Vytautas.kazlauskas. .Svajone.neturi.ribu.2003.LT

7/23/2019 Vytautas.kazlauskas. .Svajone.neturi.ribu.2003.LT

http://slidepdf.com/reader/full/vytautaskazlauskas-svajoneneturiribu2003lt 1/228

SVAJONĖ NtTURJ

RJBU





VYTAUTAS KAZLAUSKAS

SVAJONENETURI

RIBŲROMANAS

VILNIUS 2003



UDK 888,2-3Ka687

ISBN 9986-695-14-7 © Vytautas Kazlauskas



Temo labai iš lėto. Galbūt todėl, kad buvo mėnulio pilnatis. Mėnulis pasirodė baugščiai, nedrąsiai. Jisžinojo, kad atėjo jo valanda, jo laikas. Jis didžiavosi savo energetine galia. Vargas chirurgui, jeigu tuo metudarytų operaciją - sunku būtų kraują sustabdyti. Mė

nulis net jūros vandenis kelia aukštyn.Mėnulis - tai šviesa. Blanki, nes padavimai skelbia,kad ten mirusių dvasios gyvena, indėnai ten kai kadamato laužus. Prie degančios ugnies ten jų protėvių dvasios sėdi. Paslaptingas Mėnulis, paslaptinga galia. Taipmąstė rudakė mergina, pro atdarą langą žiūrėdama jtolį. Jos akys degė laime - į širdį beldėsi didelė meilė. Jipasitaisė kaštoninius plaukus, truputį atleido sijono segtuką. Palaidinėje, kurią ji vilkėjo,viena kitą papildė žalia, mėlyna ir gelsva spalvos. Baltai spalvai beveik neliko vietos. O vis tik ji buvo.

3



Ar Jūs esate kada nors matę, kaip išsirengia jaunystės grožis? Mergaitė, kuri šią naktį taps moterimi.Ji to nežino, tačiau tikisi, o gal... Nori persirengti, apsi

vilkti baltą suknutę, kuri atstotų naktinius marškinius.Ji be liemenėlio. Užsimiršus, net nežino, kokia žiūronų galia.

Merginą stebi net keli vyriškiai. Jie taip pat džiaugiasi jos jaunyste. Mergaitė -kaip kambario gėlė, kaippapūgėlė, čiauškianti narvelyje. Labai labai neskubėdama ji rengiasi. Mojuoja rankomis lyg gulbė. Judesiaigrakštūs.

Ji ką tik baigė studijas universitete. Kas žino, kur jos vėjas ją nuneš. Siela trokšta skrydžio. Ji - drugelis.Taip senovės graikai sielą ir vadino.

Ant rašomojo stalo rėmeliuose tėvų nuotrauka.Abu pasipuošę, atrodo šventiškai. Turi dukrą ir sūnų.Motina prekiauja kosmetika. Turi daug parduotuvių,

jos interesai platūs. Daug keliauja po pasaulį. Tėvas -garsus gydytojas. Puikus plastinės chirurgijos žinovas.Jie abu ramūs dėl dukros - nupirko jai butą. O kai ištekės, - nupirks ir namą.

Tačiau motinos širdis visagalė. Kažką jaučia ir tainėra džiaugsmas. “Skriskite, paukščiai, į namus”, - mąsto jos širdis. Ji nori apkabinti dukrą. Jai reikia ramybės.Tyliai kartoja dukros vardą: ’’Karina, būk laiminga”. No

ri, kad dukra ištekėtų, susirastų draugą. Abu trokštaanūkų, nes tik šitaip kraujas teka. Iš kartos į kartą, išminties į mintį, iš epochos į epochą.

Tuo metu Karina girdi beldimą į duris. Jaunystėsžavesio paradas baigėsi. Užsimetė chalatą, paslėpėstangrias krūtis, papurtė galvą, nusišypsojo ir, nieko ne-

4



klausdama, atidarė duris. Įėjo ne Jis. Jaunystė tokianerūpestinga, ypač meilės geisme.

Tai buvo dvidešimt trejų metų vyriškis. Siaura kakta,

primerktų akių, smaila nosim, plačiomis lūpomis. Priminė paukštį, galbūt vanagą. Jo akyse spindėjo pagarba.

- Aš Tave mačiau pro langą. Nuoga tu atrodei labai žavi. Tai lyg meninis paveikslas, tokia akimirka, kurios niekada neužmiršiu,-jo balsas prarado pasigėrėjimo gaidelę, jis darėsi valingas, akys dar labiau susiaurėjo, beveik prisimerkė. Jis matė ją, ir šita naktis priklausė jam. Ji pamatė vyro pakumpusią nugarą ir išgirdo rakinamų durų garsą. Tai buvo paprasta - raktasbuvo duryse. Taip buvo įprasta. Po to jis paėmė merginos ranką, pajuto jos baimės virpesį, garsiai nusijuokė

ir tyliai pasakė:- Dabar tu privalai klausyti manęs, - balsas buvo

džiugus, kupinas aistros. Su panieka pasakė:- Ar tu nori to, ką aš turiu rankoje, ar to, ką turiu

tarp kojų?Karina nualpo. Ji nieko neprisiminė. Turbūt jis pa-

purškė dujų. Tiesa, lyg per miegą girdėjo jo žodžius.Jis nenorėjo, kad ji priešintųsi, tačiau jeigu ji bus nekalta, ją pasiims su savim.

Karina atsibudo dvokiančiame kambaryje. Patalpos seniai buvo nevėdintos. Medinis namas, vieninte

lis langas su įstatytomis grotomis. Ant nuogo kūno buvo užvilktas paltas, jos pačios paltas. Skaudėjo krūtis,visas kūnas buvo sukandžiotas. Ji net neprisiminė, kaip

ją išprievartavo. Bandė atsisėsti ir vėl griuvo į lovą. Persmelkė baisus skausmas. Po to pajuto šaltį. Bandė rėkti, šauktis pagalbos, bet tai buvo neįmanoma.

5



Tik dabar jinai suprato, kad jai užrišta burna. Antvienos kojos buvo uždėta ilga grandinė.

***

Tuo tarpu katalikų bažnyčioje kunigas priiminėjotikinčiuosius. Tikintieji buvojo svečiai, todėl juos kunigas pasitikdavo prie durų. Vėliau, baigęs visas religines apeigas, vėl skubėdavo prie durų. Jis troško kiekvieną matyti, girdėti, prisiglausti, paliesti rankomis. Išpažintį priimdavo tik kartą per savaitę. Tačiau tie, kurie norėdavo, galėdavo jam paskambinti, jis visada betkokį žmogų mielai priimdavo.

Kunigą nustebino vyriškio balsas. Veido nesimatė.

Vyras buvo užsidėjęs gobtuvą. Kunigas net nepastebė jo, kaip šis įėjo į bažnyčią. Tai buvo visai nepažįstamasžmogus. Vyriškis kalbėjo kunigui:

- Aš turėjau tris žmonas ir visos mane paliko. Suviena iš jų aš tuokiausi katalikų bažnyčioje. Dabar ašturiu moterį, kuri man paklus, - vyriškio balsas pasidarė grėsmingas. Jis košte košė pro dantis: - Aš noriu išauklėti moterį, o po to duosiu jai laisvę. Pažadu, - balsas tapo šaltas, ledinis, jame slypėjo aistros valia. - Ašpaėmiau nekaltybę, - tęsė jis toliau, - ji tinka vaidintiangelą. Visos jos tokios, bet čia apgaulės nebus, aš ją

išmokysiu mylėti. Tikrai išmokysiu, pažadu.Kunigas suprato, kad čia bręsta tragedija. Jis tik

klausė, nežinojo ką sakyti. Moteris ir jam buvo mįslė.Tačiau jis neįsivaizdavo, kaip galima pavartoti prievartą, ir dar prieš moterį.

- Ar tu tikras dėl savo jausmo? - paklausė kuni-

6



gas. - Jeigu tują myli, tai prievartos būti negali, o jeigunemyli, tai kam su ja artimai bendrauti?

Vyriškis visai priartėjo prie kunigo veido. Jis prili

po prie klausyklos, jį draskė pyktis.- Aš ją pagrobiau, ji mano nuosavybė.Vis kartojo: “Ar supranti?”, “Ar gali suprasti ma

ne?”, - ir pagaliau visai ramiai pasakė:- Jeigu aš ją dabar paleisiu, manęs laukia kalėji

mas, bet jei išjos padarysiu beždžionę, jinai manęs niekada nepaliks ir bus ketvirtoji žmona, bet be bažnyčios,be palaiminimo. Taigi, kunige, skubiai atleisk manonuodėmes, o jeigu ne, tai prismeigsiu tave prie medinės klausyklos sienos.

Kunigas pajuto, kaip tiesiai į veidą jam sminga pei

lio ašmenys, dar truputis, ir pasipils kraujas.- Gerai,- pasakė jis. Toliau buvo padriki žodžiai,

nes jo širdį sukaustė baimė: - Atleidžiu tau, bet prašaunenaudoti prievartos.

Peilis smigo į odą. Kunigas sunkiai kalbėjo apieDievo gerumą, nuodėmės kančią. Ir vėl išgirdo įsakmųbalsą:

- Trumpai, kalbėk trumpai.Jau rinkosi žmonės.- Sakyk: “Atleidžiu tavo nuodėmes.” Tik tiek, dau

giau man nereikia, tai bus dovana Karinai.

Kunigas pakartojo žodžius, nes suprato, kad reikia išlaukti. Paskutinis žodis, kurį išgirdo, buvo:- Nejudėk.Vyriškis dingo.Tuo tarpu kelios moterys priėjo prie kunigo. Vie

na iš jų atidarė klausyklos duris ir familiariai pasakė:

7



- Išeik, Emanueli.Kita puolė bučiuoti jam ranką, o jis, jas palikęs,

metėsi prie durų. Jau matė kankinamą moterį, vardu

Karina. Bet staiga save nuramino:“Galbūt tai tik psichinio ligonio vaizduotė. Jokios

moters nėra, vien tik kliedesys. O gal paskambinti į policiją ir sužinoti, ar dingo moteris, vardu Karina“. Tačiau jis buvo kunigas ir tai, kas įvyko - išpažinties paslaptis. Kunigas tuo tikėjo, pagaliau jautė skausmą veide - juk prie jo glaudė peilį. Nedaug trūko, galėjo irnužudyti.

Tačiau Emanuelis vis tiek paskambino į policiją.Kai jo paprašė prisistatyti, padėjo ragelį. Vis tik jo balsas buvo užfiksuotas. Taip, policija žinojo - Karina pa

slaptingai dingo. Ji buvo išprievartauta ir pagrobta. Rado ir nusikaltėlio pėdsakus, net pirštų antspaudus. Dirbta grubiai. Matyt, stichiškai, iš anksto nepasiruošus. Tačiau Karinos tėvams nuo to nebuvo lengviau. Jie skyrėmilžinišką pinigų sumą - premiją tam, kuris padės surasti dukrą.

Kunigas buvo poetas. Jis rašė eilėraščius, kolekcionavo viską, kas gražu. Jo įsitikinimu, bet kuri religijasusideda iš praeities, dabarties ir ateities. Jis buvo lietuvis. Jo religijos praeitis buvo Indija. Indijoje būtų piemuo, turtingas, nes turėtų bandą. Kartu būtų garsus ir

žinomas. Lietuvoje būtų užguitas, menkavertis žmogusneaiškios ateities. Dirbo ne savo Tėvynei, bet be šaknųpoetai negyvena. Jie gimsta saulei. Ir jeigu jos per daug- miršta. Miršta iš meilės laisvei arba nuo kančios, jeigu laisvės nėra. Jie nenusakomi, nenuspėjami. Tačiautos dvi sąvokos - kunigas ir poetas - labai tiko. Nes tai

8



grožis. Tai muziejus. Čia visada dirbo didieji menininkai. Iki Naujųjų amžių nei tapytojai, nei skulptoriai ten,kur valdė bažnyčia, neturėjo teisės pasakyti: ’’Tai ma

no kūrinys”, parašyti savo vardą. Jie dirbo bažnyčiai irtik tai buvo svarbu.Emanuelis troško atkurti praeitį. Tam negailėjo lė

šų ir pastangų. Jis buvo kritikuojamas už tai, kad jobažnyčioje, kuri buvo perpildyta šventųjų paveikslais,atsirado senovinių skulptūrų. Iš tų civilizacijų, kuriosetaip pat gyveno meilė. Tačiau jie turėjo kitus vardus.Jų dievai buvo labai žemiški, labai žmogiški.

O dėl ateities - tai Emanuelis ją sunkiai suprato.Jis girdėjo, kaip rašytojai skundžiasi, kad jų knygos menkai skaitomos. Net tokioj turtingoj šalyj kaip Austrija

tik dvidešimt procentų kompozitorių, savo darbo dėkagalėjo tikėtis pensijos. Įprastas klausimas buvo: “Jeigutu poetas, rašytojas, tai iš ko gyveni?”

Vaikai susižavėjo kompiuteriais. Internetas darėsivis populiaresnis. Ar verta kurti poezij ą, j eigų jai nebelieka skaitytojų? Bet su poezija turi mirti ir bažnyčia.“Ne, to niekada nebus”, - ramino save Emanuelis. Bažnyčia liks, tiktai jinai turės pasikeisti taip, kaip keičiasižmogus.

Kunigui atrodė, kad ateiti Dievui į širdį būtina pergražius daiktus, fizinį tobulumą, dvasios ramybę. Į baž

nyčią ateinamą ne juoktis, šokti ar dainuoti.Davatkos jį labai vertino kaip kunigą: visada rimtas, susimąstęs, orus ir išdidus. Jis buvo kunigas, kurisnuolat kalbėjo: “Kalti mes esame. Pulkime ant kelių irDievo atleidimo maldaukime, išpažinkime savo nuodėmes”.

9



Kai kada jis netikėtai, kaip perkūnija iš giedro dangaus, paklausdavo dievobaimingos moterėlės:” Ar tuDievo nebijai?” Jis pats bijojo, labai bijojo.

Kitą dieną moteris, pabalusi iš baimės, maldaudavo skubiai susitikti. Nesulaukusi šeštadienio jinai troško atlikti atgailą. Po jos sekė visas pulkas moterų. Žinia plito greitai. ’’Kunigas rūstauja”. Žmonės pamirštaDievą. Dingo baimė, kartu ir pagarba, kartu ir garbinimas. Dievą labiausiai saugojo seneliai. Jie vis dažniauatrodė juokingi. Daug ko jau nebenorėjo, negalėjo.

* * *

Emanuelis vis labiau ėmė jausti nerimą. Atrodė,

ant galvos buvo uždėta plyta. Kartais ji kaisdavo. Tadakarštis spaudė akių vokus. Ateidavo sustingimo laikotarpis. Jis privalėjo laikyti šventas mišias, krikštyti vaikus, duoti santuokos sakramentą, laidoti mirusius. Visas šitas pareigas atlikdavo, bet vis dažniau jam trūkdavo gražių žodžių, poetinio įkvėpimo. Žmonės nustebdavo. Tai būdavo jis ir kartu ne jis. Jo didelės, žydrosakys, sudėtos iš ugningų kamuoliukų, išblėsdavo.

Kartais jis gerdavo bažnytinį vyną. Vienas. Žino jo, kad tai nuodėmė, bet alkoholis padėdavo. Gyventi jam vėl būdavo gera, bet visa tai trukdavo vis trum

piau. Poetas kartu yra ir filosofas. Jis ieško Savo vietosgyvenime. Labiau negu bet kas mąsto: ’’O kas aš esu,kam aš gyvenu? Kodėl aplinkui tiek kančios?”. Kiekviena mirtis jį sukrėsdavo. Vis dažniau mirdavo jaunižmonės, ypač vyrai. Likdavo našlės ir maži vaikai. Jisįplaukdavo į gailesčio jūrą ir joje skęsdavo. Tada jis ei

10



davo pas kolegas. Visi jie gyveno turtingai. Visko pakako, bet dažniausiai būdavo geriamas vynas. Ir tai buvogerai. Tai buvo išsigelbėjimas. Kunigas svaigdavo lėtai,

jį kaitindavo kalbos. Bet visada grįždavo namo.Tačiau šventa vieta niekada tuščia nebūna, juo labiau pelninga. Kiekvienas kunigas troško turėti pelningą parapiją. Visada malonu dirbti su turtingais žmonėmis, kurie gali duoti. Ir sunku su tais, kurie prašo. Tie,kurie prašo, savo gyvenimo nesaugo. Dažniausiai taipsichiškai pažeisti žmonės. Alkoholikas gali užprogramuoti daugelio kartų menkavertį gyvenimą. Narkomanija jam kėlė siaubą. Jis vis labiau ėmė bijoti šito pasaulio, kuris greičiausiai Kristų nukankintų, jei šis vėl išdrįstų ateiti.

Poetui reikėjo gyvos, judančios materijos, kuri taippat gimdo idėją. Tačiau joje maža įkvėpimo. Tikra yratai, ką gimdo dvasia, nes ne veltui Kristus sakė: ’’Kas išdvasios, priklauso dvasiai, o kas iš kūno, priklauso kūnui”. Čia įdomi sąvoka. Įdomi todėl, kad jam trūko žodžių. Kaip kūno grožį susieti su dvasios didybe, kaipsuvienyti visą grožį? Galbūt čia buvo jo, kaip poeto,paskirtis - surasti paslapties raktą, atrakinti duris. Oten - Gralio taurė. Ta taurė, iš kurios per paskutinęvakarienę gėrė Kristus. Tada jo žodžiai pavergtų žmonių širdis, bažnyčia atgimtų. Tyrumo banga išplautų už

kietėjusias žmonių širdis. Taip norisi gyventi. Tada jis ištikrųjų norėdavo gyventi, nelikdavo depresijos, greičiautekėdavo kraujas, jam atrodė, kad kiekviena jo ląstelėatsigauna, lūpos geria meilės gėrimą.

Kuomet Kristų atvedė pas Pilotą, jis pajuto jo grožį, pajuto širdies virpesius, bandė nuo sužvėrėjusios žy

l i



dų tautos išgelbėti meilės Dievą. Rūmus užpildė rožiųkvapas. Taip, tai iš tikrųjų buvo gėlių kvapas, nežemiškaimalonus,viliojantis gėlių kvapas. Ir gaila, kad Pilotas ne

suprato tų meilės žodžių, tų muzikos garsų, kuriuos jamskleidė Dangus. Jis buvo apakintas valdžios troškimo - otai pinigai. O pinigai kvapo neturi, nebent tą, kurį duoda kraujas ir ašaros. Nuostabu, taip gimsta menas, taipprabyla didysis poetas, nes tik palyginimuose žmoguspraregi. Laimingas tas, kuris prašo savo širdies nebijotiatmerkti akis. Jūs nenustebkite. Kristus įžengė į Pilotorūmus nušvitęs, jis buvo nuskaidrėjęs. Ten, kur didelėmeilė, ten ir didelė mirtis. Mirties angelo meilė pati didingiausia. Emanuelis, kaip kunigas, suprato, kad Kristaus stebuklus galima paaiškinti. Kuomet jis sakė: “Aš

esu žemės žmogus“, - tai buvo paprasta ir pakartojama.Juk jis visada pridurdavo: “Mylėkite žmones. Mylėkite Dievą tėvą taip, kaip aš myliu, ir jūs galėsite tai,ką aš galiu, ir net daugiau”.

Tačiau nėra nieko didingiau kaip prisikelti iš mirties. Tai gali padaryti tik Šventoji dvasia,o ji - meilėsviršūnė. Yra Dieviškas kvėpavimas, Šventoji dvasia nepažįsta išdavystės.

Per keturiasdešimt tokių dienų Kristus pabuvojovisur, jo meilė subrendo mirčiai. Priešai buvo tokie kvaili, kad nusprendė jį nukankinti viešai. Jo kančia gimdė

užuojautą, ypač moterų širdyse. Mirtis visada suvirpina širdį. Kristus mirė todėl, kad skelbė tiesą, o tai yrameilės viršūnė. Laimingi tie, kurie išdrįsta kalbėti tiesą.Ji slypi žodžio grožyje, tam ir reikalingas poetas. Bažnyčia be poetų negyvena. Bažnyčia be poetų tiesiog mirusi - ko vertas smuikas be stygų?

12



Kunigas troško vidinio praregėjimo. Jis nuolatmatė džiaugsmą: gimus kūdikiui, kuriant šeimą ir meilętų, prie kurių prisiglaudė mirtis. Jis žinojo, kad mir

ties nėra, kad tai tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą, bet jis čia vėl daug ko nesuprato. Tačiau žinojo, jeitrokšti gėlių kvapo - reikia eiti į pievą. O žmonės -taip pat gėlės. Jie taip pat žydi, taip pat miršta. Jistaip pat norėjo sukurti poemą, iš kurios nė vieno žodžio neišmesi. Bet kartu suprato, kad jam trūksta gyvenimo patirties, o galbūt nuodėmės, kuri jį graužtų,kankintų. Dabar jį šildė pagarbos spinduliai, jis turė

jo viską, ką gali duoti žemė, - bent jam taip atrodė. Beto, jį jaudino Karinos likimas. Jinai aplankė jį sapne.Jam atrodė, kad reikia tik eiti į miesto pakraštį. Ten,

kur teka upė, daug miško medžių, sodai, ten reikėtų jos ieškoti.Jis paskambino Karinos tėvams. Neprisistatė. Pa

slapties neišdavė, tik paklausė, ar jinai neatsirado. Žinojo, kad jinai ieškoma. Matė jos nuotrauką, ryškiuskaštoninius plaukus, rudas kaštonines akis , baltusdantis. Jis buvo šviesiaplaukis. Apie ją, kaip moterį,visai negalvojo. Dažnai girdėdavo, kaip moterys vertina vyrus. Žinojo, kad apie jį kalba labai nedrąsiai.Bet gundytojų užteko. Buvo ir drąsuolių, kurios sakė,kad jį myli. Bet vėliau sutrikusios pridurdavo, kad dva

sios meile.Iš vaikų jam labiausiai patikdavo berniukai, labiaunegu mergaitės. Jis čia jausdavo tolimą virpesį, kuriopats nesuprato. Ir kada Karina vėl atėjo pas jį sapnometu ir vėl prašė pagalbos, jis nusprendė nebeieškoti.Aišku, būtų gerai surasti. Jis žinojo, jog yra aistringas.

13



Apie tai bylojo ir nosis - didesnė negu paprastai, plačios lūpos. Tačiau jo aistra tarnavo bažnyčiai. Jį apėmėbegalinis troškimas pamatyti nusikaltėlį. Vyrą, kurio bal

są girdėjo. Prisiminė peilio dūrį. Tai buvo nepamirštama. Maniakas troško prievartinės meilės moters, kuri

jo neišduotų.Emanuelis jautė, kad jam reikia moters, kurios mei

lė sudegintų tiltus. Jam atrodė, kad taip niekada nebusir būti negali - juk jis kunigas. Bet daugelis kunigų turėjo meilužes - neoficialias žmonas. Tarpusavy jie juokėsi iš vieno kunigo, kuris turėjo haremą. Viena moteris pas Emanuelį atėjo išpažinties. Verkdama jam pasakojo, kaip lindėjo krūmuose, dieną naktį stebėjo irpamatė moterį su vyriškais batais ateinančią pas kuni

gą. Visos taip ateidavo, nes moteriški bateliai iš kartoišduotų. Davatkos buvo budrios ir pastabios. Niekas negali geriau saugoti vyro už moterį, nes moteris sukurtadetalėms. Per jas jinai kuria vaizdinį, o vyrai, kaip sakoma, “nesismulkina”, jiems ypač svarbus pirmas įspūdis ir nuotykių pomėgis. Ji teigė sužinojusi, kad klebonas turi keturias meilužes. „Juk aš jauna, - verkė jinai.- Ko man trūksta, kodėl manęs vienos nepakanka. Aštaip jį mylėjau... O jis mane primušė ir išvijo, pasakė,kad ašjįšmeižiu“.

Paskui ji pasakojo, jog nuėjusi pas vyskupą, tas iš

klausė nuleidęs galvą. Moteris neišgirdusi iš jo nė vieno paguodžiančio žodžio. Ji tikėjosi, jog kunigas busišvytas ir tada galėsiąs ją vesti.

Emanuelis tada mąstė, kad vyrui nėra nieko baisiau kaip pasimesti tarp moterų. Matyt, jam visos buvoreikalingos. Tai nebuvo išpažinties paslaptis. Daugelis

14



kunigų tai žinojo ir piktinosi tik dėl vieno - kad viskasdaroma taip vulgariai ir tuo pačiu kompromituojamabažnyčia.

Pasaulis iš tikrųjų buvo nebe tas. Reikėjo surastimaniaką, eiti ten, kur klestėjo ydos.

Jis nuvyko į kitą miestą. Tikėjo, kad čia niekas jonepažins. Užsidėjo plačius akinius, kepurę, kaklą apsivyniojo šaliku. Su velvetinėm kelnėm ir megztuku atrodė nuotykių ieškantis vaikinas. Nusipirko bilietą ir nuėjo į meilės pokylį. Grojo tranki muzika. Jis žinojo, kadtai yra įprastinė kojų muzika. Ten, kur gimdo milijo

nieriaus žmona, kompiuteris pagauna būsimos motinos širdies virpesius. Prie jų prisijungia, ir pagal tai parenkama muzika. Gimdyvė šypsosi, jai lengva, gera, busmenki gimdymo skausmai. Ir visai kas kita, jeigu norima sukelti aistrą. Mes tiesiog gyvename. Mes šokameir dainuojame, mes jauni ir gražūs. Mums viskas leista.Si naktis nepakartojama, ji - gyvenimo dovana. Mespamiršome moralę. Šokim, ūžkim, linksminkimės ir apiegimdytojus negalvokim. Pasidžiaukime vienas kitu.

Ne veltui daugelis išminčių teigia, jog muzika valdo pasaulį. Net matematika ir architektūra dainuoja.

Ir joms būtinai atsiliepia žvaigždės, kelio ženklus parodo ir sako: ’’Gyvenkite kaip norite”. Laisva valia, teisėpasirinkti.

Čia klestėjo narkotikų prekiautojai. Pagal skonį,teisingiau, piniginę. Kas uostė sintetinius klijus, kuriebuvo labai pigūs, kas rūkė žolę, galingieji - kokainą,

15



mirtininkai- heroiną, kai kas pardavinėjo “Ekstazi” tabletes. Čia policija buvo bejėgė.

Šitame sąšlavyne Emanuelis buvo vaikas. Čia visi

buvo įsitikinę, kad jie taurūs, savarankiški, suprantą gyvenimo vertę, o iš tikrųjų kai kam jaunystėje liko gyventi tik keletas metų. Tie, kurie vartoja heroiną ir kitus stiprius narkotikus, nustato laiko dažnį, ritmą, kančių srautą ir pabaigą. Daro patys to nežinodami, nesuvokdami. Bet būtų klaidinga pasakyti, kad narkotikaiviską lemia - juk kai kuriose šalyse „žolė“ legalizuota.Viską lėmė epochos lūžis. Vandenio epocha. Iš dangaus krito dangiškoji mana. Tai buvo lietus. Vandeniutekėjo informacija. Pirmiausia informaciją kaupė upės,ežerai, jūros. O tik po to - žmogaus kūnas. Nes tai bu

vo taip pat praturtintas vanduo, ypatingas vanduo.Nauja epocha baugina. Pašėlęs šis pasaulis ir jame reikia skubėti gyventi.

Emanuelis prisiminė popiežiaus žodžius, kad taimirusiųjų pasaulis. Jį reikia atkovoti Dievui. Jis ieškojoPasaulio pažinimo, tai buvo mąstymas. Čia nebuvo mąstymo, o pažinimas buvo. Buvo tai, ką duoda aistra. Išlaisvinto instinkto viešpatija.

Jis išgirdo, kai vienas policininkas pasakė kitam:’’Jau atėjo merginos“.

„Taip“, - pritarė kitas. - „Vadinasi, muštynių ne

bus“, - tarė pirmasis.Naktyje suspindo šviesos. Matyt, buvo uždegta darkeletas lempų. Matėsi, kaip pražydo gėlės - moteriškos, jaunatviškos, beveik vaikiškos. Šokėjos apsirengusios permatomus rūbus. Pradžioje jos priminė vaidilutes, kaip nekaltybės simbolį, bet tai buvo apgaulė. Vis

16



kas meilės puotoje buvo apgaulė - iliuzija - ir ne daugiau. Taip vadinama maja, kuri valdo pasaulį. Gyvenimas - kaip sapnas, jį valdo prisiminimai. Rizika - kaip

pomėgiai. Jeigu jos nebuvo, tai iš viso negyvenai. Laimi tik tas, kuris plaukia prieš srovę, nes kitaip permainų nebūtų.

Kunigui buvo liūdna. Jis prisiminė, kad per vienerius metus vedybų skaičius sumažėjo dvigubai. Bažnyčios žodis buvo tuščias. Gretos labai išretėjo. Klausėsitie, kurie nuodėmių daryti nebegalėjo, nes nepajėgė.Vedėsi tie, kurie norėjo įsiteikti tėvams arba seneliams.To dar troško moterys, tikriausiai dėl puošnių suknelių. Aišku, buvo ir įsitikinimų, senovinio mąstymo. Kuolabiau šėlo jaunimas, tuo Emanueliui buvo vis liūdniau.

Jis girdėjo, kaip garsiai vienas vyriškis šaukė: “Aš jauturėjau keturias žmonas, kuri trokštate, prieikite.” Irkelios priėjo. Ir jos nebuvo nei jaunos, nei gražios. Tiesiog moterys, ir tiek. Vyriškis jas apsikabinęs ėmė koptiį kalną. Ten augo medžiai, stovėjo suolai, o už jų buvodidelis viešbutis, kur niekada niekas jokių dokumentųneprašė. Kai kam užteko valandos, kai kam reikėjo dvie

jų, bet visi skubėjo grįžti į meilės pokylį.Dvylikos metų mergaitė pasakojo, kaip ji pabėgo

nuo tėvo.- Naktį aš iššokau per langą, -aiškino ji savo drau

gei. - Tai tu su kelnaitėm atėjai?- nustebo draugė.Toji atsakė:- Atsinešiau ir paslėpiau krūmuose. Aš noriu vai

kino, man jo reikia. Todėl vartai bus atdari.- Ir aš tokia, - juokėsi draugė.

17



Kunigas žinojo, kad jau esama ir liūdnos statistikos. Kelios merginos buvo išprievartautos, bet jos buvo labai girtos ir nuogos gulėjo praskėstomis kojomis.

Todėl jas kažkur išgabeno organizatoriai.Vienas vaikinas buvo ką tik nužudytas. Kaltininko

nebuvo. Jo net neieškojo. Meilės pokyly reikėjo mirties.

Pagaliau prasidėjo tikros muštynės. Įkaitinti vyrai stovėjo vienas prieš kitą. Orkestras grojo karinį maršą. Vietoj trimito aidėjo sužavėtų moterų šūksniai. Vyrai tikrai buvo gražūs, raumeningi, stiprūs. Pačioje jaunystėje. Jie kaip Romos gladiatoriai sveikino minią.Keikė vienas kitą, tyčiojosi iš visko, kas šventa. Tai buvo šiurkščių žodžių kruša. Taip kalba demonai. Ir jie

tokie buvo. Vieni į kitus mėtė metalinius diskus, žvangino grandines. Kai kurios merginos iš baimės verkė.Įtampa augo. Vyrai atrodė kaip buliai išsprogusiomakim. Pykčio seilėmis spjaudydami vieni j kitus, krypuodami į šalis, žygiavo miesto gatvėmis. O po to reikėjo skaičiuoti lavonus. Minia laukė kraujo ir duonos.Bet čia pasirodė šokėjos. Muzika pasidarė rami, ilgesinga. Pasigirdo meilės daina. Aktorių nebuvo. Vaidino patys žiūrovai. Merginos buvo gražios. Jos visosnorėjo vaiko, sveiko vaiko. Tai buvo svarbiausia. Joskaito nuo vyrų žvilgsnio. Tai buvo senovinis ritualas. Į

areną išėjo stipriausieji vyrai. Toks buvo gamtos dėsnis - silpnieji turi pasitraukti. Moterys tapo šamanė-mis. Prieš jas stovėjo pirminė vyrų gentis. Tie vyrainesiskyrė nuo žvėries. Jie priminė elnius. O moterys

juos viliojo. Elgėsi kaip jų patelės. Pirminis žmogustroško žvėries - juk čia jis gimė, tarp tų žvėrių, čia jo

18



namai. Buvo istorijos momentas, kuomet žmonės santykiavo su gyvuliais. Viskas buvo. Laimėdavo stipriausi ir gimdavo sveiki elniukai.

Civilizuotame pasaulyje aštuoniasdešimt procentų vaikų gimdavo pažeisti ligos. Daugelyje šalių buvosunku rasti sveiką vyrą, tinkantį kariuomenei. Formavosi invalidų visuomenė. Žmonės masiškai bėgo į gamtą. Ir jie prisiminė, kad pirmoji religija, pati seniausia,buvo šamanistinė, kai rūpėjo ne ligos, bet maistas. Neatplaukė ruoniai, neatėjo elniai. Ir gentis gali mirti badu. Pirmiausia vaikai, seneliai, po to tėvai. Nes jeiguliks tėvai - vaikų vėl bus. O jeigu pirmiausia mirs tėvai -visi žus.

Emanuelis buvo tikras, kad jo samprotavimai tei

singi. Jo akyse vyko seksualinė revoliucija. Tik sveikų irstiprių vyrų sėkla gali išgelbėti žmoniją. Tai kažkuo priminė fašizmą. Moterys čia pat viešai atsidavė vyrams,kurių aistra buvo tokia stipri, kad, ją patenkinus, vyrųveidus užliedavo palaima.

Šalia Emanuelio stovinčios moterys kalbėjo:- Jeigu vyrai įsiuto, reikia juos maitinti. Jie - kaip

vaikai. Jie turi gauti viską.- Vėl grįžta matriarchatas, - porino kita.Emanuelis buvo tvirtai įsitikinęs, kad seksas - tai

ne meilė. Tai kas tada? Jis žinojo, kad apie tai dar ilgai

galvos, gyvens meilės parko prisiminimais. Džiaugėsi,kad atsispyrė sekso kerams. Bet buvo liūdna. Ir liūdesįnamuose dar labiau padidino juodoji televizija. Atvirairodomas seksas jau nieko nestebino. Tam buvo parenkamos vakarinės valandos, kuomet vaikai turėjo miegoti.

19



Tačiau tie, kurie žmones mokė tiesos, teigė, kad jie populiarūs, baisi konkurentinė kova. Kūjais daužėteisingumo deivę. Ten, kur dideli pinigai, ten jie ir val

do. Teisingumo neieškok. O vis tik - kas ta juodoji televizija?

* * *

Emanueliui buvo labai nelengva. Jį sudirgino vidinės mintys. Ką matė meilės pokylyje, jam buvo svetima. Bet vis tik pasaulį reikėjo pažinti. Vis tik skausmaskuria poetą, juo labiau kunigą. Jis žinojo, kad ten yragimstantis pasaulis, maištingas pasaulis. Ten žmonėsbuvo pasimetę. Ir jie atrado seksą, kaip užsimiršimą.

Kam kopti į kalną. Juk lengviau riedėti pakalnėn. Jisbuvo įsitikinęs, kad seksas - tai ne meilė. Prie visko galima prisirišti. Ir tas žodis „prisirišti“ jį pavergė. Jis nuėjo slidžiu keliu. Bet žinojo, kad tai jam neduota. Netrukus jis paims vaizdajuostę ir žiūrės, kaip atrodo juodoji televizija. Jis ją pasiskolino, nes viską norėjo žinoti.

Mikrobai ateina ten, kur jų laukia, ten, kur sudaroma terpė.

Jis ne kartą galvojo apie tai, kodėl jis yra kairiarankis. Išmoko piešti, rašyti, daryti skulptūras. Vienu

metu dirbo abiem rankom, bet vis tik stipriausia buvota, kuri širdies pusėj.Menas yra pati geriausia meditacijos forma. Jis vir

pėjo nuo įspūdžių. Kartais trokšdavo moters. Blykčio jo gražūs moterų veideliai. Tai buvo praeitos naktiesrūkas. Tačiau tik veidai, nuogų kūnų nesimatė. Jaudi

20



no sulaukėję vyrai, pasiruošę muštynėms. Jie jam nepriminė liūtų, greičiau panteras. Bet tai buvo ta patikačių giminė.

Savo nutapyto paveikslo jis niekam nerodė. Tai buvo jo paslaptis, jo simboliai, jo ženklai. O ypač spalvos.Ten, kur daug juodos, žmogus kančią išmeta iš savęs.Jam lieka džiaugsmas. Bet galbūt jo labai mažai. O kitiems žmonėms ji siunčia kapų virpesį. Mintimis jis save lygino su Leonardu da Vinčiu. Abu jie buvo kairiarankiai. Abu meninės prigimties. Bet jis kupinas matematinės logikos, švarus, tvarkingas. Išvaizda jam buvobe galo svarbu. Jis žinojo, kad yra gražus. Jį globojoDievas. Vienas vyriškis net pasakė, kad aplink jo galvąmatąs aureolę. O tai priminė šventuosius bažnyčios kan

kinius. Tuos, kurie mirė už idėją. Jis žinojo, kad spindigalingai, gražiai.Aureolė reikalauja ir atitinkamos auros. Kristus

spindėjo penkių kilometrų spinduliu. Iš taip toli matėsi jo spindesys. Jo aura - tik keli metrai. Jam to pakako.

Vėliau jis klausėsi muzikos. Mėgo Mocartą, Bachą, Bethoveną. Norėjo klasikos, rimtos muzikos. Protarpiais jam atrodė, kad išprotės. Dažnai prisimindavoMoną Lizą. Šitas paveikslas jį žavėjo savo paslaptimi.Kas gi čia? Turtingo senjoro žmona, didžio mąstytojomeilužė?

„Ne, - atsakydavo jis pats sau. - Tai autoriaus autoportretas. Suliek vyro ir moters paveikslus - gausi žmogų. Dievą iš gilios senovės, kur viename portrete tilpovyras ir moteris. Tai buvo žmogus. Kai kas jį pavadintųSaulės deivės sūnumi, bet iš tikrųjų tai buvo paslaptis.Kai kas teigė, kad meilės dievas pagimdė pasaulį. Bet

21



kas gali suprasti Dievo galybę. Vyrų portretai labiausiaibuvo įsimintini ir jie dominavo jo piešiniuose. Tai buvoanalizės sritis. Kodėl jam taip patinka vyrai? Moną Lizą

nutapė gėjus. Bet jis toksai nebuvo. Jis laikėsi režimo,mėgo tvarką. Ne iš chaoso gimdavo jo tapyti paveikslai.Eilėraščiai skambėjo, nes juos diktavo skausmas. Skurdo, vargo baimė ir nerimas dėl žmonijos ateities.

Jis ilsėjosi keletą dienų. Įlindo į savo olą, neatsakinėjo į telefonų skambučius. Buvo kas jį pavadavo.

Iš lėto įdėjo vaizdajuostę, paspaudė mygtukus. Išvydo vestuves. Jos buvo liūdnos. Jaunieji nusiminę. Kodėl? - nustebo kunigas, šiuo metu jis mąstė kaip kunigas. Jis mylėjo jaunavedžius, linkėjo jiems gero. Kai kada jo akys būdavo drėgnos nuo ašarų. Bet tai buvo

džiaugsmo ašaros. Didysis gyvenimo menas yra sugebėti kurti nuotaiką. Nebūtinai džiugią. Ramybė visko moko. Vestuvių rimtis ir susikaupimas. Bet čia jos nebuvo.

Jų vestuves televizijos firma organizavo. Nupirkodrabužius, įteikė dovanas, pasamdė butą, į kurį ir nuvažiavo jaunavedžiai Jų laukė plati paklota lova. Vazo

je stovėjo gėlės. Ant sienos kabėjo jų nuotrauka su užrašu: “ Būkite laimingi“.

Jaunasis klausiamai pažvelgė į lovą. Jis jau troško jos. Privalėjo trokšti, nes sienoje buvo įjungta slaptakamera. Scenarijus buvo įteiktas. Jis nurengė ją. Priva

lėjo išbučiuoti visą: lūpas, krūtis, genitalijas.Tuo metu ji privalėjo nurenginėti jį. Jie abu prieina prie lango, žiūri, šnekasi. Po to spaudžiasi vienasprie kito. Aistra auga. Jiems buvo pasakyta:

- Darykite ką norite. Tačiau turi būti įdomu.Po to jaunoji verkdama, - tas scenarijuje nebuvo

22



numatyta, - nuėjo į vonią. Vonioje gulėjo negyvas žmogus. Matėsi tik baisus veidas. Be abejo, tai buvo kaukė.Jaunoji klykdama puolė prie spintos. Ten kabojo jos

drabužiai. Atidarė duris ir išgriuvo lavonas. Meilė buvo supriešinta su mirtimi. Jaunoji neišlaikė įtampos. Viskas buvo per daug netikėta. Ji pradėjo juoktis. Kūnątraukė konvulsijos. Jis puolė prie telefono. Iškvietė gydytojus. Jos laukė psichiatrinė ligoninė. Šitaip prasideda pasaulio pamišimas.

Kunigas jau norėjo išjungti. Toliau jis nesigilino.Ten irgi buvo seksas. Kelios moterys užpuolė vyrą ir jįprievartavo tol, kol šis prarado sąmonę.

Kunigas gulėjo akis įsmeigęs į vieną tašką. Liežuvis glamonėjo jo gomurį. Jis buvo pakeltas ir arčiau lū

pų. Rankos ištiestos. Jis jautė, kaip palengva jį paliekamintys. Kvėpuoti pasidarė lengva, oras grynas ir jis atsidūrė amžinybėje. Jo nebuvo, jis buvo lengvas. Jo lūpos nutilo. Jose sustingo malda. Jis maldas kalbėdavomechaniškai. Tai įaugo į jo prigimtį, pasirinktą gyvenimo kelią.

* * *

Skaitytojas, be abejo, domisi, ką veikia Karina. Ardar gyva, o gal tėvai jau ją surado? Kunigas jaučia, kad

ji sename name. Aplinkui sodas ir visai netoli upė.Maniakas vardu Šteinas. Kuria moters įvaizdį. Jisnori žmonos, kuri niekados jo neišduos. Be to, noritapti Dievu. Jis valdo ją. Jaučia savo pranašumą. Ji jobelaisvė. Gali su ja daryti ką nori.

Nupirko jai drabužių ir moko, kaip jam atrodo,

23



gražaus elgesio. Jam įėjus, jinai turi atsiklaupti ir pabučiuoti jo kojas. Privalo pasakyti:

- Aš tavęs laukiau, mano valdove.

Jam viskas nepatinka. Ne taip atsiklaupia, ne taipžodžius pasako. Tada jis liepia jai nusirengti. Ir muša.Jam nereikia gražios moters. Jos plaukai sutaršyti. Rudos akys nebeblizga. Ji prašo pasigailėjimo. Atsisakomaisto. Tai jam patinka. Nenori - nevalgyk. Jis jau numatė sode vietą, kur ją palaidoti. Iškas duobę ir viskas.Spėjo daug kartų su ja sužaisti vestuves. Ir ji žiūrėdama į jo veidą turėjo prisiekti, kad bus jo žmona. Paklusni, nuolanki, be teisės išduoti.

Pradžioje Karina labai raudojo. Ji jautė, kad trokšta jos mirties. Todėl nusižudyti nenorėjo. Mirti buvo labai

lengva. Pabadavusi vėl pradėjo valgyti. Tačiau tik tiek,kiek reikėjo gyvybei palaikyti. Į skausmą nebereagavo.Pabandė nutraukti grandinę, kuria jis išeidamas jos kojąprirakindavo prie lovos. Tačiau nepajėgė. Bandė šaukti,bet jis, matyt, to laukė. Atsinešęs peilį, ruošėsi jai nupjauti liežuvį. Truputį įpjovė. Burna buvo pilna kraujo.Ji nežinojo, kada jis išėjęs, o kada už durų klausosi.

Naktį ją aplankydavo sapnai. Bet paprastai tai būdavo požemiai. Pilni pelių, varlių - to, ko ji labiausiaibijojo. Ji sustingdavo iš siaubo, nervai užšaldavo. Ji buvo išmokyta beprotė. Tyla. Nei radijo, nei televizijos.

Toli toli girdėjosi pravažiuojančių mašinų gausmas.Kai kada ją nutempdavo į rūsį. Ten buvo tamsu.

Ant kojos nebeuždėdavo grandinės, tačiau ąžuolinėsdurys būdavo užrakinamos. Jo viduryje stovėjo didelis,apipelijęs stalas. Tai buvo jos vieta.

Nieko keisto, kad palengva ji ėmė tikėti, jog turi

24



valdovą. Poną Šteiną, kuris ją maitino, ja rūpinosi. Irniekada joks vyras jos nepamatys. Ji buvo haremo belaisvė. Žinojo, kad Šteinas keitė moteris. Jos buvo lė

lės, kurios pačios sukuria save. O jis buvo karalius, sukūręs karalienę. Tokia ji buvo vienintelė. Tai buvo baisus pasityčiojimas. Iškankintą, vos gyvą moterį vadinokaraliene.

Jos baimės virpesiais jisai maitinosi.Karinai atrodė, kad visas pasaulis pamišęs. Negali

būti, kad niekas jos neieškotų. Bet kodėl neranda? Būdama maža kažkada seniai ji pametė lėlę. Verkė, ėjoper visus kambarius, ieškojo tol, kol surado. O čia -gyvas žmogus. Aišku, tėvai visur ieško. Girdėdavo jųžingsnius. Girdėjo, kaip brolis ją šaukė vardu. Viską gir

dėjo. Bet kas iš to. Šteinas šypsojosi ir buvo laimingas.Jis žinojo,kad jos niekada niekas nesuras. Ji buvo jobrangenybė. Įsiutimo laisvė. Jis norėjo kankinti savožmoną. Ir visos pabėgo. Jį patį vaikystėje dažnai kankindavo motina. Palikdavo užrakintą be maisto. Ir dingdavo keliom parom. Kaip godžiai jai grįžus jis puldavoprie jos. Bučiuodavo ją ir prašydavo atleisti. Manė, jogmotina jį baudžia už blogą elgesį. Dar nesuprato, kadalkoholis yra stipriau už motinos meilę vaikui.

Geriausios dienos būdavo, kai jam leisdavo elgetauti. Liesas ir iškankintas, jis sukeldavo gailestį, kuria

me spindėjo džiaugsmas. Toks baikštus, vos juntamas.Tai buvo tada, kai žmonės jo pasigailėdavo. Ir jis grįždavo į namus nešinas ne tik maistu, bet ir pinigais. Tada motina jį pabučiuodavo. Tai buvo labai daug. Prisiminęs tas minutes, jis prašviesėdavo. Ir gailėjosi, kadKarina jam atidarė duris. Juk ji laukė vyro, kurį mylė

25



jo. Jis žinojo, kad jos meilė neišnyko. Tą minutę norė jo ją paleisti. Vietoj to pripildavo vonią karšto vandens,liepdavo maudytis, atnešdavo naują suknelę ir duoda

vo jai paskaityti romaną. Paprastai tai būdavo Balzako„Šagrenės oda“. Ir pridurdavo - kuo mažiau norų, tuodaugiau gyvenimo. Tavo noras vienas - įtikti man. Šitai Karina greitai suprato. Ji privalėjo įtikti. Kito kelionebuvo. Ji labai prašė leisti tik gyventi. Žadėjo niekurnepabėgti. Sakėsi jį mylinti. Užjautė dėl nelaimingosvaikystės. Bijojo nuo jo susilaukti vaiko. Bet buvo nusiteikusi viskam, net mirčiai, kaip išsigelbėjimui.

** *

Skaitytojas jau žino, kad šeštadieniais Emanuelispriiminėdavo išpažintis. Dažniausiai jos būdavo trumpos. Tačiau šeštadienio vakare savo darbo kabinete,tarp lentynų su knygomis, pas jį ateidavo žmonės, kurių minčių lavina būdavo klampi, sunki. Ir jis net nežinojo, kad kai kurias mintis jis priimdavo, sugerdavo įsave, o kitos, ypač tamsios, praeidavo pro šalį, nusės-davo tarp knygų, kurių jo kambaryje buvo daug. Jis žinojo, kad, norint apsisaugoti nuo blogo poveikio, reikia užlenkti nykštį ir paslėpti saujoje. Čia veikė didysisprincipas: kūne nėra skausmo. Skausmą fiksuoja tik

smegenys, kurias galima palyginti su kompiuteriu. Todėl nustatyti ligos arba nelaimės priežastį labai sunku.Aiškiaregiai matydavo žmogaus aurą ir, jeigu ji būdavo menka, vietomis pramušta, spęsdavo, ar tai yra karminis dalykas, einantis iš kitų gyvenimų. Tada reikėdavo atrasti karminius taškus, kitaip sakant, keisti žmo

26



gaus likimą. Jį galima gerokai pakeisti. Chiromantai pastebi, kad žinojimas bei laisva žmogaus valia keičia netdelno linijas. Žmogus nepaprastai daug gali, nes Die

vas yra visur, o labiausiai žmoguje. Jeigu žmogus taižino, tai laukite stebuklo, nes laimi tas, kuris nusiteikia,kad jis mažytis Dievas. Ir todėl kaip Dievas, privalo šypsotis bei tarnauti žmogui. Kūrėjui nereikia garbinimo,

jis kaip tėvas trokšta gerų darbų. O geri darbai - gražios mintys, viešai išsakyti žodžiai, ypač giesmė, dainos,šokis, natūralus gyvenimas. Juk vaikas gimtąją kalbą išmoksta savaime. Jį moko gyvenimas. Laimingi tie, kurie šitaip gali mokytis užsienio kalbos.

Emanueliui buvo sunku suprasti, teisingiau, įtvirtinti žinomą tiesą. Žmogaus žinojimas primena kom

piuterio veiksmą. Ir jo smegenys pasiduoda kompiuteriniam mąstymui. Juk žinomi faktai, kaip sugedus kompiuteriui stoja ir žmogaus širdis, todėl geriau kai kuriųsignalų tiesiog nepriimti. Ypač, jeigu ateina juodi debesys, kupini baimės. Geriausia juos paversti meilėsenergija. Kiekvienas pirštas turi savo paskirtį. Jeigu nykštys perduoda informaciją smegenims, susijęs su galva,per jį galima gydyti galvos skausmus. Jeigu jis šaltas,šildyti jį pasitelkiant glamonėjimo magiją, lietimo magiją. Juk jeigu vaikui skauda galvą, motinos ranka, siunčianti meilę, gali vaiką išgydyti. Lygiai kaip sutuokti

niai, būdami meilėj, gydo vienas kitą. Čia pačios svarbiausios glamonės žmogaus gyvenime. Lytėjimo magi ja, apkabinimo magija.

