Utenos „Saulės“ gimnazijos laikraštis

2009lapkritis

Nr. 2(46)

Miglės Saladžiutės karpinysSENOJI MOKINIŲ TARYBA ATSISVEIKINA

„Saulėje“ mokausi nuo devintos klasės. Atėjusi į šią mokyklą buvau pakviesta dalyvauti moksleivių aktyvo veikloje – Gimnazijos taryboje, o įpusėjus an-triems mokslo „Saulėje“ metams bu-vau išrinkta gimnazijos prezidente. Per ketverius metus užklasinėje gimnazi-jos veikloje buvo visko: džiūgavimų dėl pavykusių darbų, švenčių, malonių ausiai pagyrų bei nusivylimų, pykčių ir neįgyvendintų idėjų... Būti mokinių prezidente nėra „statusas“, leidžiantis mokykloje jaustis aukščiau kitų moksleivių, tai yra atsakomybė bei darbas, atimantis daug laisvalaikio. Džiaugiuosi suteikta galimybe pažinti mokyklos gyvenimą iš kito kampo, tai man davė daug gyvenimiškos patirties. Per šiuos metus man la- biausiai patiko Gimnazijos dienos, nes jos susilaukia daugiausia moksleivių, mokytojų dėmesio, o tas malonus ruošimosi maratono šurmulys, bylo-jantis, kad dar gimnazijoje ne visiems yra nusispjaut į popamokinę veiklą, skatina judėti į priekį. Sveikinu Mariją su naujomis pareigomis ir kartu su nuo jų neatsiejamais iššūkiais, kurie padės jai tobulėti, semtis „gyvenimo mokyklos“ žinių ir jomis dalintis su kitais. Sėkmės!

Agnė Juodytė, 4e klasė

Taryboje esu jau ketvirtus metus. Tik atėjusi į gimnaziją, iškart įsimaišiau tarp aktyvistų. Pirmieji žingsniai ta-ryboje buvo per gimnazijos dienas (žinoma, ir prieš tai buvo darbų, bet ne tokių įsimintinų). Su dideliu užsidegimu dirbau ir tikėjausi, kad viskas bus nuostabu. Tą sykį renginį teko vesti su mokytoju V.Riboku (aš jam labai dėkinga, kad sutiko padėti). Mokytojas persikūnijo į hipį, o aš į žaviąją jo draugužę. Man širdis plakė lyg pašėlusi, rankos drebėjo, bet ne-paisant visų baimių, pavyko įvykdyti tai, ką planavome. Po šio renginio teko vesti (jei neklystu) visas gimnazijos dienų šventes, įvairius renginius.Labai norėjau veikti, mėginau gim-nazistus išjudinti siūlydamas tokius judėjimus, kaip „Sniego gniūžtė“, „Visi skirtingi – visi lygūs“, „Kinobu-sas“, bet dėl visuotinio pasyvumo kai kurie projektai ir liko projektų stadi-joje. Dar turėjau viltį tą pasyvumą išnaikinti su mini konferencija „Jauni-mas kalba su jaunimu“, bet gerų rezultatų nebuvo. Be renginių organizavimo, bendra-darbiavimo su kitomis mokyklomis (labiausiai patiko su Kauno jėzuitų gimnazija), skelbiau gerumo akcijas,

kurių metu buvo renkami pinigėliai nelaimės ištiktiems žmonėms. Dvi iš šių akcijų atsimenu geriausiai, nes su žmonėmis, kuriuos buvo ištikusi nelaimė, teko bendrauti ir asmeniškai. Pamatyti jų akis, pilnas laimės, padėkos, buvo pats geriausias dalykas, kokį tik galėjau įsivaizduoti. Tikiuosi, kad finansinė parama pravertė ir pa-lengvino jų dalią. Dabar, kai pagalvoju, ką padariau ir ko ne, sutinku, galėjau stengtis daugiau ir nepaisyti nieko ir daryti daryti... Bet aš savimi didžiuojuosi ir už tai, ką pada-riau. Už visą triūsą, kurį įvertino ar ne, už ėjimą į mokyklą šaltą sek-madienio vakarą, kad pakabinčiau ant klasių durų įžymių žmonių nuotraukas (tik-riausiai pamenate, kad kažkas kabėjo pernai ant durų, tik nežinia, ar visiems užteko laiko perskaityti) , už ginčus su mokyk-los valdžia, moky to j a i s , gimnazistais. Manau, turėsiu ką prisiminti po daugelio metų. Tikiuo-si, kad manęs nepamirš.O naujajai tarybai no-riu palinkėti k a n t r y b ė s , nes jos tikrai reikės. Nebijoti sunkumų ir dirbti iš visos širdies, kad mūsų „Saulė“ vėl sužibėtų kaip senais gerais laikais.

Irma Umbrasaitė, 4g klasė

Aš, Justinas Guobys, daugumai žinomas kaip „DŽIUSTAS“, Utenos „Saulės“ gimnazijos tarybos nariu bu-vau ketverius metus. Į ją pakliuvau, žinoma, todėl, kad buvau mokyklos „pirmūnas“ (juokauju...), patekau, nes norėjau būti naudingas savo mokyklai, būti aktyvus gyvenime, gauti patirties. Nenorėjau būti pilka pelyte didelėje bendruomenėje. Mano nuopelnai? Mano akimis, da-riau, ką galėjau, ir stengiausi būti ak-tyvus. Per pastaruosius metus man teko ir renginius organizuoti, ir juos vesti. Jei reikdavo mano pagalbos, visad padėdavau mokytojams, viską – muziką, piešinius, informaciją – ga-lėjo gauti iš manęs (jei tik pats turėjau

tam galios). Vykdžiau paramos akci-jas. Kelis kartus rinkome pinigėlius mergytei, sergančiai vėžiu, padėjome nukentėjusiems dviratininkams ir dar nelaimės ištiktiems žmonėms. Kas-met rinkdavome drabužius, kuriuos dovanodavome vaikų globos namams. Laikui bėgant tapau mokyklos DJ (tai didžiausias mano nuopelnas), nuo tada nebuvo renginio be manęs. Tek-davo pabūti ne tik muzikos skleidėju, bet režisieriumi, patarėju, spręsti iškilusius konfliktus. Tiek gerumo atradau savyje, o kas galėtų papildyti – prašom.Žinoma, nėra pliusų be minusų. Toks ir aš. Nors mokytojų, tikiuosi, iš kantrybes neišvariau gindamas savo nuomonę, bet gimnazijos direktorių V.Bubulį – taip. Dar iki šiol pamenu,

kilus ginčui dėl uni-f o r m ų , įsikarščiavo taip, jog buvo pa-s i ū l y t o s l a ž y b o s : jei teisus direktorius - aš ir mano kolegė Irma paliekame m o k y k l ą , o jei mes - palieka jis. Tačiau ais-tros buvo nuslopintos ir laimėjusių n e b u v o .

