VIRŠELIS

7

Gailestingumas – dviguba palaima,Ją gauna tas, kas duoda ir kas ima;Stipriausias jis yra stipriųjų rankoj:Valdovui pridera labiau nei skeptras.

Šekspyras„Venecijos pirklys“

PIRmaS SkyRIuS

Princo ir elgetos gimimas

Tai įvyko šešioliktojo amžiaus antram ketvirčiui besi-baigiant.

Vieną rudens dieną senajame Londone vargingoje kenčių šeimoje gimė berniukas, kurio niekam nereikė-jo. Tą pačią dieną turtingoje Tiudorų šeimoje gimė kitas berniukas, kurio reikėjo ne tik šeimai, bet ir visai angli-jai. anglija taip seniai jo laukė ir troško, taip ilgai mel-dėsi, kad, pagaliau kūdikiui gimus, anglai ko nepakvai-šo iš džiaugsmo. Žmonės, kurie vos pažino vienas kitą, susitikę gatvėje glėbesčiavosi, bučiavosi ir verkė. Niekas nebedirbo, visi šventė, – didžiūnai ir prastuoliai, turčiai ir skurdžiai, – visi puotavo, šoko, dainavo ir gerokai įkaušo; tai truko ištisas dienas ir naktis. Dieną Londone buvo į ką pažiūrėti: ant balkonų ir stogų linksmai plevėsavo vė-

P r i nc a s i r e l ge t a

liavos, o gatvėmis traukė iškilmingos procesijos. Ir naktį buvo į ką pažiūrėti: visose gatvių sankryžose degė laužai, o aplinkui ūžė būriai lėbautojų. Visa anglija kalbėjo tik apie naujagimį Eduardą Tiudorą, Velso princą*, kuris gu-lėjo šilko ir atlaso vystykluose, nenujausdamas džiugaus sąjūdžio, nežinodamas, kad jį supa ir liūliuoja įžymūs lor-dai ir ledi, – jam tai nė kiek nerūpėjo. Bet niekas nemi-nėjo kito berniuko, Tomo kenčio, kuris gulėjo skarmalų vystykluose. apie jį tekalbėjo tik jo vargana šeima, kuriai kūdikio gimimas suteikė daugybę rūpesčių.

* Velso princu vadinamas anglijos sosto įpėdinis.

9

aNTRaS SkyRIuS

Tomo vaikystė

O dabar, peršokę keletą metų, žvilgtelėkime vėl į Londoną.Londonas jau buvo išgyvenęs penkiolika šimtme-

čių ir tais laikais buvo didelis miestas. Jis turėjo šimtą tūkstančių gyventojų; kitų nuomone, – dvigubai dau-giau. Gatvės buvo siauros, kreivos ir purvinos, ypač toje miesto dalyje, kur gyveno Tomas kentis, netoli Londono tilto. Namai buvo mediniai, antrasis aukštas platesnis už pirmąjį, trečiojo alkūnės prasikišusios virš antrojo. kuo aukščiau namas kilo, tuo labiau jis platėjo. Namų griau-čiai buvo suręsti iš stiprių, kryžmais sudėtų rąstų, į tarpus prikimšta kietos medžiagos, o iš viršaus užtepta tinku; rąstai nudažyti raudonai, mėlynai arba juodai – pagal šeimininko skonį, ir todėl namai atrodė labai spalvingai.

P r i nc a s i r e l ge t a

Langai buvo nedideli, su mažais rombo pavidalo stiklais; atsiverdavo jie į lauko pusę ant sąvarų, kaip durys.

