VILNIAUS UNIVERSITETAS

Ilona Michailovič

BAUDŽIAMAJAME ĮSTATYME NUMATYTŲ NEPILNAMEČIŲ

RESOCIALIZACIJOS PRIEMONIŲ TAIKYMAS

Daktaro disertacijos santrauka Socialiniai mokslai, teisė (01 S)

Vilnius, 2001

Darbas atliktas 1996–2000 metais Vilniaus universitete. Doktorantūros teisė suteikta 1998 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 457. Doktorantūros komitetas: Pirmininkė ir darbo vadovė: Doc. dr. Anna DRAKŠIENĖ (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01S); Nariai:

1. Prof. habil. dr. Mindaugas MAKSIMAITIS (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S);

2. Prof. habil. dr. Viktoras JUSTICKIS (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S);

3. Prof. habil. dr. Juozas VAITKEVIČIUS (Vilniaus pedagoginis universitetas, socialiniai mokslai, edukologija, 07 S);

4. Doc. dr. Jonas PRAPIESTIS (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S). Oponentai:

1. Prof. habil. dr. Vilenas VADAPALAS (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

2. Doc. dr. Algimantas URMONAS (Lietuvos teisės universitetas, socialiniai mokslai, teisė, 01 S).

Disertacija bus ginama viešame doktorantūros komiteto posėdyje, kuris įvyks 2001 m. gegužės 18 d. 14 val. Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Adresas: Saulėtekio al. 9, I rūmai, 2054 Vilnius, Lietuva. Tel. 36 61 67, 36 61 60, faksas 36 61 63. Disertacijos santrauka išsiųsta 2001 m. balandžio ……. d. Su disertacija galima susipažinti Vilniaus universiteto ir Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekose.

2

TEMOS AKTUALUMAS

Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas kelia vis

platesnių tyrimų būtinumą. Tai lemia keletas priežasčių: struktūriniai visuomeniniai ir

ekonominiai nusikalstamumo pokyčiai, Lietuvos teisingumo vykdymo nepilnamečiams ir

tarptautinių dokumentų nuostatų suderinamumo problema, naujos teisingumo vykdymo

nepilnamečiams sistemos formavimas. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių reforma, kuri nemažai diskutuojama, yra vienas iš svarbiausių

teisingumo vykdymo nepilnamečiams reformos uždavinių.

Reikia pabrėžti, kad baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymo negalima traktuoti izoliuotai. Reikšmingą įtaką šių priemonių taikymo

koncepcijai formuoti turi ir kitų šalių mokslininkų tyrinėjimų rezultatai. Šią problemą yra tyrinėję

J.Braithwaite, W.Heinz, J.Junger-Tas, H.Kołakowska-Przełomiec, J.Mehlbye, R.Storz,

L.Walgrave, D.Wójcik, A.Dolgova, N.Kuznecova, G.Minkovskis ir kiti1.

Nepilnamečių nusikalstamumo problematika plačiai nagrinėjama Lietuvos kriminologijos

ir baudžiamosios teisės mokslininkų darbuose. Įvairius nepilnamečių nusikalstamumo aspektus

tyrinėjo G.Babachinaitė, J.Bluvšteinas, A.Čepas, A.Dapšys, A.Drakšienė, J.Galinaitytė,

V.Justickis, S.Kuklianskis, V.Pavilonis, A.Urmonas ir kiti mokslininkai2. Tačiau Lietuvos

kriminologijos literatūroje labai nedaug yra monografijų ir kompleksinių empirinių tyrimų,

tiesiogiai nagrinėjančių nusikaltusių nepilnamečių resocializaciją, taikant jiems baudžiamajame

įstatyme numatytas resocializacijos priemones.

1 Pavyzdžiui, Braithwaite J. Restorative Justice: Assessing Optimistic and Pessimistic Accounts. – Crime and Justice. A Review of Research. Edited by M.Tonry. Volume 25. The University of Chicago Press, Chicago and London, 1999; Confronting Youth in Europe - Juvenile Crime and Juvenile Justice. Edited by Mehlbye J., Walgrave L. Copenhagen: AKF Forlaget, August, 1998; Juvenile Offender-Victim Mediation. Edited by: Czarnecka-Dzialuk B., Wójcik D. Warszawa: Institute of Justice, 1999; Heinz W., Storz R. Diversion im Jugendstrafverfahren der Bundesrepublik Deutschland. Forschungsvorhaben des Bundesministers der Justiz: „Erzieherische Maβnahmen im deutschen Jugendstrafrecht - Anschluβ- und Vertiefungsuntersuchung“. Abschluβbericht. Herausgegeben vom Bundesminister der Justiz. Bonn, 1993; Teoria i praktyka pojednania ofiary ze sprawcą. Red. Bieńkowska E. Warszawa: „Patronat“, 1995. 2 Pavyzdžiui, Babachinaitė G., Dapšys A., Drakšienė A. Nepilnamečių nusikalstamumo bruožai (praeitis, dabartis, prognozės) // Filosofija, sociologija. 1991. Nr. 3; Babachinaitė G., Dapšys A., Kuklianskis S. Nepilnamečių grupinių nusikaltimų prevencija: Informacinė-metodinė priemonė. Vilnius, 1989; Čepas A., Pavilonis V. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija. Vilnius: Mintis, 1973; Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos // Teisės problemos, 1993. Nr. 1; Drakšienė A. Nuosprendžio vykdymo atidėjimas nepilnamečiams: Informacinė-metodinė medžiaga. Vilnius, 1991; Drakšienė A. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projekte // Teisė: Mokslo darbai, 1998. Nr. 32; taip pat G.Babachinaitės darbai, skirti nedirbančių ir nesimokančių paauglių teisės pažeidimų prevencijai; A.Drakšienės darbai, kuriuose nagrinėjami dirbančių paauglių teisės pažeidėjų asmenybės ir elgesio ypatumai; Galinaitytė J. Nepilnamečių nusikaltimų profilaktika. Vilnius: Mintis, 1975; Justickis V. Nepilnamečių teisės pažeidėjų charakterio nukrypimai. Kaunas: Šviesa, 1984; Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas. Aut.: Babachinaitė G., Čepas A., Dapšys A., Drakšienė A. ir kt. Vilnius: Mintis, 1984; Vileikienė E., Gečėnienė S. Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečių teisės pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui. Vilnius, 1999.

3

Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo

problemos susijusios su teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelio ypatumais, todėl

spręstinos tik kompleksiškai išanalizavus ne tik amžiaus, kurį pasiekęs asmuo gali suvokti

baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus, kriterijų; institucijų, kurios taiko baudžiamajame

įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones, pobūdį, bet ir nusikaltusių

nepilnamečių asmenybės bei jų nusikalstamų veikų ypatumus.

Nepilnamečiui padarius nusikalstamą veiką, būtina atsižvelgti į labai jauną kaltininko

amžių, todėl baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių

taikymas turi remtis kitokiais principais, palyginti su suaugusiųjų. Remiantis šių priemonių

taikymo praktikos analize pažymėtina, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos, skirtos

nusikaltusiems nepilnamečiams, jų statusui baudžiamojoje teisėje, kelia nemažai abejonių dėl

bausmės ir kitų poveikio priemonių taikymo. Taikant baudžiamajame įstatyme numatytas

nepilnamečių resocializacijos priemones, kyla nemažai klausimų, tarp kurių – koks yra

kaltininkas, kodėl nusikalto, kokią priemonę jam reikėtų skirti, nes, viena vertus, padaroma

nusikalstama veika, už kurią gresia bausmė, numatyta baudžiamajame įstatyme, kita vertus,

kaltininkas – tai vaikas, pradedantis savarankišką gyvenimą.

DARBO TIKSLAS

Šios aplinkybės ir nulėmė darbo tikslą – remiantis nepilnamečiams taikomų resocializacijos

priemonių srities tarptautinės teisės šaltiniais, kriminologijos literatūros apie nusikaltusius

nepilnamečius, jų daromas nusikalstamas veikas, poveikio priemonių jiems taikymo praktiką

analize, taip pat nepilnamečių nusikalstamumo Lietuvoje rodiklių vertinimu bei autorės atliktų

tyrimų rezultatais – išanalizuoti baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymą ir pasiūlyti jo tobulinimo kryptis.

DISERTACIJOS TYRIMO DALYKĄ iš esmės apibūdina temos pavadinimas –

baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas. Tačiau

bendrasis tyrimo dalykas išskaidytas į keletą sudedamųjų dalių:

1. Nepilnamečių nusikalstamų veikų ypatumų, nusikaltusio nepilnamečio asmenybės,

šeimos aplinkos reikšmė, taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių

resocializacijos priemones.

2. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymo sistema turi atitikti ne tik šiuolaikinės Lietuvos

baudžiamosios teisės ypatumus, bet ir Lietuvos teisės tradicijas, semtis iš mūsų istorinės patirties,

4

darbe baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas

analizuojamas istoriniu požiūriu.

3. Darbe tiriamas galiojančiame Lietuvos Respublikos BK numatytų priemonių – baudos,

pataisos darbų, laisvės atėmimo, papildomų bausmių taikymo efektyvumas, remiantis pirmiausia

empirinių tyrimų duomenimis.

Siekdama išanalizuoti dažniausiai nepilnamečiams taikomos – laisvės atėmimo bausmės

resocializacinio poveikio galimybes, autorė nagrinėjo, kaip susiklosto tolesnis jaunų žmonių

likimas atlikus laisvės atėmimo bausmę (išėjus į laisvę), kai ši bausmė pirmą kartą buvo

paskirta nepilnametystės laikotarpiu, ir su kokiais šeimos aplinkos ar paties kaltininko

bruožais šis likimas gali būti siejamas.

4. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas.

5. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip baudžiamajame įstatyme numatytų

nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo prielaida.

6. Teisingumo vykdymo nepilnamečiams modelis, kuriuo gali būti grindžiama

baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo sistema.

7. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas

atsižvelgiant į amžiaus ribas. Todėl nagrinėjamos viršutinė ir žemutinė nepilnametystės amžiaus

ribos.

8. Atsižvelgiant į kai kurių kitų šalių patirtį nagrinėjamos diversion taikymo Lietuvoje

galimybės ir perspektyvos.

9. Remiantis atkuriamojo teisingumo vykdymo modelio nuostatomis, darbe nagrinėjamos

pažangiausios nepilnamečių resocializacijos priemonės – kaltininko ir jo aukos mediacijos

įgyvendinimo Lietuvoje galimybės, siekiant kaltininko ir aukos susitarimo, atlygio

nukentėjusiajam užtikrinimo, nepilnamečio kaltininko savo veikos ir padarinių suvokimo.

10. Siekiant tobulinti baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymą, nagrinėjamas nepilnamečių teismo vaidmuo ir siūlomas bendrosios

kompetencijos teismų nepilnamečių teisėjų skyrių, taikančių priemones kūrimas, pabrėžiant

ikiteisminio tyrimo institucijų svarbą, taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių

resocializacijos priemones.

TYRIMO ŠALTINIAI

Tyrimo šaltiniai buvo tarptautiniai dokumentai baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymo srityje, Lietuvos Respublikos galiojantis ir naujas

baudžiamieji kodeksai, kitų valstybių įstatymai, nepilnamečių nusikalstamumo Lietuvoje

oficialūs statistikos duomenys, kriminologinė ir baudžiamosios teisės literatūra. Tačiau siekiant

5

tinkamai pritaikyti nepilnamečiui baudžiamajame įstatyme numatytą resocializacijos priemonę,

apskritai reformuojant nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo praktiką, kyla išsamių

empirinių tyrimų būtinumas. Todėl autorė atliko kriminologinius tyrimus, kurių rezultatai sudarė

empirinių duomenų šaltinius.

TYRIMO METODIKA

1. Nepilnamečių baudžiamųjų bylų analizė. Atliktas atrankinis tyrimas – išanalizuota 214

nepilnamečių baudžiamųjų bylų, kurių sprendimai (nuosprendžiai, nutartys) priimti atkūrus

Lietuvos Nepriklausomybę, 1990–1998 metais. Atlikdama šį tyrimą, autorė išanalizavo trijų

Lietuvos apygardų teismų – Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio ir šių miestų apylinkių teismų

(Vilniaus miesto pirmojo ir antrojo apylinkių teismų) nepilnamečių baudžiamąsias bylas, kurių

sprendimai priimti 1995–1998 metais, nes 1995 metais įsigaliojo pagrindiniai Lietuvos

Respublikos BK pakeitimai ir papildymai, priimti 1994 metais3. Be to, išanalizuotos visos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nepilnamečių baudžiamosios bylos, kurių sprendimai priimti

1990–1994 metais. Atliekant tyrimą taip pat atsižvelgta į baudžiamųjų bylų teismingumo

taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos BPK, pakeistas 1994 metais ir įsigaliojusias 1995

metų sausio 1 dieną4. Iš 214 nepilnamečių baudžiamųjų bylų 66 baudžiamosios bylos nagrinėtos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, 76 – apygardų teismų, 72 – apylinkių teismų. Taigi iš viso

ištirtas 351 nepilnametis. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duomenimis ištirta 145

nepilnamečiai, apygardų teismų – 115, apylinkių teismų – 91 nepilnametis.

Analizuojant nepilnamečių baudžiamąsias bylas, nagrinėta: nuosprendžių; kaltininkų,

liudytojų apklausos protokolų; nepilnamečių charakteristikų, duomenų apie teistumą; psichologų,

psichiatrų ekspertų išvadų; tėvų charakteristikų, jų apklausos protokolų; kaltinamųjų išvadų

informacija.

Baudžiamosios bylos analizuotos pagal specialiai parengtą anketą, kurioje pateikta

klausimų, susijusių ne tik su nepilnamečiams taikytomis baudžiamajame įstatyme numatytomis

resocializacijos priemonėmis, bet ir nepilnamečio nusikalstamos veikos kaltininko asmenybe,

nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

3 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ // Valstybės žinios, 1994. Nr. 60-1182; Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ (Nr. I-551) ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Nr. I-551, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos pakeitimo“ // Valstybės žinios, 1994. Nr. 96-1879. 4 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ // Valstybės žinios, 1994. Nr. 95-1862.

6

Siekiant tinkamai interpretuoti tyrimų rezultatus, atlikti statistiniai skaičiavimai procentais

ir taikant aritmetinį vidurkį. Taip pat panaudotas chi2 (chi kvadrato) testas, kuris naudojamas

nustatyti statistiškai reikšmingą tiriamosios ir bendrosios visumos skaičiaus santykį.

2. Katamnezinio tyrimo metodas. Pažymėtina, kad pirmą kartą Lietuvoje panaudotas

pakartotinio – katamnezinio tyrimo metodas. Šio tyrimo esmė – teisto asmens tolesnio likimo

stebėjimas per daugelį metų (paprastai penkerius metus), ypač pakartotinio nusikalstamumo

aspektu, tiriant baudžiamajame įstatyme numatytų resocializacijos priemonių efektyvumą.

Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių efektyvumas

tirtas pagal recidyvo požymį ir adaptacijos visuomenėje kriterijų, nagrinėjant individualius

tiriamųjų bruožus, gyvenimo situaciją ir pan. Stebėtas žmonių likimas, siekiant nustatyti šio

likimo reiškinius, priežastiniu ryšiu susijusius su paskirtomis priemonėmis.

Atliekant katamnezinį tyrimą, informacija apie jaunų žmonių gyvenimą gauta iš šių

šaltinių:

1. Atlikta nepilnamečių baudžiamųjų bylų analizė. Padaryta jaunų žmonių atranka –

atrinkti 25 tiriamieji, kuriems pirmą kartą skirta laisvės atėmimo bausmė nepilnametystės

laikotarpiu;

2. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos suteikta informacija apie tolesnį likimą šių 25 nepilnamečių, pirmą kartą teistų

laisvės atėmimu;

3. Laisvieji pokalbiai-interviu su tiriamaisiais. Autorė individualiai apklausė 12 tiriamųjų

(iš jų aštuonis – kalinimo vietose). Tai sudarė 50 proc. tiriamųjų: iš 25 tiriamųjų vienas mirė, trys

išvykę iš Lietuvos, apie šešių buvimo vietą nebuvo duomenų, trys atsisakė susitikti.

Katamnezės trukmė buvo vidutinškai 6 metai ir 8 mėnesiai, skaičiuojant nuo tiriamųjų

paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, atlikus laisvės atėmimo bausmę (arba paleidus lygtinai)

dienos. Tiriamųjų amžius – vidutiniškai 25 metai. Paprastai šio amžiaus vidutinis jaunas Lietuvos

gyventojas yra pasiekęs tam tikrą gyvenimo stabilizaciją: baigęs aukštąją mokyklą, kelerius

metus dirba (baigęs vidurinę ar pagrindinę mokyklą), taip pat dažnai yra sukūręs šeimą.

Rengiant disertaciją naudotasi lyginamosiomis teisinėmis, sisteminėmis analizėmis,

anketavimo, apklausos, statistiniu, loginiu ir kitais metodais.

MOKSLINIS DARBO NAUJUMAS

Mokslinis darbo naujumas tai, kad šis darbas – pirmasis mėginimas kompleksiškai išanalizuoti

baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymą, tiriant

nusikaltusių nepilnamečių asmenybę, jų daromų nusikalstamų veikų ypatumus. Darbe siūlomos

7

baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo tobulinimo

kryptys:

1. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas

turėtų iš esmės remtis atkuriamojo teisingumo vykdymo modelio nuostatomis.

2. Viršutinė amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, riba turėtų būti 18 metų.

Taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones 14–17 metų

asmenims, turėtų būti pabrėžiamas šių priemonių gerovės (auklėjimo, globos) ir atkuriamasis

pobūdis.

3. Taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones,

pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas diversion pobūdžio priemonėms ir mediacijos procesui.

4. Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo

efektyvumas neatsiejamas nuo institucijų, kurios jas taiko pobūdžio. Todėl būtina plėsti įvestą

nepilnamečių teisėjų specializaciją ir šių teisėjų veiklą, kuriant ateityje specializuotus bendrosios

kompetencijos teismų padalinius – nepilnamečių teisėjų skyrius. Baudžiamajame įstatyme

numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas turėtų būti nepilnamečių teisėjų

skyrių kompetencija.

Tyrimo naujumas ir tas, kad minėti aspektai yra susiję su vykstančia nepilnamečių

justicijos reforma Lietuvoje.

PRAKTINĖ DARBO REIKŠMĖ

Darbe siūloma tobulinti naujojo BK nuostatas, susijusias su viršutine amžiaus, nuo kurio galima

baudžiamoji atsakomybė, riba.

Siekiant įgyvendinti mediacijos procesą teisingumo vykdymo nepilnamečiams sistemoje,

darbe pateikiamas Eksperimentinės nepilnamečio kaltininko ir jo aukos mediacijos programos

projektas, kuris yra pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, taip pat siūloma

papildyti Lietuvos Respublikos BPK projektą atitinkamomis nuostatomis.

Turint omenyje gana plačią ir kompleksinę nagrinėjamų problemų sferą, tyrimų rezultatai

gali turėti reikšmės tolesniems baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymo tyrimams ir jiems tobulinti, formuojant šių priemonių taikymo sistemą ir

reformuojant nepilnamečių teisingumo vykdymo modelį.

Praktinė darbo reikšmė yra ir ta, kad tyrimų rezultatai gali būti reikalingi teismų

praktikoje, taikant nepilnamečiams baudžiamajame įstatyme numatytas resocializacijos

priemones.

Darbo išvados gali būti naudojamos, organizuojant prevencinę veiklą, siekiant užkirsti

kelią nepilnamečių nusikalstamam elgesiui.