Informaciją galima pasiųsti ir į širdį. Tokiu atvejureikia mažojo pirštelio. Pabandykit. Tai labai įdomu.Jeigu vyras skundžiasi širdies skausmais ir norite, kad

27



jis pamiltų jus arba kad meilė stiprėtų, stenkitės kiekgalima dažniau susikabinti mažais piršteliais. Tačiau,

jeigu yra juodoji energija, pavyzdžiui, močiutė, garsi

ragana, nori perduoti jums savo galias, jinai būtinaipaims jūsų ranką. Ji norės išsaugoti savo paslaptis, savo galią. Tada pagelbėti gali tik vanduo. Lįskite po dušu, maudykitės vonioje. Labiausiai reikalingas tekantisvanduo. Ir jeigu pavėluosite tai padaryti, jūs pati galitetapti ragana. Gerai, kad balta, o jeigu juoda - kas tada? Gėlė barsto sėklą, vėjas ją neša. Mintys taip patsėklos. Ir dar kokios!

Kunigas gyveno tarp knygų. Jis daug žinojo. Juodai bangai mintimis jis galėjo sukurti sieną. Tai nėrasunku padaryti. Viskas priklauso nuo vaizduotės.

Galima apsisaugoti veidrodžiais, bet tai labai pavojinga, nes veidrodžiai energiją atmuša atgal. Ir neprityręs siuntėjas atsidurs kritiškoje padėtyje - jis jamgali pramušti aurą. O tai guls ant jūsų sąžinės.

Geriausia nusiteikti, kad “aš tą žmogų myliu”. Pagaliau tai kunigo pareiga. Kunigas niekada nesiaukojadėl žmonių. Dievui aukos nereikalingos. Tai primityvu. Tai atgyvenusio žmogaus mąstymas.Nėra didesnėslaimės, kaip galimybė padėti žmogui. Tai galimybė pabėgti iš instinktų viešpatijos į Dievo karalystę.

Taip manė Emanuelis. Jis džiaugėsi savo darbu,

savo piešiniais, eilėraščiais, kurių nedrįso rodyti žmonėms. Manė, jog sukurs ką nors didingo. Labai gražaus. Ir tada, tie, kurie pabėgo nuo Dievo, vėl prie Jogrįš. Neišvengiamai grįš.

Šio šeštadienio svečias, kuris pas kunigą paprašėviso vakaro, buvo Markas. Visas apžėlęs, garbanotais

28



plaukais. Barzda, ūsai, nukarusios blakstienos - atrodė be laiko susenęs vyriškis.

- Aš pakliuvau į kalėjimą, - pasakė jis. - Ir viskas

nuo čia prasidėjo. Buvau jaunas, gražus. Vienas kalinys ėmėsi mane globoti. Aiškino apie kalėjimo tvarką.Įspėjo, su kuo galiu draugauti. Mokė, kaip išgyventi.Sakydavo, kad mane globoja kaip savo dukrą. Aš šitoniekaip negalėjau suprasti. Juk buvau vyras. Tačiauman jo prisilietimai buvo malonūs. Bučiniai pradžioj įgalvą, vėliau į lūpas. Tačiau atsitiko nelaimė. Manodraugas ir globėjas susirgo. Jūs, kunige, turbūt žinot,kad kalėjimas turi dieną, kuri priklauso valdžiai, ir turinaktį, kuri priklauso kaliniams. Nenoriu liesti valdžios,o kaliniai susiskirstę į kastas. Aišku, geriausiai gyvena

valdžia, viršūnės. Turi atskiras kameras, restorano maitinimą, jiems atvedamos moterys, mobiliais telefonaispalaiko ryšį su laisve.

Yra „ožiai“, kurie tarnauja valdžiai, kai ką praneša. Bet bijodami kalinių viršūnių, vykdo ir jų nurodymus. Pavyzdžiui, įneša narkotinių medžiagų, nors dažniausiai tai daro „arkliai“. O aš tapau “gaidžiu”, - tęsėMarkas.

- Ar žinote, kaip tai atsitiko. Naktį mane prižadino. Padavė indą su vandeniu, skudurą ir liepė plautigrindis. Nesutikau, nes savo geradario buvau įspėtas,

kad tai egzaminas, ir jeigu aš plausiu grindis, nuo tokarto priklausysiu žemiausiai kastai. Visi galės iš manęs tyčiotis, šaipytis, gausiu patį menkiausią maistą. Irturėsiu patenkinti kalinių aistrą.

Iš pradžių mane šnekino geruoju. Teigė, kad ašesu jaunas ir mano pareiga išmokti atlikti visokius dar

29



bus. Paskiau ėmė mušti. Bet kai įkišo mano galvą į purviną vandenį ir aš nebegalėjau kvėpuoti, pasidarė visaitas pats. Man buvo pažadėta, kad su manim elgsis pa

doriai, bus tik vienas kalinys, kuris mane mylės. Pradžioje jie surengė loteriją. Traukė popieriaus skiauteles. Ant vienos iš jų turėjo būti padėtas pliusas. Tačiaugreitai paaiškėjo, kad tokių skiautelių su pliusu buvodaug. Tada pretendentai į mano kūną ėmė mėtyti kauliukus. Kai pagaliau liko vienas, kuris surinko daugiausia taškų, aš buvau priverstas įsiremti rankomis į prausyklos vidurį ir plačiai išskėsti kojas.

- Gana, - pasakė kunigas, jo balsas drebėjo. Jis nekartą girdėjęs panašių istorijų. Kas buvo toliau, žinojo.

- Kas buvo toliau, aš nežinau, - pasakė Markas. -

Atsigręžiau ir pamačiau, kad bent dešimt vyrų stovėjoeilėje. Supratau, kad loterija vyko tik dėl to, kas bus pirmas. Po to nualpau. Taip tęsėsi lygiai dvejus metus. Mano globėjas pasirodė toks pat niekšas, kaip ir visi kiti.Gal ir jo liga buvo tariama. Nors ir girdėjau kalbant, kad

jis susirgo po to, kai mane pralošė kortomis, - Markasėmė kalbėti greitakalbe. Jis suprato, kad kunigas noriišgirsti, kaip jis gyvena laisvėje, todėl trumpai pasakė: -Vedžiau, dirbu laikrodininku. Tačiau darbo vis mažiau.Rinka užversta Kinijos laikrodžiais. Jie labai pigūs. Netneverta taisyti. Išėjau iš kalėjimo, netikėdamas pasau

liu, vyro ir moters meile. Turiu vieną gerą savybę - nevartoju narkotikų. Nors buvau pamėgęs gerti “čefyrą” -arbatžolių nuoviras - tokį stiprų, kad net galva svaigsta.Aš ilgai galvojau, ar pas jus eiti, ar neiti,- tęsė jis. - Žmona neturi kur išeiti, kitaip ji paliktų mane - tai jos žodžiai. Mes miegame atskirai. Nusprendėme, kad iš to-

30



kios santuokos vaikas gimtų nelaimingas.Kunigas paklausė:- Ar jinai žino, kad jūs gyvenote su vyrais?

- Keista, kad jūs žinot, - atsakė Markas. - Juk aš jums šito nesakiau.Kunigas liūdnai nusišypsojo:- Kiek aš girdėjau panašių istorijų,- teigė jisai. - Prie

visko pripranta. Kalėjimuose, laivuose, net balete. Kurvisi vaikšto nuogi, be abejo, per pertraukas. Vyrai, nuolat kilnodami pusnuoges moteris, pasidaro joms abe

jingi ir ima trokšti vyrų draugijos.Kunigas susizgribo, kad jam reikia išklausyti. Jis

nutilo. Tuo tarpu Markas beveik ėmė šaukti:- Kodėl pasaulis taip surėdytas? Juk Dievas galėjo

sukurti tobulą žmogų, išmintingą, darbštų, su aiškiommoralinėm normom.- Neteiskime Dievo,- ramino jį dvasiškis. Jisai su

kūrė įvairovę, davė žmogui laisvą valią, teisę pasirinkti.Todėl dėl to, ką tu išgyvenai kalėjime, nekaltink Dievo.Privalai save kaltinti.

- Taip, - toliau šaukė Markas. - Kur benueičiau, vistas pats. Aš kaltas. O kuo aš kaltas, kad mano dvasiąatskyrė nuo kūno ir uždarė į kalėjimą.

- Taip, tu iš tikrųjų gyveni kalėjime, - sutiko Emanuelis. - Ir man labai tavęs gaila.

- Palauk, - nutraukė jį Markas. Jis buvo įsiaudrinęs, net barzda drebėjo. - Ar iš viso galima gili vyroir moters meilė? Pasižiūrėkite, kiek aplinkui skyrybų. Ar jūs matėte laimingą šeimą? Šitą aš ir savo žmonai sakau.

Kunigo lūpomis atsakė viena moteris:

31



- Paprasčiausiai tu gyveni tarp tokių žmonių, kurlaimingų šeimų nėra. Kitur jų yra ir labai daug. Be to, -tęsė kunigas, - aš akcentuoju kūrybinę meilę, kai jis ir ji

abu eina kartu. Dauguma Nobelio premijos laureatų -vyrai. Tačiau greta jų buvo moterys. Čia kaip apgynusdisertaciją- pirmiausia sveikina žmoną, po to vyrą. Beto, meilė - tai šeima. Vėl kūryba. Vaikai. Juk vis tik dauguma vaikų yra puikūs. Jie džiaugiasi tėvų meile. Ir patys, tapę tėvais, bus pakankamai griežti savo vaikams.Istorija kartojasi. Meilė sukūrė pasaulį Ir jos dėka laikosi žvaigždės.

- Kalbame apie magnetines bangas, sroves, virpesius,- neprieštaravo Markas. - Tu, Emanueli, - jis net kunigąpavadino vardu, - esi neteisus. Aš atėjau tau pasakyti, koks

kvailas šitas pasaulis. Meilė yra narkotikai, tai - apgaulė.Jos iš viso nėra. Aš žinau,- tęsė jisai, - tu sakysi, kad žmonės net nusižudo iš meilės. Bet tai netiesa. Jie ne iš meilėsžudosi, bet iš kvailumo. Pasaulį valdo demonai. Visur apgaulė. Tikra yra tik pinigai. Ir tada gali šaipytis iš žmogaus, iš žmonių ir net žmonijos. Galų gale viską tvarkotie, kurie turi daugiausia pinigų. Pasaulyje nėra jokios stichijos, jokios laisvės. Viską planuoja pinigai.

- Laisvė - tai teisė pasirinkti, - į jo minčių srautąįsiterpė Emanuelis.

- Nesąmonė, - kaip kirviu nukirto Markas. - Ar aš

kalėjime turėjau teisę pasirinkti? Nebent nusižudyti. Ogal čia laisvės esmė,- susimąstė barzdočius. - Teisė numirti, sustabdyti savo širdį. Tai tas laisvės trupinys, kuris lieka žmogui. Mano mintys pavogtos. Niekam josnereikalingos. Yra oficialios, ypač bažnyčios.

- Daug šnekat apie laisvę,- pakiliai kalbėjo barz

32



dočius. - Kvailinate žmones, o iš tikrųjų nei meilės, neilaisvės nėra. Taip, aš gėjus,- tęsė jisai. - Dalyvavau Pasauliniame gėjų ir lesbijiečių kongrese. Man ten pati

ko. Ištvirkėlių nebuvo. Kas ką myli, tas tą ir mylėjo. Meilėpasibaigė - ieškojo kitos. Ten jiems širdį skaudėjo. Laisvės jie nepažįsta. Neturi teisės pasirinkti. Hitleris tokius žmones šaudė. Stalinas sodino į kalėjimus. Laisvęgaudavo tie, kurie sutikdavo gydytis psichiatrinėse ligoninėse. O ten jau tapdavo tikrais ligoniais, išmokdavo veidmainiauti. O jeigu dar turėjo gyvybinės jėgos,vėl tapdavo gėjais.

Grįžęs iš Kongreso, aš savo žmonai pasakiau, kadprie savo namo iškelsiu žydrųjų vėliavą - vaivorykštę -visas septynias spalvas. Tai laimės takas, tai Dievo do

vana, tai laisvės simbolis, tikroji meilės energija. Bet aššito nepadariau, - vėl šaukė Markas. - Aš neišdrįsau.Mane galėtų suprasti tik kunigas gėjus,-jau liūdnai kalbėjo Markas. - Juk, jeigu meilė yra kūrybinė, tai negalibūti tik juoda ar balta, tik Rytai ar Vakarai. Meilė turibūti laisva kaip rytmečio saulė. Juk ji vis tiek pakils, irniekas jai niekada šito neuždraus.

- Bet tu gyveni su moterimi?- paklausė kunigas.- Tik todėl, kad ji šito nori,- atsakė Markas. - Mes

gyvename, bet kartu nemiegame. Tarp mūsų nėra traukos, tad kam kankintis. Visos mano svajonės - apie di

delę meilę vyrui. Kas gali būti didingiau?! Pasaulis perpildytas žmonėmis. Vaikų daugiau nereikia. Ir čia neDievo rūstybė, bet malonė.

Kunigas niekada netroško būti autoritetu. Jis nenorėjo, kad jo žodis būtų baigiamasis. Žinojo, kad daugelis žmonių patys sau sukūrė kalėjimą. Kai kada bai

33



sesnius negu tas, kuriame sėdėjo Markas. Žmogus gimė laisvei. Jis turi veržtis į laisvę. Revoliucija sugriovėkalėjimus, bet buvo pastatyti dar baisesni. Tie, kurie

žadėjo laisvę, jos nedavė. Demonas pabėgdamas išmėtėsavo kiaušinius. Iš jų gimė neįtikėtinai baisūs tironai.Laimingi tiktai tie, kurie išvengė karų ir revoliucijų. Pavyzdžiui, Švedija, kuri apie du šimtus metų nematė karo. Esama laimingųjų.

Išleidęs Marką, Emanuelis dar ilgai mąstė. Iš tikrųjų, ar gėjai turi teisę viešai melstis ir ar jiems sakomipamokslai? Kas tai karma? Ar Dievo rūstybė? Ar angelai pasivertę velniais lipdo žmogų pagal pragaro kūrybinį poreikį?

* **

Ankstyvą rytą kunigui paskambino Robertas. Jisbuvo linksmas, smagus vyras, turintis puikią šeimą, žmoną, kuriai visada sakė tik gražius žodžius. Niekada nebarė, nepyko. Bandyti bandė, bet nieko jam neišėjo.Nes jo akys švietė meile. Balsas buvo malonus. Jo akyse žaižaravo slapta meilė. Harmonijos meilė. Meilė, kuri sušildo. Kuri tiesia kelius į Dangų, virš bedugnių stato tiltus. Meilė, kuri nepažįsta išdavystės. Jeigu jūs girdite varpelio skambėjimą, tai laukite naujienos, laukite

žinios. Gal atplaukia daina, gal atbėga ožkutė. O galtai tik vizija. Dabar dažniausiai varpai tyli. Varpai reikalingi, kad pažadintų žmoniją. O varpelio dažnai užtenka tam, kad pažadintų dviejų žmonių meilę. Ir jeigu varpelis nuskambėjo, meilėj išdavystės nebus. Jie vienas kitą papildo. Susilieja. Jų kančia visada pagimdo

34



džiaugsmą. Tampa paukšteliais, kurie linksmai čiulba.Prabangių drabužių jie nenori. Juos puošia meilės rū-bai.Tik jie gali išgirsti Dangaus chorus. Taip, yra tikroji

meilė. Ir tokią sukūrė Dievas. Nes kitaip nebūtų iš kopasirinkti.Tokia buvo Roberto šeima. Tyli, rami. Harmoni

jos virpesys. Žmonijos ateitis ir paguoda.Iš Roberto jis sužinojo, kad visai šalia jo namų gat

ve iš lėto eina burtininkas, aiškiaregis, Kristus. Apskritai neaišku kas, bet greičiausiai Dievas. Nespėjo Emanuelis apsirengti, kaip į duris paskambino Robertas.

Spauda, kaip visada operatyvi, jau buvo čia. Jį filmavo. Žurnalistai mintyse jau ruošė reportažus. Pagaliau į miestą atėjo sensacija.

Robertas ir Emanuelis atitiko vienas kitą. Jie abubuvo naivūs kaip vaikai. Jiems net į galvą neatėjo, kadtai galėjo būti fokusininkas. Kokio nors turtingo ponoparuoštas scenarijus. Juk visą žmonijos istoriją galiojoromėnų principai: “Skaldyk ir valdyk. Liaudžiai reikiaduonos ir pramogų”. Cirkas valdo pasaulį. Žmogus vienu metu nori melstis visiems, kad tik jam padėtų. Argisvarbu, iš kur ta pagalba. Svarbu, kad tik jinai ateitų.Iškankinta žmonija laukia stebuklų, o jeigu jų nėra, juosgalima dirbtinai sukurti. Iliuzija gimdo miražą. Bet kartais dykumoj tai geriau negu nieko.

Gatve ėjo apie trisdešimties metų vyriškis. Pūtėlengvas vėjas ir kedeno jo plaukus. Iš pirmo žvilgsniovyras priminė krepšininką. Buvo aukštas - daugiau neidu metrai, atletiškas. Lengvai įdegęs saulėje. Vienplaukis. Didingas kaip karalaitis.

Emanuelis paspaudė ranką Robertui. Jų delnai

35



jiems pakuždėjo, kad tai jis. Protas sakė: “Dar ne laikas”. Jis ėjo gatvele, kurioje buvo uždraustas automobilių judėjimas. Ėjo labai tyliai. Galbūt todėl, kad buvo

apsiavęs minkštos odos batais. Matėsi paprastos mėlynos kelnės, balti marškiniai. Visa tai dengė apsiaustas.Tai buvo neeilinis žmogus. Šalia jo ėjo moterys, kiekviena rankoje nešėsi rožę.

Du draugai dairėsi, ieškojo rožių šaltinio. Kažkasturėjo jas atnešti, juk negalėjo jis dalinti jų iš nieko. „Išnieko“ - tai reiškė materializaciją. Himalajų kalnuoseNikolajus Rerichas tapė reto grožio paveikslus ir savosvečius apdovanodavo rožėmis. Jis taip mylėjo žmones, kad be jokių ypatingų pastangų kūrė gėles. Ir josnevysdavo. Jos buvo atvežtos į Europą. Kas žino, gal ir

dabar jų galima rasti. Tokią visatos dovaną turi ir SatjaSai Baba. Jis materializavo daiktus, bet nekūrė gyvybės. Niekam jis nepadovanojo šuniuko ar kačiuko, bettik perlų karolių, senovinių knygų, varinių žiedų, kurievėliau virsdavo sidabriniais ar net auksiniais. Bet gėlė -tai gyvybė. Nuo jų kotų varvėjo vanduo. Jos buvo šiltos, linksmos. Atrodė tik ką nuskintos.

Prie jo pripuolė paauglys ir apkabino. Burzgė kameros. Žurnalistai tęsė savo darbą. Spauda visagalė. Jiformuoja nuomonę. Minioje girdėjosi šauksmai. Nuotaika buvo pakili. Viešpatavo džiaugsmingi balsai:

- Jis stebukladarys. Jis pranašas.Kelios moterys garsiai šaukė:- Atėjo Kristus!- Jeigu Kristus, - tyliai kalbėjosi du draugai,- tai jis

ateina su neišpasakytom galiom. Šį kartą niekas jo nenužudys. Ir jeigu jis apvalydavo raupsuotuosius, gydė

36



bepročius, prikeldavo mirusius, - bet tai buvo vienetai,- tai dabar jis keis visą Pasaulį. Ne tik žmonių, bet irvirusų. Jis naujai modeliuos pasaulį. Jis gimė džiaugs

mui ir atėjo džiaugsmui. Karai pasibaigs, karų nebebus. Susitaikys šeimos, tautos. Žmogus pasirūpins žmogumi. Badu niekas nemirs. Ir vaistų nereikės. Jie buskiekvieno žmogaus širdyje. Dvasia gaus teisę gydyti kūną. Ir jeigu iki šiol angelų balsai buvo vos girdimi, jieturėjo tik vieną kelią - intuicijos ir vaizduotės. Tik dvasingi žmonės galėjo bendrauti su savo angelais. Netiesa, kad naktį jie palieka žmones. Netiesa, kad geriausioji būsena yra sapnas. Angelai stato dvasinius tiltus.Jie neverkia kartu su mirusiais. Jie - džiaugsmo vyturys. Jie čirena ore ir vos girdimi žemėje. Tikrieji Kris

taus pagalbininkai. Ir bus jų valdžia. Mėlyno dangausvaldžia. Atsiras naujos galimybės laisvai bendrauti sužmonių dvasiomis, paraleliniais pasauliais. Susitikti susavo mokytojais.Cemę vis labiau valdė kompiuteris, sugebąs per sekundę daryti milijonus apskaičiavimų, opo to kurti vaizdą. Angelams šito nereikėjo. Jie buvolabai galingi, nes turėjo meilės greitį.

Nesistebėkite. Tai nėra garso greitis. Seniai tokielėktuvai skraido. Žmogaus rankų kūriniai įveikia garsobaijerą. Žmogus kada nors pasieks šviesos greitį. Ir viskas. Čia jis sustos. Žmogaus rankų kūriniai jau palieka

Saulės sistemą. Jis jau vaikščioja mėnulyje. Dabar jolaukia Marsas. Žmogus daug ką gali. Ir jeigu angelas jo širdyje gali atmerkti akis ir kurti jį pagal Dievo paveikslą, tai toks žmogus vergas niekada nebus. Juk jonegalima įbauginti. Tik baimė gimdo vergiją. Meilėsgreitis yra amžinybė. Čia sustoja laikas. Jis tampa nuli

37



niu. Prasideda naujos epochos pradžia. Tik tada angelai gali užsimiršti. Kupini gerumo jie paklūsta žmogaus norui. Jeigu jums reikia jaunystės, ji bus tol, kol

jūs norėsite. Jei jums reikia senatvės, jeigu jūs pavargote nuo gyvenimo, paliksite kūną kaip seną paltą. Irturėdami meilės greitį, jūs bet kur sustabdysite laiką.Kursite pagal savo norą, dvasios poreikį, žinosite, kurbręsta katastrofa. Matysite, kaip kituose pasauliuosekenčia žmonės. Ir ateisite pas juos kaip Meilės Dievopasiuntinys. Pakeisti reikia ne tik Žemę, bet visą Visatą. Žmogus turi tapti Dievu. Ir angelai tai gali padaryti,nes jie tarnauja žmonėms.

Jeigu jūs turite kokį norą, suglauskite delnus. Pa juskite, kaip teka jūsų srovės. Jums ims trūkčioti pirštų

galiukai. Gaunate energiją ir turite ją išleisti. Gaudamimeilės energiją taip pat galėsite kurti knygas, gėles, medžius ir netgi deimantus. Bet jūsų norai slypi delno vidury. Čia įgyjate jėgą. Tada jums kaista galva, džiaugsmu spindi širdis. Angelai dainas dainuoja. Ir kaip gražiai. Jų lūpos sultingos. Jose nėra nei melo, nei apgaulės. Imate spindėti. Lengvai kvėpuojate. Kūnai išsivalo. Tik šitaip gimsta būstinė, verta angelo.

Du draugai vienas kitam perdavinėjo norus. Jųdelnai kaito. Jie prisibrovė arčiau nežinomo žmogaus.O prie šio dar stovėjo paauglys, jį apsikabinęs. Nepa

žįstamasis prabilo:- Tu jau sveikas ir gali kalbėti.Tai jis pakartojo tris kartus.Jauna moteris šaukė spaudos atstovams:- Mano sūnus buvo kurčnebylis, o dabar kalba ir

girdi.

38



- Taip, aš dabar kalbu ir girdžiu,- garsiai šaukė vaikinas.

Įvyko stebuklas.

Tokio stebuklo esmę draugai puikiai suprato. Taigalėjo padaryti kiekvienas žmogus. Tai aprašyta visosesenovinėse knygose. Reikia tik vieno - žmogaus, kuristuri stiprią energetiką. Tada susivienija du angelai, o jųgali būti daug. Jeigu atitinka abiejų žmonių norai, jeigu du žmonės kartu dvasioje, trečias visada būna Kristus. Dar tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt metų priešKristų senovės Egipte gydė kurčnebylius. Yra išlikę senoviniai rankraščiai. Tik nieko nerašoma apie angelus. Taip buvo gydomi kūnai, bet ne dvasios. Tai puikiai žinojo senovės graikai. Taip buvo gydoma šeštame

amžiuje prieš mūsų erą Pitagoro šventykloje. Taip galima prikelti ir mirusius. Tol, kol siela dar neišėjo, koleterinis kūnas nesusiliejo su fiziniu, nes jeigu susilies irstaigiai tai įvyks, - tokie kūnai nedūla. Senovinėje Afrikoje mago nelaidodavo. Kam laidoti akmenį. Krikščioniškoje Romoje taip atrodė šventųjų kūnai. Jie nedūlėdavo, laikas jiems sustodavo.

Draugai žinojo, kad taip gimsta šmėklos. Iš didelio nustebimo, iš netikėtos prievartos. Juos palaidoja,tačiau jų sielos lieka. Staigi mirtis, netikėta mirtis atkuria kariuomenės vaizdus. Jie vis žygiuoja. Getuose pri

sikelia žydų šmėklos. Jie šneka, verkia. Linki laimės savo gentainiams.Aiškiaregiai lengvai gali perprasti čia vykusią tra

gediją.Teigiama, kad nusikaltėliai visada grįžta į nusikalti

mo vietą. Jų dvasia negali patikėti, kad kūnas šitaip pa

39



darė. Istorija kartojasi, sąžinė prabyla. Beje, taip gimstair pilių šmėklos. Taip prasideda ir poltergeistas, kuometdvasios siautėja. Tuo galima paaiškinti ir juodąją magi

ją. Okultizmas nėra blogas mokslas, nes tai yra siekimaspažinti paslaptingus dvasios reiškinius. Ir jeigu jį laimina Meilės Dievas, tai pasaulį galima pakeisti. Okultizmodėka panaikinti badą, ligas, pakeisti pasaulį. Vargas, vargas tiems, kurie keikia okultizmą. Jie pilni viduramžiškos neapykantos, jie vėl ant laužų degintų žmones. Kristaus atėjimas - tai baltojo okultizmo pergalė. Kuometatsiskleidžia dvasinio pasaulio paslaptys, be kurių žmogus laimės niekada neišvys. Tik taip galima atgaivinti mirusių žmonių pasaulį. Tik taip vyksta stebuklai. Tik taipateis taika ir amžinas gėris. Todėl netikėkite tais, kurie

keikia okultizmą. Jo juodoji pusė to nusipelno, nes kiekvienas reiškinys turi savo pliusą ir minusą. Ieškokite to,kas įkvepia, džiugina. Negyvenkite atliekų pasaulyje. Šlakai jums nereikalingi. Minties ir kūno skaidrumas - štai

jūsų kelias. Nenorėkite tos šypsenos, kurią duoda narkotikai. Eikite dvasios keliu.

Tad paauglio išgydymas nebuvo stebuklas. Tai buvo Visatos išmintis, seniai žinoma žmonėms. Tai buvomeilės magija, kuri tokia stipri bažnyčioje, jeigu ten dvasingas kunigas, jeigu jo įkvėpti žmonės traukia vieni kitus. O bažnyčia yra visur, ten, kur skleidžiasi meilė ir

dalinami nuostabūs gėlių žiedai. Gėlių, kurios nemokanumirti.Tuo tarpu spindintį žmogų apstojo elgetos. Jie tiesė

į jį rankas ir prašė duonos. Visų nuostabai, jis duonosnedalino. Kažką davė... Ore sušnarėjo iškeltos rankos.Pirštai gniaužė dolerius. Tai buvo pinigai. Niekas ne

40



matė, iš kur jis juos išėmė. Padarė iš nieko. Minia sustingo ekstazėje. Burzgė filmavimo kameros. Kiekvienas elgeta gavo po šimtą dolerių.

Ir tada kunigas pasiryžo - prisibrovė prie pat stebukladario. Nežinojo, kas jis, jo protas buvo kritiškas.Kunigas matęs daug stebuklų. Šitie buvo didingi, betkol kas Pasaulis nepasikeitė. Jis ėjo į pražūtį. Vanduotapo kriokliu ir griovė miestus. Juk net šiukšlynuose

gyveno žmonės. Greta prabangių namų ir vilų. Žmonių civilizacijoje taip būti negalėjo.Jis buvo kunigas, kuris turi tarnauti žmonėms. Ne

pinigams, ne valstybei, sektai, bet tik žmogaus dvasiai.Bet čia nėra išdavystės ir tik tada religija perauga į tikėjimą. Tada nebelieka tradicijų, papročių, politikos.

Prievarta taip pat praranda prasmę. Laisva dvasia kuria laisvos dvasios gyvenimą. Kūrybinė meilė atskleidžia žmogaus talentą. Istorijos eiga paspartėja. Vidutinis žmogaus amžius gali būti mažiausiai 200 metų. Tainėra taip sunku pasiekti. Reikia tik dvasiai leisti gydyti

kūną. Aišku, kai kas praras milžiniškus pinigus. Jie įnirtingai priešinsis. Žemė nebus alinama ir kankinama.Dvasingi mokslininkai lengvai darys atradimus. Išnyksalinantis darbas.

Kunigas sužinojo tai, ko norėjo. Karina buvo įkalinta miesto pakraštyje, prie upės, Sodų gatvėje Nr 6.

Kunigas puolė ant kelių ir nulenkė galvą prieš aiškiaregį. Jis nežinojo, su kuo kalbėjo. Greičiausiai tai buvožmogus iš kito pasaulio. O gal tai mokslininkas, surinkęs okultines paslaptis ir tuo pačiu sukūręs savo magi

ją, nes tai yra trauka. Kunigas visą laiką svajojo apie

bažnyčios magiją. Jis matė, kaip ji nyksta. Jam buvo41



skaudu, kad jaunimas palieka bažnyčią. Kaip nujausdamas jo mintis, Robertas pasakė:

- Vandenio epochoje tokių stebuklų bus daug.

* * *

Tačiau policijos reidas į Sodų gatvę buvo nesėkmingas. Karinos jie nerado. Nerado ir Šteino. Niekonerado. Rado tik ženklus, kad čia gyventa žmonių. Arti kaimynų nebuvo, tolimesni mažai ką žinojo. Taip, namas buvo gyvenamas. Rasta ir kruvinų drabužių. Galbūt kas nors nusikaltėlį įspėjo. Ir vėl skambutis Karinos tėvams. Malonus balsas klausė, ar jinai neatsirado.Kalbėjo motina. Ji ėmė verkti. Kai susivaldė, ragelyje

girdėjosi tik pypsėjimas.Emanuelis negalėjo pasakoti to, ką žinojo. Tai buvo išpažinties paslaptis.

Tuo metu Emanuelio bažnyčia ėmė sparčiai turtėti. Atsirado daug naujų žmonių, ypač moterų. Dideliopopuliarumo susilaukė jo pamokslai. Jis daug kalbėjoapie tai, kad žmogus privalo padėti žmogui. Niekadanieko neskaitė iš Švento rašto. Pasirinkdavo tik vienąsakinį. Ypač jam patiko Kristaus mintis, kad reikia mylėti savo priešus.

- Tai labai sunku,- teigė jis.- Jus įžeidė, užgavo. Šir

dis kraujuoja. Atleisti sunku. Juk visa žmonijos istorijayra kerštas. Taika - tai pasiruošimas karui. Visa Žmoni jos istorija tokia. Su nedidelėmis išimtimis. Taip didelės valstybės tampa banditėmis, o mažos - prostitutėmis.Visa Žmonijos istorija - siekimas turėti vergų. Niekastaip nežudo žmogaus, kaip godumas. Valdžia - viduti

42



nybių paradas. O talentas - meilė taikoje yra pati didžiausia dorybė. Tačiau žmonės stato paminklus jėgai.Istoriją kuria nukariautojai. Jie nori vieno - užgrobti,

atimti. Ir skamba žodžiai: “Mes atėjome jus išlaisvinti,nešame civilizaciją, kultūrą”.Su liūdesiu jis kalbėjo, kad taip buvo ir bažnyčioje.

Kaip katalikai kariavo su liuteronais, kalvinistais, kaipbuvo žudomi įvairių sektų nariai. Bažnyčia bijojo dialogo. Vietoj jo buvo naudojama jėga. Viską nulemdavo kunigaikščiai, jų interesai.

Nieko nėra brangiau, kaip žmogaus teisė išdėstytisavo požiūrį. Bet tie, kurie valdo, reikalauja liaupsinimų. Jie įsivaizduoja, kad yra geradariai. O iš tikrųjųdažnai valdo ne jie, o tie, kurie turi pinigus.

- Kūną jūs prižiūrite,- teigė jisai,- puoselėjate, prau-siate, šukuojate plaukus, bet ar jūs norite prižiūrėti savo dvasią? Atminkite, kad priešo iš karto pamilti negalite. Tam reikia pasiruošti. Tai nepaprastai sunku. Visųpirma jus apima neapykanta. Jūs jį koneveikiate, priskiriate jam nebūtus dalykus. Sutirštinate spalvas ir siunčiate juodas mintis. Tačiau nepagalvojate, kad kerštodvasią turi kažkas sukurti. Tokiu atveju kūrėjas yra žmogus. Jis pradeda gaminti juodą energiją, o tai susišaukia su pragaru. Tačiau negalvokite, kad pragaras yraugnis. Toks buvo senovinis mąstymas. Pragaras yra šal

tis. Jeigu jums nemalonu, - tęsdavo kunigas, - jūsų laukia pavojai, jūs bijote keršto, jūsų sapnai sustingsta. Jieužšąla. Jūsų smegenys - šiurpi baimės idėja. Ne veltuiKristus sakė: “Ilgai nebūkite ten, kur šalta”.

Tikintieji pagyvėdavo, kai jisai imdavo kalbėti apiesapnus. Menkas malonumas sapnuoti mėsą, uogas -

43



tai būtinai ašaros. Bet jeigu ateina žmogus, padeda jumsrinkti uogas ir jas valgyti - jums darosi lengviau, nesžmogus privalo padėti žmogui. Be to, atminkite,- tvir

tindavo jisai, - sapnų daug rūšių, sapnai subjektyvūs irnepakartojami. Reikia išmokti kurti sapnus, jų laukti.Nes čia plaukia informacija iš Žemės ir Dangaus. Pasąmonė saugo žmogaus istoriją. Čia sukaupta energijair tik žmogus nusprendžia, koks bus jo gyvenimas.

Parapijiečiai žinojo, kad jų kunigas moka sapnuoti. Tai išmoko būdamas Tibete. Sapnas yra naujas irgražus gyvenimas. Be to, sapnas yra vienas iš būdų atskleisti dvasios takus.

- Juokinga būtų sakyti, - teigė kunigas, - kad kūnasyra kūrėjas, nes atlieka veiksmus, išaukština ar net už

muša žmogų. Dvasia yra tūkstantį kartų didesnė kūrė ja. Dvasiai poilsis nereikalingas. Žemei jinai ypač godi.Jai reikalingas kūnas, kad galėtų apsisaugoti. Ji gali ateiti. Paprastai jai padeda angelai. Tuo pačiu padedaDangus. Tačiau jos instrumentas yra kūnas. Dvasia yrapats didžiausias menininkas, architektas, spindintižvaigždė. Duokite laisvę dvasiai.

Jis dažnai tai kartodavo. Gal net įkyrėdavo parapijiečiams. Bet ko vertos buvo vien jo žydros akys. Jose spindi ugnies kristalai, kurie šildė žmones. Jis dažnai papurtydavo galvą. Nežymiai atlošdavo galvą at

gal, prasidėdavo ekstazė. Visos jo ląstelės imdavo drebėti. Po tojam būdavo sunku užmigti. Ateidavo įkvėpimas. Žmonės pajusdavo, kaip bažnyčioje vaikšto šiltos, malonios srovės. Ateidavo maloni vėsa. Parapi

jiečiai tuomet trokšdavo gerų darbų. Jie buvo pilnitikėjimo.

44



Tuo tarpu radijas, televizija, knygos įteisino kerštą. Jis ėjo iš amžių glūdumos.

Senoji Biblija teigė: “Kraujas už kraują, dantis už

dantį. Klausykite tik rabinų, fariziejų, mokytų vyrų, gyvenkite pagal Mozės įstatymą. Nieko nekeiskite”. Bažnyčia negali vystytis, nes ją sukūrė Dievas. Nes tik tada

jos ir pragaro vartai nenugalės. Gyvenkite šventais raštais, Toromis, Talmudu, ir Dievas jumis pasirūpins. Bi

jokite Jahvės. Tai vienintelis jūsų Dievas, nedrįskite į jįpakelti akių. Moters dievas yra vyras ir ji privalo jamtarnauti.

Naujoji Biblija buvo kitokia. Bažnyčia priklausonuo gyvenimo, moteris lygi vyrui. Kerštas sugriauna betkokio žmogaus gyvenimą. Tikra yra tai, ką tu turi dva

sioje. Čia slypi tikrasis pažinimas.Šventas Paulius, įkvėptas Kristaus, mokė, kad, tikpažindami dvasią, galime atrasti gyvenimo tiesas. Nestik iš dvasios gimsta pranašai. Nes tik iš dvasios atsiranda gydytojai, aiškiaregiai, išminčiai. Jis teigė, kad tikpažindami dvasią atrasite gyvenimo meilę. Pati didžiausia kūryba yra dvasios. Kūnai klysta- dvasia niekada.Dvasia nepažįsta keršto, išdavystės. Dvasia nežudožmogaus, koks jis bebūtų, ji plieka viltį. Akimirka dažnai yra aukso vertės. Prisiminkite, kaip ant kryžiaus merdėjo Kristus. Jis kankinosi tarp dviejų nusikaltėlių. Ir

vienas pajuto jo širdies gerumą. Užjautė Kristų ir jogailėjosi. Ir Kristaus dvasiajam pasakė:- Tu eisi kartu su manim į mano Tėvo karalystę.

Dar šiandien po pietų mes būsime ten.Todėl nekelkite kardo, nes nuo jo ir žūsite. Kas

žino, ko trokšta jūsų dvasia. Gal jūsų skausmas ir yra

45



jūsų dvasios balzamas. Gal jūsų dvasia atėjo trumpam.Tik blykstelėjo ir jai to pakanka.

Taip jis be paliovos skatino mylėti priešus. Nes

tik šitaip galima pasikeisti, pačiam tapti žmogumi.Lengva koneveikti kitus. Bet pamatyk savo nuodėmiųnaštą. Pagalvok, ko pats nusipelnei. Tik mylėdamaspriešus iš tikrųjų gali pamilti ir save. O po to ateis dididiena. Tau nerūpės nei pliusas, nei minusas. Nei pagyrimai, nei paniekinimai. Tavo dvasia bus virš to. Tavo spindėjimas tada bus kaip angelo. Ir tik tokie žmonės gali pakeisti pasaulį. Savo mirtimi Kristus tai skelbė žmonijai.

* * *

Emanuelis labai mėgo skaityti. Turėjo turtingą biblioteką. Pagautas įkvėpimo kūrė eilėraščius. Piešė, lipdė. Eidavo į miesto baseiną paplaukioti, važinėjo dviračiu. Visur buvo jo pilna. O svarbiausia - visiems reikėjo įtikti. Tokia jau buvo kunigo dalia.

Prabangus limuzinas jį nuvežė pas mirštantį. Greta vairuotojo sėdėjo žmogus, prisistatęs asmens sargybiniu. Jis buvo panašus į buldogą. Didele plačia galva,pravertoje burnoje ryškėjo sveiki, galingi dantys. Bukas žvilgsnis neigė intelektą. Nukarusios rankos troško

veikimo, tačiau kažin ar jis galėjo būti. Jį pasitiko blyškaus veido moteris.

- Mane domina,- pasakė jinai,- ne tiek išpažintis,kiek jo sveikatos būklė. Aš niekaip negaliu susitaikytisu mintimi, kad jis miršta. Juk negali taip greit numirti

jaunas ir sveikas žmogus. Iškviečiau profesorius, - kal

46



bėjo jinai, - net iš kelių valstybių. Dabar jis nebepajuda. Mes pasakiškai turtingi. Sodas pačiame miesto centre. Hektaras žemės. Nuosavas mažytis ežerėlis. Turi

me net nuosavą kalną. Dar kovo mėnesį pražydo žibutės. Visas kalnas buvo mėlynas. Po to ėmė plaukti plukės. Visa pakalnė geltonavo. Atsirado baltų gėlių. Šitiek spalvų. Pražydo Kaukazo slyvos. Po to ievos, alyvos. Mano širdis buvo kupina džiaugsmo. Džiaugėsi ir

jis. Mes abu vargo vaikai. Kilę iš kaimo. Turime puikųsodą. Mano vyras gęsta... Kuo daugiau žiedų - tuo labiau gęsta. Kai pražydo obelys ir kriaušės, pasidarė visai blogai. Nevaikšto, nekalba. Nieko nenori. Temperatūros nėra. Gydytojai ligos neranda. Jis nenori gyventi. Pats gražiausias metų laikotarpis man tapo

košmaru.Moters balsas buvo vos girdimas. Pro didelį plastikinį langą matėsi pakilusi saulė.

- Įdomu, - pagalvojo kunigas. - Jie turtuoliai, betnenori parko. Tradicinių medžių.

Tiesa, prie namo augo keletas tujų. Skleidėsi jazminų žiedai.

Jisai nustebo pamatęs tarp medžių lakstančius triušius. Matėsi, kad šeimininkai atsinešė su savim kaimodalelytę, tai, kas jiems buvo brangu. Tas įspūdis dar labiau sustiprėjo, kai jis pamatė ožkas. Baltos, gražios,

didelės. Tai buvo nauja veislė, išvesta Norvegijoje. Jųpienas buvo panašus į karvės. Jis pagalvojo, kas jas melžia, kas prižiūri.

- Tarnų pakanka, - lyg skaitydama jo mintis, paaiškino ponia. - O kas lieka, atiduodame vaikų namams.Turime savo globotinius. Jie atvažiavę žaidžia su ožko

47



mis, gaudo triušius. Ruošėmės nupirkti keletą angliškųkalakutų.

Ponia pralinksmėjo. Ji buvo jauna ir graži. Ru

dos akys, kaštoniniai plaukai priminė Kariną. Ir abibuvo nelaimingos. Rūmų šeimininkas tikrai buvo nelaimingas žmogus. Jo akys buvo baltos. Jokios gyvybės. Vien sielvartas. Nusvirusios rankos kūrė bejėgiškumo vaizdą. Organizmas buvo išsekęs - valgė labaimažai. Jis nieko nenorėjo.

Dvasiškis, jį pamatęs, pajuto džiaugsmo virpesius.Sirgo jo dvasia. Ir dvasia atėjo pas dvasią. Kunigas protarpiais mokėjo būti stačiokiškas ir aplinkiniams visadatai sukeldavo džiaugsmo antplūdį.

- Aš pas jus pasiliksiu kelioms valandoms. Ir jums

brangiai kainuos, nes teks vaišinti.Klara - toks buvo ponios vardas- nušvito. Joje

gimė viltis. Atiduotų visus turtus už vyro sveikatą. Okunigas prašė vieno. Emanuelis bučiavo poną Stanislovą, taip, bučiavo, nesistebėk, skaitytojau. Jis visas virpėjo iš džiaugsmo. Ne tik kūnas, bet ir dvasia.Jis vis žvelgė pro langą. Saulė dar švietė. Greit busvakaras.

- Ar seniai čia gyvenate?- domėjosi kunigas.- Dešimt metų. Pakanka laiko sodui užveisti. O šalia

jo auga miško medžių: ąžuolų, liepų, beržų, pušų ir ki

tų. Jis išsiėmė vaškines, švęstas žvakes, persižegnojoir tyliai meldėsi.

- Noriu pradėti nuo rūsio, - pasakė kunigas.- Bijau ten ir įeiti, - atsakė ponia. - Man nejauku,

tačiau aš jus palydėsiu ir paliksiu vieną.

48



- Labai gerai, - šypsojosi Emanuelis.- Aš ir noriubūti vienas.

Rūsio kambariai buvo pilni baldų. Senovinių kny

gų, žvakidžių. Tikras muziejus. Tokie dalykai viliojo kunigą. Kai ką jis mielai nupirktų. Didelę, sidabruotą žvakidę pastatytų prie Šventos Marijos altoriaus. Tačiau

jis atėjo ne tam. Dar buvo šviesu. Elektros degti nereikėjo. Degė žvakė. Mintimis jis vaikščiojo po visą pastatą. Pagaliau išgirdo šnarėjimą. Pro nedidelius langusėmė pūsti vėjas. Taip būti negalėjo. Poltergeistas. Dvasių siautėjimas. Kas čia atsitiko?

- Išeik, - vaikišku balsu pasakė kunigas. - Aš tavęsnebijau.

- Greit bijosi, - pasigirdo atsakymas. Ir kažkas ėmė

mėtyti knygas. Greta trinktelėjo net žvakidė. Ta pati,kurios jis troško savo bažnyčiai.- Gana, - pasipiktino kunigas.- Aš tau ne koks vai

kelis. Žinau, kad tu esi vyriškio dvasia. Tavo kūnas nebuvo palaidotas. Tave nužudė. Ir tu esi šių namų piktoji dvasia.

- Aš nesu piktoji, - pasigirdo atsakymas. - Aš esunelaimingoji. Mane nužudė iš keršto. Aš jiems siūliauvisus savo pinigus. Tačiau jie norėjo mano mirties. Žinojau jų paslaptis. Krauju pasirašiau sutartį. Numirtitada, kai teisingumas norės juos pasodinti j kalėjimą.

Tada aš turėjau būti auka. Visos aferos ėjo mano vardu. Mano mirtis - siūlo galai į vandenį. Aš gyvenaukaip japonų kamikadzė. Viskuo aprūpintas. Mano gyvenimas buvo pramogos. Aprūpinau visą giminę. Ir kaireikėjo nusižudyti, atsisakiau. Prašiau leidimo bėgti įužsienį. Tikėjau, kad taip ir bus. Todėl mano mirtis bu

49



vo netikėta. Tiek netikėta, kad tapau šmėkla. Gyvenaukliedesy. Man nieko nereikėjo. Išeidavau į mišką. Tiknegalėjau aplankyti savo artimųjų. Tie, kurie mane nu

žudė, namą pardavė. Lavoną užkasė rūsy, užvertėšlamšto krūva. Dvasia vaikšto kur nori. O mano ratasapibrėžtas. Vis grįžtu į rūsį.

- Taip bėgo metai, - tęsė dvasia. - Melstis aš negaliu. Nemoku. Nusprendžiau tapti žmogumi. Vėl grįžti įgyvenimą. Ilgai bandžiau. Prašiau demonų pagalbos.Žinojau, kad Dievas man nepadės. Bet greitai šeimininkas mirs. Iš ko aš tada imsiu energiją. Jis tik vienasateina į rūsius pasirinkti knygų.

Kunigui viskas tapo aišku.- Paimk energiją iš manęs, - pasakė jisai. - Aš tau

jos duosiu labai daug.- Aš jau imu, - atsakė balsas. - Jinai tokia nuostabi,saulėta.

Emanuelis pagalvojo, kad ne veltui jis taip troškosaulės. Jautė silpnumą kūne. Energiją nematoma jėgatraukė galingai. Bet jis neišsigando. Ir čia buvo jo laimė. Baimė ugdo demonus. Meilė baimės nepažįsta. Jisdžiaugtųsi, galėdamas numirti už žmogų. Tai buvo jo,kaip dvasininko, priedermė.

Pagaliau jis pajuto, kaip į jį liejasi energija. Pirmiausia nuo galvos. Vėliau ėmė baksnoti pečius. Nuovargis

ir suglebimas dingo. O energija tekėjo beribė. Po kieklaiko kunigas pasakė:- Eime, aš nuvešiu tave į kapus.- Kaip gerai, - nudžiugo šmėkla. - Ten palaidota

mano motina. Aš atsigulsiu šalia jos. Ji šito trokšta irmanęs laukia.

50



- Taip, aš tai žinau, - atsakė kunigas. - Tavo motinaseniai tavęs laukia.

Jis išėjo krypuodamas. Atrodė, kad kunigą kažkas

laiko. Ponia jam šaukė:- Grįžkite, aš jau paruošiau vakarienę.Kunigas tik pamojo ranka.- Grįžkite, grįžkite, - džiugiai šaukė ponia. - Mano

vyras jau atsigavo. Jis prašo valgyti. Jis stojasi ir eina.Ar girdite, vyksta stebuklas.

Kunigas kažkur labai skubėjo ir garsiai šaukė:- Tegul rytoj ateina į bažnyčią. Aš jo ligą išsinešu.

Jis jau sveikas.Medikai buvo nustebinti. Žmogus, pasiruošęs mir

ti, staiga pasijuto sveikas. Tiesa, į bažnyčią jis atėjo. Pa

simeldė. Išklausė Šventas mišias ir prisiekė kiekvienąrytą kalbėti padėkos maldą. Ne kunigui, ne, bet Dievui. O sudaužytą žvakidę jis suremontavo, nes to prašėkunigas. Ir padovanojo bažnyčiai. Ji ir dabar puošiaŠventos Marijos altorių.

Taip, kunigas mėgo būti visur. Ypač ten, kur kenčia žmogus. Dažnai pakakdavo gero patarimo.

Jis aplankė šeimą, kur vyras terorizavo žmoną. Teigė, kad ji tinginė, niekam tikusi. Kunigas kartu su jaispapietavo. Palaimino butą ir šeimą. Ir vyrui pasakė:

- Tau labai pasisekė. Ojos nelaimė, kad ji per daug

tave myli. Įaugo į tave. Tapo verge. Ir tu esi jos kalėjimas. Pirmiausia tu žudai ne ją, bet savo vaikus. Juk jinai turi konditerės specialybę, aukštąjį išsilavinimą. Okartoja tik tavo žodžius. Juk tai kvaila. Tu jos nevertini,nes negali iš jos mokytis. Ji degraduoja, o tu augi.Nupirk jai kavinę ir pamatysi, kas bus. Jinai atras gyve

51





nyčiose mišios vyko lotynų kalba, kurios žmonės nesuprato, dabar gimtąja kalba. Ir nuodėmes jūs patys galite sau atleisti, tik jeigu labai didelės - einate pas kuni

gą. Nelabai jūs laikotės pasninko dienų ir niekas jūsųuž tai nebara. Jūs niekada nematėte, kaip anksčiaužmonės bažnyčioje gulėdavo kryžiumi. Tai buvo didiejiatgailautojai.

