UGDYMO FILOSOFIJA5 paskaita

2013

2

• Visa romėnų švietimo sistema buvo gana žemo lygio. Taip nutiko, visų pirma, todėl, jog gan ilgą laiką valstybė tos sistemos nekontroliavo, ilgą laiką nebuvo jokios valstybinės strategijos, jokių pedagoginės veiklos vertinimo kriterijų, egzistavo tik privačios mokyklos, kurios tvarkėsi savo nuožiūra.

Kvintiliano edukacinė programa

3

• Kadangi mokytojų darbas itin prastai apmokamas, jis nepatrauklus daugumai gabių, talentingų žmonių. Netgi žymus oratorius Livijus skundėsi tuo, kad jo studentai, aristokratinės kilmės jaunuoliai, mokslams skirtus pinigus praleidžia azartiniams žaidimams ir pobūviams, patį oratorių palikdami be honoraro.

4

Situacija ėmė iš esmės keistis tik pirmame mūsų eros amžiuje: valdant imperatoriui Klaudijui (51 - 54 m.)

įsteigiama „švietimo ministerija“, kurios užduotis – kontroliuoti aukštąsias mokyklas;

valdant Vespasianui (69 – 79 m.) skiriamas „biudžetinis finansavimas“ kai kurioms retorikos mokykloms, tokiu būdu jas paverčiant valstybinėmis įstaigomis;

176 m. imperatorius Markas Aurelijus įsako visas keturias Atėnų filosofines mokyklas apjungti į vieną ir finansuoti jas iš iždo.

5

Teorinį pagrindą Romos švietimo sistemos optimizavimui parengė žymusis Kvintilianas. Jo idėjos išliko aktualios ir vėlesniais laikais.

Kvintilianas gimė 35 (ar 42) mūsų eros metais Ispanijoje, Kalagurio (Calagurris) mieste, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Romoje, kur jo tėvas turėjo privačią retorikos mokyklą. Pats Kvintilianas mokėsi ne tik pas savo tėvą (išsilavinusį, bet jokiais išskirtiniais gabumais nepasižymėjusį žmogų), bet ir pas žymiausius to meto gramatikus ir oratorius – Domicijų Aferą, Palemoną ir kitus. Būtent Aferas darė jam didžiausią įtaką, tapo jaunuolio mentoriumi (globėjų). Po jo mirties Kvintilianas trumpam grįžo į gimtinę, kur, regis, užsiėmė advokato praktika.

6

Grįžęs į Romą Kvintilianas ilgainiui tapo žinomas kaip vienas geriausių advokatų, ir tai jį paskatino įkurti savo privačią retorikos mokyklą (kuri greit irgi susilaukė populiarumo). Regis, tą mokyklą lankė žymusis romėnų istorikas Tacitas, taip pat Plinijus Jaunesnysis.

Kvintilianas Tacitas Plinijus Jaunesnysis

7

Būtent savo sėkmingu pedagoginiu darbu Kvintilianas pelnė Romos imperatorių palankumą. Antai imperatorius Vespasianas jo mokyklai suteikė valstybinės švietimo įstaigos statusą (o tai, aišku, reiškė finansavimą iš iždo). Faktiškai „imperatorius ne itin domėjosi menais, bet ... jam rūpėjo ugdymas kaip priemonė sukurti protingą ir atsakingą valdančiųjų klasę“. Imperatorius Domicianas, kuris pasižymėjo kaip žiaurus, negailestingas tironas, Kvintilianui pavedė savo sesers anūkų auklėjimą ir „pakėlė pareigose“ – suteikė konsulo vardą. Tai, aišku, garantavo gerą materialinę padėtį.

Senatvėje Kvintilianas atsidėjo rašymui – mūsų laikus pasiekė dvylikos knygų veikalas Institutio oratoria (Oratoriaus mokymas), reikšmingiausias jo kūrinys (kiti darbai jo darbai neišliko). Mirė 118 metais.

8

Kvintiliano veikalas Oratoriaus mokymas buvo sumanytas kaip savotiška enciklopedija, nagrinėjanti ugdymą (edukaciją) kaip ilgą procesą, prasidedantį vaikystėje ir pasibaigiantį žmogaus intelektualine branda; šioje enciklopedijoje kalbama ne tik apie tai, ko reikia mokyti, bet ir kaip reikia mokyti (t.y. aptariamas mokymo turinys ir analizuojamos mokymo formos).