8

Darbe nagrinėjami klausimai, susiję su nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymu,

taip pat gali lemti tolesnius tyrimus, išryškinti kitokias problemas, kurias reikės spręsti atskirai,

pavyzdžiui, nusikalstamumo prevencijos ir resocializacijos priemonių taikymo asmenims,

kuriems, pagal naujojo Lietuvos Respublikos BK 81 straipsnio antrąją dalį, nusikalstamos veikos

padarymo metu buvo 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, aspektus.

Darbo išvados gali būti naudojamos plėtoti kriminologijos ir baudžiamosios teisės mokslų

doktriną, teisės ir kitų socialinių mokslų doktorantų ir studentų kriminologijos teorijos ir

baudžiamosios teisės praktikos studijoms.

TYRIMO REZULTATŲ APROBAVIMAS

Darbas apsvarstytas ir jam pritarta Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės

katedroje. Esminiai disertacijoje nagrinėti klausimai pateikiami Lietuvos valstybinio mokslo ir

studijų fondo remiamos Mokslo programos „Nusikalstamumas ir kriminalinė justicija“, kurios

vykdytoja buvo ir autorė, Baigiamojoje mokslinėje ataskaitoje, taip pat pagal šios programos

tyrimų rezultatus parengtoje monografijoje „Baudžiamųjų sankcijų darna. Sistemos sukūrimo

prielaidos“ (autoriai: Dapšys A., Čaplinskas A., Merkevičius R., Michailovič I., Misiūnas J.,

Pavlovas V., Poškevičius V. Vilnius, 1998).

Pagrindinės disertacijos mintys naudotos rengiant Lietuvos Respublikos kodeksų ir kitų

įstatymų bei norminių aktų tobulinimo įstatymų projektus, taip pat yra realizuoti parengtuose

įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose. Dauguma darbo siūlymų, susijusių su mediacijos

instituto įvedimu ir taikymu Lietuvoje, įgyvendinami Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijoje pagal 1996–2000 metais atlikto mokslo tiriamojo darbo „Baudžiamajame įstatyme

numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas“ medžiagą.

Darbo rezultatai pateikiami autorės publikacijose, paskelbtose Vilniaus universiteto

mokslo darbuose (Teisė. 1999, Nr. 33(4); 2000, Nr. 35) ir kituose leidiniuose, taip pat autorės

skaitytuose pranešimuose – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje 1999 m. rugsėjo 30 –

spalio 1 d. vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baudžiamieji įstatymai: dabartis ir

perspektyvos“, kitose mokslinėse praktinėse konferencijose ir seminaruose.

DARBO STRUKTŪRA

Disertacija susideda iš įvado, trijų skyrių, išvadų ir pasiūlymų, literatūros sąrašo, autorės mokslo

straipsnių disertacijos tema sąrašo. Darbo pabaigoje pateikiami šeši priedai: 1. Nepilnamečių

nusikalstamumo Lietuvoje statistiniai duomenys; 2. Pagrindiniai anketos klausimai, tiriant

nepilnamečių asmenybę ir baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymą Lietuvoje pagal baudžiamąsias bylas; 3. Nepilnamečių baudžiamųjų bylų

9

tyrimo duomenys (lentelės ir diagramos); 4. Kai kurie katamnezinio tyrimo duomenys (lentelės);

5. Ką mano tiriamieji apie laisvės atėmimo bausmės resocializacinio poveikio galimybes

(atsakymų ištraukos); 6. Eksperimentinės nepilnamečio kaltininko ir jo aukos mediacijos

programos projektas.

Pirmame darbo skyriuje „Nusikaltusių nepilnamečių asmenybės ir jų daromų

nusikalstamų veikų ypatumų reikšmė, taikant baudžiamajame įstatyme numatytas

nepilnamečių resocializacijos priemones“ pabrėžiama, kad taikant baudžiamajame įstatyme

numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones, išskirtinę reikšmę turi ne tik nepilnamečių

nusikalstamų veikų, kurios yra šių priemonių taikymo prielaida, ypatumai, bet ir nusikaltusių

nepilnamečių asmenybės aspektai: amžiaus ir lyties, užimtumo ir išsimokslinimo ypatumai,

asmenybės sutrikimai, neprisitaikymo prie visuomenės požymiai, taip pat šeimos aplinkos įtaka

asmenybei formuoti. Todėl siekiant įgyvendinti darbo tikslą, kompleksiškai analizuojamas

nepilnamečių nusikalstamų veikų pobūdis, kiti ypatumai, atsižvelgiant į 1988–1999 metų

nepilnamečių nusikalstamų veikų tendencijas.

Pagrindinis dėmesys skiriamas šių aplinkybių, kurios turi reikšmės, taikant

baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones, analizei:

nusikaltusių nepilnamečių asmenybės aspektai, asmenybės formavimosi sąlygos, nusikalstamų

veikų aplinkybės (nusikalstamų veikų analizė pagal jų pobūdį, grupiškumo požymį, kaltininko ir

aukos problema padarius kai kurias nusikalstamas veikas), tirtų nusikaltusių nepilnamečių

požiūris į baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo

resocializacinį poveikį.

Analizuojant nepilnamečių padarytas nusikalstamas veikas, pabrėžtina, kad nepilnamečiai

dažnai padaro kelias veikas, kurios atitinka kvalifikaciją pagal vieną ar kelis Lietuvos

Respublikos BK straipsnius ar straipsnių dalis. Jas galima vertinti kaip pakartotinumą –

kvalifikuojamąjį požymį ar nusikaltimo epizodą arba nusikaltimų sutaptį. Todėl buvo siekta

išsiaiškinti kiekvienos tokios veikos ypatumus: padarymo laiką, vietą, grupiškumo pobūdį, nes tai

leidžia daryti patikimesnes išvadas.

Atliktas tyrimas parodė didelį nerimą keliančią nepilnamečių nusikalstamos karjeros

pradžios problemą, nes, remiantis empirinės medžiagos analize, dešimtadalį visų nusikalstamų

veikų ir 15 proc. nusikalstamų veikų, kurias nepilnamečiai darė grupėmis, sudarė veikos, kurias

darant dalyvavo mažamečiai.

Asmenų, įtraukiančių šiuos vaikus į nusikalstamą veiklą, kontingento tyrimas leidžia

daryti išvadą, kad tai 18–29 metų jaunuoliai, dažniausiai 26–29 metų jauni žmonės, kurie savo

nusikalstamiems sumanymams įgyvendinti išnaudoja vaikus iki 14 metų kaip įrankius.

10

Kadangi baudžiamajame įstatyme numatytoms nepilnamečių resocializacijos priemonėms

taikyti turi reikšmės ta aplinkybė, ar nepilnamečio gyvenime nusikalstama veika yra susijusi su

neprisitaikymu prie visuomenės, ar yra atskirta nuo jų gyvenimo būdo, mėginta ištirti

nusikaltusių nepilnamečių neprisitaikymo prie visuomenės požymius. Remiantis tyrimu padaryta

išvada, kad kai kuriems nepilnamečiams buvo būdingi neprisitaikymo prie visuomenės požymiai:

penktadalis nepilnamečių anksčiau buvo teisti, beveik dešimtadalis darė administracinius teisės

pažeidimus, policijos profilaktinėje įskaitoje buvo 37 proc. tirtų nepilnamečių; 4,7 proc.

nusikalstamų veikų padarė neblaivūs nepilnamečiai. Nusikaltusių nepilnamečių asmenybės

tyrimas leidžia konstatuoti, kad net 14 proc. vaikų turėjo įvairių asmenybės sutrikimų. Tai kelia

didelį susirūpinimą, nes ši aplinkybė gerokai padidina nepilnamečių tikimybę nusikalsti, tokiu

būdu sudarant prielaidą taikyti baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos

priemones.

Remiantis atliktu tyrimu teigiama, kad vertinant kaltininko asmenybę, jo veikos motyvus,

taip pat kvalifikuojant veiką ir skiriant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių

resocializacijos priemones, labai reikšmingos yra eksperto išvados. Šiuo atveju, kai kaltininkas –

vaikas, kurio psichinė socialinė būklė dar nesusiformavo, ekspertizės reikšmė labai didelė. Todėl

analizuojamos eksperto-kriminologo vertinimo galimybės, taikant baudžiamajame įstatyme

numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones. Kriminologų konsultacijos turėtų

sociologinio ir teisinio kazuso vertinimo elementų. Jas turėtų teikti patyrę asmenys, daugelį metų

atliekantys kriminologinius tyrimus, analizuojantys nusikalstamumą, taip pat tiriantys įvairių

nusikalstamų veikų kaltininkus. Siekiant tinkamai taikyti baudžiamajame įstatyme numatytas

nepilnamečių resocializacijos priemones, eksperto-kriminologo vertinimo galimybės būtų tokios:

1. Nusikaltusių nepilnamečių asmenybės aspektų tyrimas; 2. Gyvenimo ir auklėjimo sąlygų

vertinimas, taip pat remiantis duomenimis apie šeimos narius; 3. Elgesio iki nusikalstamos veikos

vertinimas, atsižvelgiant į ankstesnės nusikalstamos veikos pobūdį; 4. Neprisitaikymo prie

visuomenės požymių reikšmė nusikalstamai veikai padaryti.

Antrame darbo skyriuje „Baudžiamajame įstatyme numatytos nepilnamečių

resocializacijos priemonės ir jų taikymas“ nagrinėjamos galiojančiame baudžiamajame

įstatyme numatytos nepilnamečių resocializacijos priemonės, pateikiama resocializacijos

samprata.

Reglamentuojant baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymą Lietuvoje, atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, išskirtinę reikšmę turi nacionaliniai

nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo ypatumai. Todėl darbe nagrinėjami kai kurie

baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo ypatumai,

11

remiantis feodalinės Lietuvos teisės šaltiniais, 1918–1940 metų Lietuvos baudžiamąja teise,

pateikta istorinė priemonių, taikytų nepilnamečiams Lietuvoje apžvalga.

