LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Edita Žygienė

Usūrinių šunų ir rudųjų lapių užpakalinės kojos griaučių

morfometrinė analizė

Morphometric analysis of hind leg skeleton of raccoon dogs

and red foxes

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: dr. Eugenijus Jurgelėnas

KAUNAS 2015

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Usūrinių šunų ir rudųjų lapių

užpakalinės kojos griaučių morfometrinė analizė“.

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2015 m. sausio 16 d. Edita Žygienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2015 m. sausio 16 d. Edita Žygienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

2015 m. sausio 16 d. Dr. Eugenijus Jurgelėnas

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė)

(parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

Prof., dr. Judita Žymantienė

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas,

pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus)

SANTRAUKA

Šio darbo tikslas – atlikti usūrinių šunų ir rudųjų lapių užpakalinės kojos ilgųjų kaulų morfometrinę

analizę. Atlikus tyrimą ir įvertinus rezultatus palyginti tirtus gyvūnus rūšiniu ir lytiniu požiūriu.

Tyrimui panaudota 12 suaugusių usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) ir rudųjų lapų

(Vulpes vulpes) užpakalinės kojos ilgieji kaulai. Iš jų 6 usūriniai šunys, tai 3 patelės ir 3 patinai.

Taip pat 6 rudosios lapės, 3 patelės ir 3 patinai. Tiriamoji medžiaga panaudota iš Lietuvos sveikatos

mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedros sukauptų griaučių.

Buvo tirti šie ilgieji kaulai: šlaunikaulis, blauzdikaulis, šeivikaulis ir pėdos kaulai. Užpakalinės

kojos kaulai išmatuoti pagal (Bisaillon. A., De Roth. L. 1979) metodą. Naudotos buvo elektroninis

slankmatis 0,01 mm tikslumu.

Apskaičiavus ir palyginus gautus duomenis buvo nustatyta, kad usūrinių šunų patinų

užpakalinės galūnės ilgieji kaulai yra ilgesni nei usūrinių šunų patelių. Taip pat usūrinių šunų patinų

ilgieji kaulai yra platesni pagal kaulų plotį, išskyrus blauzdikaulio distalinį plotį. Tarp pėdos kaulų

ilgio ir pločio reikšmingų skirtumo nebuvo. Rudųjų lapių patinų užpakalinės galūnės ilgieji kaulai

yra ženkliai ilgesni nei rudųjų lapių patelių. Taip pat pėdos kaulai lapių patinų yra ilgesni nei lapių

patelių kaulai. Didžiausias skirtumas buvo tarp rudųjų lapių patinų šeivikaulio kaulo, kuris buvo kur

kas ilgesnis nei patelių.

Palyginus rūšiniu požiūriu, usūrinių šunų patinų ilgieji kaulai yra trumpesni negu rudųjų

lapių patinų. Tarp kaulų pločio reikšmingų skirtumų nebuvo, išskyrus pėdos kaulai, lapių patinų yra

platesni nei usūrinių šunų patinų. Rudųjų lapių patelių ilgieji kaulai yra žymiai ilgesni nei usūrinių

šunų patelių. Tarp kaulų pločio nėra reikšmingų skirtumų. Pėdos kaulai taip pat ilgesni ir platesni

lapių patelių nei usūrinių šunų patelių.

Usūrinių šunų patinų šlaunikaulio (1,93±0,43) indeksas yra didesnis už rudųjų lapių patinų

(1,58±0,11), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p=0,038<0,05). Statistiškai reikšmingai

(p=0,025<0,05) skiriasi ir lapių (1,55±0,29) bei usūrinių šunų (1,96±0,29) patelių šlaunikaulio

indeksai. Usūrinių šunų patinų blauzdikaulio indeksas (1,30±0,23) didesnis už lapių patinų indeksą

(1,07±0,07), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p=0,027<0,05). Statistškai reikšmingai

(p=0,025<0,05) skiriasi ir rudųjų lapių (1,09±0,08) bei usūrinių šunų (1,36±0,25) patelių

blauzdikaulio indeksas. Statistiškai reikšmingai (p=0,027<0,05) skiriasi ir lapių (0,93±0,08) bei

usūrinių šunų (1,12±0,18) patelių Mc_IV pėdos indeksas. Visi kiti indeksų skirtumai nebuvo

statistiškai reikšmingi.

Raktažodžiai: usūrinis šuo, rudoji lapė, ilgieji kaulai, morfometrija.

SUMMARY

The aim of this thesis is to carry out the morphometric analysis of the hind leg long bones

of raccoon dogs and red foxes. Using the data obtained, to compare raccoon dogs and red foxes

from interspecific and sexual point of view.

The long bones of the hind leg of 12 adult raccoon dogs (Nyctereutes procyonoides) and

red foxes (Vulpes vulpes) were used for the study. Of them, 6 raccoon dogs, which were 3 females

and 3 males. Also 6 red foxes - 3 females and 3 males. The study material used was accumulated

skeleton from the Department of Anatomy and Physiology of Lithuanian Veterinary Academy. The

following the long bones were studied: femur, tibia, fibula and foot bones. Hind leg bones were

measured using the (Bisaillon. A., De Roth. L. 1979) method. Electronic sliding calliper with 0.01

mm accuracy was used in the study.

After the calculation and comparison of the data obtained, it was found that hind limb long

bones of male raccoon dogs are longer than the female raccoon dog. Also, the long bones of

raccoon dog males are wider in bone width, except the distal width of tibia. There were no

significant differences between the bones of the foot length and width. Hind limb long bones of red

fox males are significantly longer than the red fox females. Also, the bones of the foot of red fox

males are longer than the bones of red fox females. The biggest difference was between the fibula

bones of red fox males, which were much longer than the females.

A comparison from the interspecific point of view, long bones of male raccoon dogs are

shorter than the red fox males. There was no significant difference between the bone widths, except

for the foot bones: they are wider in fox males than the male raccoon dogs. Long bones of red fox

females are much larger than the female raccoon dogs. There is no significant difference in width of

bones.

The index of raccoon dog male femur (1.93 ± 0.43) is greater than the red fox males (1.58

± 0.11); this difference is statistically significant (p = 0.038 <0.05). The indexes of differences and

red fox (1.55 ± 0.29) and raccoon dog (1.96 ± 0.29) females are statistically significant (p = 0.025

<0.05). The index of male raccoon dog tibia (1.30 ± 0.23) is greater than the index of fox males

(1.07 ± 0.07), the following difference is statistically significant (p = 0.027 <0.05). The tibia index

of red fox (1.09 ± 0.08) and raccoon dog (1.36 ± 0.25) females also differs statistically significantly

(p = 0.025 <0.05). Mc_IV foot index of red fox (0.93 ± 0.08) and raccoon dog (1.12 ± 0.18) females

differs statistically significantly (p = 0.027 <0.05) as well. The differences of all other indexes were

not statistically significant.

Keywords: raccoon dog, red fox, long bones, morphometrics.

TURINYS

ĮVADAS....................................................................................................................................... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA............................................................................................. 9

1.1. Kaulų anatomija, fiziologija ir histologija........................................................................ 9

1.2. Ilgųjų kaulų struktūra......................................................................................................... 11

1.3. Užpakalinės kojos kaulai.................................................................................................... 12

1.3.1. Dubens kaulai (os ilii, os pibis, os ischii)................................................................... 12

1.3.2. Šlaunikaulis (Femoris)................................................................................................ 13

1.3.3. Kelio girnelė (Patella)................................................................................................ 13

1.3.4. Blauzdos kaulai (Ossa cruris)...................................................................................... 14

1.3.5. Blauzdikaulis (Tibia)................................................................................................... 14

1.3.6. Šeivikaulis (Fibula)..................................................................................................... 14

1.3.7. Kulnas (Tarsus)............................................................................................................ 15

1.3.8. Pėda (Metatarsus)......................................................................................................... 15

1.3.9.Pirštai (Digiti)............................................................................................................... 15

1.4. Usūrinių šunų ir rudųjų lapių biologija.............................................................................. 16

1.5. Osteometrinio tyrimo metodo taikymas griaučių tyrime.................................................... 18

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI.................................................................................. 20

2.1. Tyrimo medžiaga................................................................................................................. 20

2.2. Tyrimo metodai................................................................................................................... 20

3. TYRIMO REZULTATAI........................................................................................................ 28

4. REZULTATŲ APTARIMAS................................................................................................. 34

IŠVADOS...................................................................................................................................... 36

LITERATŪRA............................................................................................................................. 37

PADĖKA....................................................................................................................................... 39

ĮVADAS

Osteologija, tai mokslas apie kaulus. Griaučiai kūnui sudaro pagrindinę atramą (Michael,

2013). Kaulai susijungia ir sudaro įvairių gyvūnų rūšių griaučius (König, Liebich, 2009).

Įvairių gyvūnų rūšių archeologiniai radiniai yra labai svarbūs informacijos šaltiniai, kurie

padeda suprasti žmogaus santykį su aplink jį esančiais gyvūnais (Reitz, Wing, 1999). Kaulai gali

suteikti informacijos apie senesnių laikų gyvenimą, gyvūnus (Mackinnon, 2007).

Gyvūnų kaulai ilgai nesuyra, nes jie yra patvarūs ir rodo gyvenusio gyvūno griaučių

struktūrą. Apie mūsų gyvenimo būdą atspindi mūsų griaučiai, o gyvūnų kaulų duomenimis

gauname informaciją apie rastų gyvūnų vaidmenį žmonių visuomenėje. Rastų gyvūnų griaučių

tyrimo duomenys turi būti saugomi, nes be surinktų duomenų yra sunku identifikuoti naujai rastų

gyvūnų fragmentus (Mackinnon, 2007). Osteologinės duomenų bazės palengvina ir yra spartesnis

duomenų palyginimas tarp jau ištirtų ir iškastų gyvūnų (Yilmaz et., 2006).

