-

-

--

Šiandien skaitykite:

SODYBA, 7

ŠEŠTADIENIS, 11

SODYBA, 7

, 21

--

---

-

Pasak Lietuvos smulkiųjų verslinin-kų ir prekybininkų asociacijos vadovės Zitos Sorokienės, turgavietėms smogė ir valdžios sprendimai. Įvedus kasos ap-aratus ir kitaip suvaržius smulkiuosius verslininkus, nuo 2010 iki 2012 me tų iš šalies turgaviečių pasitraukė apie ke-tvirtadalį prekiautojų. Jaunesni žmonės emigravo, o vyresnio amžiaus prekiau-tojai patraukė į darbo biržas.

„Tuščių vietų turgavietėse niekas neskuba užimti, vartotojų mažėja, jau-nimas emigruoja, tad perspektyvos nedžiugina. Turguje daugiausia dirba vyresni nei 50 metų prekiautojai“, – antrino Lietuvos prekyviečių ir turga-viečių asociacijos prezidentė Aldona Janavičienė, vadovaujanti kelioms Pa-nevėžyje įsikūrusioms turgavietėms.

„Smulkūs verslininkai labai ken-tėjo valdant konservatoriams, o da-bar bandome išsiderėti palankesnes sąlygas, įtikinti valdžią atsisakyti su-varžymų, kurie nepasiteisino. Kai ką pavyko pasiekti. Pavyzdžiui, jei žmo-gus turguje prekiauja per savaitę tik dvi dienas, neprivaloma turėti kasos aparato. Taip pat pavyko pasiekti, kad didžiųjų miestų tarybos galėtų suma-žinti fiksuotų pajamų mokesčių dy-džius, taikomus įsigyjant verslo liudi-jimus“, – pasakojo Z.Sorokienė.

2

-

---

-

---

V.Trinkūnas – viešas asmuo. Ne vien todėl, kad ketina jėgas išban-

dyti mero rinkimų maratone. Jis – dar ir Liberalų sąjūdžio Druski-ninkų skyriaus pirmininko pa-vaduotojas. „Valstiečių laikraštis“

pabandė pakalbinti kandidatą į Druskininkų merus apie jo rin-kimų pažadus druskininkiečiams, verslo peripetijas, tačiau jo atsaky-mas buvo trumpas: „Nekalbėsiu.“

Tylėjimo priežastį galima spė-ti: kandidato biografijoje ne viskas skaidru, kaip norėtųsi pateikti rinkė-

jams. V.Trinkūnas – sovietiniais lai-kais puikiai žinomas tuomečio Kau-no rankinio klubo „Granitas“ ir šalies rinktinės žaidėjas, 1973–1982 m. sulaukęs šimtų gerbėjų ovacijų. Kaip ir dauguma tuo metu „reikalingų“ sportininkų, kad nepatektų į sovie-tų armiją, įstojo į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją, kurioje įgi-jo veterinarijos gydytojo diplomą. Vyrą, baigusį profesionalaus sporti-ninko karjerą, nusižiūrėjo tuomečio Klaipėdos mėsos kombinato direk-torius: V.Trinkūnas buvo įdarbin-tas veterinarijos gydytoju, o iš tikrų-jų žaidė mėsos kombinato rankinio komandoje „Klaipėdos maistas“. Po to staiga sekė svaiginanti karjera: ve-terinaras tapo kombinato persona-lo skyriaus viršininku, buvo išrink-tas vietos komunistų organizacijos vadovu, o 1986 m. paskirtas mėsos kombinato generaliniu direktoriumi.

wikipedia.org

-

2 Nr. 6 (9438)

Atkelta iš 1 p.

Nelygi konkurencija

A.Janavičienė pripažino, kad varžytuvės dėl pirkėjų vyksta kas-dien. Jos sustiprėjo, kai pradėjo dyg-ti didieji prekybos centrai, pasiūlę gausybę prekių ir nuolaidų. Todėl rungtynių dėl vartotojų tempas vis spartėja.

„Dabar prekybos centruose be-maž kasdien vyksta akcijos. Keis-ta, kaip jie išgyvena, jei taiko tokias nuolaidas pirkėjams. Kur čia paslap-tis? Gal prieš akcijas būna per dide-lės kainos? Smulkieji verslininkai tokių triukų nedaro“, – kalbėjo Lie-tuvos smulkiųjų verslininkų ir pre-kybininkų asociacijos vadovė.

