VISUOMENĖS SVEIKATA - hi.lt sveikata/2016.01.72/VS 2016 1(72) visas.pdf · Alterations of physical activity of first-formers in Lithuania during a five year period. Cross-sectional

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2016/1(72)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė:dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas;doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas;dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Nacionalinis vėžio institutas;prof. dr. Genė Šurkienė, Vilniaus universitetas;dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas;prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 11,2 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2016-03-21 Tiražas 50 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė LĮ „Kriventa“ V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

TURINYS

REDAKCIJOS SKILTIS

Europos sveikatos sistemų veikla 2015 m. pacientų požiūriu: sėkmingas Lietuvos šuolis į priekį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

LITERATŪROS APŽVALGA

Su sveikata susijusį elgesį aiškinančios teorijos ir modeliai: kas skatina keisti elgesį . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9Laima Bulotaitė, Sigita Vičaitė

ORIGINALŪS STRAIPSNIAI

Mirtingumo nuo kepenų cirozės ir kepenų vėžio Lietuvoje alternatyvi prognozė taikant skirtingus alkoholio vartojimo scenarijus . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius

Ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų požiūris į pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29Ieva Jakubynaitė, Snieguolė Kaselienė

Lietuvoje teikiamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37Martynas Izokaitis, Loreta Stonienė, Vincentas Liuima, Odeta Vitkūnienė

„Na, tai ir sukiesi“: iš vaiko priežiūros atostogų į darbą grįžusių moterų patirtys ieškant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47Dovilė Šorytė, Toma Jasiukevičiūtė-Zelenko

Psichologijos ir socialinio darbo studentų nuostatos dėl psichikos liga sergančių asmenų . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57Aistė Pranckevičienė, Auksė Endriulaitienė, Rasa Markšaitytė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Douglas R. Tillman, David D. Hof, Kiphany Hof

Lietuvos pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo pokyčiai penkerių metų laikotarpiu. Tarptautinio COSI tyrimo duomenys (2008, 2010 ir 2013 m.) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69Vilma Žaltauskė, Aušra Petrauskienė

Ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos ypatumai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76Roma Bartkevičiūtė, Albertas Barzda, Ignė Baltušytė, Rimantas Stukas, Sandra Bartkevičiūtė

Suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių tyrimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85Albertas Barzda, Roma Bartkevičiūtė, Ignė Baltušytė, Rimantas Stukas, Sandra Bartkevičiūtė

Saugos ir sveikatos kultūra Lietuvos apdirbamosios gamybos įmonėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRAKTIKAI

Parengtos rekomendacijos, kaip darbo vietose įrengti, matuoti ir vertinti apšvietimą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103

Parengtos rekomendacijos „Profilaktiniai darbuotojų sveikatos tikrinimai“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

CONTENTS

EDITORIAL

European health care system performance in 2015 from consumers perspective: successful Lithuania‘s jump forward . . 8

REVIEW

Theories and models of health related behaviour: what motivates behaviour change . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Laima Bulotaitė, Sigita Vičaitė

ORIGINAL ARTICLES

Alternative prediction of mortality from liver cirrhosis and cancer in Lithuania using different alcohol consumption prevention scenarios . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius

Attitude of doctors-specialists, who provide ambulatory services, towards the cooperation between primary and secondary health care . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .36Ieva Jakubynaitė, Snieguolė Kaselienė

Assess to mental health care services for children with mental, behavioural and emotional disorders in Lithuania . . . . 46Martynas Izokaitis, Loreta Stonienė, Vincentas Liuima, Odeta Vitkūnienė

“And so you twist”: Experiences of women searching for work-life balance after they return to work from parental leave . . . .56Dovilė Šorytė, Toma Jasiukevičiūtė-Zelenko

Attitudes of psychology and social work students towards people with mental illness . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68Aistė Pranckevičienė, Auksė Endriulaitienė, Rasa Markšaitytė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Douglas R. Tillman, David D. Hof, Kiphany Hof

Alterations of physical activity of first-formers in Lithuania during a five year period. Cross-sectional results from the international COSI study (2008-2010-2013) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75Vilma Žaltauskė, Aušra Petrauskienė

Peculiarities of nutrition among preschool children who do not attend preschool institutions . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84Roma Bartkevičiūtė, Albertas Barzda, Ignė Baltušytė, Rimantas Stukas, Sandra Bartkevičiūtė

Actual nutrition and nutrition habits of adults and elderly of Lithuania . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94Albertas Barzda, Roma Bartkevičiūtė, Ignė Baltušytė, Rimantas Stukas, Sandra Bartkevičiūtė

Health and safety culture in Lithuanian manufacturing enterprises . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 102Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas

FOR PUBLIC HEALTH PRACTICE

Recommendations on how to install, to measure and assess lighting at workplaces . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103

Recommendations on preventive workers’ health examinations . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106

2016/1(72) 5

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” REDAKCIJOS SKILTIS

Europos sveikatos vartotojų indeksą 35 šalyse ste-binti nepriklausoma Europos sveikatos vartotojų „jė-gainė“ (angl. Health Consumer Powerhouse, HCP) 2016 m. sausio 26 d. išleido savo 9-ajį leidinį1. Nuo 2006 m. atliekamas įvairių sveikatos priežiūros rodiklių palyginimas per pacientų arba vartotojų prizmę turi di-džiulę reikšmę vertinant šias sistemas, gerinant suprati-mą apie Europos sveikatos priežiūrą, pacientų įgalini-mą sprendžiant problemas bei šalinant trūkumus. Šios „jėgainės“ pagrindinis tikslas – nustatyti gerosios prak-tikos standartus, kurie galėtų ir turėtų būti pasiekiami pacientams, kad sveikatos priežiūros paslaugas jiems teiktų gerai veikiančios sveikatos priežiūros sistemos.

Turint omenyje tai, jog nemažai šalių yra parengusios puikius planus ir strategijas, kurios realybėje ne visada realizuojamos, pacientų / vartotojų įgalinimas įgauna ypatingą svarbą ir reikalauja skaidrumo visose sistemos veiklos rezultatų srityse. Sparnuota paslaugų sferos fra-zė „Klientas visada teisus“ sveikatos priežiūros pas-laugų srityje skamba šiek tiek kitaip: „Pacientas gal ne visada teisus, bet jo nuomonė visada yra labai svarbi.“

HCP leidinyje pateikiami 6 vartotojams svarbiau-sių Europos sveikatos priežiūros sistemos srities seg-mentų – pacientų teisių ir informacijos bei e. sveika-tos, paslaugų prieinamumo, išeičių (galutinio rezul-tato), tarnybų spektro ir prieinamumo, profilaktikos ir vaistų prieinamumo – vertinimai. Palyginimuose naudojami oficialiosios statistikos, pacientų apklausų ir nepriklausomų tyrimų, kuriuos atlieka pati HCP or-ganizacija, duomenys. Pateikiami rodikliai atspindi ne

1 Björnberg A. Euro Health Consumer Index 2015, Health Consumer Powerhouse Report, © Health Consumer Powerhouse Ltd., 2016, 117 p., ISBN 978-91-980687-5-7.

„Dauguma inovacijų verčia dirbti išmaniau, nebūtinai sunkiau ir pasitelkus daugiau darbuotojų. Tam sukuriama tinkama organizacija ir srautai, planavimas ir paruošimas, po to komunikavimas su kiekvienu, ko iš viso to laukiama ir kada.

Mes norime matyti situaciją, kai geriausia praktika tampa tipiška praktika.“

Prof. Harlanas M. Krumholzas, kardiologas, New England Journal of Medicine redaktorius

EUROPOS SVEIKATOS SISTEMŲ VEIKLA 2015 M. PACIENTŲ POŽIŪRIU: SĖKMINGAS LIETUVOS ŠUOLIS Į PRIEKĮ

tik sveikatos sistemos veiklos produktyvumą, paslau-gų spektrą ir jų prieinamumą, bet ir vartotojų požiūrį į sveikatos priežiūros sistemą. Vertinant naudojami visi tinkami duomenys, kurie prisideda prie gilesnio ana-lizuojamos problemos supratimo ir aprašymo, visuo-menės, visos Europos sveikatos statistikos bei nacio-naliniai duomenys, akademinės / mokslinės ataskaitos ir pan., HCP tyrimai (pvz., kokybės registrų analizės, žiniasklaidos naujienų) ir HCP pacientų grupių tyri-mai. Tyrimą remia Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinis direktoratas.

Remiantis HCP atliktu vertinimu 2015 m. Lietuva užėmė 25 vietą iš 35 šalių. Pralenktos šalys: Kip ras, Vengrija, Graikija, Latvija, Serbija, Bulgarija, Rumu-nija, Albanija, Lenkija, Juodkalnija, Bosnija ir Her-cegovina. Surinkusi 628 taškus, Lietuva „atsitiesė“ nuo 2014 m. kritimo į 32 vietą (510 taškų). Šį kri-timą daugiausia lėmė prastas kelių pacientų organi-zacijų vertinimas HCP tyrime. Pastaroji organizacija pripažįsta, jog tokius kritimus gali lemti atsitiktiniai atsakymai ir tai reikia turėti omenyje. 2015 m. šalys lyderės pateikiamos 1 lentelėje.

Lyginant su praėjusiais metais, Lietuvos sveika-tos priežiūros sistema pacientų teisių apsaugos srityje vertinta geriau (2015 m. – 125 balai iš 150, 2014 m. – 104). Bendrą balą padidino tai, jog buvo įskaityta e. recepto diegimo pradžia, tačiau jį vis dar mažina nepakankamai išplėtota elektroninių pacientų įrašų skvarba2. Šiame segmente 2015 m. Lietuva užėmė garbingą 12 vietą greta Vokietijos ir Švedijos.

2 Survey commissioned by HCP from Patient View 2015. Interviews with healthcare officials, feedback from national agencies. www.socialstyrelsen.se: Väntetider.

6 2016/1(72)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

Paslaugų prieinamumo segmente 2015 m. (175 taškai), lyginant su 2014 m. (100 taškų), situ-acija pagerėjo. Į gerąją pusę keitėsi šeimos gydytojo prieinamumo tą pačią dieną, tiesioginio patekimo pas specialistą, vėžio terapijos (< 21 d.) laukimo rodik-liai. Blogai įvertintas kompiuterinės tomografijos laukimo (< 7 d.) rodiklis3.

Išeičių, arba galutinio rezultato, segmente paste-bimas mažas Lietuvos progresas 2015 m. (135 taš-kai), lyginant su 2014 m. (125 taškai). Sumažėjo tik kūdikių mirtingumo rodiklis, kuris klasifikuotas į kategoriją „gerai“. Visi kiti rodikliai, tokie kaip mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų4, mir-tingumo nuo insulto sumažėjimas5, išgyvenamumas susirgus vėžiu6, prarasti potencialūs gyvenimo me-tai dėl išvengiamų mirčių7, depresijos problema8, vertinti blogai.

Teikiamų paslaugų apimties ir prieinamumo seg-mente situacija 2015 m. (75 taškai) pablogėjo, lygi-nant su 2014 m. (81 taškas) vertinimu. Šalyje per ma-žai atliekama vyresnių nei 65 metų amžiaus pacientų kataraktos operacijų9, per mažai inkstų transplantaci-jų10, paplitę neoficialūs mokėjimai gydytojams11, per mažai dializių atliekama namuose12.

3 Survey commissioned by HCP from Patient View 2015. Inter-views with healthcare officials, feedback from national agencies. www.socialstyrelsen.se: Väntetider.

4 WHO HfA database, September 2015.5 WHO HfA database, September 2015.6 Ferlay ŠJ et al. European Journal of Cancer. 2013;49:1374-1403. 7 WHO Europe Detailed Mortality Database, November 2014.8 Special Eurobarometer 345, October 2011; www.fhi.no „Psykisk

helse i Norge 2011:2“, http://worlddatabaseofhappiness.eur.nl/hap_nat/nat_fp.php?mode=8.

9 OECD Health Data 2014, WHO HfA database, WHO Prevention of Blindness and Visual Impairment Programme, European Community Health Indicators, national data.

10 Council of Europe Newsletter September 2015.11 Survey commissioned from Patient View by HCP 2014. National

healthcare agencies. 12 European Renal Association Annual Report 2013, www.ceapir.org.

Ligų profilaktikos segmente 2015 m. situacija (65 taškai) įvertinta geriau nei 2014 m. (48 taškai) dėl geresnės rūkymo prevencijos. Visi kiti rodikliai liko vidutiniški (8 kūdikių skiepai) arba buvo ver-tinami blogai: kraujospūdžio kontrolė13, alkoholio kontrolė14, fizinis aktyvumas15, mirtys dėl eismo įvykių16.

Vaistų prieinamumo segmente 2015 m. situacija (65 taškai) geresnė, lyginant su 2014 m. (52 taškai). Problemos: per retai diabetui gydyti naudojamas metforminas17, per mažai naudojami TNF-α inhibito-riai artritams gydyti18, per mažai naudojami naujausi vaistai onkologijoje (ATC code L01XC) (monokloni-niai antikūnai)19, per maža dalis valstybės subsidijuo-jamų vaistų20.

2015 m. HCP ataskaita rodo, jog nepaisant di-delio finansinio streso Europos sveikatos priežiū-ros lygis gerėja. Beveik prieš 10 metų, 2006 m., savo pirmajame leidinyje HCP ekspertai pranešė, jog Prancūzija surinko daugiausiai taškų – 768 iš 1 000 galimų. Remiantis informacija iš naujausio (2015 m.) apibendrinimo šis rezultatas leistų užim-ti tik 13 vietą tarp 35 šalių. Taigi prieš dešimtmetį buvęs aukščiausias rezultatas šiandien tapo Europos vidurkiu!

Gerėjimą lėmė ir sumažėjusi vaistų kaina, nes be jokių neigiamų pasekmių pereita nuo brangių pa-tentuotų vaistų prie jų pigesnių analogų – generinių

13 WHO World Health Statistics 2015.14 WHO HfA Sept 2015, Special Eurobarometer 331 April 2010.15 http://eacea.ec.europa.eu/education/eurydice/documents/facts_and_

figures/181EN.pdf; www.vsa.zh.ch.16 WHO HfA Sept 2015.17 IMS MIDAS database, full year 2013. 18 IMS MIDAS database, eumusc.net: Report v5.0 Musculoskeletal

Health in Europe (2012), Special Eurobarometer 272 (2007).19 IMS MIDAS database, 12 months ending June 2013, www.nuffieldtrust.

org.uk/data-and-charts/prescribing-spend-person-uk.20 WHO HfA database September 2015, EFPIA: The pharmaceutical

industry in figures - Key Data 2015.

1 lentelė. 2015 m. geriausiai vertinamos šalys ir joms skirtų balų suma pagal 6 vertinimo segmentus (4 stulpelyje pa-teikiami Lietuvai skirti balai)

Aukščiausias rezultatasŠalis / šalys

Vertinimo segmentas Balas Lietuvos balas

Maksimaliaigalimas balas

1 2 3 4 5Nyderlandai, Norvegija 1. Pacientų teisės ir informacija 146 125 150Belgija, Šveicarija 2. Prieinamumas 225 175 225Islandija, Nyderlandai, Norvegija 3. Išeitys (galutinis rezultatas 240 135 250Suomija, Nyderlandai, Švedija 4. Tarnybų spektras ir pasiekiamumas 144 75 150Norvegija 5. Profilaktika 113 65 125Suomija, Vokietija, Airija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė 6. Vaistai 86 52 100

2016/1(72) 7

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” REDAKCIJOS SKILTIS

vaistų. Mokytis iš sėkmingai dirbančių kaimyninių šalių – visada gerai. Suomija gali visiems parodyti, kaip sumažinti eiles, Makedonija – kaip sėkmingai įgyvendinti e. sveikatos paslaugas, Baltijos šalys – kaip gerinti sveikatos sistemos darbą finansinės kri-zės atvejais, Nyderlandai – kaip toliau plėtoti gerai veikiančią ir vartotojui draugišką sveikatos sistemą. Kita vertus, neigiama patirtis taip pat gali būti vertin-ga: ilgai nesukontroliuojamos pacientų laukimo eilės Švedijoje, Vengrijos ir Lenkijos sveikatos sistemų veiklos veiksmingumo kritimas žemyn arba nekon-troliuojamo sveikatos sistemos regionalizavimo Itali-joje pasekmės. Be to, visi turėtume pagalvoti, kodėl 28 proc. sumažintas Graikijos sveikatos biudžetas ne-padarė jokios neigiamos įtakos EHCP rodikliams?21

Įdomu tai, jog HCP ekspertai jau keleri metai ne-randa ryšio tarp sveikatos priežiūros paslaugų priei-namumo ir sveikatos priežiūrai išleidžiamų pinigų. Taigi kodėl nėra ryšio tarp sveikatos priežiūros pas-laugų prieinamumo ir resursų, išleidžiamų sveikatos priežiūrai? Atrodo, vienareikšmiškai pigiau valdyti sveikatos sistemą be prastovų ir eilių negu turint jas dideles! Priešingai plačiai pasklidusiai nuomonei, deja, ir tarp politikų, eilės nesutaupo pinigų – jos kainuoja. Sveikatos priežiūra yra proceso industri-ja. Kiekvienas šios industrijos vadybininkas puikiai žino, jog sklandžios procedūros, patiriant minimalias pauzes ar sustojimus, yra pagrindinis raktas siekiant mažinti paslaugų kaštus. Kitas dalykas, jei kaštų ma-žinti nesiekiama, nors tai ir atrodo šiek tiek absurdiš-kai bei primena laikus, kai buvo sakoma: „Ekonomi-ka turi būti ekonomiška“, o prekės ar paslaugos kaina yra nekintama.

Patirtis ir tyrimai rodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų laukimo laikas atskleidžia labiau mentalite-to problemą, veikiančią sveikatos priežiūros adminis-tratorius ir profesionalus, o ne išteklių stygių. Tiesiog sunku suprasti, kaip, pvz., Švedijoje, vaikų psichia-tras gali psichiatrinių problemų turinčio vaiko tėvams pasakyti, kad paslaugos teks laukti 18 mėnesių?22 O tai, pasirodo, šioje šalyje pasitaiko dažnai.

Visos sveikatos priežiūros sistemos turi vieną bendrą iššūkį: koks techninis sprendimas turėtų būti panaudotas, kad, tarkim, 8–11 proc. šalies BVP būtų skirta sveikatos paslaugoms teikti? Pinigai visada yra didelė problema, tačiau dar didesnė problema, kaip


22 Ibid.

tuos pinigus paskirstyti, kad būtų gaunama maksima-li nauda.

Žinomos trys pagrindinės sveikatos sistemos – Bismarko, Beveridžo ir Semaškos ir, suprantama, įvairiausi šių sistemų „miksai“. Paskutinioji savo gyvenimą baigė subyrėjus Sovietų Sąjungai, nes galėjo veikti tik dirbtinai sukurtoje ir uždaroje eko-nominėje sistemoje. Sveikatos sistemos, grindžia-mos socialiniu draudimu, turinčios daugybę drau-dimo organizacijų, kurios organizacine prasme yra nepriklausomos nuo sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, vadinamos Bismarko sistemomis. Taip pat yra sistemos, kuriose sveikatos finansavimas ir pas-laugų teikimas tvarkomi vienoje centralizuotoje or-ganizacijoje (Beveridžo sistemos). Pastaroji sistema yra ganėtinai ydinga jau dėl to, jog ir finansavimas, ir paslaugų teikimas yra vienose rankose. Kita pro-blema – šios didžiulės sistemos valdymas ir jo kaina bei kokybė. Pvz., vien Jungtinės Karalystės Nacio-nalinėje sveikatos sistemoje (angl. National Health System, NHS) dirba 1,5 mln. darbuotojų. Tad galima tik įsivaizduoti, koks sudėtingas šios grandiozinės sistemos valdymas ir kokio lygio turi būti vadovai, kad ši sistema dirbtų veiksmingai ir ekonomiškai efektyviai.

Jau keleri metai EHCI ekspertai nustato, kad Bismarko sistemos šalys (Nyderlandai, Belgija, Vo-kietija ir Prancūzija) suteikia paties aukščiausio ly-gio priežiūrą ir puikuojasi HCP sveikatos sistemos veiksmingumo pacientų požiūriu sąrašo viršuje. Be-veridžo sistemos šalys – Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija – daug metų yra sąrašo viduryje. Todėl EHCI ekspertai jau kelintą kartą pabrėžia, jog „Bismarkas“ vis labiau nugali „Beveridžą“23.

Tenka pažymėti, jog panašių palyginimų vis daugės, nes ES šalių narių sveikatos sistemų veiklos veiksmingumas bus vis labiau stebimas. 2016 m. Europos Komisija pradės kurti sistemą, kuri padės stebėti ir įvertinti valstybių narių sveikatos sistemų rentabilumą, siekiant formuoti ir įgyvendinti ES geriausią praktiką ir gaires. Lietuvos narystė Eko-nominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) lems, jog šie palyginimai persikels į visiš-kai kitą lygį ir bus kito detalumo. Šalies sveikatos sektorius ne tik turės teikti dar išsamesnę informa-ciją apie sveikatos sistemos veiklą, jos veiksmingu-mą ir efektyvumą, bet ir kartu su kitomis šalimis


8 2016/1(72)

REDAKCIJOS SKILTIS „V ISUOMENĖSSVEIKATA”

dalyvauti kuriant pačius rodiklius. Lietuva, jei bus EPBO narė, turės dalyvauti šios organizacijos Svei-katos komiteto posėdžiuose, kuriuose šalių atstovai kalba išskirtinai tik sveikatos klausimais. Komite-to nariai, remdamiesi gerąja šalių patirtimi, nustato tam tikrus standartus, dalijasi gerąja praktika, re-komendacijomis, koks geriausias būdas užtikrinti veiksmingą sveikatos apsaugą, sveikatos paslaugų kokybę bei šios srities investicijas. Taigi Lietuva,

būdama EPBO nare, galės aktyviai dalyvauti ku-riant sveikatos sistemos veiklos ir jos rezultatų stan-dartus. Tai nuteikia optimistiškai, nes sudaromos galimybės naudotis gerąja šalių praktika ir inovaci-jomis kartu gerinant paslaugų kokybę.

Romualdas GurevičiusHigienos institutas

El. p. [email protected]

European health care system performance in 2015 from consumers perspective: successful Lithuania‘s jump forwardRomualdas Gurevičius, Institute of Hygiene, e-mail: [email protected]

Short review of the 9-th volume of Health Consumer Powerhouse publication, “The Euro Health Consumer Index 2015 (EHCI)”, independent monitoring of healthcare in 35 countries, presented. This comparison of key values in healthcare, taking the patient and consumer point of view, improving the understanding of European healthcare, empowering patients and helping address weaknesses of health system.

Results of evaluation showing, that in spite of financial stress, European healthcare keeps improving. In 2015, Lithuanian Health system received 628 points, and ranged at 25th place, and is back on its long time trend. In fact Lithuania recovers from the nosedive to 510 points and 32 place, which the country took in 2014. This shows that the EHCI

can sometimes be sensitive to small changes in responses from the often limited number of patient organizations responding to the HCP survey. In 2015, Lithuania is back on its long time trend.

It‘s mentioned, that in future similar benchmarking will be more and more applied. During 2016 the European Commission will start developing a system to monitor and assess the cost-efficiency of member state health systems. In the next step, the aim will be to form and implement a EU best practice and guidelines. In case if Lithuania become OECD member another, much more detailed benchmarking of Health care performance indicators will be used. For the country, this opens new opportunity and challenges to apply the best practices from other countries.

2016/1(72) 9

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” LIT ER AT ŪROS APŽ VALGA

SU SVEIKATA SUSIJUSĮ ELGESĮ AIŠKINANČIOS TEORIJOS IR MODELIAI: KAS SKATINA KEISTI ELGESĮ

Laima Bulotaitė1, Sigita Vičaitė2

1Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedra, 2Higienos insti tuto Profesinės sveikatos centras

SantraukaŠio straipsnio tikslas – apžvelgti šiuolaikines su sveikata susijusį elgesį aiškinančias teorijas bei modelius ir jų pa-

naudojimo sveikos gyvensenos skatinimo programose galimybes. Aptariamas Sveikatos įsitikinimų modelis, Pagrįstų veiksmų ir Suplanuoto elgesio teorijos, Elgesio keitimo stadijų modelis, Motyvuojantis interviu bei Ekologinis požiūris į su sveikata susijusį elgesį. Šių modelių ir teorijų panaudojimo sveikatos stiprinimo programose analizė leido išskirti veiksnius, didinančius asmens pasirengimą keisti savo elgesį. Remiantis apžvelgtomis teorijomis ir modeliais daroma prielaida, kad, norint įgyvendinti vieną pagrindinių Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. programos uždavinių – formuoti sveiką gyvenseną, reikia kurti sveikatos stiprinimo ir elgesio keitimo programas bei jose taikomas strategijas vadovaujan-tis įrodymais grįstomis teorijomis ir modeliais.

Reikšminiai žodžiai: su sveikata susijęs elgesys, sveika gyvensena, elgsenos keitimas.

Adresas susirašinėti: Laima BulotaitėVilniaus universiteto Filosofijos fakultetoBendrosios psichologijos katedraUniversiteto g. 9/1, 01513 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASLėtinės neinfekcinės ligos (LNL) yra didelis iššūkis sveikatos priežiūros sistemai, siekiant sumažinti gy-ventojų sergamumo ir mirtingumo rodiklius. Šios li-gos, mažindamos gyventojų darbingumą ir produkty-vumą, trumpindamos sveiko gyvenimo metus, kelia grėsmę ne tik asmens ir visos visuomenės gerovei, bet ir ekonominei bei socialinei šalies raidai. Gydant lėtines ligas Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu išlei-džiama 70–80 proc. visų sveikatos priežiūrai skirtų lėšų. Tai sudaro maždaug 700 mlrd. eurų. Be to, daug lėtinėmis ligomis sergančių žmonių visiškai negali dirbti, jos kamuoja beveik ketvirtadalį (23,5 proc.) dirbančių žmonių. Dėl darbuotojų ligų, kuriomis su-sirgę jie neateina į darbą, ES kasmet netenkama apie 2,5 proc. BVP [1].

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savo do-kumentuose pabrėžia, kad lėtinių neinfekcinių ligų našta gali būti gerokai sumažinta taikant efektyvias prevencijos ir ankstyvosios intervencijos priemones, didinant jau egzistuojančių prevencijos ir intervenci-jos priemonių efektyvumą bei kontrolę [2].

Jau ne vienerius metus besitęsiančios sveikatos priežiūros sistemos reformos vykdytojai, pabrėždami lėtinių neinfekcinių ligų, negalių, o tuo pačiu ir svei-katai nepalankaus elgesio naštą bei žalą visuomenės sveikatai ir gerovei, nukreipė savo dėmesį nuo gy-dymo į sveikatos stiprinimą bei ligų prevenciją. Šiuo metu vartojamoje išplėstinėje medicinos sampratoje, be sveikatos priežiūros, akcentuojamos ir sveikatos stiprinimo paslaugos, nes šiandienos elgesys yra ryt-dienos rizikos veiksnys, o šiandienos rizikos veiks-niai taps rytojaus ligomis.

Pagalba lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims ir šių ligų prevencija, atsižvelgiant į jų paplitimo mastą, prognozes ir naštą, Lietuvoje irgi pripažįstama prioritetine sveikatos priežiūros sistemos dalimi [3].

Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. programos stra-teginis tikslas – pasiekti, kad 2025 m. šalies gyvento-jai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, pagerėtų gyven-tojų sveikata ir sumažėtų sveikatos netolygumai. Pa-brėžiama, kad 2014–2025 m. gali ir turi tapti aktyvaus sveikatinimo laikotarpiu [4]. Svarbiausias nacionali-nės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 m. plėtros programos iškeltas tikslas – stiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, formuojant sveiką gyvenseną ir jos kultūrą, skatinant sveikatos raštingumą [5].

Pagrindinis daugelio ligų prevencijos komponen-tas – sveikatai nepalankaus elgesio keitimas. PSO eks-pertai teigia, kad jei žmonės laikytųsi tinkamos mity-bos principų, būtų fiziškai aktyvūs, nepiktnaudžiautų

10 2016/1(72)

LIT ER AT ŪROS APŽ VALGA „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

alkoholiu ir nerūkytų, būtų galima išvengti 80 proc. širdies ir kraujagyslių ligų sutrikimų, 90 proc. 2-ojo tipo diabeto ir 30 proc. onkologinių susirgimų [2, 6].

2014 m. atliktas Lietuvos suaugusių žmonių gy-vensenos tyrimas atskleidė, jog kasdien rūkė 33 proc. vyrų ir 12 proc. moterų. Per savaitę vidutiniškai vy-rai suvartojo 13,3 SAV, moterys – 5,2 SAV (SAV – standartinis alkoholio vienetas, atitinkantis 10 gramų grynojo alkoholio, t. y. 200 ml 5 proc. stiprumo alaus arba 100 ml 11–13 proc. stiprumo vyno, arba 25 ml 40 proc. stiprumo alkoholinių gėrimų). Per dvidešimt metų vyrų antsvorio paplitimas padidėjo nuo 47 proc. iki 59 proc., o nutukimo – nuo 10 proc. iki 19 proc. Antsvorio turinčių ir nutukusių moterų dalis buvo panaši per visą tyrimo laikotarpį – 46 proc. jų turėjo antsvorio, o 17 proc. buvo nutukusios [7]. Mūsų ša-lyje visai nesportuoja ir nesimankština apie 46 proc. suaugusių gyventojų, tai žemiau ES vidurkio (ES vi-durkis – 39 proc.) [8].

Ekspertai pripažįsta, kad sveika gyvensena lei-džia iš esmės sumažinti sergamumą, mirtingumą ir pailginti gyvenimo trukmę [1, 2, 6]. Tačiau tyrimai rodo, kad net rizikos grupės asmenys nenori keisti savo gyvensenos, vangiai dalyvauja jiems siūlomo-se sveikatos stiprinimo programose, o šių programų efektyvumas – gana menkas [9, 10]. Tyrimų duo-menimis, gydymo nurodymų (gydymo nurodymų laikymasis apibrėžiamas kaip daugelio su sveikata susijusių elgesio apraiškų visuma, apimanti vaistų vartojimą, pakartotinius apsilankymus pas gydy-toją, sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, nerūkymą ir pan.) besilaikančių sergančiųjų skaičius neretai ne-siekia net 50 proc. [11]. Taigi elgesio keitimas svar-bus tiek jau sergant lėtine liga, tiek siekiant stiprinti asmens sveikatą.

Sveikatos priežiūros sistemai iškėlus visuoti-nį tikslą – sveikatinimą, pradėta ieškoti efektyvių, įrodymais grįstų strategijų, kurios padėtų žmonėms keisti savo gyvenseną. Sukurta nemažai teorijų ir modelių, bandančių paaiškinti su sveikata susijusį el-gesį. Jie analizuoja įvairius kognityvius, emocinius, asmenybinius ar aplinkos veiksnius, turinčius įtakos su sveikata susijusiam elgesiui, jo raidai. Šio straips-nio tikslas – apžvelgti šiuolaikines su sveikata su-sijusį elgesį aiškinančias teorijas ir modelius bei jų panaudojimo sveikos gyvensenos skatinimo pro-gramose galimybes.

SVEIKATOS ĮSITIKINIMŲ MODELIS Sveikatos įsitikinimų modelis (Health Belief Mo-del) – vienas iš pirmųjų modelių, skirtų su sveikata

susijusiam elgesiui paaiškinti. Jis sukurtas siekiant paaiškinti, kas žmones skatina prevenciškai pasitik-rinti sveikatą. Šio modelio autoriai [12] rėmėsi pa-stebėjimais, kad žmonės bijo ligų, todėl jų veiksmus daugiausia lemia baimės laipsnis (grėsmės savo svei-katai suvokimas) ir tikėjimas, kad veiksmai sumažins grėsmės tikimybę.

Pagal Sveikatos įsitikinimų modelį (SĮM), pre-vencinių veiksmų tikimybę lemia du įvertinimai, ku-riuos atlieka asmuo. Pirmasis – grėsmės savo sveika-tai įvertinimas, antrasis – prevencinių veiksmų pri-valumų ir trūkumų įvertinimas. Asmens suvokiamą grėsmę savo sveikatai lemia trys veiksniai:1. Problemos (ligos) rimtumas. Ar ši problema / liga

rimta, kaip ji gali paveikti asmens sveikatą; 2. Savo pažeidžiamumo suvokimas. Asmuo įver-

tina, kokia tikimybė, kad jis gali turėti šią pro-blemą (susirgti šia liga). Įvertinamas asmeninės rizikos laipsnis. Šis vertinimas priklauso nuo asmens amžiaus, išsilavinimo, patirties ir pan. veiksnių;

3. Asmens skatinimas veikti, t. y. kiek informacijos jis gauna apie pavojų savo sveikatai, ar sudaro-mos tinkamos sąlygos imtis prevencinių veiksmų, ar asmuo skatinamas imtis tų veiksmų. Asmenį imtis prevencinių veiksmų gali skatinti ir gydyto-jai, ir žiniasklaida, ir artimieji. Labai svarbu ir tai, kaip žmogus vertina savo ga-

limų prevencinių veiksmų rezultatus. Ar jis tiki, kad pakeitęs savo elgesį (pvz., pasiskiepijęs) jis tikrai nesusirgs, išvengs komplikacijų ir pan. Prevencinių veiksmų tikimybė priklauso ir nuo to, su kokiais sun-kumais, kliūtimis jis gali susidurti imdamasis preven-cinių veiksmų (pvz., kiek pastangų reikia įdėti, kiek tai kainuos). Kadangi kiekvienas elgesio keitimas turi savo „kainą“, žmogus tarsi pasveria, kas jam naudingiau – keisti savo elgesį ar nekeisti. SĮM mo-delis pateikiamas 1 pav.

Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog žmonės linkę keisti savo elgesį, jei tiki, kad:

• yra jautrūs tam tikroms sąlygoms (suvoktas jau-trumas, pažeidžiamumas);

• sąlygos gali turėti rimtų pasekmių (suvoktas pro-blemos rimtumas);

• tam tikri veiksmai sumažins jų jautrumą sąly-goms ar jų sunkumą (suvokta nauda);

• veiksmų kainą (suvoktos kliūtys) atpirks nauda; • jiems pateikiami faktai, skatinantys veikti (signa-

lai veikti);• gebės sėkmingai atlikti veiksmus (saviveiksmin-

gumas).

2016/1(72) 11


SĮM modelis panaudotas kuriant Osteoporozės prevencijos programą vidutinio amžiaus moterims [13]. Remiantis šiame modelyje išskirtais veiksniais, buvo bandoma nustatyti, kas geriausiai prognozuoja gydytojų rekomendacijų dėl osteoporozės prevenci-jos laikymąsi. Nustatyti barjerai, kurie mažina tiki-mybę dalyvauti prevenciniuose mokymuose, o tada stengtasi juos įveikti. Tai paskatino programos kū-rėjus pasirūpinti moterims tinkama mokymų vieta, laiku, trukme, kaina ir pan. Nustatyta, kad dauguma moterų yra įsitikinusios, jog osteoporozė nėra rim-ta liga. SĮM modelyje pabrėžiama, kad įsitikinimai dėl problemos / ligos rimtumo – vienas svarbiausių prevencinį elgesį prognozuojančių veiksnių. Todėl įsitikinimų keitimas pateikiant faktus apie osteoporo-zės paplitimą, raidą ir pasekmes sveikatai bei gerovei tapo vienu svarbiausių prevencinės programos užda-vinių. Vertindami programos efektyvumą autoriai pa-brėžė, kad SĮM labai naudingas planuojant ir diegiant sveikatos mokymus [13].

Atlikta šio modelio taikymo sveikatos stiprinimo programose apžvalga rodo, kad jis labai plačiai tai-komas planuojant šias programas. Tačiau dažniausiai juo naudojamasi atskirai vertinant ir analizuojant li-gos rimtumą, asmens pažeidžiamumą, galimus bar-jerus bei kliūtis [12]. Kai kurie tyrimai rodo, kad šis modelis gana prastai prognozuoja su sveikata susiju-sį elgesį. Taikydami šį modelį praktikoje, kai kurie autoriai pasigenda asmenybinių veiksnių, tokių kaip

pasitikėjimas savo jėgomis, bei socioekonominių ir aplinkos veiksnių. Kiti akcentuoja, kad sveikatos įsi-tikinimai sąveikauja su kitais asmens įsitikinimais, nuostatomis, kurie irgi veikia elgesį, ar net abejoja, ar įsitikinimai bei nuostatos būtinai veikia mūsų elgesį [14]. Kai kurie tyrėjai pabrėžia, kad SĮM akcentuoja tik neigiamus veiksnius ir per mažai vertina pozityvią sveikos gyvensenos motyvaciją [15]. Tyrimai rodo, kad SĮM geriau tinka aiškinant atskirus su sveikata susijusio elgesio tipus (pvz., rūkymą, fizinį aktyvu-mą) nei visą gyvenseną ir pavienius su sveikata susi-jusius veiksmus (pvz., skiepijimąsi), o ne ilgalaikius elgesio pokyčius [16]. Tačiau, nepaisant kritikos, SĮM išlieka populiarus, nors reikia pripažinti, kad juo daugiau naudojasi prevencinių, o ne sveikatos stipri-nimo programų kūrėjai.

PAGRĮSTŲ VEIKSMŲ TEORIJA Pagrįstų veiksmų teorija (Theory of reasoned action) plačiai taikoma visuomenės sveikatos specialistų ir sveikatos psichologų, kuriančių įvairias sveikatai ža-lingo elgesio ir ligų prevencijos ar sveikatos stiprini-mo programas.

Teorija siekia paaiškinti, kaip nuostatos ir įsivaiz-duojamos normos veikia su sveikata susijusį elgesį [17]. Ankstesni tyrimai rodydavo, kad nuostatos tie-siogiai neveikia asmens elgesio. Pagrįstų veiksmų teorijos autoriai atskyrė nuostatas dėl objekto / reiš-kinio ir nuostatas dėl elgesio. Dauguma tyrinėtojų

FAKTORIŲ SUVOKIMAS IR MODIFIKAVIMAS

Demografiniai kintamieji (lytis, amžius, tautybė)

Social. psichol. kintamieji (asmenybės savybės, grupės,

bendraamžių įtaka ir pan.)Kita (žinios apie ligą / proble-mą, ankstesnė patirtis ir pan.)

Suvoktas ligos / problemosrimtumas

Suvoktas savo pažeidžiamumas

Prevencinių veiksmų vertinimas

Gauta nauda minus kliūtys ir sunkumai

Pavojaus savo sveikatai suvokimas

Prevenciniųveiksmų tikimybė

Skatinimas veikti (imtis prevencinių veiksmų)

ĮVERTINIMAS VEIKSMŲ TIKIMYBĖ

1 pav. Sveikatos įsitikinimų modelis (Rosenstock, 1966)

12 2016/1(72)


vertino nuostatas dėl objekto / reiškinio ir stengėsi atskleisti jų prognostines galimybes. Pagrįstų veiks-mų teorijos autoriai įrodė, kad nuostatos dėl tam tik-ro elgesio geriau prognozuoja tą elgesį nei nuostatos dėl objekto / reiškinio. Teorijos autoriai kaip pavyzdį pateikia onkologinius susirgimus. Jei norime progno-zuoti, ar moterys atliks mamografiją, turime tirti ne jų požiūrį į onkologinį susirgimą, o jų požiūrį į mamo-grafijos procedūrą.

Pagal šią teoriją žmogaus elgesį labiausiai lemia jo intencija. O intenciją (motyvaciją) elgtis tam tikru būdu lemia asmeninės nuostatos dėl elgesio ir įsi-vaizduojamos socialinės normos (2 pav.).

Asmenines nuostatas dėl elgesio lemia požiūris į tą elgesį bei to elgesio pasekmių vertinimas. Jei asmuo mano, kad alkoholio vartojimas yra netinka-mas jaunų žmonių elgesys ir kad vartojimas gali tu-rėti daug neigiamų pasekmių sveikatai ir gerovei, jo nuostatos dėl gėrimo bus neigiamos.

Įsivaizduojamas normas lemia asmens norma-tyviniai įsitikinimai ir motyvacija jiems paklusti. Normatyviniai įsitikinimai – tai menamas socialinės aplinkos požiūris į elgesį. Tai asmens suvokimas, ar reikšmingi jam asmenys pritaria ar nepritaria jo el-gesiui. Svarbu ir tai, ar asmuo motyvuotas paklusti, laikytis tų normatyvinių įsitikinimų. Taigi įsivaiz-duojamas normas lemia normatyviniai įsitikinimai: įsitikinimai dėl kitų nuomonės apie tokį elgesį ir as-meninė motyvacija laikytis tos nuomonės.

Pagrįstų veiksmų modelis yra vienas pirmųjų, kuriame pabrėžiama nuostatų svarba elgesiui. Šiuo modeliu besiremiantys tyrimai patvirtino nuostatų įtaką elgesiui ir paskatino platesnius tyrimus, siekiant atskleisti nuostatų formavimosi veiksnius, nuostatų keitimo galimybes ir pan. Ši teorija plačiai taikoma su sveikata susijusiam ir rizikingam elgesiui prognozuo-ti, nes padeda nuspėti asmens ketinimus (intencijas),

tačiau ja remiantis sunku paaiškinti elgesio pokyčius. Pagrįstų veiksmų teorija apsiriboja vien kognityviais veiksniais. Joje neatsispindi tokių kintamųjų, kaip am-žius, lytis, išsilavinimas, socialinė padėtis, religija ir pan., svarba intencijai keisti savo elgesį. Lūkesčių ir nuostatų tyrimuose pabrėžiama ir asmenybės ypatumų svarba. Deja, šiame modelyje apie juos irgi visai ne-kalbama. Modelyje nelabai aiški ir ankstesnės patirties vieta bei svarba rizikingam elgesiui.

SUPLANUOTO ELGESIO TEORIJA Suplanuoto elgesio teorija (Theory of planned beha-viour) – papildyta aukščiau minėta Pagrįstų veiksmų teorija. Be ankstesnėje teorijoje minimų dviejų veiks-nių, veikiančių asmens elgesį (asmeninių nuostatų dėl elgesio ir įsivaizduojamų socialinių normų), šioje teorijoje išskiriamas ir trečiasis – suvokiama kontrolė [18]. Elgesys gali būti visiškai kontroliuojamas arba visai nekontroliuojamas. Elgesio kontrolės laipsnį le-mia vidiniai (kognityvūs įgūdžiai, žinios, emocijos) ir išoriniai (situacija, aplinka) veiksniai. Svarbu, kaip žmogus vertina kontrolę. Tai vadinama suvokiama elgesio kontrole. Šioje teorijoje vartojamas ir savi-veiksmingumo (angl. self-efficacy), atspindinčio vi-dinę elgesio kontrolę, terminas.

Visų šių trijų veiksnių – požiūrio į elgesį, subjek-tyvių normų ir suvokiamos elgesio kontrolės – sąvei-ka veikia elgesio intenciją (3 pav.). Į schemą įtraukti ir išoriniai kintamieji, kurie svarbūs visoms trims veiksnių grupėms. Tačiau jų poveikis elgesiui nėra tiesioginis.

Įvairios tyrimų apžvalgos rodo, kad Suplanuoto elgesio teorija gali būti sėkmingai taikoma numatant ir paaiškinant labai platų su sveikata susijusio elge-sio bei šio elgesio intencijų ratą. Minimas toks rizi-kingas elgesys, kaip rūkymas, alkoholio ir kitų psi-choaktyviųjų medžiagų vartojimas, šalmų segėjimas

Nuostatos

Įsivaizduojamos normos

Elgesio intencija

Įsitikinimai dėl elgesio

Elgesio pasekmiųvertinimai

Normatyviniaiįsitikinimai

Motyvacija paklusti

Elgesys

2 pav. Pagrįstų veiksmų teorija (Fishbein & Ajzen, 1980)

2016/1(72) 13


važiuojant dviračiu, saugos diržų segimasis automo-biliuose ir pan. [19–21]. Daugelis tyrėjų pripažįsta, kad šiame modelyje minimas saviveiksmingumas ypač svarbus keičiant rizikingą ar sveikatai nepa-lankų elgesį. Kai kurie autoriai kelia prielaidą, kad saviveiksmingumas su sveikata susijusių teorinių modelių kontekste gali būti prilyginamas elgesiui ky-lančioms kliūtims ir trukdžiams, o gal kliūčių įvardi-jimas ir atspindi saviveiksmingumą [22]. Nepaisant to, ar mes tai laikysime anksčiau modeliuose jau buvusiu (elgesio kliūtys ar trukdžiai), ar visai nauju (saviveiksmingumo) veiksniu, šio elemento įtrauki-mas į modelį padidino jo vertę kuriant prevencines ir intervencines programas. Taip pat reikia pasakyti, kad Suplanuoto elgesio modelyje kiek per mažai iš-plėtota kitų kognityvių ir emocinių elementų sąveika su rizikingu elgesiu. Taip pat neaišku, kokia individo žinių, gebėjimų ir ankstesnės patirties svarba elgesiui bei tai, ar jie būtų tiesiogiai susiję su asmens elgesiu, ar veiktų per tarpininkus, pvz., nuostatas, normatyvi-nius įsitikinimus. Integravus šiuos elementus į mo-delį, jis dar geriau padėtų nuspėti asmens elgesį [16]. Suplanuoto elgesio teorijoje, kaip ir anksčiau minėto-je Pagrįstų veiksmų teorijoje, intencijos elgesį veikia tiesiogiai. Tačiau elgesį tiesiogiai veikia ir kiti veiks-niai. Deja, jie šiuose modeliuose neatsispindi [15].

Apžvalgoje, kurioje įvertintas tiek Pagrįstų veiks-mų teorijos, tiek Suplanuoto elgesio teorijos taikymas tyrimuose bei programose, skirtose tokiam elgesiui, kaip fizinis aktyvumas, mityba, alkoholio vartojimas bei rūkymas, donorystė, burnos higiena ir kt., daroma išvada, kad jos plačiausiai taikomos retrospektyviose su sveikata susijusio elgesio analizėse ir daug rečiau prognozuojant šį elgesį ir kuriant intervencijas [12].

ELGESIO KEITIMO STADIJŲ MODELIS Elgesio keitimo stadijų modelyje (The stages of change model) pabrėžiama, kad elgesio keitimas – tai procesas, kuriame išskiriamos net kelios elgesio keitimo stadijos, atspindinčios žmogaus motyvaciją ir pasirengimą keisti savo elgesį [23, 24]. Modelis buvo sukurtas siekiant paaiškinti žmonių, ketinančių mesti rūkyti, elgesį. Jo autoriai rėmėsi kitų autorių naudojamomis sėkmingomis elgesio keitimo inter-vencijomis, pateiktomis rekomendacijomis. Todėl šis modelis dažnai vadinamas transteoriniu. Elgesio kei-timo stadijų modelyje išskiriamos 6 elgesio keitimo stadijos: 1. Iki svarstymo. Šioje stadijoje žmogus dar neketina

keisti elgesio ir net nemano, kad turi problemų. Problema gali būti akivaizdi kitiems – šeimos na-riams, draugams;

Elgesiokintamieji

Demografiniai kintamieji

Įsitikinimai dėl elgesio

Požiūris į tikslus

Elgesio pasekmių vertinimas

Asmenybės bruožai

Normatyviniai įsitikinimai

Nuostatos

Kiti individualūs

skirtumai

Motyvacija paklusti

Įsivaizduoja-mos normos

Elgesiointencija Elgesys

Suvokiamagalia

Įsitikinimai dėl kontrolės

Suvokta kontrolė

3 pav. Suplanuoto elgesio teorija (Ajzen, 2002)

14 2016/1(72)


2. Svarstymo. Žmogus suvokia, kad turi problemų, ir mano, jog reikėtų kažką daryti;

3. Pasirengimo. Asmuo ruošiasi imtis tam tikrų veiksmų artimiausioje ateityje (per mėnesį) ir gali pradėti kažką daryti;

4. Veiksmų. Konstatuoti žmogaus veiksmų stadiją galima tik tada, kai jis jau ne mažiau kaip pusmetį laikosi savo plano keisdamas elgesį;

5. Palaikymo. Asmuo jau pusmetį yra pakeitęs savo elgesį. Tačiau tikimybė, kad vėl pradės elgtis taip, kaip anksčiau, išlieka. Todėl labai svarbi tinkama aplinka ir aplinkinių palaikymas. Ši stadija trunka tol, kol įveikiamas nepageidaujamas elgesys;

6. Atkryčio. Žmogus vėl pradeda elgtis taip, kaip ir anksčiau (4 pav.).

Transteorinio modelio autoriai pabrėžia, kad el-gesio keitimas yra procesas, o ne įvykis. Žmonės turi skirtingą motyvaciją keisti savo elgesį, skiriasi ir jų pasirengimas keistis. Tai liudija, kad skirtin-gas elgesio keitimo stadijas patiriantiems žmonėms reikia skirtingų postūmių ar intervencijų [23, 24]. Transteorinio modelio autorius J. Prochaska su ko-legomis teigia, kad ikisvarstymo ir svarstymo sta-dijose esantiems asmenims netinka tradicinės svei-katos stiprinimo programos, nukreiptos į veiksmus, nes jos nėra orientuotos į šiuos asmenis, neatsižvel-gia į jų poreikius. Sveikatos stiprinimo programos pirmiausia turi būti orientuotos į elgesio keitimo stadijas. Sveikatos konsultantas, nustatęs asmens elgesio keitimo stadiją, parenka šiam asmeniui tin-kamas strategijas. Tokiu būdu programa tampa la-biau individualizuota, nes atsižvelgiama į konkre-taus žmogaus pasirengimą keisti savo elgesį. Tyri-mai rodo, kad asmenims, esantiems ikisvarstymo ar svarstymo stadijose, tinkamiausios kognityvios strategijos (sąmoningumo didinimas, naujas savo

elgesio ir aplinkos įvertinimas ir pan.), o kitose sta-dijose efektyviau naudoti elgesio strategijas (pare-miantys santykiai, stimulų kontrolė, pastiprinimas ir pan.). Svarstydamas, ar keisti savo elgesį, žmogus turi priimti sprendimą. Jis vertina elgesio keitimo privalumus ir trūkumus, t. y. priežastis keisti savo elgesį ir priežastis to nedaryti. Ikisvarstymo stadi-joje žmogaus sprendimą nieko nekeisti lemia tai, kad jis mato daugiau elgesio keitimo trūkumų. Per-einant iš vienos elgesio keitimo stadijos į kitą dau-gėja elgesio keitimo privalumų. Autoriai akcentuoja paciento / kliento saviveiksmingumą, kuris didele dalimi lemia elgesio keitimo sėkmę [25].

Elgesio keitimo stadijų teoriją praktiškai taikan-čiam konsultantui pirmiausia siūloma išsiaiškinti as-mens elgesio keitimo etapą. Tada suprasime, kokie yra asmens poreikiai, ir pateiksime jam tokią infor-maciją, panaudosime tokias strategijas, kurios pa-skatins ir padrąsins jį pirmiausia pereiti į kitą elgesio keitimo etapą, o vėliau sėkmingai įveikti ir likusius etapus bei pasiekti norimą elgesį.

Amerikos mokslininkai elgesio keitimo stadijų mo-delį išbandė į pagalbą pasitelkę socialinį tinklą „Fa-cebook“. Septyniasdešimt devyni 18–25 m. amžiaus jaunuoliai, rūkantys tris ir daugiau kartų per savaitę, besinaudojantys „Facebook“ keturis ir daugiau kartų per savaitę, buvo pakviesti prisijungti prie skirtingo pasirengimo keisti savo elgesį grupių. Grupės buvo prieinamos tik tyrimo dalyviams. Buvo atliekamos in-tervencijos (dalyviai gaudavo žinutes, parengtas pagal jų pasirengimo keistis stadiją), kartą per savaitę vykda-vo interaktyvios sesijos, kai dalyviai galėjo bendrauti su gydytoju jiems rūpimais klausimais. Rezultatai parodė, kad 90 dienų intervencijų vykdymo laikotarpiu 5 proc. jaunuolių perėjo į tolesnę pasirengimo keisti savo elgesį stadiją, 8 proc. tyrimo dalyvių išėjo iš grupių, o 6 proc. tiriamųjų dalyvavo tolesnėje terapijoje. Dvylikos mėne-sių laikotarpiu beveik pusė dalyvių sumažino surūkomų cigarečių kiekį [26].

Tyrimai rodo, kad asmens pasirengimas ar moty-vacija keisti savo elgesį – geriausias elgesio keitimą prognozuojantis veiksnys [27]. Elgesio keitimo sta-dijų modelis nuosekliai nagrinėja, kaip elgesio kei-timo proceso metu keičiasi asmens motyvacija keisti savo elgesį.

Transteorinis modelis buvo sukurtas ir sėkmingai taikomas priklausomybių nuo alkoholio, tabako ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo srityje [24]. Vė-liau atlikta daug tyrimų ir įrodyta, kad jis puikiai tinka didinant asmens fizinį aktyvumą [23, 28], skatinant sveiką mitybą [23, 29, 30] ar keičiant gyvenseną [31].

Laikinas išėjimas

Ikisvarstymostadija

Palaikymo

Veiksmų

Sprendimo

Svarstymo

Atkryčio

4 pav. Elgesio pasikeitimų ratas (Prochaska et al., 1994, 1997)

2016/1(72) 15


MOTYVUOJANTIS INTERVIU Motyvuojantis interviu (Motivational interviewing) – tai įvairių psichoterapijos modelių ir elgesio keitimą aiški-nančių teorijų principų bei technikų mišinys. Jis dažnai vadinamas tiesiog požiūriu į elgesio keitimą, tačiau dėl plataus bei efektyvaus taikymo sveikatos stiprinimo ir sveikatai nepalankaus elgesio keitimo programose mes jį įtraukėme į savo teorijų ir modelių apžvalgą.

Nors sukurta nemažai strategijų, kurias taiko svei-katos priežiūros specialistai (švietimas, įtikinėjimas, gąsdinimas ir pan.), tačiau ekspertai pripažįsta, kad motyvuojantis interviu yra viena iš efektyviausių. Transteorinis modelis pabrėžia, kad elgesio keitimas yra procesas, ir nuosekliai nagrinėja, kaip šio proce-so metu kinta asmens motyvacija keisti savo elgesį. O motyvuojantis interviu – tai strategija, padedanti asmeniui judėti į priekį šio proceso metu, stiprinant vidinę motyvaciją keistis [32]. Motyvuojantis in-terviu pasižymi kryptingumu, susitelkimu į tikslą ir orientacija į klientą / pacientą. Tai galima pavadinti kitokiu klientų / pacientų konsultavimo stiliumi. Pir-miausia siūloma įvertinti kliento / paciento pasirengi-mą pokyčiams ir į tai atsižvelgiant taikyti motyvacinį interviu. Konsultantas nėra direktyvus, nurodantis klientui jo klaidas, problemas ir siūlantis sprendimo būdus. Bendraujant su klientu svarbiausia yra empa-tija, įsiklausymas, pagalba klientui suprantant savo elgesį, ieškant jam priimtinų problemos sprendimo būdų, aptariant galimas kliūtis bei jų išvengimo ar įveikimo būdus, keliant realius tikslus. Šio modelio kūrėjai remiasi prielaida, kad tarp sveikatos stipri-nimo veiklų efektyvumo veiksnių svarbią vietą uži-ma asmens motyvacija, požiūris į sveiką gyvenseną. Todėl svarbiausia didinti kliento vidinę motyvaciją. Pasikeitimai turi kilti iš vidaus, o ne būti skatinami išorinių stimulų. Klientas / pacientas pats turi rasti argumentus keistis. Motyvacijai stiprinti siūlomos tokios strategijos: patarimo davimas, barjerų grio-vimas, pasirinkimo suteikimas, elgesio patrauklumo mažinimas, empatijos rodymas, grįžtamojo ryšio su-teikimas, tikslų išsiaiškinimas ir aktyvi pagalba.

Motyvuojančio interviu pradininkai plačiai aprašė ir pateikė rekomendacijas, kaip šią strategiją taikyti sveikatos priežiūros sistemoje [33].

Tyrimų, apimančių tokią elgseną, kaip mityba, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas ir pan., apžvalga atskleidė, jog motyvuojantis interviu yra efektyvus konsultuojant sergančiuosius 2-ojo tipo diabetu mitybos reguliavimo ir svorio reguliavi-mo klausimais [34], antsvorio turinčius ir nutukusius asmenis renkantis sveiką gyvenseną ir reguliuojant

svorį [35] bei sergančiuosius vėžiu gyvensenos keiti-mo klausimais [36].

Tyrimų apžvalgos rodo, jog motyvuojantis inter-viu yra efektyvus konsultuojant ne tik suaugusiuosius, bet ir antsvorio turinčius bei nutukusius vaikus. Mo-tyvuojančio interviu taikymas konsultuojant vaikus ir jų tėvus davė teigiamų rezultatų vertinant kūno masės indekso, mitybos įpročių ir gyvensenos pokyčius [35].

Atliktos literatūros analizės rodo, jog motyvuojan-tis interviu gali būti įvairių sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos intervencijų dalimi, sėkmingai taikomas įvairių specialistų sveikatos priežiūros įstaigose, pa-vyzdžiui, skatinant valgyti daugiau vaisių ir daržovių, tapti fiziškai aktyvesniems ir pan. Tyrimai, kuriuose taikant motyvuojantį interviu nebuvo pastebėta ryškių pokyčių, mini intervencijų tikslumo, efektyvumo ir me-todologijos laikymosi svarbą. Konsultuojant lėtinėmis ligomis sergančius asmenis, motyvuojantis interviu gali padidinti pasitikėjimą savo gebėjimais keistis bei padė-ti ieškoti būdų, kaip mažinti rizikingą elgseną. Taikant motyvuojantį interviu palaipsniui formuojasi sveikatai nepalankaus elgesio nepriimtinumas, nepageidaujamu-mas ir teigiamos nuostatos dėl sveikos gyvensenos [37].

Pastaraisiais metais tyrimuose ypač plačiai nag-rinėjamas motyvuojančio interviu efektyvumo didi-nimas sukuriant santykį tarp konsultanto veiksmų, klien to atsakymų bei tolesnės elgsenos [38].

Motyvuojančio interviu principai panaudoti di-delio atgarsio sulaukusiame projekte „Americans in Motion“. Šio projekto metu buvo sukurti įvairūs ins-trumentai bei strategijos, skirtos šeimos gydytojams, padedantiems pacientams pagerinti savo sveikatos būklę keičiant gyvenseną [39]. Motyvuojančio inter-viu principais remiasi ir britų psichologų asociacijos parengtas projektas „Sveikatos stiprinimas: elgesio keitimas“ [40]. Remiantis motyvuojančiu interviu su-kurta nemažai programų, skirtų bendrosios praktikos gydytojams, dirbantiems su diabetu sergančiais [41] ir priklausomais asmenimis [42] bei tais žmonėmis, kurie priklauso padidėjusios ŠKL rizikos grupei [43]. Viena priežasčių, kodėl motyvuojantis interviu taip plačiai taikomas sveikatos priežiūros sistemoje, – trumpos konsultacijos / intervencijos, kurios taupo tiek pacientų / klientų, tiek gydytojų laiką [41, 43].

EKOLOGINIS POŽIŪRIS Į SU SVEIKATA SUSIJUSĮ ELGESĮ Daugelis anksčiau aptartų elgesio teorijų mažai dėme-sio skiria socialinės aplinkos veiksniams. Ekologinis požiūris taikomas daug plačiau nei vien su sveikata su-sijusiam elgesiui paaiškinti, jis praplečia tiek sveikatos

16 2016/1(72)


stiprinimo problemos supratimą, tiek prevencinių ir intervencinių veiksmų taikymo galimybes. Anot eko-loginės perspektyvos, asmens su sveikata susijusiam elgesiui įtakos turi ne tik tiesiogiai su juo susiję veiks-niai, tokie kaip jo žinios, įsitikinimai, nuostatos, bet ir sisteminiai, t. y. socialinės aplinkos ar net politinės situ-acijos, veiksniai [22]. Kalbant apie su sveikata susijusį elgesį, sisteminiai veiksniai atitiktų asmens artimuo-sius, sveikatos priežiūros specialistus (mikrosistema), sveikatos priežiūros įstaigą (mezosistema) ir sveikatos priežiūros sistemą, šalies sveikatos stiprinimo politiką ir pan. (makrosistema). Šeimos ir svarbių asmenų įta-ka asmens su sveikata susijusiam elgesiui aptariama daugelyje teorijų ir modelių (Sveikatos įsitikinimų, Pagrįstų veiksmų, Suplanuoto elgesio). Tyrimai rodo, kad ilgalaikius elgesio pokyčius didele dalimi lemia sveikatos profesionalai [23]. Deja, elgesio keitimo mo-deliuose ir programose mažai dėmesio skiriama specia-listams, vykdantiems šias programas. Atsakomybė už savo elgesį, jo keitimą ar nesėkmes jį keičiant didžiąja dalimi priskiriama asmeniui. Tyrimų duomenimis, gy-dytojų rekomendacijų laikymuisi didelę įtaką daro me-diko kompetencijos suvokimas, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti [22]. Patys gydytojai irgi nelabai noriai dalyvauja sveikatos stiprinimo ar elgesio keitimo pro-gramose. Nurodomos net kelios to priežastys: trūksta laiko, stokojama žinių ir įgūdžių, manoma, kad gyven-sena – asmeninis paciento / kliento apsisprendimas, ir nenorima į tai kištis [44]. Viename tyrime beveik pusė apklaustų rūkančių pacientų teigė, jog gydytojas nie-kada neklausė apie jų rūkymo įpročius. Tačiau gydy-tojai mielai naudojasi specialiomis trumpalaikio kon-sultavimo programėlėmis (5–10 min.), skatinančiomis pacientus / klientus mesti rūkyti [44]. Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas su sveikata susijusios informacijos teikimui klientui / pacientui (angl. health communication). Diskutuojama apie tai, kaip paaiškin-ti sveikatos rizikos laipsnį, kaip kuo tiksliau perduoti žinutę, kokius informacijos pateikimo metodus taikyti ir pan. [45, 46]. Į tai atsižvelgdami kai kurių sveikatos stiprinimo ar elgesio keitimo programų autoriai siūlo rengti elgesio keitimo specialistus. Vienose programo-se jie vadinami elgesio konsultantais, kitur – sveikos gyvensenos ar tiesiog gyvensenos specialistais [40, 44]. Jie turi įgyti ne tik specialiųjų žinių (apie gyvenseną, elgesio keitimo modelius ir kt.), bet ir tam tikrų įgūdžių (bendravimo, klausymosi, problemų sprendimo ir kt.). Net ir pripažindami socialinės aplinkos veiksnių svarbą asmens su sveikata susijusiam elgesiui, kai kurie auto-riai pabrėžia, kad šiuos išorinius veiksnius labai sunku kontroliuoti [16].

APIBENDRINIMASŽinoma nemažai su sveikata susijusį elgesį aiški-nančių teorijų ir modelių. Analizavome tuos, kurie dažniausiai taikomi kuriant įvairias sveikatos stipri-nimo ir ligų prevencijos programas. Remiantis JAV Nacionalinio vėžio instituto rekomendacijomis, ga-lima išskirti du teorijų, skirtų sveikatai stiprinti, ti-pus: aiškinančios teorijos ir pokyčių teorijos [47]. Aiškinančios teorijos padeda atskleisti problemos prigimtį ir veiksnius, kuriuos sveikatos specialistas stengiasi paveikti, pakeisti. Pokyčių teorijos daugiau skirtos intervencijos strategijoms plėtoti ir diegti. Mes pasirinkome abiejų tipų teorijas ir modelius. Pirmajam, aprašomajam, tipui priklauso Sveikatos įsitikinimų modelis, Pagrįstų veiksmų, Suplanuoto elgesio ir Ekologinis požiūris, pokyčių teorijų tipui – Motyvuojantis interviu bei iš dalies Elgesio keitimo stadijų teorija ir Ekologinis požiūris. Pastarąsias dvi teorijas galima priskirti ir aprašomosioms teorijoms, nes jos padeda atskleisti su sveikata susijusio elgesio prigimtį.

Apžvelgus keletą su sveikata susijusių teorijų ir modelių galima teigti, kad dauguma jų iš esmės ski-riasi tik tuo, kuriems veiksniams teikia pirmenybę, kiek jų išskiria, kaip pateikiama jų sąveika. Teorijos ir modeliai panašūs tuo, kad pradžioje dalis jų buvo kurti siekiant paaiškinti kurį nors vieną specifinį el-gesio tipą (pvz., rūkymą ar sveiką mitybą), o vėliau buvo bandyta juos pritaikyti platesniam su sveikata susijusio elgesio tipų spektrui. Taip šie modeliai tapo universalūs. Iš dalies tai privalumas, nes leidžia kiek-vieną su sveikata susijusio elgesio tipą tirti ir pamaty-ti platesniame kontekste, kita vertus, prarandamas to elgesio specifiškumas. Apžvelgus keletą tokių mode-lių galima sakyti, kad jie gali būti sėkmingai taikomi numatant ir paaiškinant gana platų su sveikata susi-jusio elgesio bei šio elgesio intencijų spektrą. Dalis veiksnių gali gerai prognozuoti su sveikata susijusį elgesį. Modeliuose išskirti elgesio keitimo veiksniai pasitarnauja kuriant naujus modelius, tyrimuose ieš-kant naujų veiksnių ir jų vietos bendroje sistemoje, išbandant intervencijos priemonių efektyvumą. Ta-čiau pritaikyti šiuos modelius elgesiui keisti – daug sudėtingiau. Modeliuose dažniausiai tik keliamos prielaidos, nepateikiama konkrečių elgesio keitimo strategijų. Iš plačiausiai ir sėkmingiausiai elgesio kei-timo programose naudojamų modelių galima išskirti Elgesio keitimo stadijų (Transteorinį) modelį. Dau-gelį sveikatos specialistų vilioja tai, kad jame ne tik pabrėžiama, jog elgesio keitimas yra procesas, nuo-sekliai nagrinėjama, kaip šio proceso metu keičiasi

2016/1(72) 17


asmens motyvacija keisti savo elgesį, bet ir tai, kaip padėti asmeniui didinti savo vidinę motyvaciją. Ty-rimai rodo, kad beveik pusė asmenų, priklausančių rizikos grupei dėl netinkamų įpročių, nepasirengę keisti savo elgesio įpročių ir yra pradinėse elgesio keitimo stadijose. Taikant Transteorinį modelį atlik-tų tyrimų, kuriuose buvo analizuojama 15 su svei-kata susijusių elgesio tipų, rezultatai atskleidė, kad 40 proc. asmenų yra ikisvarstymo, o dar 40 proc. – svarstymo stadijoje [21]. Taigi šie asmenys nėra pasi-rengę keisti elgesio. Šioms elgesio keitimo stadijoms netaikant tinkamų intervencijų individai ir toliau nekeis savo įpročių. Ekspertai pripažįsta, kad norint paskatinti žmones rinktis sveiką gyvenseną reikia išsiaiškinti, ar jie pasirengę tai daryti, t. y. kokia jų elgesio keitimo stadija. O tai padaryti padeda Trans-teorinis modelis. Vis populiaresniu kuriant elgesio keitimo programas tampa ir Motyvuojantis interviu. Remiantis jo principais kuriamos trumpalaikės kon-sultacijos, kuriose nuosekliai parodoma, kaip didinti kliento / paciento motyvaciją ir padėti jam suprasti savo elgesį, kaip išsikelti realius tikslus, susikurti el-gesio keitimo programą ir ją nuosekliai įgyvendinti. Motyvuojantis interviu padeda konsultacijas padaryti labiau individualizuotas ir tuo pačiu pritaikytas prie konkretaus paciento / kliento poreikių.

