ZU

IKA

PA

DŪ

KĖ

LIS

UDK 821. 172-93 Ra 41

ISBN 978-609-408-505-5 O Vytautas Račickas, 2014

Vytautas Račickas

UJU

Apysaka

Vilnius. 2014

■o

rultuvės didumo kumštis pralekia pro mano nosį vos neužkliudydamas. Paskui ir vėl. Na, šito jau per daug. Kraujas man gyslose užverda ir sukunkuliuoja.

-Ak, tu man šitaip?!Aš užsimoju ir vožteliu iš visų jėgų. Pataikau.- Gavai?Atrodo, kad jam tai nė motais. Jis ir vėl savo kul­

tuve makaluoja man apie nosį. Taikosi žiebti dešine ir nokautuoti.

Smūgis! Cha! Pro šalį.-Aloyzai, - šūkteliu, - nebaidyk uodų!Aš jo nebijau. Nors jis tikrai stipresnis. Bet, ačiū

Dievui, visai neturi reakcijos. Suprantu, kad jį įveikti galima tik taktiškai. Tik gudrumu. Padarau daugybę klaidinančių judesių ir jį pagaliau nuvarginu. Tada, pir­mai progai pasitaikius, tiesiu ir netikėtu judesiu patai­kau į tarpuragį ir, žinoma, apsvaiginu. Paskui - serija staigių trumpų smūgių į saulės rezginį, ir viskas. Zarys bejėgiškai susmunka. Kaire ranka dar kepšteliu jam į žandikaulį ir pasilenkęs šnipšteliu į ausį:

- Na, ką pasakysi?Ką jis dar gali pasakyti? Guli ant žemės aukštielnin­

kas ir žiopčioja kaip iš vandens ištrauktas žuveliokas.

5

- Nori dar? - tyčia grasinu.Zarys rankomis užsidengia veidą.- Būk ramus. Gulinčių nemušu, - atsakau. - O da­

bar kartok mano žodžius!- Ką-ą-ą?- Sakau, kartok mano žodžius!-A-a-a... Gerai...- Aš, Aloyzas Zarys, prisiekiu nuo šiandien net iš

tolo nežiūrėti į Aliutę Šavalinskaitę, nes ji seniai drau­gauja su Kazimieru Tilindžiu...

Zarys kad ir užsikirsdamas, bet pakartoja.- Prisiekiu, kad nesiartinsiu prie jos arčiau kaip

trys metrai. Atsiprašau - dešimt metrų. Ir neįkalbinėsiu jos pasivažinėti savo motoriniu dviračiu - tepaluotu ir smirdinčiu savo kledaru...

Zarys inkščia, bet kartoja. O kas jam belieka?- Prisiekiu, kad nebepirkinėsiu jai jokių dovanų.

Nei saldainių, nei šokolado, nei ledų. Šitų skanėstų Aliutei Šavalinskaitei nupirks jos draugas Kazimieras Tilindis, su kuriuo ji seniai draugauja.

Zarys kartoja.- Gerai. O dabar paskutinis sakinys. Jis pats svar­

biausias. Jeigu nesilaikysiu šios priesaikos ir sulaužysiu nors vieną jos punktą, Kazimiero Tilindžio ir jam ištiki­mų draugų valia būsiu pakištas po asfalto lyginimo ma­šina su visu motoriniu ir iš manęs bus padarytas blynas!

- ...blynas, - nuryja paskutinį žodį Aloyzas Zaiys.

6

Tada išmuša Tado Mackaus valanda. Jis sėdi ant juodo žirgo. Aš - ant balto. Jis šarvais apsikaustęs, ant mano kūno - lengva riterio Aivenho apranga. Mudu apsiginklavę ietimis. Suraginu savo rosinantą. Tą patį padaro ir Mackus. Sudunda žemė, į orą pakyla debesys dulkių. Pro jas nieko negaliu matyti, todėl pasikliaunu savo meistriškumu ir nuojauta. Ir neapsirinku. Mano smūgis tikslus. O svarbiausia - galingas. Mackiukas išlekia iš balno kaip kamštis iš butelio.

- Na, kas dar nori su manim jėgas išbandyti? - klau­siu nuraminęs žirgą.

Kai prieš mane atsistoja Skumbinas, žiūrovai, tarp ku­rių, žinoma, yra ir Aliutė Šavalinskaitė, staiga nuščiūva. Mat Skumbino rankoje - špaga. Ginklas, kurį jis vado ge­riausiai. Paprašau ginklanešio, kad ir man špagą paduotų.

Dvikova užtrunka vos porą minučių. Išmušu iš to nenaudėlio rankų ginklą, paguldau ant žemės ir prispaudžiu koja. Tada pasisuku į ložėje sėdinčią Aliutę. Jeigu jos nykštys bus nukreiptas žemyn, savo priešininką persmeigsiu kaip karkvabalį. Tačiau ge­raširdiškoji Aliutė nori, kad Skumbinas liktų gyvas.

- Dovanoju tau gyvybę, niekše! - ištariu.Skumbinas atsikelia ir dingsta iš horizonto.Deja deja... Čia tik mano vizijos. Iš tikrųjų taip nėra.

Bet taip turėtų būti. Ir kada nors tikrai bus. Kada nors Aloyzą Zarį aš dar pamokysiu. Ir Mackų. Ir Skumbiną. Visus pamokysiu.

7

8

a

ane jūs gerai pažįstat. Nepažįstat? O aš jus J J a V j pažįstu. Esu tikras, kad mudu net susitikę u l̂ u f buvom. Turguj arba dainų šventėj. Arba

žirgų lenktynėse. Arba autobusų stoty. O gal ant Sidabrakalnio drauge slidinėjom? Susitikti, o dar netyčia, galima kur tik nori. Taigi. Aš jus, žinoma, įsiminiau, o jūs manęs - ne. Reikalas tas, kad esu ne­matomas. Beveik nematomas. Atslenku prie tamstos kaip šešėlis ir tyliai stebiu. Kartais užkalbinu. Galiu paklausti, kelinta dabar valanda. Arba paprasčiausiai papokštauti. „Jaunuoli, jūs pametėt pirštinę!“ „Kas? Kur? Kokią pirštinę? Juk dabar vasara...“ - „A, taip... Atsiprašau...“ Arba pažiūrėti į dangų ir ištarti: „Gražus šiandien oras, tiesa?“ Ne ne, juokauju. Joks aš ne­matomas. Aš toks kaip visi. Nors ir visiškai kitoks. Jeigu jūs, mielas drauge, būnat gerai nusiteikęs, mudu pasišnekam. Kaip sakoma, apie ūkį ir bites. Arba šiaip apie ką. Nors iš tikrųjų aš tylenis. Kartais valandų va­landas žodžio nepratariu. Toks jau esu.

Bet ne tai svarbiausia.Mano vardas - Kazys. Pavardė - Tilindis. Man greit

keturiolika. Mokausi aštuntoje „A“. Klasės dienyno sąraše esu dvidešimt devintas. Mano ūgis - metras penkiasdešimt devyni. Batų numeris keturiasdešimt

9

antras. Mokausi pakenčiamai. Galėčiau ir geriau, bet kam to reikia. Juk nei inžinierius, nei architek­tas, nei daktaras tikrai nebūsiu. Mėgstamiausia mano pamoka - fizinis. Dar literatūra. Mėgstu skaityti. Pa­tinka Main Ridas, Kuperis, Remarkas. Bet labiausiai - Hemingvėjus. Jo „Kilimandžaro sniegynus“ tris kartus perskaičiau. Kietas senis. Tik kokio velnio jis nusišovė? Galėjo gi šimtą metų toje savo Kuboje gyventi. Juk ten amžina vasara. Ir ne žilvičiai ten - palmės žaliuoja. Bet tikriausiai būna taip, kad žmogui tiesiog viskas atsi­bosta. Net gyvenimas. O kitas tūkstantį metų gyventi norėtų. Aš nenorėčiau. Man ir kelių šimtų užtektų. Esu melancholikas. Gal dėl to ir eilėraščius rašau. Tik niekam jų nerodau. Kada nors, kai išleisiu knygą,

. galėsit pasiskaityt. Ne, mano eilės visai ne apie meilę. Yra kur kas svarbesnių temų. Tautų draugystė, kosmo­so užkariavimas, kova už taiką. Arba darbo žmonių so­cialistinis lenktyniavimas. Apie tai ir „Tiesa“, ir mūsų rajoninis laikraštis rašo, bet labai neaiškiai. Skaitai ir nieko negali suprasti. Vis pagalvoju, kad reikėtų parašyt apie Gagariną. Keliolikos posmų eilėrštį. O galbūt ir visą poemą. Pirmasis pasaulyje kosmonau­tas to nusipelnė. „Pirmojo kosmonauto gyvenimas ir mirtis“. Neblogai skamba, ar ne? Arba apie Kubos revoliucijos vadą Fidelį Kastrą. Jau jis tikrai vertas. Tik pagalvokit - Fidelio vadovaujama mažutėlė Kuba Amerikos agresorių nugalėjo! Galima sakyti, plikomis

10

rankomis slibiną galijotą pasmaugė. Na bet paprasti kaimo žmonės man labiausiai patinka. Anuosyk šovė į galvą ką nors sukurti apie mūsų kolūkio pirmininką Sigitą Bislį. Nieko neišėjo. Dabar jau žinau, kodėl. Šis personažas man svetimas. Kaip j Burbiškio žemę kvadratiniu lizdiniu būdu pasodintas kukurūzas. Ir visai nepoetiškas. Beje, mokytojas Žarckus šimtą sykių sakė ir kartojo: rašyk apie tai, ką gerai pažįsti! O ką pažįstu? Mackiuką, Zarį, Trainį, Skumbiną, Pakajavioką. Bet jie - chuliganai. Apie juos rašyti neverta. O galbūt ir negalima. Aliutė Šavalinskaitė! Ją irgi pažįstu. Galbūt net labiausiai. Taip, apie Aliutę būtinai parašysiu. Ne dabar, žinoma. Kada nors. Parašysiu ir apie mokytoją Trumpicką. Ir apie Žarckų. Ai, ką aš čia dabar paistau? Nepažįstu. Iš tikrųjų nieko aš nepažįstu. Netgi savęs.

Tl

8

_m agaliau teprasmenga tie eilėraščiai! Galima ir Li?J be jų gyventi. O va, be dviračio - niekaip. Ir

į mokyklą, ir krautuvėm ir prie ežero reikėtų pėsčiomis kulniuoti. Dviračius turi beveik visi

mano bendraklasiai. Na taip, gyventi dvidešimtame amžiuje ir neturėti dviračio būtų tiesiog juokinga, ar ne? Netgi našlė Jasackienė, ir ta dviratį turi. Jis naujas - vos prieš kelias savaites pirktas. Jasackienė juo nevažinėja. Sergėk Dieve! Mat Valdukui, sūnui, kuris dabar Ar­changelske ar Murmanske armijoj tarnauja, nupirko. Va, sugrįš vaikas ir turės kuo gegužinėn nuvažiuoti. Valdukas - Jasackienės vienintelis. Gavusi jo laišką, šimtą kartų skaito. Neilgai tas dviratis svetainėje, prie sekcijos, dulkės. Už poros mėnesių Jasackiokas grįžta. Dviratis! Mano, Pakajavo, Zario ar Jasackienės. Jis, ko gero, irgi poemos vertas. Kai žaisdama kvadratą Aliutė nikstelėjo koją ir visai negalėjo paeiti, aš ją, žinokit, į namus parvežiau. Savo senu surūdijusiu dviračiu, kurio buktuoti ratai ir nuolat krenta grandinė. Ir visai nepa- vargau. Atrodo, kelias ne toks jau ir tolimas - trys su puse kilometro, o visą valandą važiavom.

Pirmas savo paslaugas ėmė siūlyti Zarys. Mat jis ne bet kokiu, o motoriniu važinėja. Tačiau Aliutė - nė iš tolo. Baisi ta Zario motorkė. Ji visa tepaluota.

12

Be to, smirda benzinu kaip ir jis pats. Ir labai dažnai užgęsta. Tada tenka stumti. Bet ir stumiama ne visada užsiveda. O užsivedusi taip klaikiai plerpia, kad nors ausis užsikimšk.

- Atstok, - Aliutė nusisuka.- Pėsčia eisi? - klausia Zarys.- Mane Kazius parveš.- Che, Tilindis? Pilvūzas šitas... Pamatysi - min­

damas į kalną, jis, garant, dusulį gaus...- O tu - kylą! - entuziastingai atšaunu.- Ką? - išsiviepia Zarys.- Kylą, - pakartoju, - kitaip sakant, trūkį.Kas tas trūkis, aš nelabai žinau. Sako, jis ištinka,

jeigu keli labai sunkų daiktą. Kur sunkesnį, nei pakelti gali. Tada pilve trūksta kažkokia gysla ir žarnos subėga tau į kiaušius, kurie pasidaro dideli kaip arbūzai. Trūkį senis Talačka turėjo. Jį pamatęs aš visada išsigąsdavau ir bėgdavau šonan.

- Tu pirmas gausi, - Zarys visai nesijaudina.- Ne, šį kartą tu.Aš atsivėdėju ir žiebiu Zariui į marmūzę. Dabar ga­

liu tik stebėtis, iš kur manyje buvo tiek drąsos. Žinoma, kitu atveju gal būčiau ir nežiebęs, bet juk visai čia pat Aliutė stovėjo. Negalėjau pasirodyti, kad esu skysta­blauzdis. Kad mane galima vadinti pilvūzu ar kaip ki­taip tyčiotis ir sausam iš balos išlipti. Šiaip jau aš ra­mus, bet išimtiniais atvejais tiesiog pasiuntu. O mane

13

palietęs susna visada liūlin gauna. Žinoma, jeigu būnu gerai nusiteikęs.

Šįkart mano smūgis nekoks. Galima sakyti, visai keverziškas. Zarys susverdėja, bet nepargriūna. O aš vos ne vos ant kojų išsilaikau. Mat Zarys už mane gero­kai aukštesnis. Turėjau bent kiek pasistiebti. Antraip tos jo apšašusios nosies būčiau niekaip nepasiekęs.

Jeigu atvirai, muštis nemoku. Bent jau taip, kaip moka Zarys. Anuosyk jis su Pakajavioku susimušė. Kieme, per ilgąją pertrauką. Ohoho! Ne muštynes, o tikrą spektaklį regėjom. Pakajaviokas mažesnio ūgio, bet ilgų rankų. Ir pasiutusiai vikrus. Iš pradžių Zarys jį taršė kaip šiltą vilną. Pakajaviokas net iš švarko išsinėrė. Bet visas gražumas prasidėjo, kai jis pra­leido tris smūgius iš eilės. Pakajavas taip įniršo, kad Zarį pradėjo talžyti ne tik rankomis, bet ir kojomis. Zarys laikėsi vyriškai ir visokiausiais būdais taikėsi nusukti priešininkui sprandą. Bet jam nesisekė. Paka­javiokas vis išsprūsdavo, o išsprūdęs apipildavo Zarį nesuskaičiuojama daugybe smūgių. O didžiulė minia žiūrovų juodu tyčia kiršino, aistringai palaikydama tai vieną, tai kitą. Iš tikrųjų tai sirgaliams buvo visiškai tas pat, kas nugalės - jiems tik rūpėjo, kad viskas tęstųsi kuo ilgiau.

Kai galų gale neišvengiamai priartėja finišas, kai pradeda atrodyti, kad vienas arba kitas tuoj gaus lemiamą smūgį, išsities ant žemės ir išleis paskutinį

14

kvapą, lyg Pilypas iš kanapių išlenda mokytojas Trumpickas.

- Kas čia dabar darosi? Kas čia dabar mušasi? Zary! Pakajavai!

Trumpickas, kaip žinote, griežtas. Jis įsitikinęs, kad tvarka ir drausmė mokykloje turi būti. Kitaip nieko neišeis. Kitaip vaikai tau ant galvos užlips.

- Niekas čia nesimuša, - ištaria Pakajaviokas, no­sine šluostydamasis nuo daužymo į blyną suplotą savo nosį.

- Niekas, - jam pritaria ir Zarys.- O tai kas čia vyksta? - toliau kamantinėja moky­

tojas Trumpickas.- Treniruojamės, - murma Zarys.- Aha, treniruojamės. Rytoj - fizinis, reikės PDG

normas laikyti... - į tą pačią dūdą ima pūsti ir Paka­javiokas.

O ar žinot, kodėl jiedu nenori prisipažinti? Nežinot. O aš žinau. Kad nereikėtų bučiuotis. Mokytojas Trumpickas visada šitaip daro. Išskyręs muštukus jis liepia ramiai susitvarkyti drabužius, keletą minučių giliai pakvėpuoti ir būtinai pasibučiuoti. Visų akivaiz­doje. Žodžiu, susitaikyti. Visiems laikams.

- Ką, jūs dar PDG normų neišlaikėt?O ar žinot, kas yra PDG normos? Nežinot. PDG

reiškia, kad esi PASIRUOŠĘS DARBUI ir GYNYBAI. Kokiai gynybai, paklausite? Plačiosios tėvynės, žinoma.

15

Tėvynės, kuri driekiasi nuo Baltijos iki Ramiojo van­denyno krantų ir kurią bet kurią akimirką gali užpulti agresorius. Kitaip sakant, kapitalistas. Kokiam dar­bui, paklausite? Bet kokiam. Fabrike prie konvejerio. Ligoninės operacinėje su skalpeliu rankoje. Socialistinio kaimo laukuose su šake. PDG reiškia, kad gali dirbti bet kur ir bet ką. Gali su kastuvu griovius kasti, busimosios kolūkio kiaulidės brėžinius braižyti, auginti griežčius, vairuoti autobusą. Arba tokiam kiauliui kaip Aloyzas Zarys nosį sugurinti. Kiekvienas, kuris pasiruošęs, gauna PDG ženklelį. Tai ne taip paprasta. Kad gautum PDG ženklelį, privalai greitai bėgti, aukštai ir toli šokti. Padaryti penkiasdešimt atsispaudimų ir dešimt kartų ant skersinio prisitraukti. Kitaip sakant, turi būti kietas kaip plienas. Ir nepalaužiamas kaip Fidelis Kuboje.

- Dar neišlaikėm, - nuoširdžiai atsidūsta Paka- javiokas.

- Bet tikrai išlaikysim, - pasižada Aloyzas Zarys.- Šaunuoliai berniukai, - ištaria mokytojas Trum-

pickas ir, kaip visada tokiais atvejais, nusišypso.Atkaklią kovą stebėję žiūrovai stovi kaip įbesti ir nė

neketina skirstytis. Mat gerai žino, kad Zariui su Pakaja- vu dar teks pasibučiuoti. Ir tą jųjų bučinį, žinoma, reikia pamatyti. Kurgi ne? Tokie spektakliai vyksta ne kasdien.

- Šaunuoliai berniukai... O muštis negražu. Labai negražu. Nagi susitvarkome drabužius ir paduodame vienas kitam ranką...

16

Pakajavo ranka nedidelė, balta. Galima sakyti, mergaitiška. O Zario letena kaip ližė. Ir visa tepaluota.

- Tai katras pirmas muštis pradėjo? - šypsena nuo mokytojo Trumpicko veido staiga dingsta.

- Zarys! Zarys! - pratrūksta klykti Pakajavą palai­kantys aistruoliai.

- Pakajavas pradėjo! Pakajavas! - neketina pasi­duoti Zario gerbėjai.

- Supratau, - sako mokytojas. - Pradėjo Zarys.- Pakajaaavas... - suošia šalia Pakajavo susibūrę

vaikai.- Nagi Zary, paduok Pakajavui ranką! - mokytojas

Trumpickas vėl nusišypso.- Gerai jau, gerai... Paduosiu, - suinkščia Zarys ir

ištiesia savo leteną.Pakajavas atkiša savąją.- O dabar pasibučiuokit!- Gerai jau, gerai... Pasibučiuosim... - sumurma Za­

rys ir teatrališkai pakšteli Pakajavui į žandą, ko šis tikrai nesitikėjo. Paskui, šiurkščiai atstūmęs pabučiuotąjį, žaibiškai smogia dešine. Tačiau sureagavęs Pakajavas spėja išsisukti, o smūgis atitenka už Pakajavo nugaros stovėjusiam mokytojui, kuris nė neaiktelėjęs išsitiesia ant žemės.

Visi nutyla it stabo ištikti. O Žlabickiokas iš VII „B“ staiga pripuola prie nokautuoto mokytojo ir pradeda skaičiuoti lyg ringo arbitras:

17

- Vienas, du, trys, keturi, penki...Ačiū Dievui, mokytojas Trumpickas atsistoja

Žlabickui dar nebaigus skaičiuoti.- Katras čia man dabar taip šauniai užvažiavo? -

čiupinėdamas perštintį žandą klausia mokytojas.- Zarys! Zarys! - džiūgauja Pakajavo komanda.- Ką gi, gerą, Zary, smūgį turi, - visų didžiausiam

nustebimui, užuot išbaręs, mokytojas Trumpickas Zarį pagiria. - Manau, kad galėtum su pačiu Šociku bok­suotis.

- Pakajavo smūgis geresnis! Pakajavas kairiaran­kis! - vėl pragysta pakajaviečiai.

- Tikriausiai bokso treniruotes, Zary, lankai? - drau­giškai šypsosi mokytojas.

- Nieko aš nelankau, - niurna Zarys.- O Pakajavas lanko!- Be reikalo, be reikalo, Zary, nelankai. Galėtum

čempionas būti. Olimpinis.Pagaliau visiškai atgavęs amą, mokytojas Trumpic­

kas žvaliai kreipiasi į žiūrovus:- Aha! Tai jiedu pasibučiavo ar nepasibučiavo?- Pasibučiavo! - sutartinai ištaria abi pusės.- Tai gerai. Bėkit į pamoką ir gyvenkit draugiškai!Tuo metu ir skambutis nuskamba.Man rodos, tai buvo laimingiausiai pasibaigusios

muštynės visoje mūsų mokyklos istorijoje.

V

G

Taigi. O kaip pasibaigs šios?Aš stoviu atstatęs kumščius kaip tikras bok­

sininkas. Man dingojasi, kad atrodau grėsmin­gai. Zarys seniai turėjo manęs išsigąsti ir nerti į

krūmus arba taip vožti, kad iš manęs šlapia vieta liktų, bet kažkodėl delsia. O Aliutė, įsikibusi mano dviračio tarsi gelbėjimosi rato, kartoja:

- Berniukai, tik nesimuškit! Berniukai, tik nesimuš- kit!

Lengva pasakyti - nesimuškit. Suprantu, kumštis - kraštutinė priemonė, bet kartais tik jis ir tepadeda. Toks gyvenimas.

Dabar jis mane į miltus sutrins, galvoju, žiūrėdamas į geležinį Zario veidą ir žaibuojančias jo akis. Išbarškins visus dantis, atkrės kepenis, sulaužys šonkaulius. Te­gul. Tegul būsiu be priekinių dantų, tegul būsiu invali­das, tegul su ramentais vaikščiosiu, bet nesileisiu, kad kiekvienas šūdžius ant manęs žaliais skrepliais spjau­dytų. Ne, šito tai jau nebus.

- Klausyk, berniuk! Ar girdėjai, ką tau mergaitė pasakė?- A? Kas? Mergaitė? Pasakė? Ką pasakė?Tie, galima sakyti, beveik švelnūs Aloyzo Zario žo­

džiai manęs vos ant menčių nepaguldo. Laukiu smūgio į paširdžius, o jis...

19

- Negirdėjai? Ji pasakė, kad muštis negražu...- Žinau, - vapteliu.Ir tai - tiesa. O ką daugiau galėjau pasakyti Aloy­

zui Zariui, kuris, mokytojo Trumpicko paakintas, jau kelintas mėnuo lanko bokso treniruotes ir žada olimpi­niu čempionu tapti? O kad negavau grąžos, turiu būti dėkingas Kameckui - bokso, gimnastikos, sunkumų kilnojimo ir kitų sporto šakų treneriui, kuris Zariui dar per pirmą treniruotę pasakė: pradėsi boksuotis gatvėje - atsisveikinsim.

Galėjau, žinoma, paduoti Zariui ranką, galėjau jį net pabučiuoti, betgi Aliutė. Ką ji būtų pagalvojusi?

- Čiau, mano mielas berniuk! - staiga ištaria Zarys. Galėjai pamanyti, kad ne jis žiaunon gavo, o aš.

- Čiau, seni, - burbteliu. Ir priduriu dėl viso pikto: - Gyvenkime draugiškai.

Ne, pagalvoju - jau geriau jis būtų mane prikuldašinęs. O aš jam dar bent sykelį kepštelėjęs. Juk muštynės tik tada muštynės, kai atsakančiai grąžos gauni. O dabar taip išeina, kad nebuvo. Jokių, net menkiausių muštynių nebuvo. Et, geriau jau būčiau nepradėjęs.

20

@

liūtė kurį laiką dar spyriojasi - pėsčia pa- frh \ reisiu. Kur tu pareisi išsukta koja? O dar

“ nelabai lengvą portfelį nešti? Vis dėlto aš ją prikalbinu.

- Tai kur man sėst? - klausia Aliutė.- Ant rėmo kartelės. Kurgi daugiau?- Bijau.Še kad nori! Kai Zarys iš gegužinės motorke vežė,

tai nebijojai.- Ko čia bijoti? - drąsinu. - Dviratis ne lėktuvas.- O jeigu griūsim?- Negriūsim.Ant dviračio rėmo esu savo brolį vežęs. Daug kartų.

Geniukas lengvas kaip pūkas. Jį gali visą dieną vežioti. Aliutė, žinoma, sunkesnė. Teoriškai. Bet praktiškai - ne kažin kiek.

Pagaliau ji šiaip taip atsisėda. Ir savo gležnais pirštais taip įsikimba vairo, tarsi dviratis būtų ne dvira­tis, o laukinis prerijų mustangas.

- Nespausk šitaip vairo, - sakau jai.- Nespaudžiu, - stena Aliutė.- Spaudi.Ji iš tikrųjų spaudžia. Ir nė neketina atleisti.Bet tai - niekis. Bėda ta, kad alyvomis kvepian­

21

tys Aliutės plaukai beveik liečia mano smakrą, todėl aš jaudinuos - man smarkiai plaka širdis. Be to, min­damas pedalus kairės kojos keliu kartais prisiliečiu prie minkšto jos kūno. Netyčia ir vos vos. Todėl prakai­tuoju. Ne nuo mynimo, žinoma, o nuo tų prisilietimų.

-Ale! Nevairuok! Tu vairuoji!- Nevairuoju.- Vairuoji. Atsipalaiduok!- Bijau.Keistos tos mergiotės. Jos visko bijo. Tamsos,

perkūnijos, varlių.- Ko bijai?- Tu labai greitai važiuoji.Na ir pasakė. Greitai. Jeigu važiuočiau greitai, ji

tikriausiai spiegti pradėtų.- Sustok! Aš pėsčia pareisiu.- Tau pėsčiom negalima.- Važiuok lėčiau!Aš pristabdau, nušoku nuo dviračio ir stumiuosi.-Ar šitaip gerai?- Gerai.- O kaip tavo koja? Ar labai skauda?- Nelabai.Aliutė sako netiesą. Iš tikrųjų skauda. Bet ji kenčia.Aš vėl ją prikalbinu sėsti ant dviračio rėmo.Ties bažnyčia pasuku ne į dešinę, o į kairę.- Ė, kur važiuoji?

22

- Ligoninėn, pas daktarą.Aliutė tuoj pat pradeda purkštauti. Daktarų ji bijanti

labiau nei varlių. Aš irgi bijau. Menkas malonumas, kai tave pražiodo ir įkiša šaukštą ar kokį kitą rakandą. Bet baisiausia, kai pradeda pjaustyt. Ant mano dešinės rankos delno ir šiandien tebėra balkšva žymelė. Anais metais skaldydamas malkas pūslę pritryniau. Nuėjau pas daktarą. Tas griebė savo peilį ir čiūkšt - prapjovė. Kibiras pūlių išbėgo.

- Kaziau, sustok! Man reikia krautuvėm Man reikia sąsiuvinį nusipirkt.