Anot jos, didžiųjų prekybos cen-trų ir turgaviečių konkurencija ne-lygi ir dėl susiklosčiusios prekybos struktūros Lietuvoje. „Vakarų ša-lių miestų centruose tokių preky-bos gigantų, kaip pas mus, nepa-matysi. Jie paprastai kuriasi miestų pakraščiuose, o centre klesti ne-didelės patrauklios parduotuvės,

turgavietės. Ten leidžiama gyvuo-ti smulkiam verslui. Mūsų šalyje viskas atvirkščiai. Net rajonų cen-truose, kur gyvena 15–20 tūkstan-čių gyventojų, rasi mažiausiai po 5 didelius prekybos centrus. Smul-kiam verslui – didelis iššūkis“, – apgailestavo Z.Sorokienė.

Vis dėlto dalis vartotojų „atsi-kando“ didžiųjų prekybos centrų ir noriau apsiperka mažose parduo-tuvėse, ūkininkų turgeliuose ir pan. Smulkiesiems verslininkams ir tur-gaviečių prekiautojams atstovaujan-čių organizacijų lyderės pastebėjo, kad pramoninių prekių apyvarta turgavietėse mažėja, tačiau į turgus grįžta tie pirkėjai, kurie ieško natū-ralaus maisto.

„Manoma, kad į turgavietes atei-na mažesnes pajamas gaunantys gy-ventojai, tačiau pastaraisiais metais jas pamėgo tie, kurie nori natūra-laus kaimiško maisto. Tokių pirkė-jų kai kur daugėja. Ir turgaus pre-keiviai labai noriai bendradarbiauja

su Lietuvos ūkininkais, kurie tiekia žemės ūkio produkciją“, – pasakojo Z.Sorokienė.

Moteris įsitikinusi, kad ne vie-nam žmogui turgus – ne tik apsi-pirkimo, bet ir pabendravimo vie-ta. Prekybos centre su kasininkėmis nepasikalbėsi, o turguje ir pasiderė-ti, ir paragauti produkto galima, ir pasiteirauti, kur jis išaugintas ar pa-gamintas. „Turgaus tradicijos gajos, todėl turgavietės neturėtų ištuštėti“, – samprotavo Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asoci-acijos vadovė.

Mobilieji ūkininkų turgeliai, maždaug prieš septynerius metus Vilniuje, Kaune, o vėliau ir kituose miestuose pasiūlę Lietuvos žemdir-bių produkcijos, rado savo vartotoją.

„Mūsų mobiliuosiuose turge-liuose pirkėjų srautas daugmaž nusistovėjo. O savo produkci-ja prekiaujančių ūkininkų kasmet daugėja. Jie, atsižvelgdami į pir-kėjų pageidavimus, kaskart pasiū-lo įvairesnį produktų asortimentą, stengiasi įtikti vartotojams. Turge-lių apyvarta priklauso ir nuo gam-tinių sąlygų. Kai būna šiltesnė žie-ma, ateina daugiau pirkėjų“, – sakė mobiliųjų turgelių veiklą adminis-truojančio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindau-gas Maciulevičius.

Anot jo, produktų pasiūla turge-liuose kasmet auga po 5–10 proc. Čia prekiauja apie 400 ūkininkų, iš kurių apie pusė produkciją pardavi-nėja ištisus metus, o kita pusė – tik sezono metu.

„Pirkėjų turgeliuose netrūksta. Bet problema ta, kad jų perkamu-mo lygis neauga. Jei 2008 metais, kada mūsų judėjimas pradėjo veiklą, lankytojai dažnai pirkdavo mėsos po kilogramą ir du, dabar prašo kelių šimtų gramų. Matosi, kad gyventojų pajamos nedidėja. Šiemet lengvesnė žiema, šildymas kiek pigesnis, gal-būt žmonės galės daugiau sau leisti pirkdami maisto produktus“, – sam-protavo kooperatyvo vadovas.

Prienų rajono ūkininkė Danutė Gecevičienė viena pirmųjų turgely-je prie Kauno pilies pasiūlė savo pa-gamintų pieno produktų, išaugintų uogų. Dabar prie jos produktų ri-kiuojasi eilės kauniečių, kurie netgi kreipiasi į moterį vardu.