Remiantis baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių

taikymo analize, galima teigti, kad Lietuvai būdingi dviejų teisingumo vykdymo nepilnamečiams

modelių – retribucinio, kaip vienos iš specializuotų baudžiamosios teisės sričių, ir gerovės

(globos, auklėjimo) modelių elementai. Darbe nagrinėjama atkuriamojo teisingumo vykdymo

modelio (restorative justice model) reikšmė baudžiamajame įstatyme numatytoms nepilnamečių

resocializacijos priemonėms taikyti. Remiantis atkuriamojo teisingumo vykdymo

nepilnamečiams modelio analize, darbe atskleidžiama jo esmė – nusikaltimas laikomas žala aukai

ir visuomenei, intervencija yra skirta siekiant atlyginti žalą, nusikaltėlis aktyviai įtraukiamas į

atkuriamąjį procesą, o teisinei sistemai suteikiamos teisinės garantijos ir aukos, ir nusikaltėlio

atžvilgiu. Nepilnamečiai nusikaltėliai turi būti laikomi atsakingais už savo veiksmus, bet

sankcijos turėtų būti konstruktyvios ir reikšmingos, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus.

Oficialios statistikos duomenys apie nusikaltusių nepilnamečių baudimo politiką

analizuojami kartu vertinant autorės atliktų tyrimų rezultatus, siekiant išnagrinėti, kiek, remiantis

empirinės medžiagos analize, nepilnamečių traktavimo politika yra pagrįsta, o kiek gali būti

apibūdinta kaip represinė:

1. Remiantis atliktu tyrimu, teismų praktikos analize, ir bauda, ir pataisos darbai

nepilnamečiams skiriami labai retai. Autorės atliktos nepilnamečių baudžiamųjų bylų analizės

duomenimis, bauda, kaip pagrindinė bausmė, buvo skirta tik 2,3 proc. teistų nepilnamečių.

Pataisos darbų bausmė taikyta nepilnamečiams dar rečiau, nei bauda. Bylų analizė parodė, kad

nepilnamečių, kuriems skirti pataisos darbai, lyginamoji dalis nesudarė net vieno procento.

2. Papildomų bausmių taikymo nepilnamečiams analizė leidžia teigti, kad šios bausmės

nepilnamečiams skiriamos ir vykdomos tokia pat tvarka, kaip ir suaugusiems.

2.1. Remiantis oficialios statistikos duomenimis, atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas,

dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla 1996–1998 metais sudarė tik 0,7–1,6 proc.

visų nepilnamečiams paskirtų papildomų bausmių. Bylų analizė parodė, kad ši bausmė iš viso

nebuvo skirta tirtiems nepilnamečiams.

2.2. Kriminologijos ir baudžiamosios teisės literatūros, teismų praktikos ir baudžiamųjų

bylų analizė atskleidė nerimą keliančią tendenciją – nepilnamečiams pakankamai dažnai taikoma

papildoma bausmė – turto konfiskavimas. 1995–1998 metų teismų praktikos analizės

duomenimis, turto konfiskavimas sudarė 43,1–88,8 proc. visų nepilnamečiams skirtų papildomų

bausmių. O remiantis baudžiamųjų bylų analize, šią papildomą bausmę teismai skyrė beveik

visiems nepilnamečiams, kuriems buvo paskirta papildoma bausmė (95,6 proc.). Papildomos

bausmės paskirtos daugiau kaip trečdaliui tirtų nepilnamečių, beveik visos buvo turto

12

konfiskavimas (30,8 proc.). Tai aiškinama tuo, kad teismai privalėjo skirti šią bausmę už kai

kuriuos galiojančio BK 35 straipsnyje išvardytus nusikaltimus, tarp kurių – dažniausiai

nepilnamečių daromos vagystės.

3. Remiantis tyrimų duomenimis, nepilnamečių nusikalstamumo statistikos rodiklių

vertinimu, kriminologijos literatūros analize, baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymo politiką galima pripažinti netinkama. Laisvės atėmimo

bausmės skyrimas nepilnamečiams verčia šių priemonių taikymo nepilnamečiams politiką laikyti

pernelyg griežta. Atlikusi teismų praktikos ir baudžiamųjų bylų analizę, autorė priėjo išvadą, kad

dažniausiai nusikaltusiems nepilnamečiams skiriamas laisvės atėmimas: 1) 1991–1999 metų

teistumo statistikos duomenimis, apie trečdaliui visų nuteistų nepilnamečių buvo skirtas laisvės

atėmimas (27,9-22,2 proc.); 2) bylų analizė parodė, kad reali laisvės atėmimo bausmė buvo skirta

daugumai tirtų nepilnamečių (64,1 proc.). Katamnezinio tyrimo išvada – kad teismai švelnina

laisvės atėmimo bausmės taikymo politiką: trumpino nepilnamečių buvimo laisvės atėmimo

vietose terminą (pirmą kartą nuteisti nepilnamečiai iš laisvės atėmimo vietų paleisti pirma laiko)

– vidutiniškai jie išbuvo pataisos įstaigoje 1,7 karto trumpiau, nei skyrė teismas.

Siekdama išanalizuoti dažniausiai nepilnamečiams taikomos – laisvės atėmimo bausmės

resocializacinio poveikio galimybes, autorė tyrė, kaip susiklosto tolesnis jaunų žmonių likimas

atlikus laisvės atėmimo bausmę (išėjus į laisvę), kai ši bausmė pirmą kartą buvo paskirta

nepilnametystės laikotarpiu, ir su kokiais šeimos aplinkos ar paties kaltininko bruožais šis likimas

gali būti siejamas. Kartu mėginta nustatyti, tirtų nepilnamečių gyvenime nusikalstama veika yra

susijusi su kaltininko neprisitaikymu prie visuomenės ar yra visiškai atskirta nuo tiriamųjų

gyvenimo būdo. Iš esmės atlikdama tyrimą autorė skyrė dvi asmenų grupes: 1) kurie vėl buvo

teisti ir 2) kurie daugiau nebuvo teisti. Tačiau siekiant išaiškinti nepilnamečių, kuriems pirmą

kartą skirta laisvės atėmimo bausmė, resocializacijos laipsnį, vien tokio skirstymo nepakanka.

Todėl siekta nustatyti, ar nepaisant, kad nebuvo pakartotinio nuteisimo, nebeiškyla veiksnių,

rodančių betrunkantį neprisitaikymą prie visuomenės, kuris neleidžia tokių neteistų tiriamųjų

laikyti resocializuotais. Katamnezinis tyrimas parodė, kad 6 metų ir 8 mėnesių katamnezės

laikotarpiu absoliuti dauguma tiriamųjų vėl buvo teisti, apie pusę jų vieną kartą, penktadalis –

teisti du ir tris kartus.

Atliekant katamnezinį tyrimą tirta asmens resocializacija pagal papildomą – adaptacijos

visuomenėje kriterijų leidžia teigti, kad didžiausia tiriamųjų dalis – tai asmenys, kurių adaptacijos

visuomenėje lygis nėra aukštas – per tiriamąjį laikotarpį darė nusikaltimus, turi neigiamą požiūrį į

mokslą, yra žemo išsimokslinimo (dauguma turėjo pagrindinį išsimokslinimą), dažnai nedirba.

Trečiame darbo skyriuje „Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymo tobulinimo kryptys“ pateikiamos nepilnamečių

13

resocializacijos priemonių tobulinimo kryptys, tarp jų – diversion taikymo Lietuvoje galimybės;

mediacijos, kaip nepilnamečio ir jo aukos susitarimo, problemos, šio instituto galimybės ir

perspektyvos Lietuvoje. Nagrinėjamas diversion taikymo Lietuvoje tikslingumas, diversion

koncepcijos, programos, apžvelgiama diversion taikymo kitose šalyse praktika, nagrinėjamos šios

priemonės taikymo galimybės Lietuvoje.

Skyriuje pateikiama mediacijos, kaip nepilnamečio ir jo aukos susitarimo, galimybės

analizė; nagrinėjamos šio instituto įvedimo Lietuvoje galimybės ir perspektyvos. Pabrėžiama, kad

1) mediacija – tai naujas diversion raidos etapas, taip pat 2) mediacija – tai geriausias metodas

tais atvejais, kai yra konfliktas. Konflikto sąvoka čia vartojama plačiąja prasme, „priešininkas”

gali būti ir juridinis asmuo, kuris nebūtinai privalo sutikti dalyvauti mediacijos procese arba

bendradarbiauti jam vykstant. Šiuo atveju svarbiausia, kad į konfliktą būtų tiesiogiai įtrauktas

nukentėjusysis, ir jam būtų siekiama atlyginti padarytą žalą.

Darbe išnagrinėti ir siūlomi pagrindiniai principai ir taisyklės, kuriomis reikia vadovautis,

taikant mediacijos institutą, atsižvelgiant į kitų šalių patirtį. Siekiant įgyvendinti mediacijos

institutą Lietuvoje, darbe taip pat prieita šių išvadų:

1. Sprendžiamasis nepilnamečių teisėjo vaidmuo: mediaciją turėtų kontroliuoti

specializuoti bendrosios kompetencijos teismų nepilnamečių teisėjų skyriai.

2. Praktiniu mediacijos įvedimu turėtų rūpintis speciali institucija – Mediacijos įvedimo

Lietuvoje grupė, kuri vadovautų vykdant Eksperimentinę nepilnamečio kaltininko ir

jo aukos mediacijos programą. Mediatorius turėtų rengti Teisingumo ministerijos

Mediatorių kvalifikacinė komisija.

3. Mediacijos institucijos turėtų būti nepriklausomos nuo teismo, bet bendradarbiauti su

juo kaip specializuotos mediacinės-restitucinės institucijos. Dabar jomis galėtų būti

vaikų teisių apsaugos tarnybos.

