V I L N I A U S U N I V E R S I T E T A S

MEDIJOS, ŽINIASKLAIDA, ŽURNALISTIKA TRADICINĖJE

IR TINKLAVEIKOS VISUOMENĖJE

VILNIAUS UNIVERSITETO LEIDYKLA

V I L N I U S , 2 0 1 2

!"#$%&'()*+,!)!-./0 ( 1/

MED IJOS

234356 753859+2:;45736<3 5++<;583=34>?@+3;+<34 75A@3 B6++

V I S U O M E N Ë J E

UDK 070 Me31

Apsvars tė i r rekomendavo i š le i s t i Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto taryba (2012 m. kovo 26 d., protokolas Nr. 160000-10-6)

Moksl ini s redaktor ius prof. dr. Žygintas Pečiulis

Recenzavo:

prof. dr. Gintaras Aleknonis (Mykolo Romerio universitetas)

prof. dr. Tomas Kačerauskas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

Monogra!ja parengta vykdant Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto mokslo temą „Periodinės žiniasklaidos pokyčių tyrimas ir perio-dinės spaudos šaltiniotyra“ (2008–2011)

ISBN 978-609-459-083-2

© Giedrė Čiužaitė, 2012© Andrius Gudauskas, 2012© Deimantas Jastramskis, 2012© Aurelija Juodytė, 2012© Mantas Martišius, 2012© Jolanta Mažylė, 2012© Žygintas Pečiulis, 2012© Romas Sakadolskis, 2012© Vilniaus universitetas, 2012

!"#

! !"#$%&'()*&"*+$%(&#&)*,-#."$/&0)*1"&#2&1$&

Romas Sakadolskis

„Žurnalistų pranešimai yra tiek tikslūs, kiek jų šaltiniai patikimi.“

ŽURNALISTINIS POSAKIS

Žurnalistas renka informaciją trimis būdais: stebi įvykį arba reiškinį; tiria dokumentus, garso bei vaizdo įrašus, kitus daiktus; bendrauja su žmonėmis, kurie jam papasakoja apie įvykius, reiškinius, žmones ir daiktus. Šiame skyriuje aptarsi-me žurnalisto ir informacijos šaltinių bendravimą. Pirmiausia apžvelgsime nuosta-tus, kuriais vadovaujamės, spręsdami, su kuo ir kaip bendrauti. Tada susipažinsime su veiksniais, darančiais įtaką šiems sprendimams: nagrinėsime priežastis, dėl kurių dažniau kalbamės su vienais žmonėmis, rečiau su kitais, ypatumus asmenų, kurių citatas dažniau nei kitų skaitome periodinėje spaudoje ir interneto svetainėse, kurių balsus dažniau girdime radijo laidose, veidus matome televizijos ekranuose. Galiau-siai glaustai pasvarstysime informacijos technologijų iššūkius nusistovėjusioms žur-nalistų ir šaltinių bendravimo formoms, paspėliosime, kokių pokyčių galime tikėtis virtualios tikrovės amžiuje.

! DARBO SU ŠALTINIAIS YPATUMAI

Nėra vieno dokumento, kuriame būtų surašyti visi darbo su šaltiniais nuos-tatai, dėl kurių žurnalistų bendruomenė sutartų. Tačiau per daugiau kaip šimtą metų – tiek gyvuoja profesionalioji žurnalistika1 – Vakaruose susiklostė standartai, bylojantys ne vien apie žurnalisto profesionalumą, bet ir apie redakcijos, kurioje dir-ba, požiūrį į žurnalistą, rengiantį medžiagą, į šaltinius, kuriais vadovaujasi tai dary-damas, ir į auditoriją, kuriai informacija rengiama.

Aptardami žurnalisto ir šaltinio santykius, kai kur pasitelksime rašytines normas, kurias savo darbuotojams paruošė trys žinomos redakcijos: globali naujienų agentūra „5omson Reuters“, britų nacionalinis transliuotojas BBC ir įtakingiausias amerikiečių dienraštis „5e New York Times“. Šiuose dokumentuose sukaupta ilga-metė patirtis ir juose išsakytais profesiniais standartais iš tiesų vadovaujasi ten dir-

! Profesionalios žurnalistikos pradžią galima sieti su jos atsiradimu aukštosiose mokyklose. Pirmo-ji aukštoji žurnalistikos mokykla „Ecole Superieure de Journalisme“ įkurta Paryžiuje m. (http://www.esj-paris.com/esj-in-english/).

!"$

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

bantys žurnalistai. Tai nėra teoriniai svarstymai ar nuomonė iš šalies apie tai, kaip žurnalistika turėtų atrodyti, o orientyrai kasdieniam žurnalisto darbui.

Normose atsiskleidžia redakcijų darbo ir informavimo politika: principai ir vertybės, renkant ir rengiant informaciją, elgesio gairės dažnai pasitaikančiose si-tuacijose, sprendžiant klausimus, susijusius su įstatymais, etika ir galimais interesų kon6iktais (TILS, 2009:13–14). Tačiau normos nėra nei taisyklių rinkinys, nei geros ar sėkmingos žurnalistikos garantas. „Reuters“ vadovo pratarmėje rašoma:

Išskyrus savaime suprantamus dalykus, kaip antai mirtina plagiato nuodė-mė, pramano nesąžiningumas ar kyšio ėmimo nemoralumas, žurnalistika yra profesija, kuri turėtų vadovautis kelrodiniais etikos principais, o ne griežtais reglamentais. Pirmieji išlaisvina ir atveria kelią į geresnę žurna-listiką. Antrieji sukausto, apriboja mūsų gebėjimą veikti (Reuters, 2008:1).

Bet kuris iš čia minėtų dokumentų kloja tvirtą pamatą profesionaliam ir sąžiningam žurnalisto darbui, sulaiko nuo veiksmų, prasilenkiančių su etika ir truk-dančių savarankiškumui. Be to, rašytines normas galima susirasti internete arba įsigyti spausdintu pavidalu, o tai skatina auditorijos pasitikėjimą redakcija. Šaltinis geriau gali suvokti, ko tikėtis, bendraujant su jos atstovu. Skaitytojas, lankytojas, žiū-rovas ir klausytojas gali patikrinti, ar darbuotojas vadovaujasi redakcijos standartais.

Analogiškų gairių nėra paskelbusi jokia Lietuvos visuomenės informavimo priemonė. Viename tyrime apklausti penkių Vilniuje leidžiamų dienraščių atstovai pareiškė, kad jų redakcijos vadovaujasi Lietuvos įstatymais ir Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu2 (TILS, 2009:13). Praktika rodo, kad tose redakcijose, kur vidaus tai-syklės arba susitarimai nėra užrašyti, įsigali žodinės taisyklės, neformalūs darbdavio ir darbuotojo susitarimai, kurie sukuria plačią erdvę interpretacijoms. Kai kuriose visuomenės informavimo priemonėse ne profesijos standartai, o galios santykiai le-mia žurnalisto darbą.

! ! " ĮVARDYTI ŠALTINIAI

Profesionalios žurnalistikos standartas yra atskleisti šaltinio tapatybę, nu-rodant vardą, pavardę, titulą, pareigas, o jeigu nėra savaime aišku, ir ryšį su pateikta informacija. „Reuters“ vadove rašoma (2008:532), kad informacijos šaltiniai turi būti

" m. vasarą komercinė televizijos bendrovė TV paskelbė savo etikos kodeksą, bet rašant šį skyrių, jo veiksmingumas dar nebuvo patikrintas. Dokumentas pasirodė po to, kai kilo konfliktas tarp TV ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos dėl pastarosios sprendimų bendrovės atžvilgiu. Komisija paskelbė TV profesinės etikos nesilaikančia informacijos rengėja, nurodydama savo sprendimus, ku-riais per vienerius metus bendrovė šešis kartus buvo pripažinta pažeidusi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. TV apkaltino komisiją cenzūra ir bandymu susidoroti su jai nepatinkančiais laidų vedėjais, o po kelių mėnesių TV interneto svetainėje buvo paskelbtas „UAB Tele etikos kodeksas“ (http://www.tv.lt/etikosnormos).

!"%

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

įvardyti kiekviename pranešime, išskyrus atvejus, kai „faktai yra pripažinti arba in-formacija viešai prieinama, tarkime, teismo nutartys, arba tada, kai įvykio vietoje buvo „Reuters“ reporteris, fotografas arba televizijos operatorius“, arba kai susitaria-ma šaltinio tapatybės neatskleisti. (Apie konJdencialius šaltinius skaitykite 134 p.)

Nurodyti šaltinius yra svarbu todėl, kad tik žinodama, kas suteikė informa-ciją, auditorija gali spręsti apie jos patikimumą.

„5e New York Times“ skaitytojai reikalauja žinoti, iš kur laikraštis gauna informaciją ir kodėl ja reikėtų patikėti. Dėl to nuo seno laikomės principo įvardyti savo šaltinius ir nurodyti jų titulus [pareigybes], o kai to neįmanoma padaryti, paaiškinti, kodėl laikome juos autoritetingais, kodėl jie su mumis kalbasi ir kodėl reikalauja konJdencialumo (New York Times, 2004 a:1).

Auditorijos sprendimai apie šaltinio patikimumą tiesiogiai veikia informa-cijos rengėjo gerą vardą, kurio saugojimas yra redakcijos rūpestis. Kaip tas rūpestis parodomas, t. y., kokių priemonių imasi redakcija reputacijai saugoti, atskleidžia jos požiūrį į savo skaitytoją, lankytoją, klausytoją ar žiūrovą.

Visa BBC produkcija <...> turi būti grindžiama patikimais šaltiniais, būti nuodugniai patikrinta ir pateikta aiškia, tikslia kalba. Turime sąžiningai ir atvirai pripažinti tai, ko nežinome, ir vengti nepagrįstų spėlionių. Tvirti-nimai, teiginiai, esminiai faktai ir kitas turinys, kuris negali būti patvirtin-tas, paprastai turėtų būti priskirtas [šaltiniui] (BBC, 2008:14).

Susijęs veiksnys yra operatyvumas. Žiniasklaidos priemonės siekia kuo grei-čiau informuoti – dėl to būtent konkuruoja žurnalistai. Redakcijos profesionalumą lemia operatyvumo ir patikimumo dermė.

Mums rūpi būti pirmiems, bet dar labiau mums rūpi tikslumas. Tikslumas, kaip ir nešališkumas, visada svarbiau už greitį. <...> Tikslumas reikalauja są-žiningai pateikti šaltinius. Tikslumo ir nešališkumo reputacija yra pagrįsta mūsų šaltinių patikimumu. Geriausias šaltinis visada yra įvykio liudinin-kas – „Reuters“ žurnalistas arba televizijos kamera. Įvardytas šaltinis – vi-sada geriau už neįvardytą. Pateikdami šaltinius, niekada neturėtume sąmo-ningai klaidinti, cituodami šaltinį oficialiai kalbantį vienaip, o neoficialiai – priešingai arba akivaizdžiai prieštaringai. Nederėtų vieno šaltinio pateikti kaip keleto. Anoniminiai šaltiniai yra mažiausiai patikimi (Reuters, 2008:3).

Taigi šaltinis, kurio tapatybė atskleidžiama, laikomas patikimesniu už lie-kantį šešėlyje; ir kuo patikimesnis šaltinis, tuo didesnė tikimybė, kad jo informacija yra tiksli. Nenuostabu: žmogus atidžiau dalijasi informacija ir labiau mąsto apie tai, ką sako, jeigu suvokia, jog bus įvardytas. Ir priešingai: jeigu šaltinis nematomas, pa-didėja pavojus, kad informacija, kuria jis disponuoja, yra klaidinga.

!"&

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Abiem atvejais žurnalistas ir redakcija atsako už auditorijai pateikiamą in-formaciją. Jeigu šaltinis suklydo arba tyčia suklaidino, atsakomybė nėra mažesnė. Tad žurnalisto ir redakcijos bendras interesas yra mažinti klaidingos informacijos riziką. Vienas iš būdų – įvardyti šaltinius, kitas – tikrinti informaciją.

! !#" ŠALTINIŲ KIEKYBĖ IR ĮVAIROVĖ

„Žurnalistikos esmė yra metodiškas tikrinimas“, skelbiama JAV žurnalistų bendruomenės 1997 m. pareiškime apie profesijos principus:

Metodiškas tikrinimas yra tai, kas skiria žurnalistiką nuo pramogos, pro-pagandos, beletristikos ar meno. Pramogos – ir jai giminingos informaci-nės pramogos3 – daugiausia dėmesio skiria lengvajam žanrui. Propagan-dai atrenkami arba išgalvojami faktai, siekiant įtikinti ir manipuliuoti. Beletristika kuriami scenarijai, kuriuose pateikiamas labiau suasmenin-tas tiesos suvokimas. Vienintelė žurnalistika dėmesį skiria tiksliai nusta-tyti tai, kas įvyko (Kovach, Rosenstiel, 2007:79–80).

Taigi, šaltinio informacijos tikrinimas yra kasdienė žurnalisto duona. Dažnai tai da-roma, susirandant kitą nepriklausomą šaltinį, kuris patvirtina informaciją arba jos nepatvirtina. Nėra konkretaus pageidaujamo šaltinių skaičiaus, bet, kaip rašoma „Reuters“ vadove (2008:537), „du šaltiniai visada geriau negu vienas“. BBC gairėse (2008:15) paaiškinama, kad redakcija vienu šaltiniu vadovaujasi „nenoriai“, o „jeigu kliaujamės vienu šaltiniu, visada geriau įvardytu, oJcialiu“.

Redakcijose kartais taikoma vadinamoji dviejų šaltinių taisyklė: jeigu vie-nas patikimas šaltinis patvirtina kito informaciją ir jie iš tiesų yra vienas nuo kito nepriklausomi, o ne gavę informaciją iš to paties trečiojo asmens, tokia informacija laikoma tinkama auditorijai pateikti. Ši taisyklė išpopuliarėjo po JAV Votergeito (Wa-tergate) skandalo, privertusio 1974 m. prezidentą Richardą M. Nixoną atsistatydinti.

Du jauni laikraščio „Washington Post“ žurnalistai, Carl Bernstein ir Bob Woodward, dvejus metus drebinę JAV politinį elitą pranešimais apie Baltųjų rūmų suokalbį nuslėpti įsilaužimo į opozicinės Demokratų partijos patalpas aplinkybes, dalį jų ruošė, įveikdami dviejų šaltinių kartelę. Knygoje apie skandalą jie rašo: „<...> tais atvejais, kai sužinota apie veiklą, kurią buvo galima laikyti nusikalstama, konkreti informacija nebuvo skelbiama, nebent kitas šaltinis ją patvirtino“ (Bernstein ir Wo-odward, 1974:79). Anot žurnalistų, vadovautasi nerašyta taisykle, nors tai neigia tuo metu „Washington Post“ redaktoriumi dirbęs ir Bernsteino bei Woodwardo tekstus redagavęs Barry Sussman: „<...> nebuvo dviejų šaltinių taisyklės. Kaip ir daugumoje naujienų tarnybų, buvo pastangos surasti patikimus šaltinius“ (Sussman, 1997).

' Angl. infotainment.

!'(

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Dviejų šaltinių taisyklė taip pat yra sulaukusi kritikos dėl to, kad informa-cijos kokybei nustatyti yra taikomas kiekybės matas; anot kritikų, šaltinių skaičius nelemia informacijos tikslumo. Šios taisyklės nėra čia apžvelgiamose redakcijų gai-rėse. „5e New York Times“ atsakingasis redaktorius (2003–2011 m.) Bill Keller apie šaltinių skaičių užsimena viename savo rašte redakcijai:

Kiekybė nėra tas pats kas kokybė, todėl neturime nei „dviejų šaltinių tai-syklės“, nei „trijų šaltinių taisyklės“. Vienas tikras įvykio dalyvis gali būti geresnis [šaltinis] už tris asmenis, kurie apie tai girdėjo iš trečių lūpų arba vienas iš kito. Vienas neutralus liudininkas gali būti vertingesnis už minią šalininkų (Keller, 2008).

Dviejų šaltinių taisyklės taikymą riboja ir besikeičiančios aplinkybės. BBC žurnalistas Ros Atkins (2011) pažymi, kad „buvo metas, kai BBC (naujienos) netrans-liavo nieko, kas nebuvo dviejų šaltinių patvirtinta“, o šiandien vis dažniau laidose pra-nešama tai, ką paskelbia viena naujienų agentūra, įvardijant šaltinį ir nurodant, kad „pranešimas nėra patvirtintas“. Taip reaguojama į greitą naujienų agentūrų pranešimų plitimą kitais kanalais, kurie prieinami nemenkai BBC auditorijos daliai. Ši aplinkybė ir skatina redakciją skelbti informaciją, nelaukiant patvirtinimo (Atkins, 2011).

Redakcijai vieno šaltinio gali pakakti tuo atveju, jeigu žurnalistas yra įvykio liudininkas. Tačiau netgi savo akimis matęs, savo ausimis girdėjęs patyręs žurnalistas neapsiriboja savo patirties atpasakojimu, o kalbina kitus liudininkus (Sigal, 1986:15). Taip jis ir tikrina informaciją, ir sudaro galimybes pateikti kitą požiūrį į tą patį įvykį, kitokią patirtį, savitą vertinimą.

Šaltinių įvairovė dar svarbesnė rengiant pranešimus apie politiką, ekonomi-ką, socialinius reiškinius ar kitus visuomenei svarbius klausimus. Tai ne vien pratur-tina aprašymą; per požiūrių bei patirčių skirtumus išryškėja jo esmė.

Renkantis pašnekovus, naudinga iš anksto nustatyti, kas yra suinteresuotas vienokiu ar kitokiu sprendimu. Tai gali būti:

Pareigūnas, tiesiogiai susijęs su problema. Asmuo, nesutinkantis su problemos sprendimo būdu. Asmuo, nukentėjęs dėl šios problemos. Asmuo, kuriam problema buvo naudinga. Nepriklausomas žinovas, kuris gali kitaip pažvelgti į problemą ir vertinti

jos sprendimą (Stein et al., 2006:16).

Įvairiapusis požiūris į šaltinius padės išvengti „jis pasakė-ji pasakė“ tipo žurnalistikos (Cunningham, 2003; Rosen, 2009), kai pasitelkiamas paviršutiniškas temos atskleidimo būdas, nesigilinant į esmę. Pirmiausia tema susiaurinama iki dvie-jų ginčo pusių, tuomet apie ginčą parengiama medžiaga, vadovaujantis lygiavos for-mule, – jeigu labai nesiskiria argumentų apimtis, vadinasi, objektyvumas užtikrintas.

