hinc itur ad astra ISSN 1822-1513

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d. PLATINAMAS NEMOKAMAI

universitasvilnensis

2016 m. birželis, Nr. 2 (1734) http://naujienos.vu.lt

VU alumnai susivie- nijo ambicingam tiksluiSkaitykite p. 2

Individualios akade-minės konsultacijos – dėmesys studentui Skaitykite p. 4

Prof. Valentina Dagienė: „Jei noriu įgyvendinti idėją, dirbu daug“Skaitykite p. 8

Ar Penelopė vis dar laukia Odisėjo?Skaitykite p. 14

Šiame numeryje Prestižinių institucijų tyrėjai perima VU mokslininko patirtį

Jungtinio gyvybės mokslų centro (JGMC) Mikroskysčių laboratorijoje pulsuoja intensyvus ir dinamiškas mokslinis gyvenimas. Į jį įsiliejo trys jauni mokslinin-kai iš užsienio prestižinių įstaigų. Šie tyrėjai atvyko į dr. Lino Mažučio (nuotr.)

laboratoriją išmokti mikroskysčių technologijos ir susipažinti su jos teikiamomis galimybėmis. Dr. L. Mažutis Vilniaus universitete baigė biochemijos bakalauro ir

magistrantūros studijas. Doktorantūrą studijavo Strasbūro universitete. Vėliau gilinti žinių pakviestas į Harvardo universitetą.

Plačiau skaitykite p. 3

E. Kurausko nuotr.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

iStockphoto nuotr.

E. Kurausko nuotr.

U. Naudžiaus nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

2 aktualijos

Valstybinių universitetų viršūnėje lyderio pozicijų stabiliai neužleidžia Vilniaus universitetas (VU). Žurnalo „Reitingai“ sudarytame valstybiniame aukštųjų mokyklų reitinge VU surinko 61,8 taško iš 100 galimų. Šiemet VU pasirinko 60 proc. gabiausių moks-leivių, o daugiausia darbdavių – net 11,7 proc. – šį universitetą rekomen-duotų savo vaikams.

„Išlaikyti turimas pozicijas taip pat sudėtinga, kaip ir jas iškovoti. Džiu-

Vilniaus universitetas – geriausias Lietuvojepadaryti – priklausome Koimbros grupei, vakar pasirašėme bendra-darbiavimo sutartis su geriausiais Belgijos universitetais. Šie žingsniai įpareigoja keistis studentais, akade-miniu ir administraciniu personalu, organizuoti bendrus seminarus, paskaitas, kursus, dalytis mokslinių tyrimų rezultatais, rengti bendras mokslines publikacijas, o ateityje tai užtikrins ir didėjantį Vilniaus universiteto tarptautinį konkuren-

gina tai, kad Vilniaus universitetą renkasi geriausieji ir kad daugiausia darbdavių jį rekomenduotų savo vai-kams. Kadangi pritraukiame talentus, jaučiame atsakomybę juos ugdyti aktyviais ir atsakingais visuomenės lyderiais. Sau keliame dar ambicin-gesnius tikslus. Siekiame būti ne tik geriausi Lietuvoje – kryptingai dirbame tam, kad stotume į vieną gretą su pirmaujančiais Europos universitetais. Pirmieji žingsniai jau

cingumą“, – teigia VU rektorius prof. Artūras Žukauskas.

Iš viso universitetai buvo vertinami pagal 65 skirtingus parametrus. Jie sudėlioti į septynis stambius kriterijus. VU pirmauja pagal mokslo, meno ar sporto veiklą ir personalo pasiekimus, esamą ir ateities akademinį personalą, studentus ir studijas, studijų ir mokslo aplinką.

Žurnalo „Reitingai“ sudarytojai pa-lygino įsidarbinamumą ir atlyginimų

vidurkius skirtingose studijų kryp-tyse. Remiantis 2013 m. absolventų vidutiniu atlyginimu litais praėjus 12 mėnesių po studijų baigimo, rekordiniais atlyginimais džiaugėsi baigusieji VU skandinavų �lologiją, fiziką, molekulinę biologiją, biofi-ziką ir biochemiją, komunikaciją, programų sistemas, medžiagų tech-nologijas.

naujienos.vu.lt. inform.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Investicijų grąža – uni-versiteto reikmėms

„Mums svarbu, kad Vilniaus uni-versitetas dar sparčiau modernėtų, kad būtų pastebimi ir išugdomi ambicingi talentai. Iniciatyvių, pasi-ryžusių iššūkiams, kūrybingų žmonių reikia visose srityse, ne tik aukštųjų technologijų sektoriuje“, – sako aukštųjų technologijų kūrimo „Eks-ma“ įmonių grupės prezidentas Rimantas Kraujalis. „Eksma“ nuo pat įsteigimo 1983 m. bendradarbiauja su VU mokslininkais, o didžioji dalis jos įmonėse („Ekspla“, „Optolita“, „Bio-eksma“ ir kitose) dirbančių specialistų yra Alma Mater Vilnensis absolventai. VU profesorius emeritas, Lietuvos la-zerių asociacijos prezidentas, vienas UAB „Šviesos konversija“ kūrėjų Algis Petras Piskarskas pabrėžia poreikį VU sparčiau integruotis į tarptauti-nę universitetinę erdvę, efektyviau panaudoti sukauptą tarptautinį universitetų mokslo tyrimų ir studijų potencialą, mokslinę infrastruktūrą.

Pirmieji steigėjai į paramos fondą „Vilniaus universiteto fondas“ in-vestuoja 1 mln. eurų. Iš jo lėšų bus suformuotas neliečiamasis kapitalas. Tai reiškia, kad šie pinigai negalės būti panaudoti jokiems tikslams, išskyrus ilgalaikį investavimą. Iš jo gauta grąža bus nukreipta į konkre-čias VU reikmes: naujoms studijų programoms kurti, gabiausių stu-dentų stažuotėms, vizituojantiems profesoriams pritraukti, pažangiems moksliniams tyrimams ir kitoms uni-versiteto reikmėms �nansuoti.

VU alumnas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius džiaugiasi tokio fondo įsteigimu: „Kaip šio universite-to absolventas noriu, kad mano Alma Mater klestėtų ir visada turėtų gerą vardą. Kaip sostinės meras noriu, kad Vilniaus universitetas taptų dar dina-miškesnis ir užduotų toną Vilniaus kaip greito ir atviro miesto plėtrai. Kaip iniciatorius ir įstatymų projektų rengėjas noriu, kad tokie fondai Lie-tuvoje atsirastų.“ Galima teigti, kad R. Šimašius būdamas teisingumo ministru ir praskynė kelią tokioms iniciatyvoms. Galimybė Lietuvoje steigti neliečiamojo kapitalo fondus atsirado 2013 m., įsigaliojus naujos redakcijos Labdaros ir paramos fondų įstatymui.

Įprasta ir pasiteisinanti praktika

Anot fondo steigėjų ir pirmųjų dalininkų, universitetiniai neliečia-mojo kapitalo fondai pasaulyje ne

VU alumnai susivienijo ambicingam tikslui

naujiena. „Pažangiausi Amerikos universitetai dažniausiai laikosi iš tokių fondų lėšų. Jų dydis matuoja-mas milijardais, o investicinė grąža – šimtais milijonų. Iš jos universitetas ir gyvena. Taip geriausi pasaulio uni-versitetai gali pritraukti gabiausius studentus, suteikti jiems kokybišką išsilavinimą. Geruose universitetuose mokslas kainuoja labai brangiai. Tarp jauno žmogaus gabumo ir galimybės susimokėti už mokslą nėra tiesioginio ryšio“, – paaiškina A. Žabolis, pateik-damas Masačusetso technologijos instituto (MTI) pavyzdį. Norint baigti šį prestižinį institutą, reikia maždaug 250 000 JAV dolerių. „MTI skatina bū-simus studentus pirmiausia konku-ruoti ir įstoti, nes tuo suinteresuotas tiek institutas, tiek jo neliečiamojo kapitalo fondas. Šis tarsi tampa aukštosios mokyklos užsakovu, nes studento vardu nuperka kokybišką universiteto paslaugą – išsilavinimą“, – mintį pratęsia A. Žabolis.

R. Kraujalis pasakoja, kad Vilniaus universiteto fondo dalininkai kas-met spręs, kur investuoti sukauptą kapitalą ir kokius universiteto ben-druomenės siūlomus projektus remti iš investicijų grąžos. Pasak „Eksma“

įmonių grupės prezidento, fondo dalininkai diskutuos tiek tarpusavyje, tiek su akademine bendruomene. Tai padės geriau suprasti universiteto problematiką, lems jo strateginę plė-trą. Ne mažiau svarbus akademinės bendruomenės grįžtamasis ryšys, padėsiantis susivokti, kaip sekasi vykdyti savo misiją.

Dėmesys tvarumui ir ilgaamžiškumui

„Jauni specialistai, nesulaukę ma-terialiai tinkamų sąlygų, emigruoja. Jaunų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimai yra labai žemi, palyginti su kitais ES universitetais. VU metinis biudžetas per menkas, kad išlaikytų geriausius absolventus po Alma Mater stogu. Ką jau kalbėti apie tarp-tautinių konkursų skelbimą, siekiant pritraukti iškilius užsienio moksli-ninkus. Taigi Vilniaus universiteto fondas ateityje galėtų sušvelninti šią problemą“, – fondo nauda neabejoja VU profesorius emeritas A.  P.  Pis-karskas. Jis mano, kad reikėtų itin skatinti jaunuosius mokslininkus ir dėstytojus. Tam turėtų padėti vidinių grantų ir projektų sistema. Sutelkus

lėšų, fondas galėtų skelbti grantų ir premijų konkursus.

A. Žabolis tvirtina, kad pirmiausia lėšas reikia kooperuoti ir sujungti vienam tikslui, antraip jos naudoja-mos neefektyviai. Tad neliečiamojo kapitalo fondas reiškia ilgalaikiškumą: „Siekiame sukurti tvarumą. Jis, mūsų nuomone, bus pasiektas tada, kai fonde susikaups maždaug 10 milijonų eurų. Tikimės tokią sumą surinkti per 3 metus. Jau tuomet investicijų grąžą būtų galima naudoti projektams. Mūsų vizija – per 20 metų surinkti 500 milijonų eurų“, – ateities planais dalijasi A. Žabolis. Jo teigimu, tai ne į dešimtmečius, bet į šimtmečius nukreiptas projektas.

Dabar fondo steigėjams svarbiausia surasti kuo daugiau bendraminčių, pasiryžusių dalyvauti fondo veikloje. Iš autoritetingų visuomenės lyderių – politikos, verslo ir mokslo atstovų suformuota Globėjų taryba užtikrins fondo veiklos skaidrumą, reprezen-tuos esmines vertybes. Tarybos narių sukaupta patirtis padės spręsti fondo veiklos politikos klausimus. Fondo valdyba rūpinsis ilgalaikiu kapitalo didėjimu ir tvarumu. Paremti Vilniaus universiteto fondą gali kiekvienas. Į kvietimą prisidėti prie Lietuvos kles-

UAB „Ekspla“, UAB „Šviesos konversija“ ir verslininkas Alvydas Žabolis ryžosi žengti dar nepramintu keliu. Balandžio pradžioje įsteigtas pirmasis Lietuvos istorijoje uni-

versitetinis neliečiamojo kapitalo fondas. Šiam paramos fondui suteiktas Vilniaus universiteto vardas. Pasak A. Žabolio, VU jau tapęs nebe Vilniaus, bet visos Lietuvos simboliu, o mūsų švietimo ir aukštojo mokslo sistemai akivaizdžiai reikia pertvarkų.

tėjimo, jos geresnės ateities kūrimo ir talentų ugdymo atsiliepė Europos Parlamento narys, �lantropas Antanas Guoga. Jo vardo paramos fondas VU konkurencingumui didinti skyrė mili-joną eurų, kurie Vilniaus universiteto fondą pasieks per dvejus metus.

Verslas ugdys talentus

VU rektorius prof. Artūras Žukaus-kas teigiamai vertina verslo indėlį į talentų ugdymą. JAV atlikti tyrimai rodo, kad didžiausią ekonominę naudą verslui duoda ne konkretūs moksliniai tyrimai, bet gabūs aukštųjų mokyklų absolventai. Taigi Vilniaus universiteto fondas, anot rektoriaus, gali sukurti ilgalaikę talentų rengimo kalvę mūsų universitete.

„Tam tikras universiteto veiklos nišas valstybės �nansavimas sunkiai užpildo. Politikai dažniausiai siekia trumpalaikių tikslų. Universitetai gy-vena daug ilgiau už politines partijas ar verslo įmones. Jeigu norime užti-krinti ilgalaikį valstybės konkuren-cingumą, be verslo įsitraukimo į uni-versitetų �nansavimą neišsiversime. Turime eiti sparčiau nei kitos Europos šalys“, – pabrėžia prof. A. Žukauskas. Jo teigimu, šiandieniniame pasaulyje vien savų talentų neužteks. Reikia siekti, kad kuo daugiau jų atvyktų pas mus. Tad šis fondas turėtų užtikrinti pusiausvyrą tarp atvykstančių ir iš-vykstančių gabių studentų, prisidėti prie Lietuvos tapimo konkurencinga.

Universiteto auklėtinis A. Žabolis pastebi universitete pradėtas permai-nas, tačiau, pasak žinomo verslininko, paskelbti pokyčiai dar nėra įgyvendin-ti pokyčiai. Jo nuomone, VU turėtų būti ne tik didžiosios daugumos abiturientų prioritetas, bet ir tų, kurie turi �nansinių galimybių išvykti studi-juoti svetur. Be to, VU galėtų pritraukti ir gabiausius kaimyninių regionų studentus. „Noriu konkurencingo, dinamiško, revoliucingo universiteto, kurio studentai būtų ne tik aktyvūs moksle, bet ir aktyvūs piliečiai. Iš istorijos žinome, kad studentai pir-mieji pasaulyje pradėjo kovoti su negerovėmis. Norėtųsi maištaujančio, nenurimstančio universiteto, kuriame klestėtų mokslas, dirbtų pasaulinio lygio mokslininkai. Manau, kad Vilnius ir Lietuva verti turėti stiprią aukštąją mokyklą“, – savo ir bendražygių viziją apibendrina A. Žabolis.

Pirmieji Vilniaus universiteto fondo steigėjai ir dalininkai (iš kairės): UAB „Šviesos konversija“ atstovaujantis VU pro-fesorius emeritas Algis Petras Piskarskas, UAB „Ekspla“ atstovas Rimantas Kraujalis ir verslininkas Alvydas Žabolis

V. Jadzgevičiaus nuotr.

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

3

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Unikali technologija Podoktorantūros stažuotojas dr.

Franzas Weinertas su doktorante Gita Mahmoudabadi atvažiavo iš Kalifor-nijos technologijos instituto, sutrum-pintai vadinamo Caltech (JAV), profe-soriaus Robo Phillipso laboratorijos. Su dr. L. Mažučiu jis susipažino Jūrų biologijos laboratorijoje, esančioje nedideliame JAV Rytinės pakran-tės Vudsholo miestuke. „Linas yra vienas lyderiaujančių mikroskysčių technologijos mokslininkų. Jis mūsų eksperimentams siūlo labai įdomią platformą. Išgirdę apie mikroskysčių technologiją, ja susidomėjome. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – sako Caltech tyrėjas dr. F. Weinertas. Ši institucija naujausiame pasauliniame univer-sitetų reitinge „QS World University Rankings“ užima penktą vietą.

Iš Argentinos kilęs dr. Sebastiánas Najle į dr. L.  Mažučio laboratoriją atvyko iš Ispanijos, Evoliucinės biolo-gijos instituto Barse-lonoje. Mokslininko tyrimus finansuoja Europos mokslo ta-ryba. Argentinietį ir dr. L. Mažutį suvedė kolega. Jis su VU bi-otechnologu ryšius užmezgė JAV vy-kusiame kongrese. „L. Mažučio labo-ratorijoje plėtoja-ma technologija padėtų atsakyti į mane dominančius klausimus, be to, ji geriausiai atitinka mano poreikius. Kiek girdėjau, tai vienintelė laboratorija Eu-ropoje, kurioje plėtojama mikroskysčių technologija“, – teigia dr. S. Najle.

Į šią prestižinę organizaciją prii-mami tik ypač gyvybės mokslams nusipelnę Europos ir pasaulio moks-lininkai. Gegužės 23 d. VU Biotechno-logijos instituto profesorius V. Šikšnys buvo išrinktas EMBO asocijuotuoju nariu kartu su dar 7 pasaulio moks-lininkais, atstovaujančiais Harvardo medicinos mokyklai, Pekino univer-sitetui, Singapūro genomo institutui

Prestižinių institucijų tyrėjai perima VU mokslininko patirtį

Aktualūs mikro- organizmų tyrimai

Dr. F. Weinertas tyrinėja, kaip virusai infekuoja įvairias bakterijas. Tai dar mažai išnagrinėta sritis. „Neaišku, kaip šie mikroorganizmai tarpusavyje ko-reliuoja. Mūsų aplinkoje labai daug vi-rusų, bet nežinome, kuriuos mikrobus jie puola ir gali užkrėsti. Tai išsiaiškinti labai sudėtinga. Galime nustatyti vi-rusų sekos kaitą, DNR, aplinką, tačiau klausimas, kurias konkrečiai bakterijas jie užkrečia, lieka neatsakytas“, – pa-sakoja Caltech mokslininkas. Jis dr. L. Mažučio plėtojamą technologiją taiko atskirus mikrobus izoliuodamas mikroskopiniuose vandens lašeliuo-se, kad galėtų atlikti vienos ląstelės tyrimus. O tai padės nustatyti, kuris virusas sąveikauja su bakterijomis įprastinėje terpėje – dirvožemyje ar žmogaus burnoje. Kitaip tariant, mikroskysčių technologija gali pa-dėti išaiškinti dar neatrastus virusų ir bakterijų tarpusavio ryšius.

Caltech doktorantė G. Mahmou-dabadi nori surasti tokius mikroor-ganizmus, kurie gamina antibiotikus. Tam reikia paimti tam tikrą mėginį iš

aplinkos, jį įdėti į mikrolašelius ir ten pat dėti bakterijas. „Tuomet stebiu, kuriuose lašeliuose bakterijos buvo nužudytos. Jeigu taip nutiko, vadinasi, kažkoks mikroorganizmas iš aplinkos

žudo tas ląsteles. Tikiuosi čia įgyti patirties ir pasigaminti mikroskysčių gardeles, atlikti keletą naudingų eksperimentų, kurie leis lašeliuose izoliuoti ląsteles ir nustatyti jų DNR seką“, – paaiškina G. Mahmoudabadi.

Dr. S. Najle, pasitelkdamas transkrip-tomiką ir genomiką, nori ištirti, kaip įvyko perėjimas iš vienaląs-čių organizmų į dau-

gialąsčius. Tam jaunasis mokslininkas naudoja protistus – panašiausius

į gyvūnus vienaląsčius organizmus, kurie laikomi daugialąsčių protėviais.

Žmonės yra suformuoti daugybės skirtingų ląste-lių. Dr. L. Mažučio labora-

torijoje vizituojantis moks-lininkas ieško atsakymo į

klausimą: ar ląstelių diferenciacija yra daugialąsčių organizmų padarinys? Pavyzdžiui, gyvūnų protėviai taip pat buvo sudaryti iš skirtingų ląstelių. Jau-nasis mokslininkas ketina panaudoti

mikrolašelius ląstelių enkapsuliacijai ir genetinės informacijos „barkoda-vimui“, o tai leistų nustatyti pavienių ląstelių genų raišką, jų genetinį pro�lį. Vėliau vyks šių duomenų analizė, jai prireiks keleto mėnesių.

JGMC sužavėjo jaunuo-sius mokslininkus

Tai jau antrasis kartas, kai pas dr. L. Mažutį atvyksta užsienio tyrėjai mo-kytis mikroskysčių technologijos ir jos pritaikymo. Prieš kelerius metus tokios patirties Biotechnologijos institute sėmėsi amerikietis dr. Gray‘us Campas. Iš Harvardo universiteto į VU grįžęs mokslininkas džiaugiasi, kad patirtimi ir žiniomis gali pasidalyti su kolegomis. Jo studentai užsienio stažuotojams taip pat padeda kiek įmanydami. Tam, kad perspektyvus jaunasis moksli-ninkas Lietuvoje vykdytų unikalius tyrimus, 2013 m. profesorius Arvydas Janulaitis buvusiam studentui skyrė milijoną litų. Dr. L. Mažutis mokslinius

tyrimus jau atlieka JGMC, tad spėjo įvertinti naujojo centro privalumus. Švari aplinka, daugiau erdvės, galimy-bė bet kada padiskutuoti ar apsikeisti idėjomis su kitomis grupėmis neabe-jotinai turi teigiamą įtaką mokslinio darbo kokybei. JGMC sužavėjo ir kalbintus jaunuosius tyrėjus.

„Tai labai gražus, modernus ir švarus pastatas. Jis panašus į tą, kuriame dir-bame Caltech’e. Sąlygos čia idealios“, – mano G. Mahmoudabadi. Jai antrina ir dr. F. Weinertas su dr. S. Najle. „Mano institutas yra milžiniško Biomedicininių tyrimų parko, esančio priešais paplū-dimį, dalis. Iš mūsų kabinetų atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Čia turite mišką, tai irgi puiku. Vilniuje, mano nuomone, apskritai labai gera gyventi, nes čia ramu, priešingai nei Barselono-je. Ateityje planuoju sugrįžti į Argen-tiną ir įkurti savo laboratoriją, kurioje toliau plėtočiau Vilniaus universitete išmoktas technologijas“, – planais dalijasi dr. S. Najle.

VU profesorius tapo elitinės pasaulio mokslininkų organizacijos nariu

Vilniaus universiteto profesorius Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos

mokslininkas, pakviestas tapti biologijos mokslo elitą vienijančios Europos mole-kulinės biologijos organizacijos (EMBO)

asocijuotuoju nariu.

ir kitoms aukščiausio lygio mokslo institucijoms.

Prof. V. Šikšnys tyrinėja CRISPR sistemą, leidžiančią tiksliai perkirpti norimą DNR seką įvairiuose organiz-muose ir taip ištaisyti dėl netinkamų genų atsiradusias klaidas. Jo atradi-mai atveria kelią revoliucijai medi-cinoje ir žemės ūkyje. Šiemet kartu su keturiais pasaulio mokslininkais,

kuriančiais CRISPR technologiją, jis buvo apdovanotas prestižine Har-vardo universiteto įsteigta „Warren Alpert“ fondo premija.