„Sūrius, lydytą sviestą ir kitus pieno produktus išparduodu per kelias va-landas. Išpirktų ir daugiau, tik mano ūkis nėra didelis, daug neprigami-nu. Dar atvežu ekologiškai išaugintų uogų, sirupų, savo ūkyje laisvai laiko-mų vištų kiaušinių“, – pasakojo nuo-latinių pirkėjų pasitikėjimą įgavusi ūkininkė, į turgų atvažiuojanti kartą per savaitę – šeštadieniais.

Moteris pastebėjo, kad ir prie kitų ūkininkų produkcijos išsiri-kiuoja eilės. „Pirkėjų, kurie nori gero maisto, tikrai padaugėjo. Dažniau-siai ateina vis tie patys žmonės, jie jau žino, ką gaminu, neprašo net pa-ragauti, tik pasiteirauja, ar atvažiuo-siu kitą kartą“, – sakė tik kokybiškus produktus į turgų vežanti prieniškė.

D.Gecevičienė sutiko, kad turge-lyje, kur ji prekiauja, daugiau lanko-si didesnes pajamas gaunantys kau-niečiai. Natūralių kaimiškų produktų savo atžaloms dažniau perka ir jau-nos šeimos. „Kartais joms parduodu pigiau, nes suprantu jaunų tėvų norą sveikai maitinti vaikus“, – pastebėjo ji.

Iki 15 piendavių laikanti ūki-ninkė prisipažino, kad jei pati ne-gamintų pieno produktų ir jų ne-pardavinėtų tiesiogiai vartotojams, karvių atsisakytų. „Dabar už pie-ną siūlo tokias kainas, kad pajamų neužtektų mokesčiams susimokė-ti. Nežinia, kokia ateitis laukia gy-ventojų, kurių dar yra Lietuvos kai-muose“, – atsiduso ūkininkė.

Mobiliuosiuose turgeliuose savo produkciją pardavinėjantys ūkinin-kai prisimena, kad pradžia nebuvo lengva, nes teko įgyti vartotojų pasi-tikėjimą. Sąžiningiems ūkininkams koją kaišiojo ir tie prekeiviai, kurie prisidengdami lietuviškos produk-cijos vardu pirkėjams norėjo įbruk-ti pačių įvairiausių prekių. Ir dabar atsiranda tokių apsukruolių, kurie bando paminti vieną pagrindinių ūkininkų turgelių taisyklių – par-davinėti tik savo ūkyje išaugintą ir pagamintą produktą.

„Reikia turėti omenyje, kad ūki-ninkų turgelius organizuoja ir ki-tos organizacijos. Mūsų turgeliams tokios problemos mažiau aktua-lios. Mes nuo pat pradžių princi-pingai netoleravome perpardavinė-tojų. Geriausia savikontrolė – pačių ūkininkų aktyvumas, bendruome-niškumas. Jie vieni kitus jau pažįs-ta, tad jei kelia įtarimų nauji vei-dai, greitai išsiaiškiname“, – tikino M.Maciulevičius.

Mobiliuosius turgelius admi-nistruojančio kooperatyvo vado-vas pabrėžė, kad ūkininkai puikiai supranta, jog vartotojų pasitikėji-mas užtikrina rytojaus duoną, todėl stengiasi nenuvilti pirkėjų ir gami-na kokybiškus ir įvairius produktus: „Dabar reikia nuolat išlaikyti pirkė-

jo dėmesį, ieškoti, kuo jį nustebinti. Atrodo, kad mums tai pavyksta.“

Prasiskinti sau kelią turguje buvo nelengva ir D.Gecevičienei: „Ko tik mes, pirmieji ūkininkai prekiauto-jai, neprisiklausėme. Mus ir šmeižė, ir plūdo. Turėjome ištverti ir nepa-siduoti. Dabar turgeliai klesti, ūki-ninkai konkuruoja dėl vietų juose.“

Moteris įsitikinusi, kad kur kas daugiau ūkininkų galėtų vežti savo produkciją į turgus Lietuvos mies-tuose ir miesteliuose, o gyventojai daugiau valgytų natūralių ir sveikų produktų. Tam, žinoma, reikia abipu-sio supratimo, pasitikėjimo. „Jei nuo-širdžiai ir sąžiningai dirbi, įvertins ir pirkėjai. Aišku, reikia ir nemažai kan-trybės, kad vartotojas įsitikintų, kuri prekė geresnė: ar pramoninės, ar ūkio gamybos“, – samprotavo ūkininkė.

