TEKSTO SUVOKIMAS

Šiandien literatūrinis lavinimas iš esmės reikalauja ne literatūros ţinių, jis grindţiamas pačios literatūros

teksto skaitymu, nagrinėjimu, vertinimu. Remiantis šia nuostata, parengtos teksto suvokimo uţduotys

pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrai. Šiai egzamino daliai atlikti privalu per keletą metų sukaupti tam

tikrą literatūros teorijos ţinių kiekį, kurių pagrindu galima įdėmiau skaityti bei analizuoti groţinį / dalykinį

tekstą. Būtini šie gebėjimai:

• remtis literatūros istorijos ir teorijos ţiniomis;

• analizuoti ir sintetinti skaitomo teksto teikiamą informaciją;

• atskleisti ryšius tarp atskirų teksto dalių;

• apčiuopti teksto dalių sąsajas su kontekstu;

• daryti išvadas.

Lietuvių gimtosios kalbos skaitymo suvokimo turinys

Tikslingai naudotis įvairiomis skaitymo ir teksto suvokimo strategijomis.

Skirti groţinį tekstą nuo dalykinio; atpaţinti literatūros rūšį (epika, lyrika, drama) ir ţanrą, jei pateikiamas

visas kūrinys arba ištraukoje yra keletas poţymių, leidţiančių aiškiai spręsti apie kūrinio ţanrą.

Suformuluoti teksto temą, problemą ir pagrindinę mintį.

Suprasti literatūros kūrinio pavaizduotąjį pasaulį: nusakyti veiksmo laiką ir erdvę; aptarti pasakotojo

poziciją; apibūdinti veikėjus (išorę, vidaus savybes, dvasinius idealus, išgyvenimus ir jų kaitą) ir tekste

akivaizdţius jų kūrimo būdus; nusakyti kūrinio nuotaiką; aptarti lyrinio subjekto išgyvenimą; apibūdinti

dramos kūrinio konfliktą (analitinis skaitymas; teksto analizė).

Rasti nurodytą informaciją, apibendrinti, palyginti, sieti informaciją su savo patirtimi; perfrazuoti teksto

mintis savais ţodţiais; daryti išvadas; rasti tekste argumentų joms pagrįsti.

Argumentuotai išsakyti savo literatūrinius įspūdţius; išreikšti savo nuomonę apie tekste atskleidţiamas

vertybes (nuomonės / atsiliepimo kūrimas).

Vertinti skaitomo teksto turinį, raišką, kontekstą naudojantis ţiniomis ir asmenine patirtimi (recenzijos

kūrimas ţodţiu / raštu).

Visų anksčiau išvardytų ţinių, gebėjimų ir įgūdţių pirmiausia įgyjama lietuvių kalbos pamokose. Todėl

rūpinantis egzamino rezultatais, privalu: l) sistemingai atlikti praktines vadovėlių ar mokytojo parengtas

uţduotis; 2) išsiaiškinti, kurios literatūros mokslo sąvokos vartojamos ugdymo pasiekimų patikrinimo

programoje ir vertinimo kriterijuose, susidaryti jų sistemą, mokytis praktiškai naudotis tomis sąvokomis; 3)

savarankiškai skaityti kūrinius ar jų ištraukas, formuluoti sau programinius klausimus, pvz., kokia tema,

pagrindinė mintis, problema? kokia pasakotojo pozicija? ir t. t.; 4) neprošal pasiţiūrėti ankstesnių metų

egzaminų uţduočių, atlikti jas ir aktyviai įsivertinti savo pasiekimus.

Be visų suminėtų dalykų ir darbų, labai aktuali bendra kultūrinė nuovoka, apsiskaitymas. Tai svarbiausia

prielaida sąlygiškai meno kalbai suprasti. Kultūrinį raštingumą liudija: 1) aktyvus domėjimasis ne tik

šiuolaikiniu literatūriniu gyvenimu, bet ir teatro, kino, spaudos, televizijos aktualijomis; 2) gebėjimas

literatūros tekste atpaţinti nacionalinės ir visuotinės kultūros tradicijos ţenklus, kaip antai: lietuvių

tautosakos ir (baltų) mitologijos, etnokultūros, Biblijos, Antikos ir kt.

Skaitymo ir teksto suvokimo strategijos

Gavus egzamino uţduotį, rekomenduojama iš pradţių pasinaudoti paţintiniu skaitymo būdu, t. y.

susipaţinti, apie ką rašoma tekste, nesigilinti į detales. Perskaičius ištrauką ar ištraukas, lygiai taip pat

susipaţinti su klausimais ir uţduotimis po tekstu.

Antrąjį etapą galima pavadinti ieškomuoju skaitymu. Vėl skaitoma ištisai nuo pradţių, ţinant, kad

uţduotys po tekstu orientuoja atkreipti dėmesį, pvz., į pasakotoją, pagrindinio personaţo charakterio

bruoţus, į personaţo poţiūrį ir / ar jo kaitą, teksto įtaigumą ir pan. Taigi, jau ţinoma, ko reikia ieškoti tekste.

Šio etapo esmė – klausimyno uţduočių ir teksto elementų analizė. Gilinamasi į klausimų turinį, struktūrą

(kiek klausimų uţduotyje; kuris ţodis svarbiausias ir pan.), projektuojamas atsakymų skaičius, pobūdis.

Tekstas skaidomas į elementus, gretinama, lyginama, interpretuojama.

Trečiasis etapas gali būti įdėmusis ištisinis arba atrenkamasis skaitymas. Formuluojami konkretūs, tikslūs

atsakymai. Šiame etape būtina atkreipti dėmesį į kiekvieną teksto detalę.

Vienais atvejais atsakoma remiantis logika, ţiniomis ir įţvalgomis, pvz., nusakant temą, pagrindinę mintį,

problemą, pasakotojo poziciją, veiksmo laiką ir erdvę, kūrinio nuotaiką ir t. t. Atsakymo formuluotė ne tik

tiksli, bet ir aiški, glausta (atsakymas turi tilpti į egzamino lape paliktas eilutes). Kitais atvejais atsakoma

perfrazavus teksto sakinį(-ius), dar kitais – tiksliai cituojant kurią nors teksto vietą.

Kaip rašoma Programoje, skaitymui ir analizei gali būti skiriami groţiniai (parašyti meniniu stiliumi

poezijos ar prozos kūriniai) ir dalykiniai (parašyti moksliniu, mokslo populiarinamuoju, oficialiu dalykiniu

stiliumi) tekstai. Taigi, pirmas ţingsnis – išsiaiškinti, kokį tekstą (groţinį / negroţinį) reikia skaityti.

Tema – kūrinyje vaizduojamas gyvenimo reiškinys. Temą suvokiame atsakydami sau į tokius klausimus:

• Apie ką šis kūrinys? Kas vaizduojama kūrinyje?

Vaizduojamas gyvenimo reiškinys visada susijęs su kitais. Taip tekste susidaro pagrindinė ir šalutinės

(dalinės, nepagrindinės) temos.

Temos gali būti plačios, todėl nekryptingos, ir siauros, būtent, konkrečios. Tema – teksto pamatas.

Temos formulavimas – labai sudėtingas dalykas, todėl būtina gerai apgalvoti kiekvieną ţodį, rasti pačią

glausčiausia ir aiškiausią išraišką.