VU rektorius prof. Artūras Žu-kauskas mano, kad šis tarptautinis profesoriaus įvertinimas reikšmingas visai šaliai. „Prof. V. Šikšnio išrinkimas asocijuotuoju EMBO nariu yra dar vienas tarptautinių VU mokslininkų

pasiekimų pripažinimo ženklas. EMBO formuoja molekulinės biolo-gijos mokslo istoriją ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Profesoriaus pakvie-timas į tokio lygio elitinį mokslininkų klubą yra svarbus visai šaliai, kuri, kol kas nebūdama EMBO nare, gali didžiuotis, jog mūsų mokslininkų kompetencija pasaulyje yra itin pripažįstama ir vertinama. Tokio

lygio pripažinimas rodo didelį mūsų mokslo ateities potencialą ir patvir-tina, kad mūsų pasirinkta talentų ugdymo ir jiems palankios terpės kūrimo kryptis yra teisinga“, – teigia prof. A. Žukauskas. Anot VU vadovo, gyvybės mokslų tyrimai yra būtent ta sritis, kur universitetui itin gerai sekasi išradimus pritaikyti pramonėje ir versle – taip universitetas reikšmingai prisideda prie aukštos pridėtinės ver-tės produktų ir intelektiniais resursais pagrįstos Lietuvos ekonomikos kū- rimo.

EMBO asocijuotaisiais nariais išrink-ti 8 mokslininkai iš Kinijos, Japonijos, Singapūro, JAV ir Lietuvos. Jie dirba tokiose mokslo įstaigose kaip Har-vardo medicinos mokykla, Singapūro genomo institutas, Harvardo ir Pekino universitetai. Aukščiausią šios mokslo organizacijos reputaciją įrodo faktas, kad nuo įkūrimo 1964-aisiais net 84 organizacijos nariai pelnė Nobelio premijas.

Neseniai prof. V. Šikšnys kasmet rengiamoje „CRISPR 2016“ konfe-rencijoje Izraelyje pasaulio mokslo bendruomenei pristatė savo indėlį į genų karpymo technologijos atra-dimą.  Pranašaujama, kad už CRISPR technologijos sukūrimą šiemet gali būti skirta ir Nobelio premija.

naujienos.vu.lt inform.

Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, tapęs Europos molekulinės biologijos organizacijos (EMBO) asocijuotuoju nariu

V. Ja

dzge

vičia

us n

uotr.

Dr. Lino Mažučio laboratorijoje vizituojantys mokslininkai (iš kairės): dr. Sebastiánas Najle, dr. Franzas Weinertas ir Gita Mahmoudabadi

E. K

urau

sko

nuot

rauk

a

Pradžia p. 1

„Dr. Lino Mažučio laboratorijoje plėtoja-ma technologija padėtų atsakyti į mane dominančius klausimus, be to, ji geriausiai atitinka mano poreikius. Kiek girdėjau, tai vienintelė laboratorija Europoje, kurioje plėtojama mikroskysčių technologija.“

Dr. Sebast i ánas Na j l e

mokslas

universitasvilnensis 2016 m. birželis

4

Geriausiame universitete – vienu šūviu du zuikiai

Dar ne taip seniai moksleiviai, tvirtai pasiryžę rinktis mokytojo kelią, turėjo stoti į specializuotas pedagogams rengti skirtas universitetinių ar kole-ginių bakalauro studijų programas ar net specializuotus universitetus. Dabar mokytojais svajojantys tapti abiturientai turi daugiau galimybių. Tarp jų yra ir galimybė rinktis studi-jas VU, kasmet tvirtai išlaikančiame pirmąją vietą šalies universitetų reitinguose.

Šiems abiturientams tereikia įstoti į VU studijų programas, atitinkančias bendrojo ugdymo mokyklų moko-muosius dalykus, ir po pirmojo studijų semestro pasirinkti gretutinių studijų programą „Dalyko pedagogika“. Stu-dentai įgis ne tik mokytojui reikalingų teorinių žinių, vertybinių nuostatų, bet ir gebėjimų bei praktinių įgūdžių, leisiančių ateityje kūrybiškai dirbti da-lyko mokytojais ir atlikti su pedagogi-ne veikla susijusias funkcijas įvairiose bendrojo ugdymo mokyklose. Stu-

Liana BINKAUSKIENĖ

„Tegul ši sielovados stotelė vėl tam-pa sakralia erdve, kurioje kiekvienas universiteto studentas, dėstytojas, darbuotojas patirtų dvasinę atgaivą ir ramybę, bendrystę ir palaikymą, būtų priimtas, sustiprintas ir padrą-sintas krikščioniškai tikėti, žmogiškai gyventi. Kad čia lydėtų geros mintys, o žmonės išeitų laimingesni, negu at-ėjo“, – šventindamas naują erdvę lin-kėjo VU Šv. Jonų bažnyčios prefektas ir VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas.

Mintis bažnyčioje įkurti uždarą er-dvę sielovadai dar prieš dvylika metų kilo Šv. Jonų bažnyčios viceprefektui Antanui Saulaičiui SJ. Tuo metu jis skaitė studentams paskaitas ir ieškojo

Šv. Jonų bažnyčioje – sielovadinė erdvė universiteto bendruomenei

Vilniaus universi-teto Šv. Jonų

bažnyčioje duris atvėrė kun.

Alfonso Lipniū-no koplyčia. Joje

įrengtas kapeliono kabinetas ir sielo-

vadinė erdvė universiteto ben-

druomenei.

erdvės, kur galėtų tai daryti. Labai reikėjo jaukios neformalios vietos, kurioje studentai pabendrautų krikš-čioniškoje aplinkoje. Idėja įgyvendin-ta negreitai. Sprendimą buvusį knygų sandėlį skirti sielovados reikmėms pri-ėmė tuomet rektoriaus pareigas ėjęs prof. Jūras Banys, patalpų įrengimu rūpinosi dr. Aleksas Pikturna. Čia iki 1773 m. buvo studentų koplyčia, caro valdymo laikais pusė jos nugriauta.

Modernios, šviesios naujosios patal-pos labai išsiskiria iš bendro bažnyčios interjero. Architektai broliai Mečislovas ir Martynas Valevičiai veidrodžiais ir šviesiomis sienomis sukūrė didesnį erdvės tūrį. Didžiojoje koplyčios er-dvėje atidengtas senasis autentiškas grindinys, jis perrinktas ir impregnuo-tas. Liko ir autentiškos metalinės

durys, puošiančios įėjimą į koplyčią. Buvusiame knygų sandėlyje įrengtas kapeliono kabinetas. Į jį galima patekti tiek iš Šv. Jonų gatvės, tiek iš bažnyčios.

Bendruomenės reikalų prorekto-rė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė džiaugiasi gyva jėzuitiška tradicija: „Pirmiausia tai kunigo darbo vieta. Uždaroje kon�dencialioje erdvėje ka-pelionas galės teikti dvasinę pagalbą. Mūsų bendruomenė didelė, tad nu-tinka visokių situacijų. Džiaugsmingoji gyvenimo pusė – vestuvės, krikštynos, Pirmoji komunija. Šiems momentams pasirengti irgi reikia sąlygų.“

Koplyčiai suteiktas kun. Alfonso Lipniūno vardas. Jis buvo paskutinis VU kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas (1940–1943), labai mylimas studentų, jų globėjas ir dva-sinis vadovas.

VU Šv. Jonų bažnyčios prefektas ir VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas pa-šventino naują sakralinę erdvę

E. Kurausko nuotrauka

Pedagogikos centras žengia dar vieną žingsnį pirmyn

Studentams dažnai kyla įvairių klausimų apie studijų procesą, kar-jeros valdymą, �nansinę paramą, o atsakymų paieškos daugeliui sukelia nerimą ir stresą. Vilniaus universiteto studentai studijų proceso organiza-vimo klausimais gali kreiptis į Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyriaus specialistus, ieškoti infor-macijos internete, jiems gali padėti ir studentų atstovai, kurso seniūnai ar vyresnių kursų studentai. Tačiau dažniausiai susidūrę su sunkumais studentai pagalbos ir informacijos ieško savo akademiniame padalinyje.

Šį pavasarį Vilniaus universitete startavo bandomasis akademinio konsultavimo plėtros tinklo projektas. Filologijos, Filosofijos, Medicinos, Matematikos ir informatikos fakul-tetų studentai lankstesnių studijų planavimo klausimais galės kreiptis ir į fakultetuose dirbančius Studijų direkcijos konsultantus.

„Plečiame ir stipriname universiteto studentų paramos tinklą. Kiekviena-me fakultete planuojame individualų akademinį konsultavimą. Teiksime kokybiškas akademines konsultacijas, kartu su studentais ieškosime indivi-dualių studijų lankstumo galimybių. Tikimės, kad 2016–2017 mokslo me-tais kiekvienas universiteto studentas galės gauti operatyvią, kokybišką ir į individualius poreikius orientuotą konsultaciją“, – teigia Studijų direkci-jos vadovė Jekaterina Bortkevič.

Vilniaus universitete pirmą kartą Lietuvoje steigiamos partnerystės profesoriaus ir partnerystės docento pareigybės. Taip siekiama suteikti tinkamą universitetinį statusą moks-linio darbo nevykdantiems specialis-tams. Labiausiai patyrę diplomatai, verslo, viešojo sektoriaus, IT ir kitų sričių ekspertai praktiniais įgūdžiais dalysis su esamais ir būsimais VU studentais.

VU rektorius prof. Artūras Žu-kauskas įsitikinęs, kad partnerystės profesoriaus ir docento pareigybės studentams suteiks unikalią galimy-bę jau universiteto suole įgyti itin kokybiškų praktinių žinių. „Rengiant kai kurių specialybių studentus, pavyzdžiui, teisės, medicinos, žurna-listikos ar  informacinių technologijų, patarimai ir įgūdžiai, gaunami iš praktikų, būtini. Šios pareigybės darbo rinkos specialistams suteiks universitetinį prestižą, o studentai ne tik skaitys teorinius veikalus, bet ir susipažins su realia savo profesijos situacija. Šiuo žingsniu perimame gerąją stipriausių užsienio univer-sitetų praktiką. Tai padės Vilniaus

Individualios akademinės kon-sultacijos – dėmesys studentui

Jau keturiuose fakultetuose konsultantai padės studentams rasti atsakymus

į klausimus dėl studijų ir priimti tinka-miausią sprendimą.

Akademinio konsultavimo kon-cepcija neatsiejama nuo individualių išsilavinimo įgijimo tikslų, suderintų su asmeniniais interesais, galimybėmis, karjeros vizija ir karjeros valdymo kompetencijų ugdymu. Konsultavi-mas – abipusė konsultanto ir studento veikla: konsultantas suteikia pagalbą ieškantiems informacijos ar patarimo, o atsakomybę prisiima ir sprendžia studentas.

Studijų direkcija kviečia studen-tus aktyviai naudotis šia galimybe. Konsultantai padės rasti individualių studijų poreikio sprendimus, lanks-tesnes studijų sistemos galimybes (studijų programos keitimas, stabdy-mas, atnaujinimas ir kita studentams teikiama parama) ir tarpininkaus su-darydami sąlygas jomis pasinaudoti. Studentai taip pat kviečiami kreiptis ir spręsti individualius studijų proceso organizavimo ar karjeros planavimo klausimus (studijų dalykų, gretutinių studijų pasirinkimas, individualių studijų planų sudarymas, dalyvavimas tarptautinėje praktikoje ar dalinių studijų mainų programoje).

Akademinio konsultavimo laiką ir konsultantus rasite www.kviecia.vu.lt skiltyje Klausk > Komanda.

Kituose universiteto fakultetuose akademines konsultacijas planuojama teikti nuo 2016–2017 mokslo metų pradžios.

Studijų direkcijos inform.

Studentams nuo šiol dėstys daugiausia pasiekę verslo ir viešojo sektoriaus specialistai

universitetui įgyvendinti savo stra-tegiją – stoti į vieną gretą su lyde-riaujančiomis Europos aukštosiomis mokyklomis“, – sako rektorius.

Partnerystės profesoriais galės tap-ti aukščiausios kvali�kacijos verslo, meno, visuomenės, viešojo sekto-riaus specialistai, dirbantys geriau-siose tarptautinėse ar nacionalinėse įmonėse bei organizacijose. Kvie-čiami dėstyti privačiame ir viešame sektoriuose dirbantys asmenys turi turėti ne mažesnę nei 10 metų darbo patirtį, mokslų daktaro laipsnį arba būti pasiekę išskirtinių profesinių lai-mėjimų. Meno srities atstovai privalės vykdyti kūrybinę veiklą, turėti meno daktaro laipsnį arba magistro laips-niui prilygstančią aukštojo mokslo kvali�kaciją. Jų meninė ar pedagogi-nė veikla turi būti pelniusi tarptautinį arba aukštą nacionalinį pripažinimą.

Praktinius dalykus universitete dėstys informatikos, bankų sekto-riaus, verslo, lazerių technologijų, gyvybės mokslų, diplomatijos sričių specialistai.

naujienos.vu.lt inform.

dentams, sėkmingai baigusiems  šią programą, suteikiama profesinė dalyko pedagogo kvalifikacija. Šie bakalauro pakopos absolventai įgyja dvigubą kvali�kacinį laipsnį  – savo pagrindinės studijų krypties (šakos) bakalauro laipsnį ir profesinę pe-dagogo kvalifikaciją, suteikiančią teisę dirbti mokyklose dalyko mo- kytojais.

Tapti mokytoju niekada nevėlu

Jau turintieji aukštojo mokslo diplo-mą ir norintieji tapti mokytojais taip pat VU turi tokią galimybę. Pedagogo kvali�kaciją galima įgyti baigus laips-nio nesuteikiančių studijų programą „Mokyklos pedagogika“. Ši programa skirta asmenims, turintiems aukštąjį (bakalauro arba magistro pakopos) išsilavinimą, atitinkantį bendrojo lavi-nimo mokyklose mokomus dalykus, ir norintiems įgyti profesinę pedagogo kvali�kaciją, suteikiančią teisę dirbti mokyklose dalyko mokytojais. Pro-grama trunka vienerius metus ir yra vykdoma pagal sesijinį tvarkaraštį.

Pedagogų kvalifikacijos tobulinimas – tęstinės kokybės garantas

Šiandien mokytojams sparčiai besi-vystančiame pasaulyje būtina nuolat kelti kvali�kaciją, todėl centro gauta akreditacija vykdyti švietimo bei ug-dymo srityje dirbančių darbuotojų kvali�kacijos tobulinimo mokymus yra sveikintinas įvykis.

Siekiant akreditacijos, buvo atliktas didžiulis darbas renkant, sisteminant ir analizuojant VU 2013–2015 m. vyk-dytas mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų kvali�kacijos tobulinimo veiklas. Todėl centro vardu nuošir-džiai dėkojame Chemijos, Filoso�jos, Filologijos, Fizikos, Istorijos, Gamtos mokslų, Ekonomikos, Matematikos ir informatikos, Kauno humanitarinio fa-kultetų, Užsienio kalbų, Matematikos ir informatikos institutų bendruomenės nariams, suteikusiems informacijos apie mokytojams organizuotas paskai-tas, seminarus, konferencijas bei kitus renginius ir dalyvavusiems susitikime su ekspertais, vertinusiais Pedagogikos centro veiklą.

VU dėstytojų skaitomos paskaitos, vedami seminarai mokytojams ir švie-timo pagalbos specialistams visuo-met sulaukia didelio susidomėjimo. Kviečiame dėstytojus bendradarbiau-ti su VU Pedagogikos centru rengiant ir vykdant mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas, o abiturien-tus ir aukštųjų mokyklų absolventus, norinčius tapti mokytojais – rinktis VU studijų programas, suteikiančias pedagogo kvali�kaciją.

Pedagogikos centro inform.

Vilniaus universiteto Pedagogikos centras vykdys mokytojų ir švietimo pagalbą teikiančių specialistų kvali�kacijos tobulinimą. Šis žingsnis papildys cen-tro vykdomas veiklas, tokias kaip Pedagogų rengi-mo studijų Vilniaus universitete organizavimas ir koordinavimas bei mokslinių tyrimų vykdymas.

Tokią akreditaciją gegužės 12 d. VU Pedagogikos centrui suteikė Švietimo ir mokslo ministerija.

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

5

Inga KAZILIONIENĖ

Praėjusio amžiaus pabaigoje Eu-ropos Sąjunga optimistiškai tikėjo sukursianti pagrindą patraukliam so-cialiniam modeliui, kuris daugiau ar mažiau tiktų visoms ES šalims. Deja, taip neatsitiko. Pastangas sumode-liuoti universalią darbo teisę Voriko universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Alanas C. Nealas prilygino „Titanikui“, atsitrenkusiam į ledkalnį. Tas ledkalnis – daugybė ekonominių, politinių, ideologinių, teisinių ir kul-tūrinių veiksnių. Jų nepavyko sujung-ti į efektyviai veikiančią sistemą, kuri būtų patraukli visoms ES narėms ir kartu paisytų nacionalinių ypatumų.

Evoliucija ar revoliucija? Darbo santykių pokyčiai pastarai-

siais metais vyko tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje – skirtingais mastais ir skir-tingose srityse. Pagrindiniai veiksniai, paskatinę reformas – besikeičianti vi-suomenė ir dinamiškas verslo pasaulis, reikalaujantis naujos kokybės darbo santykių išaugusios tarpvalstybinės konkurencijos akivaizdoje: lankstumo, užimtumo didinimo, darbo samdos sąnaudų mažinimo.

Nemažai įtakos tam turėjo ir 2008–2010 m. ekonomikos krizė, kuri, pa-vyzdžiui, Suomiją privertė mažinti mokamų šventinių dienų skaičių, trumpinti atostogas. Nors ir ne viskas ėjosi sklandžiai, kompromisai buvo rasti – žmonės dirbo daugiau, gau-davo mažesnį atlygį, bet darbo vietas pavyko išsaugoti.

Ekspertai išskyrė du pagrindinius požiūrius keičiant darbo kodeksą  – evoliucinį ir revoliucinį. Vokietija yra pasirinkusi nuosaikesnį kelią, kai pakeitimai tam tikrose srityse įgyven-dinami laipsniškai reaguojant į naujai iškylančius poreikius.

Nuo rudens – specializuotos politikos mokslų bakalauro studijos TSPMI

Prof. Bonifacas Stundžia – Latvijos universiteto garbės daktaras

Latvijos universiteto Senatas garbės daktaro vardą šiemet suteiks Filologi-jos fakulteto Baltistikos katedros profe-soriui Bonifacui Stundžiai. Regalijų įtei-kimo ceremonija turėtų vykti rugsėjo pabaigoje. Profesorius įsitikinęs, kad šis svarbus įvertinimas žymi nuoseklaus fakulteto ir ypač Baltistikos katedros mokslininkų darbo rezultatus.

VU geologų straips-nis – prestižiniame žurnale

Viename iš prestižiškiausių Žemės sistemos mokslams skirtų žurnalų „The American Journal of Science“ iš-spausdintas Gamtos mokslų fakulteto mokslininkų straipsnis. Jo autoriai – dr.

Darbo teisė reformuojama ne tik LietuvojeDarbo teisės reformos keliu skausmingai žengia ne tik Lietuva. Vienos rankos pirštų pakaktų suskai-

čiuoti Europos šalis, kuriose per pastaruosius kelerius metus darbo kodeksas nebūtų keitęsis – bent iš dalies arba net iš esmės. Apie tai diskutavo 18 Europos valstybių darbo teisės ekspertai mokslinėje kon-ferencijoje „Darbo teisės reforma“, surengtoje Teisingumo ministerijoje pažymint Vilniaus universiteto

Teisės fakulteto 375-ąsias įkūrimo metines.

„Mūsų darbo kodekso pagrindi-nė vertybė – stabilumas, nors visi suprantame, kad kodeksas turi dau-gybę ir privalumų, ir trūkumų tiek vienai, tiek kitai šaliai. Jo sėkmė  – tai socialinės partnerystės dvasia, nuolatinis dialogas tarp darbdavių, profsąjungų ir darbuotojų, kuris padeda rasti kompromisą. Tai mūsų valstybei ypač padėjo įveikiant eko-nomikos krizę“, – teigė J. W. Goethe‘s universiteto (Vokietija) profesorius Manfredas Weissas.

Galbūt skamba paradoksaliai, tačiau vokiškas stabilumas slepia ir daugybę lanksčių nuostatų. Pavyz-džiui, iki 10 darbuotojų turinčiose įmonėse nėra jokios atleidimo iš darbo apsaugos.

Tuo tarpu Lenkijos socialinė sistema išgyveno gerokai dramatiš-kesnius pokyčius. Nuo 1974-ųjų net 103 kartus keistas darbo kodeksas

gyvavo iki 2015 m., o tada buvo iš esmės reformuotas. Jo pagrindas  – stabilumas ir lankstumas. Lenkai ypač didžiuojasi keturių tipų darbo sutartimis, kurios sudaro sąlygas skirtingoms įdarbinimo formoms pagal verslo ir darbuotojų poreikius.

Rytų Europoje – sovieti-nis prieskonis ir darbo kodekse

„Analizuojant darbo teisės refor-mas Rytų Europoje išryškėjo tam tikros bendros tendencijos. Šioms rinkoms būdingas gana žemas ne-darbo lygis, veikia nedaug didelių tarptautinių kompanijų, o 90 proc. darbdavių  – mažos ir vidutinės įmonės. Šalys vadovaujasi sovietinį prieskonį turinčiais darbo kodeksais, dominuoja tipiniai darbo santykiai, apsimestinis laisvai samdomas dar-

bas, trūksta kolektyvinių derybų. Todėl žiūrint į ateitį reikėtų rasti sprendimus dėl netipinio darbo, ko-voti su apsimestiniu savarankišku darbu draudimais darbo kodekse, darbo inspekcijos patikrinimais ir baudomis, taip pat pasiūlyti �nansinį skatinimą, ekonomiškai motyvuo-jantį darbą ir stiprinti kolektyvinių derybų įtaką“,  – savo įžvalgomis dalijosi P. Pazmany universiteto (Vengrija) docentas Tamás Gyulavári.

Kuo ypatingas netrukus šviesą išvysiantis Lietu-vos darbo kodeksas?