Sausa sveikatos specialisto rekomendacija „gy-venti sveikai“ ar „keisti savo gyvenimo būdą“ vargu ar paskatins klientą / pacientą keisti savo gyvenseną. Elgesio keitimas yra ne momentinis dalykas, o pro-cesas. Dauguma asmenų nėra motyvuoti keisti savo elgesio. Todėl tradicinės sveikatos stiprinimo ir elge-sio keitimo programos, kurios orientuotos į veiksmų paradigmą, šiems asmenims netinka ir neturės jokio efekto, nes jie nepasirengę keisti elgesio.

Apžvelgtos teorijos ir modeliai liudija, kad, no-rint įgyvendinti vieną pagrindinių Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. programos uždavinių – formuoti sveiką gyvenseną, reikia remtis įrodymais grįstomis teorijo-mis ir modeliais kuriant sveikatos stiprinimo ir elgesio keitimo programas bei strategijas, kurios jose taiko-mos. Ekspertai pripažįsta, kad šiuolaikinis sveikatos stiprinimas turi remtis įrodymais grįstomis teorijomis ir modeliais [16, 48]. Šios teorijos ir modeliai – tai tarsi žemėlapiai, žingsnis po žingsnio nurodantys, į kuriuos veiksnius turime atsižvelgti planuodami, diegdami ir vertindami sveikatos stiprinimo ar ligų prevencijos programas. Tai mums suteikia teorinę sampratą, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip bei kaip mes galėtume jiems padėti renkantis sveiką gyvenseną. Teorijos ir modeliai padeda suplanuoti problemos identifikavimo bei tyrimo struktūrą, parinkti tinkamas intervencijas, parengti programą ir atlikti jos vertinimą [15, 48]. Su sveikata susijusį elgesį aiškinančių teorijų ir modelių gausa leidžia kai kuriems mokslininkams teigti, kad galima platesnė teorijos konceptualizacija, kuri nesiū-lo universalaus elgesio paaiškinimo ar prognozavimo ir sustiprina bendrą problemos, t. y. su sveikata susiju-sio elgesio, sampratą [48]. Kiti tyrėjai teigia, kad viena teorija vargu ar gali paaiškinti sudėtingą su sveikata susijusį elgesį, kuris remiasi šiuolaikine visapusiška, ekologiška sveikatos samprata [49]. Taigi norėdami sukurti efektyvią sveikatos stiprinimo ar ligų prevenci-jos programą turime remtis keletu su sveikata susijusį elgesį aiškinančių teorijų ir modelių, atsirinkdami tas teorijas ir tuos veiksnius, kurie geriausiai tinka norint suprasti problemą, specifinį elgesį, parinkti tinkamas strategijas ir suplanuoti programą.

Straipsnis gautas 2016-02-15, priimtas 2016-03-14

Literatūra1. Portalo „Sveikata ES“ informacinis biuletenis 169. Tema „Siekiant

geresnės lėtinių ligų prevencijos ir valdymo“. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/health/newsletter/169/focus_news letter_lt.htm>.

2. Global action plan for the prevention and control of noncommunicable diseases 2013-2020. WHO, 2013. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/global-coordination-mechanism/publications/global-action-plan-ncds-eng.pdf>.

3. Lietuvos sveikatos tarybos metinis pranešimas 2011. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/docs2/PZACLURH.PDF>.

4. Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programa. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id= 476073&p_tr2=2>.

5. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 m. plėtros programa. Prieiga per internetą: <https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/4d3dc740a3c411e58fd1fc0b9bba68a7>.

6. Health 2020: a European policy framework supporting action across government and society for Health and well being. Prieiga per internetą: <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/ 0009/169803/RC62wd09-Eng.pdf>.

7. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2014. Prieiga per internetą: <http://www.ntakd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai/ nacionalinio/2015/SGT2014.pdf>.

8. Sport and physical activity. Special Eurobarometer 412. Report. Pri-eiga per internetą: <http://ec.europa.eu/health/nutrition_physical_ activity/docs/ebs_412_en.pdf>.

9. Rongen A, Robroek SJW, van Ginkel W, Lindeboom D, Pet M, Burdorf A. How needs and preferences of employees influence participation in health promotion programs: a six-month follow-up study. BMC Public Health. 2014;14:1277.

10. Groeneveld IF, Proper KI, van der Beek AJ, Hildebrandt VH, van Mechelen W. Factors associated with non-participation and

18 2016/1(72)


drop-out in a lifestyle intervention for workers with an elevated risk of cardiovascular disease. Int J Behav Nutr Phys Act. 2009;6:80.

11. Sebate E. Editor. Adherence to Long-Term Therapies: Evidence for Action. Geneva, Switzerland: World Health Organization. 2003;103.

12. Taylor D, Bury M, Campling N, Carter S, Garfied S, Newbould J, Renni T. A Review of the use of the Health Belief Model (HBM), the Theory of Reasoned Action (TRA), the Theory of Planned Behaviour (TPB) and the TransTheoretical Model (TTM) to study and predict health related behaviour change (2007). Prieiga per internetą: <http://www2.war wick.ac.uk/fac/med/study/ugr/mbchb/ phase1_08/semester2/healthpsychology/nice-doh_draft_review_of_health_behaviour_theories.pdf>.

13. Turner LW, Hunt SB, DiBrezzo R, Jones C. Design and implementation of an osteoporosis prevention program using the health belief model. American Journal of Health Studies. 2004;19(2):115-121.

14. Orji R, Vassileva J, Mandryk R. Towards an Effective Health Interventions Design: An Extension of the Health Belief Model. Online Journal of Public Health Informatics. 2012;4(3).

15. Raingruber B. Contemporary Health Promotion in Nursing Practice. Jones & Bartlett Learning, 2014.

16. Linke SE, Robinson CJ, Pekmezi D. Applying Psychological Theories to Promote Healthy Lifestyles. American journal of lifestyle medicine. 2014;8(1):4-14.

17. Fishbein M, Ajzen I. Belief, attitude, intention, and behavior: An introduction to theory and research. Reading, MA: Addison-Wesley. 1975

18. Ajzen I. The theory of planned behavior: Reactions and reflections. Psychology & Health. 2011;26(9):1113-1127.

19. Bankauskienė I. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija: samprata ir modeliai. Informacinis leidinys. 2014, NTAKD.

20. French DP, Cooke R. Using the theory of planned behaviour to understand binge drinking: The importance of beliefs for developing interventions. British Journal of Health Psychology. 2012;17(1):1-17.

21. Montano DE, Kasprzyk D. Theory of Deasoned action, theory of planned behavior, and the integrated behavioral model. In Glanz K, Rimer BK, Viswanath K. (Eds.) Health behavior and health education: theory, research, and practice. 4th ed. 2008;67-96.

22. Zamalijeva O. Sergančiųjų lėtinėmis ligomis gydymo nurodymų laikymąsi prognozuojantys veiksniai. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, psichologija (06S). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016.

23. Prochaska JO, Velicer WF. The Transtheoretical Model of Health Behavior Change. American Journal of Health Promotion. 1997;12(1):38-48.

24. Prochaska JO, Norcross JC, DiClemente CC. Changing for good: A Revoliutionary Six-Stage Program for Overcoming Bad Habits and Moving Your life Positively Forward. New York: Avon Books, 1994.

25. DiClemente CC, Prochaska JO, Gibertini M. Self-Efficacy and the Stages of Self-Change of Smoking. Cognitive Therapy and Research. 1985;9(2):181-200.

26. Thrul J, Klein AB, Ramo DE. Smoking Cessation Intervention on Facebook: Which Content Generates the Best Engagement? J Med Internet Res. 2015 Nov;17(11):e244.

27. Schwarzer R. Modeling Health Behavior Change: How to Predict and Modify the Adoption and Maintenance of Health Behaviors. Applied Psychology: An international Review. 2008;57(1):1-29.

28. Mostafavi F, Ghofranipour F, Feizi A, Pirzadeh A. Improving physical activity and metabolic syndrome indicators in women: a transtheoretical model-based intervention. Int J Prev Med. 2015 Apr 1;6:28.

29. Spencer L, Wharton Ch, Moyle Sh, and Adams T. The transtheoretical model as applied to dietary behaviour and outcomes. Nutrition Research Reviews. 2007;20:46-73.

30. Horwath CC. Applying the transtheoretical model to eating behaviour change: challenges and opportunities. Nutriton Reseach Reviews. 1999 Dec;12(2):281-317.

31. Gillespie ND, Lenz TL. Implementationof a Tool to Modify Behavior in a Chronic Disease Management Program. Research Advances in Preventive Medicine. 2011, Article ID 215842, 5 p.

32. Miller WR, Rollnick S. Motivational Interviewing, Third Edition. Guilford Press. 2012.

33. Rollnick S, Miller WR, Butler ChC. Motivational interviewing in health care: helping patients change behavior. The Guilford Press. 2008.

34. Ekong G, Kavookjian J. Motivational interviewing and outcomes in adults with type 2 diabetes: A systematic review. Patient Educ Couns. 2015 Dec 4. S0738-3991(15)30137-3.

35. Borrello M, Pietrabissa G, Ceccarini M, Manzoni GM, Castelnuovo

G. Motivational Interviewing in Childhood Obesity Treatment. Front Psychol. 2015;6:1732.

36. Spencer JC, Wheeler SB. A systematic review of Motivational Interviewing interventions in cancer patients and survivors. Patient Educ Couns. 2016 Feb 8. S0738-3991(16)30064-7

37. Resnicow K, DiIorio C, Soet JE, Ernst D, Borrelli B, Hecht J. Motivational interviewing in health promotion: it sounds like something is changing. Health Psychol. 2002 Sep;21(5):444-51.

38. Pirlott AG, Kisbu-Sakarya Y, Francesco CA, Elliot DL, MacKinnon DP. Mechanisms of motivational interviewing in health promotion: a Bayesian mediation analysis. Int J Behav Nutr Phys Act. 2012;9:69.

39. Stewart EE, Fox CH. Encouraging patients to change unhealthy behaviors with motivational interviewing. Fam Pract Manag. 2011 May-Jun;18(3):21-25.

40. Michie S, Rumsey N, Fussell A, Hardeman W, Johnston M, Newman S Yardley L. Improving health: changing behaviour. The NHS Health Trainer Handbook, 2008. Prieiga per internetą: <www.dh.gov.uk/en/Publichealth/Healthinequalities/HealthTrainersusefullinks/index.htm>.

41. Welch G, Rose G, Ernst D. Motivational Interviewing and Diabetes: What Is It, How Is It Used, and Does It Work? Diabetes Spectrum. 2006;19(1):5-11.

42. Priklausomybė nuo kanapių. Terapeuto vadovas: trumpa kognity-vinės elgesio terapijos intervencija. Kaunas, 2015.

43. Hardcastle SJ, Taylor AH, Bailey MP, Harley RA, Hagger MS. Effectiveness of a motivational interviewing intervention on weight loss, physical activity and cardiovascular disease risk factors: a randomized controlled trial with a 12-month post-intervention follow-up. International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity. 2013;10:40, 1-16.

44. Sarafino EP. Health Psychology. Biopsychosocial Interactions. John Wilei & Sons, Inc. 2008.

45. Berry DC. Risk, communication and health psychology. Open University Press, 2004.

46. Žemaitienė N, Bulotaitė L, Jusienė R, Veryga A. Sveikatos psichologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.

47. Theory at a Glance – A Guide For Health Promotion Practice. National Cancer Institute, 1997. Prieiga per internetą: <http://www.sneb.org/2014/Theory%20at%20a%20Glance.pdf>.

48. Broucke Van Den S. Theory- informed health promotion: seeing the bigger Picture by looking at the details. Editorial. Health Promotion International. 2012;27(2):143-147.

49. Green J. The role of theory in evidence-based health promotion practice. Health Education Research. 2000;15(2):125-129.

2016/1(72) 19


SummaryThe aim of this article was to review the modern

theories and models explaning health-related behavior and possibility to apply them in the healthy lifestyle promotion programs. An overview of Health belief model, Theory of reasoned action, Theory of planned behavior, The stages of change model, Motivational interviewing and Ecological approach to health-related behavior are presented in the article. The analysis of models and theories practice in health promotion programs allowed to distinguish factors that increase individual willingness to change their behavior. Overviewed theories and models allowed to assume that in order to implement one of the major Lithuanian health programme 2014–2025 objectives – creating a healthy lifestyle, it is important to develop health

promotion and behavior change programs and strategies based on evidence-based theories and models.

Keywords: health-related behaviors, healthy lifestyle, behavior change.

Correspondence to Laima BulotaitėVilnius University, Faculty of PhilosophyDepartment of General PsychologyUniversity str. 9/1, LT-01513 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 15 February 2016, accepted 14 March 2016

Theories and models of health related behaviour: what motivates behaviour change

Laima Bulotaitė1, Sigita Vičaitė2

1Vilnius University, Faculty of Philosophy, 2Institute of Hygiene

20 2016/1(72)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

MIRTINGUMO NUO KEPENŲ CIROZĖS IR KEPENŲ VĖŽIO LIETUVOJE ALTERNATYVI PROGNOZĖ TAIKANT SKIRTINGUS ALKOHOLIO VARTOJIMO SCENARIJUS

Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius Higienos insti tutas

Santrauka Tikslas. Prognozuoti tikėtinus mirtingumo nuo kepenų cirozės ir kepenų vėžio rodiklius Lietuvoje, atsižvelgiant į

skirtingą alkoholio vartojimo paplitimą.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime taikyta australų sukurta Prevent prognozavimo sistema, kuri apskaičiuoja ti-

kėtiną mirtingumą ateityje atsižvelgdama į dabartinę situaciją. Tyrime panaudoti duomenys apie Lietuvos demografinę padėtį, gyventojų mirtingumą, alkoholio vartojimo paplitimą ir šio rizikos veiksnio įtaką ligų atsiradimui. Mirtingumas prognozuotas keliais scenarijais: netaikant jokios intervencijos (tik atsižvelgiant į esamą alkoholio vartojimo paplitimą) ir taikant intervenciją (jeigu alkoholio vartojimas 20–64 m. amžiaus asmenų grupėje sumažėtų 5, 10, 20 ar 50 proc.). Rezultatai pateikiami kaip tikėtinas vyrų ir moterų mirtingumas (standartizuoti rodikliai ir jų pasikliautinieji intervalai) bei paamžinis mirtingumas.

Rezultatai. Tyrimo rezultatai rodo, kad 50 proc. sumažinus alkoholio vartojimą mirtingumas nuo kepenų cirozės galė-tų statistiškai reikšmingai sumažėti 13–14 proc., o mirtingumas nuo kepenų vėžio, kurio etiopatogenezėje didelį vaidmenį vaidina ir kiti rizikos faktoriai, reikšmingai nesumažėtų. Mirtingumas nuo kepenų cirozės mažėtų gana sparčiai, todėl intervencijų poveikis būtų pastebimas gana greitai (per ateinančius kelerius metus).

Išvados. Prevencinės priemonės, mažinančios alkoholio vartojimą, būtų veiksmingos mažinant mirtingumą nuo kepe-nų cirozės. Mirtingumo nuo kepenų cirozės rodiklis yra tinkamas indikatorius norint stebėti alkoholio vartojimo preven-cinių priemonių veiksmingumą. Prevent modelis naudingas prognozuojant mirtingumą, kai turima pakankamai duomenų apie populiaciją ir žinomas rizikos veiksnių ryšys su konkrečiomis ligomis.

Reikšminiai žodžiai: išvengiamas mirtingumas, prognozė, rizikos veiksniai, alkoholio vartojimas, prevencija, kepe-nų vėžys, kepenų cirozė.

Adresas susirašinėti: Sandra MekšriūnaitėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASGyventojų sveikatos būklės gerinimas mažinant rizi-kos veiksnių paplitimą – vienas iš Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos (LSP) tikslų. Progra-moje numatyta iki 2020 m. pailginti šalies gyvento-jų vidutinę būsimo gyvenimo trukmę iki 75,8 metų, o iki 2025 m. – 77,5 metų (nuo 2012 m. buvusių 73,98 metų). Siekiant šio tikslo keliamas uždavinys – mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą [1].

Alkoholio vartojimas prisideda prie viduti-nės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) trumpė-jimo. Dėl mirčių, sietinų su alkoholio vartojimu, Lietuvoje 2010 m. gyventojai prarado 21,5 tūkst. potencialių gyvenimo metų (vyrai – 17,2 tūkst.,

moterys – 4,4 tūkst.) [2]. Nuo alkoholio vartojimo priklausančios mirtys Lietuvoje 2013 m. sudarė bent 4 proc. visų mirčių [3].

Valstybei šiuo atveju turėtų itin rūpėti pirminės pre-vencijos priemonės, nes taikant jas išvengti kai kurių ligų yra gerokai pigiau nei jas gydyti [4]. Todėl planuo-jant strateginius tikslus ir uždavinius sveikatos srityje labai aktualus tokių veiksnių, kaip alkoholio vartoji-mas, mažinimas. Ypač Lietuvoje, kur alkoholio varto-jama daugiau nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis [5].

Taip pat galimos ir kitos priemonės, kurios, kaip rodo tyrimai, veiksmingai mažina alkoholio vartoji-mo paplitimą, o kartu ir jo sukeliamą žalą [6]:

• didesni mokesčiai alkoholiui;• monopolinė valstybės prekyba alkoholiu;• geografiniai prekybos alkoholiu apribojimai;• prekybos alkoholiu laiko apribojimai ir pan.

Išvardytų priemonių tiesioginis tikslas yra su-mažinti alkoholio vartojimą mažinant gyventojams

2016/1(72) 21

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

alkoholio prieinamumą. Vartojimas gali mažėti ir dėl kitų netiesiogiai susijusių sprendimų, kurių tikslas kitoks, pvz., kelių eismo saugumo didinimas [7]. Sie-kiant didinti saugumą keliuose ir mažinti nelaimin-gų eismo įvykių skaičių, dažnai nustatoma vis ma-žesnė leidžiama alkoholio koncentracija vairuotojų kraujyje.

Politikai, kuriantys šiuolaikinę visuomenės svei-katos politiką, dažnai turi kartu pasverti ir ekono-minę savo sprendimų naudą. Visuomenės sveikatos specia listams svarbiausia yra siekti kuo geresnės visuomenės sveikatos būklės, tačiau ekonominis as-pektas šiuo atveju jiems turėtų būti taip pat svarbus, nes dažnai padeda įtikinti politikus (neskaitant tie-sioginės naudos visuomenės sveikatos būklei). Daž-niausiai ši nauda yra stebima per nekvestionuojamą galutinę sveikatos išeitį – gyventojų mirtis (priežas-tis ir skaičių). Šioje srityje ypač efektyviai prisideda šiuolaikinis požiūris į sveikatą kaip šalies socialinį kapitalą bei sveikatos ekonomistų skaičiavimai, kiek šaliai kainuoja prarastos gyvybės.

Alkoholio vartojimo paplitimas dabartinėje po-puliacijoje leidžia prognozuoti, koks bus gyventojų mirtingumas dėl šio veiksnio sukeltų priežasčių atei-tyje, nes remiantis atliktų tyrimų rezultatais žinoma, kokia yra rizika susirgti ir numirti dėl alkoholio su-keltų ligų. Taip pat turint šiuos duomenis galima pro-gnozuoti mirtingumo pokyčius, jeigu valstybė imtųsi prevencinių priemonių ir sumažintų alkoholio var-tojimo paplitimą populiacijoje. Žinant minėtus pro-gnostinius rezultatus, galima sėkmingiau numatyti realius tikslus mažinant alkoholio vartojimo papliti-mą Lietuvoje.

Minėtai prognozei atlikti labai tinka pažangus ir, palyginti su ankstesniaisiais prognozavimo mode-liais, paprastas naudoti Prevent modelis [8, 9]. Šis modelis būsimą populiacijos mirtingumą prognozuo-ja atsižvelgdamas į rizikos veiksnius, jų paplitimą, santykinę ligų riziką, demografinius veiksnius ir da-bartinę gyventojų sveikatos būklę [10].

Iki šiol panašūs tyrimo rezultatai prognozavo Lie-tuvos gyventojų sveikatos pokyčius per artimiausius 50 metų, jeigu būtų imtasi priemonių rūkymo, padi-dėjusio arterinio kraujospūdžio ir antsvorio papliti-mui mažinti. Tyrimo rezultatai parodė, kad lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių, ypač rūkymo, pa-šalinimas nuo vaikystės pastebimai pagerintų šalies gyventojų sveikatos būklę jau po 20–30 metų [11]. Pagrindinis šio darbo trūkumas buvo tas, jog mo-deliuojant taikyti seni, Prevent programinės įrangos dokumentacijoje modelio kūrėjo naudoti, Australijai

tinkami rizikos veiksniai. Apie panašius tyrimus naudojant Prevent modelį Lietuvoje daugiau nėra žinoma. Dėl šios priežasties intervencijų, siekiančių sumažinti tabako ir alkoholio vartojimo paplitimą ateityje, veiksmingumo ir galutinio rezultato (mirtin-gumo pokyčių) prognozė išlieka aktuali. Juolab kai ne visos alkoholio vartojimo priemonės šalyje yra išnaudotos.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKATyrime mirtingumui dėl išvengiamų priežasčių pro-gnozuoti naudojama kompiuterinė programa Prevent Plus 3.01 (beta). Šioje programoje taikomas L. Gun-ning-Schepers ir J. Barendregt 1989 m. sukurtas Pre-vent modelis, kurio rezultatai mažai skiriasi nuo kitų prognozavimo metodų (mikrosimuliacinis POHEM metodas ir Peto et al. metodas), nors patys modeliai iš esmės skiriasi [8, 9]. Prevent modelis buvo kelis kartus tobulintas, tačiau svarbiausias atnaujinimas – galimybė numatyti gyventojų sergamumą [12].

Modelyje galima vienu metu naudoti kelis rizikos veiksnius ir ligas, kurias sukelia šie veiksniai. Rizi-kos veiksnių paplitimo pokyčiai populiacijoje daro įtaką mirtingumo rodiklių kitimui atsižvelgiant į me-tus, kurie reikalingi, kad ligos rizika pradėtų mažėti ir sumažėtų iki minimalios išnykus rizikos veiksnio ekspozicijai. Prevent modelis pateikia du scenarijus: be intervencijos („reference“) ir su intervencija („in-tervention“). Šie scenarijai skiriasi tuo, jog pirmaja-me netaikoma jokia intervencija, o intervenciniame scenarijuje taikoma tam tikra intervencija [12]. Abu scenarijai pradedami skaičiuoti nuo bazinių metų (geriausiu atveju tai turėtų būti metai, apie kuriuos turima daugiausiai duomenų).

Prevent modelyje naudojami pagrindiniai matai ir jų paaiškinimai:

• rizikos veiksnio paplitimas pradinėje populiacijo-je ar jos dalyje (P0) ir po tam tikro laiko netaikant intervencijos (Pt

0) ir taikant intervenciją (Pt1);

• sergamumo dažnio santykis (IDR, Incidence Den-sity Ratio arba Rate Ratio, Relative Risk, RR) – sergamumo populiacijoje, kuri niekada neturėjo rizikos veiksnio, santykis su sergamumu populia-cijoje, kuri turėjo rizikos veiksnį;

• laiko įtakos dalis (TIF, trend impact fraction) yra santykis naujų ligos atvejų, išvengiamų esant įprastiems rizikos veiksnio paplitimo pokyčiams, su naujais atvejais, kurie atsirastų, jeigu rizikos veiksnio paplitimas visiškai nepasikeistų (apskai-čiuojama žinant RR ir rizikos veiksnio paplitimą populiacijoje ankstesniais metais);

22 2016/1(72)


• potencialios įtakos dalis (PIF, potential impact fraction) yra tam tikru laiko momentu išvengtų naujų atvejų skaičiaus santykis su atvejais, kurie būtų atsiradę, jeigu nebūtų taikyta intervencija;

• mirtingumas (M, mortality) – mirusiųjų santykis su gyventojų skaičiumi.Minėti parametrai gali būti pavaizduoti apiben-

drintoje Prevent modelio schemoje (1 pav.). Kairėje pateikiami scenarijaus be intervencijos žingsniai, de-šinėje – scenarijaus su intervencija.

Scenarijaus be intervencijos atveju pagal dabarti-nį rizikos veiksnio paplitimą populiacijoje (P0) ir san-tykinę riziką (RR) apskaičiuojami nauji ligos atvejai po metų. Kartu čia atsižvelgiama į įprastinius rizikos veiksnio paplitimo pokyčius, išreiškiamus laiko įta-kos dalimi (TIFt), kurie vyksta netaikant intervenci-jos. Pagal esamą mirtingumą (M0) dabartinėje popu-liacijoje apskaičiuojami nauji mirtingumo rodikliai (Mt) nuo konkrečios ligos po metų.

Analogiškai viskas vyksta ir taikant scenarijų su intervencija, tik šiuo atveju rizikos veiksnio papli-timas sumažinamas tam tikru procentu ir dėl to at-sižvelgiama į potencialios įtakos dalį (PIFt). Pavyz-džiui, pasirinkus, kad intervencija taikoma 2013 m.

ir jos metu rizikos veiksnio paplitimas sumažėja 50 proc., ankstesnis (2012 m.) žinomas rizikos veiks-nio paplitimas 2013 m. sumažinamas perpus ir atei-nančiais prognozės metais išlieka sumažintas. Pagal tai atitinkamai perskaičiuojamas mirtingumas visu prognozuojamu laikotarpiu ir nurodomi jo pokyčiai dėl pritaikytos intervencijos.

Šis ciklas abiejų scenarijų atvejais kartojamas kas-met, kol gaunamas galutinis rezultatas – mirčių skai-čius paskutiniais prognozuojamais metais (2040 m.) su intervencija ir be intervencijos. Šių dviejų scenari-jų rezultatų skirtumas (∆) laikomas pasiektu sveika-tos pagerėjimu, kuris gali būti išreiškiamas mirtingu-mu, absoliučiu mirčių skaičiumi arba VTGT.

Prevent modelyje skaičiuojant mirtingumo poky-čius dėl taikytų intervencijų atsižvelgiama į papil-domus rizikos veiksnius apibūdinančius aspektus – LAT ir LAG laikotarpį bei LAG funkciją:

• LAT (laikotarpis metais, kurie turi praeiti po ri-zikos veiksnio pašalinimo, kad santykinė rizika pradėtų mažėti);

• LAG (trumpiausias laikotarpis metais, kurie turi praeiti nuo LAT, kad santykinė rizika pasiektų mažiausią įmanomą lygį);

Rizikos veiksnio

paplitimas P0

Rizikos veiksnio

paplitimas Pt0

POPt0

TIFtA

MtA,0

PIFtA x TIFt

A

MtA,1

TIFtB

MtB,0

PIFtB x TIFt

B

MtB,1

Rizikos veiksnio

paplitimas Pt1

pokytis (0) + intervencija (1)pokytis (0)

RRA

x M0A

x POP0 x POP0

x M0A

RRARRB

x M0B

x POP0 x POP0

x M0B

RRB

∆ =

pasiektas sveikatos pagerėjimas

POPt1

1 pav. Apibendrinta Prevent modelio schema (viršutiniai indeksai (A, B) žymi skirtingas ligas) [10]

2016/1(72) 23


• LAG funkcija (LAG mažėjimo kreivės forma; gali būti linijinė, logistinė ir eksponentinė).Prevent prognozės sąlygos. Išvengiamo mirtin-

gumo prognozei pasirinktos šios sąlygos:• išvengiamos mirties priežastys, susijusios su al-

koholio vartojimu: kepenų cirozė (K70, K74), ke-penų vėžys (C22);

• alkoholio vartojimo kategorijos: „Nevartojantis“, „Vartojantis 25 g/d.“, „Vartojantis 50 g/d.“;

• alkoholio vartojimo paplitimas pagal amžių (20–24; 25–34; 35–44; 45–54; 55–64) ir lytį (vyrai, moterys);

• metai: 2013–20401 m.;• mirtingumas: bendras ir nuo dviejų išvengiamų

mirties priežasčių pagal amžiaus grupes ir lytį;• intervencijos efektyvumas mažinant alkoho-

lio vartojimo paplitimą populiacijoje: 5 proc., 10 proc., 20 proc., 50 proc.;

• intervencija pradedama taikyti 2013 m. (todėl prognozė rodo, kaip sumažėtų mirtingumas iki 2040 m., jeigu alkoholio vartojimas būtų sumažė-jęs jau 2013 m.).Informacijos šaltiniai:

• 2013–2014 m. Lietuvos gyventojų skaičius pen-kmetinėmis amžiaus grupėmis ir pagal lytį naudo-jamas iš Lietuvos statistikos departamento duo-menų bazės;

• prognozuojamas gyventojų skaičius penkmetinė-mis amžiaus grupėmis pagal lytį 2015–2040 m. imamas iš Eurostato duomenų bazės. Pasirinktas „pagrindinis scenarijus“ (angl. main scenario), kuriame atsižvelgiama į prognozuojamą gimsta-mumą, mirtingumą ir migraciją;

1 Pasirinktų ligų LAT ir LAG laikų suma (pagal pasirinktus literatūros šaltinius) sudaro ne daugiau nei 23 metus, tad galutinis taikytų inter-vencijų poveikis užtruktų iki 2036 m. – dėl šios priežasties prognozę atlikome iki 2040 m. Tačiau rezultatai vertinami ir 2025 m., kaip galutinis Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos terminas.

• naudojami vykdant suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimus 2008, 2010 ir 2012 m. [13–15] gauti alkoholio vartojimo paplitimo populia-cijoje duomenys;

• 2012–2014 m. mirtingumo nuo kepenų cirozės ir kepenų vėžio duomenys pagal lytį ir amžių gauti iš Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro;

• naudojami atrinktų publikacijų duomenys apie alkoholio vartojimo įtaką išvengiamoms išeitims (1 lentelė).

Rizikos veiksnių paplitimo duomenys. Alko-holio vartojimo paplitimo populiacijoje duomenys neatitiko publikacijose naudojamų rizikos veiksnių kategorijų. Dėl šios priežasties rizikos veiksnio pa-plitimas apskaičiuotas panaudojant kelias suaugu-sių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimų duomenų lenteles.

Duomenys apie alkoholio vartojimo paplitimą perskaičiuoti taip, kad susidarytų trys kategorijos: „Nevartojantys alkoholio“, „Vartojantys 25 g/d.“, „Vartojantys 50 g/d.“. Šios grupės dažniausiai išski-riamos tyrimuose, kuriuose skaičiuojama santykinė rizika susirgti tam tikromis ligomis vartojant skir-tingą kiekį alkoholio. „Nevartojantiems alkoholio“ priskirti asmenys, kurie į suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo klausimą „Ar dažnai geriate bet kokį alkoholinį gėrimą?“ atsakė „niekada negeriu“. „Vartojantiems 50 g/d.“ priskiriami asmenys, kurie į klausimą „Ar dažnai vieno pobūvio metu Jūs iš-geriate tokį alkoholio kiekį, kuris prilygtų šešioms standartinėms porcijoms (vieną porciją sudaro 0,33 l alaus arba 1 taurė (100 g) vyno, arba 1 taurelė (40 g) degtinės)?“ atsakė „kasdien arba beveik kasdien“. Likusieji tyrime dalyvavę atitinkamos lyties ir am-žiaus grupės respondentai priskiriami „Vartojantiems 25 g/d.“.

Toliau rezultatuose pateikiami mirtingumo ro-dikliai, apskaičiuoti visai populiacijai (2 ir 4 pav.), neišskiriant amžiaus grupių, nors intervencijos taiko-mos (alkoholio vartojimo paplitimas sumažinamas) tik 20–64 m. amžiaus grupėje, todėl mirtingumas ma-žėja 20–64 m. ir vyresnėse amžiaus grupėse (priklau-somai nuo LAT+LAG2). Vidutinis metinis gyventojų skaičius yra apibrėžtas ir nesikeičia visos prognozės metu.

2 LAT+LAG yra LAT ir LAG laikotarpio suma (metais), kuri rodo, kiek laiko užtrunka nuo rizikos veiksnio ekspozicijos išnykimo iki tol, kol santykinė rizika sumažėja iki mažiausio įmanomo lygio (pvz., turi praeiti bent 11 metų (1+10), kad rizika mirti nuo kepenų cirozės pasiektų mažiausią lygį).

1 lentelė. Kepenų vėžio ir kepenų cirozės ryšys su alko-holio vartojimu

Liga Alkoholio vartojimo kategorija

Santykinė rizika

LAT LAG LAG funkcija

Vyrai Mote-rys

Kepenų cirozė [16, 17]

Nevartojantys alkoholio 1 11 10 LinijinėVartojantys 25 g/d. 1,5 1,5

Vartojantys 50 g/d. 2,4 2,4

Kepenų vėžys [18, 19]

Nevartojantys alkoholio 1 11 22 Ekspo-

nentinėVartojantys 25 g/d. 1,28 1,97Vartojantys 50 g/d. 1,51 3,57

24 2016/1(72)


Mirtingumo rodikliai standartizuoti (naudojamas 2011 m. vidutinis metinis gyventojų skaičius pagal penkmetines amžiaus grupes). Standartizuotiems ro-dikliams apskaičiuoti 95 proc. pasikliautinieji inter-valai. Lentelėse ir grafikuose pateiktas scenarijus be intervencijos įvardijamas kaip „Tendencija“.

REZULTATAIKepenų cirozėKasmet Lietuvoje nuo kepenų cirozės miršta apie 900 žmonių, didžioji dalis iš jų – darbingo amžiaus gyventojai. Reguliariai alkoholį vartojančių asmenų rizika mirti nuo kepenų cirozės padidėja iki 2,4 karto.

46

44

42

40

38

36

100

000

gyv.

20

18

16

14

12

10

100

000

gyv.

Metai

2013 2015 2020 2025 2030 2035 2040 2013 2015 2020 2025 2030 2035 2040

Metai

Tendencija5 proc. intervencija10 proc. intervencija

20 proc. intervencija50 proc. intervencija

Vyrai Moterys

2 pav. Vyrų ir moterų tikėtino mirtingumo nuo kepenų cirozės prognozė skirtingų intervencijų atvejais (standartizuoti rodikliai)

2 lentelė. Tikėtinas mirtingumas nuo kepenų cirozės 2013, 2025 ir 2040 m. pagal lytį skirtingų intervencijų atvejais (standartizuotas rodiklis ir 95 proc. PI)

Metai TendencijaIntervencija

5 proc. 10 proc. 20 proc. 50 proc.VYRAI

2013 44,1 (43; 45,2)

44,1 (43; 45,2)

44,1 (43; 45,2)

44,1 (43; 45,2)

44,1 (43; 45,2)

2025 44,4 (43,3; 45,5)

43,7 (42,6; 44,8)

43,1 (42; 44,2)

41,9 (40,8; 43)

38,1 (37; 39,2)

2040 44,4 (43,1; 45,7)

43,7 (42,4; 45)

43,1 (41,8; 44,4)

41,9 (40,6; 43,2)

38,1 (36,9; 39,3)

MOTERYS

2013 19,2 (18,6; 19,8)

19,2 (18,6; 19,8)

19,2 (18,6; 19,8)

19,2 (18,6; 19,8)

19,2 (18,6; 19,8)

2025 19 (18,4; 19,6)

18,8 (18,2; 19,4)

18,5 (17,9; 19,1)

18,1 (17,5; 18,7)

16,5 (15,9; 17,1)

2040 19 (18,2; 19,8)

18,8 (18; 19,6)

18,5 (17,7; 19,3)

18,1 (17,3; 18,9)

16,5 (15,8; 17,2)

120

100

80

60

40

20

0

100

000

gyv.

Vyrai (tendencija)Vyrai (intervencija)

Moterys (tendencija)Moterys (intervencija)

0–4

5–9

10–1

4

15–1

9

20–2

4

25–2

9

30–3

4

35–3

9

40–4

4

45–4

9

50–5

4

55–5

9

60–6

4

65–6

9

70–7

4

75–7

9

80–8

4

85–8

9

90–9

4

95+

Amžiaus gr.

3 pav. Vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo kepenų cirozės (esama situacija) ir tikėtini pokyčiai 50 proc. su-mažinus 20–64 m. amžiaus gyventojų alkoholio vartojimą (galutinis intervencijos poveikis)

Prognozė rodo, kad vyrų mirtingumas nuo kepenų cirozės ateityje gali netgi padidėti (2 pav., 2 lentelė), moterų mirtingumas nuo šios ligos turėtų išlikti pa-našus. 20 proc. intervencija galėtų pristabdyti vyrų mirtingumo nuo kepenų cirozės didėjimą.

Tik 50 proc. intervencija leistų reikšmingai su-mažinti prognozuojamą vyrų ir moterų mirtin-gumą nuo kepenų cirozės. Šios intervencijos ga-lutinis poveikis būtų pasiektas jau iki 2025 m.

2016/1(72) 25


(prognozuojamas vyrų mirtingumas galėtų sumažėti 14 proc., moterų – 13 proc.).

Kepenų cirozė, kaip ir daugelis kitų kepenų ligų, nėra susijusi su amžiumi [20] ir darbingo amžiaus as-menų mirtingumas nuo kepenų cirozės yra didesnis nei pensinio amžiaus gyventojų (3 pav.).

20–64 m. amžiaus grupėje 50 proc. sumažinus alko-holio vartojimo paplitimą, labiausiai sumažėtų 35–69 m. amžiaus vyrų ir 35–64 m. amžiaus moterų mirtingumas.

Kepenų vėžysMirtingumas nuo kepenų vėžio yra 4–5 kartus mažes-nis nei nuo kepenų cirozės. Be to, šio vėžio etiopato-genetinėje grandinėje dalyvauja ir kiti rizikos veiksniai, todėl potencialas sumažinti mirtingumą nuo šio vėžio vien dėl alkoholio vartojimo mažėjimo yra menkesnis (4 pav.). Remiantis prognoze, vyrų ir moterų mirtingu-mas nuo kepenų vėžio ateityje neturėtų keistis, o pri-taikius alkoholio vartojimo intervencijas mirtingumas statistiškai nereikšmingai sumažėtų (vyrų – 7 proc., mo-terų – 14 proc.; 3 lentelė).

Kepenų vėžys yra dažnesnė pensinio nei darbingo amžiaus gyventojų mirties priežastis (5 pav.). Prevent modelis rodo, kad 50 proc. sumažinus 20–64 m. am-žiaus gyventojų alkoholio vartojimą vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo kepenų vėžio beveik ne-pasikeistų. Nepaisant ilgo LAT laikotarpio, toks mažas intervencijos poveikis vyrų mirtingumui būtų dėl paly-ginti nedidelės santykinės rizikos (RR = 1,51). Moterų mirtingumą prevencija mažai paveiktų net ir esant aukš-tai santykinei rizikai (RR = 9,57), nes moterų mirtingu-mas nuo šios ligos santykinai mažas.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad alkoholio vartojimo prevencinių priemonių įtaka mirtingumui nuo kepenų cirozės ir kepenų vėžio būtų skirtinga ir tai Prevent modelyje iš esmės nulemia pa-pildomi rizikos veiksniai kepenų vėžio atveju, skirtu-mai dėl santykinės rizikos bei LAT ir LAG.

REZULTATŲ APTARIMASTyrime buvo prognozuojamas mirtingumas dėl priežasčių, siejamų su alkoholio vartojimu – kepenų cirozės ir kepenų vėžio. Mirtingumas nuo kepenų cirozės Lietuvoje, palyginti su PSO Europos regio-no vidurkiu, yra didesnis. Remiantis naujausiais

9,0

8,5

8,0

7,5

7,0

100

000

gyv.

4,0

3,5

3,0

2,5

2,0

100

000

gyv.

Metai

2013 2015 2020 2025 2030 2035 2040 2013 2015 2020 2025 2030 2035 2040

Metai

Tendencija5 proc. intervencija10 proc. intervencija

20 proc. intervencija50 proc. intervencija

Vyrai Moterys

4 pav. Vyrų ir moterų tikėtino mirtingumo nuo kepenų vėžio prognozė skirtingų intervencijų atvejais (standartizuoti rodikliai)

3 lentelė. Tikėtinas mirtingumas nuo kepenų vėžio 2013, 2025 ir 2040 m. pagal lytį skirtingų intervencijų atvejais (standartizuotas rodiklis ir 95 proc. PI)

Metai TendencijaIntervencija

5 proc. 10 proc. 20 proc. 50 proc.VYRAI

2013 8,8 (8,3; 9,3)

8,8 (8,3; 9,3)

8,8 (8,3; 9,3)

8,8(8,3; 9,3)

8,8(8,3; 9,3)

2025 8,8 (8,3; 9,3)

8,8 (8,3; 9,3)

8,8(8,3; 9,3)

8,8(8,3; 9,3)

8,5(8; 9)

2040 8,8 (8,2; 9,4)

8,8(8,2; 9,4)

8,8(8,2; 9,4)

8,6(8,1; 9,1)

8,2(7,7; 8,7)

MOTERYS

2013 3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

2025 3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,5(3,2; 3,8)

3,4(3,2; 3,6)

2040 3,6(3,3; 3,9)

3,6(3,3; 3,9)

3,5(3,2; 3,8)

3,4(3,1; 3,7)

3,1(2,8; 3,4)

26 2016/1(72)


duomenimis, blogesnė padėtis buvo tik Moldovoje, Kirgizijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje [21]. Lietu-voje kepenų cirozė yra dažnesnė darbingo amžiaus žmonių mirties priežastis. Kaip galima teigti atsi-žvelgiant į LAT ir LAG reikšmes, po greito ir ryš-kaus alkoholio vartojimo sumažėjimo rizika mirti nuo kepenų cirozės iškart pradeda mažėti ir suma-žėja iki minimalios palyginti greitai, tad efektyvi in-tervencija 20–64 m. amžiaus grupėje iškart atsispin-di mirtingumo rodikliuose. Tai vienintelė liga, nuo kurios mirtingumas sumažėtų maksimaliai anksčiau nei 2025 m. Dėl šių priežasčių mirtingumą nuo ke-penų cirozės galima laikyti veiksmingos alkoholio kontrolės indikatoriumi.

Kepenų cirozė yra vienas iš kepenų vėžio rizikos veiksnių. Kepenų vėžio rizikos veiksniai: nealko-holinės kepenų riebalinės distrofijos, lėtinės kepenų infekcijos, ekspozicija aflatoksinams ir kt. [22]. Mir-tingumas nuo šios lokalizacijos vėžio yra didesnis pensiniame amžiuje, todėl 20–64 m. amžiaus gyven-tojams taikomų intervencijų įtaka mirtingumui nuo kepenų vėžio būtų maža. Tokį mažą efektą lemia il-gas LAG laikotarpis (apie 22 m.) ir tai, kad kepenų vėžio mirtingumo rodikliai 100 000 gyv. yra palygin-ti nedideli (vyrų – 8,8, moterų – 3,6).

Apibendrinant mirtingumo rodiklių prognozę ga-lima teigti, kad alkoholio vartojimo prevencinės prie-monės padėtų sumažinti mirtingumą nuo alkoholio sukeltų priežasčių (kepenų cirozės ir kepenų vėžio),

tačiau kepenų vėžio atveju mirtingumo sumažėji-mas būtų mažiau reikšmingas dėl aukščiau paminėtų priežasčių.

Prevent metodikos ypatumai. Žinant taikomo modelio ypatybes galima tiksliau įvertinti gautus re-zultatus ir jų priklausomybę nuo naudojamų duome-nų. Efektyviai taikyti šį gana sudėtingą modelį truk-do patikimų duomenų apie rizikos veiksnius stoka. Priešingai nei teigia Zaborskis ir Buivydienė [11], manome, kad nuo pirminių duomenų tinkamumo ir tikslumo priklauso prognozės sėkmė. Kiekvienas modelyje pakeistas skaičius turi įtakos skaičiavi-mams. Pavyzdžiui, nuo LAT ir LAG laiko priklauso, kada nuo prevencijos taikymo pradžios bus matomas galutinis ir didžiausias efektas (tai geriausiai atsis-pindi nagrinėjant standartizuotus rodiklius). Mūsų anksčiau atliktame tyrime naudoti LAT ir LAG pa-rametrai, gauti iš skirtingų šaltinių. Tačiau abiem atvejais pakako prognozės laiko, kad būtų pastebėta galutinė intervencijos įtaka.

Dar vienas modelio ypatumas, susijęs su LAT ir LAG suma, atsispindi paamžiniuose mirtingumo ro-dikliuose. Intervencija, taikoma apibrėžtoje tikslinėje amžiaus grupėje (mūsų atveju 20–64 m.), per visą LAT ir LAG laikotarpį sumažina santykinę ligų riziką ir vy-resnėse amžiaus grupėse, tačiau tik tose, kurios paten-ka į amžiaus intervalą, atitinkantį vyriausios tikslinės amžiaus grupės ir LAT+LAG sumą. Pavyzdžiui, inter-vencija, dėl kurios 2013 m. sumažėja alkoholio varto-jimo paplitimas 60–64 m. amžiaus grupėje, sumažina 71–75 m. asmenų mirtingumą nuo kepenų cirozės tik 2024 m. (nes LAT+LAG trukmė yra 11 metų).

Kitas aspektas, lemiantis Prevent modelio patei-kiamus rezultatus, yra santykinė rizika. Zaborskio ir Buivydienės tyrime naudotų ligų santykinės rizikos reikšmės buvo didesnės nei mūsų pasirinktų ligų ir labai tolimos mūsų populiacijai, nes paimtos iš dau-giau nei prieš du dešimtmečius atliktų tyrimų, kurių duomenys naudoti Prevent modeliui testuoti ir apra-šyti šio modelio dokumentacijoje. Jeigu mūsų tyrime naudotos santykinės rizikos būtų didesnės, gautume didesnę intervencijų naudą (įtaką mirtingumui). Ta-čiau reikšmes mes ėmėme iš mums prieinamų nau-jausių publikacijų apie atliktus tyrimus.

Taip pat prognozuojami mirtingumo rodikliai pri-klauso nuo gyventojų amžiaus struktūros. Zaborskio ir Buivydienės tyrime naudoti gyventojų skaičiaus prognozės duomenys iš esmės skiriasi nuo naudotųjų mūsų tyrime. Mes taikėme Eurostato duomenis, ku-rie suskaičiuoti atsižvelgiant į gimstamumą, mirtin-gumą ir migraciją. Anksčiau atliktame tyrime buvo

120

100

80

60

40

20

0

100

000

gyv.

Vyrai (tendencija)Vyrai (intervencija)

Moterys (tendencija)Moterys (intervencija)

0–4

5–9

10–1

4

15–1

9

20–2

4

25–2

9

30–3

4

35–3

9

40–4

4

45–4

9

50–5

4

55–5

9

60–6

4

65–6

9

70–7

4

75–7

9

80–8

4

85–8

9

90–9

4

95+

Amžiaus gr.

5 pav. Vyrų ir moterų paamžinis mirtingumas nuo kepenų vėžio (esama situacija) ir tikėtini pokyčiai 50 proc. suma-žinus 20–64 m. amžiaus gyventojų alkoholio vartojimą (galutinis intervencijos poveikis)

2016/1(72) 27


panaudoti prognozės apie gimstamumą 50 metų į priekį duomenys, taigi neatsižvelgiama į migracijos ir mirtingumo prognozes. Sprendžiant pagal pateik-tus duomenis apie gimusiųjų skaičių galima teigti, kad ankstesniame tyrime kontrolės populiacija buvo sąlyginai jaunesnė nei mūsų tyrime. Dėl šio skirtu-mo greičiausiai ankstesniame tyrime buvo gautas didesnis intervencijų efektas nei būtų apskaičiuotas panaudojus Eurostato gyventojų skaičiaus ir struktū-ros prognozę.

Verta paminėti, kad Zaborskio ir Buivydienės ty-rime pateikti duomenys apie mirtingumo nuo IŠL, plaučių vėžio ir lėtinių kvėpavimo sistemos ligų su-mažėjimą yra apskaičiuoti 25–64 m. amžiaus grupei, kurioje mirtingumas, palyginti su pensinio amžiaus gyventojų grupe, yra nedidelis (kaip ir mūsų tyri-me kepenų vėžio atveju). Didelė tikimybė, kad, ap-skaičiavus 65 m. ir vyresnių gyventojų mirtingumo rodiklius, sumažėjimas būtų didesnis. Tą pažymi ir Prevent modelio autoriai, kurie teigia, kad nagrinė-jant mirtingumą nuo pensiniame amžiuje dažnesnių mirties priežasčių nereikėtų prognozės apriboti dar-bingo amžiaus asmenų mirtingumo rodikliais, nes, skaičiuojant mirtingumą jaunesnių nei 65 m. amžiaus gyventojų grupėje, intervencijų rezultatai gali būti nuvertinti [16].

Taigi Prevent modelio sėkmei nemažą įtaką daro pasirinkti pirminiai duomenys. Pritaikant naujus ana-lizuojamai populiacijai artimus duomenis iš metodiš-kai teisingai atliktų tyrimų galima pasiekti tikslus, kurių siekė modelio kūrėjai.

Vis dėlto net ir parinkę tinkamus duomenis kai kurių keblių aspektų išvengti negalime. Visų pir-ma, dažnai išvengiamą ligą nulemia ne vienas rizi-kos veiksnys. Net ir žinant visus vienos ligos rizikos veiksnius modelis vienu metu leidžia pritaikyti tik vieną intervenciją. Todėl vienu metu taikytų kelių rizikos veiksnių prevencinių priemonių efektyvumas gali būti šiek tiek pervertintas, nes tai tiesiog atskirų intervencinių scenarijų suma.

Taip pat turime problemą, susijusią su rizikos veiksnių paplitimo populiacijoje duomenų trūkumu. Visų pirma, šie duomenys yra skurdūs ir nežinia, kiek atitinka realybę. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime 2012 m. dalyvavo 1 801 asmuo (2010 m. – 1 997, 2008 m. – 1 763) ir tai sudarė vos 0,06 proc. tuometinės populiacijos. Antra, nežinome, kurie asmenys patyrė abiejų rizikos veiksnių ekspo-ziciją (dėl to jų rizika turėjo padidėti). Nežinoma ir išvengiamų išeičių santykinė rizika būtent Lietuvos populiacijoje.

Nepaisant esamų Prevent modelio duomenų trū-kumų ar netikslumų galima teigti, kad Prevent tin-ka prognozuoti mirtingumą nuo ligų, kurių rizikos veiksniai yra daugiau mažiau žinomi ir kiekybiškai išmatuoti. Prognozės netikrumas išlieka, jo įvertinti niekada negalėsime, tačiau prognozuojamas mirtin-gumas puikiai susieja demografinius ir rizikos veiks-nius aprašančius duomenis (santykinę riziką, LAT ir LAG) ir tai vaizduoja prognozuojamo mirtingumo rodikliais, kurie mūsų tyrimo atveju parodė, jog pre-vencinių priemonių įtaka mirtingumui pasireikštų lėtai ir tik po daug metų galėtume matyti tikruosius savo veiksmų rezultatus.

IŠVADOS1. 20–64 m. amžiaus gyventojų alkoholio vartoji-

mo paplitimą sumažinus 50 proc., mirtingumas nuo kepenų cirozės galėtų reikšmingai sumažė-ti (vyrų mirtingumas galėtų sumažėti 14 proc., moterų – 13 proc.).

2. Mirtingumas nuo kepenų vėžio nėra aukštas, jo genezė daugiafaktorė, todėl ir vien alkoholio var-tojimo prevencinės priemonės nepadarytų didelės įtakos mirtingumui nuo šios ligos.

3. Verta pasinaudoti Prevent modeliu prognozuojant prevencinių priemonių įtaką mirtingumui ir nu-matant ateities tikslus.


Literatūra1. LR Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. XII-964 „Dėl

Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos patvirtinimo“. TAR. 2014;2014-09403.

2. Štelemėkas M, Veryga A. Alkoholio vartojimo nulemtų prarastų potencialių gyvenimo metų kaita Lietuvoje 2003–2010 metais. Visuomenės sveikata. 2012;4(59):26-32.

3. Stumbrys D, Jasilionis D, Ambrozaitienė D, Stankūnienė V. Demografiniai praradimai susiję su alkoholio vartojimu: Lietuvos Respublikos 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo ir mirtingumo duomenų jungimo tyrimas. Lietuvos statistikos darbai. 2014;53(1):15-23.

4. National Center for Chronic Disease Prevention and Health Promotion. The Power of Prevention. Chronic disease... the public health challenge of the 21st century. CDC, 2009.

5. World Health Organization. Alcohol in the European Union. Consumption, harm and policy approaches. Copenhagen: WHO, 2012.

6. World Health Organization. Evidence for the effectiveness and cost-effectiveness of interventions to reduce alcohol-related harm. Copenhagen: WHO, 2009.

7. World Health Organization Europe. European Status report on alcohol and health. Copenhagen: WHO, 2010.

8. Bronnum-Hansen H, Jueal K. Estimating Mortality Due to Cigarette Smoking: Two Methods, Same Result. Epidemiolgy. 2000;11(4):422-426.

28 2016/1(72)


9. Bronnum-Hansen H. How Good Is the Prevent Model for Estimating the Health Benefits of Prevention? Journal of Epidemiology and Community Health. 1991;53(5):300-305.

10. Gunning-Schepers L. The health benefits of Prevention: a simulation approach. Rotterdam: Instituut Maatschappelijke Gezondheidszorg, Erasmus Universiteit Rotterdam, 1988.

11. Zaborskis A, Buivydienė J. Lietuvos gyventojų sveikatos pokyčių prognozė pašalinus lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnius nuo vaikystės: modeliavimo su Prevent rezultatai. Visuomenės sveikata. 2012;1(56):22-33.

12. Barendregt JJ. Prevent documentation. Brisbane, May 2006.13. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V,

Veryga A ir kt. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2008. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2009.

14. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2010. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2011.

15. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2012. Kaunas: Kauno medicinos universitetas, 2013.

16. Corrao G, Bagnardi V, Zambon A, Torchio P. Meta-analysis of alcohol intake in relation to risk of liver cirrhosis. Alcohol & Alcoholism. 1998;33(4):381-392.

17. Brennan A, Purshouse R, Taylor K, Rafia R. Independent review of the effects of pricing and promotion: Part B. Modelling the potential impact of pricing and promotion policies for alcohol in England. Results from the Sheffield Alcohol Policy Model, version 2008.

18. Bagnardi V, Mlangiardo M, La Vecchia C, Corrao G. A meta-analysis of alcohol drinking and cancer risk. British Journal of Cancer. 2001;85(11):1700-1705.

19. Heckley GA, Jarl J, Asamoah BO, Gerdtham UG. How the risk of the liver cancer changes after alcohol cessation: A review and meta-analysis of the current literature. BMC Cancer. 2011;11:446.

20. Frith J, Jones D, Newton JL. Chronic liver disease in an ageing population. Age and Ageing. 2009;38:11-18.

21. World Health Organization. WHO HFA – European Health for All Database. Prieiga per internetą: <http://data.euro.who.int/hfadb/> [žiūrėta 2015-11-18].

22. Turati F, Galeone C, Rota M, Pelucchi C, Negri E, Bagnardi V et al. Alcohol and liver cancer: a systematic review and meta-analysis of prospective studies. Annals of Oncology. 2014;25(8):1526-1535.

Summary The aim of the study was to predict avoidable

mortality rates from liver cirrhosis and liver cancer in Lithuania, depending on the various prevalence of alcohol consumption.

Material and methods. Prevent model was used to predict mortality depending on current demographic situation, population mortality, alcohol consumption prevalence and relationship between alcohol consumption and two liver diseases (liver cirrhosis and liver cancer). Mortality was calculated at two scenarios (reference and intervention). Intervention scenario was set to calculate mortality if prevalence of risk factor in ages 20–64 decreases by 5, 10, 20 of 50 percent. Results are provided as male and female mortality (standardized rates with 95 percent confidence intervals) and age-specific mortality.

Results. If alcohol consumption decreases by 50 percent in ages 20–64, liver cirrhosis mortality would significantly decrease by 13–14 percent, but liver cancer mortality would not change significantly. Liver cirrhosis mortality

would decrease rapidly and effect of interventions would be seen in a few years.

Conclusions. Alcohol prevention would be effective to reduce liver cirrhosis mortality rates. This indicator is suitable to monitor the effectiveness of alcohol prevention. Prevent model is useful in mortality prediction when the amount of data about the population is adequate.

Keywords: avoidable mortality, prediction, risk factors, alcohol consumption, prevention, liver cirrhosis, liver cancer.

Correspondence to Sandra MekšriūnaitėInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Alternative prediction of mortality from liver cirrhosis and cancer in Lithuania using different alcohol consumption prevention scenarios

Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius Institute of Hygiene

2016/1(72) 29


AMBULATORINES PASLAUGAS TEIKIANČIŲ GYDYTOJŲ SPECIALISTŲ POŽIŪRIS Į PIRMINĖS IR ANTRINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS GRANDŽIŲ BENDRADARBIAVIMĄ

Ieva Jakubynaitė, Snieguolė Kaselienė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos vadybos katedra

SantraukaTikslas. Įvertinti Alytaus apskrities poliklinikose ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų požiūrį į šei-

mos gydytojų išduodamų siuntimų pagrįstumą ir priemones, galinčias pagerinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių gydytojų bendradarbiavimą.

Tyrimo medžiaga ir metodai. 2014 m. rugpjūčio–spalio mėn. anoniminės anketinės apklausos būdu apklausti 102 Aly-taus apskrities poliklinikose ambulatorines paslaugas teikiantys gydytojai specialistai (atsako dažnis 63,8 proc.).

Tyrimo rezultatai. Respondentų teigimu, tik 15,7 proc. šeimos gydytojų pacientus į specialistų konsultacijas visada siunčia pagrįstai, trečdalis prieš siųsdami į specialisto konsultaciją pacientą dažniausiai ištiria (29,4 proc.) ir diagnozuoja ligą (31,4 proc.), 16,7 proc. medikų paskiria gydymą, 39,2 proc. – į siuntimą įrašo anamnezę, trečdalis (33,3 proc.) – la-boratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis ir tik 17,6 proc. – duomenis apie taikytą gydymą ir jo rezultatus. Gydytojų specialistų nuomone, pagrindinės priežastys, sąlygojančios nepagrįstų siuntimų išdavimą, – tai šeimos gydytojo kom-petencijos ir įgūdžių stoka (70,3 proc.), laiko (69 proc.) bei diagnostikos ir įrangos priemonių trūkumas (67,8 proc.), o pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių gydytojų bendradarbiavimą labiausiai pagerintų šeimos gydytojų profe-sinis švietimas ir nuolatinis mokymas (88,2 proc.), bendros e. sistemos įdiegimas (84,3 proc.) bei paslaugų apmokėjimo ir finansavimo modelio keitimas (71,6 proc.). Terapinio profilio gydytojai specialistai dažniau nurodė, kad šeimos gydytojai prieš siųsdami pacientą į specialisto konsultaciją jį ištiria ir diagnozuoja ligą, siuntime nurodo laboratorinių ir instrumenti-nių tyrimų duomenis bei taikytą gydymą ir jo rezultatus, lyginant su chirurginio profilio gydytojais specialistais (p < 0,05).

Išvados. Ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų nuomone, pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimas ne visada vyksta sklandžiai. Labiausiai jį pagerintų šeimos gydytojų profesinis švietimas ir nuolatinis mokymas, bendros e. sistemos įdiegimas bei paslaugų apmokėjimo ir finansavimo modelio keitimas.

Reikšminiai žodžiai: gydytojai specialistai, pirminė sveikatos priežiūra, antrinė sveikatos priežiūra, bendradarbiavimas.

Adresas susirašinėti: Ieva JakubynaitėLietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos vadybos katedraŠiaurės pr. 57, 49264 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASPirminė sveikatos priežiūra – prioritetinė praktinės sveikatos priežiūros sritis, sprendžianti daugelį asmens sveikatos problemų, užsiimanti ne tik gydymu, bet ir ligų profilaktika, vykdanti svarbias visuomenės svei-katos priežiūros funkcijas [1, 2]. Sėkmingai veikianti, racionaliai naudojanti turimas lėšas bei garantuojan-ti gerą teikiamų paslaugų kokybę pirminė sveikatos priežiūra yra šalies sveikatos sistemos pagrindas [1]. Šalys, kuriose gerai išplėtota pirminės sveikatos

priežiūros grandis, pasižymi geresne gyventojų svei-kata, mažesniais skirtumais, susijusiais su sveikata, ir mažesnėmis išlaidomis sveikatos priežiūrai [3].

Kalbant apie situaciją Lietuvoje, 2011 m. birže-lio 7 d. patvirtintuose Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenyse, išanalizavus esamą padėtį, nustatyta, kad Lietuvoje neįgyvendin-tas pirminės sveikatos priežiūros prioritetas. Mūsų šalyje vis dar vyrauja pacientų nuomonė, kad tik labai specializuotos diagnostikos ir gydymo paslaugos pa-deda efektyviai išspręsti sveikatos problemas, iki šiol nepasitikima šeimos gydytojo institucija, tikimasi veiksmingos tik gydytojų specialistų pagalbos. Taip pat šeimos gydytojai ir šeimos medicinos paslaugas teikiančios gydytojų specialistų komandos atlieka ne visas jiems priskirtas funkcijas [4]. 2012–2013 m. LR valstybės kontrolė atliko valstybinį auditą „Ar

30 2016/1(72)


efektyvi šeimos gydytojų veikla?“, kurio pagrindinis tikslas buvo įvertinti, ar šeimos gydytojo institucija veikia efektyviai. Audito metu net keturi penktada-liai šeimos gydytojų, atsakiusių į klausimą, ar į gy-dytojų specialistų konsultaciją pacientus siunčia pa-grįstai, nurodė, kad tai daro nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje [5]. Pirminės sveikatos priežiūros prioriteto neįgyvendi-nimas ir vyraujančios nuostatos kelia daug sveikatos priežiūros sistemos problemų: ilgėja laukimo eilės pas gydytojus, apsunkinamas specializuotų paslaugų prieinamumas tiems, kam jos iš tikrųjų reikalingos, didėja siuntimų pas gydytojus specialistus skaičius, o tai sąlygoja stiprėjantį pacientų nepasitenkinimą sveikatos priežiūros paslaugomis, didėjančias išlai-das sveikatos priežiūrai ir kt.

Lietuvoje neįtvirtinant pirminės sveikatos prie-žiūros prioriteto taip pat nepavyksta sukurti ir tva-raus pirminio ir antrinio sveikatos priežiūros lygių bendradarbiavimo mechanizmo. 2014 m. patvirtin-toje Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programoje nurodoma, jog tinkamas šeimos gydytojų (pirminio sveikatos priežiūros lygio) ir gydytojų specialistų (antrinio ir tretinio sveikatos priežiūros lygio) ben-dradarbiavimas padėtų gerinti sveikatos infrastruktū-rą, didinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu-mą ir gerinti pacientų saugą [6].

Tiek šeimos gydytojams, tiek gydytojams specia-listams svarbu suprasti pirminės ir antrinės sveika-tos priežiūros grandžių bendradarbiavimo svarbą ir kylančias problemas. Gydytojų specialistų požiūris į šį bendradarbiavimą Lietuvoje nėra plačiai tyrinėtas. 2013 m. Klaipėdoje atliktas kokybinis tyrimas, kurio rezultatai parodė, jog, gydytojų specialistų teigimu, šeimos gydytojai tinkamai neatlieka jiems priskirtų funkcijų ir dalis siuntimų būna nevisiškai pagrįsti [7]. Geresnis supratimas apie netinkamo bendradarbiavi-mo sukeliamas problemas padėtų užkirsti kelią gali-moms ir jau esamoms problemoms, todėl labai svar-bu pradėti išsamesnius šios problemos tyrinėjimus.

Šio straipsnio tikslas – įvertinti Alytaus apskri-ties poliklinikose ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų požiūrį į šeimos gydytojų išduo-damų siuntimų pagrįstumą ir priemones, galinčias pagerinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių gydytojų bendradarbiavimą.

TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA2014 m. rugpjūčio–spalio mėn. atlikta anoniminė an-ketinė Alytaus apskrities poliklinikose ambulatorines paslaugas teikiančių gydytojų specialistų apklausa.

Tyrimas buvo atliekamas visose Alytaus apskrities poliklinikose, jo imtis sudaryta remiantis įstaigų per-sonalo skyrių pateiktais darbuotojų sąrašais. 2014 m. balandžio–birželio mėn. duomenimis, poliklinikose dirbo 163 antrinio lygio gydytojai specialistai. Išda-lytos 155 anketos, gautos tinkamai užpildytos ir ana-lizei tinkamos 102 anketos (atsako dažnis 63,8 proc.). Tyrime dalyvavo septyniolikos specializacijų gydy-tojai specialistai. Remdamiesi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo“ [8] pateiktomis rekomendacijomis, toles-nei analizei respondentus pagal specializacijas su-skirstėme į 2 grupes: terapinio ir chirurginio profilio (1 lentelė). Pagal lytį vyrų buvo 55,9 proc., mote-rų – 44,1 proc. Respondentų amžiaus vidurkis 52 ± 0,84 m. Jauniausias respondentas buvo 32 m., vyriau-sias – 75 m. Apklaustų asmenų darbo stažo vidurkis einant nurodytas pareigas 23,3 ± 1 m. Mažiausias respondentų darbo stažas – 2 m., didžiausias – 50 m.