Namas, kuriame gyveno Tomo tėvas, stovėjo už Pu-ding Leino, dvokiančioje aklinoje gatvelėje, vadinamoje atmatų kiemu. Namas buvo mažas, sukiužęs, sukrypęs, tačiau sausakimšai prisigrūdęs skurdžių. kenčių šeimos kambarys buvo trečiame aukšte. motina su tėvu dar turė-jo kertėje šiokią tokią lovą, bet Tomo, jo senelės ir dviejų seserų – Betos ir Nanos – net tai nevaržė, – jiems priklau-sė visa asla, ir jie galėjo miegoti kur tinkami. Jų žinioje buvo vienos ar dviejų antklodžių likučiai ir keli glėbeliai sutrintų, nešvarių šiaudų, bet vargu ar visa tai gali pava-dinti patalu, nes rytą viską suversdavo krūvon, o vakare iš jos kiekvienas išsirinkdavo sau kas patinka.

Beta ir Nana – penkiolikmetės dvynės – buvo gera-širdės mergaitės, tačiau apskretusios, skarmaluotos ir didelės nemokšos. Panaši buvo ir motina. Bet tėvas su senele – tai tikra kipšų porelė. kur nutverdami, jie prisi-gerdavo ir tada pešdavosi arba tarpusavyje, arba su tuo, kas pirma jiems pasipainiodavo po kojų; girti ar blaivūs, jie visuomet keikdavo ir burnodavo. Džonas kentis buvo vagis, o jo motina – elgeta. Jie ir vaikus išmokė elgetauti, bet vagimis jų padaryti nepavyko.

Namuose – elgetų ir vagių lizde – gyveno žmogus, ne-priklausęs baisiajai gaujai. Tai buvo senas geras kunigas, kurį kadaise į gatvę išvarė karalius, paskyręs jam keleto variokų pensiją. Dažnai jis slapčia parsivesdavo vaikus

Atmatų Kiemas.

12

P r i nc a s i r e l ge t a

pas save ir mokydavo mylėti tai, kas gera. Tėvas Endrius išmokė Tomą skaityti, rašyti ir truputį lotyniškai; jis būtų išmokęs ir mergaites, bet tos bijojo, kad draugės nesity-čiotų iš nederamo jų mokytumo.

Visas atmatų kiemas buvo toks pat širšių lizdas, kaip ir namas, kuriame gyveno kenčiai. kas naktį čia būdavo girtuokliaujama, riejamasi, pešamasi beveik ligi aušros. Praskelta galva čia nebuvo naujiena, kaip ir kasdieninis badavimas. Bet vis dėlto mažasis Tomas nesijautė nelai-mingas. matydavo jis kartais daug vargo, tačiau nesuprato, kad tai – vargas. Taip gyveno visi atmatų kiemo berniu-kai, ir Tomas galvojo, kad kitaip nė būti negali. Jis žinojo, kad vakare, grįžus namo tuščiomis rankomis, pirmiausia jį išplūs ir apkuls tėvas, paskui tą patį pakartos baisioji se-nelė, tik daug smarkiau, o vėlai naktį prie jo tylutėliai pri-šliauš išbadėjusi motina ir vogčiomis įbruks jam apgrauž-tą plutelę ar kitą kokį trupinėlį; tuos kąsnelius, atitraukusi nuo savo burnos, ji laikydavo Tomui, nors vyras ne sykį ją buvo nutvėręs ir už tokią klastą skaudžiai primušęs.

Ne, Tomui ne taip jau bloga buvo gyventi, ypač vasarą. Jis elgetaudavo nedaug, tik tiek, kad išvengtų tėvo smū-gių, juoba kad ir įstatymai, draudžiantys elgetauti, buvo griežti, o bausmės žiaurios. Daug laiko jis praleisdavo klausydamas gerojo kunigo Endriaus senų gražių pasa-kų ir legendų apie milžinus ir laumes, apie nykštukus ir burtininkus, užkerėtas pilis ir didingus karalius bei prin-cus. Jo galva buvo pilna tų stebuklingų pasakų, ir ne sykį

13

m a R k T w a I N

naktį, gulėdamas tamsoje ant gniūžtės dygių šiaudų, nu-vargęs, alkanas, primuštas, jis duodavo valią svajonėms ir veikiai pamiršdavo skriaudas ir skausmus, vaizduotėje regėdamas išlepinto princo nuostabų gyvenimą karaliaus rūmuose. Dieną ir naktį jam knietėte knietėjo pamatyti savo akimis tikrą princą. Sykį apie tai jis papasakojo savo draugams iš atmatų kiemo, bet šie taip negailestingai jį išjuokė, kad Tomas daugiau nebesiryžo patikėti kam nors savo svajonių.