Todėl šią liūdną valandą mes gedime vargšo vaikino ir prašome, kad jį globotų dangaus angelai. Po pamokslo visi už jį pasimelsim.

- Tačiau ko reikia, - kunigas kiek patylėjęs, užmerkęs akis, sukaupęs savyje vidinę jėgą tarė:- Ieškotojasniekada nenusižudys, - iškėlė abi rankas į Dangų ir lygpats savęs klausė:- Kodėl žmonės žudosi? Netgi tie, ku

rie ateina melstis į bažnyčią. Mes turime, - tęsė kunigas,- tik baimę arba meilę. Betgi Anzelmo tėvai buvoturtingi žmonės. Materialiai tikrai nieko netrūko, - kunigas kalbėjo vos girdimai, - tačiau viskas priklauso nuoširdies. Kai kurios naujos mokyklos, ezoterinės srovėsteigia, kad širdį reikia užblokuoti nuo gyvenimo, nuoviso kūno ir taip ją saugoti. Aš manau, - vos girdimaiprabilo kunigas, - kad tai būtų klaida. Širdyje turėtųgyventi meilė. Ir tai yra daugiau negu emocijos. Širdiesmeilė trokšta minčių. Ir tuo pačiu jinai yra daugiau negu kūrėjas. Čia slypi jos nežemiškumas, - jisai pasitaisė:

- Dvasia yra ne tik žmogaus didybė ir Visatos kūrėja.Dievo galybė tokia didelė, kad mes daug ko nesuprantam. Tačiau mes jo vaikai. Vadinasi, ir jo pagalbininkai.Mūsų Dievas yra Meilės dievas. O meilė nežino pykčio, barnių, intrigų, apkalbų, pavydo, keršto.

- Ilgai mąstydamas, - tęsė jisai, - aš įsitikinau, kad

53



Dievas nesukūrė jokių ligų. Jas kuria žmonės. Ir jeigu jie blogai elgiasi, skriaudžia silpnesnius, ore skleidžiasiligos energija. Ji darosi grubi ir ardo Žemę.

- Ar pastebėjote, koks buvo sunkus šis pavasarispo šaltos, ilgos žiemos? Sodai žydėjo, tačiau žiedus kažkas nugraužė. Medžiai pravirko. Pajudėjo sunkiai matomas pasaulis. Ir purškimas nebepadeda. Chemijagelbsti tam kartui. Parazitai pasitraukia, bet netoli. Jieglūdi ir laukia savo valandos. Pavojus visai Žemei, galbūt net Visatos tvarkai. Bakterijos, visas mikrobų pasaulis sujudo. Dauginasi neišpasakytai greit. Ateinanaujos epideminės ligos.

- Kaip elgiasi žmogus, taip elgiasi ir nematomaspasaulis. Savižudybė - didelė nuodėmė, nesuderina

ma su krikščioniškąja etika. Bet tai yra signalas, kadmūsų širdys užsidaro meilei. Pirmiausia tai yra gerumas. Žmonės įerzinti, pikti. Nors mūsų šalyje niekasbadu nemiršta. Kiek daug juodo pavydo. Širdis trokštaramybės. Meilėje ir yra ramybė. Širdis nežino gobšumo. Meilė ir yra sugebėjimas duoti. Šitą žodį aš noriupabrėžti,- įtaigiai tvirtino kunigas. - Ypač tai būdingamoterims. Jinai tiek daug davė savo sūnui, o jis musvisus nuvylė. Žudosi tiktai tie, kurie pavargsta nuo gyvenimo. Meilė nuovargio nežino. Meilė trokšta pažintipasaulį. Ji keliauja. Ji ieško atsinaujinimo. Meilei tar

nauja viskas - mokslas, menas, filosofija, religija. Meile gyvena visos epochos. Meilė - kelias į grožį, o grožy je dar niekas nenusižudė. Mes galime prisirišti prie ydų,sukurti demonų pasaulį. Užpilti visą savo kūną šlaku irtada nebus laisvos minties, gyvenimo džiaugsmo - širdis išblės. Meilė bus kaip nuvytusi gėlė.

54





Bažnyčioje girdėjosi verksmas. Verkė ne tik moterys, bet ir vyrai. Gyventi meilėje tikrai nepaprastai sunku. Be jokio irzlumo, be pykčio. Pasitenkinti kad ir men

ku duonos kąsniu.Kiekvienas bažnyčioje atgailavo. Visi buvo nusikaltę, dėl to galėjo kartoti: ’’Kaltas aš esu, kaltas. Atleiskman, Viešpatie.” Visi žmonės buvo nuodėmingi. Jiegriovė Dievo viltis. Išpuikę norėjo tapti dievais, o tai

jau susinaikinimas. Reikėjo turbūt vaikus išmokyti patarnauti seneliams, rūpintis jais, eiti į ligonines, slaugyti ligonius. Kančia negadina žmogaus. Ir jaunos širdiesneslopina. Vaikai bijo tik melo. Jie neturi dėkingumo

jausmo, o norai begaliniai. Jie nemoka prarasti, jie moka tik atrasti. Laimingos tos šalys, kur vaikai mokosi iki

pietų. Jokių darbų namuose. Čia jie laisvi, be baimės.Išminties ieško mene, romane, poezijoje, muzikoje. Čiayra tikrieji Universitetai. Tik taip ugdoma meilė. Vaikai negali bijoti, jie turi trokšti žinoti. Vaiko juokas tikras ir nuoširdus, vienintelis meilės takas. Leiskite jiemspažinti pasaulį, atrasti tikrąją meilę šalia šuniuko, katytės, šalia žydinčių gėlių. Juk koks gražus kaštonas, kuomet jis žydi. Jo žiedai - kaip žvakės, primena altorių iršlovina Dievą.

- Greitai žydės jazminai, - pro ašaras kalbėjo kunigas. Todėl jo balsas buvo duslokas. - Sustokite prie to

medžio visa šeima. Prisiminkite senovės tradiciją, kaitėvas dalino duoną, o motinąją kepė. Ypač sustokiteprie žydinčių gėlių tie, kurie norite kurti šeimą. Atidarykite vartus gerumui, kantrybei. Gėlės puošia ne tik

jūsų širdis, bet ir Dievą. Jos duoda medų ne tik bitėms,bet ir jums. Duona ir medus - jau ne badas, o dvasioje

56



meilės džiaugsmas. Juk Kristus klausė: ’’Kodėl jūsų širdys tokios užkietėjusios?”

Išeidami iš bažnyčios žmonės galvojo: “O jeigu kas

leistųjų kunigui laisvai kalbėti per televiziją. Šalia dainų, kurios pavergė jaunimą, dainuotų žmogaus širdis.Juk būna ir taip, kad didieji dainininkai net natų nepažįsta. Tačiau įkvėpimą teikia Dvasios išmintis, tai, kąmes vadiname Šventąja Dvasia. Ir tuomet dainuojamos šventos dainos. Žmonijos klasika, tos dainos, bekurių žmonija žūtų. Juk buvo šventieji - auksaburniai.Ir dabar tokių esama. Leiskite jiems kreiptis į milijonines jaunimo auditorijas, į viso Pasaulio jaunimą. Ir jei

jie visi uždainuos, - taika taps visuotinė, nebebus karų,prasidės nauja istorija. Bet tam reikia Širdyje turėti mei

lę, o tai be galo sunku. Tačiau įmanoma, nes ateinaKristus skelbti naujo rytojaus. Atėjo laikas rinkti akmenis ir iš jų pastatyti pasakų pilis, kuriose ne karaliaigyventų, bet beglobiai vaikai. Tie mažutėliai, kuriemspriklauso Dangus”.

* * *

Šeštadienio vakare jis išgirdo balsą:- Ar tu nori valdžios? Ar nori garbės? Ar nori ka

riuomenės? Ji bus beginklė, bet tau paklusni. Tu iš tik

rųjų esi puikus žmogus, - kalbėjo jam vyriškis. - Ir ašatlieku išpažintį. Privalai saugoti paslaptį.- Taip, jeigu tai išpažintis, - sutiko kunigas. - Iš ma

no lūpų niekas informacijos negaus.Erelio Nosis pagyvėjo. Pašnekovo veidas priminė

plėšrų paukštį.

57



- Aš atstovauju Masonų Ložę, - pasakė jis. - Jūsturbūt žinot, kad mes vieni kitais rūpinamės. Ložei paprastai priklauso turtingi žmonės. Jeigu kas išduoda

mūsų paslaptis, sprendimas vienas - mirtis. Todėl, - tęsė Erelio Nosis, - aš su jumis kalbėsiu atvirai. Pirma -tai išpažinties paslaptis. Antra - Ložės paslaptis.

- Oficialiai aš prekiauju mediena. Mane vadina Se-livanu. Man mano vardas patinka. Pirmiausia aš norėčiau pasitarti dėl savo asmeninio gyvenimo. Man kiekvieną mėnesį reikia dviejų - trijų naujų moterų.

Kunigas pasijuto nejaukiai. Jis paklausė:- Jūs jas bučiuojate, mylite?Selivanas juokėsi. Jo juodi plaukai buvo gražiai pa

kirpti. Jis juos perbraukė ranka, nors jie buvo puikiai

sušukuoti. Paniekinamai šyptelėjo:- Aš jų nebučiuoju. Su jomis beveik nekalbu. Ma

ne domina tik ... Manau, suprantate.Erelio Nosiai pasidarė nepatogu. Per daug tyras

buvo kunigo žvilgsnis.Pagaliau Selivanas trumpai reziumavo, kojis nori.- Aš noriu normalaus vaiko. Bet tokį kūdikį gali

pagimdyti tik meilė. Man reikia moters, kurią galėčiaumylėti.

Emanuelio veidas nušvito šypsena.- Jums pakaks mano pamokslo, - tarė jis.

- Taip, aš juos turiu, -atsakė Selivanas. - Viena ponia juos užrašo į magnetofoną. Kai išgirdau apie tą berniuką, kuris nusižudė, tai mane labai sugraudino. Vienai mokyklai nupirkau visą kompiuterių klasę. Iš tikrų

jų mėgstu duoti. Tačiau, jeigu jūs, kunige, prižadateapie tai pakalbėti, tai man bus pranešta. Prie mano as

58



meninių reikalų galėsime grįžti vėliau, o dabar, ko iš jūsų nori Ložė. Jūs būsite “stogas”. Tiesiog vėliava antstogo. Bręsta didelis karas, jūs turbūt tai jaučiate. Ame

rika būtinai turi eiti kartu su Europa. Čia visa mūsųgalybė. Viena tauta - vienas vadas, viena valia - vienasįsakymas. Bedarbių nebus. Visi gaus darbą. Ateina milžiniški kariniai užsakymai. Mes pasirūpinsime jaunimu.Jis galės žaisti tiek, kiek norės. Aišku, kompiuteriais.Visi paskutinieji Amerikos karai buvo pergalingi. Jūspaklausite - kodėl, o aš atsakysiu: reikėjo žiūrėti televiziją. Jokių durtuvų, kautynių nebuvo ir niekada nebebus. Kiekvienas šautuvas, kiekviena patranka, kiekvienas tankas pirmiausia yra kompiuteris. Žvalgyba aukščiausio lygio: iš oro ir iš Žemės. Dieną ir naktį matoma

vienodai. Tereikia tik nustatyti, kur yra priešo kareiviai, ir jie bus sunaikinti.Kunigas tai žinojo. Bet tik dabar jis galutinai su

prato, kodėl būtina profesionali kariuomenė. Tik kareivis, tarnaujantis už pinigus, gali visą savo gyvenimąskirti kariuomenei. Todėl tie, kurie turi kariuomenes,staiga supranta, kad jos darosi beprasmės. Panašiaikaip Robinzonas Kruzas ir laukinis Penktadienis. Robinzonas turi šautuvą, o Penktadienis - lanką ir strėles. Nelygios jėgos, tad Penktadienis turi tapti Robinzono tarnu.

Tuo tarpu toliau Erelis kalbėjo (taip Selivaną savomintyse jau pavadino Emanuelis) kalbėjo apie tai, jog jaučia, kad žmonija kariaus. Vienas po kito pergalingikarai. Ir visi nukreipti prieš karingąjį Islamą. O pergalės visada įkvepia. Be to, pasaulio ekonominė padėtislabai prasta. Galima paimti didelius kreditus, taip, kaip

59



darė Hitleris, ir niekam nieko negrąžinti. Nes karas pateisina bet kokias priemones. Yra nugalėtų tautų kaulai - galima statyti rūmus.

Erelis kosčiodamas gėrė kavą. Kunigas visada pasirinkdavo arbatą. Kambaryje buvo šalta. Garavo tikkava. Kunigas pagalvojo: „Islamas ateina. Kinija po to.Pretekstas užpulti labai paprastas. Kuri nors šalis statoatominę elektrinę. Ir ten jau radioaktyvios medžiagos.Galima sukurti “nešvarią” atominę bombą“.

Teroras paplito visame pasaulyje. Čia vėl įpainiotos kai kurios valstybės. Pakanka vaizduotės, žinių nereikia. Turint pinigų, įrodymų atsiras.

Kunigas nelabai suprato, ką jam kalbėjo Selivanas.Taip, tikslas pateisina priemones. Matyt, čia buvo įpai

nioti ir gamtos kataklizmai. Tirpstantis ašigalių ledas.Jam buvo siūloma garbė ir valdžia - tapti vyskupu,kardinolu. Juk jis toks jaunas. Jam buvo pasakyta:

- Ką jūs bekalbėtumėte, kunige, priešą reikia išmokti neapkęsti. Taip, meilėje nužudyti žmogų neįmanoma. Žudymui reikalinga neapykanta, o gal dar geriau - abejingumas. Juk visa televizija buvo kupina tokių filmų. Nužudė - ir čia pat geria kavą, mylisi. Žmogus nėra vertybė. Žmogus - lyg senas vaikiškas žaislas,kurį galima išmesti.

Pokalbis nesiklijavo. Kunigui nerūpėjo nei garbė,

nei valdžia. Tą minutę jis buvo nusiteikęs, kad viskasDievo valioje.Selivanas žinojo, kad tai tik didelių pokalbių pra

džia. Kiekvienas žmogus yra gundomas. Viskas prasideda nuo dėmesio. Ateina dovanų laikas. Dideli turtai, didelės pagundos. Kai kam patinka ordinai ir me

60





sirišo. To, ką gali moteris, vyras niekada nepadarys. Perkūnas daužo ir skaldo, varinėja vėją, grynina orą, išvaiko juodus debesis. Moteris šlama medžių viršūnėse, no

ri Perkūną mylėti, bet nedrįsta, bet vis tik myli. Jos pusiaukelėje į dangų ir, matyt, pas Dievą ateis su gėliųpuokšte, o tai vyrams nebūdinga.

Todėl Elžbieta kunigo miegamąjį įrengė pasikliaudama savo moteriška išmone. Viskas buvo balta ir tyra.Taip būna paprastai, kai širdis trokšta ramybės ir savomeilę atskleidžia kaip gėlės žiedą. Nėra baltos spalvos.Yra tik galimybė gimti kitai spalvai. Baltos priešybė yra

juoda, bet tai kraštutinumai. Laimingas tik tas, kurispažįsta visas spalvas. Jeigu jis sako: “Aš baltas”, - jisišduoda Dievą, lygiai taip pat kaip pasakytų: ”Aš juo

das”. Velnias niekada neprisipažins, kad jis juodas, angelas taip pat niekada savęs nevadins baltu. Jis kupinas gerumo tarnauja žmogui, bet kas iš to.

Raudona spalva vis labiau kviečia į gėrį ir kartužudo. Visos spalvos gyvena žmogaus širdyje. Visos joskeičiasi vietomis. Nurimsta ramybėje ir sužadėtinė ateina balta suknele. Ji laukia vedybų. Nors ir juoda spalva graži. Tai puošni suknelė, su sidabrine gėle.

Kai kas alpsta, pamatęs geltoną gėlę. Kai kas kuria himną violetinei spalvai, nes, jo nuomone, per ją jisįžengia į Absoliuto karalystę.

Plati kunigo lova buvo išklota žaliu aksomu. Ji priminė pievą. Patalynė visada balta, užuolaidos baltos.Kampe stovėjo jo rašomasis stalas, fortepijonas, ant sienos kabėjo smuikas. Kunigas mėgo ankstyvą rytą išspausti meilės akordą, himną tekančiai saulei. Pradžioje

jis būdavo mieguistas. Tyliai rūko balti dūmai, o po to

62



plykstelėdavo ugnis. Juk kunigas buvo toks jaunas... Ir jis norėjo pakeisti pasaulį... Ir vėl geso ugnis, vėjas nešė baltus dūmus, neužsidegė laužas ir Dievui jis nesu

šuko:- Aš čia esu!Jis nesijautė esąs kunigu. Pasaulis buvo niekas. Jis

mylėjo žmones, bet nepakankamai. Jis galėjo už juosnumirti, bet ne čia išeitis. Jis suprato labiau negu betkas: ateina didingas svajonių metas, bet svajonių rūmai stovi Danguje. Tada jis pajusdavo, kaip jo kairiojiranka stipriau spaudžia klavišus. O ji tokia artima Širdžiai. Ir jis save įsivaizdavo riteriu su kardu. Kaip Žanad’Ark, nekalta mergelė, su kardu rankoje kovojanti užPrancūzijos laisvę. Kaip šventas Kazimieras rytmečio

rūke ant balto žirgo, vedantis Lietuvos karius į saulę.O tai reiškė: priešai bus nugalėti. Savo miegamajame jis kūrė didingus planus. Jis troško tiesos. Ant laužosudegintų save, jeigu paaiškėtų, kad apgaudinėjo žmones. Bet jis klydo drauge su visais. Tai buvo tikra. Jįtraukė istorija, o ją reikėjo parašyti iš naujo. Negalimadžiaugtis tuo, kas kruvina. Jeigu vien tik kova dėl turto, tai kuo žmogus skiriasi nuo žvėries? Kam tada reikalinga rytmečio saulė, jeigu jinai bežadė? Juk joje verda dieviškas džiaugsmas.

Reikėjo pasiryžti pažinti Pasaulį. Kunigui tai ne

paprastai sunku. Jį valdo doktrina. Jam skamba popiežiaus varpas. Iš ten ateina nurodymai. Iš grėsmingų rūmų, kurie visada triuškina erezijas. Laimingi gyvena užmarštyje. Jiems net nereikia silpno rašalo. Jie net neišliks istorijoj. Jų milijonai. Jie ramybėje. Tačiau istorijanori Dangaus, ir čia reikia išdrįsti. Kiekvienas žmogus

63





„Čia viskas pasikeis, - mąstė kunigas. - Levitacija-štai tikras kelias į pasaulio pažinimą. Bet reikia pradėtinuo pragaro, nuo to, kas juoda ir baisu. Dievo vaike

liai pragare negyvena“. Tą minutę kunigas nieko nebi jojo. Ir jis pasirinko pragarą. Pagaliau kas gali būti baisiau už Žemę, jeigu joje net vaikai žudosi. Nelengvabuvo kunigui apsispręsti. Kurį laiką jis galvojo: „Galpirmiausia reikėtų išmokti materializuoti daiktus ir pasirūpinti vargšais?“

Elžbieta jam buvo kaip motina. Tėvai buvo seniaimirę. Našlaitis labiau negu bet kas ieško mamos. Jo širdis jau buvo kupina Dieviškos meilės. O tai jau pažinimo geismas, kurį pirmiausia patiria menininkai. Dažniausiai jie blaškosi tarp to, kas grubu. Pinigais apmokė

ta meilė ir tai, kas būdinga nekaltos mergelės šypsenai.Žiedas turi išsiskleisti. Ir jeigu to nebus, vargasžmonių giminei.

Planetoje kasmet 10 milijonų žmonių miršta nuovėžio. Dar daugiau milijonų - nuo rūkymo. Narkoma-niška gyvatė dar tik iškišo galvą. Spjaudo nuodus ir kuria juodas bažnyčias. Kažkas žmonių ašaras paverčiaauksiniu metalu.

„Kas vertingiau, - mąstė kunigas. - Ar Žemės deimantas, ar Dangaus? Žemėje viskas, kas turi pradžią,turi ir pabaigą. Grynosios dvasios pasaulyje viešpatau

ja amžinybė. Ji neturi ribų. Žmogus turi išdrįsti“, - nusprendė kunigas ir iš karto užmigo. Jis net nežinojo,kad jau įvedė programą. Programavo pasąmonę, buvusių kartų energiją, epochos energiją. Tai buvo daugelio žmonių svajonė. Prisiminė vieną šventąjį, kurį mėgo. Jį pagonys turėjo nužudyti.

65



- Geraivžudykite, - pasakė jis, - bet mano Dievasstipresnis už jūsų. Ir aš tai galiu įrodyti.

Pagonys nuvedė jį į Afroditės šventyklą. Ten buvo

visas jų Dievų Panteonas. Šventasis ėjo prie kiekvienostabo, meldėsi ir darė Kristaus ženklą. Statula tuoj patsubyrėdavo.

Išsigandę pagonys prievarta išvilko jį iš šventyklos.Spardė, mušė. Staiga jiems išseko jėgos ir negyvi kritoant žemės.

Vėliau pagonių šventykla tapo Kristaus namais.Vien tikėjimo maža. Reikia Meilės ugnies. Kol ji degatik tiesoje ir grožyje, žmogaus valia turi susišaukti suDievo valia. Ir čia prievartos būti negali.

Kunigas nežinojo, kad šitaip mąstė ir jo angelas,

jo dangiškas globėjas. Ir tie, kurie žaidė žmonių gyvenimais.Gyvas žmogus pragare. Vieni tą žygį laimina, kiti

peikia. Tačiau visiems buvo smalsu: o kas iš to išeis? Taipper sapną, vedinas savo angelo, jis iškeliavo į pragarą.

***

Emanuelis ieškojo literatūros apie Pragarą. Senovės graikai manė, kada pragaro vartus saugo šuo Cerberis, į Hadą reikės keltis per upę. Ten bus tamsu, niūru.

Skaitė Dantės kūrybą, įsivaizdavo pragaro ratus.Spaudoje pasirodė informacija, kad viename kalnų krateryje girdėti dejonės. Žmonių dejonės. Ten kankinasivėlės. Vienu metu jis pagalvojo, kad pragaras atrastas.Tai kančios vieta. Paskui nusijuokė iš savo naivumo.Suprato, kad tai taip vadinama “antis”.

66



Kuriama legenda, ir dalis žmonių tiki. Ten, po žeme, aimanos. Ten, ko gero, ir ugnis dega. Velniai sušakėmis ugnį kūrena, nusidėjėlius kankina. Tikra se

novinė religinė pasaka. Tada jau reikia baimės. Kuodaugiau baimės, tuo daugiau pragaro. O jisai baimėsneturėjo. Negalėjo turėti. Visas įaugo į Kristų. Žinojo,kad Kristus netrukus ateis į Žemę. Ir ne teisti, ir nebausti, bet tiesą pasakyti.

Žmonės yra puikūs. Jie yra geri. Įjuos eina Šventoji Dvasia. Ji stovi šalia ir rankomis moja, kviečia į tolius. Nieko nežada, už nieką neagituoja. Tu, žmogau,pats suprasti turi, nes tada prabyla Dvasios protas. Ateina nuostabus laikas. Žmogui nėra kito kelio, kaip išmokti galėti.

Tiesa, pragare jis ne tik troško tobulėti, studentožodžiais tariant, “studijuoti”, mokytis pažinti. O gal ištikrųjų ten nėra ugnies ir viešpatauja šaltis. Ir dalis dievų užmigę amžinu miegu. Ar iš tikrųjų juodieji angelaiten viešpatauja? Nejaugi jie čiulpia žmonių syvus? Ne

jaugi tai valdovai - juodieji angelai? Sukilę prieš Dievą, nugalėti jie tapo Žemės valdovais. Nėra pasaulio,kuris būtų izoliuotas nuo kito. Nėra minties, kuri neatsišauktų kitose. Nėra širdies, kuri netrokštų kitos.

Kadangi į pragarą jisai išėjo per sapną, tai niekaipnegalėjo prabusti. Pirmiausia jis pamatė, teisingiau, su

vokė, senoviškas amforas - molinius, išgražintus indus.Vieni iš marmuro, kiti - iš akmens. Senovėje juose buvo laikomas vynas, aliejus. Jis suprato, kad tie indai laiko nebijo. Bet toliau buvo statinės, įvairių formų buteliai. Tai, ką jis matė, priminė muziejų, o gal saugyklą.Vidinis balsas jam sakė: "Pastuksenk”.

67



Pirmiausia jis pabeldė į marmurinį indą. Tai buvoiškvietimas. Atsivėrė vaizdinys. Italijos pakrantė: puošnūs patricijaus rūmai, kolonos, daug skulptūrų. Visa

tai padvelkė Graikijos dievybe. Pakliuvo į orgiją. Matėgirtus vyrus, moteris. Matė, kaip rimbais užplakė nepaklusnų vergą. Matė seksą, kuriam nėra ribų.

Ėjo ir vis stukseno. Ir visur buvo tas pats. Girtųgalvų sugalvotos orgijos. Žiaurūs nusikaltimai, pasityčiojimas iš žmogaus. Jis pamatė moterį išdarkytais plaukais. Išsekusią, baisią. Jos tėvas mirė nuo degtinės. Tėvo tėvas - pasikorė. Ji buvo prakeikta ir mirė nuo degtinės. Ji tapo buteliu.

Jis įsitikino, kad pragarą saugo Cerberiai. Iš tikrų jų šunys jau užprogramuoti. Jie gaudo prasiblaivėjimo

kvapus. Saugykloje niekas negali keistis. Jeigu pakliuvai, tai ir būk. O tavo sapnai bus baltieji žirgai, kuriedraskosi, kandžiojasi. Paskui juos šliaužia gyvatės,skrenda vampyrai. Prasideda kančios. Reikia degtinėskvapo, reikia jos skonio. Trokšta ląstelės, o širdis tyli.

Tačiau ir čia yra išsigelbėjimas. Būna net tokių keistų atvejų, kai baltas angelas tiek aukojasi, kad susitapatina su žmogumi. O kadangi jis yra tarnas, padėjė

jas, gerų minčių kūrėjas, tokiu atveju pragaras griaunamas. Tada juodieji velniai praeina ir tikrina, ar sandariai uždaryti buteliai, statinės ir amforos. Tai nesun

ku padaryti, nes kiekvienas žmogus teisia pats save irpagal virpesius matyti, kuo gyvena. Štai kas liko iš žmogaus. Kuo buvo, tuo ir tapo. Nusileido į pragaro gelmęir sustingo butelyje.

Tačiau ir čia gali padėti geri žemės žmonės. Meilėturi tą savybę, kad ji bet kur praeina. Meilė nekeikia,

68





nės pagaudavo tuos virpesius. Tai buvo mokslininkai,trokštantys garbės. O garbė - tai pinigai, auksas, deimantai. O paskui viską nulemdavo politikai. Žmonės

sužeistomis širdimis. Aišku, ne visi tokie buvo, bet vyravo tie, kurie troško vergų, žemių. Juos pagimdė gamta, bet nepalaimino Dievas. Valdyti galima tik tuos, kurie bijo. Pirmiausia bijo tapti skurdžiais. Alkanas žmogus - tai nelaimingas žmogus. Pinigai niekada neatnešnei teisybės, nei lygybės. Teisus buvo Kristus, raginęsskolinti ir nieko nesitikėti atgauti. Kristus siūlė Dangų,o žmonės pasirinko pragarą.

Jis čia pamatė juoduosius angelus. Kokie jie buvolaimingi, patenkinti. Karas duoda tiek pykčio, tiek krau

jo. Nuvysta tautos žiedas. Nelieka jaunimo. Moterys

išprievartaujamos. Valstybė tampa viešnamiu. Klestispekuliantai, apgaulė ir melas. Tai juodųjų angelų sva jonė. Tada Žemė - jų. Dievas užsirūstina, gal net verkia, bet kas iš to? Jis sukūrė tokį Pasaulį, žmonėms davė laisvą valią. Jie patys turi teisę spręsti. Jie net nežino, kad velnias jiems diktuoja.

Pragare buvo ir idealių žmonių lobynas. Be abe jo, velnių akimis Žemėje tai atitiktų muziejus sąvoką,kur kaupiami šedevrai. Tai buvo portretai žmonių -išsigimėlių. Kojos plonos kaip siūlai, ilgos uodegos,keturios ar penkios iškreiptom grimasom galvos. Tai

buvo baisu. Tai žmonės, kurie negalėjo vaikščioti, sportuoti. Galėjo tiktai šliaužioti. Žemėje tokių žmonių būna, bet labai retai. Besieliai, išdarkytais kūnais. Tokiąžemę velnias patenkina. Jiems nereikėjo žmogaus,kaip Dievo portreto. Jiems reikėjo išsigimėlių. Žmogus turėjo turėti daug kaukių ir nežinoti, kuri tikra.

70



Pragare jis lankė ir velnių šventyklas. Ten kraupimuzika. Viskas priešybė: juodos žvakės, juodos mintys. Velniai net eina išpažinties. Juos aptarnauja juo

dieji angelai. Pragaras gerai organizuotas. Didžiausiaimperija žmonijos istorijoje. Labai griežta hierarchija, jokios demokratijos. Liuciferis viską valdo. Visi jam pavaldūs. Mąstyti uždrausta.

Pabuvojo jis ir pačiame giliausiame požemyje. Tenkuriami dirbtiniai velniai. Pradžioje juos sumaldavo, si

jodavo. Jie žaidė atomais ir iš molekulių lipdė kūnus.Ištempdavo odą, žygiuodavo velnių gvardija, baisi, atšiauri. Velniai juos išgabendavo į Žemę. Prieš tai juosaprengdavo, sušukuodavo. Žemėje juos galima atpažinti. Jie nepažįsta meilės. Žudyti jiems malonumas. Ga

li bet ką susprogdinti, nužudyti, tai padės Liuciferiuisukurti žmogų. Kai kada kuria šeimas, bet iš to niekogero. Jie gali būti vyras, gali būti moteris. Daug kančios ir maža džiaugsmo.

Pragaras su džiaugsmu priėmė paskalų skleidėjus.Jie pragare tapdavo negyvais paukščiais. Sustingę, šalti, pagavę juodą srovę imdavo čiulbėti, skardenti. Jųgiesmės patinka pragaro gyventojams, kuria bendrą ritmą - magnetines bangas, kurios sutelkia pragarą.

Kunigą lydėjo revoliucinė idėja - nevergauk patsir nesistenk kitą paversti vergu. Dvasios meilė nepripa

žįsta vergystės. Realizuokite tą idėją ir Žemėje pragaro neliks. Pasikeis žmonių santykiai, dings melo virpesiai, ateis šviesa. Žmonės bus tikri, natūralūs.

Dangus neturi paslapčių. O kokios gi pragaro paslaptys?

71



* * *

Pagal pragaro planus - žmonėms reikia atimti deguonį. Reikia, kad žmoguje žodis neskambėtų. Užgestų meditacijos. Demokratija įgytų iškreiptą formą ir viską lemtų pinigai. Velniai iš anksto džiaugėsi, norėdami, kad Žemėje viskas būtų perkama ir parduodama.Net oras.

Kažkodėl Emanuelis įsiminė ir tai, kad atominiųelektrinių saugumas mažai priklauso nuo darbo kokybės. Esmė yra magnetiniai sūkuriai. Černobylio atominė elektrinė, kur sprogo vienas iš blokų, stendai išliko,tik buvo nutraukti kabeliai ir nukreipti į vieną pusę, pa

čiame bloke praėjo srovė, kuri nedegino, bet lyg medįišrovė su šaknimis. Šiuos magnetinius sūkurius galimapagaminti. Pragaras tai jau žino, todėl kyla grėsmė betkokiai atominei elektrinei.

Bet pati didžiausia paslaptis - tai virusas. Žmogusviruso niekada nenugalės. O pragaras juos valdo. Moksle jie yra toliau pažengę palyginus su žmogumi. Virusas gali paralyžiuoti kompiuterio darbą. Virusas gali sustabdyti žmonijos pažangą. Ir tai įvyksta. Visos ligos atgyja. Iš požemių gali lįsti bakterijos, jas išnešios velniai.

Žmogus labiau negu bet kada turi apsispręsti. Jei

gu jis sąjungoje su Dievu, tai Žemė taps žydinčiu sodu,rojumi kitų pasaulių keliautojams. Todėl didžiosios meilės reikia labiau negu bet kada. Tik ji gali suvienyti žmoniją, sužlugdyti pragaro planus ir leisti žmogui būti žmogumi.

72



* * *

Jeigu jo miegamasis buvo svajonių vieta, tai kabinete dažnai vykdavo diskusijos. Kai kada koks nors parapijietis kreipdavosi į bažnyčios aktyvą, prašydamasdvasinės paramos, nes būdavo atvejų, kai net kunigasnegalėdavo padėti. Nepadėdavo išpažintis, Komunija,bažnytinė atgaila.

Didesnės paramos paprašė senyvas vyriškis, vardu Mykolas.

Darbštuolis, tiesiog puikus žmogus, turėjo tą ydą,kad negalėjo savo žmonai atleisti jos nuodėmės.

Visa tai atsitiko prieš daugelį metų, dar jaunystė

je. Kadangi jis buvo stalius, tai jam teko nemaža keliauti. Kaip sakoma: “Dirbti žmonėse”. Jo žmona buvo jauna, jie dar neturėjo vaikų. Sukūrė šeimą pagal tometo įprastą sąlygą - draugauti nedraugavo, matė keletą kartų bažnyčioje ir to pakako. Meilė, kaip tais laikais buvo manoma, ateidavo vėliau, kartu su šventaissakramentais. Jie įsipareigojo būti kartu, saugoti vienas kitą, auginti vaikus, dirbti sunkiai - nuo ankstyvoryto iki vėlyvo vakaro.

Žmonai - maisto gaminimas, daržai, pievos, gyvuliai. Viskas buvo daroma moters rankomis - lini

niai audiniai, patalynė, drabužiai, pūkinės pagalvės,beveik natūralus ūkis. Vyras arė arkliais, kūlė rankomis, o laisvalaikiu - staliaus darbai. Tai buvo kukli irneturtinga amatininko šeima. Sunku patikėti, kad moteris - žmona išdrįstų būti neištikima. Tačiau toks gandas visur lydėjo stalių Mykolą. Vidinis nerimas plėtė-

73





linkui buvo tamsa. Prie upelio artėjo du šešėliai. Jieabu susitiko ant siauro tilto. Miesto žmogus, - toks jisaiir buvo, - žiūrėjo į spindintį vandenį. Kaip tik iš debesų

išlindo mėnulis. Brėško. Toli giedojo gaidys. Greitaiprabus žmonės. Jie keldavosi su pirmuoju saulės spinduliu. Visada ir visais laikais. Taip buvo taupomas žibalas. Be to, kūno energija visada prisiriša prie gamtosenergijos.

Lieptas buvo siauras. Stalius tvirtomis savo rankomis nutvėrė miesto žmogų. Kaip vėliau paaiškėjo, studentą. Ir taip smarkiai jį stumtelėjo, kad kartis, už kurios laikėsi praeinantieji, subyrėjo į gabalus. Tiltas susiūbavo. Viskas buvo taip netikėta. Studentas atsidūrėupėje, o stalius neatsigręždamas nuėjo namo. Jam at

rodė, kad studentui pasisekė - jis tik išsimaudė šaltame vandenyje. Upė buvo sūkuringa, o tai, kad jis nemokėjo plaukti, jam net neatėjo į galvą. Dar ilgai jisvaikštinėjo apie namą. Laukė, kol suskambo kibirai, pasigirdo piemenėlio dūdavimas ir jo žmona išėjo melžtikarvių.

Jis jau buvo pas jas nuėjęs, perrišo, tačiau labiausiai jam rūpėjo arklys. Kritus karvei sunku, bet galimagyventi. O likus be arklio - kaip be rankų. Jis ilgai glostė savo arklio kaklą. Bučiavo į lūpas. Jam atrodė, kadmaudo jį vandenyje. Turėjo tik vieną arklį. Ir kadangi

jis sirguliavo, tai liko prie namų, nes kaimo arkliai ganėsi bendroje ganykloje. Ten buvo jų laisvė. Ten jie būdavo saugūs, nes glaudėsi vienas prie kito. Paeiliui vyrai arklius saugodavo. Buvo budrūs, nors greta budėjoir piemenys. Degė laužai, kai kas miegojo, o kai kasdžiaugėsi mėnulio šviesa.

75



Arklio idėja - gyventi visuomenėje. Didžiausiabausmė - palikti ganykloje vieną, o juo labiau - uždaryti į tvartą.

Tas arklys, tas jo Bėris ir išgelbėjo jo žmoną. Akyse jismatė savo namo gaisrą. Prieš tai būtinai reikėjo užremtiduris, užkalti langus. Tai buvo labai lengva, nes langų buvo nedaug, ir tie patys maži. Tegu ji miršta ugnyje.

Nuo miško visą laiką kilo vėjas. Girdėjosi, kaip šlama lapai. Ir jam atrodė, kad šakos daužosi viena į kitą.Galbūt tai ne miškas. O juk jis vis tik buvo toli. Keliberžai, kurie augo už tvoros, o toliau kūdra. Ten jiegirdė gyvulius. Jis buvo toks žiaurus, kad net pačiamdarėsi kraupu.

Bet čia atsitiko stebuklas. Dievas yra visur. Nes jo

vardas - Meilė. Nieko taip stalius nemylėjo, kaip savoarklį. Jautė jo šilumą ir tos glamonės tirpdė pyktį. Arklys jam ant peties padėjo galvą. Atrodo, suprato jomintis, vidinį nerimą, skausmą, baisų kerštą. Šilumojvisada tirpsta pyktis. Šiluma gimdo apmąstymus. Norąbūti žmogumi. Vyras be šeimos yra tas pats, kas žmogus be tėvynės. Nebent jis kunigas, gėjus. Tačiau staliaus šeima buvo vyro ir moters sąjunga. Kažkas labaiartimo, mielo ir būtino. Jam atrodė, kad jo šeima - tai

jis ir arklys. Ir tie kaimo gaidžiai, kurie vienas po kitoskelbė auštantį rytą. Sustingusi juoda tylėjimo gaida bai

gėsi. Viskas lingavo nuo vėjo. Ne tik medžiai, bet jis irarklys. Laimė, kad arklys ganėsi prie pat namų. Jam taibuvo bausmė, nes jis troško būti su visa savo gimine.Bet pats to nežinodamas, išgelbėjo savo šeimininkų gyvybes. Juk staliui reikėjo ugnies. Didelio gaisro. O poto tvarte, ant balkio, jis būtų pasikoręs.

76





na po kitos. Tačiau jos negalėjo būti laimingos. Neskiekvieną sekmadienį, parėjęs iš bažnyčios, stalius mušdavo žmoną. Ir taip daugelį metų iš eilės. Mergaitės

užaugo. Jas slėgė motinos sielvartas. Egzekucija vykokiekvieną sekmadienį. Nepadėjo nei jos ligos, nei srūvančios ašaros. Kartu verkė ir dukros.

Šeima buvo turtinga. Atrodo, nieko netrūko. Arėtraktoriumi, nebe arkliu. Namuose nebebuvo staklių,nereikėjo nei verpti, nei austi. Viskas pasikeitė. Vientik stalius - ne.

Kuomet apie tai sužinojo kunigas, jo pasibaisėjimui nebuvo ribų. Gerokai kliuvo Elžbietai. Ji, kaip davatka, privalėjo viską žinoti. Stalius niekada apie tai nekalbėjo per išpažintį. Kalbą jis atgavo tik pradėjęs mušti

savo žmoną. Kerštas jam buvo saldus.Po šventų mišių nuspręsdavo pasikeisti - visiemsviską dovanoti. Juk Kristus ragino išmokti mylėti netsavo priešus. O čia jo žmona... Gyvenimo bendrakeleivė... Tačiau negalėjo savęs paveikti. Iš bažnyčios išeidavo tyras kaip avinėlis. O parėjęs namo vėl tapdavožvėrimi. Nieko nepadėjo kunigo graudenimai. Pagaliau kunigas ryžosi. Jis žinojo, kad yra toks mokslas,kaip parapsichologija. Pasikvietė stalių, uždegė žvakes.Abu labai ilgai meldėsi.

* * *

Emanuelis apkabino stalių, prispaudė prie savęs.Jautė, kaip sunkiai plaka jo širdis. Stalius verkė, bet kasiš to. Praėjus kelioms dienoms, jis vėl tą patį darys. Kunigas žinojo, kad dukros net ruošiasi primušti savo tėvą.

78



Pati bažnyčia savaime geru žmogaus nedaro. Reikalingos jo asmeninės pastangos. Žmogus visada įsiveda programą pats. Prie ko nors prisiriša, koduoja save.

Pripranta būti tokiu. Išsiugdo charakterį. Tačiau galio ja viena taisyklė, kurios niekada niekas nepaneigs. Senstant žmogus darosi geresnis, pakantesnis, linkęs kitusužjausti, gerų žodžių pasakyti.

Niekas nežino, kas laukia žmogaus po mirties. Meilė žino, bet tyli. Aišku, ir tie, kurie turi stiprų telepatinįryšį. Kurie Žemėj vieni kitų mintis skaito.

Iš tikrųjų esama tokių žmonių. Kai duktė gali išgirsti velionio tėvo balsą, sūnus kalbėti su motina.

Kunigas jautė, kaip jo srovės teka per staliaus kūną. Abu norėjo vieno ir to paties. Kaip būtų gera, jeigu

stalius galėtų ramiai pažiūrėti į savo dukrų akis. Jos greičiausiai jam atleistų. Juk vis tik tėvas. Motina beveikneverkia. Jos ašaros uždžiūvo. Nesipriešina. Paklusnikaip avelė. Tik mušama prisimindavo savo studentą,atgaivindavo jo ašaras. Meilėje ir vyrai verkia. Ir darkaip. Tačiau meilė - tai ne ištižimas. Šito niekas negalipasakyti. Nebent demonas.

Ji laukė sekmadienio. Blykstelėdavo akimis ir pakėlus galvą laukė. Kvietė: “Mušk mane”. Stalius prisiekdavo Dievu, kad nebemuš. Tą patį žadėjo ir dukroms, tačiau pažado niekada neišpildė. Vien dėl tos

aukštai pakeltos galvos. Tiesa, protarpiais jinai nusižemindavo, įtraukdavo galvą į pečius, rankomis susiim-davo veidą. Bet tai traukdavo neilgai. Ji nemokėjo žemintis. Mylėjo studentą. Tai buvo meilė, stipresnė užmirtį. Tai buvo tai, kas nuo jos nepriklausė.

Jeigu Pasaulį sukūrė muzika, ir jos sukurtas mate

79



matinis modelis, kuris surišo visus pasaulius į Visatą,tai ką gali žmogus, jeigu meilė ateina kaip mirtina liga,nuo kurios mirštama taip pamažu, kad Žemė jos neiš-

dildo.Degė žvakės. Jų buvo daug - ugnies jūra. Kunigas jo klausė:

- Ar tu myli jūrą? Ar tu jos trokšti?- Taip, - atsakė jis.- Aš myliu jūrą. Keletą kartų ją

mačiau. Be to, sapnuoju, kad plaukiu laivu. Visada laivą lydi žuvėdros. Niekada nepalieka laivo. Todėl aš labai greit vėl plaukiu į krantą. Juk žuvėdros bijo jūrostolių. Joms reikia kranto. O aš norėjau plaukti į kitasšalis. Dirbti žemę, auginti gyvulius. Čia aš esu savo vie-toje.

- Taip, jūrininku tu nebuvai. Žemę mylėjai ir tavodvasia ne kartą gyveno žemdirbio širdyje. Tu net keletą kartų buvai moterimi. Bet dominavo vyriški pradai.Tavo karma rodo, kad esi nusikaltėlis. Tavo likime taibuvo. Ir abu kartus tau pasakyta: ’’Lauk nelaimės”.

- Aš matau tave, - teigė kunigas. - Tu gelumbėspirklys. Gyveni Italijoje. Alpių kalnai, daug kelionių. Irgrįžti į namus. Randi žmoną su meilužiu. Supranti, kadtai jau sena istorija. Nuolat buvai apgaudinėjamas. Tave apima teisėtas pyktis. Spėjai užvožti bėgančiam meilužiui, o po to žmonai įsmeigei durklą į širdį. Atsikvo

šėjęs ją apkabini, bučiuoji jos lūpas, išsitepi jos krauju.- Aš viską matau,- kalbėjo sujaudintas kunigas. -Tu atsargiai guldai ją į lovą, kvieti tarnaitę, liepi ją nuprausti ir aprengti gražiausiais rūbais. Tačiau bažnyčia

jos nepriima. Teismo nebus. Tu - garbingas žudikas. Tuometu galiojo teisė, kad vyras, radęs žmoną ištvirkau

80



jant, turi teisę ją užmušti. Lygiai kaip dabar kai kurioseIslamo šalyse. Paprastai tai turi padaryti tėvas. Tai vienintelis būdas išsaugoti giminės garbę. Tėvo žodis le

miamas. Jis turi teisę užmušti dukrą. Privalo tai padaryti, nes tai vienintelis kelias įtikti Alachui. Baisu, bettai gimdo didelę baimę. O baimėje moters rankos suglemba. Ji niekada neapkabins svetimo vyro. Ji jo nevilios. Žmogus turi įvaldyti laukinę prigimtį ir paklustiįsakymams.

- Aš matau, - kalbėjo kunigas, - kaip tu savo žmoną išveži į svetimą kraštą. Slapta palaidoji kapinėse, netdrįsti kryžių pastatyti. Į tas kapines niekas niekada neužeis. Tai kapinės žmonių, kurie mirė nuo maro. Mirėvisi, net ir tie, kurie laidojo.

- O po to tu tapai atsiskyrėliu, - tęsė kunigas. - Pinigai tavęs nebedomino. Supratai, kad užmušti nereikėjo. Juk pats nebuvai šventas. Pats turėjai daug moterų.

Stalius verkė vis labiau. Matė, kaip keliauja jo dvasia. Kokius ji turėjo kūnus, kokiose šalyse gyveno. Irapimtas vidinio įkvėpimo pasakė:

- Manoji žmona, dabartinė žmona, buvo nekalta.Ji neperžengė ribos, todėl aš negalėjau jai atleisti. Neskaltės nebuvo. Tik žinojau, kad privalau ją bausti. Taibuvo mano išdidumas, mano ambicijos, kurių nepalau

žė bažnyčia.- Tik dabar, - tęsė stalius, - aš supratau, kad, tarnaudamas bažnyčiai, niekada netarnavau Kristui.

Po kelių minučių kunigas pakvietė ir staliaus žmoną su dukromis. Paaiškėjo visa tiesa. Ji atsisveikino sumylimuoju, likdama ištikima vyrui.

81





ropoję ji įgijo tam tikrą populiarumą. Jogų buvo daug,pradedant Agni- Joga. Ir jeigu pabandyti jas suvienyti,o tai jau daroma... Naujasis amžius pagimdė tūkstan

čius mokyklų. Ir visos jos skirtingos. Kai kurios panašios į sektą, kur žmogus praranda laisvą valią. Liekavienas šeimininkas, vienas žodis. Čia būtinai visi turibūti vegetarai. Kunigas buvo už pasninkus, gavėnią, adventą. Bažnyčia žinojo, ko moko. Tačiau kiekvienaskraštas, kiekviena tauta turėjo savo maistą. Japonų -ryžiai, žuvis ir daržovės. Japonijos krantus skalavo Ramusis vandenynas ir Japonų jūra. Menkių buvo pagaunama tiek daug, kad vienu metu jomis net tręšdavo žemę. Mongolijoje - skanėstas kumeliukas, Kampučijo-

je - šuo, Prancūzijoje - varlės ir sraigės. Brazilijoje vai

kų skanėstas buvo sliekas, apibarstytas druska.Kaip ir kiekvienas giliai intelektualus žmogus, jistroško viską paragauti, viską pažinti.

Kristus kalbėjo aramėjų kalba, tačiau jam ne svetima buvo lotynų, graikų, hebrajų. Tai buvo to meto žydų kalbos.

Kunigas norėjo pažinti Kristų, jo išmintį. Džiaugėsi, kad galėjo perskaityti jo evangeliją, kurią jis diktavo Himalajų kalnuose. Įdomu buvo studijuoti senovinę Koptų evangeliją. Tai buvo pirmieji Egipto krikščionys. Įdomią evangeliją gavo iš Etiopijos, patiko ar

mėnų ir daugelis kitų. Iš viso evangelijų buvo septyniasdešimt. Nes Kristus neparašė nė žodžio. Jo mokslą užrašė kiti. Smalsumas yra tas pats, kas ir poeto žodis.

Ir kunigas per pamokslą vis dažniau sakydavo:’’Kas Dievo - Dievui, kas Ciesoriaus - Ciesoriui, o kas

83



žmogaus - priklauso žmogui”. Jo dvasia turi būti laisva. Jis negali būti vergas. Galima pavergti kūną, betlaisvoje širdyje niekada niekas kalėjimo nesukurs. Tai

buvo tema, prie kurios jis dažnai grįždavo. Todėl šnairai į jį žiūrėjo vyskupas ir jo pašnekinti sektantai.Sekta visada kuria zombių visuomenę. Mirusių

žmonių visuomenę. Čia nėra laisvos valios, laisvų kūrėjų, tik išblyškę veidai, primenantys beprotnamį.

Jis, kaip ir kiekvienas poetas, troško visumos. Slėgė turtinė nelygybė, auganti turtinė galia.

Kristus ragino drąsiai eiti į priekį, nieko nebijoti,nes tik taip poetas gali išgyventi jaunimo širdyse. Jisnebuvo kardas, nebuvo durklas, jis buvo norintis žinoti. Todėl ir nusprendė apklausti tūkstančius liudinin

kų, susitikti su tais žmonėmis, kurie skelbė, kad jie stebuklus darąs.Kol kas tik bažnyčia turėjo teisę paskelbti šventai

siais tuos, kurie slaugė vargšus, gyveno skurde, begaliniame nusižeminime, kankino save. Štai karalaitis Kazimieras, net sirgdamas džiova, gulėjo ant akmeninių grindų, plakė save rimbu, dėvėjo ašutinę... Į batus pripildavo žvirgždo, kad kojos būtų kruvinos. Kankino save. Mirė labai anksti. Jis žinojo, kad protestantai, šlovindamiKristų, neturi šventųjų. Krikštija tik suaugusius. Švento

ji Marija jiems nėra dievas, tik Žemės moteris, Kristaus

motina, verta didelės pagarbos. Ten daug kas buvo kitaip. Realizuotos Liuterio ir Kalvinų idėjos. SvarbiausiaDievą turėti širdyje ir bendrauti su juo be tarpininkų, beužtarėjų. Taip daug paprasčiau ir tikriau.

