio vadovo pavedimų (tiesiogiai susijusių su jos atliekamomis funkcijomis), vengė atsiskaityti už savo veiklą ir šiuos konkrečius atvejus tinkamai kvalifikavo pagal atitinkamas teisės normas, kurios buvo pažeistos.

30. Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti Administracijos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo pareiškėjos J. J. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

31. Dėl atsakovo argumento, kad klausimo dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo atitikties Taisyklių reikalavimams pareiškėja nekėlė, todėl tokia teismo išvada atsakovui buvo siurprizinė, pareiškėja pažymi, jog teismas yra įgalintas sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo būti aktyvus ir įvertinti nuobaudos skyrimo pagrįstymą atsižvelgiant į visas svarbias bylai aplinkybes bei spręsti ir tuos klausimus, kurių pareiškėja skunde nekėlė.

32. Pareiškėja teigia, jog pagrįsta teismo išvada, kad negalima nustatyti, kuri informacija laikytina galutine oficialia informacija, todėl negalimas ir konstatavimas, kad buvo laikomasi Taisyklių 3 punkte numatyto 5 darbo dienų termino. Tuo tarpu vertinant atsakovo pateiktą informaciją, kuri jo teigimu laikytina oficialia informacija apie pareiškėjos galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, matyti, kad tokiu atveju terminas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti vertintinas kaip praleistas. Tą patį pripažįsta ir atsakovas, teigdamas, kad toks pažeidimas neturėtų būti laikomas esminiu. Taigi atsakovas pats iš esmės pripažįsta, jog procedūrinių taisyklių pradedant tarnybinio nusižengimo tyrimą nebuvo laikomasi.

33. Dėl atsakovo argumento, kad Taisyklių 3 punkte expressis verbis nenurodyta, kaip turėtų būti įforminama iniciatyva pradėti tarnybinio patikrinimo procedūrą ir jame nėra įtvirtintas imperatyvus įareigojias tokią iniciatyvos teisę turinčiam asmeniui priimti aktą, rezoliuciją ar kitokį dokumentą, pareiškėja pažymi, jog nors tokio imperatyvaus įpareigojimo Taisyklėse nėra, tačiau, kaip nurodė pats atsakovas, teismų praktikoje rekomenduojamas tokios procedūros inicijavimas raštu, kadangi kitokiu atveju, negalėdamas pateikti tokio įrodymo, atsakovas negali įrodyti, jog procedūriniai reikalavimai buvo atlikti tinkamai.

34. Pareiškėjos nuomone, teismo aiškinimas, kad Taisyklių 4 punkte numatytas imperatyvus reikalavimas įpareigoti įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą ir tik po šio imperatyvaus reikalavimo atlikimo valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, gali šiam nusižengimui tirti sudaryti

komisiją yra pagrįstas ir atitinkantis Taisyklių nuostatas. Kartu pagrįsta ir išvada, kad nors Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 18 d. įsakymu nutarta sudaryti Komisiją tarnybinio nusižengimo tyrimui, tačiau jokiu valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens aktu / rezoliucija nebuvo nutarta pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir nebuvo suformuluotas konkretus įpareigojimas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam įstaigos valstybės tarnautojui, kaip numatyta Taisyklių 4 punkte.

35. Pareiškėjos manymu, teismo išvada, jog jokiu valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens aktu / rezoliucija nebuvo nutarta pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl konstatuotina, kad nebuvo laikomasi Taisyklių 7 punkte numatyto 5 darbo dienų termino pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymui, yra pagrįsta ir teisėta. Be to, nenustačius, kada turėjo būti pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, ar nustačius, jog tarnybinis tyrimas buvo pradėtas nesilaikant nustatytų terminų, atitinkamai pagrįstai daroma išvada, jog ir Pranešimas yra surašomas nesilaikant Taisyklėse nustatytos procedūros.

36. Atsakovo teiginiai, jog teismo konstatuoti pažeidimai procedūroje neturi įtakos valstybės tarnautojo teisėms, yra visiškai nepagrįsti. Teismas sprendime konstatavo, jog Pranešime nurodomos bendro pobūdžio nuostatos nenurodant jokio konkretaus galimai pažeisto Pareigybės aprašymo punkto. Šis pažeidimas yra esminis pareiškėjos teisių atžvilgiu, kadangi paneigiama galimybė pateikti išsamų visų aplinkybių paaiškinimą bei užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Pats atsakovas nurodo, jog taisyklių, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, pažeidimas teismo gali būti pripažintas pagrindu panaikinti skundžiamą administracinį sprendimą. Pareiškėja taip pat pažymi, kad teismo sprendimas buvo priimtas remiantis ne vien padarytais esminiais procedūriniais pažeidimais, tačiau remiantis ir netinkamai kvalifikuotu pareiškėjos neva padarytu tarnybiniu nusižengimu, kas taip pat yra savarankiškas pagrindas atsakovo sprendimui pripažinti neteisėtu.

37. Tiek Įsakyme, tiek Išvadoje atsakovas pareiškėjos padarytą nusižengimą konstatavo per blanketines normas, nenurodydamas konkrečių pareigybės aprašymo punktų, kuriuos pareiškėja pažeidė, kokių jos pareigybei priskirtų funkcijų pareiškėja neįvykdė ar vykdė jas netinkamai. Vien atskirų veiksmų / neveikimo konstatavimas nenurodant konkrečių neva pažeistų teisės aktų nuostatų, nėra tinkamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas. Nustatęs šį faktą, teismas tai įvertino kaip esminį pažeidimą, todėl visiškai pagrįstai nusprendė nebeatlikti kitų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų analizės.

Teisėjų kolegija


38. Byloje ginčas kilo dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. A2-431P „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. J.“, kuriuo pareiškėjai J. J. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Taisyklių 7 punktas, numatantis reikalavimus pranešimo apie tarnybinį nusižengimą parengimui, taip pat nebuvo laikomasi Taisyklių 3–4, 7 punktuose numatytų terminų ir šiuose punktuose numatytų reikalavimų dėl atsakingo asmens paskyrimo tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti, todėl buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Teismas taip pat konstatavo, kad kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą padarytas esminis pažeidimas nenurodant Pranešime, Išvadoje ir Įsakyme, pagal kokią atitinkamą (pažeistą) teisės akto normą (straipsnį, dalį, punktą) siūloma skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą). Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad esminių pažeidimų skiriant pareiškėjai nuobaudą padaryta nebuvo, o bylą nagrinėjęs teismas be jokio pagrindo nusprendė nebeatlikti būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų analizės ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo Išvadoje ir administraciniame akte, kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda, netinkamai kvalifikavo pareiškėjos tarnybinį nusižengimą.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti tarnybinio nusižengimo procedūros pažeidimai yra formalūs, neturintys reikšmės tyrimo objektyvumui bei pareiškėjos teisėms. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas yra besąlyginis pagrindas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtos tarnybinės nuobaudos neteisėtumu. Prie šių normų, pavyzdžiui, priskirtini Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – VTĮ) nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Taigi, kiekvienu atveju turi būti vertinama teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma.

41. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Taisyklių 3 punkte įtvirtinto 5 darbo dienų nuo oficialios informacijos gavimo termino pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pažeidimas negali būti vertinamas kaip tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimas besąlygiškai sąlygojantis tarnybinės nuobaudos neteisėtumą, taip pat pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo stadijoje pagrindinės procedūros pažeidimu yra ne terminas per kurį turi būti surašomas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, bet šio pranešimo turinio esminiai trūkumai. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad esminiu procedūriniu pažeidimu laikytinas tokio pranešimo surašymas, kuriame nėra nurodyti jokie konkretūs argumentai, kokie veiksmai vertinami kaip tariamas nusižengimas, taip pat nenurodyti jokie įrodymai, kuriais grindžiami įtarimai, iš kurio turinio negalima suprasti, kokio konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymu yra įtariamas valstybės tarnautojas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012).

42. Teisėjų kolegija nepagrįstomis pripažįsta išvadas sprendime, kad kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą buvo padarytas esminis pažeidimas nenurodant Pranešime, Išvadoje ir Įsakyme, kurių Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pareigybės aprašyme numatytų funkcijų ir kokių pavedamų užduočių (be Pareigybės aprašyme numatytų konkrečių funkcijų) pareiškėja neatliko pagal kokią atitinkamą (pažeistą) teisės akto normą (straipsnį, dalį, punktą) siūloma skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą).

43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjai įteikto Pranešimo turinį ir Taisyklių 7 punkte tokiam pranešimui keliamus reikalavimus, taip pat LVAT suformuotą praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012, 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-602/2015, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012, 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009, 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009, taip pat žr. LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimą (II dalis), LVAT praktikos biuletenis Nr. 25), pažymi, jog Pranešime nurodytas įtarimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriame nurodyta, kad: „Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad Jūs, kaip „Erasmus+“ programos projekto „Kokybiška mokykla“ vadovė, šias pareigas ėjusi nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsipareigojote iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. (imtinai) parengti ir pagrindiniam projekto vykdytojui įšsiųsti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, tačiau šių gairių neparengėte. Pagrįsta manyti, jog dėl to Jūs vengėte pateikti išsamią informaciją Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir teikėte tik bendro pobūdžio informaciją apie vykdytą projektą, taip pat galimai dėl to, kad neatlikote darbo, kurį projekto partneriams buvote įsipareigojusi atlikti iki 2017 m. rugpjūčio 10 d., Jūs šio darbo rezultato (gairių ar jų projekto) neperdavėte naujai paskirtai projekto vadovei D. B., kaip buvote įpareigota 2017 m. rugpjūčio 8 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-349P ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. A2-350P“, vertintintinas kaip pakankamai tikslus ir išsamus nurodymas, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu pareiškėja įtariama, – konkretūs veiksmai (neveikimas), kurie vertinami kaip tarnybinis nusižengimas. Taisyklių priede pateiktame Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formos pavyzdyje nustatyta, kad tokiame pranešime turi būti nurodytas tarnybinis nusižengimas ir aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, Pranešime nurodyta informacija turėjo pareiškėjai leisti aiškiai suvokti, kuo ji kaltinama, tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, pateikti paaiškinimus dėl tarnybinio nusižengimo, kurio padarymu ji yra įtariama, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistas Taisyklių 7 punktas.

44. LVAT tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jų pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (šiais aspektais žr., pvz., 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-00678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1227/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010; 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–565/2013 ir kt.). Taigi būtent tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada privalo būti grindžiama tyrimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais tiriamo pareigūno nusižengimo faktą, jo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Išvadoje yra nurodyta, jog „Nėra ginčo dėl to, kad J. J., kaip projekto „Kokybiška mokykla“ vadovė, dar 2017 m. vasario 6-10 d. Kekavoje (Latvijos Respublika) vykusių mokymų metu buvo įsipareigojusi iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. (imtinai) parengti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, išversti jas į anglų kalbą ir pateikti pagrindiniam projekto partneriui“, „Komisijos nuomone, J. J. be jokio pagrindo atsisakė Administracijos direktoriui suteikti informaciją apie jos, kaip projekto „Kokybiška mokykla“ vadovės, rengiamą dokumentą ir atsakyti konkrečiai suformuluotus klausimus“. Atsižvelgiant į tai, Komisija pripažino, kad pareiškėja pažeidė VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 ir 7 punktų reikalavimus, valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.3, 2.5 ir 7.2 papunkčiuose numatytus reikalavimus, Administracijos darbo reglamento 22 punkte numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi Išvados turinį, nurodo, kad Komisija Išvadoje aiškiai ir konkrečiai nurodė pareiškėjos veiksmus (neveikimą), kuriuos Komisija vertino kaip tarnybinius nusižengimus, Išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimai pagrįsti įrodymais, pareiškėja galėjo aiškiai suvokti kuo ji kaltinama, nagrinėjamu atveju iš esmės buvo laikomasi pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą.

46. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad Pareiškėjai Pranešime buvo išsamiai ir aiškiai nurodyta, kokie jos veiksmai (neveikimas) vertintini kaip tarnybinis nusižengimas, ir kokias konkrečias teisės normas galimai pažeidė. Iš Pranešimo turinio, taip pat iš pareiškėjos Komisijai pateikto paaiškinimo, akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjai buvo išsamiai paaiškinta, koks jos elgesys yra vertinamas ir pareiškėja suprato jai pareikštus įtarimus bei pateikė savo paaiškinimus. Pažymėtina, jog Komisijos išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, pareigą laiku ir tinkamai atlikti jai pavedamas užduotis nustato VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3. papunktis ir Administracijos darbo reglamento 22 punktas. Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 7.2. papunktis nustato pareiškėjos pareigą įstaigos vadovo reikalavimu atsiskaityti už savo veiklą. Analogiški reikalavimai įtvirtinti ir pareiškėjos Pareigybės aprašyme. Taigi, Komisija, atlikusi pareiškėjos elgesio tyrimą, nustatė konkrečius atvejus, kada pareiškėja nevykdė jos tiesioginio vadovo pavedimų (tiesiogiai susijusių su jos atliekamomis funkcijomis), vengė atsiskaityti už savo veiklą ir šiuos konkrečius atvejus tinkamai kvalifikavo pagal atitinkamas teisės normas, kurios buvo pažeistos.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju net ir pripažinus, kad formaliai pareigas priėmusio asmens aktu / rezoliucija nebuvo nutarta pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą (Taisyklių 3 punktas), nebuvo suformuluotas konkretus įpareigojimas pradėti tirti tarnybinį nusižengimą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam įstaigos valstybės tarnautojui, kaip numatyta Taisyklių 4 punkte, nesilaikyta nustatytų terminų (žr. Nutarties 13–16 p.) teismui nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad šie procedūriniai pažeidimai neužtikrino objektyvaus visų tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimo, kad jis galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą, kad jis iš esmės pablogino pareiškėjos, kuri įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą, teisinę padėtį arba suvaržė

jos teises.48. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžia, kad „teismas Sprendime labai aiškiai nurodė, jog 2017 m.

rugpjūčio 9 d. įsakymu negalėjo būti tęsiamas terminas pavedimo vykdymui (kaip teigė atsakovas), nes 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme nurodytas terminas baigėsi 2017 m. rugpjūčio 8 d. 17 val. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjai 2017 m. rugpjūčio 9 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki 2017 m. rugpjūčio 11 d.; taip pat nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti 2017 m. rugpjūčio 16 d. – rugpjūčio 30 d. O 2017 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu suformuluotas pavedimas taip pat buvo terminuotas, t. y. iki rugpjūčio 11 d. 15.45 val. Atsižvelgiant į tai padaryta visiškai pagrįsta išvada, jog pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 9 d. buvo įpareigota vykdyti pavedimą 2017 m. rugpjūčio 9-11 dienomis, kuomet buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, todėl ji nebūtų galėjusi įvykdyti taip pat ir dėl objektyvių nuo jos nepriklausančių priežasčių. Ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja galimybę susipažinti su pavedimu turėjo tik rugpjūčio 14 d., kai trumpam sugrįžo tarp nedarbingumo laikotarpių į darbą“. Tačiau, atsižvelgdama ne tik į tai, teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į Išvadoje nurodytus faktus: „Nėra ginčo dėl to, kad J. J., kaip projekto vadovė „Kokybiška mokykla“ vadovė, dar 2017 m. vasario 6-10 Kekavoje (Latvijos Respublika) vykusių mokymų metu buvo įsipareigojusi iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. (imtinai) parengti gaires apie kokybės valdymo sistemos įdiegimą ugdymo įstaigose, išversti jas į anglų kalbą ir pateikti pagrindiniam projekto partneriui“, tai nurodo į pareiškėjos veiksmų vertinimą per ilgesnį laiko tarpą.

49. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo formaliuosius tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros aspektus, kurie niekaip nesuvaržė pareiškėjos teisių ir negali būti vertinami kaip sukliudę objektyviai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes tarnybinės atsakomybės taikymui. Tuo pačiu liko neišnagrinėta paties pažeidimo konstatavimo bei atsakomybės už jį taikymo pagrįstumas / nepagrįstumas, taigi bylos esmė liko neatkleista (ABTĮ 146 str. 1 d.). Atsakovas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tam, kad nuspręsti, ar pareiškėjos skundas tenkintinas, reikia įvertinti pareiškėjos skundo argumentų dėl Komisijos išvadoje nustatytų aplinkybių pagrįstumą, ko nėra ištyręs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjos argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėja, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją, o tokia situacija neleistina.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes kai byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=32e0f2b0228111eabe008ea93139d588

Administracinė byla Nr. AS-711-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03407-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (toliau – ir Generalinis prokuroras): 1) nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 13 d. skundą-teikimą; 2) panaikinti prokuroro R. Š. 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimą; 3) skubos tvarka įpareigoti Švenčionių valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą paimti iš pareiškėjo karvę savo priežiūrai; 4) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro R. Š. pareigų neatlikimo, įgaliojimų viršijimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nusikalstamų veikų nuslėpimą, pareiškėjo garbės ir orumo žeminimą. Pareiškėjas taip pat prašė pranešti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai apie skunde paminėtų teisėjų neteisėtas veikas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis 2019 m. spalio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nurodė, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, teismas akcentavo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu.

Įvertinęs skundo ir prie jo pridėto prokuroro R. Š. 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 13 d. skundą, turinį, teismas pažymėjo, kad šiame nutarime aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo siekiamos teisinės pasekmės bei skundo reikalavimai nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o būtent su prokurorų veiksmais, susijusiais su ikiteisminio tyrimo nepradėjimu, t. y. grindžiami iš esmės BPK nuostatomis. Teismas sprendė, kad nėra kilusio ginčo viešojo administravimo srityje.

III.

Pareiškėjas A. N. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį ir šią bylą sujungti su byla Nr. I-4913-426/2019.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis skundė Generalinio prokuroro vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nes jis pavedė neturinčiam įgaliojimų prokurorui spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Generalinis prokuroras nevykdydamas jam teisės aktais deleguotų funkcijų pažeidė pareiškėjo teises.

ABTĮ neįtvirtinta pareiga pagrįsti, kad ginčas kilo viešojo administravimo srityje. Skundžiamą nutartį priėmusi teisėja siekė bylą vilkinti. Palikti skundą nenagrinėtu draudžiama, o ABTĮ teisėjui nustato pareigą nurodyti, į kokią instituciją turi kreiptis pareiškėjas, kad būtų apgintos pažeistos teisės. Atskirajame skunde pastebima, kad dėl skundžiamą nutartį priėmusios teisėjos veiksmų turi būti reaguojama teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jo skundą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į administracinį teismą gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Pareiškėjas skunde reikalavo, kad teismas įpareigotų Generalinį prokurorą atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus – pradėtų ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo konkretų skundą, nurodytų kitai institucijai paimti iš pareiškėjo karvę, pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro R. Š. netinkamo pareigų atlikimo, įgaliojimų viršijimo. Iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su prokuroro R. Š. 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimu, civilinės bylos, kurioje ginčo šalimi yra ir pareiškėjas, nagrinėjimu ir teisėjo procesiniais veiksmais bei sprendimais šioje civilinėje byloje. Tai patvirtina, kad pareiškėjas iš esmės kreipėsi į administracinį teismą dėl prokuroro, kitų teisėjų procesinių veiksmų, vykdant atitinkamai ikiteisminio tyrimo ir teisingumo vykdymo funkcijas, tačiau jokio savarankiško reikalavimo dėl Generalino prokuroro veiksmų (neveikimo), vilkinimo atlikti veiksmus, kurie nesusiję su baudžiamąja procesine veikla, pareiškėjas skunde nekėlė. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje

išaiškino, kaip jis turi elgtis jeigu, nesutinka su prokuroro R. Š. 2019 m. rugsėjo 25 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo apskundimo tvarka aiškiai nurodyta tame pačiame dokumente.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Kaip jau buvo nurodyta, pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinis teismas netiria prokurorų atliekamos ikiteisminio tyrimo veiklos, be kita ko, ir Generalinio prokuroro, kaip Lietuvos Respublikos prokuratūros vadovo, procesinės veiklos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo kreipimusi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl konkrečių teisėjų veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad ši komisija yra teismų savivaldos institucija ir viešojo administravimo funkcijų neatlieka, todėl šios komisijos veiksmų teisinis vertinimas taip pat nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų požymių, todėl vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo. Skundžiamą nutartį priėmusi teisėja, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, bylos nevilkino, nes pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išsprendė nepažeisdama ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-721-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02432-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 57.2.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=469d9740228111eabe008ea93139d588

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos polistirenas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Ekologinis servisas“ dėl sprendimų panaikinimo ir mokesčio sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos polistirenas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-37 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) teismui netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, 50 proc. sumažinti Sprendime apskaičiuotą mokestį už nuslėptą ir nedeklaruotą teršalų kiekį.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Kauno RAAD Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą taršos mokestį iki 9 748,50 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 (toliau – ir LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartis) minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo 2 395,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašyme nurodė, jog pareiškėjui atstovavo advokatė A. Ž. ir pareiškėjas patyrė šias išlaidas: 847 Eur už skundo parengimą bei konsultacijas; 242 Eur už pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą 2016 m. kovo 10 d. teismo posėdyje; 423,50 Eur už dokumentų analizę susitikimuose bei derybas su atsakovu, patikslinto skundo surašymą; 139,15 Eur už pasiruošimą bei atstovavimą 2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje; 121 Eur už prašymų dėl teismo posėdžio atidėjimo surašymą; 441,65 Eur už pasiruošimą bei atstovavimą 2017 m. balandžio 27 d. teismo posėdyje ir rašto ekspertui surašymą; 181,50 Eur už pasiruošimą bei atstovavimą 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje.

Atsakovas Kauno RAAD atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, jog pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, todėl prašoma suma turėtų būti mažinama proporcingai. Atsakovo teigimu, byla nebuvo sudėtinga, nebuvo sprendžiami nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Kauno RAAD procesinių teisių perėmėjo) (toliau – ir Departamentas) priteisė 1 197,90 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Teismas nurodė, kad teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo UAB „Baltijos polistirenas“ naudai, todėl jis turi teisę reikalauti iš kitos šalies atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Vertindamas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgė į pareiškėjo atstovo faktiškai atliktus procesinius veiksmus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir Rekomendacijose nustatytas maksimalias galimas priteisti sumas už advokato suteiktą teisinę pagalbą rengiant ir pateikiant teismui skundą, patikslintą skundą, teisines konsultacijas, atstovavimą teisme, pasirengimą teismo posėdžiui, dalyvavimą derybose su atsakovu dėl taikos sutarties sudarymo, kitų dokumentų, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, paaiškinimai ar atsikirtimai, surašymą.

Įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą bei tai, jog byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai iš dalies (tenkintas vienas iš dviejų reikalavimų),

teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė 1 197,9 Eur ((1089+822,8+181,5+121+181,5)/2) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios jam priteistinos iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

II.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, o pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatas bylos laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu. Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos.

Atsakovas akcentuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Kauno RAAD 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. S12-3 7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir sumažino paskaičiuotą 19 497 Eur taršos mokestį didesniu tarifu 50 procentų iki 9 748,50 Eur sumos. Tačiau teismas pažymėjo, kad Kauno RAAD apskaičiuodamas mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 20078 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – ir Aprašas) 14 punkte įtvirtintas nuostatas skaičiuodamas mokestį padidintu tarifu, tačiau paskaičiuotas mokesčio dydis, t. y. pritaikyta sankcija, yra akivaizdžiai neadekvati poveikio priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsakovo vertinimu, skundo patenkinimą iš dalies lėmė ne atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimas, o tai, jog teismas, savo iniciatyva sumažino mokesčio sumą. Taigi atsakovas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o mokesčio suma buvo sumažinta teismo iniciatyva, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką 2009 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143 – 281/2010, 2010 m. rugpjū?io 27?d. nutartyje Nr.?ASčio 27 d. nutartyje Nr. AS822-485/2010).

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą ir pateikia jas pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ įtvirtintas principas „pralaimėjęs moka“, o tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę iš kitos šalies gauti išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas iki kreipimosi į teismą savo pažeistas teises gynė alternatyviais būdais – teikė prašymus ir paaiškinimus atsakovui dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio už tariamai nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, tačiau atsakovas juos atmetė. Pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą ir kreiptis profesionalios teisinės pagalbos į advokatą dėl atsakovo, kaip valstybinės institucijos, neproporcingai pritaikytų sankcijų, kas lėmė teisminio ginčo ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neproporcingai taikė mokestines sankcijas, todėl skundžiama 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos yra teisiškai ir faktiškai pagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 26 d. nutarties, kuria

pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, proporcingų tenkintų reikalavimų daliai, atlyginimą.

Atsakovas Departamentas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, nes bylą išnagrinėjus iš esmės nebuvo konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, mokesčio suma pareiškėjui buvo sumažinta teismo iniciatyva.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

Atsakovas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jo neteisėtų veiksmų, t. y. konstatavo, jog apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu, Kauno RAAD pagrįstai taikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 14 punkte įtvirtintas nuostatas ir skaičiavo mokestį padidintu tarifu. Tačiau apeliacinė teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, 2019 m. gegužės 15 d. nutartyje akcentavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Tačiau Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (žr. LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutarties 32 punktą.). Aptariamoje nutartyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojui neįvykdžius pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio, tokie veiksmai negali automatiškai lemti apmokestinamųjų gaminių nuslėpimo (LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutarties 32 punktas).

Nors įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose tiesiogiai nekonstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas, kaip aplinkosauginių mokesčių apskaičiavimą kontroliuojantis valdžios subjektas, tinkamai įgyvendino savo diskreciją taikant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir Aprašo nuostatas, kas teismui sudarė pagrindą, nenustačius mokesčio apskaičiavimui reikšmingų duomenų slėpimo fakto pareiškėjo veiksmuose, sumažinti pareiškėjui padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Išnagrinėtos bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės apgintos tik dėl įvykdytos teismo diskrecijos (iniciatyvos) sumažinti apskaičiuotą mokestį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, kaip laimėjusi bylą šalis, turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pripažintina, kad atsakovo atskirajame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo teismo praktika aktuali ir nagrinėjamu atveju, tačiau nesudaro bylinėjimosi pareiškėjo prašymo dėl išlaidų atlyginimo (teisės į šių išlaidų atlyginimą

aspektu) vertinti kitaip nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.Departamentas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau atskirajame skunde

nenurodo jokių argumentų dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiama nutartimi UAB „Baltijos polistirenas“ priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nenustatė pagrindo jas mažinti, nes šios išlaidos apskaičiuotos atsižvelgiant į byloje atliktus procesinius veiksmus, aiškiai pagrįstos ir realiai patirtos, neviršija ir yra mažesnės už Rekomendacijų pagrindu galimą priteisti maksimalų išlaidų tokio pobūdžio procesiniams veiksmams atlikti dydį, apskaičiuotos atsižvelgiant į tenkintų skundo reikalavimų proporciją.

Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti 242 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Byloje esanti 2016 m. sausio 8 d. atstovavimo sutartis, 2019 m. spalio 23 d. PVM sąskaita-faktūra serija AZ Nr. 176/2019, 2019 m. spalio 24 d. pareiškėjo atlikto mokėjimo nurodymo kopija patvirtina, kad pareiškėjas patyrė išlaidas už šio procesinio dokumento parengimą. Rekomendacijų 8.16 punkte įtvirtinta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas koeficientas 0,4. Pareiškėjo atsiliepimas į atskirąjį skundą pateiktas 2019 m. spalio 25 d. (2019 m. IV ketvirtis), užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 289 Eur (2019 m. II ketvirtis). Maksimali galima suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 515,60 Eur. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 242 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, o yra ženkliai mažesnė, nelaikytina pernelyg didelė ar neproporcinga, todėl priteistina iš atsakovo.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, atsakovo atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties atmetamas, skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Iš atsakovo pareiškėjui priteisiama 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos polistirenas“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento

prie Aplinkos ministerijos 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1769-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01899-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.1; 20.2.3.2(S)





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. U. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 18 900 Eur turtinės ir 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui 416 Eur socialinę pašalpą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo vaikystės yra 1-os grupės invalidas, nedarbingas, neįgalumas nustatytas visam gyvenimui, tačiau neturi 2 metų darbo stažo, todėl jam nemokama invalidumo pašalpa. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2012 m. liepos 1 d. nutraukė pareiškėjui socialinės šalpos mokėjimą. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl socialinės pašalpos skyrimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, nors Sveikatos apsaugos ministro A. V. rašte jam buvo išaiškinta, kad jam priklauso socialinė pašalpa, nes jis yra neįgalus nuo vaikystės. Dėl tokio atsakovo neveikimo (t. y. neišmokėtos socialinės pašalpos nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 10 d.) jis patyrė 18 900 Eur turtinę žalą. Netekęs minėtų pajamų, pareiškėjas taip pat patyrė 35 000 Eur neturtinę žalą, nes negalėjo apmokėti sąskaitų už būstą, nusipirkti vitaminų, maisto papildų, vaisių, higienos priemonių, taksofono kortelių ir pan., dėl to jautė nepriteklių, fizinius skausmus, dvasinius, psichologinius išgyvenimus, nuoskaudą ir pan. Pareiškėjas tvirtino, kad su juo kartu kalėjo nuteistieji, kurie gaudavo socialinę šalpą, todėl jis jautėsi diskriminuojamas.

3. Atsakovas Administracija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė juos atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 5572 nusprendė pratęsti šalpos pensijos neįgaliajam

(netekusiam 75–100 proc. darbingumo) mokėjimą pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant 2 bazinės pensijos dydžius. 2009 m. lapkričio 9 d. Administracijos sprendimu Nr. 5572 pareiškėjui paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (netekusiam 75–100 proc. darbingumo) nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant bazinės pensijos dydį. 2012 m. liepos 25 d. Kauno miesto savivaldybės sprendime Nr. 5572 nurodyta, jog J. U. šalpos neįgalumo pensija (netekusiam 75–100 proc. darbingumo), kurios dydį sudarė 2 bazinės pensijos dydžiai, buvo mokama nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. liepos 1 d., sprendimo pastabose nurodoma, jog asmuo sulaikytas. 2012 m. liepos 25 d. Kauno miesto savivaldybės sprendime Nr. 5572 nurodyta, jog J. U. priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (netekusiam 75–100 proc. darbingumo), kurios dydį sudarė 1 bazinės pensijos dydis buvo mokama nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. liepos 1 d., sprendimo pastabose nurodoma, jog asmuo sulaikytas. Pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 5 dalį, šalpos išmokos neskiriamos, o paskirtos nemokamos asmenims kardomojo kalinimo (suėmimo) metu, taip pat asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausmėmis, ir asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą. Šiems asmenims paskirtos šalpos

išmokos nemokamos nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jie buvo suimti, nuteisti, pasiųsti priverstinai gydyti ar auklėti, pirmos dienos. Gavus informaciją, jog J. U. yra sulaikytas, vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis, šalpos išmokų mokėjimas buvo sustabdytas. Atsakovas neturėjo diskrecijos teisės priimti kitokį negu priėmė sprendimą, t. y. paaiškėjus aplinkybei, jog asmuo sulaikytas, jis neturėjo teisinio pagrindo ir toliau mokėti šalpos išmokas, todėl šalpos išmokų mokėjimą pareiškėjui sustabdė teisėtai ir pagrįstai. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

5. Administracija pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojančias Įstatymo nuostatas šalpos išmokos neskiriamos asmenims kardomojo kalinimo (suėmimo) metu, taip pat asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausmėmis (Įstatymo 18 str. 4 d.). Atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą, atsakovas neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui šalpos išmokų, todėl jo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą mokėti pareiškėjui 416 Eur dydžio socialinę pašalpą negali būti patenkintas. Pareiškėjas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir jis yra išlaikomas valstybės lėšomis. Tai reiškia, kad jam valstybė garantuoja ir užtikrina žmogaus minimalių poreikių patenkinimą – pareiškėjui yra suteikiamas nemokamas maitinimas, apgyvendinimas, sveikatos priežiūros paslaugos, dalyvavimas mokymosi, socializacijos programose ir kt. Be to, šalpos išmokų mokėjimo sustabdymas yra laikino pobūdžio, todėl, pasibaigus bausmės laikui, pareiškėjas turės teisę kreiptis dėl šių ar kitų išmokų gavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo žalos atlyginimo priteisimui, nes pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.

6. Taip pat pareiškėjo reikalavimui atsakovas prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų

skyrius 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 5572 nusprendė pratęsti šalpos pensijos neįgaliajam (netekusiam 75–100 proc. darbingumo (I gr. invalidui)) (toliau – ir šalpos pensija) mokėjimą pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant 2 bazinės pensijos dydžius. Administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriaus 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 5572 pareiškėjui paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (netekusiam 75–100 proc. darbingumo (I gr. invalidui)) (toliau – ir priežiūros išlaidų kompensacija) nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant bazinės pensijos dydį. Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendime 2012 m. liepos 25 d. Nr. 5572 nurodyta, jog J. U. šalpos neįgalumo pensija (netekusiam 75–100 proc. darbingumo (I gr. invalidui)), kurios dydį sudarė 2 bazinės pensijos dydžiai, buvo mokama nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. liepos 1 d., sprendimo pastabose nurodoma, jog asmuo sulaikytas. Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendime 2012 m. liepos 25 d. Nr. 5572 nurodyta, jog J. U. priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija (netekusiam 75–100 darbingumo (I gr. invalidui)), kurios dydį sudarė 1 bazinės pensija, buvo mokama nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. liepos 1 d., sprendimo pastabose nurodoma, jog asmuo sulaikytas.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, pažymėjo, kad suimtasis ar laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo neturi teisės gauti šalpos išmokų, todėl, nemokėdama pareiškėjui šalpos išmokų jo suėmimo ir kalinimo laikotarpiu, Administracija veikė teisėtai ir pagrįstai. Kadangi pareiškėjas neįrodė Kauno miesto savivaldybės administracijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo mokėti pareiškėjui 416 Eur socialinę pašalpą, nes pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalį šalpos išmokos neskiriamos asmenims kardomojo kalinimo (suėmimo) metu, taip pat asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausmėmis.

III.

10. Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nehumaniškas, pažeidžiantis jo teises. Jam priklauso netekto darbingumo pašalpa, nes jis neteko darbingumo dar neturėdamas 18 metų, todėl negalėjo įgyti 2 metų stažo. Jo nuomone, negaudamas jam priklausančios pašalpos, jis negali savęs išlaikyti, t. y. įsigyti būtiniausių prekių, maisto papildų, mokėti už būstą. Be to, jis gavo iš ministro raštą, kuriame buvo nurodyta, jog jam priklauso invalidumas – socialinė pašalpa, tačiau Administracija atsisakė ją išmokėti. Pažymi, jog kiti nuteistieji gauna socialinę pašalpą, todėl jis jaučiasi diskriminuojamas.

12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, kodėl teismo sprendimas turėtų būti peržiūrėtas apeliacine tvarka, taip pat nenurodė aplinkybių, kuriomis būtų grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus bei argumentus, kuriuos nurodė skunduose pirmosios instancijos teismui.

14. Atsakovui gavus informacija, kad J. U. yra sulaikytas, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, šalpos išmokų mokėjimas buvo nutrauktas. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, šalpos išmokų mokėjimas buvo nutrauktas teisėtai ir pagrįstai. Be to, pareiškėjas neskundė jo atžvilgiu priimtu Kauno miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, kuriais buvo nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas, vadinasi, pareiškėjas pripažino, jog jo teisė į šalpos išmokų gavimą buvo įgyvendinta tinkamai.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją mokėti pareiškėjui 416 Eur socialinę pašalpą ir atlyginti 18 900 Eur turtinę bei 35 000 Eur neturtinę žalą.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad nemokėdama pareiškėjui šalpos išmokų jo suėmimo ir kalinimo laikotarpiu Administracija veikė teisėtai ir pagrįstai. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog jam priklauso netekto darbingumo pašalpa, nes jis neteko darbingumo dar neturėdamas 18 metų, todėl negalėjo įgyti 2 metų stažo.

18. Visų pirma pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

19. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 5572 pareiškėjui J. U. nusprendė pratęsti šalpos pensijos neįgaliajam (netekusiam 75–100 proc.) mokėjimą nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant 2 bazinės pensijos dydžius. 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 5572 Administracija pareiškėjui paskyrė priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (netekusiam 75–100 proc.) nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2041 m. lapkričio 1 d. mokant bazinės pensijos dydį. 2012 m. liepos 25 d. Administracijos sprendime Nr. 5572 nurodyta, kad J. U. šalpos neįgalumo pensija buvo mokama nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. liepos 1 d., o priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija buvo mokama nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. liepos 1 d. Sprendimo pastabose buvo nurodyta, kad asmuo sulaikytas.

20. Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 5 dalis numato, kad šalpos išmokos neskiriamos, o paskirtosios nemokamos asmenims kardomojo kalinimo (suėmimo) metu, taip pat asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausmėmis, ir asmenims, kuriems BPK nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose

medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Šiems asmenims paskirtos šalpos išmokos nemokamos nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jie buvo suimti, nuteisti, pasiųsti priverstinai gydyti ar auklėti, pirmos dienos. Kai pasibaigia kardomasis kalinimas (suėmimas), taip pat kai asmuo paleidžiamas iš įkalinimo vietos, iš priverstinio gydymo įstaigos, iš specialios auklėjimo įstaigos, paskirta šalpos išmoka, gavus reikiamą prašymą, vėl pradedama mokėti nuo dienos, einančios po jo paleidimo dienos, jeigu asmuo turi teisę gauti šalpos išmoką. Teisėjų kolegija nurodo, jog įstatyme numatytas reguliavimas nesuteikia teisės atsakovui priimti kitokį sprendimą ir mokėti šalpos išmoką tuo atveju, kai asmuo yra sulaikytas, atlieka laisvės atėmimo bausmę ar atiduotas į specialiąją auklėjimo įstaigą. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nutraukdamas šalpos išmokų mokėjimą gavus informaciją, jog pareiškėjas yra sulaikytas.

21. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomo priteisti 18 900 Eur turtinės ir 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo veiksmų, susijusių su priimtais sprendimais dėl socialinių išmokų mokėjimo sustabdymo. Pareiškėjo teigimu, netekęs pajamų, jis negalėjo apmokėti sąskaitų už būstą, nusipirkti vitaminų, maisto papildų, vaisių, higienos priemonių ir kt. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad Administracija, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai nutraukė priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos ir šalpos neįgalumo pensijos mokėjimus, nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Taigi nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, dėl ko viešoji atsakomybė negalima ir pareiškėjo prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1280-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02245-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kauno arkikatedros projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Kauno arkikatedros projektai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys: viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra ir viešoji įstaiga „CPO LT“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Kauno arkikatedros projektai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. ĮV-720 (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įgyvendina projektą „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“ (toliau – ir Projektas), kuris įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014–2020 metų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ Nr. 05.4.1-CPVA-V-301 priemonės „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“ iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų siūlomų bendrai finansuoti valstybės projektų sąrašą Nr. 2, numatant, jog projektui gali būti skirtas finansavimas, kur bendra Projekto suma – 2 300 123,48 Eur, ES struktūrinių fondų lėšos – 1 955 104,96 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 345 018,52 Eur. 2014 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas su VšĮ „CPO LT“ sudarė bendradarbiavimo sutartį, kuria įsipareigojo veikti bendrai planuojant, organizuojant ir atliekant Projekto statybos darbų viešąjį pirkimą. VšĮ „CPO LT“ įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, 2015 m. sausio 26 d. buvo nustatytas pirkimo laimėtojas – jungtinės veiklos partneriai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mitnija“, UAB „Enero“ bei UAB „Senamiesčio restauratoriai“, su kuriais pareiškėjas 2015 m. sausio 29 d. sudarė rangos sutartį. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT), įvertinusi su pirkimu susijusius dokumentus ir procedūras bei pateiktą viešojo pirkimo informaciją, parengė vertinimo išvadą, kurioje nurodė, jog Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirkimo rezultatams, nenustatė.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad, siekdamas gauti finansavimą darbams pagal minėtą rangos sutartį apmokėti, 2016 m. lapkričio 11 d. VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai (toliau – ir Agentūra) pateikė 2016 m. lapkričio 10 d. paraišką

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=16f17570228111eabe008ea93139d588

Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0002 finansuoti iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamą projektą (toliau – Paraiška Nr. 1). Agentūra, vertindama Paraišką Nr. 1, paprašė pagrįsti pirkimo sąlygose nustatytų kvalifikacinių reikalavimų poreikį. Nors, pareiškėjo nuomone, jis pagrindė pirkimo sąlygose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų pagrįstumą ir atitiktį VPĮ reikalavimams, tačiau Agentūra nustatė, kad dalis Paraiškoje Nr. 1 suplanuotų išlaidų yra netinkamos finansuoti, todėl didžiausias Projektui galimų skirti finansavimo lėšų dydis mažinamas nuo prašomos 2 300 123,48 Eur sumos iki 1 731 861,04 Eur. Kadangi pareiškėjas nuosavų lėšų, reikalingų padengti netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų sumą, neturėjo, Paraišką Nr. 1 atsiėmė.

4. Pareiškėjas nurodė, jog pratęsus paraiškų pateikimo terminus, 2017 m. kovo 29 d. Agentūrai pateikė Paraiškai Nr. 1 identišką paraišką Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 (toliau – Paraiška Nr. 2). Be to, atsižvelgdamas į Paraiškos Nr. 1 vertinimo proceso metu Agentūros keltus klausimus dėl pirkimo sąlygų pateikė Agentūrai raštą, kuriame išsamiai pagrindė pirkimo sąlygų ir procedūrų atitiktį VPĮ reikalavimams, taip pat kitų institucijų raštus pagrindžiančius pirkimo sąlygose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau Agentūra informavo, jog dalis Paraiškoje Nr. 2 nurodytų išlaidų yra netinkamos finansuoti dėl pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus įvykdyto pirkimo, kurio išlaidas prašoma finansuoti. Agentūra nurodė, jog Projektui galimas skirti finansavimas mažintinas nuo 2 300 123,48 Eur iki 1 731 861,04 Eur. Pareiškėjo teigimu, siekdamas įgyvendinti Projektą, jis informavo Agentūrą, jog sutinka Projektą įgyvendinti, kai didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur, bei užtikrinti netinkamomis finansuoti su Projektu susijusių išlaidų, t. y. 568 262,44 Eur, finansavimą iš paskolos lėšų, tačiau nurodė, jog neatsisako teisės sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų dydžio nustatymo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad skundžiamu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. ĮV-720 Projektui įgyvendinti skirtas iki 1 731 861,04 Eur finansavimas, t. y. finansavimas, pritaikius 25 proc. finansinę korekciją.

5. Nesutikdamas su paskirto finansavimo suma, pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir PAFT) 133 punkto nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kai dėl dalies finansavimo neskyrimo negali būti kreipiamasi į teismą teisminės gynybos, o pareiškėjas turi teisę nesutikti tik su visos finansavimo sumos neskyrimu. Pareiškėjo įsitikinimu, PAFT 133 punkto nuostatos negali būti aiškinamos kaip nustatančios pareigą arba sutikti su pritaikyta finansine korekcija (finansavimo sumažinimu) be teisės ją skųsti, arba paraiškos atmetimą dėl visos finansavimo sumos, nors ginčo tarp šalių dėl didžiosios dalies finansavimo sumos (75 proc.) apskritai nėra. Toks PAFT 133 punkto nuostatų aiškinimas lemtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo apribojimą, o tuo pačiu ir PAFT 133 punkto prieštaravimą konstitucinei teisei į pažeistų teisių gynybą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio reikalavimams. Anot pareiškėjo, Agentūra, rengdama 2017 m. gegužės 26 d. Projektų tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitą Nr. V-301-02-0011 (toliau – ir Vertinimo ataskaita), bei Ministerija, priimdama Įsakymą, neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi PAFT 133 punktu, o ne ginčo santykiams taikytinu PAFT 138 punktu, kuriame aiškiai nurodyta, jog, nustačius viešųjų pirkimų pažeidimus, mažinama didžiausia galima projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma, o paraiška atmetama tik tuo atveju, jeigu, nustačius viešųjų pirkimų pažeidimus, neįmanoma įgyvendinti projekto, o ne dėl to, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytais pažeidimais.

6. Pareiškėjo nuomone, Įsakymas ir Vertinimo ataskaita, kaip sudėtinė Įsakymo dalis, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Agentūra nepateikė itin svarbių ir aktualių dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, be to, pareiškėjui iki pat skundo pateikimo nebuvo pateiktas ir pats Įsakymas, tokiu būdu Agentūra neužtikrino geros ir tinkamos viešojo administravimo praktikos laikymosi ir suvaržė bei apribojo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pabrėžė, kad Įsakyme nėra nurodyta absoliučiai jokių teisinių argumentų ir motyvų, kurių pagrindu priimtas sprendimas skirti konkretaus dydžio finansavimą Projektui įgyvendinti.

7. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Agentūra nemotyvuotai ir nepagrįstai nesivadovavo VPT, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išvadomis, kad pirkimo sąlygose nurodyti ir Agentūros kvestionuojami minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai jų nustatymo metu ir pirkimo procedūrų vykdymo metu nebuvo pertekliniai, neatsižvelgė į pirkimo objekto specifiškumą. Agentūros atliktas vertinimas ir jo pagrindu parengta Vertinimo ataskaita pažeidžia VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir tuo aspektu, kad Agentūra nepagrįstai ir netinkamai vertino pirkimo sąlygose nustatytus minimalius kvalifikacinius reikalavimus, itin formaliai aiškino VPĮ nuostatas dėl minimalių kvalifikacinių reikalavimų nustatymo ir nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių,

susijusių su pirkimo objektu, todėl nemotyvuotai ir nepagrįstai nustatė tariamą VPĮ nuostatų pažeidimą, o Vertinimo ataskaitos pagrindu priimtu Įsakymu pritaikyta 25 procentų finansinė korekcija nuo prašomos finansuoti sumos yra nepagrįsta ir neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Pareiškėjas taip pat akcentavo, jog šiuo atveju nėra įrodyta, kad buvo atliktas pažeidimas, kaip jį apibrėžia Europos Sąjungos sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026, nuostatos. Agentūra privalėjo ištirti visas aplinkybes, susijusias su pirkimo vykdymu, nustatyti ne tik tariamą teisės aktų pažeidimą, bet ir tai, ar dėl tokio tariamo VPĮ nuostatų pažeidimo atsirado ir (ar) galėjo atsirasti nacionalinio ir / arba Europos Bendrijos biudžeto nuostolių, tačiau Agentūra to visiškai netyrė. Pareiškėjo teigimu, 25 proc. finansinė korekcija pritaikyta, remiantis jam neatskleistais argumentais.

8. Pareiškėjas pabrėžė, jog Agentūra netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 32 straipsnio nuostatas, kuriose nustatyta, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl jis turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti minimalius kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos (teisės verstis atitinkama veikla, finansinio, ekonominio ir techninio pajėgumo) reikalavimus ir pareikalauti, kad kandidatai ar dalyviai pateiktų pirkimo dokumentuose nurodytą informaciją ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Minimalūs kvalifikacijos reikalavimai nustatomi vadovaujantis VPĮ 35–37 straipsnių nuostatomis. Be to, VPĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nustatyti kvalifikacijos reikalavimai turi atitikti pirkimo objekto techninius reikalavimus. Šiuo atveju, pirkimo objektas buvo Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros remonto, restauravimo, konservavimo projekto parengimo paslaugos, tvarkomieji paveldosaugos ir tvarkomieji statybos darbai, projekto vykdymo priežiūros paslaugos, taigi buvo perkami ypatingo statinio, kultūros paveldo objekto, tvarkybos darbai bei jų projektavimas, o tokie darbai turi būti atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, paveldo tvarkybos ir statybos techniniais reglamentais, techniniu projektu ir sutarties su užsakovu sąlygomis. Atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiką, pirkimo sąlygose buvo įtvirtinti reikalavimai, jog projekto vadovas bei projekto dalių vadovai turėtų teisę būti ypatingo statinio projekto (jo dalies) vadovu ir turėtų teisę rengti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbų projektus, o statinio statybos darbų vadovai turėtų teisę vadovauti ypatingo statinio – kultūros paveldo objekto tvarkomiesiems statybos ir tvarkomiesiems paveldosaugos darbams. Pirkimo dokumentuose nenumačius šių privalomų reikalavimų, nebūtų pasiektas VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai ir teisėtai panaudoti pirkimui skirtas lėšas. Aptariamų reikalavimų nenumačius viešojo pirkimo sąlygose ir sudarius viešojo pirkimo sutartį su tiekėju, kuris neturi reikiamos kvalifikacijos, paaiškėjus aplinkybėms, kad pirkimo objektas negali būti tinkamai įgyvendintas būtent dėl tiekėjo kvalifikacijos trūkumų, sudarytą viešojo pirkimo sutartį tektų nutraukti ab initio (nuo pradžios), o tai sukeltų neigiamas pasekmes tiek perkančiajai organizacijai, tiek tinkamam viešojo pirkimo objekto įgyvendinimui, todėl pirkimo sąlygos dėl tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų yra pagrįstos ir proporcingos, nes be jų nebūtų įmanoma tinkamai įgyvendinti ir / ar užbaigti viešojo pirkimo objekto. Priešingai nei nurodo Agentūra, tai, kad buvo išduoti du statybą leidžiantys dokumentai, nekeičia fakto, jog, pagal teisės aktų reikalavimus turėjo būti ir buvo parengtas vienas techninis projektas. Atkreipė dėmesį, kad Agentūros Vertinimo ataskaitoje ir rašte dėl Paraiškos Nr. 2 nėra nurodyta jokių motyvų ir argumentų bei pagrindimo, kodėl yra nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė viešųjų pirkimų principus, taip pat nėra nurodyta, kokie viešųjų pirkimų principai ir kodėl buvo pažeisti. Pažymėjo, kad ne viename kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų viešajame pirkime buvo keliami analogiški kvalifikaciniai reikalavimai specialistams ir šiems projektams buvo / yra skirtas / skiriamas finansavimas.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nei Agentūra, nei Ministerija nenurodė nė vieno teisės akto ir / ar teisės normos, kurie reglamentuoja finansinių korekcijų skyrimą ir jų dydžių nustatymą, todėl neaišku, kodėl ir kuo remiantis buvo nuspręsta taikyti net 25 proc. finansinę korekciją. Net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog, vykdant pirkimą, buvo / galėjo būti padaryti viešųjų pirkimų nuostatų pažeidimai, atsižvelgiant į tai, jog jie neturėjo absoliučiai jokios įtakos pirkimo laimėtojo nustatymui, tokie pažeidimai būtų laikytini išimtinai formaliais, nesukėlusiais jokių teisinių padarinių, todėl neturi būti taikoma jokia finansinė pataisa.

10. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.11. Atsakovo teigimu, Agentūra dar 2017 m. gegužės 18 d. raštu pateikė pareiškėjui Projekto netinkamų finansuoti

išlaidų formą, kurioje pateikė detalius paaiškinimus dėl vykdant pirkimą padarytų VPĮ pažeidimų. Agentūros rašte buvo įvardinti konkretūs pažeidimai bei nurodyta, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu Projektui skirtina paramos suma mažintina

25 proc. agentūros rašte išdėstyta pozicija nesikeitė ir buvo pagrindas Įsakymui priimti. Iš minėto Agentūros rašto ir Įsakymo turinio pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti Įsakymo ir Agentūros rašto faktinį ir teisinį pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Ministerija pažymėjo, kad Agentūra turi pareigą, vadovaudamasi PAFT, atlikti savarankišką tinkamų finansuoti išlaidų vertinimą, įskaitant, vertinti, ar ES struktūrinių fondų lėšos yra tinkamai panaudojamos darbams ar paslaugoms įsigyti VPĮ nustatyta tvarka, todėl Agentūra nėra saistoma VPT išvadų ir, atlikdama pirkimo dokumentų vertinimą, gali savarankiškai konstatuoti VPĮ pažeidimus, sudarančius pagrindą finansuotinoms projekto lėšoms mažinti ir (ar) susigrąžinti.

12. Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju tiek Projekto vadovui, tiek statybos darbų vadovams buvo keliamas reikalavimas turėti teisę vadovauti tiek ypatingo statinio statybos projektui / darbams, tiek tvarkomiesiems paveldosaugos darbams. Tvarkomieji paveldosaugos darbai ir tvarkomieji statybos darbai yra savarankiškos ir netapačios kategorijos, skirtinga ir šiuos darbus galinčių atlikti subjektų atestavimo tvarka. Todėl pareiškėjas galėjo kelti reikalavimą, kad pirkime dalyvaujantys ūkio subjektai turėtų atskirus specialistus, kurių vienas turėtų su tvarkomaisiais paveldosaugos darbais susijusią kvalifikaciją, o kitas – su tvarkomaisiais statybos darbais susijusią kvalifikaciją. Minėtų kvalifikacinių reikalavimų išskaidymas būtų mažesne apimtimi ribojęs tiekėjų tarpusavio konkurenciją. Tai, jog, pasak pareiškėjo, yra pakankamai asmenų, tenkinančių ginčo kvalifikacinius reikalavimus, neįrodo tokių perteklinių reikalavimų nustatymo pagrįstumo. Be to, be perteklinių ginčo reikalavimų, pirkimo dokumentuose minėtiems specialistams buvo nustatyti ir specifiniai patirties reikalavimai, kuriuos turi tik keli specialistai. Pareiškėjas privalėjo tinkamai ir patikimai pagrįsti, kodėl tiekėjų konkurenciją ribojantys ginčo kvalifikaciniai reikalavimai buvo būtini pirkimo požiūriu. Šios aplinkybės pareiškėjas neįrodė nei pirkimo procedūrų vykdymo, nei Projekto paraiškos vertinimo proceso metu.

13. Dėl pagrindo sumažinti Projektui skirtiną finansavimą atsakovas paaiškino, kad Agentūra nustatė, jog vykdant pirkimą buvo pažeisti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti viešųjų pirkimų principai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas perkančiosios organizacijos veiksmus pripažinti neteisėtais. Pirkimo sąlygose nustačius perteklinius ginčo kvalifikacinius reikalavimus, buvo apribota tiekėjų tarpusavio konkurencija, dėl ko pirkime dalyvavo vienintelis ūkio subjektas. Dėl tiekėjų konkurencijos ribojimo vienintelis pirkimo dalyvis perkančiajai organizacijai galėjo pasiūlyti didesnę pirkimo objektu esančių darbų kainą, nei kaina, kuri būtų pasiūlyta, jei, nesant ginčo kvalifikacinių reikalavimų, pirkime būtų dalyvavę daugiau tiekėjų, taigi dėl padaryto pažeidimo atsirado nuostoliai nacionaliniam ir (arba) ES biudžetui. Pažymėjo, kad finansinė pataisa dėl ginčo kvalifikacinių reikalavimų nustatymo buvo pritaikyta, vadovaujantis Europos komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu patvirtintų Finansinių pataisų, susijusių su išlaidomis, Europos Sąjungos finansuotomis pagal pasidalijamąjį valdymą, kurias reikia atlikti dėl Finansinių pataisų, susijusių su išlaidomis, Sąjungos finansuotomis pagal pasidalijamąjį valdymą, kurias reikia atlikti dėl viešojo pirkimo taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairių (toliau – ir Gairės) 2.1.10 papunkčio pagrindu.

14. Atsakovo manymu, pareiškėjas neturi teisės skųsti Įsakymo ir (ar) Agentūros dokumentų. Vadovaujantis PAFT 136 punktu, jeigu projektas neatitinka bent vieno projektų finansavimo sąlygų apraše nustatyto reikalavimo, bendrojo reikalavimo arba specialiojo projektų atrankos kriterijaus, įgyvendinančioji institucija (nagrinėjamu atveju – Agentūra) turi priimti sprendimą atmesti paraišką. Dėl to, nustačiusi VPĮ pažeidimus, Agentūra negalėjo finansuoti su tokiu pažeidimu susijusių Projekto lėšų ir, pareiškėjui nesutikus su Projektui skirtinų lėšų sumažinimu, būtų privalėjusi Projekto paraišką atmesti. Pareiškėjas pripažįsta, kad sutiko su Agentūros siūlymu Projektą įgyvendinti, kai didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma yra sumažinta 25 proc., bei užtikrinti netinkamomis pripažintų Projekto išlaidų finansavimą iš kitų šaltinių. Tik dėl šios priežasties Agentūra baigė Projekto paraiškos vertinimą ataskaita, kurioje pripažino Projekto paraišką tinkama finansuoti, o Vertinimo ataskaitos pagrindu buvo priimtas Įsakymas. Pareiškėjas turėtų teisę skųsti Įsakymą ir (ar) Agentūros dokumentus tik tuo atveju, jei nebūtų sutikusi įgyvendinti Projekto Įsakyme nustatyta apimtimi. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog 2017 m. liepos 11 d. tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo pasirašyta projekto sutartis Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 (toliau – ir Projekto sutartis), kuri patvirtina, kad pareiškėjas, pasirašydamas šią sutartį, visa apimtimi (ne iš dalies) sutiko su visomis šios sutarties sąlygomis (tarp jų ir su Projekto įgyvendinimu mažesne finansine apimtimi).

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas, skųsdamas Įsakymą, siekia, kad jam būtų papildomai

skirtas finansavimas, lygus Agentūros Paraiškos Nr. 2 vertinimo metu nustatytoms netinkamoms finansuoti išlaidoms, t. y. Projektui finansuoti visgi būtų skirta visa pareiškėjo Paraiška Nr. 2 prašyta suma. Skundo objektas iš tiesų yra ne Įsakymu jau skirtas finansavimas ir įgyta teisė sudaryti Projekto sutartį bei gauti šį finansavimą, bet neskirtas finansavimas. Agentūros nuomone, Įsakymo panaikinimas nesukeltų tų teisinių pasekmių, kurių siekia pareiškėjas, o iš esmės prieštarautų pareiškėjo interesams, nes, panaikinus Įsakymą, pareiškėjas praras teisę ir į tą finansavimą, kuris jau yra paskirtas – Projekto sutartis, kuri pasirašyta ir įgyvendinama, turės būti nutraukta taikant restituciją.

17. Agentūra paaiškino, kad, vadovaujantis PAFT nuostatomis, reglamentuojančiomis projektų vertinimo ir finansavimo skyrimo procesą, Ministerija priima sprendimus skirti finansavimą projektui (arba atsisakyti skirti) pagal įgyvendinančios institucijos pateiktą projektų tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitą, kurioje nurodoma paraiškos vertinimo metu nustatyta didžiausia galima skirti finansavimo suma. Be to, Ministerijai siūlymas finansuoti projektą gali būti teikiamas ir Ministerijos sprendimas finansuoti projektą galimas tik tuo atveju, jei finansuotinos sumos projektui įgyvendinti priimtinumas yra suderintas su pareiškėju dar vertinimo etape. Ministerija negali nei projektų, nei teikiamų finansuoti sumų skaidyti ar keisti jas mažindama ar didindama. Agentūra įvertina pateiktą paraišką ir nustato didžiausią leistiną skirti finansavimo sumą. Jei ji nesutampa su prašyta pareiškėjo suma – ją derina su pareiškėju, atsiklausdama, ar pareiškėjas sutinka įgyvendinti projektą su mažesne suma. Atsižvelgiant į pareiškėjo poziciją, dėl skiriamo finansavimo, galimi tik du alternatyvūs savarankiški procesai, kurie daro esminę įtaką tolimesniam finansavimo skyrimui. Jei pareiškėjas sutinka įgyvendinti projektą su mažesne, nei teikė paraišką, finansavimo suma – Agentūra teikia Ministerijai pasiūlymą (ataskaitą), kurioje nurodoma su pareiškėju suderinta projekto finansavimo suma. Vadovaujantis PAFT 153 punkto nuostatomis, Ministerija priimdama sprendimą dėl projekto finansavimo pakartotinio paraiškos vertinimo neatlieka ir tinkamų finansuoti išlaidų iš naujo nenustatinėja, o vadovaujasi įgyvendinančios institucijos pateikta informacija, nes prielaidų pareiškėjui ginčyti teikiamą finansavimo sumą nebėra – pareiškėjas jau sutiko su mažesne, nei prašė iš pradžių, finansavimo suma vertinimo metu. Ministerijai priėmus sprendimą skirti finansavimą projektui (kas šiuo atveju ir buvo padaryta), finansavimo projektui skyrimo procesas baigiasi. Su pareiškėju sudaroma Projekto sutartis. Jei pareiškėjas nesutinka įgyvendinti projekto už mažesnę, nei teikė paraišką, finansavimo sumą, paraiška turi būti atmetama. Šis sprendimas, baigiantis projekto finansavimo skyrimo procedūrą neigiamu sprendimu (atmesti paraišką), vėliau gali būti savarankiško administracinio ginčo objektu. Tokiu atveju ministerijos neigiamo sprendimo dėl projekto finansavimo nepriima, nes finansavimo skyrimo procesas baigiasi anksčiau – įgyvendinančiai institucijai atmetus paraišką. Taigi Ministerijos sprendimas finansuoti projektą galimas tik pirmosios alternatyvos atveju, ir jis iš esmės pareiškėjui suteikia teisę gauti projekto finansavimą, juo nebuvo ir negalėjo būti sumažinta ar kitaip pakeista finansavimo suma, jau suderinta Agentūros su pareiškėju ankstesniame paraiškos vertinimo etape. Pabrėžė, jog Įsakymas iš viso negalėtų būti priimtas, pareiškėjui nesutinkant su paraiškos vertinimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma ir atitinkamai mažesne, nei prašyta, finansavimo suma. Šiuo atveju pareiškėjo valia ir sutikimas su nustatyta mažesne finansavimo suma ne tik buvo išreikštas 2017 m. gegužės 24 d. raštu, bet vėliau buvo patvirtintas 2017 m. liepos 11 d. laisva valia sudarant Projekto sutartį.

18. Agentūra atkreipė dėmesį, kad PAFT 133 punkte numatyta, kad pareiškėjas sutikimą arba nesutikimą gali pareikšti tik dėl viso projekto įgyvendinimo su nustatyta finansavimo suma. Ši teisės norma nesuteikia pareiškėjui teisės sutikti arba nesutikti dėl dalies projekto išlaidų, dalies fizinių objektų arba konkrečios sutarties išlaidų pripažinimo netinkamomis finansuoti, t. y. teisės aktai nesuteikia galimybės pateikti sutikimo tik dėl dalies projekto įgyvendinimo ar dalinio sutikimo. Toks reglamentavimas tik patvirtina prašomo finansuoti projekto kaip nedalomos visumos koncepciją (pagrįstos vienu investicijų projektu, paremta finansinių srautų analize, sąnaudų – naudos analize ir pan.) ir atitinkamai neleidžia institucijoms modifikuoti pareiškėjo pateikto finansuoti projekto apimties ar pareiškėjai įgyvendinti jį iš dalies – tokiu atveju finansavimo objektu taptų visai kitoks, pakitęs, kitokios apimties projektas, kurio finansinė, sąnaudų – naudos analizė turėtų būti vertinama iš naujo. Pareiškėjas, sutikdamas su siūloma finansavimo suma, sudarė sąlygas toliau tęsti finansavimo skyrimo procedūras, tačiau neteko teisės ginčyti mažesnės nei prašė finansavimo sumos nustatymą – atitinkamai Agentūra neteko teisės priimti sprendimo atmesti paraišką dėl nesutikimo su mažesne suma ir toliau tęsė teisės aktais reglamentuotas procedūras. Agentūros nuomone, tai, kad pareiškėjas siekia apginti savo menamai pažeistas teises į didesnį finansavimą po to, kai yra teisės aktų nustatyta tvarka išreiškusi pritarimą mažesnei sumai, rodo pareiškėjo piktnaudžiavimą teise.

19. Agentūra nurodė, kad viešųjų pirkimų pažeidimas buvo nustatytas vertinant jo pateiktą paraišką, o ne įgyvendinant Projektą, ir tai yra esminis procedūrinis skirtumas. PAFT nurodyta, kad pažeidimams, nustatytiems įgyvendinant 2014–2020 metų finansavimo laikotarpio projektus, taikomas PAFT 25 skirsnis „Pažeidimų tyrimas“, o viešųjų pirkimų pažeidimams, nustatytiems vertinant paraišką, taikomas PAFT 138 punktas, kuriame nurodoma, kad, jeigu pareiškėjas įvykdo pirkimus savo nuožiūra, įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi vidaus procedūrų apraše nustatyta tvarka ir apimtimi, paraiškos vertinimo metu turi įvertinti įvykdyto pirkimo tinkamumą. Nustačiusi, kad pareiškėjas nesilaikė pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, įgyvendinančioji institucija, atsižvelgdama į „Su pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti projekto išlaidų apskaičiavimo tvarkos aprašą“, nustatytą PAFT 7 priede, sumažina didžiausią galimą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą arba tais atvejais, kai dėl pritaikytos finansinės korekcijos dydžio projektas negali būti įgyvendintas, atmeta paraišką. Toks sprendimas įrašomas projekto tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitoje. Jei didžiausia galima projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma buvo sumažinta vertinimo metu, projekto finansavimas dėl tos pačios priežasties negali būti pakartotinai sumažintas projekto įgyvendinimo metu.

20. Agentūros teigimu, ji neginčija, kad pirkimo objektas yra reikšmingas nekilnojamo kultūros paveldo paminklas, tačiau pažymėjo, kad viešųjų pirkimų pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad pirkimo dokumentuose nepagrįstai buvo reikalaujama, kad tas pats darbuotojas būtų atestuotas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, tokiu būdu pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Agentūra taip pat pabrėžė, kad ir teismų praktikoje pripažįstama, jog, neatsižvelgiant į tai, kad VPT nenustatė viešųjų pirkimų pažeidimo, Agentūra, atlikusi jai priskirtas funkcijas, tokį pažeidimą gali nustatyti. Agentūra taip pat atkreipė dėmesį, jog VPT buvo pateikusi pareiškėjui nuomonę, jog reikalauti, kad tas pats specialistas būtų atestuotas Statybos įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka būtų pagrįsta, jeigu tvarkomiesiems statybos ir tvarkomiesiems paveldosaugos darbams atlikti būtų išduotas vienas leidimas (statybą leidžiantis dokumentas). Šiuo atveju, įgyvendinant rangos sutartį, buvo parengti du atskiri projektai ir šiems projektams buvo gauti du atskiri leidimai. Be to, pareiškėjas kvalifikacijos reikalavimuose nenurodė, kokioms konkrečiai statinio grupėms ir pogrupiams yra reikalinga statinio statybos darbų vadovo ir projekto vadovo kvalifikacija. Tas pats pasakytina ir apie paveldosaugos tvarkybos darbus vykdančius specialistus.

21. Agentūra nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis nežino, kokiu teisės aktu vadovaujantis yra taikoma finansinė korekcija. Pabrėžė, jog 2017 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 2017/2-3365 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas finansinės korekcijos taikymo pagrindas.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „CPO LT“ atsiliepime nurodė, jog pritaria pareiškėjo pozicijai ir prašė VšĮ „Kauno arkikatedros projektai“ skundą tenkinti.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Kauno arkikatedros projektai“ skundą atmetė.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas įgyvendina projektą „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“, kuris Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. ĮV-772 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ Nr. 05.4.1-CPVA-V-301 priemonės „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“ iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų siūlomų bendrai finansuoti valstybės projektų sąrašo Nr. 2 patvirtinimo“ yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ Nr. 05.4.1-CPVA-V-301 priemonės „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“ iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų siūlomų bendrai finansuoti valstybės projektų sąrašą Nr. 2, numatant, jog Projektui gali būti skirtas finansavimas, kur bendra Projekto suma – 2 300 123,48 Eur, ES struktūrinių fondų lėšos – 1 955 104,96 Eur, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos – 345 018,52 Eur. 2014 m. rugsėjo 17 d. VšĮ „CPO LT“ ir pareiškėjas sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 4R-428, kuria šalys, kooperuodamos savo darbuotojų darbą, žinias ir patirtį, įsipareigojo veikti bendrai planuojant, organizuojant ir atliekant Projekto statybos darbų viešąjį pirkimą. 2014 m. rugsėjo 19 d. VšĮ „CPO LT“ parengė viešojo pirkimo „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto,

restauravimo, konservavimo projekto parengimo paslaugos, tvarkomieji paveldosaugos ir tvarkomieji statybos darbai, projekto vykdymo priežiūros paslaugos“ sąlygas ir centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) paskelbė skelbimą apie atviro konkurso būdu vykdomą pirkimą. 2014 m. gruodžio 8 d. VPT atliko pirkimo vertinimą ir pateikė vertinimo išvadą, kurioje nurodė tam tikras pastabas dėl pirkimo sąlygų reikalavimų. VšĮ „CPO LT“, atsižvelgdama į VPT pateiktas pastabas, patikslino pirkimo sąlygas ir paskelbė jas CVP IS. 2015 m. sausio 26 d. buvo nustatytas pirkimo laimėtojas – jungtinės veiklos partneriai UAB „Mitnija“, UAB „Enero“ bei UAB „Senamiesčio restauratoriai“, su kuriais pareiškėjas 2015 m. sausio 29 d. sudarė pirkimo sutartį (rangos sutartį).

25. Byloje nustatyta, kad 2015 m. balandžio 1 d. VPT parengė vertinimo išvadą, kurioje nurodė, jog VPĮ pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirkimo rezultatams, nenustatė. 2016 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė 2016 m. lapkričio 10 d. paraišką Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0002 „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“ dėl Projekto finansavimo, kuria siekė gauti 2 300 123,48 Eur finansavimą darbams pagal rangos sutartį apmokėti. 2016 m. gruodžio 29 d. Agentūra pateikė pareiškėjai klausimus, susijusius su pirkimo sąlygose nustatytais kvalifikaciniais reikalavimais. 2017 m. sausio 13 d. raštu pareiškėjas Agentūrai pateikė paaiškinimus dėl kvalifikacinių reikalavimų nustatymo. 2017 m. sausio 27 d. raštu Agentūra informavo pareiškėją, jog, atlikusi Paraiškos Nr. 1 vertinimą, nustatė, kad dalis Paraiškoje Nr. 1 suplanuotų išlaidų yra netinkamos finansuoti, todėl didžiausias Projektui galimų skirti finansavimo lėšų dydis mažinamas nuo prašomos 2 300 123,48 Eur sumos iki 1 731 861,04 Eur. Minėtu raštu Agentūra taip pat paprašė pareiškėjo informuoti, ar jis sutinka Projektą įgyvendinti, kai Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur, bei užtikrinti netinkamų finansuoti su Projektu susijusių išlaidų, t. y. 568 262,44 Eur, finansavimą iš kitų finansavimo šaltinių bei pateikti tai pagrindžiančius dokumentus. 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjas informavo Agentūrą, jog nuosavų lėšų, reikalingų padengti netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų sumą, neturi bei paprašė Agentūros leisti atsiimti Paraišką Nr. 1. 2017 m. vasario 7 d. Agentūra informavo pareiškėją, kad Paraiškos Nr. 1 vertinimas nutraukiamas. 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė paraišką Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“, iš esmės identišką Paraiškai Nr. 1, kuria buvo prašoma finansuoti rangos sutartyje numatytus Projekto darbus visa apimtimi. Be to, pareiškėjas Agentūrai pateikė papildomus paaiškinimus bei dokumentus, siekdamas pagrįsti pirkimo sąlygų, ypač kvalifikacinių reikalavimų, atitiktį VPĮ reikalavimams. Agentūra 2017 m. gegužės 16 d. užpildė Netinkamų finansuoti išlaidų nustatymo formą ir jos priedą bei 2017 m. gegužės 18 d. raštu informavo pareiškėją, jog, atlikusi Paraiškos Nr. 2 vertinimą, nustatė, kad dalis Paraiškoje Nr. 2 nurodytų išlaidų yra netinkamos finansuoti dėl netinkamai, t. y. pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus, įvykdyto pirkimo, kurio išlaidas prašoma finansuoti Projekto biudžeto lėšomis. Agentūra nurodė, jog Projektui galimas skirti finansavimas mažintinas nuo 2 300 123,48 Eur iki 1 731 861,04 Eur, todėl paprašė pareiškėjo informuoti Agentūrą, ar jis sutinka Projektą įgyvendinti, kai nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur bei užtikrinti netinkamų finansuoti su Projektu susijusių išlaidų finansavimą iš kitų finansavimo šaltinių bei pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 24 d. raštu informavo Agentūrą, jog sutinka Paraiškoje Nr. 2 nurodytą Projektą įgyvendinti, kai nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur bei užtikrinti netinkamomis finansuoti su Projektu susijusių išlaidų, t. y. 568 262,44 Eur, finansavimą iš paskolos lėšų. Kartu su šiuo raštu pareiškėjas Agentūrai pateikė patikslintą paraišką bei paskolos sutarties kopiją. Be to, nurodė, jog neatsisako teisės sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų dydžio nustatymo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka.

26. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2017 m. gegužės 26 d. Agentūra užpildė Vertinimo ataskaitą ir pateikė ją Ministerijai. Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2017 m. birželio 2 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo Projektui įgyvendinti skyrė iki 1 731 861,04 Eur finansavimą. 2017 m. liepos 11 d. Agentūra ir pareiškėjas pasirašė iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“ sutartį Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 (toliau – ir Projekto sutartis).

27. Iš pareiškėjo skundo teismas sprendė, kad teisių pažeidimu pareiškėjas laiko nepakankamą finansavimą vykdomam Projektui. Pareiškėjas siekė gauti 2 300 123,48 Eur finansavimą, tačiau Įsakymu nustatytas didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur. Teismo vertinimu, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju

pareiškėjo teisės buvo pažeistos, reikia įvertinti finansavimo skyrimo reglamentavimą.28. Iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamų projektų, įgyvendinamų pagal 2014–2020 metų ES fondų

investicijų veiksmų programą, patvirtintą 2014 m. rugsėjo 8 d. Europos Komisijos įgyvendinimo sprendimu, vertinimo, atrankos, finansavimo ir įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintos Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės. Teismas nurodė, kad ginčo situacijai aktualios PAFT 15 bei 17–18 skirsnių nuostatos.

29. Iš byloje nustatytų aplinkybių bei aktualaus teisinio reglamentavimo (PAFT 124, 133, 153, 157, 162 p.) teismas vertino, kad Agentūra, nustačiusi, kad pareiškėjas nesilaikė pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, sumažino didžiausią galimą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą, tačiau dėl pritaikytos finansinės korekcijos neatmetė pareiškėjo paraiškos, o, vadovaudamasi PAFT 133 punktu, kreipėsi į pareiškėją, siekdama išsiaiškinti, ar jis sutinka įgyvendinti projektą už nustatyto dydžio skiriamų finansavimo lėšų sumą. Iš PAFT nustatyto reglamentavimo teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, sutikdamas su mažesniu finansavimu, sudaro sąlygas Ministerijai priimti sprendimą dėl Agentūros nustatyto dydžio finansavimo skyrimo ir taip inicijuoja projekto sutarties, kuria šalys prisiima tam tikrus įsipareigojimus, pasirašymą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su mažesniu, nei prašytas, finansavimu, toks nesutikimas lemia paraiškos atmetimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas sutiko Projektą įgyvendinti, kai nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur bei sutiko užtikrinti netinkamomis finansuoti su Projektu susijusių išlaidų, t. y. 568 262,44 Eur, finansavimą iš paskolos lėšų, tokį savo sutikimą, be kita ko, patvirtino pateikdamas patikslintą paraišką, kurioje nurodė, jog 568 262,44 Eur suma yra netinkamos finansuoti lėšos. Teismas sprendė, jog toks pareiškėjo sutikimas bei paraiškos patikslinimas lėmė tolesnius veiksmus, kurių pasekmė – 2017 m. liepos 11 d. Agentūros ir pareiškėjo pasirašyta Projekto sutartis Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011, kurios 3.1 papunktyje šalys susitarė, jog Projekto biudžete nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma – 1 731 861,04 Eur, o pagal 3.2 papunktį Projekto vykdytojui (pareiškėjui) Projektui įgyvendinti skiriama iki 1 731 861,04 Eur Projektui skirtų finansavimo lėšų sutarties 3.1 papunktyje nurodytoms Projekto tinkamoms finansuoti išlaidoms apmokėti. Be to, pareiškėjas įsipareigojo iš savo lėšų apmokėti visas tinkamumo finansuoti reikalavimų neatitinkančias projekto išlaidas. Projekto sutarties 2 priede pateiktose finansavimo sąlygose kaip tinkamos finansuoti lėšos nurodoma 1 731 861,04 Eur suma, o kaip netinkamos finansuoti išlaidos nurodoma 568 262,44 Eur suma.

30. Teismas pažymėjo, kad tinkamos finansuoti lėšos apskaičiuotos Agentūros atlikto vertinimo metu, taigi finansinė korekcija buvo pritaikyta Agentūros, o ne Ministerijos, kuri priėmė skundžiamą Įsakymą dėl finansavimo skyrimo. Taigi Ministerija nesumažino pareiškėjui skirto finansavimo, o skyrė pareiškėjui tokį, koks buvo nurodytas Agentūros ir paties pareiškėjo teiktoje patikslintoje paraiškoje. Teismas sutiko su Agentūros pozicija, kad pareiškėjas, sutikdamas su sumažinta finansavimo suma, neteko teisės ginčyti finansavimo sumažinimą, nes nesutikimas su skiriamu finansavimu turėjo būti išreikštas po Agentūros 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 2017/2-3365 pateiktos informacijos apie netinkamų finansuoti išlaidų dydį ir prašymo pateikti savo poziciją dėl tokio finansavimo skyrimo. Agentūra, informuodama pareiškėją apie Paraiškos Nr. 2 vertinimą, pateikė pareiškėjui ir netinkamų finansuoti išlaidų nustatymo formą, kurioje aiškiai išdėstytas netinkamų finansuoti lėšų nustatymo ir taikomos finansinės korekcijos faktinis bei teisinis pagrindas. Teismas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas ne tik 2017 m. gegužės 24 d. raštu sutiko su mažesniu Projekto finansavimu, bet įsipareigojimą pats užtikrinti 568 565,44 Eur finansavimą prisiėmė ir Projekto sutartimi. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad priimant Įsakymą, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes pats pareiškėjas prisiėmė įsipareigojimą įgyvendinti Projektą pagal Agentūros apskaičiuotą mažesnį finansavimą.

31. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. PAFT 154 punkte nustatyta, kad sprendime dėl projekto finansavimo nurodoma: 1) teisinis pagrindas finansuoti projektą arba jo nefinansuoti (įgyvendinančiosios institucijos patvirtintos paraiškų vertinimo ataskaitos ir kiti teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas sprendimas dėl projekto finansavimo); 2) projektas arba sąrašas projektų, kurie finansuojami, ir lėšų, skiriamų kiekvienam projektui, didžiausias dydis (pagal darbo grupės formą); 3) projektas arba sąrašas projektų, kurie nefinansuojami (sprendimas nefinansuoti projekto nėra priimamas, jei įgyvendinančioji institucija, vertindama paraišką, priėmė sprendimą atmesti paraišką) (pagal darbo grupės formą); 4) projektas arba sąrašas projektų, kurie įrašomi į rezervinių projektų sąrašą (kai vykdomas projektų konkursas arba tęstinė projektų atranka) (pagal darbo grupės formą); 5)

sprendimo dėl projekto finansavimo apskundimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. ĮV-720 buvo keičiamas (papildomas) Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. ĮV-47 „Dėl finansavimo skyrimo projektams, pateiktiems pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ Nr. 05.4.1-CPVA-V-301 priemonę „Aktualizuoti kultūros paveldo objektus“, todėl skundžiamą Įsakymą vertindamas kartu su minėtu Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-47, teismas darė išvadą, jog jis atitinka PAFT 154 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas VAĮ 8 straipsnis. Finansavimo mažinimo pagrindai pareiškėjui buvo nurodyti Agentūros siųstuose dokumentuose, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis nežino, kodėl Įsakyme nurodyta būtent tokia finansavimo suma, vertinti kritiškai. Teismas sutiko su Agentūra, kad PAFT nuostatos nesuteikia pareiškėjui galimybės pateikti sutikimo tik dėl dalies Projekto įgyvendinimo, dalies skiriamo finansavimo. Pateikdamas sutikimą su skiriamu finansavimu, pareiškėjas prisiėmė atsakomybę ir už iš tokio sutikimo kilusius padarinius – konkretaus Agentūros nustatyto dydžio paramos skyrimą Įsakymu.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai, susiję su viešųjų pirkimų atitiktimi VPĮ reikalavimams, nėra aktualūs, nes tokie argumentai galėtų būti vertinami tik tuo atveju, jei pareiškėjas būtų išreiškęs nesutikimą su finansavimo mažinimu iki Įsakymo priėmimo ir tokiu atveju būtų priimtas Agentūros sprendimas dėl paraiškos atmetimo.

33. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą, todėl pareiškėjo skundas atmestas. Netenkinus pareiškėjo skundo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atlyginti ir pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

34. Pareiškėjas VšĮ „Kauno arkikatedros projektai“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, nevisapusiškai, nepagrįstai aiškino bylos faktines aplinkybes ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 ir 80 straipsnių reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į byloje esantį pareiškėjo ir Agentūros susirašinėjimą elektroniniu paštu, iš kurio galima spręsti, kad Agentūra neprieštaravo, kad dėl sumažinto skiriamo finansavimo dalies ginčas būtų sprendžiamas teisminiu būdu, nes tai nedarė įtakos Projektui skiriamos finansavimo dalies išmokėjimui ir šio projekto vykdymui. Rašte dėl Paraiškos Nr. 2 Agentūra nurodžiusi, kad jei pareiškėjas nesutinka su paraiškos vertinimu, jis turi teisę skųsti Agentūros įvertinimą.

36. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė PAFT 133 punkto, o ne 138 punkto nuostatas. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas PAFT 133 punktas, teismas netinkamai aiškino šio punkto nuostatas, paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. PAFT 133 punkto atveju finansavimas projektui mažinamas ne dėl netinkamai finansuoti lėšų, bet dėl to, kad tinkamų finansuoti lėšų suma ir didžiausias galimų skirti projektui finansavimo lėšų dydis yra mažesni už paraiškoje nurodytą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Pagal PAFT 138 punktą taikytinas finansavimas yra mažinamas dėl to, kad netinkamomis finansuoti pripažintos lėšos dėl netinkamai įvykdytų viešųjų pirkimų procedūrų. Ginčo atveju Agentūra nepagrįstai taikė PAFT 133 punkto nuostatas, nors nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas viešuosius pirkimus pažeidė VPĮ. Teismas, nukrypdamas nuo PAFT 138 punkto nuostatų, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sutikdamas su mažesne Projektui skirto finansavimo suma, tariamai prarado teisę ginčyti Įsakymą, priimtą Vertinimo ataskaitos pagrindu, pagal kurį pareiškėjui neskyrė jo pašomos 25 proc. finansavimo sumos.

37. Apeliantas nesutiko su teismo išvada, kad pareiškėjas savo nesutikimą su Agentūros atliktu vertinimu privalėjo pareikšti atsakydamas į Agentūros 2017 m. gegužės 18 d. raštą dėl Paraiškos Nr. 2, teigė, kad teismo sprendimu buvo paneigta pareiškėjo teisė ginti savo teises teisme ginčijant dalies prašyto finansavimo neskyrimą bei atimta galimybė patikrinti Agentūros atlikto paraiškos vertinimo dėl prašomų finansuoti lėšų neskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Akcentavo, kad Agentūra jokio savarankiško administracinio sprendimo dėl tinkamų finansuoti išlaidų dydžio nepriėmė, Vertinimo ataskaitą pateikė tik atsakovui, todėl pareiškėjui iki skundo pateikimo teismui nebuvo objektyvios galimybės ginčyti Vertinimo ataskaitą ir nesutikti su pritaikyta finansine korekcija.

38. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Ministerija nurodo, kad mažesnis finansavimas Projektui buvo skirtas todėl, kad buvo nustatyta mažesnė tokia finansavimo apimtis nurodyta Agentūros Projekto paraiškos Vertinimo ataskaitoje, prieš tai Agentūra 2017 m. gegužės 18 d. raštu ir 2017 m. gegužės 24 d. pareiškėjo raštu suderinus Projekto finansavimo apimtį ir pareiškėjui sutikus įgyvendinti Projektą nustatyta apimtimi bei įsipareigojus iš kito finansavimo šaltinio padengti netinkamas finansuoti išlaidas.

40. Ministerija paaiškina, kad tais atvejais, kaip ir konstatavo teismas, jeigu pareiškėjas nesutinka su mažesniu, nei prašytas, finansavimu, toks nesutikimas lemia paraiškos atmetimą. Pareiškėjas, sutikdamas su finansine korekcija ir ginčydamas ją, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pagal PAFT nuostatas, nėra numatomas sąlyginis ar dalinis sutikimo davimas. Ginčijamu Įsakymu buvo priimtas finansavimo skyrimas, todėl bet kokie pareiškėjo teiginiai dėl tariamos pažeistos teisės gynimo netenka prasmės. Atsakovas pabrėžia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjas (apeliantas) negali turėti teisėtų lūkesčių gauti tokių lėšų Projektui finansuoti, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-857/2014, 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-398-492/2016).

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42. Agentūra nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl PAFT 133 ir 138 punktų taikymo, nes PAFT 133 ir 138 punktai turi būti vertinami sistemiškai, kaip vienas kitą papildančios, o ne tarpusavyje konkuruojančios normos. Mažesnė tinkamų finansuoti išlaidų ir skirto finansavimo suma gali būti nustatyta tiek dėl paraišką pateikusio asmens padaryto viešųjų pirkimų pažeidimo, kaip į tokią galimą situaciją referuoja PAFT 138 punktas, tiek dėl kitų priežasčių ar motyvų (pvz. prašomas finansuoti objektas yra netinkamas finansuoti pagal konkretų projektų finansavimo sąlygų aprašą, todėl prašoma finansuoti suma viršija nustatytą tinkamų finansuoti išlaidų dydį, nors pats viešasis pirkimas, įsigyjant objektą, yra atliktas tinkamai; pareiškėjas nepagrindžia kažkokių planuojamų išlaidų dydžio ir pan.). Nustačiusi, kad pareiškėjas nesilaikė pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, įgyvendinančioji institucija, atsižvelgdama į „Su pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti projekto išlaidų apskaičiavimo tvarkos aprašą“, nustatytą PAFT 7 priede, sumažina didžiausią galimą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą arba tais atvejais, kai dėl pritaikytos finansinės korekcijos dydžio projektas negali būti įgyvendintas, atmeta paraišką. Toks sprendimas įrašomas projekto tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitoje. Jei didžiausia galima projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma buvo sumažinta vertinimo metu, projekto finansavimas dėl tos pačios priežasties negali būti pakartotinai sumažintas projekto įgyvendinimo metu.

43. Agentūra pažymi, kad PAFT 138 punktas reglamentuoja prievolę Agentūrai vertinti pirkimų teisėtumą (kai pareiškėjas kartu su paraiška pateikia informaciją apie dar prieš paraiškos pateikimą atliktus pirkimus) bei mažinti didžiausią galimą projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumą vertinimo metu, jei būtų nustatytas su pirkimais susijęs pažeidimas. Vertindama PAFT 133 ir 138 punktus Agentūra daro išvadą, kad nustačius viešųjų pirkimų pažeidimą, dėl kurio mažėja didžiausia galima projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma (PAFT 138 p.), Agentūra privalo vadovautis ta pačia PAFT 133 punkte nustatyta tvarka (kaip ir pvz. mažėjant didžiausiai galimai projekto išlaidų sumai dėl kitų priežasčių ar motyvų). PAFT 138 punkte nurodyta situacija yra tik vienas iš daugelio pagrindų, dėl kurių mažinama didžiausia galima tinkamų išlaidų suma, tačiau vertinimo procesas lieka toks pat: Agentūra turi subendrinti visus argumentus ir motyvus dėl mažinimo bei suformuoti poziciją, kokia yra ta didžiausia galima projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma, ir apie tai informuoti paraišką pateikusį asmenį bei gauti jo sutikimą dėl projekto įgyvendinimo už mažesnę, nei paraiškoje nurodytą prašomą finansavimo sumą. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad PAFT 138 punkte nurodoma, jog toks sprendimas įrašomas projekto tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitoje, kuri yra rengiama tik tada, kai yra gautas sutikimas dėl projekto įgyvendinimo už mažesnę, nei paraiškoje nurodyta finansavimo sumą, arba kai paraiška yra atmetama.

44. Agentūra tai pat pateikia kitus argumentus dėl faktinių ginčo aplinkybių vertinimo, kurie yra analogiški teiktiems atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

45. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro finansavimo sumažinimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų pareiškėjo VšĮ „Kauno arkikatedros projektai“ projektui „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“ teisėtumas ir pagrįstumas.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pažymėdamas, kad pareiškėjas ne tik 2017 m. gegužės 24 d. raštu sutiko su mažesniu Projekto finansavimu, bet ir pateikė Agentūrai patikslintą paraišką, įsipareigojo pats užtikrinti 568 565,44 Eur finansavimą ir pasirašė Projekto sutartį; atsakovo Įsakymas yra priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo sutikimą su mažesniu finansavimu, todėl nėra pagrindo jį pripažinti pažeidžiančiu pareiškėjo teises. Pareiškėjas, pareikšdamas sutikimą su mažesniu finansavimu, neteko teisės ginčyti finansavimo sumažinimą, nes nesutikimas su skiriamu finansavimu turėjo būti išreikštas po CPVA 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 2017/2-3365 pateiktos informacijos apie netinkamų finansuoti išlaidų dydį ir prašymo pateikti savo poziciją dėl tokio finansavimo skyrimo.

47. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad juo nepagrįstai ribojama teisės ginti savo pažeistas teises ir interesus teisme, nepagrįstu laikė argumentą, kad pareiškėjas savo nesutikimą su Agentūros atliktu vertinimu privalėjo pareikšti atsakydamas į Agentūros 2017 m. gegužės 18 d. raštą dėl Paraiškos Nr. 2, bei nepagrįsta, neatitinkančia PAFT 138 punkto nuostatų, laikė išvadą, kad sutikdamas su mažesne Projektui skirto finansavimo suma, prarado teisę ginčyti Įsakymą; pažymėjo, kad Agentūra jokio savarankiško administracinio sprendimo dėl tinkamų finansuoti išlaidų dydžio nepriėmė, Vertinimo ataskaitą pateikė tik atsakovui, todėl pareiškėjui iki skundo pateikimo teismui nebuvo objektyvios galimybės ginčyti Vertinimo ataskaitą ir nesutikti su pritaikyta finansine korekcija.

48. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacija administraciniame procese nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme nei pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

49. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. Agentūrai pateikė Paraišką Nr. 1 kartu su sudaryta rangos darbų sutartimi ir Projekto darbų viešojo pirkimo dokumentais. Agentūra, patikrinusi viešojo pirkimo dokumentus, nustatė, kad kvalifikacijos reikalavimai nustatyti pirkimo dokumentų 3.1 punkto 3 lentelės 3.1.12.1, 3.1.12.3-3.1.12.6, 3.1.12.20-3.1.12.21 papunkčiuose diskriminavo tiekėjus, apribojo konkurenciją reikalaujant, kad tas pats specialistas būtų atestuotas tiek Lietuvos Respublikos aplinkos ministro tiek Lietuvos Respublikos kultūros ministro nustatyta tvarka, todėl pažeidė VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus 1 dalyje nurodytus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus. Atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus Agentūra pritaikė 25 proc. korekciją sumą, t. y. pareiškėjas prašomą 2 300 123,48 Eur finansavimo sumą sumažino iki 1 731 861,04 Eur. Nustačiusi nurodytus pažeidimus, Agentūra kreipėsi į pareiškėją klausdama, ar pareiškėjas sutinka su skiriama finansuoti suma ir ar gali padengti lėšų skirtumą savo lėšomis. 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjas informavo Agentūrą, jog nuosavų lėšų, reikalingų padengti netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų sumą, neturi bei paprašė Agentūros leisti atsiimti Paraišką Nr. 1. 2017 m. vasario 7 d. Agentūra informavo pareiškėją, kad Paraiškos Nr. 1 vertinimas nutraukiamas. 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė Paraišką Nr. 2, kuri buvo iš esmės identiška Paraiškai Nr. 1, kuria buvo prašoma finansuoti rangos sutartyje numatytus Projekto darbus visa apimtimi.

Pareiškėjas Agentūrai pateikė papildomus paaiškinimus bei dokumentus, siekdamas pagrįsti pirkimo sąlygų (kvalifikacinių reikalavimų) atitiktį VPĮ reikalavimams. Agentūra 2017 m. gegužės 16 d. užpildė Netinkamų finansuoti išlaidų nustatymo formą ir jos priedą bei 2017 m. gegužės 18 d. raštu informavo pareiškėją, jog, atlikusi Paraiškos Nr. 2 vertinimą, nustatė, kad dalis Paraiškoje Nr. 2 nurodytų išlaidų yra netinkamos finansuoti dėl netinkamai, t. y. pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus, įvykdyto pirkimo, kurio išlaidas prašoma finansuoti Projekto biudžeto lėšomis. Agentūra nurodė, jog Projektui galimas skirti finansavimas mažintinas nuo 2 300 123,48 Eur iki 1 731 861,04 Eur, todėl paprašė pareiškėjo informuoti Agentūrą, ar jis sutinka Projektą įgyvendinti, kai nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur bei užtikrinti netinkamų finansuoti su Projektu susijusių išlaidų finansavimą iš kitų finansavimo šaltinių bei pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 24 d. raštu informavo Agentūrą, jog sutinka Paraiškoje Nr. 2 nurodytą Projektą įgyvendinti, kai nustatyta didžiausia galima Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma ir didžiausias galimų skirti Projektui finansavimo lėšų dydis yra 1 731 861,04 Eur bei užtikrinti netinkamomis finansuoti su Projektu susijusių išlaidų, t. y. 568 262,44 Eur, finansavimą iš paskolos lėšų ir Agentūrai pateikė patikslintą Paraišką Nr. 2 bei paskolos sutarties kopiją. Pareiškėjas tuo pačiu nurodė, jog neatsisako teisės sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų dydžio nustatymo skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. 2017 m. gegužės 26 d. Agentūra užpildė Vertinimo ataskaitą ir pateikė ją Ministerijai. Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2017 m. birželio 2 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo Projektui įgyvendinti skyrė iki 1 731 861,04 Eur finansavimą. 2017 m. liepos 11 d. Agentūra ir pareiškėjas pasirašė iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011 „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos remonto ir restauracijos darbai“ sutartį Nr. 05.4.1-CPVA-V-301-02-0011.

50. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė panaikinti Ministerijos 2017 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. ĮV-720 ir Agentūros sprendimą, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas (I t., b. l. 28). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl Agentūros sprendimo, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, panaikinimo atsisakė priimti, nustatė, kad Įsakymas buvo priimtas Agentūros 2016 m. gegužės 26 d. projektų tinkamumo finansuoti vertinimo ataskaitos Nr. V-301-02-0011 (toliau – Ataskaita) pagrindu. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad Ataskaita yra tarpinio pobūdžio dokumentas finansavimo skyrimo procedūroje, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Agentūra minėta nutartimi buvo pašalinta iš atsakovų ir į bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Nutartis yra įsiteisėjusi, pareiškėjas dėl jos atskirojo skundo nebuvo padavęs.

51. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo Įsakymo ir Projekto sutarties sudarymo aplinkybes, padarė išvadą, kad Įsakymas buvo priimtas remiantis pareiškėjo pateikta patikslinta paraiška, Vertinimo ataskaita dėl finansavimo tokia apimtimi, dėl kurios nėra ginčo. Pareiškėjo argumentai byloje patvirtina, kad jis kvestionuoja finansavimo dalies neskyrimo bei atitinkamos Vertinimo ataskaitos dalies, kurioje buvo konstatuoti viešųjų pirkimų pažeidimai ir nustatyta finansinė korekcija, teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau šių aplinkybių nėra pagrindo sieti su atsakovo Ministerijos priimtu administraciniu sprendimu; Įsakymo, kuriuo yra išspręsta dėl nekeliančios ginčo finansavimo dalies, panaikinimas niekaip negalėtų apginti pareiškėjo teisų ir teisėtų interesų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą argumentuoja aplinkybėmis, susijusiomis su jo manymu nepagrįstai nustatytais viešųjų pirkimų organizavimo pažeidimais, tačiau Įsakymu skirta finansavimo dalis niekaip nėra sietina su šiais faktais, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas (Įsakymo panaikinimas) nesusijęs su viešojo administravimo subjekto, priėmusio šį administracinį sprendimą veiksmais, o nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, susiję ne su atsakovo, bet kito subjekto – Agentūros atliktais veiksmais ir priimtais sprendimais.

52. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo byloje nurodomi argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą, kurio priėmimas nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nepagrįsta laiko teismo išvadą, kad pareiškėjas, sutikdamas su sumažinta finansavimo suma, neteko teisės ginčyti finansavimo sumažinimą, nes nesutikimas su skiriamu finansavimu turėjo būti išreikštas po Agentūros 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 2017/2-3365 pateiktos informacijos apie netinkamų finansuoti išlaidų dydį ir prašymo pateikti savo poziciją dėl tokio finansavimo skyrimo. Pareiškėjo argumentai, kad tokia išvada teismo sprendime laikytina neteisėtai ribojančia pareiškėjo teises ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme bei kitais teisės aktuose numatytais būdais laikytina iš esmės pagrįsta.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PAFT 43 skirsnyje, reglamentuojančiame skundų nagrinėjimą, 493 punkte

nustatyta, jog pareiškėjai ir projektų vykdytojai įgyvendinančiųjų institucijų sprendimus ar veiksmus (neveikimą) skundžia Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar teismui įstatymų nustatyta tvarka arba ministerijai taisyklių 494 punkte nustatytais atvejais. Projektų vykdytojai ministerijos pagal taisyklių 494 punktą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtus sprendimus skundžia teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taisyklių 494 punkte numatyta, kad pareiškėjai per DMS (duomenų mainų svetainė) arba taisyklių 13 punkte nustatyta tvarka savo pasirinkimu, vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymu, įgyvendinančiųjų institucijų sprendimus dėl paraiškų atmetimo gali apskųsti ministerijoms ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šiuos sprendimus. Jei ministerija tenkina pareiškėjo skundą, o įgyvendinančioji institucija po pakartotinio paraiškos vertinimo vėl atmeta paraišką, pareiškėjas šį įgyvendinančiosios institucijos sprendimą skundžia Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos PAFT nuostatos patvirtina, kad pareiškėjas, net jei Agentūra nėra priėmusi atskiro administracinio sprendimo dėl dalies Paraiškoje Nr. 2 nurodytų lėšų pripažinimo netinkamomis finansuoti, turi teisę jo manymu neteisėtus Agentūros veiksmus, kuriais konstatuoti viešųjų pirkimų pažeidimai ir nustatyta finansinė korekcija, skųsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar teismui įstatymų nustatyta tvarka tiek vadovaudamasis PAFT 493 punkto nuostatomis, tiek bendraisiais ABTĮ 3, 5, 17 bei 23 straipsniuose įtvirtintais pagrindais, kai tokių veiksmų rezultate pareiškėjui kyla realios materialinės pasekmės (nagrinėjamu atveju paraiškoje nurodyto finansavimo dalies iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų neskyrimas), ir reikalauti pažeistas teises apginti pasirinktais ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2-5 punktuose numatytais būdais.

54. Aptariamam kontekste nepagrįstais ir atmestinais laikytini Agentūros argumentai, kad PAFT 133 punkto nuostatos, kurios numato pareiškėjo sutikimo arba nesutikimo galimybę tik dėl viso projekto įgyvendinimo išlaidų, laikytinos užkertančiomis kelią pareiškėjui kvestionuoti teisme Agentūros veiksmu ir / ar sprendimus dėl finansinių korekcijų taikymo, nes toks ribojimas būtų neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų ir įstatymų nuostatų, užtikrinančių asmens teisę kreiptis į nešališką teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Galiausiai toks asmuo atsidurtų neproporcingai blogesnėje padėtyje negu sąlyginai panašioje padėtyje esantys asmenys, kuriems viešųjų pirkimų organizavimo pažeidimai būna nustatyti jau po paramos sutarčių sudarymo projektų vykdymo metu, ir dėl to pritaikytas finansines korekcijas jie turi galimybę ginčyti teisme.

55. Nepaisant teisėjų kolegijos padarytos išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sutikdamas su sumažinta finansavimo suma, neteko teisės ginčyti finansavimo sumažinimą, tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo dėl to, kad byloje nebuvo Agentūrai pareikšti nagrinėtini reikalavimai. Nesant skundo reikalavimų dėl Agentūros veiksmų ir / ar sprendimų pripažinimo neteisėtais ir su tuo susijusių prašymų dėl pažeistų teisių gynimo, pirmosios instancijos eismui nebuvo pagrindo nagrinėti pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių ir vertinti argumentų, susijusių su Agentūros nustatytais pareiškėjo organizuotų viešųjų pirkimų pažeidimais. Atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų vertinti ir ginti jo nurodomų galimai pažeistų teisių dėl finansinės korekcijos taikymo negali. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos eismo sprendimą palieka nepakeistą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Kauno arkikatedros projektai“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VIRGINIJA VOLSKIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3050-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01441-2018-4Procesinio sprendimo kategorija: 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos architektų rūmų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Lietuvos architektų rūmams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti Lietuvos architektų rūmus (toliau – ir Rūmai) per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo ir priimti sprendimą be papildomo profesinių žinių egzamino.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. kreipėsi į Rūmus su prašymu išduoti ypatingųjų ir neypatingųjų statinių, įskaitant statinius, esančius kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje, projekto vadovės, projekto vykdymo priežiūros vadovės, projekto architektūrinės dalies vadovės, projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės kvalifikacijos atestatą. Rūmai, atsižvelgdami į Architektų profesinio atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) 2017 m. spalio 25 d. išvadą, 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. SA17/10/301 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, rekomendavo papildyti teikiamą iliustracinės medžiagos albumą papildomais rengtais projektais. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 22 d. pateikė naują prašymą, papildydama iliustracinės medžiagos albumą. Prašymas kvalifikacinės komisijos posėdyje buvo nagrinėjamas 2017 m. lapkričio 29 d. Rūmai 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. SA17/12/398 pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies, t. y. suteikė neypatingų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės, projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės kvalifikaciją. Su tokiu Rūmų sprendimu pareiškėja nesutiko, todėl su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Skundų dėl sprendimų dėl kvalifikacijos atestatų ir (ar) teisės pripažinimo dokumentų išdavimo ar neišdavimo arba galiojimo sustabdymo ar galiojimo panaikinimo teisėtumo nagrinėjimo komisiją (toliau – ir Komisija). Ši komisija, išnagrinėjusi skundą, 2018 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 pripažino nepagrįstu (neteisėtu) ir įpareigojo Rūmus pareiškėjos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo nagrinėti iš naujo. 2018 m. vasario 6 d. pareiškėja gavo informaciją, kad pakartotinas jos prašymo svarstymas yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=75bd0970228111eabe008ea93139d588

numatytas 2018 m. vasario 28 d. Atestavimo komisijos posėdyje, į posėdį kviečiant pareiškėją. Pareiškėja 2018 m. vasario 13 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti informaciją, ar jos dalyvavimas priimant naują sprendimą yra privalomas, ar iš naujo bus vykdomas egzaminavimas, ar prašymo svarstymas bus mokamas. Rūmai 2018 m. vasario 13 d. raštu atsakė, jog prašymo svarstymas po skundo yra nemokamas, tačiau prašymas bus svarstomas pareiškėjai dalyvaujant, t. y. vyks profesinių žinių egzaminas.

3. Pareiškėja teigė, kad prašymo svarstymas iš naujo laikant profesinių žinių egzaminą yra teisiškai nepagrįstas. Toliau vyko susirašinėjimas su Rūmais dėl Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 31 d. priimto sprendimo vykdymo proceso, tačiau bendros pozicijos rasti nepavyko. Rūmai laikėsi nuostatos, jog profesinių žinių egzaminą pareiškėja turi laikyti iš naujo. Nurodė, kad Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 pripažinus nepagrįstu (neteisėtu), profesinių žinių egzamino laikyti nereikia, o prašymo svarstymas turi būti atliekamas ir naujas sprendimas priimamas 2017 m. lapkričio 29 d. posėdyje svarstymui pateiktos medžiagos bei tą dieną išlaikyto profesinių žinių egzamino pagrindu. Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. vasario 28 d. posėdyje, pareiškėjai neatvykus, jos prašymas svarstomas nebuvo. Ši komisija nutarė prašymą pakartotinai svarstyti tik pareiškėjai dalyvaujant ir tik pateikus prašymą.

4. Pareiškėja vertino, kad Rūmai elgiasi neteisėtai, t. y nepriima sprendimo dėl pateikto prašymo išduoti architekto profesinės kvalifikacijos atestatą. Prie prašymo yra pateikti visi reikalingi dokumentai, išlaikyti teisinių ir profesinių žinių egzaminai, todėl Rūmai, vykdydami Aplinkos ministerijos sprendimą, esamų duomenų pagrindu per teisės aktų nustatytą terminą privalo svarstyti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą. Kadangi Rūmai prašymo svarstymo neatlieka, todėl pareiškėja prašo teismo įpareigoti Rūmus vykdyti Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 31 d. priimtą sprendimą.

5. Pareiškėja nurodė, kad Atestavimo komisija nepagrįstai reikalauja laikyti profesinių žinių egzaminą, kuris jau buvo išlaikytas, iš naujo svarstant pareiškėjos prašymą. Pabrėžė, jog sprendimo pripažinimo neteisėtu pagrindas – Atestavimo komisijos sprendimo ir ekspertų rekomendacijų nenuoseklumas ir motyvuoto pagrindimo nebuvimas (Aplinkos ministro 2005 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtinto Architektų atestavimo ir teisės pripažinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Atestavimo tvarkos aprašas) 28 punkto pažeidimas)). Skundų nagrinėjimo komisija nenustatė kokių nors 2017 m. lapkričio 29 d. Komisijos posėdžio procedūrinių pažeidimų, dėl ko būtų pripažintas neteisėtu visas posėdis. Buvo konstatuotas tik vienas Komisijos posėdžio etapo (sprendimo priėmimo) ydingumas, todėl būtent ši Komisijos posėdžio dalis (sprendimo priėmimas) ir turi būti atliekama iš naujo.

6. Atsakovas Lietuvos architektų rūmai atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Aplinkos ministerija įpareigojo persvarstyti pareiškėjos prašymą, o ne išduoti architekto kvalifikacijos atestatą pagal pareiškėjos prašymą, todėl pareiškėja buvo informuota, jog pakartotinai prašymai išduoti architekto kvalifikacijos atestatą svarstomi ta pačia tvarka, kaip ir išduodant kvalifikacijos atestatą, t. y. architektui atvykus į profesinių žinių egzaminą, pristačius Komisijai savo patirtį profesinių žinių egzamino metu. Pažymėjo, jog informavo pareiškėją, kad į Atestavimo Komisijos posėdžio darbotvarkę pakartotinis pareiškėjos prašymo svarstymas bus įtrauktas tik tada, kai pareiškėja pateiks laisvos formos rašytinį prašymą dėl pakartotinio svarstymo.

8. Atsakovas paaiškino, kad visi pateikti pareiškėjos raštai buvo perduoti Atestavimo komisijai, kuri pareiškėjos poziciją svarstė 2018 m. vasario 28 d. vykusio posėdžio metu. Atestavimo komisija, įvertinusi pareiškėjos argumentus, bei tai, jog Aplinkos ministerija įpareigojo neišduoti architekto kvalifikacijos atestatą pagal pateiktą prašymą, o pareiškėjos prašymą svarstyti iš naujo, nusprendė, kad pareiškėjos prašymas pakartotinai bus svarstomas tik jai dalyvaujant.

9. Atsakovas pažymėjo, kad su skunde pateiktais pareiškėjos argumentais nesutinka, kadangi jie nepagrįsti, paremti iš esmės klaidingu atestavimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų interpretavimu. Atsakovas, sistemiškai vertindamas Statybos įstatymo 12 straipsnio 11 ir 12 dalyse Atestavimo tvarkos aprašo 13 ir 27 punktuose, Lietuvos Respublikos Architektų rūmų tarybos 2017 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-17/01-2 patvirtinto Architektų atestavimo vidaus tvarkos aprašo (toliau – ir Vidaus tvarkos aprašas) 65 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad vien formalių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų atitikimas nereiškia, jog pareiškėjai turi būti suteikta jos pageidaujama kvalifikacija, t. y. dalyvavimas profesinių žinių egzamine nereiškia, jog prašymas privalo būti tenkinamas visa apimtimi. Kiekvienu atveju komisija, kurią sudaro teisės aktų nustatyta tvarka išrinkti architektūros srities profesionalai, sprendžia kokią veiklą architektas yra pasirengęs vykdyti savarankiškai. Nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta, jog pareiškėjos profesinė patirtis nėra pakankama tam, jog architekto veiklą savarankiškai ji galėtų vykdyti visose prašyme nurodytose srityse.

10. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose įtvirtinta atestavimo procedūra trunka ne daugiau kaip 30 darbo dienų ir apima dokumentų kvalifikacijos atestatui gauti pateikimą, teisinių ir profesinių žinių egzaminus bei sprendimo priėmimą. Akcentavo, jog sprendimas dėl atestato išdavimo priimamas atsižvelgiant į pateiktus dokumentus bei teisinių ir profesinių žinių egzamino rezultatus. Tuo tarpu pareiškėja Rūmų prašė sprendimo priėmimo etapą vykdyti atsietai nuo visos atestavimo procedūros, nevertinant pareiškėjos, kaip architektės, profesinių žinių. Pareiškėja iš dalies yra teisi, teigdama, jog profesinių žinių egzaminą ji laikė, tačiau profesinių žinių egzamino metu buvo nuspręsta, kad pareiškėjos turimos profesinės žinios yra pakankamos tam, jog jai būtų suteiktas neypatingojo statinio projekto architektūrinės dalies vadovo ir neypatingojo statinio architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo kvalifikacijos atestatas, o ne visų kvalifikacijų suteikimui pagal prašymą.

11. Atsakovas nurodė, kad siekdamas išspręsti susiklosčiusią situaciją, 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. SI8/03/126 „Dėl architektų profesinio atestavimo komisijos sprendimo“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu patikslinti ir / arba išaiškinti, kaip tinkamai, nenukrypstant nuo teisės aktų reikalavimų, įgyvendinti Komisijos sprendimą, kuriuo Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 pripažintas nepagrįstu (neteisėtu). Aplinkos ministerija atsakymu Nr. (14-l)-D8-2652 „Dėl architektų profesinio atestavimo komisijos sprendimo“ patvirtino Rūmų veiksmų teisėtumą, kadangi nurodė, jog prašymas turi būti svarstomas iš naujo, o toks svarstymas neįmanomas be pareiškėjos dalyvavimo.

12. Atsakovas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu Atestavimo komisija grįžtų į sprendimo priėmimo stadiją, ankstesnis jos sprendimas, t. y. suteikti pareiškėjai neypatingojo statinio projekto architektūrinės dalies vadovo ir neypatingojo statinio architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo kvalifikacijos atestatą, privalėtų būti panaikintas. Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas ne visas sprendimas, o tik jo dalis, negalima grįžti tik į sprendimo priėmimo dalį, kadangi visiškas sprendimo panaikinimas neatitiktų pareiškėjos skundo tikslų ir būtų neproporcingas. Aplinkybę, jog ne visas Atestavimo komisijos sprendimas yra neteisėtas, skunde pripažino ir pati pareiškėja.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir įpareigojo Rūmus per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. prašymo dalį – suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas ir priimti sprendimą toje dalyje, kurioje Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 pripažintas nepagrįstu be papildomo profesinių žinių egzamino.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. lapkričio 22 d. su prašymu kreipėsi į Rūmus dėl statybos techninės veiklos srities vadovo kvalifikacijos atestato suteikimo, t. y. kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, taip pat ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar vietovėje. 2017 m. lapkričio 29 d. vykusio Atestavimo komisijos posėdžio metu, atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus dokumentus, paaiškinimus ir atsakymus į profesinių žinių patikrinimo klausimus, ekspertų rekomendacijas, buvo nutarta, jog pareiškėjos profesinė patirtis ir turimos žinios yra pakankamos tam, jog jai būtų išduotas architekto kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę eiti statinio projekto architektūrinės dalies vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas neypatinguosiuose statiniuose. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko ir su skundu 2018 m. sausio 3 d. kreipėsi į Komisiją. Skunde Komisijai pareiškėja pareiškė reikalavimus, t. y. pripažinti Rūmų 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SA17/10/301 nepagrįstu ir pripažinti Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 nepagrįstu ir įpareigoti šį sprendimą priėmusią organizaciją skundą nagrinėti iš naujo. Komisija 2018 m. sausio 31 d. protokoliniu sprendimu Nr. D4-15 nusprendė pripažinti Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 nepagrįstu ir įpareigoti Rūmus pareiškėjos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo nagrinėti iš naujo. 2018 m. vasario 6 d. Rūmai informavo pareiškėją, kad pakartotinai jos prašymas bus svarstomas 2018 m. vasario 28 d. Atestavimo komisijos posėdyje ir pakvietė pareiškėją jame dalyvauti. Pareiškėja 2018 m. vasario 13 d. su paklausimu kreipėsi į Rūmus, prašydama informuoti ją, ar jos dalyvavimas priimant naują sprendimą yra privalomas, ar iš naujo bus vykdomas egzaminavimas, ar prašymo svarstymas bus mokamas. Rūmai 2018 m. vasario 13 d. raštu atsakė, jog prašymo svarstymas po skundo yra nemokamas, tačiau prašymas bus svarstomas pareiškėjai dalyvaujant, t. y. vyks profesinių žinių

egzaminas. Pareiškėja 2018 m. vasario 19 d. bei 2018 m. vasario 21 d. kreipėsi į Rūmus su atsakymu, kuriame išdėstė savo poziciją dėl pakartotinio jos prašymo nagrinėjimo. Rūmai 2018 m. kovo 5 d. raštu Nr. SA18/03/110 informavo pareiškėją, kad 2018 m. vasario 28 d. Atestavimo komisijos posėdyje jos prašymas nebuvo svarstomas, nes ji į posėdį neatvyko. Komisija nutarė pareiškėjos prašymą pakartotinai svarstyti tik dalyvaujant pareiškėjai. Rašte taip pat nurodyta, kad pakartotinis pareiškėjos prašymas bus įtrauktas į Atestavimo komisijos darbotvarkę tik gavus pareiškėjos prašymą.

15. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. D1-439 patvirtintų Skundų dėl sprendimų dėl kvalifikacijos atestatų ir (ar) teisės pripažinimo dokumentų išdavimo ar neišdavimo arba galiojimo sustabdymo ar galiojimo panaikinimo teisėtumo nagrinėjimo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4. 1, 4.2, 10.1, 10.2 papunkčiuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nesutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjos prašymas turi būti nagrinėjamas iš naujo pagal teisės aktus, reglamentuojančius pareiškėjų prašymų nagrinėjimo taisykles, o toks svarstymas neįmanomas be pareiškėjos dalyvavimo.

16. Teismas iš Komisijos 2018 m. sausio 31 d. protokolinio sprendimo Nr. D4-15 turinio nustatė, jog Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 buvo pripažintas nepagrįstu dėl jo nemotyvuotumo. Vertindamas Komisijos nuostatus teismas nustatė, jog sprendimas yra priimtas Nuostatų 10.2 papunkčio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad tai, kad Komisija sprendimu įpareigojo Rūmus pareiškėjos prašymą, bet ne skundą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo, nagrinėti iš naujo, iš esmės teisinio santykio nekeičia. Dar daugiau, pareiškėja su skundu kreipėsi ne į Rūmus, bet į Komisiją ir Komisijai nustačius, jog priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnių reikalavimų ir jį pripažinus nepagrįstu, įpareigoti Rūmus išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo būtų iš esmės ydinga. Teismas vertino, kad pareiškėja pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus, 2017 m. lapkričio 29 d. vykusio Atestavimo komisijos posėdžio metu teikė paaiškinimus ir atsakymus į profesinių žinių patikrinimo klausimus, Komisija vertino ekspertų rekomendacijas. Būtent Komisijos priimto sprendimo dalis, kuria atsisakyta pareiškėjai suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas, buvo laikoma nenuoseklia ir nemotyvuota.

17. Teismas sutiko su atsakovo pastebėjimu, kad iš pareiškėjos skundo Komisijai bei teismui matyti, jog pareiškėja nesutiko / nesutinka ne su visu Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. SA17/12/398, bet tik su jo dalimi, kuria buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas. Tačiau teismas nesutiko su atsakovu, jog nėra galimybės iš naujo vertinti tik tos sprendimo dalies, kuri buvo Komisijos panaikinta. Teismas konstatavo, jog būtent tik ta dalis ir buvo Komisijos panaikinta kaip nenuosekli ir nemotyvuota. Atsakovas nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl panaikinus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. SA17/12/398 dalį, nėra galimybės priimti sprendimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad iki šios dienos atsakovas nėra priėmęs jokio sprendimo, nors Komisija įpareigojo atsakovą šiuos veiksmus atlikti. Teismas sutiko su atsakovu, jog Komisija įpareigojo Rūmus ne išduoti architekto kvalifikacijos atestatą pagal pateiktą prašymą, o iš naujo svarstyti pareiškėjos prašymą (atitinkamoje dalyje), tačiau pažymėjo, kad sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad atsakovui priėmus sprendimą, pareiškėjos prašymas turi būti tenkinamas pilnai. Teismas vertino, kad Rūmai turi priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo dalies, kuria ji prašė suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas, kuris būtų motyvuotas ir atitiktų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas netinkamai atliko funkcijas, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą (iš skundo turinio aišku, jog prašoma išnagrinėti tik tą prašymo dalį, kuri nebuvo patenkinta) ir priimti sprendimą (atitinkamai toje dalyje, kurioje jis pripažintas nepagrįstu) be papildomo profesinių žinių egzamino yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III.

19. Atsakovas Rūmai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o netenkinus šio prašymo – pakeisti Vilniaus miesto apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą, nurodant, jog 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 turi būti panaikintas visa apimtimi, o pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. prašymas turi

būti išnagrinėtas iš naujo, jai nedalyvaujant.20. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais: Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. SA17/12/398

nemotyvuotumas buvo pagrindas jį pripažinti nepagrįstu (neteisėtu); pareiškėja pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus, 2017 m. lapkričio 29 d. vykusio Atestavimo komisijos posėdžio metu teikė paaiškinimus ir atsakymus į profesinių žinių patikrinimo klausimus, posėdžio metu buvo vertintos ekspertų rekomendacijos; atestavimo komisijos sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas buvo laikoma nenuoseklia ir nemotyvuota. Atsakovo teigimu, šie teismo argumentai prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir architektų profesinio atestavimo procedūros esmei.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad dėl profesinio atestavimo procedūros esmės, pagrindinio profesinio atestavimo tikslo, architektų vykdomų funkcijų specifikos kompetencija įvertinti pretendentų pasirengimą vykdyti atestuoto architekto veiklą jų pageidaujamose srityse yra suteikiama išimtinai architektūros srities profesionalams – Atestavimo komisijai, sudaromai iš visų atestuotų architektų išrinktų narių.

22. Atsakovas, akcentuodamas Statybos įstatymo 12 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 12 straipsnio 11 ir 12 dalyse, Atestavimo tvarkos aprašo 13 ir 27 punktuose, Vidaus tvarkos aprašo 65 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad vien formalių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų atitikimas nereiškia, jog pareiškėjai turi būti suteikta jos pageidaujama kvalifikacija, t. y. dalyvavimas profesinių žinių egzamine nereiškia, jog prašymas privalo būti tenkinamas visa apimtimi. Kiekvienu atveju komisija, kurią sudaro teisės aktų nustatyta tvarka išrinkti architektūros srities profesionalai, sprendžia kokią veiklą architektas yra pasirengęs vykdyti savarankiškai. Nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta, jog pareiškėjos profesinė patirtis nėra pakankama tam, jog architekto veiklą savarankiškai ji galėtų vykdyti visose prašyme nurodytose srityse.

23. Atsakovo teigimu, teismas, nurodydamas, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtas Rūmų sprendimas yra nenuoseklus bei įpareigodamas Rūmus nenuoseklaus sprendimo pagrindu priimti kitą sprendimą – išnagrinėti nepatenkintą pareiškėjos prašymo dalį jai nedalyvaujant nagrinėjime, suskaidė Atestavimo procedūrą į dalis, kas prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir paneigia profesinių žinių egzamino esmę.

24. Atsakovas nurodo, kad Atestavimo komisija, įvertinusi, jog pareiškėja yra pasirengusi savarankiškai vykdyti atestuoto architekto veiklą ne visose prašytose srityse, be papildomo jos dalyvavimo ir paaiškinimų teikimo objektyviai neturi galimybės pakartotinai įvertinti jos kvalifikaciją. Pakartotinai nagrinėjant pareiškėjos prašymo dalį be jos dalyvavimo būtų užkirstas kelias Atestavimo komisijai tinkamai įvertinti pareiškėjos kvalifikaciją ir sudarytos prielaidos priimti nepagrįstą sprendimą.

25. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kuriais buvo atmestas kaip nepagrįstas jo motyvas, kad nėra galimybės iš naujo vertinti tik tos sprendimo dalies, kuri buvo Komisijos panaikinta kaip nenuosekli ir nemotyvuota. Atsakovas, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. D1-976 patvirtintą Profesinių ir teisinių žinių egzaminų programą architektams, siekiantiems eiti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovų pareigas statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius) (toliau – ir Egzaminų programa), pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ne kartą akcentavo profesinių žinių egzamino specifiką, t. y. jo vientisumą, klausimų bendrumą, neatsižvelgiant į tai, kokios kategorijos statiniuose kokią atestuoto architekto veiklą ketinama vykdyti. Komisija savo protokoliniame sprendime taip pat akcentavo, jog Atestavimo komisijos sprendime, o ne jo dalyje pasigendama nuoseklumo ir motyvuoto pagrindimo dėl pareiškėjos patirties vertinimo. Taip pat pažymėjo, jog atsakomybė architekto profesijai ir autorių teisių išmanymas yra svarbūs vykdant veiklą tiek ypatinguosiuose, tiek neypatinguosiuose statiniuose. Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog visas Atestavimo komisijos sprendimas yra neteisėtas.

26. Atsakovo vertinimu, net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjos dalyvavimas pakartotiniame prašymo svarstyme yra neprivalomas, Atestavimo komisijos priimtas sprendimas turi būti panaikintas ir turimų duomenų pagrindu priimamas naujas nuoseklus ir motyvuotas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

27. Atsakovas pažymi, kad teismo išvadą, jog viso Atestavimo komisijos sprendimo panaikinimas ir prašymo nagrinėjimas iš naujo būtų neproporcingas ir neatitiktų skundo tikslų, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4703-1062/2018, kurioje buvo nagrinėjama

analogiška situacija.28. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimo argumentai nenuoseklūs ir nepagrįsti, teismo priimto sprendimo

įgyvendinimas neužtikrintų ne tik tinkamo architektų profesinio atestavimo procedūros vykdymo, bet ir pareiškėjos teisių įgyvendinimo. Atsakovas paaiškina, kad teismas, nepaisydamas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 22 d. prašymo, adresuoto Rūmams, turinio, įpareigojo Rūmus nagrinėti ne visą netenkintos prašymo dalies dalį, nenurodydamas, jog turi būti nagrinėjama ir ta prašymo dalis, kuria pareiškėja prašė jai suteikti teisę eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo pareigas ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, taip pat ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar vietovėje. Motyvai, kodėl teismas nusprendė įpareigoti Rūmus nagrinėti pareiškėjos prašymą ne dėl visų nesuteiktų kvalifikacijų, nepateikti. Tokio teismo sprendimo vykdymas neužtikrins procesui keliamų tikslų.

29. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo 250 Eur apeliaciniame procese patirtas atstovavimo išlaidas.

30. Pareiškėja nurodo, kad byloje ginčo dėl procedūrų iki Atestavimo komisijos sprendimo priėmimo nėra. Ginčas kilo dėl to, ar Rūmams, iš naujo nagrinėjant 2017 m. lapkričio 22 d. prašymą, pareiškėja privalo papildomai laikyti profesinių žinių egzaminą. Apeliaciniame skunde nurodytas teisinis reguliavimas šios situacijos nereglamentuoja.

31. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas remiasi Atestavimo tvarkos aprašo 27 punktu, tačiau nei šio punkto, nei profesinės patirties patikrinimo sudėtį nustatanti Vidaus tvarkos aprašo 65 punkto norma nereikalauja, kad pakartotinai svarstant prašymą pretendentas turėtų iš naujo laikyti profesinių žinių egzaminą. Šios teisės normos išskiria atestavimo procedūros etapus: profesinių ir teisinių žinių egzaminų rezultatų patikrinimas; pretendento atitikties Atestavimo tvarkos aprašo II skyriuje nurodytiems reikalavimams patikrinimas; sprendimo dėl atestato išdavimo priėmimas. Aplinkos ministerijos skundų dėl sprendimų dėl kvalifikacijos atestatų ir (ar) teisės pripažinimo dokumentų išdavimo ar neišdavimo arba galiojimo sustabdymo ar galiojimo panaikinimo teisėtumo nagrinėjimas yra paskutinis etapas. Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 buvo pripažintas nepagrįstu (neteisėtu), todėl vykdant sprendimą, kuriuo Rūmai buvo įpareigoti pareiškėjos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo nagrinėti iš naujo, turi būti iš naujo atliekamas tik tas etapas, kuris buvo pripažintas neteisėtu – iš naujo priimamas sprendimas. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pagal Vidaus tvarkos aprašo 74 ir 81 punktus sprendimo priėmimo etapas yra išskirtas, o sprendimas dėl atestato išdavimo priimamas užbaigus klausimų teikimo etapą, pretendentui nedalyvaujant. Todėl nesuprantamas atsakovo atsisakymas šį etapą atlikti iš naujo be pareiškėjos dalyvavimo. Vadovaujantis Vidaus tvarkos aprašo 63 punktu buvo atliktas pareiškėjos profesinių žinių ir patirties įvertinimo garso įrašas, kas leidžia Komisijai dar kartą įvertinti pareiškėjos žinias be jos dalyvavimo ir priimti pagrįstą sprendimą.

32. Pareiškėja nurodo, kad Atestavimo komisijos teisė nuspręsti, kaip vertinti pretendento profesinę kvalifikaciją ir kokį atestatą jam suteikti, nėra absoliuti. Atestavimo komisijos sprendimas turi būti motyvuotas, argumentuotas ir nuoseklus. Būtent šių reikalavimų nesilaikymas sudarė pagrindą Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 pripažinti nepagrįstu (neteisėtu).

33. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo pozicija, jog pakartotinai nagrinėjant pareiškėjos prašymo dalį suteikti jai ypatingųjų statinių kvalifikacijos atestatą, pareiškėja turėtų dalyvauti prašymo nagrinėjime ir iš naujo laikyti profesinių žinių egzaminą, akcentuoja, kad atsakovas, klaidindamas teismą, sutapatina iš esmės skirtingas situacijas – pretendento prašymo dalies nagrinėjimas iš naujo po Rūmų sprendimo panaikinimo ir kai yra pateikiamas prašymas dėl aukštesnės, nei turima, profesinės kvalifikacijos suteikimo. Nagrinėjamu atveju Rūmai turi priimti sprendimą toje dalyje, kurioje buvo panaikintas Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398, o tokio sprendimo priėmimui papildomas profesinių žinių egzaminas teisės aktais nėra numatytas.

34. Pareiškėjos vertinimu, atsakovo argumentai dėl pareiškėjos dalyvavimo pakartotiniame svarstyme neprivalomumo ir Atestavimo komisijos sprendimo pilna apimtimi panaikinimo stokoja logikos. Neturi reikšmės, ar naujas sprendimas turėtų būti priimamas dėl pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. pateikto pilno prašymo ar dėl prašymo dalies. Procedūra tokia pati – Atestavimo komisija atlieka Atestavimo tvarkos aprašo 27 punkte numatytus vertinimus ir jų pagrindu priima naują sprendimą.

35. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes byloje ginčas kilo dėl procedūrų, o ne dėl pareiškėjos profesinės kvalifikacijos vertinimo. Atsakovo

motyvas, kad iš naujo nagrinėjant pareiškėjos prašymą pilna apimtimi, ji negali turėti teisėto lūkesčio – tikėtis bent ne mažesnio vertinimo – vertintinas kaip bandymas daryti pareiškėjai psichologinį poveikį.

36. Pareiškėja iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismo prašė įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos pilną prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo ir priimti sprendimą be papildomo profesinių žinių egzamino, o ne prašymo dalį dėl ypatingų statinių profesinės kvalifikacijos atestato išdavimo. Nepaisant to, pareiškėja, atsižvelgdama į teismo priimto sprendimo teisinį rezultatą, vertina, kad skundžiamas teismo sprendimas yra logiškas, nes iš naujo nagrinėti jos prašymo dalį dėl neypatingų statinių projekto architektūrinės dalies vadovo bei architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo profesinės kvalifikacijos suteikimo, kai tokia kvalifikacija atsakovo priimtu sprendimu pareiškėjai buvo suteikta, nėra prasmės.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Lietuvos architektų rūmus per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo ir priimti sprendimą be papildomo profesinių žinių egzamino pagrįstumo.

38. Kaip bylos duomenimis skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas bei ko (teismo nustatytų aplinkybių) šalys savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose neginčija, pareiškėja 2017 m. lapkričio 22 d. su prašymu kreipėsi į Rūmus dėl statybos techninės veiklos srities vadovo kvalifikacijos atestato suteikimo, t. y. kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, taip pat ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar vietovėje. 2017 m. lapkričio 29 d. posėdyje Atestavimo komisija, atsižvelgusi į pareiškėjos pateiktus dokumentus, paaiškinimus ir atsakymus vykdant profesinių žinių patikrinimą, ekspertų rekomendacijas, nutarė, jog pareiškėjos profesinė patirtis ir turimos žinios yra pakankamos tam, jog jai būtų išduotas architekto kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę eiti statinio projekto architektūrinės dalies vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas neypatinguosiuose statiniuose. Pareiškėja, kuri su tokiu sprendimu nesutiko, 2018 m. sausio 3 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, kuriame prašė pripažinti Rūmų 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. SA17/10/301 ir 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 nepagrįstais ir įpareigoti šiuos sprendimus priėmusią organizaciją jos skundą nagrinėti iš naujo. Komisija 2018 m. sausio 31 d. protokoliniu sprendimu Nr. D4-15 nusprendė pripažinti Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 nepagrįstu ir įpareigoti Rūmus pareiškėjos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo nagrinėti iš naujo. 2018 m. vasario 6 d. Rūmai informavo pareiškėją, kad pakartotinai jos prašymas bus svarstomas 2018 m. vasario 28 d. Atestavimo komisijos posėdyje ir pakvietė pareiškėją jame dalyvauti. Pareiškėja 2018 m. vasario 13 d. su paklausimu kreipėsi į Rūmus, prašydama informuoti ją, ar jos dalyvavimas priimant naują sprendimą yra privalomas ir ar iš naujo bus vykdomas egzaminavimas, ar prašymo svarstymas bus mokamas. Rūmai 2018 m. vasario 13 d. raštu atsakė, jog prašymo svarstymas po skundo yra nemokamas, tačiau prašymas bus svarstomas pareiškėjai dalyvaujant, t. y. vyks profesinių žinių egzaminas. Pareiškėja 2018 m. vasario 19 d. bei 2018 m. vasario 21 d. kreipėsi į Rūmus su raštais, kuriuose išdėstė savo poziciją dėl pakartotinio jos prašymo nagrinėjimo. 2018 m. kovo 5 d. Rūmai raštu Nr. SA18/03/110 informavo pareiškėją, kad 2018 m. vasario 28 d. Atestavimo komisijos posėdyje nutarta jos prašymo nesvarstyti jai neatvykus į posėdį ir pareiškėjos prašymą pakartotinai svarstyti tik dalyvaujant pareiškėjai, taip pat, kad pakartotinis pareiškėjos prašymas bus įtrauktas į Atestavimo komisijos darbotvarkę tik gavus pareiškėjos prašymą.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą ir konstatavęs, kad, kaip matyti iš Komisijos 2018 m. sausio 31 d. protokolinio sprendimo, kad būtent Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. SA17/12/398 turinio trūkumai (motyvavimo trūkumai) buvo pagrindas jį pripažinti nepagrįstu (neteisėtu), kad įpareigoti Rūmus išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo būtų ydinga, taip pat kad Rūmai turi priimti sprendimą dėl pareiškėjos prašymo dalies, kuria ji prašė

suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas, kuris būtų motyvuotas ir atitiktų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, skundą tenkino ir įpareigojo Rūmus per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. prašymo dalį – suteikti ypatingųjų statinių projekto architektūrinės dalies vadovės ir projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas – ir priimti sprendimą toje dalyje, kurioje Lietuvos architektų rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 pripažintas nepagrįstu be papildomo profesinių žinių egzamino.

40. Rūmai, grįsdami savo apeliacinio skundo prašymą, teigia, jog: pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja ne tik galiojančių teisės aktų reikalavimams, bet ir pačiai architektų profesinio atestavimo esmei; vien formalių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų atitikimas nereiškia, jog pareiškėjai turi būti suteikta jos pageidaujama kvalifikacija, t. y. dalyvavimas profesinių žinių egzamine nereiškia, jog prašymas privalo būti tenkinamas visa apimtimi; jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjos dalyvavimas pakartotiniame prašymo svarstyme yra neprivalomas, privalėtų būti naikinamas Atestavimo komisijos priimtas sprendimas ir turimų duomenų pagrindu priimamas naujas nuoseklus ir motyvuotas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, pažymėtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į minėto teisinio reguliavimo nuostatas, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui jis privalo aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliacinio argumentai niekaip nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo: visų pirma, primintina, kad į Rūmus pareiškėja kreipėsi dėl statybos techninės veiklos srities vadovo kvalifikacijos atestato suteikimo, suteikiančio teisę eiti statinio projekto vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vadovo, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, taip pat ypatinguosiuose ir neypatinguosiuose statiniuose, esančiuose kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar vietovėje.

44. Rūmai, 2017 m. lapkričio 29 d. Atestavimo komisijos posėdyje įvertinę pareiškėjos pateiktus dokumentus, paaiškinimus ir atsakymus vykdant profesinių žinių patikrinimą, ekspertų rekomendacijas, 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. SA17/12/398 nusprendė tenkinti jos prašymą iš dalies, suteikiant neypatingų statinių statinio projekto architektūrinės dalies vadovės, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovės kvalifikacijos atestatą. Komisija 2018 m. sausio 31 d. protokoliniu sprendimu Nr. D4-15 nusprendė pripažinti Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. SA17/12/398 nepagrįstu ir įpareigoti Rūmus pareiškėjos prašymą dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo nagrinėti iš naujo, motyvuodama tuo, kad sprendimas yra nenuoseklus (atsakomybė architekto profesijai ir autorinių teisų išmanymas svarbūs vykdant veiklą tiek ypatinguose, tiek neypatinguose statiniuose) ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmos instancijos teismas, Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398, kuriame yra vienintelis pareiškėjos prašymo dalies netenkinimo motyvas – „ <…> trūksta patirties taikant atsakomybę architekto profesijai. <…>“, panaikintas ne dėl to, kad Komisija nesutiko su Rūmų vertinimu dėl pareiškėjos profesinio pasirengimo atitikimo prašomos suteikti kvalifikacijos reikalavimams, o dėl to, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjos prašymas dėl nurodytos apimties kvalifikacinio atestato

suteikimo tenkintas tik iš dalies, nėra motyvuotas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos architektų rūmų, kurių teisinė forma – asociacija, valstybės pavedimu vykdoma veikla, susijusi su architekto kvalifikacijos atestatų išdavimu, laikytina viešuoju administravimu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl vykdant tokią veiklą priimti aktai turi atitikti reikalavimus, nustatytus Viešojo administravimo įstatyme. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos vertinimas Atestavimo komisijoje vykdytas netinkamai, be to, kaip matyti iš Komisijos 2018 m. sausio 31 d. protokolinio sprendimo Nr. D4-15 turinio, yra visi duomenys, iš jų – Atestavimo komisijos posėdžių protokolai ir garso įrašai, kurių pagrindu priimtas Rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398, todėl nėra pagrindo manyti, kad Rūmai negali priimti sprendimo, atitinkančio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad atsakovas niekaip nepagrindė, kokių teisės aktų reikalavimams prieštarauja įpareigojimas priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, taip pat kodėl toks įpareigojimas prieštarauja pačiai architektų profesinio atestavimo esmei, juo labiau pati situacija susiklostė dėl atsakovo priimto akto, neatitinkančio teisės aktų reikalavimų, dėl ko procedūra šioje dalyje nėra baigta.

45. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai – dalyvavimas profesinių žinių egzamine nereiškia, jog pareiškėjos prašymas privalo būti tenkinamas visa apimtimi; dėl principo non reformatio in peius (draudimas pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) taikymo priimant naują sprendimą – nėra reikšmingi: pareiškėja nereiškė reikalavimo, o pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjos prašymas turi / neturi būti tenkintas pilna apimtimi; kadangi teismas įpareigojo atsakovą priimti sprendimą toje dalyje, kurioje Lietuvos architektų rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 pripažintas nepagrįstu, t. y. neįpareigojo atsakovo priimti sprendimo dėl pareiškėjos prašymo dalies, kuri tenkinta, atsakovo argumentai dėl principo non reformatio in peius taikymo priimant naują sprendimą nėra reikšmingi. Šiame kontekste pažymėtina, jog aplinkybė, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintas pilnai, rezoliucinė dalis nėra tapati pareiškėjos skundo dalykui, taip pat nėra reikšminga, kadangi teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus, kad pareiškėjos prašymas dėl architekto kvalifikacijos atestato išdavimo Lietuvos architektų rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. SA17/12/398 tenkintas iš dalies, pareiškėja nereiškė nesutikimo dėl šios sprendimo dalies, kuria jos prašymas tenkintas, Skundų dėl sprendimų dėl kvalifikacijos atestatų ir (ar) teisės pripažinimo dokumentų išdavimo ar neišdavimo arba galiojimo sustabdymo ar galiojimo panaikinimo teisėtumo nagrinėjimo komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. D1-341 (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2019 m. kovo 14 d.) (toliau – ir Nuostatai), 10.1 ir 10. 2 papunkčiuose numatytus Komisijos priimamų sprendimų rūšis (pripažinti Lietuvos Respublikos architektų rūmų sprendimą pagrįstu (teisėtu); pripažinti Lietuvos Respublikos architektų rūmų sprendimą nepagrįstu (neteisėtu) ir įpareigoti šį sprendimą priėmusią organizaciją skundą nagrinėti iš naujo), aplinkybę, kad atsakovo viešai skelbiamais duomenimis pareiškėjai išduotas atestatas (Statinio projekto architektūrinės dalies, statinio projekto architektūrinės dalies vykdymo priežiūros vadovė. Statinių kategorija: neypatingieji statiniai, įskaitant statinius, esančius kultūros paveldo objekto teritorijoje, apsaugos zonoje ar kultūros paveldo vietovėje (išskyrus kultūros paveldo objektus ir kultūros paveldo statinius) nėra panaikintas (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti tik pareiškėjos 2017 m. lapkričio 22 d. prašymo dalį ir priimti sprendimą toje dalyje, kurioje Lietuvos architektų rūmų 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. SA17/12/398 pripažintas nepagrįstu be papildomo profesinių žinių egzamino. Nors skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies formulavimas nėra be priekaištų aiškumo prasme, kolegijos vertinimu, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovui yra aišku, kokį teismo patvarkymą jis privalo įvykdyti.

46. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas, taigi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas pareiškėjos naudai. Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, advokato pagalbai apmokėti suma – 250 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl, nesant pagrindo prašomą priteisti sumą mažinti, šis prašymas tenkinamas pilnai.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos architektų rūmų apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai V. K. iš atsakovo Lietuvos architektų rūmų 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi

išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5505-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02128-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. S. 2018 m. birželio 25 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2018 m. gegužės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f3759d0228111eabe008ea93139d588

22 d. sprendimą Nr. BRK-2313 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir Sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti.2. Pareiškėja paaiškino, kad ji pateikė paramos paraišką (toliau – ir Paraiška) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–

2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Priemonė). Ji ir NMA 2013 m. balandžio 11 d. pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 2IM-KK-12-1-011338-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią pareiškėjai kompensuojama iki 71 347,31 Eur visų tinkamų projekto išlaidų. Pareiškėja, įvykdžiusi projektą, 2014 m. lapkričio 27 d. pateikė mokėjimo prašymą 43 008,57 Eur kompensuoti išlaidas (toliau – ir Mokėjimo prašymas). NMA ginčijamu 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu nurodė, kad paramos suma yra sumažinama 19 310,49 Eur ir vietoje mokėjimo prašyme nurodytos 43 008,57 Eur paramos sumos išmokama 19 397,23 Eur dydžio suma.

3. Situacija pagal pareiškėjos pateiktą Mokėjimo prašymą jau buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuris įpareigojo NMA pareiškėjos Mokėjimo prašymą įvertinti iš naujo, nes ataskaita Nr. C-69 (kurios pagrindu buvo priimtas pirmasis NMA 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. BRK-3547(12.4)), neatitiko ekspertinio tyrimo objektyvumui (patikimumui) keliamų reikalavimų dėl padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje byloje skundžiamas Sprendimas pagrįstas patikslintoje ataskaitoje Nr. C-69 pateiktais duomenimis, tačiau turinio prasme ataskaita Nr. C-69 ir patikslinta ataskaita Nr. C-69 nesiskiria (skiriasi tik šių ataskaitų forma). Tokius NMA veiksmus pareiškėja vertina kaip piktnaudžiavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017 nevykdymą, t. y. NMA šiuo atveju tik formaliai atliko naują pareiškėjos Mokėjimo prašymą vertinimą, nepateikė jokių argumentų, kodėl priimant ginčijamą Sprendimą NMA vadovavosi tais pačiais duomenimis (ataskaita Nr. C-69). Papildomai pažymėjo, kad patikslinta ataskaita Nr. C-69 turi būti vertinama tik kaip duomenų šaltinis, o ne kaip neginčijamas pagrindas priimti sprendimą skirti sankciją.

4. Pareiškėja nesutiko su patikslintoje ataskaitoje Nr. C-69 nurodyta išvada, kad realios rinkos vertės neva neatitinka lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, skulptūrų, suolų ir stalų kainos. Pareiškėja visas nurodytas prekes įsigijo pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. apklausė pasirinktus prekių bei paslaugų teikėjus, gavo konkrečius pasiūlymus ir, atsižvelgdama į mažiausios pasiūlytos kainos kriterijų, sudarė sutartis su prekių ir paslaugų pardavėju (teikėju). NMA dėl šių prekių įsigijimo ir darbų atlikimo pirkimo procedūros jokių pažeidimų nenustatė ir ginčijamame Sprendime nenurodė. Tuo tarpu teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos, jog asmuo, atlikdamas pirkimus, bet kokiu atveju turėtų siekti, kad pirkimo kaina būtų absoliučiai mažiausia rinkoje, nes pačią mažiausią pirkimo kainą galima surasti tik kreipiantis į visus prekių pardavėjus ir (ar) paslaugų teikėjus, tačiau tokių veiksmų atlikimas faktiškai yra neįmanomas, t. y. pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų, laiko bei pastangų sąnaudų, todėl, pareiškėjos įsitikinimu, NMA neturi pagrindo teigti, jog jos patirtos išlaidos neatitinka nustatytų reikalavimų ar kad prašoma suma viršija mokėtiną sumą. Be to, Paramos sutarties sudarymas patvirtino, jog tiek NMA, tiek Žemės ūkio ministerija Paraišką ir visas joje nurodytas planuojamas atlikti išlaidas pripažino tinkamomis finansuoti. Pareiškėjos įrengtų skulptūrų kaina grindžiama teikėjų apklausos pažyma (šia pažyma grindžiama patikslinta ataskaita Nr. C-69), kuria nustatant skulptūrų rinkos kainą NMA rėmėsi ir kitų paramos gavėjų atveju (įgyvendinant Priemonę). Kadangi ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas identiška pažyma dėl skulptūrų rinkos kainos nustatymo, todėl, pareiškėjos nuomone, NMA neteisėtai sumažino paramą už pareiškėjos įrengtas skulptūras. Be to, pažymos parengtos atmestinai ir selektyviai surinkus duomenis, nepateikti jokie duomenys apie tai, kokiu būdu buvo paskaičiuotos pristatymo išlaidos ir šių objektų įrengimo išlaidos. Projekto sėkmingą įgyvendinimą patvirtina ir NMA užsakymu atlikta ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog buvo atlikti realūs darbai, kurie, kaip numatyta, ateityje atneš realią naudą tiek visuomenei, tiek gamtos apsaugai. Mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos pareiškėjos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos.

5. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Sprendime nurodomos skirtingos teisės aktų normos, tačiau nepasisakoma kaip nagrinėjamos situacijos atveju pasireiškė jų pažeidimas ir kaip šios normos taikomos. Be to, NMA remiasi abstrakčiomis ir vertinamojo pobūdžio normomis, kurios pareiškėjai yra neaiškios. Sprendime NMA savo argumentus, jog Mokėjimo prašyme nurodytos išlaidos nėra būtinos, iš esmės grindė tuo, kad prašoma parama nėra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma bei tuo, kad pareiškėjos įsigytų prekių ir atliktų darbų kaina nepagrįstai didelė. Tačiau NMA sprendime nenurodė kaip šios normos turėtų būti suprantamos ir vertinamos, taip pat kaip jos taikomos atsižvelgiant į šios nagrinėjamos situacijos faktines aplinkybes. Iš ginčijamo Sprendimo teksto lieka neaišku, kaip turėtų būti suprantamos „mažiausios projektui įgyvendinti reikalingos sumos“ ir „nepagrįstai didelės kainos“ sąvokos, taip pat kokias išlaidas NMA laiko „būtinomis“. Be to, skiriant sankciją (šiuo atveju paramos

sumažinimą) turėjo būti nustatyta pareiškėjos kaltė, o vien tariama investicijų neatitiktis rinkos kainai negali būti pagrindas skirti sankciją. NMA ginčijamame Sprendime nenurodė, kodėl pareiškėjos patirtos išlaidos nebuvo būtinos (nors buvo pripažintos tinkamomis patvirtinus Paraišką), kodėl NMA laiko, kad išlaidos faktiškai nebuvo patirtos, kodėl pareiškėjos patirtos išlaidos yra nesusijusios su projektu ir remiama veikla.

6. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, pasirašydama 2012 m. liepos 25 d. NMA pateiktos paramos paraiškos

deklaracijoje patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma. Atliekant ekspertizę nustatyta, kad pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų vertė rinkoje yra 21 552,47 Eur, neįskaitant PVM, o deklaruojama minėtų investicijų suma yra 43 008,57 Eur be PVM. Atliekant ekspertizę buvo tikrinamos pirkimo dokumentuose nurodytos investicijos: pavėsinės (4 vnt. po 25 kv. m), lauko tualetai (3 vnt.), skulptūros (11 vnt.), laužavietės (5 vnt.), šiukšlių dėžės ir konteineriai (11 vnt.), suolai (15 vnt.), stalai (5 vnt.), mediniai atrakcionai (9 vnt.). Ekspertai išnagrinėjo pirkimo dokumentus, patikslino ekspertizės išvadą ir nustatė, kad lauko tualetų rinkos vertė viršija 1 400,73 Eur deklaruotą sumą, skulptūrų – 12 126,51 Eur, laužaviečių – 1 323,80 Eur, šiukšlių dėžių ir konteinerių – 724,48 Eur, suolų – 460,50 Eur, stalų – 249,07 Eur, medinių atrakcionų – 5 171,01 Eur.

8. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, kad ekspertinio vertinimo ataskaita C-69 neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo įstatymo reikalavimų, nes ataskaita Nr. C-69 jokiu būdu ir negali būti laikoma turto vertinimo ataskaita, nes jai nėra taikomi Turto ir verslo vertinimo įstatymo reikalavimai. Priešingai, ekspertai neturėjo užduoties įvertinti konkretaus pareiškėjos turto, o turėjo suteikti ekspertinio konsultavimo paslaugą, t. y. apskaičiuoti, kiek rinkoje kainuotų įsigyti analogiškus objektus ir savo skaičiavimus pateikė minėtoje atskaitoje. Patikslintame ekspertizės akte buvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 55 punkte išdėstytus argumentus ir nurodyta, kad suolų, stalų ir skulptūrų rinkos kaina nustatyta remiantis palyginamuoju metodu. Ekspertinio konsultavimo ataskaita yra skirta NMA išimtinai kaip pagalbinė priemonė, padedanti priimti galutinį sprendimą (individualų administracinį aktą), o ekspertinio tyrimo išvadose nustatytos faktinės aplinkybės buvo nurodytos NMA ginčijamame Sprendime.

9. Pareiškėjos teiginys, jog NMA, prieš sudarydama Paramos sutartį su pareiškėja, Paraiškoje nurodytas planuojamas išlaidas iškart pripažino tinkamomis, atsakovo teigimu, yra nepagrįstas, prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams bei pačiai paramos skyrimo proceso esmei, nes skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktų ir paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams ir jų tinkamumą finansuoti, o ne dėl visų planuojamų atlikti išlaidų sumos, kuri galėtų būti skiriama Projektui, sumažinimo. NMA turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra būtinos, t. y. realiai rinkoje egzistuojančių (ne padidintų) kainų vertę, o išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti ir tokios išlaidos negali būti kompensuojamos. Pareiškėja jau Paramos sutarties sudarymo metu ir pirkimų metu žinojo (turėjo žinoti), kad dėl taikytų padidintų kainų NMA turi ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti netinkamų finansuoti išlaidų dydį. Tiek Paramos sutartimi, tiek Paraiška pareiškėja įsipareigojo užtikrinti, jog investicijų išlaidos atitiks realiai rinkoje egzistuojančias kainas, todėl investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas neatitinka nei Paramos sutarties, nei teisės aktų reikalavimų.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjos D. S. skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą bei priteisė 1 323 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 25 d. pareiškėja pateikė paraišką, siekdama gauti paramą projektui „Miško parko poilsio aikštelės Raseinių raj.“ įgyvendinti. Ji su NMA 2013 m. balandžio 11 d. pasirašė Paramos sutartį, pagal kurią įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgyvendinti Projektą, o NMA įsipareigojo kompensuoti iki 90 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto išlaidų. Paramos sutartimi sulygta, kad Paramos mokėjimas bus skaidomas į tris dalis, t. y. pagal pirmą mokėjimo prašymą bus suteikta paramos dalis iki 8 268,07 Eur (28 548 Lt), pagal antrąjį – iki 24 371,52 Eur (84 150 Lt), pagal trečiąjį – 38 707,72 Eur (133 650 Lt). Pareiškėja 2013 m. gruodžio 31 d. pateikė pirmąjį mokėjimo prašymą, kuriuo prašė išmokėti 8 268,07 Eur (28 548 Lt) paramos sumą už kraštovaizdžio formavimo kirtimo darbus, aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbus, transporto priemonių aikštelės įrengimą, užtvarų gamybą ir statybą, miškotvarkos projekto parengimą. 2014 m. birželio 30 d. pareiškėja pateikė antrąjį mokėjimo prašymą, kuriuo prašė išmokėti 24 371,52 Eur (84

150 Lt) paramos sumą už rekreacinį pažintinį taką, informacinį stendą, stacionarius žemėlapius, rodykles, apžvalgos aikštelę. Pagal trečiąjį mokėjimo prašymą, pateiktą 2014 m. gruodžio 31 d., pareiškėja prašė išmokėti 38 707,72 Eur (133 650 Lt) paramos sumą šioms investicijoms (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti: viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros, stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimui ir gerinimui (pavėsinė 4 vnt., suolai 15 vnt., stalai 5 vnt., šiukšlių dėžės ir konteineriai 11 vnt., skulptūros 11 vnt., mediniai atrakcionai 9 vnt., laužavietė 5 vnt. lauko tualetai 3 vnt.). NMA 2015 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažino 21 456,10 Eur sumą, neįskaitant PVM, o nekompensuojama pareiškėjai 90 proc. netinkamų finansuoti pripažintų išlaidų, t. y. 19 310,49 Eur (21 456,10 Eur x 90 proc.). Pareiškėja minėta NMA sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3295-142/2016 pareiškėjos skundą tenkino – panaikino NMA 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ ir įpareigojo NMA iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. pateiktą mokėjimo prašymą tiek, kiek tai susiję su pareiškėjos prašymu skirti paramą skulptūrų (11 vnt.), suolų (15 vnt.) ir stalų (5 vnt.) išlaidų kompensavimui. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir įpareigojo NMA iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūrą dėl visų teismo sprendimu pareiškėjos netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų vertinimo ir priimti naują individualų administracinį aktą. NMA, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, iš naujo išnagrinėjo 2014 m. lapkričio 27 d. Mokėjimo prašymą ir ginčijamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjos pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų vertė rinkoje yra 21 552,47 Eur, neįskaitant PVM, o deklaruota šių investicijų vertė nurodyta 43 008,57 Eur, todėl netinkamomis finansuoti pripažįstamos 21 456,10 Eur išlaidos neįskaitant PVM. NMA savo sprendimą grindė UAB „Civitta“ 2018 m. balandžio 12 d. pateikta patikslinta ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-69 (toliau – ir ataskaita Nr. C-69), kurioje palyginamuoju metodu nustatytos pareiškėjos investicijų rinkos kainos 2014 m. liepos 25 d., padaryta išvada, kad pareiškėjos deklaruojama investicijų suma yra 43 008,57 Eur be PVM, tuo tarpu pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų vertė rinkoje yra 21 552,47 Eur.

12. Teismas paskyrė ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, jog dalis pareiškėjos pagal paramos sutartį patirtų išlaidų yra nepagrįstos. Eksperto išvadoje buvo nurodyta, kad lauko tualetų (3 vnt.) įsigijimo išlaidos 392,44 Eur viršijo rinkos kainą, laužaviečių (5 vnt.) – 938,10 Eur, šiukšlių dėžių ir konteinerių (11 vnt.) – 837,91 Eur, medinių atrakcionų (9 vnt.) – 737,74 Eur, suolų (15 vnt.) – 587,58 Eur, stalų (5 vnt.) – 84,1 Eur. Dėl skulptūrų kainos eksperto išvadoje nurodyta, jog skulptūros yra autoriniai kūriniai, todėl gali būti įvertintas tik paties autoriaus, autoriaus nustatyta kaina 15 929,1 Eur. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nei NMA pasitelktų ekspertų (UAB „Civitta“ 2018 m. balandžio 12 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-69) nei teismo paskirta ekspertizė nepatvirtino pareiškėjos visų prašomų išmokėti investicijų išlaidų pagrįstumo už lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (11 vnt.), medinių atrakcionų (9 vnt.), suolų (15 vnt.) ir stalų (5 vnt.), skulptūrų (11 vnt.) įrengimą. Nepaisant to, tiek teismo paskirtas ekspertas, tiek UAB „Civitta“ nustatė atitinkamas pareiškėjos prašomos priteisti išmokos sumos viršijančias rinkos kainai dalis. UAB „Civita“ patikslintos ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. C-69, rinkos kainą viršijanti pareiškėjos deklaruotų investicijų dalis (išskyrus medines skulptūras) nustatyta 9 329,59 Eur, o teismo paskirtas ekspertas investicijų rinkos kainą viršijantį dydį (išskyrus skulptūras) nurodė 3 577,87 Eur. Tuo tarpu pareiškėjos 2014 m. liepos 25 d. sutartyje su M. B. investicijų (lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų, suolų ir stalų) kaina yra 18 390,87 Eur. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nurodė, kad teismo paskirtas ekspertas apskaičiavo mažesnį investicijų rinkos kainos perviršio dydį (3 577,87 Eur) nei NMA pasitelktas ekspertas UAB „Civitta“ (9 329,59 Eur) (neskaičiuojant skulptūrų rinkos kainos perviršio). Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs tiek UAB „Civitta“ patikslintos ekspertinio konsultavimo ataskaitos, tiek teismo ekspertizės duomenis, sprendė, kad teismo ekspertizės duomenys nagrinėjamu atveju yra išsamesni, labiau atitinka tikslumo kriterijų ir laikytini objektyvesniais toliau nurodytų konkrečių ginčo investicijų rinkos kainos apskaičiavimo aspektu.

13. Teismas pažymėjo, jog lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (11 vnt.), medinių atrakcionų (9 vnt.), suolų (15 vnt.), stalų (5 vnt.) rinkos kaina 2014 m. liepos 25 d. sutarties tarp pareiškėjos ir M. B. pasirašymo metu apskaičiuotina pagal 2019 m. gegužės 8 d. teismo ekspertizės akte nurodytas sumas, o medinių skulptūrų rinkos kainos apskaičiuoti nei pagal teismo ekspertizės aktą, nei pagal UAB „Civitta“ pateiktą patikslintą ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. C-69 nėra galimybės, nesant tikslių medinių skulptūrų (11 vnt.) rinkos kainos skaičiavimų. Todėl apskaičiuojant pareiškėjai skirtinos paramos dydį turėtų būti nustatyta konkreti medinių skulptūrų rinkos kaina pagal

teismo pateiktus kriterijus.14. Teismas konstatavo, jog NMA ginčijamu Sprendimu netinkamai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų

nepagrįstomis, todėl pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino ginčijamą Sprendimą.

III.

15. Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

16. NMA atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovo teiktų paaiškinimų apie teismo eksperto pasirinktus įkainius, pakeistus kainų kodus ir pan., todėl teismas turėjo remtis NMA pateikta ekspertine konsultavimo išvada ir kitais teismui pateiktais duomenimis dėl skulptūrų kainos. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad šioje byloje pasitelkto teismo eksperto klaidos buvo konstatuotos ir kitoje administracinėje byloje (Nr. eI-174-171/2017), kurioje ekspertas pripažino savo klaidas, tačiau šioje byloje teismas neatsižvelgė į NMA paaiškinimus dėl netikslumų eksperto akte. Dėl to, NMA nuomone, teismas nepakankamai išnagrinėjo ginčą ir paviršutiniškai vertino NMA surinktus ir pateiktus duomenis. Teismas teismo eksperto išvadą pripažino svarbesniu ir didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu dokumentu, bet plačiau NMA pateiktų įrodymų dėl teismo ekspertizės neaiškumų neanalizavo ir nepasisakė.

17. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad teismo paskirtas ekspertas vidutines rinkos kainas apskaičiavo remiantis iki 2014 m. liepos 25 d. sutarties buvusiomis 2014 m. kovo mėn. kainomis, todėl tokia investicijų vidutinės rinkos kainos apskaičiavimo tvarka laikytina tikslesne, nes 2014 m. spalio mėn. kainos jau galėjo skirtis (būti didesnės). Rekomendacijos yra atnaujinamos kas pusmetį ir sudaromos remiantis rinkoje egzistuojančiais medžiagų, darbų ir mechanizmų darbinių valandų vidurkiais. Iš UAB „Civitta“ patikslintos ekspertinio konsultavimo ataskaitos matyti, kad apskaičiuojant lauko tualetų, laužaviečių, šiukšlių dėžių ir konteinerių, medinių atrakcionų rinkos kainą, buvo remiamasi statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis, kurios atnaujintos 2014 m. spalio mėn., o tai yra net palankiau pareiškėjai, nes rangos sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos 25 d., t. y. po 2014 m. kovo mėn., nustatytų įkainių, o 2014 m. spalio mėn. įkainiai patikslinti remiantis rinkoje egzistuojančiais medžiagų, darbų ir mechanizmų darbinių valandų vidurkiais, kurie palankesni pareiškėjai.

