Tyrimo ataskaita - elibrary.lt · 2006. 10. 31. · 1 Nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veiklos edukacinė ir psichosocialinė analizė Nepilnamečių justicijos programa,

1

Nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veiklos edukacinė ir psichosocialinė analizė Nepilnamečių justicijos programa, LIT/99/005 Parama nepilnamečių pataisos reformai (vidutinės priežiūros įstaigų reforma) Sutartis Nr. 128 2001 07 11

Tyrimo ataskaita

Tyrimą atliko: Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra

Moksliniai vadovai:: prof. habil. dr. Gediminas Merkys (KTU) doc. dr. Adolfas Juodraitis doc. dr. Jonas Ruškus

Tyrėjų komanda: doc. dr. Daiva Alifanovienė doc. dr. Jūra Vladas Vaitkevičius doc. dr. Jura Nijolė Viktorija Daulenskienė doc. dr. Danė Agota Šlapkauskaitė asist. doktor. Ingrida Baranauskienė asist. mgr. Darius Gerulaitis asist. Odeta Šapelytė

Operatorius: Audrius Paulauskas

Tyrimo ataskaita parengta: 2002 03 15

2

TURINYS

ANOTACIJA ...........................................................................................................................................................................................3

ĮVADAS...................................................................................................................................................................................................4

PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ (PĮ) TYRIMO DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI, INDIKATORIAI, TYRIMO METODAI................................9

ORGANIZACIJOS KULTŪROS IR JOS PASKIRTIES KONGRUENCIJA.........................................................................................14 DOMINUOJANČIOS ORGANIZACIJOS VERTYBĖS .................................................................................................................................... 14 STRATEGINIAI TIKSLAI, VIZIJA IR MISIJA ................................................................................................................................................ 20 FIZINĖS ERDVĖS ..................................................................................................................................................................................................23

EDUKACINĖS, KOREKCINĖS IR TERAPINĖS TECHNOLOGIJOS .................................................................................................32 SOCIALINIS UGDYMAS IR KOREKCIJA (SOCIALININIS INTELEKTAS IR EMOCINĖ INTELIGENCIJA)..................................32 MOKYMO TURINYS (CURRICULUM).............................................................................................................................................................41 SVEIKATOS UGDYMAS.......................................................................................................................................................................................53

PERSONALO KOMPETENCIJA..........................................................................................................................................................62

PSICHOSOCIALINIS UGDYTINIO PORTRETAS IR UGDYTINIO TIPOLOGIJA ..............................................................................64 KRIMINALINĖ ISTORIJA ................................................................................................................................................................................... 64 BIOGRAFIJA IR PSICHOSOCIALINĖ“ANAMNEZĖ”................................................................................................................................... 66 UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA PĮ (ČIA IR DABAR).......................................................................................................... 69 UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA: ATEITIES PROJEKCIJOS ............................................................................................ 72

APIBENDRINIMAI IR DISKUSIJA (BENDROS REKOMENDACIJOS SISTEMOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS)......................74

3

ANOTACIJA

Šis tyrimas atliktas vykdant Jungtinių tautų vystymo programos remiamą Nepilnamečių justicijos reformos programą. Jo tikslas- ištirti keturių Lietuvoje esančių vidutinės ( sustiprintos) priežiūros įstaigų (Veliučionių (Vilniaus r.), Čiobiškio (Širvintų r.), Gruzdžių (Šiaulių r.), įstaigos berniukams ir Vilniaus m. įstaiga mergaitėms) ugdytinių individualią ir socialinę aplinką, jos poveikį asmenybės formavimosi ypatumams, veiklos formų įvairovę bei kitus šių įstaigų veiklos pobūdį lemiančius faktorius.

Darbo grupė, naudodamasi tyrimo tikslus geriausiai atitinkančiais diagnostiniais konstruktais, indikatoriais, tyrimo metodais (rengė prof. habil. dr. G.Merkys ir doc. dr. J.Ruškus), didžiausią dėmesį skyrė organizacijos kultūros ir jos paskirties kongruencijos, edukacinės, korekcinės ir terapinės technologijos, personalo kompetencijos bei psichosocialinio ugdytinio portreto ir ugdytinio tipologijos konstatacijai.

Darbo grupė dėkoja Švietimo ir mokslo ministerijos Socialinės politikos departamento darbuotojams ir visų Specialiųjų auklėjimo ir globos namų direktoriams bei darbuotojams už suteiktą paramą atliekant tyriminį projektą.

Tikimasi, kad atliktas darbas bus naudingas įgyvendinant vidutinės priežiūros nepilnamečių įstaigų reformos pagrindinius tikslus.

4

ĮVADAS

2001-2002 metais Lietuvoje buvo atliktas nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veiklos ir ugdytinių psichosocialinės ir pedagoginės aplinkos tyrimas. Tyrimas buvo užsakytas Švietimo ir mokslo ministerijos vykdant Jungtinių tautų vystymo programos remiamą Nepilnamečių justicijos reformos programą. Tyrimo probleminiai klausimai buvo šie:

• Kokie yra nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų Lietuvoje privalumai ir trūkumai vertinant psichosocialiniu ir edukaciniu aspektu? • Kokie edukaciniai ir psichosocialiniai akcentai turėtų sudaryti priežiūros įstaigų reformavimo pamatą?

Tyrimo tikslas buvo, įvertinus psichosocialines ir edukacines sąlygas nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigose, nustatyti pagrindines

minėtų įstaigų reformos gaires.

Tyrimas buvo atliktas remiantis socialinio kokybinio tyrimo metodologija. Konkrečiai buvo pasiremta etnografinio tyrimo metodologiniais procedūriniais kriterijais. Keturių tyrimų ekspedicijų į keturias įstaigas metu buvo išsamiai išanalizuota įstaigose atliekama veikla vadybiniais, psichologiniais, socialiniais, edukaciniais aspektais. Tyrimų ekspedicijose dalyvavo kompetentingi edukologijos, psichologijos, medicinos mokslų srities specialistai – mokslininkai. Buvo sukonstruotas tyrimo instrumentas, kurio struktūrą sudarė edukologijos, psichologijos, sociologijos, vadybos, medicinos pažinimo sritys. Tyrimo instrumento turinį apsprendė ne tik nagrinėjamos institucinės realybės specifiškumas, tačiau ir politinio apsisprendimo situacija, kai siekiama pervesti socialines institucijas (šiuo atveju, nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigas) iš seno, atsilikusio ir neperspektyvaus modelio į naują, šiuolaikinį ir perspektyvų visuomenės požiūriu modelį. Kitaip tariant, nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigos pažinimo ir vertinimo procedūra buvo konstruojama kryžminiu keliu, kai buvo derinami mažiausiai du vertinimo kriterijai:

• Turinio klausimai, t.y. organizacijos vertybės, edukacinės ir korekcinės technologijos, ugdytinio charakteristika, personalo kompetencija ir kt.

• Formos klausimai, t.y. priežiūros įstaigų idealaus modelio (siekiamybės) ir jo deficito raiška.

TURINIO POŽIŪRIU, konstruojant tyrimo instrumentą buvo identifikuotos, tos akademinės - teorinės sritys arba diagnostiniai blokai, kuriuos, tyrimo tikslų požiūriu, yra gyvybiškai svarbu diagnozuoti. Diagnostiniai blokai sąlygiškai buvo pavadinti taip:

1. Organizacijos kultūros ir jos paskirties kongruencija (sutapimas) (OK) 2. Edukacinės, korekcinės ir terapinės technologijos (ET) 3. Personalo kompetencija (PK)

5

4. Psichosocialinis ugdytinio portretas ir ugdytinių tipologija (UP)

Kiekvienam diagnostiniam blokui ekspertiškai buvo nustatyti vadinamieji diagnostiniai konstruktai, kurie žymi labai bendras, abstrakčias, tyrimo tikslų požiūriu labai aktualias, psichosocialines dimensijas:

1. OK - dominuojančios organizacijos vertybės, tikslai, vizija ir misija; fizinės erdvės; 2. ET - socialinis ugdymas ir korekcija (socialinio intelekto ir emocinės inteligencijos ugdymas); kurikulinis ugdymas (kognityvinių

asmenybės savybių lavinimas); sveikatos ugdymas ir narkotinių įpročių prevencija ir kt.; 3. PK - personalo formalioji ir tęstinė edukacija, profesinė biografija; profesinės vertybės ir nuostatos; 4. UP - ugdytinio kriminalinė istorija, biografija ir psichosocialinė anamnezė, ugdytinio psichosocialinė situacija čia ir dabar, ateities

projekcijos;

Norint tiksliau diagnozuoti įstaigų situaciją minėtų diagnostinių blokų ir konstruktų aspektu, į tyrimo instrumentą buvo būtina įvesti konkrečius rodiklius, ženklus arba diagnostinius indikatorius, kurie tyrėjams padėtų pamatyti ir įvertinti minėtus diagnostinius blokus ir konstruktus:

1. OK – organizacijos valdymo specifika, partnerystės tinklai; priežiūros sistemos lankstumo, atvirumo laipsnis; besimokanti organizacija; interjero - eksterjero konceptas ir kt.

2. ET - profesinis, dorinis, psichologinis, socialinis ugdymas; ryšiai su šeima, laisvalaikio formos; ugdymo turinio, programų individualizavimas, modifikavimas, didaktiniai metodai, modernios komunikacinės technologijos ir kt.

3. PK –adekvatus išsilavinimas, adekvati profesinė biografija, profesinės patirties įvairovė, profesinės kvalifikacijos kėlimas, tobulinimas ir kt.;

4. UP –tarpusavio santykiai, elgesio ir charakterio ypatumai ir kt.;

Pagal sudarytą diagnostinių blokų, konstruktų ir indikatorių sistemą, buvo nustatyti ir informacijos šaltiniai:

1. OK – administracija, pedagogai, įstaigos projektiniai dokumentai, fizinis interjeras ir eksterjeras ir kt.; 2. ET – pedagogai, ugdytiniai, ugdymo turinio dokumentai, ugdymo planai, pamokos, techninė bazė ir kt. 3. PK – pedagogai, dokumentai- darbuotojų asmeninės bylos ir kt.; 4. UP –ugdytiniai, dokumentai- ugdytinių asmeninės bylos ir kt.;

Atitinkamai, atsižvelgiant į diagnostinius indikatorius ir informacijos šaltinius, buvo pasirinkti duomenų rinkimo metodai:

6

1. OK – pusiau standartizuotas interviu, pusiau standartizuotas rašinys; filmavimas, foto; užrašai ir kt.; 2. ET – pusiau standartizuoti interviu; delfi (grupinių diskusijų) metodas; dokumentų analizė ir kt.; 3. PK –pusiau standartizuoti interviu; delfi (grupinių diskusijų) metodas; dokumentų analizė ir kt.; 4. UP –pusiau standartizuoti interviu; dokumentų analizė ir kt..;

FORMOS POŽIŪRIU, konstruojant tyrimo instrumentą buvo identifikuotas, atsižvelgiant į socialinių pokyčių tikslingumo ir kryptingumo

dimensiją, vadinamas idealaus modelio (siekiamybės) ir jo deficito (trūkumų) konceptas. Siekiamybės arba idealaus modelio konceptas ir jo raiška orientuotas į šiuolaikišką, humanistiniu emancipaciniu ugdymu grįstą, nepilnamečių priežiūros ir perauklėjimo įstaigos tipą. Siekiamybės deficito konceptas (netinkamas, vengtinas, modelis) ir jo raiška orientuotas į atgyvenusį totalitarinį, paremtą autoritariniu ugdymu, nepilnamečių priežiūros ir perauklėjimo įstaigos tipą.

Tyrimo instrumento vienos dalies procedūrinė schema ir pats tyrimo instrumentas pateikti 1 paveiksle ir 1 lentelėje. Tyrimo metu buvo laikomasi anonimiškumo principo. Anonimiškumo, vieno pagrindinio mokslinės etikos principo, buvo laikomasi

siekiant išgauti nuoširdžius įstaigų darbuotojų atsakymus, pamąstymus. Juolab kad tyrimo užsakovus (Švietimo ir mokslo ministeriją), domino ne konkreti įstaiga ir joje vykstantys procesai, o pati priežiūros sistema. Be to, buvo laikomasi principo, kad tyrimo ataskaitoje bus paminėtos įstaigos, kuriose bus rasti pozityvūs, siekiamybės indikatorius atspindintys, procesai, tuo tarpu neigiami, siekiamybės deficitą atspindintys, procesai bus pateikti anonimiškai, nenurodant konkrečios įstaigos. Todėl iš principo negalima, remiantis tyrimo ataskaita, vertinti atskirų įstaigų veiklos kokybės. Analogiškai buvo konstruojamos ir tyrimo išvados bei rekomendacijos, kurios yra nukreiptos į visos nepilnamečių priežiūros sistemos, o ne atskirų įstaigų, reformavimo gaires. Su šiuo anonimiškumo principu buvo supažindinti ir įstaigų darbuotojai, su kuriais teko bendrauti tiriamojo darbo metu. Visada, atvykus į tiriamą įstaigą, vykdavo pokalbis su įstaigų darbuotojais, kurie būdavo supažindinami su tyrimo tikslais ir mokslinės etikos principais. Buvo siekiama betarpiško, nuoširdaus bendravimo. Su ugdytiniais betarpiškai sąlyginai jauni ir nuoširdūs tyrėjai, tuo laimėdami ugdytinių prielankumą bei nuoširdžius atsakymus. Ekspedicijos visada pasibaigdavo konstruktyviu darbo aptarimu ir diskusija tarp įstaigos darbuotojų ir tyrėjų. Emociškai šiltos ir neformalios aplinkos sukūrimas tiek iš mokslinės grupės, tiek ir iš įstaigų personalo pusės leido sukurti autentišką aplinką ir, dėka to, surinkti autentišką informaciją.

Tyrimo ekspedicijų metu buvo aplankytos keturios nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigos Vilniuje, Veliučionyse, Gruzdžiuose ir

Čiobiškyje. Ekspedicijų metu buvo diskutuota su dauguma įstaigos vadybinio, pedagoginio ir techninio personalo, kalbėtasi su ugdytiniais, analizuota dokumentinė ir kita (pvz. fizinės erdvės) medžiaga. Taip iš kelių šimtų žmonių ir aplinkos stebėjimo buvo surinkta įvairiausių nuomonių ir faktinės medžiagos, kurias tyrėjai vertino kaip tiriamų įstaigų psichosocialinės realybės atspindžius, indikatorius.

Šią tyrimo ataskaitą užbaigtumo požiūriu vertintume dvejopai. Viena vertus, nepilnamečių priežiūros įstaigų tyrimo ataskaitą vertintume

kaip užbaigtą, kadangi surinkti ir pateikti duomenys pilnai atskleidžia esamą psichosocialinę būklę, o suformuluotos išvados ir rekomendacijos

7

atliepia į užsakovų poreikį sukurti rekomendacinį modelį, įgalinantį priimti operatyvius vadybinius sprendimus. Kita vertus, yra sukaupta labai daug autentiškos medžiagos (pasakojimai, pastebėjimai, filmuota medžiaga, dokumentai ir kt.), kurios giluminė akademinio pobūdžio analizė galės būti atlikta. Tokiai akademinei analizei atlikti būtini nauji finansiniai ir didesni laiko ištekliai. Todėl tyrėjų grupė toliau ieškos paramos giluminei analizei nepilnamečių priežiūros Lietuvoje atlikti.

8

1 pav.

Tyrimo instrumento schema (paveiksle pavyzdžiu pateikiama vieno diagnostinio bloko, “Edukacinės, terapinės ir korekcinės

technologijos”, tyrimo procedūrinė linija) Diagnostinis

blokas Diagnostinis

konstruktas DIAGNOSTINIS

indikatorius Informacijos

šaltiniai Duomenų

rinkimo metodai

Motyvacijos keistis skatinimas Vertybinis ugdymas Socialinių įgūdžių išmokimas Profesinio rengimo tikslingumas Ryšių su šeima palaikymas Laisvalaikio įvairovė Individualizuotas ugdymas Programų modifikavimas Šiuolaikiškos didaktinės technologijos Modernioji komunikacija Materialinė ugdymo bazė Fakultatyvinis ugdymas Orientacija į kurikulumo branduolį Edukacinis bibliotekos konceptas

Kurikulinis ugdymas

Socialinis ugdymas ir korekcija

pedagogai ugdytiniai darbo vieta

veikla

pedagogai ugdytiniai

ugdymo planas pamoka

interviu dokumentų

analizė stebėjimas

Edukacinės, terapinės ir korekcinės

technologijos

9

1 lentelė

PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ (PĮ) TYRIMO DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI, INDIKATORIAI, TYRIMO METODAI

ORGANIZACIJOS KULTŪROS IR JOS PASKIRTIES KONGRUENCIJA TYRIMO

DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI

SIEKIAMYBĖS KONCEPTAS IR INDIKATORIAI

SIEKIAMYBĖS DEFICITO KONCEPTAS IR INDIKATORIAI

INFORMACIJOS ŠALTINIAI IR

INDIKATORIAI TYRIMO METODAI

Pamatuotas ir racionalus humanizmas, atliepiantis priežiūros įstaigos (PĮ)

specifiką

Autoritarizmas (valdingumas), pastiprintas PĮ specifikos. „Kilnus kerštas“ ir „griežta bausmė“ kaip

vertybė

Administracija, pedagogai Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu

Civilinė-pilietinė visuomenė kaip organizacijos idealas

„Statutinė“ organizacija kaip idealas ir siekiamybė Administracija, pedagogai Nestruktūruotas ir struktūruotas

interviu

Orientacija į atvirą organizaciją, atsižvelgiant į PĮ institucines

galimybes Organizacijos uždarumas, slaptumas Administracija Nestruktūruotas ir struktūruotas

interviu

DOMINUOJANČIOS ORGANIZACIJOS

VERTYBĖS

Išorinis partnerystės tinklas kaip vertybė

Vien institucionalizuoti ir formalizuoti tinklai

Administracija, dokumentai

Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu, dokumentų analizė (socialinių tinklų diagramos)

Lanksti priežiūros sistema, leidžianti derinti individualių poreikių

tenkinimą, deviantinės elgsenos auto-refleksiją su kontrolė

Organizacijos, administracijos, personalo interesų dominavimas ugdytinių kontingento interesų ir

lūkesčių atžvilgiu. Rigidiška priežiūros sistema orientuota į grupę

kaip vienetą. Bausmės, kontrolė, apribojimai

Administracija, pedagogai Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu, dokumentų analizė

Išoriniai tinklai ir partnerystė Uždaros organizacijos, ribojančios nuo visuomenės vizija


Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu, dokumentų analizė

STRATEGINIAI TIKSLAI, VIZIJA IR MISIJA

Besimokančios ir besikeičiančios organizacijos vizija Stoka (atitinkamai) Administracija,

pedagogai, dokumentai Nestruktūruotas ir struktūruotas

interviu, dokumentų analizė

10

Organizacijos tinkle vizija Autoritarinės (baudžiančios ) organizacijos vizija.

Administracija, pedagogai, dokumentai


Maksimalus interjero priartinimas prie „namų“ sąlygų, kiek tai leidžia PĮ

galimybės

Akcentuotas interjero asketizmas, unifikacija, individualumo, „namų

dvasios“ stoka, įvairovės draudimas ir/arba ribojimas

administracijos/personalo/kontingento interjeras: „kokybės asimetrija“

Fizinis miego, valgio, higienos, poilsio kambarių

interjeras

Fotografijos, video, užrašai, stebėjimas

Kiemo konceptas: a) estetinių ir funkcinių pradų vienovės aspektu; b)

veiklos erdvės ir kūrybos aspektu

„Kalėjimo kiemo“ apraiškų dominavimas

Kiemas, poilsio vietos, administracija, pedagogai

Fotografijos, video, užrašai, nestandartizuoti interviu, stebėjimas

Lokalaus interjero konceptas: Interjero individualumo, privatumo ir įvairovės

toleravimas bei skatinimas PĮ galimybių ribose.

Interjero uniformizmas Fizinis miego, valgio,

higienos, poilsio kambarių interjeras


Globalaus interjero konceptas: a) estetinių ir funkcinių pradų vienovės aspektu; b) veiklos erdvės ir kūrybos

aspektu.

Interjero koncepto heterogeniškumas

Fizinis miego, valgio, higienos, poilsio

kambarių, darbo vietos interjeras, administracija,

pedagogai


Spontaniškų traukos ir rinkimosi vietų toleravimas

Spontaniškų traukos ir rinkimosi vietų netoleravimas

Kiemas, kita aplinka, administracija, pedagogai


FIZINĖS ERDVĖS

Pakantumas paaugliškos subkultūros aksesuarams

Nepakantumas paaugliškos subkultūros aksesuarams


kambarių, darbo vietos interjeras, administracija,

pedagogai


11

1 lentelės tęsinys EDUKACINĖS, KOREKCINĖS IR TERAPINĖS TECHNOLOGIJOS

TYRIMO DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI





Orientacija į vidinę motyvaciją keisti savo gyvenimą Stoka Pedagogai, dokumentai

Nestandartizuotas ir standartizuotas interviu,

dokumentų analizė

dorinio mąstymo ugdymas, naujų vertybių įsisavinimas Formalus dorinis ugdymas Pedagogai, dokumentai


dokumentų analizė Naujų socialinių įgūdžių išmokimas: konfliktų sprendimo treniravimas, savęs kontrolės treniravimas, savarankiškumo ugdymas ir pan.

Stoka Pedagogai, dokumentai Nestandartizuotas ir

standartizuotas interviu, dokumentų analizė

Profesinis rengimas orientuojantis į besikeičiančią darbo rinką

Beprasmiškas rutininis darbas be teigiamų, neigiamomis stimuliacijomis

Pedagogai, dokumentai, darbo vieta ir produkcija

Nestandartizuotas interviu, dokumentų analizė, stebėjimas

(filmavimas, foto, užrašai)

Ryšių su šeima, artimaisiais palaikymas

Nukertami emociniai ryšiai su šeima, artimaisiais



dokumentų analizė

SOCIALINIS UGDYMAS IR KOREKCIJA (SOCIALININIS

INTELEKTAS IR EMOCINĖ

INTELIGENCIJA)

Laisvalaikio praleidimo formų įvairovė

Laisvalaikio praleidimo formų siaurumas

Administracija, popamokinė veikla

Nestandartizuotas interviu, stebėjimas

Individualizuoto ir diferencijuoto mokymo diegimas Pedagogai, pamoka,

ugdymo planai Nestandartizuotas interviu,

dokumentų analizė, stebėjimas modifikuotos ir adaptuotos programos veikia realiai

modifikuotos ir adaptuotos programos veikia formaliai

Pedagogai, pamoka, pamokų planai


lanksčios, darbui su nemotyvuotais vaikais pritaikytos didaktinės technologijos (pvz. aktyvūs metodai)

kurikulumas nerekonstruotas darbui su nemotyvuotais vaikais

Pedagogai, pamoka, ugdymo planai


kompiuterinis raštingumas užsienio kalbų mokymas

siaura ir formali edukacinių paslaugų pasiūla Ugdymo planas dokumentų analizė

materialinė techninė kurikulinio ugdymo bazė skurdi materialinė techninė bazė Techninė bazė Stebėjimas, užrašai

KURIKULINIS UGDYMAS (KOGNITYVINĖS

ASMENYBĖS SAVYBĖS)

papildomas ir fakultatyvinis ugdymas pagal interesus Formalus fakultatyvinis ugdymas Pedagogai, ugdymo

planas Nestandartizuoti interviu,

dokumentų analizė

12

orientacija į kurikulumo branduolį kurikulumo branduolys ir periferija nediferencijuojami (tradiciškai mokoma daug ir visko)

Ugdymo planas Dokumentų analizė

edukacinis bibliotekos konceptas Administracija, bibliotekininkė, biblioteka


sveikatingumo priemonių „chronologinė kvota“ dienos režimo struktūroje Administracija, ugdymo planas Nestandartizuoti interviu

sveikatingumo priemonių pasiūlos įvairovė Administracija, ugdymo planas Pusiau standartizuoti interviu

SVEIKATOS UGDYMAS IR NARKOTINIŲ

ĮPROČIŲ PREVENCIJA

sveikatos ugdymo materialinė techninė bazė Administracija, ugdymo planas Pusiau standartizuoti interviu

HIGIENA, MAISTAS, FIZINIS POILSIS sveikatingumo priemonės ir pasiūla Fizinė aplinka,

ugdymo planas Stebėjimas

13

1 lentelės tęsinys

P E R S O N A L O K O M P E T E N C I J A





INDIKATORIAI

TYRIMO METODAI

FORMALIOJI IR TęSTINĖ EDUKACIJA BEI PROFESINĖ BIOGRAFIJA. PROFESINĖS VERTYBĖS, MOTYVACIJA IR NUOSTATOS

• adekvatus (psichologinis, pedagoginis, sociologinis, teisinis) išsilavinimas,

• „adekvati profesinė biografija“ (dirbo pedagoginį ar pan. darbą)

• adekvati kompetencija: psichologinių, edukacinių, sociologinių žinių, mokėjimų bei įgūdžių

• pašaukimas darbui su linkusiais nusikalsti („motinos Teresės fenomenas“), profesinės veiklos subjektyvus prasmingumas

• praktinės profesinės veiklos patirties įvairovė

• nuolatinis profesinės kvalifikacijos kėlimas, tobulinimasis

• neadekvatus išsilavinimas • „neadekvati profesinė kilmė“ (dirbo

mirtininkų kameros prižiūrėtojo ar pan. darbą)

• neadekvati kompetencija: • pašaukimo stoka, profesinės veiklos

subjektyvus beprasmiškumas • profesinės praktinės patirties

monotoniškumas • „senas žinių bagažas“

Pedagogai, asmeninės bylos

Pusiau standartizuoti ir nestandartizuoti

interviu, dokumentų analizė,

stebėjimas

1 lentelės tęsinys

P S I C H O S O C I A L I N I S U G D Y T I N I O P O R T R E T A S I R U G D Y T I N I Ų T I P O L O G I J A

TYRIMO DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI INFORMACIJOS

ŠALTINIAI IR INDIKATORIAI

TYRIMO METODAI

„KRIMINALINĖ ISTORIJA“ BIOGRAFIJA IR PSICHOSOCIALINĖ „ANAMNEZĖ“ UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA PĮ (ČIA IR DABAR) UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA: ATEITIES PROJEKCIJOS

Ugdytiniai ir jų asmeninės bylos

Pusiau standartizuoti ir nestandartizuoti interviu, dokumentų analizė, stebėjimas

14

Diagnostinis BLOKAS: ORGANIZACIJOS KULTŪROS IR JOS PASKIRTIES KONGRUENCIJA Ekspertų grupė, atlikusi tyrimą: Gediminas Merkys, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Jonas Ruškus, vyriausias mokslo darbuotojas, socialinių mokslų daktaras Darius Gerulaitis, asistentas, magistras Tyrimo metodai (nuomonių struktūrai atskleisti): • Fokusuotas interviu su įstaigų vadovais ir pedagoginiu personalu (mokytojais, auklėtojais, socialiniais pedagogais ir psichologe). • pusiau standartizuota pedagogų apklausa raštu. • rašinys (įstaigų vadovai).

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS:

DOMINUOJANČIOS ORGANIZACIJOS VERTYBĖS

PASIEKIMAI, LAIMĖJIMAI, TEIGIAMYBĖS

Humanizmo dimensija

RIBOTUMAI, VEIKLOS DEFICITAI IR NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS

Autoritarizmo dimensija

Darbuotojų nuomonių struktūroje pastebimos tam tikrų humanistinių nuostatų apraiškos:

− Būtinas gilesnis ugdytinių asmenybių ir gyvenimo istorijų pažinimas, sudarantis prielaidą veiksmingesniam pedagoginiam poveikiui.

− Ryškios autoritarinio ugdymo nuostatos, grindžiamos pedagoginiu pesimizmu (“viską lemia genai”, “jie ateina užprogramuoti”, “vis tiek dauguma jų sugrįžta į savo ankstesnįjį ratą” ir pan.). Tokia nuostata sugriauna motyvacinius ir prasminius pedagoginės veiklos pamatus

− Pedagoginį pesimizmą idėjiškai ir psichologiškai “maitina” ne tik tikėjimas

15

− Edukacinis tęstinumas yra vienas iš resocializacijos sėkmės garantų.

− Kai kurie išskiria darbą kaip pagrindinę perauklėjimo priemonę. Minimas socialinių įgūdžių ugdymo prioritetas.

− Pedagogai, socialinė darbuotojai, psichologai akcentuoja individualaus auklėjamojo darbo būtinybę. Jų turimas ugdytinio vaizdinys yra pozityvus ta prasme, kad vaikas matomas kaip psichologiškai pažeistas, kenčiantis žmogus (”Įsitempęs, atsitraukiantis”, “nepatikli, bijanti ateities”, “pasimetus”, “ieškantis meilės vaikas”, “kupinas skausmo”, “ilgisi namų”). Pedagoginis optimizmas išreiškiamas tokiais žodžiais: “turime duoti šansą”. Suvokiamos ir pabrėžiamos ne tiek (ir ne tik) psichologinės vaiko delinkvencijos priežastys, bet ir giluminės socialinės priežastys. Suvokiamas vaiko socialinis viktimiškumas. NPĮ ugdytinis neretai visai teisingai suvokiamas kaip ne tiek (ir ne tik) pažeidėjas, nusikaltėlis, bet kaip nepalankių socialinių aplinkybių auka, reikalaujanti socialinės paramos ir įgalinimo.

− Pripažįstama, kad kolonijos “etiketė” psichologiškai slegia tiek pedagogus, tiek ugdytinius

− Pedagogai džiaugiasi, kad šiandieninėje nepilnamečių PĮ atsiribojama nuo neigiamos, antihumaniškos analogiškų įstaigų sovietmetyje patirties (čia turima galvoje karceriai, karinės rikiuotės pratybos ir muštras, tvorų ir spygliuotų vielų sistema).

− Išreiškiamos tokios emancipacinės pedagoginės nuostatos, kaip “auklėtojo veikla turi būti nukreipta ne į priežiūrą, o į individualų darbą”, “negalima atimti teisės į mokslą, įgyti specialybės”.

− Pavienių pedagogų įdirbis gali būti traktuojamas kaip inovacija ir profesinis meistriškumas. Kai kurie pedagogai realiai sugeba paveikti sunkius vaikus nesmurtinėmis psichologinio poveikio, meilės ir moralinio autoriteto priemonėmis. Apie tai liudija konkretūs pavyzdžiai: 1) Praėjo 10-20 metų, tačiau buvę ugdytiniai teberašo savo pedagogams laiškus, sveikinimus, paskambina, pasakoja apie save. Simptomiška, kad parašo ir

veiklos nerezultatyvumu, beviltiškumu, tačiau ir žinojimas, kad nėra edukacinės veiklos tęstinumo, auklėtiniui palikus įstaigą.

− Pedagoginis pesimizmas apsprendžiamas ir dažnai labai neigiamu ugdytinio vaizdiniu (“bukas visapusiškai, prie beždžionių”, “primityvūs poreikiai”, “vertybės žemo lygio”, “pilnas žiaurumo”

− Pedagoginis humanizmas kartais suvokiamas pakankamai primityviai, orientuotas į menkai metodiškai pagrįstą deklaratyvumą, duoda atvirkštinį efektą: “mes juos per daug glostom”.

− Bausmė kaip pedagoginis principas dažnai labiau dominuoja nei perauklėjimo principas. Nevengiama MVPĮ priskirti kalėjimo funkcijos. Yra nuomonių, kad būtina dar labiau griežtinti sąlygas. Įstaiga įsivaizduojama kaip “keršto” institucija.

− Įstaigos vertinamos ne kaip švietimo, o kaip teisingumo organizacijos, kitaip tariant, MVPĮ priskiriamos sankcionavimo funkcijos. Tai akivaizdžiai nedera su konstitucine visuotinio ir privalomo ugdymo norma.

− Per mažai skiriama dėmesio vaiko ateičiai, jo gyvenimo perspektyvai. Formaliai pasirūpinama situacija “čia ir dabar”. Menkai diegiami socialiniai, buitinės savitarnos ir darbiniai įgūdžiai. Buitinė savitarna, darbas kartais traktuojami (tiek pedagogų, tiek ugdytinių) kaip bausmė.

− Vaikai turi per mažai galimybių savarankiškai organizuoti ir struktūruoti veiklą bei laisvalaikį pagal savo interesus. Atskirais atvejais pasireiškia šokiruojantis bibliotekos, sportinio inventoriaus ir kito ugdymui reikalingo materialinio inventoriaus bei mokymo priemonių skurdas, jų fizinė ir moralinė senatis.

− Autoritarizmas ir humaniškumo stoka pasireiškia dar ir tuo, kad NPĮ dažniausiai nepavyksta sudaryti tokią edukacinę aplinką), kuri (tiek turinio, tiek organizacinės formos prasme) atitiktų savitus specifinių ugdytinių poreikius.

− Neretai pirmenybė teikiama makarenkiškoms grupinio poveikio ir spaudimo strategijoms tuo tarpu nuo individualios pedagoginės prieigos tarsi atsiribojama. Taikomos grupinės bausmės už individualias pražangas.

16

tie, kurie sėkmingai susitvarkė gyvenimą, tačiau ir tie, kurie atlieka įkalinimo bausmę.2) Net keliose tirtose įstaigose buvo tokių atvejų, kuomet pedagogai vieną kitą vaiką bando integruoti į savo šeimą. Pasikviečia savaitgaliui, sudaro galimybę bendrauti su savo vaikais ir t. t.

− Neretai orientuojamasi ne tiek į teigiamą, kiek į neigiamą elgesio stimuliaciją. Ugdymo (priežiūros) sistema daugiau grindžiama išorine nei vidine ugdytinių motyvacija. Nėra pusiausvyros tarp vidinės ir išorinės motyvacijos.

− Kraštutinė autoritarizmo ir humaniškumo deficito forma yra fizinės bausmės. Jos tirtose įstaigose, laimei, nėra taikomos masiškai ir sistemingai, tačiau precedentai yra. Anoniminė ugdytinių apklausa neformalioje aplinkoje atskleidė konkrečius faktus: ugdytinis paklupdomas ant kėdės, o per viršun atsuktus padus mušama kietu daiktu. Tokia fizinė bausmė yra labai rafinuota ir sunkiai įrodoma, kadangi rimtesni sužalojimai negalimi, liekamųjų požymių aptikimo tikimybė nedidelė, galiausiai galim pasakyti, kad lakstė basas, spardėsi ir pan., tačiau pažeminimas ir fizinis skausmas yra garantuoti. Toliau pasireškia ir tokie dalykai kaip purtymas, pešimas, “apskaldymas” ir pan.

BENDRA IŠVADA Tirtos įstaigos lyg ir neturi įsisąmonintos savo - kaip organizacijos - vertybių sistemos ir filosofijos. Šitie dalykai nėra viešai įvardinti, pabrėžti ir personalo daugiau ar mažiau vieningai suvokiami. Organizacijos vertybių sistemą apibūdina nebent tik faktiškai (dažnai ganėtinai stichiškai) susiklostę pavienių darbuotojų profesinės veiklos vertybės. Pastebimas ryškus autoritarinių ir humanistinių nuostatų susiliejimas, tam tikras vertybinis disonansas.. Dažnai pedagogai vertybiškai prieštarauja patys sau: vienu metu deklaruoja ir humanistines ir autoritarines nuostatas.

