R omana s

Iš anglų kalbos vertėRasa KRulIKausKIenėnomeda beRKuvIenė

Jean m. auel

Pirmoji serijos „Žemės vaikai“ knyga

5

padėka

nė viena išleista knyga nėra vien tik autoriaus nuopelnas. Pagalba plaukia iš daugybės šaltinių pačiais įvairiausiais būdais. Tačiau įdo­miausia tai, kad pagalbos sulaukiau ir iš žmonių, kurių niekada ne­pažinojau ir tikriausiai nebesutiksiu. esu dėkinga Portlando miesto ir oregono valstijos multnomos grafystės gyventojams, kurie mokė­dami mokesčius paremia multnomos grafystės biblioteką, be kurioje rastos informacinės literatūros ši knyga nebūtų parašyta. Taip pat esu dėkinga archeologams, antropologams ir kitiems specialistams, para­šiusiems knygas, kurias studijavau labiausiai tam, kad galėčiau aprašyti šio romano veiksmo vietas.

daugelis padėjo labiau tiesiogiai. Tarp jų tie, kuriems norėčiau ypač padėkoti:

Gin deCamp, kuri pirmoji išklausė man kilusią mintį rašyti šį pasakojimą, buvo draugė, kai to reikėjo, noriai perskaitė rankraštį ir akylai ieškojo klaidų. Ji taip pat sugalvojo simbolį šiai knygų serijai. Johnui deCampui, draugui rašytojui, kuris gerai žino, kokie skausmai ir džiaugsmai lydi rašant knygą, ir kuris neklysdamas paskambindavo

J e a n m . au e l

6

tiksliai tuo metu, kai man reikėdavo su kuo nors išmanančiu pasikal­bėti. Karen auel, padrąsinusiai mamą daug labiau nei pati suprato, nes juokėsi, kai turėjo juoktis, ir verkė, kai turėjo verkti, nors skaitė tik pirmąjį juodraštį.

Cathy Humble, kurios prašiau didžiausios paslaugos, kokios tik gali paprašyti draugas – nuoširdžios kritikos, nes vertinau jos kalbos jausmą. Cathy padarė tai, kas neįmanoma – jos kritika buvo aštriai įžvalgi ir kartu atsargi. deanna sterett dėkoju už tai, jog susidomėjo pasakojimu ir žinojo apie medžioklę tiek daug, kad galėjo pasidalyti keliomis pastabomis. lana elmer, kuri valandų valandas dėmesingai klausėsi kūrinio ir vis tiek sakė, kad patinka. anna bacus, kuri pasida­lijo unikaliomis įžvalgomis ir akylai peržiūrėjo rašybą.

ne visi tyrimai buvo atlikti bibliotekose. mudu su vyru daug apke­liavome, kad patys patirtume, ką reiškia gyvenimas gamtoje. Kalbėda­ma apie tokį tiesioginį patyrimą, noriu ypač padėkoti Frankui Heylui, išgyvenimo arktyje ekspertui iš oregono Gamtos ir pramonės mu­ziejaus, kuris parodė man, kaip sniego urve pasidaryti guolį, o paskui dar tikėjosi, jog ten ir miegosiu! Išgyvenau šaltą sausio naktį ant Hudo kalno šlaito. dar labai daug ko išmokau iš Heylo, užkariavusio mano simpatijas, ir šalia kurio labiausiai norėčiau būti per kitą ledynmetį.

esu labai skolinga andy vant Hului, nes pasidalijo su manimi ypa­tingomis žiniomis apie išgyvenimą laukinėje gamtoje. Parodė, kaip be degtukų susikurti laužą, kaip gaminami akmeniniai kirvukai, vejamos virvės ir pinamas krepšys, kaip apdirbti sausgysles bei odas ir kaip nu­skelti akmeninį kirstuką, pjaunantį odą tarsi sviestą.

esu labai dėkinga Jean naggar, literatūros agentei, kuri dirba taip puikiai, kad mano drąsiausias svajones pavertė realybe, o paskui net pranoko jas. Ir dar dėkoju Carole baron, aštraus proto ir jautriai re­daktorei, patikėjusiai ta realybe, privertusiai mane pasistengti, kad ro­manas taptų dar geresnis.