Tyrimo apklausos anketa buvo parengta autorių ir patikrinta bandomojo tyrimo metu. Anketą sudarė 15 klausimų su galimybe pasirinkti tinkamiausią at-sakymo variantą ar įrašyti savo ir 1 atviras klausimas. Pirmoji anketos dalis buvo skirta respondentų socia-linėms demografinėms charakteristikoms išsiaiškinti. Antrąja anketos dalimi vertinta gydytojų specialistų

1 lentelė. Respondentų skirstinys pagal profilius

Profilis Specializacija N Proc.

Terapinis

Akušeris ginekologas 8 7,8Kardiologas 13 12,7Vaikų kardiologas 2 2,0Terapeutas 3 2,9Endokrinologas 6 5,9Dermatovenerologas 5 4,9Neurologas 6 5,9Oftalmologas 10 9,8Otorinolaringologas 6 5,9Pulmonologas 3 2,9Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas 4 3,9

Reumatologas 2 2,0Gastroenterologas 4 3,9

Iš viso terapinio 72 70,5

Chirurginis

Urologas 7 7,0Chirurgas 8 7,8Vaikų chirurgas 3 2,9Ortopedas-traumatologas 12 11,8

Iš viso chirurginio 30 29,5Iš viso 102 100

2016/1(72) 31


nuomonė apie šeimos gydytojų išduodamų siuntimų pagrįstumą ir jų kokybę. Siekta išsiaiškinti gydytojų specialistų nuomonę apie tai, ar reikalingas šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradarbiavimas ir ar reikalingi pagrįstai išduodami šeimos gydytojų siuntimai į specialistų konsultacijas. Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, kokios priežastys turi įtakos nepagrįstų siuntimų išdavimui ir kiek vidutiniškai susirgimų (proc.) galėjo būti išgydyta pirminėje svei-katos priežiūros grandyje, taip pat vertinta specialistų nuomonė apie tai, ar šeimos gydytojai atlieka šeimos gydytojo normoje jiems priskirtas funkcijas prieš siųsdami pacientą į specialisto konsultaciją, domėta-si, ar šeimos gydytojai, siųsdami pacientą, į siunti-mą įrašo visą reikiamą informaciją. Trečiąja anketos dalimi buvo siekiama įvertinti gydytojų specialistų nuomonę apie priemones, galinčias pagerinti pirmi-nės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių gydyto-jų bendradarbiavimą. Respondentų prašyta įvertinti pateiktas priemones: nuo 1 – ši priemonė pagerintų bendradarbiavimą iki 5 – ši priemonė nepagerintų bendradarbiavimo, taip pat buvo užduodamas atvi-ras klausimus apie tai, kas dar galėtų pagerinti šei-mos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradarbia-vimą. Skirtingų profilių gydytojų atsakymai lyginti tarpusavyje.

Duomenų analizei panaudota statistinio duomenų analizės paketo SPSS 21.0 versija. Lyginant skirtingų profilių gydytojų požiūrį į bendradarbiavimą įvertin-tas χ2 kriterijus (siekiant patikrinti hipotezę apie dvie-jų kokybinių požymių ryšį), z kriterijus taikytas po-riniam duomenų palyginimui. Nulinė hipotezė buvo atmetama, o alternatyvi – priimama, kai p reikšmė neviršijo reikšmingumo lygmens (p < 0,05). Tokie atvejai buvo laikomi statistiškai reikšmingais.

Lyginant skirtingų profilių ambulatorines paslau-gas teikiančių gydytojų specialistų nuomonę apie pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą, rodikliai standartizuoti pagal lytį tiesioginės standartizacijos metodu. Standartu laikyta visa tyrime dalyvavusių respondentų imtis.

REZULTATAIGydytojų specialistų nuomonė apie pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimąSiekiant išsiaiškinti gydytojų specialistų nuomonę apie bendradarbiavimą, visų pirma teirautasi apie tai, ar būtinas šeimos gydytojų ir gydytojų specia-listų bendradarbiavimas. 99 proc. apklaustų asmenų atsakė, kad bendradarbiavimas būtinas. Toliau atviru

klausimu pasiteirauta, kodėl jie taip mano. Daugelio respondentų nuomone, šių grandžių gydytojai papil-do vieni kitus. Taip pat buvo teigiama, jog tik bendra-darbiaujant geriausiai suteikiama pagalba ligoniui, o gydymas būna efektyvesnis. Gydytojų specialistų nuomone, jeigu nebūtų bendradarbiavimo – nebūtų „filtro“ pas gydytojus specialistus. Tik 1 proc. res-pondentų manė, kad šių grandžių gydytojų bendra-darbiavimas nėra būtinas ir kaip pagrindinę priežastį nurodė tai, jog šeimos gydytojai negali kokybiškai apžiūrėti paciento.

Gydytojų specialistų pasiteiravus, ar pacientai pas juos visada siunčiami pagrįstai, tik 15,7 proc. jų atsakė teigiamai, dauguma respondentų (73,5 proc.) pažymėjo, kad pacientai pagrįstai siunčiami tik kar-tais, 9,8 proc. apklaustų medikų teigė, jog retai, ir 1 proc. tiriamųjų nurodė, kad pacientai siunčiami nepagrįstai.

Respondentų, kurie nurodė, jog šeimos gydytojai pacientus į specialistų konsultacijas siunčia nepagrįs-tai arba tik kartais pagrįstai, buvo pasiteirauta, kokios priežastys sąlygoja nepagrįstų siuntimų išdavimą. Dažniausiai apklausti gydytojai pažymėjo šeimos gydytojo kompetencijos ir įgūdžių stoką, laiko ir dia-gnostikos bei įrangos priemonių trūkumą, mažiausiai įtakos, jų nuomone, turėtų šeimos gydytojo amžius ir paslaugų finansavimo ypatumai (1 pav.).

Šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradarbiavimasŠeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradar-biavimas vyksta dėl siuntimų, todėl svarbu, kad šei-mos gydytojai atliktų visas jiems priskirtas funkci-jas. Tam, kad bendradarbiavimas vyktų sklandžiai, šeimos gydytojai siuntimus turi išduoti pagrįstai ir tinkamai juos užpildyti. Todėl tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti gydytojų specialistų nuomo-nę apie tai, ar prieš siųsdami pacientus į specialisto konsultacijas šeimos gydytojai atlieka visas normoje „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [9] nurodytas funkcijas, susijusias su paciento siuntimu pas gydytoją specialistą. Gydyto-jų specialistų teigimu, tik trečdalis šeimos gydytojų, prieš siųsdami pacientą į specialisto konsultaciją, dažniausiai jį ištiria (29,4 proc.) ir diagnozuoja ligą (31,4 proc.), paskiria gydymą mažiau nei penktada-lis (16,7 proc.). Taip pat buvo siekiama išsiaiškinti, ar šeimos gydytojai į siuntimą gydytojui specialis-tui įrašo visą sveikatos apsaugos ministro įsakyme [10] nurodytą pateikti informaciją. Daugelis respon-dentų pažymėjo, kad šeimos gydytojai į siuntimą

32 2016/1(72)


dažniausiai įrašo preliminarią diagnozę ir siuntimo tikslą, mažiau nei pusė – anamnezę, trečdalis – la-boratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis ir tik mažiau nei 20 proc. apklausos dalyvių teigė, kad šei-mos gydytojai įrašo duomenis apie taikytą gydymą ir jo rezultatus (2 pav.).

Priemonės, galinčios pagerinti bendradarbiavimąKadangi šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų ben-dradarbiavimas ne visada vyksta sklandžiai, gydytojų specialistų buvo pasiteirauta, kokios priemonės galė-tų pagerinti šių grandžių gydytojų bendradarbiavimą. Daugelis respondentų sutiko su teiginiais, kad ben-dradarbiavimą labiausiai pagerintų šeimos gydytojų profesinis švietimas ir nuolatinis mokymas, bendros e. sistemos įdiegimas bei paslaugų apmokėjimo ir finansavimo modelio keitimas. Mažiausiai įtakos, jų nuomone, turėtų šeimos gydytojų atlyginimų didini-mas ir darbo laiko koregavimas (3 pav.).

Taip pat respondentams buvo užduotas ir atvi-ras klausimas, kuriuo siekėme išsiaiškinti, kas dar,

jų nuomone, galėtų pagerinti šių grandžių gydytojų bendradarbiavimą. Gydytojai specialistai teigė, kad bendradarbiavimą galėtų pagerinti kitoks įstaigų va-dovų požiūris, t. y. jų siekis mažinti skirtingų gran-džių gydytojų susipriešinimą ir visus laikyti vienodai svarbiais. Taip pat reikalingi Sveikatos apsaugos mi-nisterijos sprendimai, kurie padėtų mažinti formalių reikalavimų skaičių, didintų motyvaciją bei nuolatos šviestų ir akcentuotų bendradarbiavimo svarbą. Res-pondentų teigimu, tiek pirminio, tiek antrinio lygio gydytojai turėtų stengtis tinkamai atlikti savo funk-cijas ir pagal reikalavimus užpildyti medicininę do-kumentaciją, įsiskaityti ir vadovautis vieniems kitų pateiktomis rekomendacijomis. Gerinti šių grandžių bendradarbiavimą padėtų ir bendri darbinių klausimų aptarimai.

Skirtingų profilių gydytojų specialistų nuomonė apie bendradarbiavimąSkirtingų profilių gydytojų specialistų darbo specifi-ka skiriasi ir bendradarbiavimas su kitais sveikatos

44,8

69,0

70,1

67,8

32,2

54,0

55,2

54,0

25,3

11,5

16,1

18,4

37,9

24,2

33,3

35,6

29,9

19,5

13,8

13,8

29,9

21,8

11,5

10,4

0 20 40 60 80 100

Šeimos gydytojo amžius

Laiko trūkumas

Gydytojo kompetencijos ir įgūdžių stoka

Diagnostikos įrangos ir priemonių trūkumas

Paslaugų finansavimo ypatumai

Formalūs reikalavimai

Paciento reikalavimas išrašyti siuntimą

Apsisaugojimas nuo teisinių problemų

Proc.

SutinkuNei sutinku, nei nesutinkuNesutinku

1 pav. Respondentų nuomonė apie priežastis, sąlygojančias nepagrįstų siuntimų išdavimą (proc.)

81,4

67,6

39,2

33,3

17,6

15,7

25,5

38,2

36,3

54,9

2,9

6,9

22,6

30,4

27,5

0 20 40 60 80 100

Preliminari diagnozė

Siuntimo tikslas

Anamnezė

Laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenys

Taikytas gydymas ir jo rezultatai

Proc.

Dažnai

Kartais

Retai

2 pav. Gydytojų specialistų nuomonė apie šeimos gydytojų siuntime nurodomą informaciją (proc.)

2016/1(72) 33


priežiūros specialistais gali turėti kitokią svarbą gy-dant ligonį. Todėl šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar įvairių profilių gydytojų specialistų nuomonė apie pirminės ir antrinės sveikatos prie-žiūros grandžių bendradarbiavimą skiriasi. Kadangi terapinio ir chirurginio profilių gydytojų specialistų struktūra pagal lytį buvo skirtinga (4 pav.), rodiklius standartizavome pagal lytį.

Terapinio profilio gydytojai statistiškai reikš-mingai dažniau nurodė, kad šeimos gydytojai, prieš siųsdami pacientą į specialisto konsultaciją, jį ištiria ir diagnozuoja ligą, siuntime nurodo laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis bei taikytą gydymą ir jo rezultatus (2 lentelė), lyginant su chirurginio profilio specialistais. Taip pat statistiškai reikšmin-gai skyrėsi įvairių profilių respondentų nuomonė apie priemones, galinčias pagerinti šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradarbiavimą (3 lente-lė). Terapinio profilio gydytojai dažniau sutiko su

teiginiais, kad e. sistemos įdiegimas, šeimos gydy-tojų darbo organizavimo keitimas ir slaugytojų skai-čiaus didinimas pagerintų bendradarbiavimą, lygi-nant su chirurginio profilio specialistais (p < 0,05).

REZULTATŲ APTARIMASGauti tyrimo rezultatai parodė, jog, beveik visų ap-klaustų gydytojų specialistų nuomone, pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandžių bendradarbia-vimas būtinas, nors šiuo metu tai vyksta ir nepakan-kamai sklandžiai. 2009 m. Belgijoje taikant focus grupės metodą atlikto tyrimo metu apklaustų geriatrų požiūriu, bendrosios praktikos gydytojai turi esminę informaciją apie paciento praeitį, jo dabartinę būklę ir bendrą situaciją, socialinę aplinką, o geriatrai teikia kitas žinias, todėl labai svarbu, kad informacija tarp gydytojų cirkuliuotų [11].

Atlikto tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad gydytojai specialistai mano, jog daugelis šeimos gydytojų neatlieka visų jiems normoje „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsa-komybė“ [9] priskirtų funkcijų: tik trečdalis šeimos gydytojų, prieš siųsdami pacientą į specialisto kon-sultaciją, dažniausiai jį ištiria ir diagnozuoja ligą, paskiria gydymą mažiau nei penktadalis šeimos gydytojų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsau-gos ministro įsakyme „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-636 „Dėl Siuntimų ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros pas-laugoms gauti ir brangiesiems tyrimams bei pro-cedūroms atlikti įforminimo, išdavimo ir atsakymų pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ [10] nurodoma, jog šeimos gydytojai turi suteikti

84,3

71,6

60,8

32,3

38,2

60,8

88,2

9,8

25,5

32,3

41,2

39,2

19,63,0

5,9

2,9

6,9

26,5

22,6

19,6

8,8

0 50 100

E. sistemos įdiegimas

Paslaugų apmokėjimo ir finansavimo modelio keitimas

Šeimos gydytojų darbo organizavimo keitimas

Šeimos gydytojų atlyginimų didinimas

Koreguoti šeimos gydytojų darbo laikus

Slaugytojų atsakomybės didinimas

Šeimos gydytojų profesinis švietimas ir nuolatinis mokymas

Proc.

Sutinku

Nei sutinku, nei nesutinku

Nesutinku

3 pav. Respondentų nuomonė apie priemones, galinčias pagerinti šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradar-biavimą (proc.)

59,7

6,7

40,3

93,3

0

20

40

60

80

100

Terapinis pro�lis Chirurginis pro�lis

Proc

.

Vyrai Moterys

χ2 = 24,178; lls = 1; p < 0,05

4 pav. Terapinio ir chirurginio profilio respondentų skirtu-mai pagal lytį (proc.)

34 2016/1(72)


specialistams pakankamai informacijos, kuri padė-tų greičiau diagnozuoti ligą ir ją gydyti. Dauguma mūsų apklaustų gydytojų specialistų nurodė, kad šeimos gydytojai į siuntimą dažniausiai įrašo pre-liminarią diagnozę ir siuntimo tikslą, mažiau nei pusė – anamnezę, trečdalis – laboratorinių ir instru-mentinių tyrimų duomenis ir tik mažiau nei penk-tadalis teigė, kad šeimos gydytojai įrašo duomenis apie taikytą gydymą ir jo rezultatus. Kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatai taip pat parodė, jog šios problemos egzistuoja. 2006 m. Sidnėjuje (Austra-lija) atlikto tyrimo metu buvo peržiūrėta 200 ben-drosios praktikos gydytojų siuntimų į gydytojų gas-troenterologų ir 200 bendrosios praktikos gydytojų siuntimų į gydytojų reumatologų konsultacijas sie-kiant įvertinti jų kokybę. Pastebėta, kad apžiūros / tyrimų rezultatai nurodyti tik 8 proc. gastroentero-logams ir 5 proc. reumatologams išrašytų siuntimų. Nors siuntimo tikslas nurodytas net 99 proc. gas-troenterologams ir 97 proc. reumatologams išrašytų siuntimų, tačiau atlikti tyrimai ir jų rezultatai – ati-tinkamai tik 29 proc. ir 21 proc.; vartojami vaistai – 60 proc. ir 65 proc.; buvę susirgimai – 61 proc. ir 71 proc. siuntimų [12]. 2000 m. Jungtinėje Kara-lystėje atlikto tyrimo metu net 42 proc. gydytojų specialistų teigė, jog bendrosios praktikos gydyto-jai, prieš siųsdami pacientą, neatliko visų reikiamų

tyrimų ir nepaskyrė gydymo, taip pat 38 proc. gy-dytojų specialistų nurodė, jog siuntimuose dažnai nebuvo pakankamai informacijos [13]. 2006 m. Norvegijoje atlikto tyrimo metu apklausti 1 298 li-goninėse dirbantys gydytojai specialistai. Siekta iš-siaiškinti, kaip jie vertina iš bendrosios praktikos gydytojų gautų siuntimų kokybę, nurodomą infor-maciją ir ar tai kelia problemų bendradarbiaujant. Tik 16,5 proc. gydytojų siuntimų kokybę nurodė kaip paprastai gerą, 61,6 proc. respondentų atsakė, jog siuntimų kokybė įvairi. Taip pat minėto tyrimo metu gauti rezultatai parodė, jog nepakankamas informacijos kiekis ir netinkami bendrosios prak-tikos gydytojų siuntimai buvo laikomi pagrindiniu iššūkiu ir problema bendradarbiaujant [14]. Atlik-tų tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad šeimos gydytojai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tinkamai neatlieka visų jiems priskirtų funkcijų ir netinkamai užpildo siuntimus, šitaip apsunkindami gydytojų specialistų darbą. Šeimos gydytojai, nepa-naudoję visų kompetencijų ligonio ištyrimo ir ligos diagnozavimo srityje, daugelį pacientų į specialistų konsultacijas siunčia nepagrįstai, konsultacijos už-trunka ilgiau ar paskiriami keli apsilankymai, nes gydytojai specialistai būna priversti iš naujo rinkti informaciją, dubliuoti tyrimus, kurių rezultatai šei-mos gydytojams jau žinomi.

3 lentelė. Respondentų nuomonė apie priemones, ga-linčias pagerinti šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų bendradarbiavimą priklausomai nuo profilio (rodikliai standartizuoti pagal lytį tiesioginės standartizacijos būdu)

PriemonėsProfilis (proc.)

z (p)Terapinis N = 72

Chirurginis N = 30

E. sistemos įdiegimas 89,1 43,9 4,62 (p = 0,00)Paslaugų apmokėjimo ir fi-nansavimo modelio keitimas 65,6 68,0 0,23 (sn)

Šeimos gydytojų darbo organizavimo keitimas 69,2 46,0 2,19 (p = 0,03)

Šeimos gydytojų atlyginimų didinimas 31,6 22,0 1,03 (sn)

Šeimos gydytojų darbo laiko koregavimas 40,3 44,0 0,34 (sn)

Slaugytojų atsakomybės didinimas 62,3 56,0 0,59 (sn)

Slaugytojų skaičiaus didinimas 71,2 41,9 2,80 (p = 0,01)

Šeimos gydytojų profesinis švietimas ir nuolatinis mokymas

89,9 94,0 0,73 (sn)

p – reikšmingumo lygmuo, lyginant terapinio ir chirurginio profilio gydytojus; sn – statistiškai nereikšminga.

2 lentelė. Respondentų nuomonė apie tai, kokias funkci-jas atlieka šeimos gydytojai prieš siųsdami pacientą į spe-cialisto konsultaciją ir kokią informaciją nurodo siuntime priklausomai nuo profilio (rodikliai standartizuoti pagal lytį tiesioginės standartizacijos būdu)

TeiginiaiProfilis (proc.)

z (p)Terapinis N = 72

Chirurginis N = 30

Šeimos gydytojų atliekamos funkcijos prieš siunčiant pacientą į specialisto konsultacijąIštiria pacientą 34,8 8,0 3,58 (p = 0,00)Diagnozuoja ligą 34,5 16,0 2,12 (p = 0,04)Paskiria gydymą 15,9 10,0 0,85 (sn)Šeimos gydytojų siuntime nurodoma informacijaPreliminari diagnozė 82,0 70,0 1,26 (sn)

Siuntimo tikslas 67,5 78,0 1,12 (sn)Anamnezė 43,6 36,0 0,72 (sn)Laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenys

39,8 8,0 4,18 (p = 0,00)

Taikytas gydymas ir jo rezultatai 20,8 6,0 2,29 (p = 0,02)

p – reikšmingumo lygmuo, lyginant terapinio ir chirurginio profilio gydytojus; sn – statistiškai nereikšminga.

2016/1(72) 35


Gydytojų specialistų teigimu, bendradarbiavimą labiausiai pagerintų bendros e. sistemos įdiegimas bei paslaugų apmokėjimo ir finansavimo modelio keitimas. Įdomu, jog respondentai paminėjo būtent tai, kas jau 2011 m. patvirtintuose Lietuvos sveika-tos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenyse [4] buvo išskirta kaip probleminės ir tobulintinos sritys: nesuderinta šeimos gydytojų ir specializuo-tas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų naudojama programinė įranga, dubliuojamos atas-kaitos (statistinės, finansinės, administracinės, gy-dymo) ir informacijos srautai, galiojanti apmokėji-mo už pirmines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas sistema nepakankamai skatina sveikatos priežiūros įstaigas teikti daugiau šių paslaugų [4]. Siekiant pagerinti esamą situaciją, metmenyse buvo rekomenduojama aktyviai vykdyti E. sveikatos sis-temos 2009–2015 metų plėtros programą bei tobu-linti apmokėjimą už pirminės sveikatos priežiūros gydytojų darbą, toliau diferencijuojant apmokėjimą už prisiregistravusius gyventojus ir laipsniškai didi-nant apmokėjimą už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir pasiektus veiklos rodiklius [4]. Tačiau, praėjus penkeriems metams nuo 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo, situacija nepagerėjo ir šios problemos sveikatos priežiūros srityje vis dar yra prioritetinės.

Įvairių profilių gydytojų specialistų nuomonė apie šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų ben-dradarbiavimą skyrėsi: terapinio profilio gydytojai dažniau nei chirurginio nurodė, kad šeimos gydytojai prieš siųsdami pacientą jį ištiria ir diagnozuoja ligą bei siuntime nurodo laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis, taikytą gydymą ir jo rezultatus. Galbūt tokius rezultatus lėmė tai, kad pas terapinio profilio gydytojus specialistus pacientai daugeliu atvejų siunčiami dėl diagnozės diferencijavimo, to-dėl šeimos gydytojai prieš siųsdami pacientą dažniau atlieka tyrimus, kurie padėtų greičiau nustatyti tikslią diag nozę, ir patys paskiria gydymą. O pas chirurginio profilio gydytojus specialistus pacientai dažniausiai siunčiami dėl konkrečių priežasčių ir nusiskundimų, todėl šeimos gydytojai jiems netaiko gydymo ir ne-atlieka tyrimų, išklausę paciento skundą iš karto jį siunčia dėl chirurginės intervencijos ar į gydytojo specialisto konsultaciją.

2013 m. Klaipėdoje vykdyto kokybinio tyrimo metu gydytojai specialistai teigė, kad Lietuvoje veikiantis „durininko“ modelis pacientų srautų ne-reguliuoja taip, kaip turėtų, ir neigiamai vertino pir-minės grandies gydytojų atliekamas funkcijas, nes

daug pacientų pas juos siunčiami neištirti. Taip pat nurodė, jog siuntimai išduodami nepagrįstai dėl šei-mos gydytojo amžiaus, atsakomybės baimės, kom-petencijos, reikalingos įrangos stokos, netinkamo sistemos finansavimo modelio ir kt. [7]. Mūsų tyri-mo rezultatai parodė, kad panašios šeimos gydyto-jų ir ambulatorines paslaugas teikiančių specialistų bendradarbiavimo problemos pastebimos ir Alytaus apskrities sveikatos priežiūros įstaigose: siuntimai išduodami nepagrįstai, šeimos gydytojai nevykdo visų jiems priskirtų funkcijų, siuntime nenurodo visos reikalingos pateikti informacijos. Todėl gali-me teigti, jog pirminės ir antrinės sveikatos priežiū-ros grandžių bendradarbiavimas Lietuvoje vis dar išlieka problemine sveikatos priežiūros sistemos sritimi.

IŠVADOS1. Daugelio respondentų nuomone, šeimos gydyto-

jai pacientus į gydytojų specialistų konsultacijas siunčia ne visada pagrįstai ir siuntimuose gydy-tojams specialistams ne visada nurodo visą reika-lingą pateikti informaciją. Pagrindinės priežastys, sąlygojančios nepagrįstų siuntimų išdavimą, – tai šeimos gydytojo kompetencijos ir įgūdžių stoka (70,1 proc.), laiko (69 proc.) bei diagnostikos ir įrangos priemonių (67,8 proc.) trūkumas. Tik maža dalis šeimos gydytojų, prieš siųsdami pa-cientą į gydytojo specialisto konsultaciją, daž-niausiai jį ištiria (29,4 proc.), diagnozuoja ligą (31,4 proc.) ir paskiria gydymą (16,7 proc.).

2. Respondentų nuomone, bendradarbiavimą la-biausiai pagerintų šeimos gydytojų profesinis švietimas ir nuolatinis mokymas (88,2 proc.), bendros e. sistemos įdiegimas (84,3 proc.), pas-laugų apmokėjimo ir finansavimo modelio kei-timas (71,6 proc.) bei bendri darbinių klausimų aptarimai.

3. Terapinio profilio gydytojai statistiškai reikšmin-gai dažniau nei chirurginio nurodė, kad šeimos gy-dytojai, prieš siųsdami pacientą, jį ištiria ir diag-nozuoja ligą bei siuntime nurodo laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenis, taikytą gydymą ir jo rezultatus (p < 0,05). Terapinio profilio gydy-tojai dažniau sutiko su teiginiais, kad e. sistemos įdiegimas, šeimos gydytojų darbo organizavimo keitimas ir slaugytojų skaičiaus didinimas page-rintų bendradarbiavimą, lyginant su chirurginio profilio specialistais (p < 0,05).


36 2016/1(72)


Literatūra1. Jakubsevičienė R. Veiksnių, lemiančių šeimos gydytojo pasirinkimą,

įvertinimas: magistro diplominis darbas. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2013.

2. Kulik J, Balčiauskaitė D. Pirminė ambulatorinė sveikatos priežiūra ir jos perspektyvos. Sveikatos drauda. 2005;1.

3. Starfield B, Shi L, Macinko J. Contribution of primary care to health systems and health. Milbank Q. 2005;83(3):457-502.

4. Dėl Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenų patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. XI-1430. Valstybės žinios. 2011;73-3498.

5. Obcarskienė R, Kazakova V, Marcikonytė R. Valstybino audito ataskaita. Ar efektyvi šeimos gydytojų veikla? Vilnius, 2013. Prieiga per internetą: <http://www.vkontrole.lt/failas.aspx?id=2831>.

6. Dėl Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programos patvirtinimo. Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. XII-964.

7. Paulikienė B, Jurgutis A. Pirminės sveikatos priežiūros vaidmuo valdant antrinių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. Visuomenės sveikata. 2013; priedas Nr. 1:75-82.

8. Dėl asmens sveikatos priežiūros specialybių ir subspecialybių sąrašo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 61. Valstybės žinios. 1999;15-404.

9. Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V-1013. Valstybės žinios. 2006;3-62.

10. Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-636 „Dėl siuntimų ambulatorinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti ir brangiesiems tyrimams bei procedūroms atlikti įforminimo, išdavimo ir atsakymų pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. V-458.

11. Dagneaux I, Gilard I, Lepeleire JD. Care of elderly people by the general practitioner and the geriatrician in Belgium: a qualitative study of their relationship. J Multidiscip Healthc. 2012;5:17-25.

12. Ong SP, Lim LT, Barnsley L. General practitioners’ refferal letters – Do they meet the expectations of gastroenterologists and rheumatologists? Aust Fam Physician. 2006;35(11):920-2.

13. Bowling A, Redfern J. The process of outpatient refferal and care: the experiences and views of patients, their general practitioners, and specialists. Br J Gen Pract. 2000;50(451):116-20.

14. Martinussen Pal E. Referral quality and the cooperation between hospital physicians and general practice: The role of physiciafn and primary care factors. Scand J Public Health. 2013;41(8):874-82.

SummaryAim of the study – to evaluate the attitude of doctors-

specialists providing ambulatory services in Alytus region clinics towards the validity of family physicians’ issued referrals and measures to improve cooperation between primary and secondary health care link doctors.

Methods. In August-October of 2014, 102 doctors-specialists providing ambulatory services in Alytus region clinics were surveyed using anonymous questionnaires.

Results. According to the respondents, only 15.7 % of family physicians refer their patients for specialists’ consultancies reasonably, only one-third of them normally investigates the patient before sending him for a specialist’ advice (29.4 %) and diagnose the disease (31.4 %), 16.7 % of family physicians designate treatment, 39.2 % records the case history to the referral, 33.3 % records laboratory and instrumental studies. According to the surveyed doctors-specialists, the cooperation between primary and secondary health care could be improved by family physicians’ professional education and continuous training (88.2 %), installation of a unified e-system (84.3 %), and the change of payment for services and financing model (71.6 %). Statistically significantly bigger proportion of therapeutic doctors-specialists indicated that family physicians, before referring a patient for specialist’s consultancy, examine

him and diagnose disease, indicate data of laboratory and instrumental tests, applied treatment as well as its results compared to surgical doctors-specialists.

Conclusions. According to doctors-specialists who provide ambulatory services opinion, cooperation between doctors of primary and secondary health care levels does not always go smoothly. In their view, cooperation between primary and secondary health care would be mostly improved by family physicians’ professional education and continuous training, installation of a unified e-system and the change of services payment and financing model.

Keywords: doctors-specialists, primary health care, secondary health care, cooperation.

Correspondence to Ieva JakubynaitėLithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Departament of Health ManagementŠiaurės pr. 57, LT-49264 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 2 December 2015, accepted 29 January 2016

Attitude of doctors-specialists, who provide ambulatory services, towards the cooperation between primary and secondary health care

Ieva Jakubynaitė, Snieguolė KaselienėLithuanian University of Health Sciences, Medical academy, Faculty of Public health

2016/1(72) 37


LIETUVOJE TEIKIAMŲ PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMAS VAIKAMS, TURINTIEMS PSICHIKOS, ELGESIO IR EMOCIJŲ SUTRIKIMŲ

Martynas Izokaitis1, Loreta Stonienė1, Vincentas Liuima1, Odeta Vitkūnienė2 1Higienos insti tutas, 2Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeri ja

SantraukaTyrimo tikslas – atsižvelgiant į sociodemografinius rodiklius, organizaciniu, komunikaciniu ir ekonominiu aspektais

įvertinti Lietuvoje teikiamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų (PSPP) prieinamumą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų.

Medžiaga ir metodai. Naudojant 2011 m. tyrimo metodiką, vaikams teikiamų PSPP prieinamumas psichikos sveika-tos centruose (PSC) ir Vaiko raidos centre (VRC) vertintas 2015 m. apklausiant tėvus / globėjus, kurie palydėjo vaiką / globotinį į 20 tyrime dalyvavusių PSC. Duomenų analizei surinktos 346 anketos. Klausimyną sudarė 58 klausimai, verti-nantys PSPP prieinamumą organizaciniu, komunikaciniu ir ekonominiu aspektais.

Rezultatai ir išvados. Pagrindiniai išryškėję PSPP prieinamumo vaikams aspektai buvo susiję su komunikaciniu ir organizaciniu prieinamumu: informacijos apie paslaugas trūkumu ir ilgu laukimo laiku nuo registracijos iki patekimo pas specialistą, todėl pagalbos paieška pareikalavo daug tėvų ir globėjų laiko sąnaudų. Ekonominis aspektas išryškėjo, kai tėvai / globėjai turėjo kreiptis specializuotos pagalbos į VRC ir tai buvo susiję su kelionės išlaidomis, o ne mokėjimu už suteiktas paslaugas.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantys respondentai, gyvenantys mieste bei dažniau besilankantys paslaugų, kritiškiau vertino PSPP organizavimo spragas, nes tikėjosi geresnio organiza-cinio paslaugų prieinamumo.

Bendrai PSPP prieinamumą vaikams Lietuvoje kas antras respondentas vertino patenkinamai (48,1 proc.) ir tam tu-rėjo įtakos institucijų darbo organizavimo spragos, o ne specialistų teikiamų paslaugų kokybė, kurią daugelis (72 proc.) respondentų vertino kaip efektyvią.

Reikšminiai žodžiai: vaikai ir paaugliai, paslaugų prieinamumas, psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimai.

Adresas susirašinėti: Martynas IzokaitisHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASPsichikos sveikata yra neatskiriama bendrosios indi-vido ir visuomenės sveikatos dalis [1]. Geros psichi-kos sveikatos piliečiai gali sukurti sveiką visuomenę, kuriai būdingas didelis socialinis kapitalas ir mažas socialinės patologijos lygis, t. y. žemi savižudybių, prievartos ar kitokio destrukcinio elgesio, nukreipto į save ar kitus, rodikliai [2, 3]. Vaikų ir paauglių psi-chikos sveikata apima emocinę ir intelektinę raidą, tarpasmeninių santykių ir socialinių ryšių su kitais vaikais bei paaugliais formavimąsi [4]. Daugėja įro-dymų, kad daugelis psichikos ir elgesio sutrikimų, nustatomų suaugusiems žmonėms, gali prasidėti vai-kystėje. Psichikos sveikatos priežiūros specialistų

teigimu, iki 50 proc. psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškia paauglystės metu. Vaikai ir paaugliai yra pažeidžiamesni, nes labiau priklausomi nuo emocinės aplinkos šeimoje, mokykloje ir bendraamžių grupėje. Jų psichikos sveikatą gali sutrikdyti tokie veiksniai, kaip smurtas, patyčios, skurdas, žalingi įpročiai, to-dėl vaikams, kaip pažeidžiamiausiai asmenų grupei, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir suteikiama visapusiška pagalba, užtikrinamas laiku teikiamų ir kokybiškų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas [5, 6].

Lietuvoje vaikų ligotumas psichikos ir elgesio su-trikimais (F00–F99), vertinant penkerių metų laiko-tarpį (2010–2014 m.), tik didėjo. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, vaikų ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais 2010 m. buvo 60,4 atvejo skaičiuojant 100 000 gyv. [7], 2012 m. – 70,6 atv. 100 000 gyv. [8], o 2014 m. jau siekė 74 atv. 100 000 gyv. [9]. Bloga psichologinė

38 2016/1(72)


vaikų savijauta gali būti vienu iš besiformuojančio sutrikimo rodiklių ir tai patvirtina moksliniai duome-nys, rodantys, kad tokius sutrikimus sukelia pažeisti socialiniai ryšiai su artimaisiais, nepalanki psicholo-ginė ir socialinė aplinka, sunki socialinė padėtis [10].

Mokslinėje literatūroje realizuotas sveikatos prie-žiūros paslaugų prieinamumas aprašomas kaip tam tikros teritorijos gyventojų realizuota galimybė gauti vienas ar kitas jiems reikalingas gydymo ar slaugymo paslaugas, kurių prieinamumas gali būti vertinamas organizaciniu, komunikaciniu ir finansiniu aspektais [11, 12]. Realizuota sveikatos priežiūra dažniausiai analizuojama remiantis pacientų patirtimi, identi-fikavus kliūtis, kurios buvo įveiktos siekiant gauti paslaugas arba dėl kurių asmenys negavo sveikatos priežiūros paslaugų ar jų atsisakė [13].

Lietuvos Respublikos (LR) teisės aktuose sveika-tos priežiūros paslaugų prieinamumas apibrėžiamas kaip valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos svei-katos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens svei-katos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei [14], o vaikų psichikos sveikatos priežiūra apibūdina-ma kaip psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslau-gos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, pa-ciento atstovams) [15]. Minėtos paslaugos teikiamos savivaldybių PSC [16], kurių 2015 m. Lietuvoje buvo 112 [17]. PSC paslaugas vaikams ir paaugliams teikia suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių psichiatrai (VPP), medicinos psichologai (MP), socia liniai darbuotojai (SD), taip pat psichikos sveikatos slaugytojai (PSS) [18]. Specialistų tikslas – bendradarbiaujant su šeimos gydytojais bei kitomis institucijomis išaiškinti vaikų ir paauglių psichikos ir elgesio sutrikimus, organizuoti ir taikyti efektyvias prevencijos, gydymo ir psichosocia-linės reabilitacijos priemones bei, esant indikacijoms, vaikus ir paaug lius siųsti į kitas sveikatos priežiūros įstaigas [18].

Lietuvoje ir Europoje vaikams teikiamų PSPP pri-einamumo tyrimų atlikta nedaug [16, 19, 20], todėl buvo poreikis įvertinti esamą situaciją ir atskleisti problemas bei pagerinti vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros kokybę.

Šis tyrimas suplanuotas kaip 2011 m. Higienos ins-titute atlikto mokslinio tyrimo [21] pakartojimas, nau-dojant tą pačią metodiką ir siekiant sudaryti galimybes šio tyrimo duomenis palyginti su 2011 m. tyrimu. Ty-rimo rezultatai turėtų paskatinti sprendimų priėmėjus imtis atitinkamų veiksmų, gerinant vaikams ir paaug-liams teikiamų PSPP prieinamumą Lietuvoje.

Šio straipsnio tikslas – atsižvelgiant į sociodemo-grafinius rodiklius, organizaciniu, komunikaciniu ir ekonominiu aspektais įvertinti Lietuvoje teikiamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu-mą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI Realizuotam paslaugų prieinamumui šalies PSC ir specializuotame VRC Vilniuje įvertinti 2015 m. ge-gužės–rugsėjo mėnesiais atliktas kiekybinis tėvų / globėjų, kurių vaikai / globotiniai gavo paslaugas PSC, aprašomojo pobūdžio tyrimas anketinės apklau-sos metodu. Apklausa buvo vykdoma 2011 m. tyrime dalyvavusiuose PSC [16], išskyrus Pasvalio PSC, kuris pakeistas Rokiškio PSC, nes neturėjo VPP. Pla-nuota patogioji tyrimo imtis buvo 350 respondentų, išsiųsta 500 klausimynų, t. y. 30 proc. daugiau, su-grįžo 346 klausimynai. Apklausai atlikti panaudotas 58 klausimų klausimynas, sudarytas iš dviejų klau-simų grupių – sociodemografinių ir paslaugų priei-namumo (organizacinio, komunikacinio ir ekonomi-nio) įvertinimo PSC ir VRC. Organizacinis paslaugų prieinamumas apėmė paslaugos radimą ir kilusias problemas, registracijos formą, laukimo laiką nuo re-gistracijos iki vizito pas gydytoją bei laukimo laiką prie gydytojo kabineto, vizito trukmę, laukiamojo ir gydytojo kabineto aplinką ir pasitenkinimą gautomis paslaugomis. Komunikacinis prieinamumas vertintas pagal informuotumą apie paslaugas bei atstumą iki įstaigos, ekonominis – pagal tiesiogines ir netiesiogi-nes finansines paslaugų gavimo išlaidas. Klausimyno pildymo trukmė – apie 10–25 min.

Statistinei duomenų analizei naudotas statistinis paketas SPSS 22.0 for Windows. Tyrimo rezultatų statistinio reikšmingumo lygmuo α < 0,05. Rezultatų skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p ≤ α. Apskaičiuoti veiksnių įverčių vidurkiai (x̄). Re-zultatų skirtumų statistinis reikšmingumas nustatytas pagal χ2 kriterijų. Statistinė duomenų analizė atlikta atsižvelgiant į sociodemografinius rodiklius. Straips-nyje pateikiami tik statistiškai reikšmingi pjūviai.

REZULTATAISocialiniai ir demografiniai respondentų duomenysTyrimo rezultatų analizė parodė, kad respondentų amžiaus vidurkis buvo 40,52 ± 9,21 metų, daugumą sudarė moterys (92,6 proc.). Dažniau vaiką į PSC pa-lydėjo tėvai (motina arba tėvas) (82,3 proc.), didžiau-sia respondentų grupė turėjo aukštąjį (39,8 proc.)

2016/1(72) 39


išsilavinimą. Du trečdaliai apklausos dalyvių nurodė gyvenantys mieste (72,2 proc.), beveik pusės respon-dentų gaunamos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį siekė iki 150 eurų.

PSC paslaugas gavusių vaikų amžiaus vidur-kis buvo 11,18 ± 3,95 metų. Daugiau PSC specia-listų pagalbos reikėjo berniukams (63,9 proc.) nei mergaitėms (36,1 proc.). Daugelis tyrimo dalyvių (64,5 proc.) PSC lankėsi ne pirmą kartą, todėl ga-lėjo pareikšti nuomonę apie PSC teikiamas paslau-gas. Beveik kas antras respondentas PSC su vaiku lankėsi kartą per mėnesį, kas ketvirtas – kartą per

pusmetį (1 lentelė). VRC paslaugomis naudojosi 104 (30,8 proc.) arba kas trečias apklausoje dalyva-vęs respondentas, iš jų 62,4 proc. tai buvo pirmasis vizitas į VRC.

Paslaugų prieinamumas PSCOrganizacinis paslaugų prieinamumas. Nagrinė-jant, kaip respondentai pasinaudojo PSC paslauga pirmą kartą, stebima pačių tėvų / globėjų inicia-tyva – beveik trečdalis respondentų į PSC kreipėsi patys (31,1 proc.) arba su šeimos gydytojo siuntimu, tėvams / globėjams pageidaujant (26,5 proc.). Šei-mos gydytojo / pediatro iniciatyva į PSC kreipėsi ketvirtadalis respondentų (24,1 proc.). Mokyklos psichologas kreiptis į PSC rekomendavo 15,1 proc. respondentų, 3,2 proc. apklausos dalyvių nurodė ki-tas patekimo į PSC priežastis, tokias kaip rekomen-davo neurologas, socialinis darbuotojas, pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai.

Registracija pas specialistą. Tyrimo apklausos re-zultatai parodė, kad dažniausiai (56,4 proc.) tėvai / globėjai vaikus į PSC registravo telefonu, įstaigos registratūroje registravosi 39,2 proc., internetu – 4,4 proc. respondentų. Patogiausias registracijos būdas – registracija telefonu (59,5 proc.). Nors in-ternetinė registracija PSC ribota, nes tokią galimybę turėjo tik aštuoni iš 20-ies tyrime dalyvavusių PSC, norą registruotis internetu išreiškė tris kartus daugiau (11,7 proc.) respondentų, nei registravosi internetu. Tyrimo metu nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą tu-rintys apklausos dalyviai ne tik nurodė, kad tai pa-togiausias registravimo būdas, bet ir patys dažniau vaikus pas gydytoją registravo internetu, lyginant su žemesnį išsilavinimą turinčiais respondentais (atitin-kamai χ2 = 13,7; p = 0,008 ir χ2 = 16,7, p = 0,002). Pastarieji teigė, kad dažniau ir patogiau registruoti vaikus telefonu ar įstaigos registratūroje (2 lentelė).

Laukimo laikas ir vizito trukmė. Nagrinėjant lau-kimo laiką nuo registracijos datos iki vizito pas gy-dytoją nustatyta, kad tik penktadaliui (21,4 proc.) respondentų PSC paslaugos buvo suteiktos iškart,

1 lentelė. Socialiniai ir demografiniai respondentų duo-menys (abs. sk., proc.)

Abs. sk. Proc.Ryšys su vaiku (n = 334)

Tėvas / motina 275 82,3Senelis / senelė 15 4,5Globėjas / globėja 37 11,1Kita 7 2,1

Lytis (n = 339)Vyras 25 7,4Moteris 314 92,6

Išsilavinimas (n = 332)Vidurinis ir žemesnis 121 36,4Spec. vidurinis 79 23,8Aukštasis 132 39,8

Gyvenamoji vieta (n = 331)Miestas 239 72,2Rajonas 92 27,8

Pajamos (n = 321)Iki 150 eurų 151 47,1150–300 eurų 72 22,4Daugiau kaip 300 eurų 98 30,5

Vaiko lytis (n = 330)Berniukas 211 63,9Mergaitė 119 36,1

PSC lankymosi dažnumas (n = 221)Kartą per 12 mėn. 80 36,2Kartą per 6 mėn. 57 25,8Kartą per mėnesį 84 38,0

2 lentelė. Dažniausias ir patogiausias registracijos į PSC būdas pagal išsilavinimą (abs. sk., proc.)

Kriterijus1 dalis. Dažniausias registravimo būdas 2 dalis. Patogiausias registravimo būdas

Telefonu Internetu Registratūroje Iš viso Telefonu Internetu Registratūroje Iš viso Vidurinis ir žemesnis 62 (51,7) 2 (1,7) 56 (46,6) 120 (100) 69 (58,6) 9 (7,6) 40 (33,8) 118 (100)

Spec. vidurinis 46 (58,2) 1 (1,3) 32 (40,5) 79 (100) 47 (59,5) 5 (6,3) 27 (34,2) 79 (100)Aukštasis 76 (58) 12 (9,2) 43 (32,8) 131 (100) 80 (60,6) 25 (18,9) 27 (20,5) 132 (100)

χ2 = 13,8, p = 0,008 χ2 =14,53, p = 0,006

40 2016/1(72)


apie savaitę laukti teko 38,5 proc., ilgiau nei savaitę – 40,1 proc. apklausos dalyvių. Laukiamajame, prie gydytojo kabineto PSC, laukti vizito iki 15 minučių reikėjo 73,3 proc. respondentų, kitiems teko sugaišti ilgiau, iš jų 7,9 proc. reikėjo laukti ilgiau nei pusva-landį. Tokį laukimo laiką nuo registracijos iki vizito pas gydytoją laukę iki mėnesio ir ilgiau bei prie gy-dytojo kabineto laukę pusvalandį ir ilgiau responden-tai įvertino kaip nepriimtiną (atitinkamai 47,8 proc. ir 37 proc.).

Domintis vizito trukme paaiškėjo, kad dažniausiai (53,3 proc.) vizitas truko nuo 20 iki 40 minučių, ta-čiau trečdalis respondentų nurodė, jog vizito trukmė buvo trumpesnė nei 20 minučių. 90,5 proc. apklaustų asmenų teigė, kad tokia vizito pas VPP trukmė buvo tinkama, 8,3 proc. – per trumpa.

Aplinkos vertinimas. Laukiamąjį prie gydytojo kabineto bei gydytojo kabinetą respondentai įverti-no kaip patogius ir jaukius, atitinkamai 91,3 proc. ir 93,3 proc. Aplinkoje trūkumų įžvelgę tyrimo daly-viai nurodė, kad laukiamajame trūko jaukumo, žaislų vaikams ar atskiros erdvės nuo suaugusių pacientų. Respondentai nurodė ir gydytojo kabineto aplinkos trūkumus, tokius kaip patogių kėdžių, jaukios erdvės ir tinkamo apšvietimo nebuvimas. Ir laukiamojo, ir gydytojo kabineto trūkumų daugiau nurodė aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai, palyginti su že-mesnio išsilavinimo apklausos dalyviais (atitinkamai χ2 = 9,26; p = 0,01 ir χ2 = 9,22, p = 0,01).

Paslaugų kokybės vertinimas. Absoliuti daugu-ma (93,2 proc.) tėvų / globėjų nurodė, kad jų vaikai / globotiniai centre gavo pakankamai pagalbos, ta-čiau 6,8 proc. respondentų teigė, jog pagalbos trūko. Specialistų pagalba PSC buvo suteikta beveik pusei (47,6 proc.) tėvų / globėjų, kai jos reikėjo, tačiau 8,8 proc. respondentų tokios pagalbos pasigedo (psi-chologinių konsultacijų, kompetentingų specialistų).

Krizinių situacijų valdymas esant psichikos ir elge-sio sutrikimams yra itin aktualus, todėl labai svarbi lai-ku teikiama pagalba. Nors 44,3 proc. tyrimo dalyvių su

krizine situacija nesusidūrė, tačiau tik 19 proc. respon-dentų, kuriems tokia situacija buvo susiklosčiusi, gavo pagalbą ir namie, ir centre, o 33,9 proc. apklausos da-lyvių pagalbą krizių atvejais gavo tik centre. 2,7 proc. respondentų teigė, kad tokios pagalbos nesulaukė. Psi-choterapinės pagalbos tėvams ir šeimos nariams, esant reikalui, PSC pasigedo žemesnes pajamas gaunantys tėvai / globėjai (44,4 proc.), lyginant su respondentais, nurodžiusiais 150–300 eurų (37 proc.) ar didesnes nei 300 eurų pajamas vienam šeimos nariui (18,5 proc.) (χ2 = 6,6, p = 0,04).

Psichikos sveikatos specialistų komandos narių darbo ir dėmesingumo pacientui bei paslaugų teiki-mo organizavimo įvertinimas atskleidė, kad geriau-siai tyrimo dalyviai įvertino VPP darbą ir dėmesingu-mą pacientui, lyginant su kitų komandos narių įver-tinimu. Blogiausiai įvertintas paslaugų teikimo PSC organizavimas (3 lentelė). Ganėtinai kritišką nuomo-nę dėl patenkinamo darbo organizavimo PSC turėjo aukštąjį išsilavinimą (52,2 proc.) įgiję respondentai, lyginant su žemesnį (21,7 proc.) išsilavinimą nuro-džiusiais apklausos dalyviais (χ2 = 11,2, p = 0,02).

Vertinant psichikos sveikatos priežiūros pas-laugas bendrai nustatyta, kad dauguma respon-dentų (72 proc.) patenkinti gautomis paslaugomis, 82,9 proc. tyrimo dalyvių gautos paslaugos padėjo spręsti vaiko problemas, net 97,7 proc. apklaustų as-menų kreiptųsi pagalbos ateityje. Vis dėlto 27,9 proc. respondentų gautą pagalbą įvertino kaip nepakanka-mą, 17,1 proc. tirtų asmenų nurodė, kad pokyčių nėra arba situacija pablogėjo. Dėl šios priežasties apie 2 proc. respondentų neplanuoja vėl kreiptis pagalbos patys ir nerekomenduotų kreiptis pagalbos kitiems. Labiau pagalbos PSC stokojo tie (64,3 proc.) apklau-sos dalyviai, kurie paslaugų lankėsi dažnai, kiekvieną mėnesį, lyginant su besilankančiais (7,1 proc.) rečiau (χ2 = 6,2, p = 0,04).

Siekiant nustatyti pagrindines PSPP prieinamu-mo problemas, respondentams buvo pateiktas gali-mų problemų sąrašas. Analizė parodė, kad auginant

3 lentelė. Specialistų darbo ir paslaugų teikimo organizavimo PSC įvertinimo palyginimas (imtis, reikšmės vidurkis, standartinis nuokrypis)

Specialistas VPP MP PSS SD Paslaugų teikimo organizavimasVertinimas Darbas Dėmesys Darbas Dėmesys Darbas Dėmesys Darbas Dėmesys

n 330 330 275 275 250 252 205 204 288

x 1,47 1,44 1,52 1,53 1,56 1,56 1,59 1,57 1,65

SN 0,6 0,6 0,7 0,7 0,6 0,6 0,7 0,7 0,7

Pastaba: 5 balų Likerto skalė, mažesnė reikšmė rodo aukštesnį darbo ir dėmesio įvertinimą. VPP – vaikų ir paauglių psichiatras, MP – medicinos psichologas, PSS – psichikos sveikatos slaugytoja, SD – socialinis darbuotojas.

2016/1(72) 41


psichikos ir elgesio sutrikimų turintį vaiką svarbiau-sios organizacinės ir informacinės problemos, t. y. laiko (21,9 proc.) ir informacijos (19,8 proc.), įskai-tant nežinojimą, kur kreiptis pagalbos (21,36 proc.), laiku teikiamų paslaugų stoka (19,4 proc.) ir netikė-jimas pagalbos efektyvumu (18,8 proc.) (4 lentelė, 1 dalis).

Komunikacinis paslaugų prieinamumas. Anali-zuojant komunikacinį paslaugų prieinamumą nustatyta, kad 93,9 proc. respondentų centrą pasiekti buvo patogu. 76 (22 proc.) apklausos dalyviai į PSC atėjo pėsčiomis, o tai rodo, kad centras arti gyvenamosios vietos. Dau-giau kaip pusė (54 proc.) į PSC atvyko nuosavu arba nuomotu automobiliu, tarpmiestiniu ir miesto transpor-tu naudojosi atitinkamai 11,3 proc. ir 12,7 proc. res-pondentų. Tyrimo rezultatai patvirtino skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų, nes kaimo gyventojams au-tomobilis ir tarpmiestinis transportas buvo pagrindinė priemonė paslaugai pasiekti, o miesto gyventojai turėjo galimybę ateiti pėsčiomis ar atvykti miesto transportu (χ2 = 30,2, p = 0,001) (5 lentelė, 1 dalis).

Vertinant respondentų informuotumą apie PSC teikiamas paslaugas ir jų efektyvumą nustatyta, kad apie PSC teikiamas paslaugas informacijos pakako daugiau nei pusei (57,5 proc.) respondentų. 38,6 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad informacijos šiek tiek trūko, o 3,9 proc. – informacijos trūko apskritai. Ga-lima daryti prielaidą, kad informacijos apie teikiamas paslaugas užteko tik kas antram tyrime dalyvavusiam respondentui.

Ekonominis paslaugų prieinamumas. Verti-nant, ar reikėjo respondentams naudotis mokamo-mis psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis, nu-statyta, kad privačiomis MP paslaugomis naudojosi 11,6 proc., privačiomis VPP paslaugomis – 4,5 proc. respondentų, 3,9 proc. apklausos dalyvių nurodė mo-kėję už paslaugas PSC.

Paslaugų prieinamumas VRCOrganizacinis paslaugų prieinamumas. Tyrimo rezul-tatai parodė, kad 94,2 proc. respondentų (98 asmenys) į VRC atvyko su gydytojų siuntimu, 5,8 proc. (6 asme-nys) – be siuntimo. Dauguma (87,9 proc.) su siuntimu atvykusiųjų vaiką į vizitą registravo telefonu, 9,1 proc. respondentų – įstaigos registratūroje ir 3 proc. – internetu.

Laukimo laikas ir vizito trukmė. Analizuojant res-pondentų laukimo laiką nuo registracijos datos iki vizito bei laukimo laiką prie gydytojo kabineto nu-statyta, kad dažniausiai (46,5 proc.) vizito pas gydy-toją teko laukti ilgiau nei mėnesį, iki mėnesio laukė 35,7 proc. apklaustų asmenų. Tokia laukimo trukmė tenkino tik 52,6 proc. respondentų. Maždaug pusė (52 proc.) apklausos dalyvių nurodė, kad laukiamaja-me, prie gydytojo kabineto, daugiausia teko laukti iki 15 minučių, trečdalis (31,6 proc.) – apie pusvalandį. Šis laukimo laikas tenkino 82,5 proc. respondentų. Griežtesnę nuomonę dėl nepatogumų, susijusių su laukimo laiku nuo registracijos datos iki vizito pas gydytoją, buvo linkę pareikšti aukštąjį išsilavini-mą (62,2 proc.) turintys respondentai, lyginant su

4 lentelė. Pagrindinių problemų, kurias patyrė respondentai siekdami gauti PSPP vaikams PSC ir VRC, palyginimas pagal svarbą (proc.)

Eil. Nr. 1 dalis. Problemos PSC Proc. Eil. Nr. 2 dalis. Problemos VRC Proc.

1 Atima daug laiko 21,9 1 Reikia ilgai laukti nuo registracijos iki patekimo pas specialistą 42,6

2 Nežinojom, kur kreiptis 21,3 2 Atima daug laiko 40,43 Sunku rasti reikiamos informacijos 19,8 3 Reikalauja neplanuotų finansinių išteklių 34,14 Nėra paslaugų reikiamu metu 19,4 4 Sudėtinga nuvykti iki specialisto 27,2

5 Reikia ilgai laukti nuo registracijos iki patekimo pas specialistą 18,8 5 Sunku užsiregistruoti pas specialistą 24,7

6 Netikėjom, kad padės 18,8 6 Sunku rasti reikiamos informacijos 21,5

5 lentelė. Atvykimo į PSC ir VRC būdai pagal gyvenamąją vietą (abs. sk., proc.)

Kriterijus1 dalis. Atvykimo į PSC būdas 2 dalis. Atvykimo į VRC būdas

Automobilis Tarpmiestinis transportas

Miesto transportas Pėsčiomis Iš viso Automobilis Tarpmiestinis

transportasMiesto

transportas Iš viso

Miestas 117 (49) 19 (7,9) 33 (13,8) 70 (29,3) 239 (100) 45 (68,2) 11 (16,6) 10 (15,2) 66 (100)Kaimas 62 (67,4) 18 (19,6) 6 (6,5) 6 (6,5) 92 (100) 19 (54,3) 15 (42,9) 1 (2,9) 35 (100)

χ2 = 30,2, p = 0,001 χ2 = 9,9, p = 0,007

42 2016/1(72)


žemesnį (15,6 proc.) išsilavinimą turinčiais apklau-sos dalyviais (χ2 = 14,9, p = 0,001).

Vizitas pas gydytoją, daugelio tėvų teigimu (62,6 proc.), truko nuo 20 iki 40 minučių, ketvirta-dalis (26,3 proc.) jų nurodė trumpesnį – iki 20 mi-nučių – vizito laiką. Tik 11,1 proc. respondentų apsi-lankymas pas gydytoją truko iki valandos. Vertinant pagal teisės aktuose reglamentuotą vizito trukmę, tik 11,1 proc. apsilankiusiųjų buvo skiriama pakankamai laiko. Tačiau daugeliui tėvų (83,7 proc.) tokia vizito trukmė atrodė tinkama.

Aplinkos vertinimas. Vertinant VRC aplinkos pritaikomumą vaikui nustatyta, kad laukiamasis (84,8 proc.) ir gydytojo kabinetas (92 proc.) VRC įver-tinti kaip jaukūs, tačiau paminėti ir keli trūkumai: lau-kiamajame reikia remonto, o kabinete trūksta erdvės.

Paslaugų kokybės vertinimas. VRC teikiamos pa-slaugos tenkino 89,8 proc. respondentų, o daugiau nei 70 proc. atsakiusiųjų buvo patenkinti ar labai patenkinti VRC teikiamomis paslaugomis. Efekty-viau spręsti esamą problemą paslaugos VRC padėjo 77,7 proc. apklausos dalyvių, 18,2 proc. respondentų pokyčių nepastebėjo ir 4 proc. tirtų asmenų gautos paslaugos tik pablogino vaiko būklę.

Daugelis respondentų (85,8 proc.) nurodė, kad rekomenduotų VRC paslaugas artimam žmogui, 86,6 proc. – vėl kreiptųsi į VRC.

Siekiant nustatyti, su kokiomis problemomis susi-dūrė vaikų tėvai / globėjai VRC, respondentams buvo pateiktas sąrašas galimų problemų. Analizė parodė, kad svarbiausios problemos, kurias įvardijo daugiau kaip 20 proc. respondentų, buvo laiko, informacijos ir finansinių išteklių stoka bei VRC pasiekiamumas: sunkumai dėl užsiregistravimo / vizito laukimo ir nu-vykimo iki reikiamo specialisto (4 lentelė, 2 dalis).

Komunikacinis paslaugų prieinamumas. Verti-nant respondentų informuotumą apie VRC teikiamas paslaugas ir jų efektyvumą nustatyta, kad apie VRC teikiamas paslaugas bei jų efektyvumą pakankamai in-formacijos turėjo 67,7 proc. atsakiusių asmenų. Penk-tadaliui respondentų informacijos trūko, o 12,5 proc. apklausos dalyvių šiuo klausimu neturėjo nuomonės.

66,7 proc. tirtų asmenų nurodė, kad pasiekti VRC buvo patogu. Nepatogiausia pasiekti VRC buvo tiems respondentams, kurie turėjo vykti viešuoju transportu.

Ekonominis paslaugų prieinamumas. Ekono-minis paslaugų prieinamumo vertinimas parodė skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų, nes kai-mo gyventojams teko naudotis brangesniu tarpmies-tiniu transportu nei miesto gyventojams (χ2 = 9,9, p = 0,007) (5 lentelė, 2 dalis).

Mokėti už papildomas ir Valstybinės ligonių ka-sos nekompensuojamas paslaugas, tokias kaip IQ, DISKO testus ar maitinimą, reikėjo 6,1 proc. apklau-sos dalyvių, gavusių paslaugas VRC.

REZULTATŲ APTARIMASŠis tyrimas buvo vykdomas įgyvendinant LR sveika-tos apsaugos viceministro 2015 m. vasario 9 d. pave-dimą Nr. 17-106, kuriame nurodyta įvertinti ambula-torinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, skirtų vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, prieinamumą. Panašaus pobūdžio tyrimas, vertinantis PSPP prieinamumą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, Higienos ins-titute buvo atliktas 2011 m., todėl 2015 m. tyrimas iš dalies planuotas pagal 2011 m. atlikto tiriamojo dar-bo metodiką [16].

Straipsnyje pristatomi kiekybinio tyrimo rezulta-tai, pagal sociodemografinius rodiklius vertinantys PSPP organizacinį, komunikacinį ir ekonominį pri-einamumą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų.

Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad informacijos, kur kreiptis paslaugų, stoka buvo viena iš pagrindinių problemų, su kuria susidūrė tėvai / globėjai, auginantys psichikos ir elgesio sutrikimų turintį vaiką. Informaci-jos apie vaikams teikiamas paslaugas ir jų efektyvumą trūko kas antram apsilankiusiam PSC ir kas penktam apsilankiusiam VRC respondentui. Kita išryškėjusi problema buvo vizito pas specialistą, ypač VRC, ilgas laukimo laikas, kuris, lyginant su 2011 m., dar pailgė-jo. Informacijos trūkumą patvirtina ir kiti tyrimai, ku-rie rodo, kad, esant ilgam vizito pas specialistą lauki-mo laikui, tėvai / globėjai susiduria su kompetentingos informacijos stoka ir jos bando ieškoti įvairiais kitais prieinamais būdais, tokiais kaip internetas, socialiniai tinklai, biblioteka, pirminė sveikatos priežiūra [22]. Iš-sakytas tėvų / globėjų mintis pagrindė PSPP galimybių tyrimas, kurio metu nustatyta, kad viešojoje erdvėje trūko informacijos apie psichikos sveikatos priežiūros įstaigas ir jose teikiamas paslaugas. Tai apsunkino rei-kiamos ir būtinos paslaugos gavimą, turėjo įtakos ligos progresavimui [23].

Atliktos anketinės apklausos rezultatai parodė, kad registruotis pas specialistą daugiau naudojami klasikiniai būdai, t. y. telefonu arba atvykus į regis-tratūrą, o ne internetu. Pastarasis būdas buvo įmano-mas tik 8-iuose centruose iš 20-ies tyrime dalyvavu-siųjų bei VRC. Telefoninė registracija įvardyta kaip patogiausias ir priimtiniausias registracijos būdas, ta-čiau aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai ne tik

2016/1(72) 43


daugiau naudojosi internetu, bet ir ateityje pageidavo vaikus registruoti internetu. Lyginant su ankstesnio tyrimo duomenimis, šiek tiek pagerėjo galimybės registruotis internetu, nes 2011 m. internetu buvo galima registruotis tik 5 centruose1, šiuo metu – 8. Tačiau to nepakanka, todėl registracija telefonu išli-ko pagrindine registracijos priemone. Telefoninė re-gistracija pagrindine registracijos priemone buvo ir VRC. Lyginant su 2011 m. rezultatais, tėvų / globėjų, registruojančių vaikus į vizitą VRC telefonu, padau-gėjo nuo 79,8 proc. iki 87,9 proc. Internetu vaiką į VRC registravo tik 3 respondentai.

Vertinant kitą organizacinio paslaugų prieinamumo aspektą – vizito pas vaikų ir paauglių psichiatrą PSC ir VRC laukimo laiką – per 4 metų laikotarpį stebima tai, kad pailgėjo laikas nuo registracijos iki vizito pas gy-dytoją. Nustatyta, kad 2015 m. beveik dvigubai dau-giau respondentų PSC paslaugos nebuvo suteiktos iš-kart kaip 2011 m., be to, daugiau respondentų nurodė, jog paslaugų PSC laukė ilgiau nei 1 mėnesį. Pailgėjo ir laukimo prie gydytojo kabineto laikas, nes, 2011 m. duomenimis, gerokai daugiau pacientų prie gydytojo kabineto visai nelaukdavo, taip pat padaugėjo laukian-čiųjų ilgiau nei pusvalandį. Lyginant su 2011 m. tyri-mu, ir VRC padaugėjo laukiančių vizito pas gydytoją ilgiau nei 1 mėnesį bei sumažėjo pacientų, kuriems VRC paslaugos buvo suteiktos iškart. Tai galimai nulėmė nuolat mažėjantis VPP užimtų etatų skaičius ambulatorinėje grandyje: 2008 m. užimtų VPP etatų ambulatorinėje grandyje buvo 39,5, 2010 m. – 32,3, 2012 m. – 31,5, o 2014 m. dar sumažėjo iki 27,3 [24–27]. Ir kitų Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai panašūs: paslaugos PSC iš karto suteikiamos kas antram vaikui, trečdalyje PSC vizito reikia laukti iki 5 dienų, o penk-tadalyje – nuo 1 iki 2 savaičių [28]. Laukimo laikas prie gydytojo kabineto atitiko kitų tyrimų rezultatus, atskleidžiančius, kad apie 50 proc. pacientų prie gydy-tojo kabineto laukia ilgiau nei 15 minučių [29].

Vienos vaikų ir paauglių psichikos sveikatos prie-žiūros specialisto paslaugos (diagnostikos ar terapi-jos) trukmė, reglamentuota LR teisės aktuose [15], yra viena valanda. Atliekant tyrimą nustatyta, kad tokios trukmės paslauga buvo suteikta 16,9 proc. res-pondentų PSC ir 11,1 proc. – VRC. Ir nors daugelis tėvų / globėjų tokią vizito trukmę įvertino kaip tin-kamą, galima daryti prielaidą, kad dažniausiai vizito laikas buvo per trumpas, todėl specialisto darbas ga-lėjo būti mažiau kokybiškas ir efektyvus.