Humaniškos edukacinės aplinkos sudarymas ir autoritarinio ugdymo įveikimas nepilnamečių PĮ kol kas nėra įtvirtintas instituciškai, kitaip tariant, dar netapo objektyvia organizacijos kultūros kolektyvine norma. Humanizmo ir humaniško ugdymo raiška nepilnamečių PĮ daugiau kol kas priklauso nuo stichiškai susiklosčiusios pedagoginio personalo sudėties konkrečiame padalinyje. Jei įstaigos direktorius, pavaduotojas, personalo branduolys pasižymi humanistinėmis nuostatomis, tai rutuliojasi sąlyginai palankesnė ugdymo aplinka. Jei minėtos aplinkybės nepilnamečių PĮ nėra, tai rutuliojasi sąlyginai nepalankesnė ugdymo aplinka. Nors ši išvada yra iš pirmo žvilgsnio triviali, vis dėlto ji leidžia formuluoti konkrečią pokyčių ir reformavimo strategijos hipotezę. Reikalo esmė, kad teisinio reguliavimo, finansavimo, materialinės bazės, etatų struktūros ir daugeliu kitų požiūriu tirtos įstaigos yra ganėtinai panašios, kadangi savo misiją vykdo bemaž identiškomis sąlygomis. Čia galima daryti prielaidą, kad pagrindinė priežastis, dėl kurių vienos NPĮ pasiekia ženklesnių rezultatų nei kitos, yra personalo sudėtis, jo kompetencija.

Be to, egzistuoja prieštaravimai ne tik tarp profesinių vaidmenų ir funkcijų, tačiau ir tarp pačios MVPĮ, kaip organizacijos, vaidmens ir funkcijos. Vieni įsivaizduoja ją kaip švietimo instituciją, kiti – kaip teisingumo. Akivaizdu, jog viena žinybinė sritis ir institucija nepajėgi realizuoti visų resocializacijos idėjos keliamų tikslų. Būtinas ne tik profesinių vaidmenų, tačiau ir apskritai visų MVPĮ organizavimo ir veiklos sričių aiškus pasidalijimas tarp švietimo, teisinės ir socialinės apsaugos ir darbo institucijų.

17

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Vienas iš veiksmingesnių būsimos reformos ir planuojamų pokyčių svertas turėtų būti pedagoginio personalo reforma, specialisto kompetencijos konceptas, specialistų rengimo ir atestavimo tvarka. Čia svarbu suvokti, kad atitinkamos kompetencijos neįmanoma išsiugdyti vien formalių studijų universitete ar kolegijoje priemonėmis. Vien kognityvinis lygmuo čia nepakankamas. Diplomas turėtų būti tik formali prielaida pareigoms užimti. Sėkmingai profesinei veiklai reikalingas pretendento toks asmenybės savybių specifinis derinys, kurio neįmanoma patikrinti formalaus kvalifikacinio egzaminavimo priemonėmis. Pastarasis gi iš esmės apsiriboja tik pavienių kognityvinių savybių diagnostika bei įvertinimu. Tuo tarpu pedagogo kognityvinės savybės nors ir būtinos jo kompetencijai, visgi nėra svarbiausios. Žymiai reikšmingesnės yra nekognityvinės asmenybės savybės: socialinės nuostatos, vertybės, emocinė inteligencija, valia, bendra asmenybės branda ir jos socialinė patirtis. Akivaizdu, jog reikalinga inovatyvi studentų ir specialistų profesinės atrankos, praktikavimo, išbandymo, atestavimo, tęstinio kvalifikavimo ir konkurencinio patekimo į pareigas sistema.

Be to, ateityje tikslinga atskirti pedagogo ir teisinių apribojimų bei sankcijų taikymo funkcijas. Du specifiniai ir aiškiai apibrėžti profesiniai vaidmenys turėtų sudaryti personalo struktūrą: 1) pedagogų vaidmuo turėtų apsiriboti jiems būdingomis funkcijomis (mokymu, auklėjimu, užimtumo organizavimu, humanišku bendravimu, pagalba); 2) įstaigoje budinčių teisinės sistemos darbuotojų (pvz. policininkų arba teisinės sistemos socialinių darbuotojų, “uniformuotų”) vaidmuo nepilnamečių PĮ turėtų būti apibrėžiamas visai kitomis, nepedagoginėmis funkcijomis. Tarkime grubios ugdytinio pražangos kaip teisinio įvykio užregistravimu ir tolesniu teisiniu administravimu, psichiatrinės-psichologinės ekspertizės skyrimu, nuobaudų skyrimu. Tai ypač aktualu didesnėse ugdymo įstaigose.

Kadangi nemažai ugdytinių yra giliai psichiškai ir socialiai pažeisti, neretai kyla psichologinės krizės, spontaniški agresijos protrūkiai. Ugdytinio veiksmai kartais būna pavojingi jam pačiam, personalui, kitiems ugdytiniams. Kartais iškyla objektyvi būtinybė tokius veiksmus skubiai nutraukti, panaudojant spec. priemones. Esminė problema kyla todėl, kad pedagogas atitinkamai veiklai: a) nėra parengtas profesiškai; b) neturi tam jokių teisnių (o taip pat ir moralinių) įgaliojimų. Tikro giluminio pedagoginio humanizmo komentuojamo tipo įstaigose nebus tol, kol nebus išspręsta ši problema. Reikalo esmė ta, kad iš pedagogams ir administracijai keliami reikalavimai (ugdyti ir užtikrinti tvarką organizacijoje) yra didesni ir sudėtingesni, nei jiems suteikti įgaliojimai. Kita vertus, pedagogams jokiu būdu nederėtų suteikti kokių nors teisinio sankcionavimo funkcijų. Kol įmanoma dirbti geruoju, turėtų veikti pedagogas. Pavojingų krizių atveju turėtų prisijungti profesionalai, turintys teisę registruoti ir administruoti teisinį įvykį bei naudoti spec. priemones ir kitas sankcijas.Toliau, reikalingos esminės reformos žinybinio priklausomumo srityje. Būtinas Švietimo ir mokslo, Teisingumo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų bendradarbiavimas, kurio mechanizmą dar būtina sukurti. MVPĮ vadovavimo ir koordinavimo šalies lygiu funkciją galėtų atlikti bendras komitetas, pajėgus užtikrinti švietimo, teisingumo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimo darną ir kokybę.

PASIEKIMAI, LAIMĖJIMAI, TEIGIAMYBĖS

Orientacija į pilietinės ir atviros organizacijos modelį

RIBOTUMAI, VEIKLOS DEFICITAI IR NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS

Orientacija į statutinės ir uždaros organizacijos modelį

− Iš esmės suvokiama, kad įstaigos turi būti kiek įmanoma labiau atviros visuomenei. Vaikai vis tiek sugrįžta į mažiau suvaržytą aplinką, tad geriau, kad

− Ryški nuomonių tendencija, kad MVPĮ atlieka dirbtinio izoliavimo nuo destruktūruotos aplinkos funkciją (“mokiniai izoliuoti nuo neigiamos

18

jau įstaigoje jie mokytųsi patys struktūruoti aplinką. Įstaigos direktorius teigia: “kol nepamatei vaiko elgesio natūralioje aplinkoje, tol nieko apie jo persiauklėjimo pokyčius ir prognozes negali pasakyti”

− Teisingai suprantama labai didelių perauklėjimo įstaigų socialinė ir pedagoginė rizika. Dominuoja nuostata, kad tik nedidelės, iki 40-60 vietų įstaigos, kuriose auklėtiniai turėtų atskirus kambarius, gali būti viena perauklėjimo prielaidų. Dažnas akcentuoja, kad tokios įstaigos turėtų būti įsikūrusios užmiestyje, kur būtų daug erdvės, gamtos, gyvūnų. “Šeimynos tipo”, “Jauki aplinka”, “Sava erdvė”, kurią tvarko patys ugdytiniai. Esant įstaigoms už miesto, būtų galima vežti tuo pačiu transportu su kitais vaikais, taip juos integruojant į “normalią” aplinką.

− Suvokiama viena svarbiausių vaikas, turinčių psichologinių problemų, resocializacijos prielaidų– gyvenimo ritmo (organizacijos viduje ir išorėje) struktūravimas. Beje, tik kelios įstaigos randa neautoritariškų laiko ir veiklos struktūravimo priemonių, kurios grindžiamos pačių ugdytinių iniciatyva ir atsakingumu.

− Kai kuriose įstaigose bandoma diegti ugdytinių savivaldos elementus, demokratinius ir viešus aktualių sprendimų priėmimo būdus. Štai, ugdytiniai dirbdami ūkyje ar kitaip talkindami uždirbo pinigų. Viešai ir demokratiškai nusprendžiama, kam bus panaudoti pinigai, pirkti sporto inventoriui ar ekskursijai ir pan. Skatinant individuliai taip pat viešai ir demokratiškai įvertinamas asmeninis indėlis.

− Yra demokratiškų vadovų, kurie linkę skatinti personalo iniciatyvą ir kūrybiškumą.

− Pastebimi aktyvių kontaktų su bendruomene požymiai, kai auklėtiniai suburiami padėti miestelyje atliekamuose individualiuosiuose ar bendruomenės darbuose Įstaigos tvoros dažnai yra simbolinės, vartai praktiškai nuolatos atviri”. Sovietmetyje viskas buvo atvirkščiai. Pedagogai supranta, kad atvirumas tiesiogine ir perkeltine prasme yra vienas svaresnių svertų įveikiant ir preventuojant pabėgimų iš įstaigos reiškinį.

visuomenės ir šeimos įtakos”). Tačiau fizinis izoliavimas nėra efektyvi korekcijos priemonė, tai tik daugiau į trumpalaikį ir į paties ugdytinio vidinės motyvacijos keisti savo gyvenimą neorientuota pozicija. Todėl neretai įstaigos gyvenimo struktūravimas apsiriboja autoritarinėmis priemonėmis: režimu, griežtumu ir “disciplina” (“drausmė: ugdytiniai sužino ir išmoksta gyventi kaip “normalūs žmonės”). Todėl atskirose įstaigose pastebimos autoritarinio aplinkos struktūravimo apraiškos: grupinė, ne individuali, vaikų atsakomybė; nuasmenintos aplinkos elementai (daug vaikų viename kambaryje, individualaus ploto tvarkymo griežtas standartas (vienodai sukabinti rankšluostukai); nuo ryto iki vakaro neprieinama (rakinama) jau ir taip minimali asmeninė fizinė erdvė. Tyrimais įrodyta (prisimintinas E.Goffman), kad griežtai statutinės perauklėjimo įstaigos įgauna totalitarizmo bruožų, kas anaiptol neskatina ugdytinių atsakomybės ir savarankiškumo, neigiamai paveikia vaiko ar paauglio asmenybės raidą

− Pervertinamas režimo ir išorinės parodomosios tvarkos vaidmuo, tuo tarpu galimybės remtis mokinių savarankiškumu, sąmoningumu, iniciatyva ir savivalda neišnaudojamos

− Kalėjimo ir totalitarinių rėžimų kariuomenės subkultūros elementai neretai tampa ugdytinių socialinio bendravimo norma. Simptomiška, kad pedagogai apie tai žino ir tuo remiasi kaip “tvarkos” palaikymo ir manipuliavimo ugdytiniais instrumentu. Kalbėdami apie kalėjimo subkultūros elementus turime galvoje kastų sistemą “putiovi”, “verchai”, “ožiai”, “gaidžiai” ... tenka konstatuoti jog homoseksualiniai ryšiai taip pat yra ydinga perauklėjimo įstaigų kasdienybės dalis.

− Neretai demokratijos, viešumo, atvirumo stinga ir vadovų bei personalo tarpe. Ekspedicijos į įstaigas metu buvo aptikta patikimų požymių liudijančių vadovo polinkį į autoritarizmą bei vienvaldystę

− yra pedagogų, kurie linkusių nusikalsti paauglių izoliaciją mano esant veiksmingiausia priemone “visuomenė labai išlošia, juos uždarydama”.

− Kartais viešumas ir atvirumas gali būti suvokiamas kaip prevencinė auklėjamoji priemonė visuomenės atžvilgiu: “Kam dar gerinti sąlygas? Tegul

19

− Vyksta viktorinos, sportinės varžybos, diskotekos bendradarbiaujant su kitomis priežiūros įstaigomis, paprastomis mokyklomis.

− Labiau į socialinį profesinių interesų sritį orientuoti pedagogai pabrėžia visuomenės informavimo apie priežiūros įstaigų problemas būtinybę.

− Bendraujama su verslininkais, kurie kartais duoda užsakymų.

− Santykiai su šeima yra viena uždarumo-atvirumo sričių. Įdomus vieno darbuotojo pastebėjimas, kad įstaiga “neturėtų supykinti vaiko su tėvais”.

− Vilniaus mergaičių namuose nuolat bendraujama su Darbo birža, socialinio darbo studentais, vyksta prevencinės programos tiek įstaigos viduje, tiek kitose institucijose. Įstaigoje praktiką atliko studentai iš Liuksemburgo. Bendri projektai su tokiomis organizacijomis, kaip “Gelbėkit vaikus”, “Baltų ainiai”, bendros su kitais žmonėmis stovyklos. Teatras, KAM, projektinė veikla. Šiuo požiūriu minėta įstaiga galėtų būti bendravimo su aplinka pavyzdiniu modeliu.

− Suvokiama, kad įvairios išorinės vizitacijos nėra savitikslis dalykas, kad po jomis gali slypėti paviršinis formalizmas, suvokiama kad išoriniai kontaktai turi tarnauti vaikų resocializacijai. Įstaigos pavaduotoja teigia: “mes atvirumą aplinkai ir kontaktus su aplinka, tačiau mes ne zoologijos sodas ...”

pamato, kas jų čia laukia”.

− Maža įstaiga gali būti suprantama kaip dar didesnė ir geresnė kontrolės priemonė.

− Įstaigos santykiai su šeima yra neigiamai simetriški: laukiama, kad kitas pirmas megs ryšį, užimama abipusė gynybinė ir kito kaltinimo pozicija.

− Grįžtamojo ryšio su palikusiais įstaigas nebuvimas.

− Vienoje iš įstaigų ryšiai su išorine organizacijos aplinka projektuojami labai selektyviai. Pagrindinis partnerių atsirinkimo principas – ekonominė ir materialinė nauda. Galimi partneriai tarsi reitinguojami pagal jų potencialią “medžiaginę” naudą. Daugiau bendradarbiaujama su pajėgiais ūkininkais, verslo subjektais, potencialiais labdaros davėjais ir rėmėjais. Tuo tarpu gerokai santūriau žiūrima į bendradarbiavimą su seniūnija, miestelio bendruomene, kitomis mokyklomis, meno kolektyvais ir kt. Šioje įstaigoje rezervuotai (su dideliu nepasitikėjimu) žiūrima į praktikantus (studentus). Vienas ar keli praeityje nepavykę precedentai neturėtų būti generalizuojami tokiu laipsniu, kad pedagogų-praktikantų priėmimo į organizaciją atsisakoma iš principo. Priešingai, į praktikantus turėtų būti žiūrima labai rimtai. Tam dėmesio turėtų skirti pats direktorius, jo paskirti patyrę pedagogai. Naujų jaunų žmonių atvykimas į organizaciją turėtų būti išnaudojamas kaip potencialus jos veiklos pagyvinimo, paįvairinimo ir tobulinimo veiksnys. Galiausiai tai visai neblogas būdas atsirinkti perspektyvius kadrus. Tos pačios įstaigos vadovas reiškė nepasitikėjimą ir neigiamą nuostatą šalyje naujai įvedamos socialinio pedagogo pareigybės atžvilgiu.

− Tirtose įstaigose neišnaudojamos projektinės veiklos (įskaitant veiklos finansavimo projektus) galimybės. Čia turime galvoje galimybes suformuluoti patrauklias organizacijos ir jos pedagoginės veiklos plėtros idėjas, susirasti partnerių ir rengti projektus įvairiems šalies ir užsienio bei privatiems ir valstybiniams fondams. Kai kurios tirtos įstaigos šio perspektyvios veiklos ruožo dar sau apskritai neatrado, o kitose matosi dar tik pradžia ir užuomazgos.

BENDRA IŠVADA

20

Nors įstaigos savo misijos požiūriu yra vienodos, tačiau pagrindinis tikslas, paauglių resocializacija, įgyvendinama skirtingai. Pastebimi ryškūs skirtumai tarp atskirų įstaigų: vienoje įgyvendinama labai griežtos, nuasmeninančios, sankcionuojančios perauklėjimo įstaigos vizija, kitoje resocializacijos vyksmas suprantamas kaip vidinis, socialinis – psichologinis, procesas, pasireiškiantis ugdytinių savarankiškumo ir atsakomybės lavinimu.Įstaigose, ypač žemesnėse pedagoginio personalo grandyse, pastebimi trumparegiškos visiškos izoliacijos politikos bruožai. Vis dėl to yra daug ženklų, kad iš esmės suvokiama, kad ugdytinių perauklėjimas ir resocializacija galimi tik siekiant kuo intensyvesnio bendradarbiavimo su kitomis visuomenės institucijomis. Tai liečia ne tik santykius su oficialiomis psichologinę, vertybinę paramą teikiančiomis, dažniausiai nevyriausybinėmis, organizacijomis, tačiau ir su ugdytinių šeimomis bei jais pačiais, kai jie jau yra palikę MVPĮ.

Ugdytinio šeima yra tas socialinis institutas, kuris vaidina reikšmingą vaidmenį ugdytinio socializacijoje. Dominuoja nuostata (dažnai pagrįsta), kad šeimos yra asocialios. Tačiau dažnai išankstinis ir besąlygiškas šeimos “nurašymas” nuo ugdymo proceso yra negatyvus ta prasme, kad nebandoma spręsti ugdytinio ir jo šeimos santykių problemos. Įstaigos galėtų pačios rodyti daugiau “sumanios” iniciatyvos įtraukti tėvus į prasmingą veiklą: organizuotą laisvalaikio užimtumą arba netgi, kur yra psichologas, burti tėvų ir vaikų pokalbių grupes.

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Reikalingos dalinės reformos. 1) MVPĮ turėtų būti orientuotos ne į “kalėjimo”, o į “bendruomenės” viziją. Tai įgyvendinama kuriant mažo mastelio šeimyninio tipo namus, kuriuose galėtų būti lengviau realizuojamas individualus pedagoginis – psichologinis priėjimas, kurtis reikšmingi tarpusavio santykiai, stiprėti ugdytinių saugumo jausmas ir pan.

MVPĮ turi užmegzti kuo glaudesnius kontaktus su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kurie savanoriškai kiekybiškai ir kokybiškai praplečia ugdytinių socialinį tinklą; 2) Ryšių su šeima kūrimo ir stiprinimo iniciatyva turi išplaukti iš pačios įstaigos, kuri turi turėti tėvų įtraukimo į ugdymo procesą mechanizmą.

Galimybė plėtoti ir tobulinti organizacijos veiklą, užsitikrinant papildomas nebiudžetines lėšas per vykdomus projektus turėtų būti visokeriopai skatinama ir remiama administracijos. Tai turėtų būti vienas iš įstaigos ir jos vadovybės darbo vertinimo kriterijų. Galbūt netgi reikėtų pagalvoti apie projektų vadovo pareigybę. Iki kol atsiras galimybė tokią pareigybę formalizuoti, šią veiklą galėtų plėtoti pavaduotojas ar kuris nors pedagogas, pajėgus inicijuoti ir administruoti projektinę veiklą. Žinoma, tuomet reikėtų pagal galimybes optimizuoti darbo krūvį tradicinėse jų veiklos sferose. Gal būt atitinkamas etatas galėtų būti kooperacijos pagrindais suformuotas kelių įstaigų, tuomet projektų vadovas inicijuotų ir administruotų reikalus lygiagrečiai keliose įstaigose. Į šias pareigas gali tekti įdarbinti ne pedagoginį, bet vadybinį išsilavinimą įgijusį darbuotoją.


STRATEGINIAI TIKSLAI, VIZIJA IR MISIJA

PAŽANGIOS VERTYBĖS IR NUOMONĖS NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

21

Orientacija į besimokančios organizacijos modelį DEFICITAI

Atsiribojimas nuo besimokančios organizacijos modelio

− atskiruose įstaigų veiklos ruožuose galima pastebėti orientacijos į besimokančios organizacijos modelį atskirus bruožus.

− Kone vieningai reiškiamas pedagoginių ir psichologinių žinių poreikis; ko gero, tai sąlygoja dažnai neadekvatus dabartinei profesinei veiklai profesinis pasirengimas: “Aukštojoje mokykloje mūsų visai to nemokė, darbui tokiose įstaigose ir su tokiu kontingentu neparengė”. Tai - tipinis apklaustų darbuotojų atsakymas.

− Argumentuotai kritikuojama atitinkamų įstaigų darbuotojų tęstinio kvalifikavimo sistema, tiksliau jos nebuvimas. Kritiškai vertinami teoretizuoti, su praktika nesusieti kvalifikavimo kursai, kuriuos veda psichologai ar pedagogai, nesusipažinę su nepilnamečių perauklėjimo įstaigų specifika. Faktas, kad darbuotojai suvokia savo žinių spragas ir sugeba atpažinti ydingą tęstinio kvalifikavimo sistemą vadybiniu požiūriu yra neigimas, tačiau šis faktas pozityvus profesinio tobulėjimo psichologijos prasme.

− Įvardijamos teisinių žinių spragos.

− Akcentuojama, kad žinios turi būti taikomojo pobūdžio: tarpininkavimas, konfliktų sprendimas, savitvarda ir pan.

− Akcentuojama asmeninių savybių ir asmenybinio subrendimo, gyvenimiškos patirties svarba sėkmingam darbui su “sunkiais” vaikais

− žymu tai, kad kuo labiau pedagogas pasirengęs pedagogiškai-psichologiškai, tuo jo nuostatos yra humaniškesnės, tuo tarpu tie, kurių profesija ir/ar mokomasis dalykas yra labiau techninis, deklaruoja neigiamas autoritarines nuostatas.

− Kitose įstaigose (pvz. Vilniaus mergaičių spec. namuose) nuolat vyksta seminarai viduje ir išorėje, net teikiami kvalifikaciniai pažymėjimai.

− Tokio modernios vadybos koncepto ir valdymo praktikos, kaip besimokanti organizacija, atveriamos galimybės įstaigose visumoje neišnaudojamos. Sąlyginę išimtį sudaro nebent mergaičių priežiūros įstaiga Vilniuje. Apie šį organizacijų veiklos deficitą liudija konkretūs faktai ir veiklos vertinimai.

− Neretai pedagogai nesugeba tiksliai apibrėžti savo kompetencijos turinio: “Aukštas pedagoginis lygis”, “aukšta kompetencija” ir pan.). Akivaizdu, kad nemenka dalis pedagoginių darbuotojų neturi susiformavę profesijos koncepto. Kvalifikacijos kėlimo/tobulinimosi sistema skirtingai išvystyta atskirose įstaigose:

− Kvalifikacijos kėlimas dažniausiai vyksta remiantis asmenine pedagogo iniciatyva. ir nėra institucionalizuotas, nėra administracijos nuoširdžiai skatinamas. Tarkime, atskirais atvejais darbuotojų neakivaizdinės studijos (su jomis susiję darbuotojo reguliarūs išvykimai į sesijas, pavadavimų organizavimas) administracijos yra vertinami nepalankiai. Šiuo požiūriu kai kurių vadovų pozicija yra primityvi, netoliaregiška, egoistinė, ilgainiui kenkianti ir organizacijos, ir darbuotojo interesams.

− Profesinės kvalifikacijos kėlimo seminarai įstaigose reti (~1 kartą per metus), palygint mažai adaptuoti realiems poreikiams. Skundžiamasi, kad vykusių seminarų turinys buvo atitrūkęs nuo praktikos.

Kvalifikacijos kėlimas už įstaigos ribų praktiškai nevyksta. Ko gero, taip yra dėl vidinės darbo organizavimo kompetencijos stokos, sistemos nebuvimo.

Besimokančios organizacijos principų diegimo deficitą liudija ir tai, kad neišnaudojamos komandinio darbo galimybės, neformali vieša veiklos ir jos rezultatų refleksija darbuotojų ir vadovų tarpe yra sąlygiškai retas reiškinys.

22

Neišnaudojamos tokios edukacinės naujovės kaip patirtinis mokymasis ir mokymasis partnerystės tinkluose.

Neišnaudojamos metodinių ratelių (tarybų), veikiančių tarpinstituciniame lygmenyje, teikiamos galimybės. Atitinkamo profilio įstaigų šalyje nedaug, administracijos atstovai pažįstami tarpusavyje asmeniškai, tačiau, pavyzdžiui, direktorių ir pavaduotojų metodinės tarybos kaip ir nėra. Nėra ir auklėtojų metodinės tarybos, veikiančios tarpinstituciniu principu. Taigi, galimybės keistis patirtimi, atlikti profesinės veiklos refleksiją, perimti patirtį, diegti naujoves yra ribotos.

BENDRA IŠVADA Akivaizdus profesinių personalo poreikių bei profesinės kompetencijos kėlimo pasiūlos nesutapimas. Kone vieningai pedagoginis personalas suvokia ir prašo daugiau pedagoginių ir psichologinių žinių ir pasirengimo darbui su pakankamai specifiniu ugdytinių kontingentu. Dėl psichologinių ir pedagoginių žinių stokos personalas atsiduria sudėtingose bendravimo situacijose ir, nežinodami kaip jas spręsti, griebiasi netinkamos korekcijos priemonių, t.y. autoritarinio poveikio arba leidžiasi manipuliuojami ugdytinių, tuo rizikuodami prarasti autoritetą. Tuo tarpu įstaigose pedagoginiai – psichologiniai seminarai yra labai reti, fragmentiški, nesistemingi. Be to, menkai sudaromos sąlygos darbuotojams kelti profesinę kvalifikaciją už įstaigos ribų. Psichologinės kompetencijos stoką dažnai kompensuoja patirtis. Skirtumus atskirose įstaigose apsprendžia vidinių ir išorinių veiksnių sąveika. Vilniaus mergaičių įstaigoje geras rezultatas pasiektas dėl: 1) palankios geografinės padėties (miestas, daug specialistų, lektorių); 2) sistemos sukūrimo; 3) socialinės-psichologinės srities specialistų buvimas (dvi socialinės pedagogės, psichologė).

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Reikalingos radikalios reformos: personalo kompetencijos struktūra yra specifinė. Tikėtis turėti pilną komplektaciją tokių specialistų, kurie būtų kompetentingi visose, tiek mokymo, tiek psichologijos, tiek teisinėje srityje, ko gero, neverta. Šis klausimas siejasi su personalo vaidmenų ir funkcijų pasidalijimo klausimu. Būtina atskirti bendrąsias (raidos ir socialinės psichologijos pagrindai, konfliktų sprendimo metodai, teisinis išprusimas ir pan.) ir specifines (psichologui- kognityvinės ir/ar kitos elgesio terapijos, mokytojui dalykininkui- savo dalyko kompetencija, socialiniam pedagogui- tarpininkavimo ir advokatavimo, auklėtojui- laisvalaikio organizatoriaus kompetencijos) profesinės kompetencijos sritis. Atitinkamai galima būtų orientuoti ir profesinės kvalifikacijos kėlimo sistemą organizuojant bendrųjų kompetencijų lavinimą pačiose įstaigose, o specifinių- siunčiant specialistus į kitas mokymo institucijas.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas (įskaitant visas formas) turėtų virsti formalizuotu administracijos darbo efektyvumo vertinimo kriterijumi. Privalu sugriauti situaciją, kuomet patys vadovai nesuinteresuoti darbuotojų išvykimu studijuoti ar kitaip kelti kvalifikaciją.

Paradoksas slypi tame, kad iš visų tirtų įstaigų atrinkus tai, kas yra geriausia (o vienokių ar kitokių pasiekimų yra kiekvienoje iš jų ) būtų galima sukomponuoti ganėtinai veiksmingą ir efektyvią nepilnamečių perauklėjimo įstaigą. Vadinasi didžiuliai pozityvūs įstaigų pokyčių ir personalo tobulėjimo rezervai slypi besimokančios organizacijos principų diegime, patirtinio mokymosi ir mokymosi partnerystės tinkluose principų diegime, išplėtotoje tarpinstitucinėje metodinių tarybų veikloje. Metodinių

23

tarybų veiklai privalu skirti lėšų, kad posėdžius ir darbinius pasitarimus bei seminarus galima būtų rengti rotacijos principu visose įstaigose.

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: FIZINĖS ERDVĖS TYRIMO METODAI: • Fotografijos, video – tyrimo metodai taikyti esamai situacijai (už)fiksuoti; fizinių erdvių iliustracijoms. • Nestandartizuotas interviu – šis tyrimo metodas buvo panaudotas informacijai (su)rinkti. Buvo kalbamasi ir su personalu, ir su ugdytiniais. • Užrašai (Field Notes) – informacijai, duomenims fiksuoti.

INTERJERO PRIARTINIMAS PRIE “NAMŲ” SĄLYGŲ

PA�ANGUS �DIRBIS IR PASIEKIMAI

NEIŠNAUDOTOS GALIMYB�S, RIBOTUMAI IR VEIKLOS DEFICITAI

Iš visų keturių Lietuvoje veikiančių vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigų išsiskiria (geriausia situacija) yra Vilniaus mergaičių PĮ, kur liberaliau žiūrima į asmeninius mergaičių kambarius, jų interjerą (juose galima pačiam tvarkyti savo gyvenamąją vietą: klijuoti nuotraukas, savo darbus ar žurnalinius plakatus, pan.)[žr.priedą Nr.4.1] be to, administracijos pastatai ir jų vidus nelabai “atitolę” nuo vaikų. Minėtose institucijoje pasireiškia ir persveria siekiamybės indikatoriai.

Neapibrėžtumo situacija yra Veliučionių priežiūros įstaigoje: čia (savo

iniciatyva gavus finansavimą iš įvairių organizacijų) vyksta fizinių erdvių pertvarka - prie gyvenamojo namo statomi priestatai, atitveriami bendrabučio aukštai, įrenginėjami kambariai įvairiuose pastatuose, naujose patalpose, kt. [žr.priedą Nr.4.2.] Fiziniai miego, poilsio kambariai, jų interjeras priartinti prie “namų” sąlygų: ant sienų kabo paaugliški plakatai (pop herojai, reklamos, moterų nuotraukos); kambariai nėra vienodi [žr.priedą Nr.4.3., 4.3.a]. Tačiau draudžiami fiziniai kontaktai tarp ugdytinių, gyvenančių atskiruose aukštuose, pastatuose. Administracijos pastatai naujai renovuoti, sutvarkyti, mažai atitolę nuo kitų patalpų interjero.

Interjero priartinimo prie “namų” sąlygų nėra kai kuriose priežiūros įstaigose – jose vyrauja ryški unifikacija, individualumo stoka; įvairovės ribojimas ir draudimas [žr.priedą Nr.4.4]. Dominuoja administracijos primestas stilius (klasių, valgyklų, administracinių patalpų vidus puošnus, tačiau ugdytiniai tai tvarko ne savo iniciatyva, tik “vykdė įsakymus” įrenginėdami (prisidėdami) patalpas[žr.priedą Nr.4.4a.]) bei griežta tvarka (po mokyklą negalima vaikščioti su batais, pan. [žr.priedą Nr.4.5.]. Vyrauja griežta, “priverstinė” disciplina. Dažnai administracijos pastatų vidus daug puošnesnis/geriau įrengtas nei ugdytinių miegamieji ar mokyklos klasės (kokybės asimetrija) [žr.priedą Nr.4. 6.].

Siekiamybės indikatorius - interjero priartinimo prie “namų” sąlygų – vidutinės priežiūros įstaigose neveikia (išskyrus iš pirmo žvilgsnio estetiškai atrodančius Gruzdžių ir Čiobiškio PĮ kiemus, kurie atrodo kaip poilsio namuose) [žr.priedą Nr.4.7.]: tiek mokyklų vidus, tiek miego, poilsių kambariai, valgyklos, nors ir yra tvarkomi, palaikoma švara, tačiau tai unifikuota, vienoda, įvairovė labai ribojama, individualumas visiškai draudžiamas (nors ant pilkų sienų ir kabo vaikų drožinėtos verpstės ar/ir velnių portretai, tačiau tai “negelbsti” bendro erdvių vaizdo [žr.priedą Nr.4.8.]). Ryški “namų dvasios” stoka; ypač skurdus

24

pastatų interjeras. [žr.priedą Nr.4.9.]. BENDRA IŠVADA

Vilniaus mergaičių, Veliučionių PĮ badoma integruoti “namų dvasios” elementus / interjerą priartinti prie “namų” sąlygų. Aplinka tvarkoma ir keičiama siekiamybės linkme. Procesas vyksta, šiose PĮ esminiai pokyčiai nereikalingi.

Čiobiškio ir Gruzdžių nepilnamečių vidutinės (sustiprintos) priežiūros įstaigose interjeras (ypač kiemai, sodai) priartintas prie “namų” sąlygų, tačiau tai labai uniformuota, vyrauja griežta disciplina. Higienos, poilsio kambariuose vyrauja unifikacija, erdvė mažai priartinta (primena) prie “namų sąlygų”

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS

PĮ administracijos turėtų labiau toleruoti individualumą, skatinti interjerą su(si)tvarkyti taip, kad ugdytiniai patogiai jaustųsi (higienos, poilsio kambariuose). Pav., suteikti ugdytiniams didesnių laisvių įsirengiant asmeninius kambarius. Naikinti ryškią administracijos ir kontingento “kokybės asimetriją”.

KIEMO KONCEPTAS

PA�ANGUS �DIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYB�S, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI

Kiemai tvarkingi Čiobiškio ir Gruzdžių PĮ: gražiai tvarkomi ir prižiūrimi, estetiškai motyvuoti (Čiobiškio PĮ kelinti metai laimi gražiausių rajono mokyklų kiemų konkursą) [žr.priedą Nr.4.7. bei vaizdo kasetėje pateikiamą medžiagą]. Eksterjeras funkcionalus, pritaikytas poilsiui, darbui (sodas, veja), sportui (futbolo ir krepšinio aikštelės). Tačiau ugdytiniai mažai kūrybingi (kaip ir pirmu atveju): jie daro tai, kas liepta, neiniciatyviai, pagal reikalavimus. Pavyzdžiui, graži, niekur nenutrypta futbolo aikštės veja [žr.priedą Nr.4.10.] gali rodyti tai, jog joje niekas nežaidžia. Nepaisant to, kiemai labiau priartinti prie “namų” sąlygų nei vidus (interjeras, kaip jau minėta – ryškiai unifikuotas, emociškai “šaltas”, kai kur net skurdus).

Visose PĮ paradinė kiemo pusė tvarkinga (nors kai kur, pavyzdžiui, laikomi ir prižiūrimi naminiai gyvūnai, tačiau visur švaru). Vilniaus mergaičių priežiūros įstaigoje kiemas tvarkomas ir prižiūrimas kartu su šalia veikiančios “Atsigręžk į vaikus” mokykla. Kiemas nedidelis, tačiau iš visų pusių aptvertas didžiule tvora (kuri yra panaudota ugdytinių piešimui, tačiau tai galėtų būti labiau išnaudota) [žr.priedą Nr.4.11.]. Vyrauja neapibrėžtumo situacija .