„Ar šis darbo kodeksas yra 100 proc. naujas? Ar įmanoma parengti naują kodeksą visuomenei, jau nugyvenu-siai daugiau nei du dešimtmečius su tam tikrais darbo santykiais, kurie yra jautrūs ir nusistovėję? Juos išbalan-suoti – per didelė rizika. Šiuo kodeksu mes stengiamės priartinti prie realijų tam tikrus įstatymų leidėjų siekius, kad būtų veikiančios normos. Kartu juo siekiama suteikti apsaugą dar-buotojams, susijusią su jų šeiminiais įsipareigojimais ir konkurencingumu, apsaugą, kuri būtų kaip garantas tarp įsidarbinimų“, – teigė vienas pagrin-dinių socialinio modelio autorių VU Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis.

„Ieškome naujo balanso tarp dar-buotojo interesų ir darbdavio, ban-dydami paskirstyti darbo sąnaudas abiem sutarties šalims. Reikėtų at-kreipti dėmesį į tam tikras dinamines nuostatas, siekiančias suteikti san-tykiams daugiau kultūros – Lietuvą kurti kiek kitokią, negu turime šian-dien – susipriešinusią, kovojančią dėl kala�orų ar dėl kainų“, – toliau kalbėjo profesorius.

Naujasis darbo kodeksas nukreip-tas į procesą, pagrįstą šalių abipusiu dialogu, geranoriškumu ir bendravi-

mo kultūra, o ne slėpimusi apkasuose. Pabrėžiamas informavimas, kon-sultavimas ir nėra kompensuojama praradimų kolektyvinėse derybose. Tai bandymas sukurti aplinką, kurioje gimsta kompromisai bei susitarimai.

„Mažų, vidutinių, didelių įmonių diferenciacija Lietuvoje neegzistuoja. Turi būti skirtingos taisyklės didelėms ir mažoms įmonėms. Taip pat – įvai-rios sutarčių rūšys, kaip yra Vengrijoje. Tai ne panacėja, bet bandymas pa-dėti šalims nepabėgti iš darbo teisės: neslėpti darbo santykių, o leisti juos pritaikyti paverčiant juos darbo, o ne civiline sutartimi. Nenorime, kad jaunimas, įmonės, dirbančios įdomiai ir inovatyviai, pabėgtų dėl to, kad nelanksti darbo teisė“, – pabrėžė VU Teisės fakulteto dekanas.

Konferenciją pagerbė ir aukšti valstybės parei-gūnai

Konferencijos dalyvius pasveikino teisingumo ministras Juozas Berna-tonis, Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabe-dinskienė.

Apskritojo stalo diskusijoje „Darbo teisės reforma – Lietuvos atvejis“ daly-vavo Seimo Pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo depar-tamento direktorė Eglė Radišaus-kienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas, Lietuvos verslo konfe-deracijos prezidentas Valdas Sutkus, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Inves-tuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.

Andrejus Spiridonovas, dr. Antanas Brazauskas ir dr. Sigitas Radzevičius.

Publikacijoje „Dynamics of Abun-dance of the Mid- to Late Pridoli Conodonts from the Eastern Part of the Silurian Baltic Basin: multif-ractals, state shifts, and oscillations“ išsamiai išnagrinėtos konodontų gausos pokyčių priežastys vėlyvojo pržidolio epochoje (maždaug prieš 419,2–423 mln. metų silūro periode). Konodontai yra išnykę primityvūs jūriniai stuburiniai, panašūs į šiuo-laikines nėges ir gyvenę nuo kambro (maždaug prieš 529 mln. metų) iki triaso periodo pabaigos (maždaug prieš 201 mln. metų).

VU geologai atskleidė hierarchinę sąveiką tarp astronominių, klimato-loginių-okeanogra�nių, evoliucinių ir ekologinių procesų, kurie nulėmė konodontų populiacijų pokyčius per ilgą laiko intervalą. Mokslininkai parodė, kad konodontų gausos po-kyčius daugiausia lėmė vadinamieji Milankovičiaus ciklai – Žemės orbi-tos ir Žemės sukimosi ašies polinkio

periodiniai svyravimai. Šie svyravimai veikė praeities musoninių vėjų inten-syvumo režimus ir kartu maistinių medžiagų pernašą į vandenynus.

Šiuo atradimu įrodyta, kad Milan-kovičiaus astronominiai varomieji mechanizmai svarbūs esant dideliam klimato atšilimui („šiltnamio“ efektas), kuris pasireiškia net žemose platumo-se (Lietuvos teritorija nagrinėjamame laike buvo šiek tiek į pietus nuo pusiau-jo). Prieš tai manyta, kad Milankovi-čiaus cikliškumai gali smarkiai paveikti Žemės sistemą ir gyvybės evoliuciją tiktai esant globaliam klimato atšali-mui – pavyzdžiui, per paskutinius 34 milijonus metų, aukštose platumose, kur formuojasi didelė ledynų danga.

Nagrinėjamas atradimas leidžia ko-nodontų gausą naudoti ypač didelės raiškos (kelių dešimčių tūkstančių metų tikslumu) globaliam stratigra�-niam geologinių pjūvių sugretinimui arba koreliacijai. Taip siekiama geriau suprasti mūsų planetos ir gyvybės evoliucijos dėsningumus.

naujienos.vu.lt inform.

Nuo rugsėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) siūlo studentams specializuotas politikos mokslų bakalauro studijas.

Rugsėjį studijas pradėsiantys stu-dentai trečiajame kurse galės rinktis vieną iš trijų specializacijų – Globalios politikos (besidomintiems tuo, kaip kuriama ir įgyvendinama užsienio po-litika, kaip sprendžiamos tarptautinės problemos), Politikos ir visuomenės (tiems, kurie nori suprasti, kaip veikia modernios valstybės, kaip sąveikauja skirtingi veikėjai, kokį vaidmenį politi-koje vaidina medijos ir komunikacija) ir Politikos ir ekonomikos (besidomin-tiems ekonominėmis ir socialinėmis reformomis, norintiems suprasti, kaip

valdomi valstybės finansai ir kaip galima juos valdyti geriau).

Studentai galės gilintis į tai, kas jiems iš tiesų įdomu, dirbti su pana-šių interesų turinčiais kolegomis ir gauti daugiau individualaus dėstytojų dėmesio.

Kita naujovė – net 15 kreditų stu-dentai turės susirinkti iš bendrųjų universitetinių kursų, t. y. dalykų, siūlomų kituose fakultetuose. „Ti-kimės, kad šias studijas baigs gerai savo specializacijos sritį išmanantys ir kartu platų akiratį turintys politikos mokslų bakalaurai“, – sako VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja studijoms doc. Margarita Šešelgytė.

TSPMI inform.

Renginyje 80-mečio proga buvo pagerbtas ir darbo teisės Lietuvoje tėvas – VU Teisės fakulteto profesorius emeritas Ipolitas Nekrošius. Už nuopelnus rengiant darbo teisės specialistus, daug prisidėjusius prie dabartinės darbo teisės reformos, jam buvo įteiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo širdis“

E. Kurausko nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

6

Giedrė JUNČYTĖ, FlF Baltistikos katedra  

Papasakokite apie šį bendrą lie-tuvių ir šveicarų lingvistų projektą.

Šveicarijoje jau ilgą laiką domimasi baltistikos studijomis, bet Ciuriche kol kas nėra įsteigta nieko konkretaus. Dirbdami pagal didelį Ciuricho uni-versiteto kontaktinės morfologijos projektą supratome, kad baltų kalbos yra labai svarbios mūsų tyrimams. Aš labai džiaugiuosi savo komandoje turėdamas baltistą doktorantą Flo-rianą Sommerį, kuris rimtai domisi baltų kalbomis ir šiame projekte yra atsakingas už baltų kalbų tyrimus.

Pateikėme paraišką pagal Lietu-vos–Šveicarijos  bendradarbiavimo programą. Jau pažinojau VU dirbantį Miguelį Villanuevą Svenssoną, kartu dalyvauti pasikvietėme Jurgį Pakerį ir kitus kolegas iš Baltistikos katedros. Taip viskas ir prasidėjo. Mūsų tikslas – sukurti bendradarbiavimo tinklą, ku-ris vestų tolyn, galbūt baigtųsi dideliu

Prof. Paulas Widmeris: „Baltistika – labai svarbi indoeuropeistikos sritis“

Balandžio 4–5 d. Filologijos fakultete vyko Baltistikos katedros vykdomo projekto „Baltų kalbų morfosintaksė erdvės ir laiko

aspektu“ seminaras. Jame pranešimus skaitė Lietuvos ir Šveica-rijos lingvistai. Apie lietuvių ir šveicarų lingvistų bendradarbia-

vimą pasakoja Ciuricho universiteto Lyginamosios kalbotyros instituto profesorius indoeuropeistas Paulas Widmeris.

tyrimo projektu. Taip pat vyksta tyrėjų mainai. Aš pats čia praleisiu visą lie-pos mėnesį, lankysiu lietuvių kalbos kursus. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime galimybių naudotis lingvisti-niais duomenimis, nes Ciuriche nėra lengva juos pasiekti. Tikiuosi, kad tai tikra pradžia. Neįmanoma iš karto įsteigti Baltistikos instituto Ciuriche, tačiau baltistika – labai svarbi indo-europeistikos sritis, iki šiol galbūt kiek primiršta Šveicarijoje. Ir tai yra labai svarbi galimybė mums.

Labai džiaugėmės, kad į šį projektą galėjome įtraukti patyrusį indoeuro-peistą Michielį de Vaaną, kuris dirba ir Lozanos universitete, taigi tai ne tik Ciuricho ir Vilniaus universitetų pro-jektas. M. de Vaanas jau yra tyrinėjęs lietuvių kalbą, jis čia yra lankęsis bent kelis kartus. Be to, ateityje manome įtraukti germanistę doktorantę Christą Shneider, kuri jau buvo Lietuvoje ir moka lietuviškai.

Kokie Jūsų įspūdžiai pasibaigus šiam seminarui?

Mane nustebino Jūsų platus požiū-ris į baltų lingvistiką ir kultūrą. Ir jis apima visą baltų kalbų arealą – aš to lig šiol nežinojau. Baltistikos katedros veikla yra gerai organizuojama, šios katedros tyrėjai yra aktyvūs, palaiko ryšius su visos Europos tyrėjais (tie-sa, vis dar trūksta sąsajų su šveicarų lingvistais).

Pats seminaras padėjo susidaryti išsamų įspūdį apie tai, kas čia yra daroma. Aš nesistebiu, bet esu su-žavėtas, kad gilus lietuvių kalbos išmanymas, filologinės žinios yra vaisingai derinamos su pasaulinėmis lingvistikos tendencijomis, kaip dirba VU mokslininkai Axelis Holvoetas, Jurgis Pakerys, Bonifacas Stundžia, Daiva Sinkevičiūtė, Vytautas Rinkevi-čius, Migelis Villanueva Svenssonas... Atrodo, kad tyrimai apima daugelį šiuolaikinės lingvistikos sričių.

Daug žmonių Šveicarijoje nuošir-džiai palaikė jūsų šalies nepriklauso-mybės siekį. Todėl, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, su draugais nutarė-me čia atvykti. Tai buvo gana didelis

nuotykis, nes nebuvo tiesioginio skrydžio. Todėl nuvykome traukiniu į Lenkiją ir turėjome gauti Lietuvos vizą, bet tai nebuvo įmanoma, nes nebuvo jokios oficialios Lietuvos atstovybės. Kažkas pasakė mums: „Tiesiog vykite ten, jie bus labai laimingi sulaukę užsieniečių ir tikrai įsileis.“ Beje, mes keliavome trise, ir

dabar visi esame indoeuropeistikos profesoriai: tai buvau aš, Danielis Petit, Michaelis Janda...

Projektas „Baltų kalbų morfosintak-sė erdvės ir laiko aspektu“ �nansuojamas pagal Lietuvos–Šveicarijos  bendradar-biavimo programą. Programa siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skir-tumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.

Prof. Aivaras KAREIVA

Prieš pusmetį Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje buvo susintetinti galimi kaulo pakai-talų pavyzdžiai ir išsiųsti į Japoniją.

Tarptautinė mokslininkų koman-da – trylika matematikų iš Vilniaus ir Ciuricho universitetų – analizavo diferencialinių lygčių uždavinių sprendinių savybes. Jų tyrimuose nagrinėti matematiniai uždaviniai pasižymi taikomuoju aspektu – yra plačiai naudojami modeliuojant įvai-rius �zikinius reiškinius, pavyzdžiui, skysčių tekėjimą, elektros poten-cialo ar šilumos pasiskirstymą kū- nuose.

Balandžio 30 d. baigėsi trejus su puse metų trukęs mokslinių tyrimų projektas „Asimptotiniai uždaviniai ir jų taikymai“. Dešimt tarptautinės komandos narių buvo disertacijas ne-seniai apgynę mokslo daktarai arba doktorantai. Tyrimams vadovavo VU Matematikos ir informatikos fakulte-to profesorius Konstantinas Pileckas. Profesoriaus vadovaujami mokslinin-kai analizavo diferencialinių lygčių uždavinių sprendinių savybes.

Sprendžiant diferencialinių lygčių uždavinius matematikams neretai pavyksta gauti abstrakčius rezulta-tus – įrodyti lygčių sprendinių egzis-tavimą tam tikroje funkcijų klasėje, rasti sąlygas, kada sprendinys bus vienintelis. Teoriškai šie rezultatai yra labai svarbūs, kita vertus, norint daugiau sužinoti apie sprendinių savybes, jų reikšmes tam tikruose taškuose, būtina pasitelkti papildo-mus metodus, pavyzdžiui, asimpto-tinę analizę. Tada sprendinį galima išskaidyti į aiškią ir sąlyginai paprastą

struktūrą, turinčią pagrindinę dalį ir nykstamai mažą liekaną. Tyrimuose nagrinėti matematiniai uždaviniai pasižymi taikomuoju aspektu – yra plačiai naudojami modeliuojant įvai-rius �zikinius reiškinius, pavyzdžiui, skysčių tekėjimą, elektros potencialo ar šilumos pasiskirstymą kūnuose. Todėl daug dėmesio buvo skirta sprendinių asimptotiniam elgesiui aprašyti.

Vykdant projektą gauti rezul-tatai buvo paskelbti daugiau nei 30 mokslinių straipsnių aukšto lygio tarptautiniuose žurnaluose. Vienas iš jų – prieš 80 metų iškeltos Lerė problemos sprendimas – publikuotas prestižiniame matematikos leidinyje „Annals of Mathematics“. Galutiniame tyrimų etape imta bendradarbiauti su dviem Yonsei universiteto (Pietų Korėja) mokslininkų grupėmis – tam tikrų uždavinių asimptotinės analizės rezultatai taikyti sprendžiant Korėjos elektrotechnologijos tyrimų institutui kilusias problemas.

Tyrimai buvo �nansuoti Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo progra-mos „Moksliniai tyrimai ir plėtra“ pagal sutartį Nr. CH-3-ŠMM-01/01.

E. K

azak

ėnai

tės n

uotr.

Chemikai kartu su Japonijos mokslininkais ieško kaulo pakaitalų Balandžio 2–10 d. lankėmės Kiūšiū universitete (Japonija) –

tai buvo atsakomasis bendro Lietuvos–Japonijos mokslo projekto „Geresnėmis kaulų priauginimui savybėmis pasižy-

minčių kalcio fosfatų žematemperatūrė sintezė ir pradinis in vivo vertinimas“ vizitas.

Mūsų mėginiai buvo implantuoti į triušių ir žiurkių kaulus. Kai lankėmės Kiūšiū universitete, dr. Kanji Tsuru ir doc. Edita Garškaitė operavo gyvū-nėlius ir išėmė minėtus pavyzdžius, ištirpusius kauliniame audinyje, tolesniems biomedicininiams tyri-

Profesoriai Kunio Ishikawa, Aivaras Kareiva ir doc. Edita Garškaitė

Kaulinės medžiagos, sintetintos VU Chemijos fakultete, pavyzdžio im-plantavimas į triušio kaulą

Sėkmingas Lietuvos ir Šveicarijos matematikų bendradarbiavimas

mams. Rugpjūčio mėnesį į Lietuvą vėl atvyks prof. Kunio Ishikawa. Per šį vizitą aptarsime gautus rezultatus ir būsimų tyrimų vykdymo detales. Labai tikimės, kad vykdant projektą gauti rezultatai turės realias pritaiky-mo medicinoje perspektyvas.

Viešėdami Japonijoje aplankėme Fukuokos miesto įžymybes, Kiotą, Hirosimą, Bepu. Visi miestai buvo paskendę sakurų žieduose – vizito laikas atsitiktinai sutapo su sakurų žydėjimu.

E. Garškaitės ir A. Kareivos nuotr.

Prof. Paulas Widmeris su kolegomis siekia sukurti bendradarbiavimo tiltą tarp Lietuvos ir Švedijos lingvistų

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

7

Dr. Erika JASIONYTĖ- MIKUČIONIENĖ

Johanas van der Auwera aptarė to-kius atvejus, kai, norint ką nors paneig-ti, kalbose vartojamas ne vienas, kaip lietuvių kalboje, bet du, trys ar netgi šeši neigimą rodantys gramatiniai rodikliai. Pristatytas tyrimas remiasi daugiau nei vienos kalbos medžiaga, yra naujoviškas, nes tipologinio pobū-džio darbų, skirtų daugybinio neigimo temai, kol kas nėra daug, negana to, leidžiantis įvertinti lietuvių kalbos medžiagą platesniame – struktūriškai skirtingų kalbų – kontekste. Tyrime naudotas tipologinis metodas, kuris Lietuvoje gana retas.

Rūta MĖLYNĖ

Pagrindiniai baltų kalbų sakinio architektūros ir struktūros principai ir problemos įvairių pasaulio kalbų kontekstuose analizuojami naujau-siais lingvistikos tyrimų metodais bei įrankiais.

Tarptautinis mokslininkų kolek-tyvas – iš asmeninių profesinių kontaktų

Lietuvoje panašių kolegialiai įgy-vendinamų projektų humanitarinėje srityje tėra vienetai. Lietuvių lingvistai, Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos ka-tedros dėstytojo prof. Axelio Holvoeto nuomone, labiau linkę tūnoti užsidarę savose tyrimų teritorijose ir tai paste-bima netgi Filologijos fakultete – kie-kvienas įsikibęs saugo savo kampelį, trūksta intensyvesnio dialogo. Kitose šalyse, ypač anglosaksiškame pasau-lyje, nuolatinio mokslininkų dialogo, idėjų konfrontacijos svarba labiau suvokiama ir akcentuojama. „Vyksta mokslinis dialogas, kuriame iš esmės

vertino išoriniai recenzentai  – pa-saulyje pripažinti mokslininkai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos, Vokietijos, kitų pasaulio šalių.

Pokyčiai, kuriems dar nepasi-ruošta

Kalbotyra yra suvokiama kaip universaliosios gramatikos dalis. Kalbotyra – mokslas, nedalijamas į atskiras disciplinas. Ji yra įrankis, ku-riuo galima tyrinėti bet kurią kalbą. Kol kalbotyra iš esmės buvo istorinė, o filologinis komponentas kalbos tyrimuose buvo svarbesnis už teorinį, lingvistinį, kalbos tyrimų paskirstymas pagal �lologinės kompetencijos sritis į baltistiką, slavistiką, germanistiką ir pan. buvo natūralus. Tačiau milžiniški

Garsaus lingvisto patirtis – naujo kurso klausytojamsPasaulyje garsus lingvistas, Antverpeno universiteto profesorius Johanas van der Auwera Filologijos fakul-tete pristatė naujovišką kalbos tyrimą. Profesorius prisideda prie naujo Filologijos fakultete dėstomo kurso

apie anglų kalbos atmainas, vartojamas įvairiose pasaulio dalyse (dėst. Jolanta Šinkūnienė), plėtojimo.

Nauji vėjai Lietuvos kalbotyroje pučia iš vakarų

Vykdant šį projektą per trejus metus sukurta, išdiskutuota ir pa-rašyta penkių solidžių lingvistikos studijų anglų kalba serija, suda-ryta iš trijų kolektyvinių straipsnių rinkinių, kurių paskutinis, trečiasis, pasirodė 2016-ųjų vasarį, ir dviejų monografijų. Seriją leidžia pres-tižinė tarptautinė leidykla „John Benjamins Publishing Company“. Pagrindinis ES lėšomis remiamo projekto vykdytojas – Vilniaus uni-versiteto Filologijos fakultetas.

Lietuvių kalbininkai įsitraukė į tarptautinį diskursą ir pradė-jo savo darbuose taikyti šiuolaikinius kalbos tyrimo metodus. Mokslinis projektas „Valentingumas, argumentų raiška ir gra-

matinės funkcijos baltų kalbose“, skirtas baltų kalboms tirti, baltistikai ir kalbotyrai atvėrė duris į pasaulinį šiuolaikinių

lingvistikos tyrinėjimų diskursą.

Praktiniai įgūdžiai ir �lologinės žinios yra tai, kas šiais laikais skiria romanistą nuo baltisto, bet teorinės problemos yra bendros. Tai turėtų atsispindėti akademinių struktūrų organizacijoje. Atskirų kalbų mokymasis neturėtų būti susijęs su užsidarymu atskirose �lologinėse disciplinose: reikalingas nuolatinis, intensyvus skirtingų sričių specialistų dialogas, bendri renginiai, bendra intelektinė erdvė.

Iš esmės tokių pokyčių būtinybė suvokiama. Filologijos fakulteto ben-druomenėje kaip tik vyksta diskusijos, kaip pertvarkyti fakulteto struktūrą, kad būtų galima geriau atsakyti į šiuolaikinio globalaus akademinio diskurso iššūkius. A. Holvoetas skatina nebijoti tokių pertvarkų ir drąsiai siekti optimalių organizacinių sprendimų.

Prof. Alekso Girdenio dvasiaIš užsienio (Belgijos) atvykusiam

ir daug metų Varšuvoje dirbusiam A. Holvoetui tarptautinio mokslininkų bendravimo būtinybė yra akivaizdus dalykas. Būtinybė įsitraukti į pasaulinį mokslinį diskursą lituanistams ir bal-tistams yra ne mažesnė nei užsienio filologijos specialistams. Jaunesnių kartų mokslininkams šis atvirumas pasauliui jau yra natūralus dalykas. Tokio atvirumo pavyzdžių galima rasti ir tarp vyresnių kartų mokslininkų. Štai šviesaus atminimo Vilniaus universite-to profesorius Aleksas Girdenis, tyręs lietuvių kalbos tarmes, bet visada ati-džiai sekęs aktualias pasaulio lingvis-tikos kryptis ir pasakojęs apie jas savo studentams. Jo pavyzdys rodo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp kalbinio paveldo puoselėjimo (lietuvių kalbos tarmių tyrimų) ir modernumo bei atvi-rumo naujoms, iš viso pasaulio atei-nančioms mintims. Ir paveldą galima tirti remiantis šiuolaikinės lingvistikos įdirbiu, o iš atvirumo pasauliui nekyla jokių grėsmių nacionalinei tradicijai.