1 Du centrai tokios galimybės per 4 metus neteko, šį metodą įdiegė dar penki tyrime dalyvavę PSC.

Lyginant aplinkos PSC vertinimą ir jos patogumą pacientams stebima tai, kad per ketverius metus re-zultatai nesiskyrė: ir laukiamąjį, ir gydytojo kabinetą absoliuti dauguma respondentų įvertino kaip patogų, tačiau VRC patalpos (laukiamasis ir gydytojo ka-binetas) tėvų / globėjų buvo įvertintos prasčiau nei 2011 m. Respondentai, kurie nurodė aplinkos trūku-mų, teigė, kad trūko erdvės, žaidimų vaikams užimti bei privatumo, buvo manančiųjų, jog patalpas reikia remontuoti. Italijoje atlikto psichikos sveikatos prie-žiūros įstaigų aplinkos pritaikomumo vaikams tyri-mo rezultatai atskleidė, kad trečdalyje įstaigų įreng-tas atskiras laukiamasis, beveik pusėje įstaigų pasi-rūpinta žaidimais, daugiau kaip pusėje įstaigų buvo atskiras kabinetas psichoterapijos paslaugoms teikti [19]. Atskiras pagal vaiko raidos ypatumus specialiai pritaikytas PSPP teikimo patalpas, kuriose sukurta terapinė aplinka, numato LR teisės aktai. Juose nuro-dyta, kad vaikai ir paaugliai turi būti konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų [15].

PSC specialistų vaikui bei šeimos nariams / globė-jams suteiktos pagalbos palyginimas parodė, kad tėvų / globėjų nuomonė per kelerius metus nepasikeitė. Be-veik visi respondentai nurodė, kad vaikui PSC buvo suteikta pakankamai pagalbos, tačiau perpus sumažėjo teigiančiųjų, kad buvo suteikta pakankamai pagalbos tiek namie, tiek atvykus į PSC, kai ištiko krizinė situa-cija. Be to, gerokai mažiau pagalbos teikiama tėvams / globėjams. Apskritai apie 20 proc. respondentų nuro-dė, kad nei PSC, nei VRC vaiko sveikatos problemos nebuvo išspręstos taip, kaip jie tikėjosi, iš jų beveik 5 proc. apklausos dalyvių nurodė, jog problemos tik pagilėjo, kiti (15–18 proc.) – pokyčių nebuvo.

Vertinant psichikos sveikatos priežiūros paslau-gos komunikacinį prieinamumą, t. y. kiek paslauga arti namų, nustatyta, kad kas ketvirtas respondentas į PSC atvyko pėsčiomis, daugiau nei pusė turėjo naudo-tis nuosavu ar kitų asmenų automobiliu. Dėl atvyki-mo į VRC šis poreikis dar padidėjo, nes nuosavu arba kieno kito automobiliu naudojosi šiek tiek daugiau (68,7 proc.) respondentų nei visuomeniniu transportu, o tai padidino laiko sąnaudas bei finansines išlaidas norint patekti pas gydytoją. Analizuojant situaciją, su-sijusią su atvykimu iki sveikatos priežiūros įstaigos, nustatyta, kad atvykti į PSC nepatogu 6,1 proc., o į VRC – jau 33,3 proc. tyrimo dalyvių. Kitų tyrimų, kuriuose buvo tirtas asmens sveikatos priežiūros įstai-gos (ASPĮ) teikiamų paslaugų prieinamumas mieste ir kaime gyvenantiems asmenims, duomenys rodo, kad kaimo gyventojai susidūrė su sveikatos priežiūros pas-laugų pasiekiamumo kliūtimis, tokiomis kaip viešasis

44 2016/1(72)


transportas, jo maršrutas ir tvarkaraščiai, didelis atstu-mas iki ASPĮ, eilės registruojantis pas specialistą bei eilės prie gydytojo kabineto [12, 30].

Analizuojant PSPP prieinamumą ekonominiu aspektu nustatyta, kad privačiomis VPP paslaugo-mis naudojosi mažiau pacientų nei 2011 m., tačiau padaugėjo nurodžiusiųjų, jog naudojosi privačiomis MP paslaugomis. Sumažėjo mokėjusiųjų už papildo-mas ir VLK nekompensuojamas paslaugas PSC, bet padaugėjo mokėjusiųjų VRC (nuo 3,9 iki 6,1 proc.). Apie 12–16 proc. respondentų nurodė, kad priva-čios VPP ir MP paslaugos buvo per brangios. Gali-ma daryti prielaidą, jog respondentai, kurie nurodė, kad privačios specialistų paslaugos yra per brangios, esant galimybėms ir mažesnei finansinei naštai, jo-mis naudotųsi. Tai patvirtina ir kiti tyrimai [31].

Tyrimo metu apklausti asmenys nurodė pagrin-dines problemas, su kuriomis susidūrė PSC ir VRC lygmeniu. Pirmiausia respondentai nurodė, jog pa-grindinė problema buvo laiko stoka (atitinkamai 21,9 proc. ir 40,4 proc.) ir ilgas laukimo laikas nuo registracijos iki patekimo pas specialistą (atitinkamai 18,8 proc. ir 42,6 proc.). Informacijos apie tai, kur kreiptis pagalbos ir kokios paslaugos gali būti suteik-tos, stoką minėjo maždaug penktadalis respondentų. Tėvai / globėjai, kuriems teko vykti pagalbos į Vil-niuje esantį VRC, akcentavo ir finansinių išteklių bei nuvykimo iki specialisto problemas. Tėvų / globėjų nuomonė apie bendrą psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą vaikams Lietuvoje pasiskirstė po lygiai: 48,1 proc. respondentų paslaugų prieina-mumą įvertino patenkinamai / blogai, 51,9 proc. – gerai / labai gerai.

Apžvelgiant paslaugų prieinamumą pagal socio-demografinius veiksnius, statistiškai reikšmingų skir-tumų nustatyta vertinant tėvų išsilavinimą, gyvena-mąją vietą ir gaunamas pajamas. Kritiškiau vertinti problemas buvo linkę aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai, finansinius sunkumus akcentavo tie apklausos dalyviai, kurių pajamos vienam šeimos

nariui per mėnesį siekė iki 150 eurų. Moksliniuose tyrimuose pateikiama įrodymų, kad sunkumų gauti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas vaikams gali sukelti tėvų skurdas, nedarbas, skyrybos, žemas išsilavinimas. Šie veiksniai sukuria išorinius ir vidi-nius barjerus, kurie kliudo reikiamu metu pasinaudoti paslauga [32]. Kitų autorių atliktų tyrimų duomenys taip pat rodo, kad tėvų sociodemografiniai rodikliai turi reikšmingos įtakos vaikams teikiamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui [33, 34].

IŠVADOSPagrindinės nustatytos PSPP prieinamumo vaikams problemos buvo susijusios su komunikaciniu ir orga-nizaciniu aspektais: informacijos apie paslaugas sto-ka bei ilgu laukimo laiku nuo registracijos iki pateki-mo pas specialistą, todėl pagalbos paieška pareikala-vo daug tėvų ir globėjų laiko sąnaudų. Ekonominis aspektas išryškėjo vėliau, kai tėvai / globėjai turėjo kreiptis specializuotos pagalbos į VRC.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad paslaugų priei-namumo skirtumai nustatyti dėl tėvų /globėjų išsi-lavinimo, gyvenamosios vietos, lankymosi dažnio ir gaunamų pajamų. Tai rodo, kad aukštesnio išsilavini-mo ir didesnes pajamas turintys respondentai, gyve-nantys mieste, kritiškiau vertino PSPP organizavimo spragas ir tikėjosi geresnio jų prieinamumo.

Bendrai PSPP prieinamumą vaikams Lietuvoje kas antras respondentas vertino patenkinamai ir tam turėjo įtakos institucijų darbo organizavimo spragos, o ne specialistų teikiamų paslaugų kokybė, kuri abso-liučios daugumos respondentų vertinta kaip efektyvi.

PADĖKAAutoriai nuoširdžiai dėkoja savivaldybių psichikos sveikatos centrams ir Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikų filialo, Vaiko raidos centrui, sutikusiems bendradarbiauti šiame tyrime.


Literatūra1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d.

nutarimas Nr. 645 „Dėl Valstybinės psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo 2008–2010 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2009;76-3113.

2. PSO Europos ministrų konferencija psichikos sveikatos klausimais. Iššūkiai ir sprendimai. Helsinkis, Suomija, 2005 m. sausio 12–15 d. EUR/04/5047810/6.

3. Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. X-1070 „Dėl Psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2007;42-1572.

4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos sveikatos informacijos centras. Lietuvos gyventojų sergamumas apskrityse ir savivaldybėse 2008 m. Vilnius, 2009.

5. Europos paktas dėl psichikos sveikatos ir gerovės. ES aukščiausio lygio konferencija „Bendros pastangos siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“. Briuselis, 2008 m. birželio 12–13 d.

6. Council conclusions on „The European Packt for Mental Health and Well-being: results and future action“. 3095th Employment, Social Policy, Health and Consumer Affairs. Council meeting, Luxemburg, 6 June 2011.

2016/1(72) 45


7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. Lietuvos gyventojų sergamumas apskrityse ir savivaldybėse 2010 m. Vilnius, 2011.

8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. Lietuvos gyventojų sergamumas apskrityse ir savivaldybėse 2012 m. Vilnius, 2013.

9. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. Lietuvos gyventojų sergamumas apskrityse ir savivaldybėse 2014 m. Vilnius, 2015.

10. Zaborskis A, Makari J, Žemaitienė N. Lietuvos moksleivių psichologinė būsena. Biomedicina. 2002;2(2):107-12.

11. Jankauskienė D, Pečiūra R. Sveikatos politika ir valdymas. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius, 2007.

12. Tamutienė I, Černiauskaitė I, Sruogaitė A. Lietuvos kaimo ir miesto gyventojų prieinamumo prie ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų kliūtys ir jų kontekstai. Kultūra ir visuomenė. 2011;2(1):95-110.

13. Zivanovic AM. Equality in Health: Access to Health Care and Right of Access to Health Care for Children in the Central Bosnia Canton. Materia Socio Medicine. 2009;4:203-6.

14. Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas. Valstybės žinios. 1994;63-1231.

15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 730 „Dėl vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“. Valstybės žinios. 2000;109-3489.

16. Narkauskaitė L, Varvuolienė R, Beržanskytė A. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, Lietuvoje. Visuomenės sveikata. 2012;2(57):78-83.

17. Valstybinis psichikos sveikatos centras. Pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos. Prieiga per internetą: <http://www.vpsc.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=26%3Apsichikos-sveikatos-centrai&catid= 10%3Ainformacija-psichikos-svekatos-klausimais&Itemid= 21&lang=lt>. [Žiūrėta 2016-01-12].

18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. V-861 „Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2012;110-5600.

19. Pedrini L, Colasurdo G, Costa S, Fabiani M et al. The characteristics and activities of child and adolescent mental health services in Italy: a regional survey. BMC Psychiatry. 2012;12(1):1-11.

20. Davies J, Lowes L. Development and organization of child and adolescent mental health services. Br J Nurs. 2006;15(11):604-10.

21. Higienos institutas. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų: baigiamoji ataskaita. Vilnius, 2011.

22. Turner A, Kabashi A, Guthrie H, Burket R, Turner P. Use and value of information sources by parents of child psychiatric patients. Health Info Libr J. 2011;28(2):101-9.

23. UAB „Eurointegracijos projektai“, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų optimizavimo galimybių studija. 2007;141.

24. Lietuvos sveikatos informacijos centras. 2008 metų personalo ataskaita Nr. 3 (sveikata).

25. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. 2010 metų personalo ataskaita Nr. 3 (sveikata).



28. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2008 metų veiklos ataskaita. 2013;4-1:15-17.

29. Krančiukaitė-Butylkinienė D, Peldžiūtė D, Rastenytė D. Paslaugų prieinamumo vertinimas pirminės sveikatos priežiūros įstaigose. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2010;14(1):17-22.

30. Pečiūra R, Jankauskienė D, Gurevičius R. Sprendimų reformuoti sveikatos apsaugą paieška. Pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teritorinio prieinamumo įvertinimas. Medicina. 2006;42(11):939-943.

31. Kairys J, Žėbienė E, Balys A, Zokas I. Ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų poreikio bei kokybės vertinimas Lietuvos didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose, kaimuose bei miesteliuose. Medicina. 2004;40(2):178-191.

32. Owens PL, Hoagwood K, Horwitz SM, Leaf PJ, Poduska JM, Kellam SG, Ialongo NS. Barriers to Children‘s Mental Health Services. Journal of the American Academy of Child Adolescent Psychiatry. 2002;41(6):731-8.

33. Newton SA, Rosychuk JR, Dong K, Curran J, Slomp M, McGrath JP. Emergency Health care use and follow-up among sociodemographic groups of children who visit emergency departments for mental health crises. CMAJ. 2012;184(12):E665-74.

34. Gunther N, Slavenburg B, Feron F et al. Childhood social and early developmental factors associated with mental health service use. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol. 2003;38:101-8.

46 2016/1(72)


SummaryAim. To evaluate organizational, communication

and economical aspects of accessibility to mental health care services for children with mental, behavioural and emotional disorders by socio-demographic data.

Material and methods. Access to first and second level mental health care services for children’s was evaluated by parents / guardian’s survey in 20 selected Mental health centres in 2015 using the comparable methodology as in 2011. 346 questionnaires of 58 questions evaluating organizational, communicational and economic aspects were analysed.

Results and conclusions. The main aspects were based communicational and organizational dimensions: the lack of information about mental health services and long waiting time for a visit to centre. These obstacles required inefficiently long period of time for parents and guardians. The economic dimension rose later, when parents / guardians has had seek specialized help in second health care level and it was related with long distance to centre rather than payment for additional services.

Results of the study revealed that socio-demographic data such parent / guardian education, place of residence,

frequency of visits and income has had impact for access to services. Data proved that the respondents with higher education and income level from the cities identified more problems and reported that reality of organizational aspects do not respond to their expectations.

In general 48.1 % of respondents the accessibility to mental health care for children and adolescents in Lithuania were rated low than satisfactory and this opinion was based on organizational gaps, rather than the quality of services, which 72 % rated as effective.

Keywords: children and adolescents, access to services, mental, behavioural and emotional disorders, Lithuania.

Correspondence to Martynas IzokaitisInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Assess to mental health care services for children with mental, behavioural and emotional disorders in Lithuania

Martynas Izokaitis1, Loreta Stonienė1, Vincentas Liuima1, Odeta Vitkūnienė2

1Institute of Hygiene, 2Ministry of Health

2016/1(72) 47


„NA, TAI IR SUKIESI“: IŠ VAIKO PRIEŽIŪROS ATOSTOGŲ Į DARBĄ GRĮŽUSIŲ MOTERŲ PATIRTYS IEŠKANT DARBO IR ASMENINIO GYVENIMO PUSIAUSVYROS

Dovilė Šorytė, Toma Jasiukevičiūtė-Zelenko Higienos insti tuto Profesinės sveikatos centras

SantraukaStraipsnio tikslas – atskleisti moterų grįžimo į darbą iš vaiko priežiūros atostogų ir darbo bei asmeninio gyvenimo

derinimo patirtis. Tyrimo medžiaga ir metodai. Kokybinio pobūdžio tyrimas buvo vykdomas remiantis grindžiamosios teorijos meto-

dologija. Iš viso tyrime dalyvavo 10 Vilniaus mieste dirbančių moterų, kurios buvo grįžusios į darbą iš vaiko priežiūros atostogų. Duomenys buvo renkami pusiau struktūruoto interviu metodu.

Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavusios moterys grįžimą į darbą iš vaiko priežiūros atostogų išgyveno kaip intensyvų kelių etapų procesą. Šis procesas gali prasidėti dar prieš moterims grįžtant į darbą. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms darbe reikalingas adaptacijos laikotarpis, kurio metu svarbu, kad darbovietėje būtų sudarytos sąlygos atnaujinti savo darbo įgūdžius ir suvokti pakitusias atsakomybes bei darbo vaidmenį. Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą moterys apibūdino kaip būtinybę „suktis“ – tai taip pat atspindi intensyvų pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo paieš-kos procesą. Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo patirtys moterų pasakojimuose atsiskleidė keliais aspektais – kaip vaidmenų, darbo ir šeimos gyvenimo derinimas ir „laiko sau“ skyrimas.

Apibendrinimas. Siekiant, kad į darbą iš vaiko priežiūros atostogų grįžusios moterys galėtų sėkmingai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą bei prisitaikyti prie pokyčių, svarbu, jog joms būtų suteikta laiko ir įvairialypės paramos darbe bei asmeniniame gyvenime.

Reikšminiai žodžiai: darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas, vaiko priežiūros atostogos, moterų patirtys, grįžimas į darbą.

Adresas susirašinėti: Dovilė ŠorytėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASIš vaiko priežiūros atostogų į darbą grįždamos mote-rys gali jausti nerimą, kaltę, baimę, stresą [1–3]. Šiuo laikotarpiu jos taip pat gali išgyventi tapatumo po-kyčius ir vidinį konfliktą, kuris kyla stengiantis būti gera motina ir tuo pačiu metu – vertinama darbuotoja [1, 4, 5]. Remiantis Alstveit ir bendraautorių atliktu kokybiniu tyrimu, kuriame buvo analizuojama pir-magimių susilaukusių ir į darbą sugrįžusių moterų patirtis, grįžimas iš vaiko priežiūros atostogų yra per-einamasis tarpsnis, kuris gali būti kritinis darbuotojų gerovei [2].

Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra po vaiko priežiūros atostogų dirbančioms motinoms itin svarbi. Tačiau Europos darbo sąlygų tyrimo re-zultatai atskleidė, kad vaikus auginantys darbuotojai

yra viena iš daugiausia sunkumų derinant darbą ir asmeninį gyvenimą patiriančių darbuotojų grupių [6]. Svarbu, kad dėmesį į dirbančių žmonių darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros svarbą atkreiptų įvairių darboviečių darbdaviai ir vadovai. Darbuo-tojų jaučiama teigiama darbo ir asmeninio gyveni-mo sąveika bei patiriamas mažesnis darbo ir šeimos konfliktas (kai atliekamas darbuotojo vaidmuo truk-do atlikti šeimos nario vaidmenį [7]) siejami ne tik su geresne jų fizine ir psichikos sveikata, didesniu pasitenkinimu darbu ir bendrai gyvenimu, mažesniu streso patyrimu, bet ir su didesniu darbingumu, stip-resniu įsipareigojimu savo organizacijai ir geresniu darbo atlikimu [8–13]. Be to, iš vaiko priežiūros atos-togų grįžusioms darbuotojoms svarbu jausti, kad yra vertinamos savo kolegų ir vadovų [1]. Darbdaviams ir vadovams aktualu, kad grįžusios jos ir vėl sėkmin-gai įsitrauktų į savo darbą.

Lietuvoje kol kas labai trūksta mokslinių žinių apie darbuotojų patirtis grįžtant ar sugrįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų. Lietuva priskiriama grupei

48 2016/1(72)


šalių, kuriose suteikiamų vaiko priežiūros atostogų trukmė yra ilga [14]. Todėl Lietuvos darbuotojų pa-tirtys gali skirtis nuo tų moterų, kurios dirba trumpes-nes vaiko priežiūros atostogas suteikiančiose šalyse. Pasak Jančaitytės, Lietuvoje darbas ir šeima laikomi atskiromis sritimis, kurios lemia vaidmenų konfliktą [15]. Norkutės ir Tverskytės tyrimo rezultatai parodė, kad apie 80 proc. iš vaiko priežiūros atostogų į dar-bą grįžusių moterų jaučia profesinių žinių ir įgūdžių trūkumą. Šio tyrimo dalyvės išsakė stiprų profesinės kvalifikacijos atnaujinimo poreikį, tačiau pabrėžia-ma, kad sąlygos šiam poreikiui patenkinti Lietuvoje nėra pakankamai užtikrinamos [16].

Atsižvelgiant į šios srities mokslinių žinių mūsų šalyje trūkumą, straipsnyje keliamas tikslas – at-skleisti moterų grįžimo į darbą iš vaiko priežiūros atostogų ir darbo bei asmeninio gyvenimo derinimo patirtis.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIPristatomas 2014–2015 m. atliktas kokybinio pobū-džio tyrimas. Šiame straipsnyje pateikiama dalis jo rezultatų. Tyrimas buvo vykdomas remiantis grin-džiamosios teorijos metodologija (Corbin ir Strauss versija). Ši metodologija leidžia gilintis į tyrimo da-lyvių patirtį kartu apimant platesnį jų gyvenimo kon-tekstą [17]. Kadangi siekėme tirti, kaip darbuotojos suderina darbą ir asmeninį gyvenimą, turėjome apim-ti ne tik jų darbo, bet ir gyvenimo už darbo ribų sritį. Grindžiamosios teorijos metodologija taip pat leidžia nagrinėti su tam tikrais įvykiais, interakcijomis ar emocijomis susijusius procesus [17]. Tyrimo metu moteris kvietėme papasakoti apie laikotarpį nuo tada, kai grįžo į darbą iš vaiko priežiūros atostogų, iki esa-mo (interviu) momento, taigi buvo svarbu aprėpti jų patirties kitimą.

Remiantis šia metodologija, duomenų analizė vykdoma trimis etapais: 1) atviro kodavimo metu išskiriamos duomenų kategorijos arba temos; 2) aši-nio kodavimo metu atskleidžiami išskirtų kategorijų tarpusavio ryšiai, jos sujungiamos pagal reprezen-tuojamas temas; 3) atrankinio kodavimo metu su-formuojama centrinė kategorija – aukšto abstrakci-jos lygmens koncepcija, reprezentuojanti pagrindi-nę tyrimo temą [17, 18]. Paskutiniame etape išskir-tos kategorijos susiejamos su centrine ir tokiu būdu suformuojama galutinė empiriškai pagrįsta tyrimo teorija.

Analizuojant tyrimo duomenis buvo vykdomas nuolatinis lyginimas arba judėjimas pirmyn–at-gal. Tai analitinis procesas, kurio metu tarpusavyje

lyginamos skirtingos duomenų dalys ieškant panašu-mų ir skirtumų ir kuris padeda susieti ir integruoti kategorijas, tokiu būdu į teoriją įtraukiant visus gali-mus su tiriamu reiškiniu susijusius variantus [18]. Be to, analizuodamos duomenis tyrėjos rašė atmintines (angl. memos), t. y. analitines idėjas, kurios, plėto-jant analizę, tapo vis gilesnės ir padėjo integruojant įvairias duomenų dalis. Atmintinių rašymas yra vie-na iš svarbiausių procedūrų siekiant užtikrinti grin-džiamosios teorijos metodologija pagrįsto tyrimo kokybę [17].

Tyrimo dalyvės Tyrime dalyvavo 10 Vilniaus mieste dirbančių mo-terų, kurios po vaiko priežiūros atostogų dirbo ne ilgiau kaip 3 metus ir grįžo į tą patį darbą. Tyrimo dalyvės skyrėsi pagal amžių (nuo 20 iki 40 m.), vai-kų skaičių šeimoje (nuo 1 iki 3 vaikų), darbo stažą (nuo 4 ir 18 m.), darbo sektorių (valstybinis, priva-tus), darbo sritį (sveikatos priežiūra, teisinė veikla, finansinės, informacinės paslaugos, švietimas, tyri-mai) ir darbo laiko aspektus (reguliarus darbas dienos metu, pamaininis darbas ir / ar budėjimai paromis, laisvas grafikas). Dauguma tyrimo dalyvių buvo iš-tekėjusios (viena išsituokusi, taip pat viena gyveno su partneriu), daugelis jų turėjo aukštąjį išsilavinimą (viena – aukštesnįjį).

Tyrimo dalyvėms rasti skirtas kvietimas buvo siunčiamas internetu; jį išsiuntėme į tokias orga-nizacijas, kurios galimai suburia mažus vaikus au-ginančius tėvus. Dalyvėms atrinkti taikyta tikslinė teorinė atranka: siekėme rasti tas moteris, kurios tyrimo metu suteiktų informacijos, leidžiančios nuodugniai suformuoti teoriją nagrinėjama tema. Jau atliktų interviu duomenų analizė nurodė kitų tyrimo dalyvių poreikį. Dalis tyrimo dalyvių kvie-timu pasidalijo su savo pažįstamomis moterimis, atitinkančiomis dalyvių atrankos kriterijus. Todėl kai kurios tyrimo dalyvės gali būti pažįstamos tarpusavyje.

Duomenis rinkome pusiau struktūruoto interviu metodu. Atskiri interviu truko nuo 30 iki 60 min. Prieš interviu kontaktas su tyrimo dalyvėmis buvo užmezgamas susirašinėjant elektroniniu paštu arba bendraujant telefonu. Tyrimo metu labai svarbus buvo psichologinis dalyvių saugumas. Tyrimo daly-vės buvo kviečiamos pasiūlyti joms asmeniškai pri-imtiniausią pokalbio laiką ir vietą; sutarus susitikti kavinėje, stengtasi pasirinkti kuo atokesnius staliu-kus. Vienas interviu, atsižvelgiant į tyrimo dalyvės galimybes, vyko telefonu. Interviu pradžioje moterys

2016/1(72) 49


buvo supažindinamos su tyrimo tema, tikslu, kon-fidencialumo ir kitais jų interesus užtikrinančiais aspektais.

Interviu iš viso atliko trys tyrėjos. Viena iš jų, turinti gausios grindžiamosios teorijos metodolo-gijos patirties, atliko 3 interviu ir konsultavo ki-tas tyrėjas duomenų analizės metu, kartu aptarė kylančias abejones ir neaiškumus. Kita tyrėja at-liko 6 interviu ir dalyvavo visuose duomenų ana-lizės etapuose. Trečioji tyrėja atliko 1 interviu ir dalyvavo vykdant atvirą šio interviu kodavimą, tačiau tolesniuose duomenų analizės etapuose ne-dalyvavo. Interviu klausimai daugiausia nukreipti į tyrimo dalyvių darbo sritį, nes buvo svarbu at-skleisti, kokie darbo vietos aspektai yra reikšmingi siekiant padėti moterims derinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Vis dėlto atlikdamos interviu tyrėjos pastebėjo, kad moterims svarbu lygiaverčiai kal-bėti ir apie asmeninio gyvenimo sritį, taip pat apie dar platesnį – šalies – kontekstą. Į tai atsižvelgėme leisdamos pokalbiams natūraliai plėtotis ir šiomis kryptimis. Tyrėjos įžvelgė, kad tyrimo tema buvo gana įvairialypė interviu gylio ir asmeniškumo požiūriu – tyrimo dalyvės turėjo nemažai erdvės kalbėti apie gana formalius darbo aplinkos aspek-tus, ypač pokalbio pradžioje, tačiau užsimezgus geram santykiui tarp tyrėjos ir tyrimo dalyvės bei esant palankiai pokalbio aplinkai atsiverdavo daug giluminių asmeninio gyvenimo srities aspektų ir jautrių emocinių momentų, kurie liudijo apie duo-menų visavertiškumą ir turtingumą. Tyrėjos taip pat stengėsi nevertinti asmeninių tyrimo dalyvių istorijų, jas priimti ir suprasti.

Kiekvienas pokalbis su tyrimo dalyvių žinia buvo įrašomas į diktofoną. Iš karto po interviu pokalbiai transkribuoti. Siekiant užtikrinti konfidencialumą ir anonimiškumą, pakeisti tyrimo dalyvių vardai ir kita informacija, kuri galėtų atskleisti jų tapatybę. Netai-syta tyrimo dalyvių kalba toliau straipsnyje pateikia-ma kabutėse pasviruoju šriftu.

REZULTATAIInterviu metu kalbantis apie laikotarpį nuo tada, kai grįžo į darbą iš vaiko priežiūros atostogų, iki esamo (interviu) momento, tyrime dalyvavusios moterys pasakojo apie savo patirtis grįžtant, taip pat apie pa-tirtis derinant darbą ir asmeninį gyvenimą. Grįžimą į darbą jos išgyveno kaip intensyvų kelių etapų pro-cesą, o darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą sugrį-žus – kaip būtinybę „suktis“. Be to, darbo ir asme-ninio gyvenimo derinimo patirtys jų pasakojimuose

atsiskleidė keliais siauriau aprėpiančiais aspektais – kaip vaidmenų, darbo ir šeimos gyvenimo derinimas ir kaip „laiko sau“ skyrimas.

Intensyvus grįžimo procesasMoterų grįžimą į darbą iš vaiko priežiūros atostogų galima apibūdinti kaip intensyvų ir nepertraukiamą kelių etapų procesą (1 pav.). Jis prasideda dar prieš moterims grįžtant į darbą: kai kurios jų pasakojo dirbusios nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, kai kurios taip pat svarstė apie grįžti palankiausią laiką. Sugrįžus iš vaiko priežiūros atostogų darbe iš-gyvenamas nelengvas adaptacijos laikotarpis. Svar-bu atkreipti dėmesį, kad ne visos tyrimo dalyvės pasakojo išgyvenusios visus etapus, taip pat nebūti-nai šie etapai vyksta paeiliui taip, kaip pavaizduota 1 paveiksle. Vis dėlto moterų pasidalijimas savo pa-tirtimis daugiausia išryškino būtent tokią etapų eigą.

Darbas nepasibaigus vaiko priežiūros atostogoms:• galimybė išlaikyti darbo kvalifikaciją,• suvokiama darbo nauda psichologinės

savijautos atžvilgiu

Svarstymas apie grįžti palankiausią laiką:• finansinės priežastys,• nerimas dėl vaiko manant, kad jis

nepasiruošęs motinos išėjimui į darbą, ir pačios motinos nepasiruošimas palikti savo vaiką,

• prieštaringos artimųjų nuomonės

Adaptacija darbe sugrįžus:• darbo įgūdžių atnaujinimas / pasikeitimų

įsisavinimas, • savo atsakomybių suvokimas

1 pav. Moterų grįžimo į darbą iš vaiko priežiūros atostogų procesas

Darbas nepasibaigus vaiko priežiūros atostogomsDvi tyrime dalyvavusios moterys – Kotryna ir Rūta – pasakojo dirbusios vaiko priežiūros atostogų metu, t. y. vykdė kai kurias savo darbo užduotis su vadovų žinia. Šių moterų apsisprendimas dirbti nepasibai-gus vaiko priežiūros atostogoms susijęs su dviem aspektais.

Pirma, tai tapo galimybe išlaikyti darbo kvalifi-kaciją. Moterys – ne tik tos, kurios dirbo nepasibai-gus vaiko priežiūros atostogoms, – pasakojo jautu-sios nerimą dėl šių atostogų pertraukos metu galimai

50 2016/1(72)


sumenkusios savo darbo kompetencijos, prarastų įgūdžių. Tai išryškėjo kaip stiprų stresą joms kėlęs veiksnys. Pavyzdžiui, Laima sakė: „...jeigu tu tame laike visiškai neturi, nu, kaip, laikinų darbelių – kad ir visai nesusiję su tuo, ką darai, bet kažkokių kitokių užsiėmimų, tas taip smegenis ištrina, kad ateini ir ne-atsimeni nieko, ką ten darei. Toks jausmas, kad reikia viską iš naujo.“

Antra, suvokiama darbo nauda psichologinės sa-vijautos atžvilgiu. Kotrynai darbas nepasibaigus vai-ko priežiūros atostogoms padėjo „įsivažiuoti“, t. y. palaipsniui, o kartu psichologiškai ramiau grįžti į darbą, taip pat tapo atsvara nuolatiniam buvimui su vaiku, galimybe „atsigauti“ ir pailsėti, suteikė tobu-lėjimo, saviraiškos, bendravimo galimybių. Ji įvardi-jo teigiamą ryšį tarp darbo vaiko priežiūros atostogų metu ir santykio su vaiku: „Ir sugebi pailsėjęs nuo vaiko tuo vaiku labiau pasidžiaugt.“

Kita vertus, darbas vaiko priežiūros atostogų metu gali būti siejamas su sunkumu „atsijungti“ nuo dar-bo, taip pat su darbo ir šeimos konflikto patyrimu. Rūta pasakojo patyrusi netikėtų vaiko priežiūros sun-kumų, kuriuos spręsti padėjo jos partnerio parama, leidusi moteriai dirbti vakarais ir tokiu būdu suderinti darbą ir vaiko priežiūrą: „Tuo metu, kai aš pradėjau dirbti, mano vaikas tai pajautė ir jisai pradėjo nebe-miegot dienos miego. Tai reiškia, aš dieną nebega-lėsiu dirbti, aš turėdavau dirbt naktim. <...> vyras grįždavo iš darbo, tada jisai su vaiku, tada aš bandau ten kažką daryti tuo metu, bet, nu, irgi toks sunkus periodas buvo.“

Dviejų vaiko priežiūros atostogų metu dirbusių moterų patirtys atskleidė, kad toks darbas siejamas tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis pasekmė-mis motinai ir vaikui. Moterims labai svarbu, kad ne-paisant pertraukos, susidariusios dėl vaiko priežiūros atostogų, jos išlaikytų savo darbo kvalifikaciją ir ne-prarastų įgūdžių. Darbas nepasibaigus vaiko priežiū-ros atostogoms įvardytas kaip viena iš tai įgalinusių sąlygų.

Svarstymas apie grįžti palankiausią laikąKai kurios tyrimo dalyvės prieš oficialiai grįždamos į darbą svarstė, kada geriausia pradėti dirbti, ir šiuo atžvilgiu jautėsi pasimetusios. Sprendimas dėl grįži-mo laiko nebūtinai aiškus iš anksto – šios moterys iki galo apsisprendė tik prieš sugrįždamos. Svarstant apie grįžti palankiausią laiką svarbūs keli aspektai.

Pirma, finansinės priežastys. Galimybė kuo grei-čiau gauti visą darbo atlyginimą paskatino Mari-ją pradėti dirbti anksčiau, nei ji iš pradžių planavo:

„...[grįžti] nelabai norėjau, bet grįžau grynai finan-siniais sumetimais.“

Antra, nerimas dėl vaiko manant, kad jis nepa-siruošęs motinos išėjimui į darbą, ir pačios motinos nepasiruošimas palikti savo vaiką. Kotryna pasako-jo nerimavusi, nes jai atrodė, kad jos vaikas nepa-siruošęs mamos darbo pradžiai, todėl pailgino vai-ko priežiūros atostogų laikotarpį. Tokiu būdu prieš sugrįždama į darbą moteris galėjo praleisti daugiau laiko namuose su vaiku. Moters žodžiuose atsispindi nerimo dėl vaiko ir pačios motinos baimės „paleisti“ savo vaiką sąsaja: „Aš labai bijojau. <...> man jis atrodė nepasiruošęs grįžti į... ta prasme išeiti ten į darželius ir taip toliau.“

Trečia, prieštaringos artimųjų nuomonės. Miglė minėjo, kad skirtingos artimųjų nuomonės buvo su-sijusios su jos pačios abejonėmis dėl grįžimo laiko, nes vieni jų teigė, kad su mažamečiu vaiku svarbu būti kuo ilgiau, kiti – kad geriau grįžti anksčiau dėl finansinių sumetimų: „Vieni sako, ką tu čia, už ką tu gyvensi. O kiti sakė: tu pagalvok apie vaiką.“

Svarstymas apie grįžti palankiausią laiką – dar vienas svarbus grįžimo į darbą proceso etapas. Min-tys ir jausmai, susiję su sprendimo dėl grįžimo laiko priėmimu, tampa svarbiu adaptaciniu mechanizmu rengiantis naujam žingsniui – primena apie vieno etapo pabaigą ir naujojo pradžią, skatina pasitikti ir įsisąmoninti pokyčius.

Adaptacija darbe sugrįžusSugrįžimas į darbą – ryškus darbo ir asmeninio gyve-nimo derinimo proceso kaitos momentas, kuris inten-syviausiai atsiskleidė tyrimo dalyvių pasakojimuose apie pirmųjų dienų darbe išgyvenimus. Tai stiprius jausmus kėlęs laikas, kuris tarsi riba žymi naują iššū-kių ir galimybių laikotarpį, leidęs įgyti naujų patirčių ir žinių, reikalingų sprendžiant darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo klausimus.

Moterims grįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų pasikeičia jų gyvenimo režimas („...čia ateini iš kito re-žimo, visiškai kito gyvenimo į kitokį“), išgyvenamas pa-simetimas („kaip iš kito pasaulio“, „kaip iš kosmoso“), kuris labiausiai jaučiamas grįžimo pradžioje. Tyrimo dalyvės pasakojo apie prieštaringus patyrimus: grįžimas siejamas ir su „atgaiva“, „atitrūkimu nuo kasdienybės ir sėdėjimo namie“, ir su „didele sugrįžimo įtampa“. Adaptacijos darbe laikotarpiu iškyla du pagrindiniai už-daviniai: darbo įgūdžių atnaujinimas / pasikeitimų įsisa-vinimas ir savo atsakomybių suvokimas.

Atnaujinant darbo įgūdžius / įsisavinant nau-jus darbo procesus ar įrankius reikšmės turi darbo

2016/1(72) 51


pobūdis. Kai kurios darbo sritys, pavyzdžiui, svei-katos priežiūra, siejamos su būtinybe itin greitai „įsivažiuoti“. Šioje srityje dirbančios moterys mi-nėjo sparčius profesinius pasikeitimus, dėl kurių vos pradėjusios dirbti turėjo įgyti naujų žinių ir įgūdžių. Tai siejama su įtampos patyrimu: „Be abejo, stresas, jaudulys, visgi du metus nedirbus, tai sunku – juk ir pasikeitimų daug įvairių, ir pati abejoji, ar prisimeni savo darbo pobūdį, kaip tu sugebėsi. Prieš pat darbą turbūt tą naktį tai visai ir nemiegojau...“ (Greta).

Projektinį darbą, kuriam būdinga aiški atskirų darbų pradžia ir pabaiga, dirbanti Viktorija pasakojo, kad jai grįžti padėjo naujo projekto pradžios ir jos grįžimo į darbą sutapimas. Grįžusi į darbą, kuris pa-sižymi tęstinumu, Jurga pabrėžė, kad jai padėjo ko-legų parama, nes iš jų gavo reikalingos informacijos: „Arba tas jeigu yra tęstinumas, tai pasidomi, kas buvo, kai manęs nebuvo.“

Vėl pradėjus dirbti kai kurioms tyrimo dalyvėms tarsi iš naujo reikėjo suvokti savo atsakomybes dar-be. Rūta pasakojo, kad grįžusi jautėsi „nereikalin-ga“, tarsi „už borto“. Jai buvo sunku suvokti savo vaidmenį darbe: „Tokia biški trintis: ką čia galiu pasiimti, ką čia galiu susigrąžinti...“. Sunkumą „su-sigrąžinti“ savo atsakomybes ji siejo su kolegų para-mos darbe stygiumi.

Kolegų parama siejama su lengvesne darbo pra-džia. Ji svarbi ne tik dėl galimybės neformaliu būdu gauti reikalingos informacijos, bet ir psichologinei moterų savijautai: „Ir tas vien pavyzdys, kad, nu, jos mato, kad aš pasimetusi, <...> parodo, kad jos mane mato, kad pastebi ir ne už nugaros šnibždas, kad „šita, o, Dieve, pažiūrėk, kokia sugrįžo“ <...>. Nu, buvo palankus, palankus iš tikrųjų.“ (Laima). Su lengvesne darbo pradžia siejamas ir didesnis dar-bo stažas. Taip pat svarbūs vaiko priežiūros aspek-tai – ar motinai dirbant saugus vaikas. Tai leidžia jaustis ramiai dėl vaiko priežiūros, o kartu darbo metu įsitraukti į atliekamas užduotis negalvojant apie namus.

Oficialiai pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms moterų grįžimo į darbą procesas tęsiasi – jos išgyvena adaptacijos darbe etapą. Moterys pasakojo apie įvai-rius šio laikotarpio išgyvenimus, tačiau daugeliui jų buvo svarbu, kad darbovietėje būtų sudarytos sąlygos atnaujinti savo darbo įgūdžius ir įsisavinti pasikeiti-mus, taip pat suvokti pakitusias savo atsakomybes ir darbo vaidmenį. Kaip tokiomis pakitusiomis sąlygo-mis moterims pavyko derinti savo darbą prie asme-ninio gyvenimo, o pastarąjį – prie darbo, atskleidžia kita tyrime suformuota kategorija.

Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas kaip būtinybė „suktis“Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros paieškos yra ne tik adaptacijos sugrįžus į darbą dalis; tai nuo-latinis procesas, kuriam būtini įvairialypiai ištekliai moterų asmeniniame gyvenime ir darbe. Tyrime da-lyvavusių moterų pasakojimuose darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo patirtis atsiskleidė keliais aspek-tais: tai vaidmenų, darbo ir šeimos gyvenimo derini-mas ir „laiko sau“ skyrimas (2 pav.). Kalbėdamos apie tai, ką joms reiškia darbo ir asmeninio gyveni-mo pusiausvyra, tyrimo dalyvės minėjo gebėjimą at-sitraukti nuo darbo, kai yra namuose („grįžti namo ir pamiršti visus darbinius rūpesčius“), buvimą čia ir dabar („tiesiog tu skiri laiką čia ir skiri laiką čia“), „kokybišką“ buvimą su vaiku, kai yra namuose, ir „kokybišką“ darbą, kai dirba, taip pat pasitenkinimo jausmą („esi patenkintas“). Kai kurios tyrimo daly-vės sakė manančios, kad idealios pusiausvyros pa-siekti neįmanoma, o derinimas visuomet kels įtampą. Apibūdindamos savo pastangas derinti darbą ir asme-ninį gyvenimą, dalis dalyvių vartojo sąvoką „suktis“ („nu, tai ir sukiesi“, „tokiam įsisukęs rate“), kuri atskleidė derinimo kaip intensyvaus ir nenuspėjamo proceso suvokimą; šis procesas priklauso nuo įvairia-lypių išorinių ir vidinių išteklių, kuriems pasitelkti ir suvaldyti prireikia moterų spontaniškumo ir kūrybi-nių sprendimų.

Vaidmenų derinimas

Darbo ir šeimos gyvenimo derinimas

„Laiko sau“ skyrimas

Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo patirtis

2 pav. Moterų darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo pa-tirties aspektai

Vaidmenų derinimasDaugelis tyrimo dalyvių pabrėžė, kad šiuo metu joms svarbiausias motinos vaidmuo – rūpintis vaiku (vai-kais). Jos pasakojo, kad stengiasi suderinti bei vykdy-ti ir kitus aktualius gyvenimo sričių vaidmenis – būti ne tik „geromis“ mamomis, bet ir geromis žmonomis bei darbuotojomis. Vis dėlto atlikti ne tik motinos, bet ir kitus aktualius vaidmenis sudėtinga, todėl juos derinant gali būti išgyvenamas vidinis konfliktas: „...galbūt šitas yra, buvo vidinis konfliktas tarp to,

52 2016/1(72)


kaip tu turėtum daryti, kad tu būtum geras specialis-tas, ir tarp to, ką tu gali daryti, kad tu būtum kažkiek ir mama, ir... žmona, ir taip toliau“ (Kotryna).

Su vidinio konflikto patyrimu gali būti siejami moterų įvardyti ne tik darbo ir šeimos, bet ir kitų as-meninio gyvenimo sričių vaidmenys: tyrimo dalyvės sakė, kad joms svarbu gyventi ir aktyvų socialinį bei kultūrinį gyvenimą, nenustoti rūpintis savo poilsiu ir laisvalaikiu, taip pat savimi kaip moterimi, t. y. savo išvaizda, kūnu. Stengiantis suderinti daug įvairių vaid menų ir poreikių gali kilti vidinė įtampa.

Kita vertus, kai kurios moterys pastebėjo, kad jau-čia išorinį spaudimą būti kone tobulomis. Marija su ironija vartojo tiek viešuosiuose diskursuose, tik kas-dieniuose moterų pokalbiuose vis dažniau pasitaikan-čią sąvoką „supermamos“, kuria įvardijo, kad jaučia nerealius visuomenės reikalavimus, keliamus įvai-rioms moters gyvenimo sritims ir jų derinimui, kartu pabrėždama, jog tokia būti sąmoningai nesistengia, nors savo motinyste ir santykiais su vaikais yra visiš-kai patenkinta. Tokiu būdu tyrime iškilo dar vienas su vaidmenų derinimu susijęs aspektas, tampantis atsva-ra visuomenės lūkesčiams kaip psichologinio spau-dimo priemonei – tai pačių tyrimo dalyvių pozicija, gebėjimas priimti save visapusiškai: besistengian-čias, tačiau klystančias, o kartais iš nuovargio tiesiog nustojančias stengtis. Be to, turėjimas savo pozicijos vaidmenų derinimo atžvilgiu ir galėjimas su humoru ir lengva ironija reaguoti į visuomenėje vyraujančius „geros mamos“ bei darbovietėje esančius „geros dar-buotojos“ stereotipus, į savo nevalingus bandymus ir nesėkmes kartais tuos stereotipus atliepti, yra puikus psichologinės pusiausvyros palaikymo įrankis, lei-džiantis pajusti savo ribas ir galimybes.

Kai kurios tyrimo dalyvės pasakojo, kad džiaugė-si galėdamos sugrįžti į darbinio pobūdžio vaidmenį. Laima minėjo, kad pradėjusi dirbti ji tarsi atgavo vai-ko priežiūros atostogų metu iš dalies prarastą „save“: „...praradęs esi tą savo tokį buvo, nu, save...“. Emilė įvardijo, kad grįžusi į darbą ji suaktyvino socialinės srities vaidmenį: „...faktas, kad viskas susėslėja ir tu užsidarai namie. Bet mes labai išsigandom, kad jeigu mūsų laisvalaikis tebus mūsų šeima, jeigu mes taip užsidarysim namie, kad po to ir draugų nebeliks, tai nebemokėsim išeiti į viešumą ir būti tik dviese.“

Inga nurodė, kad lyginant su gyvenimo laikotar-piu, kai neturėjo vaiko, grįžus į darbą jai tapo len-gviau derinti gyvenimo vaidmenis, taip pat „išlaikyti moterišką liniją“. Moteris paaiškino, kad grįžus iš vaiko priežiūros atostogų „viskas [tapo] labai aiš-ku, labai struktūriška“, o gimus vaikui „mažiau

sureikšmini detales“. Jos situacija kitų moterų pa-sakojimų kontekste išsiskyrė tuo, kad partneris itin daug prisideda prie vaiko priežiūros. Tai atskleidžia svarbų tyrime išryškėjusį aspektą, jog artimosios so-cialinės aplinkos, ypač partnerio, parama asmeninio gyvenimo srityje yra viena esminių sąlygų siekiant darbo ir asmeninio gyvenimo darnos.

Darbo ir šeimos gyvenimo derinimasTyrimo dalyvių pasakojimuose šeimos gyvenimo sąvoka atsiskleidė per vaiko priežiūros, pokyčių na-muose ir santykio su partneriu aspektus. Tai vienas iš darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo aspektų, api-mantis siauresnę – šeiminio gyvenimo – sritį.

Moterys ypač pabrėžė su vaiko priežiūra susiju-sius sunkumus („...vaikas turbūt pagrindinis nuken-čia...“; „...kas nukentėjo, tai laikas su vaiku...“). Pa-vyzdžiui, Emilė dalijosi patirtimi, kad po darbo ne visuomet turi laiko ir fizinių bei psichikos jėgų būti su vaiku, kokybiškai leisti su juo laiką. Ji minėjo, kad kartais vaikams leidžia „žiūrėti filmukus“ vien todėl, kad po darbo nespėja atlikti kitų įsipareigojimų, pa-vyzdžiui, pagaminti šeimai vakarienės. Tokie su vai-ko priežiūra susiję sunkumai atsiskleidė kaip moterų išgyvenamos kaltės ir nepasitenkinimo savimi kaip motina šaltinis („nesu produktyvi mama“). Inga pa-sakojo apie patiriamą liūdesį ir nerimą dėl galimo vaiko požiūrio į mamą kaip į „pinigėlių darytoją“. Jurga teigė, kad vėl pradėjus dirbti jai buvo psicho-logiškai sunku „palikti“ vaiką: „...sunku vis tiek bet kokiu atveju palikti tą vaiką ir vėl pasijungti čia. Ir čia yra krūvis didelis. Psichologiškai, turiu minty, krūvis didelis.“

Prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos – moti-nos grįžimo į darbą – reikia ne tik pačiai moteriai, bet ir kitiems šeimos nariams, taigi galimi pokyčiai namuose. Kartu su partneriu „pasidalijama“ namų ruoša, kuri vaiko priežiūros atostogų metu daugiausia teko moteriai. Greta pasakojo apie darbe patiriamos įtampos ir nuovargio „parsinešimą“ namo. Tai ji sie-ja su psichologinės atmosferos šeimoje pokyčiais: „Vienintelis dalykas, kas po sunkaus budėjimo, tar-kim, jei būna kažkokie labai sunkūs ligoniai, vis tiek tai tave veikia. Tu grįžti pavargęs, galbūt ir piktas, tai vis tiek kažkiek veikia, kažkiek atsiliepia, irzlesnis esi, o tai, savaime aišku, liečia ir artimuosius, juk po darbo grįžti į tą namų aplinką ir nori nenori kažkokią nuotaiką, savijautą parsineši.“

Pasakodama apie santykį su partneriu, Emilė įvar-dijo, kad siekdami suderinti darbą ir vaiko priežiūrą jiedu su vyru „prasilenkia“, t. y. galimybių ir laiko

2016/1(72) 53


būti kartu nebelieka. Jauna šeima nesinaudoja vaiko priežiūros paslaugomis; viena iš priežasčių – to nelei-džia jų finansinė padėtis („mes kaip jauna šeima sau to dar negalim leisti“). Pasak Emilės, esant tokiai situacijai „nukentėjo“ būtent santykis su partneriu. Šiuo atveju suderinti darbo laiką ir vaiko priežiūrą padėjo lankstus moters darbo grafikas. Apie finansi-nius sunkumus, dėl kurių aukojamas buvimas su par-tneriu, kalbėjo ir Rūta: „Norėtųsi su vyru gal daugiau to laisvo laiko, bet tada šitoj vietoj tiesiog finansiškai pagalvoji. <...> Biški gaunasi skaudžiai.“

Analizuojant santykio su partneriu temą išryškė-jo, kad tyrimo dalyvės, kurių antrosios pusės daugiau prisideda prie asmeninio gyvenimo valdymo, namų ruošos darbų, leidžia laiką su vaiku, noriai dalijasi šia patirtimi, išryškindamos partnerio pagalbos svar-bą. Esant priešingai situacijai, kai partnerio nėra ar jis beveik neprisideda prie įvairių veiklų šeimoje, tokia situacija tarsi nutylima, apie tai pasakoma trumpai, netiesiogiai, bet paramos trūkumas taip pat juntamai išreiškiamas.

„Laiko sau“ skyrimas „Laiko sau“ sąvoka apėmė poilsį ir laisvalaikį. Pasak tyrime dalyvavusių moterų, derinant darbą ir asmeni-nį gyvenimą šiai sričiai dažnai nelieka pakankamai laiko. Dalyvės pasakojo, kad skirti laiko sau „žiau-riai sunku“; neretai apsiribojama tik būtinų poreikių patenkinimu: „...daug ko turi atsisakyti, apriboti save...“ (Greta). Būtent derinimas – ne vien darbas ir ne vien įsipareigojimai namuose – yra susijęs su tuo, kad asmeninio laiko lieka itin mažai.

Daugelis tyrimo dalyvių teigė stokojančios lai-ko išsimiegoti; tai tapę nuolatine būsena. Su laiko poilsiui stoka derinant darbą ir asmeninį gyvenimą siejami fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimų simp-tomai: „...man labai fiziškai yra sunku tai ištverti...“; „...aš nestabili kartais psichiškai tampu...“; „...suvo-kiau, kad tiesiog aš prarandu savastį...“. Apleista ir laisvalaikio sritis. Darbo ir šeimos gyvenimo derini-mas neretai vyksta būtent laisvalaikio užsiėmimų – sporto, kultūrinio gyvenimo, savišvietos – sąskaita.

Marija ir Rūta pasakojo, kad ir prieš susilaukda-mos vaikų jos dirbo daug ir intensyviai, tačiau laiko poilsiui vis tiek galėjo skirti daugiau, lyginant su da-bartiniu laikotarpiu. Be to, tuo metu tiek intensyvus darbas, tiek leidimas sau pailsėti, užsiimti sau malo-nia veikla nekėlė kaltės vaikui (vaikams) jausmo.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad moterų grįžimo į darbą kaip proceso patyrimas atskleidžia jo daugialypiškumą ir dinamiškumą: kad

galėtų sėkmingai pradėti dirbti po vaiko priežiūros atostogų ir prisitaikyti prie pokyčių, moterims prirei-kia tiek laiko, tiek įvairių vidinių ir išorinių išteklių. Moterų patyrimai derinant darbą ir asmeninį gyveni-mą taip pat atspindi derinimo kaip intensyvaus pu-siausvyros paieškos proceso išgyvenimą, kuris meta-foriškai siejamas su būtinybe „suktis“.

REZULTATŲ APTARIMASTyrime dalyvavusių moterų grįžimas į darbą iš vai-ko priežiūros atostogų atsiskleidė kaip intensyvus ir daugialypis procesas. Užsienyje atliktų po vaiko priežiūros atostogų dirbančių moterų tyrimuose grį-žimo patirtys taip pat apibūdinamos kaip kelionė arba kaip pereinamasis tarpsnis [1–3]. Šiame procese svarbūs įvairūs tiek su moterų darbu, tiek su jų asme-niniu gyvenimu susiję veiksniai, ypač parama darbe, partnerio ir kitų artimųjų pagalba.

Grįžimo į darbą procesas kai kuriais atvejais pra-sidėjo dar prieš moterims grįžtant į darbą – dvi mūsų tyrimo dalyvės pasakojo dirbusios ir vaiko priežiū-ros atostogų metu. Tokiu būdu jos tarsi ruošėsi grįžti, t. y. galėjo palaipsniui, o kartu psichologiškai ramiau grįžti į darbus. Vienas pagrindinių tokio darbo as-pektų – galimybė išlaikyti savo darbo kvalifikaciją. Moterys (ne tik tos, kurios dirbo nepasibaigus vai-ko priežiūros atostogoms) pasakojo jautusios stiprų nerimą dėl pertraukos metu galimai sumenkusios jų darbo kompetencijos. Oficialiai sugrįžus į darbą, savo darbo įgūdžių atnaujinimas ir pasikeitimų įsi-savinimas taip pat iškilo kaip svarbus uždavinys ir sėkmingos adaptacijos darbe sąlyga. Tai iš dalies su-tampa su kitų tyrėjų pateikiamais duomenimis, kad iš vaiko priežiūros atostogų grįžusioms darbuotojoms svarbu jausti, jog yra vertinamos savo darbe [1]. Kaip rašo Millward, iš vaiko priežiūros atostogų grįžusių moterų suvokimas apie savo darbo įgūdžių supras-tėjimą yra viena iš priežasčių, dėl kurių jos stengiasi suderinti darbą ir motinystę [5]. Vis dėlto mūsų tyri-me moterų nerimas dėl prarastų darbo įgūdžių atsi-skleidė kaip ypač stiprus joms stresą kėlęs veiksnys. Tai gali atspindėti mūsų šalyje suteikiamų vaiko prie-žiūros atostogų trukmę: Lietuva yra tarp šalių, kurio-se šių atostogų trukmė yra ilga [14].

Kitas darbo vaiko priežiūros atostogų metu as-pektas – suvokiama darbo nauda psichologinės sa-vijautos požiūriu, t. y. tobulėjimo, saviraiškos, ben-dravimo galimybės, atsvara nuolatiniam buvimui su vaiku, galimybė „atsigauti“ ir pailsėti, o pailsė-jus – „labiau pasidžiaugt“ savo vaiku. Teigiami dar-bo aspektai buvo įvardyti ir kalbant apie laikotarpį

54 2016/1(72)


sugrįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų: darbas kai kurioms moterims padėjo atgauti vaiko priežiūros atostogų metu iš dalies prarastą „save“ ir suaktyvin-ti socialinį savo gyvenimą. Kiti tyrėjai irgi rašo, kad darbas moterims suteikia socialinės paramos, bendra-vimo, protinės stimuliacijos ir atsinaujinimo galimy-bių, leidžia pajusti daugiau energijos ir padeda jaustis galinčiomis įnešti savo indėlį į visuomenę [1, 2].

Svarstymas apie grįžti palankiausią laiką – kita grį-žimo proceso dalis – susijęs su keliais aspektais: finan-sinėmis priežastimis, nerimu manant, kad vaikas nepa-siruošęs motinos išėjimui į darbą, arba pačios motinos nepasiruošimu „paleisti“ savo vaiko, prieštaringomis artimųjų nuomonėmis. Apie tai, kad viena iš moterų grįžimo į darbą priežasčių yra finansiniai sumetimai, t. y. negalėjimas sau leisti ilgiau likti namuose su vaiku, atskleidžiama ir kituose tyrimuose [3, 5]. Be to, mūsų tyrime išryškėję tyrimo dalyvių dvilypiai jausmai dėl savo motinos vaidmens atliepia panašių tarptautinių tyrimų rezultatus, rodančius, kad iš vaiko priežiūros atostogų grįžusios moterys kovoja su jausmu, jog yra nepakankamai geros motinos, bijo per daug „praleisti“ savo vaikų raidos procese, jaučiasi nuviliančios savo vaikus, išgyvena kaltę ir nerimą dėl to, kad palieka savo vaikus prižiūrėti kitiems žmonėms [1–3].

Tyrimo rezultatų analizė atskleidė tris moterų, grįžusių į darbą iš vaiko priežiūros atostogų, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo patirties aspektus. Tai gyvenimo vaidmenų, darbo ir šeimos gyvenimo derinimas bei „laiko sau“ skyrimas. Daugiausia pa-stangų skiriama būtent derinant darbą ir rūpinimąsi vaiku (vaikais). Grįžus į darbą iš vaiko priežiūros atostogų motinos vaidmuo laikomas svarbiausiu [1]. Tai gali paaiškinti kitus mūsų gautus rezultatus, nes kalbėdamos apie darbo ir šeimos gyvenimo derinimą moterys ypač pabrėžė su vaiko (vaikų) priežiūra susi-jusius sunkumus. Vaikų priežiūra laikoma prioritetu, todėl prižiūrint juos kylantys sunkumai dirbančioms motinoms gali būti aktualiausi. Paminėtina, kad ty-rime dalyvavo moterys, kurios po vaiko priežiūros atostogų dirba ne ilgiau kaip 3 metus, taigi augina ikimokyklinio amžiaus vaiką.

Derinant motinos, darbuotojos ir kitus aktualius gyvenimo vaidmenis gali būti išgyvenamas vidinis konfliktas, nes visus vaidmenis atlikti ir suderinti tarpusavyje sudėtinga. Grįžimas į darbą siejamas su įtampa, kuri kyla stengiantis susidoroti su dvejopu iššūkiu: darbo krūviu ir jaučiama atsakomybe savo vaiko poreikiais pasirūpinti kuo geriausiai [2]. Mo-terys stengiasi „atgaivinti“ savo darbo vaidmenį, tuo pačiu metu siekdamos atitikti suvokiamą motinos

vaidmens idealą; tai susiję su jų streso, nerimo, kal-tės patyrimais [1]. Sudėtinga suderinti ne tik dar-buotojos ir motinos, bet ir žmonos vaidmenis, kartu išsaugant ir savo individualumą – tai sekina moteris ir kelia stresą [3]. Be to, neigiami moterų išgyveni-mai grįžus yra susiję ne tik su realia reikme suderinti vaid menis, bet ir su vidiniu spaudimu įrodyti sau, kad yra vertingos darbuotojos ir geros motinos [5]. Mūsų tyrime dalyvavusios moterys ypač pabrėžė jaučiamą kaltę savo vaiko (vaikų) atžvilgiu: derinant darbą ir asmeninį gyvenimą vaikas labiausiai „nukenčia“, o po darbo liekančio laiko ir jėgų ne visuomet pakanka „produktyviam“ buvimui kartu.

Žinoma, kad darbuotojų su darbu susijusi emocinė savijauta veikia ir jų artimųjų gerovę [19]. Lawson su bendraautoriais ištyrė, kad gera moterų nuotaika dar-be yra tiesiogiai susijusi su jų vaikų teigiama emo-cine savijauta ir geresne miego kokybe [20]. Mūsų tyrimo dalyvės taip pat pasakojo, kad emocinę ir fi-zinę savijautą iš darbo jos „atsineša“ namo. Kalbant apie darbo ir šeimos gyvenimo derinimą atsiskleidė ir tai, kad derinant gali „nukentėti“ moterų santykis su savo partneriais. Mūsų tyrimo dalyvės pasakojo, kad laiko būti kartu su partneriu lieka itin mažai, be to, galimybę leisti laiką drauge apsunkina finansinės priežastys. Kiti tyrėjai taip pat pastebi, kad iš vaiko priežiūros atostogų į darbą grįžusios moterys su par-tneriu praleidžia mažiau laiko kaip pora; šis laikas virsta šeimos laiku [3].

Pasakodamos apie darbo ir „laiko sau“ derinimą moterys atskleidė, kad skirti laiko sau labai sunku. Ypač nukenčia jų poilsis (trūksta miego) ir laisvalai-kis. Pirmą kartą motinomis tapusių darbuotojų teigi-mu, joms pasiseka, kai pavyksta rasti laiko sau [3]. Wagman su bendraautoriais rašo, kad turėjimas pa-kankamai laiko savo poreikiams ir pomėgiams, taip pat įsipareigojimams atlikti yra reikšminga darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros sąlyga [21].

Vertinant gautus rezultatus svarbu atkreipti dėme-sį į atlikto tyrimo ribotumus. Pirma, tyrimui skirto laiko ištekliai neleido įtraukti daugiau tyrimo daly-vių. Didesnis dalyvių skaičius galėjo padėti atskleis-ti naujų nagrinėjamos temos aspektų. Antra, mums nepavyko laikytis visų tyrimo pradžioje suformuotų imties heterogeniškumo kriterijų, t. y. rasti pagal iš-silavinimą besiskiriančių tyrimo dalyvių (beveik vi-sos tyrime dalyvavusios moterys įgijusios aukštąjį išsilavinimą) ir iš vaiko priežiūros atostogų į darbą grįžusių tyrimo dalyvių vyrų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, Lietuvoje motinystės (tėvystės) pašalpas gavo, t. y. teise į vaiko

2016/1(72) 55


priežiūros atostogas nuo 2010 iki 2014 m. pasinaudo-jo, apytiksliai nuo 7,5 iki 17,4 proc. vyrų, lyginant su atitinkamai 92,5–82,6 proc. moterų. Gerokai dides-nis šia teise pasinaudojančių moterų skaičius galėjo nulemti tai, kad neradome tyrimo dalyvių vyrų [22]. Tyrimo metu, esant nepakankamam tyrimo dalyvių skaičiui, taip pat buvo praplėstas dalyvių atrankos kriterijus dėl darbo laikotarpio po vaiko priežiūros atostogų: iš pradžių siekėme rasti tas moteris, ku-rios po vaiko priežiūros atostogų dirba ne ilgiau kaip 2 m., vėliau šį laikotarpį praplėtėme iki 3 metų.

Nepaisant tyrimo ribotumų, atliktas pirmas tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje. Kokybinis jo pobūdis leido giliau paanalizuoti moterų patirtis grįžtant į darbą iš vaiko priežiūros atostogų ir daugiau sužinoti apie tai, kas joms padeda darbo ir asmeninio gyveni-mo derinimo procese bei kas šį procesą apsunkina. Tyrimo teiginiai gali būti pasitelkiami toliau planuo-jant kiekybinio pobūdžio tyrimus šioje srityje.

Remiantis Europos darbo sąlygų tyrimo rezulta-tais, lyginant su dirbančiomis moterimis, vyrai yra mažiau patenkinti savo darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra [6]. Todėl tolesniuose tyrimuose vertinga daugiau sužinoti apie dirbančių vyrų / tėčių patirtis de-rinant darbą ir asmeninį gyvenimą. Vykdant tolesnius šios srities tyrimus taip pat vertinga sudaryti didesnę tyrimo dalyvių imtį, kurioje būtų daugiau skirtingą iš-silavinimą įgijusių, daugiau profesijų atstovaujančių ir įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimo vietovėse dirbančių tyrimo dalyvių (tikėtina, kad nemažai gali skirtis kaimo ir miesto duomenys – kaimo vietovėse aktualios nedarbo, priklausomybės nuo alkoholio bei kitos socialinės problemos galėtų atskleisti daug sudė-tingesnių nagrinėjamos temos aspektų).

Formuluojant praktines rekomendacijas ypač atkreipiamas darbdavių, vadovų, profesinės sveika-tos ir žmogiškųjų išteklių valdymo srityse dirban-čių specialistų dėmesys. Tikslinga rengti neforma-liojo švietimo programas, kad moterys, grįžusios

į darbą iš vaiko priežiūros atostogų, galėtų greitai atnaujinti ir patobulinti savo profesinius gebėjimus [16]. Siekdami padėti moterims šiuo jų gyvenimo tarpsniu, darbdaviai ir kiti atsakingi asmenys turė-tų stebėti, kad moterų darbas atitiktų jų gebėjimus, ir parodyti moterims, jog vertina jų kompetenciją [2]. Mokslinėje literatūroje ypač pabrėžiama, kad, siekiant padėti iš vaiko priežiūros atostogų grįžu-sioms darbuotojoms sėkmingai derinti darbą ir as-meninį gyvenimą, svarbi vadovų ir kolegų parama, kuri sukurtų sąlygas moterims jaustis vertinamomis savo darbe [1, 2]. Vertinga skatinti atvirą diskusiją su besilaukiančiomis ar iš vaiko priežiūros atosto-gų grįžusiomis moterimis apie jų lūkesčius, padėti joms psichologiškai integruotis darbo vietoje, taip pat teikti paramą vaiko priežiūrai [5].

APIBENDRINIMASIš vaiko priežiūros atostogų į darbą grįžusios mote-rys išgyvena intensyvų grįžimo procesą, kuris gali prasidėti dar nepasibaigus minėtoms jų atostogoms. Moterų darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo patir-tys atskleidė, kad derinimo kaip būtinybės „suktis“ procesas taip pat intensyvus – jis reikalauja moterų pastangų ir įvairialypių išteklių, ypač paramos dar-be ir asmeniniame gyvenime. Darbdaviai ir vadovai, taip pat profesinės sveikatos ir žmogiškųjų išteklių valdymo srityse dirbantys specialistai turėtų atkreip-ti dėmesį, jog šioms darbuotojoms gali reikėti laiko, pagalbos ir psichologinės paramos, kad jos atnaujintų savo profesinę kvalifikaciją, įsisavintų pasikeitimus, prisitaikytų darbovietėje ir galėtų sėkmingai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.

PADĖKANuoširdžiai dėkojame šio tyrimo dalyvėms, pasida-lijusioms vertingomis savo įžvalgomis ir patirtimis.