Aktualijos

.

16.27.

RytojŠiandien

orai.lt, VL inf.

-1 +4°

-3 +2°

-2 +3°

-2 +3°

Poryt -4 +1°

-5 0°

3Nr. 6 (9438)

Atkelta iš 1 p.

Tuomečiai kombinato darbi-ninkai svarstė, kad tokios karjeros priežastis – greičiausiai į miesto komunistų partijos komitetą plūdę anoniminiai skundai apie neigiamas V.Trinkūną pasikvietusio direkto-riaus savybes.

Pirmieji Lietuvos nepriklausomy-bės metai kombinatui buvo fantas-tiški: į Vokietiją – kiaulių odos, o iš ten – paklausiausios prekės. 1993 m. mėsos kombinatas buvo privatizuo-tas. Tuo metu V.Trinkūnas jau užsi-ėmė savo verslu – vadovavo Lietuvos ir Vokietijos įmonei „Dukatas“.

1993-iaisiais Žemės ūkio minis-terija verslininką V.Trinkūną pasky-rė valstybinės žvejybos laivyno įmo-nės „Jūra“ generaliniu direktoriumi. Nepriklausomybės pradžioje laivynas turėjo apie pusantro šimto laivų, žūk-lavusių įvairiuose pasaulio vandeny-nuose ir jūrose. 1993 m. suformavus „Jūros“ akcinį kapitalą, V.Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo įmonės akcijas parduoti Kau-no valstybinei įmonei „Banga“. Tą pa-čią dieną gautas raštas ministerijoje buvo skubiai „suderintas“. Po kelių dienų abiejų įmonių vadovai jau pasi-rašė akcijų perdavimo sutartis. Paskui, atlikus dar porą veiksmų toje pačio-je ministerijoje, „Jūrai“ pinigus per-vedė ne valstybinė įmonė „Banga“, o bendrovė Konsultacinis centras. Taip „Jūra“ buvo įklampinta į besiformuo-jančio, liūdnai pagarsėjusio, Kauno nusikalstamos Daktarų grupuotės šleifą turėjusio EBSW holdingo fi-nansinius žaidimus ir bankrutavo.

Seime buvo sudaryta laikinoji ko-misija koncerno EBSW veiklai ištirti. 2007 m. sausį Seimas patvirtino ko-misijos išvadas. O jose ne kartą buvo

paminėta ir V.Trinkūno pavardė:-

nės „Jūra“ generalinis direktorius V.Trinkūnas ir valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Banga“ direktorius S.Godelis pasirašė akcijų pasirašy-mo sutartį, pagal kurią įmonė „Jūra“ pardavė 109 000 paprastųjų vardi-nių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, pardavimo kaina – 700 Lt, iš viso už 76 300 000;

pasirašymo sutarties Nr. 1 pasirašytas susitarimas Nr. 1, pagal kurį suderin-

kurią VĮ „Banga“ sumokėjo įmonės „Jūra“ tiekėjams;

generalinis direktorius V.Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S.Godelis pasi-rašė akcijų pasirašymo sutartį, analogiš-ką pasirašytai 1993 m. rugpjūčio 23 d., tačiau joje nustatyti skirtingi sumokė-jimo už pasirašytas akcijas terminai;

tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gene-ralinis direktorius V.Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S.Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2, nes, sumažėjus akcijų parda-vimo kainai, sumažėjo suma, kurią turi sumokėti VĮ „Banga“;

-tarties pasirašytas susitarimas Nr. 2, pagal kurį įskaitoma VĮ „Banga“ su-mokėta suma įmonės „Jūra“ tiekė-

pervedė įmonei „Jūra“ 12 702 000 Lt;