9

Pagrindinis ugdymo tikslas – jaunuolį paversti „išmintingu romėnu“ (Sapiens Romanus), t.y. valstybės veikėju, turinčiu pakankamai žinių, gebėjimų ir patirties efektyviam savo pareigų atlikimui. Toks buvo Cicerono (kuriuo Kvintilianas žavisi) mokymo modelis, išreikštas jo veikale De Oratore - mokymo, kurio tikslas yra ne tik suteikti mokiniui žinojimą, bet "padaryti jį humanišku ir teisingu bei itin tinkamu vadovauti visuomenei".

10

Tai yra praktinis, etinis/socialinis mokymo modelis. Mokytojas turi pasižymėti retorikos išmanymu bei valdymu, nes (prisiminkime sofistus) jis turi sugebėti įtikinti mokinį humanitas praktiniu reikalingumu bei verte. Cicerono ir Kvintiliano mokytojas yra „išsilavinęs oratorius“, doctus orator, išmanantis visus mokslus bet kartu - ir svarbiausia - išmanantis kasdienio gyvenimo problemas bei galintis pasiūlyti jų sprendimą.

11

Kvintiliano edukacinės idėjos grindžiamos optimistine žmogaus prigimties samprata.„Mes neteisingai skundžiamės, esą gamta tik nedaugeliui davė reikalingus gabumus mokslams ir esą didžia dalimi bergždžiai eikvojamas laikas ir jėgos tuštiems protams. Priešingai – rasime nemažai aštrių ir imlių protų. Tai yra kažkas įgimta žmoguje: kaip paukščiams iš prigimties lemta skraidyti, žirgams - šuoliuoti, laukiniams žvėrims – būti žiauriems, taip ir mums suteiktas, kaip ypatinga lemtis, protas ir supratingumas. Būtent tai ir verčia mus manyti, kad mūsų siela yra dangiškos kilmės. Bukų ir kvailų protų atsiradimas prieštarauja gamtos dėsniams tokiu pat mastu, kaip ir bet kokie kiti išsigimimai, bet jų pasitaiko labai retai.“

12

Kita vertus, Kvintilianas sykiu pripažįsta, kad žmonės iš prigimties yra daugiau ar mažiau supratingi, tačiau, jo įsitikinimu, turimų proto galių kiekvienam užtenka, kad, stropiai mokantis, būtų galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

Žmogiškoji prigimtis – tai tik pirminė medžiaga, iš kurios mokymas, anot Kvintiliano, suformuoja pilnavertę asmenybę. Jau Sokratas savo ugdomąją veiklą prilygino skulptoriaus darbui, o ugdytinio sielą – marmuro gabalui, kuriame potencialiai glūdi gražiausi kūriniai.

13

„... prigimtis be mokymosi gali daug padaryti, bet mokymasis be prigimties neduoda jokios naudos. Bet jeigu šiedu pradai vienodai sąveikauja, tuomet tarpinėse iškalbos meno pakopose daugiau garbės priskirčiau prigimčiai, o aukščiausiose pakopose pirmenybę prieš prigimtį suteikčiau mokymui. Juk nederlingoje dirvoje nieko neišaugins ir pats geriausias žemdirbys, o derlingoje dirvoje kažkas naudingo išauga ir be apdirbimo.“

Žodžiu, kuo kuklesni žmogaus prigimtiniai gabumai, tuo daugiau jam reikia dėti pastangų mokantis; tačiau be pastangų net ir gabiausias negali pasiekti tikro meistriškumo, iškalbos meno aukštumų.

14

Esminė pedagogo užduotis, anot Kvintiliano, yra aiškiai įvertinti vaikų sugebėjimus. Tačiau kokiais kriterijais čia reikėtų vadovautis? • Pirmasis kriterijus yra atmintis; jos svarbiausios

savybės: greitumas, imlumas bei ilgalaikiškumas. Nuo atminties lavinimo priklauso pažanga įvairiuose moksluose (juk ne veltui sakoma „repetitio est mater studiorum“, t.y. „kartojimas – mokslų motina“)

• Antrasis kriterijus – vaiko ankstyvas polinkis mėgdžioti, atkartoti (gabus vaikas, studijuodamas klasikinę literatūrą, niekieno neverčiamas pats bandys sukurti kažką panašaus – imituoti klasikų stilių; jeigu jis imasi imitacijos, reiškia jis aiškiai supranta pagrindinius kūrinio bruožus – mėgdžiojimas remiasi būtent supratimu).

15

Kvintilianas taip įsivaizduoja išties gabų mokinį: jis retkarčiais užduoda klausimų, bet labiau linkęs sekti mokytoju nei užbėgti jam už akių; tam tikra užduotis jis atlieka lengvai, bet nesistengia viską padaryti „vienu prisėdimu“ – kaip sako pats Kvintilianas, „daro ne daug, bet greitai“.