Literatūra1. Parcsi L, Curtin M. Experiences of occupational therapists

returning to work after maternity leave. Australian Occupational Therapy Journal. 2013;60:252-259.

2. Alstveit M, Severinsson E, Karlsen B. Readjusting one’s life in the tension inherent in work and motherhood. Journal of Advanced Nursing. 2011;67(10):2151-2160.

3. Spiteri G, Borg Xuereb R. Going back to work after childbirth: women‘s lived experiences. Journal of Reproductive and Infant Psychology. 2012;30(2):201-216.

4. Wattis L, James L. Exploring order and disorder: Women‘s experiences balancing work and care. European Journal of Women‘s Studies. 2013;20(3):264-278.

5. Millward LJ. The transition to motherhood in an organizational context: An interpretative phenomenological analysis. The British Psychological Society. 2006;79:315-333.

6. Eurofound. Working time and work–life balance in a life course perspective. Dublin, 2012.

7. Greenhaus JH, Beutell NJ. Sources of Conflict Between Work and Family Roles. The Academy of Management Review. 1985;10(1): 76-88.

8. Eurofound. Fifth European Working Conditions Survey. Luxembourg: Publications Office of the European Union, 2012.

9. Adomynienė E, Gustainienė L. Darbo ir šeimos sąveikos ryšys su pasitenkinimu darbu. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2011;60:13-28.

56 2016/1(72)


10. Amstad FB, Meier LL, Fasel U, Elfering A, Semmer NK. A Meta-Analysis of Work-Family Conflict and Various Outcomes With a Special Emphasis on Cross-Domain Versus Matching-Domain Relations. Journal of Occupational Health Psychology. 2011;16(2):151-169.

11. Jang SJ. The relationships of flexible work schedules, workplace support, supervisory support, work-life balance, and the well-being of working parents. Journal of Social Service Research. 2009;35(2):93-104.

12. Gröpel P, Kuhl J. Work-life balance and subjective well-being: The mediating role of need fulfillment. British Journal of Psychology. 2009;100(2):365-375.

13. Fuß I, Nübling M, Haaselhorn HM, Schwappach D, Rieger MA. Working conditions and Work-Family Conflict in German hospital physicians: psychosocial and organizational predictors and consequences. BMC Public Health. 2008;8:353.

14. International Network on Leave Policies and Research. International Review of Leave Policies and Related Research 2013. Ed. by Moss P. Institute of Education University of London, 2013.

15. Jančaitytė R. Palankios šeimai politikos įgyvendinimas Lietuvoje: problemos ir galimybės. Socialinis darbas. 2006;5(1):30-37.

16. Norkutė O, Tverskytė D. Moterų, grįžusių į darbą po vaiko priežiūros

atostogų, mokymosi poreikiai ir galimybės. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. 2010;19:146-156.

17. Corbin J, Strauss A. Basics of qualitative research. Techniques and procedures for developing grounded theory (3d edition). Sage Publications: London. 2008.

18. Žydžiūnaitė V, Virbalienė A, Katiliūtė E. Grindžiamoji teorija – kokybinė edukologijos tyrimų metodologijos strategija. Pedagogika. 2006;88:57-63.

19. Sanz-Vergel AI, Rodríguez-Muñoz A. The spillover and crossover of daily work enjoyment and well-being: A diary study among working couples. Journal of Work and Organizational Psychology. 2013;29(3):179-185.

20. Lawson BM, Davis KD, Hammer LB, Buxton OM. Daily Positive Spillover and Crossover From Mothers‘ Work to Youth Health. Journal of Family Psychology. 2014;28(6):897-907.

21. Wagman P, Björklund A, Håkansson C, Jacobsson C, Falkmer T. Perceptions of Life Balance Among a Working Population in Sweden. 2011;21(3):410-8.

22. Motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjų skaičiaus pagal lytį kitimas. Ligos ir motinystės išmokų atvejai (gavėjai). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Statistinių duomenų portalas [žiūrėta 2016 m. sausio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://atvira.sodra.lt/lt-eur/>.

SummaryThe aim of the article is to reveal women’s experiences

of their return to work from parental leave and their experiences of reconciling work and private life.

Material and methods. We conducted qualitative study based on the approach of Grounded Theory Methodology. 10 women working in the city of Vilnius took part in semi-structured interviews. They were employees who have returned to work from parental leave.

Findings. Return to work from parental leave was experienced as an intensive process composed of several phases. The process may begin before the formal ending of parental leave. Furthermore, women were in need of an adaptation period after they returned to work. During the adaptation period, it was significant for the women to be able to renew their work skills, grasp their changed responsibilities and work role within the workplaces. Findings of the study also revealed that women experienced an intensive process of balancing work and life. They metaphorically described this process as a necessity to “twist”. Reconciliation of work and private life was

characterized by several aspects: balancing various roles, balancing work and family life, and sparing time for oneself.

Conclusions. It is important to provide time resources as well as support from both work and personal life for women to be able to successfully reconcile work and private life and adapt to changes after they return to work from parental leave.

Keywords: reconciliation of work and private life, parental leave, experiences of women, return to work, work-life balance.

Correspondence to Dovilė ŠorytėInstitute of Hygiene Didžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


“And so you twist”: Experiences of women searching for work-life balance after they return to work from parental leave

Dovilė Šorytė, Toma Jasiukevičiūtė-ZelenkoOccupational Health Centre, Institute of Hygiene

2016/1(72) 57


PSICHOLOGIJOS IR SOCIALINIO DARBO STUDENTŲ NUOSTATOS DĖL PSICHIKOS LIGA SERGANČIŲ ASMENŲ

Aistė Pranckevičienė1, Auksė Endriulaitienė1, Rasa Markšaitytė1, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė1, Douglas R. Tillman2, David D. Hof2, Kiphany Hof2 1Vytauto Didžiojo univers i te tas , 2Nebraskos univers i te tas Kearnyje (JAV)

SantraukaTikslas – išanalizuoti psichologijos ir socialinio darbo programų studentų nuostatų dėl psichikos liga sergančių asme-

nų ypatumus.Metodika. Tyrime dalyvavo 207 psichologijos (68,6 proc.) ir socialinio darbo (31,4 proc.) bakalauro bei magistro studijų

programas studijuojantys studentai. Vidutinis tiriamųjų amžius – 22,3 metų. Remiantis moksline literatūra specialiai šiam tyrimui buvo sudaryti keli skirtingi psichikos ligos stigmą tiriantys instrumentai bei taikytos jau egzistuojančios skalės. Vertintos tokios psichikos ligos stigmos apraiškos, kaip atsiribojimas nuo psichikos liga sergančių asmenų, stigmatizuojan-čių emocijų (baimės, gailesčio, pykčio) stiprumas, įsitikinimai dėl psichikos ligų, nuostatos dėl psichikos liga sergančiųjų integracijos į bendruomenę ir pagalbos siekimo stigma. Taip pat vertintas tiriamųjų siekis sudaryti teigiamą įspūdį apie save.

Rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad vyresnių kursų studentai labiau pritaria psichikos liga sergančių asmenų integracijai į bendruomenę. Taip pat stebima tendencija, jog vyresni studentai labiau pritaria nuostatai, kad psichikos liga yra pastovi, ir patiria mažiau baimės susidurdami su psichikos liga sergančiais asmenimis. Stipresnis psichologijos ir so-cialinio darbo programų studentų siekis atsiriboti nuo kontaktų su psichikos ligomis sergančiais asmenimis buvo susijęs su stipresniu baimės, gailesčio ar pykčio išgyvenimu bei labiau išreikštomis šių asmenų integraciją į bendruomenę ribo-jančiomis nuostatomis. Taip pat nustatyta, jog studentai, turintys kreipimosi į psichikos sveikatos specialistus patirties, pasižymi mažesniu atsiribojimu ir mažiau išreikšta pagalbos siekimo stigma. Stebima tendencija, kad darbo su psichikos liga sergančiaisiais patirtis yra susijusi su mažesniu atsiribojimu nuo jų kuriant ir palaikant socialinius santykius bei pa-lankesnėmis bendruomeninėmis nuostatomis.

Išvados. Vyresnių kursų psichologijos ir socialinio darbo studentai pasižymi palankesne nuostata dėl psichikos liga sergančių asmenų integracijos į bendruomenę. Didesnis atsiribojimas nuo sergančiųjų psichikos liga ir nepritarimas jų integracijai į bendruomenę stipriausiai susiję su baimės ir grėsmės jausmais. Asmeninė studentų psichikos sveikatos pas-laugų patirtis susijusi su mažesniu atsiribojimu nuo psichikos liga sergančių asmenų ir mažesne stigma kreiptis pagalbos.

Reikšminiai žodžiai: psichikos ligos stigma, stigmatizuojančios nuostatos, psichologijos studentai, socialinio darbo studentai.

Adresas susirašinėti: Aistė Pranckevičienė Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedraJonavos g. 66/328, 44191 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASStigmatizuojančios nuostatos dėl psichikos ligomis sergančių asmenų yra plačiai paplitusios tiek Lietu-voje, tiek daugelyje kitų šalių [1–4]. Nors apie nei-giamas stigmatizacijos pasekmes daug kalbama, žy-mesnių teigiamų visuomenės nuostatų pokyčių sun-ku pasiekti [5]. Stigma riboja psichikos liga sergan-čių asmenų galimybes gyventi kokybišką gyvenimą [6, 7], didina diskriminaciją ir atskirtį, skatina vengti kreiptis pagalbos ar efektyviai naudotis psichikos sveikatos paslaugomis [8–10].

Psichikos sveikatos priežiūros specialistai galėtų būti svarbūs tarpininkai tarp visuomenės ir psichi-kos ligomis sergančių asmenų bei reikšmingai pri-sidėti prie negatyvaus požiūrio į šiuos žmones kei-timo [3], tačiau dažniausiai jie nėra tiesiogiai mo-komi apie psichikos ligos stigmą [11]. Kokybiškai kitokių specialistų nuostatų tikimasi tarsi savaime, manoma, jog nuostatos turėtų keistis ir tapti mažiau stigmatizuojančios dėl natūralios profesinės raidos. Tačiau tyrimai rodo, kad, nepaisant įgyto išsilavi-nimo ir patirties, specialistai dažnai turi neigiamas nuostatas dėl psichikos liga sergančių asmenų ir yra linkę stigmatizuoti tiek pat, o kartais net ir daugiau nei bendroji populiacija [5, 6, 12, 13]. Taigi klau-simas apie tai, kas stipriau lemia specialistų nuos-tatas – profesinė patirtis ir įgyjamos žinios apie psichikos ligas ar neigiamas visuomenės požiūris

58 2016/1(72)


į psichikos ligomis sergančius asmenis, – vis dar lieka neatsakytas. Tad šiame kontekste būsimų psi-chikos sveikatos specialistų nuostatų tyrimas tampa itin aktualus.

B. A. Dipaula ir kt. teigia, kad negatyvios bū-simųjų psichikos sveikatos priežiūros specialistų nuostatos dėl psichikos ligos gali būti pastebėtos la-bai anksti, todėl prevencinės programos galėtų būti pradedamos jau studijų metu [14]. Kai kuriose šaly-se tokios specialistams skirtos programos yra vyk-domos [3], tačiau nesutariama, kas padeda pasiekti stigmatizuojančių nuostatų pokyčių. Vieni autoriai pabrėžia asmeninio kontakto su sergančiaisiais psi-chikos liga svarbą, kiti – biologinių psichikos ligų mechanizmų akcentavimą ir aiškinimą, treti – pro-fesinio tobulinimosi ir stigmatizacijai skirtų super-vizijų būtinumą [3, 5, 15]. Kaip pabrėžia B. G. Link ir kt., mūsų gebėjimas įveikti psichikos ligos stigmą tiesiogiai priklauso nuo mūsų žinių ir psichikos li-gos stigmos proceso supratimo [16]. Psichikos ligos stigma yra sudėtingas reiškinys, o stigmatizuojan-čių nuostatų formavimąsi ir išlikimą veikia daugelis veiksnių. Tikėtina, kad tokių nuostatų raida susiju-si su socialiniu, kultūriniu kontekstu ir specialistų rengimo tradicijomis [15, 17]. Svarbu ne tik įver-tinti stigmatizuojančias nuostatas kaip rezultatą, bet ir gilintis į stigmatizacijos mechanizmą, nes jo atskleidimas padėtų pagrįsčiau siūlyti stigmatizuo-jančių nuostatų keitimo intervencijas. Todėl toliau trumpai aptariamos pagrindinės psichikos ligos stigmos koncepcijos, kuriomis pagrįsta šio tyrimo metodologija.

Stigma gali būti apibrėžta kaip specifinė „žymė“ ar atributas, vedantis jo turėtojo nuvertinimo, diskre-ditacijos ir stereotipizavimo link [18]. Tai neigiamas, stereotipu grįstas požiūris į tam tikrą asmenį ar as-menų grupę, kurių charakteristikos ar elgesys supran-tami kaip nukrypstantys ar netenkinantys socialinių normų [19]. Kalbant apie psichikos ligos stigmą, tiek tokio stereotipo susiformavimą, tiek vėliau dėl jo patiriamas neigiamas pasekmes ir atstūmimą lemia daugelis veiksnių [15].

Remiantis E. Jones ir kt. galima sakyti, kad stig-ma atsiranda, kai tam tikra charakteristika arba „žymė“ per atribucijos procesą yra susiejama su ne-pageidaujamu elgesiu arba savybėmis, todėl šių cha-rakteristikų turėjimas ima jomis pasižymintį asmenį diskredituoti kitų akyse [20]. Svarbiausi psichikos li-gos stigmos elementai yra galimybė nuslėpti „žymę“, ligos eiga, žala, estetinės charakteristikos, kilmė ir pavojingumas.

Galimybė nuslėpti „žymę“ nurodo, kiek nepagei-daujama charakteristika yra akivaizdi ir pastebima aplinkiniams. Jei charakteristiką įmanoma nuslėpti, paprastai tai ir stengiamasi daryti, siekiant išvengti stigmos. Psichikos ligos, kurias išoriškai lengviau nuslėpti (pavyzdžiui, lengva depresija), yra mažiau stigmatizuojančios nei tokios, kurias nuslėpti sun-kiau (pavyzdžiui, šizofrenija) [16]. Ligos eiga ap-ima įsitikinimus dėl nepageidaujamos charakteris-tikos stabilumo laiko požiūriu. Kuo stabilesnė cha-rakteristika, tuo didesnė tikimybė, kad asmuo dėl to patirs stigmatizaciją [16]. Ligos žalą lemia tai, kiek būsena trukdo tarpasmeninėms sąveikoms. Pavyz-džiui, dažnai manoma, kad psichikos liga sergančių asmenų elgesys yra nenuspėjamas, todėl kenkia jų sėkmingam bendravimui su kitais žmonėmis [21]. Estetinis stigmos aspektas susijęs su tuo, kaip as-mens turima charakteristika gali sukelti emocinio ar fizinio pasišlykštėjimo reakcijas. Estetinis psi-chikos ligos nepriimtinumas pagrįstas įsitikinimu, kad psichikos liga sergantys žmonės išsiskiria savo išvaizda, blogais socialiniais ir savitarnos įgūdžiais [21]. Didelę reikšmę stigmatizuojančių nuostatų formavimuisi turi ir įsitikinimai dėl ligos kilmės, t. y. kas ligą sukėlė. Didesnė stigmatizacija susijusi su įsitikinimu, kad psichikos ligos gali būti paties asmens kontroliuojamos, todėl sergantieji kalti-nami dėl savo būsenos, laikomi asmeniškai už ją atsakingais, manoma, kad psichikos ligos kyla dėl savikontrolės stokos. D. B. Feldman ir kt. teigia, kad stigmatizacijos stiprumas reikšmingai susijęs su suvokiama atsakomybe už ligą [11]. Kuo dau-giau atsakomybės už ligą priskiriama sergančiam asmeniui, tuo mažiau gailesčio ir daugiau neigiamų emocijų jam jaučiama. Įsitikinimas, kad psichikos liga sergantys asmenys yra pavojingi, keliantys grėsmę, nenuspėjami, yra vienas iš stipriausių psi-chikos ligos stigmos atsiradimą lemiančių veiksnių [11]. Grėsmės stereotipas kelia emocines reakcijas, pirmiausia baimę ir nesaugumą, o šios skatina so-cialinį atstumą ir norą atsiriboti nuo psichikos liga sergančių asmenų.

Apibendrinant E. Jones ir kt. stigmos sampratą galima teigti, jog autoriai psichikos ligos stigmą su-pranta kaip tam tikrų nuostatų ar įsitikinimų dėl psi-chikos ligos derinį. Remiantis šiuo požiūriu, norint įvertinti psichikos ligos stigmos stiprumą, reikėtų analizuoti įsitikinimus dėl to, kiek psichikos liga yra pastebima ir estetiškai priimtina, kaip vertinama ligos daroma žala, kam priskiriama atsakomybė už ligą, ar ji suvokiama kaip laikina, ar stabili bei kiek

2016/1(72) 59


pavojingi atrodo psichikos liga sergantys asmenys. E. Jones ir kt. pateikiama stigmos samprata yra kri-tikuojama, nes per daug dėmesio skiriama stigma-tizuojamo asmens vidinėms charakteristikoms ir stigmatizuojančiųjų kognityviesiems informacijos apdorojimo procesams, o ne diskriminacijai ir at-skirčiai, kurią tokie asmenys patiria [16]. B. G. Link ir kt. pabrėžia, kad psichikos ligos stigma turi būti nagrinėjama ne tik asmens, bet ir socialiniame kon-tekste [16]. Autoriai psichikos ligos stigmą apibrė-žia kaip procesą, kuris prasideda tam tikros asmens „žymės“ įvardijimu ir „etiketės“, pranešančios, kad asmuo neatitinka kultūrinių normų, priklijavimu. Šis skirtingumas susiejamas su nepageidaujamomis charakteristikomis ir negatyviais stereotipais. Tai skatina atskyrimo procesą, visuomenė skyla į „mus“ ir „juos“, stiprėja neigiamos emocinės reakcijos, at-siranda siekis taikyti tam tikras socialines sankcijas, tokias kaip nenoras leisti psichikos liga sergantiems asmenims gyventi bendruomenėje, užimti tam tik-ras pareigas, tuoktis ir pan. B. G. Link ir kt. ypač pabrėžia, kad moksliniuose tyrimuose būtina skir-ti dėmesio emocinėms reakcijoms į stigmatizuoja-mus asmenis, nes emocijos gali padėti suprasti tiek stig matizacijos mechanizmą, tiek stigmatizuojamų žmonių elgesį [16]. Taigi, remiantis B. G. Link ir kt. idėjomis, tiriant psichikos ligos stigmą svarbu tirti ne tik įsitikinimus dėl psichikos ligos, bet ir tai, kokias emocijas šie įsitikinimai kelia juos tu-rintiems žmonėms bei kaip tai keičia socialinius santykius bendraujant su psichikos liga sergančiais asmenimis.

Psichikos ligos stigma taip pat gali būti skirstoma į viešąją ir asmeninę [9]. Viešoji stigma yra visuome-nėje vyraujantys neigiami įsitikinimai dėl psichikos liga sergančių asmenų. Tačiau ši viešoji stigma as-mens gali būti integruota ir virsti jo asmenine nuosta-ta [8]. Asmeninė psichikos ligos stigma apibrėžiama kaip asmeninės vertės praradimas ar sumažėjimas, kylantis dėl patiriamo jausmo, kad esi socialiai ne-priimtinas [8]. Žvelgiant iš šios perspektyvos, psichi-kos ligos stigma atspindi nuolatinę dinamišką sąvei-ką tarp visuomenės normų ir asmens. Visuomenėje vyraujančios nuostatos lemia ne tik tai, kaip asmuo elgiasi su kitais, bet taip pat ir tai, kaip jis vertina save. Nors atrodytų, kad asmeninę stigmą patiria tik psichikos liga sergantys asmenys, stigma paliečia ne tik juos, bet ir su jais susijusius asmenis – artimuo-sius ar pagalbą teikiančius specialistus. Tyrimai rodo, kad psichikos sveikatos priežiūros specialistai dažnai visuomenėje laikomi keistuoliais, jų vengiama taip

pat, kaip ir pacientų [22]. Taigi galima tikėtis, kad specialistai ne tik patys turi stigmatizuojančių nuos-tatų psichikos liga sergančių asmenų atžvilgiu, bet ir susiduria su stipriau ar silpniau išreikštu neigiamu požiūriu į juos pačius ir jų darbą. Ši neigiama nuos-tata gali būti integruota į specialisto požiūrį į save. Asmeninė stigma ir iš jos kylanti baimė pajusti socia-linę atskirtį gali lemti specialisto baimę siekti psicho-loginės pagalbos, kai jos reikia. Specialisto jaučiama gėda siekti pagalbos turėtų glaudžiai sietis su pasi-tenkinimu savo darbu ir jo prasmingumo suvokimu ateityje, nes sunku teikti paslaugas, kurias pačiam priimti būtų gėda.

Apibendrinant teorinę apžvalgą galima teigti, kad psichikos ligos stigma yra sudėtingas, nevienalytis reiškinys. Ją galima tyrinėti kaip tam tikrų nuostatų rinkinį, diskriminacijos apraiškas ar asmens ir so-cialinės aplinkos sąveiką, kuri lemia ne tik požiū-rį į kitus, bet ir į save. Lyginant E. Jones ir kt. bei B. G. Link ir kt. siūlomas stigmos sampratas matyti, kad B. G. Link ir kt. modelis papildo E. Jones ir kt. sampratą kognityviojo atskyrimo, emocinių reak cijų, socialinės atskirties bei diskriminacijos aspektais. Viešosios ir asmeninės stigmos sampratos svarbios siekiant suprasti, kaip stigmatizuojančios nuostatos gali būti susijusios su paties specialisto požiūriu į pa-galbą. Tikėtina, kad skirtingi psichikos ligos stigmos elementai gali būti nevienodai paveikūs tradiciniams specialistų rengimo metodams ir ugdymo procese kisti nevienodai. Remiantis aptartais teoriniais stig-matizacijos modeliais ir siūlomais stigmos elemen-tais, tyrime buvo nuspręsta analizuoti šiuos būsimų specialistų stigmos aspektus: atsiribojimo palaikant artimus ir socialinius santykius poreikį, emocines reak cijas į psichikos liga sergančius asmenis (bai-mę, pyktį ir gailestį), įsitikinimus dėl psichikos ligos (jos kontrolės galimybių, priežasčių ir pastovumo) bei nuostatas dėl psichikos liga sergančiųjų integra-cijos į bendruomenę, per kurias atsiskleidžia diskri-minacinis stigmos aspektas. Į tyrimą taip pat buvo nuspręsta įtraukti pagalbos siekimo stigmą, nes šio stigmatizuojančių nuostatų aspekto tyrimai būsimų psichikos sveikatos priežiūros specialistų imtyje yra ypač įdomūs.

Taigi šio tyrimo tikslas – išanalizuoti psicholo-gijos ir socialinio darbo programų studentų nuosta-tų dėl psichikos liga sergančių asmenų ypatumus. Siekiama palyginti, ar vyresnių kursų studentai pa-sižymi mažiau stigmatizuojančiomis nuostatomis dėl psichikos liga sergančių asmenų. Straipsnyje pristatomi žvalgomojo tyrimo rezultatai, straipsnis

60 2016/1(72)


parengtas vykdant mokslininkų grupių projek-tą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutar-ties Nr. MIP-001/2015). Šiam tyrimui buvo kelia-mi 3 uždaviniai: 1) įvertinti įvairių kursų studentų nuostatų dėl psichikos liga sergančių asmenų skirtu-mus; 2) išanalizuoti atskirų psichikos ligos stigmos elementų tarpusavio sąsajas; 3) nustatyti studentų asmeninės patirties reikšmę nuostatoms dėl psichi-kos liga sergančių asmenų.

TYRIMO OBJEKTAS IR METODAITiriamieji. Tyrime dalyvavo vieno Lietuvos uni-versiteto psichologijos ir socialinio darbo studijų programas studijuojantys studentai. Studentai buvo kviečiami dalyvauti tyrime paskaitų metu, prieš tai su dėstytoju suderinus tyrėjų vizito į paskaitą de-tales. Studentams buvo pristatomas tyrimo tikslas, užtikrinamas konfidencialumas ir savanoriškas da-lyvavimas. Sutikusiesiems atsakyti į klausimus iš-dalytos tyrimo anketos. Tyrimas vidutiniškai truk-davo 15–20 min. Iš viso buvo surinkta 210 anketų. Kadangi stigmatizuojančios nuostatos yra jautri ir su studijuojama profesija susijusi tema, buvo svarbu įvertinti, kiek tiriamieji yra linkę pateikti socialiai priimtinus atsakymus. Šiam tikslui tyrime taikyta Įspūdžio valdymo skalė (žr. tyrimo metodų aprašy-mą). Peržiūrėjus įspūdžio valdymo skalės įverčius nustatyta, kad trys tyrimo dalyviai surinko daugiau nei 70T balų, todėl jų anketos buvo pašalintos iš to-lesnės analizės. Taigi galutinę analizės imtį sudarė 207 tiriamieji.

Tyrime analizuojami 142 (68,6 proc.) psicholo-giją ir 65 (31,4 proc.) socialinį darbą studijuojančių studentų duomenys. Tyrime dalyvavo 38 (18,4 proc.) vyrai ir 169 (81,6 proc.) moterys, tiriamųjų amžiaus vidurkis 22,3 (SN = 4,8) metų. Respondentai buvo suskirstyti į tris grupes pagal studijuojamą kursą: I–II bakalauro studijų kursų studentai – 81 (39,1 proc.), III–IV bakalauro studijų kursų – 85 (41,1 proc.) ir magistro studijų studentai – 41 (19,8 proc.).

Tyrimo instrumentai ir duomenų rinkimas. Siekiant apimti platesnį stigmatizuojančių nuostatų dėl psichikos ligos spektrą, tyrime taikyti keli skir-tingi psichikos ligos stigmą tiriantys instrumentai, sudaryti specialiai šiam tyrimui remiantis moksline literatūra ir aptartomis stigmos sampratomis bei ele-mentais, arba naudojant jau egzistuojančias skales.

Atsiribojimo nuo psichikos liga sergančių asme-nų skalė. Remiantis literatūra buvo sudaryta 9 klau-simų skalė, kuria teiraujamasi, kaip patogiai / nepa-togiai tiriamasis jaustųsi bendraudamas su psichikos

liga sergančiu asmeniu įvairiose socialinėse situa-cijose [23]. Atsakymai vertinti penkių balų Likerto skale, kai 1 reiškia, jog bendraudamas su psichikos liga sergančiu žmogumi tiriamasis jaustųsi labai ne-patogiai, 5 – jaustųsi labai patogiai. Faktorių analizė tiriamojoje imtyje (taikytas pagrindinių komponen-čių metodas su Varimax pasukimu) išskyrė du fak-torius, paaiškinančius 53,7 proc. duomenų sklaidos. Remiantis išskirtais faktoriais sudarytos dvi poska-lės, mažesnis poskalės balas rodo didesnį tiriamojo atsiribojimą nuo psichikos liga sergančių asmenų:

• atsiribojimo palaikant artimus santykius poskalę sudarė 5 klausimai apie tiriamojo savijautą arti-mo, asmeninio kontakto su psichikos liga sergan-čiu asmeniu metu, pvz., „Kaip patogiai Jūs jaus-tumėtės, jei vienas iš Jūsų vaikų kurtų šeimą su psichikos liga sergančiu asmeniu?“ (Kronbacho alfa = 0,78);

• atsiribojimo palaikant socialinius santykius pos-kalę sudarė 4 klausimai apie tiriamojo savijautą socialinio kontakto su psichikos liga sergančiu as-meniu metu, pvz., „Kaip patogiai Jūs jaustumėtės turėdamas kaimyną, kuris serga psichikos liga?“ (Kronbacho alfa = 0,69).Stigmatizuojančių emocijų skalė. Šia skale sie-

kiama atskleisti, kokios emocijos kyla tiriamiesiems bendraujant ar socialinėje aplinkoje susiduriant su psichikos liga sergančiais asmenimis. Remiantis P. W. Corrigan ir kt. publikacija, sudaryta 13 klau-simų ir teiginių apie patiriamas emocijas [24], kurie vertinti 9 balų Likerto skale pagal tai, kaip nurody-tas teiginys apibūdina tiriamojo jausmus: 1 reiškia, kad teiginys visiškai neapibūdina tiriamojo jausmų, 9 – labai tinka jam apibūdinti. Faktorių analizė ti-riamojoje imtyje (pagrindinių komponenčių me-todas su Varimax pasukimu) išskyrė tris faktorius, paaiškinančius 71,5 proc. duomenų sklaidos. Re-miantis faktoriais sudarytos trys toliau straipsnyje analizuojamos stigmatizuojančių emocijų poskalės, aukštesni įverčiai rodo stipriau išreikštas tiriamojo emocijas susiduriant su psichikos liga sergančiais asmenimis:

• baimė – 6 klausimai apie tai, koks stiprus tiriamo-jo baimės, grėsmės ir nesaugumo jausmas ben-draujant su psichikos liga sergančiaisiais, pvz., „Jausčiausi nesaugiai šalia žmonių, sergančių psi-chikos liga“ (Kronbacho alfa = 0,91);

• gailestis – 4 klausimai apie tai, kiek gailesčio ir užuojautos tiriamajam sukelia psichikos liga ser-gantys asmenys, pvz., „Man gaila psichikos ligo-mis sergančių žmonių“ (Kronbacho alfa = 0,89);

2016/1(72) 61


• pyktis – 3 klausimai apie tai, kiek pykčio bei su-sierzinimo tiriamajam kelia bendravimas ar susi-tikimas su psichikos ligomis sergančiais žmonė-mis, pvz., „Psichikos liga sergantys asmenys man keltų susierzinimą“ (Kronbacho alfa = 0,79).Įsitikinimų dėl psichikos ligų skalė. Šia skale sie-

kiama įvertinti studentų įsitikinimus, kiek psichikos liga gali būti kontroliuojama paties asmens ar kitų žmonių, ar liga pastovi / kintanti bei kam – asmeniui ar aplinkai – priskiriamos ligos priežastys. Skalės teiginiai pritaikyti šiam tyrimui remiantis priežasties atribucijų tyrimo rekomendacijomis [25]. Skalę su-darė 12 psichikos ligos apibūdinimų porų, atspindin-čių kraštutinius vertinimus, o tiriamojo prašyta 9 balų skalėje pasirinkti skaičių, kuris geriausiai atitinka jo įsitikinimus dėl psichikos ligos (pvz., psichikos liga yra ilgalaikė – 9 … – laikina – 1). Faktorių analizė tiriamojoje imtyje (pagrindinių komponenčių meto-das su Varimax pasukimu) išskyrė 4 faktorius, paaiš-kinančius 61,5 proc. duomenų sklaidos. Vienas api-būdinimas iš analizės buvo pašalintas, nes neturėjo pakankamo svorio nė viename iš faktorių. Remiantis faktoriais sudarytos keturios toliau straipsnyje anali-zuojamos įsitikinimų dėl psichikos ligų poskalės:

• vidinė ligos kontrolė – 3 klausimai, kuriais re-miantis vertinti tiriamojo įsitikinimai dėl to, kiek psichikos liga sergantis žmogus gali pats kontro-liuoti savo ligą bei tai, kas su juo vyksta, pvz., „Psichikos liga gali būti asmens valdoma / negali būti asmens valdoma“ (Kronbacho alfa = 0,66);

• išorinė ligos kontrolė – 3 klausimai apie tiriamojo įsitikinimus dėl to, kiek kiti žmonės savo veiks-mais, pagalba ir pan. gali kontroliuoti asmens ligą, pvz., „Kiti asmenys ligą gali valdyti / kiti asmenys ligos negali valdyti“ (Kronbacho alfa = 0,69);

• ligos pastovumas – 2 klausimai, koreliacija tarp jų 0,81. Šiais klausimais siekta išsiaiškinti, kiek tiriamasis suvokia psichikos ligą kaip pagydomą ir kintančią arba ne, pvz., „Psichikos liga stabili / kinta laikui bėgant“;

• asmeninė atsakomybė už ligą – 3 klausimai apie tiriamojo įsitikinimus, kiek psichikos liga yra nu-lemta sergančiojo asmeninių, vidinių priežasčių ir priklauso nuo paties asmens kokių nors charakte-ristikų ar pasirinkimo, pvz., „Psichikos liga labiau priklauso nuo vidinių asmens veiksnių / priklauso nuo išorinių veiksnių“. Asmeninės atsakomybės už ligą poskalės vidinis suderinamumas buvo gana žemas (Kronbacho alfa = 0,53), bet tenki-nantis minimalius reikalavimus grupinei analizei,

todėl šios skalės rezultatus tolesnėje analizėje buvo nuspręsta naudoti. Nuostatos dėl psichikos liga sergančiųjų inte-

gracijos į bendruomenę. Nuostatoms dėl psichi-kos liga sergančių asmenų gydymo ir integracijos į bendruomenę tirti buvo taikytas Bendruomenės nuostatų dėl psichikos ligomis sergančiųjų klausi-mynas (Community Attitudes toward the Mentally Ill) [26]. Klausimynas yra viešai publikuotas ir lais-vai prieinamas moksliniams tyrimams. Vertimas į lietuvių kalbą atliktas VDU Bendrosios psicholo-gijos katedroje 2015 m. laikantis klausimynų verti-mo rekomendacijų. Klausimyną sudaro 40 teiginių, vertinamų penkių balų Likerto skale nuo visiškai sutinku (1) iki visiškai nesutinku (5). Klausimynas atspindi svarbiausius psichikos liga sergančiųjų dis-kriminacijos aspektus: autoritarinius įsitikinimus ir stacionarizacijos skatinimą (pvz., „Vos tik pradeda ryškėti psichikos sutrikimo požymiai, asmuo turi būti paguldytas į ligoninę“), pritarimą socialiniams apribojimams (pvz., „Pareigas valstybės tarnyboje turėtų būti draudžiama užimti psichikos ligos isto-riją turintiems asmenims“), nepritarimą psichikos liga sergančiųjų integracijai į bendruomenę (pvz., „Psichikos sveikatos priežiūros įstaigos neturėtų būti steigiamos gyvenamuosiuose rajonuose“), pa-laikymo ir supratimo stoką (pvz., „Suaugusieji, ser-gantys psichikos ligomis, nenusipelno mūsų užuo-jautos“). Nors klausimyno autoriai siūlo analizuoti šias keturias nuostatų temas kaip atskiras poskales, jų pačių atlikta faktorių analizė rodo, kad poska-lės stipriai koreliuoja tarpusavyje [26]. Šio tyrimo duomenų pagrindu atlikta faktorių analizė taip pat nepatvirtino autorių siūlomos keturių faktorių klau-simyno struktūros, pradinė faktorių analizė taikant Pagrindinių komponenčių metodą su Varimax pa-sukimu pasiūlė 12 faktorių sprendimą, paaiškinantį 62 proc. duomenų sklaidos. Pradinė analizė parodė, kad ateityje būtina atlikti detalesnę šio klausimyno struktūros analizę, tačiau šiame straipsnyje tokia analizė būtų perteklinė, todėl buvo nuspręsta ana-lizuoti tik bendrą Nuostatų dėl psichikos ligomis sergančiųjų integracijos į bendruomenę klausimyno balą. Viso klausimyno vidinis suderinamumas buvo tinkamas (Kronbacho alfa = 0,89). Didesnis skalės balas rodo labiau stigmatizuojančias, diskriminuo-jančias ir mažiau integraciją į bendruomenę palai-kančias nuostatas.

Pagalbos siekimo stigma. Tiriamųjų nuostatoms dėl psichologinės pagalbos sau siekimo vertinti buvo taikytas Pagalbos siekimo stigmos klausimynas

62 2016/1(72)


(Stigma of Help Seeking) [10]. Tyrime naudota D. Nasvytienės parengta lietuviška klausimyno ver-sija, kurią galima rasti oficialioje klausimyno sve-tainėje https://selfstigma.psych.iastate.edu/SSOSH. Klausimyną sudaro 10 teiginių, kuriuose teiraujamasi apie tiriamojo savijautą, jei reikėtų jam pačiam kreip-tis psichologinės pagalbos (pvz., „Kreipdamasis psi-chologinės pagalbos jausčiausi mažiau protingas“). Teiginiai vertinami penkių balų Likerto skale nuo 1, kai tiriamasis visiškai nesutinka su teiginiu, iki 5, kai tiriamasis visiškai sutinka su teiginiu. Klausimy-no vidinis suderinamumas didelis, Kronbacho alfa = 0,82. Didesnis balas rodo labiau išreikštą pagalbos kreipimosi stigmą.

Įspūdžio valdymas. Kadangi stigmatizuojančios nuostatos yra socialiai jautri tema, taip pat tiriamieji dėl savo studijuojamos specialybės gali jausti socia-linį spaudimą atsakinėti tam tikru būdu ir pabrėžti socialiai priimtinas savo charakteristikas, į tyrimą buvo įtraukta Įspūdžio valdymo skalė [27]. Daroma prielaida, kad didesniu polinkiu formuoti teigiamą įspūdį apie save pasižymintys tiriamieji bus linkę slėpti ir savo stigmatizuojančias nuostatas atsakyda-mi į klausimus apie psichikos liga sergančius asme-nis. Skalę sudaro 10 teiginių, skatinančių atskleisti socialiai nepriimtinus poelgius. Teiginiai vertinami 7 balų Likerto skale nuo „visiškai neteisingas“ iki „visiškai teisingas“. Skalė pasižymi pakankamu vi-diniu suderinamumu, tirtos imties Kronbacho alfa yra 0,74.

Demografiniai klausimai ir asmeninė bendravi-mo su psichikos liga sergančiais asmenimis patirtis. Greta klausimynų apie įvairius stigmatizuojančių nuostatų aspektus, tiriamųjų prašyta nurodyti savo lytį, amžių, kursą ir studijuojamą specialybę bei atsakyti į kelis dichotominius klausimus apie ben-dravimo su psichikos liga sergančiaisiais patirtį. Ti-riamųjų buvo klausiama, ar kada nors jie patys yra lankęsi pas psichologą ar psichiatrą dėl savo psi-chologinių / psichiatrinių sunkumų, ar turi šeimos narių / draugų, kurie serga psichikos liga, ir ar turi darbo patirties su psichikos sveikatos problemų tu-rinčiais asmenimis.

Statistinės analizės metodai. Duomenų̨ anali-zei taikytas SPSS for Windows statistinis paketas. Skirstinių normalumo analizė parodė, kad dalies analizuojamų klausimynų skirstiniai nukrypsta nuo normaliojo, tačiau visų rodiklių asimetrijos koeficientai pasiskirsto intervale [–1, +1], o ana-lizuojama imtis yra pakankamai didelė, todėl mi-nimalios parametrinių statistinių kriterijų̨ taikymo

sąlygos tenkinamos. Tyrimo uždaviniams pasiekti taikyta dispersinė analizė, nepriklausomų imčių palyginimas ir koreliacijų analizė. Analizuojant bendravimo patirties su psichikos liga sergan-čiaisiais ir stigmatizuojančių nuostatų sąsajas vis dėlto buvo nuspręsta taikyti neparametrinį Mano ir Vitnio (Mann-Whitney) kriterijų, nes lyginamos grupės buvo netolygios. Siekiant galimybės skalių balus palyginti tarpusavyje visų stigmatizuojan-čias nuostatas tiriančių skalių pirminiai balai buvo standartizuoti į T balus. Nors iš analizės buvo pa-šalinti tiriamieji, surinkę itin aukštus įspūdžio val-dymo skalės įverčius, koreliacinė analizė parodė, kad įspūdžio valdymas išliko reikšmingai susijęs su kai kuriomis stigmatizuojančias nuostatas ti-riančiomis skalėmis, todėl atliekant skaičiavimus įspūdžio valdymo skalės įverčiai įtraukti kaip ša-lutinis kontroliuojamas kintamasis.

REZULTATAIPsichologijos ir socialinio darbo studijų jaunesnių ir vyresnių kursų studentų nuostatų dėl psichikos liga sergančių asmenų palyginimas. Siekiant įver-tinti, ar vyresnių kursų studentai pasižymi mažiau stigmatizuojančiomis nuostatomis, taikyta disper-sinė analizė, kai priklausomais kintamaisiais pasi-rinkti psichikos ligos stigmos aspektai, nepriklau-somu – studijų kursas, įspūdžio valdymas į analizę įtrauktas kaip kovariatas (1 lentelė). Tokia vertini-mo schema neleidžia automatiškai atlikti post hoc analizės, todėl, nustačius reikšmingus skirtumus, dispersinė analizė buvo kartojama jau be įspūdžio valdymo kintamojo, taikant Tukey post hoc kriteri-jų. Homogeniškumo analizė (Levene testas) parodė, kad homogeniškumo sąlyga tenkinama visais atve-jais, išskyrus pykčio skalę. Todėl lyginant pykčio stiprumą įvairių kursų studentų grupėse papildomai buvo taikomas neparametrinis Kruskalo ir Voleso (Kruskal-Wallis) testas, kuris parodė, kad nepara-metriniu testu gauti rezultatai nesiskiria nuo disper-sinės analizės rezultatų, todėl siekiant supaprastinti pateikiamus rezultatus visais atvejais nurodomos dispersinės analizės statistikos.

Rezultatų analizė parodė, kad studijų kursas ir įspūdžio valdymas nėra susiję su tiriamųjų siekiu at-siriboti nuo psichikos liga sergančių asmenų nei as-meninės, nei socialinės sąveikos metu.

Analizuojant emocijas, kurios kyla tiriamie-siems bendraujant ar socialinėje aplinkoje susi-duriant su psichikos liga sergančiais asmenimis, stebima tendencija, kad magistrantūros studijų

2016/1(72) 63


studentai teigė patiriantys mažiau baimės nei jau-nesni jų kolegos, tačiau nurodomas gailestis labiau susijęs su įspūdžio valdymu: studentai, stipriau siekiantys sudaryti teigiamą įspūdį apie save, nu-rodė jaučiantys didesnį gailestį psichikos liga ser-gantiems asmenims.

Nenustatyta reikšmingų skirtumų tarp vyresnių ir jaunesnių kursų studentų įsitikinimų dėl vidinių ar išorinių ligos kontrolės galimybių, ligos pastovu-mo ir priežasčių. Stebima tik statistinė tendencija, kad vyresnių kursų studentai psichikos ligas vertina kaip pastovesnes. Tačiau su deklaruojamais įsitiki-nimais dėl ligos pastovumo buvo susijęs ir įspūdžio valdymas: labiau linkę teigiamai pasirodyti stu-dentai buvo linkę išsakyti stipresnius įsitikinimus, kad psichikos ligos yra pastovios ir laikui bėgant nekinta.

Rezultatų analizė neatskleidė reikšmingų įvairių kursų studentų skirtumų vertinant gėdą pačiam kreip-tis pagalbos. Stebima tendencija, kad didesnę stigmą pačiam kreiptis pagalbos jaučia studentai, pasižy-mintys didesniu įspūdžio valdymu.

Vyresnių ir jaunesnių kursų studentai reikšmin-gai skyrėsi pagal nuostatas dėl psichikos liga ser-gančių asmenų integracijos į bendruomenę. Tyrimo duomenys rodo, kad magistro studijų studentai pasi-žymi mažiau stigmatizuojančiomis nuostatomis nei pirmo–antro (post hoc testas, p < 0,05) ir trečio–ketvirto kurso (post hoc testas, p < 0,01) studentai.

Įspūdžio valdymas su nuostatomis dėl psichikos liga sergančių asmenų integracijos į bendruomenę nebuvo susijęs.

Psichikos sveikatos stigmos elementų tarpusa-vio sąsajos. Koreliacinė analizė atskleidė, kad atsi-ribojimas nuo psichikos liga sergančių asmenų gana stipriai susijęs su patiriamomis emocijomis (2 len-telė). Stipriausia koreliacija nustatyta tarp baimės ir atsiribojimo palaikant tiek artimus, tiek sociali-nius santykius. Gailestis stipriau susijęs su asme-ninio kontakto vengimu, o pyktis labiau koreliavo su distancija socialinėse situacijose. Nustatyta stipri poreikio atsiriboti ir bendruomeniškumo ribojimo nuostatų sąsaja: didesnis siekis atsiriboti palaikant socialinius santykius koreliavo su stipresniu nepri-tarimu psichikos liga sergančių asmenų integracijai į bendruomenę.

Įsitikinimai dėl ligos kontrolės, priežasčių ir pa-stovumo tik silpnai susiję su kitais stigmos elemen-tais. Stipresnis įsitikinimas, jog asmuo pats gali kon-troliuoti savo ligą (vidinė ligos kontrolė), silpnai, bet statistiškai reikšmingai koreliavo su mažesniu atsiribojimu palaikant artimus asmeninius santykius, tačiau taip pat buvo susijęs ir su stipriau išreikštu pykčiu sergančiųjų atžvilgiu.

Pagalbos siekimo stigma susijusi su didesniu atsi-ribojimu palaikant socialinius santykius, didesne bai-me ir pykčiu bei stipresniu nepritarimu sergančiųjų integracijai į bendruomenę.

1 lentelė. Stigmatizuojančių nuostatų palyginimas I–VI kurso psichologiją ir socialinį darbą studijuojančių studentų grupėse (dispersinė analizė)

Psichikos ligos stigmos elementaiKurso vidurkis (SN)

R2

Nepriklausomi kintamieji

I–II III–IV V–VIKursas Įspūdžio valdymas

F p F pSocialinis atsiribojimasA

Atsiribojimas palaikant artimus santykis 50,7 (11,1) 49,1 (9,8) 50,1 (8,2) 0,01 0,22 0,80 1,49 0,22Atsiribojimas palaikant socialinius santykius 50,3 (10,7) 48,6 (9,8) 52,3 (9,0) 0,02 2,10 0,13 0,29 0,59

Stigmatizuojančios emocijosB

Baimė 50,2 (9,8) 51,3 (10,4) 47,0 (9,2) 0,03 2,58 0,08 0,01 0,91Gailestis 49,8 (9,2) 50,9 (9,7) 48,1 (12,1) 0,03 0,63 0,53 4,22 0,04Pyktis 50,8 (9,5) 50,4 (10,9) 48,4 (9,0) 0,01 0,78 0,46 0,39 0,54

Įsitikinimai dėl psichikos ligųC

Vidinė ligos kontrolė 51,7 (10,5) 48,4 (9,9) 50,4 (9,2) 0,02 2.23 0,11 0,14 0,71Išorinė ligos kontrolė 50,1 (10,2) 48,9 (10,2) 51,7 (9,3) 0,02 0,72 0,49 1,69 0,20Ligos pastovumas 48,5 (9,6) 51,0 (10,6) 51,4 (9,0) 0,04 2,51 0,08 3,91 0,05Asmeninė atsakomybė už ligą 48,5 (11,5) 51,7 (8,8) 49,3 (9,1) 0,03 1,32 0,27 2,28 0,13Pagalbos siekimo stigmaD 49,8 (9,5) 51,1 (10,3) 48,7 (10,3) 0,02 0,42 0,66 3,28 0,07Nuostatos dėl integracijos į bendruomenęE 50,6 (8,1) 51,4 (7,9) 46,3 (8,6) 0,06 6,11 <0,01 1,10 0,30

A – didesnis balas rodo mažesnį poreikį atsiriboti. B – didesnis balas rodo stipriau patiriamas emocijas. C – didesnis balas rodo stipresnį įsitikinimą. D – didesnis balas rodo stipresnę stigmą pačiam kreiptis pagalbos. E – didesnis balas rodo labiau išreikštą priešiškumą dėl bendruomeninės integracijos.

64 2016/1(72)


Asmeninės patirties ir stigmatizuojančių nuostatų sąsajos. Siekiant įvertinti tiriamųjų asmeninės patirties bendraujant su psichikos liga sergančiais asmenimis ir stigmatizuojančių nuostatų sąsajas, šios nuostatos buvo palygintos tokios bendravimo patirties turinčių ir neturinčių studentų grupėse. Analizei taikytas nepara-metrinis Mano ir Vitnio kriterijus, nes bendravimo su psichikos liga sergančiais asmenimis patirties turinčių ir neturinčių studentų grupės buvo netolygios. Anali-zės rezultatai pateikiami 3 lentelėje. Studentai, kurie patys kada nors gyvenime buvo lankęsi pas psichologą ar psichiatrą, mažiau linkę atsiriboti nuo psichikos liga

sergančių asmenų asmeniškai bendraudami ir jautė mažesnę stigmą kreiptis pagalbos. Stebima tendencija, kad asmeninė pagalbos patirtis susijusi su didesniu ti-kėjimu, jog psichikos liga gali būti kontroliuojama pa-dedant kitiems žmonėms. Šeimos nario ar artimo psi-chikos liga sergančio asmens turėjimas nebuvo susijęs su stigmatizuojančių nuostatų išreikštumu. Stebima tendencija, kad darbo su psichikos liga sergančiaisiais patirtis yra susijusi su mažesniu atsiribojimu palaikant tiek asmeninius, tiek socialinius santykius ir palankes-nėmis nuostatomis dėl psichikos ligonių integracijos į bendruomenę.

2 lentelė. Stigmos elementų tarpusavio sąsajų analizė (dalinės koreliacijos metodas kontroliuojant įspūdžio formavimo skalės įverčius)

Psichikos ligos stigmos elementai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 101. Atsiribojimas palaikant artimus santykius 1,002. Atsiribojimas palaikant socialinius santykius 0,60** 1,003. Baimė –0,50** –0,51** 1,004. Gailestis –0,30** –0,14* 0,34** 1,005. Pyktis –0,17* –0,35** 0,57** 0,14* 1,006. Vidinė ligos kontrolė 0,15* 0,04 –0,12 –0,09 0,14* 1,007. Išorinė ligos kontrolė –0,10 –0,05 0,05 0,00 0,07 0,42** 1,008. Ligos pastovumas 0,10 –0,03 –0,04 0,04 0,09 0,21** 0,18* 1,009. Asmeninė atsakomybė už ligą 0,01 0,01 –0,07 0,11 –0,04 0,24** 0,02 0,04 1,0010. Pagalbos siekimo stigma –0,19* –0,22** 0,24** 0,09 0,24** –0,08 –0,05 0,08 –0,02 1,0011. Nuostatos dėl integracijos į bendruomenę –0,47** –0,37** 0,51** 0,17* 0,28** –0,07 0,12 0,08 –0,02 0,28**

* p < 0,05; ** p < 0,01

3 lentelė. Asmeninės patirties su psichikos liga sergančiais asmenimis turinčių ir neturinčių studentų stigmatizuojančių nuostatų palyginimas (Mano ir Vitnio kriterijus)

Psichikos ligos stigmos elementai

Lankėsi pas psichologą ar psichiatrą

Turi sergantį šeimos narį ar artimą žmogų

Turi darbo su psichikos liga sergančiais asmenimis patirties

Taip (n = 68)

Ne(n = 139) Z p

Taip (n = 59)

Ne (n = 142) Z p

Taip (n = 56)

Ne (n = 151) Z p

M (SN) M (SN) M (SN)Atsiribojimas palaikant artimus santykius 52,6 (10,0) 48,6 (9,8) –2,4 0,02 51,7 (10,1) 49,1 (10,1) –1,6 0,11 51,5 (8,4) 49,4 (10,6) –1,8 0,07

Atsiribojimas palaikant socialinius santykius 50,7 (10,8) 49,6 (9,7) –0,8 0,41 51,2 (9,2) 49,3 (10,5) –1,2 0,24 51,9 (9,1) 49,3 (10,3) –1,8 0,08

Baimė 49,3 (10,1) 50,4 (10,0) –0,7 0,47 49,1 (11,1) 50,4 (9,6) –1,2 0,24 48,6 (10,8) 50,6 (9,7) –1,6 0,11Gailestis 49,9 (10,8) 49,9 (9,7) –0,3 0,80 50,8 (9,4) 49,7 (10,4) –0,5 0,62 48,1 (10,6) 50,6 (9,8) –1,5 0,14Pyktis 52,0 (11,1) 49,2 (9,3) –1,5 0,13 49,1 (10,3) 50,4 (10,0) –1,0 0,30 50,2 (10,3) 50,1 (9,9) –0,1 0,92Vidinė ligos kontrolė 50,9 (9,7) 49,7 (10,2) –0,8 0,45 49,9 (9,7) 50,2 (10,2) –0,1 0,89 51,0 (8,8) 49,7 (10,5) –0,7 0,50Išorinė ligos kontrolė 51,2 (9,5) 49,3 (10,3) –1,9 0,06 49,6 (11,1) 50,0 (9,8) –0,7 0,48 51,3 (9,0) 49,4 (10,4) –1,2 0,25Ligos pastovumas 50,3 (9,9) 50,0 (10,0) –0,4 0,67 51,2 (11,5) 49,5 (9,2) –1,1 0,26 51,7 (9,1) 49,5 (10,2) –1,6 0,11Asmeninė atsakomybė už ligą 51,3 (8,9) 49,3 (10,6) –1,2 0,25 49,3 (11,7) 50,3 (9,4) –0,5 0,63 51,9 (9,2) 49,3 (10,3) –1,7 0,10

Pagalbos siekimo stigma 48,4 (10,2) 51,0 (9,8) –2,0 0,05 49,8 (10,0) 50,2 (10,1) –0,3 0,77 50,2 (11,0) 50,1 (9,6) –0,2 0,88Nuostatos dėl integracijos į bendruomenę 48,8 (8,9) 50,7 (8,0) –1,5 0,13 48,7 (7,8) 50,3 (8,3) –1,1 0,29 48,1 (8,9) 50,8 (8,0) –1,8 0,08

2016/1(72) 65


REZULTATŲ APTARIMASŠiame straipsnyje siekta giliau pažvelgti į psichikos ligos stigmą ir įvertinti, ar vyresnių ir jaunesnių kur-sų psichologijos ir socialinio darbo studentai skiria-si nuostatomis dėl psichikos liga sergančių asmenų. Daryta prielaida, kad tokie skirtumai turėtų būti, nes vyresnių kursų studentai turėtų turėti daugiau pro-fesinių žinių ir kvalifikacijos, kuri svarbi įveikiant stig matizuojančias nuostatas. Tyrimo rezultatai rodo, kad magistro studijų studentai pasižymi palankesne nuostata dėl sergančiųjų psichikos liga integracijos į bendruomenę, stebima statistinė mažesnės baimės, tačiau ir stipresnio įsitikinimo, kad psichikos ligos yra pastovios, o ne laikinos, tendencija. Šis rezul-tatas iš dalies patvirtina kitų autorių duomenis, kad stigmatizuojančių nuostatų stiprumas susijęs su spe-cialistų kvalifikacija. Didėjant kvalifikacijai, stig-matizuojančių nuostatų mažėja, vyresni specialis-tai patiria mažiau baimės [3, 5]. Kita vertus, tyrime nustatyta statistinė tendencija, kad magistro studijų studentai psichikos ligas vertina kaip pastovesnes ir mažai kintančias. Įsitikinimas, kad psichikos ligos yra pastovios, gali būti interpretuojamas kaip stigma-tizuojančių nuostatų stiprėjimas, nes didesnis ligos stabilumas paprastai siejamas su stipresne stigma-tizacija [16]. Vyresnių ir jaunesnių kursų studentai nesiskyrė pagal kitas nuostatas: didesnio atstumo po-reikį bendraujant su psichikos liga sergančiais asme-nimis, įsitikinimus dėl psichikos ligų ar jų kontrolės galimybių ar gėdos pačiam kreiptis pagalbos. Taigi apibendrinant nustatytus skirtumus galima sakyti, kad magistro studijų studentai pasižymi palankes-nėmis mažiau įpareigojančiomis nuostatomis (pvz., pritarimas psichikos liga sergančiųjų integracijai į bendruomenę yra daugiau pilietinė pozicija), o vy-resnių ir jaunesnių kursų studentų įsitikinimai, kurie būsimąjį psichologą ar socialinį darbuotoją liestų asmeniškai (savijauta bendraujant su psichikos liga sergančiu asmeniu, gėda pačiam kreiptis pagalbos), nesiskiria. Nors skerspjūvio tyrimo schema riboja galimybes nustatytus skirtumus vienareikšmiškai in-terpretuoti kaip įgytų žinių ir profesinės raidos rezul-tatą studijų metu, vis dėlto gautas rezultatas skatina kelti prielaidą, kad studijų metu įgyjamos žinios iš dalies keičia būsimojo specialisto nuostatas, tačiau nekinta atsiribojimas bendraujant ar požiūris į pagal-bą. P. W. Corrigan ir kolegų atliktas tyrimas, kuriame buvo vertinamas dviejų stigmatizacijai mažinti skirtų programų efektyvumas, rodo, kad nors edukacinės programos padeda pasiekti šiokio tokio nuostatų po-kyčio, tikrai veiksmingas tik tiesioginis kontaktas

su psichikos liga sergančiais asmenimis [24]. Kaip teigia šie autoriai, tik tiesioginis kontaktas su psichi-kos liga sergančiais asmenimis padeda keisti realų pagalbos teikimo elgesį. Tiesioginio bendravimo su psichikos liga sergančiais asmenimis svarbą keičiant stigmatizuojančias nuostatas pabrėžia ir kiti autoriai [5, 15, 28].

Šio tyrimo duomenys taip pat patvirtina asmeninės bendravimo patirties svarbą formuotis palankesnėms nuostatoms dėl psichikos liga sergančių asmenų. Studentai, kurie patys buvo lankęsi pas psichologą ar psichiatrą, nurodė mažesnį poreikį atsiriboti nuo psichikos liga sergančių asmenų palaikant artimus santykius, išreiškė stipresnį tikėjimą, kad kiti žmonės gali prisidėti prie psichikos ligos kontrolės, ir jautė mažesnį diskomfortą patys kreiptis pagalbos. Taigi galima daryti prielaidą, kad asmeninės pagalbos pa-tirtis būsimajam specialistui padeda labiau tikėti pa-galbos prasmingumu ir galimybe, taip pat mažina so-cialinę atskirtį nuo psichikos liga sergančių asmenų. Daugelis stigmą tyrinėjančių autorių pabrėžia, kad keisti asmeninio atsiribojimo poreikį yra bene sun-kiausia, nes poreikis atsiriboti paprastai stiprėja di-dėjant kontakto su psichikos liga sergančiu asmeniu artimumui [13, 29], todėl žinojimas, kad asmeninės pagalbos patirtis gali veikti šį stigmos komponentą, gali būti prasmingai panaudotas stigmatizacijos ma-žinimo intervencijose. A. L. Smith ir C. S. Cashwell pastebi, kad asmeninės pagalbos patirtį būsimajam specialistui gali suteikti ir profesinės supervizijos: supervizijas lankantys specialistai jų tyrime išreiš-kė mažiau stigmatizuojančias nuostatas [30]. Taigi galima manyti, kad galimybė studijų metu atlikti ne tik specialisto, bet ir kliento / paciento vaidmenį gali reikšmingai prisidėti prie stigmatizuojančių nuostatų mažėjimo.

Šiek tiek netikėtas rezultatas, kad šeimos nario ar artimo žmogaus, sergančio psichikos liga, buvimas nesusijęs su mažiau stigmatizuojančiomis nuosta-tomis. A. O. Adewuya ir R. O. Makanjuola tyrime tiriamieji, kurie turėjo daugiau rūpinimosi psichikos liga sergančiu asmeniu patirties, buvo mažiau linkę atsiriboti socialinio kontakto metu [29]. Tačiau ste-bima tendencija, kad darbo su psichikos liga sergan-čiais asmenimis patirtis susijusi su mažesniu sociali-niu atstumu ir palankesne nuostata dėl psichikos liga sergančių asmenų integracijos į bendruomenę. Tai atitinka anksčiau aptartų autorių rezultatus.

Psichikos ligos stigmos elementų tarpusavio są-sajų analizė patvirtina kitų autorių teiginius, kad baimė ir grėsmės jausmas yra vieni iš pagrindinių

66 2016/1(72)


stigmatizaciją lemiančių veiksnių [11, 20, 21, 24, 29]. Baimės ir grėsmės jausmas šiame tyrime buvo reikšmingai susiję su didesniu atsiribojimu palaikant socialinius santykius ir stipriau išreikštu nepritarimu sergančiųjų psichikos liga integracijai į bendruome-nę. Kiek netikėtas rezultatas, prieštaraujantis E. Jones ir kt. siūlomai stigmos elementų sampratai [20], yra tai, kad tiriamųjų įsitikinimai dėl psichikos ligos (jos kontrolės galimybių, kilmės ir pastovumo) tik labai silpnai koreliavo su kitais stigmos elementais. Stip-resnis tikėjimas tuo, jog pats sergantysis gali kon-troliuoti savo ligą (aukštesnė vidinė ligos kontrolė), susijęs su mažesniu atsiribojimu palaikant artimus santykius, tačiau taip pat didesniu pykčiu psichikos liga sergančių asmenų atžvilgiu. Tai atitinka teori-nes prielaidas, kad atsakomybės už ligą priskyrimas asmeniui kelia pyktį, kai šiam ligos suvaldyti nepa-vyksta [11, 21]. Silpnos ir statistiškai nereikšmingos vidinės ir išorinės ligos kontrolės įsitikinimų ir kitų stigmos elementų sąsajos greičiausiai gali būti paaiš-kintos remiantis tiriamosios grupės specifika. Psichi-kos ligos stigma dažniausiai tyrinėjama bendrojoje populiacijoje, o būsimieji psichologai ir socialiniai darbuotojai turi gerokai daugiau žinių ir greičiausiai objektyviau vertina ligos pastovumo, kilmės ar kon-trolės kintamuosius, todėl jie aiškinant stigmatizaciją tampa mažiau svarbūs.

Reikia paminėti ir keletą šio tyrimo trūkumų. Vienas iš labiausiai diskutuotinų metodologinių as-pektų yra sprendimas tyrinėti apibendrintą psichikos ligos kategoriją. Žinoma, kad stigmatizacija skiriasi priklausomai nuo psichikos ligos [1, 15, 23], todėl informatyviau tyrinėti nuostatas dėl atskirų psichikos ligų. Vis dėlto šiame tyrime siekta giliau pažvelgti į pačią psichikos ligos stigmą ir jos elementus, išban-dyti tyrimo metodologiją, kurią vėliau būtų galima taikyti ir tiriant požiūrį į atskiras psichikos ligas. Psi-chikos sveikatos priežiūros specialistų nuostatos dėl psichikos liga sergančių asmenų Lietuvoje yra mažai tyrinėtos, todėl pradiniame etape verta tirti ir apiben-drintą požiūrį į psichikos ligas. Žvalgomasis tyrimas parodė, kad parengti klausimynai studentams lengvai suprantami, tyrimas nėra per daug ilgas ir varginan-tis, klausimynų vidinis suderinamumas yra pakanka-mas grupiniams tyrimams, tačiau kitos psichometri-nės charakteristikos turėtų būti toliau analizuojamos ir tikslinamos.

Šio tyrimo rezultatų apibendrinimo galimybes ri-boja vieno universiteto studentų imtis. Nors psicho-logų ir socialinio darbo specialistų rengimą reguliuo-ja studijų reglamentai, kuriais siekiama užtikrinti, jog

skirtingose institucijose parengti specialistai turėtų tokias pačias žinias ir įgūdžius, vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad atliekant tyrimą kitose ins-titucijose būtų gautas kiek kitoks rezultatas dėl be-siskiriančių studijų programų, dėstytojų ir pan. Dėl riboto tiriamųjų skaičiaus šiame tyrime neanalizuoti vyrų ir moterų skirtumai, taip pat tarpusavyje nely-ginti būsimieji psichologai ir socialiniai darbuotojai. Ši analizė planuojama ateityje, atlikus didesnės ap-imties tyrimą. Į tyrimą taip pat numatoma įtraukti ir jau dirbančius psichologus bei socialinio darbo spe-cialistus, šitaip dar praplečiant profesinės patirties spektrą. Išsamiam psichikos sveikatos priežiūros specialistų nuostatų dėl psichikos liga sergančių as-menų vertinimui būtų svarbu įtraukti ir psichiatrus bei psichikos sveikatos slaugytojus. Tik psichologi-jos ir socialinio darbo studentų tyrimas taip pat ne-leidžia palyginti gautų rezultatų su bendrojoje popu-liacijoje vyraujančiomis nuostatomis dėl psichikos liga sergančių asmenų, todėl ateityje būtina į tyrimą įtraukti ir lyginamąją tiriamųjų grupę. Šiame tyrime taikoma skerspjūvio tyrimo schema riboja galimybes vertinti stigmatizuojančių nuostatų dinamiką studijų metu. Kokybiškam nuostatų pokyčiui įvertinti būtini longitudiniai tyrimai.

Apibendrinant galima teigti, kad psichologijos ir socialinio darbo magistro studijų studentai yra atvi-resni, mažiau diskriminuojantys, labiau pritariantys psichikos liga sergančiųjų integracijai į bendruomenę. Tačiau tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad vyresnių ir jaunesnių kursų studentai nesiskiria pagal nemažą dalį stigmatizuojančių nuostatų, nors tokių skirtumų būtų galima tikėtis. Tai skatina pasvarstyti apie tikslinių specialistams skirtų stigmatizacijos mažinimo inter-vencijų svarbą specialistų rengimo programose.

IŠVADOS1. Vyresnių kursų psichologijos ir socialinio dar-

bo studentai pasižymi palankesne nuostata dėl psichikos liga sergančių asmenų integracijos į bendruomenę.

2. Didesnis atsiribojimas nuo psichikos liga sergan-čių asmenų ir nepritarimas jų integracijai į ben-druomenę stipriausiai susiję su baimės ir grėsmės jausmais.

3. Asmeninė studentų psichikos sveikatos paslaugų patirtis susijusi su mažesniu atsiribojimu nuo psi-chikos liga sergančių asmenų ir mažesne stigma kreiptis pagalbos.


2016/1(72) 67


Literatūra 1. Crisp AH. Stigmatisation of people with mental illnesses. Br J

Psychiatry. 2000 Jul 1;177(1):4-7. 2. Aromaa E, Tolvanen A, Tuulari J, Wahlbeck K. Predictors of

stigmatizing attitudes towards people with mental disorders in a general population in Finland. Nord J Psychiatry. 2011 Apr;65(2):125-32.

3. Lammie C, Harrison TE, Macmahon K, Knifton L. Practitioner attitudes towards patients in forensic mental health settings. J Psychiatr Ment Health Nurs. 2010 Oct;17(8):706-14.

