KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Raimonda Nabažaitė

VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ IR NAUJŲJŲ LAIKŲ KOKLININKYSTĖ KLAIPĖDOJE:

TARP INOVACIJOS IR KULTŪRINĖS TRADICIJOS

Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, istorija (05H)

Klaipėda, 2016

Mokslo daktaro disertacija rengta 2011–2015 metais Klaipėdos universitete pagal Vytauto Didžiojo universitetui, Klaipėdos universitetui 2011 m. birželio 21 d. LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. V-1124 suteiktą doktorantūros teisę. Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Vladas Žulkus (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija, 05H) Mokslo daktaro disertacija ginama Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto Istorijos mokslo krypties taryboje: Pirmininkas prof. dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija, 05H) Nariai: dr. Gintautas Rackevičius (UAB „Kultūros vertybių paieška“, humanitariniai mokslai, istorija, 05H) doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija, 05H) doc. dr. Mindaugas Bertašius (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija, 05H) dr. Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, 03H) Daktaro disertacija bus ginama viešame Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2016 m. gruodžio 9 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Auloje (VI korpusas). Adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva Daktaro disertacijos santrauka išsiųsta 2016 m. lapkričio 9 d. Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.

2

Research problem and its relevance

In the Middle Ages, characterised by the development of cities and the spread of the urbanisation process, the practice of warming interior spaces by means of tile stoves formed, and it basically changed the quality of human life. For the cold season, it offered a technologically more advanced, much more economical, and significantly safer home warming method used up to the present day. The success of the innovation and the scale of its spread is witnessed by the extensive geography of the findspots of medieval and modern stove tiles, covering cities of Western, Central, Eastern, and Northern Europe and including Klaipėda in the southeastern Baltic region. Therefore, stove tile researchers in a number of European cities became interested in when the tradition born in the alpine region reached their cities and how it manifested itself in the local conditions. On the other hand, the structural, stylistic, and decorative similarity of stove tiles observed in various European regions witnessed the openness of the stove tile manufacturing field and its sensitivity to the relevant issues of the period and to cultural communication. Similarities in the material culture was an important mark which had affected a number of European cultures and which, from the mental point of view, united even geographically distant populations. The tile stove, beside its utilitarian function, acquired a form of an information medium and of cultural expression.

In the case of Klaipėda, the significance of the appearance of tile stoves and its further expression has received little attention. So far, the multilayered character of the phenomenon has not been properly disclosed: cultural influences, relevant issues of the time, the activity of ceramics masters, and the level of their craftsmanship. It should be noted that the research in tiles in Lithuania implies either a chronological analysis of their different aspects or the artefact cataloguing. Incidentally, the chronology of the analysed finds has been frequently limited to the period between the 16th and the 17th centuries. Such a contribution to the development of the theme is undoubtedly important, however, insufficient for the comprehensive understanding of the totality of the phenomenon and its continuous or changing forms of expression. A single-sided interest in the tile decor tends to undermine the significance of the tiles first made by means of a potter's wheel, their origins, and the centuries-long demand for that technology. Moreover, the prevailing stylistic approach to the tile stove studies or the habitual tile cataloguing does not add much to the understanding how the new tile stove building ideas were implemented in

3

a specific location, when they were applied, and what their relationship with the common European trends was. In the analysis of the practical side of the human daily routine, a stylistic grouping of tiles indicates a somewhat artificial understanding of the changes in tile stoves, leaving aside the practical demands. The latter implies some little studied aspects related to the re-use of tiles, a long-term use of matrices, and simultaneous existence of different stylistic expression stoves. Given the complexity of the raised problems, one can argue that a macro-case study of one city, such as Klaipėda, is the most appropriate approach to their analysis. The choice of the city of Klaipėda was predetermined by a unique geographical position of the city, the circumstances of its foundation, and the component of German culture.

The present research, by first using interdisciplinary research methods, makes an attempt of comprehensive evaluation of the archaeological materials of one city from a multidimensional perspective of space and time. In certain specific cases, we seek to disclose the relationship of the innovation and the continuity of tradition and their emergence and disappearance in the context of material culture. The novelty of the research also includes an attempt to extend the boundaries of the researched object and the conception of the stove tile making phenomenon by covering the field of crafts, cultural contacts, market demands, technological progress, changes in the lifestyle, and the aspects of privacy and pragmatism. The meanings of the Klaipėda tile decor identified for the first time open up a broader view of the daily life and self-realisation of that period. For the broader understanding of the phenomenon, comparative archaeological materials and various iconographic images from major cities of Lithuania, Germany, Switzerland, Hungary, the Czech Republic, Slovakia, Great Britain, and the neighbouring Poland and Latvia, as well as other countries of the Baltic Region, such as Estonia, Finland, and Denmark, have been used. Given an active interest in the field of stove tile making in the European research area and the absence of the situation of Klaipėda in it, the obtained research data will enable us to represent the former northern city of Prussia as a participant of the common cultural phenomenon. On the other hand, the highlighted role of tiles as a multi-layered source of information can be useful in dealing with other research themes at different levels for historians of technologies, culturologists, art critics, and researchers of human daily routines. The completed research will undoubtedly be relevant for further comparative research to those interested in stoves and stove tiles both in Lithuania and abroad.

4

Research object

The decision to choose the Klaipėda stove ceramics as a research

object was predetermined by the above mentioned problems, little studied archaeological materials collected in the Old City of Klaipėda in the period between 1968 and 2016, and the shortage of historical sources on relevant issues. The collection of the used archaeological sources included the tiles stored in the Lithuania Minor History Museum (hereinafter: Museum) and scientific reports that presented the context of their discovery. In the studies of the materials, special attention was paid to the waste of pottery workshops, the serial production of those workshops, the materials of the stove places, characteristic tile accumulations of possibly one stove, and piece artefacts. For the comprehensive understanding of the object, in the process of the research, 287 scientific archaeological reports were studied, and 196 excavated objects with tile findspots were chosen. On their basis, 22 000 units of the stove ceramics items were systematised. The figure was not final, as another 20 objects existed that still did not have prepared reports on them, and their systematic analysis could revise the research data. Because of the different levels of the report informativeness, the tiles were empirically examined in the Museum funds. The tile samples for special examination were also selected there (for more information, see research methods), and the appendices to the dissertation were made on the basis of the Museum stocks. The appendixes include 719 individual or combined images, diagrams, and tables.

The geographical boundaries of the research object and of the dissertation covered the nucleus of the city of Klaipėda, including three historical areas characterised by different developmental structures. In terms of their genesis, the oldest one was the former Klaipėda castle site which included the territories of the castle founded in the mid-13th century and of the city next to it. The second part of the geographical nucleus was a city island, populated since the early 16th century, between the New (the present) and the Old Dangė riverbeds. When the latter had got filled up in the early 18th century, a street named Didžioji Vandens formed. When due to fortification the townspeople were transferred to live on the city island, the territory further developed as part of the city, enjoying the city rights and surrounded by suburbs on both sides. The research included the suburb of a small Odų Street (later named Friedrich City). Its geographical boundaries covered an internal territory on the other side of the Old Dangė River, surrounded by ramparts in the first half of the 17th century. Even

5

though the suburb started developing in the 16th century, intensive building works there dated back to the 17th century. Due to the shortage of archaeological materials, two other historical Krūmamiesčio and Vičių suburbs were not included in the research. The materials found in them were only used for comparative aspects.

The dating of the hand-made tiles predetermined the chronological boundaries of the dissertation. After dating back the earliest tiles to the second half of the 14th century by means of comparative analysis, their chronology was considered as the starting point of the appearance of tile stoves in Klaipėda. The archaeologically latest and the most reliably dated tiles were associated with the findspots in the layers formed during the city fire of 1854. The date was believed to be a turning point in the decline of the hand-made tile manufacturing in Klaipėda. The division of the general chronological period in the dissertation into smaller stages (mid- and the second half of the 14th century; the second half of the 15th century to the early and mid-16th century; mid-16th century to the second half of the 16th century; the late 16th century to the early and mid-17th century; the second quarter of the 17th century to the second half of the 18th century) was predetermined by the technological and morphological aspects observed in the artefacts, as well as their links with the general cultural processes and the changes in the city life.

Research aims and objectives Given the identified problems, the present research aimed to reveal the manifestation of the European cities' general cultural experience of the medieval and modern times stove tile making in Klaipėda which predetermined technologically more advanced changes in the warming of interior spaces, changed the expression of the private space, and responded to the culturally relevant issues of the period. For the attainment of the aim, the following objectives were formulated

1. To evaluate the conditions for the appearance of tile stoves and the earliest manifestations of the innovation adaptation in Klaipėda.

2. To analyse the significance of tile stoves from a comparative perspective of other medieval warming devices.

3. To disclose the changes made by a modern composite tiles manufacturing technology and the forms of expresssion of new solutions.

6

4. To actualise the activity of the first late medieval pottery workshops in Klaipėda and to reveal the level of craftsmanship of their masters.

5. To analyse the changes in the stove tile manufacturing in early modern times and in the expression of the world outlook transformation observed in it.

6. Based on the analysis of the pottery workshop waste, to evaluate the activities of the workshops in the late 16th to the first half of the 17th century and the perspective of their localisation.

7. To disclose the main indicators of the changes in the stove tile making in the 17th to the 18th century and the cases of a continuous cultural tradition.

8. Based on the traceological analysis of the artefacts, to establish the changes that emerged in pottery workshops in the period of the late 17th to the second half of the 18th century and their manifestations in the stove tile production.

9. To disclose the trends of the hand-made tile stove decline in Klaipėda.

Research methods

In the development of the research theme, various methods and

their combinations were applied. One of them was the stratigraphic research method which defined at what time artefacts became disused for various reasons and what environment they were discarded to. Due to a variety of layer formation circumstances or to external factors, the precise dating of the layers was not always possible. The situation was also complicated by the construction of defense fortifications and their improvement. In the process, the soil was repeatedly used, and the information about the original cultural backgroud of the finds and about their owners was lost. In such cases, the finds were dated by means of other methods (e.g., stylistic, iconographic, comparative, and other).

By means of the stylistic research method, the characteristics of the artistic expression of the Gothic, Renaissance, Mannerism, and Baroque were identified. Based on that, artefacts could be grouped into different chronological intervals, with emphasis on their appearance in the market, and in correlation with the stratigraphic method, on the end of their use. The application of that methodology enabled one to check and disclose the cases of tile re-use, when they were again used for the stove building in a later period. In such a way, a new source was formed that

7

witnessed people's pragmatism at the time. However, at least two circumstances prevented us from giving too great prominence to the the method application opportunities. From the perspective of the change in artistic styles, it was rather difficult to establish when the tiles of new stylistic forms materialised in the stoves of the population. The adoption of new traditions and the updating of stoves could have been predetermined by people, financially capable and open to innovations, and by the necessity of updating. The latter could have been caused by some disasters that affected the city or individual households (e.g., a fire ). Therefore, in the application of the method, it was necessary to keep in mind that in the transitional period from one style to another, the city could have simultaneously boasted the stoves with different stylistic expressions, both reflecting the old tradition and expressing the new one.

When examining complex figurative scenes or the individuals portrayed on tiles, the iconographic research method was applied. Based on chronologically close graphic works, the images, individuals, or stories were identified and explained. On the other hand, the identification of the graphic works and the tile decor provided an opportunity of revealing the authorship of the tile prototypes and seeing them as reproductions of the works of famous European artists of the period. Simultaneously, it enabled the identification of the motives of their creation or intention and the understanding of the cultural environment of the actors who had created the tile prototypes. Moreover, by relating the tiles to specific graphic works and the dates of their creation, one could establish rather precise time of the tile manufacturing. And again, the method should not be given too great prominence due to well-known cases when the portraits of famous people appeared on tiles several decades later that the prototypes of graphic works. Besides, the opportunity of recognising the portrayed people was aggravated by the fashion standards of the period: the artists who obeyed them created the portrayed people in similar outfits and angles. Furthermore, due to a small format of tiles, some elements had to be given up or simplified. Due to the prototype, the authorship was not always easy to trace.

