1
VACLOVAS IVANAUSKAS- VYTENIS, GINTAUTAS, HENRIKAS 1923 11 06–1951 02 10 Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gin- tautas, Henrikas (sėdi), kairėje stovi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, dešinėje – neatpažintas partizanas Paminklas šioje vietoje niekintiems Šilalės apylinkėse žuvusiems, taip pat Šilalės krašto žuvusiems Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanams atminti. Paminklo priekinės plokštumos ir jo fragmento vaizdas. Šilalės r. Šilalės m. Aikštė J. Basana- vičiaus / Vytauto g. kampe. Aut. buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius. Ati- dengtas 1998 m. lapkričio 18 d. V. Almonaičio nuotr., 1998 m. Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, srities štabo virši- ninkas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas Vaclovas Ivanauskas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė. Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Lietuvos šaulių są- jungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, pa- triotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai. Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje lais- vai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse pra- leisdavo gražiausius vasaros vakarus. Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišauki- mus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje ver- tėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos. Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos lais- vės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Tauragės aps. Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijo- je. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio- Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jung- tinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai. Žuvus apygardos štabo apsaugos būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanaus- kas- Vytenis tapo šio būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių ir Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius Bendro demokratinio pasipriešini- mo sąjūdžio (BDPS) pasiuntinius – Juozą Markulį (agentas „Erelis“) ir Juozą Lukšą- Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad „Ereliu“ pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido. 1947 m. pabaigoje V. Ivanauską, tuomet jau pasivadinusį Gintautu, J. Žemaitis nu- siuntė į MGB beveik sunaikintą Žemaičių apygardą, kur labai trūko patyrusių parei- gūnų. Atkūręs apygardą, V. Ivanauskas grįžo į gimtąsias vietas ir kurį laiką vadovavo Aukuro (buvusiai Lydžio) rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstu- čio apygardos štabo, tų pačių metų vasarą – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11 d. žuvus Vytautui Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o tų pačių metų rugsėjo mėn., po Aleksandro Milaševičiaus-Ruonio žūties, – srities vadu. Bendražygiai apie V. Ivanauską atsiliepia kaip apie puikų žmogų ir gerą, partizanų gerbiamą vadą: griežtą, drausmingą, sumanų. Negėrė, nerūkė. „Buvo rimtas vyras“, – trumpai apibūdina jį Albina Norkutė-Kairienė, kurią Vytenio vyrai išvadavo iš Batakių areštinės. „Kultūringas ir taktiškas, bet savo draugams reiklus ir drausmingas. Kiekvie- nas susitikimas su Leonu- Vyteniu buvo man malonus ir įdomus“, – prisimena Jonas Žič- kus-Širšė. Nors draugai dėl griežtumo praminė jį „Pančiu“, Vaclovas dėl to visai nepyko. Ir jis, ir eiliniai kovotojai puikiai suprato drausmės reikšmę partizaninėje kovoje. Vado griežtumas ir reiklumas ne kartą išgelbėjo nuo nelaimės. V. Ivanauskas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausi- mais: nevisiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) ir krašto rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas nei Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavi- čius, J. Žemaitis. Srities vadas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, partizanams nurodė nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o tam pasipriešinusius aktyvius kolūkių kūrėjus perduoti karo lauko teismui. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant Lietu- vos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Daugiausia dėl jo reiklumo ir atsargumo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis net 1950 m. turėjo patikimą nuolatinį ryšį su Pietų Lietuvos apygardomis. Saugumiečiai aktyviai ieškojo Jūros srities štabo. Kaip paprastai veikė per agentus, smogikų grupę. MGB informatoriams buvo lengva apibūdinti V. Ivanauską ir srities štabo viršininką Antaną Liesį- Tonį: abu aukšti, akiniuoti. 1950–1951 m. žiemą praneši- mai darėsi vis konkretesni… 1951 m. vasario mėn. iš informatorių ir agentės „Birutės“ saugumiečiai sužinojo, kad štabo pareigūnai gali slėptis Varnių rajono Čepaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje netoli Čepaičių kaimo mokyklos. 1951 m. vasario 10 d. 14 val. buvo surengta karinė čekistų operacija ir minėtoje kolūkio daržinėje aptikta partizanų slėptuvė. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti partizanai at- sakė šūviais. Vėliau, padegę daržinę, prisidengdami dūmų priedanga bandė pasitraukti, tačiau nesėkmingai. Per operaciją žuvo Jūros srities partizanų štabo nariai, o srities va- das V. Ivanauskas buvo sunkiai sužeistas. Jis buvo išvežtas į Laukuvą, kur po 10 valandų, nedavęs jokių parodymų, mirė. Nuo eilinio partizano iki srities vado – tokį kelią per šešerius laisvės kovų metus nuėjo V. Ivanauskas. Negailestingas likimas ne kartą jam lėmė poste pakeisti žuvusį draugą. Su gyvenimu atsisveikino kovodamas ir nepalūžęs. V. Ivanausko nuopelnus Laisvės kovų sąjūdžiui dar 1950 m. sausio 20 d. objekty- viausi vertintojai bendražygiai įvertino Laisvės kovos kryžiumi, jam suteiktas majoro laipsnis. Atkūrus Lietuvos valstybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V. Ivanauskui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dek- retu – pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu jis apdovanotas Vy- čio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties). Vaclovo Ivanausko sesuo Eugenija Ennukson