!'!

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Pavyzdžiui, ruošiant pranešimą arba reportažą apie viešąją politiką – tema gali būti susijusi su energetika, socialine rūpyba, švietimu, t. t. – dažnai tenkinamasi valdančiųjų ir opozicijos atstovų teiginiais ar nuomonėmis, kartais priduriant ne-priklausomo eksperto vertinimą. Rengdamas reportažą žurnalistas klausia – kur yra ginčo esmė? Atsakydamas jis auditorijai visų pirma perduoda informaciją apie poli-tikų nesutarimus. Dėmesys koncentruojamas į kon6iktą, jo eigą, o pati problema – ginčo esmė – dažnai lieka antrame plane arba išvis neaptariama. Užuot nagrinėjus politikos poveikį visuomenei arba jos daliai, pasirenkamas lengvesnis kelias  – pa-teikiamos gatvėje surinktos vox populi nuomonės. Tai – „reportažas pasitelkiant au-topilotą, tingaus mąstymo“ požymis, rodantis gebėjimų suvokti, kas auditorijai yra svarbu, stoką (Cunningham, 2003).

Žiniasklaidos kritikas Jay Rosen (2009) taip apibūdina „jis pasakė-ji pasakė“ pranešimo ruošos seką:

Užverda viešas ginčas. Ginčas tampa naujiena. Nors naujiena atsirado iš priešpriešinių teiginių, nesistengiama patikrin-

ti, kiek juose tiesos. Vadovaujamasi nuostata – kon6iktas yra naujiena. Nors yra būdų patikrinti, ar kai kurie teiginiai atitinka faktus, ir aiškintis

ginčo priežastis, jais nepasinaudojama. Dėl priešpriešos žurnalistas atsiduria centre tarp dviejų kraštutinumų.

Esant tokioms aplinkybėms, rengiama medžiaga, remiantis kon6ikto daly-vių citatomis.

! !$ ŠALTINIAI IR CITATOS

Citata – žodžių rinkinys, kurio pradžia ir pabaiga žymimos kabutėmis – yra viena galingiausių žurnalistikos priemonių: ji suteikia pasakojimui autentiškumo ir gyvumo, atskleidžia pašnekovo mąstymą ir kalbėseną, sukelia emocijų, kurių žurna-listas pats negalėtų perduoti. Tačiau citata ne tik paįvairina pranešimą „pašnekovo žodžių prieskoniu“ (Bell, 1991:207–209). Ji taip pat yra nenuginčijamas pašnekovo žodžių įrodymas, sukuriantis atstumą tarp žurnalisto pasakojimo ir pašnekovo pasi-sakymo. Tai padeda auditorijai atskirti žurnalisto tekstą nuo citatos autoriaus žodžių, o žurnalistui bei redakcijai atsiriboti nuo kalbinto asmens teiginių.

Aktuali citatos problema yra kabutėmis išskirtas, tačiau aiškumo sumeti-mais žurnalisto redaguotas pašnekovo tekstas, kuriame pertvarkoma žodžių eilė, dažnai išbraukiami, o kartais netgi įterpiami žodžiai. Žurnalistų bendruomenėje mažai kas ginčija sprendimą ištaisyti gramatikos ar kitokias kalbos klaidas, jeigu tai darant nekeičiama mintis. Tačiau nuomonės išsiskiria svarstant, kiek apskritai gali-ma keisti pašnekovo žodžius arba jų eilės tvarką (Germer, 1995). Dažnai laikomasi

!'"

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

griežtos pozicijos: „Žurnalistas mano, jog skaitytojui yra svarbiau pateikti aiškią, la-konišką citatą, užuot vergavus šaltinio daugžodžiavimui ir miglotoms mintims. Sam-protaujama blogai. Geriau pasakyti savais žodžiais“ (Brooks et al., 2002:85), kitaip tariant geriau atpasakoti, o ne taisyti citatą.

Kaip rašo „5e New York Times“ (1999), „skaitytojai neturėtų abejoti, kad kiekvieną cituojamą žodį sakė kalbantysis ar rašantysis“. Laikraštis griežtai vertina citatų redagavimą: „‘5e Times’ citatų „nešvarina“. Jeigu kalbančiojo gramatika ar stilius netinkami, kabučių reikėtų atsisakyti, o gremėzdišką vietą perfrazuoti.“ „Reu-ters“ (2008:4) pažymi, kad „citatos yra šventos ir neliečiamos. Nevalia niekada jų keisti, nebent išbraukiant pasikartojusį žodį ar frazę, bet ir tada tik su sąlyga, kad išbraukus jokiu būdu nepasikeis citatos reikšmė“.

Nors daugelis žurnalistų pritaria citatų švarinimui ir trumpinimui, neigia-mai vertina žodžių pertvarkymą ar įterpimą. Yra ir kita nuomonė. Jos atstovai teigia, kad svarbiausia yra likti ištikimiems pašnekovo minčiai.

Pulitzerio4 premijos už aiškinamąją žurnalistiką ir apybraižą laureatas Jonas Franklinas teigia, kad „žmonės nesako to, ką mano, bet tikisi, kad cituosi ne tai, ką sako, o ką mano. Kelias slidus, tačiau tokia yra tikrovė, <...> mes linkę painioti tikslu-mą su ištikimybe tiesai“ (Franklin, cit. pagal Germer, 1995). Anot Toronte dirbančio nepriklausomo žurnalisto Davido Hayeso, „perskaitę savo žodžius, jie [pašnekovai] įsitikinę, kad iš tikrųjų taip sakė, nes buvo tiksliai perteikta esmė ir prasmė, nors, tarkime, penkių sakinių citatoje du buvo pasakyti pokalbio automobilyje, o trys – in-terviu kabinete metu“ (Hayes, cit. pagal Germer, 1995).

„5e New York Times“ ombudsmenu5 dirbęs Daniel Okrent (2004) rašo, jog „citata yra savaime dirbtinis dalykas. <...> Išskyrus tuos atvejus, kai laikraštis spaus-dina pažodinę iššifruotą stenogramą, visos citatos yra pateikiamos be konteksto. Kontekstas yra pokalbis arba spaudos konferencija, kurioje tie žodžiai buvo pasakyti“.

Gimininga problema, kuri nekelia ginčų profesionalių žurnalistų bendruo-menėje, yra citata, sukonstruota iš kelių žmonių pasisakymų. Žurnalistas kalbasi su keliais asmenimis, tada sukuria bendrą jų citatą, išrinkdamas tai, kas jam atrodo svarbiausia. Pašnekovai dažniausiai įvardijami kaip grupė – tarnautojai, pareigūnai, nuomininkai ir pan. Vartodamas daugiskaitą žurnalistas išsiduoda: skaitytojas ne tik neturi galimybių nustatyti, kas ką sakė; jam tampa aišku, kad asmenų grupė nekalbė-jo unisonu, tarsi skanduodama šūkį ar kalbėdama maldą.

Sufabrikuota citata meta nepasitikėjimo šešėlį ne tik ant žurnalisto, bet ir ant visos redakcijos. Sunku būtų įtikinti, kad tai klaida, įsivėlusi per skubėjimą ar

) Pulitzerio premija yra prestižiškiausias JAV apdovanojimas už žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius. Skiriama nuo m. Premiją įsteigė JAV laikraščių leidėjas Joseph Pulitzer. Žr. <http://www.pulitzer.org/historyofprizes>. * Ombudsmenas, kartais vadinamas viešuoju redaktoriumi arba skaitytojų atstovu, yra redakcijos nusamdytas „asmuo, dažniausiai turintis didelę žurnalistinę patirtį ir nusipelnęs kolegų pagarbos, su kuriuo pasirašoma terminuota sutartis, teikianti plačius įgaliojimus laisvai veikti, tirti redakcijos veiklą „iš vidaus“ ir viešai skelbti rezultatus“ (TILS, :).

!''

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

neatidumą. Geriausiu atveju tai kompetencijos stoka ir visiškai nedera su redakcijos interesu pateikti tikslią informaciją iš patikimų šaltinių.

! !%" ŠALTINIŲ PATIKIMUMAS

Šaltinio patikimumas nustatomas ne tik tikrinant gautą informaciją, bet ir sprendžiant, ar asmuo tinka būti šaltiniu. Nustatyti tinkamumą gali padėti atsakymai į šiuos klausimus:

Ar asmuo savo akimis matė įvykį, apie kurį renkama informacija, ar girdėjo iš kito asmens.

Ar asmuo yra kompetentingas stebėtojas. Antai, oro linijų darbuotojas greičiausiai būtų tinkamesnis informacijos apie lėktuvo avariją šaltinis negu studentas arba pardavėjas.

Ar šaltinis gali pateikti įtikinamai skambančių ir faktus atitinkančių detalių. Ar kiti šaltiniai panašiai pasakoja apie įvykį. Kai keli asmenys pateikia

tą pačią įvykio versiją, didesnė tikimybė, kad pasakojimas yra patikimas (Mencher, 2003:313).

Kuo šaltinis arčiau įvykio arba reiškinio, apie kurį renkama informacija, tuo labiau tikėtina, kad jis disponuos tikslia informacija. Ir priešingai – kuo šaltinis to-liau nuo įvykio arba reiškinio, tuo didesnis netikslumo pavojus. Tad šaltinius galima skirstyti pagal jų atstumą nuo įvykio, pradedant mažiausiu atstumu (ir didžiausiu patikimumu) ir baigiant didžiausiu atstumu (ir mažiausiu patikimumu):

Žurnalistas yra įvykio ar reiškinio liudininkas. Jis perduoda redakcijai tai, ką pats patyrė: savo akimis matė avariją; stebėjo Seimo posėdį, ku-riame priimtas sprendimas. Redakcijai informacija iš pirmųjų lūpų yra patikimiausia. Ji pasitiki savo žurnalisto įgūdžiais stebėti ir atpasakoti – priešingai jis ar ji ten nedirbtų.

Dalyvis arba liudininkas suteikia informaciją žurnalistui. Redakcija gauna informaciją iš antrų lūpų. Žurnalistas praneša tai, ką sužino iš liudininkų, mačiusių avariją; Seimo narys jam papasakoja apie posėdyje priimtą sprendimą, kuriame dalyvavo. Informacijos kokybę lemia šalti-niai: gali būti, jog liudininkas sunkiai prisimena avarijos detales; Seimo narys galbūt savanaudiškai nušviečia sprendimo priėmimą.

Žurnalisto šaltinis yra asmuo, apie įvykį arba reiškinį sužinojęs iš kito asmens. Redakcija gauna informaciją iš trečių lūpų. Policijos komisari-ato ryšiams su visuomene atstovas apie avariją praneša tai, ką jam liepia vadovybė; Seimo posėdį nušviečia kurio nors nario atstovas spaudai, pabrėždamas savo viršininko vaidmenį.

!')

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Šaltinis pasakoja žurnalistui, ką girdėjo kalbant žmones savo aplinko-je; kitaip tariant, perpasakoja gandus. Gandai gali atspindėti žmonių įsitikinimus, lūkesčius, baimes, nuotaikas, tai, kas įdomu. Gandai gali skatinti žurnalistą toliau domėtis, tačiau jų informacinė vertė ribota, pa-naudojimas rizikingas.

Kartais patikimumo problema iškyla ne dėl šaltinio atstumo nuo įvykio, o dėl jo ryšio su žurnalistu. Redakcijos įspėja darbuotojus vengti pernelyg artimos draugystės su informaciją teikiančiais asmenimis, nes tai skatina abejoti žurnalistu tiek dėl tikro pavojaus prarasti nešališkumą, tiek dėl jo regimybės.

Redakcijos imasi įvairių priemonių apsisaugoti nuo tikrų ar menamų pavo-jų. „Reuters“ (2008:15) atsisako šaltinių rengiamų išvykų, nemokamų atostogų, bilie-tų į sporto ar kitus renginius, kad nesusidarytų vaizdas, jog redakcija yra kam nors skolinga. Naujienų agentūra pasirūpina savo žurnalistų kelionėmis, atsisako siūlomų nemokamų kelionių į įvykio vietą, išskyrus atvejus, kai kitaip negalėtų patekti ten, kur reikia rinkti informaciją, pavyzdžiui, į karo zoną.

„5e New York Times“ (2004 a:10) draudžia redakcijos nariams naudotis nemokama arba pigesne kelione arba nakvyne, nebent esama ypatingų aplinkybių, sakysime, išvykos susijusios su kariniais reikalais arba mokslinėmis ekspedicijomis. Redakcija užmoka už savo atstovų vaišes, išskyrus tuos atvejus, kai nėra kaip tai da-ryti, antai, dalyvaujant priėmime, kur visi svečiai vaišinami.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (LŽEK, 2005) 27 straipsnyje pateikiama tokia bendra nuostata:

Žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių, mokamų atostogų ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Žurnalistas privalo visuomet pranešti visuomenei apie bet kokią gautą pa-ramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai, mokamą atlyginimą arba suteiktą paramą.

! !& ŠALTINIŲ KONFIDENCIALUMAS

Kaip minėjome, vengiama šaltinių, kurių tapatybės negalima atskleisti, nes jų teikiama informacija yra mažiau patikima, o žurnalisto rizika suklysti arba būti suklaidintam padidėja. Kai nežinoma, kas teikia informaciją, už jos tikrumą atsako tas, kas ja disponuoja, būtent, žurnalistas.

Kita vertus, be konJdencialių šaltinių vargu ar visuomenei būtų buvusios atskleistos Baltųjų rūmų machinacijos Votergeito skandalo metu; kažin kiek pasaulis žinotų apie Izraelio branduolinio ginklo kūrimą, jeigu vienas mokslininkas 1986 m. nebūtų apie tai papasakojęs britų laikraščio „Sunday Times“ žurnalistui; tą patį de-šimtmetį Indijos laikraščio „Hindu and Indian Express“ žurnalistas Chitra Subrama-

!'*

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

niam, iš dalies remdamasis konJdencialia informacija, demaskavo Švedijos ginklų bendrovės „Bofors AB“ kyšius Indijos pareigūnams mainais už ginkluotės kontrak-tus; 2004 m. amerikiečių žurnalistui Seymourui Hersh’ui slapta perduotos kraupios nuotraukos iš amerikiečių karinio kalėjimo Abu Ghraibe, Irake, kuriose matyti kali-nių kankinimas (Burgh, 140–141).

KonJdencialumas atveria kelią informacijos srautui tarp žurnalisto ir šalti-nio, kurio nekontroliuoja nei valdžia, nei verslas, nei kitos galingos jėgos. „5e New York Times“ redaktorius teigia:

Kartais negalime teikti skaitytojams pageidaujamos ir reikalingos infor-macijos, nepasirūpinę šaltinių apsauga. Už tai, ką mums pasako konfi-dencialiai, jiems gresia prievarta, darbo netekimas, teisminis persekioji-mas, o kai kur pasaulyje – ir pavojus gyvybei. Retkarčiais išgirsite redak-torių, siūlantį naujienų tarnyboms iš viso atsisakyti anoniminių šaltinių. Tai kilnu, bet kvaila. Nesant galimybės apsaugoti šaltinių, besiremiant vis daugiau išbraukytais viešai skelbiamais dokumentais, valdžios ir kitų galingų institucijų reikalų nušvietimas taptų panašus į spaudos konferen-cijų stenogramas. Daugelis svarbių istorijų apskritai niekada neišvystų dienos šviesos (Keller, 2008).

Patirtis rodo, kad daugiau žmonių yra linkę bendrauti su žurnalistu išgirdę patikinimą, jog nebus atskleista jų tapatybė. Savo ruožtu, žurnalistas siekia įtikinti šaltinį atsisakyti konJdencialumo reikalavimo, kartais derasi dėl slaptumo lygio. Tad šaltinius galima skirstyti pagal informacijos naudojimo sąlygas:

Spaudai (angl. on the record). Šaltinis sutinka, kad viskas, ką pasakys, gali būti paskelbta, ir jis gali būti įvardytas kaip šaltinis (Rich, 2007:71). Laikoma, jog sutikimas duotas, jeigu pašnekovas nepareikalauja kon-Jdencialumo dar prieš prasidedant interviu. Bendraujant pašnekovas gali ūmai atšaukti savo sutikimą, tačiau viskas, kas buvo pasakyta iki to, naudotina, nebent buvo susitarta kitaip.

Ne spaudai (angl. o! the record). Šaltinio suteiktos informacijos skelbti negalima. Gavus tą pačią informaciją iš kito šaltinio, ją galima naudo-ti, bet nevalia atskleisti tapatybės asmens, suteikusio tą informaciją ne spaudai (Rich, 2007:71). Kai kurie asmenys, bendraudami su žurnalis-tais, linkę nuolat taikyti apribojimą ne spaudai. Įsimintina, kad galima naudoti informaciją (neatskleidžiant šaltinio tapatybės), kai yra mažiau-siai viena iš šių aplinkybių:

informacija yra viešai prieinama, visiems žinoma (visuomenėje), ją patvirtina kiti šaltiniai (arba kai) žurnalistas yra liudininkas (Brooks et al., 2003:93).

!'#

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Neoficialiai (angl. uno"cial, unnamed, background). Informaciją ga-lima naudoti neatskleidžiant šaltinio tapatybės, kartais nutylint ir ei-namas pareigas arba neminint įstaigos, kurioje dirba (Rich, 2007:71). Cituoti dažniausiai draudžiama. NeoJcialiai kalbėti yra įpratę valstybės pareigūnai, neturintys leidimo ar įgaliojimo, arba nenorintys kuriuo nors klausimu kalbėti oJcialiai.

Četamo rūmų taisyklė (angl. Chatham House Rule). NeoJcialios in-formacijos variantas, kuriuo vadovaujasi Karališkasis tarptautinių san-tykių institutas, įsikūręs Četamo rūmuose Londone. „Kai susirinkimas arba jo dalis vyksta galiojant Četamo rūmų taisyklei, dalyviai gali laisvai naudotis gauta informacija, tačiau negali atskleisti nei kalbėtojo (-ų), nei jokio kito dalyvio tapatybės ar narystės.“ Tokiu apribojimu skati-nama kalbėti atvirai ir dalytis idėjomis be baimės, kad bus paviešintas jų reiškėjas. Taisyklė buvo sukurta 1927 m. ir šiandien pasaulyje plačiai naudojama (Chatham House, 2011).