In the present research, by means of a comparative method, attempts were made to evaluate the experience of heating by tile stoves in a global sense, not limiting it to a specific region. We also sought to trace the technological aspects and, whenever possible, to highlight cross-cultural similarities or local specificities. The analogues of ornamented tiles or the plot parallels provided an opportunity to identify the culturally closest traditions, to compare the chronological boundaries of such

8

artefacts, and ultimately on that basis to evaluate Klaipėda as a participant of the cultural exchange network. Because of the German cultural environment of the city, for the comparative approach, things in common were mainly looked for in German materials. As a result, the system of the tile typology dictated by the approach was decided upon.

To get better acquainted with the level of the local crafts, the dactyloscopic palm papillary pattern analysis, used in judicial practice to establish the identity of a person, was attempted to apply. 142 selected tiles and several items of household ceramics were examined in the Department of Criminology at Mykolas Romeris University. The application of the method was enabled by the fingerprints on the artefacts of the craftsmen who had manufactured them. The dactyloscopic registration provided an opportunity of identifying one craftsman's tiles, and in some rare cases, the prints of several masters left on one artefact. That was undoubtedly important for the specification of the tile chronology and the evaluation of the craftsmanship level. Despite the significance of the method, it had its own limitations. They were primarily predetermined by the key characteristic of the papillary pattern, i.e. its individuality, which meant that each individual human finger had a different pattern. In practice, it was impossible to detect less than 11 different fingeprints on one artefact. On the other hand, in the data interpretation with regard to the tile chronology, it was necessary to keep in mind that the papillary ridges which formed in the 3rd to the 4th months of fetal development remained unchanged throughout the lifetime, i.e. they were stable. Therefore, in the analysis of one craftsman's artefacts, it was necessary to also evaluate other chronological indicators, as a young individual who mastered the craft could have practiced it throughout his life, i.e. for several decades.

In the analysis of the capacity of the local tile craft and the composition of the workshop masters, a traceological research method was used to establish a rhythmic, individual style of the craftsman's production. The traces were best highlighted by cutting notches in the tile neck. Due to certain characteristics typical of some of the tiles, the method could be used to identify the minimal number of the masters in a workshop. By means of the traceological method without notches, other unique properties defining an individual manufacturing style were traced, however, not on the necks, but on the back of the tile plate. One of them was characterised by distinct finger traces, and another, by the use of hammers of different sizes and shapes. The analysis of traceological marks

9

for the identification of individual manufacturing characteristics had been a method used in Lithuania for the first time.

In order to broader evaluate some stove tile making-related aspects, the surfaces of tiles, matrices, and patrices were examined microscopically. Samples were prepared for the examination by polishing an area with a radius up to 0,5 cm which was then examined by an OLYMPUS SZX16 microscope. The glazed surface was also examined by it, and its nature and condition were identified.

Given more complex aspects of the tile production examination, chemical research methods were applied to acquire more comprehensive information. The examination additionaly included samples of matrices, patrices, household and architectural ceramics, and clay plaster and glazing samples. 93 samples, including 60 to be used for the clay mass analysis and 33 for the identification of the glazing colours determinants, were submitted to the Laboratory of X-Ray Spectroscopy of the Sector of Geochemistry, the Nature Research Centre (Vilnius).

A systematic method was applied to process the collected amount of the artefacts. They were grouped in accordance with relevant aspects, on whose basis plans of the tile findspots were drawn. The comparison of the data with the changes in the topographical situation of the city was also employed.

Structure of the dissertation

The dissertation consists of an introduction, five chapters, the conclusions, a list of sources and references, and appendixes. Chapter 1, Late Medieval Tile Stoves: Beginning of an Innovative Way of Heating in Klaipėda, deals with the significance of the stove emergence and the local conditions for the adaptation of that engineering idea. In order to perceive the research object as a medieval innovation, it is compared with other medieval sources for the warming of interior spaces selected from the archaeological materials of Klaipėda. The chapter presents the issues of the first research studies on stoves in Klaipėda related to the works of the castle fortification. The morphology and dating of the oldest beaker tiles are discussed. The discussion of the factors which predetermined limited distribution of the first tiles highlights the situation of the medieval city of Klaipėda, the cultural and economic potential of the community, the level of craftsmanship, and the general trends of the spread of the tile stoves to the eastern part of the Baltic region. In that chapter, by comparing the archeological materials of the second half of the 14th century with ones

10

from the later periods, technological changes in the stove building are sought to reveal. Somewhat more attention is paid to the application and significance of the modern production technology of composite tiles made by matrices. The comparison of the Klaipėda tiles with the samples from different cities witnesses the fact that for the stoves in the townspeople houses, the tiles typical of the Baltic region of the late 15th-early 16th century were used. Further in the text, church- or didactic stories-related images reflecting the world outlook of the period and links with the heraldry or the great geographical discoveries are identified on the tiles. Composite tiles design solutions and the used types of tiles are defined. For the first time, the activities of the oldest, first pottery workshops in Klaipėda are actualised, as well as the professional mastery of craftsmen and their composition. By means of an analysis of the Klaipėda city topographic situation, the issues of the workshops localisation and their activities during the period in question are discussed. Problematic issues of the origin of the tile making models (patrices and matrices) and research prospects are highlighted. Chapter 2 deals with the Expression of the Modern Times World Outlook Transformation on Stove Tiles. Emphasis is placed on the impact of cultural processes, with the Reformation activities having left the deepest imprint in the majority of European countries. To highlight the change of the ideological levers in stove tile making, the situation of Klaipėda is discussed in the context of the transformation of the Teutonic Order state into the Duchy of Prussia and against the background of political and confessional reforms dictated by the Reformation. The analysis of the figurative scenes and portraits on the tiles of the mid-to the second half of the 16th century demonstrates the impact of graphic works and contributes to the identification of the tile prototypes. Based on the abundant comparative iconographic materials, the portraits of Reformation supporters, the traces of Martin Luther's literary heritage, and his relationship with the artists of that period are determined. The said aspect is explored by means of an analysis of Luther's theological works and their message to the Christians of the period. Based on the portraits of Anabaptist leaders identified on the tiles, the chapter actualises a new source that allows a broader analysis of the radical Reformation and the members of its community in Klaipėda. The chapter also discloses another aspect of those cultural processes by showing that, in the society excited by the Reformation, tile makers paid attention both to the supporters of the Protestant movement and to the leaders of the Holy Roman Empire,

11

faithful to the Catholic values. Their portraits and potential meanings are identified in the context of a Protestant city. Based on the Landsknechts of the Imperial Army portrayed on the tiles, the chapter analyses their image and the different ways of their portrayal. In Klaipėda, just like in other countries affected by the Reformation, next to the tiles featuring a clear confessional identity, one can find examples acceptable both to the Catholic and the Protestant tradition which are also looked into in the dissertation. At the end of the chapter,the relationship of the Klaipėda tiles with the activity of Hans Berman, who left a distinct trace in the international tile manufacturing of the second half of the 16th century, is disclosed. The tiles that reveal the signs of comfortable heating of interior spaces are actualised. Chapter 3 on the Pottery Workshop Production in the late 16th to the First Half of the 17th Century for the first time raises a question where the new pottery workshops were set up after the castle modernisation and the transfer of the city to an island in the 16th century. An abundant collection of tiles and household ceramics discovered and collected in the excavated layers of the bastion (the first half of the 17th century) and on the eastern outskirts of the city island is analysed. Based on the systematic analysis, historical drawings, and the topographical situation, an assumption is made that, during the implementation of the Dutch bastion construction project in the period of 1627 to 1629, the soil for the mounds was taken from the surrounding environs where pottery workshops were operating and rejects were destroyed. Based on such finds, a series of tiles manufactured in the said workshops and its relationship with the rest of the inhabited part of Klaipėda is identified. In Chapter 4, Attention of Stove Tile Makers to Floristry and the Prussian Elite in the Second Quarter of the 17th to the Second Half of the18th Century, the analysed aspects are divided into individual sub-chapters. Attention is primarily paid to the changes in the tile decor with the prevalence of the floral theme, inspired by the works of the Netherlands artists. We seek to prove that, by acquiring continuous shapes, the floral theme was the prevailing segment of the decor offered to the tile market. In the analysis of the heraldic symbols on the Klaipėda tiles, the need to portray the Prussian ruling elite and their initials on the stoves of that period is actualised, and their possible links with specific personalities of the Duchy and Kingdom of Prussia is discussed. Based on the archaeological material, the cases of human pragmatism are also analysed,

12

with emphasis placed on stove building from re-used tiles and on the continuity of the most archaic production, the dish-shaped tiles. In the analysis of the late 17th to the second half of the 18th century materials, attention is paid both to the examples of the continuous cultural tradition and to the changes observed in it. One of the most important aspects to be highlighted is the changed character of craftsmen's work, as witnessed by the traceological analysis. Based on it, the composition of the pottery workshops and a series of tiles assigned to one craftsman is analysed. Moreover, the results of the chemical tests are discussed in the actualisation of the working conditions and their impact on craftsmen's health. Chapter 5 deals with Pre-Industrial Stove Tile Making Decline Trends and the characteristics of the tiles found in the cultural layers before the fire of 1854, as well as the reasons of limited tile findspots. Based on the totality of the archaeological materials, attempts are made to outline the guidelines of the hand-made tile decline and the need to more comprehensively explore the said aspect in the early factory tile manufacturing context.

Conclusions The explored research object contributed to the disclosure of the

common European stove tile making experience in different chronological and meaning-related sections:

1. The possessed earliest archaeological materials and the still little studied situation of the mid-13th century cultural layers so far prevents us from relating the emergence of tile stoves to the foundation of the Teutonic Order Castle (1252). Even though the cities of Central Europe and the Southern Baltic Region were already practicing that innovative way of housing heating, in Klaipėda, based on the analysis of different data, it was adapted no earlier than in the mid- to the second half of the 14th century. Judging from the limited amount of the artefacts of the period, one can assume that tile stoves were not yet comonly used. Both in the Castle and in the townspeople's houses, other common for Europe forms of interior space warming were used. Given the weak economic and cultural potential of the city of Klaipėda at the time, as well as a low level of craftsmanship, one can conclude that the first tile stoves were only accessible to the Castle elite. The conclusion is consistent with the

13

examples of the heraldic-themed works surviving in Europe which present tile stoves of the 14th to the 15th centuries as emphasising an exclusive character of the housing heating.

2. Judging from the morphological characteristics of the beaker tiles, the first tile stoves were thick-walled, able to store heat for a long time. In Klaipėda, a more efficient interior space heating solution was implemented in the second half of the 15th century, when vessel tiles with improved physical parameters were first used: they were twice shorter and had widening openings. Due to the faster heat distribution in the environment, they became much more economical and efficient than their predecessors.The general morphology of the 15th to the 18th century stove tiles witnessed that their basic form born in the late Middle Ages had been used for centuries. The finishing of their slopes changed, but only slightly. A profiled rim, typical of the second half of the 15th century, totaly disappeared before the early 16th century, and the usual inwards bevelled or horizontally cut tile slope came to prevail. In the late Middle Ages, the tiles were baked both in the oxidising and reducing environments. Even though the reducing baking was still used for household articles in the modern ages, it completely disappeared in the stove tile manufacturing since the early 16th century. As established by means of a microscopic analysis, in the preparation of the clay mass, much finer admixtures and much lesser amounts of them were used, as compared to the period between the second half of the 14th and the second half of the 15th century. The vessel tiles of the late 15th to the 17th century with a horizontally cut opening stood out by precision in the clay mass preparation; they were the only ones of that kind that were glazed, and their bottoms were far more frequently decorated. New technological properties were predetermined by the spreading fashion of tile glazing, which from the 15th century was applied to all types of composite tiles. Masters would glaze tiles in green, brown, and polychromatic glaze in different shades due to the amounts of chemicals used in the glaze preparation.