Didis minusas, kad mano tikslas buvo aktyvinti visą mokyklą, tačiau būdamas taryboje mačiau tik augantį mokinių abejingumą. Kiek čia apie save rasi bloga, toks jau buvau. Man, kaip mokiniui, buvo gera protes-tuoti prieš uniformą ir jos nevilkėti. Mokytojai, o ypač direktorius, gal-vojo priešingai. Dažnai stengiausi dėl pašalinių, su mokslais nesusijusių mokyklos reikalų, todėl dažnai kentėjo mokslas, bet tai nesutrukdė būti mokyklos „pirmūnu“.Toks mokinių tarybos narys buvau pastaruosius ketverius metus. Tikiu-osi, palikau indėlį šioje mokykloje, būsiu neužmirštas ir minimas geru vardu. O tokių kaip aš ir geresnių at-siras dar ne vienas, bet ir ne dešimtys. Tai tiek...

Justinas Guobys, 4c klasė

Turbūt nedidelis Mokinių tarybos narių

amžiaus skirtumas ir tolerantiškumas mus darė ne tik kolegomis, bet ir drau-gais, nors pasitaikydavo šiokių tokių nesutarimų.Viena iš spalvingiausių ir mylimiausių švenčių man būdavo ir yra mūsų Gim-nazijos dienos, nes į jas įsijungia didelė dalis gimnazistų. Žinoma, mums tekdavo sunkiausias uždavinys – sugalvoti, kas ir kaip turėtų vykti, kaip į renginį įtraukti kuo daugiau mokinių (o tai buvo sudėtingiausia). Tačiau būdavo labai smagu stebėti, kaip „gimsta“ renginys. Tekdavo nu-sivilti, kai mūsų idėjos mokytojams nepasirodydavo tokios puikios kaip mums ar tiesiog nusivildavome savi-mi atsigręžę atgal ir pamatę, kad šiek tiek tingėjome... Ką visą gyvenimą atsiminsiu - tai mūsų susirinki-mus, kurie dažniausiai vykdavo per ilgąją pertrauką mokytojo V.Riboko kabinete. Susirinkę dėl kokio nors svarbaus klausimo, mes dažniausiai didžiąją dalį pertraukos prasijuok-davome aptarinėdami mokyklos įvykius ar prabėgusį savaitgalį, na, o susigriebę imdavome spręsti mums iškilusias bėdas ir klausimus. Žinoma, dažnai tekdavo susirinkti ne vieną kartą, bet kartu su bendraminčiais pra-leistas laikas būdavo nuostabus. Mano nuomone, vienas iš geriausių mūsų darbų – Gerumo akcijos. Jų metu su moksleiviais, mokytojais rinko-me pinigėlius tiems, kuriuos ištiko nelaimė. Taigi tikiuosi, palikome savo pėdsaką „Saulėje“.Taryboje, manau, turėtų būti tokie žmonės, kurie nebijo kovoti dėl savęs ir kitų, kurie yra kūrybingi ir turi savo nuomonę. O naujajai tarybai linkiu daug daug kūrybingumo ir neprarasti optimizmo. Sėkmės! Juk jūs galite daug ką gimnazijoje pakeisti, page-rinti...

Miglė Kelevišiūtė, 4d klasė

Man labai patiko dalyvauti Mokyk-los tarybos veikloje, nes tai yra šiokia tokia patirtis, kuri gali praversti a- teityje. Mes siekėme dalyvauti įvairiose akcijose, rengti renginius, ir tai daryti buvo smagu. Stengiausi prisidėti ir padėti. Dalyvavimas tarybos veikloje man patiko, nes susipažinau su dauge-liu mūsų gimnazijos mokinių. La-biausiai į atmintį įsirėžė praeitų metų paskutinis skambutis, šimtadienis ir, žinoma, šių mokslo metų Mokytojų diena. Naujajai tarybai linkiu būti ak-tyviai, su dar didesniu entuziazmu tęsti mūsų veiklą. Tegul juos lydi sėkmė!

Miglė Vilimaitė, 4e klasė

2009 m. lapkritis2

Muzika – nuostabus garsų skamb-esys, pakylėjantis, suteikiantis jėgų, nuskaidrinantis sielą, verčiantis susimąstyti, nuliūsti, atpalaiduojantis, pradžiuginantis… Vieni jos klausomės, kiti kuriame, treti patys grojame ar dai-nuojame. Mūsų gimnazijos mokinė dvyliktokė Eglė Jakštytė dainuoja stipriu, gražiu balsu, yra muzikali, puikiai šoka. Nuolatinė mokyklos renginių dalyvė šiuo metu „studijuoja“ muzikiniame projekte „Muzikos aka-demija 2“. Praėjusią savaitę Eglė su broliu pradžiugino gripuojančią mūsų bendruomenę koncertu, tad įdomu, ką jai reiškia muzika, šokis, kokių įspūdžių atnešė pasirodymai „Mu-zikos aka-demijos“ scenoje. Malonu, jog atradusi laiko savo dienotvarkėje, Eglė sutiko atsakyti į „Lango“ klausimus.