Konfidencialiai (angl. con%dential, not for attribution, unidenti%ed, anonymous6). Esama įvairių konJdencialumo laipsnių. Dėl jų susita-riama žurnalisto ir šaltinio derybų metu, kurios vyksta prieš pateikiant pirmąjį klausimą. Žurnalistas siekia kuo daugiau pranešti auditorijai apie pašnekovą ir jo tapatybę. Žurnalistui rūpi „susitarti, kad būtų nu-slėpta kuo mažiau tokios informacijos, kuri skaitytojui reikalinga pati-kimumui įvertinti“ (New York Times, 2004 a:3). Pagal aplinkybes gali būti tariamasi dėl informacijos apie profesiją, narystę, einamas parei-gas, darbo, gyvenamąją vietą, priklausymą grupei arba organizacijai ir pan. atskleidimo. Šaltinio interesas yra likti neatpažintam, žurnalisto tikslas – savo auditorijai pranešti kuo daugiau, neperžengiant susita-rimo ribų. Taip pat gali būti tariamasi dėl galimybės naudoti citatas, išskyrus tuos atvejus, kai pašnekovą galima atpažinti iš žodžių derinių ar kalbos manieros.

! !'" KONFIDENCIALUMO APLINKYBĖS

Redakcija, o ne žurnalistas nustato aplinkybes, kuriomis naudojama kon-Jdencialaus šaltinio informacija. Net ir nesant abejonių dėl patikimumo, daugelyje redakcijų informacija skelbiama tik tuo atveju, jeigu tai buvo vienintelis būdas jai

# Terminai anoniminis šaltinis (angl. anonymous source) ir konfidencialus šaltinis (angl. confidential sour-ce) dažniausiai laikomi sinonimais, nors jų prasmė skiriasi. Šaltinis yra anoniminis auditorijos požiūriu, kai jai tapatybė nėra atskleista, o konfidencialus redakcijos požiūriu, kai ji sutinka tapatybės neatskleisti auditorijai (WILSON, Sherie L.; BABCOCK, William A.; PRIBEK, John. Newspaper Ombudsmen’s Reactions to Use of Anonymous Sources. In Newspaper Research Journal, vol. , Nr. –, , p. –).

!'$

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

gauti. „‘Reuters’ naudoja anoniminius šaltinius tada, kai esame įsitikinę, jog jie teikia tikslią, patikimą ir vertingą informaciją, kurios negalėtume gauti kitu būdu“ (Reu-ters, 2008:534).

„5e New York Times“ nuostatuose nurodoma (2004 a:2) ir kita sąlyga: „konJdencialus šaltinis privalo tiesiogiai žinoti informaciją, kurią mums teikia  – arba būti mums žinomo [valdžios] organo, turinčio tokią informaciją, įgaliotas atsto-vas“. Primenama, kad bendraujant su šaltiniais įprasta tvarka „anonimiškumas nėra nei automatiškas, nei numanomas“ ir įspėja, jog redakcija „neteikia anonimiškumo asmenims, kurie juo naudojasi asmeniškam arba politiniam puolimui prieš kitą žmo-gų“. Jeigu nuomonė yra verta dėmesio, bet nėra galimybių atskleisti jos reiškėjo ta-patybę, galima ją perpasakoti, tačiau nedera cituoti, nes redakcijai svarbu vengti būti išnaudojamai puolant iš pasalų. „Citatoje vartojama spalvinga kalba suteikia netei-singą pranašumą tam, kas kalba arba rašo, slėpdamasis už laikraščio, o sparnuotos frazės, nežinant jų šaltinio ir negalint jo įvertinti, nėra vertingos skaitytojui“ (New York Times, 2004 a:2).

Redakcijai sutikus neatskleisti šaltinio tapatybės, žurnalistas auditorijai pateikia tiek informacijos apie jį, kiek leidžia susitarimas su pašnekovu. Pats žodis „šaltinis“ nieko nepasako apie asmenį, kuris teikia informaciją. Taip pat nedera var-toti tokių nuvalkiotų frazių kaip informuotas šaltinis arba patikimas šaltinis. „Nejau [redakcija] cituotų neinformuotą arba nepatikimą šaltinį?“ (New York Times, 2004 a:3; Reuters, 2008:534). Žodžiai „pareigūnas“ „tarnautojas“ ir „darbuotojas“ daug ne-atskleidžia apie šaltinį. Visada geriau konkretesni žymekliai: geriau „advokatas, skai-tęs teismo nutartį“, negu „asmuo, susipažinęs su byla“ (New York Times, 2004 a:3). Geriau „Lietuvos diplomatas“ negu „diplomatas“, dar geriau „pasitarime dalyvavęs Lietuvos diplomatas“.

Šaltiniui pareikalavus konJdencialumo, žurnalistas turėtų patį reikalavimą atskleisti skaitytojui, tarkime: „asmuo kalbėjo su sąlyga, kad jo / jos tapatybė nebus at-skleista“. Tai rodo, kad redakcija lengvai nedalija konJdencialumo pažado: neužtenka pa-geidavimo tapatybę nutylėti, šaltinis tik su tokia sąlyga teikia informaciją (Poynter, 2008).

KonJdencialumo reikalaujantis šaltinis privalo žinoti dar dvi aplinkybes: ()  redaktorius gali nepasinaudoti gauta informacija būtent dėl slaptumo sąlygos ir *) žurnalistui gali tekti redaktoriui atskleisti šaltinio tapatybę – tai priklauso nuo re-dakcijos darbo taisyklių. Kadangi žurnalistas ir redaktorius abu dalijasi atsakomybe už publikaciją, pastarasis gali norėti žinoti šaltinio tapatybę tam, kad galėtų priimti sprendimą, ką daryti su gauta informacija.

Ir „Reuters“, ir „5e New York Times“ vadovaujasi taisykle, kad šaltinio su-sitarimas dėl anonimiškumo yra su redakcija, o ne su žurnalistu. Abi redakcijos taip pat numato aplinkybes, kada ir kam redakcijoje žurnalistas turi atskleisti tapatybę. „Reuters“ vadove (2008:4) rašoma: „<...> jeigu dėl pagrįstų redakcijos motyvų būsite

!'%

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

paprašytas atskleisti šaltinį, tikimasi, kad tai padarysite savo viršininkui. Svarbiausia tiek žurnalistui, tiek viršininkui saugoti šaltinių konJdencialumą.“ Panaši taisyklė galioja ir „5e New York Times“ redakcijoje (2004 a:3), tačiau „pranešant apie ypač jautrius klausimus, susijusius su įstatymo arba nacionalinio saugumo reikalais, kai tapatybės atskleidimas šaltiniui būtų ypač pavojingas, žurnalistas gali kreiptis į at-sakingąjį redaktorių, prašydamas visiško konJdencialumo“; pastarasis gali atsisakyti teisės žinoti šaltinio tapatybę.

Abiejose redakcijose galioja nuostata, kad redakciją saisto jos atstovo – žur-nalisto – susitarimas su šaltiniu. Tad redaktorius, sužinojęs šaltinio tapatybę, kaip ir žurnalistas, privalo laikytis pažado gerbti konJdencialumą.

Taip buvo Votergeito skandalo atveju. KonJdencialus šaltinis – aukšto rango valstybės pareigūnas – teikė informaciją su sąlyga, kad jo tapatybė nebus atskleista. Kas jis, žinojo žurnalistai Woodward, Bernstein ir jų viršininkas, „Washington Post“ atsakingasis redaktorius Benjamin C. Bradlee. Visi trys daugiau kaip tris dešimtme-čius tesėjo pažadą tylėti, kol prieš mirtį prakalbo pats šaltinis, buvęs pirmasis JAV Federalinio tyrimų biuro pavaduotojas Mark W. Felt (Woodward, 2005:4).

! !+ KONFIDENCIALUMO APSAUGA

Nors Votergeito politinis skandalas neturi sau lygaus JAV istorijoje, jokia valstybės institucija nebandė priversti žurnalistus ar redaktorių atskleisti konJdenci-alaus šaltinio tapatybę. Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius JAV žurnalistai ne kartą buvo atsidūrę už grotų, nes atsisakė sulaužyti pažadą atskleisti konJdencialu-mą. Antai, „5e New York Times“ korespondentė Judith Miller 2005 m. tris mėnesius sėdėjo kalėjime už tai, kad valstybės oJcialios apklausos metu atsisakė prokurorui pasakyti, kas iš valdžios jai atskleidė Centrinės žvalgybos valdybos agentės tapatybę (Sakadolskis, 2005 b; Johnston ir Jehl, 2005). Miller akistata su valstybės atstovais sukėlė ant kojų Amerikos žurnalistus, bet iki šių dienų nėra nacionalinio įstatymo, kuris apsaugotų juos nuo tokios prievartos.

Žurnalistai patiria problemų net ir šalyse, kur įstatymas garantuoja kon-Jdencialumą. Štai Portugalijos konstitucijoje įrašytos šaltinio slaptumo garantijos 2004 m. nesulaikė Lisabonos teismo nuo sprendimo vienuolika mėnesių kalėjimo lygtinai nuteisti žurnalistą José Luis Manso Preto, atsisakiusį baudžiamojoje narkoti-kų byloje atskleisti informacijos šaltinio tapatybę (Sakadolskis, 2005 a; IFEX, 2004).

Kai kuriose Europos šalyse šaltinio konJdencialumas nėra apsaugotas. An-tai, Vengrijoje 2010 m. priimtas žiniasklaidos įstatymas, leidžiantis ir teismui, ir ki-tiems neįvardytiems valdžios organams įpareigoti žurnalistą atskleisti šaltinio tapatybę siekiant „nacionalinio saugumo arba viešosios tvarkos interesų, arba nusikalstamos vei-klos atskleidimo, arba prevencijos“ (Press and Media Act, Art. 6 (3), 2010). Šis ir kiti žurnalisto laisvės apribojimai įžiebė Vengrijos žiniasklaidos protestus. Pasipiktinimą

!'&

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

naujuoju įstatymu išreiškė ir tarptautinės žurnalistų organizacijos, ir Europos Sąjungos institucijos, o Jungtinių Tautų įgaliotinis teisės į nuomonės ir žodžio laisvę reikalams Frankas La Rue įspėjo apie Vengrijoje kuriamą „savicenzūros aplinką“ (La Rue, 2011:4).

Panašiu keliu kiek anksčiau bandyta eiti Lietuvoje. Seime 2005 m. pradėta taisyti Visuomenės informavimo įstatymą, galiojusį nuo 2000 m., kurio tekstas pali-ko mažai vietos interpretacijoms šaltinio konJdencialumo atžvilgiu:

Viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos ren-gėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti infor-macijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio (Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas, Informacinio šaltinio pa-slaptis, 8 str., 2000).

Seime įregistruotame projekte buvo numatyta netaikyti žurnalisto šaltinio slaptumo garanto tam tikrais atvejais ir suteikti galias generaliniam prokurorui išrei-kalauti iš žurnalistų informaciją apie šaltinį (Žukauskas, 2005). Siūlymo leisti proku-ratūrai kontroliuoti žiniasklaidą buvo atsisakyta, bet 2006 m. Seimo patvirtintame Visuomenės informavimo įstatyme buvo susiaurintos galimybės žurnalistui laikytis pažado neatskleisti šaltinio tapatybės:

Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas (Visuomenės informavimo įsta-tymo pakeitimo įstatymas, Informacinio šaltinio paslaptis, 8 str., 2006).

Kad naujo Lietuvos įstatymo išlygos sumažino žurnalisto galimybes laikytis konJdencialumo pažadų, rodo dienraščio „Lietuvos rytas“ atvejis. 2011 m. žurnalistė Laima Lavaste paskelbė straipsnį apie galimą korupciją Lietuvos teismų sistemoje, remdamasi šaltiniu, kurio tapatybės neatskleidė7. Specialiųjų tyrimų tarnybos atsto-vai kvietė L. Lavaste įvardyti šaltinį. Jai atsisakius, prokurorai kreipėsi į Vilniaus mies-to teismą, kuris įpareigojo šaltinio tapatybę atskleisti. Vėliau nutartį paliko galioti ir Vilniaus apygardos teismas. Abiem atvejais L. Lavaste nepakluso (Vitkauskas, 2011; BNS, 2011; LŽS, 2012; Vitkauskas, 2012).

Po antro teismo sprendimo Lietuvos žurnalistų sąjunga pareiškė pritarimą žurnalistei, nurodydama: „<...> visuomenės informavimas apie galimus teisės pažei-dimus pačioje teisinėje sistemoje – tai viešo intereso gynimas“ (LŽS, 2012).

$ LAVASTE, Laima. Teisėjų nuodėmės – viešos ir nutylimos, Lietuvos rytas, .

!)(

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Tyrimą pradėti paprašė šios sistemos atstovas Aukščiausiojo Teismo teisėjas Jonas Prapiestis. Jis taip paaiškino savo elgesį: „Aš supratau, kad tame straipsnyje kaip tik buvo toks signalas, kad jei būtų kreipimasis, tada būtų informacijos dar dau-giau nei rašoma. Tai manau, kad praleisti tokią progą, jei kažkas vyksta neteisėto, būtų nedovanotina“ (Vitkauskas, 2011). Tokia aukštą rangą Lietuvos teismų sistemoje turinčio asmens įstatymo interpretacija atveria duris kitiems valstybės atstovams rei-kalauti atskleisti konJdencialius šaltinius ir kelia esminius klausimus apie žurnalistų laisvę Lietuvoje vykdyti neteisėtos veiklos tyrimus be valstybės kišimosi.

Teisę į šaltinio slaptumą yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1996 m. paskelbęs nutartį dėl bylos „Goodwin prieš Jungtinę Karalystę“ (European Court of Human Rights, 1996). Plačiai nuskambėjusioje byloje britų teismas palaikė verslo bendrovės reikalavimą žurnalistui atskleisti šaltinį, jam pranešusį apie bendro-vės bandymą nuslėpti neigiamas Jnansines žinias. Žurnalistas sprendimą apskun-dė Europos Žmogaus Teisių Teismui, ir jis „apgynė žurnalisto teisę į informacijos šaltinio slaptumą“ (Konstitucinis Teismas, 2002). Ši byla buvo svarbi dar ir dėl to, kad žurnalistas tiesiogiai nebuvo pažadėjęs šaltiniui išsaugoti konJdencialumą, tad kovota už „numanomą, bet todėl ne mažiau įpareigojantį pažadą“ (Frost, 2007:120).

! !, KONFIDENCIALUMO PERIPETIJOS

Šaltinio tapatybės neatskleidimas publikacijoje ar reportaže nebūtinai su-sijęs su konJdencialumo pažadais. Žurnalisto sprendimas nutylėti šaltinio tapatybę kartais rodo ne aukštą profesijos standartą, o atvirkščiai – menką profesionalumą. Gali būti, kad žurnalistas sąmoningai nutyli informaciją apie šaltinį, vildamasis, kad auditorija pamanys, jog tokia buvo šaltinio sąlyga, nors iš tiesų vengiama kritikos, kurios būtų sulaukta, jeigu auditorija žinotų šaltinio tapatybę. Kartais žurnalistas sto-ja šaltinio pusėn, tampa jo šalininku ir nenori to atskleisti auditorijai. Kitais atvejais žurnalistas tiesiog nesivargina atskleisti šaltinį, nes taip jam lengviau ir greičiau, o redakcijoje vyraujanti darbo kultūra tai toleruoja (Strentz, 1989:83–85).

Tipiškas pavyzdys yra rašinys, kuriame aprašomas įvykis, situacija arba as-muo, nieko nepranešant apie šaltinius ir nepaaiškinant priežasties. Žurnalistas pa-teikia istoriją tarsi pats būtų matęs ir girdėjęs, nors akivaizdu, kad taip negalėjo būti: pavyzdžiui, pasakojimas apie žmogaus patirtą šeimos nario skriaudą, apie kurią žur-nalistas galėtų sužinoti tik iš kito asmens. Kartais nenurodydamas šaltinio žurnalis-tas slepia, kad kliaunasi pasakojimu vieno žmogaus, kurio informacijos nepatikrino, arba šaltinis yra suinteresuotas asmuo – gal ginčo dalyvis, gal vykdantis viršininko nurodymą arba veikiantis savo iniciatyva, bet besislepiantis už žurnalisto.

Nenurodydamas šaltinių ir nepaaiškindamas priežasties, žurnalistas prisi-ima visą atsakomybę už tai, kas parašyta. Šaltinių nutylėjimas skatina kartais nepa-grįstą, bet suprantamą įtarumą dėl žurnalisto motyvų, galimų ryšių su šaltiniais, taip

!)!

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

pat dėl redaktoriaus ir leidėjo motyvų, nes jie tylą toleruoja. Net ir tada, kai nekyla ginčų dėl informacijos tikslumo, įtarumo šešėlis gali kristi ant kolegų, mažinti audi-torijos pasitikėjimą visa redakcija.

Šaltinis taip pat gali turėti įvairių motyvų, kodėl vengia viešumo. Tarp daž-nai pasitaikančių konJdencialumo reikalavimo priežasčių yra ir šios:

Vengiama atsakomybės už savo veiksmus. Bijomasi viršininko. Tikima, kad sužinojus, būtų atleistas iš darbo. Suvedamos sąskaitos su varžovu, asmeniniu arba politiniu priešu. Matomas blogis ir jaučiama pareiga jį atskleisti, tačiau nenorima viešumos. Tikrinamas žurnalisto patikimumas, nes turima svarbesnės konJdenci-

alios informacijos. Norima pakenkti žurnalistui, redakcijai ar leidėjui. Bandoma žurnalisto rankomis pakenkti kitai institucijai ar grupei.

Žurnalistui rūpi konJdencialaus šaltinio motyvai: informacija, kurią teikia asmuo, jaučiantis pareigą atskleisti negeroves savo darbo vietoje, greičiausiai bus lai-koma patikimesne už tą, kurią praneša žmogus, kerštaujantis viršininkui. Ir vienu, ir kitu atveju informacija gali būti klaidinga, nes motyvai neužtikrina kokybės, tad žurnalisto reikalas yra ją tikrinti. Taip pat tenka susitaikyti su mintimi, jog žurnalistas gali ir nesulaukti aiškių atsakymų apie motyvus, šaltinio buvimo šešėlyje priežastys gali likti nežinomos.

Ir konJdencialaus šaltinio atveju (kai slepiamasi už redakcijos), ir tada, kai žmogus kalba oJcialiai (prisiimdamas atsakomybę už savo žodžius), pasitikėjimo laipsnis gali būti lemtingas. Kuo mažiau žurnalistas pasitiki šaltiniu, tuo labiau tikrina informaciją; kuo mažiau šaltinis pasitiki žurnalistu, tuo nenoriau su juo bendrauja.