Visos vidutinės priežiūros vaikų globos namų teritorijos didelės, aptvertos

masyvia metaline tvora, su griozdiškais metaliniais vartais [pvz.,žr.priedą Nr.4.12.]; kiemuose yra sovietinių cechų griuvėsių “palikimų” [žr.priedą Nr.4.13.] kitokių liekanų.

Veliučionyse, dėl vykstančių statybų sunku nustatyti funkcinius kiemo

konceptus ir jų estetinę vienovę.

25

BENDRA IŠVADA

Kiemai tvarkomi, gražūs, tačiau ne funkciniu ir estetiniu vienovės principu (Gruzdžių, Čiobiškio PĮ). Yra įstaigų kiemų, teritorijų, kurių interjero konceptai primena “kalėjimo kiemus”, sovietinio palikimo apraiškų. Čia reikalingi esminiai pokyčiai. Daliniai pokyčiai reikalingi Veliučionyse, tačiau ten darbai jau vyksta.


Organizuoti, skatinti ugdytinių iniciatyvą šalinant sovietmečio “palikimą” (pvz., teritoriją ar dalį apsodinti gyvatvorėmis, pan.). turėtų būti laikomasi veiklos

erdvės ir kūrybos vienovės principų.

26

LOKALAUS INTERJERO KONCEPTAS

PA�ANGUS �DIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYB�S, RIBOTUMAI IR VEIKLOS DEFICITAI

Vilniaus ir Veliučionių priežiūros įstaigose situacija kitokia nei likusiose PĮ -

privatumas, individualumas ir įvairovė toleruojami, tačiau specialiai nėra skatinami. Ugdytiniai gyvena po 2 –3 kambaryje (bendrabutyje), tad gali laisvai tvarkytis savo erdvėje.

Fiziniai miego, poilsio kambariai nevienodi [žr.priedą Nr.4.14.], sienos nukabinėtos vaikų darbais arba/ir šeimos narių, draugų nuotraukomis, televizijos, muzikos herojų atvaizdais. Cenzūruojami tik ‘kraštutiniai’ atvejai, pvz., kai ugdytinis ant savo kambario sienos klijuoja gėrimų reklamą ar erotinę nuotrauką.

Ugdytinių privatumas gerbiamas (gali pabūti vieni, pailsėti), nors personalas, norėdamas užkirsti kelią galimiems sunkumams, tikrina asmeninį paštą, laiškus, žinutes. Šiose PĮ pasireiškia ir persveria siekiamybės indikatoriai. Visose 4 PĮ valgyklos gražios, tvarkingos. Net tose įstaigose, kuriose kiti kambariai (miego, darbo vietų) ir ne tokie tvarkingi [taip pat žr.priedą Nr.4.19.]

Lokalaus interjero konceptas. Privatumas ir įvairovė kai kuriose PĮ

visiškai netoleruojami (nėra jokių ugdytinių asmeninių identifikacijos/patirties įprasminimo ženklų [žr.priedą Nr.4.15.]: nuotraukų, plakatų, raižinių, nuosavų daiktų (žaislų)). Spintelėse, lovose, ant sienų ir pan. draudžiamas bet koks individualus atributas [žr.priedą Nr.4.16.]. Graffiti, nesankcionuoti piešiniai (erotizuotos nuotraukos) neįmanomi. [t.p žr. “Pakantumas paaugliškos subkultūros aksesuarams”] Vienodi fiziniai miego, poilsio, higienos, valgio kambariai; sienos rudos ar žalios, jokių nuotraukų, plakatų, pan. (tik klasėse mokytojai leidžia pa(si)kabinti mėgiamų sportininkų ar dainininkų atvaizdus). Poilsio kambarių nėra – tai tos pačios patalpos, kur vaikai miega. Miego kambariuose yra tik spinta drabužiams ir spintelės muilui, dantų šepetukams [žr.priedą Nr.4.16.]. Vyrauja interjero uniformizmas (pvz., ant sienų yra likusių sovietinių lozungų apie sportą, kurie labiau primena sovietmečio dvasią [žr.priedą Nr.4.18.].

Beveik visų PĮ tualetai, prausyklos yra “kokybiškai asimetriškos” administracijos analogiškoms vietoms. O kai kurių įstaigų fizinių higienos kambarių būklė- tragiška [žr.priedą Nr.4.9., 4.17]

BENDRA IŠVADA

Veliučionių ir Vilniaus mergaičių PĮ ugdytinių asmeniniuose kambariuose, kitoje erdvėje pasireiškia įvairovė (ji neslopinama, nedraudžiama).

Gruzdžių bei Čiobiškio vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigose reikalingi esminiai pokyčiai lokalaus interjero konceptuose – keičiant asmeninę ugdytinių aplinką, kadangi ji ypač maža (arba visiškas to nėra), vyrauja uniformizmas. Be to, veiklos erdvė ribojama, neskatinamas ugdytinių iniciatyvumas, kūrybiškai neišnaudojama esama fizinė erdvė (iki šiol teritorija netvarkinga, “gremėzdiška”). REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

Neslopinti, nedrausti PĮ ugdytinių (asmeniniuose kambariuose, kitoje erdvėje) iniciatyvų dėl privačios erdvės, toleruoti, leisti ir skatinti įvairovę.

27

GLOBALAUS INTERJERO KONCEPTAS

PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS DEFICITAI

Vilniaus mergaičių, Veliučionių PĮ tvarka palaikoma ne tik administracijos

įsakymais. Be ‘privalomų’ darbų (dengti stalus, tvarkyti kiemą, klasę) visi dirba ir savo noru tiek individualiai, tiek grupėmis ar poromis (skalbia, tvarko kambarius) [žr.priedą Nr.4.20.]. Pastatai naudojami pagal paskirtį (estetinių ir funkcinių pradų vienovė), kūrybingai ir bandant priartinti prie “namų” sąlygų. Ugdytiniai savo iniciatyva gali tvarkyti erdves, jas išnaudoti savo sumanymams, pan. (fizinės erdvės veiklos ir kūrybos aspekto siekiamybės indikatorius pasireiškia itin teigiamai).

Kai kuriose PĮ aplinka, nors ir švari/gražiai puoselėjama, yra beasmenė; erdvė ‘kausto’ ugdytinių kūrybiškumą (neleidžia sustiprinti identifikacijos, atskirti ‘savus’, autoritetus ir prioritetus). Tvarka palaikoma administracijos priežiūros dėka. Patys ugdytiniai neskalbia savo drabužių, neplauna mokyklos, pan. Jie tik tvarko kiemą, kai to reikalauja administracija ar personalas (auklėtojai). Veiklos erdvės ir kūrybos diskursas neveikia; auklėtiniai nerodo iniciatyvos naudoti fizinę erdvę savo reikmėms (pramogoms, sportui, pan.) [žr.priedą Nr.4.10.].

BENDRA IŠVADA Yra PĮ, kuriose toleruojama globalaus interjero įvairovė. Administracijos pastatai ir jų interjero skirtumai kokybės asimetrijos požiūriu ne visur dideli lyginant su ugdytinių buitine aplinka ir gyvenamaisiais kambariais. Tačiau kai kur būtini daliniai pokyčiai. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Kai kuriose PĮ globalų kiemo interjerą reikėtų keisti estetinių ir funkcinių pradų vienovės kryptimi. Tai yra, leisti, kad ugdytiniai galėtų laisvai naudotis bet kuria interjero dalimi (stadionu, aikštele, sodu, pan.).

28

SPONTANIŠKOS TRAUKOS VIETOS

PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI Išimtis Veliučionių bei Vilniaus PĮ, kur stengiamasi spontaniškas traukos

vietas paversti, padaryti formaliose erdvėse - mokyklos skaitykloje, poilsio kambariuose (tam tikslui tokios vietos įrengtos kiek jaukiau, labiausiai primena neformalią namų aplinką). Bendrabutyje ir kieme yra įrengtos poilsio (rūkymo) “zonos”. Visa tai rodo pedagogų ir administracijos toleranciją rinkimosi vietoms. Šiose institucijos taip pat žymiai mažiau kontroliuojami asmeniniai miego ir grupės poilsio kambariai (leidžiama žiūrėti įvairius TV filmus, video [žr.priedą Nr.4.21.]).

Visose PĮ spontaniškos traukos vietos toleruojamos tiek, kiek ugdytinius mato ir kontroliuoja auklėtojai (t.y., pavyzdžiui, kai vieni vaikai žaidžia krepšinį, kiti tuo metu gali sėdėti, kalbėtis, tačiau viskas vyksta auklėtojo priežiūroje, ugdytiniai neišleidžiami iš akiračio). Kai kuriose institucijose ugdytiniai negali pabūti vieni, poilsio kambaryje dieną pailsėti, pan. [žr.priedą Nr.4.4., 4.4a.] Įstaigose, kur ugdytiniai pastoviai, visą laiką kontroliuojami, įvyksta daugiau pabėgimų (ypač trumpalaikių, kai kada to net nepastebi auklėtojai - ugdytiniai, norėdami pabūti be priežiūros, perlipa tvorą ir įlenda į šalia esančius krūmus, kitokius objektus, priklausomai nuo supančios aplinkos).

Tose įstaigose, kuriose ugdytiniai turi minimaliai laisvių (pabūti be priežiūros, pailsėti, nedalyvauti būrelyje ar panašiai), pokalbiuose pedagogai (personalas) teigė, jog specifinių rinkimosi vietų nėra, jos griežtai draudžiamos (arba tai sąmoningai slepiama, manant, jog tai neigiamas rodiklis, “ne prestižas” įstaigai). Patys ugdytiniai dažniausiai išnaudoja tualetus, rūsius, kuriuose stebint vienam draugui, kitas gali nepastebėtas gali parūkyti, išsiaiškinti tarpusavio santykius (muštis, atkeršyti, prigrasinti, pan.). Kitaip to padaryti neįmanoma, kadangi visada ir visur auklėtiniai yra prižiūrimi, kontroliuojami.

BENDRA IŠVADA Ugdytiniui nėra galimybių pabūti be priežiūros (išskyrus Vilniaus mergaičių PĮ), vienam, spontaniškos traukos ir rinkimosi vietos netoleruojamos. Kambariai poilsiui nefunkcionalūs (juose tik tam tikru laiku grupė ugdytinių gali pažiūrėti TV). Spontaniškos traukos vietos netoleruojamos (griežta tvarka, priežiūra). Tik Vilniaus ir, iš dalies, Veliučionių PĮ traukos vietas stengiamasi kontroliuoti ne taip griežtai (pvz., kiek geriau, “namų dvasia” įrengiamos skaityklos, tikintis, jog tai bus pagrindinės spontaniškos traukos vietos). REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

PĮ administracijos galėtų suteikti daugiau asmeninės erdvės ugdytiniams, liberaliau toleruoti spontaniškos traukos ir rinkimosi vietas (kadangi to negaudami, ugdytiniai linkę nepaklusti oficialiai tvarkai, vadovaujasi įstaigos subkultūros vertybėmis). Vilniaus mergaičių PĮ administracijos praktika - spontaniškas traukos ir rinkimosi vietas formalizuoti – gali būti pavyzdžiu likusiems nepilnamečių globos namams.

29

30

PAKANTUMAS PAAUGLIŠKOS SUBKULTŪROS AKSESUARAMS


Paaugliškos subkultūros aksesuarų toleravimo indikatoriai visose PĮ

pasireiškia skirtingai.

Kai kuriose PĮ paaugliškos subkultūros aksesuarų toleravimo indikatorius pasireiškia siekiamybės, teigiamu rodikliu. Ugdytinių drabužiai individualūs; galima naudoti kosmetiką, papuošalus (pvz., auskarai nosyje [žr.priedą Nr.4.1.,4.3.]); ugdytiniai gali nevaržomi klausytis jiems patinkančių įrašų [žr.priedą Nr.4.22.], ugdytiniai, jei tai jiems leidžia galimybės, turi ausinukus ir juos nešiojasi su savimi. Kas yra visiškai neįmanoma pirmose priežiūros įstaigose.

Įdomios yra kai kurių administracijų elgsenos su neformaliais PĮ lyderiais – jie įjungiami į oficialų grupės valdymą: paskiriami prižiūrėti tvarką, kontroliuoti jaunesniuosius ir jų elgesį, be to tokie lyderiai dažnai yra (aukštų, klasių, korpusų) seniūnai ir kartu su pedagogais valdo savo “teritorijas”, realiai prižiūri nuobaudų vykdymą, net skyrimą.

Vienose institucijose administracija jokių paaugliškos subkultūros

aksesuarų netoleruoja (aiški unifikacija): vaikų raiškos erdvės formalizuotos, spontaniškumui, hobi. galimybių beveik nėra (išskyrus formalius popamokinius būrelius); negalimi graffiti, piešiniai ant sienų (tik maži nesankcionuoti užrašai ant mokyklos suolų, sienų, kurių neįmanoma išvengti dirbant su grupe vaikų);

išskirtinių šukuosenų ar aprangos detalių/skiriamųjų ženklų. Pavyzdžiui, keliose klasėse vaikai į mokyklą eina su uniformomis [žr.priedą Nr.4.23.] (nors administracija neverčia, leidžia dėvėti kitokią aprangą), kurios netraktuojamos kaip išskirtinumas, pažeminimas ar panašiai. Tokiose įstaigose ugdytiniai labai norėtų turėti savo daiktų (net žaislų), pasikabinti nuotraukų / plakatų su mėgiamais sportininkais, popmuzikos, televizijos herojais, tačiau tai griežtai draudžiama. Be to, (iš pokalbių paaiškėjo, jog) ugdytiniai vienodai nukirpti, dėvi ne savo drabužius. (Tam yra ir kontraargumentai). Mat, pasibaigus buvimo priežiūros įstaigoje laikui, ugdytinai į namus turi būti išleidžiami savo rūbais, o vilkėdami juos du, tris metus kol ugdomi PĮ, juos visiškai sudėvės.

BENDRA IŠVADA

Lietuvoje veikiančiose vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigose yra “kalėjimo” apraiškų, liekanų, nepakantumo paaugliškos subkultūros aksesuarams.

31

Tačiau yra ir teigiamų pavyzdžių - graffiti ir piešinių ant sienų užuomazgos, kas labai gerina ir skatina ugdytinių raiškos erdves, pan. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

Kai kuriose PĮ reikia labiau toleruoti įvairius paaugliškos subkultūros aksesuarus: leisti ugdytiniams klausyti savo mėgiamos muzikos, kurti, piešti ne tik formaliuose būreliuose, bet ir, pvz., ant masyvių įstaigos sienų, pan.

32

DIAGNOSTINIS BLOKAS: EDUKACINĖS, KOREKCINĖS IR TERAPINĖS TECHNOLOGIJOS Ekspertų grupė, atlikusi tyrimą: Daiva Alifanovienė, docentė, socialinių mokslų daktarė Odeta Šapelytė, asistentė Tyrimo metodai: • interviu su įstaigų ugdytiniais bei pedagogais, atsakingais už socialinį ugdymą, siekiant išsiaiškinti socialinio ugdymo vietą ir reikšmę

ugdymo procese bei įtaką ugdytinių socializacijai. • dokumentų analizė (auklėtojų individualūs planai, užklasinės veiklos organizavimo planai ir programos ir .t.) • stebėjimas Diagnostinis konstruktas: SOCIALINIS UGDYMAS IR KOREKCIJA (SOCIALININIS INTELEKTAS IR EMOCINĖ INTELIGENCIJA)

PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI LAISVALAIKIO PRALEIDIMO FORMŲ ĮVAIROVĖ

NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS DEFICITAI

•Kai kuriose įstaigose yra pastebima laisvalaikio praleidimo įvairovė

(dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje, ekskursijos, išvykos į sportinius, meno renginius, diskotekų rengimas), kas ganėtinai efektyviai motyvuoja palankią ugdytinių elgseną.

•Mokyklose švenčiamos pagrindinės kalendorinės šventės, kai kur vaikų gimtadieniai.

•Veikia sportiniai bei meninės pakraipos būreliai (dramos, dailės, drožinėjimo, muzikos), kai kur ir dalykiniai būreliai (informatikos, matematikos, tikybos ir t. t. ).

•Kai kuriuose įstaigose, ugdytiniai gali pasiūlyti savo idėjas ir sulaukti

•dažnai mokyklose rengiami masinai renginiai, popamokinė veikla

neatitinka vaikų poreikius, interesus, amžių ar gebėjimus; •nepakankama laisvalaikio užsiėmimų pasiūla ir forma. Vaikai

pageidautų kovos menų, vairavimo, psichologijos, aerobikos, drožinėjimo, kompiuterių ir kt. būrelių, taip pat periodinės spaudos, tačiau galimybės tai realizuoti yra menkos, kas viena vertus susiję su materialine baze, tačiau kitą vertus ir su menka mokytojų motyvacija, kūrybingumo stoka, abejingumu ir netinkama organizavimo forma (pvz. primygtinu pasakų skaitymu). Formalus laisvalaikio organizavimas. Popamokinė veikla ir laisvalaikis yra organizuojamas auklėtojų, pagal jų individualius auklėjamojo darbo planus,

33

palankaus atsako bei patys dalyvauti organizuojant laisvalaikį

tačiau kai kuriose įstaigose retai jie yra pilnutinai įvykdomi, kas neretai vaikus įgalina užsiimti netinkama veikla (prievarta, smurtine veikla ir t. t.). kita vertus užimtumo organizavimas, kaip minėta, priklauso nuo auklėtojų išsilavinimo, kompetencijos, gebėjimo pilnaverčiai sąveikauti su ugdytiniais (kadangi yra auklėtojų, kurie geba originaliau organizuoti ugdytinių užimtumą bei kuriais ugdytiniai yra patenkinti).

BENDRA IŠVADA Reikalingi daliniai pokyčiai, kadangi užklasinė veikla, laisvalaikis nėra orientuotas į ugdytinių vidinę motyvaciją, interesus, dažnai organizuojamas gana formaliai, priklausomai nuo mokyklos turimų resursų, mokytojų kompetencijos, noro bei pastangų (kai kuriose įstaigose galima pastebėti teigiamų niuansų organizuojant vaikų užimtumą). REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Organizuojant ugdytinių laisvalaikį, svarbu orientuotis į vidinę vaikų ir jaunuolių motyvaciją, jų interesus, gebėjimus, kas galėtų įtakoti struktūruoto elgesio keitimąsi ir asmenybės socializaciją, visų vaikų gebėjimą išreikšti save (saviraiškos skatinimas).

Pažangus įdirbis ir pasiekimai dorinio mąstymo ugdymas, naujų vertybių įsisavinimas Neišnaudotos galimybės, ribotumai ir veiklos deficitai

• Dorinis ugdymas organizuojamas auklėtojų pagal numatytus individualius darbo planus (pvz. “gerumo pamokėlės”) arba etikos pamokose. •Visose mokyklose konfliktai ir netinkamas elgesys aptariamas grupiniuose ar individualiose pokalbiuose, analizuojant situacijas, vertinant ugdytinių elgesį ir ieškant tinkamų sprendimo būdų.

formalus dorinis ugdymas. dažnai dorinis ugdymas vykstantis etikos pamokose, ar klasės valandėlėse virsta monologu-pamokslu, (po visų auklėtojų planuose numatyto dorinio ugdymo ir neretai su vaikais aptariamų nepageidaujamų įvykių grupėse ar mokykloje, vienu iš mėgiamiausiu užsiėmimu vaikams tampa vogimas, rūkymas, klijų uostymas, smurtavimas). (išanalizavus individualius darbo planus, pastebėta, jog tų auklėtojų, kurių planai buvo panašūs, mažiau individualizuoti, labiau abstraktūs, mokiniai nelabai mėgo, kaltino juos nesupratingumu ir atvirkščiai).

BENDRA IŠVADA Reikalingi esminiai pokyčiai. Dorinis ugdymas, organizuojamas įstaigose, neretai tampa formaliu, labai direktyviu, norint įvykdyti individualiuosius darbo planus ir visiškai neatsižvelgiant į vaikų individualumą, neieškant naujų būdų, siekiant diegti priimtinas visuomenėje vertybes. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Ugdant dorovingą asmenybę, bei diegiant priimtinas vertybes, didelis vaidmuo tenka ∗ sąveikos pobūdžiui (įvairiuose lygmenyse) - bendravimo kultūrai; ∗

34

asmeninės ir socialinės patirties refleksijai (pokalbių, diskusijų, disputų metodų naudojimas, dokumentinių bei meninių filmų peržiūra bei analizė, projektų metodas ir t. t.); ∗ vidinės motyvacijos keisti gyvenimo pobūdį stiprinimui.

PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI NAUJŲ SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ IŠMOKIMAS

NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI

• Savarankiškumo ugdymas. •Visose mokyklose pradedama formuoti mokinių savivalda. Mokinių

aktyvai renkami kiekvienoje klasėje, o iš jų sudaroma mokyklos taryba, kuriai deleguojama eilė funkcijų: renginių organizavimas, buities tvarkymas, diskutuotinų klausimų sprendimas (pvz., laiškų cenzūravimas)

• Kiekvienoje įstaigoje egzistuoja klasės (grupės) savivalda, kur renkami seniūnai bei jų pavaduotojai. Pastaraisiais dažniausiai tampa grupių lyderiai, kuriais mokyklos sumaniai manipuliuoja, nes jiems perkeliama atsakomybė už grupę, grupės narių elgseną, o tuo pačiu ir skatina pačiam lyderiui elgtis laikantis nustatytų elgesio normų,

•Kai kurių mokyklų savivaldos turi savo nuostatus bei taisykles •Daugelyje mokyklų vaikai skatinami patys tvarkytis savo buitį (tvarkytis

kambarius, skalbtis), diegiami higieniniai įgūdžiai. Konfliktų sprendimo, savęs pažinimo organizavimas (treiningas)

•kai kuriose įstaigose yra konfliktų sprendimo, savęs pažinimo (pvz. “aš mergaitė”), tarpasmeninių santykių treningo grupės, lytiškumo grupės.

•kaip jau buvo minėta, nusižengimus, konfliktus įstaigose stengiamasi aptarti grupėse, siekiant išsiaiškinti netinkamus konfliktų ar problemų sprendimo būdus, stengiantis ieškoti naujų bei priimtinų.

•kai kuriose įstaigose dirbama su naujokais ir grupe siekiant palengvinti pastarojo adaptaciją įstaigoje. Elgesio ugdymo sistema

• Visose mokyklose diegiama elgesio ugdymo sistema (taikomas bihevioristinis modelis, t.y. teigiamais paskatinimais pageidaujamo elgesio stiprinimas bei nepalankaus elgesio slopinimas (nestiprinimas)).

• Kiekvienoje mokykloje egzistuoja visuotinės vidaus taisyklės Tačiau be jų yra ir kiekvienos grupės elgesio taisyklės. Aiškių ribų numatymas ugdytiniams, o tuo pačių ir pedagogams aiškiau apibrėžia pageidaujamą elgseną toje aplinkoje.

• Formali savivaldų veikla. mokyklinio mąsto savivaldos veikia ne visur, o jei ir veikia, tai dar ganėtinai formaliai, nevykdomos jokios teoriškai priskiriamos funkcijos (kai kurie mokiniai kaip vieną keistiną reiškinį mokykloje pamynėjo būtent galimybę viešai svarstyti svarbius mokyklos klausimus, kur į svarstymus būtų įtraukti patys moksleiviai). Apčiuopiamiausia savivaldos veikla esti tik vienoje mokykloje. • savarankiškumo slopinimas organizuojant laisvalaikį. Laisvalaikis, renginiai dažnai organizuojami pačių pedagogų. Jei vaikai ir įtraukiami į organizacinį darbą, tai dažniausiai kaip pagalbiniai asmenys, kurie yra pastoviai reguliuojami, o ne kaip savarankiškos asmenybės galinčios siūlyti bei realizuoti savo idėjas. • Menkas dėmesys socialinių įgūdžių ugdymui. Tik keliose mokyklose realiai vyksta savęs pažinimo, savęs kontrolės užsiėmimai • tarpasmeniniai konfliktai dažniausiai yra sprendžiami, pasitelkiant smurtą bei jėgą, Tiek mergaitės, tiek berniukai tarpasmeninius konfliktus sprendžia mušdamiesi, žemindami vieni kitus (neretai sumušama iki sąmonės netekimo). Vaikų agresyvumas dažniausiai yra išreiškiamas o ne slopinamas. Labai gaji verbalinė agresija pedagogų, tiek ir pačių vaikų atžvilgiu. Mergaitės labiau linkusios į saviagresiją (jos žaloja save pjaustydamos rankas, besinuodydamos vaistais ). • Smurto paplitimą galima sieti su pedagogų negebėjimu diegti konstruktyvius konfliktų sprendimo būdus. Neretai grupėje aptariami įvykę konfliktai virsta pedagogų moralais-monologais, žeminančiais ugdytinius, kas iššaukia vaikų agresyvumą. Neretai pedagogai neišanalizavę situacijos, o tik atsižvelgę į nusižengimo faktą, griežtai nubaudžia (dažnai panaudojant fizines bausmes). Muštynių paplitimą galima sieti ir su pedagogų toleravimu (pvz. nenubaudžia už muštines, kadangi primuštasis per daug “prisiplepėjo” pvz.pareigūnams).

•Kalėjimo subkultūros egzistavimas. Mokyklose ir klasėse egzistuoja statusų hierarchija, artima kalėjimo subkultūrai. Taip kuriamas pakankamai

35

• Kai kuriose įstaigose (ne visose) taisyklės yra priimamos pasitarus su vaikais.

• Elgesio ugdymo sistema kai kuriose mokyklose labai efektyviai veikia. Pedagogai yra atkodavę universalius ir individualius skatulius (pasivaikščiojimas po miestą savaitgalį, diskotekos), kurie motyvuoja vaikus laikytis priimtų taisyklių, nors ir nelabai priimtų jų požiūrių.

•

autoritariškas komunikacinis tinklas. Neretai tokios bendravimo klišės demonstruotojais tampa ir patys pedagogai, be to retai kur įstaigose yra savęs pažinimo, tarpasmeninių santykių tobulinimo užsiėmimai.

•Dėl amžiaus, psichofizinių ypatumų bei nepalankių mokyklų materialinių sąlygų egzistuoja homoseksualių santykių problema.

• Kai kuriose mokyklose diegiama elgesio ugdymo sistema nėra efektyvi. Tai tikėtina susiję su: ∗ Su netinkamai parinkta motyvų (skatulių) sistema. Kai kurie skatuliai neatitinka vaikų interesams. Be to dėl ribotų galimybių skatuliai dažniausiai neindividualizuojami. Kita vertus skatulių parinkimą apsunkina finansinės galimybės, geografinė padėtis, o ir pačių pedagogų menkas paauglių subkultūros pažinimas, interesas, nežinojimas (kai kurie pedagogai geria net nesuvokia ar net nežino taikomos teorijos esmės). ∗ Pedagogai griežtai nesilaiko elgesio ugdymo sistemos. (kai kuriose įstaigose pedagogai nesąmoningai pastiprina vaikų netinkamą elgesį, savalaikiai neskatindami ar nebausdami, pvz. atvažiavus tėvams, nubaustasis vaikas (surinkęs neigiamų balų) išleidžiamas į namus (o leidimas važiuoti namo taikomas kaip paskatinimas). ∗ Elgesio ugdymo sistemos neapibrėžtumas. Kai kuriose mokyklose vaikai gerai nežino balų sistemos, (nėra aiškiai apibrėžtos elgesio apraiškos už kurias vaikas gali surinkti tam tikrą skaičių neigiamų ar teigiamų balų). Pedagogai linkę manipuliuoti, pasinaudoti savo kaip turinčio galią ir valdžią padėtimi ir balus skiria savo nuožiūra, visiškai nesilaikydami reglamentuota tvarka. Neapibrėžtumas ugdytinius skatina rizikuoti ir gauti mažesnį kiekį neigiamų balų. ∗ Pedagogų “primestos” taisyklės, kas ugdytinius skatina priešintis.

Viešas elgesio vertinimas. Kai kuriose mokyklose propaguojamas viešas elgesio įvertinimas, tikėtina, kad gali dar labiau padidinti neapykantą, agresiją pedagogų atžvilgiu ir paskatinti antivisuomenišką elgseną. O ir gerų balų turėjimas, neiškelia mokinio į lyderių pozicijas.

BENDRA IŠVADA Reikalingi esminiai pokyčiai organizuojant socialinį ugdymą, kadangi neretai įstaigose yra nepakankamai kreipiamas dėmesys socialinių įgūdžių ugdymui arba netinkamai, formaliai tai organizuojant, kas nepalankiai įtakoja socialinį – psichologinį įstaigos, grupių klimatą, nepanaikina smurto apraiškų.

36

Taip pat reikalingi daliniai pokyčiai priimtino, struktūruoto elgesio ugdyme, kadangi ne visose įstaigose yra veiksni elgesio ugdymo sistema dėl pedagogų žinių stokos, taikant bihevioristinį ugdymo modelį (t.y. teigiamais paskatinimais pageidaujamo elgesio stiprinimas bei nepalankaus elgesio slopinimas (nestiprinimas). REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Siekiant koreguoti netinkamą elgseną, pedagogams ir įstaigos personalui būtina užpildyti žinių spragas apie taikomą bihevioristinį ugdymą, bei sistemingo šio modelio laikymosi (aiškus pageidaujamo elgesio apibrėžimas, jo realizavimo būdai (aiškių taisyklių apibrėžimas), nuosekli balų sistema, savalaikis ir nuoseklus tinkamo elgesio stiprinimas, bei netinkamo slopinimas). Taip pat svarbu, kad įstaigose būtų užtikrintas socialinis ugdymas: profesionalų (socialinių pedagogų, psichologų) bei auklėtojų (padedant pastariesiems profesionalams) vedami užsiėmimai socialiniams įgūdžiams ugdyti, siekiant su vaikais analizuoti, diskutuoti, spręsti opias tarpasmeninių santykių, elgesio ir kt. problemas, ugdytojams tampant nedirektyviu konsultantu, organizatoriumi, pasitikinčiu ugdytiniais, o ne moralistais. Taip pat svarbu skatinti vaikų savarankiškumą, organizuojant laisvalaikį, sprendžiant iškilusiais savo ir įstaigos problemas, skatinant savivaldų veiklą (dalyvavimas sprendžiant opias įstaigų problemas, organizuojant ugdytinių užimtumą, prevencinę veiklą, projektų rašymas ir t. t.).

37

PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI RYŠIŲ SU ŠEIMA IR ARTIMAISIAIS PALAIKYMAS


• Visose įstaigose yra numatomas kontaktų palaikymas su šeimomis ir artimaisiais. • Pedagogai ir vaikai artimiesiems ir tėvams skambinama į namus, rašo laiškus. • Atostogų metu vaikai (priklausomai nuo turimų galimybių bei elgesio pobūdžio) lankosi bei atostogauja namuose. • Kai kurios mokyklos pradedama ir bandoma organizuoti tėvų dienas, kai jie atvyksta vaikų pasiimti vasaros atostogoms. Jų metu tėvai informuojami apie vaikų elgesį bei pasiekimus. • Kai kuriose mokyklose praktikuojami individualūs pedagogų pokalbiai su tėvais, nuvežus vaiką vasaros atostogoms ar tėvams atvykus. Jų metu tėvai nebarami, nekritikuojami, neįžeidinėjami, stengiamasi objektyviai apibūdinti vaiką. Tai iššaukia tėvų susidomėjimą ir geranoriškumą • Tėvai gali skambinti vaikams į mokyklą kada pageidauja. • Kai kuriose įstaigose, atvykusiems iš toliau tėvams suteikiama galimybė pasilikti bei pernakvoti įstaigoje, ilgiau pabūti su savo vaiku.

• riboti kontaktai su šeimomis. Tėvai retai lankosi mokyklose dėl materialinių rūpesčių. Mokyklos yra labai toli nuo vaikų gyvenamosios aplinkos, kas iš dalies ir apsunkina bendravimą abiem pusėms (tiek tėvams, tiek mokyklai). Be to bendravimo stoka susijusi su tėvų abejingumu vaiko atžvilgiu, šeimos priklauso socialinės rizikos grupei, daugelis tėvų turi priklausomybę. Vaikai su tėvais, kitais artimaisiais gali susirašinėti laiškais, kurie yra cenzūruojami, kas vyresniesiems iššaukia nepasitenkinimą. Tačiau susirašinėjimas nėra intensyvus, (vaikai nepratę rašyti laiškus, ribotos mokyklos galimybės). Yra ribojami skambučiai (galimybė paskambinti priklauso nuo vaiko problemos aktualumo ir finansinių mokyklos ir vaiko (nes kai kur yra taksofonai) galimybių). Kai kur vaikams vieniems neleidžiama bendrauti telefonu. Kalbantis, tame pačiame kambaryje būna pašalinis asmuo. • nesuvokiama darbo bei bendradarbiavimo su šeimomis esmė, perkeliama atsakomybė. Dažnai pedagogai, jei ir suvokdami darbo su tėvais svarbą, linkę atsakomybę perkelti kitoms institucijoms, kurios turėtų dirbti su tėvais. direktyvus, vienkryptis bendradarbiavimas su šeimomis. Bendradarbiavimas pedagogų dažnai apibrėžiamas kaip vienkryptis darbas, kur dominuojantys esti pedagogai (jie informuoja, moko, koreguoja), o tėvai lieka tik pasyviais stebėtojais. Socialinė –psichologinė pagalba beveik neteikiama. • nepalankios pedagogų nuostatos tėvų atžvilgiu. (egzistuoja polinkis klijuoti etiketes tėvų atžvilgiu (“asocialūs tėvai” ir t. t.), taip pat nepasitikėjimas (“juos (tėvus) pačius reikia gydyti”; “nekompetentingi”). Tai iš dalies riboja kontaktų palaikymą su artimaisiais. •Neretas moksleivis yra atskirtas nuo savo brolių ir seserų, kurie mokosi tokio tipo mokyklose.

BENDRA IŠVADA

38

Reikalingi esminiai pokyčiai. Bendravimas su šeima gana epizodiškas, daugiau vienkryptis, direktyvus, kas siejasi su netinkamai suvokiamu bendradarbiavimu bei darbu su šeimomis, materialine šeimų bei įstaigų baze, tėvų abejingumu, pedagogų ir personalo atsakomybės perkėlimu bei nepalankiomis nuostatomis.

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Siekiant išugdyti socialią asmenybę, svarbus bendradarbiavimo su šeimomis procesas, jas įtraukiant į organizuojamą ugdomąjį, auklėjamąjį darbą, pastoviai palaikant ryšius su šeima (apsilankymai namuose) bei suteikiant pilnavertę socialinę – psichologinę pagalbą, siekiant gerinti (pagal galimybes optimizuoti) socialinę aplinką, į kurią grįš ugdytinis. PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI ĮSTAIGŲ SOCIALINIŲ TINKLŲ PLĖTRA


• visos įstaigos stengiasi palaikyti kontaktus su nevyriausybinėmis organizacijomis, įvairiomis valstybinėmis institucijomis, privačiais asmenimis.

• kai kurios įstaigos ieško bendradarbiavimo ir dalyvavimo bendruomenėje būdų (rengiami bendri renginiai, organizuojamos talkos vietos ūkininkams, kai kur ugdytiniai lanko bendruomenės mokyklą ir kt.).