Vis tik jis priklausė katalikų bažnyčiai ir norėjo būti kartu su ja. O gal atėjo laikas būti kuriančia asmeny

84





kasmet. Šios lėšos priskiriamos mokesčiams. Amerikoskultūrinio gyvenimo finansavimui valstybė skiria du milijardus dolerių, o privačios firmos - dvidešimt milijar

dų. Tam tikra suma sumažėja ir mokesčiai. Amerikadirbtinai skatinama būti gailestinga.Bioenergetikas taip pat turi teisę priimti ribotą skai

čių žmonių, o čia geriausias reguliatorius yra pinigai.Be to, žmogus, pajėgus mokėti pinigus, gali pasi

rinkti reikalingą maistą, sanatorijas, poilsio namus, mineralus, vitaminus ir taip toliau.

Maloniau visada būti su turtingu žmogumi, kurisbrangina savo gyvybę kaip vertybę, negu su psichiniuligoniu, narkomanu, alkoholiku.

Kunigas žinojo, kad bažnyčia pirmiausia privalo

rūpintis vargšais. Tačiau tai sunki priedermė. Iš griuvėsių nelengva pastatyti naują namą. Tačiau buvo bioenergetiką, kurie gydė veltui. Kaip ir kunigų, kurie nieko neimdavo už religines paslaugas, krikštą, santuokos sakramentą, laidotuves. Visokių buvo kunigų. Kaipir budistų, kuriems aukos buvo vien tik maistas, tiek,kiek reikėjo gyvybei palaikyti. Bet tai atsiskyrėliai.

Po ilgų apmąstymų Emanuelis nusprendė tapti asmenybe. Laisvai ir nevaržomai tobulėti. Be partijos,bažnyčios, valstybės. Jisai žinojo, kad paprastai už tokius dalykus žudoma. Pinigingi vėjai išnešios sąšlavy

ną. Ir jį apibers nuo galvos iki kojų. Tačiau pasiryžolaisvei.Pirmiausia ėmė stebėti moterį, kuri garsėjo kaip

stebukladarė. Kas ji buvo, niekas tiksliai pasakyti negalėjo.

86



* * *

Keliavo ji po visą pasaulį. Paryžius, Londonas, Čikaga, Varšuva, Vilnius ir daugelis kitų miestų. Jos tėvasbuvo anglas, o motina indė. Ji - lyg tiltas tarp Rytų irVakarų.

Emanuelis nuėjo pas ją kupinas smalsumo. Žino jo, kad kiekvienas norintis gali būti priimtas. Gyveno jilabai kukliai. Mažytis namelis miesto pakraštyje. Lopinėlis žemės ir kelios vištos. Kiaušinių jai užteko ir netparduodavo kaimynams.

Nors lauke buvo diena, kambaryje viešpatavo prietema. Namas apkabintas didelio ąžuolo. Tai nebuvo

protinga. Pirmiausia reikia didelės fizinės galios, kadatlaikytų nuolatinį kosmoso spindėjimą. Tiesa, netolinamo augo kelios liepos. Liepos duoda Žemės energi

ją. Ąžuolas - tik kosminę. Gyventi po ąžuolu yra gerai,tačiau reikalinga įvairovė. Nuostabu sidabrinė beržoenergija - tai jaunystės medis. Topolis - daug šalčio,pušis - ramybė.

Perkūnas iš visų medžių dažniausiai pasirenkaąžuolą. Todėl po ąžuolu gyventi nesaugu.

Be to, visi medžiai meta apatines šakas, kurių jiemsnebereikia. Ąžuolo šakos sunkios. Vienos pakanka, kad

mažai kas liktų iš namelio.Kunigą pasitiko nedidelio ūgio, juodų plaukų, nuleistų ant pečių, rudų akių, kiek platokos nosies dargana grakšti moteris pačiame žydėjime. Po to išliks moteriško žavesio prisiminimas - toks, kokiam ji nusiteiks.Jeigu jinai nuspręs, kad yra sena, tai vargas jai. Trum-

87



pės jos gyvenimas. Tai, kas gražu ir didinga, gali praeitipro šalį.

Kunigas pats nežinojo, kodėl taip mąstė. Galbūt

dėl to, kad moters grožis buvo įkopęs į kalnus, o toliaukelio nebuvo. Teisingiau, buvo vienas kelias - į Dangaus karalystę... Kelias, kuris prašo vienatvės, apmąstymo, atsisveikinimo, nes kas gimė, tas vėl gims, kas mirė,vėl mirs.

Kunigą ji priėmė švelniai, maloniai, tačiau akys buvo ašarotos. Tik ką palaidojo savo vyrą. Atrodo, reikėtų džiaugtis, tačiau riedėjo ašaros. Jis buvo grubus, žiaurus, neištikimas, išjos reikalaudavo pinigų. O jinai troško žmonėms dirbti veltui, nors veltui niekada nieko nebūna. Koks bebūtų žmogus, jis visada nori atsilyginti.

Ir džiaugiasi, galėdamas nors gerą žodį pasakyti.Liucija atsisėdo šalia jo. Tokį vardą jinai pasirinkoEuropai. Į jį padvelkė šiluma. Jis jautė įdėmų jos žvilgsnį. Abu buvo priešingybės. Žydrių akių šviesiaplaukiskunigas plaukė lyg iš senovės arijų giesmės. Tamsausgymio Liucija priminė priešingą polių. Lyg susišaukęRytai ir Vakarai. Skambėjo Meilės daina, Laimės daina. Jie iš karto vienas kitam patiko.

Pagaliau trūkčiojančiu iš susijaudinimo balsu tarė:- Aš tave pažinau, esi kunigas.Ji jaudinosi. Nebegalėjo sėdėti šalia jo. Jos tempera

mentas buvo pietietiškas. Anglijos rūkai jos neatšaldė.- Ką manai, - paklausė jis Liucijos, - apie dvasioskeliones?

Moteris atsakė:- Aš esu iš Indijos. Ten mano šaknys, ten mano

motina. O tėvo tėvai visą laiką buvo europiečiai. Angli

88



ja labai ilgai valdė Indiją, todėl aš tikiu Karma, Atpildodėsniu, pagrindiniu Evoliucijos dėsniu. Taip bent knygose skaičiau, - aiškino jinai.

- Aš truputį pažįstu Indiją, - džiaugėsi Emanuelis. - Du kartus buvau turistinėje kelionėje.Išėjai išviešbučio - ir tavęs laukia rikša. Smulkaus sudėjimovyriškis, vietoj arklio įsikinkęs. Paprastai sėsdavomepo du. Atrodė, rikšos turėjo būti stambūs, raumeningi vyrai, tačiau čia buvo atvirkščiai: plonytės kojos,menki raumenys, džiaugsmu spindinčios akys. Ir lėkdavo jis lyg patrakęs. Nors taip karšta - 40 laipsniųšilumos, o jis visai neprakaituoja... Žino, kad mes turistai. Gidas jam davė pinigų ir liepė mus globoti. Stabtelim prie karvių, jos tokios ramios, liesos, taip ir lieka

mįslė - kuo maitinasi? Kur ne kur grybšteli žolės, betaplinkui viskas išdegę. Praeiviai meta joms bananų žieves, o kai kas ir visą bananą arba apelsiną. Šventoskarvės viską ėda.

Žiūrėjome, kaip fakyrai žaidžia su gyvatėmis, kaipšoka Karališkoji kobra. Jos nuodai mirtini, tačiau ji nepavojinga, nes paklūsta fakyro muzikai, jo valiai.

- Teko dalyvauti, - tęsė jisai, - Indijoje vestuvėse.Liucija jau šypsojosi visa burna. Jos dantys buvo

nepaprastai balti. Visa jos veido išraiška, ypač nosis,kalbėjo apie geidulingumą. Vestuvės jai priminėjos pa

čios gyvenimą. Jų beveik nebuvo - europietiškos. Kelios dešimtys svečių. Argi tai vestuvės...- Aš dalyvavau vestuvėse, - tęsė Emanuelis, - ku

riose buvo 1200 svečių. Ant jūros kranto buvo surengta puota, skambėjo muzika, dainos, visur gėlės. O valgiai - kokių tik nori, bet mus įspėjo, ką europietis gali

89



valgyti ir ko geriau neliesti. Žuvis, mėsa, paukščiai, vaisiai, be galo daug žalumynų.

Kunigas plaukė prisiminimų jūroj. Jis šypsojo

si,džiaugėsi, kad pas Liuciją nebuvo žmonių. Ji gerbėkunigą. Buvo galima matyti, kad tas pokalbis ją jaudina. Ji troško jo. Ten buvo išvaikščioti jos takeliai, ji žinojo ir tai, ko europietis niekada nesupras.

Emanuelis prisiminė, kaip gera buvo gyventi penkių žvaigždučių viešbutyje. Įėjai į kambarį ir įsijungeikondicionuotą orą. Atsigavai ir puolei į baseiną. Visada švediškas stalas. Valgius gali pasirinkti. Gidas pasako, nuo kur iki kur. Toliau geriau neragauti. Ten tiekdaug pipirų, įvairių prieskonių, kad net akys iššoka antkaktos. Ir tada puoli prie rūgpienio. Viskas praeina -

vėl gera, vėl gali valgyti.- Trijų žvaigždučių viešbutyje tokių patogumų nėra, - gyveno prisiminimais kunigas, - tenka valgyti tai,ką duoda.

Kalbėjo jie apie Katmandu, Nepalo sostinę. Keturių kilometrų aukštis. Trūksta oro, sunku dainuoti,bet kokie geri žmonės... Visada linksmi, šypsosi, nes patsgyvenimas yra džiaugsmas, net pačioje mirtyje yradžiaugsmas.

- Ir dar koks, - įsiterpė Liucija.Abu prisiminė Tibetą, budistų šventyklas, lamas,

besisukančius maldų ratus.- Kai buvau Indijoj, - pasakojo jisai, - atrodė, kadčia gyvenu. Vienoje turgavietėje pamačiau skurdžiasdirbtuvėles. Jų buvo labai daug. Ten kalė, poškėjo, darė papuošalus, net peilius. Ir aš ten žaisdavau su vaikais. Tada supratau, - tęsė jisai, - kad vieną iš savo gy

90









nelaimes, karus. Gyvenimas yra sapnas teigė senolis.- Ir mes sapnuojame. Indai tai vadina maja. Europiečiai - iliuzija. Lyg buvo, lyg nebuvo. Lyg pasaka, lvg

tikrovė.Vėliau jis sužinojo, kad Liucija neperskaičiusi nėvienos knygos, niekada nebuvo jokiame koncerte. Irčia įdomiausia, koks buvo jos karminis taškas, prie kojiprisirišus. Pagaliau koks jos karminis gyvenimas. Jų gali būti tūkstančiai, bet išskiriama dvylika pagrindinių.

Mintys apie senolį indusą ir jo išmintį dingo.Įėjo Liucija. Teisingiau, įplaukė su pokylio sukne

le. Rytuose mėgstamos šviesios spalvos. Pirmiausia į akiskrito rožinė spalva - šviesios ateities vizija. Ant kaklokabėjo deimantinė sagė. Raudonavo bateliai. O plau

kuose įsegta paprasta gėlė.Bet čia dar ne viskas. Rankose laikė lėles. Prisipažino turinti du vaikus. Jau suaugusius - berniuką ir mergaitę, bet visą gyvenimą žaidė ir žais lėlėmis. Vienintelis dalykas, ką ji mėgsta, - puoštis. Per dieną sukneleskeičia tris kartus. Dabar atėjo laikas, ir su kunigu ji turibūti atvira ir nuoširdi.

Ji apkrovė Emanuelį lėlėmis. Jos iš tikrųjų buvogražios, skoningai papuoštos.

Liucija dalykiškai prabilo:- Iš tikrųjų nežinau, kas esu. Pradžioje save vadi

nau ekstrasense, buvau net savo ligoninę atidarius. Vėliau pasivadinau bioenergetike, kai kas mane vadinoparapsichologe, bet visa tai netikra. Esu Dievo vaikas.Esu Biblijos žmogus.

Ji atrakino spintą. Tenai kabėjo kryžius, ŠventosMarijos skulptūra bei kelios Biblijos.

94



- Čia mano altorius, - pasakė ji.Emanuelis šypsojosi. Jam tai patiko. Tačiau prisi

minė gandus, kad jinai liepė deginti knygas. Iš kokio

karminio taško tai galėjo ateiti? Pagaliau nejaugi taitiesa? Ir čia turi būti baisus fanatizmas. Neapykanta visiems, kas kitaip mąsto. Be to, kaip galima liepti deginti knygas, jei gyvenime neskaitei nė vienos? Didingasžmogus yra tik tas, kuris sugeba prisiminti visus savogyvenimus. Ne tik Žemėje, bet ir Danguj. Tokie žmonės lengvai išmoksta keliauti po pasaulius.

Viskas prasideda nuo karmos. Emanuelis jau tuonebeabejojo. Bet kaip gali beraštė moteris nurodinėti,kam kokią knygą reikia sudeginti. Juk jeigu pripažįstama asmenybė, tai skirtingos karmos. Todėl kiekvienas

žmogus turi teisę pasirinkti knygą pagal savo poreikį.- Ar tiesa, - paklausė kunigas, - kad tu liepi savopacientams knygas deginti?

- Aš, aš... - kiek sutriko Liucija, - liepiu deginti tiktas knygas, kuriose kalbama apie Dievą, bet ne tik.

Ir kiek pamąsčius, išdidžiai pridūrė:- Visame pasaulyje teisėjai liepia padėti ranką ant

Biblijos ir prisiekti kalbėti tiktai tiesą. Taip daro net prezidentai. Todėl aš nusprendžiau, kad Biblija yra vienintelė knyga. Tikras Dievo žodis.

- O kodėl esate tokia žiauri, kad liepiate deginti

knygas?- Todėl, kad aš pamilau Mozę. Keturiasdešimt metų jo vedama žydų tauta klajojo dykumoj. Kiek jis patyrė vargo. Dievas jam davė lazdą, kuria sudavus į uolą, bėgdavo vanduo. Iš dangaus krito mana, o jo vargaiEgipto žemėje... Užtenka prisiminti, kaip prasiskyrė

95



Raudonoji jūra ir žuvo visa Egipto kariuomenė. Tai nėra pasaka, tai realybė.

Jos balsas skambėjo įtikinamai. Juk žydai - išrink

toji tauta. Ir Dievas per ją atėjo į Žemę. Be reikalo krikščionys pamiršta, kam turi būti dėkingi.Ji labai griežtu žvilgsniu žiūrėjo į kunigą. Net ne

pastebėjo, kaip lėlės suvirto viena ant kitos. Piktai trūktelėjo suknelės juosmenį.

Buvo įsitikinusi, kad blogį reikia naikinti ugniesstrėlėmis. Dažnai matė save besimeldžiančią Sinajauskalno papėdėje. O Mozė, juos visus palikęs, užlipo įkalno viršūnę.

Bėgo dienos, o jo vis nebuvo. Tuo tarpu apačioježmonės meldėsi auksiniams stabams. Begalinis karas

su priešiškomis gentimis juos išvargino. O ten, prie Jordano upės, jų laukė pasakiška žemė. Žydų žemė. Žmones, kurie ten gyvena, reikia nugalėti ir sunaikinti - taipliepė Dievas, žiaurus ir negailestingas Dievas. Bet toks

jis buvo tik Izraelio priešams. Žydų tautai jis buvo gailestingas, kartu su jais žygiavo į kautynes. Todėl negalėjo ištirpti tautose. Jie turėjo būti gryni. Tik žydai. Irtik tada Dievas palaimins jų kalavijus. Ne tik palaimins,bet pats padės žudyti Izraelio tautos priešus.

Liucija buvo įsitikinusi, kad čia vyko lemiama kovatarp Dievo ir velnio. Velnias norėjo, kad Dievas liktų

be žydų. Juk ir vėliau jis gundė Kristų. Tikėjo, kad Dievą galima palikti be sūnaus ir be žemiškos dvasios.O Mozė kalno viršūnėje matė Dievą, su juo kalbė

jo. Dievas savo ranka rašė Torą. Kiekviena raidė buvovis kitos spalvos. Jis ne rašė, jis piešė Torą. PasakojoMozei apie Dangų, savo karalystę... Žydams buvo pa

96



žadėtas rojus. Tai yra idealus gyvenimas. O kad žydaineprarastų teisingo kelio, jis davė dešimt įsakymų.

Saulė jau buvo aukštai pakilusi, kai Mozė nusilei

do nuo Sinajaus kalno. Kalbėjo jo brolis Aronas, nesMozė buvo menkas oratorius. Grėsmingu balsu šaukėabu. Žadėjo visuotinę mirtį, priešų pergalę.

Visa be gyvojo Dievo yra niekas, todėl reikia nužudyti tuos, kurie padarė stabus, auksą sulydyti ir atiduoti į tautos iždą. Tik taip... Kito kelio nebuvo.

Išgąsdinti žydai verkė. Verkė ir Cecilija - labiau negu kitos žydės. Vėliau, nors ir gyveno Indijoje, tačiauIndijos dievai nedarė jai tokio įspūdžio. Iš visų savoreinkarnacijų labiausiai prisiminė Mozę. Mylėjo jį. Netroško fizinės meilės, mylėjo dvasine meile. Tai buvo

pati galingiausia, pati įstabiausia, pati šviesiausia meilė.Sakoma, kad vyras artimas gyvuliui, jeigu jis trokš

ta fik moters kūno, bet ne jos dvasios.Mozė buvo senas ir pavargęs, aišku, jis dar galėjo

mylėti. Ir moterų jam pakako. Tačiau tas, kuris bentkartą stipriai dvasioje patyrė meilės jausmą, prisirišaamžinai. Ir čia išdavystės nebus. Ji girdėjo, kaip švilpiastrėlės.

Levitų gentis, Mozei paliepus, išžudė stabmeldžius.Nuo to laiko levitų gentis tapo Izraelio tautos kunigais,

tuo pačiu Jahvės - Izraelio Dievo duotos moralės saugotojais. Akis už akį, dantis - už dantį, kraujas - užkraują. Nori laimėti - privalai žudyti.

- Todėl ir aš negailestinga, - teisinosi Liucija.Kai išgirdau, kad mano sūnus blogai kalba apie

Dievą, jį primušiau. Ir Dievas mane visada globoja, per

97



mane pranašauja. Mano sesers vyras šaipėsi iš Dievo,aš jam pasakiau: „Tu atsidursi psichiatrinėje ligoninėjeir po to mirsi“. Taip ir atsitiko. Dievas man atsidėkojo

už tai, kad aš jį myliu, garbinu. Viskas vyksta taip, kaipnoriu. Man į pagalbą ateina trys angelai. Tai vyrai baltais marškiniais ir juodais kostiumais.

Ji buvo fanatikė. Karštai tikėjo, kad Dievas padės.Betgi jos gyvenime buvo daug dievų: Jahvė, Kristus,Krišna, o prisirišo prie Mozės. Ir visą Bibliją supratoMozės principais, nors ir kalbėjo apie būtinumą atleisti bei Kristaus meilę, bendravo su katalikų kunigais, buvo be galo vaikiška, patikli, liepdavo deginti knygas, kurių niekada net neskaitė. Jai pasakydavo jos angelai.

Po to ji dar daug kartų susitiko su Emanueliu. Ta

po gerais draugais. Romanas, paremtas dvasios gėliųpynimu, aišku, žiūrint koks žanras. Tačiau be vaizduotės, be fantazijos dar niekas gero romano nesukūrė,nes Meilės tiesa yra didesnė negu Žemės. Jai daugiauir leista, nes svajonė visur ir visada neturi ribų.

Viso pasaulio žmonės jaučia tą patį - visiems širdįskauda, ašaros byra ir svarbiausia - didingas žmogustik tas, kuris ieškodamas paslapčių nori praturtinti visąžmoniją. Rojus Žemėje bus tik tada, kai kūdikiai neverks iš bado, o žmogus galės išdidžiai pasakyti: „Ašesu Žemės žmogus“. Tuo pačiu jis taps ir Dangaus žmo

gumi. Todėl būtina pažinti dvasios takus, atrasti vienąDievą ir vieną žmogų - unikalų žmogų, nepakartojamą. Ir žinoti, kad visi žmonės yra tokie.

98



* * *

Jis pažinojo vyskupą, kuris kažkuo priminė Liuci ją. Jam buvo lengva gyventi, nes vadovavosi senovinebažnyčios taisykle: „Mano žmogus - ne mano žmogus“.

Jis seniai pastebėjo talentingą kunigą. Vien išvaizda kaip angelo. Atrodė, kad tai žmogus fiziškai ir dvasiškai tobulas, auksaburnis. Tokių bažnyčiai reikia. O

joje žmonių retėjo. Nepaisant nemenkų turtų, bažnyčių ir vienuolynų patirties, atėjo nauji laikai. Pats terminas „nauji laikai“ baugino vyskupą. Jis taip norėjosenų laikų, kuomet žmonės bijojo Dievo.

Tačiau žinojo, kad reikia lankstumo. Jį baugino tai,

kad žmonės ėmė nebepasitikėti kunigais. Jų tarpe buvo visokių. Nervinių ligonių, girtuoklių, gėjų. Tiesa, visi mokėjo atlikti ritualus, suteikti sakramentus. Diakonams buvo leista turėti žmonas, atlikti daugelį religiniųapeigų. Bažnyčia keitėsi.

Emanuelio padangė kol kas buvo šviesi. Jis turėjo kunigo dvasią, gerą balsą, grojo keliais muzikosinstrumentais. Grojo vargonai, puikiai dainavo choras, visur jautėsi meilės kupinos rankos. Parapijiečiai lengvai jo nebepaleistų. Kiltų triukšmas . Viensenoji Elžbieta su visomis davatkomis atpultų ginti

kunigo.Tai buvo įdomu - niekas nesiskundė. Su visais būtimaloniu, kiekvieną išklausyti... Tai juk beveik neįmanoma. Žmogus priklauso nuo nuotaikos, nors pats jąkuria.

Vyskupui patiko, kad jaunasis kunigas pabučiuo-

99



davo ranką. Tai nebuvo būtina. Subardavo jį. Vyskupas bijojo pasileidusių moterų, kurios viliodavo kunigus, dažnai vien todėl, kad šie buvo naivūs ir pinigingi.

O ypač bijojo degtinės ir gėjų.Pradžioje jam atrodė, kad iš Rytų ateinantys dievai krikščionybei negali būti pavojingi. Viena buvusi budiste jam persakė Dalai Lamos žodžius, kad, norint būtitikru budistu, reikia gimti budistų šeimoje. O Europojtokių šeimų maža.

Augo susidomėjimas Joga, ypač jos gydomąja praktika. Į Europą važiavo Indijos magai. Augo susidomė

jimas ir Rytų medicina. Daug naujo įnešė senovės Egiptas, Kinija. Net majų ir actekų senovinė išmintis prabilo Europai.

Kartais vyskupui atrodydavo, kad katalikiškas medis praranda lapus. Ir vaisiai nebe tie. Žmonės nebenori obuolių, kriaušių, prašo bananų, ananasų, datuliųir dar nežinia ko.

Be to, ir mokslas kėlė nerimą vyskupui. Artimiausia žmogui yra šimpanzė, tad gal iš jos kilo žmogus?Taip pagalvojęs vyskupas visada nusijuokdavo. Tokiaversija jam buvo neįtikėtina, tačiau kai perskaitė Č. Darvino veikalą „Rūšių kilmė“, rimtai susimąstė. O buvolaikai, kai bažnyčia neigė evoliucijos teoriją. Dabar viskas buvo kitaip. Jis neabejojo dangumi, bažnyčios dog

momis. Senyvas vyskupas troško ramybės. Jis suprato,kad bažnyčia turi keistis, bet išsaugoti savo principus...Bažnyčiai reikėjo kunigų, ne šiaip sau kunigų, bet gabių, talentingų.

Štai kodėl jis nedarė jokių pastabų Emanueliui.Žinojo, kad menininkai ypatingai jautrūs. Emanuelis

100



pirmiausia buvo menininkas, paskui kunigas. Tačiau vistik ėmė plaukti skundai...

Kai kas pastebėjo jo draugystę su Liucija. Be to,

jau ir į bažnyčią žmonės netilpo. Ėmė skųstis kiti kunigai. Kam malonu, jeigu tavo parapijiečiai eina tuoktis įkitą bažnyčią. Čia savotiškas paniekinimas, be to, prarandami finansai... Sklido gandas apie kunigą dailininką, poetą, muzikantą. Ypač jj mėgo jaunimas. Tokiovedlio jaunimui ir reikėjo.

Tačiau vyskupas jokių kaltinimų nepateikė. Nuo jo kaip nuo žąsies nuvarvėjo vanduo. Sūrus, kartus,pilnas šmeižto. Jis ėmė Emanueliui pasakoti savo rūpesčius. Vyskupystės problemas, jį slėgusį nerimą, kodėl jaunimas nebeskaito knygų, net bažnytinių. Po

ezija iš viso nebemadinga. Šitaip katastrofiškai sumažėjo vestuvinis sakramentas - gyveno susidėję. Ne jaugi artėja Sodoma ir Gomora? Dievo pyktis užliesžemę kaip senovės žydų laikais. Liks tik išrinktieji ir

jie turės išeiti. O kuris atsigręš - taps akmeniniu stulpu.

Vyskupas prisiminė, kaip neseniai verkė savo sode, kuris augo šalia bažnyčios. Kurį laiką vyskupas tennesilankė, tačiau atėjęs nustebo: suėsti lapai ir vaisiai,visur šliaužiojo didelės juodos kirmėlės. Kažko baisauspreliudija.

Jis džiaugėsi pamatęs Emanuelį, kuris ieškojo vyskupo. Sėdėjo abu susikabinę rankomis, pamiršę bažnytinius rangus. Vyskupas elgėsi kaip tikras tėvas irEmanuelio meilė jam augo.

101



* * *

Kunigas buvo daug girdėjęs apie juoduosius magus. Jam norėjosi su tokiu ponu susitikti. O ką tai reiškia noras? Tai yra tam tikros programos įvedimas. Jeigu noras stiprus ir plaukia iš širdies, lauk teigiamų rezultatų.

Emanuelis jau senai pastebėjo, kad telepatiniuryšiu sugeba išsikviesti norimus žmones. Jeigu jam reikia kokio kunigo, pradeda apie jį galvoti, po kiek laiko

jų susitikimas būtinai įvyks.Kartais kunigas pagalvodavo ir apie tai, kad juo

dasis magas yra tik žmogaus vaizduotė. Bet juk buvo

pragaras, Kristus išvarinėjo demonus. Popiežius leidoužsiiminėti egzorcizmu, tai yra piktosios dvasios išvarymu. Kunigas jau buvo gavęs vyskupo leidimą tai daryti. Viduramžiais tai buvo masinis reiškinys.

Pagaliau sulaukė. Tai buvo nedidelio ūgio, aštrių,mėlynų akių, švariai nuskusta galva žmogus. Jį iš anksto įspėjo, kad pokalbis bibliotekoje truks keletą valandų. Be to, pirmiau atėjo gandas, kad tai juodasis magas.

- Aš esu patenkintas gyvenimu, - pasakė jis. - Labai senai supratau, kad man nesiseka. Nuėjau pas se

ną išminčių. Jis mokėjo viską. Pažino vaistažoles, mokėjo burti, užkalbėti ligas. Man atrodo, kad jis tiko betkam. Norėjau sužinoti, kodėl man gyvenime nesiseka.Aplankiau daug būrėjų. Nuėjau pas astrologę, jinai ilgai su manim kalbėjo, padarė amuletą, parinko akmenį, kuris turėjo mane globoti ir atnešti laimę. Bet nie-

102



kas nepadėjo. Visi man sakė, kad esu žmogus, sutvertas griauti, negaliu kurti.

Pagaliau išminčius man paaiškino. Visa mano gi

minė, net tolimi protėviai buvo magai. Mes buvomegriovėjai. Viename iš savo dvasios gyvenimų aš buvauvergų pirklys. Kuomet Rusijoje buvo panaikinta baudžiava, tuo pačiu laiku Amerikoje buvo panaikinta vergovė. O iki to laiko aš pats vykdavau į Afriką, paprastaiPietų Afriką. Ten geresnis klimatas baltajam žmogui.Ir tuo pačiu - negrų daug.

Su savo ietimis jie menkai galėjo mums pasipriešinti. Mes turėjome šautuvus, patrankas, nesunkiai laimėdavome visas kautynes.

Nesielvartaudavome dėl užmušto negro - jų buvo

daug. Surišdavom po šešetą, sukišdavom į laivo triumą, maitinom kartą per dieną. Jie greitai nusilpdavo,tad nekėlė didesnių rūpesčių. Aš tvirtai tikėjau, kad taibeždžionės. Jamaikos plantatoriai man ne kartą sakė,kad negrai neturi sielos, bijo tik botago, sugeba dirbtiplantacijose. Svarbiausia buvo raumenys, fizinė jėga.

Mano laive niekas niekada negydė sergančio negro. Bijodami, kad jis neužkrėstų kitų, išmesdavome į

jūrą, nors kartais visa jo liga būdavo tik aukšta kūnotemperatūra. Jie dainuodavo tokias liūdnas dainas irtai, matyt, juos žudė. Todėl jiems uždraudžiau dainuo

ti, bendrauti, įsakiau surišti ir į bumą įkišti kamštį. Triumuose nuo to laiko viešpatavo kapų tyla.Buvau žiaurus, labai žiaurus. Žinojau, kad net

šventieji tėvai žiūrėjo į negrus kaip į gyvulius, kuriemsnereikia lankyti bažnyčios.

Vėliau vaizdas keitėsi, nes Vatikane Popiežius nu

103



sprendė, kad negras turi dvasią. Nors beveik pusė aukštųjų kunigų manė kitaip.

Aš buvau labai gašlus. Man patiko jaunos negrės.

Būtinai kurią nors pasiimdavau į savo kajutę. Leidaudaryti tai ir savo vyrams. Manau, kad šitaip daug savovaikų pardaviau į vergovę. Džiaugdavausi, kai negrėstapdavo nėščios. Jie paprastai jas parduodavo brangiau. Be to, šviesūs negriukai turėjo didelę paklausą.Matyt, čia ir buvo padėtas gyvatės kiaušinis.

Žinojo, kad jo vardas Bobas. Dabar jisai gyvenaEuropoje. Išminčius jam pasakė, kad daugelyje savogyvenimų jis buvo skundikas, melagingas liudininkas.Ypač pavydėjo tiems, kuriems gerai sekėsi.

Buvo tarnas žemvaldžio rūmuose. Ponas visada su

simąstęs, tylus, užsidaręs, o jo žmona tikra beprotė.Linksma, kiekviena smulkmena jai sukeldavo juoką. Irman labai patiko. Aš sugebėjau įgyti jos palankumą. Jimėgo su manimi leisti laiką, bet visada likdavo ištikimavyrui. Mane kankindavo pavydas. Naktį aš prišliaužda-vau prie jų lango, girdėdavau meilės atodūsius. Ji žinojo, kad ponas mėgsta tarnaites. Apie tai ne kartą pasakojo. Verkdavo. Man jos ašaros teikė begalinį malonumą.

Ne kartą norėjau ją išprievartauti, bet bijojau. Žinojau, kad ji man nedovanos.

Todėl parašiau laišką Inkvizitoriui. Pranešiau, kad ji ragana. Jūroje tuo metu paskendo keli žvejų laivai.Buvo gera proga, geresnės nesugalvosi. Juk neapkaltinsi Dievo ir jūros bangų. Turėjo būti ragana. Ta pati, kuriant šluotos skraidė. Pagaliau ji atsisakė patenkinti manovyrišką aistrą, tiek mane prikankino. Tikra ragana.

104



Šabaše šokdavo kartu su velniais. Su jais net santykiaudavo, kūrė varles, rupūžes. Protarpiais jų būdavo tiek daug, kad kur tik eini, vis varlė.

Manau, kad ir ponas irgi buvo nepilno proto. Visur burtai, juodoji magija. Gausiai šelpė bažnyčią, labai religingi, o tai jau įtartina. Aišku, ištisai meldėsi,net bandė atgailauti.

Buvo labai graži, o tai jau irgi įtartina.Išminčius man pasakojo, kaip ją išgabeno, o aš,

anot jo, buvau pabėgęs iš rūmų. Norėjau pulti ją gelbėti, verkiau, bet darbas jau buvo padarytas. Man priklausė dešimt procentų jos turto. Juk aš gelbėjau žmonijąnuo raganų ir nusipelniau didelio piniginio atlyginimo,nes ponai buvo turtingi.

Ponas bandė ją ginti ir pareikalavo Dievo teismo.Jeigu jinai nekalta, tai jis turėjo į rankas paimti svylantįmetalo gabalą ir nenudegti rankų. Niekad nemaniau,kad ponas galėjo taip mylėti savo žmoną. Tai buvo daroma bažnyčioje, visiems matant. Ponas laukė stebuklo, nes šventai tikėjo savo žmonos nekaltumu. Ir kai jopirštai ėmė svilti, atsivėrė žaizdos, tada apalpo. Bet vistik ponai buvo gerbiami, dievobaimingi, todėl ir jai buvo pritaikytas išbandymas. Be to, ją buvo išrengę ir daugkartų tyrė nuogą. Ieškojo apgamų, raganos ženklo, tačiau nerado. Aiškumo nebuvo. Todėl dešinę ranką pri

rišo prie kairės kojos, kairę ranką - prie dešinės kojos.Susirinko labai daug žmonių. Baimė apėmė visus. Jiegausiai aukojo, nešė, ką turėjo, bažnyčiai. Ponas paaukojo visas jos brangenybes. Buvo giedamos šventosgiesmės, daug kas parpuolęs ant kelių meldėsi - vykoDievo teismas. Kunigas paskelbė, kad moterį, įtariamą

105



raganavimu, tuoj įmes į upę. Jeigu ji paskęs, tai nekalta, ne ragana. Jos turtas ir garbė bus apsaugota, o skundikas negaus nieko.

- Pagal išminčiaus pasakojimą, - tęsė Bobas, - taibuvo lemiama mano valanda. Aš galėjau viešai skundąatsiimti. Pasakyti, kad suklydau, šaukti, kad man pasirodė Šventa Marija ir liepė atsiimti kaltinimą. Žinojau,kad ponas būtų gausiai atsilyginęs, galbūt ir mano mylimoji. Bet ką gali žinoti, jeigu jinai paskęs - tai ne ragana, jeigu išsigelbės - tada ragana ir ją sudegins antlaužo. Raganai priklausė laužas.

Jis meldėsi, kad jinai išsigelbėtų. Visi žinojo, kadskundikas jis. Ir jam patiko būti raganų medžiotoju. Todėl sugebėjo prie jos kūno pririšti kiaulės pūslę, prieš

tai pripūtęs oro. Pagaliau ji buvo tokia lengvutė, taipiškankinta, vos gyva. Ji išsigelbėjo. Nuo to laiko tiesa irmeilė jam mirė. Jis pasidarė labai ambicingas, mėgavosi savo galia.

Emanuelis Bobo paklausė, ar iš tikrųjų jis įtikėjoišminčiaus pasakojimu?

- Taip, - šaltai atsakė Bobas. - Aš turėjau daug gyvenimų. Buvau kareivis, plėšikas, kaip moteris net prostitutės rolėje, bet niekur nieko gero.

- Blogis miklina kojas į pakalnę, o į kalną koptitaip sunku,- nutraukė jį kunigas.

Jis teigė, kad jam sunku patikėti išminčiaus pasakojimu. Nors širdyje jautė, kad taip galėjo būti.Kunigo nuomone, jis atėjo ne tam , kad papasa

kotų savo reinkarnacijas. Juk tai tolima praeitis. Ir čiadaug kaltų.

- Dabar aš esu turtingas, - tęsė juodasis magas. -

106



Turiu žmoną, kuri manęs be galo bijo. Dukros taip patbijo,stengiasi manęs nematyti. Darbe manęs taip patbijo - visur baimė. Ir svarbiausia - aš jaučiuosi laimin

gas. Turiu viską, kas vyro gyvenime svarbiausia - šeimą, skaniausius pasaulio gėrimus, keliones, gražiausiaspasaulio moteris. Žemėje aš galiu nusiskinti patį gražiausią vaisių. Aš tikrai laimingas, bet nėra džiaugsmo,-čia jis stabtelėjo.-Bet nėra džiaugsmo, kažko trūksta.Protarpiais man atrodo,- tęsė jis, - kad aš turiu susikurti didelį laužą ir jame sudegti.

Padariau biznį, kuris man atnešė didelius pinigus.Teko papirkti valdininkus, politikus. Visiems byrėjo, oman - daugiausia. Sužinojau, kad mane įskundė. Skundikui pasiūliau pinigų, o jis tik nusijuokė: „Matote, šva

ruolį vaidina“.Bobas net kumščiu trinktelėjo į stalą.- Taipgi nebūna, bet aš neturėjau nei laiko, nei no

ro knistis jo gyvenime. Galvojau, kaip panaudoti savogalią. Labai greitai žuvo avarijoje. Aišku, galėjau parašyti laišką, kuriame būčiau užprogramavęs mirtiną infarktą, o gal insultą, kairės pusės. Be abejo, smegenų,kad negalėtų kalbėti.

Laukiau keršto. Ir jis man buvo saldus. Tačiau reikėjo skubėti. Avarija - užmigo prie vairo.

Kunigas klausėsi tylėdamas. Jis buvo sukrėstas. Tik

dabar suprato, ką reiškia juodoji magija. Jis buvo skaitęs, kaip surūdijusį peilį užkasa prie namo kampo, kaipprimėto bute adatų, padaro priešo lėlę, įtrina druska irbado adatomis, kalba užkeikimus. „Nejaugi vis tai tikra?“, - su vis didėjančiu nerimu galvojo kunigas.

- Dabar visa ta šeima nelaiminga, - tęsė Bobas. -

107





ri, - tęsė jisai. - O vietoj meilės energijos - vampyriz-mas.

Taip, kunigas šitą žinojo. Senoji bioenergetiką iš

mintis teigė: ten, kur Hara taškas, ten, kur japonai daro charakiri, ten , kur oranžinė spalva, yra taškas, kuriame formuojasi asmenybė, žmogaus emocijos, gimsta jo norai, aiškėja charakteris. Iš čia išplaukia agresija,pavydas. Čia ypatingai stiprus ryšys su Žeme. Kokiepuošnūs oranžiniai rūbai. Jais galėjo pasipuošti tik didikai bei dvasininkai.

Jeigu čia atsiranda šaltis, jisai didėja, širdies malda dingsta, lieka tik siekimas dominuoti, valdyti. Tadamotina gali vampyruoti vaikus, imti jų energiją. Viršininkas - pavaldinius, šalčio duobė plečiasi, eina į sąna

rius, į kojas, žmogui sunku vaikščioti. Sutrinka energetinė apykaita, energetiniai ratai menkai sukasi. Atsiranda kamščiai, sūkuriai, tariamos ligos, medikai sutrinka,sunku nustatyti diagnozę. Žmogui nesiseka gyvenime,laimė jį palieka. Šaltas lankas spaudžia akis. Regėjimassilpsta, prastėja atmintis, pažeidžiamas Kosminis maitinimas. Žmogus lyg destabilizuotas, dingsta harmoni

ja. Padėti gali tik bioenergetikas. Reikalinga meilė. Vėlturi atsigauti širdis.

Prakeikimas užblokuoja nervų kelius į galvą, į smegenų centrą. Mintis neranda meilės. Ir tada dingsta iš

mintis, prasideda psichinė liga.Knygoje jau rašyta ir daug kartų teigta, kad blogionegalima priimti, jį reikia pamiršti. Išjunkite televizorių, kur jūsų širdžiai nemalonios laidos. Nežiūrėkite,kur prievartaujamas žmogus, aišku, tai tik vaidyba, bet

jums šito nereikia. Pasidžiaukite gerumu. Išmokite

109



džiaugtis ta diena, nes, anot Kristaus, ir jai vargopakanka“.

Kunigas sugebėjo padėti juodajam magui. Visa tai

vyko labai iš lėto, bet vyko, todėl palinkėkime jam sėkmės.

Karina buvo Šteino belaisvė. Jisai mėgino mylėti,bet meilės nerado. Visos vestuvės buvo netikros. Visosmoterys jo nemylėjo. Net motina. Todėl jis keršija. Pripažino vieną žodį - prievarta. Jis dažnai prisimindavonepaprastai gracingus Karinos judesius, kuomet ji ruošėsi nakčiai, nežinodama, kad yra stebima. Tada jis pa

milo moters grožį. Pagrobė ją ir paskelbė savo nuosavybe. Tam, kad ją išsaugotų, sukūrė kalėjimą.Gyvenamą vietą keitė keletą kartų. Jis girdėjo, kaip

burtininkas, o gal pranašas, pasakė jo namų adresą irtai jau nebuvo išpažinties paslaptis. Tai buvo pasakytaviešai, girdint žmonėms. Be abejonės, kunigas jauskambino policijai. Tačiau jis buvo greitesnis.

Pagaliau Kariną išsivežė į kalnus. Ten jis turėjo namelį. Tai buvojo slaptavietė. Iš ten galima buvo matytitik kitus kalnus, baltą sniegą, kalnų ožius ir dar aukščiau - skraidantį erelį.

Tačiau vasara ateidavo, tirpdavo sniegas, suošda-vo eglės ir pušys, pasipildavo gėlių žiedai. O kalnų gėlės , kaip manoma, yra pačios gražiausios.

Šteinas buvo patenkintas. Jis jautė pakilimą. Kiekvienas lytinis aktas su Karina jį atgaivindavo. Jis buvovampyras, imantis jos energiją. Ji glebo, silpo ir visą lai

110



ką prašė laisvės. O to jis duoti negalėjo. Karinos praradimas jam buvo lygus mirčiai.

Pirmiausia todėl, kad ji žino, kas pagrobėjas. Jisai

buvo budelis, jinai - auka. Susikeisti vietomis visai nesinorėjo. Bet gyvenime dažnai taip būna, kad auka tampa budeliu. Ypač politikoje, kur daug kas priklauso nuomasių nuotaikos.

O nuotaika kaip ir saulė - čia pasirodo, čia išnyksta. Jam nerūpėjo ateitis. Jis troško gyventi tą dieną, tąvalandą, tą minutę.

Kariną palikdavo ilgam - keliom dienom ar netsavaitei. Jos nerišdavo ir durų nerakindavo. Tačiau, norint patekti į namelį, reikėjo pereiti per kelių metrų bedugnę. Tam buvo padaręs įrenginį - jam išvykus, be

dugnė atsiverdavo. Saukti nevertėjo - niekas neišgirs.Nebent paukščiai. Bet jie ilgai neužsibūdavo - aplinkuibuvo maža maisto.

Namuose buvo visai mažas šuniukas. Kojos kaippagaliukai, mažytėm, nuleistom ausim, juodu snukučiu, balta krūtine, o toliau - visas juodas.

Šteinas šuniuką vadino Kipru. Tai jam priminė žodį „kipšas“. Karina jį vadino „Mieluoju draugu“.

Ji be paliovos galvojo, kaip galima būtų pabėgti.Ją lydėtų Kipras. Bėgtų abu.

Jautė begalinę jo meilę. Šuniukas prisiglausdavo

prie jos, ypač naktį, jai atrodė, kad jis įauga į ją. Lodavo retai. Nebuvo ant ko.Šteino jis nemylėjo, nors šis jo nemušė, nebarė,

net bandė prisivilioti. Geresnį kąsnį numesdavo, tačiau jie abu liko svetimi vienas kitam.

Kai Karina pradėdavo verkti, šuo lodavo, bet ne

i t i



žinia ant ko. Greičiausiai ant Šteino. Buvo galima suprasti, kad jis norėjo likti vienas, tik su Karina.

Jeigu nebūtų Kipro, Karina tikrai nebūtų išgyve

nusi.Kančia ją degino. Labiau negu ugnis- ugnį galimaužgesinti, žaizdą - užgydyti, tačiau ji degė neapykantos ugnimi, o toji kuo toliau, tuo labiau įsiliepsnoja. Jaiatrodė, kad jos kūnas nešvarus, lipnus, nors vandenspakako.

Šteino viskas buvo apgalvota. Mažas namelis, betkaip pilaitė turėjo visko, ko reikia.

O jos dvasia buvo paskandinta ašarose. Garbinga,graži, turinti mylimą vaikiną, nusiteikusi būti mylimažmona, auginti vaiką - mylimo žmogaus sūnų ar duk

rą, staiga tapo niekadėjo auka. Užteko vienos valandos, gal net akimirkos ir nebeliko tiesos, nebelikodžiaugsmo, liko tik prievarta.

Tikra buvo tik šuniukas bei knygos. Ir nedidelis šviesos spindulys, nes Šteinas mėgo pirkti naujas knygas,nors jų beveik neskaitydavo. Jį domino tik nuotykiai irkriminalai. Jis matė, kaip gęsta jos kūnas. Jinai pasidarė tokia liesa, kartais jam atrodydavo, kad jis prievartauja skeletą. Tokia perspektyva jo neviliojo. Jam reikėjo pilnakraujės moters. Bet, kartą peržengęs ribą, atgal nebegrįžo, nors kartais, žiūrėdamas į ją, svajojo apie

haremą. Bet tam reikėjo daug pinigų. Jam norėjosidaug vergių ir sugulovių.Prievarta augino savo medį. Sapne jis matė save

kaip sultoną. Eina ir renkasi. Jį lydi eunuchai - kastruoti vyrai. Prie moters, kuri jam patinka, kojų numetanosinę. Tą naktį jinai bus jo.

112



Jis žinojo,kad rūmuose klesti intrigos. Jis turi daugsūnų ir nuo jo priklauso, kuris iš jų taps Sultonu. Kiekviena motina , haremo belaisvė, to trokšta savo sū

nui , bet jis labiausiai myli tą, kuri jam gražiausiaidainuoja.Jos vardas Oksana. Jinai rusė. Belaisvė, kuri jam

taip patiko, kad ją padarė savo žmona. Sužavėtas josdainų, patikėjo ja, kad vyriausios žmonos sūnūs ruošiasi jį nužudyti. Todėl įsakė juos užmušti, o Oksanossūnus tapo įpėdiniu.

Rūmų vaidai taip nuvargino imperiją, kad turkaipralaimėjo kautynes ties Viena. Tuo pačiu buvo išgelbėta Europa.

Visa tai jis papasakojo ir savo belaisvei. Ji buvo jo

haremo pirmoji moteris.Nuo to laiko Karina pasikeitė. Jeigu moteris nuoturkų antplūdžio išgelbėjo Europą... Islamas praradogalimybę plėstis.Bet ji buvo moteris ir buvo viena... Todėl jos jėga - dvasioje.

* **

Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl tiek daug verkė, meldėsi. Žinojo, kad rauda tėvai, visa jos giminė,bet Dievas nepadėjo.

Pasaulis buvo baisus, jį reikėjo pakeisti.Kasmet į vergovę parduodamas vienas milijonasvaikų. Jie priverčiami sunkiai dirbti, ypač turi paklausą11-12 metų mergaitės. Jos padaromos prostitutėmis.Gauna saldainių, žaidžia su lėlėmis ir kartu atsiduodavyrams.

113



Niekas Žemėje neišnyko, žmonių gyvenimas nepasidarė geresnis.

Ji perskaitė romaną apie verslininką, kuris pavel

dėjo didelį turtą. Nusprendė gyventi dorai, viską darėlegaliai, be „juodojo“ biznio, „dvigubos“ buhalterijos.Jis nenorėjo kaitalioti kaukės. Jo devizas buvo “Koksesu, toks ir būsiu“.

Dėl to prarado visą turtą, jam visur nesisekė.Pa-galiau ėmė ir pasikorė. Žmona ištarė du žodžius: „žuvo džiunglėse“.

Jinai susvetimėjo šitam pasauly. Maža buvo pinigų, - visada taip būna po bankroto. Tačiau ji ėmėbeatodairiškai juos leisti Finansininkai beviltiškaimaldavo laikytis „juodojo pasaulio“ taisyklių. Tačiau

ji nesutiko. Laikė 30 kačių. Su jomis kalbėjo, bendravo. Ir labai gretai mirė nuo neaiškios ligos. Greičiausiai nebetroško gyventi Žemėje. Ją maitino Tiesa ir Grožis, o jeigu to nebuvo - ji pasirinko mirtį.Jie kartu išėjo į Astralą, į tai, ką krikščionys vadinaSkaistykla. Ten daugiau gėrio, grožio, žmogiško virpesio, nes Žemėje būti Žmogumi turbūt neįmanoma.

Apie tai vis daugiau mąstė kalno belaisvė.Pirmiausia ji suabejojo Pasaulio religijom. Juk lai

ko buvo tiek daug, kančios - virš žmogaus jėgų, o tyras

kalnų oras gaivino smegenis. Seko kūnas, maištavo jausmai, protas darėsi šaltas. Ir kažkokios srovės varstė josrankas.

114



* * *

Jos laimei, tarp knygų buvo ir enciklopedija, aišku, ne didžioji, tik keli tomai. Bet čia ir buvo jos dvasios puota.

Pirmiausia ji susidomėjo, kas yra Dangus. Mąstantkrikščioniškai, tai Dievo veidas ir šventos giesmės. Taibuveinė, kur angelai gyvena. Dievas - absoliutas, stovintis aukščiau visko.

Dievas sukūrė Pasaulį, Žmogų, davėjam laisvą valią. Puolę angelai - tai tie, kurie sukilo prieš Dievą, betbuvo nugalėti ir ištremti į Žemę.

Sudomino ją ir Islamo rojus. Tikratikiai Danguje

gausiai viskuo aprūpinami. Čia jie šlovina Alachą ir jopranašą Mahometą. Čia gausus puotos stalas, rinktiniai valgiai. Ir moterys vadinamos hurijomis. Jos patenkina vyrų aistras ir po to atgauna nekaltybę. NesAlachas gali duoti viską, kas geriausio buvo Žemėje.

Pragaras - tai viskas, kas atlieka nuo Dangaus. Atliekos, kurios metamos pro plyšius, tai yra kančios vieta, puvimo vieta.

Indėnai įsivaizdavo rojų kaip amžinos medžioklėsplotus. Čia pilna bizonų,nėra bado, nėra mirties, degalaužai, amžina ramybė.