Kaip žurnalistai ir šaltiniai vertina vienas kitą, lemia ne tik kiekvieno asme-ninės savybės ar gyvenimo patirtis. Svarbūs yra ir jų interesai. Santykiai gali būti ne-pastebimi ir nenuspėjami, tačiau jie veikia spaudos galias bei įtaką (Strentz, 1989:22). Tai, kad „esama artimo ryšio tarp to, kas yra šaltiniai, ir to, kas yra naujiena“ (Sigal, 1986:25), skatina mokslininkus tirti žurnalistų ir šaltinių bendravimo tendencijas. Kaip rašo žiniasklaidos tyrėjos Deidre O’Neill ir Catherine O’Connor:

Tiriant šaltinius atsiveria galimybės geriau suprasti informacijos, kuri siū-loma naujienų vartotojui, kokybiškumą, požiūrių įvairovę ir interpretacijų struktūrą. Šaltiniai, kuriems teikiama pirmenybė, ir naudojimasis jais siejasi su diskusijos apie galios santykius visuomenėje esme, nes šalti-niams teikiamas prieinamumas (ruošiant) naujienas sudaro galimybes jiems nustatyti naujienų dienotvarkę, apibrėžti diskusijų parametrus ir formuoti ideologiją (O’Neill ir O’Connor, 2008:488).

!)"

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

!# ŽURNALISTO IR ŠALTINIO BENDRAVIMO VEIKSNIAI

Žurnalistikos priedermė yra ieškoti tiesos. Bendraudamas su šaltiniais, žur-nalistas kaupia informaciją ir nuomones tam, kad atrinkęs tai, kas atrodo arčiausiai tiesos, galėtų patraukliai pateikti savo auditorijai – leidinio skaitytojui, svetainės lan-kytojui, televizijos žiūrovui arba radijo klausytojui.

Žurnalisto ir šaltinio interesai gali sutapti, tačiau, kaip ir požiūriai į tiesą, jie dažnai išsiskiria, o tarpusavio bendravimas primena virvės traukimą (Gans, 2004:117). Žurnalistui rūpi surinkti kuo daugiau informacijos, kad galėtų iš jos atsirinkti, o šal-tinis teikia žurnalistui tą informaciją, kurią jis mano esant reikalingą pateikti. Žurna-listas ieško nuomonių įvairovės, vildamasis, jog tai padės jam suvokti tiesą, o šaltinis pateikia savo supratimą apie tiesą, vildamasis, kad jo nuomonė bus pateikta auditorijai.

Be interesų skirtumų ar panašumų, svarbus žurnalisto ir šaltinio bendra-vimo veiksnys yra geograJnis atstumas. Nors gyvename interneto amžiuje, o virtu-alioje erdvėje Jzinis atstumas tarsi neegzistuoja, naujienų redakcijos išlaiko brangiai kainuojančius užsienio biurus, nes investicijas pateisina geresnės galimybės žurnalis-tams pasiekti šaltinius, o šaltiniams žurnalistus (Gans, 2004:124).

Vienas Lietuvos televizijos (LTV) naujienų redakcijos pranašumų buvo biu-ras Briuselyje. Tai užtikrino nuolatinį Lietuvos auditorijai parengtų naujienų srautą iš Europos Sąjungos institucijų Belgijos sostinėje, Strasbūre ir Liuksemburge. Biurą uždarius, tokių naujienų LTV eteryje sumažėjo.

Lietuvos radijo ir laikraščio „Lietuvos rytas“ pranašumas yra nuolatinių ir proginių bendradarbių užsienyje tinklas. Panašiai yra ir šalies viduje: nacionaliniai ir didesni regioniniai laikraščiai savo turinį praturtina bendradarbių pranešimais iš įvykių vietų kituose miestuose.

Tačiau geograJnis artumas neužtikrina žurnalisto ir šaltinio ryšio, ypač jei stokojama socialinio artumo. Žurnalistai yra linkę bendrauti su savo socialinės kla-sės atstovais, todėl bendraujant su žemesnės socialinės ar ekonominės klasės nariais tenka įveikti psichologines kliūtis. Savo ruožtu žemesnės ekonominės klasės žmo-nės neretai įtariai traktuoja žurnalistus, nėra pratę su jais bendrauti, kartais įžiūri žurnalisto norą pasinaudoti jų vargu ar bejėgiškumu. O aukštesnės klasės atstovai dažnai žino ir kaip bendrauti su žurnalistais, ir kaip jų išvengti tada, kai bendrauti nepageidauja (Gans, 2004:125).

!#! " ŽURNALISTAS IR ELITAS

Nors žurnalistikos druska yra įvairovė – bendraujama su įvairių socialinių sluoksnių atstovais,  – kaip grupė žurnalistai dažniau palaiko ryšį su galingaisiais, turtingaisiais ir įtakingaisiais, rečiau su nuskriaustaisiais, varguoliais ar nelaimėliais.

!)'

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Tarp žurnalisto šaltinių daugiau būna asmenų, einančių atsakingas pareigas šalies politinėse struktūrose, žinomų verslininkų, mokslo, kultūros atstovų, žinovų, visuo-meninių organizacijų, religinių bendruomenių vadovų, sporto, pramogų pasaulio įžymybių. Ši ne ypač gausi grupė vadinama elitu. Jos išskirtinis statusas visuomenėje siejamas su įtakos kriterijais:

Svarbiausiais elito kriterijais išlieka socialinis jo matomumas, veiklos ir nuostatų kaip visuomenės gyvenimo prognozavimo, pozicijų reikšmė priimant svarbius sprendimus ir formuojant nuomones bei reikšmė ben-dram šalies socialiniam ekonominiam ir politiniam bei kultūriniam gy-venimui ir jo perspektyvoms (Matonytė, 2001:330).

Elitui priskiriama ir sklaidos funkcija:

Socialiniu požiūriu elitui priklauso didieji menininkai, mokslininkai, valstybės veikėjai, karininkai, sportininkai, stambiausi verslininkai. Taip pat skiriamas politinis elitas, atliekantis pagrindinį vaidmenį valdant valstybę, ir platesnis socialinis elitas, kuriam priklauso asmenys, susi-ję su socialinių vertybių skleidimu ir įtvirtinimu visuomenėje (Politikos mokslų enciklopedinis žodynas, 2007:38).

Elitas siejamas su valstybe ir įtaka joje gyvenančiai visuomenei, nors kai kurios institucijos ir asmenybės perauga teritorijos ribas. Globalioje scenoje veikia tarptautinių organizacijų pareigūnai, verslo magnatai, žmogaus teisių aktyvistai, reli-ginių bendruomenių vadovai, kultūros, sporto ar pramogų pasaulio įžymybės.

Tačiau, pasak žurnalistikos tyrėjo Martino Conboy (2007:161), nors gyvena-me „globalių medijų eroje“, žiniasklaidoje išskirti „elitiniai asmenys dažniausiai išlie-ka išimtinai nacionalinio intereso ribose“. Jie daro įtaką konkrečiame geograJniame, dažniausiai valstybės sienų apibrėžtame plote, atskirtame politikos, kultūros, mokslo, verslo ir kitų sričių riboženkliais. Su valstybės geograJne erdve susijusi informacija dažniausiai sulaukia daugiau dėmesio negu ta, kuri atkeliauja iš kitur. Taip atsiranda dvi naujienų kategorijos – nacionalinės ir užsienio. Laikraščiuose, svetainėse, radijo ir televizijos laidose pirmenybė teikiama nacionalinėms (Conboy, 2007:160) – toms, kurioms šalies elitas daro įtaką. Nacionalinės naujienos laikomos savaime svarbes-nėmis. Tokį skirstymą, kartais vadinamą „naujienų aparteidu“ (Billig, 1995:118), dau-giausia lemia šaltiniai, su kuriais bendrauja žurnalistai.

!#!#" EFEKTYVAUS DARBO MODELIS

Renkant informaciją, ne mažiau svarbūs veiksniai yra laikas ir Jnansai. Kaip tei-gia sociologas Herbert J. Gans, kadangi laikas informacijai rinkti yra ribotas, o redakcijos

!))

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

biudžetinė našta didelė, žurnalistai stengiasi dirbti efektyviai, kuo greičiau ir lengviau gauti „tinkamiausias žinias iš minimaliausio šaltinių skaičiaus“ (Gans, 2004:128).

Siekis efektyviai dirbti, tausojant sąnaudas, gali skatinti nelabai patrauklią darbo kultūrą, kurioje geriau eiti įprastu keliu, ieškoti saugių sprendimų, nerizikuoti, nesiimti to, kas neišbandyta. Gans išskiria šešis artimai susijusius kriterijus, kuriais žurnalistai dažnai vadovaujasi, rinkdamiesi šaltinius ir su jais bendraudami:

(! Patikrintas tinkamumas. Jeigu šaltinis jau yra teikęs naudingą infor-maciją, su juo tikriausiai bus bendraujama ir ateityje. Ilgainiui su tokiu asmeniu gali būti bendraujama reguliariai, tačiau su sąlyga, kad jis nekartos to paties, nevertins reiškinių pagal vienodą matą. Vienodumas, pastabų nuspėjamumas skatina žurnalistą tokiu šalti-niu naudotis rečiau. Taip kartais nutinka siauros srities ekspertams arba mažiau su žur-nalistais įpratusiems bendrauti visuomeninių organizacijų atstovams (Gans, 2004:129).

Aukšto rango valstybės pareigūnai, žinomi verslo pasaulio atstovai, kai kada ir visuomeninių organizacijų vadovai yra laikomi tinkamais šaltiniais pagal einamas parei-gas. Jų tinkamumą lemia statusas valstybėje, patikrinta arba menama įtaka visuomenėje.

Kartais šaltinį pradeda eksploatuoti įvairios žiniasklaidos priemonės, bent kuriam laikui jis kalbinamas pačiais įvairiausiais klausimais, nebūtinai susijusiais su jo pareigomis arba kompetencija.

*! Produktyvumas. Šaltiniai teigiamai vertinami pagal tai, kiek naudin-gos informacijos jie suteikia esant minimalioms žurnalisto laiko ir darbo sąnaudoms. Siekdamas produktyvumo, žurnalistas yra linkęs bendrauti su tais asmenimis, kurie per trumpiausią laiką duoda daugiausia naudos (Gans, 2004:129).

Tai iš dalies paaiškina, kodėl naujienų pranešimuose tiek daug cituoja-ma valstybės pareigūnų, jiems dirbančių atstovų spaudai, verslininkų ir ryšių su visuomene darbuotojų. Jie yra pasirengę bendrauti su žurnalistais, padėti jiems efektyviai dirbti (Gans, 2004:129). Pasikalbėjęs su atsakingu institucijos atstovu, žurnalistas gali nematyti reikalo kalbėtis su žemesnio rango darbuotojais, tai, beje, atitinka institucijos vadovybės, norinčios kontroliuoti informaciją apie save viešo-joje erdvėje, interesus.

Produktyvumas iš dalies paaiškina, kodėl naujienose daugiau dėmesio skiriama valdžios planams, programoms, kitai žinybinei informacijai, o mažiau pranešama, kaip sekasi planus įgyvendinti, su kokiais sunkumais ar padariniais susiduriama. Žinybinę informaciją galima gauti tiesiog iš pareigūnų, o norint pati-krinti, kaip sekasi planus vykdyti, reikia kalbėtis su įvairiais žmonėmis, kurie juos vykdo arba patiria jų poveikį. Tokiai informacijai susirasti ir patikrinti tenka skirti daugiau laiko bei pastangų (Gans, 2004:129). Pasakoti apie planus yra kur kas pa-prasčiau, saugiau, greičiau, reikalauja mažiau redakcijos sąnaudų, kitaip tariant, galima dirbti „produktyviau“.

!)*

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

-! Patikimumas . Žurnalistas ieško patikimų šaltinių, kurių informaciją reikia mažiausiai tikrinti. Kuo aukštesnės šaltinio pareigos, tuo mažiau jo teikiama informacija tikrinama. Dažnai vadovaujamasi vadinamąja patikimumo hierarchi-ja (angl. hierarchy of credibility): aukštas pareigas turintys asmenys laikomi patiki-mesniais už jų pavaldinius todėl, kad „geriau mato išsamų vaizdą“. Dėl tos pačios priežasties žemesnėse grandyse esantys asmenys laikomi mažiau patikimais, nes jie „nežino visos informacijos ir todėl jų požiūris į tikrovę yra dalinis ir iškreiptas“ (Bec-ker, 1967:241).

Kadangi žurnalistas atsako už informacijos patikimumą, jis privalo gautą informaciją patikrinti. Tai ypač svarbu, jeigu rašoma apie ginčą arba kitokį kon6iktą, arba jeigu tai, kas pateikiama, nėra savaime suprantama. Siekiant užtikrinti informa-cijos patikimumą, kartais prireikia rinkti papildomų įrodymų, kalbėtis su daugiau žmonių, o tai didina redakcijos sąnaudas. Kita vertus, jeigu žurnalistas gali savo au-ditorijai įvardyti informacijos šaltinį, jis mažiau linkęs rūpintis jo patikimumu, kartu ir informacijos pagrįstumu (Gans, 2004:129). Nurodydamas informacijos šaltinį, jis palieka auditorijai spręsti, ar šaltinio informacija patikima, nors pati auditorija neturi nei galimybių, nei kompetencijos ar noro nustatyti patikimumą.

.! Pasitikėjimas. Kai pritrūksta laiko arba nėra priemonių šaltinio pa-tikimumui nustatyti, jo teikiamai informacijai patikrinti, žurnalistas ieško šaltinio, kuriuo pasitiki. Tai dažniausiai būna asmuo, kuris disponuoja ne vien savanaudiška informacija, o stengiasi kalbėti tiksliai, sąžiningai. Žurnalistas tokiu šaltiniu linkęs pasikliauti tada, kai spaudžia terminai ar kitos aplinkybės (Gans, 2004:130).

Kadangi pasitikėjimas lengvai neįgyjamas, žurnalistas yra labiau linkęs kliautis tais, kuriuos geriau pažįsta. Dažnai tai žmonės, priklausantys tai pačiai, kaip ir žurnalistas, socialinei grupei, išpažįstantys panašias vertybes, tokie, su kuriais len-gviau rasti bendrą kalbą (giminės, draugai, kolegos, bendraamžiai) (Gans, 2004:130). Jie dažniausiai pasitelkiami kaip neoJcialūs šaltiniai.

Pasitikėjimą taip pat gali skatinti dažnas bendravimas. Antai, septyniuose Švedijos miestuose surengtas vietos politikų ir žurnalistų santykių tyrimas parodė, kad pasitikėjimas yra pati didžiausia jų bendravimo vertybė (Larsson, 2002:27). Tai suprantama, nes „ir žurnalistai, ir šaltiniai, daug ką stato ant kortos – žurnalistai rizi-kuoja savo patikimumu <...>, o šaltiniai karjera“ (Berkowitz, 2009:103).

/! Autoritetas. Žurnalistas yra linkęs bendrauti su atsakingas pareigas einančiais šaltiniais ir todėl, kad informacija, kuria jie disponuoja, arba nuomonė, kurią reiškia, yra oJciali. OJciali informacija laikoma patikimesne, nes mažiau ti-kėtina, jog šaltinis meluos (pasitaiko išimčių). Be to, kilus ginčui dėl informacijos tikslumo ar nuomonės pagrįstumo, žurnalistas gali teisintis, kad kliovėsi oJcialiais, t. y. autoritetingais, šaltiniais (Gans, 2004:131). Taip žiniasklaidoje atsiranda tenden-cija skelbti oJcialias žinias, vadovautis viešai prieinamais šaltiniais, tarp kurių dažnai

!)#

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

būna aukštas pareigas einantys valdžios pareigūnai ir ganėtinai nedidelis patikimų ekspertų skaičius (Schudson, 1995:11).

Kultūrologas Stuart Hall, kartu su kolegomis Jungtinėje Karalystėje tyręs žurnalistų ir šaltinių sąveiką rengiant kriminalines naujienas, išskiria (1978:58) du veiksnius, skatinančius oJcialių šaltinių naudojimą. Vienas yra jau minėtas laikas – jis ribotas, o žurnalistas privalo laikytis nustatytų terminų. Kitas yra objektyvumo reikalavimas, kai žurnalistas privalo patikrinti faktus ir atskirti juos nuo nuomonių.

Todėl, norėdami sužinoti apie nelaimę arba nusikaltimą, žurnalistai pir-miausia kreipiasi į policijos pareigūnus. Rašydami Jnansų klausimais, jie bendrauja su politikais, bankų analitikais. Konstitucijos tema dažniausiai kalbinami buvę Kons-titucinio Teismo teisėjai. Socialinės rūpybos klausimais pasisakyti surandama valdi-ninkų ir politikų, kurie per valstybės biudžetą perskirsto mokesčių mokėtojų pinigus. Darbo, ūkio problemas aptarti žurnalistams įprasta susėsti su darbdaviais ir valdžios atstovais. „Tokiu būdu elgdamasi sąžiningai ir nešališkai, žiniasklaida yra linkusi sim-boliškai atkurti tą galios struktūrą, kuri egzistuoja visuomenės institucinėje tvarkoje“ (Hall et al., 1978:58).

0! Iškalba. Jeigu šaltinį ketinama cituoti, tuomet tinkamiausias yra tas, kuris geba aiškiai, suprantamai, glaustai, įsimintinai išsakyti mintį. Žurnalistai daž-niau renkasi pašnekovus, kalbančius normine kalba. Be to, esama spaudos citatos pranašumo, nes žurnalistas dažniausiai sutvarko pašnekovo kalbą. Nors gyvoji kalba yra patraukli, netvarkingai reiškiama mintis, nerišlus kalbėjimas gali būti lengviau skaitomas laikraštyje arba internete negu girdimas eteryje, kai išryškėja kalbėjimo nesklandumai (Gans, 2004:131).

Efektyvaus darbo kriterijais Gans apibūdina žurnalistų elgesio tendencijas, o ne normą. Daugelis žurnalistų sąmoningai nesirenka lengviausio ar greičiausio ke-lio, neapsiriboja pareigūnais ar jų atstovais, tikrina ir patikimiausių šaltinių infor-maciją, skeptiškai vertina oJcialių asmenų aiškinimus. Kita vertus, būtų keista, jeigu žurnalistas nebendrautų su žmonėmis, kuriančiais valstybės politiką ir turinčiais di-džiausią įtaką. Svarbu, kad jis bendrautų ne vien su jais, bet rinktųsi ir tuos žmones, kurie nedaro įtakos politikai, tačiau jaučia jos padarinius.

