· Web viewBK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams,

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-09341 2019-06-10 2019-05-30 2019-05-30 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-137-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00007-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.14.7.2.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.3; 2.1.7.4.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,išteisintųjų L. S., V. Č., D. S., R. S. gynėjams advokatams Rolandui Tilindžiui, Ugniui Čižiūnui, Edgarui

Dereškevičiui, Adomui Liutvinskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus ir nuteistojo V. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu:L. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio

2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo) laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką; baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas); pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ turto – 651 000 Lt (188 542,63 Eur) iššvaistymo) išteisintas, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 1 dalį (dėl sunkvežimio „Iveco“) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl su miežių pirkimu susijusių dokumentų) ir BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ pinigų, skirtų miežiams pirkti, iššvaistymo) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

V. M. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl buldozerio iššvaistymo) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su miežių pirkimu susijusių dokumentų) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ pinigų, skirtų miežiams pirkti, iššvaistymo) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ didelės vertės – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) turto pasisavinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=660fc270893d11e9ae2e9d61b1f977b3

subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (dėl sunkvežimio „Iveco“) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas); pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ turto – 651 000 Lt (188 542,63 Eur) iššvaistymo) išteisintas, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

E. P. buvo nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, į bausmės laiką įskaitytos pagal šiuos teismų baudžiamuosius įsakymus atliktos bausmės – 16 MGL ir 30 MGL dydžio baudos ir nustatyta, kad yra atlikta 20 MGL dydžio bauda bei 13 dienų laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. U. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 25 MGL dydžio bauda ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, į bausmės laiką įskaityta pagal šį baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė – 25 MGL dydžio bauda, 2 MGL dydžio baudą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) ir BK 222 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

V. Č. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

R. P. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

R. P. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

D. S. buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. S. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką.

Priteista iš V. M. 38 439,23 Eur, iš V. M. ir D. S. solidariai 10 785,45 Eur, iš V. M. ir R. S. solidariai 14 762,19 Eur civilinei ieškovei ŽŪB „A.“ turtinei žalai atlyginti.

ŽŪB „A.“ ieškinio reikalavimas dėl 29 664,33 Eur (už sunkvežimį „Iveco“) priteisimo paliktas nenagrinėtas.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu panaikintos

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalys ir:L. S. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), BK

24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

V. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), 184 straipsnio 2 dalį (dėl buldozerio iššvaistymo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ didelės vertės – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) turto pasisavinimo), 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su miežių pirkimu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

E. P. išteisinta pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

V. U. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

V. Č. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

R. P. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

R. P. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (dėl su A. ŽŪB turto iššvaistymu susijusių dokumentų), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių;

D. S. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ pinigų, skirtų miežiams pirkti, iššvaistymo), neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl su miežių pirkimu susijusių dokumentų), nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;

R. S. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl buldozerio iššvaistymo), nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

V. M. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ pinigų, skirtų miežiams pirkti, iššvaistymo) paskirta bausmė sumažinta iki vienerių metų laisvės atėmimo; taikytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas sutrumpintas iki vienerių metų, paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą įpareigojimą (BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija).

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo pakeista ir ŽŪB „A.“ civilinio ieškinio dalys: dėl 10 785,45 Eur žalos, padarytos pagal miežių pirkimo–pardavimo sutartį, priteisimo iš D. S. ir V. M. solidariai D. S. atžvilgiu atmesta; dėl 38 439,23 Eur patirtos žalos už negrąžintą avansą priteisimo iš V. M. ir dėl 14 762,19 Eur patirtos žalos už buldozerį priteisimo solidariai iš V. M. ir R. S. paliktos nenagrinėtos.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu:1.1. L. S., V. M., E. P., V. Č., V. U., R. P. ir R. P. buvo nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2008 m.

rugsėjį–lapkritį, tiksliai nenustatytu laiku, Kėdainių, Pakruojo, Radviliškio rajonuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdami tikslą iššvaistyti didelės vertės A. ŽŪB turtą, veikdami bendrininkų grupe, pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, kuriame užfiksuotas pajininkų sprendimas iš pajininko R. P. nupirkti A. ŽŪB vardu 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. rugpjūčio 6 d. A. ŽŪB pajų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. P. pardavė 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajų A. ŽŪB už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. rugsėjo 24 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, kuriame užfiksuotas pajininkų sprendimas parduoti A. ŽŪB 600 karvių ne mažiau kaip už 900 000 Lt (260 658,02 Eur), 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje užfiksuota, kad ūkininkas V. U. iš A. ŽŪB nupirko 360 karvių ir 240 telyčių už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) sumą, 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ANC, Nr. 00002, dėl ūkininkui V. U. už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) parduodamų 600 karvių ir telyčių, 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymą ūkininkui V. U., kad jis už neva pirktus galvijus pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ANC, Nr. 00002, sumokėtų ne A. ŽŪB, o R. P., 2008 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ūkininkas V. U. parduoda ŽŪB „A.“ 600 galvijų už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur), 2008 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija VURN, Nr. 0000030, dėl ūkininko V. U. ŽŪB „A.“ už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) parduodamų 600 galvijų, taip pat kasos pajamų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d., serija VURN, Nr. 0000162, 2008 m. lapkričio 25 d., serija VURN, Nr. 0000151, 2008 m. lapkričio 26 d., serija VURN, Nr. 0000163, 2011 m. lapkričio 27 d., serija VURN, Nr. 0000164, ir 2008 m. lapkričio 28 d., serija VURN, Nr. 0000165, patvirtinančius, kad ūkininkas V. U. iš ŽŪB „A.“ direktoriaus V. M. grynaisiais pinigais 2008 m. lapkričio 24 d. gavo 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt, 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt, 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt, ŽŪB „A.“ kasos išlaidų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d. Nr. 194, 2008 m. lapkričio 25 d. Nr. 196, 2008 m. lapkričio 26 d. Nr. 198, 2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 199 ir 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 200, kuriuose nurodyta, kad kasininkė I. A. išdavė ūkininkui V. U. 2008 m. lapkričio 24 d. – 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60 Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), ūkininko V. U. ūkio kasos išlaidų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d. Nr. 148, 2008 m. lapkričio 25 d. Nr. 149, 2008 m. lapkričio 26 d. Nr. l50, 2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 151 ir 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. l52, pagal kuriuos ūkininkas V. U. išmokėjo R. P., veikiančiam pagal R. P. įgaliojimą, 2008 m. lapkričio 24 d. – 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60 Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. pranešimą A. ŽŪB, kad R. P. gavo iš ūkininko V. U. 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. lapkričio 24 d. paskolos sutartį, pagal kurią J. S. ŽŪB „A.“ paskolino 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) sumą, ŽŪB „A.“ kasos pajamų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d., serija ART, Nr. 449, 2008 m. lapkričio 25 d., serija ART, Nr. 450, 2008 m. lapkričio 26 d., serija ART, Nr. 451, 2008 m. lapkričio 27 d., serija ART, Nr. 452, ir 2008 m. lapkričio 28 d., serija ART, Nr. 453, patvirtinančius, kad kasininkė I. A. iš J. S. gavo 2008 m. lapkričio 24 d. 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60 Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), dėl to A. ŽŪB buvo padaryta didelė – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) dydžio turtinė žala bei iššvaistytas A. ŽŪB direktorės E. P. žinioje esantis didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės A. ŽŪB turtas, nes, panaudojus netikrus dokumentus, tariamaisiais sandoriais dėl galvijų pirkimo ir pardavimo tarp (duomenys neskelbtini) rajono A. ŽŪB, ūkininko V. U., ŽŪB „A.“, A. ŽŪB priklausantis didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turtas – 360 karvių ir 240 telyčių – buvo neatlygintinai perduotas ŽŪB „A.“. Byla kaltinamiesiems L. S., E. P., V. U., V. Č., R. P. ir R. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.

1.2. Byla V. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kad, būdamas ūkininkas, atsakingas už ūkio buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė ūkininko V. U. buhalterinę apskaitą, įtraukdamas faktiškai neįvykusias atsiskaitymo už galvijus 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) ūkines operacijas, dėl to negalima iš dalies nustatyti ūkininko V. U. ūkio 2008 m. turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros,

nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

1.3. V. M. ir R. S. buvo nuteisti už tai, kad 2008 m. spalio 21–23 d. Pakruojo, Radviliškio rajonuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, organizatoriui R. S. nurodžius, V. M., būdamas ŽŪB „A.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktorius, pagal 2008 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PSP 2007-110025 iš UAB „SEB lizingas“ už 147 500 Lt (42 718,95 Eur), paimtų iš ŽŪB „A.“ kasos, įgijo ŽŪB „A.“ vardu buldozerį „T170M1“ ir perdavė jį R. S., kuris buldozerį naudojo savo reikmėms, taip iššvaistė V. M. patikėtą didelės vertės – 147 500 Lt (42 718,95 Eur) ŽŪB „A.“ turtą – buldozerį „T170M1“.

1.4. V. M. ir D. S. buvo nuteisti už tai, kad 2010 m. rugpjūtį, tiksliai nenustatytu laiku, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), ir Radviliškio rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus: 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 76 t miežių pirkimo iš D. S., miežių perdavimo–priėmimo aktą (be datos), 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą faktūrą, serija DAN, Nr. l, 2010 m. rugpjūčio 11 d. kasos išlaidų orderį, pagal kuriuos D. S. buvo neatlygintinai perduoti 37 240 Lt (10 785,45 Eur), taip iššvaistė V. M. žinioje esantį didelės vertės ŽŪB „A.“ turtą.

1.5. V. M. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas ŽŪB „A.“ direktorius, atsakingas už ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. liepos 31 d. organizavo apgaulingą ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes į ŽŪB „A.“ buhalterinę apskaitą įtraukė netikrus dokumentus, susijusius su tariamai iš J. S. gauta 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskola, galvijų iš ūkininko V. U. už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) pirkimu, taip pat paslaugų ŽŪB „M.“ iš viso už 294 823 Lt (85 386,64 Eur) pardavimu, dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio; iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad į apskaitą nebuvo įrašyta gautų 24 200 Lt (7008,80 Eur) įplaukų pagal PVM sąskaitą faktūrą už parduotą automobilį „Iveco“ ūkinė operacija, nes šių įplaukų bendrovė realiai negavo.

1.6. V. M. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas ŽŪB „A.“ direktorius, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 31 d. iš ŽŪB „A.“ kasos pagal kasos išlaidų orderius kaip atskaitingas asmuo pasiėmė 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur), išlaidas pateisinančių dokumentų nepateikė ir šios sumos negrąžino į ŽŪB „A.“ kasą, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą ŽŪB „A.“ turtą – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur).

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad:2.1. Baudžiamoji atsakomybė dėl A. ŽŪB didelės vertės turto iššvaistymo suklastojant dokumentus L. S., V. M., E. P.,

V. Č., V. U., R. P. ir R. P. taikyta nepagrįstai. Vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis – ūkinio finansinio tyrimo specialistų išvados kelia abejonių savo pagrįstumu dėl tyrimo metodikos. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes šiuo atveju buvo kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai, kurie jau išspręsti civilinio proceso tvarka, ir ne formaliai, o realiai atkuriant pažeistas šalių teises. Byloje nepaneigta, jog galvijų ir pajų pirkimo–pardavimo sandoriai bei jų pagrindu išrašyti dokumentai buvo realūs, iš esmės atitiko tikrąją šalių valią, kad už galvijus ir pajus buvo atsiskaityta, niekas neturėjo pretenzijų dėl nesumokėtų pinigų. Byloje nustatyta, kad ŽŪB „A.“ įformino kasos pajamų orderiais, kad gavo pinigus iš J. S. kaip paskolą, bei kasos išlaidų orderiais, kad šiuos pinigus sumokėjo V. U., o V. U. išrašė kasos pajamų orderius, kad gavo pinigus iš ŽŪB „A.“, bei kasos išlaidų orderius, kad sumokėjo pinigus R. P., bet realiai ŽŪB „A.“ V. U. pinigų nesumokėjo, o V. U. realiai pinigų nesumokėjo R. P., nes pinigus už pajus R. P. gavo tiesiogiai iš L. S., tačiau tai nereiškia, kad šiuose dokumentuose buvo įtvirtinti netikri duomenys ir jie buvo suklastoti. Nuteistieji, pasirinkę pirmiau nurodytą tarpusavio atsiskaitymo būdą ir dokumentų buhalterinį įforminimą, iš esmės žalos nei kuriai nors bendrovei, nei valstybei nepadarė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės, jiems ar valstybei būtų sukelti neigiami teisiškai reikšmingi padariniai. Taip pat byloje nenustatyta, kad dėl nuteistųjų sąmoningų, tyčinių neteisėtų veiksmų buvo sumenkintos kreditoriaus galimybės atkurti galimai pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, priešingai, šiuo metu pagal 2013 m. gruodžio 23 d. taikos sutartį ŽŪB „A.“ yra visiškai atsiskaičiusi už galvijus su bankrutavusia A. ŽŪB, kuri, išsprendusi ginčą civiline tvarka, visa apimtimi atsisakė 2012 m. birželio 14 d. pareikšto šioje baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio.

2.2. Išteisinus V. U. dėl visų netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo, negalima ir V. U. atsakomybė už tai, kad jis įtraukė į ūkininko V. U. buhalterinę apskaitą tuos pačius finansinius buhalterinius dokumentus, nes byloje nenustatyta, jog juose užfiksuota žinomai neteisinga informacija, realiai nevykusios ūkinės operacijos, jų įtraukimas į ūkininko V. U. buhalterinę apskaitą neturėjo įtakos ūkininko V. U. buhalterinės veiklos nustatymui, nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

2.3. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus buldozeris „T170M1“ formaliai

buvo įgytas ir užrašytas ŽŪB „A.“ vardu bei įtrauktas į jos ilgalaikio turto apyvartos ataskaitą, bet R. S. ir V. M. parodymai, kad buldozeris buvo nupirktas už asmeninius R. S. pinigus, nepaneigti. R. S. duoti pinigai buldozeriui įsigyti formaliai pagal kasos pajamų orderį buvo įnešti į ŽŪB „A.“ kasą ir pagal kasos išlaidų orderį iš jos paimti, tačiau iš to negalima daryti išvados, jog R. S. buldozeriui įsigyti duoti pinigai tapo ŽŪB „A.“ turtu ir buldozeris buvo nupirktas už ŽŪB „A.“ pinigus. Nors taip įforminant dokumentus buvo sumažintas V. M. avansinis įsiskolinimas bendrovei, tai nereiškia, jog taip V. M. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą ŽŪB „A.“ priklausantį turtą – 147 500 Lt (42 718,95 Eur) vertės buldozerį „T170M1“ ir buvo padaryta reali turtinė žala. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad R. S. ir V. M. suprato, kad iššvaisto ŽŪB „A.“ turtą, numatydami įmonei daromą žalą ir to norėdami, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Priešingai, darytina išvada, kad V. M., kaip ŽŪB „A.“ direktorius, buldozerį R. S. perdavė sąžiningai manydamas, kad juo faktiškai turėtų disponuoti R. S., nes V. M. jį nupirko už R. S. asmeninius pinigus. Taip pat bylos duomenys rodo, kad formaliai ŽŪB „A.“ vardu užrašytą buldozerį rado policijos pareigūnai ir perdavė ŽŪB „A.“, todėl klausimą dėl buldozerio identifikavimo ir jo realaus priklausymo nuosavybės teise konkrečiam asmeniui (tikrojo savininko nustatymo) galima išspręsti civilinio proceso tvarka.

2.4. Byloje nustatyta, kad D. S. žemėje miežiai realiai buvo pasėti ir užauginti, 76 tonų miežių už 37 240 Lt (10 785,45 Eur) pirkimo–pardavimo sandoris realiai įvyko, D. S. miežius už atlygį perdavė V. M. kaip ŽŪB „A.“ direktoriui, bet byloje nėra duomenų, kad D. S. būtų žinojusi, jog V. M. nepristatys miežių į ŽŪB „A.“ sandėlį, dėl to nėra pagrindo daryti išvadas, kad ŽŪB „A.“ didelės vertės turtas – 37 240 Lt (10 785,45 Eur) buvo neatlygintinai perduotas D. S.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. M. tyčia iššvaistė savo žinioje esantį didelės – 37 240 Lt (10 785,45 Eur) vertės ŽŪB „A.“ turtą, nes žinodamas, kad miežiai nepristatyti į ŽŪB „A.“ sandėlį, išmokėdamas D. S. ŽŪB „A.“ pinigus, suprato, jog bendrovė neteks turto – pinigų, sumokėtų už miežius, ir to norėjo.

2.6. Byloje esant nepaneigta, kad miežių pirkimo–pardavimo sandoris tarp D. S. ir V. M. realiai įvyko ir sutarties turinys atitiko tikrąją šalių valią – D. S. už piniginį atlygį (37 240 Lt (10 785,45 Eur)) pardavė V. M. 76 tonas miežių, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadas, kad D. S. ir V. M. pagamino ir panaudojo netikrus grūdų pirkimo–pardavimo sandorį patvirtinančius dokumentus.

2.7. Byloje nepaneigti V. M. parodymai, kad dalies pinigų pagal avanso apyskaitą jis realiai negavo ir jais nedisponavo, nes, pradėjus dirbti bendrovės direktoriumi, jam buvo perrašyti buvusio bendrovės vadovo R. A. atsiskaitytinai paimti 30 000 Lt (8688,60 Eur), o kita dalis pinigų buvo panaudota mokant neoficialius atlyginimus ir priedus A. ŽŪB darbuotojams bei kitiems bendrovei darbus atlikusiems ir paslaugas suteikusiems asmenims, t. y. buvo panaudoti tenkinant ŽŪB „A.“ interesus ir poreikius, nes A. ŽŪB patalpose buvo laikomi ŽŪB „A.“ galvijai. Byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčytinų duomenų, kad nuteistasis V. M. sąmoningais, tyčiniais veiksmais atliko neteisėtus veiksmus, siekdamas pasisavinti jam pagal avanso apyskaitą perduotus ŽŪB „A.“ pinigus ir padaryti didelę – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) turtinę žalą ŽŪB „A.“, o visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos nuteistojo naudai.

2.8. Byloje nėra patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad ŽŪB „A.“ išrašytose ŽŪB „M.“ PVM sąskaitose faktūrose įtvirtinti netikri duomenys, dėl to negalima daryti neginčytinos išvados, kad, įtraukus šias PVM sąskaitas faktūras į ŽŪB „A.“ buhalteriją, buvo sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – negalima iš dalies nustatyti ŽŪB „A.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio, t. y. kad buvo apgaulingai tvarkoma ŽŪB „A.“ apskaita. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad V. M. tyčia nepateikė ŽŪB „A.“ buhalterijai automobilio „Iveco“ pardavimo už 24 200 Lt (7008,80 Eur) PVM sąskaitos faktūros. Tai, kad į buhalterinę apskaitą nebuvo pateikta viena sąskaita faktūra, šiuo atveju vertinama kaip formalus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas, kuris nelaikomas tokia pavojinga veika, kuri turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Byloje yra duomenų, kokiai sumai buvo išrašyta sąskaita faktūra, todėl negalima daryti neginčytinos išvados, kad atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti ŽŪB „A.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio. Šiuo atveju galima svarstyti klausimą tik dėl administracinės atsakomybės taikymo. Išteisinus V. M. dėl visų netikrų dokumentų, susijusių su iš J. S. gauta 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskola, galvijų iš ūkininko V. U. už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) pirkimu, pagaminimo ir jų panaudojimo, negalima ir V. M. atsakomybė už tai, kad jis įtraukė į ŽŪB „A.“ buhalterinę apskaitą tuos pačius finansinius buhalterinius dokumentus, nes byloje nenustatyta, kad juose užfiksuota žinomai neteisinga informacija, realiai nevykusios ūkinės operacijos.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento

prokuroras Gintaras Eidukevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančius BPK 20 straipsnio reikalavimus ir neteisingai įvertino bylos aplinkybes, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nesilaikė formuojamos teismų praktikos, kokiais įrodymais privaloma remtis, kai įmonėje nustatomas lėšų trūkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012 ir kt.), nes tik dėl akių sudarytus tariamus, akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus sandorius, kurie iš esmės prieštaravo A. ŽŪB įstatams, interesams ir buvo šiai bendrovei visiškai nereikalingi ir nenaudingi, laikė teisėtais civiliniais santykiais, nutylint apie esminę reikšmę šiai baudžiamajai bylai teisingai išspręsti turinčius teismų sprendimus ir juose nustatytus faktus, kurie negali būti kvestionuojami, nes jie šioje byloje turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, t. y. jais apeliacinės instancijos teismas turėjo remtis ir vadovautis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-693/2016 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Esertas prieš Lietuvą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

3.2. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. vasario 28 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. ŽŪB pardavė 600 galvijų V. U., net trimis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pagrindais: pagal CK 1.82 straipsnį (kaip prieštaraujančią juridinio asmens teisnumui), CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana (Pauliano ieškinį), kaip sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, o A. ŽŪB atsakingi asmenys apie tai žinojo) bei CK 1.86 straipsnį kaip tariamąjį sandorį. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjo R. P. ir pirkėjo A. ŽŪB, pagal kurią A. ŽŪB įsipareigojo iš R. P. nupirkti 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės A. ŽŪB pajų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) taip pat trimis Civilinio kodekso pagrindais: pagal CK 1.81 straipsnį (kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei), CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana, kaip sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, o A. ŽŪB atsakingi asmenys apie tai žinojo) bei pagal CK 1.86 straipsnį kaip tariamąjį sandorį. Jeigu Lietuvos Respublikos vardu priimtais ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais civiliniai sandoriai pripažinti negaliojančiais, darytina išvada, kad realiai jokių civilinių sandorių ir nebuvo, o kadangi A. ŽŪB neteko didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turto, šis turtas buvo neteisėtai perleistas, t. y. iššvaistytas, ir bendrovei padaryta atitinkamo dydžio turtinė žala. Teismams konstatavus, taip pat ir šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu padarius išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo bei 2008 m. rugsėjo 26 d. galvijų pirkimo–pardavimo sutartys yra tariamieji sandoriai, tokiu pripažintinas ir 2008 m. spalio 9 d. galvijų pirkimo–pardavimo sandoris tarp V. U. ir ŽŪB „A.“, nes šių sandorių objektas yra tas pats – A. ŽŪB 600 galvijų, t. y., realiai neįvykus 2008 m. rugsėjo 26 d. sandoriui, negalėjo įvykti ir 2008 m. spalio 9 d. sandoris. Kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo bei 2008 m. rugsėjo 26 d. galvijų pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, o ŽŪB „A.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai L. S. nurodymu, patvirtino ir sutartis pasirašę R. P., R. P., V. U., teikę rašytinius dokumentus teismams, ir V. M., L. S., R. S., duodami parodymus bylos proceso metu, liudytojai J. V., R. P. Taigi R. P. ir E. P. kaip A. ŽŪB direktorė, savo parašais 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtindami tariamąjį sandorį dėl 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės A. ŽŪB pajų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) įgijimo A. ŽŪB vardu, V. U. ir E. P. kaip A. ŽŪB direktorė, savo parašais 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtindami tariamąjį sandorį dėl A. ŽŪB 600 galvijų pardavimo V. U., V. M. kaip ŽŪB „A.“ direktorius ir V. U., savo parašais 2008 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtindami tariamąjį sandorį dėl 600 galvijų pirkimo iš V. U., taip pat pasirašydami kitus su šiais tariamaisiais sandoriais susijusius PVM sąskaitą faktūrą, kasos pajamų ir išlaidų orderius, pagamino žinomai netikrus dokumentus ir juos panaudojo įtraukdami į buhalterinę apskaitą. Išteisintieji, tarpusavyje įvairiais (giminystės, verslo, darbo) ryšiais susiję asmenys, siekdami išvengti A. ŽŪB kreditorių reikalavimo nukreipimo į šios žemės ūkio bendrovės turtą, sukūrė sudėtingą nusikalstamos veikos schemą, imituodami sandorių sudarymą ir vykdymą, didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės A. ŽŪB turtą 600 galvijų bandą neteisėtai, nepagrįstai ir neatlygintinai perkėlė į susijusį, bendrininkų kontroliuojamą kitą ūkio subjektą – ŽŪB „A.“, taip A. ŽŪB padarė didelę – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) turtinę žalą, be to, išvengė A. ŽŪB kreditorių turtinių reikalavimų, nes panaikinta galimybė ne tik juos užtikrinant taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnis), bet ir apskritai apginti savo turtines teises bei interesus, antstoliams, vykdantiems turto paiešką bei skolų išieškojimus, į ką nukreipti tuos išieškojimus. Tai patvirtina išnagrinėtose Kauno apygardos teismo civilinėse bylose Nr. L2-1267-173/2008, 2-1673-42/2008, Panevėžio apygardos teismo civilinėse bylose Nr. B2-426-278/2008, B2-636-425, 2-1138-198/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

administracinėje byloje Nr. A-438-99/2012 nustatyti faktai, A. ŽŪB 2008 m. spalio 1 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, kuria už 200 000 Lt (57 924 Eur) skolas įformino pasėlių pardavimą (duomenys neskelbtini) rajono žemės ūkio bendrovei „V.“, atstovaujamai direktoriaus V. Č., Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) patikrinimo medžiaga, liudytojų J. V., R. K., I. B., išteisintųjų V. U., V. M., R. S., R. P., E. P., L. S. parodymai, prie kasacinio skundo pridėti įgaliojimai V. Č. atstovauti A. ŽŪB byloje dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2008–2009 m. iš viso vyko net 58 procesai, kuriuose atsakovė buvo A. ŽŪB. Iš antstolio J. K. patvarkymo, 2009 m. sausio 30 d. patvirtinto Kėdainių rajono apylinkės teismo, matyti, kad jis pagal 14 vykdomųjų bylų vykdė 1 856 417,91 Lt (537 655,79 Eur) išieškojimus iš A. ŽŪB. Iškėlus bankroto bylą antstoliai J. K. bei R. M. bankroto bylą nagrinėjantį Panevėžio apygardos teismą informavo apie ne mažiau kaip 130 vykdomųjų bylų dėl skolų išieškojimo iš A. ŽŪB. Likvidavus A. ŽŪB liko nepatenkinti 76 kreditorių 625 787,16 Eur (2 160 717,91 Lt) reikalavimai. Taigi L. S., V. Č., R. P., R. P. buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad dar likęs likvidus 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turtas galvijai iš jų valdomos bei kontroliuojamos nemokios ir bankrutuojančios A. ŽŪB būtų perkeltas į kitą, susijusią, ŽŪB „A.“, taip didelės vertės turtas išliktų jų valdomas ir kontroliuojamas. E. P. ir V. M. buvo bendrovių vadovai, pavaldūs bendroves valdžiusiems bei kontroliavusiems R. ir R. P., L. S. bei V. Č. ir vykdė jų nurodymus. V. U., susijęs verslo ryšiais, dalyvavo nusikalstamoje schemoje kaip tarpinis fiktyvus turto (galvijų) įgijėjas, kad būtų nuslėptas turto (galvijų) perkėlimas iš vienos susijusios žemės ūkio bendrovės į kitą. A. ŽŪB direktorė E. P. vadovavo bendrovei, suvokė ir žinojo apie jos sunkią ekonominę padėtį, nes 2008 m. rugpjūčio 11 d. Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-426-278/2008 dėl bankroto bylos A. ŽŪB iškėlimo pateikė bendrovės nemokumą patvirtinančius finansinius duomenis, prašymą skirti A. ŽŪB bankroto administratoriumi K. Š., bendrovės debitorių sąrašą, iš kurio matyti, kad teismo priteista iš R. P. skola 2008 m. rugpjūčio 4 d. A. ŽŪB yra 1 260 000 Lt (364 921,22 Eur). Nepaisant to, E. P. kaip A. ŽŪB direktorė 2008 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praktiškai tuo pat metu, su šios bendrovės pajininku R. P. sudarė nemokios bei bankrutuojančios A. ŽŪB pajų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. ŽŪB vardu už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) perka 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės A. ŽŪB pajus, o 2008 m. rugsėjo 30 d. pateikė prašymą ūkininkui V. U., kad šis 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) už galvijus, pirktus iš A. ŽŪB, sumokėtų ne bendrovei, o R. P., kuris buvo skolingas A. ŽŪB dar didesnę pinigų sumą. Dėl nurodytų aplinkybių nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad negalima vadovautis įtariamųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi bei tarpusavyje susipykę, linkę vienas kitą apkalbėti bei melagingai apkaltinti, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti I. B., V. M., V. U. bei L. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 276 straipsnio 4 dalis), todėl ši teismo išvada prieštarauja teismų praktikai dėl teismo galimybės grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-7-30-788/2017 ir kt.).

3.3. Pirmosios instancijos teismas išvadų dėl A. ŽŪB turto iššvaistymo bei dokumentų klastojimo negrindė specialisto išvadomis dėl ŽŪB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, t. y. sprendė, kad kaltinamųjų kaltei pagrįsti užteko ir kitų surinktų ir teisme ištirtų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šias išvadas vertino ir konstatavo, kad jomis negalima besąlygiškai vadovautis, nes tyrimo metodika, pagrindimas ne specialiomis žiniomis ir finansinių buhalterinių dokumentų informacija, o asmenų parodymais ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, VMI patikrinimo aktu, teismų sprendimais administracinėse ir civilinėse bylose ir pan. kelia abejonių jų pagrįstumu. Pažymėtina, kad 2012 m. liepos 4 d. Nr. 5-4/67 ir 2013 m. spalio 16 d. Nr. 5-4/99 ŽŪB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimai atlikti bei specialisto išvados pateiktos vadovaujantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatais, patvirtintais FNTT direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-73. Specialistės teisėtai ir pagrįstai susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis bei rėmėsi ir įtariamųjų bei liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, VMI patikrinimo aktu, teismų sprendimais, priimtais civilinėse ir administracinėse bylose, juos tikrino lyginimo ir kryžminio dokumentų tikrinimo metodais, vadovaudamosi specialisto išvadose nurodytais Lietuvos Respublikos įstatymais, taip pat nurodė, kokių buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų būtų nesilaikyta, jeigu faktiškai ūkinės operacijos, užfiksuotos dokumentuose, neįvyko arba buvo ne tokios (vyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta dokumente), pateikdamos sąlygines išvadas. Specialistė R. Č. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad dalis jos pateiktos išvados yra kategoriška, o kita sąlyginė, teikiama vadovaujantis liudytojų parodymais (netikrinant jų teisingumo), ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat VMI medžiaga, teismų sprendimais, kuriuose nurodyta, jog dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko; jeigu vadovautųsi tik buhalterinės apskaitos dokumentais, tai jos išvada būtų kitokia, būtų konstatavusi, kad nepadaryta buhalterinės apskaitos pažeidimų; kai specialistas pateikia sąlyginę išvadą, įvertinus įrodymų visetą, sprendžiamas klausimas, ar buhalterinėje apskaitoje fiksuoti teisingi duomenys, t. y. ar

buhalterinėje apskaitoje fiksuoti sandoriai realiai įvyko, ar nevyko, tik buvo fiktyviai įforminti buhalterinės apskaitos dokumentuose.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad negalima daryti išvados apie sandorių ir dokumentų fiktyvumą, nes R. P. ir I. B. savo parašu patvirtino, kad dokumentų turinys atitinka jų tikrąją valią, neįvertino 2014 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvados Nr. 11Š-120(14), kurioje nurodyta, jog A. ŽŪB 2008 m. rugpjūčio 4 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. protokoluose, tikėtina, pasirašė ne R. P. ir ne I. B., o kiti asmenys, liudytojo I. B. parodymų, kad šiuose dokumentuose nepasirašė, susirinkimuose tikrai nedalyvavo, liudytojos J. V. parodymų, kad L. S. nurodymu ji surašė A. ŽŪB pajininkų 2008 m. rugpjūčio 4 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. susirinkimų protokolus, bet realiai jokių susirinkimų nebuvo, I. B., E. P., J. V., L. S., R. P. parodymų, kad I. B. buvo formalus pajų savininkas, bendrovėje nebūdavo ir nevadovavo, realiai sprendimus priiminėjo L. S., o V. Č. (L. S. uošvis) buvo L. S. nurodymų vykdytojas, R. P. bendrovės veikloje taip pat nedalyvavo, su bendrove susijusius dokumentus pasirašinėjo tėvui patarus, nes visus su A. bendrove susijusius klausimus sprendė jo tėvas R. P. Pažymėtina, kad L. S., R. P. bei V. U. dalyvavo sudarant 2013 m. gruodžio 23 d. taikos sutartį, kuria pripažino, kad ŽŪB „A.“ yra likusi skolinga V. U. 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) už nupirktus galvijus pagal 2008 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, A. ŽŪB neteko galvijų ir su ja nebuvo atsiskaityta, todėl reali galvijų įgijėja ŽŪB „A.“ atsiskaitydama už įgytus galvijus perleido A. ŽŪB nekilnojamąjį turtą; kad negaliojanti tarp J. S. ir ŽŪB „A.“ 2008 m. lapkričio 24 d. sudaryta 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskolos sutartis, taip pat kad J. S. yra grąžinusi ŽŪB „A.“ visas sumas, gautas pagal šią sutartį, t. y. pripažino, jog A. ŽŪB galvijai neteisėtai, nepagrįstai ir neatlygintinai buvo perleisti susijusiai ŽŪB „A.“, dėl to A. ŽŪB patyrė 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) turtinės žalos. Pagal šią taikos sutartį perimtas ŽŪB „A.“ turtas buvo realizuotas varžytinėse už 145 990,27 Eur (504 075,20 Lt), o A. ŽŪB neatlygintinai, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai, perleisdama galvijų bandą ŽŪB „A.“ neteko 1 180 000 Lt ((341 751,62 Eur) vertės turto, taigi A. ŽŪB vis tiek patyrė 675 924,79 Lt (195 761,35 Eur) turtinę žalą.

3.5. Nagrinėjamoje byloje nustatyti konkretūs A. ŽŪB direktorės E. P., L. S., V. M., V. Č., V. U., R. P. ir R. P. veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip nusikalstamus. E. P. kaip A. ŽŪB direktorė priėmė ekonomiškai nepagrįstus, bendrovės finansinę padėtį pasunkinančius sprendimus. L. S., perleidęs A. ŽŪB pajus I. B., bet ir toliau faktiškai valdęs šią bendrovę, suorganizavo nemokiai A. ŽŪB priklausiusio didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turto (600 galvijų) neatlygintiną perleidimą susijusiai, savo paties bei uošvio V. Č. per ŽŪB „M.“ pajus valdomai ir kontroliuojamai ŽŪB „A.“. V. Č. palenkė E. P. iššvaistyti didelės vertės A. ŽŪB turtą, o V. M., V. U., R. P. bei R. P. teikė E. P. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės svetimą A. ŽŪB turtą, ir iš A. ŽŪB žemės ūkio bendrovės „A.“ naudai įgijo 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės galvijus, bet už juos A. ŽŪB nesumokėjo. Būtent minėti pirmosios instancijos teismo nustatyti L. S. veiksmai, kai jis organizavo, V. Č., kai jis kurstė ir palenkė, o V. M., V. U., R. P. ir R. P. veiksmai, kai jie teikė E. P. priemones, reikalingas padėti iššvaistyti didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės svetimą A. ŽŪB turtą, laikytini tokiais, kurie sudarė sąlygas kitiems bendrininkams iššvaistyti turtą, todėl pripažintini atitinkamai organizavimu, kurstymu bei padėjimu daryti BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą. Tai, kad L. S., V. Č., V. M., V. U., R. P. bei R. P. A. ŽŪB turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, savaime nešalina jų atsakomybės už bendrininkavimą iššvaistant turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-895/2017).

3.6. Kaip minėta pirmiau, civilinio proceso tvarka išnagrinėtose bylose teismai visus sandorius pripažino tariamaisiais ir juos panaikino, t. y. iš esmės konstatavo, kad civiliniais sandoriais buvo siekiama pridengti nemokios ir bankrutuojančios A. ŽŪB likvidaus turto neteisėtą ir nepagrįstą perleidimą (iššvaistymą) susijusiai ŽŪB „A.“. ŽŪB „A.“ turtas už pagal 2008 m. spalio 9 d. sutartį iš A. ŽŪB neteisėtai įgytus galvijus A. ŽŪB buvo perleistas (buvo atsiskaityta) tik po daugiau nei penkerių metų – 2014 m. vasario 12, kovo 6 bei 10 dienomis, t. y. jau po visiems įtariamiesiems pareikštų įtarimų ir jų apklausų, todėl veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, o gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padarytos žalos atlyginimas, bet nusikalstamos veikos baigtumo, jos teisinis įvertinimas dėl to nekinta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, 2K-430/2013). Tai, kad A. ŽŪB atsisakė šioje baudžiamojoje byloje 2012 m. birželio 14 d. pareikšto civilinio ieškinio, negali pašalinti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

3.7. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina visiškai reali, neteisingai grindžiamos A. ŽŪB dar dirbant pelningai tarp dviejų susijusių fizinių asmenų 2007 m. gegužės 7 d. sudarytoje pajų pirkimo sutartyje nurodyta verte, prieštarauja bylos įrodymams (R. P., R. P. parodymams, 2009 m. vasario 21 d. A. ŽŪB mokestinio tyrimo ataskaitai Nr. AU 18-12), ištirtoms aplinkybėms ir teismų išnagrinėtose bylose nustatytiems faktams, kurių kontekste ir turi būti vertinama kaina (kasacinės nutartys baudžiamosiose

bylose Nr. 2K-120-511/2017, 2K-196-788/2017).3.8. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ūkininkas V. U. turėjo iš AB „P.“ gauti paskolą ir už ją

pirkti galvijus iš A. ŽŪB, bet dėl įsiskolinimo ir pieno kainų kritimo negavęs paskolos, galvijus pardavė ŽŪB „A.“. Byloje nėra įrodymų, jog ūkininko V. U. įsiskolinimai AB „P.“ susidarė būtent 2008 m. rugsėjį–spalį, be to, kaip skelbiama oficialioje Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, būtent rugsėjį–spalį, kai V. U. sudarė sandorius su A. ŽŪB (2008 m. rugsėjo 26 d.) ir su ŽŪB „A.“ (2008 m. spalio 9 d.), pieno supirkimo kaina didėjo.

3.9. Apeliacinės instancijos teismo, pripažinusio, kad pinigai nebuvo mokami, bet išrašomi dokumentai, patvirtinantys neva įvykusias ūkines operacijas, išvada, kad tai nereiškia, jog šiuose dokumentuose buvo įtvirtinti netikri duomenys ir jie buvo suklastoti, prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4 ir 11 punktų, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 14 straipsnio, 78 straipsnio 1 dalies, 79 straipsnio 1 dalies reikalavimams, VMI surašytame ŽŪB „A.“ 2010 m. vasario 12 d. mokestinio patikrinimo akte Nr. 35-213 (patvirtintame VMI 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 14.4-26-25, išnagrinėjus ŽŪB „A.“ skundą, VMI 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 69-205, dėl kurių pareiškėjos ŽŪB „A.“ paduoti skundai buvo atmesti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-775-562/2011, paliktu galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-99/2012) konstatuotoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, formuojamai praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-511/2018).

3.10. Kaltinimas V. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl V. U. ūkio apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo tiesiogiai susijęs su kaltinimais dėl A. ŽŪB didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turto iššvaistymo ir netikrų dokumentų pagaminimo bei panaudojimo, kai dėl to buvo padaryta didelė žala. Kad kaltinime nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, iš dalies pripažino ir pats V. U. Specialisto išvadoje Nr. 5-4/67 nurodyta, kad jeigu ūkininkas V. U. pagal PVM sąskaitą faktūrą nepirko 600 galvijų, faktiškai jų negavo ir už juos nesumokėjo, tai neįvykusią ūkinę operaciją įtraukęs į ūkio apskaitą nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, dėl į ūkininko V. U. ūkio buhalterinę apskaitą įtrauktų PVM sąskaitos faktūros, kasos išlaidų orderių, kuriais užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, negalima iš dalies nustatyti 2008 m. ūkininko ūkio turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. M. ir R. S. dėl ŽŪB „A.“ turto (buldozerio „T170M1“) iššvaistymo, remdamasis V. M. ir R. S. parodymais, kad šį buldozerį ŽŪB „A.“ vardu pirko už R. S. asmeninius pinigus, kurie formaliai pagal kasos pajamų orderį buvo įnešti į ŽŪB „A.“ kasą, vėliau pagal kasos išlaidų orderį iš jos paimti, liudytojų V. D., V. J. L., R. K., L. B., tiesiogiai nedalyvavusių perkant ir sumokant už buldozerį, parodymais. Tačiau šis teismas nevertino reikšmingų bylai nagrinėti liudytojų I. A., atsakingos už ŽŪB „A.“ kasą, L. B. parodymų ir juos patvirtinančių ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, rodančių, kad buldozeriui pirkti V. M. paėmė iš ŽŪB „A.“ kasos 147 562 Lt (42 736,91 Eur) pagal ŽŪB „A.“ išrašytą kasos išlaidų orderį ir pagal 2008 m. spalio 23 d. banko grynųjų pinigų priėmimo kvitą į UAB „SEB lizingas“ sąskaitą banke įnešė 147 500 Lt (42 718,95 Eur). V. M. turėjo galimybę iš ŽŪB „A.“ kasos paimti 147 562 Lt (42 736,91 Eur), nes į ŽŪB „A.“ kasą pagal 2008 m. spalio 21 d. kasos pajamų orderį grynaisiais grąžino 142 200 Lt (41 183,97 Eur) nepanaudoto avanso. Taigi, V. M. pirmiausia sumažino savo avansinį įsiskolinimą, vėliau, šiems pinigams tapus ŽŪB „A.“ nuosavybe, jie buvo panaudoti buldozeriui „T170M1“ pirkti, ir jis ir buvo apskaitytas kaip ilgalaikis ŽŪB „A.“ turtas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. į ŽŪB „A.“ kasą 142 200 Lt (41 183,97 Eur) įnešė kaip grąžinamą nepanaudotą avansą, tokia suma buvo sumažintas jo avansinis įsiskolinimas bendrovei, ir šiuo atveju nesvarbu, iš kur V. M. gavo pinigus avansui grąžinti, į bendrovės kasą įnešti pinigai pagrįstai buvo apskaityti kaip ŽŪB „A.“ turtas, ir kad V. M. buldozerį nupirko už ŽŪB „A.“ pinigus. V. M. ir R. S. suprato, kad R. S. buvo neteisėtai ir neatlygintinai perleistas ŽŪB „A.“ turtas, ir numatė, jog ŽŪB „A.“ šio turto neteks, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, jų veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas buvo nenuoseklus vertindamas V. M. pinigų įnešimus į ŽŪB „A.“ kasą, nes paliko nepakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl ŽŪB „A.“ turto – neįneštų į kasą 24 200 Lt (7008,80 Eur), gautų už K. Š. parduotą krovininį automobilį „Iveco ML140“, kaip teigė išteisintieji, taip pat neva pirkto už R. S. pinigus, iššvaistymo (dėl šių V. M. veiksmų byla pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), iš kasos paimtų 37 240 Lt (10 785,45 Eur), išteisintojo V. M. teigimu, duotų L. S., kuris tokių aplinkybių nepripažino, už kuriuos buvo neva nupirktos 76 tonos miežių iš D. S. (šie V. M. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį). Be to, apeliacinės instancijos teismas,

išteisindamas V. M., nesprendė ir dėl galimo jo padarytos nusikalstamos iššvaistymo veikos perkvalifikavimo į sukčiavimą ar turto pasisavinimą (BPK 320 straipsnio 6 dalis, 255, 256 straipsniai).

3.12. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, D. S. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės – 37 240 Lt (10 785,45 Eur) ŽŪB „A.“ turto iššvaistymo panaudojus suklastotus dokumentus. Tokios teismo išvados, padarytos atsižvelgus tik į perdavimo–priėmimo aktą, 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą faktūrą, nors šiuose dokumentuose užfiksuoto turinio nepatvirtino ne tik juos pasirašę D. S. ir V. M., viso proceso metu davę nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, bet ir liudytojos D. B., L. B., kurios nurodė, kad miežių pirkimo–pardavimo sandoris neįvyko, nes ŽŪB „A.“ iš D. S. grūdų negavo. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija tik dėl iššvaistyto ŽŪB „A.“ turto, dėl kurio V. M. buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad 2010 m. pirkimo–pardavimo sandoris tarp D. S. ir ŽŪB „A.“ dėl 76 tonų miežių nevyko, todėl 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, perdavimo–priėmimo akte, 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitoje faktūroje, kasos išlaidų orderyje, kuriuos V. M. nurodymu išrašė L. B., I. A. bei pasirašė D. S. ir V. M., buvo įtvirtinti netikri duomenys. V. M. ir D. S. suvokė kartu su bendrininku daromos veikos pobūdį, žinojo, jog pasirašo dokumentus, kuriuose buvo įtvirtinti netikri duomenys, numatė, kad dėl šių suklastotų dokumentų panaudojimo ŽŪB „A.“ neteks turto, ir to norėjo. Taip D. S. padėjo V. M. iššvaistyti ŽŪB „A.“ turtą, nes suklastotų dokumentų pagrindu V. M. neteisėtai išmokėjo 37 240 Lt (10 785,45 Eur) D. S. Dėl to teisingas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl ŽŪB „A.“ didelės – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) vertės turto pasisavinimo. Tai, kad, dirbdamas ŽŪB „A.“ direktoriumi, kaip atskaitingas asmuo ėmė iš bendrovės kasos pinigus ir negrąžino į kasą 132 722 (38 438,95 Eur), o šios sumos panaudojimo bendrovės reikmėms patvirtinančių dokumentų nepateikė, V. M. pripažino apklausiamas 2016 m. balandžio 26 d., šį faktą patvirtina ir ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentai bei 2013 m. spalio 16 d. specialisto išvada Nr. 5-4/99. Liudytojų L. B., V. D., L. L., B. Ž., N. D., D. A., L. B., I. A. parodymai, specialisto išvados Nr. 5-4/67 duomenys nepatvirtina V. M. nurodytų aplinkybių apie neva neoficialiai mokėtus atlyginimus ir kitas ŽŪB „A.“ naudai išleistas lėšas. Net ir nustačius, kad V. M. mokėjo neapskaitytus atlyginimus (vokeliuose), pagal formuojamą teismų praktiką tokie veiksmai kvalifikuotini kaip svetimo turto pasisavinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-489/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad nors liudytoja L. B. patvirtino V. M. parodymus, kad jam buvo perkeltas 30 000 Lt (8688,60 Eur) R. A. avansinis įsiskolinimas, tačiau R. A. nepripažino, kad jo avansinis įsiskolinimas buvo perkeltas V. M., kitų tai patvirtinančių objektyvių įrodymų V. M. nepateikė. Be to, V. M. buvo kaltinamas pasisavinęs 132 722 Lt (38 438,95 Eur), taigi, netgi padarius prielaidą, kad R. A. 30 000 Lt (8688,60 Eur) V. M. neperdavė, lieka 102 722 Lt (29 750,35 Eur), kurie nebuvo panaudoti ŽŪB „A.“ interesams ir poreikiams tenkinti, ir nusikalstamos veikos kvalifikacija nesikeistų.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimo. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs V. M. kaltu už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą dėl netikrų buhalterinių dokumentų, susijusių su parduotomis ŽŪB „M.“ paslaugomis, iš J. S. gauta 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskola, galvijų pirkimu–pardavimu iš ūkininko V. U., įrodymais, be kitų pirmiau aptartų bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių, laikė V. M. parodymus, kad organizavo apgaulingą ŽŪB „A.“ buhalterinę apskaitą, 2016 m. balandžio 8 d. parodymus, kad į bendrovės „A.“ buhalterinę apskaitą įtrauktuose dokumentuose nurodytos paslaugos bendrovei „M.“ buvo teikiamos, darbai buvo atliekami, tik dėl darbų apimties gali būti neatitikimų, 2010 m. vasario 12 d. mokestinio patikrinimo aktą Nr. 35-213 ir jį patvirtinantį 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 14.4-26-25, 2013 m. spalio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-4/99, L. S., V. U., R. P., liudytojų L. B., J. V., R. A. parodymus. V. M. sistemingai pažeidinėjo Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus tvarkant ŽŪB „A.“ buhalterinę apskaitą, apskaitos dokumentais buvo įforminamos faktiškai neįvykusios finansinės operacijos, dėl to, negalima iš dalies nustatyti ŽŪB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio. Atsižvelgus į tai, ir už ŽŪB „A.“ buhalterijai nepateiktą automobilio „Iveco“ pardavimo už 24 200 Lt (7008,80 Eur) PVM sąskaitą faktūrą yra visos sąlygos kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne taikyti administracinę atsakomybę.

3.15. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl R. S., V. M., D. S. išteisinimo naikintinas, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kartu ir jame nurodyti sprendimai dėl ŽŪB „A.“ civilinio ieškinio.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį ir jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl ŽŪB „A.“ turto iššvaistymo, perkant 76 tonas miežių iš D. S., išteisinti; ŽŪB „A.“ civilinius ieškinius dėl 14 762,19 Eur už buldozerį priteisimo bei 38 439,23 Eur

už negrąžintą avansą priteisimo atmesti. Kasatorius skunde nurodo:4.1. Viso proceso metu jis nurodė, kad buvo tik formalus ŽŪB „A.“ vadovas ir vykdė visus bendrovės pajininkų

nurodymus. Teismas nevertino 2018 m. sausio 18 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų I. A. parodymų, kad kasatorius buvo statytinis ir iš esmės jokių sprendimų nepriiminėjo, o vadovavosi tik tais I. A. ir L. S. parodymais, kurie neva patvirtina jo kaltę. Kasatorius niekada neneigė, kad pasakė bendrovės darbuotojoms L. B. ir I. A. išrašyti sąskaitą faktūrą ir kasos išlaidų orderį, nes tiesiogiai bendravo su bendrovės darbuotojomis ir perduodavo visus gautus pajininkų nurodymus. Kasatorius patvirtina, kad bendrovės pajininko L. S. nurodymu pasirašė grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri jam buvo pateikta jau paruošta, o kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis paruošė šią sutartį, jam net nebuvo žinoma, šią sutartį jam reikėjo tik patvirtinti savo kaip pirmininko parašu ir bendrovės antspaudu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu net nebuvo nustatytos visos šios aplinkybės. Sutartį kartu su grynaisiais pinigais jam perdavė pats L. S. ir liepė nuvežti D. S., vykdydamas visus šiuos gautus nurodymus, tai kasatorius ir padarė. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius, veikdamas tiesiogine tyčia, suprasdamas, kad į bendrovės sandėlį nėra atvežti miežiai, išmokėjo D. S. pinigus. Viso bylos proceso metu nebuvo nustatyta, kas tuos miežius nukūlė, kas juos ir kokiu transportu išvežė iš lauko ir kur jie buvo nuvežti, jeigu nebuvo pristatyti į ŽŪB „A.“ grūdų sandėlį. Be to, byloje nustatyta, kad jokios naudos neva iššvaistydamas ŽŪB „A.“ priklausančius pinigus, kuriuos perdavė D. S. už parduotus grūdus, kasatorius negavo. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius V. M. viso miežių sandorio metu faktiškai disponavo bendrovės turtu, kadangi po 2010 m. birželio 28 d. neeilinio visuotino pajininkų susirinkimo bendrovės pirmininku nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas L. S., šie duomenys Juridinių asmenų registre įregistruoti 2010 m. rugpjūčio 10 d., t. y. iki sąskaitos faktūros ir kasos išlaidų orderio išrašymo. Duomenis registrui teikė pats L. S., o tai, kad kasatorius buvo paskirtas tuo metu pirmininko pavaduotoju, tik patvirtina, kad jis vykdė kitų asmenų nurodymus.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas ŽŪB „A.“ civilinius ieškinius dėl 14 762,19 Eur turtinės žalos priteisimo (už buldozerį) solidariai iš kasatoriaus ir R. S., taip pat dėl 38 439,23 Eur (dėl negrąžinto avanso) priteisimo iš kasatoriaus paliko nenagrinėtus, nes kasatorius V. M. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas dėl to, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių, dėl šių aplinkybių, jo manymu, ŽŪB „A.“ civiliniai ieškiniai dėl 14 762,19 Eur už buldozerį bei 38 439,23 Eur už negrąžintą avansą priteisimo turi būti atmesti.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Prokuroro kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo ir netikrų dokumentų pagaminimo bei panaudojimo, apgaulingos apskaitos

6. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje priėmęs išteisinamąjį nuosprendį dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo ir netikrų dokumentų pagaminimo bei panaudojimo, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančius BPK 20 straipsnio reikalavimus ir neteisingai įvertino bylos aplinkybes, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

7. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismui įrodymus vertinti po to, kai išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos visos bylos aplinkybės. Tik tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti atliekamas sutrumpintas bylos aplinkybių nagrinėjimas (supaprastintas, pagreitintas procesas). Visais kitais atvejais teismas privalo išnagrinėti visas bylai išspręsti teisingai reikšmingas aplinkybes, nes, išnagrinėjus tik dalį ar neišsamiai reikšmingus bylos duomenis, įrodymų vertinimas bus neišsamus, o tai gali turėti įtakos neteisingam teismo sprendimui priimti.

9. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek

to prašoma apeliaciniame skunde. Ši nuostata neįtvirtina reikalavimo patikrinti absoliučiai visus skundo argumentus, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados.

10. Nagrinėjant šią bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo imtasi priemonių išnagrinėti bylos proceso metu surinktus liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei kitus bylos duomenis, tačiau ne visi bylos duomenys, kurie yra reikšmingi bylai teisingai išnagrinėti, buvo išnagrinėti ir įvertinti išsamiai bei visapusiškai.

11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

12. Pirmosios instancijos teismo L. S., V. M., E. P., V. Č., V. U., R. P. ir R. P. buvo nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį pripažįstant teismo nuosprendžiu įrodyta tai, kad, turėdami tikslą iššvaistyti didelės vertės A. ŽŪB turtą, veikdami bendrininkų grupe, pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus, t. y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, kuriame užfiksuotas pajininkų sprendimas iš pajininko R. P. nupirkti A. ŽŪB vardu 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajų už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. rugpjūčio 6 d. A. ŽŪB pajų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią R. P. pardavė 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajų A. ŽŪB už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. rugsėjo 24 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, kuriame užfiksuotas pajininkų sprendimas parduoti A. ŽŪB 600 karvių ne mažiau kaip už 900 000 Lt (260 658,02 Eur), 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje užfiksuota, kad ūkininkas V. U. iš A. ŽŪB nupirko 360 karvių ir 240 telyčių už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) sumą, 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ANC, Nr. 00002, dėl ūkininkui V. U. už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) parduodamų 600 karvių ir telyčių, 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymą ūkininkui V. U., kad jis už neva pirktus galvijus pagal 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija ANC, Nr. 00002, sumokėtų ne A. ŽŪB, o R. P., 2008 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ūkininkas V. U. parduoda ŽŪB „A.“ 600 galvijų už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur), 2008 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija VURN, Nr. 0000030, dėl ūkininko V. U. ŽŪB „A.“ už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) parduodamų 600 galvijų, taip pat kasos pajamų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d., serija VURN, Nr. 0000162, 2008 m. lapkričio 25 d., serija VURN, Nr. 0000151, 2008 m. lapkričio 26 d., serija VURN, Nr. 0000163, 2011 m. lapkričio 27 d., serija VURN, Nr. 0000164, ir 2008 m. lapkričio 28 d., serija VURN, Nr. 0000165, patvirtinančius, kad ūkininkas V. U. iš ŽŪB „A.“ direktoriaus V. M. grynaisiais pinigais 2008 m. lapkričio 24 d. gavo 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt, 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt, 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt, ŽŪB „A.“ kasos išlaidų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d. Nr. 194, 2008 m. lapkričio 25 d. Nr. 196, 2008 m. lapkričio 26 d. Nr. 198, 2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 199 ir 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 200, kuriuose nurodyta, kad 2008 m. lapkričio 24 d. kasininkė I. A. išdavė ūkininkui V. U. 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60 Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), ūkininko V. U. ūkio kasos išlaidų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d. Nr. 148, 2008 m. lapkričio 25 d. Nr. 149, 2008 m. lapkričio 26 d. Nr. l50, 2008 m. lapkričio 27 d. Nr. 151 ir 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. l52, pagal kuriuos ūkininkas V. U. išmokėjo R. P., veikiančiam pagal R. P. įgaliojimą, 2008 m. lapkričio 24 d. – 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60 Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. pranešimą A. ŽŪB, kad R. P. gavo iš ūkininko V. U. 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur), 2008 m. lapkričio 24 d. paskolos sutartį, pagal kurią J. S. ŽŪB „A.“ paskolino 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) sumą, ŽŪB „A.“ kasos pajamų orderius: 2008 m. lapkričio 24 d., serija ART, Nr. 449, 2008 m. lapkričio 25 d., serija ART, Nr. 450, 2008 m. lapkričio 26 d., serija ART, Nr. 451, 2008 m. lapkričio 27 d., serija ART, Nr. 452, ir 2008 m. lapkričio 28 d., serija ART, Nr. 453, patvirtinančius, kad kasininkė I. A. iš J. S. gavo 2008 m. lapkričio 24 d. 300 000 Lt (86 886 Eur), 2008 m. lapkričio 25 d. – 200 000 Lt (57 924 Eur), 2008 m. lapkričio 26 d. – 180 000 Lt (52 131,60

Eur), 2008 m. lapkričio 27 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), 2008 m. lapkričio 28 d. – 250 000 Lt (72 405 Eur), dėl to A. ŽŪB buvo padaryta didelė – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) dydžio turtinė žala bei iššvaistytas A. ŽŪB direktorės E. P. žinioje esantis didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės A. ŽŪB turtas, nes, panaudojus netikrus dokumentus tariamaisiais sandoriais dėl galvijų pirkimo ir pardavimo tarp (duomenys neskelbtini) rajono A. ŽŪB, ūkininko V. U., ŽŪB „A.“, A. ŽŪB priklausantis didelės – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turtas – 360 karvių ir 240 telyčių buvo neatlygintinai perduotas ŽŪB „A.“. Baudžiamoji byla kaltinamiesiems L. S., E. P., V. U., V. Č., R. P. ir R. P. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukta vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui.

13. Prokuroro kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, neįvertindamas duomenų, turinčių res judicata galią, (teismų išnagrinėtose bylose nustatytus faktus) ir nepagrįstai pripažino bylos įrodymais tik dėl akių sudarytus tariamus akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus sandorius, kurie iš esmės prieštaravo A. ŽŪB įstatams, interesams ir buvo šiai bendrovei visiškai nereikalingi ir nenaudingi, juos laikė teisėtais civiliniais santykiais, nutylėdamas apie esminę reikšmę šiai baudžiamajai bylai teisingai išspręsti turinčius teismų sprendimus ir juose nustatytus faktus.

14. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl veikos, nurodytos BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo (A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo ir netikrų dokumentų pagaminimo bei panaudojimo) bei apgaulingos apskaitos, rėmėsi pirmosios instancijos teismo atlikto bylos proceso metu surinktų įrodymų vertinimo kritika, pateikdamas prieštaravimus dėl ikiteisminio tyrimo metu atlikto ūkinio finansinio tyrimo specialistų išvadų bei teismo posėdžio metu duotų šį tyrimą atlikusių specialisčių paaiškinimų.

15. Apeliacinės instancijos teismas motyvuose dėl pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nurodė, kad iš užduočių atlikti objektų tyrimą, specialisto išvadų ir specialisčių paaiškinimų teisiamajame posėdyje matyti, kad specialistės savo išvadas dėl sutarčių ir buhalteriniuose finansiniuose bei kituose dokumentuose įformintų ūkinių operacijų fiktyvumo grindė iš esmės ne savo specialiosiomis žiniomis, ne informacija, esančia buhalteriniuose finansiniuose dokumentuose, o įtariamųjų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi bei tarpusavyje susipykę, linkę vienas kitą apkalbėti bei melagingai apkaltinti, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, VMI patikrinimo aktu, teismų sprendimuose, priimtuose civilinėse ir administracinėse bylose, padarytomis išvadomis, kurios iš esmės neturi prejudicinės galios šioje baudžiamojoje byloje, užduotyse atlikti objektų tyrimą nurodytomis aplinkybėmis bei išvestinėmis loginėmis prielaidomis iš ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

16. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai neatitinka pirmosios instancijos teismo atlikto bylos aplinkybių išnagrinėjimo bei bylos proceso metu gautų duomenų įrodomojo turinio vertinimo išvadų.

17. Pirmosios instancijos teismas atskirai išnagrinėjo kaltinamųjų, liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje ir su parodymais, duotais ikiteisminio bylos tyrimo metu. Taip pat šie duomenys buvo palyginti su byloje gautais rašytiniais įrodymais, specialistų išvadomis bei kitais bylos duomenimis ir nė vienai iš įrodymų rūšių nebuvo teikiama prioritetinė reikšmė prieš kitus įrodymus, o jie buvo vertinami atsižvelgiant į jų tarpusavio darną ir atitiktį įrodinėjamų aplinkybių visumai. Teisingi pirmosios instancijos teismo motyvai, grindžiant nusikalstamų veikų padarymą bei atskleidžiant kaltinamųjų paskatas, yra argumentai dėl sąžiningo verslo logikai ir ekonominiam racionalumui prieštaraujančio sandorio sudarymo, kai A. ŽŪB iš R. P. už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) pirko A. ŽŪB 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajus. Šis pajų pirkimo sandoris akivaizdžiai patvirtina, kad buvo siekiama A. ŽŪB galvijus perduoti ŽŪB „A.“ nuosavybėn neatlygintinai, nes bendrovei, kuriai gresia bankrotas, pirkti savo pačios dėl gresiančio bankroto praktiškai beverčius pajus buvo jokia sąžiningo verslo logika nepagrįstas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio sandorio neatitiktį civilinės teisės reikalavimams ir A. ŽŪB interesams, pagrįstai rėmėsi 2010 m. liepos 16 d. FNTT ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/113, 2012 m. liepos 4 d. FNTT Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, 2012 m. vasario 28 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu, kuriuo 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, iš V. U. priteisiant 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) A. ŽŪB, 2012 m. balandžio 12 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimu, kuriuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, VMI 2010 m. vasario 12 d. patikrinimo aktu ir VMI 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 14.4-26-25, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi, iš kurios matyti, kad ŽŪB „A.“ skundai dėl VMI patikrinimo akto ir sprendimų atmesti kaip nepagrįsti.

18. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai eliminavo šių teisminių institucijų sprendimų reikšmę, nurodydamas, jog jie neturi prejudicinės reikšmės. Šie teismų sprendimai ir teismų sprendimais patvirtinti VMI patikrinimo aktai neturi

prejudicinės ar prima facie (didesnės galios) įrodymų reikšmės baudžiamojoje byloje sprendžiant kaltės klausimą ar nustatant veikos požymius, tačiau jie nustato teisiškai reikšmingus faktus, kurie turi būti nagrinėjami kartu su kitais bylos įrodymais nustatant veikos požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais administracinės teisenos tvarka nustatytais faktais, kaip bylos duomenimis dėl bendrovės nemokumo, sandorių sudarymo bei jų pagrįstumo ir atitikties šalių tikrajai valiai bei interesams, kartu su kitais bylos įrodymais, nes šie faktai buvo įrodinėjami ir šioje byloje.

19. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo šių bylos duomenų, iš esmės nenagrinėdamas sudarytų sandorių realaus pagrįstumo ir nepatikrindamas, ar sudaromi sandoriai dėl galvijų perleidimo atitiko šalių ketinimus ir valią sukurti tikrus pirkimo–pardavimo sutarties teisinius santykius, rėmėsi nuteistojo R. P. parodymais apie tai, kad siekiant išvengti formalaus pinigų perdavimo vieno kitam, t. y. kad ŽŪB „A.“ sumoka pinigus V. U., V. U. sumoka pinigus R. P., buvo nuspręsta realiai grynuosius pinigus sumokėti tiesiogiai R. P., bet buhalterinėje apskaitoje įforminti, kad visi subjektai pinigus gavo (įforminant kasos pajamų orderiais), o paskui perdavė vienas kitam pinigus (įforminant kasos išlaidų orderiais). Be pagrįstų motyvų atmesdamas pirmosios instancijos teismo argumentus, jog A. ŽŪB 2008 m. rugpjūčio 6 d. nupirko savo pačios praktiškai beverčius 5000 pajų už sutartyje nurodytą 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) kainą, postuluodamas, jog kaina yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimo reikalas, net nepatikrindamas ir nesiaiškindamas, ar šalys ketino sukurti realius teisinius pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintus teisinius santykius ir ar šis sandoris nepridengė kitų neteisėtų ir nusikalstamų sandorių.

20. Sutiktina su prokuroro kasacinio skundo argumentais, jog šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu padarius išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo bei 2008 m. rugsėjo 26 d. galvijų pirkimo–pardavimo sutartys yra tariamieji sandoriai, tokiu pripažintinas ir 2008 m. spalio 9 d. galvijų pirkimo–pardavimo sandoris tarp V. U. ir ŽŪB „A.“, nes šių sandorių objektas yra tas pats – A. ŽŪB 600 galvijų, t. y., realiai neįvykus 2008 m. rugsėjo 26 d. sandoriui, negalėjo įvykti ir 2008 m. spalio 9 d. sandoris. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų R. P., R. P., V. U. teiktais rašytiniais dokumentais teismams ir V. M., L. S., R. S. duotais parodymais bylos proceso metu, taip pat liudytojų J. V., R. P. parodymais, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pajų pirkimo–pardavimo bei 2008 m. rugsėjo 26 d. galvijų pirkimo–pardavimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai, o ŽŪB „A.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

21. Teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog jokie atsiskaitymai tarp šalių realiai nevyko, pinigai nebuvo mokami, o surašomi tik fiktyvūs dokumentai – pajininkų susirinkimo protokolai, pirkimo–pardavimo sutartys, kasos išlaidų ir pajamų orderiai. A. ŽŪB vadovės E. P. prašymu V. U. tariamai gautą iš ŽŪB „A.“ 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) sumą sumokėjo R. P., iš kurio A. ŽŪB buvo už 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) pirkusi A. ŽŪB 5000 Lt (1448,10 Eur) vertės pajus. Šis pajų pirkimo sandoris akivaizdžiai patvirtina, kad buvo siekiama A. ŽŪB galvijus perduoti ŽŪB „A.“ nuosavybėn neatlygintinai, nes, kaip jau buvo minėta, sprendimas bendrovei, kuriai gresia bankrotas, pirkti savo pačios dėl gresiančio bankroto mažai vertingus pajus negalėjo būti paaiškinamas ar pateisinamas jokiais sąžiningo ir atsakingo verslo principais, o buvo vertingosios bendrovės turto dalies eliminavimas iš bendrovės balanso. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kurios nepaneigia apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir nuosprendyje išdėstyti motyvai, jog suderinti kaltinamųjų veiksmai patvirtina, kad L. S., veikdamas kartu su bendrininkais E. P., V. M., V. U., R. P., R. P., kurie surašė ir pasirašė galvijų bei pajų perleidimą ir apmokėjimą pateisinančius dokumentus, kuriuose buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. ŽŪB „A.“ visuotinio susirinkimo protokolą, 2008 m. rugpjūčio 6 d. A. ŽŪB pajų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugsėjo 24 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2008 m. rugsėjo 30 d. prašymą, 2008 m. spalio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, 2008 m. lapkričio 28 d. pranešimą (duomenys neskelbtini) rajono A. ŽŪB, suorganizavo A. ŽŪB turto, buvusio šios bendrovės direktorės E. P. žinioje, iššvaistymą. Pagrįstai buvo pripažinta, jog tarp bendrininkų L. S., E. P., V. M., V. U., R. P., R. P. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, jų veika, pasireiškusi dokumentų klastojimu, neteisėtu ir neatlygintinu A. ŽŪB galvijų perleidimu ūkininkui V. U., ŽŪB „A.“ bei šių nusikalstamų veikų organizavimu ir padėjimu padaryti šias nusikalstamas veikas, buvo tiesioginė žalos atsiradimo A. ŽŪB priežastis. Pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bendrininkavimo turinį nusikalstamoje veikoje, nurodydamas, jog bendrininkų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams, jie veikė sutartinai, kartu siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį, visi kaltinamieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, todėl, atsižvelgiant į kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, padarytos žalos dydį, atitinkamai kvalifikavo jų veiksmus.

22. Nesutiktina tik su pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 5

dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. Č. nuteisimas yra motyvuojamas tuo, kad jis arba J. V., remiantis E. P. parodymais, jai atveždavo susirinkimų protokolus, nes jie, pagal E. P. parodymus, buvo pagrindinio A. ŽŪB pajininko L. S. kurjeriai. Kartu iš kaltinimo pirmosios instancijos teismas pašalino aplinkybę, kad V. Č. palenkė ir E. P., kad į (duomenys neskelbtini) rajono A. ŽŪB apskaitą būtų įtraukti žinomai netikri dokumentai – 2008 m. rugpjūčio 4 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. (duomenys neskelbtini) rajono A. ŽŪB visuotinių susirinkimų protokolai, nes susirinkimų protokolai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai ir į buhalterinę apskaitą negalėjo būti ir nebuvo įtraukti. Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų V. Č. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, ir esminius kaltinime nurodytus veiksmus pašalino, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai V. Č. išteisino, pasiremdamas bylos įrodymais – E. P. parodymais, jog V. Č. jai padėdavo spręsti gamybinius klausimus, tačiau nenurodinėjo, kokius sandorius sudaryti, kokius dokumentus įtraukti į buhalterinę apskaitą. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir V. Č., A. ŽŪB pajininkas, ŽŪB „V.“ ir R. ŽŪB direktorius, kuris parodė, kad buvo nuvežęs E. P. vieną iš protokolų, tačiau jis to protokolo neskaitė ir nežinojo, jog A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolas netikras, E. P. neįtikinėjo, nevertė, nelenkė ir neprašė pasirašyti ar įtraukti į buhalterinę apskaitą kaltinamajame akte nurodytus dokumentus: susirinkimų protokolus, sutartis, sąskaitas faktūras. Tai, kad V. Č., kaip teigiama prokuroro kasaciniame skunde, buvo tiesiogiai suinteresuotas, kad dar likęs likvidus turtas – galvijai iš nemokios ir bankrutuojančios A. ŽŪB būtų perkeltas į kitą, su juo susijusią, ŽŪB „A.“, taip išsaugant didelės vertės turto valdymą ir kontrolę, nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos pažymius, negali būti kaltės įrodymas.

23. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turto iššvaistymą, kartu pagrįstai pripažino, jog L. S., E. P., V. M., V. U., R. P., R. P., surašant galvijų bei pajų perleidimą ir apmokėjimą pateisinančius dokumentus, kuriuose buvo įtvirtinti netikri duomenys, t. y. 2008 m. rugpjūčio 4 d. ŽŪB „A.“ visuotinio susirinkimo protokolą, 2008 m. rugpjūčio 6 d. A. ŽŪB pajų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugsėjo 24 d. A. ŽŪB visuotinio susirinkimo protokolą, 2008 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą, suorganizavo ir įvykdė A. ŽŪB turto iššvaistymą. Teisingai nurodė jų dalyvavimo padarant nusikaltimą apimtį, laipsnį ir vaidmenį bei teisingai kvalifikavo jų veikas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį bei BK 222 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį bylą pagrįstai nutraukė vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

24. V. M. 2010 m. padarė kitas tyčines nusikalstamas veikas, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog V. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nutraukti bylą vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu nėra pagrindo.

25. V. M. pagrįstai pripažintas kaltu dėl ŽŪB „A.“ apgaulingo apskaitos tvarkymo, nes jis nurodė bendrovės buhalterijos atsakingoms darbuotojoms ŽŪB „A.“ buhalterinėje apskaitoje pagal netikrus dokumentus dėl iš J. S. gautos 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskolos, galvijų už 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) pirkimo ūkinės operacijos tarp ŽŪB „A.“ ir ūkininko V. U., parduotų ŽŪB „M.“ paslaugų iš viso už 294 823 Lt (85 386,64 Eur) užfiksuoti faktiškai neįvykusias ūkines operacijas, nes šiuose dokumentuose nurodyti duomenys nepatvirtina iš J. S. gautos 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) paskolos, galvijų pirkimo tarp ŽŪB „A.“ ir ūkininko V. U., paslaugų ŽŪB „M.“ iš viso už 294 823 Lt (85 386,64 Eur) pardavimo ūkinių operacijų tapatumo, kadangi juose įrašyti rekvizitai – ūkinių operacijų turinys – neatitinka tikrovės. Dėl pirmiau paminėtų dokumentų, kuriuose nurodyti netikri duomenys apie ūkines operacijas, įrašymo į buhalterinę apskaitą negalima buvo iš dalies nustatyti ŽŪB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio. Šias aplinkybes, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš esmės patvirtina V. M. parodymai, specialisto išvadoje Nr. 5-4/99, VMI 2010 m. vasario 12 d. patikrinimo akte ir 2010 m. balandžio 21 d. sprendime Nr. 14.4-26-25 užfiksuoti duomenys bei kiti nuosprendyje nurodyti ištirti įrodymai. V. M. pagal einamas pareigas buvo atsakingas už ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir tokia V. M. veika, kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius.

26. Pirmosios instancijos teismas kartu pagrįstai pripažino, jog dėl 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) vertės turto iššvaistymo išdėstyti įrodymai, iš dalies V. U. parodymai bei specialisto išvada Nr. 5-4/67 patvirtina, kad ūkininkas V. U. į ūkio apskaitą įtraukė netikrus dokumentus, kuriais užfiksuota faktiškai neįvykusi atsiskaitymo už galvijus ūkinė operacija, dėl to negalima iš dalies nustatyti 2008 m. ūkininko ūkio turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taigi V. U., atsakingo už ūkio buhalterinę apskaitą, veiksmai į apskaitą įtraukiant faktiškai neįvykusias ūkines operacijas sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, t. y. nustatyti visi apgaulingos buhalterinės apskaitos nusikalstamos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismas bylą V. U. pagal BK BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstai nutraukė vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Dėl V. M. ir R. S. išteisinimo dėl ŽŪB „A.“ turto (buldozerio „T170M1“) iššvaistymo

27. Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kvalifikuojant turto iššvaistymą reikia konstatuoti, ar neteisėtai disponuojant įmonės turtu buvo padaryta turtinė žala turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turtinė žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, o nustatoma konkrečiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, 2K-P-78/2012).

28. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M. ir R. S., pagrįstai rėmėsi R. S. apklausos duomenimis apeliacinės instancijos teisme, kur jis paaiškino, kad kaltinime nurodytas buldozeris „Stalinas“ buvo nupirktas už jo asmenines lėšas, kurias perdavė V. M., kad apmokėtų už R. S. surastą buldozerį. R. S. nurodė, kad buldozerį pirko savo asmeniniam naudojimui, tačiau ŽŪB „A.“ pajininko L. S., kuris buvo geriausias R. S. draugas, prašymu buldozerį užregistravo ŽŪB „A.“ vardu. Tokiu būdu ŽŪB „A.“ galėjo susigrąžinti PVM mokestį. Analogiški parodymai buvo duoti ir pirmosios instancijos teisme. Tokias pačias aplinkybes pripažino ir V. M., kuris apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad buldozerį nupirko ŽŪB „A.“ vardu už R. S. asmeninius, o ne bendrovės pinigus. Tokiu būdu V. M. padengė dalį savo avansinio įsiskolinimo bendrovei. Tokias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir kiti liudytojai. Reikšmingi liudytojos L. B., ŽŪB „A.“ buhalterės, parodymai, kad dokumentuose nurodyta, jos buldozeris nupirktas už ŽŪB „A.“ pinigus, paimtus iš kasos, tačiau realiai įmonės kasoje nebuvo reikiamos pinigų sumos buldozeriui nupirkti. Šias aplinkybes patvirtina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išnagrinėti įrodymai, jog ŽŪB „A.“ direktorius V. M. į ŽŪB „A.“ kasą pagal 2008 m. spalio 21 d. kasos pajamų orderį, serija ART, Nr. 428, grynaisiais pinigais grąžino nepanaudoto avanso sumą – 142 200 Lt (41 183,97 Eur). Kitą dieną, t. y. 2008 m. spalio 22 d., pagal ŽŪB „A.“ išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 170 V. M. atsiskaityti už buldozerį gavo iš kasos 147 562 Lt (42 736,91 Eur) ir grynaisiais pinigais pagal 2008 m. spalio 23 d. banko grynųjų pinigų priėmimo kvitą į UAB „SEB lizingas“ sąskaitą banke įnešė 147 500 Lt (42 718,95 Eur).

29. Niekuo nepagrindžia šioje byloje įrodinėjamų aplinkybių kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tiesiogiai nedalyvavusių perkant buldozerį liudytojų V. D., V. J. L., R. K., L. B. parodymais, nes reikšmingos yra ne pirkimo aplinkybės, o tai, kokios lėšos buvo buldozerio įsigijimo šaltinis.

30. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tokiu būdu įforminant dokumentus buvo sumažintas V. M. avansinis įsiskolinimas bendrovei, tačiau tai nereiškia, jog taip V. M. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą ŽŪB „A.“ priklausantį turtą – 147 500 Lt (42 718,95 Eur) vertės buldozerį „T170M1“. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad V. M., kaip ŽŪB „A.“ direktorius, buldozerį R. S. perdavė sąžiningai manydamas, kad buldozeriu faktiškai turėtų disponuoti R. S., nes V. M. jį nupirko už R. S. asmeninius pinigus.

31. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidė visą veiksmų seką ir kokiu tikslu R. S. perdavė pinigus V. M., šios aplinkybės bylos proceso metu nebuvo paneigtos. Tai, kad V. M. šiuos pinigus įnešė kaip savo avanso grąžinimą, yra nuosavybės teisinių santykių klausimas tarp R. S. ir V. M., o ne tarp bendrovės bei abiejų išteisintųjų, nes tai buvo apsimestinis sandoris, siekiant sudaryti bendrovei galimybę susigrąžinti PVM mokestį. Ši pozicija bylos proceso metu nepaneigta. Šiomis aplinkybėmis svarstytinas klausimas tik dėl 5300 Lt (1534,99 Eur), nes buldozeris buvo nupirktas už tokia suma didesnę kainą, nei buvo įnešti pinigai, tačiau tai būtų kitų aplinkybių nagrinėjimas, o ne kaltinimo, kuris pareikštas byloje dėl buldozerio „T170M1“ iššvaistymo. Tai, kad, kaip nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M., jokių sprendimų dėl nusikalstamos iššvaistymo veikos galimo perkvalifikavimo į sukčiavimą ar turto pasisavinimą nepriėmė, nėra šios bylos nagrinėjimo klausimas, nes dėl to nebuvo pateikta skundo ir tai nebuvo bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas. Todėl apeliacinio teismo nuosprendžiu nuteistieji R. S. ir V. M. pagrįstai išteisinti, pripažinus, kad jų veiksmuose nėra būtinųjų BK 184 straipsnio 2 dalyje (dėl buldozerio „T170M1“ iššvaistymo) nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – didelės turtinės žalos padarymo ir tyčios.

Dėl skundo argumentų dėl D. S. kaltės iššvaisčius didelės vertės – 37 240 Lt (10 785,45 Eur) ŽŪB „A.“ turtą bei kartu su V. M. klastojus dokumentus

32. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyta, jog D. S. žemėje miežiai realiai buvo pasėti ir užauginti. Šią aplinkybę patvirtina ne tik D. S. bei iš dalies V. M. parodymai, bet ir liudytojo J. B. parodymai, kad dirbdamas ŽŪB „A.“ mechanizatoriumi jis traktoriumi sėjo grūdus Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini). Kai atvažiavo

sėti grūdų į (duomenys neskelbtini), žemė buvo paruošta sėjai. Įsakymą važiuoti sėti grūdų gavo iš direktoriaus V. M.33. Apeliacinės instancijos teismas dėl grūdų pirkimo–pardavimo sandorio pagrįstai rėmėsi D. S. parodymais, kad ji

pagal miežių pirkimo–pardavimo sutartį gavo visus pinigus iš V. M., paties V. M. parodymais, kad jis sumokėjo D. S. 37 240 Lt (10 785,45 Eur), perdavimo–priėmimo aktu, kuriuo V. M., kaip ŽŪB „A.“ direktorius, priėmė 76 tonas miežių, 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaita faktūra, kurioje nurodyta, kad prekes gavo V. M., liudytojos L. B. parodymais, kad V. M. pateikė sutartį su D. S. dėl 76 tonų miežių pirkimo iš D. S. ir jos išrašytą sąskaitą faktūrą dėl miežių pardavimo. Grūdus užpajamavo agronomė, nes turtas yra užpajamuojamas pagal sąskaitas. Jeigu yra sutartis, vadinasi, tie grūdai turėjo būti atvežti, todėl pagal sąskaitą juos ir užpajamavo.

34. Remdamasis šiais įrodymais bei argumentuodamas, kodėl atmeta kitus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad miežių pirkimo–pardavimo sandoris realiai įvyko, D. S. miežius už atlygį perdavė V. M., kuris jų nepristatė į ŽŪB „A.“ sandėlį. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja D. B., ŽŪB „A.“ vyriausioji agronomė, paaiškinusi, kad ŽŪB „A.“ negavo iš D. S. jokių grūdų.

35. Apeliacinės instancijos teismas D. S. išteisinimą motyvavo tuo, kad byloje nepaneigtas aiškinimas, jog ji buvo įsitikinusi, kad grūdai atiteko ŽŪB „A.“, nes su ŽŪB „A.“ atstovu V. M. buvo pasirašyti miežių pirkimo–pardavimo dokumentai, kad D. S. pardavė ŽŪB „A.“ 76 tonas miežių už 37 240 Lt (10 785,45 Eur), bei iš dalies šias aplinkybes patvirtinančiais kitais jau pirmiau paminėtais įrodymais.

36. Kasaciniame skunde remiamasi pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų tyrimu, tačiau nėra pateikta argumentų, kurie teisės taikymo aspektu sudarytų pagrindą išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. S., padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nulėmusius netinkamą baudžiamo įstatymo pritaikymą. Todėl nėra pagrindo pripažinti teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, jog D. S. žinojo, kad miežiai nepateks į ŽŪB „A.“ sandėlį, kad ŽŪB „A.“ didelės vertės turtas – 37 240 Lt (10 785,45 Eur) buvo neatlygintinai perduotas D. S.

37. Dėl pirmiau išdėstytais įrodymais nustatytų aplinkybių nėra pagrindo ir kasacinio skundo teiginiams, kad D. S. ir V. M. pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus (2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, grūdų perdavimo–priėmimo aktą (be datos), 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaitą faktūrą DAN Nr. 1, 2010 m. rugpjūčio 11 d. kasos išlaidų orderį), kuriuose įtvirtinti netikri duomenys.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl V. M. kaltės pasisavinus ŽŪB „A.“ didelės – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) vertės turtą

38. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Vertinant turto pasisavinimo veikos požymius, labai svarbus yra subjektyviojo turto pasisavinimo požymio turinys – tai, kad ši nusikalstama turto pasisavinimo veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

39. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas ŽŪB „A.“ direktorius, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 31 d. iš ŽŪB „A.“ kasos pagal kasos išlaidų orderius kaip atskaitingas asmuo pasiėmė 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur), išlaidas pateisinančių dokumentų nepateikė ir šios sumos negrąžino į ŽŪB „A.“ kasą, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą ŽŪB „A.“ turtą – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur). Iš esmės buvo remiamasi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad atskaitingas asmuo V. M. panaudojo 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur), tačiau tyrimui nepateikti apskaitos dokumentai apie pinigų panaudojimą. Pagal atskaitingo asmens V. M. balansinę sąskaitą Nr. 251 „Atskaitingų asmenų skolos“, V. M. skola ŽŪB „A.“ 2010 m. spalio 31 d. sudarė 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur), ji nekito ir 2011 m. gruodžio 31 d. liko 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur).

40. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas V. M. dėl šios veikos, atliko įrodymų tyrimą ir rėmėsi paties V. M. paaiškinimais, kad jis pinigų iš bendrovės kasos nepasisavino, o naudojo būtiniesiems bendrovės veiklos poreikiams vykdyti. Šiuos nuteistojo V. M. parodymus patvirtina liudytojos L. B., ŽŪB „A.“ vyriausiosios buhalterės, teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad ŽŪB „A.“ direktorius R. A., išeidamas atostogų, turėjo negrąžintų į kasą atsiskaitytinai paimtų pinigų, todėl buvo surašytas kasos pajamų orderis, neva R. A. grąžina tuos pinigus į kasą, ir tuo pačiu metu buvo išrašytas kasos išlaidų orderis, neva tuos pinigus pasiima V. M. Kaip garantą liudytoja surašė kasos pajamų orderį, kad V. M. tuos pinigus grąžino į kasą, o R. A. pagal kasos išlaidų orderį juos pasiėmė, tačiau kasos išlaidų orderis, pagal kurį R. A. paėmė pinigus iš V. M., dingo, o skola liko V. M. Liudytojų L. B., V. D., L. L., B. Ž. parodymai patvirtina, kad po galvijų perleidimo ŽŪB „A.“ V. M. buvo atvežęs grynuosius pinigus sumokėti A. ŽŪB melžėjoms, darbuotojams, šėrikams ir mokėjo atlyginimus bei priedus už darbą poilsio dienomis, nes A. ŽŪB patalpose buvo laikomos ŽŪB „A.“ karvės. Remdamasis šiais įrodymais apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nepaneigti V. M. parodymai, kad dalies pinigų pagal avanso apyskaitą jis realiai negavo ir jais nedisponavo, o kita dalis pinigų buvo panaudota mokant neoficialius atlyginimus ir priedus A. ŽŪB darbuotojams bei kitiems bendrovei darbus atlikusiems ir paslaugas suteikusiems asmenims, t. y. kad pinigai buvo panaudoti tenkinant ŽŪB „A.“ interesus ir poreikius, nes A. ŽŪB patalpose buvo laikomos parduodamos ŽŪB „A.“ karvės ir pardavimo procesas užtruko. Byloje nėra objektyvių, patikimų ir neginčytinų duomenų, kad nuteistasis V. M. sąmoningais, tyčiniais veiksmais atliko neteisėtus veiksmus, pasisavindamas jam pagal avanso apyskaitą perduotus ŽŪB „A.“ pinigus ir taip padarydamas didelę turtinę žalą ŽŪB „A.“.

41. Baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas šių bylos aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino, o kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos išteisindamas dėl šios veikos padarymo V. M., nors skundo motyvuose teigiama, jog veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnį neturi įtakos tai, kam turtas panaudotas, jei nenustatoma, jog kaltininkas disponavo iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Jau pirmiau išdėstytais įrodymais yra patvirtinta, jog bendrovės darbuotojams buvo mokama grynaisiais, be to, dalis skolos perimta iš ankstesnio pirmininko. Nors V. M. ir nepateikė konkrečių įrodymų, kokio dydžio išlaidų jis turėjo, tačiau ir jo aiškinimai yra nepaneigti, o kasacine tvarka nagrinėjant bylą nėra galimybės tai nustatyti, kaip ir perduoti šį klausimą nagrinėti apeliacine tvarka, kai nuo šių veiksmų atlikimo praėjo daugiau nei devyneri metai ir nėra praktinių prielaidų išsamiai išnagrinėti bylą.

42. Atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinamos nuteistojo naudai, pripažintina, jog nuteistasis V. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ didelės vertės turto – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) pasisavinimo) buvo pagrįstai išteisintas.

Dėl V. M. kasacinio skundo argumentų

43. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. M. skundą, laikėsi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, nurodytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, patikrino visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl skundo teiginių.

44. Jau anksčiau šioje nutartyje išdėstytais įrodymais bei argumentais yra pripažintos teisingomis apeliacinės instancijos teismo išvados, kad D. S. žemėje miežiai buvo pasėti ir užauginti ir kad miežių pirkimo–pardavimo sandoris realiai įvyko, nes buvo pasirašyti miežių pirkimo–pardavimo dokumentai, patvirtinantys, kad D. S. pardavė ŽŪB „A.“ 76 tonas miežių už 37 240 Lt (10 785,45 Eur), o perdavimo–priėmimo aktas ir sąskaita faktūra patvirtina, jog 76 tonas miežių priėmė V. M., kaip ŽŪB „A.“ direktorius. V. M. kasaciniame skunde nėra pateikta jokių teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą šį klausimą nagrinėti kasacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. V. M. kasaciniame skunde kartoja apeliacinio skundo argumentus, jog buvo tik formalus ŽŪB „A.“ vadovas ir vykdė visus bendrovės pajininkų nurodymus. Jo teigimu, bendrovės vadovas yra tik vykdantysis asmuo, kuris įgyvendina ir vykdo bendrovės savininkų (pajininkų) išreikštą valią. Šią aplinkybę, jo manymu, patvirtina I. A. parodymai, kad V. M. buvo tik marionetė, statytinis ir iš esmės jokių sprendimų nepriiminėjo.

45. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šiuos apeliacinio skundo teiginius ir argumentuotai konstatavo, jog nepaisant to, kad L. S. pagal 2010 m. birželio 28 d. visuotinį neeilinį ŽŪB „A.“ narių susirinkimo protokolą buvo paskirtas ŽŪB „A.“ pirmininku nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., t. y. prieš miežių pirkimo dokumentų pasirašymą (2010 m. rugpjūčio

2 d. miežių pirkimo–pardavimo sutartis, 2010 m. rugpjūčio 11 d. sąskaita faktūra, 2010 m. rugpjūčio 11 d. kasos išlaidų orderis), tačiau iš „Sodros“ duomenų matyti, kad L. S. ŽŪB „A.“ pradėjo dirbti nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. Reikšminga tai, kad V. M. ŽŪB „A.“ antspaudą L. S. perdavė 2010 m. rugpjūčio 26 d., t. y. po miežių pirkimo–pardavimo dokumentų pasirašymo. ŽŪB „A.“ pirmininko pareigas laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. vykdė V. M. ir ŽŪB „A.“ turtas buvo jo žinioje, o nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. V. M. perkeltas į pirmininko pavaduotojo pareigas, t. y. taip pat į vadovaujamas pareigas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. M. faktiškai disponavo bendrovės turtu, taip pat V. M., kaip ir pats pripažino, buhalterėms ir kitiems darbuotojams duodavo nurodymus paruošti miežių pirkimo–pardavimo dokumentus ir sėti miežius. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad miežių pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu bei išmokant D. S. pinigus ŽŪB „A.“ turtas faktiškai vis dar buvo V. M. žinioje.

46. Tai, kad, kaip teigia kasatorius, jis buvo statytinis ir vykdė pajininkų nurodymus, neatleidžia jo nuo atsakomybės už nusikaltimų padarymą, nes jis suprato savo veiksmų neteisėtumą bei nusikalstamą jų pobūdį, todėl jis yra atsakingas už savo veiksmus bei kilusius padarinius. Tai, kad kasatorius, kaip jis teigia skunde, negavo jokios naudos iššvaistydamas ŽŪB „A.“ priklausančius pinigus, nėra jo atsakomybę šalinanti ar mažinanti aplinkybė, nes gauta turtinė nauda nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos būtinasis požymis.

47. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ŽŪB „A.“ civilinius ieškinius dėl solidaraus 14 762,19 Eur turtinės žalos priteisimo (dėl buldozerio) iš V. M. ir R. S., taip pat dėl 38 439,23 priteisimo iš V. M. (dėl negrąžinto avanso) paliko nenagrinėtus. Kaip tvirtino kasatorius, jis buvo išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių, todėl mano, kad ŽŪB „A.“ civiliniai ieškiniai dėl 14 762,19 Eur už buldozerį bei 38 439,23 Eur už negrąžintą avansą priteisimo turi būti atmesti.

48. Apeliacinės instancijos teismas išteisino V. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), 184 straipsnio 2 dalį (dėl buldozerio „T170M1“ iššvaistymo), 183 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ didelės vertės turto – 132 722,98 Lt (38 439,23 Eur) pasisavinimo), 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimo), BK 300 straipsnio 3 dalį (su miežių pirkimu susiję dokumentai), nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

49. BPK 115 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti civilinio ieškinio išsprendimo atvejus baudžiamojoje byloje, nustato, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę civilinį ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka. Kadangi apeliacinės instancijos teismas V. M. išteisino pastaruoju pagrindu, todėl pagrįstai paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl L. S. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai); E. P. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), V. U. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), BK 222 straipsnio 1 dalį, R. P. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), R. P. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), paliekant dėl šios dalies galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendyje padarytais pakeitimais dėl V. Č. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai).

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl V. M. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dėl A. ŽŪB didelės vertės turto – 1 180 000 Lt (341 751,62 Eur) iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalį (su A. ŽŪB turto iššvaistymu susiję dokumentai), 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos ŽŪB „A.“ buhalterinės apskaitos organizavimo, paliekant dėl šios dalies galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendį su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendyje padarytais pakeitimais dėl V. M. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB „A.“ pinigų, skirtų miežiams pirkti, iššvaistymo) paskirtos bausmės sumažinimo iki vienerių metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais V. M. paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti galutinę subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant V. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį palikti galioti.

V. M. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

SIGITA JOKIMAITĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-145-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01094-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1; 1.2.3.1.2.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Lolitai Urbelienei,nuteistojo gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,nukentėjusiesiems I. P. bei R. P. ir jų atstovui advokatui Gintautui Daugėlai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. P. ir

R. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6fdbd8c0893d11e9ae2e9d61b1f977b3

nuosprendžio.Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nuosprendžiu M. O.

(M. O.) nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 10

punktus aštuonerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą trylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 5 d. iki 2018 m. birželio 20 d.Iš M. O. priteista I. P. 1261,84 Eur turtinei, I. P. ir R. P. – po 30 000 Eur, J. P. – 15 000 Eur, J. G. – 10 000 Eur ir A. T.

– 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Iš M. O. priteista I. P. 968 Eur, R. P. – 544,50 Eur, J. G. – 363 Eur ir A. T. – 600 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu pakeistas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. nuosprendis:M. O. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir

BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 1punktus paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas

trylikai metų šešiems mėnesiams.Iš M. O. nukentėjusiajam A. T. priteistas neturtinės žalos dydis sumažintas nuo 10 000 iki 5000 Eur.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiųjų atstovo ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nuteistojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. O. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktus, 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad, turėdamas tikslą pabėgti nuo UAB „K.“ apsaugos darbuotojų, pasikėsino dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo nužudyti du žmones, kurių vieną nužudė dėl nukentėjusio asmens tarnybos pareigų vykdymo: 2018 m. sausio 5 d. apie 19.13 val. prekybos centre „Akropolis“, esančiame Taikos pr. 61, Klaipėdoje, parduotuvės „Maxima“ apsaugos poste, įtarus sukčiavimu savitarnos kasoje, sulaikytas M. O., siekdamas pataikyti į krūtinę, peiliu tris kartus smogė UAB „K.“ apsaugos darbuotojui A. T., šiais savo veiksmais jam padarė paviršinius durtinius-pjautinius sužalojimus: krūtinės ląstos kairėje pusėje didžiojo krūtinės raumens srityje, dešinio dilbio apatinio trečdalio nugariniame paviršiuje ir kairio dilbio vidurinio apatinio trečdalio ribos nugariniame paviršiuje, tačiau A. T. nenužudė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šis aktyviai gynėsi rankomis nuo dūrių į krūtinę, o UAB „K.“ apsaugos darbuotojas R. P. tuo metu laikė M. O. rankomis prispaudęs prie sienos. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. O. tyčia peiliu tris kartus smogė einančiam tarnybines pareigas R. P. į kairįjį bei dešinįjį pečius ir kaklą, nuo durtinio-pjautinio kaklo sužalojimo padarius žaizdą kaklo priekinio paviršiaus dešinės pusės apatinėje dalyje, sužalojus trachėją, kairę Jungo veną ir kairę vidinę miego arteriją R. P. įvykio vietoje mirė, taip tyčia jį nužudė.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nukentėjusieji I. P. ir R. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nuosprendis dėl M. O. paskirtų laisvės atėmimo bausmių subendrinimo ir sumažinta galutinė bausmė iki trylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; priteisti iš M. O. atstovavimo išlaidas, patirtas dėl kasacinio skundo surašymo. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nepagrįstai taikė bausmių subendrinimą apėmimo būdu, dėl to neteisėtai M. O. buvo sumažinta galutinė laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).2.2. Nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo jų padaro dvi ar daugiau ir dėl šių veikų nėra kliūčių kaltininko

baudžiamajam persekiojimui. Sutapties atveju nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal skirtingus arba tą patį BK straipsnį ar jo dalis, nustatančias atskiras nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Ši nusikalstamų veikų sutapties bendriausia traktuotė turi būti tikslinama, kai taikant baudžiamąjį įstatymą reikia apsispręsti, ar konkrečiu atveju yra idealioji ar realioji sutaptis. Nuo atitinkamo sprendimo priklauso kiti svarbūs baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai, susiję su bausmių subendrinimo būdų parinkimu ir panaudojimu.

2.3. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tuomet, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tai reiškia, kad bendrą veiką sudarančių faktų visumos išsamus teisinis įvertinimas, vadinamas kvalifikavimu, neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, o kiekviena jų turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Konkrečiu atveju nustačius, kad yra būtent idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, už kiekvieną iš šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą apėmimo būdu.

2.4. Realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tais atvejais, kai asmuo padaro dvi ar daugiau atskirų, savarankiškų veikų, kurios gali būti kvalifikuojamos taikant ir skirtingus, ir tuos pačius BK specialiosios dalies straipsnius. Nustačius, kad konkrečiu atveju veikos yra atskiros ir sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, už jas paskirtos bausmės paprastai subendrinamos visiško ar dalinio sudėjimo būdu, išskyrus bausmių apėmimo taikymą, nustatytą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktuose.

2.5. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nuteistajam M. O. inkriminuoti kvalifikuotas nužudymas ir pasikėsinimas padaryti kvalifikuotą nužudymą sudaro idealiąją sutaptį. Pagal teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3-689/2018 dėl nuteistojo veikų, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą dėl nusikalstamų veikų idealiosios sutapties ir taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi vien tai, jog veikos padarytos tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje per trumpą laiką, nepatvirtina šių veikų idealiosios sutapties, bei konstatavo, kad nuteistojo nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį, kad nuteistasis padarė pavienius labai sunkius nusikaltimus (vieną baigtą, kitą pasikėsino padaryti), jie nesiskiria pagal pavojingumą ir nepriskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra tapačios aplinkybėms, nustatytoms byloje Nr. 1A-3-689/2018.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. O. padarytus nusikaltimus jų sutapties aspektu, nebuvo pakankamai dėmesingas, nukrypo nuo teismų praktikos. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė idealiosios nusikalstamos veikos sutapties teorinę sampratą, tačiau po to apsiribojo nepagrįstais, lakoniškais teiginiais, kad M. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, nes nuteistasis veiksmus, kuriais buvo sužalotas A. T. ir nužudytas R. P., atliko per trumpą laiko tarpą, panaudodamas tą patį įrankį – peilį. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai teigė, kad tokie veiksmai sudarė vientisą ir nenutrūkstamą poelgį, siekiant bendro sumanymo, tokių teiginių plačiau neargumentavo, neanalizavo ir nesusiejo su M. O. baudžiamosios bylos duomenimis.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas ir vertindamas nustatytas faktines aplinkybes pagal teisines nuostatas, taikomas sutapčių atvejais, be pagrindo įžvelgė BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 10 punktuose nustatytų nusikaltimų idealiąją sutaptį. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas M. O. nusikalstamus veiksmus, paskirdamas bausmes ir jas subendrindamas, nepažeidė įstatymų reikalavimų ir pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas teisingai subendrino nuteistajam paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Teismų praktikoje idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-P-78/2012, 2A-7-4-699/2015). Vien tai, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog nuteistojo M. O. veiksmai, kuriais buvo sužalotas A. T. ir nužudytas R. P., atlikti per trumpą laiką, panaudojant tą patį įrankį – peilį, siekiant bendro sumanymo, nepatvirtina šių nusikalstamų veikų idealiosios sutapties. Nuteistasis padarė pavienius labai sunkius nusikaltimus (vieną – baigtą, kitą pasikėsino padaryti), kurie nesiskiria pagal pavojingumą ir nepriskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms. Nuteistojo M. O. nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl M. O. nusikalstamų veikų idealiosios sutapties ir BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, neteisingai sumažino nuteistajam laisvės atėmimo bausmę.

2.8. Dėl M. O. itin žiauraus nusikaltimo nukentėjusiųjų patirti išgyvenimai yra sunkūs ir neatitaisomi, nukentėjusioji

I. P. dėl sūnaus netekties iki šiol negali gyventi be psichologų ir gydytojų pagalbos. Apeliacinės instancijos teismui žymiai sumažinus bausmę jų sūnaus žudikui, nukentėjusiesiems sukeltos labai negatyvios pasekmės.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nukentėjusiųjų I. P. ir R. P. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

3. Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatoriai neginčija vienodų abiejų instancijų teismų išvadų dėl M. O. veikos kvalifikavimo pagal veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose bei BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, sutaptį, tačiau mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso normas, nustatančias bausmių bendrinimo tvarką. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, tinkamai subendrino bausmes dalinio sudėjimo būdu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nepagrįstai konstatavo veikų, už kurias nuteistas M. O., idealiąją sutaptį, todėl netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas ir bausmes bendrino apėmimo, o ne dalinio sudėjimo būdu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

4. Kai iki nuosprendžio priėmimo padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas vadovaujasi bausmių bendrinimo taisyklėmis, nustatytomis BK 63 straipsnyje. Tokiu atveju teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės.

5. Bausmių bendrinimas apimant taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais, t. y. kai: 1) yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

6. Nusikalstamų veikų sutaptimi laikoma situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus BK straipsnius ar jų dalis. Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti realioji arba idealioji.

7. Baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Teismų praktikoje pasisakoma, kad kiekvienu atveju tik atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji.

8. Pagal teismų praktiką realiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi atvejai, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nurodytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse.

9. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose. Nusikalstamų veikų sutaptis pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

10. Remiantis BK 63 straipsnio nuostatomis, kai esant nusikalstamų veikų realiajai sutapčiai sprendžiamas bausmių už kelias veikas subendrinimo klausimas, bausmės bendrinamos visiškai arba iš dalies jas sudedant, išskyrus atvejus, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius arba už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tokiais atvejais bausmės turi būti bendrinamos apimant. Esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės, paskirtos už jas, bendrinamos tik apimant.

11. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nuteistasis M. O., sulaikomas parduotuvės apsaugos darbuotojų įtarus sukčiavimu perkant prekes, turėdamas tikslą pabėgti, tyčia paeiliui sudavė kelis smūgius peiliu vykdantiems tarnybines

pareigas parduotuvės apsaugos darbuotojams A. T. ir R. P. ir iš parduotuvės pabėgo. Dėl nuteistojo M. O. padarytų sužalojimų R. P. mirė, A. T. buvo sužalotas. Teismai konstatavo, kad nuteistasis M. O., veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti du tarnybines pareigas vykdančius asmenis, vieną jų – R. P. nužudė, o A. T. pasikėsino nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, nes A. T. nuo nuteistojo smūgių peiliu į krūtinę aktyviai gynėsi. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai M. O. veiksmus pasikėsinant nužudyti A. T. ir nužudant R. P. kvalifikavo kaip dviejų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose bei BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte, sutaptį.

12. Subendrindami už abi veikas paskirtas bausmes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamąjį įstatymą taikė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taikė bausmių dalinį sudėjimą, tačiau kodėl taiko tokį bausmių bendrinimo būdą, nuosprendyje nepasisakė. Atsižvelgdamas į tai, kad veiksmus, kuriais buvo sužalotas A. T. ir nužudytas R. P., nuteistasis M. O. atliko per trumpą laiko tarpą, panaudodamas tą patį įrankį – peilį, kad tokie veiksmai sudarė vientisą ir nenutrūkstamą poelgį, kad nuteistasis veikė pagal bendrą sumanymą nužudyti du žmones, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nuteistajam M. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos (kvalifikuotas nužudymas ir pasikėsinimas įvykdyti kvalifikuotą nužudymą) sudaro idealiąją sutaptį, todėl, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, M. O. už abi nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bendrino apimant.

13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išvadą, kad M. O. nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, pagrįstai grindė argumentais, kad nuteistojo veiksmai nužudant R. P. ir pasikėsinant nužudyti A. T. sudarė vientisą ir nenutrūkstamą poelgį, nuteistajam veikiant pagal bendrą sumanymą nužudyti du žmones.

14. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, esant nusikalstamų veikų, nurodytų BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalyje bei 22 straipsnyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, sutapčiai, vieno žmogaus nužudymas pagal kilusius padarinius kvalifikuojamas kaip baigta veika, tačiau kartu tai yra neatskiriama kaltininko nusikalstamos veikos, kuria jis kėsinasi nužudyti mažiausiai du žmones, dalis, jungiama bendro nusikalstamo sumanymo (siekio). Todėl šiais atvejais veikų sutaptis yra idealioji, o bausmės, paskirtos už šias veikas, turi būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas apėmimo būdu.

15. Kasatorių nuomone, šioje byloje bendrinant bausmes kaip precedentu turi būti vadovaujamasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3-689/2018 suformuota praktika. Šis argumentas nepagrįstas.

16. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms.