Generalinei prokuratūrai ėmus tirti „Jūros“ tyčinio bankroto bylą nustaty-ta, kad po įmantrių finansinių operaci-jų, galimai suklastojus tuomečio žemės ūkio ministro parašą sumažinant įmo-nės akcijas, nežinia kur nuplaukė maž-daug septyni milijonai litų. „Kadangi dėl galimo dokumentų klastojimo ir panaudojimo yra suėjęs patraukimo

baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, 2006 m. spalio 13 d. Vil-niaus miesto apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė“, – buvo rašoma Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti atas-kaitoje. Taigi valstybės milijonus gali-mai prašapinęs V.Trinkūnas iš „Jūros“, kuriai vadovavo vos pusmetį, istorijos išėjo sausas. Tačiau įžengė į stambaus verslo vandenis – tapo didžiausiu tuo metu pažangiausio kombinato „Kre-tingos grūdai“ akcininku. Kiek vėliau V.Trinkūnas su bendraminčiais pri-vatizavo akcines bendroves „Rokiškio grūdai“, „Klaipėdos grūdai“, „Vilniaus grūdai“, buvo išrinktas šių bendrovių valdybų pirmininku.

Regis, V.Trinkūnui grūdų vers-las pabodo. 2002 m. jis susidomė-jo paslaugų verslu Druskininkuose. Pardavęs akcijas, jis įkūrė bendrovę „Raminora“, o kurorte – SPA cent-rą. Toks pat centras praėjusiais me-tais atidarytas ir Anykščiuose.

Šiandien dalis druskininkie-čių nustebę: į merus pasiryžęs eiti V.Trinkūnas deklaruoja nusėdęs nuo UAB „Raminora“ direktoriaus kėdės, tapęs patarėju. SPA centro Druskininkuose vadžias perėmė dukra Dovilė, Anykščiuose – duk-ra Ieva. Dukrai Dovilei kandidatas į merus perrašė ir kurorte turėtą pri-vatų namą su visais priklausiniais.

Tokias permainas kai kurie drus-kininkiečiai bando sieti su kai kuriais nesklandumais V.Trinkūno versle. Valstybinės darbo inspekcijos Aly-taus skyriaus inspektoriai praeitais metais vykdė reidus dėl neteisėto ir nelegalaus darbo. Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo Vytauto Gegužio tei-

gimu, vasario 6 d. UAB „Raminora“ direktoriui V.Trinkūnui buvo surašy-tas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl nelegaliai dirbusių as-menų. Konstatuota, kad vienas pada-vėjas dirbo nelegaliai mėnesį, trys – maždaug pusę mėnesio, o dar vienas – vieną dieną. Pirmos instancijos teis-me V.Trinkūnas šventė pergalę, nes teismas patikėjo, kad visi dirbusieji tebuvo... praktikantai.

2013 m. pabaigoje Druskininkų miesto apylinkės teismas gavo admi-nistracinio teisės pažeidimo bylą, ku-rioje V.Trinkūnui surašytas administ-racinio teisės pažeidimo protokolas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druski-ninkų skyriaus vyriausiasis specialis-tas Vitas Balčius nustatė, kad privačią namų valdą Druskininkuose turintis V.Trinkūnas papildomai naudojasi valstybės žeme, nuo tvenkinio pusės įrengta atraminė sienelė apsodinta tujų gyvatvore, įrengtas įvažiavimas ir aikš-telė. Iš valstybės miško pusės valstybi-nėje žemėje pastatyta pavėsinė, įrengtas šuns voljeras, įveistas sodas, pasodinta gėlių. Nuo miško pusės valstybinėje že-mėje pastatytas dujų saugojimo rezer-vuaras su tinklais. Kadangi pakartoti-nio patikrinimo metu buvo pašalinti tik keli pažeidimai – iš valstybinės že-mės pašalinta pavėsinė bei šuns volje-ras, V.Trinkūnui buvo surašytas admi-nistracinio teisės pažeidimo protokolas.