Problema. Rašymo tikslas ir pasirinkta tema visada susiję su kuria nors problema. Problema –

pagrindinis klausimas, kurį rašantysis sprendţia kurdamas tekstą. Vienos problemos akivaizdţios, nesunkiai

suvokiamos iš skaitomo teksto, kitos sudėtingesnės, ne iš karto apčiuopiamos. Literatūrologai nurodo

dvejopas problemų formuluotes: vardininkinius ir klausiamuosius (Kodėl? Kaip?) sakinius.

Pagrindinė mintis, arba idėja, nustatoma atsakant į klausimą Ką svarbaus autorius nori pasakyti savo

tekstu?

Idėja glaudţiai susijusi su tema. Pagrindinę mintį galima palyginti su vieno sakinio telegrama, kuria

pranešama svarbi ţinia.

Uţduotys, susijusios su pagrindinės minties išryškinimu, gali būti tokios:

• rasti skaitytame tekste sakinį, kuriuo išreikšta pagrindinė mintis;

• rasti pastraipą, kurioje pasakyta pagrindinė mintis, ir suglaudinti ją;

• įsiskaityti tekstą ir, remiantis jo turiniu, vienu dviem sakiniais nusakyti pagrindinę mintį;

• įsiskaityti tekstą ir, remiantis jo turiniu, vienu dviem sakiniais nusakyti svarbiausias jo mintis.

Palyginus išvardytąsias uţduotis, galima daryti šias išvadas: 1) tekste gali būti apibendrinamuoju sakiniu

pasakyta pagrindinė mintis: daţniausiai kaip teiginys ar išvada aprašymuose, kaip išvada samprotaujamojo

pobūdţio tekstuose; 2) kartais pagrindinė mintis, nors aiškiai ir nepasakyta, bet sukoncentruota kurioje nors

pastraipoje / posme; 3) kartais išmąstoma remiantis viso teksto turiniu – sudėtingas variantas; 4) jei tekste

gvildenamos kelios problemos, tai analogiškai tiek pat turi būti ir pagrindinių minčių.

Kontekstas (lot. contextus – rišlus, susietas) turi dvi reikšmes:

1) prasmės atţvilgiu išbaigta teksto ištrauka, leidţianti tiksliai suprasti ją sudarančio ţodţio, posakio ar

sakinio reikšmę, pvz., Tėvo Stanislovo sakinyje – O nuo kada pradedame skaityti? – iš pamokslo apie

vadovėlius ţodis skaityti reiškia asmenybės formavimosi vyksmą; ši prasmė suvokiama tik perskaičius

pamokslo tekstą

2) kokio nors realiai vykstančio ar tekste minimo fakto, įvykio, reiškinio, sąlygos, aplinka; visa tai dar

vadinama foninėmis ţiniomis, kurios aiškina tekste vartojamo ţodţio, frazės, sakinio, t. y. tam tikrų

uţuominų, prasmę.

Foninės ţinios apima labai plačią ir įvairią informacijos skalę. Uţuomina, t. y. faktą, įvykį ar reiškinį

primenantis ţodis, tampa ne tik informacijos atgaminimo prieţastimi, bet ir interpretacine rekonstrukcija.

Kontekstas – tai teksto aplinka, iš kurios jis išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste.

Literatūros kūrinio kontekstų esama daug ir įvairių: biografinis, literatūros epochos, literatūros krypties

(srovės), kultūrinis, istorinis, filosofinis, religinis (biblinis), tautosakinis, mitologinis ir t. t. Bendrieji autoriaus kūrybos bruoţai taip pat yra kontekstas.

Autorius Kūrybos

kontekstai Komentarai

Justinas

Marcinkevičius

Biografinis Nuo maţens supo graţi gamta, vėliau atsispindėjusi poeto kūryboje;

eilėraščiuose daug dėmesio skiriama tėviškei, motinai.

Kultūrinis Ţmogus suvokiamas per tautą, jos kalbą, kultūrą, tradicijas;

aukščiausia kultūra poetui – tėvynės meilė, dori ţmonių santykiai,

kultūros atmintis

Tautosakinis Tekstuose gausu liaudies dainų stilistinių priemonių, deminutyvų,

paralelizmų, aprašomi gimtinės ţidinio, namų, gamtos vaizdai,

būdingi tautosakai, veiksmas atskleidţiamas tautosakinėmis

situacijomis – veikėjai susitinka prie šulinio, prie upelio; vartojamos

pasakoms būdingos formuluotės Kitados... Seniai seniai...

Biblinis Poemoms, baladėms būdingi bibliniai pirmųjų ţmonių išvarymo iš

rojaus, Paţinimo medţio, Trijų karalių, Dekalogo motyvai, kovos tarp

gėrio ir blogio vizija; lyrikoje, poemose atsiskleidţia bibliniai

Nukryţiuotojo, erškėčio vainiko vaizdai; dramoje „Mindaugas“

išryškėja tikėjimo pagoniškais dievais ir krikščioniškuoju Dievu

sankirta; išryškinamas pragaras, jo liepsnos, deginančios nusidėjėlius.

Filosofinis Keliamos egzistencinės problemos, laiko tema: ţmogus pavaldus

laikui, laikas paţenklintas atminties, šalia laiko mirtis...

Henrikas

Radauskas

Literatūrinis Poetiniu urbanizmu ir lengva ironija H. Radauskui artimas Vytautas

Sirijos Gira; ekspresyvumu, dinamika, poetine sintakse – ankstyvasis

Bernardas Brazdţionis; teksto struktūra – Alfonsas Nyka-Nyliūnas

Mitologinis Kūryboje gausu antikinių motyvų; mėgstamiausi dievai – Apolonas ir

Panas.

Siurrealistinis Kūrinių metaforiškumas, savos estetinės tikrovės kūrimas, istorijos

neigimas.

PAVADINIMAS

Pavadinime uţšifruoti elementai Pavadinimo formos

Į pavadinimą

iškeliama

kūrinio tema

K. Maruko „Vasaros Pavadinimo ironija: jų

reikšmė priešinga

kūrinio pobūdţiui,

turiniui konflikto

baigčiai

J. Janonio „Kumečio daina“

(turinys artimesnis raudai,

skundui)

H. K. Andersono „Nauji

karaliaus drabuţiai“ (kurių

nebuvo)

Linksmybės“

V. Palčinskaitės „Ţiema

Artėja“

Pavadinime

gali būti

pasakyta

problema

K. Sajos „Kaip greičiau

Uţaugti“

B. Brazdţionio „Ar Pavadinimo forma

neatitinka turinio

O. Milašiaus „Dangus

pavasaris jau“ griūva“

K. Borutos „Ką

ţiemkenčiai rugiai kalba“

Pavadinime K. Binkio „Dirbkit ir Tiesioginiai sakiniai J. Degutytės „Pelėdţiuko

išreikšta Baikit“ sapnas“

Idėja

(pagrindinė

mintis)

A. Zurbos „Išmeskit

narvelį“

V. Dautarto „Nelieskit

pakalnutės ţiedo“

Ţemaitės „Marti“

V. Petkevičiaus

„Kodėlčius“

J. Biliūno „Joniukas“

R. Granausko „Bruţas“

K. Maruko „Prieš lietų“

S. Nėries „Rudenio

arimuos“

V. Miliūno „Prie ledo

kalno"