- Gerai, sustosiu. Man irgi reikia.Iš tikrųjų nereikia, bet man norisi kuo ilgiau su

Aliute pabūti.Nusipirkusi sąsiuvinį už dvi kapeikas, Aliutė spokso

į vitriną. Ten, už stiklo, žiba laikrodėlis balta apyranke.- Gražus laikrodis, - sako Aliutė.- Labai, - pritariu.- Norėčiau tokio.- Pažiūrėk, jis trisdešimt rublių kainuoja.- Aha, trisdešimt.-Aš tau jį nupirksiu, - ištariu nemirksėdamas.- Ką? - išsižioja Aliutė.Žinoma, ji nustebusi. Nustebęs ir aš. Mat šią

akimirką suprantu vieną dalyką - aš įsimylėjęs. Vel­niai griebtų! Tikrai įsimylėjęs. Kada tai atsitiko? Vi­sai neseniai. Kai myniau dviratį, o Aliutė ant rėmo

23

kartelės sėdėjo. O gal tada, varnalėšose, kai, mokytojo Trumpicko dėka, mudu pirmą kartą pasibučiavome? Bet apie tai papasakosiu vėliau.

24

0

epatikėsit, bet mano kišenėje - devyni rubliai ir keturiasdešimt aštuonios kapei­kos. Tokios gausybės pinigų dar niekad neturėjau. Greitai antra tiek turėsiu. Iš kur

gausiu? Užsidirbsiu. Jeigu tik ant Mūšėjaus tilto žuvys kibs. Kai gerai kimba, ten iš proto kraustosi bent kelios dešimtys meškeriotojų. Pusė iš jų kiek pameškerioję masalo pristinga. O pristigę pradeda vienas pas kitą bėgioti.

- Kas turit sliekų?- Paskolinkit kas slieką!- Kas galit duot slieką?- Man du!- Ir man!Kai kurie, žinoma, turi, tik nei skolinti, nei duoti

nenori. Kaip duos? Kai kimba riebios raudonspamės, sliekas aukso vertę įgyja. O man to ir tereikia. Mat mano skardinėlė nuo kondensuoto pieno visad pil­nutėlė. Ir sliekai mano rinktiniai - standūs, mėsingi, nors į keptuvę dėk.

- Kam? Kam sliekų? - abejingai atsiliepiu.Kaipmat prisistato net keli išstypę besliekiai

meškeriotojai. O aš ir sakau:- Vienas sliekas - penkios kapeikos.

25

Nelaimingiems besliekiams, aišku, atvypsta apatinė lūpa, bet kitos išeities nėra. Tenka pinigines pakratyti. Ir ką jūs manot? Sliekas po slieko, sliekas po slieko - ir mano kišenėje jau net keli rubliai. Jau man ir žvejyba nebelabai rūpi. Kaip rūpės, kai pinigai patys į kišenę plaukte plaukia? Dar po valandžiukės pradedu gailėtis, kad atsinešiau tik vieną skardinėlę. Mano pirkėjai, žinoma, nepatenkinti, burbuliuoja. Girdi, aš kapitalis­tas, girdi, sliekas turėtų būti pigesnis. Bet aš laikausi savo kainos - penkios kapeikos. Nenori - nepirk. Arba eik ir prisikask. O kaip prisikasi, jeigu nei kastuvo, nei kokio kito įnagio neturi? Be to, nejau mesi meškerę, kai toks pasiutęs kibimas. Juk su vienu geru slieku (o manieji kaip tik tokie) gali dvi, tris, o gal ir daugiau raudonspamių ar kuojų pagauti.

Susiskaičiuoju pinigus ir džiaugsmingai pranešu:- Dėmesio! Liko trys sliekai!Taip, deja, tik trys. Užtat kokie! Stambūs, raume­

ningi kaip boksininkai. Ką gali žinoti, galbūt jie yra kokios nors sportinės rungties čempionai. Juk ten, po žeme, sliekai tikriausiai irgi įvairias varžybas rengia, o stipriausieji dalyvauja sliekų olimpiadose - kvadratą žaidžia, estafetę bėga, imtynių eina arba rungiasi, kas giliau įlįs į žemę. Jau šitam dalykui jie tikri meistrai.

- Imu! - atsiliepia vienas dėdulė nuo kranto. Bet pirmas pribėga Tadas Mackiukas. Jis už mane dvejais metais vyresnis. Mokosi prastai - net kelis kartus buvo

26

paliktas antriems metams. Kitaip sakant, kurso kartoti. Kažkada mudu buvom geri draugai, netgi vienam suo­le sėdėjom, bet sykį jis man iš kišenės rublį ištraukė. Žinoma, Mackiukas išsigynė. Dargi pradėjo aiškinti, kad tą rublį aš pamečiau. Valgykloj. Bet tai - netiesa. Mackiukas ištraukė. Sako, kad jis - čigono vaikas.

- Penkios kapeikos, - sakau jam.O jis kažko šiepiasi. Paskui paima visus tris sliekus

ir pradeda juos tyrinėti, tarsi pirmąsyk matydamas.- Duosiu tau rublį, - sako Mackiukas.- Rublį? Už tris sliekus? - aš negaliu patikėti.- Už vieną.- Rublį?- Rublį. Jeigu tą slieką suvalgysi.- Ką? Suvalgysiu?- Na, taip. Įsidėsi į bumą ir suvalgysi.-Gyvą?- Niaugi mirusį.Mano pilve staiga kažkas sugurguliuoja. Pakyla

beveik iki pat burnos ir vėl nusileidžia.- O... O kodėl turėčiau valgyti? Aš nealkanas.- Taigi tau pinigai reikalingi.Žinoma, kad reikalingi. Pinigai visiems reikalingi.

Kapeika prie kapeikos, rublis prie rublio, ir jau dešimt. Dešimtinė prie dešimtinės, ir jau dvidešimt. Prie dvidešimties pridėk dešimt - ir trisdešimt. Būtent tiek, kiek tas Aliutės nusižiūrėtas laikrodėlis kainuoja.

27

- Tai ar suvalgysi? - vėl šiepiasi Mackiukas.- Kodėl gi ne?.. - ištariu ir pats savo žodžiais ne­

tikiu.Mackiukas paima slieką ir prikiša man prie pat no­

sies. Mano bumą staiga prisipildo seilių, o pilve vėl sugurguliuoja.

- Nu, tai davaj!- O rublį tikrai duosi?- Duosiu.- O turi?- Turiu.- Parodyk!Mackiukas išsiima piniginę ir ištraukia rublį. Be­

veik visai nesulamdytą, gurgždantį, sakytum, ką tik išspausdintą.

Išgirdę, kad bus valgomas gyvas sliekas, meške­riotojai staiga užmiršta žuvis ir apspinta mus iš visų pusių. Šakės, galvoju, trauktis nėra kur. Ko gero, iš tikrųjų teks jį suvalgyti. O kas čia baisaus, tiesą sakant? Sliekai, kaip kažkada sakė mokytojas Trumpickas, yra kasdie­nis kinų maistas. Be to, sliekas visai švarus padaras. Jis po žeme gyvena, o ne šūdinam mėšlyne, kaip toji kiaulė, iš kurios kūno mes prisidarome skilandžių, dešrų, palendricų ir pasigardžiuodami kone kasdien valgome.

- Nu... Davaj... Suvalgyk, ir rublis tavo, - Mackiu­kas laiko pinigą suspaudęs dviem pirštais ir mojuoja man prieš nosį.

28

- Ir suvalgyk, Tilindi! Didelio čia daikto slieką suval­gyti, - paragina vienas meškeriotojas. Toks Vasiliauskas. Jis už visus vyriausias. Jam gal trisdešimt ar daugiau.

- Suvalgyk, - tikina Vasiliausko kaimynas Gur­skis, - tikrai nenumirsi.

Aš išsirenku patį liekniausią slieką. Galima sakyti, net ne slieką, o sliekiuką.

- Ė, palauk! - sušunka Mackiukas. - Šitas netinka.Ir paduoda kitą. Triskart storesnį.Paimu tą storulį ir perbraukiu dviem pirštais. Iš slie­

ko pasturgalio išlenda nemaža porcija tamsios tyrelės. Įdomu, kuo tie sliekai minta? Juk po žeme nieko nėra. Nei žolės, nei grybų, nei kokio kitokio maisto. Be to, sliekai tikriausiai net ir dantų neturi.

- Nu davaaj! - nekantrauja Mackiukas. Nekantrauja ir būrelis smalsuolių. Kokio velnio jie čia? Tegul sau meškerioti eina. O gal ir gerai? Bus liudininkai. Tuo atveju, jeigu Mackiukas sumanytų man rublio neduoti. Iš čigono vaiko visko galima tikėtis.

Krenkšteliu, burna prisipildo seilių. Atsilošiu, išsižioju ir įmetu besirangantį slieką sau į bumą. Kelis kartus kaukštelėjęs dantimis, nuryju. Tada vėl išsižioju ir iškišu liežuvį. Slieko kaip nebuvę.

- Duok rublį, - ištariu.- Ar tikrai suvalgei? - klausia Mackiukas.- Suvalgė suvalgė! - aistringai klykia nekasdieniu

reginiu besidžiaugiantys žiūrovai.

29

- Ar skanus buvo? - vėl klausia.- Visai nieko, - atsakau, nors iš tikrųjų jis buvo

šleikštus.- Nu gerai... - suniuma Mackiukas, nenoromis

paduodamas man rublį. - O dar vieną suvalgytum?- Už kiek?- Už rublį dvidešimt.Nors suvalgytas sliekas dar raitosi mano skrandyje,

burnoje jokio neskanumo tarsi ir nejaučiu.- Gerai, suvalgysiu. Už pusantro.Mackiukas suranda, jo manymu, pusantro rublio

kainuojantį slieką. Storą kaip meitėlį. Aš vėl jį nu- šikdinu ir ilgai negalvojęs įsimetu į bumą. Šiaip taip nurijęs, pajuntu, kad skrandžio turinys burbu­liuodamas pamažu pradeda kilti į viršų. Jeigu apsivem- siu - kajūk. Pinigus matysiu kaip savo ausis. Žagteliu, sulaikau kvėpavimą, vėl žagteliu. Mano nosis staiga išrasoja, o skrandžio turinys nesugrįžtamai kyla. Pa­galiau jis burnoje. Sukandu dantis, kad neišsiveržtų lauk. Mano žandai išsipučia, nes to skrandžio turinio pasiutusiai daug. Juntu, kad jis tuoj išsiverš man pro nosies šnerves, o galbūt ir ausis. Mackiukas bei visi kiti mato tai ir, žinoma, džiaugiasi, laukia, kada ap- sivemsiu. įsakau sau nepasiduoti, šiaip taip įkvepiu oro ir didelėmis pastangomis per kelis kartus vėl viską nuryju. Pagaliau pilve nustoja gurguliuoti, o akyse prašviesėja. Aš vėl laimingas.

30

- Šitas gal buvo skanesnis? - klausia Mackiukas.- Aha, skanesnis, - entuziastingai atsakau. Kas iš

to, jeigu būčiau teisybę pasakęs? Iš manęs tik būtų pasijuokę. O juoktis tikrai yra kam. Aplink mane vis dar susispietęs visas būrys meškeriotojų.

Marškinių rankove nusišluostau lūpas ir ištiesiu ranką.

- Pinigus!- O dar suvalgytum? - šiepia dantis Mackiukas.- Pinigus!- Klausiu, ar suvalgytum dar?- Suvalgyčiau. O kiek duotum?- Du rublius.- Tris, - aš tyčia pakeliu kainą.- Gerai. Jeigu suvalgysi dar ir neapsivemsi, gausi

visus pinigus - keturis penkiasdešimt.- Duok slieką!Dabar su tuo egzotišku patiekalu aš jau tarsi ir

apsipratęs. Netgi jaučiu, kad galėčiau visą skardinėlę sušveisti. O nuo Mackiuko užpakalio - paskutines kelnes numauti.

- Ne, sliekai tau, matau, visai neįdomu, - suniurna mano kankintojas. - Suvalgysi šitą...

Ir ant Mackiuko delno aš pamatau... Kaip jūs manot, ką? Ogi juosvai gelsvą kirmėlę. Storumo kaip du slie­kai, tik gerokai trumpesnę.

- Kas tai? - klausiu.

31

- Kirmėlė, - išgirstu atsakymą. - Manau, kad šitos tikrai nesuvalgysi, nors ji ir nenuodinga.

Mano pilve vėl suburbuliuoja. Galėčiau susivynioti meškerę ir eiti savais keliais, bet tokiu atveju Mackiukas tikrai neatiduotų pusantro rublio už tą, antrąjį, slieką. Mackiuką aš pažįstu. Nuryti kirmėlę irgi nesinori. Vi­sai. Tačiau trys rubliai - rimtas pinigas. Liutkevičienei sode žolę nušienaučiau - vėl trys rubliai, Batūrienei bu­rokus nuravėčiau - vėl...

Žiūriu į Mackiuko delną, ant kurio rangosi ne­blogai įmitusi ir gan simpatinga kirmėlaitė, o ma­tau sidabru blizgantį laikroduką balta apyranke. Ant Aliutės Šavalinskaitės riešo. Padovanočiau jį vos nupirkęs. Jokios progos nelaukčiau. Aliutė tikriau­siai išprotėtų. O galbūt ji mane apkabintų ir... Ne, ne! Nereikia. Jau bučiuoti manęs tikrai nereikia. Žinoma, ji paklaustų, iš kur šitiek pinigų gavau. Trisdešimt rublių tau ne trisdešimt kapeikų. Aš, savaime suprantama, nesakyčiau, kad sliekus paežerėj pardavinėjau, o juo la­biau kad valgiau. Sakyčiau... Nežinau, ką sakyčiau. Ką nors sugalvočiau. Geriausia būtų pasakyti, kad taupiau. Kelis mėnesius. Ne, kelerius metus. Nei saldainiams, nei ledams, nei tirui nė vienos kapeikėlės neišleidau. Kad beveik pusbadžiu gyvenau...

- Tai ar suvalgysi?Mackiukas visas net dreba, matyt, laukia, kada pa­

sakysiu: „Eik tu riešutam su savo kirmėle!“ ar panašiai.

32

Tačiau visai netikėtai man į galvą šauna geniali mintis ir aš ištariu visas švytėdamas:

- Suvalgysiu!Paskui į galvą šauna dar viena geniali mintis, todėl

priduriu:- Jeigu penkiasdešimt kapeikų pridėsi.Mackiukas nesidera. Aha! Vadinasi, suvalgęs tą

gražuolę kirmėlaitytę, iš viso gausiu net penkis rublius.O gyvais liudininkais tapę meškeriotojai staiga ima

ginčytis. Vieni guldo galvą, kad tą kirmėlę suvalgysiu, kiti - kad ne. Kad apsivemsiu. Kad mane ištiks apo­pleksija. Nieko jiems nesakau. Atsegu savo kuprinę, kurioje visuomet turiu kelias riekeles duonos ir svies­to ar šiaip ko nors valgomo, išsitraukiu iš kišenės lenktinį peiliuką ir neskubėdamas pasidarau sumuštinį. Sviesto užtepu storai. Tada į tą sviestą įmurkdau Mac- kiuko kirmėlę ir uždengiu kita rieke. Suvalgau stačiais kąsniais, beveik nekramtydamas.

- Nesiskaito! - protestuoja Mackiukas. - Reikėjo suvalgyti be duonos!

- Apie tai mes nekalbėjom. O kirmėlę aš suvalgiau, - šaukiu, - skaitosi!

- Skaitosi! Skaitosi! Jis suvalgė! - į mano pusę stoja ir gyvieji liudininkai. Labiausiai Vasiliauskas su Gurs- kiu.

- Ne, tu mane apgavai! - putoja Mackiukas.- Visai jis tavęs, Mackau, neapgavo, - ramiai pa­

33

reiškia Vasiliauskas. ̂Tilindis suvalgė ir netgi lūpas nusišluostė. Sumokėk žmogui, ką žadėjai!

- Sumokėk sumokėk! - Vasiliausko žodžiams pri­taria ne tik Gurskis, bet ir kiti.

Pamatęs, kad bus riesta, Mackiukas bando sprukti, bet jį sugauna. Tas pats Vasiliauskas, kuris jėgos turi tiek, kad veršį pakeltų, sugriebia jį už apykaklės ir nepaleidžia.

- Gerai jau, gerai... Sumokėsiu, paleiskit...Netrukus Mackiukas niurgzdamas atsisveikina su

p e n k ru b l in e , o aš n e tik ė ta i p ra tu r tė ję s S k u o d ž iu n a m o .

Va, k a ip re ik ia g y v e n ti!

34

vudu su Aliute vis dar spoksom į vitriną.- Kam tau tas laikrodėlis? - klausiu.- Šiaip... Argi jis negražus?- Laimingi valandų neskaičiuoja.

- Argi aš panaši į laimingą?- Panaši.- Iš kurios pusės?Iš visų, noriu pasakyti, bet susilaikau. Kartais

geriau patylėti. Patylėti yra daug kartų geriau nei kokią nesąmonę pasakyti. Tylėti aš kaip tik iš Aliutės išmokau. Kartais jos ko paklausiu, o ji akelėmis žiburiuoja ir tyli. Ir nesuprasi, ką galvoja. Man ir nereikia suprasti. Tegu nors kaži ką galvoja. O jeigu ir paklausčiau, apie ką galvoja, argi pasakytų? Žinau jos atsakymus. Sakytų, apie nieką. Netiesa. Apie nieką galvoti neįmanoma. Bent jau man tai nepavyksta. Vos tik susimąstau apie nieką, man į galvą pradeda lįsti keisčiausios mintys. Apie viską. Dažniausiai užduodu sau kokį nors klausimą ir bandau į jį atsakyti. Oho, kaip nelengva! Beje, kuo paprastesnis klausimas, tuo sun­kiau atsakyti. O tokių klausimų - šimtai ir tūkstančiai. Na, atsakykit jūs man - kam, pavyzdžiui, žmogui na­gai reikalingi? Kad nuolat karpytum? Arba plaukai? Arba protiniai dantys? Kodėl dieną saulė geltona, o

35

vakare - raudona? Kodėl murkia katė? Kodėl keldama­sis nuo žemės arklys visų pirma stojasi ant priekinių kojų, o karvė priešingai - ant užpakalinių? Kodėl mes, žmonės, išsivystėme iš beždžionių, o tos beždžionės, kurios dabar yra beždžionės, taip ir liko beždžionėmis? Kodėl aš, Kazimieras Tilindis, gimiau Burbišky, o ne Zimbabvėj ar Zanzibare? Matot? Klausimai paprasti, o atsakymų nėra. Tiek to, tegul tos beždžionės medžiais karstosi.

O kai sutemus pakeliu akis į žvaigždes, net galvą susopsta. Juk kažkur ten turėtų būti Dievas. Arba kažkas panašaus į jį. Mokytojas Trumpickas sako, kad Dievo nėra, o mokytojas Žarckus nė neabejoja, kad viską sukūrė būtent Dievas, kuris visąlaik šalia mūsų ir viską girdi, viską mato. Nei paukštelis be Die­vo valios čiulbėti gali, nei puriena pavasarį žydėti, nei mažytėlis spyglys nuo eglės miške nukristi. O ką jau kalbėti apie žmones? Kad aš, Kazimieras Tilin­dis, atsiradau šiame pasaulyje, kad gyvenu, kad einu į septintą klasę, kad turiu penkis matematikos dvejetus, kad rašau eilėraščius - Dievuliui reikia dėkoti. Die­vas yra meilė, sako mokytojas Žarckus. Aš žvilgteliu į Aliutę Šavalinskaitę, kuri sėdi antrame vidurinės eilės suole ir gražiai sudėjusi rankas klausosi mokytojo. Kai jis kalba apie meilę, aš visada galvoju apie Aliutę. Kažin, apie ką galvoja ji? Tik jau ne apie Zarį. Jis gi šokti nemoka. Pastraksėti, žinoma, gali, bet valsas ar

36

polka nėjo nosiai. Tiesa, jis turi motorinį dviratį. O aš - paprastą. Surūdijusį ir vos riedantį. Kaip jis riedės, jei abu ratai subuktuoti. Ir padangos gužuotos. Ir grandinė vis krenta. Man reikia naujo dviračio. Kur kas naujesnio nei smirdantis Zario kledaras. Naujas dviratis, patys žinote, kaip važiuoja. Naujo beveik ir minti nereikia. Ne, naujo dviračio aš niekada neturėsiu. Nebent po­nas Dievas to panorėtų. Atsikeltų vieną rytą, pažiūrėtų pro debesį į mano lūženą ir pasakytų: Kazimierui Tilindžiui reikia naujo dviračio. Kur kas naujesnio ir geresnio nei Zario, Mackaus ar Skumbino. Betgi Tilin- dis turi tik devynis rublius. Ir tuos taupo. Kad Aliutei Šavalinskaitei laikrodėlį nupirktų. O dviratis kainuoja septyniasdešimt arba daugiau. Nors matematika man - tamsus miškas, aš greit suskaičiuoju: jeigu Mackiukas už kiekvieną slieką mokėtų po penkiasdešimt kapeikų, turėčiau jų suvalgyti net šimtą keturiasdešimt. Iš kur tas Mackus pinigus peša? Giriasi, kad motina duoda. Kiek Tadelis paprašo, tiek ir duoda. Mackiuko motina kolūkio kiaulidėje dirba. Sako, ji per mėnesį penkis šimtus gauna. Jeigu taip, tai ko neduoti? Gal vasarą ir man derėtų kiaulidėje padirbėti? O ką? Paršiukai man patinka. Jie tokie linksmi. Nesvarbu, kad jovalą lapno- dami į lovį įsilipa. Ar galite įsivaizduoti? Penkis šimtus rublių gaučiau. Ne, tiek man nereikia. Užtektų poros. Arba trijų. Nusipirkčiau ne tik dviratį, bet ir „Selgą“. Radijėlė tikrai būtų ne pro šalį. Kad ir ne „Selga“, kad ir

37

kitokia. Bet argi mane kas priims j tą kiaulidę? Nebent ponas Dievas to panorėtų. Bet jis tikrai nepanorės. Juk aš nei meldžiuosi, nei į bažnyčią vaikštau. O jeigu pradėčiau vaikščioti? Cha, mokymo dalies vedėja Lidi­ja Tamauskienė kaipmat užuostų. Tada mane svarstytų, elgesio pažymį sumažintų. Kitaip sakant, į juodąją knygą įrašytų. Bala nematė. Užtat užsitarnaučiau Dievo malonę. Jis sugalvotų ką nors tokio, mano kišenėje atsirastų krūva pinigų, aš nusipirkčiau dviratį, pasisodinčiau Aliutę ir mudu važiuotume meškerioti. J mokyklą ją kas rytas nuvežčiau. Bet kur nuvežčiau.

38

8

asiliksi, Šavalinskaite, po pamokų!Šie mokytojo Trumpicko žodžiai virš

mūsų galvų spengiančioje tyloje nuskam­ba tarsi žiauriausias viduramžių inkvizito­

riaus nuosprendis. Tarsi mokytojas būtų ūmai praradęs visus žmogiškus jausmus. Tarsi gerumo kupiną savo širdį staiga būtų iškeitęs į budelio ir geležiniu balsu ištaręs: „Būsi, Šavalinskaite, sudeginta ant laužo!“

Nuo tos dienos, kai geografijos mokytojas Aldo­nas Trumpickas tapo direktorium, dvejetų mes nebe- gaunam. Mokytojas jų neberašo. Po pamokų mus pa­lieka. Ačiū Dievui. Jeigu rašytų, prisirinktume jų kaip grybų Karvelynėje. Tada nukentėtų ne tik klasės, bet ir visos mokyklos pažangumo rodikliai. O šito būti nega­li, nes Burbiškio vidurinės moksleiviai mokosi tik gerai ir labai gerai. Privalo taip mokytis.

Taigi penketukininkė Aliutė Šavalinskaite užsikerta ir nutyla, kas jai, žinoma, nebūdinga. Mokytojas bejė­giškai skėsteli rankomis ir atsidūsta iš visų plaučių. Mokytojas nežino, ką daryti. Penketo ar ketverto ra­šyti negali. Net trejetas netinka. Net pats mažiausias trejetukas. Net su minusu. Net su dviem minusais. Juk Aliutė nė pusės žodžio neištarė. O, jeigu būtų ištarusi! Jeigu būtų bent ką papasakojusi. Iš bendro, kaip sako­

39

ma, išsilavinimo. Apie Elbrusą, Komunizmo viršūnę... Arba apie kitus kalnus. Arba upes. Arba jūras, kurių pasaulyje tiek daug. Arba vieną vienintelę - mūsų Baltiją, kurią taip gražiai Maironis apdainavo. Aliutė juk išprususi, daug žino. Tuomet mokytojas tikrai tą penketą būtų parašęs.

- Pasiliksi, Šavalinskaite, po pamokų...Antrą ar trečią kartą tai taręs, reikšmingai krenkšteli

ir žvelgia į išraudusią mokinę. Va, gėrėkitės! - nori jis pasakyti. Mūsų mokyklos papuošalas pamokos neišmoko. Kitu atveju mokytojas Trumpickas visą pamokslą išrėžtų, bet Šavalinskaite - pirmūnė. Jai negalima. Tiesą sakant, apstulbęs ne tik mokytojas. Apstulbę mes visi, nes tokio atvejo dar nėra buvę. Dažniausiai po pamokų paliekamas Prunskus. Arba Kasinskas. Na, dar Vizbaras. Bet kad tokia nelaimė ištiktų Šavalinskaitę... Kas to nežino - gali žemė su dangumi maišytis, gali žaibai ir perkūnijos trankytis, krokodilas gali saulę praryti, gali ateiti tikrų tikriau­sia pasaulio pabaiga, bet geriausia visų laikų mokinė, matematikų, fizikų ir, beje, literatų olimpiadų laimėtoja Aliutė Šavalinskaite pamokas paruoš. Tačiau šįkart...

- Kas atsitiko, Šavalinskaite? - draugiškai, bet sykiu ir išgąstingai klausia mokytojas.

Šavalinskaite sėdi suole, žiūri į vieną tašką ir tyli.Ir gerai daro. Aš tokiais atvejais irgi ne itin šnekus

būnu.

40

- Sirgai? - toliau tardo mokytojas.-Ne.- Tai gal bobutė sirgo?- Aš neturiu bobutės.- Tai kodėl neišmokai?- Išmokau.- Tai ko neatsakinėjai?Ir kodėl tiems pedagogams reikia viską žinoti? Atsi­

tiko, neatsitiko... Sirgai, nesirgai... Gyva bobutė ar mi­rusi? Ir apskritai, mano nuomone, jie visų pirma turėtų mūsų mandagiai atsiklausti - norime mes atsakinėti ar nenorime. Pasiruošę tam ar nepasiruošę. Man, pavyzdžiui, būna, kad visą dieną neprasižioju. Kalbink nekalbinęs - tylėsiu kaip žuvis. Niekur neparašyta, jog tą ar kitą dieną privalau ištarti šimtą, du šimtus ar tūkstantį žodžių. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai - galiu kalbėti be perstojo. Malti ir malti liežuviu. Nesąmonių nesąmones taukšti. Bet to daryti man neleis. Pirmuoju atveju lieps būtinai kalbėti, antruoju - būsiu tildomas. Tai toli gražu ne viskas. Štai per fizinio pamoką Bulba, atsiprašau, mokytojas Steikūnas, užkelia kartelę iki pat debesų ir liepia peršokti. Tarytum tu būtum varlė ar kengūra. Neperšokęs gausi dvejetą. Ir dar slun­kium išvadins. Peršoksi - dar aukščiau iškels. Na o per pertrauką, susimildamas, kibk klasės draugui į parankę ir suk koridoriuje ratą po rato. Čia kas, po velniais? Te­atras? O gal kalėjimas?

41

- Ko neatsakinėjai, Šavalinskaite?Mokytojas Trumpickas nuobodus kaip niekas kitas.

Jis tikriausiai ir nebylį priverstų kalbėti. Nebylį, bet ne Aliutę, kuri tyli kaip užsiūta.

- Nejaugi kalbos dovaną praradai, Šavalinskaite?Aliutė pritariamai linkteli galva.Mokytojas prisitraukia dienyną. Tuoj iškvies kitą

mokinį. Matau, kad žiūri į sąrašo galą. Ten, kur T raidė. Mano širdis sudunksi.

