T U R I N Y S

P R O L O G A S : Atspirties taskai 9

P I R M A S S K Y R I U S : Europai brekstant 17

A N T R A S S K Y R I U S : Sarmatijos glebyje 41

T R E C I A S S K Y R I U S : Apsvietos seselyje 69

K E T V I R T A S S K Y R I U S ; Imperijij kryzkeleje 97

P E N K T A S S K Y R I U S : Rusijos varztuose 149

S E S T A S S K Y R I U S : Vokietijos atspindyje 189

S E P T I N T A S S K Y R I U S : Tautij veidrodyje 223

A S T U N T A S S K Y R I U S : Europos verpetuose 255

Nuorodos 290

Iliustracijos 309

Cituoti veikalai 314

Rodykle 321

sedei s i u i i m u (QSSL) siissJSAiunBILJCIDJSOUISODDTI

PROLOGAS

Atspirties taskai

Ant sienos

zemelapis prismeigtas,

pabrauktas pavadinimas

neatrasto miesto,

keliai j j| nuzymeti .

Johannes Bobrowski „Apdairumas"

Antikos laikais buvo tvirtinama, kad visi keliai veda} Rom^, imperines civili-zacijos centr^. Geografine posakio reiksme buvo visiems aiski: Roma, kaip ir saule, yra amzina - jos galia apsviecia visus visatos pakrascius ir anksciau ar veliau viskas pasaulyje susikryziuos siame zemes taske. Simtmeciams begant ir imperijai byrant, isorin^, tiesiogin^ posakio reiksm^ apgaube metaforij skraiste. Kelias j Rom^ nustojo nurodyti isskirtin^, vienpus^ kartografin? kryptj ir virto gyvenimo prasmes ieskojimo alegorija. Prarad^s geografinio tikslo aureol^, Romos jvaizdis tapo gyvenimiskij sprendimij kelrodziu, isto-rinii} klaidziojimij arba asmeniniij nesusivokimq priespriesa. Del to antiki-nis romenij posakis siuolaikiniame gyvenime jgavo ironiskij atspalviij: kad ir kaip keliausi, kad ir k^ darysi ar galvosi, norom nenorom vis tiek prieisi prie vieno tikslo, sprendimo arba rezultato. Prapletus alegorines metaforos reiksmes, „visi keliai veda j Rom^" gali reiksti gyvenimo pabaigq arba senij tiesij atradim^ - sav^s atradimq klaidziojant po nezinom^, svetim^ pasaulj. Sios keliones isklotine nera tikslus pasaulio atvaizdas - atminties tiese, - o prisiminimij kreive, pasakojimo labirintas, breziantis istorija kaip isejim^ is uzmarsties rato.

Krikscionybes, Europos barbari} laikais, visatos traukos centru, nutrau-kianciu istorijos ir uzmarsties s^rysj, tapo Jeruzale. Dabartis buvo braizoma jreminta biblines geografijos, o Jeruzale tapo eschatologines, pomirtines am-zinybes punktyru. Todel kelione j Svent^j^ Zem^ pirmiausia reiskia piligri-myst?, amzinos palaimos siekj atgailos keliu. Simboliskai kelias \^ visada veda per vies^, autobiografin^ zmogaus ispazint j; zemiskai nejgyvendi-nam^ troskim^ susigr^zinti prarast^j^, dangisk^j^ zmogaus prigimtj. Taciau

Atspirties taskai 9

Jeruzale, kaip rojaus apraiska, jprasmina savanaudisk^ piligrimo keliones tiksl^ - asmeniniij nuodemiij atpirkim^.

Zinoma, dvasineje zydq vaizduoteje kelione j Jeruzal^ yra ne atgaila ar ispazintis, o sugrjzimas. Sava, bet prarasta - pazjstama, bet nematyta - Jeru­zale kartografiskai jprasmina istorin^ zydij atmintj. Tai ne dangaus miestas, bet isdraskytos tautos kunas; ne siela, bet egzistencine butinybe. Geografine asmenybe bei istorinis herojus. Ateities namai, pastatyti ant Sventoves -Dievo tvirtoves - netekties bei tukstantmetes zydij tautos tremties pamato. Trumpa, bet daug k^ pasakancia fraze - „kitais metais Jeruzaleje" - uzsibai-gia Didziosios zydij sventes: Jom Kipur - Atpirkimo diena, ir Pesach Seder -Velykiniai pietus. Taip palinketinas kelias j Jeruzal^ - sugr jzimo viltis - tapo isblaskytos tautos jungiam^ja versme. Tokia kelione visada veda namo, nors ir keliaujama po svetimus krastus.