Padavimas apie Kęstu-

tį ir Birutę“

B. Sruogos „Giesmė

apie Gediminą“

J. Aisčio „Lopšinė“

Klausiamieji sakiniai

Šaukiamieji sakiniai

Vardininkiniai

(nominatyviniai)

sakiniai

Nepilnieji sakiniai

Tiesioginės, perkeltinės,

simbolinės reikšmės

R. Karazija „Kaip pakelti

ţemę?“

A. Dabulskis „Ei, vyručiai!“

V. M.-Putino „Rugpjūtis“

A. Matučio „Aš – pasauliui“

Perkeltinė:

P. Širvio „Neuţgesk, saulele“

(mamai)

V. M.-Putino „Į uţburtą šalį“

(ţiemos groţis)

A. Pociaus „Du gaidţiai“

(besipešantys berniukai")

L. Gutausko „Vilko dantų

karoliukai“

Pavadinta

pagrindinio

veikėjo vardu,

pavarde

Veiksmo

išgyvenimo

aplinkybė

Pavadinimas

nurodo žanrą

Teksto pavadinimas atlieka keletą tarp savęs susijusių funkcijų: informacinę (apie ką tekste kalbama),

aktualinamąją (išryškinama kūrinio idėja), reklaminę (padeda apsispręsti – skaityti ar ne), skiriamąją

(atskiria vieną tekstą nuo kito).

KŪRINIO LAIKAS

Sąvokos rūšis Pavyzdţiai

Abstraktus Daţna pasaka prasideda: Kadaise gyveno... / Seniai seniai...

Konkretus Pokario metai Lietuvos kaime – kaip Juozo Apučio novelėse

Istorinis Kaip Justino Marcinkevičiaus dramoje Mindaugas

Ciklinis Kaip Kristijono Donelaičio poemoje Metai

Realus Kaip Gi de Mopasano novelėje Du draugai

Prisiminimų Kaip Vinco Mykolaičio-Putino knygoje Atsiminimai

Buities Kaip Romualdo Granausko apysakoje Gyvenimas po klevu

Būties (dvasinio gyvenimo) Kaip Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių cikle Parafrazės

Neišryškintas Visai neaišku, kada vyksta veiksmas

Inversinis Sąmoningai sukeistas, kai ateities įvykiai atsiduria dabartyje

Dar galimos kitos kūrinio laiko įvardijimo formos: įsivaizduojamas, mistinis, transcendentinis, virtualus.

Be to, pagal savo pobūdį laikas galįs būti svarbus / nesvarbus, dramatiškas, tragiškas; kūrinyje gali būti

susipynusios kelios laiko plotmės. Literatūrologų leidiniuose vartojama ir kitų sąvokų: neapibrėţtas (=

tolimos praeities), dabarties / praeities / ateities, smulkiai atpasakotas, laiko slinktis nujaučiama iš

besikeičiančių įvykių ir personaţų, metafizinis (= protu nesuvokiamas), paros ir t. t.

KŪRINIO VEIKĖJAI

Vartojamos sąvokos Veikėjų skirstymas Veikėjų paveikslų kūrimo

priemonės

Veikėjas – ţmogus, daiktas,

augalas, gyvūnas, negyvosios

gamtos reiškiniai.

Personaţas – groţinės literatūros,

spektaklio, filmo veikėjas, fantas-

tinė būtybė ir pan.

Herojus – pagrindiniai ar vienas

pagrindinių literatūros kūrinio,

spektaklio, filmo veikėjų,

reiškianti autoriaus idealus ir

turintis heroizmo (visuomeniškai

reikšmingoje veikloje rodoma

drąsa, atkaklumas,

pasiaukojimas) bruoţų

Charakteris – veikėjas,

išsiskiriantis iš kitų ryškiais,

nepakartojamais, tik jam

būdingais bruoţais. Ne

kiekvienas veikėjas yra

charakteris. Charakterių kūrinyje

gali visai nebūti.

Pagal santykį su tikrove:

Tikroviški – jų elgesys, veiksmai,

gyvenimas, likimas panašus į

realių ţmonių gyvenimą.

Sąlyginiai – fantastiniai,

simboliniai (pasakos seserys

Teisybė ir Neteisybė; Vinco

Kudirkos aprašytas Lietuvos

tiltas...)

Mitologiniai – pasakų ir sakmių

nykštukai, laumės, raganos,

velniai, undinės, aitvarai, kaukai,

dievai, nepaprasti ţmonės.

Pagal svarbumą:

Pagrindiniai – svarbūs,

reikšmingi, dalyvauja bent

didumoje įvykių.

Šalutiniai / nepagrindiniai

Epizodiniai – dalyvauja viename

kitame kūrinio epizode.

Statistiniai – dalyvauja masinėse

scenose.

Kitu pagrindu:

Aktyvieji – siekdami savų tikslų,

stumia įvykius į priekį.

Pasyvieji – stebi įvykius,

apmąsto, vertina, išgyvena.

Teigiami / neigiami – pagal būdo

bruoţus, paţiūras, nuostatas.

Išvaizda, apranga; jų detalės.

Veiksmai.

Kalba.

Kitų veikėjų nuomonė,

atsiliepimai.

Tiesioginė autoriaus

charakteristika.

Veikėjo gyvenimo / darbo

aplinka.

Veikėjo reakcija į kitų personaţų

išgyvenimus ar įvykius.

Poţiūris į darbą, meną, gamtą.

KŪRINIO NUOTAIKA (emocinis turinys)

Ţodţiai kūrinio nuotaikai nusakyti: pakili, jaunatviška, kupina herojinio patoso, optimizmo, liūdna,

melancholiška, skausminga, slegianti, linksma, pakili, ţaisminga, paslaptinga, ilgesinga, nerimastinga,

niūri...

KŪRINIO ERDVĖ

Sąvokos rūšis Pavyzdţiai

Tikroviška Vinco Krėvės apsakyme Skerdţius

Fantastinė Scena prie dangaus vartų iš Vinco Krėvės apysakos Raganius

Sąlygiška Anzelmo Matučio eilėraštyje Šermukšnėlė – tai meninis apibendrinimas

visų ţemės kampelių, kur gali augti šermukšnis

Horizontali Maironio padavime Šatrijos kalnas – vardijamos Ţemaitijos vietovės,

matomos nuo Šatrijos viršūnės, ir tos, kurios neįţvelgiamos, bet turėtų

būti

Vertikali Antano Baranausko poemoje Anykščių šilelis, aprašomas senovės girių

vaizdas, kreipiant ţvilgsnį nuo minkštučių samanų vis aukštyn

Uţdara (patalpos vidus) Bitės Vilimaitės apsakyme Makaronų sriuba

Neapibrėţta Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštyje Miestą paliekant miestas

neindividualizuojamas, suprantamas kaip miestas apskritai

Konkreti Maironio eilėraštyje Suolelis miške: poeto pamėgta vietelė prie

Krekenavos; Salomėjos Nėries Širvinta

Kiti vartojami terminai kūrinio erdvei įvardyti: atvira, apibrėţta, abstrakti, mistinė, mitinė, virtuali,

vientisa, suskaidyta, panoraminė, siaura, tuščia, uţpildyta, išorinė, vidinė, kosminė ir kt.