4. Sprendžiant sudėtingą bylų siuntimo mediacijai kriterijų problemą, taip pat remiantis

kitų šalių mediacijos praktika, prieita prie išvados, kad eksperimento metu būtų

tikslinga netaikyti mediacijos proceso nepilnamečių bylose dėl sunkių ir labai sunkių

nusikaltimų: nužudymų ir sunkių sveikatos sutrikdymų, išžaginimų, seksualinių

prievartavimų. Galutinai šiuos kriterijus bus galima suformuluoti atlikus trejų metų

Eksperimentinę nepilnamečio kaltininko ir jo aukos mediacijos programą.

Svarbiausios sąlygos turėtų būti: 1) nepilnametis kaltininkas neneigia savo

dalyvavimo nusikalstamoje veikoje; 2) skirta mediacijos procesui byla negali būti

pernelyg sudėtinga įrodymų požiūriu.

5. Besąlygiškai turi būti laikomasi šalių savanoriškumo principo. Šalys gali pasitraukti iš

proceso bet kuriuo jo etapu, grąžinus bylą prokurorui ar teismui.

14

6. Mediatorius privalo būti neutralus ir nešališkas, neteikti pirmenybės jokiai šaliai,

neprimesti joms savo nuomonės ir konflikto sprendimo būdo. Mediatorius neatlieka

jokių proceso veiksmų, nenustato kaltės, nusikalstamos veikos faktų ar aplinkybių. Jis

nepataria šalims, kaip elgtis, tačiau privalo informuoti jas apie mediacijos proceso

sąlygas, principus ir teisines pasekmes, apie kaltininko prisiimto įsipareigojimo

įvykdymo ar neįvykdymo pasekmes. Ne kiekvienas asmuo gali būti mediatorius.

Reikia atitinkamų žinių ir polinkio šiai funkcijai vykdyti. Mediatorius privalo raštu

pateikti prokurorui arba teismui mediacijos proceso eigos ataskaitą.

Autorė taip pat siūlo atlikti eksperimentinės programos rezultatų vertinimo tyrimus,

detaliai nagrinėja ir pateikia šių tyrimų atlikimo metodiką.

Remdamasi nepilnamečių teismų specifikos analize, autorė pabrėžia nepilnamečių teisėjų

veiklos auklėjamąjį ir globojamąjį pobūdį, galimybę nagrinėti nepilnamečių bylas specifiniu

būdu, taip pat šio teismo autoriteto reikšmę paskirtas priemones vykdančioms institucijoms, taip

pat nepilnamečiui ir jo šeimai. Analizuojant nepilnamečių teismų koncepciją, prieita prie išvados,

kad nepilnamečių teisėjai turi būti tarpininkai, teikiantys pagalbą, skiriantys resocializacijos

priemones, kontroliuojantys jų vykdymą, tuo pačiu pabrėžiamas būtinumas nuolat tobulinti teisinį

išsilavinimą papildant psichologijos, pedagogikos, psichiatrijos, kriminologijos žiniomis. Taip

pat padaryta išvada, kad nepilnamečių teisėjai turi teikti pirmenybę priemonėms, taikomoms

vaiko gyvenamojoje aplinkoje.

Siekiant tobulinti pagalbinių teismo institucijų veiklą, darbe pabrėžiamas Vaikų teisių

apsaugos tarnybų vaidmuo pereinamuoju laikotarpiu (iki bus įkurti mediacijos centrai), jų veiklos

ribų išplėtimas, suteikiant daugiau galimybių dalyvauti teisingumo vykdymo nepilnamečiams

sistemoje.

Remdamasi atlikto tyrimo duomenimis, autorė teigia, kad sudėtingai veiksnių, sukeliančių

vaikų ir jaunuolių neprisitaikymą prie visuomeninės sistemai, reikia tiek specializuotų

diagnostinių tyrimų, tiek aukštos profesinės kvalifikacijos asmenų, kurie priima sprendimus

siekdami padėti jiems adaptuotis visuomenėje.

Todėl siekiant tobulinti baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos

priemonių taikymą, turėtų vykti policijos darbuotojų konsultacijos su socialinėmis tarnybomis,

būti organizuojami prokurorų, nepilnamečių teisėjų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovų

susitikimai.

15

IŠVADOS

1. Remiantis oficialios statistikos duomenimis, atliktų tyrimų rezultatais, disertacijoje daroma

išvada, kad 1988–1999 metais baudžiamajame įstatyme numatytos nepilnamečių resocializacijos

priemonės buvo taikomos dažnai, nes šiuo laikotarpiu bendrieji nepilnamečių nusikalstamumo

rodikliai didėjo, t.y. daugėjo įregistruotų nepilnamečių nusikaltimų, nusikaltusių ir nuteistų

nepilnamečių. Tačiau 1997–1999 metų nepilnamečių nusikalstamų veikų analizė parodė tam tikrą

nepilnamečių nusikalstamumo stabilumo tendenciją, nes 1998–1999 metais stabilizavosi

smurtinio nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai, kurie yra mažiausiai latentiški ir parodo tikrąją

padėtį.

Remiantis tyrimo duomenimis, nepilnamečiai dažniausiai nusikalto grupėmis. Vadinasi,

taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones už grupines

nusikalstamas veikas, būtina ištirti kiekvieno nepilnamečio dalyvavimo grupėje pobūdį,

vaidmenį, jo įtraukimo į nusikalstamą veiklą aspektą. Taip pat turint omenyje grupinio

nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją, prevencinis darbas vien nepilnamečių dalyvių grupėse

turėtų būti kitoks negu grupėse kartu su suaugusiais.

Autorės atliktas tyrimas taip pat išryškino jaunų žmonių – 18–29 metų resocializacijos

priemonių taikymo problemas, į kurias būtina kreipti dėmesį, reformuojant Lietuvos teisingumo

vykdymo sistemą. Remiantis baudžiamųjų bylų analize nustatyta, kad absoliučią daugumą

suaugusiųjų, dalyvavusių grupėse, sudarė 18–24 metų asmenys (71,3 proc.). Baudžiamajame

įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo požiūriu šie jauni asmenys

psichologiškai artimi nepilnamečių kategorijai. Todėl baudžiamajame įstatyme numatytų

nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo ypatumai 18–24 metų asmenims gali būti

panašūs į jų taikymo nepilnamečiams ypatumus, taip pat pabrėžiant prevencinio darbo pobūdį,

kuris šiose grupėse gali būti panašus į darbą, atliekamą su vien nepilnamečių grupėmis

nusikaltusiais nepilnamečiais. Taigi, tyrimų rezultatai gali būti reikalingi tolesniems tyrimams,

analizuojant jaunų žmonių resocializacijos problemas.

2. Taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones,

svarbu ištirti kai kuriuos nusikaltusių nepilnamečių asmenybės aspektus. Remiantis tyrimu prieita

prie išvados, kad baudžiamajame įstatyme numatytos nepilnamečių resocializacijos priemonės

dažniausiai buvo taikomos 16–17 metų berniukams. Tačiau šios priemonės vis dažniau taikytos

14–15 metų nusikaltusiems nepilnamečiams, nes jų lyginamoji dalis 1988–1999 metais didėjo.

Baudžiamajame įstatyme numatytos nepilnamečių resocializacijos priemonės analizuotu

laikotarpiu dažnai buvo taikomos nedirbantiems ir nesimokantiems nepilnamečiams. Pabrėžtina,

kad nuo 1995 metų šių nepilnamečių skaičius palankiai mažėjo. Tačiau išryškėjo kita neigiama

tendencija – vis dažniau nusikalsta bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai. Tyrimas patvirtino

16

pavojingą nesimokančių vaikų iki 16 metų neužimtumo problemą. Todėl būtina ne tik daugiau

dėmesio skirti vaikų užimtumui, bet ir tobulinti mokymo institucijų veiklą.

Kadangi nepilnamečiai kaltininkai dažnai patys yra sąlygų, kuriomis gyvena, o ypač savo

šeimos situacijos aukos, būtina imtis intervencijos nepilnamečio kaltininko atžvilgiu, atsižvelgti

ne tik į padarytą nusikaltimą, bet ir į auklėjimo sąlygas. Remiantis nepilnamečių šeimos aplinkos

analize padaryta išvada, kad nors dauguma nusikaltusių nepilnamečių augo šeimose, tačiau vaikų

auklėjimo požiūriu tai nebuvo pavyzdingos šeimos, taip pat tėvų išsimokslinimo lygio, profesinių

įgūdžių ir padėties visuomenėje požiūriu.

Tyrimo duomenimis, dalis tirtų nepilnamečių anksčiau nepažeidė baudžiamosios teisės,

jiems nebūdingi neprisitaikymo prie visuomenės požymiai. Todėl darytina prielaida, kad jų

daromų nusikalstamų veikų genezėje, kurios pasekmė – baudžiamajame įstatyme numatytų

nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas, ypatingą reikšmę turėjo sudėtinga šeimos

situacija, kurioje jie atsidūrė, ir nesugebėjimas jos išspręsti, taip pat galimi asmenybės sutrikimai.

Autorė, remdamasi atlikto tyrimo rezultatais, daro išvadą, kad būtina tobulinti ikiteisminio

tyrimo institucijų veiklą, taikant baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių

resocializacijos priemones: 1) turi būti tinkamai nustatyti nepilnamečių asmenybės aspektai, ypač

neprisitaikymo prie visuomenės požymiai, nes ne visose bylose yra informacijos apie tai, ar

nepilnametis piktnaudžiavo alkoholiu, darė administracinius teisės pažeidimus, buvo policijos

įskaitoje; 2) turi būti kaupiama informacija apie tėvus, su kuriais jie gyvena, juos

charakterizuojanti medžiaga. Tai būtina siekiant suteikti nepilnamečių teisėjui daugiau galimybių

tinkamai pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytą nepilnamečių resocializacijos priemonę.

