noveletėsViktoras

Gerulaitis

Vilnius · 2012

ViktorasGerulaitis

noveletės

© Viktoras Gerulaitis, 2012 © Tomas Mrazauskas, dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

ISBN 978-9986-16-892-8

UDK 821.172-32 Ge372

…savo amžinai užmirštai jaunystei…

7

I

Rudens vakaro begalinė pilnatis…Kažkokiame mieste galbūt liko mano tėvo pilkas

pal tas. O gal rusvai languotas. Dvieilis. Ir plačiakraštė skrybėlė pajuodavusia nuo senatvės vidaus pamušalo juosta.

Visai neprisimenu, kur dingo mamos pliažinis gėlė-tas chalatas, ilgas ir gražus.

Tėvas su savo paltu ant akmeninio grindinio ir mama su vėju plaukuose ant giedančio smėlio.

Ir aš be savo niekad neturėto demisezoninio lietpal-čio, grindiniu bėgantis jūros link.

II

Pro šalį griaudėjo arba cypė automobiliai, o mudu sto-vėjome šalikelėje ir bučiavomės. Tiesą sakant, juoda asfalto juosta kažką rėkė ar kuždėjo mums. Bet rėk ne-rėkęs, jei po tavimi žydinti pieva – tik griūk į ją! O už jos – Kęstučio ir Birutės jūra – tik pasinerk į ją! Ir mudu toliau bučiavomės.

Kažin, kuo kvepėjo jos lūpos? Man tik atrodo, kad jos buvo tokios, jog mane ėmė graudulys. Ir dabar te-beima. O gal jos buvo net baltos nuo švelnios putelės ir vėjo glamonių?

„Ak, sudie, mano mielas, sudie…“ – kartojo man tos plo-nos baltos lūpos, kurių vardas buvo Janina… Janytė…

Mudu dar nėjome į mokyklą.

Iš pradžių

8

III

Mano akimis, tai buvo didelė palmė, nors visi ją kažkodėl vadino nei šiaip, nei taip – fikusu… Ji buvo tokia didelė, dieną naktį stovėjo dulkėta ir dėl to atrodė pilkai žalsva ar žaliai pilka. Su tais savo iškarpytais lapais. Dulkėtas atrodė ir kilimas ant grindų, ir visas kambarys, ir saulė pro dulkėtą langą, ir senas radijo imtuvas. Vieną kartą iš to radijo im-tuvo moters balsas kažin ką pasakojo apie mirtį. Paskui pa-sigirdo muzika, turėjusi būti tų žodžių iliustracija… Dabar žinau, kad tai buvo Čaikovskio Šeštoji simfonija.

Ir pro dulkes manyje gimė skaidri ir galbūt saulėta (kaip saulėtos pavasarį balos) ašara. Aš kažką pagalvojau apie manęs laukiantį gyvenimą. Jis man atrodė didelis ir beveik įveikiamas. Taip man atrodė tada, pavasarėjant, netrukus po to, kai mudu bučiavomės su Janyte. O gal ir vėliau…

IV

Galbūt tai buvo paskutinis pavasaris, kurį mėgau. Šiaip taip pritvirtinęs prie popieriaus lapo (tokios buvo tai-syklės) nuskintą pajūrio gėlelę, galbūt ėjau Jūratės gatve namo, o gal jūros link. Bet prie gražaus ir kiek paslap-tingo savo uždarumu namo mane sustabdė pro jo atvirą langą antrame aukšte sklindanti muzika. Ji sužadino manyje (rankoje laikiau paties nužudytą gėlę) norą gy-venti. Ir nuo to noro aš verkiau. Nuo noro gyventi.

Mokykloje tuo metu mums dėstė botaniką.

V

Nuostabiausias kaimas atrodydavo vakare. Dangus pasidarydavo aksominis, minkštas. Jo didybė tapdavo

9

nesudrumsčiama. Saulė imdavo rodytis tokia miela, ar-tima, nelyg mylimoji, o kitame dangaus pakraštyje jau kildavo mėnuo – susimąstęs, visad liūdnas jaunikis. Man atrodydavo, kad visi žvelgia į jį pagarbiai apžavėti.