Tačiau bylos nagrinėjimas vietos teisme užsitęsė iki begalybės: teisė-jas Antanas Šeštokas įrodinėjo, kad „administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas nėra aiškus, dėl ko yra pažeidžiama traukiamo administracinėn atsako-mybėn asmens procesinė teisė į gy-nybą“. Tikėtina, kad, nenorėdamas būti nubaustas ir priverstas pašalinti visus pažeidimus, V.Trinkūnas pri-vačią valdą padovanojo dukrai.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų val-dymo ir veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjas Marius Buja „Valstie-čių laikraščiui“ sakė, jog tarnyba sieks, kad neteisėti statiniai būtų iškelti iš valstybinės žemės: „Neatsižvelgiant į tai, koks bus priimtas teismo sprendi-mas administracinio teisės pažeidimo byloje, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sieks pašalin-ti žemės naudojimo tvarkos pažeidi-mą ir prireikus inicijuos kreipimąsi į teismą dėl priverstinio atlaisvinimo.“

O štai Anykščiuose V.Trinkūnui su Temide susitarti nepasisekė. Pane-vėžio apygardos prokuratūros proku-rorai, gindami viešąjį interesą, padėjo VĮ Anykščių miškų urėdijai atgauti neteisėtai šio verslininko bendrovei „Anšilas“, valdančiai Anykščių SPA, parduotą valstybinės žemės unikalų sklypą su mišku ir mineralinio van-dens gręžiniu Jurzdiko kaime. Anykš-čių rajono apylinkės teismas pripaži-no, kad Utenos apskrities viršininko administracija neteisėtai šiai bendro-vei už 11 tūkst. litų pardavė 0,63 ha valstybinės žemės sklypą.

„Kodėl sakote, kad man verslas nesiseka? Sekasi. Ir brolis padeda“, – „Valstiečių laikraščiui“ atviravo ute-niškis Alvydas Trinkūnas, V.Trinkūno brolis. Tačiau paklaustas, ar jo bendro-vė „Transkita“ nebankrutuoja, ar tie-sa, kad jis pats gerai pažinojo Kauno nusikalstamo pasaulio šulą Henriką Daktarą, A.Trinkūnas staiga pokal-bį nutraukė.

H.Daktaras savo knygoje „Išlik-ti žmogumi“ aprašė istoriją, kai jis 1977 m. išėjo į laisvę, antrąkart atli-kęs teismo skirtą bausmę: „Kai grįžau iš zonos, apsirengti gerų rūbų netu-rėjau, nevaikščiojau nuogas, bet ir ne su naujais. Kas įdomiausia, kad iš visų bachūrų, kurie mane sutiko ir džiau-gėsi mano sugrįžimu, tai tik vienin-telis Bielskis Jonas pasiūlė man ap-sirengti savais rūbais. Žinoma, man jo rūbai buvo maži, bet malonu buvo žinoti, kad draugas manimi rūpinasi. Sykį pas mane atvažiavo draugas Al-vydas iš Utenos ir atvežė man gry-no avies kailio dublionkę.“ Kadangi A.Trinkūnui klausimas buvo nemie-las, lieka tik spėlioti, ar jis yra tas kny-gos herojus, Henrikui Daktarui pado-vanojęs dublionkę.

2010 m. rugpjūčio 26 d., apie 11.00 val., Šalčininkų kelio poste bend rovei Transkita“ priklausantis automobilis MAN su puspriekabe kirto Baltarusijos ir Lietuvos sie-ną. Nepraėjus nė dviem valandoms, Muitinės kriminalinės tarnybos pa-reigūnai jį aptiko Vilniaus rajone, Avižienių kaime. Viename iš čia, Su-

-kiko puspriekabėje, vietoje medžio drožlių plokščių buvo rasta neteisė-tai įvežtų cigarečių: 111 000 pakelių „Viceroy red“, 107 000 pakelių „Vice-roy blue“, 117 500 pakelių „Imperial Class blue“, 137 500 pakelių „Imperi-al Classic red“ ir 230 000 pakelių „Jin ling“. Kriminalistai paskaičiavo, kad už kontrabandinį krovinį tektų sumokėti muitinei nemažą sumą – 261 637 Lt muito, 3 191 620 Lt akcizo, 820 572 Lt PVM, 33 703 Lt delspinigių ir dar

-dos administracinis teismas gavo A.Trinkūno vadovaujamos „Trans-kitos“ prašymą panaikinti muitininkų sprendimą už kontrabandą sumokė-ti mokesčius ir baudą. Šis prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad neva muitininkų sulaikytas automobilis iš bendrovės buvo pavogtas. Tačiau nei pirmos, nei antros instancijos teismai tokiu argumentu nepatikėjo, juolab kad automobilį vairavo bendrovės įgaliotas asmuo. Kaip „Valstiečių lai-kraštį“ informavo Muitinės departa-mento atstovai, ši kontrabandos byla teismuose dar neišnagrinėta.