16

(a) Ikimokyklinis ugdymas• Kvintilianas laikosi principinės nuostatos, jog

retorikos meno pagrindai turi būti formuojami jau mažamečių vaikų sielose. Esą būtent todėl tėvai turėtų atidžiai parinkti savo atžalai žindyvę: žinoma, ji turėtų būti graikė (kaip ir buvo įprasta romėnų šeimose), tačiau esą ji turi kalbėti „klasikine“ graikų kalba, o ne kokiu nors specifiniu dialektu. „Mokslai buvo mūsų perimti iš graikų, tad graikų kalba ir derėtų pradėti jų mokymą“.

• Kvintilianas akcentuoja, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai pasižymi ypatingu imlumu, tad šiuo laikotarpiu aplinkinių įtaka yra ypač stipri. Tai visų pirma reiškia, kad namiškiai neturėtų vaikui tapti blogu pavyzdžiu.

17

Paveikslas „Romėnų puota“ (R. Bompiani, 1800) puikiai atspindi romėnų diduomenei būdingą nesaikingumą.

„Mus tvirkina namiškių ydos ir randa jos tiesiausią kelią į mūsų sielą dėl vyresniųjų įtakos.“ (Juvenalis, romėnų satyrikas)

18

• Bet bene reikšmingiausia Kvintiliano pastaba yra tokia: ankstyvuoju laikotarpiu vaiko mokymas jokiu būdu negali būti prievartinis.

„Mokymas jam [vaikui] turi tapti žaidimu; reikia jį skatinti kartais prašymais, kartais pagyrimais; būtina pasiekti, jog jis džiaugtųsi, kai ko nors išmoksta, kad pavydėtų, kuomet mokinamas kas nors kitas, jei jis pats pasiduoda tinguliui; būtina pasiekti, kad jis rungtyniautų su savo bendraamžiais ir dažnai jaustųsi esąs nugalėtojas; čia neprošal ir dovanos, kurios tokio amžiaus vaikams būna patrauklios.“

19

Taigi Kvintilianas akcentuoja principą „mokyk žaisdamas“, kuris, jo įsitikinimu, vienintelis, atsižvelgiant į vaiko psichologiją, gali duoti apčiuopiamų rezultatų. Net ir griežčiausia disciplina neįmanoma pasiekti to, ką galima pasiekti „neprievartine pedagogika“.

Kvintilianas taip pat pažymi: tam, kad mokymasis būtų pramoga, o ne kančia, svarbiausia vaiko „neperkrauti informacija“.

20

(b) Mokyklinis lavinimas• Aptardamas mokyklinio lavinimo principus,

Kvintilianas kelia vieną aktualiausių pedagoginių problemų: koks mokymas yra tinkamas, išties efektyvus – mokymas namuose ar bendrose mokyklose?

21

• Romėnų aristokratai į bendrąsias mokyklas žiūrėjo neigiamai, ir buvo labiau linkę savo vaikams samdyti privačius mokytojus.

Antai imperatorius Markas Aurelijus rašo: „Mano prosenelis nelankė viešų mokyklų, turėjo gerus mokytojus namuose ir suprato, kad tokiems dalykams nereikia gailėtis lėšų“. Tokiu būdu reiškiama mintis, kad geras išsilavinimas nėra mokyklinis.

Beje, šią mintį palaikė dauguma vėlesnių mąstytojų, nagrinėjusių pedagogikos klausimus, - t.y. anglas Džonas Lokas, prancūzai Rablė, Montenis, Žanas Žakas Ruso.

22

Kvintilianas nurodo du stipriausius argumentus prieš mokyklinį ugdymą: (i) atskiriant vaiką ar paauglį nuo

bendraamžių, jis tokiu būdu apsaugomas nuo žalingos jų įtakos (juk labai dažnai galima stebėti tai, kad „geras vaikas“ perima blogus bendraamžių įpročius, norėdamas būti „toks, kaip ir visi“);

(ii) mokomas individualiai vaikas paprastai geriau įsisavina medžiagą, nes visas mokytojo dėmesys tenka jam vienam (akivaizdu, kad didelėse mokinių grupėse mokytojas tiesiog neturi galimybių su kiekvienu dirbti individualiai).