Šilta lyg pienas žemė taip ir traukė. Atsigulk, paskęsk žolėj, gėlėse ir žvalgykis, kiek širdis geidžia, po dangaus platybę, debesų kaimenę, lengvo vėjo plukdomą tolyn, į kitus kraštus, į kitus gardus pailsėti. Kvapingas, pil-nas gaivaus aromato oras prisipildo muzikos. Kokie tai garsai! Jų įvairumas, tembro minkštumas nesudrums-čia įstabios tylos, tik graudina sielą ir bučiuoja svajas. Ir liūdnas karvės mykimas, ir valingas gaidžio tonas, ir naivus avių bliovimas, ir nuobodžiaujančio padykusio šunėko amsėjimas, ir paukščių čirškėjimas susilieja į didingą giesmę vakaro tylai.

VI

Upėje jau buvo pajudėję ledai. Antra diena toks didelis vėjas. Gena lauk žiemos liekanas be jokio gailesčio. Pro svaiginamai skriejančius debesis drąsinamai mirkčioja saulė. Iš tranzistoriaus ateina Šarlio Aznavūro „Isabell“. Paskui dar kažkokia nepaprastai puiki žalio miško ir jū-ros kranto daina.

Greitai prasidės valčių sezonas. Kone lygiai prieš me-tus mes su Romka (jis vėl ligoninėj) nediduke gumine valtimi iš Žvėryno, iš ten, kur mudu su Tavimi vienąkart sėdėjome priešais milžinišką pliką skardį ant Neries kranto ir paskui, neradusius smulkių monetų auto-busui, mudu užklupo perkūniška liūtis (kokia Tu bu-vai graži, kai lietus bėgo Tavo skruostais), – iš ten mes su Romka pasileidome Nerimi žemyn. Srovė vieto-mis buvo kone svaiginanti (kaip dabar debesų lėkimas

10

dangumi), ir vandens srautas, verždamasis per akmenis ir slenksčius, šniokštė ir griaudėjo lyg daugybė garve-žių. Mūsų valtelė buvo lengvutė ir bejėgė, užtat mes – stiprūs ir pašėlę.

Paskui mes plaukiojom dar ir dar, išsprogo visokie medžių pumpurai, pakrantėse rinkom žibutes, valgėm sumuštinius, užgerdami raudonuoju vynu, o kartu su mumis po vandeniu pririšti prie valties keliavo alaus buteliai. (Mudu abu buvom jau skaitę „Fiestą“, ir mūsų sielos spurdėjo.) Mus užklupdavo lietus, stiprus prieši-nis vėjas – tada mes kone stovėdavome valtyje – ar pa-lankus – tada išskleisdavome „burę“, paprastą buliaus akių spalvos audeklą, ir skriedavome tolyn, o mažutė drąsi Romkos žmona šaukdavo, kad mes tuoj apsiver-sim arba ištikšim į velnioniškai greitai artėjantį, aukštai išlindusį virš vandens milžinišką akmenį, aplink kurį virė verpetai ir putotos bangos; ji šaukdavo ir daužy-davo nedideliais kumštukais mūsų šlapius pečius, bet mes tik šypsodavomės jai, ir tada ji atkimšdavo vyną. Stipriai gurkštelėję, šūkaudami, įsmeigę akis į priekį, suspaudę irklus, sėkmingai pralaviruodavome ir, staiga bangų srovės išmesti į tylią užslenkstinę upės tėkmę, lėtai gurkšnodavome ir vienas kitą pertraukdami daly-davomės karštais įspūdžiais, lyg įstabiausios muzikos klausydamiesi ir žvelgdami į vis tolstantį bangų šokį aplink juodą blizgančią akmens nugarą, kol už posū-kio, priekyje, pasigirsdavo naujas ūžesys…

Kone lygiai prieš metus, pavasarį… Iki pat vasaros. Ji buvo dar puikesnė, toji karšta ir žvaigždėta vasara, at-nešusi tiek daug stiprios, bet trapios laimės, ir tas tylus ruduo, užliejęs sielą skausmu ir ašaromis.

Aš dabar matau, Mieloji, kaip mudu, pasiėmę daug at-sargų, atsisveikinam su nedidelio namo ant žalių pušų

kranto šeimininke ir išplaukiame balta jachta į atvirą jūrą, palikę šiuos krantus, į kuriuos galbūt sugrįšime ramiai numirti. Bet tai bus vėliau, daug vėliau, o da-bar palankus vėjas gena mus į Vakarus ir žuvėdros at-sisveikina su mumis. Prieš akis – mėlynos Pietų jūros, nematyti pasauliai ir laisvas vėjas.

