Šarūnas Vaitkus. Prisiminimai – tai tarsi mums už nuga-

ros pririštas siūlas, kurį tempiame visą gyvenimą, – kartais

trumpam atsisukę įvertiname praeitį ir žengiame tolyn,

kartais atsisukę norime traukti siūlą tikėdamiesi išvysti

visą kamuolį ar prisitraukti praeitį arčiau dabarties, bet lyg

maži kačiukai dar labiau įsipainiojam lipniose pinklėse. Šis

kūrinys tėra šiltas megztukas, kurį nusimezgiau sau, tačiau

dabar noriu, kad apsivilktumėte ir Jūs...

www.sarunasvaitkus.com

Vaidas Žvirblis. Patinka žmonės, kurie neadekvačiai

reaguoja ar sprendžia jiems kilusias problemas. Dar – kurie

nelabai susivokia šiame pasaulyje arba visai nieko nesu-

pranta... Tarp jų – geriausi mano draugai.

vzvirblis@yahoo.com.au

Maketuotojas MinSimanKeVičius.

Dizainerio klausimai: ar ta linija čia ar ten? Ar šiandien

bus gerai, bet rytoj ne? Ar pieštukas aštresnis už

kompiuterį? Arrrrghh.... taškutis nuslydo, bet žiūrėk,

– dabar geriau!

www.dnagallery.com.au

ŠARŪNAS VAITKUS

(ouvrage)

Iliustravo Vaidas Žvirblis

KAUNAS, 2008

Copyright © 2007 Š. Vaitkus, V. Žvirblis

Published by „JUMENA”Kaunas, Lithuania

ISBN:

All rights reserved and no parts of this book may be reproduced in part or whole in any manner without written permission except in critical articles and reviews.

Cover illustration and all illustrations throughout the book remain Copyright © 2007 V. Žvirblis

Typsetting and design by MinSimanKeVičius and The Imaging Services Group, Richmond, Victoria, Australia

JONAS VAITKUS

Skaityti sūnaus rašinį yra neįprasta. Atsiriboti nuo to įmanoma, tačiau nenoriu, nes man šiuo atveju svarbu pats faktas, kad rašo sūnus, o aprašyti dalykai vienaip ar kitaip yra mano gyvenimo dalis.

Kaip skirtingai sūnus ir tėvas vertina ir reaguoja į tuos pačius dalykus? Koks jautrumas smulkmenoms ir koks stiprus, gąsdinantis, pavojingas pažeidžiamumas? Ši akistata su savo praeitimi per literatūrinį kūrinį apnuogino paklydimus, pakeitė daugelio poelgių vertinimus, priminė primirštas, bet reikšmingas detales. Akivaizdu, kad mūsų širdyse, mūsų nervų ląstelės patirtyje yra daugybė pulsuojančių skaudulių, kuriuos laikas ir rūpesčiai prigesino, bet jie yra, nors buitinėje plotmėje mūsų santykiai beveik idealūs.

Labai norėčiau, kad būsimieji skaitytojai, ypač tėvai, perskaitę išgyventų kažką panašaus, kad iš naujo perkratę savo praeitį susivoktų, jog žodžiai: labas, kaip gyveni, pasveikinimai ir palinkėjimai, finansinė paspirtis ir t. t. dar nėra dvasinio artumo ir abipusio ryšio išraiška. Kaip taip atsitinka, kad šalia vienas kito gyvenantys žmonės būna taip toli vienas nuo kito?

Vaikas, paauglys, pilnametis, tėvas! Keturi virsmai, išgyventi vienatvėje, keisčiausiu būdu išgrynino vertingiausias žmogaus savybes, kurios iki šiol sugyvena kartu ir nesibodi keliauti vaikišku triračiu judrioje, pavojingoje gyvenimo gatvėje. Tuo pat metu ir aš myniau tą patį slenkstį, tomis pačiomis gatvėmis, tame pačiame mieste gainiojau savo automobilį, bet kodėl taip sunkiai atkuriu faktus, įvykius, primenančius tuos keturis virsmus? Kai peržiūriu prabėgusio gyvenimo „filmą“, matau save ir tik save, o juk šalia buvo man artimi žmonės. Tada kodėl šio „filmo“ epizoduose jų nėra? Klausinėju savęs, kur ir kaip jie buvo, kokioje vienatvėje gyveno, bet atsakymų nerandu. Skaudu, bet tai faktas.

Apysakos šeimyninė istorija, persipynusi realybe ir fantazija, sapnais ir liguistais juslių proveržiais, baigiasi skenduolio pasikalbėjimu su naru, bet tai daugiau dar viena vienatvės ir nevilties vizija, bylojanti apie bendravimo, užuojautos, šilumos poreikį. Šeimyninėje istorijoje, jau už apysakos ribų, yra ir daug šviesos, nes tie, kurie gyveno vienatvėje, atlaikė ir nenusisuko, neužslėpė pykčio, pagiežos ar keršto. Nepriekaištauja ir nesmerkia tų, su kuriais skaudžiai susidūrė, nes nuoširdžiai tiki, kad tik taip jie ir tegalėjo elgtis, nieko nekaltina, nors turėjo paknopstomis bėgti, kad išgyventų, nekaltina, nors neviltis vertė įsivaizduoti save mirusiu ir svajoti apie skriaudėjų atgailą ir ašaras, nekaltina, o juk iš nevilties norėjo griūti į sniego pusnį ir.... užmigti? Jie geresni, išmintingesni ir, tikiu, bus kitokie savo vaikams...

Didmiestis. Pilkšvi debesys kaupiasi virš stiklinių pastatų, užtemdydami gilius skersgatvių šešėlius, trykštančias fontanų sroves, pilkai suvienodindami atmosferą. Įprastą didmiesčio gaudesį pamažu stelbia artėjantis vėjo ir lietaus šnaresys.

Pradeda lyti. Stambūs lašai vejasi vienas kitą ore. Vis stiprėjančiu įniršiu sproginėja ant cementinio grindinio, nutaškuodami pagrindinę miesto aikštę vis didėjančiom dėmėm.

Gatve traukia žmonės. Ryškiaspalviai skėčiai mirguliuoja pilkumoje. Vienas kitą trypia šlapi batų atspaudai. Sužaibuoja.

Kavinė. Aprasojusi vitrina. Prie kavinės durų kūpso senas triratukas.

Senė. Sėdi pasirėmusi į sieną netoli kavinės durų. Raukšlėtos rankos laiko nutrintą bandžą. Ji negroja. Prie bandžos dėklo su monetomis guli senas šuo. Užsimerkęs.

Gatvės gale pasirodo vyras.Senė derina stygas. Šunėkas pastato ausis.Vyras artėja.Senė perbraukia stygas nešvariais, nugrubusiais pirštais. Praeidamas

skėtis į dėklą įmeta monetą. Senė nusišypso. Ji neturi dantų.Vilkįs juodu lietpalčiu, sukišęs rankas į kišenes, vyras artėja. Be

skėčio, trumpai kirptais plaukais.

Kavinėje. Moteris ranka patrina aprasojusį stiklą. Matyti praeiviai, senė, šuo... Vyras jau nebetoli.

Senė groja nesudėtingą valsą.– Ping-piiiii, ping-pi-piiiii, ping-pi piii, pi-pi-pinnnng...Kavinėje ta pati ranka padidina nuvalyto stiklo plotelį. Vyriškis

stabteli ir įsiklauso. Giliai įkvepia drėgno oro ir užsimerkia.

~ septintas ~

Ši melodija jam kažką primena. Kažką primena... Jis stengiasi prisiminti kažką svarbaus, tarsi norėdamas atgaivinti kažkokį seniai surūdijusį jausmą. Jis dairosi aplinkui, ir pamato...

Už aprasojusio stiklo, mažame nuvalytame plotelyje – merginos akis. Jie žiūri vienas į kitą.

Tai trunka ištisą amžinybę.Vyro veido išraiška pasikeičia. Netikėjimas, nustebimas, gailestis,

suvokimas... Mergina liūdnai šypteli.Griaustinis. Vyras nusisuka ir paėjėjęs užsidaro telefono būdelėje. Už

aprasojusio stiklo matyti jo siluetas. Vyras pirštais patrina stiklą. Stebi kavinės vitriną. Kavinės langas jau spėjo aprasoti. Niekas neatsiliepia, ir jis pakabina ragelį.

Išeinant iš telefono būdelės, vyrą pasitinka varpų skambesys. Jis suklūsta. Prisidega cigaretę. Mergina vėl nuvalo aprasojusį stiklą. Vyras sprigteli cigaretę į šalį ir įmeta į dėklą monetą. Šunėkas atsimerkia. Senė nusišypso bedante burna. Ji akla.

Vyras ryžtingai eina į kavinę, bet užkliūva už tarpduryje palikto triratuko. Patylom nusikeikia. Įėjęs į vidų, žingsniuoja tiesiai prie staliuko. Mergina prisimerkusi stebi, kaip jis eina.

– Labas...– Sveikas.– Kuo tu vardu?– Leišejė... O tu?Vyras, tarsi netekęs jėgų, susmunka ant kėdės.Iš kavinės išeina berniukas. Stabteli. Susimąstęs žiūri pro vitriną į

kavinės vidų. Kiek pastovėjęs užsėda ant triratuko ir per lietų numina gatve.

Senutė tebegroja. Šuo užsimerkęs. Praeiviai praeina. Mašinos važiuoja. Tebelyja.

Staiga lietaus lašai pavirsta snaigėmis.Žiema.

~ aštuntas ~

Beeidamas apsnigta gatve, atsigręžiu pažiūrėti savo pėdsakų. Stoviu, trinu pirštais nušalusią nosį ir matau, kad mano pėdsakai kartu su rogučių vėžėmis sukinėjasi tai į kairę, tai į dešinę. Apsisukęs toliau bandau eiti kiek galėdamas tiesiau, kaip kareivis, žengdamas žingsnį po žingsnio, tarsi pagal nematomą liniją. Vėl atsigręžiu. Truputį tiesiau, bet vis tiek ne taip, kaip norėjau. Nesvarbu. Gal kitais metais eisiu daug tiesiau. Tik vieną kartą per metus – žiemą – gali matyti savo pėdsakus. Vasarą juk pėdų nematyti, nebent tyčia įlipčiau į balą, bet tada batų atspaudai išnyktų už kelių žingsnių.

* **– Ar žinote, kiek dabar valandų? – paklausia vyriškis pilka miline su

antpečiais ir kailine kepure.– Nee...Pilka milinė krypteli pečiais ir nueina. Man pasidaro labai skaudu,

kad negalėjau pasakyti kareiviui, kiek valandų. Iš kur galėčiau turėti laikrodį? Ir kam man jis... Tiesa, svajojau turėti tokį – blizgantį ir didelį. Kilnodamas ranką jausčiau jo svorį. Tada niekada nepamirščiau, kad laikas pažiūrėti į laikrodį. Jis turėtų fosforinius skaičius ir rodyklėles. Naktį, palindęs po patalais, galėčiau stebėti judančius šviesulius.

Aš visai nenustebau, kad kažkas manęs paklausė valandų. Aš nustebau, kad kareivis neturėjo laikrodžio. Juk visi kareiviai nešioja laikrodžius. Gal jo sugedo? Gal pametė? O gal jam šiaip patinka klausinėti valandų?

Dar liko žygiuoti geroką atstumą, o jau temsta. Užsižiebia gatvės žibintai. „Nubrėžia liniją tarp dienos ir vakaro”, – taip ji sako. Jiems šviečiant, iš tikrųjų aplinkui viskas patamsėja. Šviesoje spindi sniegas ir mano batai.

Staiga prisimenu, kad kareiviui nuėjus, aš pasisukau ne į tą pusę, nes man už nugaros visada tęsiasi siūlas. Nors aš jo nematau ir niekas kitas nemato, tačiau, jei pasisuku ne į tą pusę, tas siūlas gali aplink

~ vienuoliktas ~

mane apsivynioti. Jei tai pamirščiau, jis visai mane supančiotų ir netgi pasmaugtų. Nors gal taip ir neatsitiks... Stabteliu, apsisuku aplinkui ir einu toliau, jausdamas, kad dabar siūlas tolygiai tįsta man už nugaros. Galbūt to siūlo ir nėra, gal „aš viską tik įsivaizduoju”, kaip kad ji sako. Nežinau. Kartais vakare, prieš eidamas miegoti, atsistoju vidury kambario ir pradedu suktis į vieną pusę. Niekada tiksliai nežinau, kiek kartų man reikia apsisukti... Paskui kankina mintis, kad gal aš iš tikrųjų tik dar labiau save supančiojau. Matyt, to siūlo iš viso nėra... Iš tikrųjų, kaip tada, kai aš kur nors įeinu ir uždarau duris? Arba kai žmonės praeina man už nugaros?