Kada pradėjai mokytis „Saulės“ gimnazijoje? Kaip apibūdintum šią mokyklą? „Saulės“ gimnazijoje pradėjau mokytis nuo 2006 metų, kai iš Vaikutėnų pagrindinės mokyklos atėjau į pirmą gimnazinę klasę. „Saulėje“ man iš tikrųjų patinka, nes mokytojai yra la-bai draugiški, o aplinka - priimtina. Kai svarsčiau, į kurią Utenos gimnaziją eiti, pasirinkau „Saulę“ ir visiškai nesigailiu dėl šio apsisprendimo.Gal galėtum papasakoti ką nors įsimintino iš mokyklinio gyvenimo? Kai tik atėjau į „Saulės“ gimnaziją, mane priėmė į 1g klasę. Iš tikrųjų man ta klasė nepatiko. Aš visada norėjau būti bendraklasė su savo geriausia drauge Urte Aleliūnaite, kuri mokėsi 1d klasėje. Kai baigiau 2g klasę, mane perkėlė į 3d klasę ir mes tapome ir lig šiol esame klasės draugės! Tai man įsiminė labiau-siai.Kokie mokomieji dalykai Tau arčiausiai širdies? Kodėl? Savaime aišku, muzika. Taip pat visada labai mėgdavau chemiją, nes ji man gerai sekdavosi. Bet, aišku, dabar, dvyliktoje klasėje, yra sunkiau ir sekasi truputį prasčiau. Visada norėjau gerai suprasti matematiką, bet, gaila, iš mokomųjų dalykų ji sekasi blogiausiai.Dažnai dainuoji ir šoki gimnazi-jos renginiuose. Kur lavinai šiuos gebėjimus? Šiais metais tai pirmas pa-sirodymas gimnazijoje kartu su broliu (ačiū visiems, atėjusiems į mūsų koncertą, ačiū už palaikymą), o anksčiau labai ak-tyviai dalyvaudavau įvairiuose rengini-uose. Manęs paprašydavo kažką padai- nuoti ar mes pačios su Urte norėdavome pašokti, parodyti savo kūrybos šokius. Daugeliui keista, kad tuos šokius mes kurdavome dviese, be niekieno pagal-bos. O dėl vokalinių sugebėjimų – aš viską išmokau pati. Ir iš tikrųjų tai, ką dabar turiu, yra tiktai mano pačios indi-vidualiai pasiektas rezultatas. Kada susidomėjai muzika, pradėjai dainuoti? Muzika mane domino nuo pat vaikystės – buvau gana gabus vaikas. O rimtai pradėjau dainuoti maždaug prieš penkerius metus, bet tiktai savo kam-baryje, prie kompiuterio. Labai retai pa-sirodydavau net savo tėvams, nes būdavo gana gėda. Mat tuo metu galvojau, kad aš dainuoju visiškai prastai. Bet kai susi-laukiau komentarų: „Tu dainuoji labai gerai“, pasidarė drąsiau. Padainuodavau ir savo draugams. O kai buvau 2g klasėje, buvo tokia istorija. Man reikėjo atsis-

Muzikos pašauktaSvarbiausia – atrasti save

kaityti dainą mokytojai V. Jonuškienei pažymiui. Aš sakiau, kad negaliu, kad pasiliksiu po pamokų ir atsiskaitysiu, nes prieš klasę neišdrįstu. Ir mokytoja sutiko. Po pamokų, kai aš padainavau dainų iš Christinos Aguileros reper-tuaro, ji buvo apstulbusi. Klausė, kodėl nedainuoju niekur mokykloje. Aš tuo metu jaučiau didelę scenos baimę. Tada mokytoja pasiūlė dainuoti merginų ansamblyje, kur tiesiog dainuoji su vi-sais ir nebaisu. Bet pajutau, kad tai – ne man, man nepatiko dainuoti būryje. Ir aš pradėjau vengti ansamblio repeticijų. Mokytoja klausė, kodėl neateinu. Pa-sakiau jai, kad norėčiau dainuoti indi-vidualiai, ir taip prasidėjo mano solinis dainavimas.O kaip ir kada atsirado noras šokti? Kaip gimsta idėjos šokių numeriams? Tas noras šokti buvo visada, nes su Urte būdavome labai aktyvios mergaitės, kurios išliedavo savo energiją scenoje. O idėjos gimdavo ties-iog savaime. Aš ar ji pasiūlydavome kokį nors žingsnelį ir taip su-kurdavome šokius.Kokia muzika maloniau-sia Tavo ausims? Koki-os Tavo mėgstamiausios grupės ar atlikėjai/os? Klausau užsienietišką populiariąją muziką. Mano mėgstamiausia atlikėja – Christina Aguilera.Ar groji kokiu nors muzikos instru-mentu? Jei taip, kokiu? Kadangi nesu baigusi jokios muzikos mokyklos ir net gerai nepažįstu natų, tai negroju jokiu instrumentu. Bet svajoju išmokti gerai groti pianinu.Ar pati kuri dainas? Prisipažinsiu, tik-rai teko pačiai kurti dainas, bet tai buvo labai seniai. Netgi nebeturiu tų lapų, ku-riuose rašiau dainas.Kodėl nusprendei dalyvauti „Muzikos akademijoje“? Vasaros viduryje vienas prodiuseris pasiūlė dalyvauti “Muzikos akademijos 2” atrankoje. Gerai pagal-vojusi, aš sutikau su jo pasiūlymu ir at-vykau į atranką. Kokia buvo atranka į šį muzikinį šou? Ar sunku buvo patekti tarp išrinktųjų? Atrankos buvo trys ir jas pereiti buvo gana sudėtinga. Per pirmą atranką reikėjo padainuoti kokią nors mėgstamą dainą. Jie norėjo įvertinti vokalą. Paskui reikėjo dainuoti gamą. Kadangi aš niekad ne- simokiau muzikos, todėl gama man buvo sunkiausias etapas. Kadangi aš jos per pirmą atranką nesudainavau, man vienintelei buvo suteiktas šansas pasitai-syti antroje atrankoje. Bet kitų žmonių, jeigu jie nesudainavo gamos, į tolimesnę atranką nepakvietė. O man buvo suteik-ta tokia išimtis. Manau, kad buvo sunku patekti tarp išrinktųjų, nes norinčių dalyvauti tame realybės šou buvo tik-rai daug. Daug užsiregistravusių, daug atėjusių į pačias atrankas ir tikrai buvo daug atmestų. Dabar, man jau daly-vaujant šiame projekte, žmonės, sėdėję komisijoje, sakė: „Kai tik įžengei pro duris, iškart supratome, kad tu dalyvausi šitame šou.” Nežinau, iš ko jie pamatė, bet trečioje atrankoje aš pasirodžiau la-