• visos įstaigos palaiko glaudžius tarpusavio ryšius (rengiamos sportinės varžybos, viktorinos, diskotekos ir kt.), kas ugdytiniams neretai tampa universaliais skatuliais.

• kai kurios įstaigos stengiasi organizuoti susitikimus su žymiais žmonėmis.

• riboti kontaktai su socialine aplinka. Mažų miestelių mokyklos, nepasižyminčios ypatingais soc. kultūriniais akcentais bei žymiais ir aktyviais žmonėmis turi mažesnes galimybes plėsti socialinius tinklus. Kita vertus, ne visada noriai ir veltui atvyksta į mokyklas įdomūs žmonės, aplinkinių ugdymo įstaigų moksleiviai, kurių nuostatos, įtakotos tėvų pažiūrų, yra nepalankios šių įstaigų atžvilgiu (pati bendruomenė izoliuoja ugdytinius, nepriimdama į savo ratą). • pati ugdymo institucija iššaukia bendravimo deficitą. Vaikai pageidautų kuo daugiau išvykų vasarą, ekskursijų mokslo metų eigoje, noriai eina į susitikimus su svečiais ir pageidautų jų daugiau, bet mokyklos galimybės ribotos dėl materialinės bazės, bet neretai ir pačių pedagogų abejingumas, pasyvumas, menkas kūrybingumas apriboja socialinių kontaktų plėtrą. Be to vaikai pageidauja naujų ir jaunesnių pedagogų (tie patys jau nusibodę, jų veikla nuspėjama, neįvairi, o kai kuriose mokyklose daugelių pedagogų darbo stažas siekia po 30m. (didelis amžiaus skirtumas kartais apsunkina bendravimą su paaugliais). Vaikų teigimu, atsiradus naujiems mokytojams paįvairėtų mokyklos gyvenimas. •patys vaikai kai kuriose mokyklose ieško galimybių ir noriai bendrauja su atvykusiais, kas leidžia formuluoti prielaidą apie nepilnavertę sąveiką ugdymo įstaigose. Vaikai nori būti išklausyti. Tačiau dažnai vaikai nepasitiki savo auklėtojais, bijodami nesupratimo, nekonfidencialumo. Be to daugelyje mokyklų nėra psichologų, ne visur yra soc. pedagogai, o ir esantys ne visi turi laiko individualiems pokalbiams.

39

BENDRA IŠVADA reikalingi esminiai pokyčiai, kadangi įstaigos yra ganėtinai izoliuotas dėl nepalankaus visuomenės požiūrio, kai kurios dėl nepalankios geografinės padėties, dėl skurdžių materialinių išteklių, tačiau kita vertus ir dėl pačios įstaigos personalo abejingumo, pasyvumo, kūrybiškumo stokos, kas nepalankiai įtakoja ugdytinių socializaciją, tinkamą integraciją į visuomenę. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Pačios įstaigos turi ieškoti įvairiausių būdų užmezgant kontaktus su socialine aplinka, išnaudojant visus turimus resursus (kad ir tą pačią geografinę padėtį) (pvz. aplinkos tvarkymas su bendruomenės nariais, bendrų renginių organizavimas ir t. t.), kadangi tik pati institucija gali laužyti visuomenėje vyraujančius stereotipus, informuodama apie save, prašydama paramos socializuojant ugdytinius, kurie ir sugrįš į tą pačią socialinę aplinką. PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI

(NEFORMALŪS) KITI EDUKACINIAI ELEMENTAI


• vyresnių vaikų mokyklose po pamokų vaikai laisvai gali būti savo miegamuosiuose, juose ilsėtis (gyvena po 2 -3), pabūti vieni kai esti blogai. Taip pat turi savo spinteles, kur gali susidėti asmeninius daiktus. T.y. mokyklose gerbiama ugdytini asmenybė, leidžiama turėti asmeninę erdvę, savus atributus.

• intymios (asmeninės) erdvės ribojimas.Kai kuriose mokyklose, intymumas yra netoleruojamas, neleidžiama pabūti vieniems su savimi iškilus problemoms. Tokiose įstaigose miegamieji dideli, į juos įleidžiama tik prireikus persirengti bei einant miegoti. Auklėtiniai visą dieną praleidžia pačioje mokykloje, t.y. savose klasėse. • asmeninių daiktų “nusavinimas”. Pastarosiose mokyklose kai kurie ugdytiniai turi savo lentynas bendrose mokyklinėse spintose. Neretai vaikų daiktai sumetami į vieną krūvą (laiškai, sąsiuviniai) kur bet kas gali pasinaudoti svetimais daiktais. Be to atvažiavus duodami mokyklos rūbai (dažnai po pirmo skalbimo rūbai atitenka kitiems vaikams). Kaip keistiną reiškinį mokykloje vaikai minėjo galimybę dėvėti savus rūbus. Deja, kai kuriose mokyklose vaikai praranda patys galimybę turėti savus daiktus dėl tam tikrų nuostatų (tai susiję su kalėjimo subkultūros elementais). • etikečių klijavimo praktika. Neretai patys pedagogai kai kuriose įstaigose suformuoja atstumtųjų kastą, taip paskatindami ugdytinių susiskaldymą, įvairaus smurto apraiškas (pvz. kai kur ugdytiniai turintys naktinio šlapinimosi problemų, atskiriami nuo visos grupės ir patalpinami į atskirus miegamuosius ir t. t.). • kolektyvinės asmenybės ugdymas. (pvz. arba pabėgus ugdytiniams, neorganizuojamos diskotekos kurį laiką). Viena vertus tai yra pozityvus reiškinys, nes ugdytinis skatinamas suvokti, kad jo elgesys bei jo pasekmės susiję su kitais asmenimis. Tačiau kita vertus dėl vieno asmens netinkamo elgesio nukenčia visai nekalti asmenys, kurie teisėtai pyksta ir kuria keršto planus (pvz. kaltininkai sumušami, išmaudomi po išmatas).

BENDRA IŠVADA būtini esminiai pokyčiai, kadangi egzistuoja depersonalizacijos apraiškos, ugdoma kolektyvinė asmenybė, o ne savaranki individualybė, stiprinama atstumtųjų kasta.

40

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS svarbu pedagogams suvokti, kad jų tikslas ne tik perauklėti nusikaltusius asmenis, bet juos ugdyti kaip asmenybes, suteikiant ugdytiniams galimybę turėti asmenines erdves, asmeninius daiktus bei įv. atributus, leidžiančius išreikšti savo asmenybę, kiekvieną ugdytinį priimant kaip asmenį, o ne klijuojant etiketes, kas įgalina formuotis atstumtųjų kastai, taip pat skatinant ugdytinius individualiai atsakyti už elgesio pasekmes.

41

DAIGNOSTINIS KONSTRUKTAS: MOKYMO TURINYS (CURRICULUM) Ekspertų grupė, atlikusi tyrimą: Ingrida Baranauskienė, asistentė, doktorantė Tyrimo metodai :

• Interviu • Grupinių diskusijų • Stebėjimo • Dokumentų analizė

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: Individualizuoto ir diferencijuoto mokymo diegimas


• mokiniai mokomi nedidelėmis grupėmis; pagrindinės mokyklos klasėse mokosi nuo 5 iki 13 mokinių, kas sudaro palankias prielaidas mokymui individualizuoti ir diferencijuoti.

• Atsižvelgiant į elgesio ir žinių kokybę, ugdymo diferencijavimo, socialinės integracijos ir bendradarbiavimo tarp ugdymo įstaigų plėtojimo poreikį bei susitarimą 4 ugdytiniai lanko kaimo pagrindinę mokyklą.

• Kai kurie mokytojai supranta diferencijuoto mokymo svarbą: ,, Mokiniai ateina su nevienodomis žiniomis”; ,, Daugelio mokinių žinios neadekvačios įvertinimui, todėl daug tenka dirbti papildomai”; ,,praėjusiais mokslo metais buvo vienas gabus mokinys ir aš jį mokiau programavimo pagrindų”( iš individualių pokalbių su mokytojais).

• Individualizuotas ir diferencijuotas mokymas yra daugelio tirtų institucijų formaliai pripažįstamas kaip reikšmingas uždavinys(vienas iš ugdymo namų uždavinių yra paisyti mokinių poreikių įvairovės, derinant ugdymo turinį,

• Individualizuoto ir diferencijuoto mokymo organizavimą įvertinčiau kaip atsitiktinį, nesistemingą, nekoordinuojamą. Metodinės veiklos planuose numatytas tik vienas nekorektiškai suformuluotas užsiėmimas specialių poreikių vaikų integracijai. Mokytojų teminiuose planuose nenumatytas individualus darbas ir mokymo turinio diferencijavimas.Pedagoginės priežiūros

• planuose geriausiu atveju tik labai abstrakčiai įvardinta siekiamybė diferencijuoti mokymo organizavimą.

• Mokymo priemonės nepritaikytos individualiam darbui. (Kalbant su mokytojais, jų darbo vietose,nerasta individualiam darbui skirtų mokymo priemonių, kurios palengvintų mokytojui darbą su ugdytiniu,o ugdytiniui medžiagos įsisavinimą).

• Nesudaromos sąlygos tobulėti gabesniems vaikams (per individualius pokalbius su mokytojais retas pedagogas pateikė pavyzdžių, kaip jie

42

siūlant ir taikant skirtingus mokymo(si) būdus ir tempą). • Neįsisavinusiems kurso mokiniams daugelyje tirtų institucijų skiriami

papildomi darbai. • Šiais mokslo metais daugelyje mokyklų sudarytos specialiojo ugdymo

komisijos, kurių planuose numatyta galimybė adaptuoti mokymo programas.• Kai kurių mokyklinių žinių deficitą padeda įveikti papildomo ugdymo

būreliai (kompiuterių, dramos, kraštotyros ir kt.).

dirba su gabiais mokiniais). • Nepalankios pedagogų nuostatos į individualizuotą ir diferencijuotą

mokymą. (Mokytojai mano, kad nėra prasmės individualizuoti mokymo turinį, nes mokiniam to nereikia; mokom minimumo, daugiau jiems nereikia, o minimumą išmokyti privalom; galim kiek norim stengtis, tačiau tai jiems nerūpi.)

• Nepakanka vadovėlių, pratybų sąsiuvinių. Tokia situacija apsunkina mokymo procesą apskritai. Laiko sąnaudos, kurios galėtų būti skirtos mokymo individualizavimui, skiriamos šiam deficitui kompensuoti (pvz., diktuojama teorinė medžiaga

BENDRA IŠVADA Reikia esminių pokyčių REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Keisti pedagogų nuostatas į individualizuotą ir diferencijuotą mokymą (suteikiant pedagogams kvalifikuotą metodinę pagalbą ir sudarant palankias materialines sąlygas).

MOKYMO TURINIO REKONSTRUKCIJA DARBUI SU NEMOTYVUOTAIS VAIKAIS


• Kai kuriuose institucijose (dvejose) organizuojamas profesinis rengimas (mokoma staliaus ir siuvėjos profesijų).

• Vienoje iš institucijų yra kuriama ikiprofesinio ugdymo sistema ( ugdytiniai mokomi meistrauti, prižiūrėti gyvūnus,

• Staliaus darbų, šaltkalvystės pagrindų, apželdinimo ir sodo priežiūros ir kt.). • Kai kuriuose institucijose mokiniai skatinami gaminti produkciją, kurią

stengiamasi realizuoti, pvz., Kaziuko mugėje, kitur. Dalis produkcijos padovanojama vaikams, kad jie pajustų savo pasiekimų džiaugsmą, pasidalytų juo su savo artimaisiais.

• Vienoje iš ugdymo institucijų gausu techninių būrelių, kas ypač aktualu paaugliams.

• Kiekvienoje iš trijų institucijų galime rasti teigiamų pavyzdžių, kaip ugdytiniai įtraukiami į jiems naudingus praktinius užsiėmimus (pvz., stalystės būrelių pasiekimai, rankdarbių, dailės būreliai, dramos studija ir

• Nepakankamas dėmesys profesiniam rengimui ir ikiprofesiniam ugdymui. Be abejonės tai susiję su materialine baze ir finansinėmis galimybėmis, tačiau šių ugdytinių mokymo turinio pokyčius sietume visų pirma su profesiniu rengimu ir ikiprofesiniu ugdymu. Ikiprofesinį ugdymą ir profesinį rengimą reikėtų organizuoti visuose ugdymo institucijose, atsižvelgiant į mokinių amžių. Profesinis ugdymas organizuojamas dvejose institucijose, tačiau ir juose reikėtų rimtų pokyčių, pvz., mokymo sąlygas kuo labiau priartinti prie realių darbo sąlygų. Tačiau pedagogai to nelabai suvokia ir pvz., gamybiniam mokymui skiria tik po dvi valandas per dieną, kai darbo diena trunka 8 val. Taip pat mokiniai turėtų gauti mokymo programose numatytas užduotis, o ne tų užduočių supaprastintus variantus. Jau dabar reikėtų galvoti apie praktikos organizavimą už globos įstaigos ribų, apie realią pagalbą įsidarbinant.

43

kt.) • Vienoje iš institucijų išplėtota projektinė veikla, orientuota į visuomeninį

mokinių ugdymą (mokiniai keliauja po Lietuvą, renka kraštotyrinę medžiagą, bendrauja su įdomiausiais žmonėmis, su bendraamžiais, kurie jau save atradę, kaip piliečiai užsiima ekologine veikla). Pedagogai rašo projektus ir gauna papildomų lėšų savo idėjoms įgyvendinti.

• Kai kurios institucijos ( dvi) organizuoja nemažai mokomųjų ekskursijų. (Sudaryti planai, skirti mokinių kultūrinei, pažintinei, mokslinei, turistinei veiklai. Kalbant su mokiniais, jie prisiminė ne vieną įspūdingą išvyką).

• Vienoje iš ugdymo institucijų organizuojamos integruoto mokymo pamokos (istorijos, geografijos, matematikos, fizikos ir kt.). Pvz.,

• Reikalingi pedagogų ir švietimo institucijų vadybininkų nuostatų pokyčiai į ikiprofesinį ugdymą. Ikiprofesinis ugdymas organizuojamas tik vienoje iš institucijų. Deja, ikiprofesinės grupės organizuojamos klasių pagrindu ir mokiniai neturi pasirinkimo galimybių, kaip neturi galimybės išbandyti daugiau profesijų. Pasiūlius pedagogams, keisti veiklos pobūdį grupėse pvz., nors kas tris mėnesius, kad mokiniai galėtų išbandyti savo galimybes keliose profesijose, pasiūlymas buvo nesuvoktas ir nepriimtas, motyvuojant kad bus daug betvarkės. Manyčiau, kad ikiprofesinio ugdymo programas taip pat reikėtų peržiūrėti, jas konkrečiau suplanuojant, numatant ne tik veiklos pobūdį, bet ir rezultatus. Ikiprofesinis ugdymas turėtų atlikti ir profesinio

• kalbant apie Lietuvos pieno pramonę, ugdomos mokinių geografinės, istorinės, matematinės ir kt. žinios ir gebėjimai, degustuojami pieno produktai, Mokiniai mokomi diskutuoti, pasakyti savo nuomonę. Jungtinė fizikos, chemijos geografijos ir istorijos pamoka vyko Ignalinos atominėje elektrinėje ir pan.

• Kai kuriuose mokyklose sėkmingai ugdomas kompiuterinis raštingumas. • Vienoje iš mokyklų suvokiama dvasinio ugdymo svarba ir sėkmingai

bendradarbiaujama su dvasiškiais (jie lankosi ne tik per šventes, dirbama nuosekliai, yra nemažas būrelis mokinių laukiančių šių susitikimų, įrengtas jaukus ir moderniškas susitikimų kambarys).

• Visuose ugdymo institucijose skiriamas dėmesys sportinei veiklai tiek pamokų metu, tiek po pamokų. (Veikia sportiniai būreliai, organizuojamos varžybos ir pan.).

• Vienoje iš ugdymo institucijų ryškūs dramos studijos pasiekimai ( Vilniaus miesto dienų festivalio nugalėtojai, dalyvauta bendrame projekte su profesionaliais aktoriais).

• Dviejuose ugdymo institucijose sėkmingai plėtojami ryšiai su jaunimo organizacijomis, pvz.”Baltų Ainiai”, “Verus”, “Babilonas” ir kt.;sporto klubais, kaip LKL “ Sakalai”, “Naktinis krepšinis”; teatrais, kitomis valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Taip plečiamas ugdytinių akiratis, mokiniai motyvuojami mokytis, rasti savo vietą gyvenime.

• Vienoje iš mokyklų sėkmingai veikia žaidimų kambarys, kurio veikla orientuota į mokyklinių žinių sklaidą netradicinėmis formomis: kryžiažodžių, kūrybiniai konkursai ir žaidimai

• konsultavimo funkcijas, padėti mokiniui susivokti savo noruose ir galimybėse, praktiškai išbandant kuo daugiau ir įvairesnių profesijų.

• Mokiniai nesuvokia, kad darbas viena iš pagrindinių gyvenimo vertybių, o pedagogai to neugdo. Kai kuriuose institucijose darbas naudojamas kaip bausmė, dar kituose- kaip pareiga. Tačiau darbui kaip vertybei neskiriamas pakankamas dėmesys.

Kai kurie pedagogai turėdami nuostatas, kad šių mokinių vis tiek nieko neišmokysi (turiu galvoje pagrindinės mokyklos mokymo programą), nesutinka, kad reikėtų labiau ugdyti šių mokinių darbinius įgūdžius ir profesinius gebėjimus. • Nepakankamas dėmesys dvasinių vertybių ugdymui. Daugelio

pedagogų nuomone, mokiniai yra abejingi religijai, todėl religinis ugdymas nėra tikslingas. Be abejo, be atsidavusių dvasiškių to pasiekti neįmanoma, tačiau ir mokykla, nepakankamai ieško kontaktų su dvasininkais. Dorinis ugdymas, kuris dėstomas kaip alternatyva, mokomas gana formaliai, vyrauja tradicinės pamokos, mažai apmąstymų ir jausmų.

• Sportinei veiklai reikėtų skirti didesnį dėmesį. Nors sportas visuose institucijose yra neatsiejama jų laisvalaikio dalis, tačiau reikėtų skirti daugiau dėmesio materialinei bazei, kad mokiniai galėtų sportuoti ne tik būreliuose ar per pamokas, bet ir patys galėtų išreikšti save organizuodami sportinę veiklą, ar planuodami savo sportinius pasiekimus.

• Kai kuriose mokyklose ugdymo turinys neatitinka biologinio vaiko amžiaus. Kai 14 – metis paauglys būdamas pradinės klasės

44

mokinys mokosi iš tų pačių vadovėlių, kaip ir aštuonių metų vaikas. Tokia situacija neskatina mokytis.

Mokymo turinys nepakankamai rekonstruotas darbui su nemotyvuotais vaikais.

BENDRA IŠVADA

Reikia esminių pokyčių


Keisti tiek mokinių, tiek pedagogų požiūrį į darbą ( darbas- kaip pagrindinė gyvenimo vertybė). Sudaryti sąlygas mokiniams rinktis profesiją, įgyti ikiprofesinių įgūdžių, o vėliau ir profesinę kvalifikaciją.

LANKSČIOS, DARBUI SU NEMOTYVUOTAIS VAIKAIS PRITAIKYTOS DIDAKTINĖS TECHNOLOGIJOS

PA�ANGUS �DIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYB�S, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI • Pedagogai savo pamokose siekia vaizdumo, pvz., per fizikos, chemijos

pamokas atliekami demonstraciniai laboratoriniai darbai. • Kai kurios pamokos pravedamos ne mokykloje, o už jos teritorijos, pvz.,

biologijos- miške, istorijos- muziejuje, užsienio ambasadoje, Ignalinos atominėje elektrinėje ar senojoje sostinėje Trakuose.

• Kai kuriose institucijose atkreipiamas dėmesys į praktines mokyklinių žinių pritaikymo galimybes, pvz., mokiniai mokomi rašyti dalykinius raštus, diskutuoti, išsakyti savo nuomonę ir pan.

• Vienoje iš institucijų net pertraukos išnaudojamos didaktiniams tikslams (įrengtas laisvalaikio kambarys, kur mokiniai gali pažaisti stalo žaidimus, organizuojami galvosūkių konkursai, nugalėtojai paskatinami).

• Kaip teigiamas pavyzdys paminėtinas buvusių ugdytinių laiškų, parašytų mokytojams skaitymas ir aptarimas per pamokas, pvz., lietuvių kalbos.

• Kai kurie pedagogai naudoja “kompensacinius” mechanizmus mokinių žinių spragoms įveikti, pvz., per matematikos pamokas leidžia naudotis daugybos lentelėms, skaičiavimo mašinėlėmis.

• Nežiūrint pavienių pavyzdžių vyrauja tradicinė pamoka. Kur mokytojas aiškina, o mokinys rašo ir klauso. Tik vienoje klasėje per visas keturias institucijas pastebėjau netradicinį suolų išdėstymą. Aktyvūs mokymo metodai naudojami retai ir pavienių pedagogų.

• Mokytojai nesirenka aktyvių mokymo metodų dėl drausmės problemų ir materialinių sunkumų. Tokia nuomonė susidarė pakalbėjus su pedagogais. Jų nuomone, aktyvūs mokymo metodai įveda daug sumaišties ir neleidžia išmokyti pagrindinių dalykų. O kadangi mokymui neskiriama lėšų, tai reikia džiaugtis, kad jie gali pravesti tradicinę pamoką.

• Trūksta vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių. Norint organizuoti savarankišką mokinių darbą, reikia turėti ne tik pakankamai vadovėlių, bet ir papildomos medžiagos, tačiau to neturima. Kai kuriuose mokyklose pakanka vadovėlių tik veiklai klasėje organizuoti, o namų darbams ruošti vadovėliai neišduodami. Mokinys naudojasi užrašais. Kai kuriuose mokyklose, beviltiškai pasenę užsienio kalbų vadovėliai.

• Mokytojams trūksta žinių apie alternatyvių mokymo metodų

45

• Viena iš pedagogių per geografijos pamokas naudoja daug vaizdinės medžiagos, turi sukaupusi skaidrių kolekciją, o mokydama apie Lietuvos pramonę, ši mokytoja iš savo lėšų surengia skirtingų firmų, gaminančių tos pačios rūšies gaminius, produktų degustaciją.

panaudojimo prasmingumą ir galimybes. Pedagogai šių klausimų neaptarinėja metodiniuose rateliuose, mažai dalijasi savo patirtimi vieni su kitais.

• Kai kurių mokyklų vadovai neskatina ieškoti lankstesnių, darbui su nemotyvuotais vaikais pritaikytų didaktinių technologijų (sprendžiama iš ugdymo institucijų veiklos programų).

• Būtų prasminga ieškoti alternatyvių mokymo ir mokymosi metodų.

BENDRA IŠVADA Reikia esminių pokyčių

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Būtų prasminga ieškoti alternatyvių mokymo ir mokymosi metodų (kad ir dalijantis tarpusavio patirtimi, nes yra mokytojų dirbančių kūrybingai ir išradingai

KOMPIUTERINIS RAŠTINGUMAS, UŽSIENIO KALBŲ MOKYMAS


• Daugelyje institucijų mokiniams sudaromos bent minimalios sąlygos ugdyti kompiuterinį raštingumą, tiek per pamokas, tiek po pamokų, būrelio metu.

• Trijuose iš keturių ugdymo institucijų mokoma užsienio kalbų pamokų metu.

• Išradingiau dirba rusų kalbos mokytojai. • Kompiuterinį raštingumą dėstantys pedagogai yra specialistai,

pasirengią dirbti šį darbą.

• Labai seni kompiuteriai.Ribotos jų techninės galimybės, nepakanka darbo vietų, retame kompiuteryje įrašyta Word programa. Apskritai daugelis mokyklose esančių kompiuterių yra butaforiniai.

• Kiti pedagogai (mokytojai, auklėtojai) neturi darbo su kompiuteriu pagrindų. Todėl kompiuterinis ugdymas apsiriboja tik per informatikos pamokas ar būrelį. Integruotam ugdymui nėra sąlygų, tiek materialinės bazės, tiek pedagogų kompetencijos prasme.

• Mokiniai neskatinami įgytas kompiuterines žinias pritaikyti praktiškai. Tam mokyklos neturi sąlygų.

• Internetinis ryšys kai kuriose mokyklose yra (dvejose), tačiau praktiškai juo mažai naudojamasi. Mokykloms tai yra per brangu, nes naudojamasi vietinio telefono linijomis.

• Nepakankamas dėmesys užsienio kalbų mokymui. Daug kur užsienio kalbos moko ne specialistai. Kai kuriose mokyklose mokoma iš beviltiškai pasenusių vadovėlių. Mažai naudojami aktyvūs mokymo metodai, neieškoma praktinių kalbos pritaikymo galimybių, kas leistų labiau motyvuoti mokinius.Trūksta mokymo priemonių, nenaudojami garso, garso- vaizdo įrašai, be vadovėlių nepastebėjau kitų mokymo

46

priemonių. Peržiūrėjus mokyklų veiklos planus nepastebėjau, kad popamokinėje veikloje užsienio kalbų ugdymui būtų skiriamas koks nors dėmesys. Bibliotekose vaikų literatūros užsienio kalba (išskyrus rusų), nepastebėjau.

• Mokiniai supranta užsienio kalbų ir kompiuterinio raštingumo prasmę ir

• norėtų šių dalykų išmokti. Tačiau gerų norų nepakanka, reikia įvairiapusės veiklos.


REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Kelti pedagogų kompetenciją, stiprinti materialinę bazę, sudaryti sąlygas integruotam kompiuterinio raštingumo ir užsienio kalbų ugdymui- tik taip bus galima tikėtis rezultatų.

MODIFIKUOTOS IR ADAPTUOTOS PROGRAMOS


• Kai kuriose institucijose šiais metais sukurtos specialaus ugdymo komisijos. • Kai kurių institucijų ugdymo planuose numatyta , kad bus mokoma pagal

modifikuotas, adaptuotas ir individualias programas. • Vienoje iš institucijų dirba specialusis pedagogas, kituose dirba socialiniai

pedagogai. Šie asmenys ir paskirti koordinuoti modifikuotų, adaptuotų programų diegimą.

• Kai kuriose institucijose jau suskaičiuoti vaikai, kuriems reikėtų specialios pagalbos.

• Vienoje iš ugdymo institucijų pravestas seminaras pedagogams, kaip rengti modifikuotas, adaptuotas programas, kaip organizuoti specialiąją pagalbą.

• Kai kurios ugdymo institucijos palaiko ryšius su pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis ir konsultuojasi mokymosi sunkumų, bendravimo problemų, kitais klausimais.

• Iš esmės pedagogai suvokia, kad kai kuriems mokiniams reikia modifikuoti ar net adaptuoti mokymo programas (palanki pedagogų nuostata).

• Mokymo programos ne vienoje iš ugdymo institucijų nėra modifikuojamos ar adaptuojamos. Tai paaiškėjo paprašius pedagogų parodyti bent vieną adaptuotą ar modifikuotą bendrojo ugdymo programą.

• Pedagogai negali pasakyti kuo skiriasi adaptuota programa nuo modifikuotos (išskyrus specialiąją pedagogę). Suprasdami šių programų reikšmę, pedagogai neturi žinių nei įgūdžių kaip keičiamos bendrojo ugdymo programos. Taip pat ir ugdymo institucijų vadovai turi teorinių žinių, o tuo labiau praktinių įgūdžių, kaip kurti šias programas.

• Pirmiausia reikėtų galvoti apie pedagogų kvalifikacijos kėlimą šiuo klausimu. Ne užtenka vienos akcijos, pvz., pasiųsti kelis pedagogus į kursus, bet reikia mokytis visam pedagoginiam personalui. Tai nėra kažkas sudėtingo, gali pakakti ir savarankiškų studijų, derinamų su konsultacijomis ir praktine veikla.

• Reikėtų galvoti apie šių programų diegimo sistemą kiekvienoje mokykloje atskirai, o vėliau šiuo klausimu pasidalyti patyrimu.

47

Neužtenka vien paskirti žmogų atsakingą už mokymo programų modifikavimą ir adaptavimą, reikia galvoti kaip į šį klausimą įtraukti visos mokyklos pedagogus. Šis klausimas vienas iš aktualiausių reformuojant analizuojamų mokyklų mokymo turinį (ne mažiau svarbūs profesinio ir ikiprofesinio ugdymo klausimai).

• Svarbu glaudžiai bendradarbiauti su Vaiko raidos centru, pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis. Kol nėra patyrimo šiuo klausimu lengva padaryti klaidų, o nuo to nukentėtų ugdytinis.


REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Pirmiausia institucijų vadovams ir pedagogams reikėtų galvoti apie kvalifikacijos kėlimą šiuo klausimu. Kitas žingsnis- pačios sistemos diegimas, funkcionavimo problema. Svarbu glaudžiai bendradarbiauti su Vaiko raidos centru, pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis, dalytis tarp šio tipo ugdymo institucijų.

48

ORIENTACIJA Į MOKYMO TURINIO BRANDUOLĮ


• Pedagogai iš dalies sutinka, kad mokinius reikia mokyti svarbiausių dalykų.

• Stengiasi pateikti gyvenimiškų pavyzdžių. • Kai kurie pedagogai moko teorines žinias pritaikyti praktikoje.

• Mokymo turinio branduolys ir periferija nediferencijuojami (tradiciškai mokoma daug ir visko). Kai kurie mokytojai remdamiesi tuo kad jie privalo išmokyti tai kas nurodyta bendrosiose ugdymo programose nesiorientuoja į mokymo turinio branduolį, o moko visko kas nurodyta programose. Kai kurie mokytojai sutinka, kad galima atsisakyti kai kurių neesminių dalykų, taip ir daro, tačiau tai daroma intuityviai, neapmąsčius, be sistemos ir grįžtamojo įvertinimo.

• Mokytojai negalėjo nusakyti mokymo turinį vienijančios ašies. Kiekvienas mokytojas vis kitaip nusakė ugdymo prioritetus. Kaip vieningą kryptį, kuri leistų suvienyti mokytojų pastangas ir pasiekti rezultatų ruošiant ugdytinį savarankiškam gyvenimui, galėtų būti bendrųjų gebėjimų ugdymas. Tai aktualizuotų mokymo turinį, išryškintų jo branduolį, padėtų atrinkti esmines žinias ir gebėjimus.Norint to pasiekti pedagogams reikėtų praplėsti savo didaktikos žinias bendrųjų gebėjimų klausimu. Tai dar viena kryptis, į kurią reikėtų orientuotis reformuojant ugdymo turinį.

• Bendrieji gebėjimai turi būti ugdomi sistemingai. Pirmiausia reikėtų nustatyti santykinę bendrųjų gebėjimų ugdymo svarbą, nustatyti mokinių pasiektus lygius , apgalvoti diegimo sistemą, įsitikinti patiems bendrųjų gebėjimų ugdymo svarba ir įtikinti tuo mokinius, įtraukti mokinius į šią veiklą, atiduodant dalį atsakomybės jiems už rezultatus.

• Bendrieji gebėjimai leistų priartinti mokymo turinį prie gyvenimo. Kol kas mokymo turinys mažai orientuotas į tai, kad mokinys pabaigęs mokyklą mokėtų gyventi savarankiškai, paklustų visuomeninėms normoms, įstatymams ir pan.

BENDRA IŠVADA Reikalingi daliniai pokyčiai.

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Kurti sistemą, kuri padėtų tiek pedagogui, tiek ugdytiniui susivokti kas svarbiausia mokymo turinyje: kol kas mokymo turinys mažai orientuotas į tai, kad mokinys, pabaigęs mokyklą, mokėtų gyventi savarankiškai, paklustų visuomenės normoms, įstatymams ir pan.

49

MATERIALINĖ TECHNINĖ MOKYMO TURINIO UGDYMO BAZĖ


• Visose ugdymo institucijose pakanka patalpų klasėms, daugumoje mokyklų pedagogai turi savo darbo vietas.

• Estetinė mokyklose iš esmės skiriasi. Dviejose atliktas remontas, patalpos išpuoselėtos. Kitose dviejose patalpos gana apleistos, išskyrus vieną kitą kabinetą, kuris sutvarkytas pedagogų asmenine iniciatyva ir lėšomis.

• Vienoje iš mokyklų geresnis apsirūpinimas vadovėliais, kita mokomąja literatūra.

• Trijuose iš keturių institucijų patalpos buvo pakankamai šiltos. • Dviejų mokyklų pedagogai rašo projektus ir taip gauna lėšų savo idėjų

gyvendinimui. • Trys mokyklos randa rėmėjų ir taip pagerina materialinę mokymo bazę. • Dvi mokyklos palaiko ryšius su kultūros sistemos įstaigomis (teatrais,

muziejais), sanitarinio švietimo institucijomis, taip praplėsdami ugdymo turinį ir kompensuodami skurdžią mokymo bazę.

• Viena mokykla sėkmingai įtraukė į savo veiklą savanorius, kurie ateina į mokyklą, kiti dirba ne mokyklos patalpose, taip praplečiamos materialinės bazės ribos.

• Kai kurie mokytojai rodo asmeninę iniciatyvą ir prisideda asmeninėmis lėšomis, kad galėtų įgyvendinti vieną ar kitą pedagoginę idėją.

• Dvi mokyklos turi palyginti neblogai įrengtas profesijos dirbtuves. • Vienoje iš institucijų sukaupta materialinė bazė ikiprofesiniam ugdymui.• Skiriamos lėšos ir resursai papildomam ugdymui organizuoti.

• Visose mokyklose nepakanka vadovėlių, pratybų sąsiuvinių, kitos mokomosios literatūros. Ypač prasta padėtis su užsienio kalbų vadovėliais.

• Visuose mokyklose per mažai turima ir naudojamasi techninėmis mokymo priemonėmis.

• Daugelį mokyklose esamų, mokiniams ir mokytojams prieinamų kompiuterių, galėtume įvertinti kaip butaforinius.

• Visuose ugdymo institucijose nepakankamai sutvarkytos sporto salės (viena mokykla salės neturi visai), mažai turima sportinio inventoriaus.

• Neskiriama lėšų vaizdinei medžiagai įsigyti, mokymo priemonių gamybai ir

pan. • Dvejose mokyklose neskiriamos lėšos mokomosioms

ekskursijoms. • Trūksta papildomos literatūros tiek mokytojams, tiek

mokiniams. Dvejose mokyklose nuo tarybinių laikų nėra nupirkta ne vienos grožinės ar mokslo populiariosios knygos, beveik neįsigyjama periodinės literatūros, vaikų periodikos. Beveik neperkama metodinės literatūros mokytojams.

• Mokykloms reikia papildomų investicijų, kad galėtų organizuoti profesinį ir ikiprofesinį ugdymą.

• Neskiriama lėšų mokytojų kvalifikacijai kelti ( išskyrus vieną instituciją, kur administracijos iniciatyva rengiama nemažai profesionalių metodinių renginių).

• Iš esmės materialinė techninė mokymo turinio ugdymo bazė visuose mokyklose vertintina kaip skurdoka ( daugiau dominuoja formos, o ne turinio dalykai).


50

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Mokykloms reikia papildomų investicijų materialinei techninei mokymo bazei praturtinti

PAPILDOMAS IR FAKULTATYVINIS UGDYMAS PAGAL INTERESUS


• Visuose institucijose organizuojamas papildomas ugdymas, ieškoma naujovių, stengiamasi užimti vaikus ir po pamokų.