Galop yra dar du žmonės, kurie net neįtaria, jog padėjo man, ir kurių pagalba neįkainojama. su vienu jų matėmės, bet kai donas Ja­

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

mesas pasakojo apie grožinės literatūros rašymą, nenutuokė, kad kal­ba būtent man. manė, jog kreipiasi į grupę žmonių. Jo žodžiai buvo tiksliai tie, kuriuos norėjau išgirsti. donas Jamesas to nežinojo, bet jei ne jis, tikriausiai niekada nebūčiau baigusi rašyti šios knygos.

Kitas žmogus, kurį pažįstu tik iš jo knygos, tai Ralphas s. solec­ki, knygos „Šanidaras“ autorius (alfredas a. Knopfas, niujorkas). Pasakojimas apie Šanidaro urvo kasinėjimus ir kelių neandertaliečių griaučių radimą sujaudino mane iki sielos gelmių. Jo dėka suvokiau, koks galėjo būti priešistorinis urvinis žmogus – kitu atveju vargu ar būčiau taip gerai įsivaizdavusi ir supratusi, kokia žmonijos reikšmė. Ir dar – turiu daugiau nei padėkoti profesoriui solecki, netgi atsiprašyti dėl vieno prasilenkimo su tikrove, kai savo romane iškraipiau jo patei­kiamus faktus. Iš tiesų neandertaliečiai dėdavo į kapą gėlių.

11

1Iš kailiu dengtos pašiūrės prie akmenuoto paplūdimio nedidelės

upės linkyje išbėgo nuoga mergytė. Jai nė netoptelėjo į galvą atsigręžti. dar niekada nebuvo tekę suabejoti, jog pastogė ir tie, kas gyvena viduje jai grįžus tebestovės.

mergaitė pūkštelėjo į upę ir pajuto, kaip krantui stačiai gilėjant, akmenukai ir smėlis slysta iš po kojų. Panėrusi į šaltą vandenį, taškyda­masi vėl iškilo, paskui keliais užtikrintais grybšniais pasiyrė į kitą statų upės krantą. Ji išmoko plaukti dar prieš pradėdama vaikščioti, o būdama penkerių vandenyje nardė it žuvis. Kartais tik plaukiant būdavo įmano­ma perkirsti upę.

Kurį laiką mergytė žaidė, plaukiojo pirmyn ir atgal, paskui leidosi ne­šama srovės. Ten, kur upė platėjo ir kunkuliuodama vertėsi per akmenis, mažylė atsistojusi nubrido į krantą, o tada nupėdino atgal į paplūdimį ir pradėjo dėlioti akmenukus. Ji buvo ką tik uždėjusi akmenėlį ant ypač gražių akmenų krūvos viršaus, kai žemė pradėjo drebėti.

mergytė nustebusi žvelgė, kaip akmenukas savaime nusirito, dar la­biau išpūtė akis, kai nedidelė iš akmenų sudėliota piramidė ėmė drebėti ir išsibarstė. Tik tada ji suprato, jog taip pat dreba, bet vis dar jautėsi sumi­šusi ir nesuvokė, kas vyksta. Žvalgėsi aplinkui, bandydama suprasti, kodėl jos pasaulis taip nepaaiškinamai pasikeitė. Žemė juk neturi judėti.

nedidelė upė, vos prieš kurį laiką laisvai srovenusi, dabar drumstėsi, šiaušėsi bangomis, kurios plakėsi į krantus, o besikilnojanti upės vaga už­

J e a n m . au e l

12

kirsdavo kelią tėkmei ir kėlė nuo dugno dumblą. aukštupio pakrantėse augantys krūmai virpėjo – juos kilnojo aplink šaknis judanti žemė, o že­mupyje neįprastai drebėdami šokčiojo didžiuliai akmenys. už jų augan­tis spygliuočių miškas, į kurį tekėjo upė, keistai pasviro. didžiulės prie kranto stūksojusios pušies šaknys apsinuogino, jas paplovė ištryškusi versmė, ir medis palinko į kitą krantą. Paskui pušis trakštelėjusi lūžo ir trenkėsi ant žemės lyg tiltas per drumzliną tėkmę, kur ir liko gulėti, tik drebėjo ant nenurimstančios žemės.

mergytė pajudėjo iš vietos tada, kai nuaidėjo pušies trenksmas. min­tis užvaldžius baimei, skrandis susisuko, susitraukė. vaikas bandė stotis, bet parkrito, pašėlusiai supantis žemei neišlaikė pusiausvyros. Pabandė dar kartą, pavyko atsistoti, tad taip siūbuodama ir stovėjo – bijojo žengti bent žingsnį.