bai puikiai. Buvau pasirinkusi labai gerą dainą, labai švariai atlikau gamą ir jiems padariau labai didelį įspūdį.Kiek laiko repetuoji, kaip ruošiesi šeštadienio pasirodymams?Vilniuje aš praleidžiu labai daug laiko ir daug dirbu. Jeigu net nėra repeticijų, aš vis tiek daug repetuoju, kad kuo geriau pasirodyčiau šeštadieniais. O ruošiamės pasirodymams labai įvairiai: vieną savaitę būna paskirta šokių, kitą – vokalo pamoka. Mano manymu, pamokų mums skirta gana mažai, tad turiu pati samdy-tis vokalo mokytoją, choreografą.Papasakok apie filmavimo nuotykius, apie tai, kas lieka už kadro. Galiu papa-sakoti apie visą šeštadienio dieną, kaip viskas prasideda. Laikas yra suskirsty-tas. Sakykim, man 12 valandą būna repeticija. Aš atvykstu į LNK studiją, parepetuoju savo dainas, su šokėjais sud-erinu žingsnelius. O kai baigiasi mano

repeticijų laikas, aš vis tiek stengiuosi susirasti kažkokį kampelį, kur galėčiau dar repetuoti, kad pasirodymas būtų vis geresnis. Tada nuo 15 valandos atsidaro grimerinė, ateina dizaineris, kuris mus rengia ir tuomet prasideda vi-sas sceninio įvaizdžio kūrimo darbas. 16 valandą – generalinė repeticija su vedėjais ir ka- meromis. Po jos baigia grimą, kuris dažniausiai užima daug laiko. Ir tada laukiame tiesioginės transliacijos. O per reklamas atsigeri v a n -

dens, jeigu išdžiūvusi burna, ar nueini pasišnekėti su šeimos nariais, kurie atvažiavę į tiesioginę transliaciją. Arba, sakykim, ateina prodiuseris ir ką nors paaiškina, pasako, ką darai blogai, kad reikia daugiau ploti, daugiau įsijausti į vaidmenį ir tiesiog labai daug šypsotis.Kokie įspūdžiai po televizinių koncertų, komisijos komentarų, įvertinimų? Po televizinių koncertų jaučiuosi visiškai išsunkta. Įspūdžiai būna fantastiški, jeigu gerai pasirodau, jeigu sulaukiu palankių komisijos komentarų. O po transliacijos mes dedame karštąsias natas, tai sun- kioji dalis visiems, bent jau aš dažniausiai nesu apsisprendusi, kam ją dėti. Man atrodo, kad visų pasirodymai būna pa- kankamai geri.Kaip vertini savo jėgas šiame projekte? „Muzikos akademijoje“ man tiesiog sekasi, komisija mane gerai vertina. Manau, jog dar turiu parako ir labai stengsiuosi išlikti iki pat galo. Gal net ir laimėti šį projektą.Ką manai apie kitus projekto dalyvius? Kuriuos laikai rimčiausiais konkuren-tais? Su visais labai puikiai sutariu. Net projekto prodiuseriai stebisi, kodėl mes taip gerai sutariame. Visi esame labai draugiški ir kol kas konkurencijos, bent jau aš, nejaučiu.Esi dvyliktokė, kaip sekasi suderinti pamokas gimnazijoje ir pasiruošimą šou? Taip, esu dvyliktokė ir, eidama į šitą projektą, labai išgyvenau, nes galvo-jau, kad tikrai „žiauriai“ nukentės mok-slai. Iš tikrųjų taip ir nutiko. Teko eiti pas direktorių ir pavaduotoją, tartis su mokytojomis, kad galėčiau atsiskaityti tai, ką reikia, kad semestro pabaigoje turėčiau tam tikrą pažymių skaičių.

Nežinau, kaip man seksis, bet labai no-riu, kad mokslas nenukentėtų, nes tai juk dvylikta klasė ir laukia egzaminai. Kiek galima, tiek stengiuosi derinti šou gyvenimą su mokslais. Man labai daug reiškia šis projektas, jam tikrai atiduodu visas jėgas, nes tai yra svarbus gyveni-mo žingsnis, kurį esu tvirtai padėjusi. Ir manau, kad atradau savo tikrąjį gyveni-mo kelią.Tavo ir šokėjų pasirodymas „Muzikinėse nominacijose 2009“ pripažintas stilin-giausiu. Galbūt esi dalyvavusi ki- tuose renginiuose, gal esi dar ką nors laimėjusi? „Muzikinės nominacijos“- pirmasis renginys, kuriame aš daly-vavau, todėl buvo labai daug jaudulio ir pasirodymas buvo tikrai ne iš pačių geriausių. Dar esu dalyvavusi interne-tinio puslapio www.frype.lt muzikiniame projekte, kuriame susilaukiau tik daug gerų komentarų, bet nieko nelaimėjau. Manau, dalyvavimas muzikiniame pro-jekte „Muzikos akademija 2“ yra pats didžiausias mano laimėjimas. Galbūt turi ir kitų pomėgių? Kuo užsiimi laisvalaikiu? Kitas mano pomėgis – šokiai. Laisvalaikiu stengiu-osi kuo labiau pailsėti ir būti žvali, nes gera savijauta irgi labai daug reiškia. Jeigu blogai jautiesi, tai šeštadienio pa-sirodymas bus atitinkamai blogas, kaip ir tavo savijauta.Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Ko toliau sieksi gyvenime? Iš tikrųjų labai toli į ateitį žiūrėti dar nedrįstu, bet norėčiau, kad nenutrūktų mano muzikinis gyveni-mas ir stengsiuosi, kad mano ateitis sietųsi su muzika.