A.Trinkūnui nepalankus buvo ir 2010 m. priimtas Vilniaus apygar-dos teismo sprendimas, priimtas už akių, mat uteniškis į teismo posėdį neatvyko. Teismas visiškai patenkino AB „SEB lizingas“ ieškinį ir priteisė bendrovei iš A.Trinkūno 3 691,33 Lt

-

džio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėli-mo teisme iki sprendimo visiško įvyk-dymo bei bylinėjimosi išlaidas. Vers-lininkas buvo laidavęs už bendrovės „Nandas“ įsigytą automobilvežį bei priekabą. Šios bendrovės direktoriumi vienu metu buvo pats A.Trinkūnas.

Dėl tūkstantinės skolos su A.Trin kūno bendrove „Nandas“ bei žmonos bendrovės „Ailira“ tei-sėsi ir UAB „Lietuva Statoil“. Mat pastarajai „Nandas“ buvo skolingas 252 637 Lt, per 18 tūkst. Lt delspi-nigių, o „Ailira“ – garantas.

Lietuvos apeliacinis teismas ga-lutine nutartimi yra patenkinęs „Danske Bank“ ieškinį ir priteisęs iš A.Trinkūno bei jo žmonos solida-riai veik 200 tūkst. Lt – tiek versli-ninkų šeima liko skolinga bankui, iš kurio buvo gavusi paskolą bendro-vės „Ailira“, kuri bankrutavo, veiklai.

Aktualijos

VL archyvo nuotrauka

fotodiena.lt nuotrauka

--

--

Sveikata

Kitus straipsnius skaitykite laikraštyje

Šeštadienis

Sodyba

7 p.7 p.

21 p.

Sukulentus gėlininkai dažnai pavadina tinginių gėle, tačiau pamilusiai šiuos augalus Neringai Lukoševičienei toks api-būdinimas netinka.

Nijolė Baronienė

Diktuojantieji naujausias interjero tendencijas ir spalvų madas šiais metais siūlo grįžti į 5-ąjį bei 9-ąjį dešimtmečius. Interjero dizaineriai ragina rinktis natūralias gamtai būdin-gas spalvas.

Vijolė Aguonaitė

Augalų karalystės kupranugariai

Šalyje daugėja kasdien rūkančių trylikamečių ir narkotikus ragavusių penkiolikmečių, bent kar-tą ar du gyvenime alko-holio yra gėrę beveik visi Lietuvos moksleiviai, vai-kų sergamumas didėja, o nuo 2011 m. vaikų savi-žudybių skaičius išaugo net 3,5 karto.

Aušrinė Šėmienė

11 p.

Vis dar aukštai sklandantys

21 p.

Skurdas jaunas gyvybes kerta labiau nei ligos

Išgėrus vaistų geriau nevairuoti

Sako, žvaigždės žemai krenta. Iš tiesų ir žinomoms mėgstamoms grupėms sunku ilgai išlaikyti garbingą statusą. Dažnai nutinka taip, kad daugumą mūsų žvaigždžių, kiek laiko pasimėgavusių tariama šlove, galop pamiršta ištikimiausi gerbėjai.

Raminta Blažytė

Vėl grįžta retro stilius

Pūga, šlapdriba, kalnai sniego, plikledis verčia su-nerimti vairuotojus. Apie vairavimą išgėrus girdime, tačiau ne mažesnę įtaką vairuotojo budrumui, dė-mesingumui ir reakcijai gali daryti kai kurie vaistai.

Audrė Bartaševičiūtė

19 p.

Būtent taip nusakė savo kelionės tikslą prisiekęs klajūnas Valentinas Ta-rasovas. Apkeliavusį jau pusę pasaulio vyrą daug metų, anot jo, purtė „aukso“ karštligė – troš-kimas aplankyti Aliaską, tą atšiaurią gamtos ka-ralystę. „Tai, ką ten sura-dau, yra tikrasis auksas, neskaičiuojamas uncijo-mis“, – tikino 3 savaites Aliaskoje praleidęs pašne-kovas.

Rūta Klišytė

Kelionė į Aliaską dėl tikro aukso