4. Pūras D, Šumskienė E, Veniūtė M, Šumskas G, Juodkaitė D, Murauskienė L ir kt. Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.

5. Mårtensson G, Jacobsson JW, Engström M. Mental health nursing staff ’s attitudes towards mental illness: an analysis of related factors. J Psychiatr Ment Health Nurs. 2014 Nov;782-8.

6. Corrigan PW, Mittal D, Reaves CM, Haynes TF, Han X, Morris S et al. Mental health stigma and primary health care decisions. Psychiatry Res. 2014 Aug 15;35-8.

7. Corrigan PW, Kerr A, Knudsen L. The stigma of mental illness: Explanatory models and methods for change. Appl Prev Psychol. 2005 Sep;11(3):179-90.

8. Tucker JR, Hammer JH, Vogel DL, Bitman RL, Wade NG, Maier EJ. Disentangling self-stigma: Are mental illness and help-seeking self-stigmas different? J Couns Psychol. 2013;60(4):520-31.

9. Vogel DL, Bitman RL, Hammer JH, Wade NG. Is stigma internalized? The longitudinal impact of public stigma on self-stigma. J Couns Psychol. 2013;60(2):311-6.

10. Vogel DL, Wade NG, Haake S. Measuring the self-stigma associated with seeking psychological help. J Couns Psychol. 2006;53(3):325-37.

11. Feldman DB, Crandall CS. Dimensions of Mental Illness Stigma: What About Mental Illness Causes Social Rejection? J Soc Clin Psychol. 2007 Feb;26(2):137-54.

12. Gabbidon J, Clement S, van Nieuwenhuizen A, Kassam A, Brohan E, Norman I et al. Mental Illness: Clinicians’ Attitudes (MICA) scale-psychometric properties of a version for healthcare students and professionals. Psychiatry Res. 2013 Mar 30; 206(1):81-7.

13. Jasiukevičiūtė T, Danilevičiūtė V, Pajarskienė B. Būsimų medicininės, psichologinės ir socialinės pagalbos specialistų požiūris į priklausomybę besigydančius asmenis. Visuomenės sveikata. 2010;3(50):90-9.

14. Dipaula BA, Qian J, Mehdizadegan N, Simoni-Wastila L. An Elective Psychiatric Course to Reduce Pharmacy Students’ Social

Distance Toward People With Severe Mental Illness. Am J Pharm Educ. 2011;75(4).

15. Jorm AF, Griffiths KM. The public’s stigmatizing attitudes towards people with mental disorders: how important are biomedical conceptualizations? Acta Psychiatr Scand. 2008 Oct;118(4):315-21.

16. Link BG, Yang LH, Phelan JC, Collins PY. Measuring Mental Illness Stigma. Schizophr Bull. 2004 Jan 1;30(3):511-41.

17. Smith AL, Cashwell CS. Stigma and Mental Illness: Investigating Attitudes of Mental Health and Non-Mental-Health Professionals and Trainees. J Humanist Couns Educ Dev. 2010 Sep 23;49(2):189-202.

18. Heatherton TF, Kleck RE, Hebl MR, Hull JG. The social psychology of stigma. New York: The Guilford press, 2000.

19. Dudley JR. Confronting Stigma within the Services System. Soc Work. 2000 Oct 1;45(5):449-55.

20. Jones E, Farina A, Hastorf A, Marks H, Miller D, Scott R et al. Social stigma: The psychology of market relationships. W. H. Freeman, 1984.

21. Ahmedani BK. Mental Health Stigma: Society, Individuals, and the Profession. J Soc Work. 2011;8(2):1-16.

22. Bassiri M, Lyons Z, Hood S. Stigmatisation of Psychiatrists: Experiences of Psychiatrists and Psychiatric Registrars in Western Australia. Education Research and Perspectives. 2011;38(2):35-44.

23. Mann CE, Himelein M. Factors Associated With Stigmatization of Persons With Mental Illness. Psychiatr Serv. 2004;55(2):185-7.

24. Corrigan PW, Rowan D, Qreen A, Lundin R, River P, Wasowski KU et al. Challenging Two Mental Illness Stigmas: Personal Responsibility and Dangerousness. Schizophr Bull. 2002;28(2):293-310.

25. McAuley E, Duncan TE, Russell DW. Measuring Causal Attributions: The Revised Causal Dimension Scale (CDSII). Personal Soc Psychol Bull. 1992 Oct 1;18(5):566-73.

26. Taylor SM, Dear MJ. Scaling Community Attitudes Toward the Mentally III. Schizophr Bull. 1981;7(2):225-40.

27. Paulhus DL. Measurement and control of response bias. In: Robinson JR, Shaver PR, Wrightsman LS, editors. Measures of personality and social psychology attitudes. San Diego: Academic Press, 1991;17-59.

28. Ouellette-Kuntz H, Burge P, Brown HK, Arsenault E. Public Attitudes Towards Individuals with Intellectual Disabilities as Measured by the Concept of Social Distance. J Appl Res Intellect Disabil. 2010 Mar;23(2):132-42.

29. Adewuya AO, Makanjuola RO. Social distance towards people with mental illness in southwestern Nigeria. Aust N Z J Psychiatry. 2008 May;42(5):389-95.

30. Smith AL, Cashwell CS. Social Distance and Mental Illness: Attitudes Among Mental Health and Non-Mental Health Professionals and Trainees. Proffesional Councelor Res Pract. 2011;1(1):13-20.

68 2016/1(72)


SummaryThe aim of this study was to analyze attitudes of

psychology and social work students towards people with mental illness.

Methods. 207 psychology (68.6 %) and social work (31.4 %) students (mean age 22.3) from bachelors and masters programs (from first to sixth year of the studies) participated in the study. Students answered several questionnaires addressing different forms of stigma related to mental illness. Measures of social distance, stigmatizing emotions, causal attribution, community attitudes and stigma of mental health seeking, as well as, social desirability were employed.

Results. Statistical analysis revealed that master program students more strongly support integration of people with mental illness into communities. Statistical tendency was observed for decreased fear of people with mental illness but increased belief that mental illnesses are stable and longstanding. Stronger fear was related to higher social distance and more negative community attitudes toward mental illness. Students, who had been used mental health services by themselves, reported lower social distance and had less expressed stigma of help seeking. The tendency for a relationship between working

with people with mental illness and lower social distance, as well as, more positive community attitudes was also observed.

Conclusion. Master program students report more positive community attitudes towards mentally illness than bachelor program students. The stronger need for social distance from people with mental illness and the more negative community attitudes toward mentally ill are related to stronger feeling of fear and threat. Personal experience of using mental health services is related with lower social distance and lower stigma of help seeking.

Keywords: stigma of mental illness, stigmatizing beliefs, psychology students, social work students.

Correspondence to Aistė PranckevičienėDepartment of General Psychology, Vytautas Magnus UniversityJonavos str. 66/328, LT-44191 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 27 November 2015, accepted 15 January 2016

Attitudes of psychology and social work students towards people with mental illness

Aistė Pranckevičienė1, Auksė Endriulaitienė1, Rasa Markšaitytė1, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė1, Douglas R. Tillman2, David D. Hof2, Kiphany Hof2 1Vytautas Magnus University, 2University of Nebraska at Kearney (USA)

2016/1(72) 69


LIETUVOS PIRMŲ KLASIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO POKYČIAI PENKERIŲ METŲ LAIKOTARPIU. TARPTAUTINIO COSI TYRIMO DUOMENYS (2008, 2010 IR 2013 M.)

Vilma Žaltauskė1, 2, Aušra Petrauskienė1, 2

1Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profilaktinės medicinos katedra, 2Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Sveikatos tyrimų insti tutas

SantraukaStraipsnyje analizuojamas Lietuvos pirmokų fizinis aktyvumas ir veiksniai, susiję su vaikų fizine veikla. Tyrimo duo-

menys yra didelės mokslinės Lietuvos vaikų augimo stebėsenos studijos dalis. Tyrimo tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos pirmų klasių mokinių fizinį aktyvumą, jo komponentus ir pokyčius

penkerių metų laikotarpiu. Tyrimo metodai. Šalį reprezentuojantys pirmų klasių mokinių tyrimai atlikti 2008, 2010 ir 2013 m., dalyvaujant tarp-

tautinėje PSO Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyvoje (angl. WHO European Childhood Obesity Surveillance Initiative, COSI). Tyrimuose buvo naudojamos standartizuotos anketinės apklausos, apklausiant pirmokų tėvus ir moky-klų atstovus. Vaikų fizinis aktyvumas vertintas analizuojant pirmokų tėvų (n = 14 405) apklausos duomenis bei atsižvel-giant į pirmokų kūno kultūros pamokų skaičių ir trukmę, vertintą pagal mokyklų atstovų (n = 433) anketines apklausas. Apskaičiuotas kiekvieno vaiko suminis fizinio aktyvumo indeksas (SFAI).

Rezultatai. Visais tyrimo metais pusė jame dalyvavusių šeimų nurodė gyvenančios netoli (mažiau nei 1 km) moky-klos, tačiau kiekvienais tyrimo metais šitaip teigiančių tėvų statistiškai reikšmingai mažėjo, taip pat reikšmingai mažėjo fiziškai aktyviai (pėsčiomis) ugdymo įstaigas pasiekiančių vaikų dalis. Iš sporto užsiėmimus lankiusių pirmokų 2008 m. tris kartus per savaitę sporto būrelius lankė didžioji dalis (42,2 proc.) tiriamųjų, o 2010 ir 2013 m. didžioji dalis sportuo-jančių vaikų į sporto užsiėmimus eidavo du kartus per savaitę (atitinkamai 38,2 proc. ir 42,8 proc.).

Apibendrinimas. Dauguma Lietuvos pirmokų 2008, 2010 ir 2013 m. buvo pakankamai fiziškai aktyvūs. Daugiau nei pusė šalies pirmokų pėsčiomis nuvykdavo ir grįždavo iš mokyklos. Daugiau nei pusė tiriamųjų darbo dienomis ir savaitgaliais 2–3 val. žaisdavo fiziškai aktyvius žaidimus lauke ir trečdalis lankė sporto ar šokių būrelius. Bėgant metams stebima visų minėtų rodiklių mažėjimo tendencija.

Reikšminiai žodžiai: pirmokai, fizinis aktyvumas, dalyvavimas sporto būreliuose.

Adresas susirašinėti: Vilma Žaltauskė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profilaktinės medicinos katedraTilžės g. 18, 47181 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASFiziškai aktyviai leidžiamas laikas, nesvarbu, ar vaikai žaidžia lauke, lipa laiptais, šoka ar vedžioja šunį, teikia neišmatuojamą naudą fizinei ir psichi-nei augančio žmogaus sveikatai [1, 2]. Fizinis ak-tyvumas skatina darnų vaiko augimą ir vystymąsi, didina griaučių raumenų pajėgumą, lavina judesių

koordinaciją ir pusiausvyrą, treniruoja ir stiprina šir-dies raumenį, teigiamai veikia kvėpavimo sistemą, pagreitina medžiagų ir energijos apykaitą, mažina tikimybę turėti antsvorio ar nutukti ir riziką sirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, gerina psichikos sveikatą, daro teigiamą poveikį nuotaikai, dėmesio sukaupimui, atminčiai, didina atsparumą stresui, turi įtakos akademiniams pasiekimams ir socializacijai [3–7]. Atsižvelgiant į mokslinius tyrimus, įrodančius fizinio aktyvumo ir sveikatos sąsajas, pradėta rutiniš-kai stebėti ir vertinti vaikų fizinį aktyvumą ir jį sąly-gojančius veiksnius.

Pastarųjų metų moksliniai tyrimai atskiruose Eu-ropos regionuose pateikia skirtingus vaikų fizinio aktyvumo rodiklių duomenis, tačiau daugelyje šalių

70 2016/1(72)


daugiau nei 50 proc. jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs [8–10]. Nu-statyta, kad mažiausiai fiziškai aktyvių vaikų yra Pie-tų Europos šalyse, daugiausia – Šiaurės ir Rytų Euro-pos regionuose [11].

Lietuvoje mokslinių darbų, kuriuose būtų ana-lizuojamas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vai-kų, ypač pirmokų, fizinis aktyvumas, nėra daug. B. Strukčinskienė su bendraautoriais 2011–2012 m. atliko trijų didžiųjų Lietuvos miestų pradinių klasių mokinių fizinio aktyvumo tyrimą. Apklausti 422 pra-dinėse klasėse besimokančių vaikų tėvai. Nustatyta, kad 62,1 proc. vaikų į mokyklą ėjo pėsčiomis. Dau-gelis pradinių klasių mokinių turėjo tris savaitines judėjimui skirtas pamokas ir 10,3 proc. vaikų laisva-laikiu sportavo [12]. 2008 m. atliktas visų dešimties apskričių ketvirtų klasių mokinių fizinio aktyvumo tyrimas, kurio metu buvo apklausti 1 038 mokiniai. Nustatyta, jog daugiau nei pusė tirtų vaikų lankė sporto mokyklą ar klubą ir skyrė tam nuo 1 iki 3 val. per savaitę; kasdien arba kelis kartus per savaitę ak-tyvūs lauke buvo 83,5 proc. berniukų ir 76,3 proc. mergaičių [13]. 2013 m. atlikta 6 Klaipėdos mies-to mokyklų 3–4 klasių mokinių tėvų anketinė ap-klausa. Anonimiškai apklausti 349 pradinių klasių mokinių tėvai. Tyrimo duomenimis, 37 proc. vaikų skyrė apie 1–2 val. savarankiškam judėjimui patal-pose ir 30,1 proc. – judėjimui lauke. Nustatyta, kad 24,9 proc. vaikų organizuotam fiziniam aktyvumui (sporto, šokių būreliams ir kt.) darbo dienomis skyrė iki 1 val.; 36,7 proc. – 1–2 val. [14].

Vis dėlto dažniau pavyksta rasti mokslinių publi-kacijų, kuriose analizuojamas paauglių fizinis akty-vumas. Tokie duomenys, reprezentuojantys įvairių Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, mokinių fizinį aktyvumą, pateikiami kas ketverius metus atliekant mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimą, kurio metu apklausiami 11, 13 ir 15 metų mokiniai. Taip pat svarbu paminėti, kad iki šiol nėra bendros vaikų fizinio aktyvumo vertinimo metodi-kos, todėl sunku palyginti Lietuvos ir kitų Europos šalių tyrimų rezultatus.

Šio straipsnio tikslas – įvertinti ir apibūdinti Lie-tuvos pirmokų fizinį aktyvumą, jo komponentus ir pokyčius per penkerius metus nuo 2008 iki 2013 m.

TYRIMO METODIKALietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Profilaktinės medicinos katedros darbuotojai nuo 2007 m. vykdo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) koordinuojamą Europos vaikų nutukimo

stebėsenos (angl. European Childhood Obesity Sur-veillance Initiative, COSI) projektą. Šios PSO inicia-tyvos tikslas – rutiniškai vertinti pradinio mokyklinio amžiaus vaikų mitybos būklę ir gyvensenos ypatu-mus. Tiksline projekto grupe pasirinkti pirmų klasių mokiniai. Tyrimai atlikti 2008, 2010 ir 2013 m. Ren-kant anketinius duomenis buvo apklausiami pirmokų tėvai ir mokyklų atstovai. Visuose trijuose tyrimų eta-puose Lietuvą reprezentuojanti tiriamųjų imtis buvo sudaryta daugiapakopės imties (apskritis, mokykla, klasė) atrankos metodu. Tiriamosios mokyklos buvo pasirinktos iš LR švietimo ir mokslo ministerijos at-siųstų ugdymo įstaigų sąrašų. Naudotas lizdinės at-rankos metodas, atrankos vienetu laikant klasę. Da-lyvauti tyrime buvo kviečiami visi pasirinktoje kla-sėje besimokantys pirmokai. Tirti tik tie vaikai, kurie turėjo raštišką tėvų sutikimą dalyvauti tyrime. Vaikų fizinis aktyvumas vertintas analizuojant pirmokų tėvų (n = 14 405) anketinės apklausos duomenis ir įvertinant pirmokų kūno kultūros pamokų skaičių bei trukmę, pateiktus mokyklos grįžtamuosiuose lapuo-se. Analizuojant vaikų fizinį aktyvumą buvo vertinti šie komponentai: kūno kultūros pamokų skaičius ir trukmė, sporto arba šokių būrelių lankymas ir dažnis per savaitę, aktyvūs žaidimai ir trukmė lauke, nuvy-kimo ir grįžimo iš mokyklos būdai. Berniukų ir mer-gaičių dalis visais tyrimų metais buvo proporcingai panaši ir statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p = 0,23). Dauguma tirtų pirmokų buvo septynerių ir aštuonerių metų, šešiamečių ir devynmečių ištirtose imtyse buvo nedaug, todėl šių vaikų duomenys toliau nebuvo analizuojami (1 lentelė).

Apskaičiuotas kiekvieno tiriamojo suminis fizinio aktyvumo indeksas (SFAI), sudarytas susumuojant pirmokų intensyvios fizinės veiklos dažnį per savaitę,

1 lentelė. Lietuvos pirmokų skirstinys pagal demografi-nes charakteristikas

Tyrimo metai2008 2010 2013

Iš viso pn % n % n %

LytisBerniukai 2 749 51,7 2 663 50,2 1 911 50,5 7 323

0,23Mergaitės 2 566 48,3 2 643 49,8 1 873 49,5 7 082Iš viso 5 315 100 5 306 100 3 784 100 14 405

Amžius6 m. 41 0,8 47 0,9 15 0,4 1037 m. 3 528 66,4 3 620 68,2 2 630 69,5 9 7788 m. 1 720 32,4 1 620 30,5 1 135 30,1 4 4759 m. 26 0,5 19 0,4 4 0,1 49Iš viso 5 315 100 5 306 100 3 784 100 14 405

2016/1(72) 71


išreikštą valandomis, t. y. prie fiziškai aktyvių žai-dimų lauke pridedant lankomų sporto arba šokių būrelių bei kūno kultūros pamokų valandų skaičių per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 20: 2012 „Neformaliojo vaikų švietimo progra-mų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavi-mai“, padaryta prielaida, kad kūno kultūros pamoko-se ir sporto / šokių būreliuose vaikai juda intensyviai; pirmokų lankomas sporto arba šokių užsiėmimas trunka 45 min. Pakankamai fiziškai aktyviais buvo laikyti tie pirmokai, kurie, atsižvelgiant į PSO fizinio aktyvumo rekomendacijas, kasdien bent po 1 valan-dą užsiėmė vidutinio arba aukšto intensyvumo fizine veikla [15]. Matematinė statistinė analizė atlikta SAS for Windows programa. Nagrinėjant duomenis nau-dota aprašomoji statistika. Nepriklausomumo hipote-zė tarp kintamųjų įvertinta chi kvadratu kriterijumi, aposterioriniams palyginimams taikytas chi kvadratu kriterijus su Bonferroni pataisa. Analizuojant kieky-binių kintamųjų skirtumus, taikytas neparametrinis Kruskalo ir Voliso (Kruskal-Wallis) kriterijus, apos-terioriniams palyginimams naudotas Tukey‘o meto-das. Statistinis hipotezių reikšmingumas patvirtintas, kai p < 0,005.

REZULTATAI Analizuojant vaikų fizinį aktyvumą svarbu vertinti ne tik esminius vaiko fizinio aktyvumo komponentus – dalyvavimą sporto būreliuose, aktyvų žaidimą lauke, bet ir kitus veiksnius, kurie susiję su kasdiene vaikų fizine veikla, nors ir netiesiogiai. Visais tyrimo me-tais pusė dalyvavusių šeimų nurodė gyvenančios ne-toli (mažiau nei 1 km) mokyklos, tačiau vėlesniuose

tyrimuose šitaip teigiančių tėvų statistiškai reikšmin-gai mažėjo (1 pav.). Kiekvieno kito tyrimo metu buvo nustatyta vis didesnė šeimų, gyvenančių toliau (5 km ir daugiau) nuo ugdymo įstaigos, dalis (p < 0,001).

Vertinant pirmokų nuvykimo ir grįžimo iš moky-klos būdus nustatyta, kad visais tyrimo metais apie pusė pirmokų ugdymo įstaigą pasiekdavo pėsčiomis, tačiau reikšmingai dažniau pėsti grįždavo iš moky-klos negu vykdavo į ją. Nustatyta, kad tiek fiziškai aktyviai nuvykstančių, tiek grįžtančių iš ugdymo įs-taigos pirmokų kiekvienais tyrimo metais statistiškai reikšmingai mažėjo (2 pav.).

Analizuojant, kaip Lietuvos 7–8 m. amžiaus vai-kai lanko sporto būrelius 2008, 2010 ir 2013 m., nustatyta, kad trečdalis (atitinkamai 31,7 proc., 35,1 proc. ir 33,2 proc.) pirmokų, neatsižvelgiant į jų lytį, lankė sporto ar šokių būrelius. Lyginant sporto būrelių lankymą pagal lytį, nė vienais tyrimo metais statistiškai reikšmingų skirtumų nenustaty-ta. Tačiau reikšmingai skyrėsi sporto būrelių lan-kymas skirtingais tyrimo metais: mažiausiai sporto būrelius lankiusių vaikų buvo 2008 m., lyginant su 2010 ir 2013 m. (3 pav.).

Iš sporto užsiėmimus lankiusių pirmokų 2008 m. sporto būrelius tiriamieji dažniausiai lankė tris kar-tus per savaitę (42,2 proc.), o 2010 ir 2013 m. di-džioji dalis sportuojančių vaikų į sporto užsiėmimus eidavo du kartus per savaitę (atitinkamai 38,2 proc. ir 42,8 proc.). Analizuojant sporto būrelių lankymo dažnumą, stebimos ir kitos tendencijos: statistiškai reikšmingai išaugo 1 ir 2 kartus per savaitę ir suma-žėjo 3 ir 4 kartus per savaitę sporto būrelius lankan-čių vaikų procentinė dalis (4 pav.).

0

10

20

30

40

50

60

2008 m. 2010 m. 2013 m.

54,2

29,3

16,5

52*

28*

20*

49,7*

29,8*

20,5*

Proc

.

Mažiau nei 1 km 1–4 km 5 km ir daugiau

*p < 0,001, lyginant su 2008 m. taikytas Bonferroni testas

1 pav. Atstumo nuo namų iki ugdymo įstaigos pasiskirs-tymas tyrimo metais

0

10

20

30

40

50

60

70

2008 m. 2010 m. 2013 m.

63,1

50,6**

58,9*

47,4

58,7*

45,4*

Proc

.

Atvyksta į mokyklą Grįžta iš mokyklos

*p < 0,001, lyginant su 2008 m.**p < 0,05, lyginant su 2010 m. taikytas Bonferroni testas

2 pav. Fiziškai aktyviai (pėsčiomis arba dviračiu) ugdymo įstaigas pasiekiančių pirmokų dalis tyrimo metais

72 2016/1(72)


Apklausos metu domėtasi pirmokų aktyvių žai-dimų lauke trukme darbo dienomis ir savaitgaliais. Visais tyrimo metais savaitgaliais vaikai lauke fi-ziškai aktyvius žaidimus žaisdavo ilgiau nei darbo dienomis (2 lentelė). Nustatyta, kad darbo dieno-mis tik trečdalis vaikų judriuosius žaidimus lauke žaisdavo 3 val. ir daugiau (> 180 min.), atitinkamai 33,28 proc., 28,32 proc. ir 24 proc.; o savaitgaliais šis skaičius išaugo daugiau nei du kartus ir buvo atitin-kamai 83,19 proc., 77,89 proc. ir 68,23 proc. Per pen-kerius metus išryškėjo ir kita tendencija – kiekvienais tyrimo metais darbo dienomis ir savaitgaliais daugė-jo visai nežaidžiančių lauke arba žaidžiančių trumpai (30–60 min.), atitinkamai mažėjo 2–3 val. judriuo-sius žaidimus žaidžiančių vaikų dalis.

Vertinant, kiek laiko per visą dieną pirmokas būna fiziškai aktyvus, apskaičiuotas suminis fizinio akty-vumo indeksas (SFAI). Nustatyti statistiškai reikš-mingi skirtumai, vertinant tiriamųjų fiziškai aktyviai praleidžiamo laiko (min.) per dieną vidurkį 2008, 2010 ir 2013 m. Kiekvienais tyrimo metais berniukų ir mergaičių fiziškai aktyviai praleidžiamo laiko vi-durkis (min.) reikšmingai mažėjo. Visais tyrimo me-tais, nepriklausomai nuo lyties, šis vidurkis buvo ne mažesnis nei 2 val. per dieną (3 lentelė). Nustatyta, kad visais tyrimo metais dauguma Lietuvos pirmo-kų buvo pakankamai fiziškai aktyvūs (atitinkamai 97,6 proc., 96,8 proc. ir 93,7 proc.), berniukų ir mer-gaičių procentinė dalis nesudarė reikšmingų išskirčių (p > 0,05; 5 pav.), tačiau vertinant dinamiką stebimos neigiamos kitimo tendencijos.

10

15

20

25

30

35

40

2008 m. 2010 m. 2013 m.

31,1**31,7** 32,4**

34,6*35,1* 35,6* 34,4* **

33,2 * **

32,1*

Proc

.

Berniukai Mergaitės Bendrai


3 pav. Sporto būrelius lankančių berniukų ir mergaičių dalis skirtingais tyrimo metais

0

10

20

30

40

50

2008 m. 2010 m. 2013 m.

28,7**

0,22**

42,2**

29,9**

24,9*

38,2*

24,9*

12,01*15,9* **

42,8 * **

24,9* **

16,4* **

Proc

.

1 kartą per sav. 2 kartus per sav.

3 kartus per sav. 4 ir daugiau kartų per sav.

*p < 0,001, lyginant su 2008 m. **p < 0,001, lyginant su 2010 m. taikytas Bonferroni testas

4 pav. Pirmokų sporto būrelių lankymo dažnio skirstinys tyrimo metais

2 lentelė. Pirmokų fiziškai aktyvių žaidimų lauke trukmė (min.) darbo dienomis ir savaitgaliais

Judrieji žaidimai lauke

Tyrimo metai2008 2010 2013

n % n % n %Darbo dienomis

Visai nežaidžia 137 3,17 161 3,59 198 5,3730 min. 273 6,31 336 7,49 439 11,9160 min. 881 20,37 1 102 24,58 1 048 28,42120 min. 1 594 36,86 1 615 36,02 1 117 30,30180 min. 1 439 33,28 1 270 28,32 885 24Iš viso 4 324 100 4 484 100 3 687 100

SavaitgaliaisVisai nežaidžia 21 0,50 28 0,64 30 0,8430 min. 28 0,66 43 0,99 75 2,1060 min. 169 3,99 216 4,96 324 9,05120 min. 494 11,66 672 15,43 708 19,78180 min. 3 523 83,19 3 396 77,98 2 442 68,23Iš viso 4 235 100 4 355 100 3 579 100

3 lentelė. Pirmokų fiziškai aktyviai leidžiamo laiko per dieną vidurkiai (min.) skirtingais tyrimo metais, atsižvel-giant į lytį (pagal SFAI)

Pirmokų fizinis aktyvumas per dieną, vidurkiai (min.)Tyrimo metai Lytis n X SN

2008Berniukai 1 942 160,71** 43,17Mergaitės 1 923 155,86** 45,15Iš viso 3 865 158,30** 44,23

2010Berniukai 1 965 151,14* 44,04Mergaitės 2 030 148,19* 45,59Iš viso 3 995 149,64* 44,85

2013Berniukai 1 579 141,97* ** 50,38Mergaitės 1 525 141,43* ** 49,24Iš viso 3 104 141,70* ** 49,82

*p < 0,001, lyginant su 2008 m.**p < 0,001, lyginant su 2010 m. taikytas Tukey‘o kriterijus

2016/1(72) 73


REZULTATŲ APTARIMAS Straipsnyje pateikiami Lietuvos pirmokų fizinio ak-tyvumo pokyčiai per penkerius metus. Pristatyti duo-menys yra didelės mokslinės Lietuvos vaikų augimo stebėsenos studijos dalis.

Europoje ir visame pasaulyje atliekami tyrimai patvirtina, jog atstumas nuo namų iki mokyklos yra reikšmingas veiksnys, lemiantis moksleivių kelia-vimo į mokyklą būdą ir šitaip darantis įtaką ben-dram jų fiziniam aktyvumui. Moksliniuose darbuo-se teigiama, kad, didėjant atstumui nuo namų iki mokyklos, mokinių, keliaujančių pėsčiomis, dalis mažėja [16–19]. Mūsų tyrimo duomenimis, statis-tiškai reikšmingai mažėjo fiziškai aktyviai (pėsčio-mis arba dviračiu) į ugdymo įstaigas atvykstančių ir grįžtančių pradinukų procentinė dalis. Taip pat nustatyta, kad kiekvienais tyrimo metais mažėjo arti mokyklos gyvenančių mokinių. Būtina paminėti, kad, nepaisant šių atstumo iki mokyklos pokyčių, visais tyrimo metais apie pusė Lietuvos pirmokų fi-ziškai aktyviai – pėsčiomis ar dviračiu – pasiekda-vo savo mokyklas. Panašūs rezultatai gauti kitame nacionaliniame tyrime „Mokinių vykimo į mokyklą ir grįžimo iš jos sauga“, kurį 2010 m. 28 Lietuvos savivaldybėse atliko Higienos instituto specialistai [20]. Tyrimo metu apklausti 3, 5 ir 9 klasių moki-niai. Nustatyta, kad 50,4 proc. tiriamųjų į mokyklą vyko pėsčiomis.

Lyginant mūsų tyrimo rezultatus su užsienio ša-lyse atliktais moksliniais darbais, galima paminėti 2007–2008 m. aštuoniose Europos valstybėse (Ita-lija, Estija, Kipras, Belgija, Švedija, Vengrija, Vo-kietija ir Ispanija) vykdytą IDEFICS tyrimą, kurio

metu buvo tiriami 2–10 metų vaikai, suskirstyti į dvi amžiaus grupes: ikimokyklinukus (nuo 2 iki 6 m.) ir pradinukus (nuo 6 iki 10 m.). Tarptautinio tyri-mo metu atlikta tėvų anketinė apklausa ir nustatyta, kad 31,8 proc. visų tyrime dalyvavusių pradinukų į mokyklą nuvykdavo ir grįždavo iš jos pėsčiomis arba dviračiu [21]. Vokietijoje ir Ispanijoje tokių pradinukų nustatyta panaši procentinė dalis, kaip ir Lietuvoje (atitinkamai 52,8 proc. ir 65,5 proc.), o Estijoje – mažesnė dalis (atitinkamai 29,8 proc.) vaikų mokyklas pasiekdavo keliaudami pėsčiomis ar dviračiu.

Mūsų tyrimo duomenimis, trečdalis Lietuvos 7–8 m. mergaičių ir berniukų lankė sporto ar šokių būrelius ir ši proporcija išliko stabili visais tyrimo metais. Gerokai didesnis pradinukų sporto būrelių lankymo dažnis buvo nustatytas 2011 m. R. Stuko su kolegomis atliktame Vilniaus miesto pradinių (pir-mos, antros ir trečios) klasių mokinių gyvensenos tyrime [22]. Šio tyrimo duomenimis, 73,3 proc. pra-dinukų lankė kokią nors sporto sekciją. Lygindami mūsų tyrimo rezultatus su S. Laskienės ir bendraau-torių (2008 m.) atlikto 10 Lietuvos miestų ketvirtų klasių mokinių fizinio aktyvumo tyrimo rezultatais, rodančiais, kad 65,06 proc. berniukų ir 43,44 proc. mergaičių lankė sporto įstaigas [12], galime teigti, kad vyresnių klasių mokiniai dažniau nei pirmokai užsiima sustruktūrinta sportine veikla. Tokius rezul-tatų skirtumus būtų galima paaiškinti didesniu vyres-nių klasių mokinių savarankiškumu ir įsitraukimu į popamokinę veiklą. Kita vertus, Lietuvos bendro-jo lavinimo mokyklose pradinių klasių mokiniams sporto būrelių pasiūla yra gerokai mažesnė nei vy-resniesiems. Minėto IDEFICS tyrimo duomenimis, panašus skaičius sporto būrelius lankiusių vaikų nu-statytas Vengrijoje (42,1 proc. berniukų ir 35,9 proc. mergaičių). Estijoje ir Švedijoje sporto būrelius lan-kiusių vaikų dalis, lyginant su Lietuvos pirmokais, buvo dvigubai didesnė (atitinkamai 71,7 proc. ir 75,4 proc. berniukų bei 73,3 proc. ir 79,8 proc. mer-gaičių) [21].

Tyrimo metu nustatyta, kad trečdalis pirmokų dar-bo dienomis aktyviam ir judriam žaidimui lauke skir-davo 2 val., o savaitgaliais dauguma vaikų lauke žais-davo 3 val. per dieną. Panašūs tyrimo rezultatai gauti N. Strazdienės ir kolegų 2014 m. Klaipėdos miesto ir apskrities mokyklose atliktame 1–3 kl. mokinių gyvensenos tyrime [23]. Šio tyrimo duomenimis, ju-driesiems žaidimams ir sportui lauke darbo dienomis 35,1 proc. vaikų skyrė 2 val. Autoriai nustatė, kad ju-drieji žaidimai savaitgaliais buvo žaidžiami 2,3 karto

90

92

94

96

98

100

2008 m. 2010 m. 2013 m.

98,09**

96,72**96,45*

97,41**

96,54*96,36*

93,35* **

93,56* **93,77* **

Proc

.

Berniukai Mergaitės Bendrai


5 pav. Pakankamai fiziškai aktyvių berniukų ir mergaičių dalis (pagal SFAI) skirtingais tyrimų metais

74 2016/1(72)


rečiau, lyginant su 2013 m. Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyrimo rezultatais. Minėtų autorių duome-nimis, savaitgaliais tik 29,1 proc. vaikų šiai veiklai skyrė 3 val.

APIBENDRINIMASDauguma Lietuvos pirmokų 2008, 2010 ir 2013 m. buvo pakankamai fiziškai aktyvūs. Daugiau nei pusė

šalies pirmokų pėsčiomis nuvykdavo ir grįždavo iš mokyklos. Daugiau nei pusė jų darbo dienomis ir savaitgaliais 2–3 val. žaisdavo fiziškai aktyvius žai-dimus lauke ir trečdalis lankė sporto ar šokių būre-lius. Tačiau stebima visų minėtų rodiklių mažėjimo tendencija.


Literatūra1. Harvard TH. Chan School of Public Health. Obesity Prevention

Source [Internet] [cited 2014 Nov 18]. Available from: <http://www.hsph.harvard.edu/obesity-prevention-source/obesity-causes/physical-activity-environment/>.

2. Ding D, Sallis JF, Kerr J, Lee S, Rosenberg DE. Neighborhood environment and physical activity among youth a review. Am J Prev Med. 2011 Oct;41(4):442-55.

3. Telford RM, Telford RD, Cunningham RB, Cochrane T, Davey R, Waddington G. Longitudinal patterns of physical activity in children aged 8 to 12 years: the LOOK study. Int J Behav Nutr Phys Act. 2013 Jun 21;10(1):81.

4. Telama R, Yang X, Viikari J, Välimäki I, Wanne O, Raitakari O. Physical activity from childhood to adulthood: a 21-year tracking study. Am J Prev Med. 2005 Apr;28(3):267-73.

5. Biddle SJH, Asare M. Physical activity and mental health in children and adolescents: a review of reviews. Br J Sports Med. 2011;45:886-895.

6. Timmons BW, Leblanc AG, Carson V, Connor Gorber S, Dillman C, Janssen I et al. Systematic review of physical activity and health in the early years (aged 0-4 years). Appl Physiol Nutr Metab Physiol Appliquée Nutr Métabolisme. 2012 Aug;37(4):773-92.

7. Andersen LB, Riddoch C, Kriemler S, Hills A. Physical activity and cardiovascular risk factors in children. Br J Sports Med. 2011 Sep 1;45(11):871-6.

8. Ahrens W, Bammann K, Siani A, Buchecker K, De Henauw S, Iacoviello L. IDEFICS consortium. The IDEFICS cohort: design, characteristics and participation in the baseline survey. Int J Obes. 2011;35:S3-S15.

9. Griffiths LJ, Cortina-Borja M, Sera F, Pouliou T, Geraci M, Rich C et al. How active are our children? Findings from the Millennium Cohort Study. BMJ Open. 2013 Jul 1;3(8):1-10.

10. Verloigne M, Lippevelde WV, Maes L, Yıldırım M, Chinapaw M, Manios Y et al. Levels of physical activity and sedentary time among 10- to 12-year-old boys and girls across 5 European countries using accelerometers: an observational study within the ENERGY-project. Int J Behav Nutr Phys Act. 2012 Mar 31;9(1):34.

11. Konstabel K, Veidebaum T, Verbestel V, Moreno LA, Bammann K, Tornaritis M et al. Objectively measured physical activity in European children: the IDEFICS study. Int J Obes. 2014 Sep;38(S2):S135-43.

12. Strukčinskienė B, Raistenskis J. Lietuvos pradinių klasių mokinių fizinio aktyvumo ypatumai. Visuomenės sveikata. 2012, priedas 1:101-5.

13. Laskienė S, Zuozienė IJ, Zuozas AK. Ketvirtos klasės mokinių fiziškai aktyvių ir pasyvių laisvalaikio leidimo formų analizė. Visuomenės sveikata. 2009;1(44):70-7.

14. Galkus R, Džiuvė A. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus kaimo moksleivių fizinis pajėgumas. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2009;4(25).

15. WHO. Physical Activity and Young People [Internet]. WHO. [cited 2014 Jun 10]. Available from: <http://www.who.int/dietphysicalactivity/factsheet_young_people/en/>.

16. Martin SL, Lee SM, Lowry R. National Prevalence and Correlates of Walking and Bicycling to School. Am J Prev Med. 2007 Aug;33(2):98-105.

17. McDonald NC. Household interactions and children’s school travel: the effect of parental work patterns on walking and biking to school. J Transp Geogr. 2008 Sep;16(5):324-31.

18. McDonald NC. Children’s mode choice for the school trip: the role of distance and school location in walking to school. Transportation. 2007 Jul 21;35(1):23-35.

19. Walking and Biking to School, Physical Activity and Health Outcomes [Internet]. RWJF. [cited 2015 Dec 7]. Available from: <http://www.rwjf.org/en/library/research/2009/05/walking-and-biking-to-school---physical-activity-and-health-outc.html>.

20. Mokinių vykimo į mokyklą saugos tyrimas. [cited 2015 Dec 7]. Available from: <http://www.hi.lt/uploads/pdf/projektai/Tarptauti niai/Uzsakomosios/Mokiniu%20vykimo%20i%20mokykla%20saugos%20tyrimas%20(2010).pdf>.

21. Santaliestra-Pasías AM, Mouratidou T, Verbestel V, Bammann K, Molnar D, Sieri S et al. Physical activity and sedentary behaviour in European children: the IDEFICS study. Public Health Nutr. 2014 Oct;17(10):2295-306.

22. Stukas R, Kalibatienė D, Vingras A, Dobrovolskij V, Savickaja K. Vilniaus miesto pradinių klasių mokinių gyvensena ir sveikata. Medicinos teorija ir praktika. 2011;17(4):430-6.

23. Starzdienė N, Strukčinskienė B, Griškonis S. Jaunesniojo mokykli-nio amžiaus vaikų gyvensenos ypatumai ir sveikatos stiprinimas. Visuomenės sveikata. 2015;25(4):10-15.

2016/1(72) 75


SummaryIn this paper physical activity and associated factors

of Lithuanian first-formers are analyzed. The data is a part of a huge scientific research performed on the growth surveillance study of Lithuanian children.

The objective of this research is to analyse and evaluate physical activity of first-formers, its’ components and alterations during a five year period.

Methods. The representative surveys in Lithuania were performed in 2008, 2010 and 2013 year while participating in the WHO European Childhood Obesity Surveillance Initiative – COSI. The data were collected by means of standardized questionnaires, which were filled out by parents of first-formers and representatives of schools. Physical activity of children was evaluated while analyzing the data received from parents (n = 14405) and representatives of schools (n = 433). The cumulative index of physical activity was estimated for each child.

Results. It was determined, that half of the participating families inhabited near (less than 1 km) school but with each year of the survey that percent of families significantly decreased as the active commuting (on foot) of children to and from school. The majority (42.2 %) of first-formers, who attended sport activities, participated in sport classes three times a week in 2008 but in 2010 and

2013 the majority of children attended sport classes two times a week (respectively, 38.2 % and 42.8 %).

Conclusions. The majority of first-formers in Lithuania were sufficiently physically active in 2008, 2010 and 2013. More than a half of children commuted to and from school in physically active way. More than a half of first-formers played motion games 2-3 hours per day on weekdays and weekends, and one-third of them attended sport or dance clubs. But with years all these mentioned indicators had a declining trend.

Keywords: 7–8 year children, physical activity, participation in sport.

Correspondence to Vilma Žaltauskė Lithuanian University of Health Sciences Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine Tilžės str. 18, LT-47181 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]


Alterations of physical activity of first-formers in Lithuania during a five year period. Cross-sectional results from the international COSI study (2008-2010-2013)

Vilma Žaltauskė1, 2, Aušra Petrauskienė1, 2

1Lithuanian University of Health Sciences Academy of Medicine Faculty of Public Health, 2Lithuanian University of Health Sciences Academy of Medicine Health Research Institute

76 2016/1(72)


IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ, NELANKANČIŲ IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGŲ, MITYBOS YPATUMAI

Roma Bartkevičiūtė1, 2, Albertas Barzda1, 2, Ignė Baltušytė1, Rimantas Stukas2, Sandra Bartkevičiūtė2

1Sveikatos mokymo ir l igų prevencijos centras, 2Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

SantraukaTikslas – ištirti ir įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos įpročius.Tyrimo medžiaga ir metodai. Mitybos įpročiai buvo tiriami anketiniu apklausos būdu apklausiant vaikų tėvus, globė-

jus ar senelius apie vaikų kai kurių maisto produktų vartojimo dažnumą, maitinimosi režimą ir pan. Sudaryta atsitiktinė tyrimo imtis reprezentuoja Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikus, nelankančius organizuotų kolektyvų, pagal amžiaus grupes (1–3 m. ir 3–7 m. amžiaus), lytį ir gyvenamąją vietą (miestas, kaimas). Iš viso išanalizuota 1 019 vaikų mitybos įpročiai. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis programiniu statistiniu duomenų paketu SPSS, 20.0 for Windows versija. Rezultatų skirtumų statistinis reikšmingumas nustatytas pagal χ² (chi kvadrato) kriterijų. Rezultatų skirtumas laikomas reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

Tyrimo rezultatai. Dauguma (93,3 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, pusryčius valgo kiekvieną dieną. Kasdien ir kelis kartus per dieną šviežių daržovių vartoja tik apie 60 proc. vaikų, šviežių vaisių ir uogų – 68,5 proc., o grūdinių produktų – 75,5 proc. Nepriklausomai nuo amžiaus 56,5 proc. vaikų kasdien valgo mėsos, o žuvies ir žuvų produktų kelis kartus per savaitę vartoja 43,2 proc. vaikų. Nustatyta, kad pieno produktų vaikai vartoja dažniau, palyginti su pienu: kasdien ir kelis kartus per dieną pieno vartoja 41 proc., o pieno produktų – 51,5 proc. vaikų. Nors didžioji dalis vaikų bulvių, kukurūzų ir kt. traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių nevalgo arba valgo labai retai, tačiau saldumynų nevartoja tik daugiau kaip trečdalis 1–3 m. amžiaus ir tik 3,1 proc. 3–7 m. amžiaus vaikų. Taip pat tik 7,7 proc. tėvų atsakė, kad jie niekada nesūdo patiekalų. Didžioji dalis (75,6 proc.) tėvų mano, kad jų vaikų mityba yra tinkama.

Išvados. Ne visų ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos įpročiai atitinka sveikos mitybos rekomendacijas, tačiau visi vaikai valgo įvairių maisto produktų, didžioji jų dalis vartoja sveikatai palan-kių ir nevartoja sveikatai nepalankių maisto produktų.

Reikšminiai žodžiai: ikimokyklinio amžiaus vaikai, mityba, mitybos įpročiai.

Adresas susirašinėti: Roma BartkevičiūtėSveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrasKalvarijų g. 153, 08221 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASKiekvienos visuomenės svarbiausias uždavinys yra užtikrinti gerą vaikų sveikatą bei sveiką ir ko-kybišką gyvenimą [1]. Įrodyta, kad sveikatai pa-lanki mityba yra viena iš būtinų vaiko normalaus augimo, fizinio ir psichinio vystymosi sąlygų. Dėl netinkamų maitinimosi įpročių, per didelio gauna-mo energijos kiekio, sumažėjusio fizinio aktyvumo ir kitų veiksnių įtakos Europoje sparčiai daugė-ja antsvorio turinčių ir nutukusių vaikų. Pasaulio sveikatos organizacija įvardija šią problemą kaip „globalinę epidemiją“ [2–6]. Todėl sveikos mity-bos įpročių formavimas vaikystėje ir paauglystėje

yra labai svarbi sveikatos stiprinimo ir ligų profi-laktikos priemonė [2–5, 7, 8].

Moksliniais tyrimais įrodytas ryšys tarp mitybos ankstyvame amžiuje ir sveikatos vyresniame amžiu-je, todėl kuo anksčiau pradedami ugdyti vaikų svei-kos gyvensenos ir sveikos mitybos įpročiai, tuo efek-tyviau galima užtikrinti gerą jų augimą, vystymąsi bei aukštesnę gyvenimo kokybę jiems suaugus [9, 10]. Nustatyta, kad vaikams augant mažėja tėvų vaidmuo pasirenkant palankius sveikatai maisto produktus, to-dėl ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams tenka didelė atsakomybė kuo anksčiau išugdyti sveikos gyvense-nos įpročius, pratinti juos sveikai maitintis [9]. Vaiko kūno sandara, organų išsivystymas ir mitybos porei-kiai įvairiais amžiaus tarpsniais labai skiriasi, todėl mityba turi atitikti vaiko amžių, užtikrinti jo augimą, vystymąsi ir gerą sveikatą [8, 11, 12, 14].

Įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, ne visų ikimokyklinio amžiaus vaikų mityba yra

2016/1(72) 77


pakankamai sveika ir subalansuota, neretai nesilai-koma mitybos režimo ir pan. Ikimokyklinio amžiaus vaikai valgo per mažai vaisių ir daržovių, visaverčių baltymų turinčių maisto produktų, per daug vartoja saldumynų, saldžiųjų gėrimų, todėl akcentuojama, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybai ir maitini-mosi įpročiams reikia skirti daugiau dėmesio [7, 8, 15–18].

Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius ne-buvo atlikta reprezentatyvių ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos tyrimų, taigi tokio tyrimo poreikis egzistavo jau seniai. Tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti ikimo-kyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos įpročius.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAISveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras ir UAB „Eurointegracijos projektai“ (apklausos vykdytojas) 2014 m. pabaigoje – 2015 m. pradžioje atliko ikimo-kyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos įpročių tyrimą. Mitybos įpročiai buvo tiriami anketiniu apklausos būdu ap-klausiant vaikų tėvus, globėjus ar senelius apie vaikų kai kurių maisto produktų vartojimo dažnumą, maiti-nimosi režimą ir pan. Sudaryta atsitiktinė tyrimo im-tis, reprezentuojanti Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikus, nelankančius ikimokyklinio ugdymo įstaigų, pagal amžiaus grupes (1–3 m. ir 3–7 m. amžiaus), lytį ir gyvenamąją vietą (miestas, kaimas). 1–3 m. amžiaus grupei buvo priskirti vaikai nuo 1 iki 3 metų amžiaus, 3–7 m. amžiaus grupei – vaikai, kuriems ty-rimo dieną jau buvo suėję 3 metai ir vyresni.

Iš viso išanalizuota 1 019 ikimokyklinio amžiaus (1–7 m.) vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, anketų, į kurių klausimus atsakė tėvai, glo-bėjai ar seneliai. Pagal lytį vaikai pasiskirstė beveik po lygiai. Beveik trys ketvirtadaliai (76,3 proc.) tyrime dalyvavusių ikimokyklinio amžiaus vaikų gyveno mieste (miesto tipo vietovėje) ir ketvirta-dalis (23,7 proc.) – kaime (kaimiškoje vietovėje). 74,5 proc. vaikų buvo 1–3 m. amžiaus ir 25,5 proc. – 3–7 m. amžiaus. Mitybos įpročiai buvo vertinami pa-gal vaikų lytį, amžių (1–3 m. ir 3–7 m. amžiaus gru-pės) ir gyvenamąją vietą (miestas ir kaimas). Statisti-nė duomenų analizė atlikta naudojantis programinio statistinio duomenų paketo SPSS (Statistical Packa-ge for Social Sciences) 20.0 for Windows versija. Re-zultatų skirtumų statistinis reikšmingumas nustatytas pagal χ² (chi kvadrato) kriterijų. Rezultatų skirtumas laikomas reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

REZULTATAIIšanalizavus ikimokyklinio (1–7 m.) amžiaus vaikų valgymo dažnį per parą nustatyta, kad, kaip ir reko-menduojama, didžioji dalis vaikų valgo 4–5 ir dau-giau kartų per dieną: 25 proc. jų maitinasi 4 kartus per dieną, o 5 ir daugiau kartų per dieną valgo dau-giau kaip pusė (56,5 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų. 3 kartus per dieną maitinasi 17,9 proc. vaikų ir 2 kartus per dieną valgo tik pavieniai vaikai (0,6 proc. apklausos dalyvių). Pastebėta, kad daugiau jaunesnių (1–3 m. amžiaus) negu vyresnių (3–7 m. amžiaus) vaikų valgo dažniau (4 ir daugiau kartų per dieną), tačiau tai nėra statistiškai reikšmingi skirtumai.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų buvo klausia-ma, ar jų vaikai kasdien valgo pusryčius. Nustatyta, kad dauguma (93,3 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, pusryčius valgo kiekvieną dieną ir tik pavieniai vai-kai (2,2 proc.) kasdien nepusryčiauja. Lyginant pa-gal amžių, pusryčius kiekvieną dieną valgo statistiš-kai reikšmingai daugiau 1–3 m. amžiaus (95 proc.) negu 3–7 m. amžiaus (88,5 proc.) vaikų (χ2 = 15,128, lls = 2, p < 0,05).

Analizuojant ikimokyklinio amžiaus vaikų, ne-lankančių organizuotų kolektyvų, mitybos įpročius taip pat buvo aiškinamasi, kaip dažnai jie vartoja tam tikrų maisto produktų.

Tyrimas atskleidė, kad šviežių daržovių (išsky-rus bulves) vartojimo dažnumas tarp skirtingų vaikų amžiaus grupių beveik nesiskiria (1 pav.). Kasdien ir kelis kartus per dieną šviežių daržovių (išskyrus bulves) valgo apie 60 proc. tiek jaunesnių (1–3 m.), tiek vyresnių (3–7 m.) ikimokyklinio amžiaus vaikų (1 lentelė). Deja, daugiau kaip trečdalis ikimoky-klinio amžiaus vaikų (tiek jaunesnių, tiek vyresnių) šviežių daržovių (išskyrus bulves) vartoja tik kelis kartus per savaitę (32,4 proc.) ar kelis kartus per mė-nesį (3,2 proc.); 5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų atsakė, kad jų vaikai šviežių daržovių (išskyrus bulves) nevalgo.

Nustatyta, kad virtų arba keptų daržovių (išskyrus bulves) statistiškai reikšmingai (χ2 = 35,651, lls = 4, p < 0,001) dažniau valgo jaunesni (1–3 m.) negu vyres-ni (3–7 m.) ikimokyklinio amžiaus vaikai: 63,2 proc. jaunesnių (1–3 m.) ir 43,1 proc. vyresnių (3–7 m.) iki-mokyklinio amžiaus vaikų kasdien ir kelis kartus per dieną vartoja virtų arba keptų daržovių (išskyrus bul-ves); kiek daugiau kaip trečdalis (33,9 proc.) jaunesnių vaikų ir kas antras (50 proc.) vyresnis ikimokyklinio amžiaus vaikas jų vartoja retai (kelis kartus per savaitę arba net kelis kartus per mėnesį) (1 lentelė).

78 2016/1(72)


Analizuojant tam tikrų maisto produktų vartojimo dažnumą pastebėta, kad šviežių vaisių ir uogų ikimo-kyklinio amžiaus vaikai valgo dažniau negu šviežių ir (ar) virtų ar keptų daržovių. Kasdien ir kelis kartus per dieną šviežių vaisių ir uogų vartoja 68,5 proc. iki-mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau beveik kas trečias (27,2 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikas jų valgo tik kelis kartus per savaitę (1 lentelė). Nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daugiau jaunesnių (1–3 m. am-žiaus) nei vyresnių (3–7 m. amžiaus) ikimokyklinio amžiaus vaikų vartoja šviežių vaisių ir uogų: kasdien ir kelis kartus per dieną jų valgo 71,2 proc. jaunesnių ir 60,7 proc. vyresnių ikimokyklinio amžiaus vaikų (χ2 = 14,207, lls = 4, p < 0,05). Taip pat nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau (kasdien ir kelis kar-tus per dieną) šviežių vaisių ir daržovių vartoja mieste (70,9 proc.) nei kaime (60,6 proc.) gyvenantys ikimo-kyklinio amžiaus vaikai (χ2 = 10,056, lls = 4, p < 0,05).

Dauguma (62,6 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų bulvių (virtų, keptų, bulvių košės ir kt.) valgo kelis kar-tus per savaitę, o kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną jų vartoja mažiau kaip trečdalis vaikų, iš kurių 30,2 proc. sudaro jaunesni (1–3 m. amžiaus) ir 22,7 proc. vyresni (3–7 m. amžiaus) vaikai. Tyrimo duomenimis, statistiš-kai reikšmingai dažniau bulvių valgo vyresni negu jau-nesni ikimokyklinio amžiaus vaikai (χ2 = 11,825, lls = 3, p < 0,05). Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai, kad kasdien ir kelis kartus per dieną bulvių vartoja daugiau kaime negu mieste gyvenančių ikimokyklinio amžiaus vaikų (atitinkamai – 35,7 proc. ir 26 proc.) (χ2 = 15,758, lls = 3, p < 0,05).

Dažniausiai ikimokyklinio amžiaus vaikai vartoja grūdų produktų (košių, duonos ir kt.): kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną jų valgo 75 proc. vaikų, iš kurių 80,1 proc. jaunesnių (1–3 m. amžiaus) ir 61,9 proc. vyresnių (3–7 m. amžiaus) vaikų. Trečdalis vyresnių (3–7 m. amžiaus) ir kas šeštas jaunesnis (1–3 m. am-žiaus) ikimokyklinio amžiaus vaikas grūdų produk-tų vartoja kelis kartus per savaitę; grūdų produktų nevartoja tik pavieniai vaikai (1,2 proc.) (1 lentelė). Nustatyta, kad statistiškai reikšmingai dažniau grūdų produktų valgo jaunesnio nei vyresnio amžiaus vai-kai (χ2 = 34,906, lls = 3, p < 0,001) ir dažniau šių produktų vartoja mieste nei kaime gyvenantys ikimo-kyklinio amžiaus vaikai (χ2 = 9,461, lls = 3, p < 0,05).

Ikimokyklinio amžiaus vaikai pieno produktų (varškės, varškės sūrelių, jogurto ir kt.) valgo santy-kinai dažniau negu pieno: kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną pieno vartoja 41 proc., o pieno produk-tų – 51,5 proc. vaikų; pieno nevartoja 32 proc. vai-kų, iš kurių 37,7 proc. jaunesnių (1–3 m. amžiaus) ir 15,4 proc. vyresnių (3–7 m. amžiaus), o pieno pro-duktų nevartoja tik 5 proc. vaikų, iš jų 5,9 proc. jau-nesnių ir 2,3 proc. vyresnių.

Pieno vartoja statistiškai reikšmingai daugiau vy-resnių (3–7 m. amžiaus) negu jaunesnių (1–3 m. am-žiaus) vaikų (χ2 = 61,978, lls = 3, p < 0,001), o pieno produktų valgymo dažnumas pagal vaikų amžiaus grupes beveik nesiskiria.

Nepriklausomai nuo amžiaus daugiau kaip kas antras (56,5 proc.) ikimokyklinukas kasdien valgo mėsos; kelis kartus per savaitę jos vartoja 39,2 proc.

2,2

57,2

31,8

3,7 5,11,2

58,1

34,2

1,94,62,0

57,4

32,4

3,2 5,0

0

10

20

30

40

50

60

70

5 ir daugiaukartų per dieną

Kasdien ir / arkelis kartus per

dieną

Kelis kartus persavaitę

Kelis kartus permėnesį

Nevartoja

%

1–3 m. 3–7 m. VISI

1 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.) pagal šviežių daržovių (išskyrus bulves) vartojimo dažnumą priklausomai nuo amžiaus

2016/1(72) 79


vaikų. Labai retai (kelis kartus per mėnesį) mėsos vartoja 2,9 proc. vaikų ir jos visai nevalgo pavieniai (1,4 proc.) vaikai (1 lentelė).

43,2 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų žuvies ir jos produktų valgo kelis kartus per savaitę ir pa-naši dalis (42,1 proc.) vaikų šių produktų vartoja labai retai – kelis kartus per mėnesį. Žuvies ir jos produktų vartojimo dažnumas pagal vaikų amžiaus grupes panašus, nors šiek tiek dažniau šių produktų valgo vyresni (3–7 m. amžiaus) vaikai. Kas septintas (14,1 proc.) jaunesnis (1–3 m. amžiaus) ir kas devin-tas (11,5 proc.) vyresnis (3–7 m. amžiaus) vaikas žu-vies ir jos produktų nevartoja (1 lentelė).

1 lentelė. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių iki-mokyklinio ugdymo įstaigų, pasiskirstymas (proc.) pagal kai kurių maisto produktų vartojimo dažnumą priklauso-mai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios vietos

Respondentų grupės pagal

5 ir daugiau

kartų per dieną

Kasdien ir / ar ke-lis kartus per dieną

Kelis kartus

per savaitę

Kelis kartus

per mėnesį

Nevar-toja

Šviežios daržovės (išskyrus bulves)LytįBerniukas 1,9 57,9 31,4 2,9 5,9Mergaitė 2,0 56,9 33,4 3,6 4,0Amžių1–3 m. 2,2 57,2 31,8 3,7 5,13–7 m. 1,2 58,1 34,2 1,9 4,6Gyvenamąją vietąMiestas 2,3 57,5 31,5 3,5 5,3Kaimas 0,8 57,3 35,3 2,5 4,1IŠ VISO 2,0 57,4 32,4 3,2 5,0

Virtos / keptos daržovės (išskyrus bulves)LytįBerniukas 1,0 58,5 34,3 2,3 4,0Mergaitė 1,6 55,1 35,8 3,6 3,8Amžių1–3 m. 1,3 61,9 31,5 2,4 2,93–7 m. 1,2 41,9 45,4 4,6 6,9Gyvenamąją vietąMiestas 1,4 59,1 32,8 2,7 4,0Kaimas 0,8 49,4 42,3 3,7 3,7IŠ VISO 1,3 56,8 35,0 2,9 3,9

Švieži vaisiai, uogosLytįBerniukas 2,9 66,7 25,9 3,0 1,5Mergaitė 3,2 64,2 28,5 2,6 1,4Amžių1–3 m. 3,6 67,6 25,4 2,1 1,33–7 m. 1,5 59,2 32,3 5,0 1,9Gyvenamąją vietąMiestas 3,3 67,6 25,2 2,4 1,4Kaimas 2,1 58,5 33,6 4,1 1,7IŠ VISO 3,0 65,5 27,2 2,8 1,5

Grūdų produktai (košės, duona ir kt.)LytįBerniukas – 77,3 19,6 2,1 1,0Mergaitė – 73,5 22,3 2,8 1,4Amžių1–3 m. – 80,1 17,1 1,8 0,93–7 m. – 61,9 31,9 4,2 1,9Gyvenamąją vietąMiestas – 77,0 20,3 1,8 0,9Kaimas – 70,5 22,8 4,6 2,1IŠ VISO – 75,5 20,9 2,5 1,2

PienasLytįBerniukas – 42,5 17,9 6,5 33,1Mergaitė – 39,5 23,3 6,5 30,8Amžių1–3 m. – 39,7 15,9 6,7 37,73–7 m. – 45,0 33,8 5,8 15,4Gyvenamąją vietąMiestas – 39,7 20,7 6,8 32,8Kaimas – 45,2 19,9 5,4 29,5IŠ VISO – 41,0 20,5 6,5 32,0

Pieno produktai (varškė, varškės sūreliai, jogurtas ir kt.)LytįBerniukas – 53,3 36,2 5,0 5,5Mergaitė – 49,6 40,7 5,3 4,5Amžių1–3 m. – 52,2 37,2 4,7 5,93–7 m. – 49,6 41,9 6,2 2,3Gyvenamąją vietąMiestas – 53,1 37,7 4,8 4,5Kaimas – 46,5 40,7 6,2 6,6IŠ VISO – 51,5 38,4 5,1 5,0

Mėsa (vištiena, jautiena ir kt.) ir jos produktaiLytįBerniukas – 56,2 39,8 2,9 1,1Mergaitė – 56,9 38,5 3,0 1,6Amžių1–3 m. – 56,1 39,9 2,5 1,43–7 m. – 57,7 36,9 4,2 1,2Gyvenamąją vietąMiestas – 56,4 39,8 2,4 1,3Kaimas – 56,8 36,9 4,6 1,7IŠ VISO – 56,5 39,2 2,9 1,4

Žuvis ir jos produktaiLytįBerniukas – 1,3 42,5 43,2 13,0Mergaitė – 1,2 43,9 40,9 14,0Amžių1–3 m. – 1,1 41,8 43,1 14,13–7 m. – 1,9 47,3 39,2 11,5Gyvenamąją vietąMiestas – 1,3 44,2 40,9 13,6Kaimas – 1,2 39,8 46,1 12,9

IŠ VISO – 1,3 43,2 42,1 13,4

80 2016/1(72)


Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų, senelių ar glo-bėjų buvo klausiama, kaip dažnai jų vaikai vartoja sveikatai nepalankių maisto produktų: bulvių, kuku-rūzų ir kitų traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių, įvairių saldumynų (šokolado, saldainių, pyragaičių, tortų) bei geria gazuotų ir (ar) saldžiųjų gėrimų. Nustatyta, kad didžioji dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų bulvių, kukurūzų ir kitų traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių nevartoja (64,1 proc.) arba valgo jų labai retai (kelis kartus per mėnesį) (22,3 proc.). Vyresnio ikimokyklinio amžiaus (3–7 m.) vaikai sta-tistiškai reikšmingai (χ2 = 57,179, lls = 3, p < 0,001) dažniau valgo bulvių, kukurūzų ir kitų traškučių bei skrudintų ir spragintų gaminių, palyginti su jau-nesnio (1–3 m.) amžiaus vaikais: kelis kartus per savaitę jų vartoja 17,7 proc. vyresnių (3–7 m. am-žiaus) ir 8,6 proc. jaunesnių (1–3 m. amžiaus) vaikų (2 lentelė).

Nors paaiškėjo, kad didžioji dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų bulvių, kukurūzų ir kitų traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių nevartoja arba varto-ja labai retai (kelis kartus per mėnesį), tačiau saldu-mynų (šokolado, saldainių, pyragaičių, tortų ir kt.) nevalgo tik trečdalis (34,9 proc.) jaunesnių (1–3 m. amžiaus) ir tik 3,1 proc. vyresnių (3–7 m. amžiaus) vaikų, o palyginti dažnai (kelis kartus per dieną ir / ar kasdien bei kelis kartus per savaitę) jų valgo beveik kas antras (47,4 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikas; kas ketvirtas (25,8 proc.) ikimokyklinukas saldumy-nų vartoja retai (kelis kartus per mėnesį) (2 lentelė).

Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant saldumynų vartojimo dažnumą pagal lytį, amžių ir

gyvenamąją vietą. Dažniau saldumynų valgo mergai-tės negu berniukai: kelis kartus per dieną, kasdien ir kelis kartus per savaitę saldumynų valgo 51,4 proc. mergaičių ir 43,6 proc. berniukų (χ2 = 10,098, lls = 3, p < 0,05); vyresnio negu jaunesnio ikimokyklinio am-žiaus vaikai: kelis kartus per dieną, kasdien ir kelis kar-tus per savaitę saldumynų valgo 75,8 proc. 3–7 m. am-žiaus ir 37,6 proc. 1–3 m. amžiaus vaikų (χ2 = 143,284, lls = 3, p < 0,001) (2 pav.). Taip pat dažniau saldumynų vartoja vaikai, gyvenantys kaime: kelis kartus per die-ną, kasdien ir kelis kartus per savaitę saldumynų valgo 53,6 proc. kaime ir 45,5 proc. mieste gyvenančių vai-kų (χ2 = 18,934, lls = 3, p < 0,001).

Nagrinėjant gazuotų ir saldžiųjų gėrimų vartojimo dažnumą nustatyta, kad 76,3 proc. ikimokyklinio am-žiaus vaikų nevartoja įvairių gazuotų ir (ar) saldžių-jų gėrimų ir statistiškai reikšmingai (χ2 = 133,634, lls = 3, p < 0,001) daugiau jaunesnio (1–3 m.) negu vyresnio (3–7 m.) amžiaus vaikų (atitinkamai 85,2 proc. ir 50,4 proc.) negeria šių gėrimų. Tarp 3–7 m. amžiaus vaikų beveik kas penktas (20,4 proc.) vaikas jų vartoja kelis kartus per savaitę ir 4,6 proc. – kasdien ar kelis kartus per dieną (2 lentelė).

Nustatyta, kad didesnė dalis vaikų (39,1 proc.) šviežių sulčių geria kelis kartus per savaitę; kas ket-virtas–penktas vaikas šviežių sulčių vartoja retai (kelis kartus per mėnesį). Statistiškai reikšmingai dažniau šviežių sulčių geria vyresnio (3–7 m.) nei jaunesnio (1–3 m.) amžiaus vaikai: kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną jų vartoja 15,2 proc. 1–3 m. ir 18,5 proc. 3–7 m. amžiaus vaikų; 24,9 proc. jaunes-nių ir 15 proc. vyresnių ikimokyklinio amžiaus vaikų

10,1

27,5 27,4

34,9

28,5

47,3

21,2

3,1

14,8

32,6

25,8 26,8

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Kasdien ir / ar keliskartus per dieną

Kelis kartus persavaitę

Kelis kartus permėnesį

Nevartoja

%

1–3 m. 3–7 m. VISI

2 pav. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiskirstymas (proc.) pagal saldumynų (šokolado, saldainių, pyragaičių, tortų ir kt.) vartojimo dažnumą priklausomai nuo amžiaus

2016/1(72) 81


šviežių sulčių iš viso nevartoja (χ2 = 13,284, lls = 3, p < 0,05).