!#!$ SUGYVENIMO IR PRIEŠIŠKUMO MODELIAI

Žurnalisto ir šaltinio bendravimas dažnai yra vadinamas mainais (Blumler ir Gurevitch, 1995:29), o jųdviejų ryšys  – simbioze (Herman ir Chomsky, 2002:18; O’Neill ir O’Conner, 2008:488). Švedijoje atliktas žurnalistų ir politikų santykių ty-rimas parodė, kad „pats svarbiausias veiksnys yra informacijos ir viešinimo mainai“ (Larsson, 2002:27). Žurnalistui reikia šaltinių informacijai ar nuomonei gauti, o šal-tiniams žurnalistai padeda skleisti informaciją ar nuomonę. Šaltinis sprendžia, ar

!)$

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

bendraus su žurnalistu, bet pastarasis sprendžia, kaip tuo bendravimu pasinaudos. Mainais už galimybę užsidirbti duoną žurnalistas atveria šaltiniui duris į viešumą, kuri reikalinga įgyvendinti politiką, išlikti valdžioje, plėtoti verslą, daryti įtaką. Ne be reikalo buvimą visuomenės akiratyje Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Mar-garet 5atcher kadaise pavadino viešumo deguonimi8 (5atcher, 1985). Žurnalistus ir šaltinius sieja jeigu ne tapatūs, tai sugyvenami interesai.

Kitas bendravimo modelis grindžiamas žurnalisto ir šaltinio konkurencija ir priešiškumu. Santykiai tarp žurnalistų ir šaltinių yra įtempti, nes jie nuolat kovoja už įtaką viešajai nuomonei ir neišvengiamai atsiduria skirtingose barikados pusė-se: „<...> žurnalistų vaidmuo yra saugoti visuomenę nuo korupcijos, o valdžios ir verslo pareigūnų vaidmuo yra bet kokia kaina saugoti savo interesus“ (Berkowitz, 2009:102). Vadovaujantis šiuo modeliu, politikų žodžiai ir veiksmai slepia tikruosius ketinimus, kuriuos demaskuoti yra žurnalisto tikslas.

Žiniasklaidos tyrėjai Jay Blumler ir Michael Gurevitch (1995:27) šį požiūrį vadina ideologizuotu, nes iš anksto žurnalistas nuteikiamas politikų ir pareigūnų at-žvilgiu. Nors apie žurnalistų vykdomą valdžios priežiūrą dažnai kalbama ir rašoma, empiriškai nėra nustatyta, kiek žurnalistų iš tiesų tokiu modeliu vadovaujasi, o kiek tai atspindi politinę kultūrą, kurioje įtariai žvelgiama į politinę galią ir labai vertina-ma atsakomybė auditorijai:

Priešiškumo nuostatos iš dalies iškyla iš liberalios demokratijos teorijos prielaidų, jog tie, kurie savo rankose turi valdžią, pasižymi polinkiu elgtis savanaudiškai ir klaidingai. Vadinasi, juos reikia įdėmiai stebėti, kad ne-piktnaudžiautų galiomis, neviršytų įgaliojimų, nedarytų šiurkščių klaidų, kurias norėtų nuslėpti, ir neaukštintų savęs į neatskaitingas valdžios po-zicijas. Vadovaujantis tokiu požiūriu, natūralu žiniasklaidą įsivaizduoti kaip sarginį šunį, saugantį visuomenę nuo valdovų galių, atkasantį pik-tnaudžiavimo ir klaidų įrodymų ir traktuojantį oficialios informacijos šaltinius tarsi jie būtų dovanomis nešini graikai (Blumler ir Gurevitch, 1995:27–28).

Visuomenės interesą ginantis sarginis šuo yra galinga žurnalisto metafora ir „žadina žurnalisto vaizduotę“ (Pool, cit. pagal Blumler ir Gurevitch, 1995). Tačiau prie-šiškumo modelis, kuriuo grindžiama ši metafora, sulaukia aštrios kritikos dėl perne-lyg supaprastinto požiūrio į žurnalistų ir šaltinių santykius ir dėl to, kad ignoruojami žurnalistų ir šaltinių kooperacijos atvejai. Be to, šiuo modeliu nepaaiškinama, kodėl

% Šiais žodžiais dažnai apibūdinamas politikų ir kitų įtakingų asmenų noras būti regimiems ir girdimiems, nors M. Thatcher šią frazę pasakė kitame kontekste, kalbėdama apie pasauliui gresiančius pavojus. Ji teigė: „And we must try to find ways to starve the terrorist and the hijacker of the oxygen of publicity on which they depend.“ („Ir privalome stengtis rasti būdų iš teroristo ir grobiko atimti viešumo deguonį, nuo kurio jie priklauso“ (M. Thatcher)).

!)%

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

nuolatinė žurnalistų ir šaltinių kova, jų priešiškumas vis dėlto nesugriauna tarpusavio santykių tiek, kad komunikacija taptų neįmanoma (Blumler ir Gurevitch, 1995:28–29).

Anot naujienų sociologijos tyrėjo Danielio Berkowitzo, priešiškumo ir sim-biozės modeliai tik iš dalies paaiškina žurnalisto ir šaltinio santykį. Bendraudami jie nesirenka vieno ar kito kraštutinumo – sugyventi arba kovoti. Verčiau „priešiškos ir simbiotinės sąveikos elementai matyti tiesėje, kur kiekvienos šalies galios nuolatos kinta“ (2009:108, 111). Be to, anot jo, naujienos ir viešoji nuomonė yra tokie nepa-stovūs reiškiniai, tad įtaka joms yra efemeriška. Labiau išliekantis, reikšmingesnis yra žurnalistų ir šaltinių dalyvavimas kuriant naujienų reikšmes. „Kai žurnalistas ar šaltinis gali paveikti ilgalaikį naujienų diskursą apie (visuomenėje naudojamas) reikš-mes, jie daro įtaką dominuojančioms ideologinėms nuostatoms, toms ‘sveiko proto’ sampratoms apie individus, institucijas ir įvykius“ (Berkowitz, 2009:111). Ideologinių reikšmių prisodrintos sąvokos reikšmė tampa neginčijama, suprantama savaime.

Pavyzdys galėtų būti terorizmo sąvoka, kuri įgijo tam tikrą reikšmę po iš-puolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Ispanijoje ir Rusijoje. Vis dažniau terorizmą imta sieti su speciJnėmis socialinėmis grupėmis, politiniais įsitikinimais ir tikslais, konkrečiais pasaulio regionais. Bėgant laikui, sąvokos „reikšmė darėsi vis natūralesnė ir takoskyra tarp mes ir kiti savaime suprantama“ (Berkowitz, 2009:111).

Bandymai išgryninti terorizmo sąvoką kėlė ir kontroversijų. Tai parodė re-akcija į „Reuters“ naujienų agentūros tarnybinį raštą, išleistą tuoj po 2001 m. rug-sėjo 11  d. išpuolių Niujorke ir Vašingtone (Moeller, 2004:68; Mooney ir Simpson, 2003:184). Tuometinis naujienų skyriaus vadovas Stephen Jukes rašte darbuotojams priminė „Reuters“ nuostatą žurnalistų pasakojimuose vengti emocingų žodžių ir subjektyvių vertinimų, juos paliekant šaltinių citatoms arba jų atpasakojimams. Ra-šydamas apie žodžių „terorizmas“ ir „teroristas“ vartojimą, Jukes pažymėjo: „<...> vienam tai yra teroristas, o kitam laisvės kovotojas“ (angl. „One man’s terrorist is another man’s freedom Jghter“) (Jukes, cit. pagal Mooney ir Simpson, 2003:184).

Rašte pateiktas palyginimas sukėlė neigiamą „Reuters“ ir kitų redakcijų žurna-listų reakciją. Į diskusiją įsitraukė politikai, visuomeninių organizacijų atstovai, intelektu-alai. Kritikai teigė, jog savo pozicija „Reuters“ agentūra puoselėja abejingumą vertybėms (Moeller, 2004:68), o atsisakydama įvardyti blogį, iš tikrųjų išsako požiūrį į terorizmą, kaip kovos priemonę. „Reuters“ agentūros vadovai netrukus pripažino, kad teroristo ir laisvės kovotojo palyginimas buvo nevykęs ir atsiprašė už netaktą. Tačiau jie gynė agen-tūros nuostatą „nesiimti subjektyviai vertinti faktų, apie kuriuos stengiamės tiksliai ir sąžiningai pranešti“ (Glocer ir Linnebank, cit. pagal Mooney ir Simpson, 2003:184–185).

!#!% APIBRĖŽIMŲ IR INTERPRETACIJŲ MODELIAI

„Reuters“ kontroversija išryškina Danielio Berkowitzo keliamą klausimą dėl žurnalisto vaidmens aptariant politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius ir kitus klausimus, nustatant sąvokų reikšmes ir pateikiant įvykių bei reiškinių interpretacijas.

!)&

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Mintis, jog žurnalistas daro įtaką tokiai diskusijai, yra grindžiama prielai-da, kad jis yra aktyvus informacijos kūrimo dalyvis, o ne pasyvus paslaugų teikėjas, nedarantis poveikio informacijai. Tačiau, norint tiksliau išsiaiškinti žurnalisto vai-dmenį, svarbu suvokti, kokie yra jo santykiai su šaltiniu tuo metu, kai apibrėžiama problema, pasiūloma interpretacija ir taip kuriama naujienų reikšmė.

Kultūrologas Stuart Hall ir kolegos rašo, jog elitas – politikai, darbdaviai, valdžios žmonės, ekspertai – dažniausiai patys pirmieji prabyla kuriuo nors klausi-mu, jį apibrėžia, diskusijai suteikia metmenis ir toną. Šie pirminių apibrėžimų auto-riai (angl. primary de%ners) „pasiūlo pradinį apibrėžimą arba aptariamo klausimo pagrindinę interpretaciją. Ši interpretacija dominuoja erdvėje, kurioje vyksta visi to-lesni aptarimai ir tampa atramos tašku būsimiems pranešimams arba diskusijoms“ (Hall et al., 1978:58). Suabejojus pagrindine interpretacija arba atsiradus naujai, re-miamasi jau esamu apibrėžimu. Tad pirminis apibrėžimas sunkiai pasiduoda esmi-niams pakeitimams. Pavyzdys galėtų būti jau minėta terorizmo sąvoka, suformuluota po išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose 2001 m.

Vadovaujantis šiuo modeliu, žurnalistai užima svarbų, bet antraeilį vaidme-nį kuriant sąvokų reikšmes. Jie yra antrinių apibrėžimų autoriai (angl. secondary de%-ners), kurių paskirtis – paskleisti auditorijai, išpopuliarinti elito apibrėžimus:

Žiniasklaida dažnai nebūna naujienomis tapsiančių įvykių pirminių apibrė-žimų autorė; tačiau jos palaikomi struktūriniai ryšiai su galia reiškia, kad jai priklauso svarbus, bet antrinis vaidmuo įtvirtinant apibrėžimus „įgalio-tų šaltinių“, kurie džiaugiasi privilegijuota prieiga prie žiniasklaidos tarsi tai būtų jų teisė. Šiuo požiūriu naujienos rengimo metu žiniasklaida yra struktūriškai pavaldi pirminių apibrėžimų autoriams (Hall et al., 1978:59).

Hallo ir kolegų pasiūlytas modelis bei įvairūs jo variantai yra plačiai paskli-dę tiek tarp žiniasklaidos kritikų, tiek visuomenėje. Lingvistas Noam Chomsky rašo, jog žurnalistais manipuliuoja įtakingi šaltiniai, atstovaujantys susiliejusiems valstybės, verslo ir žiniasklaidos bendrovių interesams (Herman ir Chomsky, 2002:23). Žinias-klaidos tyrėjas Robertas W. McChesney teigia, kad „žurnalistika slapta pateikia ver-tybes, parankias (žiniasklaidos) savininkams, reklamos skelbėjams ir didžiojo verslo politiniams tikslams“ (McChesney, 2004:72–73). Toks požiūris atitinka ir visuomenės nuotaikas: JAV 2009 m. paskelbtas tyrimas parodė, jog per pastaruosius kelis dešimt-mečius gerokai pasikeitė amerikiečių požiūris į spaudos nepriklausomybę:

Beveik trys ketvirčiai (74 %) (apklaustųjų) šiandien (2009 m.) sako, kad naujienų tarnyboms įtaką daro galingi žmonės ir institucijos, palyginus su 20 %, kurie sako, kad jos yra gana nepriklausomos. 1985 m. taip pat daugiau sakė, kad naujienų tarnyboms įtaką daro galingieji, negu teigė, kad jos gana nepriklausomos, bet skirtumas buvo kur kas mažesnis (53 % ir 37 %) (Pew, 2009:6).

!*(

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Kritikai teigia, kad Hallo ir kolegų pasiūlytas pavaldumo modelis, nors nau-dingas diskusijai apie žurnalistų ir šaltinių santykius, nepaaiškina sudėtingesnės gyve-nimo tikrovės. Žiniasklaidos tyrėjas Philip Schlesinger pažymi, kad gali būti ne vienas pirminio apibrėžimo autorius, o keli, ir jie tarp savęs gali nesutarti, siūlyti priešingus apibrėžimus. Juk valdžios aparate, versle ir kitur atsakingas pareigas einantys asmenys – pirminių apibrėžimų autoriai – nėra monolitas, skiriasi jų interesai, nuomonės. Be to, jie nesudaro uždaro rato: keičiasi valdžia, atsakingas pareigas ima eiti kiti, savo apibrėži-mus kuriantys žmonės, kinta elito gretos. Schlesingeris priekaištauja, kad Hallo ir kole-gų modelyje nepalikta vietos nei žurnalistų ginčams su pirminių apibrėžimų autoriais, nei tiriamajai žurnalistikai, kuri, atskleisdama blogybes, dažnai laužo nusistovėjusius apibrėžimus, nei konJdencialiems šaltiniams ir kitiems, pateikiantiems kitokius negu oJcialiųjų šaltinių apibrėžimus (Schlesinger ir Tumber, 1994:18–20).

Anot Schlesingerio, pirminių apibrėžimų kūrimą reikia tikrinti empiriškai, o ne tenkintis aprioriniais teiginiais apie privilegijuotų šaltinių galimybę patekti į ži-niasklaidos dėmesio lauką bei prielaidomis apie asmenų užimamas pareigas ar statu-są visuomenėje. Jis įspėja: „Jeigu manysime, kad pirminis apibrėžimas yra išspręstas reikalas, vadinasi, nesidomėsime šaltinių konkurencija ir jos galima reikšme viešajai erdvei“9 (Schlesinger ir Tumber, 1994:21).

Sociologas Paul Manning tvirtina (2001:226), kad nėra pagrindo teigti, jog „galingieji visuomet kontroliuoja idėjų ir vaizdinių apyvartą: akivaizdu, kad priei-namumas prie šiuolaikinės visuomenės viešųjų erdvių nėra hermetiškai uždarytas“. Kita vertus, nederėtų pervertinti visuomenės savarankiškumo galimybių. Manning rašo, jog tokiais atvejais kaip „karas, badas, „užsienio įvykiai“ arba kontroversijos, susijusios su specializuotomis žiniomis arba ekspertų vertinimais, mums visiems sunkiau pažvelgti į reikalą kitaip, nei interpretacijos, kurias siūlo žiniasklaida“ (Man-ning, 2001:226). Savarankišką požiūrį riboja ir tai, jog žurnalistai dažniausiai rengia informaciją apie įvykius ar reiškinius, kurių „didžiuma visuomenės tiesiogiai nepaty-rė. Tad žiniasklaida yra pagrindinis, o neretai ir vienintelis informacijos šaltinis apie daugelį svarbių įvykių ir reikalų“ (Hall, 1978:56).

Tą pačią aplinkybę galima taikyti ir žurnalistams. Kuo mažiau žinių ar pa-tirties turi žurnalistas, kuo dažniau jis rengia pranešimus apie įvykius ar reiškinius, kurių pats nematė ir nepatyrė, tuo labiau jis yra priklausomas nuo specialistų arba atsakingų pareigūnų ir turi mažiau galimybių pažvelgti į reikalą kitaip negu siūlo šaltiniai. Tad, norint geriau suvokti šaltinių poveikį žurnalistams, gali būti naudinga aptarti žiniasklaidos poveikį auditorijai.

& Filosofo Jürgeno Habermaso terminas viešoji erdvė „yra viešųjų diskusijų arena, kurioje galima ap-tarti visiems rūpimus klausimus ir formuoti nuomones <...> [ir] kur visi dalyviai diskutuoja kaip lygūs“ (p. ) (GIDDENS, Anthony. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, . p.) Knygoje viešoji erdvė vadinama viešąja sritimi.

!*!

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Du plačiai naudojami žiniasklaidos poveikio modeliai yra dienotvarkės su-darymas ir naujienos įrėminimas. Abu sukurti praėjusį šimtmetį, pasitelkus sociolo-gijos, ekonomikos, psichologijos, kognityvios lingvistikos ir komunikacijos tyrimus (Scheufele ir Tewksbury, 2007:9). Kiekviename šių modelių matyti žurnalisto ir šal-tinio bendravimo pėdsakų.

Dienotvarkės sudarymas (angl. agenda setting) yra procesas, kurio metu įvy-kis arba reiškinys, sulaukęs žiniasklaidos dėmesio, sulaukia ir visuomenės dėmesio. Kasdien matomi ir girdimi pranešimai apie tai, kas yra anapus mūsų asmeninės pa-tirties, „sutelkia mūsų dėmesį ir daro įtaką mūsų supratimui apie svarbiausius dienos įvykius“ (McCombs, 2004:1). Kitaip tariant, žiniasklaidos dienotvarkė veikia viešąją dienotvarkę: jos prioritetai persikelia į viešąjį diskursą (McQuail, 1992:221). Todėl ir sakoma, kad žiniasklaida nenurodo, ką manyti konkrečiu klausimu, o pasiūlo klausi-mus, apie kuriuos derėtų mąstyti (Franklin, 2005:12).

Dienotvarkės sudarymas nėra vienkryptis procesas: savo interesus ir dar-botvarkes turi valdžia, kariškiai, verslas, visuomeninės organizacijos, žiniasklaidos savininkai, patys žurnalistai. Jie tarpusavyje konkuruoja, siekdami patekti į visuome-nės akiratį. Naujienų pranešimai yra žiniasklaidos darbotvarkės sudarymo rezultatas (Franklin, 2005:12).