Pasaulyje, vakaruose, gyvūnų kaulais pradėta domėtis apie 1700–uosius metus. Istorijos

duomenimis gyvūnų kaulų tyrimai klasikinėje archeologijoje vystėsi gana panašiai, kaip ir žmonių

kaulų tyrimai. Tarp 19 a. pradžios ir 20 a. pradžios graikų ir romėnų gyvenvietėse buvo paminėti

iškastų atskirų gyvūnų kaulai, bet iki 1960 m. nebuvo įtraukiami į analizę gyvūnų aprašymai. O

aprašymuose dažniausiai buvo surašomi archeologinių kasinėjimų metu rastų gyvūnų rūšių sąrašai

(Mackinnon, 2007).

Lietuvoje pirmieji žirgų griaučių tyrimai buvo pradėti prof. B. Balčiūno ir prof. V.

Barausko 1968 – 1976 metais. Vėliau sukaupus įvairių gyvūnų griaučių kolekcijas kilo būtinybė

atlikti gilesnius ir platesnius kaulų tyrimus. Kurio tikslu Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1998

metais, įkurta Osteologijos laboratorija (Daugnora, 2006). Iki šiol Lietuvoje archeologinių tyrimų

metu surenkama ir ištiriama nedaug gyvūnų kaulų. Neretai jie iš viso nerenkami arba kasinėjimų

metu randama nedaug ir smulkių kaulų fragmentų, kurie osteometriniu ir rekonstrukciniu požiūriu

nėra labai vertingi. Todėl kaip vieną reikšmingiausių įvykių, leidusių ištirti Lietuvoje augintus

galvijus bei kitus naminius gyvulius, reikėtų įvardinti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje (VŽP)

jau beveik 20 metų vykstančius archeologinius tyrinėjimus (Piličiauskienė, 2008).

Nėra daug duomenų apie plėšriųjų gyvūnų pėdos, riešo, kulno, pirštų kaulų, o taip pat

plaštakos kaulų matavimų. Buvo atliktas darbas, kuriame buvo ištirta rudųjų lapių pėdos ir

plaštakos kaulų osteometrinis tyrimas, buvo atlikta nagrinėjant ankstyvųjų viduramžių iškastinę

medžiagą (Reichstein, 1984) (Jurgelėnas, 2010).

Lietuvos teritorijoje yra paplitusios šuninių šeimos atstovai, tai usūriniai šunys

(Nyctereutes procyonoides) ir rudosios lapės (Vulpes vulpes) (Belova, 2007). Lietuvoje

osteometriniu palyginamuoju metodu tirtos rudųjų lapių ir usūrinių šunų kaukolės (Jurgelėnas.,

Daugnora, 2005). Usūrinių šunų ir rudųjų lapių priekinių ir užpakalinių galūnių ilgieji kaulai buvo

osteometriškai tirti ir anksčiau, tačiau naudota A. von den Driesch metodika (1976), o pėdos kaulai

nebuvo tirti. Tirta atskirai usūrinių šunų ir rudųjų lapių priekinės kojos ilgieji kaulai osteometriškai,

pagal Bisaillon. A., De Roth. L. (1979) metodiką (Drazdauskaitė, 2014).

Darbo tikslas: atlikti rudųjų lapių (Vulpes vulpes) ir usūrinių šunų (Nyctereutes

procyonoides) užpakalinės kojos ilgųjų kaulų morfometrinę analizę ir palyginti gautus duomenis.

Darbo uždaviniai:

1. Išmatuoti ir palyginti usūrinių šunų ir rudųjų lapių patinų ir patelių užpakalinės kojos

ilguosius kaulus - šlaunikaulį, blauzdikaulį, šeivikaulį ir pėdos kaulus.

2. Naudojant gautus matmenis atlikti tarprūšinį šlaunikaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio

bei pėdos kaulų palyginimą.

3. Apskaičiuoti užpakalinės kojos ilgųjų kaulų indeksus ir atlikti jų tarprūšinį

palyginimą.

Darbo naujumas ir praktinė reikšmė:

Osteometrinis tyrimas buvo atliktas pagal (BISAILLON A. ir DE ROTH. L., 1979) metodiką.

Lietuvoje, pritaikius šį tyrimo metodą, pirmą kartą atlikta užpakalinės galūnės ilgųjų kaulų

morfometrinė analizė. Šiame tyrime gyvūnai tirti rūšiniu ir lytiniu požiūriu, atliekant ilųjų kaulų

matavimus. Gauti rezultatai gali būti naudingi tolimesniems tyrimams. Turint daugiau žinių apie

gyvūnų kaulus galime stebėti ir atlikti tyrimus, kaip kinta gyvūnų griaučių struktūra bėgant laikui.

Taip pat naudinga informacija nusikaltimų atvejais, palengvins atliekant tyrimus susijusius su

brakonieriavimu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kaulų anatomija, fiziologija ir histologija

Kaulas (os) – sudėtingas organas (Alionienė, 2008). Jį sudaro: kaulinis audinys, antkaulis,

sąnarinė kremzlė, tankioji ir akytoji medžiaga, vidinis antkaulis ir kaulų čiulpai. Kaulai, sujungti

kremzlėmis ir raiščiais, sudaro gyvulio greičius. Greičiai paremia kūno minkštąsias dalis, apsaugo

krūtinės ląstos organus, galvos, nugaros smegenis ir kaulų čiulpus nuo mechaninio poveikio

(Padaiga, 2002).

Gyvūnų griaučius sudaro apie 200 kaulų (Alionienė, 2008). Žmogaus griaučius sudaro 206

pagrindiniai kaulai, o įvairių gyvūnų kaulų skaičius skiriasi (Michael, 2013).

Kaulai susideda tiek iš organinių ir neorganinių komponentų (Michael, 2013). Organinės

medžiagos suteikia kaulams elastingumo, tamprumo. Neorganinės medžiagos – tamprumo,

kietumo, tvirtumo (Anusevičienė, 2011).

Pagrindiniai neorganiniai komponentai yra kalcio fosfatas Ca3(PO4)2, sudaro du trečdalius

kaulo svorio. Kalcio fosfatas sąveikauja su kalcio hidroksidu Ca(OH)2, suformuoja hidroksiapatitą

Ca10(PO4)6(OH)2. Hidroksiapatito forma yra kristalai, jie taip pat turi kitų neorganinių medžiagų,

įskaitant kalcio karbonatą, natrį, magnį ir fluoridą (Michael, 2013).

Likusi kaulo dalis sudaryta iš organinės dalies, tai osteoblastocitų, osteocitų ir osteoklastų

ląstelių. Taip pat osteoido, kuris apima kalogeno skaidulas (Michael, 2013).

Kaulas susideda iš vidurinės dalies, diafizės (diaphysis) ir dviejų praplatėjusių galų,

epifizių (epiphysis). Epifizes dengia sąnarinės kremzlės, neturinčios antkremzlio, o kitą kaulo

paviršių – antkaulis (Padaiga, 2002).

Vaisių ir augančių gyvulių diafizę nuo epifizių skiria tikroji kremzlė (cartilago physialis),

kuri užtikrina ilgųjų kaulų augimą. Pasibaigus šių kaulų augimui, tikrosios kremzlės sukaulėja ir

suformuoja pokremzlines kaulines plokšteles – metafizę (metaphysis), kurios jungia diafizę su

epifizėmis (Padaiga, 2002).

Kaulinis audinys – jungiamojo audinio forma, sudaryta iš kaulinių ląstelių – osteocitų ir

mineralizuotos tarpląstelinės medžiagos. Kauliniame audinyje skiriamos trijų rūsių ląstelės:

osteoblastai, osteocitai ir osteoklastocitai ( Padaiga, 2002).

Osteoblastocitai (osteoblastocyti) formuojasi iš osteogeninių ląstelių. Šios ląstelės

besiformuojančiame kaule vienu sluoksniu padengia išorinį ir vidinį kaulo paviršių bei iškloja kaulų

čiulpų ir akytosios medžiagos ertmes. Osteoblastai – tai jauna kaulinių ląstelių – osteocitų forma

(Padaiga, 2002). Osteoblastai, tai ląstelės, kurios sekretuoja kaulo tarpląstelinę medžiagą. Jie

išskiria kalogeną (Michael, 2013). Be to, osteoblastocitai sintetina ir sekretuoja šarminę fosfotazę,

kuri yra būtina tarpląstelinės medžiagos mineralizacijai (Padaiga, 2002).

Kaulinės ląstelės, osteocitain(osteocyti) yra diferencijuotos, negalinčios daugintis,

susiformavusios iš osteobastocitų pailgos, suplokštėjusios ląstelės su ilgomis šakotomis citoplazmos

ataugomis. Osteocitai jungiasi vieni su kitais sąauginėmis ir jungiamosiomis dėmėmis, per kurias

vyksta jonų bei smulkių molekulių apykaita (Padaiga, 2002)

Kaulą ardančios ląstelės, osteoklastocitai (osteoclastocyti) – kilę iš kraujo monocitų, jiems

susiliejant. Tai stambios daugiabranduolės ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę.

Per visą suaugusio gyvulio gyvenimą kaulas nuolat remodeliuojamas, t. y. ardomas kaulo

tarpląstelinės medžiagos ir keičiama nauja (Padaiga, 2002).

Kaulą sudaro tankioji ir akytoji medžiagos. Tankioji medžiaga sudaro kiekvieno kaulo

išorę (Alionienė, 2008). Ši medžiaga sudaro kaulo apsauginį išorinį paviršių (Michael, 2013). Tai

yra tankiai ir lygiagrečiai išsidėstę kaulinių plokštelių ir osteonų sluoksniai. Ši medžiaga geriausiai

išsivysčiusi kaulo viduryje (diafizėje), o kaulo galuose (epifizėje) ji suplonėja. Kaulo viduje yra

puresnė akytoji medžiaga, kurią sudaro iš plokštelių ir osteonų suformuotos kaulinės sijos,

einančios įvairiomis kryptimis (Alionienė, 2008). Akytoji medžiaga padengia trumpuosius,

plokščiuosius, taip pat ir ilguosius kaulus epifizėse (Michael, 2013). Kaulų sąnarinius paviršius

apkloja sąnarinės kremzlės. Visą kitą kaulų paviršių dengia ir tvirtai su juo suauga jungiamojo

audinio plėvė – išorinis antkaulis (Alionienė, 2008).