Tomas dažnai skaitydavo iš kunigo gautas senas knygas, ir vaiko prašomas kunigas paaiškindavo jų prasmę, o kar-tais papildydavo jas savo pasakojimais. Ilgainiui svajonės ir perskaitytos knygos paliko Tomo sieloje gilių pėdsakų. Jo svajonių žmonės buvo tokie puošnūs, ir jis ėmė bjaurė-tis savo skarmalais ir purvu, panoro būti švarus ir geriau apsirengęs. Tiesa, jis ir dabar su tokiu pat pasitenkinimu žaisdavo purvyne, bet, maudantis Temzėje, buvo ne tik smagu pliuškentis vandenyje, – malonu buvo ir švariam iš upės išlipti.

Tomas kiekvieną kartą pamatydavo ką nors įdomaus Čipsaide prie gegužės stiebo* arba mugėse, o retkarčiais jam, kaip ir kitiems Londono gyventojams, tekdavo ma-tyti karinę procesiją, kai sausuma ar laivu gabendavo į Tauerio** kalėjimą kokį nors nelaimingą įžymų didiką.

* Gegužės stiebas – aukštas stulpas, papuoštas gėlėmis ir vėliavomis; aplink jį būdavo šokama per Vidurvasario šventę.** Taueris – Londono tvirtovė, kur buvo kalinami karaliai ir didikai.

14

P r i nc a s i r e l ge t a

kartą vasarą jis matė, kaip Smitfilde ant laužo buvo sude-ginta vargšė ana Eskju*, o drauge su ja dar trys žmonės, ir girdėjo, kaip buvęs vyskupas sakė jiems pamokslą, kurį Tomas praleido pro ausis. Taip, Tomo gyvenimas buvo gana įvairus ir įdomus.

Netrukus perskaitytos knygos ir svajonės apie kara-lių gyvenimą taip susuko Tomui galvą, kad jis nesąmo-ningai ėmė vaidinti princą. Jis pradėjo įmantriai kalbėti ir iškilmingai elgtis, tuo sukeldamas didžiausią draugų nuostabą ir juoką. Bet Tomo įtaka draugams kasdien vis augo; greitai berniukai į jį pradėjo žiūrėti su pagarba ir pasigėrėjimu, kaip į aukštesnę būtybę. Jiems atrodė, kad Tomas tiek daug žino, kad jis gali padaryti ir papasakoti tiek nuostabių dalykų! O jis pats toks išmintingas, toks mokytas! Ir ką tik Tomas kalbėdavo ar veikdavo, draugai viską išpasakodavo vyresniesiems, tad netrukus ir šie pra-dėjo šnekėti apie Tomą kentį ir laikyti jį nepaprastai ga-biu, nuostabiu berniuku. Suaugę žmonės kebliais atvejais kreipdavosi į Tomą ir dažnai stebėdavosi jo sąmoju ir iš-mintingais sprendimais. Visi, kas tik pažinojo Tomą, laikė jį didvyriu, tik namiškiai nieko ypatingo jame nematė.

Po kiek laiko Tomas įsitaisė tikrą karaliaus dvarą. Jis pats buvo princas, artimiausi draugai – asmens sargyba, rūmininkai, vyriausieji arklininkai, palydos lordai ir da-

* ana Eskju (1521–1546) – protestantė; dėl religinių nesutarimų su viešpataujančia katalikų bažnyčia ji buvo kankinama ir sudeginta Smitfilde.

15

mos, karališkosios šeimos nariai. kasdien tariamąjį prin-cą jie sutikdavo pagal ceremonialą, apie kurį Tomas buvo skaitęs senuose romanuose; kasdien karaliaus taryba svarstydavo tariamosios karalystės valstybinius reikalus, kasdien jo didenybė tariamasis princas duodavo įsaky-

Tomas rijo seilę…

16

P r i nc a s i r e l ge t a

mus įsivaizduojamoms armijoms, laivynams ir užjūrio valdoms.