- Tilindis!Jėzau, kaip man nepatinka atsakinėti. Ne, geografiją

aš mėgstu. Kelionės, tolimi kraštai, drambliai, beždžionės, žmogėdros, aborigenai - sakyčiau, visa tai mane net vilioja. Bet atsakinėti... Šia proga pasakysiu jums ir vieną nedidelę paslaptį. Norėčiau išvažiuoti. Į šiltuosius kraštus. Visam laikui. Galbūt. Norėčiau gyventi ten, kur amžina vasara, kur vien palmės, ba­nanai ir kokosų riešutai. Ten, kur gali vaikščioti ba­sas. Jeigu būtų tokia galimybė, rinkčiausi Bahamas. Arba Jamaiką. Betgi tai - tik svajonės. Visai nerealios. Gali svajoti apie naują dviratį, bet tik ne apie Baha­mas. Apie ką aš čia kalbėjau? O, taip - apie geografi­jos pamokas. Prisipažinsiu, bjauriausia, kad, atsistojęs prie žemėlapio, viską akimirksniu pamirštu. Garan­tuoju - taip neatsitiktų, jeigu vidurinės eilės antrajame suole Aliutė Šavalinskaite nesėdėtų. Taip neatsitiktų, jeigu ji į mane nežiūrėtų. Arba žiūrėtų taip, kad aš to

42

žiūrėjimo nematyčiau. Nors ne, matyčiau. Visais at­vejais. O ji matytų klaikiai sudilusį mano švarkelį užlopytomis alkūnėmis, dar pernai išaugtas apgailėtinai susigarankščiavusias velvetines kelnes, išsiklaipiusius, šimtą kartų batsiuvio Luciaus taisytus čeverykus.

- Tilindis! - pakartoja mokytojas.Girdžiu, nekurčias, - noriu pasakyti, bet vis dar

sėdžiu susigūžęs. Tyčia sėdžiu. Mat pamoka artėja į pabaigą, todėl kiekviena uždelsta sekundė gali išgelbėti. Tuo atveju, jeigu esi nepasiruošęs.

Šiandien aš lyg tyčia pasiruošęs. Vakar iki išnaktų mokiausi. Beveik pusę geografijos vadovėlio perskaičiau. Apkeliavau visus pasaulio žemynus. Af­rikoj, Nilo pakrantėj, mane buvo užpuolęs krokodi­las, Meksikoj šiurpino žemės drebėjimas, Arktyje vos nesudraskė baltasis lokys, Bermudų trikampyje bu­vau dingęs be žinios, o Sibiro taigoje uodai mirtinai užkapojo. Taigi esu mėtytas ir vėtytas. Kitaip sakant, užsigrūdinęs. Visą pamoką galėčiau atsakinėti. Ir niekas manęs neužčiauptų. Prie lentos iki vėlaus vakaro stovėti galėčiau. Kaip pasienietis sargyboje. Juk atsakinėti esu pa-si-ruo-šęs. Ne bet kaip, o metodiškai. Atsakingai. Donbaso šachtininkas šitaip būna pasiruošęs dvigubą ar trigubą dienos normą įvykdyti. Karys - plačiąją tėvynę apginti. Kosmonautas - kosmoso erdves užkariauti. Aš irgi pasiruošęs, bet neskubu. Stenu, girgždinu suolą. Tada netyčia alkūne nuo suolo nustumiu rašymo priemonę.

43

Lenkiuosi jos pakelti. Ji iškrenta man iš rankos. Padėjęs į vietą rašiklį, vėl atsisėdu. Ir vėl stenėdamas stojuosi.

Žinoma, mokytojui tai nepatinka.- Greičiau, Tilindi, rangykis!- Einu, - sumurmu, nors vis dar suole maluosi.Šitaip elgiasi beveik visi berniukai. O geriausiai

gumą tempti moka Indrašius. Savo pavardę jis išgirsta tik tada, kai mokytojas ją pakartoja bent keliolika kartų. Atsistoja irgi tiek pat kartų paragintas. Na, o tada prasideda. Pokalbis, dialogas, ginčas, diskusijos. Kaip jums patinka, taip ir vadinkit. Mat Indrašius staiga pareiškia, kad šįsyk atsakinėti jis neis. Mokytojas iš to netikėtumo net atsilošia.

- Neisi? - klausia.- Neisiu.- Kodėl?- Todėl.- Kaip turėčiau suprasti?- Vakar atsakinėjau.- Vakar geografijos nebuvo.- Užvakar buvo. Ir aš atsakinėjau.- Ir aš tau parašiau ketvertą.- Galėjot ir penketą parašyti.- Mielas Indrašiau, aš tau du penketus parašysiu, tik

ateik prie lentos.- Einu einu... - suburba šiaip taip iš suolo išsirangęs

mokinys.

44

- Tu ne eini, o vėžlini.- Aš ne raketa.Mokytojas Trumpickas dažnai šitaip gudrauja, nes

tingėti linkęs mokinys, gavęs gerą pažymį, į šventą geografijos dalyką numoja ranka ir kaipmat atsipalai­duoja bent savaitėlei - girdi, dabar mane kvies negreit. O mokytojas šmakšt, ir pakviečia. J šias Trumpicko žabangas ir man yra tekę pakliūti.

45

©

/S—\ nksčiau mokytojas Trumpickas mums, bū-//£^\ davo, anekdotus pasakodavo. Visai nejuo-

Į Į __- 1 kingus. Jis tai vadindavo tikrais atsitikimais.SĮJ Papasakoja ir juokiasi, krizena. Pats iš savęs.Na, mažumėlę ir mes juokdavomės. Solidarizuodamiesi. Tačiau tie nejuokingi juokeliai, nors ir užmušdavo dalį pamokos laiko, greit mums pabodo. Kažkas pasiūlė ne­sijuokti. Tebūnie mokytojo anekdotas ir negirdėtas, ir iš klumpių griaunantis - nesijuoksim, nors tu ką. Tiesą sa­kant, įsipareigojimas ne iš lengvųjų. Bet mes jį įvykdėm.

- Tai atsitiko Prancūzijoj, - pradeda mokytojas Trumpickas. - Išeina vieną rytą Paryžiaus gyventojai į gatves ir savo akimis patikėti negali - kiemuose, ant šaligatvių, ant asfalto, ant namų stogų, visur kur varlės šokuoja. Gyvi pusryčiai. Tai bent! Prisigaudę jie tų varlių, išsikepė ir...

Šią akimirką mes turėtume veik choru pragysti, kad suvalgė, bet nepragystame. Spoksome į mokytoją, lyg tos varlės akis išsproginę, ir ničnieko nesakome.

- Prisigaudę jie tų varlių, išsikepė ir...Sakinys kartojamas ir kartojamas, o mes, niekadėjai,

tylime.- Kaip jūs manot, iš kur tos varlės Paryžiaus centre

atsirado?

46

Tyla.- Ogi Lamanšo sąsiauryje kilus audrai, vėjas

jas pakėlė į kelių kilometrų aukštį ir atpūtė net iki Paryžiaus...

Mokytojas juokiasi už pilvo susiėmęs, o mes tylime lyg vandens į bumas prisisėmę.

Išvydęs sučiauptas mūsų lūpas bei išgirdęs tik savąjį juoką, mokytojas nutyla, tarsi ko išsigandęs, apsižvalgo ir suakmenėja.

Tada prapliumpame juoktis mes.Gaila, bet nuo to karto per geografijos pamokas -

jokių anekdotų.- Paskubėk! - ragina mokytojas niekur neskubantį

Indrašių.- Einu einu...Tuo metu suskamba skambutis. O Indrašiui to ir

tereikia.Tačiau šįkart prie lentos ne Valentas Indrašius, o

aš, Kazys Tilindis. Taigi. Deja, su mokytoju ginčytis nežadu, nes nemoku. Tikrai. Ne tik nemoku, bet ir nenoriu, negaliu. Su suaugusiaisiais, o tuo labiau su mokytojais, aš mandagus kaip konduktorius. Taip jau išauklėtas.

Ateinu prie mokytojo staliuko, paimu į rankas bambukinę lazdelę ir akimis kažko ieškau žemėlapyje. Tiesą sakant, visai ne kažko, o Karibų jūroje esančios salos, kurioje bene keturiasdešimt metų gyveno Robin­

47

zonas Kruzas. Vienas kaip pirštas nosyje. Mat neseniai buvau skaitęs šią Danieliaus Defo knygą ir dieną naktį rezgiau planus kada nors pabėgti iš namų, Berdūniškio miške išsikasti erdvų bunkerį ir bent kiek pagyventi be rūpesčių. Argi aš to nenusipelniau?

- Pasakok!Visada šitaip. Spėk prie lentos ateiti ir iškart - pa­

sakok! Susikaupti, prisiminti, pamąstyti nė šimtosios, nė tūkstantosios sekundės dalelės negausi. Amžinas skubėjimas.

- Ką? - netyčia išsprūsta man.- Pamoką.Sušlama pirmuosiuose suoluose sėdinčių mergaičių

vadovėlių puslapiai. Tuoj pradės sufleruoti. Tik man sufleriai nereikalingi. Aš pasiruošęs. Aš moku. Aš žinau. Tuoj. Tuoj prisiminsiu... Taigi... Kietas vyriokas tas Robinzonas Kruzas buvo... Vienui vienas. Negyve­namoj saloj. Keturiasdešimt metų. Be televizoriaus. Be futbolo. Be dantų šepetėlio. Ir išgyveno. Ir nenumirė.

Aliutė sėdi kaip nulieta. Į mane žiūri. Jeigu mano vietoje stovėtų beždžionė, žiūrėtų į ją. Teisingai, beždžionė kur kas įdomesnė. Ak, turėčiau platėjančias kelnes! Kaip Zario. Ir odinį diržą. Ir baltą „bitlovkę“.

- Pasakok, Tilindi!Staiga mudviejų žvilgsniai susitinka. Kažką ji man

nori pasakyti. Kažką svarbaus. Kas tai galėtų būti? Prisimerkiu. Aha, suprantu. Aliutės Šavalinskaitės

48

žvilgsnis liepia tylėti. Išsižiosiu - skradžiai žemės pras­megsiu. Prabilsiu - perkūnas nutrenks. Man tai ne bėda. Juk šiandien kaip tik toji diena, kai norisi, labai norisi tylėti. Gerai, kad Aliutė priminė. Buvau pamiršęs.

- Ar kalbėsi, Tilindi?Nekalbėsiu, tamsta mokytojau, pasakau mintyse ir

pradedu abejingai laukti.Netrukus išgirstu:- Pasiliksi, Tilindi, po pamokų.

49

©

asilikti po pamokų man - įprastas dalykas. Mokytojų valia tai darau gana dažnai. Žinoma, sėdėti klasėje įbedus nosį į vadovėlį, kai visi seniausiai namo išbildėję, ne taip jau ir links­

ma, bet aš kantrus kaip arbatinukas. O ir to sėdėjimo ne itin daug būna. Tereikia išmokti vieną ar kitą paragrafą, glaustai jį atpasakoti, ir baigtas kriukis. Išmokstu per penkias minutes. Penkiolika minučių laukiu, kol ateis mokytojas. Būtent šitos minutės ir atsibosta. Bet šįsyk galėčiau laukti visą amžinybę. Juk mudu dviese - aš ir Aliutė. Ir sėdime visai greta.

- Kodėl neatsakinėjai? - tyliai priekaištauju Aliutei, nors tai daryti neturiu teisės.

- Nežinau, - dar tyliau atsako Aliutė. - Man atrodo, kad tuo metu, kai pakvietė atsakinėti, buvau visai ne klasėje.

- Tai kurgi?- Kažkur...- Tai gal Zarankos gurbe?- Ir ne ten.Man irgi šitaip būna. Imu apie ką nors svajoti ir

kaipmat mintimis nuklystu į tolimiausius pasaulius. Arba atvirkščiai - pradedu sukti galvą, kaip prasima­nyti pinigų, kurių man, kaip žinote, nuolat trūksta, ir

50

viskas - išgirstu, kad mane kviečia. O galva lyg tyčia tuščia kaip puodynė, nors vakar buvau viską išmokęs. Štai ir visos paslaptys.

Aliutė atsiverčia vadovėlį, bet neskaito. Kam jai skaityti? Ji viską kuo puikiausiai išmokusi. Dar taip nebuvo, kad Aliutė Šavalinskaitė ko nors nemokėtų. Kad pamokų neparuoštų.

Aš irgi atsiverčiu. Irgi neskaitau, nes irgi vakar išmokau.

Staiga pro pravertą langą kartu su pavasarėjančiu vėju ateina įkvėpimas. O, kokia tai palaima! Skubiai išsiimu savo užrašų knygutę ir vienu atodūsiu parašau eilėraštį. Kažkodėl rudenišką ir labai liūdną. Netgi tragišką. Labai tragišką. (Pastaruoju metu kitokie man neišeina.)

Pririnksiu lapų kaip bulvinių blynų,Tegul paguodžia jie tave.Tu pasakyk, kodėl tava širdis ledinė Ir kam tu uždarei mane tamsiam narve?Virbus aš graušiu dantimis kaip liūtas,O naktimis aš staugsiu kaip šuva,Bet tu ateisi, ragana įsiūtus,Ir tarsi budelis kankinsi vėl mane.Išlaužyk man pirštus, gėdos dėmes išdegink - Vis tiek tave mylėsiu amžinai.Kaip gladiatorius rankas ištiesiu - Gal meilėje padės dievai?

51

Kelis kartus perskaitau, įsitikinu, kad nesąmonė, už­verčiu užrašų knygelę ir įsidedu į portfelį. Tuo metu stai­ga nušvinta saulė - į klasę įeina mokytojas Tmmpickas.

- Na, gerbiamieji, ar pasimokėt?Nieko mes nepasimokėm. Nes viską mokam. Mes

jau tokie. Mes gimėm mokėdami. Juokauju, žinoma. Mokytis, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! Patys žinot, kas taip pasakė.

- Na, katras nori pirmas?Atsakinėti, kaip žinote, aš niekad nenoriu. Todėl nu­

durtu galvą ir tyliu. Užtat Aliutė tikrų tikriausią lekciją išdėsto. Paskui mokytojas man užduoda kelis klausi­mus. Aš atsakau, ir mudu laisvi.

Eidami namo, užsukam į knygyną. Aliutei reikia kontūrinių žemėlapių. Man nieko nereikia. Aš tiesiog kompaniją palaikau.

- Va, žiūrėk! - Aliutė baksteli į lentyną, kurioje pui­kuojasi naujausi mūsų rašytojų kūriniai. - Matai? Šita, žinok, liuks knyga!

Vytautas Petkevičius. Aha, girdėjau tokį esant. „Apie duoną, meilę ir šautuvą“. Pavadinimas neblogas. Bet knyga labai jau stora. Tokios man nepatinka. Ge­riausia, kai būna šimto penkiasdešimties puslapių. Arba bent jau šimto devyniasdešimties kelių. Dviejų šimtų - stora. Labai stora. Galvoju, kaip tokias rašytojai ir parašo. Kaip jiems neatsibosta.

- Skaitei? - klausiu.

52

-Ne.- Tai iš kur žinai, kad liuks?- Žinau.-Apie ką ji?- Tikriausiai apie meilę, duoną ir šautuvą.Ar aš ką nors skaičiau apie meilę? Nepamenu. O apie

duoną? O apie šautuvą? Pirmuosius du skyrius galima būtų praleisti. Trečiąjį, apie šautuvą, reikėtų perskai­tyti. Tikrai, apie šautuvą per pusę vakaro perskaityčiau. O galbūt ir per porą valandų. Man jeigu knyga patinka, tai ne tik sėdėdamas, bet ir stovėdamas skaitau. Valgy­damas skaitau, miegodamas. Nepatikėsit, bet galiu skaityti net pamokas ruošdamas, nors tam skiriu gal tik penkiolika minučių.

- Kiek kainuoja šita knyga? - klausiu pardavėjos.- Petkevičiaus romanas? Septyniasdešimt kapeikų.- Norėtum? - atsisuku į Aliutę.-Ai, ne...Iš tikrųjų ji norėtų. Iš akių matau. Aliut, ištariu

mintyse, nupirksiu aš tau tą knygą ir padovanosiu, kai tik pasibaigs mokslo metai. Jokios Kovo 8-osios ne­lauksiu. Knyga - ne laikrodis. Bet ir laikrodį nupirk­siu - kantrybės.

Nuo knygyno iki beveik pat savo namų nešu Aliutės portfelį.

Nedažnai tokia laimė nusišypso.

53

54

*00

ūsų klasėje septyniolika berniukų ir tiek pat mergaičių. Kaip suskaičiuota, ar ne? Todėl, kai prieš Kovo 8-ąją traukiame bur­tus, nekyla jokių problemų. Kiekvienam

berniukui - lygiai po vieną mergaitę. Nekenčiu šitų į ritinėlius suvyniotų popierėlių. Ir nekenčiu šitų burtų. Todėl, kad man nesiseka. Aš dar niekad neištraukiau tos, kuri man bent kiek patinka. O ką jau kalbėti apie Aliutę? Ją visuomet ištraukia koks nors Skumbinas. Arba Trainys. Arba tas atlėpausis Paragys, kuris paskui vis klausinėja, kokią knygą nupirkti. Jeigu nežinai, kokios Aliutei knygos patinka, tai jos nė netrauk. Trauk kitą. O Aliutę Šavalinskaitę palik tam, kuris žino. Taigi. Sumautas reikalas tie burtai. Geriau su jais neprasidėti. Bet kito kelio, regis, nėra. Beje, vasario 23-iąją, kurią visi vadina Vyrų diena, mergiotės sveikina mus. Manote, kad bent šičia man sekasi? Nieko panašaus. Ir šiemet dovaną gavau ne nuo Aliutės, o nuo Elvy­ros Juodvalkytės. Ta Elvyra kaip Elvyra, tik labai jau nekalbi. Kitą dieną ji ne tik kad žodžio - skiemenio neištars. Ir visai juoktis nemoka. Kokią knygą gavau? Pavadinimo neprisimenu. Pamenu tik, kad stora. Todėl tikrai neskaitysiu. Nebent kada nors, į pensiją išėjęs. O tas burtų traukimas labai nesudėtinga ceremonija.

55

Mergaitės išvaromos iš klasės, popierėliai, ant kurių surašytos pavardės, sumetami į kepurę, ir tada kiek­vienas traukia po vieną ritinuką. O paskui prasideda klausinėjimai, kas ką ištraukė, ir, be abejo, mainymai- si. Ne kitaip ir šį pavasarį atsitiko. Pirmieji ištrauktais popierėliais susikeitė Puodžiūnas su Kaškevičium. Paskui - Mazūra su Vilkausku. O Skumbinas priėjo prie manęs ir kreivai šypsodamasis paklausė:

- Ką ištraukei?- Puodžiūtę. O tu?Galėjau ir neklausti, nes Skumbino šypsena kaipmat

ausis pasiekė. O tai reiškė, kad jis ištraukė Šavalinskaitę.- Mainomės?Geriau būčiau nesiūlęs. Skumbinas tik pasimaivė ir

apsisukęs nuėjo.Žinoma, ir aš Šavalinskaitės nemainyčiau. Nei į

Puodžiūtę, nei į Gerdvilytę, nei į kitą gražuolę.

56

m

Zarankos gurbe man patinka. Tiesa, jis se­niausiai nebe Zarankos. Dabar - „Auksinės varpos“. Kolūkio. Kitaip sakant, niekieno. Jis ne per toliausiai nuo mūsų namų. Ir nors ten būnu vienas, jaučiuosi taip, lyg būtume dviese. Tas gurbas tuščias ir niekam nereikalingas. Tik man. Na, galbūt ir Aliutei. Žmonės kalba, kad greit užeis

melioracija, ir šventas Zarankos palikimas bus nu­griautas. Visko gali būti. Bet kol kas gurbas stovi ir jame saugiai gyvena bent kelios dešimtys balandžių. Mat kartais aš jiems atnešu grūdų. Tie balandžiai... Sykį jie man iškrėtė nelabai gražų pokštą. Iš tikrųjų tai ne man, o Aliutei. Mudu kaip visada mokėmės šokti. Tiksliau, mokiausi aš. Regis, valsą. Žinoma, valsą. Juk būtent valso aš ir nemoku. Ir turbūt niekad neišmoksiu. Tačiau Aliutė užsispyrusi ir atkakli - gir­di, meška ir ta išmoksta. Aliutės pamokos man patin­ka. Galėčiau mokytis ir mokytis. Dieną naktį. Bet mes užtrunkam vos pusvalandį. Kartais valandą. Nenorim, kad mus kas nors gurbe aptiktų. Tuomet nežinia ką visi imtų galvoti.

Aš pakeičiu adatą, uždedu plokštelę ir prisuku patefoną.

- Nesikūprink, - jau kelintą kartą įspėja Aliutė.

57

Man atrodo, kad aš nesikūprinu, bet Aliutei geriau matyti.

-Atsipalaiduok...Lengva pasakyti, sunku padaryti. Kaip atsipalai­

duosi, kai Aliutė kvėpuoja tiesiai man į nosį? O dar jos plaukai. Kartais jie kvepia alyvomis, kartais velniaižin kuo. Ir tas kvapas tiesiog iš proto varo.

- Nežiūrėk į kojas!Aha, nežiūrėk. O tai į ką žiūrėti? Į apmūsijusį gurbo

sienų molį?- Tu mindai man kojas...Atsiprašau... Toks dar esu šokėjas. Bet kada nors...

Jeigu jau meška išmoksta...- Ė, tavo ranka prakaituoja!Prakaituoja. Visada prakaituoja. Vos tik uždedu ją

Aliutei ant liemens ir kaipmat pajuntu malonią šilumą. Ką ten šilumą! Karštį. Mane jis nudilgina akimirksniu. Nuo galvos iki kojų. O tada jau daryk ką nedaręs. Ne­siseks viskas. Mano žingsneliai bus per trumpi, mudu vis nepataikysim į taktą, o Aliutės pastabos seks viena po kitos. Galbūt viskas būtų kitaip, jeigu ji rengtųsi storesnį drabužį. O dabar... Suknelės medžiaga plonytė ir man atrodo, kad delnu liečiu šiltą Aliutės odą. Prakaituo­tas mano delnas prilimpa prie suknelės, pirštų galiukai slidinėja Aliutės nugaros griovelyje. Visa tai, patikėkite, veda iš proto. Ačiū Dievui, tatai trunka tris keturias mi­nutes. Kitaip sakant, tiek, kiek sukasi patefono plokštelė.

- Man rodos, - sako Aliutė giliai kvėpuodama, - tu visai nesistengi.

- Stengiuosi, - atsakau šnopuodamas.- Šiam kartui užteks. Tu pavargai.- Nepavargau.- Tu atrodai taip, tarsi būtum maratoną bėgęs.-Na, ir pasakei...- Man rodos, šokdamas tu visai neklausai muzikos.Va čia ji pataikė. Kaip pirštu į akį. Kaipgi gali

klausytis muzikos, jeigu kartais jos visai negirdi? Ir kaip galėtum, jeigu girdi tik neramų dunksėjimą kairėje krūtinės pusėje? Ir tas dunksėjimas tuo stipres­nis, kuo dažniau susiliečia mūsų keliai, o nuo Aliutės plaukų kuo stipriau pavasariu ir gėlėmis padvelkia.

- Galėjom dar ir pašokti, - ištariu, nepaleisdamas Aliutės rankos, kuri šalta kaip iš balos ištraukta varlė.

- Rytoj pašoksim.- Rytoj tai rytoj, - sunkiai atsidustu, tarsi būčiau

pasakęs, kad rytoj bus pasaulio pabaiga ar bent jau žemės drebėjimas.

- Gal rytoj galėtum kitais batais apsiauti? Ar turi?- Paieškosiu.Norisi paklausti, kuo blogi šie, bet susilaikau. Ir la­

bai gerai pasielgiu. Juk iš tiesų mano batai apgailėtini. Visų pirma, jie man per dideli. Antra, jų guminiai padai. Ir pagaliau trečia - beviltiškai nunešioti ir išklaipyti. Regis, nesu nei šlubas, nei klišakojis, o va

batus taip klaikiai nudilinu, kad baisu. Kitaip tikriau­siai ir būti negali. Juk juos vienintelius teturiu. Gal dėl to man ir su tuo valsu lyg rogėmis per žvyrą?

- Ir kaklaraištį pasirišk. Ar turi?Tų kaklaraiščių, peteliškių ir visokių varlyčių

nemėgstu. Uždusti galima. Be to, nesu koks stiliaga, kuris nuolat staiposi prieš veidrodį, šukuojasi ir ode­kolonais purškiasi.

- O kam? - klausiu.- Šiaip... Noriu pažiūrėti, kaip su kaklaraiščiu atro­

dai.- Gerai, paieškosiu.Aliutė nori eiti, bet aš nepaleidžiu - laikau už rankos.- Paleisk gi...- Paleisiu, kai pasakysi, ar labai blogai šokau. Tik

sąžiningai.- Rytoj pasakysiu.- Ne, dabar.Stoviu lyg mietas ir laukiu pats nežinau ko. Aliutė

žiūri į mane ir šypsosi. O gurbo pakraigėje balandžiai burkuoja.

- Jau sakiau - rytoj.- Ne, šiandien.- Gerai, pasakysiu. Tu šokai gerai, bet gali dar ge­

riau.Ir savo šiltomis lūpomis prisiglaudžia man prie

skruosto.

Dar labiau sustabarėju. Tiesiog akmeninis pasida­rau. O jeigu ir rytoj šitaip, ir poryt, ir kiekvieną dieną? Dieve, galėčiau ne vien valso, galėčiau viso pasaulio šokių mokytis!

Tačiau iš tikrųjų taip nebūna. Nebūna, kad tave bučiuotų ir bučiuotų. Kad glostytų ir myluotų. Kad me­dum teptų. Kad sakytų, koks šaunuolis esi, kaip gražiai valsą šoki, kokia šviesi ateitis tavęs laukia... Kartais būna ir ne taip. Visiškai ne taip. Štai Zarys vis loteri­jos bilietus perka. Vienas bilietas - trisdešimt kapeikų. Tikisi „Volgą“ išlošti. Bet lyg tyčia visi jo bilietai tušti. O senis Batūra juokiasi: „Laimėti loterijoje tas pat, kas padėti vidury pievos skrybėlę ir laukti, kol paukštis praskrisdamas tau dovanėlę paliks.“ Visa tai staiga prisi­menu būtent dabar, šią akimirką, kai man ant peties toji dovanėlė ir tekšteli. Solidi šilta krūvelė. Aš nustėrstu, Aliutė išsigąsta, o nelabai mandagiai nusilengvinęs ba­landis gurbo pastogėje ima dar garsiau burkuoti. Kai pa­galiau atgaunu amą, Aliutė nusikvatoja. Iš visų plaučių.

- Čia tau medalis! Už gerą darbą.-A, jo...Nusivelku švarką ir bandau nukrėsti tą „medalį“.- Duok man, aš geriau moku.Aliutės rankoje staiga atsiranda skuduras. Keli jude­

siai, ir baltos dėmės beveik kaip nebuvę.- Galėtum tuos balandžius ir iškraustyti, - išgirstu

Aliutės priekaištą.

61

- Iškraustyti? Jokiais būdais.- Tai gal dar vieno medalio nori?- Noriu...- Tai tau patinka, kai ant tavęs balandžiai...- Ne, man patinka, kai tu valai mano švarką.- Kitąsyk pats išsivalysi.

62

I o pamokų eidamas namo užsuku į universali­nę parduotuvę, kurioje viskas iki nuobodulio matyta, bet kartais vis dėlto ima ir atsiranda koks naujas daiktas, į kurį malonu akis pablizginti.