17. Kasatoriaus nurodoma kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3-689/2018 nėra precedentas nagrinėjamai baudžiamajai bylai, nes anoje byloje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir išaiškintas kitos teisės normos taikymas: toje byloje nebuvo nustatyta, kad nuteistasis iš anksto buvo sumanęs nužudyti du asmenis ar kad tokia tyčia būtų susiformavusi nusikaltimo darymo metu, priešingai – konstatuota, kad nuteistojo nusikalstamas sumanymas (siekis) nužudyti formavosi atskirai; aptariamoje byloje nuteistojo veikos buvo perkvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kurios, kitaip nei nagrinėjamoje byloje, sudarė realiąją, o ne idealiąją sutaptį.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuota, kad kasacinis skundas nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas M. O. paskirtas bausmes bendrindamas apėmimo būdu, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiųjų I. P. ir R. P. kasacinį skundą.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ALVYDAS PIKELIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________


Administracinė byla Nr. R-50-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00062-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. O. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. gegužės 20 d. gautas pareiškėjo A. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma panaikinti 2019 metų Lietuvos Respublikos Prezidento pirmojo turo rinkimų rezultatus bei įpareigoti atitinkamas tarnybas skelbti naujus rinkimus.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmąsias vietas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose (I ture) užėmę asmenys yra galimai pažeidę Lietuvos Respublikos Konstituciją, nors Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas tik asmuo, kuris gerbia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir yra nepriekaištingos reputacijos asmuo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (toliau – Prezidento rinkimų įstatymas), Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme (toliau – Seimo rinkimų įstatymas), Referendumo įstatyme, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nurodyti asmenys, nesutikdami su apylinkės rinkimų komisijos arba apylinkės referendumo komisijos sprendimais, priimtais pagal skundus dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti (neteisingai įrašytas į sąrašą arba išbrauktas iš sąrašo, taip pat kai sąraše netiksliai nurodyti duomenys apie rinkėją), gali apylinkės rinkimų komisijos ar apylinkės referendumo komisijos sprendimą apskųsti apygardos administraciniam teismui per rinkimų įstatymuose ir Referendumo įstatyme nustatytus terminus.

Pagal ABTĮ 124 straipsnio 1 dalį Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 34 straipsnio (Skundai dėl rinkėjų sąrašų) 1 dalyje nurodyta, kad rinkėjas arba partijos atstovas skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas šio įstatymo nustatyta tvarka neįrašytas į rinkėjų sąrašą arba yra įrašytas į kelis rinkėjų sąrašus, gali pateikti apylinkės rinkimų komisijai iki rinkimų likus ne mažiau kaip 7 dienoms.

Prezidento rinkimų įstatymo 18 straipsnio (Skundai dėl rinkimų komisijų sprendimų, priimtų iki balsavimo pabaigos) 1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=686e72f0893d11e9ae2e9d61b1f977b3

dalyje nustatyta, kad visos partijos, iškėlusios kandidatus į Respublikos Prezidentus, ir kandidatų į Respublikos Prezidentus patikėtiniai rinkimų komisijų sprendimus gali apskųsti šia tvarka: 1) apylinkių rinkimų komisijų sprendimus – savivaldybės rinkimų komisijai; 2) savivaldybių rinkimų komisijų sprendimus – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Prezidento rinkimų įstatymo 19 straipsnio (Skundai dėl rinkimų komisijų sprendimų, priimtų pasibaigus balsavimui) 1 dalyje nustatyta, kad visos partijos, iškėlusios kandidatus į Respublikos Prezidentus, ir kandidatų į Respublikos Prezidentus patikėtiniai apylinkių rinkimų komisijų sprendimus dėl balsų skaičiavimo protokolų surašymo gali apskųsti savivaldybės rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 24 valandas nuo sprendimo priėmimo.

Prezidento rinkimų įstatymo 77 straipsnio (Paklausimas dėl šio įstatymo pažeidimo) 1 dalyje nurodyta, kad su paklausimu, ar per Respublikos Prezidento rinkimus nebuvo pažeistas šis įstatymas, į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) gali kreiptis Seimas ne vėliau kaip per 3 dienas po Respublikos Prezidento rinkimų galutinių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos.

Minėtos ABTĮ ir Prezidento rinkimų įstatymo normos patvirtina, kad Prezidento rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiame įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti rinkimų komisijų sprendimus, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus. Pareiškėjas A. O. nepriskirtas prie subjektų, kurie Prezidento rinkimų įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti rinkimų komisijų sprendimus, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus. Todėl skundą atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Nurodytos ABTĮ ir Prezidento rinkimų įstatymo normos patvirtina, kad kiti asmenys, kurie nėra išvardyti Prezidento rinkimų įstatyme kaip asmenys, kurie šiame įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti rinkimų komisijų sprendimus, gali ginti savo teises kaip rinkėjai, kaip tai yra įtvirtinta minėtose ABTĮ 123 straipsnio 1 dalies ir Prezidento rinkimų įstatymo 34 straipsnio nuostatose.

Tokios įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. R556-10/2014 ir eR-45-968/2019.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. O. skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-342-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2(S)


SPRENDIMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6376a100893d11e9ae2e9d61b1f977b3

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Forvida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

2. Pareiškėjas UAB „Forvida“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-20 (7-267/2016), kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą; 2) panaikinti VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą; 3) panaikinti Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes Danijos įmonė Kragmann Middelfart A/S (toliau – ir Danijos įmonė) jokių sandorių neturėjo ir jokių prekių negavo (todėl nedeklaravo), sandoris buvo išrašytas pagal klaidingą sąskaitą ir panaikintas. VMI patikrinimo metu neatsižvelgė, kad sandoris pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kuriuo prekės buvo perleistos latvio J. S., buvo deklaruotos patikslinus 2008 m. rugsėjo 19 d. PVM deklaraciją FR0600 ir nuo 37 981 Lt sumos buvo sumokėtas PVM į valstybės biudžetą. Dėl šio fakto Vilniaus AVMI kreipėsi į Latvijos mokesčių administratorių, kuris patvirtino, kad jam nežinoma apie latviui J. S. gautas prekes, kadangi jokie sandoriai nebuvo deklaruoti. Teigė, kad šiuo atveju visa perleista technika buvo neveikianti ir surūdijusi, todėl negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo ir skunde teismui tik

apsiribojo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatų aptarimu bei akcentuodamas santykius su J. S. Pabrėžė, kad gautame Danijos mokesčių administratoriaus 2013 m. lapkričio 15 d. atsakyme nurodyta, jog Danijos įmonė 2010 m. lapkričio 8 d. nevykdė sandorių su pareiškėju. Gautame 2013 m. rugsėjo 10 d. atsakyme Latvijos Respublikos mokesčių administratorius nurodė, jog nežino, ar J. S. faktiškai gavo prekes, nes jokie sandoriai nedeklaruoti, o J. S. pas mokesčių administratorių neatvyko. Įvertinęs tai, atsakovas konstatavo, jog prekės buvo tiekiamos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytam asmeniui (Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S), o kitam

asmeniui. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta (duomenų nepateikė nei Latvijos mokesčių administratorius, nei pareiškėjas), jog J. S. turėjo PVM kodą, t. y. buvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, todėl pareiškėjo prekių tiekimas neatitiko vienos iš 0 procentų PVM tarifo taikymui keliamų sąlygų – prekės turi būti patiektos PVM mokėtojui.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi įrodymų, jog naudota žemės ūkio technika buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Patikrinimo metu nebuvo pateikta duomenų, kaip ir kokiu būdu prekės buvo tiekiamos ir gabenamos, kas užsakė transporto priemonių gabenimą, kas atliko gabenimą, o tai reiškia, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad prekės buvo patiektos Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S ar Latvijos Respublikos gyventojui J. S. Kadangi pareiškėjas neturi įrodymų, jog naudota žemės ūkio technika buvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tuo pačiu pareiškėjas neįrodė, jog disponavimo teisė buvo perleista Danijos mokesčių mokėtojui ar Latvijos Respublikos gyventojui. Pareiškėjas žemės ūkio technikos perdavimo faktą Danijos įmonei grindžia PVM sąskaitomis faktūromis, vėliau savo poziciją pakeitė, teigdamas, jog prekės buvo patiektos J. S., tačiau užsienio mokesčių administratoriai nepatvirtino prekių tiekimų sandorių. Pareiškėjas, įformindamas sandorius, kuriems taikomas 0 procentų PVM tarifas, apsiribojo formalių veiksmų atlikimu, išrašydamas PVM sąskaitas faktūras, o vėliau, pakeitęs savo poziciją, nurodė, jog J. S. įgijo teisę perimti prekes, todėl tokie pareiškėjo veiksmai laikytini nesąžiningais.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Forvida“ skundą atmetė.

8. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. iš Danijos įmonės Kragmann Middelfart A/S importavo įvairią naudotą žemės ūkio techniką. Po atlikto pareiškėjo 2007–2012 metų operatyvaus patikrinimo buvo nustatyti mokestiniai pažeidimai, tarp jų – ir 0 procentų PVM tarifo taikymo pažeidimas. Pareiškėjas nesutiko su pažeidimais, todėl 2013 m. vasario 14 d. pateikė papildomą informaciją ir paaiškino, jog žemės ūkio techniką, kurios grąžinimas Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S buvo įformintas sąskaitomis faktūromis, realiai buvo perduotas Latvijos Respublikos gyventojui J. S. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 15 d. atliko 2008–2012 metų operatyvų patikrinimą, kurio metu konstatavo, jog UAB „Forvida“ nepateikė visų su prekių išgabenimu susijusių dokumentų, todėl nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą. Dėl minėtų pažeidimų buvo inicijuotas pareiškėjo mokestinis patikrinimas ir Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. Komisija 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

9. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui apskaičiuoto PVM, konstatavus, jog pareiškėjas žemės technikos pardavimo sandoriams nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, priimtame byloje Nr. C-409/04). Teismas nurodė, kad pagal formuojamą teisminę praktiką pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui.

10. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 15 d. gautame Danijos mokesčių administratoriaus atsakyme ir 2013 m. rugsėjo 10 d. Latvijos mokesčių administratoriaus atsakyme buvo konstatuota, jog jokie sandoriai 2010 m. lapkričio 8 d. nebuvo sudaryti. Taigi ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant ne tik į mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus, bet ir įvertinus mokesčių administratoriaus pagal PVMĮ 56 straipsnio 5 dalį surinktus minėtus papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad prekės nebuvo patiektos Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S ar Latvijos Respublikos gyventojui J. S. Kaip įrodymu pareiškėjas taip pat rėmėsi 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria, jo teigimu, prekės buvo perleistos latviui J. S., t. y. pareiškėjas siekia įrodyti, kad perleido pirkėjui teisę disponuoti savo prekėmis. Tačiau teismas sutiko su Komisijos išvada, jog, norint taikyti 0 procentų PVM tarifą, būtina, kad prekės būtų patiektos ir disponavimo teisė realiai turi būti perėjusi būtent kitos valstybės narės PVM mokėtojui. Šiuo atveju matyti, kad byloje surinkti priešingi įrodymai – užsienio mokesčių administratoriai (Danijos ir Latvijos) nepatvirtino apie prekių tiekimo sandorius. Todėl teismas vertino, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. reikalavimo perleidimo sutartis kaip įrodymas negali būti laikomas pakankamai svariu, galinčiu paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Be to, tiek Komisija, tiek

VMI, įvertino faktines aplinkybes, kad, užsienio mokesčių administratoriaus duomenimis, J. S. yra oficialusis asmuo fiktyvioje įmonėje (kuris pas mokesčių administratorių neatvyko, o laiškas, išsiųstas jam deklaruotu buveinės adresu, grąžintas neįteiktas) ir nėra įsiregistravęs PVM mokėtoju, tuo metu, kai viena iš 0 proc. PVM tarifo taikymui keliamų sąlygų – prekės turi būti patiektos PVM mokėtojui. Pareiškėjo tvirtinimas, kad prekės buvo parduotos už 11 000 Eur ir nuo šios sumos jau yra sumokėjęs PVM bei pateikęs patikslintą PVM deklaraciją, atmestinas, nes šis argumentas atsakovo buvo įvertintas priimant skundžiamą VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108. VMI eliminavo pareiškėjo sumokėtą pardavimo PVM iš patikrinimo metu apskaičiuotos sumokėtinos pardavimo PVM sumos. Tai atsakovo atstovė dar kartą patvirtino ir teismo posėdžio metu.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog visa perleista technika buvo neveikianti ir surūdijusi, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad jo veiksmuose negali būti nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo, leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo sąžiningumu, nes pareiškėjas iš pradžių teigė, jog žemės ūkio techniką perdavė Danijos įmonei, o vėliau savo poziciją pakeitė, kad prekės buvo patiektos latviui J. S. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje situacijoje, įvertinus prekių gabenimo aplinkybes, pareiškėjas, žinodamas, jog būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš ES teritorijos faktą, privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos (pvz., iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją). Vien PVM sąskaitų faktūrų turėjimas nėra pagrindas nagrinėjamu atveju pripažinti, jog mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, jog būtent paties pareiškėjo veiksmai bei neveikimas (jo pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš ES teritorijos prekėms galėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Pareiškėjui nepateikus kitų, svaresnių įrodymų (pvz., sutarčių su nurodytais gavėjais), buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigos, įtvirtintos PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje, t. y. nepateikė dokumentų, įrodančių, jog prekės buvo faktiškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, priėjo išvadą, kad Vilniaus AVMI, VMI bei Komisija tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog UAB „Forvida“ pateikti duomenys neįrodo, jog pareiškėjo prekės buvo išgabentos iš ES teritorijos. Dėl to buvo pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas privalo sumokėti į biudžetą 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių ir 3 919 Eur PVM baudą.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto iš esmės tas pačias aplinkybes dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad faktiškai įsiskolinimas Danijos įmonei Kragmann Middelfart A/S už prekių likučius išnyko 2008 metais rugsėjo mėnesį, po to, kai prekės buvo parduotos už 11 000 Eur latviui J. S. Dėl PVMĮ 56 straipsnio nuostatos pažeidimo bei Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB taikymo nesutinka, kadangi pareiškėjas patikslino PVM deklaraciją ir apskaičiavo prekių pardavimo PVM nuo visos latviui J. S. parduotos 11 000 Eur parduotos sumos ir šį PVM sumokėjo į biudžetą. Jokių kitų pardavimų ES valstybėse pareiškėjas neturėjo. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad prekių (naudotos žemės ūkio technikos nuo 30 iki 40 metų senumo) likutinė vertė buvo apskaičiuota kaip laužo pridavimo savikaina, kadangi tai buvo likučiai surūdijusios technikos, kurių parduoti jau nebuvo galimybių.

14. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti UAB „Forvida“ apeliacinio skundo.15. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad prekės buvo nusidėvėjusios ir surūdijusios, todėl ir dėl šių aplinkybių jos negalėjo būti realizuojamos 2010 m. lapkričio mėnesį išrašytose PVM sąskaitose nurodytomis kainomis, pažymėjo, kad ir šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė nei buhalterinės apskaitos dokumentais, nei kita įrodomąja medžiaga, apsiribodamas skunduose (pastabose) nurodomais motyvais.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo UAB „Forvida“ pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009–2014 metus bei surašė 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-359, kuriame pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 39 195 Eur (135 332 Lt) PVM. Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-462 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. nurodė sumokėti 39 195 Eur PVM, 21 779 Eur PVM delspinigių, skyrė 3 919 Eur PVM baudą. VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 69-108 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65) FR0682-462. MGK 2016 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. S-20 (7-267/2016) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

18. Mokesčių administratoriaus sprendimas skaičiuoti PVM priimtas remiantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, t. y. standartiniu PVM tarifu apmokestinti tiekimai pareiškėjo deklaruoti kaip tiekimai Bendrijos viduje, kuriems PVMĮ 49 straipsnyje nustatytas 0 procentų PVM tarifas.

19. Mokesčių administratoriaus sprendimas skaičiuoti PVM priimtas nustačius tokias faktines aplinkybes: pareiškėjas nuo 1997 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. balandžio 2 d. iš Danijos įmonės Kragmann Middelfart A/S gavo įvairią naudotą žemės ūkio techniką; 2008 m. kovo 10 d. pareiškėjas su Danijos įmone Kragmann Middelfart A/S sudarė minėtos žemės ūkio technikos grąžinimo sutartį; 2010 metų lapkričio mėn. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė prekių (naudotos žemės ūkio technikos) tiekimo (grąžinimo/pardavimo) ūkines operacijas pagal 2010 m. lapkričio 8 d. Danijos įmone Kragmann Middelfart A/S vardu įformintas dvi PVM sąskaitas faktūras (su 0 procentų PVM tarifu), iš viso už 666 176,29 Lt. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų dėl prekių išgabenimo ir disponavimo teisės perėmimo prekių gavėjo, t. y. pareiškėjo prekių tiekimas neatitiko PVMĮ 49 straipsnio.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvada, tiek mokestinio tyrimo bei patikrinimo metu, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą tvirtino ir nurodė tokias faktines aplinkybes: žemės ūkio technikos grąžinimo sutartį, pas pareiškėją su įgaliojimu, atstovauti Danijos įmonę Kragmann Middelfart A/S atvyko latvis J. S., su kuriuo 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas tapo skolingas J. S., o ne Danijos įmonei; pareiškėjas su J. S. atsiskaitė naudota žemės ūkio technika, kuri buvo pirkta iš Danijos įmonės, kuri buvo tarpusavio (žodiniu) susitarimu įvertinta 11000 Eur, kurią J. S. paėmė iš pareiškėjo nuomojamų sandėlių Kėdainių rajone; faktiškai pareiškėjas perdavė J. S. metalo laužą.

21. Pareiškėjas, 2013 m. gegužės 15 d. patikslino 2008 metais pateiktą deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą.

22. Pareiškėjas tiek vykstant mokestiniam patikrinimui, tiek vykstant teismo procesui, savo procesiniuose dokumentuose nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus nurodomų motyvų, susijusių su mokesčių administratoriaus vertinimu dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje. Pareiškėjas tiek vykstant mokestiniam patikrinimui, tiek vykstant teismo procesui, savo procesiniuose dokumentuose akcentavo aplinkybes dėl to, kad jis patikslino deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą, o tiekimų Bendrijos viduje po šių tikslinimų jau nedeklaravo.

V.

23. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. MAĮ 80 straipsnio 3 dalyje (2007 m. liepos 3 d. redakcija) nustatyta, kad mokesčio deklaracijos tikslinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

24. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (2009 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. VA-28 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 18 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojui pateikus tikrinamo laikotarpio tikrinamo mokesčio patikslintą deklaraciją, kuri nebuvo pateikta iki mokestinio patikrinimo pradžios, apie jos pateikimą informuojamas AVMI ar VMI prie FM patikrinimų padalinys. Mokestinį patikrinimą atliekantis padalinys turi įvertinti patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis ir priimti sprendimą dėl duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę.

Mokesčių mokėtojo pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys, keičiantys mokestines prievoles, vertinami jo mokestinio patikrinimo metu. Kai pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys nesuvedami į VMI duomenų bazę, mokesčių mokėtojui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos turi būti siunčiamas Pranešimas, nurodant nesuvedimo priežastis ir jo apskundimo tvarką.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtas MAĮ bei Taisyklių normas, kuriose įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė tikslinti deklaracijas, kartu pabrėžiama mokesčių administratoriaus pareiga vertinti pareiškėjo nurodytas deklaracijų tikslinimo priežastis, vertinti deklaracijoje pateiktus duomenis, priimti faktais bei teise pagrįstą sprendimą dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo patikrinimo atlikimo būtinumo ir/ar patikslintos deklaracijos duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę (žr. pvz. 2007 m. spalio 12 d. nutartį byloje Nr. A10-841/2007, 2010 m. birželio 21 d. nutartį byloje Nr. A438 – 625/2010).

26. MAĮ 80 straipsnis, nustatantis mokesčių mokėtojo teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, nenustato mokesčių mokėtojui jokių ribojimų, išskyrus jei yra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Taigi mokesčių mokėtojas gali įgyvendinti savo teisę tikslinti mokesčio deklaraciją taip pat ir mokestinio patikrinimo metu, nes nėra nustatytas atitinkamas apribojimas atlikti šį savarankišką mokesčio mokėtojo veiksmą, o mokesčio administratorius privalo motyvuotai ir pagrindžiant teisės normomis įvertinti šį mokesčio mokėtojo veiksmą, nes nuo mokesčio administratorius vertinimo priklausys mokestinės prievolės dydis, kuris bus nustatytas mokesčio administratoriaus sprendimu. Šiuo administraciniu sprendimu nustatomos mokestinės prievolės dydis priklausys tiek nuo mokesčių administratoriaus jau tikrinamų apmokestinamų veiksmų, tiek mokesčių mokėtojo pagal patikslintas deklaracijas nurodytų veiksmų, kurių nepripažindamas mokesčių administratorius turi tokią savo poziciją pagrįsti.

VI.

27. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 15 d. patikslino 2008 metais pateiktą deklaraciją, kurioje deklaravo pardavimo sumą (J. S. parduoto metalo laužo), nuo jos paskaičiavo pardavimo PVM, kurį sumokėjo į biudžetą.

28. Dėl pareiškėjo pateiktos patikslintos deklaracijos Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas tik po operatyvaus patikrinimo pateikė patikslintą deklaraciją. Latvijos mokesčių administratorius informavo, kad J. S. sandorių, vykdytų su UAB „Forvida“, nedeklaravo ir J. S. yra oficialusis asmuo fiktyvioje įmonėje. Mokesčių administratorius sprendė, kad žemės ūkio technikos grąžinimas, nei žemės ūkio technikos perdavimas pagal reikalavimo perleidimo sutartį, realiai neįvyko, sandoriai įforminti siekiant tiekimams nepagrįstai pritaikyti 0 proc. PVM tarifą.

29. Inspekcijos sprendime nurodyta, kad peržiūrėjus Bendrovės mokestinio patikrinimo metu visas patikslintas PVM deklaracijas, nustatyta, kad jų statusas yra „atmesta dėl tikrinimo“, t. y. patikslintos deklaracijos buvo atitinkamai įvertintos patikrinimo metu. VMI sprendime yra remiamasi Inspekcijos padaryta išvada dėl patikslintos deklaracijos atmetimo.

30. Minėtos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius, atliekantis mokestinį patikrinimą, neįvertino tinkamai mokesčio mokėtojo pateiktos patikslintos deklaracijos, dėl to administraciniu sprendimu galėjo būti neteisingai nustatytas mokestinės prievolės dydis. Būtent mokesčių administratorius nevertino, kodėl nepripažino pareiškėjo deklaruotos PVM pardavimo sumos, nuo kurios paskaičiuotas pardavimo PVM, kuris sumokėtas į biudžetą. Šis veiksmas nevertintas, tačiau lygintas su apmokestinamais veiksmais, dėl kurių vyko mokestinis patikrinimas (0 proc. PVM tarifo taikymas tiekimams Bendrijos viduje), kurių pareiškėjas jau nebedeklaravo po patikslintos deklaracijos pateikimo. Toks klausimo nagrinėjimas yra neteisingas, neparemtas minėtu teisiniu reguliavimu, dėl to turi būti išspręstas iš naujo. Mokesčių administratorius neišsprendęs vieno klausimo (patikslintos deklaracijos vertinimo), be pagrindo analizavo tik savo patikrinimo metu iškeltus klausimus (0 proc. PVM tarifo taikymo tiekimams Bendrijos viduje), kurių mokesčių mokėtojas neginčijo po patikslintos deklaracijos pateikimo.

31. Pirmosios instancijos teismas ir MKG netinkamai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytos teisės, todėl jų sprendimai naikinami (ABTĮ 147 str.).

32. Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forvida“ skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. S-

20 (7-267/2016), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 69-108.

Grąžinti atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (4.65) FR0682-462.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Forvida“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.


VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-541-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00322-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 29.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl išvados ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=43cf6540887411e993ffd4361ddf8976

Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. lapkričio 11 d. projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01- 001/IT07, kurioje priimtas sprendimas pripažinti 195 852,98 Eur projekto išlaidų netinkamomis finansuoti (toliau – ir Išvada); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“, kuriuo atsisakyta tenkinti Aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. skundą Nr. (16.1)-D8-8945 „Dėl aplinkos projektų valdymo agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. pažeidimo tyrimo išvados nepagrįstumo“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuotas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimas yra teisiškai nepagrįstas, neturintis faktinio ir teisinio pagrindo, nes Agentūra, atlikdama įtariamo pažeidimo tyrimą, neatsižvelgė į Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT), kaip institucijos, atsakingos už viešųjų pirkimų priežiūrą ir kontrolę, pagal kompetenciją priimtam sprendimui – leisti projekto vykdytojui įsigyti papildomus darbus neskelbiamų derybų procedūromis. Pažymėjo, kad VPT sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, tačiau Agentūra į tai neatsižvelgė.

3. Pareiškėjos teigimu, tiek Agentūra, tiek audito institucija (Lietuvos Respublikos valstybes kontrolė) neatsižvelgė ir tinkamai nevertino VPT sprendimo turinio ir motyvų, numatomų papildomų darbų apimčių ir siekiamų tikslų, kompleksiškai nevertino atliktų darbų pagal 2011 m ir 2012 m. rangos darbų sutartis, tačiau sprendė tik pagal 2011 m. pirminę rangos sutartį ir pirminį šiai sutarčiai taikytą techninį projektą, netinkamai jas aiškindama, tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto, pažeidimo. Be to, Agentūra nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl VPT sprendimo reikšmės projekto vykdytojo priimtiems sprendimams ir veiksmams. Agentūros sprendimas pripažinti 195 852,98 Eur projekto išlaidų netinkamomis finansuoti, taikant 10 proc. finansinę pataisą nuo papildomų darbų sutarties – neatitinka proporcingumo principo.

4. Nurodė, kad Aplinkos ministerija veikė griežtai laikydamasi teisės aktų reikalavimų, t. y. priimami sprendimai pagal teisės aktų reikalavimus iš anksto buvo derinami su kompetentingomis tiek viešųjų pirkimų, tiek projekto vykdymą prižiūrinčiomis institucijomis, t. y. VPT ir Agentūra, kurios nesprendė, kad papildomi darbai nėra reikalingi ar nėra tikslinga juos atlikti, nenustatė papildomų reikalingų darbų neatitikimo kitiems VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimams. Tik gavusi kompetentingų institucijų (VPT ir Agentūros) sprendimus, pasirašė papildomų darbų pirkimo sutartį.

5. Pareiškėjo nuomone, atsakovų priimti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 d. nuostatų dėl individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o Agentūros priimtas sprendimas neužtikrino objektyvaus principo laikymosi, numatyto VAĮ 3 straipsnio 2 punkte.

6. Pažymėjo, kad 2012 m. tiek VPT, tiek Agentūra ir Valstybės kontrolė, atlikusios projekto vykdytojo papildomų darbų pirkimo neskelbiamų derybų būdu teisėtumo vertinimą, nenustatė, kad papildomai pirktas 140 000 kub. m smėlio kiekis nebuvo būtinas ir taip pat, kad nebuvo tenkintas VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimas, kad papildomi darbai reikalingi.

7. Pareiškėjas dėl finansinės pataisos taikymo projekto išlaidoms, nurodė, kad, jei teismas spęstų, jog projekto vykdytojas pirkdamas papildomus reikalingus darbus padarė VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimą, finansinė pataisa turėtų būti netaikyta, nes pažeidimas formalaus pobūdžio ir nesukėlė grėsmės bei nepadarė žalos Europos Sąjungos ir valstybės biudžetui. Be to, turėtų būti vertinamos projekto vykdytojo pastangos, kaltė ir kitos reikšmingos aplinkybės – projekto apimtis, jo reikšmė, viešasis interesas. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės sudaro prielaidas netaikyti Projektui finansinės pataisos. COCOF rekomendacijose atskirais atvejais yra numatyta, kad jei pažeidimas yra tik formalus ir neturi galimo finansinio poveikio, netaikoma jokia pataisa.

8. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė bylą nutraukti, nenustačius pagrindo bylą nutraukti – skundą atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiama išvada savaime nedaro įtakos projekto vykdytojo teisiniam statusui, t. y. nelemia pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo, todėl negali būti laikoma individualiu administraciniu aktu, taigi ir ginčo bylos objektu. Agentūros nuomone, byla dalyje dėl reikalavimo panaikinti Agentūros išvadą, nutrauktina vadovaujantis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, atitinkamai keistinas Agentūros teisinis statusas iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens. Pažymėjo, kad Finansų ministerijos patikros objektas yra Agentūros tyrimo išvada, kuri nelaikytina individualiu administraciniu aktu, galinčiu būti savarankišku

administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl Finansų ministerijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo VAĮ prasme, todėl, Agentūros nuomone, administracinės bylos dalis dėl Finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo taip pat nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

10. Dėl skundžiamos Išvados pagrįstumo nurodė, kad pagrindinės rangos sutarties tikslas – suformuoti numatytų parametrų paplūdimius, o ne atstatyti visą smėlio trūkumą. Taip pat 2011 m. kovo 29 d. Aplinkos ministerijoje įvykusio posėdžio dėl projekto „Pajūrio juostos tvarkymo programos įgyvendinimas“ rangos darbų, vykdant Palangos paplūdimio papildymą smėliu, eigos aptarimo protokole nurodyta, kad šiuo projektu užsakovas siekia ne stabilizuoti kranto linijos padėtį, kuri yra dinamiška, bet suformuoti numatytų parametrų paplūdimius. Prieš atliekant II etapo darbus, vadovaujantis Pagrindinės rangos sutarties nuostatomis, buvo atliktas techninio projekto tikslinimas, kuriame numatyti 3 alternatyvūs variantai, kurį pasirinks pats užsakovas. Atsakovo teigimu, 2 ir 3 variantai skirti pilnai išlyginti kranto liniją, 1 variantas – suformuoti 70 m pločio paplūdimį. Taigi pirmasis variantas būtų pakankamas Pagrindinės rangos sutarties tikslams pasiekti, o pasirinkus 2 ar 3 variantą, būtų ne tik pasiekti Pagrindinės rangos sutartyje numatyti pajūrio smėlio ruožo matmenys, bet ir viršyti. Siekiant įgyvendinti 1-ajį variantą, nereikėtų pirkti papildomai smėlio kiekio, nes jo pakaktų pagal Pagrindinės rangos sutarties II etape numatytą išpilti smėlio kiekį. Tačiau pareiškėjas nupirkdamas papildomą smėlio kiekį, buvo artimiausias projekto tikslinimo II etapo 3 variantui. Kadangi papildomai pirktas smėlio kiekis nebuvo būtinas rangos sutarties tikslams pasiekti, tokiu būdu nebuvo tenkinamas VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimas, kad papildomi darbai turi būti reikalingi. Agentūra teigė, kad ši aplinkybė yra esminė, vertinant pasirinkto papildomų darbų įsigijimo būdo teisėtumą, tuo tarpu, pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su papildomų darbų sutarties vykdymu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar papildomi darbai buvo įsigyti pasirinkus tinkamą pirkimo būdą.

11. Agentūros nuomone, iš skundžiamos Išvados turinio matyti, kad atliekant įtariamo pažeidimo tyrimą, buvo įvertintas VPT raštas ir į jį atsižvelgta parenkant taikytinos finansinės korekcijos dydį. Pareiškėjas nepagrįstai plečia VPT 2012 m. vasario 30 d. rašto Nr. 4S-1430 turinį, kadangi VTP sutikime nėra vertinamas šių rekomendacijų pagrįstumas, VPT nepasisakė dėl techninio projekto korektūros, nes VPT nebuvo pateiktas patikslintas techninis projektas, kuriame numatyti 3 smėlio kiekio variantai.

12. Atsakovas dėl finansinės korekcijos proporcingumo nurodė, kad apie tai išsamiai pasisakyta skundžiamoje išvadoje, parinktas finansinės korekcijos dydis yra individualizuotas ir išsamiai argumentuotas. Agentūros nuomone, netinkamo pirkimo būdo parinkimas negali būti pripažįstamas formaliu pažeidimu, kadangi jis apriboja konkurenciją, užkirsdamas kelią konkurse dėl sutarties sudarymo konkuruoti kitiems potencialiems tiekėjams. Skundžiamojoje Išvadoje, vadovaujantis proporcingumo principu ir įvertinus visas su pažeidimu susijusias aplinkybes, pritaikyta mažesnė nei atitinkamame COCOF rekomendacijų punkte numatyta korekcija (10 proc.), todėl, Agentūros nuomone, Išvadoje siūlomos taikyti finansinės korekcijos dydis yra pagrįstas ir atitinka proporcingumo principą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą pagal nutraukti, o nenustačius pagrindo administracinę bylą nutraukti – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju Finansų ministerijos sprendimas dėl Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. pažeidimo tyrimo išvados Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 /IT07 teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjui nesukelia materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl administracinė byla dėl Finansų ministerijos sprendimo turėtų būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

15. Nurodė, kad nagrinėdama pareiškėjos skundą vertino, ar Agentūra, atlikdama įtariamo pažeidimo tyrimą ir priimdama sprendimą dėl nustatyto pažeidimo, visus pažeidimo tyrimo ir nustatymo veiksmus atliko pagal jai Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinančių Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 „Dėl Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinančių Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas“ priskirtą atsakomybę ir vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos, patvirtintos Europos Komisijos 2007 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. K(2007)l808, įgyvendinimą ir veiksmų programų administravimą bei finansavimą, taip pat vadovaudamasi Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1 K-173 „Dėl Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“, reikalavimais. Įvertinusi visas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas – Agentūra sprendimą dėl nustatyto pažeidimo priėmė kompetencijos ribose, jis atitinka specialiųjų Europos Sąjungos struktūrinės paramos administravimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, iš sprendime dėl nustatyto pažeidimo išdėstytos informacijos aišku, kokiais faktais ir teisės normomis Agentūra vadovavosi

priimdama sprendimą dėl nustatyto pažeidimo, finansinė korekcija yra individualizuota, sprendime dėl nustatyto pažeidimo pateikiamos pažeidimo pobūdį charakterizuojančios aplinkybės.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.17. Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerija 2011 m. įvykdžiusi atvirą konkursą „Rangos darbai „Paplūdimio sąnašų

papildymas atvežtiniu smėliu““, 2011 m. sausio 4 d. pasirašė rangos sutartį Nr. PI 1-01 su jungtine tiekėjų grupe AB „BMGS“ ir „Dredging International NV“ (toliau – ir Pagrindinė rangos sutartis). Aplinkos ministerijoje Viešųjų pirkimų komisijos 2012 m. vasario 29 d. posėdžio metu buvo svarstyta, kad reikalinga įsigyti papildomus paplūdimio sąnašų papildymo atvežtiniu smėliu darbus, nes 2012 m. pradžioje praūžusios audros ir vėjo sukeltos bangos stipriai apgadino paplūdimį ir nuplovė krantus, nutarta kreiptis į VPT dėl sutikimo pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu. Aplinkos ministerija 2012 m. kovo 1 d. raštu Nr. (20-l)-D8-1990 kreipėsi į VPT su prašymu leisti viešąjį pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu, vadovaujantis VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punktu. VPT 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 4S-1430 sutiko, kad Aplinkos ministerija vykdytų papildomų darbų pirkimą neskelbiamų derybų būdu, vadovaujantis VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu. Aplinkos ministerija 2012 m. gegužės 2 d. pasirašė papildomų darbų pirkimo sutartį dėl papildomo 140 000 kub. m smėlio pirkimo.

18. Valstybės kontrolė atlikusi auditą, 2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-80-1-62 „Dėl veiksmų programų. įgyvendinančių Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją konvergencijos tikslui įgyvendinti, valdymo ir kontrolės sistemos veikimo bei Europos Komisijai 2011 metais deklaruotų išlaidų (metinė kontrolės ataskaita pagal reglamento (EB) Nr. 1083/2006 62 straipsnį)“ nurodė, kad įsigyjant papildomus paplūdimio sąnašų papildymo atvežtiniu smėliu darbus neskelbiamų derybų būdu, buvo pažeistas VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punktas, kadangi neegzistavo aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto. Agentūra 2016 m. balandžio 7 d. parengė Pažeidimo tyrimo išvados projektą, kuriame nurodė, kad už VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimą projekto vykdytojui skirtina mažesnė nei COCOF rekomendacijų 22 punkte nurodyta finansinė pataisa, t. y. 5 proc. finansinės pataisos dydis nuo Papildomų darbų sutarties vertės, ir pateikė jį pareiškėjui.

19. Agentūra 2016 m. rugsėjo 28 d. pateikė Aplinkos ministerijai pažeidimo tyrimo išvados projektą, kuriame sprendė, jog taikytina audito institucijos siūloma 25 proc. dydžio finansinė korekcija bei prašė pateikti paaiškinimus ir juos patvirtinančiu dokumentus, jei Aplinkos ministerija nesutinka su pažeidimo tyrimo išvados projektu, ir gali tokius dokumentus pateikti. Aplinkos ministerija 2016 m. spalio 3 d. raštu Nr. (18-2)-D8-7465 „Dėl valstybinio audito pastebėjimo EX.155“ kreipėsi į Agentūrą, nes nesutiko su pažeidimo tyrimo išvados projektu ir pateikė papildomus dokumentus.

20. Agentūra, susipažinusi su Aplinkos ministerijos pozicija, išdėstyta 2016 m. spalio 3 d. rašte Nr. (18-2)-D8-7465 „Dėl valstybinio audito pastebėjimo EX.155“, 2016 m. spalio 19 d. raštu Nr. (29-2- 7)-APVA-1193 pateikė pažeidimo tyrimo išvados projektą, kuriame, atsižvelgdama į Valstybės kontrolės nustatytą VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimą, jo padarymo aplinkybes, taip pat lengvinančias aplinkybes, nusprendė taikyti 10 proc. finansinę korekciją. Agentūra 2016 m. lapkričio 11 d. priėmė Pažeidimo tyrimo išvadą, kurioje konstatuotas VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimas, už kurį taikytinas 10 proc. finansinės pataisos dydis nuo Papildomų darbų sutarties vertės, t. y. 195 852,98 Eur.

21. Aplinkos ministerija, nesutikdama su Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. Pažeidimo tyrimo išvada, 2016 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (16-l)-D8-8945 „Dėl Aplinkos projektų valdymo agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. pažeidimo tyrimo išvados nepagrįstumo“, Finansų ministerijai pateikė skundą, kurį išnagrinėjusi, Finansų ministerija 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (24.16-03)-5K-l623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ atmetė.

22. Teismas, įvertinęs ginčui aktualių Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir PAFT) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad Agentūros sprendimas, kuriuo ministerijai teikiamas siūlymas sumažinti finansavimą, laikytinas galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi. Pažymėjo, kad tokiu atveju pareiškėjo teisė kreiptis į teismą yra ribojama įstatymo nuostatomis.

23. Teismas, analizuodamas Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V- 01-001 pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001/IT07 siūlymą Aplinkos ministerijai priimti sprendimą dėl 195 852,98 Eur (iš jų ES lėšų dalis – 195 852,98 Eur) susigrąžinimo iš projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 „.Pajūrio juostos tvarkymo

programos įgyvendinimas“ vykdytojo, taikant lėšų pervedimo būdą, vertino, kad ši išvada ir joje pateiktas siūlymas Aplinkos ministerijai, kaip projekto vykdytojai, teisinių pasekmių nesukuria. Tokių išvadų teismas priėjo vadovaudamasis PAFT 198 ir 1881 punktų nuostatomis, kad galutinis sprendimas dėl projekto finansavimo ir administravimo sutarties yra priimamas būtent ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos.

24. Teismas sprendė, kad skundžiamas Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001/IT07 sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir siūlymas ministerijai, yra tarpinis dokumentas, t. y. galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtinė dalis, todėl projekto vykdytojui toks tarpinis sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, pareiškėjui teikiamas tik pasiūlymas, bet ne duodamas privalomas nurodymas, ir tik ministerija, atlikusi savarankišką vertinimą, gali spręsti, kiek toks pasiūlymas yra pagrįstas. Aplinkos ministerijai, kaip projekto vykdytojai, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, todėl materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas akivaizdžiai teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

25. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“, kuriuo atsisakyta tenkinti Aplinkos ministerijos 2016 m. gruodžio 1 d. skundą, nurodė, kad Finansų ministerija yra vadovaujančioji institucija ir jos priimtas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-l 608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“, kurį skundžia pareiškėjas, yra tik ikiteismine tvarka priimtas sprendimas dėl Aplinkos ministerijos, kaip projekto vykdytojos, skundo. Pažymėjo, kad Finansų ministerija, vadovaudamasi PAFT 211 punktu, gautą Aplinkos ministerijos skundą nagrinėjo VAĮ nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad Finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ yra priimtas Finansų ministerijos kompetencijos ribose, tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

26. Pareiškėjas Aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl jo sprendimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos dalyko, įvertinęs PAFT nuostatas pagrįstai sprendė, kad iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, jog galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo priima ministerija, tačiau tinkamai neįvertinęs bylos faktinių aplinkybių, suklydo spręsdamas, kad įgyvendinančiosios institucijos (Agentūros) Pažeidimo tyrimo išvados, nagrinėjamoje byloje, vertintinos kaip tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja projekto vykdytojo (Aplinkos ministerijos) ir institucijos, kuri pagal PAFT nurodytą teisinį reglamentavimą yra įgaliota priimti sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo iš projektų vykdytojų, sutaptis. Esant projekto vykdytojo, dėl kurio yra priimtas Agentūros sprendimas (dėl padaryto pažeidimo ir 195 852,98 Eur dydžio lėšų pripažinimo netinkamomis finansuoti), ir institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl Agentūros pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo, sutapčiai – faktiškai negalima ir teisiškai ydinga būtų situacija, jog Aplinkos ministerija, vadovaudamasi PAFT būdama įgaliota ir kompetentinga institucija, priimtų sprendimą savo pačios, kaip projekto vykdytojos, atžvilgiu. Vertinant, jog tokia situacija yra galima (vadovaujantis pirmosios instancijos teismo motyvais tokia situacija galima, jei Agentūros Pažeidimo tyrimo išvadą vertinti kaip tarpinį dokumentą), tai iš esmės lemtų konstitucinio gero administravimo (atsakingo valdymo) principo pažeidimą, konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos apribojimą, bei jos pažeidimą.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymu leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo išvados, kad skundžiamas Agentūros 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir

siūlymas Aplinkos ministerijai iš projekto vykdytojo, t. y. iš tos pačios Aplinkos ministerijos, priimti sprendimą susigrąžinti 195 852,98 Eur (iš jų ES lėšų dalis 195,852,98 Eur) lėšas, Aplinkos ministerijai, kaip projekto vykdytojui, teisinių pasekmių nesukuria, laikytini tarpiniu dokumentu, t. y. galutinio sprendimo dėl finansavimo sumažinimo sudėtine dalimi, ir tokiu atveju Aplinkos ministerijos teisė kreiptis į teismą yra ribojama įstatymo nuostatomis, – yra nepagrįstos ir tuo aspektu, kad Aplinkos ministerija, priėmusi sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo savo atžvilgiu Agentūros pažeidimo tyrimo išvadų pagrindu, nors ir joms nepritariant, faktiškai netenka teisės ginčo, dėl Agentūros priimtų pažeidimo tyrimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo, spręsti teisme.

29. Pažymi, kad teismas nustatęs, jog vadovaujantis PAFT 198 punktu ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą priima viena (ar kelis) iš PAFT 198.1–198.3 punktuose numatytų sprendimų, neatsižvelgė į tai, kad vadovaujantis PAFT 1983 punktu, ministerija yra įpareigota priimti taisyklėse numatytus dėl netinkamų finansuoti išlaidų grąžinimo i valstybės iždą sprendimus. Akcentuoja, kad šiuo atveju atsižvelgiant į PAFT nuostatas, Aplinkos ministerija yra įpareigojama priimti sprendimą dėl paramos lėšų susigrąžinimo dėl savo pačios, kaip projekto vykdytojos, pažeidimo, ir neturi galimybės veikti kitaip nei numato teisės aktai, jų nepažeisdama. Esant tokioms aplinkybėms (projekto vykdytojo ir ministerijos sutapčiai), Aplinkos ministerijos sprendimas grąžinti lėšas PAFT 198 punkto prasme, yra tik teisinis pagrindas finansinei pinigų pervedimo operacijai atlikti, t, y. Aplinkos ministerijos sąskaitoje esančių lėšų grąžinimui į valstybės iždą, vadovaujantis įgyvendinančiosios institucijos (Agentūros) pažeidimo tyrimo išvadomis (priimtu sprendimu dėl pažeidimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumos). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Agentūros pažeidimo tyrimo išvada ir joje pateiktas siūlymas Aplinkos ministerijai teisinių pasekmių nesukuria ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

30. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo sprendimo nepagrįstumo nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Kadangi pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą tinkamai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, t, y. kad vertinamu atveju egzistuoja projekto vykdytojo ir ministerijos, pagal PAFT 198 punkte įgaliotos institucijos priimti sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo sutaptis, teismas klaidingai vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuriose faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, nepagrįstai sprendė, jog Agentūros sprendimas nėra galutinis administracinės procedūros sprendimas, o pareiškėjo teisės kreiptis į teismą yra ribojamos įstatymo nuostatomis.

31. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad Agentūros pažeidimo tyrimo išvada ir jos sprendimas laikytini tarpiniu dokumentu, kuris negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, teismas iš esmės nevertino pareiškėjo argumentų ir motyvų dėl Finansų ministerijos sprendimo nepagrįstumo ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė. Teismas nepagrįstai neatliko pareiškėjo skundo argumentų ir motyvų vertinimo ir formaliai sprendė dėl Finansų ministerijos sprendimo pagrįstumo, tinkamai neįvertinęs bylos faktinių aplinkybių, tai lėmė nepagrįsto ir naikintino sprendimo priėmimą.

32. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.33. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui.

Agentūra papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas suklydo spręsdamas, kad Agentūros Pažeidimo tyrimo išvados, šiuo atveju, vertintinos kaip tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendime pagrįstai sprendė, kad iš teisimo reglamentavimo darytina išvada, jog galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo priima ministerija. Vien Agentūros pažeidimo tyrimo išvados pagrindu (nesant ministerijos sprendimo), remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui nekiltų jokių teisinių pasekmių, skundžiamoje Išvadoje nėra suformuluotų privalomų vykdyti pareigų ar suteiktų teisių pareiškėjui, todėl tyrimo išvados nėra pagrindo vertinti kaip individualaus administracinio akto, galinčio būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu.

34. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi adm. byloje Nr. A-180-602/2017, kadangi joje buvo nagrinėjamas ginčas dėl 2004–2006 m. ES finansinės paramos periodo projektų, kuriems taikytinas kitas teisinis reglamentavimas nei šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas susijęs su projektu, finansuotu 2007–2013 m. ES finansavimo laikotarpio lėšomis, kuriam taikytinuose norminiuose teisės aktuose, skirtingai nei 2004–2006 m. ES finansinės paramos periodui taikytinuose teisės aktuose, aiškiai įtvirtintas institucijų funkcijų paskirstymas ir atsakomybės. Minėtoje administracinėje byloje buvo

sprendžiama, ar teisėtai ministerija įgaliojo Agentūrą priimti sprendimus dėl pažeidimų, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kiek tai susiję su ginčo dalyku, abi institucijos veikė ne įgaliojimų pagrindu, o vykdydamos tiesiogiai norminiuose teisės aktuose joms priskirtas funkcijas.

35. Agentūra nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įgyvendinančiųjų institucijų pažeidimų tyrimų išvadų teisinės reikšmės, kadangi, Apeliantės nuomone, minėtose bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Agentūros nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai sprendė, kad visose bylose, ta apimtimi, kiek buvo remiamasi ankstesnėse bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, faktinės aplinkybės yra labai panašios ir joms taikytina ta pati teisė, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju: visose bylose buvo sprendžiamas ginčas dėl įgyvendinančiųjų institucijų pažeidimų tyrimų išvadų dėl projektų finansuojamų 2007–2013 m. Europos Sąjungos paramos lėšomis.

36. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl projekto vykdytojo ir institucijos, kuri įgaliota priimti sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo sutapties. Remiantis pareiškėjo pateiktais argumentais, nors ir galutinį sprendimą priima ministerija, nagrinėjamoje byloje vertinant Tyrimo išvados reikšmę turėtų būti nukrypta nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vien dėl to, kad nagrinėjamu atveju projekto vykdytojas yra Aplinkos ministerija. Pažymi, kad projekto vykdytojo pobūdis negali lemti skirtingų Europos Sąjungos paramos lėšomis finansuojamų projektų administravimo procedūrų. Kitokių, nei galioja visiems kitiems projektų vykdytojams, taisyklių taikymas ministerijai, kai norminiuose teisės aktuose yra įtvirtinta bendra visiems projektų vykdytojams taikytina tvarka, prieštarautų lygiateisiškumo, skaidrumo ir teisinės valstybės principams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotų teisės aktų aiškinimo taisyklių ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

37. Pažymi, kad pareiškėjas savo teisėtus interesus galėjo ginti ir iki skundžiamos išvados priėmimo, kadangi pažeidimo tyrimo metu jam ne vieną kartą buvo sudarytos galimybės pateikti paaiškinimus, buvo organizuoti susitikimai, pateiktas Skundžiamos išvados projektas prašant pateikti paaiškinimus. Taigi faktiškai nebuvo apribotas realus ministerijos tariamai pažeistų teisių gynimas. Tačiau Aplinkos ministerija nei pažeidimo tyrimo metu, nei diskusijų su audito institucija metu, nei skusdama Tyrimo išvadą Finansų ministerijai ar teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų audito institucijos ir Agentūros išvadoje nustatytus faktus. Aplinkos ministro 2017 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-90 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01- 001 vykdytojui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, grąžinimo“, kuris priimtas atlikus Išvados savarankišką vertinimą, Aplinkos ministerija priėmė galutinį sprendimą dėl pažeidimo ir lėšų grąžinimo, patvirtindama Išvados ir joje teikiamo siūlymo pagrįstumą. Pareiškėjo veiksmai, kai ministerija, pati patvirtinusi Tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes ir priėmusi sprendimą dėl lėšų grąžinimo, vėliau vis dėlto skundžia savo patvirtintą Tyrimo išvadą, neatitinka sąžiningumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų.

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Aplinkos ministerija įpareigota priimti sprendimus dėl lėšų grąžinimo ir neturi teisės keisti nei Agentūros nustatyto pažeidimo, nei jo turinio, nei nustatytos netinkamų išlaidų sumos, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl ministerijos sprendimo dėl pažeidimo reikšmės nurodoma, jog ministerija nėra saistoma Agentūros siūlymo ir savo nuožiūra gali priimti bet kurį iš PAFT 198.1-198.3 punktuose nurodytų sprendimų. Ministerija kiekvienu atveju atlieka savarankišką vertinimą ir sprendžia, kiek pagrįstas pateiktas siūlymas, be to, realizuodama suteiktą diskrecijos teisę priimti galutinį sprendimą, ji nėra ribojama įgyvendinančiosios institucijos siūlymo, tačiau saistoma bendrųjų teisės principų, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

39. Agentūra dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Finansų ministerijos sprendimu, nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatliko pareiškėjo skundo argumentų dėl Finansų ministerijos sprendimo vertinimo ir formaliai sprendė dėl Finansų ministerijos sprendimo pagrįstumo, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas išsamiai įvertino ir pasisakė dėl Finansų ministerijos kompetencijos priimti 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (24.16-03)-5K-l 623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“, dėl sprendimo turinio pagrįstumo ir atitikimo VAĮ reikalavimams, taigi tinkamai atliko skundo argumentų, susijusių su Finansų ministerijos sprendimo teisėtumu, vertinimą, išsamiai išanalizavo visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą motyvuotą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. lapkričio 11 d. projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 pažeidimo tyrimo išvados Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01- 001/IT07 bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ panaikinimo.

41. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

45. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams, todėl papildomai jų nekartoja, o tik pasisako dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

46. Pareiškėjo ginčijamas Agentūros 2016m. lapkričio 11d. projekto VP3-1.4-AM-05-V-01-001 pažeidimo tyrimo išvada Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001/IT07 priimta vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2007m. gruodžio 19d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“, 197 punktu. Pažeidimo tyrimo išvadoje pripažinta 195852,98 Eur projekto išlaidų netinkamomis finansuoti. Kadangi ši išlaidų suma yra išmokėta projekto vykdytojui – pareiškėjui ir projektas baigtas įgyvendinti, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197.2 punkto ir 1971 punkto pagrindu išvadoje pasiūlyta Aplinkos ministerijai priimti sprendimą dėl 195852,98 Eur susigrąžinimo iš projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 „Pajūrio juostos tvarkymo programos įgyvendinimas“ vykdytojo.

47. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 197 punktas nustato, kad įgyvendinančioji institucija, atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio ištaisyti neįmanoma, priima sprendimą dėl nustatyto pažeidimo, kuriame nurodomos su nustatytu pažeidimu susijusios faktinės aplinkybės, netinkamų finansuoti išlaidų suma ir

pateikiamas vienas ar keli iš šiame punkte nurodytų pasiūlymų ministerijai ir (ar) kitai valstybės institucijai.48. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 198 punktas nustato, kad ministerija ir (ar) kita valstybės

institucija, gavusios įgyvendinančiosios institucijos sprendimą dėl pažeidimo, nedelsdamos, bet ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, išnagrinėja jį ir nekeisdamos pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusios netinkamos finansuoti išlaidų sumos, atsižvelgdamos į sprendime dėl pažeidimo įgyvendinančiosios institucijos pateiktą pasiūlymą, priima viena (ar kelis) iš PAFT 198 punkte numatytų sprendimų.

49. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 1881 punktas nustato, kad visais šiose taisyklėse nustatytais atvejais sprendimus dėl išmokėtų projekto finansavimo lėšų ir (ar) kitų lėšų susigrąžinimo priima ministerija ir (arba) kita valstybės institucija arba įgyvendinančioji institucija, jeigu jos vadovas yra asignavimų valdytojas.

50. Pateiktas teisinis reglamentavimas vienareikšmiai suponuoja išvadą, jog galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo priima ministerija ar kita valstybės institucija, o įgyvendinančiosios institucijos (nagrinėjamu atveju Agentūros) vertinimo ataskaita, t. y. pažeidimo tyrimo išvada, yra tarpinis dokumentas, kuris nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeidimo tyrimo išvadoje užfiksuotų aplinkybių plačiau nenagrinėtini, o skundas netenkintinas. Tokią teismo kolegijos išvadą pagrindžia ne tik anksčiau aptartas teisinis reglamentavimas, bet ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisminė praktika analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2013m. kovo 27d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-344/2013, 2013m. sausio 16d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-59/2013, 2011m. lapkričio 28d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2896/2011 ir kt.).

51. Agentūros surašyta pažeidimo tyrimo išvada, kaip tarpinis dokumentas bei sudėtinė ministerijos priimto galutinio sprendimo dėl projekto finansavimo sumažinimo dalis, galėtų būti vertinama teisme tuo atveju, jei byloje būtų keliamas ginčas dėl ministerijos priimto galutinio sprendimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aptariamos pažeidimo tyrimo išvados pagrindu Aplinkos ministras 2017m. sausio 30d. įsakymu Nr. D1-90 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-1.4-AM-05-V-01-001 vykdytojui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, grąžinimo“ priėmė galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo sumažinimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje šis ministro įsakymas nėra ginčijamas, todėl teismas neturi pagrindo plačiau pasisakyti dėl pažeidimo tyrimo išvadoje fiksuotų aplinkybių.

52. Pasisakant dėl ginčo dalies dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (24.16-03)-5K-1623902)-6K-1608631 „Dėl administracinės procedūros sprendimo“ panaikinimo, teismo kolegija pažymi, kad Finansų ministerija vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 211 punktu pareiškėjo skundą nagrinėjo ikiteismine tvarka ir vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

53. Finansų ministerijos sprendimas priimtas ministerijos kompetencijos ribose, tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatoms, priimtas nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai jį įvertino kaip teisėtą ir pagrįstą. Apeliaciniame skunde nėra pateikta šias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų.

54. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-376-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02414-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 59.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. (E. G.) atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas E. G. (E. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 4 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas 2019 m. kovo 8 d. išsiuntė prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, kuriuo prašė

atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl teismo sprendimo paduoti.Pareiškėjas nurodė, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido, nes apie teismo sprendimą sužinojo tik 2019 m.

sausio 31 d., todėl nuo šios datos skaičiavo trisdešimt kalendorinių dienų terminą sprendimui apskųsti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą

atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą.Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog jis praleido terminą apskųsti Regionų apygardos administracinio teismo

Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti teismo sprendimą.

Teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko paduoti apeliacinį skundą per teisės aktuose nustatytą terminą, tačiau nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

II.

Pareiškėjas E. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir priimti naują nutartį, t. y. atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas laikėsi nuostatos, jog įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisinės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimus,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f2820c0887411e993ffd4361ddf8976

tačiau pabrėžia, kad teismo sprendimas (atskirajame skunde nurodoma nutartis) jam buvo įteiktas praėjus dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo, paliekant dešimt dienų teismo sprendimui apskųsti. Pareiškėjas nurodo, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo galimybės ir teisės yra apribotos. Pareiškėjas akcentuoja, kad neturi teisinio išsilavinimo, negali žinoti visų teisės aktų, o per trumpą dešimties dienų laikotarpį negalėjo pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikiama nemokama advokato pagalba, apeliacinio skundo padavimo terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo E. G. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo paduoti ir atsisakyta priimti apeliacinį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-1833 redakcija) nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; kt.). Taigi, ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016; kt.); sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; kt.). Akcentuotina ir tai, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad jis praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų terminą apskųsti pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą. Apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo turėjo būti paduotas iki 2019 m. vasario 11 d. įskaitytinai (2019 m. vasario 9–10 d. buvo ne darbo dienos (ABTĮ 65 str. 4 d.), tačiau pareiškėjas apeliacinį skundą pirmą kartą pirmosios instancijos teismui išsiuntė 2019 m. vasario 22 d. (Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 25 d. nutartimi atsisakyta priimti šį apeliacinį skundą), o antrą kartą išsiuntė 2019 m. kovo 8 d. Pareiškėjas nurodo, jog apeliacinio skundo padavimo terminą praleido dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo tik 2019 m. sausio 31 d., atlieka laisvės atėmimo bausmę, neturi teisinio išsilavinimo, o per trumpą dešimties dienų laikotarpį negalėjo pasinaudoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikiama nemokama advokato pagalba.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, pažymi, kad pareiškėjas teismo sprendimą gavo 2019 m. sausio 31 d., kai iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos buvo likę dešimt dienų šiam skundui parengti. Teismo sprendime buvo aiškiai nurodyta, kad sprendimas skundžiamas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos, t. y. nebuvo nurodyta, kad minėtas terminas skaičiuojamas nuo sprendimo gavimo dienos. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo apimtį ir turinį, tai, kad pareiškėjas nesikreipė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl apeliacinio skundo parengimo, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko – dešimt dienų – surašyti ir paduoti apeliacinį skundą teismui iki termino pabaigos. Pastebėtina, kad teisinių žinių neturėjimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nelaikomas pakankamai svarbia ir objektyvia priežastimi atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą (žr., pvz., 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-552/2019). Nagrinėjamu atveju, net ir įvertinus aplinkybes, susijusias su pareiškėjo apribojimais laisvės atėmimo įstaigoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti priešingą išvadą.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą paduoti apeliacinį skundą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių. Kadangi nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, todėl pagrįstai ir teisėtai šis prašymas nebuvo tenkintas, o apeliacinį skundą atsisakyta priimti. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. (E. G.) atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS



Administracinė byla Nr. AS-355-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01173-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49fa11e0887411e993ffd4361ddf8976

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai dėl informacijos suteikimo, protokolo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Z. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas nutraukti atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos (toliau – ir atsakovas) neteisėtą neveikimą, t. y. įpareigoti: 1) skubiai pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) sprendimus, įsakymus ir informaciją dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 2) atsižvelgti į informaciją apie Lietuvos medicinos bibliotekos veiklą, kuri atsakovui pateikta 2018 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų raštu Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimo valdybai bei SAM ir panaikinti Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolo Nr. 49 nutarimą pavesti SAM likviduoti Lietuvos medicinos biblioteką; 3) tęsti Vyriausybės ir SAM sprendimų vykdymą dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 4) Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką nedelsiant be eilės priimti (duomenys neskelbtini) pareiškėją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi pareiškėjo Z. V. skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su Vyriausybės priimamais sprendimais dėl Lietuvos medicinos bibliotekos likvidavimo bei vienu iš savo reikalavimų, be kita ko, prašo panaikinti Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolą Nr. 49, kuriuo pavedama SAM likviduoti Lietuvos medicinos biblioteką. Teismo vertinimu, pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl Vyriausybės veiklos, o tokie ginčai, vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas Z. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolas Nr. 49, kuriuo pavedama SAM likviduoti Lietuvos medicinos biblioteką, nėra norminis teisės aktas ir tik vienas iš keturių pareiškėjo 2019 m. kovo 25 d. skundo reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, kitiems trims reikalavimams skunde nurodytais pagrindais nutraukti atsakovo neteisėtą neveikimą, t. y. įpareigoti atsakovą: 1) skubiai pateikti Vyriausybės ir SAM sprendimus, įsakymus ir informaciją dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 2) tęsti Vyriausybės ir SAM sprendimų vykdymą dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 3) Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką nedelsiant be eilės priimti (duomenys neskelbtini) pareiškėją, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Z. V. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas skundą padavė dėl Vyriausybės priimtų sprendimų dėl Lietuvos medicinos bibliotekos likvidavimo. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, iš esmės įvertinęs skundo reikalavimą panaikinti Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolą Nr. 49, kuriuo pavedama SAM likviduoti Lietuvos medicinos biblioteką. Pirmosios instancijos teismas dėl kitų pareiškėjo skundo reikalavimų nepasisakė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Akcentuotina, jog skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti skundo reikalavimą panaikinti Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolą Nr. 49, kuriuo pavedama SAM likviduoti Lietuvos medicinos biblioteką, nes, kaip minėta, administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Vyriausybės veiklos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentą dėl Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolo Nr. 49 statuso, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 58 punktas nurodo, jog svarbiausi klausimai prieš Vyriausybės posėdžius gali būti svarstomi Vyriausybės pasitarimuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomi teisės aktų projektai, dėl kurių nesutarimų nepavyko išspręsti, Lietuvos Respublikos pozicijos dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų, Vyriausybei pateiktos ataskaitos, taip pat gali būti aptariamos Vyriausybės pozicijos dėl Trišalėje taryboje numatomų svarstyti klausimų, Vyriausybės komisijų, darbo grupių pateiktos išvados, pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija. Darbo reglamento 62 punktas, be kita ko įtvirtina, kad Vyriausybės pasitarimai protokoluojami. Vyriausybės pasitarimų protokolai skelbiami Vyriausybės kanceliarijos dokumentų mainavietėje ne vėliau kaip kitą darbo dieną po protokolo pasirašymo. Vyriausybės pasitarimo dėl teisės akto projekto protokolo išrašas skelbiamas TAIS kaip teisės akto projekto lydimasis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolas Nr. 49 nėra norminis teisės aktas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog skundo reikalavimas panaikinti šį protokolą nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti atsakovą: 1) skubiai pateikti Vyriausybės ir SAM sprendimus, įsakymus ir

informaciją dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 2) tęsti Vyriausybės ir SAM sprendimų vykdymą dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; 3) Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką nedelsiant be eilės priimti (duomenys neskelbtini) pareiškėją.

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus skubiai pateikti Vyriausybės ir SAM sprendimus, įsakymus ir informaciją dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką nedelsiant be eilės priimti (duomenys neskelbtini) pareiškėją, siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, neveikimo, t. y. teisės aktuose įtvirtintų viešojo administravimo subjekto funkcijų neatlikimo ir / ar netinkamo atlikimo, vilkinimo atlikti veiksmus suteikti informaciją, sudaryti galimybę pareiškėjui nedelsiant būti priimtam Ministro Pirmininko. Pirmosios instancijos teismas dėl šių skundo reikalavimų priimtinumo nagrinėti nepasisakė.

Pareiškėjo skundo reikalavimas tęsti Vyriausybės ir SAM sprendimų vykdymą dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje yra nekonkretus ir neaiškus, skunde atsakovu nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, tačiau minėtas reikalavimas nėra susietas su šiuo atsakovu. Be to, skunde ne tik nėra nurodytas subjektas, kuriam konkrečiai adresuojamas šis reikalavimas, bet formuluojant reikalavimą nėra nurodyti konkretūs Vyriausybės ir SAM sprendimai.

Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vienas iš pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų (panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolą Nr. 49) nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui, tačiau nepagrįstai nevertino kitų pareiškėjo reikalavimų nagrinėjimo galimumo ABTĮ nustatyta tvarka. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Z. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį pakeisti.

Nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Z. V. skundo dalį dėl reikalavimų pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimus, įsakymus ir informaciją dėl Lietuvos medicinos bibliotekos šiuolaikinio informacinio centro projektavimo ir statybos Santariškių medicinos miestelyje Vilniuje; įpareigoti tęsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų vykdymą; Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką nedelsiant be eilės priimti (duomenys neskelbtini) pareiškėją Z. V., panaikinti ir klausimą dėl šios skundo dalies priėmimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo Z. V. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 7 d. pasitarimo protokolą Nr. 49, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-352-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01193-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.10(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą su skundu atsakovui valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, prašydamas įpareigoti atsakyti į jo 2019 m. sausio 9 d. skundą.

Teismo prašymu VĮ Registrų centras pateikė duomenis, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2019 m. sausio 25 d. raštu Nr. S-4913 (1208.5E) (toliau – ir Raštas) atsakė į pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. skundą. VĮ Registrų centras pažymėjo, kad nevilkino savo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo, o juos atliko priimdamas Raštą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=39ed2ee0887411e993ffd4361ddf8976

priimti.Teismas nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą, prašė įpareigoti VĮ Registrų centrą atsakyti į jo

2019 m. sausio 9 d. skundą. VĮ Registrų centras pateikė teismui duomenis, jog Registrų centro Vilniaus filialas Raštu atsakė į pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. skundą.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nėra ABTĮ numatyto konkretaus administracinio ginčo tarp šalių, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

II.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis atsisakyti priimti jo skundą grindžiama tuo, jog atsakovas Raštu atsakė į pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. skundą, todėl atsakovas nevilkino jo kompetencijai priskirtų veiksmų. Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo pozicija ir nurodo, kad pareiškėjo skundo teismui priede „2019-01-09_b.adoc“ yra aiškiai matyti, kad pareiškėjas skundė viešąją įstaigą (toliau – ir VšĮ) „LST Sert“. Teismo cituojamas raštas yra susijęs su visai kito juridinio asmens – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sertifikacijos institutas“ įstatymo pažeidimu, visiškai nesusijusiu su skundu, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, iš esmės išnagrinėjo bylą, konstatuodamas, kad atsakovas nevilkino atlikti veiksmus. Teismas neturėtų skundo priėmimo stadijoje nagrinėti pareiškėjo skundo aspektais kitais negu būtina skundo priėmimo klausimui išspręsti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas spręsdamas bylą dėl vilkinimo atlikti veiksmus privalo įsitikinti, ar viešojo administravimo subjektas atliko pareigas ir išsprendė konkretų keliamą klausimą. Pareiškėjo teigimu, toks vertinimas negali būti atliekamas skundo priėmimo stadijoje, bet turi būti atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija


III.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis VĮ Registrų centro pateiktu Raštu, nustatė, kad VĮ Registrų centras atsakė į pareiškėjo G. B. 2019 m. sausio 9 d. skundą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ABTĮ numatyto konkretaus administracinio ginčo tarp šalių, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktą medžiagą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pažymi, kad pareiškėjo skundo priede „2019-01-09_b.adoc“ pateiktas skundas yra susijęs su kita įmone (VšĮ „LST Sert“), nei yra nurodyta Rašte. Atsižvelgiant į tai, kad Rašte yra nurodoma informacija, susijusi su UAB „Sertifikacija“, o pareiškėjo skundo priede pateiktas skundas yra susijęs su VšĮ „LST Sert“, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, t. y. pasisakė dėl atsakymo į pareiškėjo skundą, kuris nėra susijęs su nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

https://2019-01-09_b.adoc/

https://2019-01-09_b.adoc/

teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Reikia pažymėti, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-497-143/2016, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra (nebuvo) akivaizdu, kad Raštu buvo atsakyta į pareiškėjo skundą. Vadinasi, tik nagrinėjant bylą iš esmės galima būtų išsiaiškinti, ar atsakovas pateiktu Raštu iš tiesų tinkamai įvykdė savo pareigą atsakyti pareiškėjui. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina.

Pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas ir skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

G. B. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo

klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-364-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01188-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e75d600887411e993ffd4361ddf8976

ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Reineda“ 2019 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 11 d. raštą „Dėl teritorijų planavimo sąlygų“ (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas nurodė, kad teismui manant, jog terminas Raštui apskųsti praleistas, šį terminą atnaujinti. Taip pat prašė sujungti bylą su administracine byla Nr. eI-2307-821/2019.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti Raštą, o į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. kovo 26 d. t. y. vieno mėnesio terminas skundui paduoti praleistas daugiau nei 3 mėnesiais. Pareiškėjas sutinka, kad terminą skundui paduoti praleido ir prašo jį atnaujinti, nes jis turėjo teisėtą lūkestį, kad Raštą, adresuotą pareiškėjui, administracinėje byloje Nr. eI-2307-821/2019 apskųs Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Teismas pažymėjo, kad motyvų, kuo buvo pagrįstas teisėtas lūkestis nepateikiama, o Rašte aiškiai nurodyta, kad jis per vieną mėnesį gali būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas, įvertinęs termino praleidimo priežastį, konstatavo, jog pareiškėjo nurodyta priežastis nelaikytina objektyvia ir nepriklausiusia nuo jo valios, todėl vertintina kaip subjektyvi bei nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Papildomai teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai nei fiziniam asmeniui, nes juridinis asmuo turi objektyvias galimybes, tinkamai parinkęs organizacines, o prireikus ir teisines pagalbos priemones, laiku ir veiksmingai ginti pažeistas teises.

II.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas Rašto apskundimui praleistas daugiau nei 3 mėnesius. Pažymi, kad teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis (3 str. 5 d. 4 p., 25 str. 10 d.), yra aktualus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 „Dėl teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo“ patvirtintas Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 20 punktas numato, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, nagrinėja valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Taigi nagrinėjamam ginčui yra numatyta išankstinė neteisminė ginčų sprendimo procedūra, kurią atlikti turi Inspekcija. Pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka kreipėsi į Inspekciją: gavęs Raštą, 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė Inspekcijai skundą dėl priverstinio nurodymo nevykdymo. Skunde Inspekcijai pareiškėjas nurodė šiuos reikalavimus: 1) pateikti nuomonę dėl Rašto pagrįstumo; 2) įpareigoti Departamentą išduoti planavimo sąlygas. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai ir laiku įvykdė pareigą kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pareiškėjo skundą išnagrinėjo, dėl priverstinio privalomojo nurodymo vykdymo kreipėsi į teismą, tačiau reikalavimo panaikinti Raštą nepareiškė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas, siekdamas užkirsti kelią Departamento manipuliacijoms susiklosčiusia situacija (atsiliepime į Inspekcijos prašymą Departamentas teigia, kad neva Raštu panaikino planavimo sąlygas, ir nurodė, kad naujų neišduos, Raštas nebuvo apskųstas, taigi klausimas dėl privalomojo nurodymo vykdymo iš esmės yra išspręstas), taip pat siekdamas išvengti dviprasmiškos situacijos ir abejonių dėl Rašto teisinės galios, pareiškėjas teismui pareiškė savarankišką reikalavimą ir dėl Rašto panaikinimo, laikydamas, kad

Inspekcija šio klausimo kaip ikiteisminė ginčų sprendimo institucija neišsprendė.Pareiškėjas pažymi, kad jeigu jis per vieną mėnesį nuo Rašto priėmimo būtų pateikęs skundą teismui, jo skundas

nebūtų priimtas, kadangi tokie skundai visų pirma nagrinėjami ikiteisminio nagrinėjimo tvarka. Inspekcija 2019 m. sausio 14 d. išnagrinėjo skundą, konstatavo Departamento pažeidimą ir nurodė, kad per 2 mėnesius kreipsis į teismą. Taigi Inspekcija iš esmės patenkino pareiškėjo skundą, tačiau kreipdamasi į teismą reikalavimo dėl Rašto panaikinimo nepareiškė.

Pareiškėjas, aiškindamas teisėto lūkesčio buvimą nagrinėjamu atveju, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, numatančios, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, jį pateikusi teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreipiasi į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo ar dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas pažymi, kad būtent Įstatymas numato inspekcijos pareigą reikšti reikalavimą teisme dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 68 straipsnio 1 dalimi, prašo sujungti nagrinėjamą bylą su administracine byla Nr. eI-2307-821/2019.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti dėl priežasčių, kurios nelaikytinos svarbiomis, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnį teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir asmenų, kurių interesai galimai pažeisti, skundų, ginčų tarp teritorijų planavimo proceso dalyvių ar asmenų pranešimų dėl galimų šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato Įstatymas. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 10 dalį skundų ar pranešimų dėl pažeidimų teritorijų planavimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos. Skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ginčas kilęs dėl tarp planavimo sąlygas išdavusios institucijos (Departamento) ir planavimo organizatoriaus, todėl aktualus yra Aprašo 20 punktas, kuris nustato, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, nagrinėja valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Kitus ginčus ir žalos atlyginimo klausimus sprendžia teismas. Atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 34 punktą, kuris nustato, kad teritorijų planavimo organizatoriai yra Vyriausybės įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybių administracijų direktoriai, įstatymų nustatyti asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti, konstatuotina, kad pareiškėjas nepatenka į minėtoje normoje nurodytų asmenų ratą, todėl pagal Aprašo 20 punktą pareiškėjas su skundu dėl Rašto panaikinimo privalėjo kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad Raštas turėjo būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju yra aktualus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas susipažino su Raštu 2018 m. gruodžio 11 d., o į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 26 d., t. y. praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai

buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad praleido terminą skundui paduoti, nes Inspekcijos sprendimu „Dėl 2018 m. lapkričio 19 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1464 neįvykdymo“ buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog Raštas bus apskųstas.

Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą Inspekcijos sprendimą, pažymi, kad jame nebuvo aiškiai išreikšto Inspekcijos ketinimo skųsti būtent Raštą. Be to, teisėtus lūkesčius pirmiausia sukuria norminiai teisės aktai (įstatymai, įstatymus įgyvendinantys teisės aktai ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), kuriuose aiškiai išreikšta teisėkūros subjekto valia dėl visuomeninių santykių teisinio reguliavimo. Tuo tarpu Inspekcijos ketinimas kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą (bet kreiptis ne dėl Rašto panaikinimo) yra tik galimas Inspekcijos veiksmas, kuris negali lemti teisėtų lūkesčių atsiradimo. Todėl minėta pareiškėjo nurodyta priežastis negali būti laikoma objektyvia, pakankama ir pagrįsta, kad būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjui nenurodžius kitų priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą (ABTĮ 30 str. 1 d.).

Nustačius, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti ir nesant pagrindo jo atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo sujungti bylas teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju byla nėra inicijuota, todėl pareiškėjo prašymas sujungti bylas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai 2019 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjo nurodytų termino skundui dėl Raštui paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis ir ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Rašto apskundimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ atskirąjį skundą atmestiVilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-385-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01012-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=424a9a00887411e993ffd4361ddf8976


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja I. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti pareiškėjai iš valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti I. G. vaikams (M. G., P. S., L. S., E. S.) po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjai 14 kalendorinių dienų nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos terminas skundo trūkumams pašalinti.

2019 m. balandžio 8 d. pareiškėja teismui pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame teismo prašė: 1) priteisti solidariai iš valstybės ir savivaldybės pareiškėjai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti pareiškėjos vaikams (M. G., P. S., L. S., E. S.) kiekvienam po 5000 Eur (iš viso 20 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą; 3) prie bylos prijungti civilinės bylos Nr. e2-35024-897/2018 medžiagą.

Pareiškėja nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš nepateisinamai ilgą laiką trunkančio ir neteisėto vaikų paėmimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji kolegija) yra išaiškinusi, kad ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir, pagal bendrą taisyklę, jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis) (Specialiosios kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-21/2014).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl žalos, patirtos dėl pareigūnų galimai savavališko kišimosi į šeimos gyvenimą, galimai neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos bei vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą, atlyginimo. Teismas konstatavo, kad ginčas iš esmės susijęs su globos teisiniais santykiais. Pagal CK 1.1 straipsnio 1 dalį, į šio kodekso reguliavimo sritį patenka ir šeimos teisiniai santykiai. Globos (rūpybos) teisiniai santykiai yra šeimos teisės reguliavimo dalykas. Globos (rūpybos) nustatymo, jos panaikinimo, globėjo (rūpintojo) skyrimo, globos (rūpybos) organizavimo, globos (rūpybos) priežiūros klausimus CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ VII dalies „Globa ir rūpyba“ nuostatos. Ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjami CPK nustatyta tvarka (CPK 1 straipsnio 1 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Specialioji kolegija 2006 m. gruodžio 13 d. nutartyje byloje Nr. T-2006/12 taip pat yra pažymėjusi, jog tokio pobūdžio bylose keliami klausimai pagal savo esmę ir negali būti „susiaurinti“ tik iki tam tikrų

formalių administracinių procedūrų teisėtumo patikrinimo. Ginčai, kylantys iš globos (rūpybos) teisinių santykių, savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai, nepriklausomai nuo to, kad šiuose santykiuose dalyvauja ir atitinkamos valstybės institucijos. Globos (rūpybos) teisinių santykių srityje kylantys ginčai (šiuo atveju, ir dėl žalos atlyginimo atitinkamoms valstybės institucijoms netinkamai įgyvendinant arba neįgyvendinant teisės aktais joms pavestas funkcijas globos (rūpybos) srityje), kompleksiškai turi būti nagrinėjami vieningai, t. y. bendrosios kompetencijos teisme (CPK 1 straipsnio 1 dalis) (Specialiosios kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-2006/12).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir pareiškėjai išaiškino, kad ji turi teisę su CPK 113, 114 ir 135 straipsnių reikalavimus atitinkančiu ieškiniu kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

III.

Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį ir išspręsti pareiškimo priėmimo klausimą iš esmės.

Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodo, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, kuomet žala atsirado dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju yra kilęs būtent toks ginčas.

Pareiškėjos nuomone, teismo nuoroda į Specialiosios kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T- 2006/12 nagrinėjamu atveju nėra tiksli ir negali būti taikoma dėl netapačių bylos aplinkybių. Iš nurodytos nutarties turinio matyti, kad minėtos bylos aplinkybės ir ginčo dalykas buvo žymiai platesni ir sudėtingesni, t. y. byloje buvo vertinami ne tik atitinkamų Lietuvos institucijų veiksmai (neveikimas) per ilgą laiko tarpą, bet ir pareiškėjų išvykimo į užsienio valstybę, o taip pat 10 metų trukmės gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose aplinkybės bei grįžimo į Lietuvą aplinkybės (ABTĮ 22 str. 2 d.). Pažymi, kad abi nurodytos Specialiosios kolegijos nutartys buvo priimtos prieš 13 metų, o per šį laikotarpį Lietuvoje ženkliai kito tiek globos instituto samprata, tiek ir šią funkciją atliekančių institucijų veiklos teisinis reglamentavimas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad byla, kurioje buvo pareikšti analogiški reikalavimai, kaip ir šioje byloje, nagrinėjama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose (administracinė byla Nr. eI-1156-243/2019), todėl atsisakius priimti pareiškėjos pareiškimą, būtų formuojama skirtinga praktika.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos I. G. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl žalos, patirtos dėl pareigūnų galimai savavališko kišimosi į šeimos gyvenimą, galimai neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos bei vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą, atlyginimo, todėl padarė išvadą, kad ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl turi būti nagrinėjamas CPK nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai, ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrą taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 22 str. 1 d.). Ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir, pagal bendrą taisyklę, jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 22 str. 1 d., 25 str.). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271

str.). Pažymėtina, kad nors sprendimą dėl laikinosios vaiko globos (rūpybos) nustatymo priima viešojo administravimo subjektas, tačiau jis, atlikdamas tokius veiksmus, veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, nes santykiai dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo savo teisine prigimtimi yra civiliniai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, pareiškėjos teigimu, atsirado dėl pareigūnų savavališko kišimosi į šeimos gyvenimą, neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos bei vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja žalą kildina ne iš valstybės institucijų veiksmų viešojo administravimo srityje, o iš srities, kurią reguliuoja civilinė teisė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjos atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad byla, kurioje buvo pareikšti analogiški reikalavimai, kaip ir šioje byloje, nagrinėjama Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose, (administracinė byla Nr. eI-1156-243/2019), neturi reikšmės sprendžiant atskirąjį skundą, nes pareiškėja nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad minėtoje byloje yra priimtas baigiamasis teismo aktas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, 155 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-927-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02087-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6205c540887411e993ffd4361ddf8976

akcinės bendrovės „Ardovitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ardovitė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ardovitė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-117 (7-146/2016); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 69-71; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-191; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad MGK, priimdama 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-117 (7-146/2016), visiškai neatsižvelgė į jo 2016 m. liepos 5 d. skunde išdėstytus argumentus ir kartu su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, faktines aplinkybes vertino tendencingai, pažeisdama esminius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kituose teisės aktuose numatytus teisinius principus bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką.

3. Pareiškėjo teigimu, jis įgyvendino abi būtinas sąlygas, siekdamas pasinaudoti teise į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, o būtent: 1) įsigytas transporto priemones naudojo ekonominėje veikloje; 2) mokesčių administratoriaus žiniai pateikė PVM sąskaitas faktūras. Paaiškino, kad jo pagrindinė mokesčių mokėtojų registre nurodyta veikla yra kitų variklinių transporto priemonių pardavimas. Iš UAB „TK&Partner“ (toliau – ir Tiekėjas) įsigytos krovininės transporto priemonės buvo skirtos minėtos veiklos vykdymui, todėl pareiškėjas prekes naudojo apmokestinamiesiems sandoriams vykdyti. Teigė, kad pateikė mokesčių administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentus, įskaitant ir PVM sąskaitas faktūras, kuriuose užfiksuotas krovininių automobilių įsigijimas iš Tiekėjo bei atsiskaitymas už šias prekes. Nepaisant šių aplinkybių, MGK ginčijamame sprendime, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai konstatavo, jog minėti dokumentai yra formalaus pobūdžio, juose nurodomi duomenys nėra patvirtinti kita objektyvia informacija. Pareiškėjo vertinimu, tokia išvada patvirtinta, kad MGK, nagrinėdama mokestinį ginčą, neįsigilino į bylos esmę, faktines aplinkybes vertino atsietai, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, akivaizdžiai įrodančius jo teisę į PVM atskaitą bei jo sąžiningumą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės pasinaudoti PVM atskaita ribojimas yra galimas, jei nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių: 1) apmokestinamojo asmens sukčiavimas; 2) apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas; 3) apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Mano, kad MGK nepagrįstai jį pripažino kaip žinojusį ar privalėjusį žinoti apie Tiekėjo sukčiavimą PVM srityje, tokiu būdu paneigdama pareiškėjo sąžiningumą. Akcentavo, kad įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo žinojimo apie dalyvavimą sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka būtent mokesčių administratoriui ir mokesčių administravimo institucija turi nustatyti objektyviai egzistuojančias aplinkybes bei pateikti įrodymus, leidžiančius daryti pagrįstą išvadą, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar galėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pasinaudoti teise į PVM atskaitą, susijęs su Tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio tiekimo grandinėje, atliekamu sukčiavimu. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atliko visus būtinus veiksmus, siekdamas patikrinti Tiekėjo sandorio bei vykdomos veiklos teisėtumą, t. y. patikrino viešai prieinamus registrus, domėjosi ar Tiekėjas realiai vykdo veiklą, tikrino informaciją apie Tiekėją bei jo direktorių interneto paieškos svetainėse. Sužinojęs apie tai, kad Tiekėjas susidūrė su finansiniais sunkumais ir nesumoka PVM, pareiškėjas bandė perimti Tiekėjo turėtą mokestinę nepriemoką, o tai patvirtina pareiškėjo sąžiningumą. Mano, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis nors ir neturėdamas specialių įgalinimų tikrinti kitus ūkio subjektus, ėmėsi visų jam objektyviai prieinamų priemonių, siekdamas išsiaiškinti, ar Tiekėjas yra PVM mokėtojas ir nedalyvauja sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu, todėl nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, sudarydamas transporto priemonių įsigijimo sandorius, elgėsi nesąžiningai – žinojo ar turėjo žinoti, jog Tiekėjas galimai sukčiauja PVM srityje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad MGK pozicija, jog jis žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, iš esmės grindžiama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir FNTT) specialisto išvadomis dėl pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. Akcentavo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vykdyto tyrimo ir pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu vertintų sandorių sudarymo laikotarpiai nesutampa – pareiškėjo mokestinis patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., tuo tarpu specialistų išvados priimtos įvertinus įmonių veiklą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. Taip pat FNTT tyrimo metu analizuotas objektas nėra tapatus pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu tirtiems sandoriams – FNTT ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga apie pareiškėjo sandorius su Rusijos Federacijos asmenimis.

6. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) net keletą kartų vertino Tiekėjo veiklos atitikimą mokesčių teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir nenustatė jokių pažeidimų. Be to, Tiekėjui iškėlus bankroto bylą mokesčių administratorius neprieštaravo Tiekėjo bankrotui supaprastinto proceso tvarka, nors buvo žinoma, kad Tiekėjo PVM įsiskolinimas valstybės biudžetui yra ženklus. Kadangi mokesčių administratoriaus atliekamų kontrolės veiksmų metu nebuvo užfiksuota, jog Tiekėjas galimai sukčiauja PVM srityje ar netinkamai vykdo kitas teisės aktuose numatytas pareigas, pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo teigti, jog jis žinojo ir galėjo žinoti apie galimą Tiekėjo dalyvavimą sukčiavime PVM srityje. Pabrėžė, kad Tiekėjas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. turėjo PVM apmokestinamų sandorių ir su kitomis tiek Lietuvos, tiek užsienio įmonėmis, dėl kurių mokesčių administratorius nėra pareiškęs jokių pretenzijų.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad neleido pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti UAB „TK&Partner“ vardu 2011 m. birželio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 3 517 257,44 Eur (12 144 386,50 Lt) pirkimo PVM sumos, konstatavęs, jog patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad minėtos įmonės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „TK&Partner“ neįvyko tokiomis aplinkybėmis kaip atvaizduota minėtuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl pareiškėjas pagal juos neturi teisės į PVM atskaitą. Nagrinėjamu atveju patikrinimo metu surinkti faktiniai duomenys, įvertinus jų patikimumą, pakankamumą ir nuoseklumą, neleido abejoti, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą pagal UAB „TK&Partner“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

9. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas apskaitė įsigytas transporto priemones iš UAB „TK&Partner“, tačiau ši įmonė prekių pareiškėjui nepardavė. Pareiškėjas didžiąją dalį pinigų už krovininius automobilius, kurių įsigijimas įformintas iš UAB „TK&Partner“, pervedė ne UAB „TK&Partner“, o tiesiai šios įmonės tiekėjams. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių papildomų dokumentų (prekių užsakymo, susirašinėjimo, pristatymo ar kitų dokumentų), susijusių su UAB „TK&Partner“ įformintais sandoriais, bei nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl pats negalėjo įsigyti krovininių automobilių iš Lenkijoje įregistruotų įmonių, nesinaudodamas tarpininko UAB „TK&Partner“ paslaugomis. Akcentavo, kad tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, jog UAB „TK&Partner“ vardu iš Lenkijos mokesčių mokėtojų įsigytos autotransporto priemonės buvo perparduotos pareiškėjui, apskaičiuojant ir deklaruojant pardavimo PVM, o po to pareiškėjas dalį pagal UAB „TK&Partner“ vardu išrašytus dokumentus įsigytų automobilių pardavė atgal Lenkijos mokesčių mokėtojams (J. P., S. M. B.), taikydamas 0 proc. PVM tarifą. UAB „TK&Partner“ realiai nedalyvavo autotransporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriuose, o tik išrašomose pardavimo PVM sąskaitose faktūrose apskaičiavo ir deklaravo dideles pardavimo PVM sumas, kurių į biudžetą nesumokėjo. UAB „TK&Partner“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtas ir į biudžetą nesumokėtas PVM sumas pareiškėjas įtraukė į PVM atskaitą.

10. Atsakovas pabrėžė, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms tiekti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Mano, kad surinko pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas dalyvavo PVM sukčiavime, kadangi tokią išvadą patvirtina patikrinimo metu nustatytos aplinkybės (pareiškėjas dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, nes pats organizavo ir juose faktiškai dalyvavo, o UAB „TK&Partner“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriuose, jo vardu buvo tik surašomi dokumentai). Teigė, kad pareiškėjas neįrodė PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotų ūkinių operacijų tarp jo ir UAB „TK&Partner“ realumo, t. y. kad ūkinės operacijos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, bei savo sąžiningumo, t. y. jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „TK&Partner“ PVM sukčiavimą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-191 nusprendė patvirtinti 2016 m. sausio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-34 ir jame papildomai apskaičiuotą 3 517 257,44 Eur PVM, paskirti 351 726 Eur PVM baudą, apskaičiuoti 1 313 928,92 Eur PVM delspinigių. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo, 2016 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 69-71 „Dėl UAB „Ardovitė“ (į. k. 160419146) 2016-04-18 skundo“ pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-191. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI 2016 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 69-71, 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. S-117 (7-146/2016) pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino VMI 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 69-71.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 58 straipsnio 1 dalies, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos X antraštinės dalies 1 skyriaus „Teisės į atskaitą atsiradimas ir taikymo sritis“ nuostatas, pažymėjo, kad PVM atskaita gali būti pripažinta tik jei prekės realiai pareiškėjui buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas. Akcentavo, kad nors nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013 pateiktu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos apibendrinimu, konstatuojant, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo vieną iš aptartų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų teisę į PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjo žinojimą (turėjimą žinoti) (sąžiningumą), kad jis įsigydamas prekes dalyvavo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas dalyvavo PVM sukčiavime, ir nurodė, jog pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje apskaitė 546 transporto priemonių įsigijimą pagal pirkimo-pardavimo iš UAB „TK&Partner“ sutartis, šias įsigytas transporto priemones pareiškėjas pardavė Turkmėnijos, Kirgizijos, Kazachstano, Baltarusijos, Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat Lenkijoje įregistruotoms įmonėms. Teismas akcentavo, kad nors pagal pateiktus dokumentus matyti, jog pareiškėjas pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo transporto priemones, tačiau jokių dokumentų, kurie liudytų UAB „Ardovitė“ ir UAB „TK&Partner“ realų pasiruošimą vykdyti šiuos sandorius arba realų vykdymą, nepateikė, t. y. byloje nėra pateikta šių asmenų susirašinėjimų siekiant suderinti užsakomas prekes, taip pat nėra kitų dokumentų, patvirtinančių realų įsigytų transporto priemonių pristatymą pareiškėjui. Atkreipė dėmesį, kad pagal byloje esančią medžiagą matyti, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš visų UAB „TK&Partner“ deklaruotų PVM apmokestinamųjų sandorių pardavimai UAB „Ardovitė“ sudarė net 91,5 proc., o laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. tokie pardavimai sudarė 98 proc. visų UAB „TK&Partner“ PVM apmokestinamų sandorių.

15. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo sąžiningas ir atliko visus būtinus veiksmus, siekdamas įsitikinti kontrahento veiklos realumu, pažymėjo, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių priimtų ginčijamų sprendimų pagrįstumą. Akcentavo, kad vadovaujantis FNTT atlikto ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo nustatyta, jog sandoriai tarp UAB „TK&Partner“ ir UAB „Ardovitė“ realiai nevyko, o tik buvo įforminami pirkimo-pardavimo dokumentai siekiant mokestinės naudos, t. y. susigrąžinti PVM.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėja teiginius, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „TK&Partner“ nesąžiningumą. Pažymėjo, kad UAB „TK&Partner“ atstovas K. M. apklausoje patvirtino, jog buvo palikęs UAB „TK&Partner“ antspaudą D. K., kuris juo naudojosi, taip pat K. M. nuvykdavo į UAB „Ardovitė“ ir iš D. K. paimdavo dokumentus, kurie būdavo užpildyti UAB „TK&Partner“ vardu, jei reikėdavo, šiuos dokumentus pasirašydavo.

Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog UAB „Ardovitė“ buvo žinomi UAB „TK&Partner“ atliekami veiksmai, nes UAB „Ardovitė“ atskirais atvejais disponuodavo UAB „TK&Partner“ priklausančiais dokumentais, todėl nežinoti apie nesąžiningus veiksmus objektyviai negalėjo. Tuo tarpu pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nesąžiningumu, nepateikė.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad FNTT tyrimo medžiaga buvo vertinama tendencingai, neatsižvelgiant į mokesčių administratoriaus vykdytų kontrolės veiksmų objektą bei tikrintą laikotarpį. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus tikrintas mokesčių laikotarpis nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., tuo tarpu FNTT tyrimas atliktas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d., dėl ko FNTT tirtas laikotarpis apima mokesčių administratoriaus tikrintą mokesčių laikotarpį. FNTT tyrė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sandoriais sudaromais su UAB „TK&Partner“, todėl teismas vertino, kad FNTT tyrime nustatytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su mokesčių administratoriaus atliktu patikrinimu ir nesiremti jomis ginčo atveju nėra pagrindo.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog buvo nustatyti atvejai, kuriems esant turi būti ribojama pareiškėjo teisė į PVM atskaitą. Teismas pripažino, kad apie UAB „TK&Partner“ nesąžiningus veiksmus pareiškėjui buvo žinoma, todėl jis prarado teisę atskaityti PVM. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Ardovitė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas, pripažindamas, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą kontrahentų sukčiavimą PVM srityje, visiškai neatsižvelgė į skunde išdėstytus argumentus, faktines aplinkybes vertino tendencingai, pažeisdamas esminius MAĮ, kituose teisės aktuose numatytus principus bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

21. Pareiškėjo teigimu, jis įgyvendino abi būtinąsias sąlygas, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, o būtent: 1) įsigytas transporto priemones naudojo ekonominėje veikloje; 2) mokesčių administratoriaus žiniai pateikė PVM sąskaitas faktūras. Pažymi, kad teismo skundžiamo sprendimo argumentai, jog pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Ardovitė“ ir UAB „TK&Partner“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl transporto priemonių, tačiau mokesčių administratoriaus surinkta ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad realiai sandoriai nebuvo vykdyti, o jais buvo siekiama nesąžiningai atskaityti mokėtiną PVM, įrodo, jog teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neįsigilino į bylos esmę, faktines aplinkybes vertino atsietai, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis, akivaizdžiai įrodančius jo teisę į PVM atskaitą ir pastarojo sąžiningumą, todėl priimdamas sprendimą teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnyje įtvirtintą tyrimo betarpiškumo principą. Mano, kad tais atvejais, kai PVM mokėtojas įsigyja prekes ar paslaugas, skirtas jo ekonominės veiklos vykdymui, ir turi pirkimą patvirtinančią PVM sąskaitą faktūrą, jam atsiranda teisė į PVM atskaitą, todėl šiuo atveju teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde išdėstytus argumentus.

22. Pareiškėjas pažymi, kad esminė sąlyga, lemianti jo teisę pasinaudoti PVM atskaitos galimybe, yra nustatymas, ar jis ėmėsi priemonių, siekdamas įsitikinti, kad sudarydamas sandorius su Tiekėju nebus įtrauktas į veiklą, galimai susijusią su sukčiavimu PVM srityje. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino jį žinojus ar privalėjus žinoti apie Tiekėjo sukčiavimą PVM srityje, tokiu būdu paneigdamas pareiškėjo sąžiningumą. Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bei teigia, kad ėmėsi pakankamų atsargumo priemonių, siekdamas surinkti informaciją apie Tiekėją. Akcentuoja, kad neturėjo duomenų apie Tiekėjo finansinę būklę, galėjo tik numanyti, ar Tiekėjas parduoda transporto priemones ir kitiems asmenims, tačiau negalėdamas susipažinti su Tiekėjo vidiniais įmonės dokumentais ir buhalterine apskaita, neturėjo objektyvios galimybės pagrįstai teigti, kad Tiekėjas nevykdo mokestinių įsipareigojimų. Pabrėžia, kad jo sąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog sužinojęs apie Tiekėjo finansinius sunkumus ir tai, kad Tiekėjas nesumoka PVM, 2012 m. gegužės 15 d. bandė perimti Tiekėjo turėtą mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas pateikė prašymą Kauno AVMI

įskaityti jo turėtą PVM permoką Tiekėjo naudai, tačiau mokesčių administratorius tokio leidimo pareiškėjui nesuteikė.23. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis FNTT specialisto išvada Nr. 5-2/13 dėl Tiekėjo

ūkinės finansinės veiklos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. ir 2014 m. vasario 24 d. specialisto išvada Nr. 5-2/35 dėl pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas transporto priemones parduodavo Turkmėnijos, Kirgizijos, Kazachstano, Baltarusijos, Rusijos, Lietuvos bei Lenkijos pirkėjams, tačiau FNTT tyrimo metu analizuotas objektas – pareiškėjo sandoriai su Rusijos Federacijos asmenimis, dėl ko objektas nėra tapatus mokestinio patikrinimo metu tirtiems sandoriams. Be to, FNTT nustatytos aplinkybės neatitinka sandorių, kurių pagrindu apskaičiuotos pareiškėjui papildomai mokėtinos sumos.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir netyrė skunde išdėstytų aplinkybių, jog Šiaulių AVMI net keletą kartų vertino Tiekėjo veiklos atitikimą mokesčių teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir, kiek žinoma pareiškėjui, nenustatė jokių pažeidimų. Šiaulių AVMI leido Tiekėjui pasinaudoti teise į PVM atskaitą, neginčijo teikiamų PVM deklaracijų ir jose taikytos PVM atskaitos, taip pat pripažino visus Tiekėjo deklaruotus sandorius su pareiškėju. Negana to, 2013 m. kovo 25 d. Tiekėjui iškėlus bankroto bylą, mokesčių administratorius neprieštaravo Tiekėjo bankrotui supaprastinto proceso tvarka, nors buvo žinoma, kad Tiekėjo PVM įsiskolinimas valstybės biudžetui yra ženklus.

25. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir prašymus pridėti prie bylos naujus įrodymus, t. y. Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-732-825/2017 protokolo kopiją; Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-732-825/2017 protokolo kopiją; Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-732-825/2017 protokolo kopiją; 2017 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-732-825/2017 protokolo garso įrašą MP3 formatu; 2017 m. lapkričio 6 d. teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-732-825/2017 protokolo garso įrašą MP3 formatu.

26. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-239-825/2018 teisiamųjų posėdžių metu proceso dalyvių nurodytos aplinkybės, įtvirtintos posėdžio protokoluose ir garso įrašuose, yra reikšmingos šios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste.

27. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad VMI neleido pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti UAB „TK&Partner“ vardu 2011 m. birželio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 3 517 257,44 Eur (12 144 386,50 Lt) pirkimo PVM sumos, konstatavusi, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog minėtos įmonės vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „TK&Partner“ neįvyko tokiomis aplinkybėmis kaip atvaizduota minėtuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl pareiškėjas dalyvaudamas sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM, prarado teisę į PVM atskaitą. Atsakovas remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis bei teigia, kad net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Akcentuoja, kad pagal MAĮ 10 straipsnį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y., sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą ir sąnaudų pripažinimą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

29. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjo teisės atskaityti 3 517 257,44 Eur pirkimo PVM pagal UAB „TK&Partner“ vardu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už transporto priemonių pirkimą, mokesčių administratoriui nustačius, jog PVM sąskaitose faktūrose įformintos

ūkinės operacijos realiai neįvyko tokiomis sąlygomis, kurios buvo atvaizduotos šiuose buhalteriniuose dokumentuose, o pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes sudarydamas sandorius su UAB „TK&Partner“ žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM.

30. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, jog teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

33. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

34. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

35. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių teisės normų nesilaikė, nes bylai reikšmingas aplinkybes konstatavo ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo ar pritardamas mokesčių administratoriaus nustatytoms aplinkybėms. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais, beveik nepasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis šis grindė savo reikalavimus.

36. Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013).

37. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, bet skundžiamame sprendime aiškiai nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu buvo galima apriboti minėtą pareiškėjo teisę. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nustatyti atvejai, kuriems esant turi būti ribojama pareiškėjo teisė į PVM atskaitą; mokesčių administratoriaus surinkta ir byloje esanti medžiaga patvirtina, jog realiai sandoriai nebuvo vykdyti, o jais buvo siekiama nesąžiningai atskaityti mokėtiną PVM; byloje esanti medžiaga patvirtina, kad apie UAB „TK&Partner“ nesąžiningus veiksmus pareiškėjui buvo žinoma, todėl jis prarado teisę atskaityti PVM.

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjo teisė yra apribota, ar dėl jo sukčiavimo, ar dėl jo dalyvavimo sukčiavime PVM srityje, nes, kaip yra nurodyta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tai yra skirtingi teisės į PVM

atskaitą ribojimo pagrindai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes būtų pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su UAB „TK&Partner“ atliktu sukčiavimu PVM srityje, tai pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kuo konkrečiai pasireiškė UAB „TK&Partner“ sukčiavimas PVM srityje.

39. Vien tai, kad PVM sąskaitoje faktūroje įformintos ūkinės operacijos neįvyko tokiomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, nėra pagrindas riboti asmens teisę į PVM atskaitą. Kiekvienų atveju, sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM atskaitą nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotais teisės į PVM atskaitą ribojimo kriterijais.

40. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, detaliai netyrė byloje surinktų įrodymų, savarankiškai nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų nevertino, o iš esmės tik atkartojo skundžiamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytas aplinkybes arba tik nurodė, kad pritaria mokesčių administratorių išvadoms.

41. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ardovitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujoNutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4097-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00300-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.6.2(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ff6f7c0887411e993ffd4361ddf8976

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinių miškų urėdijai (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Turto bankas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė miškų tarnyba, Alytaus rajono savivaldybė) dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. D. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su patikslintu skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. vasario 18 d. raštą Nr. 155-311-(7.5.); 2) panaikinti NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 1.4 punkto dalį, kuria suprojektuotas žemės sklypas Nr. 725 (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 725) yra priskirtas valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Turto bankui (ankstesnis pavadinimas VĮ Valstybės turto fondas) patikėjimo teise valdyti, ir 1.5 punkto dalį, kuria P. D. įtrauktas į asmenų, kurie neatvyko projekto rengimo metu, nepasirinko žemės sklypų, kurie išbraukiami iš patvirtinto pretendentų, pageidaujančių įsigyti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką ir vandens telkinius, pirkti valstybinę žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo; 3) panaikinti NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 2VĮ-119-(14.2.2) 2.3 punkto dalį, kuria P. D. įtrauktas į Pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką ir vandens telkinius, pirkti valstybinę žemę po nuosavybės teise priklausančiais pastatais (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašo dalį, pažymėtą skaičiumi „IX“; 4) panaikinti NŽT 2015 m. balandžio 2 d. raštą Nr. 1SS-733-(9.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 5) įpareigoti NŽT atlikti veiksmus – atkurti nuosavybės teises pareiškėjos tėvo P. D. vardu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, grąžinant suprojektuotą Žemės sklypą Nr. 725, kurio duomenys patvirtinti NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537, esantį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje), natūra; 6) panaikinti VĮ Alytaus miškų urėdijos 2014 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. V1-651(7.28); 7) įpareigoti NŽT tęsti pradėtą Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos (VĮ Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos Valstybinio miško kvartalo Nr. 723 sklypų Nr. 44, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49, Nr. 50) tikslinimo procedūrą ir pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai valstybinės reikšmės miškų plotų bei jų ribų tikslinimo pasiūlymą su esama dokumentacija, nekartojant dokumentų rengimo ir derinimo procedūrų; 8) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dvaras (pastatai, žemė, miškai ir vandens telkiniai), esantis (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (toliau – ir (duomenys neskelbtini) dvaras), iki visuotinės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė S. D. (pareiškėjos močiutei) ir V. P. (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje esantis sodas, alėja ir kiti rekreaciniai želdiniai buvo sodinti pareiškėjos senelio V. D. (duomenys neskelbtini) dvaras ir visas šeimos turtas buvo sudegintas per Klepočių tragediją 1944 m. gruodžio 23 d. Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas P. D. (toliau – ir Pretendentas), kaip pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, 1991 m. spalio 10 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą grąžinant jį natūra, tačiau iki šiol jam neatkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 7,69 ha. Po P. D. mirties pareiškėja, jo testamentinė įpėdinė, ne kartą pakartotinai išreiškė valią minėtą nekilnojamąjį turtą susigrąžinti natūra, daug kartų dėl to kreipėsi į atsakingas valstybines institucijas, tačiau iki šiol nuosavybės teisės natūra nėra atkurtos, procedūra nepagrįstai ir nepateisinamai ilgai užsitęsusi, vilkinama, taip pažeidžiant pareiškėjos teises ir teisėtus lūkesčius. Teigė, kad savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė, pareiškimo dėl to nerašė, o jeigu buvo pakeista jos valia, tai toks pakeitimas yra neteisėtas.

3. Dėl Žemės sklypo Nr. 725 grąžinimo natūra pareiškėja pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje buvo įsikūrusi VĮ Alytaus miškų urėdijos Dainavos girininkija. Šiuo metu teritorijoje esantys statiniai, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), yra apleisti ir nebereikalingi valstybės funkcijoms įgyvendinti, todėl buvo perduoti VĮ

Turto bankui privatizuoti. VĮ Turto banko prašymu aktualioje teritorijoje patikėjimo teise valdyti buvo suformuotas Žemės sklypas Nr. 725. Pareiškėjos teigimu, šis žemės sklypas, panaikinus prašomus administracinius aktus kaip nepagrįstus ir neteisėtus, turi būti grąžintas Pretendentui, atkuriant nuosavybės teises natūra.

