ŠUNYS

ŠUNYS

ŠUN

YS

EN

CIK

LO

PED

IJA

DR. BRUCEFOGLE

Unikali ir išsami šunų veislių apžvalga

Bruce Fogle – pasaulyjepripažintas daugelioknygų apie šunų veisles,elgseną, veterinarinę priežiūrąir dresūrą autorius.

Šioje knygoje pristatoma daugiau nei420 šunų veislių ir atmainų, nušviečiama jų kilmėbei patariama, kaip sėkmingai prižiūrėti keturkojus.

Iš daugiau nei 600 nuostabiųfotografijų 100 buvo padarytosspecialiai knygai. Jose šunysnufotografuoti gamtoje.

ENCIKLOPEDIJA

DR. BRUCE FOGLE

A Dorling Kindersley Bookwww.dk.com

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį• Naujausios ir populiariausios knygos

• Ypatingi pasiūlymai• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą

www.knyguklubas.lt

ENCIKLOPEDIJA

SUNYS_Enciklopedija VIRSE CS4.indd 1 2/11/2011 4:32:46 PM

AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W

014-015_Dog.qxd 9-08-2007 13:42 Page 14

Žinios apie Žinduolių kilmę prieš 200 milijonų metų – labai fragmentiškos, tačiau žinoma, kad prieš 54–38 milijonus metų išsivystė unikali mėsėdžių žinduolių šaka. Jie buvo plėšrūnai, iš daugybės kitų grobuonių išsiskiriantys vienu bendru požymiu – keturiais plėšiamaisiais dantimis. Daug kitų praeities ir dabarties plėšrūnų ėda mėsą, bet tik

mėsėdžiai žinduoliai turi dantis, kurių pirmoji paskirtis buvo traiškyti ir kramtyti (keturi viršutiniai kapliai ir pirmieji apatiniai krū miniai). Vėliau jie prisitaikė plėšti mėsą. Šuns evoliuciją ga li ma apžvelgti tyrinėjant jo išnykusių protėvių dantų fosilijas.

Šuns evoliucija

Pirmieji Plėšrūnai

Dabartinių žinduolių protėviai stengėsi išgyventi savo laiko aplinkoje. Dauguma ankstyvųjų žinduolių buvo žolėdžiai ir nelietė jokios mėsos. Vėliau atsiradę mėsėdžiai gyveno misdami žolėdžiais. Maždaug prieš 50 milijonų metų pasirodė dabar jau išnykusi mėsėdžių žinduolių šeima, vadinama Miacis. Jų dantų forma ir išsidėstymas buvo panašūs į dabartinių plėšrūnų. Per kitus 25 milijonus metų didėjant augalinio maisto įvairovei plačiau paplito žolėdžiai. Atsakas į šį pagausėjimą – daugybė plėšrūnų. Daug mokslininkų mano, kad tolimiausi šuns protėviai gyveno Šiaurės Amerikoje ir priklausė išnykusiems Hesperocyon plėšrūnams, iš kurių kilo daugybė šeimų.

KreodontaiKreodontai buvo grupė mažų

mėsėdžių gyvūnų.

MiacisMiacis dantų fosilijos rodo, kad

šis plėšrūnas gyveno eoceno epochoje. Išskėstos mažųjų gyvūnų letenos liudija jų galimą gyvenimą

medžiuose.

HesperocyonGalimas tiesioginis šuns šeimos

protėvis gyveno dabartinės Šiaurės Amerikos teritorijoje prieš

38–26 milijonus metų. Savita šios seniausios rūšies vidinės ausies

sandara būdinga šuninių šeimai.

TomarctusPlėšrūs žinduoliai atsirado nepriklausomai skirtingose pasaulio dalyse. Tomarctus gyveno Eurazijoje ir buvo

laikomas šunų protėviu, bet paskutiniai tyrinėjimai užginčijo

šią hipotezę.

LeptocyonMioceno epochoje, prieš

26–7 milijonus metų, pasirodė 42 skirtingos šuninių gentys. Iš jų Leptocyon dabar laikomas

tikruoju šuns ir visų kitų šiuolaikinių plėšrūnų protėviu.