Todėl empirinės medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad sunkių nusikaltimų,

pavyzdžiui, nužudymų bylose, kai teismas turi nuspręsti paskirti griežtą bausmę, kuri gali

eliminuoti nepilnamečiui galimybę įsitraukti į visuomenės gyvenimą, nepilnamečių teisėjas turėtų

pasinaudoti ekspertų-kriminologų vertinimais. Tokiose bylose kriminologų analizės ir prognozės

būtų labai reikšmingos. Ekspertų-kriminologų išvados padėtų kompleksiškai įvertinti problemą ir

pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytą nepilnamečių resocializacijos priemonę, kartu

priimti tinkamą sprendimą nepilnamečio byloje.

3. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių taikymo ypatumai turi atitikti Lietuvos teisės tradicijas, atlikta

resocializacijos priemonių, taikytų nepilnamečiams Lietuvoje, analizė istoriniu aspektu. Ji leidžia

teigti, kad nepilnamečių statuso baudžiamojoje teisėje išskirtinumas nėra atsitiktinis, nes

nustatyta, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nepilnamečių teisinei padėčiai reglamentuoti visada

skirta nemažai dėmesio. Sprendžiant nepilnamečių teisingumo vykdymo problemas, painių

17

klausimų yra daug. Todėl būtina tinkamai įvertinti mūsų šalies teisės paveldą ir panaudoti jį

šiandienos teisei kurti.

4. Kadangi formuojant nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo tobulinimo

kryptis būtina aiškiai suvokti resocializacijos esmę, autorės nuomone resocializacijos esmė – jos

priemonių poveikio rezultatas, siekiant užtikrinti tokį individo elgesį, kuris būtų jam naudingas ir

kartu atitiktų visuomenės interesus, pabrėžiant resocializacijos priemonių reikšmę – poveikį

nevisiškai socializuotiems asmenims, kad jie galėtų atsisakyti neigiamų savo elgesio aspektų ir

nukreipti jį tinkama linkme. Daroma išvada, kad baudžiamajame įstatyme numatytos

nepilnamečių resocializacijos priemones galima klasifikuoti pagal izoliacijos nuo visuomenės

kriterijų į: 1) priemones, taikomas ne izoliacijos nuo visuomenės sąlygomis, ir 2) priemones,

taikomas izoliacijos sąlygomis.

5. Remdamasi baudžiamosios teisės literatūros, nepilnamečių teistumo statistikos

duomenų, atliktų tyrimų rezultatų analize, autorė teigia, kad galiojančio baudžiamojo įstatymo

normos neužtikrina nepilnamečių statuso baudžiamojoje teisėje išskirtinumo. Šios normos

reglamentuoja poveikio priemonių sistemą, laikantis sovietmečio baudžiamosios teisės nuostatų.

Autorės nuomone, pagrindinių bausmių – baudos, pataisos darbų be laisvės atėmimo,

laisvės atėmimo ir papildomų bausmių – atėmimo teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą

darbą arba užsiimti tam tikra veikla, konfiskavimo taikymas nevisiškai užtikrina teistų

nepilnamečių resocializaciją.

Remiantis atlikta teismų praktikos ir baudžiamųjų bylų analize, galima daryti išvadą, kad

dažniausiai nusikaltusiems nepilnamečiams skiriamas laisvės atėmimas. Katamnezinis tyrimas

leidžia teigti, kad tolesnis tiriamųjų teistumas nėra susijęs su laisvės atėmimo bausmės dydžiu.

Tirtų asmenų grupės laisvės atėmimo bausmės dydžio ir recidyvo priklausomybė nenustatyta.

Todėl galima daryti išvadą, kad recidyvas nepriklauso nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės

dydžio. Recidyvo dalis maždaug vienoda tiek paskyrus nepilnamečiams ilgalaikes laisvės

atėmimo bausmes (nuo trejų iki penkerių metų), tiek trumpalaikes (iki dvejų metų imtinai).

Prevencinis resocializacijos darbas su nepilnamečiais, paleistais iš pataisos įstaigų, labai

svarbus nuo vienerių iki dvejų metų, nes beveik pusė tiriamųjų (44,4 proc.) pakartotinai nusikalto

paleisti iš pataisos įstaigos per vienerius dvejus metus. Todėl būtent šiuo periodu prevencinis

darbas su atlikusiais bausmę nepilnamečiams itin svarbus.

Siekiant įvertinti laisvės atėmimo bausmės, pirmą kartą paskirtos nepilnamečiui

veiksmingumą, užkertant kelią tolesnėms jo nusikalstamoms veikoms, pakartotinių nusikaltimų

faktas verčia abejoti, kad ši bausmė iš tikrųjų yra efektyvi ir užkerta kelią pakartotiniams

nusikaltimams. Atliktas katamnezinis tyrimas tai patvirtino. Recidyvinis nusikalstamumas šiuo

atveju yra aptariamos nepilnamečių resocializacijos priemonės resocializacijos nesėkmės išraiška.

18

Be to, asmenų, teistų laisvės atėmimu, adaptacijos visuomenėje tyrimo rezultatai kelia didelį

nerimą dėl ypatingo šių asmenų adaptacijos, paleidus iš laisvės atėmimo vietos, sudėtingumo.

Katamnezinio tyrimo rezultatų analizė taip pat patvirtino būtinumą atskirai spręsti tam

tikros nusikaltusių jaunuolių kategorijos resocializacijos priemonių problemas.

Bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams taikymo teismų praktikoje analizė parodė,

kad 1991–1999 metais teismai dažniausiai atidėdavo bausmės vykdymą. Remiantis bylų analize,

išryškėja du bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiams aspektai, susiję su įpareigojimų ir

draudimų skyrimu. Atidedant bausmės vykdymą, nepilnamečiams: 1) dažniausiai yra skiriami

įpareigojimai, kuriuos lengva prižiūrėti – draudimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės

vykdymo atidėjimą sutikimo keisti gyvenamąją vietą, arba 2) neskiriama jokių įpareigojimų ir

draudimų (net 42,1 proc. tirtų nepilnamečių). Taigi su nepilnamečiais nedirbama, jais

nesirūpinama. Todėl darytina išvada, kad būtina iš esmės keisti bausmės vykdymo atidėjimo

sistemą, siekiant įgyvendinti probacijos institutą.

Nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti auklėjamojo poveikio

priemonių taikymo prielaida. Tačiau atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų

auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymo nepilnamečiams analizė parodė, kad šių priemonių

taikymo praktika dar nesusiformavo.

Baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymas

nėra efektyvus ir nevisiškai užtikrina nepilnamečių resocializaciją. Būtina plačiau taikyti

priemones, nesusijusias su izoliacija nuo visuomenės, taip pat įgyvendinant mediacijos procesą.

6. Atsižvelgiant į nepilnamečių teisingumo vykdymo sistemų modelio koncepciją, šiuo

metu nepilnamečiams taikomų priemonių analizė, taip pat nagrinėjant naujojo Lietuvos

Respublikos BK nuostatas, galima teigti, kad Lietuvai būdingi dviejų modelių elementai:

retribucinio nepilnamečių traktavimo modelio kaip vienos specializuotų baudžiamosios teisės

sričių ir gerovės (auklėjimo, globos) modelio elementų, t.y. akcentuojant ir auklėjimą, ir

nubaudimą. Aktualią situaciją būtina keisti atkuriamojo teisingumo linkme, pabrėžiant

nusikaltimu padarytos žalos pataisymą ir tvarkos atkūrimą.

7. Remiantis viršutinės ir žemutinės baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribų tyrimu,

galima teigti, kad tikslinga viršutinę baudžiamosios atsakomybės amžiaus ribą nustatyti 18 metų.

Tai atitiktų ir Vaiko teisių konvencijos, ir Lietuvos civilinės teisės nuostatas dėl pilnametystės

amžiaus, taip pat užtikrinant efektyvų teisės vientisumą, sprendžiant asmens sugebėjimo atsakyti

už savo elgesį problemą.

Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad dėmesys 14–17 metų asmenims turi būti specifinis, jų

galimos baudžiamosios atsakomybės ypatumus būtina nustatyti specialiajame įstatyme, kaip yra

numatyta daugelyje šalių. Vaikų gerovės įstaigų – vaikų teisių apsaugos tarnybų veikloje turėtų

19

dalyvauti įvairių sričių specialistai, visuomenės veikėjai, kreipiamas dėmesys į bendradarbiavimą

su nevyriausybinėmis organizacijomis.

8. Darbe prieita prie išvados, kad siekiant tobulinti baudžiamajame įstatyme numatytų

nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymą, būtina pabrėžti resocializacijos priemones,

kurių taikymas nesusijęs su nepilnamečio aplinkos pakeitimu. Atsižvelgiant į diversion

koncepcijos, kaip nepilnamečio bylos nutraukimo įvairiomis proceso stadijomis taikymo

Lietuvoje galimybę, ir remiantis diversion koncepcijos, jos realizavimo analize, prieita prie

išvados, kad tikslinga ją taikyti kaip nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės,

skiriant auklėjamąsias priemones arba jų neskiriant.

Remdamasi diversion koncepcijos analize, autorė mano, kad sprendžiant nepilnamečių

atrankos problemą, t.y. ar nepilnamečio ir visuomenės interesų požiūriu efektyviau yra: 1) skirti

nepilnamečiams resocializacijos priemones, ar 2) taikyti tyrimo, proceso nutraukimą, nesiimant

jokios nepilnamečio gyvenimo intervencijos ir palikti nepilnametį už teismo veiklos ribų, turi būti

atsižvelgta į: a) tolesnę nepilnamečio neprisitaikymo prie visuomenės riziką, jei nesiimta jokių

priemonių, paliekant nepilnametį už teismo veiklos ribų ir b) kelio užkirtimo recidyvui galimybę

(gerinant auklėjimo sąlygas), nepilnamečių teisėjui toliau globojant nepilnametį. Todėl siekiant

tinkamai pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytą nepilnamečių resocializacijos priemonę,

turi būti atsižvelgta į informaciją ne tik apie nepilnamečio padarytos veikos aplinkybes, bet ir

apie nepilnametį, jo šeimą, gyvenimo sąlygas.