• Mano požiūriu geriausioje ugdymo atžvilgiu institucijoje veikia devyni saviraiškos būreliai: dramos, motociklininkų, krepšinio, bendrojo fizinio parengimo, meninio drožinėjimo, meninio medžio apdirbimo, laisvalaikio centro, šokio teatro, vokalinio- instrumentinio ansamblio. Kiekvienam būreliui vidutiniškai skiriama po 4 savaitines valandas. Mokiniai būrelius lanko noriai. Būreliai pasiekia tam tikrų rezultatų, kuriuos pademonstruoja artimiesiems (pvz., lankantys meninio medžio apdirbimo būrelį, gali pasigaminti suvenyrų, kuriuos gali dovanoti kam nori), bendruomenė (saviveiklininkai, parodos). Šioje ugdymo institucijoje yra įsteigtos penkios ikiprofesinio rengimo grupės: gyvūnų prižiūrėtojų (mažokai gyvūnų ir vaikų atsakomybės), sodininkų ir teritorijos apželdintojų, pastatų remonto, šaltkalvystės pagrindų, stalystės pagrindų. Mokiniai šiose ikiprofesinio rengimo grupėse mokosi ir praktiškai dirba tris kartus per savaitę po dvi valandas.

• Kitose ugdymo institucijose taip pat pasiekiama neblogų rezultatų organizuojant papildomą ugdymą: pvz., viena iš institucijų išsiskiria savo projektine veikla. Organizuojamos kraštotyrinės- kompleksinės ekspedicijos po Suvalkiją, kitas Lietuvos vietoves. Daug dėmesio skiriama narkomanijos prevencijai. Bendradarbiaujama su kitų Baltijos valstybių panašiomis ugdymo institucijomis, vykdomi bendri projektai.

• Apskritai papildomas ugdymas organizuojamas labiau iš širdies, nors galima pastebėti ir formalumo požymių.

• Papildomas ugdymas turėtų būti kryptingesnis. Organizuojant papildomą ugdymą neužtenka atsiklausti vaiko ko jis norėtų, ar paklausti mokytojo kokį užsiėmimą jis galėtų pravesti. Papildomas ugdymas turėtų būti orientuotas į tolimesnę vaiko perspektyvą gyventi savarankiškai, dorai, sąmoningai paklusti įstatymui. Dabar belieka konstatuoti, kad tiek per pamokas, tiek popamokinėje veikloje trūksta kryptingumo ruošiant vaiką išėjimui iš vidutinės priežiūros institucijos. Pagrindinis klausimas turėtų būti - ką mokykla gali nuveikti, kad padėtų vaikui tapti savarankiškesniu, sąmoningesniu. Kai kuriose institucijose taikomi bihevioristiniai metodai vaiko sąmonės nepasiekia, kai kuriose- mokytojai apskritai nežino ko griebtis. Todėl kryptingas papildomas ugdymas orientuotas į profesinį, darbinį vaikų paruošimą, gyvenimiškųjų, visuomeninių – pilietinių gebėjimų ugdymą – būtų kaip ir išeitis. Reikėtų visuose mokyklose skirti dėmesį ikiprofesiniam ugdymui, profesiniam konsultavimui, profesiniam rengimui.

• Organizuojant papildomą ugdymą reikėtų labiau atsižvelgti į vaiko raidos ypatumus. Nereikėtų prisidengti berniukų noru mokytis rankdarbių, kai tai yra pigiau ir paprasčiau, negu koks nors techninis būrelis.

• Organizuojant papildomą ugdymą reikėtų labiau atsižvelgti į vaiko asmeninius norus ir pageidavimus. Pvz., švęsti gimtadienį, tą dieną, kada jis yra iš tikrųjų, o ne po dviejų savaičių. Leisti išbandyti ne vieną profesiją ikiprofesinio rengimo užsiėmimuose, pačiam išsirinkti knygą privalomam knygų skaitymui ir pan.


51

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Papildomas ugdymas turėtų būti kryptingesnis, labiau atsižvelgiama į vaiko raidos ypatumus, asmeninius norus ir pageidavimus.

EDUKACINIS BIBLIOTEKOS VAIDMUO


• Galima teigti, kad tik vienoje ugdymo institucijų biblioteka atlieka savo kaip kultūros, informacinio – metodinio centrų funkcijas: turi neformalų skaitytojų ratą, organizuoja paklausius ir turiningus renginius, žiūrimi filmai, bendruomenė informuojama apie jai aktualius įvykius. Skatina

• Tik vienoje ugdymo institucijų biblioteka atlieka tam tikrą edukacinį vaidmenį.

• Kitos bibliotekos glaudžiasi tam nepritaikytose patalpose, skiriama tik dalis bibliotekininko etato, arba dirbama

• pedagogus keistis patirtimi, kaupia ir eksponuoja mokytojų sukurtą mokymo medžiagą.

• bendruomenė supažindinama su naujai gauta literatūra. Bibliotekos fondai susisteminti ir prieinami visai bendruomenei. Ugdomas skaitytojas.

• visuomeniniais pagrindais. • Trūksta vadovėlių. Į gyvenamąsias patalpas jie praktiškai

neišduodami.Neįsigyjama naujos grožinės literatūros. Kaip ir neprenumeruojama periodinė spauda, ne visuose mokyklose ji prieinama mokiniams. Tik viena iš bibliotekų turi garso ir vaizdo aparatūrą, organizuoja renginius mokiniams, parodas pedagogams.

• Tik vienoje bibliotekoje dirbama pagal nuoseklų ir profesionaliai parengtą veiklos planą. Tik vienoje bibliotekoje planuojant veiklą lanksčiai reaguojama į bendruomenės poreikius, atsižvelgiama į mokinių lūkesčius ir darbuotojų pageidavimus.

• Tik vienoje institucijoje radau rašomą mokyklos istoriją. • Biblioteka, kaip informacinis – metodinis centras daugelyje

institucijų savo funkcijų neatlieka. • Pedagogai neskatinami keistis patirtimi, nekaupiama ir tik vienoje

bibliotekoje eksponuojama mokytojų sukurta mokymo medžiaga. • Daugelyje bibliotekų skaitytojas neugdomas. • Daugelyje institucijų nepagrįstai neįvertinamas bibliotekos

edukacinis, kultūrinis vaidmuo, neskiriamos lėšos personalo išlaikymui, naujų knygų įsigijimui, kompiuterinės technikos įsigijimui, interneto ryšiui, renginių organizavimui. Neįvertintas

52

komunikacinis bibliotekos vaidmuo. BENDRA IŠVADA

Reikia radikalių pokyčių.

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKY�IAMS Kurti bibliotekas, kaip informacinius metodinius centrus pedagogams ir edukacinius- mokiniams.

53

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: SVEIKATOS UGDYMAS Ekspertų grupė,atlikusi tyrimą: Jūra Vladas Vaitkevičius, docentas, biomedicinos mokslų daktaras Danė Šlapkauskaitė, docentė, biomedicinos mokslų daktarė Jura Daulenskienė, docentė, biomedicinos mokslų daktarė Tyrimo metodai: • Medicininės dokumentacijos analizė; • Stebėjimas; • Nestandartizuotas interviu; • Anketinis tyrimas; MEDICINOS PERSONALAS IR ĮRANGA


• Visose vaikų globos įstaigose yra slaugos specialistai. • Priskirti BPG (Bendrosios praktikos gydytojai). • Išlikęs gydytojo pediatro etatas vienoje įstaigoje.Tai padeda efektyviau

organizuoti profilaktinį, gydomąjį darbą ugdymo įstaigoje. • Funkcionuoja slaugos specialisto, BPG ir gydytojo specialisto(konsultanto)

sąveikos modelis. • Kai kurių ugdymo įstaigų medicinos punktuose yra stomatologinis,

ginekologinis kabinetai ir jų įranga. • Medicinos punktuose yra visa būtina dokumentacija.Ji pildoma. • Medicinos punktų įrengimas ir įranga patenkinama.Yra reikalingi kabinetai,

izoliatoriai, pakankamas lovų skaičius.Medikamentai ir medicininės priežiūros reikmenys gaunami labdaros būdu.

• Siektinas kvalifikacijos kėlimas ir tobulinimasis profilaktinio darbo srityje.Trūksta sąveikos tarp medicinos personalo ir ugdymo įstaigų administracijos, pedagogų, auklėtojų.

• BPG menkai dirba profilaktinį, sveikatos stiprinimo ir jos ugdymo darbą.Nėra veiklos ir jos koordinacijos tarp BPG : slaugos : mokyklos : šeimos.

• Ši sąveika nėra efektyvi ir tai rodo sveikatos sutrikimų struktūra ir dinamika.

• Dėl to, kad nėra gydytojų specialistų kabinetai optimaliai nefunkcionuoja.

• Dokumentacijos priežiūra nėra pagrindinis veiksnys sąlygojantis ugdytinių sveikatą. Ji būtina sveikatos monitoringo programai užtikrinti, kuri respublikoje yra labai netobula ir ypač jei tai liečia vaikus.

54

• Daugelyje medicinos punktų reikalingas einamasis, o kai kur ir kapitalinis remontas.Dėl nepakankamo finansavimo dažnai trūksta būtiniausių medikamentų, tuo tarpu gaunamų labdaros keliu baigiasi galiojimo terminai. Neišspręsta pastarųjų utilizacijos problema.

BENDRA IŠVADA Medicinos personalas ir medicinos punktas kaip padalinys iš esmės atitinka jiems keliamus reikalavimus. Jų veiklą vertintume teigiamai.

REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

1.Pakankamas finansavimas. 2.Tobulinti slaugos specialistų kvalifikavimo sistemą. 3.Tobulinti BPG darbą specialiojo ugdymo sistemoje: beveik nedirba profilaktinio darbo, neturi socialinio ir edukacinio darbo patirties dirbant su deviantinio elgesio asmenimis, todėl būtina šioje srityje kelti kvalifikaciją.Respublikoje BPG ir slaugos specialistams panašaus pobūdžio kvalifikacijos kėlimo kursų nėra, todėl būtina juos organizuoti.

SVEIKATA


DEFICITAI

Sveikatos kontrolė ir jos vidinis monitoringas.Vykdoma sveikatos sutrikimų analizė.Teikiamos ataskaitos SAM ir ŠMM. Fizinis išsivystymas ir jo vidinis monitoringas.

Neanalizuojamos sveikatos sutrikimų socialinės, ekonominės priežastys.Nerengiamos prevencinės sveikatos sutrikimų programos nei įstaigos viduje, nei platesnio masto.Stebimas veiklos deficitas šalinant psichoneurologines problemas, Laikysenos sutrikimus, ginekologinę patologiją, venerines ligas, priklausomybes, infekcines ligas, stomatologinius susirgimus. Ne visur taikoma, respublikoje jau seniai įdiegta, fizinio išsivystymo procentilinė įvertinimo metodika.

55

BENDRA IŠVADA

Ugdytinių sveikatos būklė patenkinama. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

1.Rengti sveikatos stiprinimo programas, su jomis išeiti į viešumą.Bendradarbiauti su išoriniu pasauliu, o neužsidaryti savo aplinkoje. 2. Būtina rengti venerinių ligų, priklausomybių prevencines programas. Įsijungti į respublikos “Sveikų mokyklų” judėjimo programas. 3.Administracijai, pedagogams, auklėtojams laikas pradėti bendradarbiauti su sveikatos ugdymo ir stiprinimo srities specialistais ir pirmiausia su savo slaugos specialistu.

56

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS : ASMENS HIGIENOS ĮGŪDŽIAI PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI Informacija – menka Žinios – paviršutiniškos Nuostatos – nepakankamai tvirtos Elgsena - neįsisąmoninta

Nėra bibliotekose atitinkamos literatūros, video medžiagos.Šie klausimai neintegruojami į ugdymo turinį pamokų metų, per papildomą ugdymą, kultūrinius renginius.Menkai tepasinaudojama žiniasklaidos teikiama medžiaga, televizijos programomis. Nėra pasiekimų kontrolės sistemos šioje srityje. Jos formuojamos negatyvistinine metodika, atkreipiant dėmesį į neigiamas nuostatų ir elgsenos pasekmes. Prievarta ir muštru formuojama elgsena.Ne visada teigiamas ugdytojo pavyzdys.Neigiama žiniasklaidos ir televizijos įtaka.Ne visada pakankama materialinė bazė elgsenos realizacijai.

BENDRA IŠVADA Asmens higienos įgūdžiai nepakankami. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Papildyti bibliotekas atitinkama literatūra, video medžiaga.Šiuos klausimus integruoti į ugdymo turinį pamokų metų, per papildomą ugdymą, kultūrinius renginius.Pasinaudoti žiniasklaidos teikiama medžiaga, televizijos programomis. Sukurti pasiekimų kontrolės sistemą įtvirtinant žinias. Formuoti pozityvistinį požiūrį į asmens higieną. Būtina veiklos šioje srityje programa, kuri aprėptų ne tik ugdytinius, bet ir ugdytojus, šeimą ir ugdymo įstaigą supančią bendruomenę.

DIENOTVARKĖ

57


SVEIKATOS UGDYMAS


DEFICITAI Formalus sveikatos ugdymas patenkinamai vyksta kūno kultūros, biologijos, technologijų pamokose.

Formalus sveikatos ugdymas netenkina tų reikalavimų, kuriuos kelia mokymo programos ir ugdymo standartai. Kaip ir visoje švietimo sistemoje, taip ir čia šiai ugdymo sričiai prioritetai neteikiami. Nei vienas respondentas neturėjo supratimo apie integruotą sveikatos ugdymo programą.


Pavieniai ugdytiniai ir ugdytojai turi informacijos ir žinių apie dienotvarkės svarbą ugdytinių fizinei ir dvasinei sveikatai. Teigiamos nuostatos dienotvarkės atžvilgiu pavienės. Elgsena

Ugdymo turinyje šie klausimai nepakankamai atskleidžiami.Šiais klausimais nerengiami seminarai, kvalifikacijos kursai. Nepakankamai išnaudojamas ugdytinių aktyvumas sudarant ir realizuojant dienotvarkę. Nesuformuota “teigiama” motyvacija dienotvarkei.Nesukurta savikontrolės sistema elgsenai.

BENDRA IŠVADA Dienotvarkė ( režimas) griežtai fiksuota ir kontroliuojama

Integruoti šiuos klausimus į ugdymo turinį. Siusti auklėtojus ir pedagogus į seminarus ir kvalifikacijos kursus. Dienotvarkės struktūra, realizavimas ir kontrolė visos bendruomenės reikalas, o ne vien administracijos ar slaugos specialisto. Sukurti “teigiamai” motyvuotą savikontrolės sistemą elgsenai.

58

Neformalus sveikatos ugdymas kiek geresnis. Papildomojo ugdymo metu auklėtojai šiam tikslui skiria daugiau dėmesio. Rengiami pokalbiai, užsiėmimai, renginiai sveikatos ugdymo koncentrų tematika. Informalus sveikatos ugdymas atsitiktinis.

Neformalus sveikatos ugdymas. Rengiami pokalbiai, užsiėmimai, renginiai sveikatos ugdymo koncentrų tematika reti, ugdytinių nelabai mėgiami.

Informalus sveikatos ugdymas dažniausiai susijęs su saviugda.Literatūros sveikatos koncentrų tematika ugdymo įstaigose yra labai mažai. Ugdytojai neskatina domėtis, ieškoti informacijos. Geriausi informacijos šaltiniai – bendraamžiai ir vyresnieji globotiniai. Beveik nedirbama lytinio švietimo ir rengimo šeimai klausimais.Šiems ir kitiems sveikatos ugdymo klausimams vaikų specialiuosiuose globos namuose visiškai neskiria dėmesio atitinkamų rajonų ir miestų visuomenės sveikatos centrai ir visuomenės sveikatos ugdymo centrai.Jų parama vaikų globos įstaigoms būtina.

BENDRA IŠVADA

Moksliškai ir edukacine prasme pagrįstos sveikatos ugdymo sistemos specialiojo ugdymo vaikų globos įstaigose nėra.. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS

Įsigyti integruoto sveikatos ugdymo programą ir ją įdiegti.

59

UGDYMO APLINKA_1


Ugdymo aplinka tenkina Lietuvos higienos normą HN 21 – 1998 Bendrojo lavinimo mokyklos.Higienos normos ir taisyklės. Globos namų teritorijos visur tvarkingos, prižiūrimos.Yra pakankamai sporto įrenginių, futbolo, krepšinio, tinklinio aikštelės. Valgykla ir maisto gamybos blokas tenkina Lietuvos higienos normą HN 15 – 2001 “Maisto higiena”. Dirba kvalifikuotas personalas.Sanitarinės knygelės yra. Medicininės apžiūros praeinamos laiku.Sanitarinio minimumo kursai išlaikyti. Kai kurios globos įstaigos turi savo žemės sklypus, šiltnamius kur užsiaugina daržovių, vaisių. Sklypuose dirba ugdytiniai. Ugdytiniai maisto kokybe ir kiekiu nesiskundžia.

1.Mikroklimatas ne visur atitinka higienos reikalavimus.Nepakankamai

efektyviai vėdinamos patalpos. Daug kur klasėse ir kabinetuose nepakankamas apšvietimas.Apšvietimo sistemos įrengtos nepaisant higienos normų ir taupoma elektros energija.Mokykliniai suolai kabinetuose ir klasėse visiškai nesukomplektuoti ir nepritaikyti mokinių ūgiui. Ne visos ugdymo įstaigos turi sporto sales, o tos kurios turi, neatitinka higienos reikalavimų, nesukomplektuotas sporto inventorius. Kabinetai, klasės, sporto salės reikalauja neatidėliotino remonto ir finansinių investicijų tam. Miestų, rajonų visuomenės sveikatos centrai situacijos nekontroliuoja.

2.Rekreacijos patalpos ne visur atitinka higienos reikalavimus.Daugumai jų reikalingas ne tik einamasis remontas bet ir kapitalinė rekonstrukcija .

3.Ne visose globos įstaigose miegamieji atitinka galiojančias higienos normas. Kai kur miegamieji perpildyti, trūksta apšvietimo ir ventiliacijos.Miegamųjų sanitarinė priežiūra patikima globotiniams.Pastarieji nenutuokia apie patalpų dezinfekciją, nėra dez. priemonių, valymo inventorius nesumarkiruotas.Tuo pažeidžiami priešepideminiai reikalavimai ir tai būdinga visoms globos įstaigoms.Patalynė švari, keičiama prisilaikant higienos reikalavimų.

4.Tualetai ne visur atitinka higienos reikalavimus. Nedezinfekuojami.Tualetų valymo inventorius neatitinka higienos reikalavimų, nesumarkiruotas.Valo patys ugdytiniai.

5. Pirtyse sudarytos puikios sąlygos plisti grybelinėms ligoms.Tiek plautai, tiek plaušinės nedezinfekuojamos.

6.Technologijų kabinetai( dirbtuvės) vienur geresnės, kitur blogesnes.Tai lemia finansavimas, patalpos.Įranga ne visur pritaikyta vaikų amžiui.Medikamentų ir medicinos priemonių suteikti pirmai pagalbai yra.Darbų vadovai apmokyti.

7. Nei vienoje globos įstaigoje neįdiegta savikontrolės sistema. Stalus dažniausiai dengia ir valo budintys vaikai.Indai kai kur metaliniai.Maisto racionas sudaromas dešimtadieniui.Sudaro globos įstaigos medikė. Visuomenės sveikatos centrai šio proceso nekontroliuoja. Nukenčia mitybos

60

kokybė. Maisto racionas ne visada subalansuotas. Pasigendama maisto - veterinarijos inspekcijos kontrolės.

BENDRA IŠVADA Ugdymo aplinka higienos aspektu – patenkinama. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS 1.Pakankamas finansavimas. 2.Personalo sanitarinis švietimas. 3.Savikontrolės sistemos maisto higienoje įdiegimas. 4.Ugdymo aplinkos savikontrolės sistemos parengimas. 5.Visuomenės sveikatos centrams ir Maisto – veterinarinei tarnybai kontroliuoti įstatymų vykdymą.

UGDYMO APLINKA_2


Globotiniai ugdomi Pamokų tvarkaraštis visose globos įstaigose neatitinka elementarių ugdymo higienos reikalavimų.Pamokų trukmė reglamentuota – 45 minutės.Pedagogų teigimu reglamento griežtai laikomasi. Manome, kad tai nėra pozityvus reiškinys.Sveikatos ugdymo koncentrų integracija ugdymo procese menka. Modeliuojant ugdymo procesą per pamoką nesilaikoma higienos reikalavimų. Vaikai netinkamai susodinami, menkas apšvietimas ir nepakankamas vėdinimas. Nederinamos veiklos rūšys per pamoką, nepaisoma veiklos įvairovės, nesilaikoma darbo trukmės reglamento.

BENDRA IŠVADA Ugdymo procesas higienos aspektu tenkina minimalius reikalavimus.

61


Administracijai, pedagogams ir auklėtojams būtina kelti savo kvalifikaciją.

ŽALINGŲ ĮPROČIŲ PREVENCIJA


Yra sanitarinio švietimo apraiškos šioje srityje. Globos įstaigose, esant griežtai kontrolei, jie nebujoja.

Informacijos apie žalingus įpročius, jų žalą gaunama nepakankamai.Informacinio pozityvizmo šiuo aspektu kaip ir nėra. Ugdytinių žinios apie žalingus įpročius menkos. Teigiamų nuostatų prieš žalingus įpročius nėra. Elgsena nesuformuota.Atvirkščiai – elgsena nukreipta žalingus įpročius tenkinančiu veiksnių paieškai. Ne visose įstaigose yra socialiniai darbuotojai.Nepakankama jų kompetencija šiais klausimais.

BENDRA IŠVADA Žalingų įpročių prevencijos darbas globos įstaigose teigiamų rezultatų neduoda. REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Dorinis ugdymas. Sanitarinis švietimas. Alternatyvios, pozityvios veiklos skatinimas.Be tinkamo finansavimo , manome, tai sunkiai įgyvendinama .

62

DIAGNOSTINIS BLOKAS: PERSONALO KOMPETENCIJA Ekspertų grupė, atlikusi tyrimą: Ingrida Baranauskienė, asistentė, doktorantė PAŽANGUS ĮDIRBIS IR PASIEKIMAI NEIŠNAUDOTOS GALIMYBĖS, RIBOTUMAI IR VEIKLOS

DEFICITAI • Formaliai daugelyje institucijų personalo kompetencija adekvati (

dauguma pedagogų turi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, didelį pedagoginio darbo stažą, vyksta pedagogų atestacija).

• Vienoje iš ugdymo institucijų daug profesionaliau organizuojamas metodinis darbas, todėl pedagogai turi daugiau naujesnių idėjų, sugeba jas įvardinti, suprojektuoti, kai kurios yra įgyvendinamos.

• Vienoje iš ugdymo institucijų ryški projektinio darbo patirtis. • Pastebimi kooperacijos reiškiniai tarp ugdymo institucijų. • Vadovai visuose ugdymo institucijose ( turiu galvoje direktorius ir

pavaduotojus) yra lyderiai, turintys vadovavimo gebėjimų, mokantys bendrauti su mokiniais ir darbuotojais. Tačiau kai kuriais atvejais pasireiškia

• Vienpusiškas požiūris į mokyklos valdymą, jos viziją ir misiją. • Kai kurie mokyklų vadovai, įvardino po vieną kitą darbuotoją, turintį

pašaukimą dirbti su linkusiais nusikalsti vaikais, kaip turinčius “ Motinos Teresės fenomeną”.

• Mokytojai neabejingi vaikų likimams, tačiau tikisi, kad šias problemas išspręs kas nors kitas.

• Kiekvienoje institucijoje yra profesionalių, iniciatyvių, neabejingų ir kūrybingų pedagogų.

• Realiai pedagogams trūksta psichologinių, pedagoginių žinių darbui su linkusiais nusikalsti vaikais ( tai anketose nurodo patys pedagogai).

• Daugelis pedagogų nėra iniciatyvūs. Pedagogai nesugeba arba neturi žinių, o gal nenori turimas pedagogines žinias panaudoti vertingai ugdymo idėjai sukonstruoti ir realizuoti. Kai kuriems pedagogams trūksta “pedagoginio mąstymo”.

• Trūksta kūrybiškumo, laukiama gatavų receptų, nesijaučia ieškojimo.

• Nepakankami kooperaciniai santykiai tarp kolegų. • Pedagogai nusivylę kvalifikacijos kėlimo kursais. Ten jų nuomone,

pateikiamos senos žinios, o programų, kaip dirbti su nusikalsti linkusiais vaikais, nepasiūloma apskritai.

• Kai kuriuose institucijose vyrauja profesinės praktinės patirties monotoniškumas, “senas žinių bagažas”. Vienos iš bibliotekos darbuotojų

teigimu, pedagogai visai neskaito knygų. • Kaip neprofesionaliausiai dirbantys iš pokalbių su mokiniais ir

pedagogais, kitu personalu, išryškėjo taip vadinami “rėžimai”. Jeigu čia globos institucijos, tai gal šį darbą galėtų patikėti pedagogams.

• Psichiatrijos žinių trūksta institucijose dirbantiems medikams. BENDRA IŠVADA Reikia dalinių pokyčių REKOMENDACIJOS VEIKLOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS Skatinti pedagogus kelti kvalifikaciją, sudarant tam palankias sąlygas. Vadovai turėtų burti iniciatyvių, kūrybingų pedagogų komandas, kurios patrauktų į savo

63

pusę abejingus, nusivylusius pedagogus. Nelaukti gatavų receptų, o patiems spęsti iškilusias problemas ( tokių pavyzdžių yra).

64

DIAGNOSTINIS BLOKAS: PSICHOSOCIALINIS UGDYTINIO PORTRETAS IR UGDYTINIO TIPOLOGIJA Ekspertų grupė, atlikusi tyrimą: Adolfas Juodraitis , docentas, socialinių mokslų daktaras Darius Gerulaitis, asistentas, magistras Tyrimo metodai: • Nestandartizuotas interviu – šis tyrimo metodas buvo panaudotas informacijai (su)rinkti. Buvo kalbamasi ir su personalu, ir su ugdytiniais. • Atviro tipo anketa – šis tyrimo metodas buvo taikytas norint išsiaiškinti ugdytinių psichosocialinę “anamnezę”, situaciją PĮ (čia ir dabar). • Dokumentų analizė – ugdytinių biografijai, “kriminalinei istorijai” išsiaiškinti. • Užrašai (Field Notes) – informacijai, duomenims fiksuoti. DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: KRIMINALINĖ ISTORIJA

SOCIALIZACIJĄ TRIKDANČIŲ VEIKSNIŲ KINTAMOSIOS RESOCIALIZACIJOS KINTAMOSIOS Dokumentacijoje �vardijama nuo 25 iki 35 �vairi� pra�ang� r�ši�

(mokyklos nelankymas, b�gimas iš nam�, mokyklos, globos institucijos, valkatavimas, agresyvumas, svaiginimasis tablet�mis ir kt.).

Asocialios ( konstatuojant tam tikr� kryptingum�) yra �vardytos “automobili� vagyst�s, pl�šimai, teis�tvarkos pa�eidimai smurtaujant, agresyvus nusikalstamas elgesys, bandymas nu�udyti “ pra�ang� r�šys.

Psichosocialin�s adaptacijos sutrikim� (b�gimas, valkatavimas, delinkventinis elgesys ir kt.) ir asocialaus elgesio (smurtinis elgesys, pl�šimas, atviros vagyst�s ir kt.)santykis tirtose P� svyruoja nuo 5-7 % iki 67-75 % Ši dinamika priklauso ne tik nuo skirtingo ugdytini� am�iaus, �sitraukimo � �vairias grupes laiko ir nusikalstamos veikos jose pob�d�io

Savalaikis “rizikos grupės” vaikų psichosocialinės ir kultūrinės socialinės aplinkos poveikio įvertinimas sąveikaujant įvairioms institucijoms (vaikų globos tarnybos, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kt.) ir koordinuota veikla užtikrinant palankesnes vaiko vystymosi sąlygas. Teisiškai reglamentuotas potencialių PĮ ugdytinių nukreipimas į globos įstaigas išvengiant dažnai pasitaikančio asmenybės orumo pažeidimo ir psichiką traumuojančių veiksmų faktų (aiški ir motyvuota nukreipimo į PĮ argumentaciją, manipuliavimo artimaisiais eliminavimas, antrankių ir palydos kai tai yra nebūtina vengimas). Atsižvelgimas į PĮ ugdytinio individualias psichosocialinės raidos sąlygas svarbus ne tik jo esamos situacijos ( čia ir dabar) adekvačiam įvertinimui

65

ir kt., bet ir nuo nuolat besikei�ian�i� ugdytini� �staigose skai�iaus ir išbuvimo jose trukm�s.

(savivertei), bet ir tolesnei jo socializacijos raidos sėkmei ( ateities projekcija), pritaikant galimas terapinio –korekcinio darbo formas.

“Kriminalinės” biografijos sudėtingumas lemiamas socialinio-

ekonominio ir kultūrinio šeimos statuso (konstruktas “biografija ir psichosocialinė “anamnezė”) bei ugdomojo švietimo –globos institucijų poveikio.

Didelę įtaką turi asmenybės struktūros ypatumai (aktyvumas, motyvacija, vertybių sistema, įtaigumas, charakterio tipologiniai ypatumai, neurotiškumas ir kitos konatyvinių procesų kintamosios), kurie priklauso ir nuo trikdančiai veikiančių socialinių veiksnių.

Būtinas “stebimasis- inkubacinis” periodas (bent iki 4-6 savaičių) po patekimo į PĮ analizuojant ugdytinio problemų ratą ir įvertinant jo tolesnė psichosocialinės raidos perspektyvas (tikslesnės nei dokumentacijoje elgesio ir emocijų sutrikimų diagnozė, darbo formų parinkimas ir koregavimas, ugdomosios grupės parinkimas ir kt.). Galima prielaida, kad šis “atskirties” periodas gali turėti įtakos ne tik sušvelninant adaptacijos PĮ specifiką, bet ir įgalintų išvengti traumuojančių (psichiškai ir fiziškai) imatrikuliacijos pasekmių.

Vertinant PĮ ugdytinių “kriminalinę istoriją” išryškėja dėsningumas”: apie 40-50% jų iki patekimo arba patekus į globos įstaigą konstatuojami ženklūs elgesio pokyčiai (agresyvus elgesys, piktybiškas elgesys mokytojų ir draugų atžvilgiu, gyvūnėlių kankinimas ir žudymas, agresijos ir pykčio protrūkiai ir kt.). Ypač išreikštas šis santykis (59,6%) yra Čiobiškio PĮ, diagnozuojant ugdytiniams elgesio patologiją, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, patologinį asmenybės vystymąsi, socializuotą elgesio sutrikimą ir kt. Galima prielaida, kad greta kitų veiksnių įtakos turi ir “kritinio “ amžiaus ypatumai bei išryškėjančios “kalėjimo subkultūros” poveikis.

Specifinė ( dokumentacijos analizės lygmenyje) yra Vilniaus mergaičių PĮ ugdytinių “kriminalinės istorijos” situacija: 20,7% ugdytinių inkriminuojamas agresyvumas, žiaurus elgesys su artimaisiais, elgesio problemos dėl hormoninės veiklos pokyčių, bendra veika su teisėtvarką pažeidinėjančiais draugais. Daugumai jų būdinga bėgimas iš namų, mokyklos, valkatavimas, svaiginimasis alkoholiu bei įvairiomis narkotinėmis priemonėmis.

Įvertinant ugdytinių “kriminalinės istorijos” genezę neatmestina prielaida, kad kai kuriose iš tirtų keturių PĮ nuo 50 iki 75 % atvejų tai susiję su socialinės politikos pokyčiais (nedarbas, įtampa šeimoje, skyrybos, vertybių sistemos pokyčiai, “socialinės atskirties” šeimos ir kt.). Tai turėtų lemti ir požiūrio į PĮ ugdytinių kaitą (viktimologinis aspektas), dalį atsakomybės prisiimant ir įvairioms, pirmiausiai vyriausybinėms, institucijoms.

Resocializacijos aspektu PĮ ugdytinėms- mergaitėms svarbu ne tik jų psichologinių- fiziologinių ypatumų įvertinimas (psichologų, socialinių pedagogų, medikų komanda), bet ir nuolatinis tokios komandos darbo (visą parą) režimas, užtikrinant savalaikį dažnai atsirandančių problemų sprendimą (baimė būti nubaustoms pažeidus režimą, demonstracinės savižudybės, “nemotyvuotas” agresyvumas ir kt.), ypač įvertinant ugdytinių didesnę priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio.

BENDRA IŠVADA

66

Lietuvoje funkcionuoja keturios vidutinės (sustiprintos) priežiūros nepilnamečių įstaigos- treji specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai berniukams (Veliučionių Vilniaus raj., Vilniaus apskr., Čiobiškio Širvintų raj., Vilniaus apskr., Gruzdžių Šiaulių raj., Šiaulių apskr) ir vieneri specialieji auklėjimo ir globos namai mergaitėms (Vilniaus m.). Ugdytinių skaičius jose svyruoja nuo 190 iki 270, t.y. stebima nuolatinė dinamika, kurią lemia daugelis kintamųjų, iš esmės interferuojančiai veikiančių įstaigų pedagoginį- korekcinį darbą (ugdomųjų grupių sudėties planavimas, ugdomoji veikla, individualaus terapinio darbo gairių numatymas ir kt.). REKOMENDACIJOS

Iš esmės galima prielaida (norint tiksliai konstatuoti būtini išsamūs kompleksiniai daugelio kintamųjų tyrimai), kad kai kuriose iš tirtų keturių PĮ nuo 50 iki

75% atvejų ugdytinio “kriminalinė biografija” yra socialinės politikos pokyčių pasekmė ir tam tikra jų dalis turėtų būti vertinami kaip aukos (viktimologinis aspektas).

Į PĮ ugdytinius (at)skirti pagal prasižengimo “sunkumą”; atskirti emocijų ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus. DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: BIOGRAFIJA IR PSICHOSOCIALINĖ“ANAMNEZĖ”

SOCIALIZACIJĄ TRIKDANČIŲ VEIKSNIŲ KINTAMOSIOS RESOCIALIZACIJOS KINTAMOSIOS

Ugdytinių biografija (geografiniu bei psichosocialiniu aspektais) yra labai įvairi (skirtingose PĮ ugdomų nepilnamečių atvykimo geografija aprėpia nuo 13 iki 63 įvairiose šalies vietovėse dislokuotų institucijų, dažnai ženkliai nutolusių nuo gimtos nepilnamečio vietos) ir pakankamai panaši psichosocialiniame lygmenyje.

Psichosocialiniame lygmenyje išaiškėja bendras dėsningumas: nepalanki, trikdančiai veikianti asmenybės raidą šeimos “ugdymo” situacija (dažniausiai įvardijamas tėvų skyrybų faktas, likęs vienas tėvų yra bedarbis, polinkis asocialiam gyvenimo būdui, abiejų tėvų arba vieno jų tėvų teisių apribojimo, vieno iš tėvų įkalinimo ir kt. faktai).

Įvertinant sudėtingą ugdytinių psichosocialinę adaptaciją socialinėje aplinkoje tikslinga išplėsti globos (įvairaus pobūdžio ir paskirties) tinklą. Tai įgalintų išlaikyti esamo socialinio tinklo struktūrą, sumažintų psichinės įtampos poveikį nuolat persikeliant iš vienos institucijos į kitą, prisitaikant prie kintančių sąlygų ir reikalavimų.