Mokslinis J. van der Auweros dar-bas daugiausia susijęs su gramatinės semantikos sritimi: tarptautinio lygio lingvistas tyrinėja nuosakos, modalumo kategorijas, neiginius, neapibrėžiamuosius įvardžius ir pan.

Filologijos fakultete profesorius viešėjo balandžio 20–21 d. Svečias skaitė viešąją paskaitą apie daugy-binio neigimo tipologiją pasaulio kalbose („On the Typology of Multiple Negation“). Be to, anglų �lologijos studentams vedė seminarus, ku-riuose supažindino su vienu iš anglų kalbos variantų – bislamo kalba. Jis kalbėjo apie bislamo kalbos statusą, aptarė kalbos struktūrą, žodyną, stu-dentai klausė kalbamo anglų kalbos varianto įrašų. Kursas apie anglų kalbos atmainas, vartojamas įvairiose

pasaulio dalyse, yra naujas Filologijos fakultete, dėstomas tik pirmi metai, todėl profesorius, kuris jau kelerius metus analogišką kursą skaito An-tverpeno universitete, moksliškai ir metodiškai prisideda prie šio kurso plėtojimo mūsų universitete.

Čia jis lankėsi nebe pirmą kartą: su juo fakulteto lingvistai bendra-darbiauja jau nuo 1998 m. Pirmą kartą į Filologijos fakultetą J. van der Auwera atvyko profesorės Aurelijos Usonienės kvietimu 1999 m. skaityti paskaitų Anglų �lologijos katedros studentams pagal ERASMUS akade-minio personalo mainų programą. Nuo to laiko jis ne tik atvyksta skaityti paskaitų, bet yra ne kartą dalyvavęs universiteto jaunųjų mokslininkų disertacijų gynimuose, habilitacijos

procedūrose, yra buvęs ne vieno doktoranto ar magistranto stažuočių vadovu, jo doktorantai yra skaitę pas-kaitas mūsų universiteto studentams. Profesorius lingvistikos kurso stu-dentams teikia mokslinę ir metodinę pagalbą, mielai talkina recenzuojant universiteto mokslininkų darbus. Kaip ekspertas, jis dalyvavo profesoriaus Axelio Holvoeto vadovaujamame projekte „Valency, Argument Reali-zation and Grammatical Relations in Baltic“, vykdytame pagal žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3 prioriteto „Tyrėjų gebėjimų stipri-nimas“ VP1-3.1-ŠMM-07-K priemonę.

Prof. J. van der Auweros patirtis, pagalba ir dėmesys mūsų universi-teto lingvistams neįkainojami – nu-matytas glaudus bendradarbiavimas ir ateityje.

visi yra lygūs – niekas neturėtų būti mokslinių autoritetų užgožiamas arba bauginamas“, – sako projekto vadovas.

Profesorius A. Holvoetas subūrė šiam projektui tarptautinę mokslinin-kų grupę. Kiekvienas mokslininkas į projektą „atsinešė“ aptartas ir suderin-tas savo temas. Šio projekto varomoji jėga buvo diskusijos, dialogas. Buvo surengtos trys konferencijos Salose (Academia Grammaticorum Salensis Decima, Undecima ir Duodecima) ir trejos kūrybinės dirbtuvės Vilniuje. Didžiausia tokių renginių vertė – atvi-ras, gyvas, šiuolaikinio mokslo pulsą užčiuopiantis teorinis diskursas, kurio Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Projekto dalyvių surinktą medžiagą, suguldytą į konkrečius straipsnius,

bendrosios kalbotyros pasiekimai, kurie XX a. 6-ajame dešimtmetyje prasidėjo Noamo Avramo Chomsky generatyvine gramatika bei Josepho Greenbergo lingvistine tipologija, verčia daug daugiau dėmesio skirti te-oriniams kalbininko darbo aspektams, o to negalima pasiekti užsidarius siau-rose �lologinėse disciplinose. Žinoma, tradicinės disciplinos, tokios kaip dia-lektologija, onomastika, etimologija, ir toliau plėtojamos, bet jos kalbotyroje tebeturi marginalią reikšmę.

Iš visų lituanistikos mokslų tik lietu-vių literatūrologija dar gali būti trak-tuotina kaip autonominė disciplina.

Ryškūs pokyčiai šiuolaikiniame lin-gvistikos moksle, jos tyrimo metodų ir įrankių universalėjimas, lyginamoji kalbų tipologija, generatyvinė lingvis-tika, kognityvinė gramatika ir kitos teorinės kalbotyros kryptys labiau orientuotos į teorinių kalbotyros klausimų sprendimą nei į �lologinės medžiagos kaupimą. Tai iš esmės lemia, kad dabartinė kalbotyra vis labiau atsiejama nuo kalbos mokymo.

Prof. Johanas van der Auwera

Academia Salensis Undecima dalyviai

Prof. Axelis Holveotas

E. K

urau

sko

nuot

r.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

8

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Europos skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimas padarė Jus dar matomesnę Europoje ir už jos ribų, papildė ir taip nemenką Jūsų sukauptą įvertinimų kraitį. Tad ir pradėkime po-kalbį nuo jo. Kiek dabar Jums svarbus šis apdovanojimas?

Apdovanojimai ateina ir praeina, pasidžiaugi akimirką ir toliau eini darbuotis. Bet šis įvertinimas kiek ypa-tingesnis. Viena, tai pirmosios pasaulio programuotojos Ados Lavelace 200-ųjų jubiliejinių metų premija. Ji įsteigta pir-mą kartą. Antra, į paskutinį etapą buvo įtraukta visuomenė, reikėjo balsuoti. Iš komisijos paskelbtų ir įvertintų 10 kan-didatų skirtingoms premijoms reikėjo atrinkti 3. Visi nominantai surinko per 12 tūkstančių balsų. Už mane balsavo daugiausia – 4447. Tai tikrai džiugina. Apima išties geras jausmas, kai žinai, kad daugelyje pasaulio vietų turi ben-draminčių.

Dabartiniais laikais informatiko ar programuotojo specialybė turbūt neturėtų stebinti, o kaip buvo tada, kai baigėte mokyklą? Kas paskatino iš pradžių pasirinkti taikomosios matematikos studijas Vilniaus univer-sitete, o vėliau pasukti į informatiką? Teko skaityti, kad mokykloje sekėsi ir literatūra.

Mokykloje mėgau matematiką ir literatūrą. Dalyvaudavau olimpiadose, lietuvių kalbos kūrybiniuose konkur-suose. Baigiamojoje klasėje respu-blikinėje matematikos olimpiadoje užėmiau I, o lietuvių kalbos origina-liosios kūrybos olimpiadoje – III vietą. Pagalvojau, kad baigusi matematiką kūryba galėsiu užsiimti, o padarius atvirkščiai kažin kiek laiko beliktų ma-tematikai. Taikomoji matematika buvo gana artima informatikai, nes turėjome nemažai taikomųjų dalykų.

Mane visą laiką labiau traukė tyrinė-jimas, kūrimas kažko naujo, įdomaus. Diplominio darbo vadovas Gintautas Grigas pasiūlė sukurti programuotojų mokyklą. Džiaugiuosi, kad buvau prie jos ištakų. Kūriau uždavinius, spaus-dindavome programavimo pamokas laikraščiuose (tai buvo daugiau kaip prieš 35 metus!). Sukūrėme mokymui skirtą Paskalio kalbos transliatorių didelėms skaičiavimo mašinoms (tokio tais laikais nebuvo). Už jį 1984 m. ga-vome Komjaunimo premiją. Pamenu, tuo metu aktoriui Vladui Bagdonui ją įteikė už vaidinimus, o mes, trys pro-gramuotojai, buvome apdovanoti už transliatorių!

Aktyviai dirbate informatinio mąs-tymo ugdymo pradinėse klasėse srityje. Kodėl tai svarbu? Ar mokyklose

Prof. Valentina Dagienė: „Jei noriu įgyvendinti idėją, dirbu daug“Žvelgdamas į Matematikos ir informatikos instituto profesorę Valentiną Dagienę, ne-gali nesistebėti, kiek daug vienas žmogus

gali nuveikti ir iš kur jis randa tiek jėgų. Ši moteris, augindama penkis vaikus, sugebė-

jo įkopti į profesinės karjeros aukštumas. Šiandien prof. V. Dagienė pasaulyje žino-

ma ne tik kaip produktyvi mokslininkė ar informacinių technologijų ekspertė. Ją

garsina ir daugelyje šalių išpopuliarėjęs konkursas „Bebras“. Su profesore būtų gali-ma kalbėtis daug ir ilgai. Šįkart apsistojome

ties keliomis esminėmis temomis.

šia linkme jau vyksta pokyčių ir ko dar trūksta?

Vaikai smalsūs, nori daug ką sužino-ti. Todėl mokyklos, mokytojų pareiga yra skatinti moksleivių kūrybiškumą, talkinti jiems, sudaryti sąlygas ekspe-rimentuoti, ieškoti, mokytis patiems. Svajoju turėti gerų doktorantų. Bet pirmiausia reikia smalsių, mąstančių studentų. Norint pritraukti tokių į universitetą, reikia juos puoselėti mo-kykloje ir, svarbiausia, skatinti tyrinėji-mus, smalsumą pradinėse klasėse. Uni-versitetai turėtų ugdytis jaunuolius jau nuo pradinių klasių. To tikiuosi iš šiuo metu steigiamo Jungtinio VU STEAM (angl. gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika) atviros prieigos centro.

Deja, mūsų šalies mokyklų infor-matikos ugdymo programos neat-naujinamos dešimtmetį, nes tam nėra politinės valios. Džiaugiuosi, kad mano patarimų, idėjų prireikia kitoms šalims. Konsultavau Nyderlandų, Italijos, Švei-carijos švietimo ekspertus. Šių šalių informatikos programos atnaujinamos šiemet. Dabar padedu Pietų Korėjos ir Japonijos švietimo specialistams pertvarkyti informatikos, informacinių technologijų ugdymą.

Kaip ir kodėl 2004 m. gimė infor-matikos ir informatinio mąstymo konkursas „Bebras“, išplitęs po 50 pa-saulio šalių ir kasmet pritraukiantis per milijoną moksleivių? Kodėl konkursas pavadintas bebro vardu?

Tai nuoseklaus darbo tąsa. Mėgstu kurti uždavinius, tyrinėti, skaityti, noriu dalytis žiniomis su kitais. Tiek besimokydama mokykloje, tiek stu-dijuodama ir dirbdama institute organizavau įvairių konkursų. Pa-menu, 2003 m. rudenį su kolegomis suomiais ėjome aplink ežerą ir disku-tavome, kaip būtų galima padaryti

informatikos mokymą patrauklesnį, kalbėjome apie matematikų „Kengū-ros“ konkursą, kurį labai mėgau. Tada toptelėjo: kodėl informatikoje nėra tokio konkurso? Jei nėra, vadinasi, reikia sukurti! Bebro vardas natūraliai liko atmintyje iš to ėjimo aplink ežerą: matėme daug bebrų gūžtų, nukirstų storiausių medžių, patraukė dėmesį šio gyvūno atkaklumas.

Pasiūliau ekspertų komisijai, tuo metu buvusiai prie Švietimo informa-cinių technologijų centro, įsteigti tokį konkursą. Kaip visuomet, naujovių buvo baidomasi, tuo metu nebuvo madinga gilintis į technologijas, ypač rodyti dėmesį programavimui, nes žavėtasi technologijų taikymu. Atsitiktinumas lėmė, kad ekspertai konkursui pritarė, matyt, nusprendę, kad reikia pozityviau užbaigti metus (šypsosi). Taigi 2004 m. surengiau pirmąjį pasitarimą su Baltijos šalių mokslininkais, kuriame išdėsčiau „Be-bro“ idėją. Jo esmė – sukurti įdomių, informatikos gelmes atskleidžiančių uždavinių. Tam reikėjo suburti inova-tyvius mokslininkus, tyrėjus, mokyto-jus iš įvairių šalių.

Rodos, nuveikėte išties nemažai: per 200 mokslinių publikacijų, 60 informa-tikos vadovėlių ir mokomųjų knygų, daugiau kaip 100 metodinių straipsnių ir per 30 koordinuotų eksperimentinės

plėtros darbų tikrai iškalbingi. Kokių dar turite planų, idėjų, sumanymų?

Oi, daug turiu idėjų, dar daug ką norėčiau padaryti, tad kelios dešimtys rimtų planų tikrai susidarytų (šypsosi). Pavyzdžiui, doktorantų ir jaunų moksli-ninkų, kurių darbo sritis – informatikos, technologijų ir edukologijos sanglau-da, tinklinimas. Jau pradėjau šią idėją įgyvendinti. Prieš septynerius metus įsteigiau informatikos inžinerijos mo-kymo tyrimų doktorantų konsorciumą. Kasmet pirmąją gruodžio savaitę susi-buriame Druskininkuose. Kol kas tai tik Europos šalių tinklas. Jam plėsti reikia didesnės finansinės paramos. Kitas noras – pritraukti informatikos, infor-matikos inžinerijos doktorantų, ypač dirbančių sandūroje su edukologija, jaunųjų tyrėjų iš užsienio. Esu įsitiki-nusi, kad tai pagerintų mūsų dokto-rantūros studijų kokybę. Taip atsirastų daugiau inovatyvumo, kūrybiškumo, ir tai duotų naudos visai Lietuvai.

Jei nusprendžiu, kad noriu įgyven-dinti vieną ar kitą idėją, tada dirbu daug, sutelkiu visas pastangas, nes ži-nau, kad idėjoms įgyvendinti prireikia kelerių metų. Ir, žinoma, kantrybės bei atkaklaus darbo. Tarkime, tarptautinio žurnalo „Informatics in Education“ įsteigimas ir leidyba – prireikė daugiau kaip dešimties metų, kol žurnalas išaugo. Menkomis pajėgomis pada-rėme tai, ką paprastai padaro didelės leidyklos, nors neturime redaktoriaus, o leidybai �nansavimo beveik negau-name. Šiemet dešimtmetį švenčia ir mano įsteigtas žurnalas „Olympiads in Informatics“ bei konferencija. Tai pirmasis toks specializuotas žurnalas pasaulyje, o į šią konferenciją kasmet susirenka mokslininkai iš daugiau kaip 80 šalių.

Kaip Jums pavykdavo suderinti rūpinimąsi gausia šeima su moksline veikla? Ar sovietmečiu į moteris moks-lininkes nebūdavo žiūrima įtariai, ar jos sulaukdavo palaikymo? Gal dabar lengviau plėtoti mokslinę veiklą, kai vaikai jau užaugę ir laikai pasikeitę?

Kai auginau vaikus, rašiau knygas, vadovėlius. Gyvenau lanksčiu gra�ku. Mėgstu keltis labai anksti, kol visi mie-ga. Tuomet galiu nemažai padirbėti. Labai svarbu planuoti laiką, aiškiai su-dėlioti metų, mėnesio, savaitės, dienos

prioritetus, susiplanuoti veiklas ir to laikytis. Net ir šiais technologijų laikais vis dar mėgstu naudotis „vidine atmin-tine“: prieš užmigdama pergalvoju ki-tos dienos ar savaitės darbus, įvertinu, ką realu padaryti, kaip įtalpinti nuolat naujai atsirandančias veiklas.

Apie sovietmetį būtų atskira kal-ba. Šiuo laikotarpiu girdėjau daug deklaravimo, gražių kalbų apie mo-teris, o realybėje ištekėjusią moterį mokslininkę iš karto „nurašydavo“. Į moteris žiūrėta kaip į patarnaujančias vyrams. Diskusijose moters balsas nebuvo girdimas, nebent tik pašie-piant. Šitaip buvo daugelyje šalių. Paskaitykime Sheryl Sanberg knygą „Būkime prieky: moteris, darbas ir sie-kis vadovauti“. Joje rašoma, kad mes, moterys, turime kovoti už save, būti išdidžios, kartais nepalenkiamos. Dar ir dabar matau, kad vyrui, norinčiam įgyvendinti idėją, užtenka kur kas ma-žiau įrodinėti. Tai jam leidžia greičiau veikti, o moteriai reikia ilgai įtikinėti, kol sulaukia palaikymo. Liūdna, kad mokyklose dominuoja moterys, o jų vadovai dažniausiai būna vyrai. Šis disbalansas nieko gero nesuteikia nei vaikų mąstysenai, nei ugdymui.

Žiūrėdama į internete prieinamus Jūsų kelionių albumus, negaliu nesi-stebėti. Ir nesigrožėti. Esate sakiusi: „Galėčiau parašyti kelionių knygų, bet šis darbas per daug malonus, o didelių malonumų leisti sau kol kas nenoriu.“

Kelionės mane traukia. Man norisi prisiliesti prie įvairių kultūrų, pama-tyti įvairiai mąstančių žmonių. Esu sutikusi tiek daug nuostabių žmonių, išgyvenusi tiek daug įdomių akimirkų. Tačiau viena yra pačiam išgyventi, džiaugtis ir visiškai kas kita – perteikti kitam. Malonu rašyti, tačiau mane visuomet lydi atsakomybės jausmas: turiu būti įsitikinusi, kad rašau reika-lingą kūrinį. Kelionių knygas daug kas leidžia. Visuomenė nenukentės, kad bus viena ar kita mažiau. O štai, pavyzdžiui, informatikos didaktikos vadovėlio niekas nėra parašęs. Vis galvoju tą padaryti, bet nespėju. Tiesą pasakius, net nežinau, ar Lietuvai tai bus reikalinga. Norėdamas ką nors modernesnio padaryti, turi keletą metų tam ruošti dirvą.

E. Kurausko nuotr.

Balandžio pabaigoje prof. V. Dagienei Briuselyje įteiktas Europos skaitmeni-nio pasaulio moters apdovanojimas

Asm

. arc

h. n

uotr.

Organizatorių nuotr.

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

9

Agnė ZUJEVAITĖ, Ernesta KAZAKĖNAITĖ, Sandra GAIGALAITĖ

Nors o�cialiai VU Filologijos fakultete akademija prasidėjo 2015 m. lapkričio 6 d., jos idėja studenčių galvose sukosi jau seniai. Pagrindinė Baltų akademijos mintis – suteikti moksleiviams daugiau informacijos apie baltų kalbas, istoriją ir kultūrą, pasiūlyti galimybę pasiklausyti šių sričių specialistų paskaitų, taip pat pasimokyti mums taip artimos latvių kalbos.

Moksleiviai klausėsi teorinių pas-kaitų apie baltų kalbų rekonstrukciją, latvių liaudies dainas, baltų mitologi-ją, frazeologiją, senąją ir naująją prūsų kalbą, baltų senąją raštiją, onomas-tiką, latvių literatūrą ir kirtį pasaulio kalbose, o latvių kalbos paskaitos, kurias vedė šia kalba besižavinčios studentės, buvo tęstinės. Įgytas kal-bos žinias moksleiviai galėjo pritaikyti

Išlydėti pirmieji Baltų akademijos dalyviaiGegužės 14 d. baigėsi septynis mėnesius

trukusi pirmoji Baltų akademija – nefor-malus paskaitų ciklas, skirtas Vilniaus

mokyklų 9–12 klasių moksleiviams.

ir praktiškai, dalyvaudami vienos die-nos išvykoje į Latviją. Ekskursijos, kurią finansavo Latvių kalbos agentūra, metu moksleivių pageidavimu buvo aplankyta Rundalės pilis, Lielvircava, Jelgava ir Bauskė.

Baltų akademijos organizatorės Agnė, Ernesta ir Sandra nuoširdžiai dėkoja doc. Jurgiui Pakeriui, dr. Vy-tautui Rinkevičiui, Valdžiui Muktupa-velui, dr. Saulei Matulevičienei, prof. Birutei Jasiūnaitei, doc. Birutei Kaba-šinskaitei, prof. Daivai Sinkevičiūtei, Laurai Laurušaitei ir prof. Bonifacui Stundžiai, skyrusiems savo brangaus laiko akademijai be jokio atlygio. Taip pat labai dėkoja VUB Retų spaudinių skyriui, įsileidusiam Baltų akademijos dalyvius ir suteikusiam galimybę iš arti susipažinti su senaisiais baltų leidiniais, ir, žinoma, Latvių kalbos agentūrai (Latviešu valodas aģentūra), skyrusiai lėšų dalyvių išvykai.

Visa akademijos veikla buvo sava-noriška ir mokiniams nemokama.

Lina KOCIENĖ

Konferencijos iniciatoriai – Dainius Jakučionis, Mantas Minsevičius ir Rūta Morkūnienė – į auditoriją sukvietė ne tik jaunimą, bet ir ilgametę patirtį turinčius dėstytojus, tuo tarsi parody-dami, kad šiuolaikiškumas negali būti matuojamas žmogaus amžiumi. Tokią mintį renginio įžanginėje kalboje išsakė ir Medicinos fakulteto profe-sorė Janina Tutkuvienė: „Šiuolaikiškas dėstytojas – tai nebūtinai jaunas dėstytojas, bet būtinai atitinkantis šios dienos lūkesčius ir suprantantis šiandieninį jaunimą.“

Ši konferencija – tai jau antrasis jaunųjų dėstytojų organizuojamas renginys, skirtas šiuolaikiškumui dėstytojo darbe skatinti.

Į dėstytojo kelią atvedė noras dalytis žiniomis

Jauni Medicinos fakulteto dėsty-tojai D. Jakučionis, M. Minsevičius ir R.  Morkūnienė pradėjo dėstyti neatsitiktinai – visi trys tvirtina, kad juos visada žavėjo galimybė savo žiniomis dalytis su kitais. Dainių nuo pat studijų pradžios domino ugdymas ir darbas su žmonėmis, o dėstymas, jo nuomone, tik padės sustiprinti kasdien praktikoje naudojamas žinias. Mantui buvo smalsu išbandyti savo jė-gas naujoje srityje, o Rūtai akademinis mokslinis darbas pasirodė artimesnis nei klinikinis. „Dar studijuodama Medicinos fakultete visada troškau pati kada nors dėstyti. Akademinis-mokslinis darbas pasirodė artimes-nis nei klinikinis ir galimybė dėstyti atėjo anksčiau, nei to galėjau tikėtis. Tai – didžiulis džiaugsmas, tačiau ir nemenkas iššūkis“, – sako Rūta.