VACLOVAS IVANAUSKAS-genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201602... · 2016. 3. 1. · VACLOVAS IVANAUSKAS-VYTENIS, GINTAUTAS, HENRIKAS 1923 11 06–1951 02 10 Jūros srities

  • Upload
    others

  • View
    0

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

  • VACLOVAS IVANAUSKAS-VYTENIS, GINTAUTAS, HENRIKAS

    1923 11 06–1951 02 10

    Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gin-tautas, Henrikas (sėdi), kairėje stovi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, dešinėje – neatpažintas partizanas

    Paminklas šioje vietoje niekintiems Šilalės apylinkėse žuvusiems, taip pat Šilalės krašto žuvusiems Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanams atminti. Paminklo priekinės plokštumos ir jo fragmento vaizdas. Šilalės r. Šilalės m. Aikštė J. Basana-vičiaus / Vytauto g. kampe. Aut. buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius. Ati-dengtas 1998 m. lapkričio 18 d. V. Almonaičio nuotr., 1998 m.

    Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, srities štabo virši-ninkas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas

    Vac lo vas Iva naus kas gi mė 1923 m. lap kri čio 6 d. Tau ra gės aps. Ba ta kių mies te ly je. Batakiuo se Ivanaus kai il ges niam lai kui ne įsi kū rė. Ke le riais me tais jau nes nės Vac lo vo se se rys gi mė jau Ra sei niuo se, ku r apie 1929 m. Iva naus kai pa si sta tė na mą. Tė vas dir bo laiš ka ne šiu, be to, šei ma dar tu rė jo 5 ha že mės, to dėl vai kai, kol tė vas tu rė jo tar ny bą, ne pri tek lių ne pa ty rė.

    Tė vai ak ty viai da ly va vo vi suo me ni nė je veik lo je: tė vas pri klau sė Lietuvos šau lių sąjun gai, ma ma – Mo te rų ka ta li kių drau gi jai. Vai kus auk lė jo griež tai krikš čio niš kai, patrio tiš kai. To kiais pat auk lė ji mo prin ci pais va do va vo si ir Ra sei nių gim na zi jos, ku rią, bai gęs Mai ro nio pra džios mo kyk lą, pra dė jo lan ky ti sū nus, moky to jai.

    Vac lo vas buvo ne pa pras tai ga bu s moks lui, ypač kal boms. Jau penk to je kla sė je laisvai kal bė jo prancū ziš kai, vo kiš kai, ver tė kny gas ir straips nius. Jo dar bo sta las būdavo nu krau tas žodynais, kny go mis ir žur na lais už sie nio kal bo mis. Pa aug lys tė je do mė jo si spor tu, kelio nė mis, li te ra tū ra, ypač mė go Mai ro nį, J. Kos suAlek san dra vi čių. My lė jo gam tą, pa si ė męs kny gą, daž nai dvi ra čiu va žiuo da vo prie Du by sos ir jos pa kran tė se praleis da vo gra žiau sius va sa ros va ka rus.