18. Dėl skulptūrų atsakovas sutiko su teismo išvada, kad Tautodailininkų sąjunga yra kompetentingas subjektas teikti nuomonę panašaus pobūdžio bylose dėl skulptūrų ir jų kainos nustatymo metodo, tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl skulptūrų, neįvertino aplinkybės, kad ir pačios pareiškėjos pirkimo dokumentuose nebuvo nurodyti skulptūroms sunaudotos medienos metrai. Tai reiškia, jog sunaudotos medienos metrai nėra aktualu sprendžiant dėl kainos. Teismas neįvertino aplinkybės, kad sprendžiant klausimą dėl skulptūrų kainos aktualu yra tai, kiek tokios ir panašios skulptūros apskritai kainavo tuo metu, nes NMA pasirinktas skulptūrų kainos nustatymo metodas pripažintas tinkamu.

19. Teismas sprendime nenurodė jokių įrodymų, jog UAB „Civitta“ ataskaitose būtų įtraukti ne visi būtini darbai. Teismas rėmėsi teismo eksperto pateiktais skaičiavimais kaip patikimesniais, tačiau nenagrinėjo NMA pateiktų argumentų, jog ekspertizės akte deklaruota ne visai korektiška informacija. Kartu atsakovas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendime (administracinė byla Nr. eI-204-561/2017) pripažino, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita yra išsamesnė, tikslesnė ir ginčo investicijų vertė turi būti skaičiuojama pagal UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodytas vertes, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-3278-552/2019, NMA nustatytas skulptūrų kainas ir pasirinktą metodiką pripažino teisėta ir tinkama tokio pobūdžio bylose.

20. Pareiškėja D. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime išdėstė aiškius ir išsamius argumentus, kodėl teismo ekspertizės aktas

laikytinas patikimesniu įrodymu byloje nei NMA užsakymu atliktas pareiškėjos investicijų vertės nustatymas. Atsakovas išimtinai remiasi savo subjektyviais samprotavimais ir vertinimais dėl pareiškėjos atliktų investicijų vertės nustatymo, tačiau nepateikia jokių atliktos teismo ekspertizės išvadas paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, NMA pozicija, kad teismo ekspertas netinkami nustatė pareiškėjos investicijų vertę, yra nepagrįsta. Teismas teisingai nurodė, kad NMA į bylą pateikti duomenys nesudaro pagrindo mažinti pareiškėjai mokėtiną paramos sumą už įrengtas medines skulptūras. NMA apeliaciniame skunde nepateikė jokių šią teismo išvadą paneigiančių argumentų ar įrodymų, todėl atsakovo argumentai,

kad NMA tinkami nustatė ir pagrindė pareiškėjos įrengtų medinių skulptūrų vertę, turėtų būti atmesti.

Teisėjų kolegija


22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. BRK-2313 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“, kuriuo netinkamomis finansuoti pripažintos 21 456,10 Eur išlaidos, neįskaitant PVM, remiantis NMA užsakytu pareiškėjos mokėjimo prašyme deklaruotų investicijų rinkos kainų ekspertiniu tyrimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino skundžiamą NMA 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. BRK-2313 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“. Teismas sprendime nurodė, kad medinių skulptūrų rinkos kainos apskaičiuoti nei pagal teismo ekspertizės aktą, nei pagal UAB „Civitta“ pateiktą patikslintą ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. C-69 nėra galimybės, nesant tikslių medinių skulptūrų (11 vnt.) rinkos kainos skaičiavimų, todėl apskaičiuojant pareiškėjai skirtinos paramos dydį turėtų būti nustatyta konkreti medinių skulptūrų rinkos kaina pagal teismo pateiktus kriterijus.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad teismo ekspertizės aktas yra nepatikimas ir nagrinėjamu atveju turėjo būti remiamasi atskaita Nr. 69, kuri, atsakovo manymu, yra išsamesnė ir patikimesnė.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamame 2018 m. gegužės 22 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjos deklaruotos sumos daliai investicijų buvo didesnės nei jų vertė rinkoje, ir pripažino netinkamomis finansuoti išlaidas bei pritaikė sankcijas iš esmės vadovaudamasis ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-69.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o NMA, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

27. Taigi NMA, kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ar paslaugų kainų, gali atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir ekspertizės išvada laikytina leistina įrodinėjimo priemone NMA sprendžiant klausimą dėl išlaidų tinkamumo, tačiau galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, vadovaudamasi ekspertizės rezultatais, priima NMA (Administravimo taisyklių 5.10 p.). NMA, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių(-ės) aktuose(-e) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016).

28. Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ataskaitą Nr. C-69, kurios išvadomis remdamasis atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, nusprendė, kad teismo ekspertizės aktas, lyginant su ataskaita, yra išsamesnis, labiau atitinka tikslumo kriterijų, todėl teismo paskirto eksperto ekspertizės aktą, išskyrus jame pateiktas išvadas dėl medinių skulptūrų rinkos kainos, laikė patikimesniu už eksperto parengtą ataskaitą, kuri byloje vertintina kaip rašytiniai

įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pažymėtina, jog kompetentingo teismo eksperto parengtame Teismo ekspertizės akte detaliai aprašyta atlikta ekspertizė, pateikti duomenys, susiję su objekto apžiūra, atsakant į teismo ekspertui pateiktus klausimus, nurodyti teismo eksperto atlikti veiksmai, nustatytos aplinkybės, pateiktos nuotraukos, matavimų rezultatai, lokalinės sąmatos su detaliai aprašytais atliktais skaičiavimais. Tuo tarpu ataskaitoje Nr. C-69 tik lakoniškai paminėti dokumentai, kuriuos išnagrinėjus padarytos šiose ataskaitose pateiktos išvados, pakankamai nedetalizuojant konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių ir atliktų skaičiavimų. Atitinkamai, kadangi teismo ekspertizės išvados skiriasi nuo NMA užsakytų ekspertizių išvadų, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas objektų rinkos kainas, pagrįstai rėmėsi teismo paskirtos ekspertizės duomenimis.

30. Pasisakydama dėl NMA apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios galios ir dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis numato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia tai, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, jog ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 ir kt.).

31. Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo investicijų (ne)tinkamumo finansuoti, turėjo nesivadovauti teismo eksperto išvadomis apie šių investicinių objektų vidutinę rinkos kainą.

32. Teismo paskirtos pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo prašymu prašytų atlyginti investicijų rinkos vertės nustatymo ekspertizės metu, be kita ko, ir buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjos pateiktuose mokėjimo prašymuose nurodyta investicijų, t. y. lauko tualetų (3 vnt.), laužaviečių (5 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (11 vnt.), medinių atrakcionų (9 vnt.), suolų (15 vnt.) ir stalų (5 vnt.), skulptūrų (11 vnt.) įrengimo, išlaidų vertė atitiko rinkos kainą. Tuo tarpu atsakovas jokių argumentų, kuria sudarytų pagrindą manyti, kad užduotis ekspertui buvo suformuota ydingai ar pan., nepateikė.

33. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ginčija teismo eksperto nurodytas investicinių objektų rinkos kainas, teigdamas, kad teismo eksperto išvados padarytos neatsižvelgus į tam tikras aplinkybes (neįvertinus nuo 2014 m. spalio mėn. pasikeitusių kainų), tačiau konkrečių duomenų, paneigiančių teismo eksperto atliktus skaičiavimus ar keliančių pagrįstas abejones dėl jų, nenurodo ir nepateikia. Todėl jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti atsakovo paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti, kad teismo ekspertas tyrime naudojo neteisingus duomenis ir atliko neteisingus skaičiavimus.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismo ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo paskirta laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, ją atliko kompetentingas teismo ekspertas, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteikta teisė atlikti ypatingo statinio projekto ir ypatingo statinio dalinę ekspertizę, o tyrimo išvados yra pagrįstos tyrimo metu gautais duomenimis. Kaip minėta, eksperto išvada gali būti paneigta tik pasitelkiant specialiąsias žinias, kurios patvirtintų, jog eksperto išvada buvo nepagrįsta. Teikti įrodymus yra proceso šalių teisė ir pareiga (ABTĮ 56 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti duomenys, dėl kurių būtų galima abejoti minėtos teismo eksperto išvados teisėtumu bei pagrįstumu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos investicijų, pagrįstai rėmėsi būtent teismo eksperto išvada.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas neteisingais duomenimis, kuriais remiantis buvo apskaičiuotos netinkamos finansuoti pareiškėjos išlaidos, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikinto ginčijamą NMA 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-1658-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03721-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 41(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1c75f700228111eabe008ea93139d588

I.

1. Pareiškėjas asociacija Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 2017/07 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą užbaigti administracinę procedūrą išnagrinėjant Tarybos 2017 m. sausio 13 d. prašymą patikslinti Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registro duomenis apie nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ buvimo vietą, adresu (duomenys neskelbtini), ir priimti dėl šio prašymo sprendimą; 3) įpareigoti atsakovą patikslinti Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registro duomenis apie nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ buvimo vietą (duomenys neskelbtini), jei teismas laikys, kad atsakovo 2017 m. spalio 24 d. sprendimas yra laikomas tinkamu pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. prašymo išnagrinėjimu; 4) skirti atsakovui 300 Eur baudą ir atsakovo vadovui skirti 600 Eur baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. sausio 13 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre patikslinti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) duomenis dėl pasikeitusios vertybės buvimo vietos (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3013-189/2017 įpareigojo atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. prašymą dėl Kultūros paveldo registro duomenų tikslinimo, tačiau atsakovas skundžiamu Sprendimu pakartotinai nurodė, kad nesiims jokių veiksmų, susijusių su burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu iki administracinės bylos Nr. eI-9984-281/2016 išnagrinėjimo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nenagrinėjo jo prašymo ir Sprendime nenurodė, ar pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. prašymas yra patenkinamas, atmetamas arba administracinė procedūra nutraukiama. Tokiu būdu laikytina, kad nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, o viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nenurodydamas jokio atsisakymo pagrindo.

3. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Tarybai nusprendus, kad vertybei

reikalinga apsauga. Taryba 2016 m. rugsėjo 20 d. aktu Nr. KPD-RM-2419 (toliau – Aktas) nutarė buriniam laivui „Lady Sophie“ suteikti apsaugą ir įregistruoti į Kultūros vertybių registrą, tačiau ši procedūra buvo sustabdyta dėl minėtame Akte pateiktų neteisingų ir netikslių duomenų. Dėl šio Akto panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-9984-281/2016 (naujas bylos Nr. eI-118-281/2018). Atsakovas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsakė į jo 2017 m. sausio 13 d. prašymą, kuriame informavo, kad vyksta teisminis ginčas dėl Akto panaikinimo, todėl Taryba nesiims jokių veiksmų, susijusių su laivo „Lady Sophie“ duomenų tikslinimu. Pasak atsakovo, jis teismo įpareigojimą įvykdė tinkamai ir atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. prašymą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 13 d. prašymu (toliau – 2017 m. sausio 13 d. Prašymas) kreipėsi į Tarybą, prašydamas organizuoti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – plaukiojančio pastato – burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) apsaugos teritorijos ribų plano patikslinimą pasikeitus plaukiojančio burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ buvimo vietai, taip pat prašydamas Tarybą pakeisti Aktą, jame patikslinant nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Ladu Sophie“ buvimo vietą bei patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimą, nurodant, kad tai yra plaukiojantis pastatas burinis jūrų laivas „Lady Sophie“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3013-189/2017 įpareigojo Tarybą atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. Prašymą dėl Kultūros paveldo registro duomenų tikslinimo apie nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ buvimo vietą. Skundžiamu Sprendimu Taryba pareiškėją informavo, kad Taryba nesiims jokių veiksmų, susijusių

su burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu iki administracinės bylos Nr. eI-118-281/2018.

7. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI-118-281/2018 pareiškėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarybos priimtą Aktą, kuriuo Taryba nutarė buriniam jūrų laivui „Lady Sophie“ suteikti apsaugą ir įregistruoti į Kultūros vertybių registrą nekilnojamąją kultūros vertybe (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) direktorius 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. Į-135 „Dėl Tarybos Akto“, atsižvelgęs į Klaipėdos valstybinės jūrų direkcijos 2016 m. spalio 27 d. raštą Nr. UD-3.1.1.-3833 dėl Tarybos Akte pateiktų neteisingų bei netikslių kultūros vertybės ir jos teritorijų duomenų, sustabdė burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ įregistravimo Kultūros vertybių registre procedūrą iki patikslinto Tarybos Akto pateikimo. 2017 m. sausio 13 d. Prašyme pareiškėjas, kreipdamasis į Tarybą ir Departamentą, prašė organizuoti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ apsaugos teritorijų ribų plano patikslinimą, pasikeitus šio laivo buvimo vietai (duomenys neskelbtini), o Tarybos prašo pakeisti Aktą, jame patikslinant minėto laivo buvimo vietą (duomenys neskelbtini), taip pat patikslinti laivo pavadinimą ir nurodyti, kad tai yra plaukiojantis pastatas – burinis jūrų laivas „Lady Sophie“. Įvertinęs 2013 m. sausio 13 d. Prašymą ir administracinėje byloje Nr. eI-118-208/2018 keliamus reikalavimus bei atsižvelgęs į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI-118-281/2018, dėl kurios skundžiamame Sprendime atsakovas nurodė, kad nesiims jokių veiksmų, susijusių su burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ duomenų tikslinimu Kultūros vertybių registre, yra sprendžiamas Akto teisėtumo klausimas, o 2017 m. sausio 13 d. Prašymu pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų patikslinti šiame Akte nurodyti duomenys dėl laivo buvimo vietos (duomenys neskelbtini), šio laivo pavadinimo ir duomenų, kad tai yra plaukiojantis pastatas – burinis jūrų laivas „Lady Sophie“, teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai skundžiamame Sprendime susiejo 2013 m. sausio 13 d. Prašymo esmę ir administracinės bylos Nr. eI-118-208/2018 nagrinėjimo dalyką. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai ir teisėtai nusprendė atidėti pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. Prašymo nagrinėjimą ir skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad nesiims jokių veiksmų iki minėtos administracinės bylos išnagrinėjimo ir galutinio sprendimo priėmimo. Tokiu atveju pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad administracinė byla Nr. eI-118-208/2018 nėra ir negali būti pagrindu atsisakyti atlikti bet kokius veiksmus ir toks jo argumentas atmestinas.

8. Teismas nurodė, kad skundžiamame Sprendime yra nurodyti objektyvūs duomenys, išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės (nurodytas teismo bylos numeris), išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl atsakovas nesiims jokių veiksmų, nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo užbaigti administracinę procedūrą bei duomenų Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registre patikslinimo. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu, nes nagrinėjamu atveju nenustatytas atsakovo piktnaudžiavimas.

III.

9. Pareiškėjas asociacija Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neišnagrinėjo jo prašymo – nei tenkino, nei atmetė jo prašymo, taip pat nenutraukė administracinės procedūros, o tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai laikytini vilkinimu, nes viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nenurodydamas jokio tokio atsisakymo pagrindo. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovas pagrįstai skundžiamame sprendime susiejo 2013 m. sausio 13 d. Prašymo esmę ir administracinės bylos Nr. eI-118-281/2018 nagrinėjimo dalyką, nes pareiškėjo prašymo esmė yra prašymas patikslinti pasikeitusius nuo 2016 m. gruodžio kultūros paveldo objekto duomenis – adresą ir pavadinimą, o administracinės bylos Nr. eI-118-281/2018 nagrinėjimo dalykas – atsakovo 2016 m. rugsėjo 20 d. akto Nr. KPD-RM-2419 teisėtumas tiek, kiek jis yra susijęs su kultūros vertybės buvimo adresu (duomenys neskelbtini) ir laivo buvimo nekilnojamuoju daiktu sprendimo priėmimo metu (2016 m. rugsėjį). Taigi akivaizdu, kad administraciniuose ginčuose skiriasi ginčo šalys, reikalavimai, bet ir ginčo laikotarpis, todėl ginčai nelaikytini tapačiais, o aplinkybės, kurios bus nustatytos administracinėje

byloje Nr. eI-118-281/2018 neturės jokios teisinės reikšmės pareiškėjo prašymui patikslinti kultūros vertybės adresą ir pavadinimą. Be to, teismas nustatė, kad nagrinėjamos ir administracinės bylos Nr. eI-118-281/2018 yra prejudicinis ryšys, tačiau prejudicinio ryšio egzistavimas, pareiškėjo teigimu, yra pagrindas sustabdyti bylą, o ne atmesti skundą.

11. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Taryba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinis teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3013-189/2017, 2017 m. spalio 24 d. raštu Nr. 2017/7 „Dėl nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos raštų“ atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. raštą, kuriame informavo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-9984-281/2016 dėl 2016 m. rugsėjo 20 d. Tarybos akto Nr. KPD-RM-219 (toliau – Aktas) panaikinimo, todėl pažymėjo, kad Taryba nesiims jokių veiksmų, susijusių su laivo „Lady Sophie“ duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu iki minėtos administracinės bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo. Taigi, Taryba įvykdė Vilniaus apygardos administracinis teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-3013-189/2017 ir atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. raštą. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti 2017 m. spalio 24 d. sprendimą, nenurodė skundžiamo sprendimo nepagrįstumo pagrindų.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 2017/07, kuriuo nuspręsta nesiimti jokių veiksmų, susijusių su burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nusprendė atidėti pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. Prašymo nagrinėjimą ir skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad nesiims jokių veiksmų iki minėtos administracinės bylos išnagrinėjimo ir galutinio sprendimo priėmimo. Taip pat teismas sprendė, jog skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

15. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas neišnagrinėjo jo prašymo, o tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai laikytini vilkinimu, nes viešojo administravimo subjektas atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nenurodydamas jokio tokio atsisakymo pagrindo. Taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai susiejo 2013 m. sausio 13 d. Prašymo esmę ir administracinės bylos Nr. eI-118-281/2018 nagrinėjimo dalyką.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 13 d. prašymu kreipėsi į Tarybą, prašydamas organizuoti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – plaukiojančio pastato – burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) apsaugos teritorijos ribų plano patikslinimą pasikeitus plaukiojančio burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ buvimo vietai, taip pat prašydamas Tarybą pakeisti Aktą, jame patikslinant nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Ladu Sophie“ buvimo vietą bei patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimą, nurodant, kad tai yra plaukiojantis pastatas burinis jūrų laivas „Lady Sophie“. Atsakovas ginčijamame Sprendime nurodė, kad Taryba nesiims jokių veiksmų, susijusių su burinio laivo „Lady Sphie“ (duomenys

neskelbtini) duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu iki administracinės bylos Nr. eI-9984-281/2016 išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis administracinė byla Nr. eI-9984-281/2016 (šiuo metu administracinės bylos Nr. eI-58-281/2019) Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta 2019 m. spalio 22 d.

18. Gero administravimo (atsakingo valdymo) principas, be kita ko, apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (VAĮ 8 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2112/2012), pareigą išaiškinti administracinio akto apskundimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-284/2014). Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2004 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-387/2004; 2008 m. gegužės 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-339/2008; Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 152−173).

19. Asmenų prašymai nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 35 punktas nustato, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Viešojo administravimo subjektams pateikiami prašymai skirstomi į keturias rūšis: 1) prašymai suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą; 2) prašymai pateikti institucijos turimą informaciją; 3) prašymai priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia; 4) asmenų kreipimaisi. Taisyklių 38 punkte nurodyta, jog atsakyme, kuriame nurodomos atsisakymo suteikti prašomą administracinę paslaugą, informaciją, priimti administracinį sprendimą priežastys, arba institucijos siunčiamame pranešime apie asmens prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis asmuo ar jo atstovas turi būti informuojamas apie tokio atsakymo apskundimo tvarką, nurodant institucijos (-ų), kuriai (-ioms) gali būti paduotas skundas, pavadinimą (-aus) ir adresą (-us), taip pat terminą (-us), per kurį (-iuos) gali būti pateiktas skundas.

20. Byloje ginčijamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 2017/07 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodytas teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis priimtas Sprendimas. Be to, Sprendime Taryba tik abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla dėl 2016 m. rugsėjo 20 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nekilnojamosios kultūros paveldo vertinimo tarnybos akto Nr. KPD-RM-2419 panaikinimo, tačiau nepaaiškino, kaip minėta administracinė byla yra susijusi su pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. Prašymu ir kodėl minėta administracinė byla neleidžia priimti administracinio sprendimo. Negana to, Taryba Sprendime nurodė, kad nesiims jokių veiksmų, susijusių su burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimu iki administracinės bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo 2017 m. sausio 13 d. prašymas turėjo būti išnagrinėtas Taisyklėse nustatyta tvarka, taigi atsakovas privalėjo atsakyti Taisyklių 35.3 punkte nustatyta tvarka, t. y. priimti administracinį sprendimą arba nurodyti atsisakymo priežastis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo tik informuotas, kad Tarnyba nesiims jokių veiksmų, t. y. iš esmės atsisakyta priimti administracinį sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, tačiau atsisakymo priežastys neįvardintos. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas nesprendė klausimo ir dėl administracinės procedūros sustabdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai prieštarauja bendriesiems teisės principams, gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvams, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, todėl ginčijamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl naikintinas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų nepaisymas buvo bei yra savarankiškas bei pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą Sprendimą. Pastaroji aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

22. Panaikinus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 2017/07, atsakovui išlieka pareiga tinkamai išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. prašymą.

23. Kadangi viešojo administravimo subjektas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo iš esmės, nėra pagrindo tenkinti kitų skundo reikalavimų.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, atitinkamai netinkamai išaiškino ir pritaikė teisės aktus, dėl to sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, turi būti keičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.


n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Kultūros paveldo

departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 2017/07.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eP-52-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03957-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=483bb6e0228111eabe008ea93139d588


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ ir akcinės bendrovės „Amber Grid“ prašymus dėl papildo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-94-629/2019 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Amber Grid“ ir akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas AB „Achema“ 2016 m. spalio 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija), 15 329 728,69 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 15 d. sprendime pareiškėjo AB „Achema“ skundą atmetė.Pareiškėjas AB „Achema“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m.

kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašė jį atmesti.Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą

prašė jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Amber Grid“ iš pareiškėjo AB „Achema“ priteisė 1 163,76 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

2019 m. balandžio 24 d. pareiškėjas AB „Achema“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-94-629/2019. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti ir palikti galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašė jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo AB „Achema“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-94-629/2019 atmetė ir neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. eA-94-629/2019.

II.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ 2019 m. spalio 14 d. pateikė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priimti papildomą sprendimą – priteisti jam 1 736,52 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartyje nepasisakė dėl AB „Amber Grid“ patirtų išlaidų paskirstymo, nors trečiasis suinteresuotas asmuo 2019 m. rugsėjo 10 d., prieš bylos išnagrinėjimą iš esmės, pateikė prašymą priteisti iš AB „Achema“ bylinėjimosi išlaidas kartu su išlaidas patvirtinančiais įrodymais (sąskaitą ir sąskaitos apmokėjimo dokumentą).

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ 2019 m. spalio 14 d. pateikė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydamas priimti papildomą sprendimą – priteisti jam 4 132,15 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartyje nepasisakė dėl AB „Klaipėdos nafta“ patirtų išlaidų paskirstymo, nors trečiasis suinteresuotas asmuo prieš bylos išnagrinėjimą iš esmės pateikė prašymą priteisti iš AB „Achema“ bylinėjimosi išlaidas kartu su išlaidas patvirtinančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimuose į pareiškėjo AB „Achema“ prašymą atnaujinti procesą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio bei nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų. Trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ atstovas advokatas R. P. 2019 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą priteisti trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ patirtas 1 736,52 Eur bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo AB „Achema“. Kartu su prašymu buvo pateikti ir patirtas bylinėjimo išlaidas patvirtinantys dokumentai. 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat pateikė trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ atstovas advokatas K. K., kuris kartu su prašymu atlyginti 4 132,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė ir išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. spalio 2 d. išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Achema“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-94-629/2019 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Amber Grid“ ir akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“) dėl žalos atlyginimo priteisimo, atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, tačiau neišsprendė trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą, liko neišspręsti trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šiuo klausimu priimama papildoma nutartis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad jis patytė 1 736,52 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą.

Remiantis pateiktais duomenis nustatyta, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį šioje byloje atstovavo advokatas R. P. pagal 2016 m. sausio 12 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Advokatas trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ vardu 2019 m. birželio 13 d. parengė ir teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo AB „Achema“ prašymą atnaujinti procesą. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ pagal 2019 m. birželio 28 d. parengtą sąskaitą faktūrą Nr. 46024 sumokėjo 1 736,52 Eur (2019 m. rugpjūčio 12 d. Luminor banko mokėjimo nurodymas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad jis patytė 4 132,15 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą.

Remiantis pateiktais duomenis nustatyta, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį šioje byloje atstovavo advokatas K. K. pagal 2015 m. balandžio 27 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Advokatas trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ vardu 2019 m. birželio 13 d. parengė ir teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo AB „Achema“ prašymą atnaujinti procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ pagal 2019 m. liepos 8 d. parengtą sąskaitą faktūrą Nr. 46046 sumokėjo 5 192,47 Eur (2019 m. rugpjūčio 2 d. Luminor banko mokėjimo nurodymas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas buvo priimtas trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai, jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimai į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo parengti ir teismui pateiki 2019 m. birželio 13 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija buvo 970,30 Eur. Atsižvelgus į tai, maksimali už atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą priteistina suma yra 388,12 Eur (970,30 x 0,4) (Rekomendacijų 8.16 p.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-76-968/2018, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-74-520/2019). Taigi trečiųjų suinteresuotų asmenų prašomos atlyginti sumos (1 736,52 Eur ir 4 132,15 Eur) viršija maksimalią priteistiną sumą. Atsižvelgdama į administracinėje byloje Nr. eP-52-822/2019 kilusio ginčo pobūdį, prašymo atnaujinti procesą ir pateiktų atsiliepimų turinius, taip pat į tai, kad advokatai R. P. ir K. K. atstovavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl bylos aplinkybės jiems buvo žinomos ir atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą surašymas nepareikalavo itin didelių darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio už procesinių dokumentų rengimą dydžių, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ prašymai dėl atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą parengimo išlaidų priteisimo tenkinami iš dalies, priteisiant iš pareiškėjo AB „Achema“ tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Amber Grid“ ir AB „Klaipėdos nafta“ po 388,12 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti papildomą nutartį.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Amber Grid“ iš pareiškėjo akcinės bendrovės

„Achema“ 388,12 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir dvylika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ iš pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ 388,12 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir dvylika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už

atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą.Papildoma nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-1370-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 15.4; 15.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tatula“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tatula“ skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B., J. J., R. L., J. M. K., S. M., D. M., D. O., uždarosioms akcinėms bendrovėms „Ginupis“, „Jūros gėrybės“ ir „Kauptė“ dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tatula“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius) 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. 23SD-1937-(14.23.104.) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kadastrinių matavimų“ išdėstytą sprendimą atsisakyti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir Žemės sklypas), dalyje nustatyti neatlygintiną servitutą, kuriuo UAB „Tatula“ būtų suteikta teisė privažiuoti, prieiti prie pastato, jį eksploatuoti (prižiūrėti ir remontuoti); 2) panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 23SK-831-(14.23.110.) „Dėl nustatytų žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 23SK-831-(14.23.110.); 3) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių įstatymo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7720df30228111eabe008ea93139d588

nustatyta tvarka patvirtinti matininko V. V. 2017 m. spalio 12 d. parengtą servituto planą ir jo pagrindu UAB „Tatula“ naudai nustatyti neatlygintiną servitutą Žemės sklypo, valstybinės žemės dalyje, suteikiantį teisę privažiuoti prie pastate 3E1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių adresas – Panevėžys, (duomenys neskelbtini), bei teisę tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti. Išvardinti skundo reikalavimai nagrinėti administraciniame teisme buvo priimti 2017 m. liepos 11 d. ir 2017 m. spalio 16 d. nutartimis.

2. Pareiškėjas UAB „Tatula“ nurodė, kad valstybiniame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, nuomojamame bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitais ūkio subjektais, nuosavybės teise valdo prekybos paskirties patalpas-parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3Eip, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste. Bendrovės nuomojama žemės sklypo dalis, suteikta užtikrinti patalpų eksploatavimą, ribojasi su neatlygintinu servitutu „SI“, kuris skirtas privažiuoti į žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). UAB „Tatula“ pažymėjo, kad į parduotuvės patalpas patenkama per pastato 3E1p pietinėje dalyje pristatytą priestatą. 1996 metų ir 2017 metų žemės sklypo planuose privažiavimas ir patekimas prie šio įėjimo į parduotuvę servitutiniu keliu nebuvo numatytas. Kadangi nuo statinio iki servitutinio kelio yra apie 0,7 m, todėl pareiškėjas siekia, kad būtų nustatyti servitutai, kurie užtikrintų teisę tinkamai eksploatuoti parduotuvės patalpas. Pareiškėjas vertino, kad tokių servitutų nustatymas yra NŽT Panevėžio skyriui priskirta pareiga. UAB „Kauptė“ atliktuose kadastro duomenų pakeitimuose nenurodyti duomenys apie bendrą pravažiavimą (kelią) tarp Ukmergės ir Vilniaus gatvėse esančių vartų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad yra ribojamos jo teisės naudotis sklype esančiais visais bendrais pravažiavimais ir praėjimais, kurie būtini naudojant UAB „Tatula“ priklausančias parduotuvės patalpas.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendimas Nr. 23SK-831-(14.23.110.) yra neteisėtas, nes NŽT Panevėžio skyrius pirmiausia turėjo išspręsti pareiškėjo prašymą ir nustatyti jo pageidaujamą servitutą. Taip pat Sprendimu Nr. 23SK-831-(14.23.110.) patvirtintame sklypo plane nėra nurodyti kartografiniai duomenys apie bendrai naudojamą kelią ir žemės sklypo naudotojų susitarimą apie bendrai naudojamus privažiavimus. Žemės sklypo naudotojai (nuomininkai ir bendraturčiai) nėra įstatymo nustatyta tvarka susitarę dėl jo naudojimosi tvarkos, neturi sudarę jokių rašytinių susitarimų šiuo klausimu. Pareiškėjas vertino, kad sklypo plano pagrindu parengta schema nėra patvirtinta, ji nėra privaloma ir įpareigojanti. Žemės sklypo naudotojai, naudodamiesi šiame sklype esančiais pravažiavimais ir pėsčiųjų takais, nesilaikė jokios tvarkos, be to, kai kuriais atvejais (statybos, rekonstrukcijos, statinio išorės ir komunikacijų remonto, prekių ir įrangos iškrovimo) 4 m pločio servitutinis pravažiavimas nėra pakankamas. Todėl NŽT Panevėžio skyrius privalo spręsti dėl servitutų nustatymo neužstatytoje statiniais ir faktiškai naudojamoje valstybinės žemės teritorijoje. Pareiškėjas akcentavo, kad Žemės sklypo naudotojai nenori susitarti dėl naudojimosi bendromis sklypo dalimis tvarkos.

4. Atsakovas NŽT Panevėžio skyrius prašė UAB „Tatula“ skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.5. NŽT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad 1,5111 ha Žemės sklypas nustatyta tvarka suformuotas ir 1995 m. vasario

10 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir šio Žemės sklypo išorinės ribos nekeičiamos, o prie UAB „Tatula“ nuosavybės teise valdomų patalpų (parduotuvės) atskiras žemės sklypas neformuojamas. Bendrovei priklausančiai parduotuvei eksploatuoti ir jos savarankiškam funkcionavimui užtikrinti buvo išskirta atskira žemės sklypo dalis ir tai atsispindi su pareiškėju sudarytoje nuomos sutartyje bei prie jos pridėtame žemės sklypo plane.

6. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Nr. 23SK-831-(14.23.110.) buvo patvirtinti patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys. NŽT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – Kadastro įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokie žemės sklypų kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą, tarp jų duomenys apie žemės sklypui nustatytus servitutus nenurodyti. Žemės sklypas pagal Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, nebuvo pertvarkomas. NŽT Panevėžio skyrius akcentavo, kad pagal Sprendimu Nr. 23SK-831-(14.23.110.) patvirtintus duomenis, UAB „Tatula“ nuomojama valstybinės žemės dalis nebuvo pakeista, pareiškėjui išliko ta pati, jau 21 metus naudojama žemės sklypo teritorija, jam ir toliau yra užtikrintas patekimas prie parduotuvės patalpų. NŽT Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 23 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintomis nuostatomis, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo administraciniu aktu nustatyti UAB „Tatula“ pageidaujamų servitutų. NŽT Panevėžio skyrius paaiškino, kad Žemės sklypui 1998 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 222 buvo nustatyti du kelio servitutai (0,0624 ha ir 0,0207 ha ploto),

kurie užtikrina privažiavimą prie gretimų žemės sklypų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie servitutai buvo nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie buvo žinomi ir aptarti 1998 m. birželio 3 d. sudarant su UAB „Tatula“ valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N27/98-0329, kuria ir buvo užtikrinti Bendrovės, kaip patalpų savininkės, teisės ir interesai.

7. Trečiasis suinteresuotas UAB „Kauptė“ prašė UAB „Tatula“ reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. UAB „Kauptė“, vadovaudamasis Žemės įstatymo 23 straipsnio, CK 4.124 straipsnio nuostatų aiškinimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, tvirtino, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo NŽT Panevėžio skyriaus priimamu administraciniu aktu nustatyti pareiškėjo prašomus servitutus.

8. UAB „Kauptė“ pažymėjo, kad Žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo Lietuvos Respublika ir trys fiziniai asmenys, o Lietuvos Respublikai priklausanti žemės sklypo dalis pagal nustatyta tvarka sudarytas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nuomos sutartis numojama fiziniam asmeniui ir 4 ūkio subjektams, tarp jų – UAB „Kauptė“ ir UAB „Tatula“. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis duomenimis apie Žemės sklypo valdymą ir naudojimą, vertino, kad tarp UAB „Tatula“ ir Lietuvos Respublikos bei tarp UAB „Tatula“ ir kitų žemės sklypo naudotojų yra susiklostę civilinio pobūdžio santykiai. Remdamasis CK normomis, reguliuojančiomis bendrosios dalinės nuosavybės valdymą, naudojimą ir disponavimą, trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtino, kad visi tarp šių subjektų kylantys ginčai dėl naudojimosi žemės sklypu turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, jog tarp UAB „Tatula“ ir NŽT Panevėžio skyriaus yra susiklostę sutartiniai žemės nuomos santykiai, akcentavo, kad pareiškėjo prašomi servitutai negali būti nustatyti. Pareiškėjas ir šiuo metu turi teisę naudotis ta žemės sklypo dalimi, kuriai prašo nustatyti servitutus.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Tatula“ skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl NŽT teritorinio skyriaus pareigos administraciniu aktu valstybinės žemės sklypo dalies nuomininko naudai nustatyti neatlygintinus servitutus, suteikiančius teisę privažiuoti prie šiam asmeniui priklausančių patalpų bei teisę į jas tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti, bei ginčas dėl NŽT teritorinio skyriaus administracinio sprendimo patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenis.

11. Įvertinęs UAB „Tatula“ skunde išdėstytus ir jo atstovo pateiktus paaiškinimus, teismas nurodė, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad NŽT Panevėžio skyrius, vadovaudamasis jo užsakymu parengtu servituto planu, administraciniu aktu Žemės sklype nustatytų neatlygintinus 352 kv. m ploto servitutus, suteikiančius Bendrovei teisę privažiuoti prie jai nuosavybės teise priklausančių ir ūkinėje veikloje naudojamos parduotuvės bei teisę tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti.

12. Spręsdamas, ar UAB „Tatula“, kaip nekilnojamojo daikto – prekybos patalpų (parduotuvės) savininkas ir Žemės sklypo, 0,0132 ha ploto dalies nuomininkas, turi teisę reikalauti, kad administraciniu aktu šiame Žemės sklype būtų nustatyti jo pageidaujami servitutai, teismas atsižvelgė į teisminėje praktikoje suformuotą servitutus reguliuojančių normų aiškinimą, t. y. CK 4.111 straipsnio 1 dalį, 4.124 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, 23 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1-5 punktus. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu tvarką reglamentuoja, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau – Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės). Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl UAB „Tatula“ prašomų administraciniu aktu nustatyti Žemės sklypui servitutų, taikomi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija) 3 ir 4 punktai bei Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.3 ir 2.4 punktai.

13. Įvertinęs UAB „Tatula“ skunde išdėstytus ir teismo posėdyje jo atstovo pateiktus paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekia, jog nustatant administraciniu aktu kelio ir kitus servitutus, būtų užtikrinti išimtinai Bendrovės, kaip verslo subjekto, privatūs interesai ir teisės, susijusios su prekybos patalpų-parduotuvės, esančios pastate 3E1p, Žemės sklype naudojimu ūkinėje veikloje. UAB „Tatula“ reikalavimas įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių pagal

matininko V. V. 2017 m. spalio 12 d. parengtą servituto planą Žemės sklypo dalyje nustatyti neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę privažiuoti prie parduotuvės patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių pastate 3E1p, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), bei teisę tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, yra teisiškai nepagrįstas ir atmetamas.

14. Nustatęs, kad UAB „Tatula“ neturi teisės reikalauti administraciniu aktu išnuomotame valstybinės žemės sklype nustatyti kelio ir kitus servitutus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti kaip neteisėto ir nepagrįsto NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. 23SD-1937(14.23.104.) suformuluoto sprendimo, kuriuo atsisakyta Žemės sklype nustatyti neatlygintiną servitutą, suteikiantį UAB „Tatula“ teisę privažiuoti, prieiti prie pastato ir jį eksploatuoti (prižiūrėti ir remontuoti). Be to, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimas administraciniu aktu išnuomotame valstybinės žemės sklype nustatyti kelio ir kitus servitutus nepagrįstas, teismas atmetė UAB „Tatula“ skundo argumentus, jog NŽT Panevėžio skyrius neturėjo teisės priimti Sprendimo Nr. 23SK-831-(14.23.110.), prieš tai nenustatęs pareiškėjo prašomų servitutų.

15. Teismas pažymėjo, kad UAB „Tatula“ nuosavybės teise valdo prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias pastate 3E1p, stovinčiame pareiškėjui nepriklausančiame Žemės sklype. Atsižvelgdamas į 1998 m. birželio 3 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. 27/89-0329 sąlygas ir 1996 m. gruodžio 18 d. parengto Žemės sklypo plano duomenis, teismas padarė išvadą, kad UAB „Tatula“, siekdamas užtikrinti savo interesus pagal paskirtį naudoti nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą (prekybos patalpas), su valstybės įgaliota institucija susitarė bei sudarė ilgalaikę (iki 2048 m. gegužės 20 d.) valstybinės žemės sklypo dalies nuomos sutartį. Minėto žemės sklypo plano duomenimis UAB „Tatula“ įgaliotas asmuo planą pasirašė 1996 m. gruodžio 17 d.; pareiškėjui atskirai skirta naudoti 127 kv. m žemės sklypo teritorija, kuri plane pažymėta skaitmenimis (43, 44, 45 ir 46) ir indeksu „6“; bendrai naudotis skirta 5 kv. m; bendrai naudojamos sklypo teritorijos pažymėtos, nurodant jose kiekvienam iš naudotojų priskirtus indeksus (I t., b. l. 117). Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2481/2017), teismas padarė išvadą, kad tarp UAB „Tatula“ ir NŽT Panevėžio skyriaus, taip pat tarp UAB „Tatula“ ir kitų Žemės sklypo nuomininkų bei šio sklypo tam tikrų dalių savininkų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Dėl šios priežasties visi ginčai, kurie kyla tarp UAB „Tatula“ ir NŽT Panevėžio skyriaus dėl galiojančios valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties sąlygų vykdymo, šios sutarties sąlygų laikymosi ir jų pakeitimo bei tarp UAB „Tatula“ ir kitų žemės sklypo dalių naudotojų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir sąlygų, turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teisme civilinio proceso nustatyta tvarka.

16. Teismas, vadovaudamasis Kadastro įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija), 14, 32.1.3, 32.1.4 ir 15 punktais, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką reglamentuojančių Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30d. įsakymu Nr. 522, 15 punktu, padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, jog nustatant ar tikslinant žemės sklypo kadastro duomenis būtų surinkti duomenys apie žemės sklypui nustatytus servitutus ir bendro naudojimo teritorijas.

17. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog Žemės sklypui neatlygintini kelio servitutai „SI“ (0,0624 ha ploto, leidžiantis naudotis 624 kv. m pravažiavimu) ir „SI“(0,0207 ha ploto, leidžiantis naudotis 207 kv. m praėjimu ir pravažiavimu) buvo nustatyti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 222ž (I t., b. l. 21–26). Šie servitutai pažymėti ir aprašyti UAB „Nivelyras“ parengtame ir žemės naudotojų pasirašytame plane (I t., b. l. 117); susitarimas su UAB „Tatula“ dėl servitutų naudojimo įtvirtintas valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N27/98-0329 11 punkte. Įvertinęs Sprendimo Nr. 23SK-831-(14.23.110.) 2 punkto turinį, teismas konstatavo, kad NŽT Panevėžio skyrius ankstesniu administraciniu sprendimu nustatytų servitutų turinio nepakeitė ir šių servituto apimties neišplėtė.

18. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog Sprendimas Nr. 23SK-831-(14.23.110.), kuriuo patvirtinti Žemės sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB „Kauptė“ užsakymu parengtą žemės sklypo kadastro duomenų

bylą, pažeidžia UAB „Tatula“, kaip 0,0132 ha ploto žemės sklypo dalies nuomininko, teises ir teisėtus interesus.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Tatula“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės – patenkinti skunde pateiktus reikalavimus pilnai arba panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėjo nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „Tatula“ neturi teisės reikalauti administraciniu aktu valstybinės žemės sklype nustatyti kelio ir kitus servitutus. Pareiškėjas teigia, kad bendrovės interesas bendrai naudojamam pravažiavimui žemės sklype kartu yra bendras visuomenės poreikis. Nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjui priskirta ir jis naudojasi tik 5 kv. m bendro naudojimo sklypo dalimi. Pareiškėjo nuomone, atsakovui nuomos sutartimi tinkamai neišsprendus žemės sklype esančių bendro naudojimo teritorijų eksploatavimo klausimo, atsirado objektyvi servituto nustatymo būtinybė (nepaneigta kitų proceso šalių ar pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais). Be to, pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2018 m. vasario 9 d. nutarimą Nr. 6-VI-2 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“, kuriame, kaip teigia pareiškėjas, nustatyta, jog ginčas kilęs tarp privačių asmenų neišeina už jų privačių interesų ribų, teisiniai santykiai reglamentuojami ne viešosios teisės normų, nė vieno iš teisinių santykių dalyvių teisinės gynybos galimybės nėra ribotos.

21. Pareiškėjas taip pat laiko nepagrįstu teismo vertinimą, jog pareiškėjas siekia užtikrinti išimtinai savo kaip verslo subjekto privačius interesus ir teises. Pareiškėjo nuosavybės teise valdomos ir eksploatuojamos patalpos yra visuomeninės paskirties, skirtos visuomenės poreikiams tenkinti. Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp UAB „Tatula“, NŽT Panevėžio skyriaus bei kitų Žemės sklypo nuomininkų bei Žemės sklypo tam tikrų dalių savininkų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl visi ginčai tarp šalių turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su skundo priėmimo nagrinėti teisme tvarka, nes skundo teisme priėmimo metu privalėjo nustatyti, jog ginčas nepriskirtas nagrinėti šiam teismui ir nutartimi atsisakius priimti jį nagrinėti teisme privalėjo nurodyti į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis, jei byla nenagrinėtina teismo (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktas; 3 dalis). Teismas, be kita ko, savo iniciatyva trečiaisiais asmenimis įtraukė Žemės sklypo savininkus ir bendranaudotojus, nors teisės normos teismui tokios teisės nesuteikia (ABTĮ 53 straipsnis).

22. Teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas UAB „Tatula“, reikalaudamas administraciniu aktu nustatyti servitutą išimtinai Bendrovės kaip verslo subjekto privatiems interesams ir teisėms, susijusiomis su prekybos patalpų-parduotuvės, esančios pastate 3E1PŽemės sklype, naudojimui ūkinėje veikloje, yra prieštaringos, nes ginčijamu administraciniu aktu buvo galima patikslinti servitutą privataus subjekto naudai. Pareiškėjas pažymi, kad ne visoms proceso šalims iki teismo posėdžio bylą nagrinėjant iš esmės buvo įteikti procesiniai dokumentai, todėl R. B. nepateikė atsiliepimo į skundą. Be to, R. B. teismo posėdžio metu išreiškė savo poziciją, kad su ginčijamu administraciniu aktu buvo sudaromi servituto pakeitimai, tačiau teismas šių įrodymų nevertino.

23. Teismas, pareiškėjo vertinimu, padarė nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, jog nustatant ar tikslinant žemės sklypo kadastro duomenis, būtų surinkti duomenys apie žemės sklypui nustatytus servitutus ir bendro naudojimo teritorijas. Be to, teismas neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusį 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-370-755/2015 nustatytas aplinkybes, jog bendrai naudojamas žemės sklypas UAB „Tatula“ atžvilgiu laikytinas naudojamu svetimu turtu, o bendrai naudojamas privažiavimas nėra nuomojamas nei UAB „Tatula“, nei UAB „Kauptė“.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kauptė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas kritikuoja teismo sprendimą formaliais pagrindais, aiškindamas, kad teismas neteisingai konstatavo, jog jam skirta tik 5 kv. m bendro naudojimo teritorijos. Pažymi, kad pareiškėjas gali laisvai individualiai naudotis jam išnuomotos žemės sklypo dalimi ir jo teisės nėra pažeidžiamos. Bendro naudojimo teritorijų naudojimo santykiai yra spręstini ne administracine, o civilinio proceso tvarka.

26. Neginčytinai nustatyti, kad tretieji asmenys ir pareiškėjas esamame Žemės sklype, naudotojai ir bendrasavininkai yra nustatę naudojimosi žemės sklypo dalimis (atskirai ir bendrai) tvarką, kuri užfiksuota žemės sklypo plane. Žemės sklypo plane yra numatytos bendro naudojimo teritorijos, kurios naudojamos bendrai visų savininkų ir naudotojų (žemės savininkų, nuomotojų ir subnuomotojų). Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nei vienas iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje naudotojų, savininkų, neturi servitutinės teisės ir tokia teisė negali būti nustatyta, nes servitutas apima teisę naudotis svetimu daiktu. Pats daikto naudotojas (bendranaudotojas) negali nustatyti servituto teisės bendrai naudojamame žemės sklype. Be to, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims ir valstybei, todėl atsakovo sprendimu negalima nustatyti servituto žemės sklypui, kuris priklauso ir privatiems asmenims.

27. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, išnagrinėtas objektyviai ir išsamiai, įvertinta visų byloje pateiktų faktinių aplinkybių visuma.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniam skundui nepritaria.29. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniam skundui nepritaria.

Teisėjų kolegija


30. Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo teisė reikalauti nustatyti administraciniu aktu valstybei priklausančioje žemės sklypo dalyje servitutą, suteikiantį teisę privažiuoti prie pastate 3E1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių adresas – Panevėžys, (duomenys neskelbtini), bei teisę tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino, nurodė, kad jo siekis nustatyti servitutus administraciniu aktu teisiškai nepagrįstas, žemės sklypo dalimi, reikalinga pastatui eksploatuoti, jis naudojasi sudarytos nuomos sutarties pagrindu; ginčai, kylantys tarp žemės sklypo naudotojų dėl naudojimosi tvarkos nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentavo, kad servituto nustatymas yra svarbus ne tik jo privačių, bet visuomenės poreikių tenkinimui, nes jo eksploatuojamos patalpos yra visuomeninės paskirties; teigia, kad jo privačių teisių gynimo neribotas galimybes patvirtina Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2018 m. vasario 9 d. nutarimas Nr. 6-VI-2 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“; teigė, kad teismas netinkamai nustatė aplinkybę, kad pareiškėjas naudoja 5 kv.m ploto bendro naudojimo sklypo ploto dalį, nes neįvertino, kad Panevėžio apygardos teismo įsiteisėjusiu 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-370-755/2015 nustatytų aplinkybių, jog bendrai naudojamas privažiavimas nėra pareiškėjo naudojamas; nesutinka su teismo išvada, kad ginčai dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme, teismas tokiu atveju neturėjo skundo priimti nagrinėti; mano, kad įtraukiant byloje dalyvauti trečiuosius suinteresuotus asmenis, buvo pažeisti ABTĮ 53 straipsnio reikalavimai; teismas ne visoms proceso šalims įteikė procesinius dokumentus, dėl to R. B. negalėjo pateikti atsiliepimo; pastarojo paaiškinimų dėl servituto patikslinimo kadastrinių matavimų atlikimo metu teismas apskritai nevertino.

33. Teisėjų kolegija, nesant ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, remiasi jomis ir plačiau pasisako tik dėl tų ginčo aspektų, kurie reikšmingi sprendžiant dėl servitutų nustatymo bendraisiais pagrindais, bei jų nustatymo administraciniais aktais ypatumų.

34. Byloje nustatyta, kad Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas, kurio bendras plotas 1,5111 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre; jis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei ir trims fiziniams asmenims; Lietuvos valstybei priklausanti žemės sklypo dalis pagal nustatyta tvarka sudarytas ir galiojančias žemės nuomos sutartis nuomojama keturiems juridiniams asmenims ir fiziniam asmeniui. Pareiškėjas UAB „Tatula“ pagal 1998 m. birželio 3 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N27/98-0329 nuomoja 0,0132 ha ploto dalį žemės sklype, priklausančiame valstybei ir privatiems asmenims

bendrosios dalinės nuosavybės teise, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Naudojimosi žemės sklypu tvarka nurodyta prie nuomos sutarties pridėtame plane, žemės sklype nustatyti servitutai I ir II, skirti patekti į kitus šalia esančius suformuotus žemės sklypus. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso šiame žemės sklype stovinčiame pastate 3E1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios bendro 62,85 kv.m ploto negyvenamosios patalpos – parduotuvė.

35. Pareiškėjo UAB „Tatula“ atstovas R. J. 2017 m. vasario 27 d. kreipėsi į NŽT Panevėžio skyrių ir prašydamas pateikti informaciją apie žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atliekamus kadastrinius matavimus, kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo darbus, projekto tikslus, užsakovus; nustatyta tvarka suformuoti sklypą, reikalingą parduotuvei, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, prie jos privažiuoti, patikslinti servitutus bendrai naudojamiems keliams bei tuo pagrindu padaryti 1998 m. birželio 3 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimą (b. l. 7). NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. 23SD-1937-(14.23.104.) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kadastrinių matavimų“, atsakydamas į pareiškėjos prašymą dėl informacijos suteikimo, pateikė duomenis apie UAB „Kauptė“ užsakymu atliekamus žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir jų procedūras. Atsakydamas į prašymą suformuoti atskirą žemės sklypą, nurodė, kad pareiškėjas prie jam priklausančios parduotuvės naudojasi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0132 ha ploto dalimi, kuri nuomojama pagal 1998 m. birželio 3 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N27/98-0392 ir tuometinio UAB „Tatula“ vadovo pasirašytą žemės sklypo planą. Šiame plane yra išskirta žemės sklypo dalis, užtikrinanti statinio funkcionavimą, be to, plane yra numatytas patekimas (privažiavimas) į kiekvienam statiniui eksploatuoti skirtą atskirą žemės sklypo dalį ir į pareiškėjos priklausančią parduotuvę. Atsakovas nurodė, kad žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytu servitutu „SI“, užtikrinančiu teisę privažiuoti transporto priemonėmis prie žemės sklypo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), naudojasi ir UAB „Tatula“ (b. l. 8).

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2017 m. kovo 14 d. rašte nurodytais argumentais dėl to, kad plane yra numatytas pastato eksploatavimui atskiras sklypas bei užtikrintas patekimas į šią sklypo dalį, be to, jis turi teisę važiuoti servitutiniu keliu „SI“, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad šios aplinkybės nurodytos neteisingai ir pateikti argumentus, pagrįstus objektyviais duomenimis, kad savo nuosavybe – parduotuvės patalpomis jis negali naudotis pagal tiesioginę paskirtį dėl to, kad į jas negalima patekti dėl netinkamai nustatytos žemės sklypu naudojimosi tvarkos ar kitokių aplinkybių, kurios trukdo įgyvendinti savininko teises. Šias aplinkybes visais atvejais privalo įrodyti viešpataujančiu daiktu siekiantis tapti valdytojas, nes servituto esmė – nustatyti ribojimus tarnaujančio daikto savininkui ar valdytojui tokia apimtimi, kokia būtina užtikrinti viešpataujančio daikto valdytojo teisų tinkamą įgyvendinimą, ką pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, aktualia teismų praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra tokios aplinkybės įrodytos – pareiškėjo valdomoms patalpoms eksploatuoti yra išnuomota žemės sklypo dalis, žemės sklypo plane nustatyta naudojimosi tvarka užtikrina pareiškėjo galimybes patekti į išnuomotą jam žemės sklypo dalį bei eksploatuojamas parduotuvės patalpas, nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų sudaromos kliūtys naudotis servitutiniais keliais. Kai nėra nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios poreikį sudaryti sąlygas naudotis nuosavybe pagal jos paskirtį, arba kitaip – servituto nustatymo būtinumą, asmens reikalavimas dėl servituto nustatymo nei teismo sprendimu, nei administraciniu aktu, nei kuriuo nors kitu teisės aktuose numatytu būdu negali būti tenkinamas.

37. Be to, servituto nustatymas reiškia teisių į svetimą daiktą suteikimą, gi pareiškėjas, būdamas žemės sklypo dalies nuomininku, t. y. naudodamas žemės sklypą pagal nuomos sutartį kartu su kitais valdytojais, siekia įgyti daiktinę teisę – servitutą į to paties žemės sklypo dalį, taip pat ir į tą, kuria numatyta galimybė naudotis pagal žemės sklypo plane nurodytą naudojimosi tvarką bei servitutą II. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso skirtingiems savininkams, juo naudojasi skirtingais pagrindais keli valdytojai, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai akcentavo, kad skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami taikant įvairius įstatymui neprieštaraujančius būdus, ne tik servituto teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, nekilnojamojo turto savininkai, laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis, gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių – užstatymo teisės, ilgalaikės nuomos (2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2481/2017). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisėtus interesus, būtų ėmęsis priemonių, kai tai yra objektyviai būtina, nuomos sutarties sąlygoms pakeisti, kitokiai naudojimosi žemės sklypu tvarkai nustatyti ir kt. Tokio pobūdžio ginčų sprendimas būtų priskirtinas ne administraciniams, bet

bendrosios kompetencijos teismams, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.38. Pritardama iš esmės pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjo reikalavimų nustatyti servitutus,

suteikiančius teisę naudotis keliu bei teisę tiesti inžinierines komunikacijas, jas naudoti ir aptarnauti, teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl tokių servitutų nustatymo administraciniu aktu galėtų būti sprendžiama tik tais atvejais, kai nebūtų kitų galimybių skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesų suderinti taikant kitus įvairius įstatymui neprieštaraujančius būdus.

39. Be to, servituto nustatymas administraciniu aktu yra galimas, vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei Taisyklių 2.4 punktu, kai jie numatyti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalį administracinis sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad tokie teritorijų planavimo dokumentai būtų buvę rengiami, kad buvo dėl jų rengimo buvo kreiptasi, bei kad būtų buvę priimti administraciniai sprendimai dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto rengimo. Tokiu atveju pareiškėjo siekis nustatyti reikalaujamą servitutą atsakovo administraciniu sprendimu, kuriuo tikslinami nustatyti žemės sklypo kadastro duomenys, yra apskritai nesuderinamas su teisės aktų reikalavimais tiek dėl servitutų nustatymo administraciniais aktais pagrindų, tiek dėl jų nustatymo procedūrų, ir vien dėl to negalėtų būti tenkinamas.

40. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl servituto nustatymo, laiko pagrįstomis, todėl pareiškėjo skundas tiek dėl atsakovo administracinių sprendimų panaikinimo, tiek dėl įpareigojimo nustatyti servitutą pagal pareiškėjo pateiktą planą, buvo atmesti pagrįstai. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti. Atmesdama apeliacinį skundą, dalies pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių (dėl galimo visuomenės poreikio, dėl pareiškėjo nuomojamos bendro naudojimo žemės sklypo dalies, dėl trečiųjų asmenų įtraukimo bylą, kitokių bylos nagrinėjimo procesinių aspektų, dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-370-755/2015 nustatytų aplinkybių, dėl Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2018 m. vasario 9 d. nutarime Nr. 6-VI-2 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“ padarytų išvadų) teisėjų kolegija plačiau neaptarinėja, nes nurodyti argumentai negali turėti jokios reikšmės byloje padarytoms išvadoms.

41. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauptė“ prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys pavedimą advokatui atstovauti apeliacinės instancijos teisme.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tatula“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=50455cb0228111eabe008ea93139d588

Administracinė byla Nr. A-2203-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01160-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. G. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2017 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (16.5)1-4694; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.1)SI-37974; 3) priteisti 932,41 Eur dydžio turtinę žalą ir 5 proc. palūkanas ir delspinigius; 4) priteisti 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą ir 5 proc. metines palūkanas; 5) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metines palūkanas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. 2017 m. liepos 12 d. pateikė VSDFV skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriaus nepagrįsto, šališko ir

nemotyvuoto 2017 m. liepos 28 d. rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui grąžinti 932,41 Eur dydžio permokėtą alimentų sumą, kuri buvo išskaičiuota iš jo pensijos. VSDFV Klaipėdos skyriaus direktoriui 2017 m. birželio 4 d. pateikė skundą dėl 609 Eur dydžio permokėtų alimentų, kurie buvo neteisingai išskaičiuoti iš senatvės pensijos nepilnamečio sūnaus S. B. naudai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5298-618/2012 dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui S. B. priteisimo po 400 Lt dydžio kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. kovo 1 d. iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), jų neindeksuojant, įsiteisėjo po Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutarties paskelbimo civilinėje byloje Nr. 2A-712-622/2013. Vykdomojoje byloje nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki (duomenys neskelbtini) iš senatvės pensijos išskaityta ir išieškotojai pervesta 4 737,06 Eur dydžio suma. Antstolis yra išdavęs pažymą dėl išieškojimo civilinėje byloje Nr. 2-5298-618/2012 pabaigos, o pagal turimą informaciją V. B. jokių pretenzijų dėl minėto įsiskolinimo neturi.

2.2. Pareiškėjas patikrino VSDFV Klaipėdos skyriaus laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. atliktus išskaitymus ir nustatė, kad V. B. naudai buvo pervesta ir permokėta 609 Eur didesnė suma. V. B. permokėtos 609 Eur dydžio sumos iki šiol nėra grąžinusi nei pareiškėjui, nei Valdybai. Apie minėtą situaciją Valdybos darbuotojai

žinojo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, veikė prieš pareiškėjo interesus ir padarė jam žalą. Kiekvieną mėnesį suma buvo didinama be jokio teisėto pagrindo ir pareiškėjo žinios. Pareiškėjas pagal teismo sprendimą S. B. turėjo mokėti iki jo pilnametystės dienos ((duomenys neskelbtini)), tačiau VSDFV nepagrįstai sumą išskaičiavo už visą 2017 m. balandžio mėnesį bei 2017 m. gegužės mėnesį, todėl Valdyba įstatymo nustatyta tvarka privalo kompensuoti nuostolius bei delspinigius.

2.3. Ginčijamame 2017 m. liepos 28 d. rašte neteisingai nurodyta sprendimo išleidimo data (turėjo būti 2017 m. birželio 28 d.), taip pat išieškotinos sumos dydis bei laikotarpis. VSDFV išieškotina suma nuo 2014 m. birželio 20 d. turėjo būti ne 35 811 Lt (10 371,58 Eur), o 4 050,63 Eur. VSDFV Klaipėdos skyrius per 3 metų laikotarpį neteisingai išieškojo 689,51 Eur daugiau, nes faktiškai išieškojo 4 737,09 Eur, o turėjo būti išieškota tik 4 050,63 Eur. Bendra permokėta suma sudaro 931,41 Eur.

2.4. VSDFV Klaipėdos skyrius po antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymo gavimo turėjo pareigą nuo 2014 m. balandžio 1 d. atlikti išskaitymus tik į ateitį iki vaiko pilnametystės dienos. Nors VSDFV Klaipėdos skyrius žinojo apie tai, kad įsiskolinimo padengimą atlikdavo ir kita antstolė, tačiau apsimetė, kad apie tai nežino. VSDFV Klaipėdos skyrius atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė moralinę žalą, nes patyrė fizinius skausmus, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, yra sumenkintas, pažemintas giminaičių ir pažįstamų, sumažėjo bendravimo galimybės, kamuoja nemiga, įvairūs skausmai, nerimas, pakilo kraujo spaudimas. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų reikėjo kreiptis į advokatus, rašyti prašymus bei skundus, rinkti dokumentus, kreiptis į antstolius, dėl ko sunaudojo daug asmeninio laiko, pinigų, nervų, pastangų ir nuolat gyvena strese. Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:3.1. Pagal antstolio padėjėjos 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą Nr. S1-226789 išskaitos iš pareiškėjo senatvės

pensijos buvo vykdomos teisingai ir išlaikymo permoka nesusidarė. VSDFV Klaipėdos skyrius veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

3.2. Šiuo atveju nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda. Pareiškėjo reikalavimai dėl 923,41 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti, o reikalavimai dėl 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra išvestiniai reikalavimai, todėl taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

4. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:4.1. Išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. lapkričio 7 d. prašymą skirti senatvės pensiją, dokumentus apie valstybinio

socialinio pensijų draudimo stažą ir draudžiamąsias pajamas bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančius duomenis VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. PE_SP1-11471 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo S. G.“ pareiškėjui nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki gyvos galvos paskirta 849,02 Lt per mėnesį senatvės pensija.

4.2. VSDFV Klaipėdos skyrius, vykdydamas antstolio patvarkymą, nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. vykdė išskaitymus po 50 proc. per mėnesį iš pareiškėjui mokamos senatvės pensijos. Vykdant minėtą patvarkymą VSDFV Klaipėdos skyrius nuo 2014 m. gegužės 1 d. iš pareiškėjui mokamos senatvės pensijos pagal patvarkymą išskaitytas sumas pervedė išieškotojo S. B. įstatyminei atstovei V. B. Lietuvos Statistikos departamento paskelbtas 2016 m. vartotojų kainų indeksas (2016 m. gruodžio mėn. palyginus su 2015 m. gruodžio mėn.) sudarė 101,70, todėl nuo 2017 m. vasario 1 d. buvo atliktas periodinės išlaikymo sumos indeksavimas.

4.3. Pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d., 2015 m. liepos 1 d., 2016 m. sausio 1 d. ir 2017 m. sausio 1 d. didėjo mokamos senatvės pensijos dydis, o pagal patvarkymą iš pareiškėjui mokamos senatvės pensijos buvo vykdomas ne tik išlaikymo, bet ir išlaikymo įsiskolinimo išskaitymo vykdymas, todėl didėjant pareiškėjui mokamos senatvės pensijos dydžiui, proporcingai didėjo ir išieškomas išlaikymo įsiskolinimo dydis. 2017 m. balandžio mėnesį iš pareiškėjui mokėtos senatvės pensijos išlaikymui išskaityta 74,66 Eur suma, t. y. atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo išieškojimas turėjo būti vykdomas iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), o likusi 64,59 Eur suma – išlaikymo įsiskolinimas, pagal patvarkyme nurodytus procentinius išskaitymo dydžius.

4.4. Antstolio patvarkyme nurodyta, kad bendras išlaikymo įsiskolinimas iki 2014 m. balandžio 1 d. yra 35 811 Lt, ir kol bus padengtas išlaikymo įsiskolinimas reikalaujama išskaičiuoti 70 proc. iš skolininko darbo užmokesčio dalies,

viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesio atlyginimą (toliau – ir MMA), ir 50 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios MMA, bet ne mažiau kaip 400 Lt kiekvieną mėnesį. 2017 m. gegužės mėn. iš pareiškėjui mokamos senatvės pensijos buvo išskaityta tik išlaikymo įsiskolinimo suma 139,25 Eur, o išlaikymas 2017 m. gegužės mėnesį jau nebebuvo išieškomas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 4 d. skundu kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, prašydamas nedelsiant grąžinti permokėtą 609 Eur dydžio sumą, įstatymų nustatyta tvarka sumokėti delspinigius, nutraukti tolimesnius išskaitymus iš pensijos ir atlikti tarnybinį patikrinimą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus darbuotojų veiksmų. VSDFV Klaipėdos skyrius ginčijamu 2017 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. birželio 4 d. skundo netenkino, nes nustatė, jog be pagrindo išieškotų sumų nėra, išskaitos iš pareiškėjo pensijos atliktos ir išskaitytos sumos pervestos vykdant antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą, išskaitymų vykdymas nutrauktas gavus 2017 m. birželio 5 d. patvarkymą dėl tolimesnių veiksmų. Pareiškėjas 2017 m. liepos 12 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. liepos 28 d. sprendimą, grąžinti permokėtą 932,41 Eur dydžio sumą kartu su delspinigiais ir atlikti tarnybinį patikrinimą. VSDFV 2017 m. liepos 27 d. sprendime nurodė, kad pagal 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą išskaitos iš pareiškėjo senatvės pensijos vykdomos teisingai ir išlaikymo permoka nesusidarė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 12 d. skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš ginčijamo VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo matyti, jog jame nurodyta sprendimo priėmimo data – 2017 m. liepos 28 d., tačiau pagal bylos duomenis VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas priimtas 2017 m. birželio 28 d. Teismas šį neatitikinimą vertino kaip techninio pobūdžio klaidą (rašymo apsirikimo klaidą), nesudarančią pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą.

8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 585 straipsnio 1 dalimi, 737 straipsnio 1 dalies 7 punktu, akcentavo, kad vykdyti pateiktus antstolio patvarkymus įpareigoja įstatymas. Teismas sutiko su atsakovų atsiliepimuose išdėstytais argumentais, kad nei Valdybai, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė nevykdyti antstolių išduotų patvarkymų savo nuožiūra, skolininkui reikalaujant ar kitokiais atvejais stabdyti jų vykdymą, ar sumažinti juose nurodytą įsiskolinimo sumą.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu iš pareiškėjo nepilnamečiui vaikui S. B. buvo priteistas po 400 Lt išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. kovo 1 d. iki vaiko pilnametystės. VSDFV Klaipėdos skyrius laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išlaikymo išieškojimo ir išlaikymo įsiskolinimo išskaitas iš pareiškėjo senatvės pensijos vykdė pagal antstolio padėjėjos 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą Nr. S1-226789 „Dėl išlaikymo išieškojimo“. Minėtame patvarkyme nurodyta, kad iš pareiškėjo pajamų kas mėnesį turi būti išskaitoma po 400 Lt iki S. B. pilnametystės, o išlaikymo įsiskolinimas iki 2014 m. balandžio 1 d. sudaro 35 811 Lt, ir iki bus padengtas išlaikymo įsiskolinimas iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų dalies, neviršijančios MMA dydį, turi būti išskaitoma 50 proc., o iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų dalies, viršijančios MMA dydį, turi būti išskaitoma 70 proc. Patvarkyme taip pat nurodyta, kad nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. pasikeitė išlaikymo vaikams ir kitų priteistų išmokų mokėjimo tvarka ir tam, jog periodinės išmokos būtų visiškai ar iš dalies apsaugotos nuo infliacijos poveikio, pradedamas jų indeksavimas, kurį atlieka išskaitas atliekantis asmuo. 2017 m. birželio 5 d. patvarkymu „Dėl skolos išskaičiavimo atšaukimo“ skolos išieškojimas nutrauktas.

10. Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio 8 d. rašto „Dėl išskaitymų iš asmens išmokų“ teismas nustatė, kad iš pareiškėjo senatvės pensijos: laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išskaitoma po 400 Lt per mėnesį periodinė išlaikymo suma ir 24,51 Lt per mėnesį išlaikymo įsiskolinimo suma (iš viso po 424,51 Lt); laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – po 115,85 Eur per mėnesį periodinė išlaikymo suma ir 7,63 Eur per mėnesį išlaikymo įsiskolinimo suma (iš viso po 123,48 Eur); laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 – po 115,85 Eur per mėnesį periodinė išlaikymo suma ir 10,11 Eur per mėnesį išlaikymo įsiskolinimo suma (iš

viso po 125,96 Eur); laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – po 115,85 Eur per mėnesį periodinė išlaikymo suma ir 14,20 Eur per mėnesį išlaikymo įsiskolinimo suma (iš viso po 130,05 Eur); laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. – po 117,88 Eur per mėnesį periodinė išlaikymo suma ir 21,37 Eur per mėnesį išlaikymo įsiskolinimo suma (iš viso po 139,25 Eur); laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. – 74,66 Eur dydžio periodinė išlaikymo suma ir 64,59 Eur išlaikymo įsiskolinimo suma (iš viso po 139,25 Eur); laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. – 139,25 Eur išlaikymo įsiskolinimo suma.

11. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, be kita ko, antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą, teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo senatvės pensijos buvo vykdomas periodinis išlaikymas ir išlaikymo įsiskolinimo išskaitymas. Vadovaudamasis antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymu, CPK 737 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.208 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 684 patvirtinto Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3, 4, 8 punktais, teismas padarė išvadą, kad VSDFV Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo senatvės pensijos nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išskaičiuodavo po 50 proc. pajamų kas mėnesį, o nuo 2017 m. vasario 1 d. atliko priteisto išlaikymo sumos indeksavimą. Nagrinėjamos bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pagal antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą išskaitos iš pareiškėjo senatvės pensijos buvo vykdomos neteisingai ir dėl to susidarė išlaikymo permoka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai pagal antstolio patvarkymą atliko išskaitas iš pareiškėjo senatvės pensijos, todėl nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjui jo prašomą priteisti 932,41 Eur dydžio sumą.

12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami VSDFV ir VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Nenustatyta, kad ginčijamais sprendimais būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar priimant ginčijamus sprendimus būtų viršyta kompetencija, taip pat kad jie prieštarautų tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų panaikinti nėra pagrindo.

13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymu, turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl antstolio veiksmų teisėtumo patikros CPK nustatyta tvarka, kuris išnagrinėjęs skundą ir jo nepatenkinęs, skundą persiųstų apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Minėta informacija pareiškėjui buvo nurodyta Valdybos 2017 m. liepos 27 d. sprendime. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-632-512/2018 matyti, jog pareiškėjas šioje byloje priešieškiniu prašė priteisti iš S. B. išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą – 855 Eur. Pareiškėjas turėjo galimybę minėtoje civilinėje byloje prašyti priteisti, jo teigimu, permokėtą išlaikymo sumą iš S. B.

14. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti žalos atlyginimą teismas, atsižvelgdamas į CPK 585 ir 737 straipsnių, CK 6.271 straipsnio nuostatas, sprendė, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą turtinę ir neturtinę žalą, kadangi VSDFV ir (ar) VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtų veiksmų nenustatyta, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

15. Dėl reikalavimo priteisti 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, neturtinę ir turtinę žalą, atstovavimo išlaidas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pareiškėjo nurodomos teisės normos numato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomos viešosios teisės srityje. Kadangi 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimui pagrindo nėra, prašymą dėl jų priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo:

16.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad S. B. motina V. B. gavo daugiau alimentų iš pareiškėjo, kas

įrodo V. B. nesąžiningumą ir Valdybos aplaidumo bei neteisėtų veiksmų buvimą.16.2. Teismas nesiekė byloje nustatyti tiesos, apginti pareiškėjo materialinės subjektinės teisės ir įstatymų saugomų

interesų bei nesistengė kuo greičiau atkurti teisinės taikos tarp ginčo šalių. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo apklausti liudytojais V. B., antstolį A. Selezniovą, kas sudaro pagrindą manyti, jog teismas veikė prieš pareiškėją ir tyčia nenorėjo nustatyti byloje tiesos ir tikruosius kaltininkus, pažeidė rungimosi principą.

16.3. Siekdami išsisukti iš susiklosčiusios padėties atsakovai tyčia nurodė vykdantys tik antstolio patvarkymą, visiškai neatsižvelgdami į pareiškėjo rašytinius ir žodinius skundus, todėl su antstolio kontora tyčia ir sąmoningai nebendradarbiavo, nieko neprašė antstolio paaiškinti ar patikslinti, suinteresuotai bei veikdami išvien prieš pareiškėją net neišsiuntė antstoliui jokių savo paklausimų, neprašė nustatyti naują ar patikslintą išieškojimo tvarką ar reikalavimą užbaigti vykdomąją bylą. Atsakovai visą atsiradusią žalą ir visas savo klaidas „nurašė“ pareiškėjui.

16.4. Nenustodami daryti tolimesnius tyčinius pažeidimus atsakovai priverstine tvarka nuskaičiuodavo iš pareiškėjo pensijos alimentus jau ir po S. B. pilnametystės, nors skundai atsakovams buvo pateikti ir jau buvo kilęs ginčas. Be to, indeksacijos už nurodytą periodą atsakovai negalėjo taikyti.

16.5. Teismas nepagrįstai apkaltino pareiškėją, kad jis esą nebuvo padavęs skundo dėl antstolio veiksmų, kadangi pareiškėjas iki šiol teikia pretenzijas antstoliui. Liudytoja L. K., dirbanti Valdyboje, buvo apklausta pareiškėjui nedalyvaujant teismo posėdyje, todėl pareiškėjas negalėjo jai pateikti jokių klausimų, dėl ko buvo pažeistos jo procesinės teisės.

16.6. Šioje byloje buvo pakeista teisėja-pranešėja, t. y. teisėja Dalia Gumuliauskienė pakeista į teisėją Aušrelę Mažrimienę, kas pareiškėjui kelia abejonių teismo šališkumu.

17. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

17.1. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendime padarytas išvadas. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad pagal antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą iš pareiškėjo senatvės pensijos buvo vykdomas periodinio išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo išskaitymas bei padarė pagrįstą išvadą, kad VSDFV Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo senatvės pensijos nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išskaičiuodavo po 50 proc. kas mėnesį, o nuo 2017 m. vasario 1 d. atliko priteisto išlaikymo sumos indeksavimą.

17.2. Kaip teisingai nurodė teismas, vykdyti antstolio patvarkymus įpareigoja įstatymas, todėl nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė nevykdyti antstolių išduotų patvarkymų savo nuožiūra, skolininkui reikalaujant stabdyti jų vykdymą, ar sumažinti juose nurodytą įsiskolinimo sumą. Dėl nurodytų priežasčių atmestinos kaip nepagrįstos pareiškėjo pretenzijos, jog tam, kad išsisuktų iš susiklosčiusios padėties atsakovai tyčia apsimetė, esą aklai vykdė tik antstolio patvarkymą, visiškai neatsižvelgdami į pareiškėjo rašytinius ir žodinius skundus.

17.3. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas nesiekė byloje nustatyti tiesą, nesistengė kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, tyčia netenkino prašymų apklausit liudytojus ir pan. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nesutikdamas su antstolio 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymu pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į antstolį dėl antstolio veiksmų teisėtumo CPK nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-632-512/2018 turėjo galimybę prašyti priteisti, jo teigimu, permokėtą išlaikymo sumą iš S. B.

17.4. Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog liudytoja L. K. buvo apklausta jam nedalyvaujant teismo posėdyje, kadangi 2018 m. vasario 21 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo apklausta liudytoja, dalyvavo ir pareiškėjas.

18. Atsakovas VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo, kad teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamos bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pagal 2014 m. balandžio 8 d. patvarkymą išskaitos iš pareiškėjo senatvės pensijos buvo vykdomos neteisingai ir dėl to susidarė išlaikymo permoka. VSDFV Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai pagal antstolio patvarkymą atliko išskaitas iš pareiškėjo senatvės pensijos, todėl nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjui jo prašomą priteisti 932,41 Eur dydžio sumą.

Teisėjų kolegija


19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. (10.1)SI-37974 ir VSDFV 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (16.5)1-4694 teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą ir įvertinusi ginčijamo VSDFV 2017 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4694 bei VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. birželio (sprendime nurodytas liepos mėnuo pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažintas rašymo apsirikimu) 28 d. sprendimo Nr. (10.1) SI-37974 turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nenustatyta, kad šiais sprendimais būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, priimtais sprendimais institucijų kompetencija neviršyta. Jie yra pakankamai motyvuoti, pagrįsti faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisės aktų normomis. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjui paaiškinta, kad atitinkamais laikotarpiais iš pareiškėjo senatvės pensijos buvo vykdomos išskaitos pagal antstolio A. Selezniovo padėjėjos M. P. patvarkymą dėl pareiškėjo sūnaus išlaikymo ir įsiskolinimo padengimo bei išskaitų indeksavimo atsižvelgiant į infliaciją, kurį taiko išskaitas atliekantis asmuo. Nei VSDFV, nei VSDFV Klaipėdos skyrius neturi įstatymuose nustatytos pareigos vertinti antstolio vykdomo išieškojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nesutikdamas su antstolio (jo padėjėjos) atliktais veiksmais, pareiškėjas CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka turi teisę juos skųsti bendrosios kompetencijos teismui. Tą pareiškėjui nurodė ir VSDF valdyba 2017 m. liepos 28 d. sprendime, atsakydama į jo 2017 m. liepos 12 d. skundą.

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad iš pareiškėjo senatvės pensijos nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. atitinkamai buvo išskaičiuojamos teismo priteistos periodinės išlaikymo sumos bei išlaikymo įsiskolinimo sumos, o nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išskaityta tik išlaikymo įsiskolinimo suma. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal antstolio patvarkymą VSDFV Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai atliko išskaitas iš pareiškėjo pensijos, tad nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėjui jo prašomą priteisti 932,41 Eur sumą kaip išlaikymo permokėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolio padėjėjos K. S. 2017 m. birželio 5 d. patvarkymu Nr. S1b-44965 „Dėl skolos išskaičiavimo atšaukimo“ VSDFV buvo nurodyta nutraukti skolos išskaičiavimą iš S. G. gaunamų pajamų ir 2014 m. balandžio 8 d. antstolio patvarkymą (su atžymomis apie išskaičiavimą) be tolimesnio vykdymo grąžinti antstolio Aleksandro Selezniovo kontorai.

24. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų

(neveikimo), gali būti tenkinamas tik nustačius CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodytų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Ištyręs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą turtinę ir neturtinę žalą, kadangi VSDFV ir (ar) VSDFV Klaipėdos skyriaus neteisėtų veiksmų nenustatyta.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytoja L. K. buvo apklausta 2018 m. vasario 21 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir pareiškėjas, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas negalėjo šiai liudytojai pateikti jokių klausimų, dėl ko buvo pažeistos jo procesinės teisės, atmestini kaip nepagrįsti.

26. Dėl pareiškėjo nurodomų abejonių teismo šališkumu (pakeitus teisėją pranešėją byloje) pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne vien tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Be to, pareiškėjas nei vienai iš bylą nagrinėjusių teisėjų jokio motyvuoto nušalinimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nereiškė.

27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=543cd5a0228111eabe008ea93139d588


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant N. P.,dalyvaujant pareiškėjui T. K. (T. K.),pareiškėjo atstovui advokatui K. P.,atsakovo atstovui K. B.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K.

(T. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo pagal pareiškėjo T. K. (T. K.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. 29 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atkurti V. B. (mirusi) nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje; 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra buvusio savininko B. B. pretendentės V. B., gim. 1927 m., įpėdinis nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., turėtą žemę, byloje Nr. 485. V. B. (B. B. dukra) Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybai 1994 m. gruodžio 6 d. pakartotinai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises kompensuojant už ją pinigais. V. B. vardu buvo parengta 1995 m. birželio 27 d. pažyma (toliau – Pažyma) dėl nuosavybės teisių atstatymo, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko B. B. 3 ha turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš atkūrimo byloje esančio 1929 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo hipotekos knygos Nr. 11294 išrašo (toliau – Išrašas) matyti, kad B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ne 3 ha žemės, o 54,48 ha žemės ploto 2/5 dalis, t. y. 21,79 ha žemės plotą. Dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. nuosavybės teises atkuriant pagal 1993 m. liepos 27 d. V. B. prašyme nurodytą informaciją, o ne pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus, vėliau buvo netinkamai parengta Pažyma, kurioje buvo neteisingai nurodyta, jog V. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, todėl liko neatkurtos nuosavybės teisės į 18,79 ha žemės.

3. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, vėliau į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą nuosavybės dalį. NŽT Vilniaus skyrius bei NŽT skundžiamais raštais pareiškėjo skundų netenkino. Pareiškėjas, prieštaraudamas skundžiamų sprendimų teisėtumui, nurodė, jog būtent dėl institucijos netinkamų veiksmų, t. y. Pažymoje nurodant, kad V. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, nors pagal dokumentus buvo matyti, kad savininkui priklausė 21,79 ha žemės, pretendentė objektyviai neturėjo teisingų duomenų, į kokio dydžio žemės sklypą jai priklauso atkurti nuosavybės teises. Neteisingai parengta Pažyma buvo pakeista tik 2015 m. liepos 10 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.). Šią aplinkybę (dėl neteisingai parengtos Pažymos) 2015 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 1T-22-(7.5) yra konstatavusi ir NŽT.

4. Pareiškėjas nesutiko su sprendimuose nurodytu argumentu, kad tikėtina, jog V. B. negalėjo nežinoti apie didesnį nei 3 ha jos tėvo valdytą žemės plotą. Šiuo aspektu nurodė, kad visuotinė nacionalizacija vyko 1940 m. liepos 22 d., kai V. B. buvo 13 metų, todėl ji objektyviai negalėjo žinoti kiek iki nacionalizacijos žemės valdė jos tėvas. Taip pat, nors

nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra iš lenkų kalbos išverstas Išrašas iš hipotekos knygos Nr. 11294, tačiau nėra duomenų, kad Išrašo vertimą pateikė pati pretendentė, ar kaip pretendentė buvo supažindinta su Išrašo turiniu. Be to, jei pretendentė būtų žinojusi, kad jai priklauso didesnė žemės dalis, ji tą būtų nurodžiusi dar pirminiame savo prašyme.

5. Pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad būtų neteisinga ir nesąžininga nuosavybės teisių atkūrimą tęsti už likusias neatkurtas nuosavybės teises į 18,79 ha ploto žemę kompensuojant pinigais, nesuteikti jam galimybės pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes įpėdinė V. B. institucijų buvo suklaidinta ir dėl to pakeitė valią vietoj 1993 m. liepos 27 d. prašymu išreikštos valios už 3 ha gauti žemės kitame ūkyje, kur gyvena, į valią nuosavybės teises į 3 ha atkurti pinigais.

6. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.7. Atsakovas pažymėjo, kad V. B. 1993 m. liepos 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą 3 ha

žemės. Prašyme nurodė, kad pageidauja gauti žemę kitame ūkyje. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. pateiktame prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises pinigais. Buvo parengta Pažyma, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko 3 ha žemę. V. B. nuosavybės teisės pinigais buvo atkurtos 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Pareiškėjas apie nuosavybės teisių atkūrimą motinai pradėjo domėtis tik 2012 m. balandžio 5 d. pateikdamas prašymą dėl dokumentų išdavimo. NŽT 1995 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 41-897-1538 pareiškėjui buvo išduotas tik 2015 m. sausio 28 d. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į NŽT skyrių, prašydamas perskaičiuoti V. B. grąžintinos žemės plotą. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.) buvo pakeista V. B. vardu išduota Pažyma, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos į 21,79 ha žemės. Ginčas su pareiškėju dėl žemės ploto dydžio buvo išspręstas administracine tvarka. Vėliau pareiškėjas į NŽT skyrių kreipėsi su 2016 m. vasario 18 d. prašymu, prašydamas pateikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą natūra buvusioje B. B. žemėvaldoje. Pareiškėjui 2016 m. balandžio 7 d. raštu buvo išaiškinta, kad natūra nuosavybės teisių atkūrimas yra negalimas, nes B. B. žemėvaldoje neliko laisvos žemės ir kad nuosavybės teisės bus atkuriamos atsižvelgiant į V. B. 1994 m. balandžio 5 d. pateiktą prašymą kompensuoti pinigais. Šiuos argumentus patvirtino ir NŽT 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 48SD-11490-(14.48.104.). Pareiškėjas šių raštu neskundė, tačiau pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti žemės plotu. Tokį atstovės kreipimąsi NŽT vertino kaip piktnaudžiavimą pareiškėjo turimomis teisėmis. Pareiškėjui pakartotinai buvo atsakyta byloje skundžiamais NŽT skyriaus ir NŽT sprendimais.

8. Pažymėjo, kad atsakovas nevilkina nuosavybės teisių atkūrimo proceso, nes nuosavybės atkūrimo pinigais procesas yra pradėtas ir projektas parengtas, tačiau dėl kilusio ginčo teisme procedūra sustabdyta. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 punkto nuostata, pažymėdamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal paskutinį V. B. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą, kur išreikšta valia nuosavybės teises atkurti pinigais. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skundo argumentus iš esmės grindžia tik prielaida, kad mirusi V. B., tuo atveju, jei būtų žinojusi apie didesnį žemės sklypą, būtų keitusi valią ir prašiusi nuosavybės teises atkurti natūra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mirusi V. B. nuo 1994 m. iki 2007 m., t. y. per 13 metų tokių veiksmų neatliko, o pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. birželio 12 d. raštu Nr. SR-2900-(1.12.) gavęs informaciją apie kompensavimo pabaigą taip pat buvo abejingas ir pasyvus iki 2012 m., nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjas intensyviai domėtis pradėjo tik 2015 m.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT

Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. rašto Nr. 48SD-(14.48.136E.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti V. B. nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemę neatlygintinai kitoje vietoje.

11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp pareiškėjo ir NŽT ginčas dėl žemės ploto dydžio buvo išspręstas administracine tvarka. V. B. grąžintinos žemės plotas yra perskaičiuotas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m.

liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.), kuriuo nuspręsta pakeisti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos Pažymą, parengtą V. B. vardu, vietoje skaičių „3.0“ įrašant skaičius „21,79“ (b. l. 49). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka, kad nuosavybės teisių atkūrimas į 18,79 ha ploto žemę (nuosavybės teisės į 3 ha iš 21,79 ha atkurtos pinigais pagal V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą) taip pat vyktų nuosavybės teises į šį žemės plotą kompensuojant pinigais, t. y. pagal paskutinį V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą.

12. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti Tvarka.

13. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises atkurti pinigais. Daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikta.

14. Teismas sutiko su skundžiamuose sprendimuose nurodytais argumentais, kad V. B. jau išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus, institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pagrindo nesivadovauti Tvarkos 3 punkto nuostata, kurioje imperatyviai reglamentuojama, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašyme nurodyta valia nuosavybės teises atkurti pinigais, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 18,79 ha ploto žemę vykdyti taip pat kompensuojant pinigais.

15. Teismas nurodė, kad skundo argumentai dėl to, jog jei V. B. būtų žinojusi, kad jai priklauso nuosavybės teises atkurti į 21,79 ha, nebūtų keitusi pirminiame 1993 m. liepos 27 d. prašyme išdėstytos valios – nuosavybės teises atkurti natūra „gauti žemę kitame ūkyje“ –paremti vien tik prielaidomis, todėl negali būti pagrindu paneigiant institucijos atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai vadovavosi Tvarkos 3 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrįstai nusprendė nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 18,79 ha ploto žemę vykdyti kompensuojant pinigais.

16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad naikinti NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.) nėra teisinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamų spendimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyrių atkurti V. B. (mirusi) nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje.

III.

17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neišsamiai išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, pažeistos procesinės teisės normos, skundas išnagrinėtas formaliai, visiškai nesiaiškinta tikroji mirusiosios V. B. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuri yra esminė šios bylos nagrinėjimo aplinkybė.

19. Teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovei, nesudarė galimybės teikti paaiškinimus, atsikirtimus, pažeidė procesinės teisės normas, kurios numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas 2018 m. sausio 17 d. posėdyje pareiškėjo atstovės prašymą atidėti paskirtą posėdį dėl ligos tenkino, bylos nagrinėjimą atidėjo, t. y. teismas laikė, kad pareiškėjo atstovės liga yra svarbi priežastis atidėti bylos nagrinėjimą (teismo posėdis buvo atidėtas 2018 m. sausio 30 d.). Pareiškėjo atstovės ligai besitęsiant, 2018 m. sausio 29 d., prieš 2018 m. sausio 30 d. posėdį, teismui buvo pateiktas naujas pareiškėjo atstovės prašymas atidėti ir 2018 m. sausio 30 d. posėdį dėl besitęsiančios ligos, tačiau teismas sprendė, kad nėra svarbių

priežasčių dėl ko antra kartą reikėtų atidėti posėdį ir buvo nuspręsta bylą nagrinėti iš esmės pareiškėjui ir jo atstovei nedalyvaujant. Teismas, pareiškėjo nuomone, pažeidė procesinės teisės normas, byla išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies pagrindu.

20. Teismas tik formaliai pasisakė, kad V. B. daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino, ar tokio prašymo ji nepateikė dėl to, kad pati nenorėjo pakeisti savo 1994 m. gruodžio 6 d. išreikštos valios atkūrimo būdo, ar tokio prašymo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė dėl institucijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas pažymi, kad V. B. po 1994 m. gruodžio 6 d. prašymo ir 1995 m. birželio 30 d. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo už 3 ha daugiau Institucijos nebuvo informuota, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. ji turi teisę pakeisti valią dėl atkūrimo būdo ar kad V. B. priklauso atkurti nuosavybės teises į daugiau žemės nei į tuo metu 1995 m. birželio 30 d. Sprendime nurodytus 3 ha žemės.

21. Teismas neatsižvelgė ir nevertino dėl eilės kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, jog V. B., pateikdama 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl kompensavimo pinigais, tokį prašymą pareiškė išimtinai tik dėl jai tuo metu žinomų 3 ha žemės kompensavimo pinigais ir kad jos valia iš tiesų buvo gauti kompensaciją pinigais tik už 3 ha žemės. Teismas neatsižvelgė ir sprendime nepasisakė, kad dėl institucijos netinkamų veiksmų, t. y. neteisingų duomenų pateikimo V. B. Pažymoje, kurioje buvo neteisingai nurodyta, kad V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, pretendentė objektyviai neturėjo teisingų duomenų, į kokio dydžio žemės sklypą jai priklauso atkurti nuosavybės teises, todėl ir jos 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas negali būto laikomas tikrąja jos valia. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad NŽT dar ilgą laiką nenorėjo pripažinti savo klaidos ir neteisinga Pažyma pakeista tik 2015 m. liepos 10 d. Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 48V5-1496-(14.48.2). Be to, kaip teigia pareiškėjas, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, kad V. B., teikdama 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą, iki 2003 m. balandžio 1 d. objektyviai nežinojo, kad jai priklauso atkurti nuosavybės teises ne į 3 ha, o į 21,79 ha.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai teismo sprendime nurodyta, jog „skundo argumentai dėl to, kad jei V. B. būtų žinojusi, kad jai priklauso nuosavybės teises atkurti į 21,79 ha, nebūtų keitusi pirminiame 1993 m. liepos 27 d. prašyme išdėstytos valios – nuosavybės teises atkurti natūra „gauti žemę kitame ūkyje“ paremti vien tik prielaidomis, todėl negali būti pagrindu paneigiant institucijos atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą“. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada yra neteisinga, nes teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl institucijos neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo V. B. valios ydingumą. Be to, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą ar veikė netinkami, nepakankamai rūpestingai ir neatidžiai. Kadangi iki 2003 m. balandžio 1 d. V. B. nebuvo informuota, jog ji turi teisę pakeisti valią dėl likusios neatkurtos 18,79 ha žemės (dėl kurios sprendimas iki 2003 m. balandžio 1 d. priimtas nebuvo), todėl šis institucijos neteisėtas veikimas neturėtų kelti neigiamas pasekmes įpėdiniams.

23. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius sprendimus, o taip pat atlikti veiksmus.

25. Pažymi, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiai motinai apeliaciniame skunde pareiškėjas jokios naujos reikšmingos aplinkybės nenurodė. Tiek pirminiame, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tą pačią aplinkybę, kad jaučiasi apgautas, nes jei būtų žinojęs, kad turi teisę atkurti daugiau nei į 3 ha turėtą žemę, tai valią būtų išreiškęs kitaip, t. y. būtų prašęs gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje.

26. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, bylos posėdžio metu pabrėžė, kad teismas esant poreikiui ir siekdamas išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes, pasilieka teisę bylos nagrinėjimą atnaujinti, tačiau teismas nagrinėjamu atveju tokia galimybe nesinaudojo, nes manė, kad visi galimi įrodymai byloje surinkti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismo posėdį administracinėje byloje Nr. eI-666-1063/2018 nebuvo atvykęs nei 2018 m. sausio 17 d. nei 2018 m. sausio 30 d., skirtingai nei atsakovo atstovas ir tai, atsakovo nuomone, parodo pareiškėjo neatsakingą elgesį dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiai V. B.

27. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pretendentė V. B. turėjo būti atsakovo atskirai informuota apie valios keitimą nuosavybei atkurti pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisės aktuose numatytas kitoks atvejis, kai institucijos privalo pretendentus informuoti apie galimybę keisti valią dėl nuosavybės atkūrimo – būtent tais atvejais, kai dėl nuosavybės atkūrimo reguliavimo kaitos neliko galimybės atkurti ekvivalentine natūra.

28. Dėl pareiškėjo argumento, kad pretendentė objektyviai nežinojo, kad jai priklauso atkurti didesnį buvusio savininko turėtą žemės plotą ir dėl šios priežasties būtų pakeitusi valią, atsakovas pažymi, kad tai tik prielaidos, kurios niekuo nepagrįstos. Pareiškėjas, kaip teigia atsakovas, nenurodo jokios priežasties, kodėl jis pats po mirusios motinos mirties nuo 2007 m. iki 2012 m. nesiėmė jokios iniciatyvos, nesidomėjo nuosavybės atkūrimu. Teisėje įtvirtintas principas, kad įstatymai visiems piliečiams galioja, yra skelbiami viešai ir jie dėl neveikimo sukuria patys pasekmes, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad Atkūrimo įstatyme ir Tvarkos 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turto būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybes teises, per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus. Atsakovas akcentuoja, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams, todėl pakankamai ilga įstatymais nustatyta terminų trukmė pareiškėjui savaime suponavo galimybę elgtis aktyviai: ginčyti institucijos sprendimus, teikti prašymus, dokumentus, gauti informaciją.

29. Visi pareiškėjo argumentai dėl valios keitimo, kad būtų apie tai paaiškinęs teismo posėdžio metu – mirusioji jo motina norėjo keisti valią, pareiškėjas pats norėjo iki 2015 m. keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovo nuomone, yra tik prielaidos. Pats pareiškėjas neturėjo aiškios nuomonės, kokiu būdu jis norėtų, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. B. turėtą žemę. Priešingai, kaip teigia atsakovas, V. B. vardu Pažymos rengimo metu buvusio savininko B. B. turėta žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai. Patikslinus Pažymą NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. Nr. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2), pareiškėjas atsakovui 2016 m. vasario 18 d. pateikė prašymą reg. Nr. 48FP-1143, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra. Taigi, pareiškėjas per visa šį laikotarpį nebuvo aiškiai ir tiesiogiai išreiškęs valios, kad norėtų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. turėtą žemę suteikiant neatlygintinai kitoje vietoje.

30. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu atkuriant nuosavybės teises V. B. vadovavosi atsižvelgdamas į įstatymo nustatytais terminais pateiktą vėliausiai V. B. pateiktą 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais. Atsakovas informuoja, kad V. B. vardu yra parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių į likusią 18,79 ha dar neatkurtą dalį buvusio savininko B. B. turėtos žemės kompensuojant pinigais.

Teisėjų kolegija


31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. rašto Nr. 48SD-(14.48.136E.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti V. B. nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemę neatlygintinai kitoje vietoje.

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatymu numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus

atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.33. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki

2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

34. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

35. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

36. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad V. B. (buvusio savininko B. B. dukra, mirusi 2007 m. vasario 23 d.) 1993 m. liepos 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 3 ha žemę – V. B. šiame prašyme nurodė, kad pageidauja „gauti žemę kitame ūkyje“. 1994 m. gruodžio 6 d. V. B. pateikė kitą prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau šiame prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises kompensuojant už jį pinigais. 1995 m. birželio 27 d. parengta pažyma dėl nuosavybės teisių atstatymo, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko B. B. 3 ha žemę (I t., b. l. 40). 1995 m. birželio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 45) Vilniaus apskrities valdytojo administracija išpirko 3 ha bendros 2 340 Lt. vertės turėtos žemės plotą pinigais.

37. 2015 m. vasario 11 d. prašyme „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (I t., b. l. 118) pareiškėjas, V. B. teisių perėmėjas, nurodė, kad susipažinęs su nuosavybės teisių atkūrimo bylos, saugomos NŽT Vilniaus rajono skyriuje, kopija, pastebėjo, jog B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2/5 dalis žemės sklypo, t. y. iš 54 ha 4800 kv. m. Pareiškėjas minėtame prašyme prašė perskaičiuoti V. B. grąžintinos žemės plotą atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. įsakymu pakeista 1995 m. birželio 27 d. pažyma, vietoje skaičių „3“ įrašant „21,79“ (I t., b. l. 107). 2016 m. vasario mėn. 18 d. pareiškėjas NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros“, prašydamas informuoti apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra turėtos žemės sklypo vietoje buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. jau yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises parengiant išvadas dėl miško ir žemės plotų perdavimo neatlygintinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti parengiant išvadas dėl miško, žemės plotų ir vandens telkinių perdavimo neatlygintinai.

38. NŽT Vilniaus rajono skyrius atsakydamas 2017 m. birželio mėn. 29 rašte Nr. 48SD-(14.48.136E.) „Dėl prašymo

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.2D4FE98CA120

nagrinėjimo“ nurodė, kad pagal V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu pareikštą valią nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti kompensuojant pinigais (pretendentės valia iki 2003 m. balandžio 1 d. nesikeitė, minėtame prašyme nebuvo pretendentės siekio gauti kompensaciją tik už 3 ha turėtos žemės), pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus būdo keitimas siekiant gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje negalimas ir nurodė, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. NŽT Vilniaus skyrius taip pat pažymėjo, kad V. B. valia buvo aiškiai išreikšta ir institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo pareigos informuoti, raginti pretendentę keisti valią dėl atkūrimo būdo. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad 2017 m. birželio mėn. rašte Nr. 48SD-(14.48.136E.) nurodyta, jog „ (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyba 1995 m. birželio 25 d. netinkamai parengė Pažymą V. B. vardu, kurioje nurodyta, kad pilietė turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone turėtą 3 ha žemės plotą.

39. NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. 1SS-2313-(7.5) „Dėl skundų nagrinėjimo“ nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas V. B. vardu bus tęsiamas pagal šios pilietės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – už iki nacionalizacijos turėtą žemę kompensuoti pinigais, nes pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad tuometės žemės reformą bei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (NŽT ši funkcija priskirta tik nuo 2010 m. liepos 1 d.), rengdamos tiek pareiškėjo nurodytą 1995 m. birželio 27 d. pažymą, tiek kitus dokumentus nuosavybės teisėms į turėtą žemę atkurti, kuriuos savo parašu yra suderinusi V. B., taip pat priimdama 1995 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 41-897-1538 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei V. B.“, kuris teisės aktų nustatyta tvarka neginčytas, nepatvirtina pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, kad NŽT sprendimai dėl iki nacionalizacijos turėto žemės ploto, kurį pageidavo susigrąžinti V. B., priimti prieš šios pilietės valią, slepiant faktus ir dokumentus, taip pat, kad V. B. „neturėjo duomenų apie tai, kad jai iš tiesų priklauso atkurti nuosavybės teises į net septynis kartus didesnį žemės plotą“. NŽT pabrėžė, jog manytina, kad V. B., gimusi 1927 m., negalėjo nežinoti apie ženkliai didesnį nei 3 ha iki nacionalizacijos jos tėvo valdytos žemės plotą.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes ir pateiktus į bylą duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju V. B. pateiktas 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, kuriame nenurodytas tikslus žemės plotas, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises pinigais, turi būti vertinamas kartu su kitais duomenimis nuosavybės teisių atkūrimo byloje – pagrindiniu 1993 m. liepos 27 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3 ha žemės, vėliau parengta 1995 m. birželio 27 d. pažyma bei 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Visi šie duomenys patvirtina, kad tiek pretendentė, tiek atsakovas sprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3 ha žemės plotą, todėl nėra priežasčių vertinti, kad V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas patvirtino jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnio ploto žemės sklypą.

41. Atsakovas, teigdamas, kad pretendentė 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu buvo pareiškusi valią dėl būdo ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį žemės plotą, nenurodo jokių argumentų, kad pareiškėjai galėjo būti žinoma apie galimybes atkurti nuosavybės teises į didesnį jai priklausantį žemės plotą (21,79 ha). Pažymėtina, kad atsakovo 1995 m. birželio 27 d. pažyma buvo grindžiama nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais archyviniais duomenimis (išrašas iš hipotekos knygos Nr. 112394, 1929 m. balandžio 30 d.) ir padaryta išvada, kad pretendentei priklauso 3 ha. Vėlesniu 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2) pakeičiant duomenis pažymoje buvo ištaisyti tik žemės sklypo plotą patirtinantys hektarų skaičiai – vietoj „3“ nurodyta 21,79“, ir palikti tie patys duomenys apie dokumentus, kurių pagrindu nuspręsta, į kokio ploto žemės sklypą pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises. Tai reiškia, kad 1995 m. birželio 27 d. pažymos parengimo metu nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo archyvinė informacija, kuri atsakovui buvo žinoma, kad pretendentė turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį – 21,79 ha plotą, tačiau į pažymą buvo įrašyti duomenys, neatitinkantys iš archyvo gauto išrašo iš hipotekos knygos Nr. 112394, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pretendentę galėjo suklaidinti atsakovo veiksmai, taip pat ir pareiškiant valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, laikytini pagrįstais. Kad minėta archyvinė informacija buvo žinoma pretendentei, nėra jokių nei patvirtinančių, nei paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįrodytą aplinkybę aiškina silpnesniosios teisinio santykio šalies naudai, ypač atsižvelgta į pretendentės suklaidinimo galimybę nurodant neteisingus duomenis 1995 m. birželio 27 d. pažymoje, ir daro išvadą, kad pretendentei apie jos teisę atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą negu 3 ha nebuvo žinoma. Tokią išvadą patvirtina ir paties atsakovo veiksmai, kuris, elgdamasis nuosekliai ir vertindamas, kad pretendentė 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu yra pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą jai tenkančią atkurti nuosavybės teises dalį, daugiau negu dešimt metų jokio sprendimo dėl likusios dalies nepriėmė.

42. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2) pakeičiant Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. birželio 27 d. pažymą, parengtą V. B. vardu, vietoje skaičių „3“ įrašant „21,79“ ir nustatant, kad šis įsakymas yra neatskiriama Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1995 m. birželio 27 d. pažymos dalis, buvo pripažinta, kad V. B. nuosavybės teisės turi būti atkurtos papildomai į 18,79 ha. Pripažinus pareiškėjo teisę atkurti nuosavybes į didesnį žemės plotą, jam turi būti sudaryta galimybę pareikšti tiek valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tiek valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nes jo teisinė padėtis laikytina tapačiai padėčiai tų asmenų, kurių prašymai būtų pateikti šiuo metu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Atsakovo argumentai, kad valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo būti pareikšta arba pakeista iki 2003 m. balandžio 1 d., laikytinas nepagrįstu, nes tokia valia gali būti pareiškimą arba pakeičiama tik tuo atveju, kai pretendentui yra žinoma apie jo teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, gi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nei pačiai pretendentei, nei po jos mirties teisių perėmėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad galima pretenduoti į didesnį žemės plotą, negu buvo atkurta atsakovo 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Be to, atsakovas, turėdamas duomenų apie V. B. teises atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės sklypo plotą, ir, kaip yra nurodęs esant laisvai žemei, nesiėmė veiksmų nei nuosavybės teises atkurti prioritetiniu būdu – natūra į likusį žemės plotą, nei kreipėsi iki 2003 m. balandžio 1 d. į pretendentę ar vėliau į jos teisių perėmėją siekdamas išsiaiškinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitais įstatyme numatytais būdais.

43. Atsižvelgdama į nutartyje aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo byloje ginčijami sprendimai – NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštas Nr. 48SD-(14.48.136E.) yra priimti netinkamai įvertinus pretendentės V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašyme pareikštą valią, valios išraiškos šiame prašyme nesiejant su pretendentės pagrindiniu prašymu atkurti nuosavybės teises bei jos nežinojimu apie teisę atkurti nuosavybės teises į didesnio ploto negu 3 ha žemės sklypą, tai nulėmė atsakovo išvados dėl pareikštos valios atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais ir į likusį neatkurtą 18,79 ha plotą vertinimo nepagrįstumą bei pačių sprendimų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai įvertino byloje aplinkybių visumą, patvirtinančią pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo atmetė. Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą iš dalies, aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikina ir pareiškėjo skundo atitinkamą dalį tenkina – panaikina NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.) kaip neteisėtus ir nepagrįstus (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).

44. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovui 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2) pripažinus pareiškėjo teisę atkurti nuosavybes į didesnį žemės plotą, jam turi būti sudaryta galimybė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Galiojančio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įvirtinta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra (prioritetiniu būdu), privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių 2016 m. vasario 18 d. (t. I. b. l. 106) prašydamas informuoti apie galimybes atkurti nuosavybės teises natūra turėtos žemės sklypo vietoje bei informuoti apie galimybę atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. vasario 18 d. prašymą, pareiškėjui 2016 m. balandžio 7 d. raštu išaiškino, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos kompensuojant pinigais, nes neliko laisvos žemės (t. I, b. l. 78, 103). Pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. jau yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises parengiant išvadas dėl miško ir žemės plotų perdavimo neatlygintinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti parengiant išvadas dėl miško, žemės plotų ir vandens telkinių perdavimo neatlygintinai. Į šį prašymą buvo atsakyta byloje ginčijamais administraciniais aktais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo kompetenciją nagrinėti pretendentų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią nuosavybės teises atkuriančią instituciją nesant galimybės nuosavybę grąžinti natūra pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui parengti išvadas už likusią 18,79 ha žemės gauti miško, žemės bei vandens telkinių plotus neatlygintinai kitoje vietoje tenkina iš dalies, įpareigodama atsakovą iš naujo apsvarstyti pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašymą, nes panaikinus ginčijamus administracinius aktus, bei konstatavus, kad

pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdu nagrinėjamu atveju objektyviai negalėjo būti pareikšta anksčiau, atsakovui tenka pareiga iš esmės įvertinti pareiškėjo galimybes atkurti nuosavybės teises 2017 m. birželio 19 d. prašyme nurodytu būdu. Kadangi teisėjų kolegija minėtą pareiškėjo reikalavimą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis taip pat panaikinama (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).

45. Pareiškėjo argumentai, kad teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nesudarė galimybės teikti paaiškinimus, atsikirtimus, pažeidė procesinės teisės normas, kurios numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo savarankiško pagrindo sprendimą dėl to pripažinti neteisėtu. ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė atidėti bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai į posėdį neatvyko proceso šalis, jeigu, teismo nuomone, be jos negalima nagrinėti bylos, būtina išreikalauti naujus įrodymus arba šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties ir kitais reikiamais atvejais. Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-210/2010). Be to, apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir pareiškėjui buvo suteiktos galimybės naudotis visomis procesinėmis teisėmis, kuriomis jis nepasinaudojo pirmosios instancijos teisme.

46. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro 204,85 Eur, t. y. 11,25 Eur žyminis mokestis ir 193,25 Eur už baigiamosios kalbos rengimą, pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje. Byloje esanti teisinių paslaugų sutartis, 2019 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 2019/200, 2019 m. gruodžio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1019124 patvirtina, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidų.

47. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas iš dalies (apie 3/4) priimtas pareiškėjo naudai, prašoma priteisti 204,85 Eur suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) numatyto maksimalaus dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į paminėtų rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo prašomą sumą, t. y. 153,64 Eur.

48. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 169). ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis nustato, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, per atstovą elektroninių ryšių priemonėmis pateikęs apeliacinį skundą, sumokėjo 3,75 Eur daugiau žyminio mokesčio, negu to reikėjo pagal aptartą teisinį reglamentavimą, todėl šią permokėtą žyminio mokesčio dalį Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojama grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 3 d.). Atitinkamai, iš atsakovo pareiškėjui priteistina sumokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio suma už apeliacinį skundą.



Pareiškėjo T. K. (T. K.) apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:Pareiškėjo T. K. (T. K.) skundą patenkinti iš dalies, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5), panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. 29 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.), įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašyme atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu.

Priteisti pareiškėjui T. K. (T. K.) iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 153,64 (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 64 centus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui T. K. (T. K.) 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus) permokėto žyminio mokesčio.


TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KS-157 „Dėl A. T.“

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7cb90fd0228111eabe008ea93139d588

(toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Visi priedai už papildomus darbus (metodinę veiklą, renginių organizavimą, kitus darbus) mokytojams buvo

skiriami suderinus su (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gimnazija) darbo taryba (toliau – ir Darbo taryba). Už konkrečius darbus buvo apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimą Nr. 511, kuris panaikintas 2017 m. Pareiškėjas visas procedūras atliko pagal teisės aktus, o iš Sprendimo nėra aišku, kokiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, VTEK įstatymo 29 straipsnio, Įstatymo 1 straipsnio reikalavimų.

2.2. Apmokėjimas už egzaminus vykdomas pagal brandos egzaminų vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Savivaldybės tarybos ir mero sprendimais „Dėl apmokėjimo už pagrindinės sesijos ir valstybinių ir mokyklinių egzaminų vykdymą“. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. K-40-(5.1) apmokėti už brandos egzaminų vykdymą išleido pagal sąrašą, kurį parengė, suderino su vyriausiąja buhaltere ir Nacionaliniam egzaminų centrui teikė pavaduotojas ugdymui S. G. Jeigu pareiškėjas būtų nusišalinęs ir neišleidęs šio įsakymo, būtų susidariusi situacija, kai už papildomą darbą mokytojai nebūtų gavę atlyginimo ir taip būtų buvę pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) reikalavimai. Visos mokėtinos sumos (atlygis už darbą) buvo patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, o pareiškėjas savo iniciatyva neatliko jokių veiksmų, už kuriuos būtų gavęs bet kokio pobūdžio turtinės naudos.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, ir nurodė:3.1. VTEK neneigia poreikio apmokėti mokytojams už papildomą darbą, tai nebuvo VTEK nagrinėjimo dalykas.

VTEK vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto, o jam iškilus – nusišalinti. Tai, kad pareiškėjas skyrė papildomas valandas mokytojams, suderinęs su Gimnazijos Darbo tarybos atstovu, nepanaikina fakto, kad papildomas valandas bei apmokėjimą skyrė sau pačiam.

3.2. Pareiškėjas yra ne tik minėtos gimnazijos direktorius, bet ir jos darbuotojas (mokytojas), o ši aplinkybė savaime susijusi su galima viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsme (rizika), nes jis, kaip įstaigos darbuotojas, yra tiesiogiai ir asmeniškai suinteresuotas savo paties į vidaus administravimą nukreiptais sprendimais. Aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip Gimnazijos direktorius, turėjo vykdyti kitų teisės aktų jam suteiktas funkcijas, nepanaikina jam taikomos pareigos vykdyti Įstatymo nuostatas. Taigi pareiškėjas, siekdamas išvengti interesų konflikto, šiuo atveju privalėjo pareikšti nusišalinimą.

3.3. Interesų konfliktas valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui kyla nuo pat to momento, kai jis turi rengti, svarstyti ar priimti sprendimą (dalyvauti jį priimant), ar gali daryti realų poveikį kitiems asmenims dėl savo artimųjų įdarbinimo, tolesnės jų tarnybos eigos. Nesvarbu, koks galutinis sprendimo rezultatas ir kokių padarinių – palankių, nepalankių ar neutralių – jis sukelia ar galėtų sukelti atitinkamiems asmenims. Neturi reikšmės ir sprendimo atitiktis kitiems teisės aktams. Kad įstatymas pažeistas, užtenka konstatuoti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių, kad savo veikloje išvengtų viešųjų ir privačių interesų konflikto. VTEK tyrimo metu nenustatė, o ir pareiškėjas nenurodė duomenų, kad būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Panevėžio miesto savivaldybės tarybai.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2002 m. spalio 9 d. darbo sutartimi Nr. 223 priimtas eiti Gimnazijos direktoriaus pareigas, o 2002 m. spalio 21 d. darbo sutartimi Nr. 225 – Gimnazijos mokytojo pareigas. Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas, pavaduojantis merą, P. L. 2017 m. liepos 19 d. raštu Nr. 19-1932(4.17) kreipėsi į VTEK su prašymu įvertinti pareiškėjo, kaip Gimnazijos direktoriaus, veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms ir priimti sprendimą. VTEK, atsižvelgdama į minėtame rašte nurodytas aplinkybes, pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų – dalyvavimo sprendžiant klausimus, susijusius su savo paties darbo eiga Gimnazijoje – atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Atlikusi tyrimą VTEK ginčijamu sprendimu padarė išvadą,

kad pareiškėjo darbovietė bei jo, kaip mokytojo, darbo santykiai ir perspektyva turėti didesnį užimtumą bei savirealizacijos galimybes, taip pat ir galimybė gauti piniginį atlygį laikytini jo privačiu interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas negali likti objektyvus ir nešališkas. VTEK konstatavo, kad pareiškėjas, nepaisydamas kilusio interesų konflikto ir priimdamas sprendimus, susijusius su jo, kaip mokytojo, darbo santykiais mokykloje ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek iš ginčijamo sprendimo turinio, tiek iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. K-40-(5.1) „Dėl apmokėjimo už 2016 m. valstybinių brandos egzaminų vykdymą“ įsakė apmokėti už brandos egzaminų vykdymą pagal sąrašą, kurio 6 punktuose jis nurodytas kaip vyresnysis vykdytojas. 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5) „Dėl už kitų papildomų darbų tarifikacijos patvirtinimo“ pareiškėjas patvirtino valandų paskirstymą už kitus papildomus darbus 2016–2017 m., iš pridedamo sąrašo matyti, kad pareiškėjas pats sau nustatė ir patvirtino valandų skaičių už renginių organizavimą, už metodinę veiklą ir už dalyvavimą projektų veikloje. Iš minėtų 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų turinio taip pat matyti, kad jie susiję su galimybe gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybėmis (užimtumu papildomuose darbuose). Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad tai laikytina privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir nešališkas.

7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei paaiškinimuose VTEK, nei skunde teismui nepateikė įrodymų, kad jis atliko Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, t. y. kad prieš minėtų įsakymų rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą ar procedūros metu informavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių ar jo įgaliotą asmenį apie esamą konfliktą ir pareiškė nusišalinimą toliau rengiant, svarstant ar priimant įsakymus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių ir aiškiai išreikštų veiksmų nusišalinti nuo dalyvavimo sprendžiant klausimus dėl savo darbinių santykių Gimnazijoje, kurie susiję su jo paties privačiu interesu. Teismas pripažino, kad VTEK pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

8. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad jame nurodytas tiek nagrinėjimo pagrindas ir dalykas (tyrimas pradėtas gavus Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo P. L., laikinai ėjusio mero pareigas, pranešimą apie pareiškėjo veiklą dėl papildomų darbo valandų ir papildomo darbo užmokesčio paskyrimo sau pačiam atitikties Įstatymo nuostatoms), tiek faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas šis sprendimas, tiek teisinis pagrindas ir motyvai. Teismas vertino, kad Sprendimo turinys yra aiškus ir suprantamas, jis iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo asmeniui suvokti dokumento esmės. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VTEK Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymai laikytini privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir nešališkas.

9.2. Pareiškėjo darbo užmokesčio dydį nustato darbo sutartis, kurioje nurodytas darbo užmokestis nebuvo padidintas 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5). Pareiškėjo papildomos valandos buvo suderintos ir įtakotos darbdavio – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos – kuri nustatė pareiškėjo, kaip mokytojo, darbo laiką ir koeficientą. Visi priedai už papildomus darbus buvo skiriami suderinus su Darbo taryba bei skiriami už metodinę veiklą, renginių organizavimą, kitus darbus, reglamentuotus darbo apmokėjimo tvarkoje. Už konkrečius darbus buvo apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimą Nr. 511, kuris buvo panaikintas 2017 m.

9.3. Pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas K-40-(5.1) nesukūrė galimybių ir net prielaidų gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybes. Apmokėjimą už egzaminų vykdymą sąlygojo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ir mero sprendimai „Dėl apmokėjimo už pagrindinės sesijos ir valstybinių ir mokyklinių egzaminų vykdymą“. 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą K-40-(5.1) apmokėti už brandos egzaminų vykdymą pareiškėjas išleido pagal sąrašą, šis sąrašas

nebuvo rengtas pareiškėjo ir jo sukūrimo pareiškėjas neįtakojo.9.4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, o tik formaliai ir

klaidingai nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų išleidimas sąlygojo pareiškėjui gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybes. Iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad visi skundžiami pareiškėjo veiksmai buvo nukreipti būtent į visuomenės poreikių tenkinimą (mokymosi, įskaitant, bet neapsiribojant, egzaminais). Jokių korupcinių ir / ar kitokio neigiamo pobūdžio apraiškų nebuvo nustatyta, kadangi visi priimti sprendimai sąlygoti savininko teisę įgyvendinančios institucijos (Panevėžio savivaldybės tarybos, mero ir administracijos direktoriaus) ir valstybinių institucijų (Nacionalinis egzaminų centro) veiksmų bei nusistovėjusios ilgametės praktikos.

10. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

10.1. Pareiškėjo pasirašytų 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų teisėtumo klausimas ir atitinkamų procedūrų atitiktis kitų teisės aktų nuostatoms nėra Įstatymo ir VTEK nagrinėjimo dalykas. VTEK vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti. Pareiškėjo teiginiai, esą jis minėtus įsakymus buvo suderinęs su kitais asmenimis ar institucijomis, nepanaikina aplinkybės, kad įsakymais apmokėjimą jis skyrė sau pačiam. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino, kad pareiškėjas negali išlikti objektyvus ir nešališkas nagrinėdamas ir priimdamas sprendimus tiesiogiai susijusius su juo pačiu, o jo papildomos pareigos ir darbas bei apmokėjimas už juos neabejotinai yra privatus pareiškėjo interesas.

10.2. Pareiškėjas savo veiksmus vertina subjektyviai, t. y. tik kaip formalų veiksmą. Pareiškėjo teigimu, be jo niekas nebūtų galėjęs priimti nurodytų sprendimų, todėl jis, vadovaudamasis teisės aktais jam nustatytomis pareigomis, šiuos įsakymus privalėjęs pasirašyti. Šis argumentas paneigtinas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo tiesioginio vadovo funkcijas atliekantis subjektas – Panevėžio miesto savivaldybės taryba – gavęs jo nusišalinimą, turėtų teisę rinktis alternatyvius interesų konflikto situacijos suvaldymo būdus: priimti pareikštą nusišalinimą ir paskirti kitą asmenį; vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi ir VTEK 2016 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. KS-8 „Dėl kriterijų valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareikštam nusišalinimui nepriimti patvirtinimo“ nepriimti nusišalinimo ir įpareigoti pareiškėją dalyvauti procedūrose.

10.3. VTEK atlikto tyrimo metu nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų dėjęs pastangas jam kilusiam interesų konfliktui išvengti, t. y. kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu įgyvendinęs nusišalinimo procedūrą. Pareiškėjo argumentai, esą jis priimdamas sprendimus laikęsis visų procedūrų, numatytų kituose teisės aktuose, nepanaikina pareiškėjui taikomos pareigos vengti interesų konflikto, o šiam iškilus – nusišalinti, t. y. nepanaikina jam taikomų Įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. KS-157 „Dėl A. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Šiuo sprendimu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad (duomenys neskelbtini) direktorius A. T., spręsdamas klausimus, susijusius su savo, kaip mokytojo darbo santykiais šioje mokykloje, ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, o Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

14. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį

iš esmės grindžia nesutikimu su faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis.15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

17. Nagrinėjamam ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 p); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 p.); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 p.). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, nuosekliai laikosi pozicijos, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

19. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje (ginčui aktualiu metu galiojantis 56 str.) įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.). Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas, priimdamas ir pasirašydamas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą K-40-(5.1) ir 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. V-84-(1.5), nuo klausimų dėl apmokėjimo už brandos egzaminų vykdymą pagal pridedamą sąrašą, kuriame mokytoju (ir vyresniuoju vykdytoju) nurodytas pareiškėjas, bei dėl valandų paskirstymo už kitus papildomus darbus 2016/2017 m. m. pagal pridedamą sąrašą, kuriame taip pat nurodytas ir pareiškėjas, svarstymo bei tokių sprendimų priėmimo nenusišalino.

20. Įstatymas taip pat nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas apie ketinamus priimti anksčiau nurodytus įsakymus būtų informavęs Panevėžio miesto savivaldybę (ar jos įgaliotą asmenį), kuriai jis pagal (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigybės aprašymą (patvirtintą Panevėžio miesto savivaldybės mero 2017 m. balandžio 26 d. potvarkiu Nr. M-33) ir (duomenys neskelbtini) nuostatus (patvirtintus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. I-389) yra pavaldus.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad sąrašą rengė ne jis, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Minėtų teisės normų taikymui svarbi ir pakankama aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas priėmė 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymus (t. y. juos pasirašė), taigi akivaizdu, kad jis žinojo kokie asmenys nurodyti prie įsakymų pridedamuose sąrašuose.

22. Sutiktina su atsakovo išvadomis, kad įsakymais skirdamas atitinkamą apmokėjimą kitiems (duomenys neskelbtini) mokytojams, priimtais sprendimais tokį apmokėjimą pareiškėjas skyrė ir sau, kas laikytina privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir šališkas.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamam ginčui turinčias faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, tad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.




MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2213-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00667-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 41

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=588afa10228111eabe008ea93139d588

(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Ryanair DAC kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 23 d. nutarimą byloje Nr. IN/8862/88/LT/17 (toliau – ir ginčijamas nutarimas, Nutarimas); 2) netenkinus pirmojo prašymo, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos

Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir Direktyva 2004/82/EB). Direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse, jų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tada, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Direktyva 2004/82/EB į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Direktyvoje 2004/82/EB yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame Direktyvą 2004/82/EB, nustatoma pareiga pateikti duomenis yra nepagrįstai išplečiama, vežėjas įpareigojamas pateikti ne tik Direktyvoje 2004/82/EB nurodytą informaciją, tačiau ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (toliau – ir Direktyva 2016/681) nurodytus duomenis. Reikalavimas dėl duomenų pateikimo yra perteklinis, prieštaraujantis Direktyvai 2004/82/EB, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

2.2. Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė nuomonėje Nr. 9/2006 (toliau – ir Nuomonė) rekomendavo valstybėms narėms įgyvendinant Direktyvą 2004/82/EB laikytis tikslo ribojimo principo, apsiriboti tik šios direktyvos 2 straipsnyje išvardintais duomenimis, tačiau Lietuvoje šia Nuomone (gairėmis) nebuvo vadovautasi. Nuomonėje pažymima, kad valstybės narės, reikalaudamos gauti visą keleivio duomenų įraše (angl. k. passenger name records) (toliau – ir PNR) arba oro vežėjų išvykimo kontroliniuose sąrašuose apie keleivį esančią informaciją, pažeistų 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB), nes abiejų tipų dokumentuose pateikiama daug daugiau duomenų, nei nurodyta gairėse bei kituose atitinkamuose tarptautiniuose standartuose, be to PNR duomenys nebūtini vykdant pasienio kontrolę. Reikalavimas teikti daugiau duomenų nei numatyta Direktyvoje 2004/82/EB, t. y. reikalavimas remiantis ja pateikti PNR duomenis, prieštarauja tiek Direktyvai 2004/82/EB, tiek Direktyvai 95/46/EB, tiek

Nuomonei, todėl Nutarimas yra naikintinas.2.3. Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka Direktyvos 2004/82/EB nuostatų –

Įstatymu numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. Direktyvos 2004/82/EB 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Be to, nurodyti duomenys po 6 mėn. nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

2.4. Atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įteikti pareiškėjui procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair DC yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu, todėl, priešingai negu teigiama Nutarime, pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus bei užtikrinti atstovavimą.

2.5. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Prieš paskirdamas baudą atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui visą informaciją apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti.

2.6. Paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl atsakovas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir mažinti paskirtos baudos dydį.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:3.1. Nutarimas priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik pareiškėjo nurodytą Direktyvą 2004/82/EB. Įstatymu

įgyvendinamos 4 ES direktyvos, kurios yra tarpusavyje susijusios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik Direktyvos 2004/82/EB nuostatomis ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek Direktyva 2004/82/EB, tiek Direktyva 2016/681, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau Direktyva 2016/681 be API duomenų numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis Direktyva 2004/82/EB ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai yra nepagrįstas ir atmestinas.

3.2. Pagal nagrinėjamu atveju aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) vežėjas buvo įpareigojamas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal Direktyvos 2004/82/EB nuostatas. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal Direktyvą 2004/82/EB, nei pagal Direktyvą 2016/681, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų.

3.3. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad pagal Direktyvą 2004/82/EB informacijos saugojimo terminai yra reglamentuoti įsakmiai. Direktyva 2004/82/EB suteikė valstybėms narėms diskreciją nuspręsti dėl duomenų saugojimo terminų ir tai yra nurodyta jos 6 straipsnyje, tačiau pareiškėjas necituoja direktyvos nuostatų visa apimtimi, selektyviai pateikdamas tik dalį normų, kurios, jo teigimu, yra pakankamai įsakmios.

3.4. Procesiniai dokumentai pareiškėjui įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2017 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo buveinės adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, klientų aptarnavimo centrui ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Taigi Policijos

departamentas elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo jis norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimo dėl bylos nagrinėjimo nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu.

3.5. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jo atžvilgiu taikytina Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nenustatyta, priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

3.6. Direktyva 2004/82/EB galioja visoje ES jau daugiau negu 10 m. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir Direktyvos 2016/681 nuostatos. Pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemų pritaikymui, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams išplatintos atimtinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. gruodžio 12 d. surašė įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 5-IL-6537, kuriame užfiksuota, jog Ryanair DAC 2017 m. gruodžio 7 d. 23.10 val. į Kauno oro uostą atskraidino 169 keleivius iš E. O. oro uosto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11853 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, siūlydamas iki 2018 m. sausio 19 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus raštu. Policijos departamentas, posėdžio metu išnagrinėjęs vežėjo Ryanair Įstatymo pažeidimo bylą, Nutarimu nustatė, kad 2017 m. gruodžio 7 d. 23.10 val. Ryanair į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, atskraidino 169 keleivius iš E. O. oro uosto, (duomenys neskelbtini), tačiau nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už minėtą pažeidimą pareiškėjui paskirta 4 200 Eur bauda.

6. Teismas, palyginęs Įstatymo, Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos 2016/681 nuostatas, kurių pagrindu pareiškėjui kilo abejonių dėl nacionalinės teisės normų teisėtumo, priėjo prie išvados, kad Įstatymo pagrindu prašomi pateikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys atitinka Direktyvoje 2004/82/EB ir Direktyvoje 2016/681, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nurodytus duomenis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Direktyvos 2004/82/EB ir Direktyvos 2016/681 nuostatos, apibrėžiančios įgaliotoms institucijoms teiktinus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, į nacionalinę teisę yra perkeltos netinkamai ir Įstatymo pagrindu teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys yra pertekliniai direktyvose nustatyto reguliavimo prasme.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymu, Direktyva 2004/82/EB ar Direktyva 2016/681, teikė įgaliotam padaliniui kokius nors bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis. Pareiškėjas šios aplinkybės taip pat nekvestionuoja ir neginčija, neteikia įrodymų, patvirtinančių, kad Įstatymo nustatyta tvarka pateikė visus ar dalį Įstatymo priede nurodytų duomenų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų, kurie, kaip minėta, iš esmės atitinka Direktyvoje 2004/82/EB ir Direktyvoje 2016/681 nurodytus duomenis, ir pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies

nuostatas.8. Teismas taip pat nepritarė pareiškėjo pozicijai dėl Įstatyme, Direktyvoje 2004/82/EB ir Direktyvoje 2016/681

įtvirtintų duomenų saugojimo terminų. Teismas akcentavo, jog Direktyvoje 2004/82/EB nėra įtvirtintas absoliutus įpareigojimas nustatyti nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį surinkti duomenys būtų sunaikinti per 24 valandas po perdavimo, joje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl duomenų saugojimo terminų ir tvarkos yra analogiškas numatytajam Direktyvoje 2016/681 ir neprieštarauja Direktyvai 2004/82/EB.

9. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą procesinių dokumentų įteikimą, nustatė, kad Policijos departamento 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo, kuriuo pareiškėjas informuotas apie bylos nagrinėjimo datą ir susipažinimo su bylos medžiaga bei paaiškinimų raštu pateikimo terminais, išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu: (duomenys neskelbtini). Be to, 2017 m. gruodžio 12 d. minėto pranešimo ir Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 12 d. Įstatymo pažeidimo protokolo kopijos išsiųstos pareiškėjui elektroniniu paštu adresais: (duomenys neskelbtini). Taigi šis pranešimas elektroniniu paštu išsiųstas asmenims, su kuriais atsakovas anksčiau bendravo ginčo klausimais, be kita ko, ir A. M. P., kuri nurodė esanti pareiškėjo atstove, atsakinga už ryšius su institucijomis Direktyvos 2016/681 ir Direktyvos 2004/82/EB pagrindu teikiamos informacijos klausimais, bei pareiškėjo interesams atstovaujančiam advokato padėjėjui T. V. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas netinkamai įteikė procesinius dokumentus pareiškėjui ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo nuostatas.

10. Vertindamas pareiškėjui skirtos baudos dydį (4 200 Eur), teismas pažymėjo, kad ši bauda atitinka Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Nors pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Be to, Įstatymo 191 straipsnyje nustatyta vežėjo pareiga teikti duomenis yra susijusi su itin svarbiu visuomenei tikslu – teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencija, nustatymu ir tyrimu. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytų argumentus, sprendė, kad atsakovas tinkamai nustatė, jog pareiškėjas, nepateikęs teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį, ir pagrįstai paskyrė jam nuobaudą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas buvo atmestas.

12. Teismas netenkino prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes jam nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Direktyva 2016/681 ir Direktyva 2004/82/EB yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų pateikti keleivių duomenis vežėjui kol kas nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, neįvertino ir priėmė naikintiną sprendimą. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau, nei pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis Direktyvai 2004/82/EB, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvoje Nr. 95/46/EB (6 str.). Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra prieštaraujantys Direktyvos 2004/82/EB tikslams, direktyva į nacionalinę

teisę perkelta neteisingai. Reikalavimas teikti platesnius, nei numatyta Direktyvoje 2004/82/EB duomenis, t. y. reikalavimas pateikti PNR duomenis remiantis Direktyva 2004/82/EB, prieštarauja Direktyvai 2004/82/EB ir Direktyvai Nr. 95/46/EB, todėl sprendimas naikintinas.

13.2. Direktyvoje 2004/82/EB nustatytą informaciją vežėjas Ryanair teikia ir kitose ES valstybėse narėse, tačiau informacijos jose teikiama tiek, kiek nurodoma direktyvoje. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje – Policijos departamentui, nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi kol kas reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta Direktyvoje 2004/82/EB neegzistuoja, todėl didesnio kiekio, nei nurodyta Direktyvoje 2004/82/EB reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis Direktyvos 2004/82/EB ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl to priėmė naikintiną sprendimą. Jei valstybės narės teisės aktai prieštarauja ES teisės aktams (Įstatymas aiškiai prieštarauja Direktyvai 2004/82/EB), yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13.3. Pareiškėjas visose ES šalyse teikia API keleivių duomenis ir yra pritaikęs savo informacines sistemas centriniam tokių duomenų teikimui, tačiau akivaizdžiai perteklinis reikalavimas Lietuvos Respublikoje užkirto kelią ir pačiam vežėjui laiku ir tinkamai pateikti duomenis.

13.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, jį aiškinant kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta Direktyvoje 2016/681 ir Direktyvoje 2004/82/EB, bei vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pvz., vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos, nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme, nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

13.5. Nuomonėje pažymėta, jog kaip nustatyta Direktyvoje 2004/82/EB duomenys, kuriuos gauna pasienio kontrolės institucijos, gali būti saugomi ilgiau nei 24 val. tik tuo atveju, jei jų reikia tokių institucijų nustatytoms funkcijoms vykdyti. Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Taigi Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje 2004/82/EB, o tai prieštarauja direktyvos tikslams ir esmei. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką, nei nustatyta Direktyvoje 2004/82/EB.

13.6. Vykstant dialogui tarp vežėjo ir Policijos departamento, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per http://www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su Direktyvos 2016/681 įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal Direktyvą 2004/82/EB neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal Direktyvą 2004/82/EB. Vykstant deryboms ir Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal Direktyvą 2016/681 nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko nesusipratimas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal Direktyvą 2004/82/EB. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija tarėsi dėl PNR, o ne dėl Direktyva 2004/82/EB reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

13.7. Pirmosios instancijos teismas priėjo klaidingą išvadą, kad procesiniai dokumentai Ryanair buvo įteikti tinkamai. Paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, prieš skirdamas baudas, atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją vežėjui apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, naikintinas.

14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo

http://www.pnr.lt/

2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:

14.1. Pareiškėjo siekis nuginčyti pareigą teikti keleivių duomenis, kaip kylančią ne iš nacionalinio reguliavimo – Įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų, o tiesiogiai iš Direktyvos 2004/82/EB, yra nepagrįstas, atmestinas ir yra esminis vertinant kitus skundo argumentus. Vertinant Įstatymo nuostatas bendrame abiejų direktyvų kontekste, reikalavimas dėl duomenų pateikimo nėra perteklinė, o duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

14.2. Nuomonė yra šiuo nagrinėjamu atveju neaktuali, nes buvo priimta dar 2006 m., t. y. tuo metu, kai galiojo tik Direktyva 2004/82/EB, ir niekaip neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 m., ypač susijusių su šios srities teisinio reguliavimo pakeitimais, padarytais 2016 m. priimant Direktyvą 2016/681.

14.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakęs dėl keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl yra neaišku, ką pareiškėjas ginčija.

14.4. Duomenys yra tvarkomi ir saugomi pagal nacionalinės teisės aktus, kurie visiškai atspindi Direktyvoje 2004/82/EB nustatytus tikslus ir tvarką, kuri ir suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Šie duomenys, juos tvarkantiems subjektams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį būtent ir apibrėžia Direktyva 2004/82/EB. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

14.5. 2016 m. lapkričio 3 d. pareiškėjui jau buvo žinoma apie pasikeitusį Lietuvoje teisinį reglamentavimą ir iš to kylančias pareigas, tai paneigia pareiškėjo prielaidą, kad dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis.

14.6. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu pareiškėjui ir padarė teisingą išvadą, kad procesiniai dokumentai Ryanair įteikti tinkamai. Paskirta bauda nėra per didelė, ji yra adekvati padarytam pažeidimui. Kadangi pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, o pažeidimas padarytas 2017 m. gruodžio 7 d., manytina, jog buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti. Pareiškėjas tik 2018 m. kovo 2 d. pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 23 d. nutarimo byloje Nr. IN/8862/88/LT/17, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo nutarimu pareiškėjui (vežėjui) skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad nepateikdamas bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

16. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų,

principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

18. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šioje byloje vadovaujasi išaiškinimais, pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo, kurioje 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas.

19. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje. Minėtu Įstatymo pakeitimu (įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.) Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje išvardinta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191

straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame nurodyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d. Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.). Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, todėl nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

20. Apeliantas laikosi pozicijos, kad PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda, turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo. Anksčiau paminėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami bei užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais ir tvarka. Dėl darbo grupės išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Be to, apeliantas niekaip nepagrindė, kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu paminėtais aspektais pažeidžia ar galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

21. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi kol kas (skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas nutarimas, buvo 2017 m. gruodžio 7 d.), pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

22. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija anksčiau minėtoje byloje konstatavo, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad direktyvų nuostatos, apibrėžiančios įgaliotoms institucijoms teiktinus bilietų užsakymų ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, į nacionalinę teisę yra perkeltos netinkamai ir/ar yra pertekliniai direktyvose nustatyto reguliavimo prasme.

23. Atsakydama į apelianto argumentus dėl netinkamo informavimo apie administracinę procedūrą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingai elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas ir jo registruotos buveinės adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir tvarką, todėl šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Apeliantas teigia, kad jam buvo paskirta per didelė bauda. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pažymi, kad nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė, kadangi skirtas galimos sankcijos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių realią pareiškėjo pagalbą atsakovui atliekant pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertintina pagalba tyrimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad buvo pažeistas Įstatymas, susijęs su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevencija, nustatymu ir tyrimu.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir padarė byloje surinktais ir visapusiškai ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.






2019-20743 2019-12-20 2019-12-11 2019-12-11 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. A33(1)-4075-(4.9) „Dėl administracinės procedūros sprendimo priėmimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones.

2. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai atmetė jos prašymą imtis priemonių mažinant geležinkelių triukšmą, net nenustatinėjo geležinkelių eismo keliamo triukšmo lygio, ir Sprendimą priėmė žinodamas, kad pradėtas triukšmo lygio tyrimas dar nėra užbaigtas. Teiginys, kad geležinkelio planavimo metu buvo suprojektuotos ir šiuo metu įrengtos atitinkamos triukšmo mažinimo priemonės (ginčo kontekste – akustinė sienelė nuo Nemėžio k., langai), neatitinka tikrovės. Pareiškėja tvirtino, jog nė vienas (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojas nebuvo supažindintas ar informuotas apie geležinkelio projektus, todėl neturėjo galimybės išsakyti savo pasiūlymus, priešingai nei teigia atsakovas. Be to, atsakovo argumentai yra prieštaringi – jis teigia, kad triukšmo lygis neviršija normatyvų, bet tuo pačiu vardija atliktus veiksmus triukšmo lygiui mažinti. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad prieš metus buvo nutiesta viena geležinkelio juosta, dabar nutiesta dar viena, per dieną pravažiuoja apie 12 traukinių, per naktį – apie 8, traukiniai krovininiai. Dėl traukinių keliamo triukšmo pabundama iš miego, vibruoja langų stiklai, būnant kieme sunku susikalbėti. Traukinių keliamo triukšmo lygis ir dažnumas, trikdomas miegas vargina.

3. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas apžvelgė pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu atliktus veiksmus, be kita ko, kreipimąsi į įvairias

įstaigas, gautus atsakymus, be kita ko, akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nurodytas aplinkybes, kad įgyvendinant projektą IXB Koridoriaus Vilniaus aplinkkelio Kyviškės–Valčiūnai antrojo kelio statyba (toliau – ir Projektas) buvo viešai svarstoma projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaita;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3ab8da20228111eabe008ea93139d588

pagal atliktą poveikio aplinkai vertinimą ir jo pagrindu parengtą Projektą gyventojų apsaugai nuo geležinkelio transporto keliamo triukšmo buvo numatytos ir įgyvendintos triukšmo mažinimo priemonės, t. y. pastatytos triukšmą mažinančios sienelės, pakeisti langai ir kt., gyventojai nepareiškė jokių pastabų ar pasiūlymų dėl taikytinų triukšmą mažinančių priemonių; 2015 m. rugsėjo 10, 17 d. atlikti geležinkelio keliamo triukšmo matavimai, kurių metu valstybinė komisija konstatavo, kad statinys atitinka statinio projektą, o triukšmo lygiai neviršija nustatytų leidžiamų normų, todėl pasirašyti statybos užbaigimo aktai ir leista statinį eksploatuoti. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

5. Atsakovas dėl antrojo skundo reikalavimo pastebėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokią konkrečią teisę ar interesą ji siekia apginti, kokiu būdu prašomas panaikinti Sprendimas pažeidžia jos teises ir interesus. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso N. M. ir S. M. Pareiškėja nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos šiuo adresu ir neaišku, ar čia yra jos faktinė gyvenamoji vieta. Taigi, skundas buvo paduotas netinkamo pareiškėjo. Be to, dėl minėtu adresu esančiame žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytų statinių surašyti savavališkos statybos aktai (jų turinys nežinomas) ir gali būti, kad pareiškėja ar sklypo / pastato savininkai savo veiksmais pablogino padėtį dėl skleidžiamo triukšmo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ į su žemės sklypu susijusias aplinkybes atkreipė dėmesį ir administracinėje byloje Nr. eI-1362-968/2017, kurioje išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl ankstesnio atsakovo atsisakymo tenkinti jos prašymą. Be to, šis žemės sklypas nepatenka į sanitarinę ūkinės veiklos zoną ir nesiriboja su geležinkeliu. Pastatas – ūkininko sodyba baigtas statyti 2011 metais (statybos pradžia – 2007 metai), o svarstymai dėl geležinkelio antros bėgių linijos vyko 2009–2010 metais.

6. Atsakovas tvirtino, jog skundo teiginiai, kad nė vienas (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojas nebuvo supažindintas ir informuotas apie projektus, yra klaidinantis, nes įgyvendinant Projektą buvo viešai svarstoma projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. 2009 m. gegužės 27 d. laikraštyje „Vilniaus diena“ paskelbtas pranešimas, kviečiantis visuomenės atstovus atvykti į projekto poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos svarstymą. Skelbimai taip pat paskelbti Vilniaus rajono savivaldybės, Pagirių, Juodšilių, Rudaminos, Nemėžio ir Šatrininkų seniūnijų skelbimų lentose. Viešas visuomenės susipažinimas su ataskaita įvyko 2009 m. birželio 11 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdžių salėje. Projekto sprendinių pristatymai buvo papildomai organizuojami Administracijos atstovams ir seniūnams. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), gavęs poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, savo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos interneto svetainėse 2010 m. sausio 6 d. pranešė apie nagrinėjamą ataskaitą, nurodė iki kada visuomenė turi teisę kreiptis į atsakingą instituciją ir poveikio aplinkai vertinimo subjektus jų kompetencijos klausimais. Sprendimą leisti AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdyti planuojamą ūkinę veiklą priėmė Vilniaus RAAD (2010 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. VR-1.7-509), todėl pareiškėja, manydama, kad buvo pažeistos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos svarstymo viešos procedūros, pretenzijas turėtų reikšti sprendimą priėmusiai institucijai, o ne Administracijai.

7. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad nebuvo imtasi jokių priemonių triukšmo lygiui mažinti, pažymėjo, kad ne savivaldybė valdo ir tvarko geležinkelio infrastruktūrą. Atsižvelgiant į iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ gautą atsakymą, kuriame nurodomos įgyvendintos triukšmo mažinimo priemonės, priešingi pareiškėjos teiginiai laikytini klaidingais. Akcentavo, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2016 m. lapkričio 18 d. laboratorinių matavimų metu nustatė, jog išmatuotas vibracijos pagreičio lygis neviršijo Lietuvos higienos normos HN 50:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 (toliau – ir Higienos norma HN 50:2003).

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.9. Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių teisės normomis pagrįstų motyvų, kuriais

vadovaujantis Sprendimą būtų būtina naikinti. Jis palaikė atsakovo abejones dėl pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo kilusiame ginče. Pabrėžė, kad poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos svarstymas buvo viešas, jo metu gyventojai nepareiškė jokių pastabų ar pageidavimų dėl taikytinų triukšmą mažinančių priemonių. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal atliktą poveikio aplinkai vertinimą ir jo pagrindu parengtą techninį projektą, gyventojų apsaugai nuo geležinkelio transporto keliamo triukšmo numatytos ir įgyvendintos triukšmo mažinimo priemonės, t. y. pastatytos triukšmą mažinančios sienelės, pakeisti langai ir kt. Prie konkrečios gyvenamosios teritorijos pakeista visa

sankasa, įrengtas apsauginis sankasos sluoksnis, supilta nauja balasto prizmė bei įrengti ilgabėgiai (likviduotos triukšmą keliančios bėgių struktūros), modeliuotas triukšmas neviršija leistinų normų, ką aiškiai nurodo triukšmo sklaida triukšmą mažinančių sienučių plane. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į atsakovo argumentus, susijusius su galbūt savavališka statyba žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog, atliekant triukšmo modeliavimą 2008–2009 metais, namas (duomenys neskelbtini) dar nebuvo pastatytas, jo statyba užbaigta 2011 metais, todėl statinio savininkai, prieš statydami gyvenamąsias patalpas, turėjo visas galimybes įsivertinti, kad netoliese yra geležinkelio kelias. Be to, name, esančiame (duomenys neskelbtini), užsiimama komercine veikla – sodyba naudojama įvairioms šventėms su apgyvendinimo paslaugomis, todėl neaišku, ar pareiškėja / pastatų savininkai gyvena šiose patalpose.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos A. M. skundą, t. y. panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. A33(1)-4075-(4.9) ir įpareigojo ją pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 8 d. elektroniniu paštu Administracijai pateikė pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) gyventojams keliamas geležinkelio transporto triukšmo lygis ir vibracija yra labai aukštas ir dažnas (dieną ir naktį). Nurodė, kad toks triukšmas sukelia įtampą bei kitas neigiamas pasekmes gyventojų sveikatai, ir prašė imtis veiksmingų priemonių sumažinti šį triukšmą (pvz., apsaugines sienas).

12. Administracija 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. A33(1)-5702-(4.9) pareiškėjos pranešimą persiuntė AB „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (toliau – ir Centras), pasiūlė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atlikti triukšmo bei vibracijos ribinių dydžių fizikinius matavimus, o gautas išvadas pateikti Administracijos Viešosios tvarkos skyriui.

13. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 2-3028 atsakė, kad geležinkelio kelias buvo nutiestas anksčiau nei suformuota gyvenamoji teritorija. Be to, įgyvendinant Projektą, buvo viešai svarstoma poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, tačiau gyventojai nepareiškė jokių pastabų (pageidavimų) dėl taikytinų triukšmą mažinančių priemonių, jų įgyvendinimo vietos. Projektas buvo suderintas taip pat su valstybės institucijomis. 2015 m. rugsėjo 10, 17 d. atlikti geležinkelio keliamo triukšmo matavimai charakteringose vietose ir nustatyta, kad lygiai neviršija leidžiamų normų.

14. Centro Vilniaus departamentas pareiškėjai ir Administracijai 2016 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 2.10-6286 (16.4.1 10.12) atsakė, kad kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, ji laboratorinius fizikinių veiksnių matavimus numato pradėti 2016 m. rugsėjo 22 d., o apie matavimų rezultatus ir priimtus sprendimus informuos papildomai.

15. Centro Vilniaus departamentas 2016 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 2.10-8718(16.4.1 10.12) pareiškėjai ir Administracijai pažymėjo, kad aplinkos lygio triukšmas nustatomas esant atitinkamoms sąlygoms. Teigė, kad rudens ir žiemos sezonu nėra tinkamų meteorologinių sąlygų, kad būtų galima tinkamai organizuoti triukšmo matavimus geležinkelio transporto poveikiui įvertinti, o apie priimtus sprendimus informuos papildomai.

16. Dar kartą reaguodamas į Administracijos persiųstą pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą, Centro Vilniaus departamentas 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. 2.10-2406 (16.3.187 10.12) paprašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Administracijos informuoti, ar Projekte numatytas apželdinimas (nurodant apsauginių želdinių juostų vietas, ilgius ir pločius). Jei tokios juostos nenumatytos, prašė imtis veiksmų, kad būtų įgyvendintos triukšmą mažinančios priemonės.

17. Administracija 2017 m. kovo 22 d. raštu Nr. A33(1)-1852 Centrui atsakė, kad pagal Projektą nuo Nemėžio k. pusės buvo numatyta įrengti akustinę sienelę, ji šiuo metu yra įrengta, kitos triukšmą mažinančios priemonės nebuvo numatytos. Pažymėjo, kad Projektas buvo patvirtintas ir jo sprendiniai suderinti su Centru.

18. Centro Vilniaus departamentas 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. 2.10-2843 (16.3.187 10.12) pareiškėjai ir Administracijai atsakė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio specialistai 2016 m. lapkričio 15 d. išmatavo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje geležinkelio atkarpoje Kena-Kyviškės-Valčiūnai vibracijos pagreičio lygį važiuojant krovininiams traukiniams. Vibracijos pagreičio lygis buvo matuojamas ir kai traukiniai nevažiavo šia geležinkelio atkarpa. Išmatuotas vibracijos pagreičio lygis minėtame kambaryje neviršijo Higienos normos HN 50:2003 didžiausio leidžiamo lygio. Pagal poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje pateiktus triukšmo skaičiavimo rezultatus, triukšmo lygis (duomenys neskelbtini) 160 m atstumu nuo

geležinkelio kelio ašies viršija Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir Higienos norma HN 33:2011), leistiną lygį naktį. Į geležinkelio aplinkkelio nakties padidinto triukšmo zoną patenka 3 namų ūkiai (duomenys neskelbtini), esantys 148–158 m atstumu nuo geležinkelio kelio ašies. Triukšmo poveikį numatyta mažinti teritorijos apželdinimu pavienių namų ūkių teritorijoje, apsauginių želdinių juostų vietas, ilgius ir pločius nustatyti techninio projekto rėmuose. Pažymėjo, kad Centro Vilniaus departamentas kreipėsi į Administraciją ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ su prašymu informuoti, ar Projekte numatyta apsauginė želdinių juosta, bei imtis veiksmų, kad būtų įgyvendintos triukšmą mažinančios priemonės, jei želdinių juostos nenumatytos. Taip pat nurodė, kad apie priimtus sprendimus informuos papildomai.

19. Teismas akcentavo, jog iš nurodytų raštų matyti, kad pareiškėja Administracijai pranešė apie geležinkelio keliamą itin didelį triukšmą ir vibraciją (duomenys neskelbtini) ir prašė imtis priemonių jį sumažinti. Administracija, reaguodama į šį pranešimą, pradėjo administracinę procedūrą, t. y. šį pranešimą išsiuntė tiek triukšmo šaltinio valdytojui minėtoje vietovėje (AB „Lietuvos geležinkeliai“), tiek Centro Vilniaus departamentu, ir pasiūlė atlikti triukšmo bei vibracijos ribinių dydžių fizikinius matavimus ir pateikti išvadas. Geležinkelio keliamo triukšmo lygis ginčo vietoje, nagrinėjant pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą, nebuvo išmatuotas, o vibracijos pagreičio lygis matuotas tik dieną, nors ginčijamame Sprendime nurodyta, kad šis lygis neviršijo Lietuvos higienos normos reikalavimų tiek dieną, tiek naktį. Be to, Centro Vilniaus departamentas visuose raštuose Administracijai nurodė, kad apie priimtus sprendimus informuos papildomai. Tai leidžia daryti išvadą, kad Centro Vilniaus departamentas pagal savo kompetenciją išvados (sprendimo) dėl geležinkelio keliamo triukšmo ir vibracijos pagreičio lygio ginčo vietoje iki Sprendimo priėmimo nepateikė, bet įsipareigojo pateikti. Teismo vertinimu, prieiti prie atitinkamos išvados ginčo klausimu ir tinkamai užbaigti administracinę procedūrą pagal pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą atsakovas galėjo tik gavęs kompetentingos institucijos (Centro) išvadą (sprendimą) apie triukšmo ir vibracijos pagreičio lygius (duomenys neskelbtini).

20. Teismas abejojo atsakovo argumentų, susijusių su viešu poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos pristatymu, pagrįstumu. Atkreipė dėmesį į tai, jog vieši svarstymai vyko 2009–2010 metais pareiškėja apie keliamą geležinkelio triukšmą ir vibraciją pranešė 2016 m. rugpjūčio 8 d. Taigi, nuo viešo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos svarstymo iki kreipimosi dėl geležinkelio keliamo triukšmo ir vibracijos praėjo keleri metai, todėl situacija gali būti pasikeitusi, palyginti su ta, kuri buvo anksčiau, ir negali būti vertinama pagal 2009–2010 m. atliktus matavimus.

21. Teismas atmetė atsakovo teiginius dėl galbūt savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) kaip teisiškai nereikšmingus šiam ginčui.

22. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, konstatavo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl yra naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino skundo reikalavimo įpareigoti Administraciją įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones.

III.

23. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos A. M. skundą.

24. Atsakovas nepritaria teismo vertinimui, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir mano, jog tokia teismo išvada nepakankamai motyvuota, nedetalizuota. Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame suformuluotos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas pasirašytas jį priėmusio pareigūno. Atsakovas pakartoja, kad, siekdamas išnagrinėti pareiškėjos prašymą, jis kreipėsi į įvairias įstaigas. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Centro Vilniaus departamento 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. 2.10-2843 (16.3.187 10.12) pateiktus duomenis, neaišku, kokių dar duomenų, teismo vertinimu, reikėjo. Atsakovas paaiškina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ užsakytame techniniame projekte numatytas ne apželdinimas, o kitos triukšmą mažinančios priemonės – akustinė sienelė. Šis projektas buvo patvirtintas, visi sprendiniai suderinti ir su Centru. Geležinkelio keliamo triukšmo matavimai charakteringose vietose valstybinės komisijos buvo atlikti ir 2015 m. rugsėjo 10, 17 d., nustatyta, kad triukšmo lygiai neviršija leidžiamų normų, todėl leista statinį eksploatuoti. AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra nurodžiusi, kad bendrovė nuolat imasi priemonių triukšmo problemai mažinti, t. y. suvirina bėgių

sandūras, atnaujina riedmenų parką ir pan. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja savo abejones dėl pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo kilusiame ginče.

25. Pareiškėja A. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.26. Pareiškėja pakartoja savo skundo argumentus. Dėl atsakovo abejonių pareiškėjos suinteresuotumu paaiškina, jog ji

ir jos tėvai gyvena (duomenys neskelbtini), jos tėvai yra šio nekilnojamojo turto savininkai. Mano, jog deklaruotos gyvenamosios vietos neatitikimas faktinei gyvenamajai vietai neatima iš pareiškėjos teisės ginti savo pažeistas teises – teisę į sveiką aplinką.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, tokią poziciją grindžia atsiliepime į skundą savo išdėstytais argumentais bei atsakovo argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Bylos ginčas yra dėl triukšmo mažinimo ir prevencijos priemonių įgyvendinimo.29. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino skundžiamą sprendimą,

vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kadangi atsakovas nevisiškai ištyrė pareiškėjos prašyme nurodytas faktines aplinkybes.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analizuodamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus, nuolat akcentuoja iš šio straipsnio kylančius motyvuotumo ir aiškumo imperatyvus. Teismų praktikoje nurodoma, kad individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (šiais aspektais žr. 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015, 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015).

31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kurių aplinkybių atsakovas neištyrė, ir tai pagrindė atitinkamais argumentais, todėl daroma išvada, kad jų pakanka teismo sprendimui priimti. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais sutinka, kadangi jie nėra paneigti, o atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, vertina kaip nepagrįstus.

32. Pareiškėja savo 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešime nurodė, kad geležinkelio transporto triukšmo lygis ir vibracija yra labai aukšta dieną bei naktį.

33. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį triukšmo lygis apskaičiuojamas pagal dienos, vakaro ir nakties triukšmo rodiklius.

34. Šie matavimai turėjo būti atlikti, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jie atlikti nevisiškai, kaip nurodyta minėtoje teisės normoje.

35. Triukšmo lygio ir vibracijos matavimų atlikimas yra esminė šio ginčo aplinkybė, kuri lemia pareiškėjos pranešimo išnagrinėjimo rezultatą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra visiškai atlikti ir užbaigti matavimai, turėjo pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kaip neobjektyvų ir įpareigoti atsakovą pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 8 d. pranešimą išnagrinėti iš naujo.

36. Nustačius šias aplinkybes, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

37. Pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo turi būti išnagrinėtas teismo sprendimą priėmusio teismo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-886-(2.1) „Dėl J. L. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja nesutiko su atsakovo sprendimu skirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą už padarytą pažeidimą pasirašant 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) „Dėl asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29dbfcf0228111eabe008ea93139d588

suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje, sąrašo patvirtinimo“ bei šio įsakymo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. pakeitimus, t. y. S. V. klaidingai įrašant į sąrašą kaip asmenį, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės plotas, o ne jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas. Pareiškėja teigė neatlikusi jokių neteisėtų veiksmų ir buvo įsitikinusi, kad nuosavybės teisės S. V. turėjo būti atkuriamos būtent jos prašyme nurodytu būdu, o ne Tarnybos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 15 d. išvadoje „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nurodytu būdu, kadangi tokios išvados rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą standartinę formą, kurioje įrašomi tik asmens ir žemės / miško / vandens telkinio, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, duomenys bei neatlygintinai perduodamo žemės / miško / vandens telkinio duomenys. S. V. prašyme nurodytas pageidavimas gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės plotą negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kaip pageidavimas gauti žemės arba miško sklypą, o Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei susijusiuose teisės aktuose daromas aiškus atskyrimas tarp sąvokų „žemės sklypas“, „miško sklypas“ ir „vandens telkinys“. Be to, buvęs savininkas J. S., į kurio valdytą žemę atkurtos nuosavybės teisės S. V., neturėjo nei miško, nei vandens telkinių. Pareiškėja pažymėjo, kad Žemėtvarkos projekto rengimo metu 2016 m. rugpjūčio 25 d. įvykusiame pretendentų susirinkime S. V. įgaliotam asmeniui paaiškinta, kad pagal S. V. prašymą gali būti projektuojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, bet Didžiosios Riešės kadastro vietovėje laisvos ūkio paskirties žemės nėra likę, o 2016 m. rugsėjo 20 d. pretendentų susirinkime S. V. nereiškė jokių pretenzijų ar pastabų dėl nesuprojektuoto miško sklypo. S. V. nei 2016 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.), nei vėlesnių jo pakeitimų neskundė, minėti administraciniai aktai yra nepanaikinti ir galiojantys.

3. Pareiškėja nepritarė Tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1PS1-623-(2.1.) sudarytos komisijos J. L., K. B. ir A. K. tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti (toliau – ir Komisija), išvadai, jog nurodyti pareiškėjos veiksmai užkirto kelią tinkamai įgyvendinti išvadą dėl S. V., kadangi, pirma, pareiškėja neatliko jokių neteisėtų veiksmų, antra, S. V. buvo žinomi visi veiksmai, atliekami vykdant jos prašymą dėl neatlygintino žemės suteikimo nuosavybėn, tačiau iki pat žemėtvarkos projekto svarstymo pabaigos negauta jokių pretenzijų ar skundų. Pareiškėja taip pat nesutiko su Komisijos vertinimu, jog ji nebuvo pakankamai rūpestinga atlikdama savo funkcijas, ir akcentavo, jog 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) bei jį pakeitę įsakymai buvo patvirtinti atsižvelgiant į, be kita ko, S. V. prašyme nurodytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, ir nesant pagrindo pripažinti, jog šie įsakymai galbūt neatitinka teisės aktų nuostatų. Pareiškėja pastebėjo, kad Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimus skyrius 2017 m. balandžio 7 d. žemės valdos projekto patikrinimo akte Nr. TPA-135-(8.20.), kuriuo pritariama minėtam žemėtvarkos projektui, jokių trūkumų ar neteisėtų veiksmų nenustatė, tačiau pareiškėjos numanomo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu Tarnyba jau konstatuoja buvus neteisėtus veiksmus bei netinkamai sudarytą sąrašą, t. y. buvo taikomi dvigubi standartai. Be to, minėtą patikrinimo aktą patvirtinusi D. M. vėliau buvo paskirta Komisijos pirmininke.