Upėje pajudėjo ledai.

1970–1980

13

Kažkodėl klaikūs sapnai jau senokai manęs nebelanko, ir aš negaliu iki galo susikaupti, suprasti ir apsakyti gilų skausmą. Jis panašus į tylų džiaugsmą, tik visiškai jam priešingas. Abstrakti filosofija su gramatinėmis klaido-mis. Tačiau patikėkit, ponai, nė vienos stiliaus klaidos!

Benai, paskolink du rublius. Aš greitai atiduosiu. Pu-vėsiai ir skalbimo muilas. Ekspromtas. Armija – ne-nugalimas liūtas, kurį galima sužeisti, nes jis irgi turi kulnus. Didelio masto kūriniai ir vienas tango. Pri-mityvas. Neišsimiegojęs. Sukriošęs. Aukšta kakta. Iš-spausdino tik vieną, kai buvo dar jaunas. Pirmiausia reikia susidaryti planą. Geriau sudėtinį. Daugiau ap-rėpsi. Sąmo nės srautas man primena pamazgų srautą iš penkto aukšto, paleistą kūningos namų šeimininkės, neturinčios kiaulių. O, jis tuomet daug kūrė. Ir net pa-rašė eilėraštį. Animizmas. Ponai, koks puikus stilius. Gaila, labai gaila. Svarbu tikslas. Ir nereikia riboti laiko, per kurį turi pasiekti tikslą. Kaip nors paršliaušiu. Šliu-žas. Bet ne gyvatė! Kur tarptautinių žodžių žodynas? 1847. Data. Efebas. Magna Mater. Cha! Ar tu mėgsti gėles? Ne. Aš noriu valgyti. Aš jau tris dienas nieko ne-turėjau burnoj. Netiesa! Vakar mačiau tave kramtantį gėlę. Pano fleita.

Teatro publika. Viešieji namai. Opera turėjo didelį pa-sisekimą. Publika stovėdama privertė artistą N. šešis kar-tus nulenkti prieš ją galvą. Po to šokiai. Virtuvė. Geltona megzta suknelė. Tu nusikaltėlis. Ne, aš peda gogas.

Iš įvykio vietos I

14

Jis sutiko mane vienas. Kur ji? Mirė. Ar tu mėgsti ke-liauti? Ne. Ji mirė. Girdi?! Girdi – mirė! Kodėl? Kas – kodėl? Kodėl ji mirė? Idiotas. Jai gi buvo 98 metai. Cha cha cha cha cha cha cha cha! O aš maniau… cha cha cha cha. Einam klausytis kantatos „Perskaičius psalmę“. Ne. Geriau einam pažiūrėti bokso varžybų.

Saliamonas bejėgis prieš abstrakčią filosofiją su gra-matinėmis klaidomis. Tempo, brangieji, tempo. Ar tu matei raudoną varną? Ramybė visada būna tyli. Bet ra-mybei taip pat reikia fono. Gerausia žalias fonas. Malu malu malu. Psakyk greitai „ka – tai“. Cha cha cha! Neišeina? Aaaa…Tuomet pasakyk „niop – vel“. Cha cha! Išėjo! Visai puikiai! Achėjai. Patristika. Jis buvo puikus improvizatorius. Kodėl „buvo“? Kažkas sudaužė fortepijoną. Aaaa… O tu mėgsti vasarą? Ne. Kaip tai? Pardavinėju ledus. Įsidėk bruknių uogienės. Nelįsk, nes gausi irklu per galvą! Ei, pasiutėliai, tuoj pat išlaipin-kit vaikus iš valties!

Linksmoje skerco dalyje panaudotos raudų intona-cijos. Valstybinė premija.

Benai, na, paskolink du rublius. Neturiu. Kur tas šaltinėlis. Tavo vaikas apsišlapino. Vulgarus jis jau se-niai. Norėčiau pamatyti jį visai mažą. O, kaip tu išaugai. Šaunuolis. Kodėl jį išmetė? Aaaa… chi chi chi. Nešauk. Girdi, nerėk. Mergaite… Tu sublogęs. Ačiū. Gyveni, kaip norėjai? Ne. Aš irgi. Nė vienos gramatinės klaidos. Ka – tai. Lė – gė. Varlė. Šalta.