Tėvų, senelių ar globėjų buvo klausiama, ar ga-mindami patiekalus jie juos sūdo ar tik naudoja prieskonius, ar ir sūdo, ir naudoja prieskonius. Tik 7,7 proc. tėvų atsakė, kad jie niekada nesūdo patieka-lų, iš jų nesūdo patiekalų tik 2,3 proc. 3–7 m. amžiaus vaikų tėvų ir kas dešimtas (9,5 proc.) 1–3 m. amžiaus vaikų tėvų. 47,3 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų atsakė, kad gamindami patiekalus juos ir sūdo, ir deda prieskonių; 40,2 proc. – tik sūdo; tik 4,8 proc. – deda tik prieskonių. Nustatyta, kad statistiškai reikš-mingai (χ2 = 37,333, lls = 3, p < 0,001) dažniau sūdo ir naudoja prieskonius gamindami patiekalus 3–7 m. amžiaus nei 1–3 m. amžiaus vaikų tėvai.

Atlikto tyrimo duomenys parodė, kad trys ketvir-tadaliai (75,6 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų mano, jog jų vaikų mityba yra tinkama; kaip tin-kamą savo vaikų mitybą daugiau vertina jaunesnių (1–3 m.) negu vyresnių (3–7 m.) vaikų tėvų. Maždaug kas septintas (13,9 proc.) ikimokyklinio amžiaus vai-kų tėvas savo vaikų mitybą vertina kaip netinkamą ir kas dešimtas nežino, kaip ją vertinti (3 pav.). Nusta-tyti statistiškai reikšmingi skirtumai, kad tie vaikai, kurių tėvai savo vaikų mitybą vertina kaip tinkamą, maitinasi daugiau kartų per dieną (χ2 = 28,309, lls = 8, p < 0,001), dažniau valgo pusryčius (χ2 = 17,958, lls = 4, p < 0,05), šviežių (χ2 = 41,686, lls = 8, p < 0,001) bei virtų ir / ar keptų daržovių (išskyrus bulves) (χ2 = 36,067, lls = 8, p < 0,001), dažniau geria sulčių (χ2 = 13,472, lls = 6, p < 0,05), rečiau valgo žuvies ir jos produktų (χ2 = 18,053, lls = 6, p < 0,05), rečiau valgo saldumynų (šokolado, saldainių, pyra-gaičių, tortų) (χ2 = 37,145, lls = 6, p < 0,001), bulvių,

2 lentelė. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių iki-mokyklinio ugdymo įstaigų, pasiskirstymas (proc.) pagal sveikatai nepalankių maisto produktų vartojimo dažnumą priklausomai nuo lyties, amžiaus ir gyvenamosios vietos

Respondentų grupės pagal

Kasdien ir / ar ke-lis kartus per dieną

Kelis kar-tus per savaitę

Kelis kar-tus per mėnesį

Nevartoja

Bulvių, kukurūzų ir kiti traškučiai, skrudinti ir spraginti gaminiaiLytįBerniukas 3,4 9,9 21,9 64,8Mergaitė 2,0 11,9 22,7 63,4Amžių1–3 m. 2,6 8,6 18,2 70,63–7 m. 3,1 17,7 34,2 45,0Gyvenamąją vietąMiestas 3,0 11,7 21,1 64,3Kaimas 2,1 8,3 26,1 63,5IŠ VISO 2,7 10,9 22,3 64,1

Saldumynai (šokoladas, saldainiai, pyragaičiai, tortai)LytįBerniukas 15,2 28,4 26,5 29,9Mergaitė 14,4 37,0 25,1 23,5Amžių1–3 m. 10,1 27,5 27,4 34,93–7 m. 28,5 47,3 21,2 3,1Gyvenamąją vietąMiestas 13,8 31,7 24,4 30,1Kaimas 18,3 35,3 30,3 16,2IŠ VISO 14,8 32,6 25,8 26,8

Įvairūs gazuoti ir (ar) saldieji gėrimaiLytįBerniukas 2,5 7,6 11,2 78,7Mergaitė 3,4 11,1 11,5 73,9Amžių1–3 m. 2,4 5,5 6,9 85,23–7 m. 4,6 20,4 24,6 50,4Gyvenamąją vietąMiestas 3,3 8,5 10,5 77,6Kaimas 1,7 12,0 14,1 72,2IŠ VISO 2,9 9,3 11,4 76,3

77,2

13,0 9,7

70,8

16,512,7

75,6

13,9 10,5

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Taip, tinkama Ne, netinkama Nežinau

%

1 –3 m. 3 –7 m. VISI

3 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Ar manote, kad Jūsų vaiko mityba tinkama, t. y. vaikas su maistu gauna visų reikiamų maistinių medžiagų?“ pasiskirstymas (proc.) priklausomai nuo vaikų amžiaus

82 2016/1(72)


kukurūzų ir kitų traškučių bei skrudintų ir spragintų gaminių (χ2 = 12,797, lls = 6, p < 0,05), palyginti su tais vaikais, kurių tėvai savo vaikų mitybą vertina kaip netinkamą.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų buvo klausia-ma, ar jie duoda vaikui maisto papildų (vitaminų, mineralų ir t. t.). Nustatyta, kad maždaug trečdalis tėvų arba niekada neduoda vaikams maisto papildų (28,3 proc.), arba maisto papildų duoda vaikams tik tada, kai jie serga (4 proc.); kas penktas (21,7 proc.) tėvas atsakė, kad vaikams maisto papildų duoda re-tai, t. y. tik keletą kartų per metus, ir 46 proc. tėvų atsakė, kad maisto papildų vaikams duoda dažnai. Daugiau jaunesnių (1–3 m.) negu vyresnių (3–7 m.) vaikų tėvų atsakė, kad vaikams maisto papildų duo-da dažnai (atitinkamai 48,7 proc. ir 38,1 proc.). Tai statistiškai reikšmingas skirtumas (χ2 = 29,728, lls = 3, p < 0,001). Taip pat statistiškai reikšmingai (χ2 = 14,848, lls = 6, p < 0,05) daugiau tėvų, verti-nančių savo vaikų mitybą kaip tinkamą, rečiau duoda maisto papildų savo vaikams, palyginti su tėvais, ku-rie savo vaikų mitybą vertina kaip netinkamą.

REZULTATŲ APTARIMASĮrodyta, jog sveikatai palanki mityba gali tapti svar-bia priemone užtikrinant, kad mažėtų antsvorio turin-čių bei nutukusių vaikų, o tai pastaruoju metu kelia nemažai problemų, bei mažėtų vyresniame amžiuje galinčių atsirasti rimtų sveikatos sutrikimų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, susirgimai antrojo tipo cukriniu diabetu ir kitos lėtinės neinfekcinės li-gos [2, 4, 5].

Vaikams rekomenduojama valgyti ne rečiau kaip 4 kartus per dieną, o geriausia – 5–6 kartus per dieną ir kasdien pusryčiauti [10–12]. Apibendrinus ikimo-kyklinio amžiaus vaikų maitinimosi įpročius matyti, kad didžioji dalis tyrime dalyvavusių ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kaip ir rekomenduojama, maitinasi 4 ir dau-giau kartų per dieną (81,5 proc.) bei kasdien pusry-čiauja (93,3 proc.), vis dėlto nemaža dalis jų nesilai-ko tinkamo maitinimosi režimo. Panašius rezultatus pateikia ir Klaipėdos mieste atlikto tyrimo, kurio metu buvo tiriami ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų mitybos įpročiai, autoriai [18].

Įvertinus tam tikrų maisto produktų vartojimo dažnumą pastebėta, kad vaikai vartoja įvairių maisto produktų, didžioji dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų valgo sveikatai palankių maisto produktų (daržovių, vaisių, grūdinių produktų) ir nevartoja sveikatai ne-palankių produktų (saldumynų, įvairių traškučių ar

skrudintų ir spragintų gaminių, saldžiųjų ir gazuotų gėrimų), tačiau ne visų vaikų mitybos įpročiai ati-tinka sveikos mitybos rekomendacijas. Labai svarbu pasiekti, kad būtų vartojama pakankamai vaisių ir daržovių. Žinoma, kad sveikatai palankios mitybos įpročiai susiformuoja vaikystėje. Daug vaisių ir dar-žovių vaikystėje valgę asmenys ir toliau jų vartoja pakankamai, o tie, kurie jų valgo nedaug, savo įpro-čių dažniausiai nekeičia ir vyresniame amžiuje. Re-komenduojama, kad vaikai daržovių, vaisių ir uogų valgytų kelis kartus (5 ir daugiau kartų) per dieną [2–4], tačiau, atlikto tyrimo duomenimis, kasdien ir kelis kartus per dieną tiek šviežių, tiek virtų ar kep-tų daržovių (išskyrus bulves) valgo tik apie 60 proc., o šviežių vaisių ir uogų – 68,5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Kitų atliktų tyrimų duomenimis, šviežių daržovių ikimokyklinio amžiaus vaikai var-toja panašiai ar net mažiau [15–18]. Šviežių vaisių ir uogų ikimokyklinio amžiaus vaikai valgo dažniau negu šviežių ir (ar) keptų ar virtų daržovių (išskyrus bulves), tačiau ir šių produktų vartojama nepakanka-mai: kasdien ir kelis kartus per dieną šviežių vaisių ir uogų valgo 71,2 proc. jaunesnių ir 60,7 proc. vyres-nių vaikų.

Tyrimas parodė, kad ikimokyklinio amžiaus vai-kai dažniausiai vartoja grūdų produktų (košių, duo-nos ir kt.): kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną jų valgo 75 proc. vaikų. Panašūs rezultatai ir 2012 m. atlikto tyrimo, kuris parodė, kad ikimokyklinio am-žiaus vaikai, lankantys ikimokyklinio ugdymo įstai-gas, vartoja nemažai grūdų košių [17].

Pastaruoju metu tiek literatūroje, tiek viešojoje erdvėje reiškiama įvairių nuomonių dėl būtinumo vartoti gyvūninės kilmės maisto produktų: pieno, pieno produktų bei mėsos ir jos produktų. Atlikto tyrimo duomenys parodė, kad beveik kas antras iki-mokyklinio amžiaus vaikas kasdien vartoja pieno bei pieno produktų ir mėsos bei mėsos produktų. Pieno nevartoja 32 proc. vaikų, o pieno produktų nevalgo tik 5 proc. vaikų, mėsos ir jos produktų nevartoja tik pavieniai vaikai (1,4 proc.). Nustatyta, kad pieno pro-duktų (varškės, varškės sūrelių, jogurto ir kt.) vaikai valgo dažniau palyginti su pienu: kasdien ir kelis kar-tus per dieną pieno vartoja 41 proc. vaikų, o pieno produktų – 51,5 proc. vaikų. Kiti atlikti tyrimai taip pat rodo, kad vaikai dažniau vartoja pieno produktų nei pieno [17].

Įvertinus nepalankių sveikatai maisto produktų vartojimo dažnumą pastebėta, kad didžioji dalis iki-mokyklinio amžiaus vaikų nevartoja arba vartoja la-bai retai (kelis kartus per mėnesį) bulvių, kukurūzų

2016/1(72) 83


ir kt. traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių, o saldumynų (šokolado, saldainių, pyragaičių, tortų ir kt.) nevartoja tik daugiau kaip trečdalis jaunesnių (1–3 m. amžiaus) ir tik 3,1 proc. vyresnių (3–7 m. amžiaus) vaikų, dažnai (kelis kartus per dieną ir / ar kasdien bei kelis kartus per savaitę) jų valgo beveik kas antras (47,4 proc.) ikimokyklinio amžiaus vaikas, iš kurių tik kiek mažiau kaip kas trečias (28,5 proc.) 3–7 m. amžiaus vaikas saldumynų vartoja kasdien ir (ar) kelis kartus per dieną. Nors dalis vaikų saldu-mynų valgo per dažnai, tačiau, palyginti su ankstes-nių tyrimų duomenimis, situacija šiek tiek gerėja ir ikimokyklinio amžiaus vaikai saldumynų valgo vis rečiau. Vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus, ne-rekomenduojama duoti saldumynų, o sveikatos ap-saugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-964 patvirtintame Maitinimo organizavimo ikimo-kyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos apraše nu-rodoma, kad saldumynai (saldainiai, šokoladas) bei gėrimai, turintys daug cukraus, negali būti tiekiami vaikams maitinti ugdymo įstaigose [19]. Tarp valgy-mų duodami įvairūs skanėstai ir saldumynai dauge-liui vaikų gali sukelti sveikatos sutrikimų, be to, vieni vaikai gali prarasti apetitą, kiti – saiką, dar kiti – sotu-mo jausmą [10, 11, 13].

Išanalizavus įvairių produktų vartojimo dažnumą pagal amžiaus grupes nustatyta, kad jaunesni (1–3 m. amžiaus) vaikai maitinasi sveikiau negu vyresni (3–7 m. amžiaus) vaikai. Jaunesnio amžiaus vaikai dažniau pusryčiauja, valgo virtų ar keptų daržovių (iš-skyrus bulves), vaisių ar uogų, dažniau vartoja grūdų produktų (košių, duonos ir kt.). O vyresni (3–7 m. am-žiaus) vaikai, deja, dažniau vartoja sveikatai nepalan-kių maisto produktų: dažniau valgo bulvių, kukurūzų ir kitų traškučių, skrudintų ir spragintų gaminių, sal-dumynų, taip pat dažniau geria įvairių gazuotų ir (ar) saldintų gėrimų. Saldumynų dažniau vartoja mergai-tės nei berniukai bei kaime negu mieste gyvenantys vaikai. Panašūs duomenys gauti 2012 m. Vilniaus ir Anykščių miestuose atlikus ikimokyklinio amžiaus vaikų tyrimą: vyresnio amžiaus vaikai taip pat daž-niau vartojo sveikatai nepalankių maisto produktų:

bandelių, rūkytų ar konservuotų mėsos produktų, šo-kolado, įvairių konditerijos gaminių su glaistu, šoko-ladu ar kremu bei dažniau gėrė gazuotų gėrimų [17].

Daug problemų kelia tai, kad didelė dalis įvairaus amžiaus gyventojų vartoja per daug druskos turinčių maisto produktų. Deja, šis tyrimas parodė, kad tik maža dalis tėvų, senelių ar globėjų gamindami patie-kalus niekada jų nesūdo.

Atlikto tyrimo duomenys parodė, kad daugėja ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų, manančių, kad jų vaikų mityba yra tinkama. Galima daryti prielaidą, kad toks vertinimas yra pagrįstas, kadangi teigiamai vertinamų vaikų mitybos įpročiai dažnai yra svei-kesni [15–18]. Šio tyrimo metu nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai, kad tie vaikai, kurių tėvai savo vaikų mitybą vertina kaip tinkamą, maitinasi daugiau kartų per dieną, dažniau valgo pusryčius, šviežių bei virtų ir (ar) keptų daržovių (išskyrus bulves), dažniau geria sulčių, rečiau valgo saldumynų (šokolado, sal-dainių, pyragaičių, torto), bulvių, kukurūzų ir kitų traškučių bei skrudintų ir spragintų gaminių, paly-ginti su tais vaikais, kurių tėvai savo vaikų mitybą vertina kaip netinkamą.

APIBENDRINIMAS Nustatyta, kad ne visų ikimokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mitybos įpročiai atitinka sveikos mitybos rekomendacijas, ta-čiau visi vaikai vartoja įvairių maisto produktų, tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės, didžioji jų dalis valgo sveikatai palankių (daržovių, vaisių, grūdinių produktų) ir nevartoja sveikatai nepalankių (saldu-mynų, įvairių traškučių ar skrudintų ir spragintų ga-minių, saldžiųjų ir gazuotų gėrimų) maisto produktų. Tačiau tėvai ir toliau turi skirti dar daugiau dėmesio ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybai ir maitinimosi įpročiams, kuo anksčiau pradėti ugdyti vaikų sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos įpročius, kad jie taptų svarbia sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos prie-mone, užtikrinančia tinkamą ir gerą vaikų augimą, vystymąsi bei sveikatą.


Literatūra1. Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programa, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XII–964. TAR, 2014-07-01, Nr. 9403.

2. WHO Regional Office for Europe. Investing in children: the European child and adolescent strategy 2015-2020. Copenhagen, Denmark, 15–18 September 2014. Prieiga per internetą:

<http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0010/253729/ 64wd12e_InvestCAHstrategy_140440.pdf?ua=1>.

3. WHO Regional Committee for Europe. Health 2020: a European policy framework supporting action across government and society for health and well-being. Malta, 10–12 September, 2012. Prieiga per internetą: <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0009/169803/RC62wd09-Eng.pdf?ua=1>.

84 2016/1(72)


4. Comprehensive implementation plan on maternal, infant and young child nutrition. A65/11–26 April 2012 and A65/11 Corr.1 – 11 May 2012. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/nutrition/topics/WHA65.6_annex2_en.pdf>.

5. Astrauskienė A, Abaravičius A, Bartkevičiūtė R, Barzda A ir kt. Sveikos gyvensenos rekomendacijos. Metodinės rekomendacijos. Mokomoji knyga. Vilnius, 2011. Prieiga per internetą: <http://www.smlpc.lt/lt/metodine_medziaga/mityba.html>.

6. Zaborskis A, Petrauskienė A, Gradeckienė S, Vaitkaitienė E, Bartašiūtė V. Ikimokyklinio amžiaus vaiko antsvoris ir padidėjęs arterinis kraujospūdis. Medicina, 2003;39(12):1200-1207.

7. Baker-Henningham H, Grantham-McGregor S. Nutrition and child development. In M. M. J. Gibney, M. B. Margetts, J. M. Kearney, L. Arab (Eds.). Public Health Nutrition. Blachwell publishing. 2004;247-263.

8. Perez-Rodrigo C, Aranceta Bartina J et al. Epidemiology of obesity in Spain. Dietary guidelines and strategies for prevention. International Journal for Vitamin and Nutrition Research. 2006;76(4):163-171.

9. Vingras A, Stukas R. Ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimas: mokomoji knyga. Ukmergė: Valdo leidykla, 2008.

10. Stukas R, Šurkienė G. Įvairaus amžiaus vaikų mityba ir jos vertinimas. Vilnius, 2003.

11. Labanauskas L, Rokaitė R, Kučinskienė R. Sveiko vaiko maitinimas: mokomoji knyga. Kaunas: KMU leidykla, 2008.

12. Labanauskas L, Rokaitė R ir kt. Universiteto vadovėlis. Vaikų dietologija. Kaunas, 2009.

13. Stukas R, Šurkienė G. Mityba ir jos vertinimas: mokomoji knyga. Vilnius: VU leidykla, 2009.

14. Poškuvienė R. Mityba. Judėjimas. Vilnius: VPU, 2006.15. Dregval L, Petrauskienė A, Petkutė S. Šeimų, auginančių

ikimokyklinio amžiaus vaikus, kai kurie gyvensenos ypatumai. Medicina (Kaunas). 2007;43(10):12-19.

16. Griškonis S, Strukčinskienė B, Strazdienė N. Vakarų Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumai: Šilutės rajono atvejis. Sveikatos mokslai. 2011;4(21):42-47.

17. Ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimosi ypatumų savaitgaliais ir švenčių dienomis tyrimas. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Vilnius, 2012. Prieiga per internetą: <http://smlpc.lt/lt/mityba_ir_fizinis_aktyvumas/mitybos_duomenu_baze/vaiku_mitybos_tyrimai-.html>.

18. Šopagienė D, Strukčinskienė B, Stasiuvienė D ir kt. Ikimokyklinio amžiaus vaikų mitybos ypatumai Klaipėdos mieste. Sveikatos mokslai. 2013;1(23):37-41.

19. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. V-964 „Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Žin. 2011;140-6573.

SummaryObjective. To investigate and evaluate nutrition habits

among preschool children, who do not attend preschool institutions.

Data, tools and methods. Children nutrition habits survey were carried out by interviewing parents, guardians or grandparents about their children frequency of certain products consumption, eating schedule and et cetera. Random sample represents Lithuania preschool children, who do not attend preschool institutions by age groups (from 1 to 3 and from 3 to 7 years), sex and place of residence (urban or rural). A total of 1019 children nutrition habits were analyzed using statistical analysis tool SPSS (Statistical Package for Social Sciences) version 20.0 for Windows. The reliability of data difference was determined by chi-square (χ2) test and were considered statistically significant if p ≤ 0,05.

Results. The majority (93,3 %) of preschool children, who do not attend preschool institutions, eat breakfast every day. Only around 60 % of children consume fresh vegetables daily or several times per day, where 68,5 % of them consume fresh fruits and berries. Cereal products are consumed by 75,5 % of children daily or several times per day. Irrespective of age 56,5 % of children consume meat daily, while fish and fish products are consumed only by 43,2 % few times a week. It was established that dairy products are consumed more

frequently than the milk: 41 % of children consume milk and 51,5 % consume dairy products daily or several times per day. Although the majority of children do not consume or consume potatoes, corn, chips and other fried and puffed products rarely, but sweets are not consumed just by over a third of 1–3 age and 3,1 % of 3–7 age children. Moreover, only 7,7 % of parents replied that they never use salt for cooking. Nevertheless, the majority (75,6 %) of parents believe that their children‘s nutrition is adequate.

Conclusions. Not all nutrition habits of preschool children, who do not attend preschool institutions are corresponding healthy nutrition recommendations. However, all children consume various food products and the majority of them consume healthy ones.

Keywords: preschool children, nutrition, nutrition habits.

Correspondence to Roma BartkevičiūtėHealth Education and Disease Prevention Center Kalvarijų str. 153, LT-08221 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected]


Peculiarities of nutrition among preschool children who do not attend preschool institutions

Roma Bartkevičiūtė1, 2, Albertas Barzda1, 2, Ignė Baltušytė1, Rimantas Stukas2, Sandra Bartkevičiūtė2

1Health Education and Disease Prevention Center, 2Faculty of Medicine of Vilnius University

2016/1(72) 85


SUAUGUSIŲ IR PAGYVENUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ FAKTINĖS MITYBOS IR MITYBOS ĮPROČIŲ TYRIMAS

Albertas Barzda1, 2, Roma Bartkevičiūtė1, 2, Ignė Baltušytė1, Rimantas Stukas2, Sandra Bartkevičiūtė2

1Sveikatos mokymo ir l igų prevencijos centras, 2Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

SantraukaTikslas – ištirti ir įvertinti suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų faktinę mitybą ir mitybos įpročius. Tyrimo medžiaga ir metodai. 2013–2014 m. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su savivaldybių vi-

suomenės sveikatos biurais vykdė suaugusių (19–64 m.) ir pagyvenusių (65–75 m.) Lietuvos gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių tyrimą, kuriam būtiną gyventojų imtį, reprezentuojančią suaugusius ir pagyvenusius Lietuvos gyven-tojus pagal lytį, amžių, proporcingai gyventojų skaičiui kiekvienoje apskrityje sudarė Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Mitybos įpročių tyrimui naudota PSO verifikuota mitybos apklausos anketa. Faktinės mitybos tyrimas atliktas pagal standartinę 24 valandų apklausos metodiką. Ištirti ir įvertinti 2 710 res-pondentų mitybos įpročiai ir 2 513 respondentų faktinės mitybos duomenys. Statistinė duomenų analizė atlikta taikant SPSS programinio statistinio duomenų paketo 20.0 for Windows versiją. Rezultatų skirtumų statistinis reikšmingumas nustatytas pagal χ² (chi kvadrato) kriterijų. Rezultatų skirtumas laikomas reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

Tyrimo rezultatai. Lietuvos gyventojai per mažai vartoja daržovių ir vaisių: kasdien šviežių daržovių valgo tik treč-dalis gyventojų, per dieną vidutiniškai suvartojama tik apie 260 g daržovių ir vaisių. Kasdien grūdinių produktų vartoja maždaug kas antras gyventojas (53,7 proc.), pieno ir jo produktų – kas trečias, didžioji dalis gyventojų žuvies ir žuvų produktų valgo 1–2 kartus per savaitę. Jau pagamintų patiekalų nesūdo tik 41,5 proc. respondentų, iš jų daugiausia yra pagyvenusiųjų amžiaus grupėje. Nustatyta, kad paros maisto racione per daug energinės vertės tiekia riebalai (41,7 proc.), sočiosios riebalų rūgštys (12,9 proc.), cukrūs (12,9 proc.); per dieną gaunama tik 15,7 g skaidulinių medžiagų, mažiau negu rekomenduojama – vitaminų A, C, B2, B12, niacino, pantoteno rūgšties bei magnio, geležies, cinko, seleno, jodo. Tik 40,2 proc. respondentų mano, kad jų mityba yra tinkama. Normalaus kūno svorio yra 43,6 proc. suaugusių ir 26,7 proc. pagyvenusių gyventojų; antsvorio turi 35,7 proc. suaugusiųjų ir 40,7 proc. pagyvenusiųjų, nutukęs yra beveik kas penktas suaugęs ir beveik kas trečias pagyvenęs žmogus.

Išvados. Didžiosios dalies tiek suaugusių, tiek pagyvenusių Lietuvos gyventojų mityba nėra palanki sveikatai ir nea-titinka sveikos mitybos rekomendacijų.

Reikšminiai žodžiai: mitybos įpročiai, faktinė mityba, kūno masės indeksas.

Adresas susirašinėti: Albertas BarzdaSveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrasKalvarijų g. 153, 08221 Vilnius El. p. [email protected]

ĮVADASPagrindiniuose Lietuvos strateginiuose dokumentuo-se iškelti uždaviniai – formuoti sveiką gyvenseną bei ugdyti sveikos mitybos įpročius ir gerinti visų gyven-tojų grupių galimybes pasirinkti sveikatai palankų maistą [1, 2]. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) bei įvairių mokslinių šaltinių duomenimis, netinkama mityba neigiamai veikia gyventojų lėtinių neinfekci-nių ligų, tokių kaip kraujotakos sistemos ligos, pik-tybiniai navikai, cukrinis diabetas ir kitų, vystymąsi bei didina gyventojų mirtingumą. Tinkama ir sveika mityba padeda išvengti daugelio lėtinių neinfekcinių

ligų bei saugo ir stiprina gyventojų sveikatą [3–7]. Mitybos specialistai akcentuoja, kad mityba turi ne tik saugoti sveikatą, bet ir ją įtvirtinti bei stiprinti. Deja, dar daugelis visuomenės narių mitybai skiria per mažai dėmesio.

PSO Europos regiono biuras, siekdamas gerinti vi-suomenės sveikatą ir spręsdamas aktualius gyventojų mitybos ir sveikatos klausimus bei atsižvelgdamas į tai, jog tinkamų maisto produktų gamyba ir vartoji-mas gali sumažinti lėtinių neinfekcinių ligų papliti-mą [8–10], nuolat skatina vykdyti šalyse visuomenės narių mitybos tyrimus, kad būtų išsiaiškinti mitybos įpročiai bei suvartojamų maisto produktų ir su maistu gaunamos energijos bei maistinių medžiagų kiekiai, įvertintos gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpro-čių, požiūrio į sveikatą ir mitybą bei lėtinių neinfek-cinių ligų, susijusių su mityba, paplitimo tendencijos ir pokyčiai.

86 2016/1(72)


Tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti suaugusių ir pa-gyvenusių Lietuvos gyventojų faktinę mitybą ir mi-tybos įpročius.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI2013–2014 m. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) kartu su savivaldybių visuomenės sveikatos biurais (VSB) atliko suaugusių (19–64 m.) ir pagyvenusių (65–75 m.) Lietuvos gyventojų fak-tinės mitybos ir mitybos įpročių tyrimą, kuriam bū-tiną gyventojų imtį, reprezentuojančią suaugusius ir pagyvenusius Lietuvos gyventojus pagal lytį, amžių ir proporcingą gyventojų skaičiui kiekvienoje aps-krityje, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. atliktos išankstinės patikros pagrindu sudarė Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respubli-kos vidaus reikalų ministerijos. Apklausą atliko sa-vivaldybių VSB specialistai, kurie pasirašė tyrimo duomenų valdytojo / tvarkytojo pasižadėjimus sau-goti asmens duomenų paslaptį pagal SMLPC pateik-tą tyrimo vykdymo instrukciją. Tiriamųjų apklausa pagal respondentų sąrašuose esančius adresus vyko respondentų namuose, gavus jų sutikimą (žodžiu).

Tyrimas buvo atliekamas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nuta-rimu Nr. 1305 patvirtintą (nauja plano redakcija: Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. 495, Žin., 2013, 62-3079) Sveikatingu-mo metų visuomenės sveikatos stiprinimo priemonių planą [11].

Gyventojų mitybos įpročiams tirti naudotas stan-dartinis klausimynas – mitybos apklausos anke-ta, kuri buvo PSO verifikuota (Kappa koeficientas 0,8623) ir naudota analogiškiems tyrimams atlikti 2002 m. ir 2007 m. Lietuvoje bei 1997 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Mitybos apklausos anketą suda-rė klausimai apie respondentų sociodemografinius (lytį, amžių, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, užim-tumą ir pan.) duomenis ir mitybos įpročius (maisto pasirinkimo kriterijai, produktų vartojimo dažnumas, maisto patiekalų sūdymas, maitinimosi reguliaru-mas ir pan.). Respondentų antropometriniai rodikliai vertinti nustatant kūno masės indeksą (KMI). Visi respondentai buvo matuojami ir sveriami: tiriamieji be batų, apsirengę drabužius, skirtus būti kambario temperatūroje, buvo sveriami svarstyklėmis, jų ūgis matuojamas ūgio matuokliais. KMI vertintas pagal PSO rekomendacijas, apibūdinančias nepakankamą, normalią kūno masę, antsvorį ir nutukimą. Faktinės mitybos tyrimas atliktas pagal standartinę 24 valan-dų apklausos metodiką [12], naudojantis specialiu

Maisto produktų ir patiekalų porcijų nuotraukų at-lasu, užrašant duomenis apie kiekvieno respondento per praėjusią parą suvartotus maisto produktus ir jų kiekius. Vidutinio maisto raciono maistinės ir energi-nės vertės duomenys skaičiuoti specialia kompiuteri-ne programa, naudojantis maisto cheminės sudėties duomenų baze, papildyta lietuviškų maisto produktų ir patiekalų chemine sudėtimi bei jų energine verte.

Tikslinė tyrimo populiacija – suaugę (19–64 m.) ir pagyvenę (65–75 m.) abiejų lyčių Lietuvos gy-ventojai. Ištirti ir įvertinti 2 710 respondentų mity-bos įpročiai ir KMI (atsako dažnis – 65,4 proc.) bei 2 513 respondentų faktinės mitybos duomenys (atsa-ko dažnis – 60,6 proc.).

Statistinė duomenų analizė atlikta taikant SPSS programinio statistinio duomenų paketo 20.0 for Windows versiją. Rezultatų skirtumų statistinis reikš-mingumas nustatytas pagal χ² (chi kvadrato) kriteri-jų. Kintamieji, atitikę parametrinių metodų taikymo prielaidas, analizuoti remiantis dispersinės analizės (ANOVA) metodu. Rezultatų skirtumas laikomas reikšmingu, kai p ≤ 0,05.

REZULTATAITyrime dalyvavo 41,6 proc. vyrų ir 58,4 proc. moterų. 71,3 proc. respondentų gyveno mieste, 24,6 proc. – kaime (gyvenamosios vietos nenurodė 4,1 proc. apklausos dalyvių). Respondentai pagal amžių pasiskirstė šitaip: 19–34 m. amžiaus buvo 30,5 proc., 35–49 m. – 27,2 proc., 50–64 m. – 30,5 proc. apklaustųjų, 11,9 proc. buvo pagyvenu-siųjų (65–75 m. amžiaus) asmenų; pagal išsilavi-nimą: aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 28,1 proc. tyrimo dalyvių, vidurinį – 25,9 proc., spec. vi-durinį – 37,3 proc., pradinį – 1,5 proc., pagrindi-nį – 6,5 proc. respondentų (į šį klausimą neatsakė 0,8 proc. tirtų asmenų).

Išanalizavus suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų mitybos įpročius nustatyta, kad pagrindi-niai maisto produktų pasirinkimo kriterijai yra sko-nis (39,7 proc.) ir kaina (31,9 proc.). Tik 13,4 proc. respondentų renkasi maistą sveikatos gerinimo (ligų profilaktikos) tikslu ir 12,4 proc. – pagal šeimos na-rių įtaką. Daugiau moterų negu vyrų renkasi mais-to produktus sveikatos gerinimo (ligų profilaktikos) tikslu, o vyrai dažniau negu moterys atsižvelgia į šeimos narių įtaką (χ2 = 35,210, lls = 5, p < 0,0001). Didėjant respondentų amžiui, atitinkamai daugėja maisto produktus pagal kainą ir mažėja pagal skonį (χ2 = 147,783, lls = 15, p < 0,0001) besirenkančių asmenų (1 pav.).

2016/1(72) 87


Tyrimo duomenys parodė, kad Lietuvos gyven-tojai per mažai valgo šviežių daržovių (išskyrus bulves): kasdien jų vartoja tik trečdalis (30,8 proc.) suaugusių asmenų, iš jų tik 3,1 proc. atsakė, kad šviežių daržovių valgo kelis kartus per dieną, 29,8 proc. – 1–2 kartus per savaitę, 37,1 proc. – 3–5 kartus per savaitę ir 1,4 proc. respondentų švie-žių daržovių nevartojo nė karto per savaitę (2 pav.). Šviežių daržovių (išskyrus bulves) kasdien dažniau valgo moterys ir vyresni gyventojai (χ2 = 53,307, lls = 5, p < 0,0001).

Virtų, troškintų ar keptų daržovių (išskyrus bul-ves) kasdien vartoja tik 7,2 proc. ir beveik tiek pat (7 proc.) respondentų jų nevartoja nė karto per savaitę,

13,2

2,1

27,8

46

10,3

12,4

0,8

31,1

42,3

1313,8

1,8

32,336,4

15,114,9

4,7

43,5

26,1

9

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

50

Sveikatosgerinimas

Spec. dieta Kaina Skonis Šeimos nariųįtaka

%

19–34 m. 35–49 m. 50–64 m. 65–75 m.

1 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal maisto produktų pasirinkimo kriterijus priklausomai nuo amžiaus

1

31

41,2

23

2,81,4

27,4

36,5

30

4,11,6

29,2

36,1

29,3

3,02,5

33,5

30,7 30,7

1,9

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

Nė karto 1–2 k. per sav. 3–4 k. per sav. Kasdien Kelis k. per dieną

%

19–34 m. 35–49 m. 50–64 m. 65–75 m.

2 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal šviežių daržovių (išskyrus bulves) vartojimo dažnumą priklausomai nuo amžiaus

3–5 kartus per savaitę jų valgo 32,2 proc., o 1–2 kar-tus per savaitę – daugiau kaip pusė (53,2 proc.) res-pondentų. Virtų, troškintų ar keptų daržovių taip pat kasdien vartoja daugiau moterų (χ2 = 25,674, lls = 4, p < 0,0001) ir pagyvenusių asmenų (χ2 = 47,390, lls = 12, p < 0,0001). Bulvių kasdien valgo 15,1 proc. respondentų, beveik kas antras (43,9 proc.) – 3–5 kar-tus per savaitę ir 36,4 proc. – 1–2 kartus per savaitę; 3,8 proc. respondentų bulvių vartoja rečiau nei kar-tą per savaitę. Nustatyta, kad beveik du trečdaliai (66,9 proc.) respondentų dažnai valgo savo ūkyje išaugintų ar iš ūkininkų pirktų daržovių (įskaitant ir bulves), kas ketvirtas (25,6 proc.) jų vartoja retai ir tik 7 proc. apklausos dalyvių atsakė, kad niekada

88 2016/1(72)


nevartoja savo ūkyje išaugintų ar iš ūkininkų pirktų daržovių ir (ar) bulvių.

Kasdien ir kelis kartus per dieną grūdinių pro-duktų vartoja maždaug kas antras gyventojas (53,7 proc.), iš jų 37,2 proc. šių produktų valgo kas-dien, 16,5 proc. – kelis kartus per dieną, 43,8 proc. – dar rečiau: 3–5 kartus ir 1–2 kartus per savaitę. Kuo vyresni gyventojai, tuo dažniau jie vartoja grūdinių produktų (χ2 = 58,082, lls = 18, p < 0,0001); daugiau vyrų negu moterų grūdinių produktų valgo kelis kar-tus per dieną (χ2 = 24,798, lls = 6, p < 0,0001).

Nustatyta, kad didesnė dalis (72 proc.) suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų žuvies ir žuvų produktų vartoja 1–2 kartus per savaitę; kas dešimtas respondentas – 3–5 kartus per savaitę, o kas šeštas apklausos dalyvis atsakė, kad žuvies ir jos produk-tų iš viso nevartoja. Žuvies ir jos produktų nevarto-ja daugiau vyrų negu moterų ir daugiau jaunesniojo (19–34 m.) negu vyresniojo amžiaus respondentų (χ2 = 52,315, lls = 12, p < 0,0001).

Pieno ir jo produktų kasdien vartoja beveik kas trečias (28 proc.) respondentas, 6,4 proc. jų atsakė, kad šių produktų iš viso nevartoja.

Tik mažesnė Lietuvos gyventojų dalis (41,5 proc.) pagamintų patiekalų prieš valgydami nesūdo, beveik visada net neragaudami juos sūdo 6,8 proc. respon-dentų. Pusė apklausos dalyvių (51,5 proc.) atsakė, kad patiekalus sūdo truputį, jei maistas nepakanka-mai sūrus. Vyrai dažniau negu moterys sūdo maistą ir paragavę, ir jo neragaudami (χ2 = 70,825, lls = 4, p < 0,0001). Kuo vyresni asmenys, tuo daugiau jų maisto nesūdo ir jį sūdo rečiau, jei jis nepakankamai sūrus: daugiausiai niekada nesūdo ir mažiausiai sūdo, nors maistas ir nepakankamai sūrus, pagyvenę (vy-resni negu 65 m. amžiaus) asmenys, lyginant su jau-nesniojo amžiaus apklausos dalyviais.

Didžioji dauguma gyventojų (78,6 proc.) maistui gaminti vartoja aliejų, 11,8 proc. – sviestą, 6,1 proc. – margariną ir 2,9 proc. – gyvūninius riebalus. Nu-statyta, kad įvairių riebalų rūšių vartojimas maistui gaminti priklauso nuo lyties: vyrai dažniau renkasi margariną ir gyvūninius taukus, o moterys – svies-tą ir augalinį aliejų (χ2 = 14,273, lls = 4, p < 0,01); vyresni respondentai šiek tiek dažniau negu jaunesni maistui gaminti renkasi gyvūninius taukus ir sviestą (χ2 = 29,602, lls = 12, p < 0,01).

Tyrimo duomenimis, visada tuo pačiu laiku valgo tik trečdalis apklausos dalyvių. Kuo vyresni asmenys, tuo dažniau jie valgo tuo pačiu laiku (χ2 = 65,919, lls = 12, p < 0,0001) ir šitaip valgo daugiau moterų negu vyrų (χ2 = 18,442, lls = 4, p < 0,01). Daugiausia

respondentai valgo 3 kartus (59,2 proc.), keturis ir daugiau (27,4 proc.) kartų per dieną, 2 kartus per die-ną valgo kas aštuntas–devintas (11,7 proc.), 1 kartą per dieną – tik pavieniai asmenys. Valgymo dažnu-mas taip pat priklauso nuo lyties: šiek tiek daugiau moterų negu vyrų valgo keturis ir daugiau kartų per dieną (χ2 = 10,093, lls = 4, p < 0,05). Kuo vyresni respondentai, tuo daugiau jų valgo keturis ir daugiau kartų per dieną, o kuo jaunesni, tuo dažniau jie mai-tinasi retai, t. y. du kartus per dieną. Šitaip maitinasi 15,3 proc. 19–34 m. amžiaus ir 6,2 proc. pagyvenusių respondentų (χ2 = 29,548, lls = 12, p < 0,01). Papil-domai tarp pagrindinių valgymų valgo didžioji dalis (89,1 proc.) gyventojų ir tik kas dešimtas tyrimo da-lyvis atsakė, kad niekada nevalgo tarp pagrindinių valgymų.

Išanalizavę respondentų atsakymus į klausimą „Ar manote, kad Jūsų mityba tinkama (gera) ir su ja gaunate pakankamai maistinių medžiagų?“ matome, kad tik 40,2 proc. apklausos dalyvių mano, jog jų mi-tyba yra tinkama; beveik tiek pat (39,8 proc.) tirtų asmenų savo mitybą vertina kaip netinkamą ir kas penktas respondentas (19,8 proc.) nežino, kaip ver-tinti savo mitybą.

Apskaičiavus ir įvertinus respondentų KMI nu-statyta, kad normalaus kūno svorio buvo tik mažiau kaip pusė (43,6 proc.) suaugusių ir mažiau kaip kas trečias (26,7 proc.) pagyvenęs gyventojas, antsvo-rio turi daugiau kaip trečdalis (35,7 proc.) suaugu-sių ir 40,7 proc. pagyvenusių asmenų, nutukęs yra beveik kas penktas suaugęs ir beveik kas trečias pagyvenęs gyventojas, o nepakankamo svorio – 1,7 proc. visų respondentų. Palyginus vyrų ir mo-terų KMI nustatyta, kad daugiau moterų negu vyrų buvo normalaus kūno svorio, tačiau daugiau vyrų negu moterų turi antsvorio, taip pat daugiau mote-rų negu vyrų yra arba nutukusios, arba nepakanka-mo kūno svorio (χ2 = 68,513, lls = 5, p < 0,0001). Nustatyta, kad šiek tiek daugiau miesto negu kai-mo gyventojų yra normalaus kūno svorio, o dau-giau kaimo negu miesto gyventojų turi antsvorio ir yra nutukę, taip pat daugiau kaimo gyventojų yra nepakankamo kūno svorio. Šie skirtumai nėra sta-tistiškai reikšmingi.

Palyginę KMI pagal amžiaus grupes matome, kad tik du trečdaliai jaunesnių (19–34 m.) gyventojų yra normalaus kūno svorio, ketvirtadalis apklausos dalyvių turi antsvorio. Antsvorio taip pat turi apie 40 proc. vyresnių kaip 35 m. amžiaus gyventojų, o beveik trečdalis vyresnių kaip 50 m. ir 32,3 proc. 65–75 m. amžiaus gyventojų yra nutukę. Didėjant tiek

2016/1(72) 89


vyrų, tiek moterų amžiui, mažėja normalaus kūno svorio ir daugėja antsvorio turinčių bei nutukusių (χ2 = 399,661, lls = 15, p < 0,0001) asmenų (3 pav.).

Išanalizavę 19–75 m. amžiaus Lietuvos gyvento-jų faktinę mitybą nustatėme, kad gyventojai viduti-niškai per parą suvartoja 112,4 g daržovių (įskaitant riešutus ir ankštinius) ir 114,4 g daržovių sriubų, 99 g bulvių (įskaitant kitus krakmolingus šakniavai-sius), 148,2 g vaisių, 35,2 g vaisių ir daržovių sulčių, 213,8 g grūdų ir jų produktų, 164,5 g mėsos ir jos produktų (įskaitant subproduktus), 141,8 g pieno ir jo produktų, 21,2 g žuvies ir jūros gėrybių, 16,9 g kiaušinių, 20,2 g cukraus ir jo produktų (įskaitant šokoladą) bei 8,4 g riebalų (augalinių ir gyvūninių) (1 lentelė). Palyginus paros maisto produktų suvar-tojimą pagal respondentų amžiaus grupes nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daugiausiai daržovių (įskaitant riešutus ir ankštinius) (p < 0,01) ir mėsos bei jos produktų (p < 0,001) suvartoja 35–49 m. am-žiaus gyventojai, mažiausiai daržovių valgo jaunesni

(19–34 m.) asmenys, mėsos ir jos produktų – pagy-venusieji (65–75 m.), lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Grūdų ir jų produktų, vaisių ir daržovių sulčių bei gaiviųjų gėrimų statistiškai reikšmingai (p < 0,01) daugiau suvartoja jaunesni (19–34 m. am-žiaus) asmenys, mažiausiai – pagyvenusieji. Taip pat nustatyta, kad statistiškai reikšmingai (p < 0,05) dau-giausiai žuvies ir jūros gėrybių suvartoja 50–64 m., mažiausiai – 19–34 m. amžiaus asmenys (1 lentelė).

Vyrai statistiškai reikšmingai daugiau suvartoja grūdų ir jų produktų (išskyrus grūdinius patiekalus) (p < 0,001), riebalų (augalinių ir gyvūninių) (p < 0,001), daržovių (p < 0,01), bulvių (p < 0,001), mė-sos ir jos produktų (p < 0,001), kiaušinių (p < 0,001). Moterys, lyginant su vyrais, statistiškai reikšmingai daugiau valgo grūdinių patiekalų (p < 0,05), vaisių (p < 0,001), pieno produktų (p < 0,001) bei suvar-toja į butelius išpilstyto vandens (p < 0,05). Kaimo gyventojai statistiškai reikšmingai daugiau negu miesto gyventojai vartoja bulvių (p < 0,05), mėsos,

3,9

66,1

25,2

4,81,5

42,438,5

17,7

0,4

28,7

41,8

29,3

0,3

26,7

40,7

32,3

0

10

20

30

40

50

60

70

< 18,5 18,5–24,9 25,0–29,9 ≥ 30

%

19–34 m. 35–49 m. 50–64 m. 65–75 m.

3 pav. Respondentų pasiskirstymas (proc.) pagal KMI priklausomai nuo amžiaus

1 lentelė. Vidutiniai maisto produktų kiekiai (gramais per dieną) respondentų maisto racione pagal lytį, gyvenamąją vietą ir amžių

Produktų grupė Produktų pogrupis

Lytis Gyvenamoji vieta* Amžiaus grupės VisiVyrai

(n = 1 044)Moterys

(n = 1 469)Miestas

(n = 1 834)Kaimas

(n = 577)19–34

(n = 772)35–49

(n = 692)50–64

(n = 749)65–75

(n = 300)Iš viso

(n = 2 513)Vidurkis ir standartinė paklaida (SP)

1. Grūdai ir jų produktai 228,9 a (186,4)

203,0 (180,5)

226,0 a (191,0)

186,2 (160,9)

227,3 b (195,5)

199,2 (164,8)

220,8 (197,4)

194,9 (149,1)

213,8 (183,3)

1a) grūdiniai patiekalai 95,4 c (127,3)

110,7 (159,9)

118,7 a (164,2)

71,1 (76,1)

122,7 a (172,6)

89,7 (126,5)

105,6 (146,4)

87,9 (115,9)

104,4 (147,4)

1b) grūdai ir jų produktai, išskyrus 1a

133,5 a

(148,5)92,3

(95,0)107,3

(115,9)115,1

(139,6)104,6

(114,3)109,5

(116,0)115,2

(140,6)106,9

(101,6)109,4

(121,8)

90 2016/1(72)


Produktų grupė Produktų pogrupis


(n = 1 044)Moterys

(n = 1 469)Miestas

(n = 1 834)Kaimas

(n = 577)19–34

(n = 772)35–49

(n = 692)50–64

(n = 749)65–75

(n = 300)Iš viso

(n = 2 513)Vidurkis ir standartinė paklaida (SP)

2. Cukrus ir jo produktai, įskaitant šokoladą

19,5 (32,4)

20,8 (33,7)

20,1 (32,5)

20,7 (35,5)

22,0 (34,1)

20,6 (31,5)

19,3 (34,7)

17,3 (30,0)

20,2 (33,1)

3. Riebalai (augaliniai ir gyvūniniai) 11,5 a (19,6)

6,2 (12,0)

8,5 (16,4)

8,2 (14,6)

7,9 (16,1)

9,0 (17,3)

8,2 (14,5)

9,1 (14,8)

8,4 (15,8)

4. Daržovės, riešutai, ankštiniai, įskaitant morkas, pomidorus ir lapines daržoves

242,8 b (207,9)

215,4 (191,3)

226,9 (198,1)

231,8 (205,4)

204,2 a (195,7)

245,9 (195,3)

237,0 (201,5)

215,0 (202,3)

226,8 (198,8)

4a) daržovių sriubos 126,0 b (165,1)

106,1 (142,3)

112,7 (149,6)

122,2 (160,5)

95,2 a (149,7)

122,0 (156,0)

123,7 (150,6)

122,9 (152,3)

114,4 (152,5)

4b) daržovės, riešutai, ankštiniai, išskyrus 4a

116,7 (130,1)

109,3 (134,8)

114,2 (135,3)

109,6 (128,9)

109,1 b (122,4)

123,9 (128,5)

113,3 (142,9)

92,1 (140,4)

112,4 (132,9)

5. Bulvės ir kiti krakmolingi šakniavaisiai 132,0 a (161,4)

75,4 (123,5)

94,4 c (136,5)

111,4 (159,5)

100,5 (145,3)

97,5 (135,4)

103,5 (156,5)

86,7 (118,0)

98,9 (143,2)

6. Vaisiai 112,9 a (187,7)

173,1 (221,6)

151,1 (29,5)

140,8 (217,7)

132,4 (175,2)

151,3 (200,9)

161,1 (240,6)

148,3 (230,3)

148,1 (210,3)

7. Vaisių ir daržovių sultys, gaivieji gėrimai ir vanduo buteliuose

230,6 (474,6)

258,5 (564,7)

252,0 (541,2)

232,2 (493,4)

285,8 (546,7)

232,0 (460,7)

235,1 (592,5)

210,7 (455,2)

246,9 (529,2)

7a) vaisių ir daržovių sultys 39,4 (125,6)

32,3 (93,6)

37,5 (109,8)

26,4 (101,0)

45,4 b (134,7)

35,8 (101,1)

28,7 (86,8)

23,9 (91,4)

35,2 (108,1)

7b) gaivieji gėrimai (kuriuose vai-sių (%) mažiau negu nektaruose)

30,7 a

(136,1)12,6

(78,4)19,5

(101,2)21,6

(123,8)40,2 a

(162,0)14,6

(78,8)9,0

(62,4)8,9

(46,4)20,1

(106,6)

7c) vanduo buteliuose 160,5 c (444,3)

213,7 (552,4)

195,0 (526,4)

184,3 (468,2)

200,3 (511,1)

181,6 (444,9)

197,4 (585,8)

177,8 (449,8)

191,6 (510,9)

8. Kava, arbata, kakava (skysčiai) 394,2 (271,1)

411,6 (252,2)

410,9 c (263,0)

393,3 (252,8)

787,1 (279,3)

409,3 (245,0)

417,4 (250,1)

404,9 (267,9)

404,4 (260,3)

9. Alkoholiniai gėrimai 91,6 a

(356,2)8,1

(57,7)37,3 c

(236,9)65,3

(255,0)64,6 b

(339,7)40,7

(183,7)36,6

(192,1)7,2

(51,9)42,8

(237,3)

9a) alus ir jo pakaitalai 85,8 a

(342,5) 4,5 (49,1) 33,1 c (225,3)

58,8 (249,1)

56,9 b (322,0)

37,3 (179,6)

33,3 (188,1) 4,8 (44,6) 38,3

(227,4)9b) vynas ir jo pakaitalai 1,4 (25,2) 2,8 (25,1) 1,8 (20,0) 4,0 (38,4) 3,2 (27,3) 1,2 (13,2) 2,9 (34,1) 0,5 (8,7) 2,2 (25,2)9c) kiti alkoholiniai gėrimai ir jų pakaitalai

4,5 b

(45,0)0,8

(15,4)2,4

(34,0)2,5

(24,8)4,5

(50,1)2,2

(20,5)0,3

(7,5)1,9

(25,5)2,3

(31,3)

10. Mėsa ir jos produktai, subproduktai 219,9 a

(181,4)125,1

(120,5)161,9

(151,6)173,8

(173,1)174,4 a

(162,3)179,5

(160,7)154,6

(150,9)128,9

(132,5)164,5

(156,0)10 a) mėsa, mėsos produktai ir jų pakaitalai

102,3 a

(127,0)57,0

(84,9)71,1 a

(103,1)93,1

(120,3)73,4

(96,4)81,0

(116,8)78,2

(112,5)64,3

(92,1)75,8

(106,8)10b) subproduktai ir gaminiai iš jų 2,6 (22,1) 2,4 (16,7) 2,8 (21,2) 1,5 (11,7) 1,3 c (10,3) 3,0 (23,7) 2,1 (18,8) 5,2 (24,5) 2,5 (19,1)

10c) mėsos patiekalai 115,0 a

(147,9)65,7

(100,4)88,0

(124,6)79,1

(126,1)99,7 a

(138,4)95,5

(127,5)74,3

(114,2)59,4

(97,3)86,2

(124,8)

11. Žuvis ir jūros gėrybės 21,9 (65,6)

20,7 (55,0)

21,2 (58,5)

22,0 (65,2)

17,6 c (57,2)

19,3 (53,0)

26,3 (66,6)

21,9 (60,9)

21,2 (59,6)

11a) jūros gėrybės ir jų produktai 0,3 (5,3) 0,3 (4,2) 0,4 (4,9) 0,2 (4,1) 0,7 c (7,2) 0,1 (2,3) 0,01 (0,4) 0,6 (5,9) 0,3 (4,7)

11b) žuvis ir žuvų produktai 13,0 (46,9)

13,3 (42,8)

13,8 (46,2)

11,4 (40,0)

9,7 c (38,9)

13,3 (42,9)

16,3 (50,8)

14,0 (44,7)

13,2 (44,5)

11c) žuvų patiekalai 8,6 (45,6)

7,1 (34,0)

7,1 (35,8)

10,4 (50,2)

7,3(40,8)

5,9(33,2)

10,0 (43,0)

7,3 (37,7)

7,7 (39,2)

12. Kiaušiniai 24,2 a (55,4)

11,5 (33,7)

16,2 (42,4)

18,8 (50,9)

15,2 (41,6)

17,4 (44,0)

18,3 (48,8)

15,5 (41,4)

16,8 (44,5)

13. Pienas ir jo produktai 137,4 (203,4)

144,9 (158,9)

143,9 (170,2)

137,3 (209,0)

133,7 (158,0)

135,3 (176,8)

151,8 (207,0)

152,8 (154,5)

141,8 (178,7)

13a) pienas ir jo gėrimai 39,0 b

(143,6)24,0

(71,4)29,1

(87,7)33,3

(157,8)28,4

(83,6)28,3

(82,1)36,0

(153,3)25,4

(69,9)30,3

(107,7)

13b) pieno produktai 86,2 a

(143,0)110,6

(143,8)103,6

(144,7)93,1

(144,2)95,5

(135,9)97,7

(153,2)102,8

(144,5)113,6

(140,1)100,5

(143,9)

13c) sūris 12,2 (43,2)

10,3 (23,9)

11,2 (35,7)

10,9 (25,8) 9,8 (25,7) 9,3 (25,6) 13,0

(45,5)13,8

(29,8)11,1

(33,3)14. Įvairūs produktai 0,2 (1,7) 0,4 (6,7) 0,3 (4,0) 0,4 (8,3) 0,3 (4,0) 0,1 (1,2) 0,5 (8,3) 0,4 (3,8) 0,3 (5,3)

14a) įvairūs produktai 0,2 (1,7) 0,4 (6,7) 0,3 (4,0) 0,4 (8,3) 0,3 (4,0) 0,1 (1,2) 0,5 (8,3) 0,4 (3,8) 0,3 (5,3)

14b) riešutai 3,5 (18,5)

2,8 (18,1)

3,6 (20,0)

1,9(13,0)

4,8 c

(24,4)2,4

(14,1)2,1

(14,3)2,8

(16,9)3,1

(18,3)

4b ir 6. Šviežios daržovės ir vaisiai 229,6 a

(240,9)282,4

(289,0)265,3

(275,5)250,4

(266,4)241,5 c (225,8)

275,2 (241,7)

274,4 (320,2)

240,4 (304,9)

260,5 (271,3)

* 102 respondentai nenurodė gyvenamosios vietos.Lyginant pagal lytį, gyvenamąją vietą ir amžiaus grupes: a – p < 0,001; b – p < 0,01; c – p < 0,05.

2016/1(72) 91


jos produktų ir jų pakaitalų (p < 0,001), o miesto gy-ventojai statistiškai reikšmingai daugiau negu kaimo gyventojai suvalgo grūdų ir jų produktų, įskaitant grūdinius patiekalus (p < 0,001) (1 lentelė).

Vertinant suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gy-ventojų energijos ir kai kurių maistinių medžiagų su-vartojimo kiekius nustatyta, kad visi gyventojai vidu-tiniškai per parą su maistu gauna 63,6 g baltymų, iš jų 43,1 g – gyvūninių baltymų, 86,2 g riebalų, 197,3 g angliavandenių, iš jų 55,6 g paprastųjų angliavande-nių (cukrų), ir 15,7 g skaidulinių medžiagų, taip pat 351,8 mg cholesterolio (2 lentelė). 2 lentelėje taip pat pateikti energijos ir maistinių medžiagų paros suvar-tojimo kiekiai pagal lytį, gyvenamąją vietą ir amžiaus grupes. Tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos gyven-tojų vidutinė paros maisto davinio energinė vertė su-daro 1 822 kcal: vyrų – 2 188 kcal, o moterų – ati-tinkamai 1 561 kcal. Matome, kad vyrų paros maisto davinio energinė vertė yra 627 kcal didesnė negu moterų, ir šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Nustatyta, kad riebalai tiekia 41,7 proc. gyventojų paros maisto raciono energinės vertės, iš jų sočiosios riebalų rūgštys – 12,9 proc., angliavan-deniai – 44,4 proc., iš jų cukrūs – 12,9 proc., ir bal-tymai – 14,7 proc. Vyrams riebalai tiekia 43,9 proc., moterims – 40,1 proc. paros energijos, o angliavan-deniai – atitinkamai 42,2 proc. ir 46 proc.; šie skirtu-mai yra statistiškai reikšmingi.

Lietuvos gyventojų vitaminų ir mineralinių me-džiagų paros suvartojimo su maistu kiekiai buvo paly-ginti su rekomenduojamomis paros normomis (RPN) [13, 14]. Matome, kad gyventojai mažiau negu reko-menduojama su maistu gauna vitaminų A, C, B2, B12, niacino ir pantoteno rūgšties bei mineralinių medžia-gų magnio, geležies, cinko, seleno, jodo (2 lentelė). Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant vitaminų ir mineralinių medžiagų paros suvartojimą pagal lytį ir amžiaus grupes. Vyrai per parą su maistu gauna statistiškai reikšmingai daugiau negu moterys beveik visų vitaminų ir mineralinių medžiagų, išsky-rus vitaminus C ir D bei chromą. Pagyvenę žmonės statistiškai reikšmingai mažiau negu kitų amžiaus grupių asmenys per parą su maistu gauna vitaminų C, E, B1, B6, niacino, mineralinių medžiagų natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, mangano, geležies, vario ir cinko.

REZULTATŲ APTARIMASŠiuo metu yra pakankamai mokslinių įrodymų, kad netinkama mityba skatina nutukimą, lipidų apykai-tos sutrikimus, didina lėtinių neinfekcinių ir kitų ligų

riziką ir vis dažniau pripažįstama įprastu šių ligų rizi-kos veiksniu [2–6]. Tačiau nepaisant tiek PSO ir tarp-tautinių organizacijų, tiek valstybinių ir visuomeninių organizacijų, tiek specialistų ir visos visuomenės pa-stangų, kad mityba taptų sveika bei sveikatinanti ir padėtų mažinti antsvorio ir nutukimo bei lėtinių ne-infekcinių ligų paplitimą, pastaraisiais dešimtmečiais Europos šalyse atliktų gyventojų mitybos tyrimų duo-menys rodo blogėjančią gyventojų mitybos būklę [10, 20–22]. Deja, ne išimtis ir Lietuvos gyventojų mityba, tai patvirtina ir 2013–2014 m. atlikti mitybos įpročių ir faktinės mitybos tyrimai. Atlikto tyrimo duomenys parodė, kad Lietuvos gyventojų pagrindiniai maisto produktų pasirinkimo kriterijai yra skonis (39,7 proc.) ir kaina (31,9 proc.) ir tik 13,4 proc. respondentų ren-kasi maistą sveikatos gerinimo (ligų profilaktikos) tikslu. Nors daržovių ir vaisių valgyti rekomenduoja-ma 5 ir daugiau kartų per dieną ir jų per parą suvartoti ne mažiau kaip 400 g, Lietuvos gyventojai jų varto-ja nepakankamai: šviežių daržovių (išskyrus bulves) kasdien valgo tik kas trečias (30,8 proc.) suaugęs ar pagyvenęs žmogus, iš jų tik 3,1 proc. vartoja kelis kartus per dieną, vidutiniškai per parą suvartojama tik 260 g daržovių ir vaisių. Labai panašius duomenys pateikia ir kiti Lietuvos mokslininkai, atlikę suaugu-sių gyventojų mitybos įpročių tyrimus 2013 m. [18] ir 2014 m. [19]. Šių tyrimų duomenimis, beveik kasdien (6–7 dienas per savaitę) šviežių daržovių valgo tik 22 proc. vyrų ir 33 proc. moterų. Mūsų tyrimo duo-menimis, kasdien ir kelis kartus per dieną grūdinių produktų vartoja maždaug kas antras gyventojas, iš jų 37,2 proc. valgo kasdien ir 16,5 proc. – kelis kartus per dieną. Nepaisant įvairių nuomonių dėl pieno ir jo produktų vartojimo būtinumo, šių produktų kasdien vartoja kas trečias gyventojas ir vidutiniškai per dieną suvartojama apie 142 g pieno ir jo produktų. Nors žu-vies ir jos produktų rekomenduojama valgyti 2–3 kar-tus per savaitę, Lietuvos gyventojai šių produktų var-toja mažiau: didžioji dalis gyventojų jų valgo 1–2 kar-tus per savaitę, o vidutiniškai per parą suvartojama tik apie 21 g žuvies ir jūros gėrybių. Lietuvos gyventojai tradiciškai daug valgo mėsos ir jos produktų: viduti-niškai per parą šių produktų suvartojama apie 164 g; pagyvenę asmenys mažiau negu jaunesni gyventojai valgo mėsos ir jos produktų (atitinkamai 128,9 g ir 173,8 g). Visose Europos šalyse didele problema iš-lieka gausus druskos vartojimas. Tik 41,5 proc. Lietu-vos gyventojų nesūdo jau pagamintų patiekalų, tokių žmonių daugiausia yra pagyvenusiųjų amžiaus grupė-je. Palyginę Lietuvos ir kitų Europos šalių gyventojų faktinės mitybos tyrimo duomenis matome panašias

92 2016/1(72)


2 lentelė. Respondentų vidutiniai energijos ir kai kurių maistinių medžiagų paros suvartojimo kiekiai (vienam gyventojui per parą) pagal lytį, gyvenamąją vietą ir amžiaus grupes

Energija ir maistinės medžiagos


(n = 1 044)Moterys

(n = 1 469)Miestas

(n = 1 834)Kaimas

(n = 577)19–34

(n = 772)35–49

(n = 692)50–64

(n = 749)65–75

(n = 300)Iš viso

(n = 2 513)Vidurkis

ENERGIJA, kcal 2 188 a 1 561 1 812 1 870 1 936 a 1 855 1 763 1 600 1 822ENERGIJA, kJ 9 164 a 6 538 7 589 7 832 8 108 a 7 766 7 383 6 698 7 629BALTYMAI, iš viso (g) iš jų: 74,7 a 55,8 64,3 62,6 65,0 b 66,3 62,5 57,2 63,6

Baltymų teikiama energinė vertė, % 14,4 c 14,9 14,9 b 14,1 14,3 c 14,9 14,9 15,1 14,7 gyvūniniai baltymai (g) 50,7 a 37,7 43,5 42,7 43,1 45,1 43,1 38,3 43,1 augaliniai baltymai (g) 23,6 a 17,4 20,2 19,3 21,5 20,1 18,9 18,2 19,9RIEBALAI, iš viso (g) iš jų: 108,2 a 70,5 84,8 c 92,0 91,5 a 89,5 83,4 71,9 86,2

Riebalų teikiama energinė vertė, % 43,9 a 40,1 41,3 c 42,8 41,8 b 42,7 41,6 39,6 41,7 sočiosios RR (g) 33,5 a 21,9 26,3 c 28,5 28,4 a 27,7 25,9 22,3 26,7Sočiųjų RR teikiama energinė vertė, % 13,6 a 12,4 12,8 c 13,3 13,0 b 13,2 12,9 12,3 12,9 mononesočiosios RR (g) 41,1 a 26,8 32,2 c 34,9 34,8 a 34,0 31,7 27,3 32,7Mononesočiųjų RR teikiama energinė vertė, % 16,7 a 15,3 15,7 c 16,3 15,9 b 16,2 15,8 15,0 15,8 polinesočiosios RR (g) 23,8 a 15,5 18,7 c 20,2 20,1 a 19,7 18,3 15,8 19,0Polinesočiųjų RR teikiama energinė vertė, % 9,7 a 8,8 9,1 c 9,4 9,2 b 9,4 9,1 8,7 9,2CHOLESTEROLIS (mg) 415,0 306,9 413,9 191,5 463,3 187,9 336,5 481,4 351,8ANGLIAVANDENIAI, iš viso (g) iš jų: 224,2 a 178,1 197,7 196,0 209,0 a 196,8 191,3 183,2 197,3

Angliavandenių teikiama energinė vertė, % 42,2 a 46,0 44,7 43,5 44,7 a 43,4 44,2 46,9 44,4 cukrūs (g) 55,3 55,8 55,4 56,2 58,1 55,5 54,8 51,1 55,6Cukrų teikiama energinė vertė, % 10,5 a 14,7 13,0 12,8 12,8 12,7 13,2 13,2 12,9SKAIDULINĖS MEDŽIAGOS (g) 17,2 a 14,6 15,7 15,6 15,4 16,1 15,8 15,1 15,7

VITAMINAIA (retinolis) (µg RE) 680,3 c 484,8 585,1 566,6 518,7 473,7 706,3 550,8 566,0D (kalciferolis) (µg) 3,7 3,1 3,9 2,1 3,2 1,5 4,9 4,6 3,4E (tokoferolis) (mg TE) 13,9 a 11,1 12,3 12,1 13,0 a 13,0 11,5 10,5 12,2B1 (tiaminas) (mg) 1,3 a 0,9 1,1 1,1 1,1 a 1,1 1,1 0,9 1,1B2 (riboflavinas) (mg) 1,3 a 1,1 1,2 1,2 1,2 1,2 1,2 1,1 1,2B6 (piridoksinas) (mg) 1,6 a 1,3 1,5 1,5 1,5 b 1,5 1,4 1,3 1,5B12 (kobalaminas) (µg) 1,5 b 1,0 1,2 1,3 1,4 1,0 1,2 1,4 1,2PP (niacinas) (mg NE) 15,6 a 10,6 12,7 12,7 13,2 a 13,5 12,2 10,8 11,1Folio r. (µg) 643,1 b 366,3 479,4 525,1 350,4 c 459,1 668,8 400,9 481,3C (askorbo rūgštis) (mg) 67,7 64,0 66,8 61,4 68,8 a 68,5 64,1 53,5 65,5Pantoteno r. (B5) (mg) 3,3 a 2,7 3,0 2,9 3,0 3,1 2,9 2,7 2,9

MINERALINĖS MEDŽIAGOSNatris (g) 3 537,8 a 2 347,8 2 806,4 c 2 999,2 2 44,5 b 2 934,5 2 882,2 2 523,5 2 842,2Magnis (mg) 302,0 a 241,3 268,8 260,9 279,4 a 271,0 261,1 236,4 266,5Fosforas (mg) 1 122,5 a 879,8 990,8 957,7 1 011,5 b 1 002,1 966,6 886,6 980,6Kalis (g) 2 886,8 a 2 321,6 2 554,7 2 571,7 2 654,4 a 2 624,8 2 518,7 2 240,6 2 556,4Kalcis (mg) 575,9 a 505,5 540,4 524,6 575,0 a 530,8 518,0 481,8 534,7Chromas (µg) 42,0 91,0 82,9 39,1 142,4 38,6 41,7 34,9 71,0Manganas (mg) 3,9 c 3,4 3,7 3,5 4,2 a 3,6 3,3 2,8 3,6Geležis (mg) 12,2 a 8,9 10,2 10,5 10,7 a 10,7 10,0 9,0 10,3Varis (mg) 1,7 a 1,3 1,5 1,5 1,5 c 1,5 1,5 1,4 15,5Cinkas (mg) 9,6 a 7,0 8,1 8,1 8,6 a 8,3 7,7 7,3 8,1Selenas (µg) 38,7 c 21,7 30,5 26,4 28,4 20,9 33,3 36,2 28,7Jodas (µg) 33,1 a 27,8 30,1 30,0 30,0 31,6 30,1 26,7 30,0

* 102 respondentai nenurodė gyvenamosios vietos.Lyginant pagal lytį, gyvenamąją vietą ir amžiaus grupes: a – p < 0,001; b – p < 0,01; c – p < 0,05.