    Pir mo ji so vie ti nė oku pa ci ja Vac lo vą už klu po dar ne bai gu sį gim na zi jos. Jau nuo lis ša lį iš ti ku sią nelai mę išgy ve no la bai skau džiai. Gim na zi jo je moks lo ne be tę sė, su si ra do ben dra min čių ir įsi trau kė į pogrin džio veik lą, ra šė ir pla ti no an ti so vie ti nius at si šau kimus, ku riuo se ra gi no ne tar nau ti oku pan tams. Kai po me tų vie nus oku pan tus pa kei tė ki ti, Vac lo vas ir jiems ne sku bė jo tar nau ti, iš pra džių nie kur nedirbo. Vo kie čiams to kie žmo nės kė lė įta ri mą, to dėl V. Iva naus kas bu vo iš kvies tas į ko men dan tū rą. Paaiš kė jus, kad pui kiai mo ka vo kiš kai, jam bu vo pa siū ly ta dirb ti Tau ra gės ge le žin ke lio sto ty je vertė ju. V. Iva naus kas su ti ko ir čia dir bo iki pat oku pa ci jos pa bai gos.

    Tau ra gė je V. Iva naus kas įsi trau kė į an ti na ci nį pa si prie ši ni mą, ta po Lie tu vos laisvės ar mi jos na riu. Vo kie čiams trau kian tis iš Lie tu vos, ne pa si nau do jo siū lo ma ga li my be vykti kartu ir li ko Tė vy nė je. Slapstė si Klai pė do je, vė liau – ma mos tė viš kė je Ope niš kių kai me (Tauragės aps. Erž vil ko vls.). Bū tent čia priėmė lemtin gą jį gyveni mo spren di mą. Per ry ši nin ką Jo ną Ku bi lių su si sie kė su Pa par ty nės miš ke įsikūru siu parti za nų bū riu ir ta po jo na riu. Bū rys pri klau sė Ly džio rink ti nei, vie nai stip riau sių Pie tų Žemai ti joje. Rink ti nės parei gū nai vi so ke rio pai rė mė Jo no Že mai čioVy tau to ini cia ty vą su vie ny ti Žemaitijos partizanus; re mian tis rink ti nės struk tū ra ir nuo sta tais bu vo ren gia mi Jungti nės Kęs tu čio apy gar dos (įkur ta 1946 m. rug sė jo 12 d.) nor mi niai do ku men tai.

    Žu vus apy gar dos šta bo ap sau gos bū rio va dui Jo nui Strai niuiSa tur nui V. Iva nauskasVy te nis ta po šio bū rio va du, da ly va vo užpuolant Ba ta kių, Gir džių ir Gau rės stri bų būs ti nes. Jam ir jo vy rams te ko saugo ti Pet rą Pau lai tįAi dą ir 1946 m. gruo džio 22 d. į Ba ta kių ge le žin ke lio sto tį iš Vil niaus at vy ku sius Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) pasiun ti nius – Juo zą Mar ku lį (agentas „Ere lis“) ir Juo zą Luk šąSkir man tą. Jau ta da Vy te nis jau tė, kad „Ere liu“ pa si ti kė ti ne ga li ma, ta čiau P. Pau lai tis likviduo ti įta ria mo jo ne sant sva rių įro dy mų ne lei do.

    1947 m. pa bai go je V. Iva naus ką, tuo met jau pa si va di nu sį Gin tau tu, J. Že mai tis nusiun tė į MGB beveik su nai kin tą Že mai čių apy gar dą, kur la bai trū ko pa ty ru sių pa reigū nų. At kū ręs apy gar dą, V. Ivanauskas grį žo į gim tą sias vie tas ir ku rį lai ką va do va vo Au ku ro (bu vu siai Ly džio) rink ti nei. 1948 m. pradžio je bu vo pa skir tas Jung ti nės Kęs tučio apy gar dos šta bo, tų pa čių me tų va sa rą – Va ka rų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties šta bo na riu. Po me tų, 1949 m. bir že lio 11 d. žu vus Vy tau tui Gu žuiKardui, tapo sri ties šta bo vir ši nin ku, o tų pa čių me tų rug sė jo mėn., po Alek san dro Mi la še vi čiausRuo nio žū ties, – sri ties va du.

    Ben dra žy giai apie V. Iva naus ką at si lie pia kaip apie pui kų žmo gų ir ge rą, par ti za nų ger bia mą va dą: griež tą, draus min gą, su ma nų. Negėrė, nerūkė. „Bu vo rim tas vy ras“, – trum pai api bū di na jį Al bi na NorkutėKai rie nė, ku rią Vy te nio vy rai iš va da vo iš Ba ta kių areš ti nės. „Kul tū rin gas ir tak tiš kas, bet sa vo drau gams reik lus ir draus min gas. Kiek vienas su si ti ki mas su Le o nuVy te niu bu vo man ma lo nus ir įdomus“, – pri si me na Jo nas Žičkus-Šir šė. Nors drau gai dėl griež tu mo pra mi nė jį „Pan čiu“, Vac lo vas dėl to vi sai ne py ko. Ir jis, ir ei li niai ko vo to jai pui kiai su pra to draus mės reikš mę par ti za ni nė je ko vo je. Vado griež tu mas ir reik lu mas ne kar tą iš gel bė jo nuo ne lai mės.