Šiuolaikiniai šuniniaiPlioceno epochos pabaigoje

ir pleistoceno pradžioje, prieš du milijonus metų, vystėsi

pagrindinės visų šiuolaikinių plėšrūnų rūšys. Iš ankstesnių

42 šuninių genčių, jų pastebimai sumažėjus, šiandien liko tik 10.

Didžiausia gentis – Canis, kuriai priklauso vilkai, šakalai,

kojotai ir šunys. Antra pagal dydį – Vulpes grupė, kuriai

priklauso 12 lapių rūšių.

Kvapus žymėjimasGrupėmis medžiojančioms

rūšims svarbūs bendruomeniniai ryšiai. Visi šuniniai nugarinėje uodegos pusėje turi kvapiąją liauką. Ten, kur perbraukia uodega,

lieka liaukos kvapas.

Prieš 100–50 milijonų metų

Prieš 54–38 milijonus metų

PrieŠ 38–26 milijonus metų

PrieŠ 19 milijonų metų

PrieŠ 12 milijonų metų

PrieŠ 2 milijonus metų

Vilkai Šakalai

Canidae

lePtoCyon

tomarCtus

HesPeroCyon

miaCis

Kreodontai

Lapės Hienos

Šuns protėviai

1 4 m Š U N S V Y S T Y M A S I S

Vizualinis bendravimasVisi šuniniai puikiai

„susikalba“ ir bendrauja tarpusavyje kūno judesiais. Uodegos padėtis ir pašiaušti plaukai reiškia konkrečią

informaciją.

Tvirtos užpakalinės kojosUžpakalinės kojos labai stiprios ir ištvermingos.

Lankstūs sąnariai leidžia šuniniui pakankamai

gerai šokinėti.

AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W

014-015_Dog.qxd 9-08-2007 13:42 Page 15

Šuns Protėvių migraCija

Kol šiandieninių plėšrūnų protėviai vystėsi Šiaurės Amerikoje, panaši plėšrūnų evoliucija vyko ir Eurazijoje. Milijonus metų Eurazijoje vyravo plėšrūnų grupė, vadinama Amphicyon–Tomarctus, kadaise laikyta šuns protėviu. Tačiau Amphicyon greičiausiai išnyko ir į šiuolaikinius plėšrūnus evoliucionavo kitos šeimos plėšrūnai – Hesperocyon. Iš šios genties prieš 10 milijonų metų atsiradę šuniniai (Canis davisi) migravo Beringo žemės sąsmauka (dabar Beringo sąsiauris) į Aziją, Europą ir Afriką. Per kitus aštuonis milijonus metų jie paplito visoje Eurazijoje ir tapo šiandienos šuninių protėviais. Pasibaigus šiai evoliucijai, kai kurios naujos rūšys grįžo į Šiaurės Ameriką.

Šuninių Požymiai

Šuo giminingas vilkui, o dauguma kitų mėsėdžių daug labiau nutolę nuo

jo. Visos septynios šiandienos plėšrūnų šeimos – katiniai (Felidae), meškėniniai (Pro­cyonidae), kiauniniai (Mustelidae), hieniniai (Hyaeni­dae), viveriniai (Viverridae), lokiniai (Ursidae) ir šuniniai (Canidae) turi bendrus protėvius. Prieš 20–10 milijonų metų lokiai ir šunys priklausė tai pačiai šeimai. Kai ta šeima suskilo į dvi atskiras šakas, prasidėjo šiuolaikinių šuninių šeimos evoliucija. Visi šie senovės žinduoliai turėjo daugybę požymių, kurie nesvetimi ir šiuolaikiniams šuniniams, pavyzdžiui, vil kui: ilga kaukolė, tvirtos užpakalinės kojos, lanksčios, laisvai judančios prie kinės kojos, prie kūno prisitvirtinusios tik raumeni mis. Kaip ir vilkai, jie turėjo tankų kailį, su gniauž tas letenas, stambius dantis, pritaikytus griebti, lai ky ti ir plėšyti. Jiems buvo būdingas didelis smegenų tūris, be to, sprendžiant iš kaukolės kaulų, nuostabi klausa ir uoslė.