Bet dėl visa ko – nors aš tuo jau netikiu – apsisuku dar vieną kartą. Jei taip nedaryčiau, pradėtų graužti sąžinė, kad nepadariau. Todėl geriau padaryti.

Galvodamas apie tą nematomą siūlą, beveik prieinu kelio galą. Sustoju, nes čia baigiasi gatvė. Tolyn driekiasi Baltoji Dykvietė. Tai didžiulė balta nuokalnė, plati ir ilga, dieną vaikų išmindžiota, išmalta rogučių ir slidžių vėžių. Toli toli Dykvietė atsimuša į judrią gatvę su didžiuliais Stiklo Rūmais. Vasarą Dykvietė virsta ežeru.

Minutėlę stebiu tą aukštą namą su mažais spindinčiais langų kvadratėliais. „Tarsi uvražas...”– tai ji taip sako. Kas tas „uvražas”, aš taip ir nesupratau, nors ji daug kartų bandė man išaiškinti. Gal ji įsimylėjusi tą „uvražą”, o man labiau patinka žiūrėti, ar iš tų spindinčių kvadratėlių nesusidaro koks nors piešinukas. Tačiau šiandien jie išsimėtę kur pakliuvo. Juk žmonės galėtų susitarti ir uždegti šviesas pagal kokį nors piešinėlį. Bet jie taip nedaro. Gal jie vienas kito nepažįsta? Man pačiam būtų nedrąsu ten nueiti ir paprašyti, kad paliktų šviesas tam tikrose vietose.

Gatvė judri – pilna automobilių ir žmonių. Kad tik belėkdamas žemyn su rogutėmis neatsitrenkčiau į tuos Stiklo Rūmus... Arba į dėdę, kuris amžinai stovi prie Stiklo Rūmų paradinių durų. Nesuprantu, ko jis neina į vidų, juk baisiai šalta. Vieną kartą jo paklausiau, o jis: „Toks mano darbas.” Koks keistas darbas! Nučiuožęs apačion gal pasisveikinsiu su juo... Jis labai geras – paraudusiais žandais ir žilas. Man atrodo, kad aš esu jį matęs kažkokiame filme. Filmo pabaigoje jis žūsta, įvykdęs vado užduotį. Tikrai, jis juk panašus į komisarą.

~ dvyliktas ~

Atsisėdu ant rogių ir stengiuosi prisiminti, kaip reikia „keravoti“– taip mano senelis sakydavo. Rodos, labai paprasta, tačiau kartais išsigandęs pakišu ne tą koją ir pasuku visai į kitą pusę.

Staiga pastebiu žmones ant stiklinio namo stogo. Ką jie ten daro? Bandau įžiūrėti, tačiau nelabai matyti. Vienas mosuoja ranka, kitas laiko kopėčias.

Tvirtai suimu rogučių virvutę ir atsispiriu. Nestipriai, nes kalnas, nors ir nestatus, tačiau labai ilgas. Iš pradžių judu lėtokai, bet pamažu įsibėgėju.

Matau, kaip žmonės lipa nuo stogo apačion. Vėjas švilpia man pro ausis, ir turiu pasitaisyti kepurę... Vienas vyras pribėga prie draugo ir kažką aiškina.

Skrieju nuokalne jau kaip reikiant. Dabar pats smagumas – nei per greitai, nei per lėtai. Svarbiausia laiku pasukti į kairę, kitaip įlėksiu tiesiai į gatvę. Jei gerai pasuksiu, labai gražiai atrodys – sniego dulkės pakils iš po rogių kaip iš po mašinos ratų. Iš džiaugsmo suriaumoju tarsi traktorius, tačiau daug rėkauti negaliu, nes šaltas vėjas gniaužia gerklę... Tie vyrukai jau lipa į savo automobilius, bet aš negaliu ilgai į juos spoksoti, nes tuoj prasidės daubos. Čia pats smagumas – gali net į orą pakilti...

Staiga nežmoniško ryškumo šviesa blyksteli į akis. Lyg pastūmėtas įsiremiu koja į sniegą. Gaila, kad per stipriai, nes netrukus pajuntu, kad skrendu, ir paskui žnekteliu į sniego pusnį. Čiuožiu toliau – tai ant pilvo, tai ant nugaros, bet rogučių virvės nepaleidžiu ir galiausiai sustojęs pajuntu skaudų smūgį į veidą.

~ keturioliktas ~

Guliu ir nesuprantu, kas atsitiko. Žinau, kad nukritau nuo rogių, bet kodėl prieš pat daubas? Atsikėlęs pradedu daužyti aplipusį sniegą.

Staiga vėl kažkas sublykčioja. Virš Stiklo Rūmų pamatau keistai žaižaruojančias raides. Jos traukiasi, didėja, išnyksta ir vėl iš kažkur atsiranda, spinduliuodamos visokiausiomis spalvomis. Tik dabar suprantu, ką tie vyrai darė ant stogo. Man pasidaro pikta, kad per juos nulėkiau nuo rogių ir dar užsigavau nosį. Nosis... Pačiupinėju. Snieguotame delne pamatau kraują. Pradeda stipriai perštėti. Bijodamas, kad nenukraujuočiau, prapliumpu verkti. Gerai, kad ji viską matė nuo kalno ir dabar šaukdama bėga pas mane.

– Ar užsigavai?Verkdamas negaliu atsakyti. Labai laukiu, kol ji pribėgs. Ji jau

netoli – slysčioja, vos nepargriūva... Tačiau ji jau čia... Rūpestingai valo popierine servetėle man nuo veido snieguotą kraują, taiso nusmukusią kepurę.

– Vargšas, tai ko gi nugriuvai?– N-n... Ne-žinau...– Neverk. Leisk pažiūrėti.Ji atidžiai apžiūri mano nosį.– Štai, laikyk čia prispaudęs.Aš prispaudžiu servetėlę prie nosies. Ji atverčia rogutes.– Ar skauda?– Hm-m... * **– Nieko. Juk tu vyras, ar ne?Kol mąsčiau, ką atsakyti, ji paėmė mane už rankos.– Einam, nes jau visai sutemo. Kitą kartą nučiuošim drauge, gerai?Mes ėjome į pakalnę abu gerai žinodami, kad kito karto nebus. Rogės

skaudžiai daužėsi man į kojas. Artėdami prie Stiklo Rūmų, stebėjome reklamines raides.

– Gražu, ar ne? – mostelėjo ji ranka.Nieko neatsakiau. Dar paaiškės, kad jų išsigandau ir todėl nulėkiau

nuo rogių. Mano manymu, visa tai atrodo gražiau žiūrint iš tolo. Artėjant reklaminis stendas didėja, ir sunku susigaudyti, kas ten parašyta.

~ penkioliktas ~

– Kodėl tas kareivis klausė, kiek valandų, manęs, o ne tavęs? – staiga paklausiau, pamatęs, kad ji turi laikrodį.

– Nežinau. Gal jis klausė mūsų abiejų?– Tai kodėl tu nepasakei?Ji tylėjo. Einant pro Stiklo Rūmų paradines duris, durininkas liepė

man užgesinti cigaretę.– Viduje nerūkoma. – Visada kartoja tą patį tarsi užsuktas.Brūkštelėjau nuorūką per stiklą ir įsidėjau į kišenę. Jis dar patikrino

jos tarnybinį leidimą, nors jie pažinojo vienas kitą gal kokius porą šimtmečių.

– Ar gerbiamas ponas užsigavo nosį? – pasidomėjo.– Tai durniukas, – sumurmėjau.Ji tylėjo. Tik mums pakilus liftu į septintą aukštą ir koridoriuje

atrėmus į sieną rogutes, žvilgtelėjo į mano nosį.– Iš tikrųjų nieko baisaus nėra. Galėsi pasižiūrėti į veidrodį. Jau

neskauda?– Ne...Virtuvėje ji užkaitė pieną. Sukinėdamasi prie viryklės kažką niūniavo.

Ilgai tylėjau.– Žinai, nesuprantu, ko aš taip išsigandau tos šviesos.– Kokios šviesos?Ji atsisuko.– Tos, virš stogo. – Galvojau, kad išgirsiu juoką.– A, reklamos... Nuostabi, ar ne?– Nežmoniškai didelė. – Pagalvojau, kad šlykšti, kad ir kaip ten

būtų.Ji nuėjo prie virtuvės lango ir susimąsčiusi įsižiūrėjo kažkur tolyn.

Priėjęs atsistojau šalia. Jaučiau nuo jos kūno dvelkiantį šaltį. Stebėjau pro langą Baltąją Dykvietę. O gal Avarijų Dykvietę? Gal aš ne vienintelis, kuriam nepavyko sėkmingai nusileisti nuo kalno...

Apačioje, gatve, traukė žmonės. Ant jų galvų krito reklamos atšvaitai.

– Gerai, kad pagaliau ją sutaisė.Ant jos veido mirgėjo įvairios šviesos.– Ką?

~ septynioliktas ~

– Reklamą.– Kodėl?– Todėl, kad žmonės matys ir žinos kur eiti.Ji įpylė pieno. Apglėbiau rankomis puodelį, jausdamas,

kaip šiluma pamažu įsigeria į mano delnus. Kai ji šluostė kraują nuo veido, jaučiau tokią pat šilumą. Pamiršau skausmą... Paėmiau nuo stalo servetėlę. Niekada nebuvau matęs tokios

spalvos. Lyg tamsiai mėlyna, bet, jei gerai įsižiūri, staiga pasikeičia į juodą, o gal į tamsiai žalią... Keista. Visada galvojau, kad servetėlės turi būti baltos.

– Žinai, kai buvau mažas, vietoj žodžio „servetėlė” sakydavau „serbetėlė”... Ir niekas negalėjo manęs įtikinti, kad šneku netaisyklingai... – Žiūrėjau į ją.

– Tu ir dabar dar mažas.– Kodėl?– Visų pirma per daug klausinėji „kodėl”. O antra – sakai

„kanilizacija”.Ji nusijuokė.– O kaip reikia? – Man nepatiko jos juokas.– KANALIZACIJA.– Nesąmonė! Iš kur tu žinai? Juk aš dar apskritai nesakiau tokio

žodžio! – Mano balsas pradėjo drebėti.Ji pakilo...– Palauk, dar neik... Žinai, kai buvau mažas ir pirmą kartą pamačiau

jūrą, aš pasakiau: „Žiūrėk, kokia didelė rūra!” ... ir išėjo iš virtuvės. Nutariau pasiimti duonos ir eiti į lovą. Skaitysiu sau pasakas,

grauždamas kriaukšlę. Ji labai pyko, kai vieną kartą taip padariau. Sakė, kad lovoje pradės veistis žiurkės ir mane bemiegantį papjaus.

* **Labai bijau tų žiurkių, bet vis tiek pastveriu porą riekelių duonos

ir paslepiu, kad niekas nepamatytų. Palįsiu po apklotais ir kramsnosiu pamažu. Gaila tik, kad neturiu fosforinio laikrodžio. Taip būtų daug skaniau. Įtariai apsidairau ir patyliukais sėlinu, kad tik niekas nepamatytų.

~ aštuonioliktas ~

– Tau skambina! Greičiau! Eik prie telefono! – staiga pribėgusi šaukia mergaitė. – Einam, aš tau parodysiu!

Seku paskui ją nepaprastai susidomėjęs ir nustebęs. Ji striksi nuo vienos kojos ant kitos. Svarstau, kas gi man galėtų skambinti. Nejaugi..? Ne... O gal? Paniekinamai stebiu žmones – stumdančius mašinėles, žaidžiančius su kaladėlėmis, rengiančius manekenus... Juk aš tuoj šnekėsiu telefonu! Nežinau su kuo, bet tuoj... Mergaitė paduoda man ragelį.

– Alio... – sakau. Tyla. – Alio.Ji stovi šalia ir kikena.– Alio? – kantriai laukiu atsakymo. – Alio! – Niekas neatsiliepia.Dabar mergytė atsitempia draugę ir jos abi prunkščia. Mane išpila

karštis. Juk aš laikau suspaudęs rankoje netikrą telefoną! Tikri telefonai būna sunkūs, plastmasiniai ir su sukamais skaičias. O šis pripučiamas, su raudonomis gėlytėmis ir net skaičių neturi.

* **– Kam tu skambini? – pasigirsta balsas iš vonios kambario. – Ateik

pas mane. * **Numetu ragelį. Jis krenta lėtai, tarsi pūkas. Traukiuosi susigėdęs

toliau nuo kikenančių mergaičiukių, o čia dar duona nukrinta ant grindų.

– Žiūrėkit, žiūrėkit! Tamsta auklėtoja! – suklinka mergaitė. – Jis duoną už trumpikių laiko!!!