Dienotvarkės sudarymo reiškinį galima iliustruoti pavyzdžiais iš Lietuvos istorijos. Okupacijos laikais pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ lei-dėjams „be naujo numerio išleidimo, ne mažiau svarbu buvo jį perduoti į Vakarus, kur Kronika būdavo spausdinama ir platinama“ (Spengla, 2001:64). Vakaruose vei-kė užsienio lietuvių sukurtos ir išlaikomos institucijos, kurios dirbo, kad „Kronikos“ vertimai patektų užsienio žurnalistams. Jų pranešimai padėjo Vakaruose suvokti Lie-tuvą kaip neišspręstą Antrojo pasaulinio karo klausimą, priminė JAV ir kitų valstybių politiką nepripažinti Baltijos šalių aneksijos prie Sovietų Sąjungos.

Vėliau, susikūrus Sąjūdžiui, Lietuvos juridinis išskirtinumas ir aneksijos ne-pripažinimo politika tapo neatskiriama Vakarų korespondentų pranešimų apie Lietu-vą dalimis. Pastangų patekti į pasaulio įvykių darbotvarkę kulminacija buvo 1989 m. surengtas Baltijos kelias, kai nuo vieno iki dviejų milijonų žmonių susikabino į gyvą grandinę, sujungdami trijų šalių sostines. „Idėjos esmė buvo atlikti veiksmą, kuris sukrėstų pasaulį“ (Laurinavičius ir Sirutavičius, 2008:339) ir primintų apie istorinę neteisybę, kurios padarinius kentė Estija, Latvija ir Lietuva. „Po Baltijos kelio trijų Pabaltijo respublikų klausimas jau atsidūrė tarptautinės bendruomenės dienotvarkė-je“ (Laurinavičius ir Sirutavičius, 2008:353).

Baltijos kelias taip pat patvirtino Vakaruose vyravusį požiūrį į Sovietų Sąjungą kaip teisėtumo stokojančią valstybę, jėga naikinančią kitų valstybių su-verenumą. Toks požiūris sietinas su kita žiniasklaidos poveikio auditorijai sąvoka, naujienos įrėminimu.

!*"

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Naujienos įrėminimas (angl. news framing) yra procesas, kuriuo apibrėžia-mas įvykis arba reiškinys esminiu, dažnai supaprastintu jo aiškinimu. Įrėminimu pateikiama svarbiausia naujieną įprasminanti idėja, kuri padeda atsakyti į klausi-mą – kodėl tai svarbu? Sudėtingi klausimai tampa suprantamesni, sukuriama inter-pretacija, vieniems jų aspektams suteikiant daugiau svarbos negu kitiems (Franklin, 2005:85–86; McCombs, 2004:89; Nisbet, 2010:47; Vreese, 2005:51).

Įrėminimas yra siejamas su mūsų minčių organizavimu (McCombs, 2004:89). Erving Go�man, vienas pirmųjų sociologų, tyrusių įrėminimą kaip reiš-kinį, rašė (1974:21), kad mintyse susikuriame struktūrą, kuri mums padeda „surasti, pastebėti, atpažinti ir paženklinti“ įvykius arba reiškinius, kitaip tariant, juos inter-pretuoti. Kai pranešama apie įvykį, kurio skaitytojas, klausytojas arba žiūrovas pats nepatyrė, arba pasakojama apie reiškinį, kurio nepažįsta arba menkai pažįsta, susi-vokti padeda žurnalisto paruošta interpretacija. Tokiu būdu naujienoje skelbiamas įvykio arba reiškinio apibūdinimas – įrėminimas – gali paveikti, kaip auditorija su-voks tą įvykį arba reiškinį (Scheufele ir Tewksbury, 2007:11).

Tarkime, jeigu sprogimą Afganistane žurnalistai savo pranešimuose įvardija kaip terorizmo atvejį, informacija bus suprasta būtent terorizmo kontekste, nors vė-liau gali paaiškėti ir kitokia sprogimo priežastis. Jeigu žurnalistas politikų ginčą pa-vadina skandalu, kad ir ką žmonės galvotų apie tai, jie bus linkę ginčą traktuoti kaip skandalą. Taigi, žiniasklaida nenurodo, ką manyti konkrečiu klausimu, bet pasiūlo, kaip apie jį mąstyti.

!#!& ŽURNALISTO AKTYVUMAS IR VIEŠIEJI RYŠIAI

Gerai informuotas, aiškią nuomonę turintis šaltinis gali daryti didžiulę įta-ką, ypač jeigu bendrauja su žurnalistu, kuris yra mažiau aktyvus dėl nedidelės pa-tirties, laiko stokos arba abejingumo savo darbui. Tą parodė O’Neill ir O’Connor atliktas vietos laikraščių tyrimas Jungtinėje Karalystėje. Tyrėjos nustatė, kad daugiau kaip trys ketvirčiai (76 %) pranešimų kliovėsi vienu šaltiniu ir nepateikė alternaty-vių interpretacijų ar kritiškų pastabų šaltinio teiginiams. Likusioje publikacijų dalyje (24 %) dominavo vieno šaltinio pateiktas naujienos įrėminimas, o kitos interpreta-cijos dažniausiai buvo pateikiamos citatos forma teksto pabaigoje. „Tai reiškia, kad praktikoje vadovaujamasi šablonu, kuriuo kuriama objektyvių naujienų regimybė“, o tai rodo, jog žurnalistų ir šaltinių santykiai yra gerokai pakrypę pastarųjų naudai (O’Neill ir O’Connor, 2008:493).

Žiniasklaidos tyrėjas Larsåke Larsson iškelia (2002:27) aktyvumą kaip svar-bų veiksnį žurnalistų ir šaltinių „jėgų pusiausvyroje“. Anot jo, abi pusės vadovaujasi savais interesais: žurnalistams rūpi naujienos, o politikams įvaizdis. Ir vieni, ir kiti stengiasi kreipti santykius sau norima kryptimi, o kam geriau sekasi, priklauso nuo abiejų aktyvumo. Tai ir lemia keturis žurnalistikos tipus (žr. 1 lentelę).

!*'

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

12345626"7893645626":;6<=>26)

!"#!$%!&'()*+ ,&'()-+.#

!"#$%&'($&

!"#!$%

!&'()*+

!"#$%&'"() *+,"-./#'&-

0%&.-1/"(

)*+,"-./#'&-

,&'()-+.#2-,3/"/!)4+"# )*+,"-./#'&-

!!$%,-5/"(

)*+,"-./#'&-

Jeigu ir žurnalistai, ir politikai (šaltiniai) yra mažiau aktyvūs, kuriama konspektinė žurnalistika (angl. documentary journalism10)  – politikai linkę apsiri-boti o%cialiais pranešimais, o žurnalistai – jais tenkintis. Jeigu žurnalistai aktyvesni nei politikai, atsiranda sarginio šuns (valdžios veiklos kontrolės) žurnalistikos (angl. watch dog journalism) galimybė. Jeigu yra atvirkščiai  – politikai aktyvesni už žur-nalistus – iškyla reklaminės žurnalistikos (angl. promotional journalism) pavojus, kai žurnalistai auditorijai perduoda politikų informaciją, mažai tesikišdami į turinį. Ga-liausiai, bendradarbiavimo žurnalistika (angl. collaborative journalism) galima tada, kai aktyvūs yra ir žurnalistai, ir politikai, o informacija rengiama vieniems su kitais bendradarbiaujant (Larsson, 2002:31).

Žurnalistų ir politikų aktyvumas ypač išryškėja rinkimų kampanijos metu, kai jų tarpusavio ryšys yra bene artimiausias: dažniau bendraujama akis į akį, poli-tikui reikia viešumo deguonies, o žurnalistui – medžiagos pranešimams apie svarbų politinio gyvenimo įvykį. Rinkimų pateikimą auditorijai daugiausia lemia žurnalisto aktyvumas (Sakadolskis, 2008:6–8).

Pasyvus žurnalistas. Daug kas traktuoja rinkimus kaip sporto rungtynes arba politinį spektaklį. Visiems smalsu sužinoti, kas pirmauja, kiek atsilieka varžovai. Būna ir teatro elementų, antai, visą gyvenimą mieste su pieštuku rankose praleidęs kandidatas pasiraitoja rankoves ir stoja prie plūgo su fotografais įkandin. Rinkimų kampanijos metu kandidatai ir jų atstovai kuria įvairius įvykius bei situacijas, siekda-mi sudominti žurnalistą. Kalbos, pažadai, teiginiai, neiginiai, kaltinimai, pasiaiškini-mai – visa tai pateikiama kaip svarbi informacija. Ji rengiama kuo suprantamiau, kad žurnalistui būtų lengva perteikti, o auditorijai – suvokti.

Požiūris į rinkimų kampaniją kaip į rungtynes, o į politiką kaip spektaklį yra naudingas kandidatams, nes jie dažniausiai valdo situaciją, kurioje spektaklis vyksta, ir daugiausia jos turinį – sprendžia, kas bus pasakyta. Pateikus vien šią informaciją,

67 Larsson pavartota frazė „documentary journalism“ turi ir kitą reikšmę: tai televizijos žurnalistikos žanras, dažniausiai vienai problemai skirta laida, kurioje būna ir tiriamosios žurnalistikos elementų.

8) .%"9% .(: );+,"-./#'&!#)'$-/)<=-,##!">)?@@?AB8C

) 6DE

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

auditorija sužino tik tai, ką kandidatai nori, kad sužinotų. Ir nors sumanus žurnalis-tas randa būdų pateikti ir kitą svarbią informaciją, net ir tada jis veikia daugiausia pagal kandidatų sukurtus scenarijus, grįstus prielaida, jog rinkimuose svarbiausia yra kandidatų veiksmai.

Tačiau yra ir kitas požiūris į rinkimus, kuriuo vadovaujantis dėmesio centre greta kandidatų atsiranda rinkėjai. Juk politinė kampanija yra kandidatų pastangos įtikinti rinkėjus tam tikram laikui įdarbinti juos valstybės valdžios struktūrose. Taigi, ne kandidatų, o rinkėjų poreikiai, rūpesčiai ir reikalavimai yra prioritetiniai.

Aktyvus žurnalistas. Redakcija gali priimti sprendimą tapatintis su rin-kėjų, o ne kandidatų interesais. Tai keičia žurnalisto prioritetus, daugiausia dėmesio skiriama skaitytojo, žiūrovo ar klausytojo klausimams, rūpesčiams – organizuojami susitikimai su rinkėjais, ištiriamos opiausios jų problemos.

Čia ir išsiskiria pasyvaus ir aktyvaus žurnalisto keliai. Pasyvus žurnalistas stengiasi sąžiningai pateikti auditorijai tai, kas rūpi kandidatams, o aktyvus – tai, kas rūpi rinkėjams. Tiedu požiūriai nėra priešingybės. Skirtumas tas, kad pasyvus žur-nalistas tenkinasi tuo, ką gauna iš kandidatų ar jų atstovų, o aktyvusis, skirdamas dėmesio rinkėjams, kitur sudeda akcentus ir bendrauja su platesniu šaltinių ratu.

Kopenhagoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „International Media Support“ (Tarptautinė žiniasklaidos parama) žurnalisto laikyseną rinkimų kampa-nijos metu skirsto į pasyvią, kurią vadina veikla be plano, ir aktyvią, t. y. veiklą vado-vaujantis planu (2 lentelė).

?) .%"9% .(: )F-#GH-+#)<H%/&/-"I/!)J%)$.-"!C)/,)-&9GH-+#)<J%#/H-K!H-+L-"I/!)$.-"+C)*+,"-./#9!)H%/&.!#)9%"K%"5/L!#),/"&/1M)&-1$-"/L!#)1%9+)<NO2P0=>)?@@QAB8C

)*&+&$#(,-*,.%$#/0,123*'4',%$-&$!,'+&"&$3$'5

)$1/6$!7$#8',.%$#!0,123*'4',%$-&$!,'+&"&$3$'5

F-,'L!#),%"3/"/-1# F-,'L!#)$,!3,-1-/

-"K/K-9!)K-,J!9H-,&%/ -"K/K-9!)-9#-&G1-1#)R)&.-+#/1+#

-#)$/,1-+L-),/"&/1M)&!H!L%) -#)#H-,J+),/"&(L-1#)

0/"&/1M)&-1$-"/L!#)#9,-9%3/L-/) F-,'L!#)#/S.G1-1#)$,!J.%1!1#)#$,T#')

U9#9!H!)#$-+K-/)$-#/#-&G1-1#) ;+,"-./#9!)9G,/1+/)

F-,'L!#)$!$+./-,+1+/)<,%/'"3+/C F-,'L!#)'"&-1+1+/)<&!1$%9%"5/L-/C

F-,'L!#)$,-%/'%#).-/1(L/1-1#) F-,'L!#)H%/&#1-1#)4/-"K/%")

Kampanijos metu išryškėja ir kitas žurnalistinio gyvenimo faktas – ryšių su visuomene verslo įsitvirtinimas redakcijos veikloje. Šio verslo įtaka pastebima ne vien ruošiantis rinkimams. Antai, Jungtinėje Karalystėje atlikta spaudos ir eterio naujienų turinio analizė parodė, jog beveik vienas iš penkių spaudos naujienų pranešimų buvo visiškai arba daugiausia pagrįstas viešųjų ryšių parengta medžiaga. Eterio naujienos

) 6DD

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

nedaug atsiliko – 17 % pranešimų buvo visiškai arba daugiausia viešųjų ryšių parengta informacija (3 lentelė).

B) .%"9% .(: )F,-"%4/1-/>)&+,/+!#%)$-&-,9!L-1-)H/%4MLM),G4/M)1%K*/-3-)<VC)<=%W/#>)?@@QA8XC

9.$!1$ :(*"&'

Y/#&-#)/4)H/%4MLM),G4/M)/"Z!,1-5/L!# 8@ 8@

[-+3/-+#/-)/4)H/%4MLM),G4/M)/"Z!,1-5/L!# \ X

Y/%4MLM),G4/M)/,)&/9!#)/"Z!,1-5/L!#)1/4/"G# 11 14

[-+3/-+#/-)&/9-)/"Z!,1-5/L- 11 ?8

F,/1%"-)H/%4+!#/+#),G4/+#>)J%9)"%"+#9-9G9- 8B Q

](,-)R,!KG1M ^Q ^?

Tyrimas taip pat parodė, kad viešųjų ryšių medžiaga Jungtinės Karalys-tės laikraščius pasiekia ne tik tiesiogiai per redakcijas, bet ir per naujienų agentūrų pranešimus. Patikrinus 259 spaudoje paskelbtus rašinius, kuriuose buvo atkartota viešųjų ryšių medžiaga, beveik pusėje (47 %) aptikta didelių panašumų, lyginant su naujienų agentūrų pranešimais. Anot tyrėjų, vyksta migracija: viešųjų ryšių infor-maciją perduoda naujienų agentūra, kurios pranešimą tada paskelbia žiniasklaida (Lewis, 2006:26).

Viešųjų ryšių įtaka redakcijoms didėja ir kitais būdais. Buvo metas, kai gavęs užduotį žurnalistas ieškodavo šaltinių. Šiandien dažnai būna atvirkščiai – šaltiniai, pasitelkę ryšių su visuomene bendrovę, susiranda žurnalistą ir taip suformuluojama žurnalistinė užduotis. Žurnalistikos istorikas Michael Schudson rašo:

Žurnalistai šiandien susiduria su daugybe paražurnalistų  – taip galime vadinti viešųjų ryšių bendroves, atstovus spaudai, samdytus nuomonės reiškėjus ir reklamos darbuotojus iš įvairių korporacijų ir nekomercinių institucijų. Naujiena, kaip kasdienio darbo gaminys, yra pirmiausia są-veika tarp žurnalistų ir paražurnalistų, įskaitant tuos, kuriuos patys žur-nalistai vadina šaltiniais (Schudson, 2011:xv–xvi).

Viešųjų ryšių skverbimasis į žurnalistiką nėra naujas reiškinys. Informacijos ekonomikos tyrėjas Oscaras H. Gandy, Jr. prieš tris dešimtmečius rašė apie politinių veikėjų ir jų atstovų norą didinti savo disponuojamos informacijos vartojimą, kuriant kuo palankesnes sąlygas ja naudotis. Gandy tai vadina informacine subsidija: viešųjų ryšių atstovai siūlo redakcijai informaciją nemokamai arba kuo pigiau, tikėdamiesi, kad redakcija ją panaudos, nes tai daryti apsimoka ekonominiu požiūriu. Mat kuo daugiau paruoštos informacijos redakcija sulaukia iš šaltinių – šiuo atveju politinių veikėjų arba jų atstovų, – tuo mažiau jai pačiai reikia skirti išteklių ją rengti (Gan-dy, 1982:8). Šiandien ištekliai ypač svarbu, nes daugelis žiniasklaidos, ypač laikraščių,

) 6D_

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

savininkų dėl mažėjančio tiražo ir reklamos įkainių bei apimties išgyvena sunkius ekonominius laikus, o daugelis redakcijų patiria spaudimą mažinti išlaidas. Tai daro-ma retinant darbuotojų gretas, o likusiems didinant krūvius (Franklin et al., 2010:202; O’Neill ir O’Connor, 2008:439). Tokiomis aplinkybėmis žurnalistų tyrimus vis daž-niau keičia viešųjų ryšių informacinės subsidijos:

Šis procesas verčia keisti žurnalistų darbo tvarką, koreguoja redakcijos prioritetus ir gerokai mažina tiek žurnalistikos nepriklausomybę, tiek in-tegralumą. Laikraščių bendrovės siekia išspręsti pelningumo krizę, tačiau taiko strategiją, kuri iš tikrųjų skatina žurnalistinio integralumo krizę. Ketvirtajai valdžia gresia būti užvaldytai penktosios valdžios – viešųjų ry-šių (Franklin et al., 2010:211).

Terminą penktoji valdžia pirmas pavartojo žurnalistas Tom Baistow 1985 m. įspėjęs apie didėjančią viešųjų ryšių įtaką Jungtinėje Karalystėje. Anot jo, šalies politi-nis ir ekonominis elitas – tradiciniai žurnalisto šaltiniai – naudojasi viešaisiais ryšiais, siekdamas apeiti ketvirtąją valdžią, žiniasklaidą, kuri prižiūri, kad valdžia atsiskaitytų rinkėjams. Apeinant žiniasklaidą, sudaromos galimybės pinigais nusipirkti reklamą žurnalistikos pavidalu, o tai kelia pavojų demokratijai, nes niveliuoja skirtumus tarp reklamos ir informacijos (Baistow, 1985:1–2, 95–97).