Kadangi ji buvo išsilavinusi, greitai suprato, kadnėra nei Dangaus, nei Skaistyklos, nei Pragaro. Visatai subjektyvu. Visa tai vaizduotės padarinys. Tai sąvokos, kurias kuria žmonės. Kaip jie gyvena, taip jie irmąsto.

Trumpos tai buvo studijos. Per daug viskas aišku.

115



Amžina kova tarp religijų, kurios priklausė nuo tradicijų, gyvenimo būdo, politikos.

Ji buvo tikinti, tačiau, jeigu reikėtų pasirinkti reli

giją, nežinotų kokią. Greičiausiai jokios. Bet ji jautė irnet žinojo, kad Dievas yra. Jis realus. Ir Žemė - tik nedidelė grandis Jo sukurtame pasaulyje.

Vis dažniau ėmė prisiminti Sokrato žodžius: “Pažink save“. Tai buvo Senovės graikų išminčius.

O naujais laikais žavėjo Dekartas. “Mąstau, vadinasi, esu“.

Jinai patrynė rankomis kūną- kūnas buvo. Ji mąstė, vadinasi, egzistavo, tuo pačiu buvo. Taigi žmogus irgimė tam, kad būtų. O būti - tai mąstyti.

Jokia religija nereikalavo mąstymo. Ji viską žino

jo. Šventikas buvo tarpininkas tarp Dievo ir Žmogaus.Tam jis mokėsi daug metų. Išmoko atlikti ritualus. Jisžinojo, kas leidžiama, kas draudžiama. Žmogui ištiesnereikėjo mąstyti. Dar būdama studentė, skaitė Bismarko žodžius: “Kareivis neprivalo mąstyti, jis tik vykdokomandą. Tegul mąsto arkliai, nes jų galvos didelės“.

Ji žinojo, kad Dievas yra visur, o žmogus - Dievoportretas. Tad nuo čia turi prasidėti mąstymas. Antraip būsi kareivis, gyvensi kareivinėse, jeigu bandysi pabėgti - būsi nubaustas, gal net nušautas.

Kančioje ji padarė dar vieną svarbią išvadą: žmo

gus tik pats gali išsivaduoti iš savo kalėjimo. Stebuklingas raktas - Dievo širdis, plakanti žmogaus širdyje.„Bet jeigu plaka, - mąstė jinai, - tai kažkas ją vari

nėja. O jeigu varinėja, tai yra jėga, o jeigu jėga - tai yraenergija. O jeigu yra energija, tai ji vaikšto“.

Universitete jiems dėstė kvantinę fiziką. Ji sužino

116



jo, kad, norint užsukti kamštį, reikia sukti į dešinę. Taiyra universalija, veikianti visame Kosmose. Norint atsukti kamštį, reikia sukti į kairę. Ir kitaip būti negali.

Branduolinė fizika - tai mokslas apie grandininęreakciją. Kaip išgauti milžinišką energiją, sukurti atominę bombą, pastatyti atominę elektrinę, kaip galimasukurti mirtiną oro bangą, kaip veikia radiacija. Aiškuviena, kad tarp visų elementarių dalelyčių yra judėjimas. Judėjimas - visuotinis Kosmoso dėsnis.

Enciklopedijoje rado žodžius, kurie ją sukrėtė. Pirmą kartą pasijuto žmogumi, bet ne belaisve. Vergė išvydo šviesą. Sužinojo, kad žmonės gyvena grubiamepasaulyje. Ir ta grubi materija yra lyg sustingusi. Ji paremta fiziniu kūnu, mokslu, ypač chemija, bioenergeti

ka.. Tačiau yra dar dvasios sritis, kurios esmė yra Die

viškas mąstymas, nes Dievas mąstydamas kūrė Pasaulį.Ne veltui Biblijoj sakoma, kad pirmiausia buvo žodis.

„O ką tai reiškia „žodis?“, - mąstė jinai.Tai yra tam tikras veikimo tikslas, tam tikri planai.

Taip gimsta siela. Tai yra žmogaus pasąmonė, jo jausmai, žmogaus jausmai. Įdomu, kad senovės hebrajų,graikų ir egiptiečių kalba žodis “siela“ reiškia drugelį,kuris išsirita iš kokono jį suplėšydamas. Peteliškė - taiyra laisvės atradimas, tai yra skraidymas, gražios spal

vos ir vėl požemio kančia.Iš čia ir kilo mokslo pavadinimai: psichologija, psichoterapija ir t. t. Tuo galima paaiškinti ir parapsichologijos, kaip mokslo, atsiradimą. Siela suaugusi sugrubiom vibracijom. Tačiau yra dar subtilios vibracijos.Jos valdo emocijų pasaulį. Bet siela turi to panorėti.

117



Siela turi tam pasiruošti, tik tada ateina Dievas ir įkuria savo Bažnyčią žmogaus širdyje. Dievas prievartosnepažįsta. Dievas prievartos nesukūrė. Dievas yra am

žinoji meilė, gerumas, švelnumas, nuolankumas, tiesa,pražydusi šviesoje.Todėl Dievas niekam niekada nepadeda kariauti.

Hitlerio kareiviai ėjo į mūšį, dėvėdami diržus, ant kurių metalinių sagčių buvo užrašyta: „Dievas su mumis“.Manau, komentarai nereikalingi.

Tačiau Dievas neturi ribų. Jis visagalis. Todėl dvasinė energija, taip vadinama subtilioji, praeina visur.

Ir čia Karina ėmė juoktis ir ploti, net kaito delnai.Pirmą kartą ji pasižiūrėjo į veidrodį. Kokie baisūs, išsidraikę plaukai... Veidas, nematęs kosmetikos, jokių kve

palų, net odekolono. Nors visa tai buvo. Šteinas viskuopasirūpino.Ji suprato, kad jai reikalinga harmonija. Tai, ką

Kristus ne kartą kalbėjo, - dvasios laisvė. Jis ragino pasiruošti priimti Dievą, kuris panaikins vergovę , išlaisvins žmones iš kalėjimo. Dėl to atėjo Kristus, dėl šitomirė ant kryžiaus. O ne tam, kad iš jo tikėjimo, Dievosūnaus vizijos, padarytų religiją, kuri sustingtų karuose, nuodėmėse ir mele.

Ko verta religija, kuri nepertvarkė pasaulio? Vadinasi, ne ta. „Žodis „religija“, kilęs iš senovinio žodžio

„relįgare“, t. y. „ryšys, santykis“, todėl, - mąstė jinai, -žmogaus vardo vertas tik tas, kuris turi Dievą savyje ir, jo padedamas, sukuria vidinę harmoniją, integralinę muziką, kurioje skamba žemė, kūnas, protas, emocijos irmuzikai vadovauja vidinis Dievas, tai yra žmogaus dvasia, širdies išmintis. Visi instrumentai groja darniai. Vir

118



pesiai susilieja į visumą. Gaivi visuma. Unikalios srovės.Dieviškas tankis ir dažnis. Žmogaus vartai atdari dangiškam magnetizmui. Tada vergas išsilaisvina, tampa lais

vas. Taip galima išgydyti bet kokią ligą. Tik taip gimstastebuklai. Galima matyti praeitį, dabartį ir ateitį“.

Grįžęs Šteinas nebepažino Karinos. Nebeliko jamįprastos rūsčios formos. Vergė turėjo bijoti. Nebuvo baimės, nebuvo ir grasinimų.

- Aš tavęs laukiau, - pasakė jam Karina.- Laukei?- nustebo Šteinas. - Jo lūpos prasisklei

dė šypsena. - Man tai malonu. Išgirdau per radiją, -

pasakė jis, - kad džiaugsmui reikia 14 raumenų judesio, o pykčiui - 74 .Todėl tu gyvendama pyktyje tapaiskeletu. Ir aš rimtai galvoju, ką su tavim daryti?

Jis ne kartą buvo grasinęs numesti ją nuo uolos.Juk bedugnė buvo čia pat. Tačiau Karina nereagavo.Kažkodėl trynė delnais skruostus, po to rankas ir galiausiai tyliai pasakė:

- Aš noriu tave pamilti.Šteinas pagalvojo, kad ji išprotėjo. Juk įkalinimo

sąlygos baisios. Ji - jauna, graži moteris, o panaši į senę. Iš lango madonos liko tik juoda kopija. Bet vis tik

gilumoj jis pajuto pasitenkinimą. Koks bebūtų blogasžmogus, širdies gelmėje jis turi Dievo kibirkštį.Tai buvo pirmas akmenukas, kurį vergė numetė į

vergvaldžio širdį. Ji nešaukė, nerėkė, neplūdo, bet tiesiai pasakė, kad jos slapta svajonė turėti šviesią ateitį.Ji nori jį pamilti.

119



Po to Karina pasidarė panaši į vėjo malūną. Ją nešė srovės. Atidarė širdį Dievo meilei, ji atvėrėją visiems.O kadangi visų nebuvo, buvo tik Šteinas, - šuniukui

meilės seniai pakako, - jos neapykanta ėmė tirpti. Šteiną ji priėmė kaip ligonį, tai yra žmogų, kurį nuskriaudėgyvenimas, ypač moterys, ir jis nebesupranta, ką daro.Neapykanta - tai meilės stoka. Pyktis - gerumo praradimas. Keiksmai - demonų kalba. Ji nusprendė apieŠteiną galvoti tik gerai, pati nejausdama, paliesdavo joranką. Ėmė gaminti valgį, ne tik sau, bet ir jam, bėgdavo jo pasitikti,apkabindavo, prisiglausdavo. Jai visai neberūpėjo jo praeitis. Keistas jausmas. Tai aiškiai perdaug, šito nereikia, - barė jinai save. Tačiau taip buvo.Apie ateitį nebegalvojo.

Staiga jai atsivėrė nežemiška tiesa: dvasios pasaulyje nėra priežastinio ryšio. Dvasia valdė jos sielą, taiyra pasąmonę, jausmus. Dieviškas orkestras grojo josširdyje. Ji įsivedė programą: “Aš myliu Šteiną“. O taibuvo pagirtina. Tai tas pats, kas priešo kareivį pasitiktisu gėlėmis. Kareivis iš tikrųjų žudyti nenori. To nori tiktie, kurie trokšta iš visko padaryti biznį. Žmonės žudovieni kitus iš godumo, iš pykčio, pavydo, tuščių ambici

jų. Čia yra agresijos paslaptis.Karina, svajodama apie laisvę, ją atrado. Būdama

laisva dvasioje, ji vėl pasidarė gracinga, kančios išvago

tame veide nebeliko vietos sidabrinei ašarai. Ji nebeverkė. Juokėsi ir buvo linksma.Šteinas ėmė galvoti, kad gyvenimas - tai įvairovė.

Kiekviena moteris skirtinga ir kiekviena mama vis kitokia. Jo miegas pasidarė ramus. Prabudo dvasia, atėjonauja banga. Karinos energija buvo tokia stipri, kartu

120



ir subtili, kad jinai skverbėsi ir į grubią Šteino energiją.Ji gydė jo dvasią. Ir dėkojo Dievui už kančią. Kartu -už nuostabų pažinimo džiaugsmą.

Kartą Šteinas pamiršo pakelti tiltą per bedugnę, ogal tik apsimetė. Tačiau jai visai tai nerūpėjo. Ji net nematė, ar yra tiltas, ar jo nėra. Džiaugsmas ją pririšo, jivisa buvo kupina džiaugsmo.

Dievas retai ateina pas mokslo vyrus. Dažniausiaaplanko vaikus, moteris, nuoširdžius vyrus.

Karina viską jam dovanojo. Šteinas tai suprato. Jieliko draugais ir kiekvienas nuėjo savo keliu.

* * *

Buvo birželio septyniolikta diena. Visi pakilo anksti,anksti. Saulė dar buvo netekėjusi, bet užtai lakštingalos... Lakštingalų giesmės liejosi visais pakraščiais. Skardėjo miško medžiuose, alyvų ir jazminų krūmuose, suokė ir švilpavo slyvų bei obelų medžiuose. Plazdėjo serbentų krūmuose...

Buvo tai 2003 metų vasaros pradžia, kai dar visursodriai žalia, pakankamai drėgmės ne tik žemėje, žolė

je, medžiuose, bet ir ore. Rasos lašeliai gaudė vaivorykštes ne tik žolėje, bet ir medžių šakose, lapuose.

Tada ne tik sliekai šliaužioja žemės paviršiumi, va

žinėja su savo nameliais sraigės, bet ir žmonės keliasižvalūs, linksmi. Diena, atrodė, prasideda rojaus gyvenimo lygyje.

Karina atėjo pas kunigą, tačiau ji buvo ne viena.Ją lydėjo Išakijus, - skaitytojas jį dar prisimena . Juospasitiko Emanuelis kartu su Robertu.

121





pagalba jie pasikraudavo sunkios jėgos, pasijusdavo galingi. Bet tai buvo virtimas zombiais, kai užmušama asmenybė, vidinis džiaugsmas, polėkisJie galėdavo rink

tis: degraduoti ar tapti asmenybėmis, meilės, džiaugsmo kūrėjais, šviesonešiais... Būti džiaugsmu, paguoda,apsauga, atrama aplinkiniams. Tą šviesų kelią surastinelengva. Džiugus ėjimas juo, kai šalia yra jį žinantis,matantis, einantis šviesuolis...

Muzikos skaidrūs garsai kėlė mintį, kad tai - Ro jaus muzika. Ilgesingi fleitos, smuiko garsai... Įsijungdavo nauji instrumentai, papildydami, išgrynindami vienas kitą. Pasigirsdavo varpelių skambėjimas. Ji sklidotai lygiai, tai banguodama, kartais visai nutildavo. Ir tada pasigirsdavo paukščių balsai, jūros ošimas, upelio

čiurlenimas.Kartu su melodija skleidėsi ir klausytojų širdys. Jostaip pat skambėjo, skleidėsi į begalinį tolį, jautė nenuspėjamą ilgesį. Širdis ilsėjosi, gijo nuoskaudų žaizdos,

ji pildėsi džiaugsmu ir tuo džiaugsmu norėjo dalintissu kitais..

- Aš buvau mirusi, - pasakė Karina. - Kunigas taigerai žino. Aš buvau pas jį išpažinties. Ir ne kartą... Viską

jam papasakojau. Buvau pakliuvusi į maniako rankas.Palengva merdėjau.

Karina buvo graži. Ir ne vien tik todėl, kad jauna...

Jaunystėje visi gražūs.Tačiau šiandien ji spinduliavo grožiu. Jos dvasiasusiliejo su kūnu. Dvelkė išminties ramybė. Tai būnatik tada, jeigu visiems viskas atleidžiama. Jos atleidimas nebuvo nei logiškas, nei teisėtas. Dažnai žmonėssako: “Aš visiems viską atleidžiu, bet šito atleisti nega

123



liu - tai jau per daug“. Tokiu atveju žmogui karma niekada nesibaigs. Kiekvienai širdžiai reikalinga nirvana,sugebėjimas pakilti virš kasdieninių rūpesčių, pažiūrė

ti į save ir į pasaulį iš šalies. Tuomet po mirties skaistykla nebereikalinga, nebėra astralinių kelionių. Visatojeskleidžiasi nauja meilės banga. Ji kibirkščiuoja, spindi.Unikali šviesa, gimdanti grožį, rytmečio žarą, skelbianti naują pasaulį. Jos spinduliai kviečia ateitį. Bet kaipsunku visiems atleisti, nusižeminti, pamiršti savąjį „Aš“.

Amerikoje, kuri viešpatauja pasaulyje, dominuojapragmatinė filosofija - Pirso, Džeimso, Luji. Vėliau patobulinta Kamegio, kurios esmė viena - viso gyvenimoesmė esu „Aš“, mano sąmonė.

Laimė yra pinigai. Kas turi pinigų, tas valdo. Mei

lė yra juokinga vargšų dalia.Tuo tarpu Karina teigė, kad jai neberūpi pinigai.Ji buvo skoningai apsirengusi, tačiau viskas paprasta irpigu. Jaunatviško stiliaus palaidinė glaudžiai apgulėliekną liemenį, ryškino pečių liniją. Sijonukas taip patkėlė linksmos, džiaugsmingos, mėgstančios laisvę, ne

stokojančios energijos, žaismingumo sielos įspūdį. Nebuvo niūrių spalvų, viskas suderinta.Nepaprastai greitai atsigavo Karina. Ne tik kūnu,

bet ir siela. Tačiau tokios kančios, kurią jinai išgyveno,niekam nelinkėjo. Tą košmarą sapnuodavo kiekvienąnaktį. Jo aprašymui reikėtų kelių romanų.

Pradžioje ji viską darė iš baimės. Įprastinės gyvenimo normos buvo kiekviename žingsnyje. Ori, laisvair išdidi ji tapo verge.

Po to atėjo meilė. Tačiau ji buvo nepaprasta. Belogikos, be proto, be jokių principų. Šteinas tapo ligo

nis. Ant tokio žmogaus negalima šaukti, rėkti. Reikėjo124



naujo žodžio, naujo žodyno, naujos civilizacijos. Čianebuvo lotyniško žodžio „determino“ - nustatau, nu-lemiu, o tai reiškia, kad čia buvo visai kitas pasaulis. Be

jokių priežastinių ryšių, be šalto proto.Žmogiškoji civilizacija čia baigėsi. Prasidėjo stebuklas. Ji prašė jai padėti išsiaiškinti, kas atsitiko. Jai vėlprasideda depresija, ji tampa ligonis.

Labai toli griaudėjo perkūnija. Ateina keršto idė ja. O kerštas - tai jėga. Kokia bebūtų jėga, ji visada prie

vartinė. Jos naujame pasaulyje prievartos nebuvo. Dabar ta idėja ateina.Paprastai tie, kurie valdo, visada yra teisūs. Jie pri

ima įstatymus. Jų širdys džiaugiasi, jie gyvena kaip inkstas taukuose, dėmesio centre, visur užima pirmąsias vie

tas. O vėliau paaiškėja baisi tiesa. Absoliuti valdžia lygiabsoliučiai niekšybei.Kodėl žmogus nustoja būti žmogumi? Kodėl vi

sur ir visada išlieka prievarta?Alenas atidžiai klausėsi kiekvieno Karinos žodžio.

Jam atrodė, kad visada kerštą galima paversti teisingu

mu. Jis delnais braukė veidą, neramiai trypčiojo, norssėdėjo patogiai - fotelio kamputy. Ir nejučiomis garsiai pasakė tik vieną žodį:

- Moralė.Jis buvo įsitikinęs, kad moralė - keršto kriterijus.

Bet Karina kalbėjo apie Dvasios pasaulį, kuriame nėra

logikos, Žemės išminties. Tuo pačiu nėra baimės.Iš magnetofono sklido jos žodžiai:- Aš nieko nebijau. Nebijau.Dingo baimė. Ir tik tada ateina ta neįprasta tyla.

Nauja bažnyčia. Sanskrito kalba tai reiškia - sodas, žmo

giškieji rūmai. Ateina dama.125



Moralė visada apibrėžta, turi savo principus, savoistoriją, savo svaigalus.

Alenas ne kartą mąstė, kad niekas taip nenusipel

nė pagarbos, kaip motina. Vienoje iš Islamo šalių perdidelį vargą menininkas, atradęs turtingą mecenatą, padarė motinos skulptūrą. Tikrai gražią. Pastatė greta Mečetės. Menininką uždarė į kalėjimą, skulptūrą sunaikino, nes ji buvo amorali. Kaltinimai buvo du.

Pagal Islamo tradiciją bei moralę, jeigu pavaizduotižmogų - veidą ir akis, tai tokio žmogaus siela negaliiškeliauti į Alacho sodus.

Kalnų oloje Mahometas rašė Koraną. Jam jį diktavo septynspamis angelas. Tačiau kai kada jis neateidavo. Tai buvo baisios dienos pranašui. Jam atrodė,

kad senovės dievai keršija. Jis matė jų statulas. Jie žygiavo kaip požeminė kiniečių armija, meistriškai sukurtaiš molio ir amžiams palaidota po žeme.

Senieji dievai buvo galingi. Ir kokios baisios jųakys... Todėl Alachas liepė: “Visur, kur eisite, visur, kurnugalėsite, nukapokite skulptūroms nosis ir išbadykiteakis. Lavoną palaidokite per parą. Ant kapo užriden-kite akmenį ir viskas“. Rašė jis arabų kalba. Rašė vienas. Niekas jam nepadėjo. Bibliją kūrė šimtai žmonių.Ir tai galima nustatyti pagal virpesius. Korane Mahometas susitapatino su Alachu, Mozė - su Jahve, o Pau

lius - su Kristumi. Todėl Islamo šalyse nėra nė vienomuziejaus, kur būtų galima pamatyti senovinių skulptūrų. Jokių. Nėra Mečetės, kur būtų žmogiški veidai.Tik kaligrafiški užrašai.

Daug kas verkė, sužinoję, kad talibiškame Afganistane buvo išsprogdintos Senovinės Budos skulptū-

126



ros, kurias pardavus buvo galima gauti milijonus dolerių. Bado iškankintam kraštui tai buvo daug.

Antra priežastis buvo ta, kad motina buvo pago

nių deivė. Moteris buvo dieviška. Daugelyje ezoteriniųknygų rašoma, kad nėra vyro ir moters. Vyras turi iki60 procentų moteriškų pradų. Moteris taip pat turi vyrišką potenciją. Vyro laimė priklauso nuo tos moteriškos vidinės jėgos. Aišku, niekur negalima peržengti ribos. Pagonių pasaulyje labiausiai buvo gerbiama deivė

Motina. Ir pastatyti motinai skulptūrą amoralu, nes atgaivinama pagonių religija.Jokia viešpataujanti religija niekada neleis atkurti

praeities. Ji šito bijo. Ir baimė ją sukausto. O be praeities Žemėje nėra ir ateities.

Tačiau dispute jau vystėsi įdomi mintis: norint taptižmogumi, reikalinga laisvė.

Robertas, kaip visada, buvo švelnus. Gal kiek bailokas. Jis buvo įsimylėjęs kunigą. Kupinas ŠventosiosDvasios. Jo laukė didelė ateitis. Galėjo žmonėms pasakyti Tiesą. Bet tada jo laukė Pranašo likimas. Visi iki

vieno buvo nužudyti... O istorija nepasikeitė...Prabilo apaštalai. Visi iki vieno buvo nužudyti, išskyrus Joną.

Roberto dvasia tik budo ir jis garsiai, keletą kartųpakartojo žodžius:

- Reikalinga drąsa, reikalinga drąsa, drąsa, drąsa,

drąsa...Tuo tarpu kunigas pasakė:- Viskas prasideda nuo tolerancijos. Kiek turime

demokratijos, tiek turime žmogaus.Kunigas pasakė tai, kuo jis gyveno. Išreiškė susi

žavėjimą senovės graikais, kuomet Atėnų mieste buvo

127



pareikšta, kad bus skirta premija kiekvienam žmogui,atradusiam naują Dievą.

Pagonys nesiruošė mirti už savo dievus. Už savo

žemę, už gentį - taip. Reikėjo išmokti gerbti vieniemskitus. Buvo reikalinga pagarba.Juk jeigu žmogus neturi gabumų matematikai, tad

kam jį kankinti? Tegul kiekvienas eina ten, kur jam įdomu. Žmogų reikia atgaivinti. Pats gyvenimas stumia jį įvienatvę. Tai daro spauda, visa taip vadinama žiniask-laida, tai naudinga turintiems pinigų.

Kunigas liūdnai kalbėjo apie popiežiaus žodžius,teigė, kad žmonės praranda norą būti kūrybiški. O taireiškia, kad reikia plaukti prieš srovę. Reikia išdrįsti...Žmonija turi pasikeisti. O tam yra vienintelis kelias -

pažinti savo dvasią.* * *

Karina troško eiti bažnyčios prieglobstyje. Ji jautė, kad Emanuelis - stipri, dinamiška asmenybė. Ji išsakė savo mintis. Ir kartais jos veidas aptemdavo. Dvikova su Šteinu jai kainavo labai brangiai. Neneigė ekstazės. Ji įvaldė virpesių teoriją. Dievas - virpesys. Dievasyra subtili meilė. Kitaip viskas būtų beprasmiška. Ir niekas nieko suprasti negalėtų. Ji jautė, kad čia gera, įdo

mu. Bet ją slėgė, kad gyvena nešvarų gyvenimą, nebuvo skaidri, nebuvo švari. Žinojo, kad šeima taip pat yraprostitucijos forma, jeigu joje nėra meilės. Bent tol, kolužaugina vaikus. O vėliau galima tapti partneriais.

Ji jautė simpatiją kunigui. Jis žavėjo ją. Tačiau taibuvo kunigas. Katalikų kunigas. Pagal naujas taisykles,

128



jis galėtų žengti žingsnį atgal ir tapti diakonu, kuriamleidžiama turėti žmoną. Galėtų tapti popu, nes tarppravoslavų ir krikščionių daug bendro. Ir ten popai tu

ri žmonas. O geriausia būti protestantų kunigu - atsisakyti visų šventųjų, bažnyčios, kaip muziejaus, paliktitik altorių, sakyklą ir Bibliją ant kiekvieno suolo. Tadatektų gerbti Mariją kaip paprastą moterį, bet ne dievą.Krikštyti tik suaugusius. Ir didingas būtų turintis Dievąsavo širdyje.

Karina atsiprašė ir išėjo namo. Ji iš tikrųjų pavargo. Pavargo nuo minčių. Emanuelis ją palydėjo.

Koridoriuje, kur jie liko vieni, jis paėmė abi jos rankas, pajuto virpesį. Ir nesuprasdamas pats, ką daro, stipriai prispaudėją prie savęs... Per daug stipriai... Karina

visa išraudo, bet pasidavė. Tai nebuvo Šteinas. Tai nebuvo jos mylimasis, kuris per tą laiką susirado kitą moterį. Tai buvo jos kunigas. Ji norėjo jam melstis. Krau

jas užvirė. Nusviro galva. Ji pakluso Emanueliui. Jis galėjo nusivesti ją į miegamąjį. Pasakytų valandą, kada

jinai turi ateiti, bet kunigas tylėjo. Tik jo rankos judėjo:aukštyn, žemyn. Jis nepalietė nei jos krūtų, nei sėdmenų, bet jame budo instinktas, vyriškas instinktas... Norėjo pabučiuoti ją. Bet žinojo, kad jam negalima. Nepasitikėjo savimi. Pirmiausia nežinojo, ar tai gailestis,ar meilė.

Gailesčio jo širdis buvo kupina kiekvienam. Ir tainebuvo gerai. Žinojo, kad reikia užuojautos. Gailestispririša. Taip stipriai, kad jo visiems nepakaktų. Gailestis ištrina asmenybę. Jis traukia į požemius, į mirusiųtakus, nes ten gailestis didžiausias.

Kariną jis užjautė. Tuo metu ji atsipalaidavo, pasi

129



darė minkšta, švelni. Jau mylėjo kunigą geidulinga meile, primenančia žvėrių pasaulį.

Minutę ji apie nieką negalvojo. Šios dienos jai bu

vo pavojingos - lengvai galėjo pastoti. O tokiomis dienomis aistra degina moterį. Ji kenčia nuo proto ir neieško meilės. Juo labiau bažnyčios.

Kunigui bejėgiškai sviro rankos, švelniai palietė joskojas. Materija degė aistros ugnimi. Kaito švelnioji materija - eterinis kūnas. Keitėsi jos aura.

Kunigas labiau negu bet kada pajuto instinkto galią. Jis liko kaip kaimo bernas pagonių šventėje, kurgalima santykiauti su ta moterimi, kuri tave priima. Irvėliau gyventi su ta moterimi, kuri tau maloni, nes jaigera.

Bažnyčia surakino pančiais, nustatė naujas moralines normas, kurių sergėjimas atnešdavo didelį pelną...ir protarpiais šeimą paversdavo prostitucijos lizdu. Nesmoteris, atsiduodanti be meilės, yra prostitutė. Veltui

jinai teisinasi, kad ją įpareigoja apeigos, kad ji yra dora, švari, kilni. Bet širdis jai sako visai ką kita. Ir vaikaikaip šuniukai tai jaučia. Nėra meilės, nėra švelnaus žodžio, tik grubi prievarta.

Kunigas visas pabalo. Jis ėmė virpėti. Tai buvo aistringas virpesys, už kurį baudžiama. Jo nebeliko. Likotik moters troškimas. Aistra, neturinti proto. Nebėra

pareigos. Jo rankos buvo drąsios. Abu įžengė į miegamąjį. Viskas truko labai greitai. Jis pamatė ją nuogą.Vienas kitam patiko, bet tai nebuvo meilė. Tai buvo kažkas daugiau - geismas, pasididžiavimas, kūno malonumai.

Emanuelis pasakė, kad lauks jos.

130



* * *

Kuomet kunigas grįžo į biblioteką, kalbėjo Išaki jus. Jisai tik prabėgom žvilgterėjo į jį.Malonumas dingo. Jį apėmė kaltės jausmas. Ar jis

mylėjo Kariną? Ji patiko jam. Bet tai nebuvo meilė.Seksas - ne meilė. Žemo lygio žmonės seksą vadina meile. O paskui šaiposi išjos, suprasdami, Froido žodžiais

tariant, kaip „libidą“, tai yra lytinės aistros patenkinimą. Jis buvo vyras, ji buvo moterisBūna simpatija, būna antipatija. Esama žmonių,

su kuriais labai gera. O jeigu šalta, tai Kristus mokė:“Ilgai ten nebūkite“.

„Pasaulis nėra užburtas,- mąstė kunigas,- bet jis yratoks, kokį sukurs Dievo laiminami žmonės. Viskas priklauso nuo traukos, viskas priklauso nuo programos.O kas gi be nuodėmės?!“

Palengva į jo širdį ėmė belstis Išakijo žodžiai.- Taip, - teigė jis, - aš darau stebuklus. Girdėjau

Karinos istoriją, kaip per trumpą laiką ji paveikė nusikaltėlį. Žinau, kad jis kankinasi. Jame prabudo sąžinė.O čia ir yra tikrasis teismas. Žiaurus, negailestingas teismas. Protarpiais žmogus eina kaip potvynio banga. Stichija veržiasi. Visa tai yra ir žmoguje. Tą kartą jis susitapatino su audra. Kenčia medžiai. Vėtra braukia la

pus. Ir norisi ramybės, tylos. Ji ateina. Nes jeigu nėratylos - nėra ir gyvenimo.- Mano didžiosios paslaptys, - kalbėjo Išakijus, -

yra šios, - jo burna pasidarė apvali, mėlynos akys išsiplėtė, jam buvo gera žiūrėti į Robertą, kurio dvasingumas liejosi per kraštus.

131



Elžbieta sėdėjo giliai susimąsčiusi. Juk tiek daugnauja, netikėta. Alenas net atsistojo. Jis ruošėsi stoti jaukštąją mokyklą, domino universitetas. Bet nežinojo,

kuo būti.Kunigas jam sakė:- Galvok. Gal psichologas, psichoterapeutas?Jį domino medicina.Filosofas - tai toks žmogus,

kuris be paliovos ieško naujo. Lietuviškai - tai meilėišminčiai. O išmintis - tai gyvenimo patyrimas, gyvybinė energija. Tai drąsi teorinė mintis, kuri skleidžia sparnus ir laukia naujo vėjo, naujos erdvės.

Aleną domino astrologija. Skaitė astrologijos knygas. Tai mokslas, studijuojamas visą gyvenimą. Pagaliau tikras mokslas yra tas, kuris patraukia, užburia.

Pagaliau nuėjo pas astrologą. Pasakė, kada gimęs.Jis žinojo, kad yra Liūtas. Išdidus, trokštantis meilės.Ypač jį traukė moterys. Norėjo būti dėmesio centre,skaniai valgyti, gerai išsimiegoti...

Pasidarė net amuletą. Jam parinko gintarą. Geltoną, geltoną, permatomą, su nedidele musele viduje.Patarė kišenėje nešioti kaštoną, kaip apsaugą nuo demonų. O jis manė, kad gal jam reikia talismano - labiau dvelktų magija. Tačiau su astrologu nesiginčijo,

juo labiau, kad šis kalbėjo įtikinamai. Jam negalėjo sektis, nes pats nežinojo, ko nori.

O Alenas norėjo pinigų. Daug ir greitai. Norėjorūmų, tarnų. Pats nežinojo ko.Kartais nenorėdavo nieko, tik studijuoti parapsi

chologiją. Mokslą, kuriam tik šimtas metų ir kurio ištakos - tai visa žmonija. Žodis „para“ reiškia „greta“, netik greta psichologijos, to skraidančio drugelio... Jam

132



rūpėjo stebėti virsmą - kaip keitėsi pasauliai, kokius stebuklus daro meilė. Jis žinojo, kad parapsichologija suvienija viską. Leidžia pažinti žmogiškos dvasios gelmes.

Tam būtina suvienyti Rytus ir Vakarus. Pirmą kartą žmonijos istorijoje tai turi įvykti. Žmogus nori surasti savo„Aš“, savo dvasią. O tam būtina pažinti tai, kas iš žmonių buvo pavogta. Žmogus tingi mąstyti, praktinis protas yra skurdus. Ir jį turi atgaivinti tikrojo gyvenimo geismas. O tai yra atsakymas į klausimą, kam aš gyvenu?Kodėl aš gyvenu? Taip mąstė kinai, indai, egiptiečiai,majai, actekai, baltai ir daugelis kitų civilizacijų. Jo jaunystėje skambėjo žodžiais: “Aš einu“. Einu per kalnus,per miškus, saulę, lietų, šaltį.

Jis perskaitė knygą apie aborigenų gyvenimą ir min

timis nukeliavo į Australiją. Jie nebuvo gobšūs. Visą turtągalėjo panešti su savimi. Kadangi buvo klajokliai, gamtos vaikai, medžiotojai, žvejai, vaisių rinkėjai, sukūrėbumerangą. Nuostabų ginklą. Apskritą diską, kuris paleistas grįžta atgal. Jiems šito reikėjo, apie tai svajojo irtai tapo tikrove. Jie turėjo tyrą orą, švarų vandenį, ramų miegą. Juose negyveno pyktis. Aišku, ateidavo, betretai. Gyvenimas nesikeitė. Slinko iš lėto.Aborigenainežinojo laiko sąvokos. Ir dabartiniu metu stovintis eilėje užsiima savo darbais ir nejaučia skriaudos, kad prarado laiką laukdamas eilėje. Jis neskirsto laiko, nes lai

kas yra jo įprastas gyvenimas.Labai įdomų eksperimentą atliko vienas mokyto jas. Jis nuvyko į aborigenų gentį, nuvežė popieriaus,pieštukų, dažų. Nemokė aborigenų piešti, tik parodė,kokias atvežė spalvas, aiškino, kuris teptukas geresnis.Davė popieriaus ir apstulbo.

133



Dirbo šimtai aborigenų, visi tapė, piešė iš savo dvasios. Dirbo vienas į kitą nežiūrėdami. Ir visi piešė tąpatį - demonus, dvasias, upę, žmogų. Tai buvo šama-

nistinė religija, primenanti Afrikos animizmą, kur apiežmogų buvo sielų, nematomų dvasių pasaulis.Žmonės buvo geri, o sielos įvairios - geros ir pik

tos. Ir vargas žmogui, jei ateidavo piktoji dvasia. Todėlbuvo reikalingas žynys, šamanas, burtininkas, dvasiosvedlys - didžiausias autoritetas gentyje.

Alenas norėjo būti toks autoritetas, tik ne pas aborigenus. Bet šiuolaikiniam, civilizuotam pasauly. Juolabiau, kad jis buvo tikras, jog žmogus nepriklausė Žemei. Jis buvo ateivis iš kitų pasaulių, todėl gera būtųatrasti tikruosius namus. Ir čia jam daugiausia vilčių

teikė ezoteriniai mokslai, bioenergetika, biolokacija, aiškiaregystė.

* * *

Išakijus pasakė visiems žinomą žodį:- Informacija. Jūs niekada nieko nežinosit, - teigė

jisai - jeigu nebus informacijos. Čia būtinas interesas.Aš džiaugiausi savo pomėgiu skaityti. Jaučiau idėjų badą, skubėjau gyventi. Kiekviena nauja mintis manedžiugino. Be to, aš prie nieko neprisirišau. Visur ma

čiau laikinumo žymę. Žinojau, kad viskas praeina, keičiasi vietomis. Visur mačiau gyvybę. Žiūrėjau į upę irmačiau, kaip plaukioja žuvys. Ir ne tik žuvys - ten viskobuvo pilna. Norėjau gaudyti žuvį, atverčiau akmenį, žiūriu - sliekas. Einu miško takeliu, žiūriu - skruzdėlynas,girdžiu - čiulba paukščiai, matau - bėga kiškis.

134



- Studijavau Rytų išmintį. Visos filosofinės sistemos, religinės, ezoterinės, kalba apie gyvybinę energi

ją. Ieškojau atsakymo, - tęsė jisai. Kalbėjo labai nuošir

džiai - tai buvo jo išpažintis. Pagaliau jis atrado auditoriją, kur reikėjo jo viso - žodžio ir darbų. O paprastaibūdavo darbai. - Susidomėjau genetika, - aiškino jis. -Sužinojau, kad mokslininkai atrado apie 50000 genų.Paaiškėjo, koks žmogus artimas florai ir faunai, viskam,kas gyva, net mikrobų pasauliui.

- Čia tikrai galima laukti stebuklų. Keičiant genųstruktūrą galima atkurti organizmo harmoniją, panaikinti disharmoniją. Nes kur yra pliusas, ten yra ir minusas. Pavyzdžiui, kraujo vėžys. Klastinga ir baisi liga.Jokie vaistai nepadeda. Reikalinga persodinti kaulų

čiulpus. Neaišku, kodėl taip atsitinka. Operacija labaibrangi. Sunku rasti donorą. Reikia įstatymo, kuris leistų tai daryti. Tuo tarpu kraujo čiulpas - tai ir yra kraujokamieninės ląstelės. Drąsiai galima teigti, kad genetika panaikins kraujo vėžį.

- Infarktas. Sprogo širdis. Didelis įplyšimas. Gresia mirtis. Vėl genetika galės padėti užgydyti žaizdą, -čia Išakijus stabtelėjo. Jis mąstė. - Į pomidorą persodinus pupos geną, galima gauti tokį kietą pomidorą, kad

jis gali būti saugomas keletą metų. Galima pakeisti spalvą. Labiausiai pomidorui tinka geltona. Tad, matyt, rau

dono pomidoro nebebus.- Genų pagalba bus galima panaikinti agresyvumą, pakeisti žmogaus charakterį. Po to, - tęsė jisai, - aš,kaip visi jauni žmonės, įvaldžiau kompiuterį, susidomėjau internetu. Geriausius pasaulio kompiuterius turiamerikiečiai ir japonai. Čia jau reikia kalbėti apie trili

135



jonus operacijų per sekundę. Visa tai atsirado neseniai. Pagrindinė priežastis - klimato permainos. Didė

ja ozono skylės, bręsta šiltnamio efektas. Saulė vis la

biau kaista ir gali sprogti. Po atšilimo, matyt, seks atšalimas. Tuomet visas Atlanto vandenynas pasidengs ledu. Kaip kad buvo prieš 13 tūkstančių metų.

- Japonija - seisminė, žemės drebėjimų zona. Ameriką nuolat siaubia taifūnai, uraganai. Augs temperatūrų skirtumas. Jau dabar pas mus naktys darosi šaltesnės, dienos karštesnės. Panašu į Sacharos klimatą.Lietaus bus vis mažiau ir mažiau. Sausra - štai mūsųateitis.

- Pažanga susišaukia su regresu. Tokioj sistemojmes gyvenam. Ir tai nėra Dievo bausmė už pradinę nuo

dėmę. Tik tokia sistema gali funkcionuoti. Toks buvoKūrėjo planas. Ir tada, - pakeltu tonu prabilo jisai, - ašpagalvojau apie virpesių teoriją. Gyvybės, tuo pačiu irgyvybingumo esmė yra virpesiai. Čia didžioji paslaptis,kurią atskleidžia parapsichologija, kaip mokslas.

- Jeigu apibrėžti žmogų, - paklausė jisai, - tai kaiptai atrodytų?

Atsakydamas Robertas kalbėjo visiems žinomus dalykus.

- Žmogus - tai fizinis kūnas, biologinis, cheminis irtaip toliau.

- Gerai, - sustabdė jį Išakijus. - Toliau nereikia, vėliau. Čia mes galime pasakyti, kad žmogus yra žaidė jas. Visi žmonės žaidžia. Jaunystėje vieni žavisi krepšiniu, kiti - tinkliniu, aristokratai žaidžia golfą. Daug kampatinka futbolas. Aš pats, - teigė jisai, - mėgau žaistikvadratą, vagis ir policininkus. Gyvenimo esmė yra ju

136



dėjimas. Tai yra Kosminis dėsnis. Žemės dėsnis, betdvasia jokių dėsnių nežino, nes ten nėra laiko. Pasaulissusideda, be abejo, mūsų žemiškas, iš keturių matavi

mų. Erdvė - tai aukštis, ilgis ir plotis, plius laikas. Keturi matavimai. Kai kas kalba, kad jų iš viso gali būti šešiolika. Bet niekas tiksliai nežino. Žinomi tik principai,kuriuos atskleidė didysis Einšteinas. Tai taip vadinamaReliatyvumo teorija. Pažinimas yra santykinis. Mes kylame pakopomis. Bet apie tai - vėliau, - jautėsi, kadIšakijus pavargo, dar labiau susimąstė. Staiga jis paklausė:

- Kas atsitiks su laiku, jeigu didinsim greitį? Erdvėtrumpės, vadinasi, keisis aukštis, ilgis ir plotis. Kada norsžmogus skraidys kosminiu greičiu ir grįš iš tolimos ke

lionės į Žemę sumažėjęs, tai yra susitraukęs.Alenas garsiai nusijuokė.- Šitai ir aš žinau, - ir kiek pompastiškai paskelbė:

- Laikas lėtėja, - ir greitakalbe paaiškino: - Jeigu kažkur aukštai gali praeiti šimtas metų, o Žemėje per tąlaiką tūkstantis metų, todėl grįžę kosmonautai nežinos

jokios pasaulio kalbos, juos pasitiks kita kultūra, kitasmąstymas, kiti tikėjimai.

- Nieko nesuprantu, - pasakė Robertas, - aš visąlaiką girdžiu, kad laikas greitėja, viskas spartėja, mestiesiog nebejaučiame laiko.

Į tai Išakijus atsakė:- Aš tik norėjau parodyti judančios materijos, erdvės ir laiko ryšį. Jūs turbūt girdėjote, kad Žemė vis lėčiau sukasi apie savo ašį? Esama ir kitų veiksnių, kodėllaikas keičiasi. Mes patys kuriame laiką.

Išakijus toliau domėjosi:

137





Elžbieta, visą laiką sėdėjusi tyli, labai nedrąsiai ištarė, gerumu suspindo jos veidas:

- Reikia išmokti kvėpuoti. Taip, kaip mokė Pitago

ras. Tą patį teigė Joga. Ir tada mes įgyjame kosminę jėgą, kosminę meilę. Atsisėdame patogiai, - jie visi taiir padarė, - ištiesiame rankas delnais į viršų, liežuvį pri-glaudžiame prie gomurio, kvėpuojame iš lėto, atsipalaidavome... Giliai giliai įtraukiame orą, kiek galima giliau, skaičiuojame iki septynių... Tai viena trikampiokraštinė. Po to sulaikome... Vėl skaičiuojame iki septynių... O po to palengva iškvepiame... Vėl skaičiuojameiki septynių... Tai yra unikalus būdas išvalyti kūną nuonešvarumų. Ateina kosminė meilė, žmogus atsigauna,dingsta šlakai, nereikia jokių vaistų. Gyvybės energija

užlieja mus.Kunigas pradėjo ploti pirmas. Jam labai patiko Elžbietos mintys - nuoširdžios, tikros. Šitaip ji gydė visassavo ligas. Pirmiausia - kvėpavimas. Viskas natūralu.Jeigu jums inkste yra smėlio, nukreipkite ten kosminęenergiją. Ir smėlio nebeliks. Jūs sakysite, kad tai stebuklas. Nieko panašaus. Tai yra tikra ir natūralu. Tainesunku išbandyti. Dangiškoji galia pašalins blokus, suaugimus, cheminių vaistų atliekas-visą sąšlavyną. Ypačmikrobus, nešančius ligas. Jūs išgirsit gražią muziką, turėsit puikią atmintį. Ir žvaigždės meilės dainą dainuos...

Kunigas net keletą kartų pabrėžė maldos reikšmę.Jis teigė, kad tai ir yra dangiškasis kvėpavimas. Kataliko širdžiai tai miela ir brangu.

Išakijus lyg apibendrino viską, teigdamas, kad jisstengiasi išmokti visų virpesių. Ir ypatingai daug vietosskyrė veiksmams, kurie glaudžiasi prie proto. Jį apka

139



bina, pabučiuoja arba niekina ir žeidžia. Išakijus išmoko nepykti, nusižeminti, nepavydėti, neturėti tuščių ambicijų, neišpuikti, pamiršti melą, blogus žodžius.

- Ir tada, - teigė jisai, - aš pajutau savo galią, atskleidžiau dieviškus pradus, įėjau į savo laiką, savo erdvę. Supratau, kad mūsų Žemė ir mes kartu - viskas prasidėjo nuo virpesio. Taigi ir Dievas yra virpesys. Tai pagrindas, tai svarbiausia - virpesių teorija. Reikia mylėtiir pažinti savo kūną. Reikia jį saugoti, nenaikinti alkoholiu ar narkotikais. Reikia pažinti sielos virpesius. Otai yra pasąmonė bei jausmai. Agresija paslėpta pasąmonėje. Čia daug pavydo, pykčio, neapykantos. Ji prasiveržia kaip ugnikalnis. Jam negalima atsiverti. Verdančią lavą reikia užpilti vandeniu. Tai geri žodžiai, gra

žios mintys, meilė artimam - toks žmogaus gyvenimas.Pagaliau negalima kaltinti vien pasąmonės, tai yražmonijos istorijos, juk ji kuriama nuolatos. Mes vieni iškitų mokomės. Reikalingi geri pavyzdžiai, ypač iš tų,kurie valdo valstybes.

Išakijus teigė, kad sukūręs savo erdvę ir laiką, teisingiau, sugebėdamas keliauti, atrasti senovinius lobius,įteikti dovanų senovinę knygą, sidabrinį žiedą paverstiauksiniu. Bet tam reikalinga harmonija. Reikia išmoktisuvienyti visus virpesius. Ir tada mano „Aš“, mano sąmonė susilieja su dieviška... Tam reikalingos dvi sąly

gos. Ir Kristus jas atskleidė: „Mylėkite Dievą Tėvą, mylėkite savo artimą taip, kaip aš myliu. Ir jūs galėsite tai,ką aš galiu, ir dar daugiau..“

Visi buvo pavargę. Nuovargio nejautė tik Išakijus.Jis kaito nuo savo žodžių ir nuo tos laimės, kuri apsigyveno jo širdyje. Gyvenimo prasmė buvo viena - ieškoti

140



Dievo. Jis savo kalbą pradėjo nuo informacijos, nuoteisės žinoti, noro žinoti, nuo smalsumo. Ir jie visi, čiasusirinkę, vienodai mąstė. Net moksleivis Alenas. Jam

ypatingai tiko žodžiai, kad džiugu gyventi visą tau skirtą laiką. Ir džiaugsme numirti, nes mirštant paskutinėsžmogaus mintys yra pačios svarbiausios. Ne veltui kviečiamas kunigas.

Taurus žmogus visą savo gyvenimą skiria harmonijos paieškai. Taip jis kopia aukštyn. Ir tik tada jis turiteisę į savo nuosavą gyvenimą, apmąstymus, ieškojimus.Nes tai būdinga visiems pasauliams.

Išakijus jiems prižadėjo parodyti du stebuklus.

* * *

Kitą dieną Emanuelis susitiko su Karina. Ji visaspindėjo.

- Aš nejaučiu jokio sąžinės graužimo, - ištarė jinai.- Kur tai girdėta - sugundžiau kunigą...

Emanuelis atėjo nusižeminęs. Jautė netikrumą.Prisiminė savo priesaiką. Dar seminarijoje jam rodėdu paveikslus. Graži pilis, medžiai, teka upė, vėjo sukeltos bangos... Kitame paveiksle buvo pievutė, nuoga moteris, apkabinusi jauną vaikiną. Be abejonės,tai gundymo scena. Tada dar klierikas atsakė nuošir

džiai:- Aš galėčiau turėti tik tą paveikslą, kur teka upė,miškas, pilis. Mano dvasia tada nusiteikia ramybei. Ašeisiu kartu su bažnyčia, kurios niekada pragaras nenugalės.

Kunigo sąmonė yra aukščiau žmonių kliedesio.

141



Kaip gali padėti žmonėms, jeigu eini geidulingos meilės keliu?

Apgaulės nebuvo. Buvo jaunatviškas maksimumas.

Bręstančio džiaugsmo šaltinis.O dabar - geidulinga meilė. Be pareigos, be atsakomybės... Suterštas kunigo vardas. Ir ką žmonės pasakys? Nors kartais į galvą lindo įkyri mintis: „Kodėlnepabandžius? Jis būtų toks, kaip visi. Teisingiau, kaipdauguma“. Jis priėjo prie jos, norėdamas palaiminti, o

galbūt atsiprašyti. Rankomis palietė jos kūną. Ir aiktelėjo. Ji buvo minkšta, švelni ir be apatinių drabužių. Tiesiog ant nuogo kūno užsivilkus suknelę.

Jis atėjo nežinodamas ko. Gal atsiprašyti? Atsisveikinti visam laikui? Toliau nuo gundymo? Tačiau dabar

jis jau nieko spręsti negalėjo. Minčių klampynė. Dingocivilizacija. Liko instinktas. Prabudo vyriška jėga. Jis buvo be galo išsiilgęs moters. Tai, kas jau įvyko, buvo pertrumpa ir neaišku. Per daug gera, kad būtų galimaspręsti. O dabar nereikėjo skubėti. Ji pati to geidė, o jisbuvo molis moters rankose. Ji lipdė savo dievą.