3. Qualitative changes in the Klaipėda community life took place after a new medieval technological innovation, i.e. the use of matrices, had been applied to the stove tile making. The production of moulded predetermined not only the changes in the physical stove parameters, but also the emergence of a visual medium, intertwined with the topical issues of the period, in private space. Even though in the common European practice the said technology had been known since the 14th century, the innovation reached Klaipėda not earlier than in the late 15th to the early 16th century. Its slightly later emergence in comparison to Central Europe

14

can be accounted for by a change in the city development conditions, the transfer of the population to the city island since the early 16th century, and the population growth. The latter circumstances and the chronological context overlapped with the active development of the Hanseatic merchants' activities in the Baltic Region, professional migration of Northern German craftsmen, and the process of internationalisation in the tile stove production. The diffusion of the phenomenon to Klaipėda was witnessed by ceramics workshops set up in it.

4. The existence of such workshops in Klaipėda in the late Middle Ages was proved by the finds of defective ceramic ware, patrices for tile making, and the findspot of matrices on the southeastern outskirts of the present Theatre Square. Judging by quality relief of the articles, the nature of decor, and their analogues, Klaipėda at the time boasted craftsmen of the highest professional qualification whose production met all the technological and decoration standards of the period. Upon the analysis of the tile construction and the application of the typological system, we established that, instead of niche and half-cylindrical tiles, the production of panel-rectangular tiles (with a half-cylindrical or a short neck) got established in Klaipėda. The latter form was appropriate for the representation of figurative compositions, and structurally, it was an improved variety of the above mentioned types. In Klaipėda, it was still used in the second half of the 16th century. The analysis of the totality of the tiles led to the conclusion that the basic structure of the types of tiles produced in the Middle Ages survived for centuries and was adopted in the industrial tile production. Changes took place in the size of tiles, their necks, fixing methods, and the expression of individual elements whose broader understanding in the future will call for individual research related to the changes in the internal stove engineering. The evaluation of the totality of the ceramics workshops waste (3,610 pcs) proved that, beside tiles, masters produced a wide range of household items. By means of a traceological research method and the analysis of an individual style of production, a minimal number of 4 tile producing masters was established. By dactyloscopy, one finger imprint suitable for a person's identification was identified. As proved by the data analysis, defective articles were discarded into the convent-type castle moat, whose function changed in the early 16th century when modernising the castle and the outer fortifications. Given the location of the object, its topographical situation, fire safety, and a favourable natural environment for the activity, one could believe that the workshops were set up outside the medieval castle at the city boundaries, closer to the western outskirts of the later populated

15

city island. The tiles typical of the second half of the 15th to the early 16th century, prevailing in the waste discarded by masters, allowed to define the period of the workshop operation at the time. Judging from the signs fixed in tiles and witnessing their use in the stoves, one may believe that the remains of no longer functional tile stoves were also discarded there.

5. The analysis of the decor on the relief tiles found in the workshop waste and in the remaining territory of the city proved that the decoration of medieval stoves was mostly affected by the religious worldview segment. That is justified by the New Testament scenes identified on the tiles (Madonna with Child Jesus, a tripartite composition (St. Anne and the crucifixion of Christ), and the portrayal of holy guardian martyrs (Sebastian, George, Margaret, Dorothy, Veronika, and possibly Barbara and Catherine). Judging from the totality of the identified tiles, didactic plots were much less frequently depicted on the tiles (the stories of the prodigal son/the lost son or of Phyllis and Aristotle). On some other tiles, emblematic elements were presented in accordance with all the rules of heraldry, and the depiction of armourbearers or a savage man conveyed a high level of knowledge of the craftsmen and the cultural potential of the stove possessors. The field of the stove tile making, sensitive to the current issues of the period, and the awareness of the Klaipėda community members was revealed by the motiffs of exotic fruits, introduced into the stove programme as the reflection of the discoveries of distant lands that changed the Europeans' perception of the world. The qualitative and quantitative parameters of composite tiles revealed the spread of the stoves in the early 16th century, the period that coincided with the transfer of the city to the island between the New and the Old Dangė riverbeds. The general expression of the cultural layers and the objects identified with the traces of fire allowed to relate the end of the use of Gothic tile stoves with the fire of 1540. After it, the household items and stoves were updated with new decor, or a continuous tradition, i.e. vessel tiles. The use of the Gothic tile stoves more than two decades after the official introduction of Lutheranism in Prussia (1525) showed that a new theological conception that criticised the cult of guardian saints was slow to penetrate into the everyday life of the Klaipėda population.

6. As proved by the correlation of different sources, new meaningful changes in the Klaipėda stove tile making was inspired by the process of Reformation which affected it in the mid- to the last quarter of the 16th century. Chronologically the trends coincided with the construction of two churches in Klaipėda, for the Lithuanian and the German communities in the region, which implemented the conception of

16

the Reformed Church: to educate parishioners in their native language. The transformation of the Klaipėda community worldview and their confessional identity was revealed by the portraits, identified on tiles, of the representatives of a confessional-political Schmalkalden Union – supporters of Luther's ideas: John Frederick, Elector of Saxony, Philipp, Landgrave of Hesse, and his wife Christine, and Moritz, Duke of Saxony. Their ranks on the tiles were complemented by the portrait of Hieronymus Linck, Lutheran songwriter. The open to the ideas of radical Reformation community members or newcomers from abroad identified on the tiles included Anabaptist leaders Jan van Leiden and Bernt Knipperdolling. Luther's general concern with the education and enlightening of the illiterate Christian community was reflected in the Great Catechism (1529), prepared by him and illustrated by famous artist Lucas Cranach, which became a favourite aid for tile manufacturers. The impact of the Catechism on the material culture of Klaipėda was accounted for by the illustrations of the tenth Commandment and the third Article of Faith, linked on the tiles. From the confessional point of view, just like the religious motiffs of Jesus Christ, the Apostle Paul, and the Lamb of God depicted on the tiles, they reflected the common Christian values. Judging from a wider cultural context and the possessed matrix for tile making, the Klaipėda tile market of the period was not merely confessionally committed. It was open to the portraits of the Holy Roman Empire Kaisers Ferdinand I and Charles V, representing secular power, or the depiction of hired infantry, or Landsknechts, well known in Europe. The internationality of tile making was proved by the relationship of several Klaipėdian tiles with the activity of an enterprising tile manufacturer and dealer Hans Bermann, whose production was well known in Europe. 16 findspots of tiles with different figurative compositions demonstrated the growth of the cultural potential of the Klaipėda community members and their awareness of political-cultural events. In their homes, the stoves were built of tiles decorated by the prototypes of works of famous European artists of the period, such as Lucas Cranach Sr., Heinrich Aldegrever, Hans Brosamer, Hans Bocksberger, Daniel Höpfer, and also Chrispijn de Passe of the early 17th century.

7. Since the last quarter of the 16th and the first half of the 17th century, the tile production was affected by the stylistics of Mannerism, whose examples on tiles can also be found in other European cities. The changed trends of decoration were adjusted to the local market by the masters working in Klaipėda. The proof of their activities was the waste of the ceramics workshops (matrices, patrices, composite and vessel tiles,

17

household ceramics, and defected or unfinished articles) that got into the layers of the city bastion built in the period of 1627 to the second quarter of 1629. After a comprehensive analysis of the archaeological data, cartography, and the situational context, we proposed to localise the area of their activity on the other side of the eastern coast of the city island behind the Old Dangė River. Favourable conditions for the craft must have been created by the water bodies in the neighbourhood and the excavated clay pits, mentioned in historical sources (1666). The workshop activities in the area were terminated by the formation of the city ramparts and the deformation of the former landscape. A short workshop activity time was prompted by the composite tiles of one style, found in the waste, which were characterised by vegetation ornaments (stylised, acanthus, grotesque (stylized horses in front of a vase, a dragon composition, a siren), geometric (trellis, one or four hollow squares, a round hollow), or heraldic ones (a lion with a shield, a double-headed eagle under a crown)). The idea of hollow geometric shapes was known from the late medieval stove tile making tradition, which was further adjusted in the second half of the 16th and the first half of the 17th century. In other areas of Klaipėda, we managed to identify over 60 findspots with examples of the ceramics workshop production. Chronologically, different materials seemed to suggest long-term supply (over the entire 17th century) of those tiles and a tradition of use. More distinct trends of decline can be seen closer to the mid-17th century: in the 17th century, the demand for tiles decorated with figurative compositions almost completely disappeared. From the early 17th century, panel tiles with the compositions of the Greek muse Euterpe and evangelist St. John, and from the second half/late 17th century, a revelation scene were known.

8. In the second quarter/mid- to the second half of the 17th century, the field of the Klaipėda tile making was affected by the floral theme, the culture of tulipmania developed in the Netherlands. Tile matrix designers imitated the segments by creating flower arrangements with carnations, roses, and tulips and the fruit of pomegranate. Some elements did not change and were adjusted in the stove tile making in the late 17th to the mid-18th century (a double-headed eagle under a crown, palmette, cartouche framings, and some time later, Rocaille ornaments). The long-term use of the decor elements was also predetermined by the pragmatic considerations of the population. In the process of the research, a case was discovered when Gothic and Renaissance tiles were used for the stove built in the first half of the 17th century. Later the stove was rebuilt more than once, and new tiles of the second half/the last quarter of the 17th

18

century were added. The continuous ornament stoves built in Klaipėda in the mid-17th century never became really popular, and few tiles of them were found. At that time, next to the usual green glaze, the blue, yellow, and white polychromy and the black and white colours were used for the tile coating. In the late 17th to the 18th century, the latter got finally established in the tile production.

9. Based on sparse material, however, sufficient for identification, a rare case was established when people appeared in the Klaipėda community of the mid-17th century who were willing to have the portraits of the Prussian ruling elite on their stove tiles.The juxtaposition of the iconographic and numismatic materials revealed that the tile portraits were to be related to Frederick Wilhelm, the Great Elector (who ruled from 1640) and his first wife Luise Henriette. Judging from the later tiles, dating back to the late 17th century and marked with the FWC initials, the attention to the Great Elector did not fade out until the end of his rule in 1688. After the Duchy of Prussia had become a kingdom in 1701, tile makers produced heraldic tiles with the symbols of King Frederick Wilhelm (ruled from 1713) and Frederick II (ruled from 1740).

10. The analysis of the rhythm of different hammers used in the production process, finger traces, and the pattern of notches demonstrated that, in the late 17th to the mid-18th century, tiles were made by no less than 5 to 8 craftsmen. In the tiles produced by them, by means of dactiloscopy we managed to identify three finger imprints suitable for personal identification. Traceological analysis allowed the identification of at least two tile decor versions, known from the second quarter of the 17th century that were adjusted to the tile making in the late 17th century.The amount of harmful elements discovered by chemical tests in white and blue glazed tiles indicated not very good working conditions and a possible negative effect on the health of the possessors of such stoves. The demand for such stoves was caused by the fashion for the blue and white faience developed in the Netherlands. The European practice of faience stove building in the 17th to the 18th century was never adopted in Klaipėda. Merely several painted tile fragments of the second half of the 18th century demonstrated primitive improvisations of local masters. The latter introduced the innovations by combining their usual method of relief tiles production and the then fashionable combination of the blue and white colours for faience (since the late 17th century). The inappropriate glazing texture and the blurred decor witnessed the technological subtleties, uncharacteristic of and undeveloped by the local workshops.