Kaulo viduje esančios ertmės vadinamos čiulpų ertme. Šiose ertmėse yra kaulų čiulpai

(Alionienė, 2008). Akytoje medžiagoje yra daug mažų ertmių, o ilgųjų kaulų diafizėje yra didesnė

čiulpų ertmė (cavum medullare). Juose formuojasi kraujo ląstelės (Padaiga, 2002). Kaulų epifizėse

randami raudonieji, o diafizėje – geltonieji kaulų čiulpai. Ertmes iškloja vidinis antkaulis. Abejuose

antkauliuose yra daug kraujagyslių, nervų, ir kaulą gaminančių (osteogeninių) ląstelių (Alionienė,

2008).

Kaulų funkcija:

1. Suteikia greičiams paramą;

2. Suteikia apsaugą:

a) apsaugo galvos smegenis;

b) ilgieji kaulai apsaugo kraują gaminančias ląsteles.

3. Reguliuoja kalcį (Faries, 2010).

Kaulai atlieka įvairias funkcijas, todėl ir jų forma yra skirtinga. Skiriami trys kaulų formos

tipai:

Ilgieji;

Trumpieji;

Plokštieji (Alionienė, 2008).

Nereguliarus;

Sesamoidiniai kaulai (Michael, 2013).

Ilgieji arba vamzdiniai kaulai – tai kojų kaulai ir šonkauliai. Šių kaulų ilgis žymiai viršija

kaulo ploti ir storį. Diafizėje yra ertmė, kuria užpildo kaulų čiulpai (Alionienė, 2008). Tai kaulai,

kurie yra daugiau ilgesni, nei platesni. Iš ilgųjų kaulų galūnių kaulai yra ilgiausi. Galūnių ilgiesiems

kaulams yra būdingas ilgas centras ir šiek tiek sąnarinių paviršių. Priskiriami ilgiesiems kaulams:

žastikaulis, stipinkaulis, šlaunikaulis, blauzdikaulis, plaštaka ir pėda (Michael, 2013).

Trumpieji kaulai yra labai įvairios formos. Šių kaulų visi trys parametrai yra beveik

vienodo dydžio. Trumpieji kaulai atlieka atramos funkcija, padidina judrumą ir spyruokliavimą.

Dažnai jie guli grupėmis tarp ilgųjų kaulų. Jų yra riešo ir kulno sąnariuose. Šiam tipui priklauso

sezamiškieji kaulai ir stuburo slanksteliai (Alionienė, 2008).

Plokštieji kaulai. Šių kaulų ilgis ir plotis yra žymiai didesnis už kaulo storį. Plokštieji

kaulai guli ertmių sienose (pvz., dubens kaulai, galvos kaulai) ir saugo organus arba sudaro platų

pagrindą raumenims prisitvirtinti (pvz., mentė) (Alionienė, 2008).

Nereguliarus kaulai. Tai yra sudėtingos formos kaulai. Priskiriami slanksteliai ir tam tikri

snukio kaulai (Michael, 2013).

Sesamiodiniai kaulai. Kaulai yra smulkūs. Tarp kaulų įterptos sausgyslės. Priskiriami

kaulai: girnelė, proksimaliniai ir distaliniai sesamoidiniai kaulai (Michael, 2013).

1.2. Ilgųjų kaulų struktūra

Ilgieji kaulai susideda iš centrinės dalies, kuris vadinasi diafize ir dviejų epifizės galų

(Lawson, 2012). Daugiausiai epifizes susidaro iš akytosios medžiagos su plonu išoriniu tankiuoju

sluoksniu. Iš esmės epifizė yra didesnė palyginus su diafize. Diafizės ir epifizės susijungimo taškas

yra metafizė (Michael, 2013). Ilgieji kaulai gali judėti atskirai arba kartu, tai įmanoma, nes kaulų

galų paviršiai yra plokšti, suapvalinti ir išgaubti. Atidžiai išnagrinėjus ilguosius kaulus taip pat

galima pamatyti iškilimų ir šiurkščių paviršių. Prie šiurkščių paviršių tvirtinasi raumenys, kurie

padeda kaulams judėti. Taip pat ant kaulų paviršiaus yra skylės, kurios vadinasi foramen. Per šias

skyles į kaulus patenka kraujagyslės ir nervai. Galima pamatyti ploną liniją kiekvieno kaulo gale.

Tai vadinama augimo plokštele arba epifizinė linija ir žymi vietą, kur kaulas pailgėja (Lawson,

2012).

Perpjovus išilgai ilguosius kaulus matoma, kad juos sudaro tuščiaviduris cilindras. Kaulus

dengia kietas fibrozinis audinys, prie kurio prisitvirtina sausgyslės. Kaului tvirtumą ir kietumą

suteikia tankiosios medžiagos sluoksnis. Kaulo ertmėje, centrinėje dalyje yra riebalų geltonieji

kaulų čiulpai, kurie svarbus energijos šaltinis kūnui, o galai iškloti akytosios kaulinės medžiagos

sluoksnių. Akytoje medžiagoje yra raudonieji kaulų čiulpai, kurie gamina eritrocitus (Lawson,

2012).

1.3. Užpakalinės kojos kaulai

1.3.1. Dubens kaulai.

Užpakalinė koja prasideda dubens lanku, kurį sudaro du tarpusavyje suaugę bevardžiai

kaulai. Kiekvienos pusės bevardis kaulas sudarytas iš trijų kaulų: klubakaulio, gaktikaulio ir

sėdynkaulio. Visų trijų kaulų susijungimo vieta yra klubaduobė. Tarpusavyje bevardžiai kaulai

jungiasi dubens siūle (Alionienė, 2008).

Klubakaulis sudarytas iš kūno ir sparno. Sparnas turi du paviršius: strėnų ir dubens.

Dubens paviršiuje randamas ausinis sąnarinis paviršius, kurio dėka dubens kaulai susijungia su

kryžkauliu. Kranialinis aštrus sparno kraštas vadinamas klubine skiautere. Jos gaila sustorėję ir

sudaro gumburus – klubo ir kryžmeninį (Alionienė,2008).

Sėdynkaulis. Šį kaulą sudaro plokštelė arba kūnas ir dvi šakos. Šaka, einanti klubaduobės

link, vadinasi klubaduobine šaka, o šaka, įeinanti į dubens siūlės sudarymą, - siūline šaka.

Sėdynkaulio kūnas turi sėdynkaulio gumburą, pagal kurio formą galima nustatyti naminio gyvūno

rūšį. Galvijų šis gumburas suskilęs į tris dalis, arklių jis yra plokščias, kiaulių – gumburo kaudalinis

galas apvalus, o lateralinėje pusėje yra buka atauga. Šuns sėdynkaulio gumburas yra plokščias,

pakrypęs į lateralinę pusę (Alionienė, 2008).

Gaktikaulis. Kaulas susideda iš dviejų šakų: priekinės ir užpakalinės. Gaktikaulio

sustorėjimas ties dubens siūle vadinamas gaktikaulio gumburėliu. Patelėms jis neišsivysto

(Alionienė, 2008).

1.3.2.Šlaunikaulis (Femoris)

Tai pirmasis laisvasis užpakalinės kojos kaulas, proksimaliniu galu šlaunikaulis jungiasi

su klubaduobe, o kitu laisvu galu – su blauzdos kaulais. Šlaunikaulis yra stipriausias iš ilgųjų kaulų.

Jo pagrindinė funkciją yra laikysena. Pagal kilmę, raumenų prisitvirtinimą ir sausgyslių, kaulo

iškilimų ir griovelių, šlaunikaulio kaulas panašus į petikaulio kaulą. Šlaunikaulio kaulą galimą

suskirstyti į tris pagrindinius segmentus: šlaunikaulio galvutę, šlaunikaulio kūną ir du sąnariniai

gumburai. Šlaunikaulio proksimaliniame gale yra galva su duobele ir didysis gūbrys. Šlaunikaulio

galvutė turi pusrutulio formos sąnarinį paviršių, skirtą susinerti su klubakauliu. Galvutėje yra

duobelė, prie kurios tvirtinasi raištis. Lateraliai nuo galvutės yra didysis gūbrys, o iš medialinės

didžiojo gūbrio pusės yra gili duobė. Šlaunikaulio galvutė atskirta nuo šlaunikaulio kūno, kakleliu.

Toliau eina šlaunikaulio kūnas, kuris yra kaulo diafizinėje dalyje. Jo kaudaliniame paviršiuje

proksimalinėje srityje yra šiurkštuma, prie kurios tvirtinasi raumenys (König, Liebich, 2009).

Žemiau galvos randamas mažasis gūbrys. Distalinis šlaunikaulio galas baigiasi dviem krumpliais –

išoriniu (lateraliniu) ir vidiniu (medialiniu). Ant jų išsidėstę antkrumpliai, skirti raumenų

prisitvirtinimui. Priekiniame kūno paviršiuje yra šlaunikaulio skridinys, skirtas kelio girnelei judėti.

Galvijų šlaunikaulio galvos duobelė yra taisyklingos formos ir pačiame jos centre, yra didysis ir

mažasis gūbrys. Arklių šlaunikaulyje galvos duobelė yra ne centre ir netaisyklingos formos. Didysis

gūbrys perskilęs pusiau ir taip susidaro dar mažesnis už didįjį – vidurinysis gūbrys. Žemiau didžiojo

gūbrio arkliai dar turi trečiąjį gūbrį. Kiaulių didysis gūbrys yra vienodo aukščio su šlaunikaulio

galva. Mėsėdžių šlaunikaulis ant krumplių turi sąnarinius paviršius sezamiškiesiems kaulams

(Alionienė, 2008).