Šuns protėvių vystymąsi lėmė klimato pokyčiai ir vietovės sąlygos. Tolimieji šuns protėviai, matyt, buvo pavieniai medžiotojai. Vėliau, maždaug prieš du milijonus metų, kai atogrąžų miškus ir drėgnąją savaną pakeitė sausoji savana ir stepės be medžių, jose ėmė ganytis bandos žolė džių. Šuns protėviams arba jau buvo būdinga bend ruomeninė struktūra, arba jie sugebėjo susiburti į gaujas, kad galėtų medžioti daug didesnius už save žvėris. Bendruomeniniai ryšiai ir nulėmė šuns kaip rūšies raidą.

Didelis smegenų tūrisKaukolė saugo smegenis. Jų žievė

koordinuoja grupinę veiklą.

Išskirtiniai dantysStambios iltys skirtos grobiui sugriebti ir laikyti. Apatiniai

krūminiai ir viršutiniai kapliai pritaikyti plėšti

ir pjauti.

Ilga kaukolė Tipiška plėšrūno kaukolė yra ilga, žandikaulių raumenys –

platūs ir stiprūs, būtini grobiui laikyti, žudyti ir suryti.

Sugniaužtos letenosKad pagautų grobį šuniniams būtina

tvirta laikysena. Tam pritaikytos minkštos

letenų pagalvėlės, suglausti pirštai

ir neįtraukiami nagai.

Fizinės vilko savybės

Puiki klausaGilios ausų ertmės kaukolėje

užtikrina gerą klausą.

Geras kailisTankus kailis, sudarytas iš

šiurkščių akuotų ir švelnesnės, plonesnės pavilnės, puikiai saugo

nuo gamtos negandų.

pirmųjų šuninių migracija

Š U N S E V O L I U C I J A M 1 5

Ankstyvoji migracijaSeniausi šuns protėviai greičiausiai atsirado

Šiaurės Amerikoje ir paplito Eurazijoje.

Tvirtos kojosStipinkaulis ir

alkūnkaulis yra „surakinti“, todėl priekinės kojos nesisukioja ir

bėgdamas vilkas jaučiasi tvirtai.

Vėlesnė migracijaNaujos šuninių rūšys

galiausiai iš Eurazijos grįžo į Šiaurės Ameriką.

016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 16 016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 17

naminiai šunys ir visi kiti šuninių (Canidae) šeimos plėšrūnai sėkmingai persekiojo ir medžiojo grobį atvirose pievose. Naminis šuo priklauso šunų (Canis) genčiai, vienai iš dešimties Canidae genčių. Dar Canis genčiai priklauso vilkas, šakalas ir kojotas, kurie ir yra artimiausi naminiam šuniui. Kitos devynios

gentys – labiau nutolusios, bet taip pat panašios į naminį šunį. Tai 21 rūšis lapių, hieniniai šunys, raudonieji vilkai, karčiuotieji vilkai, miškiniai šunys ir usūriniai šunys. Visus juos sieja bendra evoliucinė praeitis ir daug elgsenos

panašumų.

Tolimieji giminaičiai

PrisitaiKėliai

Naminio šuns giminaičiai yra labai įvairaus dydžio: nuo 1,5 kg sveriančio feneko, gyvenančio Šiaurės Afrikos, Arabijos ir Sinajaus dykumose, iki 80 kg pilkojo vilko, gyvenančio Kanados tundroje. Įdomu, kad Canidae šeimos atstovų dydžio įvairovei prilygsta ir naminių šunų, priklausančių Canis genčiai, dydžiai: nuo 2 kg sveriančio čihuahua iki 86 kg anglų mastifo. Tai joks atsitiktinumas: Canidae atstovai dėl gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų tapo klestinčia sausumos grobuonių šeima (šalia žmogaus).