Ar jūs galite man pasakyti, į ką galėtumėt žiūrėti ir žiūrėti? Žiūrėti ir žiūrėti. Kad ir šimtą metų. Negalite. O aš galiu. Man toks daiktas yra „Java“. Jeigu nesupran­tate, galiu pasakyti tiksliau - čekoslovakiškas motocik­las „Jawa-350“. Dviejų cilindrų. Su priekaba. Tamsiai raudonos, jau gerokai pasirpusių vyšnių spalvos. Nike­liuotais bako šonais. Stovi jis parduotuvės kampe tarsi senas geras draugas. Tarsi žinodamas, kad pas jį ateinu. Kad ne kartą dar ateisiu. Velniškai gražus motociklas. Ant tokio sėdęs, galėtum visą pasaulį apvažiuoti. O „Javutė“, lyg kokia lėlė, visu savo grožiu spindėdama, regis, tik ir kviečia į kelionę, sakydama: čiupk mane už vairo ir - pirmyn! Žinoma, prieš tai tūkstantį du šimtus dvidešimt rublių sumokėjęs. Nieko sau kainelė. Man apie tokius pinigus tik pasapnuoti. Kol kas. Dar pora, na, trejetas metelių, ir mano kišenės bus pilnos šlamančiųjų. Tegul tada surūgėlė pardavėja man tik pasakys:

- Ko, berniuk, spoksai? Pasitrauk, vis tiek nepirksi!Aš nė velnio nepasitrauksiu ir išdidžiai atsikirsiu:- Žinoma, kad pirksiu.

63

- Ką gi tu, vaikeliuk, pirksi?- Motociklą, mamytuk. „Javą“.Ir išsitrauksiu pinigus. Tūkstantį du šimtus dvidešimt

rublių.Pardavėja tik persimainys visa ir iškart mandagi

pasidarys. Kurgi ne? Jeigu mano kišenėje šitokie pini­gai, vadinasi, esu ne pašlemėkas. Vadinasi, su manim reikia kultūringai.

Ėch, bet kada tai bus?Atėjęs į parduotuvę, visų pirma apžiūriu po vitri­

nos stiklu žibantį kinišką parkerį auksine plunksna. Brangus bjaurybė. Net šešis rublius kainuoja. Kada nors nusipirksiu. Paskui slenku į sporto skyrių. Len­tynoje pūpso bokso pirštinės. Blizga kaip išvaksuotos. Šalia - įvairaus sunkumo svarmenys, hanteliai, stalo teniso raketės. Atsidustu ir einu tolyn. Prie moto­ciklo, žinoma. Priėjęs sustoju ir suakmenėju. Bandau įsivaizduoti, kaip jis buvo gaminamas, bet man ne­siseka. Ne, jo tikriausiai negamino. Jis atsirado ne fab­rike. Jis atsirado kažkur kitur. Juk fabrikuos tik visokį niekam tikusį šlamštą gamina, o šičia juk... Na, bet ten, Čekoslovakijoj, ko gero, viskas kitaip. „Java“... Ar girdit, kaip gražiai skamba? Taip, neužtenka gražų daiktą vien pagaminti. Reikia jam ir tinkamą vardą su­galvoti. Iš tikrųjų, kaipgi ta „Java“ atrodytų, jeigu „Sta- linecu“ arba „Belarusu“ būtų pavadinta?

Kairėje kelnių kišenėje turiu tris kapeikas. Už tris

64

kapeikas nieko nenusipirksi. Nebent stiklinę gazuoto vandens su sirupu. Arba tris dėžutes degtukų. Bet man jų nereikia. Nerūkau. Ir, jeigu norite žinoti, niekada nerūkysiu. Nesinuodysiu. Vizbaras rūko. Ir kas iš to? Geltonas kaip griežtis. Ir vis kosti. Tikriausiai džiova serga. Taigi. Apie ką aš čia? O, taip. Kairėj kišenėj - trys kapeikos, o dešinėj - ohoho! Dovanokit, bet pa­sakyti, kiek dešinėj, negaliu. Paslaptis.

Pardavėjos vaikus iš tikrųjų nuo prekystalio varo. Gal ir gerai daro. Mat atsiranda tokių, kurie trinasi, malasi, nieko neketindami pirkti. Žiopso be jokio tiks­lo. Su manim jos mandagios. Tikriausiai nujaučia, kad nebetoli tas metas, kai iš sumautos Burbiškio universalinės motociklu išvažiuosiu.

Pardavėjos dar pusė bėdos. Kartais jos būna visai nepiktos. Labiausiai reikia saugotis Trumpicko. Jau jam į parduotuvę įžengus, vaikai išlaksto kaip žvirbliai.

„Java" užsiveda iš pirmo karto. Tik zvimbt, ir dirba. Kaip laikrodis. Ir iškart pakvimpa dūmeliu. Šakės! Nei ievos, nei alyvos - niekas man taip skaniai nekvepia, kaip iš„Javutės“ duslintuvų rūkstantis dūmelis. Nuo jo net apsvaigti galima. O kaip ji važiuoja! Ne važiuoja, o skriste skrenda. Tarulis anuosyk davė perlėkt. Vos ne­numiriau. Vėjas ausyse tik švilpa, medžiai pro šalį tik skrenda. Gaila, kad Aliutė nematė. Niekas nematė. Jo­kio žmogaus nepralenkiau. Lyg tyčia. Eik pėsčias - kas žingsnis su kuo nors sveikinsies. O kai tikru motociklu

važiuoji, visi tarsi skradžiai žemės prasmenga. Dėsnis, pasakytų mokytojas Trumpickas. Kažin, ar Trumpickas moka motociklu važiuoti? Abejoju. Dviračiu tai moka. Ne kartą mačiau minant. Na, dviratį kiekvienas pyp­lys pamins. O tu motociklu pavažiuok! Nukelk nuo kojelių, užvesk, sankabą nuspausk, įjunk pirmą bėgį. Na, visa tai galbūt ir padarysi. Betgi reikia iš vietos pajudėti. O tai išties ne taip paprasta. Mažai pagazuosi, motociklas vos pajudėjęs užges. Pagazuosi per daug ir, neduok Dieve, per staigiai sankabos rankeną atleisi - „Java" greičiausiai tiesiog ištrūks tau iš rankų ir, kiek pavažiavusi savarankiškai, tėkšis ant šono. Ne vienam nemokšai taip yra atsitikę. Pats mačiau. Trumpickas, ant „Javos“ atsisėdęs, iškart į kelnes pridėtų. Tikrai.

- Laba diena! Ar nevėluoju? - išgirstu pažįstamą balsą.

Jergutėliau! Trumpickas!Ko jis čia dabar? Bene kreidos pirks? Mokykloje

nuolat kreidos trūksta.- Labutis, tamsta mokytojau, - pragysta pardavėja.Mokytojau! Ką, ji nežino, kad Trumpickas seniai

direktorius?Beje, šeštoje klasėje jos vaikas mokosi. Nekaip,

bet mokosi. Dabar ji pradės apie tą savo Raimonduką klausinėti. Ar geras, ar per pamokas ramiai sėdi, ar neatsikalbinėja. Tų atsikalbinėjimų ir tėvai, ir mokyto­jai labiausiai bijo. Mat jie visad įsitikinę savo teisumu

ir jeigu tau ką nors pasakė, privalai pamiršti, kad turi liežuvį ir moki kalbėti. Privalai tylėti kaip žuvis. Kaip sliekas. Negali turėti jokios savo nuomonės. O jeigu vis dėlto turi, tai turėk sau. Pareikši ją, kai būsi suaugęs. O toks būsi, kai vidurinę baigsi. O jeigu nebaigsi? Jeigu egzaminų neišlaikysi? Arba vieno egzamino. Kad ir matematikos.

Reikia kuo skubiausiai nešdintis. Pasisuku šonu ir bandau nepastebimai prasmukti. Bet man nepasise­ka. Kažkoks kaimietis, kažkoks plūgas, kuris, matyt, niekad parduotuvėje nėra buvęs, staiga atsitrenkia į mane tarsi į šiaudų kūlį. Aš, žinoma, irgi atsitrenkiu. Ir ne į ką nors kitą, o į mokytoją Trumpicką, kuris meiliai kalbasi su pardavėja, na, su to Raimonduko, kuris nelabai kaip mokosi, mama. Raimondukas, sako mokytojas Trumpickas, visai nieko vaikas. Aišku, jeigu pasistengtų, būtų dar geresnis. Gabus jis, tikrai gabus. Ko gero, galėtų penketais mokytis. Raimondu­ko mamai tokie žodžiai, be abejo, patinka. Ji šypsosi, linksi galva ir klausia, ar mokytojas nenorėtų nusipirkti boloninį lietpaltį. Mėlyną. Taigi. Dėl šitų lietpalčių da­bar visi iš proto eina. Mada. Nei vitrinoje, nei kur kitur jie neparodyti. Todėl, kad deficitas. O deficitinės prekės slepiamos. Ir parduodamos tik iš po prekystalio. Ir ne kiekvienam. Tas, mane nemandagiai pastūmęs, plūgas boloninio lietpalčio niekad nenusipirks. Nebent už prekystalio stovinti ir su mokytoju Trumpicku meiliai

67

besikalbanti pardavėja būtų jo teta ar pusseserė. Arba kaimynė. Betgi taip nėra. Tiesą sakant, velniam jam tas lietpaltis? Jam paprasčiausios sermėgos užtenka. Ir kerzinių batų plačiais aulais.

- Turite boloninių lietpalčių? - tyliai klausia moky­tojas Trumpickas.

- Na, iš tikrųjų vienas tik ir belikęs, - atsako pardavėja. - Kaip tik jūsų dydžio. Keturiasdešimt pen­ki rubliai.

- Oi, paimsiu! - apsidžiaugia mokytojas. - Seniai svajojau apie boloninį lietpaltį. Sako, jie labai praktiški.

- Labai, - tikina pardavėja.Mokytojas Trumpickas sumoka, pardavėja jam

įteikia prekę, o aš jau matau, kaip Raimondukas čiumpa vadovėlį ir pradeda mokytis. Rytoj jis tikrai gaus penketą. Ir galbūt ne vieną.

Kad tas plūgas mane pastumia, tai jokia tragedija. Svarbiausia, kad aš, kaip sakiau, atsitrenkiu būtent į mokytoją Trumpicką, o jis - į meiliai besišypsančią pardavėją, kitaip sakant, Raimonduko mamą. Hm... Jiedu vos nepasibučiuoja.

1 0

teikia sprukti. Kuo greičiausiai. Bet mokyto­jas Trumpickas sugriebia mane už alkūnės ir nepaleidžia.

- O, Tilindis! Tu dar ne namie?- Ne namie.- Kodėl?-A... Man reikia nusipirkti...-Ką?- Man reikia... Aš pirksiu... - veblenu, žiūrėdamas į

visu grožiu žibančią „Javą“.- Nejaugi motociklą? - klausia mokytojas.Bandau ištrūkti. Nepavyksta.- Aha, motociklą!- O pinigų turi?- Turiu.Tai buvo mano pirmoji klaida. Nereikėjo to saky­

ti. Kiek kartų esu pasižadėjęs nemeluoti, ir va. Na, iš tikrųjų tai joks melas. Pinigų aš tikrai turiu, tik ne tiek, kad galėčiau motociklą nusipirkti.

- Kiek?- Trisdešimt rublių.- Parodyk!Išsiimu iš kišenės pinigus. Visą krūvą. Vieną visu

raudonumu spindinčią dešimtinę, dvi penkrubles, tris

69

gurgždančius banknotus po tris ir vieną rublį. Sutrintą, sumaigytą, nunešiotą. Be to, nuplėštu kampu.

Tai buvo mano antroji klaida. Nereikėjo tų pinigų rodyti.

- Oho! Iš kur gavai?Mokytojams ir kitiems suaugusiesiems kažkodėl

atrodo, kad vaikai turėti pinigų negali. O jeigu jų vis dėlto turi, vadinasi, pavogė. Apiplėšė kokią nors senutę arba iš kišenės ištraukė. Jau šitam dalykui vaikai gabūs.

Nespėju nė sumirksėti, ir kruvinu prakaitu uždirbti mano pinigai atsiduria mokytojo Trumpicko rankose. Suvokęs, kas atsitiko, čiumpu mokytojui už riešo, bet jis ištraukia ranką. Dievaži, būčiau jam tikrai įkandęs.

-Atiduokit mano pinigus! - rikteliu.Taip, žinoma. Iš vaiko galima atimti. Reikia atimti.

Būtinai. Kaip sakiau, turėti jam negalima. Nei pinigų, nei kokio geresnio daikto. Vaikas turi būti nuogas basas. O suaugusieji - boloniniais lietpalčiais apsirengę tevaikšto.

- Visų pirma, Tilindi, pasakyk, iš kur gavai tokią didelę sumą? - tankiai mirksėdamas klausia mokytojas Trumpickas.

- Užsidirbau.- Užsidirbai? Trisdešimt rublių?- Užsidirbau.- Ar tik ne varnas kaustydamas?- Aha. Varnas.- Aš rimtai klausiu, Tilindi. Būk mandagesnis!

70

Pats būk mandagesnis. Atėmė pinigus ir dar apie mandagumą šneka.

- Tai kas tau davė trisdešimt rublių? Tėvas?- Tėvas nedavė.- O kas?- Niekas.- Įdomu. Vadinasi, pinigai patys nežinia iš kur at­

sirado, taip?- Jau sakiau. Aš juos užsidirbau.- Kaip?Kaip kaip? Kai išvietėj tupėsi, pasikreipk... Nejaugi

aš dabar imsiu ir pasisakysiu, kad lažinausi su Mac- kiuku, kad suvalgiau tris sliekus ir kirmėlę? Nesulauksi.

- Sąžiningu darbu, - pagaliau vapteliu, nė kiek nepameluodamas.

- Kada tai buvo?- Pernai vasarą. Kolūkio avis ganiau, Raslanienei

dukart burokus nuravėjau, šieną varčiau.- Tai ko iškart nesakei?Iš tikrųjų taip ir buvo. Tik tie pas Raslanienę

uždirbti pinigai seniai išleisti. Mat tada aš dar ne­taupiau. Tiesiog neturėjau tokio tikslo. Jeigu būčiau taupęs, ne vieną, o bent kelis laikrodžius dabar Aliutei nupirkti galėčiau.

-Miliciją! Miliciją! Kvieskit miliciją! Mane apvogė! Pinigus ištraukė! Kur milicija? - spigus moteriškas bal­sas staiga nuaidi per visą parduotuvę.

71

Žinoma, visi sužiūra į apvogtąją, kuri stovi prie audinių skyriaus, rankoje laikydama atsegtą krepšį.

- Nebeturiu! Nebėr! Paskutinius pinigus ištraukė!- Paieškokit, močiut. Gal kur kitur pasidėjot? - ra­

mina prišokusios pardavėjos.- Ieškojau. Nebėr! Nei pinigų, nei piniginės. Pa­

vogė!- Kas pavogė?- Vagis, kas gi daugiau? Pritykojo ir ištraukė.- Gal jūs iš namų be piniginės atėjot?- Kaipgi be piniginės į parduotuvę eisi? Įsidėjau aš

piniginę. Tuplius žadėjau pirkti.- O kiek pinigų turėjot?- Trisdešimt rublių.Prakeikimas. Dabar Trumpickas gali apkaltinti

mane. Reikėjo gi tai bobšei savo nelaimingus pinigus pamesti! Ir ne kiek nors, o būtent trisdešimt rublių.

- Girdėjai, Tilindi? - mokytojas Trumpickas žvilgs­niu parodo į pinigus praradusią moteriškę. O ten jau ir nežinia iš kur atsiradęs milicininkas sukiojasi.

- Girdėjau. O ką?- O tą, kad ji neteko tiek pat, kiek turi tu.-Oką?- O tą, kad aš turiu pagrindo įtarti...Ką daryti? Ko griebtis? Kaip išsigelbėti? Ir man į

galvą šauna, galima sakyti, idiotiška mintis.- Atiduokit mano pinigus! Atiduoky-y-y-y-yt! - aš

72

griūnu ant žemės ir pradedu spardytis. Taip daro maži vaikai, kai negauna geidžiamo daikto - saldainių, ledų ar kokio nors žaislo. Mano situacija, žinoma, kur kas rimtesnė. Bet aš buvau tikras, kad mokytojas nenorės dalyvauti šiame spektaklyje ir paklus mano reikala­vimui.

- Tilindi, liaukis! Ne klasėj esi!Aš nesiliauju. Rėkiu, spardausi, kumščiais daužau

grindis.- Tilindi, liaukis!Nė negalvoju.

73

©

tskuba milicininkas. Pasisveikina, pridėda­mas ranką prie kepurės snapelio ir klausia:

- Kas čia vyksta?- Paėmė mano pinigus ir negrąžina, - vis

dar gulėdamas ant grindų, rodau į mokytoją Trumpicką.-Ar berniukas nemeluoja? - milicininkas žiūri į mo­

kytoją.- Na ne... Šį kartą nemeluoja.- Prašyčiau pateikti savo dokumentus, - sako mi­

licininkas, nors gerai žino, kad kalbasi ne su kuo kitu, o su Burbiškio vidurinės mokyklos direktoriu­mi Aldonu Trumpicku, kuris ką tik boloninį lietpaltį nusipirko.

- Taip, žinoma, aš juos grąžinsiu, gerbiamas parei­gūne. Bet visų pirma turiu išsiaiškinti, iš kur vaikis juos gavo. O gal pavogė?

- Jau sakiau. Užsidirbau, - išrėkiu kuo garsiausiai.- Gerbiamas pilieti, prašom pateikti dokumentus!Pažiūrėjęs į pasą, milicininkas pakelia akis.- Pilieti Trumpickai, kas jums davė tokią teisę?- Atsiprašau, kokią teisę?- Paimti svetimus pinigus.Taip, kas davė, pilieti Trumpickai? Niekas nedavė.

Jūs tai padarėte savavališkai.

74

- Tilindis - mano mokinys. Taip, žinoma... Aš grą­žinu. Štai, paimkite...

Šast, ir mano pinigai atsiduria pareigūno rankose. Nieko gero. O galbūt net blogiau. Bent jau kol kas. Mano pinigai turi būti mano rankose, o ne mokytojo ar milicininko, kurio apibrizgęs švarkas ir šimtą metų nevalyti batai.

- Trisdešimt rublių, - ištaria milicininkas.- Trisdešimt, - pakartoju.- Iš kur gavai?- Užsidirbau. Kolūkio aveles ganiau, burokus ravė­

jau.- Nepavogei kartais?- Sakiau gi, kad užsidirbau.Netrukus atšlepsi ir pinigus praradusi moteriškė.

Tardymai nesiliauja, bet aš atkaklus ir nepalaužiamas kaip aukso žvaigžde apdovanotas didvyris.

Pagaliau toji močiutė, kurią milicininkas net kelis kar­tus pavadino nukentėjusiąją, randa genialų sprendimą.

- Parodykit man tuos pinigus!Milicininkas rodyti neskuba ir klausia, kokie buvo

jos banknotai.Nukentėjusiosios atmintis geniali, ir ji, didžiausiai

mano nelaimei, pasako, kad turėjo vieną dešimtinę, dvi penkrubles, tris pinigus po tris ir rublį. Tai bent sutapi­mas! Milicininko rankose esantys maniškiai bankno­tai - būtent tokie.

75

- Na štai, - mokytojas Trumpickas žiūri į mane kaip į potencialų vagį. Jo akyse aš matau ir gilią užuojautą. Na kodėl? Kodėl šitaip pasielgei, Tilindi? Kaip negražu! Kaip liūdna! Ir kokia didelė gėda! Juk tokie dalykai meta šešėlį visai mokyklai. Labai gaila, bet dabar jis turįs atiduoti mane į teisėsaugos rankas. Ten atitinkami organai ir nuspręs, ką su manim daryti. Išsiųsti į pataisos namus ar vis dėlto pasigailėti. Na, o jeigu reikės rašyti charakteristiką, tai jis, Aldonas Trumpickas, parašys: Kazimieras Tilindis - mokinys neblogas, aktyvus visuomeni­ninkas, bet kartais neprognozuojamas. Esu tikras, kad jis reikiamai įvertins savo netinkamą poelgį ir greitu laiku pasitaisys...

- Sakau, parodykit man tuos pinigus! - trepsėdama reikalauja batelius ketinusi pirkti moteriškė.

Kiek padvejojęs milicininkas ištiesia banknotus.Moteriškė juos apžiūri itin atidžiai. Galop ištaria:- Ne, šitie pinigai ne mano.- Ne jūsų? - nustemba milicininkas.- Mano buvo sulankstyti, o šitie - lygūs, kaip išpra­

šyti.Tikra tiesa. Aš pinigų nelankstau. Ir į ritinėlius ne-

vynioju. Aš pinigus gerbiu. Juk nelengvai juos uždir­bu. Jeigu galima taip pasakyti. Išties. Nepažįsta­moji močiutė atspėjo pati to nenorėdama - pinigus aš išlyginu. Lygintuvu. Sudrėkinu ir išlyginu. Kaip

76

kelnių klešnes. Ir dedu į slėptuvę. Paprastai slepiu E. Hemingvėjaus knygoje „Turėti ir neturėti“. Man re­gis, kad šioji knyga tam reikalui labiausiai tinka. Jau sakiau - kietas rašytojas tas Hemingvėjus. Ne veltui Nobelio premiją gavo. Jeigu šiandien viskas baigsis laimingai, o aš kada nors būsiu rašytojas, rašysiu kaip Hemingvėjus.

- Tai sakot, pinigai ne jūsų?- Ne mano. Tikrai ne mano.- Tai kieno?- Mano, draugas viršininke. Prašyčiau grąžinti. Jūs

neturite teisės. Šalies Konstitucija garantuoja...Šiuos žodžius ištariu ramiai ir užtikrintai. Netgi

drąsiai. Galbūt net drąsiau nei sąžiningoji močiutė, at­virai pripažinusi, kad mano pinigai yra ne jos. O kažkas mums nuolat kala į galvą, kad sąžiningų žmonių nėra. Kad mes gyvename tokioje visuomenėje, kuri... Deja, kaip matote, yra. Nedaug, bet yra.

{sidedu į kišenę pinigus, dar kartelį metu žvilgsnį į kampe besipuikuojančią „Javutę“ ir dumte išdumiu lauk.

Ar galiu būti ramus? Jokiais būdais. Ar galiu būti tikras, kad viskas pasibaigė? Jokiais būdais.

Tokie dalykai greit nesibaigia.Pakeliui užbėgu į gastronomą ir už keturiasdešimt

devynias kapeikas nusiperku skardinėlę kondensuoto pieno.

77

na

Tą kondensuotą pieną galėčiau valgyti ir valgy­ti. Ir nieko man neatsitiktų. Nei supykintų, nei vidurius paleistų, nei pilvą išpūstų. Galėčiau valgyti su duona, su batonu, su blynais, netgi su bulvėmis. Arba tiesiog be nieko. Be nieko, žinoma, geriausia. Kitiems duok saldainių, ledų, šokolado, o man - kondensuoto pieno. Jau toks ji man skanus. Mo­

tina seniai jo nebeperka, nes aš tą pačią dieną suval­gau. Girdėjau, kad tai - pagrindinis visų sportininkų maistas. Nepatikėsit, bet sunkumų kilnotojas ir pa­saulio čempionas Žabotinskis per dieną penkiolika skardinėlių suvalgo. Nėra ko stebėtis, juk jis pusantro šimto sveria.

Jeigu dabar pareičiau namo, kondensuotu pienu tektų dalintis su broliu ir sesute. Tie ir už mane didesni smaližiai. Taip ir laukia, kad ką nors parneščiau. Patys juk nenusiperka. Kaip nusipirks, jeigu nė kapeikėlės neturi. Na, Geniukas porą rublių tikrai turi, bet taupo. Gitarą pirks. Ne, aš ne toks kaip Malinauskas, kurio vaikai alkani slankioja, nors nuo lašinių, kumpių ir skilandžių gausybės jų namuose ant aukšto tuoj sto­gas įlūš. Pas Malinauskus jau taip - mirk iš bado, o be leidimo nepasiimsi nė kąsnelio. Aukštinis dieną naktį užrakintas. O kopėčios nudangintos. Taigi Malinauskas

78

nesidalina. O jeigu ir dalinasi, tai nebent per didžiąsias šventes. Aš dalinuosi. Ne vien kondensuotu pienu, bet ir kitokiais skanėstais. Reikia dalintis. Reikia būti ge­ram. Ką gali žinoti, gal kada nors ir mano kišenėse vėjai švilpaus? O Geniukas ant pinigų maišo sėdės. Tada jis su manim dalinsis. Nors tuo sunku patikėti. Jis toks šykštuolis pavyduolis.

Tačiau šiandien aš nesidalinsiu. Nenoriu. Vie­nas tą skardinėlę sutvarkysiu. Man reikia vitaminų, gliukozės. Reikia jėgas atstatyti. Psichologiškai atsi­gauti. Juk su kaupu toje parduotuvėje prisikentėjau. Galima sakyti, kad vagimi, recidyvistu buvau apšauktas. Patys matėt - iš manęs vos pinigų nekon­fiskavo. Nekaip turbūt atrodau. Galvą guldau, kad esu išbalęs. Ko gero, ir svorio būsiu numetęs. Maža to. Ar jūs nemanot, kad esu sugniuždytas? Kaip žmogus. Kaip asmenybė. Kaip tarybinis pilietis, galų gale. Juk milicininkas kai tardė, į mane visa krautuvė žiūrėjo. O tokiais atvejais kai žiūri, kaip jūs manote, ką gal­voja? „Aha, vagišius! Aha, grobstytojas! Pagaliau įkliuvo nenaudėlis! Mums tokie nereikalingi. Ačiū Dievui, mūsų milicija nesnaudžia. Į nepilnamečių koloniją tokius! Betgi čia Tilindžiukas! Aha, tikrai - Tilindžiukas, kavolio vaikas. Šeima, regis, tvarkin­ga. Motina auksines rankas turi. Ai, kaip gražiai ji­nai verpia! Ir tėvas - nei geria, nei ką. Netikiu, kad Tilindžiukas tą močiutę apvogė... Betgi visko gali

79

būti. Jeigu su blogais draugais susidėjo... Žinot, koks šiais laikais jaunimas! Ir ką tie pedagogai veikia?“ Baisiausia, kad tie, mačiusieji, papasakos tiems, kurie nematė. O tie, kuriems bus (arba jau) papasakota, per­duos tretiesiems. O jau tretieji kalbės, kas ant seilės užeina.

Atslenku prie Zarankos gurbo. Atrakinu spyną, ty­liai praveriu sunkias duris, įlendu į vidų ir užkabinu surūdijusį kablį. Viskas. Aš saugus.

Vos man pasirodžius, pakraigėje, kaip visada, sušlama balandžiai. O kai kurie ir suburkuoja. Tikriau­siai jie mane pažįsta. Tikriausiai savu laiko. Juk Zarankos gurbe kone kasdien lankausi. Iš tiesų, tas gurbas man kaip antrieji namai. Šičia aš ir šiokią tokią slėptuvę turiu. Iš senų lentų susikaliau.Tokią atskirą patalpėlę. Tokį lyg ir gardelį su senu, aplūžusiu važeliu prie sienos. Tame važelyje sėdėdamas ne vieną eilėraštį parašiau. Po važeliu šiauduose ir patefoną slepiu. Dar kai ką. Niekas apie tai nežino. Tik Aliutė. Geniukas gal ir numano, bet aš jį dar pernai prigąsdinau. Visokiausių dalykų pripasakojau. Kad Zarankos gurbe vaidenas, kad sutemus ten raganos ir velniai kadrilį šoka. Kad visur knibžda šikšnosparniai ir nematomi vampy­rai, kurie žmogaus kraują geria. Geniukas, žinoma, pakraupo ir į Zarankos gurbo pusę nė iš tolo žiūrėti nenori. Aišku, raganos ir velniai - pasakose, bet kraują geriančių vampyrų ir gyvenime netrūksta. Dievaži.

80

Atsisėdu ant trinkos, pasidedu ant kelių skardinėlę su kondensuotu pienu, susirandu atidarytuvą, kuriuo skardinėlės viršuje išduriu dvi skyles.

Netrukus mano liežuvis, o paskui ir gomurys apsive- lia saldžiu glitniu skysčiu. Tas skystis - tai jo didenybė kondensuotas pienas, kad jį kur skradžiai! Kad jūs žinotumėt, kokia palaima apima! Čiulpiu, traukiu per tą skylutę lyg kūdikis. O pieno skardinėje daug - puota dar tik prasideda. Ir staiga pajuntu, kaip į mano kūną grįžta prarastos jėgos, kaip iš kaulų čiulpų vėl į venas kraujas čiurlena, kaip mane geroji energija ir teigiamos emocijos užplūsta.