Apie Eglę mokytojai bei draugė:Urtė (4d): Eglė yra labai talentinga mer-gina, turinti nuostabų balsą ir puikiai ju-danti scenoje. Ji yra labai graži panelė. Nepaisant to, Eglė paprasta, linksma, padykusi. Su ja visuomet gera susitikti, pasikalbėti ar šiaip tiesiog leisti laiką kartu.Mokytoja Vilija Jonuškienė: Džiaugiuosi, didžiuojuosi Egle. Malonu, kad jos balso galimybes puikiai įvertino geriausi Lietuvos estrados balsai – Kastytis Kerbedis ir Rosita Čivilytė. Linkiu Eglei neišpuikti, neprarasti ištikimų draugų ir būtinai susirasti gerą vokalo mokytoją (Egluže, juos turi net pasaulinės garsenybės!.. O garsenybė – tai 30% talento ir 70% juodo kasdien-inio darbo).Auklėtoja Ramunė Tarvydienė: Džiau-giuosi Eglės talentu, tuo neapšlifuotu deimantu 4d klasėje. Kai toks tra-pus, dailus žmogus turi be galo stiprų, dinamišką, išskirtinai savitą balsą, kai pamatai ją scenoje, be jokios baimės, atvirą ir šiltą, atsidavusią visa savo siela dainai – tai, patikėkit, mano kūnu pradeda bėgioti tie geri virpuliukai... Ir norisi ištarti Eglei ačiū už tai, kad yra mano auklėtinė ir mokosi mūsų klasėje. Stiprybės! Apgaubk savo dainom visą Lietuvą.

Linkime Eglei sėkmės tobulinant savo muzikinius sugebėjimus ir kūrybinio džiaugsmo ruošiant pasirodymus, kurie žiūrovams suteikia malonių akimirkų.

Ieva Raišytė, 3a klasė

LANGAS 3

Kaip tapti tobulu mokytoju?Nepakantumas mokinio žinių trūkumui – dažnas reiškinys. Tikrai ne kartą e- same girdėję per klasę aidint sparnuotą mokytojo frazę: kodėl neišmokai pamokos?!! Panašių scenų metu iš mokytojų galima išgirsti ir mokinį žeminančių žodžių, išrėžtų klasės draugams girdint. Nepaisant mokytojų emocinio nestabilumo, žinoma, jie „turi teisę“ per pamokas tvarkyti savo asmeninius reikalus, pavyzdžiui, plepėti su draugais ar nardyti po inter-neto gelmes kompiuteryje, tačiau mo-kiniams naudotis telefonu per pamo-kas griežtai draudžiama...Tai kurgi pasislėpė demokratinės valstybės lygybė? Ji negali pasislėpti, nes jos nėra. Norisi ironiškai šyptelėti su-vokus elementarią teisybę. Aktuali ir

ne mažiau svarbi problema – mokyto-jo nesugebėjimas pasiruošti pamokai. Toks atsakomybės už savo darbą nejautimas ypač juokingai atrodo pa- tiems mokiniams. Jie turi puikią progą pasijuokti iš klasėje besišlaistančio mokytojo, nes šis ieško užduočių vykstančiai pamokai, kurios minutes negailestingai skaičiuoja sieninis lai-krodis. Jei jau pradėjome narplioti mokytojų dėstymo trūkumus, vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai stengiasi kuo greičiau išeiti programą nepaisydami, ar jos temas suprato mokiniai. Negebėjimas sudominti mokinių dėstomu dalyku irgi dide- lis minusas, galbūt tai stengiamasi kompensuoti įvairiais nukrypimais: juokeliais, kalbomis apie koncer-

tus, tuo, kas neaktualu pamokai. Vargu ar tai padarys pamokos temą įdomesnę. Geriau pamokoje spręsti realias praktines situacijas, aktua- lias problemas. Belieka pridurti, kad mokytojai nėra visažiniai, tad nereikia vadovautis šiuo stereotipu: 1. Mokyto-jas visada teisus. 2. Jei kyla klausimų, žiūrėk į pirmą punktą.Jeigu yra medalis, yra ir antroji pusė, šiuo atveju, geroji. Mielas mokytojau, juk mokinys – ne priešas, nuo kurio reikia gintis priešiškumo kaukėmis, mums reikia truputėlio pagarbos, kantrybės. Greičiausiai paklausite: o kur pagarba man? Iš mokinių pagarbos sulaukia tik gebantys sudominti moko-muoju dalyku, griežti ir reiklūs moky-tojai. Mums svarbus ryšys tarp moky-

tojo ir mokinio, o jis nebus užmegztas, jei mokytojas bus nekomunikabilus, turės numylėtinius ir atstumtuo-sius, juos vertins nekompetentingai: gudručius – aukštesniais balais, o ne tokius protingus, bet besistengiančius – žemesniais. Suvokimas, kad moki- nio vertė priklauso nuo mokyto-jo, rodo, jog šis gerai atlieka savo darbą. Mes, mokiniai, nepamirštame ir gražiausių mokytojo savybių: nuoširdumo, geranoriškumo. Ačiū už suteiktas žinias. Kuo nuoširdžiausiai linkiu visiems tapti mokinio širdies dalele ir kad baigęs mokyklą jis pasakytų: „Tai buvo mokytojas iš didžiosios M...”

Mantė Dicevičiūtė, 4c klasė

Kaip mes mokytojus sveikinom...Viskas, rodos, suplanuota iki paskutinių smulkmenų, teliko lauk-ti penktadienio – Mokytojų dienos. Turbūt pedagogų per daug nenuste-bino ryte mokyklos foje laukian-tys dvyliktokai su simbolinėmis dovanėlėmis. Nors tai jau tapo tradicija, bet mes nuoširdžiai tikimės, kad tai džiugina mokyto-jus kiekvienais metais. Profesinės pedagogų dienos proga mes norėjome ne tik pasidalinti gera nuotaika, bet ir sužinoti, ką reiškia būti mokytoju. Taigi apšilę kojas mokykloje, jau antrąją pamoką ki-bome į darbą: dalis abiturientų vedė pamokas pradinukų mokyklėlėse, kiti pavadavo mūsų gimnazijos moky-tojus, na, o drąsiausi iš drąsių stengėsi suvaldyti mokytojų, vėl virtusių mo-kiniais, klasę. Kaip ir buvo galima tikėtis, šurmulio „tryliktokų “ klasėje