Pradėjusi žingsniuoti prie kailiais dengtos pastogės, buvusios tolėliau nuo upės, mergytė juto, kaip duslus grumėjimas garsėja ir virsta siaubin­gu trenksmu. Rūgštus drėgmės ir puvėsių dvokas sklido iš atsivėrusio ply­šio – tarsi ryte pabudusi žemė būtų nusižiovavusi. nieko nesuvokdama mergytė spoksojo į purvą, akmenis ir nedidelius medžius, garmančius į tą žiojintį plyšį, kuris atsirado trūkinėjant stingstančiam išsilydžiusios planetos kiautui.

Pastogė kabojo ant tolimesniojo prarajos krašto pasvirusi, nes žemyn nuslydo pusė po ja buvusios žemės. Plona kartis lyg negalėdama apsi­spręsti pasvyravo, o paskui krito ir pradingo gilioje skylėje, kartu nusi­tempdama kailinę uždangą ir viską, kas buvo po ja. Plačiai išpūtusi akis mergytė iš siaubo sudrebėjo, kai dvokianti skylė žemėje lyg kokie nasrai prarijo viską, kas penkerius jos gyvenimo metus teikė prasmę ir saugu­mą.

– mama! maaama! – klykė vaikas supratęs, kas nutiko. Ji nežinojo, ar riksmas, skambantis jai ausyse, yra jos pačios, ar tai griausmingai gaudžia plyštančios uolos. mergytė ropštėsi prie giliojo plyšio, bet pakilusi žemė nutrenkė ją atgal. Įsikibusi nagais į žemę, bandė rasti būdą, kaip išsilaiky­ti ant besikilnojančio ir siūbuojančio paviršiaus.

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

13

Plyšys užsivėrė, gausmas pritilo, drebanti žemė aprimo, bet vaikas – ne. Gulėdama veidu ant minkšto drėgno dirvožemio, išsiveržusio po žemę tampiusio priepuolio, mergytė tirtėjo iš baimės. bijoti buvo ko.

vaikas liko vienas laukinėje gamtoje, tarp žole apaugusių stepių ir kur ne kur išsibarsčiusių miškų. Šiaurėje ledynai skaldė žemyną, priešais save stumdami šaltį. nesuskaičiuojama galybė žolėdžių ir juos medžiojančių plėšrūnų užplūdo plačias prerijas, bet žmonių buvo nedaug. mergytė ne­turėjo kur eiti, nebuvo ir kas ateitų jos ieškoti. Ji liko viena.

Žemė vėl sudrebėjo, paskui nurimo, ir vaikas išgirdo iš gelmės sklin­dantį dundėjimą, tarsi žemė būtų pradėjusi virškinti vienu ypu nurytą grobį. Išsigandusi mergytė pašoko – baiminosi, kad vėl prasivers plyšys. Ji žiūrėjo į tą vietą, kur stovėjo pastogė. viskas, kas liko – plika žemė ir aukštyn šaknimis išvirtę krūmai. apsipylusi ašaromis mergytė nuskuodė atgal prie upės ir kūkčiodama parkrito prie dumblino vandens.

Tačiau drėgna pakrantė nebuvo prieglobstis nuo siaučiančios pla­netos. supurtė dar vienas smūgis, šįkart žiauresnis. apstulbusi mergytė aiktelėjo, kai šalto vandens čiurkšlė apliejo jos nuogą kūnelį. vėl grįžo panika, ir ji pašoko ant kojų. Turėjo kuo skubiau dingti iš šios siaubingos vietos, tolyn nuo drebančios ir viską ryjančios žemės, bet kur ji galėtų eiti?

akmenuotoje pakrantėje nebuvo kur dygti sėkloms, krūmai ten ne­augo, tačiau aukštupyje krantai buvo apžėlę krūmokšniais, kurie jau lei­do naujus lapus. Instinktas pakuždėjo vaikui likti netoli vandens, tačiau susiraizgiusios gervuogės rodės neperžengiamos. užverktomis akimis vos matydama kelią mergytė pažvelgė į kitą pusę, kur augo aukštų spyg­liuočių miškas.

Ploni saulės spinduliai sklido pro susipynusias netoli upės tankiai su­sispietusių visžalių medžių šakas. Tamsiame miške daugiau neaugo be­veik jokia augmenija, tačiau daugelis medžių nebesistiebė aukštyn. Keli gulėjo ant žemės, o dauguma buvo pasvirę keistais kampais ir laikėsi tik remdamiesi į tvirtai žemės įkibusius, greta augančius medžius. už me­džių raizgalynės stūksantis didžiulis šiaurės miškas neatrodė svetinges­

J e a n m . au e l

14

nis už krūmus aukštupyje. mergytė nežinojo, į kurią pusę pasukti, tad negalėdama apsispręsti dairėsi tai į vieną pusę, tai į kitą.