Nors gyvūnų išvaizda skirtinga, visiems būdinga viena savybė – prie aplinkos sąlygų prisitaikanti elgsena.

laPės

Pasaulyje egzistuojanti 21 lapių rūšis sudaro didžiausią Canidae šeimos grupę. Eurazijos ir Šiaurės Amerikos rudoji lapė (Vulpes vulpes) atsirado Eurazijoje ir per Beringo žemės sąsmauką pasiekė Amerikos žemyną. Dar neseniai ji, matyt, negyveno Šiaurės Amerikoje piečiau nei 40 laipsnių platumos, bet paplito po to, kai XVIII a. entuziastingi lapių medžiotojai į Naująją Angliją

atplukdė europinių rudųjų lapių. Dar didesni pasikeitimai įvyko

Australijoje, kur rudoji lapė, iš pradžių įveista

sportiniais sumetimais, paplito ir tapo kenkėja. Rudosios lapės gebėjimas prisitaikyti lemia nenutrūkstamą palikuonių gausėjimą. Poliarinė lapė (Alopex lagopus), mažesnė

už rudąją, matyt, liko arktinėse teritorijose

todėl, kad kitas žemes jau buvo užėmusi stipresnė

rudoji lapė. Pietų Amerikos lapių (Dusicyon) gentis taip pat

skirstoma pagal dydį. Didelė andinė lapė (D. culpaeus) ėda stambius graužikus,

o mažesnė Pietų Amerikos pilkoji lapė (D. griseus) maitinasi smulkesniais graužikais, paukščiais ir jų kiaušiniais. Pietų Amerikos čiabuviai buvo prisijaukinę šias lapes ir laikydavo jas kaip naminius šunis, kol jas išstūmė tikrieji šunys, europiečių atplukdyti į Pietų Ameriką.

Ka d a i s e Š i s Šu o d ė l K a i l i o b u v o v e i s i a m a s eu r o p o s

f e r m o s e il g o s , s T a m a n T r i o s

K o j o s a p a u g u s i o s

T a m s i a i s p l a u K a i s

no r ė d a m a s i š s i s K i r T i K a r č i u o T a s i s

v i l K a s p a š i a u š i a K e T e r o s g a u r u s i r

d e m o n s T r u o j a b a l Tą d ė m ę a n T K a K l o

Karčiuotasis vilkasPrisitaikęs medžioti

aukštoje žolėje karčiuotasis vilkas gaudo pakas, kiškius, smulkius graužikus, kartais žuvis ir vabzdžius. Ilgos kojos, primenančios kojūkus,

leidžia iš aukščiau pastebėti judantį grobį.

au s y s i T i n d i d e l ė s , p a l y g i n T i s u g a l v a i r K ū n u

ma Žo s a u s y s a p a u g u s i o s T a n K i a i s p l a u K a i s

Usūrinis šuo, arba mangutasTiriant šią rūšį paaiškėjo, kad gyvūnas

pasitenkina mažyte gyvenamąja teritorija ir beveik nebendrauja su kitais

iš šuninių šeimos.

Poliarinė lapė (apačioje)Kailio spalva, kurią lemia vienas genas, keičiasi iš žieminės baltos

į vasarinę tamsiai rudą. Kai kurių poliarinių lapių kailis žiemą būna plieno pilkumo arba net melsvas.

Tai nebūdinga Kanadoje ir Aliaskoje gyvenančioms lapėms. Melsvą kailį

turi izoliuotos populiacijos.

Didžiaausė lapėYra dvi atskiros šių lapių

populiacijos. Viena veisiasi teritorijoje nuo pietinės Zambijos iki piečiausio Afrikos taško, kita – nuo

Tanzanijos šiaurės iki Etiopijos. Nėštumo laikotarpis trunka 60

dienų, o per 4 mėnesius jaunikliai išauga iki suaugusios lapės dydžio.

1 6 m Š U N S V Y S T Y M A S I S

016-017_Dog.qxd 9-07-2007 8:28 Page 17

elgsenos yPatumai

Šuninių šeimos narių elgsena panaši, tik lapės medžioja pavieniui. Stebėjimai parodė, kad lapės dažnai gyvena grupelėmis: vienas patinas ir nuo dviejų iki penkių patelių. Patinai ir patelės, panašiai kaip naminiai šunys, žymi teritoriją pakeldami koją ir apšlapindami vertikalius objektus ypač svarbiose savo valdų vietose. Taip pat lapės ženklina savo išmatas išangės liaukos išskyromis. Naminio šuns uodegoje yra tik rudimenti nė liauka, o lapės liauka aktyvi, juodos dėmelės pavidalo. Jos kvapas lieka ant krūmų, per kuriuos perbraukia uodega. Kaip ir naminiai šunys, lapės kiauksi, loja, unkščia ir cypia. Vienintelė lapė, beveik nemedžiojanti žinduolių, – tai didžiaausė lapė (Otocyon megalotis). Ji gyvena Afrikos lygumose, maitinasi

termitais ir mėšlavabaliais. Jauniklius prižiūri bendrai.