Vertina kolegiškumą, kompetenciją ir meilę darbui

Dar visai neseniai jie patys buvo studentai ir puikiai atsimena savo dėstytojus. Dabar, pradėdami dėsty-tojo karjerą, jie jau žino, į ką lygiuotis, o kokių klaidų nedaryti. Dainius ir Mantas atviravo, kad studijų metu labiausiai patikdavo tokie dėstytojai, kurie siekdavo nuoširdžiai sudominti dėstomu dalyku, mylėjo savo darbą, turėjo humoro jausmą, o studentus laikė kolegomis. Jauni dėstytojai vertina dėstytojo kompetenciją, santykį su studentais ir kuriamą šiltą darbo atmosferą. Rūta prisiminė, kad ją įkvėpdavo dėstytojai – dalyko spe-

Medicinos fakulteto dėstytojai meta iššūkį Z kartai

Balandžio 22 d. VU Medicinos

fakultete vyko kon-ferencija „Šiuolai-kiškas medicinos

dėstytojas: Z kartos iššūkiai dėstytojui.

Informacijos pa-teikimas, valdymas ir efektyvus darbas

grupėse“.

cialistai, kurie pateikdavo medžiagą aiškiai, paprastai. Tokie, kurie reika-laudavo žinių ir šiltai bendraudavo su studentais. „Tai įkvėpdavo mokytis ir gerbti tokį dėstytoją“, – sako jaunoji medikė.

Sukūrė tai, ko norėjo patys

Dalydamiesi savo skaitytų pirmųjų paskaitų patirtimi jaunieji medikai prisimena, kad sunkiausia būdavo susidoroti su savo mintimis ir jaus-mais, su baime neapsijuokti, sunku būdavo atrinkti esmę ir viską aiškiai išdėstyti. Rūta juokiasi, kad jos daž-niausias klausimas studentams: „Ar jums viskas aišku?“

Pradėjusiems dėstyti Dainiui, Man-tui ir Rūtai neužteko bendrojo kurso pradedantiesiems dėstytojams, skai-tomo Vilniaus universitete. Jie pasi-gedo tam tikrų bendrų ir speci�nių žinių apie dėstymą studentams. Nuo studijų laikų pažįstama bendraminčių

komanda nusprendė patys susikurti tai, ko nori išmokti. Pirmasis rengi-nys – diskusija, kurioje su fakulteto dėstytojais kalbėtasi apie visiems rū-pimus edukacinius dalykus, pranoko visus lūkesčius ir paskatino juos šią veiklą tęsti. „Norime įnešti naujovių, pasiūlyti efektyvių darbo įrankių dėstytojams“, – sako organizatoriai.

Konferencijos sulaukė daug ne tik jaunų dėstytojų dėmesio, jose dalyva-vo ir ilgametę patirtį turintys kolegos. Organizatorių manymu, tai susiję su medicinos mokslo speci�ka ir skirtin-gais mokymosi būdais. „Medicinos dės-tymas vyksta per paskaitas, seminarus, praktinius užsiėmimus ir prie paciento lovos. Šie mokymo būdai dažniausiai apžvelgiami tik sveikatos mokslų įstai-gose, tad pačios informacijos trūksta. Dėstytojai yra smalsūs ir nori tobulėti, nesvarbu, kiek jiems metų ar kokia jų patirtis“, – sako Dainius.

Jaunųjų dėstytojų iniciatyva džiu-gina fakulteto dekaną prof. Algirdą Utkų. „Kasmet į Medicinos fakultetą įstoja patys gabiausi, geriausiais re-zultatais egzaminus išlaikę studentai. Visi tuo džiaugiamės ir didžiuojamės, bet kartu ir suprantame, kad mes, dėstytojai, patys turime nuolatos būti pasitempę ir pasiruošę iššū-kiams. Jaunųjų dėstytojų iniciatyva domėtis šiuolaikiškais dėstymo bū-dais ir technologijomis, kurias ga-lima pritaikyti paskaitose, yra labai sveikintina. Taip pat džiugu, kad ir didesnę patirtį turintys dėstytojai ne tik dalijasi savo žiniomis ir įgūdžiais, bet ir aktyviai ieško šiuolaikiškų ir ino-vatyvių dėstymo galimybių“, – sako dekanas.

Rugsėjo 9 d. Medicinos fakulte-tas kartu su Atviruoju medicinos institutu (Open Medical Institute) ir Amerikos–Austrijos fondu (Ame-rican-Austrian Foundation) orga-nizuoja vienos dienos Zalcburgo seminarų renginį Vilniuje medicinos edukologijos tema. Mokymus ves prof. Beth Rezet.

Jaunieji Medicinos fakulteto dėstytojai Raimundas Venskaitis, Rūta Morkū-nienė ir Dainius Jakučionis

Vienas iš renginio organizatorių Mantas Minsevičius

Gegužės 13–15 d. Tamperėje (Suo-mija) vyko 32-osios Baltijos šalių (SELL) studentų sporto žaidynės. Daugiausia dalyvių atvyko iš SELL šalių (Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos), tačiau netrūko dalyvių ir iš Kinijos, Rusijos, Vokietijos. Mūsų atstovai parsivežė 11 medalių.

VU šiose žaidynėse atstovavo 24 studentų delegacija. Jie dalyvavo orientavimosi sporto, stalo teniso, dziudo, šachmatų ir lengvosios atle-tikos varžybose ir pelnė 6 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos medalius.

Orientavimosi sportas. Varžybose dalyvavo keturi universiteto sporti-ninkai. Sprinto rungtyje geriausiai sekėsi Gyčiui Nakvosui (TSPMI), kuris iškovojo aukso medalį. Orientavimo-si sporto vidutinės trasos rungtyje geriausiai pasirodė V. Staišiūnas, taip pat pelnęs aukso medalį.

L. K

ocie

nės n

uotr.

Asm

. arc

hyvo

nuo

tr.

Iš Baltijos šalių studentų žaidynių VU atstovai grįžo su medaliais

Stalo tenisas. Stalo tenisininkės Auksė Gecevičiūtė (TF absolventė), Aistė Marija Macaitė (TF) ir Ingrida Prei-džiūtė (FsF) antrąją dieną komandinėse varžybose iškovojo sidabro medalius.

Dziudo. Mykolas Lukoševičius (EF, -66 kg) tapo nugalėtoju, Rokas Cvirka (KF, -73 kg) ir Eglė Kungytė (EF, -78 kg) iškovojo sidabro medalius, o Aistei Zaronaitei (MF, -52 kg) atiteko bron-zinis apdovanojimas. Per plauką nuo medalio liko dziudistė Diana Kurlovič (FsF, -57 kg), užėmusi 4 vietą.

Lengvoji atletika. Diana Zagaino-va (FsF) laimėjo trišuolio, Domantas Poška (EF) – disko metimo rungtį, mer-ginų ketvertas (Karolina Strakovska (GMF), So�ja Korf (KF), D. Zagainova, Emilija Rudytė (EF)) greičiausiai nubė-go estafetę 4×100 m, o E. Rudytė iško-vojo bronzą 200 m bėgimo rungtyje.

SSC inform.

Organizatorių nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

10

Nijolė BULOTAITĖ

Profesorius yra Europos žydų stu-dijų asociacijos sekretorius, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas, daugelio straipsnių au-torius, straipsnių rinktinių iniciatorius ir sudarytojas. Pavyko pakalbinti profesorių prieš pat viešą paskaitą „Nuo Plicapolonica iki Judenzopff: Žydo kūnas ir (jo) vaizdavimo raida Europos regionuose“.

Kas Jums įdomiausia, labiausiai įkvepia?

Tai geras klausimas. Kaip tik kal-bėjomės su vienu jūsų doktorantu, kad kai kurios temos metams bėgant labai atsibosta, tampa neįdomios. Tarkime, partijų politika – nelabai seksualu. Šiuo metu labiausiai do-miuosi žmogaus kūno ir medicinos istorija, nes labai įdomu išsiaiškinti, kaip žmonės suvokė save ir savo kūną. Taip pat tyrinėju žydų bendruo-menių funkcionavimą Rytų Europoje. Gimiau Vokietijoje, mama vokietė, tėvas prancūzas, užaugau labai eu-ropietiškoje šeimoje, studijavau Rytų Europos istoriją. Moku lenkų, rusų kalbas. Abi kalbos buvo man labai svarbios, o rusų kalba ypač pravertė studijuojant archyvinę medžiagą. Moku hebrajų ir jidiš kalbas, nes kitaip būtų neįmanoma studijuoti Rytų Eu-ropos žydų istorijos, reikalingos bent jau bazinės žinios. Mano disertacija susijusi su XIX amžiumi, kai daugu-ma o�cialių dokumentų buvo rusų kalba.

Kokie didžiausi Rytų ir Vakarų Euro-pos žydų gyvenimo skirtumai?

Dabar domiuosi XVII–XVIII a. žydų istorija. Yra daug skirtumų, žydų pa-dėtis Rytų Europoje buvo ypatinga, nes ta bendruomenė buvo labai saugi, ekonomiškai labai speci�nė ir integruota, be to, labai gausi. Viena iš svarbiausių žydų privilegijų Rytų Europoje (Lenkijoje nuo 1264 m.,

Vilniaus žydų bendruomenės istorija: atrasti (ne)pamirštiBalandžio 25 ir 29 d. Istorijos fakultete pagal modulį „Etninių mažumų socio-kultūrinė istorija Vidurio ir Rytų Euro-pos kontekste“ (modulio koordinatorė

doc. Jurgita Verbickienė) paskaitas skaitė Londono universitetinio koledžo

Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesorius François Guesnet.

Lietuvoje nuo 1388 m.) buvo ta, kad jie neturėjo beveik jokių ekonominės veiklos apribojimų, galėjo prekiauti su kuo tik nori, užsiimti bet kokiais ama-tais, tvarkytis savo bendruomenėse visai laisvai. Vakarų Europoje jie turėjo daugybę apribojimų. Bet tai nereiškia, kad Vakarų Europoje jie buvo netur-tingesni. Greičiau priešingai, nes Rytų Europa apskritai gyveno skurdžiau. Manau, kad reikšmingas skirtumas buvo ir gyvenimas labai didelėse Rytų Europos žydų bendruomenėse. Tarkime, Vilniuje 40 proc. gyventojų buvo žydai, Berdičeve – 80 proc. Tos bendruomenės buvo labai stiprios, turėjo griežtą struktūrą, o tai ir gerai, ir blogai, nes jos buvo labai statiškos, tokioje bendruomenėje labai sunku prasimušti. Kartais iškildavo grės-mių, bet didelė bendruomenė buvo patikima, saugi.

Varšuva ir Vilnius – žydų atmintyje. Ar jie bendradarbiavo, ar palaikė ryšius?

Taip, ir labai aktyviai. Susisiekimas buvo geras ir jie palaikė ryšius, nors turėjo savo nuomonę vieni apie kitus, apie skirtumus, kad ir dėl jidiš tar-ties. Buvo ir organizacinių skirtumų, Lenkijos žydai turėjo savo tarybą, o Lietuvos – savo. Nuo XVIII a. Lietuvos teritorijoje neplito ezoterinis chasi-dizmo judėjimas, dėl to skirtumų taip pat padaugėjo. Bet turime nepamiršti, kad jie visi buvo glaudžiai susiję ir ekonominiais ryšiais. Psichoanalitikai tai vadina mažų skirtumų narcisizmu. Vienas kitą žydai identi�kuoja kaip litvaką, poliaką ar galicijietį, kuria anekdotus, pasišaipo. Litvakų XIX a. Lenkijoje labai nemėgo, bet visus iš Rusijos atvykusius žydus laikydavo litvakais, nes jie kalbėdavo rusiškai. Juos laikė apsukriais, racionaliais, šaltakraujiškais, intelektualiais. Dėl daugelio priežasčių XIX a. žydai ma-siškai iš Rusijos emigravo į Lenkiją, todėl buvo ir priešiškumo. O jau vėliau jie puikiai integravosi, priešiškumas išnyko.

Kas buvo pagrindiniai žydų užtarė-jai Lenkijoje ir Rusijos imperijoje? Kaip čia atvyko anglų ir žydų visuomenės veikėjas seras Mozė Monte�orė?

Iki XVIII a. pabaigos žydų ben-druomenių struktūros Lenkijoje ir Lietuvoje buvo labai stiprios, jie ne-prašė niekieno pagalbos, ir nereikėjo. Atvirkščiai, patys dažnai padėdavo bendruomenėms Prahoje ar Frank-furte, jei tik prireikdavo.

Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko. Jis buvo turtingas ir ga-lėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandri-joje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje. Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir ap-rangos įstatymai. Jis susitiko su caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Monte�orė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą. Buvo parengtos tikslios taisyklės, kaip žydams rengtis, kad nesiskirtų nuo kitų gyventojų. Tokia buvo caro Nikolajaus I bendruomenių suartėjimo politika.

Monte�orė gerai pažinojo karalie-nę Viktoriją, buvo vakarietiškų pažiūrų žydas. Apsilankymas Rytų Europoje turėjo jam didelę įtaką. Jis čia rado didžiules žydų bendruomenes, gyve-

nančias savo gyvenimą, besilaikančias savų tradicijų. Tai darė didžiulį įspūdį visiems keliautojams, tiek žydams, tiek ir ne žydams.

Jis liko emociškai labai artimas Rytų Europos žydams, bet daugiau čia nebegrįžo. Lankėsi dar 1872 m., bet tada jam Rusijos žydams nepavyko padėti. Dauguma jo misijų buvo ne-sėkmingos, tik jis pritraukdavo daug spaudos dėmesio, todėl žmonės manė, kad jos sėkmingos. Jis tapo labai reikšminga �gūra Rytų Europos žydams – turtingas, įtakingas, išsilavi-nęs, religingas žydas.

Apsilankymas Vilniuje įdomiai aprašytas jo paties dienoraštyje. Jis keliavo su žmona ir savo sekreto-riumi Louisu Lewe. Juos sutiko kaip pranašus, susitikti su Montefiore atėjo tūkstančiai žmonių, ir tai jiems padarė didžiulį įspūdį. Žmonės norėjo jį pamatyti, paliesti, perduoti laišką ar sveikinimą. Laiškus ir dovanas žmo-nės tiesiog mėtė į jų karietą.

Kodėl taip nutiko, kad žydų ben-druomenė visai nesiintegravo, nors gyveno Lietuvoje ir Lenkijoje kelis šimtmečius? Dėl kalbos, religijos?

Toks bendras Rytų ir Centrinės Europos modelis, žmonės gyveno atskiromis bendruomenėmis. Tai susiję su pačia tokių bendruomenių prigimtimi, kuri labai skiriasi nuo šiuolaikinių miesto bendruomenių. Tai ir teisiniai, religiniai, kalbiniai su-bjektai, kurie labai skiriasi vienas nuo

kito. Ribos tarp atskirų bendruomenių labai ryškios, stiprios, iki XIX a. – ir teisinės, negali judėti tarp šių ben-druomenių, tarkime, sukurti žydės ir lietuvio šeimą. Gyveno vieni šalia kitų Lietuvoje nuo XIV a. Teisinės sąlygos iš esmės pasikeitė tik po 400–500 metų. Taigi visa tai buvo labai giliai įsišaknijęs kultūrinis kontekstas. O ir su kuo žydai būtų bendravę, kas labai to norėjo? Nebent tik turgaus dienomis.

Koks buvo čia gyvenusių žydų po-žiūris į lenkus, rusus, lietuvius?

Iki XIX a. žydai nekilmingus kai-mynus laikė pavojingais, priešiškais. Kilmingieji buvo gerbiami, su jais turėta daug ekonominių reikalų, bet nebuvo artimiau bendraujama, jokių kultūrinių ryšių. Turgaus dienomis taip pat nebuvo bičiuliaujamasi. Tik XIX a. situacija šiek tiek keičiasi. Žydai mokosi kitų kalbų, simpatizuoja na-cionaliniams judėjimams. Tai vyksta labai lėtai, nes visai kitokia situacija nei Vakarų Europoje, kur daug dau-giau galimybių. Patys žydai daug idėjų, hipotezių perima iš kaimynų, taigi vyksta mainai. Žydai sugeba prisitaikyti, išgyventi.

Vilniuje ilgus šimtmečius šalia gyveno daug atskirų bendruomenių, miestas garsėjo ir savo tolerancija, bet XX amžius viską radikaliai pakei-tė, pasikeitė ir miesto gyventojai. Ar turi ateitį miestas, kuriame tiek daug skaudžios praeities?

Manau, Vilnius ypatingas. Dėl XX amžiaus. Man kaip žmogui atrodo, kad lietuvių tautai teko labai sudė-tingas palikimas. Tai palikimas, kurį sukūrė daug kultūrų, ir jis nėra lengvai prieinamas, ypač žydų palikimas. O kur dar rusų, lenkų palikimas, kuris susijęs ir su kon�iktais. Reikia suvirš-kinti daug sudėtingų dalykų.

Tai tarsi atotrūkis laike. Man atro-do, kad lietuviai visą dėmesį skiria savo tapatybei įtvirtinti ir įsitvirtinti Europoje, ir Vilnius labai tinkamas tam europietiškumui, bendram pa-veldui parodyti. Bet kartu Vilniuje daug sudėtingų dalykų, susipynęs europietiškas kelių tautų palikimas. Manau, lietuviai dar daug turi pada-ryti norėdami įvardyti, įsisąmoninti Antrojo pasaulinio karo padarinius, požiūrį į žydus tuo metu. Klausimas, ar Lietuva pasirengusi atvirai dis-kutuoti ir aptarti tas problemas, jas pripažinti.

Tai svarbu abiem pusėms, ir pro-tingiausia pradėti nuo klausimų ir diskusijų, ne nuo sprendimų.

Aušo gražus balandžio 16 dienos rytas – vienas iš tokių, kurį nubudęs supranti, kad iš gyvenimo aruodo rieškučiomis dar ne viską išsėmei. Tačiau džiugesį dėl būsimos dienos užtemdė dramatiškos ir nelauktos žinios šešėlis – nebėra mūsų Vituko... Kodėl? Už ką? Nors žinojome, kad būklė sunki, bet vis dar puoselėjome viltį jį išvysti. Kaip kasryt energingai įsiveržia į mūsų redakciją. Kaip nekan-trauja sužinoti, ką gi šiandien reikės įamžinti. Už durų pasigirdus žings-niams, jau galėdavome nuspėti, kas tuojau pravers kabineto duris ir žvaliai paklaus, kaip praleidome savaitgalį ar kaip baigėme vakarykštę dieną. Ir visuomet papasakos apie savąją.

Kiekvieną pavasarį Observatorijos kieme pražystanti rojaus obelėlė pri-mena apie būties trapumą ir laikinumą.

dorius aidėtų? Kas gi kitas, jei ne Tu iš renginio sugrįš su linksma istorija ir ją ekspresyviai papasakos? Kas gi kitas... Mums Tavęs jau labai trūksta. Tačiau užsimerkę įsivaizduosim, kad sėdi sau po palme (kaip rašei atvirlaiškyje iš Ispanijos, simboliškai atkeliavusiame po laidotuvių), pasikabinęs ant kaklo fotoaparatą, ir kartais nuspaudi tą lemtingąjį mygtuką, dėl kurio žavin-gos akimirkos virsta dar žavingesniais prisiminimais. Mes jų Tavo dėka turime visą glėbį. Ir net dar daugiau.

Kalbėdamiesi tarpusavyje vis ką leptelime, ir kas nors vis priduria: „Pa-sakei, kaip mūsų Vitukas.“ Vitai, nors universitete nebeskamba Tavo pokš-tai, įvairiausiose gyvenimo situacijose vis dar esi ir dar ilgai būsi su mumis.

Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus kolegos

Kas gi kitas, jei ne Tu... Vitas Jadzgevičius (1972–2016)

Apie tai susimąstai tuomet, kai su tuo, deja, tenka susidurti pačiam. Tačiau ramybės vis viena neduoda klausimas: kodėl išėjo tas, kurio gyvenimo medis buvo pačiam žydėjime? Bundanti gam-ta mūsų Vitui galėjo padovanoti dar tiek gražių kadrų ir akimirkų su gausia šeimyna, kuri neformaliai jau priklausė mūsų skyriui ir kuriai mes buvome tapę tarsi antra šeima. O kaipgi kitaip, kai tradiciškai baigiantis metams Vitas su pasididžiavimu kiekvienam mūsų įteikdavo šventinį atviruką. Iš jo pa-matydavom, kiek ūgtelėjo jaunesnioji dukra Živilė, kaip išgražėjo vyriausioji Akvilė ar užaugo Šarūnas.

Ak, Vitai... Kas gi kitas, jei ne Tu palepins dabar kolegas netikėtai išdygdamas su pilna sauja saldainių? Kas gi kitas, jei ne Tu privers kvatotis susiėmus už pilvų, kad net visas kori-

E. K

urau

sko

nuot

r.

in memoriam

E. K

urau

sko

nuot

r.

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

11

In memoriam

Nastazijai Keršytei išėjusPastabos šiapus staigios mirties vartų

Žinia apie socialinių mokslų daktarės, Tarptautinės muziejų tarybos ICOM narės Nastazijos Keršytės mirtį pernelyg netikė-ta: Vilniaus universiteto Komunikacijos fa-kulteto kolegos prisimena susitikę docentę prieš dieną ar dvi – aptarę mokslininkės rūpestį dėl naujos knygos maketo, dokto-rantų studijas. Tarptautinę muziejų dieną gavome žinią apie Nastazijos mirtį.

N. Keršytė (g. 1948-09-22) mokslinin-kės ir pedagogės darbą Komunikacijos fakultete pradėjo 1996 m. Apgynusi disertaciją „Lietuvos muziejininkystės raida 1918–1940 metais“ (1994 m.), ji tapo Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto vyresniąja asistente.

Baigusi Vilniaus valstybinį universitetą, 1973–1989 m. dirbo Vilniaus rašytojų muziejuje ir visą gyvenimą skyrė muziejų istorijos ir vadybos klausimams tyrinėti, ekspozicijoms rengti – pavyzdžiui, Kristi-jono Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje, Vilniaus universiteto muziejuje Adomo Mickevičiaus namuose.