Eikš, pašildysiu. Mielasis. Mėmė su išplėšta sėdyne. Orfėjas tarp žvėrių. Tadžikų liaudies pasakos. Jam vakar

15

buvo bloga. Persigėrė. Šiandien visas dvokia. Apžėlęs. Dantys išpuvę. Kaulai ir oda. Ak, kaip svajingai sūpuoja mane valsas. Lėtas. Geras bičiulis – toks man atrodo val-sas. Moteriškos giminės. Gaivinantis. Vėsus. Kambarys neprirūkytas. Gal kartais tu pasibelsi. Jam buvo bloga. Labai labai bloga. Negalėjo daugiau ištverti. Reikėjo ką nors daryti. Jis buvo aklas. Ir vietoj vaistų, maži-nančių temperatūrą, išgėrė laisvinamųjų. Kas išskalbs paklodes?

Kambarys švarus ir išvėdintas. Lyg nieko niekada nebūtų buvę. Du pasodino, vienas nusižudė. Likau aš. Vienas. Su prisiminimais. Vadinasi, ne vienas. Gal kar-tais tu pasibelsi. Aš pavaišinčiau tave kotletais ir ga-zuotu vandeniu.

Baltasis Karaliaus Dovydo Bokštas. Bažnyčios griuvė-siai. Vėsa. Dulkės. Finalas. Tam, kad būtų pradžia. Kiek-viena pradžia sunki. Tai kam skubėti į finalą. Medžiai neauga šakomis žemyn. Žmonės vaikšto aukštyn kojomis. Net šitaip keliauja iš vieno Europos miesto į kitą. Manei, kad pasakysiu „piligrimai“? Nusispjaut. Substancija. Aki-mirka. Šaltis. Liūdesys. Parazitizmas. Naikinimas. Žiau-rumas. …izmas. Finalas – startas. Likimas? Vaikų darželis. Pirminė partinė organizacija. Nuobodulys – neapykanta. Lavonais galima tręšti žemę? Daržus ar sodus?

Išgerk kefyro. Iš tiesų. Ir galva prašviesėjo. Kas dar? Baik. Nuo krūtinės dusulį kaip ranka nuėmė. Jei pasau-lyje nebūtų vyno, gerčiau tik kefyrą.

Balta žuvėdra virš žalsvos jūros. Balkšva žuvėdra virš žalios jūros. Tankai. Žirgų sportas. Neverk, berniuk.

16

Lapkritis. Taip skundėsi Dievas: „Jei aš esmi Tėvas, kur yra mano garbė, ir jei aš Viešpats, kur yra manęs baimė?“ Ji neapkentė skundėjų. Le mort saisit la vif. Patologija – Dionisas. Menininkas be logikos. Moksli-ninkas be vaizduotės. Monotematizmas. Urzgimas sie-loje. Audra pilve. Alkana gėlė. Bedugnė. Išmatos. Seni kaliošai. Didelis šuo. Lietus. Vaikystė. Žaidimai. Žaidi-mas su savimi. Meilės žaidimas. Lovų žaidimai. Šaltas sekmadienis. Gelsvas langas. Švarus kaminas. Suplyšusi antklodė. Juodas apatinukas. Cukrus. Sugrubusios ran-kos. Aprūkęs veidrodis. Neskustas smakras. Tyla sieloje. Urzgimas pilve. Trikampis kambarys. Telefono būdelė. Studentas. Benai, paskolink du rublius. Atstok. Kada darbams buvo pradėtas naudoti arklys? Maždaug ant-rame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. O dar seniau Me-sopotamijoje buvo žinomos ožkos, avys, jaučiai ir asilai. Šumerų žynys. Virtos bulvės su spirgučiais.