Visi sužiūra į mane, o aš raudonuoju ir mielai dabar išgaruočiau, kad ir į Dykvietę. Norėčiau palįsti po stalu, bet visi apstoja mane ratu ir juokdamiesi bado pirštukais. Man pasidaro negera, jaučiu, kad duona teka per kojas ant grindų.

– Tamsta auklėtoja, tamsta auklėtoja, jis apsidirbo!!!Šiltas skystis teka per kojas, veidą.

* **– Padauža... Ar ne per karštas? – Jos rankos švelniai mazgojo mano

kūną. – Atsisuk į mane... * **

~ devynioliktas ~

~ dvidešimtas ~

Aplink apspitę vaikai tebebado mane pirštais. Auklėtoja, piktai bambėdama, įkelia mane į dubenį su vandeniu. Numauna kelnes ir dar pikčiau bambėdama pradeda mazgoti. Aš verkiu ir neturiu kur nusukti akių, nes vaikai vaikšto aplink mane ir nepaliaudami kartoja:

– Gėda pelėda! Gėda pelėda!Mergaitės susidomi mano mažu pamėlusiu pimpaliuku. Suspaudžiu

pirštais vokus. Auklėtoja skaudžiai brūžuoja tarpkojį plaušine. * **– Ar graužia? Nepyk... – Jaučiau didėjant pimpalą jos šiltoje

burnoje. * **– Gėda pelėda! Gėda pelėda! * **Ji atšlyja. Pažvelgia į mane ir prisimerkia.– Žiūrėk tu man – koks drambliukas, toks ir straubliukas...Aš dar labiau suspaudžiu vokus. Šitaip išbėga mažiau ašarų. * **– Nusišluostyk ir eik valgyti.Auklėtoja numeta rankšluostį. Aš paskubomis šluostausi, nes

jaučiuosi išalkęs. Kai atsisėdam valgyti, jaučiu, kad viskas lyg ir nurimo. Tik retkarčiais kai kurie vaikai atsisuka ir vėl nusisuka.

* **Makaronų sriuba jau atšalo ir man dingo apetitas. Sėdėjau

braižydamas šaukštu lėkštę. Net duona nesikramtė. O juk tai pats skaniausias patiekalas – makaronų sriuba su duona.

– Kodėl nevalgai? – paklausė ji. * **Atsidusęs pradedu srėbti šaltą sriubą. Staiga pamatau, kad neturiu

duonos. Nesmagu eiti ir prašyti, bet be duonos man sriuba neskani. Įsidrąsinęs pakylu ir nuslenku prie virtuvės langelio. Viduje auklėtoja šnekasi su stora virėja. Patrypčiojęs paprašau duonos. Įtari virėja numeta riekelę.

– Tamsta auklėtoja, tamsta auklėtoja, jis turi duonos! Turi ir dar

~ dvidešimt pirmas ~

prašo! – staiga ta pati mergytė sušunka man už nugaros. Atsisuku jausdamas norą paleisti duoną tiesiai jai į didelę burną, bet

staiga pamatau, kad už mano lėkštės guli dar viena riekelė. Virėja piktai pagriebia duoną ir užtrenkia virtuvės langelį. Visas išraudęs grįžtu prie savo staliuko. Nevalgau, tik piktai stebiu skundikę. Ji lyg niekur nieko srebia sriubą, o baigusi pakelia ranką ir išdidžiai raportuoja auklėtojai apie savo žygdarbį.

* **– Kodėl nevalgai?– Nenoriu.Paėmusi lėkštę, ji išpylė sriubą į kriauklę.– Gal nori kavos?Linktelėjau galvą. Ji įpylė man, paskui sau ir atsisėdo priešais mane.

Pasiūliau jai cigaretę. Padėkojusi paėmė ir prisidegė. Stebėjau jos veidą, apšviestą žiebtuvėlio liepsnos. Rūkėm ir tylėjom. Gal ji pajuto, kad aš norėjau kažką pasakyti?

– Kas tau yra?– Ką?– Kas tau yra?– Nieko. Nieko nėra.– Tu staiga taip pasikeitei. Bloga nuotaika?– Ne...Vėl tylėjom. Ji labai žavingai išpūsdavo dūmus. Šyptelėjo.– Turi gražų kūną...– Ką?– Sakau, gražiai atrodai su nubalnota nosim.– Žaizdos žmones puošia. – Paėmęs peilį sviestui, pradėjau greitai

brūžuoti sau per veidą.Vaidinau, kad pjaustausi. Darausi žaizdas. Ji nusijuokė, ir aš

lioviausi. Padėjau peilį ant stalo. Sėdėjom ir tylėjom. Tylėjom ir sėdėjom. Siurbčiojom kavą. Ji baksnojo smilkstančią cigaretę į peleninės kraštą. Mąstė.

– Klausyk, jei kas ne taip, tu man pasakyk, gerai?– Ne, viskas gerai. Viskas lyg ir taip... – Aš tiesiog nesupratau, kas

galėtų būti negerai. Viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Prisiminiau savo

~ dvidešimt antras ~

pėdas sniege – tai į kairę, tai į dešinę... – Viskas tarsi sviestu patepta, – pridūriau.

Ji patenkinta linktelėjo. O gal vaidino? Ką ji galvoja? Pažvelgiau į ją įdėmiau. Žiūrėjau ir stengiausi išskaityti jos mintis, nuotaiką... Tačiau tegalėjau matyti veidą... Dažytas lūpas... Tušu paryškintas blakstienas... Plaukus, krentančius ant raudono megztinio...

* **– Leišejė... – Ji kilstelėjo galvą. Norėjau pasakyti ką nors svarbaus,

tačiau atsitrenkiau į jos šaltą ir mandagią šypseną. – Tu labai graži šiandien, Leišejė...

– Tik šiandien?Ji dar mandagiau šyptelėjo.Patraukiau pečiais. Sakyti jai komplimentus – tai tas pats, kas

bučiuoti duris. Persiklausė gal. Viską apie save žino. Kurgi ne, juk ji...– Ei! Ar esi čia? – staiga storas balsas sušuko iš lifto.– Dar vienas... Eik į kambarį... – Ir garsiai: – Taip! Ko nori!?Kambaryje atsisėsiu ant sofos atlošo ir žiūrėsiu į Leišejė. Ji stovės

virtuvėje atsirėmusi į spintelę. Achlan-Dubula, pilvotas pagyvenęs policininkas, įeis, uždarys duris, dėbtelės į veidrodį ir ką nors burbtelės. Leišejė nieko neatsakys, ateis į kambarį ir atsisės. Labai toli nuo manęs.

~ dvidešimt trečias ~

Dabar galėsiu ją matyti tik veidrodyje. Ji sėdės nudelbusi žvilgsnį į grindis. Norėsiu paklausti, ką ji dabar galvoja. Achlan-Dubula prisiartins ir išsidrėbs fotelyje priešais mane. Nepatenkintas nužvelgs mano kojas, tačiau pastabą nurys. O ką jis sakys? Ne jis čia šeimininkas. Tačiau žvalgysis po kambarį, tarsi ieškodamas viešosios tvarkos pažeidėjų, sunkiai šnopuos, blizgindamas suprakaitavusią plikę.

– Kojas galėtum padėti kur pridera.Vadinasi, aš pažeidžiau jo viešąją tvarką. Sėdėsiu kaip sėdėjęs. Net

užsirūkysiu ir išpūsiu dūmus tiesiai jam į veidą. Achlan-Dubula susirauks. Išsigąsiu, kad nenušautų manęs tarsi benamio šunėko. Gerai, kad atskris musė ir įklimps ant jo prakaituotos plikės. Achlan-Dubula vos neišsitrauks pistoleto ją bebaidydamas. Musė, užtektinai prisigardžiavusi prakaitu, nuskris ir atsitrenks į langą. Patupės ir paskui tarsi atgailaudama pradės plaktis į stiklą, palikdama ten prakaito dėmes. Televizorius mirgės be garso. Musė daužysis į stiklą. Norėsiu ką nors pasakyti. Turėsiu ką nors pasakyti.

– Skaniai kvepia čia pas jus, šeimininke! – Pasirodo, senis išalkęs.Leišejė pakils ir nueis virtuvėn. Supypsės krosnelės mygtukai.

Achlan-Dubula žvilgtelės į savo laikrodį. Pagalvos mat, kad ir jo laikrodis pyptelės. Krenkštelės. Suvaidins, kad pažvelgia į laikrodį, tarsi norėdamas patikrinti, kiek valandų.

Krosnelė pašildys maistą ir pradės šaižiai pypsėti. Musė tebesidaužys į stiklą. Televizorius mirgės be garso. Leišejė atneš garuojančią lėkštę makaronų ir numes ant staliuko. Achlan-Dubula piktai dėbtelės į Leišejė, kai ši eis atsisėsti toli nuo manęs. Achlan-Dubula vėl pažiūrės į mano kojas.

– Makaronų nenori? – Papurtysiu galvą. – Gerai. – Pasakys ir pradės šlemšti makaronus.

Leišejė kartkartėmis žvilgčios į Achlan-Dubula, tačiau šis viską užmiršęs tik kimš makaronus.

– Žinai, tu visada ateini tada, kai nereikia.Aš susinepatoginsiu. Labai susinepatoginsiu. Žiūrėsiu tik į savo

kojas.– Tai ką, gal man išeiti? – atšaus jis.

~ dvidešimt ketvirtas ~

– Būtų ne pro šalį, jei išeitum, – ramiai atsakys Leišejė.Jis pažvelgs į Leišejė. Makaronas paliks kyboti ant jo smakro.

Achlan-Dubula piktai stumtelės lėkštę tolyn, tarsi ten būtų prikrauta mėšlo. Pienas išsilies ant stiklinio staliuko.

– Šitaip tai nereikėjo daryti. – Leišejė servetėle sugers baltą skystį.Juodos spalvos servetėlė. Gal ta pati, su kuria ji šluostė kraują nuo

veido? Mano veido. Baigusi įmes servetėlę į lėkštę. Achlan-Dubula staiga pašoks iš fotelio.

– Nesuprantu aš tavęs! Visai negaliu suprasti!– Ko tu negali suprasti?– Tu prižadi! Prižadi, o paskui staiga nori manęs atsikratyti! Vadinasi,

netesi savo pažadų! – Achlan-Dubula susinervins ir ims žingsniuoti pirmyn ir atgal.

– Aš suprantu. Bet nieko tau nežadėjau. Aš neturiu nieko bendra su... Tu nesikalbėjai su manimi.

– O kas tu tokia, kad turėčiau kalbėtis su tavim, a? Kas tu tokia? Man sakė, kad...

– Nutilk. Išmok skaityti mažas raideles puslapio pabaigoje! Taigi užsičiaupk ir dink iš čia!

Achlan-Dubula šnopuodamas stabtelės. Staiga pradės mosuoti storu pirštu man palei nosį.

– Tai ką, einam, drauguži! Einam, jei ji taip pageidauja! Prisidirbai, ar ne? Viskas čia per tave...

Norėsiu jam ką nors atrėžti, bet tik pamatysiu save veidrodyje belinkčiojant galvą. Leišejė kažkur išeis.

Riebus pirštas trinktelės per mygtuką. Atslinks liftas ir dainuodamos atsidarys durys. Viduje vėl tas pats storas pirštas trinktelės per mygtuką, ir liftas pradės leistis žemyn. Jausiuosi toks mažas prieš tą mėsingą pirštą. Liftas, tyliai dūgzdamas, slinks žemyn. Seksiu akimis besikeičiančius skaičius.

– Nemėgstu lifte tylos! – nusikeiks Achlan-Dubula. – Pasakyk ką nors!

– Ką?– Pašvilpauk! Dainuok daineles!

~ dvidešimt penktas ~

Švilptelėsiu. Tyliai ir nevykusiai. Liftas pagaliau sustos. Achlan-Dubula neatsigręždamas nužingsniuos priekin. Tarsi šunėkas bindzensiu jam iš paskos. Atsidursime parke ir Achlan-Dubula pasuks apgriuvusios bažnyčios link. Darysis vis tamsiau ir baugiau. Bus neramu. Eisiu kojom neliesdamas žemės. Kad tik greičiau...

* **Achlan-Dubula stabtelėjo ir užlipo apgriuvusiais bažnyčios laiptais.

Širdis pradėjo plakti lėčiau. Jis išsitraukė raktą ir atrakino spyną. Vartai buvo seni ir apipuvę, tačiau spyna nauja ir blizganti. Kraupiai sugirgždėjo atveriamos durys. Į nosį tvokstelėjo šalta drėgmė. Viduje sucypsėjo alkanos žiurkės.