N. Keršytė nuosekliai ir itin noriai dalijosi žiniomis su pirmosios ir antrosios pakopos studentais. Didelis mokslininkės nuopel-nas – muziejininkystės magistrantūros ir doktorantūros studijų organizavimas: ji buvo muziejininkystės magistrantūros stu-dijų programos vadovė (2010 m. gavo kul-tūros ministro padėką už šios programos sukūrimą), vėliau, 2008–2014 m. – paveldo informacijos ir komunikacijos magistran-tūros studijų programos komiteto narė.

2012 m. N. Keršytė entuziastingai pa-rėmė Komunikacijos fakulteto dekano iniciatyvą Vilniaus universitete atkurti Muzeologijos katedrą, tapo jos darbuotoja. Šioje veikloje pravertė žinios iš stažuotės Marselio muziejų direkcijoje (Prancūzijoje), jos glaudus ryšys su muziejais.

N. Keršytė paskelbė daug mokslo darbų, kurie išplėtė žinias apie Lietuvos muziejininkystę. Tarp jų žinomiausi: mo-nogra�ja „Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje“, straipsniai apie nacionalinį tapatumą ir nacionalinių muziejų situaciją, Vilniaus senienų mu-ziejaus vertybių susigrąžinimo iš Rusijos problemas, muziejų ir kultūros paveldo globos strategiją. 2012–2014 m. docentė vadovavo LMT projektui „Lietuvos muzie-jininkystės raida 1752–2012“.

N. Keršytė buvo Vilniaus universiteto serijinio leidinio „Acta Museologica Litua-nica“ redaktorių kolegijos narė.

Ji formulavo siūlymus dėl Dokumentų ir archyvų, Mokslo ir studijų, Aukštojo moks-lo įstatymų pataisų, nustatančių teisines prielaidas mokslo ir studijų institutuose įsteigti specializuotus archyvus.

Kolegei Nastazijai buvo būdingas kri-tiškas požiūris į tyrimų objektą, ji buvo šmaikščiai savikritiška, kartu energinga, dėmesinga pašnekovams.

Tai – Asmenybė, jautri Lietuvos muzie-jininkystės problemoms, ieškojusi vidurio tarp muzeologijos ir muziejų praktikos, tarp jų vakar ir šiandien.

Sudie, Ponia Nastazija.Reiškiame nuoširdžią užuojautą sūnui.

Komunikacijos fakultetas

Dr. Gediminas DEGĖSYS, Orientalistikos centras

Kodėl lietuviams tokia svarbi pasaulinės kalbos idėja ir kaip jie suvokė esperanto kalbos misiją prarastose, okupuotose ir vėl laisvę at-gavusiose mūsų žemėse? Paieškokime sąsajų tarp Lietuvos ir Liudviko Lazaro Zamenhofo (1859–1917), esperanto kalbos kūrėjo, asme-nybės bei pasaulinės kalbos idėjos.

Dzūkų Veisiejai – pasaulinės kalbos lopšys

Kalbant apie pasaulinės kalbos idėją ir L. Za-menhofą (1859–1917) derėtų prisiminti lietuvių istoriją, kraštovaizdį ir mentalitetą. L. Zamenho-fo gimtasis miestas – Balstogė, esanti buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje. Tačiau pačios kalbos gimimo vieta – nuo XVI a. žinomas vienas gražiausių mažų lietuviškų Dzūkijos miestelių  – Veisiejai. L.  Zamenhofo žmona – Kauno žydaitė, kurios tėvas buvo karštas pasaulinės kalbos idėjos ša-lininkas ir mecenatas. Taigi kiek lietuviška buvo esperanto kalbos kūrėjo asmenybė, subrandinu-si ir realizavusi pasaulinės bendros kalbos „neu-tralų pagrindą“ (neŭtrala fundamento)? Klausimą norėčiau pakreipti kiek neįprasta linkme: kodėl lietuviams tokia svarbi pasaulinės kalbos idėja ir kaip jie (lietuviai esperantininkai) suvokė esperanto kalbos misiją mūsiškose prarastose, okupuotose ir vėl laisvę atgavusiose žemėse?

Esperanto kalba – La lingvo internacia – kukli, nepaveldėjusi leksikos, semantikos ir morfologi-jos įmantrybių, kuriomis didžiuojasi daugelis kitų kalbų. Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio „mažos kal-bos“ dvasia ir ambicijos gerokai praauga kuklią gramatinę ir leksinę išvaizdą. Lietuviškos žemės kraštovaizdis, rami ir kukli mažo Veisiejų mieste-lio gyvenamoji aplinka leido L. Zamenhofui čia jaustis gerai, ramiai atsidėti pasaulinės kalbos idėjai. Umberto Eco teigia, kad esperanto kūrėjo „kilmė ir asmenybė neabejotinai prisidėjo prie naujos kalbos idėjos ir galimos sėkmės“. Knygos „Vienas balsas visam pasauliui“ įvado autorius G. Voghera atkreipia skaitytojo dėmesį į vieną esperanto autoriaus biogra�jos aspektą – erdvę, kurioje brendo esperanto kalba ir jos autorius: „Vienas pagrindinių knygos nuopelnų tas, kad Zamenhofas ir jo tarptautinė kalba parodomi ne kaip atsiradę ir susiformavę tuščioje erdvėje.“

Veisiejai buvo tarsi užuovėja, oazė, ypač kai L. Zamenhofo sveikata šiek tiek sušlubavo ir jis paliko triukšmingą Varšuvos žydų kvartalą.

„Žydas iš geto“Kokia buvo bene svarbiausia priežastis, paska-

tinusi L. Zamenhofą atsidėti pasaulinės kalbos kūrimui? Daug kam tikriausiai yra žinoma, kaip kilo esperanto kalbos idėja Balstogės žydų vaiko sąmonėje. Jauno L. Zamenhofo jautrią prigimtį žeidė skirtingų tautų atstovų nesugy-venimas, nesutarimai, dalijantis ta pačia erdve. Tačiau bene svarbiausias veiksnys, paskatinęs

Esperantininkų judė-jimas ir pati šios pa-

saulinės kalbos kūrėjo asmenybė yra glau-

džiai susiję su Lietuva. 2005-aisiais Lietuvoje

buvo surengtas Pa-saulio esperantininkų

kongresas, o šią vasarą Birštone vyks Baltijos

esperantininkų dienos.

Lietuva ir pasaulinės kalbos idėja

L. Zamenhofą sukurti pasaulinę kalbą ir kartu palengvinti žmonijos bendravimą, buvo jo žy-diškumas, kurį autorius pats giliai suvokė ir jautė.

Persekiojimas, persmelkęs visą žydų tautos is-toriją, apima ir lietuviškąjį kontekstą. Net keturis dešimtmečius buvo nežinomas L. Zamenhofo laiškas, kurį jis 1905 m. parašė bičiuliui Alfredui Michaux. Laiške autorius vadina save „žydu iš geto“. L. Zamenhofas pamini savo darbų ir idėjų bendrininką – priklausymą „šiai senai ir tiek daug kentėjusiai bei kovojusiai tautai, kurios istorinę misiją sudaro […] tautų suvienijimas, siekiant pažinti vieną Dievą.“

Esperanto kalbos istorija ir esperantininkų judėjimas patyrė, o neretai dar ir ligi šiol patiria, daug persekiojimų. Tarptautinės kalbos gyvavi-mo istorijoje gausu pasakojimų apie persekioja-mus jos šalininkus, pati idėja kartais niekinamai įvardijama kaip „žydo išsigalvojimas“. Tačiau gerai žinoma, kad viena svarbiausių esperanto misijų – griauti sienas tarp tautų, rasių ir skirtingų dvasinių pasaulių. Lietuvai, kuri dažnai lieka ne-žymi tarp didžiųjų pasaulio tautų ir kalbų, tai itin aktualu. Romanas Dobrzynskis, knygos „Zamen-hofo gatvė“ autorius, cituodamas vieną eilutę iš esperanto himno „La Espero“ paklausė esperanto autoriaus anūko: „Dar stipriai stovi tūkstantmetės sienos tarp suskilusių tautų“. Ar ši sociopolitinė diagnozė, kurią devynioliktame amžiuje padarė Liudvikas Zamenhofas, vis dar galioja?“

L. Ch. Zaleski-Zamenhofas atsakęs: „Gaila, bet taip. Dvidešimtojo amžiaus kraštovaizdis buvo išraižytas sienų. Prieš mano akis jos iškilo, griuvo ir vėl stovi įvairiuose mūsų planetos kampeliuo-se. 1989 metais turėjau galimybę simboliškai prisidėti prie Berlyno sienos griovimo. […] 1943 metais aš, tuomet darbininkas, grioviau Varšuvos geto sieną. Jos daugiau nebereikėjo, nes žmo-nės, kuriuos ji juosė, jau buvo nužudyti. Tą pačią sieną man pavyko pereiti keliais mėnesiais anks-čiau, sprunkant nuo mirties, kuri už jos slėpėsi.“

Laiške rusų esperantininkui N. Borovkai L. Za-menhofas prisimena savo vaikiškus išgyveni-mus: „Gimiau Bialystoke […]. Tai yra mano gimi-mo vieta, ir čia praleisti vaikystės metai suteikė kryptį visiems mano dabartiniams siekiams. Bialystoko gyventojai yra keturių skirtingų grupių: rusai, lenkai, vokiečiai ir žydai; kiekviena grupė kalba sava kalba ir nedraugiškai elgiasi su kitų grupių žmonėmis. […] Mane auklėjo idea-listiškai, mane mokė, jog visi žmonės yra broliai, ir tuo metu tiek gatvėse, tiek kieme – visur, kas žingsnis jauti, kad yra ne žmonės, bet tiktai rusai, lenkai, vokiečiai, žydai ir kt. Tai visada skaudžiai žeidė mano vaikišką sielą, nors galbūt daugelis pasijuoktų iš tokio vaiko „skausmo dėl pasaulio“. Kadangi man tada atrodė, kad suaugusieji turi visokeriopų galių, aš kartodavau sau, kad kai būsiu suaugęs, būtinai pašalinsiu šią „negerovę“.“

Už šio rūpesčio slepiasi dar viena ne tik lietu-vių, bet ir kiekvienos mažos tautos problema: kurios užsienio kalbos mokytis ir kiek jų mokytis? Todėl dauguma lietuvių kai kurias interlingvis-tines ir komunikacijos problemas nori įveikti pasitelkę esperanto kalbą. Ta proga paminėtinas ir 2005-aisiais Vilniuje surengtas Pasaulio espe-rantininkų kongresas, kuris bent trumpam leido pasijusti pasaulio tautų bendradvasiais.

Esperanto „pastangos orien-tuotos į energijos taupymą“

Esperanto kalba domėjosi ir vokiečių inžinie-rius, dyzelinio variklio išradėjas Rudolfas Dieselis. Būtent jis vienas pirmųjų pastebėjo esperanto kalbos ekonomiškumą: „Aš, kaip inžinierius, manau, kad šios kalbos pastangos orientuotos į energijos taupymą. […] Esperanto kalbos tiks-las yra sutaupyti laiko, energijos, darbo, pinigų ir paspartinti bei supaprastinti tarptautinius santykius. Šiuo požiūriu sunku suprasti kaskart iškylančius prieštaravimus tarp žmonių, kurie pasisako prieš tokio svarbaus dalyko pritaikymą visai žmonijai.“

Daugelis planetos gyventojų nesuvokia espe-ranto kalbos svarbos ir naudingumo ne tik ats-kiram žmogui, bet ir pačiai valstybei. Nors, anot Adomo Jakšto, „proto ir valios“ siaurumas atima tą gėrį, kurį esame gavę dovanų: „Ir iš tikrųjų – ko gi žmonija ieško savo istoriniame gyvenime? Ji ieško dviejų vyriausiųjų dalykų: tiesos ir labo, bet, deja, negali jų rasti, nes nurodytas dvejopas proto ir va-lios siaurumas naikina kur kas didesnę žmonijos kultūros darbo dalį.“ Nors valstybių istorijoje yra buvę atvejų, kai svarstytas esperanto, kaip antros valstybinės kalbos, statusas, tačiau iki šių dienų nė viena valstybė nesiryžo žengti tokio žingsnio. Lietuvos vadovai iki šiol nėra svarstę panašaus klausimo. Tačiau neabejotina, kad �nansinės ir intelektinės investicijos į esperanto kalbą, kuri būtų suvokiama kaip antroji valstybinė kalba, būtų veiksmingesnės negu į kitas artimas sritis. Antros o�cialios valstybinės kalbos – esperanto kalbos – statuso priėmimas išgarsintų Lietuvą pasaulyje. Toks faktas atvykstančius dirbti ir stu-dijuoti į mūsų šalį skatintų mokytis tarptautinės kalbos. Tarptautinė kalba, gyvuodama šalia lietu-vių kalbos, ne tik jos neužgožtų, bet kaip tik labiau apsaugotų nuo diskriminavimo. Esperanto kal-bos, kaip antros valstybinės kalbos, įtvirtinimas Lietuvoje skatintų ir kitas šalis panašiai pasielgti, ir tai būtų milžiniškas mūsų šalies nuopelnas, žengiant tarptautinio kultūrinio polilogo link. Kitas svarbus dalykas – knygų leidyba esperanto kalba. Tai praplėstų skaitančiųjų gretas, turint galvoje, kad leidėjai dažnai nesuinteresuoti leisti vertingo turinio knygų dėl per mažo skaitytojų skaičiaus (lietuvių yra kiek daugiau nei 3 milijonai, o skaitančiųjų kur kas mažiau). „Siekiame, kad kuo daugiau žmonių suprastų esperanto kalbos judėjimo prasmę ir lygiateisio tarptautinio ben-dradarbiavimo galimybes, o ne būtinai išmoktų šią kalbą. Dabar esperanto kalba Lietuvoje dažnai pristatoma kaip neaiškus kai kurių žmonių hobis. Norėtume keisti šią nuostatą, juolab kad pasauly-je labai gili visiems bendros tarptautinės kalbos problema“, – sakė Lietuvos esperantininkų sąjun-gos ir minėto kongreso organizacinio komiteto pirmininkas P. Jegorovas.

Lietuviams, kurie turi mokytis daugybės už-sienio kalbų, itin aktualu, kad gyvuotų lengva tarptautinė kalba. Sugaištą kalbų mokymuisi laiką būtų galima skirti savo profesiniam to-bulėjimui. Jei pasaulyje greta gimtosios kalbos turėtume vieną visiems prieinamą ir suprantamą tarptautinę kalbą – žmogaus gyvenimas pailgėtų trečdaliu. Taip svarstė žymus matematikas ir �losofas Gottfriedas Leibnizas.

Verta prisiminti rusų rašytojo Maksimo Gorkio žodžius: „Esperanto kalbos priešininkai pateikia argumentą: ji yra dirbtinė kalba, o kalbos ne-kuriamos dirbtinai. […] Man atrodo, kad mes, žmonės, turime sakyti: viskas, ką vadiname „kultūra“, visa „antroji prigimtis“, kuriama mūsų mokslo, technikos, meno, žodžio, viskas, kas mus tolina nuo gyvulių – visa tai yra „dirbtinai sukur-ta“. Šaukštelis yra toks pat dirbtinis, kaip ir peilis, batai, vežimas, valtis, garlaivis, automobilis, kny-ga, muzika, paveikslas.“ Lietuvių kalba taip pat praturtinama naujadarais, skoliniais ir t. t. Tačiau svarbu, kad ji turi tam tikrą struktūrą, kuri sukuria ir palaiko kalbos tapatumą. „Lietuvių kalba lieka lietuvių kalba, – teigia danų kalbininkas Louisas Hjelmslevas, – net jeigu į ją įvedami nauji žodžiai, nes visada žiūrima, kad šie žodžiai būtų sudaryti iš tų pačių elementų, kaip ir ankstesnieji, ir kad būtų laikomasi tos pačios skiemenų sandaros. Taigi tik kalbos struktūra lemia kalbos tapatu-mą ir pastovumą. Susidūrę su tokia pat kalbos struktūra, galime drąsiai teigti, kad susidūrėme su ta pačia kalba.“

Asm. arch. nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

12

The �rst impression when I came to the city was not as I expected. You think you don’t have prejudices, that you are an open-minded person, but when you dismantle what you had believed until that moment (even if unconsciously) you realize that you weren’t as impartial. I read about Vilnius, I saw it in photographs, videos… I researched its past and its present before coming here, but my life experiences, the feelings the place conveyed to me, are not written anywhere.

I did not live or ever travelled to Eastern Europe. So, I was excited in-deed by the opportunity to come to Vilnius, discover something new. I im-agined Vilnius having more buildings of communist style and was surprised to �nd beautiful architecture in the old centre of Vilnius, in particular. I enjoyed walking along the Gedimino street. Unfortunately, some churches and buildings look somewhat older than they actually are, because they need to be restored. It gives some sense of a post-war, that the history is still alive among Lithuanians and makes me think about how recent the bad historical memories are. I explored the city with people from other countries and we got differ-ent points of view on the country’s culture by visiting museums and

Egodokumentų studijos ir kūrimas Vilniuje,,Egodokumentai Europos konteks-

te“ – taip vadinasi VU Komunikacijos fakultete prof. Arvydo Pacevičiaus jau

kelerius metus įgyvendinamas modulis ERASMUS programos studentams.

Prof. Arvydas PACEVIČIUS, dr. Arūnas VYŠNIAUSKAS

Šį kursą 2015 m. rudens semestre lankę studentai iš užsienio ne tik gavo teorinių žinių, pristatė savo

šalių egodokumentinį paveldą, bet ir kūrė egodokumentus. Juose stu-dentai fiksavo įspūdžius apie savo laikiną gyvenimą Lietuvos sostinėje ir studijas Vilniaus universitete. Pu-blikuojame studenčių iš Ispanijos ir Kroatijos ir studento iš Turkijos rinktines re�eksijas, parašytas 2015 m.

pabaigoje. Šiame pavasario semestre profesorius A. Pacevičius kartu su dr. A. Vyšniausku Komunikacijos fakultete pradėjo naują modulinį kursą užsieniečiams ,,Egodokumentų kūrimas Vilniuje“, kuriame taip pat generuojami originalūs kūrybiniai tekstai, – laukite jų mūsų laikraštyje.

Selected impressions of incoming exchange students at Vilnius University

(another curious thing in Lithuania) and he started talking to me as he realized that I am not a Lithuanian. In fact, he guessed my nationality on the �rst attempt, although he doubted slightly, because I looked “too tall to be Spanish” and I did not have “accent when I spoke English”. It was a mid-week day, he came back home from

work but before he stopped to drink some beers with friends. Beer was the main rea-son, which chal-lenged the guy to talk to me. He told me some-thing which I dis-covered myself about the char-acter of Lithu-anians. He said that, in general, Lithuanians are rather reserved, they will not start the conversation if you do not ad-dress them first. People are locked up in themselves, but they are nice and close to you when you start talking to them. It is just a cultural issue (very di�er-ent from mine).

But one may meet di�erent people anywhere in the world and it turns to be an adventure for someone from a di�erent culture like me to interact with locals, to understand their ways of being and thinking.

I took my opportunity to visit local restaurants. The Lithuanian cuisine is adapted to the cold climate of North-

ern Europe. Due to their common heritage Lithuanians have common dishes and drinks with the Poles and Germans. Pork, potatoes, sausage, cake is common to all of them... But Lithuanians have some dishes of their own, for example, the Didžkukuliai is one of my favourites, one of the national dishes of Lithuania. It is a type of dumpling made with mashed potatoes and stuffed with minced meat, accompanied by curd cheese or mushrooms. I feel surfeited every time I eat it, a meal very appropriate for the weather, with di�erent taste as I am used to. The beer is extremely popular throughout the country, but the taste di�ers from the beer in Spain. In fact, I did not like the beer before coming to Vilnius, and I learned to really enjoy the taste of beer here in Lithuania.

I live in the southeast of Spain and we do not have snow there. But I have the fortune to see it here, in Lithuania. I like it indeed when eve-rything is covered in white. I usually don’t go out from my house when it is raining in Spain, because that happens just a few days per year. If I did that – stayed at home during the rain in Lithuania, I would never leave my dorm. It rains very often here. Autumns in my country, at least in my region, are not as yellow as they are here. Some say it’s sad when the autumn comes into Lithuania, but I �nd the landscape very beautiful all covered by leaves. I sincerely enjoyed the nature in Lithuania.

Miriam Vicente Marcos (Spain)

Vilnius in My Eyesgalleries. It’s fascinating how history, where we come from, can be so dif-ferent. The relationship of Lithuania with Latvia, Poland and Russia says a lot about its identity and, at the same time, this country is also rather unique. I think that everyone should get the experience of living in a strange country, get the feeling of a di�erent culture. To me, the culture of Lithuania has a native inheritance, as for e.g., the Lithuanian language. I also made some small trips to the neighbouring countries. I’ve seen that Lithuania shares some Nordic cultural and Christian traditions with Poland and Latvia due to the historical and cultural ties. It had been occupied and annexed by the former Soviet Union and I believe that this also af-fected the culture.

Despite being the capital, Vilnius is not a crowded or noisy city. For-tunately, not too much traffic as I expected from a capital. I guess it is because Vilnius is not a big city and that’s part of its charm. Although, it disappoints me slightly, when stroll-ing around the city I do not see as many people in the streets, as there are in Spain. I like to go to public events and see people around – I feel the city alive then.

On one of my first days here, a man sat next to me on the trolleybus

E x c e r p t s f r o m s t u d e n t s ’ e g o - d o c u m e n t s i n V i l n i u s

Çağatay Emeksiz (Turkey). I was so surprised when I �rst heard that Lithuania’s population was about three million. It was before coming to Lithuania. Then, when I arrived here, I learnt that the population of Vilnius was about 500.000.That was really interesting for me because I live in Istanbul with �fteen million people which make 5 Lithuanias. When I was writing on this topic, I checked the growth of population and, as in most of Europe, the population is decreasing each year, in a low rate, though. I was surprised and impressed at the same time by the population here. I like peaceful atmosphere everywhere in my life, so I enjoyed Vilnius being also so peace-ful and free for me. There is no chaos or rush in this city, which I love. In my home city streets are full of people, cars and rush. It sounds sometimes a bit stressful. Walking along the streets in Istanbul, you feel like you are a part of the society and you feel like life is worth living.