Islamo rastuose kelione j Mek^ sujungia abi - krikscionisk^j^ ir judejisk^-J4, simbolin^ ir kunisk^j^ - pasaulio kartografijas. Kiekvienam musulmonui yra privaloma bent kart^ apsilankyti Mekoje, - Hajj (tai yra kelione j Mek^) yra vienas is penkiij islamo tikejimo principij. Musulmonams kelias j Mek§ -ne metafora, alegorija, simbolis arba troskimas, o tikroves - tikejimo - ispa-zinimas. Idealiomis s^lygomis tai yra psichologine kelione, nes kelias \^ veda per tamsiausius zmogaus s^mones kampelius. Kiekvienas tikintis as-muo - moteris ar vyras - privalo iskeliauti j Mek^ tarsi j paskutin^ (gyveni­mo) kelion^ ir atlikti Hajj svaria s^zine, pasireng^s mirciai. Grjzfs is Mekos, keliautojas jgyja naujq, tauresn^ tapatyb^, amziams susiejanci^ jj su platesne musulmoniska bendrija. Mekos piligrimas gimtineje tampa savotisku nauja-kuriu: savas, bet jau pasaulio zmogus. Metaforiskai kalbant, kelias j Mek^ yra tam tikras sav^s ir savo praeities praradimas, nes is jos grjztama virtus jau kitu, brandesniu zmogumi. Kelias j Mek^ - tai gyvenimo slenkscio - mirties perzengimas. 2emiskasis persikraustymas j amzinybes paribius.

Mano knyga remiasi pagrindiniais kelioninio pasakojimo sakramentais: pra­radimas, ispazintis, sugrjzimas ir atradimas. Tai nera tradicinis kelionines literaturos kurinys, nors jo pasakojimo veiksmas remiasi skirtingij kelioniij aprasymais. Ir keliones tikslas - Vilnius - turbut yra maziau sventas arba pasauliui zinomas negu Roma, Meka arba Jeruzale. Taciau, gr jztant prie ke­liones metaforos, galima sakyti, kad siuolaikineje abstrakciais skaitmenimis bei statistinemis isvadomis besiremiancioje Europoje visi keliai veda j Vilniij, nes salia jo susikerta zemyno dekartiniai, geometriniai duomenys. 1989 me­tais Prancuzijos nacionalinio geografijos institute mokslininkai nustate, kad Europos zemyno centro koordinates yra 54°54' siaures platumos ir 25°19' rytij

10 Vilnius - savas ir svetimas

ilgumos, taigi Lietuvos sostines pakrasty. Sioje matematineje kryzkeleje, apie dvidesimt penkis kilometrus j siaur^ nuo Vilniaus, susikerta tieses, nubrez-tos nuo ribinii j Europos pakrasciij - Spicbergeno salos siaureje, Kanar i j salij pietuose, Azori j vakaruose ir Arkties Uralo rytuose.

Is t ikrqj i j Europa - netgi ne zemynas, o t ik dalis daug didesnio geolo-ginio masyvo, zemyno, vadinamo Eurazi ja . Europos vardas ki lo is senoves graikij, kurie jam suteike patrauklij jaunutes Tyro karaliaus dukters kun^. Pasak antikos miti j , princese Europa tapo Olimpo diev4 susizavejimo auka: J4 suviliojo ir pagrobe Dzeusas, pasivert^s kerinciu baltu jauciu. Gyvul iska i prisimeilin^s, Dzeusas pagrobe mergel^ Europe ir ant savo tvirtos buivolo nugaros parplukde j ^ is jos gimtojo Mazosios Azijos kranto j Kretos sal^. Nelaisveje jis j ^ nuskaistino - ir t ik po to, lyg atpirkimui ar atgailai, karQna-vo Kretos karalienes t itulu. Europai niekada nebuvo lemta grjzti j gimtin^, j Azij^; bet j i valde Kret^ - graiki j civilizacijos lopsj, - ilgai globojama dievij palaimos.