9. Įgyvendinant darbo tikslą, rengiant baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių tobulinimo kryptis, darbe išnagrinėta ir siūloma viena iš

progresyviausių dabar baudžiamųjų sankcijų alternatyvų – nepilnamečio kaltininko ir jo aukos

mediacija. Mediacija siūloma kaip tarpininkavimas, kurio tikslas – kaltininko ir jo aukos

susitarimas dėl atlygio nukentėjusiajam už padarytas skriaudas ir žalą.

Pabrėžiant, kad sutaikymo institutas yra būdingas Lietuvos baudžiamajai teisei,

nepilnamečio kaltininko ir nukentėjusiojo sutaikymo teismų praktikoje taikymo analizė leido

padaryti išvadą, kad šio instituto įgyvendinimas teismų praktikoje dar nesusiformavo, nes

Lietuvos teismai nepaprastai retai taiko nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės

kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Todėl darbe pabrėžiamas būtinumas reglamentuoti ir plačiai taikyti Lietuvoje

nepilnamečių bylose nepilnamečių ir jų aukų mediaciją, pabrėžiant ir nagrinėjant šio instituto

taikymo galimybę visomis proceso stadijomis: ikiteisminio tyrimo, teisminio bylos nagrinėjimo,

taip pat bausmės vykdymo etapais. Be to, statistikos duomenų ir nepilnamečių baudžiamųjų bylų

analizė išryškino palankią aplinkybę, siekiant įgyvendinti Lietuvoje mediacijos institutą:

20

struktūros požiūriu dauguma nusikalstamų veikų yra turtinės. Tai svarbu, turint omenyje, kad

mediacijos procesas dažniausiai yra taikomas bylose dėl turtinių nusikalstamų veikų.

Autorė siūlo Lietuvos Respublikos BPK projekte numatyti nuostatą, kad kiekvienoje

bylos nagrinėjimo stadijoje nepilnamečių teisėjas nukentėjusiojo ir nepilnamečio iniciatyva arba

sutikimu galėtų siųsti bylą kompetentingai institucijai ar asmeniui, vertam teismo pasitikėjimo,

vykdyti nepilnamečio ir nukentėjusiojo mediaciją.

10. Remiantis institucijų, taikančių baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių

resocializacijos priemones, problemų analize, prieita išvados, kad Lietuvos teisingumo vykdymo

nepilnamečiams sistema turi remtis ne bendrosios kompetencijos teismais, o atsižvelgiant į

daugelio kitų šalių patirtį, baudžiamajame įstatyme numatytas nepilnamečių resocializacijos

priemones Lietuvoje turėtų taikyti bendrosios kompetencijos teismų nepilnamečių teisėjų skyriai.

Autorės nuomone, siekiant tobulinti teisingumo vykdymo nepilnamečiams koncepciją,

šeimos dezintegracijos prevencijos sumetimais, nagrinėjant nepilnamečių ir šeimos bylas,

pirmiausia turi būti pabrėžiama šeimos, kaip pagrindinės vaiko auklėjimo institucijos, apsauga.

Siekiant tobulinti pagalbinių teismo institucijų veiklą, autorė mano, kad vaikų teisių

apsaugos tarnybos turi dirbti darbą nepilnamečio šeimos aplinkoje su juo pačiu ir jo šeima, nes tai

duotų gerų rezultatų. Būtina kreipti dėmesį į prevencinį poveikį šeimoms, turinčioms problemų

dėl alkoholio; tokia veikla kai kuriais atvejais galėtų užkirsti kelią tragedijai - nusikaltimui. Juo

labiau kad, remiantis atliktais tyrimais, tiriamieji kai kuriais atvejais nebuvo visiškai neprisitaikę

prie visuomenės asmenys, tačiau interviu rezultatai rodo, nesugebėjo susitvarkyti sudėtingomis

gyvenimo situacijomis, į kurias pateko. Todėl tikslinga psichologinė pagalba, ypač kai

nusikaltimas yra atsitiktinis žmogaus gyvenime ir savaime jau yra bausmė kaltininkui.

11. Remiantis ikiteisminio tyrimo institucijų veiklos, taikant baudžiamajame įstatyme

numatytas nepilnamečių resocializacijos priemones, analize prieita prie išvados, kad jų vaidmuo

ypač svarbus, siekiant įgyvendinti diversion, mediacijos priemones Lietuvoje, pabrėžiant, kad

sprendžiamasis būtų nepilnamečių teisėjų vaidmuo.

21

PASIŪLYMAI

Pateikdama galutinius pasiūlymus, autorė atkreipia dėmesį į skirtingą jų pobūdį. Pasiūlymai

suskirstyti į keturias grupes, atsižvelgiant į: 1. Tolesnius mokslo tyrimus nagrinėjamos tematikos

srityje; 2. Įstatymų pakeitimus; 3. Resocializaciją ir 4. Prevenciją.

I. Mokslinio pažinimo tikslu būtina, autorės supratimu, tęsti kriminologinius tyrimus,

atliekant juos trimis kryptimis:

1) Nusikaltusių nepilnamečių asmenybės, resocializacijos priemonių taikymo srityje,

analizuojant nepilnamečių baudžiamąsias bylas, tiriant naujajame baudžiamajame įstatyme

numatytų nepilnamečių resocializacijos priemonių taikymo efektyvumą, t.y. įsigaliojus naujajam

Lietuvos Respublikos BK.

2) Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje pirmą kartą buvo pritaikytas katamnezinis

tyrimas kaip kriminologijos metodas, tiriant pirmą kartą laisvės atėmimu nuteistų nepilnamečių

likimą paleidus iš laisvės atėmimo vietos per vidutiniškai 6 metų ir 8 mėnesių laikotarpį. Šio

pobūdžio tyrimai turi būti plačiai atliekami Lietuvoje, nes jų svarba labai didelė, ypač

analizuojant teistų jaunų žmonių resocializacijos galimybes.

3) Jei Lietuvos teisingumo vykdymo nepilnamečiams sistemoje bus numatytas mediacijos

institutas, iškils būtinumas atlikti mediacijos vertinimo tyrimus. Remiantis šių tyrimų rezultatais

bus galima tobulinti Eksperimentinės nepilnamečio kaltininko ir jo aukos mediacijos programos

taikymą. Be to, tai leistų numatyti mediacijos instituto funkcionavimą suaugusiųjų bylose.

2. Įstatymų tobulinimo srities pasiūlymai yra šie:

1) Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse tikslinga numatyti 18 metų amžių, nuo

kurio būtų galima baudžiamoji atsakomybė. 14–17 metų nepilnamečių atsakomybės,

baudžiamojo proceso klausimus tikslinga reglamentuoti atskiru įstatymu.

2) Siekiant įvesti mediacijos procesą nepilnamečių baudžiamosiose bylose, autorė siūlo

papildyti Lietuvos Respublikos BPK projektą nauju 251 straipsniu:

„251 straipsnis. Mediacijos procesas nepilnamečių bylose 1. Kiekvienoje bylos nagrinėjimo stadijoje nepilnamečių teisėjas nukentėjusiojo ir

nepilnamečio iniciatyva arba sutikimu gali siųsti bylą kompetentingai institucijai ar asmeniui, vertam teismo pasitikėjimo, nepilnamečio ir nukentėjusiojo mediacijai vykdyti.

2. Kompetentinga institucija ar asmuo, vertas teismo pasitikėjimo, atlikęs mediaciją, parengia jos eigos ir rezultatų ataskaitą, į kurią atsižvelgia nepilnamečių teisėjas priimdamas sprendimą nepilnamečio byloje (nagrinėdamas nepilnamečio bylą).

3. Mediacijos vykdymo principai ir eiga, sąlygos, kurias turi atitikti institucijos ir asmenys, įgalioti vykdyti mediaciją, jų registravimo ir mediatorių mokymo tvarka, bylos medžiagos jiems suteikimo, mediacijos proceso eigos ir rezultatų ataskaitos rengimo tvarka, atsižvelgiant į mediacijos proceso auklėjamąjį pobūdį, nukentėjusiojo interesus, mediacijos savanoriškumo ir patikimumo, kompetencijos ir nešališkumo principus, nustatomi įstatymu“.

22

3. 1) Resocializacijos pasiūlymo esmė yra aukos ir nepilnamečio kaltininko mediacija

kaip pažangiausia ir veiksmingiausia baudžiamųjų sankcijų alternatyva, pabrėžiant, kad mediacija

ne visada turi reikšti materialinės ar nematerialinės žalos atlyginimą. Konflikto šalys gali visiškai

ar iš dalies atsisakyti žalos atlyginimo, jei, jų nuomone, taiką ir tvarką visuomenėje galima atkurti

ir nesiimant tokių priemonių. Šiuo atveju labai svarbu, kad nukentėjusysis visiškai išsivaduotų

nuo slegiančių jam padarytos veikos pasekmių, nuo panašių veikų pasikartojimo baimės; kalbant

apie kaltininką – jis privalo prisiimti atsakomybę už padarytą veiką per dialogą su

nukentėjusiuoju.

Kaltininko ir aukos mediacijos procesas dabar reali baudžiamųjų priemonių alternatyva,

ateityje galėtų turėti dar didesnę reikšmę. Todėl Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės

uždavinys - sudaryti tinkamas mediacijos sąlygas. Be personalo mokymo ir reikiamų lėšų,

pirmiausia yra būtina pasirūpinti tinkamu teisiniu ir administraciniu techniniu reguliavimu.

2) Atsižvelgiant į specifinį baudžiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių

resocializacijos priemonių pobūdį, būtina plėsti nepilnamečių teisėjų veiklą, kurti atskirus

bendrosios kompetencijos teismų nepilnamečių teisėjų skyrius. Reikia siekti plačiai taikyti

ikiteisminio tyrimo, teisminio bylos nutraukimo galimybę, kiekvienu atveju,sprendžiant,

tikslinga skirti nepilnamečiui resocializacijos priemonę ar palikti už teismo veiklos ribų,

nesiimant jokios intervencijos jo atžvilgiu. Taip pat būtina plėsti vaikų teisių apsaugos tarnybų

vaidmenį teisingumo vykdymo nepilnamečiams sistemoje.