Kol žiūrėjo į žemupį, suvirpėjusi žemė paskatino pajudėti. dar sykį il­gesingai nužvelgusi tuščią laukymę, vaikiškai naiviai tikėjosi, jog pastogė kažkokiu būdu vis dar tenai, mergytė bėgte pasileido į miškus.

Žemei rimstant, retkarčiais vis sugriaudėjančio grumėjimo genama mergaitė skuodė pagal upę, sustodama tik atsigerti – taip skubėjo pa­bėgti kuo toliau. drebančiai žemei pasidavę spygliuočiai tysojo pasliki, tad mergytei tekdavo vis apeiti kraterius, paliktus žemėje negilių šaknų kuokštų – drėgna dirva ir akmenys vis dar kabojo prie atsikišusių šaknų raizgalynių.

artėjant vakarui ji matė vis mažiau drebėjimo padarinių, mažiau iš­verstų medžių ir išritintų akmenų, o vanduo praskaidrėjo. mergytė su­stojo tik tada, kai nebematė kelio, ir išsekusi susmuko ant miško paklo­tės. Kol judėjo, buvo nešalta, tačiau vėsiame nakties ore ji ėmė drebėti, tad įsirausė į storą nukritusių spyglių kilimą ir susisukusi į kamuoliuką dar užsimetė kelias saujas spyglių ant savęs.

nors buvo labai pavargusi, baimė neleido taip lengvai atslinkti mie­gui. Kol turėjo atidžiai apeiti kliūtis pagal upę, baimę buvo nustūmusi į sąmonės užkaborius. dabar išgąstis vėl užplūdo. Gulėjo nė nekrustelė­dama, plačiai atmerkusi akis, stebėdama, kaip aplinkui tirštėja ir stingsta tamsa. bijojo ne tik pajudėti, bet beveik ir kvėpuoti.

anksčiau ji niekada nebuvo naktį viena, ir visada kūrendavosi laužas, kuris nugindavo juodą nežinią tolyn. Galop mergytė nebeištvėrė. Pasi­kūkčiodama prapliupo ašaromis taip išliedama savo sielvartą. mažas kū­nelis purtėsi, raudojo ir aikčiojo, paskui atėjo palengvėjimas ir ji užmigo. nedidelis naktinis gyvūnėlis atsargiai ir smalsiai apuostė ją, bet mergaitė to nejuto.

Pabudo klykdama.Žemė vis dar nerimo ir tolimas grumėjimas iš gelmės, virtęs siaubin­

gu košmaru, vėl išgąsdino mažąją. Ji pašoko, norėjo bėgti, bet net pla­

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

15

čiai atsimerkusi matė ne ką daugiau nei per užmerktus vokus. Iš pradžių negalėjo prisiminti, kur esanti. Širdis ėmė pasiutusiai plakti – kodėl ji nieko nemato? Kur mylinčios rankos, kurios visada būdavo šalia, kad priglaustų ją, kai naktį pabusdavo? lėtai vėl suvokė savo sunkią padėtį ir drebėdama iš baimės bei šalčio vėl susigūžė, ir įsikasė tarp žemę nukloju­sių spyglių. Pirmieji blausūs aušros spinduliai užtiko ją miegančią.

Šviesa neskubėdama skverbėsi į miško tankmę. Kai vaikas pabudo, jau buvo gerai įdienoję, tačiau medžių paunksmėje tą buvo sunku nu­spėti. Kai vakarykštė diena apsiblaususi virto vakaru, mergytė buvo nu­klydusi toliau nuo upės, tad ją apėmė siaubingas išgąstis, kai aplinkui nematė nieko – vien tik medžius.