1.3.3. Kelio girnelė (Patella)

Girnelė iš sesamoidinių kaulų pats didžiausias kaulas. Guli ant šlaunikaulio skridinio

įsiterpusi į keturgalvio raumens sausgyslę. Girnelės kaulas turi sąnarinį paviršių, su kuriuo jungiasi

prie šlaunikaulio. Girnelę galima apčiuopti po oda. Girnelės kaulo pagrindas yra nukreiptas

proksimaliai ir turi šiurkštumą, prie kurios jungiasi raumenys. Distaliniame gale yra girnelės

smaigalys (König, Liebich, 2009).

1.3.4.Blauzdos kaulai (Ossa cruris)

Juos sudaro du kaulai: blauzdikaulis ir šeivikaulis. Šie kaulai yra tarpusavyje nepanašus

tvirtumu, kaip ir jų analogai priekinės galūnės. Blauzdikaulis yra tvirtesnis už šeivikaulį. Šeivikaulis

guli iš lateralinės blauzdikaulio pusės ir nesiliečia su šlaunikaulio proksimaliniu galu. Šlaunikaulio

galva jungiasi su lateraliniu blauzdikaulio krumpliu (König, Liebich, 2009).

1.3.5.Blauzdikaulis (Tibia)

Blauzdikaulį galima suskirstyti į tris segmentus:

1. Proksimaliniame paviršiuje yra du sąnariniai gumburiai;

2. Blauzdikaulio kūnas ir

3. Distaliniame gale yra įgaubtas sąnarinis paviršius (König, Liebich, 2009).

Proksimalinė galūnės dalis susideda iš trijų pusių, tai du sąnariniai gumburai, kuriuos

atskiria tarpgumburinė pakyla. Kiekvienas gumburas sąnarinių paviršiumi jungiasi su atitinkamu

šlaunikaulio gumburu arba su menisko paviršiumi. Priekiniu blauzdikaulio paviršiumi leidžiasi

blauzdikaulio skiauterė su blauzdikaulio šiurkštuma. Apatinis blauzdikaulio galas užsibaigia

sąnarine sraige su sustorėjusiais paviršiais – medialiniu ir lateraliniu plaktukais. Galvijų

blauzdikaulis šiek tiek išlinkęs. Arklių blauzdikaulio šiurkštumoje randamas kelio girnelės raiščio

griovelis. Kiaulės blauzdikaulis masyvus, o mėsėdžių – ilgas ir plonas(König, Liebich, 2009)

1.3.6.Šeivikaulis (Fibula)

Evoliucijos eigoje šeivikaulio kaulas keitėsi. Pasikeitimo laipsnis yra matomas tarp įvairių

gyvūnų rūšių. Šeivikaulis, pas kai kurių rūšių gyvūnus skiriasi savo ilgiu. Atrajotojų šeivikaulio

kaulas redukuotas. Arklio tik proksimalinė dalis išlikusi, o kita dalis redukuota. Mėsėdžių ir kiaulės

šeivikaulis yra ilgas, tačiau kiaulės platesnis nei mėsėdžių (König, Liebich, 2009).

Šeivikaulį galima suskirstyti į:

1. Proksimaliniame paviršiuje galva;

2. Kaklelis;

3. Kūnas ir

4. Distaliniame gale plaktukėlis (König, Liebich, 2009).

Šeivikaulio kaulas yra atskirtas nuo blauzdikaulio plačiu tarpkauliniu tarpu, kuris

užpildytas minkštuoju audiniu. Blauzdikaulis su šeivikauliu juda kartu ir galūnės raumenis dalina į

dvi grupes, tai kranialinė ir kaudalinė. Liesesniems šunims galima apčiuopti raumenis per visą jų

ilgį, o labiau raumeningiems tik proksimalinės galūnės dalyje. Šeivikaulio distalinis galas yra pilnai

susijungęs su blauzdikauliu ir suformuoja lateralinį plaktukėlį, kuris pas jaunus arkliukus matosi

rentgenologiškai (König, Liebich, 2009).

1.3.7.Kulnas (Tarsus)

Kulnas sudarytas iš:

1) Proksimalinės eilės (iš mediolateralinė seka):

Blauzdikaulio kulno kaulas arba šokikaulis;

Šeivikaulio kulno kaulas arba kulnakaulis.

2) Viduryje arba tarp kulno kaulų:

Centrinis kulno kaulas.

3) Distalinio arba pėdos eilutė:

Pirmasis kulno kaulas;

Antrasis kulno kaulas;

Trečiasis kulno kaulas;

Ketvirtasis kulno kaulas (König, Liebich, 2009)

Skirtingų gyvūnų rūšių kulno kaulai skiriasi. Mėsėdžių ir kiaulių skaičius 7 kaulai.

Atrajotojų kulnas susideda iš 5 kaulų; centrinis ir ketvirtas, antras ir trečias kaulai suaugę. Arklio

pirmasis ir antrasis kulno kaulai suaugę, iš viso sudaro 6 kulno kaulai (König, Liebich, 2009).

1.3.8.Pėda (Metatarsus)

Pėdos kaulai savo sandara ir struktūra panaši į priekinės kojos plaštakos kaulus. Pėdos

kaulai yra ilgesni. Arklio užpakalinė galūnė atitinka plaštakos kaulų skaičių. Galvijų trečiasis kaulas

suaugęs su ketvirtuoju, antrasis kaulas yra rudimentinis. Mėsėdžių pėdą sudaro 4 pėdos kaulai, nes

pirmasis pėdos kaulas redukuotas (König, Liebich, 2009).

1.3.9.Pirštai (Digiti)

Užpakalinės kojos pirštai ir sesamoidiniai kaulai yra beveik identiški priekinės galūnės kaulams

(König, Liebich, 2009)

1.4.Usūrinių šunų ir rudųjų lapių biologija

Šeima: šuniniai (Canidea) – plėšriųjų žinduolių (Carnivora) šeima. Vidutinio didumo

žvėrys. Turi pailgą snukį ir ilgas kojas. Ramstosi pirštais. Su neįtraukiamais nagais (užpakalinių

kojų pirmasis pirštas redukuotas). Uodega ilga, papurusi. Mėsėdžiai. Greitai bėgioja, kai kurie ilgai

persekioja auką (Belova, 2007).

Šuo (Canis lupus familiaris) yra žinduolis, prijaukintas skirtingais vertinimais prieš 14 000

– 15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove.

Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo

baltos iki juodos, o taip pat ruda ir pilka. Šunys lengvai treniruojami. Daugelyje šalių šunys

dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti

savo įgimtus sugebėjimus, o kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcija – saugo

avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami tokiuose darbuose kai narkotikų ar sprogmenų paieška.

Šunų veislės skirstomos pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją, į 10 grupių

(Belova, 2007).

Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides), (angl. Raccoon Dog, vok. Marderhund) –

šuninių (Canidea) šeimos žinduolis. Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas

nelaisvėje (Belova, 2007). Dėl savo paslankumo, klajokliško gyvenimo būdo, mokėjimo gerai

plaukti, neišrankumo maistui ir vietai usūrinis šuo plinta ir yra vienas iš pagrindinių medžioklės

objektų. Nors jis, palyginti su kitais plėšrūnais, yra visliausias, tačiau tik apie pusę jauniklių suauga,

kiti žūva nuo stipresnių plėšrūnų. Manguto kailis nėra labai brangus, nepuošnus, bet patvarus ir

šiltas (www.medziokle.info).

Paplitimas. Rytų Azija, Usūrio, Amūro kalnai. Lietuvoje usūrinis šuo pirmą kartą

pastebėtas 1948 m. Utenos ir Ignalinos apylinkėse, kuris matyt, čia patekęs iš kaimyninių

respublikų, netrukus paplito visoje Lietuvos teritorijoje (www.medziokle.info).

Išvaizda, matmenys. Usūrinis šuo mažesnis ir trumpesnėmis kojomis už rudąją lapę. Jo

kailis žiema tankus, plaukai ilgi, gana šiurkštus (www.medziokle.info). Jis yra panašesnis į

meškėną, nei į šunį. Ant skruostų ilgi plaukai sudaro žandenas. Uodega, palyginus su kūno ilgiu,

trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Kojos beveik juodos. Snukis trumpas,

smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais (Belova, 2007). Usūrinių šunų pėdos

smulkesnės negu lapės, ir jų grandinėlė ne tiesi, o laužyta (www.medziokle.info).

Elgsena. Usūrinio šuns klausa ir uoslė gera, blogesnė – rega. Užpultas dažniausiai jie

susigūžia arba stengiasi kur nors įlysti, apsiginti nemoka (www.medziokle.info). Gyvūnas baikštus

ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta negyvu. Jei nešalta ir negilus sniegas – jis vaikštinėja ir

žiemą. Neina iš urvų kai sninga, kai vėjuota ar šalta (daugiau kaip 10 laipsnių šalčio) (Belova,

2007). Gyvenimo būdas klajoklinis. Aktyvus šis žvėris naktį. Medžioklės maršrutai dažnai veda

palei pelkes, ežerus, upes, kur gausiau maisto: varlių, pelkinių graužikų, vabzdžių, jų lervų,

paukščių kiaušinių, jauniklių (www.medziokle.info).

Buveinė. Apsigyvena šis žvėris tarpumiškiuose arti drėgnų pievų, pelkučių, upių. Usūrinių

šunų slėptuvės įvairios: barsukų, lapių, urvai (jis pats urvus kasa labai retai), medžių išvartos, žabų

krūvos, šieno kaugės (www.medziokle.info).

Antras pasiutligės rezervuaro šaltinis Europoje yra usūriniai šunys (Nyctereutes

procynoides) (Jacevičienė, 2010). Dažnai serga niežais (Belova, 2007).

