Viešpatie, dovanok man

bent dalelę savo

gyvenimo..

Ir tai atsitiko man - visiškai

nelauktai ir

netikėtai...

Vaikščiodama tyliomis

gatvėmis sutikau

Jį...

Jis pažvelgė į mane meilės

kupinomis akimis

Paieškojęs savo

kišenėje

ištiesė kažką labai mažą,

bet nuostabiai blizgantį.

Ir tarė: čia tau...

Supratau tai talentas.

Apžiūrėjau jį iš visų pusių,

pasirodė labai brangus,

puikavausikaip maža mergytė

turinti naują ir brangų žaislą,

tačiau viena akimi

Žvelgiau, kai

Viešpats priėjo ir prie

tavęs...

Jis ištiesė

tau du talentus...

nurijau pavydo gniužulą gerklėje

ir stebėjau toliau...

Atidžiau pažvelgus Pamačiau,

kad tam kitam duoda

penkis talentus,tokius pačius žvilgančius,

tokius pačius brangius...

...jutau kaip raudonis nudažo mano

skruostus,o pavydo gniužulas stringa

gerklėje...

Kitiems geriau, daugiau, gražiau... o man tik tas vienas mažas .Kodėl man taip nesiseka?

Kodėl Viešpatie nuo manęs nugręži savo maloningąjį veidą?

Noras atiduoti savo talentą veržės iš mano širdies.

Norėjau sušukti – jeigu tik tiek, tai išvis nereikia...

Bet tu ilgai nelaukęs apsisukai ir išskubėjai.

Mačiau, kaip jūs

džiaugėtės savo talentais,ir jais dalijotės

su visais,kas buvo

aplink Jus...

O aš stovėjau ir žiūrėjau į savo sugrubusias rankasir net nepajudėjau.

Vienas vienintelis talentas – skambėjo man ausyse. Man, tik vienas mažas talentas – kodėl Viešpatie?

Ką aš turiu su juo daryti?

Žinojau, Tu esi kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei.

Pagalvojau - reikia išsaugoti, kad tau galėčiau atiduoti atgal, kuomet susitiksime.

Paslėpiau pinigiuką savo saujoje,

spaudžiau ir saugojau nuo kitų,

neleidau niekam pažvelgti,

nei kas mano veide, nei kas mano širdyje.

Galop užkasiau po giliausiais klodais, kad niekas nepamatytų ir niekas nesurastų.

Ir kai mažiausiai tikėjausi, kad dar sugrįši, Tu atėjai...

Mačiau, kaip visi nešė

savo talentus Tau, mačiau ir tave,

mano mielas drauge, su plačia šypsena,

kaip ištiesei padvigubintus

talentus...

Tu it mažutėlis džiūgavai matydamas kiek talentų sugrįžo Tau atgal.

Norėjau kuo greičiau

sprukti, kol manęs

nepastebėjai bet tavo žvilgsnis pagavo

manąsias akis...

...nedrąsiai priėjau,nedrįsau pakelti

savo akių į Tavo dieviškas akis,

rodėsi, jos žvelgia iki pat

sielos gelmių...

supratau turiu kažką sakyti,teisintis...

gal suprasi...-

bet tu tik tyliai pasakei – tau dovanojau vieną talentą – vieną nepakartojamą talentą –

tai tavo gyvenimą – ką su juo padarei....

Supratau, mano vienintelis ir nepakartojamas gyvenimas,

buvo Tavo atiduotas į mano pačios rankas,

Supratau, Viešpatie,

kad atidavei man tai,

kas geriausia.

Supratau Tavo žvilgsnį sudrėkusį nuo ašarų – Tavo švelnias rankas guodžiančias mane...

Ach kodėl, užkasiau savo gyvenimą, po melo, puikybės, apgaulės ir pavydo žemėm...

Suklupau ant kelių tardama:

Viešpatie, kai atrodo, kad nieko neturiu leisk man suprasti

– kad turiu Tave.

Viešpatie, kai užgniaušiu savyje,

Tavo man dovanotas dovanas ir talentus

– leisk man neskaičiuojant jais dalintis su kitais.

Viešpatie, kai tu mane apdovanoji, leisk man dėkoti Tau už visas geradarybes.

Viešpatie, kai siunti išbandymus, leisk man juos priimti Tavimi

pasitikinčia širdimi.

Viešpatie, kai noriu pabėgti nuo pasaulio, siųsk man žmonių,

kuriems galėčiau padėti atrasti save pasaulyje.

Viešpatie, tik iš tavęs, tik su tavimi ir tik tau...

Viešpatie, visas mano gyvenimas yra tavo rankose.

Parengė tikybos mokytoja ekspertė Danutė Kratukienė

Fotografijos:lietuvių menininkų.Maldos tekstas:remiantisPalyginimu apie talentus Mt 25,14-30.