19

11. To summarise, one can argue that the tiles used in Klaipėda in the 14th to the 18th century were in many ways analogous to the popular products in Europe. Judging from the state of the latest cultural layers in Klaipėda and the artefacts found in them, the decline in the hand-made tile production was caused by the city fire in 1854 and the beginning of industrialisation in the tile making field, the disclosure of which calls for separate research.

12. The application of the chemical, traceological, and dactyloscopic research methods resulted in the obtaining of valuable data and insights into the methodological directions of the stove tile making studies to be developed in the future.

Brief information about the doctoral student Raimonda Nabažaitė completed the Bachelor's degree in History with specialism in Archaeology at Klaipėda University and defended the final thesis Stylictic Development of Klaipėda Stove Tiles in the Late 15th to the 18th Century. She continued in the graduate studies at Klaipėda University in the period of 2008 to 2011. At the end of the her studies in the graduate study programme History of the Baltic Countries, she defended the thesis The Development of Beaker and Vessel Tiles in Klaipėda in the Late Middle Ages and Modern Times. In 2011, she started doctoral studies in a joint doctoral study programme of Klaipėda and Vytautas Magnus Universities. In 2007, in the framework of the academic exchange programme, she studied in Ernst Moritz Arnd Greifswald University in Germany. Professional experience has been accumulated by participation in different studies of archaeological sites in Lithuania and abroad (Kaliningrad Region, Poland, and Germany). In the years 2010 and 2011, she was an administrator in the Institute of Baltic Region History and Archaeology (BRIAI) and worked as a specialist of international projects in the Centre for Baltic and Scandinavian Studies in Schleswig (Germany). Since 2014, she has been intermittently working as a junior researcher. In the period of 2012 to 2016, she has been carrying out significant archaeological excavations on the sites of Klaipėda old churches and the bastion complex and supervising archaeological field practices. Since 2014, Raimonda Nabažaitė has been a member of the editorial board of a professional

20

scientific journal Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje [Archaeological Research in Lithuania]. During her doctoral studies since 2011, Raimonda participated in 4 international conferences in Turku (Finland), Tallinn (Estonia), Vilnius, and Klaipėda. Another six presentations were given in national professional and interdisciplinary conferences and in scientific seminars. In the course of the doctoral studies, 10 papers on archaeological themes were published, including four directly related to the dissertation topic.

21

Scientific articles:

1. NABAŽAITĖ, R. Viduramžių ir naujųjų laikų Klaipėdos kokliai [Klaipėda Tiles of the Middle Ages and Modern Times]. In: Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XV–XIX a. Ed. by J. GENYS, L. RUTKAITIENĖ, R. SONGAILAITĖ. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2015, p. 15–17.

2. NABAŽAITĖ, Raimonda. The Late Medieval Vessel Stove Tiles in the Topographical Context of Klaipėda. Estonian Journal of Archaeology, 2014, Vol. 18, Issue 2, pp. 102–115.

3. NABAŽAITĖ, Raimonda. Ikireformacinio laikotarpio religiniai siužetai Klaipėdoje reljefiniuose kokliuose [Pre-Reformation Period Religious Plots on Relief Tiles of Klaipėda].In: Lietuvos archeologija, vol. 39. Vilnius, 2013, p. 121–144.

4. NABAŽAITĖ, Raimonda. XVI amžiaus Klaipėdos koklio intymioji scena ir jos užkulisiai [The Intimate Stage of the 16th Century Klaipėda Tile and its Backstage]. In: Klaipėda Europos istorijos kontekstuose: collection af articles. Ed. by V. SAFRONOVAS. Klaipėda, 2013, p. 66–83.

22

Tyrimo problema ir aktualumas

Viduramžiais besikuriant miestams ir plintant urbanizacijos

procesui, Europoje susiklostė koklinių krosnių būsto šildymo praktika, iš esmės pakeitusi žmogaus gyvenimo kokybę. Krosnys šaltajam metų laikui pasiūlė technologiškai pažangesnį, kur kas ekonomiškesnį ir saugesnį namų šildymo būdą, naudojamą net iki šių dienų. Šios inovacijos sėkmę ir sklaidos mastą liudija plati viduramžių ir naujųjų laikų koklių radaviečių geografija, apimanti Vakarų, Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos miestus, tarp jų ir Baltijos pietryčiuose įsikūrusią Klaipėdą. Dėl to daugelis Europos miestų koklių tyrinėtojų imasi tirti, kada ši Alpių regione užgimusi tradicija pasiekė jų miestus ir kaip ji reiškėsi vietos sąlygomis. Kita vertus, skirtinguose Europos regionuose atsekamas koklių konstrukcinis, stilistinis, dekoratyvinis panašumas rodo koklininkystės sritį buvus atvirą ir paveikią laiko aktualijoms, kultūrinei komunikacijai. Materialinės kultūros bendrumas – tai svarbi daugelį Europos kultūrų paveikusi žymė, mentaliniu požiūriu sujungusi net geografiškai toli viena nuo kitos nutolusias žmonių bendruomenes. Koklinė krosnis įgavo ne tik utilitarinę funkciją, bet ir informacinės medijos bei kultūros raiškos formą.

Klaipėdos atveju koklinių krosnių pasirodymo reikšmė ir jos tolesnė raiška dar menkai tyrinėta. Iki šiol nėra tinkamai atskleistas šio reiškinio daugiasluoksniškumas: kultūrinės įtakos, laikotarpio aktualijos, keramikos meistrų veikla ir jų lygis. Pažymėtina, kad Lietuvoje koklių tyrimams yra būdingas chronologiškai atskirų aspektų nagrinėjimas arba pačių dirbinių katalogavimas. Tiriamų radinių chronologija neretai apsiriboja vien XVI–XVII a. laikotarpiais. Toks indėlis į temos plėtotę yra neabejotinai svarbus, tačiau mažai leidžiantis suvokti šio reiškinio visumą, jo tęstinius ar kintančius raiškos pavidalus. Vienpusis domėjimasis koklių dekoru tarsi sumenkina pirmųjų žiedžiamuoju ratu gamintų koklių reikšmę, jų ištakas ir šios technologijos naudojimo poreikį ištisus šimtmečius. Be kita ko, vyraujanti stilistinė koklinių krosnių pažinimo prieiga arba įprastas koklių katalogavimas atitolina supratimą, kaip konkrečioje vietovėje buvo realizuojamos naujos krosnių statybos idėjos, kada jos buvo pritaikytos ir koks jų sąlytis su bendromis Europos tendencijomis. Nagrinėjant praktinę žmogaus kasdienybės pusę, stilistinis koklių grupavimas indikuoja šiek tiek dirbtinį, be praktinio poreikio, krosnių kaitos pojūtį. Iš pastarojo išplaukia mažai pažinti aspektai, apimantys antrinį koklių panaudojimą, ilgalaikį matricų naudojimą, vienu metu egzistavusias skirtingos stilistinės išraiškos krosnis. Atsižvelgiant į iškeltų problemų kompleksiškumą,

23

manytina, kad makrotyrimas, išskiriant vieno miesto, šiuo atveju Klaipėdos, atvejį, yra tinkamiausia prieitis joms nagrinėti. Klaipėdos atvejo pasirinkimą lėmė išskirtinė miesto geografinė padėtis, jo įkūrimo aplinkybės, vokiškos kultūros dėmuo.

Šiuo tyrimu pirmą kartą taikant tarpdisciplininius tyrimo metodus bandoma kompleksiškai įvertinti vieno miesto archeologinę medžiagą daugiamatėje erdvės ir laiko perspektyvoje. Konkrečiais atvejais siekiama atskleisti materialinės kultūros santykį tarp naujovės ir tradicijų tęstinumo, atsiradimo ir nunykimo. Darbo naujumą taip pat atliepia bandymas praplėsti tiriamojo objekto ribas ir koklininkystės reiškinio sampratą, apimančią amatininkystės sritį, kultūrinius kontaktus, rinkos poreikius, technologinę pažangą, gyvensenos pokyčius, žmogaus privatumo ir pragmatiškumo aspektus. Pirmą kartą identifikuojamos Klaipėdos koklių dekoro reikšmės atveria platesnes ano meto žmogaus kasdienybės, savirealizacijos pažinimo ribas. Siekiant geriau suprasti reiškinį, naudota Vokietijos, Šveicarijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, kaimyninės Lenkijos, Latvijos, kitų Baltijos regiono šalių: Estijos, Suomijos, Skandinavijos, taip pat Didžiosios Britanijos, Danijos ir Lietuvos didžiųjų miestų lyginamoji archeologinė medžiaga bei įvairūs ikonografiniai vaizdai. Atsižvelgiant į Europos mokslo lygmenyje aktyviai plėtojamą koklininkystės sritį ir iki šiol joje nefigūruojančią Klaipėdos situaciją, gauti tyrimų duomenys įgalins buvusį Prūsijos šiaurinį miestą reprezentuoti kaip bendrakultūrio reiškinio dalyvį. Taip pat išryškintas daugiasluoksnis koklių informacijos šaltinis gali praversti tiriant ir kitas temas istorikams, kultūrologams, menotyrininkams, kasdienybės tyrinėtojams. Nenorima abejoti, kad atliktas darbas bus naudingas tolesniems komparatyviniams tyrimams tiek Lietuvos, tiek užsienio koklių ir krosnių tyrinėtojams.

Tyrimo objektas

Sprendimą disertacijos tiriamuoju objektu pasirinkti Klaipėdos

krosnių keramiką lėmė aukščiau išryškintos problemos, menkai tyrinėta Klaipėdos senamiestyje 1968–2016 m. surinkta archeologinė medžiaga ir istorinių šaltinių rūpimais klausimais trūkumas. Naudotų archeologinių šaltinių rinkinį sudaro Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (toliau Muziejus) saugomi kokliai ir jų radimo kontekstą pristatančios mokslinės ataskaitos. Nagrinėjant medžiagą, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas keramikos dirbtuvių atliekoms, serijinei dirbtuvių produkcijai, krosniaviečių medžiagai, charakteringoms galimai vienos krosnies koklių

24

sankaupoms, vienetiniams dirbiniams. Objekto visumai suvokti tyrimo metu buvo peržiūrėtos 287 mokslinės archeologinės ataskaitos, iš jų išskirti 196 tyrinėti objektai su koklių radavietėmis. Pagal jas ir Muziejuje saugomą medžiagą buvo susisteminti per 22 000 vnt. krosnių keramikos dalių. Šis skaičius nėra baigtinis, dar esama tyrėjų iškastos, tačiau Muziejui nepristatytos medžiagos, kurios sisteminė analizė gali koreguoti tyrimų duomenis. Dėl skirtingo ataskaitų informatyvumo lygio tyrimo metu kokliai buvo empiriškai tyrinėjami Muziejaus fonduose. Ten pat buvo atrinkti koklių bandiniai specialiesiems tyrimams (plačiau žr. „Tyrimų metodai“), pagal fondų, įvairių parengiamųjų tyrimų medžiagą sudaryti disertacijos priedai, kuriuos sudaro 719 individualių arba komplektuotų vaizdų, diagramų, lentelių.