4. Prevencijos srityje tikslinga kreipti didesnį vaidmenį į šeimas, turinčias vadinamųjų

patologinių problemų ir pabrėžti platesnės jų teisinės psichologinės globos būtinumą. Turint

omenyje kriminologinius vaikų nusikalstamumo aspektus, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamas

elgesys turi savo priežasčių, susijęs su tam tikrais veiksniais ir yra motyvacijos rezultatas,

prevencine veikla turi būti siekiama eliminuoti šias priežastis, veiksnius ir motyvaciją, kol dar

neatsirado nusikalstamas elgesys, pabrėžiant pagalbos vienišoms motinoms ir moterims,

turinčioms vyrų alkoholikų, apleidusių namus ir vaikus, reikšmę besirūpinant mokyklinio

amžiaus vaikais. Šių problemų intensyviai iškyla darbe aptariamai populiacijai.

23

Application of Juvenile Re-socialisation Measures Established in the Penal Law

Ilona Michailovič

Summary of Doctoral Thesis

Reform of juvenile re-socialisation measures established in the Penal Law is one of the

most important tasks of the juvenile justice reform. Problems with application of juvenile re-

socialisation measures established in the Penal Law are related to the peculiarities of the pattern

of the juvenile justice; therefore they are to be dealt with only after having analysed, as a

complex, not only the criterion of age, at which a person may perceive the requirements of the

Penal Law, and not only the nature of institutions in charge of application of juvenile re-

socialisation measures established in the Penal Law, but also personalities of juvenile offenders

and peculiarities of their offences.

The purpose of the paper is – based on international law in the field of measures

applicable with respect to juveniles and on the analysis of criminological and penal literature on

juvenile offenders, their criminal acts and practices of application of measures of effect towards

them, as well as based on indicators of juvenile crime in Lithuania and results of the research

conducted by the author of this paper – to analyse application of juvenile re-socialisation

measures established in the Penal Law and to suggest on improvement thereof. It is worth-while

noting that for the first time in Lithuania a post-confinement research method was used to follow

the life and behaviour of juvenile offenders over the average period of 6 years and 8 months from

their release after their first confinement.

Application of juvenile re-socialisation measures established in the Penal Law are pre-

determined by the following circumstances: personality aspects of juvenile offenders,

environment in which the personality was formed, circumstances in which criminal acts were

committed (by their nature, characteristic of organised activity, problem of offender-victim in

case of certain criminal actions). Therefore, in application of juvenile re-socialisation measures

established in the Penal Law, possibility of assessment by an expert-criminologist is suggested.

Based on the analysis of application of juvenile re-socialisation measures established in

the Penal Law, the author states that elements of two models of juvenile justice are commonly

used in Lithuania, i.e. the retributive model as one of the special fields of the penal law and the

welfare model (treatment activities).

24

Application of juvenile re-socialisation measures established in the Penal Law should be

based in the essence on the principles of the restorative justice model. The present paper deals

with the role of such model in application of juvenile re-socialisation measures established in the

Penal Law. The essence of the restorative juvenile justice model is the fact that the crime is

treated as damage to the victim and to the society, that intervention is directed towards

remuneration of the damage, that the offender is being actively involved into the restorative

process, and that the legal system is granted legal guarantees both with respect to the victim and

to the offender.

To improve the legislation, the author suggests to set in the Penal Code of the Republic of

Lithuania the age of 18 years, at which criminal responsibility becomes possible. Issues of

responsibility of juveniles of 14–17 years of age as well as penal process with respect to them

should be dealt with in a separate law. Such practice would be compliant with the provisions of

the United Nations Convention on the Rights of the Child and the Lithuanian Civil Law

concerning the juvenile age. Persons of 14–17 years of age should be given special attention to by

establishing possible instances of their criminal responsibility and the specifics of the criminal

proceedings in a special law, which is the practice in many other countries.

On the basis of the analysis of juvenile re-socialisation measures established in the Penal

Law and taking account of the concept of re-socialisation, the author concludes that such

measures are not applied efficiently and do not fully ensure re-socialisation of juveniles. It is

necessary to apply such measures that do not involve isolation from the society. The centre of

focus should be diversion measures and the process of mediation.

The paper outlines the directions for improvement of juvenile re-socialisation measures,

including possibilities to apply diversion methods in Lithuania; touches upon the problem of

mediation as an understanding between the juvenile offender and the victim; discusses the

possibilities and perspectives of these institutes in Lithuania. The author gives a detailed analysis

and suggests to initiate an Experimental Program of Mediation between the Juvenile Offender

and the Victim in Lithuania as well as discusses the possibilities of mediation as an understanding

between the juvenile and the victim. With a view to introduce a mediation process in criminal

proceedings against juvenile offenders, the author suggests including in the Draft of the Criminal

Procedure Code of the Republic of Lithuania a provision saying that at every stage of the

procedure, the judge for the juvenile offender could, at the victim’s or the juvenile’s initiative or

consent, forward the case to a competent institution or person worthy of the court’s trust to

undertake the mediation process between the juvenile and the victim.

Efficiency of application of minors’ re-socialisation measures established in the Penal

Law is much predetermined by the nature of the institutions in charge of application of such

25

measures. Therefore, such measures should be applied by the future courts’ units of general

competence – divisions (chambers) of juvenile judges in order to expand the scope of activities of

juvenile judges. Attempts must be made to use as far as feasible possibilities to conduct pre-trial

investigations and discontinue the case and to decide on case-by-case basis whether the juvenile

should be subject to any re-socialisation measure or whether he/she should be left out of the

court’s scope of activities without any intervention in his/her respect. In application of juvenile

re-socialisation measures established in the Penal Law and with a view to implement diversion

and mediation practices in Lithuania, institutions engaged in pre-trial investigations play an

important role.

The paper emphasises the role of preventive measures with respect to families with

alcohol-related problems. Such measures in certain cases could prevent the tragedy, i.e. a crime,

from occurring. This is especially true in such cases – as proved by researches made – when the

offender was quite well integrated into the society, but – as interview results show – was unable

to deal in complicated situations that he/she had found himself/herself in. Therefore,

psychological support is very useful especially in such cases, when the crime is an accidental

occurrence in the individual’s life and as such is a kind of punishment to the offender in itself.

26

AUTORĖS MOKSLO STRAIPSNIAI DISERTACIJOS TEMA

1. Michailovič I. Nuteistų nepilnamečių socialinė demografinė ir teisinė charakteristika (kriminologinis tyrimas) // Teisė. Mokslo darbai, 1999, Nr. 33(4), p. 58–64.

2. Michailovič I. Nepilnamečio kaltininko ir nukentėjusiojo mediacijos galimybės Lietuvoje // Teisė. Mokslo darbai, 2000, Nr. 35, p. 69–79.

3. Michailovič I. Nepilnamečių administracinės ir baudžiamosios atsakomybės ypatumai: įstatymų naujovės, jų taikymo problemos // Teisės problemos, 1995, Nr. 1, p. 5–11.

4. Michailovič I., Dapšys A., Juršaitė R. Vaiko teisių apsauga // Šeimos ir vaikai Lietuvoje. Vilnius: Jungtinių Tautų vaikų fondo Lietuvos nacionalinis komitetas ir Jungtinių Tautų vystymo programa, 1996, p. 77–82.

5. Michailovič I., Dapšys A., Juršaitė R. Vaiko teisių apsaugos problemos Lietuvoje // Žmogaus teisės Lietuvoje. Teoriniai ir praktiniai aspektai: straipsnių rinkinys. Vilnius: Nepriklausomas sociumo tyrimo institutas, 1996, p.111–124.

6. Michailovič I., Dapšys A., Juršaitė R. The Protection of Child Rights // Families and Children in Lithuania. Vilnius, 1996, p. 94–101.

7. Michailovič I. Istorinė nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės Lietuvoje patirtis (XIV–XX a.) // Lietuvos teisės tradicijos: Mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Justitia, 1997, p. 154–164.

8. Michailovič I. Nepilnamečių justicijos raidos bruožai Lietuvoje // Kryžkelė, 1998. Nr. 1(3), p. 23–24.

9. Michailovič I. Istorinės nepilnamečių justicijos raidos bruožai Lietuvoje // Nepilnamečių justicija Lietuvoje. Vilnius: Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, Teisės institutas, 1998, p. 10–13.

10. Michailovič I. Nepilnamečių teisių apsaugos faktinė situacija ir jos problemos // Nepilnamečių justicija Lietuvoje. Vilnius: Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, Teisės institutas, 1998, p. 39–41.

11. Baudžiamųjų sankcijų darna. Sistemos sukūrimo prielaidos. Autoriai: Dapšys A., Čaplinskas A., Merkevičius R., Michailovič I., Misiūnas J., Pavlovas V., Poškevičius V. Vilnius: Teisės institutas, Matematikos ir informatikos institutas, 1998.

12. Michailovič I. Vaikų ir jaunimo baudžiamoji atsakomybė Lenkijoje // Teisės problemos, 2000. Nr. 3–4, p. 92–108.

13. Michailovič I. Institucijų, atsakingų už vaikų ir jaunimo užimtumą ir nusikaltimų prevenciją funkcijų ir veiklos analizė bei tobulinimo kryptys // Vaikų ir jaunimo neužimtumo ir nusikaltimų prevencija. Situacijos analizė ir metodinės rekomendacijos. Vilnius: Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, Teisės institutas, 2000, p. 87–99.

14. Michailovič I. Laisvės atėmimu nuteistų nepilnamečių resocializacijos problemos (katamnezinio tyrimo rezultatai) // Kryžkelė, 2001, Nr. 1. Priimtas spausdinti.

27