Rudoji lape (Vulpes vulpes), (angl. Red Fox, vok. Rotfuchs) – šuninių (Canidea) šeimos

žinduolis. Laisvėje gyvenančios lapės paprastai išgyvena 7 metus, o nelaisvėje – 14 metų. Tai

vienas labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje. Rudųjų lapių yra apie 50 skirtingų porūšių.

Skirtingai nei pilkoji lapė, rudoji medžiais nelaipioja. Artimas lapės giminaitis – šuo (Belova,

2007).

Paplitimas. Šis gyvūnas paplitęs beveik visame Šiaurės pusrutulyje ir Australijoje. Į

pastarąjį žemyną jas atvežė XIX a. viduryje. Kitur lapės buvo paplitusios savaime

(www.ltvirtovė.lt). Vis dažniau šį plėšrūną galima sutikti miestuose. Jos ten gaudo žiurkes, ieško

maisto šiukšliadėžėse, net išmoksta būti atsargios gatvėje (Belova, 2007).

Išvaizda, matmenys. Ilgis – apie 1 m. Uodegos ilgis 40 cm. Svoris – 6 kg (patinai), 5 kg

(patelės). Kailis tankus, minkštas, nebūtinai rudas – pasitaiko baltų (albinosai), juodų, pilkšvų,

juoda krūtine ir pilvu, ar su tamsiu kryžiumi ant nugaros. Ausys stačios, snukis smailas. Skirtingai

nei dauguma šuninių, lapė neturi veido raumenų, kurie leistų „rodyti dantis“ (daugeliui yra žinoma

šuns „šypsena“) (www.ltvirtovė.lt). Kojos, palyginti su kūno dydžiu trumpesnės nei vilko, bet

ilgesnės negu usūrinis (Belova, 2007). Stiprios, leidžia pasiekti maždaug 70 km/h greitį. Suaugusios

ristele bėgančios lapės žingsnis yra apytiksliai 30 – 40 cm (www.ltvirtovė.lt). Uodega visuomet

pūkuota, galiukas dažniausiai baltas, bet neišreiškia gyvūno jausmų kaip šuns uodega (Belova,

2007). Jos ilgis - apie 40 cm (www.ltvirtovė.lt).

Elgsena. Lapė puikiai mato tamsoje, girdi žemo dažnio garsus. Maisto ieškanti lapė gali

nukeliauti 10 km atstumą. Lengviausia lapę stebėti tuomet, kai būna aktyviausia – nuo vidurnakčio

iki aušros. Tuomet ji dažniausiai medžioja. Pėdsakai ir išmatos yra pagrindinės šių gyvūnų žymės.

Vietą, kur buvo sutikta lapė verta įsidėmėti, nes ji čia gali pasirodyti dar kartą. Lapės pėdsakus

galima supainioti su šuns – lapės pėdsakas yra toks pat, tik ilgesnis ir siauresnis, nagai smarkiai

siaurėjantys (Belova, 2007). Besiartinantį prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn.

Lodama traukiasi į šalį (www.ltvirtovė.lt).

Buveinė. Lapės olas dažnai išsikasa po medžių šaknimis ir šlaituose. Ar ji gyvena, galima

įsitikinti iš užuodžiamo salsvo muskuso kvapo. Dažniausiai lapės įsikuria miškų pakraščiuose,

atžėlusiose kirtavietėse prie upių ir ežerų (Belova, 2007).

Lapė – vienas dažniausiai pasiutligę platinančių gyvūnų. Manoma, kad pasiutligės virusai

lapių organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja ligos inkubacinis periodas (Belova, 2007).

Daugiausia – 83 proc. – teigiamų pasiutligės atvejų sudaro rudosios lapės (Vulpes vulpes) – vienas

pagrindinių pasiutligės viruso platintojų (Jacevičienė, 2010).

Ilgą laiką šis gyvūnas buvo medžiojamas dėl kailio, statė kilpas, šaudė, nes šios pjaudavo

naminius paukščius. Tačiau lapių populiacija nė kiek nesumažėjo dėl jų gebėjimo prisitaikyti prie

bet kokių gyvenamosios vietos sąlygų. Daugelyje šalių retkarčiais, kai lapių pernelyg prisiveisia,

organizuojamos medžioklės su šunimis. Visuomenė tai smerkia, bet tai padeda reguliuoti lapių

skaičių (Belova, 2007).

1.5. Osteometrinio tyrimo metodo taikymas griaučių tyrime

Svarbus osteologinių tyrimų tikslas yra sukaupti dabartinių gyvūnų osteologinius

duomenis, kad atsiradus būtinybei, būtų galima žymiai greičiau atlikti dabartinių ir išankstinių

gyvūnų kaulų palyginimą, atlikti teisminius tyrimus, bendradarbiauti su kitų šalių mokslininkais

(Jurgelėnas, 2010).

Skeleto kaulų osteometrinis metodas taikomas teismo medicinoje, zooarcheologijoje,

identifikuojant individo rūšį, lyti ir amžių. Metodas plačiai taikomas žmogaus lyčiai ir amžiui

nustatyti (Janilionis, 2005). Ši tyrimo rūšis tapo dažna per pastaruosius du dešimtmečius, daugiausia

tarpdisciplininių archeozoologinių tyrimų (Trbojevic, 2012). Dėka osteologinių tyrimų galima

įvertinti gyvūnų rūšių įvairovę. Taip pat nustatyti naujas rūšis (Kostov, 2006).

Bisaillon. A., De Roth. L. (1979) tyrimo tikslas buvo aprašyti rudosios lapės galūnių

griaučių morfologiją ir atlikti morfometrinius matavimus, leidžiančius atskirti rudosios lapės rūšies

patinus ir pateles. Lapių patinų reikšmė visais atvejais buvo didesnė nei lapių patelių. Tačiau

indeksų reikšmės abejų lyčių atstovų buvo panašios. Visiškai nerasta nesutampančių priekinių

galūnių reikšmių ir tik keletas užpakalinių galūnių reikšmių, kurios nesutapo vyriškos patinų ir

patelių griaučiuose. Neaptikta jokių reikšmingų skirtumų tarp patelių ir patinų galūnių griaučių

morfologijos (Bisaillon. A. ir De Roth. L.,1979).

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje (VŽP) vyksta archeologiniai tyrinėjimai. Jų metu,

1988-2003 m., buvo surinkta didelė kolekcija – 9477 gyvūnų kaulai, iš kurių 4011 priklausė

galvijams. Tai leido įvertinti XIV–XVII a. I pusėje augintų galvijų morfologiją, aptarti šio

laikotarpio galvijininkystė (Piličiauskienė, 2008).

Archeologinių kasinėjimu metu buvo atliktas osteologinis tyrimas su rudosiomis lapėmis

(Vulpes vulpes) ir arktinėmis lapėmis (Alopex lagopus). Šio tyrimo tikslas buvo išskirti dviejų

anatomiškai artimų rūšių buvimą. Kaip ir rudosios lapės, taip ir arktinės lapės yra dažniausia

mėsėdžių rūšis randama archiologinių kasinėjumų metu. Arktinių lapių ausys, snukis, ir galūnės yra

mažesnės negu rudųjų lapių, nes jos prisitaikiusios gyventi šaltame klimate ir taip saugo šilumos

atidavimą į išorę. Tačiau nepaisant šių skirtumų, šios lapių rūšys yra morfologiškai panašios ir

atskiriamos tik iš kaukolės formos, nes iš galūnių yra sudėtinga ir nepatikima. Buvo atliktas

eksperimentas Skandinavijoje, kuris aiškiai rodo, kad esant toje pačioje teritorijoje abiejų rūšių

lapėms , rudosios lapės dominuoja ir net gali misti arkties lapėmis (Monckot, 2009).

Atskirti šių dviejų lapių rūšis ir nustatyti lytinius demorfizmus yra sudėtinga naudojant

klasikinius metodus. Tiksliau nustatoma taikant statistinį metodą, kuris vadinamas mišinio analize

(MA). Šį metodą naudojant galima nustatyti lapių rūšis pagal galūnių kaulus. Metodas patogus tuo,

kad galima kartu nustatyti rūšį ir lyti. Atliekant mišrųjį metodą pirmiausia dėmesys kreipiamas į

kiekvienos rūšies metrinius duomenis, kurie sulyginami su jau sukauptais lapių griaučiais. Atlikus

tyrimus nustatyta, kad didžiausias ilgis yra ilgųjų kaulų, o ypač petikaulio ir blauzdikaulio kaulų.

Atlikus matavimus blauzdikaulio ir petikaulio, o taip pat jų distalinio ir proksimalinio ploto

išmatavimus galima atskirti gyvūnų rūšį. Pagal šiuos matavimus nustatoma ir gyvūnų lytis. Atlikus

tyrimus ir padarius išvadą nustatyta, kad per praėjusius du tūkstantmečius lapių griaučiai yra

pasikeitę (Monckot, 2009).

2.TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

2.1Tyrimo medžiaga

Tyrimui panaudota 12 suaugusių usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) ir rudųjų lapų

(Vulpes vulpes) užpakalinės kojos ilgieji kaulai. Iš jų 6 usūriniai šunys, tai 3 patelės ir 3 patinai.

Taip pat 6 rudosios lapės, 3 patelės ir 3 patinai. Tiriamoji medžiaga panaudota iš Lietuvos sveikatos

mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedros sukauptų griaučių.

Tirti kaulai: šlaunikaulis (Femur), blauzdikaulis (Tibia), šeivikaulis (Fibula) ir pėdos kaulai (McII,

McIII, McIV, McV).

2.2.Tyrimo metodai

Užpakalinės kojos kaulai išmatuoti pagal Bisaillon. A., De Roth. L. (1979) metodą.

Naudotos buvo elektroninis slankmatis 0,01 mm tikslumu.