– Eik.– Kur?– Eik!– Ne...– Ar nori, kad įmesčiau?– Ne...– Tai eik!– Ne... Nenoriu...– Nenori!? Tai ar ilgai mane kankinsi? Ar ilgai!?– Neeee...– Ar ilgai, klausiu??!! Kada paliksi mane ramybėje!!!???Žliumbiau. Net nepajutau, kaip apsišlapinau. Achlan-Dubula piktai

užtrenkė vartus ir užkabino spyną.– Kitą kartą tikrai įmesiu. * **Jis nusileido laiptais ir sparčiai nužingsniavo tolyn. Palengvėjusia

širdim sekiau iš paskos. Praeinant pro kažkieno kambarį, pradėjo loti šuo. Achlan-Dubula pagriebė akmenį ir sviedė į duris.

– Užsikišk, bjaurybe!!! Pasukom į pagrindinį koridorių. Žingsniuodamas stebėjau juodais

akmenimis grįstą dangą. Koridorius staiga pradingo. Matėsi tik žaliuojantys plastmasiniai topoliai, milžiniška peteliškė ir citrinmedžiai. Slėpdama tikras spalvas, skaisčiai mirguliavo Raudonoji Šviesa.

~ dvidešimt šeštas ~

– Ot tai gersim šiandien degtinę, – džiugiai patrynė rankas Achlan-Dubula.

Kodėl degtinę? Aš nemėgstu to deginančio gerklę gėrimo. Norėjau paprieštarauti, tačiau Achlan-Dubula šaižiai sušvilpė. Ką tik pravažiavęs triratuku žmogus staiga sustojo. Kol artėjom, žmogus nusiėmė šalmą. Juodi lygūs plaukai pasklido ant pečių. Juk tai...

– Leišejė, Leišejė, kaip gyveni?! – pradėjo šūkauti Achlan-Dubula. – Kur tu važiuoji? Ar tik šiaip sau važinėjiesi?

– Achlan-Dubula... – švelniai ištarė Leišejė ir droviai nusišypsojo.– Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau! – Jis apkabino ją per pečius. Ji

lyg priešinosi, lyg glaudėsi. – Toks džiugus ir netikėtas susitikimas! – Nenuoširdžiai džiaugdamasis tebešūkavo Achlan-Dubula.

Stebėjau. Stovėjau šalimais ir netikėjau savo akimis. Mačiau savo abejingą veidą, akis... Leišejė... Parausvinti skruostai, dažytos blakstienos, raudonos lūpos... Ji tematė Achlan-Dubula. Stebėjau du burkuojančius šešėlius. Juos uždengė kiti, svetimi, artėdami man už nugaros. Pasitraukiau ir praleidau porą klientų.

– Drauguži, nusipirk ką nors. – Achlan-Dubula įbruko man į delną auksinį pinigą. – Mes einam, žinai? – Jis valiūkiškai nusišiepė. – Beje, gal gali pastatyti į vietą triratuką?

Nieko nesakiau. Ir nereikėjo. Jų siluetai su kiekvienu žingsniu vis mažėjo, vesdamiesi kartu tįstančius šešėlius. Raudonoji Šviesa užgeso, o aš tebestovėjau spausdamas delne auksinį pinigą. Jaučiau veidu bėgančias reklamų šviesas. Užsižiebė gatvės žibintai. Nubrėžė liniją tarp dienos ir vakaro. Naktiniai drugeliai užėmė savo vietas po degančiomis lempomis. Netoliese, sėdėdama ant šaligatvio, akla, bedantė senė virpino pirštais bandžos stygas.

– Pim-pimmm, pim-pim-pimmm...Praveriu kavinės duris. Stebiu prekystalį. Nusipirksiu... kramtomosios

gumos, pagalvoju. Nusipirkčiau braškinės, tik gaila, kad negali išpūsti didelių burbulų. Gal apelsininės? Bet apelsininė labai greitai pasidaro beskonė, netgi karti. Geriausia mėtinė.

– Ar nori ko? – paklausia pardavėjas šluostydamasis rankas.– Duokit man kramtuškės. Mėtinės, – paprašau ir atsainiai padedu

pinigą ant skardinio prekystalio.

~ dvidešimt septintas ~

Pardavėjas lyg kilsteli ranką, norėdamas paduoti gumos, bet staiga susiraukia ir atgal numeta mano pinigą.

– Atėjai čia krėsti juokų? – Jis nepatenkintas nusisuka ir nueina.Kokių juokų? Aš tik noriu kramtomosios gumos. Paimu nuo

prekystalio savo pinigą ir nustebęs žiūriu į pasipūtusį pardavėją. Jis mosteli ranka, liepdamas man išeiti. Aš noriu jo paklausti, kodėl man negalima nusipirkti kramtomosios gumos, bet staiga pastebiu, kad pinigas kažkoks keistas – kiek per didelis ir besvoris... Mano skruostai iškaista. Vėl pažvelgiu į savo delną. Nagu nukrapštau auksinę foliją nuo pinigo paviršiaus. Pasimato rudas saldainio paviršius. Nusišiepiu ir nulupu foliją nuo apačios. Atsikandu. Šokoladas... Tamsus kakavinis šokoladas. Kramsnoju sau atsirėmęs į prekystalį. Stebiu gatvę pro vitrinos langą. „Ryškiai apšviestas kavinės vidus temdo vakarą lauke”, – pagalvoju. Gera jausti šokoladuko skonį burnoje, netgi kai visai ištirpsta. Naršau liežuviu po slaptas dantų skylutes, vis užkabindamas šokolado likučius, bet ir tie greitai ištirpsta. Nežinau kur eiti. Smagu rymoti šiltoje kavinėje, uosti kavos ir tortų aromatą, stebėti įvairius dalykus, tik kažkodėl jaučiu nepatenkintą pardavėjo žvilgsnį. Pamanau, kad gal jis žiūri į mane dėl šokolado likučių ant lūpų. Perbraukiu per jas. Tačiau delnas švarus. Dėl visa ko dar kartą perbraukiu. Įleisdamas gatvės triukšmo, į kavinę įeina vyras. Man pasidaro juokinga pamačius, kaip jis užkliūva už mano triratuko. Vyriškis sustoja prie staliuko, už kurio sėdi kažkokia keista moteris. Man laikas eiti. Dar išgirstu:

– Labas...– Sveikas.– Kuo tu vardu?– Leišejė...Aš išeinu į gatvę. Senutė tebegroja. Atsigręžiu ir stebiu tą vyriškį

kavinės viduje. Kai užaugsiu, norėčiau atrodyti taip, kaip jis, ir turėti tokią pat merginą. Vyras dabar atsisėda, o aš lange tyrinėju savo atvaizdą. Aš... Didelis ir stiprus. Su dideliais batais ir kuprine, atsirėmęs į greičiausią pasaulyje dviratį. Ji sakė, kad tai triratis, bet vis tiek jis gana didelis. Apžergiu tarsi motociklą.

– En-ennn... enenene-nennnnn!!! – suriaumoju sukinėdamas rankeną.

~ dvidešimt devintas ~

Pasileidžiu minti kiek išgalėdamas. Nardau tarp žmonių. Jų veidai šmėkščiodami išnyksta. Išvažiuoju į gatvę. Minu pedaliukais iš visų jėgų, ratukai sukasi, sukasi ... Dabar įsuksiu štai į tą kiemą, tik reikia užvažiuoti ant šaligatvio. Kilsteliu vairą kaip tikras ralistas. Priekinis ratas užšoka ant šaligatvio, o aš staiga pajuntu bebėgąs šaligatviu, laikydamas triratuko vairą. Nustebęs sustoju. Sulūžo? Sulūžo mano triratukas? Atsigręžęs pamatau kėpsančius gatvėje galinius ratus. Negalėdamas suprasti, kas atsitiko, atidžiai, tarsi specialistas, apžiūriu nuolaužas. Tikrai, triratukas lūžo per pusę.

Nusiminęs nunešu triratuką į savo kiemą ir paslepiu sandėliuke.– Ką tu čia darai?Atsisuku. Tai mano draugas Serioža. Jis pamoja man ranka sekti

paskui jį. Abu užeiname už tankaus krūmo.– Te, pauostyk. – Serioža paduoda man nudžiūvusią smilgą.Aš pauostau. Kvapas nekoks.– Fu, kaip smirda! Kas čia yra?Serioža, užuot atsakęs, baugščiai apsidairo ir nusimauna kelnes.

Išrovęs kitą smilgą, įsikiša ją į užpakalį. Paskui ištepliotą smilgą paduoda man.

– Tai mano užpakalis taip smirda.Aš pauostau ir net susiraukiu iš pasišlykštėjimo.– Brrr... Tikrai...– O tavo užpakalis irgi smirda?Nusismaukiu kelnes, ir Serioža kitą smilgą įkiša man į užpakalį.

Paskui prisikiša prie nosies.– Aha... Tavo irgi smirda.– Duok ir man pauostyti.Tikrai. Smirda ir mano. Serioža pauosto savo smilgą, tada mano.

Pasiūlo man. Pauostau. Abi smilgos smirdi šikalais.– Mūsų šiknos smirda... – nutaria Serioža.– Turbūt visų smirdi.– Turbūt...– Na, aš turiu eiti, manęs laukia. Čiau, braške...– ... pasimatysim kompote, – užbaigia Serioža.

~ trisdešimtas ~

~ trisdešimt pirmas ~

Tai mūsų slaptas atsisveikinimas. Serioža yra mano geriausias draugas. Jis turi daug naujų žaislų.

Tekinas pasileidžiu namo bijodamas, kad ragana nepačiuptų už kulno. Virtuvėje pirmiausia pažvelgiu spintelėn, bet ten nieko nėra. Pagriebiu sausainį. Leišejė šmaukšteli rimbu per nugarą.

– Valgysi, kai pašauksiu, – pareiškia.Pasprukęs užsikabaroju ant krosnies. Išbaidau Miauksę, čiulpiu

sausainį ir stebiu Leišejė, besisukinėjančią palei krosnį ant plūktinių grindų. Ji suminko tešlą ir pašauna su liže į krosnį. Pagriebusi porą skiedrų, įmeta jas į ugnį. Raudoni atšvaitai glosto jos veidą. Ji pasilenkia, o aš stebiu jos lieknas kojas.

– Duona dar negreitai iškeps, – pasako lyg sau, lyg man. Įtipena kudakuodama višta. Gal nori lesti? Leišejė sumosuoja

prijuoste, ir višta kudakuodama ištipena.– Uždarytum duris, padauža.Ji jau deda dubenį virtų bulvių, puodynę rauginto pieno, lėkštę

virtos mėsos. Šaukia valgyti, skambindama dideliu sidabriniu varpu. * **

~ trisdešimt antras ~

Atsivėrė visos paradinės salės durys. Pradėjo plūsti žmonės. Visi sėdo už stalų, vieni kitiems siūlė kėdes, paviršutiniškai bendravo ir šypsojosi. Tarnai tyliai šmirinėjo aplinkui, klausydamiesi ir vykdydami pageidavimus. Jie šiandien dėvėjo ilgus juodus frakus su oranžinėmis prijuostėmis ir avėjo geltonais blizgančiais batais. Aš bandžiau suskaičiuoti atvykėlius, tačiau greitai susimaišiau, nes nė vieno nepažinojau ir man visų jų veidai atrodė panašūs. Mėginau sugauti Leišejė žvilgsnį, tačiau ji elgėsi tarsi Balių Princesė – šypsojosi, dėkojo, patarinėjo, įkalbinėjo, prašė, siūlė, liepė...

– Ką gersite?– Nežinau. Ką jūs?– Žiūrėkite... Brendžio?– Kiek čia tų laipsnių?

– Stiprus... Gal „Kahluos”?– Nemėgstu likerio.– Tai džino? Džino su toniku!– Ar turite pepsio?– Aišku... Palaukite, kitame šaldytuve.– Atleiskite?– Koks puikus aptarnavimas!

~ trisdešimt trečias ~

~ trisdešimt ketvirtas ~

– Pažiūrėkite, koks gražus servizas.– Tiesa, dar jums nerodžiau... Čia turėtų būti garažas.– Tai štai kur jūs slepiate lavonus!– Žinote, senos atliekos... Neturiu drąsos viską išmesti.– Nepamirškite paimti ledukų.– Iš kur?– Duokite, aš viską paimsiu. Kiek jums įpilti?– Pusę.– Gal jūs kvailas? Kaip norite...– O ką jūs gersit?