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių šeimos psichosocialinės situacijos atvejų (nuo 25% iki 42,6%) yra išsituokusios šeimos ir įvairūs socioekonominės padėties ir psichologinio klimato deriniai (patėvis, piktnaudžiavimas

Prevencinis darbas su šeima (šeimos nariais), kurios socioekonominis ir kultūros statusas įvertinimas kaip problemiškas ir gali lemti asmenybės struktūros transformacijas. Tyrimais įrodyta priklausomybė tarp iširusios ( dėl

67

alkoholiniais gėrimais, agresyvus elgesys su vaikais, nepakankamas dėmesys vaikų auklėjimui, bedarbystės atvejai ir kt.).

PĮ ugdytinių psichosocialinės “anamnezės” duomenyse įvardinti vaikų atsisakymo faktai (nuo 1,9% iki 6,55%) arba duomenų apie tėvus nebuvimo atvejai (nuo 3,57% iki 7,54%) . Skaitmenine išraiška šie duomenys nėra ypatingai neraminantys, tačiau, turint omenyje, kad atskirų PĮ ugdytinių šeimos genogramoje yra fiksuojami ir jų vieno iš tėvų ugdymas globos įstaigoje, perspektyvoje panašūs atvejai gali tapti dažnesni ir dėsningi.

Greta minėtų sudėtingos PĮ ugdytinių biografijos ir psichosocialinės “anamnezės” faktų, ženkliai trikdančių asmenybės raidos ir socializacijos procesų tėkmę, išaiškėja papildomas interferuojantis veiksnys: “tėvų psichinės ir fizinės sveikatos problemos”- atskirais atvejais iki 14,3% (imanoma, kad dokumentacijoje duomenys ne visada pakankamai tikslūs).

Įvertinant sudėtingą ir interferuojančiai asmenybės raidą veikiančią PĮ ugdytinių biografiją ir psichosocialinės “anamnezės” ypatumus (šeimos mikroklimato aspektas) išaiškėja dar vienas dėsningumas: ryšių su šeima nutrūkimas arba nepakankamas jų intensyvumas. Net minimalių ryšių su artimiausia aplinka deficitą lemia ne tik šeimos narių (tėvai, broliai, seserys) gyvenimo būdas, socialinis- ekonominis bei kultūrinis statusas, bet ir pakankami dažnai stebimi didelio atstumo nuo PĮ iki tėvų gyvenamosios vietos atvejai. Trikdančiais bendradarbiavimą (esant abiejų pusių suinteresuotumui) galima vertinti telefoninio, pašto ryšio brangumą arba nebuvimą.

Preliminari PĮ ugdytinių biografijos ir psichosocialinės “anamnezės” studija įgalina daryti išvadas, kad daugumai jų ugdymo įstaigoje (globos namuose, mokykloje, internate) nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys tiek iš pedagogų, tiek ir iš kitų atitinkamų tarnybų pusės (suprantama, lemia objektyvios ir subjektyvios priežastys), kas perspektyvoje komplikavo ir taip sudėtingą nepilnamečio ugdytinio socializacijos procesą (atstūmimas, mokymosi nesėkmės, konfliktai, praleidinėjimai, bėgimai iš pamokų ir mokyklos…).

įvairių priežasčių) šeimos ir nepilnamečių nusikalstamumo (Monaha, Glueck, Rosen, Wells ir kt.). Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad greta šeimos struktūros svarbu yra vidinė šeimos atmosfera, jos pobūdis. Pastebėtas dėsningumas, kad nepilnamečių berniukų ir mergaičių nusikalstamumas yra didesnis iš nelaimingų (48%), tačiau pilnų šeimų, palyginti su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36%). Būtinos socialinės programos, skirtos ne tik šeimos išsaugojimui, bet ir įvertinant kitus šeimyninio funkcionavimo aspektus (kriminalinis kitų šeimos narių elgesys, agresyvus tėvų elgesys su vaikais, moterų užimtumas ir kt.). Neprižiūrimi arba fizinę ( emocinę) prievartą patyrę vaikai labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, didesnė tikimybė tapti nusikaltėliais. Sociologiniais tyrimais įrodyta, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja 1) žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; 2) skurdas skatina tėvų agresyvumą; 3) fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis. Įvertinant šių reiškinių tendencijas būtini socialinės politikos pokyčiai (dėmesys šeimai kaip svarbiai socialiniai institucijai). Kiekvienoje ugdymo įstaigoje dirba specialistų komanda (pedagogas, socialinis pedagogas, psichologas, specialusis pedagogas, logopedas), galinti tinkamai organizuoti vaikų raidos procesą ir eliminuoti arba bent koreguoti nepageidaujamas asmenybės struktūros transformacijas.

BENDRA IŠVADA

Iš esmės apibendrinant tyrimo metu gautus duomenis galima konstatuoti, kad į PĮ daugumoje atvejų patenka nepilnamečiai, kurių asmenybės raidą ir elgsenos pokyčius lemia labai įvairūs faktoriai:

“šeimos” ugdymo stilius, dispozicija, ekonominis bei sociokultūrinis statusas,

“kritiniu” periodu nekonstatuotos “socialinės atskirties” tęstinumo fenomenas (nuo mažens ugdoma globos namuose; šeimos genogrogramoje galima pastebėti

68

ir ugdytinio vieno iš tėvų ugdymą globos institucijose, etc.).

69


UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA PĮ (ČIA IR DABAR)

SOCIALIZACIJĄ TRIKDANČIŲ VEIKSNIŲ KINTAMOSIOS RESOCIALIZACIJOS KINTAMOSIOS • Didžioji dalis visų keturių PĮ ugdytinių (apie 74%) teigia teisingai

patekę į šias ugdymo –auklėjamąsias institucijas. Iš esmės tai koreliuoja su patekimo į įstaigą priežasčių duomenimis (svaresnės patekimo į įstaigą priežastys svyruoja iki 67-75%. Šie duomenys kaip patikimi gali būti vertinami tik sąlyginai, nes surinkti individualiuose pokalbiuose ir visiškai įmanomas tam tikras “slapukavimas” stengiantis atsiskleisti kiek įmanoma “teigiamoje perspektyvoje”(gali lemti buvimo įstaigoje patyrimas).

Didesnį nepasitenkinimą išreiškia Vilniaus PĮ ugdytinės- beveik trečdalis jų nepripažįsta patekimo į globos instituciją teisėtumo. Vienas dažniausiai įvardintų jų argumentų: “Vogdavome su drauge, abi įkliuvom, aš-čia, o ji –ne”. Kai kuriais atvejais dalis ugdytinių teigdavo į PĮ patekę apgaulės būdu, pavyzdžiui, tėvai (globėjai) įtikindavo pasirašyti sutikimo ( ir kitus) dokumentus “kol nurims aistros” ir taip”izoliuodavo” nepilnametį metams ar net ilgesniam laikui.

Dauguma PĮ ugdytinių suvokia realią savo situaciją ir adekvačiai vertindami patekimo (nukreipimo) į instituciją aplinkybes, adaptacijos joje proceso ypatumus sugeba gana gerai įveikti ir kontroliuoti. Suprantama, tai betarpiškai susiję su kiekvieno ugdytinio tipologiniais ypatumais (epileptoidinis, isterinis-disharmoninis infantilinis, reaktyvinis- labilusis cikloidinis ir kt. charakterio tipai, ką diagnozuoti galimybės nebuvo), institucijoje “nusistovėjusiomis” taisyklėmis ir tradicijomis (deja, turinčiomis daug kalėjimo subkultūros elementų). Įtakos turi ir daugumos ugdytinių specifinis potyris greitai priprasti (tai nereiškia būtinai paklusti) prie įvairių globos institucijų reikalavimų.

Ugdytinių PĮ sistemoje vykstančio adaptacijos proceso struktūroje įvardijamas (pačių nepilnamečių terminija) “išlikimo” komponentas. Jį sudėtinga tiksliai įvertinti (būtini ilgalaikiai tyrimai), tačiau galima prielaida, kad omenyje turima ne tik”kalėjimo subkultūra” (įvesdinimas -imatrikuliacija” įvertinant potencialią ugdytinio hierarchinę padėtį įstaigoje). Šis specifinis ir sudėtingas procesas gali būti susijęs ir su režiminės įstaigos tęstinėmis tradicijomis (bihevioristinis ugdymo metodas, nuobaudų ir skatulių sistema,

• Įstaigoje užtikrinamas nuoseklus rūpinimasis vaikais (užtikrinamas ugdytinių saugumas, tinkamos buitinės ir psichosocialinės ugdymo sąlygos, galimybė baigti pagrindinę mokyklą, įgyti profesiją, formuoti socialinius įgūdžius ir kt.) ir jų socialinio tinklo išsaugojimu (ryšiai su tėvais, artimaisiais, globėjais, buvusia ugdymo institucija).

• Ugdytinių skaičius grupėje ne daugiau 6-8 nepilnamečių, formuojama atsižvelgiant į asmenybės ypatumus ir “kriminalinę biografiją”, psichosocialinės aplinkos poveikio destruktyvius simptomus. Asmenybės, kurių elgesio sutrikimai yra sąlygoti ligos, turėtų būti ugdomi specialioje, tik tokios etiologijos lemtos delinkvencijos nepilnamečiams įsteigtoje įstaigoje. Optimalus problemos sprendimas: ugdytiniai talpinami į įstaigas atsižvelgiant į jų : amžių, išsimokslinimą bei mokslumą, nusikaltimo pobūdį, fizinės ir psichinės sveikatos būklę.

• Ugdytinių gyvenimo ir veiklos individualumo plėtra siekiant formuoti nepilnamečių savarankiškumą, atsakomybę už savo veiksmus bei jų pasekmes, sudarant sąlygas saviraiškai, poilsiui, žaidimams, mokymuisi, savitvarkai, taip plėtojant “pasitikėjimo asmeniu” praktines prielaidas.

• Ugdytinis laikosi numatyto dienos režimo, įsisąmoninęs (netaikant kiek įmanoma bihevioristinių principų) jo reikšmingumą ne tik ugdymo sėkmei, bet ir fizinei bei psichinei sveikatai (saugumo poreikio tenkinimas).

• Globos namai atviri visuomenei (palaikomi ryšiai su VTAT, steigėju, policija, kitomis suinteresuotomis institucijomis, visuomeninėmis vaikų interesus ginančiomis organizacijomis, kultūrinėmis įstaigomis (kino teatrai, teatrai, muziejai ir kt.).

• Įstaigos veikla orientuota ne nepilnamečio “atskyrimui” nuo interferuojančiai veikiančios socialinės aplinkos, bet jo socialinių įgūdžių, bendrojo ugdymo, elgesio korekcijos plėtotei (individualios ir grupinės elgesio korekcijos ir resocializacijos programos, kurios padėtų ugdytiniams grįžti ir integruotis į aktyvų ir prasmingą visuomenės gyvenimą).

70

kuria autoritarinio stiliaus auklėtojas gali įvairiai piktnaudžiauti, darbinio ugdymo užsiėmimai, kuriuos dalis ugdytinių suvokia kaip vieną iš nuobaudos būdų ir pan.).

Ugdytinių PĮ santykiai konstruojami “vertikalės” principu (tai dažniausiai liečia tiek santykius su pedagogais, ypač “režimo “auklėtojais, tiek ir su kitais ugdytiniais). Bendraujant jiems tarpusavyje gausiai vartojamas žargonas, kalinių slengas (atspindintis kalbėtojo hierarchiją, statusą ir užimamą padėtį “adepto” atžvilgiu), taip pat ir palydimieji verbaliniai- motoriniai signalai (pakeltas balso tonas, gąsdinimas, fiziniai niuksai, spyriai ir kt.). Santykiuose svarbios (sureikšmintos) “kietumo” , ad honores (garbės) sąvokos ir jas pabrėžiantys terminai. Pakankamai plačiai vartojamos pravardės (tai išryškėja neformalių, grupėse pravestų susitikimų metu).

Dvipakopė santykių sistema (pedagogų poveikio būdai ir “aukštesnės hierarchinės” padėties ugdytinių poveikis) lemia dalies nepilnamečių nuolatinę baimę ir įtampą laukiant galimų sankcijų, pažeminimo, “atidirbimo” tualete ar kitoje veikloje…Tai trikdo ne tik tolesnės adaptacijos ir socializacijos procesų plėtotę, bet lemia ir tolesnes asmenybės struktūros transformacijas (nerimastingumas, pasitikėjimo aplinka deficitas, baimė, kerštingumas, autoagresijos bandymai ir kt.), kas neišvengiamai dar labiau komplikuoja santykius tiek su aplinka , tiek ir su pačiu savimi (asmeninė adaptacija).

“Čia ir dabar” ugdytinių psichosocialinė situacija PĮ yra lemiama ir nuolatinės jų kaitos (tai yra iš esmės natūralus procesas, priklausomas nuo daugelio veiksnių), skirtingo, dažnai ženkliai, amžiaus (pvz., 1-4 klasių ugdytinių amžius svyruoja nuo 7 iki 16 metų), ugdytinių “kriminalinės” biografijos (vienoje grupėje ugdomi nukreipti į įstaigą ir už bėgimus iš mokyklos, valkatavimą ir už plėšimus, agresyvų elgesį ir kt.), taip pat ir skirtingos psichofizinės būklės (sutrikusio intelekto, psichikos problemų turintys nepilnamečiai).

Pagrindinių problemų ratas, įvardintas apklaustųjų PĮ ugdytinių, gali būti suskirstytas į keletą koncentrų:

Laisvės, judėjimo apribojimai (išeiti į miestą, gyvenvietę; pabūti be auklėtojų ir pan.);

Nepakankami kontaktai su tėvais, artimaisiais ar draugais (ne visada gali parašyti laišką, jį išsiųsti; paskambinti; nuvykti aplankyti artimųjų; jiems atvažiavus praleisti daugiau laiko drauge priėmimo kambaryje ir pan.);

71

Santykių su pedagogais ir draugais, ypač vyresniais “vadais”, kurie įvedinėja savo taisykles, komplikacijos. Dažnai konfliktuojama su kuriuo nors “režimo” auklėtoju.

Nedidelę ugdytinių dalį netenkina materialinės sąlygos (“klasėje (?)nėra televizoriaus” ir pan.), menkas laisvalaikio praleidimo formų pasirinkimas (krepšinis, būreliai, diskotekos ir pan.).

Dalis ugdytinių (ypač Čiobiškio PĮ) akcentavo nepakankamas galimybes dalyvauti darbinėje veikloje (įvairūs talkos darbai ir kt.), kuri sudaro prielaidas papildomai užsidirbti lėšų.

Tam tikra dalis ugdytinių nepatenkinti didelių lovų skaičiumi (8-10 lovų) miegamuosiuose (PĮ administracija ir pedagoginis personalas spręsdami šią “fizinių erdvių “ problemą turi ir savo pakankamai svarių kontraargumentų). Beveik visi PĮ ugdomi nepilnamečiai žino įstatymus (suprantama,

atrenkamasis straipsnių variantas), savo teises, tačiau dažniausiai nesinaudoja norėdami realiai pagerinti savo padėtį (kita vertus, esant tokiai ekonominei- finansinei šių įstaigų padėčiai tai praktiškai ne visada įmanoma). BENDRA IŠVADA

Didžioji dalis visų keturių Lietuvoje veikiančių priežiūros įstaigų (PĮ) ugdytinių (apie 74%) jaučiasi teisingai patekę į šias ugdymo institucijas. Iš esmės tai koreliuoja su patekimo į įstaigą priežasčių duomenimis (svaresnės patekimo į įstaigą priežastys svyruoja iki 67-75%).

72

DIAGNOSTINIS KONSTRUKTAS: UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA: ATEITIES PROJEKCIJOS

SOCIALIZACIJOS PERSPEKTYVŲ KINTAMOSIOS RESOCIALIZACIJOS KINTAMOSIOS Dauguma visų ugdytinių savo ateitį įsivaizduoja miglotai. Dažniausiai

jie norėtų įsigyti elementarią profesiją ir dirbti mažai kvalifikuotą darbą. Kai kurie ugdytiniai minėjo ir retesnius (charizmatinius) amatus /specialybes: kompiuterininkas, prezidentas, dainininkas. Daugelis supranta, kad net norėdami gauti patį paprasčiausią darbą, turi baigti mokyklą ir / arba profesinę, aukštesniąją mokyklą. Kaip jau minėta, kai kurie ugdytiniai gali projektuoti savo ateitį gana adekvačiai.

Nei vienoje įstaigoje niekas “nematė” savo ateities “blatnų” kompanijoje, vartojančio narkotikus ir alkoholį. PĮ siekiama tinkamai organizuoti socialinių įgūdžių formavimo (-osi) procesą, kas ateities projekcijose turėtų padėti adekvačiau įvertinti socialinės aplinkos keliamus reikalavimus ir, tikėtina, sėkmingiau adaptuotis (tiesa, ne visada sėkmingai) organizuojant įvairių rūšių (savitvarka, būreliai, profesinio rengimo pradmenys ir kt.) veiklą, bet ir taikant įmanomas tokiose institucijose savivaldos formas, steigiant “pasitikėjimo grupes”, kuomet ugdytiniai turi sąlyginai daugiau asmeninės ir fizinės erdvės (kambaryje gyvena po vieną arba du, laisvesnis mobilumas teritorijoje ir mieste ir pan.), kryptingai bendraujant su aplinkiniais, varžybos, diskotekos ir kt.).

Kaip rodo patirtis, pedagoginio personalo nuomone daugiau nei trečdalis ugdytinių dėl įvairių priežasčių nesugeba socializuotis ir jų aktyvumas iš esmės būna susijęs su asocialios veiklos formomis. Įtakos turi ne tik transformuotų asmenybės bruožų visuma (susiformavusios negatyvios nuostatos, pakitusi vertybių skalė, šeimos ugdymo sistemos poveikis, gyvenimo globos įstaigose trukmė ir patyrimas bei kt.), bet ir kai kurių ugdytinių grįžimas į tą pačią socialinę aplinką, iš kurios ir buvo patekta į globos ar režimines institucijas (gimta vieta, šeima su jos specifiniu gyvenimo būdu, draugų, dažniausiai propaguojančių asocialų gyvenimą, ratas, minimalios galimybės konkuruoti darbo rinkoje ir kt.).

• Sistemingas darbas su šeima, į šį procesą įtraukiant atsakingus už nepilnamečių tinkamą grįžimą į gyvenamąją vietą institucijas. • Asocialaus elgesio nepilnamečiams skiriamas pakankamas dėmesys (“sustiprintas rūpestis ir priežiūra”) ne tik PĮ ugdymo procese, bet teikiama pagalba ir grįžus iš ugdymo institucijos į nuolatinę gyvenamąją vietą (sukurtas specialios socialinės pagalbos tarnybų tinklas). Socialinės pagalbos tarnybos gali būti kuriamos kaip valstybės užsakymą vykdančios viešosios įstaigos arba kaip valstybės ar savivaldybių steigiamos biudžetinės įstaigos.

Prognozuojant PĮ ugdytinių socializacijos perspektyvas (tai svarbu galvojant ir apie galimus pokyčius tokių institucijų sistemos veikloje) būtina turėti omenyje,

73

kad tyrimais įrodyta, jog “uždaro” tipo įstaigose, ypač jeigu tai stebima pakankamai ankstyvajame amžiuje, tai paauglystėje šie vaikai demonstruoja žemą socialinį brandumą, nepasiruošimą normalių socialinių ryšių nustatymui, aukštą nerimo lygį, polinkį į “maskuojamos” agresijos protrūkius (Goldfarb, W. ir kt.), kiti autoriai (Tolstych,N., Lisina, M., Prichožan, A.ir kt.) pastebėjo “uždarų” mokymo –auklėjimo įstaigų ugdytinių emocinės sferos pažeidimus, “Aš” koncepcijos nukrypimus, žemą savireguliacijos vystymosi lygį. Įvardyti taip pat ir neretai tarp jų sutinkami seksualinio elgesio pažeidimų atvejai (lemia poreikio meilei frustracija). BENDRA IŠVADA

Gyvenimo planų ir aiškių tikslų neturi arba juos neįvardina (ar bando įvardinti, tačiau netiksliai, alogiškai) didžioji dalis visų keturių priežiūros įstaigų paauglių. Dauguma sunkiai įsivaizduoja savo ateitį: virš pusės visų tiriamųjų galvoja dirbti tokius darbus kaip pardavėjos, kirpėjos (mergaitės); vairuotojai, statybininkai, sportininkai (berniukai).

74

APIBENDRINIMAI IR DISKUSIJA (BENDROS REKOMENDACIJOS SISTEMOS TOBULINIMUI IR POKYČIAMS) Pažymėtina, kad visi šioje ataskaitoje pateikti diagnostiniai faktai, teoriniai apibendrinimai ir rekomendacijos pokyčiams yra pateikti specifiniu kampu. Būtent per prasižengusių vaikų mokymo ir auklėjimo, sveikatingumo ir resocializacijos prizmę. Tai yra ši ataskaita apima tik edukacinius, psichologinius ir medicininius-higieninius tiriamų įstaigų veiklos aspektus. Pateikiama ataskaita yra dalinė tuo požiūriu, kad ji neapima kitų labai svarbių veiklos aspektų – teisinių ir ekonominių finansinių, kuriuos (mūsų tyrinėtojų grupės duomenimis) nagrinėjo kitos ŠMM struktūros ir/arba partneriai. Savaime suprantama, kad ateityje visos atskaitos turėtų būti sugretintos, apibendrintos ir tik tuomet inicijuojami pokyčiai bei daromi konkretūs vadybiniai reformavimo sprendimai. Visos detalizuotos tyrimo išvados pateiktos atskiruose ataskaitos skyreliuose (žr. ataskaitos turinį). Šiuose skyreliuose duomenys pateikiami pagal konkrečius tyrimo diagnostinius blokus, diagnostinius konstruktus ir indikatorius. Todėl manytume, netikslinga čia kartoti jau konstatuotų trūkumų bei įvardintų darbo tobulinimo krypčių. Šio baigiamojo skyrelio paskirtis yra pateikti Ministerijos specialistams apibendrintus tyrinėtojų darbo grupės pamąstymus apie tai, kaip, kuria kryptimi ir kokiais vadybiniais svertais veikiant, reikėtų ateityje tobulinti ir reformuoti nagrinėjamo tipo ugdymo įstaigų sistemą Lietuvoje. Pateikdama žemiau išdėstytus apibendrinimus, darbo grupė siekė atsižvelgti aplinkybę, jog Lietuva yra tranzityvios ekonomikos ir ribotų išteklių šalis. Iš šio fakto išplaukia tai, kad esmingai padidinti biudžeto asignavimus minėto tipo įstaigoms artimiausiu metu yra nerealu. Todėl tyrinėtojų darbo grupė, teikdama ministerijai konkrečius siūlymus, susikoncentravo į tokias potencialių pokyčių kryptis, kurios, viena vertus, nereikalautų finansinių asignavimų didinimo, kita vertus, nereikalautų versti “aukštyn kojom” esamą teisinę bazę, tačiau, trečia vertus, įgalintų esmingai modernizuoti ir pagerinti nepilnamečių minimalios bei vidutinės priežiūros įstaigų veiklą šalyje.

Svarbiausias mūsų tyrimo atradimas yra tai, jog, surinkus ir sujungus vienoje vietoje visą, kas kiekvienoje iš keturių ištyrinėtų įstaigų yra geriausio, mintinio eksperimento metodu būtų galima sumodeliuoti labai patrauklią, beveik idealią ugdymo įstaigą, skirtą problemiškiems vaikams perauklėti ir resocializuoti. Tai rodo, kad: 1) šalyje veikianti NVPĮ sistema tikrai turi vidinį tobulėjimo ir atsinaujinimo potencialą 2) nėra jokios būtinybės šalyje veikiančią NVPĮ sistemą demontuoti arba inicijuoti staigius ir radikalius jos pokyčius Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog surinkus vienon vieton visus tirtų įstaigų veiklos deficitus ir ribotumus, mintinio eksperimento būdu gautume labai nepatrauklią, skubaus demontažo ir radikalių pokyčių reikalaujančią NVP įstaigą. Savo ruožtu tai liudija, jog šalyje susiklosčiusiose NVP įstaigų sistemoje yra daug kas taisytina. Labai simptomiška, jog tirtų įstaigų pasiekimų (arba veiklos deficitų) topografija yra ganėtinai stichiškai išsibarsčiusi. Tai yra – viena įstaiga yra stipri veiklos ruožuose “a” ir “b”, tačiau silpna veiklos ruožuose “c” ir “d”. Jos kaimynė, atvirkščiai, stipri veiklos ruožuose “c” ir “d”, tačiau jos veikla ruožuose “a” ir “b” yra deficitiška.

75

Pažymėtina, kad visos tirtos įstaigos visumoje veikia labai panašiomis sąlygomis. Čia turime galvoje teisinę aplinką, finansavimą, personalo struktūrą, valdymą, ugdytinių kontingento struktūrą, susiklosčiusią mokymo bei auklėjimo sistemą ir pan. Taigi natūraliai kyla klausimas, kodėl NVP įstaigos, kurios visumoje veikia bemaž identiškomis sąlygomis, įvairiose savo veiklos srityse sukuria labai skirtingus faktinius rezultatus? Kokie veiksniai (arba jų grupė) tai nulemia? Atliktų tyrimų išdavoje mokslininkų grupė suformulavo savo atsakymą šį klausimą. Tai - įstaigos PERSONALAS. Jei konkrečios NVP įstaigos veiklos srityse “a” ir “b” stebimi akivaizdūs pasiekimai, inovacijos (arba veiklos deficitai bei ribotumai) tai pagrindinė to priežastis yra personalo (direktoriaus, pavaduotojo, mokytojų ir auklėtojų) asmenybė, kompetencija (arba jos ribotumas). Apie tai, kad būtent personalas yra esminis pasiekimų (arba veiklos deficitų) veiksnys liudija ir kita aplinkybė. Tie NVPĮ vadovai, specialistai, kurie buvo išvykę susipažinti su analogiškų įstaigų veiklos patirtimi Vakaruose, daugiau ar mažiau persisėmė inovacinėmis idėjomis, patikėjo tenykščio modelio privalumais ir perspektyvumu, o grįžę bandė diegti modernios humanistinės ugdymo paradigmos nuostatas savojoje įstaigoje. Kita vertus, tie personalo nariai (ypač kai kurie sistemos veteranai), kurie neturėjo išvykų užsienin patirties, neturėjo galimybės pamatyti vakarietišką sistemą betarpiškai (o tik iš nuogirdų) yra linkę pokyčių atžvilgiu užimti rezistencinę poziciją bei likti prie seno modelio. Atliktų tyrimų duomenys pateikia pakankamai faktų ir atradimų, liudijančių, jog šalies NVPĮ sistemos reformą tikslinga sufokusuoti į šios sistemos personalo reformą. Kaip ekspertai esame įsitikinę, kad būtent žmogiškųjų išteklių valdymo reformoje (paprasčiau tariant - personalo reformoje) slypi esminis šios sistemos tobulinimo, modernizavimo ir atsinaujinimo vadybinis svertas. Toliau kyla ir kiti esminiai klausimai: • kaip atskirų įstaigų ypatingus pasiekimus, gerąjį įdirbį įtvirtinti, išplėsti ir paversti visos sistemos pasiekimais? • kaip atskirų įstaigų ir visos sistemos veiklos deficitus lokalizuoti, sumažinti ir galiausiai visai eliminuoti? Manome, kad šių klausimų atsakymo (ir už jų slypinčių problemų sprendimo) raktas vėlgi slypi personalo reformoje. Iš principo įmanomos ir kitos (t.y. – su žmogiškųjų išteklių valdymų tiesiogiai nesusijusios) NVPĮ sistemos tobulinimo kryptys. Pavyzdžiui, esmingai keisti NVPĮ teisinę bazę, ženkliai didinti (arba mažinti)1 biudžeto asignavimus, stambinti arba smulkinti konkrečias įstaigas, steigiant jas kiekvienoje apskrityje arba priešingai - centralizuojant, specializuoti įstaigas pagal ugdytinių amžių arba asocialumo pobūdį ir pan. Neneigiame, jog dėl kai kurių minėtų reformavimo krypčių galima būtų vaisingai diskutuoti. Visgi, remdamiesi tyrimu, galime teigti, jog, neįvykdžius personalo reformos, visos kitos reformos nebus veiksmingos. Taigi personalo reformą šiame etape reikėtų laikyti pirmine, o visas kitas galimas reformas – antrinėmis. Priešingai, galime pagrįstai teigti, jog, netgi palikus esamą finansavimo lygį ir esamą teisinę bazę, tačiau tinkamai įvykdžius žmogiškųjų išteklių valdymo reformą, NVPĮ sistemą galima atnaujinti ir pakylėti į kokybiškai naują lygį. Būtent personalo kokybinė struktūra įgalins NVPĮ sistemą tinkamai atlikti jai deleguotas visuomenės funkcijas ir pasiekti reikiamą veiklos socialinį ir

1 Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad nesant galimybės finansavimą padidinti, rekėtų jo bent jau nemažinti, tačiau kelti vadybinį reikalavimą, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos optimaliai ir racionaliai.

76

edukacinį rentabilumą. Tai yra ne tik užtikrinti prasižengusių bei problemiškų vaikų fizinę priežiūrą, bet ir faktiškai pasiekti, kad nemaža dalis ugdytinių sėkmingai persiauklėtų. Manome, kad būtent žmogiškųjų išteklių valdymo reforma galėtų būti tas sisteminis vadybinis svertas, kurį truktelėjus, pajudėtų į priekį visi sistemos daliniai komponentai, reikalaujantys pokyčių bei sistemos skauduliai, reikalaujantys skubaus įsikišimo. Tai yra: • kurikulinis ugdymas, atliepiantis problemiškų vaikų savitus poreikius bei galimybes • socialinis ir vertybinis ugdymas bei korekcija • profesinis rengimas ir darbinis ugdymas • buitinės savitarnos, higieninių įgūdžių ir sveikatingumo ugdymas • santykių su šeima palaikymas • NVPĮ aplinkos humanizavimas • ryšių su visuomene ir bendruomene ugdymas • problemiškų vaikų savitus interesus bei poreikius atliepiantis ir “gyvas” laisvalaikio organizavimas • autoritarinių santykių ir autoritarinio ugdymo elementų demontavimas ir humanistinių bendrabūvio vertybių bei normų įdiegimas • kalėjimo subkultūros elementų (karceriai fizinės bausmės, kastos, prievartiniai homoseksualiniai ryšiai etc.) demontavimas • demokratijos ir savivaldos diegimas tiek personalo, tiek ir ugdytinių lygyje • modernios organizacijų vadybos paradigmos įdiegimas • ir kita Visgi šiame kontekste mažai tikslinga operuoti abstrakčia žmogiškųjų išteklių reformavimo idėja, neatskleidžiant konkretaus jos turinio. Todėl toliau pateiksime tyrinėtojų darbo grupės ekspertines išvadas ir rekomendacijas apie tai, kaip, kokiais konkrečiais vadybiniais sprendimais bei veiksmais paskatinti žmogiškųjų išteklių valdymo pokyčius NVPĮ sistemoje.

Žmogiškųjų išteklių valdymo NVPĮ sistemoje reformos metmenys

Personalo parengimo, atrankos, atestavimo ir tęstinio kvalifikavimo sistema. Labai svarbu pripažinti faktą, jog gero, susiformavusio NVPĮ sistemos specialisto neįmanoma galutinai parengti formalioje švietimo įstaigoje - universitete ar kolegijoje. Sėkmingai profesinei veiklai čia reikalingos ne tik ir ne tiek pažintinės (kognityvinės) ugdytojo savybės, kiek savitas brandžios asmenybės savybių derinys. Visų pirma - emocinė inteligencija, socialinė ekstraversija, humanistinės vertybės, antiautoritarinės nuostatos, galiausiai individuali (asmeninė) įvairių socialinių vaidmenų atlikimo patirtis bei ypatingas pedagoginis meistriškumas. Ir, žinoma, dar daug kitų brandžios ugdytojo asmenybės savybių. Taigi universiteto (kolegijos) diplomas turėtų būti tik prielaida, kuri atvertų formalią galimybę pretenduoti konkurso tvarka į ugdytojo vietą. Ir jokiu būdu ne daugiau.

77

Svarbu suvokti, kad NVPĮ ugdytojo pareigybė nėra tipinė, standartinė, masinė pareigybė. Tai pareigybė ir profesinė misija, kuri reikalauja ypatingo asmenybės savybių derinio ir ypatingų asmenybinių resursų. Svarbu suvokti, kad ne kiekvienas, kuris turi formalų pedagogo diplomą, automatiškai gali ir turi būti įdarbintas NVPĮ sistemoje. Pretendento asmenybės savybių tinkamumo profesinei veiklai patikrinimo kol kas nereguliuoja jokie formalūs svertai. Viskas palikta jo didenybei Atsitiktinumui. Jei atsitiktinumo dėka darbuotojas turi būtiną ugdytojo asmenybės savybių derinį, tai ir jo profesinė veikla NVP įstaigoje yra kryptingesnė, veiksmingesnė. Atlikdami tyrimą, mes susidūrėme su konkrečiais jaudinančiais, netgi literatūrinio romano vertais ugdytojų asmenybės brandos ir pedagoginio meistriškumo precedentais. Ir, žinoma, atvirkščiai. Jei ugdytojas reikiamo savybių derinio neturi, jis tuščiai naudoja ir taip seklius resursus, užima vietą, norom - nenorom engia ugdytinius, kankinasi pats, tačiau visuomenės ir darbdavio jam deleguotų funkcijų atlikti nepajėgia. Negalima minėto tipo įstaigose specialistų atrankos ir toliau palikti atsitiktinumui. Deja, kol kas personalo struktūroje neretai persveria specialistai, atrinkti ne pagal esminius kriterijus, o kai kada netgi pagal suasmenintus kriterijus. Ateityje būtina pasiekti, kad personalas būtų formuojamas racionaliais kriterijais, kurie galėtų laiduoti specialisto atrankos ir jo profesinės veiklos efektyvumą. Dabar egzistuojanti personalo formavimo praktika yra ydinga. Faktiškai, jei pretendentas gyvena miestelyje, kuriame yra NVP įstaiga, turi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir neturi kito darbo, tai yra didžiulė tikimybė jog jis bus įdarbintas ir dešimtmečiais darbuosis minėto tipo įstaigoje, nepriklausomai nuo to, ar pagal savo kompetenciją ir asmenybinių savybių derinį jis yra tam tinkamas. Apskritai svarbu NVPĮ pedagogui nepadaryti grubių, akivaizdžių pražangų (arba išvengti jų paviešinimo)2 ir jo buvimas pareigose yra garantuotas dešimtmečiais. Pasaulyje yra įprasta, kad, tik gavęs teisininko diplomą, negali jau rytoj tapti advokatu arba, tik gavęs psichologo ar gydytojo diplomą, negali tuojau pat atidaryti privačią terapijos praktiką. Tokiems atvejams yra sukuriami praktiniai profesinės atrankos ir laipsniško profesinio brandinimo mechanizmai. Tokį laipsniško brandinimo ir profesinio patikrinimo principą reikėtų taikyti ir NVPĮ ugdytojo pareigybei. Čia pasitarnautų įstatymu įteisintas bandomasis laikotarpis. Jo metu pretendentas, prižiūrimas patyrusių specialistų, galėtų, viena vertus, pasitikrinti pats ir, kita vertus, savo tinkamumą pageidaujamoms pareigoms pademonstruoti darbdaviui. Toliau verta svarstyti tai, kad atitinkamoms pareigoms užimti turėtų būti skelbiamas viešas konkursas. Tikslinga ne tik vadovams, bet ir eiliniams pedagogams įdiegti konkurencinę pareigų užėmimo sistemą. Taip pat tikslinga būtų įdiegti kadencijų sistemą, glaudžiai besisiejančią su pedagogų atestacija. Po metus trunkančio bandomojo laikotarpio pedagogai būtų renkami 4 metų kadencijai, kurios pabaigoje sektų atsiskaitymas už faktinius ugdymo rezultatus ir neformali, “gyva” atestacija, kurią atliktų išoriniai ekspertai įstaigos vadovo teikimu. Esminiu sėkmingos atestacijos kriterijumi turėtų tapti ne tiek formalios akademinės-didaktinės pretendento kompetencijos ir jas patvirtinantys sertifikatai, kiek pretendento asmenybės savybių derinys, įgalinantis ugdytoją sėkmingai siekti linkstančių nusikalsti vaikų faktinio (!) perauklėjimo ir resocializacijos.