PASAKOTOJO POZICIJA

Aptardami pasakotojo poziciją, literatūrologai vartoja šias sąvokas ir teiginius:

• Labiausiai paplitęs pasakojimas trečiuoju asmeniu. Tada nenurodoma, kas pasakoja. (Šiuo atveju

negalima tapatinti autoriaus su pasakotoju.) Pasakotojas tarsi iš šalies, tarsi pasislėpęs stebi veikėjus, jų

poelgius, ţino viską, kas vyko praeityje ir pan. Todėl jis vadinamas visaţiniu pasakotoju.

• Kituose kūriniuose įvykius pasakoja kuris nors veikėjas, pvz., J. Biliūno „Kliudţiau“ pasakojama

pirmuoju asmeniu, t. y. susitapatina veikėjas ir pasakotojas.

• Be to, pasakotojo pozicijai išryškinti vartojami ir kiti terminai: neutralus stebėtojas, subjektyvus,

objektyvus, aktyvus, pasyvus, mąstantis, sentimentalus ir t. t.

Lyrinis subjektas dar vadinamas eilėraščio ţmogumi (kūrinyje atsiskleidţia jo dvasinis pasaulis), bet

niekada netapatinamas su autoriumi / poetu, nors šis ir išsakytų eilėmis savo vidines būsenas. Jo asmeniniai

įspūdţiai, išgyvenimai, siekiai, idealai kūrinyje virsta daugeliui ţmonių būdingais jausmais, būsenomis.

KOMPOZICIJA

Kompozicija – literatūros kūrinio turinio elementų išdėstymas, sutvarkymas.

Kompozicija padeda suvokti kūrinį kaip vientisą meninį paveikslą. Literatūros kūrinio kompoziciją lemia

rašytojo motyvacija, estetiniai tikslai, pasirinkta tema, jos medţiaga ir kūrinio ţanras.

Prozos kūrinio kompozicija gali būti:

daugiaplanė – kai romane ar romanų cikle norima pavaizduoti vienos šeimos kelių kartų gyvenimą

(Dţono Golsvorčio epopėja Forsaitų saga);

koncentrinė – kai norima pavaizduoti tik vieno ţmogaus gyvenimo įvykį ar įvykius, daţniausiai novelėje

(Šatrijos Raganos Irkos tragedija);

linijinė – kai kūrinyje veikia keletas pagrindinių veikėjų ir jie visi susiję su visais fabulos įvykiais

(Ţemaitės Marti);

novelinė – kai stambaus kūrinio skyriai gana savarankiški, vos ne kaip atskiras uţbaigtas kūrinys

(Mariaus Katiliškio Uţuovėja, Krėvės Raganius);

rėminė – kai pasakotojas fabulą perteikia ne tiesiogiai, bet per kitą pasakotoją, ir autorius tampa tik

tarpininku tarp jo ir adresato (Jono Biliūno Ţvaigţdė);

grandininė – kai veiksmas vyksta vis plečiantis veikėjų ratui; tai būdinga pasakoms (Ropė, Katinėlis ir

gaidelis);

gradacinė – kai kūrinio vaizdus, įvykius autorius vis labiau plėtoja (Vinco Kudirkos Graţu, graţiau,

graţiausia);

mozaikinė – kai siuţetas plėtojamas lyg lipdant mozaiką, iš įvairių fragmentų, nesilaikant nei laiko, nei

erdvės nuoseklumo (modernistiniai romanai, pvz., Antano Škėmos Balta drobulė).

Dramos kūrinio kompozicija gali būti:

uţdara – kai veiksmas plėtojamas chronologiškai, istorija grindţiama prieţasties ir pasekmės ryšiais

(Vinco Krėvės Skirgaila);

atvira – kai išplečiama vaizdavimo sfera ir asociacijomis laisvai kaitaliojama erdvė ir laikas (Juozo

Glinskio Grasos namai).

Draminis veiksmas reiškiamas dialogais ir monologais. Dialogas sukuria realybės efektą ir paverčia

skaitytoją (ţiūrovą) veiksmo stebėtoju bei liudytoju. Dialogo funkcija trejopa: veiksminė – kurianti

susidūrimo scenas, keičianti personaţų santykius ir taip stumianti veiksmą į priekį; charakterizuojanti

personaţus, jų mąstymą bei kalbėjimo būdą; informacinė – suteikianti ţinių, padedančių suprasti konflikto

ištakas, prieţastis, veikėjų poelgių motyvus. Monologo pagrindinis tikslas – atskleisti personaţo vidinį

dramatizmą, jausmus, būties apmąstymus. Monologai į dramą įkomponuojami tikslingai, nes padeda suprasti

personaţo esmę, kartais ir viso dramos kūrinio idėją. Dramos kalbos sudedamoji dalis yra ir remarka

(autoriaus ţodţiai tarp dialogų ir monologų).

Poezijos kūrinių (lyrikos) kompozicija skiriasi nuo prozos kūrinių kompozicijos, nes vietoj aiškių prozai

būdingų elementų – autoriaus, pasakotojo ir veikėjų – poezijoje yra tik autorius ir lyrinis subjektas, nėra

jokio veiksmo, tik lyrinis vyksmas. Bet be kompozicijos nebūtų ir poezijos kūrinio. Jo elementus kūrėjas turi

taip išdėstyti, kad adresatas (skaitytojas) išgyventų atradimo stebuklą, kuris glūdi būtent kompozicijoje –

tokiame minties išdėstyme, kuris paslėptų minties kaitą, minties judesį darytų neryškų, lengvą, vos

pastebimą.

Skiriami tokie formalūs poezijos kūrinių kompozicijos tipai:

anaforinė, kai pirmoji eilutė ar tik pirmi jos ţodţiai pakartojami visų posmų pradţioje:

tai tik šilkas dţiaugsme mano tiktai šilkas

tartum dvelksmas tavo lūpų mūsų rytą

lengvas lengvas švelniai slystantis į smilgas

nuo suklaupusių ant kelių viens prieš kitą

tai tik šilkas mano rankų tau į plaukus

skaidrios gijos mus apkritę lyg šventuosius

kas išsaugos dţiaugsme mano kas išsaugos

mus tokius graţius kai atsistosim (Donaldas Kajokas);

spiralinė, kai viena ar kelios eilutės nuolat kartojamos kūrinyje ir mintis lyg slenka spirale:

Mintis nakties pikta

mane kaip vaiką moko

atleisk ţmogau daiktam

bet neatleiski ţmogui

pikta mintis nakties pasako seną tiesą

ir tiem naktis sutems

kurie šią naktį dviese

nakties pikta mintis tik gal ryte atrodys

kad mano atmintis

taip pat tik piktas ţodis ( Antanas A. Jonynas, Pikta nakties mintis);

žiedinė, kai teksto pradţios elementai – garsai, vaizdai, figūros – pakartojami kūrinio pabaigoje, sudaro

eilėraščio ţiedą. Tai padeda išryškinti skirtumus, naujas prasmes, kurios slypi kitose eilutėse:

jie sustoja apstulbę –

ir lietsargį vėjas ridena

moters lietsargį

vėjas ridena ir pliaupia lietus

toks galingas toks įstriţas

toks neteisingas lietus Dieve mano

vyras kelia prie lūpų

galantiškai moters pirštus

ir bučiuoja

o lietsargį vėjas ridena (Donaldas Kajokas, Susitikimas lietuje).

gradacinė – minčių stiprėjimas arba silpnėjimas (V. Kudirka, „Graţu, graţiau, graţiausia“; J. Janonis,

„Neverkit pas kapą“).