Vėliau tais pačiais skarmalais apsivilkęs Tomas eidavo elgetauti, iškaulydavo keletą fartingų*, krimsdavo sausą plutą, namie gaudavo įprastą smūgių ir keiksmų davinį, o tada atsiguldavo ant saujelės dvokiančių šiaudų ir vėl paskęsdavo svajonėse apie tariamą savo didybę. O troš-kimas nors kartą išvysti tikrą, gyvą princą augo diena po dienos, savaitė po savaitės, kol nustelbė visus kitus norus ir tapo vienintele jo gyvenimo aistra.

Vieną sausio mėnesio dieną Tomas kaip paprastai išė-jo elgetauti. Basas, sušalęs, nusiminęs, jis ištisas valandas slankiojo aplink minsing Leiną ir Litl Ist Čipą, žvalgėsi į smuklių langus ir rijo seilę, matydamas juose išdėstytus didžiulius kiaulienos paštetus ir kitus nuostabius mėsos patiekalus. Jam atrodė, kad tai angelams skirti skanėstai; tiesa, jis taip sprendė tik iš kvapo, – paragauti tokių gėry-bių jam dar niekuomet neteko. Dulksnojo smulkus šaltas lietutis, oras buvo rūškanas, diena liūdna. Vakare Tomas parėjo namo taip sulytas, nuvargęs ir alkanas, kad net tė-vas su senele, matydami jo graudžią išvaizdą, savaip jo pagailėjo – tik sykį niuktelėję, nuvarė gulti. Skausmas vi-same kūne, alkis, barnių ir muštynių triukšmas namuose ilgai neleido jam užmigti, bet pagaliau mintys jį nunešė į tolimas pasakų šalis, ir vaikas užsnūdo, apsuptas auksu ir

* Fartingas – smulki varinė moneta.

m a R k T w a I N

brangakmeniais išsidabinusių princų. Princai gyveno er-dviuose rūmuose, tarnai trilinki lankstėsi jiems arba gal-votrūkčiais lėkdavo vykdyti jų įsakymų. O paskui, kaip visuomet sapne, Tomas ir pats pasijuto esąs princas.

Ištisą naktį jis mėgavosi savo karališka didybe, vaikš-čiojo akinančioje šviesoje tarp įžymių lordų ir damų, alsuodamas nuostabiais aromatais, gėrėdamasis žavin-ga muzika, čia šypsniu, čia karališku galvos linktelėjimu atsakydamas į puošnios dvariškių minios sveikinimus, o dvariškiai pagarbiai lenkėsi ir skyrėsi į šalis, duodami jam kelią.

O rytą nubudęs jis vėl pamatė aplink save vargą, ir, kaip paprastai po tokio sapno, viskas jam atrodė tūkstantį kartų skurdžiau. Tomą apėmė sielvartas, maudulys, ir jis gailiai pravirko.

18

TREČIaS SkyRIuS

Tomas sutinka princą

Tomas alkanas atsikėlė, alkanas ir iš namų iškiūtino, paskendęs svajonėse apie naktį sapnuotus stebuklus.

Jis bastėsi gatvėmis, beveik nepastebėdamas, kur eina ir kas aplinkui dedasi. Vieni praeiviai stumdė jį, kiti plūdo, bet susimąstęs berniukas nieko nematė, nieko negirdėjo. Pagaliau jis pasijuto esąs ties Templ Baro vartais. Toliau šia kryptimi jam niekuomet nebuvo tekę eiti. Jis stabtelėjo ir valandėlę galvojo, kur pakliuvęs, bet tuojau vėl pasinėrė svajonėse ir atsidūrė už Londono miesto sienų. Tais lai-kais Strando niekas nebelaikė kaimo keliu; jis netgi atrodė panašus į gatvę, nors vargu ar galėjo būti taip vadinamas: jeigu vienoje Strando pusėje ir tiesėsi gana glaudi namų eilė, tai kitapus, išsibarstę atstu vienas nuo kito, stovė-jo vos keletas pastatų – turtingų bajorų rūmai, apsupti

19

m a R k T w a I N

puikių didžiulių sodų, kurie leidosi žemyn iki pat upės. Nūdien šių sodų vietoje ištisos mylios prigrūstos niūrių pastatų iš plytų ir akmens.