Kitą dieną dispute dalyvavo ir Karina. Norėjo pamatyti du stebuklus. To paties troško ir kiti.- Pirmiausia, - pasakė Išakijus, - aš tylėsiu. Kuni

gui tai tikrai bus labai įdomu. Jis gerai žino iš Biblijos -Mozė nemokėjo kalbėti. Todėl savo mintis perduodavo broliui Aronui, o tas buvo auksaburnis. Tai jis įtiki

nėjo faraoną, kad žydus reikia išleisti iš Egipto į jiemspažadėtą žemę. To nori Dievas. Ir baus egiptiečius tol,kol jie to nepadarys. Atsiras daug rupūžių, varlių, gyvačių. Ateis laikas, kada šulinių vanduo bus kruvinas.Galų gale išmirs pirmagimiai berniukai, net faraono sūnūs. Taurė bus perpildyta ir taip žydų tauta išeis į lais

142



vę. Į Sinajaus dykumą, kur klaidžios 40 metų, kol užaugs nauja karta. Man pačiam įdomu, - teigė Išakijus, -ką čia galėčiau padaryti. Tačiau aš sutelksiu savo vidi

nes jėgas ir tai, kas be galo svarbu, perduosiu Robertui. Aš tylėsiu, o Robertas kalbės.Robertas neprieštaravo. Tai jam patiko. Jis paju

to, kaip į trečią akį, kuri yra virš nosies, kaktoje (čiaslypi aiškiaregystės dovana), ėmė skverbtis šiluma. Jautė,kaip į jį įsmeigtos Mokytojo akys. Siela kalba per akis.

Kuomet ji atsimerkia, vidinis matymas labai stiprus. O jeigu dar ir dvasia to trokšta... Žmogus visada yra stebimas, jis gauna užduotis. Jis yra kontroliuojamas. Tokią nuostabią galią turi intuicija. Rytai seniai suprato,kad svarbiau yra jausti, bet ne pamatyti. Robertas jautė gerumą, kuris sklido iš jo intuicijos, jo vaizduotės,virto jo tikėjimu. Jie abu lyg suaugo. Ir Robertas ėmėkalbėti. Tai nebuvo jo mintys. Tokio lygio jis dar neturėjo. Girdėjosi balsas, kuris teigė:

- Jūs galėsite išgydyti bet kokią ligą, jeigu valdysitevirpesius. Vieni bus žemo dažnio, sunkūs, kiti - viduti

nio. Prabils ir subtili energija. Koks bebūtų kūnas - jisyra tuštuma. Be materialių dalelyčių, pakanka tuštumos. Žmogus panašus į Saulę - dega vidinė ugnis. Prisiminkite Agni jogą, kiek jis turi ugnies, tiek jis turi gyvenimų. Žmogus - tai Žemė, Ugnis, Oras, Vanduo. Jame telpa visa Mendelejevo lentelė. Čia rasite aukso,

švino, sidabro - visko. Tik žmogaus akys to nemato.Tada į pagalbą ateina mokslas.Žmogus - tai medis. Jame vyksta medžiagų apy

kaita, teka srovės, yra pliuso ir minuso šakos. Yra miego valandos, yra aktyvi veikla. Pušys nubunda ankstyvą rytą, ąžuolui reikia vidudienio... Medžiai, kaip ir žmo

143



nės, jaučia skausmą, siunčia meilės bangas, turi sielą.Dvasios jie neturi. Ji jiems neduota. Kaip ir gyvulių pasaulis. Turi viską, kas būdinga žmogui, turi čakras, me

ridianus, tik neturi violetinės spalvos, tai yra ryšio suDievu. Čia Dievas yra žmogus. Šuo stengiasi įtikti žmogui - savo šeimininkui. Katė išdidi - ji nori, kad jai tarnautų žmogus. Bet iš tikrųjų jos šeimininkas irgi žmogus. Stebėkite - visų gyvulių akyse sustingusi ta pati šviesa - instinkto šviesa.

Gėlės, tos irgi įdomios. Turi baimę ir meilę. Kaupia patyrimą. Ir jeigu ateina žmogus, rovęs jas su šaknimis, jos kaip naktį suspaudžia lapelius ir baugščiailaukia, kas bus. Juk ir dienoje staigiai gali ateiti naktis.

Robertas toliau kalbėjo. Jo balsas buvo neįpras

tas. Protarpiais jis stabtelėdavo, užsikirsdavo, dingdavo jo minčių siūlas. Jis kalbėjo tai, kas jam buvo artima,bet ko iki galo nesuprato. Jis niekada nebūtų pasakęs,kad medicina, kuri nestudijuoja Pasaulinio patyrimo,o iš chemijos gimdo chemiją, gali tapti nelaime žmonėms. Žmogaus organizmas nepriima cheminio vaisto. Jis jų nevirškina. Todėl tai yra atliekos, kurių organizmas negali pašalinti. Ir yra realus pavojus, kad prisirišite prie chemijos. Smegenys gaus iškreiptą geismą.Jūs būsite belaisvis ir kankinys. Todėl reikalinga harmonija, reikalingi visi virpesiai. Čia slypi gyvybinė ener

gija. Ją reikia išsaugoti kaip derlingą žemės sluoksnį,nes kitaip augalo nebus.- Aš baigiau, - pasakė Robertas. Jis išties buvo pa

vargęs, suglebęs. Su malonumu baigė kalbą, kurios turinio nežinojo. Tai buvo ne jo žodžiai, bet pasakytiaiškiai ir suprantamai.

144



* * *

Elžbieta juos visus pakvietė į virtuvę. Siūlė pasirinkti: kam arbata, kam kava, kam pyragaičiai. Buvodar saldainių. Vaišės kuklios, bet taip įprasta šiuose namuose. Robertas tyliai pasakė, kad jis nenorėtų daugiau kartoti svetimų minčių. Trynė rankas, jautė augantįmagnetizmą. Vėl grįžo į savo ritmą, į savo tankį, dažnį.Veide dingo įtampa, akys pralinksmėjo. Fiziškai nebuvo pavargęs.

Jo vaikiškas rogutes kažkas traukė į kalną. Bet taipgreitai, kad buvo nejauku, net baisu. Jis žinojo, kad taiyra negerai. Visur yra evoliucija, visur yra laipsnišku

mas. Juk ekstrasensas, kaip ir daktaras, žmogų gydokeletą metų, jei to reikia, o kartais pakanka kelių seansų. Priklauso nuo ligos. O svarbiausia, ar pats ligonisto nori. Nori visi, bet reikia valios. Reikia parinkti vaistus, žoles, mineralus, o svarbiausia - maistas ir judėjimas. O dar svarbiau - viltis, žodžio jėga. Tibeto išmintis skelbia: “Kokios mintys - tokios ir ligos“. Reikia atsisakyti ydų. Reikia išdrįsti kovoti už save, nes tavo gyvenimo niekas negyvens. O jeigu ir gyvens, tai vienambus laisvė, o kitam - kalėjimas. Dieviškoj plotmėj šitonėra. Tai nenumatyta. Kristus ir vergovė - nesuderina

mos sąvokos. Labiausiai žmogus trokšta paskatinimo,gero žodžio. Ir jų pakako. Visi atsipalaidavo. Ypač gerai jautėsi Karina. Ji troško kunigo. Ir jį turėjo. Ji jaunebenorėjo vienuolyno.

Išakijus jos netraukė. Buvo per daug paslaptingas.Robertas - saulės spindulys. Jis troško mylėti visus

145



žmones. O ypač idėją - perduoti meilės ugnį, nes kiekturime ugnies, tiek turime ir energijos. Pamatęs vargšą, jis iš jo norėjo padaryti turtuolį. Bet vargu ar tai

buvo įmanoma. Juk buvo ištisi namai, miestai, kuriuose gyveno nelaimingi žmonės. Pirmiausia todėl, kad buvo neturtingi. O neturtingi todėl, kad patyrė gyvenimoskriaudą. Buvo pažeista jų psichika. Ir jeigu paimsi ištokio lizdo vieną paukštį, tai vargu ar sugebėsi jam padėti. Jis pririštas prie savo namų, tautos, žemės. Privalai visiems padėti. O tai nežmoniškai sunku... Bet toksbuvo Robertas. Šviesos ir meilės vaikas. Revoliucijai reikėjo kraujo. O jis galėjo pasiūlyti meilę. Beribę meilę,nes jam Kristus buvo meilės vizijos.

Alenas dar vaikas. Nors tai turbūt įžeidimas. Jeigu

Žemės laikas greitėja, tai ir vaikai greičiau subręsta. Jisvaikiškas buvo tik pagal savo charakterį. Mamos numylėtinis. Tiek sukaupė žinių, kad gėrė arbatą ir tylėjo.Pagaliau ir jis pavargo.

Vaikai užmiega staiga. Bet disputo dalyviai įsiaudrino. Nurimti negalėjo. Įjuos spinduliavo energija. Įdomių žmonių... Jie veikė vienas kitą ir laukė antrojo Išakijo stebuklo.

***

Visi jie nuėjo į bažnyčią. Pakelyje Išakijus paaiškino:- Jūs žinote, kad žmonijos istorija yra vystymasis.

Atsiranda vis didesnių galimybių. Ilgą laiką buvo manoma, jeigu žmogus nekvėpuoja, tai jis yra miręs. Prielūpų pridėdavo veidrodį, ir jeigu drėgmės nebūdavo, -

146



žmogų palaidodavo. Vėliau suprato, kad žmogus miręs tada, kai sustoja širdis. Iš tikrųjų tai buvo tik klinikinė mirtis. Dabar mes žinome, kad žmogus miršta, jei

išsijungia jo „kompiuteris“, tai yra nebedirba smegenys. Taigi žmogų keletą minučių dar galima išgelbėti.

- Tačiau aš supratau, - labai rimtai kalbėjo Išaki jus, - kad mokslas anksčiau ar vėliau supras, jog kompiuterį gali įjungti siela. Tuo ir galima paaiškinti Kristaus stebuklus. Jis prikeldavo mirusius.

- Bet kam to reikia? - pasakė kunigas. - Juk tiežmonės, kuriuos prikeldavo Kristus, greitai mirdavo.Ilgiausiai gyveno Lozorius - pusantrų metų.

Karina teigė, kad čia svarbu principas. Ji netiki,kad mirusį žmogų, jeigu jau praėjo kelios valandos ar

dienos, galima prikelti.Robertas tikėjo ir netikėjo. Jis ėjo kiek atsilikęs ir

nelabai klausėsi.Prieštaravimas, netikėjimas, matyt, gimdė baimę.

Išakijus susvyravo, dingo tvirtas tikėjimas. Kunigas taipajuto. Stabtelėjo, visus, sulaikė ir priminė Evangeliją.

- Kuomet Kristus pasakė Petrui, jog jis galįs eitivandeniu, Petras nudžiugo, nustebo ir drąsiai nuėjo.Bet išsigando ateinančio vėjo ir tuo pačiu bangos. Irišsimaudė, nes prarado tikėjimą ir teko jį traukti iš vandens. Todėl spręskim, ar mes tikime? Ar Išakijus gali

tai padaryti? Arba kiekvienas eikime namo. Pagalvokime, - kalbėjo kunigas, - tvirtai pagalvokime. Bažnyčio je guli pašarvotas berniukas. Jam septyneri metai. Joliga neaiški, staigi ir netikėta. Motina gyveno viena. Turibrolį, seserį. Visi jie bažnyčioje. Daugiau nieko iš artimųjų nebus. Jie žino, kad ateis stebukladarys ir bandys

147



prikelti berniuką. Prikelti, išgydyti ir grąžinti motinai.- Taip, - patvirtino Išakijus, - jeigu siela dar nepasi

traukė, jeigu Dievas panorės, stebuklas įvyks. Aš turė

siu atkurti visus virpesius, fizinius, biologinius, cheminius. Ims vėl spindėti jo aura, siela grįš atgal. Prabils joprotas. Priėjo prisišlies meilės banga. Protas suvirpinsmeilę. Širdyje gims išmintis. Ir jeigu siela grįš, tai po tosektų Dievo malonė. Jis gali atsiųsti Šventąją Dvasią, o

jai nėra negalimų dalykų.Dabar jau niekas nebebijojo. Visiems atrodė, kad

tai įtikėtina. Bažnyčioje jų laukė giminės irvelionis. Mažas berniukas, kurio vardas buvo Ivanas. Kunigas uždarė sunkias bažnyčios duris. Išsiėmė raktą ir užrakino.

- Burtų nebus jokių, - pasakė Išakijus, - juodąjąmagiją pamirškit. Aš Magas, bet baltas, - kalbėjo tyliai, jo šypsena buvo liūdna. Tikėjo, kad pasiseks, nes berniuko siela buvo šalia. Ji turėjo suremontuoti ir įjungtikompiuterį. Jeigu siela būtų išnykusi, tada tik Dievasgalėjo padaryti stebuklą. Žmogui tai neduota.

Išakijus buvo pilnas ryžto. Jautė žmonių baimingąpagarbą. Motinos meilę, gailestį. Ir jo širdis buvo kupina užuojautos. Protas darėsi šaltas, kaito rankos. Širdįkuteno ateinantis džiaugsmas. Jautė, kad darbas jampagal jėgas. Priėjęs paėmė berniuko rankas, spaudė vi

sus pirštus, nes čia - visi pagrindinių organų taškai. Jissiuntė signalą į širdį, o ypač į smegenis. Tuo tarpu visiatsiklaupę meldėsi. Ir tai buvo nuostabu. Juos užbūrėkolektyvinė malda. Ėmė šilti visa bažnyčia.

Isakijaus rankos glamonėjo visą berniuko kūną.Laikas sustojo. Kažkas beldė į bažnyčios duris, bet jos

148



neatsidarė. Beldimas nutilo. Išsijungė elektra. Liko degti tik žvakės. Prietemje jų visiškai pakako.

Pagaliau Išakijus ėmė bučiuoti berniuką. Jis visas

kibirkščiavo. O tarpais sudėdavo rankas ir melsdavosi.Jis troško didžiosios meilės. Meldėsi Kristui. Linkėjosėkmės katalikų bažnyčiai. Protarpiais prabildavo garsiai, tačiau balsas buvo toks pasikeitęs... Neaišku, kaskalbėjo, tačiau kalba buvo lakoniška, trumpa, įsakmi.Girdėjosi žodžiai: “ Berniukas turi gyventi. Aš tavęs prašau, aš maldauju. Man turi padėti angelai, man reikalingas choras“. Ir iš tikrųjų lyg pasigirdo giesmė.

Sąmonė grįžo į kūną ir įjungė kompiuterį. Berniukas atsikėlė, atsisėdo, ištiesė rankas ir motinąjį paėmėį savo glėbį. Veidu jai tekėjo džiaugsmo ašaros. Ber

niukas tyliai jai pasakė:- Mama, aš tavęs labai pasiilgau. Ko tu taip vėlaiatėjai?

Motinos širdžiai į pagalbą atėjo Šventoji Marija. Ji jau verkė. Išvargintai Žemei reikėjo stebuklų.

Išakijus žinojo, kad rizikuoja. Berniukas galėjotapti zombiu. Būtų fizinė jėga, ribotos emocijos, betnė lašelio išminties. Tokiu atveju jis turėtų prieiti irberniukui užspausti akių vokus, paguldyti į karstą irpaprašyti, kad siela vėl paliktų kūną. Nes jeigu nėradvasios, nieko gero nelauk. Reikalingas gilus meilės

kvėpavimas. Tos meilės, kuri sukūrė Pasaulį. Viską,ką tik gali žmogus įsivaizduoti - ir jūras, ir vandenis,kalnus, bedugnes, visus, kurie skrenda, rėplioja, šliaužia arba vaikšto.

Dar neseniai kunigas galvojo, kad Dievas yra meilės virpesiai, subtili energija. O dabar jam atrodė, kad

149



niekas nežino, kas yra Dievas. Bet be jo valios nė plaukas žmogui nuo galvos nenukris. Žmogus teisė save,bet pagal Dievišką išmintį.

Tai, kas atsitiko, plačiai nebuvo pagarsinta. Berniuko motina to nenorėjo, netroško ir kunigas. Kartutai ir kitiems buvo įstatymas.

Tiesa, medikai pripažino, kad jie suklydo dėl diagnozės. Viską užgožė spaudoje pasirodžiusios dvi žinutės. Viena iš jų skelbė, kad pas pastorių tarnavusi nemokyta tarnaitė ėmusi kalbėti senovinėmis kalbomis.

Kita žinutė skelbė, kad Jugoslavijoj letargo mieguužmigęs žmogus nenubusdamas išbuvo dvejus metus.Neaišku, kaip jį maitino, bet jis atsibudo ir iš lėto grįžtaį žmonių gyvenimą.

Stebuklų daug, bet jie dažniausiai nepastebimi. Tačiau viskam yra savas laikas.

***

Emanuelis gulėjo savo plačioje lovoje ir buvo liūdnas. Pirmiausia jį slėgė tai, kad jis, kaip kunigas, nėradoras. Žinojo, kad aukštieji kunigai į jį žiūri įtariai. Juostaip pat jis suprato.

Iš visur plaukė niūrios žinios. Keitėsi gamta. Viskas sutriko. Indijoje žmonės merdėjo nuo karščio, Vo

kietijoj, Čekijoj ir Lenkijoj be paliovos lijo. Ašigaliuoseledynai toliau tirpo.Bet svarbiausia buvo ne tai. Jis tik ką sapnavo Ka

riną. Žadėjo išmokyti ją skraidyti. Atsikėlė ir nuogasėjo prie jos. Ji taip pat buvo nuoga. Šypsojosi. Gundė

jį. Tačiau skraidyti ji nenorėjo. Atvirkščiai, dvelkė mo

150





Kunigas prisiminė pokalbį su laisvamaniu chirurgu. Šis kalbėjo, kad tiki tik tuo, kas yra realu.

- Širdį aš matau, - teigė jis, - matau plaučius, inks

tus, kepenis. Tačiau aš neradau tokio organo kaip sąžinė.Ir jis liūdnai skėstelėjo rankomis. Jo veidas pasi

darė griežtas.- Nėra sąžinės ir viskas, - tęsė jis. Ir pridūrė: - Ne

galima išmatuoti, pasverti. Vadinasi - neegzistuoja. Todėl aš ir esu laisvamanis, - tvirtino jisai, - bijau būti apgautas. Galbūt religija ir yra svajonė, kurios reikia žmogui. Ne, - liūdnu tonu kalbėjo jis,-jeigu tai būtų svajonė, būtų puiku. Greičiausiai tai yra prievarta tam, kadnegimtų svajonė. Juk niekas negrįžo iš Dangaus ir

mums nepapasakojo. Jūs, kunige, sakysit, kad tai Dievas, angelai, bet kaipgi yra iš tikrųjų? Mokslui reikia to,kas pasikartoja. Jeigu mokslininkas atrado kokią bakteriją, tai analogiškomis sąlygomis jis ir vėl atras tą pačią bakteriją. Pagaliau mokslininkas nori viską įkišti įlaboratoriją, pavartoti instrumentus. Žvaigždėm reikalingas teleskopas, mikrobams - mikroskopas.

Kunigas laisvamaniui atsakė:- Tikiu todėl, kad tikiu. Gal kada nors mokslas su

silies su svajone, bet svajonė neturi ribų... O mokslasturi... Tad tikėjimas su mokslu niekada nesusilies. Aiš

ku, tokia pranašystė galima. Juk mokslas vystosi, paneigdamas save. Kiekviena epocha plečia mokslo galimybes. Gimsta naujos svajonės, bet esmė viena - atrasti tiesą.

Kunigui trūko praktikos. Jis mąstė: „Jeigu žmogųišgydo tikėjimas ir nuo čia gimė žmogus, o mokslas at

152



ėjo vėliau, vėliau atėjo vergovė, karai, iškilo pavojusžmonijos egzistavimui. Žmogus jau gali sunaikinti žmonijos mąstymą. O gal galima visus virpesius sulieti, gal

galima harmonija?“Daug šimtmečių valdė bažnyčia. Net karaliamsduodavo karūnas. Tačiau išmintingos valstybės neatsirado. Visur skurdas, badas ir didžiulė prabanga. Galbūt todėl, kad bažnyčia valdė, valdė kaip visi? O jeigubažnyčia pradėtų tarnauti visiems ne žodžiais, o darbais, tai parapsichologija bažnyčiai yra tiesiog Dievodovana.

Juk Kristus mokė savo pasekėjus, kaip gydyti žmones. Jis nuolat kartojo:

- Darykite taip, kaip aš darau, ir būsite laimingi.

Juk jeigu gydytojas negali išgydyti žmogaus, o kunigas gali? Tad argi čia stebuklas? Tai džiaugsmo šaltinis. Ir nereikia, kad mokslininkai tai patvirtintų. Tokiųišgijimų būtų tiek daug, kad tai taptų gyvenimo norma.Čia tikėjimas susilietų su mokslu. Todėl ezoterija, religija, magija turi daug bendro. Bet čia gali būti ta patiistorija, kai protestantai žudė katalikus, katalikai žudėprotestantus, nes nebuvo meilės. Tikros meilės. Buvotik šūkiai apie meilę. Tariami priešai ir tariama meilė.

Taip per vieną naktį gimė kunigas - praktikas. Nusprendęs gydyti ligonius, o ateityje gal pranašauti... Vis

kam yra pradžia.***

Tarp tų žmonių, kurie apsilankė pas Emanuelį, buvo ir žmogus, bijojęs pažvelgti kunigui į akis. Tai Stei-

153



nas. Kunigas jį pažino iš balso. Tai juk nusikaltėlis, kurį jis turėjo išduoti policijai. Bet tai buvo išpažinties paslaptis. Todėl jis šito nepadarė. Tačiau Karinos ieškojo

visi. Tame tarpe ir jis. O dabar mylimos moters pagrobėjas išdrįso ateiti pas jį...Kunigas užsiplieskė rūstybe. Turėtų plaukti žodžiai,

bet kunigui dėl jų tektų gailėtis. Žodžiai, kurie užnuodytų gyvenimą. Be to, skirtingai nei kitiems kunigams,Emanueliui reikalavimai buvo gerokai griežtesni. Juk jame jau buvo Visatos Išminties blyksniai. O tai daug. Jįapimdavo saldi palaima, kai jis prisimindavo rūmus, iškurių požemio sugebėjo išsigabenti šmėklą, paleisti ją įlaisvę... Kartu tai buvo savotiškas stebuklas. Leidimas sielai numirti tam, kad ji atgimtų kitame pasaulyje.

Jis jau daug ko išmoko iš Isakijaus, perskaitė nemažai literatūros. Didžioji išmintis buvo sugebėjimasišklausyti. Nes kai liejasi žodžiai, su jais iškeliauja ir emo-cijos.Išsipasakojęs žmogus ramesnis.

Jis turėjo teisę šaukti ant Šteino. Bet kas iš to...Riksmu pasaulio nepakeisi.

Pagaliau Šteinas pasakė žodžius, apie kuriuos galėjo tik svajoti.

- Aš pradedu išmokti melstis. Malda man buvo tuščias dalykas, - tęsė jisai. Tik dabar kunigas pamatė josiaurą kaktą, primerktas akis. Vaikystės skriaudas, ja

me sukauptą pyktį.Pradžioje kunigui norėjosi pasakyti:- Gali tylėti, aš apie tave viską žinau.Bet tai būtų nerealu. Šteinas nepažino savęs. Kaip

ir kunigas nepažino savęs. Vargas tam, kuris pažįsta save. Motina sako:

154



- Aš vaiką pažįstu, už jį garantuoju.Ir čia jau klaida, nes ji nepažįsta gatvės, televizijos,

daug ko nežino. O tas „daug“ taip pat kuria jos vaiką.

Ji nori gero. Jos norai gražūs. Tai jos vaikas. O gyvenime yra visko. Žmogus pats už save negali garantuoti.Ypač jeigu gimsta nauja situacija.

Tuo tarpu Šteinas kalbėjo apie tai, koks jis buvopiktas, pavydus, nenorėjo draugauti su kunigu. Niekino jį, net troško jo kraujo. Pasaulis jam buvo juodas.Jis kaip adata skverbėsi į žmogų. Visur lašėjo kraujas.O Karina buvo jo siūlas, jo grobis.

- Manęs niekada niekas nemokė melstis. Ir aš niekada nesu verkęs.

Bet dabar iš jo akių byrėjo ašaros. Jis nesivaržė ku

nigo.- Malda, malda - štai kur jūsų stebuklo esmė. Reikia išmokti melstis. Aš prižadėjau Karinai, mačiau, kaip

ji meldėsi. Pradžioje niekinau, paskui pasidariau abe jingas. Po to manyje pradėjo sklaidytis tamsa. Naktyjesuspindo balta spalva. Mažytis lašelis. Širdis pradėjoaimanuoti. Ėmiau galvoti apie kitą pasaulį. Ir iš baltotaškelio suspindo vaivorykštė. Užmerkdavau akis ir tiktada, kada girdėdavau Karinos balsą, keliavo spalvos.Jos maišėsi, virė katile. Ir aš matydavau vis naujas spalvas, tūkstančius atspalvių. Ėmiau matyti miestus, kai

mus. Pagaliau pamačiau laisvės rytą. Supratau, kad laisvė - tai teisė ieškoti. Supratau, kad buvau demono vergas. Jis pildė mano juodus norus. Ir kai jo paklausiau,kodėl tai darė, jis man atsakė, kad nieko kito nenorė

jau. Mes abu buvome vienodi. Pagaliau išgirdau, kaipKarina dainavo. Būdama mano verge, ji dainavo... Aš

155



vos nepravirkau. Iš manęs garavo juoda naktis, kupinanuodėmių. Norėjau, kad Karina pabėgtų. Troškau kalėjimo, nes to nusipelniau. Fiziškai buvau labai stiprus,

gudrus ir klastingas. Be to, savyje užmušęs žmogų, galėjau valdyti kitus.Meilės juk nebuvo. Buvau aklas irkurčias. Kalėjimas man buvo laisvė.

Tik dabar kunigas pastebėjo, kad Šteinas kalbaužmerktomis akimis. Balsas linguoja kaip jūroje laivoburė.

Šteinas tęsė. Jis pasakojo, kad įstojo į Masonų ložę. Ten reikėjo tokių žmonių kaip jis. Ten buvo ne tikbiznieriai, politikai, mokslininkai...

- Jie visi susivienijo, aš išduodu paslaptį, už kuriąnužudoma, - Šteinas ėmė painioti žodžius. Jam vis sun

kiau darėsi kalbėti.Tuo tarpu kunigas beveik ranka galėjo prilaikytisavo širdį. Ji šokinėjo iš džiaugsmo. Jis neabejojo, kadŠteino atgaila nuoširdi. Jis jau niekada nebebus budeliu. Be abejo, žmonių giminė jam neatleis. Pagaliau jamnėra ko ir bijoti. Jį gins šio pasaulio galingieji. Žemėjeniekada visiems visko neužteks. Materialinės gėrybėsribotos. Tuo tarpu dvasinės - beribės. „O, jeigu žmonės apie tai žinotų...“ - mąstė kunigas. Juk Šteinas visošito nežinojo. Tik dabar tai atrado.

Šteinas atkartojo jo mintį, pavertė ją žodžiais. Pa

sikeitė net jo poza. Išsiplėtė akys. Plaukų kuokštas užslinko ant akies. Kalbėdamas purtėsi kaip dresiruojamas arklys. Viskas jam buvo pirmą kartą gyvenime.Paaiškėjo, kad malda jam atstoja Karinos balsą. Maldoje jis išgirdo muziką. Čia keitėsi spalvos. Kvepėjorožėmis.

156



- Vien dėl tokio gerumo galima gyventi. Rytą keliuosi - malda, per pietus - malda, vakare - malda. Betšito maža. Reikia kaip musulmonams melstis per die

ną penketą kartų,- tikino jis.- Reikia, - garsiai pasakė kunigas. - Bet sąlyga viena -visa tai turi būti iš širdies. Visa tai turi būti tikra. -Ir po to lyg pats sau pasakė: - Dėl to neabejoju. Tavomalda nuoširdi. Tu gavai Dievo malonę. Tavo akys spindi nuoširdžiai. Nebijai net kalėjimo. Tavo sąžinė teisiatave.

Staiga kunigo balse pasigirdo neįprasta intonacija:

- Aš nieko nenoriu girdėti apie mafijos ložę,- labaityliai pasakė kunigas.- Juk tu ten prisiekei saugoti pa

slaptį. O jeigu nebesaugai, tai privalai iš ten išeiti. Galgalima duoti kitą priesaiką, kad tujų neišduosi?Šteinas pralinksmėjo. Net ėmė glostyti stalo pavir

šių. Ranka pasitaisė plaukus.- Aš esu tarp vilkų, - tęsė jis, - ir privalau kaukti

vilku. Afrikoj gimusi mutante - balta moteris juodaisplaukais ir juodom akim, prievartaujama tol, kol nužudoma. Ji priklauso visiems vyrams. Išniekinama tam,kad naujo nebūtų.

- Nejaugi jūs toks naivuolis?- paklausė jis kunigo.- Juk ten, kur dideli pinigai, gangsterių grandinės juos

saugo. Laukdamos akimirkos, kada juos bus galima pasisavinti. Mane nužudys ir tie, ir kiti. Vieni todėl, kad jie turi juodą svajonę, juodą pavydą. Jie nori tuos pinigus paimti ir, jeigu jų neliks, tai kam juos saugot? Otie, kurie mano, kad tai jų pinigai, niekada geruoju savo grobio neatiduos kitiems.

157



- Gerai, - sutiko kunigas, - bet tada tegul jus saugopolicija.

Šteinas vėl pralinksmėjo. Abiem delnais trynė ran

kas, kol pagaliau vieną pridėjo prie kaktos.- Man atrodo, kad aš sapnuoju. Niekada nemaniau, kad kunigai tokie naivuoliai. Jie viską nupirko.Pirmiausia policiją. Dėl visko yra ramūs, nes nepažeidžiami. Aš jau pabandžiau kalbėti su vienu žurnalistuir, matyt, padariau didelę klaidą. Nes spauda irgi verslas. Irgi jiems tarnauja.

Kunigas jį pabučiavo, atleido nuodėmes ir vietojatgailos prašė saugoti save. Prašė gyventi. Žinojo, kadŠteinas amžinai besiskleidžiantį meilės žiedą atiduosžmonėms. Ir ims kalbėti tiesą, o Žemėje už ją nužudo

ma. Kunigo pabučiavimas buvo daugiau nei žodžiai.Tai buvo dvasių susiliejimas. Didelis išbandymas.

* * *

Kunigas, bendraudamas bažnyčioje su tikinčiaisiais, pajuto nerimą. Jam kartais taip atsitikdavo. Ir tainebuvo prieš gera. Kadangi kunigą jis sutapatino suKristumi, privalėjo daryti tai, ką darė Kristus. Net bažnyčioje atsisėsdavo ant suolelio, šalia atsisėsdavo inte

resantas, ir nesuprasi, ar tai buvo tik kunigas, ar kunigas ir kartu bioenergetikas.Buvo matyti auganti Kristaus jėga.

Davatkos būdavo sužavėtos, matydamos, kaip gražiai meldžiasi jų kunigas.

Prityrę ekstrasensai ateidavo į bažnyčią vien tam,

158



kad pasižiūrėtų. Kunigo veidas pasidarydavo džiugus.Jam nerūpėjo liga. Jeigu galėdavo padėti - skęsdavodžiaugsmo jūroje. Išlipdavo iš vandens panašus į tą dirb

tinai sukurtą rožę. Jis nežinojo, kur jo galimybių ribos.Tačiau jau turėjo gražią aureolę, kaip vainikas puošiančią jo galvą. Visos srovės - biologinės, mentalinės ir dvasinės - susiliedavo. Jo auroje raibuliavo vaivorykštėsspalvos. Net visoje bažnyčioje pasidarydavo šilčiau. Moterys tyliai kalbėdavo:

- Kunigas gydo.- Argi gydo? - suniekindavo tokias šnekas kiti. -

Tik ranką uždeda. Koks čia gydymas...Įvairiai kalbėjo žmonės. Tačiau kunigas buvo ne

be tas. Žmonės net nežinojo vieno dalyko: jų dvasinin

kas, kuris mėgo vyną, pakeldavo stikliuką šventės proga, bet niekad jo neišgerdavo. Ir tam, kad nebūtų dirginimo, nes nebegalėjo vartoti jokio alkoholio, turėjobūti tyras ir švarus, aukodamas šventas mišias, vietojvyno gerdavo sultis. O kai kada tiesiog vandenį. Netišmoko vyną paversti vandeniu. Ir Elžbietai pasakė, kadtai visai nesunku.

Anot jo, žmogus, atradęs Kristaus auką, ją perpratęs, žadina dievišką meilės galią. Bet jam buvo gailanaudoti savo energiją, juk galima padaryti viską daugpaprasčiau. O vėliau tai tampa įpročiu. Ir jau jokių pa

stangų nereikia.Jį labai mėgo senutės. Ir jis jas mylėjo. Kai kada jos stebindavo kunigą. Žmogus menko rašto, žemdirbys, kūnas jau pageltęs, sudiržęs išvargintas gyvenimo,džiaugsmą ir stresus pamiršęs, ruošėsi kelionei. Pildėsididieji tiesos žodžiai: “Kas iš dulkių, vėl virsta dulke.

159



Vien tik dvasia amžinai gyvena.“ Seneliai atgydavo, pralinksmėdavo. Dingdavo kūno skausmai. Jie imdavo švytėti. Sušildyti kunigo meilės, nieko nebijojo. Tą minutę

ir įvykdavo stebuklas. Ligos pasitraukdavo, dingdavodemonai, nukrisdavo nuodėmių našta. Ir senolių dvasia iškeliaudavo meilės taku. Nieko čia nepadarysi. Kunigo dalia - krikštas, vestuvės, mirtis.

Kitaip ėmė skambėti ir kunigo žodžiai. Jis suprato, kad kunigas privalo būti Kristuje. Žinoti ritualusyra labai maža. Nepaprastai maža. Svarbiausia - širdžių daina.

Jeigu bažnyčioje žmogus jaučia vienatvę, tai bažnyčia ne ta. Gal kunigas netikras? Gal žmonės netikri?O gal Kristus vargano žmogaus pavidalu praėjo pro

šalį? Jis buvo alkanas, bet jo nepamaitino, jis buvo sušalęs, bet jo nepriglaudė. Jis buvo ištroškęs, bet jo nepagirdė.

Kokia bebūtų senatvė - ji visada iškilminga. Nesmirtyje slypi gyvenimas.

Ta tema jaudino kunigą, ir jis be paliovos prie josgrįždavo.

Nuo to karto žmonės dažnai matydavo kunigo ašaras. Būdavo, kai jis jausdavosi bejėgis prieš gyvenimorūstybę. Ašaros išreikšdavo neviltį, gyvenimo skausmą,ankstyvą mirtį. Jis troško dangaus malonės. Bet ne vi

sada jos sulaukdavo. Nes kartais ir dangus bejėgis. Yrariba, kuri, matyt, bus peržengta tik Vandenio epocho je. Kuomet dangus, plačiai atmerkęs akis, pažiūrės įžmogų. O žmonių dvasios daug keliavusios, daug kurpabuvojusios, atsimins, ką matė.

Ne, ne maži vaikai... Jie ir dabar daug ką prisime

160



na. Bet suaugę. Net mokslininkai, pripratę prie gyvenimo dėsnių. Poetai, be abejo, pirmieji prabils. Estetai- meilės ir grožio žinovai.

Kunigas jautė dvasinį pakilimą. Bažnyčia jam kaskart darėsi brangesnė.Jis atsisėdo ant suolelio, ranką uždėjo ant Bibli

jos, o kita pasirėmė smakrą. Jautė šiurkščią barzdą. Pagalvojo, kad ją skusti kiekvieną dieną neverta. Pagaliau ir mada tokia. Jam palengvėjo. Kartais galvojo, kadir jis, kaip sentikių popas, galėtų auginti barzdą.

Akis užmerkė, nes fizinis kūnas slegia dvasią. Reikia laiko sustyguoti dvasios instrumentą. Dvasia pirmiausia trokšta laisvės kūne. Tam ji atmerkia akis. Vidines savo akis. O kada susilieja su žmogaus akimis,

tuo pačiu Dangus susilieja su Žeme. Tai jau prasidėjo.Toks žmogus viską gali. Jam nerūpi Žemės matas. Jampriklauso Dangus. Ir keliauja jis per pasaulį. Per visąVisatą. Tada jo norai pildosi, nes jie visada yra kilnūs,pagimdyti nesavanaudiškos meilės.

Kunigas pamatė Šteiną.Atviroje jūroje plaukė laivas. Denyje girdėjosi

linksma muzika. Grojo magnetofonas. Vėjo beveik nebuvo. Štilis. Kaitri vasaros diena. Grožis, atskleistas gyvenime. Įsimintina diena.

Šteinas buvo nepaprastai ramus. Jis nerėkė, ne

prašė, nemaldavo pasigailėti. Jį jau mušė. Šviesus kostiumas buvo suteptas krauju, kuris net garavo. Šiltasžmogaus kraujas... Ramybė. Atrodė, sunku net kalbėti. Tokia tyla. Išjungtas motoras. Tik žuvėdros klykavo.Vadinasi, Žemė buvo netoli. Gal krašto apsauga pamatys užmigusį laivą? Susidomės, ko jisai čia stovi? Bet

161



visos ryšių priemonės tylėjo. Niekas neprašė pagalbos,niekas niekam nieko nežadėjo.

Į Šteino galvą buvo įremtas pistoletas. Įpykęs bal

sas teigė, kad jį reikia išmėsinėti. Nukirsti liežuvį, nudeginti rankas.Kunigas sutriko. Jis meldėsi už Šteiną. Jis dar ne

suprato visų savo galių. Krūptelėjo, išgirdęs, kaip į vandenį metamas žmogus. Jam buvo suknežinta galva,plaukti negalėjo, bet gyvybė dar ruseno. Kelios mažytės žuvelės, lyg nustebusios, priplaukė priėjo. Nusileido balta žuvėdra, pamojavo sparnais. Turbūt nieko nesuprato ir gelbėti nemokėjo. Atplaukė delfinas. Ir dingo. Po to iš vandens į orą iššoko dar keli delfinai. Krykštaudami, cypdami jie šaukėsi pagalbos. Pagaliau labai

sparčiai ėmė stumti lavoną į krantą.Laive - o tai buvo didelė sportinė jachta - niekasnepajudėjo. Jie žinojo, kad tas žmogus yra miręs. Ir

jiems buvo visai nesvarbu, kas jį pasiims. Nesuprato,kad delfinai - tai Dievo malonė.

Dar buvo laiko pabandyti gelbėti Šteiną. O juk gyvybė grįžta...

Galima būtų Isakijaus paramos paprašyti. Juk jis moka atgaivinti mirusius. Kunigas savo akimis taimatė.

Bet žmonės mąstė per ilgai. O delfinai jau buvo

toli. Melsva banga, apšlakstyta baltomis putomis, artė jo prie kranto.Saulė lyg išsigando. Puolė į debesį. Tačiau lyti ne

pradėjo. Vėjas nepakilo, audra neprasidėjo. Visata buvoabejinga vieno žmogaus likimui. Tačiau kitaip mąstėkunigas. Bažnyčioje liko jo kūnas, o dvasia išskrido.

162



Jam ir Šteinui prasidėjo naujas laikas. Nes abuįžengė į beribį greitį. Tai buvo Visatos laikas. Niekadaniekas nesužinos meilės greičio. Niekada niekas jo ne

apskaičiuos. Nes Žemei tai neduota. Tai galės padarytitik žmogus, įsikūręs Dievo rūmuose. Bet tada nei laikas, nei greitis jam nerūpės.

* * *

Kunigo ir Šteino dvasios susijungė. Įdomiausia,kad šalia jų skrido ir Išakijus. Jis mylėjo kunigą ir truputį baiminosi dėl jo. O kunigas mylėjo Šteiną.

Te skaitytojas prisimena, koks jautrus buvo Kristus. Ir nusikaltėlis, prikaltas ant kryžiaus, susilaukęs dva

sinio atsivertimo, teisingiau, praregėjimo, ir užjautęsKristų, ir išgirdęs jo žodžius, kupinus žmogiškos užuo jautos, atsakė jam: “Tu dar šiandien su manimi būsiDanguje“.

Įdomu dar ir tai, kad jie neaptiko jokio tunelio.Išakijus paaiškino, kad tai priklauso nuo pasaulio,

į kurį keliauja. Jeigu į kitų matavimų, tai tunelis būtinas. Ten kiekviena dvasia kuria savo srovę. Ir jų pėdsakai lieka. Būna, kad ten net siaučia uraganai. Skirtingižmonės, skirtingi likimai.

Išakijus mėgo tokias keliones. Jis žinojo, kad ku

nigui tai irgi patiks. Pirmiausia norėjo juos supažindinti su skaistykla. Kunigas jau buvojo Pragare, susikūrėsavo subjektyvų vaizdą. Bet štai Skaistykla...

Išakijus pirmiausia jiems teigė, kad Visatoje niekas nedingsta. Bangos veja bangą. Mintis kuria mintį.Skausmas nurimsta, bet niekada neišnyksta. Visur mag

163



netizmas. Nes tik šitaip laikosi Pasaulis. Priešybės traukia ,viena kitos geidžia.

- Visa visata, - vos girdimai kalbėjo jis geidžia

pažinimo. Kuriamas tam tikras ritmas, dažnis.Jis kalbėjo ir kunigui gerai žinomus dalykus. Kadsubtili energija turi žalią galią ir eina ten, kur nori. Grubienergija tokios Dievo malonės neturi. Todėl Žemė tamir reikalinga. Būdami grubūs, jie čia gali tobulėti, įgytiDievo Malonę ir melstis Dievui, prašydami, kad kaipDanguje, taip būtų ir Žemėje.

- Reikia atminti ir tai, - mokė Išakijus, - kad meilė je slypi begalybė.

Čia kunigas jį pertraukė, pridurdamas, kad Dievas nemoka rūstauti. Jis nesukūrė baimės. Juodos, tam

sios, viską naikinančios. Nevaldomą baimę galėjo sukurti tik žmogus, nes tokia buvo demonų valia. Tik taippyktyje, pavyde, keršte atsiveria žmogus. Juoda kibirkštislabai sparčiai auga, plečiasi. Žmogus tada nori naikintikitus. Bausti ir teisti, kad būtų taip, kaip jis nori.

Prasideda žmogiškos damos suirutė. Sieloje aidi juodi žaibai. Jų srovėmis ir maitinasi demonai. Duokite Pragarui meilę, ir atrasite Žemės centrinį tašką. AnotArchimedo, galėsite ją apversti.

Priimkite Šventąją Dvasią, pasiruoškite jai, sulaukite jos. Pakeisite savo likimą. Bet ne lemtį. Mirtis vis

tiek bus kaip naujo gyvenimo pradžiaKol kas įdomiausiai kalbėjo kunigas, teisingiau, kunigo dvasia. Ji aiškino be žodžių, mintimis.

Čia skaitytojui reikėtų priminti, kad dvasia turi pagrindinius asmenybės bruožus. Sugebėjimą jausti, priimti informaciją, tobulėti ir turėti laisvą valią. Tuo pa

164



čiu dvasia turi didelę atsakomybę. Priima sprendimus,įsiveda tam tikrą programą. Ji nėra bejėgė būtybė. Dvasia yra ori, išdidi, kupina gyvenimo geismo. Ji turi savo

angelą globėją.- Ir įdomu, - tvirtino kunigas, - jog mirusių žmonių dvasios, einančios gėrio keliu kartu su angelais, užduotis duoda gyviesiems. Pažadina jų mąstymą, kartais siunčia net kančią Nes būna, kad dvasia nebeprisimena Žemės logikos. Ir kaip seneliai, trokšta gero anūkams. Jie baudžia tam, kad žmogus paverktų tyliai, ramiai, be didelio sielvarto. O po to susimąstytų ir ateitųšviesa.

Nuo neatmenamų laikų žmogų stebi Visata. Angelai kuždasi, paslaptimis dalinasi. Viską jaučia. Net

skrendančio uodo zirzimą. Nes jis iš pelkių žmonėmsgrąžina retus mikroelementus. Nepastebimai tai daro,bet jų daug.

Kūrėjas pasirūpino žmogumi. Viską numatė irdžiaugiasi, kad žmogus pats tapo kūrėju. Tik neaišku,kas iš to išeis, todėl kas Žemėje logiška, Danguje galibūti nesuprantama.

Aplink žmogų glaudžiasi visa Žemės gyvybė. Aplink Dievą - žmonės. Aiški piramidė: gamta, žmogus irDievas. Ir čia beribė erdvė viskam. Jeigu ko nežinojoDievas, tai atranda žmogus. Kūrėjas nustebęs. Jis mo

ka verkti, prašyti... Juk davė žmonėms laisvą valią ir jauaišku, kas iš to išeina. Bet čia tiek daug grožio, subtilybių, šypsenų ir ašarų. Kartais net nepakartojamai ūžiagyvenimas.

Visa tai buvo labai priimtina kunigui. Šteinas tikklausėsi. Apgailestavo dėl veltui praleistų metų Žemė

165



je, dėl savo žiaurumo, grubumo, niekšingumo. Atradomoterį, kuri jam viską atleido. Jis atrado kunigą, kuris

jį pabučiavo. Jis atrado aiškiaregį, kuris jo neatstūmė.

Dabar labiausiai troško pamatyti savo motiną. Norėjo jai atleisti. Tėvas jam nebuvo taip svarbu, jo Šteinasnet nepažinojo. Bet štai motina, kuri išmainė sūnausmeilę į degtinę...

Tuo tarpu Išakijus aiškino, kad čia jie susidurs suastraline meile. Bažnyčios kalba - su Skaistykla.

Nei Dangus, nei Žemė niekada neturi visos informacijos. O Skaistykla viską žino, viską turi, nes čia reikiapasverti ir išmatuoti. Be to, Skaistykla irgi yra mokykla.Todėl čia reikalinga biblioteka, visi galimi įrašai. Kuriamos klišės - taip vadinamos fotografijos. Čia taip pat

veikia visos stichijos. Jos vadinamos elementalijomis.Svarbiausia yra agregoras. Valstybės, tautos, genties ir giminės kelias. Agregoras skuba pasirūpinti savožmonėmis. Čia taip pat veikia bažnyčios, mečetės, sinagogos. Viskas kaip Žemėje. Tik dažnai čia kitaipskamba varpai, irgi skraido demonai. Spalvos tos pačios, kaip ir Žemėje, tik atspalvių nesuskaičiuojamaidaugiau.

O tie, kurie nesugeba ar nenori tobulėti, tampamedūzomis, lervomis ir krenta žemyn į Žemę. Ir visada taiko į pelkę. Ten, kur kvatoja girtuokliai, ten, kur

žudomas žmogus. Ateina į svečius pas tuos, kurie aukso trupinį vertina labiau už žmogaus gerumą, už gerąžodį.

Viską, ką blogo gali pagimdyti žmogus, be abejo,kurstomas juodųjų demonų, tą gali ir Skaistyklos atliekos. Visur yra ryšys, perėjimas.

166



Skaistykla - tai proga dvasiai dar kartą pabūti žmogumi, išgyventi viską iš naujo arba būti situacijoje, apiekurią net sapne nesužinosi. O tada dvasia kaip asme

nybė priima sprendimą. O jeigu ieško meilės ir jai aukoja savo kančią, šypseną, viltį, nes bet kuri dvasia turiviltį. Jos praradimas - tai Visatos spiralėje žmogus, riedantis žemyn.

Kunigas priminė Isakijui, kad Šteinas nori pamatyti motiną. Ir jie atsidūrė prie bažnyčios. Sunku buvopatikėti, bet Skaistykloje bažnyčia. Joje skambėjo varpai, meldėsi žmonės. Ir kunigas nudžiugo - juk jis pasirinko meilės taką, džiaugsmo bangą. O tai yra bažnyčia, kur susitinka bendraminčiai, kur kuriama bendruomenė. Kunigu tampa tas, kurio širdis tauresnė, kurį iš

sirenka žmonės. Aplink bažnyčią augo puikios gėlės.Jas prižiūrėjo meile spindinti senutė. Ji nenuėjo į bažnyčią. Tai padarys vėliau. O dabar glaudėsi prie savogėlių. Laimino rankomis ir laistė ašaromis.

- Mama, - sušuko Šteinas, - tai tu čia?- Taip, - atsakė motina. - Kokia laimė man tave

pamatyti.Sūnus tylėjo. Jis buvo toks nustebęs ir kartu nu

džiugęs. Norėjo likti čia su tais žmonėmis. Toli toli griaudėjo perkūnija. Girdėjosi džiugi daina.

Prie kunigo priėjo miręs kunigas. Čia buvojo baž

nyčia skaistyklos gyventojams.- Man reikia paramos, - pasakė jis. - Gal tu čianori likti? Čia viskas kaip Žemėje. Ir geidulinga meilė,ir išdavystė, ir karai... Visko čia būna, bet pildosi tik gražūs žmonių norai. Suvaidinti galima bet ką. Juk maistomums nereikia, kūno mes neturim. Mes maitinamės

167



meile. Sveikstame damoje. Pasirūpiname visais. Čia pildosi žmonių norai, beribė svajonė kilti į dangų, eiti tobulėjimo keliu. Pas mus būna ir kruvinų ašarų, kartais

aš nežinau, - tęsė kunigas, - kur aš gyvenu - žemėje arskaistykloje.Aplinkui skraidė dvasios. Moterys ir vaikai. Skir

tingų rasių ir tautų. Įvairiaspalviais drabužiais. Jos žinojo, kad atėjo svečiai iš Žemės. Ir du iš jų turi grįžti įŽemę. Jie padėjo sūnui pamatyti motiną. Tos dvi dvasios susiliejo. Ir daugiau niekada motina neišduos savo sūnaus. Mažytis spinduliukas ateis į Žemę. Gėriokupina žinia. Degtinės dievas jai mirė. Demonai jį palaidojo. Dingo jų keiksmažodžiai, įprastinė demonų kalba.

Lašelis Žemėje gali labai nedaug. Bet jeigu jie tampa lietumi, o kur dar Dangaus Angelų balsai, o kur Kūrėjo išmintis? Sudėkite viską, ir jūsų širdyje gims didelėviltis.

Kitą kartą tik reikia vieno gero žodžio. Vilties kaipdainos, kaip upelio čiurlenimo, paukščio skrydžio. Irateis ta diena, kuomet atsivers Visatos išmintis. Meilėstakais skraidys dvasios. Nebebus žodžio „mirę“. Likstik žodžiai „amžinai gyvi“. Saulės ir vėjo nugairinti, atradę Dievo Malonę keliaus vieni pas kitus į svečius. Jeigu dabar angelus jaučiame, tai kada nors galėsime juos

ir pamatyti.Jeigu visa Žemė drebės, neišsigąsime. Meilėje tiklinksmai nusikvatosime. Visa Visata yra mūsų namai.Ir vienas iš kelionės etapų yra Skaistykla, kur taip patgalima daryti nuodėmes, atgailauti. Tai daug lengviaunegu Žemėje būti žmogumi.