–„Klareto” su sultimis.– Klarneto su sultimis?– O ką?– Niekad nemačiau, kad kas taip gertų...– Ar galėčiau pažiūrėti į valgiaraštį?– Brangusis, kas gi pradeda pietus su degtine?– Ar galėčiau užsisakyti konservuotų undinių su burokų sirupu?– Nelįskite, kažkas ateina.– Achlan-Dubula...– Susipažinkite, mano draugė Leišejė.– Štai ir mes!– O, sveiki, sveiki! Malonu jus matyti. Prašome sėstis.– Be reikalo atsinešėme vyno.– Koks gražus jūsų lyties organas! Kur taip įdegėte?Visi valgė ir gėrė, trumpam užkimšdami savo gerkles, tačiau sukramtę

ir nuriję, vėl pradėdavo pliurpti ir taukšti apie kasdienybės atliekas. Salė ūžte ūžė, tarsi stoties laukiamasis. Ji sėdėjo priešais mane, ir man norėjosi ją paliesti. Ji buvo čia. Bet kartu taip toli nuo manęs... Įsimaišė į kompaniją. Man suvirpo rankos, ir peilis nukrito ant grindų. Palindęs po stalu pamačiau, kad viskas čia apšviesta margaspalviais teatriniais prožektoriais. Priešais mane ir visur, kur tik aprėpė akys, sėdintys svečiai nemūvėjo nei kelnių, nei apatinių. Gana keista, nes visi, rodos, dėvėjo auksu siuvinėtus švarkus, sidabrinius frakus, vakarines šilkines sukneles.... Kol bandžiau sugraibyti peilį nuo marmurinių grindų,

~ trisdešimt penktas ~

~ trisdešimt šeštas ~

stebėjau Leišejė kojas. Ji sėdėjo plačiai išsižergusi. Jos partnerės kojos nebuvo tokios gražios. Ir tuo labiau to pono, sėdinčio iš kitos pusės, su nuvytusia varpa. Atsisėdęs į savo vietą toliau klausiausi pašnekesių. Visi apie kažką šnekėjo, o aš vis negalėjau susigaudyti apie ką. Baigę vienas po kito lįsdavo po stalu – matyt, apžiūrėti pašnekovo nuogų kojų ir lyties organų. Mane apėmė isteriškas juokas. Kikenau pažeisdamas visas Etiketo taisykles ir niekaip negalėjau sustoti. Galvojau, kad gal ir aš sėdžiu nuogas. Užkalbinau Leišejė partnerę. Ji man kažką atsakė ir palindo po stalu. Dabar prapliupau juoktis net susiriesdamas. Išlindusi ji kažką pašnibždėjo Leišejė į ausį. Leišejė metė į mane smerkiamą žvilgsnį. Vėl pasilenkiau po stalu. Tikrai, aš nesuklydau – visi svečiai buvo nuogi iki pusės. Nuo juoko man pradėjo skaudėti pilvą. Leišejė pamojo vienam tarnui pirštu ir ore nubraižė kažkokį sutartinį ženklą. Tarnas išnyko, bet netrukus grįžo, iškilmingai ant padėklo nešdamas Iškilmių kostiumą.

– Štai, apsivilkite, padauža. Aš nusimoviau kelnes. Staiga visi svečiai, lyg susitarę, suaimanavo iš

pasidygėjimo, pamatę mano nuogybę. Kelios ponios nualpo, ir frakuoti tarnai puolė jas gaivinti. Kiti pasipiktinę ir pasibaisėję pradėjo šaukti, dangstydamiesi delnais akis. Leišejė paraudusi atsiprašinėjo svečių iš kairės į dešinę. Paskubomis užsitempęs Iškilmių kelnes, atsisėdau į savo vietą. Jaučiau smerkiamus žvilgsnius. Visi buvo nusiteikę prieš mane. Išgirdau net siūlymų išmesti mane iš Rūmų.

– Labai negražiai pasielgei, – pasilenkusi pasakė man Leišejė.– Bet...– Neatsikalbinėk! Prašau oficialiai visų atsiprašyti. Aš įsipyliau konjako. Šaukšteliu daužydamas į taurę laukiau, kol jie

nustos burbėti. Visi lyg ir nurimo, tik vienas senis, įsižeidęs ir išraudęs iš pykčio bei gėdos, nesiliovė agitavęs visų, siūlydamas išmesti mane iš Stiklo Rūmų už Etiketo nesilaikymą.

– Ei! – šūktelėjau jam, – gal nusivalytum savo plastmasinį užpakalį ir užsikištum, gerbiamasis!!!

Senis nutilo. Atsistojęs iškėliau taurę į orą.– Ponai ir ponios! Piliečiai! Prašau man dovanoti už šį netikėtą

~ trisdešimt septintas ~

išsišokimą. Galbūt jūs nežinote, tačiau aš šioje sferoje tebesu diletantas. Ponai ir ponios, mano pirminė būsena ir egzistavimas retkarčiais pasikartoja, tačiau mes visi darome klaidas, o iš klaidų mokomės, ponai ir ponios. Iš tiesų – nelengva atprasti nuo pripratimų, nes, kaip sakoma, pripratimas – tai antras prigimimas, arba atvirkščiai. Ponai ir ponios... Prieš išgerdamas aš tik noriu pasakyti, kad mes visi, rodos, dar vakar buvome vaikai ir kaišiojom smilgas vienas kitam į užpakalį... Laikas bėga, ir štai, mes dabar čia susirinkome apsvarstyti, kas gi nuo to laiko pasikeitė. Kolegos, tikiuosi, jūs man dovanosite už tokį pasakymą, tačiau vienintelis panašumas tarp praeities ir ateities yra tai, kad jas skiria dabartis. Aš, mielieji kolegos ir mielosios kolegės, dar esu mokinys ir stengiuosi suprasti Dabartį... Už tai ir norėčiau išgerti – už Dabartį, vildamasis, kad jūs mane suprasite ir leisite toliau tobulintis jūsų Stiklo Rūmų Akademijoje. Į sveikatą!

Vienu ypu išmaukęs gėrimą, klestelėjau į savo vietą. Netikėtai pasigirdo plojimai. Svečiai vienas po kito pradėjo lįsti po stalu ir garbinti mano lyties organus. Patenkinta Leišejė linktelėjo galvą. Po minutės pradėjo daužyti šaukšteliu į taurę, laukdama, kol visi, atsigėrėję mano grožybėmis, susės į vietas.

– Ponai ir ponios... – Leišejė atsistojo. – Padėkokime gerbiamam klientui už tostą ir tikėkimės, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos. Mieli svečiai! Prašome vaišintis! Atšvęskim šią nepaprastą progą su nepakartojamu linksmumu!

Vėl pasigirdo plojimų banga ir vėl visi pradėjo lįsti po stalu, tik dabar garbinti jos lyties organų.

Aš dėbtelėjau į ją. – Kas per šventė? – paklausiau Leišejė.– Šiandien mūsų vestuvės!– Turi galvoje save ir mane?– Aišku, padauža...– Vadinasi, mudu jau susituokę?– Taip, brangusis...Visiškai apkvaitęs susmukau ant kėdės. Juk ne kiekvieną dieną gali

išgirsti, kad staiga esi jau vedęs. Ta proga nutariau pasigerti. Gurkšnojau

~ trisdešimt devintas ~

konjaką tarsi vandenį. Dariausi nemandagus. Visiems iš eilės rėžiau savo teisybę. Šalia manęs sėdėjo fotografas Džiuzepė. Garbindamas fotogeniškumą, jis vis po stalu blykčiojo fotoaparatu. Aš su juo nesutariau. Pradėjom ginčytis. Achlan-Dubula bandė įsikišti į pokalbį, tačiau aš neturėjau jokio noro gėrėtis jo lyties organais.

– Labanaktis. – Achlan-Dubula išėjo iš salės.– Jo, eik sau namo ir pasismaukyk!!! Tu, šokoladinių monetų

sukčiau!!! – šaukiau jam iš paskos.Salėje plaukiojo dūmų debesys, nors aš rūkiau vienui vienas. Apgirtęs

visiškai susipainiojau laike. Rodos, ką tik palindau po stalu, o kai išlindau, pamačiau, kad dauguma lyties organų jau išėję. Greitai likome tik mudu su Leišejė ir jos partnere. Tarnai tyliai nurinkinėjo indus. Aiškinau Leišejė, kad nemoku bendrauti su klientais. Niekas manęs nesupranta, sakiau.

– Nekalbėk taip... Mudu dabar susituokę, todėl visur ir visada eisime drauge.

– Ar mes būsime draugai?– Mes esame žmona ir vyras. – Tai tik tu pasikeitei... Aš buvau ir tebesu vyras, o tu staiga pasidarei

žmona.– Nesąmonė... Kai mes visur eisim kartu – į šokius ar kavinę, – tada

suprasi, kad šneki nesąmones. – Mes būsime drauge... Bet jaučiu tarp mūsų kažkokią nelygybę.– Nesąmonė... Mes esame lygūs. Mes esame draugai. Apkabinau ją. Į mano ranką plūstelėjo šiluma. Jos kaklas pulsavo.

Pasilenkiau ir ją pabučiavau.– Nebučiuok, juk mes draugai...– Bet kartu vyras ir žmona.– Ne, mes draugai. Tu pats taip sakei.Aš sakiau, kad nieko negaliu suprasti, kad nemoku su visais jais

bendrauti kaip pridera.– Nesąmonė!– Jaučiuosi vienišas.– Nesąmonė! Juk tu turėsi mane.

~ keturiasdešimtas ~

– Aš turėjau tave. Praeityje.– Nesąmonė! Tu dar nežinai...Nutilau. Galvojau apie praeitį.– Kaip mes susipažinome?– Kaip tai? Kada?– Pirmą kartą...– Aha. Na, tai einam?– Taip, – nuoširdžiai jai padėkojau žvilgsniu. * **Atsidarė lifto durys, dainuodamos monotonišką melodiją.– Nusibodo man šita idiotiška melodija. Gal galima kaip nors

pakeisti?– Ką?– Šitą šlykščią muziką!– Tai kompiuteris.– Ką?– Viskas suprogramuota.– Kaip tai?– Viskas... Ši melodija, liftas, musės ir vorai, šildymas, šaldymas,

šviesos... Viskas, viskas!!

~ keturiasdešimt pirmas ~

– Tai galima pakeisti programą.– Ar nesupranti? Jei pakeistum vieną programą, tada reikėtų keisti

VISKĄ!– Ką viską?– Viską! Viską šitame name! Viskas pasikeistų, net ir tu!– Nerėk taip! Aš suprantu...– Gerai... gerai... Nepyk... Gerai. Žiūrėk, kaip viskas blizga. Marmurinėse grindyse spindėjo mano atvaizdas... – ... stiklinės sienos rodė... buvimą?– Egzistavimą.– Egzistavimą! Vaizdai buvo iškraipyti ir negalėjau sugaut tikrų...

tikrų..?– Egzistavimo atspindžių.– Egzistavimo atspindžių! Spaudau klavišus, kurie nulemia, kur aš

einu...– Kur tu eini.– Kur aš einu...Liftas krūptelėjęs pradėjo leistis. Pajutau šlapią bučinį į lūpas.– Kaip viskas blizga, spindi...– ... ir tik dėl to mes galime stebėti savo buvimą...Mes juk susipažinome lifte.– Taip, kai tu pirstelėjai.Ne. Aš tik mėgdžiojau garsą.Užpakaliu.– Cha, dabar ne taip juokingai išėjo! Visi taip susinepatogino!Labiausiai aš.– Smarvė neišpasakyta!Savaitę nieko neturėjau burnoj. Vieną naktį radau skardinę raugintų

pupelių sugriuvusioje parduotuvėje.– Viena boba nežinojo ką daryti, tik vartė akis ir raudonavo!Kaip ir aš.– O tas vyras kad pradėjo dairytis aplinkui, atseit čia ne jis

nusiperdė!Ir aš.

~ keturiasdešimt antras ~

– Visi manė, kad tu...Kad tu...– Kad tu! Taip skaisčiai raudonavai ir prakaitavai!Liftas leidosi visą parą.– Visi taip džiaugėsi išėję į gryną orą ir kad liko gyvi!Vis nesuprantu, kodėl PO TO tu taip pasielgei.– Kaip?„– Padaryk taip dar kartą.– Ką?– Pabezdėk... Prašau...Aš pirstelėjau.– Aaa... paliesk mane......– Žemiau......– Štai čia...– Kuo tu vardu?– Vadink mane Kurva... Ar jauti, kaip ten drėgna?– Taip... Kodėl tu degi šlapiu geismu?– Todėl, kad aš Kurva...– Kodėl aš tau patinku?– Todėl, kad aš myliu save...– Kodėl tu myli save?– Todėl, kad aš Kurva...”Ir taip mes susipažinome.– Ir taip mes susipažinome...Lifto durys atsivėrė.– Prakeikta melodija!– Nekreipk dėmesio. Per tiek laiko jau turėjai išmokti nekreipti

dėmesio.– Velnias! Spyna užsikirto!– Duokš man! Su spynomis reikia švelniai.– Šviesa neįsijungia!– Nieko... Ką, negali surasti tamsoje?