Tėveli! Aš ne tėvelis. Julius aš. Aišku? „Mąstytojas“. Kalnai. Debesys. Tolumos. Periokas. Urzgimas pilve. Penate! Kibelės kultas. Šilta lova. Paskutinė cigaretė. Penelopė. Ištikimybė. Dora. Kadangi Penelopės tar-nams ponia buvo neprieinama, jie tenkinosi tarnaitė-mis. Bet Charondo valstybėje buvo išleistas įstatymas, kad visi mokėtų skaityti ir rašyti. Išklausę Cicerono kalbos žmonės skirstydavosi sakydami: „Kaip dieviškai Ciceronas kalba“, po Demosteno prakalbos klausytojai šaukdavę: „Mušt Pilypą!“

Nyku. Tuštuma. Didelis troškimas. Švelnumas. Kaž-kur žindyves, turėjusias blogą pieną, bausdavo mirtimi. Tu nuliūdai? Melancholija. Vėlyvas lapkritis. Mėgsti spalvotus filmus? Kas yra pavasaris? Žemės tapytojas.

17

Kas yra ruduo? Metų klounas. Kas yra plaukai? Galvos drabužiai. Žiūrėk, to dieduko galvai labai šalta. Mielės žaidimas. Kas yra žiema? Vasaros tremtinė.

Gaivalingas viduramžių žmonių polinkis į kūniškumą neleido per daug idealizuoti meilės. Kas yra kakta? Dva-sios veidrodis. Tavo šnekos – blogas provincijos limona-das. Idealas. Kuriems galams aš turėčiau eiti į dykumą ieškoti aukso?

Lietaus lašas. Liūtis. Mažas kambarėlis. Židinys. Minkštas krėslas. Pliauskos. Cigaretė. Žvilgsnis į langą. Svajos. Liepsna. Jūra ošia. Miškas ošia. O ugnis? Ug-nis gaudžia. Meilė. Lietaus lašas į kaktą. Mėnuo dan-guje. Antkapis. Viršugalvis šildo Nukryžiuotojo kojas. Nakvynė. Drėgmė. Tamsa. Žingsniai. Nuorūka. Nuo žemės. Kuriems galams mėnulis reikalingas kapuose? Kas yra šviesa? Visų daiktų veidas. Niekas nepradeda namo statyti nuo stogo. Ritenuto. Balti arkliai. Vėlės. Dejuo jantis ekskavatorius. Kriokiantis smuikas. Dūdelė. Cinikai. Raudonmedis. „Marlboro“. Aš einu maudy-tis. Smūgis! Dar kartą. Galvijau! Nutilk! Marš miegoti! Šunsnukis. Tylus verksmas. Duona. Tu miegi nuogas? Alus. Sėkmė. Moterystės šventumas? „Nereikia savyje niekinti gyvulio, nes jis keršija.“ Šviesos spindulys šlykš-tynių tvane. Įdomu, kiek žmonių tualete neapsieina be skaitymo? Saugokite nuo vaikų kvepalus, nes jie iš-tižina sielą. O, šventas Jonai Chrizostomai! Filonai, ką tu darai? Tyli didybė.

„Jei negali sugyventi su žmona, neužmušk jos, bet ge-riau palik ją. Jei vyras tave pamirštų ir nueitų su kita, nemanyk, kad ir tu gali taip pasielgti. Tu kantriai lauk.

18

Anksčiau ar vėliau tavo vyras susipras ir grįš pas tave.“ Brangusis, mes turėsim kūdikį… Tėveli. Aš ne tėvelis. Julius aš. Spjūvis. Kvapas. Ne kvepalai. Gerčiau vyną, jei nebūtų degtinės. Lyrika. Kvadratas. Šuo. Vienatvė. Chunguzai. Tėvas. Nežinau. Vandenynas. Veidai. Kodėl taip dreba tavo rankos? Kaukė. Praeitis. Sugrįžki, jau-nyste. Raukšlės. Lazda. Karstas. Ateitis. Vystyklai. Kupra. Bedantė burna. Kapas. Laimė. Naktis.