1 lentelė. Atskirų kaulų matmenų aprašymas

Matmenys Simbolis Aprašymas

Šlaunikaulio (1 pav.) maksimalus ilgis

g

Matuojama lygiagrečiai ilgajai ašiai nuo

galvutės proksimalinėje dalyje iki

medialinio sąnarinio gumburo.

Gūbrio ilgis

h

Matuojama lygiagrečiai ilgajai ašiai nuo

proksimalinio didžiojo gumburo iki

tolimiausio lateralinio sąnarinio

gumburo.

Proksimalinis plotis

i

Matuojama nuo galvutės medialinės

dalies iki lateralinio didžiojo gūbrio

Distalinis plotis

j

Matuojama nuo lateralinio gumburo iki

medialinio sąnarinio gumburo.

Blauzdikaulio (2 pav.) maksimalus ilgis

k

Matuojama lygiagrečiai ilgajai ašiai nuo

proksimalinės dalies tarpgumburinės

pakylos iki medialinio plaktukėlio.

Proksimalinis plotis

m

Matuojamas proksimalio krašto ribos nuo

lateralinio iki medialinio šonų.

Distalinis plotis

n

Matuojamas distalinio krašto ribos nuo

lateralinio iki medialinio šonų.

Šeivikaulio (2 pav.) maksimalus ilgis

o

Matuojama lygiagrečiai ilgajai ašiai ribos

nuo proksimalinės iki distalinės dalies.

Pėdos kaulų (Mc II, Mc III, Mc IV, Mc V) (3, 4, 5, 6 pav.) maksimalus ilgis

a

Matuojama lygiagrečiai ilgajai ašiai nuo

proksimalinio iki tolimiausio sąnario

paviršiaus.

Proksimalinis plotis

b

Matuojama statmenai ilgajai ašiai nuo

vidinės dalies iki tolimiausių lateralinių

gumburėlių taškų.

Distalinis plotis

c

Matuojama statmenai ilgajai ašiai nuo

labiausiai nutolusių į šonus taškų.

Kaulų indeksai apskaičiuoti pagal formules (Bisaillon. A., De Roth. L., 1979):

Šlaunikaulio indeksas = 10 x distalinis šlaunikaulio plotis/maksimalus šlaunikaulio ilgis;

Šeivikaulio indeksas = 10 x distalinis šeivikaulio plotis/maksimalus šeivikaulio ilgis.

Blauzdikaulio indeksas = 10 x distalinis blauzdikaulio ilgis/maksimalus blauzdikaulio ilgis;

Pėdos kaulų indeksai:

Mc II = 10 x distalinis pėdos kaulo plotis/maksimalus pėdos kaulo ilgis;

Mc III = 10 x pėdos kaulo plotis/maksimalus pėdos kaulo ilgis;

Mc IV = 10 x pėdos kaulo plotis/maksimalus pėdos kaulo ilgis;

Mc V = 10 x pėdos kaulo plotis/maksimalus pėdos kaulo ilgis.

1 paveikslas. Atliktų matavimų vaizdavimas. Šlaunikaulio matavimas. (a ir b) (vyr. lyties

priekinis ir šoninis vaizdai); (c ir d) (mot. lyties užpakalinis ir vidinis vaizdas).

g – šlaunikaulio maksimalus ilgis; h – gūbrio ilgis; i – proksimalinis plotis; j – distalinis plotis (Pav.

Bisaillon. A., De Roth. L., 1979).

2 paveikslas. Blauzdos kaulų matavimas. Blauzdikaulis ir šeivikaulis. (a ir b) (vyr. lyties

kranialinis ir šoninis vaizdai); (c ir d) (mot. lyties užpakalinis ir vidinis vaizdas).

k – blauzdikaulio ilgis; m – proksimalinis plotis; n – distalinis plotis; o – šeivikaulio maksimalus

ilgis.

3 paveikslas. Pėdos kaulų matavimas. II pėdos kaulas (Mc II). a – pėdos kaulo maksimalus ilgis;

b – pėdos kaulo proksimalinis plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis (Pav. Reichstein H., 1984).

4 paveikslas. Pėdos kaulų matavimas. III pėdos kaulas (Mc II). a – pėdos kaulo maksimalus ilgis;

b – pėdos kaulo proksimalinis plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis (Pav. Reichstein H., 1984).

5 Paveikslas. Pėdos kaulų matavimas. IV pėdos kaulas (Mc II). a – pėdos kaulo

maksimalus ilgis; b – pėdos kaulo proksimalinis plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis (Pav.

Reichstein H., 1984).

6 paveiklas. Pėdos kaulų matavimas. V pėdos kaulas (Mc II). a – pėdos kaulo

maksimalus ilgis; b – pėdos kaulo proksimalinis plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis (Pav.

Reichstein H., 1984).

3.TYRIMO REZULTATAI

Usūrinių šunų ir rudųjų lapių užpakalinės kojos kaulų osteometrinio tyrimo duomenys

pateikti 2 ir 3 lentelėje. Tiriami gyvūnai suskirstyti pagal rūšį ir lytį.

2 lentelė. Usūrinių šunų(Nyctereutes procyonoides) užpakalinės kojos gauti kaulų matmenys,

mm

Išmatuoti kaulai,

mm

Usūriniai šunys

Patinai Patelės

Matmuo US1 US2 US3 US4 US5 US6

Šlaunikaulis

g 107,78 108,00 111,69 109,51 104,94 107,66

h 105,90 107,30 110,27 105,75 104,89 105,38

i 23,43 25,25 25,08 23,70 24,36 23,80

j 19,35 21,30 22,60 22,18 19,61 21,27

Bla

uzdo

s kau

lai

Blauzdikaulis

k 112,48 114,97 115,02 112,16 110,25 110,00

m 21,71 21,20 23,24 23,12 20,51 22,57

n 13,81 15,44 15,36 14,77 15,86 14,50

Šeivikaulis o 102,33 103,15 105,00 98,54 102,48 100,75

Pėdos kaulai

Mc II_a 41,39 41,90 41,81 42,03 38,98 43,38

Mc II_b 6,03 6,25 6,58 7,67 6,61 6,36

Mc II_c 4,72 5,01 5,15 5,41 4,63 5,04

Mc III_a 46,67 48,03 47,55 47,79 45,97 47,69

Mc III_b 7,77 7,95 8,54 8,95 6,84 7,93

Mc III_c 5,14 5,09 5,55 5,63 4,90 5,27

Mc IV_a 46,77 48,40 47,70 48,62 45,74 47,80

Mc IV_b 7,52 7,40 8,59 7,10 6,71 8,79

Mc IV_c 5,08 5,04 5,11 5,58 4,86 5,52

Mc V_a 44,20 45,24 43,75 45,81 43,83 45,23

Mc V_b 6,43 6,24 6,93 6,69 5,66 6,55

Mc V_c 4,54 4,72 5,04 4,55 4,18 4,67

Matmenų reikšmės: g – šlaunikaulio maksimalus ilgis; h – gūbrio ilgis; i – proksimalinis plotis; j

– distalinis plotis; k – blauzdikaulio maksimalus ilgis; m – proksimalinis plotis; n – distalinis plotis;

o – šeivikaulio maksimalus ilgis; a – pėdos kaulo maksimalus ilgis; b – pėdos kaulo proksimalinis

plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis.

3 lentelė.Rudųjų lapių (Vulpes vulpes) užpakalinės kojos gauti kaulų matmenys, mm.

Išmatuoti kaulai,

mm

Rudosios lapės

Patinai Patelės

Matmuo LA1 LA2 LA3 LA4 LA5 LA6

Šlaunikaulis

g 143,98 135,87 140,01 124,85 132,35 133,31

h 142,14 138,01 142,55 122,47 131,55 130,50

i 28,59 25,95 24,08 24,24 24,51 24,75

j 22,20 21,62 22,32 20,51 19,81 20,05

Bla

uzdo

s kau

lai

Blauzdikaulis

k 157,00 151,75 155,82 135,47 141,38 139,98

m 24,68 24,17 23,44 21,50 21,34 20,67

n 16,47 16,13 16,98 15,08 15,12 15,36

Šeivikaulis o 145,81 142,12 151,18 125,44 132,62 129,32

Pėdos kaulai

Mc II_a 62,14 61,51 65,81 55,61 55,96 58,12

Mc II_b 7,75 10,63 8,74 6,81 8,77 7,46

Mc II_c 6,62 6,29 6,26 5,84 6,34 5,61

Mc III_a 67,15 67,43 70,10 60,30 61,20 63,05

Mc III_b 5,07 8,21 9,12 8,13 10,35 8,79

Mc III_c 5,44 5,71 5,60 5,16 6,13 5,13

Mc IV_a 66,11 68,53 68,82 59,60 61,14 63,00

Mc IV_b 5,77 9,40 9,66 9,87 8,79 10,01

Mc IV_c 7,27 5,96 5,59 5,44 5,84 5,82

Mc V_a 62,23 61,52 63,41 54,33 56,18 57,83

Mc V_b 4,09 8,02 10,65 8,94 7,68 9,14

Mc V_c 6,65 6,06 6,70 6,34 6,25 6,02

Matmenų reikšmės: g – šlaunikaulio maksimalus ilgis; h – gūbrio ilgis; i – proksimalinis

plotis; j – distalinis plotis; k – blauzdikaulio maksimalus ilgis; m – proksimalinis plotis; n –

distalinis plotis; o – šeivikaulio maksimalus ilgis; a – pėdos kaulo maksimalus ilgis; b – pėdos

kaulo proksimalinis plotis; c – pėdos kaulo distalinis plotis.

4 lentelė. Usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) ir rudųjų lapių (Vulpes vulpes) kaulų

matmenų vidurkiai.