~ keturiasdešimt trečias ~

– Surasiu...– Na, aš bėgu, iki!– Aha.– Nepamiršk dirželio nuo kuprinės!– Nesijaudink! Palauk, ar gali man tik priminti?– Ne.– Nesvarbu... Iki. * **Bėgau laiptais aukštyn, šokinėdamas per pakopas, skubėdamas,

uždusęs, kol pasiekiau baltas medines duris su tamsiai raudonu guašu uždažytais stiklais. Įėjęs į vidų greitai nusimoviau kelnes ir atsisėdau ant klozeto. Sėdėdamas žvilgčiojau pro stiklą. Praeitą kartą nagu prakrapščiau mažytę skylutę. Dabar buvo galima matyti, kas dedasi anapus durų. Neiškentęs vėl pradėjau krapštyti. Trupėdami raudonais milteliais, sudžiūvę dažai byrėjo ant cementinių grindų. Buvo smagu krapštyti dažus ir netrukus pragrandžiau skylę didumo sulig savo delnu. Pasilenkiau ir vėl žvilgtelėjau.

* **

~ keturiasdešimt ketvirtas ~

– Vėl tu čia sėdi valandų valandas!!! – Jos veidas virpa persikreipęs iš pykčio. – Sakiau tau ar ne?? Su savo snukiu viską išvalysi!! Negali net pimpalo nulaikyti?!

– Aš netyčia...– Nety... O kas čia??!! Kas čia, klausiu??!!– Kas..?– Tu, rupūže... Vėl dažus nukrapštei!!!– Čia ne aš! Čia ne...– O kas, gyvate tu??!! Aš ką tik uždažiau!!!– Tikrai netyčia...– Netyčia, rupūže... – Ji staiga užsimoja plonu odiniu dirželiu, kuris

palieka kūne karštus kirčius, ir sunku suprasti, ar jie karšti, ar šalti. – Lauk! Lauk iš čia!!!

Bėgu kaitinamas ir šaldomas dirželio paliktų rėžių. Gera bėgti ir jausti keistą skausmą. Pritrūkęs kvapo griūvu sniegan ir įsikniaubiu veidu į pusnis. Po kiek laiko apsiverčiu ant nugaros ir šaldau raudonais dryžiais išmargintą nugarą. Stebiu iš burnos einančius garus. Jie rūksta dažydami žvaigždėtą dangų, vingiuodami, išnykdami ir vėl atsirasdami... Stebiu žvaigždes. Tik dabar pamatau, kad kai kurie šviesuliai mirkčioja ir blykčioja, o kai kurie tik švyti. Kodėl? – nustembu ir noriu kieno nors paklausti, tačiau tik ledinis vėjas staugia aplinkui. Netoliese stūkso apgriuvęs Senis Besmegenis. Kodėl? – klausiu aš jo. Jis neatsako. Kodėl taip yra? Kodėl taip yra? Kodėl... Aš pradedu verkti, nes negaliu eiti namo ir tuoj sušalsiu į ledo gabalą taip begulėdamas. Verkdamas kerštingai svajoju, kaip ji atgailautų, jei sužinotų apie mano mirtį...

Pajuntu, kad nebejaučiu kūno. Apima toks ramus tingumas. Guliu, pučiu sau garus ir skaičiuoju žvaigždes... Galvoju, kad reikėtų atsikelti ir pradėti daužyti rankas, šildyti jas kvapu, trepsėti... Aš net jaučiu, kad jau taip darau, tačiau atmerkęs akis suprantu, jog tai tik sapnas.

„DĖMESIO, DĖMESIO!!!

~ keturiasdešimt penktas ~

„VAKAR VAKARE BALTOJOJE DYKVIETĖJE, SNIEGE, BUVO RASTAS NUOGO SUŠALUSIO BERNIUKO LAVONAS SU SMURTO ŽYMĖMIS. JEI TURITE DAUGIAU INFORMACIJOS AR GALITE ATPAŽINTI BERNIUKĄ, NEDELSDAMI SKAMBINKIT...’’

Nuotraukoje ji mane atpažino. Kaltindama save ir vos sulaikydama ašaras, nuvažiavo į lavoninę ir vis dar netikėdama laukė, kol daktaras ištrauks mane iš šaldytuvo ir atsegs plastikinį maišą. Tada ji pamatė mane – sustirusį, plačiai atmerktomis ledinėmis akimis, kuriose dar žibėjo žvaigždės... Ji atsiklaupusi puolė raudoti, o aš specialiai neatšilau, netgi kai jie mane palaidojo. Prie kapo net Achlan-Dubula nubraukė ašarą... Bet ar aš visa tai matysiu? Aš nieko nematysiu. Būtų taip smagu pamatyti, kaip jie atgailauja.

* **Tebesapnuoju kažkokią tamsią figūrą, kuri prisiartina prie manęs iš

burnos leisdama garus. Stengiuosi geriau įsižiūrėti, tačiau nieko negaliu matyti pro apšarmojusias blakstienas. Figūra pritupia ir paliečia mano veidą odine pirštine. Po kiek laiko nusimauna pirštinę ir paliečia mano skruostą šiltais pirštais. Aš atsimerkiu.

* **– Ką tu čia darai?– Guliu ant sniego.Figūra sugirgždėjo sniege ir gūžtelėjo pečiais.– Kodėl neini namo? Jau naktis.Mano mintys pradėjo lakstyti lyg patrakusios. Aš nežinojau, nuo ko

pradėti pasakoti.– Kur tavo namai? – paklausė tamsi figūra.– Štai ten, – mostelėjau į Stiklo Rūmus.– Gerai. Ar gali paeiti?– Taip.– Tai eik namo. Kai sugrįšiu, kad tavęs čia nebūtų, supratai?– Supratau.Tamsi figūra nugirgždėjo per sniegą tolyn. Stabtelėjo. Atsigręžė. Aš

nejudėjau. Figūra sugrįžo, pakėlė mane tarsi gniūžtę iš pusnies ir patraukė

~ keturiasdešimt septintas ~

Stiklo Rūmų link. Jos glėbyje pamažu pradėjau atšilti. Stebėjau jos veidą. Staiga suvokiau, kad kažkur ją mačiau...

* **

– Kas tu?– Atspėk.– Ar tai tu manęs klausei valandų?– Taip, aš klausiau, nes pamiršau pasiimti laikrodį.– Tai tu turi laikrodį...– Taip.– O kokį?– Tokį sidabrinį su fosforiniu ciferblatu.– Oho.– Kiek dabar valandų?– Nežinau ir nenoriu žinoti.– Kur taip ilgai buvai? – vėl paklausė Leišejė.– Niekur...– Tu pasiklydai?– Ne...Ji užkaitė pieną. Paėmusi knygą baigė skaityti pasaką apie devyngalvį

slibiną, kol aš gurkšnojau karštą pieną su medum ir česnakais. Paskui nuėjome į balkoną parūkyti. Tylėjom ir stebėjom apačioje verdantį gyvenimą – reklamos šviesas, automobilių srautus ir žmones visur visur, perkančius kavą, einančius į šokius, kavinėse geriančius alkoholinius gėrimus... Galvojau, kad greitai ir mes įsimaišysim į tą spurdantį miesto gyvenimą; eisim susikibę už rankų tiesiai per balas, guminiais batais taškydami jose savo atspindžius; visi į mus žiūrės ir pavydės, galvodami, kad mes esame laimingi; mudu žygiuosime sau toliau, tik dabar jau praeivių žvilgsniuose, pamiršdami, kas esame... Mus apims netikrumas – mes egzistuosime tik dėl jų ir būsime jų žvilgsnių idealai; mes tematysime save iš šalies, kaip kad jie mato mus, taip, kaip mes norėtume, kad jie mus matytų, taip, kaip mes norėtume save matyti... O kas mes esame iš tikrųjų? Kokie mes esame iš tikrųjų? Kas yra „iš tikrųjų?” Kas yra tikra?

– Na, pabaik, užteks. – Leišejė nusviedė cigaretę.

~ keturiasdešimt aštuntas ~

Aš stebėjau žemyn krentantį raudoną angliuką. Atsimušęs į grindinį, ištiško kraujo žiežirbom, kurias greitai sumindė praeivių batai.

– Pažiūrėk... Mitingas.– A, vėl Lesbiečių Organizacija streikuoja. – Leišejė lyg norėjo

žiovauti, bet užsikirto.– Kodėl?– Pats žinai...– Ar tu kada nors... ar kada nors bučiavai moterį?– Taip.

~ keturiasdešimt devintas ~

– Tikrai? Ar tau patiko?– Nekvailiok. Viskas yra kitaip.– Kas kitaip?– Su moterim.– Kaip?– Tu niekada nesuprasi.Moterys plaukė gatve, trukdydamos eismui, nešdamos transparantus,

dalydamos praeiviams atsišaukimus. Vieni ėmė, kiti ne. Kai kurie paimdavo ir perskaitę numesdavo ant šaligatvio... Minia pamažu nuplaukė, palikusi paskui save išmėtytus lapelius, praeivių žvilgsnius ir komentarus. Paskui minią tyliai nusekė policijos automobilis.

Leišejė uždarė balkono duris ir užskleidė užuolaidas. Šviesa erzino akis. Pasijutau baisiai išvargęs. Griuvau į lovą. Ji buvo tokia šilta, palyginti su sniego pusnimis.

Sniego...Pabudau išgirdęs triukšmą. Leišejė stovėjo prie lango. Atbėgo jos

partnerė ir jos apie kažką pradėjo kuždėtis.– O jeigu tai tas Achlan-Dubula... – sušnibždėjo persigandusi Leišejė

partnerė.Achlan-Dubula... Tas šokoladinių pinigų davinėtojas... Ko jis čia

naktį triukšmauja palei langus? Gal jau baigė semti lesbietes į savo automobilį už viešosios tvarkos pažeidimus... Bandžiau įsivaizduoti, kaip jis tempia už pažastų moterį, o ši spardydamasi klykia... Toks darbas jam tiko. Leišejė liepė man užsidaryti vonios kambaryje. Sėdėjau ant vonios krašto kalendamas dantimis. Mano burna dvokė tarsi kanalizacija. „Kanilizacija“...

* **Laižau mėtinę dantų pastą. Staiga man šauna į galvą mintis nueiti

ir patikrinti, ar spintelėje yra kokių nors gardėsių. Tyliai išeinu pro kitas duris ir nugirgždu laiptais į virtuvę. Tamsoje niekaip negaliu rasti šviesos jungiklio. Graibydamas orą aplink save, nuslenku prie spintelės. Joje nieko skanaus nėra. Užtat randu degtukus ir, vieną uždegęs, pamatau ant kitos lentynos šokoladinį varškės sūrelį. Nusvylu pirštus, pagriebiu sūrelį ir bėgu į smėlio dėžę. Prisėdęs atvynioju sidabrinį popierių ir pradedu

~ penkiasdešimtas ~

žiaumoti sausą varškę, glaistytą šokoladu. Gardžiuodamasis stebiu savo šešėlį. Pamatau manęs link artėjančius tris šešėlius. Paskui išvystu tėtę, mamą ir mažą mergytę. Jie laiko mergytę už rankų, o ši krykštaudama striksi. Staiga ji pastebi mane, smėlio dėžėje beryjantį šokoladinį sūrelį, ir sustojusi įsistebeilija didelėm rudom akim. Ji dėvi geltoną suknelę ir avi mėlynus batukus. Aš vilkiu pižamą su raudonais drambliukais.

– Tėti, ir aš noriu ledų! – staiga sukomanduoja mergytė. Greitomis atsikandu didžiulį kąsnį varškės. Staiga visas skonis

išnyksta.– Mama, nupirk ir man ledų!!! – Užsispyrėlė bado mane pirštais.Tėtė ir mama žiūri į mane, matyt, tuoj ateis ir atims sūrelį. Paskubomis

įsigrūdu paskutinį gabalą burnon ir išpūstais žandais bandau kuo greičiau viską nuryti. Staiga mergytė klykdama pradeda trepsėti kojytėmis, o tėtis ir mama bando ją tempti šalin. Man net norisi viską išvemti.