4. Pareiškėja nurodė, jog ginčijamu NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1) buvo patvirtinti suprojektuoto Žemės sklypo Nr. 725 duomenys, kuris perduotas VĮ Turto bankui valdyti patikėjimo teise. Taip pat Įsakymu Nr. 1 Pretendentas nepagrįstai neįtrauktas į asmenų, kuriems sugrąžinama žemė natūra, sąrašą. Teigė, kad NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 2VĮ-119-(14.2.2) (toliau – ir Įsakymas Nr. 2) buvo patvirtintas nustatytų laisvos žemės fondo žemės plotų sąrašas ir plotas, taip pat pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką ir vandens telkinius, pirkti valstybinę žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje po nuosavybės teisėmis priklausančiais pastatais, sąrašas. Įsakymu Nr. 2 Pretendentas nepagrįstai neįtrauktas į asmenų, kuriems sugrąžinama žemė natūra, sąrašą, nors tiek jis, tiek pareiškėja, Pretendento teisių perėmėja, visada siekė atkurti nuosavybės teises natūra.

5. Pareiškėjos nuomone, vien ta aplinkybė, jog žemė yra užimta valstybei priklausančiu pastatu ar įrenginiu, dar nereiškia, kad žemė yra išperkama valstybės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir negali būti grąžinta Pretendentui. Nurodė, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, prioritetas turi būti teikiamas žemės grąžinimui natūra. Mano, kad nuosavybės teisių atkūrimas, grąžinant Žemės sklypą Nr. 725 natūra, niekaip negali pažeisti valstybės teisių ir interesų, siekiant privatizuoti nereikalingą turtą, todėl panaikinus administracinius aktus minėtas žemės sklypas turi būti grąžintas pareiškėjai natūra.

6. Pareiškėja tai pat nurodė, kad Pretendentui nėra užbaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros grąžinant likusią žemę natūra dar ir dėl to, jog Valstybinės reikšmės miškų plotų schema (toliau – ir Schema) Valstybinio miško kvartalo Nr. 723 sklypuose Nr. 44, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49, Nr. 50 (toliau – ir Aktuali teritorija) iki šiol nėra patikslinta (bendras plotas 7,27 ha). Pasinaudodama procedūros vilkinimu VĮ Alytaus miškų urėdija Aktualioje teritorijoje bandė vykdyti miško įveisimo darbus tam, kad ji negalėtų būti išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų ploto. Teigė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimo, klaidinimo, valstybinių institucijų neveikimo, neigiamo nusistatymo prieš ją patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą, dėl kurių buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėja žalą įvertino 3000 Eur suma ir prašė priteisti ją iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT.

7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 2-667-18923 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 33-13026 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. D.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės P. D. tenkančią dalį – 67,14 ha. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – 7,69 ha, kurios natūra grąžinti nėra galimybės, nes ši žemė yra priskirta valstybės išperkamam miškui ir užimta Dainavos girininkijos administraciniais ir ūkiniais pastatais. Pareiškėjos pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės plotas ((duomenys neskelbtini)) yra apaugęs mišku ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėjo, jog piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, todėl Alytaus apskrities viršininko administracija P. D. vardu 7,86 ha žemės plotui parengė 1999 m. liepos 15 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 33-30-2212 (toliau – ir Išvada). Minėta išvada Alytaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 33-1889-Ž „Dėl Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 15 d. išvados Nr. 33-30-2212 keitimo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo patikslinta, vietoj skaičiaus ir žodžio „7,86 ha“ įrašant skaičių ir žodį „7,69 ha“. Išvadoje nurodyta, jog Pretendentui likusi neatkurta žemė yra valstybės išperkama, todėl, atsakovo manymu, pareiškėja jau nuo 1999 m. liepos 15 d. žinojo, kad nuosavybės teisės į šią žemę natūra nebus atkurtos.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentai dėl teisėtų lūkesčių atsiradimo ginčo žemės negrąžinus natūra yra nepagrįsti. Nurodė, kad P. D. buvo įtraukiamas į pretendentų sąrašus kiekvieną kartą, kai buvo rengiami (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektai ar jam prilyginami planai, o į pretendentų susirinkimus buvo kviečiama pareiškėja, P. D. testamentinė įpėdinė. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 33-Ž-2681 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo tvirtinimo“ patvirtintame (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte P. D. suprojektuotas 0,40 ha žemės sklypas Nr. 595, kuris yra paženklintas vietovėje ir parengta kadastro duomenų byla (suderinta Alytaus skyriuje 2014 m. spalio 6 d.). NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 3 d. įsakymu „Dėl Pretendentų, kuriems projektui prilygintame plane suprojektuoti žemės sklypai, sąrašo tvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo plano pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąraše, nurodyta, kad P. D. suprojektuotas 0,45 ha žemės sklypas Nr. 712 (šis žemės sklypas yra paženklintas vietovėje, tačiau kadastro duomenų byla nėra parengta ir suderinta, nes neišspręstas privažiavimo klausimas). Teigė, kad NŽT 2015 m. vasario 18 d. raštu Nr. 1SS-311-(7.5) pareiškėją informavo, kad NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte VĮ Turto bankui suprojektuotas kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) Žemės sklypas Nr. 725. Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu pretenzijų ar pasiūlymų dėl 0,80 ha Žemės sklypo Nr. 725 ploto ir ribų nebuvo gauta, apie šio žemės sklypo suprojektavimą VĮ Turto bankui pareiškėja buvo informuota NŽT Alytaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.104.)-3844.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Valstybinės reikšmės miškų plotų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 (toliau – ir Aprašas) 13.4 punktą, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, kuriose nustatyti valstybinės reikšmės miškų plotai ir jų ribos, tikslinamos, kai NŽT kreipiasi dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdama pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise žemės ar miško valdas (išskyrus Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 2–6 p. nustatytus atvejus). Valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo pasiūlymus su dokumentais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai teikia NŽT. Nurodė, kad NŽT Alytaus skyrius 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 290-(14.2.304.)-3844 „Dėl duomenų pateikimo ir nuosavybės teisių atkūrimo“ pareiškėją informavo, jog inicijavo kreipimąsi į Alytaus rajono savivaldybę ir VĮ Alytaus miškų urėdiją dėl Schemos 723 kvartalo (sklypai Nr. 44 (1,80 ha), Nr. 46 dalis (0,17 ha), Nr. 47 (2,20 ha), Nr. 48 (2,40 ha), Nr. 49 (0,50 ha) ir Nr. 50 (0,20 ha), iš viso 7,27 ha) patikslinimo. NŽT Alytaus skyriui pateikus suderinti Schemą VĮ Alytaus miškų urėdijai, Miškų urėdas V. Z. 2014 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. Vl-651(7.28) „Dėl Valstybinės reikšmės miško plotų schemos tikslinimo“ atsisakė planinę dokumentaciją suderinti, nurodydamas, kad miško plote „auga pribręstantys ir brandūs medelynai, rekreaciniai želdiniai, įveisti miško želdiniai“. Į Alytaus rajono savivaldybei pateiktą miškų plotų ir jų ribų tikslinimo pasiūlymą su dokumentais atsakymas nebuvo gautas. Pabrėžė, kad VĮ Alytaus miškų urėdijai atsisakius suderinti Schemą, yra negalimos tolesnės Schemos tikslinimo procedūros. Atsakovo nuomone, pareiškėja klaidingai aiškina Apraše dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimo numatytas procedūras, Aprašo 7–11 punktuose nurodytus veiksmus atlieka Valstybinė miškų tarnyba, o ne NŽT. Pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, pareiškėja neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, todėl mano, kad jos skundas dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Atsakovas VĮ Alytaus miškų urėdija atsiliepime prašė pareiškėjos skundo reikalavimus dėl VĮ Alytaus miškų urėdijos 2014 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. V1-651(7.28) panaikinimo ir įpareigojimo tęsti Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo procedūrą atmesti, o dėl kitų reikalavimų dalies spręsti teismo nuožiūra.

12. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus pagal parengtas schemas. Šiuo nutarimu valstybinės reikšmės miškams priskirta ir pareiškėjos įvardyta Aktuali teritorija, kurią patikėjimo teise valdo ir naudoja VĮ Alytaus miškų urėdija. Mano, kad VĮ Alytaus miškų urėdija šioje teritorijoje veikia teisėtai, vykdydama savo funkcijas ir įgyvendindama jai iškeltus uždavinius.

13. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos nurodytu Aprašo 11 punkto dėl Valstybinės reikšmės miško plotų schemos tikslinimo aiškinimu.

14. Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Valstybinių miškų urėdija (buvęs pavadinimas Valstybinė miškų tarnyba) atsiliepimuose į skundą prašė reikalavimą dėl įpareigojimo tęsti Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo procedūrą atmesti, o dėl kitos reikalavimų dalies – spręsti teismo nuožiūra.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas (buvęs pavadinimas VĮ Valstybės turto fondas) atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus rajono savivaldybė atsiliepime prašė pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

II.

17. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko administracija P. D. vardu 7,86 ha žemės plotui parengė 1999 m. liepos 15 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 33-30-2212. Alytaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 33-1889-Ž „Dėl Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 15 d. išvados Nr. 33-30-2212 keitimo“ Išvada buvo patikslinta, vietoj skaičiaus ir žodžio „7,86 ha“ įrašant skaičių ir žodį „7,69 ha“. Minėtame įsakyme nurodyta, jog Išvada pakeista, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir atsižvelgiant į M. D. prašymą. Įsakyme dėl Išvados keitimo taip pat nurodyta, jog Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 15 d. išvada Nr. 33-30-2212 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ galioja tik kartu su šiuo įsakymu. Teismas vertino, kad nors nebuvo pateiktas M. D. prašymas dėl Išvados keitimo, tačiau aplinkybę, jog toks prašymas buvo pateiktas, bet neišliko, nes buvo saugomas iki 2009 m., neginčijamai įrodo Įsakymo dėl Išvados keitimo turinys, Alytaus apskrities archyvo 2016 m. gegužės 25 d. raštas Nr. (7.11)A-341, NŽT Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 2LD-25-(14.2.9.) nurodytos aplinkybės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, prašydama pakeisti Išvadą, žinojo, jog atkurtina žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės bus atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės sklypus.

19. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad P. D. buvo įtraukiamas į pretendentų sąrašus kiekvieną kartą, kai rengiamas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ar jam prilyginamas planas, o į pretendentų susirinkimus kviečiama pareiškėja, kaip P. D. testamentinė įpėdinė. Vadovaujantis Metodikos nuostatomis, 2014 m. birželio 11 d. organizuotame pretendentų susirinkime buvo perprojektuotas 2 ha žemės sklypas (buvęs Nr. 641) VĮ Turto banko valdomų patikėjimo teise pastatų eksploatacijai ir suprojektuotas 0,80 ha Žemės sklypas Nr. 725. Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika), numatyta, jog asmenys savo pretenzijas ir pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės sklypų vietos ir ribų NŽT teritoriniam skyriui gali teikti raštu visą žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo laikotarpį iki viešo svarstymo ir jo metu. Teismas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu pretenzijų ar pasiūlymų dėl 0,80 ha Žemės sklypo Nr. 725 ploto ir ribų nebuvo gauta.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad apie Žemės sklypo Nr. 725 suprojektavimą VĮ Turto bankui jai nebuvo žinoma iki NŽT 2015 m. vasario 18 d. rašto Nr. 1SS-311-(7.5) gavimo. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad NŽT, išnagrinėjusi 2015 m. kovo 12 d. gautą pakartotinį pareiškėjos skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos tėvui P. D. į buvusios žemės savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (7,69 ha), grąžinant šią žemę natūra, bei turimus dokumentus, 2015 m. vasario 18 d. raštu Nr. lSS-311-(7.5) pareiškėją informavo, kad NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte VĮ Turto bankui suprojektuotas kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) Žemės sklypas Nr. 725. Apie šio žemės sklypo suprojektavimą VĮ Turto bankui pareiškėja buvo informuota NŽT Alytaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. raštu Nr. 2SD-(14.2.104.)-3844, tačiau šio rašto, kaip numato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatos, NŽT direktoriui neskundė.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Taisyklės), nuostatas, sprendė, kad VĮ Turto bankas pagrįstai kreipėsi į NŽT Alytaus skyrių dėl žemės sklypo suformavimo statinių eksploatavimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl valstybės įmonės Alytaus miškų urėdijos turto perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui“ šiai įmonei patikėjimo teise perduoti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini): 95,11 kv. m ploto gyvenamasis namas, 70 kv. m ploto kiemo rūsys, 52,73 kv. m ploto sandėlis, 433,90 kv. m ploto tvartas, artezinis gręžinys, kiemo statiniai. Pastatai VĮ Turto bankui perduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo pagrindu, kuris įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir nepanaikintas, todėl yra

galiojantis ir teisėtas.22. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad žemės plotas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises,

pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir grąžinti pareiškėjai šią žemę natūra nėra teisinio pagrindo. Tik pasikeitus esamai situacijai NŽT galės spręsti klausimą dėl galimybės grąžinti natūra buvusios žemės savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja (Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d.). Akcentavo, kad byloje apie pasikeitimus duomenų nėra, todėl ginčo sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir grąžinti pareiškėjai šią žemę natūra nėra teisinio pagrindo.

23. Dėl valstybinės reikšmės miškų schemų patikslinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus pagal parengtas schemas. Šiuo nutarimu valstybinės reikšmės miškams priskirta ir pareiškėjos įvardyta Aktuali teritorija – Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos Valstybinio miško kvartalo Nr. 723 sklypai Nr. 44, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49, Nr. 50. Vėlesni Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai dėl 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo neturėjo įtakos Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos Valstybinio miško kvartalo Nr. 723 sklypams Nr. 44, Nr. 46, Nr. 47, Nr. 48, Nr. 49, Nr. 50, jie visą laiką išliko ir yra valstybinės reikšmės miškų plotuose. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 patvirtino Lietuvos miškingumo didinimo programą, kurios tikslas – padidinti šalies miškingumą. Programos tęstinumas užtikrintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 „Dėl Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 m. programos patvirtinimo“. Remdamasi įstatais VĮ Alytaus miškų urėdija Aktualioje teritorijoje vykdė jai pavestas funkcijas ir iškeltus uždavinius. VĮ Alytaus miškų urėdijos įstatuose, be kitų funkcijų, taip pat buvo numatyta, kad miškų urėdija, vykdydama jai pavestus uždavinius, augina sodmenis, atkuria bei įveisia mišką, prižiūri želdinius ir žėlinius. 2007 m. ir 2010 m. buvo parengti miško želdinimo ir žėlinimo projektai, pagal kuriuos didžioji dalis Aktualios teritorijos apsodinta mišku. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad VĮ Alytaus miškų urėdija vykdė jai pavestas funkcijas ir negalėjo numatyti, jog 2014 m. spalio 29 d. į ją bus kreipiamasi dėl Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su NŽT Alytaus skyriaus pateiktų dokumentų VĮ Alytaus miškų urėdijai derinimo, vadovavosi Aprašo 3–16 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad terminas pateiktų dokumentų derinimui nenustatytas nei Apraše, nei NŽT Alytaus skyriaus 2014 m. spalio 27 d. rašte Nr. 2SD-(14.2.7.)-3784 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo“. VĮ Alytaus miškų urėdija minėtą raštą gavo 2014 m. spalio 29 d., savo poziciją dėl pateiktų dokumentų išreiškė 2014 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. VI-651(7.28), t. y. per 26 darbo dienas. Teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikytinas neprotingu, o procedūra vilkinama. Atkreipė dėmesį, kad nei Apraše nustatytas reglamentavimas, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės NŽT tęsti pradėtą procedūrą nesant urėdijos suderinimo. Teismas pripažino, kad pareiškėjos teiginiai, jog Aktuali teritorija turėjo būti išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų dar iki 2014 m. spalio 29 d., byloje neįrodyti ir bylos duomenimis nepagrįsti. Aktualioje teritorijoje VĮ Alytaus miškų urėdija vykdė jai pavestas funkcijas, prižiūrėjo esamą mišką ir sodino miškus pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 patvirtintą Lietuvos miškingumo didinimo programą.

25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VĮ Alytaus miškų urėdija, atsižvelgdama į valstybės formuojamą politiką, esamą situaciją valstybinės reikšmės miškų plotuose ir į tai, kad miškas Aktualioje teritorijoje ne savaiminis, o įveistas tam naudojant VĮ Alytaus miškų urėdijos ir Europos Sąjungos fondų lėšas, nepritarė NŽT Alytaus skyriaus siūlymui tikslinti Valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. VĮ Alytaus miškų urėdijai atsisakius suderinti Schemą, teismas vertino, kad NŽT pagrįstai pareiškėjai atsakė, jog yra negalimos tolesnės Schemos tikslinimo procedūros.

26. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo VĮ Alytaus miškų urėdijos pozicija, jog pareiškėja skunde nepagrįstai sutapatino valstybinės reikšmės miškus ir miškus, rezervuotus nuosavybės teisės atkūrimui. Valstybinės reikšmės miškų plotuose rezervavimas nuosavybės teisių atkūrimui nevykdomas, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, yra valstybės išperkami, ir tik miškuose, kurie pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, gali būti vykdomas miško rezervavimas nuosavybės teisių atkūrimui. Aktuali teritorija patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, todėl tokių miškų išbraukimas iš valstybinės reikšmės miškų plotų yra priskiriamas institucijos, kuriai patikėjimo teise pavesta juos valdyti, prerogatyvai dėl apsisprendimo šiuos veiksmus atlikti.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji buvo suklaidinta, nuosavybės teises

atkuriančiai institucijai žadant atkurti nuosavybės teises natūra ir tokiu būdu jų neatkuriant. Teismas akcentavo, kad nėra pagrindo pripažinti NŽT veiksmus neteisėtais, klaidinančiais pareiškėją, juolab kad pareiškėja atsakovo veiksmų įstatymų nustatyta tvarka neskundė ir jų neginčijo. Nenustatęs esminės civilinės atsakomybės sąlygos – NŽT neteisėtų veiksmų, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

28. Pareiškėja M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies, t. y. tenkinti skundo 1–5 reikalavimus.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

30. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Žemės sklypas Nr. 725 (kaip ir visa ginčo teritorija) priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Mano, kad teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėjos teigimu, Žemės sklypas Nr. 725 po to, kai jame esantys Statiniai buvo perduoti VĮ Turto fondui privatizuoti, negali būti laikomas žeme, kuri yra užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų, todėl nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį ir turi būti grąžinta Pretendentui natūra.

31. Pareiškėja pažymi, kad skundžiamame 2015 m. vasario 18 d. rašte Žemės sklypas Nr. 725 yra nepagrįstai įvardijamas kaip žemė, užimta Dainavos girininkijos administraciniais ir ūkiniais pastatais. Nurodo, kad aktualūs Statiniai 2013 m. buvo perduoti VĮ Turto bankui kaip nebereikalingi valstybės funkcijoms įgyvendinti ir įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą, todėl šie Statiniai nepagrįstai traktuojami kaip Dainavos girininkijos administraciniai ir ūkiniai pastatai, kai tuo tarpu pagal savo statusą ir funkcinę paskirtį yra tik valstybės privatizuojamas turtas.

32. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, kad kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami valstybei priklausantys žemės sklypai ar jų dalys, kurių reikia privatizavimo objektams. Teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimas, grąžinant Žemės sklypą Nr. 725 natūra, niekaip negali pažeisti valstybės teisių ir interesų, siekiant privatizuoti nereikalingą turtą, o Statiniai gali būti privatizuoti savarankiškai, t. y. be Žemės sklypo Nr. 725, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėja. Mano, kad vien ta aplinkybė, jog žemė yra užimta valstybei priklausančiu pastatu ar įrenginiu dar nereiškia, kad žemė yra išperkama valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir negali būti grąžinta pretendentui. Priešingai, esamas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui (valstybei priklausančiam pastatui ar įrenginiui), suformavimas ir pardavimas kartu su privatizavimo objektu yra galimas tik tuomet, kai atitinkamas žemės sklypas nėra grąžintinas natūra piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Mano, kad nuo Statinių perdavimo VĮ Turto bankui momento teritorija, kuri yra suformuota kaip Žemės sklypas Nr. 725, nebelaikytina valstybės išperkamu turtu ir nebėra priskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Šis Žemės sklypas Nr. 725 patenka į Pretendento interesų sritį nuosavybės teisių atkūrimo byloje ir yra grąžintinas Pretendentui, tačiau šiuo metu yra bandomas nepagrįstai ir neteisėtai privatizuoti.

33. Pareiškėjos teigimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė tuo, kad Statinių priėmimo-perdavimo VĮ Turto fondui aktas nėra nuginčytas ir yra galiojantis, taip pat nenuginčytas Žemės sklypo Nr. 725 suformavimo faktas, tačiau minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo atmesti pareikštus reikalavimus, kadangi šios aplinkybės tik patvirtina, jog Statiniai tapo valstybės funkcijoms įgyvendinti nereikalingu turtu.

34. Pareiškėja akcentuoja, kad nėra ir niekada nebuvo praradusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Pažymi, kad byloje esantys duomenys patirtina, jog po Alytaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 15 d. parengtos išvados Nr. 33-30-2212 jai buvo vykdomas nuosavybės teisių grąžinimas natūra, taip pat pradėtos valstybinės reikšmės miškų schemų tikslinimo procedūros, kurios yra vykdomos tik nuosavybės teisių atkūrimo natūra atvejais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo jos valios pakeitimo klausimą.

35. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas ir kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, kurių Pretendentas neginčijo, dėl ko pareiškėja prarado teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Teigia, kad nuosavybės teisės Pretendentui nebuvo atkurtos jokiu kitu būdu, kaip tik natūra. Pažymi, kad pareiškėjai Alytaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 33-Ž-2681 (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 0,40 ha dydžio žemės sklypas Nr. 4., taip pat NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 3 d. įsakymo Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1564 pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuotas 0,45 ha dydžio žemės

sklypas Nr. 88. Iš bylos duomenų matyti, kad šie žemės sklypai, kaip ir visas kitas turtas, į kurį buvo atkuriamos Pretendento nuosavybės teisės, yra buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, t. y. toje teritorijoje, kurios savininku buvo Pretendentas ir / ar jo įpėdiniai, ir į kurią Pretendentas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra. Akcentuoja, kad tiek atsakovai, tiek teismas laikėsi pozicijos, jog šie žemės sklypai, nepaisant to, kad jie de facto yra buvusioje (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, į kurią Pretendentas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra atkuriami kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – ekvivalentine natūra. Mano, kad tokia pozicija yra teisiškai ydinga ir negalima, nesuderinama su nuosavybės teisių atkūrimo instituto esme, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

36. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, pabrėžia, kad likusios neatkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (7,69 ha) natūra grąžinti nėra galimybės, nes ši žemė yra priskirta valstybės išperkamam miškui ir yra užimta Dainavos girininkijos administraciniais bei ūkiniais pastatais. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad šiuo metu žemės plotas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir grąžinti pareiškėjai šią žemę natūra nėra teisinio pagrindo.

38. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, teigdama, jog nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant Žemės sklypą Nr. 725 natūra niekaip negali pažeisti valstybės teisių ir interesų, siekiant privatizuoti nereikalingą turtą, o statiniai gali būti privatizuoti savarankiškai, t. y. be Žemės sklypo Nr. 725, neįvertino tos aplinkybės, kokie pastatai privatizuojami (95,11 kv. m ploto gyvenamasis namas, 70 kv. m ploto kiemo rūsys, 52,73 kv. m ploto sandėlis, 433,90 kv. m ploto tvartas, artezinis gręžinys, kiemo statiniai), t. y. namų valdos pastatai (gyvenamas namas su priklausiniais), o tai reiškia, kad žemė, esanti po šiais pastatais (suformuotas Žemės sklypas Nr. 725) yra išperkama valstybės pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir negali būti grąžinta pareiškėjai.

39. Atsakovo teigimu, byloje pateikti duomenys (įsakymo dėl Išvados keitimo turinys, Alytaus apskrities archyvo 2016 m. gegužės 25 d. raštas Nr. (7.11)A-341, NŽT Alytaus skyriaus 2016 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 2LD-25-(14.2.9.) nurodytos aplinkybės) patvirtina, kad pareiškėja, prašydama pakeisti Išvadą, žinojo, jog atkurtina žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės bus atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės sklypus. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai buvo vykdomas ir kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, kurių ji neginčijo.

40. Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Valstybinių miškų urėdija (buvęs pavadinimas Valstybinė miškų tarnyba) atsiliepimuose prašo skundžiamo sprendimo dalį, susijusią su valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimu (6–7 skundo reikalavimai) palikti nepakeistą, o dėl likusios sprendimo dalies ir apeliacinio skundo (1–5 pareiškėjos reikalavimų) pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


IV.

41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės sklypo dalį (7,69 ha) natūra buvusioje (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti

sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl valstybės įmonės Alytaus miškų urėdijos turto perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui“ šiai įmonei patikėjimo teise buvo perduoti pastatai (duomenys neskelbtini), t. y. 95,11 kv. m ploto gyvenamasis namas, 70 kv. m ploto kiemo rūsys, 52,73 kv. m ploto sandėlis, 433,90 kv. m ploto tvartas, artezinis gręžinys, kiemo statiniai.

45. NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte VĮ Valstybės turto fondui (šiuo metu po reorganizacijos VĮ Turto bankas) suprojektuotas 0,8 ha kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) Žemės sklypas Nr. 725, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 538 VĮ Turto bankui perduotų pastatų eksploatavimui. Pareiškėja siekia, jog suprojektuotas 0,8 ha Žemės sklypas Nr. 725 jai, kaip P. D. testamentinei įpėdinei, būtų grąžintas natūra.

46. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Žemės sklypas Nr. 725 priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjos nuomone, Žemės sklypas Nr. 725 po to, kai jame esantys statiniai buvo perduoti VĮ Turto bankui privatizuoti, negali būti laikomas žeme, kuri yra užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingu sklypu, todėl nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį ir turi būti grąžintas Pretendentui natūra.

47. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.

48. Byloje nustatyta, kad Žemės sklype Nr. 725 esantys Statiniai yra perduoti VĮ Turto bankui (valstybės įstaigai), šis žemės sklypas yra suformuotas minėtų statinių eksploatavimui, o jo ribos ir dydis nustatytas NŽT Alytaus skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 2VĮ-(14.2.2.)-1537 patvirtintame žemėtvarkos projekte. Taigi Žemės sklypas Nr. 725 atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas – Žemės sklype Nr. 725 yra statiniai, kuriuos patikėjimo teise valdo VĮ Turto bankas, jis yra suformuotas pastatams eksploatuoti, jo plotą ir ribas nustatant žemėtvarkos projekte. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų, kad minėto žemės sklypo plotas ir ribos buvo nustatyti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, Statinių perdavimo VĮ Turto bankui tikslas neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl žemės sklypo suformuoto jiems eksploatuoti priskyrimo valstybės išperkamam turtui pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuosavybės teisės į Žemės sklypą Nr. 725 grąžinant jį natūra negali būti atkuriamos.

49. Pažymėtina, kad Alytaus apskrities viršininko administracija P. D. vardu 7,86 ha žemės plotui parengė 1999 m. liepos 15 d. išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 33-30-2212. Išvada Alytaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 33-1889-Ž „Dėl Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 15 d. išvados Nr. 33-30-2212 keitimo“ buvo patikslinta, vietoj skaičiaus ir žodžio „7,86 ha“ įrašant skaičių ir žodį „7,69 ha“.

50. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog prašymo dėl Išvados pakeitimo nebuvo padavusi ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ji, prašydama pakeisti Išvadą, žinojo, kad atkurtina žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės bus atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės sklypus, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog Alytaus apskrities viršininko administracijos parengta 1999 m. liepos 15 d. išvada nėra šio administracinio ginčo dalykas, nevertina Išvados pakeitimo pagrįstumo ir pripažįsta, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl Išvados pakeitimo yra nesusijusios su nagrinėjamu ginču ir neturi prejudicinės galios.

51. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie

priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

52. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini), yra apaugęs mišku ir 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pareiškėja apeliaciniame skunde šios aplinkybės neginčija. Konstatuotina, kad kol pareiškėjos prašomo grąžinti natūra žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, nuosavybės teisės atkūrimas grąžinant šią žemės sklypo dalį natūra yra negalimas.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl būdo, kuriuo jau yra atkurtos nuosavybės teisės į žemę, traktavimo (ar tai nuosavybės teisės atkūrimas grąžinant žemę natūra, ar tai nuosavybės teisės atkūrimas suteikiant kitą lygiavertį žemės sklypą) nagrinėjamo ginčo kontekste neturi reikšmės, nes pareiškėja neginčija sprendimų, kuriais yra atkurtos nuosavybės teisės.

54. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje (2018 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XIII-1610 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) numatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo.

55. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimu nuosavybės teisių atkūrimu, jeigu išlikęs nekilnojamasis turtas taptų nepriskirtinu valstybės išperkamam turtui, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog yra parengta Alytaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 15 d. išvada Nr. 33-30-2212 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad nuosavybės teisės į pareiškėjos prašomą grąžinti natūra žemės sklypo dalį, šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu priskirtą valstybinės reikšmės miškų plotams, negalės būti atkurtos žemę (jos dalį) grąžinant natūra turėtoje vietoje tuo atveju, jeigu ši žemė (jos dalis) teisės aktų nustatyta tvarka pakeitus Valstybinės reikšmės miškų schemas nebus priskiriama valstybės išperkamam turtui (valstybinės reikšmės miškams).

56. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos M. D. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. A-1006-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00238-2017-0

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=608fc710887411e993ffd4361ddf8976

Procesinio sprendimo kategorija 7.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašė panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2017 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 1743 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Administraciją įskaityti į visuomenei naudingą veiklą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus bei išmokėti pareiškėjui 102 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Administracija nepagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., motyvuodama tuo, jog pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjo teigimu, nuo 1992 m. iki 2014 m. jis prižiūrėjo bei tvarkė prie jo tėvų namų esantį 12 arų valstybinės žemės sklypą, šiems darbams atlikti naudojosi jo motinai priklausančia žoliapjove, jo motina mokėjo už sunaudotą elektros energiją. Šienaudamas minėtą valstybinės žemės plotą, pareiškėjas dirbo netgi daugiau negu reikalaujama, todėl Administracija šį darbą turėjo užskaityti kaip pareiškėjo atliktą visuomenei naudingą veiklą bei paskirti ir ginčo laikotarpiu kas mėnesį pareiškėjui mokėti socialinę pašalpą.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsiliepime Administracija nurodė, kad 2017 m. kovo 10 d. išrašytu siuntimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki

2017 m. kovo 25 d. atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Administracijos Skapiškio seniūniją – ir iki kito kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos atlikti visuomenei naudingą veiklą. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2017 m. gegužės 16 d. gavo Skapiškio seniūnijos Pranešimą apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Nr. 45, kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjas pagal išduotą siuntimą naudingos veiklos neatliko, nustatytu terminu dėl visuomenei naudingos veiklos sutarties sudarymo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo į Skapiškio seniūniją nesikreipė ir visuomenei naudingos veiklos sutarties nesudarė. Pareiškėjo nurodyto 12 arų valstybinės žemės sklypo priežiūros bei tvarkymo darbams negali būti suteikta pareiškėjo nurodyta reikšmė, kadangi jokie dokumentai dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo nebuvo įforminti ir pranešimas apie pareiškėjo visuomenei naudingos veiklos atlikimą Socialinės paramos skyriui nebuvo pateiktas. Ginčijamas Sprendimas priimtas ir kitu pagrindu – pareiškėjas kviečiamas be svarbios priežasties neatvyko į Skapiškio seniūnijos piniginės socialinės paramos teikimo komisijos posėdį, tuo pažeisdamas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. TS-120, 65.17 punktą. Atsakovas atsiliepime taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko teismui jau yra teikęs ne

vieną skundą, dėl to yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2017 m. gegužės 18 d. prašymu – paraiška piniginei socialinei

paramai gauti kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių, prašė skirti socialinę pašalpą nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio; Administracijos Socialinės paramos skyrius 2017 m. birželio 27 d. Sprendimu Nr. 1743 neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos 2017 m. gegužės 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu, Sprendimą grindė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo Administracijos organizuojamojoje visuomenei naudingoje veikloje), taip pat tuo, jog pareiškėjas be pateisinamos priežasties neatvyko į komisijos posėdį, nepateikė asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

7. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjui Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. kovo 16 d. raštu Nr. R4-698 jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas 2017 m. kovo 10 d. siuntimas Nr. 307 atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntime nurodyta, kad pareiškėjas iki 2017 m. kovo 25 d. turėjo atvykti į Administracijos Skapiškio seniūniją atlikti 72 val. trukmės visuomenei naudingos veiklos nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas į Administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė, visuomenei naudingų darbų neatliko. Pareiškėjas nei Administracijos Socialinės paramos skyriui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso asmenų, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, kategorijai. Pareiškėjas yra darbingas. Byloje pateikti Skapiškio seniūnijos duomenys patvirtina, kad Skapiškio seniūnijoje yra organizuojama visuomenei naudinga veikla: šaligatvių valymas, gėlynų priežiūra; seniūnijos teritorijoje esančių kapinių aplinkos šienavimas, ravėjimas, šiukšlių rinkimas; šiukšlių rinkimas pakelėse, krūmų kirtimas ir jų išvežimas; parkų, vejų šienavimas, šieno grėbimas, jo išvežimas; bendruomenės namų vidaus ir išorės remonto darbai; pagalba bendruomenių ir kultūros centrų organizuojamuose renginiuose; pagalba teikiant paslaugas vienišiems ir neįgaliems asmenims. Pagal Skapiškio seniūnijos pateiktus duomenis seniūnija per 2017 metų 8 mėnesius organizavo visuomenei naudingą veiklą Skapiškio seniūnijos teritorijoje esančiuose kaimuose, įskaitant ir kaimą, kuriame gyvena pareiškėjas. Taigi pareiškėjas turėjo pakankamas sąlygas atlikti visuomenei naudingą veiklą jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau nurodytų įsipareigojimų neįvykdė.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenei naudinga veikla yra ne bet kokia veikla, kurią atlieka asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, o tokia veikla, kuri atliekama laikantis jos įgyvendinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, tarp jų – ir reikalavimo sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos ir kuri gali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui, nurodant veiklos turinį (pobūdį), arba konkrečiai visuomenei naudingai veiklai, kuri bus atlikta per konkretų laiką. Teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, ir per kokį laikotarpį ta veikla turi būti atliekama, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui. Vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo atliekami žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, negali būti pripažinti visuomenei naudingos veiklos darbais. Pareiškėjas, siekdamas toliau vykdyti valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus, laikytinus visuomenei naudinga veikla, privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, t. y. į Administracijos Skapiškio seniūniją, ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai bei su seniūnija sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį.

III.

9. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.10. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios

instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teikdama piniginę socialinę paramą Administracija turi teisę asmenis pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti, tačiau nėra įstatymo, kuris draustų Administracijai apžiūrėti pareiškėjo daug metų prižiūrimą valstybinės žemės sklypą ir suderinus bei pritarus savivaldybės tarybai įskaityti tokio sklypo priežiūros darbus į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti. Administracijos veiksmai, kuriais pareiškėjas verčiamas antrą kartą

atlikti visuomenei naudingus darbus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 48 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir vienašališkai tenkino atsakovo prašymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai.

11. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. rugsėjo 18 d. gautas pareiškėjo prašymas stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir skubos tvarka perduoti bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

12. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.13. Administracija nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, kuriais galėtų nuginčyti

skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjo nurodyto sklypo šienavimas ir priežiūra buvo atliekama jo paties ir jo motinos iniciatyva, tvarkant jų namų aplinką, o ne tenkinant bendruomenės viešuosius interesus. Su minėto sklypo priežiūra ir tvarkymu susijusios teisės priklauso ne pareiškėjui, o namų valdos, su kuria sklypas ribojasi, savininkei, t. y. pareiškėjo motinai. Be to, pareiškėjas minėto sklypo ginčo laikotarpiu nebetvarkė.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą 2017 m. gegužės 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad, nors pareiškėjas yra darbingas ir nepriklauso asmenų, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, kategorijai, jis į Administracijos Skapiškio seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė ir visuomenei naudingų darbų neatliko. Vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant Administracijos pritarimo ir suderinimo atliekami valstybinės žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, negali būti pripažinti visuomenei naudinga veikla.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neįsigilino į jo skunde nurodytas aplinkybes ir kad nėra įstatymo, draudžiančio Administracijai pareiškėjo atliktus valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus įskaityti į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti. Pareiškėjo teigimu, Administracijos veiksmai, kuriais pareiškėjas verčiamas antrą kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 48 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatoms, todėl pareiškėjas prašo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir skubos tvarka perduoti bylą nagrinėti Konstituciniam Teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į posėdį kviesti pareiškėją, jo motiną G. K. ir Skapiškio seniūną V. J.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. vyko teismo posėdis, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjo pozicija dėl 12 arų ploto valstybinės žemės sklypo, esančio šalia pareiškėjo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde, prašyme stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą). Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.

19. Dėl pareiškėjo prašymo teismo posėdyje apklausti jo motiną bei Skapiškio seniūną pažymėtina, kad pagal ABTĮ 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias

šis liudytojas gali patvirtinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečiai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes galėtų paaiškinti minėti asmenys. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjas siekia, jog G. K. ir V. J. patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę dėl ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pašalpą konkrečiai 2017 m. gegužės 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu, todėl aplinkybės, buvusios 1992–2014 metais (taigi ir G. K. bei V. J. paaiškinimai apie jas), nagrinėjam ginčui neturi teisinės reikšmės.

20. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad 1992–2014 metų laikotarpiu prižiūrėjo 12 arų ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), ir kad šio sklypo priežiūra turėtų būti įskaityta į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai 2017 m. gegužės 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu gauti.

25. Pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti Administraciją įskaityti ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūrą 1992–2014 metais į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 1 d. gauti ne kartą kreipėsi į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus jau ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtintame Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai; ir kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1722/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-770/2014, 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016, 2017 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017, 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2479-502/2017, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-756/2018, 2018 m.

gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2481-1062/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-299-552/2019). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytas tapačias aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros nėra teisinio ir faktinio pagrindo vertinti kitaip.

26. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir šią bylą perduoti nagrinėti Konstituciniam Teismui dėl Administracijos veiksmų, kurie pažeidžia pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, konstitucines teises.

27. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir nenurodo, kokie konkrečiai šioje byloje taikytini teisės aktai bei jų konkrečios nuostatos, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o tik abstrakčiai teigia, kad dėl Administracijos veiksmų yra pažeidžiamos pareiškėjo Konstitucijoje įtvirtintos teisės. Be to, Konstitucinis Teismas netiria nei savivaldybės tarnautojų veiksmų, nei savivaldybės priimtų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo veiksmų atitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1153-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02527-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=54f53250887411e993ffd4361ddf8976




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) ir jos sutuoktinis S. K. (po jo mirties teisių perėmėja yra D. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. S-127 (7-80/2017) ir 2017 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. S-129 (7-81/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 28 d. sprendimus Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 (toliau kartu – ir VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimai); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. sausio 4 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6 (toliau kartu – ir Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimai).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi jos ir sutuoktinio S. K. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., surašė patikrinimo aktus: 2016 m. spalio 27 d. Nr. FR0680-670 ir 2016 m. spalio 24 Nr. FR0680-659 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimų metu nustatyta, kad 2011–2013 m. pareiškėjai disponavo pajamomis, kurių gavimo šaltiniai nepagrįsti, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei padengta nebuvo. Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-5 ir sprendimu Nr. (6.5)FR0682-6 pakeitė Patikrinimo aktus, nurodydama sumokėti: pareiškėjui S. K. – 17 378,65 Eur GPM, 5 769,58 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 213 Eur GPM baudą; pareiškėjai D. K. – 17 568,0 Eur GPM, 5 780,96 Eur GPM delspinigių ir skyrė 5 270 Eur GPM baudą. VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimais Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 patvirtino Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimus. Komisija 2017 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. S-127(7-80/2017) ir 2017 m. birželio 6 d. spendimu Nr. S-129(7-81/2017) patvirtino VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimus.

3. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius, nevykdydamas jam Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje nustatytos pareigos, nepagrindė skaičiavimais teiginio, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo į pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidas įtraukdamas vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius. Byloje nėra duomenų, kad buvo bandoma nustatyti realias pareiškėjų išlaidas, todėl toks pajamų ir išlaidų nustatymas ginčo laikotarpiu, pareiškėjų vertinimu, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus, ypač atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus nustatytus išlaidų ir pajamų skirtumus bei įrodymų dėl pareiškėjos sutuoktinio dukters išlaidų vertinimą.

4. Pareiškėjos sutuoktinis paaiškino, kad 2016 m. birželio 29 d. pateikė Pranešimą apie pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, jog laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. iš savo motinos O. K. pasiskolino 144 000 Lt, iš jų: 2005 m. lapkričio 20 d. – 47 000 Lt, 2010 m. gruodžio 23 d. – 39 000 Lt, 2012 m. birželio

19 d. – 33 000 Lt ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 25 000 Lt. Pareiškėja D. K. paaiškino, kad 2016 m. birželio 29 d. mokesčių administratoriui pateikė Pranešimą apie pajamų ir turto įsigijimo šaltinius, kuriame nurodė, jog pasiskolino 383 000 Lt sumą: iš B. M. K. P. – 209 300 Lt, iš M. N. – 30 000 Lt. Pareiškėja ir jos sutuoktinis, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodė, kad mokesčių administratorius, neigdamas paskolų sutarčių egzistavimą, remiasi tik prielaidomis ir ignoruoja surinktus įrodymus. Mokesčių administratorius pripažino tik pagal 2010 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį O. K. pareiškėjui paskolintus 39 000 Lt, nes, jo teigimu, O. K. pagal kitas paskolos sutartis paskolinti piniginių lėšų negalėjo, nes tokių piniginių sumų minėtais laikotarpiais turėti negalėjo. Mano, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į ankstesniu nei 2013 m. O. K. gyvenimo laikotarpiu gautas pajamas, t. y. nebuvo įvertintos O. K. galimybės pasiskolinti iš kitų artimųjų giminaičių, taip pat nėra duomenų apie jos gautas dovanas iš giminaičių. Akcentavo, kad aplinkybė, jog pinigų dovanojimo sutartys nebuvo rašytinės, dar nereiškia, kad O. K. negavo dovanų pinigais ir neturėjo galimybės jų paskolinti S. K.

5. Pareiškėja D. K. skunde atkreipė dėmesį, kad B. M. K. P. ir D. K. mama yra geros draugės. D. K. paprašius, B. M. K. P. penkis kartus paskolino pinigų, iš viso 209 300 Lt ir pateikė penkių raštelių kopijas. Raštelius pasirašė tik D. K., juose nurodė skolinamą sumą, bei tai, kad paskola beprocentinė ir bus grąžinta pagal galimybes. Skolinimo raštelius surašė D. K. B. M. K. P. namuose, po vieną egzempliorių. Paskolos suteiktos grynais pinigais, nes pati skolininkė to norėjo, litais, kokiomis kupiūromis buvo perduoti pinigai – neprisimena. Paskolos buvo suteiktos iš 2007 m. gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų.

6. Pareiškėja ir jos sutuoktinis teigė, jog O. K. paskolinta 144 000 Lt suma ir B. M. K. P. pareiškėjai paskolinta 209 300 Lt suma laikytinos pagrįstomis, kadangi atitinka visus paskolos sutarties elementus, o garantija, hipoteka įkeistas turtas ir laidavimas tėra papildomos, neprivalomos paskolos sutarties šalių pasirinktos pagal tarpusavio susitarimą, priemonės. Pareiškėjos nuomone, taip pat nėra pagrindo abejoti paskolos sutartimi, sudaryta su M. N., kuris 2016 m. rugsėjo 15 d. paaiškinime mokesčių administratoriui patvirtino, kad 2013 m. gegužės 9 d. verslo partnerei D. K. suteikė 30 000 Lt paskolą verslo reikalams, kad paskolos raštas buvo surašytas jo namuose, paskolos lėšas D. K. jis perdavė grynaisiais pinigais vienu kartu. M. N. pateikė 2013 m. gegužės 9 d. surašytą skolos raštą su D. K., kuriame nurodyta, kad D. K. iš M. N. pasiskolino 30 000 Lt, paskola beprocentinė, grąžinimas pagal galimybes. Pareiškėja nurodė, kad su M. N. buvo tartasi, jog pinigai skolinami trumpam laikotarpiui, todėl ir nebuvo susitarta dėl palūkanų, tačiau pasikeitus finansinėms galimybėms iki šiol nėra galimybės grąžinti skolą. Pareiškėjos teigimu, vien tas faktas, kad paskola yra beprocentinė, nedaro paskolos sutarties negaliojančia, kai egzistuoja visi paskolos sutarties elementai ir abi šalys patvirtino paskolos faktą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartyse skolinama suma buvo įrašyta pačios pareiškėjos ranka, kas leidžia daryti išvadą, kad pinigai perduoti sutarties sudarymo metu.

7. Pareiškėja nurodė, kad 2002 m. iš močiutės M. G. grynaisiais pinigais padovanotų 500 000 Lt nedeklaravo, nes nežinojo, jog tai buvo privalu. Dovanojimo sutartys buvo pasirašytos, tačiau praėjus 14 metų, šie dokumentai neišsaugoti. Pareiškėjos žiniomis, šios piniginės lėšos močiutei buvo padovanotos, bet kas jas dovanojo, nežino. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į tai, kad buvo galimybė gauti dovanas iki 50 000 Lt, kurių nebuvo privalu deklaruoti, ir tuo pagrindu pripažinti 49 999,99 Lt močiutės dovaną, kaip gautą pagrįstai ir teisėtai.

8. Pareiškėjos sutuoktinis teigė, kad 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698) nurodė, jog iki 2003 m. ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų, tačiau vietos mokesčių administratorius nurodė, kad jis 35 000 Lt nebuvo deklaravęs, todėl atsižvelgdamas į tai, kad 1993–2003 m. tariamai pareiškėjo šeima patyrė statistinių išlaidų, konstatavo, kad tokios santaupų sumos pareiškėjas nebuvo sukaupęs. Pareiškėjos sutuoktinio nuomone, nedeklaravus turto, kurio deklaruoti nereikėjo, t. y. pinigines lėšas iki 50 000 Lt, negalima teigti, jog jis neturėjo mažesnės nedeklaruotos sumos (35 000 Lt). Pareiškėja ir jos sutuoktinis nurodė, kad šeima patyrė daug mažesnes vartojimo išlaidas, todėl galėjo sutaupyti šias lėšas iš gautų pajamų.

9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos ir jos sutuoktinio skundus atmesti.

10. Atsakovas pažymėjo, kad mokestiniai patikrinimai buvo inicijuoti atlikus pareiškėjų operatyvius patikrinimus, kurių metu nustatyta, jog 2011 m. ir 2013 m. sutuoktiniai patirtas išlaidas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gasteda“ reikmėms – apyvartinėms lėšoms dengė iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Nustačius faktų, turinčių mokesčių vengimo požymių, inicijuoti pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestiniai patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad tikrinamu laikotarpiu sutuoktinių turto vertė ir asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį buvo didesnės už deklaruotas pajamas. Atsižvelgiant į tai, sutuoktinių gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai buvo apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą,

naudojant išlaidų metodą.11. VMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama sutuoktiniams GPM už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m.

gruodžio 31 d., naudojosi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais. Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjų santuoka įregistruota 1996 m. vasario 22 d.; jie turi du vaikus. S. K. pagal 2012 m. lapkričio 15 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 50 vnt. paprastųjų vardinių materialių 100 Lt nominalios vertės UAB „Taurys“ akcijų, likusias 50 vnt. paprastųjų vardinių materialių 100 Lt nominalios vertės akcijų įsigijo 2014 m. rugsėjo 28 d. ir tapo vieninteliu šios bendrovės akcininku. D. K. laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. dirbo UAB „Gasteda“, laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2006 m. kovo 31 d. D. K. vardu buvo registruota individuali įmonė „Gasteda“, kuri nuo 2006 m. kovo 31 d. pertvarkyta į UAB „Gasteda“ (nuo 2016 m. kovo 24 d. yra bankrutavusi). D. K. priklauso 100 proc. BUAB „Gasteda“ akcijų. Ji laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. vykdė individualią veiklą ir nuo 2014 m. liepos 26 d. dirba UAB „Taurys“. Sutuoktiniai Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593, toliau – Deklaracija) neteikė, t. y. nedeklaravo, jog 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo daugiau negu 50 000 Lt piniginių lėšų likutį. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 1993–2002 m. laikotarpiu gavo pajamų ir piniginių lėšų – 91 246 Lt, iš jų: su darbo santykiais susijusių pajamų – 51 246 Lt, iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB bankas valstybės remiamą būsto kreditą – 40 000 Lt, bei patyrė išlaidų – 161 473 Lt, iš jų: vartojimo išlaidų – 103 413 Lt, nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidų – 48 000 Lt, paskolos grąžinimo išlaidų – 3 715 Lt bei sumokėjo kredito palūkanų ir delspinigių – 6 345 Lt. Minėtu laikotarpiu sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas – 70 227 Lt (91 246 Lt – 161 473 Lt) suma, piniginių lėšų 2002 m. gruodžio 31 d. bankų sąskaitose sutuoktiniai neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad minėtu laikotarpiu nustatytos sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pinigines lėšas 70 227 Lt suma bei į tai, kad M. G. (D. K. senelė) 2002 m. D. K. realiai 500 000 Lt nepadovanojo, mokesčių administratorius konstatavo, kad sutuoktiniai 2002 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likučio ne banke sukaupę neturėjo.

12. VMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimų priėmimo metu, įvertinusi 2003–2010 m. laikotarpio keturių asmenų šeimos statistines vartojimo išlaidas ir vaikams nepriskiriant alkoholio bei tabako statistinių išlaidų, perskaičiavo 2003–2010 m. laikotarpio pareiškėjų šeimos išlaidas. Įvertinus perskaičiuotas pareiškėjų šeimos išlaidas 2003–2010 m. laikotarpiu, nustatyta, kad sutuoktiniai tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y. 2011 m. sausio 1 d., turėjo didesnį piniginių lėšų likutį ne banke (t. y. 38 723 Lt), nei nurodytas patikrinimo aktuose (38 122 Lt). S. K. 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei jų pagrindimą (forma FR0698) nurodė, kad 370 000 Lt panaudojo šeimos poreikiams. D. K. savo teiktame paaiškinime nurodė, kad S. K. piniginės lėšos – 370 000 Lt, t. y. apskritai neįvardijo, kas šią sumą sudaro, kam ir kada minėto dydžio suma buvo panaudota. Atsižvelgiant į tai, kad S. K. nurodyta vartojimo išlaidų suma (370 000 Lt) nebuvo pagrįsta dokumentais, nenurodytas išlaidų laikotarpis, apskaičiuojant pareiškėjų (šeimos) vartojimo išlaidas buvo panaudoti statistiniai duomenys.

13. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti S. K. skundo argumentus, kad iki 2003 m. jis ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų. Patikrinimų metu nustatyta, jog 1993–2002 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 70 227 Lt suma, piniginių lėšų 2002 m. gruodžio 31 d. bankų sąskaitose sutuoktiniai neturėjo. 2003–2010 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos taip pat viršijo pajamas. Mano, kad net ir pripažinus, jog S. K. iki 2003 m. turėjo sutaupęs 35 000 Lt sumą, kurios nedeklaravo, pajamų ir išlaidų už laikotarpį nuo 1993 m. iki 2010 m. balansas vis tiek būtų neigiamas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju ši suma (35 000 Lt) neturėtų jokios reikšmės pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučiui tikrinamo laikotarpio pradžioje.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio skundo argumentų, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino visų iš O. K. gautų paskolų, atsakovas, remdamasis pareiškėjų 2016 m. birželio 29 d. Pranešimuose apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (forma PRC911) nurodytomis aplinkybėmis, akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu S. K. paskolų sutarčių, sudarytų su motina O. K. nepateikė, jos su skundu buvo pateiktos tik centriniam mokesčių administratoriui. Be to, pareiškėjas iš O. K. gautų paskolų už iš viso 144 000 Lt sumą, 2016 m. sausio 25 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698) nenurodė. D. K. rašytinių paskolos sutarčių ar kitokio dokumento, patvirtinančių paskolų suteikimą, taip pat nepateikė. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 2 d. paaiškinimuose nurodė, jog paskolų sutartys liko pas paskolų davėjus. Be to, pareiškėja 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime nenurodė apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindimą (forma FR0698), t. y. apie gautas paskolas iš M. N. ir B. M. K. P.