Kiti tolimi giminaičiai

Visų Canidae (išskyrus miškinių šunų) letenos – keturpirštės. Ant priekinių letenų visi turi po rudimentinį pirštą (išskyrus hieninius šunis). Tačiau tik ant naminių šunų (ir dingo) užpakalinių kojų yra rudimentinis pirštas. Visų šuninių varpoje yra ilgas ir plonas varpos kaulas, kuris padeda poruojantis patinui susirakinti su patele. Hieniniam šuniui

(Lycaon pictus) tai taip pat būdinga, o daugeliu kitų požymių jis labiausiai nutolęs nuo visų Canidae. Jis turi galingus ir grėsmingus plėšiamuosius ir beveik rudimentinius galinius krūminius dantis. Kaip ir kiti iš Canis genties, hieniniai šunys atryja maistą jaunikliams, medžioja gaujomis, šlapimu

Rudoji lapėLanksti ir judri, įvairių kailio

atspalvių rudoji lapė natūraliai migruodama paplito visuose

žemynuose. Įsikišus žmogui, ji apsigyveno ir rytinėje Australijoje.

ju d r i o s , s T a č i o s a u s y s p a g a u n a i r s u s T i p r i n a g a r s u s

Tv i r T i K a K l o i r ž a n d i K a u l i ų r a u m e n y s p r i T a i K y T i s T a m b i a m

g r o b i u i T e m p T i

Miškinis šuoSuaugę gyvūnai tarpusavyje bendrauja inkšdami. Toks bendravimo būdas labai patogus miškų ir

džiunglių brūzgynuose.

varžosi dėl grobio. Paprastai kiekvienas atsiplėšia gabalą ir bėga nuošaliau, tada kitų netrikdomas suryja savo dalį. Šie smėlio spalvos kailį turintys medžiotojai, sveriantys vidutiniškai po 17 kg, bendraudami švilpčioja.

Usūrinis šuo, arba mangutas, (Nyctereutes procyonoides), kilęs iš Pietryčių Azijos ir Amūro žemupio. Šis šuninių atstovas vienintelis neloja. Šiaip mangutų elgsena būdinga šuniniams: bendra vi­mui naudojasi uodega ir kvapiosiomis liaukomis, poruodamiesi susirakina, tuštinasi tam tikrose vietose.

Ilgakojis karčiuotasis vilkas (Chrysocyon brachyurus), gyvenantis Centrinėje ir Pietų Brazilijoje, Paragvajuje, Rytų Bolivijoje, Peru ir Šiaurės Argentinoje, medžioja smulkius žinduolius ir ėda vaisius. Brazilijoje bendra teritorija su karčiuotuoju vilku dalijasi miškinis šuo (Speothos venaticus). Šis dar gyvena ir šiauriau, iki Panamos. Miškinių šunų gaujos medžioja stambius gyvūnus.

Tolimi naminio šuns giminaičiai, gal tik išskyrus Pietų Amerikos lapę, yra pernelyg evoliuciškai nutolę, kad galėtų turėti bendrų palikuonių su Canis genties nariais.