– Noriu ledų! Noriu tokių ledų kaip jo!! Nupirk man ledų!!!– Iš kur ta koronė man ant galvos!!! – rėkia nervinga mama.– Nurimkit, nurimkit, po galais, abidvi!!! – pratrūksta šaukti ir

tėtė. – Noriu ledųųųųųųųų!!! Tokių kaip joooooooooo!!! – spiegia

mergiūkštė. Tėtė ir mama ją pagaliau nutempia tolyn. Aš baigiu kramtyti it

nusišluostau lūpas. Dar ilgai girdžiu besikaprizijant mergytę, jos riksmas skamba po visą kvartalą. Atsidūstu. Visą tą laiką norėjau jai pasakyti, kad ne ledus valgiau, o šokoladinį sūrelį, tačiau taip ir nepasakiau. Galvoju, gal pasivyti ir paaiškinti, tačiau taip jai ir reikia. Žinos kitą sykį, kaip apgaudinėti ir skųstis auklėtojai...

* **Leišejė atidarė duris.– Ateik.Pagaliau puoliau į šiltą lovą ir bandžiau užmigti. Leišejė užgesino

šviesą ir susirangė šalia manęs. Ji vartėsi ir laukė, kol aš ją apkabinsiu.– Ar tu pyksti?– Ne.

~ penkiasdešimt pirmas ~

– Labanaktis.– Labanaktis.– Žinai, aš kartais knarkiu... – Ji susigėdusi nusijuokė. – Bet

negarsiai... Švelniai...– O aš bezdu... Garsiai... – Neužteko jėgų nusijuokti. * **Mano sąmonė nubėga kažkur gilyn, tarsi vandens srovė, užliedama

pasąmonę. Sapnai pasidaro ryškūs. Pabudęs galiu prisiminti ištisą sapną. Kartais sunku atkurti viską nuo pradžios, ypač kai miegą nutraukia spiegiantis žadintuvas. Tada viskas subyra į atskirus vaizdelius, kurie vėliau pasikartos mano gyvenime, bet tik viena šimtąja sekundės dalimi. Tačiau tai ne žadintuvas. Tai kriokimas. Jis vis garsėja ir garsėja. Matau kupstą, o po juo Devyngalvį Slibiną, apsiklojusį žalia paklode. Įsibaiminęs iš visų jėgų vožiu kumščiu. Kupstas sujuda, ir į mane atsisuka užsimiegojusi, bet kartu ir išsigandusi Leišejė.

– Kas tau yra? Tyliu ir negaliu paaiškinti, kodėl taip pasielgiau. – Žinai, esu nustebusi dėl tavo žiaurumo. – Ji nusisuka ir užsidengia

paklode galvą. * **Aš išbėgu į kitą kambarį. Mane apima kažkokia neapsakoma baimė,

kad dabar tas Devyngalvis Slibinas tuoj atslinks mane suėsti. Lendu po stalu. Kieme girdžiu krykštaujant vaikus, čiulbant paukščius, o aš tupiu persigandęs po stalu ir laukiu ateinant Slibino.

Pabaisa vis nesirodo. Aš prisitraukiu kėdę arčiau savęs. Stebiu atviras duris. Staiga pamatau Slibino kojas.

– Kukū!Mano kūnas susilieja su stalu ir grindimis. Kvepia senu medžiu.– Kukū! Kur tu?Kojos vaikšto po kambarį. Stabteli. Viena koja pakyla ir pakaso savo

draugę. Užsiimu delnu burną, kad nenusičiaudėčiau ir neišduočiau savo slėptuvės.

– Kurgi tu pasislėpei, padauža? Gal po lova?Atsikvepiu. Dar turiu keletą akimirkų...

~ penkiasdešimt antras ~

~ penkiasdešimt trečias ~

– O gal tu už spintos? – Kojos nueina prie spintos.Laikas... Aš įkišu pirštą į nosį, pakrapštau ir ištraukiu nepaprasto

grožio snargliuką.– Kukū! Kurgi tu?Stebiu prie piršto prilipusį žalsvą snarglį ir nepaprastai noriu įsikišti

jį į burną.– Kukū!Pirštas pamažu artėja, mano burna prasiveria ir jau...– Fuuuuuuuu... – pasišlykšti kojų savininkas.Žaibiškai apsisprendžiu ir nubraukiu snargliuką į kilimą.– Kukū! Kurgi tu, po velnių!Man pasidaro gaila... Gaila savęs ir to skanaus snargliuko... O juk

buvo toks gražus tas snargliukas, toks skanus ir didelis visų snarglių Karalius, dabar jau pražuvęs, sutrintas į kilimą. Būtų buvę taip skanu ir gera, bežaidžiant slėpynes, kramsnoti snargliuką.

* **– Kukū, kurva tu!!– Štai ir suradau!– Ką čia darai?Mano žvilgsnis susidūrė su Leišejė akimis. Nesuvokiau, ko ji

klausė.– Ką čia darai?– Ką?Aš gulėjau ją apsikabinęs.– Ką darau?Žodžiai pradėjo nebetekti prasmės.– Ko tu spardaisi ir krapštai nosį? Negali užmigti?– Ne.– Aš galvojau, kad tu miegi.– Ne.– Tai kodėl nekalbėjai su manimi ir nepasakei, kur buvai

pasislėpęs?Tylėjau.– Ar aš neknarkiau?

~ penkiasdešimt šeštas ~

– Ne.Ji mane apkabino. * **– Koks tamsta šiltas...– Nusimaukite kelnes.– Kodėl jums atsistojo? Ar norite šlapintis?– Ne.Ji varto ir žiūrinėja mano pritvinkusią varpą.– Prašau eiti ir susišlapinti galvutę.Aš grįžtu šlapiais plaukais.– Ot tai kvailiukas... Ne tą galvutę susišlapinote! Na, nesvarbu,

apsiverskite ant pilvo.Ji pliaukšteli delnu man per užpakalį.– Dabar tavo eilė!Ji apsiverčia ant pilvo ir nusismaukia kelnes. Aš jai pliaukšteliu.Paskui ji.Paskui aš.Paskui ji.Paskui aš.– Ne, geriau žaidžiam daktarus.– Tai čia ir yra daktarai.– Ne, aš noriu būti daktaras ir tave apžiūrėti.– Gerai... Ar aš turėsiu nusirengti?– Aha, juk aš daktaras ir turiu matyti viską.– Gerai... – Ji nusirengia, ir aš atidžiai apžiūriu jos kūną.– Taip... Man rodos, jūs pastojusi... Reikia atlikti nedidelę

operaciją.– Ne, aš nenoriu... Gal geriau žaidžiam „čiurikais”.– Ne... Tada tu gali būti daktarė.– Ne ... Man reikia į nulinuką.– Ir man.Mes nubėgam per kiemą į sandėlį – ten yra toks senas medinis tualetas

su lentoje išpjauta skyle. Išvietės durys taip pat medinės, su dideliais plyšiais tarp lentų. Sandėliuke anksčiau buvo laikomi numirėliai. Nors jų

~ penkiasdešimt septintas ~

jau senai nėra, tačiau dar tvyro toks keistas kvapas, susimaišęs su tepalo ir benzino tvaiku. Pirmas įbėgu į tualetą ir paskubomis nusišlapinu. Paskui įeina ji, tačiau užkabina duris surūdijusiu kabliu. Aš pasilenkiu ir žiūriu pro plyšį.

– Ko čia spoksai?– O ką, vyrams negalima žiūrėti į moteris? – atšaunu, bet truputį

pasitraukiu nuo durų.– Vyrams negalima žiūrėti į nuogas moteris, – staiga sukriokia

garsiakalbis ant sienos.Kai ji atidaro duris, aš greitai nusimaunu kelnes.– Tai gerai, vadinasi, moterys gali žiūrėti į nuogus vyrus!Ji raudonuoja ir mikčiodama stengiasi patikslinti:– Ne... Kaip čia... Moterims nedera žiūrėti į nuogus vyrus...– Pašokim tango! Nuogi! – Aš nutraukiu jai kelnaites su mėlynais

burbuliukais, pagriebiu ją į glėbį ir abu imam suktis sandėliuke.– Pa-raaa, para-raaa!!! – staiga pradeda transliuoti valsą senas

garsiakalbis.Sukamės aplinkui, tačiau šokti trukdo nusmauktos kelnaitės.– Paleisk... – Ji nustumia mane ir užsimauna kelnaites.Užsimaunu ir aš. Jaučiuosi šiek tiek nusivylęs, kad ji nenori su

manimi šokti.– Taip negražu...– O kas gražu?– Nežinau... Bet taip daryti negražu. * **– Pasakyk, kaip tada reikia, ir aš padarysiu.– Dieve, koks tu neoromantiškas!Leišejė suvaitojo. Šnopuodamas nusiritau nuo jos ir atsiguliau šalia.

Mėgavausi poorgazminiais įspūdžiais, kol mano kūną apėmė saldus kaltės jausmas. Ji, stebėdama mane, užsirūkė.

– Pa-raaa, para-raaa...– Kas tai?– Tokia nemirtinga melodija. Valsas. O gal tango.Ji tylėjo. Rijo dūmą po dūmo ir kažką galvojo. „Kodėl viskas keičiasi,

~ penkiasdešimt aštuntas ~

– mąsčiau, – kodėl viskas ne taip, o jei ir kartojasi, tai tokioje keistai šlykščioje intonacijoje.” Atsisukau į Leišejė. Norėjau jai ką nors pasakyti, ką nors svarbaus, pasidalyti savo išgyvenimais. Ji žvilgtelėjo į mane ir išpūtė dūmus tiesiai man į veidą.

– Žinai, tavo kojos lyg plaukuotos dešros. Aš nusisukau. Išėjo visai neblogai – tarsi vartyčiausi, negalėdamas

patogiai įsitaisyti. Tylėjau ir stengiausi negalvoti. Rakinėjau pirštu nosį ir norėjau viską užmiršti. Stebėjau raudonus žadintuvo šviesulius.

* **Laikas bėgo. Laikas bėga. Laikas bėgs. * **Niekada taip stipriai nejaučiau bėgančio laiko kaip dabar, šiuo

momentu. Laikas tiesiog tirpo lyg ledas saulėje ir niekas negalėjo jo sustabdyti. Nei ji. Nei aš... Norėjau sudaužyti ir sunaikinti visus pasaulio laikrodžius, tačiau gulėjau apimtas tingaus nuovargio ir nejudėjau. Galvojau. Jaučiau... Jaučiau slenkant laiką. Bėgant... Skubant... Vėluojant, tačiau visada ateinant laiku... Dingstant...

* **Susitaikiau su mintimi, kad jei yra pradžia, vadinasi, yra ir pabaiga.

O pradžios pabaiga, pabaigos pradžia – tai tik vaikų žaidimas, tai tik savęs apgaudinėjimas. Viskas yra logiška. Logiška ir kvaila. Atėjus Pabaigai, visada iš paskos atslenka ir Sąskaita, Atsilyginimas, apsikeitimas vertybėmis.

Nebelikus ką rakinėti, suvokiau, kad net nosies krapštymui atėjo galas. Pasidarė graudu. Norėjau jai tą pasakyti, tačiau jaučiau už nugaros sunkų, vienodą alsavimą, nuspalvintą pavienių knarktelėjimų. Iš nevilties norėjau nusipersti – garsiai ir stipriai, kad pažadinčiau visus lavonus. Užuot tai padaręs, vos nepridėjau į kelnes. Bijodamas, kad neišprotėčiau, atsikėliau ir liftu nusileidau į tualetą. Tualetas. Mano antrieji namai. Ji to nesupranta, bet aš net nenoriu veltis į diskusijas. Ji tualete pabūna tik kokią minutę ir amžinai stebisi, jei aš išeinu už kokių dviejų, trijų dienų. Aš tiesiog turiu natūralią Tualetinio Filosofo gyslelę. Tik čia galiu susikaupti ir suprasti savo Būtį. Padėtį. Veiksmą. Ir dabar, besėdint mažoje erdvėje, mano mintys nurimo. Stebėjau palubėje geltoną nuogą

~ šešiasdešimtas ~

lemputę. Kai nusisukau, ore, ant sienos ir ant savo rankų pamačiau skraidžiojant oranžinį slieką. Paskui jis virto žalia permatoma dėme ir išnyko kažkur man už galvos. Vėl įsižiūrėjau į lemputę, ir oranžinis sliekas pradėjo plaukioti ties mano akimis. Paskui susidomėjau uždažytu tualeto durų stiklu. Buvo smalsu pasilenkti, prakrapštyti mažą skylutę stikle ir pažiūrėti, kas dedasi už tų durų. Bet nedrįsau. Ir nenorėjau. Žinojau, kad ji jau nebeatlėks švaistydamasi dirželiu nuo kuprinės, nors nugrandyčiau visą tualeto sieną ir apšlapinčiau viską iki palubės.