Tiriamojo objekto ir darbo geografinės ribos apima Klaipėdos miesto branduolį su trimis skirtingas raidos sanklodas turinčiomis istorinėmis zonomis. Seniausia genezės atžvilgiu yra Klaipėdos piliavietė, apimanti nuo XIII a. vidurio įkurtos pilies ir iki XVI a. pradžios šalia jos buvusio miesto teritoriją. Antrąją geografinio branduolio jungtį sudaro nuo XVI a. pradžios apgyvendinta miesto sala tarp naujosios (dabartinės) ir senosios Dangės upės vagų. Į tyrimą įtraukta pilies valda – Odų gatvelės priemiestis – XVII a. pabaigoje pavadinta Friedricho miestu. Jo geografinės ribos apima vidinę, kitapus Senosios Dangės upės XVII a. pirmojoje pusėje pylimais apjuostą teritoriją, kurios raida siekia XVI a., tačiau intensyvus užstatymas vyko nuo XVII a. Užpylus Dangės senvagę XVIII a. pradžioje, šios miesto zonos buvo sujungtos. Dėl archeologinės medžiagos trūkumo atliekant tyrimą nepavyko tinkamai įvertinti kitų istorinių priemiesčių – Krūmamiesčio, Vičių – situacijos, juose surinkta medžiaga buvo naudojama tik lyginamiesiems aspektams.

Rankomis gamintų koklių datavimas lemia tiriamojo darbo chronologines ribas. Lyginamuoju būdu ankstyviausius koklius datavus XIV a. antrąja puse, jų chronologija laikytina pirminiu koklinių krosnių pasirodymo atspirties tašku Klaipėdoje. Archeologiškai vėlyviausi ir patikimiausiai datuotini kokliai sietųsi su radavietėmis, apimančiomis 1854 m. miesto gaisro metu suformuotus sluoksnius. Ši data laikoma rankų darbo koklių gamybos nykimo Klaipėdoje lūžiu. Tiriamojo darbo bendro chronologinio horizonto skaidymą į smulkesnius etapus (XIV a. vidurys – antroji pusė; XV a. antroji pusė – XVI a. pradžia / pirmoji pusė; XVI a. vidurys – antroji pusė; XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia / pirmoji pusė; XVII a. antrasis ketvirtis – XVIII a.) lėmė artefaktuose įžvelgti technologiniai, morfologiniai aspektai, sąsajos su bendrakultūriais procesais ir miesto gyvenimo pokyčiais.

25

Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Atsižvelgiant į išryškintas problemas, šio tyrimo tikslas yra atskleisti bendrakultūrę viduramžių ir naujųjų laikų Europos miestų koklininkystės patirtį Klaipėdoje, lėmusią technologiškai pažangesnes būsto šildymo permainas, keitusią privačios erdvės išraišką ir atliepusią kultūrines laikotarpio aktualijas. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, iškelti tokie uždaviniai:

1. Įvertinti koklinių krosnių pasirodymo sąlygas ir ankstyviausias šios inovacijos adaptavimo apraiškas Klaipėdoje.

2. Išnagrinėti koklinių krosnių reikšmę lyginamojoje viduramžių kitų šildymo įrenginių perspektyvoje.

3. Atskleisti modernios sudėtinių koklių gamybos technologijos įneštus pokyčius, naujų sprendimų raiškos pavidalus.

4. Aktualizuoti pirmųjų vėlyvųjų viduramžių Klaipėdos keramikos dirbtuvių veiklą ir atskleisti jose veikusių meistrų lygį.

5. Išnagrinėti ankstyvųjų naujųjų laikų koklių produkcijos pokyčius ir joje įžvelgiamą pasaulėžiūros transformacijos raišką.

6. Remiantis keramikos dirbtuvių atliekų analize, įvertinti naujųjų XVI a. pabaigos – XVII a. pirmosios pusės dirbtuvių veiklą, jų lokalizavimo perspektyvą.

7. Atskleisti pagrindinius XVII–XVIII a. koklininkystės pokyčių indikatorius ir tęstinius kultūrinės tradicijos atvejus.

8. Remiantis trasologine dirbinių analize, nustatyti XVII a. pabaigoje – XVIII a. antrojoje pusėje atsiradusius keramikos dirbtuvių pakitimus ir jų požymius koklių produkcijos srityje.

9. Atskleisti rankų darbo koklinių krosnių nykimo tendencijas Klaipėdoje.

Tyrimo metodai

Plėtojant šio tyrimo temą, buvo taikomi ir tarpusavyje

kombinuojami įvairūs metodai. Vienas jų – stratigrafinis tyrimų metodas, kuriuo apibrėžiama, kada dėl skirtingų priežasčių dirbiniai tapo nebenaudojami žmogaus ir į kokią aplinką jie buvo išmesti. Dėl įvairiausių sluoksnių susidarymo aplinkybių arba išorės veiksnių ne visada pavyksta gerai datuoti sluoksnius. Keblią situaciją sudaro Klaipėdoje vykusi gynybinių įtvirtinimų statyba ir jos tobulinimas. Statybos metu ne kartą buvo judinamas gruntas, dėl to radiniai prarado informaciją apie pirminę kultūrinę priklausomybę ir apie juos naudojusius savininkus. Tokiu atveju

26

juos tenka datuoti pasitelkiant kitus metodus (pvz., stilistinį, ikonografinį, lyginamąjį ir kt.).

Vienas jų – stilistinis tyrimų metodas, kuriuo išryškinami gotikos, renesanso, manierizmo ir baroko meninės raiškos bruožai. Pagal šiuos bruožus artefaktus galima grupuoti chronologiniais intervalais, pabrėžiant jų pasirodymo rinkoje laikotarpį, o koreliuojant su stratigrafijos metodu – jų naudojimo pabaigą. Taikant šią metodiką, galima patikrinti ir atskleisti koklių antrinio panaudojimo atvejus, kai jie buvo naudojami vėlesniu laikotarpiu krosnių statybai. Taip suformuojamas naujas šaltinis, įgalinantis kalbėti apie ano meto žmogiškąjį pragmatizmą. Visgi sureikšminti šio metodo taikymo galimybių neleidžia mažų mažiausiai dvi aplinkybės. Žvelgiant iš meno stilių kaitos perspektyvų, gana sunku įvertinti, kada naujų stilistinių formų kokliai buvo materialiai realizuoti gyventojų krosnyse. Naujų tradicijų perėmimą ir krosnių atnaujinimą galėjo lemti finansiškai pajėgūs, inovacijoms atviri gyventojai ir buities atnaujinimo būtinybė. Pastarąją galėjo paspartinti miestą ar paskiras gyventojų sodybas ištikusios nelaimės (pvz., gaisrai). Tad taikant šį metodą, būtina įvertinti, kad pereinamuoju stiliaus laikotarpiu mieste tuo pat metu galėjo egzistuoti skirtingų stilistinių išraiškų krosnys, atliepiančios tiek senąją tradiciją, tiek ir išreiškiančios naująją.

Tyrimo metu nagrinėjant kokliuose dekoruotas daugiaplanes figūrines kompozicijas, portretuojamus asmenis, buvo taikomas ikonografinis tyrimų metodas. Remiantis chronologiškai artimais grafikos kūriniais, identifikuojami ir paaiškinami kokliuose perteikti vaizdai, asmenys, siužetiniai pasakojimai. Kita vertus, grafikos darbų tapatinimas su koklių vaizdais suteikia galimybę atskleisti jų prototipus, į koklius pažvelgti kaip į garsių ano meto Europos menininkų darbų „reprodukcijas“. Kartu tai leidžia analizuoti jų sukūrimo, sumanymo motyvus ir prisiliesti prie koklių prototipus kūrusių veikėjų kultūrinės aplinkos. Be to, koklius susiejus su konkrečiais grafikos kūriniais ir jų sukūrimo data, galima apibrėžti gana konkretų koklių pagaminimo laiką. Tačiau metodo sureikšminti negalima dėl žinomų atvejų, kai kokliuose žymių asmenų portretai atsirado keliais dešimtmečiais vėliau nei kūrinio prototipas. Taip pat neretai galimybę atpažinti pavaizduotus asmenis sunkina to laikotarpio mados standartai, kuriems paklusę menininkai portretuojamuosius kūrė panašiu garderobu, rakursu. Be kita ko, nedidelis koklių formatas vertė gaminant modelius atsisakyti kai kurių elementų, juos daryti paprastesnius. Dėl to prototipus ne visada lengva atsekti.

Šiame tyrime taikant lyginamąjį metodą bandoma įvertinti Klaipėdos šildymo koklinėmis krosnimis patirtį globalesne prasme –

27

neapsiribojant konkrečiu regionu. Taip pat norima atsekti technologinius aspektus, esant galimybei, išryškinti tarpkultūrinius panašumus arba vietinius savitumus. Ornamentuotų koklių analogai arba siužetinės paralelės suteikia prieigą išskirti kultūriškai artimiausias tradicijas, palyginti tokių dirbinių chronologines ribas, galiausiai tuo pagrindu įvertinti Klaipėdą kaip kultūrinių mainų tinklo dalyvį. Dėl miesto vokiškos kultūrinės aplinkos lyginamajai prieigai labiausiai ieškota sąlyčio taškų vokiškoje medžiagoje. Dėl to pasirinkta ir jos padiktuota koklių tipologijos sistema.

Siekiant geriau pažinti vietinės amatininkystės lygį, buvo bandyta pritaikyti teisminėje praktikoje naudojamą daktiloskopinę rankos plaštakos papiliarinio rašto analizę, pagal kurią nustatoma asmens tapatybė. Šiuo metodu Mykolo Romerio universiteto Kriminalistikos katedroje buvo tiriama 142 atrinktų koklių ir keletas buitinės keramikos pavyzdžių. Taikyti šį metodą leidžia artefaktuose įspausti juos gaminusių amatininkų pirštų įspaudai. Daktiloskopinė registracija suteikia galimybę išskirti vieno gamintojo koklius, retais atvejais – net kelių meistrų paliktas žymes viename dirbinyje. Tai, be abejonės, svarbu, tikslinant koklių chronologiją, vertinant amatininkystės lygį. Nepaisant metodo svarbos, jis neapeina ir taikymo galimybių ribotumo. Tai lemia papiliarinio rašto pagrindinė savybė – individualumas, kas reiškia, jog kiekvieno žmogaus atskiras pirštas turi skirtingą raštą. Praktiniu požiūriu ant vieno dirbinio aptikti ne mažiau kaip 11 skirtingų pirštų įspaudų neįmanoma. Kita vertus, interpretuojant duomenis koklių chronologijos klausimais, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad žmogaus pirštų papiliariniai raštai, susiformavę dar 3–4-ajame vaisiaus mėnesiais, lieka nepakitę visą gyvenimą, tai reiškia – yra pastovūs. Tad analizuojant vieno amatininko gaminius, būtina įvertinti ir kitus chronologinius indikatorius, nes amatą įgijęs jaunuolis juo galėjo verstis ir visą savo gyvenimą, t. y. kelis dešimtmečius.

Analizuojant koklių vietinės amatininkystės pajėgumą, dirbtuvių meistrų sudėtį, buvo taikomas trasologinis tyrimų metodas, kuriuo nustatomas ritmiškas, individualus amatininko gamybos braižas. Šie pėdsakai geriausiai išryškėja koklių kakluose įrėžiant įkartas. Dėl ne visiems kokliams būdingų šių savybių, šiuo metodu galima nustatyti tik minimalų dirbtuvėse veikusių meistrų skaičių. Trasologiniu metodu, be įkartų, buvo atsekta ir kitų unikalių, asmens gamybos braižą nusakančių požymių. Tik šiuokart jų randama ne kakleliuose, o koklio plokštės nugarinėje dalyje. Vieną jų charakterizuoja ryškios pirštų braukos, kitą – naudojami skirtingų dydžių ir formų muštukai. Trasologinių žymių analizė

28

individualiam gamybos bruožui nustatyti kaip metodas Lietuvoje yra taikoma pirmą kartą.