Išmatuoti kaulai,

mm

Vidurkiai

Usūriniai šunys Rudosios Lapės

Matmuo Patinas Patelė Patinas Patelė

Šlaunikaulis

g 109,16 107,37 139,95 130,17

h 107,82 105,34 140,90 128,17

i 24,59 23,95 26,21 24,50

j 21,08 21,02 22,05 20,12

Bla

uzdo

s kau

lai

Blauzdikaulis

k 114,16 110,80 154,86 138,94

m 22,05 22,07 24,10 21,17

n 14,87 15,04 16,53 15,19

šeivikaulis o 103,49 100,59 146,37 129,13

Pėdos kaulai

Mc II_a 41,70 41,46 63,15 56,56

Mc II_b 6,29 6,88 9,04 7,68

Mc II_c 4,96 5,03 6,39 5,93

Mc III_a 47,42 47,15 68,23 61,52

Mc III_b 8,09 7,91 7,47 9,09

Mc III_c 5,26 5,27 5,58 5,47

Mc IV_a 47,62 47,39 67,82 61,25

Mc IV_b 7,84 7,53 8,28 9,56

Mc IV_c 5,08 5,32 6,27 5,70

Mc V_a 44,40 44,96 62,39 49,45

Mc V_b 6,53 6,30 7,59 8,59

Mc V_c 4,77 4,47 6,47 6,20

Apskaičiavus usūrinių šunų ir rudųjų lapių patinų bei patelių gautus kaulų matmenų

standartinius vidurkius, ir juos palyginus rūšiniu ir lytiniu požiūrių, buvo nustatyta, kad usūrinių

šunų patinų užpakalinės galūnės ilgieji kaulai yra ilgesni nei usūrinių šunų patelių. Taip pat usūrinių

šunų patinų ilgieji kaulai yra platesni pagal kaulų plotį, išskyrus blauzdikaulio distalinį plotį. Tarp

pėdos kaulų ilgio ir pločio reikšmingų skirtumo nebuvo.

Rudųjų lapių patinų užpakalinės galūnės ilgieji kaulai yra ženkliai ilgesni nei rudųjų lapių

patelių. Taip pat pėdos kaulai lapių patinų yra ilgesni nei lapių patelių kaulai. Didžiausias skirtumas

buvo tarp rudųjų lapių patinų šeivikaulio kaulo, kuris buvo kur kas ilgesnis nei patelių.

Palyginus rūšiniu požiūriu, usūrinių šunų patinų ilgieji kaulai yra trumpesni negu rudųjų lapių

patinų. Tarp kaulų pločio reikšmingų skirtumų nebuvo, išskyrus pėdos kaulai, lapių patinų yra

platesni nei usūrinių šunų patinų. Rudųjų lapių patelių ilgieji kaulai yra žymiai ilgesni nei usūrinių

šunų patelių. Tarp kaulų pločio nėra reikšmingų skirtumų. Pėdos kaulai taip pat ilgesni ir platesni

lapių patelių nei usūrinių šunų patelių.

7 paveikslas. Kaulų indeksai ir santykiai

Iš 7 pav. pateiktų duomenų matome, kad usūrinių šunų patinų šlaunikaulio (1,93±0,43)

indeksas yra didesnis už rudųjų lapių patinų (1,58±0,11), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas

(p=0,038<0,05). Statistiškai reikšmingai (p=0,025<0,05) skiriasi ir lapių (1,55±0,29) bei usūrinių

šunų (1,96±0,29) patelių šlaunikaulio indeksai. Usūrinių šunų patinų blauzdikaulio indeksas

(1,30±0,23) didesnis už lapių patinų indeksą (1,07±0,07), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas

(p=0,027<0,05). Statistškai reikšmingai (p=0,025<0,05) skiriasi ir rudųjų lapių (1,09±0,08) bei

usūrinių šunų (1,36±0,25) patelių blauzdikaulio indeksas. Statistiškai reikšmingai (p=0,027<0,05)

skiriasi ir lapių (0,93±0,08) bei usūrinių šunų (1,12±0,18) patelių Mc_IV pėdos indeksas. Visi kiti

indeksų skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi.

1,93

1,58 1,55

1,96

1,301,07 1,09

1,361,19

1,01 1,051,211,11

0,82 0,891,121,07

0,93 0,931,121,07 1,04 1,11

0,99

PATINAS PATINAS PATELĖ PATELĖ

USŪRINIAI ŠUNYS LAPĖS LAPĖS USŪRINIAI ŠUNYS

šlaunikaulis_ind blauzdikaulis_ind m2_ind m3_ind m4_ind m5_ind

Pastaba. Statistiškai patikimi skirtumai tarp usūrinių šunų ir rudųjų lapių patinų (*p<0,05, **p<0,01, ***p<0,001), statistiškai patikimi skirtumai tarp usūrinių šunų ir rudųjų lapių patelių (#p<0,05, ##p<0,01, ###p<0,001), statistiškai

patikimi skirtumai tarp tos pačios rūšies patinų ir patelių (^p<0,05).

Matome iš pateiktų duomenų, kad tos pačios rūšies rudųjų lapių patinų ir patelių

užpakalinės kojos kaulai statistiškai reikšmingi 9 iš 20 matmenų: ilgiausias užpakalinių galūnių

kaulų ilgis - blauzdikaulio ilgis (k). Tarp usūrinių šunų patinų ir patelių užpakalinės kojos kaulų

statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta.

Šlau

nika

ulis

Matmuo

Reikšmė

Usūriniai šunys, mm

Lapės, mm

Patinas Patelė Patinas Patelė

g

maksimalus ilgis 109,16±7,87** 107,37±8,24# 139,95±14,53** 130,17±16,6#

h gubrio ilgis 107,82±7,99** 105,34±1,55# 140,9±9,00** 128,17±17,8#

i proksimalinis plotis 24,59±3,6 23,95±1,27 26,21±8,12 24,5±0,91

j distalinis plotis 21,08±5,86 21,02±4,67 22,05±1,34 20,12±1,27^

Bla

uzdo

s

k maksimalus ilgis 114,16±5,20** 110,80±4,23## 154,86±9,87** 138,94±11,06##^

m proksimalinis plotis 22,05±3,80 22,07±4,93 24,1±2,23 21,17±1,58^

n distalinis plotis 14,87±3,29 15,04±2,58 16,53±1,53 15,19±0,54^

o maksimalus ilgis 103,49±4,9** 100,59±7,08## 146,37±16,32** 129,13±12,88##^

Pėdo

s kau

lai

a maksimalus ilgis 41,70±0,98** 41,46±8,08## 63,15±8,3** 56,56±4,87##^

b proksimalinis plotis 6,29±0,99 6,88±2,49 9,03±5,18 7,68±3,58

c distalinis plotis 4,96±0,79* 5,03±1,40 6,39±0,72* 5,93±1,34

a maksimalus ilgis 47,42±2,47** 47,15±3,67## 68,23±5,83** 61,52±5,02##^

b proksimalinis plotis 8,09±1,44 7,91±3,78 7,47±7,61 9,09±4,08

c distalinis plotis 5,26±0,90 5,27±1,31 5,58±0,49 5,47±2,04

a maksimalus ilgis 47,62±2,93** 47,39±5,32## 67,82±5,33** 61,25±6,1##^

b proksimalinis plotis 7,84±2,35 7,53±3,96 8,28±7,79 9,56±2,39

c distalinis plotis 5,08±0,13 5,32±1,43 6,27±3,16 5,7±0,81

a maksimalus ilgis 44,4±2,74** 44,96±3,65# 62,39±3,42** 56,11±6,27#^

b proksimalinis plotis 6,53±1,28 6,3±2,00 7,59±11,83 8,59±2,84

c distalinis plotis 4,77±0,91* 4,47±0,92# 6,47±1,28* 6,2±0,59#

4.REZULTATŲ APTARIMAS

E. Jurgelėno (2010) buvo atliktas tyrimas pagal A. von den Driesch metodą (1976)

„Lietuvoje besiveisiančių usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) ir rudųjų lapių (Vulpes vulpes)

skeleto morfologinė analizė“, kurio metu tyrė šlaunikaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio kaulus. E.

Jurgelėno (2010) tyrimo rezultatai buvo palyginti su šio tyrimo „Usūrinių šunų (Nyctereutes

procyonoides) ir rudųjų lapių (Vulpes vulpes) užpakalinės kojos griaučių morfometrinė analizė“

gautais rezultatais.

Tyrime pagal A. von den Driesch metodą E. Jurgelėnas (2010) nustatė, kad tarp usūrinių

šunų patinų ir patelių šlaunikaulio nei ilgio, nei pločio skirtumų nėra. Rudųjų lapių patinų

matmenys yra didesni nei lapių patelių. Tarp rūšių - lapių patinų visi gauti matmenys yra didesni už

usūrinių šunų, tarp patelių - lapių tik ilgesni šlaunikaulio matmenys, bet ne platesni. Palyginus

gautus E. Jurgelėno tyrimo rezultatus su šiuo tyrimu nustatyta, jog sutampa: rudųjų lapių

šlaunikaulis yra ilgesnis nei lapių patelių; lapių patinų didesni ilgio matmenys už usūrinių šunų

patinų; lapių patelių ilgesnis šlaunikaulio kaulas nei usūrinių šunų patelių. Taip pat nustatyti

skirtumai: usūrinių šunų patinų visi matmenys yra didesni nei usūrinių šunų patelių; tarp patelių

šlaunikaulio pločio nėra reikšmingų skirtumų; tarp rudųjų lapių ir usūrinių šunų patinų kaulo pločio

skirtumo nebuvo.

E. Jurgelėnas nustatė, kad usūrinių šunų patinų blauzdikaulio kaulo matmenys nesiskiria

nuo patelių. Lytinių požiūriu ryškiai skiriasi rudųjų lapių patelių kaulo matmenys, jie yra ilgesni ir

platesni nei usūrinių šunų patelių. Lapių patinų visi matmenys yra didesni už usūrinių šunų patinų.