Maria Vega Lopez (Spain). Lithuania is a country many people of which don’t know. It’s not so big and you can cross the country in a few hours. There is only one disadvantage – cold weather, but many advantages that mould the city. I do not regret my choice, I’m happy discovering this beautiful place. Many times we choose popular cities for tourism, for example Paris, London, Barcelona, Berlin… but usually we know a lot about those places (from friends, movies, pictures…), so when you travel there for the very �rst time, you feel as if you had already been there. It’s one of the reasons why I prefer unknown countries, because you always discover new experiences. I totally recommend visiting Lithuania; it’s going to be a beautiful trip and not an expensive one. But do not forget also to visit other parts of the country, for instance Trakai, Kaunas or Klaipeda.

Rober ta Karinja (Croatia). Vilnius is an incredibly green city, I love the woods and the parks every few streets. I like how cheap is the transportation. In October and Novem-ber we did not spend weekends in Lithuania at all. Luckily, I found a group of energetic young people willing to travel with me, so

but seeing the river a few steps away through the park I reminded myself that this is still the north. Vilnius was a real surprise for me, I did not expect so many churches, small streets, City Hall like that, clubs, parks...nothing of these things in such a big number. Now, before Christmas the lights on the street make it feel even more special. I must admit that, since I am living here, I was always delaying vis-iting touristic places of Vilnius. I was focused more on some other things. For example, when I �rst entered the

University building I felt like I was in a labyrinth of Hogwarts, waiting for Harry Potter to come and show me my Russian classroom. I believe, there is no such a thing in my country, just big modern buildings, boring and all the same. Like I said, I am a really bad Vilnius tourist, I visited the castle on the hill only few days ago and I realized what beauty I was missing. Well, after grey and cold days, �nally a sunny Sunday came. The biggest pity is to stay all day in a dormitory when we have so many things to see.

we visited Denmark, Sweden, Poland, Latvia, Estonia and Finland. I was rather surprised by the trolleybuses in Vilnius, especially the old ones. I will de�nitely miss that sound “kita stotelė Vilniaus universitetas”. Good for me that Lithuanian food is not compli-cated and that made me a cooking chef with dumplings and cepelinas. I was always wondering how religious Lithuanians are. Churches are eve-rywhere! When I �rst saw the main Cathedral I felt like I am in Greece standing in front of some temple,

Publikacija anglų kalba parengta bendradarbiaujant su vertėju Laimantu JONUŠIU.

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

13

Ervinas SPŪDYS

Naujasis prezidentas sieks tęsti stiprią atstovavimo studentams tradiciją, plėsti aukštojo mokslo sritį išmanančių ekspertų tinklą ir opti-mizuoti organizacijos narių kompe-tencijų kėlimo procesą. Jo manymu, artėjantys Seimo rinkimai taps iššūkiu ne tik politikams, bet ir studentų at-stovams – reikės įsitraukti į švietimo politikos formavimą ir numatytų priemonių įgyvendinimą.

Kaip vertini esamą VU SA padėtį ir veiklą?

Dabar VU SA yra kaip niekada sti-pri ir mūsų atstovaujamos pozicijos nuolatos stiprėja. Vis dažniau esame kviečiami kaip švietimo ekspertai, universitete esame užsitarnavę pa-garbą ir gerą vardą ne tik studentų, bet ir administracijos akyse. Nuolat įsitraukiame į visus šiuo metu VU

M i e l i s t u d e n t a i ,

džiaugiuosi galėdamas ir vėl kreip-tis į jus ir apžvelgti per metus nuveik-tus darbus. Šis laikotarpis svarbus mums visiems – suformavus naujus universiteto valdymo organus buvo sprendžiama, kur link judėsime toliau, studentų atstovai įsitraukė į universi-teto 2015–2017 m. veiklos strategijos rengimą.

VU SA ir toliau aktyviai dalyva-vo studentams aktualių klausimų svarstymuose universiteto valdymo organuose, Seime, darbo grupėse ir neformaliuose susitikimuose. Visur siekėme užtikrinti, kad studentų po-reikiai būtų išgirsti, o jų problemos – sprendžiamos.

Vienas didžiausių iššūkių šiemet buvo naujojo rotacijos mechanizmo svarstymai. Tik milžiniškomis pastan-gomis kartu su partneriais sustabdė-me siūlymus, kurie studentams ir visai aukštojo mokslo sistemai būtų buvę itin žalingi. Nors naujojo mechanizmo vis dar nėra, ir toliau sieksime studen-tams geriausio sprendimo.

Atsižvelgdami į atliktus tyrimus ir užsienio universitetų patirtį, kryptin-

A. Uždanavičius. Apie nuveiktus ir būsimus darbusplane atsirado į specialiųjų poreikių turinčius bendruomenės narius nu-kreiptas tikslas.

Sukaupta patirtis ir studentų grįž-tamasis ryšys leis mums tobulinti ir studentų integraciją į universitetą – kiekvieno padalinio studijų progra-moje turėtų atsirasti studijų įvadas, rugsėjo pirmąją savaitę planuojama paskelbti „integracijos savaite“, skirta susipažinti su studijų specifika ir universiteto veiklomis. Šiemet daug dėmesio skyrėme studijų programų komitetams – viešinome jų veiklą ir dar aktyviau rengėme į juos įeinan-čius studentų atstovus.

Įgyvendinome iniciatyvų skati-nimo konkursą – apdovanojome labiausiai bendruomeniškumą ska-tinančių priemonių autorius. Kaip ir kasmet, praturtinti savo žinias kvietėme tradicinių fakultetinių dienų metu, studentams suteikėme galimybę susipažinti iš arčiau su darbo rinka mūsų organizuotose Karjeros dienose.

Siekdami užtikrinti kokybišką atstovavimą nuolat tobulėjame – or-ganizuojame mokymus, kuriame me-

Naujasis VU SA prezidentas Egidijus Kinderis: švietimo sistema trumpesnėms studijoms nepasiruošusi

Gegužės 14 dieną Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) ataskaitinės-rinkiminės konfe-rencijos delegatai išrinko naująjį organizacijos pre-

zidentą – VU Gamtos mokslų fakulteto IV kurso studentą Egidijų Kinderį. Jis pakeitė dvejus metus

prezidento pareigas ėjusį Andrių Uždanavičių.

todinę medžiagą studentų atstovams ir visiems organizacijos nariams, perimame gerąją patirtį iš užsienio universitetų bei studentų savivaldų.

Naujai išrinktiems nariams linkiu dar aktyviau įsitraukti į sprendimų priėmimą ir užtikrinti, kad studentų pozicija būtų išgirsta, nepamirštant grįžtamojo ryšio ir atskaitomybės studentams svarbos.

Vienas aktualiausių klausimų stu-dentams – studijų sistemos pertvar-ka. Universiteto strategijoje kalbama apie modulinių studijų sistemos įdiegimą, bet joje numatytų priemo-nių visuminei pertvarkai nepakanka. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad modulinės studijos nėra tik naujos informacinės sistemos įsigijimas, tai – esminė studijų reforma, kuriai pradėti ruoštis reikia jau dabar. Tam tikri žingsniai jau buvo padaryti anksčiau – siekta visų dalykų kreditų skaičių suvienodinti iki 5 kartotinio, tačiau norint studijų sistemą paversti lankstesne būtina keisti ir studijų organizavimo bei valdymo kultūrą.

Valstybiniu mastu didžiausiu iššū-kiu galime laikyti studijų �nansavimo

sistemos pertvarką. Daug diskutuoja-ma apie išteklių konsolidaciją, aukš-tųjų mokyklų jungimą, priėmimo kar-teles, įsidarbinimo rodiklius. Vis dėlto pasigendama aiškesnės pozicijos dėl aukštojo mokslo �nansavimo. Vyriau-sybės programoje buvo numatyta atsisakyti skirstymo į mokančiuosius ir nemokančiuosius, tačiau šis punk-tas nebuvo įgyvendintas. Turime suprasti, kad aukštasis mokslas yra visuomeninis gėris, ypač Lietuvoje, todėl finansavimo sistemą reikėtų modeliuoti pagal estų pavyzdį, kai studentams nereikia mokėti už studi-jas. Ši šalis – tik viena iš daugelio Eu-ropoje, kur toks modelis egzistuoja. Ją miniu tik kaip artimiausią mums, nors daugeliu rodiklių ji Lietuvą jau pranoksta.

Darbų tikrai nemažėja ir dar kuris laikas nemažės, tad stiprybės ir atka-klumo, mieli kolegos.

Vieningai už studentų ateitį!

Andrius UždanavičiusVilniaus universiteto Studentų

atstovybės prezidentas

vykstančius pokyčių procesus, išsa-kome studentų nuomonę ir tikimės, kad priimami sprendimai leis sukurti atvirą ir vieningą bendruomenę, ku-rioje studentai bus savarankiški.

Esame stiprūs ir savo veikla viduje. Naujoji planavimų metodika mums leido praėjusių metų darbus planuoti efektyviau ir daryti realius pokyčius. Universitete pradedama kalbėti apie grįžtamojo ryšio kultūrą, vis dažniau galima išgirsti studijų programų ko-mitetus, sprendžiamos pirmakursių integracijos problemos ir visa tai vyksta dėl efektyvaus metų veiklos planavimo proceso.

VU SA laikoma viena pagrindinių švietimo politikos formavimo dalyvių. Kokius iššūkius organizacija ketina įveikti artėjančiais metais?

Formuojant švietimo politiką pa-grindinį vaidmenį vaidins naujasis Mokslo ir studijų įstatymo projektas ir artėjantys Seimo rinkimai. VU SA teikė

ir toliau teiks siūlymus dėl naujojo įstatymo projekto – svarbiausia, kad naujasis įstatymas nesumažintų stu-dijų lankstumo galimybių studentams ir užtikrintų aiškų ir kompetencijomis grįstą rotacijos mechanizmą.

Taip pat teiksime siūlymus tiek rinkimuose dalyvausiančioms poli-tinėms partijoms, tiek ir po rinkimų formuojamai Vyriausybei. Užtikrinsi-me, kad studentų atstovai būtų kvie-čiami į visas politinėse programose numatytų priemonių įgyvendinimo darbo grupes.

Vienas aktualiausių klausimų studentams šiuo metu yra pakibęs ore – tai rotacijos mechanizmas. Gal galėtum plačiau papasakoti, kokie teikiami siūlymai ir kokia studentų pozicija?

Tai, kad nėra rotacijos mechaniz-mo – didelė problema, kurios spręsti Seimas, panašu, vis dar nėra pasiruo-šęs. Anksčiau teikti siūlymai buvo labai įvairūs. Daugiausia dėmesio sulaukė Švietimo ir mokslo ministe-rijos pateiktas „septyneto“ variantas. Jau tada studentai nesutiko su tokiu siūlymu ir nuolatos kartojo, kad svarbiausia – rotacijos mechanizmą parengti taip, jog didžiausią reikšmę įgytų ne gauti pažymiai, o studentų sukauptos kompetencijos.

VU SA teikė būtent tokį siūlymą – kad gerai besimokančiu studentu būtų laikomas asmuo, kuris per re-zultatų patikrinimo laikotarpį būtų

sukaupęs ne mažiau kaip 45 kreditus ir pasiekęs studijų plane numatytus rezultatus. Paprastai sakant – gerai besimokantis studentas yra toks, kuris po studijų metų, kai vykdoma rotacija, neturi skolų, o 45 kreditų riba yra siū-loma tam, kad užtikrintų studentams didesnį studijų lankstumą. Tarkime, vienais metais studentas turės mažiau kreditų, kitais daugiau – bus sudarytos galimybės individualiems studijų planams.

VU SA nuolat teikė siūlymus bū-simam Mokslo ir studijų įstatymui. Kokie šio įstatymo punktai studentus paveiks labiausiai?

Visų pirma, jau daug apkalbėtas rotacijos mechanizmas, numatomas šiame įstatyme. Kitas svarbus daly-kas – galimybė trumpinti tiek baka-lauro, tiek magistrantūros studijas. VU SA teigimu, Lietuvos švietimo sistema tokiam žingsniui nėra pasiruošusi ir neturėtų leisti tokios galimybės, mat ji sumažintų studijų lankstumą, būtų pamirštamos bendrosios studentų kompetencijos, pamiršta universite-tinė studijų idėja.

Naujajame įstatyme numatoma ir studentams labai džiugių naujienų. Viena jų – industrinė doktorantūra. Tai reiškia, kad doktorantūrą vykdyti galės ne tik aukštojo mokslo institu-cijos, bet ir verslo įmonės, bendradar-biaujančios su universitetais. Padidės finansuojamų doktorantūros vietų skaičius, atsiras paskatų didesniam

mokslo ir verslo bendradarbiavimui, galimybių aukštųjų technologijų pradedančiosioms įmonėms.

Organizacijoje esi jau ganėtinai ilgai, iš arti stebėjai universitete vyks-tančius pokyčius. Kaip vertini studen-tų vaidmenį universiteto valdyme?

Pats jau ne vienerius metus esu stu-dentų atstovas VU Senate, tad galiu drąsiai teigti, kad studentų vaidmuo VU valdyme yra labai didelis. Stu-dentų atstovų yra visose komisijose, komitetuose, darbo grupėse ar kitose sprendimų priėmimo struktūrose. Per pastaruosius 4–5 metus studentų atstovavimas augo ne tik centrinėje administracijoje, bet ir padaliniuose.

Džiaugiuosi požiūriu į studentus universiteto valdyme ir manau, kad bendradarbiavimas ir toliau turi išlikti toks pats ar net stiprėti.

VU SA aktyviai įsitraukė ir rengiant naująją universiteto strategiją. Kartu su kitais Tarybos nariais studentų atstovai rinko naują rektorių. Kas yra nuveikta ir kokius darbus planuojama atlikti kitąmet?

Per kiek daugiau nei vienerius naujojo rektoriaus metus universitete studentams taip pat kilo daug įvairių iššūkių. Dalyvavome rengiant naująją VU strategiją, prisidėjome prie jos uždavinių rodiklių kūrimo, aktyviai įsitraukėme į kiekvieno tikslo planavi-mo ir įgyvendinimo pradžią. Nors šie metai buvo skirti pasirengti ir realių pokyčių kol kas nėra įvykę, tikime, kad universitetas su VU SA pagalba gali tuos pokyčius įvykdyti ir sukurti pa-lankiausias sąlygas savo studentams.

Ypač daug dėmesio ateityje turi būti skiriama lanksčiai, studentams patraukliai ir patogiai studijų sistemai, pirmakursių integracijai į VU bendruo-menę ir, žinoma, studijų kokybės užti-krinimo bei grįžtamojo ryšio kultūros diegimui visame universitete.

Egidijus Kinderis – naujasis VU SA prezidentas

VU SA nuotr.

gai dirbame gerindami sąlygas stu-dentams su specialiaisiais poreikiais – mūsų iniciatyva padidintos socialinės stipendijos, toliau dirbama siekiant suformuoti palankesnius kriterijus joms gauti, universiteto strateginiame

VU SA nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

14

Ugnė ZAKŠAUSKAITĖ

Teatro trupė MINIMUM – vienas gar-siausių Vilniaus universiteto meno ko-lektyvų – sėkmingai tęsia jau penktą šimtmetį trunkančias universiteto teatro tradicijas. Šiais metais trupė pristatė spektaklį „Penelopė“ (aut. Laimutė Pocevičienė, rež. Rimantas Venckus), ne tik pateikiantį lig šiol nematytą klasikos interpretaciją, bet ir atveriantį socialinių aktualijų horizon-tą. Trupei netrūksta vietinio ir tarptau-tinio pripažinimo bei laimėjimų, todėl apie mėgėjiškumą ar atsitiktinumus spektaklyje kalbėti netenka.

Spektaklio fabula seka antikos mitą, tačiau jis stebėtinai artimas XXI a. žmogui: iš Penelopės (Evelina Dam-binskaitė arba Eglė Kukcinavičiūtė) ir Odisėjo (Algimantas Frankonis arba Andrius Rokas) meilės gimsta sūnus, Penelopė kursto namų židinį, tačiau Odisėjas bėga nuo rutinos ir iškeliauja ragauti pasaulio. „O aš?“ – klausia Penelopė. „Moterys nekeliauja. [...] Jos laukia grįžtančių“, – nukerta Odi-sėjas. Po šios frazės salėje pasigirsta bruzdesys... Ar tikrai teisus šiuolaikinis Odisėjas, ar Penelopė vis dar laukia jo, paaiškėja spektaklio pabaigoje.

Spektaklio dailininkė Dalia Kaupai-tė sako, kad „penelopės yra visos lau-kiančios merginos ir moterys, tokios pat kaip jūs ar aš. Dėl to personažų kostiumai neprimena Homero laikų. Tai drabužiai, kuriuos vilkime kasdien. Didesnis iššūkis buvo aprengti alego-rines �gūras...“

Šio spektaklio scenoje konkretūs perzonažai Penelopė, Odisėjas ir jų sūnus Telemachas (vaikas – Enrika Andevičiūtė arba Jurgis Valančaus-kas; suaugęs – Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas) tête-à-tête susitinka ne tik vienas su kitu, bet ir su abstrakčiomis vidinėmis savy-bėmis, įkūnytomis ir įbalsintomis aktorių. Meilė (Neda Čekavičiūtė), Motinystė (Donata Grigalionytė), Viltis (Agnė Kuginytė), Egoizmas (Dominykas Bolšakovas), Pavydas (Matas Baltrėnas), Pyktis (Gabrielė

Ar Penelopė vis dar laukia Odisėjo?

Baristaitė) kalba ne tik Penelopei, bet ir žiūrovui.

Viena ryškiausių tokių savybių, ly-dinti Penelopę – Viltis. Ją įkūnijusi akt. A. Kuginytė, pirmus metus vaidinanti MINIMUM, sako, kad vos gavusi vai-dmenį pagalvojo: „Tapti Vilties balsu ir kūnu bus sudėtinga. Teigiamus, šviesius vaidmenis kurti visuomet yra iššūkis, dramaturgiškai jie nuobodūs, kūriniuose jų esti labai nedaug.“

„Atsiverskite W. Shakespeare‘ą... Kiek ten teigiamų herojų? Dažniau-siai tai komplikuoti personažai, jie nusideda sau ir kitiems, tai suvokia ir kenčia, įplieskia audras – apie tai ir sukasi teatras“, – pritarė režisierius, MINIMUM trupės vadovas R. Venckus.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė teigė, kad vienas didžiausių iššūkių akto-riui šiame spektaklyje – abstrakčių vertybių, idealų perteikimas: „Matyti judesio mokytojos Kamilės Narkutės įdirbis, atskleidęs personažų vidinę estetiką ir eleganciją.“

Kaip turi kalbėti, judėti ir atrodyti jaunas žmogus, scenoje įkūnijantis Viltį vyro devyniolika metų laukiančiai žmonai, tėvą menkai pamenančiam sūnui, kaip Vilčiai kalbėti įtikinamiau už Pyktį, Pavydą ir Egoizmą, kurių balsai garsesni, judesiai drąsesni, kaip savimi atverti idealą?

„Raktas į atsivėrimą scenoje – dis-kusija. Kalbėjimasis apie vidų padeda atskleisti emociją, ją sukurti“, – pa-klausta, kaip sekėsi įkūnyti išmintin-gos žmonos idealu iki šiol laikomos Penelopės charakterį, sakė E. Dam-binskaitė, sulaukusi komplimentų už sėkmingą vaidmens atlikimą.

Odisėją vaidinantis A. Rokas jau septinti metai kartu su MINIMUM trupe. Aktorius teigia, kad Odisėjo charakteris šiame spektaklyje sklei-džiasi tik per interakciją su kitais per-sonažais, tuo tarpu Penelopės herojė įdomesnė, kovojanti vidinę kovą. „Ma-nau, ir klajonių metu Odisėjo sutiktos moterys (Nepasiekiamoji – Enrika Andzevičiūtė arba Justyna Vansovič, Kerėtoja – Martyna Jūraitė, Nekaltoji – Greta Aleksynaitė arba Urtė Simutytė) yra tik spalvos Penelopės istorijai at-skleisti. Odisėjas greičiausiai taip pat yra tik Penelopės asmenybės dalis. Penelopės odisėjams yra patogios. Linkiu moterims nesikankinti, neau-koti savęs niekam ir niekada. Odisėjai išgyvens...“ – šyptelėjo Andrius.

Pasak muzikos autorės Karolinos Adelbergytės, „spektaklio leitmoty-vas – perpetuum mobile. Tai ir buvo siekiama įgarsinti monotoniškais, pasikartojančiais ritmais. Ar spekta-klio muzika man pačiai patiko? Tikrai

ne. Bet ji tiko idėjai atskleisti, įgarsino amžinojo variklio veikimą, neper-traukiamą gyvenimo rato sukimąsi. Norėjau, kad muzika padėtų išryškinti hegzametrą – įsiklausius galima aiš-kiai girdėti ritmą, skambantį kartu su hegzametro kirčiais.“

„Tai, ką jūs bylojate šiuo spektakliu, aš valstybinėse institucijose kalbu jau dvidešimt penkerius metus, – sakė Seimo narė Aušrinė Marija Pavilio-nienė. – Viskas teka iš turinio. Smagu matyti, kaip jauni žmonės suvokia mo-ters savivokos problematiką, su kokia atsakomybe kalba apie šeimą, moters pasaulį, brandą. Džiugu, kad visa tai vyksta po universiteto skliautu, kur 1992 m. buvo įkurtas pirmas posovie-tinėse šalyse Moterų studijų centras.“

Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas po premjeros džiaugėsi jau-nųjų kolegų darbu, linkėjo visuomet ieškoti vaidybinio nuotykio, pirmu žodžiu šauti žiūrovui į širdį. Negailėjo komplimentų režisieriui ir scenos judesio mokytojai.

Teigiami buvo ir literatūrologo prof. Kęstučio Urbos atsiliepimai. Prof. Paulius V. Subačius džiaugėsi išgirdęs tiek daug Homero, nors ir „suabe-joto, perklausto“, taip pat sumaniai išsklaidytos, tačiau vis tiek labai gerai girdimos Juditos Vaičiūnaitės eilių.

Algirdas VENCKUS

Vilniaus universiteto gimtadienio proga VU bendruomenė ir Vilniaus visuomenė Šv. Jonų bažnyčioje klausėsi išskirtinio koncerto. Choras „Pro musica“ drauge su Lozanos (Šveicarija) universiteto choru atliko italų operos meistro Gioachino Ros-sini „Mažąsias iškilmingas mišias“. Šis kūrinys yra vienas pačių didžiausių ir įspūdingiausių chorinių kūrinių pasaulinėje muzikos literatūroje.

VU choras „Pro musica“ kasmet su-rengia po keletą panašių bendradar-biavimo su kitais Europos ir pasaulio universitetų chorais projektų. Chorai susitinka kelioms dienoms Vilniuje ar kituose miestuose, drauge repetuoja ir koncertuose atlieka didžiuosius muzikinės klasikos šedevrus.