Netrukus Tomas priėjo Čaringo kaimą ir atsisėdo pa-ilsėti po dailiu kryžiumi, kurį senovėje buvo pastatęs vienas karalius, gedėdamas mirusios žmonos; paskui vėl pamažu nukiūtino tuščiu gražiu keliu, praėjo pro ištaigin-gus didžiojo kardinolo rūmus ir pasuko dar didingesnių ir prabangesnių Vestminsterio rūmų link. Džiaugdama-sis ir nustebęs žvelgė Tomas į didžiulius rūmus su pla-čiais šoniniais flygeliais, į niaurius bastionus ir bokštus, į sunkius akmeninius vartus su paauksuotais geležiniais virbais, į didingus granito liūtus ir kitas anglijos karališ-kosios valdžios emblemas. Nejaugi pagaliau išsipildytų jo karščiausia svajonė? Juk čia iš tiesų karaliaus rūmai. argi Tomas negalėtų pamatyti princo, tikro, gyvo princo, jeigu tokia būtų Dievo valia?

abipus paauksuotų vartų stovėjo dvi gyvos statulos – kaip styga išsitempę nejudrūs sargybiniai, nuo galvos iki kojų šarvuoti spindinčiu plienu. atokiau nuo rūmų, iš pa-garbos nedrįsdami prisiartinti, būriavosi kaimiečiai ir mies-to gyventojai, laukdami progos nors viena akimi dirstelėti į karališkosios šeimos narius. Puošnios karietos, kuriose sėdėjo puošnūs ponai, puošnių tarnų lydimi, viena po kitos važiavo pro daugybę kitų vartų į pilies kiemą ir atgal.

Vargšas mažasis skarmalius Tomas prisiartino prie sie-nos ir pamažu, baikščiai slinko pro sargybinius. Jo širdis

20

P r i nc a s i r e l ge t a

smarkiai plakė, o sieloje žiebėsi viltis. Ir staiga pro auksi-nius vartų virbus jis išvydo tokį reginį, jog vos neaiktelėjo iš džiaugsmo. anapus sienos stovėjo tamsiaveidis malonus berniukas, nuo mankštos ir žaidimų lauke nudegęs saulė-je, apsivilkęs puikiais šilko ir aksomo rūbais, spindinčiais brangenybėmis; prie šono jam kybojo nedidelis, branga-kmeniais nusagstytas kardas ir durklas; apsiavęs jis buvo dailiomis kurpaitėmis raudonais užkulniais, o ant galvos dėvėjo žavią avietinės spalvos kepuraitę, papuoštą žemyn nukarusiomis plunksnomis, kurias prilaikė didžiulė bran-gakmenių sagtis. Netoliese stovėjo keli puošnūs ponai – be abejo, jo tarnai. O, tai buvo princas! Princas, gyvas princas, tikras princas! Negalėjo būti nė mažiausios dvejonės. Pa-galiau mažojo elgetos karščiausia malda buvo išklausyta.

Susijaudinęs Tomas ėmė tankiai alsuoti, iš džiaugsmo ir nustebimo išsiplėtė jo akys. Tą akimirką visą jo būtybę apėmė vienintelis, viską nustelbiantis troškimas – prieiti arčiau prie princo ir iki valiai į jį atsižiūrėti. Nesuvokda-mas, ką darąs, jis prigludo prie virbų. Bet tučtuojau vie-nas kareivis šiurkščiai atplėšė jį nuo vartų ir taip sviedė šalin, kad berniukas kūlvirsčia nuskrido į kaimo žioplių ir Londono dykaduonių minią.