168



Išakijus su Emanueliu grįžo į Žemę. Atidžiai stebėkime, kaip jiems seksis toliau.

* * *

Ankstyvą rytą paskambino Liucija.- Kunige, man jūsų labai reikia, ar galiu atvažiuoti

pas jus? - klausė ji.Jos balsas skambėjo kaip lyra, buvo šiltas, gilus.

Emanuelis prisiminė, kaip ji priėjo keitė sukneles, žaidė su lėlėmis. Buvo nuoširdi.

„Didelis suaugęs vaikas“, - pamąstė kunigas. Tačiauadresas buvo ne tas. Jos gerbėjai nupirko jai naują butą.Didelis, šviesus ir labai gražus. Ji buvo laiminga.

„Vis tik gera turėti turtingų pacientų“, - pagalvojoEmanuelis. Taip sutapo, kad kunigas turėjo net keletąlaisvų valandų. O jis juk buvo įpratęs stebėti ženklus.Ką nors pamatė per televiziją, išgirdo kokį žodį, perskaitė įdomią knygą, širdis padiktavo naują melodiją...Reikia pripažinti ir tą faktą, kad jis nutolo nuo meno.Sportavo, mielai draugavo su jaunimu.

Didelė laimė, kad išaugo parapijiečių skaičius.Tai sukėlė kitų kunigų nepasitenkinimą. Jie neno

rėjo, kad jų žmonės eitų pas kitus kunigus. Tačiau tokia buvo Emanuelio laimė. Jis mėgo žmones. Mylėjo

savotiška meile. Žmonės pajusdavo jos kvapą, spalvąir net garsą. Jo bažnyčia skambėjo. Jinai grojo. Jojedainavo nematomos būtybės. Žmonės suprato, kad taigerai.

Liucija šypsojosi. Kunigui ji paruošė išdaigą. Norėjo dirbti kartu su juo. Tam buvo vienintelis kelias -

169



pasikviesti pokalbiui. Jeigu kunigas būtų nesutikęs, jibūtų suvaidinusi ligonį. O tokiam jau atsakyti negalima. Tačiau to nereikėjo.

Liucija, kaip visuomet, buvo puošni. Tiesa, ji nenaudojo kvepalų. Jokios kosmetikos. Buvo natūrali.Kunigas jau pažinojo daugelį ekstrasensų. Žino

jo, kad jie paprastai pripažįsta tik vandenį bei muilą.Jokios vyriškos kosmetikos. Kaip galima daugiau natūralumo.

Koridoriuje sėdėjo žmonės. Gal penketas... Kunigas jų neskaičiavo. Bijojo, kad gali užtrukti.

Liucija tai suprato. Paėmė kunigą už rankos, norėjo ją pabučiuoti, bet neišdrįso... Ji buvo karšta kaipkrosnis. Ypač dešinioji jos pusė. Ilgiau prie jos pabu

vus, imtų bėgti prakaitas.„Kas tai? Liga ar Dievo malonė?“ - pagalvojo kunigas. Jis pats išgyveno tą laikotarpį, kai kaito rankos,ypač delnai. Jam atrodė, kad bet ką gali sudeginti.

Virš galvos sukosi diskas. Be abejo, nematomas. Ištikrųjų tai buvo Karališka karūna - Pasaulio visumossimbolis, energetinės meilės takas.

Bet jis skyrėsi nuo Liucijos tuo, kad buvo kunigas,vyras, menininkas. Be galo smalsus, kairiarankis, tačiausugebantis dirbti abiem rankom.

Liucija buvo artima Dievui. Ji iš tikrųjų darė daug

darbų, tačiau aiškiai troško garbės, pripažinimo. Norė jo šlovinimo.Kunigas dažnai mąstė, ar jos meilę galima pava

dinti kūrybine. Ko vertas žmogus, kuris neskaitė nevienos knygos, nesiklausė muzikos, gyveno tik Biblija, irdar Mozės laikų?

170



Kunigas ieškojo analogų. Jis norėjo suprasti šitąfenomeną. Prisiminė garsųjį Amerikos šachmatininkąFišerį, kuris net nebaigė vidurinės mokyklos ir visą sa

vo laiką skyrė šachmatams. Su jais susiliejo. Jis studijavo visus galimus variantus. Naktimis sapnavo šachmatus. Ir liko tik šachmatininku. Be to, nugalėjo visus irtapo čempionu.

Pas Liuciją atėjo moteris, net pageltusi nuo rūpesčių. Jos veidą vagojo ankstyvos raukšlės. Nepastebimaidrebėjo galva. Liucija to nematė. O kunigas suprato:senatvė bus sunki. Tas beveik nepastebimas drebulys,artėjančios Alzhaimerio ligos ženklas - baisi senatvinėsklerozė, visiškas sąmonės praradimas. Kunigas prisiminė senutę, kažkada atėjusią pas jį.

Tai buvo žiemą. Ji nusivilko paltą ir kunigas išvydopuošnius drabužius. Rankose laikė žvangučius. Pati kūrė muziką ir pati šoko. Tai ir buvo Alzhaimerio liga. Suvisais pykosi, viską pamiršdavo. Jos sąmonė sustingoprie tų epizodų, kurie buvo patys brangiausi jos gyvenime. Kunigas bandė ją nuraminti, tačiau buvo priverstas su ja šokti. Tik tada ji išgirdo jo balsą. Jis jai įliejosavo energijos, atgaivino. Grįžo ir kiti prisiminimai. Aplankiusi kunigą, ji daugiau nebešoko. Giminės be galodžiaugėsi. Ji vis dar buvo kupina keistenybių, tačiau ėmėgyventi normalų gyvenimą, o tai atitiko jos amžių.

Liucija taip pat sugebėjo jai padėti. Drebėjimas išnyko. Moteris išgražėjo. Jos akys suspindo. Suspindotikėjimu. Kunigas džiaugėsi Liucijos galia. Jis jautė atėjusios moters didelę meilę vyrui ir svarbiausia suprato, kad ir vyras ją myli dvasioje. Bet jis išėjo pas kitąmoterį dėl didelių jos pinigų. Šiais laikais viskas perka

171



ma. Pinigai - tai labai primityvu. Ypač dabar, kai atsiveria kiti pasauliai. Galima išmokti lydėti mirusių žmonių dvasias, pabuvoti Skaistykloje, net nusileisti į Pra

garą. Vien tik Dangus buvo uždaras, bet jis netylėjo.Dangiška mana krito. Reikėjo tik tylos, dvasios apmąstymo, maldos, didesnės už meditaciją. Dangus kiekvienam žmogui davė stebuklo jėgą. Reikėjo tik panorėti ir buvo galima praregėti.

Dangus dainavo lopšinę. Ji tiko kiekvienam žmogui, nes Kristus sakė, kad tik mažutėliai paklius į Dangų. O tokiu buvo ir vėl galėjo būti kiekvienas žmogus.

Moteris pasakojo, kad jos vyrui iš užsienio atsiųsta prabangi mašina. Moteris, kuri 15 metų už jį vyresnė, nupirko jam namą. Jis gabus, pripažintas skulpto

rius. Bet jam reikia pinigų. Jis mėgsta išgerti ir nemokagyventi.Kunigas labai atidžiai sekė kiekvieną Liucijos ju

desį. Ji paėmė iš moters vestuvinius žiedus. Pasidėjoant delno, suglaudė juos, užmerkė akis, susimąstė. Tvyrojo vidinė įtampa, kuri greitai virto džiaugsmu. Rankų judesiai pasidarė gracingi, judėjo vien rankos, ir abisukosi pagal laikrodžio rodyklę. Kunigas žinojo, kadtaip yra daroma, kad Magijoj tai būtina. Tik pagal laikrodžio rodyklę. Žiedas primena priesaiką - meilės žodį, laisvą žodį. Žiedas visada telpa į gyvenimo spiralę, į

pirmyneigį gyvenimą Dievo karalystės beieškant.Jeigu žiedai būtų sukami prieš laikrodžio rodyklę,Magijoj tai reikštų, kad juos norima išskirti. Išskirti amžinai.

Po to moteris jai perdavė josios atsineštą vandenį.- Padariau, kaip liepėte, - pasakė jinai. - Turėjau tei

172



sę pasirinkti - paimti iš krano paprastą vandenį arba mineralinį, bet negazuotą. Nupirkau mineralinį,- aiškino moteris. Jos veidas buvo linksmas. Ji tiesiog spindėjo.

Kunigas pagalvojo: „Kaip gera mylėti... Kokia meilė graži. Ir kaip ji nuspalvina žmogų“.Pirmiausia Liucija pagal laikrodžio rodyklę, su

spaudusi pirštus, siuntė savo dvasios meilės bučinį. Tąminutę ji šitą moterį mylėjo. Čia veikė principas, kuomet Kristus pasakė: „Iš manęs kažkas išėjo“ ir atsigręžęs pamatė: moteris ėjo įsikabinus į jo apsiaustą. Ji prašėpagalbos. Ir dosni širdis - Šventoji dvasiąją dalino.

- Ką jūs jaučiate? - paklausė kunigas moters.- Į mane kažkas įėjo, - atsakė jinai. - Pajutau lyg

stumtelėjimą. Pasidarė šilta ir labai gera.

Moteris verkė. Turbūt iš laimės. Bet ašaros greitainudžiūna. Pro langą spindėjo rytmečio saulė, bet tainebuvo jos nuopelnas. Juk tokia pati saulė, tik labaimaža, degė jos krūtinėje.

O po to Liucija delnu lyg laimino mineralinio vandens butelį. Kamštis buvo atsuktas, kelias laisvas. Kunigui tai priminė pirmąjį Kristaus stebuklą, kuomet jisvestuvėse iš vandens padarė vyną. Kai kas teigė, kadtai buvo jo vestuvės. Bet tai netiesa. Pirmoji didelė Kristaus auka buvo, kad jis atsisakė moters meilės. Jis jautėartėjančią mirtį. Savotiškai tuo žavėjosi. Juk mirties

troško jo Tėvas. Dievas atidavė savo vienatinį sūnų, kadįrodytų savo meilę žmonėms. Mirtis meilėje yra didelėPalaima. Čia tik vienas kelias, kuris veda į Dangų. Tokiais atvejais idėja amžinai gyva. Ji lieka tarp žmonių.Taip galima palaikyti tautą ir visą žmoniją.

Čia kaip senovinis Vaidila, kuris pats surinko mal

173



kas. Sukrovė laužą, bet dar neuždegė. Jis surinko visus, kuriuos mylėjo. Visus iki vieno. Gražius žodžius

jiems kalbėjo apie tautą. Jos siekius, laisvės troškimą,

sunkų gyvenimą ir Didžiąją Viltį... Ir niekas neverkė.Ašarų nebuvo. Pats Vaidila uždegė laužą... Ir senatviška koja paspyręs į šalį degantį pagalį, įžengė į laužovidurį. Kaip vėliava suplevėsavo žili plaukai. Jis pakėlėį viršų abi rankas. Laimino savo tautą. Džiaugėsi, kadgali už ją numirti. O jo vėlė ras amžiną poilsį po ąžuološaknimis. O ąžuolui reikia požeminio vandens. Ąžuolui reikia didelės meilės, žmonių meilės. Kosminę meilę jis pats duos. Gera gyventi tai tautai, kurią saugoąžuolas. Ten jų dvasiniai gyvenimai, ten tautos širdis.Ten tautos vienybė ir galia. Iškirskite ąžuolus, ir tauta

numirs. Neliks nieko, kas buvo tauraus ir didingo. Nesakykite, kad tai senas medis. Ąžuolai gali gyventi tiek,kiek gyvena religija. O po to bus viskas nauja.

Liucija su vandeniu elgėsi kaip su žiedais. Ji viskągalėjo. Net iš vandens padaryti vyną, bet šito nenorėjo.

Ji tik pasakė, kad jeigu vyras išgers šį vandenį, išgers jinai ir jų vaikai, šeimos niekada niekas neišskirs.Čia bus meilės virpesiai. Vyras grįš į namus, atsiprašys.Ir jam bus gėda dėl to, ką padarė. Meilė neišduoda,nes ji yra amžinybė. Ji sukūrė Pasaulius. Varguoliui davė miegą. Ir meilę, kuri taip pat nieko nekainuoja.

Patiko kunigui pas Liuciją. Bet jis turėjo skubėti.Jo laukė kunigo pareigos. Jo laukė jau ir ligoniai, kuriuos gydė malda. Tam skyrė specialias Šventąsias mišias, dalino Komuniją, atleisdavo nuodėmes.

Iš Liucijos išmoko dirbti su vestuviniais žiedais irpakrauti vandenį.

174



Greitai suprato, kokia yra pavojinga garbė. Įsivaizduokite Kristų, apie kurį nebelieka legendų. Tauta daugką įgyja, tačiau daug kas ir darbą praranda. Iškyla pa

vojus vaistų pramonei. Tarpininkams ir biznieriams. Gydytojams, kurie bijo permainų, atsiranda Kristaus pasekėjai, tarp kurių būtų nemaža ir šarlatanų. O jų yravisur, kur dirbama be meilės, be širdies. O tai jau juodas vampyrizmas.

Todėl Kristus dažnai prašė: “Jūs jau sveiki. Eikitenamo ir niekam nesakykite, kad aš jus išgydžiau.“ Tikraupsuotieji, kurie dažnai pamiršdavo jam padėkoti,pasveikdavo kūnu, bet ne dvasia. Dvasia niekada nepamiršta padėkoti. Dvasia visada geranoriška, švelni,meili. Ji visada randa gražių žodžių.

Kunigas labai prašė nesigirti, nebijoti kritikos, išmokti nusižeminti. Prisiminti Kristaus žodžius: “Būkite gudrūs kaip žalčiai ir taikūs kaip balandžiai. Neiššaukite į save ugnies. Ten, kur jūsų nepriima, išeikitenepastebimai, net nuo sandalų dulkes nukratykite.“

Upelis bėga tyliai. Ir jūs tokie būkite. Gyvenkitenepastebimai.

Pirmiausia su juo kalbėjo vyskupas. Tas pats, kuris

jį taip mylėjo. Aišku, jam sunku buvo pradėti kalbą.Oficialiai jis negalėjo turėti pretenzijų kunigui. Kaipklebonas, puikiai tvarkė bažnyčią. Ypač finansinę pusę. Bet tai buvo Elžbietos nuopelnas. Ji niekada nepamiršdavo surinktais pinigais paremti seminarijas, Vatikaną. Tai buvo labai lengva jau vien todėl, kad, žmo

175



nės, mylėdami kunigą, vis daugiau ėmė aukoti bažnyčiai. Aukas rinko zakristijonas, bet viską stebėjo Elžbietos akis.

Vyskupas pradėjo atsargiai, iš tolo. Tai buvo jambūdinga. Kalbėjo apie kuklumą. Negalima išpuikti, bažnyčios tėvų žodis yra šventas. Senas buvo vyskupas. Nelabai jo figūra derėjo prie masyvaus ąžuolinio stalo, didelių fotelių, paauksuoto sietyno. Tokie baldai kuo senesni, tuo vertingesni.

Vyskupas kalbėjo apie tai, kad kolegos skundžiasi.Jis teigė, kad jo parapija nėra didelė. O per vieną dieną pas Emanuelį buvo net šešetas vestuvių, dešimtkrikštynų...

- Ar tai nėra per daug, - klausė jis, vis labiau susi

gūždamas dideliame fotelyje. Į kitą buvo pasisodinęsEmanuelį.Jautė, kad nebedaug jam liko gyventi. Trūko ener

gijos. Štai kodėl abejomis rankomis, be galo draugiškai jis laikė nusitvėręs Emanuelio ranką. Jautė, kaip iš joteka meilės srovė. Kvėpuoti vyskupui darėsi lengviau.

Kažkodėl jis net pagalvojo, o tai sunkiai buvo įtikėtina, kuomet Kristų atvedė pas Pilotą, rūmai prisipildė aromato. Piloto žmonai skaudėjo galvą ir ji staiga pasveiko.

Vyskupui skaudėjo galvą, tačiau skausmai dingo.

Jis nemokėjo bartis. Bet jeigu būtų reikėję, žmonės būtų už jį balsavę. Bažnyčios istorija tai gerai prisimena...Žmonės niekada neklysdavo. Jų išrinkti vyskupai garsino bažnyčią. Tai buvo didieji teoretikai, poetai, mąstytojai ir išminčiai.

Vyskupas lyg apibendrino savo kritiką, teigdamas,

176



kad nereikia siekti dirbtino populiarumo. Jis sutiko, kadkunigai taip pat gydo. Pati bažnyčia gydo. Malda gydo.Išpažintis gydo. Vyskupas pagyvėjo, sakydamas, jog baž

nyčia turi tarnauti žmonėms, pasirūpinti jų dvasine sveikata, o tuo pačiu ir fizine.- Šitiek narkomanų, alkoholikų, - teigė jis. Tą min

tį jam pakišo kardinolas. Ypač reikėjo gydyti narkomanus. Čia bažnyčia buvo bejėgė.

- Įsivaizduokite,- kalbėjo jis Emanueliui, - vaikaiperka klijus, kurių pagrindas yra acetonas. Daugeliokitų nebeperka, nes ten nėra nuodų, nuo kurių svaigsta galvelės. Reikia labai nedaug - neleisti jų pardavinėti kioskuose. Ir viskas. Klijų yra visokių ir daug. Kampardavinėti acetoninius, kurie yra labai pigūs ir vaikai

vietoj priešpiečių juos nusiperka. Taip jie naikina savopsichiką ir tampa debilais. Apie tai ir spauda nerašo.Tema tampa šventa Indijos karve, kurios negalima liesti.

Kunigas tęsė vyskupo mintį teigdamas, kad tuometu kai kurie jų tėvai perka „pilstuką“, tai yra iš medžio arba iš kitų surogatų pagamintą spiritą. Jis yra labai pigus, kelis kartus pigesnis už degtinę.

Čia paprastai sunaikinamos kelios kartos, gal netketurios: seneliai, tėvai, anūkai ir proanūkiai. Policijaneturi transporto, lėšų. O kai kada paperkami, kad nieko nematytų.

Toks kaimas baisus ne tik seneliams, kuriuos žudonarkomanai, bet ir turistams, kurie bijo į tokį kaimą važiuoti.

Vyskupas vis labiau jautė augantį širdies gerumą.Jis žiūrėjo į didelę palangę. Ten puikavosi lauko gėliųpuokštė. Ji buvo tokia paprasta, spalvinga. Ja jau se

177



niai gėrėjosi ir Emanuelis. Jeigu jo Elžbieta išeidavo įlaukus ir priskindavo gėlių, šios ilgai nevysdavo. Gėlėstroško žmogaus meilės. Gėlei žmogus buvo Dievas. Ir

jinai jam meldėsi.Pagaliau vyskupas pripažino, kad žydraakis kunigas - tautai didelis autoritetas. Gausi jo meno kūriniųkolekcija.

Bažnyčia ne kartą sukeldavo liaudį už moralumą.Visada imperialistai svajojo nugirdyti pavergtas tautas.O dabar to nėra. Yra laisvė, bet nėra moralinės tvirtybės. Masinė bedarbystė. Vieni turtėja, o dauguma skursta.

Vyskupas kaip didelę paslaptį pranešėjam: kardinolas sutinka, kad bažnyčios kovai prieš narkomanijąir alkoholizmą galėtų vadovauti jis. Isteriškai sakė. Šil

tais, bet kapotais sakiniais, kurie žvangėjo taip, lyg būtų traukoma grandinė.- Juk tu nekritikuosi kardinolo?- Niekada, - atsakė Emanuelis. Ir dar kartą patvir

tino: - Niekada. Aš gerbiu tokį postą, - aiškino jaunasiskunigas, - juk jis turi suvienyti visus. Be to, tai busimasis Romos popiežius...

- Aš galėčiau vadovauti, - sutiko jisai, - bet tam reikia trijų sąlygų, kurių bažnyčia neduos. Valdžia juo labiau. Biznieriai neleis. Pirmoji - man būtų reikalingastelevizijos kanalas. Ir čia didelių pastangų nereikia. Tie

siog parodyti, kaip degraduoja žmonės. Kaip atrodo jų šeimos, vaikai... Verks visa tauta. Degtinės pardavimas iš karto sumažės bent per pusę. Narkotikų tiekė

jus ims gaudyti visa visuomenė. Antra sąlyga, - tęsė kunigas, - man reikalingas žurnalas. Jis turi būti spalvotas, gerai iliustruotas. Jame turėtų būti visuma, kupina

178



vilties. Tik grožyje galima pilnai suprasti nuodų esmę.Todėl reikalingas gražus, patrauklus žurnalas, kuris nesiderintų su blogiu. Žmonės nejučiomis pajustų norą

atsisakyti purvo. Dievo paieška darytųsi visuotinė. Irtrečia sąlyga - valstybė mažiausiai du procentus pajamų, gaunamų iš tokio nuodėmingo verslo, turėtų skirtikenčiančioms šeimoms.

Vyskupas tuo metu vaikščiojo po kambarį, kurispriminė salę. Jis žinojo, kad kunigas teisus. Visa širdimi jautė, kad taip prasidėtų revoliucija, Kristaus palaiminta revoliucija. Prasidėtų visuotinė kova su mafija.Reikėtų paliesti ir azartinius žaidimus, prostituciją. Visą pramogų pasaulį.

„Ne, bažnyčia to negali daryti, - mąstė vyskupas, -

jos laikai praėjo. Tai turi daryti politikai, valstybė... Betgal bažnyčia gali paskatinti“?Vyskupas išraudo, pasidarė niūrus. Jis nepasakė

paties svarbiausio: kunigas turėjo būti atsargus su parapsichologija. Jis neprivalėjo eiti į Liucijos namus, skaityti apie ją išleistą knygą.

Bažnyčia buvo sutrikusi - laikai sunkūs. Vaikai vismažiau beklausė tėvų. Kai kuriose pasaulio šalyse mokyklos aprūpinamos video kameromis, policija. Tam,kad apsaugotų mokytojus nuo vaikų. Tai yra drausmintų, nes žolės rūkymas formavosi kaip mada šalia trum

pų sijonukų ir keiksmažodžių.Emanuelis paliko vyskupiją kupinas neramių minčių. Jis nežinojo, kaip elgtis. Bet jeigu žmogus užlipoant Tiesos uolos, tai čia yra tikroji bažnyčia. Joks vėjas

jo nenupūs. Jokia banga nenuplaus. Jam buvo labaigaila vyskupo. Dėl to turi rimtų nemalonumų.

179



* **

Ta diena buvo ypatingai sunki Markui. Dangus priminė laiptus. Baltą, pilką, vėl baltą, juodą. Lijo. Vėjobeveik nesijautė. Bet debesys slinko. Taip turėjo būti.Todėl lijo su nedidelėmis pertraukomis jau trečia diena. Ypač sunku todėl, nes pats vasaros vidurys. Saulės

prašo visi.Paukščiai beveik neskraido arba skrenda labai žemai. Jie slepiasi tarp medžių šakų. Čia vis šiokia tokiaužuovėja.

Radijas ir televizija taip pat nuotaikos nepagerina. Visur valdininkų korupcija. Kas tik gražiau-viskasnusavinama. Atsiranda privatūs keliai, privatūs ežerai.Vis sunkiau būti turistu. Girdėti šūviai. Mafijos žudosi.Žmonės vis labiau ima nepasitikėti policija.

Išpažinčių paslaptys kaip uola slegia kunigą. Visdažniau jį slegia depresija. Skauda kairę akį, galva sun

ki. Ant širdies guli akmuo.Emanuelis gali pats sau padėti. Bet jis neturi tiekdaug laiko. Reikia gilios meditacijos. Reikia užsimiršti.Meditacijos tikslas - atsikratyti minčių. Po geros meditacijos, kuri gali trukti net keletą valandų, laikas prasi

deda iš naujo. Ir tada reikia surišti mazgus. Prisimintitai, kas buvo. O tai nėra taip paprasta.Kunigas vis dažniau pamiršta tai, ką žadėjo. Da

vatkai Monikai jis pažadėjo laikyti šventas mišias užjosvelionį tėvą. Su Monika jam labai malonu kalbėti. Jituri telepatinį ryšį su velioniu tėvu. Girdi net jo juoką.

180



Kai jisai pradėdavo pasakoti nuotykius iš savo kelionių, jo kalbą pratęsdavo jinai. Ji suprasdavo tėvomintis, žinojo jo norus, net mama stebėjosi, ji tokių ga

limybių neturėjo.O kunigui buvo taip sunku. Jis pažadėjo, neįrašė įknygą ir pamiršo.

Pamatė, kaip pasikeitė Monikos elgesys. Ji pasidarė pikta, arši, keistai žiūrėjo į kunigą. Visai ne tomis

akimis kaip anksčiau. Matėsi, kad norėjo kalbėti, betnedrįso. Monika buvo dvasinga davatka, kūrybinga. Patiaugino gėles ir jomis puošė bažnyčią. Jeigu apie kurįnors žmogų kas nors kalbėdavo blogai, ji tiesiog negirdėdavo. Nutildavo, susitraukdavo, sumažėdavo ir niekada pokalbyje nedalyvaudavo. Jos lūpos niekada ne-atsivėrė blogam žodžiui. Niekada nieko nesmerkė, nežinojo, kas yra apkalbos. Veidas buvo giedras, malonus, dažnai šypsodavosi. Ją daug kas mylėjo. Pavydėjo

jai. Dažnai kviesdavo slaugyti ligonius. Ji pirmiausia gydė maloniu savo žodžiu. Mokėjo saugoti paslaptį. Ne

sigyrė savo aiškiaregės talentu. Gavo nedidelę pensiją.Jai to pakako.Tačiau į Emanuelį žvelgė keistokai. Norėjo kalbė

ti, bet jos tylus ir ramus charakteris neleido.Pagaliau ji matė kunigo fizinę negalią. Jo skaudan

čią širdį ir girdėjo velionio tėvo balsą, kuris prašė kunigui padėti. Norėjo juoktis, bet širdis neleido. Jautė, kad jos tėvui sunku. Būtinai reikėjo Šventų Mišių.

Pagaliau išdrįso. Emanueliui pasakė vieną sakinį:- Prisimink savo pažadą.Ji metė akmenuką tiesiai į galvą. Kunigas viską pri

181



siminė. Jis verkė be ašarų. Taip būna, jei labai sunku.Jei vargo rūkas šaldo akis. Ašaros stingsta. Net smuikomelodijos neteikia džiaugsmo. Nieko nesinori.

Jis laikė šventas mišias. Monikai nieko nesakė. Bet ji vėl girdėjo savo tėvo juoką ir viską suprato. Tačiauabu jautėsi nepatogiai. Jinai - kad buvo atkakli, o kunigas - todėl, kad nepadarė to, ko troško jos širdis. To,kas buvo jo pareiga.

* * *

Labiausiai kunigas jaudinosi dėl Marko. Šis vis dažniau ateidavo kartu su savo draugais. Koks buvo, toksir liko. Visas barzdotas, apžėlęs... Tik barzda pasidarėilgesnė, ūsai taip pat ir antakiai nukaro dar labiau.

Jis buvo ne vienas. Ateidavo su pulku draugų. Vienas kitas iš jų vartojo narkotikus. Bet savo gyvenimo jienevertino. Kai kada vaikštinėjo poromis. Vienas kitamspaudė rankas. Į moteris jie žvelgė paniekinamai. O baž

nyčioje daugumą sudarė moterys, todėl jie jos nelankė.Negalėjo. Jiems buvo liūdna. Nenorėjo būti dėmesiocentre. Jiems reikėjo kitos bažnyčios. Savos bažnyčios irsavo kunigo. Reikėjo kunigo reformatoriaus, kunigo drąsuolio. Jiems imponavo ir tai, kad iš bažnyčios palengva

dingo muziejaus eksponatai, senovinės skulptūros, paveikslai. Ne, jis jų nepardavė. Bet kūrė mini bažnytėles.Namuose. Ir kuri nors moteris išdidžiai pasakydavo:

- Kunigas paprašė saugoti. Jis nori, kad į bažnyčiąatėjęs žmogus niekur nesižvalgytų. Bažnyčioje gali būti tik Dievas. Ir „Aš“, mano sąmonė, mano išmintis. Nes

182



žmogaus gyvenimo tikslas - atrasti Dievą, jį pažinti. Vandenio epochoje tarpininkai nereikalingi.

Taip manė ir gėjai. Ir net lesbijietės. Jos tiesiog ata

kavo kunigą. Net Elžbieta lingavo galvą.Tiek moterųir kaip bitės, atradusios medų, ūžia aplink kunigą. Ateidavo po vieną . Ateidavo poromis.

O kai kada negalėdavai suprasti, kas čia atsitiko.Atėjo gražuolė moteris. Linksma, smagi. Bet kažkas pa

žįstamo buvo jos veide. Moteris juokėsi:- Nepažinsi, kunige, manęs. Aš buvau Marijus, odabar - Morta.

Pasidarė operaciją Vokietijoje.Dar būdamas mažas mėgo nešioti seserų drabu

žius. O labiausiai jį viliodavo jų kelnaitės. Apsirengęssuknelę, buvo labai laimingas. Seserys kėlė triukšmą,motina mušė.

Kai kada išsigandusi žiūrėdavo į jį. Kai kada glaudė prie krūtinės ir verkė.

Jis nemėgo žaisti futbolo. Jo netraukė staliaus dar

bai, nors toks buvo tėvo amatas.O po to prasidėjo baisi depresija. Jis tapo ligonis.

Jo veidas buvo moteriškas. Palengva vystėsi krūtys. Tačiau turėjo penį.

Operacija pavyko. Iš jo rankų ėmė odą ir perkėlė

ten, kur reikia. Visą laiką vartojo moteriškus hormonus. Ir pagaliau atėjo diena, kai susitvarkė dokumentus, ir jo vardas atitiko naują lytį. Jis buvo Morta.

Ji pareiškė, kad į bažnyčią neis. Ir jos draugės neis.Nebent kunigas jas sukviestų atskirai. Įdomu ir tai, kadMarkas, tapęs Morta, tai yra virtęs moterimi, visiškai

183



moteriškos išvaizdos, kalbantis moterišku balsu, gyveno su moterimi, vardu Izabelė, ir atliko vyro vaidmenį.Bet tai buvo šeima, kurioje niekada negims vaikas. O

vaikų jie troško. Norėjo būti nepastebimi, bijojo pa juokos ir girdėjo, kaip verkė artimieji.Pradžioje ir kunigas norėjo verkti. Jį apimdavo

pasibaisėjimas. Kai kada jam vyrai būdavo malonesni už moteris. Ypač berniukai. Bet visada tai truk

davo labai neilgai. Jis norėjo išsaugoti nekaltybę, betnesugebėjo. Jame negimė medžiotojo instinktas. Galdaugiau tai buvo smalsumas? Ne, tiesiog minutės silpnybės. Bet ausyse nuolat jam skambėjo Kristaus žodžiai. Meilės Dievo žodžiai: “Nesmerk ir nebūsismerkiamas“.

Markas ateidavo vis dažniau. Išsiskyrė su žmona.Mąstė apie savižudybę. Reikalavo paramos. Jam rūpė

jo, kaip vystėsi jo dvasia. Kokius kūnus ji turėjo? Kodėl toks jo likimas? Šito prašė visi gėjai. Ir kunigas pasiryžo. Aišku, čia buvo daug galimybių, kaip įprasta Že

mėje. Buvo galima Markui įvesti tam tikrą programą.Ir hipnozės pagalba išgirsti jo apmąstymus.Tai galėjo padaryti ir kunigas, uždegęs žvakes. In

tuicijos ir vaizduotės pagalba pabuvoti pasauliuose, kuriuose buvojo Markas. Bet jam patiko skrydis į Skais

tyklą. Ten slypėjo visos paslaptys.Pragare jis pabuvo ir daugiau nebenorėjo. Bet štaiSkaistykla... O kodėl gi ne?

184



* * *

Emanuelis buvo puikiai įvaldęs dvasios levitaciją.Kad skaitytojui būtų aišku, galima pateikti tokį pavyzdį. Jį sudomino kalno viršūnė. Labai aukštai pastatytos piramidės.Tibete, visai netoli Kinijos. Kada norsTibetas vėl bus laisvas, o dabar tai - Kinija. Piramidės

keturių kilometrų aukštyje. Jos didesnės už Egipto, Kinijos, Amerikos... Tai buvo švyturiai ateiviams iš kitopasaulio. Kelionė į tokius kalnus pavojinga, Kinija leidimą duoda nenoriai - bijo turistų. Įdomiausia tai, kadTibeto piramides kūrė magai, įvaldę stichijos jėgas. Jiemokėjo sukelti šaltį, karštį, lietų, uraganus. Ir todėl piramidės yra iš vientiso akmens luito. Nelengva atrastiįėjimą... ir net pavojinga. Kadangi ten yra Mirties slėnis, daug ekspedicijų, kurios susidomėjo piramidėmis,buvo nesėkmingos. Visi jos dalyviai grįžę per trumpąlaiką mirė.

Tačiau atrastas ir Gyvenimo slėnis, kur galima išsigydyti visas ligas.Dvasios levitacijai būtinos šios taisyklės: pirmiausia

jūs turite gauti informaciją. Viskas prasideda nuo abe jonės. Jūs privalote žinoti tą didžiąją išmintį, kad gimi

mas yra daugkartinis. Rašo datą- gimė tais ir tais metai,mėnuo, diena, bet tai yra fizinio kūno gimimas. Čia galima kalbėti apie Žemę, geografinę padėtį, kokioj tautojgimė žmogus, kokios tradicijos, gyvenimo būdas. Čia labai svarbu kraujo grupė. Pavyzdžiui, pirmąją kraujo grupę turi gyvulių augintojai. Galima kalbėti ir apie medžio

185



tojus, beveik visi jie vartoja mėsą. Antrąją kraujo grupęturi vegetarai. Dar ir dabar Peru valstybėj pagrindinį gyventojų maistą sudaro kukurūzai. Ten šiltas klimatas, bū

dingas Indijai ir kitoms valstybėms. Todėl Indijoje visosreligijos reikalauja vegetarizmo. Pas krišnaitus vegetarizmas klesti. Negalima valgyti mėsos, žuvies, gerti pieno, vartoti česnako, svogūnų, kiaušinių. Tačiau Indijojgerai auga javai, daugybė vaisių, o Norvegijoj ar Švedi

joj to nėra. Be to, vegetarišką maistą labai mielai naudoja sektos. Tad Saulė gimdo tingulį. Be galo karštą dieną nesinori riebiai valgyti. Žmogus gimsta judėjimui. Otam reikalinga energija. Kuo daugiau fizinio krūvio, tuolabiau reikia riebaus maisto.

Japonė, norėdama susilaukti kūdikio, vyrui perka ungurius. Geriausias japonų maistas yra ryžiai, žuvys ir daržovės. Dabar japonai vartoja daug jautienos, kiaulienos, visa tai paprastai importuoja, nes jųsalose dirbamos žemės mažai. O šalia - Japonų jūra irRamusis vandenynas. Žuvies labai daug. Rūkyta - tai

jau sugadinta. Japonai šito nežino. Paprastai šviežia,retkarčiais šaldyta. Japonų šeimos dabar labai turtingos ir ilgai gyvena. Japonai gerokai ūgtelėję, nebe tokie jau maži. Manoma, kad čia padėjo ir kiaulienosvartojimas.

Norint išmokti Dvasios levitacijos, šitas tradicijasbūtina žinoti. Pasitikėti biologine prigimtimi, kūno trauka. Taip kaip pagal reinkarnaciją jūs galite prisiminti,kokioj gatvėj prieš šimtą metų gyveno jūsų siela. Taip

jūsų kūnas, jūsų genai prisimins, kokį maistą vartojo.Ir nenustebkite, jei jie panorės keptos šemienos. Civi

186



lizuotas žmogus vėl norės laužo ir ant jo keptos mėsosarba virtos žuvų sriubos.

Galingieji pasaulio šamanai daugiausia valgė tik

žuvį ir elnieną, nes kito maisto nebuvo. Valgė žalią, kadišsaugotų mineralus ir vitaminus.Jeigu sektos vadui reikia paklusnumo, - o tai ir yra

sektos esmė, - jis paprastai draudžia valgyti mėsą. Žmogaus organizmas greitai išsenka, darosi apatiškas. Tai

priklauso nuo kraujo grupės, gyvenimo būdo, įsitikinimo, finansinių galimybių. Tada reikia vartoti daug riešutų, pupų, vaisių ir pan.

Todėl maistas yra nepakartojamas, priklauso nuogalimybių, ir jį pasirenka pats žmogus. Toliau būtų galima nagrinėti kitas kraujo grupes - trečią ir ketvirtą,bet dar kartą noriu teigti - svarbiausia yra laisvė - jokių prietarų. Svarbiausia yra dvasia.

Kita taisyklė dvasios levitacijai skamba taip: reikalinga valia. Gal net nuo to ir reikėjo pradėti. Valia - taigyvenimo tikslas. Laisvės simfonija. Juk žmoguje vis

kas auga. Ir čia yra visa Dievo karalystė. Vyras gali barstyti savo sėklą dar daugiau negu medis. Vidutiniškai joorganizmas pagamina nuo 10 iki 15 milijonų spermatozoidų. Todėl senovės didikų šeimose 100 sūnų niekonestebino. Ir čia viskas gimsta, auga, bet kam yra se

natvėje mirtis? Čia mes daug ko nežinome, nesuprantame. Mes net negalime atsakyti į klausimą, kada susiformuoja žmogaus siela? Kai kas teigia, kad tada, kaipasigirsta kūdikio juokas. Kai kas teigia, kad tada, kaimoteris yra trijų mėnesių nėštumo. Kiti šaltiniai tvirtina, kad viskas priklauso nuo minties. Ir man tai labai

187



patinka. Nes tikra mintis, Visatos mintis, yra žodis, priekurio glaudžiasi meilė. Pirmiausia kaip tam tikra emocija, tam tikra nuotaika, ir jokios prievartos, jokių įsi

pareigojimų, jokių popierių, jokių pažadų. Tikroji meilėyra tyla. Tada kalbasi sielos. Paprastai tai būna vyro irmoters, bet gali būti dviejų vyrų ir dviejų moterų. Meilei nebūtinas kūdikis. Ji turi daug pavidalų. Ir visus Dieviškus. Svarbu tik viena - kad gera būtų tyloje.

Tada jūs išgirsite, kaip čiurlena upelis. Sužinosite,ko čiulba paukšteliai. Svarbiausia - rojus bus Žemėje.Atminkite, kad jūsų kūnas turi šilumą, turi Saulę.

Jos gali būti per daug ir per mažai. O jūsų Siela turi tikšviesą. Tai irgi šiluma, ypač jei ji myli kūną, nes jis leidžia jai atmerkti akis. Šviesa - tai meilės takas į Visatą.

Tad kas gi gali būti didingiau? Kūnas be šviesosnegyvena. Bet ten jos tiek nedaug... Šunelio meilė -visi jaučia šitai... Bet kiek čia pavydo, pykčio. Čia viešpatauja instinktas. Ir jis supūva žemėje. Jam net kapų nereikia. O šviesa puvimo nepažįsta - jinai arba

yra, arba jos nėra. Pasaulių daug, Saulių daug, betŠviesa viena. Jos vardas vienas: Dievas, o teisingiau- Meilė.

Todėl ar įmanoma atsakyti į klausimą, kada gimėžmogus? Ne, šito niekas nežino. Bet daug kas ima su

prasti, kokios didelės paslaptys slypi žmoguje. Todėl, jeigu jūs norite tapti žmogumi, ieškokite šviesos. Tamreikia išmokti kurti sapnus, pažinti šmėklų pasaulį, pažinti visa, kas reta, kas nepastebima. Išmokti nesigirti,bet ieškoti mažo. Susitapatinti su juo... Tik taip gimstavienybė.

188



Žmogus nepaneigs instinkto. Juo jis pririštas prieŽemės. Nuo čia prasideda genialumas. Toliau ateinalaisvė. Norint skristi į Dvasių Pasaulį, reikia pabuvoti

Tibeto piramidėse, net nuvykti į Šambalos karalystę,galima kūnu. Šilumoj ir šviesoj. Bet gali išvykti tik siela.Ji nesunaikinama, nebijo pavojų. Nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Bet turi daug pavidalų ir moka kentėti. Tam siela ir pasirenka kūną. Tą paslaptį gali at

skleisti dvasios levitacija.Tačiau čia galioja dar vienas įstatymas. Atminkite,kad Žemėje nėra žmogaus, kuriam viskas būtų duota.Aišku, galima įveikti kūną, keisti charakterį. Daug kasgalima. Bet nereikia prievartos. Valia, kuri kviečiasi įpagalbą prievartą, nėra džiugi. Valia, kuri įveikia tinginį, yra didinga. Todėl visada reikia pagalvoti, ar jūs norite tapti žmogumi, ar vaikščiosite pasipūtęs vien todėl, kad nieko rimto nežinosite.

Kunigas seniai pastebėjo, kad būgnas garsiaiskamba dėl to, kad yra tuščias. Genijai nežino, kad

jie genijai. Jie tiesiog leidžia savo sielai ieškoti visatosišminties.Emanuelis jautė, kad darosi ne toks kaip visi. Ma

tė, kaip nuo jo atsitraukia kai kurie žmonės. Ypač dvasios tinginiai. Jie skaitė knygas nieko neatsimindami.

Jie nenorėjo mąstyti. Jų nedomino Pasaulis. Juos domino tik pinigai. O dvasia nepažįsta pinigų. Ji netrokšta jų. Nes pinigai yra tekantis upelis, į kurį subėga žmogiškos srutos. Dar niekam pinigai neatnešė laimės. Darpas nieką piniguose Laimė nepražydo. Pinigai užkirtokelią į laisvę, sielos ramybę. Jie būtini, jie daro gerus

189



darbus. Tai civilizacijos požymis. Bet kartu ir ištekintosžmogaus kraujo jūros juodų ašarų sraute. Pavergimosimbolis. Pinigai - tai sunaikintas miškas, namas po gais

ro, sutrypti žmonių gyvenimai.Kunigas visada prisimindavo Kristaus žodžius:“Skolink ir nieko nesitikėk“. Nėra didesnio malonumožmogaus širdyje, kaip daryti labdarą, padėti vargšui.

Kunigas per pamokslus kalbėdavo ne tik Evange

lijų motyvais, bet prisimindavo ir pasakas. Jis sakė žmonėms, kad pamotė, skriausdama podukrą, ugdo jos širdies gerumą, o perdėtai mylėdama savo dukras, padaro jas raganaitėmis.

Kunigas atskleidė savo širdį. Ir jis norėjo, kad jo ganomieji išbrauktų iš savo širdžių žodį „baimė“. Tai buvolabai sudėtinga, virš žmogaus jėgų. Tačiau pradžią būtina padaryti. Ir Emanuelis suprato, kad tai jo misija Žemėje. Žinojo, jog bus Tibete, bus Sambaloje. Pirmiausiąjį domino Himalajų kalnai. Žinojo, kad jie atsispindiastrale, tai yra Skaistykloje. Visiems pranešė, kad yra iš

vykęs. Melo čia nebuvo - jis ėjo Meilės Taku.Truputį jautė baimę. Jos niekada nepanaikinsi. Bi jojo ir to, kad gali kilti gaisras. Nelaimių esama visokių.Tokiu atveju dvasios grįžimas į kūną būtų sudėtingas.Ji gali pasiklysti. Sidabrinis siūlas gali nutrūkti. Tada jis

labai negreitai grįš į Žemę.Kažkodėl visai nelaiku jis prisiminė tibetiečių išmintį: “Kokios mintys - tokios ir ligos“. Kuo mažiaureikia kalbėti apie ligas, reikia pamiršti, ir jų nebebus.

Skridimas į Skaistyklą visada yra pavojingas. O čiareikia atsipalaiduoti ir būti drąsiam.

190



* * *

Jį domino epochų meilė. Jisai pabuvojo pirminėjegentyje. Vaikštinėjo užsidėjęs žvėries kailį. Buvo tvanki, karšta diena. Pulkais skraidė moskitai. Lindo visur,net į akis. Jis nesuprato, kam tą kailį užsidėjo. Moterysir vyrai vaikštinėjo nuogi. Jie turėjo lankus, strėles, ie

tis. Gentis neturėjo pavydo jausmo. Ji neturėjo jokiosupratimo apie gėdą. Buvo natūralūs, tikri. Meilėje lemiamas vaidmuo priklausė moteriai. Ji pasirinkdavo norimą vyrą. Motina buvo ypač gerbiama.

Labai nedaug žodžių. Kalba priminė medžių lapųšnarėjimą.

Tokią gentį jis atrado Skaistykloje. Tą tolimą praeitį ir dabar galima rasti Žemėje. Tokia gentis neseniaibuvo atrasta Brazilijoj, kalnuotoje Paranoje.

Jisai, kaip kunigas, čia buvo nereikalingas. Genties gyvenimas buvo toks nesudėtingas, kad jam viskas

iš karto tapo aišku. Nors ir čia tiko žodis „dialektika“.Moterims vis sunkiau buvo rungtyniauti su vyrais.Atsirado tobulesni darbo įrankiai. Vyrai, medžiodamižvėris, išmoko panaudoti ugnį, kasti duobes, darytispąstus. Pindami tinklus, jie pagaudavo vis daugiau žu

vies. Jų nebepatenkino paprastas moterų patiekiamasmaistas. Išdidi moteris vis labiau buvo verčiama nusižeminti. Vis dažniau vyrai užpuldavo norimą moterį.Ir tenkinosi jos meile.

Jeigu dėl maisto peštynių nebuvo - jo visiems užteko, tai tarp vyrų dėl moterų prasidėjo grumtynės.

191



Emanuelis tai matė. Arčiausiai sėdėjo jaunutė mergaitė, visai nuoga. Tik pražydęs žiedas. Kai kas sėdėjoant žemės. Kiti buvo įlipę į medžius. Viešpatavo tyla.

Ją trikdė krentantis krioklio vanduo.Du vyrai mušėsi lazdomis. Sulaužę jas, daužėsikumščiais. Kraujo nebuvo. Nebuvo ir azarto, tikro pykčio. Moterų pakankamai. Nuosavybės jausmas dar labai menkas. Jis tik gimė.

Emanuelis vaikščiojo tarp tų žmonių. Juos geraimatė. Tačiau pats buvo nepastebimas. Jis buvo dvasia.Skaistyklos tyrinėtojas.

* * *

Po to jis atsidūrė senovės Graikijoje. Elados žemėj. Labai norėjo pamatyti Atėnus. Čia gimė Europosišmintis. Jis tai žinojo, jį tai domino.

Visa valdžia buvo renkama. Spręsdavo laisvi piliečiai. Vykdavo slaptas balsavimas. Moterų nebuvo, tik

vieni vyrai. Mergaitė ištekėdavo 12 metų. Mokyti ją nebuvo būtina. Ji - namų šeimininkė, vaikų gimdytoja.Galėjo siūti, megzti. Vyro žodis jai buvo įstatymas. Vyras buvo jos Dievas.

Kunigas vaikštinėjo Atėnų gatvėmis, daug ką

matė, stebėjo. Ir galvojo apie tai, kaip moteris nuostabiai mato aplink save. Vyrai dažnai ko nors nerasdavo. Ir jis girdėjo, kaip buvo šaukiama: “atnešk“,„paduok“. Moteris atnešdavo. Bet jos nežiūrėjo įpriekį. Mylinti moteris visada mėgsta žiūrėti į savovyro veidą. Tuo ji parodo pagarbą jam. Tais laikais

192



moteris klausė vyro. Dabartiniais laikais tai juokinga. Protinga išklauso ir daro taip, kaip jai geriau. Tuotarpu graikų vyrai ėjo tik pirmyn, dažnai palikdami

šeimas.Berniukai nuo 12 metų jau buvo kariai. Jų auginimui valstybė skirdavo lėšų. Mergaitėmis niekas nesirūpino. Jas buvo galima laisvai užmušti. Be abejo,mažytes.

Kunigas vis lygino, gretino. Pagalvojo, kad musulmonas vyras, vedęs kitatautę, skyrybų atveju nespręsproblemos, kam liks mergaitė. Dukrai jis abejingas. Betštai sūnus - tik jam. Jis nuves jį į Islamo mokyklą. Sūnuje jis mato gyvenimo draugą ir gyvenimo tąsą. Taipmąstė ir senovės graikai.

Jie plėtė Imperiją. Žygiavo į priekį. Be paliovosvyko karai. Jie sutriuškino persų galybę. Laimėjo Europa prieš Aziją.

Buvo geri pirkliai, grobė žemes Afrikoj, Azijoj, Europoj. Plaukė septyniomis jūromis. Gerai išmanė ast

ronomiją, matematiką, architektūra jiems buvo sustingusi muzika. Nuostabūs buvo jų rūmai, šventyklos,skulptūros, teatras, olimpiados. Viskas, kas didinga, gimė čia. Moterų nebuvo. Jos laukė namuose. Ir vyraimylėjo vieni kitus labiau negu bet kada. Olimpo dievai

juos laimino.Tėvynės meilė, pergalės ir pralaimėjimai vienijo netik jų širdis, bet ir kūnus.

Ypač garbinga ir išdidi buvo vyrų meilė. Savanoriška. Vyrai buvo protingi, kupini prisiminimų. Ieškantys mokslo. Matematikų ir filosofų šalis. Laivų sta

193



tytojų ir garsių sportininkų šalis. Oratorinio menotėvynė.

Jų disputuose moterys negalėjo dalyvauti. Jos bu

vo bemokslės. Kai kada piktos ir egoistės.Mokytis galėjo tik gražuolės mergaitės. Bet tadatapdavo ne prostitutėm, ne kurtizanėm, bet turėjo kitąvardą. Jos buvo laisvos, pasirinkdavo turtingus vyrus.Kiek priminė dabartines japonų geišas. Jos mokėjo pri

imti svečius, dalyvauti pokalbyje, joms pakako erudici jos, intelekto. Jas išlaikydavo turtingi globėjai. Jos buvo meno žinovės. Todėl Aleksandras Makedonietis, nukariavęs Graikiją, pamilo vieną iš jų- Taidę Atėnietę. Jiturėjo tapti hetera.

Emanuelis pajuto nuovargį. Tiesiog jo labai reikė jo Žemėje. Netrukus turėjo prasidėti rytmetinės pamaldos. Pakako tik pagalvoti ir jis atsibudo savo namuose.Ir pagalvojo apie tai, kur jis dar nespėjo pabuvoti.

* * *

Dieną jis buvo labai užimtas. Viskas atiduota bažnyčiai. O vakare atsigulęs mąstė. Ir nejučiomis regėjovaizdus.