Tokiuose projektuose abiejų chorų dainininkai pagal balsus sustato-mi pramaišiui, kad galėtų geriau

susiderinti, perimti niuansus ir net pasimokyti. Tokį muzikinį bendravi-mą papildo žmogiškas, kolegiškas, universitetinių interesų vienijamas bendravimas. Tai leidžia choristams pažinti kitų universitetų žmones, pažvelgti į mūsų universitetą svečių akimis.

„Pro musica“ jau įgyvendino ne-mažai bendradarbiavimo projektų – parengtos bendros programos su San Fransisko (JAV), Rio de Žaneiro (Brazilija), Pueblos (Meksika), Estre-madūros ir Valjadolido (Ispanija), Prahos (Čekija), Liuksemburgo (Liuk-semburgas), Lozanos (Šveicarija), Jekaterinburgo (Rusija), Minsko (Baltarusija), Liepojos (Latvija) ir kitų universitetų chorais.

Universitetų chorų bendradarbia-vimo projektai leidžia ne tik atlikti sunkiai pavieniui įveikiamus didelės apimties klasikos šedevrus, susipa-žinti su kitų panašių kolektyvų darbo metodais ir ypatumais, pažinti kitų

šalių kultūrą ir muziką, bet ir artimiau susipažinti su bendradarbiaujan-čiais universitetais. Be to, padeda užsimegzti ir asmeniniams ryšiams. „Tai be galo įdomus ir naudingas procesas, turtinantis universitetinę kultūrą“, – apibendrino dirigentė Rasa Gelgotienė.

VU chore „Pro musica“, be studentų ir absolventų, dainuoja per 15 VU dėstytojų ir administracijos darbuo-tojų. Gegužės pabaigoje choras vyks į Lozaną atsakomojo vizito ir Šveica-rijoje surengs du koncertus.

Šių metų koncertinio sezono už-darymo renginyje liepos 4 d. Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, choras „Pro mu-sica“ koncertuos drauge su Maskvos technologijos universiteto mišriu kameriniu choru. Chorai atliks rusų kompozitoriaus Sergejaus Rach-maninovo žymiausią nuostabaus grožio ir gilaus dvasingumo chorinį kūrinį „Nakties vigilija“ (Vsenočnoje bdenije).

Chorų bendradarbiavimas turtina universitetinę kultūrą

Džiaugėsi, kad spektaklyje skambėjo klasika.

Tai režisieriaus R. Venckaus, kuris teigia esąs literatūrinio dramos teatro šalininkas, nuopelnas. „Šiame darbe vienas didžiausių iššūkių buvo hegza-metras, – sako jis. – Atrodo, jaunimui vis sunkiau jausti literatūroje skam-bančius ritmus. Kita vertus, to jie ir ateina į universiteto teatrą – mokytis. Daug ko mokytis. O svarbiausia – mokytis atskleisti personažą, atrasti jį savyje. Iš studentų, be abejo, ir pats vis ko nors išmokstu. O ar jaunieji žiūrovai mokosi iš mūsų spektaklių? Jei taip, esu labai laimingas.“

Jaunieji aktoriai vieningai teigė, kad Lietuvoje penelopių yra ypač daug. Joms trūksta tikėjimo savimi, drąsos, vidinio lūžio, kuris įvyksta šiame spek-taklyje veikiančios Penelopės sąmo-nėje. „Būk drąsi, juk drąsa – tai baimė, sukalbėjusi maldą“, – Penelopei kužda Viltis. „Kiekvienas yra save praradęs ir vėl iš naujo ieškojęs. Ieškoti savęs iš naujo – tai ir yra tikrasis gyvenimas“, – tai vieni paskutinių Penelopės žodžių, nuskambančių spektaklyje.

Spektaklio epilogas teigia, kad moterys vis dėlto „keliauja“, moterys gali daryti viską, ką nori. Jos gali būti laisvos, net jei ir prireikia kelių dešim-tmečių vidinei laisvei pajausti.

Tikėkite savimi, penelopės!

Penelopė – Eglė Kukcinavičiūtė, Odisėjas – Andrius RokasPenelopė – Evelina Dambinskaitė

R. Kovalevič nuotr.U. Naudžiaus nuotr.

G. Jauniškio nuotr.

Choras „Pro musica“ drauge su Lozanos universiteto choru aliko G. Rossini „Mažąsias iškilmingas mišias“

2016 m. birželisuniversitasvilnensis

15kultūra

Orkestre muzikuoja įvairių specialy-bių studentai. Daugiausia – iš Fizikos fakulteto, neatsilieka ir Ekonomikos, Komunikacijos, Filoso�jos, Medicinos, Matematikos ir informatikos, Chemi-jos, Gamtos mokslų fakultetai. Orkes-tro koncertinę programą nuo 1984 m. paįvairina choreografinė grupė, va-dovaujama Teresės Gritėnienės. Čia studentės išmoksta įvairių stilių (pop, maršo, džiazo ir t. t.) choreogra�nių kūrinių, įgyja sceninės patirties, ritmiš-kumo, muzikalumo, judesio kultūros.

„Šiandieninis orkestras – vienas stipriausių neprofesionalių orkestrų Lietuvoje. Kolektyvas yra pajėgus at-likti sudėtingas įvairių muzikos žanrų koncertines programas. Daug lemia asmeniniai orkestrantų muzikiniai gebėjimai, jų noras groti vienu ar kitu instrumentu. Visi jie yra baigę muzikos mokyklas. Na, ir labai svarbu – kaip man pavyksta visa tai organizuoti, išreika-lauti geriausio muzikinio rezultato, su-burti ir sukurti gerą mikroklimatą, per-teikti mūsų inovatyvius sumanymus žiūrovui. Šiuo metu orkestre mane žavi susiklausymas, gera jaunimo nuotaika, aukšta jų vidinė kultūra, pagarba vie-nas kitam, rimtas dėmesys studijoms. Labai svarbu ir gera muzika, kurią mes dovanojame savo klausytojams“, – sako jau dvidešimt metų orkestrui vadovau-jantis Albinas Kučinskas.

A. Kučinskas konkurse Lenkijo-je pripažintas geriausiu konkurso dirigentu. Su savo vadovaujamais kolektyvais jis yra 7 kartus laimėjęs įvairių konkursų pagrindinius prizus.

Orkestras dalyvauja respubliki-niuose ir tarptautiniuose renginiuose, kultūros ir televizijos projektuose, nuolat rengia solinius koncertus. Jau ne vienerius metus „Oktavos“ muzika skamba skelbiant universiteto mokslo metų pradžią ir pabaigą.

VU kamerinio orkestro meno vadovas Paulius Bernardas Koncė dalijasi savo dėdės Algirdo Bagdo-no (1932–20013), pirmojo „Oktavos“ koncertmeis-terio, prisiminimais apie kolektyvą

Algirdas Bagdonas 1951–1955 m. studijavo Gamtos mokslų fakultete. Panevėžio muzikos mokykloje mokėsi groti trimitu, todėl iš karto tapo ką tik įkurto universiteto pučiamųjų orkestro koncertmeisteriu, t. y. o�cialaus vado-vo Michailo Abugovo dešiniąja ranka. Pats vadovas buvo neseniai į atsargą išėjęs kariškis ir nekalbėjo lietuviškai, todėl praktiškai orkestrui vadovauti teko koncertmeisteriui. A. Bagdonas buvo neeilinė asmenybė, griežtai ver-tino pokario situaciją, nes du vyresnieji broliai gynė Lietuvos laisvę. Išvengti įvairių valstybinių organų įtarimų ir kreivų žvilgsnių jam padėjo grojimas... dūdų orkestre.

Šokiai Gamtos mokslų fakulteto Didžiojoje auloje garsėjo visame Vilniuje ir buvo pagrindinė šeš-tadienių pramoga ir svarbiausias renginys universitete. Gyvai grodavo tik dūdų orkestras. Kaip pasakoja A. Bagdono žmona Bronelė, Gamtos mokslų fakulteto durys būdavo ap-

Pučiamųjų instrumentų orkestrui „Oktava“ – 65-eriBalandžio 17 d. VU pučiamųjų instru-

mentų orkestras „Oktava“ šventė 65 metų jubiliejų ir pakvietė universiteto ben-

druomenę į šventinį koncertą „Orkestri-nė fantazija: 65 „Oktavos“ pavasariai“.

gultos studentų, jie verždavosi net per langus – populiarumas neapsa-komas. Muzikantų statusas būdavo lyg dabartinių „žvaigždžių“. Tačiau svarbiausia orkestro misija buvo politinė. Universitete reikėdavo groti per įvairius susirinkimus ir mitingus, kurie būdavo dažni ir griežtai regla-mentuoti. Susirinkimų pabaigoje vi-sada būdavo rašomas laiškas draugui Stalinui ir paskui jau grojamas Sovietų Sąjungos himnas. Vieną kartą orkestras nutarė užbaigti tą laiškų rašymo tradi-ciją ir iškart po pranešimo trinktelėjo himną. Prezidiumui beliko tik atsistoti, o laiškas taip ir liko neparašytas. Kitą dieną A. Bagdonas buvo pašalintas iš universiteto. Kad neatsitiktų ko nors panašaus, ir buvo paskirtas atsakingas partinis orkestro vadovas, o šis visiškai pasitikėjo koncertmeisteriu. Betgi nutiko kitas dalykas. Po kelių dienų mirė kažkoks nusipelnęs universiteto partinis veikėjas, profesorius, o pagal griežtą to meto tradiciją orkestras turi lydėti į kapines. Kviečia M. Abugovą, bet jis sako negalįs groti be pirmo trimito, nes tas išmestas. A. Bagdonas grįžo į universitetą, velionis buvo palai-dotas, universitetas vėl turėjo orkestrą su pirmuoju trimitu.

Kitas dėdės pasakojimas sunkiai įti-kėtinas, bet man visada smagu būdavo jį išgirsti. Kaip žinome, studentai nuolat turi įvairių sąskaitų su bendrabučio komendantais. Taigi per vienas Spalio revoliucijos šventes, belaukdami eilė-je, kol pražygiuos parade dabartiniu Gedimino (tada Lenino) prospektu, dūdoriai kažkaip susibičiuliavo su kariškiais, kurie žygiuodavo tuoj po darbo liaudies ir studentijos kolonos. Karinės kolonos pabaigoje prospektu riedėdavo šarvuočiai ir net tankai. Kažkam kilo mintis, kad visai neblogai būtų su Tauro bendrabučio komen-dantu pabendrauti iš jėgos pozicijų. Kaip tarė, taip ir padarė. Už butelaitį su-tarė, kad paskutinis šarvuotis (kartais pasakojime tai būdavo tankas) netyčia pasuks Tauro gatvele į dešinę ir, pakilęs ant kalno, sustos priešais bendrabutį, o vamzdį nukreips į komendanto lan-gus. Taigi šarvuotis greit užšoko ant kalno, pasukiojo vamzdį priešais Tauro bendrabučio langus. Komendantas

suprato situacijos rimtumą ir vėliau su dūdoriais reikalus spręsdavo tik taikiomis priemonėmis. Pasakojimas autentiškas, bet ar realus?

Profesoriaus emerito Liudviko Kimčio, grojusio „Oktavoje“ iki 1966-ųjų, prisiminimai

Į orkestrą įsitraukiau 1960 m. Tuo-metinis vadovas J. Jasenka paprašė kažką pagroti „iš lapo“. Kadangi prieš tai trejetą metų grojau kornetu Mažei-kių rajono kultūros namų pučiamųjų instrumentų orkestre, buvau tinka-mas ir VU orkestrui.

Pagal Naujųjų metų sutikimo tra-diciją gruodžio 31-osios vakarą Aktų salėje (M. K. Čiurlionio g.) būdavo šokiai-karnavalas (su bilietais). Orkes-tras pagrodavo šokiams, orkestrantai irgi pašokdavo. Prieš vidurnaktį į salę atvykdavo rektorius J. Kubilius ir, orkes-tro trimitams paskelbus Naujųjų metų pradžią, pasakydavo gražią sveikinimo kalbą. Paskui tęsdavosi linksmybės, grojant muzikai iš „plokštelių“, o orkes-trantai eidavo į sporto salėse (pirmame pastato aukšte) įrengtus laikinus bufetus. Malonu prisiminti, kad prie orkestrantų stalo ne kartą buvo prisė-dęs ir rektorius. Atrodo, kad jis mėgo pučiamųjų instrumentų muziką.

Orkestras nebuvo gausus. Tuo metu visuose pučiamųjų instrumentų orkestruose, taip pat ir VU orkestre, dominavo „klasikiniai“ instrumentai:

klarnetai, kornetai, al-tai, tenorai, baritonai, valtornos, tūbos ir bū-gnai. Tada niekas VU orkestre nepūtė �eitos, trombono, o saksofonai apskritai buvo retenybė.

VU orkestre, kaip ir kituose tuometiniuose Lietuvos pučiamųjų ins-trumentų orkestruose, nebuvo grojančių mer-ginų. Beje, kiek pamenu, visi orkestrantai buvo savamoksliai. Ryškiais muzikiniais gabumais iš-siskyrė tik broliai Jaunius ir Algis Siniai.

Orkestro repertuaras buvo ypač „margas“: privalomi (!) du himnai, linksma šokių muzika (polkos, valsai, fokstro-tai, tango), rimti klasiki-niai kūriniai, laidotuvių melodijos (F. Chopino „Gedulingas maršas“ ir

kt.). Vadovas rūpinosi, kad orkestras galėtų koncertuoti ne tik universiteto renginiuose, bet ir miestų, rajonų salėse ne vien pramoginės muzikos klausytojams.

Orkestras naudojosi belange pa-talpa – sandėliu Medicinos fakulteto rūmuose. Ten neretai repetuodavo ir atskirų instrumentų grupės.

Koncertuodavome tikrai dažnai. Ypač atmintini koncertai kitose salėse: kino teatruose (prieš �lmų demons-travimą), Mokslų akademijos salėje (rinkimų dienomis), kai kurių didžiųjų gamyklų salėse. Daug kartų grojome Vingio parko estradoje įvairių šven-čių proga. Ne kartą orkestras buvo pakviestas daryti specialius įrašus Lietuvos radijo studijoje. Gražiai prisi-menu koncertinius turus po Lietuvą ir orkestro vasaros stovyklas Palangoje 1961–1962 m. Mes, orkestrantai, gy-vendavome didelėse palapinėse uni-

„Okt

avos

“ arc

h. n

uotr.

VU pučiamųjų instrumentų orkestras „Oktava“ – vienas stipriausių neprofesionalių orkestrų Lietuvoje

B. B

agdo

nien

ės še

imos

arc

h. n

uotr.

„Oktava“ 1952 m. Iš dešinės: antroje eilėje pirmas – Algirdas Bagdonas, ke-tvirtas – vadovas Michailas Abugovas. Dauguma orkestro muzikantų – GMF studentai

versiteto poilsio namų Birutės g. kieme, vadovas – mažame poilsio namų kam-barėlyje. Be pajūrio malonumų, dar ir koncertuodavome Palangos vasaros estradoje, poilsio namų valgyklos salė-je. Važiavome į kitas vietas: Juodkrantę, Nidą, Kretingą, Tauragę ir kt. Visur mus veždavo universiteto autobusas.

Šiek tiek prisiminimų apie... pinigus. Tikriausiai visi koncertai ne univer-sitete buvo „su bilietais“. Koncertinę veiklą organizavo ir kontroliavo VU Kultūros klubas. Kartais gaudavome kažkiek ir „grynų rublių“. Bet didžioji dalis „užgrotų“ pinigų buvo kaupiama orkestrantų kostiumams įgyti. Tiksliai nepamenu, kuriais metais, geriausioje Vilniaus drabužių siuvykloje buvo pa-siūti šviesiai mėlyni gražūs kostiumai. Juos laikėme namuose, galėjome apsirengti ne tik koncertuodami. Kai kas juos gana greit ir sudėvėjo...

Parengė Liana Binkauskienė

„Oktava“ žygiuoja miesto gatvėmis

L. K

imčio

asm

. arc

h. n

uotr.

Šokiai VU Didžiojoje auloje (1951–1952 m.)

B. Bagdonienės šeimos arch. nuotr.

universitasvilnensis 2016 m. birželis

16 paskutinis puslapis

ISSN 1822-1513Ad­re­sas:­Uni­ver­si­te­to­g.­3,­LT-01513­Vil­nius,­VU­centriniai­rūmai, I aukštas, 107 kab.Tel.­268­7089,­mobil.­tel.­8­687­49­018,­el.­p.­liana.binkauskiene@cr.vu.ltTi­ra­žas­4000­egz.­4­spau­dos­lankai.­SL­321­Ma­ke­ta­vo­VU­lei­dyk­la.­Spaus­di­no­UAB­„Baltijos­kopija“,­Kareivių­g.­13B,­LT-09109­VilniusVyr.­redaktorė­Liana BinkauskienėVyresn.­redaktorė­Ilma DunderienėVyresn.­korespondentė Agnė GrinevičiūtėStraipsnių­autorių­nuomonė­nebūtinai­sutampa­su­redakcijos­nuomone.­ Redakcija­pasilieka­teisę­atsirinkti­publikuotinus­tekstus.Už­reklamų­turinį­ir­kalbą­redakcija­neatsako.

Kameriniam orkestrui – ovacijos Prancūzijoje

Sportinius metus vainikavo 16-oji Rektoriaus taurė

Gegužės 19 d. Mažojoje auloje tra-diciškai apdovanoti tarpfakultetinių Rektoriaus taurės varžybų nugalėto-

jai. Pagrindinė, jau 16-oji, šių varžybų taurė įteikta Ekonomikos fakultetui (89

taškai). Dešimčia taškų atsiliko Mate-matikos ir informatikos fakultetas, o

trečiosios vietos taurė iškeliavo į Fizi-kos fakultetą (70 taškų).

Renginio šeimininko rektoriaus prof. Artūro Žukausko teigimu, „spor-tas – sveikatos šaltinis, grūdinantis valią ir ryžtą. Todėl labai džiugu, kad universitete daugėja bendruomenės narių, įsitraukiančių į reguliarias fizinio aktyvumo veiklas. O ben-druomenės įtraukimas į kultūrines, sporto veiklas – vienas iš strateginių uždavinių.“ Sveikatos ir sporto centro direktorė dr. Ramunė Žilinskienė dar prieš įteikiant taures fakultetams pri-zininkams pabrėžė ne tik šių varžybų svarbą mūsų bendruomenei, bet ir kitas universitetą reprezentuojan-čias veiklos sritis. Tai pasirodymai Lietuvos studentų čempionatuose, tarptautinėse Baltijos šalių žaidynėse ir būsimi vasaros iššūkiai – Europos

studentų žaidynės, tarptautinis krepšinio turnyras „The Friendship Games“, olimpinės žaidynės ir kovos dėl kelialapių į šį vieną svarbiausių pasaulio sporto renginių. R. Žilins-kienė, apibendrindama šiuos mokslo metus, susirinkusiuosius paragino „ne tik įsitraukti į esamas ir naujai besirandančias veiklas, bet ir siūlyti savo iniciatyvų, idėjų, su kuriomis visi bendruomenės nariai yra labai laukiami Sveikatos ir sporto centre“. 

Tarpfakultetinės Rektoriaus tau-rės varžybos universitete atgai-vintos 2000-aisiais. Jose dalyvauja fakultetų ir Tarptautinio verslo mokyklos studentų komandos – kasmet iš viso apie 700 studentų. Rengiamos šių 11 sporto šakų varžy-

bos: kroso, merginų krepšinio, vai-kinų krepšinio, futbolo, plaukimo, rankos lenkimo, aerobikos, svarsčių kilnojimo, stalo teniso, lengvosios atletikos ir keliautojų sporto. Vyriau-siasis varžybų teisėjas – Rimantas

Turskis. Kasmet šias varžybas kartu su Sveikatos ir sporto centru orga-nizuoja skirtingi fakultetai. Šiemet varžybas surengti padėjo Filologijos fakultetas.

Renginyje pagerbti ir geriausi Vil-

niaus universiteto sportininkai, Lietu-vos studentų čempionatų ir Baltijos šalių studentų sporto žaidynių čempio-nai, universiteto komandos ir treneriai.

SSC inform.

VU kamerinis orkestras sugrįžo iš tarptautinio aka-deminės muzikos festivalio „FIMU“, vykusio gegu-

žės 13–16 d. Prancūzijoje, Belforo mieste.

Kornelija GIEDRIKAITĖ

Vos per keturias festivalio dienas Belforo senamiestyje buvo surengta 200 koncertų, kuriuose dalyvavo 2000 atlikėjų iš 30 pasaulio šalių. Festivalio metu ir atvirose, ir uždarose miesto erdvėse buvo galima išgirsti skam-bant įvairių stilių muziką – pradedant simfoninės ir kamerinės klasikinės muzikos koncertais, baigiant džiazo grupių ir Kubos, Burkina Faso bei kitų šalių tradicinės muzikos pasirodymais.

Šiais metais festivalyje dalyvauti buvo pakviestas ir atrankoje dalyva-vęs Vilniaus universiteto kamerinis orkestras. Orkestras per du koncer-tus Belforo Šv. Kristoforo katedroje pristatė turtingą programą – atliko G.  Kuprevičiaus, G. Ph. Teleman-no, A. Vivaldi, G.  Holsto ir F. Biberio kūrinius. Pastarojo kompozitoriaus kūrinys „Batalija“, pirmojo koncerto akcentas, buvo atliktas siekiant sukurti aliuziją į Belforo miestą juosiančią gynybinę sieną, menančią kovingus

kitais metais: „Bravo! Revenez ici à Belfort!“

Paskutinis šio sezono Vilniaus universiteto kamerinio orkestro kon-certas – per „Kultūros naktį“ birželio 17 d. Šv. Jonų bažnyčioje.

viduramžių laikus. Orkestrui paeiliui dirigavo jo vadovas Paulius Bernardas Koncė ir vadovo asistentas Modestas Jankūnas.

Po antrojo koncerto klausytojai kvietė orkestrą sugrįžti į Belforą ir

K. Giedrikaitės nuotr.

M. Rousseau nuotr.

Orkestro koncerto akimirka Belforo Šv. Kristoforo katedroje

Orkestro muzikantai aplankė žymias Belforo miesto vietas

Ekonomikos fakulteto studentai jau trečią kartą iškovojo Rektoriaus taurę

E. Kurausko nuotr.