Mitas apie Olimpo valdovo 2emes dukters iszaginim^ atvere geografin? takoskyr^ tarp Vakari j ir Ryt i j , amziams atskirdamas Europe nuo jos Azijos lopsio. Issiskyrimas suteike Europai geografin^ tapatyb^ - tai buvo krastas j vakarus nuo Mazosios Azijos; o istorija (arba veikiau tam tikras jos atkar-tojimas) jteige ja i kartografin^ tikrov^. L a i k u i begant, Europa jgavo savo zemelapinj k i in^. Taciau, nesant aiskii j f izinii j ribij , Europos, kaip atskiro zemyno, konturus labiausiai leme jos civilizacinio savitumo ideja. Dabartinis, mums jprastas, Europos zemelapis veikiau byloja apie kulturines - istorines -vaizduotes galias, o ne apie kokias nors priesistorines gamtos stichijas arba Hematomas geomorfologines jegas. Taigi , jei Europa visi j p irma yra ideja, mintis, ki lusi is legendos, tai jos serdis privalo buti ne kas kita kaip atmintis, kiekvieno istorijos zemelapio preambule. Todel ir zemyninio centro paieskos turi prasideti ne nuo geografiniij kontiiri j ismatavimo, o nuo jos idejos isrys-kinimo, Europos pasakojimo isklotines.

Europa kaip pasakojimas skiriasi nuo Europos istorijos tuo, kad idejos, kaip ir atminties, keliai yra vingiuoti, o laiko kronika, datij eiga - visada vie-nakrypte, judanti pirmyn. V i s delto centro, esmines pasakojimo asies, paies­kos visada prasideda nuo periferijij, atsisakojusiij istorijij, apskaitos. Vidurio taskas negali egzistuoti nenustacius i r neismatavus pakrasciij dimensijij; be paribiij centras subyra, tampa gincytina erdve. Beribe erdve, kaip ir nesibai-gianti istorija, negali suteikti centrui svorio. Kitaip sakant, centras be ribij yra pasienio zona, pereinama teritorija. K i ta vertus, riba tarp centro ir paribio visada yra taki : pakrasciai tarsi banga nuolat atsimusa j centr^ ir nuolat ardo jo krantus. Todel vidurio ir pakrasciij santykis niekada nepasireiskia vienpu-siskai, kaip vyraujanti centro jtaka paribiams.

Atspirties taskai 1 1

Centras yra konkreti, nuosekliai pazymeta vieta, o periferija yra daugialy-pe ir veidmainiska platuma, nes j i gali egzistuoti t ik keliij pasakojimij, vaiz-duociij arba geografiniij orbitij sankryzoje. Kartografijoje, skirtingai negu istoriniuose rastuose, baltos demes ir siaubingi dariniai atsiranda t ik pasa­kojimo pakrasciuose, ten, kur zemelapio legenda - kartografiniai simboliai -netenka prasmes. Todel geografijoje galimas t ik paribiij atradimas - kaip ir istorijoje jmanomas t ik sugrjzimas j centr^.

Vilniaus, kaip kartografinio centro, s^voka yra neatskiriama nuo miesto paribio vaidmens Europos istorijoje. Europa, k u r i ^ mes pazjstame, yra mitas, jau vien del to, kad kartografiskai sutraukia t ik tai, kas istorijoje yra pripa-zjstama kaip sava. Vi ln ius atspindi sj mit^ ir isryskina j j , suteikdamas j am visai kitokj rezonans^. Zinoma, kiekvienas Europos miestas tur i savo bals^, gebant j siek tiek sutrikdyti vienijant j zemyno ritm^. Taciau Vi lniaus atgarsis j Europos polifoniJ4 jsiterpia visai nepataikydamas j istorinj jos takt§. Todel jis vis (dar) negeba jsilieti j pagrindin^ Europos pasakojimo srovq, o l ieka nuosaly jos, tarsi geografine atplaisa arba istorine skeveldra.