Pirmiausia jis pamatė Žiurkių šventyklą. Jos buvo

ramios, sočiai maitinamos, gana protingos. Padėjo vienam iš Indijos dievų. Dėkingi žmonės pastatė joms šventyklą ir gerbė jas kaip gyvates, beždžiones, karves. Panašiai kaip Egipte vabalą Skarabėjų, kuris prieš savestūmė gabalėlį mėšlo. Tai simbolizavo Saulės dievą Ra,kuris savo glėbyje nešė Saulę. Matė šventą baltą jautį.

194



O tik po to išvydo Meilės šventyklas. Rytuose jų buvo visur. Meilėje vyrai visada drovūs. Moterys drąsios.Čia tiko tas principas. Ateidavo nekalti berneliai. Juos

reikėjo išmokinti sekso. Kad grotum arfa, reikia žinoti,kokius garsus ji gali sukelti. Tas pats su lyra arba su smuiku. Būtina harmonija. Seksas gali būti kūno ir gali būti

V V

širdies. Širdies seksas atrandamas nejučiomis. Čia mokslonereikia. Pakanka patyrimo. Net valios nereikia. Viskas

vyksta intuityviai. Instinktas gali užmušti protą. Ir tadaturėsime kvailių porelę. Širdies seksas Meilę išaukština,padaro ją Dieviška. Padaro ją išmintinga. Sujungia protą ir jausmą. Kūno seksas išmintim niekada netaps. Nėra nei šaltų rankų, nei šaltos galvos. Yra tik jausmų lavina, po kurios ateina skaudus atsipeikėjimas.

Dvasinių klajonių metu kunigas protarpiais ateidavo į bažnyčią ir turėdavo išlaikyti nuodėmių lietų.Vagystės, prievartavimai, net žmogžudystės... Tokia buvo jo kasdieninė duona. Tuo gyveno jo tauta.

Bet kokia meilė yra menas. Nes be lytėjimo magi

jos niekada nieko nebuvo.Šventyklose, kuriose dirbo moterys, buvo renkami pinigai Dievo garbei. Jų nelaikė prostitutėmis. Josbuvo mokytojos ir kartu gydytojos.

Grįžusios į namus iš šventyklų, jos lengvai susiras

davo vyrą ir ištekėdavo. Tai buvo paprasta, žinoma irviskas aišku.Kunigas apstulbo, pamatęs homoseksualų šven

tyklas. Vyrai eidavo dirbti. Jie vaidindavo moteris, rengdavosi moteriškais drabužiais, užsidėdavo perukus, vartojo kosmetiką ir priiminėdavo kitus vyrus. Vėl būda

195



vo kūnų simfonijų. Tačiau vaikai gimti negalėjo. Jiemstai nebuvo duota.

Bet žmonės tokių vyrų nesmerkė.

Kai kuriose karalystėse kilmingiems vyrams dovanodavo vienodai mergaites ir berniukus. Cingis - Chano vadai čia nematė skirtumo.

* * *

Po visų šitų kelionių, didelių apmąstymų kunigasdar labiau pamilo Kristų. Ir ėmė svajoti apie MeilėsDievo karalystę.

Pradžioje jis metėsi į ereziją. Suprato, kad bet kokia meilė yra iš Dievo. Lesbijiečių šventyklų nebuvo.

Jis keliavo astralo keliais. Klausinėjo apie taiŠambalos karalystėje. Ten, kur išminčiai gyvena, ir

jie viską žino. Brovėsi į Tibeto piramidžių požemius.Atsakymas buvo vienodas. Toks jausmas buvo visada. Nuo Matriarchato laikų, tačiau moterys negalė

jo kurti savo moralės. Jos negalėjo kaip prancūzųrašytoja Žorž Sand pasakyti: “Laimė, aš esu turtinga, todėl galiu kurti savo moralę. Gyventi taip, kaipnoriu. Globoti ir gydyti žymius menininkus, duoti

jiems pinigų ir savo kūną. Kitaip neskambėtų Šope

no muzika“.Žydų tautoje Marija Magdelenietė, gavusi tėvo palikimą, pinigus atidavė Kristui. Tai kalba apie jo artimąryšį. Pinigai buvo skirti bendruomenei. O Kristus iš Taršo kalėjimo užjos pinigus išpirko skolininkus, kurie jaubuvo pardavę žmonas, vaikus, bet vis tik negalėjo sko

196



los grąžinti. Kristus nuėmė jų grandines ir jie gavo laisvę. Tačiau fariziejai jį pasmerkė. Jis pažeidė Mozės įstatymą. Moteris negalėjo turėti nuosavybės, tuo pačiu ir

laisvos valios. Pinigus ji turėjo atiduoti broliams ir jeigu jos vyras mirtų, jai buvo lemta tapti jos vyro broliožmona. Nesvarbu - antrąja ar trečiąja.

Apie moters meilę buvo kalbama, tačiau ji niekada nebuvo pripažįstama. Moteris buvo perkama.

Emanuelis puikiai žinojo, kad tai ir dabar išlikodaugelyje pasaulio šalių.Šambaloje jam buvo pasakyta, kad tikroji meilė yra

be prievartos. Tik dvasioje laisvi žmonės gali pažinti meilę. O draudžiama meilė paprastai būna dar stipresnė.

Meilė visa skirta kūrybai, - skelbė Sambala.- Gyvenimo tikslas yra kūrybinė meilė, - atsakė

Šventų kalnų Dvasios.Per piramidžių antenas visa tai skelbė ir kosmoso

ateiviai.Šambalos sprendimas buvo galutinis: „Nesmer

kite meilės, kuri yra savanoriška. Abiem pusėms priimtina“.Kūno meilė, užpildyta dvasios, gimdo vaikus. Se

natvinė meilė, užpildyta pagarbos, gimdo partnerius.Tie žmonės vienas kitą papildo. Kas ką pažemino,likęs

gyvas lyg sustingsta, bet vėl senatvės rankomis ir išsekusia širdimi meldžiasi Dievui, nes jis irgi ateis į DievoKaralystę.

Šambala tvirtino:- Nepriklausomai nuo vyriškos ar moteriškos ly

ties, bet kokia meilė yra galinga. Ir čia širdies meilė gali

197



peraugti į kūno. Ir atvirkščiai, kūnas gali pasibelsti į širdį. Meilė yra savaiminis veiksmas.

Kristus skelbė apie dvasių meilę, kurioje nelieka

nei vyriškų, nei moteriškų pradų. Žmogus gali pasiektitokį lygį, kada jį visą užpildo šviesa, ir jis meilę išlaisvina iš kalėjimo. Širdies kalėjimo.

Tibeto piramidėje Emanuelis matė, kaip ateiviaiiš kosmoso gydė ligas. Tai tiko ir Žemės žmonėms.

* * *

Viskas priklauso nuo akių. Pagal jas galima pasakyti, ar žmogus serga, ar sveikas. Matyti, ar atmerktos vidinės akys. Jeigu atmerktos, tai dvasia džiaugiasi kūnu. Visos srovės sudaro visumą ir angelai čiadžiaugsmingai gyvena. Tada niekas jokios ligos neras. Jos ir negali būti. Žmogaus aura graži, spalvinga. Tie, kurie išeina į Gyvenimo Slėnį, eina per veidrodinius kambarius. Pradžioje jie mato pabaisas, mer

kia akis, bet angelas jiem kužda: “Būkite meilėje. Meilė nepažįsta baimės.“ Tada jie vėl grįžta, eina Gyvenimo keliu. Pradžioje užmerkia akis - baimės nėra,nes nieko nemato. Pagaliau jie įtiki meile. Plačiai atmerktos akys. Šmėklos mažėja, menkėja, traukiasi ir

nyksta. Grįžtama atgal iki septynių kartų. Po to vėlviskas iš pradžių.Eina žmogus ir šypsosi. Ima siautėti stichijos. Bar

bena lietus, ošia uraganas, skauda širdį, bet akys žaviosios nieko nebijo. Dega meilės šviesa. Ir jai pavaldiugnis.

198



Pagaliau žmogus įeina į tekančios saulės šalį. Jisstovi prieš veidrodį ir kuria emocijas. Visos jos gyvos.Visos spalvingos, visos muzikuoja. Blogio lieka tik toli

mas atgarsis. Juodas pavydas mirė. Keršto nebėra. Agresija išnyko. Viskas, kas juoda, išsitrynė. Žemėje žmogus daug kartų per dieną turi žiūrėti į veidrodį ir nusiteikti: „Aš niekam nieko nepavydžiu, aš visus myliu, visiems viską atleidžiu.“ Nebelieka gobšumo, perdėtos

meilės pinigams. Didelė laimė padėti žmonėms.Taip labai lengva išgydyti akis. Šitaip galima sutvarkyti bakterijų pasaulį. Nes civilizacija labai greitaiužteršia žmogaus kūną, sunaikindama gerąsias bakterijas. Blogis galimas visose gyvybės sferose. Ir viską lemia žmogus. Jis privalo saugoti gamtos dievus ir nepamiršti Visatos Dievo, kurio vardas Meilė.

Gera būti Žemėje. Turėti didelį ir labai gražų veidrodį. Ir jeigu jūsų šypsena nebus džiugi, nebus tikra,

jeigu jus smaugs pavydas, besaikis gobšumas, agresija,kerštas, išpuikimas, tuščios ambicijos, tai, praėję visus

veidrodžius, išeisite į Mirties slėnį.Piramidėje galite rasti ir aukso, ir deimantų. Juosgalėsite parsinešti namo, bet jie laimės neatneš niekam.Jie šalti spindės.

Tačiau, jeigu į namus parsinešite Meilės Šviesą, ga

lėsite būti kuo norit. Eisite tais keliais, kuriuose Meilėdainuoja.Tačiau kunigas vis labiau grįždavo prie minties, kad

žmonėms reikia padėti atrasti šviesą savo širdyje.Dar daug bus nelaimių. Bus karų, bet Dievo paieš

ka yra svarbiau negu bet kas. Tik taip gimsta tikrasis lai

199



kas. Tik taip prasideda tikrasis gyvenimas. Ir Žemė nustos būti Pragaru, demonai praras savo galią. Žemės paskirtis - tapti dvasinio poilsio, ramybės ir meilės oaze.

Kas gali būti baisiau, jeigu vyras ir moteris, būdami šalti vienas kitam, priversti gyventi kartu, nes juossujungė Dievas, tai yra Bažnyčia. Kam įžeidinėti Dievą? Juk tai yra pati baisiausia prostitucijos forma. Nuolatinė vaidyba prieš žmones. Lytinis aktas be meilės yra

ištvirkavimo forma. Tai nuodėmė, bet ne pati didžiausia. Svarbu, kokia karma. Kam kas skirta. Juk žmogusgalų gale turi tapti išmintingu. Juk jo širdis turi prisipildyti džiaugsmo.

Anot Kristaus: “Reikia išmokti gyventi ta diena,nes ir jai vargo pakanka“. Nereikia bijoti skyrybų, nereikia gyventi ir dėl vaikų, nes visi nori tiesos. Ir teguapsinuogina pasaulis. Lai lieka tai, kas yra tikra. Laikiekvienas žmogus įgyja teisę kurti savo laimę. Nesvarbu, kas su kuo gyvena, svarbu, kad nebūtų prievartos.Dievas juk sukūrė įvairovę. O kūrybinėj meilėj seksas

užima tik labai nežymią dalį.Pirmiausia - darbas. Laimės svajonė. Beribė sva jonė. Iš pasakų, legendų ir padavimų atėjo žmogus. Vaikai, negirdėję pasakų, tampa kaliniais, žmogiškųjų ydųvergais.

Tačiau atsakyti Markui ir jo draugams „žydriesiems“, maža buvo kosminės išminties. Negalima ignoruoti karmos, gėjais paprastai tampama prieš žmogausnorą ir dažnai laisva valia įgyja prievartos pobūdį. Tadkaip tai atsitinka? Atsakymas slypi karmoje. Tik tadaviskas paaiškėja.

200



* * *

Tuo metu žmonija išmoko gauti trimatį Saulės vaizdą, plius laikas - bus keturmatis. Ir apstulbo. AktyviojiSaulė buvo kalnai. Trijų šimtų kilometrų aukščio. Per

juos Saulės energija. Gimė dar viena tiesa.O kas gi tuo metu vyko su žmogaus kūnu?

Be genetikos laimėjimų, sparčiai vystėsi chirurgi ja. Medicinos instrumentą buvo galima suformuotižmogaus kūne. Pradžioje į kūną įsodinama mažytė detalė. Vėliau ji gali įsitraukti kitą, dar kitą. Taip gimstainstrumentas, kuris pats operuoja. O po to skaidosi irinstrumento detalės palengva palieka kūną.

Emanueliui tai buvo labai įdomu.Kažkodėl dingo varlės. Ir gandrai vaikščiojo nusi

minę. Brendo pažeminiai nauji smūgiai. Žemė sukosivis lėčiau. Žemė daugelyje vietų drebėjo. Kai kur buvolabai karšta. Karštis kaitino vandenį, vandenynai jį ga

rino, iš paskos ėjo nauja šilta banga, po to kita. Stiprė jo vėjas. Gimė nauja jėga - Tornadas. Jų buvo vis daugiau. Pradžioje slinkdavo iš lėto, vėliau greitis didėdavo. Dangus darėsi baltai juodas. Vandenynas įsibraudavo į miestus, ir tai buvo baisu. Kilometro ploty vis

kas buvo sunaikinama. Nelikdavo nei miško, nei pasėlių, nei namų, nei gyvulių. Pagal indėnų legendą, pamatei vaikščiojantį numirėlį, žinok - žūsi ir tu. Ir vargastiems Amerikos gyventojams, kurie Tornado debesymatė einančio numirėlio rankas ir kojas.

Kunigas atidžiai sekė, kas vyko gamtoje, moksle.

201



Jį be galo skaudino moralinis žmonijos degradavimas.Religijos vis labiau prarado populiarumą. Jaunimasėjo sunkiai suprantamu keliu. Tačiau kunigui šiuo me

tu nerūpėjo Meilės parkai, narkomanijos ar alkoholizmo banga. Jis ieškojo atsakymo Danguje. Ten buvo praeitis, dabartis, ir ateitis. Vis daugiau laiko skyrėmeditacijai, teisingiau, maldai, kuri peraugo į meditaciją.

Skaitytojas jau žino, kad meditacijos tikslas -leisti gyventi dvasiai. Tam nors trumpam reikia pamiršti protą.

Dvasia ilsisi, dvasia džiaugiasi, bet jinai lieka Žemėje. Tuo tarpu kunigas sugebėjo meditaciją paverstiDangaus vaizdais. Pirmiausia jis pamatydavo savo Angelą. Nematomas pasaulis buvo kupinas šviesos.

Angelus galima išsikviesti ir kūno dėka. Tada jieateina kūno pavidalu. Bet tikroji Dievo meilė žmoguiyra sugebėjimas įeiti į šviesos pasaulį ir jame pamatytiangelus.

Tokie žmonės irgi daro klaidų. Nuo jų rankų miršta žmonės ir lieka Žemėj, darydami nuodėmes. Bet tieangelai yra drąsesni. Jie daugiau negu bet kada stengiasi padėti žmogui. Tai galima paaiškinti tuo, kad Dangus vis labiau trokšta susilieti su Žeme. Reikia laukti

didelių stebuklų.Kunigas vis prašė savo angelo paaiškinti jam, kodėl Kristus, atėjęs į Žemę, nesugebėjo išgelbėti žmoni

jos. Emocijos išliko tos pačios: pyktis, pavydas, agresi ja. Jie lyg sustingo - niekas nepasikeitė.

Protas tuo metu vystėsi. Ir tobulėjo pirmiausia ka

202



rinės pramonės dėka. Tam buvo skiriamos pasakiškoslėšos, skriaudžiamos tautos. Visur ieškoma priešų. Atrodė, kažkokia slapta jėga sprendžia žmonijos likimą.

Paradoksas: kuo „biednesnis“, tuo labiau trokšta ginkluotis. Žmonijos protas serga.Vieną dieną kunigas ypač daug meldėsi. Pajuto eks

tazę. Jį užliejo Dangiška palaima. Tai buvo dar vienaskelias į dvasios levitaciją. Būtent per maldą. Jis pamatė

Kristų.- Nebijok manęs, - pasakė jis. - Įsivaizduok, kad ašesu tavo draugas. Mano širdis verkia, kai aš matau Žemėje beprasmę kančią. Ir žodžiai tampa akmenimis, irvietoj Saulės spindulių skraido kulkos.

Tie žodžiai nuramino kunigą. Atėjo Meilės dievas. Ir jis buvo toks paprastas, toks draugiškas, kasdieniškas. Brangus žmogus ne pagal kraują, bet pagal dvasią.

Kristus jam parodė tą pasaulį, dėl kurio jis mirėant kryžiaus. Žemėje keitėsi epochos, civilizacijos, bet

nebuvo karų.Galiausiai Kristus suprato: tas žmogus, kuris jo nematė, nebuvo jo apaštalu. Tuo tarpu jo rankose buvogyvenimo druska.

Kristus išsigando, kad žmonės jo mokslo nesupra

to. Visi jo apaštalai buvo nužudyti, išskyrus Joną, kurissulaukė žilos senatvės. Ir nepaisant žymių aukų beišventosios dvasios pastangų, vis tik lemiamo posūkioneįvyko.

Gyveno Jeruzalėje puikus oratorius, be galo talentingas žmogus, vardu Saulius. Jisai susidomėjo Kris

203



tumi ir jo nekentė. Net persekiojo krikščionis. Matydamas jų kilnumą, gerumą, retus dvasios perlus, jis vislabiau ėmė galvoti apie savo veiksmus. Kelyje į Damaską

jis visą laiką galvojo, kur tiesa? Gal tolerancija ir yralaisvės pagrindas? Gal tolerancija ir yra Kristaus mokslo esmė? Galbūt taip galima pakeisti pasaulį, panaikinti vergovę ir duoti laisvę žmonėms? Galbūt laisvėslypi meilėje? Tuo pačiu jinai gyvena žmogaus širdyje.

Jis norėjo laisvo Izraelio.Pasauly į visas puses ėjo romėnų imperija. Ji buvo žiauri, negailestinga. Be galo dosni savo tautos nariams. Be to, romėnai išmoko valdyti. Saulius suprato, kad romėnai bijo Kristaus. Pradžioje jie jo mokslui pritarė, nes naudojosi principu „Skaldyk ir valdyk“.Tai buvo didelis menas. Romėnai galėjo jiemsneištikimą žmogų nužudyti. Bet kokios šalies valdovą. Jeigu ta tauta augo ir stiprėjo, gimė kilnios asmenybės... Pavergtų tautų buvo daug, o romėnų - mažai, todėl ištikimybė buvo vertinama ateities mastu.

Romėnai galvojo apie tai, kas bus po šimto metų. Benttie, kurie kūrė imperiją.Žydų tauta turėjo daug vadų ir nemaža patriotų.

Be to, pati sąvoka „žydas“ buvo santykinė.Galilėja kalbėjo keturiomis kalbomis. Teigiama,

kad Kristus žydų kalbos nemokėjo, tik aramėjų, kuriabuvo kalbama Sirijoje. Kiti istorikai teigia, kad Kristus,dirbdamas Judėjoje, išmoko žydų kalbą, tai yra hebra

jų, pagaliau graikų ir romėnų. Tad ar iš tikrųjų Kristusbuvo žydas?

Tačiau esmė ne čia, o kad Sauliaus širdis buvo me

204



niška. Jis mokėjo meniškai pinti palapines. Tais laikais,norint tapti rabinu, prieš tai reikėjo išmokti amato, nesamato, kaip ir kūrybos dėka, žmogus tampa dvasinges

nis. Nieko nemokantis žmogus - tyrlaukių vėjas.Kristus pasirinko Saulių. Ir danguje pasirodė visasavo didybe.

Jis paklausė Sauliaus:- Kodėl tu mane persekioji?

Šviesa buvo tokia galinga, kad Saulius apako. Į Damaską jį nuvedė bendrakeleiviai, o ten jis praregėjo.Saulius nepažino baimės jausmo. Ne vien tik todėl, kad

jis buvo Romos pilietis, bet ir todėl, kad tokia buvo jonatūra - idėją sutapatino su meile. O meilė nepažįstabaimės.

Todėl šventas Paulius ypatingai išaukštino meilę,teigdamas, kad ji viską gali, net kalnus kiloti.

Kristus jam suteikė ypatingą malonę. Paulius teigė, kad tikrieji pranašai yra iš dvasios. Tikrieji gydyto

jai yra dvasios gydytojai. Kristus teigė, kad tai, kas iš

dvasios, priklauso dvasiai, o tai, kas iš kūno, priklausokūnui.Žemė nužudė Paulių, o Dangus jam leido svajonę

paversti tikrove, sukurti karalystę, kurios esmė buvo moteris.

***

Pasaulio esmė yra meilė, - ir taip buvo manomaper daugelį tūkstančių metų, - o vėliau moteris buvopavergta ir nužeminta. Vyras, perkėlęs į šeimą prievar

205



tą, elgiasi kaip grobuonis miške. Dominuoja fizinė jėga. Ir moteris čia visada pralaimės.

Tuo tarpu Paulius kūrė pasaulį, kur viešpatavo ly

gybė ir teisybė. Tai vardan ko Dievas atsiuntė savo sūnų į Žemę?Moteris graži savo emocijomis. Čia yra visko, bet

motina, kaip gimdytoja, labiau ieško meilės. Nes meilė- vienintelė jos apsauga. Viskas priklauso nuo virpesių.

Kai kada moteris turi stiprius, vyriškus virpesius ir jisiekia dominavimo. Praeitose reinkarnacijose ji buvovyras. Naujame gyvenime tapo moterimi, bet vyriškaenergija išlieka. Ji bus puiki motina, turės polinkį matematikai, ji norės dominavimo šeimoje. Ir jeigu jos vyras per paskutines reinkarnacijas buvo moterimi, taidabar, gimęs vyru, turės patrauklų moterišką spindesį.Jam ypatingai rūpės žodžiai, norės, kad būtų garbinamas, turės polinkį į plepumą. Pauliaus sukurtoje karalystėje žmonės patys kuria viltis. Menišką prigimtį galima pakeisti logiška.

Kriterijus buvo vienas - grožis. Ir čia dominavo jis. Moteris iš prigimties linksma, smagi, šokanti ir žaidžianti.

Sukurkite moteriai meilės aplinką, kalbėkite gražius žodžius, dainuokite gražias dainas, deklamuokite

puikius eilėraščius, kurkite visas meno formas. Ir moteris, būdama vargšė, taps princese.Bet kuris moters judesys, kuris veda į meilę, yra

pateisinamas. Tuo pačiu tai yra džiaugsmo puotavyrui. Jis gali gauti iš moters tai, apie ką net nesva

jojo.

206



Moteriai reikalingi meilės virpesiai, kad ji būtų laisva ir laiminga.

Tokiu atveju lytinėje meilėje ji yra santūri. Pirmiau

sia jai buvo žodis. Iš vyro ji laukia išminties, todėl ištikima gali būti ir invalidui. Moteriai svarbi kiekviena detalė, kiekviena spalva. Ir čia jos lenktyniauja.

Moteris, pamilusi Dievą, jam liks ištikima iki mirties. Savo noru atėjusi į meilės kalėjimą, ji saugos jo

kvapą, garsą, spalvą. Ji nemąstys, bet bus nuostabiaigraži. Ji nepažeidžiama, nes Kristaus karalystėje ją saugo Dievas.

Tuo tarpu vyras moters virpesius kaip maistą įsisavina, praturtindamas ją vyriškais hormonais. Jis visą gyvenimą lieka vaiku. Pradžioje jį glamonėja motina -vėliau žmona.

Vyras - grobio ieškotojas ir nešėjas. Jam reikalinga plati erdvė. Moteris - tai kuolas, prie kurios rišamapiramidė, moteris nedrįsta palikti savo būsto, čia ji laukia vaiko, tikisi laimės, jai reikia ramybės, saugaus gy

venimo garantijos.Vyras dažnai nemato smulkmenų. Jis žiūri tik pir

myn. Ima ginklus ir keliauja. Jo vardas Avantiūristas.Tarkime, kad tai gerąja prasme, bet dar niekada niekur tame pasaulyje, kurį regėjo žmogus, moteris nenu

kariavo vyro. Nors ir turime legendą apie amazones.Apie tokį pasaulį svajojo Paulius. Jis suprato Kristaus mokslą kaip pareigą mylėti net savo priešus.

Danguje galioja tik dvasios maistas. Bet, jeigu norite, galite žemuogių pievelėje rinkti prisirpusias, raudonas uogas.

207



Kunigas matė, kaip tamsos stulpai įsiveržė į Šviesos pasaulį. Atėjo jauni kariai. Jie troško aukso, brangenybių, skanių valgių, vyno, moterų, o tai buvo kara

lystė, kurioje norai pildosi, todėl jiems maisto pakako.Kiekvieną dieną vyko puota. Vyno kiek nori. Jie žvangino ginklais, žudė vienas kitą ir visur rasdavo auksobei deimantų. Surinko jų krūvas, bet panešti negalėjo.Pradžioje džiaugėsi radę aukso luitų, vėliau aimanavo,

o dar vėliau tai tapo prakeikimu.Nuo nuolatinių vaišių jie išseko. Moterų, kuriosatgaivintų juos, duotų atgimimą, apsivalymą, suteiktų

jų kūnui džiaugsmo, - apie dvasios galią nėra ko ir kalbėti, - nebuvo, nes moterys buvo netikros. Jos dirbtinos. Tai buvo lėlės, kurios nepažino meilės. Jos neviliojo, buvo tik girtų vyrų grobis.

Kareiviai sutriko. Greitai nebeliko nei vadų, neikomandos. Visiškas pakrikimas, niūri nuotaika, irzlumas, beprasmis grobis.

Pagaliau atėjo tikros moterys. Vyrai bandė jas pa

gauti, bet jos išslysdavo iš rankų ir visą laiką šoko, dainavo. Kareivių nebijojo. Jų akyse buvo dvasios ugnis. Jųakyse gyveno kareivių prisiminimai. Vien tik motinosmeilė, sesers meilė, brolio meilė, tėvo meilė, nes tikrojiistorija yra meilė. Ir čia buvo tikroji istorija, tikras pasau

lis. Be gobšumo, be pavydo, keršto, nusižeminimo, agresijos ir karų. Nebuvo dėl ko kariauti. Visiems visko užteko. Tai buvo pasaulis, kurį valdė dvasia.

Tačiau dieviškoje sandoroje kiekviena lytis, visižmonės, vaikai ir seneliai išryškindavo savo gabumus.Apgaulės nebuvo. Kas ką mylėjo, su tuo ir gyveno. Ne

208



buvo pažemintų ir paniekintų. Vyras galėjo gyventi suvyru, moteris su moterimi, vyras su moterimi. Galimabuvo susilaukti norimo vaiko. Galima buvo pačiam tapti

vaiku. Ten, kur viešpatauja meilė, ribų nėra. Nes tikmeilė pagimdo išmintį.Todėl čia net negaliojo vergvaldžių auksinė taisyklė:

“Visas revoliucijas patiems ruošti tam, kad daugiau jųnebūtų.“ Romėnai taip darė. Pavergtoje tautoje sukel

davo laisvės ilgesį, kaitino emocijas, visi šaukė: “Mesnorime laisvės“, bet nebuvo stratego, nebuvo vado. Vadai dažnai iš anksto buvo nupirkti, seni Imperijos agentai. Žmonės nebegalvojo, ką valgys, kaip gyvens. Meilėbe proto niekada nebus pilna. Ji yra akla ir labai pavo

jinga. Meilė be proto tampa griovėja. Žmonės greitaipavargsta nuo emocijų. Gavę laisvę, svajoja apie vergovę. Geru žodžiu mini senus laikus. Supranta, kadviešpatavo baimė ir baimės pagimdyti vadai juos išdavė. Nes tik baimė kuria vergovę.

Kristaus meilė neneigia proto. Bet švento Pauliaus

karalystė... Protas įgyja jėgą tik tada, kada jį sušildoemocija, tai yra meilė. Meilė paskatina, teikia taurumą, kilnumą, leidžia pažinti pasaulį. Priešų nebelieka.Meilė visada patikli ir vaikiška. Tuo pačiu laimi, nes melas subyra į dulkes. Ateina išmintis, prabyla širdis. En

gėjai su engiamaisiais susitaiko, nes visiems visko pakanka. Nėra alkanų. Nėra nuskriaustų ir pažemintų.Kunigui tapo aišku, kodėl Kristus diktavo švento

Pauliaus laiškus, laimino jo gausias keliones ir leido jamnumirti kankinio mirtimi. Lygiai taip, kaip mirė ir pats.

O kokiu gi vis tik keliu nuėjo šventas Petras?

209



Pats vardas Petras yra graikų kilmės ir reiškia „ak

muo“. Jeigu ieškosime gilesnių ištakų, tai pamatysime,kad vardas Petras kilęs iš sirų kalbos.Emanuelis, kaip kunigas, atsiminė bažnyčios mo

kymą, kad Petras - tai uola, ant kurios pastatyta bažnyčia, kurios net pragaro vartai nenugalės.

Galima prisiminti, kaip skendo Petras, einantis vandens paviršiumi ir nepatikėjęs Kristaus žodžiais, kad

jam nieko blogo neatsitiks.Kristus jam pasakė “Tu mane išduosi, tris kartus

išduosi, kol gaidžiai pragys“. Taip ir įvyko. Suėmus Kristų, bijodamas arešto, Petras tris kartus jo atsisakė.

Aišku, vėliau jis įgijo šventą dvasią ir mirė kankinio mirtimi.

Tačiau jis buvo kovotojas. O meilė nepažįsta kovos. Jinai pasiduoda.

Skaitytojas gali pasakyti:

- O kaip Kristus? Jis taip pat būdavo kovotojas?Kovojo su demonais, su prekeiviais sinagogos kieme.Bet tai tik atskiri fragmentai. Dominavo mintis:

“Pakėlęs kardą, nuo kardo ir žūsi“.O kaipgi pirmieji Romos krikščionys, kurie buvo

tokie emocingi, kupini meilės, pasiryžę aukotis? Tačiau jų meilė buvo išduota, darbai ne tie. Visuotinė suirutė,barbarai. Imperija byrėjo, lūžo iš vidaus. Chaosas iranarchija. Tolerancijos, kaip ir laisvės, nebuvo. Iš mili

joninio Romos miesto liko tik dvidešimt tūkstančių gy



ventojų. Visos pagonių šventyklos buvo sunaikintos. Tąpatį darė judaizmas, krikščionybė, islamas.

Mes kai ką daugiau žinome apie Egipto kultūrą.

Buvo raštas. Milžiniška Aleksandrijos biblioteka, kurivėliau sudegė. Ir pagaliau TARO kortos.Legenda teigia, kad koptai, senieji Egipto krikš

čionys, apsupo paskutinę šventyklą. Visame krašte žyniai buvo išžudyti, jų rūmai sugriauti. Liko paskutiniai.Ir žyniai žinojo vieną žodį „kontrolė“. Tas žodis keliausper amžius. Tie, kurie laimi, kuria savo kultūrą, naikina praeitį. Ir tuo pačiu patys tampa vergais. Visi privalo šlovinti naują dievą, naują karžygį, pamiršti praeitį.

Tokia istorija.Hitleris labai mylėjo žmones. Jis buvo jautrus, rū

pestingas. Ypač sužeistiems kariams. Bet mylėjo tiktuos, kurie jam buvo ištikimi, aklai jo klausė. Visi kitibuvo priešai, kuriuos reikėjo sunaikinti.

Stalinas mėgo akcentuoti Lenino žodžius: “Jeiguklasinis priešas tave giria, visada galvok, kuo nusikaltai

proletariatui“.Ištikimybės matas Stalinui buvo baimė. Drąsus idė jinis komunistas Stalinui buvo priešas ir jis, demagogiškai šlovindamas komunistus, tikruosius liepdavo sunaikinti. Stalinas niekuo nepasitikėjo. Visus kontroliavo ir be paliovos žudė.

Kunigas suprato, kodėl paskutinieji Egipto žyniaisavo šventykloje sukūrė TARO kortas. Čia simboliaisbuvo išreikšta visa Egipto išmintis. Žyniai mąstė, kadkol bus žmogus, tol bus ir ydos. Egzistuos kortos kaipazartinis žaidimas. Jie tikėjosi išgyventi, išsaugoti pra



eitį kortų dėka. Ir neapsiriko. Jie buvo nužudyti. Jų šventyklos sudegintos, tačiau TARO kortos paplito visamepasaulyje.

Labai garsus Stalino sakinys: “Nesvarbu, kaip liaudis balsuoja, svarbu, kas balsus skaičiuoja“.Bažnyčios nelaimė buvo ta, kad ji perėmė to meto

valstybinio valdymo širdį. Būtent kardą ir baimę. Kažin ar galima rasti tautą, kuri savanoriškai būtų priėmusi

krikščionybę. Atskirų pavyzdžių, be abejo, galima surasti.Kryžiuočiai išžudė apie trečdalį Lietuvos gyvento

jų. Daugiau kaip milijoną žmonių, ir nugalėti prūsaibuvo visiškai sunaikinti. Žemaičiai per stebuklą išliko.Ir tuo pačiu Lietuva. Krikštas įvyko prievarta, nes kitokelio nebuvo. Kunigaikščiai liepė, ir tauta pakluso.

Penkis šimtus metų buvo deginamos raganos. Visa bažnyčios istorija - karas. Vien dėl kontrolės. Žmones reikėjo įbauginti. Jie statė bažnyčias ir į jas ėjo išbaimės.

Kunigas matė, kaip būrys kareivių ateina į svetimąžemę. Prieš tai čia pabuvojo pirkliai ir kiti žvalgai. Siunčiamos dovanos. Ir vėl romėnų principas „Skaldyk irvaldyk“. Ieškoma sąjungininkų, vyksta kautynės. Iš vietinių gyventojų atimama žemė, brangenybės. Jaunos

moterys tampa vergėmis. Prievartavimas įgyja masinįpobūdį. Miestai dega. Gimsta nauji ir vis nauji kariniaitaškai. Šitiek keršto, neapykantos.

Be abejo, atliekama ir gerų darbų. Istorijos be tonebūna.

Romėnai buvo geriausi pasaulio statytojai. Pir

212



miausia jie tiesė kelius. Juk reikėjo romėnų kareiviamsžygiuoti. Statė Koliziejus, termas, kitaip sakant, pramogų centrus ir pirtis.

Norint žmogų pavergti, reikėjo įbauginti. Taipmąstė bažnyčios hierarchai. Jie mažai kuo skyrėsi nuopasaulietinių valdovų. Baimė gimdė vergus, tame tarpe ir dvasios.

Kunigas ne kartą pravirko skausmo ašaromis, mąs

tydamas apie bažnyčios praeitį, kur buvo daug gerųdarbų ir dar daugiau niekšybių. Žūtbūtinė kova dėlkontrolės. Kitaip mąstantis žmogus buvo priešas. Ir degė laužai. Įkaitinta geležis silpo nekaltų žmonių krau

jyje*Kunigas nuo neaiškių minčių bėgo pas Kariną.

***

Ji buvo sunerimusi. Prisirišo prie kunigo. Jo laukė. Ją viliojo žydros jo akys, fizinė jėga. Blogai tai. Pa

skendusi emocijose, pabuvusi Šteino verge ji tapo regėtoja. Pas ją vis dažniau ateidavo žmonės, prašydamipatarimo. Be to, su kunigu ji užmezgė telepatinį ryšį.Džiaugėsi savo jėgomis. Ir kaip kiekviena moteris, išauklėta krikščioniška dvasia, troško nuosavybės. Ji nie

kam nieko nepavydėjo išskyrus žydraakį kunigą. Norė jo jam būti vienintele. Kiekvieną konkurentę sudraskytų dantimis.

Pati būdama prievartoje, ji atrado tiesos taką. Pavertė savo kūną lyra. Grojo ir dainavo vergvaldžiui, nestai buvo vienintelis kelias į laisvę. Dabar, tapusi laisva,

213



kitam tos laisvės duoti nenorėjo. Troško negyvenamossalos. Sudužus laivui, jie dviese joje apsigyventų.

Žmogus gimė Afrikoje. Ten, kur šilta.

Saloje būtų šilta. Augtų palmės, tekėtų upelis. Nebūtų piktų žvėrių.Tuo laiku ji pajusdavo šilumą rankoje. Atrodė, kad

spaudžia Emanuelio delną. Kaisdavo kraujas. Ir ruošdavo vaišių stalą. Pati kepdavo mėsą, gamindavo tortą.

Uždegdavo žvakes ir laukdavo.Protarpiais už lango suošdavo vėjas, pasigirsdavožingsniai, skambėdavo telefonas. Bet tai buvo ne jis.

Vaišės atitekdavo draugėms, o ji sėdėdavo kamputyje tyli ir paniurusi.

Tėvų gausiai aprūpinta pinigais, ji neturėjo materialinių sunkumų.

Vidinis balsas liepė jai važiuoti pas Išakiju. Turėjo jo adresą. Laikraščiai skelbė, kad prie mažo ežero, miško glūdumoj, jis kirto medžius ir pasistatė mažytę piramidę. Priiminėjo žmones. Juos gydė, pra

našavo. Jo jėga buvo torsioninės bangos, kuriosepliusas jungėsi su pliusu. Kaip mylinti moteris su mylinčiu vyru.

Šventoji dvasia veržėsi per kosmoso platybes.Ir skleidė išminties bangas. Meilė pagimdė neže

mišką protą. Jis virpėjo jo kūne, plaukuose, ypačakyse.Jinai paklausė jo, kaip pranašo, ar Emanuelis gali

būti jos vyras. Nenorėjo būti meiluže, drauge, sugyventine... Jai reikėjo vyro. Tik sau. Tik jai vienai.

Išakijus labai ilgai tylėjo. Žvelgė į savo kambario

214



menkus baldus. Darbo stalą, kareivišką lovą, kelias knygas ir nedrįso ar nieko nenorėjo sakyti. Po to palengvaprabilo. Neatsakė į klausimą, bet ėmė kalbėti apie meilę

apskritai.- Ateina nauja epocha, - teigė jis. Tačiau mintiesnebaigė. Susimąstė. Atnešė puodynę medaus, sūrio iršviežių agurkų.

- Valgyk, - ragino jis Kariną. - Labai skanu. Pinigų

neimu, tai žmonės ir neša, kas ką turi. Tiek daug. Išvienų gaunu, kitiems duodu.Karinai Išakijus pasirodė susenęs, pavargęs. Nors

jinai jo ir nepažinojo. Girdėjo Emanuelio pasakojimą. Ji troško dovanų gauti gyvą rožę. Tačiau idėją jismaterializuodavo labai retai. Nors ir toliau nematėdidelio skirtumo tarp idėjos ir materijos. Žodyje slypėjo jo jėga.

Artimieji sudarė sąrašus, nustatė eilę. Minios plaukė iš viso pasaulio. Vienu metu Karina net pagalvojo:„Kas jis - juodasis ar baltasis magas?“

Žemėje juodieji magai greitai pralobdavo. Jie gydė kūną, o dvasią pavergdavo sau.Bet ne. Tai buvo baltasis magas. Virš viso miško

spindėjo švelni ir subtili aura.Čia gyvenę vilkai tapo taikos balandžiais. Mėsos

jiems atveždavo žmonės. Jie atrodė kaip prijaukinti šunys.Išakijus jai pasakė:- Meilėje reikia ypatingai padėti tiems, kurie skriau

džiami. Vargas mažiesiems, - tęsė jisai, - tokia žmonijosistorija. Kunigo dvasinės kelionės plačios. Dievas vie

215



nodai myli visus. Jam nėra išsigimėlių, barbarų, laukinių žmonių. Ir jeigu abudu žmonės nori kokio malonumo, pavyzdžiui, vyras myli vyrą, ir abudu suauga kū

nais, tai yra jų teisė. Tam atėjo Kristus.- Ar Emanuelis šitą žino? - paklausė Karina.Atsakymas buvo trumpas, gilus, įtaigus, kiek pra

tęstas žodis „Taip“.Karina visa išraudo. Jai ėmė virpėti kojos.

- Betgi tai būtų per daug didelė auka, - vos girdimai pasakė ji. Ir nejučiomis atskleidė paslaptį: - Aš jįnorėjau padaryti laimingą.

Išakijus pagyvėjo ir smerkiamai pažvelgė į Kariną.- Pats žmogus daro save laimingą. Vyro ir moters

meilė yra antraeilė. Pirmiausia - visatos idealas. Su tavim vaikų jis neaugins. Prie lopšio nesėdės. Jo laukiatūkstančiai žmonių. Juo labiau, kad Vandenio epochojeviskas labai spartėja. Bręsta dideli įvykiai. Reikalingi vadai. Kristus irgi mylėjo moterį. Bet šeimos nesukūrė. Ji

jam vaikų negimdė. Jis atėjo ne tam, kad patirtų visus

Žemės malonumus. Jis atėjo kaip Mokytojas, kaip Visatos šviesa. Ir tai buvo tiesa.- Tai tada jį nužudys, - pasibaisėjusi sušuko Kari

na. Mylimo vyro gyvenimas jai buvo svarbiau už viską.Ji įsivaizdavo kalėjimą, baisesnį negu pati patyrė. O gal

snaiperio kulka, o gal avarija, lėktuvo katastrofa? Daugšmėklų susirinko apie ją.Išakijus suprato Karinos išgąstį. Ir, paguodžiamai

į ją žiūrėdamas, ramino:- Aplink kiekvieną žmogų daug šmėklų gyvena. Di

džiausių asmeninių kalėjimų salė yra pats žmogus.

216



Šmėklos turi subyrėti, nes jos netikros. Būk rami. Emanuelis gyvens. Ir dar kaip...

- Aš žinau, - teigė jinai, - kad Markas su drau

gais nori sukurti savo bažnyčią. Jiems reikia kunigo.Jie jau turi žydrą vėliavą. Jie trokšta laisvės viskam.Nejaugi taip gali atsitikti? - lyg pati su savim kalbėjoKarina.

- Ar tu girdėjai, - paklausė jos Išakijus, - garsaus

rusų kompozitoriaus pokalbį su caru? Caras, Rusijoscaras tarė jam: „Mane pasiekė negražūs gandai, kadtu gyveni su vyrais“. Į tai Čaikovskis atsakė:

- Ne su vyrais, o tik su vienu. Ir pasikeisti aš negaliu. Mano akys mėlynos. Ir jeigu Jūsų Didenybė liepsite man turėti rudas, aš Jums paklusti negalėsiu, nestoksai jau esu.

Caras atidžiai pažvelgė į jo akis. Nebekaltino kompozitoriaus, tik liepė jam eiti namo. Ir pridūrė, taikydamas pasakytus žodžius sau: „Tokia lemtis ir niekonepakeisi“.

- O kaip iš tikrųjų? - nerimavo Karina.- Taip ir yra, - šyptelėjo nedidelės trobelės šeimininkas. -Tokia Dieviška sistema. Čia nėra jokios nuodėmės. Medžių viršūnėmis kaip antenomis aš priimuinformaciją. Pažinimą man atneša žmonės. Paguodžia

angelai. Aš juos matau. Jie pulkais skuba į pagalbąžmonėms. Dangus tiesia tiltus į Žemę. Žmonijai taibūtina. Kitaip gali įvykti tai, ko Dangus nenori. Visuryra saikas. Tam tikra riba. Į pagalbą mums ateina irgėjų dvasios. Jos pasakoja, kad jeigu žmogaus dvasia,keliaudama per įvairias reinkarnacijas, daugiau kartų

217



būna vyru negu moterimi, tai galima peržengti ribą.Dvasia pripranta būti vyru. Ji trokšta pavojų, nuotykių. Mėgsta jūras, jūrų kautynes, nori pažinti negyve

namus kraštus. Jo rankos neturi moteriško švelnumo.Jos grubios, kaulėtos.Jis - raitelis, kardu puolantis priešą. Jo šventė -

pergalės džiaugsmas. Jis per ilgai užsibūna vyrų pasaulyje. Nebelieka harmonijos. Dvasia grubėja. Prisimena

žuvusius draugus. Kartais jis kupinas liūdesio. Intuityviai ieško vyno taurės. Pamatęs vyrą, jaučia, kaip suvirpa jo širdis. Ateina prisiminimai. Ir tada jis ieško nemoters, bet vyro.

Karinai pasirodė, kad išprotėjo ir ištarė žodžius,kurių pati nesitikėjo:

- Asmeninė laimė tokia menka. Ir ji nublankstaprieš pasaulio didybę. Ji atrandama tik įžymių žmoniųdėka. Tų, kurie ne kardu sau skinasi kelią, bet per meilės virpesius.

- Tai nuostabu! - sušuko Išakijus. - Tai kupini

išminties žodžiai.Ir jo rankose išaugo rožė.Karina visa tai matė. Savo akimis stebėjo. Pradžioje

tai buvo daigelis. Jis atėjo iš kito matavimo. Iš kito pasaulio. Jį atnešė angelas. Jis atnešė šviesą. O sušildė

kūnas - Žemės kūnas. Bet augino Dangus.Rožė buvo violetinė. Tai reiškė, kad nuo šiol Kariną saugos Dangus.

218



* * *

Kuomet Emanuelis atėjo pas Kariną, jis matė josnerimą. Sugriautus norus ir naują viltį. Krištolinėje vazoje skleidėsi reto grožio rožė. Karina neparodėdžiaugsmo. Joje gyveno per daug įspūdžių.

Emanuelis suprato, kad rožė - Isakijaus dovana.

Kartu su Robertu jis tokias jau matė.Jie labai džiaugėsi vienas kitu. Tačiau nepuolė vienas kitam į glėbį.

- Aš tau visada padėsiu, - tragišku balsu pasakėKarina. - Tu mane išgelbėjai. Aš tau labai dėkinga. Irdar nežinau, kuo būsiu. Jeigu pasirinksiu vyrą, - ji jaušypsojosi,- tai kitokį negu tu. Švelnų, malonų. Jis privalės mane saugoti. Greičiausiai bus vaikų.

Aš žinau, kad į tavo bažnyčią neateisiu. Vien todėl, kad ji bus gėjų. Jie per ilgai buvo nuskriausti. Netnesitiki turėti tokį nuostabų kunigą. Ir nebe pirmą kar

tą atkartojo žodžius, kad „tolerancija - kelias į laisvę“.Kadangi juos pasakė garsiai, tai Emanuelis pridūrė,kad tai yra kultūros ir dorovės esmė.

Jis apie tai jau kalbėjo su vyskupu. NudžiuginoMarką ir jo draugus. Vyskupas buvo nusiteikęs, kad

galbūt reikia tylėti, galbūt dar laikas neatėjo. Tačiau jautė, kad Išakijus siuntė spindulius. Penki procentaipasaulio vyrų maldavo tiesos. Ir vyskupas nusileido. Juopatikėjo. Jam liko bažnyčia, į kurią rinkosi vyrai. Jis juostuokė. Krikštijo jų globojamus vaikus. Laimino. Laidojo.

219



Tačiau ateidavo ir moterys. Tiesa, labai retai. Jamištikima liko Elžbieta. Ne visos davatkos jį pasmerkė.Karinos nebuvo. Ji niekada neateidavo. Tik retkarčiais

paskambindavo. Emanuelis žinojo, kad tai ji, prašė kalbėti, bet jos balso neišgirdo. Todėl kūrė monologą. Deklamavo eilėraščius, kuriuos rašė, o kitą kartą paimdavo smuiką į rankas ir grodavo.

- Ateik, Karina, - sakė jis. - Aš nutapiau tavo por

tretą.Tačiau ji neatėjo. Kas supras moterį, tas greičiaunegu bet kas pažins Dievą

220



Kviečiame mokytis

VILNIAUSVISUOMENINĖJE

PARAPSICHOLOGIJOSAKADEMIJOJE

Akademijos skyriai veikia Kaune, Klaipėdoje,

Panevėžyje, Marijampolėje,

Mažeikiuose ir Druskininkuose.

Mokslas trunka ketverius metus. Stojamųjų egzaminų nėra.

Mokslas prasideda spalio mėnesį.

Paskaitos vyksta vieną kartą per savaitę.

Akademijos adresas :

Miglos 17, LT-2034, Vilnius, tel. 2756238,

tel./fax 2726324, ei. paštas [email protected],

internetinė svetainė www.parapsichologija.lt

221

mailto:[email protected]

http://www.parapsichologija.lt/

http://www.parapsichologija.lt/

mailto:[email protected]



AUTORIAUS IŠLEISTOS KNYGOS

1. DVASIOS PASAULIO GROŽIS.

2. MEILĖS GROŽIS.

3. POKALBIAI SU MIRUSIAISIAIS.

4. TEISMAS VARGO PASAULIUI.

5. DIDYSIS POLIERGEISTAS.BERIJOS LABORATORIJA.

6. MIRTIES VALANDA ŽINOMA.

7. PARAPSICHOLOGO IŠPAŽINTIS.

8. NEMUNO VAIKAI.

9. LIETUVIŠKA VENDETA.

10. KAIP PAMATYTI SAVO DVASIĄ.

11. APOKALIPSĖ.

12. PASLAPTINGI MIRTIES REIŠKINIAI.

13. VIENUOLIO UŽRAŠAI.

222



14. PITAGORO ŠVENTYKLA.

15. NEMATOMOJI MEILĖ.

16. TŪKSTANTIS METŲ PO KRISTAUS.

17. NEMATOMOJI MEILĖ. II KNYGA.

18. DU TŪKSTANČIAI METŲ PO KRISTAUS

IR ŽMONIJOS ATEITIS.

19. MEILĖ IR SANTUOKA EZOTERINĖJE FILOSOFIJOJE.

20. ŽMOGAUS PASLAPTYS.

21. MOTERIS IR JŪRA.

22. ŽMOGUS VISATOJE.

23. GYVENKIME DŽIAUGSMĄ.

24. GERA ŠALIA TAVĘS.

25. BALTOJI IR JUODOJI MAGIJA.

26. O VIS TIK JIS BUVO DIEVAS

27. ŠIANDIEN NIEKAS NENUSIŽUDYS

223



Atsiliepimus apie šią knygą prašome siųsti adresu:

Miglos 17, LT-2034 Vilnius, tel. 2756238.

VYTAUTAS KAZLAUSKAS

SVAJONĖ NETURI RIBŲ

Korektorė A. Undzėnienė Viršelio dailininkė A. Piliponienė

Spaudė AB "Spauda", Laisvės pr. 60,

2056 Vilnius, Lietuva.





Documents

Vytautas.kazlauskas. .Svajone.neturi.ribu.2003.LT