15. Atsakovas pažymėjo, kad S. K. motinos atskirais mokestiniais laikotarpiais (paskolų sutarčių surašymo metu) turėti

atitinkamų piniginių lėšų likučiai (mažesni, nei nurodyta paskolos sutartyse) patys savaime ne tik negali pagrįsti paskolų sandorių pagrindu pareiškėjo gautų pajamų realumo, tačiau taip pat nepagrindžia, nesant jokių kitų pateiktų objektyvių įrodymų, šių piniginių lėšų likučių perdavimo jam fakto. Atsakovo teigimu, byloje taip pat nėra objektyviais duomenimis patvirtintų aplinkybių, kad lėšos pagal su B. M. K. P. ir M. N. sudarytas paskolų sutartis (raštelius) realiai buvo perduotos D. K. Dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažino 2002 m. iš pareiškėjos senelės M. G. gautos 500 000 Lt dovanos, atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nepateikė piniginės dovanos (500 000 Lt) gavimo faktą patvirtinančių įrodymų. VMI, mokestinio tyrimo metu įvertinusi 1995 m. sausio 1 d. – 2003 m. liepos 17 d. laikotarpiu M. G. gautą 23 578,99 Lt pensiją, bei nustačiusi, kad nurodytu laikotarpiu M. G. nevykdė jokių nekilnojamojo turto perleidimo sandorių, be to, pagal turimus duomenis nenustačiusi, kad M. G. būtų vykdžiusi kokią nors ekonominę veiklą ar gavusi papildomų pajamų, konstatavo, kad M. G. 1993–2003 m. laikotarpiu neturėjo finansinių galimybių sukaupti 500 000 Lt piniginių lėšų, todėl tokios sumos negalėjo perduoti D. K. Atsakovas sutiko su Komisijos pozicija, kad vien ta aplinkybė, jog pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas gyventojai neturėjo prievolės deklaruoti mažesnių negu 50 000 Lt piniginių lėšų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad 49 999 Lt sumą M. G. turėjo ir, tuo labiau, pripažinti, kad tokia suma D. K. realiai buvo perduota.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutuoktinių mokestiniai patikrinimai inicijuoti po atliktų pareiškėjų operatyvių patikrinimų, kurių metu nustatyti mokesčių vengimo požymiai. Nustatyta, kad 2011–2013 m. pareiškėjų šeimos išlaidos viršijo gautas pajamas, sutuoktiniai nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) m., įsigijimo išlaidas, UAB „Gestada“ bei UAB „Taurys“ apyvartinių lėšų padengimui panaudojo lėšas iš nenustatytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių. Nurodytos aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 punkte nustatytas sąlygas, todėl mokesčių bazė apskaičiuota pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą (Taisyklių 6.3.3 p.).

18. Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus parinkti šaltiniai (informacija iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, AB SEB banko, „Swedbank“, AB, Lietuvos statistikos departamento skelbiamų duomenų, mokesčių administratoriaus disponuojamų duomenų, operatyvių patikrinimų metu surinktos informacijos apie kitų fizinių asmenų su pareiškėjais vykdytus sandorius) atspindi pakankamai tikslius, teisingam mokesčių apskaičiavimui reikalingus rodiklius. Įvertinęs sutuoktinių paaiškinimus dėl ankstesniais nei tikrinamasis laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, o būtent, kad pareiškėjos sutuoktinis tik abstrakčiai nurodė panaudojęs 370 000 Lt šeimos poreikiams, o pareiškėja apskritai nenurodė šios sumos panaudojimo tikslo, taip pat nenurodžius konkrečių laikotarpių, nedetalizavus išlaidų ir nepateikus objektyvių šią sumą pagrindžiančių dokumentų, teismas padarė išvadą, kad VMI turėjo teisinį pagrindą atliekant 2003–2010 m. pajamų ir išlaidų analizę, vartojimo išlaidas apskaičiuoti remiantis statistiniais duomenimis, t. y. Taisyklėse numatytu ir leistinu informacijos šaltiniu.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjos iki 2003 m. gautomis pajamomis 49 999 Lt sumos, kurios, anot pareiškėjos, nebuvo privaloma deklaruoti, iš jos močiutės M. G. pareiškėjai 2002 m. galimai padovanotų 500 000 Lt. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kad M. G. jai 2002 m. padovanojo 500 000 Lt. Apie tai, kad M. G. pareiškėjai padovanojo 500 000 Lt, yra žinoma tik iš pačios pareiškėjos žodžių. Bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius atliko M. G. mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, kad ji neturėjo finansinių galimybių paremti pareiškėją nurodyta suma. Teismas vertino, kad abejoti šio mokestinio tyrimo rezultatais neturi pagrindo, todėl sprendė, jog M. G. 2002 m. pareiškėjai realiai 500 000 Lt nepadovanojo.

20. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nustatytos sutuoktinių 1993–2002 m. laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir pinigines lėšas 70 227 Lt suma bei į tai, kad M. G. 2002 m. pareiškėjai realiai 500 000 Lt nepadovanojo, nurodė, jog pagrįstai konstatuota, kad sutuoktiniai 2002 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų likučio ne banke sukaupę neturėjo. Net ir pripažinus S. K. nurodytą aplinkybę, jog iki 2003 m. jis ne banke turėjo 35 000 Lt santaupų, sutuoktinių pajamų ir išlaidų už laikotarpį nuo 1993 m. iki 2010 m. balansas vis tiek būtų neigiamas, nes 1993–2002 m. laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas ir ši suma (35 000 Lt) neturi jokios reikšmės pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučiui tikrinamo laikotarpio pradžioje.

21. Teismas, vertindamas sutuoktinių argumentus dėl O. K. suteiktų paskolų S. K., pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinio skundo teiginiai, kad jo žiniomis jo motina O. K. iš artimųjų giminaičių, gyvenančių ir dirbančių užsienyje, daugybę kartų gavo dovanų pinigais, nepatvirtinti byloje jokiais objektyviais įrodymais. Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo sesuo ir O. K. dukra D. M. nurodė, kad jos motiną materialiai rėmė artimi giminaičiai, gyvenantys užsienyje, tačiau konkrečių pavardžių, sumų ir datų, kada taip buvo, nenurodė. Liudytoja taip pat parodė, kad jos motina materialiai rėmė brolį. Liudytoja matė, kaip mama paskolino broliui keliasdešimt tūkstančių litų grynaisiais pinigais. Tikslios sumos ir skolinimo datų neprisiminė. Matė, kad mama skolino broliui pinigus keturis kartus. Teismas, įvertinęs liudytojos parodymus, padarė išvadą, kad jie nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl O. K. finansinių galimybių paskolinti pinigų S. K. ir juo labiau, nepatvirtina fakto, kad O. K. realiai perdavė pateiktuose paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas.

22. Dėl pareiškėjos sudarytų paskolos sutarčių su M. N. ir B. M. K. P. teismas pastebėjo, kad tarp pareiškėjos su M. N. ir B. M. K. P. sudarytos paskolos sutartys yra nepagrįstos ekonomine logika: paskolos beprocentės, jų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis teisinėmis priemonėmis, paskolos suteiktos neapibrėžtam terminui (visuose rašteliuose nurodyta ‒ paskolos grąžinimas pagal galimybes), paskolos nėra pradėtos grąžinti, nors iki D. K. patikrinimo akto surašymo nuo pirmos paskolos su B. M. K. P. sudarymo praėjo daugiau kaip septyneri, o nuo su M. N. ‒ daugiau kaip treji metai. Be to, visais atvejais nėra nustatytas realus pinigų D. K. perdavimo faktas.

23. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis, ginčydami mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė paskolų, iš kurių buvo dengiamos ataskaitinio laikotarpio išlaidos gavimą pagrindžiančių objektyvių įrodymų, jų argumentai grindžiami vien paaiškinimais ir šeimos narių bei artimų draugų liudijimais, todėl sprendė, jog jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pareiškėja ir jos sutuoktinis nepateikė. Teismas konstatavo, kad sutuoktiniai nepagrindė objektyviais įrodymais pajamų šaltinių, iš kurių 2011–2013 m. laikotarpiu buvo dengiamos jų išlaidos, todėl mokesčių administratorius teisėtais ir pagrįstai pagal įvertinimą pareiškėjams nustatė mokesčio bazę ir apskaičiavo papildomai į biudžetą mokėtiną GPM.

24. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai pareiškėjams skyrė 30 proc. GPM sumos dydžio baudą, kuri VMI pagrįstai palikta galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti, o MGK, nagrinėdama pareiškėjos ir jo sutuoktinio skundus, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą, dėl ko pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25. Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas klaidingai aiškino bylos faktines aplinkybes, kadangi Lietuvos Respublikos vienkartinio turto deklaravimo įstatymo Nr. IX-1910 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniais. Remiantis šia nuostata, pareiškėjos teigimu, vertintina, kad būtent tik to turto, kurį buvo privaloma deklaruoti pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, nedeklaravus, prarandama galimybė jį laikyti realiu ir teisėtu pajamų šaltiniu. Tačiau nedeklaravus turto, kurio nereikėjo deklaruoti, t. y. piniginės lėšos iki 50 000 Lt, negalima teigti, kad S. K. neturėjo mažesnės nedeklaruotos sumos (šiuo atveju 35 000 Lt). Pareiškėja pažymi, kad bet koks mažesnis neigiamas balansas daro tiesioginę įtaką apskaičiuotam tariamai gautų nedeklaruotų gyventojų pajamų dydžiui ir mokėtino GPM dydžiui.

27. Pareiškėjos nuomone, sudarytos paskolos sutartys atitiko visus jos būtinuosius elementus, todėl pripažintina, kad jos yra realios ir galiojančios, tuo labiau, jog abi šalys patvirtino paskolinių santykių egzistavimo faktą. Pateikti visi įrodymai, patvirtinantys paskolos sutarčių egzistavimą ir pinigų perdavimo faktą, todėl teismas visiškai nepagrįstai atsisakė pripažinti paskolų sutartis kaip pareiškėjų piniginių lėšų gavimo šaltinius.

28. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog VMI pozicija dėl kreditorių galimybių suteikti paskolą, esant tapatiems įrodymams ir identiškoms aplinkybėms, yra visiškai nenuosekli. VMI pripažįsta iš O. K. 39 000 Lt suteiktą paskolą, nes tokią pinigų

sumą ji realiai galėjo sukaupti, tuo tarpu M. N. ir B. M. K. P. atveju VMI, pripažindama skolos davėjų realiai turėtas atitinkamai 30 000 Lt ir 209 300 Lt sumas, nepripažįsta šių pinigų paskolinimo fakto.

29. Dėl baudos dydžio nustatymo pareiškėja nurodo, kad teismas ir VMI neatsižvelgė į tai, jog abu sutuoktiniai teikė daugybę paaiškinimų, papildomų dokumentų, 2016 m. birželio 29 d. mokesčių administratoriui buvo pateikti pranešimai apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, o pagal VMI įsakymo 18.2 punktą – šių aplinkybių pagrindu galėjo būti skirta nedidesnė kaip vidutinio dydžio (t. y. iki 30 proc.) bauda.

30. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

32. Dėl pareiškėjos argumento, kad bauda buvo paskirta neatsižvelgiant į sutuoktinių elgesį, atsakovas pažymi, jog mokesčių mokėtojas pagal MAĮ 40 straipsnį privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, net jei ir būtų galima sutikti su pareiškėjos pozicija, jog sutuoktiniai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kas turėtų būti atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kita vertus, sutuoktiniai nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytais pažeidimais. Ši aplinkybė pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

34. Klaipėdos AVMI sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei pritaria VMI atsiliepime nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija


35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. vasario 28 d. sprendimų Nr. 68-31 ir Nr. 68-32, taip pat Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimų Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6, kuriais konstatuota, jog pareiškėjų 2011–2013 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, ir papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio, delspinigių bei skirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjos D. K. mokestinio GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6)FR0680-659.

37. Klaipėdos AVMI atliko S. K. mokestinio GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6)FR0680-670.

38. Patikrinimų metu nustatyta, kad D. K. ir S. K. išlaidos viršijo pajamas: 2011 m. – 166 589 Lt, 2012 m. – 99 033 Lt ir 2013 m. – 534 014 Lt suma, todėl mokesčių administratorius D. K. papildomai apskaičiavo 17 581,10 Eur GPM, o S. K. papildomai apskaičiavo 17 391,68 Eur GPM.

39. Klaipėdos AVMI 2017 m. sausio 4 d. sprendimais Nr. (6.5)FR0682-5 ir Nr. (6.5)FR0682-6 pakeitė minėtus patikrinimo aktus bei S. K. nurodė į biudžetą sumokėti 17 378,65 Eur GPM sumą, 5 769,58 Eur GPM delspinigių bei skyrė 5 213 Eur GPM baudą; D. K. nurodė į biudžetą sumokėti 17 568,06 Eur GPM sumą, 5 780,96 Eur GPM delspinigių bei skyrė 5 270 Eur GPM baudą.

40. VMI, išnagrinėjusi S. K. ir D. K. skundus, 2017 m. vasario 28 d. sprendimais Nr. 68-31 ir Nr. 68-32 patvirtino minėtus Klaipėdos AVMI sprendimus.

41. MGK, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal S. K. skundą, 2017 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. S-127 (7-80/2017) patvirtino VMI sprendimą.

42. MGK, išnagrinėjusi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą pagal D. K. skundą, 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. S-129 (7-81/2017) patvirtino VMI sprendimą.

43. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad

teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

44. Nesant ABTĮ 140 straipsnyje 2 straipsnyje nustatytų pagrindų šį byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

45. Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas išlaidas laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2010 m. nepagrįstai taikė vidutinius statistinius vartojimų išlaidų dydžius, nesilaikant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, suformuotos praktikos.

46. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

48. Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori (liet. nepatikrinus faktų iš anksto), o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

49. Taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

50. Administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015 buvo sprendžiamas klausimas, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis) pagrįstai mokesčių mokėtojo išlaidas apskaičiavo pagal vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. K. ginčija išlaidų pagal vidutinius statistinių vartojimo išlaidų dydžius apskaičiavimą, kuris nėra tiesiogiai susijęs su pajamų apmokestinimu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis). Ji nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis išlaidomis patirtomis ne per laikotarpį, už kurį buvo atliktas mokestinis patikrinimas, o už laikotarpį iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, siekiant nustatyti, kokiomis lėšomis pareiškėja ir jos sutuoktinis disponavo iki mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžios. Pareiškėjos nurodytos administracinės bylos Nr. A-2210-502/2015 ir šios nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis neturi precedento galios nagrinėjamoje administracinėje byloje.

51. MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

52. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir

su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

53. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos ir jos sutuoktinio vartojimo išlaidas už atitinkamą laikotarpį, rėmėsi objektyviais duomenimis (vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais), kurie, nesant mokesčio mokėtojų pateiktų duomenų apie turėtas išlaidas, nagrinėjamu atveju pripažinti pakankamai pagrindžiančiais mokesčių administratoriaus apskaičiuotų išlaidų dydį. Nors pareiškėja apeliacine skunde nurodo, kad jos šeimos išlaidos 1993–2010 m. laikotarpiu buvo mažesnės, negu nustatė mokesčių administratorius, tačiau konkrečių duomenų ar skaičiavimų, kokio konkrečiai dydžio buvo šeimos išlaidos, nepateikė. Apeliaciniame skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai, jog pareiškėjos sutuoktinio motina O. K. ūkininkavo ir aprūpindavo pareiškėjos šeimą maisto produktais, o drabužiai buvo perkami mažesne kaina, nepagrįsti faktiniais duomenimis ir nepaneigia mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjos šeimos išlaidų skaičiavimo. Vien tik duomenys apie tai, kad O. K. už pieną, galvijų laikymą bei pasėlius buvo mokamos išmokos, nepatvirtina, fakto, jog O. K. teikdavo maisto produktus pareiškėjos šeimai.

54. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog mokesčių administratorius remdamasis vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis iki 2003 m. negalėjo turėti ne banke 35 000 Lt santaupų. Tačiau pripažinus, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidų ir pajamų balansą 1993–2010 m., pagrįstai išlaidas apskaičiavo pagal vidutinius statistinius vartojimo išlaidų dydžius, todėl šis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

55. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pajamomis pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautų paskolų iš O. K., M. N. ir B. M. K. P. bei pareiškėjos gautos dovanos (49 999,99 Lt) iš jos senelės M. G.

56. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

58. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo, gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma), privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2, 3, 5, 19, 24, 25 straipsniai). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-481-438/2019).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, pripažindamas, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis negavo pajamų pagal šio procesinio sprendimo 55 punkte nurodytus

civilinius sandorius. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino minėtų sandorių sudarymo aplinkybes, tinkamai įvertino jų sudarymo faktą patvirtinančius duomenis, taip pat mokesčių administratoriaus surinktus duomenis apie kontrahentų galimybes suteikti pareiškėjams nurodytas paskolas ar dovanoti nurodytas pinigų sumas bei padarė pagrįstą išvada, kad pareiškėjai, ginčydami mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė realų paskolų gavimą pagrindžiančių įrodymų, o savo reikalavimus grindė vien paaiškinimais ir šeimos narių bei artimų draugų liudijimais, nepateikdami jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertimo detaliai ir išsamiai motyvavo.

60. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas MAĮ nuostatas, pagrįstai pripažino, jog mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui skyrė 30 proc. GPM sumos dydžio baudą. Pareiškėja apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl įrodymų vertinimo ir baudos dydžio, jų nekartoja.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-1057-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01423-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a8face0887411e993ffd4361ddf8976

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. S-81(7-36/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 68-7; 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. dalį dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą ir 2016 m. balandžio 13 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.72)-FR0680-264 (toliau – ir Patikrinimo aktas), pagal kurį pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 8 071,13 Eur GPM, iš jų 6 973,76 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. Patikrinimo metu buvo tikrinta, ar 2011–2014 m. laikotarpiu teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas GPM. Nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotomis sumomis, pareiškėjas pateikė pastabas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-371 (toliau – ir Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas sumas, taip pat apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas: 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigius, 109 Eur GPM baudą; 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigius, 697 Eur GPM baudą. Nesutikdamas su Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimu, pareiškėjas padavė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 68-230 (toliau – VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas) panaikino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimą ir pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo argumentacija, 2016 m. rugsėjo 16 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. S-255(7-213/2016) panaikino VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 3 d. skundą.

4. VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 68-7 (toliau – ir VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimas) patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo dalį dėl 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 697 Eur GPM baudos, o Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. dalį dėl 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 109 Eur GPM baudos panaikino ir pavedė Panevėžio AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimo argumentacija, pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. S-81 (7-36/2017) (toliau – MGK 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas) atmetė pareiškėjo skundą.

5. Pareiškėjo nuomone, mokesčiai jam buvo apskaičiuoti formaliai vertinant ginčo aplinkybes, kadangi nebuvo atsižvelgta, jog lėšos gautos iš brolio A. T. Tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis ir draugais raštiškus dokumentus ir apie tai pranešti VMI pareiškėjas sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformino notarine tvarka, taip pat ir rašytine forma, todėl mano, kad Panevėžio AVMI nepagrįstai reikalauja pateikti skolų garantus, laidavimus, numatyti palūkanas. Pažymėjo, kad vertinant paskolos suteikimo sandorius yra aktualus ne tik pinigų kaip paskolų perdavimo momentas, tačiau ir reali galimybė juos turėti. Akcentavo, kad jo atžvilgiu nebuvo vertinama brolio finansinė padėtis, priešingai, pareiškėjas pats savo iniciatyva pateikė duomenis apie brolio turtinę padėtį. Pareiškėjo vertinimu, Komisija nepagrįstai nepripažino iš brolio gautų paskolų, o VMI netyrė ir nesiaiškino, ar realiai pareiškėjo brolis galėjo jam paskolinti lėšas.

6. Pareiškėjo teigimu, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti jo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui. Pažymėjo, kad jo piniginių lėšų likutis buvo nagrinėjamas nuo 2004 m., todėl dokumentai, senesni kaip 5 m., galėjo būti neišlikę. Lietuvos Respublikos teisės aktai neįpareigoja

fizinių asmenų saugoti dokumentus daugiau kaip 5 m., todėl mano, kad reikalavimas pateikti dokumentus, senesnius nei 10 m. dokumentus, yra nelogiškas ir neprotingas. Pabrėžė, kad Panevėžio AVMI nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą, o mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturėtų būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes. Jeigu teismas vis dėlto nuspręstų atmesti jo skundą, prašė atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir atlikusi pareiškėjo gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat įvertinusi pareiškėjo patirtas vartojimo išlaidas pagal pateiktą paaiškinimą, kad per paskutinius 5 m. galėjo patirti ne daugiau kaip 50 proc. statistinių išlaidų, nustatė, jog pareiškėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. patirtos išlaidos 78 415 Lt viršijo pajamas, todėl konstatavo, jog tikrinamojo laikotarpio pradžioje grynųjų pinigų likučio pareiškėjas neturėjo, lėšos banke sudarė tik 586 Lt. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2011 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir išlaidas, nustatė, jog 2011 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti. Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2012 m. turėtas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, kad 2012 m. pareiškėjo išlaidos 129 331 Lt viršijo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2013 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, kad 2013 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti. Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. turimas lėšas, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, taip pat nustatė, kad 2014 m. pareiškėjo išlaidos viršijo jo gautas pajamas.

9. Atsakovas teigė, kad Panevėžio AVMI mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo realiai gautomis paskolomis pripažino grynaisiais pinigais suteiktas paskolas pagal paprastuosius vekselius arba skolos raštus, t. y. pripažinta, kad: G. M. pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paprastąjį vekselį paskolino 20 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013 m. sausio 17 d. paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013 m. liepos 19 d. paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. ir D. M. pagal 2014 m. kovo 6 d. paprastąjį vekselį paskolino 53 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); J. I. pagal 2012 m. kovo 9 d. skolos raštą paskolino 25 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad 7 520 Eur grąžino 2015 m. gruodžio 10 d.); O. V. pagal 2014 m. kovo 3 d. skolos raštą paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad pinigus grąžino 2015 m. gegužės 31 d.); A. V. pagal 2012 m. birželio 15 d. skolos raštą paskolino 30 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); S. B. pagal 2014 m. gegužės 25 d. paprastąjį vekselį paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad paskolą grąžino 2015 m. spalio 30 d.). Akcentavo, kad Panevėžio AVMI pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) iš R. J. 2014 m. rugpjūčio 16 d. gautos 48 000 Lt paskolos, iš A. T. 2012 m. birželio 26 d. gautos 49 900 Lt paskolos, 2012 m. spalio 13 d. gautos 49 000 Lt paskolos, 2013 m. vasario 19 d. gautos 45 000 Lt paskolos ir iš R. V. 2014 m. spalio 2 d. gautos 45 000 Lt paskolos nepripažino kaip realiai gautų paskolų.

10. Vertindamas A. T. paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybes atsakovas nustatė, kad A. T. yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Norvegiją nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. kovo 29 d., atvykimų į Lietuvą metu nėra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimo muitinės įstaigose (Muitinės informacinių sistemų centro 2016 m. kovo 23 d. raštas Nr. (11.1)1S-484), kaip tai numato 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatos. Taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktinį lėšų pagal paskolos sutartis perdavimą. Ant A. T. vardu surašytų skolos raštų nėra šio asmens parašų, nei patvirtinimų apie lėšų paskolinimą, nei perdavimą ar pan., kas suponuoja išvadą, jog skolos rašteliuose niekaip nėra išreikšta kitos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės. Pažymėjo, kad pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo A. T. grąžinti iki 2015 m. gruodžio 23 d. (pagal 2012 m. birželio 26 d. skolos raštą), iki 2016 m. gruodžio 31 d. (pagal 2012 m. spalio 13 d. skolos raštelį) arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013 m. vasario 19 d. skolos raštą), tačiau, kaip tvirtino pareiškėja mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas skolingas, kaip jis pats įrodinėja, ženklią grynųjų pinigų sumą broliui bei kitiems asmenims, tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius, apmokėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas (pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansas už 2011–2014 m., patikrinimo akto priedas). Be to, A. T. vardu surašytas 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą buvo pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto, kas, atsakovo nuomone, sudaro pagrindą šį dokumentą

vertintini tik kaip surašytą siekiant padėti pareiškėjui suformuoti gynybinę poziciją tam, kad jis išvengtų GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, nepateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo PRC907 formos apie sudarytus sandorius, kuriame turėjo deklaruoti 98 900 Lt 2012 m. pagal skolos raštus gautas paskolas iš A. T., kas sudaro pakankamą pagrindą nepripažinti pareiškėjo su broliu 2012 m. įformintų paskolos sutarčių kaip sandorių, pagrindžiančių pareiškėjo 2012 m. gautų 98 900 Lt pajamų šaltinį.

12. Pareiškėjo teiginius, kad skolinantis iš susijusių artimais giminystės ryšiais asmenų yra įprasta nepasirašyti paskolos sutarčių, suteiktų ar gautų sumų nedeklaruoti, nereikalauti garantijų ir pan., atsakovas vertino kaip subjektyvią gynybinę poziciją. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju abejonių kelia itin lakoniška paskolos sutarčių forma, paskolų sutartys paskolos davėjo nepasirašytos, taip pat tai, kad pakankamai didelės pinigų sumos buvo skolinamos be liudininkų, nesiaiškinant, kokiam tikslui jie yra skolinami, grynaisiais pinigais, perduodant visą sumą iš karto, t. y. paskolos sutarties sudarymo momentu, nenumatant jokių garantijų kreditoriui. Mano, kad vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo iš giminystės ryšiais susijusio asmens nepatvirtina, o tokie pareiškėjo pateikti skolinimo rašteliai (paskolos sutartys) negali būti vertinami kaip realiai įvykę sandoriai.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino nuo 2004 m., atsakovas pažymėjo, jog MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau šie apribojimai nereiškia, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo kontrolės veiksmus, negali įvertinti iki tikrinamojo laikotarpio nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Pabrėžė, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai taikomi tik tikrinamajam laikotarpiui, bet ne mokesčių mokėtojo pareigai saugoti dokumentus, patvirtinančius pajamų gavimą ar išlaidų turėjimą.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo su fiziniu asmeniu (pareiškėjo broliu A. T.) sudarytų paskolų sutarčių vertinimo bei gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, taikant mokesčių administratoriaus pasirinktą išlaidų metodą.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog šalims paskolos raštuose nepakankamai tiksliai suformulavus savo ketinimus, mokesčių administratorius įgyja nevaržomą teisę santykius, o kartu ir jų pagrindu gaunamų pajamų pobūdį, vertinti savo nuožiūra, visiškai nesiremiant šalių paaiškinimais bei kitais įrodymais apie jų ketinimus ir tikrąją valią sudarant paskolos sutartis. Teismas nurodė, kad aptariamuose rašteliuose nėra išreikšta kitos paskolos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Be to, rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės, visos paskolos teiktos iki 50 000 Lt. Skolos rašteliuose, be kita ko, nurodyta, jog pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo broliui A. T. grąžinti iki 2015 m. gruodžio 23 d. (pagal 2012 m. birželio 26 d. skolos raštelį), iki 2016 m. gruodžio 31 d. (pagal 2012 m. spalio 13 d. skolos raštelį), arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013 m. vasario 19 d. skolos raštelį), tačiau, kaip tvirtino pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs. Nors pareiškėjas įrodinėjo, kad yra skolingas ne tik broliui ir kitiems asmenims, tačiau taip pat tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) jis patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius (patyrė ženklias turto įsigijimo išlaidas), apmokėjo UAB „Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas.

17. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sandorių, o tuo pačiu ir pinigų perdavimo realumą įrodo patys paskolos rašteliai, teismas atkreipė dėmesį, kad A. T. vardu surašytas 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą buvo pateiktas mokesčių administratoriui kartu su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto. Todėl nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų lėšų perdavimą, patvirtinimas apie lėšų perdavimą pareiškėjui, atsižvelgiant į jų pateikimo mokesčių administratoriui momentą, laikytinas kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstoma pozicija yra nenuosekli. Viena vertus, jis teigė, jog apie tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis raštiškus dokumentus jis sužinojo tik mokestinio patikrinimo metu. Tačiau taip pat teigė, kad šeimos santykiai yra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, jog realiame gyvenime paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformina notarine tvarka, o neretai neįformina ir

rašytine tvarka. Taigi pareiškėjas formuoja poziciją, kad tarp šeimos narių ir giminių apskritai nesudaromi raštiški susitarimai, dėl šios priežasties pagrįsti sandorių tarp šeimos narių ir giminių nėra galimybės. Kita vertus, paskolos rašteliais, pasirašytais tik paties pareiškėjo bei A. T. vardu surašytu 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimu, siekiama pagrįsti gautas pajamas. Šios aplinkybės tik dar labiau sustiprino teismo abejones A. T. patvirtinimo apie pinigų perdavimą patikimumu ir pinigų perdavimo realumu.

18. Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pritarė tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos pozicijai, kad realaus pinigų perdavimo pagal pareiškėjo sandorius su broliu A. T. nebuvo.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal kredito sutartis pinigų skolinimasis pinigus perduodant / pervedant bankiniu pavedimu, o vėliau juos grąžinant bankiniu pavedimu, buvo įprastinė pareiškėjo elgesio forma. Teismas vertino, kad didelių piniginių lėšų operacijos (49 900 Lt, 49 000 Lt, 45 000 Lt) grynaisiais pinigais yra niekuo nepateisinamos, o paskolos rašteliai surašyti formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šias sutartis pareiškėjas siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad valstybinis reguliavimas neturi viršenybės principo, priešingai, jis gali būti taikomas tik kartu atsižvelgiant į socialinį aspektą, gyvenimiškas aplinkybes, asmens išsprūsimą, socialinius įgūdžius ir pan., todėl net ir mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturi būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes. Teismas akcentavo, kad apie tai, jog asmenys turi pareigą mokesčių administratoriui pateikti deklaraciją, pareiškėjui buvo žinoma, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas už 2011 m. mokesčių administratoriui buvo pateikęs deklaraciją.

21. Teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 421 straipsnio nuostatas, atkreipė dėmesį, kad įstatymas nenustatė išlygos, jog gyventojas gali nedeklaruoti įvykdytų sandorių. Teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti su A. T. pasirašytus skolos raštelius, tačiau to nepadarė. Be to, A. T. 2016 m. gegužės 5 d. surašytas patvirtinimas, pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto (MAĮ 421 straipsnio 3 dalis). MAĮ 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorių nedeklaravimas, teismo vertinimu, yra pagrindas mokesčių administratoriui sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir jo brolio A. T., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.

22. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadomis, jog paskolos sutartys, jeigu tokios ir buvo pasirašytos, surašytos paskolos davėjui (A. T.) itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, t. y. sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės, palūkanos, nepasidomėta, kam bus panaudotos skolinamos lėšos ir kokiu būdu bus sugrąžintos. Visos šios aplinkybės abejones sandorių realumu daro pagrįstomis ir pakankamomis mokesčių administratoriui spręsti dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo.

23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pareiškėjo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teiginius, jog gauna papildomas pajamas iš miško gėrybių ir tai mažina mokesčio bazės apskaičiavimą, nurodė tik teismui pateiktame skunde. Nors GPMĮ ir leidžia gyventojams gauti iki 3 000 Eur per mokestinį laikotarpį už parduodamas pačių surinktas miško gėrybes, tačiau ši suma, palyginus su pareiškėjo neva gautų paskolų sumomis, yra ženkliai mažesnė, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip išimtinai gynybinę poziciją, siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo.

24. Teismas padarė išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (2011 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d.) patirtos išlaidos negali būti grindžiamos A. T. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamų sprendimų dalis dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur GPM, 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

25. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių teismas, atsižvelgęs į MAĮ nuostatas, nurodė, kad ikiteismine tvarka mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas perduoti centriniam mokesčių administratoriui

mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo per se (liet. pats savaime) nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo prašymą atmetė.

III.

26. Pareiškėjas R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas netyrė pareiškėjui brolio A. T. suteiktos paskolos. Pareiškėjo šeimos tradicijos yra paremtos pagalba artimam, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje artimam giminystės ryšiui yra kreipiamas reikšmingas dėmesys.

28. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų arba pasisakė visai nemotyvuotai.

29. Pareiškėjo nuomone, teismas netyrė ir nesiaiškino, ar realiai brolis A. T. galėjo pareiškėjui paskolinti pinigines lėšas.

30. Tuo atveju, jeigu būtų atmestas skundas, pareiškėjas prašo jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo.31. Atsižvelgęs į tai, kad teismas, Panevėžio AVMI, VMI ir Komisija pripažino pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus

dokumentus nepakankamais, pareiškėjas prašo teismo iškviesti liudyti A. T. arba įpareigoti VMI išsiųsti paklausimą Norvegijos mokesčių administratoriui su tikslu apklausti A. T. į teismo užduotus klausimus. Minėta priemonė teismo yra taikyta ne kartą, todėl antras variantas užtikrintų mažesnes galimas išlaidas bei būtų operatyvesnis.

32. Pareiškėjas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas neįsigilino į ginčo medžiagą bei problematiką, selektyviai vertino formuojamą teismų praktiką, neatsižvelgė į bylos konkrečias aplinkybes, todėl siekiant atlikti tinkamą ginčo aplinkybių tyrimą yra tikslinga šalims dalyvauti žodiniame posėdyje. Pareiškėjas taip pat siūlo nagrinėti bylą išplėstinei teisėjų kolegijai.

33. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad dėl įrodymų vertinimo, kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, egzistuoja praktika, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais. Atsakovo vertinimu, vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo iš giminystės ryšiais susijusio asmens nepatvirtina, o pareiškėjo pateikti skolinimo rašteliai (paskolos sutartys) negali būti vertinami kaip realiai įvykę sandoriai.

35. Dėl liudytojo apklausos atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti šiuos prašymus, nes asmuo galėtų patvirtinti aplinkybę, jog galimai turėjo finansines galimybes suteikti pareiškėjui 2012 m. – 98 900 Lt, 2013 m. – 45 000 Lt dydžio paskolų, bet ne tai, kad minėto dydžio paskolos pareiškėjui buvo realiai perduotos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad minėtos lėšos pareiškėjui realiai buvo perduotos.

Teisėjų kolegija


IV.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimą buvo informuotas tinkamai, jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

38. Pareiškėjas prašo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai. ABTĮ 43 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, kadangi byla nėra itin sudėtinga, byloje nėra keliami teisės aiškinimo klausimai reikšmingi teismų praktikos formavimui, todėl minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas.

40. Dėl pareiškėjo prašymo iškviesti liudyti A. T. arba įpareigoti VMI išsiųsti paklausimą Norvegijos mokesčių administratoriui, siekiant apklausti A. T., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

41. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Pažymėtina, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.

42. Pareiškėjas prašyme apklausti liudytoju jo brolį A. T. nenurodė, kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų minėtas liudytojas, kokie klausimai liudytojui turėtų būti užduoti, o pats pareiškėjas į 2017 m. lapkričio 20 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko, papildomų prašymų teismui dėl posėdžio atidėjimo ar liudytojo apklausos nepateikė.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo kviesti ir apklausti liudytoją A. T.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 68-7 ir Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalių dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos teisėtumo bei pagrįstumo.

44. GPM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjo 2012 m. ir 2014 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas 152302 Lt (2012 m. – 129331 Lt, 2014 m. – 2291 Lt), t. y. pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (laikotarpis už kurį buvo atliktas mokestinis patikrinimas) gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, taip pat nustačius, kad pareiškėjas 2011 m. neteisingai deklaravo GPM.

45. Pareiškėjas, apibrėždamas apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas, apeliaciniame skunde nurodė, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas, Komisija, VMI ir Panevėžio AVMI nepagrįstai nepripažino gautos paskolos iš brolio A. T. (pagal tris skolos raštelius: 2012 m. – 98900 Lt; 2013 m. – 45000 Lt).

46. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

47. Nesant ABTĮ 140 straipsnyje 2 straipsnyje nustatytų pagrindų ši byla apeliacine tvarka bus nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

48. Dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

50. Tai reiškia, kad paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

51. Pareiškėjas realų minėtų paskolų, kurių bendra suma 143900 Lt, gavimą iš brolio A. T. grindžia mokesčių administratoriui pateiktais 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. spalio 13 d. ir 2013 m. vasario 19 d. savo paties surašytais skolos rašteliais, A. T. 2016 m. gegužės 5 d rašytiniu patvirtinimu apie lėšų pareiškėjui skolinimą bei norvegų kalba įformintą dokumentą, kuris, pareiškėjo teigimu, pagrindžia A. T. 2010–2014 m. Norvegijoje gautų pajamų dydį. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paties paaiškinimą, pareiškėjas nepateikė.

52. Sprendžiant nagrinėjamą ginčą yra reikšmingas ir MAĮ 421 straipsnis (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078

redakcija), kuriuo reglamentuota informacijos apie sandorius pateikimo tvarka:„1. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai (toliau šiame straipsnyje – gyventojas) pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai

informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas:1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų

(toliau šiame straipsnyje – asmuo);2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba

pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų;3) sandoriai nėra notarinės formos;4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių

įstatymų nustatyta tvarka.2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių

administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais.3. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos

informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą.“

53. Kadangi pareiškėjas nepateikė VMI informacijos apie 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. spalio 13 d. su A. T. sudarytas paskolos sutartis, kurių bendra suma yra 98900 Lt, t. y. suma viršijanti 50000 Lt, todėl pagal MAĮ 421 straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalį šios sutartys, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo 98900 Lt pajamų gavimo faktas.

54. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl įstatymų nežinojimo nėra pagrindas netaikyti MAĮ 42 1

straipsnio (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) 3 dalyje numatytų tokios informacijos nepateikimo pasekmių, taip pat pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl minėtų pajamų gavimo vertinti nukrypstant nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

55. Pažymėtina ir tai, kad tarp pareiškėjo jo brolio A. T. susiklosčiusių civilinių teisinių santykių kvalifikavimas civilinės teisės aspektu nėra reikšmingas sprendžiant šį mokestinį ginčą.

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010).

57. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik tai, ar mokesčių teisės prasme minėti sandoriai (paskolos sutartys ir patvirtinimas dėl paskolų suteikimo) pripažintini ar nepripažintini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais su apmokestinimu susijusių pajamų gavimo faktą.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. spalio 13 d. pareiškėjo surašytais rašteliais apie paskolos gavimą negali būti pagrindžiami pareiškėjo pajamų gavimo šaltiniai, o 2013 m. vasario 19 d. pareiškėjo surašytas skolos raštelis, A. T. patvirtinimas apie paskolų suteikimą, ar A. T. galimybė suteikti paskolas pareiškėjui, nepagrindžia realų pajamų gavimo faktą, sprendžia, jog mokesčių administratoriai, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino fakto, kad pareiškėjas 2012–2013 m. iš savo brolio A. T. gavo 143900 Lt pajamų.

59. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, jas nustatė remdamasis įrodymais, kuriuos vertino laikydamasis procesinio įstatymo normų. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir jų nekartoja, nes pareiškėjas dėl ginčo pajamų gavimo fakto apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Remdamasis nustatytomis bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai taikydamas ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

60. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas minėtas prašymas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.

61. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d4b26f0887411e993ffd4361ddf8976

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-29 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą patvirtinti pareiškėjo užbaigto projekto 2014 m. gegužės 6 d. metinę ataskaitą, panaikinti pareiškėjui priskaičiuotas skolas bei palūkanas už sankcijas, sugrąžinti pareiškėjui nurašytą 198,24 Eur sumą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas pirties pastatą visiškai pabaigė statyti 2013 metų pradžioje, ir pažymėjo, kad nors pastatas oficialiai buvo visiškai pastatytas 2013 m. balandžio 9 d., tačiau tuo metu pastato vidus nebuvo visiškai įrengtas ir nebuvo tinkamas naudoti. Pareiškėjas pirties įrengimo darbus atliko iš savo asmeninių lėšų ir ji visiškai buvo įrengta tik 2014 m. balandžio mėnesį, o tai patvirtina daiktų įsigijimo ir montavimo datos, todėl atsakovas nepagrįstai Sprendime teigia, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, t. y. 2013 m. balandžio mėnesį nepradėjo vykdyti kaimo turizmo veiklos.

3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo argumentai dėl aplinkos gerbūvio tinkamo sutvarkymo 2013 metų pradžioje nepagrįsti, nes įvyko techninė avarija šildymo sistemoje, kurios vamzdynai išvedžioti po visą sklypą 1,5 m gylyje, todėl siekiant pašalinti gedimą buvo sugadintas visas gerbūvis, t. y. iškasinėtas sklypas, sugadinta veja. Tai patvirtina ir Agentūros atstovų padarytos aplinkos fotonuotraukos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad gerbūvio visiškas sutvarkymas buvo pabaigtas tik 2014 m. balandžio mėnesį ir remonto darbus pareiškėjas atliko iš savo asmeninių lėšų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Sprendime nėra iš esmės atsižvelgta į tai, jog 2013 metų pradžioje du pagrindiniai kaimo turizmo pastatai, t. y. svečių namas (klėtis) ir namas (troba) dar nebuvo įrengti, nes visiškai nebuvo sumontuoti virtuvės baldai, vonios kambario įranga, klėtyje įrengtos grindys, durys ir lovos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas vertino, kad be šių baldų ir visiško pastatų įrengimo apgyvendinti svečių ir teikti kaimo turizmo paslaugų jis negalėjo. Minėti pastatai visiškai įrengti tik 2014 metais.

4. Pareiškėjo manymu, taip pat nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl projekto „Kaimo turizmo sodyba „Dviračio rezidencija“ Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001 (toliau – ir Projektas) nevykdymo ir nustatytų uždavinių bei tikslų nepasiekimo. Priešingai, nei teigė atsakovas, yra pastatytos patalpos apgyvendinti, teikiamos kokybiškos paslaugos, įgyvendintos viešinimo priemonės, o pajamos iš kaimo turizmo veiklos buvo pradėtos gauti dar 2014 metais.

5. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nevykdė 2013 metais ir 2014 metais projekte numatytos kaimo turizmo veiklos

– apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų paslaugų teikimo, todėl nepasiekė nustatytų projekto tikslų bei uždavinių. Atsakovo manymu, pirties pastatas buvo pastatytas jau 2013 metų pradžioje, nes tuo metu buvo suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla bei sutvarkyti visi gerbūvio darbai, t. y. įrengta sporto aikštelė su tvora, teritorijos tvora su vartais, teritorija išklota trinkelių takais ir šioms investicijoms buvo skiriamos paramos lėšos.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas veiklą turėjo pradėti vykdyti nuo 2012 m. gruodžio 14 d., kai buvo pateiktas galutinis mokėjimo prašymas. Tačiau pareiškėjas pradėjo vykdyti veiklą tik nuo 2014 m. gegužės 1 d. Atsižvelgęs į tai, atsakovas darė išvadą, kad nepasiekti nustatyti Projekto tikslai ir rezultatai, kai pareiškėjas negavo grynojo pelno ir pajamų iš kaimo turizmo veiklos bei laiku neįdarbino nustatyto skaičiaus darbuotojų (1 darbuotojo). Todėl pareiškėjas nustatytu terminu nepasiekė paraiškoje įtvirtintų tikslų ir uždavinių, nors įsipareigojo Projektą įgyvendinti taip, kaip aprašyta paraiškoje.

8. Agentūra kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl pirties įrengimo, nes nuo pirties pastato užbaigimo momento pareiškėjas jau gali teikti kaimo turizmo paslaugas, o jos vidaus įrengimas nėra Projekto dalykas, todėl kaimo turizmo paslaugų neteikimas iki tol, kol nebus įrengtas pirties vidus, vertintas kaip pareiškėjo nesuinteresuotumas vykdyti projektą. Atsakovo teigimu, pagrindinė kaimo turizmo paslauga yra apgyvendinimo paslauga, kai kartu sudaromos sąlygos tenkinti maitinimo, poilsio, pramogų ar renginių organizavimo poreikius.

9. Atsakovas paaiškino, kad taisyklės, reglamentuojančios projekto veiklą, draudžia nukrypti nuo planuoto projekto įgyvendinimo, kurie keistų projekto apimtį ar pratęstų projekto laikotarpį, todėl pareiškėjas privalėjo raštu informuoti Agentūrą apie visus numatomus pakeitimus, susijusius su Projekto įgyvendinimu, tačiau to nepadarė, ir pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos nuo paramos gavėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjui skyrė sankciją.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino, t. y.

panaikino Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SKP-29; įpareigojo Agentūrą patvirtinti pareiškėjo užbaigto Projekto 2014 m. gegužės 6 d. metinę ataskaitą ir grąžinti pareiškėjui 198,24 Eur sumą.

11. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29, kuriuo pareiškėjui buvo pritaikyta dalies išmokėtos 59 999,91 Eur paramos sumos susigrąžinimo sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. kovo 12 d. pateikė paraišką Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001 paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Pareiškėjas ir atsakovas 2009 m. gruodžio 15 d. pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), kuri buvo pakeista ir papildyta 2010 m. lapkričio 5 d., 2012 m. vasario 22 d., 2012 m. kovo 27 d., 2012 m. lapkričio 26 d., 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2013 m. gruodžio 2 d. šalių susitarimais. Pareiškėjas pateikta paraiška ir pasirašyta Paramos sutartimi įsipareigojo įgyvendinti projektą Projektą, kurio tikslas – plėtoti apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų veiklą, o uždaviniai: tęsti „Dviračių rezidencijos“ kūrimą, užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą, įgyvendinti viešinimo priemones.

13. Teismas nustatė, kad Agentūra, vykdydama pareiškėjo projekto tinkamo įvykdymo priežiūrą, atliko projekto patikrinimus. 2013 m. sausio 23 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. V- VK- 0470332 nustatyta, kad dar nėra baigti montuoti virtuvės baldai, įranga, vonios kambario įranga, klėtyje – grindys, durys ir lovos, taip pat neveikia interneto svetainė. 2013 m. balandžio 23 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. V-VK-0511029 nustatyta, kad baldai virtuvėje ir vonios įranga jau buvo sumontuoti, veikia interneto svetainė. 2013 m. gruodžio 10 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. V-VK-0594129 nustatyta, kad išardyta terasa yra atstatyta. 2014 m. lapkričio 13 d. patikros vietoje ataskaitoje Nr. V-VK-0699768 nustatyta, kad pastatai yra pritaikyti priimti svečius, pareiškėjas iš vykdomos veiklos gauna pajamas ir pateikia tai pagrindžiančias PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas sprendimu pareiškėjui skyrė sankciją 70 352,42 Eur grąžinti dalį išmokėtos paramos už nustatytus pažeidimus įgyvendinant projektą. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė skundą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. 3R-148(AG-83/02-2016) panaikino sprendimus. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu sprendimu pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu skundą atmetė. Be to, atsakovas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą.

14. Teismas su atsakovo ginčijamame Sprendime ir atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, kad pareiškėjas nevykdė Projekto tikslų ir uždavinių ir nepagrįstai nevykdė kaimo turizmo veiklos nuo 2013 metų pradžios, nesutiko. Teismas vertino, kad pareiškėjas Projektu įsipareigojo plėtoti apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų veiklą. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pirties pastatas laikytinas vienu iš pagrindinių pastatų, kurio pagrindu gali būti teikiamos laisvalaikio pramogų paslaugos. Teismas iš projekto tikslo darė išvadą, kad apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogos laikytinos lygiavertėmis paslaugomis ir nėra nustatyta, kuri paslauga laikytina pagrindine. Teismo vertinimu, pareiškėjas tinkamai įvykdyti vieną iš Projekto tikslų, t. y. teikti laisvalaikio pramogų paslaugą, galėjo tik visiškai parengęs pirties pastatą naudoti. Tai, kad pirties pastato kadastro duomenų byla buvo suformuota 2013 m. sausio 17 d., nereiškia, kad pirties pastatas be jo vidinio įrengimo yra tinkamas naudoti pagal pastato paskirtį, priešingai nei tvirtino atsakovas. Nustatyta, kad pirties pastatas baigtas įrengti 2014 metais ir tai patvirtina: 2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. spalio 26 d., 2013 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitos faktūros. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog neįrengtą pirties pastatą pareiškėjas galėjo naudoti dar 2013 metų pradžioje, o teikti kokybiškas laisvalaikio pramogų paslaugas galima tik esant visiškai įrengtam ir tinkamam naudoti pirties pastatui.

15. Teismas nustatė, jog 2013 metų pradžioje nebuvo baigti įrengti pastatai: svečių namas (klėtis) ir namas (troba). Šias aplinkybes patvirtina atsakovo 2013 m. sausio 23 d. patikrinimo vietoje ataskaita. Atsakovas ataskaitoje nurodė, kad nebaigti montuoti virtuvės baldai ir įranga, vonios kambario įranga, o klėtyje neįrengtos grindys, durys ir lovos. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir Agentūros fotonuotraukos. Atsakovui 2013 m. balandžio 22 d. atlikus pakartotinę patikrą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas pašalino minėtus trūkumus ir sumontavo baldus, prijungė vandentiekį, įrengė klėtyje grindis, duris bei lovas. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjas negalėjo pradėti vykdyti kaimo turizmo veiklos 2013 metų pradžioje ne tik dėl neįrengto pirties pastato, bet ir dėl nebaigtų įrengti dviejų pagrindinių pastatų. Įvertinęs patikros aktais nustatytų aplinkybių eigą, teismas nurodė, jog pareiškėjas aktyviai siekė pašalinti nustatytus trūkumus kaip įmanoma greičiau, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesuinteresuotas tinkamu Projekto įgyvendinimu, nėra.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (siekiant pašalinti šildymo sistemos gedimą buvo atlikti žemės kasimo darbai, o gedimas buvo pašalintas, atstatyta terasa ir visiškai sutvarkytas gerbūvis tik 2014 m. birželio 12 d.) patvirtina 2014 m. birželio 12 d. PVM sąskaita faktūra, 2013 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktas, kurio pastabose nurodyta, kad išardyta terasa patikrinimo metu buvo atstatyta. Dėl to Sprendime atsakovas nepagrįstai teigia, kad pagrindiniai gerbūvio darbai buvo baigti dar 2013 metų pradžioje. Pareiškėjas, tvarkydamas aplinkos gerbūvį, atliko žemės lyginimo, augmenijos sėjimo, sodinimo, trinkelių klojimo darbus ir kt., t. y. visi gerbūvio tvarkymo darbai buvo visiškai atlikti 2014 m. birželio mėnesį, todėl teismas darė išvadą, kad šildymo sistemos gedimo faktas negalėjo priklausyti nuo pareiškėjo valios, o įvykus minėtam gedimui, pareiškėjas aktyviai vykdė gedimų pašalinimo darbus iš asmeninių lėšų, todėl atsakovas Sprendime nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas turizmo veiklą galėjo vykdyti dar nuo 2013 metų pradžios, kai aplinkos gerbūvis nebuvo sutvarkytas. Atlikęs visus tvarkymo darbus, pareiškėjas nedelsdamas pradėjo teikti kaimo turizmo paslaugas, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas kaimo turizmo veiklą galėjo pradėti vykdyti nuo 2013 metų pradžios, o nesutvarkyta aplinka, pirtis ir du pagrindiniai pastatai nedarė poveikio kaimo turizmo veiklos vykdymui ir atsakovo vertinti, kaip pareiškėjo nesuinteresuotumas. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nepasiekė kaimo turizmo projekto tikslų, uždavinių ir laukiamo rezultato.

17. Teismas nurodė, kad Agentūros pareiškėjui paskirta sankcija turi būti proporcinga padarytam pažeidimui, bei pažymėjo, kad atsakovas 2017 m. sausio 13 d. įtariamo / nustatyto pažeidimo tyrimo išvados projektu Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001 išdėstė iš esmės tas pačias aplinkybes, dėl kurių yra priimtas ginčijamas Sprendimas, tačiau siūlė taikyti dalies paramos susigrąžinimo sankciją – 5 proc. nuo išmokėtos sumos, t. y. 9 999,99 Eur. Tačiau ginčijamu Sprendimu įpareigojo pareiškėją grąžinti 59 999,91 Eur. Teismas įvertino skundžiamo Sprendimo turinį ir nurodė, kad atsakovas nenurodė jokių papildomų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėtų padidėti skiriama sankcija. Atsižvelgęs tai, kad pareiškėjas iš esmės pasiekė Projekto rezultatą, įvykdė projekte išdėstytus tikslus bei uždavinius bei tai, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nevykdė veiklos nuo 2013 metų pradžios, teismas darė išvadą, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neproporcinga ir neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų.

18. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Agentūra nepagrįstai 2017 m. kovo 27 d. sprendime Nr. SKP-29 konstatavo, jog pareiškėjas nevykdė Projekte nustatytų tikslų ir uždavinių, netinkamai įvertino susiklosčiusias aplinkybes dėl pagrindinių pastatų, pirties ir gerbūvio sutvarkymo bei nepagrįstai paskyrė 59 999,91 Eur sankciją. Teismas darė išvadą, kad 198,24 Eur suma iš pareiškėjo buvo išieškota nepagrįstai, todėl atsakovas turi grąžinti išieškotą sumą pareiškėjui.