netrūko: vieni skundėsi, kad nespėjo per pertrauką nubėgti į tualetą, todėl visą pamoką prašėsi ‚,sysi‘‘, kiti pokštavo ir išjunginėjo šviesą. „Mo-kiniui” V.Ribokui krito į akį laikinoji seselė Miglė, todėl jis simuliavo kosulį

ir prašėsi išleidžiamas iš pamokos pas seselę. „ M o k i n ė ” R. Baurienė rašė ne vieną pasi-a i š k i n i m ą d ė l v ė l a v i m o , t r i u k š m a -vimo... Visa laimė, kad neklaužadas tryliktokus l a i k i n i e -

siems jų mokytojams padėjo sutram-dyti „direktorius“ Justas jau legenda tapusia fraze: „Jei kažkas kažkam nepatinka, rašykite prašymus keisti mokyklą!“ Viskas, rodos, buvo smagu

ir įdomu, tik mus nustebino mokytojų pasyvumas, nenoras dalyvauti jiems skirtoje pamokoje (kai ku-rie daug mieliau laiką pra-leido prie kavos puodelio...). Žinoma, keleto pedagogų nebuvo jiems skirtoje atrakcijoje dėl mokinių aplaidumo, nes jų niekas nepavadavo. Mūsų nuomone, šventė prabėgo gana sklandžiai ir gražiai, tikimės, kad mokytojams ši diena paliko daug šiltų prisiminimų.

Dvyliktokų vardu Agnė Juodytė ir Miglė Kelevišiūtė

Mokytojų Mildos ir Jolantos prierašas. Mokytojai buvom ne pasyvūs, o tiesiog nuobodžiaujantys – juk iš proto varo pasikartojantis dvyliktokų pamokos mokytojams scenarijus. Neįdomu, kai „n” metų žinai, kas bus, kaip bus. Kur dingo protai – naujienos?

Ar nepabosta per žinias girdėti tik kriminalus (ypač seneles bauginančius, gąsdinančius), verslą, sportą ir Šuliją (nors neįsivaizduoju, kaip pastarojo kalba gali nusibosti)? Jei informacinėse laidose būtų skirta bent keliomis minutėmis daugiau lai-ko teigiamoms naujienoms, manau, visi jau būtumėme išgirdę apie drąsų mūsų gimnazijos mokinių poelgį. Tai verta dėmesio trečioko Adolio Karkos bei antroko Mantvino Birietos istori-ja. Tokia neįtikėtina ir nepaprasta lyg gelbėtojo Mičo nuotykiai Kalifornijos paplūdimiuose, kuriuos šįkart atstojo Utenos miesto pelkės.Vieną kartą gyveno... O gal geriau be banalumų? Juk sunkiai iš vaikinų lūpų iškamantinėtas pasakojimas sukelia pačių įvairiausių emocijų...Buvo eilinis rudens pavakarys. Trys draugai: Adolis, Mantvinas ir Ed-mundas (A.Šapokos gimnazijos moksleivis), lyg niekur nieko tem-stant traukė namo. Praėję A.Šapokos gimnaziją vaikinai pasuko Vaiginio degalinės link, kur takas veda palei

komunalininkų nepaliestus krūmynus. Staiga pasigirdo neaiškūs, bauginan-tys šūksniai. Jie sklido iš krūmų pusės, tad pasimetę vaikinai susidomėjo, kas ten yra. Prisiartinę arčiau suprato, jog ten skamba vyriško balso pagal-bos riksmai. Moksleiviai ir išsigando, ir pasijuokė, nes balsas buvo girto žmogaus. Tada pažiūrėję, iš kur sklin-da garsas, išvydo pagyvenusį vyrą, iki pusės įsmigusį į pelkę. Jie, netekę žado, nežinojo, nei ką daryti, nei ko imtis. Tačiau nepabijojo ir visi trys puolė prie pelkės. Tamsu, šlapia, purv-ina, bet jaunuoliai nieko nepabūgę šiaip taip pasiekė nelaimėlį ir išvilko jį iš dumblo. Po to padėję girtam vyriškiui atsistoti, vaikinai tikėjosi, kad jis kaip nors pareis namo, tačiau klydo. Vos dieduką paleido, jis kiek susverdėjęs virto, o krisdamas galva atsitrenkė į kelmą. Tada vaikinai tikrai išsigando, nes vyras prarado sąmonę. Nepasimetę paskambino greitajai pa-galbai. Po kelių minučių prisistatė felčerė, o vyriškis, visų laimei, atgavo kvapą. Jūs nepatikėsit, bet tai dar toli

gražu ne istorijos pabaiga. Vaikinai, kuriuos jau galima vadinti tikrais gelbėtojais, nepaliko vargšo greitosios pagalbos medikei, nes dėl jo girtumo iškilo problemų. Diedu-kas sunkiai tiek judėjo, tiek kalbėjo. Jį reikėjo pristatyti į namus. Visi sutūpę greitosios pagalbos automo-bilyje turėjo važiuoti į nelaimėlio gyvenamąją vietą. Ši kelionė Utenoje trūko vos ne porą valandų. Juokin-gai skamba ar ne? Juk visai Utenai pervažiuoti užtenka vos penkiolikos minučių. Taigi vaikinai dar turėjo dar-bo. Kartu su medike išklausę nerišlios vyriškio istorijos, suprato, jog jis dai-nuoja chore ir ėjęs namo po koncerto (savaime suprantama, po renginio spėjo ir atšvęsti). Klausantys patikėjo, nes diedukas vilkėjo kostiumą. Po šios ir kitų visiškai nesuprantamų sapalionių, vežamasis ištarė namų adresą. Nuskubėję į minėtą vietą vai-kinai ir felčerė rado namuose žmonių, kurie teigė... senuko nepažįstą. Visi nusivylė, bet nenuleido rankų. Netru-kus iškamantinėjo tikrąjį adresą, ku-