- Kaziau, atidaryk!Aliutė! Koji čia dabar? Juk tarėmės, kad rytoj susi­

tiksim?- Ale, čia tu?Tyčia klausiu. Reikia laimėti laiko, kad spėčiau

savąjį skanėstą paslėpti. Tegul Aliutė jo nemato. Atsistojęs pasistiebiu ir pastatau skardinėlę ant balkio. Ten bus saugiausia.

Atkabinu kablį. Aliutė įeina ir sustingsta prie durų. Veidas išbalęs, lūpos virpa.

- Kas tau, Ale?- Tavęs ieško, Kazeli.-Kas?- Tokios dvi... Jos iš vaikų kambario. Na, iš milici­

jos...

81

- O kas atsitiko?- Jataučio kralikas dingo. Šinšilas. Dvejų metų pa­

tinas.- Kada jis dingo?- Tikriausiai vakar naktį. Nežinau.- Tai gal šeškus papjovė?- Joks ne šeškus.- Tai lapė?- Nėra pas mus lapių.- O... O aš kuo čia dėtas?-Ar aš žinau? Jos nori su tavim pasikalbėti.- Eina jie visi šikt!Aliutės akyse matau ašaras. Ne, ji neverkia. Ji tik la­

bai susirūpinusi. O kai šitaip, jos akyse visuomet blizga ašaros. Tarsi ryto rasa.

- Kazeli...Ji prieina ir apkabina mane.-Nu...- Tu nekaltas, taip? Tu neėmei to kraliko, taip?- Tu klausi, ar aš - ne vagis? Žinoma, ne. Raminkis.- Ir pinigų parduotuvėj...- Ir pinigų neištraukiau. Raminkis.- Tai kojos tave puola?- Nežinau.- Jos sakė, pirmadienį tau reikės pasirodyti. Reikės

ateiti.-Kur?

82

- Į vaikų kambarį. Į miliciją.- Kokio velnio?- Sakė, kad nori su tavim pasikalbėti.- Apie ką?- Ar aš žinau? Sakė, tau reikės rašyti pasiaiškinimą.- Dėl ko? Aš nieko nepadariau.- Tą šinšilą jos rado, Kazeli...- Rado? Tai ir gerai, kad rado.-Jūsų trisienyje...Trisieniu mes vadiname nedidelę patalpėlę gale

tvarto. Ji išties tik tris sienas turi. Tėvas kažkada ją pastatė kokiam daiktui pasidėti, bet dažniausiai laiko grūdus ir miltus. Šiuo metu trisienis beveik tuščias.

- Sakai, rado?- Aha...- Nesąmonės. Nevogiau aš to kraliko.- Tai kaip jis ten atsirado?- Nežinau. Aš jo nevogiau.- Tikiu.

83

an to užtenka. Man užtenka, kad Aliutė manim tiki. Man užtenka, kad ji apkabinu­si mano kaklą. Kad aš matau vėl žibančias jos akis.

- Tik tu, Kazeli, nueik.- Nueisiu.Ir nueisiu. Kodėl turėčiau nenueiti? Kodėl turėčiau

bijoti? Juk nieko tokio nepadariau.Kodėl taip yra, jūs man pasakykit, kad tokie protingi

esat? Kodėl tuo metu, kai tavo gyvenimas vis labiau pusėtinas darosi, - kai naktimis nebesapnuoji košmarų, kai prie tavęs mokykloje nesikabinėja, kai nelenda į akis tėvai, kai kartais kišenėje viena kita kapeika suskamba, kai vis dažniau pagalvoji, kad, ko gero, esi laimingesnis nei kiti, kodėl tuo metu būtinai atsitinka kažkas ir su­griauna kruopščiai statytą tavo svajonių rūmą?

- Oi! - Aliutė aikteli ir atsilošia. Paskui aikteli darsyk. Ir dar.

Velniava. Vėl tas karvelis... Aš pašiurpstu. Balta tyrė Aliutės plaukuose, balta tyrė ant kaklo, dar kažkur... Prakeikimas! Karveliai tuštinasi kaip pasiutę, o Aliutė stovi it žaibo nutrenkta ir nesijudina. Siaubas! Baisiau­sia, kad kaltas vėl būsiu aš.

- Dabar nulaižysi, - lediniu balsu staiga ištaria Aliutė.

- Nulaižysiu?- Nulaižysi.- Kaip? - aš ir vėl pašiurpstu.- Liežuviu. Kaipgi kitaip. Ir tai padarysi dabar. Šią

minutę. Kuo greičiausiai.Ką daryti? Ką daryti? Žiūriu į tą baltą tyrę, žiūriu

ir staiga pradedu svaigti. Viešpatie su viešpačiukais! Ko gi tu lauki, Tilindi? Bene negirdėjai, ką tau pasakė? Laižyk, kol nevėlu!

Gerai, Aliute. Nulaižysiu. Neliks nė vienos dėmelės. Nė kruopelytės. Būsi švari kaip angeliukas.

Prieinu ir abiem rankom suspaudžiu jai galvą.- Visų pirma nuo plaukų, - išgirstu šaltai pasakytus

žodžius. - Tik švariai.Žinoma, kad nuo plaukų. Žinoma, kad švariai. Ki­

taip aš ir nemoku.Nuo plaukų sunkiausia. Nors jie kaip visada kvepia,

bet lenda į nosį, kutena. Todėl plaukuose ilgai neužtrunku. Negaliu užtrukti, kai laukia kur kas gardesnis kąsnelis. Mano lūpos, mano liežuvis slenka prie smilkinio, paskui prie ausies. Ak, ant ausies spenelio visai nemaža porcija užtiškusi! Laižau, čiulpiu. Dantimis grandau.

- Ė, ar tik neketini nukąsti?!Ką ji čia dabar?- Sakau, būk geras, nenukąsk. Ar girdi? - Aliutė,

regis, vis dar pikta. Nejaugi ji dar nesuprato, kad balandžiai čia niekuo dėti?

85

Tyliu, nes manau, kad šiuo metu gaišti laiką pokal­biams būtų labai paika. Šiuo metu yra svarbesnių dalykų.

Kaklas nulaižytas. Nulaižytas ir petys. Švelnus bal­tas petukas. Dieve, koks jis gražus! O aš toks besotis! Kur? Kur dar tas karvelis pataikė? Gal ant kito peties? Ne, nėra. Nesvarbu. Vis tiek nulaižysiu. Mėgstu tvarką. Ak, būčiau žinojęs - būčiau visą maišą tam karveliui sulesinęs, kad kuo daugiau to skanumo būtų...

- Ė, Kaziau, nesikandžiok!Nesikandžioju aš, Aliute. Nebent netyčia. Atsipra­

šau. Atleisk.- Žinai, man labai nepatogu, - ištariu, bent kiek

atsipeikėjęs. - Va, ten dar yra, bet aš nepasiekiu.- Tiek jau to, pati susitvarkysiu.- Jokiais būdais!- Taigi, sakei, nepasieki?- Pasiekčiau, jeigu atsigultum... Va čia, ant šiaudų...Dabar jau jokių problemų! Atsegu vieną palaidinės

sagutę, kitą. O šventasis kondensuotas piene, kurs esi geležinėje skardinėlėje! Ką aš pamatau? Du baltu­tėlaičius tortukus. Ir vieno, ir kito tortuko viršuje, pačiame vidurėlyje - rausva uoga! Galima sakyti, tikrų tikriausia, saulėje gražiai išsirpusi avietė. Tik šimtą kartų skanesnė.

- Ką darai? Negalima...Galima galima, kartoju mintyse. Viena ranka apgrai­

bomis ieškau ir surandu seniai nuo balkio nukritusią skardinėlę. Ačiū Dievui, ten dar yra. Apverčiu ir užlašinu. Iš pradžių ant vienos uogos, paskui - ant kitos. Ir tuoj pat įsisiurbiu lūpomis. Ir čiaumoju alpėdamas. Va, kokios tos mergiotės! Va, kokios jos saldžios!

- Ė, tu mane suvalgysi.- Ahmmm...Kai ant abiejų tortukų nieko nebelieka, užlašinu

Aliutei ant lūpų. Dabar jau jos pačios palieptas. Aliutė išsižioja, pienas bėga jai ant liežuvio, bet nu­ryti ji neskuba - laiko burnoje, laukia, kol privarvės daug. Kad ir jai, ir man - kad mums abiem užtektų. Ir tada mes apsikabiname ir bučiuojamės. Pagal visas taisykles. Lygiai kaip kine. Kaip filme, kuris tik suau­gusiesiems. Aš kramtau Aliutės lūpas, ji kramto mano. Mano liežuvis liečiasi su jos liežuviu, o jos - su ma­nuoju. Darome tai ir tada, kai to saldaus stebuklo ne­lieka. Nei mūsų burnose, nei skardinėje.

Niekas to nemato. Tik stogo pakraigėje ulbantys balandžiai. Bet jie tikrai niekam nieko nepasakys.

Kitą dieną, iš pat ryto, atbėgu į parduotuvę.- Kondensuoto pieno turit?- Dar turim. Kiek?- Dešimt.- Košę virsi?-Aha!Bet man duoda tik tris - deficitas.

87

toviu prieš veidrodį ir spoksau į savo fizionomiją. Nematau nieko, kuo galėčiau pasi­girti. Nosis kaip spirgas, ausys atlėpusios, vie­toj plaukų - sunkiai sušukuojamas, į varnos

gūžtą panašus kumščio didumo kaltūnas. Atsinešu lupą, prikišu prie veidrodžio ir vėl bandau bent ką įžiūrėti. Veltui. Arba aš paskutinys aklys, arba ūsai man pradės augti tik į pensiją išėjus. Mažas čia juokas. Nors Aliutė sako, kad ūsuoti vyrai jai nepatinka, bet aš žinau, kad yra kaip tik atvirkščiai. Neseniai mūsų kultūmamy es­tradinis ansamblis koncertavo. „Senieji Vilniaus sto­gai“ ar kaip ten. Žodžiu, iš sostinės. Du solistai (vienas su ūsais) ir dvi solistės (viena blondinė, o kita juoda kaip čigonė). Oho! Davė garo net dvi valandas. Tai va. Aliutė labiausiai plojo tam ūsuočiui, nors jis dainavo vidutiniškai. Šitaip ir aš galėčiau. Plojo net atsistoju­si. Gerai mačiau. Ir vis į jo riestus ūsus žiūrėjo. Ge­rai mačiau. Pasakykit jūs man, kad tokie protingi esat, kodėl vieniems ūsai auga kaip apyniai, o kitiems - vie­nas kitas pabalęs gyvaplaukis išlenda, ir viskas? Ir visi ūsai. Senis Batūra (nėra dalykų, kurių jis neišmanytų) sako, kad tie, kuriems auga, praeituose gyvenimuose buvo katinai. Galbūt. Tik aš tais praeitais gyvenimais nelabai tikiu. Suk juos kur, tuos ūsus! Galima ir be jų

gyventi. O va šukuoseną tikrai reikėtų pasitvarkyti. Reikėtų kirpyklon nueiti, nes tėvas kai nukerpa, tai nei šis, nei tas. Iš tikrųjų jis ne nukerpa, o iškarpo. Kai jam tai pasakai, jis paprastai tik ranka numoja - ataugs. Taip, žinoma, reikėtų nepagailėti keturiasdešimties kapeikų ir nueiti į kirpyklą. Pas Sabalį. Nemanau, kad jūs apie Sabalį ką nors žinot. O reikėtų žinoti. Pranas Sabalys yra geriausias mūsų miestelio kirpėjas. Galima sakyti, kad pas jį kerpasi visi save gerbiantys vyrai. Taigi. Bėda tik viena - jis nekerpa vaikų. Kam jam tie vaikai, jeigu vyrų užtenka? Vaikus kerpa dvi su Saba- liu dirbančios moterys. Mane jos irgi ne kartą kirpo. Nebeinu pas jas. Jau vien dėl to, kad čiaukšėdamos žirklėmis jiedvi be perstojo kalbasi. Ir viena į kitą dai­rosi. Galima net pagalvoti, kad malti liežuviu joms kur kas svarbiau, nei klientą padoriai apkirpti. Tenka tik sėdėti susigūžusiam ir laukti, kada tau nukirps ausį. Be to, tiek viena, tiek kita, vos tik į kėdę atsisėdi, pritren­kia apykvailiu klausimu:

- Kaip kirpsimės?Sabalys tokių nesąmonių neklausinėja. Jis pažiūri į

tave iš vienos pusės, pažiūri iš kitos, nužvelgia iš arti, paskui - iš toli ir delikačiai paaiškina:

-Aha! Jūsų veidukas nemažas, taigi ir plaukų jums reikia daugiau turėti. Viršuje tik palyginsim. Šičia patrumpinsim, va čia - paaukštinsim. Bakus ploninam ar tokius pat paliekam? Manau, reikia paploninti. O

kaip dėl užkirtimo? Užkirtimą darysim? Žinoma, su užkirtimu kitas vaizdas!

Va čia tai aš suprantu! Va čia tai kirpėjas! Jis niekad neklausia, kaip kirpti. Jis žino.

Taigi. Nors man greit keturiolika, bet atrodau kaip dvylikos. Tikrai. Reikėtų ką nors sugalvoti ir pa- sisendinti. Jeigu noriu tos varnos gūžtos atsikratyti. O gal nusikirpti plikai? Nesąmonė. Visi manytų, kad penkiolika parų sėdėjau. Tokį Kelevišių (ko gero, jis didžiausias Burbiškio chuliganas) vos ne kas mėnesį penkiolikai parų pasodina. Nueina jis į šokius parke ir būtinai su kuo nors susimuša. Iki kraujų. Atvažiuoja milicija ir Kelevišių pasodina. O kai pasodina, tai būtinai nukerpa. Plikai. Taigi Kelevišiui ir pas Sabalį eiti nereikia. Aš norėčiau užsiauginti ilgus plaukus. Bitliškus. Betgi Trumpickas iš mokyklos išvarytų.

Ką ten Aliutė sakė? A, man reikia kaklaraiščio! Juodo. Arba margo. Arba baltais brūkšniukais susker- suoto. Neturiu. Nei juodo, nei margo, nei suskersuoto. Iš kur turėsiu, jeigu nė sykio nenešiojau? Mūsų klasėje tik Ruzgas kaklaraištį nešioja. Mat jis kiekvieną dieną į mokyklą kostiumuotas ateina. O jeigu kostiumuotas, tai ir su kaklaraiščiu. Sako, kad Ruzgas Kazlauskų Nilką įsimylėjęs. Netikiu. Juk ji visa galva aukštesnė. Bet gyvenime visko būna. Atsidarau drabužių spintą. Joje kaip visada viskas suvelta. Kiek pasikuitęs aptinku tris tėvo kaklaraiščius. Vienas būtų visai nieko, bet

90

pačioje matomiausioje vietoje - didžiulė dėmė. Įtariu, kad kaklaraiščiu buvo pasinaudota kaip nosine. Ant­ras labiau į virvę nei į kaklaraištį panašus. Belieka trečias. Labai neaiškios spalvos. Nei juodas, nei pil­kas, nei mėlynas. Bet šis - beveik naujas. Ir neišardytu mazgu kaip tiedu. Užsineriu tuos pavalkus ant kaklo ir vėl spoksau į veidrodį. Pusė velnio. Jeigu dar ir aki­nius užsidėčiau, būčiau lygiai mokytojas Trumpickas. O jeigu dar kvailai išsišiepčiau?.. Staiga į galvą šauna mintis, kaip apgauti kirpėją Sabalį. Tokia čia ir min­tis. Turbūt girdėjot seną išmintį? Genialu tai, kas pa­prasta. Cha! Man reikia persirengti. Tėvo drabužiais. Juk mudu, sakyk, vienodo ūgio. Tik tėvas raumenimis apaugęs. O aš plonas kaip sliekas. Mano - kiek ilgesnis kaklas, o tėvo - platesni pečiai. Ir rankos ilgesnės. Bet tai - ne bėda.

91

©

rirpykloje plieskia įkyriai zirziančios dienos šviesos lempos. Viename patalpos gale dirba tos dvi moterys, kitame - Pranas Sabalys. Tie­sa, jos šiuo metu nosį krapšto, nes kaip visa­da klientų neturi. Šešios pasienyje išrikiuotos kėdės - tuščios. Sabalio pusėje tų kėdžių lygiai aštuonios. Septynios užimtos. Ant aštuntos atsisėdu aš. Prieš tai,

žinoma, pasisveikinęs, paklausęs, kas paskutinis eilėje, ir garsiai krenkštelėjęs į kumštį, tarsi tai kažką reikštų. Vieni vyrai skaito arba varto laikraščius, kiti - tiesiog šiaip nuobodžiauja, gerai žinodami, kad laukti teks il­gai. Mat eilė slenka lėtai, nes Sabalys greitai nemoka. Jis moka tik gerai. Vienas toks dėdė - skrybėlėtas bei akiniuotas kaip aš - prabyla apie kosmosą. Jam pikta, kad ruskis leidžia ir leidžia tas raketas, o iš to naudos kaip iš ožio pieno.

- Rusas šitaip amerikoną gąsdina, - atsiliepia skrybėlėtojo kaimynas. - Girdi, va pažiūrėk, kiek aš raketų turiu! Kad kokios, bum - visus tavo dangoraižius susprogdinsiu.

-Amerikonas nebijo.- Bijo. Dar ir kaip bijo.-Amerikonas žada į Mėnulį skristi.- O kokio velnio?

92

- Kad ruskiui špygą parodytų.- O ruskis parodys dvi. Tik va - gaila, Gagari-

nas užsimušė. Tas tai tikrai būtų nuskridęs. Ir ne tik į Mėnulį.

- Aha, gaila. Gražaus vyrioko būta.Žodis po žodžio, ir pokalbis virsta tikra diskusi­

ja. Iš tikrųjų - skris ponas amerikonas j Mėnulį ar neskris? Ar čia tik propaganda? Girtas Gagarinas užsimušė ar blaivus? O kas, jeigu Amerika šmakšt, ir nuskrenda? Tai nušluostytų Maskvai nosį! Ir kas tada Maskvai liktų? Jau tiktai Marsas. Bet jis už Mėnulį gal šimtąkart toliau. Kiek patylėję, pakosėję, vyrai perei­na prie kitos temos - Kremlius visada meluoja ar tik kartais? O gal ir šie, ir anie meluoja? Kodėl meluoja? Ir kodėl mes tikime? Dažniausiai tikime. Dispute jau dalyvauja visi. Išskyrus mane. Ir tai, matau, vyrams nepatinka. Jie vis pažvilgčioja į mane, pašnairuoja. Aš tyliu. Galop visi nutyla. Žinau, kodėl. Jie pamanė, kad esu šnipas ir tas jų kalbas galiu perduoti kur reikia. Galėčiau, žinoma, su jais pasikalbėti. Netgi padis­kutuoti. Kodėl gi ne? Bet tik ne šiandien. Ne dabar. Sabalys purškia odekoloną. Vadinasi, vieną jau ap­kirpo. Netrukus apipurkštasis išeina. } jo prišildytą kėdę sėdasi tas, skrybėtasis, kuris atkakliai tvirtino, kad amerikonas į Mėnulį skris. Liekame septyniese. Puiku! Eilė juda. Bet greit lauke pasigirsta žingsniai, atsiveria kirpyklos durys.

93

- Laba diena! Kas paskutinis? - klausia naujausias klientas ir kažkodėl žiūri į mane.

- Pas Sabalį?- Pas Sabalį.- Aš, - džiaugsmingai atsakau, tarsi sėdėčiau ne

girgždančioje medinėje kėdėje, o po kelių minučių į Mėnulį skriesiančioje raketoje.

Dar kiek patylėję, vyrai prakalba vėl. Šįsyk visai nekalta ir šiam kartui labai tinkama tema - apie plaukus.

- Tik paskaičiuokit, kiek pinigų sutaupytume, jeigu jie neaugtų?

-Aha. Žiūrėk, kerpamės ar tik ne dukart per mėnesį? Taigi aštuoniasdešimt kapeikų. Padaugink iš dvylikos - išeis beveik dešimt rublių. Tai čia per metus. O per visą gyvenimą?

-Nereikalingi tie plaukai. Galėtų jie visai neaugti.Vieni pritaria tokiai minčiai, kiti - ne.- Pagalvokit, kaip atrodytume be plaukų? O kaip

atrodytų moterys?- Kaip kaip? Visi pliki būtume.- O mūsų Sabalys darbo neturėtų.- No ne... Jaunimui plaukai reikalingi. Vis dėlto su

plaukais, su šukuosena žmogus kur kas gražesnis.Ir vėl jie į mane žiūri. Mat šioje kompanijoje esu

jauniausias. Ir vėl aš atkakliai tyliu. Jdomu, supranta šitie pensininkai ką nors ar nesupranta? O gal jie visai ne į mane, o į mano aprangą dėbčioja? Juk apsiavęs

94

aš tėvo auliniais. Užsimovęs jo žalias galifė kelnes. Ant pečių - aiškiai per didelis suglamžytas švarkas. Bet svarbiausia - skrybėlė! Ilgai dėl jos dvejojau. Bet galop nusprendžiau, kad būtent ji, skrybėlė, vyrą daro solidų. Pagaliau juk tik vyrai tas skrybėles ir nešioja. O kad šukuosena puošia, tai nėra ko ginčytis. Teisingai tas dėdulė pasakė. Matyt, šioje kompanijoje jis protin­giausias. Beje, šiuo metu esu su akiniais. Stalčiuje ap­tikau. Tik nežinau, kieno jie. Tėvo ar motinos. Vienas stikliukas įskilęs, bet nesvarbu. Nusprendžiau užsidėti. Akiniai juk sendina.

Laikrodis ant sienos tiksi, laikas eina - mano eilė artėja. Neišvengiamai. Mintyse aptarinėju įvairius vari­antus. Na, sakykim, Sabalys mane demaskuos ir lieps eiti pas tas patauškas, kurios neatsakingai žirklėmis mo­juoja ir kerpa pagal vieną kurpalį. Ką darysiu? Suvai­dinsiu, kad man nei šilta, nei šalta. Galbūt net pajuokau­siu, kad man dar geriau, kad moterys atidesnės, kad jų rankos švelnesnės. Bet atsisėdęs į šaltą blondinės kėdę (manau, derėtų pasirinkti blondinę), pasakysiu griežtai: gerbiamoji, aš - ne darželinukas. Prašyčiau kirpti at­sakingai. Šiandien man paskaita, paskui - seansas. Ir taip toliau, ir panašiai. Seansas, pagalvos toji blondinė. Ką tai reiškia? A, nesvarbu. Šiaip ar taip, manasis klientas, ko gero, koks viršininkas. Toliau nuo tokių. Pasistengsiu apkirpti neblogiau už Sabalį. O tai dar skundą įrašys. O aš vis dairysiuos į veidrodį. Kirpėja

95

tai matys ir supras, kad man ne tas pat, kaip ji dirba. Ne tas pat, kaip ta mano varnos gūžta atrodys. Aišku, iš manęs paims keturiasdešimt kapeikų. Būtent tiek ir turiu. Dvi monetas po dvidešimt. O jeigu... Velnias, mat aš nesusivokiau, kad reikia išsiplauti galvą. Ne, tik nepamanykit, kad mano plaukai riebaluoti arba kad gyvių turiu! Aš, jeigu norite žinoti, švarus, tvarkingas. Bet šįkart galvos plovimas tiesiog iš galvos išgaravo. Tikriausiai dėl tų drabužių, dėl tos konspiracijos. Dėl to, kad jaudinausi.

- Kieno eilė? Prašom! - išgirstu Sabalio balsą.Aš strykt iš vietos. Vos skrybėlė nenukrenta.

Viešpatie, regis, buvau užsnūdęs! Man dažnai taip atsi­tinka. Kai tik pradedu apie ką nors įtemptai galvoti, žiūrėk, knapt, ir miegu. Matyt, smegenų pusrutuliai gauna pernelyg didelį krūvį ir išsijungia. Gal čia rimti dalykai? Reikėtų pasitarti su daktarais. | išsvajotąją kirpėjo Sabalio kėdę atsisėdu tarsi karalius į sostą.

- Malonėk, jaunuoli, skrybėlę nusiimti.O, taip! Prakeikimas. Reikėjo čia jos... Aš juk ir be

skrybėlės neblogai atrodau. Nusiimu skrybėlę ir pasi­dedu ant kelių.

- Jeigu leisi, aš pakabinsiu.- Taip, žinoma, galima ir pakabinti...Štai koks mandagumas! Štai kokia aptarnavimo

kultūra!Paduodu kirpėjui skrybėlę, kurią per šias kelias aki-

96

mirkąs, pats to nejausdamas, suspėjau taip sugniuždyti, kad dabar vargšelė nė iš tolo į skrybėlę nepanaši. Ačiū Dievui, Sabalys ją mikliai išlygina ir garbusis galvos apdangalas atgauna buvusią formą.

- Nebloga skrybėlė. Tikriausiai tėvo?- A... Hm... - pradedu žiopčioti. - Ką jūs pasakėt?

Skrybėlė?- Taigi. Skrybėlė. Sakau, tikriausiai tėvo?-A... Jo... Tėvo.- O kam kavoliui skrybėlė?-Tėvui?- Na, taip. Tamsta, jeigu neapsirinku, Juozapo Tilin-

džio vaikas esi? Kazimieras?-Aha, Kazimieras...Štai šitaip. Kaip sakoma, jeigu jau tau lemta sudeg­

ti, tai niekaip nenuskęsi.- O Juozapas vis kalvėj tilindžiuoja. Ir tikriausiai

nuo ryto iki vakaro.- Aha. Tilindžiuoja.- Aš irgi kavoliu norėjau būti. Netgi kavolio padė­

jėju teko padirbėti.- Tai tikriausiai dumplėmis dūmėt? - paklausiau,

tarsi man tai būtų labai rūpėję.- Taigi. Ir dūmiau, ir kūju mosikavau. Bet kavoliu

netapau.- Nepatiko? - stengiausi palaikyti vyrišką pokalbio

toną.

97

- Patikti tai patiko, bet kad nekokios sveikatos buvau. Kavolio profesijos teko atsisakyti ir mokytis žirklėm čekšėti.

Sabalys sukinėjasi apie mane, trepsi - tikriausiai ieško geriausio sprendimo. Teisingai. Nereikia skubėti. Kaip sakoma, devynis kartus pamatuok, vieną - nu­kirpk. Juk kirpėjo darbas reikalauja didelio tikslumo. Čekštelėsi žirklėmis neatsakingai, bent vieną plaukelį nurėši, užuot jį palikęs, ir kajūk. Nuo žemės jo nebepa­kelsi. Ir šukuosena bus sugadinta.

- Ko gi tamsta taip keistai apsirengęs? Bene iš ko­kio karnavalo grįžti?

-Aha. Iš karnavalo. Mes mokykloj vaidinam...- Tai gal „Žaldokynę“?- Aha, „Žaldokynę“.- Tai tu tikriausiai Žaldoką vaidini? Ar Sapiegą?- Ir Žaldoką, ir Sapiegą.Viešpatie aukštielninkas! Šitaip gyvenime dar nesu

melavęs. O Sabalys kuo ramiausiai čekši žirklėmis ir apie mano tėvą pasakas seka. Girdi, jis nuostabus kalvis, tiesiog auksinių rankų meistras. Kažkada kažką jam nukalęs, kažkada kažką pataisęs, kažkada kažką sulitavęs. O jeigu jau nukala, pataiso ar sulituoja Juoza­pas Tilindis, tai, būk ramus, tas daiktas tau šimtą metų tarnaus. Perduok, sūnau, jam nuo manęs širdingiausius linkėjimus. Ir pasakyk, kad radęs laiko nusikirpt ateitų. Aš jį ne bet kaip, aš jį su užkirtimu nukirpsiu.

98

Oi oi! Visa tai man girdėta, bet jūs kalbėkit, kalbėkit...

-Akiniai pliusiniai ar minusiniai?-Akiniai? O, taip! Aš - žemažiūris.Sabalys darbuojasi gal penkiolika ar dvidešimt

minučių, o man atrodo, kad visa valanda praeina. Kai pagaliau apipurškia odekolonu, pasijuntu, lyg būčiau kelių kilogramų svorio netekęs.

- Štai ir viskas, mielas Kazimierai. Keturiasdešimt kapeikų.