Troškulys privertė įsiklausyti – kažkur gurguliavo vanduo. Ji sekė tą garsą ir vėl išvydusi upę labai nurimo. Paupyje mergaitė buvo ne ką ma­žiau pasimetusi nei miške, bet turėdama kuo sekti, jautėsi geriau, be to, kol laikėsi netoli vandens, galėjo numalšinti troškulį. beveik džiaugėsi matydama vakarykštį tekantį vandenį, bet šis negelbėjo nuo alkio.

mergytė žinojo, kad galima valgyti žoles ir šaknis, tačiau kurios jų valgomos – nepažino. Pirmas paragautas lapas buvo kartus ir aitrus. Iš­spjovusi praskalavo burną vandeniu, kad dingtų skonis, bet kito ragauti nedrįso. vis gėrė vandens, kol bent laikinai pasijuto soti, tada vėl nu­žingsniavo žemyn upe. Tanki giria dabar ją gąsdino, tad laikėsi arčiau vandens, kur skaisčiai plieskė saulė. Kai stojo naktis, ji vėl išsikasė duobę spygliais nuklotoje žemėje ir susisuko į kamuoliuką.

antrąją naktį vieniša praleido ne ką geriau nei pirmąją. Šaltas siau­bas gūžėsi pilve, kur kirbėjo ir alkis. Ji niekada nebuvo tokia išsigandusi, tokia alkana ir tokia vieniša. netektis taip skausmingai slėgė, jog mer­gytė pradėjo stumti iš atminties prisiminimus apie žemės drebėjimą ir gyvenimą iki jo, o mintys apie ateitį kėlė vos ne paniką – ji bandė ir tas baimes išmesti iš galvos. nenorėjo galvoti apie tai, kas galėtų jai nutikti ir kas galėtų ja pasirūpinti.

vaikas gyveno tik šia akimirka, įveikdamas po vieną kliūtį, brisdamas per upės intaką ar ropšdamasis per dar vieną rąstą. ėjimas palei upę tapo

J e a n m . au e l

16

tarsi tikslu – ne todėl, kad upė būtų galėjusi ją kur nors nuvesti, bet to­dėl, kad tai buvo vienintelis dalykas, teikiantis kryptį, tarsi rodantis kelią ir skatinantis veikti. Tai buvo geriau nei nieko nedaryti.

Po kurio laiko tuščias skrandis ėmė mausti – tas bukas skausmas ne­beleido apie nieką kitą galvoti. mergytė vis pravirkdavo, bet mynė tolyn, tik nuo ašarų likdavo balti ruoželiai ant murzino veiduko. mažas nuogas kūnelis buvo apkepęs purvu, o plaukai, kažkada beveik balti ir minkšti lyg šilkas, dabar prisivėlę pušies spyglių, šakelių ir purvo, slūgsojo prisi­ploję prie galvos.

Kai visžalį mišką pakeitė retesnė augalija, ir spygliais nubertą miško paklotę – aplink kojas besipinantys krūmai, krūmokšniai ir žolės, že­liantys po smulkialapiais lapuočiais medžiais, keliauti tapo sunkiau. Kai prapliupdavo lyti, mergytė slėpdavosi po nuvirtusiu medžiu, didžiuliu akmeniu, uolienų atodanga arba paprasčiausiai mindavo toliau per pur­vą, leisdama lietui ją prausti. naktį ji sausus pernykščius sudžiūvusius lapus sustumdavo į krūvą ir įsiropšdavo tenai miegoti.

Gausiai gerdama vandenį apsisaugojo nuo dehidratacijos, galėjusios sukelti pavojingą hipotermiją, kūno temperatūros sumažėjimą, po ku­rios laukdavo mirtis nuo šalčio, vis dėlto mergytė vis labiau silpo. alkio nebejuto – tik nuolatinį maudimą pilve ir retkarčiais svaigdavo galva. Ji bandė apie tai negalvoti, kaip ir apie nieką kitą, išskyrus upę, kelionę ten, kur vedė tėkmė.

mažylę pažadino saulės spinduliai, prasiskverbę į lapų lizdą. Pakilusi iš saugaus guolio, sušildyto jos kūno šiluma, vis dar apkibusi drėgnais lapais mergytė patraukė prie upės – pusryčiams vanduo. Po vakarykščio lietaus žydras dangus ir saulėkaita maloniai džiugino. vos pradėjus eiti, upės krantas jos pusėje po truputį vis kilo. Kai nutarė sustoti atsigerti,

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

17

nuo vandens ją jau skyrė status skardis. mergytė ėmė atsargiai leistis, bet paslydusi nusirito į šlaito apačią.