2 Tarkime, čia galime turėti galvoje sistemingą fizinių bausmių taikymą ugdytinių atžvilgiu

78

Lietuvos pedagogų darbo rinkoje vis labiau pasireiškiančios bedarbystės didėjimo ir konkurencijos tendencijos taip pat sąlyginai neblogi pedagogų atlyginimai yra reali ir rimta prielaida siūlomiems personalo reformavimo principams realiai ir veiksmingai įdiegti. Kitaip tariant, reikia šiomis tendencijomis pasinaudoti NVPĮ sistemos tobulinimo labui. Reiktų paskatinti, kad NVPĮ dirbtų ne tik vietiniai, bet ir atvykstantys perspektyvūs bei kvalifikuoti specialistai. Vertėtų pagalvoti apie kokius nors kelionpinigius ar pan. Čia nebūtina iš karto didinti įstaigoms biudžeto asignavimus. Esamą personalą galima kiekybės sąskaita optimizuoti personalo kokybės kryptimi, o atsilaisvinusias lėšas nukreipti važinėjimo į darbą išlaidoms iš dalies kompensuoti, naujiems specialistams „prisivilioti“. Toliau, pažymėtina, kad faktiškai susiklosčiusi NVPĮ personalo struktūra profesinės kompetencijos turinio požiūriu nėra optimali. Asimetriškai persveria specialistai, turintys dalykinį didaktinį pasirengimą. Visgi akivaizdu, kad reiktų daugiau specialistų, turinčių socialinį psichologinį pasirengimą ir specialistų, galinčių „gyvai“ organizuoti laisvalaikį (trenerių, menininkų, instruktorių, dvasiškių etc.), psichologiškai pasirengusių pasiaukojančiam darbui su problemiškais vaikais. Tikslinga plėsti potencialių specialistų atrankos bazę, diegti būsimų specialistų „auginimo“ sistemą. Tuo tikslu būtina įdiegti socialinės pedagogikos, socialinio darbo ir psichologijos dalykus studijuojančiųjų ilgalaikę, „gyvą“ praktiką NVPĮ sistemoje. Jau praktikų metu administracija galėtų su profesiškai motyvuotais būsimaisiais specialistais užmegzti dalykinius kontaktus ir kalbą apie veiklos tęstinumą, baigus studijas. Pastaruoju metu minėtų krypčių specialistus masiškai ėmė rengti ne viena šalies aukštoji mokykla, tačiau neretai į profesinį gyvenimą tokie specialistai išleidžiami vien tik su teoriniu bagažu ir formaliu sertifikatu. Šioje vietoje universitetai (kolegijos) ir NVPĮ sistema privalėtų tapti glaudžiai bendradarbiaujančias socialiniais partneriais. Reikalai šioje srityje galbūt pajudėtų iš vietos, jei nuolatinės būsimųjų specialistų praktikos organizavimas taptų formaliu NVPĮ veiklos vertinimo kriterijumi ir minėtų įstaigų vadovų atestacijos kriterijumi. Tyrimas parodė, jog ne tik specialistų rengimas, atranka, bet ir jau dirbančių specialistų kompetencijos ugdymas bei profesinės raidos skatinimas yra viena labiausiai apleistų NVPĮ sistemos sričių. esama kvalifikavimo sistema yra formali, imitacinė. Kitas esminis jos ribotumas - sausas akademizmas ir atotrūkis nuo ralių NVPĮ problemų. Dešimtmečiais netobulėjantis specialistas, vengiantis naujovių, įvairovės ir pokyčių, inertiškai pasiliekantis prie pasenusių ar net ydingų pedagoginio poveikio metodų, yra esminis NVPĮ sistemos atsinaujinimo bei tobulėjimo kliuvinys. Privalu, kad ministerija nedelsiant paskelbtų konkursą kvalifikavimo programoms (arba net atskiriems jos moduliams) parengti. Konkuruoti tarpusavyje turėtų institucijos, kurioms šalyje yra suteikta teisė vykdyti pedagogų tęstinę kvalifikaciją. Atskiros programos turėtų būti parengtos įstaigų vadovams (direktoriams bei pavaduotojams); pedagogams dalykininkams (kurikulinio ugdymo specialistams); auklėtojams ir soc. pedagogams (socialinio ugdymo specialistams). Rengdami atskirus modulius, konkuruoti ir siūlyti ministerijai savo edukacines paslaugas galėtų ir pavieniai profesionalai. Kaip jau buvo minėta, vien akademinių žinių šiose profesijose nepakanka. Todėl, galima pagrįstai abejoti, ar akademiškai ir daugiau į kognityvinį rengimą orientuoti aukštųjų mokyklų lektoriai (beje artimiau su NVPĮ sistemos specifika nesusipažinę), gebės patys parengti išbaigtas ir sėkmingam profesiniam tęstiniam kvalifikavimui pakankamas programas. Taigi čia privalu imtis papildomų priemonių. Tatai galėtų būti kai kurios šiuolaikinėje ugdymo, žmogiškųjų išteklių valdymo ir organizacijų raidos paradigmoje pasiteisinę konceptai bei veikimo praktikos. Tai: • mokymasis partnerystės tinkluose

79

• patirtinis mokymasis • besimokančios organizacijos principų diegimas • projektinės veiklos plėtotė Būtina nedelsiant išplėtoti tarpinstitucinių pedagogų ir vadovų metodinių tarybų veiklą. Reiktų siekti, kad tokios metodinės tarybos suvienytų skirtingų įstaigų vadovus, pedagogus-dalykininkus ir pedagogus-auklėtojus. Jų užsiėmimai ir renginiai turėtų būti reguliarūs, vykti (rotacijos principu) kiekvieną kartą kitoje institucijoje. Svarbu užtikrinti realų tokių metodinių renginių finansavimą ir siekti, kad tokie renginiai būtų „gyvi“, neformalūs. Pagrindinė tokių metodinių tarybų paskirtis - patirtinis mokymasis, ekspertinių išvadų dėl bandomojo laikotarpio, atestacijos ir jaunų specialistų praktikos teikimas, modernių ugdymo technologijų konstravimas. Taip pat turėtų būti įsteigta vizituojančių specialistų ir ekspertų institucija, kuri būtų skiriama ministerijos iš mokslininkų-tyrinėtojų bei patyrusių specialistų praktikų: psichologų, medikų, socialinio darbo ir vadybos ekspertų ir pan. Jų veiklai turėtų būti skiriamas finansavimas, kadangi mažai tikėtina, jog realią ir paklausią kvalifikaciją turintys specialistai stabiliai ir sėkmingai darbuosis vien tik visuomeniniais ar garbės tarnybos pagrindais. Be to, reiktų turėti galvoje, kad tokie specialistai jau turės pagrindinį darbą kitur. Tokių ekspertinių tarybų paskirtis - kvalifikuota pagalba ministerijai, įstaigų administracijai, metodinėms taryboms, taip pat kvalifikavimo renginių organizavimas, tyrimai, pokyčių organizacijose skatinimas bei įstaigų veiklos kokybės vertinimas. Tokiai ekspertų komisijai būtų galima patikėti ir vadovų bei likusio personalo atestacijos klausimus. Vizitacijos, permanentinis inspektavimas (nebiurokratinis, nukreiptas į realią pagalbą) taip pat diagnostiniai tyrimai turėtų tapti NVPĮ sistemos kasdienybe ir darbo norma. Visų šių akcijų paskirtis - diegti patirtinio mokymosi, mokymosi partnerystės tinkluose ir besimokančios organizacijos principus. Padėti pavienius talentingų darbuotojų pasiekimus paversti stabiliais visos sistemos pasiekimais, atpažinti, atskleisti trūkumus bei veiklos deficitus, padėti juos nugalėti. Tokios „ekspertinės-vizitacinės“ sistemos atsiradimas padėtų įveikti specialistų tęstinės kvalifikacijos krizę ir akademinio rengimo bei kvalifikavimo universitete ribotumus. Reguliariai vizituojančių specialistų idėja yra produktyvi ir kitu aspektu. NVPĮ nuolat susiduria su tokiomis komplikuotomis ugdytinių asmenybės ir sveikatos problemomis, kurios, turint galvoje susiklosčiusią tipinę personalo struktūrą, iš principo negali būti sėkmingai sprendžiamos. Nemažai ugdytinių turi giluminių asmenybės sutrikimų, neurologinių ir kitų sveikatos sutrikimų yra psichopatiški. Eilinis auklėtojas, felčerė ar net bendros praktikos gydytojas yra nepajėgūs šias problemas vietoje savarankiškai spręsti. Kita vertus, yra nerealu tikėtis, kad kiekvienoje NVP įstaigoje „reziduos“ psichoterapeutas, psichiatras-neurologas, ginekologas, tai yra - visas būrys aukštos kvalifikacijos ir brangiai apmokamų aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Čia nėra kitos išeities, kaip, suderinus finansavimo klausimus, visose NVP įstaigose reguliariai organizuoti tokių specialistų vizitacijas ir/arba pavienių ugdytinių pavėžėjimą pas tokius specialistus. Grįžtant prie medicininio personalo, tenka pastebėti, jog nuolatinis gydytojo klinicisto (kraštutiniu atveju med. felčerio) buvimas tokioje įstaigoje yra būtinybė. Vėlgi svarbu suvokti, jog kaip ir pedagogų atveju, čia formalios (sertifikuotos) mediko kvalifikacijos akivaizdžiai nepakanka. Netgi jei tai bus patyręs bendros praktikos gydytojas, jis turėtų įgyti papildomą kvalifikaciją vaikų ir paauglių psichiatrijos, neurologijos, psichologijos ir kt. srityse. Tai yra įgyti papildomas kvalifikacijas, kurių paprastai netgi ir kvalifikuotas bendros praktikos (arba netgi specializuotas) gydytojas neturi.

Projektinės veiklos plėtotė

80

Visiškai neišnaudotas NVPĮ sistemos tobulinimo veiklos baras yra projektinė veikla. Šią perspektyvią sritį tirtos NVPĮ dar tik atranda ir ne visada sugeba pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Projektinė veikla atveria galimybę, viena vertus, inicijuoti organizacijoje taip reikalingus pokyčius, kita vertus, užsitikrinti papildomą finansavimą iš biudžeto, iš vietos rėmėjų bei užsienio fondų ar rėmėjų. Tradiciškai susiklosčiusi tipinė NVPĮ personalo struktūra yra nepritaikyta projektinei veiklai ta prasme, kad jos kaip ir nėra kam patikėti. Kažin ar tikslinga, kad ja užsiimtų pats įstaigos vadovas. Jis turėtų projektinę veiklą inicijuoti, suformuluoti užsakymus ir kontroliuoti vykdymą. Formaliai tą sritį galima būtų patikėti (taip praktiškai ir daroma) pavaduotojui, tačiau reikia turėti galvoje, kad tai pareigybė, kuri organizacijoje nukreipta daugiau „į vidų“. Pavaduotojas galėtų būti geras jau „pramušto“ projekto vykdytojas, bet ne pats „pramušėjas“. Juo labiau mažai prasminga visuomeniniais pagrindais patikėti projektų „pramušinėjimą“ kokiam nors aktyvesniam pedagogui, kuris tai galės daryti tik pripuolamai. Akivaizdu, kad NVP įstaigoms reikia projektų vadybininko. Jo pagrindinė funkcija turėtų būti projektų „pramušimas“ ir oficialių ataskaitų parengimas. Tuo tarpu pedagogams liktų tik kūrybinė, vykdomoji projekto pusė organizacijos viduje. Projektų vadovas galėtų būti visai ne pedagoginę, o viešojo administravimo kvalifikaciją įgijęs specialistas, mokantis užsienio kalbą, išmanantis kompiuterines technologijas, turintis polinkį projektinei veiklai ir sėkmingos tokios veiklos patirties. Gerai dirbantis toks specialistas galėtų iš dalies pats užsitikrinti savo veiklos finansavimą, įskaitant atlyginimą ar bent jau jo dalį. Pradžioje, trūkstant finansavimo, toks etatinis projektų vadovas galėtų aptarnauti kelias skirtingas NVP įstaigas. Pagal šiuolaikinį tinklinės organizacijos ir kompiuterizuotos nuotolinės darbo vietos modelį, tokiam specialistui nėra būtinybės kasdien „išsėdėti“ darbo valandas. Jo darbo vieta apskritai gali būti įrengta visai kitame mieste ir netgi privačioje aplinkoje, tereikia tik kompiuterio ir telefono. Projektų vadovo veikla turėtų būti vertinama ne pagal išsėdėtas valandas, bet pagal galutinį rezultatą - kiek ir kokių projektų faktiškai įgyvendinta. Projektinę veiklą paskatintų tai, jei tatai taptų labai svariu įstaigų vadovų atestacijos ir įstaigų darbo kokybės vertinimo kriterijumi. Itin svarbus veiklos ruožas turėtų būti ryšiai su užsienio partneriais ypač su giminingomis ugdymo įstaigomis užsienyje. Ministerija turėtų ieškoti galimybių, kad visi įstaigų vadovai ir netgi kūrybingesni eiliniai pedagogai turėtų progos betarpiškai ir ne vieną kartą susipažinti su atitinkamų įstaigų veikla pažangesniuose Vakarų kraštuose. Yra labai sveikintina, kad šiame etape (tyrinėtojų darbo grupės duomenimis) į užsienį atitinkamais reikalais pasidomėti vyko nemažai Ministerijos specialistų. Ne mažiau sveikintina būtų, jei pavyktų pasiekti, jog į pažintines išvykas reguliariai vyktų eiliniai, tačiau kūrybingi įstaigų pedagogai. Juolab, kad tokios išvykos, kaip rodo tyrimas, grįžus virsta pažangiomis iniciatyvomis bei pokyčiais. Savaime suprantama, kad tokios išvykos gali būti finansuojamos iš projektinių lėšų, kurias konkurso tvarka užsitikrintų pavienės įstaigos.

Humanistinio ugdymo ir sankcijų atskyrimas Tyrinėtojų darbo grupės nuomone esminis NVP įstaigų efektyvinimo veiksnys slypi ugdomojo poveikio ir nuobaudų (teisinių sankcijų) atskyrimo principe. Pagal galiojančius įstatymus ir tvarką, NVPĮ pedagogai neturi teisės panaudoti kokių nors spec. priemonių, įskaitant jėgos priemones. Kita vertus, neretai pedagogai atsiduria tokiose situacijose, kuomet tokias priemones privalu panaudoti paties ugdytinio, kitų ugdytinių ir personalo saugumo interesais. Nemažai vaikų yra psichopatiški, jiems spontaniškai užeina krizės, nemotyvuotos agresijos priepuoliai, suicidinės (tikros ar isteroidinės-demonstratyvios) reakcijos. Yra buvę atvejų, kai buvo atimti peiliai, ugdytiniai ištraukiami iš pakaruoklio kilpos, įtraukiami į kambarį nuo lango atbrailos ir pan. Netgi jei teoriškai atsiribosime nuo visų piktnaudžiavimo faktų, kurių deja yra, vis vien liks nemažai precedentų, kuomet spec. poveikio priemones ugdytojai grėsmės situacijoje visai pagrįstai panaudoja, nors a) neturi tam teisės; b) nėra tam profesionalai parengti. Kiekvieną kartą laiku spėti iškviesti policijos patrulių ekipažą ar apylinkės inspektorių yra nerealu. Galiausiai galima kelti klausimą, kiek tipinis policijos patrulis yra profesionalai pasirengtas konstruktyviai veikti, susitikęs

81

su afekto krizę patiriančiu ir neadekvačiai bei neteisėtai besielgiančiu paaugliu? Čia gali prireikti ne tik spec. priemonių, bet ir operatyviai įterpiamų stiprių raminančių psichofarmakologinių preparatų. Tokiais kriziniais atvejais turi būti suderinta teisėta jėga ir medicininė pagalba. Taigi, bent jau didesnėse įstaigose tikslinga būtų personalo struktūroje numatyti pareigybę, kurios funkcijos būtų a) teisėtas ir teisiškai reglamentuotas spec. priemonių panaudojimas; b) ugdytinio pražangos teisinis registravimas ir tolesnis teisinis administravimas. Toks darbuotojas būtų pilnavertis ugdymo įstaigos bendruomenės narys, tarkime, papildomai dalyvautų vaikų fiziniame ugdyme ir pan., tačiau, priešingai nei likę personalo nariai, turėtų teisę ir būtų parengtas, iškilus būtinybei, panaudoti spec. priemones ir fiksuoti teisinį pažeidimo faktą. Kitiems gi pedagogams turėtų būti išimtinai paliktos tik humanistinės ugdymo priemonės. Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą prieš afekto krizę patyrusį ir neadekvačiai pasielgusį paauglį čia pat ugdymo įstaigoje būtų „užsukta“ administracinio arba baudžiamojo persekiojimo mašina. Tiesiog, būtų galimybė teisėtai ir operatyviai apsaugoti tokį ugdytinį nuo paties savęs, sulaikyti jį pavojingų sau ir aplinkiniams veiksmų, suteikti medicininę pagalbą. Atslūgus krizei, su tokiu ugdytiniu bendrautų psichologai, pedagogai ir išimtinai tik humanistinėmis priemonėmis. Humanistinio ugdymo ir sankcijų atskyrimas būtų svarbus NVPĮ sistemos humanizavimo ir efektyvinimo veiksnys. Tokia situacija, kuomet pedagogai negali naudoti spec. priemonių, tačiau konkrečiose grėsmės situacijose iš pricipo yra priversti jas faktiškai panaudoti, ateityje neturėtų tęstis. Tokia situacija demoralizuoja ir vaikus, ir ugdytojus, galiausiai pasireiškia kaip stiprus NVP įstaigų kultūrą dehumanizuojantis veiksnys.

Ekspertiniai samprotavimai dėl NVP įstaigų tinklo šalyje Kaip žinoma, šalyje vyksta ugdymo tinklo optimizavimas, kurį paskatinto demografiniai procesai ir ribotų išteklių valstybės realijos. Nesunku prognozuoti, kad kai kuriems konjunktūriškai nusiteikusiems ir uoliems švietimo vadybininkams gali kilti pagunda į švietimo tinklo optimizavimą (tiksliau - sutankinimo) kampaniją įtraukti ir NVPĮ sistemą. Tai būtų nedovanotina klaida. Socialinės, ekonominės ir teisėsauginės realijos šalyje šiandien yra tokios, kad problemiškų ir prasižengusių vaikų bei paauglių daugėja ir artimiausioje ateityje daugės. Visai netikslinga būtų kurią nors iš esamų NVP įstaigų uždaryti. Netikslinga šalyje esamas NVP įstaigas stambinti. Kaip rodo užsienio tyrimai ir praktinė patirtis, kaip beje rodo ir mūsų konkretus tyrimas, didesnėse priežiūros įstaigose susidaro palankesnės prielaidos dehumanizacijos ir nuasmeninimo tendencijoms pasireikšti. Jose paprastai sunkiau pasiekti geresnių faktinių perauklėjimo ir resocializacijos rezultatų.Todėl tokios įstaigos neturėtų būti didelės. Galima prognozuoti, kad ateityje NVP tipo įstaigų šalyje teks steigti dar, nors finansiniu požiūriu tokia išvada yra ganėtinai nepatraukli. Pavyzdžiui steigti po nedidelę įstaigą kiekvienoje apskrityje. Prie to galėtų prisidėti vietinės bendruomenės, verslo organizacijos, bažnyčia. Socializacijos požiūriu yra negerai, kai probleminis vaikas yra išplėšiamas iš savo aplinkos ir apgyvendinamas už 200 km nuo gimtinės. Nutrūksta ryšiai su artimaisiais, mokslo draugais, vietos bendruomene. Tik atskirais atvejais tikslinga prasikaltusį paauglį išplėšti iš ydingos aplinkos, nutraukiant jo ryšius su kriminaline aplinka ir apgyvendinant labai toli nuo namų. Galima būtų svarstyti klausimą, kad ugdytinių kontingentą formuoti o įstaigas “profiliuoti” derėtų pagal vaikų amžių, pražangos ar asocialumo pobūdį ir pan. Tokia kryptimi reformą galima būtų modeliuoti tik tuo atveju, jei atitinkamiems reorganizavimo sprendimams būtų garantuotos pakankamos lėšos. Jei ši to nėra, tai šiame etape tikslinga NVPĮ sistemos reformą sukoncentruoti į radikalesnius pokyčius būtent žmogiškųjų išteklių (tiksliau - personalo) valdymo srityje. Tokiu atveju galima tikėtis, kad NVPĮ sistema šalyje bus modernizuota ir humanizuota, ženkliai nedidinant biudžeto asignavimų.

82

BENDRĄ TYRIMO ATASKAITĄ RENGĖ

Prof. habil. dr. Gediminas Merkys

Doc. dr. Jonas Ruškus

Doc. dr. Adolfas Juodraitis

83

1 Priedas

Tipinė vienos ekspedicijos priežiūros įstaigoje dienotvarkė

PIRMOJI DARBO DIENA: preliminari dienotvarkė* PASKIRTIES APIBŪDINIMAS, VEIKLOS IR AKTYVUMŲ TYRINYS DIENOTVARKĖS STRUKTŪRINIS

KOMPONENTAS EKSPEDICIJOS NARIAI ŠEIMININKAI

PRELIMI-NARIAI SKIRIAMAS LAIKAS

Ekspedicijos ir šeimininkų komandų prisistatymas

Trumpas asmeninis komandos narių prisistatymas prie apskrito stalo. Šilto darbinio kontakto su partneriais užmezgimas.

Pagal galimybę dalyvauja visi. Trumpas asmeninis ir organizacijos pristatymas prie apskrito stalo. Išsiaiškinamos ekspedicijos narių gyvenimo ir darbo sąlygos. Šilto darbinio kontakto su partneriais užmezgimas.

Ekspedicijos darbų plano pristatymas,

koordinavimas, koregavimas

Ekspedicijos tikslų bei ekspertinio tyrimo principų pristatymas, darbinių užduočių formulavimas.

Išklauso, susipažįsta, teikia pasiūlymus. Parenka patalpas darbui. Paskiriamas darbo koordinatorius.

10- 12 val..

Pietų pertrauka Esant galimybei ekspedicija pageidautų pietauti tose pačiose patalpose įprastinėse sąlygose su ugdytiniais ir darbuotojais. Praneštume iš anksto pietaujančiųjų skaičių. Už pietus svečiai susimoka patys.

Pasirūpina, pataria, kur tikslingiausia būtų papietauti. 12-13 val.

Ekskursija ir vizitacija po įstaigos objektus su šeimininkų palyda ir

komentarais

Susipažįsta su: 1) patalpomis (ugdytinių gyvenimo, ugdymo ir poilsio vietomis; darbuotojų darbo vietomis; 2) teritorija ir jos konkrečiais objektais; 3) su svarbesniu inventoriumi (dirbtuvės, specializuotos klasės ir pan.);

Lydi, supažindina su objektais, komentuoja, atsako į klausimus. 13-15 val.

Kavos pertraukėlė 15-15.30 val.

Detalesnis organizacijos pristatymas ir kūrybinių

užduočių atlikimas

Žodžiu teikia klausimus ir kūrybines užduotis esamų MVPĮ problemų ir numatomų reformų kontekste.

Organizacijos vadovo komanda (direktorius, pavaduotojai, vedantieji specialistai) samprotauja žodžiu ir/ar raštu suformuluotų problemų ir užduočių kontekste

15.30-17.30 val.

Darbo dienos apibendrinimas ir rytojaus

Dalyvauja norintys Organizacijos vadovo komanda 17.30-18.00 val.

84

darbo plano aptarimas

Draugiškas pokalbis miesto/miestelio kavinėje

Dalyvauja visi Dalyvauja pageidaujantys Nuo 18.00 val.

* esant būtinybei, preliminari dienotvarkė gali būti koreguojama

85

ANTROJI DARBO DIENA: preliminari dienotvarkė* PASKIRTIES APIBŪDINIMAS, VEIKLOS IR AKTYVUMŲ TYRINYS DIENOTVARKĖS

STRUKTŪRINIS KOMPONENTAS EKSPEDICIJOS NARIAI ŠEIMININKAI

PRELIMI-NARIAI SKIRIAMAS LAIKAS

Tiriamasis darbas “lauke”

Ekspedicijos nariai pasiskirsto į darbo grupes ir eina į savo pasirinktus detalaus nagrinėjamo objektus. Turima galvoje: 1) susipažinimas su ugdymo planais ir ugdomuoju darbu; 2) ugdytinių veiklos ir užimtumo analizė; 3) pasirinktinai susitinkama ir bendraujama su atskirais specialistais, darbuotojais ir t. t.; 4) filmuoja, fotografuoja, kopijuoja, protokoluoja.

Bendrauja, bendradarbiauja, sudaro sąlygas prieiti prie dokumentacijos, susitikti su ugdytiniais, apžiūrėti patalpas ir aplinką, lydi, komentuoja.

9-12.30 val..

Pietų pertrauka Esant galimybei ekspedicija pageidautų pietauti tose pačiose patalpose įprastinėse sąlygose su ugdytiniais ir darbuotojais. Praneštume iš anksto pietaujančiųjų skaičių. Už pietus svečiai susimoka patys.

Pasirūpina, pataria, kur tikslingiausia būtų papietauti. 12.30-13.30 val.

Kūrybinių užduočių atlikimas

Žodžiu ir raštu teikia klausimus, anketas ir kūrybines užduotis esamų MVPĮ problemų ir numatomų reformų kontekste, veda problemines diskusijas su pasirinktais darbuotojais.

Personalas pasirinktinai samprotauja žodžiu ir/ar raštu suformuluotų problemų ir užduočių kontekste 13.30-15.30 val.

Apibendrinanti diskusija

Užduoda patikslinančius, papildomus klausimus, paprašo pakomentuoti įvairius pastebėjimus, aptaria tolesnio bendradarbiavimo formas telefonu, elektroniniu paštu, susitaria dėl papildomos medžiagos ir informacijos atsiuntimo ir pan. iki tol, kol bus parengta galutinė tyrimo ataskaita. Atsisveikinimas su partneriais iš MVPĮ.

Organizacijos vadovo komanda (direktorius, pavaduotojai, vedantieji specialistai) atsako į klausimus, numato tolesnio bendradarbiavimo gaires.

15.30-17.00 val.

*esant būtinybei, preliminari dienotvarkė gali būti koreguojama

86

Kaip ir kur link reiktų keisti , tobulinti dabartinės NPĮ: • Teisinio reguliavimo ir valdymo sistemą; • Organizacijos paskirties sampratą, viziją ir pan.; • Organizacijos struktūrą (personalo, padalinių, ugdytinių kontingento ir t. t ; • Ugdytinių kontingento užimtumo, perauklėjimo ir resocializacijos sistemą;

Sutinku, kad sistemą keisti reikia, bet reikia neužmiršti ir seno. Keičiame, reorganizuojame, tik problemos nemažėja, o didėja. Nuvertiname žmones,

kurie šiose įstaigose dirbo daug metų, net neįsivaizduodami, kad neegzistuojant jokiai sistemai jie darė ką galėjo. Mano manymu, šiuo metu Lietuvoje niekas neturi aiškios vizijos kokios turi būti naujosios NPĮ. Gaila, kad svarsto ką daryti tie žmonės, kurie

nevisiškai nedirbo to darbo. Į praktikų nuomonę niekas nekreipia dėmesio. Niekas neįsivaizduoja, su kokiais “vaikučiais” tenka dirbti. Tik ministerijos lyg šaškių lentoje viena nuo kitos stumdo atsakomybę ir šių įstaigų priklausomybę. Lengva pasakyti “dirbkite taip”. Gal pirma reiktų patiems padirbėti, o tada kažką sakyti.?

Nemėgstu daug kalbėti, todėl trumpai, punktais išdėstau tai, kas, mano nuomone, turi būti keistina: • Įstaigų valdymo sistema – šio tipo įstaigas turėtų kuruoti viena institucija. Ji būtų centras iš kurio plauktų visi reikalavimai, vieninga

sistema, kontrolė, ugdytinių patalpinimas. Švietimo ir mokslo ministerija šios funkcijos, kaip matome, atlikti negali. Mano nuomone, šią funkciją turėtų atlikti teisingumo ministerija.

• Įstaigų finansavimas sako, kad šios įstaigos išlaikymas labai brangus. Bet neužmirškime, kad šykštus moka dukart. Kiek kainuos perauklėjimas jaunuoliui praėjus penkiems metams? Gal nepagailėjus finansavimo išvengsime tolesnių “pakartojimų’?

• Teisinio reguliavimo sistema- jaunuolius siųsti teismo sprendimu. apie jo buvimo laiką leisti spręsti įstaigos darbuotojams. Tegul jie sprendžia išleisti ar kelti į kitas įstaigas. Kas geriau nei jie galėtų matyti padėtį?

• Organizacijos struktūra- įstaigai turėtų vadovauti paskirtas direktorius. Jam būtų suteikta teisė rinktis kadrus. Be mokytojų ir auklėtojų kiekvienoje grupėje turėtų dirbti ir psichologas (pvz. 5 grupės, penki psichologai). Sumažinti aptarnaujančio personalo skaičių (atsižvelgiant į įstaigos tipą). ,Aptarnaujantis personalas turi turėti mažiausiai spec. išsilavinimą.

• Ugdytiniai talpinami į įstaigas atsižvelgiant į jų : • nusikaltimo pobūdį; • psichines negales; • pagal lytį; • išsimokslinimą; • amžių.

• Padalinių struktūra • ūkinė –finansinė; • medicinos; • laisvalaikio užimtumo; • psichologinės-pedagoginės; • ugdymo.

87

• Ugdytinių užimtumas. Ugdytinis turi laikytis numatyto dienos režimo. Tai ne tik dėl jo sveikatos, bet ir dėl ugdymo sėkmės. Svarbiausia) rasti priimtiniausią veiklą, kad vaikas galėtų pasidžiaugti savo darbo rezultatu. Darbą reikia organizuoti išklausius ir atsižvelgiant į ugdytinių pageidavimus, tačiau reikalui esant- leisti naudoti griežta pedagogines formas.

• Šios įstaigos turėtų būti kiekvienoje apskrityje (išeitų apie 10 įstaigų). Galėtų ugdyti daugiausiai 40 vaikų. Įstaiga- netoli centro (daugiausia 20-30 km)., atsižvelgiant į maisto aprūpinimą, kadrus, išvykas ir t. t. Vieta turi būti parinkta taip , kad brangiai nekainuotų komunalinės paslaugos, pritaikyta vaikų ugdymui ir poilsiui.

Įsivaizduokite, kad esate paskirtas steigiamos eksperimentinės NPĮ direktorius. Toliau, įsivaizduokite, kad sąlygos , kuriomis užimate šias pareigas,

yra ypatingos: • Jūsų finansiniai, organizaciniai ir personalo ištekliai yra riboti. • Jūsų įgaliojimai labai dideli (aukščiau stovinčios organizacijos 5 metus negali kištis į Jūsų veiklą ir nutraukti pradėtą NPĮ eksperimentą). Kurdama įstaigą atsižvelgčiau į ugdytinių patekimo priežastis ir visus veiksnius, kurie sąlygoja sėkmingiausią vaiko ugdymą. Mano įstaiga būtų tik

psichiškai sveikiems vaikams. Nes, kaip rodo patirtis, “duetas” tikrai neįmanomas. Taip pat griežtai laikyčiaus amžiaus ribos. Pasirinkčiau kiek įmanoma gražesnę vietą savo įstaigai. Tai būtų nuošali vietelė prie nedidelio vandens telkinio, miško. Statyčiau naują kompleksą.

Mini gyvenamieji namai (po 5 kambarius ir virtuvę, vonią ir t.t.), mokykla (joje būtų ir administracijos dalis), sporto kompleksas, dirbtuvės. Tai būtų įstaiga skirta daugiausia 40 vaikų. Ir svarbiausia- pritaikyta ne tik ugdytinių priežiūrai, bet ir korekcijai bei reabilitacijai (dabartės atveju reabilitacijos galimybės nematau nei vienoje veikiančioje įstaigoje).

Aplinka turėtų būti ypatinga. Gėlės, augalai, akmenys ir t. t. “įkomponuotas” sodas, daržas. Vaikų gyvenamieji nameliai aprūpinami viskuo- modernia aparatūra, patogiais baldais, žaislais ir t. t. Taip pat įrengti ir mokyklą, sporto kompleksą, dirbtuves. Labai svarbu ugdymo galimybės- inventorius kuo platesnei veiklai.

Toliau- auklėtojų paieškos. Reikėtų pedagogų šeimų( ar ne) , kurios sutiktų gyventi nameliuose ir atvežtus vaikus prižiūrėtų taip, kaip savus. Šitų žmonių paieškomis ir testavimui pasamdyčiau mokslininkų komandą. manau, kad didžioji vykdomo darbo sėkmės dalis priklauso nuo jį dirbančio žmogaus. Darbo sutartis būtų pasirašoma penkeriems metams įvertinus ir suderinau šias sąlygas. Mokykloje dirbsiantiems mokytojams taip pat būtų keliami ypatingi reikalavimai. Reikėtų pažangiai mąstančių, gabių ir kūrybingų asmenybių. Turėtų dirbti ir psichoterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Šiai komandai priklausantys žmonės turėtų sugebėti išsiaiškinti patologinio ugdytinių elgesio priežastis, padėti jiems susirasti priimtiną veiklą, padėti pasikeisti. Būtų ir grupė žmonių, kuri lankytųsi ugdytinių namuose ir dirbtų su jų tėvais ( jei tokie yra). Norėdami išauginti pilnavertį žmogų, negalime jo atskirti nuo šeimos, nuo jo paties šaknų. Pirmiausia vaikas turi išmokti mylėti ir gerbti save, toliau- savo tėvus. Nors jie ir asocialūs, alkoholikai ir pan. Vadovaudamasis tokiomis nuostatomis ugdytinis supras, kaip susergama neišmokus gyventi. Jis turi pamatyti, kad yra galimybė pasikeisti ne tik jam, bet ir jo gimdytojams. Nes tėvai irgi kažkada buvo vaikais, kurių , gal niekas nežiūrėjo ir jų gyvenimas virto egzistavimu. Pagalba turi būti suteikta ir vaikui ir jo šeimai. Kartais tai aiškiai neįmanoma, bet…

Namelyje vaikas turėtų gyventi kaip šeimos vaikas. jis ruošia pamokas, prausiasi, mokosi skalbti, gaminti, gali turiningai ir įdomiai praleisti ;laisvalaikį. eina su “tėvais” apsipirkti, mokosi skaičiuoti ir taupyti, lanko teatrą, kiną ir t. t. Įvairiomis progomis kviečiasi tikruosius savo tėvus. Dauguma nusikaltimus padaro dėl netinkamos priežiūros, užimtumo stokos, todėl pirmiausia išbandyčiau šią galimybę. Ugdytiniai žinotų reikalavimus, pareigas ir privalėtų laikytis. Veikla būtų organizuojama atsižvelgiant į vaiko norus ir derinant juos su egzistuojančia tvarka.