LYRIKOS TIPAI

Visuomeninė (socialinė, istorinė, patriotinė, pilietinė)

Peizažinė (gamtos)

Intymioji (meilės)

Psichologinė (pagrindinė tema yra psichologinė būsena: išdainuojamas skausmas, nerimas, dţiaugsmas...)

Filosofinė – apdainuojami individo ir pasaulio santykiai; bendrieji ţmogaus būties klausimai (gyvenimo

prasmė, laimė, vienatvė, meilė, mirtis, ţmogaus dvasios esmė, akimirka ir amţinybė. Filosofinės lyrikos

kalba apibendrinanti, dominuoja gili mintis, refleksija (gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors

analize).

Didaktinė – būdingas auklėjamasis motyvas; skirta maţiausiems skaitytojams; stokoja lyrikai būdingo

gilumo.

PAGRINDINIAI PUBLICISTIKOS ŢANRAI

Publicistikos

rūšys Ţanrai Komentarai

Informacinė Ţinutė Operatyvus, glaustas pranešimas apie naują įvykį, reiškinį, faktą. Atsakoma į

klausimus kas? kur? kada? Kronikinės, paprastosios, išplėstosios ţinutės.

Ataskaita Pateikiama informacija apie renginius, kuriuose veiksmas reiškiamas ţodţiu:

suvaţiavimas, konferencija, mitingas, susirinkimas, posėdis, susitikimas...

Informacijos šaltinis – pranešėjų ir renginio dalyvių ataskaitos. Paprastosios,

teminės, probleminės, analitinės ataskaitos.

Interviu Pokalbis su valstybės, visuomenės veikėju, asmeniu, kurie gali autoritetingai

pateikti kokią nors visuomenei svarbią informaciją. Interviu rūšys: interviu-

dialogas, monologas, interviu pasakojimas; interviu vaizdelis, interviu-

diskusija

Reportaţas Operatyvus, dinamiškas, įtaigus ir įtikinantis pasakojimas apie įvykius,

reiškinius, kurių stebėtoju buvo pats autorius. Įvykinis, paţintinis, probleminis

reportaţas.

Analitinė

Korespon-

dencija

Aprašoma laiko ir vietos poţiūriu apibrėţta, konkreti visuomeninio, politinio,

ekonominio, kultūrinio gyvenimo situacija, įvykis, tam tikras atvejis,

pateikiant susistemintus, apibendrintus faktus bei duomenis. Konkretūs faktai

ne tik pateikiami, bet ir analizuojami, apibendrinami. (Tuo skiriasi nuo

ţinutės). Informacinė, analitinė korespondencija.

Straipsnis Nagrinėjami reiškiniai, analizuojamos problemos, atskleidţiami visuomenės

gyvenimo dėsningumai. Remiantis analize, teorinėmis prielaidomis ir

apibendrintais duomenimis, daromos konkrečios išvados, pateikiami problemų

sprendimo būdai, priemonės. Redakcinis (vedamasis), teorinis, probleminis,

apţvalginis, mokslinis, kritinis, poleminis straipsnis.

Komenta-

ras

Daţniausiai skelbtų faktų, statistikos duomenų, naujų knygų, įvykių

aiškinimas.

Apţvalga Pateikiama susisteminta, apibendrinta tam tikro laikotarpio įvykių ir faktų

panorama, visuma socialinių veiksnių, susijusių tarpusavyje prieţastiniais,

pasekminiais bei funkciniais ryšiais. Kiekvienas atskiras faktas, įvykis,

reiškinys analizuojamas kaip visumos dalis. Bendroji, teminė, laiškų, spaudos

apţvalga.

Recenzija Būdingas kritinis ar aiškinamasis naujo literatūros, meno, ţurnalistikos

kūrinio, spektaklio, parodos, mokslo ir mokslo populiarinimo veikalo

įvertinimas. Viešosios ir vidinės (uţdarosios); teorinės, meninės recenzijos.

Laiškas Viešas vieno ţinomo asmens ar bendruomenės kreipimasis į kitą asmenį ar

ţmonių grupę, asmeniniam laiškui būdinga forma perteikiant ne tik faktinę

informaciją, bet ir siuntėjo mintis, jausmus. Trumpas, išplėstinis, atviras (turi

konkretų adresatą), laiškas be adreso (kreipimasis į tautą, socialinį sluoksnį,

profesinę grupę).

Meninė

Apybraiţa Dokumentiškai tiksliai ir vaizdţiai pasakojama apie konkrečių ţmonių

poelgius ir charakterius, kuriami jų portretai, atspindimi ţmonių tarpusavio

santykiai. Portretinė, įvykinė, probleminė, kelionių apybraiţa.

Vaizdelis Būdingas glaustas, lakoniškas, dokumentiškai tikslus, bet vaizdingas

pasakojimas apie ţmones, jų veiklą, aplinką, gamtą. Vadinamas maţąja

apybraiţos forma. Daţniausiai skiriamas vietinės reikšmės įvykiui. Portretinis,

įvykinis, kelioninis, gamtinis vaizdelis.

Esė Kūrinys, parašytas asociacijomis grindţiamų apmąstymų forma.

Feljetonas Nedidelis humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės, politinės,

moralinės ar socialinės tematikos kūrinys.

Pamfletas Satyrinio pobūdţio kūrinys, smerkiantis, išjuokiantis, vaizduojantis socialines,

politines institucijas, ţmonių grupes ar konkrečius asmenis.

FABULOS IR NEFABULINIAI ELEMENTAI

Kūrinio įvykių raida, jų nuoseklumas vadinamas fabula. Įvykius į visumą sieja prieţastingumo, laiko ir

erdvės ryšiai. Fabula esti tikroviška ir fantastinė, sąlygiška. Dabartinėje literatūroje linkstama derinti

sąlygišką ir tikrovišką vaizdavimą.

Fabulos elementai

Ekspozicija: supaţindinama su veikėjais, pasakojama

apie jų santykius iki prasidedant veiksmui,

nusakomos veiksmo aplinkybės.

Veiksmo uţuomazga yra konflikto ir temos plėtotės

tema; tai įvykis, nuo kurio prasideda veiksmas.

Veiksmo plėtotė – tai įvykių vystymasis; veiksmas

gali būti vieningas ir su atsišakojimais, dinamiškas ir

lėtas, įtemptas ir silpnas.

Kulminacija – aukščiausias veiksmo vystymosi

įtampos momentas. Kulminacijoje labiausiai

pabrėţiama kūrinio problema. Kulminacija – posūkis

į atomazgą.

Atomazga – veiksmo pabaiga, konflikto

išsprendimas. Ji paprastai būna vienas gestas, įvykis,

viena scena.

Epilogas – baigiamoji fabulos dalis, kurioje

pasakojama apie veikėjų likimą, praėjus tam tikram

laiko tarpui.