Taip, žinoma. Galėčiau ir visą rublį duoti.- Ir nusivalyk viršutinę lūpą! Ji suodžiais ištepta.

Tikriausiai kalvėj pas tėvą buvai?Ak, lūpa! Na, taip. Juk išeidamas iš namų anglimi

ūsus nusipiešiau.

99

a®

Tupiu mokyklos išvietėje. Vidurius paleido. O aktų salėje šokiai pačiame įkarštyje. Kam ta Sabalio šukuosena, jei turiu ant skylės tupėti? Toks nuotykis man pirmąkart gyvenime. Ir kas su tuo mano pilvu galėjo atsitikti? Gal nuo kon­densuoto pieno? Betgi vos pusę skardinėlės suvalgiau. Daugiau nebuvo. Velnias, vos tik atsistoju ir užsimaunu

kelnes, kai vėl reikia tūptis. Jau visas pusvalandis šitaip. Aišku, į šokius nebegrįšiu. Negalima rizikuoti. O jeigu atbėgti nespėčiau? Kas tada? Su Aliute dabar Skumbinas šoka. Garantuoju. Tas jau kai nugriebia, tai nepaleidžia. O Aliutė šoka su visais, kas ją bepakviestų. Šokti jai patinka. Man irgi. Nepatinka tik, kai visokie skumbinai ją šokdina. Kad bent šokti mokėtų. Kraipo­si, linguoja. Ir dar stumdosi. Argi tai šokimas? Zarys šiandien, ačiū Dievui, neatėjo. Gal kur užsimušė su tuo savo motoriniu belakstydamas? Bachūrai užeina ir išeina, o aš prie tos skylės kaip prišalęs. Kad tik nebūtų dizenterija. Tada tai jau amen. Anuosyk Ma­linausko Sauliukas dizenteriją buvo pasigavęs. Dvi savaites ligoninėj gulėjo. Izoliatoriuj jį laikė. Lankyti neleido ir taip toliau. Taigi. Dizenterija menkas malo­numas. O gal man bendras organizmo nusilpimas? Nuo sėdėjimo prie knygų. Nuo to skubėjimo. Ir nuo nuola­

100

tinio jaudulio. Juk egzaminai artėja. Žinoma, egzami­nus išlaikysiu, bet norėtųsi kuo geriau. Aliutė tai ga­rantuotai penketais. Kitaip jai negalima. Ji - pirmūnė. Įeina Aiva Zabulis.

- Tu čia steni, o Skumbinas tavo mergą dūkena...- Tegu dūkena... - apsimetu, kad man dėl to nei

šilta, nei šalta.- Pasiskubink, greit šokiai baigsis!Labai čia pasiskubinsi, kai pilve ūžia ir gurguliuoja.- Geriau popieriaus duotum, - ištariu stenėdamas.- Pats mažai turiu.-Nors kiek...Aiva atplėšia degtukų dėžutės dydžio kvadratėlį.

Ačiū ir už tai.Kai po kurio laiko vis dėlto išlendu laukan,

mokyklos languose užgęsta šviesos. Tai reiškia, kad šokiai baigėsi. Paskui prasiveria durys. Visi eina namo. Kai kurie - su mergiotėmis už parankių. Matau ir Skumbiną su Aliute. Jiedu stovi prie šulinio mokyklos kieme. Skumbinas kažką aiškina, Aliutė klausosi. Žinau, jis siūlosi į kompaniją, nori ją į namus parlydėti. Aliutė nesutiks. Galvą dedu.

Kai jiedu nueina, man vėl susuka vidurius. Grįžtu išvietėn ir tupiuosi ant skylės.

101

so

_ irmadienis - sunki diena. Kas to nežino? Bet U>) aš jam pasiruošęs. Visais atžvilgiais. Iš vakaro

nubėgau kelių kilometrų krosiuką, svarstį pa­kilnojau, šaltu vandeniu apsiprausiau. Iškart

akyse prašviesėjo. Reikės kasdien taip daryti. Paskui kelnes išsilyginau.

Deja, pirmadienio rytą atsikeliu nei šioks, nei toks. Padarau mankštą, bet vis tiek - galva sunki kaip puody­nė. Per pusryčius vos ne vos pusę blyno suvalgau.

- Ko toks nevalgus šiandien? - klausia mama.- Ai, kažko skrandis nevirškina.Užsineriu ant kaklo tą patį tėvo kaklaraištį, kišenėn

įsidedu šukas.- O ko puošiesi?Tos mamos... Joms viską reikia žinoti.- Šiandien per ilgąją pertrauką iškilminga rikiuotė.- Kokia gi proga?- Kažkoks jubiliejus.- Kalbėsi?- Eilėraštį sakysiu.- Ar gerai išmokai?- Ahm...- Žiūrėk, nesurik. Bus baisi gėda.Mano motina tokia. Jeigu tik kas su manim atsitin­

102

ka - jai baisi gėda. Pavėluosiu į pamoką - baisi gėda. Neatsinešiu pažymių knygelės - baisi gėda. Nepasi­sveikinsiu, neatsisveikinsiu, ačiū nepasakysiu, neatsi­prašysiu - baisi gėda. Anuosyk pasakoju, koks fainas mūsų fizinio mokytojas - visą pamoką, užuot kažko­kius pratimus darę, futbolą žaidėm. Prieš mergaites.

- Laimėjot? - klausia mama.- Pralošėm.- Kokiu rezultatu?- Nulis penki.- Baisi gėda.Įdomu, ką ji galvoja apie tą Jataučio triušį, kuris ste­

buklingu būdu mūsų trisienyje atsirado? Tiksliau, apie mane. Ne, tikrai negalvoja, kad aš jį pavogiau ir trisie­nyje uždariau.

- Tikriausiai dėl to kraliko dūsauji?- Nedūsauju.- Tai kad dūsauji.-Aš jo nevogiau. Aš nekaltas. Ko jie čia kabinėjasi?- Teip ir pasakyk ten nuėjęs.- Pasakysiu.Motina sėdasi prie ratelio. Verps. Ir kaip jai neatsi­

bosta? Jeigu kas surengtų verpimo maratoną, ji tikrai užimtų pirmą vietą. O ką užimtų tėvas? Jis greičiausiai taptų arklių kaustymo čempionu.

- Kažkas labai durnai pajuokavo. Štai ir viskas, - sako ji.

103

- Ale kas?- Greičiausiai Šakeniokas. Arba Liuimos Jonas. Tie

kai prisigeria, tai visokių šunybių prikrečia. Anuosyk jiedu Žibienės ožką ant stogo užkėlė. Ir prie kamino pririšo.

- A, girdėjau.- Eik! Į pamoką pavėluosi.Mokykloje visi dairosi į mano kaklaraištį. Tegul

dairosi. Man nei šilta, nei šalta. Bėda tik, kad maz­gas kreivas. Įdomu, ar mato kas, kad aš apsikirpęs? O jeigu mato, ar pastebi, kad mane ne bet kas, o pats Sa- balys apkirpo? Kas tau pastebės? Daugiau kaip pusė mūsų klasės - kaimiečiai. Namie paruošę pamokas, jie eina karvių melžt. Aliutė pastebi iškart. Kai per pirmą pamoką susitinka mūsų žvilgsniai, ji man nusišypso ir parodo iškeltą nykštį. Ji šiandien irgi pasipuošusi. Na, nauji bateliai ir baltos puskojinės gal ir nėra ypatinga puošmena, bet man ir to užtenka, kad į ją pažiūrėjęs nosį užriesčiau. Turiu tam tūkstantį ir vieną priežastį. O mano bendraklasiai neturi. Taip jiems ir reikia.

Geografijos pamoka. Mokytojas Trumpickas kažką pasakoja, mojuoja savo bambukine lazdele. Šiandien jis kaip niekad gerai nusiteikęs. Jam nusispjaut, kad pirmadienis. Tiesą sakant, man irgi nusispjaut. Mo­tina tiesą sakė. Kodėl gi turėčiau dūsaut? Nei aš tai močiutei pinigus ištraukiau, nei Jataučio šinšilą pa­vogiau. Įdomu, ar Trumpickas apie tai žino? Galvą

104

guldau, kad žino. Skaičiau, kad Amerikoj vieną bedarbį nekaltai į kalėjimą pasodino. Aštuonerius me­tus žmogelis atsėdėjo. Ir paaiškėjo, kad už nieką. Tai jis kompensaciją gavo. Šimtą tūkstančių dolerių už kiekvienus metus. Iš viso vos ne milijoną. Pas mus taip būti negali. Todėl, kad mūsų teismai teisingi. Todėl, kad pas mus nekaltai nesodina. Todėl, kad pas mus socia­lizmas. O ten - kapitalizmas. Ir ne bet koks, o supuvęs. Tegul jie šimtą metų kasdien į tą Mėnulį skraido, vis tiek bus supuvęs.

-Tilindis!Net krūpteliu. Ką? Prie lentos? Prie lentos, tai

prie lentos. Kaip visada einu neskubėdamas. Kur man skubėti? Ir nesijaudindamas. Ko man jaudintis? Pamoką išmokau vos ne atmintinai. Ne tik šią, bet ir praėjusią. Ne tik praėjusią, bet ir būsimą. Mat žinojau, kad kvies. Ir klausinės vos ne iš viso kurso. Atpilu kaip žirnius. Ir žemėlapyje viską parodau. Kalnus, jūras, iškasenas, ugnikalnius. Tada Trumpickas apipila papildomais klausimais. Atsimušu be ypatingo vargo. Apipila dar kartą. Ir vėl atsimušu. Ne, tamstyte, šįkart nieko nebus. Šįkart mano viršus.

- Ką gi... Bravo, Tilindi! Kad taip kiekvieną kartą.Norėtum.Mokytojas apdovanoja mane riebiu penketu, bet vis

tiek pirmadienis.Per ilgąją pertrauką Trumpickas paduoda voką.

105

- Čia charakteristika. Vaikų kambarys prašė. Cha­rakterizavau teigiamai. Gali pasiskaityti. Šiandien ten būsi?

-Aha.- Tai nepamiršk paduoti.- Nepamiršiu.- Ir universalinėje parduotuvėje daugiau kad nema­

tyčiau!Dar ko? Uždraus jis į parduotuvę ateiti? Ėjau ir ei­

siu.- Supratai, Tilindi?- Ko čia nesuprasti?- Sėkmės kuo geriausios!Likęs vienas perskaitau Trumpicko kūrinį.

106

Burbiškio vidurinės mokyklos VIII „A “ klasės mokinio Tilindžio Kazio, s. Juozo, gim. 1955 08 24

Charakteri st i ka

Tilindis Kazys, Juozo, VIII „A“ klasės mokinys, Burbiškio vidurinėje mokosi nuo pirmos klasės. Per tą laiką jokių drausmės pažeidimų nepadarė, nuobaudų neturi. Nusikalsti nelinkęs. Trimestrinis K. Tilindžio el­gesio pažymys - penki. Pažangus. Mokosi vidutiniškai gerai. Charakterizuojamas kaip visuomeniškai ak­tyvus, žada stoti į VLKJS organizacijos gretas. Nors impulsyvus, bet draugiškas, atskirais atvejais pavyz­dingas. Dalyvauja literatų būrelio veikloje, dainuoja mokyklos chore. Turi jaunesnį brolį ir seserį. Tėvas - kalvis, motina - namų šeimininkė. Charakteristika išduota Burbiškio vidaus reikalų skyriaus Vaikų kam­bario prašymu.

Direktorius A. Trumpickas

107

Na, ir sukūrė! Nusikalsti nelinkęs... Atskirais atve­jais pavyzdingas... Ką jis čia norėjo pasakyti? Nors... Taip, žinoma, aš toks ir esu.

O kas yra mįslingasis Vaikų kambarys, sužinojau netrukus.

- Sėsk, Tilindi! - milicininkės uniformą dėvinti mo­teriškė ranka mosteli į vienintelę kėdę prie sienos.

Atsisėdu. Vaikų kambario (deja, nematau nė vieno žaislo) šeimininkė toliau dėlioja kažkokius popierius, paskui atsiliepia į telefono skambutį, paskui vėl po­pieriuose rausiasi. Su manim nekalba. Aš irgi tyliu. Minutę, dvi, tris. Tylėti man patinka. Pagaliau, matyt, neradusi to, ko ieškojo, atsidūsta ir, nukreipusi žvilgsnį į langą, klausia:

- Na, tai kaip ten buvo, Tilindi?-Kur?- Univermage. Su tais trisdešimt rublių?- Taip ir buvo. Atėjau į univermagą...- Kokiu tikslu, Tilindi?- Na, aš norėjau... Gal sąsiuvinį nusipirkti ar li­

niuotę...- Kalbėk aiškiai, Tilindi! Sąsiuvinį ar liniuotę?Kokio velnio ji vis tilindžiuoja? Bene aš savo pa­

vardės nežinau? Ir ar taip jau svarbu, ko atėjau į parduotuvę?

- Ne, aš norėjau nusipirkti kamuoliuką.- Kokį kamuoliuką?

108

- Stalo teniso kamuoliuką.- Kiek jis kainuoja?- Septynias kapeikas.- Ką dar norėjai nusipirkti?- Nieko.- Sakei, sąsiuvinį, liniuotę.- Gal būčiau ir sąsiuvinį nusipirkęs, bet...- Kas bet?- Ta moteriškė pradėjo šaukti, kad jai pinigus ištrau­

kė. Atėjo milicininkas ir pradėjo mane kaltinti...- Kodėl būtent tave, o ne ką kitą?- Todėl, kad turėjau trisdešimt rublių. Būtent tiek ir

ta močiutė turėjo.- įdomus sutapimas, ar ne?- Taigi.- Gerai, sakykim, kad taip ir buvo.- Kodėl sakykim?- Tilindi, šičia klausimus užduodu aš. Aišku? Beje,

esu Genovaitė Gustaitenė, šio skyriaus viršininkė. Atsa­kinga už vaikų nusikalstamumą. Ir už tavo šviesią ateitį, mielas drauge. Gerai. Šitą puslapį kol kas užverskim. O kaip ten buvo su Jataučio triušiu? Šinšilų tuo?

-Nemačiau jokio šinšilo.- įspėju, Tilindi, - šioji byla kur kas rimtesnė.

Norėčiau, kad būtum labai nuoširdus.- Sakau, nemačiau jokio Jataučio šinšilo.- Pareigūnai tą šinšilą jūsų tvarte rado.

109

- Ne tvarte, o trisienyje.- Tai visai nesvarbu. Kur kas svarbiau, kaip jis ten

atsirado. Kas jį atnešė.- Tik jau ne aš.- Tai gal jis pats atšokavo?-Gal.Genovaitė Gustaitienė atsidūsta, vėl pradeda kilnoti

ant stalo gulinčius popierius. Matau, kad ji nervinasi. Lygiai kaip mūsų muzikos mokytoja, kai, dainuoda­mi „Šiltas gražus rudenėlis“, mes pradedame kvarkti užkimusiais balsais lyg varlės baloje.

- Tilindi, - Vaikų kambario viršininkė šykščiai nu­sišypso, - susitarkime gražiuoju. Tu papasakoji, kaip viskas buvo, aš surašau protokolą ir mudu išsiskiriame. Kadangi tai pirmas kartas, tu gauni įspėjimą, o byla bus nutraukta, nesant materialinės žalos, nes triušis grąžintas. Antraip tau reikės ilgai varstyti šio kambario duris. Ar supranti, ką tau sakau?

Velnias, ką daryti? Ji mane verčia prisipažinti. Ki­taip sakant, dabar, šią minutę, sukurti nusikaltimo scenarijų. Nieko sau. Čia juk ne eilėraštis.

-Aš neturiu ką pasakoti. Aš nevogiau. Gal tą šinšilą tyčia kas atnešė...

Mano kankintoja darsyk šykščiai nusišypso.- Tilindi, mes per ilgai užtrukom. Aš nemėgstu su

tokiomis bylomis murkdytis. Tuoj viską sutvarkysiu. Tau beliks tik pasirašyti. Ar sutinki?

no

Prasmek su tais triušiais ir su viskuo! Tuoj apsivem- siu. Sutinku.

Kelias minutes paskrebenusi, atkiša pasirašyti. Pasirašau.

- Na, štai. Matai, kaip paprasta. Linkiu sėkmės moksle. Tikiuosi, daugiau mudu nepasimatysime.

-Aš irgi.Išeinu į gatvę, kurioje nieko naujo. Pilki namai.

Pirmyn atgal skubantys susiraukę žmonės. Smagiai žaliuojantys medžiai. Gyvatvorėse slėpynių einantys žvirbliai. Pakeliu akis į dangų. Ai, kaip plieskia saulė! O mano nuotaika prasta. Tiesiog šuniška. Nežinau, kas ją galėtų pataisyti. Nebent skardinėlė kondensuo­to pieno. Bet visų pirma einu į universalinę. Taip, jūs atspėjot - pastovėti prie išsvajotosios „Javutės“, kuri manęs dar niekad nei nuskriaudė, nei įskaudino.

Ir bent trumpam viską pasaulyje pamiršti.

m

m

Žmonių universalinėje kaip silkių statinėje.Tikriausiai ir kiti, ne aš vienas, mėgsta į kokį nors jiems patinkamą daiktą paspok­soti. Juk ne kiekvienas ateina, pamato ir,

dorai to daikto nė neapžiūrėjęs, šmakšt - nusiperka. Be to, jau baigėsi darbo valandos. Todėl kam tik pa­keliui, tas būtinai užbėga į parduotuvę pasidairyti. O gal ko nors „išmetė“? Gal kokiais deficitais prekiauja? Trikotažiniais apatiniais ar kiniškais termosais.

Atsistoju atokiame kamputyje. Mano supratimu, tokioje vietoje, kur tavęs nei apstumdys kas, nei kojų apmindžios. Ir, beje, visai arti to čekoslovakiško moto­ciklo. Vos per kelis žingsnius. Kaip visada motociklas švarut švarutėlis. Blizga visas. Ant jo nė mažiausios dulkelės. Ir tik laukia, kad kas nors jį nupirktų ir išvažiuotų į kelią. Man rodos, kad net benzino kvapą užuodžiu.

Nespėju dorai apžiūrėti šimtą kartų apžiūrėto „Ja­vos“ gražumo, kai išgirstu gerai pažįstamą balsą. Vel­nias! Jis ir vėl čia. Tikriausiai vėl boloninį lietpaltį pirks. Dabar jau Trumpickienei. Nėra ramybės. Nei per pamokas, nei po pamokų. Pažįstamas balsas kalbasi su nepažįstamu balsu. Greičiausiai tai - Juozaponis, parduotuvės direktorius. Jiedu prie manęs priartėja, man

112

nė nesugalvojus, ką daryti. O daryti bemaž neturiu ką. Prieš mane - mūras gretimą prekystalį šturmuojančių pirkėjų. Ten tuoj prekiaus jugoslaviškais megztiniais. Už manęs ir šalia manęs - siena. Katastrofa! Jau ma­tau. Ir Trumpicką, ir Juozaponį. Reikia bėgti. Reikia sprukti. Pradedu trauktis atatupstas ir beveik atsitren­kiu į motociklą. J čekoslovakišką stebuklą, kurio pa­vadinimas ,Jawa-350“. Dviejų cilindrų. Su priekaba. O jergutėliau! Pats nesuvokdamas, ką darau, užlendu už užpakalinio rato, mikliai atsegu motociklo prieka­bos uždangalą ir tarsi koks burtininkas ar cirko artis­tas akimirksniu susirangau ne itin erdvioje priekaboje ir užtraukiu ant savęs uždangalą. Kitaip sakant, pa­sislepiu.

- Ar galėčiau pirkti kreditu? - klausia Trumpickas.- Žinoma, tik reikėtų įnešti trečdalį kainos, - atsako

Juozaponis.Apie ką jiedu kalba? Nejaugi apie „Javą“?- Žinote, porą metų aš „Ižu“ važinėjau. Dabar

norėtųsi „Javos“...Kokiu „Ižu“? Kokiu „Ižu“? Tamsta mopedu

važinėjai. Mopedu „Stadion“.Taip, Trumpickas perka „Javą“. Ar tik ne Trum-

pickienė šią mintį jam įpiršo? Aišku, kad Trumpickienė. Nemanau, kad pats būtų sugalvojęs. įdomu, iš kur pinigų gavo? Nejaugi ožkas pardavė? Pagaliau man tai visai nerūpi. Negražu svetimus pinigus skaičiuoti.

113

Juk mokytojas dirba. Kaip ir visi tarybiniai piliečiai. Atlyginimą gauna. O už atlyginimą ką nori, tą ir perka. Ir tegul perka tą motociklą. Tik, žinoma, ne šitą. Juk šiame aš, velniai griebtų, slepiuosi. Juozaponis duos kitą, iš sandėlio, kuris nei svetimų akių nužiūrėtas, nei riebaluotais pirštais nučiupinėtas.

- Kokia jo kaina?- Du tūkstančiai du šimtai dvidešimt. Perkant kredi­

tu, bus keliais rubliais daugiau.- Brangus, velniokas... Nesvarbu.Trumpickas jau čiupinėja motociklą, maigo sanka­

bos svirtelę, sukioja greičio rankeną.- Geras, labai geras motociklas, - giria Juozaponis.- Žinau, kad geras.Viešpatie, kad jis tik priekabos užtiesalo neatidengtų.- Ir lopšys nemažas, - vėl Juozaponio balsas. -

Galite atidengti ir pasižiūrėti. Aš tik sėdynę išėmiau. Kad vaikams nerūpėtų landžioti.

Aš sulaikau kvėpavimą.- Ne, nėra reikalo, - Trumpickas uždeda ant užtie­

salo ranką. - Atidengti nereikia.Aš vėl kvėpuoju. Bet dabar pradedu manyti visai

ką kita. Pradedu manyti, kad kipšas, kurio pavardė Al­donas Trumpickas, mane matė. Ne tik prie motociklo stovintį, bet ir į priekabą beįsiropščiantį. Išties, nieko gero. Bet neturiu jokio pasirinkimo. Privalau tūnoti po ne itin maloniai kvepiančiu uždangalu susirietęs kaip

114

tas sliekas ir kantriai laukti. Kas bus - tas. Visa laimė, kad Juozaponis sėdynę išėmė. Būčiau seniai uždusęs.

- Na tai kaip, direktoriau? - klausia Juozaponis. - Imate?

- Imu. Ar galėčiau ją, taip sakant, išmėginti? Pava­žiuoti?

Na štai, dar ir pasivėžinsiu. Nėra to blogo, kas neišeitų j gera.

- Žinoma, direktoriau. Prašom. Benzino bake, regis, yra.

Tuo metu kaip tik baigiasi jugoslaviški megztiniai. Parduotuvė beveik ištuštėja. Juozaponis plačiai atveria duris ir padeda Trumpickui išstumti į lauką motociklą. Ačiū Dievui,,Javos“ amortizatoriai minkšti.

- Jūs, direktoriau, pasivažinėkit, o aš sutvarkysiu dokumentus.

Juozaponis išeina į savo kabinetą. Dabar Trumpic- kas visą valandą krapštysis, kol užves. Aš per kelias sekundes tai padaryčiau. Juk „Java“ vos mygtelėjus užsiveda. Tik, žinoma, reikia mokėti. O Trumpickas kažin ar moka. Klystu. Motociklas ima gausti visai ne­trukus.

- Tai kur važiuosim?Ką? Jis manęs klausia?- Na, iš tikrųjų niekur toli negalim važiuoti. Juk nei

dokumentų turim, nei numerio.Aišku, kad negalim. Ir išvis, kam tas važinėjimas?

Kam tas bandymas? Juk ir mažas vaikas žino, kad „Java“ yra „Java“. Ir tuo viskas pasakyta. Siaubas, aš visai nugulėjau šoną!

- Puiku! Vadinasi, vietoj pasisukiosim. Gal visų pir­ma aš aštuoniukę padarysiu.

Ir ką jūs manot? Trumpickas išspaudžia sankabą, įjungia pirmą bėgį ir pradeda raityti aštuoniukę. Na, be priekabos - taip, aš suprantu. Be priekabos netgi aš išraityčiau. Bet su priekaba? Nežinau nežinau... Guliu lopšyje lyg kosmonautas raketoje. Lopšys tai pasikelia, tai vėl į žemę atsitrenkia. Man galvoje jau mažiausiai du guzai, o kairysis sėdynės žandas tikriausiai bus gražiai pamėlynavęs. Trumpickui vienos aštuoniukės negana. Išraito tris ar keturias. Motociklo priekaba į žemę bumpteli bent keliolika kartų.

- Nuostabu! Fantastiška! O dabar kilsim į orą!- Į kokį dar orą? - neapsikentęs pagaliau iškišu savo

nelaimingą galvą.- Tuoj pamatysi. Dabar važiuosim ant dviejų ratų.-Ką?- Taip taip. Tik man reikia gerai įsibėgėti. O tu at­

sigulk ant pilvo!- Velniam?- Kad neapsivemtum.Verčiuosi ant pilvo, įsikimbu tam reikalui įtaisytos

rankenos.Ant dviejų ratų Tarulis važiuoti moka. Nieko

116

sudėtingo. Gerai pasitreniravęs ir aš pavažiuočiau. Reikia tik turėti tokį tramplyniuką, tokią lentelę, kad ją pervažiavęs priekabos ratas pasikeltų. O jau paskui - juokų darbas. Trumpickas priekabą pakelia be jokių tramplynų. Tik sukteli vairą, ir aš skrendu. Čia tai bent! Ant dviejų ratų jis važiuoja gal dvidešimt metrų. Ne daugiau. O man atrodo, kad visą kilometrą. Pagaliau bumpt - sustoja.

- Na, kaip? Neblogas motociklas ta „Java“, tiesa? Nieko aš jam nesakau. Tyliu kaip žemė. Tai

pasivažinėjau! Kaktoje - guzas kaip bulvė. Šone - dieglys. Prie galvos negaliu net prisiliesti - ji irgi gu­žuota. Kokios čia gali būti kalbos?

- Klausiu, ar geras motociklas, Tilindi?Išlipu iš lopšio. Po kojomis sukasi žemė, namai svy­

ruoja. Kiek pastovėjęs, bandau eiti.- Kur dabar? - klausia Trumpickas visas švytėdamas.- Namo, - išstenu.- Sėsk, parvešiu.- Ačiū, aš geriau pėsčias...- Teisingai. Grynas oras - sveikata!

117

m

ritą dieną atbėga Mackiukas.- Klausyk, seni, yra chalturkė!

Aš suku šonan nosį, bet jis pamato.- O, tu gražus kaip raganosis! Kas guzą įdėjo?

- Į stulpą atsitrenkiau.-Kur?- Gatvėj.- Eik tu sau... Tikrai? Ėjai gatve ir pataikei į stulpą? -Aha.- Kurioj gi vietoj?- Prie univermago. O kas per chalturkė?- Liutkevičienė prašė kelis alksniokus nupjaut.- Nuo kelmo?- Taigi. Sakė, ten nedaug.- Ji visada taip sako.- O kaip tau?-Kas?- Dėl to Jataučio kraliko. Milicija, aišku, tampė?- Galima sakyt, ne. Būta čia ko? Kralikas.- Tu nebijok. Jie ir už kraliką, ir už vištą gali straips­

nį pripaišyti.- Aš gi to kraliko nevogiau.- Kažin, kas galėjo taip padaryti? Aš manau, kad

Šakeniokas. Tas tai be durnysčių gyvent negali. Kartą,IV

eidamas iš gegužinės, jis Šakarvio karvę Grikepelio ganyklon nuvedė, įsivaizduoji? O Grikepelio žalutę Šakarvio sode pririšo. Argi ne kiaulis?

Tu, Mackau, irgi nemažas kiaulis, noriu pasakyti. Pri­simeni sliekų valgymą? Jeigu ne Vasiliauskas su Gurs- kiu, špygą man būtum sumokėjęs! Kada nors aš tau dar atsikeršysiu, būk ramus. Tu dar man su kaupu atsiimsi.

- Tai kaip? - klausia Mackiukas. - Ką Liutkevičienei pasakyti?