Raudonasis vilkasŠis gyvūnas medžioja

dieną, nors nepraleidžia ir naktinės medžioklės

mėnesienoje. Grobį jis užuodžia. Kartais

atsistoja ant užpakalinių kojų ir uostinėja orą. Stambius žinduolius

gauja užpuola iš nugaros ir sudrasko.

ir išmatomis žymi teritoriją ir išgyvena vieną rujos ciklą per metus, o nėštumas trunka apie devynias savaites. Šie gyvūnai ilsisi, medžioja ir ėda bendrai. Į medžioklę gauja patraukia mažiausiai kartą per die ną, grobį sudrasko gyvą ir bendrai maitinasi. Medžiojimo būdas perduoda mas iš kartos į kartą. Raudonasis vilkas (Cuon alpinus) Indijoje taip pat medžioja gaujomis, bet

di d e l ė m i s a u s i m i s p u i K i a i g i r d i , r o d o ž e n K l u s K i T i e m s g a u j o s n a r i a m s i r r e g u l i u o j a K ū n o T e m p e r a T ū r ą

Hieninis šuoŠiam smarkiam medžiotojui

gresia išnykimas. Bendra populiacija šiuo metu

neviršija 10 000.

Š i s K a i l i s u g n i n g a i r u d o s s p a l v o s

T O L I M I E J I G I M I N A I Č I A I M 1 7

AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W

170-171_Dog.qxd 9-08-2007 13:57 Page 170

Anglų fokshaundams būdingas skardus balsas, jautri uoslė, tvirta konstitucija ir gebėjimas sugyventi su kitais šunimis. Vienu metu

Didžiojoje Britanijoje šie šunys buvo įvairaus dydžio ir skirtingų požymių. Skalikai iš Jorkšyro buvo greičiausi, o iš Stafordšyro – stambesni, lėtesni, žemesnio balso. Šiandien dauguma anglų fokshaundų supanašėjo kūno formomis ir būdo savybėmis. Nors fokshaundai retai kada laikomi kaip kambariniai gyvūnai,

jie yra puikūs namų šunys, o stiprus balsas ir dėmesingumas leidžia jiems būti gerais apsauginiais šunimis. Švelnus, meilus, net santūrus būdas

nekliudo šuniui priešintis klusnumo dresūrai. Be to, šuns stiprus instinktas medžioti ir

žudyti lapės dydžio gyvūnus.

Didžiojoje Britanijoje buvo veisia­mi įvairūs skalikai skirtingiems

gyvūnams medžioti, pavyz­džiui, fokshaundai lapėms, harjeriai kiškiams ir blad­haundai šernams. Ūdrinis skalikas buvo išvestas

ūdroms medžioti – jis šokda­vo į šalčiausią upę ir plaukdavo

paskui ūdrą iki jos urvo. Šiandien, kai ūdros nebelaikomos kenkėjomis,

šie skalikai kaip medžiokliai prarado svarbą. Laimė, šuo yra linksmo būdo, mėgsta žmogaus bendriją ir gražiai elgiasi

su vaikais, kitais šunimis. Vis dėlto jis gali pasirodyti ir užsispyręs, neklusnus, ypač užuodęs ar pamatęs vandenį.

F a k t a i

Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas Senovė Buvo Ūdrų medžioklisDaBar Namų šuoGyvenimo truKmė 12 metų Kitas varDas Otterhound

masė 30 –55 kgŪGis 58–69 cm

veislės istorija Ūdriniai skalikai galėjo kilti iš bladhaundų. Kita vertus, jie gali būti stambių šiurkščiaplaukių terjerų, senųjų fokshaundų ir prancūzų Nivernė

grifonų mišrūnai.

veislės istorija XIV a. Didžiojoje Britanijoje išpopuliarėjo lapių medžioklė, tad prireikė greitų šunų. Greiti, grakštūs skalikai buvo išvesti sukryžminus šv. Huberto ir Talboto skalikus.

F a k t a i

Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas XV a.Buvo Lapių medžioklisDaBar Lapių medžioklisGyvenimo truKmė 11 metų Kitas varDas English Foxhound