Nefabuliniai elementai

Aprašomieji vaizdai: personaţų portretų, daiktų,

aplinkos, gamtos.

Įterpti savarankiški kūriniai: legendos, anekdotai,

baladės, dainos...

Pavadinimas. Rašytojai siekia, kad pavadinimas

išreikštų tai, kas yra esminga kūrinyje; kad jis būtų

išraiškus, poetiškas, lakus; kad keltų tam tikrą

skaitytojo nuotaiką, jį sudomintų kūriniu, ţadintų

norą skaityti. Be pavadinimų gali būti eilėraščiai,

skaičiuotės, miniatiūros.

EGZAMINŲ TEKSTŲ FUNKCINIAI STILIAI

Stilius Objektas Kalbos funkcijos Kalbos ypatybės Kalbos priemonės

Meninis Ţmogaus buvimas Estetinio poveikio,

ekspresinė

Vaizdingumas,

individualumas

Įvairios meninės raiškos

priemonės

Mokslinis Susisteminta kurios

nors srities ţmonijos

patirtis

Paţintinė,

informacinė

Tikslumas,

logiškumas,

objektyvumas

Atskiros mokslo srities

terminija, tarptautiniai

ţodţiai, naujadarai, loginė

sintaksė

Publicistinis Visuomenės

aktualijos

Informacinio

poveikio, ekspresinė-

impresinė

Tiesioginis

socialinis

įvertinimas

Meninio ir mokslinio teksto

kalbos priemonių derinimas

GROŢINIO TEKSTO MENINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Groţinės kalbos ypatybės – vaizdingumas, emocionalumas, ekspresyvumas (raiškumas). Menines priemones

galima skirstyti į fonetines, leksines ir sintaksines.

Fonetinės kalbos figūros

Terminas Apibrėţimas, funkcijos Pavyzdţiai

Aliteracija Vienodų ar panašiai skambančių

priebalsių kartojimas (priebalsių

pakartojimais) 1) imituoja tikrovės

garsus; 2) atkreipia skaitančiojo dėmesį,

pabrėţia ţodţius, sulėtina skaitymo

tempą

Ėgi šnypščia iš kelmo piktoji! (A. Baranauskas)

Vėjas laipiojo stogais, / O jurginai ir nasturtos – /

Seserėlės Rūtos turtas – / Šoko naktį po langais.

(P. Širvys)

Asonansas Vienodų arba panašiai skambančių

balsių ir dvibalsių kartojimas.

(Paryškina kalbos melodingumą,

vaizdumą.)

Egi srove teškena upelė Šventoji. (A.

Baranauskas)

Onomatopėja Tikrovės (gamtos, darbo, technikos)

garsų pamėgdţiojimas. (Pvz.,

imituojamas lapų šnarėjimas, vėjo

ūţimas, ančių klyksmas, dalgio

ţvangėjimas pievoje ir t. t.)

Ša-ša – krinta lapai, / Ū-u – lekia vėjas. (S. Nėris)

Egi antys „pry!“ „pry!“ „pry!“ / priskridę į liūną.

(A. Baranauskas)

Ţolę ţalią, ţolę jauną / Ţvangios dalgės ţvaliai

pjauna... (P. Vaičiūnas)

Leksinės raiškos priemonės

Literatūrinio uţribio leksika

Archaizmai Ţodţiai, kurie paseno ir išėjo iš

apyvartos dėl to, kad juos pakeitė kiti.

(Groţiniame kūrinyje padeda sukurti tam

tikro senoviškumo atspalvį.)

Ilgas pasakas maţiemus / Seka pirkioj vakarais.

(S. Nėris)

Barbarizmai Svetimos kalbos ţodţiai. (Meninėje

kalboje padeda sukurti tam tikros

epochos dvasią.)

Sudiev jums, skaistūs / rytų ţemčiūgai, – /sunkūs

man, sunkūs / smerties lenciūgai. (M.

Martinaitis) Kuriama 19 a. pab. poeto

Vienaţindţio dramatiška situacija remiantis jo

dainų motyvais.

Neologizmai /

Naujadarai

Neįprasti bendrinėje kalboje ţodţiai,

pasidaryti tik tai progai:

1) siekiama atkreipti skaitytojo dėmesį,

stebinti, šokiruoti;

2) paryškinti poetinį vaizdą graţia garsų

derme. (Groţinės literatūros neologizmai

bendrinėje kalboje neprigyja.)

Ir ne taip, kad po vieną / Galvomis ţiauninti

sieną... (K. Binkis)

(Ţiauninti – praskelti, kad ţiojėtų tarsi ţiaunos.)

Vos tik vakaras ateis / Vyšnios kvapmenas

paskleis. (B. Sruoga)

Tarmybės Ţodţiai, vartojami atskirose tarmėse,

meniniame kūrinyje padeda išryškinti

tam tikros vietovės ţmonių buities

savitumus

Visų ūkininkų trobesiai, jei ne masyviniai, tai

mediniai ir graţiai nutepti, o moliniai namai bent

nukalkiuoti. (I. Simonaitytė)

Emocinė ir vaizdinė leksika

Sinonimai Skirtingai skambantys, bet turintys tokią

pat arba artimą reikšmę ţodţiai.

(Sinonimai – kalbos turtingumo,

vaizdingumo, emocingumo ţenklas;

padeda išvengti tų pačių ţodţių

monotoniškumo.)

Gūdţiai švokšdavo eglės, [...] šlamėdavo

paslaptingai ţali plačiašakiai ąţuolai. (V. Krėvė)

... ir šoną, ant kurio gulėjo, ne tai sopa, ne tai

gelia. (V. Krėvė)

Antonimai Priešingos reikšmės ţodţiai.

(Atskleidţiami reiškinių vidiniai

prieštaravimai, sustiprinamas

kontrastas.)

Jų akyse buvo nebe dţiaugsmas, bet

nusiminimas, nebe artinos jie prie kalno, bet nuo

jo pradėjo tolintis. (J. Biliūnas)

Frazeologizmai Pastovus vaizdingas bei ekspresyvus

pasakymas / neskaidomas ţodţių

junginys. (Ryškiausi frazeologizmai –

idiomos / sustabarėję ţodţių junginiai;

stiprina kuriamo teksto vaizdumą,

emocingumą, įtaigumą.)

Tokių pasakojimų, aiškinimų vaikai išsiţioję

klausosi, net plaukai jiems ant galvos šiaušiasi.

(Ţemaitė)

... motina man pirtį uţkūrė, tėvas nuo savęs

pridėjo. (Lazdynų Pelėda)

Vaizdingi

veiksmaţodţiai

Savaime vaizdingi ţodţiai, kurie kelia

labai gyvus atliekamų veiksmų vaizdus

O paskui jį, toli atsilikusi, kicena sartoji,

tempdama plokštutį veţimėlį, ant kurio kėkso

susitraukęs šeimininkas. (J. Baltušis)

Deminutyvai Maţybiniai, maloniniai ţodţiai.

(Kūriniui daţniausiai suteikia švelnų,

malonų koloritą, padeda sustiprinti

emocinį kalbos toną; reiškiamos įvairios

(nuo pasigėrėjimo iki pasibjaurėjimo)

emocijos. Literatūroje pasitaiko

ironiškųjų deminutyvų.)