- Nežinau.- Ten nedaug. Per pusdienį ir nupjausim.- O ką ji mokės?- Sakė, kad dešim. Kiekvienam po petaką. Ir pietus

duos. Valgyt tai ji skaniai padaro.Penki rubliai, aišku, pinigas. Būtent tiek konden­

suotam pienui esu išleidęs. Jeigu atsitiktų taip, kad Aliutei tą laikrodėlį nupirkčiau, mano kišenėse vėl vėjai švilpautų. Gal ir neblogai būtų kapeiką kitą užsidirbti. Bet nuo to pasivažinėjimo Trumpicko „Java“ visi šonai skauda, {domu, kur jis išmoko taip klasiškai motociklą valdyti?

- Tai kaip?- Gerai jau, gerai... Reikia tai senutei padėti... - su­

niurnu kiek pasimuistęs. Tegul Mackiukas galvoja, kad pinigai man rūpi mažiausiai.

Liutkevičienei jau vos ne devyniasdešimt metų. Ga­lėtų jau ir numirti, bet gyvena. Visiškai viena. Ji laiko

119

karvę ir kiaulį. Gal dar porą vištų. Liutkevičienės kiau- lis baltas kaip sniegas. Mat pienu jį šeria. Pamelžia karvę ir supila viską į lovį. Sau gal tik kokį litrą pasilieka. Kam jai tie gyvuliai? Galėtų gi nusipirkti. Ir mėsos, ir pieno. Taupkasėj ji tūkstančius laiko. O dar giminės iš Amerikos visko atsiunčia. Aš tiek pinigų turėdamas kitaip gyvenčiau. Miegočiau iki pietų. O pietus man į lovą atneštų. Kad ir Mackiukas. Malkų kolūkio pirmininkas parūpintų. Mėsos - zootechnikas. Agurkų - vyriausioji agronome. Kondensuotą pieną gerčiau kasdien. Po dvi skardinėles. Ne, po tris. Jų man atvežtų pats Juozaponis. Ne, Trumpicką samdyčiau. Jis gi „Javą“ turi...

- Ė, tai einam! - Mackiukas kumšteli man tiesiai į skaudamą vietą.

- Einam einam.Už pusvalandžio mudu jau vietoje. Liutkevičienė

parodo savo „kalioniją“. Taip ji vadina kolūkio valdžios skirtą plotą, kurį ji gali iškirsti. Nieko sau nedaug, pa­galvoju, žvelgdamas į tankiai augančius visai neplonus alksniukus. Čia darbo visai dienai.

Sunki bus tik pati pradžia, aiškina mums Liutkevičienė. O paskui, kai įsivažiuosite, viskas eis kaip iš pypkės. Čia aš sutinku, tvarkingai dirbant dar­bas spartesnis.

- Ar žinai, kiek Liutkevičienė aukso turi? - klausia Mackiukas, kai nupjauname tris ar keturis medžius.

120

- Iš kur man žinoti?- Va tokį va puodą.- Iš kur galėjo tiek gauti?- Taigi prie Smetonos ji fabriką turėjo.Batūra sako, kad prie Smetonos žmonės kitaip

gyveno. Kad niekur taip neskubėjo. Kad susitikę ir nepažįstami sveikindavosi. Kad vakare grįždami iš darbo dainuodavo. Kad vieni pas kitus talkon eidavo. Ir visiems visko užtekdavo.

- Kokį dar fabriką? - klausiu. - Kas tau sakė?- Batūra. Tame jos fabrike dirbo keli šimtai žmonių.- O ką tas fabrikas gamino?- Kaliošus.- Nesąmonė.- Sąmonė. Taigi prie Smetonos, galima sakyti, vi­

sai kelių nebuvo. Visi arba arkliais važinėjo, arba pėsti vaikščiojo. Kaliošai prie Smetonos buvo svarbiausias apavas.

- O tai kaip jos į Sibirą neišvežė? - klausiu, nes jeigu Liutkevičienė tikrai turėjo kaliošų fabriką, tai ją turėjo išvežti.

- Išsipirko. O Liutkevičius, jos vyras, Amerikon pabėgo.

Dar nė pusės alksnių neišguldėm, o jau noriu valgyt. Nori ir Mackiukas.

- Smetonos dabar pusę kibiro suvalgyčiau, - ištariu, nuo kaktos braukdamas prakaitą. Ir tai tiesa. Mat jau

121

seniai užtrūkusi mūsų karvė. Grietinės mes jau kuris laikas neturim.

- O aš norėčiau skilandžio, - prisipažįsta Mac- kiukas.

Pagaliau sulaukiame. Liutkevičienė atneša pintinėje balta skepeta uždengtus pietus.

Nėra ten nei grietinės, nei skilandžio. Kelios riekelės duonos, keli spirgai lašinių, po gniužulėlį sausos, visai sutrupėjusios varškės ir iš popieriaus susuktu kamščiu užkimštas butelis pieno. Abiem per pusę. Dar mažytis stiklainiukas surūgusios uogienės.

- Tai čia, vadinasi, pietūs? - susiraukia Mackiukas.- Vadinasi, taip, - aš irgi nepatenkintas.- Jei būčiau žinojęs, jei bogu, būčiau su ja nepra­

sidėjęs.- Kad bent žadėtus pinigus sumokėtų... - priduriu.Su malkomis susitvarkome gerokai į pavakarę.

Šakas sukrauname atskirai. O mūsų pilvai vėl maršus groja. Tačiau nei pavakariai, nei tuo labiau vakarienė mums nepriklauso. Mackiukas piktas kaip širšelis. Aš irgi. O Liutkevičienė mus per petį glosto.

-Ai, kokie jūs darbininkai! Ai, kaip mokat... Būkit tokie geri, tuo pačiu man ir skiepo stogą užlopykit, a?

- Tai kad nederėjom, - tiesiai šviesiai sako Mac­kiukas.

- Argi viską gali suderėti? Užlopykit, vaikai... Manęs senos pagailėkit... Neturiu ką daugiau prašyti...

122

Neturiu ką daugiau prašyti... Sakyk, nenoriu norma­liai sumokėti. O vaikas taigi ir už kapeikas padarys.

Matydami, kad Liutkevičienė gali nesumokėti už malkas, pradedame taisinėti rūsio, kuris prie pat tvarto, stogelį.

- Kaip tau atrodo, ką ji šitam skiepe laiko? - klausia Mackiukas.

- Tikriausiai bulves.- Reikia patikrinti.- Dumiuoji?- O gal ko nors valgomo rasim?Mackiukas kiek pasiknebinėja ir išima galinį langelį.

Ir, galų gale, šmakšt - pats įlenda. Ten pasikuitęs grįžta. Vienoje rankoje - stiklainis uogienės, o kitoje - dešra.

- Va, dabar tai užvalgysim!Užsigerdami saldžia uogiene, nedelsdami sukertam

visą dešrą. Maža. Tada Mackiukas atneša dar. Ir tą su­kertam. Įstatom į vietą langelį ir puolam prie darbo.

Liutkevičienė buvo apskaičiavusi labai tiksliai. Bai­gus dengti, liko trys ar keturios skiedros.

-Ai, koks gražus stogas! Ai, kaip gražiai uždengta! - rypuoja nuo Sibiro išsisukusi eksfabrikantė. - Tai dabar aš jums, vaikeliai, sumokėsiu.

Senė išsitraukia iš užančio į seną nosinę sudėtus ir keliais mazgeliais surištus pinigus. Jie monetomis.

- Va, čia jūsų uždarbis.Mackiukas tuoj atmezga nosinę ir suskaičiuoja.

123

- Penki rubliai, - sako nudūręs žv ilgsnį.- Taigi, penki.- Buvo derėta dešim.- Ne, penki.Jeigu prieš mus stovėtų ne Liutkevičienė, o kas ki­

tas, paprasčiausiai prikultume. Paskui pakėlę už kojų iškratytume visus mums priklausančius skatikėlius. Bet senučiukės, kuri ryt ar poryt galbūt pakratys kojas, liesti nedrįstame. Pagarba žilam plaukui!

- Sakiau, kad špygą sumokės, - ištariu, kai išsi­daliname geltonas kapeikas.

- Na, aš tai senai raganai dar padarysiu. - kažką išties siaubingo pažada Mackiukas.

124

ėdžiu savo kampelyje už spintos ir žiūriu į Bridžitos Bardo paveikslą ant sienos. Graži merga. Bet man jos nereikia. Tegul eina sau su ta šukuosena ir ta krūtine. Iš tikrųjų, pa­

siutusiai didelė krūtinė. Oho! Ant jos galėtum visą kibirą kondensuoto pieno išlieti. O gal ir daugiau. Ir šiaip ji - nebjauri. Labai nebjauri. Šalia Bardo - bok­sininkas Danas Pozniakas. Niekada neišmoksiu šitaip boksuotis. Pozniakas taip greit ir taip gražiai sumuša savo priešininką, kad tas nė kojų sušilti nespėja. Bardo, Pozniakas, Žabotinskis... Va jie tai laimingi. Ir pinigų tikriausiai turi, ir po visokius užsienius pasivažinėja. Nei iš šio, nei iš to apninka mintis - ar aš laimingas? Greičiausiai taip. O kodėl turėčiau būti nelaimingas? Guzas kaktoje išnyko, apdaužytų šonų nebeskauda. Apatiniame spintelės kamputyje turiu pasislėpęs penkias dėžutes kondensuoto pieno, sienos plyšyje prie savo lovos - dvidešimt penkis rublius. Dar du penkiasdešimt kišenėje. Bet svarbiausia - Aliutė! Vos apie ją pagalvoju, iškart devintam danguj atsiduriu. Ir kažkodėl būtinai prisimenu tą dieną, kai pirmą kartąją rimtai pabučiavau. Ačiū Aldonui Trumpickui. Jeigu ne jis, to tikrai nebūtų buvę.

Atsitiko tai pernai rudenį. Rugsėjo pradžioje. Kažko

125

su Skumbinioku susiginčijau. Nepraustaburniu tuo, kuris, kai man vidurius buvo susukę, be mano leidi­mo su Aliute visą vakarą šoko. Iš pradžių kaip visada tik apsistumdėm. Bet galų gale vis tiek susimušėm. Oho! Kaip reikiant tada vienas kitam ausis apskaldėm. Kaip žinote, vyrukai mūsų mokykloje dažnai mušasi. Ir visada dėl nieko. Kad muštųsi dėl mergų ar kokios idėjos... Ne, dėl nieko mušasi. Vienas žodį pasako, kitas atsako dviem. Tada vienas kitą stumdyti prade­da. O paskui - pirmyn! Kumščius į darbą paleidžia. Įdomiausia, kad visi į tai žiūri ne kaip į muštynes, o kaip į savotišką sportą. Nurimus aistroms, skaičiuojami ir aptarinėjami smūgiai, gėrimasi apgaulingais judesiais. O pralaimėjusysis mūšį turi vos ne visą instruktažą išklausyti - kaip sugniaužti kumščius, kaip gintis, kaip laiku sureaguoti bei išsisukti ir kaip smūgiuoti. Mūsų klasėje muštis moka visi. Išskyrus galbūt mane. Nepatikėsite, bet muštis moka net mergiotės. Geriausiai tai daro Vida Šapokaitė. Ypač kojomis. Manau, kad ji net ne vieną bemiokėlį sutvarkytų. Šapokaitė ir Aliutę išmokė. Tai va. {krėčiau tada aš tam Skumbinui. Bet ir Skumbinas skolingas neliko. Be to, jis man fingalą įstatė. Vaikščioti su mėlyne paaky pas mus įprasta. Vienam užgyja, žiūrėk, jau kitas pasišviesdamas vaikšto. Toks gyvenimas.

Taigi pamato Aliutė mane pasipuošusį ir pradeda pamokslauti:

126

- Tau reikia daugiau sportuoti. Krosą rytais bėgi? Nebėgi. Mankštą darai? įtariu, kad nedarai. Ir daugiau pieno gerk. Kas geria pieną, tam muskulai auga. Bet svarbiausia, kad tu visai nemoki muštis.

- Nu ja... Iš kur žinai?- Mačiau, kaip tau sunku su Skumbinioku buvo.- Jis už mane aukštesnis.- Nesvarbu. Žodžiu, per porą savaičių privalai iš­

mokti.-Ką?- Muštis.- Sakei, šokti mokysimės...- Ir šokti. Bet paskui.- Tai kad trenerio neturiu.- Aš tavo treneris būsiu.Va, kokia yra Aliutė Šavalinskaitė! Ji mane ir

muštis, ir valsą šokti išmokys.Užlendame už mokyklos sandėlio, kuriame saugo­

mas sporto inventorius. Šičia daug vietos, o svarbiau­sia - niekas nematys.

- Visu pirma tau, Kazeli, reikia išmokti smūgiuoti kaire.

- Kaire aš normaliai smūgiuoju, - teisinuosi.- Smūgiuoji, bet nepataikai.- Nejaugi?- Iš dešimties ar dvylikos smūgių, skirtų Skumbi-

no nosiai sugurinti, tikslūs buvo gal tik du. O tu nuo

127

Skumbino gavai triskart daugiau.Aliutė iškelia delną ir liepia į jį smūgiuoti.- Įsivaizduok, kad tai ne mano delnas, o Skumbino

nosis...- Ne, geriau tegul būna Zario.Aliutė neprieštarauja, ir aš pradedu pliekti iš visų

jėgų.-Neatsidenk! Šonu stovėk!Atsistoju šonu.- Labai gerai. Labiau susilenk! Per kelius! Per ke­

lius! Judėk! Nestovėk kaip sušalęs!Kai bent kiek įkaistu, Aliutė atstato ir kitą delną.

Dabar smūgiuoju į abu. Tiek kaire, tiek dešine.- Puiku! Nuostabu! - giria mane trenerė. - O, taip!

Kalti reikia kaip plaktuku į priekalą! Staigiau! Staigiau!Aš jau beveik pavargęs. Bet stengiuosi kuo daugiau

kartų pataikyti į vieną ar kitą Aliutės delną.- Užteks. Dabar pasimokysim gintis. Privalai išmokti

išsisukti nuo kiekvieno Skumbino smūgio, supratai?- Zario, ne Skumbino.- Gerai. Zario. Žiūrėk, dabar aš smūgiuosiu, o tu

mikliai pasilenksi, - aiškina Aliutė. - Tik nepavėluok!- Pasistengsiu. O kuria ranka smūgiuosi?- Ar Skumbino šito klausi?- Zario, ne Skumbino.- Taigi. Zarys tuo labiau nepasakys.Iš pradžių ji žiebia dešine. Aš sureaguoju. Aliutės

128

kumštis prašvilpia pro mano kairę ausį, vos nepaliesda­mas Sabalio išpuoselėtos šukuosenos. Smūgis kaire kur kas staigesnis. Aš nevykusiai pasuku galvą ir gaunu į žandikaulį. Atsakančiai gaunu. Net dantys sužlega. Aliutė aikteli, rankomis užsidengia bumą, o aš nusiritu į varnalėšas.

- Kas čia dabar mušasi? - staiga išgirstu.Šakės! Trumpickas. Dabar tai bus.- Pasibučiuokit! Tučtuojau pasibučiuokit!Pasibučiuoti? Negali neklausyti. Juk dar tik rugsėjo

pradžia. Supyks už neklausymą. O tada tai jau iki pavasario akies neturės.

Na ir pasibučiuosim, jeigu jau taip reikia, sakau sau, lįsdamas iš varnalėšų. Kiek kartų? Vieną? Gerai, vieną. Bet ilgą. Prieinu, apkabinu savo mažąją trenerę, o mano kūnu pagaugai nubėga - mat Aliutė karšta kaip kotletas. Ir lūpos jos karštos. O karščiausia - krūtinė, prie kurios bučiuodamas niekaip negaliu neprisi­liesti. Tas ilgas, žinoma, visai neilgas. Kad būtų ilgas, tikriausiai irgi reikia treniruotis. Taigi išeina trumpas. Visai trumpučiukas. Bet jo užtenka, kad Aliutė lengvai sudejuotų ir susmuktų ant žemės.

- Kas jai? - Trumpickas, žinoma, nustėrsta.- Apalpo.- Kaip apalpo? Kodėl apalpo? Kas leido?- Patys juk matėt. Bum - ir apalpo. A... Man rodos,

ji dar pietų nevalgė...

129

- Ak, šit kaip?Trumpickas išsiima iš kišenės nosinę, priklaupia

prie gulinčios Aliutės ir pradeda vėduoti. Pirmą kartąjį matau nejuokais išsigandusį.

Netrukus Aliutė atsigauna ir atsistoja.- Kur aš buvau?- Už jūrelių, už marelių, mergele...Na štai - mokytojas Trumpickas vėl nusišypso.

Tada pasirausia kišenėse ir ištiesia man rublį.- Greičiau marš valgyklon ir pavalgykit!Rublį aš, žinoma, paimu. Negaliu nepaimti. Ką gali

žinoti? Gal tai vienintelė galimybė su Aliute papietauti?- Ačiū.- Skanaus!Vėliau mes dar nesyk treniravomės. Tik ne tose

varnalėšose, o Zarankos gurbe.Vėl žiūriu į gundančios Bridžitos Bardo nuotrauką

ant sienos. Ak, Bridžitėle! Slėpkis, gerai? Su savo grožiu ir su savo krūtine.

Bet gal užteks svajoti? Reikia pagaliau geografijos vadovėlį atsiversti. Tik prieš tai ko nors užkąsiu. Nu­ryju burnoje susikaupusias seiles ir einu į virtuvę.

130

okytojas Žardais sėdi priekyje, aš - jam už nugaros. Mudu plaukiame Šventosios upe. Baidare. Jis pats mane į šią iškylą pa­kvietė. Mokslo metų pabaigos proga. Net

nežinojau, kad Žarckus baidarę turi. Sulankstomą. Kai autobusu atvažiavome į Žaliąją, nuo kurios ir startavo­me, buvo jau gerokai po pietų. Baidarę mokytojas per penkias minutes surinko. Tarsi kokį žaisliuką. Man te­reikėjo tik ką nors palaikyti. Ir padėti iki vandens nunešti.

- Plauksim iki Mikierių, - sako mokytojas, kai mu­du pasileidžiame pasroviui. - Mikieriuose išlipsim į krantą, pasistatysim palapinę, laužą susikursim. Pernakvoję keliausim toliau. Iki pat Ukmergės. Ten sėsim į autobusą ir parbildėsim namo.

Mokytojas paaiškina, kaip irkluoti. Bet man ir aiškinti nereikia. Kažkada jau esu irklavęs. Tiesa, ne baidarę, o paprastą valtį.

- Irkluok ramiai. Jėgos čia beveik nereikia. Antraip pavargsi.

Taip, žinoma. Aš taip ir darau. Kartais užplaukiame ant seklumėlės. Arba mus sustabdo didesnis ar ma­žesnis slenkstis. Tada tenka išlipti ir rankomis baidarę persinešti.

- Nepavargai? - klausia mokytojas.

131

- Ne, - atsakau šnopuodamas.- O man rodos, kad pavargai.Mokytojas neklysta. Man jau diegia aukščiau al­

kūnių.- Sakiau, kad nesiplėšytum. Pailsėk, kurį laiką vie­

nas pairkluosiu.Netrukus sutinkame krante išdidžiai stovintį ilgakojį

paukštį.- Žiūrėk, Kaziuk! Gervė!- Matau. Kokia graži!Mes praplaukiame, o gervė pakyla, nuskrenda

keliasdešimt metrų į priekį ir vėl nutupia.- Dabar ji ilgai mus šitaip lydės, - sako mokytojas.- Kažin kodėl ji taip daro? - klausiu.- Geras tai ženklas.- Kodėl?- Jeigu gervė palydi, viskas bus gerai.Ir tikrai, laimę nešantis paukštis mus lydėjo net ke­

lis kilometrus.Niekad nemaniau, kad Šventoji tokia graži. Vienas

krantas vienoks, kitas kitoks. Vienas žemas ir žalias, ki­tas - aukštas ir smėlėtas. Vienur medžiai, kitur krūmai. O dar kitur - žalia sultinga žolė. Gali karvę ganyti.

- Pieną mėgsti? - klausia mokytojas.Apie ką jis čia dabar?- O, taip! Pienas man patinka. Labiausiai konden­

suotas.

132

- Kondensuotas nelabai sveika.Kažin, ką dabar veikia Aliutė? Man irgi reikėtų

įsigyti baidarę. Tada su Aliute plauktume. Mikieriuose palapinę pasistatytume...

- Mikieriai? - klausia mokytojas, kai sutinkame krante stovintį meškeriotoją.

- Ne, Mikieriai dar tolokai.Aliutei kelionės patinka. Pernai, kai važiavom į

Kauną, ji visą kelią džiaugsmu netvėrė. Kaip, beje, ir kitos mergiotės.

Netrukus vėl meškeriotoją sutinkam.- Ką gaudom? - klausia mokytojas.- Šapalus.- O Mikieriai toli?- Nelabai.Su meškeriotojais sunku bendrauti. Jie nemėgsta

burnos aušinti. Ypač jeigu kimba. Kažin, ar tuos šapalus jie su sliekais gaudo?

Pagaliau priplaukiam Mikierius. Krante pasistatom palapinę.

- Tu, Kaziuk, paieškok malkų, o aš nueisiu į kaimą pieno.

Pritempiu žabų, šakų, išvartų ir užkuriu laužą. Tada išsipjaunu žilvičio meškerykotį, prisirišu kiše­nėje turėtą valą. Gal kokį šapalą pavyks ištraukti? Prisikasęs sliekų netrukus užmetu meškerę. Tačiau niekas nekimba. Net plūdės nepajudina. Tie šapalai

133

tikriausiai jau miega. Paeinu tolėliau, kur, kaip man atrodo, turėtų ganytis žuvys, užmaunu naują slieką ir kiek įsibridęs užmetu. Griebia iš karto. Aš užkertu, bet, matyt, per daug atsilošiu ir netenku pusiausvyros. Žinoma, pūkšteliu į vandenį. Išlendu jau kitoje vietoje. Meškerės nepaleidžiu. Velniava. Šapalas greičiausiai seniai pabėgęs. Bet blogiausia, kad į tirštą dumblą klimpsta abi kojos. Žinau, kad tokiais atvejais negali­ma panikuoti, bet man būtent taip ir atsitinka. Kojos kaip medinės, rankos dreba, širdis daužosi. Reikėtų šauktis pagalbos, bet net prasižioti negaliu. Va, kaip lengva priburbuliuoti! Nejaugi? Nejaugi taip ir bus? O vanduo jau juosmenį siekia. Koks aš kvailys, kad Aliutei neparodžiau, kur slepiu savo pinigus. Tuos dvidešimt penkis rublius. Ir dar du penkiasdešimt, ku­riuos šykštuolė Liutkevičienė už darbą davė. Dabar nei pinigų, nei laikrodėlio. O kai nuvers Zarankos gurbą, tai ir visiškai amen. Aliute, žinai, ką aš tau noriu pa­sakyti... Tu manęs negirdi, bet aš tau noriu pasakyti...

- Kaziuk! Kabinkis! Nagi...Atsisuku - ogi mokytojas man kartį ištiesęs. Ilgą

kaip smilgą.- Kabinkis! Aš tave ištrauksiu.Po kelių minučių sėdžiu prie laužo ir dantimis

kalenu. Visa laimė, yra karšto pieno.- Tikriausiai tave tas šapalas įtraukė? - mokytojas

bando mane prajuokinti.

134

- Tikriausiai. O jūs iš kur tą kartį gavot?- Iš kaimo parsinešiau. Prie kelio buvo numesta.

Pagalvojau, prie vandens visaip gali būti... O jeigu Ka­ziukas netyčia įkris? Kaip gelbėsiu?

Juokauja mokytojas Žarckus ar rimtai kalba? Ne, tikriausiai nejuokauja.

Įlindęs į miegmaišį, ilgai neužmiegu.Akyse vis matau sparnais man mojančią gervę.Kitą dieną, vos grįžusį namo, mane pasitinka mama.- Kaziau, tavęs vėl ieško.-Kas?- Nagi ta, iš Vaikų kambario.- Kojai?- Baisi gėda... Sako, kad judu su Mackaus Tadu

Liutkevičienės sklepan įlindot ir viską išnešėt.- Ai, nesąmonė. Mes tik dvi dešras suvalgėm. Ku­

rias, beje, buvom užsidirbę.- Ir dar sakė, kad tave gali išvežti, nes jau antras

kartas.- Koks antras?- Sakė, kad pirmas kartas buvo tas Jataučio kra-

likas, o dabar tu jau va antrąsyk nusikaltai.- Nesąmonė! Nenusikaltau aš, mam!- Tikiu, vaikeli.

135

136

m

uliu ant šlapios žolės ir žiūriu į dangų. Au­sys dega, o galva skamba kaip puodynė. Ką tik gavau dešimt, penkiolika, o gal ir visus dvidešimt antausių. Jsivaizduokite tokį

vaizdelį. Aš stoviu vidury, jie - glaudžiai apsupę mane ratu. Skaldo man antausius ir kvatodami stumdo vienas pas kitą kaip kukurbezdalį. Priešintis ar bėgti neturiu teisės. Mat čia ne kokios nors muštynės, o privaloma apeiga, kitaip sakant, pataisos namų tradicija, neva jau bent kelis dešimtmečius gyvuojanti. Ji vadinama krikštynomis. O tradicijas reikia gerbt. Negaliu sakyti, kad esu primuštas negyvai. Kai kurie antausiai netgi buvo nelabai skaudūs, galima sakyti, švelnūs. Nieko, atsigausiu. Pagulėsiu keletą minučių ir atsigausiu.

Kaip matot, mane vis dėlto supakavo. Pats kaltas. Nereikėjo tada to pasiaiškinimo, kurį Vaikų kambario viršininkė sukūrė, pasirašyti. Ir nereikėjo su Mackiuku susidėti. Pamenat, kai jis Liutkevičienę pagąsdino, kad jai kažką padarys? Ir padarė. Iš to rūsio, kurio stogelį lopėme, vieną naktį visas gėrybes ištarabanijo. Nebūtų čigono vaikas. Mackiukas išnešė sveiką kailį, nes jam pirmas kartas, o aš - sėdau. Toji Vaikų kambario viršininkė netgi atsiprašinėjo - neva ji visai nenorėjusi manęs ištremti, nes charakteristika gera, bet prokuroras

137

užprotestavęs. Girdi, jau antras kartas. Jau sistema. O kad nebūtų trečio, tegul pasėdi Tilindis kolonijoj porą metelių. Kaip jums patinka? Man tai visai nepatinka. Juk šičia absoliuti anarchija. Atsivežiau dvi dėžutes kondensuoto pieno, tai konfiskavo. Negalima! Klau­siu, kodėl negalima. Nepriklauso, išgirstu atsakymą. Vidaus gyvenimo taisyklių neskaitei? Kas čia ir būtų, jeigu visi kondensuotu pienu maitintųsi? Štai šitaip.

Toks ilgšis Igoris (mudviejų lovos greta) vieną kartą prieina prie manęs ir tyliai pasako, kad organizuojamas pabėgimas. Bėga maždaug pusė kolonijos.

- Kas iš to? - sakau. - Vis tiek sugaus.- Būna, kad ir nesugauna.- Bėgsi?- Nežinau.Kažkada skaičiau apie kinų išminčių Konfucijų. Jis

yra pasakęs: jeigu yra galimybė pabėgti - bėk! Bet šičia tikriausiai ne tas atvejis.

- Kada žinosi?- Nežinau.- Privalai pasakyti iki vakarienės.Nusprendžiu nebėgti. Juk aš kolonijoj tik trečia

savaitė. Reikia bent kojas apšilti. O paskui matysim.Į valgyklą visada ateinu gurgiančiu pilvu. Valgyt

lyg ir normaliai duoda, bet visą laiką būni pusiau al­kanas. Gal dėl to, kad bet kada užsimanęs pats negali pasiimti? Juk ne namie esi. Vakarienei bulvių košė ir

138

viena kepta žuvytė. Bulvių košė man patinka. Ir žuvį mėgstu. Atsisėdu prie skaniai kvepiančio valgio, o priešais mane sėdintis dilba prisitraukia mano dubenėlį ir riebiai atsikrenkštęs įspjauna. Aha, suprantu! Čia už tai, kad prie bėglių neprisidedu. Pasakau ačiū, paimu dubenėlį ir užvožiu tam dilbai ant galvos. Nesitikėjęs, kad bus uždėta tokia kepurė, dilba sėdi kaip į kelnes pridėjęs. O aš išeinu iš valgyklos. Su manim trumpa kalba.