nusibrozdinusi ir susimušusi bejėgė tysojo dumble prie vandens – buvo per daug pavargusi, silpna ir nusiminusi, kad pasijudintų. didžiulės ašaros kaupėsi ir ritosi veiduku, kartkartėmis pasigirsdavo jos graudžios aimanos. niekas jų negirdėjo. Rauda virto zirzimu, maldavimu, kad kas nors ateitų, padėtų. niekas neatėjo. mergytės pečiai kilnojosi – kūkčio­dama bandė išraudoti savo neviltį. nenorėjo keltis, nenorėjo eiti, bet ką daugiau daryti? likti purve ir verkti?

nustojusi raudoti, ji atsigulė prie vandens. Kai pastebėjo, kad į šoną nepatogiai duria atsikišusi šaknis, o burnoje – dumblo skonis, atsisėdo. Tada sunkiai atsistojusi nuėjo prie upelio atsigerti. Paskui vėl patraukė į kelią, atkakliai braukdama į šonus šakas, ropšdamasi per samanotus rąs­tus, pūkštelėdama ir vėl išbrisdama iš upės.

upė, jau ir taip pakilusi nuo pavasario potvynių, dar įsiliejus inta­kams, dabar buvo daugiau nei dvigubai išplatėjusi. vaikas girdėjo tolu­moje gaudžiant, ir tik paskui pamatė krioklį, kaskadomis besiliejantį nuo aukšto skardžio, kur susiliejo didelis upokšnis ir nedidukė upė, platėjanti dar du kartus. už krioklio per akmenis įvairiomis kryptimis kunkuliavo sraunūs upeliai, išsiliejantys į žolėtas stepių lygumas.

Krioklys griausmingai veržėsi per aukštą atsikišusią skardžio atbrailą, liejosi lyg plati balto vandens paklodė. apačioje vanduo tiško į putojan­tį baseiną, susidariusį uolos papėdėje, iš jo kilo purslų migla, o ten, kur srovės susikirto, vanduo sūkuriavo. Kažkada seniai upė už krintančio kriok lio buvo prasigraužusi kietoje uoloje gilesnę vagą. atbraila, per ku­rią liejosi vanduo, buvo išsikišusi toliau nei visa siena, tad tarp krioklio ir jos buvo likęs tarsi koks praėjimas.

mergytė prislinko arčiau ir atsargiai žvilgtelėjo į drėgną tunelį, o tada pajudėjo pro tą krintančią vandeninę užuolaidą. Kad išlaikytų pusiaus­vyrą, įsikibdavo į šlapius akmenis, o dėl nuolat vis krintančio vandens sukosi galva. Krioklys kurtinančiai griaudėjo, aidas atsimušdavo nuo akmeninės sienos už audringai besiliejančio vandens. mergytė baimin­

J e a n m . au e l

18

gai pažvelgė, neramu buvo suvokti, kad upė teka virš aukštai kabančių akmenų, ir ėmė lėtai slinkti pirmyn.

Ji jau buvo beveik kitoje pusėje, kai praėjimas baigėsi – siaurėjo, kol vėl tapo stačia siena. Įlinkimas sienoje nesitęsė, tad teko apsisukti ir grįžti atgal. Pasiekusi tašką, iš kurio išėjo, mergytė pažvelgė į srovę, besiver­žiančią per kraštą, ir papurtė galvą. Kito kelio nebuvo.

Įbridus į upę, vanduo pasirodė šaltas, o tėkmė labai stipri. mergytė nuplaukė iki upės vidurio, paskui leido srovei nešti ją aplink krioklius, tada vėl įstrižai pasuko į kitą išplatėjusios upės krantą. Plaukimas išvargi­no, bet mažylė tapo švaresnė nei buvo kurį laiką, išskyrus purvinus, susi­vėlusius plaukus. vėl leidosi į kelionę jausdamasi gaivesnė, bet neilgai.

vėlyvo pavasario diena buvo netikėtai šilta, kai medžiai ir krūmai ėmė retėti ir užleido vietą atvirai stepei, buvo gera justi karštą saulę. Ta­čiau karštas saulės kamuolys kilo vis aukščiau, ir deginantys jos spindu­liai eikvojo ir taip menkas vaiko jėgas. Iki popietės ji svirduliavo siaura smėlio juosta tarp upės ir stačios uolos. Žiburiuojantis vanduo atspin­dėjo ryškią saulę, o beveik baltas kalkakmenis – šviesą ir karštį, tad dar labiau akino.

Kitoje upės pusėje ir priekyje augo nedidukės baltos, geltonos ir vio­letinės gėlės, kyšančios iš pusiau sužėlusios ryškiai žalios žolės, besidrie­kiančios iki pat horizonto. Tačiau vaikui neberūpėjo greitai prabėgantis pavasarinis stepių grožis. Iš nuovargio ir alkio mergaitė karščiavo. Prasi­dėjo haliucinacijos.