Saulelė eina miegoti / Virţių rausvais kilimais. /

Iš kur tiek šviesių spalvų, / pilkojoj ţemelėj imas?

(J. Degutytė)

Šalia kelio keluţio raudona roţė ţydėjo. (flk.)

Ramoška išvaiko giminėles brangius. (J. Baltušis)

Tai geros širdies vagilėlio būta. (B. Sruoga)

Epitetas Vaizdingas asmens, daikto ar reiškinio

apibūdinimas, daţniausiai reiškiamas

būdvardţiu, dalyviu, prieveiksmiu,

rečiau – daiktavardţiu, skaitvardţiu.

(Jais išreiškiamas emocinis autoriaus

poţiūris, paryškinamas vaizdas.)

Sienos iš didelių akmenų milţinų, ţilomis

samanomis apţėlusios, rūsčiai dairėsi aplinkui,

kaip niaurus dairosi vilkas šaltą ţiemos naktį, ar

nepamatys kur priešininko, nedraugo. (V. Krėvė)

Palyginimas Dviejų daiktų arba reiškinių gretinimas,

paremtas kuriuo nors jų panašumu

(formos, išvaizdos, spalvos, garso,

padėties, ypatybės ir kt.)

Jis, kur reikia, – kurčias kaip sliekas, aklas kaip

kurmis ir nebylys kaip ţuvis. (A. Vienuolis)

Apylinkės valstiečiai ūţė kaip bitės avilyje. (A.

Vienuolis)

Tropai – perkeltine reikšme vartojami ţodţiai arba posakiai

Metonimija Reikšmės perkėlimo pamatą sudaro

vienoks ar kitoks loginis sąvokų ryšys:

erdvės, laiko, medţiagos, prieţasties,

kiekybės

Čiulba, cypauja, čirena. pabaliai, pakrūmė. (S.

Nėris)

Braido pievą kojos basos... (P. Vaičiūnas)

Kas nedirba, tam šaukšto nėra. (flk.)

Metafora Reikšmės perkėlimo pamatą sudaro

vienoks ar kitoks daiktų, veiksmų

panašumas: išvaizdos, spalvos, padėties,

vertės, funkcijos ir kt. (Kiekviena

metafora yra tam tikras palyginimas.

Tepasakomas vienas lyginimo narys: su

kuo lyginama, o kas lyginama –

nutylėta.)

Tik pienė pagiry iškėlusi saulytę... (J. Degutytė)

Ko gi man skausme, / Degini galvą / Ko gi taip

skaudţiai / širdį badai! (S. Nėris) (Išvaizdos /

spalvos ir jausmo panašumai.)

Sinekdocha Reikšmė perkeliama remiantis

kiekybiniais daiktų bei reiškinių

santykiais. (Daţnai vienaskaita

vartojama vietoje daugiskaitos;

paryškina meninį vaizdą.)

Nuo dulkių vyšnią ir avietę nuplaus griaustinis su

lietum. (V. M.-Putinas)

Lanko bitė raudonųjų dobilėlių ţiedą. (S. Nėris)

Antonomazija Tikrinis vardas vartojamas bendrine

reikšme arba atvirkščiai

Kaip margiriai, graţinos ţuvę / Byloja pelenas

pilių. (S. Nėris)

Įasmeninimas /

Personifikacija

Negyvam daiktui suteikiamos gyvų

būtybių ypatybės. (Tikslas – sukurti ar

paryškinti vaizdą, sukelti emocijas.)

Miegojęs rūko patale / Pradėjo eţeras raivytis.

(E. Mieţelaitis)

Aušra, anksti pašokusi, skleidė baltą savo šviesą

budino ir judino ţemę iš miego. (Ţemaitė)

Hiperbolė Daiktas, reiškinys, ypatybė meniškai

perdedami, padidinami. (Net negalimas

dalykas pasakomas kaip galimas,

teigiama, kas neįmanoma. Hiperbolė gali

būti reiškiama palyginimu.) Vartojama

įspūdţiui sustiprinti.

Jauni šoka – ţemė dreba, seni šoka – dantys

kleba. (flk.)

Geras artojas ir ţąsinu paaria. (flk.)

Katrė verkė, kaip lietus lijo. (Ţemaitė)

Litotė Vaizduojamas dalykas perdėtai

maţinamas. (Gali būti perdėtai

maţinamas daiktų, ţmonių, reiškinių,

veiksmų dydis, jėga, sugebėjimai,

galimybės ką nors nuveikti,

intensyvumas.) Vartojama įspūdţiui

sustiprinti, daţniausiai kartu su ironija

Atnešė sūrio tik ant vieno danties. (flk.)

Ironija Ţodţio vartojimas perkeltine reikšme,

kuri yra priešinga tiesioginei. (Tai

paslėpta pašaipa, sąmojinga pajuoka,

pasityčiojimas, nes reiškiama nuomonė

neatitinka tikrosios padėties.) Ironija gali

būti sąmojinga, įgelianti ir labai kandi

(sarkazmas)

Reikalingas kaip veţimui penktas ratas. (flk.)

... lageryje kur kas smagiau bus be dantų! (B.

Sruoga)

Simbolis Daikto, reiškinio ar sąvokos pakeitimas

sąlyginiu ţenklu meninėje kalboje.

(Simbolinio vaizdo turinys pasiţymi

sukeliamų asociacijų gausumu,

įvairumu; neturi pastovios reikšmės,

prasmę įgyja konkrečiame kūrinyje,

priklauso nuo kitų vaizdų.)

Paimsime arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos

keliu. (Maironis)

J. Biliūno „Laimės ţiburys“ yra ţmonių laimės ir

ramybės simbolis.

Sapnuojas – balandţiui iš snapo / Alyvos šakelę

atims... (Just. Marcinkevičius)

Alegorija Perkeltinės / netiesioginės reikšmės

pasakojimas; abstrakčios sąvokos

reiškimas konkrečiu vaizdu. (Alegoriniai

įvaizdţiai turi pastovią ir aiškią prasmę.

Tuo jie skiriasi nuo daugiaprasmio

simbolio. Alegoriniai gali būti veikėjai,

atskiri kūrinio epizodai, ištisi literatūros

kūriniai: pasakėčios, apsakymai,

romanai.)

Pasakėčiose lapė – gudrumo, povas – puikybės,

ąţuolas – tvirtumo, asilas – kvailumo, kiškis –

bailumo, vilkas – godumo alegorija.

S. Stanevičiaus pasakėčios „Lapė ir juodvarnis“,

„Lapė ir ţąsys“; J. Biliūno apsakymas „Laimės

ţiburys“; V. Kudirkos satyrinis apsakymas

„Lietuvos tilto atsiminimai“; R. Gavelio romanas

„Paskutinioji ţmonių karta“

Perifrazė Vaizdingas ţodţių junginys, kuriuo

pakeičiamas tikrasis asmens vardas,

daikto ar reiškinio pavadinimas.

Ledinės rankos mano širdį glosto – / Maţytį

drebantį balandį. (S. Nėris)

Kur baltas miestas (= Kaunas), kur Nemunėlis, /

Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. (S. Nėris)

Sintaksinės figūros

Retorinis

klausimas

Klausiamasis sakinys nereikalaujantis

atsakymo. (Juo kas nors teigiama,

patvirtinama, o atsakymo nesitikima.)