Man tas dilba nekeršija. Tikriausiai nenori triukšmo prieš pat pabėgimą.

O aš pirmą kartą gaunu karcerio.Anarchija (taip vadinamas pabėgimas) nepavyksta.

Pusė bėglių kitą dieną grįžta. Alkani ir sušalę. Liku­siuosius kolonijos valdžia susemia Naujosios Vilnios geležinkelio stoty. Žinoma, visų laukia karceris.

- Kodėl tave čia atgrūdo? - klausia Igoris. - Tu, man rodos, normalus.

Kai pasakau savo nuodėmes, Igoris tik nusikvatoja.- O ką, tu nenormalus? - klausiu.- Žinoma, kad nenormalus. Kad ir kur būčiau, man

vis norisi ką nors nukosėti. Kad ir menkiausią šūdą.- Tai tu turi ligą, - sakau jam.- Ir man taip atrodo, - pripažįsta Igoris.- Kleptomanija. Šitaip vadinasi tavo liga.- Pirmąkart girdžiu. Ji išgydoma?- Greičiausiai ne.

139

- Manai, kad nėra jokių vaistų?- Kam tie vaistai? Šičia ir be vaistų pasitaisysi.- Neblūdyk! Šičia man dar labiau visko norisi.Dar po savaitės gaunu laišką. Nuo Aliutės. Pagaliau!

Pagaliau man nušvinta dangus. Neįtikėtina, bet Aliutė rašo, kad aš greitai būsiu namie. Kad mane paleis. Mat aš pasodintas visai nekaltai. (Va, kaip? Įdomu, ar gausiu kompensaciją?) Mokytojas Žarckus nuėjo į miliciją ir paprašė, kad jam parodytų mano bylą. Kitam jie būtų špygą atkišę, bet Žarckui neišdrįso. Žarckus - miestelio garbės pilietis. Tai va. Ir Žarckus išsiaiškino, kad toji Vaikų kambario viršininkė viską sufabrikavo. Reikėjo planą įvykdyti. Jie ten gauna tokius planus - kiek vaikų į koloniją pasiųsti. Be to, turguje įkliuvo Mackiukas. Jį tiesiog už rankos nutvėrė. Tada jis viską prisipažino. Mackiukas nuolat vagiliavo. Todėl ir pinigų turėjo. Pasirodo, jis ir Jataučio šinšilą pavogė ir naktį atnešęs mūsų trisienyje uždarė. Kad man pakenktų. Tai va. Vaikų kambario viršininkė nubausta, mane išleis, o kolonijoj atsidurs Mackiukas...

Ką gi, ištariu mintyse, mielai jam užleisiu savo lovą.

140

m

ackiukas pasirodo gal po savaitės. Tylus, susigūžęs ir išsigandęs.- Kaip čia tau? - klausia.- Normaliai.

- Girdėjau, tave išleidžia?- Kol išleis, dar ne viena diena praeis. Dar tik doku­

mentus ruošia. O kas Burbišky?- Tas pats velnias.- Kiek tau davė?- Porą metų. Ai, atbusiu ir mausiu kur nors.-Kur?- Bet kur. Tik ne į Burbiškį. O kas čia vierchą laiko?- Kauniečiai. Jų dauguma.Kitą dieną Mackiukas susimušė ir iškart gavo karce­

rio. Pusantros paros. Karceris - tai atskiras kambarys, kuriame būni vienas. Ir be viršutinių drabužių. Tikriau­siai, kad negalvotum apie jokį pabėgimą, nepaisant grotų už lango ir keliomis spynomis užrakintų geležimi kaustytų durų. Bet ne tik dėl to. Be viršutinių drabužių labai ne­malonu - esi nei nuogas, nei apsirengęs. Valgyt gauni tik duonos ir vandens. Vakare tau atneša čiužinį ir patalynę.

Išleistas iš karcerio, Mackiukas tiesiai pas mane atbėga. Jis dar labiau sulysęs, dar labiau išbalęs. Ir su fingalais paakiuos.

141

- Seni, gal turi ką? Jėzau, žarna žarną ryja!Kadangi esu reabilituotas, mane išleidžia už zo­

nos ribų. Pasivaikščioti arba į parduotuvę. Arba pameškerioti. Už gero puskilometrio yra gražus ežeriukas. Kartais ten neblogai kimba. Taip, žinoma, maisto aš turiu. Ir lašinių, ir dešros, ir duonos, ir sausainių. Netgi šokoladinių saldainių. Ir dar...

- Alkanas esi? Valgyt nori?- Dar klausi.Maitinti jo neskubu. Man kažkodėl rūpi Mackiuką

paerzinti.- O koks velnias į karcerį nunešė?- Ir tave būtų nunešęs.- Tai ką gi tokio padarei?- Nieko. Vakare, kai atsigulėm, jie pripuolė prie

mano lovos ir nutraukė nuo manęs kaldrą. O vie­nas, toks su ūsiukais, ir sako: „Dabar parodysi savo pimpelį!“ „Kokį dar pimpelį?“ - klausiu. „Nusimauk triusikus! Lietuviškai nesupranti?“ A, suprantu supran­tu. Gerai, sakau, parodysiu. Išlipu iš lovos ir mosteliu jam tiesiai į ūsus. Tas ir išsitiesia ant grindų. Na ir pra­sideda. Užverda tokios muštynės... Jie mane tikriausiai būtų negyvai užplumpinę, bet atbėgo auklėtojas.

Mackiukas pasakoja, o aš mintyse slaptą planą rezgu.

- Tau pasisekė, - sakau jam.- Kas pasisekė?

142

- Kad gyvas likai.- Žinau.- Tai va. Ta proga tave kai kuo pavaišinsiu. Tu ke­

lintam kambary įsikūręs?- Trečiam.- Gerai. Tik nubėgsiu parduotuvėn. Sviesto nupirk­

siu. O tu manęs lauk...Dumiu į savo kambarį. Apatinėje mano spintelės

lentynėlėje - konservų dėžutė su sliekais, kurių vakar kaip tyčia prisikasiau. Išrenku pačius storiausius. Po kranu nuplaunu ir nušikdinu. Tada smulkiai supjaus­tau. Imu riekę batono, užtepu sviesto, o ant jo dedu sliekienos faršą. Pabarstau druska. Iš viso padarau net tris sumuštinius. Suvynioju į laikraštį ir bėgu pas Mackiuką. Tas manęs koridoriuj laukia.

- Einam kur, kad niekas nematytų, - sako Mac- kiukas. - Ten visa gauja. Atims.

(šitaisom ant palangės koridoriaus gale. Puiki vietelė.

- Ką čia turi? - nekantrauja Mackiukas.- Sumuštiniai.- Su dešra?- Su ikrais.- Kokiais dar ikrais?- Raudonais lašišų ikrais. Čia delikatesas. Argi nesi

valgęs?- Neprisimenu. O tu iš kur gavai?

143

- Teta atvežė. Ji Vilniuj centriniam gastronome dirba. Ten šitų ikrų kartais išmeta. Dažniausiai prieš šventes.

- Tikriausiai brangūs?- Nepigūs. Penkiasdešimt gramų, regis, dešimt rub­

lių kainuoja.Mackiukas išsižioja ir krimst pusę sumuštinio. Nu­

ryja nė nekramtęs. Paskui ir kitą pusę bumon susigrūda.- Na, kaip? - klausiu.- Uhm... Skanu.- O ką aš tau sakiau? Delikatesas. Man irgi ikrai

patinka.- Tai imk vieną!- Ne, aš sotus. Čia viskas tau.Mackiukas net springdamas viską suryja. Ir trupi­

nius nuo palangės surenka.Na štai. Dabar mes atsiskaitę. Dabar mes kvit.

Žiauru? Galbūt. Bet tiesa ir teisingumas - virš visko. Ir nesiginčykit.

Kitą dieną, gerokai po pietų, mane pagaliau išleidžia į namus.

144

ėdžiu autobuse, kuris mane veža į Vilnių. Nebe kažin kas ir lieka duobėtu keliu kratytis. Tolu­moje, matau, boluoja sostinės mūrai. Lygiai du mėnesius tame beprotnamyje išbuvau. Vasaros

jau beveik nebelikę. Kažin, ką veikia Aliutė? Aišku, naujiems mokslo metams ruošiasi. Ar ji žino, kad sugrįžtu? Kad sugrįžtu, žino. Tik nežino, kad šiandien. Ko gero, bus nugriautas Zarankos gurbas. O aš dar valso neišmokau. Ačiū Dievui, suspėjau patefoną išsinešti. Ir kondensuotą pieną. Ta melioracija iš eilės viską šluoja ir pavardės neklausia. Kolonijoj parašiau septyniolika eilėraščių. Namie dar kelias dešimtis turiu. Parvažiavęs visus gražiai perrašysiu į naują sąsiuvinį ir parodysiu Žarckui. Kažin, kiek reikia parašyti, kad galėtum knygą išleisti? Tikriausiai kokį šimtą. Ne mažiau. Bet ką aš čia apie knygą? Dar anksti apie ją svajoti. Ačiū Dievui, kad viskas gerai baigėsi. Kad galėsiu grįžti į savo klasę.

- Vokzal! - šūkteli vairuotojas rusiškai.Vilniuj beveik visi rusiškai šneka. Burbišky irgi keli

rusai gyvena. Bet jie lietuviškai moka.Išlipu. Susirandu trisdešimt antrą aikštelę. Molėtų

kryptis. Autobusas į Uteną išvyksta už geros valan­dos. Gal suspėčiau į Gedimino pilį įlipti? Vargu. Ta pilis tikriausiai nearti. O mano rankoje - lagaminas.

145

Be to, galiu pasiklysti. Va, netoliese ledais prekiauja! Šimtas metų, kaip ledų nevalgiau, pagalvoju. Kišenėje kaip tik turiu penkiolika kapeikų. Nusiperku rudų - šokoladinių. Prieina apsiblausęs vaikėzas.

- Daj piatj kapejek!Daj... Daj... Iš ko gi daj, jei mano varganoj piniginėj

tik du rubliai? Kaip tik bilietui.- Nietu, - atsakau jam irgi rusiškai.Nuošalioje vietoje, kur nedaug žmonių, pama­

tau suklypusį suoliuką. Nueinu ir atsisėdu. Ir pasi­mėgaudamas valgau ledus. Kąsdamas po mažai ir iš visų kraštų vienodai. Pasižiūriu į laikrodį - liko penkiasdešimt minučių. Staiga pajuntu smūgį. Į galvą. Suoliukas pakrypsta, o aš plojuosiu veidu į žemę.

- Što s toboj, malčik?Atsimerkiu. Į mane žiūri moteriškė. Labai panaši į

Jasackienę.-A, ničievo... Ūpai ja...- Ūpai? Nu tak vstavaj i uchodi! Liežatj zdies mel­

žia. Zdies vokzal.-Charašo... Idu...- Tiebie pamoč?- Nie nado.Galva sukasi, bet šiaip taip atsistoju. Toji moteriškė

nueina. Dairausi. Ledų likutis - ant žemės ir juo mėgaujasi keli žvirbliai. O kur lagaminas? Antai jis! Po krūmu. Atsegtas. Žiūriu, ar viskas vietoje. Regis,

T4€

taip. Ačiū Dievui, mano daiktai visi. Staiga atsitokėju - o piniginė? Čiupt už kišenės - piniginės nėra. Ir laikrodžio ant kairės rankos riešo. Dar kartą tikrinu vi­sas kišenes, po suoliuku dairausi. Pašvilpk. Nėra. Mane apvogė. Be to, dar ir galvą praskėlė. O, Dievulėliau... Kaipgi namo parvažiuosiu? Ir apskritai - ką daryti? J miliciją eiti? Pradės tardyti. Pradės visokius protoko­lus rašinėti. Gali net į areštinę pasodinti. Viską jie gali. Ne, į miliciją neisiu. Nosine apsišluostau deginančią žaizdą viršugalvyje, lagamine susirandu beretę ir at­sargiai užsimaukšlinu. Pasėdėjęs ir bent kiek atsigavęs, einu į trisdešint antrą aikštelę. Autobusas jau stovi. VILNIUS-ROKIŠKIS. Per Molėtus, Uteną, Svėdasus. Jis man tinka. Bet kas iš to? Juk neturiu. Nei bilieto, nei pinigų. Į autobusą lipa paskutiniai keleiviai. Dar minutė, kita, ir išvažiuos. Prieinu prie durų.

- Kur, berniuk, važiuoji? - klausia konduktorė.- {Uteną.- Bilietą turi?-Ne...- Rublis penkiasdešimt aštuonios.Tyliu.- Ko stovi kaip pabučiuotas? Lipk!Įlipu ir sustoju.- Tai ko gi dabar sustojai?Pasakau, kas man nutiko ir kad esu plikas kaip til­

vikas. Iš pradžių konduktorė išsprogina akis, paskui

147

nužvelgia mane nuo galvos iki kojų. Tada užjaučiamai palinksi galva ir tyliai ištaria:

- Gerai, tilvike. Ką gi su tavim daryti? Eik į auto­buso galą.

Utenoje atsiduriu jau sutemus. Nebaisu. Juk aš be­veik namie. Tačiau paskutinis autobusas į Burbiškį se­niai išvažiavęs. Pagaliau aš juk „tilvikas". Belieka tik pėsčiomis keliauti. Aštuoniolika kilometrų. Menknie­kis. Vieni juokai. Kai eini į namus, tai tikrai nėra daug. Suspaudžiu lagamino rankeną ir įjungiu trečią bėgį.

148

an pasiseka - iki Kaliekių nuvažiuoju pake­leivingu sunkvežimiu. Likusį kelią nueinu kone sportiniu žingsneliu. Pailsėti sustoju tik Žaliojoj ir Debeikiuos.

Burbiškį pasiekiu gerokai po vidurnakčio. Dar iš tolo pamatau žiburį. Jasackienės lange. Koji dabar ne­miega? Aišku, ko. Valdukas iš kariuomenės grįžo. Juk sakė, kad šią vasarą grįš. Jau to savo Valduko ji laukia kaip kažin ko. Baisiai norėtų, kad grįžęs jis apsižiūrėtų ir ilgai nelaukęs sau žmoną išsirinktų. Jasackienė jau beveik jam ir nužiūrėjusi. Lukošiūnaitę Danutę. Aukšta, liekna. Ir pažiūrėti graži. Net labai graži. O svarbiausia - darbininkė. Darbšti. Tik va - kaip jai Valdukas? Na, už Danutę jis gal kiek ir žemesnis. Bet toks buvo prieš kariuomenę. Dabar bus tikrai gerokai aukštyn pasistiebęs. Taigi neturėtų jai nepatikti. Šitaip dar pavasarį kalbėjo Jasackienė.

Tačiau įžengęs į Jasackienės kiemą, suprantu, kad joks Valdukas negrįžęs. Kad namai tušti. O greit ir Jasackienę prie tvarto ant žemės gulinčią aptinku. Man net kojas pakerta.

- Kas jums, dėdien? - klausiu.Jasackienė kažką sumarmaliuoja ir vėl tyli. Tai bent

dienelė! Vieni nuotykiai. Ką daryti? Nutempiu aš ją vi­

149

dun, paguldau į lovą. Bandau išklausti bent vieną žodį. Veltui. Išverdu arbatos, nes moteriškė šalta kaip ledas. Paragavusi karšto gėrimo, ji pagaliau atkunta.

- Gal jus kas užpuolė? Gal primušė? - klausiu.- Ne, - tyliai ištaria Jasackienė.- O tai kas atsitiko?- Tikriausiai priepuolį gavau. Tikriausiai buvo su­

stojusi širdis.- O tai ko?Iš pradžių ji muistosi, nenori sakyti, bet pagaliau

prabyla.- Aš gi laišką gavau. Nuo Valduko.- Ir dėl to reikėjo apalpti?- Kaipgi ne? Laukiau laukiau, o jis neparvažiuos.

Neparvažiuos Valdukas. Jis virštamybiniu, ar kaip ten, pasiliko, - Jasackienės akys staiga sudrėksta nuo ašarų.

-A, tai, vadinas, jam kariuomenė labai patiko... Gal jis ten ir kokį laipsnį užsitarnavo?

- Kokį laipsnį? Apsiženijo varliūzas...- O tai ko jūs jaudinatės? Ten ar čia - vis tiek būtų

apsiženijęs.- Tai kad žmona ruskela. Tatjana, ar koks ten jos

vardas...- Tos tatjanos, dėdien, būna labai geros žmonos,

- paaiškinu, tarsi būčiau šimtą kartų vedęs ir tiek pat kartų išsiskyręs.

- O tu gi iš kur žinai?

150

- Mokytojas Trumpickas sakė.- O tas tai jau viską žino.Žino, kaipgi. Jis mums geografiją dėsto. Apie sveti­

mus kraštus, apie tautų draugystę...- Gal jums, dėdien, daktaro reikia? - klausiu.- Dėkui, nereikia, - purto galvą Jasackienė, - jau

atsigavau. O kaip tu čia atsiradai?- Aš ką tik iš Vilniaus. Burbiškio autobusan

pavėlavau, tai pėsčias parkulniavau.- Ir gerai padarei. Girdėjau, kad tave nekaltai buvo

paėmę.- Taigi. Nekaltai. Todėl ir paleido.- Eik! Eik, Kaziuk, namo! Dabar aš jau ir viena ap­

sieisiu.Kitos dienos pavakarę Jasackienė pas mus su

dviračiu atsistumia.- Čia tau, Kaziuk.- Dviratis? - klausiu apstulbęs.- Niaugi. Imk ir važinėkis į sveikatą! Imk imk!

Valdukas vis tiek nevažinės, o man jo nereikia. Dviračiu aš net važiuot nemoku.

- Jūs, dėdien, gal juokaujat?- Nejuokauju. Dėkui tau, vaikeli, kad mane išgel­

bėjai. Jeigu ne tu, toj patvartėj ir numirusi būčiau.Jasackienei dėkoju, lankstausi. Ak, gal net ir ranką

derėtų tai Valduko motinai pabučiuoti - šitokia dovana! O mama, žinoma, samprotauja, kad iš svetimo žmogaus

151

paimti brangią dovaną, o šiuo atveju ji tokia ir yra, bai­si gėda - tarsi kokie varguoliai būtume. Tačiau atneša chrustų (kaip gerai, kad vakar visų nesuvalgiau!), sodina viešnią prie stalo ir jiedvi pradeda šnekučiuotis. Apie jos sūnų Valdą, kuris Rusijoj vedė Tatjaną, ir kas dabar bus.

Tą patį vakarą, visą valandą blizginęs naująjį dviratį, atminu pas Aliutę. Su ką tik už trisdešimt rublių nupirktu laikrodėliu švarko kišenėje.

Kieme Šavalinskas tuntinėja.- Pas Aliutę? - klausia.-Aha.- Išvažiavo.-Kur?- Su Zarioku.Išvažiavo? Su Zariu? Negali būti!- Motoriniu? - stengiuosi neparodyti savo susijau­

dinimo.- Kokiu dar motoriniu? Zarys loterijoj motociklą

išlošė. Nežinojai?-„Javą“?- O kaipgi! Tą, su priekaba.Išlošė. Vis dėlto išlošė. Na, ir tegu. Man negaila.- Ar kur toliau išvažiavo?- Kur jie tau toliau išvažiuos? Alyziokas gi ir teisių

neturi. Jie čia, vietoj, važinėjasi. Tuoj turėtų sugrįžti. Jeigu nesiskubini, jeigu turi laiko, gali palaukti, - sako Aliutės Šavalinskaitės tėvas.

Taip, žinoma. Laiko aš turiu. Todėl pastatau prie sienos dviratį, atsisėdu ant suoliuko ir pradedu laukti.

153

154

DVIRAČIU - Į PIRMĄJĄ MEILĘ!Jau kelios skaitytojų kartos gyvena su Vytauto Račicko

knygomis. Ne tik gyvena, bet ir auga. Įsijausdamos į veikėjų rūpesčius, nuoskaudas, džiaugsmus. Vytautas Račickas dar apysaka „Zuika padūkėlis“ (1985) lietuvių literatūroje atvėrė vartus į berniuko, paauglio sudėtingą, netgi komplikuotą pasaulėjautą. O galima pasakyti ir taip: šio rašytojo kny­gose dažnas skaitytojas atpažįsta save, randa jam nesvetimų gyv enimo epizodų, savojo mąstymo atplaišų. Taigi gal ir dėl to esame prilipę prie Vytauto Račicko kūrinių lyg bitės prie medaus. Medaus, kuris ne tik gardus, bet ir gydo.

Apysaka „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ taip pat mums labai svarbi, reikšminga. Tiesą sakant, į žodį „mums“ įeina ir dvylikamečiai, ir aštuoniolikmečiai, ir šešiasdešimtmečiai - amžius nesvarbu. Vaikai, paaugliai skaitydami stebėsis, džiaugsis ir liūdės, mąstys ir spėlios. Suaugusieji kur kas rimčiau medituodami žavėsis atskirais epizodais, galbūt net atskirais sakiniais - kad pajustų šios istorijos žavesį, jos gražią visumą.

Kas gi dedasi šioje knygoje? Keturiolikmetis Kazys Tilindis turi seną, surūdijusį dviratį buktuotais ratais, todėl norėtų naujo. Kaip jį įsigyti? Iš kur pinigų gauti? Išeitis viena - pačiam užsidirbti. Berniukas darbštus, sumanus ir išradingas - jis parsisamdo daržus ravėti, malkas kirsti - nevengia bet kokių darbų, kad pinigų prasimanytų. Jam šauna į galvą net sliekus paežerėj pardavinėti, net už pinigus juos... valgyti. Kad galėtų nusipirkti naują gražų dviratį? Ne tik. Jis yra įsimylėjęs bendraklasę Aliutę Šavalinskaitę

155

ir norėtų jai padovanoti laikrodėlį. Iš čia atsiranda ir in­triga, ir konfliktas, nes yra ir daugiau berniukų, kuriems toji Aliutė patinka. O kas, jeigu kiti važinėjasi kur kas ge­resniais dviračiais? O jeigu motoriniais? O kiek vyresnis gal ir motociklą turi?

Apie rimtus, netgi dramatiškus dalykus Vytautas Račickas moka pasakoti žaismingai, linksmai, gal net ironiškai ar autoironiškai. Tai jis paliudijo ir garsiąja „Šlepete“ (1996). O kaip kitaip? Juk komizmas ir tragizmas - tarsi broliai dvy­niai. Štai ir Aliutė moko Kazį ne tik valsą šokti, bet ir muštis, apsiginti. Jųdviejų draugystės žydėjimo akimirkos labai šviesios, o autorius į viską žvelgia su šypsena, linksmai.

Kazys Tilindis - įdomus keturiolikmetis. Jis atidžiai stebi ir, sąmoningai to tarsi nesiekdamas, daug pamato: kas vyksta mokykloje, namie, Zarankos gurbe, kirpykloje, universalinėje parduotuvėje, vaikų pataisos namuose. Tačiau jis regi ne tik žemę po kojomis, bet ir dangų - šie vaizdai ar tik atskiros detalės labai lakoniškai charakterizuoja Kazį Tilindį kaip galvotą, gražios sielos žmogų. Jis skaito knygas, sunkiu savo gyvenimo metu prisimena net Konfucijų. Kazys ir eilėraščius rašo. Mes įsivaizduojame šį apysakos veikėją kaip žmogų, kuris ateity galėtų būti puikus rašytojas: moka stebėti ir stebėtis, išgirsti, jautriai reaguoja ne tik į savo, bet ir į kitų nelaimes, moka pasakoti taip, kad mums atrodo, tarsi ir mes kartu su juo dalyvaujame visuose tuose įvykiuose.

Veiksmas vyksta anuo - sovietiniu - metu. Dabartiniams paaugliams daug kas gali atrodyti kaip tolima ir nelabai su­prantama tikrovė. Bet autorius, sakytum, įsodina skaitytoją į savotišką laiko mašiną ir būtasis laikas staiga tampa esą-

muoju - vos ne pusės amžiaus praeitis pavaizduojama labai įtikinamai ir patraukliai.

Mane labai sužavėjo apysakos pabaiga. Kazys vaikų pataisos namuose atsiduria iš esmės už nieką. (Suaugusieji ne visada sugeba vaikus apsaugoti nuo neteisybių.) Bet au­toritetingo mokytojo dėka tiesos žodis išgirstamas - koloni­jos auklėtinis išteisinamas ir vėlai vakare autobusu grįžta į Uteną. Dar keliolika kilometrų iki namų pėsčiomis. O jam, nepaisant visko, smagu. Dėl įvairių priežasčių. Juk būdamas kolonijoje gavo Aliutės laišką su itin geromis žiniomis, o savo vietą pataisos namuose netikėtai užleido Tadui Mackui, su kuriuo seniai ketino atsiskaityti. Ši jausena lyg ant sparnų neša paauglį prie mylimos mergaitės. Ir... Kas atsitinka? Va čia privalau sustoti. Paskutiniai knygos puslapiai tegul būna paslaptis. Tačiau jokia paslaptis, kad Vytautas Račickas šiuo kūriniu dar kartą įrodė gebantis įtikinamai, patraukliai, psichologiškai motyvuotai kalbėti apie paauglių gyvenimo sudėtingumus. Ir ne tik paauglių. Ryškūs ir suaugusiųjų paveikslai. Visų pirma - mokytojų Trumpicko bei Žarckaus. Įsimena epizodiniai personažai - armijoje tarnaujančio Val­do mama, senutė Liutkevičienė.

Žinoma, norėtųsi cituoti gražiausius sakinius, žavėtis at­skirais epizodais, kai kurias scenas aptarinėti kaip galimo fil­mo ar spektaklio fragmentus, bet tokiu atveju tektų perrašyti bene pusę knygos - toks gražus, toks savitas šio seniai vaikų pamėgto rašytojo stilius.

Įsivaizduoju: išeina apysaka „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ ir puola prie jos mokytojai - kad pasidžiaugtų kartu su savo mokiniais, čiumpa tėvai, panūdę

* 7

grįžti į savo vaikystę. Tačiau pirmučiausiai prie knygos turbūt lekia dvylikmečiai, septyniolikmečiai. Ir skaito. Ne tik šypsodamiesi, ne tik pakrizendami, bet ir šiek tiek padūsaudami - kitaip tariant, susikaupę. Tačiau tikrai lai­mingi. Juk rankose - jų mylimo rašytojo knyga. Ir ji veža!

Stepas Eitminavičius

Račickas, VytautasRa 41 Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais: apysaka / Vytautas Račickas; (iliustravo Lina Bastienė). - Vilnius: V. Račickas, 2014. 160 p.: iliustr.

ISBN 978 609-408-505-5

Ši knyga skirta paaugliams, jaunimui. Rašytojas vėl sugrįžta į savo moksleiviškus metus ir stebi „Vienoje pavasario istorijoje“ (2012) sukurtų personažų - Kaziuko Tilindžio ir Aliutės Šavalinskaitės - gyvenimo kelią, daugiausiai dėmesio skirdamas būtent paauglių kasdienybei, jų jausmams ir išgyvenimams. Ne mažiau patrauklūs pedagogų - Aldono Trumpicko ir Algirdo Žarckaus - paveikslai, jų neformalūs santykiai su bręstančiu jau­nimu. Pirmosios meilės istorija papasakota šiam autoriui būdingu stiliu­mi - žaismingai ir, be abejo, linksmai. Humoro ir neįtikėtinų situacijų šičia tikrai netrūksta. Vaizduodamas savo herojaus vidinį pasaulį, paaugliškus džiaugsmus ir nuoskaudas, autorius, be kita ko, siekia parodyti, kaip neat­sakingai anuometinės valdžios institucijos galėjo elgtis sujaunu žmogumi.

UDK 821.172-93

Vytautas RAČICKAS

AŠ, DVIRATIS, PIRMOJI MEILĖ

IR SUMUŠTINIAI SU SLIEKAIS Apysaka

Redaktorė Gražina Stankevičienė Dailininkė Lina Bastienė

Išleido Vytautas Račickas, Giedros g. 35, LT-10234 Vilnius, tel. 231 79 96. EI. p.: zuika32@gmail.com Intemetinė svetainė www.personazuparkas.lt www.racickas.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplink­

kelis 24, LT-48184 Kaunas

n i