Informacinės subsidijos ne tik iškraipo viešąją erdvę ir kelia problemų žurna-listikos integralumui; viešųjų ryšių veikla yra linkusi palaikyti faktinę socialinę padėtį visuomenėje, nes tai naudinga %nansiniu požiūriu. „Tie, kas siekia palaikyti esamą tvarką, sumokės mažiau už tuos, kurie bus priversti plaukti prieš paplitusios nuomo-nės arba kultūrinių normų srovę“ (Gandy, 1982:55). Kitaip tariant, ekonomiškai dir-bančios viešųjų ryšių bendrovės yra linkusios savo klientams siūlyti tokius problemų apibrėžimus ir sprendimus, kurie atitinka dominuojančią ideologiją, nes pigiau ją palaikyti negu keisti. Šių tendencijų nedera absoliutinti. Vis dėlto ekonominio opor-tunizmo įsigalėjimas visuomenės informavimo priemonėse – viešųjų ryšių įsitvirti-nimas, fasuotos informacijos daugėjimas ir vis sunkiau atpažįstama informacijos ir reklamos perskyra – ne tik meta iššūkį žurnalisto profesijai. Jis kelia esminius klausi-mus apie žiniasklaidos funkcijas ir tikslus demokratinėje visuomenėje.

;<=<> INFORMACIJOS TECHNOLOGIJOS IR ŠALTINIAI

Žurnalisto ir šaltinio bendravimo ypatumai ir tendencijos grindžiami mo-dernios žurnalistikos samprata, kuri susiformavo palyginti neseniai, XIX amžiaus pradžioje, plečiantis miestams ir didėjant jų gyventojų raštingumui. Jaunas Niujorko spaustuvininkas Benjamin Day 1833 m. pradėjo leisti laikraštį, „New York Sun“, skir-tą eiliniam miestelėnui, o ne pasiturintiesiems, į kuriuos orientavosi konkurentai.

) 6D`

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

Ilgainiui jo įdiegtas pigios spaudos (angl. penny press arba pauper press) verslo mode-lis – maža pardavimo kaina, didelis tiražas ir gausi reklama (Emery et al., 2000:101) – pakeitė tipišką ano meto periodinės spaudos %nansavimą – brangias prenumeratas ir politinių partijų subsidijas. „Tokiu būdu buvo racionalizuota laikraščių leidybos ekonominė struktūra. Įplaukas, kurios buvo grindžiamos socialiniais saitais ar politi-nėmis simpatijomis, pakeitė rinka pagrįsta reklama ir prekyba“ (Schudson, 1978:19). Šioje aplinkoje formavosi „gebėjimas suderinti sėkmingą verslą su sąmoningu dėme-siu savo socialinės naudos misijai“ (Meyer, 2009:9).

Verslo sėkmė išlaisvino žiniasklaidą nuo priklausomybės politinėms jėgoms, o socialinė misija užtikrino žurnalisto statusą visuomenėje. Verslui plėtoti ir misijai įgyvendinti reikėjo žurnalistiką profesionalizuoti. Šis procesas prasidėjo XIX–XX amžių sandūroje. Ant šio pamato gula trys esminės žurnalistikos funkcijos: surasti šaltinius (misija), nustatyti gautos informacijos vertę (profesionalumas) ir vertingą informaciją efektyviai, patraukliai pateikti auditorijai (verslas) (Picard, 2009:3).

Visoms trims funkcijoms iššūkį meta internetas. Išskirtinį žurnalistų priei-namumą prie šaltinių ardo socialiniai tinklai, kuriuose eiliniai žmonės ir elitas (arba auditorija ir šaltiniai) bendrauja be tarpininkų. Vis dažniau, nedalyvaujant žurnalistui, auditorija pati atsirenka informaciją iš gausių, apskritą parą veikiančių informacijos kanalų, kuria savo turinį ir juo dalijasi. Tradicinis žiniasklaidos verslo modelis – re-klamos ir tiražo išlaikoma redakcija – pamažėl traukiasi. JAV tyrimas parodė, jog lai-kraščiams persikeliant į internetą, smarkiai mažėja įplaukos už spausdintą reklamą, bet toli gražu tokiais pačiais tempais nedidėja reklamos įplaukos skaitmeninėje er-dvėje. Apskaičiuota, kad vietoje 7 JAV dol., iškeliaujančių iš spausdinto laikraščio, tik 1 JAV dol. grįžta į laikraščio variantą internete (Pew, 2012:1, 3).

Netrūksta spėlionių, iš kur atsiras lėšų tiriamajai žurnalistikai ir kitoms brangiai kainuojančioms socialinės misijos funkcijoms. Kaip teigia žiniasklaidos ekonomikos ir vadybos ekspertas Robert Picard, interneto amžiuje „žurnalistika privalo atsinaujinti ir sukurti naujas informacijos rinkimo, apdorojimo ir sklaidos priemones, teikiant tokį turinį ir paslaugas, kurių skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai negali gauti kitur. Ir jų vertė turi būti tokia, kad auditorija ir vartotojai būtų linkę už tai susimokėti“ (Picard, 2009:6).

Informacijos technologijos (IT), sukūrusios sąlygas naujiems socialiniams tinklams – interneto dienoraščiams, mikrotinklaraščiams, svetainėms, kuriose įdieg-tos vaizdo įkėlimo ir grojimo funkcijos – taip pat atvėrė naujas žurnalistikos galimy-bes. Didėjant ryšio greičiui ir patikimumui ir krintant įrangos kainoms, išpopuliarėjo „YouTube“, „Facebook“, „Google Talk“ programos, o ypač teksto, garso ir vaizdo te-lefonija „Skype“ (Lavrusic, 2009). Galimybė nepajudėjus iš redakcijos garso ir vaiz-do priemonėmis tikruoju laiku bendrauti su šaltiniu per „Skype“ ir kitą programinę įrangą visur, kur veikia telefono ryšys, spartina žurnalisto operatyvumą ir gausina šaltinių įvairovę, be to, gerokai mažina redakcijų išlaidas ir laiko sąnaudas.

) 6Da

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Socialiniai tinklai suteikė paspirtį piliečių žurnalistams (angl. citizen journa-lists) – žurnalistinio pasirengimo neturintiems žmonėms, atsitiktinai arba sąmoningai įsitraukusiems į informacijos procesą ir papildantiems tradicinius (dažnai susijusius su elitu) žurnalisto šaltinius. Antai, 2009 m. sausio 15 d. iš Niujorko La Guardia oro uosto pakilęs lėktuvas buvo priverstas avariniu būdu leistis šalia esančioje Hudso-no upėje, kur besigelbėjančius keleivius pirmas mobiliuoju telefonu nufotografavo praplaukiančio kelto keleivis. Į mikrotinklaraščio „Twitter“ tinklą įkelta nuotrauka11 buvo paskelbta pirmuosiuose pasaulio laikraščių puslapiuose (Johnston-Marrone, 2009). Po kelių mėnesių, birželio 20 dieną Irano sostinės Teherano gatvėje politinių demonstracijų metu mobiliuoju telefonu nu%lmuota, kaip manoma, valdžios snai-perio kulkos mirtinai sužeista Neda Agha-Soltan. Kraupūs 27 m. %loso%jos mokslų studentės mirties vaizdai buvo įkelti į „YouTube“ serverius12, iš kur paplito po pasaulį (Ledwith, 2009). 2011 m. revoliucijų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose va-dinamojo arabų pavasario dalyviai mobiliaisiais telefonais ir socialiniuose tinkluose palaikė ryšį ne tik tarpusavyje, bet ir su užsieniu. Kaip pažymi Jungtiniuose Arabų Emyratuose dirbantis žurnalistas Sultan Al Qassemi, per socialinius tinklus eiliniai žmonės tapo svarbiais informacijos apie sukilimus šaltiniais: „Interneto dienoraščių autoriai ir „Twitter“ vartotojai perdavė trumpas žinutes, kurios kitu atveju nebūtų pa-siekusios pagrindinių žiniasklaidos kanalų. Ši informacija buvo būtina siekiant, kad pasaulio piliečiai suklustų“ (Al Qassemi, cit. pagal Beaumont, 2011).

Socialiniais tinklais tekantis informacijos srautas yra susijęs ir su pavojais, kurių pats didžiausias yra netiksli arba melaginga informacija. „Reuters“ naujienų agentūra savo darbuotojams primena „prisijungus prie interneto taikyti tas pačias atsargumo priemones, kaip renkant informaciją kitais būdais“ ir nenaudoti iš inter-neto nieko, ko negalima patikrinti ir nustatyti kilmės (Reuters, 2008:523). Agentūra skatina dirbant žurnalistinį darbą naudotis socialinėmis medijomis, tačiau taip pat suvokti riziką, „ypač tą, kuri gresia mūsų sunkiai uždirbtai nepriklausomumo ir neša-liškumo reputacijai“ (Reuters, 2008:524). O apgavysčių pasitaiko gana dažnai. Antai, 2011 m. liepos 4 d. – JAV nepriklausomybės šventę – įsilaužėliai pateko į amerikiečių televizijos naujienų kanalo „FoxNews.com“ sukurtą „Twitter“ paskyrą ir paskleidė melagingą žinią apie JAV prezidento Baracko Obamos nužudymą (MacInnis, 2011).

Beje, „Twitter“ bendrovė ėmėsi iniciatyvos prisivilioti žurnalistų bendruo-menę „Twitter for Newsrooms“ („Twitter naujienų redakcijoms“) – „#TfN“, siūlyda-ma integruoti mikrotinklaraščius į redakcijos darbą (<https://dev.twitter.com/media/

66 Keleivis latvis Janis Krums iš mobiliojo telefono pasiuntė nuotrauką su tokiu prierašu: „!ere’s a plane in the Hudson. I‘m on the ferry going to pick up the people. Crazy.“ („Lėktuvas Hadsano upėje. Esu kelte, vykstam žmonių paimti. Nerealu.“): <http://twitter.com/!/jkrums/status/> [žiū-rėta m. lapkričio d.]6b <http://www.youtube.com/watch?v=yuJyLOHQM&feature=related> [žiūrėta m. lapkričio d.].

) 6Dc

! " # $ % & ' ( & )* ' + ) , " & # & * + - * ". / + & " + ( ! " & # 0 + % 1 . & $ # ( 2 ' + 3 1 & ) ' # & $ &

newsrooms>). Tačiau tyrimas JAV atskleidė, jog žurnalistai to daryti neskuba, tinklą naudoja ne kaip informacijos šaltinį, o reklamos tikslais. Iš 3 600 tekstų („tweets“), pasiųstų per savaitę, 93 % buvo su nuoroda į pranešimą tos priemonės tinklalapyje; vos du procentai buvo susiję su informacijos rinkimu (Pew, 2011:1). Ateityje šis po-žiūris gali keistis arba gali atsirasti naujų technologijų, o „Twitter“ taps nevartojama atgyvena. Kita vertus, socialiniais tinklais keliaujanti informacija dažnai lyginama su pokalbiais gatvėje, kurių iškėlimas į informacijos lygį gali būti pavojingas, kaip buvo melagingos žinios apie JAV prezidentą atveju.

Nors žurnalistai rečiau naudojasi socialiniais tinklais kaip informacijos šaltiniais, o dažniau ryšiams su auditorija palaikyti, „Facebook“ ir kitos programos teikia erdvę diskusijoms, kuriomis žurnalistai pasinaudoja rašiniuose ir laidose. Iš įdomesnių tokio pobūdžio bandymų galima paminėti auditorijos įtraukimą apdoro-jant duomenis. Reiškinys (angl. crowdsourcing), galėtume vadinti auditorijos patalka13, yra susijęs su kompiuterija, kai programuotojai iš viso pasaulio paskutiniame praėju-sio amžiaus dešimtmetyje savanoriškai kūrė „Linux“ atviro kodo operacinę sistemą (Howe, 2008:8). Auditorijos patalka yra sukūrusi laisvąją enciklopediją „Vikipedija“.

Žurnalistikoje panašūs bandymai tik pradėti: 2007 m. žurnale „Wired“ bandyta kurti rašinius, pasitelkiant auditoriją („Assignments Zero“), panašus ekspe-rimentas atliktas Niujorko universitete („NewAssignment.net“). Abu bandymai ne-pavyko (Briggs, 2010:73): nesugebėta suvaldyti technologijas, nepajėgta susitvarkyti su tema, skirstyti savanorius į grupes veiksmingam darbui, įveikti asmenines ambi-cijas (Howe, 2012). Tarp labiausiai pavykusių eksperimentų buvo 2009 m. atliktas Jungtinėje Karalystėje, kilus skandalui dėl mokesčių mokėtojų apmokėtų parlamento narių išlaidų. Britų laikraštis „]e Guardian“ kreipėsi į skaitytojus, prašydamas padėti peržiūrėti du milijonus puslapių dokumentų. Per 80 valandų tūkstančiai savanorių peržiūrėjo 170 000 dokumentų ir savo radinius registravo laikraščio interneto serve-riuose (Andersen, 2009).

Galiausiai, jeigu socialiniai tinklai ir jų potencialas keičia tradicinį žurnalis-to požiūrį į šaltinį ir į žurnalistikos profesiją, kas būtų, jeigu būtų apsieita be žurnalis-to, be šaltinio, apskritai be informaciją renkančio, tekstą rašančio žmogaus? Pirmieji bandymai šioje kompiuterinės žurnalistikos (angl. computer journalism) srityje jau at-likti. Kompiuteriu rengti sporto naujienas pradėta 2010 m. JAV Northwesterno uni-versitete, kur yra įsikūrusi viena geriausių šalies žurnalistikos kalvių „Medill School of Journalism“. Mokykla kartu su universiteto inžinerijos fakulteto darbuotojais pa-rengė pirmuosius bandymus, o tais pačiais metais buvo įkurta bendrovė „Narrati-ve Science“ <http://www.narrativescience.com>), kuri jau yra paskelbusi pirmąsias sporto naujienų apžvalgas14 (Bachman, 2010; Lohr, 2011).

6d Tokį vertimą autoriui pasiūlė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotojai. IQ žurnale išversta „užsakymai miniai“ (, rugpjūtis, p. ). Žr. <http://btn.com////first-quarter-wisconsin--unlv-/>.

) d6a

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

???< Žurnalistikos kūrinio formą ir turinį lemiantys veiksniai ;<, ŽURNALISTO IR ŠALTINIO BENDRAVIMO PRINCIPAI

ANDERSEN, Michael (2009). Four crowdsourcing lessons from the Guardian’s (spectacular) expen-ses-scandal experiment. In Nieman Journalism Lab, 2009 06 23 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 22 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.niemanlab.org/2009/06/four-crowdsourcing-lessons-from-the-guardians-spectacular-expenses-scandal-experiment/>.

Article 19. Protection of Sources [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.article19.org/pages/en/protection-of-sources-more.html>.

ATKINS, Ros (2011). ]e surrender that wasn’t. 2011 04 06 BBC World Sevice [žiūrėta 2011 m. spa-lio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bbc.co.uk/blogs/worldhaveyoursay/2011/04/the_surrender_that_wasnt.html>.

BACHMAN, Justin (2010). Are Sportswriters Really Necessary? In Bloomberg Businessweek, 2010 04 29 [žiūrėta 2011 m. sausio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.busi-nessweek.com/magazine/content/10_19/b4177037188386.htm>.

BAISTOW, Tom (1985). Fourth-Rate Estate: An Anatomy of Fleet Street. London: Comedia Publis-hing Group.

BBC. Editorial Guidelines. British Broadcasting Corporation, 2008 [žiūrėta 2011 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://downloads.bbc.co.uk/guidelines/editorialguidelines/pdfs/Editorial_Guidelines_in_full.pdf>.

BEAUMONT, Peter (2011). ]e truth about Twitter, Facebook and the uprisings in the Arab World. In %e Guardian, 2011 02 25 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 19 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.guardian.co.uk/world/2011/feb/25/twitter-facebook-uprisings-arab-libya>.

BECKER, Howard (1967). Whose Side Are We On?, Social Problems, no. 14, p. 239–247. BELL, Allan (1991). %e Language of News Media. Oxford: Blackwell, 277 p. BERKOWITZ, Daniel (2009). Reporters and ]eir Sources, p. 102–115. In Wahl-Jorgensen, Ka-

rin; Hanitzsch, ]omas, red. %e Handbook of Journalism Studies. Routledge: New York, 446 p.

BERNSTEIN, Carl; WOODWARD, Bob (1974). All the President’s Men. New York: Touchstone, 349 p.

BILLIG, Michael (1995). Banal nationalism. London: Sage Publications, 200 p.BLUMLER, Jay G.; GUREVITCH, Michael (1995). %e Crisis of Public Communication. London:

Routledge, 237 p.BNS. Žurnalistei teismas nurodė atskleisti informaciją apie informatorių. Paskelbta alfa.lt 2011

12 16 [žiūrėta 2012 m. kovo 15 d.] Prieiga per internetą: <http://www.alfa.lt/straips-nis/13295191/Zurnalistei.teismas.nurode.atskleisti.informacija.apie.informato-riu=2011-12-16_23-10/>.

BRIGGS, Mark (2010). Journalism Next. A Practical Guide to Digital Reporting and Publishing. Washington, D.C.: CQ Press, 359 p.

BROOKS, Brian S.; KENNEDY, George; MOEN, Daryl R.; RANLY, Don (2002). News Reporting and Writing. Seventh Edition. Boston: Bedford / St. Martin’s, 548 p.

BRUNS, Axel; JACOBS, Joanne, red. (2006). Uses of Blogs. New York: Peter Lang.BURGH, Hugo de, red. Investigative Journalism. 2nd edition. London: Routledge, 2008, 402 p.CHATHAM HOUSE. Chatham House Rule [žiūrėta 2011 m. gegužės 12 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.chathamhouse.org/about-us/chathamhouserule>.CONBOY, Martin (2007). %e Language of News. London: Routledge, 229 p.CUNNINGHAM, Brent (2003). Re-thinking Objectivity in “Columbia Journalism Review”, no. 4

[žiūrėta 2008 m. kovo 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.cjr.org/feature/rethin-king_objectivity.phpf>.

) d6c

! " # $ %" & $ %

DEARING, James W.; ROGERS, Everet M. (1996). Agenda-Setting. ]ousand Oaks: Sage Publi-cations.

Economist, ]e. Bulletins from the Future. Special Report. ]e News Industry, %e Economist, 2011 07 09, 14 p.

EMERY, Michael; EMERY, Edwin; ROBERTS, Nancy L. (2000). %e Press in America. An Interpre-tative History of the Mass Media. Ninth Edition. Boston: Allyn and Bacon, 698 p.