Siekiant plačiau įvertinti su koklių gamyba susijusius aspektus mikroskopiniu būdu, buvo tiriami koklių, matricų ir patricų paviršiai. Bandinius ruošiant tyrimams, iki 0,5 cm buvo nušlifuojamas spindulio plotelis, kuris buvo priartinamas OLYMPUS SZX16 mikroskopu. Juo taip pat buvo atliekama glazūros paviršiaus analizė, išryškinamas glazūros pobūdis ir būklė.

Atsižvelgiant į sudėtingesnius koklių produkcijos nagrinėjimo aspektus, siekiant juos geriau pažinti, buvo taikomas cheminių tyrimų metodas. Į tyrimą papildomai įtraukti matricų, patricų, buitinės ir architektūrinės keramikos, molio tinko ir glazūrų pavyzdžiai. Visi 93 bandiniai, iš jų 60 skirtų molio masės analizei ir 33 – glazūros spalvų sudėtį lemiantiems elementams išskirti, buvo pateikti Gamtos tyrimų centro (Vilnius) Geochemijos sektoriaus rentgenospektrinei laboratorijai. Jie buvo tiriami energijos dispersijos (ED XRF) rentgeno analizatoriumi.

Sisteminis metodas taikytas apdorojant surinktą radinių kiekį. Jie grupuojami pagal rūpimus aspektus, kurių pagrindu buvo sudaromi koklių radaviečių planai. Taip pat pasitelktas duomenų gretinimas su miesto topografinės situacijos pokyčiais.

Darbo struktūra

Tiriamąjį darbą sudaro įvadas, penki dėstymo skyriai, išvados,

šaltinių, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmame skyriuje Vėlyvųjų viduramžių koklinės krosnys: inovatyvaus šildymo būdo pradžia Klaipėdoje nagrinėjama krosnių pasirodymo reikšmė ir lokalios sąlygos šiai inžinerinei idėjai adaptuoti. Siekiant tiriamąjį objektą suvokti kaip viduramžių inovaciją, jį bandoma palyginti su kitais viduramžių būsto šilumos šaltiniais, atrinktais iš Klaipėdos archeologinės medžiagos. Šiame skyriuje pristatoma pirmųjų krosnių Klaipėdoje tyrimų problematika, susijusi su pilies fortifikacijos darbais. Aptariama seniausių puodyninių koklių morfologija, datavimas. Diskutuojant, kas lėmė pirmųjų koklių ribotą paplitimą, išryškinama Klaipėdos viduramžių miesto situacija, kultūrinis ir ekonominis bendruomenės potencialas, amatininkystės lygis, bendrosios koklinių krosnių į Baltijos regiono rytus plitimo tendencijos. Šiame skyriuje, gretinant XIV a. antrosios pusės archeologinę medžiagą su vėlesne, norima atskleisti technologinius krosnių statybos pokyčius. Kiek daugiau dėmesio skiriama modernios matricomis gamintų sudėtinių koklių gamybos technologijos taikymui ir reikšmei. Gretinant Klaipėdos koklius

29

su skirtingų miestų pavyzdžiais, norima parodyti, kad miestiečių namuose krosnys buvo statomos XV a. pabaigos – XVI a. pradžios Baltijos regionui būdingais kokliais. Dėstymo metu kokliuose identifikuojami to meto pasaulėžiūrą nusakantys bažnytiniai, pamokančių istorijų vaizdai, sąsajos su heraldika, didžiaisiais geografiniais atradimais. Taip pat apibrėžiami sudėtinių koklių konstrukciniai sprendimai ir naudoti koklių tipai. Pirmą kartą aktualinama seniausių – pirmųjų – keramikos dirbtuvių veikla Klaipėdoje, amatininkų profesinis meistriškumas ir jų sudėtis. Gretinant dirbtuvių atliekų radavietę ir aptariamojo laikotarpio Klaipėdos miesto topografijos situaciją, analizuojamos dirbtuvių lokalizavimo ir veiklos laikotarpio problemos. Taip pat išryškinami probleminiai koklių gamybos modelių (patricų ir matricų) kilmės klausimai ir tyrimų perspektyvos.

Antrajame skyriuje Naujųjų laikų pasaulėžiūros transformacijos išraiška kokliuose dėmesys skiriamas įtakai kultūrinių procesų, kurių ryškiausią įspaudą daugelyje Europos kultūrų paliko Reformacijos veikmė. Siekiant išryškinti pasikeitusius ideologinius svertus, pirmiausia aptariama koklininkystė Klaipėdoje Vokiečių ordino virsmo į Prūsijos kunigaikštystę kontekste, Reformacijos padiktuotų politinių, konfesinių reformų fone. Analizuojant XVI a. vidurio – antrosios pusės kokliuose pavaizduotas figūrines kompozicijas, portretus, norima parodyti grafikos kūrinių įtaką, pagal juos nustatyti koklių prototipus. Šiame skyriuje, remiantis gausia lyginamąja ikonografine medžiaga, nustatomi Reformacijos šalininkų asmenų portretai, Martino Lutherio literatūrinio palikimo ženklai, jo ryšys su ano meto menininkų sluoksniu. Šis aspektas nagrinėjamas analizuojant jo teologinius darbus ir jais siunčiamą žinią to meto krikščioniui. Remiantis kokliuose identifikuotais anabaptistų lyderių portretais, šiame skyriuje aktualizuojamas naujas šaltinis, leidžiantis plačiau tyrinėti radikaliąją Reformacijos pusę ir jos bendruomenės narius Klaipėdoje. Šiame skyriuje atkleidžiama ir kita minėtų kultūrinių procesų pusė, parodant, kad Reformacijos sujudintoje visuomenėje koklių gamintojų akiratin pateko ne tik protestantiškų pažiūrų šalininkai, bet ir katalikiškoms vertybėms ištikimi Šventosios Romos imperijos vedliai. Identifikuojami jų portretai ir galimos jų reikšmės protestantiško miesto kontekste. Pagal kokliuose vaizduojamus imperatoriškajai armijai priklausiusius landsknechtus, šiame skyriuje analizuojamas jų įvaizdis ir skirtingi vaizdavimo būdai. Klaipėdoje, kaip ir kituose Reformacijos paliestuose kraštuose, be aiškų konfesinį tapatumą turinčių koklių, esama bendrakrikščioniškai, tiek katalikiškajai, tiek protestantiškajai, tradicijai priimtinų pavyzdžių, kurie taip pat nagrinėjami disertacijoje. Skyriaus

30

pabaigoje atskleidžiamos Klaipėdos koklių sąsajos su XVI a. antrosios pusės tarptautinėje koklių produkcijoje ryškų pėdsaką palikusio Hanso Bermano asmenybės veikla. Aktualizuojami kokliai, kuriais siekiama įprasminti komfortiško būsto šildymo ženklus.

Trečiajame skyriuje XVI a. pabaigos – XVII a. pirmosios pusės keramikos dirbtuvių produkcija pirmą kartą bandoma kelti klausimą, kur po pilies modernizavimo ir miesto perkėlimo į salą XVI a. pradžioje buvo įkurtos naujosios keramikos dirbtuvės. Analizuojamas gausus koklių ir buitinės keramikos masyvas, aptiktas ir surinktas tyrinėtuose XVII a. pirmosios pusės bastiono sluoksniuose, miesto salos R pakraštyje. Remiantis sistemine analize, istorinių brėžinių ir topografine situacija, daroma prielaida, kad, įgyvendinant 1627–1629 m. olandiškų bastionų statybos projektą, gruntas į sampilus pateko iš aplinkinės vietovės, kurioje veikė keramikos dirbtuvės ir buvo šalinami nevykę dirbiniai. Šių radinių pagrindu išskiriama veikusių dirbtuvių koklių serija ir jos ryšys su likusia apgyvendinta Klaipėdos dalimi.

Ketvirtuoju skyriumi XVII a. antrasis ketvirtis – XVIII a. antroji pusė: koklininkų dėmesys floristikai ir Prūsijos elitui pirmiausia atkreipiamas dėmesys į pasikeitusią koklių dekoro išraišką, kurioje įsivyrauja floristinė Nyderlandų kūrėjų darbų inspiruota tematika. Bandoma parodyti, kad ji, įgaudama tęstinių pavidalų, buvo dominuojantis koklių rinkai siūlomas dekoro segmentas. Analizuojant Klaipėdos koklių heraldinius simbolius, taip pat aktualizuojamas šiuo laikotarpiu atsiradęs poreikis krosnyse įprasminti Prūsijos valdančiojo elito portretus ir jų inicialus. Diskutuojamos galimos jų sąsajos su konkrečiomis Prūsijos kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės asmenybėmis. Šiame skyriuje, remiantis archeologine medžiaga, taip pat nagrinėjami žmogiškojo pragmatizmo atvejai, akcentuojant krosnių statybą ne pirmo panaudojimo kokliais ir archajiškiausios – indo pavidalo – koklių gamybos tęstinumą. Nagrinėjant XVII a. pabaigos – XVIII a. antrosios pusės medžiagą, norima atkreipti dėmesį tiek į tęstinius kultūrinės tradicijos pavyzdžius, tiek į joje įžvelgiamus pokyčius. Vienas svarbiausių norimų išryškinti aspektų – pakitęs amatininkų braižas, kurį nusako trasologinė požymių analizė. Remiantis ja, analizuojama keramikos dirbtuvių sudėtis, vienam amatininkui priskiriama koklių serija. Taip pat aptariami cheminių tyrimų rezultatai, išryškinant meistrų darbo sąlygas ir poveikį sveikatai.

31

Penktajame skyriuje Ikiindustrinė koklių gamybos nykimo tendencija aptariama iki 1854 m. gaisro kultūriniuose sluoksniuose randamų koklių charakteristika, priežastys, kodėl koklių radaviečių nėra daug. Remiantis archeologinės medžiagos visuma, bandoma nubrėžti rankų gamybos koklių nykimo gaires ir poreikį šį aspektą ateityje tyrinėti plačiau ankstyvosios fabrikinės koklių gamybos kontekste.

Išvados

Išanalizuotas tiriamasis objektas bendrąją Europos koklininkystės

patirtį Klaipėdoje leido atskleisti skirtingais chronologijos ir reikšmių pjūviais:

1. Turima ankstyviausia archeologinė medžiaga ir vis dar menkai pažinta XIII a. vidurio kultūrinių sluoksnių situacija kol kas neleidžia koklinių krosnių atsiradimo sieti su Vokiečių ordino pilies įkūrimu (1252 m). Nors Vidurio Europos ir pietinio Baltijos regiono miestuose šis inovatyvus būsto šildymo būdas tuo metu jau buvo praktikuojamas, Klaipėdoje, pagal skirtingų duomenų analizę, jis adaptuotas ne anksčiau kaip XIV a. viduryje – antrojoje pusėje. Sprendžiant iš šio laikotarpio riboto puodyninių koklių kiekio, galima teigti, kad anuomet koklinės krosnys dar nebuvo visuotinai išplitusios. Tiek pilyje, tiek miesto gyventojų namuose buvo naudojamos kitos Europoje įprastos patalpų šildymo formos. Atsižvelgiant į silpną ekonominį, kultūrinį to meto Klaipėdos miesto potencialą ir neišvystytą amatininkystės lygį, daroma išvada, kad pirmosios koklinės krosnys buvo prieinamos tik pilies elitui. Šiai išvadai neprieštarautų Europoje išlikę heraldinės tematikos kūrinių pavyzdžiai su juose pavaizduotomis ir būsto šildymo išskirtinumą pabrėžiančiomis XIV–XV a. koklinėmis krosnimis.