– Nekišk nosies kur nereikia, valkata! – pasakė kareivis.minia žvengė, bet jaunasis princas išraudęs puolė prie

vartų ir sušuko, piktai žaibuodamas akimis:– kaip drįsti skriausti šį vargšą berniuką? kaip drįsti

skriausti patį vargingiausią mano tėvo pavaldinį? atkelk vartus ir įleisk jį!

21

kad būtumėt matę, kaip pasikeitė atmaininga, vėjavai-kė minia, kad būtumėt girdėję, kaip visi žmonės, nusiėmę kepures, džiūgavo ir šaukė: „Tegyvuoja Velso princas!“

kareiviai saliutavo alebardomis, atkėlė vartus ir dar sykį pagerbė, kai plevėsuodamas skudurais ėjo pro šalį mažasis Skurdo princas, norėdamas paspausti ranką Be-saikės Prabangos princui.

– Tu, matau, pavargęs ir alkanas, – tarė Eduardas Tiu-doras. – Tave nuskriaudė. Eikš su manimi.

koks pustuzinis palydovų šoko į priekį, – aš net neži-nau ko, – matyt, norėdami sutrukdyti. Bet princas sulaikė juos tikrai karališku rankos mostu, ir tą pačią akimirką jie sustingo vietoje tarsi statulos. Eduardas nusivedė Tomą į prabangiai įrengtą rūmų kambarį, kurį pavadino savo kabinetu. Jam įsakius, atnešė tokių skanumynų, kokių To-mas kaip gyvas nebuvo regėjęs, tik knygose skaitęs. Lipš-niai ir mandagiai, kaip ir dera princui, Eduardas išsiuntė tarnus, kad šie savo priekaištingais žvilgsniais nevaržytų jo drovaus bičiulio; tada jis atsisėdo šalia Tomo ir, kol tas valgė, klausinėjo jį.

– kuo tu vardu, berniuk?– Tomas kentis, jūsų šviesybe.– keistas vardas*. kur gyveni?– Londone, drįstu pareikšti, sere. atmatų kieme už Pu-

ding Leino.

* kentis (angl. canty) – linksmas, gyvas.

22

– atmatų kiemas! Dar vienas keistas pavadinimas. ar turi tėvus?

– Tėvus turiu, sere. Ir senelę turiu, bet nemiela ji man, – teatleidžia Dievas, jeigu tai nuodėmė. Turiu dar ir dvynes seseris – Naną ir Betą.

– Įleisk jį!

23

m a R k T w a I N

– matyt, senelė nelabai tau gera?– Drįstu pasakyti jūsų šviesybei, kad ji niekam gera

nebūna. Nelabos jį širdies ir visą gyvenimą vien bloga te-daro.

– ar ji tave skriaudžia? – Tik retkarčiais išvengiu smūgių, kai randu ją miegan-

čią ar visiškai girtą, bet užtat išsiblaiviusi ji muša mane dvigubai smarkiau.

mažojo princo akyse blykstelėjo pyktis.– ką? muša? – sušuko princas.– O taip, drįstu jums pasakyti, sere.– Muša! Tave, tokį silpną ir mažą! klausyk: dar šian-

dien ji bus įmesta į Tauerį. karalius, mano tėvas…– Sere, jūs pamiršote, jog ji žemos kilmės. Taueris –

kilmingųjų kalėjimas.– Iš tikrųjų. aš tai pamiršau. Pagalvosiu, kaip ją nu-

bausti. O tėvas tau geras?– Ne geresnis už senelę, sere.– Tėvai, regis, visi panašūs. maniškio būdas taip pat ne iš

gerųjų, ir ranka sunkoka, bet manęs jis nemuša. Nors, tiesą pasakius, plūstis nešykšti. O kaip su tavimi elgiasi motina?

– Ji gera, sere; nei sielvarto, nei skausmo iš jos nepaty-riau. Nana ir Beta tokios, kaip ir ji.

