Utenos apskrities žinios2018 m. lapkričio 21 d., trečiadienis Nr. 87 (3131) 3

Žvyruotos gatvės mieste taps praeitimi

Utenoje sėkmingai bai-giama įgyvendinti „Utenos miesto gatvių su žvyro dan-ga asfaltavimo programa 2016–2018 m.“, kuri yra Utenos rajono savivaldy-bės strategijos dalis. Rajo-no valdžios vizija – miestas be žvyro gatvių – netrukus

virs realybe. Į minėtą pro-gramą buvo įtraukta ir Ežero gatvė.

Ežero gatvės gyventojai netrukus sulauks gerų nau-jienų – baigiama rekonstruoti prieš pusmetį pradėta tvarky-ti gatvė. Joje beliko pakloti asfalto dangą. Anksčiau Eže-

ro gatvė garsėjo kaip viena labiausiai apleistų miesto gatvių, kurioje net nebuvo ša-ligatvių. Pėstieji dėl to buvo priversti eiti važiuojamosios gatvės dalies kelkraščiais.

Ežero gatvės, praside-dančios nuo Rinkos aikštės, ilgis siekia 400 metrų. Dėl riboto ploto tarp gatvės va-žiuojamosios dalies ir žemės sklypų ribų bei vyraujančio reljefo nebuvo galimybės įrengti gatvės su dviem juos-tomis, todėl suprojektuota 3 metrų pločio gatvės važiuo-jamoji dalis ir 2 metrų pločio šaligatvis kairėje Ežero gat-vės pusėje nuo važiuojamo-sios dalies

Gatvėje paklotas naujas šaligatvis, įrengti paviršinių nuotekų tinklai, rengiamas gatvės apšvietimas. Gatvės pabaigoje esančiame akli-gatvyje, netoli Vyžuonaičio ežero, suprojektuota auto-mobilių stovėjimo aikštelė. Joje įrengta 17 vietų automo-

biliams, iš kurių dvi skirtos neįgaliesiems.

Ežero gatvė rekonstruoja-ma „Kelių priežiūros plėtros programos“ lėšomis. Gatvei sutvarkyti skirta 330 tūkst. eurų. Ežero gatvės rekons-travimas glaudžiai susijęs su šalia jos esančio Vyžuonaičio parko sutvarkymu. Vyžuo-naičio parko rytinę dalį mi-nėta gatve galės pasiekti ne

tik uteniškiai, bet ir miesto svečiai.

„Darbai Vyžuonaičio parke bus pradėti ateinančių metų pradžioje. Jei leis orai, Vyžuonaičio ežero pakrantės bus pradėtos tvarkyti žiemą,“ – sakė Utenos rajono savi-valdybės administracijos Te-ritorijų planavimo ir statybos skyriaus vedėjo pavaduoto-jas Egidijus Bukys.

Utenos rajono savivaldybės administracija

Jonas RAGAUSKAS

Pašaukimas padėti kitam

Daiva Strolienė Utenos seniūnijos gyventojams – saulės spindulys, šviečiantis ir šildantis širdis. Pasiau-kojanti ir kilni moteris tarsi šeimos narė laukiama atvyks-tanti kiekvieną dieną padėti Šeduikių, Alių, Griūčių ir kitų kaimų gyventojams, dažniau-siai – sulaukusiems garbingo amžiaus. Daiva – socialinė darbuotoja. Pasak pašneko-vės, šis darbas nuo pat pra-džių jai pasirodė atsakingas bei reikalaujantis atsidavimo, o gal net ir pasiaukojimo. Žmonės, kuriuos D. Strolie-nė globoja ir jiems padeda – krašto, kuriame pati užaugo gyventojai. Su vienų vaikais teko eiti į mokyklą, kitus pa-žinojo Daivos tėvai, todėl su jais bendrauja tarsi būtų seni ir gerai pažįstami bičiuliai. Svarbiausia, kaip sako pati moteris – ji yra laukiama ir jiems reikalinga, galinti ne tik padėti, bet ir išklausyti. Daiva išgirsta įvairiausių is-torijų ir visos jos apie jaunys-tę: kai žmonės buvo stiprūs, darbingo amžiaus, statė jau-kius namus bei kūrė šeimas. Gyvenimas tada atrodė, kad niekada neprabėgs ir jokios pagalbos senatvėje jiems nereikės. Bet ateina laikas, kai žmogų apleidžia jėgos, nusilpsta sveikata, o savimi pasirūpinti be kito pagalbos tiesiog nebesugebi.