2. Sprendžiant iš koklių morfologinių savybių, pirmosios koklinės krosnys buvo storomis sienomis, dar ilgai įšylančios. Klaipėdoje efektyvesnis patalpų šildymo sprendimas buvo įdiegtas XV a. antrojoje pusėje, pradėjus naudoti fiziniais parametrais tobulesnius dirbinius: perpus trumpesnius, platėjančiomis angomis dubeninius koklius. Dėl greitesnio šilumos perdavimo aplinkai jos tapo kur kas ekonomiškesnės, efektyvesnės nei jų pirmtakės. Bendroji XV–XVIII a. dubeninių koklių morfologija rodo, kad vėlyvaisiais viduramžiais sumanyta pamatinė jų forma išsilaikė ištisus šimtmečius. Šiek tiek keitėsi ir jų angokraščių užbaigimas. XV a. antrojoje pusėje daliai jų būdinga profiliuota briauna nuo XVI a. pradžios nunyksta, įsivyrauja įprastas į vidų nusklembtas arba horizontaliai nupjautas koklių angokraštis. Vėlyvaisiais viduramžiais indo

32

pavidalo kokliai buvo degami tiek oksidacinėje, tiek redukcinėje aplinkose. Nors buities dirbinių gamybai redukcinis degimas vis dar naudotas ir naujaisiais laikais, koklininkystės srityje jis visiškai nunyko. Mikroskopinės analizės būdu nustatyta, kad naujaisiais laikais koklių molio masei paruošti buvo naudojamos kur kas smulkesnės priemaišos ir mažesnis jų kiekis nei XIV a. antrojoje pusėje – XV a. Precizišku molio masės paruošimu išsiskiria XV a. pabaigoje – XVII a. naudoti dubeniniai horizontaliai nupjauta anga kokliai, kurie vieninteliai iš šios rūšies koklių buvo glazūruojami ir kur kas dažniau dekoruojami jų dugnai. Naujas koklių technologines savybes lėmė plintanti glazūravimo mada, kurią nuo XV a. pabaigos meistrai pritaikė visų tipų sudėtiniams kokliams. Jie koklius glazūruodavo žalios, rudos, polichrominės spalvų glazūromis, kurių skirtingus atspalvius lėmė nevienodas cheminių elementų kiekis ir jų deriniai.

3. Klaipėdos bendruomenės gyvenimo kokybiniai pokyčiai įvyko koklių gamybai pritaikius viduramžių technologinę inovaciją – matricas. Koklių uždaromis plokštėmis gamyba lėmė ne tik fizikinius krosnies parametrų pakitimus, bet ir vaizdinės, su konkretaus laikotarpio aktualijomis susipynusios medijos atsiradimą privačioje erdvėje. Nors bendroje Europos koklininkystės praktikoje ši gamybos technologija žinoma nuo XIV a., Klaipėdą minėta naujovė pasiekė ne anksčiau kaip XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Kiek vėlesnį nei Vidurio Europoje jos pasirodymą galima paaiškinti palankesnėmis miesto augimo sąlygomis, nuo XVI a. pradžios gyventojų perkėlimu į miesto salą ir jų pagausėjimu. Šios aplinkybės ir chronologinis kontekstas siejasi su Baltijos regione aktyviai plėtota Hanzos pirklių veikla, Šiaurės Vokietijos amatininkų profesine migracija ir koklinių krosnių produkcijos internacionalizacijos procesu. Šio reiškinio raišką Klaipėdoje liudytų čia įkurtos keramikos dirbtuvės.

4. Vėlyvaisiais viduramžiais veikusių dirbtuvių buvimą patvirtina brokuotų keramikos dirbinių, koklių gamybai skirtų patricų, matricų radavietė dabartinės Teatro aikštės pakraštyje, prie Sukilėlių gatvės. Pagal kokybišką dirbinių reljefo atlikimą, koklių konstrukciją, dekoro pobūdį ir jų analogus iš kitų Europos miestų, Klaipėdoje tuo metu veikė aukšto profesinio lygio amatininkai, kurių produkcija atitiko visus to meto gamybos technologinius ir dekoravimo standartus. Išanalizavus koklių konstrukciją ir pritaikius unifikuotą tipologinę sistemą, nustatyta, kad Klaipėdoje vietoj nišinių ir pusiaucilindrių koklių įsitvirtino plokštinių stačiakampių koklių (su pusiaucilindriu arba trumpu kaklu) gamyba. Ši koklių forma taip pat buvo tinkama figūrinėms kompozicijoms vaizduoti,

33

tačiau konstrukciniu požiūriu buvo tobulesnė minėtųjų atmaina. Klaipėdoje ji naudota dar ir XVI a. antrojoje pusėje. Išanalizavus koklių visumą, daroma išvada, kad likusių viduramžiais gamintų koklių tipų pamatinė konstrukcija išsilaikė ištisus šimtmečius, buvo perimta industrinės koklių gamybos. Įvertinus keramikos dirbtuvių atliekų visumą (3 610 vnt.), galima teigti, jog čia veikę meistrai, be koklių, gamino plataus asortimento buityje naudotus dirbinius. Taikant trasologinį tyrimų metodą ir analizuojant individualų gamybos braižą, buvo išskirtas minimalus 4-ių koklius gaminusių meistrų skaičius. Daktiloskopijos būdu nustatytas vienas asmeniui identifikuoti tinkamas piršto įspaudas. Duomenų analizė leidžia teigti, kad nepavykę meistrų dirbiniai buvo šalinami į konventinės pilies gynybinį griovį, kurio reikšmė pasikeitė XVI a. pradžioje, modernizuojant pilį ir jos išorinius įtvirtinimus. Atsižvelgiant į šio objekto vietą, topografinę situaciją, priešgaisrinę saugą ir palankią šiai veiklai gamtinę aplinką, manytina, jog dirbtuvės buvo įkurtos kažkur už viduramžių pilies ir miesto ribų, arčiau vėliau apgyvendintos miesto salos V pakraščio. Meistrų supiltose atliekose vyraujantys XV a. antrajai pusei – XVI a. pradžiai būdingi kokliai leistų šiuo laikotarpiu apibrėžti ir dirbtuvių veiklos laikotarpį. Sprendžiant iš dalyje koklių fiksuotų jų naudojimo krosnyje požymių, tikėtina, kad čia galėjo būti pilamos ir nebefunkcionavusių koklinių krosnių liekanos.

5. Išanalizavus dirbtuvių atliekose ir likusioje miesto teritorijoje rastų reljefinių koklių dekorą, nustatyta, kad vėlyvųjų viduramžių krosnių puošybą labiausiai veikė religinis pasaulėžiūros segmentas. Tai pagrindžia kokliuose identifikuotos Naujojo Testamento scenos (Madona su Kūdikiu, trinarė kompozicija „Šv. Ona pati trečia“ ir Kristaus nukryžiavimas) ir šventųjų kankinių-globėjų (Sebastijono, Jurgio, Margaritos, Dorotėjos, Veronikos, galimai Barboros ir Kotrynos) figūros. Sprendžiant iš identifikuotų koklių visumos, daug rečiau šiose krosnyse buvo įterpiami didaktiniai siužetai, apie kuriuos bylotų atskleistos „Sūnaus palaidūno“, „Filis ir Aristotelis“ istorijos. Kituose kokliuose pagal visas heraldikos taisykles perteikti herbiniai elementai, skydininkų, laukinio žmogaus atvaizdai reprezentuoja aukštą amatininkų žinių lygį ir tokių krosnių savininkų kultūrinį potencialą. Konkretaus laikotarpio aktualijoms paveikią koklininkystės sritį ir to meto Klaipėdos bendruomenės narių nuovokumą atskleidžia į krosnių programą įtraukti egzotiškų vaisių motyvai, europiečių pasaulio suvokimą pakeitę tolimųjų kraštų atradimų atgarsiai. Vėlyvųjų viduramžių sudėtinių koklių kiekybiniai ir kokybiniai parametrai rodo tokių krosnių pasirodymą XV a. pabaigoje. Jų išplitimas XVI a. pradžioje sutampa su miesto perkėlimu į salą tarp naujosios ir

34

senosios Dangės upės vagų. Kultūrinių sluoksnių bendroji raiška ir su gaisro pėdsakais identifikuoti objektai gotikinių krosnių tarnavimo pabaigą leistų sieti su 1540 m. gaisru. Po jo buitis ir krosnys atnaujinamos naujo dekoro sudėtiniais arba tęstinės tradicijos dubeniniais kokliais. Gotikinių koklinių krosnių naudojimas praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po oficialaus liuteronybės įdiegimo (1525) Prūsijoje rodo, kad nauja teologinė samprata, kritikuojanti šventųjų-globėjų kultą, į Klaipėdos gyventojų kasdienybę skverbėsi palyginti lėtai.

6. Atlikus skirtingų šaltinių koreliaciją, teigtina, kad Klaipėdos koklininkystės srityje naujus reikšminius pokyčius inspiravo Reformacijos veikmė, Klaipėdą palietusi XVI a. viduryje – paskutiniame ketvirtyje. Chronologiškai šios tendencijos Klaipėdoje sutapo su statyba dviejų – krašto lietuviams ir miesto vokiečių bendruomenei skirtų – bažnyčių, kuriomis realizuota reformuotos Bažnyčios samprata – parapijiečius šviesti jų gimtąja kalba. Klaipėdos bendruomenės narių pasaulėžiūros transformaciją ir konfesinį tapatumą atskleidžia kokliuose identifikuoti M. Lutherio idėjoms šališkų konfesinės-politinės Šmalkaldeno sąjungos atstovų portretai, tarp jų didysis Saksonijos kurfiurstas Johannas Friedrichas, Heseno landgrafas Philippas ir jo žmona Christine, Saksonijos hercogas Moritzas. Šias gretas kokliuose papildo liuteroniškų dainų kūrėjo Hieronymuso Lincko atvaizdas. Apie radikaliosios Reformacijos idėjoms atvirus bendruomenės narius arba atvykėlius iš svetur byloja kokliuose atpažinti anabaptistų lyderių Jano von Leideno ir Bernhardo Knipperdollingo portretai. M. Lutherio bendrąjį susirūpinimą ugdyti ir šviesti beraštę krikščionių bendruomenę atliepia jo parengtas ir garsaus menininko Luco Cranacho (vyr.) iliustruotas Didysis Katekizmas (1529), tapęs parankiniu kūriniu koklių gamintojams. Pastarojo įtaką Klaipėdos materialinei kultūrai leidžia pagrįsti kokliuose atsektos 10-ojo Dievo įsakymo, 3-iojo Tikėjimo išpažinimo artikulo iliustracijos. Ši koklių ikonografija, kaip ir kokliuose vaizduojami Jėzaus Kristaus, Apaštalo Pauliaus, Dievo avinėlio religiniai motyvai, konfesiniu požiūriu atliepia bendras krikščioniškąsias vertybes. Sprendžiant iš platesnio kultūrinio konteksto koklių ir vienos jiems gaminti turimos matricos, tuo laikotarpiu Klaipėdos koklių rinka nebuvo vien konfesiškai angažuota. Ji atsivėrė pasaulietinę galią reprezentuojantiems Šventosios Romos imperijos kaizerių Ferdinando I, Karlo V portretams ir Europoje gerai žinomiems samdomiems pėstininkams – landsknechtams – vaizduoti. Koklininkystės internacionalumą patvirtina kelių Klaipėdos koklių ryšys su veikla verslaus koklių gamintojo ir modelių prekeivio Hanso Bermano, kurio produkcija plačiai žinoma Europoje. Keliolika skirtingomis figūromis

35

dekoruotų koklių radaviečių rodo Klaipėdos bendruomenės narių kultūrinio potencialo augimą ir orientavimąsi politiniuose-kultūriniuose įvykiuose. Jų namuose krosnys buvo statomos iš koklių, kurtų pagal garsių to meto Europos menininkų Lucaso Cranacho (vyr.), Henricho Aldegreverio, Hanso Brosamerio, Hanso Bocksbergerio, Danielio Hopferio, o XVII a. pradžioje – Chrispino de Passo darbų prototipus.