– kiek joms metų?– Penkiolika, jūsų šviesybe.– Ledi Elžbietai, mano seseriai, keturiolika, o ledi Džei-

nė Grei, mano pusseserė, vienų metų su manimi. abi jos

24

P r i nc a s i r e l ge t a

dailios ir mielos, bet mano antroji sesuo, ledi meri, tokio niūraus veido ir… Sakyk, ar tavo seserys draudžia savo tarnaitėms juoktis, kad nuodėmė jų sielų nesuterštų?

– mano seserys? Negi tamsta manai, sere, kad jos turi tarnaičių?

Valandėlę mažasis princas susimąstęs rimtai žiūrėjo į elgetą, paskui paklausė:

– O kaipgi ne? Sakyk, meldžiamasis, kas joms padeda nusivilkti drabužius vakare? kas aprengia jas rytą, kai jos keliasi?

– Niekas, sere. Nejau jūs norite, kad jos vakare nusi-vilktų ir miegotų nuogos kaip gyvuliai?

– Nuogos? argi jos tik po vieną suknelę teturi?– Vaje, jūsų šviesybe, kam gi joms reikia daugiau? Iš

tiesų, negi du kūnus jos turi.– keista, neįprasta mintis! atleisk, nenorėjau tavęs iš-

juokti. Tavo gerosios seserys Nana ir Beta turės pakanka-mai drabužių ir tarnų, labai greitai turės. mano iždinin-kas tuo pasirūpins. Ne, nedėkok, tai mažmožis. Tu gerai kalbi, lengvai ir dailiai. ar tau teko mokytis?

– Tiesą pasakius, nė nežinau, sere. Gerasis kunigas, tė-vas Endrius, buvo toks malonus, kad iš savo knygų mane pamokė.

– ar moki lotyniškai?– Bijau ir sakyti – silpnai.– Išmok, vyruti, – tai tik iš pradžių sunku. Graikų kalba

sunkesnė, bet ledi Elžbietai ir mano pusseserei jokios kal-

25

m a R k T w a I N

bos nesunkios. kad tu girdėtum, kaip tos panelės gražiai šneka užsienio kalbomis! Bet papasakok man apie savo atmatų kiemą! ar tau smagu ten?

– Iš tikrųjų smagu, sere, jei tik aš nealkanas. Ten rodo Pančą ir Džudi*, rodo ir beždžiones. ak, kokie tai juo-kingi padarai! Ir kokie margi jų drabužiai! Būna ten ir vaidinimų. artistai vaidina, rėkauja, mušasi, o paskui vie-nas kitą žudo ir krinta negyvi. Taip įdomu žiūrėti, ir vie-ną fartingą tekaštuoja, bet kartais tą fartingą labai sunku gauti, drįstu pasakyti jūsų šviesybei.

– Dar papasakok!– mes, atmatų kiemo berniukai, kartais mušamės laz-

domis, visai kaip pameistriai.Princo akys sublizgo.– Vaje, ir man taip patiktų. Dar papasakok!– mes bėgame lenktynių – kas greitesnis.– Ir tai būtų nebloga. Toliau!– Vasarą, sere, mes braidome ir plaukiojame kanaluo-

se bei upėje; kiekvienas, nutvėręs už sprando kaimyną, stengiasi įmurdyti jį į vandenį, aptėkšti; ir mes nardome, šūkaujam, vartomės ir…

– Tėvo karalystę aš atiduočiau, jei nors sykį taip pa-siausti galėčiau. Prašau, dar papasakok!

– mes dainuojame ir šokame aplink gegužės stiebą Čipsaide; mes žaidžiame smėlyje, užkasame vienas kitą,

* Pančas ir Džudi – anglų nacionalinio lėlių teatro personažai.

26

P r i nc a s i r e l ge t a

kepame iš dumblo pyragus. O, nuostabusis dumblas! Pa-saulyje nieko malonesnio už jį negali būti. mes stačiai vo-liojamės dumble, prašom neįsižeisti, jūsų šviesybe.