riuo pažymėtas namas buvo visai kitame gatvės gale. Ačiū Dievui, ten duris atidariusi moteriškė pažino ir pasiėmė vyrą į vidų. Tiek nustebusi bobutė, tiek greito-sios pagalbos darbuotojai pagyrė bei nuoširdžiai padėkojo vaikinams už be galo narsų ir kilnų poelgį. Jau- nuoliai, gavę nemažą adrenalino dozę, niekad nepamirš šio nuotykio. Turbūt visiems tokio nepaprasto įvykio dalyviams ta diena bus įsimintina visam gyvenimui. Nelaimėlis alko-holio padauginęs vyriškis nuo šiol galės švęsti savo antrąjį gimtadienį, o gelbėtojai galės didžiuotis savo drąsa ir ryžtu. Kaip patys vaikinai sako: „Sunku patikėti, kad išgelbėjom žmogui gyvybę, bet tikime, nes tai buvo toks geras jausmas“. Kabinu po garbės medalį mūsų mičams – Adoliui, Mantvinui ir Edmundui. O visiems skaičiusiems linkiu bent kartą gyve- nime pajausti tą fantastišką atlikto ypač kilnaus poelgio jausmą.

Marija Šaraitė, 3a klasė

Šių dienų mičai haselhofai (gelbėtojai)

42009 m. lapkritis

Adresas: „Lango” redakcija K. Ladygos g. 18, Utena el. p.-saules.langas@gmail.com Spausdino UAB „Utenos Indra“ Tiražas 400 egz

Redakcinė kolegija: Mantė Dicevičiūtė, Kristina Zitikytė, Jūratė Giedraitytė, Giedrė Genytė (4c), Valentina Kovalenko (4a), Ieva Raišytė, Marija Šaraitė, Kotryna Šakalytė,

Augustė Šutinytė, Greta Zabulytė, Donata Černiauskaitė (3a), Simona Burbulytė, In-grida Petravičiūtė, Indrė Ivanovaitė (3e), Monika Siniauskaitė, Gilvilė Stankevičiūtė, Laura

Dudlauskaitė (2a).Maketuotoja mokytoja J. Pakalnytė.

VALGYKLOS YPATUMAIGimnazijoje yra tik trys garsą leidžiantys aparatai: skambutis, mokyklos radijas (jis dar egzistuoja?!) ir mūsų pilvai. Pastarieji groja gar-siausiai, tad suskambus parduotuvės „IKI“ garso takeliui, dauguma bėga į rūsį – maisto oazę prikimšti pilvų bandelėmis ar kitu padoresniu maistu. Valgykloje kaip visuomet ideali tvar-ka – eilės išsidėsčiusios ne po vieną žmogų, o mažų mažiausiai po keturis vienoje krūvoje, tai vadinama „aš gi tik bandelių noriu, ko man stovėt eilėje“ stiliumi. Kai pamatau įkyriai lendančius mokinius, dažniausiai rėkiu. Parėkia ir dar du trys žmonės. Kiti švaistosi tolerancija ir subtiliai nutyli, taip suteikdami progą skania-jam kotletui sėkmingai atšalt...Dar vienas vaizdas, kurį galima pa-matyti mūsų valgykloje,– tai mados reidas. Galbūt labiau vertėtų teigti, kad virtuvės reidas... Pliusas vien dėl

to, kad gali pamatyti, kokie paltai ar striukės šį sezoną yra madingos, nes retas kuris palieka rūbą pasikabinęs... Anksčiau bent jau būdavo užrašas: „Į valgyklą įeiname be striukių“, o

nusidėjėlius, kurie nepaklusdavo šiam įsakui, varydavo su teise sugrįžti, jei tik ateis be „palydovo“. O dabar to užrašo nebėra, tad, matyt, ir taisyklė nebeegzistuoja... Ką gi... Nemanau, kad kažkas keisis, nes laikas – pinigai, ir visi taip skuba, taip skuba... Galėtų padėti palaikyti tvarką budėtojas – bet

kas gi aukos savo laiką ir kankinsis žiūrėdamas, kaip kiti perka maistą... Tad jei jau grūdatės, tai bent manda-giai ir besišypsodami. Vis smagiau bus tam, kurį palikote eilės gale. Ir

nepiktnaudžiaukite tuo. Valentina Kovalenko, 4a klasė

Mūsų mokyklos mo-kiniams, kaip ir ki-tiems žmonėms, pirmiausia rūpi paten-kinti fiziologinius po- reikius. Vienas iš jų – „prikimšti“ savo pilvą

šilto, skanaus maisto. Jūs paklausite, kodėl būtent prikimšti? At-sakymo reikėtų ieškoti mokyklos valgykloje per ilgąją pertrauką. Mokiniai tarytum vilkai prie grobio puola. Visi stumdosi, pyksta, o ypač eilės priekyje, tarytum

tai būtų paskutinės maisto atsargos žemėje. Kurgi dingo pagarba aplinki-niam pasauliui? Juk visi esame lygūs, tad kodėl kažkas nori būti lygesnis už kitus ir lįsti be eilės? Aš manau, kad nepagarbą mokiniai parodo ne tik sau,

bet ir mokytojams. Man belaukiant „bekraštėje“ eilėje teko matyti, kaip būrelis mokytojų susėdę ant suole-lio laukia, kol galės susimokėti už pietus, o tuo metu moki- niams nė motais, kad už jų laukia eilutė pedagogų. Štai kodėl aš teigiau, kad mok-

sleiviai siekia „prikimšti“ savo tuščius pilvus.