4. Pareiškėja taip pat manė, kad tarnybinė nuobauda jai skirta praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą „Dėl S. V. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“, kuri surašyta 2017 m. liepos 4 d., tačiau tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dviejų mėnesių terminą.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas apžvelgė ginčo faktines aplinkybes, Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. išvadoje Nr. 1PS17-115-(2.30)

(toliau – ir Komisijos išvada) išdėstytą poziciją. Pabrėžė, jog Tarnybos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 15 d. išvadoje nurodyta, kad S. V. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, lygiavertį turėtai 1,1245 ha žemės, vertė – 2 042,09 Eur. Išanalizavęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atsakovas teigė, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėja, teisės aktuose įtvirtinta „žemės ploto“ sąvoka apima ne tik žemės ūkio paskirties žemę, o iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 9 punktų matyti, kad už valstybės išperkamą žemę asmeniui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam tiek žemės, tiek miško plotas. Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn formoje, patvirtintoje Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, pilietis turi teisę nurodyti, kokios paskirties žemę pageidauja gauti nurodytoje vietoje. Šiuo atveju Telšių skyriaus

2016 m. kovo 15 d. išvadoje S. V. nurodė sutinkanti su išvada bei pageidaujanti gauti žemės, miško sklypą. Taigi, 2016 m. rugpjūčio 26 d. vykusio pretendentų susirinkimo metu S. V. atstovui netinkamai paaiškinta, jog pagal jos prašymą gali būti projektuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės sklypas. 2016 metais rengiant žemėtvarkos projektą buvo galimybė S. V. už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, suprojektuoti lygiaverti turėtajam miško sklypą, kadangi projekte bendras patvirtintas miško naudmenų plotas laisvame žemės fonde sudarė 70,52 ha (bendras suprojektuotų miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas – 27,90 ha). Taigi 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) bei jį pakeitę įsakymai (jais patvirtintas ir pakeistas sąrašas), kiek tai susiję su S. V., buvo pareiškėjos pasirašyti (priimti) pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas. Atsakovo nuomone, aplinkybe, jog S. V. galėjo būti suprojektuotas ir perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės, miško sklypas ar vandens telkinys, patvirtina ir pačios pareiškėjos 2016 m. spalio 26 d. pasirašytas raštas Nr. 48SD-13112-(14.48.104), kuriuo siūloma S. V. pasirinkti kitą Vilniaus rajono ar kitos savivaldybės kadastro vietovę, kurioje jai galėtų būti suprojektuotas perduotinas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės, miško sklypas ar vandens telkinys. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, kuriam vadovauja pareiškėja, net ir nurodžius Tarnybos centriniam padaliniui (išnagrinėjus S. V. ir kitų pretendentų į buvusio žemės savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę skundus), toliau netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas S. V. atžvilgiu. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5d dalis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą saugomose teritorijose.

7. Atsakovo įsitikinimu, Komisijos išvadoje pagrįstai nurodyta, kad teisės aktams prieštaraujantys 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymai priimti dėl pareiškėjos kaltės, t. y. nepakankamo rūpestingumo, kadangi ji, turėdama teisinį išsilavinimą bei patirtį žemės administravimo ir žemės reformos srityse, žinodama teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, pasirašydama minėtus įsakymus, turėjo įsitikinti jų teisėtumu, o nustačius, kad šie įsakymai neatitinka teisės aktų reikalavimų, imties priemonių, kad jie būtų pataisyti, tačiau to nepadarė. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių, kadangi dėl jos veiksmų nebuvo užtikrintas tinkamas Tarnybos funkcijų įgyvendinimas, buvo pakenkta Tarnybos įvaizdžiui, diskredituotas Tarnybos ir valstybės tarnautojo vardas visuomenės akyse, kilo pagrįstų abejonių dėl Tarnybos valstybės tarnautojų kompetencijos ir tinkamo pareigų atlikimo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiai, jog tiriant numanomą tarnybinį nusižengimą buvo taikomi dvigubi standartai, akcentavo pareiškėjos teisę reikšti nušalinimus Komisijos nariams bei paaiškino, jog atliekant valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą nėra tikrinamas pateikto asmenų, pageidaujančių projektuojamoje teritorijoje įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ar nuomoti, gauti neatlygintinai naudotis, patikėjimo teise valdyti ar kompensuoti už trūkstamą žemės plotą, sąrašo teisėtumas.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad buvo praleistas terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjos tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina Komisijos išvados surašymo diena, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d., tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta 2017 m. rugsėjo 21 d.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjos J. L. skundą, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-886-(2.1), taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2015 m. spalio 1 d. eina Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pareigas. Vykdydama savo pareigas, pasirašė vyriausiosios specialistės A. K. parengtus ir vyriausiojo specialisto K. B. vizuotus 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2), 2016 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2). Šiais įsakymais pagal Atkūrimo įstatyme nustatytą eiliškumą buvo sudarytas sąrašas asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valdyti valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje. Tarp šių asmenų buvo ir S. V.

11. Seimo kontrolierius 2017 m. liepos 4 d. surašė pažymą Nr. 4D-2017/1-191, kurioje pateikė išvadas dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiant teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą, bei rekomendavo Tarnybai inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl pareigūnų (specialistų), atsakingų už Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. kovo

31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymais patvirtintų pretendentų sąrašų parengimą ir patvirtinimą, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį sklypą, veiksmų.

12. Tarnybos direktorius ginčijamu 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1PS1-886-(2.1) pripažino, kad pareiškėja, pasirašydama 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymus, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį turėtajam miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1PS1-(2.1.)-910 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 7.1, 7.4.1 ir 7.29 papunkčių nuostatas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, bei skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 19 p., VTĮ 30 str. 1 d.), teismų praktiką ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju specialusis trejų metų terminas nuo numanomo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d., 2016 m. liepos 7 d. įsakymų priėmimo) nėra pasibaigęs, tačiau įstatymo leidėjo nustatytas imperatyvus dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo yra akivaizdžiai praleistas (17 dienų). Šis imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti Įsakymą.

III.

14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos J. L. skundą.

15. Atsakovas mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus, nes konstatuodamas, jog atsakovas praleido terminą nuobaudai skirti, neatsižvelgė į laiką, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogavo. Pastebi, kad Seimo kontrolieriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymoje neįvardyti asmenys, kurių atžvilgiu reikia atlikti numanomo tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl nebuvo galimybės tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėti iškart šią pažymą gavus. Tarnyba Seimo kontrolieriaus pažymą gavo 2017 m. liepos 10 d. ir, vadovaudamasi Taisyklių 3 punktu, tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo 2017 m. liepos 17 d., t. y. per 5 darbo dienas. Tyrimas turėjo būti užbaigtas per 20 darbo dienų nuo jo pradėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai valstybės tarnautojai, dėl kurių šis tyrimas buvo atliekamas, buvo laikinai nedarbingi, atostogavo ar buvo išvykę į komandiruotę. Tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas dėl visų trijų valstybės tarnautojų – pareiškėjos J. L., A. K. ir K. B., kadangi, Komisijos vertinimu, tik taip galėjo būti užtikrintas tyrimo objektyvumas. Atsakovas akcentuoja, kad 2 mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti prasidėjo Seimo kontrolieriui 2017 m. liepos 4 d. surašius išvadą, šis terminas pratęstas atsižvelgiant į minėtų valstybės tarnautojų atostogų laiką: K. B. atostogavo 2017 m. liepos 3–21 d. ir rugpjūčio 14–18 d., A. K. atostogavo 2017 m. liepos 24 d. – rugpjūčio 6 d. Bendras jų atostogų laikas – 23 dienos, taigi terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2017 m. rugsėjo 27 d. (2017 m. rugsėjo 4 d. + 23 dienos). Nuobauda pareiškėjai skirta 2017 m. rugsėjo 21 d., todėl šis terminas nebuvo praleistas. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai trejų metų terminas dar nebuvo suėjęs, būtent šį terminą Seimo kontrolierius nurodė 2017 m. liepos 4 d. pažymoje, šį terminą savo praktikoje akcentuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

16. Pareiškėja J. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėjos įsitikinimu, nei VTĮ, nei Taisyklės nenumato galimybės tarnybinės nuobaudos skyrimo procese, kai tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas atsižvelgiant į Seimo kontrolieriaus surašytą pažymą, neįskaityti dienų, kai tarnybinį nusižengimą padariusio asmens nebuvo darbe dėl ligos, komandiruotės ar atostogų. Mano, kad apeliaciniame skunde, siekiant pagrįsti kitiems valstybės tarnautojams, kurių atžvilgiu kartu su pareiškėja atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas, suteiktų atostogų reikšmę sprendžiant, ar terminas tarnybinei nuobaudai skirti pareiškėjos atžvilgiu buvo praleistas, neteisingai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016, be to, šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ginčo atvejui. Atsakovo pateiktos citatos yra iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009, kurioje kaip tik padarytos priešingos išvados. Pareiškėja pastebi ir tai, kad, nepaisant suteiktų kasmetinių atostogų, ji ir K. B. paaiškinimus Komisijai pateikė 2017 m. liepos 31 d. (Komisijos išvadoje neteisingai nurodoma K. B. paaiškinimo pateikimo data), o A. K. – 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl Komisija turėjo pakankamai laiko ištirti neva padarytų tarnybinių nusižengimų aplinkybes. Taigi, pareiškėjos kolegų kasmetinės atostogos nesudarė jokių kliūčių atsakovui laikytis įstatymo nuostatų ir įtvirtintų terminų. Pareiškėja pabrėžia, jog nei ji, nei teismas nekvestionuoja, kad 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas, tiesiog šiuo atveju šis terminas nėra aktualus.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos skyrimo pareiškėjai teisėtumo ir pagrįstumo.19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad atsakovas, 2017 m. rugsėjo 21 d. skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, praleido Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) nustatytą imperatyvų dviejų mėnesių terminą nuobaudai skirti, skaičiuojamą nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo (2017 m. liepos 4 d.), ir padaręs išvadą, jog šio imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas turi būti panaikintas.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo

padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

22. Taigi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du – šešių mėnesių ir trejų metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016).

23. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. kad tokia informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos informaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019).

24. Nagrinėjamoje byloje įvertinus pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per trejus metus nuo atsakovo nustatyto nusižengimo padarymo dienos, nes pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas, gavus Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo išvadą.

25. Šioje byloje nustatyta, kad Seimo kontrolierius atliko ne pareiškėjos konkrečių veiksmų (neveikimo) vertinimą ir nekonstatavo, jog būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

26. Seimo kontrolieriaus pažymoje, surašytoje 2017 m. liepos 4 d., buvo nurodyta atsakovui inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus specialistų, atsakingų už S. V. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 31 d. kreipimųsi nagrinėjimą, veiksmų. Seimo kontrolieriaus pažymoje pateikta informacija buvo pagrindas atsakovui sudaryti Komisiją pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų tarnybiniams nusižengimams ištirti. Atsakovas, 2017 m. liepos 10 d. gavęs informaciją apie galimus valstybės tarnautojų tarnybinius nusižengimus ir vadovaudamasis Taisyklių 3 punktu, per 5 darbo dienas (2017 m. liepos 17 d.) pradėjo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, Tarnybinio nusižengimo išvada surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., o tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė esminį procedūros pažeidimą (dviejų mėnesių termino skirti tarnybinei nuobaudai pažeidimą), tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis paremtų argumentų, dėl kurių atsižvelgiant į šioje byloje pateiktą Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje nebuvo nustatytas konkretus pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų padarytas tarnybinis nusižengimas, atliktą tarnybinį patikrinimą, turėtų būti konstatuotas esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas yra naikintinas.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotas dviejų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo kompetentingos institucijos patikrinimo išvados surašymo dienos, nėra naikinamasis terminas, vien šio termino pažeidimas nėra pagrindas panaikinti valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Taip pat akcentuotina, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas

tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Nagrinėjamu atveju nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nurodyto procedūros pažeidimo nepagrindė jokiais argumentais, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl tokio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas Įsakymas.

29. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymą vien tuo pagrindu, jog praleistas dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinei nuobaudai, kuris buvo skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, ir nenagrinėjo faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai atsakovas paskyrė tarnybinę nuobaudą už Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą pažeidimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2019 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1439-520/2019 bei 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-552/2019, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, kuriais tuo pačiu pagrindu panaikintos tarnybinės nuobaudos K. B. ir A. K.

30. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta praleidus terminą tarnybinei nuobaudai skirti, plačiau netyrė, ar tokia nuobauda pareiškėjai buvo skirta teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgdama į tai, kad dėl tirtinų aplinkybių byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu nėra priimamas galutinis sprendimas byloje, t. y. byla nėra išsprendžiama kurios nors proceso šalies naudai, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.



STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-20732 2019-12-20 2019-12-11 2019-12-11 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. L. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja T. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. rugpjū?io 17?d. kreip?si ? teism?, pra?ydama: 1) panaikinti Nacionalin?s ?em?s tarnybos prie ?em?s ?kio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau?? ir Skyrius) 2017?m. gegu??s 19?d. sprendim? Nr.?49SF-1114-(14.49.104.) (toliau?? ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Nacionalin?s ?em?s tarnybos prie ?em?s ?kio ministerijos (toliau?? ir Tarnyba) direktoriaus 2017?m. liepos 14?d. sprendim? Nr.?1SS-1868-(7.5.) (toliau?? ir Tarnybos sprendimas); 3) ?pareigoti atsakovus parengti parei?k?jai i?vad? d?l ?em?s, mi?ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavyb?n u? likus? negr??int? 0,0376?ha plot? ?em?s.

2. Parei?k?ja nesutiko su Skyriaus sprendimu netenkinti jos pra?ymo atkuriant nuosavyb?s teises ? likusi? negr??int? buvusios savinink?s J.?K. tur?tos ?em?s, esan?ios čio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.) (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1868-(7.5.) (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį negrąžintą 0,0376 ha plotą žemės.

2. Pareiškėja nesutiko su Skyriaus sprendimu netenkinti jos prašymo atkuriant nuosavybės teises į likusią negrąžintą buvusios savininkės J. K. turėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0376 ha, parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti (duomenys neskelbtini), kuris (sprendimas) motyvuotas tuo, kad 2003 m. kovo 26 d. prašyme pareiškėja prašė nuosavybės teises atkurti natūra ir iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl lygiaverčio sklypo perdavimo kitoje vietovėje. Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos nuo 1995 m. balandžio 11 d. žinojo, kad nebus galima atkurti nuosavybės teisių į buvusios savininkės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,2275 ha ploto žemės sklypą buvusioje vietoje, nes jis užimtas namų valda, tačiau institucijos iki šiol nėra įvykdžiusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1aad6c00228111eabe008ea93139d588

įtvirtintos pareigos raštu pasiūlyti kitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytus atlyginimo būdus. Iš 2003 m. kovo 26 d. prašymo, kuriame pareiškėja nurodė pageidaujanti nuosavybės teises atkurti į visą 0,2275 ha žemės plotą natūra, kartu su kuriuo pateiktas neįgyvendintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 653-0131, matyti, kad pareiškėja siekė, jog jai nuosavybės teisės būtų atkurtos žeme į visą plotą. Atsakovas niekada neatsakė į pareiškėjos 2003 m. kovo 26 d. prašymą ir nepaaiškino, kad ji iki 2003 m. balandžio 1 d. turi nurodyti kaip kompensuoti už valstybės išperkamą žemę, jei nebus galimybės nuosavybės teises atkurti natūra. Be to, Tarnyba nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti iki 2012 m. sausio 1 d., tačiau vėlgi nesikreipė į pareiškėją dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę būdo pasirinkimo. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčui aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 pateikti išaiškinimai, kad pareigos pasiūlyti piliečiui nurodyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu. Pareiškėja atkreipė dėmesį ir į tai, kad maksimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste dabar yra 0,12 ha, būtent toks plotas buvo rezervuotas pareiškėjai laukiant eilėje naujam žemės sklypui gauti, tačiau Tarnyba 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3.) nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė perduodama neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto sklypą. Tik 2016 m. lapkričio 28 d. tapo aišku, kokio ploto naujas žemės sklypas perduodamas, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, valstybė pareiškėjai turi atlyginti už 0,0376 ha plotą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

3. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovai apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėja tiek 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme, tiek 2003 m. kovo 26 d. prašyme pageidavo nuosavybės teises atkurti natūra. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995 m. kovo 13 d. raštu Nr. 6-334 informavo Vilniaus miesto valdybą, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio sprendimo įgyvendinimą tęsė Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Tarnyba, įrašydama pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Įgyvendindama minėtą 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131, Tarnyba 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises, perduodama neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai.

5. Atsakovai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 pastebėjo, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl lygiaverčio turėtajam žemės sklypo suteikimo kaimo vietovėje, kai asmens prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė nuosavybės teises atkurti Atkūrimo įstatyme nurodytu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturėjo pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. siūlyti jai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kadangi pareiškėja vėlesniame (2003 m. kovo 26 d.) prašyme savo nuomonės dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė ir iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje, o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės turi būti atkuriamos pinigais. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes jie motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, priimti tinkamai įvertinus susiklosčiusią situaciją ir laikantis procedūrų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. L. skundą.7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą,

prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra.

8. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl išvadų apie galimybę atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pateikimo. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995 m. kovo 14 d. raštu Nr. 6-334 informavo Vilniaus miesto valdybą, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiuo raštu pasiūlytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra.

9. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pil. T. L.“ ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

10. 2003 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į visą 0,2275 ha žemės.

11. Vilniaus miesto skyrius 2005 m. liepos 4 d. raštu Nr. 31/05/22 informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Taip pat minėtu raštu pareiškėja informuota, kad pagal pirminį prašymą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą ji yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 patvirtintą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.

12. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2007 m. lapkričio 5 d. gautas pareiškėjos prašymas atsakyti į jos nurodytą prašymą apie galimybę atgauti žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. sausio 11 d. raštu Nr. S22-39 informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Nurodė, kad pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą pareiškėja yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 patvirtintą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.

13. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3349 informavo pareiškėją apie įstatyme numatytą galimybę pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, atitinkamai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikiant prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais.

14. Pareiškėja 2012 m. balandžio 10 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama perduoti jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam buvusios savininkės J. K. (duomenys neskelbtini), naują žemės sklypą individualiai statybai mieste natūra, visą 0,2275 ha plotą.

15. Skyrius 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1043 informavo pareiškėją, kad už likusį neatkurtą 0,2275 ha žemės plotą gali būti atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, bet ne didesnį nei 0,1200 ha, o už likusį neatkurtą plotą – atlyginta pinigais.

16. Skyriuje 2012 m. birželio 12 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriame ji nurodė sutinkanti gauti 0,1200 ha žemės sklypą individualiai statybai, tačiau į likusią dalį, t. y. 0,1076 ha, pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitoje vietoje arba, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, prašė perduoti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje. Lygiavertis žemės plotas gali būti perduotas Vilniaus rajone, Šalčininkų rajone ar kitame aplink Vilnių esančiame rajone.

17. Skyrius 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1782 informavo pareiškėją, kad įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, jog ji pateikė prašymą 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto

valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Minėtame prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, kitos valios prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neišreiškė. Vėlesniame prašyme pareiškėja valios nekeitė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), Skyrius pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pageidaujamose vietovėse.

18. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, padavė skundą Tarnybai, kuri 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2307 nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje. 2012 m. birželio 12 d. prašymas Skyriui pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama.

19. Skyrius 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-5 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypą laisvoje (neužstatytoje) buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.

20. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė atsakymą Nr. A51-11811(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodė, kad J. K. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užimtas nuosavybes teise valdomais privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) žemės sklypais.

21. Skyrius 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 49SF-(14.49,104)-2128 informavo pareiškėją, kad tuo atveju, jeigu ji pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, gali iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę. Skyriuje 2014 m. gruodžio 11 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji pakeitė valią ir pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu miško plotu, parengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio, į (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę. Skyrius 2014 m. gruodžio 29 d. parengė išvadą Nr. 49IP-91 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.

22. Skyrius 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 49SF-2142-(14.49.104.) pakvietė pareiškėją atvykti į Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdį, kuriame pareiškėja turės teisę išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo. Pareiškėja 2016 m. spalio 6 d. prašyme nurodė, kad renkasi 0,0824 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) pareiškėjai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0824 ha žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste.

23. Skyriuje 2017 m. sausio 3 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji prašė parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti, už likusį 0,0376 ha plotą į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę. Skyrius 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. 49SF-61-(14.49.104) informavo pareiškėją, kad jos klausimai dėl išvados parengimo buvo išnagrinėti Skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1782, todėl prašymas paliktas nenagrinėtas.

24. Skyriuje 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas, kuriame ji prašė pakartotinai parengti išvadą neatlygintinam lygiaverčio žemės sklypo gavimui. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 19 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.), kuriame nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje (kaimo vietovėje), o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, todėl pagal galiojančius teisės aktus Skyrius negali tenkinti prašymo ir parengti minėtos išvados.

25. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus sprendimu, skundu kreipėsi į Tarnybą. Tarnyba ginčijamu 2017 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1SS-1868-(7.5.) netenkino pareiškėjos skundą, nurodydama, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės į likusią žemę pareiškėjai turi būti atkuriamos pinigais.

26. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę

atkūrimo būdo. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra. Tačiau, pareiškėjos teigimu, būtent dėl atsakovų neveikimo, t. y. dėl to, jog ji nebuvo informuota apie tai, kad turėtų pakeisti prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ji nepatikslino išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjos pateiktame 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme buvo nurodytas, todėl pritartina atsakovų nuomonei, kad tuometinei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai – Vilniaus apskrities viršininko administracijai – nebuvo pareigos siūlyti iki 2003 m. kovo 1 d. kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises nebuvimo pažymėtina, kad pareiškėja ir vėlesniame, t. y. 2003 m. kovo 26 d., prašyme nekeitė savo nuomonės – pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo natūra, todėl spręstina, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nereiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje.

27. Teismas akcentavo, jog administracinės bylos Nr. A-858-2240/2014 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – asmens prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nebuvo nustatytas, todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo pastarojoje byloje pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu.

28. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva neparinko tokio atlyginimo būdo – lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės sklypo dalį turi būti atkuriamos pinigais.

29. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai dar 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimuose pareiškėjai nurodė, jog ji iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, nekeitė pasirinkimo, o 2012 m. birželio 12 d. prašymas Skyriui pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama. Minėtų sprendimų (tokių sprendimų buvo ir vėliau) pareiškėja neskundė, todėl teismas laikė, jog ji sutiko su šiais sprendimais.

30. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami Skyriaus ir Tarnybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį negrąžintą 0,0376 ha plotą žemės.

III.

31. Pareiškėja T. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.

32. Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Ji pakartotinai pabrėžia, kad valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė dėl atsakovų neveikimo, t. y. dėl to, jog ji nebuvo informuota apie poreikį pakeisti prašyme nurodytą būdą. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir Tvarkos 3 punktą, institucija pareigą pasiūlyti piliečiui kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus turėjo ne tik tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, bet ir tuo atveju, kai nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teises. Kaip nustatė teismas, institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, jau 1995 m. kovo 14 d. buvo žinoma, kad nėra galimybės pareiškėjai nuosavybės teises atkurti natūra. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininkas turėjo pareigą iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti jai nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nes nebuvo galimybės nuosavybės teises atkurti jos 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytuoju būdu, tačiau institucija dar 1995 m. birželio 16 d. nusprendė pareiškėjai nuosavybės teises į 0,20 ha plotą atkurti ekvivalentine natūra, t. y. būdu, kuris nebuvo numatytas Atkūrimo įstatyme. Šiame kontekste pareiškėja atkreipia dėmesį į gero administravimo principą, taip pat į aplinkybę, jog pagal 2003 m. kovo 26 d. prašymą Skyrius tik 2013 m. sausio 2 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypą laisvoje (neužstatytoje) buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.

33. Pareiškėja akcentuoja ir savo paaiškinimus teismo posėdyje, kad, teikdama 2003 m. kovo 26 d. prašymą, ji nuosavybės teisių atkūrimą natūra suprato kaip nuosavybės teisių atkūrimą žeme. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje

nėra ginčo dėl to, kad 2003 m. kovo 26 d. pareiškėja prašė nuosavybės teises atkurti natūra ir neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje. Pažymi, jog susidariusioje situacijoje ji yra silpnesnioji šalis, todėl Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 3 punkte įtvirtintos pareigos nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, kadangi pastarosios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios. Kita vertus, administracinės bylos Nr. A-339-858/2016, kurioje priimtoje 2016 m. kovo 22 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais vadovavosi teismas, faktinės aplinkybės žymiai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pareiškėja taip pat pakartoja skunde nurodytus argumentus, kad Tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) jai buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas 0,0824 ha ploto žemės sklypas, nors maksimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste yra 0,12 ha, o 1995 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 653-0131 numatytos suteikti pareiškėjai ekvivalentine natūra žemės plotas – 0,20 ha. Atsakovai ginčijamuose sprendimuose nepasisakė dėl anksčiau priimtų administracinių aktų vykdymo, tuo pažeisdami atsakomybės už priimtus sprendimus principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte, o sprendimus grindė ne objektyviais duomenimis, tuo pažeisdami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau, pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė.

34. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovai iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pabrėžia, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – yra naikinamasis terminas, kuris jį praleidus negali būti atnaujintas, todėl vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas negali būti pripažintas sukeliančiu teisinius padarinius. Atsakovai įsitikinę, jog dėl to, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme pageidavo nuosavybės teises jai atkurti natūra ir toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturėjo pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. siūlyti pareiškėjai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos pastebėjimą, jog jai perduotas žemės sklypas yra mažesnis už numatytąjį 1995 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 653-0131, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių mieste patvirtinimo“. Atsakovas palaiko savo poziciją, jog nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės byloje Nr. A858-2240/2014 faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu aiškinimu.

Teisėjų kolegija


IV.

36. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos teisės pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.37. Pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į

žemę, o tuo pačiu norėdamas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išreikštą ankstesniame prašyme, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai.

38. Tvarkos (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

39. Pareiškėja nurodo, jog atsakovas jos neinformavo apie tai, kad ji turėtų pakeisti prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, todėl ji nepatikslino išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos.

40. Pirmosios instancijos teismas šį argumentą pripažino nepagrįstu, kadangi pareiškėja turėjo galimybę pakeisti valią, tačiau 2003 m. kovo 26 d. prašymu pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji atitinka teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

42. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

43. Todėl ginčui taikytina tik ta taisyklė, kuri yra teisiškai reikšminga nagrinėjamam ginčui ir kurios suformavimo pagrindas pagal ginčo faktinės aplinkybės yra tapačios ar turinčios esminių panašumų.

44. Remiantis šiomis nuostatomis, pareiškėjos prašymo apimtimi taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 suformuotą taisyklę nėra pagrindo.

45. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-587/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014).

46. Ši bendroji taisyklė, taikytina nuosavybės teisių atkūrimo procese, turi būtina vertinama pagal anksčiau minėtas teismų praktikos taikymo taisykles (žr. nutarties 43 p.). Šio ginčo atveju, kai sprendžiama, ar pretendentas turėjo galimybę būdamas aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir negavęs kompetentingos institucijos pranešimo apie teisę atlikti tokį veiksmą, bei ar institucijos pranešimo pareigos neįvykdymas galėjo padaryti poveikį pretendento apsisprendimui.

47. Kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą buvo suklaidintas, ar turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos jo ankstesniame prašyme nurodytu būdu ir nepakeitus valios iki 2003 m. balandžio 1 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).

48. Šio ginčo atveju Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pil. T. L.“ ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

49. Pareiškėja šio sprendimo neginčijo ir tai reiškia, jog ji sutiko, kad už dalį likusios žemės būtų kompensuota bei turėjo pasirinkti kompensavimo būdą. Tačiau ji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nuosavybės tesiės būtų atkurtos natūra, ir tai išreiškė 2003 m. kovo 26 d., prašyme. Pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nors tokią galimybę turėjo, ir taip praleido terminą teikti prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje.

50. Esant šiai aplinkybei, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, nepranešimas pareiškėjai apie jos teisę rinktis kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą turėjo įtakos jos apsisprendimui, todėl atsakovas nepažeidė jos teisės pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą nustatytais terminais.

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl nevertinami.52. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos skundo, bylą išsprendė iš esmės teisingai, todėl

apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Dobilas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Dobilas“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, uždaroji akcinė bendrovė „Ogrita“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas sodininkų bendrija (toliau – ir SB) „Dobilas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) 2017 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 48SD-8045-(14.48.104.); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-2069-(8.5); bei 3) įpareigoti atsakovą parduoti žemės sklypą Nr. A-9 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) už kainą, galiojusią iki 2017 m. gegužės 1 d.

2. Pareiškėjo nuomone, Skyrius nepagrįstai atsisakė perskaičiuoti žemės sklypo kainą pagal indeksuotą valstybinės žemės vertę, galiojusią iki 2017 m. gegužės 1 d., kadangi ginčo žemės sklypo registracija Nekilnojamojo turto kadastre užtruko ne dėl pareiškėjo kaltės – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ogrita“ parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla buvo su trūkumais ir todėl turėjo būti pataisyta, patikslinta žemės sklypo kadastro duomenų byla valstybės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=52a5bae0228111eabe008ea93139d588

įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui pateikta 2017 m. balandžio 13 d., byla į Skyrių grįžo tik 2017 m. gegužės 3 d., atitinkamai sprendimas parduoti ginčo žemės sklypą priimtas po 2017 m. gegužės 1 d. Tarnyba, spręsdama pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, savo sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog ginčo žemės sklypas pavėluotai įregistruotas dėl Skyriaus netinkamo veikimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 26 d. jis sumokėjo 7 481 Lt (2 166,65 Eur) už perkamus iš valstybės 18 bendro naudojimo žemės sklypų, o Skyriaus nurodyta ginčo žemės sklypo pardavimo kaina – 11 643,18 Eur. Atsakydamas į Skyriaus argumentą, jog Bendrija turėjo teisę kreiptis į VĮ Registrų centrą, prašydama ginčo žemės sklypą įregistruoti skubos tvarka, pareiškėjas akcentavo, kad teisės aktai asmeniui, pageidaujančiam nusipirkti valstybinės žemės sklypą, nenumato nei pareigos, nei teisės kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl žemės sklypo registracijos, nes toks asmuo nėra žemės sklypo savininkas. Pareiškėjo įsitikinimu, Skyrius, laikydamasis Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir Taisyklės), nustatyto dviejų mėnesių termino, žemės sklypo registracijos, sprendimo parduoti žemės sklypą projekto ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projekto parengimo veiksmus turėjo atlikti iki 2017 m. balandžio 13 d. UAB „Ogrita“ parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla Skyriui tikrinti buvo suderinta 2016 m. rugpjūčio 18 d. (patikrinimo kameraliai aktas Nr. 48KAM-74582), taigi, vadovaujantis Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklėmis, patvirtintomis Tarnybos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98, Skyrius patvirtino, kad žemės sklypo kadastro duomenys nustatyti teisingai, trūkumų nėra ir žemės sklypas galės būti be kliūčių įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre, todėl šiuo atveju turėtų prisiimti atsakomybę.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas apžvelgė ginčo žemės sklypo formavimo ir registravimo aplinkybes. Pabrėžė, jog vadovaujantis Taisyklėmis ir Vyriausybės 2016 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 66 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 66) 1.6 papunkčiu, sodų bendrijose esantys bendro naudojimo valstybinės žemės sklypai parduodami už indeksuotą kainą iki 2017 m. balandžio 30 d., o nuo 2017 m. gegužės 1 d. – pagal žemės verčių žemėlapius. Atsakovo vertinimu, Skyrius nevilkino kadastrinės bylos patikrinimo, Skyriaus vedėja sprendimus priėmė savalaikiai, todėl nėra Skyriaus kaltės dėl ginčo žemės sklypo pardavimo kainos. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės sklypų pardavimo kainą, nenustatytos išimtys, sudarant galimybę asmeniui žemės sklypo kainą po 2017 m. gegužės 1 d. apskaičiuoti pagal indeksuotą kainą dėl užtrukusios įregistravimo procedūros.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino ginčo žemės sklypo kadastro duomenų ir daiktinių teisių į jį registravimo

aplinkybes. Akcentavo, kad jis nebuvo gavęs prašymo registraciją atlikti skubos tvarka, o 2017 m. balandžio 14 d. prašymą įvykdė laikydamasis Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintuose Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose įtvirtinto 5 darbo dienų termino (88 p.) bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme įtvirtinto 10 darbo dienų termino (26 str. 1 d.).

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo SB „Dobilas“ skundą.8. Teismas nustatė, kad Tarnybos Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5070

patvirtino UAB „Ogrita“ parengtą žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), SB „Dobilas“, formavimo ir pertvarkymo projektą bei atliko kitus veiksmus.

9. Pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 31 d. prašymu, kurį pateikė 2016 m. rugsėjo 6 d., kreipėsi į Skyrių dėl leidimo išpirkti žemės ūkio paskirties valstybinį žemės sklypą Nr. A-9. Pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. Skyriui pateikė papildomus dokumentus.

10. Skyrius 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 48SK-418-(14.48.111.) suformavo ir patvirtino ginčo žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Ogrita“ 2016 m. balandžio 31 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Šiuo sprendimu taip pat nusprendė kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti suformuotą žemės sklypą ir Tarnybos patikėjimo teisę į šį sklypą.

11. Skyrius su 2017 m. vasario 14 d. raštu Nr. 48SD-2132-(14.48.7.) kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įrašyti nekilnojamojo daikto – 0,0651 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. VĮ Registrų centras 2017 m. vasario 20 d. raštu Nr. VILKS-654 atsisakė įrašyti ginčo žemės sklypo duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, motyvuodamas tuo, kad pateikta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų (įrašyti neteisingi duomenys apie kadastro duomenų bylos parengimo datą).

12. Skyrius su 2017 m. kovo 2 d. raštu Nr. 48SD-2751-(14.48.7.) pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centrą. VĮ Registrų centras 2017 m. kovo 8 d. raštu Nr. VILKS-853 atsisakė įrašyti ginčo žemės sklypo duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, motyvuodamas tuo, kad jau yra priimtas atsisakymas nekilnojamąjį daiktą įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą tų pačių dokumentų pagrindu.

13. Skyrius 2017 m. kovo 21 d. raštu Nr. 48SD-3359-(14.48.104.) kreipėsi į UAB „Ogrita“ dėl trūkumų ištaisymo.14. Skyrius 2017 m. balandžio 14 d. raštu Nr. 48SD-426 (14.48.7.) kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo

daikto įregistravimo. Skyrius gavo nurodymą apmokėti registravimo išlaidas, kuriame taip pat nurodyta, kad dokumentus galima atsiimti po 2017 m. gegužės 2 d. Kadastro byla perduota Skyriui 2017 m. gegužės 3 d.

15. Skyrius 2017 m. gegužės 10 d. išsiuntė SB „Dobilas“ pirmininkui raštą Nr. 48SD-5859-(14.48.104.), nurodydamas, jog nuspęsta valstybinį žemės sklypą parduoti už 11 700 Eur. Skyrius 2017 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 48SD-6705-(14.48.104.) SB „Dobilas“ informavo, kad iš 11 700 Eur sumos išskaičiuojami sumokėti 56,82 Eur už sklypo įregistravimą ir pareiškėjo 2013 m. gruodžio 26 d. sumokėti 138,44 Eur. Mokėtina suma – 11 504,74 Eur.

16. Pareiškėjas su 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Skyrių, prašydamas leisti ginčo žemės sklypą iš valstybės išpirkti nominaliomis kainomis. Skyrius ginčijamu 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 48SD-8045-(14.48.104.) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad nuo 2017 m. gegužės 1 d. mėgėjų sodo teritorijoje esančios bendrojo naudojimo valstybinės žemės vertė apskaičiuojama pagal žemės verčių žemėlapius.

17. Pareiškėjas 2017 m. liepos 10 d. ir 26 d. skundais kreipėsi į Tarnybą, kuri ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1SS-2069-(8.5) sutiko su Skyriaus sprendimo argumentacija.

18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog sistemiškai vertinant aptartas teisės aktų nuostatas (Taisyklių 29 p., 33 p., 35 p. ir t. t.) matyti, kad tik įregistravus valstybinės žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre yra pradedama rengti sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, sprendimo parduoti valstybinės žemės sklypą projektas ir šie darbai turi būti baigti atlikti per 2 mėnesius. Parengta pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkamai ir sklypo kaina, derinama su pirkėju ir tik sutarties sąlygas suderinus su pirkėju Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas per 10 darbo dienų nuo sutarties suderinimo priima sprendimą dėl sklypo pardavimo. Suderinta pirkimo–pardavimo sutartis pasirašoma tik prieš tai sumokėjus sutartyje sulygtą kainą. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas prašymą pirkti ginčo žemės sklypą Skyriui pateikė 2016 m. rugsėjo 6 d., t. y. dar galiojant teisiniam reglamentavimui, pagal kurį valstybinės žemės pardavimo vertė galėtų būti apskaičiuojama pagal Žemės įvertinimo metodiką, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, tačiau ginčo sklypo registracija bei pati pirkimo procedūra užsitęsė ir pareiškėjas apie ginčo sklypo galutinę kainą buvo informuotas Skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. raštu. Nutarimo Nr. 66 2.2 papunktyje įtvirtinta, kad sklypo kaina neperskaičiuojama tik tuo atveju, jei asmuo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projekte arba mokėjimo pranešime nurodytą žemės sklypo kainą sumoka iki 2017 m. gegužės 1 d. Kadangi Tarnybos 2017 m. gegužės 29 d. raštu pareiškėjui dar tik buvo siūloma sumokėti sklypo kainą, jo norimo įsigyti valstybinės žemės sklypo kaina negalėjo būti apskaičiuota pagal Žemės įvertinimo metodiką.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjo 2013 m. gruodžio 26 d. atliktas 478 Lt (138,44 Eur) pavedimas už ginčo žemės sklypą nelaikytinas adekvačiu Taisyklių 35 punkte nustatytam apmokėjimui už norimą įsigyti valstybinės žemės sklypą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas, prieš atlikdamas 2013 m. gruodžio 26 d. pavedimą, Tarnybai pervestą kainą už sklypą prieš tai būtų aptaręs su Tarnyba ir atitinkamai tuo pagrindu buvo parengta pirkimo–pardavimo sutartis ar jos projektas. Pareiškėjas 478 Lt sumą pervedė savo iniciatyva, pagal bendrai pateiktą reikalavimą, kurio pagrindu 2013 m. gruodžio 26 d. mokėjo už kitus valstybinės žemės sklypus. Ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo kontekste nelaikytina esmine.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad esama situacija susiklostė dėl Skyriaus darbuotojų neoperatyvaus veikimo ar pagal kompetenciją priskirtų veiksmų aplaidaus vilkinimo. Akcentavo, jog VĮ Registrų centras, gavęs Skyriaus 2017 m. balandžio 14 d. prašymą dėl sklypo įregistravimo (po kadastro bylos pataisymo), jam pagal kompetenciją

priskirtus veiksmus atliko Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 88 punkte nustatytais terminais ir tvarka. Tarnybos teritorinis padalinys tolimesnius veiksmus iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo turėjo atlikti per 2 mėnesius (Taisyklių 29 p.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Ogrita“ parengta kadastro byla buvo kelis kartus grąžinta taisymui, todėl ginčo žemės sklypo pirkimo procedūra užsitęsė dėl galbūt nenumatytų objektyvių aplinkybių. Įvertinus nustatytų trūkumų šalinimo terminus, akivaizdžių Skyriaus vilkinimo veiksmų nenustatyta.

21. Teismas, spręsdamas dėl skundo argumentų, susijusių su Skyriaus sprendimu suderinti ginčo žemės sklypo kadastro duomenų bylą 2016 m. rugpjūčio 18 d., pagrįstumo pabrėžė, kad atsakomybė dėl teisingai parengtos kadastro bylos tenka ne tik Tarnybai, bet ir pačiam pareiškėjui. UAB „Ogrita“ žemės sklypo Nr. A-9 kadastro bylą, kurią teikė Tarnybai patikrinti, rengė pareiškėjo užsakymu, kuriam taip pat tenka pareiga teikti teisingai parengtus duomenis. Aktuali kadastro duomenų byla buvo taisoma kelis kartus ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Tarnyba būtų sąmoningai nepastebėjusi klaidų, siekusi vilkinti valstybinės žemės pardavimą. Pagal byloje pateiktą medžiagą nėra pagrindo teigti, kad kadastro bylos derinimas Tarnyboje ir vėliau ginčo žemės sklypo registracija buvo vykdoma aplaidžiai, vilkinant atlikti veiksmus įstatymo nustatytais terminais ir tvarka.

22. Teismas pastebėjo, jog Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 365 patvirtintų Atlyginimo už nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų ir su nekilnojamaisiais daiktais susijusių juridinių faktų, įmonių perleidimo ir nuomos sutarčių įregistravimą / išregistravimą ir naudojimąsi nekilnojamojo turto registro duomenimis dydžių sąraše numatyta įregistravimo skubos tvarka galimybė. Pareiškėjui nebuvo kliūčių su tokiu prašymu kreiptis į Tarnybą arba VĮ Registrų centrą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė Skyrius, pareiškėjas nepasinaudojo galimybe siekti, kad kadastro byla būtų įregistruota skubos tvarka.

23. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami Skyriaus ir Tarnybos sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Tarnybą parduoti pareiškėjui žemės sklypą Nr. A-9 už kainą, galiojusią iki 2017 m. gegužės 1 d.

III.

24. Pareiškėjas SB „Dobilas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

25. Pareiškėjo vertinimu, teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų įrodymų, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių. Pažymi, kad teismas akcentavo, jog pareiškėjas neįrodė atsakovo tyčios, tačiau pareiškėjas skunde ir neteigė, jog Tarnyba sąmoningai vilkino jai priskirtų veiksmų atlikimą tam, kad ginčo žemės sklypas būtų įregistruotas po 2017 m. gegužės 1 d. Tarnyba UAB „Ogrita“ parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą suderino 2016 m. rugpjūčio 18 d., todėl pareiškėjui kilo pagrįstas teisinis lūkestis, jog žemės sklypo registravimo procedūra vyks be kliūčių. Tarnybos atsakomybė kilo ne dėl tyčinių veiksmų, o dėl teisės aktais priskirtos pareigos aplaidaus ir nerūpestingo vykdymo. Be to, pareiškėjas pastebi, jog teismas nevertino, kodėl nuo UAB „Ogrita“ pataisytos kadastro bylos pateikimo Skyriui iki Skyriaus pakartotinio kreipimosi į VĮ Registrų centrą praėjo nepateisinamai ilgas laiko tarpas.

26. Pareiškėjas nesutinka, kad jis yra atsakingas už UAB „Ogrita“ pagal sutartį atlikto darbo kokybę. Akcentuoja, kad būtent tam sukurtas kadastro bylų tikrinimo mechanizmas, ši funkcija priskirta Tarnybai. Būtent Tarnyba kontroliuoja matininkų kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo / panaikinimo procesus. Be to, pareiškėjas neturi jokių specialiųjų teisės žinių kadastro duomenų teisingumui įvertinti, taip pat tokios pareigos arba teisės.

27. Pareiškėjo nuomone, teismas sprendime nenurodė, kokiu teisės aktu remdamasis pareiškėjas, nebūdamas ginčo žemės sklypo savininku, galėjo įtakoti sprendimų registruoti ginčo žemės sklypą pagreitinimą.

28. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas mano, kad teismas sprendimą priėmė visapusiškai, objektyviai ištyręs visus įrodymus ir padaręs teisingas išvadas. Pažymėjo, kad UAB „Ogrita“, sudariusi darbų atlikimo sutartį su pareiškėju, darbus turėjo atlikti laiku ir kokybiškai, tačiau parengta žemės sklypo kadastro duomenų byla buvo kelis kartus taisoma. Atsakovas apžvelgia ginčo žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo ir registravimo aplinkybes. Tvirtina, kad atsakovas operatyviai atliko visus jam

priskirtus veiksmus pagal kompetenciją, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 88 punkte nustatyta tvarka ir terminais. Pakartoja, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų tam, kad ginčo žemės sklypas ir daiktinės teisės į jį būtų įregistruotos skubos tvarka (per 1, 2 ar 3 dienas).

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo kainos apskaičiavimo taisyklių.31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pageidaujamo įsigyti valstybinės žemės sklypo kaina negalėjo būti apskaičiuota pagal Žemės įvertinimo metodiką (redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 30 d.), kadangi pareiškėjas iki 2017 m. gegužės 1 d. nustatyta tvarka už mėgėjų sodo teritorijoje esantį bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypą, naudojamą bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, nesumokėjo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projekte arba mokėjimo pranešime nurodytos žemės sklypo kainos, kaip tai numatyta Nutarimo Nr. 66, kuriuo pakeistas, be kita ko, Žemės įvertinimo metodikos 5.6 papunktis, 2.2 papunktyje, t. y. Tarnybos 2017 m. gegužės 29 d. raštu pareiškėjui dar tik buvo siūloma sumokėti sklypo kainą. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, be Nutarimo Nr. 66 2.2 papunktyje įtvirtinto atvejo, kai žemės sklypo kaina neperskaičiuojama, teisės aktai neįtvirtina išimčių, kai žemės sklypo kaina po 2017 m. gegužės 1 d. apskaičiuojama ne pagal žemės verčių žemėlapius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisinio pagrindo (teisės normų), kuriuo remiantis jo pageidaujamo žemės sklypo kaina po 2017 m. gegužės 1 d. galėtų būti apskaičiuojama pagal iki Nutarimo Nr. 66 įsigaliojimo (t. y. 2017 m. gegužės 1 d.) galiojusias taisykles, o remiasi tik subjektyviu savo įsitikinimu, jog žemės sklypo registracija Nekilnojamojo turto kadastre ir registre užtruko ne dėl nuo jo valios priklausiusių priežasčių. Tokie deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami Skyriaus ir Tarnybos sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai, susiję su atsakovo netinkamai vykdomomis pareigomis, galimybės iniciuoti žemės sklypo įregistravimą skubos tvarka nebuvimu, matininko suteiktų paslaugų kokybe, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi Nutarimo Nr. 66 2.2 papunktyje įtvirtintas atvejis nėra siejamas su išimtinėmis, nuo asmens valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, lėmusiomis pageidaujamo įsigyti žemės sklypo kainos apskaičiavimą po 2017 m. gegužės 1 d., dėl kurių galėtų būti nepaisoma Nutarimo S1.6 papunkčio, kuriuo pakeičiamas Žemės įvertinimo metodikos 5.6 papunktis, įsigaliojimo termino. Šie argumentai galėtų būti analizuojami tik, pavyzdžiui, sprendžiant turtinės ir / arba neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių argumentų pagrįstumo.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Dobilas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=632c3ab0228111eabe008ea93139d588

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas D. P. (D. P.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) Trakų rajono agentūros valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2017 m. lapkričio 6 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros inspektorius 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui davė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36 perkelti neteisėtai pastatytą vagonėlį už apsaugos zonos ribų. Nesutikdamas su šiuo nurodymu ir manydamas, jog pareigūnas neišsiaiškino Vilniaus RAAD 2017 m. spalio 3 d. sprendime Nr. (38-2)-VR-1.7-7379 nurodytų aplinkybių, dėl kurių buvo panaikintas ankstesnis privalomasis nurodymas, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus RAAD vadovui, kuris 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 pratęsė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2017 m. gruodžio 20 d. ir pakeitė privalomąjį nurodymą, nurodydamas pastatytą vagonėlį perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją.

3. Trakų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. AP3-3798 nurodė, kad neprieštarauja dėl laikinų statinių žemės sklype naudojimo ir pareiškėjui išdavė leidimą statyti naują statinį, kuris yra nustatyta tvarka įregistruotas ir galiojantis. Savivaldybės administracijos tarnautojas SLD nenurodė duomenų apie vagonėlį bei šio laikinojo statinio naudojimo termino, todėl šios aplinkybės buvo aptartos atskirame Administracijos rašte Nr. AP3-3798. Pareiškėja pabrėžė, kad ginčo vagonėlis buvo pastatytas ir naudojamas teisėtai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog nei vienas šiuo metu galiojantis statybos teisės aktas nėra nustatęs konkrečių terminų per kuriuos turi būti pradėti statybos darbai gavus leidimą statybai. Atsižvelgus į tai, kad statybos leidimas gautas tik 2017 m. rugpjūčio 4 d., ir į tai, kad statybos yra pradėtos – padaryti statinio pamatai, pareiškėjo nuomone, vagonėlis atitinka Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017-05-01) (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą išimtį. Be to, privalomasis nurodymas priimtas neišsiaiškinus faktinių aplinkybių, nepagrindžiant, kokiais duomenimis remiantis yra konstatuota, jog vagonėlis yra pastatytas neteisėtai, nenurodant, kokią grėsmę aplinkos apsaugai kelia vagonėlio naudojimas. Suėjus Administracijos 2012 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. AP3-3798 nustatytam 5-erių metų terminui, pareiškėjas kreipėsi į Administraciją, siekdamas pratęsti vagonėlio naudojimo terminą, tačiau jam buvo paaiškinta, jog, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, yra leidžiama laikyti ir naudoti ne daugiau kaip vieną vagonėlį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose.

5. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. lapkričio 6 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-36 surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) reikalavimus. Statybinių vagonėlių pastatymo vieta gali būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta išimtis yra taikoma, kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį ir kai vagonėlis yra laikomas prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu, nesiejant to su faktiškai atliekamais darbais. Tuo tarpu Vilniaus RAAD siekia šią teisės normą aiškinti plečiamai, o tai reiškia, jog de facto teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį. Be to, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2D-14302(9,12), kuriuo grindžiamas Vilniaus RAAD sprendimas, nėra viešas dokumentas, jo turinys nėra žinomas pareiškėjui, taip pat nėra žinoma, kam konkrečiai jis adresuotas, koks šio dokumento turinys ir kokią vietą šis dokumentas užima teisės aktų hierarchijoje.

6. Atsakovas Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūra atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad palaiko Vilniaus RAAD atsiliepime išdėstytą poziciją.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. Vilniaus RAAD atsiliepime nurodė, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl bylos faktinių aplinkybių.

Ginčas šioje byloje kilo dėl išimties iš draudimo pakrantės apsaugos zonoje statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir

nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius taikymo sąlygų.9. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuotas vagonėlio pakrantės apsaugos zonoje

laikymas yra susietas su statybos procesu, kai vagonėlis yra pagalbinė priemonė statybų procese. Tik statybos leidimo turėjimas nesuteikia teisės laikyti vagonėlio vandens telkinio pakrantės apsaugos zonoje, turi vykti statybos. Vieta, kurioje vyksta statybos procesas yra numatoma statinio statybos projekte. Pareiškėjo turimame statybos projekte statybos vieta aiškiai apibrėžta ir nustatyta. Įvertinęs Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte reglamentuotos ir šiai administracinei bylai aktualios išimties nustatymo tikslą bei atsižvengiant į Statybos įstatymo 2 straipsnio 98 dalyje bei Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-848 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ 3 priedo 1.3 punktu reglamentuotą statybos vietos – statybvietės paskirtį, Vilniaus RAAD nurodė, jog statybos procese naudojamų vagonėlių pastatymo vieta turi būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės riboje. Tokios pozicijos laikosi ir valstybinę statybų priežiūrą, metodinį konsultavimą šioje srityje vykdanti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. spalio 12 d. raštas Nr. 2D-14302(9.12)).

10. Vilniaus RAAD atkreipė dėmesį, kad iki 2017 m. gegužės 1 d. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkte galiojo imperatyvus draudimas statyti vagonėlius paežerėse ir nebuvo numatyta jokių šio draudimo išimčių. Savivaldos institucija neturi įgaliojimų panaikinti įstatyme nustatytų imperatyvių draudimų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo vagonėlis, pastatytas Meduvio ežero pakrantėje nuo 2012 metų ir naudojamas ne kaip pagalbinė priemonė statybos procese jau vien įvertinus statybos leidimo išdavimo datą (Statybos leidimo 2017 m. rugpjūčio 4 d. Nr. LSNS-05-170804-00121 pradinės versijos išdavimo data 2015 m. sausio 8 d.).

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ir E. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, (duomenys neskelbtini),

kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklype) nustatyta specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinio vandens apsaugos zona ir pakrantės apsaugos juosta. Trakų rajono savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. AP3-3798 nurodė neprieštaraujanti laikinų statinių – vagonėlio ir garažo naudojimui (5 metus), žemės sklype. Administracija pareiškėjui (statytojui) 2017 m. rugpjūčio 4 d. yra išdavusi statybos leidimą Nr. LNS-05-170804-00121 žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį). Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2017 m. rugsėjo 19 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-27, kuriuo pareiškėjui nurodoma Meduvio ežero apsaugos zonoje, sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytą vagonėlį perkelti prie numatyto statyti pastato. Vilniaus RAAD, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. pateiktą skundą, 2017 m. spalio 3 d. sprendimu 2017 m. rugsėjo 19 d. privalomąjį nurodymą panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad nėra aiškios aplinkybės dėl statybos darbų vykdymo fakto pagal išduotą statybos leidimą, todėl būtina šias aplinkybes išsiaiškinti. 2017 m. lapkričio 6 d. Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros vedėjas – vyriausias valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36, kuriuo pareiškėjui nurodyta, pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas neteisėtai pastatytą vagonėlį Meduvio ežero apsaugos zonoje, sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perkelti už apsaugos zonos ribų. Nesutikdamas su minėtu privalomuoju nurodymu pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą Vilniaus RAAD nurodydamas, jog ginčo vagonėlis pastatytas ir naudojamas teisėtai, turint Administracijos sutikimą, o leidimo dėl laikino statinio – vagonėlio galiojimo metu buvo išduotas 2017 m. rugpjūčio 4 d. statybos leidimas Nr. LNS-05-170804-00121. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-9153 privalomąjį nurodymą pakeitė, patikslindamas, jog Meduvio ežero apsaugos zonoje, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), stovintis vagonėlis, turi būti perkeltas į statybos projekte nustatytą statybos teritoriją. Sprendime taip pat konstatuota, kad žemės sklype vagonėlis stovi vandens telkinio apsaugos zonoje, o pagal išduotą statybos leidimą pradėti statybos darbai (įrengti statinio pamatai), kurie pagal pareiškėjo pateiktą informaciją dėl netinkamų oro sąlygų nėra vykdomi. Sprendime pažymima, jog statybinių vagonėlių pastatymo vieta gali būti parenkama paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose, todėl iki 2017 m. gruodžio 20 d.

pratęsiamas 2017 m. lapkričio 6 d. privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir patikslinama, jog vagonėlis turi būti perkeltas į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją.

13. Atsižvelgęs į ūkininko sodybos – vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą, teismas nurodė, kad jame yra aiškiai apibrėžta statybvietė, o vagonėlis stovi už jos ribų (arčiau vandens telkinio). Todėl esant galiojančiam statybą leidžiančiam dokumentui, suteikiančiam teisę statyti gyvenamąjį namą pagal parengtą statybos projektą, kuriame yra aiškiai apibrėžta statybos veiklos teritorija, taip pat šiai veiklai reikalingam vagonėliui stovint už šios statybos teritorijos ribų (prie vandens telkinio), teismo vertinimu, VRAAD Trakų rajono agentūra ir VRAAD turėjo pagrindą, remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimti šioje byloje pareiškėjo skundžiamą Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, įpareigojantį pareiškėją vagonėliui vietą parinkti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, esančioje statybvietės ribose, taip siekdama sumažinti ar išvengti žalos aplinkai (vandens telkiniui) atsiradimą.

14. Teismas nurodė, jog Privalomasis nurodymas ir jį patikslinantis Sprendimas atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, nes jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas.

15. Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytos išimties taikymo teismas pažymėjo, kad remiantis bylos duomenimis, ginčo žemės sklype sodybos nėra. 2017 m. rugpjūčio 4 d. statybą leidžiančiu dokumentu tik suteikiama teisė žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį), o iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog statybvietėje yra sumontuoti dviejų statinių pamatai. Todėl, atsižvelgęs į Saugomų teritorijų įstatymo siekiamus tikslus bei viešojoje teisėje taikytiną principą (draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama), teismas sprendė, kad pareiškėjo žemės sklype nesant sodybos, minėta išimtis jam negali būti taikoma. Atsakovo reikalavimai pareiškėjui perkelti vagonėlį į statybvietės teritoriją, neprieštarauja nei teisės aktų nuostatoms, nei bendriesiems teisės principams.

III.

16. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti patirtas išlaidas.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nekelia ginčo dėl šių aplinkybių: a) pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, Meduvio ežero apsaugos zonoje, yra pastatytas vagonėlis; b) pareiškėjui yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, minėtame žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buto ypatingą statinį).

18. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y., turi atitikti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus reikalavimus. Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu. Ši teisės norma suponuoja pareigą tinkamai pagrįsti nurodomų veiksmų būtinybę, t. y., įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios, jų nuomone, sudaro aplinkos apsaugos įstatymu ar kitų teisės aktų pažeidimų priežastis. Tai, kad 2017 m. lapkričio 6 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-12.2-36 buvo surašytas pažeidžiant Kontrolės įstatymo reikalavimus, pripažino Vilniaus RAAD, pakeisdama šį skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Saugomų teritorijų įstatymo 3 dalies 6 punktu nustatyta išimtis, kai paviršinio vandens telkinio apsaugos zonoje leidžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius. Ši norma yra taikoma, kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį ir kai vagonėlis yra laikomas prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu. Tokios pozicijos laikėsi ir Vilniaus RAAD 2017 m. spalio 3 d. Sprendime, nurodydama, jog šiuo konkrečiu atveju yra neaiškios tik aplinkybės dėl statybos darbų vykdymo fakto, tačiau apie statybvietės ribas, kurios neva yra aktualios pagal vėlesnius Vilniaus RAAD aiškinimus, užsiminta net nebuvo.

19. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD Sprendimas neatitinka motyvuotumo, aiškumo, teisėtumo bei pagrįstumo individualaus administracinio akto reikalavimų, nes, visų pirma, Vilniaus RAAD siekia teisės normą, numatytą Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte, pagal teisės aiškinimo apimtį aiškinti plečiamai, o tai reiškia, jog de facto teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį, tai neatitinka teisės aiškinimo sampratos ir paskirties. Be to, nurodytas Vilniaus RAAD Sprendime Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. spalio 12 d. raštas

Nr. 2D-14302(9.12), kuriuo grindžiamas Vilniaus RAAD Sprendimas nėra teisės aktas.20. Pareiškėjui (statytojui) Administracija 2017 m. rugpjūčio 4 d. yra išdavusi statybos leidimą Nr. LNS-05-170804-

00121 žemės sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį), todėl statybos techninio reglamento nuostatos yra netaikytinos.

21. Pareiškėjo vagonėlis atitiko apgyvendinimo ir nakvynės paskirtį, jis turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti vagonėlį, todėl šiuo atveju taikytina Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta išimtis, o skundžiamų sprendimų išvados nelaikytinos pagrįstomis. Be to, skundžiamas Privalomasis nurodymas šiuo konkrečiu atveju yra neproporcingas siekiamiems tikslams užtikrinti, kadangi skundžiamu privalomuoju nurodymu nurodoma vagonėlį perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją, kuri yra apie 20 metrų, nuo vietos, kur dabar stovi vagonėlis, statybų laikotarpiui, o pastačius gyvenamąjį namą, vagonėlis vėlgi galėtų būti laikomas ten, kur ir yra šiuo metu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Vilniaus RAAD teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai išnagrinėjo skundo argumentus bei tinkamai ginčo teisiniam santykiui taikė norminius teisės aktus. Vilniaus RAAD palaiko teisingo ir pagrįsto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentaciją bei Vilniaus RAAD atsiliepime išdėstytą poziciją ginčo klausimais.

Teisėjų kolegija


24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD 2017-12-01 sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-9153; 3), kuriuo pakeistas Vilniaus RAAD Trakų rajono agentūros valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2017-11-06 privalomąjį nurodymą Nr. VR-12.2-36, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Ginčijamu aktu atsakovas, išnagrinėjęs skundą dėl privalomojo nurodymo, jį pakeitė, pratęsdamas 2017-11-06 privalomojo nurodymo Nr. VR-12.2-36 įvykdymo terminą iki 2017-12-20, ir nurodydamas pareiškėjui „pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, stovintį vagonėlį Meduvio ežero apsaugos zonoje, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), perkelti į statybos projekte nustatytą statybvietės teritoriją“.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos ir veiklos jose reglamentavimas numatytas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytų draudimų tarpe be kita ko paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejį, kai sodyboje laikomas ir naudojamas ne daugiau kaip vienas vagonėlis, taip pat atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami kempinguose, prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį, mokslo institucijų vykdomiems moksliniams tyrimams atlikti, masiniam renginiui rengti turint savivaldybės institucijos išduotą leidimą, kai laikomos ir naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės, taip pat kai minėti kilnojamieji objektai naudojami teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žūklę. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatyme yra įtvirtintas bendras veiklos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonoje ribojimas, o atitinkama veikla leidžiama tik esant įstatyme nurodytoms išimtims, tarp jų ir vagonėlių naudojimas prie statomų (rekonstruojamų) statinių statybos laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju aktuali išimtis, numatanti

galimybę paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, kai tokie objektai laikomi prie statomų ypatingų ir neypatingų statinių jų statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują ar rekonstruoti esamą statinį. Papildomų sąlygų aptartas reguliavimas nenumato, kaip ir galimybės jo plečiamam aiškinimui ar naujų ribojimų įvedimui žemesnės galios reguliavimu.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, Meduvio ežero apsaugos zonoje, yra pastatytas vagonėlis (b. l. 30, 50), pareiškėjui yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas minėtame sklype statyti naują gyvenamąjį namą (vieno buvo neypatingą statinį). Pareiškėjas teisę statyti ir naudoti vagonėlį būtent sieja su įstatyme nustatyta išimtimi – vagonėlį ežero apsaugos zonoje laikyti ir naudoti statybos laikotarpiu turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti naują statinį. Faktas, kad statybos vyksta, šalių taip pat neginčijamas.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatyti faktai patvirtina esant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatytą draudimo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti, laikyti ir naudoti apgyvendinimui ir nakvynei vagonėlius ar kitus kilnojamuosius objektus arba įrenginius išimtį. Todėl teiginys, kad pažeisti įstatymo reikalavimai, nepagrįstas.

30. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo, neatsižvelgdami į viešosios teisės reguliavimo ypatumus ir principus, plečiamai aiškino įstatymą ribojimą griežtinimo linkme, dėl ko ginčijamo akto ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.), o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

32. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinos bylinėjimo išlaidos: 34,50 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 87–92).



Pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti.Pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-

1.7-9153.Priteisti iš Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos D. P. (D. P.) naudai 534,50 Eur bylinėjimosi

išlaidų.Sprendimas neskundžiamas.


DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-2473-1062/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e457c30228111eabe008ea93139d588

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03976-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 23.4(S)



2019 m. gruodžio11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, Komisija) 2017 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo nutarta pripažinti, kad 2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvadoje Nr. BR-2556 (toliau – ir Tyrimo išvada) V. M. veikos įvertinimas atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. K-686 „Dėl V. M. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo“ ir jo sudėtinę dalį – Komisijos tyrimui dėl V. M. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms atlikti (toliau – ir Tyrimo komisija) Tyrimo išvadą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laimėjo viešąjį konkursą ir nuo 2013 m. liepos 1 d. pagal 2013 m. birželio 28 d. darbo sutartį Nr. DS-121, sudarytą su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija), dirbo VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) direktoriumi. Sveikatos apsaugos ministras 2017 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. K-686 pripažino, kad pareiškėjas, žinodamas Ligoninės direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. VI-111 nustatytą Ligoninės automobilių naudojimo tvarką (toliau – ir Automobilių naudojimo tvarka), pažeidė jos nuostatas, nes nekontroliavo, kaip šios tvarkos laikomasi Ligoninėje, t. y. leido naudotis valstybės valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Pareiškėjas, suvokdamas, kad jo veiksmai yra neteisėti ir jais daroma žala jo vadovaujamai Ligoninei, tokiais tęstiniais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Įsakymas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEK įstatymas) 25 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į VTEK 2017 m. birželio 29 d. raštą Nr. S-1419-(1.5) „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“, sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-1076 sudarytos Tyrimo komisijos parengtą Tyrimo išvadą, VTEK 2017 m. spalio 26 d. raštą Nr. S-2663-(1.5). Tyrimo išvada ir jos priedai laikytini šio įsakymo sudėtine dalimi.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į VTEK 2017 m. spalio 26 d. raštą Nr. S-2663-(1.5), iš kurio matyti, jog VTEK 2017 m. spalio 25 d. posėdyje svarstė pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms ir dėl to priėmė sprendimą, kuriuo pripažino,

kad Tyrimo išvadoje pateiktas pareiškėjo veiklos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, bei nusprendė neatlikti savarankiško tyrimo. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo žinoma apie jo elgesio svarstymą VTEK, į jos posėdį jis nebuvo kviečiamas, jame nedalyvavo. VTEK jo neinformavo apie tokį svarstymą, neprašė iš jo jokių paaiškinimų. Sudarius Tyrimo komisiją bei jai vykdant tyrimą, iš Ligoninės ir / ar pareiškėjo nebuvo prašyta jokių paaiškinimų, dokumentų, nepranešta apie kokius nors jam reiškiamus įtarimus. Nei Ligoninė, nei pareiškėjas iki 2017 m. spalio 31 d. įsakymo gavimo nebuvo informuoti apie įsakymą, kuriuo sudaryta Tyrimo komisija, jos atliekamą tyrimą ir kokius nors jos veiksmus, nebuvo supažindinti su Tyrimo išvada bei kitais su tuo susijusiais dokumentais, negalėjo dėl jų išsakyti savo nuomonės, pareikšti prašymus ir pan.

4. Pareiškėjas pabrėžė, jog įvertinus Tyrimo išvadą matyti, kad Tyrimo komisija neatliko jokių savarankiškų veiksmų. Tyrimo išvada grindžiama tik 2017 m. liepos 25 d. vidaus audito ataskaitos Nr. VAA-10 (toliau – ir Audito ataskaita) dalimi, kurioje aptariamas transporto panaudojimo vertinimas. Šioje ataskaitoje daroma tik prielaida, kad tarnybinis automobilis galėjo būti naudojamas ne tarnybos reikmėms. Joje nėra jokių teiginių ar prielaidų, jog pareiškėjas leido naudotis valstybės valdomu turtu, t. y. automobiliais (automobiliu), ne tarnybinei veiklai. Nei Tyrimo išvadoje, nei Audito ataskaitoje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas leido naudotis valstybės valdomu turtu – lengvuoju automobiliu – ne tarnybos reikmėms.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tyrimo išvadoje minimas automobilis nėra valstybės valdomas turtas ir Ministerijos neperduotas naudotis Ligoninei. Jis įgytas iš Ligoninės pajamų.

6. Taigi, pasak pareiškėjo, Tyrimo išvados teiginys, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, yra neargumentuotas, nepagrįstas bei neteisingas. Tokiu atveju nėra pagrįsti ir teisėti sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. K-686 bei VTEK 2017 m. spalio 25 d. sprendimas, nes pastarasis paremtas vien tik Tyrimo išvada.

7. Pareiškėjo teigimu, tiek Tyrimo išvada, tiek sveikatos apsaugos ministro įsakymas, tiek VTEK sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas bei VTEK sprendimas sukėlė jam tolesnes neigiamas pasekmes, nes remiantis tokiu neigiamu pareiškėjo veiklos vertinimu buvo priimtas sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. K-688 dėl pareiškėjo atšaukimo iš Ligoninės direktoriaus pareigų.

8. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie VTEK pavedimą Ministerijai atlikti tyrimą buvo informuotas 2017 m.

rugsėjo 4 d. raštu Nr. (3.26-16)10-7156 „Dėl paaiškinimo pateikimo“. Prie šio rašto pridėtame VTEK rašte aiškiai suformuluotas pavedimas Ministerijai dėl pareiškėjo pradėti tyrimą ir įvertinti, ar jis savo elgesiu nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Ministerijos raštą, pateikė savo paaiškinimus, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo apie jo atžvilgiu vykdomą tyrimą. Turėdamas kokių nors abejonių ar norėdamas teikti papildomą informaciją, paaiškinimus ar gauti tam tikrą informaciją pareiškėjas turėjo teisę su prašymais kreiptis į Ministeriją.

10. Atsakovas pažymėjo, kad atlikto audito metu buvo nustatyta daug neatitikimų, esama faktinė situacija skiriasi nuo Automobilių naudojimo tvarkos, kurią patvirtino pats pareiškėjas, t. y. transporto priemonės vairuotojams buvo perduotos ne direktoriaus įsakymu, o perdavimo-priėmimo aktais, kuras pilamas ir poilsio dienomis, neturint direktoriaus leidimo, skiriasi pilto kuro kiekis, nurodomas degalų kortelėje ir kelionės lapuose, lengvojo automobilio „Hyundai Santa Fe“ kelionės lapuose užsakovo vietoje visada pasirašydavo Ūkio skyriaus vedėjas G. Č., kelionės lapuose nurodytiems maršrutams nebuvo direktoriaus įsakymų dėl komandiruočių. Dažniausi maršrutai buvo į Klaipėdą, Palangą, Panevėžį, Šiaulius, Marijampolę ir kitus miestus, tačiau šių kelionių tikslai nebuvo pagrįsti jokiais dokumentais. Užsakymų žurnale užsakymai šiam automobiliui nebuvo registruojami. Atlikus patikrą nustatyta, kad automobilis nebuvo pažymėtas ligoninės logotipu. Po patikrinimo šis automobilis buvo pažymėtas magnetiniu lipduku su užrašu „VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“. Taip pat neaišku, kokiems tikslams įsigyta magnetola, kai automobilyje jau buvo integruotas FM radijo imtuvas, vidaus audito metu nustatyta, kad šios magnetolos įsigijimas nebuvo susijęs su vykdoma sveikatos priežiūros veikla, bei konstatuota, kad lėšos panaudotos neekonomiškai. Minėtas automobilis pateko į eismo įvykį, tačiau siekiant nustatyti šio autoįvykio kaltininką, nebuvo imtasi jokių veiksmų – nesikreipta nei į policiją, nei į draudimo bendrovę. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, tikėtina, jog automobilis galėjo būti remontuojamas

po nelaimingo atsitikimo ar eismo įvykio. Ministerijos teigimu, vidaus audito metu paaiškėjusios aplinkybės buvo nustatytos kompetentingo Ministerijos padalinio, Ministerija neturėjo pagrindo abejoti šių aplinkybių teisingumu.

11. Atsakovas pabrėžė, jog šiuo atveju pareiškėjas neužtikrino, kad Ligoninės turtas būtų naudojamas efektyviai, nes ne tik buvo pildomi netinkamai ar iš viso nepildomi ligoninės lengvųjų automobilių kelionės lapai, bet ir netinkamai vykdytos kitos pareigos, taip sukeliant pagrįstų įtarimų dėl to, kad tarnybiniai automobiliai galėjo būti naudojami ne tarnybos tikslais. Vidaus audito Ligoninėje metu nustatyti trūkumai nebuvo paneigti, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų bei dokumentų, kurie galėtų paneigti, kad tarnybiniai automobiliai nebuvo naudojami ne tarnybinėms reikmėms. Su Audito ataskaita pareiškėjas supažindintas pasirašytinai.

12. Atsakovas paaiškino, kad iš Ligoninės lėšų įsigytas automobilis yra ne privati Ligoninės direktoriaus nuosavybė, o viešasis turtas, priklausantis Ligoninei.

13. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.14. Atsakovas teigė, kad ginčijamas VTEK sprendimas priimtas griežtai vadovaujantis galiojančiomis specialiomis

procedūromis, įtvirtintomis VTEK įstatyme. Nagrinėjamu atveju VTEK, 2017 m. birželio 28 d. posėdyje išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2017 m. birželio 22 d. raštu Nr. S-(301-1.9)-865 persiųstą Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos prašymą, sveikatos apsaugos ministrui pavedė atlikti tyrimą ir įvertinti pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai (3 str. 1 d. 6 p.). Tokiais atvejais, vadovaujantis Įstatymo ir VTEK įstatymo nuostatomis, VTEK neatlieka savarankiško tyrimo dėl valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesio, tačiau peržiūri kitų institucijų atliktų tyrimų rezultatus ir sprendžia, ar juose pateiktas asmens elgesio vertinimas atitinka Įstatymo nuostatas. Įstatymas nenumato pareigos kviesti asmenis į VTEK posėdžius, kuriuose nagrinėjamos kitų institucijų ar įstaigų vadovų atliktų tyrimų išvados, tačiau ne konkrečių asmenų veika, todėl pareiškėjas nebuvo kviečiamas į 2017 m. spalio 25 d. posėdį.

15. Pasak atsakovo, pareiškėjo teiginiai apie Ligoninės teisinį statusą nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes į Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemą patenkančios viešosios įstaigos tarnybinės nuosavybės naudojimas su tarnyba nesusijusiai veiklai yra fakto klausimas.

16. Priimdama ginčijamą sprendimą VTEK atsižvelgė į tai, kad Tyrimo išvada išsami ir motyvuota: nurodytas tyrimo dalykas, tinkamai įvardytos Įstatymo normos, nustatyta priešinga Įstatymo reikalavimams veika ir pateiktas argumentuotas pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms vertinimas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ligoninė atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodė visiškai palaikanti atsakovų atsiliepimuose išdėstytus argumentus.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.19. Teismas nustatė, kad Ministerijos Vidaus audito skyrius surašė 2017 m. liepos 25 d. Ligoninės pagal panaudos

sutartis su Ministerija gauto turto ir investicinių lėšų panaudojimo vidaus audito ataskaitą Nr. VAA-10. Šioje ataskaitoje nurodyta, kad Ligoninės tarnybinių automobilių naudojimas yra nepakankamai reglamentuotas vidaus teisės aktais, kad užtikrintų efektyvų lėšų panaudojimą ir užkirstų kelią automobilių panaudojimui ne pagal paskirtį, t. y. ne tarnybos reikmėms. Lengvojo automobilio „Hyundai Santa Fe“ kelionės lapuose nepakanka informacijos apie maršrutų datas, tikslus, juos pasirašo vienintelis užsakovas (Ūkio skyriaus vedėjas), tai turi įtakos kuro nurašymui pagal kelionės lapus ir racionaliam lėšų naudojimui. Įstaigoje kelionės lapai išduodami daugiau nei 1 dienai, pildant juos nenurodomos išvykimo datos, surašomi tik maršrutai ir laikas, todėl iš kelionės lapų nėra galimybės nustatyti, kurią dieną buvo važiuota nurodytais maršrutais. Įvertinus tai, padaryta išvada, jog lengvasis automobilis „Hyundai Santa Fe“ galėjo būti naudojamas ne tarnyboms reikmėms, nes kuras buvo pilamas ne darbo dienomis, automobilio kelionės lapuose nurodyti maršrutai nefiksuoti Ligoninės užsakymų žurnale ir nepagrįsti dokumentais. Ataskaitoje nurodyta, jog nėra pakankamai įrodymų, kad būtų galima teigti, jog lengvąjį automobilį „Hyundai Santa Fe“ ne tarnyboms reikmėms naudojo įstaigos direktorius, nes išduodant kelionės lapus Kelionės lapų registracijos žurnale ne visur pasirašė vairuotojai V. M. ir J. Š., užpildyti kelionės lapai pasirašyti vairuotojo J. Š., maršrutų užsakovo vietoje yra Ūkio skyriaus vedėjo G. Č. parašai.

20. Teismas nurodė, kad Automobilių naudojimo tvarkoje (2008 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. VI-39 redakcija) nustatyta, jog ligoninės automobiliai naudojami ligoninės uždaviniams bei funkcijoms vykdyti (1 p.). Lengvieji

automobiliai skirti naudotis ligoninės vadovui, jo pavaduotojams, vyr. buhalterei ir struktūrinių padalinių vadovams bei kitiems darbuotojams pareigybinėms užduotims vykdyti, taip pat ligonių transportavimui į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms ir tyrimams (1.1 p.). Lengvieji automobiliai poilsio ir švenčių dienomis naudojami tik tarnybinėms funkcijoms vykdyti, komandiruotėms, ligoninės svečiams priimti ir aptarnauti bei kitais būtinais atvejais ir tik turint ligoninės direktoriaus leidimą; leidimas įforminamas direktoriaus įsakymu; neatidėliotinomis aplinkybėmis (vykdant darbo užduotis) lengvieji automobiliai poilsio ir švenčių dienomis gali būti naudojami ligoninės direktoriaus žodiniu leidimu (2 p.). Dispečeris priima užsakymus iš ligoninės padalinių ir atskirų darbuotojų autotransporto paslaugoms rytojaus darbo dienai; juos registruoja tam skirtame žurnale, paskiria konkrečią transporto priemonę bei įvykdymo laiką ir apie tai informuoja užsakymą pateikusį darbuotoją; skubių užsakymų įvykdymą organizuoja nedelsiant (16 p.). Kiekviena transporto priemonė ligoninės direktoriaus įsakymu priskirta konkrečiam vairuotojui; su vairuotoju sudaroma materialinės atsakomybės sutartis (20 p.). Kiekviena Paslaugos naudotojai ligoninės transportu gali naudotis išskirtinai darbo užduotims atlikti (29 p.).

21. Teismas iš Tyrimo išvados nustatė, kad Tyrimo komisija, įvertinusi nurodytas Audito ataskaitoje nustatytas aplinkybes bei Automobilių naudojimo tvarkos nuostatas, konstatavo aptartų Automobilių naudojimo tvarkos nuostatų pažeidimus, kiekvieną nuostatą susiedama su Audito ataskaitoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra neteisus teigdamas, jog pati Tyrimo komisija neatliko jokių savarankiškų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad minėta audito ataskaita nebuvo nuginčyta, todėl Tyrimo komisija, priimdama Tyrimo išvadą, ja vadovavosi pagrįstai. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Audito ataskaitoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas nepateikė jokių jas paneigiančių duomenų. Taigi, šiuo atveju įvertinus visas faktines aplinkybes Tyrimo išvadoje tinkamai konstatuotas faktas, jog Ligoninės automobiliai buvo naudojami ne tarnybinėms reikmėms.

22. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir Tyrimo išvadą, konstatavo, kad ji atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog Tyrimo išvada yra teisėta ir pagrįsta, nėra teisinio pagrindo abejoti ir panaikinti ginčijamus VTEK sprendimą ir sveikatos apsaugos ministro įsakymą. Atsižvelgus į Tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuris nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai, nes pagal Ligoninės įstatų 43.11 punktą įstaigos vadovas atsako už perduoto pagal panaudos sutartį bei įstaigos įsigyto turto tinkamą naudojimą ir išsaugojimą.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje VTEK konstatavus, jog atlikto tyrimo išvadoje pateiktas pareiškėjo veiklos įvertinimas atitiko Įstatymo nuostatas, pagal VTEK įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą neprivalėjo atlikti savarankiško tyrimo.

24. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą ir Ligoninės nuostatus, konstatavo, kad Ligoninės turtas priskirtinas viešajam turtui. Ligoninės įsigytas turtas gali būti naudojamas griežtai tik Ligoninės vykdomai veiklai ir siekiamiems tikslams, ir negali būti naudojamas darbuotojų nuožiūra ir asmeninėms reikmėms.

25. Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Ministerija 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (3.26-16)10-7156 informavo pareiškėją apie gautą VTEK 2017 m. birželio 29 d. raštą Nr. S-1419-(1.5) „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“, kuriuo Ministerijai pavesta atlikti tyrimą ir įvertinti pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, įpareigojančioms nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Atsižvelgiant į tai, buvo prašoma pareiškėjo iki 2017 m. rugsėjo 8 d. Ministerijai pateikti paaiškinimą apie minėtame rašte nurodytas aplinkybes bei visus su jomis susijusius dokumentus. Su šiuo raštu pareiškėjui pateiktas ir minimas VTEK raštas. Teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas apie būsimą tyrimą nebuvo informuotas ir jam nesuteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir dokumentus. Tyrimo komisija šiuo atveju neturėjo pareigos pateikti pareiškėjui susipažinti atlikto Tyrimo išvadą, prieš sveikatos apsaugos ministrui priimant ginčijamą įsakymą, nes, kaip teismo posėdyje teisingai nurodė Ministerijos atstovė, ši išvada sveikatos apsaugos ministrui nėra privaloma, jis turi diskreciją spręsti, ar ja vadovautis, ar ne, todėl tik priėmus ja grindžiamą įsakymą yra tikslinga ją pateikti šaliai, kurios atžvilgiu jis yra priimamas. Dėl nurodytų priežasčių teismas nenustatė pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Ministerijos atstovė teismo posėdyje nurodė, jog prašant pareiškėjo pateikti paaiškinimus jam jau buvo žinoma apie Audito ataskaitą. Šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjo atstovas. Todėl pareiškėjas,

žinodamas visas su numanomu pažeidimu susijusias aplinkybes, turėjo galimybę pateikti išsamius paaiškinimus bei kitą su tuo susijusią informaciją jau iki Tyrimo išvados priėmimo.

26. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog nė viename iš nurodytų VTEK posėdžių nebuvo svarstomas konkretus pareiškėjo elgesys, t. y. 2017 m. birželio 28 d. posėdyje buvo svarstoma dėl būtinybės atlikti tyrimą, o 2017 m. spalio 25 d. buvo sprendžiama, ar Tyrimo išvadoje pateiktas pareiškėjo elgesio vertinimas atitinka Įstatymo nuostatas. Kaip teisingai nurodė VTEK teismui pateiktame atsiliepime, nagrinėjamoje situacijoje jai nekilo pareiga informuoti pareiškėją apie vyksiančius posėdžius bei prašyti paaiškinimų. VTEK 2017 m. spalio 25 d. posėdyje priimtas sprendimas yra tarpinis dokumentas, į kurį atsižvelgdamas sveikatos apsaugos ministras priėmė ginčijamą įsakymą. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimą, nes jo skundas nagrinėjamas teisme, kas neabejotinai užtikrina veiksmingą jo teisių gynimą.

27. Teismas taip pat nustatė, kad sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. K-688 „Dėl viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės direktoriaus V. M. atšaukimo iš pareigų“ pareiškėjas buvo atšauktas iš Ligoninės direktoriaus pareigų ir 2017 m. lapkričio 3 d. nutraukta jo darbo sutartis (įskaitant ir papildomo darbo sutartį). Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. K-686 buvo viena, tačiau ne vienintelė aplinkybė, lėmusi pareiškėjo atšaukimą iš eitų pareigų. Pareiškėjas dėl šio atšaukimo iš pareigų su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kurio 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2442-631/2018 buvo patvirtinta pareiškėjo, sveikatos apsaugos ministro ir Ligoninės taikos sutartis.

28. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VTEK 2017 m. spalio 25 d. sprendimas, kuriuo nutarta pripažinti, jog 2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvadoje V. M. veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, ir sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. K-686 „Dėl V. M. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo“ ir jo sudėtinė dalis – Tyrimo komisijos 2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvada Nr. BR-2556 – yra teisėti ir pagrįsti, teisinio pagrindo juos panaikinti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.

III.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

30. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, o dalies įrodymų iš viso netyrė ir nevertino, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas bei neteisingas sprendimas.

31. Pareiškėjas paaiškina, kad Ministerijos 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu buvo paprašytas pateikti paaiškinimus dėl VTEK 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms. Tačiau Tyrimo komisija pasisakė dėl automobilių naudojimosi tvarkos bei leidimo naudotis jais kitiems asmenims ne tarnybinei veiklai. Apie tokio pobūdžio įtarimus, taip pat apie Tyrimo komisiją bei jos veiklą pareiškėjui nepranešta ir pasiaiškinimų nebuvo prašyta. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, kad Tyrimo išvada ministrui nėra privaloma, yra nepagrįsti, nes nuo jos surašymo dienos ji buvo traktuojama kaip dokumentas, įrodantis pareiškėjo neteisėtus veiksmus. Ministerija ja vadovavosi nuo jos surašymo dienos – teikė ją VTEK, ji yra laikoma sudėtine Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. K-686 dalimi. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, jog pareiškėjui buvo žinoma Audito ataskaita, negali būti siejami su jo žinojimu apie Komisijos tyrimą, nes Ministerijos 2017 m. rugsėjo 4 d. rašte nebuvo prašoma pateikti paaiškinimų dėl Audito ataskaitos.

32. Ligoninės pateiktas pirminis atsiliepimas ir prie jo pridėti dokumentai patvirtina, kad nebuvo nustatyta jokių faktų apie Ligoninės transporto panaudojimą ar leidimą juo pasinaudoti asmeninėms reikmėms, tačiau teismas nepagrįstai netyrė šių įrodymų, todėl byla buvo išnagrinėta nevisiškai ir neobjektyviai.

33. Pareiškėjas pažymi, kad Audito ataskaita pagrįsta tik prielaidomis, joje nėra nurodyta jokių faktų apie tai, jog jis leido naudotis valstybės valdomu turtu, t. y. automobiliais (automobiliu) ne tarnybinei veiklai, ir / ar tokį naudojimą. Pati Tyrimo komisija neatliko jokių tyrimo veiksmų, o Audito ataskaitoje nurodytą prielaidą pavertė faktu.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-1076 sudarytai Tyrimo komisijai buvo pavesta atlikti jo elgesio tyrimą, kuris galėjo prasidėti tik po šio įsakymo priėmimo ir tokios komisijos sudarymo. Ministerijos veiksmai iki šios komisijos sudarymo negali būti laikomi pareiškėjo elgesio tyrimu, todėl

jos 2017 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. (3.26-16) 10-7156 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ nelaikytinas pranešimu apie tyrimo procedūros pradžią. Taigi pareiškėjas nebuvo informuotas nei apie Tyrimo komisijos sudarymą, nei apie jo elgesio tyrimo pradžią, nei apie kokius nors tokio tyrimo veiksmus ir jo išvadas.

35. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tik Tyrimo išvadoje yra konkrečiai suformuluotas įtarimas – „Ligoninės direktorius V. M. įtariamas pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas“, tačiau apie tai jam nebuvo pranešta, todėl jis negalėjo pateikti savo paaiškinimų, prašymų ar kitų dokumentų, tokiu būdu pažeistos jo konstitucinės teisės. Be to, ir VTEK atstovė teismo posėdyje patvirtino, jog Tyrimo komisija turėjo informuoti pareiškėją apie pradėtą tyrimą, tačiau tai nebuvo padaryta. Taip pat Tyrimo komisija, nesilaikydama teisės aktų nustatytos tvarkos ir nevykdydama ministro įsakymo, nepatvirtino darbo reglamento.

36. Pažymėtina, kad nors VTEK įstatymo 25 straipsnyje konkrečiai neaptartas reikalavimas tokiu atveju, kai svarstoma institucijos pateikta tyrimo medžiaga, pranešti asmeniui apie jo klausimo svarstymą VTEK posėdyje, tačiau toks klausimas turi būti sprendžiamas vertinant visas VTEK įstatymo ir kitų teisės aktų normas (VTEK darbo reglamento 52 ir 65 p; VTEK 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. KS-91 patvirtintos Pranešimų, skundų arba prašymų priėmimo ir tyrimo, VTEK sprendimų priėmimo taisyklės) bei konstitucinį teisinės valstybės principą. VTEK dokumentuose aiškiai numatyta, jog suinteresuotas asmuo turi būti informuotas tiek apie pavedimą atlikti tyrimą, tiek apie tokio tyrimo išvadas, tiek ir apie jų svarstymą komisijos posėdžiuose. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl pažeista pareiškėjo teisė į teisingą procesą bei į gynybą. Tokia VTEK veikla prieštarauja ne tik VTEK įstatymo 161 straipsnio 5 dalies, 28 straipsnio 3 dalies normoms, bet ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kuriose nurodyta, kad VTEK savo veiklą grindžia pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, politinio neutralumo, nepriklausomumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitomybės principais. VTEK posėdžiuose svarstomų asmenų teisės turi būti lygios neatsižvelgiant į tai, kad vienų asmenų veiklą tyrė pati komisija, o kitų veikla buvo tirta institucijos komisijos pavedimu. Priešingu atveju būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Nėra abejonės, kad VTEK posėdžiuose buvo svarstoma būtent pareiškėjo veikla, tą patvirtina ir VTEK posėdžių protokoluose pateikti svarstytų klausimų pavadinimai. Pareiškėjas turi teisę į teisingą teisinį procesą bei teisių gynimą visose jo stadijose, tarp jų – jo veiklos tyrimo tiek Ministerijoje, tiek ir VTEK.

37. Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad pareiga įrodyti tarnybinį veiklos pobūdį tenka pačiam valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1239/2012). Vidaus audito metu nustatyti trūkumai nebuvo paneigti, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų bei dokumentų, kurie galėtų paneigti, kad tarnybiniai automobiliai nebuvo naudojami ne tarnybinėms reikmėms. Su vidaus audito išvada Ligoninės direktorius buvo supažindintas pasirašytinai.

39. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.40. Atsakovas pažymi, kad iš ginčijamo VTEK sprendimo matyti, jog VTEK pareiškėjo elgesio savarankiškai netyrė,

t. y. pati jokios informacijos nerinko, nekaupė, nesistemino, faktų netikrino ir jų neanalizavo. VTEK vertinimo dalykas buvo Ministerijos VTEK pavedimo pagrindu gautos Tyrimo išvados atitikties Įstatymo nuostatoms, laikantis VTEK ir administracinių teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, įvertinimas išskirtinai teisiniu aspektu.

41. VTEK įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintos specialios procedūros, pagal kurias VTEK, neatlikdama savarankiško tyrimo, yra įpareigota pateikti išvadą dėl valstybės bei savivaldybių institucijų atliktų tyrimų atitikties Įstatymo nuostatoms. Tai įprasta VTEK veiklos praktika, kurią pripažįsta ir jos sprendimus tikrinantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, t. y. kad tik VTEK yra kompetentinga konstatuoti, ar tam tikras valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesys atitinka Įstatymo nuostatas, ar joms prieštarauja. Jei būtų vadovaujamasi pareiškėjo teiginiais, būtų paneigta VTEK įstatyme numatyta diskrecija, suteikianti teisę VTEK neatliekant savarankiško tyrimo duoti atitinkamus pavedimus šiuos tyrimus atlikti atitinkamoms valstybės bei savivaldybių institucijoms. Nes nepriklausomai nuo atliktų institucinių tyrimų rezultatų ir pateiktų išvadų apsvarstymo VTEK baigties, VTEK visais atvejais privalėtų atlikti savarankišką paralelinį (dubliuojantį) tyrimą. Toks reikalavimas būtų perteklinis, nepagrįstas ir neatitiktų galiojančio teisinio reglamentavimo.

42. Atsakovas teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus tokias faktines aplinkybes, kurių neginčija ir pats pareiškėjas: 1) automobilis jokiems kitiems Ligoninės darbuotojams priskirtas nebuvo; juo naudojosi tik pareiškėjas; 2) automobilis nebuvo naudojamas pacientams pervežti, juo nebuvo vežami ir Ligoninės darbuotojai tarnybiniais reikalais; 3) degalai į automobilį buvo pilami savaitgaliais, ne darbo dienomis, ir nenustatyta, kad tai būtų daroma siekiant įgyvendinti kokią nors Ligoninės tarnybinę funkciją; 4) iš automobilio kelionės lapų matyti, kad su juo iš Vilniaus buvo vykstama į Klaipėdą, Palangą, Šiaulius, nors nėra jokių faktinių įrodymų, pvz., komandiruočių įsakymų ir pan., kad šiais atvejais jis būtų buvęs naudojamas Ligoninės tarnybiniams poreikiams patenkinti; 5) 2017 m. birželio 3–4 d., t. y. šeštadienį ir sekmadienį, pareiškėjas buvo pastebėtas į Ligoninės teritoriją asmeniškai įvairuojantis sudaužytą automobilį, kuris jau kitą, t. y. pirmą darbo dieną (pirmadienį), išvažiavo iš Ligoninės teritorijos. Šios aplinkybės pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjas kaip Ligoninės vadovas neužtikrino, jog automobilis būtų naudojamas išskirtinai tik Ligoninės tarnybinėms funkcijoms įgyvendinti.

43. VTEK, priimdama ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į tai, kad Tyrimo išvada yra išsami ir motyvuota: nurodytas tyrimo dalykas, tinkamai įvardytos Įstatymo normos, priešinga Įstatymo reikalavimams veika ir pagrįstas bei adekvatus pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms vertinimas. Todėl VTEK, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi ir VTEK įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu, bei atsižvelgdama į Ligoninės įstatų 43.11 papunktį, kuriuo nustatyta, kad įstaigos vadovas atsako už įstaigos įsigyto turto tinkamą naudojimą ir išsaugojimą, pripažino, kad Tyrimo išvadoje pateiktas pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VTEK 2017 m. spalio 25 d. sprendimo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. K-686 „Dėl V. M. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo“ ir jo sudėtinės dalies – Tyrimo išvados (toliau tekste – ir Įsakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

45. VTEK 2017 m. spalio 25 d. sprendimu buvo pripažinta, kad SAM 2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvadoje Nr. BR-2556 pateiktas V. M. veikos įvertinimas atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Ginčijamas Įsakymas, kurio sudėtinė dalis yra minėta Tyrimo išvada, buvo priimtas atlikus VTEK perduotą pavedimą įvertinti, ar Ligoninės direktorius savo elgesiu nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų (įpareigojančių nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ir savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai) (I t., b. l. 69).

46. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, dalies įrodymų nevertino, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas.

47. Nagrinėjamai bylai yra aktualios Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio nuostatos.

48. Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu yra gauta pagrįstos informacijos apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija savo iniciatyva arba VTEK pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą. Apie tyrimo rezultatus informuojama VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas. Jeigu VTEK pripažįsta, kad valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje arba kolegialioje valstybės ar savivaldybės institucijoje atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

49. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad VTEK gali perduoti gautą pranešimą ištirti ir priimti sprendimą, ar asmuo pažeidė (nepažeidė) Įstatymo nuostatas (nuostatų), valstybės ar

savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje skundžiamas asmuo dirba, vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai, o 2 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija per vieną kalendorinį mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos privalo informuoti VTEK apie atlikto tyrimo rezultatus, pateikdami tyrimo išvadą ir visus ją pagrindžiančius dokumentus.

50. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad VTEK išnagrinėja gautus tyrimo dokumentus ir informuoja valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, gavę VTEK informaciją, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, priima motyvuotą sprendimą dėl asmens veikos (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 4 d.). Jeigu VTEK pripažįsta, kad pateiktoje valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 4 d.).

51. VTEK 2017 m. birželio 29 d. raštu „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“ prašė Sveikatos apsaugos ministerijos pateikti tyrimo išvadą, kurioje būtų nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis veiklos vertinimas ir motyvai bei konkretūs priimti sprendimai ir visus ją pagrindžiančius dokumentus (I t., b. l. 97).

52. Sveikatos apsaugos ministras 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (3.26-16) 10-7156 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ kreipėsi į Ligoninės direktorių, prašydamas pateikti paaiškinimą ministerijai apie VTEK 2017 m. birželio 29 d. rašte „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“ nurodytas aplinkybes bei visus su jomis susijusius dokumentus. Ministro rašte nurodyta, kad VTEK gavo iš Valstybės kontrolės persiųstą Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos prašymą, kuriame prašoma traukti atsakomybėn V. M. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms. Ligoninės direktorius V. M. paaiškinimą pateikė 2017 m. rugsėjo 8 d., kuriame nurodė kai kurias tarnybinių automobilių naudojimo tvarkos, patvirtintos direktoriaus įsakymu, nuostatas, trumpą ištrauką iš Audito ataskaitos apie lengvojo automobilio Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), naudojimą, bei profesinės sąjungos, veikiančios Ligoninėje, įsisteigimo aplinkybes.

53. Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V-1076 (I t., b. l. 94) sudaryta komisija 2017 m. rugsėjo 29 d. priėmė tyrimo išvadą Nr. BR-2556, kurioje nustatė, kad V. M. pažeidė Tarnybinių automobilių naudojimo tvarką, nekontroliavo, kaip šios tvarkos laikomasi ligoninėje, t. y. leido naudotis valstybės valdomu turtu ne tarnybinei veiklai ir taip pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Tyrimo išvados konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad automobilių naudojimo, kuro pylimo poilsio dienomis faktai, nesant pateisinančių dokumentų, pagrindžiančių automobilių naudojimo teisėtumą, konstatuoti vidaus audito ataskaitoje. Nurodoma, kad V. M. savo paaiškinime nepaneigė šių duomenų bei nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis, taip pat konstatuota, kad kelionės lapuose nurodyti maršrutai į kitus miestus, į kuriuos nebuvo direktoriaus įsakymų dėl komandiruočių. Kelionės lapų registracijos žurnale išduodant kelionės lapus automobiliui Hyundai Santa Fe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), minėti kelionės lapai nėra pasirašyti vairuotojų, konstatuota, jog nėra duomenų, kad šis automobilis buvo skiriamas kitiems ligoninės darbuotojams (išskyrus pareiškėją). Motyvuojamoje Išvados dalyje nurodyta, kad direktorius V. M., nenustatinėdamas autoįvykio kaltininko ir vizuodamas 2017 m. gegužės 31 d. paraišką apgadintam automobiliui bei apmokėdamas sąskaitas faktūras ligoninės sąskaita, savo veiksmais leido, kad ligoninei būtų padaryta 6 237,22 Eur žala (I t., b. l. 30–34).

54. Ši Tyrimo išvada Nr. BR-2556 buvo pateikta VTEK, kuri jai pritarė 2017 m. spalio 25 d. vykusiame posėdyje, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kokius sprendimus priima VTEK, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos ar kitų institucijų bei įstaigų atlikto tyrimo išvadą ir kartu pateiktus dokumentus, t. y. 1) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas; 2) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ir paveda tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai arba patikslinti tyrimo išvadą; 3) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ir priima

sprendimą pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra apskundęs ir VTEK 2017 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo nutarta pripažinti,

kad SAM 2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvadoje Nr. BR-2556 atliktas V. M. veikos įvertinimas atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas.

56. Gavęs minėtą VTEK įvertinimą Sveikatos apsaugos ministras, vadovaudamasis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalimi, priėmė galutinį sprendimą – 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. K-686, kurį pareiškėjas, kaip minėta, taip pat ginčija.

57. Apeliacinio skundo argumentus pareiškėjas pirmiausia sieja su, jo manymu, padarytais procesiniais pažeidimais, be kita ko, su pareiškėjo netinkamu informavimu apie įtariamą nusižengimą (prašymas pateikti paaiškinimus tik dėl VTEK 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms, neprašant paaiškinti dėl automobilių naudojimosi tvarkos bei leidimo naudotis jais kitiems asmenims ne tarnybinei veiklai), neinformavimu apie nusižengimo tyrimo pradžią, nepranešimu apie komisijos sudarymą ir jos veiklą, nepateikimą pareiškėjui susipažinti parengtos tyrimo išvados, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas, pareiškėjo nepakvietimas į VTEK posėdį svarstant jo padarytus nusižengimus. Apelianto nuomone, šiais veiksmais buvo pažeista jo konstitucinė teisės į gynybą, teisė į teisingą teisinį procesą.

58. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teisė būti išklausytam yra vienas iš teisės į tinkamą procesą elementas.

59. Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – ir ESBT) jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

60. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio (teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą), pažymi, kad teisės į gynybą užtikrinimo neatsiejama dalis yra teisė būti išklausytam, kuria vykdant administracinę procedūrą bet kuriam asmeniui užtikrinama galimybė tinkamai ir veiksmingai pareikšti nuomonę iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.

61. Teisės būti išklausytam turinys ESTT yra nuosekliai atskleidžiamas ją plėtojant vis naujais papildomais aspektais. Antai, ESTT pažymėjo, kad teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr. Teisingumo Teismo sprendimo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C277/11, EU:C:2012:744, 87 p., 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C166/13, EU:C:2014: 2336, 46 p.).

62. Kartu pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokio formalumo aiškiai nenumatyta. ESTT yra konstatavęs, kad teisė būti išklausytam taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C277/11, EU:C:2012:744, 85,86, 87, 88 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šia teise jam, be kita ko, suteikiama galimybė ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos, palankios tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas, ir vienokiam ar kitokiam jo turiniui (2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C249/13, EU:C:2014:2431, 37 p.). Ši teisė turi leisti administracijai ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, ir jį tinkamai pagrįsti, kad suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C249/13, EU:C:2014:2431, 59 p.). Vienoje iš paskesnių savo bylų ESTT 2019 m. sausio 10 d. (byloje T160/17) sprendė, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 210 punkte nusprendė, kad ieškovės teisė į gynybą buvo pažeista, todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nes ieškovė pakankamai įrodė ne tai, kad jei nebūtų šio procedūrinio pažeidimo, ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, bet tai, kad ji galėjo turėti kad ir nedidelę galimybę užtikrinti geresnę savo gynybą (žr. 2011 m. spalio 25 d. sprendimo Solvay prieš Komisiją, C109/10 P, EU:C:2011:686, 57 p.).

63. Apibendrindamas ESTT praktiką aptartos teisės aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo,

kad, viena vertus, teisė išklausyti reiškia užtikrinti, kad asmuo turėtų deramą, realią, veiksmingą nuomonės, informacijos pateikimo galimybę iki sprendimo priėmimo, nepaisant to, ar minimas reikalavimas teisės aktuose numatytas ar ne, kita vertus, pakankamas informacijos gavimas administracijai leidžia ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, jog suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą, užtikrinti geresnę savo gynybą (žr. 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1316-1062/2019).

64. Pažymėtina, kad minėtose ESTT bylose nurodyti teisės būti išklausytam turinio elementai atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pavyzdžiui, 2010 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 nurodyta, kad iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą. Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr., pvz., 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonės iki skundžiamo sprendimo priėmimo, 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014 teismas sprendė, kad teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta. 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2014/2014 nurodyta, kad gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti, o 2014 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-727/2014 nurodyta, kad gero administravimo principas reiškia, jog veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus.

65. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar SAM ir VTEK, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi anksčiau nurodytais kriterijais, t. y. ar pareiškėjui buvo suteikta teisė būti išklausytam, ar SAM, priimdama sprendimą, žinojo visas aplinkybes ir sprendimą tinkamai pagrindė, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą; ar pareiškėjas galėjo turėti galimybę užtikrinti geresnę savo gynybą, jei būtų buvęs išklausytas Tyrimo komisijoje ar VTEK, nagrinėjant su juo susijusius klausimus.

66. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, jis neturėjo galimybės Tyrimo komisijai paaiškinti dėl automobilių naudojimosi tvarkos bei leidimo naudotis jais kitiems asmenims ne tarnybinei veiklai, t. y. ką vėliau vertino Tyrimo komisija savo išvadoje (ministras prašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus tik dėl VTEK 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodytų aplinkybių, t. y. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms). Ministerijos veiksmai iki šios komisijos sudarymo, pareiškėjo manymu, negali būti laikomi jo elgesio tyrimu, todėl jos 2017 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. (3.26-16) 10-7156 „Dėl paaiškinimo pateikimo“ nelaikytinas pranešimu apie tyrimo procedūros pradžią.

67. Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus. Atsižvelgiant į tai, kad ministras gavo iš VTEK informaciją apie galimus pažeidimus ministerijai pavaldžioje įstaigoje, todėl ministras, prašydamas pareiškėjo pateikti paaiškinimus, neveikė ultra vires (viršydamas įgaliojimus). Tačiau nagrinėjamu atveju svarbi ta aplinkybė, ar pareiškėjas iš ministro prašymo pateikti paaiškinimus (ministro 2017 m. rugsėjo 4 d. rašto ir prie jo pridėto VTEK rašto) galėjo aiškiai suprasti, kuo jis yra įtariamas.

68. Šios nutarties 52 punkte minėta, kad ministro rašte buvo nuoroda į VTEK raštą, kuriuo prašoma įvertinti, ar Ligoninės direktorius savo elgesiu nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų (įpareigojančių nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ir savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai) (I t., b. l. 69). Prie SAM ministro rašto buvo pridėtas VTEK 2017 m. birželio 29 d. raštas „Dėl pavedimo atlikti tyrimą“ bei nuoroda į Ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos prašymą traukti atsakomybėn V. M. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms. Akcentuotina, kad konkrečių nusižengimo aplinkybių, įskaitant tyrimo laikotarpį, nei ministro rašte, nei pridėtame VTEK rašte nebuvo nurodyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo pateiktas Profesinės sąjungos raštas su konkrečiai jame minimais faktais.

69. Įvertinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teikdamas paaiškinimą sveikatos apsaugos ministrui pareiškėjas galėjo nesuprasti, kuo konkrečiai jis yra įtariamas.

70. Gero administravimo principas apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015). Tyrimo išvadoje, kaip minėta, konstatuojamos konkrečios faktinės aplinkybės: V. M. pažeidė Automobilių naudojimo tvarką, nekontroliavo, kaip šios tvarkos laikomasi ligoninėje, t. y. leido naudotis valstybės valdomu turtu ne tarnybinei veiklai ir taip pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas; Išvados konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad automobilių naudojimo, kuro pylimo poilsio dienomis faktai, nesant pateisinančių dokumentų, pagrindžiančių automobilių naudojimo teisėtumą, konstatuoti vidaus audito ataskaitoje; taip pat konstatuota, kad kelionės lapuose nurodyti maršrutai į kitus miestus, į kuriuos nebuvo direktoriaus įsakymų dėl komandiruočių; kelionės lapų registracijos žurnale, išduodant kelionės lapus automobiliui Hyundai Santa Fe, nėra pasirašyti vairuotojų, konstatuota, jog nėra duomenų, kad šis automobilis buvo skiriamas kitiems ligoninės darbuotojams (išskyrus pareiškėją). Motyvuojamoje Išvados dalyje nurodyta, kad direktorius V. M., nenustatinėdamas autoįvykio kaltininko ir vizuodamas 2017 m. gegužės 31 d. paraišką apgadintam automobiliui bei apmokėdamas sąskaitas faktūras ligoninės sąskaita, savo veiksmais leido, kad ligoninei būtų padaryta 6 237,22 Eur žala (I t., b. l. 30–34).

71. Pažymėtina, kad VTEK vertino Tyrimo išvadą neįsitikinusi, ar pareiškėjas buvo informuotas apie visas nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad VTEK pavedimas Sveikatos apsaugos ministrui buvo abstraktus, nurodant tik Ligoninės profesinės sąjungos prašymą traukti atsakomybėn V. M. dėl transporto priemonių įsigijimo įstaigos vardu išskirtinai asmeninėms ir šeimos reikmėms, ir tik ta apimtimi pareiškėjo buvo prašoma pateikti paaiškinimą ministrui. Tuo tarpu Tyrimo komisija vertino konkrečius faktus, susijusius su jo atsakomybe, einamomis pareigomis, tačiau dėl jų Tyrimo komisija pareiškėjo neprašė pateikti paaiškinimą, nėra duomenų, kad jam buvo pranešta apie tyrimo komisijos sudarymą. Todėl negalima konstatuoti, kad asmuo turėtų deramą, realią, veiksmingą nuomonės, informacijos pateikimo galimybę iki ginčijamų sprendimų priėmimo. Kartu konstatuotina, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė būti išklausytam.

72. Tai, kad Tyrimo komisija, priimdama Tyrimo išvadą, vadovavosi tam tikra apimtimi vidaus audito 2017 m. liepos 25 d. ataskaita Nr. VAA-10 „Dėl Ligoninės gauto turto ir investicinių lėšų panaudojimo“ (I t., b. l. 31–34), apie kurią pareiškėjui buvo žinoma ir jis jos nebuvo apskundęs, nepanaikina jo teisės teikti paaiškinimus tiriant jo asmeninės atsakomybės klausimą, pagal konkrečius faktus vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

73. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai, t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o taip pat – ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nuostatos mutatis mutandis (su būtinais, atitinkamais pakeitimais) taikomos ir tiriant asmenų viešųjų ir privačiųjų interesų pažeidimus.

74. Šioje nutartyje konstatavus, kad pareiškėjo teisė būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes, taikant asmeninę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą buvo pažeista, darytina išvada, kad buvo neužtikrinta jo teisė į teisingą teisinį procesą, tokiu būdu padarytas esminis proceso pažeidimas, todėl ginčijami sprendimai naikintini.

75. Konstatavusi, jog ginčijami sprendimai naikintini, teisėjų kolegija nemato pagrindo toliau pasisakyti šioje nutartyje dėl pareiškėjo veikos, einant direktoriaus pareigas Ligoninėje, atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui.

76. Atsakovai, priimdami ginčijamą Įsakymą, bei pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį administracinį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas.



Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti.Panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. K-686 „Dėl

V. M. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo“.Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. spalio 25 d. sprendimą, kuriuo nutarta pripažinti, kad

2017 m. rugsėjo 29 d. tyrimo išvadoje Nr. BR-2556 V. M. veikos įvertinimas atitinka Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. A. ir Ž. Š. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai M. A. ir Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ec01c40228111eabe008ea93139d588

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra, NMA) 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą Nr. BR6-1862441 „Dėl skirtos išmokų sumos“; 2) panaikinti Agentūros 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą Nr. 1862464 „Dėl skirtos išmokų sumos“; 3) įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjos Ž. Š. 2016 m. birželio 1 d. paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau – ir Priemonė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-560 patvirtintos Galimai neteisėtų sąlygų, sukurtų siekiant gauti tiesiogines išmokas ir paramą už plotus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 8 punkto sąlygas; 4) įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo M. A. 2016 m. birželio 2 d. paraišką pagal Priemonę, atsižvelgiant į Metodikos 8 punkto sąlygas.

2. Pareiškėjai nesutiko su priimtais sprendimais, laikė juos nepagrįstais ir neteisėtais. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) sprendime nurodyta, jog Agentūra vertindama paraiškas nenustatė, kad pareiškėjai tyčia būtų padaliję valdas, siekdami gauti didesnę paramos sumą, ar kad jie būtų sukūrę neteisėtas sąlygas paramai gauti (t. y. kad jie pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir EKO taisyklės) 11.1, 11.2 p.). Ginčijamuose sprendimuose nepasisakyta dėl VAGK sprendimo dalies dėl pareiškėjų tyčios siekiant padalyti valdas ir taip gauti didesnes paramos išmokas, ar buvo sukurtos kitos neteisėtos sąlygos paramai gauti. Ginčijami sprendimai priimti 2017 m. balandžio 7 d., t. y. tą pačią dieną, kurią buvo priimti VAGK sprendimu panaikinti Agentūros sprendimai. Ginčijamų sprendimų data yra daugiau nei puse metų ankstesnė nei VAGK sprendimai, todėl jais niekaip negalėjo būti įvykdytas VAGK sprendimas. Agentūra netinkamai įvykdė VAGK sprendimą, nes pakartotinai priėmė neteisėtus sprendimus. EKO taisyklių 111 punkte nustatyta, kad „Pareiškėjui draudžiama tyčia dalyti valdą siekiant gauti didesnę paramos sumą. Tyčiniu valdos dalijimu laikomi atvejai, kai nustačius valdos dalijimą ir Agentūrai paprašius, pareiškėjai Agentūros nustatyta tvarka nepateikia per pranešime nurodytą terminą prašomų įrodymo dokumentų“. Agentūra sprendimuose nekonstatavo pareiškėjų tyčinio valdos dalijimo, o tik nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai yra susiję asmenys, vadovaujantis EKO taisyklių 49 punktu, parama mažinama ir išmokama Agentūros nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjai nurodė, kad Agentūra negali konstatuoti neteisėto valdos dalijimo, nes jų valdos (kaip atskiros) registruotos dar 2005 metais, be to, ir atliekant Paraiškų vertinimą nebuvo nustatyta jokio valdų skaidymo fakto. Agentūra netinkamai taikė teisės aktus, nepagrįstai pakartotinai priėmė sprendimą vadovautis EKO taisyklių 49 punktu ir pareiškėjams sumažinti mokamą paramą. Agentūra iš viso netyrė ir nenustatė, ar buvo sąmoningai derinami veiksmai ir neteisėtai sukuriamos sąlygos, reikalingos paramai gauti. Pareiškėjams netikslinga sąmoningai derinti veiksmus, kad būtų konstatuota, jog jie yra susiję arba nėra susiję su sprendime nurodytais asmenimis, nes pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijų 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties (toliau – ir Rekomendacija) II priedą akivaizdu, kad tokius kriterijus atitinka dauguma įmonių holdingų (valdančių kitus ūkius), taip pat ūkininkų šeimų ūkių (tėvas, sūnus (dukra) ir pan.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Steigiant holdingus ar plečiant ūkį (pvz., vaikas steigia savo ūkį, tačiau naudojasi tėvų turimomis priemonėmis) nėra neteisėtai sukuriamos sąlygos, reikalingos paramai gauti. Agentūra sprendimuose konstatavo, kad visų sprendime nurodytų pareiškėjų deklaruotas bendras deklaruojamas plotas yra 1 588 ha, todėl šiuo atveju sprendimuose turėtų būti konstatuojama ir nurodoma, kaip ir kada šie asmenys, derindami veiksmus, Agentūros susietus deklaruotus žemės plotus išskaidė neteisėtai siekdami gauti maksimalias išmokas.

4. Pareiškėjos Ž. Š. ūkis įsteigtas dar 2005 m. sausio 31 d., o M. A. – 2005 m. sausio 25 d., t. y. iki buvo patvirtinta Metodika ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 (toliau – ir Administravimo taisyklės), reglamentuojančios paramos dydžius ir asmenų sąsajumą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai neturėjo jokių galimybių tikslingai, derindami veiksmus su kitais asmenimis, siekti neteisėtai gauti Europos Sąjungos paramą. Pareiškėjai savo ūkius įsteigė ne dirbtinio skaidymo būdu, t. y. iš sprendimuose nurodytų asmenų nėra gavę žemės ūkio paskirties žemės neatlygintinai. Agentūra sprendimuose nenurodė, ar tyrė ir ar ištyrusi nustatė, kad pareiškėjai kartu su galbūt susijusiais asmenimis derino veiksmus, kuriais siekė neteisėtai gauti maksimalias Europos Sąjungos išmokas, todėl sprendimai, kuriais pareiškėjams sumažintos išmokos už pirmuosius 200 ha, yra neteisėtas, neatitinkantis Metodikos 8.1–8.2 papunkčių

sąlygų.5. Pagal Metodikos 8 punktą nepakanka, kad būtų nustatytas formalus asmenų sąsajumas, papildomai turi būti

nustatyta, kad: 1) nebus galima pasiekti reglamentuose, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) ar tiesioginių išmokų (TI) administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų; 2) būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo galbūt neteisėtai sukuriant sąlygas, reikalingas paramai gauti. Sprendimuose nenurodoma nei kokių administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų nebus pasiekta, nei kokius sąmoningus derintus veiksmus atliko pareiškėjai. Agentūra netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nepagrįstai priėmė sprendimą sumažinti paramą, todėl pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius gauti paramą.

6. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad, vadovaudamasi pareiškėjų pateiktais dokumentais bei duomenimis, esančiais NMA

informacinėse sistemose, kitų (valdų) registrų informacija, įvertino pareiškėjų paraiškų atitiktį kriterijui „ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė“ (ekonominiai, geografiniai, funkciniai, asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, požymiai, liudijantys buvus sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo). NMA nustatė, kad pareiškėjai atitiko susijusių asmenų požymius su kitais asmenimis (Z. K., D. L.) ir yra kartu veikiančių asmenų grupė, o ne atskiri ūkiniai subjektai. Pareiškėjai tarpusavyje susiję: 1) geografiniais ryšiais (visų pareiškėjų sutampa el. paštas ir telefono numeris, su D. L. sutampa Ž. Š. adresas; 2) ekonominiais ryšiais, nes visi veikia toje pačioje rinkoje (daugiausiai augina javus, produkciją parduoda UAB „Kėdainių aruodai“ (kaip D. L. ir Z. K.) bei UAB „Agrolita“ (kaip D. L.)); 3) funkciniais ryšiais (pareiškėjai produkciją sandėliuoja D. L. nuosavybės teise priklausančiame sandėlyje (kaip D. L. ir Z. K.)); 4) kitais ryšiais (pareiškėjų valdos įregistruotos tuo pačiu metu (2005 m. kovo 4 d.)); 5) asmeniniais ryšiais (Ž. Š. su D. L. susijusi giminystės ryšiais). Nustačius, kad pareiškėjai atitinka susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupės požymius, jiems išmoka pagal „Ekologinio ūkininkavimo“ priemonę buvo skaičiuojama vadovaujantis EKO taisyklių 53.7 papunkčiu, t. y. jei toks pareiškėjas prašo paramos už didesnį nei 200 ha plotą, parama mažinama pagal EKO taisyklių 49 punktą ir išmokama vadovaujantis NMA nustatyta tvarka.

8. NMA, vertindama pareiškėjų D. L., Ž. Š., Z. K., M. A. paraiškas paramai gauti už 2016 metus, nustatė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir SVVPĮ) 2 straipsnio 12 dalies 5 punkto ir 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto nuostatomis, jie laikytini susijusiais asmenimis dėl susiformavusių veiklos santykių kaip bendrai veikiančių fizinių asmenų grupė.

9. Pagal Rekomendacijos II priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirtos pastraipos nuostatą, įmonės laikomos „susijusiomis“, kai įvertinus jų tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius matyti, kad jos per fizinį asmenį arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net jeigu jų formaliai nesieja kuris nors iš nurodytų SVVPĮ 2 straipsnio 12 dalies 1–4 punktuose ir 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a–d papunkčiuose nustatytų santykių. Todėl fiziniai asmenys, kurie derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių ar fizinių asmenų komerciniams sprendimams, negali būti laikomi ekonomiškai nepriklausomais vienas nuo kito, o turi būti laikomi veikiančiais kartu. Šios sąlygos konstatavimas nebūtinai turi būti siejamas su sutartinių santykių tarp tų asmenų buvimu ar netgi su pripažinimu, kad jie ketino išvengti labai mažų, mažųjų ar vidutinių įmonių apibrėžties taikymo, kaip tai suprantama pagal Rekomendaciją. Tokiu atveju, sprendžiant klausimą dėl susijusių asmenų, yra svarbu konstatuoti, kad fizinių asmenų grupė gali daryti lemiamą poveikį priimant komercinius sprendimus, taip pat dėl paramos gavimo, pasinaudojant esamais sutartiniais, nuosavybės valdymo teisės ar įtakos (giminystės ar derybinio pranašumo) teisės pagrindais.

10. Pareiškėjai, valdydami kitų pareiškėjų kontaktines prieigas (el. paštą ir telefono numerį), taip pat pareiškėjų išaugintos produkcijos sandėliavimą ir šios produkcijos pareiškėjų pasiūlą rinkai, pasirinkdami bendrus pirkėjus, turi galimybę daryti lemiamą įtaką kitų pareiškėjų komerciniams sprendimams bei tarpusavyje derinti veiksmus dėl paramos gavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai ir Z. K. bei D. L. derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamiems komerciniams sprendimams, jie negali būti laikomi ekonomiškai nepriklausomais vienetais, todėl, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. vasario 27 d. sprendime HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben, C-110/13, EU:C:2014:114, suformuotomis taisyklėmis, turi būti laikomi susijusiais asmenimis pagal SVVPĮ 2 straipsnio 12 dalies 5 punkto ir 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto nuostatas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino NMA 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą Nr. BR6-1862441 „Dėl skirtos išmokų sumos“ ir 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą Nr. BR6-1862464 „Dėl skirtos išmokų sumos“, įpareigojo NMA iš naujo įvertinti pareiškėjos Ž. Š. 2016 m. birželio 1 d. paraišką ir pareiškėjo M. A. 2016 m. birželio 1 d. paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“.

12. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat atsižvelgė į ESTT sprendime HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben pateiktas nuostatas, jog prieš konstatuojant nustatytas neteisėtas sąlygas gauti paramą turi būti papildomai įvertinami: objektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad nebus galima pasiekti paramos teikimą reglamentuojančiuose reglamentuose, administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų, ir subjektyvūs elementai, kuriais remiantis daroma išvada, kad buvo sukurtos galbūt neteisėtos sąlygos. Tai reiškia, kad prieš konstatuojant asmenų susietumą, turi būti surenkami objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo, sukuriant galbūt neteisėtas sąlygas, reikalingas paramai gauti.

13. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose nenurodyta, kokių tiesioginės išmokos administravimo ir kontrolės taisyklėse nurodytų tikslų nebus pasiekta, taip pat nenurodyta, kokius sąmoningus derintus veiksmus atliko pareiškėjai ir, jeigu atliko, tai kodėl jie yra neteisėti. Agentūra nustatė, kad pareiškėjai yra susijęs asmenys, tačiau vien sąsajumas nereiškia, jog buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai, kuriais siekta neteisėtai gauti Europos Sąjungos paramą. Sprendimuose sumažinti paramą pareiškėjams išdėstyti motyvai nėra pakankami, juose nepasisakoma dėl VAGK sprendimo dalies dėl pareiškėjų tyčios siekiant padalyti valdas ir taip gauti didesnes paramos išmokas. Be to, ginčijami sprendimai priimti 2017 m. balandžio 7 d., t. y. tą pačią dieną, kurią buvo priimti Agentūros sprendimai, kurie panaikinti VAGK sprendimu.

14. Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, todėl priimdama ginčijamus sprendimus privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, tačiau jų iš esmės nesilaikė.

15. Teismas apibendrino, kad Agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, neįvertino teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, nepagrįstai nesirėmė ESTT išaiškinimais, todėl priėmė sprendimus, neatitinkančius VAĮ 8 straipsnio keliamų reikalavimų.

III.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Atsakovas pažymi, kad, įvertinus EKO taisyklių 111 punkte įtvirtintą nuostatą, galima teigti, jog NMA, prieš išmokėdama paramą pagal Priemonę, turi įvertinti tik faktą, ar paraiškas pateikę pareiškėjai yra kartu veikiančių fizinių asmenų grupė.

18. Šiuo atveju NMA, vadovaudamasi pareiškėjų pateiktais dokumentais bei duomenimis, esančiais NMA informacinėse sistemose, kitų (valdų) registrų informacija, įvertino pareiškėjų paraiškų atitiktį kriterijui „ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė“ (ekonominiai, geografiniai, funkciniai, asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, požymiai, liudijantys buvus sąmoningą tų asmenų veiksmų derinimą), ir nustatė, kad pareiškėjai atitiko susijusių asmenų požymius su kitais asmenimis (Z. K., D. L.) ir yra kartu veikiančių asmenų grupė, o ne atskiri ūkiniai subjektai.

19. Taigi, pareiškėjų Paraiškų vertinimo metu nustačius, kad jie yra kartu veikiančių asmenų grupė, NMA neprivalėjo vertinti, kokių Taisyklėse nurodytų tikslų nebus pasiekta, taip pat nurodyti, kokius sąmoningai suderintus veiksmus pareiškėjai atliko ir, jei atliko, kodėl jie yra neteisėti, nes to nenumato EKO taisyklių 111 punkto nuostatos.

20. NMA įrodė pareiškėjų sąsajumą, ir tai patvirtino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tačiau, priešingai nei nurodyta šiame sprendime, NMA neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjai atliko šiuos veiksmus tyčia, taip pat ar tokie veiksmai buvo neteisėti.

21. NMA manymu, sprendžiant klausimą dėl susijusių asmenų, yra svarbu konstatuoti, kad fizinių asmenų grupė gali daryti lemiamą poveikį priimant komercinius sprendimus, tuo pačiu ir dėl paramos gavimo, pasinaudojant esamais sutartiniais, nuosavybės valdymo teisės ar įtakos (giminystės ar derybinio pranašumo) teisės pagrindais.

22. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad Programos priemonės tikslai yra susiję su paramos teikimu skirtingiems ir savarankiškiems subjektams, o ne susijusių asmenų grupėms, nes priešingu atveju būtų mažinamas faktinis realus veiklą kaimo vietovėje vystančių ūkio subjektų skaičius ir jų įvairovė, bei kiltų grėsmė dėl apribojimų paramai gauti apėjimo (žr. LVAT 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-92-822/2018, LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2230-757/2017, LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1866-575/2017).

23. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai pateikė teismui skundą, kuriame suformuluoti aiškūs prieštaravimo motyvai ir argumentai, darytina išvada, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyta data neturėjo esminės įtakos pareiškėjų galimybei tinkamai ir teisingai suvokti sprendimų turinį, taigi, ginčijamuose sprendimuose nurodyta jų priėmimo data neapribojo pareiškėjų teisių įgyvendinimo.

24. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25. Pareiškėjai nurodo, kad Agentūra klaidingai mano, jog ji, nustačiusi asmenų sąsajumą, neturi pareigos nustatyti ESTT sprendime nurodytų aplinkybių, t. y. ar asmenys dirbtinai kūrė sąlygas paramai gauti, ir dėl to nebus pasiekti programos administravimo taisyklėse nustatyti tikslai. Sprendime nurodoma, kad prašymai finansuoti projektus pagal Priemonę gali būti atmetami, jeigu 1) Projektu nepasiekiami Priemonės programoje numatyti tikslai, ir 2) nustatomi paraiškų teikėjų sąmoningai derinami veiksmai, kuriais siekiama gauti naudos pagal Europos Sąjungos teisės aktus, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti.

26. Ginčijamuose sprendimuose tik deklaratyviai nurodyta, kad Agentūra, vertindama pareiškėjų atitiktį kriterijui „ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė“ (ekonominiai, geografiniai, funkciniai, asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, požymiai buvus sąmoningo tų asmenų veikimo derinimo), nustatė, kad pareiškėjai atitinka susijusių asmenų požymius su Z. K. ir D. L. ir yra kartu veikiančių asmenų grupė, o ne atskiri ūkiniai vienetai. Šiuo atveju Agentūra iš viso netyrė ir nenustatė, ar buvo sąmoningai derinami veiksmai ir ar neteisėtai sukuriamos sąlygos, reikalingos paramai gauti. Agentūra netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nepagrįstai priėmė sprendimą sumažinti paramą, todėl pažeidė pareiškėjų teisėtus lūkesčius gauti paramą.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – NMA 2017 m. balandžio 7 d. pranešimo Nr. BR6-1862441 „Dėl skirtos išmokų sumos“ ir 2017 m. balandžio 7 d. pranešimo Nr. 1862464 „Dėl skirtos išmokų sumos“ teisėtumas ir pagrįstumas.

28. Nagrinėjamo ginčo esmė – ar pareiškėjai atitinka susijusios įmonės arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupės kriterijus.

29. Pareiškėja Ž. Š. 2016 m. birželio 1 d. pateikė NMA paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (reg. Nr. 16-1011265147-1), kurioje, be kita ko, deklaravo 260,55 ha plotą, už kurį mokamos kompensacinės išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“.

30. Pareiškėjas M. A. 2016 m. birželio 1 d. pateikė NMA paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (reg. Nr. 16-1011265151-1), kurioje, be kita ko, deklaravo 308,01 ha plotą, už kurį mokamos kompensacinės išmokos pagal Priemonę.

31. Agentūra 2017 m. balandžio 7 d. raštais Nr. 1862464 ir Nr. 1862441 informavo pareiškėjus apie tai, kad jiems yra skiriamos išmokos, nurodė jų dydžius ir papildomai informavo, kad Ž. Š., palyginti su 2015 m., buvo skirta 10 926,61 Eur mažesnė išmoka, M. A., palyginti su 2015 m., skirta 10 534,36 Eur mažesnė išmoka.

32. Agentūra 2017 m. rugpjūčio 23 d. pateikė pareiškėjams sprendimus, atsakydama į jų prašymus peržiūrėti paskaičiuotas išmokas, kuriuose nurodyta, kad jie atitinka susijusių asmenų požymius, todėl išmoka pagal „Ekologinio ūkininkavimo“ priemonę buvo skaičiuojama vadovaujantis EKO taisyklių 53.7 papunkčiu: „Jei nustatoma, kad pareiškėjai

yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė, parama teikiama šiuos pareiškėjus skaičiuojant kaip vieną. Jei toks pareiškėjas prašo paramos už didesnį nei 200 ha plotą, parama mažinama pagal šių taisyklių 49 punktą ir išmokama vadovaujantis Agentūros nustatyta tvarka“, bei EKO taisyklių 49 punktu: „Tais atvejais, kai metinė bendroji pareiškėjų pagal Priemonę prašoma paramos suma einamaisiais metais viršija bendrą numatytą metinę paramos sumą, taikomas paramos mažinimas pareiškėjams, pagal Priemonę prašantiems paramos daugiau nei už 200 ha. Plotas iki 200 ha laikantis paramos paraiškoje deklaruotų pasėlių proporcijos pagal atitinkamas augalų grupes (pasėlius) yra remiamas 100 proc. Plotas, viršijantis 200 ha, laikantis paramos paraiškoje deklaruotų pasėlių proporcijos pagal atitinkamas augalų grupes (pasėlius) yra remiamas 70 proc.“

33. Pareiškėjai Agentūros 2017 m. rugpjūčio 23 d. pateiktus sprendimus apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ir prašė juos panaikinti.

34. Komisija 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 3R-339 (AG-262/01-2017) panaikino Agentūros 2017 m. balandžio 7 d. sprendimus Nr. 1862464 ir Nr. 1862441 „Dėl skirtos išmokų sumos“ bei 2017 m. rugpjūčio 23 d. raštus Nr. BR6-8674 ir BR6-8642 bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjų 2016 m. birželio 1 d. paraiškas.

35. Agentūra, vykdydama Komisijos 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą, priėmė ginčijamą sprendimą Nr. BR6-1862464 „Dėl skirtos išmokų sumos“ (Ž. Š.) ir sprendimą Nr. BR6-1862441 „Dėl skirtos išmokų sumos“ (M. A.). Sprendimų data – 2017 m. balandžio 7 d.

36. Ginčijami sprendimai buvo pateikti su 2017 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. BR6-12917 „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo“ (Ž. Š.) ir 2017 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. BR6-12916 „Dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymo“ (M. A.).

37. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, jog Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių 111 punkte nustatyta, kad pateikę paraiškas pareiškėjai vertinami, ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė. Agentūra nurodė, kad vertindama pareiškėjų atitiktį šiam reikalavimui, vadovaujasi reglamentu (EB) Nr. 2988/95, reglamentu (ES) Nr. 1305/2013, reglamentu (ES) Nr. 1306/2013, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymu, Teisingumo teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimu byloje Nr. C-110/13.

38. Pirmiausia pažymėtina, kad Agentūra niekaip nepaaiškino, kodėl ji, vertindama 2016 m. pareiškėjų pateiktas paraiškas dėl paramos už 2016 m. laikotarpį, taikė šį punktą, kuris buvo priimtas tik 2016 m. balandžio 29 d. ministro įsakymu Nr. 3D-2372, įsigaliojo 2016 m. balandžio 30 d. ir neteko galios ministro 2016 m. rugsėjo 26 d. priimtu įsakymu Nr. 3D-549 nuo 2016 m. rugsėjo 27 d., t. y galiojo trumpiau nei penkis mėnesius.

39. Nagrinėjamu atveju aktuali Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 12 dalis, kurią taip pat nurodė Agentūra. Šioje dalyje pateikta susijusių įmonių samprata – įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių: 1) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; 2) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo ar priežiūros organo narių ar administracijos pareigūnų; 3) įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; 4) įmonė, kuri dėl sutarčių, sudarytų su kitos įmonės dalyviais, kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų; 5) dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę šios dalies 1–4 punktuose nurodyti įmonių ryšiai, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose.

40. Taigi pateiktoje sampratoje nurodyti konkretūs ryšiai, pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės yra susijusios, siejami su valdymo kontrole (balsų daugumos turėjimu kitoje įmonėje, galimybe skirti ir atšaukti daugumą valdymo organus, administracijos pareigūnus, daryti įtaką dėl steigimo dokumentų) arba sutarčių pagalba kontroliuoti daugumą kitos įmonės dalyvių balsų. Be to, kai nurodyti ryšiai susiformuoja dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose, tokios įmonės taip pat laikytinos susijusiomis įmonėmis.

41. Agentūra nurodė, kad taikė minėto ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben du aspektus. Paminėjusi pirmąjį aspektą, kad 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB dėl labai mažų įmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa turi būti aiškinama taip, kad įmonės gali būti laikomos „susijusiomis“, kai išnagrinėjus jų tarpusavio teisinius ir ekonominius santykius matyti, kad jos per fizinį asmenį arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net

jeigu formaliai nesieja kuris nors iš šio priedo 3 straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytų santykių, darė išvadą, kad minėto įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 1–4 punktuose numatytų santykių gali nebūti.

42. Nurodė antrąjį aspektą, kad fiziniai asmenys, kurie derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams, ir dėl to šios įmonės negali būti laikomos ekonomiškai nepriklausomomis viena nuo kitos, laikomi veikiančiais kartu, kaip tai suprantama pagal šio priedo 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą. Šios sąlygos konstatavimas nebūtinai turi būti siejamas su sutartinių santykių tarp tų asmenų buvimu ar netgi su pripažinimu, kad jie ketino išvengti labai mažų, mažųjų ar vidutinių įmonių apibrėžties taikymo, kaip tai suprantama pagal Rekomendaciją.

43. Agentūra nurodė, pareiškėjai yra susiję tarpusavyje geografiniais ryšiais (elektroninio pašto adresas ir telefono numeris tapatus), ekonominiais ryšiais (vyraujanti auginama kultūra – javai, produkcija parduodama UAB „Kėdainių aruodai“, UAB „Scandagra“ ir UAB „Agrolita“), funkciniais ryšiais (produkcija sandėliuojama D. L. nuosavybės teise priklausančiame sandėlyje); kitais ryšiais (su Z. K. ūkiai įregistruoti tuo pačiu metu (2005 m. sausio 21 d.), su M. A. valdos įregistruotos tuo pačiu metu (2005 m. kovo 4 d.).

44. Agentūra pirmiau nurodytus tarpusavio ryšius įvardijusi faktais darė išvadą, kad fiziniai asmenys (verslininkai), kurie derina savo veiksmus siekdami daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams, turi būti laikomi susijusiais pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 5 punktą ir pagal byloje HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben suformuluotas taisykles (II t., b. l. 83–86). Analogiškai kaip Ž. Š. vertinta ir M. A. paraiška (II t., b. l. 78–81).

45. Apibendrinant teigtina, kad Agentūra nurodė, jog vertino, ar pareiškėjai yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė, vadovaujantis ESTT suformuluotais kriterijais / taisyklėmis ir Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 5 punktu (dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę šios dalies 1–4 punktuose nurodyti įmonių ryšiai, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose).

46. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad NMA, vadovaudamasi pareiškėjų pateiktais dokumentais bei duomenimis, esančiais NMA informacinėse sistemose, kitų (valdų) registrų informacija, įvertino pareiškėjų paraiškų atitiktį kriterijui „ar yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė“ (ekonominiai, geografiniai, funkciniai, asmeniniai su panašiais investiciniais projektais susijusių asmenų ryšiai, požymiai, liudijantys buvus sąmoningą tų asmenų veiksmų derinimą), ir nustatė, kad pareiškėjai atitiko susijusių asmenų požymius su kitais asmenimis (Z. K., D. L.) ir yra kartu veikiančių asmenų grupė, o ne atskiri ūkiniai subjektai.

47. Šios Nutarties 39 punkte minėta, kad pagal Įstatymą susijusios įmonės apibūdinamos per nustatytus konkrečius ryšius, pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės yra susijusios, ir tie ryšiai yra siejami su valdymo kontrole (balsų daugumos turėjimu kitoje įmonėje, galimybe skirti ir atšaukti daugumą valdymo organų, administracijos pareigūnų, daryti įtaką dėl steigimo dokumentų) arba sutarčių pagalba kontroliuoti daugumą kitos įmonės dalyvių balsų (Įstatymo 2 str. 12 d. 1–4 p.), o pagal 5 punktą nurodyti ryšiai susiformuoja dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos, jei šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose. Pažymėtina, kad ginčijamuose Agentūros sprendimuose nėra aptariamas nė vienas iš pirmiau Įstatyme nurodytų ryšių. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo nustatytos susijusios įmonės / kartu veikianti fizinių asmenų grupė.

48. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad NMA įrodė pareiškėjų sąsajumą, ir tai patvirtino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tačiau, priešingai nei nurodyta šiame sprendime, NMA neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjai atliko šiuos veiksmus tyčia, taip pat ar tokie veiksmai buvo neteisėti, jis neprivalėjo vertinti, kokių Taisyklėse nurodytų tikslų nebus pasiekta, taip pat nurodyti, kokius sąmoningai suderintus veiksmus pareiškėjai atliko ir, jei atliko, kodėl jie yra neteisėti, nes to nenumato EKO taisyklių 111 punkto nuostatos. Šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

49. Vertinant anksčiau nurodytus argumentus paminėtina, kad EKO taisyklių 111 punkte (jis neteko galios 2016 m. rugsėjo 27 d., o jame reguliuotus santykius reglamentuoja Taisyklių 351 punktas) nebuvo nustatomos pareigos, konkretūs reikalavimai, draudimai, jame išvardyti tik teisės aktų pavadinimai, kuriais būtina vadovautis, ir jau aptartos bylai aktualios Įstatymo nuostatos (Įstatymo 2 str. 12 d. 1–5 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas nepatvirtino, kad NMA įrodė pareiškėjų sąsajumą. Teismas tik nurodė, jog Agentūra nustatė, kad pareiškėjai yra susiję asmenys, tačiau neteigė, kad Agentūra pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai yra susijusios įmonės / kartu veikiančių fizinių asmenų grupė. Kaip minėta, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies bent vienu iš penkių punktu būtina nustatyti ne bet kokį sąsajumą, kaip teigia

apeliantas, o nustatyti konkrečius ryšius, apibūdintus minėtuose punktuose, aptartus šios Nutarties 39 punkte. Vien tai, kad nustatoma, jog asmenys realizuoja produkciją tiems patiems supirkėjams, saugo produkciją viename sandėlyje, turėdami tą patį elektroninio pašto adresą, vienu metu registravo dalį ūkių ar valdą, nereiškia, kad nustatyti tokie ryšiai, kurių reikalauja Įstatymas. Atsakovas savo ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 5 punktu, tačiau neteisingai jį taikė.

50. Nei viename iš ginčijamų Sprendimų nėra pakankamai pagrįsta, kaip šiuo konkrečiu atveju fiziniai asmenys, atliko tokius veiksmus, kuriais buvo siekiama daryti įtaką atitinkamų įmonių komerciniams sprendimams, ir būtent dėl to šios įmonės negali būti laikomos ekonomiškai nepriklausomomis viena nuo kitos, kaip tai nurodyta ESTT 2014 m. vasario 27 d sprendime HaTeFo GmbH prieš Finanzamt Haldensleben ir Komisijos rekomendacijoje Nr. 2003/361/EB.

51. Nenustačius, kad pareiškėjai laikytini susijusiomis įmonėmis / kartu veikiančių fizinių asmenų grupe, atsakovo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai (žr. 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2230-575/2017, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1866-575/2017, 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-92-822/2018) atskirai neaptariami, nes jie nėra aktualūs nagrinėjamu atveju.

52. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai atskirai neaptariami, nes jie nebeturi teisinės reikšmės.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, iš esmės tinkamai jas aiškino ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas galioti. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas pareiškėjų naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.), pareiškėjai pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jie patyrė realias, pagrįstas ir būtinas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (mokėjimo nurodymai, PVM sąskaitos faktūros, II t., b. l. 116–121), o teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti – kiekvienam po 363 Eur, yra neadekvati, neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjams M. A. ir Ž. Š. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos

kiekvienam po 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6852e4d0228111eabe008ea93139d588


NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Dubičiai“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Dubičiai“ skundą atsakovui viešajai įstaigai „Ekoagros“ dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Dubičiai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Ekoagros“ (toliau – ir atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. LSK-K-17-07329 „Dėl dokumentų išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą Nr. NUT-K-17-01448 „Dėl ekologinės gamybos“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. ŽŪB „Dubičiai“ ūkyje VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas atliko tikrinimą ir 2017 m. liepos 31 d. surašė Ekologinės gamybos tikrinimo protokolą Nr. PAG-K-17-01356. VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. rugpjūčio 24 d. priėmė Nutarimą, o 2017 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimą. Atlikus pareiškėjo ūkio patikrinimą, buvo nustatyti pažeidimai, todėl buvo pritaikytos poveikio priemonės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VšĮ „Ekoagros“ nustatė, jog pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams (konkrečiai dėl kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1), pareiškėjas nepranešė atsakovui apie pasikeitimus. Dėl šio neva padaryto pažeidimo pritaikyta poveikio priemonė: atsakovo direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-36 patvirtintos Neatitikčių vertinimo procedūros (PR-05), 5 leidimas (toliau – ir Vertinimo procedūra), priedas A „Neatitikčių lygiai ir poveikio priemonės augalininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės, laukinės augalijos rinkimo ir akvakultūros sritims“ (toliau – ir priedas A) – II lygio neatitiktis – griežtas įspėjimas. Kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) laukui Nr. 1 suteikiamas iš naujo pereinamasis laikotarpis (toliau – ir P1 statusas). Iš tokio lauko produkcija gali būti realizuojama tik kaip įprastinė. Atsakovas taip pat nustatė, kad šiais metais įsigyta ir panaudota įprastinė atestuota avižų sėkla be atitinkamos institucijos leidimo ir panaudota įprastinė neatestuota žieminių rugių sėkla. Dėl šių pažeidimų pritaikyta priemonė: Vertinimo procedūros priedas A – II lygio neatitiktis – įspėjimas. Atsakovas nurodė, kad pas jį šiais metais neva atsirado paralelinė avižų ir žieminių rugių produkcija. Dėl šio pažeidimo pritaikyta priemonė: Vertinimo procedūros priedas A – IV lygio neatitiktis – produkcijos nesertifikavimas, taip pat atsakovas prie šio pažeidimo nurodė, kad šių metų derliaus avižos bei žiemiai rugiai gali būti realizuojami tik kaip įprastinė produkcija. Atsakovas, atlikęs kontrolinio žemės klypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauko Nr. 1 (toliau – ir Laukas) dirvožemio mėginių tyrimus, rado glifosatų skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA)) likučių (0,42 mg/kg) ir glifosatų likučių (0,15 mg/kg), kurie nėra įvardinti Įgyvendinimo Reglamento II priede. Dėl šio pažeidimo pritaikyta poveikio priemonė: Vertinimo procedūros priedas A-I lygio neatitiktis – įspėjimas. Taip pat prie šio pažeidimo nurodytas korekcinis / prevencinis veiksmas – šiais metais laukui iš naujo suteikiamas P1 statusas, o šiais metais išaugintą žieminių rugių

produkciją galima realizuoti tik kaip įprastinę produkciją.4. Pareiškėjas yra ūkio subjektas, kuris ekologiniu ūkininkavimu užsiima daugelį metų. Per visą laiką savo veikloje

nenaudojo jokių ekologiniame ūkininkavime draudžiamų medžiagų, taip pat ir glifosatų. Teigė, kad imant mėginius buvo padaryti pažeidimai, kadangi dirvožemio mėginiai buvo paimti nenaudojant vienkartinių pirštinių, taip pat buvo naudotas atsakovo įprastas kastuvas, kuris galbūt buvo naudotas imant dirvožemio mėginius ir iš kitiems asmenims priklausančių žemės laukų. Pareiškėjo vertinimu, glifosatų likučių paimtame dirvožemio mėginyje galėjo atsirasti būtent todėl, kad tikrintojas nesilaikė mėginių paėmimo tvarkos ir mėginai buvo užteršti. Be to, mėginys buvo paimtas tik iš vienos lauko vietos. Toks mėginio paėmimas ir nustatytos tvarkos pažeidimas akivaizdžiai prieštarauja nustatytiems reikalavimas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš lauko paimtame dirvožemio mėginyje buvo rasta AMPA likučių – 0,42 mg/kg, o glifosato – 0,15 mg/kg, t. y. mėginyje rastas glifosatų likučių kiekis buvo itin nedidelis, kuris galėjo atsirasti dėl įvairių aplinkybių, taip pat ir dėl to, kad paimtas dirvožemio mėginys buvo užterštas ir sugadintas dėl Procedūros reikalavimų nesilaikymo, t. y. nenaudojant vienkartinių pirštinių bei naudojant kastuvą, ant kurio galbūt buvo glifosatų likučių ir mėginį paėmus iš vienos lauko vietos. Nedidelis glifosatų kiekis lauko dirvožemyje galėjo atsirasti ir dėl to, kad kiti ūkininkai, vykdantys veiklą gretimuose žemės sklypuose (t. y. esančiuose netoli Lauko), šią medžiagą galbūt naudojo savo veikloje. Atsakovas skundžiamu aktu nepagrįstai ir neteisėtai nustatė padarytą pažeidimą Lauke ir dėl to iš naujo suteikė P1 statusą.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas sprendime nurodė, jog šiais metais panaudota įsigyta įprastinė atestuota avižų sėkla be atitinkamos institucijos leidimo ir panaudota įprastinė neatestuota žieminių rugių sėkla. Dėl šių padarytų pažeidimų sprendimu (nutarimu) pritaikyta II lygio poveikio priemonė – griežtas įspėjimas. Vertinimo procedūros priede A nurodyta, kad II lygio poveikio priemonė – griežtas įspėjimas – taikoma už pažeidimus, kurie neturi didelės įtakos produkcijos kilmei / ekologiškumui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iki šių metų iš jo prieš sėjant pasėlius niekada nebūdavo reikalaujami atitinkami institucijų leidimai. Tik gavęs atsakovo sprendimą, jis sužinojo, kad nuo šiol prieš sėjant pasėlius, būtina gauti atitinkamos institucijos leidimą. Atsakovas prieš tai pareiškėjo neinformavo apie naujus pasikeitimus. Tačiau atsakovo Nutarime nurodyta, kad sėkla neatnaujinta, naudota savo ūkio sėkla, panaudotos sėklos normos atitinka teikiamas sėklų naudojimo rekomendacijas, taigi leidžiant suprasti, jog pareiškėjas naudojo tinkamą sėklą, todėl atsakovas sprendimu (nutarimu) nepagrįstai pritaikė poveikio priemonę už neva panaudotą įprastinę neatestuotą žieminių rugių sėklą ir įprastinę atestuotą avižų sėklą be leidimo. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus bei pritaikė II lygio poveikio priemonę. Pažymėjo, kad pagal Vertinimo procedūros priedą A II lygio poveikio priemonė taikoma tik už tokius pažeidimus, kurie neturi didelės įtakos produkcijos ekologiškumui.

7. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas avižų ir žieminių rugių laukams neteisėtai ir nepagrįstai suteikė P1 – P2 statusus, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o visiems laukams turėtų būti suteikiamas E statusas. Dėl nepranešimo apie sertifikuojamų laukų plotų pasikeitimus pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamuose aktuose nurodė, jog tą patį kontrolinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) lauką Nr. 1 (Laukas Nr. 1) 2017 m. birželio 2 d. deklaravo G. K., o 2017 m. birželio 6 d. – pareiškėjas. Dėl to atsakovas įžvelgė veiksmuose neva padarytą pažeidimą – pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams, nebuvo tinkamai per nustatytą terminą informuotas atsakovas, dėl to pritaikė II lygio poveikio priemonę bei pritaikė korekcinį / prevencinį veiksmą – Laukui Nr. 1 suteikė P1 statusą. Kadangi Vertinimo procedūros priedo A 5 punkte nurodyta, kad nustačius neatitiktį, kiekviena situacija vertinama individualiai, priklausomai nuo pažeidimo mąsto ir atsiradusių pasekmių, sprendė, kad atsakovui nėra įtvirtintas įpareigojimas taikyti tam tikrą, konkrečią poveikio priemonę už tokio pobūdžio pažeidimus, ir tik įvertinęs situaciją individualiai, atsakovas turi paskirti teisingą ir proporcingą sankciją. Nurodė, kad nesutinka su paskirta poveikio priemone, ypač su pritaikytu korekciniu / prevenciniu veiksmu – Laukui Nr. 1 suteiktu P1 statusu. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nagrinėjamu atveju jo neva padarytas pažeidimas – pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams, atsakovas nebuvo tinkamai informuotas per nustatytą terminą – buvo padarytas dėl klaidos, todėl yra mažareikšmis. Pareiškėjas yra ūkininkas, pagrindinį savo dėmesį koncentruojantis į žemės ūkio veiklos vykdymą. Akcentuoja, kad būtina atsižvelgti ir į teisingumo principą, pagal kurį nėra pagrįsta ir teisinga visą jo ekologišką avižų produkciją pripažinti įprastine dėl klaidos, nedarančios įtakos produkcijos ekologiškumui.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad paskirta poveikio priemonė yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Atsakovas sprendimu (nutarimu) pritaikė IV lygio poveikio priemonę – produkcijos nesertifikavimas, kadangi jis šių metų avižas ir žieminius rugius neva augino skirtingų statusų (E ir P1) laukuose. Mano, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai avižų

laukams, žieminių rugių laukams ir laukui suteikė P1 – P2 statusus, todėl visuose avižų laukuose, įskaitant ir Lauką Nr. 1, ir visuose rugių laukuose užauginta produkcija turi būti pripažinta ekologiška. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti poveikio priemonės netaikyti, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Šiuo atveju IV lygio griežčiausia poveikio priemonė – visos šių metų ekologiškos avižų produkcijos nesertifikavimas, kaip ir žieminių rugių atveju – skirta neteisėtai ir nepagrįstai, todėl Sprendimas ir Nutarimas turėtų būti panaikinti.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčijami aktai neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų dėl motyvų aiškumo ir pakankamumo kriterijų, be to, neatskleidžiamos faktinės aplinkybės, kurios leistų suprasti, kaip pasireiškė atsakovo neva nustatyti teisės aktų pažeidimai. Pažymėjo, kad Sprendime (Nutarime) nurodomos skirtingos Reglamento, Įgyvendinimo Reglamento bei Taisyklių normos, tačiau nepasisakoma kaip konkrečiai nagrinėjamos situacijos atveju pasireiškė jų pažeidimas ir kaip šios normos taikomos. Tokie atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai pažeidžia jo pareigą veikti aiškiai ir nedviprasmiškai. Teisės aktų reikalavimų neatitinkantis individualus administracinis aktas gali užkirsti galimybę asmeniui ginti savo pažeistas teises bei suvokti kokiu teisiniu pagrindu jam yra skiriama poveikio priemonė. Kadangi sprendimas neaiškus, nemotyvuotas, pareiškėjui apsunkinamos galimybes ginti pažeistus interesus.

10. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.11. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas ir atsakovas sudarė sutartį dėl ekologinės

gamybos sertifikavimo Nr. SUT-K-14-01766 (toliau – ir Sutartis), t. y. dėl pareiškėjo vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimo ir veiklą patvirtinančių dokumentų išdavimo, jei pareiškėjo vykdoma veikla atitiks teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui už atliktus darbus.

12. Paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje buvo atlikta ūkio patikra iš anksto apie ją nepranešus pareiškėjui, kurios duomenys užfiksuoti 2017 m. rugpjūčio 2 d. ekologinės gamybos tikrinimo protokole Nr. PAG-K-17-01356. Patikros metu buvo apžiūrėti visi ŽŪB „Dubičiai“ sertifikuojami laukai. Pagal mėginių atrinkimo planą buvo paimtas dirvožemio mėginys (mėginio atrinkimo aktas Nr. 17-170MA) dėl glifosatų nustatymo iš žieminių rugių lauko Nr. 1 (plotas – 91,16 ha, KŽS (kontrolinio žemės sklypo) Nr. (duomenys neskelbtini) (Laukas Nr. 1)), vertinant tai, kad minėtame lauke buvo mažai daugiamečių piktžolių. Mėginys suformuotas iš šešių lauko vietų. Ši aplinkybė užfiksuota mėginio atrinkimo akte Nr. 17-170MA. Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbEl“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, 2017 m. rugpjūčio 17 d. gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. HB2504773, rasta 0,42 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,15 mg/kg glifosato likučių. Glifosatas ir aminometil – fosfoninė rūgštis (AMPA) nėra įvardinti 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008 I ir II priede kaip leistini produktai naudoti ekologinėje gamyboje. Įvertinus gautus laboratorinių tyrimų rezultatus buvo priimtas skundžiamas Nutarimas dėl ekologinės gamybos Nr. NUT-K-17-01448, kuriuo ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkiui dėl neleistinų cheminių medžiagų panaudojimo ekologinėje gamyboje buvo pritaikyta 33 neatitiktis ir I lygio poveikio priemonė — įspėjimas, Laukas Nr. 1 (91,16 ha, KZS Nr. (duomenys neskelbtini)), sertifikuojamas kaip neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų, bei dėl padaryto pažeidimo laukui iš naujo taikomas pereinamasis laikotarpis (PI) ir išaugintą žieminių rugių produkciją galima realizuoti tik kaip įprastinę.

13. Atsakovas pažymėjo, kad patikros metu taip pat nustatyti ir kiti pažeidimai: pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams ir (ar) gamybos apimčiai, produkcijos statusui, produkcijos pavadinimui, sudėčiai ar esant kitiems gamybos pokyčiams, per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai raštu neinformuota sertifikavimo įstaiga, tuo pažeidžiant Ekologinio žemės ūkio taisyklių (toliau – ir EŽŪT) 21 straipsnį, Įgyvendinimo reglamento 64 straipsnis, 78 straipsnio 4 punktas; panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM (Žemės ūkio ministerijos) leidimo, tuo pažeidžiant EŽŪT 421, 46, 48, 49, 118.1. punktus; Reglamento 12 straipsnio 1 dalies i) punktą, Įgyvendinimo reglamento 45 straipsnį; auginama paralelinė produkcija įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose, tuo pažeidžiant EŽŪT 118.11. punktą, Reglamento 11 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį, Įgyvendinimo reglamento 40 straipsnio 1 dalį.

14. Buvo nustatyta, kad pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje nebuvo laikomasi ekologinei gamybai keliamų reikalavimų, nes glifosatai ir aminometil – fosfoninė rūgštis (AMPA), net ir mažiausias jų kiekis, ekologinėje gamyboje yra draudžiami, be to, buvo nustatyti ir kiti teisės aktų pažeidimai. Dėl to, skundžiamo Nutarimo pagrindu, 2017 m. rugpjūčio 28 d. buvo priimtas Sprendimas dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-K-17-07329, o 2017 m. rugpjūčio 25 d. išduotas nutarimo išrašas Nr. NUS-K-17-01402.

15. Atsakovas su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad imant dirvožemio mėginį VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas nesilaikė mėginių paėmimo tvarkos (Procedūros) ir mėginiai buvo užteršti nesutiko. Nurodė, kad priėmus skundžiamus Nutarimą ir Sprendimą paaiškėjo aplinkybė, jog dirvožemio mėginį ėmęs VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas M. Š. nedėvėjo vienkartinių pirštinių. Reaguojant į padarytą Mėginių atrinkimo procedūros pažeidimą ir siekiant teisingo ir pagrįsto sprendimo, VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. spalio 30 d. atliko papildomą pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą (Papildomo tikrinimo protokolas Nr. PAGP-K-17-00648) ir, dalyvaujant pareiškėjo atstovui, laikydamasi nustatytos procedūros, iš Lauko Nr. 1 paėmė dirvožemio mėginį ištyrimui (Mėginio atrinkimo aktas Nr. 17-360MA). Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, 2017 m. lapkričio 22 d. gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. HB2059158, rasta 0,067 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,056 mg/kg glifosato likučių. Atsižvelgiant į tai, buvo priimti patikslinti 2017 m. lapkričio 24 d. nutarimas dėl ekologinės gamybos Nr. PNU-K-17-00653, ir jo pagrindu – 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimas dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-K-17-10295, tačiau dėl to pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės nepasikeitė. Atsižvelgiant į tai, kad buvo atliktas pakartotinis dirvožemio mėginio ištyrimas laikantis visų mėginių atrinkimo procedūros reikalavimų, atsikirtimai į pareiškėjo argumentus dėl glifosato ir glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių patekimo į dirvožemį dėl procedūrinių pažeidimų, rasto jo kiekio, atsakovo nuomone, netenka prasmės.

16. Nors, atsižvelgiant į tai, jog visa dirvožemio mėginio atrinkimo, paruošimo ir išsiuntimo procedūra buvo atlikta pakartotinai, tikslu išsklaidyti bet kokias abejones priimtų sprendimų atžvilgiu ir siekiant pašalinti pareiškėjo neteisingus skunde pateiktus argumentus, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui pateikia neteisingą informaciją apie tai, jog atsakovo tikrintojas mėginį tyrimui paėmė tik iš vienos lauko vietos, kadangi dirvožemis mėginiui suformuoti buvo paimtas iš šešių lauko vietų. Ši aplinkybė užfiksuota 2017 m. rugpjūčio 2 d. Mėginio atrinkimo akte Nr. 17-170MA, kuriame nurodyta, kad mėginys paimtas einant skersai lauką iš šešių vietų. Cituojamo mėginio atrinkimo akto pabaigoje nurodyta – „patvirtinu, kad šiame akte pateikta informacija teisinga“, pasirašo ŽŪB „Dubičiai“ (duomenys neskelbtini) S. K.

17. Atsakovas paaiškino, kad glifosatai (sintetiniai herbicidai) ir glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgštis (AMPA), kurie buvo nustatyti pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje, nėra įvardinti 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologišku produktu ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės II priede, kaip leistini naudoti ekologinėje gamyboje. Tai reiškia, jog glifosatai, glifosato skilimo produktas aminometil – fosfoninė rūgštis (AMPA) ekologinėje gamyboje, net ir mažiausias jų kiekis, yra draudžiami be jokių išimčių. Pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje, kaip patvirtina atlikti laboratoriniai tyrimai, glifosatai ir glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgštis (AMPA) buvo rasti. Kaip nurodyta VšĮ „Ekoagros“ pateikiamuose dokumentuose, po pirminio, t. y. 2017 m. rugpjūčio 17 d. dirvožemio mėginio ištyrimo, rastas glifosatų likučių kiekis – 0,15 mg/kg, AMPA likučių kiekis – 0,42 mg/kg. Pareiškėjo argumentai dėl itin nedidelio glifosato kiekio atmestini kaip nepagrįsti visų pirma todėl, kad atlikus pakartotinius to paties lauko dirvožemio mėginio tyrimus neleistinų medžiagų kiekis, nors ir mažesnis, buvo nustatytas. Nustačius neleistinų cheminių medžiagų buvimą dirvožemyje, nustatytas jų kiekis nedaro įtakos pritaikant ūkio subjektui poveikio priemones, tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kiek neleistinos medžiagos aptikta dirvožemyje, poveikio priemonė bus pritaikyta ta pati, jos niekaip nediferencijuojant. Net ir mažiausias glifosato ir AMPA kiekis ekologinėje gamyboje yra draudžiamas, o toks pažeidimas laikytinas rimtu pažeidimu.

18. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog nedidelis glifosatų kiekis lauko dirvožemyje galėjo atsirasti ir dėl to, kad kiti ūkininkai, vykdantys veiklą gretimuose žemės sklypuose, šią medžiagą galimai naudojo savo veikloje, nepagrįstas. Ekologiškų produktų gamybos, paruošimo ir platinimo visų etapų bei jų kontrolės bendri tikslai ir principai yra įtvirtinti 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų

ženklinimo (toliau – ir Reglamentas). Ūkio subjektas – fizinis arba juridinis asmuo, atsakingas už tai, kad jo kontroliuojamoje ekologinės gamybos įmonėje būtų užtikrintas šio Reglamento reikalavimų laikymasis (Reglamento 2 str., 1 d. d) punktas).

19. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jo ekologinės gamybos ūkyje buvo panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Ekologinio žemės ūkio taisyklių 421 straipsniu, laukuose turi būti sodinama / sėjama dauginamoji medžiaga ar sėkla, atitinkanti dauginamajai medžiagai ir sėklai nustatytus teisės aktų reikalavimus <…>. Jei sertifikavimo įstaiga sertifikuodama nustato, kad sodinama / sėjama neatitinkanti šio punkto reikalavimų medžiaga ar sėkla, ji tokį lauką įvardija kaip lauką, kuriame nesilaikoma dauginamajai medžiagai keliamų reikalavimų. Už nustatytą pažeidimą atsakovas pritaikė Neatitikčių vertinimo procedūroje nustatytą poveikio priemonę – griežtą įspėjimą. Dauginamosios medžiagos, kuri buvo panaudota pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje, kilmė detaliai aprašyta Tikrinimo protokolo 2.5. dalyje „Ekologinės gamybos ūkio laukų ir apsaugos juostų aprašymas“ pateiktoje lentelėje, kurios apačioje, šalia nuorodos „su protokole pateiktais duomenimis ir faktais sutinku“, pasirašė ŽŪB „Dubičiai“ (duomenys neskelbtini) S. K. Savo prieštaravimus dėl minėtos poveikio priemonės pritaikymo pareiškėjas grindžia tuo, kad neva atsakovo priimtos išvados prieštarauja viena kitai. Tačiau pareiškėjas galbūt neteisingai suvokia skundžiamame Nutarime nurodytą nuostatą – „sėkla neatnaujinta, naudota savo ūkio sėkla, panaudotos sėklos normos atitinka teikiamas sėklų naudojimo rekomendacijas“, nepagrįstai šiuos nurodymus sutapatindamas su dauginamosios medžiagos kilme, kuri, kaip pažymėta aukščiau, nurodyta tikrinimo protokolo 2.5. dalyje, dėl to pareiškėjo argumentai atmestini.

20. Pažymi, jog atlikus patikrą buvo nustatyta, kad išanalizavus tikrinimo protokolą Nr. PAG-K-17-01356 ir prisijungus prie 2017 m. Paraiškų informacinės sistemos (PPIS) nustatyta, kad G. K. laukus deklaravo 2017 m. birželio 2 d., o ŽŪB „Dubičiai“ savo laukus deklaravo 2017 m. birželio 6 d., nutrūkus lauko Nr. 1 (14,34 ha; KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)) kontrolei, laukui taikomas iš naujo pereinamasis laikotarpis (PI), nes pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams nebuvo pranešta įstaigai apie įvykusius pasikeitimus (neatsiųsta užpildyta forma F-003/2). Atsakovas skundžiamu Nutarimu konstatavo Taisyklių 21 punkto ir Komisijos Reglamento (EB) Nr. 889/2008 64 straipsnio reikalavimo pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams ir (ar) gamybos apimčiai, produkcijos statusui, produkcijos pavadinimui, sudėčiai ar esant kitiems gamybos pokyčiams, taip pat pažeidus Taisyklių, Komisijos Reglamento (EB) Nr. 889/2008 ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 reikalavimus per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai informuoti sertifikavimo įstaigą, pažeidimą ir už II lygio neatitiktį paskyrė poveikio priemonę – griežtą įspėjimą. Sutartyje pareiškėjas įsipareigojo nuo Sutarties pasirašymo dienos laikytis teisės aktų ir kitų VšĮ „Ekoagros“ raštu ir / ar oficialiame atsakovo tinklapyje http://www.ekoagros.lt viešai skelbiamų dokumentų nuostatų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad per 5 dienas nuo jo sertifikuojamo ūkio ploto pasikeitimo atsakovui būtų pateikęs formą F-003/2, taip pat apie tai, kad būtų informavęs atsakovą kokiu nors kitu būdu. Tik pareiškėjo ūkio tikrinimo, t. y. 2017 m. rugpjūčio 2 d., metu buvo nustatyta apie pasikeitusį sertifikuojamo ūkio plotą.

21. Pareiškėjas neteisingai vertina Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 5 punkte nurodytą nuostatą, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, priklausomai nuo pažeidimo mąsto ir atsiradusių pasekmių ir VšĮ „Ekoagros“ nėra įtvirtintas įpareigojimas taikyti tam tikrą, konkrečią poveikio priemonę už tokio pobūdžio pažeidimus, o tik įvertinus situaciją individualiai paskirti teisingą ir proporcingą sankciją. Pareiškėjui poveikio priemonė paskirta už jo ekologinio ūkio tikrinimo metu nustatytą imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, todėl jokios išlygos ar kitoks vertinimas negalimas. Taigi poveikio priemonė pritaikyta pagrįstai. Pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles, pareiškėjas, užsiimantis ekologine ir neekologine gamyba privalo užtikrinti, kad visais atvejais bus galima atkirti ekologiškus produktus nuo neekologišku. Atlikus pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą buvo nustatyta, kad auginama paralelinė produkcija (avižos ir žieminiai rugiai) įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose, tuo pažeidžiant EŽŪT 118.11. punktą, Reglamento 11 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį, Įgyvendinimo reglamento 40 straipsnio l dalį. Skundžiamuose administraciniuose aktuose nurodyta, kad avižos ir žieminiai rugiai auginami skirtingų statusų (E ir PI) laukuose.

22. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodo, jog nebuvo padaręs pažeidimų. Nutarime dėl ekologinės gamybos visuomet yra aprašoma praėjusių metų analizė. Skundžiamame Nutarime pateikiant praėjusių metų analizės duomenis nurodyta, kad ūkiui buvo pritaikytos poveikio priemonės: I lygio – dėl naujų nesertifikuotų laukų

http://www.ekoagros.lt/

prijungimo prie E statusą turinčių laukų, dėl avižų atsėliavimo; IV lygio – dėl auginamos paralelinės produkcijos. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo daromi pažeidimai kartojasi. Poveikio priemonė pareiškėjui pritaikyta pagrįstai ir, atsižvelgiant į pažeidimo sukeliamas pasekmes, yra teisinga ir proporcinga padarytam pažeidimui. Nesutinka, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra mažareikšmis.

23. VšĮ „Ekoagros“, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamus administracinius aktus, tinkamai laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, administraciniai aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, įrodymais ir teisės aktų normomis. Tiek VšĮ „Ekoagros“ Nutarime dėl ekologinės gamybos Nr. NUT-K-17-01448, tiek šio nutarimo pagrindu priimtame Sprendime Nr. LSK-K-17-07329, yra aiškiai įvardinti teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas sprendimas, nurodyta taikoma poveikio priemonė, detalizuojant vertinimo kriterijus, t. y. teisės aktų konkrečias nuostatas.

II.

24. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

25. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 25 d. pareiškėjas ir atsakovas VšĮ „Ekoagros“ sudarė sutartį dėl ekologinės gamybos sertifikavimo Nr. SUT-K-14-01766, pagal kurią pareiškėjas užsakė atlikti pareiškėjo vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimą ir išduotų veiklą patvirtinančius dokumentus, jei užsakovo vykdoma veikla atitiks teisės aktų reikalavimus. Šia sutartimi pareiškėjas taip pat įsipareigojo veiklą vykdyti vadovaujantis Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais, laikytis Reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų atsakovo raštu pateiktų dokumentų reikalavimų bei leisti atsakovui ir (ar) akreditavimo biuro atstovui išsamiai apžiūrėti ūkio subjektą, su ūkio subjektu susijusius dokumentus (ekologinės gamybos ir įprastinės gamybos vienetų) ir vykdomą užsakovo veiklą bei pateikti galiojančių dokumentų, reikalingų atlikti sertifikavimą, kopijas bei leisti atsakovui išsamiai įvertinti vykdomą veiklą.

26. ŽŪB „Dubičiai“ ūkyje 2017 m. rugpjūčio 2 d. VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas atliko tikrinimą. Patikros metu buvo apžiūrėti visi ŽŪB „Dubičiai“ sertifikuojami laukai. Pagal mėginių atrinkimo planą buvo paimtas dirvožemio mėginys (mėginio atrinkimo aktas Nr. 17-170MA) dėl glifosatų nustatymo iš žieminių rugių lauko Nr. 1 (plotas – 91,16 ha, KŽS (kontrolinio žemės sklypo) Nr. (duomenys neskelbtini) (Laukas Nr. 1)). Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbEl“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, 2017 m. rugpjūčio 17 d. gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. HB2504773, rasta 0,42 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,15 mg/kg glifosato likučių. Įvertinus gautus laboratorinių tyrimų rezultatus buvo priimtas skundžiamas Nutarimas dėl ekologinės gamybos Nr. NUT-K-17-01448, kuriuo ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkiui dėl neleistinų cheminių medžiagų panaudojimo ekologinėje gamyboje buvo pritaikyta 33 neatitiktis ir I lygio poveikio priemonė — įspėjimas, laukas Nr. 1 (91,16 ha, KZS Nr. (duomenys neskelbtini)), sertifikuojamas kaip neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų bei dėl padaryto pažeidimo laukui iš naujo taikomas pereinamasis laikotarpis (PI) ir išaugintą žieminių rugių produkciją galima realizuoti tik kaip įprastinę. Patikros metu taip pat nustatyti ir kiti pažeidimai: pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams ir (ar) gamybos apimčiai, produkcijos statusui, produkcijos pavadinimui, sudėčiai ar esant kitiems gamybos pokyčiams, per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai raštu neinformuota sertifikavimo įstaiga; panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM (Žemės ūkio ministerijos) leidimo; auginama paralelinė produkcija įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose.

27. Priėmus skundžiamus Nutarimą ir Sprendimą, paaiškėjus aplinkybei, kad dirvožemio mėginį ėmęs VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas nedėvėjo vienkartinių pirštinių, reaguojant į padarytą mėginių atrinkimo procedūros pažeidimą, VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. spalio 30 d. atliko papildomą pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą (Papildomo tikrinimo protokolas Nr. PAGP-K-17-00648) ir, dalyvaujant pareiškėjo atstovui, laikydamasi nustatytos procedūros, iš Lauko Nr. 1 paėmė dar vieną dirvožemio mėginį ištyrimui (Mėginio atrinkimo aktas Nr. 17-360MA). Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, 2017 m. lapkričio 22 d. gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad ir šiame tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. HB2059158, rasta

0,067 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,056 mg/kg glifosato likučių. Atsižvelgiant į tai, buvo priimti patikslinti 2017 m. lapkričio 24 d. nutarimas dėl ekologinės gamybos Nr. PNU-K-17-00653, ir jo pagrindu – 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimas dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-K-17-10295, kuriuose pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės nepasikeitė.

28. Teismas nurodė, kad ekologinio ūkininkavimo taisykles ir reikalavimus nustato: 2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinantis reglamentą (EEB) Nr. 2092/91 (toliau – ir Reglamentas); 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės (toliau – ir Įgyvendinimo Reglamentas); Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375 patvirtintos Ekologinio žemės ūkio taisyklės (toliau – ir Taisyklės); Mėginių atrinkimo, paruošimo ir išsiuntimo procedūros PR-08 (toliau – ir Procedūra), patvirtintos VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-27 (2017 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. V-28 redakcija).

29. Teismas, įvertinęs su ekologinės gamybos vykdymu susijusį teisinį reguliavimą, nurodė, kad tam tikrų trąšų, taip pat augalų bei dirvožemio apsaugos priemonių naudojimas ekologiniame ūkininkavime yra griežtai apribotas, nustatant tam tikrus ekologinėje gamyboje leidžiamų naudoti medžiagų baigtinius sąrašus. Išimtys šiam reguliavimui taikomos itin retai, ribotą laikotarpį ir tik esant išimčių taikymo atvejams, kurie yra nustatyti Reglamente Nr. 834/2007. Pažymėjo, kad jokių išimčių dėl sintetinių cheminių medžiagų vartojimo ekologinėje gamyboje teisės aktuose nėra numatyta.

30. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl dirvožemio mėginių atrinkimo procedūros pažeidimų nurodė, kad teisės aktu nustatytų procedūrų, paimant (formuojant) dirvožemio mėginius, atlikimas yra ne tik besąlyginė sertifikavimo įstaigos laikymosi pareiga, bet ir nustatytų tikslų, jog į rinką nebūtų pateikti jokie su ekologine gamyba apgaulingai asocijuojami gaminiai, pasiekimo garantas. Pažymėjo, kad ekologiniam ūkiui keliami itin griežti imperatyvaus pobūdžio reikalavimai, todėl atitinkamai ir pati sertifikavimo įstaiga turi pareigą itin tiksliai vykdyti jai deleguotas kontrolės funkcijas, griežtai laikytis nustatytos procedūros. Procedūroje nustatytas reikalavimas imant mėginius laikytis visų įmanomų atsargumo priemonių ir įsakomosios nuostatos, reglamentuojančios mėginių paėmimo tvarką, reikalauja iš sertifikavimo įstaigos tokio kompetentingo jai pavestų uždavinių įgyvendinimo, kuris besąlygiškai atitiktų visas šiuo aspektu jos veiklą reglamentuojančiame teisės akte nustatytas procedūras, užtikrinančias objektyvius tikrinimo rezultatus, taip įgyvendinant teisėtumo principą. Teismas pabrėžė, jog mėginio paėmimas iš kelių lauko vietų Procedūroje yra įvardijamas kaip pagrindinis mėginiui keliamas reikalavimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad dirvožemis mėginiui suformuoti buvo paimtas ne iš vienos, kaip teigia pareiškėjas, bet iš šešių lauko vietų, Mėginio atrinkimo akte Nr. 17-170MA nurodyta, kad ŽŪB „Dubičiai“ (duomenys neskelbtini) savo parašu patvirtino, jog šiame akte pateikta informacija teisinga, taigi reikalavimas, keliamas mėginių paėmimui, nebuvo pažeistas.

31. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo tikrintojas dirvožemio mėginius iš kontroliuojamo pareiškėjo lauko paėmė nenaudodamas pirštinių. Sprendžiant, ar toks veiksmas pažeidžia Procedūroje keliamą reikalavimą, teismas pažymėjo, kad ši nustatyta atsargumo priemonė yra imperatyvaus pobūdžio, taigi mėginius ėmusiam asmeniui buvo privalu naudoti naujas vienkartines pirštines, o tokios Procedūroje nustatytos rekomendacijos nevykdymas galėjo turėti įtakos mėginių užteršimui bei tyrimo rezultatams. Tačiau atsakovas nustatęs, kad imant mėginius nebuvo naudojamos naujos vienkartinės pirštinės, tikslu išsklaidyti bet kokias pareiškėjo keliamas abejones priimtų sprendimų atžvilgiu ir siekdamas pašalinti pareiškėjo skunde pateiktus argumentus dėl galbūt padarytų Mėginių atrinkimo procedūros pažeidimų, visą dirvožemio mėginio atrinkimo, paruošimo ir išsiuntimo procedūrą pakartojo iš naujo, dalyvaujant pareiškėjo atstovui, laikydamasis nustatytos procedūros, iš Lauko Nr. 1 paėmė dar vieną dirvožemio mėginį ištyrimui. Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ laboratorijos, esančios Vokietijoje, 2017 m. lapkričio 22 d. gautas atsakymas, kad tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje, kurio plombos Nr. HB2059158, rasta 0,067 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,056 mg/kg glifosato likučių. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas priėmė patikslintą 2017 m. lapkričio 24 d. nutarimą dėl ekologinės gamybos Nr. PNU-K-17-00653, ir jo pagrindu – 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą dėl išduotų dokumentų Nr. LSK-K-17-10295.

32. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad tikrintojas dirvožemio paėmimui naudojo savo atsivežtą kastuvą, nuo kurio į dirvožemį galėjo patekti glifosatų, vertino kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis.

33. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytu pažeidimu dėl jo ekologinės gamybos ūkyje panaudotos įprastinės neatestuotos, ekologiškos neatestuotos (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinės atestuotos dauginamosios medžiagos be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje panaudotos dauginamosios medžiagos kilmė detaliai aprašyta Tikrinimo protokolo 2.5. dalyje „Ekologinės gamybos ūkio laukų ir apsaugos juostų aprašymas“ pateiktoje lentelėje, kurioje su protokole pateiktais duomenimis ir faktais sutikdamas pasirašė ŽŪB „Dubičiai“ (duomenys neskelbtini) S. K. Savo prieštaravimus dėl minėtos poveikio priemonės pritaikymo pareiškėjas grindžia tuo, kad neva atsakovo priimtos išvados prieštarauja viena kitai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neteisingai supranta skundžiamame Nutarime nurodytą nuostatą – „sėkla neatnaujinta, naudota savo ūkio sėkla, panaudotos sėklos normos atitinka teikiamas sėklų naudojimo rekomendacijas“, nepagrįstai šiuos nurodymus sutapatindamas su dauginamosios medžiagos kilme, nurodyta tikrinimo protokolo 2.5. dalyje. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai savo nesutikimą su nustatytu pažeidimu ir pritaikyta poveikio priemone grindžia ir tuo, kad jis nežinojo apie pasikeitusią praktiką, kuri reikalauja sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo, kurio niekas nereikalavo. Pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, kuriam taikoma sertifikavimo įstaigos kontrolė sutarties su juo pagrindu, ir kuris, kaip pats nurodo, ūkininkauja jau daugelį metų, turėjo pareigą vykdyti imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, tai nėra nauja praktika, apie kurią jis nieko nežinojo (galėjo nežinoti), Taisyklių 118.1. punktas galiojo jau ir ankstesniais metais, be to, visa informacija, susijusi su atitinkamų leidimų išdavimu, talpinama pareiškėjui prieinamame VšĮ „Ekoagros“ internetiniame puslapyje.

34. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su nustatyta neatitiktimi pagal Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 5 neatitiktį ir pritaikyta poveikio priemone – griežtu įspėjimu. Byloje nustatyta, kad G. K. laukus deklaravo 2017 m. birželio 2 d., o ŽŪB „Dubičiai“ savo laukus deklaravo 2017 m. birželio 6 d. Nutrūkus lauko Nr. 1 (14,34 ha; KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)) kontrolei, laukui taikomas iš naujo pereinamasis laikotarpis (PI), nes pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams, nebuvo pranešta įstaigai apie įvykusius pasikeitimus (neatsiųsta užpildyta forma F– 003/2). Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai skundžiamu nutarimu konstatavo Taisyklių 21 punkto ir Komisijos Reglamento (EB) Nr. 889/2008 64 straipsnio reikalavimo pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams ir (ar) gamybos apimčiai, produkcijos statusui, produkcijos pavadinimui, sudėčiai ar esant kitiems gamybos pokyčiams, pažeidimus, taip pat Taisyklių, Komisijos Reglamento (EB) Nr. 889/2008 ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 834/2007 reikalavimų per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai informuoti sertifikavimo įstaigą, pažeidimą, todėl už II lygio neatitiktį pagrįstai skyrė poveikio priemonę – griežtą įspėjimą.

35. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, pažymėjo, kad pasikeitus žemės plotui, lyginant su pirminiu tikrinimu, pareiškėjui kyla pareiga apie tai informuoti kontrolės instituciją (VšĮ „Ekoagros“). Pagal tarp šalių pasirašytos Sutarties 2.1.1 punktą pareiškėjas įsipareigojo nuo Sutarties pasirašymo dienos laikytis teisės aktų ir kitų VšĮ „Ekoagros“ raštu ir / ar oficialiame atsakovo tinklapyje http://www.ekoagros.lt viešai skelbiamų dokumentų nuostatų. Minėtame tinklalapyje adresu http://www.ekoagros.lt/?mid=59 yra patalpinta duomenų pasikeitimo ekologinės gamybos vienete forma F-003/2. Pildant šią formą, be kita ko, privalu nurodyti žemės ūkio valdos identifikavimo kodą ir informaciją apie ekologinės gamybos ūkyje įvykusius pasikeitimus lyginant su duomenimis, pateiktais ekologinio gamybos ūkio pirminio įvertinimo anketoje. Užpildyta forma patvirtinama, kad visa pateikta informacija yra teisinga ir atspindi ekologinės gamybos vieneto būklę dokumento pasirašymo dieną. Apie šių duomenų pasikeitimą ūkio subjektas įsipareigoja raštu pranešti įstaigai (VšĮ „Ekoagros“) per 5 darbo dienas, be ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos. Pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad per 5 dienas nuo jo sertifikuojamo ūkio ploto pasikeitimo atsakovui būtų pateikęs formą F-003/2, taip pat apie tai, kad būtų informavęs atsakovą kokiu nors kitu rašytiniu būdu. Pasikeitęs sertifikuojamo ūkio plotas buvo nustatytas tik pareiškėjo ūkio tikrinimo 2017 m. rugpjūčio 2 d. metu.

36. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nesutinka ir su IV lygio pritaikyta poveikio priemone – produkcijos nesertifikavimu. Pagal ekologinio ūkininkavimo taisykles ekologine ir neekologine gamyba užsiimantis pareiškėjas privalo užtikrinti, kad visais atvejais bus galima atskirti ekologiškus produktus nuo neekologiškų. Atlikus pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą nustatyta, kad auginama paralelinė produkcija (avižos ir žieminiai rugiai) įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose, tuo pažeidžiant EŽŪT 118.11. punktą, Reglamento 11 straipsnį, 17 straipsnio 1 dalį, Įgyvendinimo reglamento 40 straipsnio l dalį. Skundžiamuose administraciniuose aktuose nurodyta, kad avižos ir žieminiai rugiai auginami skirtingų statusų (E ir PI) laukuose.

http://www.ekoagros.lt/?mid=59

http://www.ekoagros.lt/

37. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad pažeidimai mažareikšmiai, o sankcijos dydžiai neproporcingi pažeidimų pobūdžiui, nurodė, kad pareiškėjas neteisingai vertina Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 5 punkte nurodytą nuostatą, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, priklausomai nuo pažeidimo mąsto ir atsiradusių pasekmių ir VšĮ „Ekoagros“ nėra įtvirtintas įpareigojimas taikyti tam tikrą, konkrečią poveikio priemonę už tokio pobūdžio pažeidimus, o tik įvertinus situaciją individualiai paskirti teisingą ir proporcingą sankciją. Pareiškėjui poveikio priemonė paskirta už jo ekologinio ūkio tikrinimo metu nustatytą imperatyvių teisės aktu reikalavimų nesilaikymą, todėl jokios išlygos ar kitoks vertinimas negalimas. Teismas vertino, kad konstatuoti pažeidimai nėra mažareikšmiai, o pritaikytos poveikio priemonės proporcingos padarytiems pažeidimams. Nustačius Reglamento reikalavimų nesilaikymą, tam, kad būtų įvykdyta Reglamento 30 straipsnio 1 dalies nuostata, turi būti taikoma priemonių visuma, kuri užtikrintų, kad ūkio subjektas negalės prekiauti produktais naudojant su ekologinės gamybos metodu susijusias nuorodas produktų ženklinime ir reklamoje. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, jog ūkininkauja daugelį metų ir prieš tai nebuvo padaręs pažeidimų, kadangi iš skundžiamo Nutarimo matyti, kad ūkiui buvo pritaikytos poveikio priemonės: I lygio – dėl naujų nesertifikuotų laukų prijungimo prie E statusą turinčių laukų, dėl avižų atsėliavimo; IV lygio – dėl auginamos paralelinės produkcijos.

38. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad skundžiami aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokio pobūdžio aktams keliamų reikalavimų, teismas nurodė, kad įvertinus skundžiamų VšĮ „Ekoagros“ sprendimų turinį matyti, jog priimant skundžiamus aktus, atsakovas laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, administraciniai aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, įrodymais ir teisės aktų normomis.

III.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują spendimą pareiškėjo skundą tenkinti.

40. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nevertinant esminę reikšmę bylos išnagrinėjimui turinčių aplinkybių, taip pat atsakovo pateiktų argumentų ir (ar) motyvų, pagrindžiančių Sprendimo ir Nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė viešojo administravimo subjektų veikloje privalomus principus.

41. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai imperatyvių procedūrinių nuostatų pažeidimų, t. y., kad atsakovas dirvožemio mėginius iš pareiškėjo Lauko Nr. 1 paėmė, ištyrė bei Sprendimą ir Nutarimą priėmė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, nelaikė pagrindu panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Pareiškėjas savo veikloje nenaudojo jokių ekologiniame ūkininkavime draudžiamų medžiagų, taip pat ir glifosatų. Draudžiamų medžiagų naudojimo faktas niekada anksčiau nebuvo nustatytas atsakovo ar kitos institucijos, nors patikrinimai buvo vykdomi daugelį kartų. Pareiškėjas negali pateikti konkrečių priežasčių, kodėl iš Lauko Nr. 1 paimto dirvožemio mėginyje neva buvo nustatyta glifosato (AMPA) likučių ir vertina, kad glifosato (AMPA) likučiai galėjo būti nustatyti dėl atsakovo netinkamai atliktų dirvožemio mėginių paėmimų (ar šių mėginių netinkamo ištyrimo). Aplinkybę, kad buvo pažeista mėginių paėmimo procedūra, patvirtina tai, kad 2017 m. spalio 30 d. atsakovas atliko papildomą patikrinimą, kurio metu iš Lauko Nr. 1 pakartotinai buvo paimtas dirvožemio mėginys. Taip pat pats atsakovas patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. atliktas pareiškėjo Lauko patikrinimas buvo neteisėtas, atliktas nesivadovaujant Procedūroje įtvirtintais reikalavimais. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nepagrįstai sprendė, kad toks procedūros, kurios pagrindu buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, pažeidimas nelaikytinas pagrindu panaikinti ginčijamus administracinius aktus. Šiuo atveju atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, neužtikrino savo veikloje teisėtumo, teisės viršenybės, gero administravimo principų laikymosi.

42. Pareiškėjas nurodo, kad remiantis viešojo administravimo principais bei Viešojo administravimo įstatymo keliamais reikalavimais sprendžiant dėl individualaus administracinio akto teisėtumo negali būti vadovaujamasi tomis aplinkybėmis, kurių nebuvo priimant ginčijamą individualų aktą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sprendimo ir Nutarimo teisėtumo, negalėjo remtis 2017 m. spalio 30 d. atlikto patikrinimo rezultatais, kadangi Sprendimas ir Nutarimas priimti 2017 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo pagrindu, t. y. 2 mėn. anksčiau nei atliktas pakartotinis 2017 m. spalio 30 d. patikrinimas. Remiantis tuo, kad pats atsakovas pripažino, jog 2017 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimas buvo

atliktas pažeidžiant pagal Procedūrą keliamus reikalavimus, Sprendimas ir Nutarimas turėjo būti pripažinti neteisėtais bei panaikinti. Tuo tarpu 2017 m. spalio 30 d. patikrinimas (jo rezultatai) jokios įtakos Sprendimo ir Nutarimo teisėtumui neturi. Pažymi, kad situacija, kuomet individualus administracinis aktas yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios jo priėmimo metu neegzistavo, pažeidžia konstitucinius teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, teisingumo ir kitus principus. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, viešojo administravimo subjektams būtų sudarytos sąlygos priimti individualius administracinius aktus tinkamai ir apdairiai neištyrus aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas aktas. Tokiu atveju viešojo administravimo subjektai visada galėtų tikėtis, jog asmeniui pradėjus ginti savo teises, bus teisėta ir pagrįsta atlikti naują aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Tokia situacija iš esmės pažeistų asmenų, kurių atžvilgiu priimami individualūs administraciniai aktai, teises, taip pat niekaip neskatintų viešojo administravimo subjektų funkcijas vykdyti kuo tinkamiau bei profesionaliau. Atsakovas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, užtikrinti teisėtumo, gero administravimo ir kitų principų laikymąsi. Tačiau, šiuo atveju atsakovo veiksmai, kai teismui apskundus jo priimtus neteisėtus individualius administracinius aktus, atliekamas papildomas patikrinimas, siekiant patikrinti šių aktų teisėtumą, leidžia spręsti, kad atsakovas šiuo atveju nesilaikė viešojo administravimo subjektams privalomų veiklos principų. Pažymi, kad įvertinus atsakovo veiklą reglamentuojančius teisės aktus matyti, jog atsakovui įstatyminiu lygmeniu nėra suteikta teisė panaikinti (keisti) savo priimtus administracinius aktus ir (ar) atlikti pakartotinį patikrinimą dėl savo priimtų administracinių aktų. Dėl to, nagrinėjamu atveju atsakovas, neturėdamas įgaliojimų panaikinti (pakeisti) savo priimtus individualius administracinius aktus, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, kai siekdamas patikrinti Sprendimo ir Nutarimo teisėtumą atliko papildomą patikrinimą. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl to nepasisakė.

43. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ne tik neturėjo vadovautis papildomo patikrinimo metu ir (ar) šio patikrinimo pagrindu vėliau nustatytomis aplinkybėmis, o priešingai – turėjo šį atsakovo inicijuotą papildomą patikrinimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei neturinčiu reikšmės šios bylos nagrinėjimo kontekste.

44. Pirmosios instancijos teismas sprendime nusprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo ekologiniame ūkyje buvo panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo. Nors teismas sprendė, jog už minėto pažeidimą yra atsakingas tik pats pareiškėjas, tačiau iki Ekologinio žemės ūkio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 375, pasikeitimo, atsakovo nurodomas reikalavimas buvo įtvirtintas kitoje taisyklių nuostatoje, t. y. šis reikalavimas iš vienos taisyklių nuostatos perkeltas į kitą. Ekologinio žemės ūkio taisyklių nuostatoms pasikeitus, pareiškėjas sprendė, jog minėtas reikalavimas buvo panaikintas, todėl pareiškėjas ir nepasinaudojo galimybe kreiptis į atsakovą dėl leidimo einamaisiais metais naudoti neekologiškai užaugtiną sėklą ir (arba) dauginamąją medžiagą. Pareiškėjas pažymi, kad esant svarbių teisės aktų nuostatų pasikeitimams, atsakovas bent savo interneto tinklalapyje apie tai turėtų informuoti ūkininkus. Šiuo atveju, atsiradus minėtiems pasikeitimams, atsakovas apie tai ūkininkų aiškiai viešai neinformavo, nors galėjo ir turėjo tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę už minėto pažeidimo padarymą priskyrė tik pareiškėjui, nors esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, jog atsakovas pritaikė pareiškėjui neproporcingą sankciją.

45. Pareiškėjas dėl nepranešimo apie sertifikuojamų laukų plotų pasikeitimus nurodo, kad atsakovas už šį pažeidimą pareiškėjo kontrolinio žemės klypo Nr. (duomenys neskelbtini) laukui Nr. 1 (plotas – 14,34 ha) pritaikė korekcinį / prevencinį veiksmą – suteikė pereinamojo laikotarpio statusą (P1 statusas), o tai reiškia, kad iš šio lauko gauta avižų produkcija gali būti realizuota tik kaip įprastinė. Nors vadovaujantis Vertinimo procedūros priedo A 5 punkto nuostata, už šį pažeidimą (nepranešimas apie sertifikuojamų laukų plotų pasikeitimus) kiekvienu atveju atsakovas turi skirti atitinkamą poveikio priemonę atsižvelgdamas į situaciją individualiai, t. y. priklausomai nuo pažeidimo mąsto ir atsiradusių pasekmių, tačiau pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šią nuostatą, nepagrįstai palaikė atsakovo išdėstytą poziciją ir netinkamai išaiškino Vertinimo procedūros priedo A 5 punkte įtvirtintą nuostatą. Atsakovas už pareiškėjo padarytą pažeidimą (nepranešimas apie sertifikuojamų laukų plotų pasikeitimus) paskyrė per griežtą poveikio priemonę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo padarytas nesąmoningai, t. y. netyčia. Iš esmės buvo padaryta klaida, kadangi pareiškėjas (jo (duomenys neskelbtini) – S. K.) ir G. K. (S. K. (duomenys neskelbtini)) deklaruodami savo, nors faktiškai G. K. ir pareiškėjas ūkinę veiklą vykdo kartu, kontrolinius žemės sklypų laukus, tiesiog susipainiojo deklaruotinų žemės sklypų laukų gausoje.

46. Pareiškėjas taip pat nesutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo formalia pozicija (vadovaujamasi formaliu teisės akto nuostatos taikymu, nors faktinė situacija yra priešinga), kad pareiškėjui 2017 m. birželio 6 d. deklaravus Lauką Nr. 1 nutrūko šio kontrolė, todėl buvo suteiktas iš naujo P1 statusas. Pažymi, kad iki to Laukui Nr. 2 buvo suteiktas sertifikavimo įstaigos kontroliuojamos ekologinės gamybos statusas (toliau – E statusas) bei šį kontroliavo atsakovas. Įvykus klaidai, kuri tiesiogiai lėmė minėtą pažeidimą – nepranešimą apie sertifikuojamų plotų pasikeitimą, faktiškai toks pažeidimas nepadarė ir (ar) negalėjo padaryti jokios įtakos šio Lauko Nr. 2 turėtam E statusui, kuris turėjo išlikti ir šiais metais. Taigi, už suklydimą, nedarantį jokios įtakos pareiškėjo avižų produkcijos ekologiškumui, atsakovas nepagrįstai pritaikė korekcinį / prevencinį veiksmą – Laukui Nr. 2 suteikė P1 statusą, dėl kurio visa pareiškėjo ekologinė avižų produkcija neva dėl atsiradusios paralelinės produkcijos Sprendimu (Nutarimu) buvo pripažinta įprastinė produkcija, nors faktiškai yra ekologinė. Sprendimu ir Nutarimu pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjo atžvilgiu yra neteisėta bei neproporcinga.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl IV lygio neatitikties poveikio priemonių – žieminių rugių ir avižų produkcijos nesertifikavimo, nurodo, kad tiek atsakovas ginčijamuose individualiuose administraciniuose aktuose, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime neatskleidė, kaip pareiškėjas padarė šį pažeidimą – auginama paralelinė avižų ir žieminių rugių produkcija.

48. Pareiškėjas akcentuoja, kad Nutarimas bei Sprendimas neatitinka motyvuotumo bei aiškumo reikalavimų, kadangi juose iš esmės tik išvardijamos teisės aktų nuostatos, tačiau nenurodoma, kaip pasireiškė jų pažeidimai, nepateikiamos objektyvios aplinkybės, aiškūs argumentai, turintys pagrįsti padarytų pažeidimų atlikimą. Sprendime (Nutarime) nurodomos skirtingos Reglamento, 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo įgyvendinimo taisyklės dėl ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės, taip pat Ekologinio žemės ūkio taisyklių nuostatos, tačiau nepasisakoma kaip konkrečiai nagrinėjamos situacijos atveju pasireiškė jų pažeidimas ir kaip šios normos taikomos. Iš esmės pats pareiškėjas turi nustatyti, kaip galėjo kiekvieną iš jų pažeisti. Pažymi, kad atsakovas Sprendime (Nutarime) nenurodo, kuriuose kontrolinių žemės sklypų laukuose neva buvo padaryti pažeidimai, kurie lėmė IV lygio poveikio priemonę. Pareiškėjas ginčydamas Sprendime (Nutarime) nurodytą šią griežčiausią poveikio priemonę, turi daryti prielaidas, kodėl jam buvo pritaikyta tokia sankcija. Tokie atsakovo veiksmai pažeidžia šio subjekto, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą veikti aiškiai ir nedviprasmiškai. Teisės aktų reikalavimų neatitinkantis individualus administracinis aktas gali užkirsti galimybę asmeniui ginti savo pažeistas teises bei suvokti kokiu teisiniu pagrindu jam yra skiriama poveikio priemonė. Sprendimas ir Nutarimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi yra neaiškūs, nemotyvuoti, tai apsunkina pareiškėjo galimybes ginti pažeistas teises ir interesus.

49. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.50. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame

atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo vykdomos ekologinės žemės ūkio produktų pirminės gamybos veiklos sertifikavimas yra neatsiejamas nuo įsipareigojimo griežtai laikytis Reglamentų, nustatančių reikalavimus ekologiškų žemės ūkio produktų gamybai ir ženklinimui, Ekologinio žemės ūkio taisyklių ir kitų, susijusių su ekologinės žemės ūkio produktų gamyba, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų, tai suponuoja pareiškėjo pozityvią pareigą pateikti tai patvirtinančius duomenis, esant pagristų abejonių dėl vykdomos veiklos atitikties teisės aktų reikalavimams, pateikti įrodymus, kurie jas galėtų paneigti. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius, nepateikdamas jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis nepažeidė teisės aktų reikalavimų, t. y. kad nenaudojo neleistinų ekologinėje gamyboje medžiagų, ar priežasčių, kodėl jis nesutinka su laboratorinių tyrimų rezultatais, ar kodėl, jo nuomone, šie rezultatai yra neteisingi. Tuo tarpu atsakovo atliktomis ekologinės gamybos sertifikavimo ir kontrolės procedūromis, atliktais laboratorinių tyrimų rezultatais, byloje pateiktais įrodymais patvirtinti pareiškėjo padaryti ekologinės gamybos pažeidimai, atitinkamai paskirtos poveikio priemonės.

51. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog mėginio užteršimas tam tikromis medžiagomis turi esminės ir tiesioginės įtakos mėginio tyrimo rezultatams bei teisės aktų reikalavimų atitikimui, o 2017 m. spalio 30 d. patikrinimas buvo neteisėtas. Pažymi, kad po pirminio dirvožemio mėginio ištyrimo rastas glifosatų likučių kiekis – 0,15 mg/kg, AMPA likučių kiekis – 0,42 mg/kg, po pakartotinio dirvožemio

mėginio ištyrimo rasta glifosatų skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių – 0,067 mg/kg ir glifosatų likučių – 0,056 mg/kg – tai patvirtina, kad jokiu būdu pirmasis mėginys negalėjo būti užterštas dėl atsakovo kaltės. Pakartotinai mėginys būtent ir buvo paimtas išsklaidyti bet kokias galimas abejones dėl pirmojo mėginio tyrimo rezultatų teisingumo. Pažymi, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas, užtikrino savo veiklos teisėtumo ir gero administravimo principų laikymąsi – pakartotinai papildomos patiktos metu paimtas mėginys patvirtino pirmojo mėginio rezultatus, tokiu būdu pašalino bet kokias abejones bei interpretacijas.

52. Atsakovas pažymi, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, VšĮ „Ekoagros“ atlieka kasmetines iš anksto suplanuotas ekologinės gamybos ūkių patikras, atlieka papildomus patikrinimus ir ima mėginius jų tyrimui atlikti. Todėl pareiškėjas neteisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovui nėra suteikta teisė atlikti pakartotinį patikrinimą. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad atsakovas, neturėdamas įgaliojimų panaikinti (pakeisti) savo priimtus individualius administracinius aktus, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, kadangi 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas dėl dokumentų išdavimo Nr. LSK-K-17-07329 nebuvo panaikintas ar pakeistas. 2017 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. PNU-K-17-00653 pagrindu priimtu 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. LSK-K-17-10295 palikus galioti 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą dėl dokumentų išdavimo Nr. LSK-K-17-07329, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, įgyvendino taip pat ir netraukimo atsakomybėn du kartus už tą patį principą.

53. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo nustatytu pažeidimu, jog pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje buvo panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo. Pareiškėjas savo nesutikimą su nustatytu pažeidimu ir pritaikyta poveikio priemone grindžia tuo, kad pasikeitus Ekologinio žemės ūkio taisyklių punktui, pareiškėjas galvojo, jog minėtas punktas panaikintas. Tačiau teisės akto nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog tai nauja praktika, apie kurią pareiškėjas nieko nežinojo, iki 2017 metų niekas leidimų nereikalavo, o atsakovas privalėjo informuoti apie pasikeitimus. Atsakovas pažymi, kad minėtų taisyklių nuostata dėl leidimo išdavimo naudoti neekologiškai užaugintą sėklą galioja jau nuo 2007 metų, be to, visa informacija, susijusi su atitinkamų leidimų išdavimu, buvo ir yra talpinama VšĮ „Ekoagros“ internetiniame puslapyje. Akcentuoja, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo apie teisinį reglamentavimą dėl sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo, kadangi 2012 m. liepos 30 d. VšĮ „Ekoagros“ sprendimu Nr. SK-(3795) pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė būtent dėl panaudotos įprastinės neatestuotos žieminių rugių sėklos (20 neatitiktis – Panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM leidimo (EŽŪT 36, 43, 44 p., Reglamento 12 str. 1 d. i) p., Įgyvendinimo reglamento 45 str.).

54. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad per 5 dienas nuo jo sertifikuojamo ūkio ploto pasikeitimo atsakovui būtų pateikęs formą F-003/2, taip pat apie tai, kad būtų informavęs atsakovą kokiu nors kitu rašytiniu būdu. Tik pareiškėjo ūkio tikrinimo metu buvo nustatyta apie pasikeitusį sertifikuojamo ūkio plotą. Pareiškėjas neteisingai vertina Neatitikčių vertinimo procedūros A priedo 5 punkte nurodytą nuostatą, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, priklausomai nuo pažeidimo mąsto ir atsiradusių pasekmių ir kad VšĮ „Ekoagros“ nėra įtvirtintas įpareigojimas taikyti tam tikrą, konkrečią poveikio priemonę už tokio pobūdžio pažeidimus, o tik įvertinus situaciją individualiai paskirti teisingą ir proporcingą sankciją. Pareiškėjui poveikio priemonė paskirta už jo ekologinio ūkio tikrinimo metu nustatytą imperatyvių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, todėl jokios išlygos ar kitoks vertinimas negalimas. Pareiškėjo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

55. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pritaikyta IV lygio pritaikyta poveikio priemone – produkcijos nesertifikavimu. Atsakovas pažymi, kad pagal Ekologinio ūkininkavimo taisykles, pareiškėjas, užsiimantis ekologine ir neekologine gamyba, privalo užtikrinti, kad visais atvejais bus galima atskirti ekologiškus produktus nuo neekologiškų. Atlikus pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą buvo nustatyta, kad auginama paralelinė produkcija (avižos ir žieminiai rugiai) įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

56. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pažeidimai yra mažareikšmiai, todėl pritaikytos poveikio priemonės neproporcingos. Nustačius Reglamento reikalavimų nesilaikymą, tam, kad būtų įvykdyta Reglamento 30 straipsnio 1 dalies nuostata, turi būti taikoma priemonių visuma, kuri užtikrintų, jog ūkio subjektas negalės prekiauti produktais naudojant su ekologinės gamybos metodu susijusias nuorodas produktų ženklinime ir reklamoje.

57. Atsakovas pažymi, kad nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiami administraciniai aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų taikytinų individualiam administraciniam aktui dėl motyvų aiškumo ir pakankamumo kriterijų. VšĮ „Ekoagros“, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamus administracinius aktus, tinkamai laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, administraciniai aktai yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis, įrodymais ir teisės aktų normomis. Tiek VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendime dėl dokumentų išdavimo Nr. LSK-K-17-07329, tiek 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarime Nr. NUT-K-17-01448 yra aiškiai įvardinti teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimti sprendimai, nurodyta taikoma poveikio priemonė, detalizuojant vertinimo kriterijus, t. y. teisės aktų konkrečias nuostatas, skiltyje „neatitiktis“ – nurodytas pažeidimas, detaliai išdėstant kaip, kur ir kokia apimtimi jis nustatytas, skiltyje „taikoma poveikio priemonė“ – nurodyta kokio lygio neatitiktis, skiltyje „koregavimo veiksmai“ – teisinės pasekmės. Taigi, analizuojant skundžiamų nutarimo ir sprendimo turinį yra visiškai akivaizdu, jog jame yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, skundžiami sprendimas ir nutarimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegija


IV.

58. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

59. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

60. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijami Sprendimas ir Nutarimas yra teisėti bei pagrįsti.

61. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. atlikus pareiškėjo ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkyje sertifikuojamų laukų patikrą ir paėmus dirvožemio mėginį dėl glifosatų nustatymo iš žieminių rugių lauko Nr. 1 (plotas – 91,16 ha, KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)), iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbEl“ laboratorijos

2017 m. rugpjūčio 17 d. gautas atsakymas, kad tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje rasta 0,42 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,15 mg/kg glifosato likučių. Skundžiamu Nutarimu pareiškėjui ŽŪB „Dubičiai“ dėl neleistinų cheminių medžiagų panaudojimo ekologinėje gamyboje buvo pritaikyta 33 neatitiktis ir I lygio poveikio priemonė – įspėjimas, laukas Nr. 1 (91,16 ha, KŽS Nr. (duomenys neskelbtini)) sertifikuojamas kaip neatitinkantis ekologinės gamybos reikalavimų bei dėl padaryto pažeidimo laukui iš naujo taikomas pereinamasis laikotarpis (P1) ir išauginta žieminių rugių produkciją galima realizuoti tik kaip įprastinę.

62. Paaiškėjus aplinkybei, kad imant dirvožemio mėginį buvo padarytas mėginių atrinkimo procedūros pažeidimas (VšĮ „Ekoagros“ tikrintojas nedėvėjo vienkartinių pirštinių), VšĮ „Ekoagros“ 2017 m. spalio 30 d. atliko papildomą pareiškėjo ekologinės gamybos ūkio patikrą ir iš Lauko Nr. 1 paėmė dar vieną dirvožemio mėginį ištyrimui. Iš akredituotos „Eurofins Dr. Specht Laboratorien GmbH“ laboratorijos 2017 m. lapkričio 22 d. gautame atsakyme nurodyta, kad ir šiame tirtame ŽŪB „Dubičiai“ ekologinės gamybos ūkio dirvožemio mėginyje rasta 0,067 mg/kg glifosato skilimo produkto aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) likučių ir 0,056 mg/kg glifosato likučių.

63. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. imant mėginius iš pareiškėjui priklausančio Lauko Nr. 1 buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, tačiau byloje pateikti įrodymai, kurių pareiškėjas niekaip nepaneigė, vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjui priklausančio dirvožemio mėginiuose iš Lauko Nr. 1 yra glifosato ir aminometil – fosfoninės rūgšties (AMPA) atitinkami kiekiai (likučiai).

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytus argumentus, sprendžia, kad minėtas procedūrinis pažeidimas neturėjo įtakos atlikto pareiškėjui priklausančio Lauko Nr. 1 dirvožemio tyrimo rezultatams, atitinkamai ir pažeidimo nustatymui, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimą ir Nutarimą. Pažymėtina, kad glifosatas ir aminometil – fosfoninė rūgštis (AMPA) nėra įvardinti 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008 I ir II prieduose kaip leistini naudoti ekologinėje gamyboje, o aplinkybė, kad atlikus pakartotinį dirvožemio tyrimą buvo rastas nedidelis minėtų medžiagų kiekis, savaime nepaneigia padaryto pažeidimo ir nepašalina pareiškėjo atsakomybės. Pareiškėjas pagal Sutartį įsipareigojo vykdyti veiklą vadovaujantis veiklą reglamentuojančiais Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais (1.2 p.). Todėl atsakovas, vadovaudamasis 2008 m. rugsėjo 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 889/2008, Ekologinio žemės ūkio taisyklių nuostatomis, pagrįstai Lauką Nr. 1 įvardijo kaip neatitinkantį ekologinės gamybos reikalavimų ir jam iš naujo taikė pereinamąjį laikotarpį.

65. Byloje taip pat nustatyta, kad patikros metu buvo nustatyti ir kiti pažeidimai: pasikeitus sertifikuojamiems laukų plotams ir (ar) gamybos apimčiai, produkcijos statusui, produkcijos pavadinimui, sudėčiai ar esant kitiems gamybos pokyčiams, per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai raštu neinformuota sertifikavimo įstaiga; panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM (Žemės ūkio ministerijos) leidimo; auginama paralelinė produkcija įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose.

66. Ekologinio žemės ūkio taisyklių 21 punkte nurodyta, kad pasikeitus ūkio subjekto sertifikavimo įstaigai pateiktam išsamiam ekologinės gamybos vieneto ir (arba) patalpų, ir (arba) veiklos aprašymui arba kontrolės priemonėms, kaip nurodyta Reglamento Nr. 889/2008 64 straipsnyje, taip pat pažeidus Reglamento (EB) Nr. 834/2007, reglamento (EB) Nr. 889/2008 ar šių taisyklių reikalavimus, ekologine gamyba užsiimantis ūkio subjektas privalo per 5 darbo dienas, bet ne vėliau kaip iki ekologinės gamybos vieneto patikros dienos, apie tai raštu informuoti sertifikavimo įstaigą. Reglamento (EB) Nr. 889/2008, nustatančio konkrečios Reglamento (EB) Nr. 834/2007 1 straipsnio 2 dalyje minimų produktų ekologinės gamybos, ženklinimo ir kontrolės taisykles, 64 straipsnyje numatyta ūkio subjekto pareiga tinkamu laiku pranešti kontrolės įstaigai arba institucijai apie bet kurį 63 straipsnyje nurodyto aprašymo arba priemonių bei 70, 74, 80, 82, 86 ir 88 straipsniuose numatytų nuostatų dėl pirminės tikrinimo tvarkos pasikeitimą. Šio reglamento 63 straipsnyje ir 70 straipsnyje nurodyta, kad žemės plotų teritorijų nurodymas yra išsamaus vieneto aprašymo būtina sąlyga.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktų nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas apie gamybos ūkyje įvykusius pasikeitimus lyginant su duomenimis, pateiktais ekologinio gamybos ūkio pirminio įvertinimo anketoje, turėjo informuoti VšĮ „Ekoagros“, t. y. pateikti formą F-003/2, o to nepadaręs, pažeidė aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu

išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo atsakovo ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinti kitaip, nei jas skundžiamuose sprendimuose įvertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas. Aplinkybės, kad pareiškėjas susipainiojo deklaruotinų žemės sklypų laukų gausoje, taip pat reikalavimų perkėlimas iš vienos teisės aktų nuostatos į kitą, todėl pareiškėjas manė, jog reikalavimas panaikintas, nepaneigia pareiškėjo padaryto pažeidimo ir negali būti vertinamos kaip šalinančios jo atsakomybę.

68. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kitų atsakovo nustatytų pareiškėjo pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų vertinimui. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu už nustatytų pažeidimų, kad pareiškėjo ekologinės gamybos ūkyje buvo panaudota įprastinė neatestuota, ekologiška neatestuota (iš kito ekologinio ūkio) ar įprastinė atestuota dauginamoji medžiaga be sertifikavimo įstaigos / ŽŪM (Žemės ūkio ministerijos) leidimo, taip pat auginama paralelinė produkcija įprastinės ir ekologinės gamybos ūkio bei skirtingų statusų laukuose, apsaugos juostose pritaikė poveikio priemones, kurios, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra proporcingos padarytiems pažeidimams.

69. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiami Sprendimas ir Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, t. y. atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas ir Nutarimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi yra neaiškūs, nemotyvuoti ir apsunkina pareiškėjo galimybes ginti pažeistas teises ir interesus, yra nepagrįsti, kadangi akivaizdu, jog pareiškėjui jo nurodyti skundžiamų aktų trūkumai niekaip neapribojo teisės ginti galbūt pažeistas teises.

70. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamų administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, pakankamai išanalizavo byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir priėjo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Dubičiai“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5afd3290228111eabe008ea93139d588






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštą Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) ir įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. birželio 20 d. su prašymu kreipėsi į Savivaldybės Miesto plėtros departamentą leisti atkurti jam nuosavybės teises natūra į žemės sklypą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Savivaldybei atsiųstoje schemoje su laisvos valstybinės žemės plotais patenkančiais į M. B. žemėvaldą, pažymėtą indeksu Nr. 2, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą patenkantį į gyvenamąsias teritorijas, kurio plotas 379 kv. m (pagal matininko parengtą schemą), nes tai nustato galiojantys žemės grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) nurodė, kad suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą Nr. 2 nurodytoje vietoje nėra galimybių.

3. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su skundžiamu atsakovo raštu, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 18 d. kreipėsi į NŽT su prašymu kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje. NŽT persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareiškėjo prašymą bei pridėjo kartografinės medžiagos patvirtintą kopiją. Pažymėjo, kad pareiškėjui žemės sklypas, pažymėtas indeksu Nr. 5, buvo atkurtas natūra, nes atsakovas pritarė šio sklypo suformavimui. Atsakovas 2017 m. balandžio 21 d. rašte nurodė, kad suprojektuoti papildomus laisvos žemės sklypus buvusioje M. B. žemėvaldoje nėra galimybių. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. pateikė skundą, taip pat atsakovo siųstą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopiją bei matininko pamatuoto sklypo plotą ir perimetrą.

Atsakovas skundžiamu raštu atsisakė prašymą tenkinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad NŽT sutinka su žemės sklypo Nr. 2 atkūrimu natūra, tačiau atsakovas be teisinio pagrindo teigia, kad šis žemės sklypas yra neracionalus ir jo atkūrimas natūra negalimas, nors toje pačioje vietoje sutiko atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 5. Pareiškėjo teigimu, vienintelis pagrindas atsisakyti grąžinti žemės sklypą natūra būtų tai, kad žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, tačiau šioje situacijoje prašomas suformuoti žemės sklypas nepriskirtinas minėtai kategorijai, todėl atsakovas negalėjo savo subjektyvia nuomone apriboti pareiškėjo teisės.

5. Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 3 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Pažymėjo, kad šiuo atveju žemės sklypas Nr. 2 nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, to nenurodė ir atsakovas, todėl nėra jokio pagrindo atsisakyti suformuoti minėtą žemės sklypą ir grąžinti jį pareiškėjui natūra.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas teiginių, jog prašomas natūra grąžinti žemės sklypas yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas kaip bendro naudojimo teritorija, nepagrindė. Akcentavo, kad atsakovo teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nurodyti neatsižvelgus į kaimyninių žemės sklypų išsidėstymą, plotus bei tikslinę žemės sklypo paskirtį. Nepagrįstai nurodyta, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, nes pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, kadangi iš Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio matyti, jog sklypas turi gerą privažiavimą iš pietinės pusės, nes ribojasi su gatve, o greta suformuoti sklypai yra ir mažesnio ploto. Be to, toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas, kurio plotas yra 219 kv. m, todėl nėra adekvatu ir teisinga piliečiui, kuris siekia atsikurti natūrą 379 kv. m žemės sklypą, teigti, kad jo prašomas žemės sklypas yra neracionalių ribų, o kitam asmeniui toje pačioje vietoje atkurti dvigubai mažesnį žemė sklypą natūra. Tokiu būdu atsakovas taiko dvigubus standartus.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindinė žemės sklypo dalis, kurioje planuojama pastatyti namą, yra 14,7 m ilgio ir 14,93 m pločio, todėl žemės sklypas, kuris tinkamas statyti nedidelį namą, negali būti pripažintas neracionalių ribų ir netinkamas naudoti pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nei poįstatyminiai teisės aktai neapibūdina sąvokos „racionalių ribų ir dydžio žemės sklypas“, to nepagrindė ir nenurodė atsakovas, todėl subjektyvūs teiginiai, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, yra nepagrįsti.

8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nustatant, ar nagrinėjamu atveju pagal Atkūrimo įstatymą galimas žemės

grąžinimas natūra, turi būti įvertintas abiejų šių sąlygų buvimas: žemė turėtoje vietoje turi būti laisva (neužstatyta), žemė turi būti nepriskiriama valstybės išperkamai žemei. Teisės aktai leidžia savivaldybei nustatyti, įvertinti ir pripažinti visuomenės poreikį konkrečiai teritorijai, o savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu.

10. Pareiškėjas 2016 m. liepos 18 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 21 d. raštu buvo informuotas, kad nurodyta žemė natūra negrąžinama ir suprojektuoti papildomus laisvos žemės sklypus nėra galimybių. Šio rašto pareiškėjas neginčijo. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 18 d. prašyme NŽT prašė suformuoti daugiau sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje, tačiau byloje kelia ginčą tik dėl prašyme nurodytos vietos Nr. 2.

11. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 3 d. su skundu E. B. įgaliotas asmuo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų, tarp kurių ir sklypas žymimas Nr. 2, žemėvaldos atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. A63-418/17(67483)(3.2.1-EM4) „Dėl žemės sklypų suprojektavimo buvusio savininko M. B. turėtos žemės vietoje“ pareiškėjas buvo informuotas, kad vieta Nr. 2 yra tik apie 330 kv. m dydžio ir neracionalių ribų, taip pat beveik visas sklypas apaugęs brandžiais medžiais, todėl kaip atskiras turto vienetas (žemės sklypas) negali būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) dėl per mažo dydžio (nesiekiančio 400 kv. m), neracionalių ribų ir būtinybės išsaugoti medžius.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas siekia, atkūrus jam nuosavybės teises į minėtą sklypą, statyti namą, tačiau žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas, yra 379 kv. m, todėl namo statyba tokiame sklype nėra galima.

Be to, greta prašomo atkurti žemės sklypo yra jau suformuoti žemės sklypai, kurie nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, todėl taip pat nėra galimybės statyti ir sublokuotus namus.

13. Atsakovas nurodė, kad iš Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio matyti, jog ginčo teritorija yra apaugusi medžiais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 3.7 punktą, medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, jeigu jie auga miestų, miestelių bendro naudojimo teritorijose ir miestų kitose valstybinės žemės teritorijose, nenurodytose 3.1-3.6 punktuose, išskyrus Neringos savivaldybės fizinių ir juridinių asmenų išnuomotą valstybinę žemę prie nuosavybės teise priklausančių pastatų. Taigi ginčo teritorijai, be kita ko, yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius, todėl laikytina, kad ginčo teritorija nėra laisva bei gražintina natūra pareiškėjui.

14. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. su skundu pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pritarimo atkurti sklypą Nr. 2 natūra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. A51-52338/17(2.14.2.12-MP8) aplinkinių sklypų gyventojai buvo informuoti apie ketinimą projektuoti bendro naudojimo teritoriją prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Taigi pareiškėjo teiginiai apie tai, jog prašomas atkurti žemės sklypas yra racionalaus išdėstymo ir jame yra galimybė vykdyti statybos darbus, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

15. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, kuriuo pakartotinai informuojama apie jau teiktus atsakymus pareiškėjui bei atsakoma į pakartotinius pareiškėjo skundus Savivaldybei dėl sprendimo neatkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 2, jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių. Ginčijamu raštu pareiškėjas informuotas, kad prašymą tenkinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamą raštą, nenurodo jokių jo panaikinimo pagrindų.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.17. Nurodė, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams

nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama.

18. NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė ir vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių subjektų, negali veikti viršydama turimos kompetencijos ribų ir priimti sprendimų dėl valstybinės žemės plotų priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Todėl tuo atveju, jei bus pripažinta, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir Savivaldybė suformuos šioje teritorijoje žemės sklypą/sklypus nuosavybės teisių grąžinimui natūra, NŽT teritorinis padalinys galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą turtą, grąžinant žemės sklypus natūra. Kitu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros bus tęsiamos ir už iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą galės būti kompensuojama kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.20. Teismas nustatė, byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento

2017 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. iš esmės pareiškėjas siekia nuginčyti vietos savivaldos institucijos atsakymą, kuriuo atsisakyta formuoti žemės sklypus, skirtus nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovas 2016 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. su prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas kreiptis į Savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje ir prie pirminio prašymo pridėti laisvų valstybinės žemės plotų, patenkančių į buvusio savininko M. B. žemėvaldą, schemą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 49SDP-44-(l4.49.23.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko M. B. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtoje žemės valdoje, buvusioje ties (duomenys neskelbtini)“ persiuntė pareiškėjo pateiktus dokumentus pagal kompetenciją nagrinėti Savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas

2017 m. balandžio 21 d. raštu Nr. A51-25329/17(2.14.2.12.-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo ir nuosavybės teisių į buvusio savininko M. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę ties (duomenys neskelbtini) atkūrimo“ NŽT Vilniaus miesto skyriui persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. A30-1115 „Dėl sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ ir šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylas bei informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad likusi buvusio savininko turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, todėl suprojektuoti papildomus laisvus žemės sklypus buvusio savininko M. B. turėtos žemėvaldos teritorijoje nėra galimybių. Pareiškėjo atstovas 2017 m. gegužės 3 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę, prašydamas paaiškinti, kodėl negrąžinami apie 4 arų ir didesni sklypai, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą patenkantys į gyvenamąsias teritorijas, o konkrečiai NŽT Savivaldybei siųstoje schemoje su laisvos valstybinės žemės plotais patenkančiais į M. B. žemėvaldą pažymėtą Nr. 2 ir kt. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 3 d. skundą, 2017 m. birželio 14 d. raštu informavo pareiškėją, kad vieta Nr. 2 yra tik apie 330 kv. m dydžio ir neracionalių ribų, taip pat beveik visas sklypas apaugęs brandžiais medžiais, todėl kaip atskiras turto vienetas (žemės sklypas) negali būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) dėl per mažo dydžio (nesiekiančio 400 kv. m), neracionalių ribų ir būtinybės išsaugoti medžius. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, o taip pat Žemės reformos įstatymu, paaiškino, kad buvusio savininko turėta žemė nurodytoje vietoje yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas 2017 m. birželio 20 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę, prašydamas pritarti sklypo Nr. 2 atkūrimui natūra. Prie skundo buvo pridėta paties atsakovo siųsta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopija bei matininko pamatuoto sklypo plotas ir perimetras. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. 49SDP-129-(14.49.23.) „Dėl prašymų persiuntimo ir informacijos pateikimo“ persiuntė 2017 m. birželio 20 d. ir 2017 m. birželio 29 d. pareiškėjo prašymus Miesto plėtros departamentui nagrinėti pagal kompetenciją. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu informavo aplinkinių sklypų gyventojus apie ketinimą projektuoti bendro naudojimo teritoriją prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1.-EM4) „Dėl žemės sklypo projektavimo buvusio savininko M. B. turėtos žemės vietoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės“ nurodė, kad nagrinėjamas plotas, kuriame prašoma suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas kaip bendro naudojimo teritorija, todėl buvo nutarta šioje teritorijoje projektuoti bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui.

23. Teismas rėmėsi aktualiomis Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose.

24. Teismas nurodė, kad iš ginčijamo atsakovės rašto turinio matyti, jog ginčo plotas, kuriame prašoma suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas kaip bendro naudojimo teritorija, todėl nutarta šioje teritorijoje projektuoti bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui. Įvertinęs Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištrauką ir žemės sklypo planą, teismas pažymėjo, kad jis nėra taisyklingos formos ir išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų.

25. 0.Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus grąžinamo natūra žemės sklypo dydžio, tačiau grąžintinas natūra žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti tiek racionalios žemėnaudos, tiek pagrindinės žemės naudojimo paskirties bei būdo požiūriu. Tik toks sklypas pripažįstamas laisvu ir gali būti projektuojamas grąžinimui natūra. Nors nuosavybės teisių atkūrimui natūra vyraujančioje teismų praktikoje teikiama pirmenybė prieš kitokius valstybinės žemės įsigijimo ar nuomos būdus, tačiau ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai nuosavybės teisių atkūrimui įmanoma suformuoti tinkamą naudoti atskirą žemės sklypą.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, žemės sklypo dalis, kurioje planuojama pastatyti namą, yra 14,7 m ilgio ir 14,93 m pločio, todėl žemės sklypas, kuris tinkamas statyti nedidelį namą, negali būti pripažintas neracionalių ribų ir netinkamas naudoti pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-495 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. D1-338 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ pakeitimo 9 priedo 3 punktas nustato, kad formuojant naujus, pertvarkant esamus žemės sklypus ar keičiant žemės naudojimo būdą į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijų žemės naudojimo būdą, namui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo namui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Pareiškėjo pageidaujamas žemės sklypas yra 379 kv. m, akivaizdžiai netaisyklingos formos, taigi namo statyba tokiame sklype nėra galima, todėl sklypo naudoti pagal pareiškėjo nurodytą tikslą nėra galimybės. Be to, greta prašomo atkurti žemės sklypo yra suformuoti žemės sklypai, kurie nuosavybės teise nepriklauso pareiškėjui. Taigi pareiškėjas sklype, kuriame siekia atkurti nuosavybės teises, neturi galimybės statyti ir sublokuotus namus. Kita vertus, atkūrus nuosavybės teises, pareiškėjas teisės aktais nėra įpareigotinas užstatyti šį žemės sklypą statiniais, tačiau šiuo atveju pareiškėjas vienareikšmiškai siekia panaudoti sklypą pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, nors tokia statyba dėl per mažo sklypo ploto negalima.

27. Teismas nurodė, kad iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo akto pareiškėjo prašomo suprojektuoti sklype Nr. 2 nustatyta, jog žemės sklypas naudojamas pagal nustatytą būdą, teritorija naudojama aplinkinių gyventojų poreikiams tenkinti, tai iš esmės suponuoja išvadą, kad šis žemės plotas gali būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, projektuojant bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui. Be to iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ginčo teritorijoje auga brandūs medžiai, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ nuostatomis, ginčo teritorijai yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius, todėl laikytina, kad ginčo teritorija nėra laisva bei grąžintina natūra pareiškėjui. Teismas sprendė, kad ginčo sklypo Nr. 2 nebus galima panaudoti pagal jo tikslinę paskirtį, be to, ši teritorija nelaikytina laisva.

28. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatyti tik du reikalavimai – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei turėti privažiuojamąjį kelią. Ginčo sklypas yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl prie jo galima privažiuoti. Ginčo tarp šalių nėra, kad ši teritorija pagal bendrąjį miesto planą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, Vilniaus miesto bendrajame plane Sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Sklypo padėtis netaisyklingos formos, jo dydis apie 376 kv. m, paskirtis bei naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), kuriam išreiškiamas visuomenės poreikis, suponuoja išvadą, kad ginčo teritorija nėra tinkama naudoti žemės sklypo Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies prasme. Įvertinęs faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galimai grąžinti natūra, keliamų reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjui.

29. Teismas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, kuriuo pakartotinai informuojama apie jau teiktus atsakymus pareiškėjui bei atsakoma į kartotinus pareiškėjo skundus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo neatkurti žemės sklypo Nr. 2, kadangi iš ginčijamo rašto turinio matyti, jog būtent šiame rašte suformuluotas atsakovo sprendimas, kuris iš esmės sustabdo tolimesnius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo eigoje.

30. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

III.

31. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis, nepagrįstai nustatė, jog ginčo teritorijoje auga brandūs medžiai ir saugotina augmenija. Teismas iš esmės nesėmė pareigos aiškintis situacijos, o tik formaliai, neatskleidęs bylos esmės, priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl to liko neapgintos pareiškėjo teisės. Teismas neteikė prioriteto pateiktiems dokumentams, kurie pagrindžia vienintelę išvadą, kad ginčo teritoriją galima naudoti pagal jos paskirtį ir tai, jog tretieji asmenys šią teritoriją užėmė savanaudiškais tikslais, kadangi visuomenės poreikio šioje teritorijoje niekada nebuvo. Teismui buvo pateiktas NŽT 2017 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuris pagrindžia, kad ginčo sklype yra pastatyti neteisėti savavališki statiniai ir kaimyninių sklypų savininkai naudoja valstybinę žemę savo poreikiams neteisėtai. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype pastatyti statiniai (malkinė, stoginė, automobilių stovėjimo aikštelė ir tvora) yra suprojektuoti ir įrengti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šie objektai yra neteisėti ir neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

33. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teigdamas, jog ginčo teritorija priskirtina visuomenės poreikiams tenkinti, tvirtindamas bendrąjį planą, turėjo aiškiai nurodyti, kad būtent ši vieta skirta visuomenės poreikių ar kitokiai zonai, tačiau ši teritorija (Funkcinės zonos Nr. VIS-3-2) liko nepakitusi – mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona, todėl teiginiai, kad ginčo teritorija galbūt priskirtina visuomenės poreikiams, yra visiškai nepagrįsti, joje žalių zonų nėra. Šiuo atveju ginčo žemės poreikis visuomenei nėra išreikštas jokiais būdais, t. y. detaliajame plane nėra aikštelės ar statinio, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad visuomenės poreikis suplanuotas. Vien tai, kad asmenys neteisėtai užėmė valstybei priklausantį žemės sklypą, negali būti pagrindas atsisakyti pareiškėjui grąžinti natūra žemės sklypą, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė. Teismas konkrečiai net nenurodė, kodėl laiko ginčo teritoriją skirtą visuomenės poreikių tenkinimui, sprendime teigiama, kad ginčo teritorija gali būti projektuojama bendram naudojimui, tačiau minėti motyvai nėra pagrįsti jokiais duomenimis, nes teritorija niekada nebuvo projektuota bendram naudojimui.

34. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo nuostatas, teigia, kad šiuo konkrečiu atveju žemė, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (Nr. 2), nėra priskirta valstybės išperkamai, to neįrodė ir nenurodė atsakovas, todėl nėra pagrindo atsisakyti suformuoti minėtą žemės sklypą ir jį atkurti natūra pareiškėjui.

35. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remdamasis teismas sprendė, kad statyba sklype nėra galima, kadangi ginčo teritorijoje galima namo, kurio ilgis būtų 14,7 m ir plotis 14,93 m, statyba. Nors sklypas yra netaisyklingų formų, tačiau jame statyti namą yra palankios sąlygos, kadangi projektuojamas namas užimtų 219 kv. m, tai atitiktų teisės aktų nuostatas (vienbučiui gyvenamajam namui).

36. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nurodyti neatsižvelgus į kaimynių žemės sklypų išsidėstymą, plotus bei tikslinę žemės sklypo paskirtį. Visiškai be pagrindo nurodoma, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, nes pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, sklypas turi gerą privažiavimą iš pietinės pusės, nes ribojasi su gatve, o greta suformuoti sklypai yra ir mažesnio ploto. Atsakovas skundžiamame atsakyme visiškai nepagrindė kokiu pagrindu žemės sklypą Nr. 2 laiko neracionalių ribų ar tai, kad sklypu nebūtų galima naudotis pagal paskirtį, todėl nėra teisinio pagrindo atsisakyti suprojektuoti žemės sklypą Nr. 2. Akcentuoja, kad pareiškėjui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, pažymėtą Nr. 5, todėl nesupranta, kokiu pagrindu atsakovas teigia, kad žemės sklypas Nr. 2 yra neracionalių ribų.

37. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.38. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad įvertinęs visas išdėstytas faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galbūt grąžinti natūra keliamų reikalavimų, todėl skundžiamas raštas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė spręsti teismo nuožiūra atsižvelgiant į atsiliepime į apeliacinį skundą, kuris grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog žemė valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

41. Vertinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 1061

punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pastebėtina, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatytas vienintelis reikalavimas – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

42. Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, kad nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriant natūra, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, tokiam tikslui negali būti formuojami mažesni nei 0,04 ha sklypai. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha, tačiau ši nuostata neprivalo būti taikoma vykdant nuosavybės teisų atkūrimą natūra.

43. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas remiantis Atkūrimo įstatymo, kuriuo, kaip matyti iš jo preambulės, pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, todėl nesant šiame įstatyme aiškių atsisakyti atkurti nuosavybės teises į turtą natūra pagrindų, nustatytų įvertinus susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, atsisakyti formuoti žemės sklypus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui grindžiant argumentais dėl jų neracionalumo ribų ar dydžio prasme nėra galima.

44. Sprendimo 40–43 punktuose nurodytas teisės aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-15/2012, 2015 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-463-556/2015, 2018 m. sausio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.).

45. Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl prie jo galima privažiuoti. Ši teritorija pagal bendrąjį miesto planą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, Vilniaus miesto bendrajame plane Sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Sklypo padėtis netaisyklingos formos, jo dydis apie 376 kv. m.

46. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavo, kad teritorijos paskirtis bei naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), kuriam išreiškiamas visuomenės poreikis, suponuoja išvadą, kad ginčo teritorija nėra tinkama naudoti žemės sklypo Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies prasme. Įvertinęs faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galbūt grąžinti natūra, keliamų reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjui.

47. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės aiškinimo šios kategorijos bylose praktikos (Sprendimo 40-44 punktai).

48. Byloje nenustatyta nei vieno iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis žemė pripažįstama valstybės išperkama žeme, ji negrąžinama ir už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais.

49. Pažymėtina, kad argumentai, jog ginčo žemės plotas yra per mažas gyvenamojo namo statybai, kai tokį tikslą deklaravo pareiškėjas, taip pat yra pagrindas tokio žemės sklypo negrąžinti natūra, yra nepagrįsti. Tai, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjui nurodė šias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis nustatomi minimalūs žemės sklypų plotai individualiai statybai, vertintina kaip tinkamas gero administravimo principo reikalavimų taikymas. Tačiau faktas, kad natūra gražintiname žemės sklype nebus galimybių namo statybai, nėra teisinis pagrindas neformuoti sklypo nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštas, kuriuo aplinkinių namų valdų gyventojai informuoti apie numatomą ginčo sklypo projektavimą kaip bendro naudojimo teritoriją, yra akivaizdus pareiškėjo teisių ignoravimo faktas ir Atkūrimo įstatymo tikslų bei nuostatų nepaisymas, kai be teisėto pagrindo tam tikros socialinės grupės interesai tenkinami asmens, kurio nuosavybė buvo nacionalizuota dėl Lietuvos okupacijos, turto sąskaita.

51. Tai, kad ginčo žemės sklype auga brandūs medžiai, įstatymų nustatytomis sąlygomis gali varžyti savininko teisių po žemės grąžinimo įgyvendinimą, tačiau tai nėra miesto miško ar specialųjį teisinį režimą, kurį nustačius žemė valstybės išperkama, turinti teritorija, todėl faktas, kad ginčo sklype auga brandūs medžiai, nesudaro jokių iš įstatymo kylančių ribojimų nuosavybės teisei į tokią žemę atkurti natūra.

52. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir nauju sprendimu pareiškėjo skundą tenkina – įpareigoja atsakovą suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste, nurodomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4), o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) išdėstytą sprendimą dėl prašymo panaikina.



Pareiškėjo E. B. apeliacinį patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte

Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) išdėstytą sprendimą dėl E. B. prašymo.Įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio

savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste, nurodomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4).











teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštą Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) ir įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. birželio 20 d. su prašymu kreipėsi į Savivaldybės Miesto plėtros departamentą leisti atkurti jam nuosavybės teises natūra į žemės sklypą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Savivaldybei atsiųstoje schemoje su laisvos valstybinės žemės plotais patenkančiais į M. B. žemėvaldą, pažymėtą indeksu Nr. 2, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą patenkantį į gyvenamąsias teritorijas, kurio plotas 379 kv. m (pagal matininko parengtą schemą), nes tai nustato galiojantys žemės grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai. Atsakovas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) nurodė, kad suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą Nr. 2 nurodytoje vietoje nėra galimybių.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5707dc80228111eabe008ea93139d588

3. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su skundžiamu atsakovo raštu, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 18 d. kreipėsi į NŽT su prašymu kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje. NŽT persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareiškėjo prašymą bei pridėjo kartografinės medžiagos patvirtintą kopiją. Pažymėjo, kad pareiškėjui žemės sklypas, pažymėtas indeksu Nr. 5, buvo atkurtas natūra, nes atsakovas pritarė šio sklypo suformavimui. Atsakovas 2017 m. balandžio 21 d. rašte nurodė, kad suprojektuoti papildomus laisvos žemės sklypus buvusioje M. B. žemėvaldoje nėra galimybių. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. pateikė skundą, taip pat atsakovo siųstą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopiją bei matininko pamatuoto sklypo plotą ir perimetrą. Atsakovas skundžiamu raštu atsisakė prašymą tenkinti. Pareiškėjas pažymėjo, kad NŽT sutinka su žemės sklypo Nr. 2 atkūrimu natūra, tačiau atsakovas be teisinio pagrindo teigia, kad šis žemės sklypas yra neracionalus ir jo atkūrimas natūra negalimas, nors toje pačioje vietoje sutiko atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. 5. Pareiškėjo teigimu, vienintelis pagrindas atsisakyti grąžinti žemės sklypą natūra būtų tai, kad žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, tačiau šioje situacijoje prašomas suformuoti žemės sklypas nepriskirtinas minėtai kategorijai, todėl atsakovas negalėjo savo subjektyvia nuomone apriboti pareiškėjo teisės.

5. Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 3 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Pažymėjo, kad šiuo atveju žemės sklypas Nr. 2 nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, to nenurodė ir atsakovas, todėl nėra jokio pagrindo atsisakyti suformuoti minėtą žemės sklypą ir grąžinti jį pareiškėjui natūra.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas teiginių, jog prašomas natūra grąžinti žemės sklypas yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas kaip bendro naudojimo teritorija, nepagrindė. Akcentavo, kad atsakovo teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nurodyti neatsižvelgus į kaimyninių žemės sklypų išsidėstymą, plotus bei tikslinę žemės sklypo paskirtį. Nepagrįstai nurodyta, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, nes pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, kadangi iš Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio matyti, jog sklypas turi gerą privažiavimą iš pietinės pusės, nes ribojasi su gatve, o greta suformuoti sklypai yra ir mažesnio ploto. Be to, toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas, kurio plotas yra 219 kv. m, todėl nėra adekvatu ir teisinga piliečiui, kuris siekia atsikurti natūrą 379 kv. m žemės sklypą, teigti, kad jo prašomas žemės sklypas yra neracionalių ribų, o kitam asmeniui toje pačioje vietoje atkurti dvigubai mažesnį žemė sklypą natūra. Tokiu būdu atsakovas taiko dvigubus standartus.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindinė žemės sklypo dalis, kurioje planuojama pastatyti namą, yra 14,7 m ilgio ir 14,93 m pločio, todėl žemės sklypas, kuris tinkamas statyti nedidelį namą, negali būti pripažintas neracionalių ribų ir netinkamas naudoti pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nei poįstatyminiai teisės aktai neapibūdina sąvokos „racionalių ribų ir dydžio žemės sklypas“, to nepagrindė ir nenurodė atsakovas, todėl subjektyvūs teiginiai, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, yra nepagrįsti.

8. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nustatant, ar nagrinėjamu atveju pagal Atkūrimo įstatymą galimas žemės

grąžinimas natūra, turi būti įvertintas abiejų šių sąlygų buvimas: žemė turėtoje vietoje turi būti laisva (neužstatyta), žemė turi būti nepriskiriama valstybės išperkamai žemei. Teisės aktai leidžia savivaldybei nustatyti, įvertinti ir pripažinti visuomenės poreikį konkrečiai teritorijai, o savivaldybės vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neapsiriboja tik žemės sklypų formavimo funkcijos vykdymu.

10. Pareiškėjas 2016 m. liepos 18 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 21 d. raštu buvo informuotas, kad nurodyta žemė natūra negrąžinama ir suprojektuoti papildomus laisvos žemės sklypus nėra galimybių. Šio rašto pareiškėjas neginčijo. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 18 d. prašyme NŽT prašė suformuoti daugiau sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje, tačiau byloje kelia ginčą tik dėl prašyme nurodytos vietos Nr. 2.

11. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 3 d. su skundu E. B. įgaliotas asmuo kreipėsi į Vilniaus miesto

savivaldybės administraciją dėl žemės sklypų, tarp kurių ir sklypas žymimas Nr. 2, žemėvaldos atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. A63-418/17(67483)(3.2.1-EM4) „Dėl žemės sklypų suprojektavimo buvusio savininko M. B. turėtos žemės vietoje“ pareiškėjas buvo informuotas, kad vieta Nr. 2 yra tik apie 330 kv. m dydžio ir neracionalių ribų, taip pat beveik visas sklypas apaugęs brandžiais medžiais, todėl kaip atskiras turto vienetas (žemės sklypas) negali būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) dėl per mažo dydžio (nesiekiančio 400 kv. m), neracionalių ribų ir būtinybės išsaugoti medžius.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas siekia, atkūrus jam nuosavybės teises į minėtą sklypą, statyti namą, tačiau žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas, yra 379 kv. m, todėl namo statyba tokiame sklype nėra galima. Be to, greta prašomo atkurti žemės sklypo yra jau suformuoti žemės sklypai, kurie nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, todėl taip pat nėra galimybės statyti ir sublokuotus namus.

13. Atsakovas nurodė, kad iš Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio matyti, jog ginčo teritorija yra apaugusi medžiais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 3.7 punktą, medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, jeigu jie auga miestų, miestelių bendro naudojimo teritorijose ir miestų kitose valstybinės žemės teritorijose, nenurodytose 3.1-3.6 punktuose, išskyrus Neringos savivaldybės fizinių ir juridinių asmenų išnuomotą valstybinę žemę prie nuosavybės teise priklausančių pastatų. Taigi ginčo teritorijai, be kita ko, yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius, todėl laikytina, kad ginčo teritorija nėra laisva bei gražintina natūra pareiškėjui.

14. Pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. su skundu pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pritarimo atkurti sklypą Nr. 2 natūra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. A51-52338/17(2.14.2.12-MP8) aplinkinių sklypų gyventojai buvo informuoti apie ketinimą projektuoti bendro naudojimo teritoriją prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Taigi pareiškėjo teiginiai apie tai, jog prašomas atkurti žemės sklypas yra racionalaus išdėstymo ir jame yra galimybė vykdyti statybos darbus, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

15. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, kuriuo pakartotinai informuojama apie jau teiktus atsakymus pareiškėjui bei atsakoma į pakartotinius pareiškėjo skundus Savivaldybei dėl sprendimo neatkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 2, jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių. Ginčijamu raštu pareiškėjas informuotas, kad prašymą tenkinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamą raštą, nenurodo jokių jo panaikinimo pagrindų.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.17. Nurodė, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams

nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama.

18. NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė ir vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių subjektų, negali veikti viršydama turimos kompetencijos ribų ir priimti sprendimų dėl valstybinės žemės plotų priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Todėl tuo atveju, jei bus pripažinta, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir Savivaldybė suformuos šioje teritorijoje žemės sklypą/sklypus nuosavybės teisių grąžinimui natūra, NŽT teritorinis padalinys galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą turtą, grąžinant žemės sklypus natūra. Kitu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros bus tęsiamos ir už iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą galės būti kompensuojama kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.20. Teismas nustatė, byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento

2017 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. iš esmės pareiškėjas siekia

nuginčyti vietos savivaldos institucijos atsakymą, kuriuo atsisakyta formuoti žemės sklypus, skirtus nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovas 2016 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. su prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas kreiptis į Savivaldybę dėl galimų suformuoti žemės sklypų buvusioje M. B. žemėvaldoje ir prie pirminio prašymo pridėti laisvų valstybinės žemės plotų, patenkančių į buvusio savininko M. B. žemėvaldą, schemą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 22 d. raštu Nr. 49SDP-44-(l4.49.23.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko M. B. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtoje žemės valdoje, buvusioje ties (duomenys neskelbtini)“ persiuntė pareiškėjo pateiktus dokumentus pagal kompetenciją nagrinėti Savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017 m. balandžio 21 d. raštu Nr. A51-25329/17(2.14.2.12.-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo ir nuosavybės teisių į buvusio savininko M. B. iki nacionalizacijos turėtą žemę ties (duomenys neskelbtini) atkūrimo“ NŽT Vilniaus miesto skyriui persiuntė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. A30-1115 „Dėl sklypo Nr. 1 prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ ir šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylas bei informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad likusi buvusio savininko turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, todėl suprojektuoti papildomus laisvus žemės sklypus buvusio savininko M. B. turėtos žemėvaldos teritorijoje nėra galimybių. Pareiškėjo atstovas 2017 m. gegužės 3 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę, prašydamas paaiškinti, kodėl negrąžinami apie 4 arų ir didesni sklypai, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą patenkantys į gyvenamąsias teritorijas, o konkrečiai NŽT Savivaldybei siųstoje schemoje su laisvos valstybinės žemės plotais patenkančiais į M. B. žemėvaldą pažymėtą Nr. 2 ir kt. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 3 d. skundą, 2017 m. birželio 14 d. raštu informavo pareiškėją, kad vieta Nr. 2 yra tik apie 330 kv. m dydžio ir neracionalių ribų, taip pat beveik visas sklypas apaugęs brandžiais medžiais, todėl kaip atskiras turto vienetas (žemės sklypas) negali būti tinkamas naudoti pagal Savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) dėl per mažo dydžio (nesiekiančio 400 kv. m), neracionalių ribų ir būtinybės išsaugoti medžius. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, o taip pat Žemės reformos įstatymu, paaiškino, kad buvusio savininko turėta žemė nurodytoje vietoje yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas 2017 m. birželio 20 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorę, prašydamas pritarti sklypo Nr. 2 atkūrimui natūra. Prie skundo buvo pridėta paties atsakovo siųsta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio kopija bei matininko pamatuoto sklypo plotas ir perimetras. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. 49SDP-129-(14.49.23.) „Dėl prašymų persiuntimo ir informacijos pateikimo“ persiuntė 2017 m. birželio 20 d. ir 2017 m. birželio 29 d. pareiškėjo prašymus Miesto plėtros departamentui nagrinėti pagal kompetenciją. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu informavo aplinkinių sklypų gyventojus apie ketinimą projektuoti bendro naudojimo teritoriją prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1.-EM4) „Dėl žemės sklypo projektavimo buvusio savininko M. B. turėtos žemės vietoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės“ nurodė, kad nagrinėjamas plotas, kuriame prašoma suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas kaip bendro naudojimo teritorija, todėl buvo nutarta šioje teritorijoje projektuoti bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui.

23. Teismas rėmėsi aktualiomis Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose.

24. Teismas nurodė, kad iš ginčijamo atsakovės rašto turinio matyti, jog ginčo plotas, kuriame prašoma suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, yra neracionalių ribų, išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų ir naudojamas

kaip bendro naudojimo teritorija, todėl nutarta šioje teritorijoje projektuoti bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui. Įvertinęs Teritorijų planavimo suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištrauką ir žemės sklypo planą, teismas pažymėjo, kad jis nėra taisyklingos formos ir išsidėstęs tarp kvartalo gyvenamųjų namų.

25. 0.Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus grąžinamo natūra žemės sklypo dydžio, tačiau grąžintinas natūra žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti tiek racionalios žemėnaudos, tiek pagrindinės žemės naudojimo paskirties bei būdo požiūriu. Tik toks sklypas pripažįstamas laisvu ir gali būti projektuojamas grąžinimui natūra. Nors nuosavybės teisių atkūrimui natūra vyraujančioje teismų praktikoje teikiama pirmenybė prieš kitokius valstybinės žemės įsigijimo ar nuomos būdus, tačiau ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai nuosavybės teisių atkūrimui įmanoma suformuoti tinkamą naudoti atskirą žemės sklypą.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, žemės sklypo dalis, kurioje planuojama pastatyti namą, yra 14,7 m ilgio ir 14,93 m pločio, todėl žemės sklypas, kuris tinkamas statyti nedidelį namą, negali būti pripažintas neracionalių ribų ir netinkamas naudoti pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-495 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. D1-338 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ pakeitimo 9 priedo 3 punktas nustato, kad formuojant naujus, pertvarkant esamus žemės sklypus ar keičiant žemės naudojimo būdą į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijų žemės naudojimo būdą, namui skirtas žemės sklypas negali būti mažesnis kaip 400 kv. m, o vienbučio blokuoto užstatymo tipo namui skirtas sklypas (ar jo dalis) – ne mažesnis kaip 200 kv. m. Pareiškėjo pageidaujamas žemės sklypas yra 379 kv. m, akivaizdžiai netaisyklingos formos, taigi namo statyba tokiame sklype nėra galima, todėl sklypo naudoti pagal pareiškėjo nurodytą tikslą nėra galimybės. Be to, greta prašomo atkurti žemės sklypo yra suformuoti žemės sklypai, kurie nuosavybės teise nepriklauso pareiškėjui. Taigi pareiškėjas sklype, kuriame siekia atkurti nuosavybės teises, neturi galimybės statyti ir sublokuotus namus. Kita vertus, atkūrus nuosavybės teises, pareiškėjas teisės aktais nėra įpareigotinas užstatyti šį žemės sklypą statiniais, tačiau šiuo atveju pareiškėjas vienareikšmiškai siekia panaudoti sklypą pagal jo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, nors tokia statyba dėl per mažo sklypo ploto negalima.

27. Teismas nurodė, kad iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo akto pareiškėjo prašomo suprojektuoti sklype Nr. 2 nustatyta, jog žemės sklypas naudojamas pagal nustatytą būdą, teritorija naudojama aplinkinių gyventojų poreikiams tenkinti, tai iš esmės suponuoja išvadą, kad šis žemės plotas gali būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, projektuojant bendro naudojimo teritorijų žemės sklypą, skirtą bendram viešajam gyventojų naudojimui. Be to iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ginčo teritorijoje auga brandūs medžiai, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ nuostatomis, ginčo teritorijai yra akivaizdžiai išreikštas visuomenės poreikis išsaugoti želdynus, saugotinus medžius, todėl laikytina, kad ginčo teritorija nėra laisva bei grąžintina natūra pareiškėjui. Teismas sprendė, kad ginčo sklypo Nr. 2 nebus galima panaudoti pagal jo tikslinę paskirtį, be to, ši teritorija nelaikytina laisva.

28. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatyti tik du reikalavimai – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei turėti privažiuojamąjį kelią. Ginčo sklypas yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl prie jo galima privažiuoti. Ginčo tarp šalių nėra, kad ši teritorija pagal bendrąjį miesto planą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, Vilniaus miesto bendrajame plane Sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Sklypo padėtis netaisyklingos formos, jo dydis apie 376 kv. m, paskirtis bei naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), kuriam išreiškiamas visuomenės poreikis, suponuoja išvadą, kad ginčo teritorija nėra tinkama naudoti žemės sklypo Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies prasme. Įvertinęs faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galimai grąžinti natūra, keliamų reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjui.

29. Teismas nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio,

kuriuo pakartotinai informuojama apie jau teiktus atsakymus pareiškėjui bei atsakoma į kartotinus pareiškėjo skundus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo neatkurti žemės sklypo Nr. 2, kadangi iš ginčijamo rašto turinio matyti, jog būtent šiame rašte suformuluotas atsakovo sprendimas, kuris iš esmės sustabdo tolimesnius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo eigoje.

30. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

III.

31. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis, nepagrįstai nustatė, jog ginčo teritorijoje auga brandūs medžiai ir saugotina augmenija. Teismas iš esmės nesėmė pareigos aiškintis situacijos, o tik formaliai, neatskleidęs bylos esmės, priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl to liko neapgintos pareiškėjo teisės. Teismas neteikė prioriteto pateiktiems dokumentams, kurie pagrindžia vienintelę išvadą, kad ginčo teritoriją galima naudoti pagal jos paskirtį ir tai, jog tretieji asmenys šią teritoriją užėmė savanaudiškais tikslais, kadangi visuomenės poreikio šioje teritorijoje niekada nebuvo. Teismui buvo pateiktas NŽT 2017 m. spalio 6 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuris pagrindžia, kad ginčo sklype yra pastatyti neteisėti savavališki statiniai ir kaimyninių sklypų savininkai naudoja valstybinę žemę savo poreikiams neteisėtai. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype pastatyti statiniai (malkinė, stoginė, automobilių stovėjimo aikštelė ir tvora) yra suprojektuoti ir įrengti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šie objektai yra neteisėti ir neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

33. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teigdamas, jog ginčo teritorija priskirtina visuomenės poreikiams tenkinti, tvirtindamas bendrąjį planą, turėjo aiškiai nurodyti, kad būtent ši vieta skirta visuomenės poreikių ar kitokiai zonai, tačiau ši teritorija (Funkcinės zonos Nr. VIS-3-2) liko nepakitusi – mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji zona, todėl teiginiai, kad ginčo teritorija galbūt priskirtina visuomenės poreikiams, yra visiškai nepagrįsti, joje žalių zonų nėra. Šiuo atveju ginčo žemės poreikis visuomenei nėra išreikštas jokiais būdais, t. y. detaliajame plane nėra aikštelės ar statinio, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad visuomenės poreikis suplanuotas. Vien tai, kad asmenys neteisėtai užėmė valstybei priklausantį žemės sklypą, negali būti pagrindas atsisakyti pareiškėjui grąžinti natūra žemės sklypą, kadangi iš neteisės negali atsirasti teisė. Teismas konkrečiai net nenurodė, kodėl laiko ginčo teritoriją skirtą visuomenės poreikių tenkinimui, sprendime teigiama, kad ginčo teritorija gali būti projektuojama bendram naudojimui, tačiau minėti motyvai nėra pagrįsti jokiais duomenimis, nes teritorija niekada nebuvo projektuota bendram naudojimui.

34. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo nuostatas, teigia, kad šiuo konkrečiu atveju žemė, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (Nr. 2), nėra priskirta valstybės išperkamai, to neįrodė ir nenurodė atsakovas, todėl nėra pagrindo atsisakyti suformuoti minėtą žemės sklypą ir jį atkurti natūra pareiškėjui.

35. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remdamasis teismas sprendė, kad statyba sklype nėra galima, kadangi ginčo teritorijoje galima namo, kurio ilgis būtų 14,7 m ir plotis 14,93 m, statyba. Nors sklypas yra netaisyklingų formų, tačiau jame statyti namą yra palankios sąlygos, kadangi projektuojamas namas užimtų 219 kv. m, tai atitiktų teisės aktų nuostatas (vienbučiui gyvenamajam namui).

36. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nurodyti neatsižvelgus į kaimynių žemės sklypų išsidėstymą, plotus bei tikslinę žemės sklypo paskirtį. Visiškai be pagrindo nurodoma, kad žemės sklypas yra neracionalių ribų, nes pagrindinė sklypo dalis yra aiškios kvadratinės formos ir tinkama nedidelio namo statybai, sklypas turi gerą privažiavimą iš pietinės pusės, nes ribojasi su gatve, o greta suformuoti sklypai yra ir mažesnio ploto. Atsakovas skundžiamame atsakyme visiškai nepagrindė kokiu pagrindu žemės sklypą Nr. 2 laiko neracionalių ribų ar tai, kad sklypu

nebūtų galima naudotis pagal paskirtį, todėl nėra teisinio pagrindo atsisakyti suprojektuoti žemės sklypą Nr. 2. Akcentuoja, kad pareiškėjui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, pažymėtą Nr. 5, todėl nesupranta, kokiu pagrindu atsakovas teigia, kad žemės sklypas Nr. 2 yra neracionalių ribų.

37. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.38. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad įvertinęs visas išdėstytas faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galbūt grąžinti natūra keliamų reikalavimų, todėl skundžiamas raštas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė spręsti teismo nuožiūra atsižvelgiant į atsiliepime į apeliacinį skundą, kuris grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog žemė valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

41. Vertinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 1061

punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pastebėtina, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatytas vienintelis reikalavimas – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

42. Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, kad nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriant natūra, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, tokiam tikslui negali būti formuojami mažesni nei 0,04 ha sklypai. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis –

0,04 ha, tačiau ši nuostata neprivalo būti taikoma vykdant nuosavybės teisų atkūrimą natūra.43. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas remiantis Atkūrimo įstatymo, kuriuo, kaip matyti iš jo preambulės,

pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, todėl nesant šiame įstatyme aiškių atsisakyti atkurti nuosavybės teises į turtą natūra pagrindų, nustatytų įvertinus susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, atsisakyti formuoti žemės sklypus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui grindžiant argumentais dėl jų neracionalumo ribų ar dydžio prasme nėra galima.

44. Sprendimo 40–43 punktuose nurodytas teisės aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-15/2012, 2015 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-463-556/2015, 2018 m. sausio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-5175-492/2017 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d.).

45. Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl prie jo galima privažiuoti. Ši teritorija pagal bendrąjį miesto planą mažo užstatymo intensyvumo gyvenamoji teritorija, Vilniaus miesto bendrajame plane Sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Sklypo padėtis netaisyklingos formos, jo dydis apie 376 kv. m.

46. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavo, kad teritorijos paskirtis bei naudojimo būdas (gyvenamosios teritorijos), kuriam išreiškiamas visuomenės poreikis, suponuoja išvadą, kad ginčo teritorija nėra tinkama naudoti žemės sklypo Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies prasme. Įvertinęs faktines aplinkybes teisinio reglamentavimo kontekste, teismas sprendė, kad sklypas, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises, neatitinka laisvai valstybinei žemei, galbūt grąžinti natūra, keliamų reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjui.

47. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės aiškinimo šios kategorijos bylose praktikos (Sprendimo 40-44 punktai).

48. Byloje nenustatyta nei vieno iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis žemė pripažįstama valstybės išperkama žeme, ji negrąžinama ir už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais.

49. Pažymėtina, kad argumentai, jog ginčo žemės plotas yra per mažas gyvenamojo namo statybai, kai tokį tikslą deklaravo pareiškėjas, taip pat yra pagrindas tokio žemės sklypo negrąžinti natūra, yra nepagrįsti. Tai, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjui nurodė šias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis nustatomi minimalūs žemės sklypų plotai individualiai statybai, vertintina kaip tinkamas gero administravimo principo reikalavimų taikymas. Tačiau faktas, kad natūra gražintiname žemės sklype nebus galimybių namo statybai, nėra teisinis pagrindas neformuoti sklypo nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštas, kuriuo aplinkinių namų valdų gyventojai informuoti apie numatomą ginčo sklypo projektavimą kaip bendro naudojimo teritoriją, yra akivaizdus pareiškėjo teisių ignoravimo faktas ir Atkūrimo įstatymo tikslų bei nuostatų nepaisymas, kai be teisėto pagrindo tam tikros socialinės grupės interesai tenkinami asmens, kurio nuosavybė buvo nacionalizuota dėl Lietuvos okupacijos, turto sąskaita.

51. Tai, kad ginčo žemės sklype auga brandūs medžiai, įstatymų nustatytomis sąlygomis gali varžyti savininko teisių po žemės grąžinimo įgyvendinimą, tačiau tai nėra miesto miško ar specialųjį teisinį režimą, kurį nustačius žemė valstybės išperkama, turinti teritorija, todėl faktas, kad ginčo sklype auga brandūs medžiai, nesudaro jokių iš įstatymo kylančių ribojimų nuosavybės teisei į tokią žemę atkurti natūra.

52. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir nauju sprendimu pareiškėjo skundą tenkina – įpareigoja atsakovą suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste, nurodomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4), o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) išdėstytą sprendimą dėl prašymo panaikina.



Pareiškėjo E. B. apeliacinį patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti.Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte

Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4) išdėstytą sprendimą dėl E. B. prašymo.Įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą buvusio

savininko M. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtoje žemėvaldoje, Vilniaus mieste, nurodomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. A63-556/17(67483)(3.2.1-EM4).










Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2ce08a60228111eabe008ea93139d588

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0032 pripažino pareiškėją ir dar 10 kitų asmenų solidariai atsakančiais skolininkais muitinei bei įregistravo jiems 550 316,54 Eur mokestinę prievolę: 26 103,45 Eur muitą, 374 081,90 Eur akcizus, 93 555,66 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 5 760,83 Eur akcizų delspinigius, 1 440,57 Eur PVM delspinigius ir skyrė 49 374,13 Eur baudą. Kadangi dėl šio sprendimo buvo pateiktas skundas, atsakovas nepradėjo mokestinės nepriemokos, išskyrus tos muito mokestinės nepriemokos dalies, kuriai nepateikta garantija, išieškojimo, iki bus išspręstas mokestinis ginčas. Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamu Sprendimu nusprendė nurašyti 23 660,39 Eur muito mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Pareiškėjas teigė, kad jis nedalyvavo neteisėtai įvežant akcizais apmokestinamas prekes ir nežinojo apie tokį neteisėtą įvežimą, manė, kad neteisinga tik iš jo vieno išieškoti mokestines prievoles, užtikrinti nusikaltimu padarytos žalos (be kita ko, ir mokestinių prievolių) atlyginimą baudžiamojoje byloje yra areštuota pakankamai turto. Pareiškėjo teigimu, dėl jo turtinės padėties jis negali gauti garantijos.

3. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą, nors

tokią garantiją privalėjo pateikti, ir nepateikė jokių detalių paaiškinimų ir įrodymų dėl jo ekonominės ir socialinės padėties, todėl pareiškėjo muito mokestinės prievolės vykdymas buvo atliktas pagal teisės aktų reikalavimus.

III.

6. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

7. Apeliaciniame skunde, be skunde išdėstytų motyvų, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo gaunamas pajamas, be to, pareiškėjo turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nekvestionuoja muitinės teisės vykdyti apskųsto Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0032 dalį dėl muito mokestinės prievolės.

8. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė 2019 m. spalio 30 d. informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 1A-61 panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0032, kurio pagrindu šioje byloje skundžiamu Sprendimu buvo vykdomas muito išieškojimas, ir Vilniaus teritorinė muitinė 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 10000429299 skundžiamą Sprendimą pripažino netekusiu galios. Atsakovas pateikė Muitinės departamento 2019 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 1A-61 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 10000429299 kopijas.

Teisėjų kolegija


9. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.“ To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad „Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl <…> valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (toliau – vilkinimas atlikti veiksmus)“.

10. Pagal šį reglamentavimą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme dalyku gali būti viešojo administravimo

subjektų priimti teisės aktai, jų veiksmai (neveikimas) ir vilkinimas atlikti veiksmus.11. Šioje byloje jos nagrinėjimo dalyku yra Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimas

Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“ (Sprendimas), t. y., viešojo administravimo subjekto individualus teisės aktas, priimtas dėl pareiškėjo. Pažymėtina, kad šis Sprendimas buvo priimtas vykdant mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, o pati mokestinė nepriemoka pareiškėjui buvo priskaičiuota Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0032.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas teismui pateikė Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 1A-61, kuriuo yra panaikintas Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0032, ir Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 10000429299, kuriuo panaikintas šioje byloje ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 10000392964 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojų sąskaitų kredito įstaigose“ (Sprendimas). Šiais sprendimais atsakovas iš esmės geruoju patenkino pareiškėjo materialinį teisinį reikalavimą, pateiktą teismui.

13. Visa tai lemia, kad neliko bylos nagrinėjimo dalyko, dėl kurio buvo inicijuota byla. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį teisminės gynybos paskirtis yra apginti asmens pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą, todėl nelikus ginčo dalyko nėra pagrindo vertinti bei spręsti, ar ginčijamu Sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo subjektinės teisės.

14. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pareikštas reikalavimas – panaikinti Sprendimą yra atmetamas, nevertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, siejamų su Sprendimo nepagrįstumu bei neteisėtumu.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e1ee880228111eabe008ea93139d588



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Sendvario seniūnijos (toliau – ir Seniūnija) 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 2017-268-SPR-8888, kuriuo panaikinti jo gyvenamosios vietos deklaravimo adresu (duomenys neskelbtini), duomenys (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. Seniūnija raštu Nr. V4-133 jam pranešė, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys panaikinti pagal A. R. prašymą dėl to, kad jis nurodytu adresu negyvena. Pareiškėjo teigimu, jis su A. R. nuo 2010 m. liepos 16 d. turi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įregistruotą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., skundžiamo Sprendimo priėmimo metu sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas teismo sprendimu ar šalių susitarimu nepadalintas, nėra nustatyta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba Norvegijoje, tačiau jo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., ir Lietuvoje kitos gyvenamosios vietos jis neturi. Pareiškėjas teigė, jog pradėtas santuokos nutraukimo, turto padalinimo procesas nėra pagrindas A. R. kreiptis į kompetentingą įstaigą dėl deklaravimo duomenų panaikinimo.

3. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosios patalpos savininko prašymu gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys gali būti taisomi, keičiami, naikinami tik tuo atveju, kai savo gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo pakeitė deklaruotą gyvenamąją vietą. Seniūnija, priimdama Sprendimą, turėjo visapusiškai ištirti faktines aplinkybes, o ne remtis A. R. ir kaimynų parodymais dėl pareiškėjo gyvenimo fakto ginčo adresu nustatymo. Pareiškėjo teigimu, jis Sprendimo priėmimo metu deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitęs nebuvo ir joje faktiškai gyveno, išskyrus laikotarpius, kai dėl darbo kitoje valstybėje ir kitų priežasčių negalėjo ten gyventi.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad Seniūnijai gavus A. R. prašymą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo

duomenis, patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad A. R. yra žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., savininkė. Seniūnija atlikusi patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas šiuo adresu nebegyvena. Šią aplinkybę patvirtino ir kaimynystėje gyvenantys asmenys, pasirašydami pateiktame prašyme. Seniūnija atliko būtinus veiksmus ir tinkamai įvertino visas aplinkybes.

6. Atsakovo teigimu, A. R. žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki santuokos su pareiškėju sudarymo, todėl žemės sklypas asmeninės nuosavybės teise priklauso jai, o pareiškėjas šiame žemės sklype negalėjo įgyvendinti statytojo teisių. Pareiškėjas dirba ir gyvena Norvegijoje, todėl Seniūnija neturėjo duomenų apie pareiškėjo buvimo vietą ir negalėjo su juo susisiekti Sprendimo priėmimo metu. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neginčijo aplinkybės, kad paskutiniu metu ginčo adresu negyvena.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Sprendimą.

8. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre A. R. vardu nuosavybės teise įregistruotas žemės sklypas ir namas, esantis adresu Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ir A. R. yra sutuoktiniai. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2017 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 01-1-32555-17 matyti, jog pareiškėjui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, kuri galimai padaryta 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. birželio 28 d., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. birželio mėnesį gyveno ginčo adresu, tačiau dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo jam buvo laikinai apribota galimybė ten gyventi. Atsakovas gyvenamosios vietos patikrinimą atliko 2017 m. liepos 14 d., kai pareiškėjui dėl objektyvios priežasties buvo suvaržytos teisės naudotis šia gyvenamąja patalpa. Nurodyta aplinkybė turėjo būti žinoma trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. ir ji apie tai turėjo informuoti Seniūnijos darbuotojus. Seniūnija neinformavo pareiškėjo apie nagrinėjamą A. R. prašymą, nepasiūlė jam pateikti duomenų apie savo faktinę gyvenamąją vietą. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis dirba Norvegijoje, išvyksta iš Lietuvos keliems mėnesiams, o po to grįžta ir jam reikalinga gyvenamoji vieta. Teismas nenustatė, kad Seniūnija šias aplinkybes tyrė. Teismas darė išvadą, kad Sprendimo priėmimo metu nebuvo įrodymų, kurių pagrindu Seniūnija galėjo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, atsakovas A. R. prašymą išnagrinėjo pažeisdamas gero administravimo principą, valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-294 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių 70 punktą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

III.

9. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Ginčo tarp šalių dėl to, kad pareiškėjas iki 2017 m. birželio 28 d. gyveno ginčo adresu, nėra. Faktas, kad pareiškėjas po minėtos datos nebegyvena ginčo adresu, yra akivaizdus ir pagrįstas rašytiniais įrodymais, taip patvirtino ir ginčo šalys. Administracija gyvenamosios vietos patikrinimą atliko 2017 m. liepos 14 d., t. y. kai pareiškėjas ginčo adresu nebegyveno. Tai, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui galbūt buvo žinomos tam tikros aplinkybės, susijusios Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarimas Nr. 01-1-32555-17), negali būti pagrindu panaikinti Sprendimą.

9.2. Nesuprantama teismo išvada, kad Seniūnija turėjo susisiekti su pareiškėju bei pasiūlyti jam pateikti duomenis apie savo faktinę gyvenamąją vietą. Seniūnija neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo buvimo vietą, todėl neturėjo jokių galimybių juo susisiekti, be to, vargu, ar jo paaiškinimai galėtų būti vertinami objektyviai.

10. Pareiškėjas A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, papildomai nurodant, kad:

10.1. A. R. neinformavo Seniūnijos apie tai, kad patikrinimo metu pareiškėjas gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nenurodė jo darbovietės ir kontaktinių duomenų.

10.2. Seniūnija patikrinimą atliko formaliai, nesiaiškino, kieno yra vyriškus rūbai ir avalynė ginčo gyvenamajame name. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai prieštarauja Sendvario seniūnės 2017 m. liepos 4 d. rašte Nr. V4-119 nurodytai informacijai, kuri buvo pateikta Klaipėdos r. policijos komisariatui.

Teisėjų kolegija


11. Byloje kilęs ginčas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sendvario seniūnijos 2017 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 2017-268-SPR-8888, kuriuo panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo adresu (duomenys neskelbtini), duomenys. Šį sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo

(toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 3 punkto ir valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-294 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 68.1. punkto nuostatomis, konstatavęs, kad minėtos gyvenamosios vietos savininkė A. R. 2017 m. liepos 12 d. pateikė prašymą panaikinti pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, nes pastarasis šiuo adresu nebegyvena, o šią aplinkybę patvirtina ir 2017 m. liepos 13 d. gyvenamosios vietos patikrinimo aktas.

12. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Šioje teisės normoje, byloje aktualiu laiku buvo nustatyta, kad „Deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu <…> patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis.“

13. Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra naudojamos gyvenamąją vietą pakeitusio ir išvykusio asmens sąvokos.14. Šių sąvokų aiškinimui aktualios yra Įstatymo 5 ir 7 straipsnių nuostatos. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1

punktą Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje arba keičiantys jos teritorijoje gyvenamąją vietą, privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos.

15. Apibendrinus darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas (deklaravimo duomenų naikinimas) yra galimas, kai yra šios sąlygos: 1. turi būti pateiktas patalpos ar pastato savininko prašymas panaikinti deklaravimo duomenis; 2. asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti, turi būti pakeitęs gyvenamąją vietą iš anksčiau deklaruotos į kitą, esančią Lietuvos Respublikoje; arba 3. šis asmuo turi būti išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams.

16. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad „Deklaravimo įstaiga <…> turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus.“

17. Suteikta teisė deklaravimo įstaigai reikalauti patalpos ar pastato savininko (bendraturčio) pateikti deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus, reiškia, kad minėtos aplinkybės, t. y., kad asmuo pakeitė gyvenamąją vietą iš anksčiau deklaruotos į kitą, esančią Lietuvos Respublikoje arba kad šis asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, ir yra tos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės, kurios deklaravimo įstaigai sukuria prielaidas panaikinti asmens deklaravimo duomenis, o tuo pačiu sudaro ir šio teisinio santykio įrodinėtinų aplinkybių ratą.

18. Byloje nagrinėjamu atveju atsakovas tik apsiribojo fakto konstatavimu, kad pareiškėjas ginčo gyvenamojoje patalpoje 2017 m. liepos 14 d. negyvena, tačiau netyrė bei nenustatė, kiek laiko pareiškėjas negyvena šioje patalpoje, ar jis yra pakeitęs gyvenamąją vietą, ar išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams.

19. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 01-1-32555-17 pareiškėjui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, kuri galimai padaryta 2017 m. birželio 26 d., 2017 m. birželio 28 d. 22.30 val., namuose, adresu Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šiuo nutarimu taip pat įpareigotas nesilankyti A. R. gyvenamojoje vietoje, esančioje Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini).

20. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. birželio mėnesį gyveno adresu Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), tačiau dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo jam laikinai apribota galimybė ten gyventi.

21. Pareiškėjo teigimu, jis keliems mėnesiams išvyksta iš Lietuvos į Norvegiją. Minėto Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2017 m. liepos 5 d. nutarimo duomenys patvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu jis iš Lietuvos nebuvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesiams. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjas būtų pakeitęs gyvenamąją vietą iš anksčiau deklaruotos į kitą, esančią Lietuvos Respublikoje.

22. Visa tai lemia, kad ginčijamas sprendimas priimtas nesant teisinių sąlygų, numatytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, dėl ko jis pirmosios instancijos teismo teisingai ir pagrįstai pripažintas neteisėtu bei panaikintas.

23. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui V. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir ŠRATC, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. D. 18,54 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 18,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 13 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., nuo 2016 m. liepos 4 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu pareiškėjui nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., todėl pareiškėjas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą. Atsakovui buvo siunčiami mokėjimo pranešimai bei įspėjimai dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6527bc90228111eabe008ea93139d588

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui vietinė rinkliava apskaičiuota remiantis Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. T-163 patvirtintais Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 10 punkte nustatyta, jog ŠRATC administruoja, apskaičiuoja vietinę rinkliavą ir siunčia mokėjimo pranešimus mokėtojui. Rinkliava atsakovui paskaičiuota Nuostatų 5.1 ir 19 punktuose nustatyta tvarka.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino.5. Teismas nustatė, kad atsakovas gyvena gyvenamosiose patalpose, esančiose Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje,

bei pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Įvertinęs byloje pateiktą pažymą, teismas nustatė, kad atsakovo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimas ginčo laikotarpiu yra 18,54 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui.

III.

6. Atsakovas V. D. apeliaciniame skunde prašo nutraukti bylą kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista vietinės rinkliavos ir bylinėjimosi išlaidų

suma. Atsakovas teigia, kad už 2013 metus yra sumokėtos įmokos už atliekų surinkimą ir tvarkymą, iš viso 36,48 Eur, įmokos kodas 11222, mokėtojo kodas 1103720, ir pateikia tai patvirtinančius banko sąskaitų išrašus.

8. Pareiškėjas ŠRATC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

9. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pateiktuose mokėjimo nurodymuose yra nurodytas mokėtojo kodas 1103720, kuris pareiškėjo sistemoje priskirtas S. D. Jai vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skaičiuojama pagal jai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosios paskirties patalpose gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių. S. D., mokėtojo kodas 1103720, vietinė rinkliava nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. skaičiuojama už S. D. ir R. D. (pažyma apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pridedama). Atsakovui V. D. pareiškėjo sistemoje priskirtas mokėtojo kodas yra 2012192, vietinė rinkliava jam skaičiuojama už jį patį, pagal deklaruotą gyvenamąją vietą Šiaulių rajono savivaldybėje. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo esmę, byloje pateiktų įrodymų visumą, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija


10. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo V. D. pareigos mokėti 18,54 Eur vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

11. Pirmiausiai pažymėtina, kad atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus – banko sąskaitų išrašus, kurie, jo teigimu, patvirtina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo laikotarpiu sumokėjimą. Taip pat pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2018 m. balandžio 9 d. pažymą apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą S. D. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas gavo jam teismo siųstą pareiškėjo prašymo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo nuorašą (apie teismo posėdžio vietą ir laiką jis buvo informuotas per specialų interneto tinklalapį), prijungia prie bylos atsakovo su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta pažyma susijusi su atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktais dokumentais, teismas tai pat prijungia prie bylos 2018 m. balandžio 9 d. pažymą apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą S. D.

12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, nustatęs, kad atsakovas gyvena gyvenamosiose patalpose, esančiose Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, bei pagal Nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas, tačiau netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

13. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde neginčija jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau teigia, kad vietinė rinkliava už ginčo laikotarpį buvo sumokėta, ir pateikia, jo teigimu, tai patvirtinančius banko sąskaitos išrašus.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui vietinė rinkliava buvo skaičiuojama už vieną asmenį, t. y., pareiškėją, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav. Jam priskirtas mokėtojo kodas 2012192, šis mokėtojo kodas nurodytas 2017 m. lapkričio 17 d. pažymoje apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą (b. l. 24), taip pat įspėjime dėl skolos (b. l. 30). Tuo tarpu, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia informaciją apie vietinės rinkliavos mokėtojo, kurio kodas 1103720, atliktus mokėjimus. Byloje pateikta 2018 m. balandžio 9 d. pažyma apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą S. D. (b. l. 133–134) patvirtina, kad mokėtojo kodas 1103720 priskirtas S. D., kuriai vietinė rinkliava skaičiuojama už gyvenamajame būste, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Šiauliai, gyvenančias S. D. ir R. D. Taigi, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai nepatvirtina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priteista vietinė (priskaičiuota V. D., gyvenamąją vietą deklaravusiam adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., mokėtojo kodas 2012192) rinkliava buvo apmokėta.

16. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų nekartoja.

17. Apibendrinant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo V. D. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4120dde0228111eabe008ea93139d588





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir atsakovas, Direkcija) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta pritarti pareiškėjo pateiktam techniniam projektui. 2012 m. pareiškėjas parengė aikštelės projektą Nr. 12A-01, kuriuo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo numatyta įrengti poilsio aikštelę (toliau – ir Projektas). Projekte numatyta, jog minėta aikštelė skirta visuomenės poreikiams – poilsiui. Juo siekiama sutvarkyti ežero prieigas, numatant aiškią, estetišką zoną poilsiui, tikslu apsaugoti aplinkinę gamtą nuo barbariškos poilsiautojų invazijos. Numatomas automobilių parkavimas, neigiamo poveikio aplinkai nebus. 2012 m. gruodžio 7 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio – poilsio aikštelės įrengimo Projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas, tai yra statybą leidžiančiam dokumentui gauti yra būtinas atsakovo pritarimas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Direkciją, tačiau jokio konkretaus atsakymo iki ginčijamo sprendimo gavimo nebuvo gavęs.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neveikimą ir nesąžiningumą rodo tai, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi: 2012 m. gruodžio 12 d., atsakymas negautas; 2014 m. spalio 22 d. prašyta pritarti Projektui, atsakymas nebuvo gautas; 2016 m. birželio 22 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei dėl aikštelės įrengimo, kadangi atsakovas neatsakė į daug pareiškėjo prašymų, tačiau Savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 27 d. persiuntė prašymą svarstyti atsakovui, atsakymas negautas iki šiol; 2016 m. spalio 21 d. Direkcijai išsiųstas prašymas dėl pritarimo Projektui, 2016 m. gruodžio 28 d. gautas atsakymas, kurį pareiškėjas apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m.

gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai; atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, priėmė ir pareiškėjui pateikė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui. Iš ginčijamame sprendime išdėstytų aplinkybių nesuprantama, kuo remiantis atsakovas nagrinėjo pareiškėjo prašymą remiantis negaliojančiais teisės aktais, t. y. 2012 metais galiojusiomis teisės normoms. Tai yra akivaizdus teisės normų pažeidimas. Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas galiojančiomis teisės normomis, yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Be to, ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjui nėra suprantama, kokioms konkrečioms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatoms prieštarauja Projektas, ar jis prieštarauja visas, ar jo dalis. Iš ginčijamo sprendimo neaišku, kodėl aikštelė neatitinka gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, kokie reikalavimai keliami kraštovaizdžio patrauklumui ir kokiuose teisės aktuose tai yra reglamentuojama. Be to, ginčijamame sprendime nenurodoma, kokius veiksmus pareiškėjas privalėtų atlikti, jog aikštelė atitiktų Direkcijos nurodomus gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo kriterijus, kur šie kriterijai įtvirtinti. Iš atsakovo sprendimo neaišku, ar aikštelė iš vis patenka į vandens apsaugos zoną, kokie kriterijai yra taikomi nustatyto kraštovaizdžio estetinei vertei ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio pobūdžiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad aikštelės statyba buvo numatyta dar 1994 metais. Pareiškėjas gavęs ginčijamą sprendimą, nepagrįstą jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės norminiais aktais, negali suprasti, kaip turėtų koreguoti Projektą, kad jis atitiktų Direkcijos keliamus reikalavimus estetinio kraštovaizdžio patrauklumui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad aikštelė yra kartu ir kelias, suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe. Iš to darytina išvada, kad esamas kelias atitinka bendruosius planus, o atsakovo argumentai dėl nenumatytų komunikacijų yra visiškai nepagrįsti ir neprotingi. Šiuo metu kelias atsakovo nurodomoje zonoje yra, todėl Direkcijos argumentai atmestini.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentai prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo argumentacijai, kurioje nustatyta, kad aikštelė atitinka visuomenės poreikius, aikštelei jau anksčiau buvo pritaręs atsakovas, todėl aikštelei įrengti nėra jokių kliūčių. Tokio tipo poilsio aikštelės statybai toje pačioje vietoje atsakovas jau buvo išdavęs pritarimą statybai seniau, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas, todėl statyba nebuvo įteisinta. Statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, kur pareiškėjui buvo nustatytas terminas sutvarkyti projektinę dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo aikštelę siekė įteisinti jau vykstant bylos nagrinėjimui. Teismas nustatė, jog apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė patvirtina, jog aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose, teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas pareiškėjo pastatytu kelio ženklu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes ieškovas neįrodė, kad jo nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintas neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.

7. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčijamame sprendime remiasi negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintu Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu. Vilniaus apygardos teismas pagal šiuo metu galiojantį parko planą nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentai aikštelės statybai neprieštarauja. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinto Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento 29.1.2 ir 29.1.3 punktus subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles;

leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Atsižvelgiant į tai, aikštelės statyba net pagal atsakovo minimą negaliojantį parko planą galima. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais neprivaloma.

8. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad dėl šios, be galiojančio statybos leidimo, betoninėmis trinkelėmis įrengtos aikštelės prie

(duomenys neskelbtini), Vilnius, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1696-872/2013 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį A. Š. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49FN-1172-(14.49.104), be kita ko, informavo pareiškėją, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 7 priedo 1 punkte nustatyti atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės ar kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinto dokumento. Poilsinė aikštelė nepatenka į nurodytą sąrašą, todėl NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrenginėti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje.

10. Atsakovas pabrėžė, kad projektuojama aikštelės vieta numatyta laisvoje valstybinėje žemėje, valstybinio Verkių regioninio parko teritorijoje. Verkių regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus. Direkcija atstovauja valstybinę saugomą teritoriją, tačiau tikrinant statybos projektus vadovaujasi ne tik STĮ, bet ir kitais žemės valdymo bei statybą reglamentuojančiais dokumentais. Direkcija neviršijo savo kompetencijos ribų išreikšdama pastabą dėl valstybinės saugomų teritorijų žemės bei statytojo teisių šioje žemėje.

11. Atsakovas nurodė, kad Statybos įstatyme nurodytoje TAR pastaboje įtvirtinta, jog iki įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo (2017 m. sausio 1 d.) pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Todėl nagrinėjant 2016 m. pareiškėjo prašymą Direkcija vadovavosi Projekto parengimo metu (2012 m.) galiojančiomis teisės normomis.

12. Atsakovas nurodė, kad 2009 metais buvo patvirtinti du Verkių regioninio parko specialieji teritorijų planavimo dokumentai: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Vadovaujantis nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, nagrinėjama teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šie specialieji teritorijų planavimo dokumentai yra galiojantys, todėl nagrinėjant pareiškėjo atstovo prašymą Direkcija vadovavosi galiojančiomis teisės normomis.

13. Atsakovo teigimu, projektuojama betoninėmis trinkelėmis grįsta, poilsio aikštelė prieštarauja Verkių regioninio parko tvarkymo planu nustatytoms Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentų nuostatoms.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog nuomoja žemės sklypą prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau neprideda žemės sklypo plano. Vadovaujantis pareiškėjo užsakytais bei Direkcijos suderintais žemės sklypo planais, į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą (2 500 kv. m) nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Taip pat šiais dokumentais buvo nustatyta paviršinio vandens telkinių

pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). STĮ 13 straipsnio 2 punkto nuostatos draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. STĮ 20 straipsniu nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas.

15. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1696-872/2013 pareiškėjas įpareigotas savo lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m. aikštelę bei sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigojo pareiškėją per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius (iki 2015 m. gegužės 30 d.) ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėjas šio nurodymo neįvykdė.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 panaikino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.

17. Teismas nustatė, kad: 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui; 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui; 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjo atstovas advokatas K. K. dar kartą kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsinės aikštelės projektui; 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 Direkcija atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam projektui; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2249-5353/2017 Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 2-280 buvo panaikintas, Direkcija įpareigota išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pritarimo poilsio aikštelės projektui pakartotinai. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Direkcijos atsisakymas pritarti projektui yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame akte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodomas ežero apsaugos zonos dydis, ežero apsaugos reikalavimai; 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 2-102 Direkcija nusprendė nepritarti poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos projektui.

18. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2-102 teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčijamo sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo sprendimo turinį iš esmės sudaro išskirtinai teisės aktų nuostatų citatos. Direkcija detaliai išdėsto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto, Statybos įstatymo 3, 5 straipsnių, 23 straipsnio 28 punkto, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 13 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 20 straipsnio nuostatas, tačiau ginčijamame sprendime nenurodo jokių faktinių aplinkybių, lėmusių sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Teismo vertinimu, nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Konstatuotas pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas lemia ir ginčijamo individualaus administracinio akto neteisėtumą (Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).20. Teismas nurodė, kad be ginčijamame sprendime išvardintų teisės aktų nuostatų Direkcija teikia nuorodą į tai, jog

pareiškėjo planuojama statyti poilsio aikštelė randasi valstybinėje žemėje ir nėra jokių juridinių faktų apie pareiškėjo žemės valdymą šioje teritorijoje. Teismas pastebėjo, kad pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio nuostatas už valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą yra atsakinga Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Be kita ko, pareiškėjas turi pareigą ginčo projektą suderinti ir su minėta institucija, todėl teismas priėjo prie išvados, kad Direkcijos ginčijamo sprendimo argumentas, kad pareiškėjo planuojamos statybos patenka į valstybinės žemės teritoriją, laikytinas nepagrįstu, kaip neatitinkantis teisės aktais nustatytai Direkcijos kompetencijai, tikslams ir uždaviniams.

21. Teismas nurodė, kad iš esmės vieninteliu ginčijamo sprendimo motyvu atsisakyti pritarti pareiškėjo pateiktam projektui laikytinas Direkcijos argumentas, jog „Architekto K. L. parengto poilsio aikštelės statybos projekto aiškinamajam rašte nurodyta, kad poilsio aikštelė skirta visuomenės poreikiams – poilsiui. Tačiau neaišku, kokiam poilsiui gali būti naudojama betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė, kuri neužtikrintų numatytos Verkių regioninių parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo. Atvirkščiai, toks statinys mažina vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę bei keičia istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį, kad prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnio nuostatoms“. Teismas, vertindamas šį Direkcijos motyvą, pažymėjo, kad nuoroda į Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnius nėra tinkama ir/ar pakankama. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnį sudaro 6 dalys, iš jų antrą dalį sudaro 9 punktai, trečią dalį – 12 punktų, penktą dalį – 4 punktai, o 20 straipsnį sudaro 11 dalių, iš jų trečią dalį sudaro 7 punktai, ketvirtą dalį – 2 punktai, aštuntą dalį – 3 punktai. Taigi bendro pobūdžio abstrakti nuoroda į paminėtus Saugomų teritorijų straipsnius negali būti laikoma tinkama VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teismas pabrėžė, kad nuoroda į aptariamas Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsnių nuostatas ginčijamo sprendimo kontekste yra siejama su faktine aplinkybe dėl kraštovaizdžio estetinio vertinimo. Nei Saugomų teritorijų įstatymo 13 ir 20 straipsniuose, nei kituose šio teisės akto nuostatose nėra apibrėžti objektyvūs estetinės vertės kriterijai, todėl šiuo atveju yra neišvengiamas subjektyvaus vertinimo aspektas. Vertinant ginčijamą sprendimą tokio subjektyvaus kriterijaus, kaip estetinė kraštovaizdžio vertė, aspektu, teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2014 m. gegužės 30 d. priimtą nutartį Nr. 2A-375-302/2014. Direkcija ginčijamame sprendime nepagrįstai remiasi išskirtinai tik šios nutarties rezoliucine dalimi. Teismo sprendimas – vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste. Todėl nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu įvertinti ir Vilniaus apygardos teismo motyvus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo suteikta galimybė statybą įteisinti. Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas (nagrinėjamoje byloje pareiškėjas) pagal galiojančias Statybos įstatymo nuostatas gali įteisinti minėtą statybą, šios aplinkybės neneigia ir ieškovas (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos). Pažymėta ir tai, kad apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir Inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su jo pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovo pastatyta aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant ( duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirties ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas atsakovo pastatytais kelio ženklais.

22. Teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) motyvus, konstatavo, kad Direkcijos subjektyvaus pobūdžio vienintelis argumentas dėl pareiškėjo teikiamo derinti projekto estetinės vertės kraštovaizdžiui, vertintinas kaip nepakankamas pareiškėjo teisių apribojimui, netinkama priemonė viešiesiems interesams ginti, bei paneigiantis pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalomą protingą santykį.

23. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, Direkcijos Sprendimą panaikino kaip neteisėtą iš esmės, t. y. prieštaraujantį aukštesnės galios įstatymams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Direkciją pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01, atkreipė dėmesį, kad ginčo projektą pareiškėjas siekia suderinti dar nuo 2012 metų (2012 m. gruodžio 12 d., 2014 m. spalio 22 d., 2016 m. spalio 21 d. prašymai). Pareiškėjo prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki

šiol (beveik 5 metus), kas nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Be kita ko, viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba/ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti jau konkrečiu teismo sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-336/2014 yra nurodęs, kad „<…> Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. <…> asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas“. Teismas remdamasis paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu ir atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog Direkcija iki šiol dėl pareiškėjo prašymo suderinti 2012 metais parengtą nesudėtingo statinio – poilsio aikštelės statybos projektą nepriima teisėto, objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis pagrįsto sprendimo, kas neabejotinai trukdo pareiškėjui įgyvendinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi Nr. 2A-375-302/2014 pripažintas teises įteisinti statinius per nustatytą terminą, o įpareigojimas Direkciją priimti dar vieną sprendimą, kuriame galbūt būtų nurodytos naujos siurprizinėmis laikytinos sąlygos netvirtinti projekto, akivaizdžiai pažeistų bendruosius teisės principus: teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, operatyvumo ir gero viešojo administravimo. Panaikinus kaip neteisėtą Direkcijos Sprendimu išreikštą nepritarimą pareiškėjo pateiktam projektui, Direkcijai neįrodžius esant aplinkybėms, kliudančioms tinkamai ir savalaikiai įgyvendinti teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus ir nenustačius jokių objektyvių pagrindų, kurie, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, neleistų pritarti ginčo projektui, Direkcija įpareigota pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.

III.

25. Atsakovas Direkcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Direkcijos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Direkcijos sprendime, siekiant, kad pareiškėjas aiškiai suprastų teisinį reglamentavimą, detaliai pacituoti konkrečiam atvejui visi aktualūs teisės aktai. Vien perteklinis teisės aktų citavimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Direkcijos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Direkcijos sprendimo turinyje teisinis sprendimo pagrindimas išdėstytas išsamiai ir aiškiai. Pareiškėjas naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, todėl teisės aktų turinys jam galėjo būti išaiškintas papildomai. Direkcijos sprendimo turinyje taip pat konkrečiai ir aiškiai yra išdėstytas ir faktinis sprendimo pagrindimas, t. y. nurodomos faktinės aplinkybės, kurios nulėmė Direkcijos sprendime cituojamų teisės normų taikymą.

25.2. Administracinė paslauga visais atvejais yra teikiama materialiai suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjo prašymas buvo pateiktas Direkcijai, kai galiojo Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 19 punktas konkrečiai numatė, kas turi teisę kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos – statytojas (užsakovas). Taigi specialūs teisės aktai įpareigojo Direkciją tikrinti, ar pareiškėjas yra statytojas, ar pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise. Direkcija neperžengė savo kompetencijos ribų, bet atliko teisės aktų jai pavestas funkcijas. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies nuostatos, pirma, nurodo, kas gali būti statytoju, reiškia ir kas gali kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos; antra, imperatyviai draudžia statybas, jei statytojo teisės negali būti įgyvendinamos. Esant nustatytam faktui, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisių, Direkcija neturi jokio teisinio pagrindo pritarti statybai, t. y. pritarti statybos projektui. Aplinkybė, kad poilsio aikštelės statybos projekto vieta yra ne pareiškėjo nurodytoje vietoje (duomenys neskelbtini), Vilnius, bet valstybinėje žemėje, yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014. Vilniaus apygardos teismo nustatyta aplinkybė turi prejudicinę galią. Pareiškėjas nepateikė Direkcijai dokumentų, patvirtinančių, kad situacija pasikeitė. Taigi nesant duomenų, kad pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise, kad yra žemės sklypo

valdytojo raštiškas sutikimas poilsio aikštelės statybai, Direkcija neturėjo teisės pritarti pareiškėjo poilsio aikštelės statybos projektui.

25.3. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu yra nuspręsta dėl ginčo (valstybinės) žemės sklypo savininko teisių ir pareigų, t. y. nuspręsta dėl statybų žemės sklype nedalyvaujant šio žemės sklypo savininkui. Teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

25.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 „Dėl Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintu Verkių regioninio parko tvarkymo planu, nagrinėjama teritorija, t. y. ginčo žemės sklypas, kuriame projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Be to, pagal 2016 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planą, projektuojama poilsio aikštelė patenka į paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zoną bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną. Subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustato Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, V skyriaus 29 punktas. Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 29.1. punktas numato, kad subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: 29.1.1. draudžiama statyti poilsio pastatus; 29.1.2. leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; 29.1.3. leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį; 29.1.4. draudžiama žaloti ir naikinti rekreacinę įrangą, trukdyti ilsėtis. Pareiškėjo projektuojama poilsio aikštelė, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 8.1 punktu yra inžinerinio statinio (kelio) elementas. Susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) statyba pagal Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus nėra numatyta, todėl negali būti leidžiama.

25.5. STĮ 20 straipsnio 1 dalis įpareigoja saugoti vandens telkinių pakrančių gamtinį kraštovaizdį ir jo estetinės vertybės. Gamtinis kraštovaizdis – tai natūralų pobūdį išlaikęs kraštovaizdis (STĮ 2 str. 2 punktas). Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 29.1.3 punktas taip pat įpareigoja išsaugoti gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Kelio įrengimas akivaizdžiai išdarko kraštovaizdžio natūralų pobūdį, betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė neužtikrintų Verkių regioninio parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, bet sumažintų vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę, pakeistų istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį.

25.6. 2016 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo plane nustatyta ne tik, kad projektuojama poilsio aikštelė patenka į paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zoną bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zoną, bet nurodytas ir skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). Tačiau STĮ 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas draudžia paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus natūraliuose šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Statybą draudžia taip pat ir STĮ 13 straipsnio 3 dalies 7 punktas, pagal kurį draudžiama statyti naujus pastatus statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos. Šiuo atveju, esant nustatytam faktui, kad vandens telkinio pakrantės šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių), t. y. didesnis nei 15 laipsnių, Direkcija neturi teisėtos galimybės pritarti Projektui.

26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

27. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame Sprendime be jokių motyvų vadovautasi negaliojančiomis teisės normomis, nenurodyta visiškai jokių konkrečių faktinių aplinkybių, nepaaiškintas Projekto ar jo dalies neatitikimas teisės norminiams aktams. Toks Sprendimas akivaizdžiai neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų. Apeliaciniame skunde taip pat nurodomi tik abstraktūs, jokiais faktais nepagrįsti teiginiai, jog Sprendimas yra pagrįstas. Skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui.

28. Pareiškėjas pažymi, kad specialiųjų reikalavimų (specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos

reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) aptariamam poilsio aikštelės Projektui niekada nebuvo išduota. 2016 m. birželio 30 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus“. Nei viena iš nurodytų procedūrų nebuvo pradėta. Taigi atsakovas jokiais atvejais neturėjo pagrindo taikyti ne aktualius (skundžiamo Sprendimo pateikimo metu galiojusius) teisės aktus.

29. Pareiškėjas nurodo, kad kelias ir kelio ženklai suderinti su Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar 2009 metais, todėl atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog kelio šioje atkarpoje negali būti, prieštarauja teisės norminiams aktams. Kitaip susidarytų situacija, kad teisėta kelio atkarpa, įvažiavimas ir kelias, pažymėtas bendrajame Vilniaus plane, turi būti nugriautas. Tai neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, toks Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o atsakovo argumentai dėl nenumatytų susisiekimo komunikacijų yra visiškai nepagrįsti ir neprotingi.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Tvarkos aprašo nuostatos nereglamentuoja atsakovo pritarimo statybos projektams išdavimo tvarkos.

31. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti dokumentai, jog pareiškėjui 2017 m. sausio 11 d. buvo suformuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įrodymai yra byloje). Pareiškėjas yra žemės sklypo nuomininkas, žemės sklypas yra šalia projektuojamos aikštelės. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalo projektą suderinti su atsakovu ir tik vėliau gali kreiptis į valstybinę žemę patikėjimo teise valdančią Nacionalinę žemės tarnybą. Pareiškėjas šiuo atveju be žemės patikėtinio pritarimo negali gauti statybą leidžiančio dokumento, tačiau be atsakovo pritarimo net neturi galimybės kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą.

32. Pareiškėjo teigimu, STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 5 priede apibrėžtos statinio projektus tikrinančių subjektų kompetencijos sritys. Šio priedo 2 punkte įtvirtintas baigtinis dokumentų, kuriuose nustatytiems reikalavimams saugomų teritorijų direkcijos tikrina statinio projekto sprendinių atitiktį, sąrašas. Į direkcijų tikrinimo apimtį neįeina tikrinimas, ar statytojas atitinka Statybos įstatyme nustatytus reikalavimus statytojui – tai yra savivaldybės administracijos kompetencija.

33. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas neturėjo jokios įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ir pareigoms, šios institucijos nebuvo būtina įtraukti.

34. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde duodamos nuorodos į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 13 straipsnio 3 dalies 7 punktą taip pat netinkamos, nes abejose nuostatose irgi kalbama tik apie pastatų statybos ribojimus. Pastatai (apdengti stogu statiniai, kurių didžiausią dalį sudaro patalpos – Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalis) yra tik viena iš statinių rūšių. Projekte numatyta poilsio aikštelė yra ne pastatas, o inžinerinis statinys, taigi jos statybai vandens telkinio apsaugos zonoje jokių ribojimų teisės aktuose nėra numatyta. Galiausiai, kaip teigia pats atsakovas, subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje: leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles. Vadinasi, suprojektuota aikštelė akivaizdžiai atitinka ir šį reikalavimą.

35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas ilgus metus nederino pareiškėjo Projekto, neatsakinėjo į jo pateiktus prašymus. Tai tvirtina atsakovo prasto viešojo administravimo įgyvendinimą, pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, teisėtų lūkesčių pažeidimą.

36. Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo apeliacinėje instancijoje ir tai patvirtinančius įrodymus.

37. Pareiškėjas nurodo, kad už pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo sumokėjo 1 900 Eur.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“ teisėtumo ir įpareigojimo Direkciją pritarti 2012 m. K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01.

39. Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės prie (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui. Buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus 2013 m. sausio 28 d. atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini valstybinės žemės patikėtinio sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas.

40. 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui. 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsinės aikštelės projektui. Direkcija 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam projektui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017, kuriuo panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovą per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui pakartotinai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendime konstatavo, kad Direkcijos atsisakymas pritarti projektui yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka. Skundžiamame akte nenurodoma, kokioje faktinėje zonoje yra aikštelė, kodėl ji negali būti projektuojama projekte numatytoje zonoje, nenurodomas ežero apsaugos zonos dydis, ežero apsaugos reikalavimai. Skundžiamame akte nurodomas Verkių regioninio parko planas ir nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygas, bet nenurodoma, kokių konkrečių teisės aktų neatitinka planas, kurios plano dalys minėtiems aktams prieštarauja.

41. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1696-872/2013 ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014, išnagrinėję civilinę bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, 2013 m. birželio 13 d. sprendimu ir 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi įpareigojo A. Š. per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nustatytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytus nesudėtingus statinius – trinkelėmis išklotą 882,49 kv. m aikštelę, esančią valstybinėje žemėje, šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus r. sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jam nuosavybės teise priklausančios agroturistinės bazės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Jei šių įsipareigojimų atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdys, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos leista nugriauti statybvietę, išieškant visas patirtas išlaidas iš pareiškėjo. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjui suteikė galimybę per nustatytą terminą įteisinti savavališką statybą ginčo teisiniams santykiams taikydamas sprendimo priėmimo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalies 1 punktą.

42. Direkcija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą, priėmė ginčijamą tikrinamoje byloje 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos projekto“, kuriuo nusprendė nepritarti poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos projektui.

V.

43. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 panaikino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti K. L. 2012 m. parengtam poilsio aikštelės statybos projektui Nr. 12A-01.

44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie

išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo Direkcijos Sprendimo turinį iš esmės sudaro teisės aktų nuostatų citatos. Direkcija detaliai išdėsto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto, Statybos įstatymo 3, 5 straipsnių, 23 straipsnio 28 punkto, Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 13 straipsnio 2 ir 3 punktų ir 20 straipsnio nuostatas, tačiau ginčijamame sprendime nenurodo jokių faktinių aplinkybių, lėmusių sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Teismas nustatytus turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumus pripažino esminiais, sukliudžiusiais pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas atsakovo sprendimo argumentą dėl pareiškėjo teikiamo derinti projekto estetinės vertės kraštovaizdžiui vertino kaip subjektyvų ir nepakankamą pareiškėjo teisių apribojimui.

45. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 padarytomis šiai bylai reikšmingomis išvadomis, t. y. kad pareiškėjas pagal galiojančias Statybos įstatymo nuostatas gali įteisinti minėtą statybą; apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir Inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su jo pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Nurodytą aplinkybę patvirtino pats ieškovas, taigi atsakovo pastatytas statinys nors ir pripažintas savavališka statyba, tačiau ši aplinkybė tik patvirtina išvadą, jog aikštelės statybos įteisinimui įstatymuose (Žemės įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme), teritorijų planavimo dokumentuose imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pastatyta aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų šalia turistinės bazės, ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto, Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirties ypatumus. Ši aikštelė atitinka ir visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, prie kurios tiek privažiavimas, tiek priėjimas yra sutvarkytas ir sureguliuotas atsakovo pastatytais kelio ženklais. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes Inspekcija neįrodė, kad nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintinas neproporcingu padarytam konkrečioje byloje pažeidimui ir neatitinkančiu siekiamų teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų apginti pažeistas asmenų teises, išlaikant teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.

46. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad ir pakartotinis Direkcijos Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamo Direkcijos Sprendimo turinį iš esmės sudaro teisės aktų nuostatų citatos. Iš teismo sprendimo turinio reikėtų spręsti, kad nenurodyti ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindai (ar motyvai). Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

47. Direkcijos Sprendime buvo nurodyti tokie esminiai šio sprendimo priėmimo motyvai: 1) pareiškėjas turi gauti žemės sklypo valdytojo rašytinį sutikimą statybai; 2) vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.

VI.

48. Dėl pirmojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo nurodyta, kad pareiškėjas turi gauti žemės sklypo valdytojo rašytinį sutikimą statybai. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar pareiškėjas, kreipdamasis į Direkciją, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, galinčiu teikti statybos projektą tvirtinimui. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo klausimo, ar pareiškėjas gali būti laikomas statytoju, kaip tai yra suprantama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį.

49. Statybos įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčijamo Direkcijos sprendimo priėmimo metu) 3 straipsnio (Teisė būti statytoju ir šios teisės įgyvendinimas) 2 dalies 1 punkte numatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Statybos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama.

50. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti dokumentai, jog pareiškėjui 2017 m. sausio 11 d. buvo suformuotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas yra žemės sklypo

nuomininkas, žemės sklypas yra šalia projektuojamos aikštelės. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas nepateikė į bylą žemės sklypo plano, kuris patvirtintų minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ginčo teritorijos konkrečios vietos. Be to, iš bylos duomenų (procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje) matyti, kad minėtame žemės sklype yra pareiškėjui priklausantis pastatas (agroturistinė bazė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau byloje nėra tai patvirtinančio dokumento.

51. Taigi byloje yra tik fragmentiniai faktiniai duomenys, iš kurių negalima nuspręsti dėl pareiškėjo kaip statytojo teisių, bei dėl pareiškėjo suinteresuotumo kreiptis į Direkciją. Byloje turėtų būti pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (su istorija) dėl sklypo ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio fragmentas, kuriame nurodytas šiuo adresu esantis nekilnojamasis turtas.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai akcentavo, kad viešojo administravimo įstaiga negali priimti prašymo ar skundo ir nagrinėti klausimo dėl administracinio sprendimo priėmimo, jeigu įstaigai nėra pateikiami jokie įrodymai apie besikreipiančio į šią įstaigą asmens suinteresuotumą. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas asmens prašymą ar skundą, kiekvienu atveju sprendžia ar į įstaigą kreipėsi asmuo, kuris turi suinteresuotumą paduoti prašymą ar skundą, administracinis teismas, tikrindamas administracinio sprendimo teisėtumą, privalo patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju teisingai sprendžia dėl asmens teisės paduoti prašymą ar skundą viešojo administravimo įstaigai. Nagrinėjamoje byloje teismas nepatikrino, ar institucija teisingai sprendė klausimą dėl asmens teisės kreiptis su prašymu dėl statybos projekto derinimo, nors šiuo klausimu buvo keliamas ginčas.

53. Dėl antrojo Direkcijos Sprendime esminio motyvo nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje.

54. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad šis galiojantis teritorijų planavimo dokumentas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas.

55. Direkcijos Sprendime nurodyta, kad vadovaujantis minėtu galiojančiu teritorijų planavimo dokumentu šalia projektuojamos aikštelės sutartiniais ženklais yra nurodyta esama maudymosi vieta. Esamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jo prieigų, atokiau nuo (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, nustatyta rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos urbanizuotos rekreacinės aplinkos (NRu) kraštovaizdžio tvarkymo zona, sutartiniais ženklais siūloma rekreacinė turistinė infrastruktūra – maitinimo įstaiga bei motelis. Kita aplinkinė teritorija nustatyta kaip miškų ūkio paskirties bei vandens ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

56. Taigi Direkcijos Sprendime aiškiai nurodytas vienas iš esminių šio sprendimo priėmimo pagrindų – vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, kuri yra numatyta kitoje parko vietoje, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė.

VII.

57. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Teismas tinkamai neįvertino administracinio akto teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėto proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

58. Pirmosios instancijos teismo išvados yra paremtos argumentais, kurie negali turėti esminės reikšmės byloje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo išduotas statybos leidimas 1994 metais, kurio galiojimas vėliau pasibaigė. Dėl šios teismo išvados akcentuotina, kad faktas dėl statytojui buvusio išduoto statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigęs, neatleidžia statytojo nuo pareigos gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus, o instituciją, sprendžiančią klausimus dėl statybos projekto derinimo ar kitokio sprendimo priėmimo, spręsti šį klausimą vadovaujantis

galiojančiais teisės aktais.59. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014

padarytomis išvadomis. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes Inspekcija neįrodė, kad nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį, todėl šis reikalavimas pripažintas neproporcingu. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, kad neįrodinėtinomis aplinkybėmis gali būti faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje ar civilinėje byloje, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, koks yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 įrodinėjimo dalyku buvo aplinkybės, ar tikslinga konkrečioje byloje įpareigoti nugriauti statinį, taigi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, minėtas teismo konstatavimas laikytinas teisiniu vertinimu, o remiantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi yra įtvirtinta tik nustatytų faktų prejudicinė galia, bet ne teisinio vertinimo, kurį privalo atlikti teismas kiekvienoje byloje.

60. Bylos dokumentai patvirtina, kad viso proceso metu pareiškėjas kreipėsi ne tik pas atsakovą, bet ir į Nacionalinę žemės tarnybą bei į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kurios teikė rašytinius atsakymus, persiuntinėjo pareiškėjo korespondenciją tarpusavyje, todėl šios institucijos turėtų dalyvauti byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad teismo sprendimo priėmimas gali būti susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos teisėmis ir pareigomis, nes statybą planuojama vykdyti valstybinėje žemėje, todėl šios institucijos dalyvavimas procese yra būtinas (ABTĮ 46 str. 2 d.).

61. Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnyje, gali tinkamai išnagrinėti klausimą, jeigu teismui yra pateikti visi dokumentai (viešojo administravimo subjekto išnagrinėta administracinė byla), kurių pagrindu buvo priimtas administracinis sprendimas. Teismo reikalavimas viešojo administravimo subjektui pateikti tik su ginču susijusius dokumentus, nėra tinkamas pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui, kaip tikrinančiai institucijai, buvo teikiamas popierinis projekto variantas (remiantis tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir kultūros ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu NR. D1-830/ĮV-488), todėl prie teismo nagrinėjamos elektroninės bylos turėtų būti pateiktas popierinis projekto variantas ar jo kopija. Pažymėtina, kad į elektroninę bylą pateikti dokumentai (ypač brėžiniai) yra neįskaitomi. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo teiktą sprendimą bei kartu su juo pateiktus planus ar brėžinius, todėl į bylą turėtų būti pateikta popierinė skundžiamo sprendimo su šios sprendimo priedais (brėžiniais, planais) įskaitoma kopija.


n u t a r i a:

Atsakovo biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54b56eb0234a11eabe008ea93139d588

Administracinė byla Nr. AS-743-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03484-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Vilniaus darželis-mokykla „Saulutė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. Dl-527 „Dėl Klimato kaitos programos subsidijos lėšų, skirtų Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ projektui „Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ pastato atnaujinimas (modernizavimas), sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas“, teikimo nutraukimo ir išmokėtų lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo 2 punkto vykdymą, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas teigė, kad teismas turėtų įvertinti, ar skundas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas pareiškėjui palankus sprendimas. Pareiškėjo nuomone, skunde aiškiai suformuluotas reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo ir tokiam reikalavimui pagrįsti nurodyti Įsakymo panaikinimo argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, Įsakymo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimas, lemiantis būtinybę jį įvykdyti dar iki šios administracinės bylos išnagrinėjimo, sukels didelę žalą, kurios atitaisymas vėliau bus itin sudėtingas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ pastato atnaujinimo darbai yra įvykdyti, šiam projektui skirtas finansavimas yra realiai panaudotas, todėl 229 496,51 Eur sumos grąžinimas šiuo atveju reikštų ypatingai didelės piniginės sumos neplanuotą netekimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ skundą nagrinėti, netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad Įsakymu buvo nutrauktas pareiškėjo projektui „Vilniaus darželio– mokyklos „Saulutė“ pastato atnaujinimas (modernizavimas), sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. Dl-503 skirtų subsidijų teikimas. Įsakymo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatyta, kad pareiškėjas per 60 dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos privalo grąžinti 229 496,51 Eur išmokėtą subsidijų dalį į

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra, APVA) sąskaitą.Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie

patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas šiuo atveju nenurodė ir nepateikė įrodymų, kaip 229 496,51 Eur sumos grąžinimas paveiks ugdymo įstaigos veiklos galimybes, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie galimus neigiamus finansinius padarinius negali būti pakankamu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnį skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, būtų pagrindas taikyti ABTĮ 94 straipsnyje numatytas administracinio akto panaikinimo pasekmes.

III.

Pareiškėjas Vilniaus darželis-mokykla „Saulutė“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir tenkinti pareiškėjo prašymą – sustabdyti Įsakymo 2 punkto vykdymą, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepakankamai įsigilino į faktinę situaciją ir nepakankamai jautriai sprendė klausimą, kuris susijęs su visuomenei ypač svarbiu ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo organizavimu tautinių mažumų lenkų ir rusų kalbomis. Tokiu būdu teismas sudaro sąlygas nukentėti viešajam interesui – mažamečiai tautinių mažumų vaikai nebegautų ugdymo arba jo kokybė ženkliai kristų. Pareiškėjas paaiškina, kad jis yra viešasis juridinis asmuo – biudžetinė įstaiga, kuri vykdo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo veiklą tautinių mažumų interesais – rusų ir lenkų kalbomis. Pareiškėjo veiklos tikslas yra padėti vaikui tenkinti jo prigimtinius, kultūrinius poreikius, plėtoti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias, bendrąsias ir esmines dalykines kompetencijas, būtinas tolesniam mokymuisi pagal pradinio ugdymo programą. Išdėstytos aplinkybės rodo neabejotiną viešąjį interesą, kad pareiškėjo veikla būtų pakankamai finansuojama, nepertraukiama ar kitaip netrikdoma, kadangi pareiškėjo veikla liečia itin jautrų visuomenės sluoksnį – tautinių mažumų vaikų ugdymą, jų prigimtinių, kultūrinių poreikių tenkinimą, dvasinių, intelektinių ir fizinių galių ugdymą.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nenurodė išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, jog jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjo nuomone, jau vien nurodytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjo finansinė situacija turi būti saugoma, siekiant užtikrinti tolimesnį nepertraukiamą vaikų ugdymą. Taip pat pareiškėjas paaiškina, jog pastato atnaujinimo darbai yra įvykdyti, o šiam projektui įgyvendinti skirtas finansavimas realiai panaudotas (lėšos sumokėtos rangovams), todėl 229 496,51 Eur sumos grąžinimas reikštų ypatingai didelės piniginės sumos neplanuotą netekimą.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į teismo pateiktas pastabas dėl finansinių duomenų pateikimo, nurodo, jog pareiškėjo biudžetas yra 1 128 900 Eur, iš kurio darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms skirta 875 600 Eur, atkreipia dėmesį, kad 2019 m. spalio 22 d. likutis yra tik 258 574,50 Eur, kuris pareiškėjui reikalingas baigti finansinius metus, kadangi 226 158,58 Eur suma yra skirta darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms iki 2019 m. gruodžio 31 d. sumokėti. Pareiškėjas pažymi, kad grąžinus 229 496,51 Eur išmokėtą subsidijos dalį, taptų neaišku, ar pareiškėjas galėtų toliau tęsti savo veiklą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas yra pastatomas į visišką proceso šalių interesų pusiausvyros neatitinkančią padėtį, pažeidžiančią viešąjį interesą – iš pareiškėjo yra atimamos būtinos lėšos ugdymo veiklai vykdyti, o ginčo suma valstybei nėra tokia didelė ir neatidėliotinai reikalinga.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo vertinimu, valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo principai negali paneigti pareiškėjo atsakomybės, kuri Įsakymu jam pritaikyta už 2016 m. rugsėjo 6 d. Projektų finansavimo Klimato kaitos

specialiosios programos lėšomis teikiant subsidiją sutarties Nr. KKS-S-25(2016) (toliau – ir Finansavimo sutartis) ir Klimato kaitos programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. Dl-275 „Dėl Klimato kaitos programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nuostatų pažeidimus.

Atsakovo teigimu, lėšos, kurias pagal Įsakymo 2 punktą privalo grąžinti pareiškėjas, yra tikslinės lėšos, t. y. Klimato kaitos programos lėšos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, klimato kaitos valdymo priemonėms papildomai finansuoti sudaroma Klimato kaitos programa, kurios lėšos kaupiamos atskiroje Valstybės iždo sąskaitoje ir planuojamos valstybės biudžete. Kadangi atsakovas yra biudžetinė įstaiga, kuriai taikomi imperatyvūs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, todėl nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai apie tai, kad lėšų grąžinimas prieštarauja viešojo turto naudojimo principams, nes šios lėšos būtų panaudotos auklėtojų, mokytojų ir kitų įstaigos darbuotojų atlyginimams, kitoms įstaigos ir vaikų reikmėms.

Atsakovo nuomone, lėšų trūkumas neturėtų būti vertinamas kaip aplinkybė sudaranti pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas, neturėdamas pakankamai lėšų padengti savo prievolėms, turi galimybę kreiptis į biudžetinės įstaigos savininką (Vilniaus miesto savivaldybę) dėl reikalingų lėšų skyrimo.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos neigiamos pasekmės, kurios jam neva kils dėl Įsakymo nesustabdymo, nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Įsakymo vykdymo kilsiančių turtinio pobūdžio neigiamų pasekmių pašalinimas ateityje būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus apie tai, kad vadovaujantis Finansavimo sutarties nuostatomis pareiškėjas teikė atsakovui projekto įgyvendinimo ataskaitas, o projektui įgyvendinti išmokėta subsidijos dalis buvo realiai panaudota pareiškėjo pastatui atnaujinti: buvo atliktas stogo, rūsio perdangos, išorės atitvarų elementų šiltinimas, šilumos sistemos modernizavimas ir kt., t. y. buvo įgyvendinti visi numatyti sprendiniai, susiję su energijos suvartojimo sąnaudų sumažinimu. Nesustabdžius Įsakymo 2 punkto vykdymo, šis administracinis aktas realiai sukels neigiamas pasekmes pareiškėjui ir viešajam interesui, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, bus nebeįmanomas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų visiškai adekvati ir proporcinga priemonė apsaugoti pareiškėjo veiklą nuo žlugimo ir užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, tautinių mažumų vaikų ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo pareiškėjo įstaigoje tęstinumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


Pareiškėjas Vilniaus darželis-mokykla „Saulutė“ atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. Dl-527 2 punkto vykdymą.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3

dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <…> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. Dl-527 2 punkto, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas per 60 dienų nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos privalo grąžinti 229 496,51 Eur, vykdymą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, jog jam – darželiui-mokyklai, biudžetinei įstaigai, organizuojančiai tautinių mažumų lenkų ir rusų kalbomis ikimokyklinį ir bendrąjį ugdymą, ypatingai didelės piniginės sumos netekimas, gali nulemti tolimesnę darželio-mokyklos „Saulutė“ veiklą bei ugdymo įstaigos veiklos sutrikdymą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-275 „Dėl Klimato kaitos programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Klimato kaitos programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) (įsakymo Nr. D1-266 redakcija nuo 2019 m. gegužės 8 d.) 145 punkte nurodoma, kad jeigu pareiškėjas, įgyvendindamas projektą, nesilaiko projekto finansavimo sutarties dėl paskolos per kredito įstaigą suteikimo pareiškėjui sąlygų, Aplinkos ministerija priima sprendimą dėl finansavimo sustabdymo, sumažinimo, išmokėtų lėšų ar jų dalies susigrąžinimo ir (ar) finansavimo sutarties dėl paskolos per kredito įstaigą suteikimo pareiškėjui nutraukimo arba šių finansinių korekcijų netaikymo. <…> Aplinkos ministerija priima sprendimą dėl finansavimo sustabdymo, nutraukimo, sumažinimo ir (ar) išmokėtų lėšų ar jų dalies susigrąžinimo arba šių finansinių korekcijų netaikymo. Tvarkos aprašo 149 punkte nustatyta, kad pareiškėjai turi teisę apskųsti Aplinkos ministerijos ir atsakingosios institucijos veiksmus ar neveikimą, susijusius su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl finansavimo skyrimo ar neskyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti Įsakymą, skunde nurodė faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių nesutinka su Įsakymu ir prašo jį panaikinti.

Kaip jau minėta, Įsakymo 2 punktu nustatyta pareiškėjui per 60 dienų nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti 229 496,51 Eur. Įsakymas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Teisės aktų registre (Įsakymo 3 p.). Tai reiškia, kad pagal Įsakymą būtent pareiškėjas, o ne biudžetinės įstaigos savininkas (Vilniaus miesto savivaldybė) Įsakyme nustatyta tvarka privalo per pakankamai trumpą laiką sumokėti 229 496,51 Eur. Be to, pagal Finansavimo sutarties 6.5 punktą, negrąžinus sumos per nurodytą terminą pareiškėjas privalės mokėti 0,01 procento dydžio delspinigius už grąžintiną lėšų sumą už kiekvieną pavėluotą grąžinti lėšas dieną.

Šioje byloje pareiškėjas nurodo, jog gautus pinigus (Klimato kaitos programos lėšas) yra panaudojęs pagal jų paskirtį ir neturi gautų 229 496,51 Eur, kurie buvo skirti atlikti pastato atnaujinimo darbus. Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas pagal nuostatus yra viešasis juridinis asmuo – biudžetinė įstaiga, kuri vykdo ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo

ugdymo veiklą, pareiškėjo biudžetas yra 1 128 900 Eur, iš kurio darbo užmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms skirta 875 600 Eur, 2019 m. spalio 22 d. likutis yra 258 574,50 Eur.

Pareiškėjo pateikti duomenys apie susiklosčiusią finansinę situaciją leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjui skubiai sumokėjus Įsakyme nurodytą sumą gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes būtų sutrikdyta pareiškėjo veikla, kurią atsižvelgiant į jos pobūdį pareiškėjas privalo vykdyti nepertraukiamai. Dėl to konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamu atveju turi būti patenkintas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų ir įrodymų, kurie sudarytų faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pažeistų proporcingumo principą, atsakovo teises ir teisėtus interesus.

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl nutarties dalis, kuria netenkintas šis prašymas, panaikinama, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo išsprendžiamas iš esmės, t. y. sustabdomas Įsakymo 2 punkto vykdymas iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės šioje byloje priimtas procesinis sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus darželis-mokykla „Saulutė“ atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartį pakeisti.Panaikinti nutarties dalį, kuria pareiškėjo Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo

priemonės taikymo, atmestas, ir klausimą dėl šio pareiškėjo prašymo išspręsti iš esmės.Sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. Dl-527 „Dėl Klimato kaitos

programos subsidijos lėšų, skirtų Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ projektui „Vilniaus darželio-mokyklos „Saulutė“ pastato atnaujinimas (modernizavimas), sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas“ 2 punkto vykdymą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės šioje byloje priimtas procesinis sprendimas.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS


Documents

Teisėkūros žinios · Web view2019/12/27 · Nr. 3P-1097/2019. Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24537-2017-1 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS. NUTARTIS. 2019 m. birželio 28 d.Vilnius