Laikas baigėsi. Baigiasi. Baigsis. * **Nerūpestingai nusišluostau užpakalį ir timpteliu virvutę. Klaikus,

gargaliuojantis tekančio vandens garsas sukelia man baimę – ims dabar ir atsibus visi lavonai tame sandėliuke. Aš prisėdu, tikėdamasis užpakaliu nuslopinti vandens kriokimą. Sėdžiu ir laukiu, kol viskas nurimsta, bet tada pasidaro dar baisiau, nes ore tvyro keistai spengianti tyla, tarsi zyztų kraujo ištroškęs uodas. Staiga smarkus vėjo gūsis išdaužia klibantį stiklą. Ant marmurinių grindų pažyra šukės. Vėjyje užuodžiu savo baimę.

Girdžiu į stiklą besidaužant nuogas medžių šakas.

– Ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū..... Kaaaaaaaas teeeeeeeeeennnnnnnnnnnn.......

Persigandęs išbėgau lyg patrakęs. Bėgau aukštyn ir aukštyn. Pradėjau purtyti žalią kupstą lovoje.

– Ką? Kas yra?– Ten balsas tualete... Aš bijau...– Ką? Koks balsas?– Toks baisus balsas... Ragana... Gal velnias... Gal Dievas...– Nieko ten nėra!– Aš bijau...– Eik į savo lovą!– Mano lova prie pat to balso... Aš noriu pas tave...– Eik į lovą! Atsigulk ir miegok! Suskaičiuok iki tūkstančio ir jokie

~ šešiasdešimt pirmas ~

balsai daugiau nesivaidens!– Nesivaidens.– Nesivaidens!!!

1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21... 55....... 3659......... 8467......... 509 847................... 940358 92738 000............................................................

Baimė dingo. Atsipalaidavau, tarsi laukdamas pabaigos. Gal jau išmokau būti vienas? Išsitiesiau visu kūnu lovoje ir man pasidarė smagu, kad guliu vienas ir niekas man netrukdo. Aš galėjau knarkti, bezdėti, spardytis, pridirbti patalus, krapštyti nosį, uždegti šviesą, užsirūkyti, niūniuoti... Jaučiausi šiek tiek neramiai. Varčiausi pataluose, kartais atsikeldavau ir vaikščiodavau po kambarį. Pro atvirą langą stebėdavau naktinius miesto žiburius. Kartais užsimanydavau nueiti pas ją, bet ji visada ateidavo pirma – mačiau ją šokančią, nuogą, švytinčią keista šviesa, paraudusiu tarpkoju. Aš jos norėjau. Labai norėjau. Bet ar tai buvo ji? Ar tai esu aš – dabar, apimtas geismo, su savo išpampusia varpa? Kas yra „ji”? Kas ji buvo? Kokia ji bus? Kas aš esu? Ar aš esu aš – koks esu, koks buvau būdamas aš – koks būsiu būdamas aš – kas esu būdamas aš – kame esu, kada aš esu savyje – savo kūne, mano kūne, – ar štai čia tvyro nenusakomas geismas, pasitenkinimas, tarsi laisva žuvėdra, spurdanti mėlynoj padangėj...

* **Kūnas pakyla; erdvė; grynas oras degina šnerves; šiaušia plaukus;

vis kylu, kylu; suvokiu – aukščiau kilti negaliu; nereikia; klykiu; šaukiu – visu balsu; neriu apsvaigęs žemyn; žemyn – tarp pirštų varva karštas Gyvybės Pienas; pulsuoju mirtinga gyvybe; pasineriu; karščiu putojantis Gyvybės Krioklys; plaukiu; milžiniška srovė išmeta į krantą; ašaroju; verkiu; raudu, žliumbiu ir man nežmoniškai gera.

~ šešiasdešimt antras ~

Ilgai gulėjau atsimerkęs tamsiame kambaryje. Bangavo užuolaidos. Gaivus vėjas glostė mano nuogą kūną. Mėnulis užklojo geltona šviesa. Svirpliai čirpė pasaulio himną. Naktiniai drugeliai, apspitę gatvės žibintą, vaidino vakarinį spektaklį. Pravažiuojančios mašinos tįstančiais šviesuliais laistė baltas sienas. Laikas nebeteko prasmės. Laikrodžio rodyklės judėjo. Prasmė pradingo laike. Aš turėjau atsikelti. Aš turiu atsikelti. Aš turėsiu atsikelti. Atsistojęs nužvelgiau ties savo kojomis plytinčią Baltąją Dykvietę. Dabar ji pilna gėlių ir sodrios žolės. Tvenkinyje mirguliavo mėnulio šviesa ir Stiklo Rūmai. Tenai manęs kažkas laukia. Aš turiu sugrįžti. Ten manęs kažkam reikia. Aš turiu egzistuoti ten.

Pasileidžiu bėgti žemyn. Mano kojas plaka aukšta žolė. Šalta rasa trykšta į visas puses. Bėgu vis greičiau ir greičiau. Žolė tankėja, siekdama kelius, krūtinę, kaklą. Bėgu rankomis sklaidydamas gėles, rugius ir smilgas. Baidau žiogus, varles. Stiklinis Namas drebėdamas artėja. Bėgu ir bėgu, aplipęs žiedadulkėmis, rasos lašais... Staiga kažkokia nematoma jėga mane sustabdo ir sviedžia atgal. Pajuntu deginantį skausmą gerklėje. Stiprų, stebinantį skausmą. Atsimerkiu. Ašaros bėga susiliedamos su šaltu tvenkinio vandeniu. Mėnulio šviesoje pamatau kažką blizgančio ir virpančio. Pakeliu ranką ir paliečiu.

Viela. Plienu blizganti viela.

Ištempta per visą Baltąją Dykvietę, iki pat tvenkinio.

Netenku jėgų ir noro atsikelti. Plūduriuodamas žiūriu į mėnulį.

Guliu ilgai. Plūduriuosiu ilgai. Ilgai nenuskęsiu.

Pabus paukščiai. Pasislėps mėnulis. Patekės saulė. Prašviesės dangus. Papūs vėjas. Atplauks undinės ir bučiuos mano kūną. Atslinks ungurys ir įsirangys į mano pilvą.

~ šešiasdešimt ketvirtas ~

Atlėkęs laumžirgis nutūps ant mano plaukų. Atplauks sena medinė valtis. Žvejys pasilenkęs ištrauks tinklą iš vandens. Paguldys šalia savęs ant suolelio.

Jausiu jo šiltą kūną. Uostysiu karčius pypkės dūmus.

Irklai vienodu ritmu taškys Stiklo Rūmų paviršių.

~ šešiasdešimt penktas ~

– Ar tai tu klausinėjai manęs valandų?– Taip.– Ar tu mane nešei per sniegą?– Taip.– Ar tu kareivis?– Ne. Aš esu žvejys.– Žvejys? Ką gi tu čia žvejoji?– Paskenduolius.– Ar aš jau negyvas?– Ne.– Kurgi mes plaukiame?– Pamatysi. Jau netoli.

Stiklo Rūmai vis tols.

Stiklo Rūmai tolsta.

Stiklo Rūmai pradingo iš akiračio.

~ šešiasdešimt aštuntas ~

Didmiestis. Pilkšvi debesys kaupiasi virš stiklinių pastatų, užtemdydami gilius skersgatvių šešėlius, trykštančias fontanų sroves, pilkai suvienodindami atmosferą.

Įprastą didmiesčio gaudesį pamažu stelbia artėjantis vėjo ir lietaus šnaresys.

Pradeda lyti. Stambūs lašai vejasi vienas kitą ore. Vis stiprėjančiu įniršiu sproginėja ant cementinio grindinio, nutaškuodami pagrindinę miesto aikštę vis didėjančiomis dėmėmis.

Gatve traukia žmonės. Ryškiaspalviai skėčiai mirguliuoja pilkumoje. Vienas kitą trypia šlapi batų atspaudai. Sužaibuoja.

Kavinė. Aprasojusi vitrina. Prie kavinės durų kūpso senas triratukas.

Senė. Sėdi pasirėmusi į sieną netoli kavinės durų.Raukšlėtos rankos laiko nutrintą bandžą. Ji negroja. Prie bandžos

dėklo su monetomis guli senas šuo. Užsimerkęs.Gatvės gale pasirodo vyras. Senė derina stygas. Šunėkas pastato ausis. Vyras artėja.Senė perbraukia stygas nešvariais, nugrubusiais pirštais. Praeidamas

skėtis į dėklą įmeta monetą. Senė nusišypso. Ji neturi dantų.Vilkįs juodu lietpalčiu, sukišęs rankas į kišenes, vyras artėja. Be

skėčio, trumpai kirptais plaukais.Kavinė. Moteris ranka patrina aprasojusį stiklą. Matyti praeiviai,

senė, šuo... Vyras jau nebetoli.Senė groja nesudėtingą valsą. – Ping-piiiii, ping-pi-piiiii, ping-pi-piii, pi-pi-pinnnng...Kavinėje ta pati ranka padidina nuvalyto stiklo plotelį. Vyriškis

stabteli ir įsiklauso. Giliai įkvepia drėgno oro ir užsimerkia.Ši melodija jam kažką primena... Kažką primena... Jis stengiasi

prisiminti kažką svarbaus, tarsi norėdamas atgaivinti kažkokį seniai surūdijusį jausmą. Jis dairosi aplinkui, ir pamato....

~ septyniasdešimt pirmas ~

Įdėmiai pasižiūri į senę. Jo veido išraiška keičiasi. Netikėjimas, nustebimas, gailestis, suvokimas...

– Leišejė...Senė staiga nustoja groti ir ima sukinėti galvą į visas puses, uosdama

orą. Ji akla. Šunėkas pabudęs suloja.– Leišejė... – tyliai pakartoja vyras.Senė vis sukinėja galvą, negalėdama apčiuopti, iš kur sklinda

garsas.– Leišejė... – vėl ištaria jos vardą vyras.Senė krutina galvą. Staiga ji nusišypso bedante burna. Kretančia

galva vėl pradeda groti tą pačią melodiją. Ji negali matyti vyro veido. Jo skruostais teka ašaros. Vyras nusišypso.

Dabar jis prisiminė. Viską prisiminė... Jo susimąsčiusiu veidu nuslenka prisiminimai. Staiga lyg pabudęs pasirausia kišenėse ir įmeta į dėklą saują monetų. Išgirdusi skambėjimą, senė dar greičiau pradeda linguoti galvą, dėkodama šypsosi, nenustodama groti. Vyras nebežino ką daryti: tarsi nori eiti, tarsi kažką pasakyti... Jo veide galima įžvelgti tik gailestį, atgailą...

Griaustinis. Vyras nusisuka ir paėjėjęs užsidaro telefono būdelėje. Už aprasojusių stiklų matyti jo siluetas. Vyras patrina pirštais būdelės stiklą. Jis stebi kavinės vitriną. Kažkas atsiliepia, ir jis nusisuka.

Iš kavinės išeina berniukas. Stabteli. Susimąstęs žiūri pro vitrinos stiklą.

– ... Deividas, Nikas... Nikas, Deividas. Jis pirmas paliko...Studijavo filosofiją... Aš trukdžiau.

Vyro akys. Jos mato berniuką. Šis užsėda ant triratuko ir numina per lietų gatve.

– Gailėjaisi?– O taip! Ne. Truputį... Nutoldavom, suartėdavom... Vėl iš naujo...

Nebūtina. Na, pertraukos... Komplikuota situacija. Šokas. Vienišumas. Buvo smagu pakalbėti po poros metų. Galvojau kitaip, tačiau įtikino, kad viskas buvo tikra, bla bla bla... Dvigubas šokas per vakarą ... Kambaryje jis glaudėsi prie jos... Paskui priėjo prie manęs, bla bla bla... Patikėjau. Tada pamačiau, kaip jie bučiavosi...

~ septyniasdešimt antras ~

– Deividai! O Viešpatie... – Praeitis... Pradėjau abejoti... Tamsa gąsdino. Nenorėjau nieko

matyti. Kava, šiltas pokalbis... Šilta kava, pokalbis... Nerealu? Jis kaltas... Praeitis nemeluoja. Deividas dabar toli... Taip, po daugelio metų... Ką? Nikas... Nikas buvo geras draugas... Ir prieš, ir po Deivido... Gyveno prie manęs, dažnai matydavomės. Romantiška... Chm, geras draugas.

– Nemylėjai?– Hmm... Turiu daug meilės savyje... Visiems. Jis buvo geras draugas.

Kartu eidavom pasivaikščioti ir daug šaunių dalykų nuveikdavom. Išvažiavau... Nutolom. Mačiau jį neseniai... Pokalbis ir kava... Įvertinau, taip... Tu pamatytum tas knygas... O tavo, atsiminimui...

– Tu būtum laiminga... – Lyja...– Dėl ko? Ką sakei? Dėl ko? Lietaus lašai pavirsta snaigėmis.