Veikla prasideda ryte

Susitvarkiusi savo ūkyje

(o jis išties nemažas: mote-ris laiko avis, ožkas, karvę ir pulką vištų), D. Strolienė skuba padėti jos laukiantiems senoliams: kam pusryčius ir vaistus paduoti, kam ir kros-nį užkurti, iš šulinio vandens atnešti, peržiūrėti sąskaitas už komunalinius patarnavi-mus, nuvežti pas gydytojus į Uteną ir t. t. Visa tai – jos darbo dalis. Aplankiusi vie-nus, skuba pas kitus. D. Stro-lienė negaili gerų žodžių ir pagyrų žmonėms, kurie dar ir patys kažką geba pasida-ryti savarankiškai, juos mo-tyvuoja. Didesnės paramos bei pagalbos reikia sunkiau sergantiems žmonėms. Pasak D. Strolienės, per dieną tenka aplankyti tuos pačius žmones net kelis kartus. Ypač svarbus pietų metas. Moteris kelioms šeimoms verda pietus: sriubą, gamina mėsos patiekalus. O kaipgi kitaip? Paruošti šilto maisto – viena pagrindinių socialinės darbuotojos funk-cijų. Maistas suteikia energi-jos, jėgų, o ypač šiltas ir ką

tik pagamintas. Tada ir ji pati ramiau jaučiasi, kai žmonės būna sotūs. Daiva žino, kada ir pas kurį žmogų turi nuva-žiuoti pirmiau. Ne visi žmo-nės, ypač senoliai, turi pakan-kamai lėšų paprasčiausiam maistui nusipirkti, taip pat kai kuriems iš jų sudėtinga net ir nueiti iki parduotuvės. Todėl bet kokia pagalba maistu yra jiems vertinga. Kas du mė-nesiai Daiva pasirūpina, kad jos globojami žmonės gautų Europos pagalbos labiau-siai skurstantiems asmenims fondo (EPLSAF) paramą maisto produktais ir higienos prekėmis – dėl šios paramos gyventojai kreipiasi tiesiai į Daivą, kuri padeda užpildyti prašymą ir sutvarkyti reikia-mus dokumentus. Jos dieno-tvarkė planuojama iš anksto. Bet pasitaiko ir skubių iškvie-timų, kai atidėjusi asmeninius reikalus, sėda į savo automo-bilį ir važiuoja pas senolį ar senolę netikėtai paprašiusį padėti. O būna ir taip, kad vienišiems žmonėms trūksta

dėmesio, jie nori tiesiog pa-sikalbėti ar būti išklausyti. Tada D. Strolienė sulaukia ypatingo pakvietimo: „Mes tau dirbti neliepsime, tu tik atvažiuok ir pabūk su mumis, pabendrausime ir dar kavutės išgersime kartu...“ Moteris sako, kad dirbant socialinį darbą svarbiausia – abipusis pasitikėjimas, sutarimas, su-pratimas bei pagarba.

Kiekvienas žmogus unikalus savaip

Pasak D. Strolienės, kiek-vienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Su pašne-kove teko lankytis dviejose šeimose. Pirmojoje Griūčių kaime, Utenos r., mus pasiti-ko šilti ir mieli žmonės. Kie-me pilna rudeninių, dar gra-žiai žydinčių gėlių, o obelys nokina vėlyvesnius obuolius. Tvarkinguose ir jaukiuose na-muose laukė šeimininkė. Su-sipažinome su sutuoktiniais Algirdu ir Agota Navaglaus-kais, kurie peržengę per 90 metų. Pasak A. Navaglaus-kienės, kokia tenka žmogui didžiulė laimė, kai sulaukus tokio amžiaus dar gali būti šeimoje. „Mūsų vaikai gyve-na toliau, todėl labai džiau-giamės Daivutės Strolienės atvykimu. Ji atvyksta antra-dieniais ir ketvirtadieniais, pagamina gardžius pietus, o po jų bendraujame“, – pasa-koja sunkiai vaikštanti namų šeimininkė. Pokalbio metu ponia Agota atskleidė intri-

guojančią paslaptį, kad jos vyras Algirdas nuo 1950 metų rašo dienoraštį, dabar jį abu ir skaito, dar senus al-bumus pavarto, kuriuose – sutuoktinių jaunystė ir visas gyvenimas. Algirdas Nava-glauskas su malonumu prisi-mena jaunystę bei vakaruš-kas, kuriose ir skambią dainą traukdavo, o besisukdamas valso sūkuryje ir savo pirmąją meilę sutiko. Pokalbio metu A. Navaglauskas prasitarė, kad tik šį pavasarį nebevai-ruoja automobilio. „Golfu-kas“, su kuriuo sukarta ne vienas tūkstantis kilometrų, dabar „ilsisi“ tvartelyje. Da-bar nei pats į polikliniką ne-benuvažiuoja, nei žmonos nenuveža. Pasak senolio, už jų sveikatą atsakinga sociali-nė darbuotoja Daiva. Ji ir pas odontologus padeda patekti, ir pas gydytojus vaistams re-ceptų išsirašyti.

Antrojoje šeimoje padė-tis kiek sunkesnė. Mamertas Mačerauskas, tarsi dievo ka-reivėlis, perkopęs 85-erius tebesirūpina sunkiai sergan-čia žmona, kuri nesikelia iš lovos ir nuo mažens globoja negalią turinčią dukterį. Vy-ras anksčiau ūkininkavo, to-dėl darbo ir šiandien nebijo. Pats atsineša malkų, pakuria krosnį, kad jo globojamoms moterims būtų šilčiau. Pasak M. Mačerausko, vyras labai dėkingas socialinei darbuo-tojai D. Strolienei, kuri pade-da namų ruošoje bei rūpinasi žmonių gerove.

Tikra pagalba – tai ne tik padėti krosnį užkurti

A. ir A. Navaglauskų šeima savo sodyboje Griūčių kaime, Utenos r. D. Strolienė viduryje

Užs. Nr. 18/332

Auto

riau

s nuo

trau

ka