European Court of Human Rights. In the case of Goodwin v. the United Kingdom (1). 1996 02 22 [žiūrėta 2011 m. spalio 28 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.worldlii.org/eu/cases/ECHR/1996/16.html>.

FRANKLIN, Bob; HAMER, Martin; HANNA, Mark; KINSEY, Marie; RICHARDSON, John E. (2005). Key Concepts in Journalism Studies. London: Sage, 362 p.

FRANKLIN, Bob; LEWIS, Justin; WILLIAMS, Andrew (2010). Journalism, News Sources and Pu-blic Relations, p. 202–212. In Allan, Stuart, editor. %e Routledge Companion to News and Journalism. London: Routledge, 642 p.

FRANKLIN, Bob; CARLSON, Matt, red. (2011). Journalists, Sources, and Credibility. New Perspecti-ves. New York: Routledge, 203 p.

FROST, Chris (2007). Journalism Ethics and Regulation. Second Edition. Harlow, England: Pearson Longman, 334 p.

GANDY, Jr., Oscar, H. (1982). Beyond Agenda Setting: Information Subsidies and Public Policy. Norwood: Ablex Publishing Company, 243 p.

GANS, Herbert J. (2004). Deciding What’s News. A Study of CBS Evening News, NBC Nightly News, Newsweek, and Time. Northwestern University Press, Evanston, Illinois.

GERMER, Fawn (1995). Are Quotes Sacred? In American Journalism Review, September [žiūrėta 2010 m. spalio 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ajr.org/article.asp?id=1340>.

GOFFMAN, Erving (1974/1986). Frame Analysis. An Essay on the Organization of Experience. Bos-ton: Northeastern University Press. 586 p.

HALL, Stuart; CRITCHER, Chas; JEFFERSON, Tony; CLARKE, John; ROBERTS, Brian (1978). Policing the Crisis. Mugging, the State and Law and Order. London: ]e Macmillan Press, Ltd., 425 p.

HERMAN, Edward S.; CHOMSKY, Noam (2002). Manufacturing Consent. %e Political Economy of the Mass Media. New York: Pantheon Books, 412 p.

HOWE, Je}. Crowdsourcing. Why the Power of the Crowd is Driving the Future of Business. New York: Crown Business, 2008, 311 p. ISBN 978-0-307-39620-4.

IFEX. Journalist gets 11-month suspended sentence for refusing to reveal source. 2004 12 13. [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ifex.org/portugal/2004/12/13/journalist_gets_11_month_suspended/>.

IMS/RL-International Media Support. Coaching Manual for Support to Media during Elections. Copenhagen / Montréal: International Media Support / Réseau Liberté, 2006 [žiū-rėta 2008 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://portal.unesco.org/ci/en/%les/23436/11634341991Manual_engl.pdf/Manual_engl.pdf>.

JOHNSTON, David; JEHL, Douglas (2005). Times Reporter Free From Jail; She Will Testify. In %e New York Times, 2005 09 30 [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/2005/09/30/politics/30COURT.html?scp=1&sq=Sept%2030%202005%20judith%20miller%20jail&st=cse>.

JOHNSTON, Lauren; MARRONE, Matt (2009). Twitter user becomes star in US Airways crash – Janis Krums sets Internet abuzz with iPhone photo. 2009 01 15 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 18 d.]. Prieiga per internetą: <http://articles.nydailynews.com/2009-01-15/lo-cal/17914601_1_airways-crash-plane-users>.

KELLER, Bill (2008). Keller Memo on Anonymous Sources, %e New York Times, 2008 06 09 [žiū-

) db7

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

rėta 2011 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/2008/06/09/business/media/04kellermemo.html?pagewanted=print>.

Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos. Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos visuomenės in-formavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2002 [žiūrėta 2011 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/n021023.htm>.

KOVACH, Bill; ROSENSTIEL, Tom. %e Elements of Journalism: What Newspeople Should Know and the Public Should Expect. New York: Crown Publishers, 2007, 268 p.

LARSSON, Larsåke (2002). Journalists and Politicians: a relationship requiring manoeuvering space, Journalism Studies, vol. 3, no. 1, p. 21–33.

LA RUE, Frank (2011). Full text of the press statement delivered by the UN Special Rapporteur on the promotion and protection of the right to freedom of opinion and expression, Mr. Frank La Rue, a5er the conclusion of his visit to Hungary. Budapest [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www2.ohchr.org/english/issues/opinion/docs/2011-04-05_Hungary_Freedex_EndMission.doc>.

LAURINAVIČIUS, Česlovas; SIRUTAVIČIUS, Vladas (2008). Lietuvos istorija. XII tomas. I dalis. Sąjūdis: Nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. Vilnius: Baltos lankos, 579 p.

LAVRUSIC, Vadim (2009). 10 Ways Journalism Schools Are Teaching Social Media [žiūrėta 2011 m.lapkričio 17 d.]. Prieiga per internetą: <http://mashable.com/2009/06/19/teaching-soci-al-media/>.

LEDWITH, Sara (2009). Iran’s Neda shows citizen journalism unleashed, Reuters 2009 06 23 [žiūrė-ta 2009 m. birželio 24 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.reuters.com/article/GCA-Iran/idUSTRE55M3AJ20090623?sp=true>.

LEWIS, Justin; WILLIAMS, Andrew; FRANKLIN, Bob; THOMAS, James; MOSDELL, Nick (2011). %e Quality and Independence of British Journalism. Cardi}: Cardi} University, 2006 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.cardi}.ac.uk/jomec/resources/QualityIndependenceofBritishJournalism.pdf>.

LOHR, Steve (2011). In Case You Wondered, a Real Human Wrote ]is Column, %e New York Times, 2011 09 10 [žiūrėta 2010 m. lapkričio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/2011/09/11/business/computer-generated-articles-are-gaining-traction.html?_r=1>.

LŽLEK – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Vilnius: Lietuvos žurnalistų sąjunga, 2005, 16 p.

LŽS – Lietuvos žurnalistų sąjunga. Privalome ginti savo informacijos šaltinius. 2012 01 30 [žiūrėta 2012 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lzs.lt/lt/naujienos/ziniasklaida_lietuvoje/lzs_privalome_ginti_savo_informacijos_saltinius.html?backlink=%252Flt%252Fpaieska%252Fresults%252Fp0.html%253Fsquery%253Dlavaste>.

MACINNIS, Laura (2011). UPDATE 7-Hackers falsely claim Obama dead on Fox Twitter feed. Reu-ters, 2011 07 11 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 16 d.]. Prieiga per internetą: <http://uk.reuters.com/article/2011/07/05/cybersecurity-fox-idUKN1E7630A420110705>.

MANNING, Paul (2001). News and News Sources. A Critical Introduction. London: Sage Publi-cations, 251 p.

MANOFF, Robert Karl; SCHUDSON, Michael, Editors (1986). Reading the News. A Pantheon Gui-de to Popular Culture. New York: Pantheon, 246 p.

MATONYTĖ, Irmina (2001). Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai, 357 p.MCCHESNEY, Robert W. (2004). %e Problem of the Media. U.S. Communication Politics in the 21st

Century. New York: Monthly Review Press, 367 p.MCCOMBS, Maxwell (2004). Setting the Agenda. %e Mass Media and Public Opinion. Cambridge:

Polity, 184 p.

) db6

! " # $ %" & $ %

MCQUAIL, Denis (1992). Media Performance. Mass Communication and the Public Interest. Lon-don: Sage Publications, 350 p.

MENCHER, Melvin (2003). News Reporting and Writing. Ninth Edition. Boston: McGraw-Hill, 644 p.

MEYER, Philip (2009). %e Vanishing Newspaper. Saving Journalism in the Information Age. Upda-ted Second Edition. Columbia: University of Missouri Press, 245 p.

MOELLER, Susan D. (2004). A moral imagination: the media’s response to the war on terrorism. In Allan, Stuart; Zelizer, Barbie, Editors. Reporting War. Journalism in Wartime. London: Routledge, p. 59–76.

MOLOTCH, Harvey; LESTER, Marilyn (1974). News as Purposive Behavior: On the Strategic Use of Routine Events, Accidents and Scandals. In American Sociological Review, vol. 39, no. 1, p. 101–112.

MOONEY, Brian; SIMPSON, Barry (2003). Breaking News: How the Wheels Came O8 at Reuters. Chichester, West Sussex, England: Capstone Publishing, 224 p.

New York Times Company, ]e. 1999. Guidelines on Integrity [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytco.com/company/business_units/integrity.html>.

New York Times, ]e. 2004 a. Con9dential News Sources Policy [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytco.com/company/business_units/sources.html>.

New York Times, ]e. 2004 b. Ethical Journalism. A Handbook of Values and Practices for the News and Editorial Departments, 54 p. [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.nytco.com/pdf/NYT_Ethical_Journalism_0904.pdf>.

NISBET, Matthew C. (2010). Knowledge Into Action: Framing the Debates Over Climate Change and Poverty, p. 43–83, In D’Angelo, Paul; Kuypers, Jim A., editors. Doing News Framing Analysis. Empirical and %eoretical Perspectives. New York: Routledge, 376 p.

OKRENT, Daniel (2004). ]e Quote, the Whole Quote and Nothing but the Quote, %e New York Times 2004 01 04 [žiūrėta 2004 m. sausio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.ny-times.com/2004/01/04/weekinreview/the-public-editor-the-quote-the-whole-quote-and-nothing-but-the-quote.html>.

O’NEILL, Deirdre; O’CONNOR, Catherine (2008). ]e Passive Journalist. How sources dominate local news, Journalism Practice, vol. 2, no. 3, p. 487–500.

PAKALKAITĖ, Vija (2005). Žurnalistams teks rinktis: pažeisti įstatymą ar laikytis etikos, ELTA, Del-%.lt 2005 06 10 [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://verslas.del%.lt/Media/zurnalistams-teks-rinktis-pakeisti-istatyma-ar-laikytis-etikos.d?id=6869220>.

Pew Research Center, 2009. Public Evaluations of the News Media: 1985–2009. Press Accuracy Ra-ting Hits Two Decade Low. Washington, D.C.: ]e Pew Research Center for the People and the Press, 2009 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 3 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.people-press.org/%les/legacy-pdf/543.pdf>.

Pew Research Center, 2011. How Mainstream Media Outlets Use Twitter. Content Analysis Shows and Evolving Relationship. Washington, D.C. ]e Pew Research Center for the People and the Press, 2011 [žiūrėta 2011 m. lapkričio 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.journalism.org/sites/journalism.org/files/How%20Mainstream%20Media%20Ou-tlets%20Use%20Twitter.pdf >.

PICARD, Robert G. (2009). Why Journalists Deserve Low Pay [interaktyvus]. Oxford, 2009 m. gegužės 6 d. [žiūrėta 2010 m. birželio 14 d.]. Prieiga per internetą: <www.robertpicard.net/%les/Why_journalists_deserve_low_pay.pdf>.

Poynter. %e Washington Post’s Policies on Sources, Quotations, Attribution, and Datelines, 2008 [žiūrėta 2008 m. birželio 29 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.poynter.org/content/content_view.asp?id=61244>.

) dbb

!"#$%&'()#*#+&,-+#"+'()./*+-#&0#,+(0/+"#1#*2$!(#/(0#*,-+3!#,%& 3#&.% !*2$!

Politikos mokslų enciklopedinis žodynas (2007). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.Press and Media Act. In Act CIV of 2010 [žiūrėta 2011 m. gegužės  1 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.kormany.hu/download/c/b0/10000/act_civ_media_content.pdf>.Reuters. Handbook of Journalism. Reuters (2008) [žiūrėta 2011 m. kovo 1 d.]. Prieiga per internetą:

<http://handbook.reuters.com/extensions/docs/pdf/HandbookOfJournalism.pdf>.RICH, Carol (2007). Writing and Reporting News. A Coaching Method. Fi5h Edition. Belmont:

Wadsworth Publishing Company, 526 p.ROSEN, Jay (2009). „He Said, She Said“ Journalism: Are We Done With %at Yet?, Hu�ngton Post,

2009 04 16 [žiūrėta 2011 m. spalio 11 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.hu�ngton-post.com/jay-rosen/he-said-she-said-journali_b_187682.html>.

SAKADOLSKIS, Romas (2005 a). Ar JAV žurnalistų kova dėl šaltinio slaptumo rodo mums kelią. In Bernardinai.lt, 2005 06 30 [žiūrėta 2011 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/28819>.

SAKADOLSKIS, Romas (2005 b). Vašingtone nesiliauja aistros dėl informacijos nutekėjimo žur-nalistams. In Bernardinai.lt, 2005 07 19 [žiūrėta 2011 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/28794>.

SAKADOLSKIS, Romas (2008). 10 pasiūlymų žiniasklaidai-2008. Vilnius, Piliečių santalka, 2008 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 2 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.gzi.lt/ci.admin/Edi-tor/assets/Santalka_10_pasiulymu_2008-6.pdf>.

SCHLESINGER, Philip; TUMBER, Howard (1994). Reporting Crime. %e Media Politics of Crimi-nal Justice. Oxford: Clarendon Press, 287 p.

SCHEUFELE, Dietram A.; TEWKSBURY, David (2007). Framing, Agenda Setting, and Priming: ]e Evolution of ]ree Media E}ects Models. In Journal of Communication, no. 57, p. 9–20.

SHOEMAKER, Pamela J. (1997). A New Gatekeeping Model. Iš kn. Social Meanings of the News: a Text-Reader. Ed. by BERKOWITZ, Daniel A. London: Sage, 1997, p. 57–62. ISBN 0-7619-0076-4.

SCHUDSON, Michael (1978). Discovering the News. A Social History of American Newspapers. New York: Basic Books, 228 p.

SCHUDSON, Michael (1995). %e Power of News. Cambridge: Massachusetts Harvard University Press, 269 p.

SCHUDSON, Michael (2003). %e Sociology of News. New York: W. W. Norton & Company, 272 p.SIGAL, Leon V. (1986). Sources Make the News. In Mano}, Robert Karl; Schudson, Michael, edi-

tors. Reading the News. A Pantheon Guide to Popular Culture. New York: Pantheon, p. 9–39.

SPENGLA, Vidas (Algimantas Žilinskas) (2001). Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis. Vilnius: Katalikų akademija, 519 p.

SPJ Code of Ethics. Society of Professional Journalists, 1996 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.spj.org/pdf/ethicscode.pdf>.

STEIN, M. L.; PATERNO, Susan F.; BURNETT, R. Christopher (2006). Newswriter’s Handbook. An Introduction to Journalism. Second Edition. Ames, Iowa: Blackwell Publishing, 322 p.

STRENTZ, Herbert (1989). News Reporters and News Sources. Accomplices in shaping and misshaping the news. Second Edition. Ames, Iowa: Iowa State University Press, 181 p.

SUSSMAN, Barry. Watergate 25 Years Later. Myths and Collusion. In watergate.info, 1997 06 17 [žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://watergate.info/1997/06/17/watergate-25-years-later-barry-sussman.html>.

THATCHER, Margaret (1985). Speech to the American Bar Association. In Margaret %atcher Foundation [interaktyvus]. Londonas, 1985 m. liepos 15 d. [žiūrėta 2011 m. kovo 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.margaretthatcher.org/document/106096>.

TILS. Transparency International Lietuvos skyrius. Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lie-tuvoje ir Švedijoje (žvalgomasis tyrimas). 2009 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 5 d.]. Prieiga

) dbd

! " # $ %" & $ %

per internetą: <http://www.transparency.lt/new/images//tils_ziniasklaidos_atskaitingu-mas_zvalgomasis_tyrimas_2009.pdf>.

Twitter for Newsrooms [žiūrėta 2011 m. lapkričio 16 d.]. Prieiga per internetą: <https://dev.twitter.com/media/newsrooms>.

Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos. Įsigaliojo 2000 10 01 [žiūrėta 2011 m. gegužės 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=107744>.

Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos. Įsigaliojo 2006 09 01 [žiūrėta 2011 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=280580>.

VITKAUSKAS, Giedrius. Žurnalistei teismas nurodė atskleisti šaltinį. LTV „Panorama“, 2011  12 16 [žiūrėta 2012 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrt.lt/news.php?strid=5042&id=5923461>.

VITKAUSKAS, Giedrius. Teismas dar kartą nurodė atskleisti šaltinį. LTV „Panorama“ 2011 01  13 [žiūrėta 2012 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lrt.lt/news.php?strid= 5042&id=5944480>.

VREESE, Claes H. De (2005). News Framing: ]eory and typology, Information Design Journal + Document Design, no. 13 (1), p. 51–62.

WOODWARD, Bob (2005). %e Secret Man. %e Story of Watergate’s Deep %roat. New York: Si-mon and Schuster, 249 p.

ŽUKAUSKAS, Henrikas (2005). Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 straips-nio pakeitimo ir papildymo įstatymas. Projektas [žiūrėta 2011 m. gegužės 17 d.]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=257275&p_query=Vie%F0osios%20informacijos%20reng%EBjas%2C%20platintojas&p_tr2=2>.

=, RAŠTO RAIŠKOS (SPAUDOS) ŽANRŲ KLASIFIKAVIMAS: TRADICIJA IR KONVERGENCIJA

ABARAVIČIUS, Juozas (2002). Skyrybos stilistika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos insti-tutas, 288 p. ISBN 5-420-01495-5.

AMIDOR, Abraham (1999). Real Feature Writing. Lawrence Erlbaum Associates, 176 p. ISBN-10 0-80585-832-6.

AMBRAZAS, Vytautas (1999). Funkcinis stilius. In Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 204–205.

BASKETTE, Floyd K.; SISSORS Jack Z.; BROOKS Brian S. (1992). %e art of editing. 5-oji laida. New York; Toronto, 518 p.

BAZERMAN, Charles; BONINI, Adair; FIGUEIREDO, Debora (2009). Genre in a Changing World. Parlor Press, 520 p. ISBN-10 1-60235-125-2.

BELL, Allan (1991). %e Language of News Media. Oxford. BITINIENĖ, Audronė (1997). Funkciniai stiliai: sakinio ilgis ir struktūra. Vilnius: VPU leidykla. BITINIENĖ, Audronė (2007). Publicistinis stilius. Vilnius: VPU leidykla, 180 p. ISBN 978-9955-

20-219-6. BOLES, Derek. Language of Media Literacy: A Glossary of Terms [žiūrėta 2011 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.medialit.org/reading-room/language-media-literacy-glossary-

terms>.BLAZAS, Henrikas (1933 ). Interview ir korespondencijos. Kaunas.Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 950.DEVITT, Amy J. (2004). Writing Genres. Southern Illinois University, 264 p. ISBN-10 0-80932-

553-5.