Del savo dviprasmiskos - centro ir periferijos - padeties Vi ln ius dazniau-siai sukelia slenkscio - sanduros - i l iuzij^. Slenkstis, parafrazuojant Walter} Benjamin^, yra ne riba ir ne taskas, o zona, kurioje laikas ir erdve pradeda pulsuoti. Ta i ne vieta, o biisena arba prasme, kurios „negalima nei ismatuo-t i , nei lokalizuoti", o jmanoma t ik apibudinti kaip „takij luzj arba ski l im^ spaudziant krastutinemis tendencijomis".' Miestas kaip pulsas arba sandtira reiskia ne kronikos tarpsnj ar kartografinj plysj, o pasakojimo veiksmo luzj , vietov^, kurioje geografija ir istorija apsikeicia vietomis.

Siaip geografija yra zemes mokslas - vietoves (geometrinis) aprasymas; o istorija, atvirksciai, pagrjsta laiko tekmes skaiciavimu. Be to, kartografija priklauso karo menui, o kronikos yra (per)rasomos t ik taikos metais. Taigi, sukeiciant istorijos ir geografijos vaidmenis, atsiranda Vi ln iaus zemelapis tarsi istorijos veidrodis, atspindintis tai, kas yra miesto topografijos uznuga-ryje. Praeities geografija.

Veidrodziu, kaip ir slenksciu, pasinaudojama akimirk^, taciau si akimirka atveria dar nematytos panoramos perspektyvas bei negirdetas istorinio pasa­kojimo dimensijas. Tokias neregetas Vi lniaus pasakojimo galimybes jzvelge Janas Bulhakas - jzymus X X amziaus lenkij fotografas. Bulhakas kaimisk^ Vilniaus miestovaizdj fiksavo ne civilizacijos i r netgi ne Europos, o siuo-laikiskos, modernios pasauleziuros kontekste. Wilno, pasak menininko, yra issukis juodam baltam, tai yra fotografiskam, ir del to jprastam laiko ir erdves sankirtos suvokimui. Veidrodiniame atspindyje miestas yra seselis, pilkumos j i ira , todel ir pasimatymas su juo yra ribij isbandymas:

12 Vilnius - savas ir svetimas

2. Vilnius. J. Bulhako nuotr.

Snobams tikrasis V i l n i u s lieka uzdaras ir bezadis. Argi verta atsiskleisti medzio-

jantiems suvenyrus barbarams ir nieko nenutuokiantiems apie tikr^sias vertybes?

Miestas atsiveria ne kiekvienam, nes tyliu balsu byloja apie paprastus ir didingus

dalykus. Nesukaloja kaip turgaus prekijas, nesigiria savo vertybemis - jis tik nori,

kad palankiai nusiteik^ keliauninkai visk^ suzinotq patys. Ir yra teisus. Pazjstame

daugelj atvykeli^ is tolimiausii} saliij, kurie sugebejo suvokti tikr^jj V i l n i i j , slovino

jj menisku, ismintingu zodziu ir l ike is t ikimi i k i karsto lentos. Daugeliui pazintis

su miestu - didelis dvasinis isgyvenimas. 2 i n i a , buvo ir tokiij, kurie abejingai, su

piktdziugiska pajuoka paliko miest%, nes regejo tik jo paprastum^, tik nepriteklius

ir nepatogumus. Jie jau niekad nesuzinos, kad V i l n i u s - dvasingumo ir intuicijos

matas, zavinga, o kartu ir prazutinga pasala nepasv^stiesiems.

Stai koks musi} V i l n i u s : netvarkingas, vargingas ir apmir^s, - sako vieni; pui-

kus, kilnus ir mielas, - tvirt ina kiti . K 4 mes patys apie j j pasakysime siandien? Is

kurios puses pradesime apzitirineti tarp zalii} kalvij ir dviejq puikitj upi^ slenyje

nugrimzdusj, liaunais baznyciij bokstais lyg seno dvaro glaustasakemis tuopomis

pasisiaususj Vi lni i j ?

Neskubekime v i d u n , pastovekime akimirk^ ant slenkscio. V i l n i u s jsikur^s

tarp kalvij taip, kad leidzia ziurovui geretis is toli.

Pazvelkime j miest^ is toli.^

Atspirties taskai