– mamyte, sakiau, kad būsiu atsargi. Plaukiau tik netoli, bet kur tu dingai? – murmėjo ji. – mama, kur mes valgysime? aš taip noriu valgy­ti, ir labai karšta. Kodėl neatėjai, kai šaukiau? Šaukiau ir šaukiau, bet tu vis nesirodei. Kur buvai? mama? mama! neišeik! Pasilik! mama, palauk manęs! nepalik manęs!

mergytė nubėgo ten, kur blėso vaizduotės sukurtas miražas, rodęsis uolos papėdėje, bet uola tolo nuo vandens, sukosi nuo upės. mažylė pa­liko vandens šaltinį. aklai bėgant, kojos pirštas užkliuvo už akmens ir ji nugriuvo. Tai grąžino atgal į realybę – beveik. Ji atsisėdo trindama pirš­tą, bandė suvokti, kas įvyko.

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

19

dantyta smiltainio siena buvo nusėta tamsiomis urvų dėmėmis ir iš­raižyta siaurų plyšių bei įtrūkimų. Plėsdamasi nuo svilinančio karščio ir traukdamasi nuo stingdančio šalčio, minkšta uoliena buvo aptrupėjusi. mergytė pažvelgė į nedidelę skylę sienoje, bet mažutis urvas nepadarė jai didelio įspūdžio.

Kur kas įspūdingiau atrodė kaimenė taurų, ramiausiai rupšnojančių šviežią vešlią žolę tarp uolos ir upės. aklai sekdama paskui miražą, mažo­ji nepastebėjo didžiulių, šešių pėdų aukščio, su didžiuliais lenktais ragais rausvai rudų galvijų. Pamačius šiuos gyvulius, staiga užplūdusi baimė ga­lutinai grąžino ją į realybę. atbula, nenuleisdama akių nuo tvirto buliaus, pasitraukė prie akmeninės sienos. Gyvūnas nustojęs šlamšti žolę spoksojo į ją, mergaitė apsisukusi pasileido bėgti.

dirstelėjusi atgal per petį, neteko žado – kažkas neryškaus sujudėjo priešais ir sustojo jai ant tako. didžiulė liūtė, dvigubai didesnė nei kuri nors katė, gyvenusi vėliau savanoje, toliau pietuose, persekiojo taurų ban­dą. mergytė vos susivaldė neriktelėjusi, kai siaubinga katė šoko ant lauki­nės karvės.

Švystelėjo urzgiantys nasrai, žiaurūs nagai, milžiniška liūtė galynėjosi su didžiuliu tauru, parmestu ant žemės. Galingais žandikauliais plėšrūnė spaudė išgąsdintam galvijui kaklą, kol išplėšė gerklę ir šis nutilo. Ištryškęs kraujas aptaškė keturkojės medžiotojos snukį ir nusėjo raudonomis dėmė­mis jos gelsvai rusvą kailį. Tampomo konvulsijų tauro kojos spardėsi net tada, kai liūtė perplėšė jam pilvą ir atkando gabalą šiltos raudonos mėsos.

mergytę apėmė visiškas siaubas. laukinės baimės genama pasileido bėgti, tačiau ją stebėjo kita didžiulė katė. vaikas buvo užklydęs į urvinių liūtų teritoriją. Šiaip jau didžiulės laukinės katės nebūtų laikiusios grobiu mažutės penkiametės žmonių mergytės, jos tykojo stambaus tauro, di­džiulio bizono ar elnio, kad patenkintų alkanų urvinių liūtų bandos po­reikius. bet bėgantis vaikas pasirodė per daug arti urvo, kuriame tūnojo pora urzgiančių naujagimių liūtukų.