    V. Iva naus kas tu rė jo sa vo nuo mo nę pa si prie ši ni mo stra te gi jos ir tak ti kos klau simais: ne vi siš kai suti ko su 1948 m. va sa rą Ba den Ba de ne vy ku sio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) ir kraš to re zis ten ci jos at sto vų pa si ta ri mo nuostato mis, pa si sa kė už ak ty ves nes pa si prie ši ni mo for mas nei Sta sys Lo zo rai tis, My ko las Kru pa vičius, J. Že mai tis. Sri ties va das drau dė gy ven to jams im ti iš val džios gin klus, par ti za nams nu ro dė nu gin kluo ti ku ria mus kol ū kių ap sau gos bū rius, o tam pa si prie ši nu sius aktyvius ko l ūkių kū rė jus per duo ti ka ro lau ko teis mui. V. Iva naus kas da ly va vo ren giant Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) nor mi nius do ku men tus, pa ren gė LLKS Bau džia mą jį statu tą. Dau giau sia dėl jo reik lu mo ir at sar gu mo LLKS Ta ry bos pre zi diu mo pir mi nin kas J. Že mai tis net 1950 m. tu rė jo pa ti ki mą nuo la ti nį ry šį su Pie tų Lie tu vos apy gar do mis.

    Sau gu mie čiai ak ty viai ieš ko jo Jū ros sri ties šta bo. Kaip pa pras tai vei kė per agen tus, smo gi kų gru pę. MGB in for ma to riams bu vo leng va api bū din ti V. Iva naus ką ir sri ties šta bo vir ši nin ką An ta ną Lie sįTo nį: abu aukš ti, aki niuo ti. 1950–1951 m. žie mą pra ne šimai da rė si vis kon kre tes ni… 1951 m. va sa rio mėn. iš in for ma to rių ir agen tės „Bi ru tės“ sau gu mie čiai su ži no jo, kad šta bo pa rei gū nai ga li slėp tis Varnių ra jo no Čepai čių kai mo gy ven to jo Ged mi no so dy bo je ar ba ko lū kio dar ži nė je ne to li Če pai čių kai mo mo kyk los. 1951 m. va sa rio 10 d. 14 val. bu vo su reng ta ka ri nė če kis tų ope ra ci ja ir mi nė to je ko lū kio dar ži nė je ap tik ta par ti za nų slėp tu vė. Į sau gu mie čių pa siū ly mą pa si duo ti par ti za nai atsa kė šū viais. Vė liau, pa de gę dar ži nę, prisidengdami dūmų priedanga ban dė pa si trauk ti, ta čiau ne sėk min gai. Per ope ra ci ją žu vo Jū ros sri ties par ti za nų šta bo na riai, o sri ties vadas V. Iva naus kas bu vo sun kiai su žeis tas. Jis buvo išvežtas į Laukuvą, kur po 10 va lan dų, ne da vęs jo kių pa ro dy mų, mi rė.

    Nuo ei li nio par ti za no iki sri ties va do – to kį ke lią per še še rius lais vės ko vų me tus nu ė jo V. Ivanauskas. Ne gai les tin gas li ki mas ne kar tą jam lė mė pos te pa keis ti žu vu sį drau gą. Su gy ve ni mu atsisveiki no ko vo da mas ir ne pa lū žęs.

    V. Iva naus ko nuo pel nus Lais vės ko vų są jū džiui dar 1950 m. sau sio 20 d. ob jek tyviau si ver tin to jai ben dra žy giai įver ti no Lais vės ko vos kry žiu mi, jam su teik tas ma jo ro laips nis. At kū rus Lie tu vos vals ty bę, 1997 m. gruodžio 22 d. V. Ivanauskui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Pre zi den to 1998 m. ge gu žės 19 d. dekre tu – pul ki nin ko laips nis, o tų pa čių me tų lap kri čio 18 d. dek re tu jis apdovanotas Vyčio kry žiaus 2ojo laips nio or di nu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mir ties).

    Vaclovo Ivanausko sesuo Eu ge ni ja Ennukson