Kur eini? Į paskaitas. O tu? Iš paskaitų. Autobusas. Molis. Išrausta žemė. Giedras pavasario rytas. Mėlynas dangus. Žiedai. Grynas oras. Žaluma. Kaklaraištis. Ce-mento dulkės. Tvaikas. Man šiandien nesiseka. Sunki galva. Medžiai, kur jūsų Driadės? Ąžuole, kur tavo kiau-lės? Nuvalyk voratinklius. Voras audžia savo rankomis ir gyvena karalių pilyse. Amžinas ilgesys. Kataklysmos. Kur čia telefonas? Rožės. Nusivylimas. Kokie nuostabūs spygliai ir kaip jie kvepia. Po šimts pypkių, na ir vėjas. Toks ruduo! Naktis. Žvakė. Nemiga. Viskas kartojasi ir galų gale grįžta į savo vietas. Vaikai, apnuoginkite kairę ranką. Seselė jus paskiepys. Pasiutęs šuo? Esmė. Liga, naikindama mūsų nervus ir kūną, negali įveikti mūsų esmės. Nemirtingumas. Dievo mirtis. Tušti laip-tai. Katastrofa. Patefonas. Serenada. Kurtumas. Geis-mas. Vynas. Tu ateisi? Bedugnė. O, kaimo tyla! O, kaimo žaluma! Kūdikio gimimas. Ašaros ir naktis. Kiaulė. For-tepijonas. Kur tas šaltinėlis. Nežinau. Misisipė be Misū-rio. Tu mane myli? Taip, o ką? Jovalas. Leipcigo mugė. 1479 metai. Nusikaltimas. Laimė. Obelys. Nemiga.

Manęs nėra. Be tavęs negaliu gyventi. Eik velniop! Cirkas. „Gyvenimas – drama, pasaulis – scena, žmonės – artistai.“ Aktoriaus meistriškumo katedros studentai.

Tualeto darbuotoja. Vėliava. Jie neturėjo socialistinės są-monės. Bespalvis dangus. Neliesk, aš pats. Dešra. Juodas apatinukas. Šlapimas. Skylėta geltona antklodė. Išdauž-tas langas. Vestuvių žiedas. Tvartas. Striptizas. Likeris. Pabučiuok mane. Bitės atodūsis. Kaip toli girdėti! Mirtis. Labanaktis, brangusis. Aplaistytas kostiumas. Smegenys. Mėšlas. Kur ta mergužėlė, kuri nemylėjo. Harmonija. Vakuumas. Lūpos. Kalnai. Einšteinas. Barzda. Pirštai. Glostymas. Nusirenk. Juokas. Katapulta. Pirmoji nak-tis. Trigubas salto. Maršas.

Mirė naktį. Staiga. Jau ruduo. Bet saulė dar šildo maloniai. Vištos kapstosi smėlyje. Kur išvykti? Bangos dūžta į krantą. Tuščias pliažas. Tuščios persirengimo kabinos. Tiltas į jūrą. Galbūt vieniša figūra. Moteris vie-nam sezonui. Bet jau sezono pabaiga. Fleitos ir čeles-tos muzika. Linų spalvos plaukai. Žvilgsnis į tolį. Kakta. Lūpos išplaukė paskutine valtimi. Moteris. Vienišos pė-dos. Apsiaustas. Lietus… lietus… Nykuma. Sudie.

…prasidėjo 1968-ųjų gruodis

Viktoro Gerulaičio „Noveletės“ – psichologinio medi­tacinio pobūdžio tekstų siuita. Šių tekstų nesieja bendra fabula, tačiau jie sutelkti į trumpesnius ar ilges nius skyrius, kuriuos sudaro panašios tematinės pakraipos noveletės (pavyzdžiui, „Laiškai iš narvo“,

„Iš buvusio gyvenimo“) arba tiesiog aforistinės įžval­gos („Iš menininkų aikštės“, „Iš mano rudenio lapų“).

Kartu „Noveletės“ yra tam tikras XX amžiaus pas­kutinio ketvirčio lietuvio minčių ir jausmų, būsenų ir svajonių atmosferos pjūvis. Labai atviras ir asme­niškas. Čia susipina tikrovės ir fantasmagorijos pasauliai. Lyrika čia ironiška, o ironija lyriška, skaus­mas linksmas, o džiūgavimas – liūdnas. Toks Geru­laičio amarkordas. Tikėtina, kad vyresnis skaitytojas lyg kažką prisimins, o jaunesnis – dėl ko nors suklus, gal net nustebs.

„Nuo lopšio iki kapo“ – taip pavadinta pasku­tinė Ferenco Listo simfoninė poema. Iš vaikystės į įvykusią ateitį – toks neilgas autoriaus kelias dar vis buvusiame ir jau praėjusiame jo laike atsispindi šiose gal kiek keistokose „Noveletėse“.