masė 25–34 kgŪGis 58–69 cm

d v i s p a l v i s

t r i s p a l v i s

Didelės akys atstu viena nuo

kitos

Tiesus, kone stačiakampis snukis

Kiek lenkta uodega

Gili ir tvirta krūtinė

Stiprios, raumeningos

šlaunys

Storų kaulų kojos trumpomis, tiesiomis

letenomis

Plaukai be veik už den­

gia akis

Gan storos lūpos

Šiurkštūs dengiamieji šeriai

ir minkšta pavilnė

Ilga, stipri, kiek išlinkusi nugara apžėlusi tankiu

kailiu su pavilne

Tarpupirščių plėvės

pritaikytos greitai plaukti

Labai raumeningos

šlaunys

anglų Fokshaundas

į v a i r i o s s k a l i k ų s p a l v o s

1 7 0 q Š U N Ų V E I S L Ė S

a D H E j

a D g E j

KC

KC

Ūdrinis skalikas

AE002 – The New Encycloped a of the Dog – 290mm H X 246mm W

170-171_Dog.qxd 9-08-2007 13:57 Page 171

anglų basetas

Dažnai užsispyrę, bet paprastai švelnūs ir mieli basetai kadaise buvo nuostabūs medžiokliniai

šunys. Nulėpusios ausys padėdavo suuosti pėdsakų kvapus, ypač drėgną rytą. Net ir dabar nelabai sunkių kaulų, ilgėlesnių kojų ir lengvesnio kūno basetai dalyvauja lauko varžybose. Tipiškas kambarinis basetas yra sunkus, ilgas ir žemas. Šiandien veislė žavi karikatūrininkus ir reklamos kūrėjus. Jungtinėse Amerikos Valstijose karikatūrinis veikėjas basetas Fredis susijęs su geru, linksmu humoru, o visame pasaulyje baseto atvaizdas simbo­lizuoja patogią avalynę.

(Dar žr. p. 157.)

veislės istorija Anglų basetas gali būti kilęs iš sumažinto ūgio blad haun­dų. Nors veislė atsira do Pran cūzijoje, dabar ji popu­lia ri Didžiojoje Britanijoje ir JAV.

veislės istorija Bigliai gali būti kilę iš harjerių ir senųjų anglų skalikų. Maži skalikai, lydėdavę pėsčius triušių medžiotojus, gyvavo jau nuo XIV a.

Nors biglis pasižymi nepriklausomu charakteriu ir išsiblaškęs gali kaži kur nuklysti, daug kas

laiko jį namie, nes viską atperka jo meilumas ir neagresyvumas. Šis ramus šuo žavi savo elegantišku ir harmoningu balsu. Šuns dydis ir išvaizda įvairiose šalyse gan skirtingi. Kai kurie šunų klubai šią problemą bando išspręsti pripažindami skirtingas biglio atmainas pagal

dydį. Kadaise Didžiojoje Britanijoje raiti medžiotojai mažus biglius

gabendavosi balnakrepšiuose. (Dar žr. p. 174.)

F a k t a i

Kilmės šalis Didžioji BritanijaKilmės laiKas XIV a.Buvo Triušių, kiškių medžioklisDaBar Namų, medžioklinis šuo, lauko varžybų dalyvisGyvenimo truKmė 13 metųKiti varDai Beagle, anglų biglis

masė 8–14 kgŪGis 33– 41 cm

F a k t a i

Kilmės šalis PrancūzijaKilmės laiKas XVI a.Buvo Triušių, kiškių medžioklis

DaBar Namų, medžioklinis šuoGyvenimo truKmė 12 metų

Kiti varDai Basset Hound, basethaundas

masė 18–27 kgŪGis 33–38 cm

Tiesios slėsnos

Didelė galva, pla­tus viršugalvis

Ausys kabo laisvomis klostėmis

Kiek išlinkusi uodega

Šuo vienodai remiasi visomis pirštų pagalvėlėmis

Ilgos ausys auga žemai

Gili krūtinė

Kiek išgaubta galva

Mažo šuniuko nosis būna juoda, o vėliau dažnai virsta rudai

rausva

Būdingos nukabusios lūpos

Vidutiniškai gili krūtinė

su elastingais šonkauliais

Šlaunys raumeningos,

tvirtos Sugniaužtos, kietos letenos, labai tvirti

padai

Stačios uodegos galas baltas

Lygus kailis, būna ir šiurkščiaplaukis

Ilgos, švelnios ausys kabo

grakščia kloste

t r i s p a l v i s d v i s p a l v i s

Kiek įdubusios akys žvelgia švelniai

biglis

į v a i r i o s s k a l i k ų s p a l v o s

B a C D H

B A C D f j

KC

KC

S K A L I K A I Q 1 7 1