Po pamokų su ugdytiniais dirbtų psichologai, būrelių vadovai, auklėtojai.

88

Visi gyvenantys šios įstaigos teritorijoje turėtų patys ją tvarkyti, mokytis auginti įvairius augalus, prižiūrėti gėles, darže užsiauginti daržovių, sode-vaisių, juos tinkamai paruošti maistui ir pan.Berniukai galėtų pradėti mokytis amato. Žodžiu –suteiktume progą vaikui išbandyti visas galimybes. Po to jis galėtų grįžti į šeimą. Tačiau jo veikla ir toliau būtų stebima, jam ir jo šeimai būtų suteikiama pagalba (tam yra socialiniai darbuotojai ir pan.).

Neaprašinėsiu ugdomojo proceso . Jį puikiai galime įsivaizduoti, žinodami, kad dirba profesionalūs žmonės, tikintys, kad bet koks žmogus gali pasikeisti ir mylintys jį tokį, koks jis yra. Pedagogai turėtų suprasti, kad vaiko nereikia keisti. Vaikui reikia suteikti pagalbą taip, kad jis pats pajustų norą keistis. Pats pajustų norą keistis. Žinoma, toks procesas- ilgas ir sudėtingas, tačiau rezultatas (mano manymu) ilgalaikis.

Mokykloje veiktų ir darbo grupės, kurios su patekusiais bėdon, bet dar neatvežtais čia vaikais, dirbtų jų namuose, karu padėdamos ir tėvams (čia įtraukčiau ir Vaikų teisių apsaugos tarnybas).

Apgyvendinimas specialiuosiuose vaikų globos namuose turėtų būti paskutinis bandymas. Pirmiausia- reikėtų dirbti šeimoje ir su šeima. Jei vaikas našlaitis ir gyvena globos namuose –tai pagalba kam turėtų būti suteikiama ten. Ten reikia stiprinti pagalbą ir priežiūrą, bendravimą. Nereikia leisti vaikui šlaistytis gatvėse. Reikia jam surasti priimtiną veiklą Tuo užsiimtume šį bandomąjį laikotarpį. Tarkim –pasirenku Šiaulių miestą. Taigi- žmonės dirba ne tik naujuosiuose globos namuose, bet ir visose vaikų globos įstaigose Šiaulių mieste ir dar visose šeimose, kurių tėvams rengiamasi atimti ar apriboti tėvystė-motinystės teisės. Dirba ir atskiri žmonės, kurie “renka” pamokų metu besišlaistančius gatvėse vaikus ir aiškinasi to priežastis. Kadangi mano finansinės galimybės būtų ypatingos, tikrai leisčiau sau tai pabandyti. Gal taip gelbėjant vaikus ateityje nereikėtų gelbėtis nuo vaikų.

Viena institucija, kokia stebuklinga ji bebūtų, negali išspręsti visų problemų ir “išsveikinti” vaiko taip, kad jis pasikeistų visam gyvenimui. Tai- vieningos sistemos galimybės (gaila, kad tokios dar nėra).

Čia aprašiau mano įsivaizduojamą būdą, kaip naikinti pasekmes. Tačiau svarbiausia- naikinti priežastis. Galų gale reikia išspręsti tėvų atsakomybės klausimus. Uždaryti “pinigų gavimo fabrikėlius”. Vaikas šeimoje – tai didžiulė atsakomybė ir įsipareigojimai. Jam turi būti skirtas visas mamos laikas, tėvo rūpestis. Kol ši nuostata nebus įteisinat, specialiųjų NPĮ reikės vis daugiau ir daugiau.

89

Vadovo anoniminis rašinys

Kaip ir kur link reikėtų keisti, tobulinti dabartines NPĮ

• Teisinio reguliavimo sistemą ir valdymo sistemą. Teisinio reguliavimo sistema po Baudžiamojo kodekso pataisų priėmimo labiau atitinka nepilnamečių padėtį ir situaciją. Tačiau būtina toliau kurti

šeimos teismo sistemą arba skirti teisėjus, kurie nagrinėtų vien nepilnamečių bylas. Valdymo sistemą būtina toliau realiai humanizuoti. NPĮ turėtų veikti kaip autonomiškos struktūros, kartu, siekiant išvengti negatyvių kraštutinumų ar

būtiniausių reformų lėtumo, šios turėtų būti pakankamai gerai koordinuojamos. • Organizacijos paskirties samprata, organizacijos vizija ir pan.

Apsaugoti delinkventinio elgesio, pedagoginiu ir socialiniu požiūriu apleistus ir kitokių problemų turinčius paauglius nuo destruktyvios aplinkos, vaiko asmenybę žlugdančios šeimos, socialinių ekonominių sąlygų, galimo psichofizinio atsilikimo ar smurto.

Padėti teigiamo elgesio ir mokymosi motyvacijos stokojantiems paaugliams ugdytis, įveikiant besiformuojančius žalingus elgesio ir veiklos įpročius. Sudaryti sąlygas moksleivių elgesio ir vertybių sistemos optimaliai korekcijai, saviaktualizacijai, produktyviai ir socialiai prasmingai saviraiškai.

Vizija- prigimtinių ugdytinio galių išlaisvinimas ir plėtojimas. • Organizacijos struktūra.

NPĮ turi veikti kaip savarankiškos švietimo įstaigos. NPĮ (vidutinės priežiūros), kur apgyvendinti vyresnio ( iki 18 metų) amžiaus paaugliai, turėtų veikti šie struktūriniai padaliniai:

• pagrindinė bendrojo lavinimo mokykla; • ugdymo ir laisvalaikio organizavimo skyrius; • profesinio (ir ikiprofesinio) rengimo ir gamybinės veiklos skyrius; • medicinos priežiūros tarnyba; • ūkinės)finansinės veiklos tarnyba • ugdytinių kontingento struktūra; • grupių (skyrių) formavimas pagal išsilavinimą, nes mūsų paauglių padarytų nusikaltimų pobūdis ir objektai labai panašūs.

• Ugdytinių kontingento užimtumo, ugdymo ir resocializacijos sistema.

Vaikų užimtumas siejamas su paauglių prigimtinais poreikiais bei polinkiais. Dalis vaikų mokosi staliaus profesijos. Greta veikia penkios ikiprofesinio mokymo grupės (šaltkalvystės pagrindų, gyvūnų prižiūrėtojų, stalystės pagrindų, sodininkų ir teritorijos apželdintojų, pastatų remonto). Visi ugdytiniai lanko vieną iš 10 saviraiškos būrelių, kurie veikia ugdymo namuose.

Moksleivių resocializacijos pagrindas- ugdytinių tarpusavio santykiai ir vaikų bei darbuotojų tarpusavio bendravimas. Manyčiau, jog tik giliai sprendžiant šias bendradarbiavimo problemas, įmanoma žengti kitus žingsnius: užtikrinti vaikų moralinį bei fizinį saugumą, padėti susigrąžinti mokymosi bei teigiamo elgesio motyvaciją, kurti teigiamą aplinką saviraišką ir pan. Septyni pagrindiniai geros, pažangios NPĮ bruožai:

1. Draugiški vaikų tarpusavio santykiai.

90

2. Abipusiai pagarbūs, nuoširdūs vaikų ir darbuotojų bendradarbiavimas. 3. Vaikų fizinis ir moralinis saugumas. 4. Saviraiškos galimybės. 5. Mokymosi prasmės suokimas. 6. Amato įgūdžių formavimas. 7. Pozityvi aplinka.

Įvardinti ir ištirti krizės priežastis. Neutralizuoti išerzintą aplinką. Sureguliuoti pašlijusius santykius tarp subjektų. Plačiai aiškinti krizės priežastis ir jos žalą kiekvienam individui. Ieškoti ir pateikti bendruomenei krizės alternatyvų. Sukurti nekrizinį modelį. Veiksmų (žingsnių) skaidrumas ir paprastumas. Penki svarbiausi NPĮ taktiniai tikslai:

1. Naujai atvykusio psichologinis-pedagoginis tyrimas. 2. Ugdytinio supažindinimas su naujomis jo gyvenimo sąlygomis, bendruomenės gyvenimo tvarka. 3. Siekti, kad nauja aplinka neišgąsdintų vaiko. 4. “Atšildyti” paauglį. 5. Įtraukti į prasmingą veiklą

Penki svarbiausi strateginiai tikslai:

2. Elgesio ir vidinių nuostatų korekcija. 3. Ugdytinio gyvenimo artinimas šeimai, jos tradicijoms be žalingų įpročių ir poelgių. 4. Plėsti individualumo erdvę, kuriant palankias sąlygas ugdytinio saviugdai, savęs realizavimui, aktualizavimui. 5. Socialinė reabilitacija, asocialaus elgesio prevencija, trūkstamų socialinių įgūdžių formavimas. 6. Ugdytinių rengimas darbui rinkos sąlygomis.

91

I.Įstaigos strateginiai tikslai

Ugdytinių elgesio korekcija ir resocializacija (atsakomybės už savo elgesį ir jo pasekmes ugdymas, socialinių įgūdžių lavinimas, mokymosi motyvacijos atstatymas ir skatinimas, sunkumų-krizių įveikimo socialiai priimtinų būdų mokymas, jų įtvirtinimas ir taikymas kasdieninėje veikloje).

II.Pagrindinės įstaigos darbo gerinimo kryptys

Veikla turėtų vystytis keliomis kryptimis:

• Rūpinimasis vaikais (užtikrinimas vaikų saugumas, buitinės sąlygos, galimybė baigti pagrindinę mokyklą, profesiją, įgyti socialinius įgūdžius, ypatingą dėmesį skirti lytiškumo ugdymui ir korekcijai ir pan.). Pažymėtina, kad užtikrinant ugdytinių saugumą ir nenutrūkstantį pedagoginį procesą ir darbo tęstinumą su ugdytinėmis turėtų dirbti pedagogai (auklėtojai, soc.pedagogai) visą parą (ir nakties metu).

• Rūpinimasis darbuotojais ( jų atranka, kvalifikacijos kėlimu, skatinimu, palankaus mikroklimato kūrimu, darbo sąlygų gerinimu). • Ryšiai su tėvais (skatinti pedagogus ir padalinių vadovus atstatyti I sistemingai bendradarbiauti su ugdytinių tėvais, globėjais, buvusiomis

mokyklomis). • Ryšiai su kitomis organizacijomis.

Vadovas, norėdamas gerinti įstaigos darbą, privalo:

• vadovautis demokratijos principais (remtis komandiniu darbu ir atsiskaitomybe už darbo rezultatus iš apačios į viršų ir atvirkščiai); • gerai suvokti visų darbo grandžių veiklos struktūrą; • minimalias ir maksimalias kiekvienos grandies (darbuotojo) pasiekimo galimybes, t.y. ko galima pareikalauti ir ką grandis (asmuo) turėtų atlikti mažiausiai ir daugiausiai- idealus variantas; • organizuodamas institucijos veiklą vadovas turėtų remtis padalinių vadovais ir jų pagalba koordinuoti visų darbuotojų veiklą; • siekti, kad visose darbo grandyse būtų laikomasi vieningų reikalavimų ir užtikrinti darbo tęstinumą. • skatinti sistemingą darbą su tėvais (globėjais) ir palaikyti nuolatinius ryšius su mokyklomis, kuriose mokėsi ir tęs mokslą mūsų ugdytinės; • vadovas turėtų rūpintis ne tik vaikų gerbūviu, bet ir darbuotojais, akivaizdu, kad geras mikroklimatas tarp pedagogų yra viena iš sąlygų palankaus darbo su vaikais. • globos namai turėtų būti atviri visuomenei (palaikomi ryšiai su VTAT, steigėju, policija, kitomis suinteresuotomis institucijomis, visuomeninėmis vaikų interesus ginančiomis organizacijomis; kultūrinėm organizacijos (kinai, teatrai, muziejai)).

III. 8 pažangios įstaigos bruožai:

1. Vadovavimas demokratijos principais. Visos grandys dirba nuosekliai, joms vadovauja grandies (padalinio) vadovas, kuris atsiskaito prieš įstaigos

vadovo, aptaria tolimesnius planus. Į svarbių klausimų sprendimus įtraukiami darbuotojai, atstovaujami Mokyklos tarybos ir mokiniai- moksleivių tarybos.

2. Pagarbūs tarpusavio santykiai tarp visų darbuotojų (ne tik tarp pedagogų, bet ir su aptarnaujančiu personalu) ir su ugdytinėmis.

92

3. Globos namai atviri bendradarbiavimui su kitomis vaikų interesais atstovaujančiomis institucijomis ir atvira globos namų bendrojo lavinimo mokykla į kurią gali ateiti mokytis ir miesto vaikai (tiek berniukai, tiek mergaitės).

4. Ugdymo procese, be globos namuose dirbančių specialistų, dalyvaujančių įvairių sričių kvalifikuoti specialistai (gydytojai, aktoriai, režisieriai, kitų miesto mokyklų mokytojai), kurie dirba visuomeniniais pagrindais. Tai užtikrina pastovų įstaigos atsinaujinimą ir tobulėjimą.

5. Vadovų veikla yra koordinuojama atsižvelgiant į įstaigos poreikius. Nutarimų vykdymas-reglamentuojamas ir numatoma, kaip bus patikrinti nutarimai.

6. Įstaigoje užtikrinamas ir vaikų, ir darbuotojų saugumas (aiškios pareigybinės instrukcijos, skatinimo sistema, kvalifikacijos kėlimo galimybės, aiški dienotvarkė ir pan.)

7. Aiški vadovo atsiskaitomybė (finansinė), įstaigos strateginių planų sudarymas, derinimas ir vykdymas. 8. Geras ir nenutrūkstamas finansavimas.

IV. 8 patiriančios krizę (nepažangios) įstaigos bruožai

1. Trūksta įstaigos grandžių veiklos vienybės, darbo tęstinumo. 2. Naujai atsiunčiami globotiniai be tikslaus elgesio apibūdinimo, siuntime nenumatomi pageidautini elgesio pokyčiai, todėl pirmame darbo etape su

ugdytine, santykinai daug laiko skiriama pirminiam duomenų rinkimui. 3. Nėra galimybių tinkamai dirbti su narkotikus vartojančiomis ugdytinėmis. Narkomanija yra traktuojama, kaip liga, todėl vien elgesio korekcijos

nepakanka. Reikalinga specializuota tokio tipo įstaiga, galinti užtikrinti griežtą izoliaciją pirmuoju laikotarpiu, psichoterapinę pagalbą ir t. t. 4. Spec.globos namuose neturėtų būti vaikų, kurių elgesio sutrikimai yra sąlygoti ligos. 5. Per didelis ugdytinių skaičius grupėje (turėtų būti ne daugiau 6-8 ugdytinių). 6. Nepakankami paruošiama išeinančių globotinių, ypač buvusių globos namų auklėtinių grįžimo aplinka. 7. Visuomenė nepasiruošusi, o įstaiga per mažai rodo iniciatyvos, bendradarbiavimui su panašaus tipo įstaigomis. 8. Prastas finansavimas neužtikrina normalaus darbo.

V. 5 svarbiausi tikslai reorganizuojant įstaigą

1. Veikla turi remtis elgesio korekcijos ir resocializacijos programomis, kurios padėtų nusikalsti linkusioms merginoms grįžti ir integruotis į aktyvų,

prasmingą ir pilnavertį visuomenės gyvenimą. 2. Aiški ir įstatymais bei teisės aktais reglamentuotas vaikų atvykimas, buvimo laikas (maksimalus), išleidimas. 3. Sistemingas darbas su šeima, į šį procesą įtraukiant atsakingas už vaikų tinkamą grįžimą į gyvenamąją vietą institucijas. 4. Pakankama materialinė bazė, atitinkanti darbo su delinkventais specifika (finansavimas, pastatų rekonstrukcija ir pan.) ir nedidelis vaikų skaičius

grupėse ir klasėse, tam, kad galima būtų vykdyti nuoseklią, atsižvelgiant į individualias savybes ir patirtį, elgesio korekciją ir mokymą. 5. Specializuotas pedagogų kvalifikacijos kėlimas, pritaikant kvalifikacijos kėlimo kursus darbui su rizikos grupės vaikais. Pažymėtina, kad yra būtinas

ir aptarnaujančio personalo, kuris netiesiogiai dalyvauja ugdomojoje veikloje, minimalių pedagoginių žinių suteikimas (virėjos, praėjimo punkto budintieji ir kt. darbuotojai).

93

Dauguma ugdytinių-paauglių, turintys mažesnę ar didesnę kriminalinę patirtį. Šiuo metu visi ugdytiniai gyvena ir mokosi kartu. Esamomis sąlygomis

jie nuolat neišvengiamai bendrauja tarpusavyje. Ši glaudaus bendro gyvenimo aplinkybė didina moksleivių, jų grupių įtaką vienu kitiems, sudaro prielaidas jų saviems, dažnai negatyviems, įstatymams formuotis ir slopina pedagogų bendruomenės (auklėtojų, mokytojų ir kt. pedagoginių darbuotoj) ugdomąjį poveikį moksleiviams. Kartas nuo karto tenka “gesinti” slaptai įsižiebiantį nesankcionuotų normų tarp ugdytinių atsiradimą. Tokia moksleivių gyvenimo aplinka trukdo įgyvendinti jų elgesio ir veiklos korekcijos programas, iš dalies žlugdo pedagogų pastanga kurti palankų ugdymosi mikroklimatą.

Siekiant efektyviau koreguoti ugdytinių elgesį, mokymosi motyvacijas, vidines nuostatas, didinti pedagogų bendruomenės ugdomąjį poveikį, būtina plėtoti moksleivių gyvenimo ir veiklos individualumo galimybes, t.y. sukurti sąlygas kiekvienai klasei (grupe), kiekvienam paaugliui gyventi savarankiškai, saugiai, optimaliai individualizuotoje erdvėje neveikiamam kitų moksleivių, jų grupių interesų, polinkių, įpročių.

Vėluojančių spec.vaikų ugdymo įstaigos materialinė bazė atitinka tokios reformos kryptį. Ši ugdytinių veiklos ir gyvenimo individualumo plėtros programa bus įgyvendinama dviems etapais per 2-jų metų laikotarpį.

2001 metų III –iąjį ketvirtį numatomi šie ugdymo reformos- individualumo plėtros –darbai: 2. Moksleivių gyvenamąsias patalpas (keturis aukštus) pertvarkyti šiuo principu: viename aukšte įkurdinti dviejų grupių ugdytinius (maždaug po 10

paauglių kiekvienoje). Šio dvi grupės (klasės) gyvens atskirose aukšto dalyse, tik naudosis bendromis aukšto patalpomis (prausykla, tualetu ir kt.); 3. Viename kambaryje apgyvendinti 1-2 moksleivius; 4. Įrengti naujus (papildomus) laiptus į gyvenamąsias patalpas ir suremontuoti nenaudojamą įėjimą, kad viename aukšte gyvenantys paaugliai turėtų

atskirą įėjimą, kuriuo naudotųsi tik jie; 5. Vieną moksleivių grupę (apie 10 berniukų) iškelti į administracijos pastatą; įrengti kambarius; 6. Steigti tiriamąją grupę naujai atvykusiems ugdytiniams; įrengti jai patalpas; 7. Dviejų aukštų pagrindinę mokyklą pertvarkyti jaunesnių ir vyresnių paauglių atskiram mokymui (si); 8. Ugdytinių maitinimą organizuoti skirtingu metu.

Per antrąjį moksleivių veiklos ir gyvenimo individualizavimo plėtros programos vykdymo etapą (2002 metai) numatoma: 1. Administracinio pastato patalpose (I aukštas) sudaryti sąlygas atskirai gyventi dviem ugdomosioms grupėms; 2. Gyvenamųjų patalpų aukštuose palikti tik po vieną moksleivių grupę, kuriant sąlygas ugdytinių saviraiškai, poilsiui, žaidimams,. mokymuisi. Grupė

turės savo valgyklėlę, skalbimo mašiną kasdieniam smulkiam skalbimui, savo rūbinę, buities kambarius; 3. Kiekvienai ugdomajai grupei (klasei) sudaryti sąlygas mokytis atskirai, minimaliai įtakojamai neigiamų išorinių veiksnių. 4. Mažinti ūkinio personalo skaičių, dalį jų funkcijų perduoti ugdytiniams arba integruojant į moksleivių gyvenimą bei veiklą. 5. Sudaryti sąlygas moksleiviams gyventi po vieną.

Moksleivių gyvenimo ir veiklos individualumo plėtra padės ugdyti paauglių savarankiškumą, atsakomybę už savo veiksmus bei jų pasekmes, stiprinti

vaikų vidinį ir išorinį saugumą, plėsti saviraiškos galimybes. Naujoje aplinkoje greičiau ir giliau atsiskleis vaiko individualios savybės, jo poreikiai bei polinkiai, prigimtinės galios, charakterio savybės. Pedagogų bendruomenė galės sėkmingiau spręsti moksleivių adaptacijos, elgesio korekcijos, bendrojo lavinimo ir kt. problemas.

94

Mano veiksmai steigiant eksperimentinį NPĮ:

I. 1. Suburčiau savo dalyko profesionalų komandą, pajėgią vykdyti įvairiapusę būsimojo ugdytinio resocializaciją bei reabilitaciją. 2. Komanda sukurtų ilgalaikę vidaus veiklos strategiją, numatytų jos įgyvendinimo kryptis, suformuotų reikiamus institucinius ryšius. 3. Būtų sukurtos pradinės, tačiau dar negalutinės ugdymui ir ugdymuisi reikalingos sąlygos, kurių tolimesniame gerinime, tobulinime tiesiogiai

dalyvautų, savo gerbūvį kurtų įstaigos kontingentas- ugdytojai ir ugdytiniai. Ypatingas vaidmuo tektų pastariesiems.

II. Įstaigą sudarytų šios struktūrinės dalys:

1. Administracija 2. Ugdymo ir laisvalaikio organizavimo skyrius (mokytojai, auklėtojai , psichologai, soc. pedagogai, amatų mokytojai ir kt. reikalingi spec.pedagogai). 3. Ūkinė-aptarnaujanti dalis. 4. Medicininės pagalbos dalis (gydytojas pediatras, gydytojas psichologas-neurologas, kinezeterapeutas, bendruomenės slaugytojos).

III.

Įstaigos vidaus veikla būtų organizuojama remiantis šiomis gairėmis, principais: 1. Humaniški, pozityvūs abipuse pagarba grindžiami santykiai . Ugdymas įmanomas tik esant atitinkamam vidiniam vaiko nusiteikimui. Veiklos

organizavimas, jos tikslas turi pritraukti ugdytinius. 2. Ugdymo turinys- užpildo, koreguoja esamas ugdytinių spragas. Jis nukreiptas, derinamas su būsimomis ugdytinių reikmėmis ir galimybėmis. 3. Ugdymo procesas- maksimaliai individualizuotas. Kiekvienam ugdytiniui būtų sudaroma individuali korekcinio ugdymo programa. 4. Aukščiau išvardyti principai būtų įgyvendinami remiantis šiuo modeliu: ugdytinių kontingentas numatomą laikotarpį kinta minimaliai. Įstaigos vidaus

gyvenimas (ugdymas) turėtų atitikti realiame pasaulyje galiojančius gyvenimo dėsnius- rezultatas gaunamas ugdytiniui įdėjus atitinkamą kiekį pastangų. “Šiltnamio efekto) (ugdymo namų sąlygų) derinimas su realaus pasaulio, gyvenančio pagal rinkos ekonomikos dėsnius, ritmu. Bet kurios realios ugdytinių pastangos, jų rezultatai būtų atitinkamai vertinami (moralinėje –materialinėje plotmėje). Ugdytinis motyvuojamas, skatinama siekti užsibrėžto) užbrėžto tikslo. Įveikus vieną pakopą, iškeliama kita- sudėtingesnė.Taip, žingsnis po žingsnio, vykdoma reikalinga korekcija, kartu, kaip ir realiame gyvenime ir pastangų, rezultatų, nebuvimas. Motyvuojami, koreguojami įstaigos specialistų ugdytiniai, įgiję reikiamus įgūdžius, sugebantys juos taikyti praktinėje veikloje, kaip išėję reikalingo realiame gyvenime mokymo kursą, nukreipiami gyventi į savo šeimą (jeigu yra tam sąlygos) arba į kitą ją atstovaujančią instituciją. Išvykdami iš mūsų įstaigos išsineša ir čia susikurtą materialinį gerbūvį. Tam tikrą laikotarpį įstaigos socialinių darbuotojų stebimi, padedami, įgytą patirtį realizuotų ne dirbtinėje sutemoje, o realiame gyvenime.

Iškėlus tam tikrą tikslą, už jo pasiekimą, įgyvendinimą iš anksto numatomas konkretus “atlygis” , pvz., baigus trimestrą be patenkinamų pažymių,

ugdytiniui išrašomas 100 lt. čekis, kurį jis gali realizuoti padėdamas savo šeimai, gerindamas asmeninę buitį, tenkindamas savo kultūrinius poreikius ir pan. “Atlygis”- diferencijuojamas, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko galimybes, iškeltos užduoties sudėtingumą, jos atlikimo kokybę.

95

Septyni pagrindiniai geros, pažangios NPĮ bruožai: 1. Humaniški, abipuse pagarba grindžiami santykiai, ugdytojo ir ugdytinių santykių darna. 2. Ugdytiniai ugdymo įstaigoje jaučiasi saugūs. 3. Įstaigoje sudarytos sąlygos ugdytinių prigimtinių galių plėtojimui, asmenybės aktualizavimui, realizavimui, saviugdai. Vykdoma individualizuota

reikiama korekcija, reabilitacija. 4. Visa įstaigos bendruomenė veikia kaip bendra, darni grupė, siekianti bendro tikslo, kuris ir tampa veiklos motyvu. Egzistuoja visiems žinomų,

priimtinų technologinių taisyklių sistema. 5. Egzistuoja pastovus pedagoginis bendradarbiavimas- bendra atsakomybė, tikslų derinimas, veiksmų koordinacija, tarpusavio supratimas. 6. Įstaigos “atvirumas” –į ugdymo procesą įtraukta šeima, visuomenė, kt. institucijos. 7. Įstaigoje “padedami pamatai” tolimesniam, savarankiškam ugdytinių gyvenimui.

Septyni pagrindiniai patiriančios krizę NPĮ bruožai: -Aukščiau išvardintų NPĮ veiklos bruožų nebuvimas arba jų neužtikrinimas realioje veikloje.

96

PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ (PĮ) TYRIMO DIAGNOSTINIAI KONSTRUKTAI, INDIKATORIAI, TYRIMO METODAI ORGANIZACIJOS KULTŪROS IR JOS PASKIRTIES KONGRUENCIJA






Pamatuotas ir racionalus humanizmas, atliepiantis priežiūros įstaigos (PĮ) specifiką

Autoritarizmas (valdingumas), pastiprintas PĮ specifikos. „Kilnus kerštas“ ir „griežta bausmė“ kaip vertybė

Administracija, pedagogai

Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu

Civilinė-pilietinė visuomenė kaip organizacijos idealas

„Statutinė“ organizacija kaip idealas ir siekiamybė


Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu

Orientacija į atvirą organizaciją, atsižvelgiant į PĮ institucines galimybes

Organizacijos uždarumas, slaptumas Administracija Nestruktūruotas ir struktūruotas

interviu

DOMINUOJANČIOS ORGANIZACIJOS

VERTYBĖS

Išorinis partnerystės tinklas kaip vertybė

Vien institucionalizuoti ir formalizuoti tinklai


Nestruktūruotas ir struktūruotas interviu, dokumentų analizė (socialinių tinklų diagramos)

Lanksti priežiūros sistema, leidžianti derinti individualių poreikių tenkinimą, deviantinės elgsenos auto-refleksiją su kontrole

Organizacijos, administracijos, personalo interesų dominavimas ugdytinių kontingento interesų ir lūkesčių atžvilgiu. Rigidiška priežiūros sistema orientuota į grupę kaip vienetą. Bausmės, kontrolė, apribojimai



Išoriniai tinklai ir partnerystė Uždaros organizacijos, ribojančios nuo visuomenės vizija



Besimokančios ir besikeičiančios organizacijos vizija Stoka (atitinkamai) Administracija,

pedagogai, dokumentaiNestruktūruotas ir struktūruotas

interviu, dokumentų analizė

STRATEGINIAI TIKSLAI, VIZIJA IR

MISIJA

97

Organizacijos tinkle vizija Autoritarinės (baudžiančios ) organizacijos vizija.

Administracija, pedagogai, dokumentai


Maksimalus interjero priartinimas prie „namų“ sąlygų, kiek tai leidžia PĮ galimybės

Akcentuotas interjero asketizmas, unifikacija, individualumo, „namų dvasios“ stoka, įvairovės draudimas ir/arba ribojimas administracijos/personalo/kontingento interjeras: „kokybės asimetrija“


kambarių interjeras


Kiemo konceptas: a) estetinių ir funkcinių pradų vienovės aspektu; b) veiklos erdvės ir kūrybos aspektu

„Kalėjimo kiemo“ apraiškų dominavimas

Kiemas, poilsio vietos, administracija,

pedagogai

Fotografijos, video, užrašai, nestandartizuoti interviu,

stebėjimas

Lokalaus interjero konceptas: Interjero individualumo, privatumo ir įvairovės toleravimas bei skatinimas PĮ galimybių ribose.

Interjero uniformizmas Fizinis miego, valgio,

higienos, poilsio kambarių interjeras


Globalaus interjero konceptas: a) estetinių ir funkcinių pradų vienovės aspektu; b) veiklos erdvės ir kūrybos aspektu.


kambarių, darbo vietos interjeras,

administracija, pedagogai


stebėjimas

Spontaniškų traukos ir rinkimosi vietų toleravimas

Kiemas, kita aplinka, administracija,

pedagogai


stebėjimas

FIZINĖS ERDVĖS

Pakantumas paaugliškos subkultūros aksesuarams


kambarių, darbo vietos interjeras,

administracija, pedagogai


stebėjimas

98

E D U K A C I N Ė S , K O R E K C I N Ė S I R T E R A P I N Ė S T E C H N O L O G I J O S






Orientacija į vidinę motyvaciją keisti savo gyvenimą Stoka Pedagogai, dokumentai


dokumentų analizė

dorinio mąstymo ugdymas, naujų vertybių įsisavinimas Formalus dorinis ugdymas Pedagogai, dokumentai


dokumentų analizė Naujų socialinių įgūdžių išmokimas: konfliktų sprendimo treniravimas, savęs kontrolės treniravimas, savarankiškumo ugdymas ir pan.

Stoka Pedagogai, dokumentaiNestandartizuotas ir

standartizuotas interviu, dokumentų analizė

Profesinis rengimas orientuojantis į besikeičiančią darbo rinką

Beprasmiškas rutininis darbas be teigiamų, neigiamomis stimuliacijomis

Pedagogai, dokumentai, darbo vieta ir

produkcija


(filmavimas, foto, užrašai)

Ryšių su šeima, artimaisiais palaikymas

Nukertami emociniai ryšiai su šeima, artimaisiais



dokumentų analizė

SOCIALINIS UGDYMAS IR KOREKCIJA

(SOCIALININIS INTELEKTAS IR

EMOCINĖ INTELIGENCIJA)

Laisvalaikio praleidimo formų įvairovė

Laisvalaikio praleidimo formų siaurumas

Administracija, popamokinė veikla


Individualizuoto ir diferencijuoto mokymo diegimas Pedagogai, pamoka,

ugdymo planai Nestandartizuotas interviu,

dokumentų analizė, stebėjimas modifikuotos ir adaptuotos programos veikia realiai

modifikuotos ir adaptuotos programos veikia formaliai

Pedagogai, pamoka, pamokų planai


lanksčios, darbui su nemotyvuotais vaikais pritaikytos didaktinės technologijos (pvz. aktyvūs metodai etc.)

kurikulumas nerekonstruotas darbui su nemotyvuotais vaikais

Pedagogai, pamoka, ugdymo planai


KURIKULINIS UGDYMAS

(KOGNITYVINĖS ASMENYBĖS

SAVYBĖS)

kompiuterinis raštingumas užsienio kalbų mokymas

siaura ir formali edukacinių paslaugų pasiūla Ugdymo planas dokumentų analizė

99

materialinė techninė kurikulinio ugdymo bazė skurdi materialinė techninė bazė Techninė bazė Stebėjimas, užrašai

papildomas ir fakultatyvinis ugdymas pagal interesus Pedagogai, ugdymo

planas Nestandartizuoti interviu,

dokumentų analizė

orientacija į kurikulumo branduolį kurikulumo branduolys ir periferija nediferencijuojami (tradiciškai mokoma daug ir visko)

Ugdymo planas Dokumentų analizė

edukacinis bibliotekos konceptas Administracija, bibliotekininkė,

biblioteka


sveikatingumo priemonių „chronologinė kvota“ dienos režimo struktūroje

Administracija, ugdymo planas Nestandartizuoti interviu

sveikatingumo priemonių pasiūlos įvairovė

SVEIKATOS UGDYMAS IR NARKOTINIŲ

ĮPROČIŲ PREVENCIJA sveikatos ugdymo materialinė techninė bazė

HIGIENA, MAISTAS, FIZINIS POILSIS

P E R S O N A L O K O M P E T E N C I J A


SIEKIAMYBĖS KONCEPTAS IR INDIKATORIAI SIEKIAMYBĖS DEFICITO KONCEPTAS IR INDIKATORIAI

PROFESINĖS VERTYBĖS, MOTYVACIJA IR NUOSTATOS

100

P S I C H O S O C I A L I N I S U G D Y T I N I O P O R T R E T A S I R U G D Y T I N I Ų T I P O L O G I J A




„KRIMINALINĖ ISTORIJA“ BIOGRAFIJA IR PSICHOSOCIALINĖ „ANAMNEZĖ“

UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA PĮ(ČIA IR DABAR)

UGDYTINIO PSICHOSOCIALINĖ SITUACIJA: ATEITIES PROJEKCIJOS

Kontingentas-klientai-ugdytiniai Field notes – užrašai, nestruktūruoti interviu, dokumentų analizė, socialinių tinklų diagramos, fotografija, filmavimas, genealogijos (ryšiai) aprašomieji klausimai – vertybės, nuostatos įsitikinimai, praktinė grupės veikla

Documents

Tyrimo ataskaita - elibrary.lt · 2006. 10. 31. · 1 Nepilnamečių vidutinės priežiūros įstaigų veiklos edukacinė ir psichosocialinė analizė Nepilnamečių justicijos programa,