Kol liūtė medžiojo, paliktas saugoti jauniklių liūtas nudribusiais kar­čiais perspėdamas suriaumojo. mergytė pakėlė galvą ir aiktelėjo, pamačiu­

J e a n m . au e l

20

si ant uolos krašto pasiruošusį šokti žvėrį. surikusi sustojo, bet paslydusi nukrito ir nusibrozdino koją į prie uolos pažirusius akmenukus, paskui keturpėsčia bandė pasukti atgal. dar didesnės baimės genama nuskuodė atgal visą kelią, kiek buvo spėjusi nubėgti.

urvinis liūtas tingiai ir lengvai nušoko, pasitikėdamas savo gebėjimu sugauti mažą įsibrovėlę, kuri drįso pasikėsinti į urvo su jaunikliais šven­tovę. Žvėris neskubėjo – mergytė, palyginti su jo grakščiu šuoliavimu, bėgo lėtai, be to, liūtas buvo nusiteikęs pažaisti katę ir pelę.

apėmus baimei, mažoji pakluso vien instinktui, kuris vedė ją prie nedidelės skylės, visai prie žemės uolos papėdėje. uždususi, diegiančiu šonu bėglė prasispraudė pro angą – tokią mažą, kad vos tilpo. urvas buvo nedidukas, žemas – ne ką didesnis nei plyšys uoloje. mergytė pasi­sukiojo tame urvelyje, o paskui prispaudusi nugarą prie sienos suklupo, bandydama prisiploti, ištirpti kietoje akmeninėje sienoje.

Prilėkęs skylę ir pamatęs, kad jo grobis dingo, urvinis liūtas suirzęs suriaumojo. mergaitė nuo to garso drebėjo, iš siaubo lyg užhipnotizuota spoksojo, kaip žvėris pro nedidelę angą kiša leteną su aštriais lenktais na­gais. negalėdama pabėgti, mergytė stebėjo, kaip nagai artinasi, suriko iš skausmo, kai jie sulindo jai į kairę šlaunį, palikdami keturis lygiagrečius gilius brėžius.

mažylė rangėsi, bandė lįsti atokiau, kad liūtas nepasiektų, ir rado kai­rėje uolos sienoje nedidelę daubą. Pritraukusi kojas susigūžė kiek įma­nydama ir sulaikė kvapą. nagai vėl lėtai įlindo pro siaurą angą – beveik užstojo menką šviesą, patenkančią į nišą, bet šįsyk nieko neužtiko. Tap­nodamas pirmyn ir atgal priešais skylę, urvinis liūtas vis riaumojo.

mažame, ankštame urvelyje mergytė lindėjo visą dieną, naktį ir vos ne visą kitą dieną. Koja ištino, pūliuojančią žaizdą skaudėjo be perstojo, o vietos tarp grubių olos sienų ištiesti kojai neužteko. Iš alkio ir skausmo

u Rv I n I o l o K I o G e n T I s

mažylė beveik visą laiką kliedėjo, sapnavo baisius sapnus apie žemės dre­bėjimus, aštrius nagus, juto vien tik skausmingą baimę. Tačiau ne žaizda, ne alkis ir net ne skausmingi nudegimai saulėje galų gale privertė ją pa­likti saugų kampelį. Tai buvo troškulys.

mergytė baugščiai pažvelgė pro nedidelę angą. Reti vėjo nugairin­ti gluosniai ir pušys upės pakrantėje metė ilgus ankstyvo vakaro šešė­lius. vaikas ilgai spoksojo į žole apaugusį žemės plotą iki žiburiuojančio vandens, kol sukaupė pakankamai drąsos pajudėti toliau urvo išėjimo. Perdžiūvusiu liežuviu apsilaižė suskeldėjusias lūpas ir apžiūrėjo teritori­ją. Judėjo tik vėjo taršomos žolės. liūtų būrys buvo išsidanginęs. neri­maudama dėl jauniklių, erzinama nepažįstamo kvapo, sklindančio nuo to keisto padaro taip arti jų urvo, liūtė nutarė rasti naują guolį.

mažylė išsiropštė iš urvelio ir atsistojo. Galva plyšo iš skausmo, prieš akis šokčiojo tamsios dėmės. sulig kiekvienu žingsniu užplūsdavo nauja skausmo banga, o iš žaizdų per sutinusią koją sunkėsi gelsvai žali pūliai.

Ji netikėjo, kad pavyks pasiekti vandenį, bet troškulys neleido gal­voti apie nieką kita. Paskutiniuosius kelis žingsnius suklupusi nušliaužė keliais, tada išsitiesė ant pilvo ir godžiai pilna burna rijo šaltą vandenį. Galop numalšinusi troškulį pabandė vėl atsistoti, tačiau jėgos buvo visai išsekusios. akyse mirgėjo, galva sukosi, paskui viskas užtemo ir vaikas sukniubo ant žemės.

virš galvos sukęs ratus maitėda paukštis pastebėjo nejudantį kūną ir nusklendė žemyn atidžiau apžiūrėti.

įsigykiteknygą dabar