Iš kur tiek šviesių spalvų / pilkojoj ţemelėj imas?

(J. Degutytė)

Retorinis

sušukimas

Emocingas šaukiamasis sakinys, kuriuo

reiškiamos įvairios emocijos:

nustebimas, pasigėrėjimas, neviltis ir kt.

(Retorinio sušukimo prasmė geriausiai

suvokiama kūrinyje.)

Panorėk! – aš nueisiu į dangų! / Aš nuţengsiu

juodan pragaran! / Dėl tavęs – ne vien mirt

pasirengus, – / Bet gyvent ir nemirt amţinai! (S.

Nėris)

Retorinis

kreipinys

Tai pakilus kreipimasis į įsivaizduojamą

klausytoją

Tėvynės dainos jūs malonios, / Taip širdį ţadinat

saldţiai! (Maironis)

Elipsė Lengvai numanomų sakinio dalių

praleidimas. (Kalbai teikia gyvumo,

dinamiškumo, kalbą daro verţlią,

glaustą.)

Jei padarei ką negera – nepamirši. Gera –

pamirši, o bloga – ne. Eini, šypsaisi – graţu ir

visai netikėtai bakst – tiesiai širdin. (A.

Ţukauskas)

Nutylėjimas Nepasakymas iki galo, nebaigta mintis.

(Nutylėjimo ţenklas rašte – daugtaškis,

kartais brūkšnys, retsykiais – keli

brūkšniai. Vartojama norint suintriguoti

adresatą, leisti jam pačiam uţbaigti mintį

arba kalbančiojo susijaudinimui

pabrėţti.)

Našlaitėlė gero būdo, – / O jos pamotė pikta... /

Bet... senelė uţsnūdo, – / Ir jos pasaka baigta. (S.

Nėris)

Kalnuos laisvi ereliai nardo, - / kalnuos ir mes

abu - - (S. Nėris)

Aš trokštu vien dţiaugsmą pavyti / Pasauliui ir

sau------ (S. Nėris)

Pakartojimas Tų pačių ţodţių, frazių, sakinių

tikslingas kartojimas meniniame tekste.

(Kartojimu siekiama sustiprinti mintį,

pabrėţti reiškinio svarbą, veiksmo

trukmę ir pan.)

Prasmekite, dumblo klanai, / Amţinai, amţinai,

amţinau (V. M.-Putinas)

- anafora ţodţių kartojimas sakinių ar eilučių

pradţioje

Dengia sniegas gatves, / Dengia sniegas namus, /

Dengia sniegas našlaičio galvelę. (S. Nėris)

- epifora eilutės ar posmo paskutinių ţodţių

kartojimas

Kur gėlynai ţydi – ten ir aš. / Kur drugeliai

ţaidţia – ten ir aš. (S. Nėris)

- sandūra ţodţiai / jų junginiai kartojami vieno

sakinio, eilutės ar posmo gale ir kito

pradţioje

Augustinas pasipriešino. Pasipriešino ir jo

ţmona... (A. Vienuolis)

Paralelizmas Dviejų ar daugiau reiškinių sugretinimas

ir vienodas jų išdėstymas sakinyje.

(Paralelizmai reiškiami atskirais

ţodţiais, sakiniais, eilutėmis, posmais.

Daţniausiai gretinamas ţmogaus

gyvenimas su gamtos reiškiniais.

Paralelizmai vartojami vienokiai ar

kitokiai nuotaikai sukurti.)

Tos naktys tokios tamsios ir baugios, / tos mintys

– tokios juodos ir sunkios. (V. M.-Putinas)

Tu – aras galingas, aš – gulbė baltkrūtė. (S.

Nėris)

Ei, pūtė pūtė / Šiaurus vėjelis, / Ei, barė barė /

Jaunas brolelis. (S. Nėris)

Inversija Įprastinės ţodţių tvarkos keitimas

sakinyje stilistiniais sumetimais.

(Inversiškai keičiama įvairių sakinio

dalių vieta. Inversija padeda išryškinti

bei pabrėţti kurį nors svarbų ţodį,

akcentuoti naują informaciją, suteikti

pasakymui tam tikrą atspalvį.

Pabrėţtinas ţodis keliamas į jam maţiau

įprastą vietą sakinyje.)

Uţ senojo sodo baltavo, svyravo berţynėlis,

švarus, grynas. (P. Mašiotas)

Ėjo jis tris naktis ir priėjo jūras mėlynąsias. (flk.)

Tavęs aš laukiau, savo bernelio / Šį rudenėlį

vėlų... (S. Nėris)

(Be inversijos būtų: Šį vėlų rudenėlį aš laukiau

tavęs, savo bernelio...)

Laipsniavimas Tam tikras išvardijimas, kur sąvokos

eina vis stiprėjančia arba silpnėjančia

tvarka. (Priešpastatomi vieni kitiems

objektyviosios tikrovės daiktai ir

reiškiniai. Ekspresyvios yra aukštesniojo

ir aukščiausiojo laipsnio formos,

einančios bendrašaknių daiktavardţių

paţyminiais. Nepaprastai didelis

ypatybės gausumas reiškiamas

aukščiausiojo laipsnio formomis,

sustiprintomis nelyginamųjų

kilmininku.)

... ant jų kalnų ţilųjų viršūnių nei ţmogus

neuţlipa, nei ţvėris neuţbėga, nei paukštis

neuţlekia. (V. Krėvė)

Jis uţ poną ponesnis, bet apsimeta esąs vargšas

vargšiausias. (šnek.) (Laipsniuojami

daiktavardţiai būdingi šnekamajai kalbai ir turi

jos stilistinį atspalvį.)

Pusryčiaujant, kaip paprastai, kalbos buvo margų

margiausios. (G. P.-Bitė)

Ir pastatė narvą, kur buvo įtupdytas Aras, graţių

graţiausioje vietoje. (V. Krėvė)

Polisindetonas Jungtukų vartojimas ten, kur jų galėtų

būti maţiau arba visai neturėtų būti.

(Jungtukai bei kiti jungiamieji ţodţiai

vartojami išvardijamiems daiktams ir

reiškiniams pabrėţti. Jungiamosios

priemonės tarsi sulėtina kalbos tėkmę,

sukuria ritmiško kalbos bangavimo

įspūdį.)

Iš ţemės / ir pilkas rugio grūdas, / ir mėlyna gėlė,

/ ir varputis, ir drūtas / sienojas, ir ţolė / iš

ţemės. (E. Mieţelaitis)

Asindetonas Sakinio dalių ir sakinių jungimas be

jungtukų. (Toks jungimas daro kalbą

glaustą tarsi pagreitina kalbos tempą ir

taip kuria dinamiškumo, verţlumo

įspūdį.)

Jūra bedugnė, jūra beribė / Dūsauja, verkia, baras

piktai... (S. Nėris)

Šiandien kaimas tūnojo tylus, mieguistas,

atsargus, nusigandęs. (V. M.-Putinas)

Epigrafas / moto – posakis, trumpa kito autoriaus kūrinio citata, pateikta prieš literatūros kūrinį arba jo

dalį kaip įţanga; epigrafu / moto autorius nusako savo kūrinio pagrindinę mintį.