Simona Burbulytė, 3e klasė

STATISTINIO VIENUOLIKTOKO DARBO VASARAStatistinio vienuoliktoko vasara turėjo būti mažų mažiausiai įsimintina: daugelis, jau sulaukę pilnametystės, vis dar baugino tėvus grįždami paryčiais, kiti spaudė „gazo” pedalą, sėkmingai išsilaikę vairavimo teises, treti tiesiog leido sau pailsėti prieš „arimo“sezoną, na, o dar vieni derino malonumą su nauda – išvyko padirbėti į užsienį. Aš jau senokai būdama pilnametė, bet be vairavimo teisių ir visiškai neįbauginta gresiančios dvyliktos klasės, nusprendžiau praplėsti akiratį svetur. Sukaupusi visas anglų ir turkų kalbos žinias pildžiau anketas, nurody-dama šalį, kurioje norėčiau dirbti, kaip „any country“. Nurodžius tokį pasirinkimą man atsivėrė platesnės perspektyvos: pasiūlymų buvo ir iš Japonijos, ir iš Australijos, Amer-ikos, tačiau neatsitiktinai pasirinkau Angliją. Kalbų lavinimas (dirbau turkų šeimoje ir ne paslaptis, kad savo ateitį noriu sieti su šia kalba) ir netolimas atstumas atrodė optimalūs. Vėlesni ne itin malonūs pokalbiai su tėvais (pavyzdžiui, „Ar žinai, kas tau gali

nutikti?!“) baigėsi sėkmingai. Realiąją situaciją supratau įsibėgėjant lėktuvui: išlipti, net ir jeigu būtų labai norėjęsi, nebebūčiau galėjusi, tad nusprendžiau at-siduoti avantiūrai į rankas ir žiūrėti, ko- kie smagumai manęs laukia ūkanotoje An-glijoje. Vis tik, pa-maniau, rizika šiokia tokia yra, bet ne tokia didelė, dėl kurios nerizikuočiau. Mano jaunatviškas optimizmas buvo prigesintas jau oro uoste: mat naiviai tikėjausi, kad manęs jau lauks išskėstomis rankomis. Cha, kai pagal-voji... Po pusantros valandos laukimo, apeitų visų Informacijos centrų, ku-riuose man nebuvo suteikta galimybė paskambinti (manasis telefonas An-glijoje atsisakė skambinti), buvau visiškai nuleidusi rankas ir galvojau „Ką daryt???“, laimei, susitikimas įvyko. Šis nepunktualumas tikrai nubraukė porą mano gyvenimo metų.

Dirbau turkų šeimoje, kurioje vienintelė m u s u l m o n i š k a taisyklė tebuvo k i a u l i e n o s nevalgymas, tad skirtingi tikėjimai nebuvo kliūtis, juolab, kad abi pusės savo tikybų nepraktikavome. Auklės darbo nedrįsčiau pa-

vadinti sunkiu, jį lengvino ir pati mergaitė, kuri buvo švelnumo įsikūnijimas – visad ateidavo, apka- bindavo, pabučiuodavo... Kaip visa tai man iš pradžių atrodė keista... Į mano pareigas įėjo visapusiška mergaitės ir namų priežiūra, bet galiu teigti, jog nepersidirbau. Laisvu laiku net nešiojau skrajutes. Tai suteikė galimybę geriau pažinti miestą, tie- siog gatvėje susipažinti su žmonėmis. Kadangi patekau į neįtikėtinai mylinčią šeimą, pamačiau, kokie vis dėlto dideli mūsų kultūrų skirtumai: kokia jiems svarbi šeima, koks ryškus

motinos autoritetas. Tuo dar kartą įsitikinau gavusi nemokamų atostogų pačioje Turkijoje. Vaišingumas ir nuoširdus priėmimas sugriovė mitą apie lietuvišką svetingumą. Anglija man parodė savo gražųjį veidą, tačiau ar ji – toji šalis, ku- rioje norėčiau gyventi, nežinia. Prisi-jaukinus ją, rytais nebestebindavo žmonės su pižamomis ar nepažįstamų praeivių ištartas „Sveika“. Pasiilgstu ir senoviškų su mažytėmis durelėmis kotedžų vaizdo, ir siaurų gatvelių, primenančių Vilniaus senamiestį. Ten aš tiek daug visko patyriau , sužinojau apie vaikus, apie save, išsiugdžiau pakantumą ir švelnumą, kurio taip stinga Lietuvoje... Net nebuvo minties gailėtis pradirbus visą vasarą (bus tų vasarų), o ar dar kada leisiuosi į tokią kelionę – kažin. Svarbiausia, nebijoti iššūkių ir realiai įvertinti situaciją, juk dažniausiai to-kie nuotykiai baigiasi tik gerai ir labai gerai.

Giedrė Genytė, 4c klasė

Vyksta vokiečių kalbos pamoka. Mokytoja diktuoja, kad yra nominaty-vo, akuzatyvo, datyvo ir genityvo link-sniai. Vienas mokinys, ilgai plepėjęs, pagaliau atsitokėja ir klausia:- Mokytoja, koks linksnis?- Pliurpatyvas!

Juokinga, kai mokytojas sako...•„pampersiniai, sauskelniniai“ (laidančiam kvailus juokus)•„alzheimeris“ (pamiršusiam ką nors)•„baisiau kaip ženytis nebus“ (bijan-

KALBA MŪSŲ GIMNAZIJOS MOKYTOJAItiems ko nors)•„kaip kalakučiokai išsižioję“ (lau- kiantiems gatavų atsakymų) •„nusistriukinkit“ (sėdintiems pamokoje su striukėmis)•„visą savaitę dabar bus nuo tavęs karantinas“ (nenorinčiam dirbti)•„tylos minutė! Viens du trys !“ ( ir... triukšmas tęsiasi)•„tylintis protingesnis atrodai“ (daug ir tuščiai šnekančiam)•„savo nepridėjęs, kito neuostyk“ (nenorinčiam dirbt pravirom durim)

•„labai dificult“(negalinčiam atsakyti į paprastą klausimą)•„be jokios abejonės“ (bet kuriai situ-acijai esant)•„mokytojau,daryk stebuklą“ (nesu-prantantiems ko nors)•„kapų tyla ir rūtų kvapas“ (nesulau-kus atsakymo)•„stengtis reikia tualete“ (pasiaiškinančiam, jog stengėsi)•„atsibodot“, „užknisot“ (erzinan- tiems)

Erzina, kai mokytojas per pamoką•rėkia ant visų, nors galėtų rėkti ant vieno• žagsi • lygina tave su mama ar broliu, sese• nuolat pasakoja apie savo šeimas• atima telefoną, rašant žinutę mamai• nepatiki, jog namų darbus tikrai suėdė šuo• žurnale įrašo pažymį pieštuku• pasiima veidrodėlį ir tvarkosi• neleidžia juoktis, nes jam nejuok-inga

Akmenėliai į mokytojų daržą