23

Kvintilianas atmeta abu šiuos argumentus, pasisakydamas už bendrąsias mokyklas kaip tinkamiausią ugdymo formą. Jo kontrargumentai yra tokie: (i) labai sunku (ar net praktiškai neįmanoma) namuose sukurti tokias sąlygas, jog vaikas būtų absoliučiai apsaugotas nuo aplinkinių įtakos (juk jam gali blogą įtaką daryti ne tik draugai, bet ir broliai ar seserys, tolimi ar artimi giminaičiai); (ii) nusamdyti gerą mokytoją yra gana sunku (mat jie yra itin paklausūs aristokratų šeimose), net jeigu ir pasiseka tokį žmogų rasti, reikia turėti omenyje, kad geras mokytojas privalo būti geras oratorius – o kokia gi nauda iš jo iškalbos, jeigu jo teklauso vienas mokinys?

24

Gindamas savo tezę, kad mokyklinis ugdymas yra tinkamiausia mokymo forma, Kvintilianas taip pat pažymi:

(iii) mokymo programa ir forma turi atitikti galutinį tikslą – t.y. paruošti visuomeninei-politinei veiklai tinkamą žmogų, kuris, kaip sako Kvintilianas, „gyvens tarsi visos valstybės akivaizdoje.“ Taigi mokiniui būtina nuo jaunų dienų „integruotis į visuomenę“ (kaip šiandien sakoma); anot Kvintiliano, mokinys „nuo jaunų dienų turi pratintis nebijoti žmonių susibūrimų ir įveikti tą drovumą, kuris randasi gyvenant vienumoje tarsi atsiskyrėliui“.

25

(iv) Kita vertus, norint būti oratoriumi ir sėkmingu politiniu veikėju, būtinas gebėjimas kritiškai vertinti savo jėgas ir galimybes, o toks gebėjimas atsiranda tik tuomet, kai žmogus pripranta save lyginti su kitais. (v) Galiausiai Kvintilijanas pabrėžia polinkio konkuruoti reikšmę, ir, aišku, jog toks polinkis susiformuoja tik kolektyvinių užsiėmimų metu. Jeigu mokinys nesivaržo su savo bendraamžiais, jo siela apsnūsta ir ima silpnėti; jis arba nenori nieko naujo sužinoti ir išmokti, arba klaidingai mano viską jau mokąs.

26

Kvintiliano pažiūrose mes galime atpažinti atspindį gerai žinomos Aristotelio tezės, jog „žmogus yra bendruomeninis gyvūnas“; tai reiškia: žmogaus gebėjimai ir polinkiai, jo pasaulėžiūra ir vertybinės nuostatos, formuojasi tik jam sąveikaujant su socialine aplinka. Žmogaus izoliacija niekaip negali jo gyvenimo padaryti pilnaverčiu.

Nors Kvintilianas ir propaguoja mokyklinį ugdymą, visgi jis sykiu akcentuoja, kad mokytojas privalo atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualumą, rasti konkrečiam mokiniui tinkamiausias ir veiksmingiausias mokymo priemones; „kiekviename moksle geriau rūpintis prigimtiniais gabumais ir labiau lenkti protus ten, kur jie patys krypsta.“

27

Geras mokytojas yra ne tik puikus savo srities specialistas, bet ir įžvalgus psichologas. „Vieną vaiką reikia kiek paspausti, kitas gi negali pakęsti griežtų nurodymų; vieną išjudina baimė, kitam gi ji gali atimti budrumą; vienas suspėja viską padaryti nuolatos stropiai dirbdamas, kitas gi – laikino įkvėpimo akimirkomis.“

Ne tik mokinių charakteriai, bet ir jų atmintis gali būti skirtingų tipų: antai vieni mokiniai, regis, iškart visiškai nesugeba įsisavinti to, ko yra mokomi, tačiau prabėgus keletui dienų, jų atmintyje tie patys dalykai iškyla jau būdami sąsajoje; kiti gi mokiniai priešingai – viską iškart supranta ir įsimena, tačiau po kiek laiko viską jau yra pamiršę.

28

Galiausiai ne tik skirtingiems mokiniams, bet ir skirtingiems amžiaus tarpsniams ir skirtingiems ugdymo tikslams reikalingos specialios mokymo priemonės:

antai lavinant intelektą, pirmiausiai medžiaga turėtų būti išdėstoma „dogmatiškai“, netoleruojant mokinių mėginimų ją laisvai, savo nuožiūra interpretuoti; tačiau vėlesnėse mokymo stadijose mokinių kritinis mąstymas turi būti puoselėjamas;

kita vertus, lavinant kūrybingumą, mokiniams pradžioje leidžiama imtis drąsių „meninių eksperimentų“ (jų vaizduotės nesistengiama apriboti), tačiau vėlesnėse stadijose tokia laisvė jau vertinama neigiamai ir stengiamasi mokiniams įskiepyti tam tikras „grožio normas“.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ !

29