Lapių patelių blauzdikaulis ilgesnis už usūrinių šunų patelių, bet ne platesnis. Lyginant šių darbų

rezultatus nustatyti sutapimai ir skirtumai. Sutapimai: lapių patinų matmenys blauzdikaulio kaulo

yra didesni nei lapių patelių; rudųjų lapių patinų ilgesni ir platesni už usūrinių šunų patinų; lapių

patelių didesni matmenys nei usūrinių patelių. Skirtumai: usūrinių šunų patinų ilgis blauzdikaulio

yra didesnis nei patelių, o distalinis plotis didesnis usūrinių šunų patelių; lapių patelių ir usūrinių

šunų pločio skirtumų nėra; taip pat tarp lapių patinų ir usūrinių šunų pločio reikšmingų skirtumų

nebuvo.

Šeivikaulio kaulo analizė pagal E. Jurgelėno darbo rezultatus nustatyta, kad usūrinių šunų

tarp patinų ir patelių skirtumų nėra. Rudųjų lapių patinų matmenys yra didesni už lapių patelių.

Lapių patinų visi matmenys yra didesni už usūrinių šunų patinų. Taip pat lapių patelių matmenys

didesni už usūrinių šunų patelių. Palyginus išskirti sutapimai ir skirtumai. Sutapo: lapių patinų

šeivikaulio ilgis ir plotis yra didesnis nei lapių patelių; rudųjų lapių patinų kaulo ilgio matmenys

didesni nei usūrinių šunų patinų; lapių patelių matmenys didesni nei usūrinių šunų patelių.

Skirtumai: usūrinių šunų šeivikaulio matmenys didesni už usūrinių šunų patelių; lapių patinų pločio

reikšmingų skirtumų nėra; lapių patelių kaulo plotis nesiskiria nuo usūrinių šunų patelių.

Apskaičiavus šlaunikaulio ir blauzdikaulio indeksus, E. Jurgelėnas nustatė, kad indeksų

skirtumai patikimi tik tarp rūšių, o tarp lyčių nepatikimi. Palyginus su šiuo darbu nustatyta, kad

indeksų apskaičiavimai sutampa. Indeksų skirtumai reikšmingi tarp rūšių, bet nereikšmingi tarp

lyčių.

Nors indeksų apskaičiavimai atlikti taikant visiškai skirtingas formules, rezultatai sutampa,

ypač rūšies požiūriu. Tai rodo, kad indeksų apskaičiavimas turi didelę reikšmę ir gali būti sėkmingai

naudojami atskiriant tirtų gyvūnų rūšių ilguosius kaulus ir nustatyti gyvūnų rūšį ir lytį.

Atlikus pirmą kartą Lietuvoje pėdos kaulų morfometrinę analizę ir apskaičiavus gautus

rezultatus nustatyta, kad tiek tarp lyčių ar rūšių pėdos kaulų ilgis ir plotis mažai skyrėsi ir

statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo rasta, išskyrus usūrinių šunų patelių Mc_IV pėdos indeksas

yra didesnis už rudųjų lapių patelių (p<0,05). Šio tyrimo rezultatai galės padėti mokslininkams tirti

rudųjų lapių ir usūrinių šunų evoliucijos raidą.

IŠVADOS

1. Išmatavus ir palyginus usūrinių šunų ir rudųjų lapių patinų ir patelių ilguosius kaulus

nustatyta, kad usūrinių šunų patinų yra ilgesnis šlaunikaulis, blauzdikaulis, šeivikaulis ir pėdos

kaulai už patelių. Taip pat usūrinių šunų patinų ilgieji kaulai yra platesni pagal kaulų plotį, išskyrus

blauzdikaulio distalinį plotį. Tarp pėdos kaulų ilgio ir pločio reikšmingų skirtumo nėra. Rudųjų

lapių patinų šlaunikaulis, blauzdos kaulai ir pėdos kaulai yra taip pat ilgesni už lapių patelių kaulus.

Ryškiausias skirtumas tarp rudųjų lapių patinų šeivikaulio kaulo, kuris yra ilgesnis ženkliai nei

patelių.

2. Palyginus tarprūšiniu požiūriu rudųjų lapių patinų kaulų ilgiai yra ilgesni už usūrinių

šunų patinų, tačiau pločio reikšmingų skirtumų nėra. Pėdos kaulai platesni lapių patinų nei usūrinių

šunų patinų. Tarp patelių yra ženklus skirtumas, lapių patelių ilgesnis šlaunikaulis, blauzdikaulis,

šeivikaulis ir pėdos kaulai už usūrinių patelių.

3. Usūrinių šunų patinų šlaunikaulio (1,93±0,43) indeksas yra didesnis už rudųjų lapių

patinų (1,58±0,11), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p=0,038<0,05). Statistiškai

reikšmingai (p=0,025<0,05) skiriasi ir lapių (1,55±0,29) bei usūrinių šunų (1,96±0,29) patelių

šlaunikaulio indeksai. Usūrinių šunų patinų blauzdikaulio indeksas (1,30±0,23) didesnis už lapių

patinų indeksą (1,07±0,07), šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p=0,027<0,05). Statistškai

reikšmingai (p=0,025<0,05) skiriasi ir rudųjų lapių (1,09±0,08) bei usūrinių šunų (1,36±0,25)

patelių blauzdikaulio indeksas. Statistiškai reikšmingai (p=0,027<0,05) skiriasi ir lapių (0,93±0,08)

bei usūrinių šunų (1,12±0,18) patelių Mc_IV pėdos indeksas. Visi kiti indeksų skirtumai nebuvo

statistiškai reikšmingi.

LITERATŪRA

1. Alionienė I., Babrauskienė V., Veličkaitė S. Naminių gyvūnų griaučiai. Kaunas. LVA

spaudos ir leidybos skyrius. 2008. P. 2-4, 45-53.

2. Alionienė I., Janilionis V. Lietuvos baltųjų kiaulių plaštakos ir pėdos kaulų osteometrinis

įvertinimas. Veterinarija ir Zootechnika. 2005. T (30) 52 . P. 9.

3. Anusevičienė V.O., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. Kaunas. Judex

spauda. 2011. P. 4, 47.

4. Belova O. Miško žvėrių ir paukščių biologija. 2007. P. 50–52, 53–54.

www.asu.lt/me/lt/23444 prieiga per internetą 2014 11 16.

5. Bisaillon A., De Roth L. Morphology and morphometry of the appendicular skeleton of the

red fox (Vulpes vulpes). Can. Zool. 1979. T. 57. P. 2089–2099

6. Daugnora L. Laukinių ir naminių gyvūnų paleoosteologiniai tyrimai. Habilitacijos

procedūrai tiekiamų mokslo darbų apžvalga. Kaunas. LVA spaudos ir leidybos skyrius.

2006. P. 4.

7. Faries. C. Anatomy & Physiology of Animals. Jr., DVM. MS 2010.

8. Yilmaz A., Svennerholm B., Hagberg L., Gisslen M. Cerebrospinal fluid viral loads reach

less than 2 copies/ml in HIV – 1 – infected patienst with effective antiretroviral therapy.

2006. P. 883.

9. Jurgelėnas E. Lietuvoje besiveisiančių usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) ir rudųjų

lapių (Vulpes vulpes) skeleto morfologinė analizė. Daktaro disertacija. Kaunas. 2010. P. 14–

30.

10. Jacevičienė I., Jacevičius E., Tamošiunas, Pridotkas G., V., Milius J., Lukauskas K.

Pasiutligės viruso ir oralinės vakcinacijos efektyvumo usūrinių šunų populiacijai

imunologiniai tyrimai. Veterinarija ir Zootechnika. 2010. T 49 (71). P. 37 - 42.

11. König Erich Horst, Liebich Hans – Georg. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals.

Textbook and Colour Atlas. New York. 2009. P. 232 – 246.

12. Kostov D. Domestic and wild animals from the neolithic period in the „Azmaschka“

settlement hill nears tara zagora. 2006. Vol.4, No 2. P. 55 – 60.

13. Lawson R. Anatomy and Physiology of Animals. 2012. P. 74 – 78.

14. Michael Akers R., Michael Denbow D. Anatomy and Physiology of Domestic Animals.

2013. P. 158 – 168.

15. Monckot H., Gendron D. Journal of Archaeological Science. 2009.

16. Mackinnon M. Osteological Research in Classical Archaeology. 2007. P. 473 – 504.

17. Piličiauskienė G. Galvijų kaulų iš Vilniaus žemutinės pilies teritorijos osteologinė analizė ir

amžiaus nustatymas pagal dantų struktūrą. Daktaro disertacija. Kaunas. 2008. P. 6, 22.

18. Padaiga A., Vitkus A. Bendroji histologija. Kaunas. Naujasis lankas. 2002. P. 134–136.

19. Reichstein H., Beitrag zur Kenntnis frühmittelalterlicher Rotfüche, Vulpes vulpes (Linné,

1758) aus Schleswig – Holstein. Schriften aus der Archäologisch – Zoologischen

Arbeitsgruppe. Kiel. 1984. P. 15 – 18.

20. Trbojevic Vukičevic T., Alic I., Slaviea A., Poletto M., Keižir S. Preliminary osteometrical

analysis of metopodium and aeropodium bones of follow deer (Dama dama L.) from the

Brijuni Islands, Croatia. 2012. 82 (1). P. 75 – 88.

21. http://topazas.lt/index.php/lt/fauna1/gyvnai/42-lap//topazas.lt/index.php/lt 2014 11 16

22. http://www.ltvirtove.lt/gyvūnijos_pasaulis.php?lt=lapes. 2014 11 17.

23. http://www.medziokle.info/medziotini-gyvunai/zverys/1435-usurinis-suo-mangutas-

nyctereutes-procyonoides. 2014 11 16.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju baigiamojo darbo vadovui dr. Eugenijui Jurgelėnui už pagalbą rašant magistrinį

darbą ir atliekant tyrimus.

Dėkoju visiems Dėstytojams už suteiktas žinias.