2016/1(72) 93


pagrindinių maisto produktų grupių vartojimo ten-dencijas [20–22]. Įvertinus Lietuvos gyventojų paros maisto raciono energinę vertę bei su maistu per parą gaunamų maistinių medžiagų kiekius galima sakyti, kad paros maisto racione per daug energinės vertės tiekia riebalai, sočiosios riebalų rūgštys, cukrūs; per dieną gaunama tik apie 16 g skaidulinių medžiagų (rekomenduojama 25–35 g), mažiau negu rekomen-duojama – vitaminų A, C, B2, B12, niacino, pantoteno rūgšties bei magnio, geležies, cinko, seleno ir jodo.

Tyrime buvo svarbu sužinoti, kaip patys Lietu-vos gyventojai vertina savo mitybą. Paaiškėjo, kad tik 40,2 proc. respondentų mano, jog jų mityba yra tinkama. Panašus respondentų skaičius ją vertina kaip netinkamą, nes valgant negaunama pakankamai maistinių medžiagų. Atlikto tyrimo duomenys taip pat parodė, kad normalaus kūno svorio buvo tik ma-žiau kaip pusė suaugusių ir pagyvenusių gyventojų, antsvorio turėjo daugiau kaip trečdalis apklausos da-lyvių, nutukęs yra beveik kas penktas (19 proc.) ir nepakankamo svorio – 1,7 proc. respondentų. Didė-jant tiek vyrų, tiek moterų amžiui, mažėja normalaus kūno svorio ir daugėja turinčių antsvorio bei nutuku-sių asmenų, todėl dėsninga, kad daugiausia antsvorio turinčių ir nutukusių yra pagyvenusių asmenų.

APIBENDRINIMASNustatyta, kad didžiosios dalies tiek suaugusių, tiek pagyvenusių Lietuvos gyventojų mityba nėra palan-ki sveikatai ir neatitinka sveikos mitybos rekomen-dacijų. Nepakankamai vartojama daržovių ir vaisių, grūdinių produktų, žuvies ir jos produktų. Gyvento-jų paros maisto racione daugiau negu rekomenduo-jama energinės vertės tiekia riebalai, sočiosios rie-balų rūgštys, cukrūs; mažiau negu rekomenduojama per dieną su maistu gaunama skaidulinių medžiagų, kai kurių vitaminų (A, C, B2, B12, niacino, panto-teno r.) ir mineralinių medžiagų (magnio, geležies, cinko, seleno, jodo). Savo mitybą kaip tinkamą ver-tina tik 40,2 proc. respondentų. Beveik kas antras (54,7 proc.) gyventojas turi antsvorio arba yra nu-tukęs. Todėl būtina toliau didinti gyventojų mitybos raštingumą, ugdyti sveikos mitybos įpročius bei sudaryti galimybę vartotojams pasirinkti ir pirkti sveikatai palankesnius maisto produktus ir gėrimus.

PADĖKA. Dėkojame savivaldybių visuomenės sveikatos biurų specialistams už geranoriškumą ir aktyvų dalyvavimą, atliekant Lietuvos gyventojų mi-tybos įpročių ir faktinės mitybos tyrimą.


Literatūra1. Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. birželio 26 d. nutarimas Nr.

XII-964 „Dėl Lietuvos sveikatos programos 2014–2025 metams patvirtinimo“. Teisės aktų registras. 2014;2014-09403.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 1291 „Dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros 2016–2023 metų plėtros programos patvirtinimo“. Teisės aktų registras. 2015;2015-19827.

3. Vienna Declaration on Nutrition and Noncommunicable Diseases in the Context of Health 2020. WHO. Viena, 4-5 July 2013.

4. Wylie-Rosett J, Vinicor F. Diabetes Melitus. In: Bowman BA, Russel RM, editors. Present Knowledge in Nutrition. 8th ed. Washington: ILSI Press. 2001;552-563.

5. Dawson-Hughes B. Osteoporosis. In: Bowman BA, Russel RM, editors. Present Knowledge in Nutrition. 8th ed. Washington: ILSI Press. 2001;564-572.

6. Cundiff DK, Lanou AJ, Nigg CR. Relation of Omega-3 Fatty Acid Intake to Other Pietary Factors Know to Reduce Coronary Heart Diseases Heart Risk. Am J Cardiol. 2007;99(9):1230-3.

7. Uleckienė S, Didžiapetrienė J, Griciūtė LL. Vėžio profilaktika. VU Onkologijos institutas, 2008.

8. WHO Regional Committee for Europe. Health 2020: a European policy framework supporting action across government and society for health and well-being. Malta, 10-12 September, 2012. Prieiga per internetą: <http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0009/169803/RC62wd09-Eng.pdf?ua=1>.

9. Global health risks: mortality and burden of disease attributable to selected major risks. World Health Organization, 2009.

10. European Food and Nutrition Action Plan 2015–2020. EUR/RC64/14. 24 June 2014;144026.

11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. 495 „Dėl Sveikatingumo metų visuomenės sveikatos stiprinimo priemonių plano patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2013;62-3079.

12. Callmer E, Hagman U, Haraldsdottir J, Loken EB, Seppanen R, Trygg K. Proposal for standardization of 24-hour recall and similar interview methods. Var Foda. 1986;38(4):259-68.

13. Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos. Valstybės žinios. 1999;102-2936.

14. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams. Oficialus leidinys OL 2011 L 304, p. 18.

15. Astrauskienė A, Abaravičius A, Bartkevičiūtė R, Barzda A ir kt. Sveikos gyvensenos rekomendacijos. Metodinės rekomendacijos. Mokomoji knyga. Vilnius, 2011. Prieiga per internetą: <http://www.smlpc.lt/lt/metodine_medziaga/mityba.html>.

16. Barzda A. Suaugusių Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos ir mitybos įpročių tyrimas ir vertinimas. Daktaro disertacija. Vilnius, 2011.

17. Barzda A, Bartkevičiūtė R, Stukas R, Šatkutė R, Abaravičius A. Lietuvos suaugusių gyventojų mitybos tendencijos per pastarąjį dešimtmetį. Visuomenės sveikata. 2010;1:31-35.

18. Dobrovolskij V, Stukas R. Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai 2013 metais. Mokomoji knyga. Vilnius, 2014.

19. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučiūnienė V, Veryga A. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2014. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kaunas, 2015.

20. Debacker N, Temme L, Cox B, Huybrechts I, Van Oyen H. The Belgian Food Consumption Survey 2004. Scientific Institute of Public Health, Brussels, Belgium, 2007.

21. Elmadfa I, editor. European Nutrition and Health Report 2009. Vienna: Karger, 2009.

22. Rossum C, Fransen H, Verkaik-Kloosterman J, Buurma-Rethans E, Ocké M. Dutch National Food Consumtion Survei 2007-2010. National Institute for Public Health and the Environment, Bilthoven, Netherlands, 2011.

94 2016/1(72)


SummaryObjective. To research and evaluate actual nutrition

and nutrition habits of adults and elderly of Lithuania. Methods. The survey of actual nutrition and nutrition

habits of adults (19–64 years) and elderly (65–75 m.) of Lithuania was carried out by Health Education and Disease Prevention Center together with the municipal public health offices in 2013–2014 years. For this study the Population Register Authority under the Lithuanian Ministry of Interior composed the necessary sample of population, which represents adults and elderly population of Lithuania by sex, age and proportionately population size in each county. Survey questionnaire verified by WHO was used to conduct research of nutrition habits. The research of actual nutrition was carried out according to the standard 24-hour survey methodology. Data of 2710 respondents of nutrition habits and 2513 respondents of actual nutrition has been tested and evaluated. Statistical analysis was performed using the Statistical package for social sciences (SPSS) version 20.0 for Windows. The reliability of data difference was determined by chi-square (χ2) test and were considered statistically significant if p ≤ 0,05.

Results. It was determined that Lithuanians consume insufficient amounts of vegetables and fruits: only one-third of the population consume fresh vegetables daily and on average about 260 grams of vegetables and fruits are consumed per day.

Cereal products are consumed by 53,7 % of people daily, milk and dairy products are consumed by every third where fish and fish products are consumed by majority

1–2 times a week. Moreover, only 41,5 % of respondents don’t add salt additionally, most of which are in elderly age group. It was also discovered that in daily diet too much energy value are supplied by fats (41,7 E %), saturated fatty acids (12,9 E %), sugar (12,9 E %); only 15,7 g of fiber are consumed per day and less than recommended of vitamins A, C, B2, B12, niacin, pantothenic acid and magnesium, iron, zinc, selenium, iodine. Only 40,2 % of respondents believe that their nutrition is adequate. 43,6 % of adults and 26,7 % of elderly people have normal body weight, whereas 35,7 % of adults and 40,7 % of elderly have overweight. Unfortunately, the obese has almost one in five adults and nearly one in three elderly residents.

Conclusions. The nutrition of majority population of Lithuania is not favorable for health and do not comply with healthy nutrition recommendations.

Keywords: nutrition habits, actual nutrition, body mass index.

Correspondence to Albertas BarzdaHealth Education and Disease Prevention CenterKalvarijų str. 153, LT-08221 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Actual nutrition and nutrition habits of adults and elderly of Lithuania

Albertas Barzda1, 2, Roma Bartkevičiūtė1, 2, Ignė Baltušytė1, Rimantas Stukas2, Sandra Bartkevičiūtė2

1Health Education and Disease Prevention Center, 2Faculty of Medicine of Vilnius University

2016/1(72) 95


SAUGOS IR SVEIKATOS KULTŪRA LIETUVOS APDIRBAMOSIOS GAMYBOS ĮMONĖSE

Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas Higienos insti tutas

SantraukaTikslas. Įvertinti saugos ir sveikatos kultūrą Lietuvos apdirbamosios gamybos įmonėse.Medžiaga ir metodai. Atliktas aprašomasis momentinis tyrimas, kuriame dalyvavo apdirbamosios gamybos įmonių

darbuotojai, dirbantys gamybiniuose padaliniuose. Naudoti 2 instrumentai: „Įmonės apklausos protokolas“ ir „Anketa darbuotojams“. Tyrime dalyvavo 20 Lietuvos įmonių. Užpildytos 377 analizei tinkamos anketos. Taikytas neparametrinis χ2 homogeniškumo testas, skaičiuoti šansų santykiai ir jų pasikliautinieji intervalai bei naudotas Mantelio ir Henzelio (Mantel-Haenszel) χ2 testas.

Rezultatai ir išvados. Penkiais iš septynių tirtų aspektų saugos ir sveikatos kultūra įmonėse buvo pozityvi. Dauguma darbuotojų teigė, kad: (1) suspėja laiku atlikti jiems paskirtą darbą; (2) yra aprūpinti reikiamomis apsaugos priemonėmis ir dėvi jas, kai reikia; (3) dirbdami atsargiai jie gali išvengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų; (4) žino, kas darbe gali pakenkti jų sveikatai; (5) yra kritikuojami bendradarbių už nesaugų darbą. Tyrimas atskleidė šiuos įmonių saugos ir sveikatos kultūros trūkumus: (1) tik mažuma darbuotojų dalyvauja vertinant su darbu susijusią riziką; (2) darbuotojai retai pagiriami už saugų elgesį darbe. Didėjant amžiui, respondentai statistiškai reikšmingai rečiau teigė, kad jie žino, kas darbe gali pakenkti jų sveikatai (Mantelio ir Henzelio χ2 = 6,1; p < 0,05), bei statistiškai reikšmingai dažniau pripažino dalyvavę (asmeniškai arba per darbuotojų atstovą) vertinant su darbu susijusią riziką (Mantelio ir Henzelio χ2 = 10,5; p < 0,05). Di-dėjant stažui dabartinėje įmonėje, respondentai statistiškai reikšmingai dažniau teigė, kad jiems sunku išvengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų (Mantelio ir Henzelio χ2 = 7,3; p < 0,05).

Reikšminiai žodžiai: saugos ir sveikatos kultūra, apdirbamosios gamybos įmonės.

Adresas susirašinėti: Lolita PilipavičienėHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASSaugos ir sveikatos kultūra – darbuotojų asmeninių ir kolektyvinių vertybių, nuostatų, kompetencijos ir el-gesio modelių rezultatas, apibrėžiantis organizacijos įsipareigojimą spręsti saugos ir sveikatos klausimus, numatyti sprendimo ir pasirengimo būdus [1]. Euro-pos saugos ir sveikatos darbe agentūra (EU-OSHA) pabrėžia, kad tiek darbdaviai, tiek ir darbuotojai yra atsakingi už saugos ir sveikatos darbe užtikrinimą. Darbdaviai turi skatinti saugos ir sveikatos kultūrą įmonėse, numatančią aktyvų darbuotojų dalyvavi-mą ją įgyvendinant. Kartu su tiesioginiu darbuoto-jų dalyvavimu efektyvus būdas skatinti darbuotojus rūpintis sauga ir sveikata – įgaliojimų suteikimas jų atstovams, šitaip užtikrinant darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus [2]. Saugos kultūra siekiant

išvengti nelaimingų atsitikimų darbe – vienas iš pa-grindinių Europos profesinės saugos ir sveikatos tyri-mų bendrijos (PEROSH) iššūkių [3].

„Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemų vadovas“ pateikia pozityvia saugos kultūra pasižy-minčios organizacijos charakteristikos pavyzdį: visi dalyvauja priimant su darbuotojų sauga ir sveikata susijusius svarbius sprendimus, pvz., atliekant pro-fesinės rizikos vertinimus ir planuojant atitinkamas šios rizikos valdymo priemones [1]. Pozityvi saugos ir sveikatos kultūra gali būti apibūdinta kaip kultūra, kuri atspindi darbuotojų supratimą, kad sauga yra svarbiausias prioritetas įmonėje. Psichosocialiniu lygmeniu pastebėta, kad pozityvi saugos ir sveika-tos kultūra didina darbuotojų pasitenkinimą darbu, įsitraukimą į darbą ir lojalumą įmonei. Saugos ir sveikatos kultūros pasireiškimas darbuotojų elge-siu ir nuostatomis konkrečiu metu dar vadinamas saugos klimatu. Kaip saugos ir sveikatos kultūros atspindys, saugos klimatas yra plačiai tyrinėjamas. Sukurta daug skalių, vertinančių saugos ir sveika-tos kultūrą ar saugos klimatą. Pavyzdžiui, 2004 m.

96 2016/1(72)


D. C. Seo pasiūlė naudoti skalę, sudarytą iš šių pos-kalių: vadovybės įsipareigojimas (7 teiginiai); tie-sioginių vadovų parama (5 teiginiai); bendradarbių parama (6 teiginiai); bendras darbuotojų dalyva-vimas (7 teiginiai); asmens suvokiamas dalyvavi-mas (7 teiginiai); kompetencijos lygis (6 teiginiai) [4]. 2011 m. validuotas Šiaurės profesinės saugos klimato klausimynas (NOSACQ-50), sudarytas iš 50 teiginių, suskirstytų į 7 poskales [5].

Estijos tyrėjai nustatė, kad šios šalies saugos ir sveikatos kultūrai mažose ir vidutinėse įmonėse ski-riama labai mažai dėmesio [6]. Anot ispanų tyrėjų, saugos ir sveikatos kultūra įvairiose Ispanijos įmo-nėse skiriasi. Jie išskyrė 3 veiksnius, darančius įta-ką įmonių saugos ir sveikatos kultūros skirtumams: įmonėje puoselėjamos vertybės, rengiamos moky-mų programos ir taikomos darbuotojų motyvavimo priemonės [7, 8]. Suomijos tyrėjai pastebėjo, kad švediškai kalbantys Suomijos darbuotojai labiau ak-centuoja kolektyvinę, o suomiškai kalbantys darbuo-tojai – asmeninę atsakomybę dėl darbuotojų saugos ir sveikatos [9]. Danijos tyrėjai nustatė, kad dienomis dirbančių darbuotojų saugos klimatas yra geresnis nei dirbančiųjų pamainomis [5]. Įvairiais tyrimais nustatyta, kad saugos ir sveikatos kultūrą įmonėse gali pagerinti pačių darbuotojų dalyvavimas sau-gų darbą skatinančioje veikloje [4, 10, 11], įmonės vadovybės mokymai saugos ir sveikatos klausimais [12], darbuotojų ir jų tiesioginių vadovų mokymai [13–15], darbuotojų elgsenos darbo metu registravi-mas ir analizavimas [13].

Apdirbamosios gamybos įmonėse dirba 15,3 proc. Lietuvos užimtų gyventojų (2014 m. IV ketv. duo-menimis) [16], tačiau jose nustatoma net 28,3 proc. visų mūsų šalyje užregistruotų profesinių ligų atvejų (2014 m. duomenimis) [17]. Lietuvoje taip pat nusta-tyta, kad apdirbamosios gamybos įmonėse darbuoto-jai yra veikiami ribinį dydį viršijančių kancerogenų koncentracijų ore: kokso ir rafinuotų naftos produktų gamyboje – benzeno ir sieros rūgšties, elektros įran-gos gamyboje – perchloretileno, baldų gamyboje – medienos dulkių [18]. Autorių žiniomis, iki šiol ne-buvo publikuota mokslinių straipsnių, nagrinėjančių saugos ir sveikatos kultūrą mūsų šalies įmonėse. Šio straipsnio tikslas – įvertinti saugos ir sveikatos kultū-rą Lietuvos apdirbamosios gamybos įmonėse.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Atliktas aprašomasis momentinis tyrimas, kuriame dalyvavo apdirbamosios gamybos įmonių darbuo-tojai, dirbantys gamybiniuose padaliniuose. Tyrimui

atlikti gautas Lietuvos bioetikos komiteto leidimas. Apdirbamosios gamybos įmonės (šiame tyrime) – Lietuvos įmonės, užsiimančios tomis apdirbamosios gamybos ekonominės veiklos rūšimis, kurios išvar-dytos Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų (toliau – Nuostatai) [19] 1 prie-de. Į tiriamąją populiaciją neįtraukti darbuotojai, dir-bantys apdirbamosios gamybos įmonėse, kurių eko-nominės veiklos rūšys išvardytos Nuostatų 2 priede, nes jose darbuotojai patiria mažesnę profesinę riziką.

Skaičiuojant imties dydį, naudotas Lietuvos įmo-nių, veikusių 2011 m. gruodžio mėn., sąrašas, oficia-liai pateiktas įmonės „Creditreform“. Naudojantis šiuo sąrašu ir „Verslo žinių“ interneto svetainėje rekvizitai.lvz.lt skelbiama naujausia informacija apie įmones, sudarytas Lietuvos apdirbamosios gamybos įmonių, kuriose 2014-06-03 dirbo 100–499 darbuo-tojai, sąrašas. Galutinį sąrašą sudarė 217 įmonių, kuriose iš viso dirbo 45 626 darbuotojai. Remiantis prielaida, kad gamybiniuose padaliniuose dirba ne daugiau kaip 36 500 aukščiau paminėtų įmonių dar-buotojų (80 proc. visų darbuotojų), naudojantis sta-tistiniu paketu WinPepi apskaičiuota reprezentatyvi tyrimo imtis: 377 asmenys (esant 95 proc. statisti-niam patikimumui).

Iš apdirbamosios gamybos įmonių sąrašo atsi-tiktine tvarka atrinkta 20 įmonių. Atsitiktiniu būdu pasirinkus skaičių nustatyta pirmoji atrinkta įmonė, toliau įmonės buvo atrenkamos apskaičiuoto žings-nio metodu. Visos atrinktosios įmonės pakviestos dalyvauti tyrime. Įmonei atsisakius dalyvauti tyri-me, buvo kviečiama sąraše vienu numeriu žemiau esanti įmonė. Tyrime sutikdavo dalyvauti maždaug kas trečia pakviesta įmonė. Kiekvienoje tyrime daly-vaujančioje įmonėje padalyta po 25 anketas. Anketos dalytos ir trumpa informacija apie įmonę gauta (už-pildytas „Įmonės apklausos protokolas“) per kiekvie-noje įmonėje turėtą kontaktinį asmenį (dažniausiai darbuotojų saugos ir sveikatos specialistą). Naudoti šie tiriamųjų įtraukimo į tyrimą kriterijai: (1) darbuo-tojas dirba gamyboje; (2) darbuotojo darbo stažas įmonėje ne mažesnis nei 12 mėn. Atmestos anketos, jei respondentas užėmė tokias pareigas, kurių vykdy-mas neįpareigoja jo didžiąją darbo laiko dalį praleisti gamybinėse patalpose (pvz., inžinierius). Neaiškiais atvejais tyrėjas konsultavosi su įmonės kontaktiniu asmeniu dėl to, kokioje darbo aplinkoje dirba tam tik-ros pareigybės darbuotojas. Taip pat atmestos anke-tos, jei respondentas nenurodė savo pareigų. Duome-nys buvo renkami 2014 m. birželio–lapkričio mėn. Iš viso išdalyta 500 anketų, grąžintos 475 anketos

2016/1(72) 97


(95 proc.), atmestos 98 anketos (20,6 proc. grąžintų anketų), analizuotos 377 anketos. „Įmonės apklau-sos protokolą“ užpildė visos 20 tyrime dalyvavusių įmonių.

Tyrime naudoti 2 instrumentai: „Įmonės apklausos protokolas“ ir „Anketa darbuotojams“. Tyrėjai instru-mentus parengė atsižvelgdami į „Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemų vadove“ pateiktus pa-vyzdžius [1], Nuostatų reikalavimus [19] bei 2011–2012 m. Higienos instituto Profesinės sveikatos centre atlikto tyrimo rezultatus [20]. „Įmonės apklausos pro-tokole“ buvo prašoma nurodyti įmonės ekonominės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės kapitalo tipą (Lietuvos / užsienio / mišrus), ar įmonėje yra įdieg-tas darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartas LST 1977:2008 (BS OHSAS 18001:2007) (toliau – standartas LST 1977:2008). „Anketoje dar-buotojams“ respondentų buvo prašoma pažymėti, ar jie pritaria 7 pateiktiems teiginiams, atspindintiems pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą įmonėje. 2014 m. sausio ir vasario mėn. „Anketa darbuotojams“ buvo išbandyta (n = 50), apskaičiuojant kappa koeficien-tus anketos išoriniam patikimumui įvertinti. Anketos klausimų apie saugos ir sveikatos kultūrą įmonėje vi-diniam patikimumui įvertinti apskaičiuotas Kronba-cho alfa (Cronbach alpha) koeficientas siekė 0,59. Ši klausimų grupė nevertinta kaip vientisa skalė.

Duomenų analizei naudotas statistinis paketas SPSS for Windows (v. 17.0). Respondentų pasirinkti

atsakymų variantai nagrinėti apskaičiuojant absoliu-čius skaičius (abs. sk.) ir procentines dalis (proc.). Skaičiuoti respondentų amžiaus bei darbo stažo vi-durkiai (vid.) ir jų standartiniai nuokrypiai (SN). Skirtumai tarp rodiklių 2x2 ir 2xk lentelėse vertinti neparametriniu χ2 homogeniškumo testu. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, jei p < 0,05. Suda-rant lenteles 2x2, skaičiuoti šansų santykiai (ŠS) ir jų 95 proc. pasikliautinieji intervalai (PI). Responden-tų pritarimo pateiktiems teiginiams šansų santykiai skaičiuoti analizuojant darbuotojų, dirbančių užsie-nio ir Lietuvos kapitalo įmonėse bei dirbančių stan-dartą LST 1977:2008 įdiegusiose ir neįdiegusiose įmonėse, atsakymus. Sudarant lenteles 2x3, kai vie-nas iš parametrų (amžius arba stažas dabartinėje įmo-nėje) pateiktas ordinalioje skalėje, naudotas Mantelio ir Henzelio χ2 testas.

Respondentų amžius ir stažas dabartinėje įmonė-je sugrupuoti pagal SPSS programa apskaičiuotus tercilius (pagal darbuotojų amžiaus reikšmes im-tis padalyta į tris maždaug lygias dalis). Sudarant lenteles 2x2 pagal įmonės kapitalo tipą (Lietuvos ir užsienio), atmesti mišraus kapitalo įmonėje (N = 1) dirbantys respondentai (n = 22). Vertinant, ar nepri-klausomi kintamieji „įmonė yra užsienio / Lietuvos kapitalo“ ir „įmonėje įdiegtas / neįdiegtas standartas LST 1977:2008“ turi įtakos respondentų pritarimui pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą atspindintiems teiginiams, šie kintamieji laikyti iškraipančiais veiksniais vienas kito atžvilgiu. Darbuotojų prita-rimu pozityvią įmonės saugos ir sveikatos kultūrą atspindintiems teiginiams laikyti jų atsakymai „vi-sada“ ir „beveik visada“ arba „visiškai sutinku“ ir „sutinku“.

Duomenys apie tyrime dalyvavusias įmones pateikti 1 lentelėje. Tyrime dalyvavo įmonės, veikiančios įvairiose Lietuvos vietovėse. Kas antroje įmonėje dirbo tik 100–199 darbuoto-jai. Dauguma įmonių buvo Lietuvos kapitalo ir neįdiegusios standarto LST 1977:2008. Tyrime dalyvavo 377 (skaičius atitiko reprezentatyvios tyrimo imties dydį) respondentai. Jų bendrie-ji duomenys pateikti 2 lentelėje. Respondentai buvo abiejų lyčių darbuotojai. Respondentai vy-rai buvo 21–66 m. amžiaus (vidutinis amžius – 38,4 m. (SN = 11,6 m.)), moterys – 21–60 m. am-žiaus (vidutinis amžius – 41,8 m. (SN = 9,4 m.)). Tirtų vyrų vidutinis darbo stažas dabartinėje įmonėje – 8,0 m. (SN = 7,0 m.), moterų – 8,9 m. (SN = 7,5 m.). 59,2 proc. respondentų turėjo aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą.

1 lentelė. Duomenys apie tyrime dalyvavusias įmones

Kriterijus Įmonių skaičius

1. Miestas (rajonas) JonavaJoniškisKaunasKėdainiaiKlaipėdaKlaipėdos r.MažeikiaiNaujoji AkmenėPanevėžysŠiauliaiTauragėUkmergėVilkaviškisVilnius

11111111132114

2. Darbuotojų skaičius 100–199200–299300–399400–499

10622

3. Įmonės kapitalas Lietuvos užsieniomišrus

1451

4. Standarto LST 1977: 2008 įdiegimas įmonėje

įmonė įdiegusi ir sertifikuotaneįdiegusi

317

98 2016/1(72)


REZULTATAI Respondentų pritarimas (nepritarimas) teiginiams, atspindintiems pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą įmonėje, pavaizduotas 1 paveiksle. Dauguma res-pondentų pritarė šiems teiginiams, atspindintiems pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą įmonėse: (1) jie suspėja laiku atlikti jiems paskirtą darbą (95,7 proc.); (2) jie yra aprūpinti reikiamomis apsaugos priemo-nėmis ir dėvi jas, kai reikia (93,9 proc.); (3) dirbda-mi atsargiai jie gali išvengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų (84,5 proc.); (4) jie žino, kas darbe gali pakenkti jų sveikatai (73,3 proc.); (5) bendra-darbiai (-ės) juos kritikuotų, jei jie nesaugiai dirbtų (57,5 proc.). Didėjant amžiui, respondentai statistiš-kai reikšmingai rečiau teigė, kad jie žino, kas dar-be gali pakenkti jų sveikatai (Mantelio ir Henzelio χ2 = 6,1; p < 0,05). Pritarimo kitiems iš šių teiginių dažnis nepriklausė nuo respondentų amžiaus.

Vis dėlto tik 41,3 proc. respondentų pritarė teigi-niui, kad jie dalyvavo (asmeniškai arba per darbuo-tojų atstovą) vertinant su darbu susijusią (profesinę) riziką, ir tik 21,6 proc. tirtų asmenų pritarė teiginiui, kad jie yra pagiriami už saugų elgesį darbe. Didėjant amžiui, respondentai statistiškai reikšmingai dažniau pripažino dalyvavę (asmeniškai arba per darbuotojų atstovą) vertinant su darbu susijusią riziką (Mantelio ir Henzelio χ2 = 10,5; p < 0,05). Respondentų amžius

2 lentelė. Bendrieji respondentų duomenys

KriterijusTiriamųjų skaičiusabs. sk. proc.

Amžius (n = 364)21–34 126 33,435–44 119 31,645–66 119 31,6

Lytisvyras 204 54,1

moteris 173 45,9Išsilavinimas (n = 373)

pradinis 2 0,5pagrindinis 27 7,2

vidurinis 123 33,0spec. vidurinis, aukštesnysis, aukštasis neuniversitetinis 165 44,2

aukštasis universitetinis 56 15,0Darbo stažas dabartinėje įmonėje, m. (n = 373)

1–4 134 35,95–8 118 31,6

9–35 121 32,4Darbo laikas (n = 368)

fiksuotas 144 39,1pamainomis, naktį nedirbant 78 21,2

pamainomis, įskaitant darbą naktį 146 39,7Dirba įmonėje, kurios kapitalas yra

Lietuvos 245 65,0užsienio 110 29,2

mišrus 22 5,8Dirba standartą LST 1977:2008 įdiegusioje ir sertifikuotoje /

šio standarto neįdiegusioje įmonėjeįdiegusioje ir sertifikuotoje 54 14,3

neįdiegusioje 323 85,7

1 pav. Respondentų pritarimas (nepritarimas) pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą atspindintiems teiginiams

1

30

27

66

80

140

229

137

50

118

149

194

177

125

221

141

102

116

86

53

12

16

57

56

33

8

5

92

48

10

1

4

6

00

0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 %

„Mane pagiria, kai dirbu saugiai“ (n = 370)

„Aš dalyvavau (asmeniškai arba perdarbuotojų atstovą) vertinant su

darbu susijusią riziką“ (n = 351)

„Jeigu aš nesaugiai dirbčiau, bendradar-biai (-ės) mane dėl to kritikuotų“ (n = 374)

„Aš žinau, kas darbe gali pakenkti manosveikatai“ (n = 374)

„Dirbdamas (-a) atsargiai aš galiu išvengtinedidelių susimušimų ar susižeidimų“

(n = 375)

„Aš esu aprūpintas (-a) reikiamomis apsaugospriemonėmis ir dėviu jas, kai reikia” (n = 377)

„Aš suspėju laiku atlikti man paskirtą darbą“(n = 374)

Teiginys

Pritarusių (nepritarusių) respondentų dalis

Visada / Visiškai sutinku Beveik visada / Sutinku Retkarčiais / Iš dalies sutinku

Beveik niekada / Nesutinku Niekada / Visiškai nesutinku

2016/1(72) 99


neturėjo įtakos pritarimo, kad jie yra pagiriami už saugų elgesį darbe, dažniui.

Didėjant stažui dabartinėje įmonėje, respondentai rečiau teigė, kad dirbdami atsargiai jie gali išveng-ti nedidelių susimušimų ar susižeidimų (Mantelio ir Henzelio χ2 = 7,3; p < 0,05). Respondentų stažas dabartinėje įmonėje neturėjo įtakos jų pritarimui ki-tiems teiginiams, atspindintiems pozityvią saugos ir sveikatos kultūrą įmonėje.

Kokią įtaką įmonių kapitalo priklausymas užsie-nio investuotojams (palyginti su Lietuvos kapitalo įmonėmis) bei standarto LST 1977:2008 įdiegimas (lyginant su įmonėmis, neįdiegusiomis šio standar-to) turi įmonės saugos ir sveikatos kultūrai, pateikta 3 lentelėje. Darbuotojai statistiškai reikšmingai daž-niau nurodo dalyvavę vertinant su darbu susijusią riziką, jei jų įmonės kapitalas priklauso užsienio investuotojams arba jei jų įmonė yra įdiegusi stan-dartą LST 1977:2008. Taip pat darbuotojai statistiš-kai reikšmingai dažniau nurodo esantys aprūpinti reikiamomis apsaugos priemonėmis ir dėvintys jas, kai reikia, jei jų įmonės kapitalas priklauso užsie-nio investuotojams. Tačiau tose įmonėse, kurių kapitalas priklauso užsienio investuotojams, statis-tiškai reikšmingai dažniau yra įdiegtas standartas

LST 1977:2008 (χ2 = 4,0; p < 0,05). Norint atmesti šių vienas kitą iškraipančių veiksnių įtaką, 3 lente-lėje taip pat pateikti perskaičiuoti tie šansų santy-kiai, kurie atskleidė statistiškai reikšmingus skirtu-mus. Atmetus iškraipančią įtaką, kurią vienas kitam turi veiksniai „įmonė yra užsienio / Lietuvos kapita-lo“ ir „įmonėje įdiegtas / neįdiegtas standartas LST 1977:2008“, anksčiau aprašytų pastebėjimų statisti-nio patikimumo nebelieka.

REZULTATŲ APTARIMASSkubėjimas atlikti darbą (angl. time pressure) susi-jęs su didesne rizika saugai ir sveikatai, ypač pažei-džiami vyresnio amžiaus darbuotojai [21, 22]. Mūsų tyrime beveik visi respondentai teigė laiku suspėjan-tys atlikti jiems paskirtą darbą, amžiaus įtakos tam nestebėta.

Apklausti Suomijos profesinės sveikatos specia-listai nurodė, kad dažniausiai jų pateikiami pasiūly-mai dėl veiksmų saugai ir sveikatai gerinti yra susiję su asmeninių apsaugos priemonių naudojimu [23]. Mūsų tyrime beveik visi respondentai pritarė teigi-niui, kad jie yra aprūpinti reikiamomis apsaugos prie-monėmis ir dėvi jas, kai reikia.

Nustatėme, kad didžioji dauguma gamyboje dir-bančių darbuotojų, dirbdami atsargiai, gali išvengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų. Galimybė jų išvengti nesiskyrė tarp įvairaus amžiaus darbuotojų, tačiau skyrėsi tarp skirtingą darbo stažą dabartinėje įmonėje turinčių darbuotojų: didėjant tokiam stažui, darbuotojai dažniau pripažino, kad jiems sunkiau iš-vengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų. Jung-tinės Karalystės mokslininkų atliktoje sisteminėje literatūros apžvalgoje pastebėta, kad vyresni dar-buotojai patiria mažesnę susižalojimų riziką, tačiau jiems kyla didesnė mirtinų susižalojimų rizika [24]. Kitų šalių tyrėjai dar atkreipia dėmesį į nežymių su-sižalojimų darbe neregistravimo problemą. Kanados tyrėjai aprašo, kad jauni darbuotojai (ypač 16–18 m. amžiaus) patiria didelę riziką susižeisti darbe, o to-kius nežymius susižeidimus jauni darbuotojai laiko „darbo dalimi“ [25, 26]. Tik mažiau nei pusės sta-liaus darbą dirbančių JAV darbuotojų darbovietėse visada ar dažniausiai pranešama apie įvykusius susi-žeidimus, o trečdaliu atvejų apie juos beveik niekada nepranešama [27].

Švedų tyrėjai nustatė, kad tiek darbininkai, dar-be veikiami cheminių medžiagų ar oro teršalų, tiek jų vadovai, tiek ir darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai nepakankamai žino bei supranta re-glamentuotus cheminių medžiagų ribinius dydžius

3 lentelė. Respondentų pritarimo įmonės saugos ir svei-katos kultūrą atspindintiems teiginiams šansų santykis, priklausomai nuo įmonės charakteristikų

TeiginysPritarimo teiginiui ŠS (PI)

Įmonės kapitalas priklauso užsienio

investuotojams

Įmonė įdiegusi standartą LST

1977:20081. Mane pagiria, kai dirbu saugiai 0,81 (0,46–1,42) 1,53 (0,79–2,95)

2. Aš žinau, kas darbe gali pakenkti mano sveikatai 0,89 (0,53–1,48) 1,05 (0,53–2,06)

3. Jeigu aš nesaugiai dirb-čiau, bendradarbiai (-ės) mane dėl to kritikuotų

0,65 (0,41–1,02) 1,38 (0,76–2,53)

4. Dirbdamas (-a) atsargiai aš galiu išvengti nedidelių susimušimų ar susižeidimų

1,15 (0,62–2,17) 1,51 (0,61–3,71)

5. Aš dalyvavau (asme-niškai arba per darbuotojų atstovą) vertinant su darbu susijusią riziką

1,76 (1,10–2,81)

1,42 (0,84–2,39) 1

2,96 (1,59–5,51)

2,08 (0,95–4,56) 2

6. Aš suspėju laiku atlikti man paskirtą darbą 1,38 (0,44–4,39) 1,19 (0,26–5,39)

7. Aš esu aprūpintas (-a) reikiamomis apsaugos priemonėmis ir dėviu jas, kai reikia

10,22 (1,36–76,97)

15,51 (0,92–260,78) 10,58 (0,21–1,63)

1 Tik įmonėse, kurios nėra įdiegusios standarto LST 1977:2008. 2 Tik Lietuvos kapitalo įmonėse.

100 2016/1(72)


[28]. Jungtinės Karalystės tyrėjai taip pat mano, jog patys darbuotojai linkę nepakankamai pripažinti potencia lią su darbu susijusią riziką: daugiau dar-buotojų nurodo, kad darbas paveikė jų sveikatą, nei nurodo, kad darbe jie patiria riziką savo saugai ir sveikatai [29]. Mūsų tyrime trys ketvirtadaliai res-pondentų teigė, kad jie žino, kas darbe galėtų pa-kenkti jų sveikatai, o jaunesni respondentai statistiš-kai reikšmingai dažniau teigė tai žinantys. Neaišku, kuo remiasi Lietuvoje gamyboje dirbančių darbuo-tojų profesinės rizikos žinios. Graikijoje darbuotojų su darbu susijusios rizikos suvokimas daugiausia remiasi darbuotojų patirtimi, Jungtinėje Karalystė-je – įmonės saugos ir sveikatos politika, pripažįs-tančia tiek vadovų, tiek darbuotojų atsakomybę už saugą darbe [30].

Darbuotojų saugos ir sveikatos specialistas pri-valo organizuoti, atlikti ir koordinuoti profesinės rizikos vertinimo procesą įmonėje [19]. Lietuvos Respublikos teisės aktai reglamentuoja, kad pro-fesinės rizikos vertinimas turi būti atliekamas da-lyvaujant darbuotojams ar jų atstovams, o su šio vertinimo rezultatais darbuotojai turi būti supažin-dinami [31]. Nors visi mūsų tyrimo respondentai dirbo didelės profesinės rizikos įmonėse, vertinant riziką asmeniškai ar per darbuotojų atstovą teigia dalyvavę tik mažiau nei pusė respondentų, o dar 26 (6,9 proc.) respondentai pritarimo (nepritarimo) šiam teiginiui anketoje nenurodė, nes tikriausiai jo nesuprato: greičiausiai jie taip pat nėra susidūrę su profesinės rizikos vertinimu savo įmonėje. Ispani-jos tyrėjai nustatė, kad jų šalyje taip pat ne visi darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai per pasku-tinius 12 mėn. yra dalyvavę vertinant profesinę riziką: dalyvavo tik 65,5 proc. iš jų [32]. Ispanų tyrėjai teigia, kad darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartą įdiegusiose įmonėse saugus darbuotojų elgesys tiesiogiai priklauso nuo įmonėje susiformavusios komunikacijos, o netie-siogiai – nuo įmonės vadovybės įsitraukimo ją ku-riant [33]. Mums nepavyko nustatyti, kad standartą LST 1977:2008 įdiegusiose Lietuvos kapitalo įmo-nėse darbuotojai (ar jų atstovai) būtų statistiškai reikšmingai dažniau įtraukiami į profesinės rizikos vertinimo procesą. Darbuotojų atstovavimą galėtų pagerinti gairės, teikiančios informacijos apie dar-buotojų atstovų saugai ir sveikatai rinkimą bei šių atstovų funkcijas ir įgaliojimus, panašios į išleistą-sias Australijoje [34].

Šiame tyrime gautas prieštaringas rezultatas: nustatyta, kad, didėjant darbuotojų amžiui, jie

statistiškai reikšmingai dažniau nurodė dalyvavę vertinant profesinę riziką, nors statistiškai reikš-mingai rečiau teigia žinantys, kas darbe gali pa-kenkti jų sveikatai. Tokį rezultatą tyrėjai galėtų paaiškinti nebent prielaida, kad galbūt profesinės rizikos vertinimas įmonėse vyksta per daug forma-liai ir darbuotojai nėra sudominami jo rezultatais. Belgų tyrėjai taip pat pastebėjo, kad darbuotojai retai peržiūri formalius informacijos šaltinius, nes jie atrodo sunkiai suprantami ir „nedraugiški var-totojui“ [35].

„Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sis-temų vadove“ paminėta, jog palaikymo stoka, dėl kurios blogėja asmens gebėjimas elgtis saugiai, yra veiksnys, galintis kenkti saugos ir sveikatos kul-tūrai įmonėje [1]. Palaikymą galėtų atspindėti šie teiginiai mūsų tyrime naudotoje anketoje: „Mane pagiria, kai dirbu saugiai“ bei „Jeigu aš nesaugiai dirbčiau, bendradarbiai (-ės) mane dėl to kritikuo-tų“. Lietuvos įmonėse nėra įprasta, kad saugiai dirbantys darbuotojai už tai būtų įvertinti: tik vos daugiau nei kas penktas respondentas nurodė, kad visada ar beveik visada yra pagiriamas už darbą laikantis saugos reikalavimų. Kritika Lietuvos įmonėse labiau paplitusi: daugiau nei pusė respon-dentų pritarė teiginiui, kad jie būtų kritikuojami už nesaugų darbą. JAV tyrėjai nustatė, kad reguliariai už saugų darbą yra pagiriami tik 21 proc. statyboje dirbančių darbuotojų (mūsų tyrime – 21,6 proc.), ir ragina vadovus ne tik reikšti susirūpinimą, bet ir šalies kultūrai priimtinu būdu girti darbuotojus už saugų darbą [36].

IŠVADOS1. Penkiais iš septynių tirtų aspektų saugos ir svei-

katos kultūra įmonėse buvo įvertinta pozityviai. Dauguma darbuotojų teigė, kad: (1) suspėja laiku atlikti jiems paskirtą darbą; (2) yra aprūpinti rei-kiamomis apsaugos priemonėmis ir dėvi jas, kai reikia; (3) dirbdami atsargiai jie gali išvengti ne-didelių susimušimų ar susižeidimų; (4) žino, kas darbe gali pakenkti jų sveikatai; (5) yra kritikuo-jami bendradarbių už nesaugų darbą.

2. Tyrimas atskleidė šiuos įmonių saugos ir sveika-tos kultūros trūkumus: (1) tik mažuma darbuoto-jų dalyvauja vertinant su darbu susijusią riziką; (2) darbuotojai retai būna pagiriami už saugų el-gesį darbe.


2016/1(72) 101


Literatūra 1. Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos. Vadovas (tapatus

BS 8800:2004). Lietuvos standartizacijos departamentas. 2009.2. Worker Participation in Occupational Safety and Health. A practical

guide. European Agency for Safety and Health at Work. 2012.3. Partnership for European Research in Occupational Safety and

Health. Research challenges. Prieiga internete: <http://www.perosh.eu/research-priorities/>.

4. Lallemand C. Contributions of participatory ergonomics to the improvement of safety culture in an industrial context. Work. 2012;41 Suppl 1:3284-90.

5. Bergh M, Shahriari M, Kines P. Occupational Safety Climate and Shift Work. 14th Symposium on Loss Prevention and Safety Promotion in the Process Industries, Milano. 2013;31.

6. Järvis M, Tint P. Innovations at workplace: an evidence-based model for safety management. Verslas: teorija ir praktika. 2009;10(2):150-158.

7. Díaz-Cabrera D, Hernández-Fernaud E, Isla-Díaz R. An evaluation of a new instrument to measure organisational safety culture values and practices. Accid Anal Prev. 2007 Nov;39(6):1202-11.

8. Fernández-Muñiz B, Montes-Peón JM, Vázquez-Ordás CJ. Safety culture: analysis of the causal relationships between its key dimensions. J Safety Res. 2007;38(6):627-41.

9. Salminen S, Seppälä A. Safety climate in Finnish- and Swedish-speaking companies. Int J Occup Saf Ergon. 2005;11(4):389-97.

10. Rasmussen K, Glasscock DJ, Hansen ON, Carstensen O, Jepsen JF, Nielsen KJ. Worker participation in change processes in a Danish industrial setting. Am J Ind Med. 2006 Sep;49(9):767-79.

11. Podgórski D. Workers‘ involvement – a missing component in the implementation of occupational safety and health management systems in enterprises. Int J Occup Saf Ergon. 2005;11(3):219-31.

12. Kines P, Andersen D, Andersen LP, Nielsen K, Pedersen L. Improving safety in small enterprises through an integrated safety management intervention. J Safety Res. 2013 Feb;44:87-95.

13. Pęciłło M. Results of implementing programmes for modifying unsafe behaviour in Polish companies. Int J Occup Saf Ergon. 2012;18(4):473-85.

14. Cavazza N, Serpe A. Effects of safety climate on safety norm violations: exploring the mediating role of attitudinal ambivalence toward personal protective equipment. J Safety Res. 2009;40(4):277-83.

15. Milczarek M, Szczecińska K. Workers‘ active involvement in the improvement of occupational safety and health in a textile enterprise – a case study. Int J Occup Saf Ergon. 2006;12(1):69-77.

16. Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenų bazė. Gyventojai ir socialinė statistika. Prieiga internete: <http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=51ef3e74-51d9-409d-8060-ff84d6d65f09>.

17. Krisiulevičienė D, Anikijenka H. Profesinės ligos Lietuvoje 2014 metais. Higienos institutas. 2015.

18. Petrauskaitė Everatt R, Smolianskienė G, Adamonienė D ir kt. Kancerogenų paplitimas Lietuvos dirbančiųjų darbo aplinkos ore. Visuomenės sveikata. 2008;3(42):46-56.

19. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. A1-266/V-575 „Dėl Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“. Žin. 2011;69-3307.

20. Kirilovas G, Jankauskas R, Eičinaitė-Lingienė R, Gorobecienė D. Lietuvos įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų žmogiškieji ištekliai ir vykdoma profesinės sveikatos priežiūros veikla. Visuomenės sveikata. 2014;1(64):33-39.

21. Hämmig O, Bauer GF. Work, work-life conflict and health in an industrial work environment. Occup Med (Lond). 2014 Jan;64(1):34-8.

22. Volkoff S, Buisset C, Mardon C. Does intense time pressure at work make older employees more vulnerable? A statistical analysis based on a French survey „SVP50“. Appl Ergon. 2010 Oct;41(6):754-62.

23. Savinainen M, Oksa P. Efficiency of workplace surveys conducted by Finnish occupational health services. AAOHN J. 2011 Jul;59(7):303-10.

24. Crawford JO, Graveling RA, Cowie HA, Dixon K. The health safety and health promotion needs of older workers. Occup Med (Lond). 2010 May;60(3):184-92.

25. Curtis Breslin F, Polzer J, MacEachen E, Morrongiello B, Shannon H. Workplace injury or „part of the job“: towards a gendered understanding of injuries and complaints among young workers. Soc Sci Med. 2007 Feb;64(4):782-93.

26. Tucker S, Diekrager D, Turner N, Kelloway EK. Work-related injury underreporting among young workers: prevalence, gender differences, and explanations for underreporting. J Safety Res. 2014 Sep;50:67-73.

27. Lipscomb HJ, Nolan J, Patterson D, Sticca V, Myers DJ. Safety, incentives, and the reporting of work-related injuries among union carpenters: „you‘re pretty much screwed if you get hurt at work“. Am J Ind Med. 2013 Apr;56(4):389-99.

28. Schenk L. Awareness and understanding of occupational exposure limits in Sweden. Regul Toxicol Pharmacol. 2013 Apr;65(3):304-10.

29. Jones MK, Latreille PL, Sloane PJ, Staneva AV. Work-related health risks in Europe: are older workers more vulnerable? Soc Sci Med. 2013 Jul;88:18-29.

30. Alexopoulos EC, Kavadi Z, Bakoyannis G, Papantonopoulos S. Subjective risk assessment and perception in the Greek and English bakery industries. J Environ Public Health. 2009;2009:891754.

31. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. A1-457/V-961 „Dėl Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“. Žin. 2012;126-6350.

32. García AM, López-Jacob MJ, Dudzinski I, Gadea R, Rodrigo F. Factors associated with the activities of safety representatives in Spanish workplaces. J Epidemiol Community Health. 2007 Sep;61(9):784-90.

33. Fernández-Muñiz B, Montes-Peón JM, Vázquez-Ordás CJ. Safety climate in OHSAS 18001 certified organisations: antecedents and consequences of safety behaviour. Accid Anal Prev. 2012 Mar;45:745-58.

34. Worker Representation and Participation Guide. Safe Work Australia. Prieiga internete: <www.safeworkaustralia.gov.au>.

35. Hambach R, Mairiaux P, François G, Braeckman L, Balsat A, Van Hal G, Vandoorne C, Van Royen P, van Sprundel M. Workers‘ perception of chemical risks: a focus group study. Risk Anal. 2011 Feb;31(2):335-42.

36. Gillen M, Baltz D, Gassel M, Kirsch L, Vaccaro D. Perceived safety climate, job demands, and coworker support among union and nonunion injured construction workers. J Safety Res. 2002 Spring;33(1):33-51.

102 2016/1(72)


SummaryAim. To describe health and safety culture in Lithuanian

manufacturing enterprises.Material and methods. A descriptive cross-sectional

study was performed, involving blue-collar workers of manufacturing enterprises. 2 instruments were used: “Enterprise’s survey protocol” and “Worker’s questionnaire”. 20 Lithuanian enterprises took part in the study. 377 questionnaires suitable for analysis were returned. A nonparametric chi-square test was applied, odds ratios and their confidence intervals were calculated, and Mantel-Haenszel chi-square test was used.

Results and conclusions. In five of the seven studied aspects, health and safety culture in Lithuanian manufacturing enterprises was positive. Most of the respondents stated that they: (1) manage to perform their work in time; (2) are provided with necessary protective equipment, and wear it when needed; (3) working cautiously, are able to avoid small occupational injuries; (4) know which work-related factors might affect their health negatively; (5) are criticized by their co-workers for unsafe work. The study revealed the following weaknesses of health and safety culture: (1) only a minority of workers admit having participated in occupational risk assessment;

(2) workers are rarely praised for safe behavior at work. With increasing age, respondents were significantly less likely to affirm that they knew which work-related factors might affect their health negatively (Mantel-Haenszel χ2 = 6.1; p < 0.05), and significantly more often admitted having participated (either in person or through employee representatives) in occupational risk assessment (Mantel-Haenszel χ2 = 10.5, p < 0.05). With increasing work tenure at their current employer, respondents significantly more often affirmed that they were not able to avoid small occupational injuries (Mantel-Haenszel χ2 = 7.3; p < 0.05).

Keywords: health and safety culture, manufacturing enterprises.

Correspondence to Lolita PilipavičienėInstitute of HygieneDidžioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 29 January 2016, accepted 26 February 2016

Health and safety culture in Lithuanian manufacturing enterprises

Lolita Pilipavičienė, Saulius Vainauskas Institute of Hygiene

2016/1(72) 103

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA” V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI

Higienos instituto specialistai parengė metodi-nes rekomendacijas „Lietuvos higienos normos HN 98:2014 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvieti-mas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“ taikymas“. Rekomendacijos skirtos darbdaviams, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų specialistams, įmonių, atliekančių profesinės rizikos veiksnių vertinimą, specialistams, fiziniams ir juridi-niams asmenims, projektuojantiems, įrengiantiems, kontroliuojantiems, vertinantiems apšvietimą darbo vietose. Rekomendacijos skelbiamos Higienos insti-tuto interneto svetainės www.hi.lt skiltyje „Leidiniai“.

Nepakankamas ar blogai įrengtas, netinkamai pri-žiūrimas apšvietimas darbo vietoje ne tik daro neigia-mą poveikį darbuotojų sveikatai: sukelia sprando rau-menų ir regos įtampą, migreną, galvos skausmus, apa-tiją, dirglumą, trikdo dėmesį, bet dėl prasto apšvietimo (blogo matomumo) įvyksta ir daugiau traumų, susiža-lojimų, didėja nedarbingumas. Dėl šių priežasčių ma-žėja darbo našumas, verslas patiria nuostolių. Tačiau tai gana lengvai valdomas profesinės rizikos veiksnys, kuriam pataisyti nereikia ypač didelių investicijų.

Reglamentuojant apšvietimą nustatomi reikala-vimai, kuriais remiantis įrengiamas ir palaikomas tinkamas apšvietimas darbo vietose, tenkinantis tris esmines žmogaus reikmes: vizualinį komfortą, dėl kurio žmogus gerai jaučiasi ir todėl našiau dirba, vaizdo kokybę ir saugą, kad žmogus greičiau paste-bėtų pavojus. Mūsų šalyje tokie reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apš-vietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavi-mai“. Tačiau normoje nebuvo reikalavimų apšvieti-mui darbo vietose, kurios yra statinių išorėje, paseno sąvokos, atsirado naujų apšvietimo sistemų, naujos kartos šviestuvų. Todėl sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kuri parengė atnaujintą higienos normą HN 98:2014. Ji paprastesnė, aiškesnė, mažiau sąvokų, jos išgry-nintos, pateiktos aiškinamosios darbo vietų patalpų viduje ir statinių išorėje apšvietos mažiausių ribinių verčių lentelės su vykdomų darbų rūšių pavyzdžiais. Normoje atsižvelgta ir į perimtas Lietuvos standar-tais Europos normas LST EN 12464-1:2011 „Šviesa ir apšvietimas. Darbo vietų apšvietimas. Darbo vie-tos patalpų viduje“ ir LST EN 12464-2:2007 „Šviesa

ir apšvietimas. Darbo vietų apšvietimas. Darbo vie-tos statinių išorėje“.

Patvirtinus naująją higienos normą HN 98:2014, Lie-tuvoje buvo perimtas naujas LST EN 12464-2:2014, taip pat gauta paklausimų iš įmonių dėl šios normos taikymo ir įgyvendinimo, todėl nuspręsta parengti normos taikymo metodines rekomendacijas. Rekomendacijose „Lietuvos higienos normos HN 98:2014 „Natūralus ir dirbtinis dar-bo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“ taikymas“ aptariama, kaip turėtų būti suprantamos ir taikomos HN 98:2014 nuostatos, pa-teikta papildomos informacijos ir geros praktikos gairių, kaip darbo vietose įrengti, matuoti ir vertinti apšvietimą.

Įvairiose patalpose ar darbo vietose reikalinga skir-tinga apšvieta, kurią lemia keletas veiksnių: atliekamų užduočių pobūdis, jų greitis bei tikslumas, darbo ir įran-gos paviršiai (sugeriantys ar atspindintys šviesą), bend-ras darbo paviršiaus plotas, individualios dirbančiojo savybės, regėjimo aštrumas ir kt. Vertinant apšvietos efektyvumą pirmiausia turi būti atsižvelgta į tokias bend-rąsias rekomendacijas, kaip reguliarus senų, perdegusių lempų keitimas naujomis, reguliarus šviestuvų ir apš-vietos įrangos valymas, sienų ir lubų dažymas šviesą at-spindinčiomis spalvomis. Svarbu įvertinti šešėlius, vie-tinio apšvietimo poreikį, išsiaiškinti, ar nėra darbuotojų nusiskundimų dėl regėjimo įtampos. Pagal gerą darbo praktiką įrengtas apšvietimas darbo vietoje leidžia dar-buotojams laiku pastebėti, įvertinti ir išvengti pavojaus; tinka darbo aplinkai ir darbo procesui; darbuotojai gerai mato, skiria spalvas, todėl gerėja saugumas; neakina, nesukelia mirgėjimo ar stroboskopinio efekto, taip pat pernelyg didelio apšvietos skirtumo tarp tiesioginio re-gėjimo lauko ir fono; nekelia rizikos sveikatai. Tinkamas apšvietimas sukuria malonią aplinką, kurioje darbuoto-jas gerai jaučiasi, ir tai padeda kelti darbo našumą, maži-na klaidų skaičių. Nustatyta, kad, pagerinus apšvietimą dirbant nedidelio tikslumo darbus, darbo našumas padi-dėja 5–6 proc., atliekant tikslias operacijas – 15 proc., kai darbas reikalauja ypač didelio tikslumo – iki 40 proc.

Daugiau informacijos gali suteikti Higienos institu-to Profesinės sveikatos centro Inovacijų skyriaus vyr. specialistė Danguolė Gorobecienė, tel. (8 5) 212 0861, el. p. [email protected].

Higienos instituto Profesinės sveikatos centro Inovacijų skyrius

PARENGTOS REKOMENDACIJOS, KAIP DARBO VIETOSE ĮRENGTI, MATUOTI IR VERTINTI APŠVIETIMĄ

104 2016/1(72)

V ISUOMENĖ S S V EIK ATOS PR AK TIK AI „V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

PARENGTOS REKOMENDACIJOS „PROFILAKTINIAI DARBUOTOJŲ SVEIKATOS TIKRINIMAI“

Higienos instituto specialistai parengė metodines rekomendacijas „Profilaktiniai darbuotojų sveikatos tikrinimai“. Rekomendacijos skirtos asmens sveika-tos priežiūros įstaigoms, kuriose atliekami darbuoto-jų profilaktiniai sveikatos tikrinimai, bei gydytojams, kurie patys atlieka arba konsultuoja atliekant darbuo-tojų profilaktinius sveikatos tikrinimus. Pateikta me-džiaga taip pat bus naudinga darbdaviams bei įmonių specialistams, atsakingiems už darbuotojų profilakti-nių sveikatos tikrinimų organizavimą.

Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje ga-lima profesinė rizika, privalomo sveikatos tikrinimo tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveika-tos priežiūros įstaigose“ (13 priedas „Asmenų, dir-bančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė ri-zika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos apra-šas“). Asmenų, dirbančių ar siekiančių įsidarbinti dar-bo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika, sveikata turi būti profilaktiškai tikrinama siekiant apsaugoti jų sveikatą nuo galimo profesinės rizikos veiksnių povei-kio ir išvengti traumų ar kitokio pakenkimo darbuoto-jo sveikatai; norint įvertinti, ar efektyvios taikytos pro-fesinės rizikos šalinimo ir mažinimo priemonės ir ar įsidarbinantys asmenys bei darbuotojai gali dirbti kon-kretų darbą konkrečiomis galimos profesinės rizikos sąlygomis, taip pat siekiant išvengti ar kuo anksčiau diagnozuoti profesines ligas. Darbuotojų profilakti-nius sveikatos tikrinimus Lietuvoje gali atlikti šeimos medicinos paslaugas teikiantys gydytojai, išklausę ne mažiau kaip 36 valandų darbo medicinos kursą pagal su Sveikatos apsaugos ministerija suderintą programą, arba darbo medicinos gydytojai (konsultuodamiesi su kitų profesinių kvalifikacijų gydytojais). Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2015 m. balandžio mėn. duomenimis, Lietuvoje buvo 15 galiojančią darbo medicinos gydytojo praktikos licenciją turinčių gydytojų. Taigi darbuotojų sveika-tą profilaktiškai dažniausiai tikrina šeimos medicinos paslaugas teikiantys gydytojai.

Higienos instituto 2012 m. atlikta šeimos medi-cinos paslaugas teikiančių gydytojų apklausa (Dar-buotojų periodinių sveikatos tikrinimų ir profesinių

ligų nustatymo įvertinimas. „Mokslo darbai“, Nr. 11. Higienos institutas, Vilnius, 2014) parodė, kad dau-giau negu pusė šių gydytojų savo žinias atliekant darbuotojų profilaktinius sveikatos tikrinimus ver-tina kaip vidutines arba nepakankamas. Penktadalis gydytojų nurodė, kad darbuotojų profilaktinius svei-katos tikrinimus atlieka neišklausę privalomo darbo medicinos kurso, o trečdalis tokį kursą išklausiusių gydytojų kursus išklausė daugiau negu prieš 5 me-tus. Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro duomenimis, 2014 m. profilaktiškai tikrinant sveikatą įtarta tik 9 proc. visų užregistruotų profesi-nių ligų atvejų. Dauguma atvejų profesinė liga įta-riama esant ne tik sumažėjusiam darbingumui, bet ir neįgalumui: 2014 m. asmenys, dėl profesinės ligos netekę 45 proc. ir daugiau darbingumo (laikomi ne-darbingais arba iš dalies darbingais), sudarė 41 proc. Praktikoje gydytojai dažnai susiduria su tam tikro-mis problemomis ir neaiškumais dėl antrinio lygio specialistų dalyvavimo, privalomų tyrimų, kontra-indikacijų. Apklausos duomenimis, informacija apie profesinės rizikos veiksnius, darbdavio įrašyta į as-mens medicininę knygelę (darbuotojo sveikatos pasą F 048/a), buvo aiški ir pakankama tik pusei gydytojų, o galimybę susipažinti su darbuotojų, kuriems atlieka profilaktinius sveikatos tikrinimus, darbo sąlygomis įmonėje turėjo vos 13,4 proc. apklausos dalyvių.

Leidinyje pateiktos organizacinio pobūdžio reko-mendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir gydytojams bei sveikatos tikrinimo schemos, esant aktualiems profesinės rizikos veiksniams (darbai, kai yra pavojus nukristi ir susižeisti; darbas su video-terminalais; triukšmas; kaulų ir raumenų sistemos įtampa; vairavimas; įvairios cheminės medžiagos ir junginiai; dulkės ir kt.). Prieduose pateikiama reko-menduojamas asmenų, dirbančių profesinės rizikos sąlygomis, klausimynas, pavyzdinis profilaktinio sveikatos tikrinimo įdėtinis lapas bei darbuotojų pro-filaktinius sveikatos tikrinimus reglamentuojančių teisės aktų sąrašas. Rekomendacijos skelbiamos Hi-gienos instituto interneto svetainės www.hi.lt skiltyje „Leidiniai“.

Higienos instituto Profesinės sveikatos centro Inovacijų skyrius

2016/1(72) 105

„V ISUOMENĖ S S V EIK ATA”

INFORMACIJA STRAIPSNIŲ AUTORIAMS

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 15 Eur mokestis.

REIKALAVIMAI RANKRAŠČIUIRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, pla-čiomis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tarpai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

STRAIPSNIO STRUKTŪRA: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

STRAIPSNIO TEKSTO SKYRIAI:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, reikšminiai žo-džiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 reikšminiai žodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pavadi-

nimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, reikšminiai žodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

INFORMUOJAMELentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bio-medical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas [email protected].Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 6 Eur. Metinės prenumeratos kaina – 23 Eur. Kaina su pristatymu – 30 Eur. Apmokėti už prenumeratą galima internetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

106 2016/1(72)

„V ISUOMENĖSSVEIKATA”

INFORMATION TO AUTHORS

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with origi-nal papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 15 Eur is taken from each author of the accept-ed article since 2002.

MANUSCRIPT PREPARATIONThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

STRUCTURE OF THE ARTICLE• Title (up to 150 marks, including interval and

punc tua tion);• Authors;• Institution(s) to which the work should be attributed.

THE TEXT MUST BE DIVIDED INTO THE FOLLOWING SECTIONS:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),

• Introduction, where the purpose of the work is stated,• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

ADDITIONAL INFORMATION • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.All the manuscripts (accepted or rejected) are not

returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vil-nius, Lithuania; e-mail: [email protected].

For more information: Phone +370 5 262 4583; Fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929

2016/1(72) 107

UŽRAŠAMS

108 2016/1(72)

UŽRAŠAMS

Documents

VISUOMENĖS SVEIKATA - hi.lt sveikata/2016.01.72/VS 2016 1(72) visas.pdf · Alterations of physical activity of first-formers in Lithuania during a five year period. Cross-sectional