– O, prašau tave, daugiau nė žodžio! Tai nuostabu! Jei tik aš galėčiau apsivilkti drabužiais, panašiais į tavuosius, nusiauti basas ir pažaisti dumblyne nors vieną kartelį taip, kad niekas manęs nebartų ir nedraustų už tai, rodos, mielai vainiką atiduočiau!

– O jeigu aš, sere, nors kartą galėčiau apsirengti taip kaip tamsta, nors vieną kartą…

– Štai ko tu nori! ką gi, tebūnie taip. Nusimesk savo skarmalus, drauguži, ir apsivilk šiais puošniais drabužiais. Neilgai tetruks ši mudviejų laimė, bet dėl to ji nė kiek nebus mažesnė. Pasimėgaukime, kol galima, o paskui vėl persirengsime, ir niekas nespės mums sukliudyti.

Po kelių minučių mažasis Velso princas jau buvo pasi-dabinęs Tomo skarmalais, o mažasis Skurdo princas pasi-puošęs margaspalviais karališkais drabužiais. abu priėjo prie didelio veidrodžio, sustojo greta ir – stebuklas: jiems pasirodė, jog jie visiškai nepasikeitė rūbais. Jie spoksojo vienas į kitą, paskui į veidrodį, vėl vienas į kitą. Pagaliau apstulbęs princas tarė:

– kaip tau atrodo?– O, jūsų šviesybe, nereikalaukite atsakyti į šį klausimą.

mano kilmės žmogui nedera sakyti tokių dalykų.– Tuomet aš pasakysiu. Tavo plaukai tokie pat, kaip ir

mano, tokios pat akys, toks pat balsas ir mostai, toks pat ūgis ir figūra, toks pat veidas ir jo išraiška. Jeigu mus pa-

27

m a R k T w a I N

matytų nuogus, niekas nepasakytų, kuris tu ir kuris Velso princas. Ir dabar, vilkėdamas tavo drabužiais, jaučiuosi galįs geriau suprasti, ką tu jautei, kai tas šiurkštus karei-vis… klausyk, ar tik ne mėlynė čia tau ant rankos?

– Taip, bet tai mažmožis. Jūsų šviesybė žino, kad tas vargšelis sargybinis…

– Nutilk! Jis pasielgė gėdingai ir žiauriai! – sušuko ma-žasis princas treptelėjęs basa koja. – Jeigu karalius… Nė žingsnio iš vietos, kol aš grįšiu! Toks mano įsakymas!

Tą pačią akimirką jis pagriebęs paslėpė gulėjusį ant sta-lo kažkokį valstybinės svarbos daiktą ir, išpuolęs pro duris, pasileido per rūmų kambarius, plevėsuodamas skarmalais, išraudęs, žaibuojančiomis akimis. Pribėgęs prie didžiųjų vartų, jis nutvėrė už virbų ir, purtydamas juos, šaukė:

– atidaryk! atkelk vartus!Tas pats kareivis, kuris buvo nuskriaudęs Tomą, tuojau

įvykdė jo reikalavimą; ir kai tik princas, dusdamas kara-lišku pykčiu, išbėgo pro vartus, kareivis taip jam niukte-lėjo, kad šis kūlvirsčia nuriedėjo keliu.

– Še tau, elgetos išpera, už tai, kad per tave man kliuvo nuo jo aukštybės! – pasakė kareivis.

minia net staugė kvatodama.Princas išsikapstė iš purvyno ir įširdęs prišoko prie

sargybinio šaukdamas:– aš Velso princas! mano asmuo šventas! Tave pakars

už tai, kad ranką prieš mane pakėlei.kareivis saliutavo jam alebarda ir tarė maivydamasis:

– Sveikinu jūsų karališkąją aukštybę! – Paskui piktai pridūrė: – Nešdinkis, pakvaišęs driskiau!

kvatojanti minia iš visų pusių apsupo mažąjį princą ir stūmė keliu tolyn, klykdama ir šūkaudama:

– kelią jo karališkajai aukštybei! kelią Velso princui!

– Nusimesk savo skarmalus, drauguži…