7. Nuo XVI a. paskutiniame ketvirtyje ir XVII a. pirmojoje pusėje koklių produkciją veikė manierizmo stilistika, kurios pavyzdžių kokliuose esama kituose Europos miestuose. Pakitusias dekoravimo tendencijas vietinei rinkai pritaikė Klaipėdoje dirbę meistrai. Jų veiklos įrodymas – į apie XVII a. antrajame ketvirtyje supilto miesto bastiono sluoksnius patekusios keramikos dirbtuvių atliekos (matricos, patricos, sudėtiniai, dubeniniai kokliai, buitinė keramika, brokuoti, neužbaigti dirbiniai). Atlikus įvairialypę archeologinių duomenų, kartografijos ir situacinio konteksto analizę, prieita prie siūlymo jų veiklos arealą lokalizuoti kitapus miesto salos rytinio kranto, už Senosios Dangės upės. Šiam amatui palankias veiklos sąlygas liudija gretimai buvę vandens telkiniai ir istoriniuose šaltiniuose (1666) minimi iškasinėti molynai. Šių dirbtuvių veikla aptariamoje vietovėje buvo nutraukta formuojant miesto pylimus ir deformuojant buvusį kraštovaizdį. Trumpą dirbtuvių veiklos laikotarpį nusako atliekose rasti vienos stilistikos sudėtiniai kokliai, kuriems būdingas augalinis (stilizuotas, akantų lapai), groteskinis (žirgeliai priešais vazą, slibinų kompozicija, sirena), geometrinis (treliažas, vienas arba keturi dumbantys kvadratai, apskrita įduba) ir heraldinis (liūtukas su skydu, dvigalvis erelis po karūna) ornamentai. Dumbančių geometrinių figūrų idėjinis sumanymas buvo žinomas iš vėlyvųjų viduramžių koklių gamybos tradicijos, kuri toliau adaptuota XVI a. antrojoje pusėje – XVII a. pirmojoje pusėje. Kitose Klaipėdos vietose pavyko išskirti per 60 radaviečių su keramikos dirbtuvių produkcijos pavyzdžiais. Chronologiškai skirtinga medžiaga rodytų šių koklių ilgalaikę (per visą XVII a.) pasiūlą, naudojimo tradiciją. Ryškesnių nykimo tendencijų įžvelgiama artėjant XVII a. viduriui. Šiuo laikotarpiu beveik visiškai nunyksta figūromis dekoruotų koklių gamybos poreikis. Iš XVII a. pradžios žinoma plokštinių koklių su graikų mūzos Euterpės ir evangelisto šv. Jono kompozicijomis; XVII a. antrojoje pusėje arba pabaigoje – „Apreiškimo scena“.

8. XVII a. antrojoje pusėje (pavieniais atvejais antrame ketvirtyje) Klaipėdos koklininkystės sritį veikė Nyderlanduose išplėtota floristinė tematika, tulpomanijos kultūra. Šiuos segmentus koklių matricų projektuotojai mėgdžiojo kurdami gėlių puokštes su gvazdikų, rožių,

36

tulpių žiedais, granatų vaisiumi. Kai kurie šio laikotarpio puošybiniai elementai nepakito ir buvo pritaikyti XVII a. pabaigos – XVIII a. vidurio kokliams, kurių gretutinį dekorą nusako dvigalvis erelis po karūna, palmetė, kartušo aprėminimai, kiek vėliau – rokailinis ornamentas. Ilgalaikį tam tikrų dekoro elementų naudojimą kokliuose nulėmė ir pragmatiški gyventojų sumetimai. Tyrimo metu atskleistas atvejis, kai XVII a. pirmojoje pusėje statytoje krosnyje buvo panaudoti gotikiniai, renesansiniai kokliai. Vėliau krosnis ne kartą rekonstruota ir papildyta naujais XVII a. antrosios pusės – paskutinio ketvirčio kokliais. XVII a. viduryje Klaipėdoje statytos jungtinio ornamento krosnys ne itin išpopuliarėjo. Jų koklių randama palyginti mažai. Tuo metu, be įprastos žalios glazūros, kokliams naudota mėlynos, geltonos, baltos spalvų polichromija ir juoda, balta glazūrų spalvos. Pastarosios dvi XVII a. pabaigoje – XVIII a. galutinai įsivyrauja koklių puošybos srityje.

9. Pagal negausią, tačiau identifikuoti tinkamą medžiagą, nustatytas retas atvejis, kai XVII a. viduryje Klaipėdos bendruomenėje radosi norinčiųjų krosnyje turėti Prūsijos valdančiojo elito portretų. Gretinant ikonografinę ir numizmatinę medžiagą, koklių portretai siejami su didžiuoju kurfiurstu Friedrichu Wilhelmu (valdė nuo 1640) ir jo pirmąja žmona Luise Henriette. Sprendžiant iš vėlesnių XVII a. paskutiniu ketvirčiu datuojamų ir FWC inicialais ženklintų koklių, dėmesys kurfiurstui neišblėso ir jo valdymo pabaigoje (iki 1688). Prūsijos kunigaikštystei nuo 1701 m. tapus karalyste, koklininkai kūrė heraldinius koklius su karaliaus Friedricho Wilhelmo (valdė nuo 1713) bei Friedricho II (nuo 1740) simbolika.

10. Analizuojant koklių gamybos procese naudotų skirtingų muštukų ritmą, pirštų braukas ir kaklų įkartų raštą, nustatyta, kad XVII a. pabaigoje – XVIII a. viduryje koklius gamino ne mažiau kaip 5–8 amatininkai. Jų gamintuose kokliuose daktiloskopijos būdu pavyko aptikti tris pirštų įspaudus, tinkamus asmeniui identifikuoti. Trasologinė analizė leido identifikuoti bent du nuo XVII a. antrojo ketvirčio žinomus koklių dekoro variantus, kurie buvo adaptuoti XVII a. pabaigos koklių gamybai. Cheminių tyrimų būdu baltai ir mėlynai glazūruotuose kokliuose išskirti kenksmingų elementų kiekiai, rodo sveikatai kenksmingas darbo sąlygas ir šios medžiagos galimai neigiamą poveikį tokių krosnių savininkams. Tokios spalvinės apdailos krosnių poreikį lėmė Nyderlanduose išplėtota mėlynos ir baltos spalvų derinių fajansinių gaminių mada. Europoje XVII–XVIII a. išplitusi fajansinių krosnių gamybos praktika nebuvo adaptuota Klaipėdoje. Vos keli XVIII a. antrosios pusės piešti koklių fragmentai rodo primityvias vietinių meistrų

37

improvizacijas. Naujoves jie perteikė kombinuodami sau įprastą reljefinių koklių gamybos būdą ir taikydami tuo metu madingą fajansinių krosnių mėlynos ir baltos spalvų glazūrų derinį (nuo XVII a. pabaigos). Netinkama glazūrų konsistencija, išsiliejęs dekoras patvirtina vietinėms dirbtuvėms nebūdingas ir neįsisavintas šios technologijos taikymo subtilybes.

11. Apibendrinant galima teigti, kad Klaipėdoje XIV–XVIII a. naudoti kokliai daugeliu atvejų yra analogiški Europoje paplitusiai produkcijai. Sprendžiant iš Klaipėdos vėliausių kultūrinių sluoksnių būklės ir juose rastų radinių, rankų gamybos koklių nykimą lėmė 1854 m. miesto gaisras ir XIX a. koklių industrializacijos pradžia, kuriai atskleisti reikia atskiro tyrimo.

12. Koklių tyrimams pritaikius cheminį, trasologinį, daktiloskopinį tyrimų metodus buvo gauta vertingų duomenų ir įžvalgų apie metodologines koklininkytės pažinimo kryptis, kurias tikslinga plėtoti ateityje.

38

Trumpos žinios apie doktorantę Raimonda Nabažaitė 2004–2008 m. Klaipėdos universitete baigė bakalauro studijų Istorijos su archeologijos specializacija programą ir apgynė darbą tema „XV a. pabaigos – XVIII a. stilistinė Klaipėdos koklių raida“. 2008–2011 m. magistrantūros studijas toliau tęsė Klaipėdos universitete. Pagal magistrantūros studijų Baltijos šalių istorijos programą buvo apgintas darbas „Vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų Klaipėdos puodyninių ir dubeninių koklių raida“. Nuo 2011 m. įstojo į jungtinę Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorijos krypties doktorantūrą. 2007 m. pagal akademinius mainus studijavo Ernsto Moritzo Arndto Greifswaldo universitete, Vokietijoje. Profesinės patirties sėmėsi dalyvaudama įvairiuose Lietuvos ir užsienio (Kaliningrado srities, Lenkijos, Vokietijos) archeologinių paminklų tyrimuose. 2010–2011 m. užėmė KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) administravimo pareigas bei dirbo Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centro Šlėzvige (Zentrum für Baltische und Skandinavische Archäologie) tarptautinių projektų specialiste. Nuo 2014 m. (su pertraukomis) dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja. 2012–2016 m. vykdo reikšmingus archeologinius tyrimus Klaipėdos senųjų bažnyčių ir bastiono komplekso teritorijoje, vadovauja archeologinėms lauko praktikoms. Nuo 2014 m. yra profesinio mokslinio leidinio „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ redakcijos kolegijos narė. Doktorantūros studijų metais nuo 2011 m. dalyvavo 4 tarptautinėse konferencijoje, vykusiose Turku, Taline, Vilniuje ir Klaipėdoje. Dar 6 pranešimus skaitė Lietuvos profesinėse, tarpdisciplininėse konferencijoje ir mokslo seminaruose. Doktorantūros studijų metais buvo publikuota 10 archeologinės tematikos straipsnių, iš jų 4 tiesiogiai siejasi su disertacijos tema.

39

40

Mokslo straipsniai

1. NABAŽAITĖ, R. Viduramžių ir naujųjų laikų Klaipėdos kokliai. In Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai XV–XIX a. Sud. J. GENYS, L. RUTKAITIENĖ, R. SONGAILAITĖ. Klaipėda: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2015, p. 15–17.

2. NABAŽAITĖ, Raimonda. The Late Medieval Vessel Stove Tiles in the Topographical Context of Klaipėda. Estonian Journal of Archaeology, 2014, Vol. 18, Issue 2, pp. 102–115.

3. NABAŽAITĖ, Raimonda. Ikireformacinio laikotarpio religiniai siužetai Klaipėdoje reljefiniuose kokliuose. Lietuvos archeologija, t. 39. Vilnius, 2013, p. 121–144.

4. NABAŽAITĖ, Raimonda. XVI amžiaus Klaipėdos koklio intymioji scena ir jos užkulisiai. In Klaipėda Europos istorijos kontekstuose: straipsnių rinkinys. Sud. V. SAFRONOVAS. Klaipėda, 2013, p. 66–83.