III.

19. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovas nesutiktina su teismo sprendimo motyvais, kad 2013 metais kaimo turizmo paslaugos nebuvo teikiamos, nes pareiškėjas iš asmeninių lėšų įrengė sodybos pirtį, nes teismas nevertino ir neargumentavo priežasčių, dėl kurių pareiškėjas pagal Projektą neteikė turizmo paslaugų nuo 2013 metų pradžios iki 2014 m. birželio 12 d. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirties įrengimas nėra Paramos sutarties dalykas, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino, neatsižvelgė, kad pareiškėjas Paramos sutartimi įsipareigojo Projekto tikslus ir uždavinius pasiekti, teikdamas numatytas kaimo turizmo paslaugas be pirties paslaugų teikimo, todėl Agentūra pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo argumentai, kad turizmo paslaugos esą neteikiamos, nes nėra įrengta pirtis, nėra pagrįsti ir parodė pareiškėjo nesuinteresuotumą Projekto vykdymu.

21. Nepagrįsta teismo padaryta išvada, kad pirtis buvo įrengta 2014 m. balandžio mėnesį, nes byloje buvo duomenų apie pirties statybos užbaigimą 2013 metų pradžioje. Tai įrodo ir pirties Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Jei pirtis nebuvo tinkama naudoti nuo 2013 metų, tai, atsakovo teigimu, galėtų reikšti, kad pareiškėjas Nekilnojamojo turto registrui teikė klaidingą deklaraciją apie statinio (pirties) statybos užbaigimą. Skirtingai nei teigia pareiškėjas, 100 proc. statybos baigtumas reiškia, kas statinys yra tinkamas naudoti pagal paskirtį. Be to, teismas neatsižvelgė, kad verslo plane nebuvo numatytos pajamos, kurios bus gaunamos iš pirties paslaugos teikimo.

22. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui išmokėta net 199 999,81 Eur paramos suma, tačiau pajamų gauta neproporcingai mažai – daugiau nei 7 000 Eur. Atsakovo manymu, teismas sprendimo negrindė objektyviais įrodymais.

23. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ginčo atveju force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) aplinkybėmis laikytinas šilumos tinklo gedimas, tačiau pareiškėjas apie šias aplinkybes niekada neinformavo atsakovo ir Projekto neįgyvendinimo laiku negrindė šiomis aplinkybėmis.

24. Teismas, vertindamas sankcijos skyrimo pagrįstumą, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad veikla buvo vykdoma tik 7 mėnesius iš 24 mėnesių, tačiau sankcija neviršija 30 proc.

25. Atsakovas nesutinka su teismo sprendime nurodytu įpareigojimu pareiškėjui grąžinti 198,24 Eur sumą, nes pareiškėjas neinformavo teismo, kad Sprendimas yra galiojantis ir sukeliantis teisines pasekmes, o skola buvo išskaičiuota pagrįstai, ką pagrindžia atsakovo pridėti papildomi įrodymai.

26. Pareiškėjas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai piktnaudžiauja savo padėtimi administruodamas Projektą. Atsakovas argumentus dėl pirties reikšmės pareiškėjo įgyvendinamame Projekte kelia tik apeliaciniame skunde, nors apie tai, kad pirtis yra sudėtinė projekto dalis ir pareiškėjas planavo teikti pirties paslaugas pagal Projektą atsakovui buvo žinoma – tai įrodo paraiškos 12 lapo 12 eilutė ir verslo plano 45 puslapis, kuriuose nurodoma, kad tarp numatomų projektuoti statinių yra ir pirtis, o verslo plane numatyta teikti pirties paslaugas.

28. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas klaidina, nurodydamas, kad nežinojo apie šildymo sistemos gedimą, nors patikros vietoje ataskaita ir susirašinėjimas su Agentūros darbuotoju patvirtina priešingai.

29. Pareiškėjo teigimu, Agentūra klaidingai vertina, kad pareiškėjo kaimo turizmo veiklos vykdymas sietinas su pajamų už šias paslaugas gavimu. Be to, 2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas pranešė Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl pradėtų teikti apgyvendinimo paslaugų. 2013 m. gegužės 15 d. Valstybinė mokesčių inspekcija išdavė pareiškėjui individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 463509, kurioje nurodyta veiklos rūšis – poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla.

Teisėjų kolegija


30. Bylos ginčo dalykas – atsakovo Agentūros 2017 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SKP-29, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas A. P., įgyvendindamas projektą „Kaimo turizmo sodyba „Dviračio rezidencija“ Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001, nepasiekė Projekto tikslų ir uždavinių, ir jam skirta sankcija – dalies paramos (59 999,91 Eur) grąžinimas už nustatytus pažeidimus įgyvendinant Projektą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat byloje yra pareiškęs reikalavimus įpareigoti Agentūrą patvirtinti pareiškėjo užbaigto Projekto 2014 m. gegužės 6 d. metinę ataskaitą, panaikinti pareiškėjui priskaičiuotas skolas bei palūkanas už sankcijas, sugrąžinti pareiškėjui nurašytą 198,24 Eur sumą.

31. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą ir įpareigojo Agentūrą pavirtinti pareiškėjo užbaigtą Projekto 2014 m. gegužės 6 d. metinę ataskaitą ir grąžinti pareiškėjui 198,24 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendime be teisėto pagrindo konstatuota, jog pareiškėjas nepasiekė numatyto Projekto rezultato, nes pareiškėjas įrengė „Dviračių rezidenciją“, pirtį, sutvarkė aplinką ir 2014 m. gegužės 1 d. pradėjo teikti kokybiškas turizmo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais ir įrodytais atsakovo argumentų, kad pareiškėjas 2013 metų pradžioje atliko pagrindinius gerbūvio darbus, baigė pirties statybą ir todėl pareiškėjas nuo šios datos turėjo pradėti vykdyti kaimo turizmo veiklą bei gauti pajamas iš vykdomos kaimo turizmo veiklos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 metų pradžioje nebuvo visiškai įrengtas ne tik pirties pastatas, bet ir kiti pastatai (svečių namas (klėtis) ir troba), o siekiant pašalinti šildymo sistemos gedimus buvo atliekami žemės kasimo darbai, atstatoma terasa, tvarkomas gerbūvis.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, dėl kurių buvo panaikintas Sprendimas, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes (faktus) ginčui išspręsti, t. y. netinkamai įvertino įrodymus, aiškino ir taikė Paramos sutarties, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl Sprendimo teisėtumo.

33. Atsakovas Sprendime (I t., b. l. 10–12) nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. pateikė galutinį mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KK-08-1-000500-MP004, todėl nuo šios datos turėjo būti pradėta vykdyti paraiškoje numatyta kaimo turizmo veikla, o įsipareigojimų laikotarpio pabaigos data – 2014 m. gruodžio 15 d. (kaimo turizmo veikla turėjo būti vykdoma dvejus metus (24 mėnesius)), tačiau pareiškėjas 2013 metais ir dalį 2014 metų neturėdamas pagrįstos priežasties bei nepateikdamas Agentūrai duomenų, jog veikla nevykdoma dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, nevykdė Projekte

numatytos kaimo turizmo veiklos – apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų teikimo, veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2014 metų antros pusės, nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. veikla buvo vykdoma 7 mėnesius iš 24 mėnesių, 2014 metais buvo gautos 24 536,22 Lt pajamos iš Projekto veiklos. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nustojo vykdyti Projektą, negali pasiekti nustatytų Projekto uždavinių ir tikslų (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3.2 p. ir 253.4 p., Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 3D-13, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 144.5 p. ir 144.9 p.). Atsakovas Sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidė ir Paramos sutarties 17.1, 17.10 ir 26.9 punktus.

34. Administravimo taisyklių 253.4 punktas nustato, kad Agentūra pažeidimą gali nustatyti tada, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia programos paramos gavimo ir naudojimo sąlygas: nustojo vykdyti projektą, pažeisdamas paramos ir naudojimo sąlygas nukrypo nuo patvirtinto projekto biudžeto, negali pasiekti nustatytų projekto uždavinių, tikslų ir apie tai neinformavo Agentūros.

35. Įgyvendinimo taisyklių 26.9 punktas nustato, kad pareiškėjas įsipareigoja be rašytinio Agentūros sutikimo nekeisti projekto įgyvendinimo vietos ir sąlygų (vykdyti verslo plane numatytą veiklą), neparduoti ir kitaip neperleisto kitam asmeniui už paramos lėšas įgyto turto mažiausiai penkerius metus nuo paramos sutarties pasirašymo.

36. Įgyvendinimo taisyklių 141 punkte nurodyta, kad paramos gavėjui, nesilaikant ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Administravimo taisyklių 197.3.1 punktas nustato, kad gali būti susigrąžinama parama ar jos dalį, jeigu paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos ar Lietuvos teisės aktų reikalavimus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Paramos ar jos dalies susigrąžinimas taip pat taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti paramos sutartyje ir (arba) paramos paraiškoje nustatytų projekto uždavinių, tikslų (Administravimo taisyklių 197.3.2 p.).

37. Atsižvelgiant į Sprendime nustatytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui skirta sankcija, darytina išvada, kad įvertinus bylos šalių pateiktus įrodymus dėl ginčo esmės, buvo būtina nustatyti, kada konkrečiai pagal Paramos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pareiškėjas privalėjo pradėti kaimo turizmo veiklą, kuriai buvo skirta parama, įsipareigojimų vykdymo laikotarpio pabaigą, ar pareiškėjas vykdė veiklą, jei nevykdė, – tai dėl kokių priežasčių, ir ar šios priežastys pateisina tai, kad veikla nebuvo vykdoma nuo nustatytos datos.

38. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.).

39. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

40. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą nebuvo laikomasi aptartų ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų.

41. Iš byloje pateiktų Projekto įgyvendinimo dokumentų matyti, kad Projektu buvo siekiama plėtoti apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų veiklą, nurodyta, kad Projekto uždaviniai: tęsti „Dviračių rezidencijos“ kūrimą; užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą; įgyvendinti viešinimo priemones (I t., b. l. 143). Iš Projekto paraiškos matyti, kad planuojama Projekto pabaiga 2009 m. rugsėjo 15 d., o 2010 metais, t. y. po projekto įgyvendinimo pirmaisiais metais prognozuojami paslaugų pardavimai iki 294 000 Lt (85 148,28 Eur). Paramos sutartimi (5.1 p.) pareiškėjas įsipareigojo

įgyvendinti projektą iki 2011 m. spalio 30 d. 2010 m. lapkričio 5 d. Susitarimu Nr. 1 dėl 2009 m. gruodžio 15 d. paramos sutarties Nr. 3KT-KK-08-1-000500-PR001 pakeitimo (I t., b. l. 124) pareiškėjas ir Agentūra susitarė Projekto įgyvendinimo terminą pakeisti į 2012 m. spalio 30 d. Šalių 2012 m. gruodžio 13 d. susitarimu Nr. 5 (I t., b. l. 117) numatyta, kad pareiškėjas mokėjimo prašymą privalo pateikti iki 2012 m. gruodžio 14 d., kartu su šiuo prašymu turi pateikti ir galutinę įgyvendinimo ataskaitą bei finansinės atskaitomybės dokumentus už praėjusius metus.

42. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad pagal Paramos sutarties sąlygas (atitinkamus sąlygų pakeitimus) dėl galutinio mokėjimo prašymo ir galutinės projekto įgyvendinimo ataskaitos bei finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo šie dokumentai galėjo būti pateikiami vėliau, nei 2012 m. gruodžio 14 d. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. pateikė galutinį mokėjimo prašymą.

43. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 14 d. pateikė galutinį mokėjimo prašymą, Sprendime nustatė, jog nuo šios datos turėjo būti pradėta vykdyti paraiškoje numatyta kaimo turizmo veikla, o įsipareigojimų laikotarpio pabaigos data – 2014 m. gruodžio 15 d. (kaimo turizmo veikla turėjo būti vykdoma dvejus metus (24 mėnesius)). Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų dėl šios atsakovo nustatytos aplinkybės, o pareiškėjo veiklos vykdymo pradžią siejo su tuo, kada jis realiai baigė atlikti visus darbus (įrengė pirtį, baigė įrengti du pagrindinius pastatus (svečių namą (klėtį) ir trobą), sutvarkė aplinką), nenurodydamas teisiškai pagrįstų argumentų šiuo aspektu.

44. Tiek iš Paramos sutarties, tiek iš 2010 m. lapkričio 5 d., 2012 m. vasario 22 d., kovo 27 d., lapkričio 26 d. ir gruodžio 13 d. bei 2013 m. gegužės 2 d. susitarimų turinio matyti, kad parama skiriama tik dviejų statinių (svečių namo (klėties) ir trobos) statybai (I t., b. l. 116–141).

45. Paramos sutarties 17 straipsnyje nurodyta, kad paramos gavėjas privalo siekdamas numatytų Projekto rezultatų, tikslų ir uždavinių, įgyvendinti Projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje ir verslo plane (17.1 p.); užtikrinti nuosavų (išskyrus Paramos sutarties 2 punkte nurodytą paramą) lėšų įnašą, nurodytą Paramos sutarties 3 punkte, Projektui įgyventi (17.2 p.); raštu pranešti PAS apie visus galimus nukrypimus nuo planuoto Projekto įgyvendinimo, jokie su Agentūra raštu nesuderinti nukrypimai nuo planuoto Projekto įgyvendinimo, keičiantys Projekto apimtį, Projekto investicijas, paramos dalių išdėstymą bei dydį, mokėjimo prašymų pateikimo tvarką, pakeitimai, pratęsiantys Projekto įgyvendinimo laikotarpį ar kitaip keičiantys projektą, ar sutartyje ir (arba) paraiškoje bei sprendime skirti paramą nustatytus paramos gavėjo įsipareigojimus, paramos gavėjui neleidžiami (17.3 p.). Sutarties 17.10 punkte nurodyta, kad paramos gavėjas privalo įvykdyti paraiškoje (verslo) plane numatytus įsipareigojimus, susijusius su Projekto rezultatais ir pasiekimais.

46. Projekto paraiškos V–VII skyriuose (I t., b. l. 145–147) nurodyta, kad Projekto investicijos skiriamos pastatų (trobos ir klėties) statyti ir įrengti, o pirties statyba minėtuose dokumentuose nėra nurodyta. Tačiau verslo plane buvo numatytos ir pirties paslaugos (II t., b. l. 60, 79), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, vykdydamas Paramos sutartį, teikti laisvalaikio pramogas galėjo įrengęs ir paruošęs pirties pastatą naudoti, tačiau nepagrįstai pirties paslaugas pagal pateiktus įrodymus priskyrė prie pagrindinių laisvalaikio pramogų bei padarė išvadą, kad be pirties įrengimo pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos, kuriai buvo skirta parama.

47. Pažymėtina, kad pareiškėjas be laisvalaikio pramogų teikimo buvo įsipareigojęs teikti ir kitas paslaugas, be to, laisvalaikio pramogos neapėmė vien tik pirties paslaugų. Pareiškėjas galutinį mokėjimo prašymą pateikė 2012 m. gruodžio 14 d., o tai reiškia, kad pareiškėjas galėjo teikti kitas paslaugas ir gauti pajamas, tačiau pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų, kad dėl pirties neįrengimo negalėjo teikti apgyvendinimo, maitinimo ir laisvalaikio pramogų (išskyrus pirties paslaugų) paslaugų. Pareiškėjas, teikdamas paraišką, įsipareigodamas įgyvendinti Projektą, vykdomos veiklos nesiejo išimtinai su pirties paslaugų teikimu. Pagrįsdamas Projekto sąmatoje nurodytų investicijų / išlaidų pagrindimą pareiškėjas verslo plane nurodė, kad statoma ir įrengiama troba ir klėtis, šie pastatai bus naudojami svečiams priimti ir apnakvindinti, taip pat bus organizuojamos konferencijos ir seminarai (tai vienos iš populiariausių paslaugų) (I t., b. l. 147). Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad projektiniuose dokumentuose buvo nurodyta, jog pirmoje eilėje statoma troba, svečių namas ir pirtis, tačiau verslo plane buvo nurodyta, kad ūkininkas savo lėšomis baigia įrengti pirtį (verslo planas parengtas 2008 metais) (II t., b. l. 45), tikimasi, kad įrengus kaimo turizmo sodybą, ūkininkas galės sėkmingai teikti turizmo paslaugas: 1) nakvynė; 2) sodybos nuoma; 3) pirties paslauga („pirtis šiuo metu beveik pastatyta“, o paslaugą planuojama teikti nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio); 4) maitinimas (sodybos svečiams); turistinių žygių dviračiais organizavimas jų nuoma (II t., b. l. 60–61). Verslo plane taip pat nurodyta, kad Projekto esmė – tęsti konkurencingo verslo kūrimą teikiant apgyvendinimo, maitinimo ir turiningo laisvalaikio praleidimo paslaugas, akcentuojant ir labiausiai išnaudojant dviračių sporto teikiamas galimybes bei siūlant kitas paslaugas (II t., b. l. 47)

48. Nekilnojamojo turto registre 2013 m. balandžio 19 d. buvo įregistruota 2013 m. balandžio 9 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2 (I t., b. l. 106–108), t. y. buvo įregistruota, kad pastatytas pastatas – pirtis (baigtumas – 100 proc.). Atsižvelgiant į šiuos Nekilnojamojo turto registre įregistruotus duomenis, kurie yra nenuginčyti ir galiojantys, atsakovas pagrįstai teigia, kad pirties statyba užbaigta ir pirtis oficialiai tinkama naudoti buvo jau 2013 m. balandžio 9 d.

49. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirties pastatas visiškai buvo įrengtas 2014 metais ir tai patvirtina byloje pateikti įrodymai (2013 m. rugpjūčio 14 d., 2013 m. spalio 26 d., 2013 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. vasario 11 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitos faktūros), tačiau įvertinus tai, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 100 proc. pirties baigtumas, o pareiškėjas dar ilgą laiką atlikinėjo pirties įrengimo darbus, kurie priklausė tik nuo jo valios, konstatuoti, kad tai pateisina veiklos nevykdymą, nėra pagrindo. Akcentuotina, kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėjas buvo informavęs Agentūrą, kad būtent dėl šios aplinkybės jis negali vykdyti Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

50. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2013 metų pradžioje nebuvo visiškai įrengti svečių namas (klėtis) ir namas (troba) ir tai patvirtina atsakovo 2013 m. sausio 23 d. patikros vietoje ataskaita. Atsakovas, 2013 m. balandžio 22–23 d. atlikęs pakartotinę patikrą (I t., b. l. 79–80), nustatė, kad baldai, įranga sumontuoti, prijungtas vandentiekis, tačiau byloje nėra nustatyta, kad ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių nebuvo atlikti minėti darbai, kad Agentūra pritarė, jog pareiškėjas nevykdytų veiklos dėl minėtų aplinkybių.

51. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas šalino šildymo sistemos gedimą, šalindamas gedimą pareiškėjas turėjo atlikti žemės kasimo darbus, atstatyti terasą ir sutvarkyti aplinkos gerbūvį ir tai atliko tik 2014 m. birželio 12 d., nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų, kad šildymo sistemos gedimas nelaikytinas nuo pareiškėjo valios priklausančia aplinkybe. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas paaiškino, jog šildymo sistemos gedimai buvo pataisyti 2012 m. gruodžio mėnesį, o 2013 m. pavasarį buvo atstatyta terasa. Po to pareiškėjas tvarkė aplinkos gerbūvį, visi gerbūvio darbai buvo baigti 2014 m. birželio mėnesį.

52. Vertinant šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl šildymo sistemos gedimo ir gerbūvio tvarkymo, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jokių aplinkybių, susijusių su konkrečiu šildymo sistemos gedimu, ir ar būtent dėl aplinkybių, susijusių su gedimo šalinimu, pareiškėjas negalėjo visiškai vykdyti nuo 2012 m. gruodžio 14 d. Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir ar apie tai buvo informavęs Agentūrą. Akcentuotina, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką nevykdė Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

53. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą laiką, skirtą gerbūviui tvarkyti, kad būtent dėl šio gerbūvio tvarkymo negalėjo vykdyti Paramos sutartimi priimtų įsipareigojimų, kad pareiškėjas buvo aktyvus, rūpestingas, įgyvendindamas Projektą bendradarbiavo su Agentūra, ją informavo raštu apie aplinkybes, kurios trukdė įgyvendinti Projektą (Paramos sutarties 32 p., Administravimo taisyklių 190 p.).

54. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs įrodymą, kad jis 2013 m. balandžio 18 d. siuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog 2012 m. gruodžio mėnesį, leidžiant geoterminį šildymą, buvo nustatyta, kad pažeistas požeminis geoterminio šildymo kolektorius, pareiškėjas, siekdamas nustatyti pralaidos vietą, buvo priverstas išardyti terasą ir atkasti kolektorių, namas be šildymo per žiemą būtų labai nukentėjęs, informavo, kad kol nenusės gruntas, negalės sutvarkyti terasos (III t., b. l. 83). Atsakovo 2013 m. sausio 7 d. patikros vietoje ataskaitoje nurodyta, kad nepradėta vykdyti veikla, tačiau priežastys, dėl kurių nevykdoma veikla nėra nurodytos (I t., b. l. 37–41). Šioje ataskaitoje yra nurodyta, kad, pareiškėjo teigimu, lauko teresa buvo užbaigta, tačiau įvykus gedimui šildymo sistemoje ji buvo nuardyta atliekant žemės kasimo darbus norint pašalinti gedimą. 2013 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte nurodyta, kad išardyta terasa yra atstatyta (I t., b. l. 155–156). Atsakovas byloje akcentuoja, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 6 d. pateiktoje metinėje ataskaitoje už 2013 metus nurodė, jog 2013 metais paslaugų neteikė dėl to, kad iš nuosavų lėšų įrenginėjo sodybos pirtį, tvarkė aplinką, t. y. nenurodė, kad šalino šildymo sistemos gedimo padarinius.

55. Pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytame įsiteisėjusiame 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-7254-821/2016 yra konstatuota tik tai, kad statinių, taip pat ir svečių (klėties) statybos ir įrengimo procesą viso Projekto vykdymo metu prižiūrėjo pati Agentūra, tačiau per tą laiką jokių pastabų dėl klėties įrengimo neturėjo, Agentūros skunde nurodytos aplinkybės dėl jos neinformavimo laikytinos nepagrįstomis, t. y. nėra nustatytos jokios aplinkybės, kad pareiškėjas informavo Agentūrą apie šildymo sistemos gedimą ir apie tai, kad dėl šio gedimo ir jo padarinių šalinimo (terasos atstatymo ir aplinkos gerbūvio tvarkymo) negalėjo būti vykdomi Paramos sutartimi prisiimti įsipareigojimai.

56. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su šildymo

sistemos gedimu ir šio gedimo padarinių šalinimu, t. y. aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis 2013 metais ir iki 2014 m. gegužės 1 d. nevykdė veiklos, kad jis informavo atsakovą, jog dėl šių aplinkybių negali įgyvendinti Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neišsiaiškino minėtų aplinkybių, todėl būtina papildomai aiškintis šias aplinkybes, sudarant galimybę bylos šalims pateikti papildomus įrodymus.

57. Išnagrinėjus byloje ginčijamo Sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą sudarančias aplinkybes, įvertinus byloje surinktus įrodymus, bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, neišnagrinėjęs ir neįvertinęs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ginčui išspręsti, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

58. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įpareigojimu atsakovą grąžinti 198,24 Eur, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo aplinkybių, susijusių su šios sumos apskaičiavimu, dalies šios sumos grąžinimu. Atsakovas nurodo, kad 51,56 Eur buvo grąžinti pareiškėjui, apie priimtus sprendimus dėl 173,86 Eur skolos, todėl šis klausimas turėtų būti išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme iš naujo įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat pareiškėjo pateiktą Agentūros 2017 m. liepos 18 d. atsakymą Nr. BRK-3637 (III t., b. l. 94).

59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, reikalingų tarp bylos šalių kilusiam ginčui išspręsti, būtina sudaryti galimybę bylos šalims teikti papildomus įrodymus tam, jog būtų išsiaiškintos ir nustatytos šios aplinkybės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 ir 2 p.; 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-1481-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09872-2017-3

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4591d5c0887411e993ffd4361ddf8976

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. (G.) ir J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija, atstovas), 2 115,51 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 423,10 Eur, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie su kelionių organizatoriumi bankrutavusia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004515 ir Nr. PT004631 dėl penkių asmenų kelionės į Turkiją. Kelionė turėjo įvykti 2015 m. balandžio 5 d. – 2015 m. balandžio 11 d., už kelionę buvo sumokėta 2 169,27 Eur suma, tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę sumokėjo pareiškėjams 53,76 Eur, negrąžinta pinigų suma – 2 115,51 Eur.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai prašo įvertinti Įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei

atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą.

6. Atsakovo teigimu, nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat, ar tinkamai perkėlė ES direktyvas į nacionalinę teisę),

nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą.

7. Atsakovas paaiškino, jog kompetentingos ES institucijos, t. y. Europos Komisija ir Europos Sąjungos teisingumo teismas (toliau – ir ESTT), nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjams būtų priteisiama turtinė žala.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateiktos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos abiejų šalių, o iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad pareiškėja L. R. didžiąją dalį pinigų sumokėjo UAB „Cherry Media LT“, kuri nėra turizmo paslaugų teikimo sutarčių šalis ir mokėjimas atliktas anksčiau negu buvo sudarytos sutartys. Be to, iš pateiktų mokėjimus patvirtinančių dokumentų taip pat galima matyti, kad pareiškėjai už kelionę sumokėjo 1 084,63 Eur (3 745 Lt) sumą, todėl pareiškėjai visiškai nepagrįstai nurodė, kad už kelionę sumokėjo 2 169,27 Eur.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Vilniaus apygardos teismas patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtraukta mokėjimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį atlikusi pareiškėja L. R. su 1 518,48 Eur finansiniu reikalavimu.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjams: L. R. – 206,18 Eur turtinės žalos atlyginimą, A. R. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą , I. T. – 206,18 Eur turtinės žalos atlyginimą, R. G. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą, J. Ž. – 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai L. R., A. R. ir kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004515 dėl dviejų asmenų kelionės į Turkiją. Pareiškėjai R. G., I. T. ir J. Ž. bei UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004631 dėl trijų asmenų kelionės į Turkiją. Pagal šias sutartis pareiškėjai 2017 m. lapkričio 7 d. sumokėjo 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą UAB „Cherry Media LT“, ir 216,93 Eur (749 Lt) sumą UAB „Freshtravel“, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) kelionė neįvyko. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. rugsėjo 9 d. pavedimais pareiškėjams buvo grąžinta 53,76 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjams liko negrąžinta 1 030,87 Eur suma (867,70 Eur + 216,93 Eur – 53,76 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę, todėl jie patyrė nuostolių.

13. Teismas nurodė, kad nagrinėtu atveju pareiškėjams, remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, buvo grąžinta tik dalis iš jų už kelionę sumokėtos sumos. ESTT yra pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos

sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, 39–41 p.).

14. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

15. Teismas darė išvadą, kad nagrinėtu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Teismas nurodė, kad ESTT, formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90). Vertindamas pirmąją sąlygą, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, jog šia norma netiesiogiai aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl laikytas akivaizdžiai nesuderinamu su Direktyvoje nustatytomis pareigomis , o tai reiškia pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C48/93; 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje W. R., Renate Greindl, H. H. ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas darė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikyta nustatyta.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde teigia, jog už kelionę sumokėjo 2 169,27 Eur ir atsižvelgdami į tai, kad draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pavedimais pareiškėjams grąžinta bendra 53,76 Eur suma, padarė išvadą, kad patyrė 2 115,51 Eur žalą. Teismas iš pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudarytų turizmo paslaugų teikimo sutarčių nustatė, jog pareiškėjai A. R. ir L. R. įsipareigojo sumokėti kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ 433,85 Eur (1 498 Lt) sumą, pareiškėjai R. G., I. T. ir J. Ž. – 650,78 Eur (2 247 Lt) sumą, t. y. bendra pagal šias sutartis mokėtina suma sudaro 1 084,63 Eur. Be to, remiantis byloje pateiktais mokėjimo nurodymais nustatyta, kad pareiškėja L. R. 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“, 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą ir 2014 m. lapkričio 13 d. sumokėjo UAB „Freshtravel“ 216,93 Eur (749 Lt) sumą. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai atliko kitus mokėjimus pagal minėtas turizmo paslaugų teikimo sutartis UAB „Freshtravel“ byloje nėra pateikta, todėl remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuota, kad pareiškėjų sumokėta suma sudarė ne 2 169,27 Eur, kaip nurodė pareiškėjai, bet 1 084,63 Eur. Atsižvelgęs, kad draudimo bendrovės pavedimais pareiškėjams grąžinta 53,76 Eur sumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirti nuostoliai sudarė 1 030,87 Eur (1 084,63 Eur – 53,76 Eur), ir ši suma turėtų būti priteista pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai sumokėjo už kelionę 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą UAB „Cherry Media LT“, o iš

viešai pateikiamų duomenų žinoma, jog UAB „Cherry Media LT“ (dabar – UAB Beta Media) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus http://www.beta.lt ir http://www.grupinis.lt. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016, vertindamas tarp UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad UAB „Cherry Media LT“ sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“, pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau UAB „Cherry Media LT“ pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal UAB „Cherry Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel“, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Teismas darė išvadą, kad UAB „Cherry Media LT“, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ vardu, ir pareiškėjai, sumokėję pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis mokėtinas sumas UAB „Cherry Media LT“, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“. Teismas taip pat pažymėjo, kad draudimo bendrovės pavedimais pareiškėjams buvo grąžinta 53,76 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, todėl buvo pripažinta, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys ir pareiškėjai tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtas sutartis.

19. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytus kelionių paketus, Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir nurodė, kad yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės.

20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, teismas nurodė, kad pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. gruodžio 1 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. skundą atmesti.

22. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23. Atsakovas nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir ESTT spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

24. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

25. Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės

http://www.grupinis.lt/

http://www.beta.lt/

deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

26. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjai L. R. teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes jau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos L. R. finansinis reikalavimas 1 518,48, o tai reiškia, kad administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai

išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ir pritaria apeliacinio skundo argumentams.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Byloje ginčas kilo dėl 2 115,51 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams L. R., A. R., I. T., R. G. ir J. Ž. (kiekvienam iš jų po 423,10 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė L. R. 206,18 Eur, A. R. 206,17 Eur, I. T. 206,18 Eur, R. G. 206,18 Eur ir J. Ž. 206,17 Eur turtinės žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėjams priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjams buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises, be to, pareiškėjai L. R. suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. R. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu už savo ir pareiškėjo A. R. kelionę į Turkiją (Antaliją) sumokėjo 433,85 Eur (1 498 Lt) kelionių tarpininkui UAB „Cherry Media LT“, o 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004515 (b. l. 16–19, 24). Taip pat 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėja L. R. dvejais mokėjimo nurodymais sumokėjo 433,85 Eur (1 498 Lt) ir 216,92 (749 Lt) (iš viso 650,78) už I. T., R. G. ir J. Ž. kelionę į Turkiją (Antaliją) (b. l. 25–26). I. T., R. G. ir J. Ž. vardu I. T. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. 004631, kurios bendra suma buvo 650,78 Eur (2247 Lt) (b. l. 20–23). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes turizmo paslaugų teikėjas UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kelionei neįvykus pareiškėjai L. R. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo 32,26 Eur ir 21,5 Eur (iš viso 53,76 Eur) (b. l. 33–35). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjos L. R. kreditorinį reikalavimą 1 518,48 Eur sumai (b. l. 117–142). Byloje nustatyta, kad pareiškėjams liko negrąžinta iš viso 1 030,87 Eur suma. Duomenų, kad pareiškėjai L. R. ar kitiems pareiškėjams būtų išmokėta visa bankroto byloje priteista už kelionę sumokėta pinigų suma, nepateikta, be to, pareiškėjos kreditorinis reikalavimas patvirtintas ne dėl to, jog pareiškėjai buvo padaryta žala ir nustatyta, kad ta žala turi būti atlyginta.

33. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos,

patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

35. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus; ESTT teismo praktiką, kurią analizavo ir pirmosios instancijos teismas ir šioje byloje; susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

36. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą iš dalies dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.).

38. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų

praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

40. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

41. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

42. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

43. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

44. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

45. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

47. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-335-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01101-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. vasario 15 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. (1.56)474-1 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 29 d. skundą iš naujo ir į jį atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. balandžio 9 d. skundo trūkumams pašalinti. Nutartyje teismas išaiškino pareiškėjui jo teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą arba motyvuotą prašymą atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

2019 m. kovo 28 d. pareiškėjas pateikė teismui procesinį dokumentą, kuriame teigė, jog skundą pateikė nepraleidęs nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad skundas buvo paduotas vėliau dėl objektyvių priežasčių.


II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo G. B. skundą.Teismas nustatė, kad VMI sprendimas buvo priimtas 2019 m. vasario 15 d., pareiškėjui įteiktas 2019 m. vasario 18 d.

elektroniniu laišku, todėl skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo dienos. Paskutinė diena skundui dėl VMI 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (1.56)474-1 pateikti buvo 2018 m. kovo 18 d., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 19 d., t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą skundui paduoti.

Teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui teisę prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas 2019 m. kovo 28 d. pateiktame dokumente nurodė, kad skundas buvo pateiktas vėliau dėl objektyvių priežasčių – atsakovo administracinės procedūros sprendimo neaiškumo ir neišsamumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamame Sprendime buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas 2019 m. kovo 28 d. teismui pateiktame dokumente nurodė galimus VMI Sprendimo turinio trūkumus, tačiau, teismo vertinimu, jie nesusiję su pareiškėjo procesinių teisių realizavimu. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas G. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo teigimu, jis 2019 m. kovo 27 d. pateikė prašymą, kuriame aiškiai nurodyta, jog prašo atnaujinti terminą skundui paduoti. Taip pat kartu pateikė skundą su visais priedais ir įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas terminą skundo trūkumams pašalinti nustatė iki 2019 m. balandžio 9 d., tačiau ginčijamą nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, priėmė 2019 m. kovo 28 d.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tinkamai neišnagrinėjo jo skundo, todėl jam teko kreiptis į teismą. Administracinės procedūros sprendimo neaiškumas ir neišsamumas, taip pat ilgai trukęs atsakovo informacijos pateikimas yra objektyvios priežastys, nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, todėl yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas nei 2019 m. kovo 26 d. nutartyje, nei 2019 m. kovo 28 d. nutartyje neišaiškino pareiškėjui motyvų, kodėl jis praleido terminą skundui pateikti. Pareiškėjo nuomone, ABTĮ nustatyta termino skaičiavimo formuluotė yra netiksli, nes terminas turi būti pradėtas skaičiuotas nuo kitos dienos, kada buvo gautas Sprendimas, todėl termino pabaiga skundui paduoti buvo 2019 m. kovo 19 d. 24 val.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės

akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo atveju, kai administracinis aktas neprivalėjo būti asmeniškai įteiktas asmeniui arba dėl tam tikrų priežasčių nebuvo jam įteiktas, tokį aktą suinteresuotas asmuo gali skųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie šio akto priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-421/2008; 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-204/2010; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-637-552/2017).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiką bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl VMI 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (1.56)474-1 padavė 2019 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2019 m. vasario 18 d., to neginčijo ir pats pareiškėjas, todėl paskutinė diena skundui pateikti buvo 2019 m. kovo 18 d. (įskaitytinai). Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012; 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-111-575/2019). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nesuformulavo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nustatė terminą iki 2019 m. balandžio 9 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą bei pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. 2019 m. kovo 28 d. pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą bei įrodymą, patvirtinantį žyminio mokesčio sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama G. B. atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą, pažymi, jog teismas išanalizavo teisės aktuose numatytą skundų padavimo terminų apskaičiavimo tvarką, tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas skundo padavimo praleidimo priežastis ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nesutinka su tuo, kad praleido terminą skundui pateikti, tačiau pats nurodo, jog skundas buvo pateiktas vėliau dėl atsakovo administracinės procedūros sprendimo neaiškumo ir neišsamumo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamame Sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, be to, pareiškėjas nei prašyme dėl termino atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių skundas negalėjo būti pateiktas teismui anksčiau. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. pareiškėjui praleidus terminą ir neprašius jo atnaujinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas terminą skundo trūkumams pašalinti nustatė iki 2019 m. balandžio 9 d., tačiau ginčijamą nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, priėmė 2019 m. kovo 28 d. Teisėjų kolegija

pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, nedelsdamas įvertino 2019 m. kovo 28 d. pareiškėjo pateiktą prašymą dėl termino atnaujinimo ir tokiu būdu jokių proceso teisės normų nepažeidė. Be to, pareiškėjas prašyme dėl termino atnaujinimo nenurodė, kad vėliau pateiks išsamesnius paaiškinimus ar duomenis dėl skundo termino praleidimo, tokių aplinkybių nenurodė ir atskirajame skunde, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išspręsdamas skundo priėmimo /nepriėmimo klausimą anksčiau nei 2019 m. balandžio 9 d., procesinės teisės normų nepažeidė.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=46ec83c0887411e993ffd4361ddf8976

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –

ir Valdyba) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-604 (toliau – ir Sprendimas);1.2. įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies

grąžinimo.2. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu yra pensininkas ir kad 25 metus dirbo ypatingomis (kenksmingomis)

sąlygomis, ėjo mechaniko ir cecho viršininko pareigas galvanikos ceche Marijampolės pataisos namuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 metais patvirtino kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (1995 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 267). Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydis buvo sumažintas, viso: 6 177,29 Lt (1789,07 Eur).

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 7 d. raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo Marijampolės skyrių (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius), kurio prašė grąžinti sumažintos kompensacijos dydžius. VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. lapkričio 8 d. raštu informavo, kad pareiškėjo prašymas persiunčiamas nagrinėti Valdybai pagal kompetenciją. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs tam numatytą terminą bei prašė iki nurodyto laikotarpio pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakymą Valdybai, kuri 2017 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą. Valdyba Sprendime nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo numatytą terminą skųsti VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti sumažintą kompensaciją ir nėra objektyvių priežasčių jį atnaujinti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Laikinajame įstatyme aiškiai įtvirtintas išmokų sumažinimo laikinumas, tiek Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Taigi, pareiškėjas solidarizavosi su valstybe ir sutiko, kad jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą. Tačiau per tiek metų nesulaukęs valstybės pareigūnų geranoriškumo, pareiškėjas kreipėsi į Valdybą su prašymu grąžinti jam minėtu laikotarpiu sumažintos išmokos dydžius. Pareiškėjas neginčija nei Laikinojo įstatymo normų, nei VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimo dėl mokėtos kompensacijos sumažinimo, o prašo grąžinti sumažintą kompensacijos dalį, kaip ir buvo numatyta ją sumažinus. Tačiau Valdyba nevertino ir nepaisė pareiškėjo prašymo esmės.

5. Pareiškėjas teismui pateikė 2019 m. vasario 22 d. papildomus paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad dabar yra susiklosčiusi tokia situacija, jog Laikinojo įstatymo pagrindu laikinai sumažinus konkrečiai grupei asmenų socialines išmokas, daliai jų sumažinti dydžiai grąžinti, kitai daliai – tarp kurių ir pareiškėjui – toks mechanizmas įstatymų leidėjo nenumatytas, nors tokia pareigą nurodęs pats Konstitucinis Teismas. Taigi, pareiškėjas yra traktuojamas nelygiateisiškai kitų socialinių išmokų gavėjų atžvilgiu. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą L. K., kurio prašė išaiškinti, kodėl vienoms asmenų grupėms kompensavimo mechanizmas yra nustatytas dar 2014 ir 2015 m., o kitoms ne, ir kada bus grąžintos sumažintos kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2017 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (8.6-74)SD-2524, be kita ko, nurodė, kad daugelio kitų nuo 2010 metų mažintų išmokų, tarp jų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, kompensavimas nenumatytas. Pareiškėjas taip pat 2017 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką V. S., Seimo narį D. G., atstovaujantį pareiškėjo vienmandatėje apygardoje, nurodydamas tokią situaciją ir prašydamas jų kompetencijos ribose inicijuoti kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, t. y. tokių išmokų, kurioms nenumatytas kompensavimo mechanizmas, grąžinimą. Tačiau Seimo nariams iniciavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-311 dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui.

6. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus argumentus bei dokumentus, tinkamai pritaikius norminių teisės aktų, reglamentuojančias skundų nagrinėjimo Valdyboje išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarką, nuostatas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas VSDFV Marijampolės skyriui pateikė 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį – 1 789,07 Eur. VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą persiuntė Valdybai, kuri nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymo esmė yra nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Marijampolės skyriaus 2010 metų sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti jam perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas teisinėmis pasekmėmis.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas ne tik valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, bet ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas perskaičiavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-847-822/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-637-552/2016; 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-168-143/2015 ir kt.), išnagrinėjęs pareiškėjų skundus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, išaiškino, kad tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kadangi pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, apie Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti jam ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymas VSDFV Marijampolės skyriuje gautas praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui. Todėl Valdyba 2016 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-6867 konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Marijampolės skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą praleido. Valdyba pareiškėjui paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) yra nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas ir pasiūlė iki 2017 m. sausio 3 d. Valdybai pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Marijampolės skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Valdyba, įvertinusi pareiškėjo 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus dokumentus bei registro duomenis (pareiškėjas iki 2012 m. spalio 8 d. dirbo, laikinai nedarbingas buvo tik 2010 m. kovo 18 d. – 2010 m. kovo 31 d. (13 dienų)), padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo jam objektyviai užkirsti kelio po pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo (2010 m. sausio mėnesį) per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti prašymą (skundą) Valdybai. Valdyba pareiškėją taip pat informavo, kad šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Pareiškėjui taip pat nurodė, kad šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Taigi, kitiems asmenims, kuriems Laikinojo įstatymo pagrindu išmokos buvo sumažintos, sukurtas konkretus kompensavimo mechanizmas ir tikėtina, jog jau šiai dienai atstatytas teisingumas tuos sumažinimus grąžinant. Tačiau pareiškėjo gautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas minėti teisės aktai nenumato.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSDFV Marijampolės skyriaus atsiliepime nurodyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir Valdybos atsiliepime.

11. VSDFV Marijampolės skyriaus manymu, Valdyba Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo sveikatos būklė objektyviai negalėjo sutrikdyti pareiškėjui kreiptis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas išmokėjimo, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Valdyba (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog Valdyba nepagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti, o tik pažymi, kad Valdyba jo prašymo pagrindu sprendimo nepriėmė ir todėl užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl šio skundo argumento VSDFV Marijampolės skyrius paaiškino, kad pagal teisinį reglamentavimą, kol nėra išspręstas termino atnaujinimo klausimas, tol negali būti nagrinėjamas skundas iš esmės.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu

nurodyti, kokio dydžio suma jam buvo sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas ir VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. spalio 10 d. raštu Nr. (10.7) S-18162 pateikė pareiškėjui informaciją apie jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (1 789,07 Eur). VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą kartu su 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (10.44) S-20102 persiuntė nagrinėti Valdybai. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (6.5) I-6867 pareiškėją informavo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 1 d., todėl apie VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, gautas praėjus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsniu nustatytam 3 metų terminui. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, gali būti atnaujintas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2017 m. sausio 3 d. pateikti Valdybai įrodymus, galinčius patvirtinti, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas Valdybai pateikė 2016 m. gruodžio 28 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad ilgametis darbas kenksmingomis sąlygomis paliko žymę jo sveikatoje, nepaisant nuolatinių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų, uždegimų, nuo 2011 m. gydosi astmą, dėl ko privalo reguliariai lankytis pas gydytojus. Be to, pažymėjo, kad solidarizavosi su valstybe ir sutiko, jog jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą, tačiau sumažintų išmokų grąžinimo nesulaukė. Valdybos prašė pripažinti, kad nurodytą terminą praleido dėl objektyvių aplinkybių ir prašė išnagrinėti prašymą iš esmės, t. y. spręsti, ar grąžinti jam kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus, priėmė 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-604, kuriame nurodė, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės negalėjo objektyviai sutrukdyti jam per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį (nuo pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo dienos) pateikti prašymą (skundą) Valdybai, todėl Valdyba nusprendė neatnaujinti praleisto termino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Taip pat nurodė, kad kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs administracinę bylą, 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo, nustatęs, kad VAAT neatskleidė bylos esmės ir neįvertino keliamų reikalavimų pagrįstumo, 2019 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atsisakyta kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas. Taigi, šioje byloje nėra ginčo dėl Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo sumažintos išmokų už ypatingas darbo sąlygas sumos, teisėtumo, nes pareiškėjas pabrėžia, kad jis solidarizavosi su valstybe, todėl sutiko ir neprieštaravo, kad minėtas išmokas galima buvo sumažinti, t. y., pasak pareiškėjo, dėl valstybės ekonominės būklės išmokos buvo mažinamos pagrįstai. Todėl jis ir nereikalauja atnaujinti termino minėtiems sprendimams skųsti. Tačiau pareiškėjas kelia klausimą, kad, pagerėjus ekonominei Lietuvos būklei, jam turėtų būti kompensuojami praradimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-158-756/2019 aiškiai pabrėžė, kad „prašymas išmokėti nepagrįstai sumažintą išmokų sumą ir prašymas grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus akivaizdžiai skiriasi savo esme“.

15. Teismas pabrėžė, kad Valdyba pagrįstai Sprendime nurodė, jog kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas. Šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas: šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Pats pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Seimo nariams inicijavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-311 dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui. Vadinasi, nesant įstatymų leidėjo priimto įstatymo, numatančio kompensuoti praradimus, nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamo Sprendimo, nes jame Valdyba pagrįstai pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjo reikalavimai panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo, kai jam tiksliai atsakyta, jog nėra kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinami. Teismas pabrėžė, kad socialinės apsaugos teisė yra įstatyminė teisė, todėl teismai, be kita ko, administraciniai, negali ginti pareiškėjų teisių, nesant atitinkamų įstatymų, numatančių kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas, manydamas, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia priimti tokį įstatymą, turi galimybę inicijuoti teismo procesą prieš įstatymų leidėją, tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimų tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas neabejoja, kad kompensavimo mechanizmo numatymas reikalauja protingai ilgo apsvarstymo, todėl šioje byloje teismas nemato įstatymų leidėjo nepagrįsto delsimo.

III.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pradiniame skunde pareiškėjo reikalavimas buvo įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur, tačiau teismas pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimą. Tiek pačiame Laikinajame įstatyme aiškiai įtvirtintas išmokų sumažinimo laikinumas, tiek Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, mažindamas senatvės pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pažymi, jog minėto Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos išmokos jau grąžintos daliai asmenų: 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, įstatymas. Tačiau pareiškėjo sumažintos kompensacijos minėti teisės aktai neapima. Teismas absoliučiai ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus, dėl ko byla grąžinta nagrinėti ir ką turi pirmosios instancijos teismas išspręsti, priėmė sprendimą, kuriuo tinkamai neįvertino pareiškėjo interesų apsaugos svarbos. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas nei teisės aktais, nei sveika logika, pamina administracinių teismų egzistavimo

prasmę ir esmę, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtą interesą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas imasi šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, tuo metu ABTĮ 145 straipsnio 2 dalis numato, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.

18. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.19. Atsakovas nurodo, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti

reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą grąžinti R. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur, reiškia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2019 m. kovo 21 d. sprendime teisingai nustatė, jog Valdyba 2017 m. sausio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-604 pagrįstai nurodė, jog kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinių pagrindų, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, prašydamas kompensuoti praradimus.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo NR. (6.5)I-604, kuriuo Valdyba neatnaujino pareiškėjui termino Valdybos Marijampolės skyriaus veiksmams 2010–2011 metais pagal Laikinąjį įstatymą mokant sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas apskųsti, taip pat nurodė, kad Laikinuoju įstatymu sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra nustatytas, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė tuo, kad jis tiek Valdybai, tiek skunde teismui aiškiai nurodė, kad jam skirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą niekada neginčijo ir neginčija, o kreipdamasis į Valdybą siekė, kad jam, atsižvelgiant į pagerėjusią valstybės ekonominę būklę, būtų pradėtos kompensuoti Laikinuoju įstatymu sumažintos išmokos.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad Valdyba pagrįstai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas įstatymų leidėjo kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas.

25. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-158-756/2019), kuria buvo panaikintas byloje priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas ir byla perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje išaiškino, jog pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalykas – Valdybos Sprendimo išvada, kad pareiškėjo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo patirtų praradimų kompensavimas teisės aktais nėra nustatytas. Taigi, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kokiais teisiniais pagrindais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir (ar) kitais nutarimais) pareiškėjas grindžia reikalavimą kompensuoti minėtus praradimus, surinkti su tuo susijusius įrodymus ir nustatyti, ar toks pareiškėjo reikalavimas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimų, yra pagrįstas, o ne vertinti, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepraleido Valdybos

Marijampolės skyriaus sprendimo, kurio pareiškėjas šioje byloje net neginčija, apskundimo termino.27. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisingai nustatė keliamo ginčo dalyką, konstatuodamas, jog ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atsisakyta kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, t. y. pareiškėjas kelia klausimą, kad, pagerėjus ekonominei Lietuvos būklei, jam turėtų būti kompensuojami praradimai.

28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir pažymi, kad Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos išmokos jau grąžintos daliai asmenų: 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, tačiau pareiškėjo sumažintos kompensacijos minėti teisės aktai neapima. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus, priėmė sprendimą, kuriuo tinkamai neįvertino pareiškėjo interesų apsaugos svarbos.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur – nėra pagrindo laikyti nauju apeliaciniame skunde keliamu reikalavimu ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. kreipimosi į Valdybos Marijampolės skyrių, kuris buvo persiųstas Valdybai, taip pat iš jo 2016 m. gruodžio 28 d. paaiškinimų Valdybai akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas į šią instituciją kreipėsi ne siekdamas apskųsti anksčiau pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atliktą jam mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą, o prašydamas atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei gerėjančią ekonominę valstybės padėtį bei kompensuoti jo patirtus praradimus. Juolab, kad skundžiamame Sprendime pati Valdyba, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl patirtų praradimų kompensavimo, atskirai nurodė, kad toks kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, t. y. pareiškėjo prašymą grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus tenkinti atsisakė. Nesutikdamas būtent su šia Valdybos Sprendimo išvada pareiškėjas kreipėsi į teismą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Valdyba pagrįstai pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo grąžinti pareiškėjui sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas kompensavimo mechanizmas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo nuostatomis perskaičiuotų ir sumažintų socialinių išmokų (pensijų, kompensacijų ir kt.) kompensavimo tvarka nustatoma tik įstatymų leidžiamajai institucijai – Lietuvos Respublikos Seimui – priimant atitinkamą įstatymą. Šiuo metu kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo tvarka nėra nustatyta.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra diskriminuojamas lyginant su kitais socialinių išmokų (valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo ir valstybinių pensijų) gavėjais, kuriems kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas įstatymu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir Kompensavimo įstatymai), nustatančius praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką, ir praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų sumažinimo, kompensavimo tvarką. Sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas šiuose Kompensavimo įstatymuose nenustatytas. Akcentuotina, kad paminėti Kompensavimo įstatymai priimti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai tyrė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies atitiktį Konstitucijos nuostatoms tiek, kiek jose reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, tačiau netyrė ir nepasisakė dėl minėto įstatymo

nuostatų, susijusių su kompensacijų perskaičiavimu už ypatingas darbo sąlygas, atitikties Konstitucijai.33. Tai, kad nekompensuoti sumažinimai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo kompensacijų už ypatingas darbo

sąlygas gavėjams, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas lyginant su kitais socialinių išmokų (valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo ir valstybinių pensijų) gavėjais, kadangi tai skirtingos prigimties socialinės išmokos. Lygiateisiškumo principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas, taikytinas tam tikroms asmenų, kurių padėtis skirtinga, kategorijoms, atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo tvarka nėra nustatyta visų šių kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjų atžvilgiu, todėl tarp jų diskriminacijos taip pat nėra.

34. Paminėtina, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, siekiant nustatyti kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo našlių ir našlaičių, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko, valstybinių pensijų, kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, rentų, kompensacinių išmokų, šalpos, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų dalinio kompensavimo įstatymo projektą (toliau – ir Įstatymo projektas). Įstatymo projektas 2019 m. balandžio 3 d. užregistruotas registre (dokumento Nr. 19-4009) (https://www.lrs.lt).

35. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, kad įstatymas, kuris reglamentuotų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, delsiamas priimti, pažymi, kad teismas neturi įgalinimų daryti įtakos Įstatymo projekto pateikimo/svarstymo/ priėmimo eigai.

36. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS


RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1723-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04043-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b74f210887411e993ffd4361ddf8976

https://www.lrs.lt/


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas išspręsti ginčą kitu būdu – pripažįstant pareiškėją Maltos Vyriausybės ambasadoriumi, panaikinant Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (17) SN-236) S-709 „Dėl A. A. skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra karjeros diplomatas / viešųjų paslaugų darbuotojas prie Maltos Vyriausybės, atstovas, apmokamas pagal trečią atlyginimų skalę. Pabaigęs magistro diplomatines studijas, 2011 m. gruodžio 31 d. įstojo į tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje Maltoje. Pareiškėjo nuolatinio diplomatinio darbo su Maltos Vyriausybe sutartis galioja iki 2055 m. lapkričio l d.

3. Pareiškėjas nurodė, jog jis primygtinai nori vykdyti savo diplomatines funkcijas, t. y. būti Maltos Vyriausybės atstovu Pakistano, Šri Lankos, Irano, Bangladešo ir JAE valstybėse. Teigė, jog pareiškėjo diplomatinį darbą pripažįsta Irano Vyriausybė ir keletas kitų užsienio šalių vyriausybių. Europos Komisija ir Maltos Vyriausybė taip pat pripažino pareiškėjo diplomatinį darbą trečios atlyginimų skalės rėmuose. Kadangi Europos Komisija pripažino pareiškėjo nuolatinį diplomatinį darbą su Maltos Vyriausybe, kaip atstovo trečios atlyginimų skalės, todėl automatiškai pareiškėjo nuolatinis diplomatinis užimtumas yra pripažintas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

4. Pareiškėjas nurodė, jog Maltos Vyriausybė pareiškėjui nemoka atlyginimo (3 300 Eur per mėnesį) nuo 2011 m. gruodžio mėn., nes jis yra (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėjo nuolatinį diplomatinį darbą su Maltos Vyriausybe taip pat pripažino GRTU (Maltos verslo rūmų) prezidentas J. A.

5. Pareiškėjas paaiškino, jog po to, kai buvo suimtas (duomenys neskelbtini) ir įkalintas kalėjime, kur jam trukdė (duomenys neskelbtini) (JAV), (duomenys neskelbtini) (Pakistano), (duomenys neskelbtini) (Indijos), (duomenys neskelbtini) (britų), taip pat Prancūzijos bei Kinijos žvalgybos agentūros, pareiškėjas buvo persekiojamas, nes yra (duomenys neskelbtini), pareiškėjo bylą nagrinėjęs teismas jį išteisino.

6. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovas jo atžvilgiu yra priešiškas pernelyg subjektyviai, konkrečiai dėl pareiškėjo jis nėra pateikęs jokio pagrindo ar įrodymo, o remiasi tik bendro pobūdžio nuorodomis iš norminių aktų. Atsakovas niekur net neužsimena, kad dėl pareiškėjo prašymo buvo kilę abejonių.

7. Pareiškėjas apibendrindamas akcentavo, kad jis dirbo diplomatinį darbą Maltos valstybėje. Jo įgaliojimų pabaigos data yra 2055 metai. Nuo 2011 m. gruodžio mėn. jis negauna 3 300 Eur mėnesinės algos. Prieš pareiškėją pradėta diskriminacinė kampanija, jis persekiojamas už tai, kad yra (duomenys neskelbtini) religijos. Pareiškėjas buvo kreipęsis į savo valstybės įstaigas, ginčydamas diplomatinio statuso anuliavimą ir teigdamas, kad jis gali būti perkeltas į antrąją algų kategoriją. Tačiau (duomenys neskelbtini) teisėtvarkos organai atsisakė vykdyti tyrimą. Tada pareiškėjas kreipėsi į Europos Sąjungos institucijas, bet jos jo interesų neapgynė. Todėl pareiškėjas skundu prašo priteisti jam nuo 2011 m. gruodžio mėn. nemokamą atlyginimą, panaikinti jo diplomatinio statuso anuliavimą, nes sprendimas atimti iš pareiškėjo diplomatinį statusą yra nepagrįstas, pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvą ribojama draudžiamais administraciniais metodais, trukdomi teisėti būsimi pareiškėjo reikalai.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiškėjo informacijos nepatikimumo konstatavimas neturi remtis tik pareigūno subjektyvia nuomone, kitomis neesminėmis aplinkybėmis, į administracinę bylą teikiami įrodymai turi būti objektyvūs, juridiškai reikšmingi ir, kiek tik įmanoma, tinkantys konkrečiam atvejui. Pareiškėjo manymu, jo atveju atsakovas padarė

esminį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimą, nepagrįstais motyvais ir nenurodęs konkretaus pagrindo taikė nebūtinas poveikio priemones, ribodamas pareiškėjo laisvę kreiptis į teismą ir jo teisėtus lūkesčius.

9. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, paliekant galioti Sprendimą.

10. Atsakovas nurodė, jog Tarnyboje 2017 m. lapkričio 16 d. gautas pareiškėjo skundas, kuriame teigiama, kad jis diskriminuojamas religijos pagrindu, nes išpažįsta (duomenys neskelbtini). Skunde pareiškėjas nurodė, kad Maltos Respublikos Vyriausybė bei žvalgybos tarnybos prašė, kad jis atsistatydintų iš diplomatinės tarnybos, tačiau, jam atsisakius, jis buvo įkalintas. Maltos Respublikos Vyriausybė atlyginimo pareiškėjui nemoka nuo 2011 m. gruodžio mėn. Pareiškėjas kreipėsi į Maltoje veikiančias žmogaus teisių gynimo institucijas, Maltos Respublikos užsienio reikalų ministeriją bei kitas teisėsaugos institucijas dėl neteisėto diplomatinės tarnybos santykių nutraukimo bei neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau atsakymo negavo. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius (toliau – ir lygių galimybių kontrolierius), įvertinęs, ar pareiškėjo skunde aprašyti veiksmai gali būti vertinami dėl galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymui bei Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui, ar požymis, pagrindas, dėl kurio pareiškėjas galbūt patyrė ar patiria mažiau palankų traktavimą, patenka į Lygių galimybių įstatyme bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintą draudžiamų diskriminavimo pagrindų sąrašą, bei, ar galbūt diskriminacinis elgesys patenka į Lygių galimybių įstatymo bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo reguliuojamų santykių sritį, konstatavo, jog iš pareiškėjo pateiktos informacijos nenustatyta požymių, rodančių galimą diskriminavimą dėl Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų draudžiamų diskriminavimo pagrindų.

11. Atsakovo teigimu, Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis teisėtų lūkesčių principu, į Tarnybą kreipėsi, norėdamas vykdyti savo diplomatines funkcijas, t. y. būti Maltos Vyriausybės atstovu Pakistano, Šri Lankos, Irano, Bangladešo ir JAE valstybėse. Pažymėjo, jog Lygių galimybių įstatymas bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuoja visuomeninius-teisinius santykius, kurie susiformavo (formuojasi) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lygių galimybių įstatymo II skyriuje bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo II skyriuje įtvirtintos nustatytų subjektų pareigos įgyvendinti lygias galimybes yra privalomos tik Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantiems subjektams, o šių pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas atitinkamai suponuoja nustatytų Lietuvos Respublikos subjektų atsakomybę. Atkreipė dėmesį į tai, jog nei Lygių galimybių įstatyme, nei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme nenumatyta galimybė taikyti šių įstatymų nuostatas užsienio jurisdikcijai priklausantiems subjektams. Tuo metu pareiškėjas skundžia Maltos Vyriausybę, kuri nepriklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Net ir esant pareiškėjo užimtumo pripažinimui visose Europos Sąjungos valstybėse, Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai, be kita ko, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, nustato tik Lietuvos Respublikos diplomatinių tarnybų funkcionavimo teisinius pagrindus.

13. Atsakovas nurodė, jog pagal Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, atsisakant nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas skundas turi būti perduotas viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą, ir apie tai pranešama pareiškėjui.

14. Atsakovo teigimu, Lygių galimybių įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, vertinant pareiškėjo skunde, pateiktame Tarnybai 2017 m. lapkričio 16 d., nurodytas aplinkybes ne tik dėl to, jog Lietuvos Respublikos įstatymai netaikomi subjektams, kurie nepriklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, bet ir todėl, jog lygių galimybių kontrolierius neturi teisinio pagrindo vertinti Maltos Vyriausybės bei teisėsaugos institucijų veiksmus.

15. Atsakovas nurodė argumentus dėl pareiškėjo skundo pateikimui nustatytų reikalavimų atitikimo Lygių galimybių įstatymo nuostatoms (neatsižvelgiant į įstatymų taikymo jurisdikciją). Į pareiškėjo argumentą, jog jam nuo 2011 m. Maltos Vyriausybė nemoka darbo užmokesčio, atsakovas nurodė, kad ši aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma nuo 2011 m. Pagal Lygių galimybių įstatymo 26 straipsnį, skundą galima pateikti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo arba paaiškėjimo. Skundas, pateiktas praėjus šiam terminui, nenagrinėjamas, jeigu lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia kitaip. Pažymėjo, kad nuo skundžiamų veiksmų padarymo praėjo daug daugiau nei 3 mėnesiai, t. y. 6 metai, iki kreipimosi

į Tarnybą. Pareiškėjas nepateikė motyvuotų paaiškinimų, pateisinančių jo ilgalaikį vengimą kreiptis į lygių galimybių kontrolierių, ir per protingą terminą nesikreipė į lygių galimybių kontrolierių dėl galbūt pažeistų jo teisių gynimo. Pareiškėjas taip pat teigė, jog yra diskriminuojamas religijos pagrindu, t. y. jam nėra mokamas atlyginimas, nes jis išpažįsta (duomenys neskelbtini), tačiau Tarnybai nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios, jog yra diskriminuojamas būtent religijos pagrindu. Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis nustato pareiškėjo ir skundžiamo asmens įrodinėjimo pareigas. Pagal Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio nuostatas, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių, juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Minėta teisės norma įpareigoja pareiškėją nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidas dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, t. y. prima face (iš pirmo žvilgsnio) aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė pakankamų aplinkybių (faktinių duomenų), leidžiančių daryti prielaidą, jog buvo diskriminuojamas religijos pagrindu.

16. Atsakovas nurodė, kad vadovaudamasis Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155, 6.5.1 punktą, Užsienio reikalų ministerija palaiko diplomatinius ir konsulinius santykius su užsienio valstybėmis, ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, lygių galimybių kontrolierius 2017 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (17) SN-236) S-709 pareiškėjo skundą persiuntė Užsienio reikalų ministerijai.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas šioje byloje, be kita ko, nustatė, jog Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius, išnagrinėjęs Tarnyboje 2017 m. lapkričio 8 d. gautą pareiškėjo skundą, 2017 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (17) SN-236) S-709, kuriuo, vadovaudamasis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 19 straipsniu, Lygių galimybių įstatymo 14 straipsniu, 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą, nes skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, bei persiuntė pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai.

19. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (17) SN-236) S-709 „Dėl A. A. skundo“.

20. Teismas sutiko su skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, jog skundžiamų Maltos Vyriausybės veiksmų vertinimas nepriklauso Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus jurisdikcijai. Dar daugiau, skundžiamame sprendime pagrįstai nurodoma, jog, net ir esant pareiškėjo užimtumo pripažinimui visose Europos Sąjungos valstybėse, Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai, be kita ko, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, nustato tik Lietuvos Respublikos diplomatinių tarnybų funkcionavimo teisinius pagrindus, todėl ir šiuo aspektu pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus institucijoje. Teismo vertinimu, abstraktūs pareiškėjo argumentai apie tai, kad atsakovo skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nesudaro pagrindo panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (17) SN-236) S-709 „Dėl A. A. skundo“, todėl jį paliko nepakeistą.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išspręsti ginčą kitu būdu – pripažįstant pareiškėją Maltos Vyriausybės ambasadoriumi, panaikinant Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimą Nr. (17) SN-236) S-709, pripažinti teisę į 3 300 Eur mėnesinį atlyginimą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad diplomatinės ir pagrindinės teisės turėtų būti suteikiamos, reikalavimas jį skatinti iki antros

atlyginimų skalės turėtų būti patenkintas, nes tai yra jo teisė, fundamentali ir konstitucinė teisė. Taip pat būtina išspręsti šį ginčą dėl humanitarinių priežasčių, siekiant užtikrinti teisingumą ir lygybę. Pareiškėjas turi būti perkeltas dirbti į Maltos Respubliką.

23. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, paliekant galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą.

24. Atsakovas nurodo, kad Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose teisės aktuose diskriminacija pačia bendriausia šio žodžio prasme reiškia teisių sumažinimą arba atėmimą tam tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių. Asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą, o diskriminacija dažniausiai suprantama, kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Lygių galimybių kontrolierius sprendžia jo kompetencijai priskirtus skundus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių tyrimas nepriklausė lygių galimybių kontrolierius kompetencijai, 2017 m. lapkričio 30 d. sprendime negalėjo būti vertinami skundo argumentai.

25. Atsakovas pažymi, jog lygių galimybių kontrolierius, priimdamas sprendimą dėl skundo, kuriame išdėstytos aplinkybės nepriklauso kontrolieriaus kompetencijai, t. y. atsisakant nagrinėti skundą, privalo nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindus (Lygių galimybių įstatymo 27 str. 2 d.). Sprendime nurodyta, jog Lygių galimybių įstatymas, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuoja visuomeninius-ekonominius santykius, kurie susiformavo (formuojasi) Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos teritorijoje gyvenančių asmenų atžvilgiu. Lygių galimybių įstatyme nenumatyta galimybė taikyti šio įstatymo nuostatas užsienio jurisdikcijai priklausantiems subjektams. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendime taip pat nurodyta, jog net ir esant galimybei pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lygių galimybių įstatymo nuostatas, lygių galimybių kontrolierius neturi teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl galimos diskriminacijos, nes jam nesuteikta kompetencija vertinti Vyriausybės ir teisėsaugos institucijų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, lygių galimybių kontrolierius negalėjo detaliai pasisakyti dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, nes neturėjo tam teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (17) SN-236) S-709 „Dėl A. A. skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Bylos duomenimis, Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius, susipažinęs su Tarnyboje 2017 m. lapkričio 8 d. gautu pareiškėjo skundu dėl jo, kaip teigiama, diskriminavimo religijos pagrindu ir kitų neteisėtų veikų Maltos Respublikoje, 2017 m. lapkričio 30 d. priimtu sprendimu Nr. (17) SN-236) S-709, vadovaudamasis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 19 straipsniu, Lygių galimybių įstatymo 14 straipsniu, 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą, nes skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, bei persiuntė pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (17) SN-236) S-709 „Dėl A. A. skundo“ panaikinimo, skundžiamu sprendimu jo netenkino, konstatavęs, kad Lygių galimybių įstatymas, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuoja visuomeninius-teisinius santykius, kurie susiformavo (formuojasi) Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių asmenų atžvilgiu, Lygių galimybių įstatyme nenumatyta galimybė taikyti šio įstatymo nuostatas užsienio jurisdikcijai priklausantiems subjektams.

29. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės pakartojo skunde teismui nurodytus argumentus.

30. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais pastarasis atmetė pareiškėjo skundą, t. y. konstatavęs, kad Tarnyba neturi jurisdikcijos imtis jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytų priemonių pagal pareiškėjo, kuris, pagal pateiktus duomenis, nėra susijęs su Lietuvos Respublika, skundą dėl užsienio valstybės subjektų aktų (veikimo, neveikimo), atliktų ne Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, pagrindžiančių šios pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumą, iš esmės nenurodė.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1367-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02020-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskas (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo-izoliatoriaus (toliau – ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40be2da0887411e993ffd4361ddf8976

Šiaulių TI) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų veiksmų.2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (toliau – ir skundžiamas

laikotarpis) buvo laikomas su kitais asmenimis kamerose, kurių plotas buvo nuo 10 kv. m iki 21 kv. m. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI, kaip suimtasis, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla ir nuolatinės dienotvarkės dėl judėjimo laisvės. Pareiškėjas gyveno uždaro tipo rakinamose patalpose, kurios susideda iš rakinamų miegamųjų. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, kaip nurodė pareiškėjas, būtina atsižvelgti, kad kameroje buvo tik viena kėdė, o lovos, sanitarinis mazgas, praustuvė ir daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, nors pareiškėjas kamerose gyveno ne mažiau kaip trys ar penki asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas dažnai gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), padarė išvadą, kad atsakovas neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui normos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3. Šiaulių TI, kaip pažymėjo pareiškėjas, pirmo, antro ir trečio aukšto gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kad galėtų išsikviesti budintį pareigūną. Pareiškėjas tvirtino, kad norint išsikviesti budintį pareigūną, turi daužyti duris, tačiau pareigūnas dažnai negirdi arba dėl kitų darbų (pvz., suimtųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą, drabužių, patalynės surinkimas skalbimui ir pan.) neprieina pasiteirauti, kodėl yra daužoma į duris. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad tokia pati situacija dėl signalizacijos mygtuko neveikimo, susidaro dušo ir teniso patalpose. Atsakovas, pareiškėjo teigimu, neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4. Gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamos karšto vandens ir nesuteikiant pareiškėjui papildomos galimybės naudotis dušu, negali palaikyti higienos ir gydyti odos ligos. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, depresiją, jautė pažeminimą, patyčias iš kitų kalinių, jog yra riebaluotas ir nesiprausęs. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių TI privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir dažniau užtikrinti naudotis dušu, todėl, kaip nurodė pareiškėjas, jam iš atsakovo turėtų būti priteistina 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

5. Šiaulių TI neveikia ventiliacija, vėdinimas yra tik per langą, kamerose drėgna, tamsu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog langą uždengia dviejų ar keturių eilių grotos, ribojamas vėjo ir natūralios šviesos patekimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad čiūžiniai pūva, yra užsiveisę parazitai, nuo drėgmės rūdija metalinės lovos, todėl Šiaulių TI nesilaiko nuostatos dėl tinkamos laisvės atėmimo vietų galimybės gauti natūralaus oro, kuris yra svarbus teisės į sveikatą ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas ir skleidžiamos lempos šviesa buvo labai stipri, todėl pareiškėjui skaudėjo galvą ir akis. Be to, dirbtinio apšvietimo lempos buvo be gaubtų, todėl pagal Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134: 2015) reikalavimų 12 punktą, yra nesaugi gyvenamoji aplinka, kadangi patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal pareiškėjo skundą buvo atliktas patikrinimas ir nustatė, kad kamerose Nr. 34 ir Nr. 88 apšvietimui naudojami šviestuvai be apsauginių gaubtų, todėl yra pažeidžiamas HN 134:2015 12 punkto reikalavimas, tačiau po to nustatytas 2017 m. rugpjūčio 8 d. pažeidimas kameroje Nr. 88 pašalintas nebuvo ir 2017 m. lapkričio 8 d. pažeidimas fiksuotas pakartotinai. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas sąmoningai siekė ir pažeidė jo orumą, nežmoniškai elgėsi visą skundžiamą laikotarpį, pažeidimai buvo sisteminiai. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Pareiškėjas nurodė, kad žiemą nėra tinkamai šildoma, temperatūra buvo nuo 14 °C iki 16°C, o vasarą iki 32 °C. Kameros nebuvo remontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, buvo drėgna. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 3 d. kameroje Nr. 88 patikrinimo akte Nr. PA-6-113 buvo konstatuota, jog vizualiai yra matomas pelėsis ant lubų ir palubėse, tačiau pelėsis pašalintas tik rugpjūčio mėnesį. Atsakovas neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir

tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, todėl iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, turėtų būti priteistina 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, kurioje nuo kitų esančių kalinių yra atskirta sienele ir užuolaidėle, t. y. vietoje durų yra pakabinta plastmasinė plėvelė, užuolaida. Pareiškėjas nurodė, kad jam naudojantis unitazu, pareigūnai (įskaitant darbuotojas moteris) atidarydavo duris neįspėdami, neįsitikinę, kad pareiškėjas naudojasi sanitariniu mazgu. Kameroje nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų pareiškėjas patirdavo stresą, tualetai nebuvo uždengiami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas patirdavo gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodė, kad suimtųjų privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, nes suimtieji, naudodamiesi tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės.

8. Skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai registruojami nebuvo. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, patirdavo iš pareigūnų psichologinį spaudimą. Atsižvelgiant į tai, kad pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareigūnai grasindavo, baugindavo pareiškėją pakeltu tonu, į Šiaulių TI vadovą kreiptis vengdavo ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipdavosi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą – Šiaulių departamentą, kad nustatytų pažeidimus ir įpareigotų Šiaulių TI juos pašalinti per nurodytą terminą.

9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas nurodė, kad turėjo kentėti perpildytoje kameroje, todėl kildavo socialinė įtampa, privatumo nebuvimas, kas sukėlė kančią, kurios intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie pareiškėją žemino ir menkino. Dėl to pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo reputacija, jautė didelius dvasinius sukrėtimus, todėl patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį kad teismui pateikiamomis atsakovo pažymomis negalima vadovautis kaip apie pareiškėjui suteiktas užimtumo programas, nes tai yra abstraktaus pobūdžio teiginiai bei užimtumo grafikai, kuriais oficialiai nėra vadovaujamasi. Nepateikus atsakovui tikslių duomenų apie pareiškėjui siūlytus ir taikytus užsiėmimus, pareiškėjas prašė vertinti jo naudai tai, kad nebuvo pakankamai taikyta užimtumų. Pareiškėjas konstatavo, kad valstybė tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino laisvės atėmimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos ir HN 134:2015 reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką ir dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto), pažymėjo, jog teisės aktuose nėra nustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto normos (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 19,95 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl darė išvadą, kad visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog jo teisės buvo pažeistos, kadangi buvo laikomas šaltose ir drėgnose (iš esmės netinkamai vėdinamose) kamerose ir nurodė, kad pagal HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema ir atsakovo atstovas pažymėjo, jog Šiaulių TI patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per langus ir duris. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad kamerose Nr. 12, Nr. 20 ir Nr. 88 buvo atlikti patikrinimai. Kamerose Nr. 12 ir Nr. 88 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus higienos normas, pelėsio neužfiksuota ir nustatyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus yra nustatyta. Kameroje Nr. 20 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas higienos normas, tačiau atkreipė dėmesį, jog buvo atlikti remonto darbai (sienų tinkavimas, glaistymas, gerasis dažymas, tupyklos demontavimas, naujo klozeto sumontavimas, aptvėrimo įrengimas). Atsakovo atstovas sprendė, kad nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už skundžiamą laikotarpį negali būti tenkinamas.

13. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose nebuvo įrengto pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti budintį pareigūną, atsakovo atstovas pažymėjo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą

kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojantiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

14. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimo ir užimtumo atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis ir pažymėjo, jog HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Taip pat paaiškino, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ir tokia pasivaikščiojimo tvarka vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pasivaikščiojimų trukmės bei tam skirto ploto yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį-skaityklą, teniso salę bei žaidimų kambarį.

15. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, HN 134: 2015 18 ir 44 punktais, darė išvadą, jog pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo it tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo yra nepagrįstos.

16. Pareiškėjo skunde teismui minimos pretenzijos dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams, atsakovo atstovo teigimu, paneigia pateikiami patikrinimų aktų turiniai, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, atitinkamai dezinfekuojamas, netinkamas iškart būna nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius nedezinfekuojamas, atsakovo atstovo nuomone, neatitinka tikrovės.

17. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai atitverti sienele ir laikymas laikino sulaikymo patalpoke buvo trumpalaikis, vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl tai pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Duomenų, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, nes įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, pateikta pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Priešingai, atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui visas ko kalinimo Šiaulių TI dienas kameros gyvenamasis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

19. Pareiškėjas pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo atstovo atsiliepimą.

II.

20. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Pareiškėjo M. A. skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 60/09-45027 „Dėl M. A.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (162 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku (162 dienas) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Teismas nustatė, kad visas 162 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo naudai vertino aplinkybę, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose konstatuota, kad kamerose Nr. 7 ir Nr. 83 šviestuvai veikiantys, tačiau techniškai netvarkingi, kamerose Nr. 12 ir Nr. 20 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų, kameroje Nr. 88 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad

atsižvelgiant į tai, kad aliarmo sistema Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažintina, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas daužyti į duris, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Be to, pareiškėjas pasisako ne savo, o kalinių, kaip jis pats įvardijo skunde, vardu, tačiau atstovauti kitiems asmenims pareiškėjas įgalinimų nepateikė.

24. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose ir laikino sulaikymo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir nebuvo ventiliacijos. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad kamerose Nr. 88, Nr. 83, Nr. 12, Nr. 90 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, kamerose Nr. 7, Nr. 34 yra OSB, o kameroje Nr. 20 – PDF, tačiau kokios atitvarinės konstrukcijos yra iš priekio (ar yra durys ir kokio dydžio), nenurodyta. Teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, dėl ventiliacijos tualete nebuvimo, pirmosios instancijos teismo vertinama kaip pagrįsta.

25. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo užtikrinamos švarios kameros, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Taip pat pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. spalio 16 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-300 (16.3.187. 6.12) konstatuota, jog patikrinimo metu nustatyta, jog kameros Nr. 12, Nr. 20 švarios, tvarkingos. Valymo inventorius laikomas kamerose arba režiminio korpuso kiekviename aukšte tam skirtoje vietoje (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl švarių kamerų neužtikrinimo atmetė.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punktas nustato, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę perduoti kitiems asmenims. Taip pat iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 21 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-224 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. liepos 19 d.) teismas nustatė, kad operatyviosios kontrolės metu tikrintas minkštojo inventoriaus sandėlis. Patikrinimo metu nustatė, kad švarūs skalbiniai laikomi tvarkingai, atskirai nuo nešvarių skalbinių. Švari patalynė Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodama ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę po nusiprausimo duše ir kiekvieną kartą atvykus į įstaigą. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, dezinfekuojamo minkštojo inventoriaus registracija vykdoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir tai, kad teismui nepateikta įrodymų, jog būtų pateikti pareiškėjo skundai dėl pūvančių čiužinių, teismas sprendė, kad negali konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41, 42 punktus ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

27. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, vertino, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pagal pareiškėjo prašymus ir Sveikatos priežiūros skyriaus rekomendacijas – ir dažniau, išduodant papildomus leidimus į dušą, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą, kad daug metų serga odos liga, Šiaulių TI naudoja medikų išduotus medikamentus, kurių viena iš sudėtinių dalių yra riebalai, o gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamas karštas vanduo, todėl jam nebuvo suteikiama galimybė papildomai maudytis, negalėjo tinkamai gydyti odos ir palaikyti higienos.

28. Dėl pareiškėjo argumento, kad kamerose užsiveisia parazitai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra įrodymų ir dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.

29. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti tiek lauke, tie patalpose. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, buvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Be to, kaip nurodė teismas, pareiškėjas yra pasirašęs Priėmimo mokytis pagal suaugusiųjų pagrindinio ugdymo programą sutartį Nr. 44 su Šiaulių suaugusiųjų mokykla, kurioje pasirinko mokymosi formą (savarankiško mokymo proceso organizavimo būdu). Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nurodyta programa, arba būtų

kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, nėra. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų, Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo savaitgaliais grafikų, matyti, jog kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą atmetė.

30. Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorija nustatė, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, žalingi įpročiai: rūko 10 metų, alkoholį vartoja saikingai, narkotikus neigia. Nurodyta, kad serga (duomenys neskelbtini) bei atliktos operacijos. Nėra užfiksuota, kad pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, akių ligos. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

31. Pareiškėjo argumentas, kad jo skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebūdavo registruojami, o pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar kitko, iš pareigūnų patirdavo psichologinį spaudimą, grasinimų, įvairių bauginimų, teismo vertinimu, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismo informacinės sistemos LITEKO nustatė, kad pareiškėjas be šios bylos, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kreipęsis į teismą (administracinės bylos Nr. I-1424-394/2017 (išnagrinėta), Nr. I-2132-394/2018). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas netrukdomai teikia skundus ir tokia jo teisė teikti skundus nėra apribota.

III.

32. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą, priteisiant neturtinę žalą, adekvačią, teisingą, protingą ir sąžiningą patirtiems išgyvenimams, trukusiems ilgą laiką.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų plotų normas, kartu kameroje kalėjusių asmenų skaičių, baldų užimamą plotą ir pan., konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus ir kameroje buvę baldai nevaržė judėjimo laisvės. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko nuo 3,29 kv. m ploto, todėl buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek laiko be pertraukų buvo pažeistas ploto reikalavimas, taip pat netinkamai vertino EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje išaiškinta, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, teismas nepriėmė teisėto bei pagrįsto sprendimo ir todėl priteista neturtinė žala nėra protinga. Pareiškėjo nuomone, teismas įvertinęs pažeistą kameros plotą, turėjo vertinti ir tai, kad sanitarinio mazgo patalpa visiškai neatitverta nuo likusio kameros ploto, taip pat neįvertinta, kaip įrengtos sanitarinio mazgo durys, neatsižvelgta, kaip nurodo pareiškėjas, ir į tai, kad kamerų būklė neatitinka higienos normų keliamų reikalavimų, nevykdomas užimtumas ir pan. Kamerose Nr. 20 ir Nr. 34 sanitarinio mazgo patalpa nėra visiškai atskirta nuo likusio kameros ploto, todėl, pareiškėjo teigimu, sanitariniu mazgu naudojantis kitiems kameroje kalintiems asmenis, kamerose kildavo nemalonus kvapas. Taip pat kamerose Nr. 7, Nr. 12, Nr. 83 ir Nr. 90 tualeto atitvarinės sienelės buvo iš mūro, tačiau tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros ploto. Taip pat vietoje durų buvo pakabintos užuolaidėlės.

34. Pareiškėjas pažymi, kad sanitarinis mazgas nei vienoje patalpoje neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl buvo priverstas kvėpuoti nemaloniais kvapais, kas sukeldavo nepatogumus. Taip pat teismas nustatė, kad penkis kartus pareiškėjas buvo laikino sulaikymo patalpose, kuriose tualetai yra be užuolaidėlių, tačiau pareiškėjas pažymi, jog Šiaulių TI nurodė, kad penkis kartus grįžo ir Panevėžio apskrities policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) areštinės, tačiau nenurodė, kad laikino sulaikymo kameroje buvo patalpintas ir prieš išvykstant iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodo, kad laikino sulaikymo kameroje iš viso buvo dešimt kartų.

35. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog įtikinimai neindividualizavo kokia jam kilo žala dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo. Pareiškėjas tvirtina, kad norint prisikviesti pareigūną, tekdavo į metalines duris daužyti rankomis, kojomis, todėl jautė fizinį skausmą. Taip pat, pareiškėjo tvirtinimu, pagalbos mygtukas buvo

būtinas teniso patalpoje, kuri yra garaže, o pareigūnai šioje patalpoje nebūna, todėl yra sunku išsikviesti pareigūnus. Pareiškėjas nurodo, kad norint į tualetą, negali pasikviesti pareigūnų, todėl patyrė nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių TI pažyma, kurioje teigiama, kad pagalbos mygtukai neįrengiami dėl įstaigos statuso, tačiau pareiškėjas teigia, kad pažyma, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas yra negalima ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. byla Nr. A-858-1469/2014 teigia, kad teismui pateikta pažyma yra iš esmės nepagrįsta. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, ar Šiaulių TI pagalbos mygtukų įrengimas negalimas dėl įstaigos statuso ir prašo minėtą išvadą išreikalauti iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus.

36. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui nepateikė visuomenės sveikatos centro specialistų nustatytų pažeidimų pagal pareiškėjo skundus. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių TI bandyti nuslėpti pažeidimai turėjo būti vertintini kritiškai. Taip pat, pareiškėjo teigimu, visi higienos normos pažeidimai, įskaitant kameros Nr. 34, turėjo būti vertinami pareiškėjo naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino patikrinimo akto dėl kameros Nr. 90, kurioje buvo konstatuotas pažeidimas dėl pelėsio ir dėl to, kad nesaugiai naudojamos dirbtinio apšvietimo lempos.

37. Dėl neužtikrinto papildomo dušo pareiškėjas nurodo, kad gydytojo rekomendacija vykdoma nebuvo ir į dušą dažniau nei kartą per savaitę vedamas nebuvo. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodė, kad tai, kada ir koks asmuo pasinaudojo dušu yra registruojama, tačiau teismui tokių duomenų nepateikė. Dėl neužtikrinto dušo pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. administracinę bylą Nr. A-3301-858/2017, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui papildomas dušas buvo būtinas ir tai turėjo užtikrinti Šiaulių TI.

38. Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikti užimtumų grafikai ir programos savaime nereiškia, kad užimtumai buvo vykdomi. Teismui turėjo būti pateikti išsamūs ir detalūs duomenys iš kurių būtų galima spręsti, kuriose užimtumo programose pareiškėjas dalyvavo, o kuriose dalyvauti atsisakė. Pareiškėjas paaiškina, kad Šiaulių TI užimtumai yra registruojami specialios formos dokumente, nurodant, koks asmuo, kada ir į kokį užimtumą buvo vedamas, nurodant užimtumo laiką ir pan., todėl būtent tokius duomenis atsakovas turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI pirmosios instancijos teismui pateikė klaidingą medžiagą dėl to, kad pareiškėjas mokėsi mokykloje ir atkreipia dėmesį, jog tokius teiginius atsakovas turėjo pagrįsti žurnalu arba registru.

39. Pareiškėjas pažymi, kad prideda prie skundo patvirtinančius dokumentus, jog dėl kalinimo sąlygų kreipėsi ne tik į Šiaulių TI direktorių, tačiau ir į Kalėjimų departamentą bei visuomenės sveikatos centro.

40. Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.41. Atsakovas nurodo, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose

yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves atskiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo nuo 1,81 m (kameroje Nr. 34) iki 2,32 m (kameroje Nr. 7), t. y. sienelės aukštesnės nei reikalauja teisės normos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančiu asmeniu. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai, atsakovo tvirtinimu, užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą. Atsakovas taip pat pažymi, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

42. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl, kaip nurodo atsakovas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo priteisti didesnę neturtinę žalą dėl netinkamos ventiliacijos, nes šie įrengimo reikalavimai nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris) ir toks vėdinimo būdas laikomas tinkamu. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos reikalavimai, susiję su šiais darbai, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

43. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotas nežymus pažeidimas dėl dirbtiniam apšvietimui naudojamų lempų bei gaubtų ir aliarmo mygtuko neįrengimo įstaigoje, tačiau paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl dirbtinės apšvietos, užimtumo, patalynės (čiužinių dezinfekcijos), teisės naudotis dušu, švaros kamerose, pelėsio ir kita – minėtiems reikalavimams teismas nenustatė jokio pagrindo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą dėl sąlygų kamerose, tačiau įstaigos direktoriui pareiškėjas nepateikė jokių skundų.

44. Atsakovas nurodo, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, nėra

pagrindas teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą, kuri yra įvertinta pinigais. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Minėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl atsakovo vertinimu, nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d., atlyginimo.

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl ventiliacijos tualete nebuvimo, vertino kaip pagrįstą. Pripažino, kad tai, jog aliarmo sistema Šiaulių TI nebuvo įrengta, galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tinkamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Teismas taip pat nustatė pažeidimą ir dėl kamerose dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be apsauginių gaubtų (techniškai netvarkingos).

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų

pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

50. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 3,29 kv. m, todėl buvo pažeistas ploto reikalavimas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje išaiškinta, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą

byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

52. Įvertinus atsakovui teismui pateiktus duomenis, galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (162 dienas) periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 88, Nr. 83, Nr. 7, Nr. 20, Nr. 12, Nr. 34 ir Nr. 90 (b. l. 1t., 31–35). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir atsižvelgiant į didžiausią dienos kameroje buvusių asmenų skaičių bei įvertinus kameros plotą, matyti, kad kameroje Nr. 88 vienam asmeniui tenkantis plotas, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė nuo 3,74 kv. m iki 6,24 kv. m, kameroje Nr. 83 nuo 3,84 kv. m iki 5,76 kv. m, kameroje Nr. 7 nuo 3,66 kv. m iki 7,32 kv. m, kameroje Nr. 20 nuo 3,73 kv. m iki 18,69 kv. m, kameroje Nr. 12 nuo 4,32 kv. m iki 8,65 kv. m, kameroje Nr. 34 nuo 3,95 kv. m iki 7,9 kv. m, kameroje Nr. 90 nuo 3,99 kv. m iki 19,95 kv. m. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas kamerų tipo patalpose, todėl jo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo konstatuoti, jog yra pažeisti reikalavimai dėl kameros ploto, ir kartu atsižvelgti į tai, kad kamerose Nr. 20 ir Nr. 34 sanitarinio mazgo patalpa nėra visiškai atskirta nuo likusio kameros ploto, dėl ko naudojantis sanitariniu mazgu, sklisdavo nemalonus kvapas. Taip pat kamerose Nr. 7, Nr. 12, Nr. 83, Nr. 88, Nr. 90 tualetai atitverti nuo kameros ploto užuolaida, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, tačiau pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinant asmens privatumą. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl ventiliacijos tualete nebuvimo yra pagrįsta.

55. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad kamerose ir teniso patalpoje neveikė aliarmo signalizacijos mygtukai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto pažeidimo ir pažymi, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. 2017 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. 60/09-43865 (1 t., b. l. 37), kuria vadavosi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą, informuojama, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso, todėl pareiškėjo argumentas, kad ši teismui pateikta pažyma iš esmės nepagrįsta ir turėjo būti vertinama pareiškėjo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. bylos Nr. A-858-1469/2014 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismui pateikta pažyma nagrinėjamoje byloje kaip ir administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014, yra nepagrįsta.

56. Pareiškėjo teigimu, visi higienos normos pažeidimai, įskaitant kameros Nr. 34, turėjo būti vertinami pareiškėjo naudai. Taip pat, kaip nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino patikrinimo akto dėl kameros Nr. 90, kurioje buvo konstatuotas pažeidimas dėl pelėsio ir dėl to, kad nesaugiai naudojamos dirbtinio apšvietimo lempos.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kameroje Nr. 90 buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (1 t. b. l. 31–35). Iš pateiktos pažymos (1 t., b. l. 103–106) matyti, kad kamera Nr. 90 2016 m. rugpjū?io-rugs?jo m?nesiais buvo remontuojama,?t.?y. atliktas pel?sio valymas ir nuvalyt? plot? da?ymas. Duomen?, kad parei?k?jas d?l laikymo s?lyg? kameroje Nr.?90 skund?si ?iauli? TI, n?ra. Pirmosios instancijos teismas pagr?stai nustat?, kad parei?k?jas per nurodyt? kalinimo laikotarp? kameroje Nr.?34 (1?t.,?b.?l. 31?35) buvo tik pusantros paros, o dirbtin?s ap?vietos pa?eidimas nustatytas beveik po m?nesio po parei?k?jo buvimo nurodytoje kameroje (1?t.,?b.?l. 129?131).

58. D?l parei?k?jo argumento, kad nebuvo vykdoma gydytojo rekomendacija ir parei?k?jas nebuvo vedamas ? du?? da?niau nei kart? per savait?, teis?j? kolegija atkreipia d?mes?, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pa?ymima, kadčio-rugsėjo mėnesiais buvo remontuojama, t. y. atliktas pelėsio valymas ir nuvalytų plotų dažymas. Duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 90 skundėsi Šiaulių TI, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas per nurodytą kalinimo laikotarpį kameroje Nr. 34 (1 t., b. l. 31–35) buvo tik pusantros paros, o dirbtinės apšvietos pažeidimas nustatytas beveik po mėnesio po pareiškėjo buvimo nurodytoje kameroje (1 t., b. l. 129–131).

58. Dėl pareiškėjo argumento, kad nebuvo vykdoma gydytojo rekomendacija ir pareiškėjas nebuvo vedamas į dušą dažniau nei kartą per savaitę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę

praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

59. Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Iš skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog pareiškėjas kėlė klausimą dėl naudojimosi dušu tuo aspektu, kad pareiškėjui yra diagnozuota odos liga, todėl jis turi naudotis medikamentais, kurių sudėtinė dalis yra riebalai. Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 175). Taip pat iš 2017 m. liepos 11 d. pažymos matyti, kad dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo skirta: perrišimai ir rekomendacija papildomai naudotis dušu 2 kartus per savaitę 1 mėnesį (1 t., b. l. 158). Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kad vykdė rekomendaciją, ir abstrakčiai nurodė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir tik vieno karto maudytis į dušus nuvedimo yra nepagrįstos. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdama dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, Šiaulių TI administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu bent minėtu laikotarpiu. Taigi šiuo aspektu pripažintinas neteisėtas atsakovo atstovo neveikimas.

60. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjui nebuvo skiriama jokia užimtumo veikla, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai pasisakyta dėl pareiškėjo skundo reikalavimo bei atsakovo pateiktų duomenų vykdant suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau pasisakyti šiuo klausimu.

61. Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

62. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

63. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 500 Eur ir laikytina, jog tokia suma pagrįsta bei adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

65. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui

M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.



VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4023-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02641-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. N. 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismui padavė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64ed06b0887411e993ffd4361ddf8976

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Komisariate. Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas ir paaiškino, kad Komisariato kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerų duryse yra įrengtos stebėjimo akutės, pro kurias pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę buvo pristatomas kaip įtariamasis, padaręs

nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas. Pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d.; nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. vasario 8 d.; nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.; nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.; nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 6 d.; nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. Areštinės veiklos specifika, kaip pažymėjo atsakovo atstovas, yra ta, jog joje yra didelė asmenų kaita, nuolat talpinami įvairių socialinių ir higienos įgūdžių asmenys, todėl Vilniaus apskrities vyriausias policijos komisariatas yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 20 punktas numato, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitarinis mazgas taip pat turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti 140 cm aukščio pertvara. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kaip nurodė atsakovo atstovas, sanitarinių mazgų atskiriamosios pertvaros aukščio nereglamentuoja. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad toks reglamentavimas yra nustatytas taip pat ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo. Atsakovo atstovas sprendė, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka nustatytus reikalavimus, o privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, atsakovo atstovas nurodė, kad nepakanka nustatyti, jog Komisariato pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos ir šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darė išvadą, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido Komisariato areštinėje, t. y. 76 paras, atsakovo atstovas neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovo atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie neprieštarautų pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 76 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio ir tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo

išvykęs. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 200 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-492-789/2019; 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad teismas nevertino, jog kalinimo sąlygos pažeidė jo orumą.

Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad pareiškėjas nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymų sąlygų, nurodo, kad valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti orias kalinimo sąlygas, todėl jų neveikimas negali būti priskiriamas pareiškėjo atsakomybei. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad Komisariato administracija pareiškėjo nesupažindino su sąlygomis, kurios privalo būti sudarytos suimtajam, todėl negalėjo įvertinti, ar esamos kalinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pažeidimo mastas nebuvo didelis ir nurodo, kad teismas privalo savo sprendimus pagrįsti teisiniais argumentais, o ne subjektyvia nuomone. Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad 76 paras nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, yra didelis pažeidimas ir pareiškėjo skundas turėtų būti tenkinamas pilna apimtimi.

Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog byloje nėra duomenų apie jo patirtą psichinę traumą, nereiškia, jog psichinė sveikata nebuvo neigiamai paveikta. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimu byloje Sukhovoy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00), pareiškėjas sprendė, jog jam turi būti atlyginta visa patirta neturtinė žala, neatsižvelgiant į valstybės finansinius sunkumus.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. balandžio 17 d. gautas pareiškėjo prašymas nenagrinėti apeliacinio skundo, kadangi jį (pareiškėją) tenkina priteistos žalos dydis.

Teisėjų kolegija


Asmens teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka; apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal minėto straipsnio 2 dalį, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia; apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).

Pareiškėjas atsisakė savo apeliacinio skundo, teismas jį informavo, kad apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, todėl laikoma, kad pareiškėjui yra žinomos skundo atsisakymo teisinės pasekmės, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atsisakyti priimti skundo atsisakymą, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta apeliacinio skundo atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pareiškėjas apeliacinio skundo atsisakė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio

pradžios, apeliacinio skundo atsisakymą priima ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą šioje administracinėje byloje nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo K. N. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m.

vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukti.



VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-682-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01796-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. G. ir G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G. ir G. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=485d51d0887411e993ffd4361ddf8976

1. Pareiškėjai S. G. ir G. G. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. gegužės 2 d. sprendimus Nr. S-97(7-30/2017) ir Nr. S-96(7-31/2017) (toliau – ir MGK sprendimai); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. sausio 11 d. sprendimus Nr. 68-4 ir Nr. 68-5 (toliau – ir VMI sprendimai); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimus Nr. (6.5)FR0682-577 ir Nr. (6.5)FR0682-578 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimai).

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:2.1. Nesutinka su MGK sprendimų teiginiais, jog jie dukters E. V. G. sudarytais dovanojimo sandoriais siekė

mokestinės naudos, perleidžiant ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims UAB „Laracijos komunikacijos“, E. V., K. S. Teigė, kad MGK neįsigilino į buvusias E. V. G. 2010 m vasario 5 d., 2010 m. kovo 10 d., 2012 m. vasario 9 d. pirkimo-pardavimo sutarčių aplinkybes ir jomis prisiimtus įsipareigojimus, kurie patvirtina, kad jie iš esmės turėjo tik vienintelį tikslą – padėti dukrai.

2.2. Pareiškėjai 2009 m. rugsėjo 30 d. sutartimi įsigijo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 3641/5870 dalį (toliau – Žemės sklypo dalis). Kadangi dukra norėjo šiame sklype vystyti komercinę veiklą, 2009 m. gruodžio 2 d. šią žemės sklypo dalį jai padovanojo. E. V. G. 2010 m. reikėjo apyvartinių lėšų verslui vystyti, todėl praėjus dviem mėnesiams po dovanojimo sutarties sudarymo ji nusprendė parduoti dovanų gautą Žemės sklypo dalį. Derybas su sklypo pirkėju vedė S. G., pasirašė preliminarią sutartį. Preliminarioje sutartyje aptartos mokėjimo už sklypą sąlygos E. V. G. netiko, todėl ji pati iš naujo derėjosi su sklypo pirkėju. Sklypo pirkėjas E. V. sutiko su E. V. G. mokėjimo sąlygomis su sąlyga, kad ji padės jam parduoti UAB „Saulė kupolas“ turimą poilsio patalpų dalį, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Poilsio patalpos). E. V. G. 2010 m. vasario 5 d. Žemės sklypo dalį už 1 050 000 Lt pardavė UAB „Laracijos komunikacijos“. Pirkimo-pardavimo sutarties 5.5 papunktyje E. V. G. įsipareigojo UAB „Laracijos komunikacijos“ sudaryti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą su atskiromis ir padalintomis sklypo bendraturčių dalimis, padaryti žemės sklypo topografinę nuotrauką, planą, gauti žemės sklypo bendraturčių ir besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimus dėl sklypų ribų atitikimo ir turto panaudojimo gamtinių išteklių gavimui, o šios sutarties 5.3 papunktyje E. V. G. garantavo pirkėjui, kad atlygins visus nuostolius, tiesiogiai kylančius dėl garantijų neatitikimo. Kadangi nurodytas žemės sklypas nebuvo padalintas, su bendrasavininkais nepavyko susitarti, kam kuri sklypo dalis priklauso, todėl įvertinę aplinkybes, kad žemės sklypo padalijimas tarp bendraturčių nebus lengvas ir greitas, 2009 m. gruodžio 16 d. sutartimi pareiškėjai įsigijo bendrasavininkei B. S. P. priklausančias 1214/5870 dalis šio žemės sklypo. Žemės sklypo pardavėja B. S. P. sklypo dalį pardavė su sąlyga, kad pirkėjai iš jos nupirks dar tris žemės sklypo dalis. Padėdami dukrai išvengti didelių nuostolių dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, pareiškėjai sutiko su keliamomis bendraturtės sąlygomis, todėl 2009 m. gruodžio 16 d. iš jos nupirko tris žemės sklypo dalis. Taip pat iš savo asmeninių lėšų nupirko dar tris sklypo dalis ir iš kito bendraturčio A. M. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie patyrė nuostolių, nes teko išpirkti šešias žemės sklypo dalis, kurių pirkti neplanavo. Dukrai 2010 m. kovo 3 d. padovanojo 1214/5870 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (toliau – ir Žemės sklypo dalis1), kurią ji 2010 m. kovo 10 d. pardavė UAB „Laracijos komunikacijos“ įgaliotam asmeniui E. V.

2.3. Dovanojimo metu žemės sklypų 1 ha kaina buvo vertinama pagal tuometinę rinkos kainą: 30 000 Lt už 1 ha. E. V. G., pardavusi Žemės sklypo dalį ir vykdydama 2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. kovo 10 d. sutarčių 5.5 papunkčių įsipareigojimus, jungdama ir parduodama Žemės sklypo dalį1, gavo 1 410 000 Lt pajamų, iš kurių 1 272 912 Lt gavo pavedimu, 50 000 Lt iš E. V. grynais, 87 542 Lt iš S. G. grynais. E. V. G. 12 370 Lt pati nusiėmė grynais. Iš gautų pavedimu lėšų 388 800 Lt E. V. G. pervedė į mamos G. G. sąskaitą, kuriuos dukrai 2010 m. vasario 5 d. atidavė grynais. Dukters pavedimu pervestas lėšas priėmė, nes jas turėjo kur panaudoti – pavedimu paskolino G. G. įmonei, kuri už šias lėšas 2010 m. vasario 5 d. iš UAB „Saulės kupolas“ įsigijo Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini). E. V. G. 424 200 Lt 2010 m. vasario 5 d. pervedė močiutei V. G. V. G. lėšų banke nelaikė, bet nusprendusi įsigyti Poilsio patalpas, priėmė E. V. G. lėšas pavedimu ir anūkei atidavė lėšas grynais, o vėliau mažesnėmis sumomis pavedimais. Pavedimu gautas lėšas E. V. G. tokiu būdu nusiėmė grynais, nes dėl 2010–2012 metais buvusios nestabilios bankų būklės pinigų banke laikyti nenorėjo, dalį lėšų laikė pas močiutę.

2.4. E. V. G. 2010 m. kovo 10 d. iš UAB „Saulės kupolas“ įsigijo Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini). E. V. G. su S. G. laidavimu 2010 m. gegužės 6 d. hipotekos lakštu Poilsio patalpas įkeitė A. A. A. A., atstovaujant E. V. G., suteikė kreditą 150 000 Lt grynais, 115 000 Lt pavedimu. Pavedimu gauti pinigai buvo pervesti į S. G. sąskaitą, kuriuos S. G. nuėmė grynais. S. G. 2012 m. sausio 5 d. padengė 265 000 Lt kreditą A. A. E. V. G. 2012 m. sausio 30 d. padovanojo Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini) S. G., nes išvyko iš Lietuvos studijuoti į užsienį. E. V. G. norėjo Poilsio patalpas

parduoti pirkėjui pati, buvo sudariusi preliminarią sutartį, tačiau pirkėjui išsiaiškinus, kad UAB „Saulės kupolas“ iškelta restruktūrizavimo byla, o UAB „Saulės kupolas“ buvo įkeitęs bankui žemės sklypo nuomos teises su komunikacijos vamzdžiais, mašinų stovėjimo aikštele ir žaidimų aikštele, kurios priklausė Poilsio patalpoms, iškėlė sąlygas pirkėjui E. V. G. per tris darbo dienas padengti visus nuostolius ir išlaidas, atsiradusias dėl UAB „Saulės kupolas“ restruktūrizavimo. Kadangi E. V. G. ruošėsi išvykti į užsienį studijuoti ir nenorėjo prisiimti tokių įsipareigojimų, paprašė tėvų jai padėti. S. G. 2012 m. gruodžio 9 d. Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini) pardavė K. S., sutartyje įsipareigodamas per tris dienas pirkėjui grąžinti lėšas ir patirtus nuostolius, susijusius su UAB „Saulės kupolas“ restruktūrizacija. Lėšas, pareiškėjų gautas iš pirkėjo K. S., E. V. G. naudojo ir naudoja pragyvenimo ir mokslo studijoms užsienyje, planuoja apie nuosavo būsto įsigijimą.

2.5. MGK neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjai 2009 m. pabaigoje buvo silpnos sveikatos būklės. 2009 m. pabaigoje dėl silpnos sveikatos būklės pareiškėjai nutraukė pagrindinę komercinę veiklą, 2010 m. kovo 1 d. uždarė maisto prekių parduotuvę, perleido verslą dukrai. Anot pareiškėjų, tai patvirtina liudininkų V. Š., V. G., S. M., A. D. liudijimai.

2.6. Taip pat MGK, neįvertinusi visų aplinkybių ir faktų visumos iš esmės, klaidingai paskaičiavo GPM mokesčių sumas pilnai neįvertindama pareiškėjų ir E. V. G. patirtų išlaidų, tekusių notaro paslaugoms padengti įsigyjant žemės sklypus ir Poilsio patalpas, kurios buvo aptartos sutartimis tenkančios lygiomis dalimis pirkėjui ir pardavėjui.

2.7. VMI ir Klaipėdos AVMI klaidingai teigė, jog S. G. žemės nuomos pajamos per 2012 m. buvo 4 304 Lt, per 2013 m. – 2 255 Lt. Šie skaičiai nepagrįsti nuomos, panaudos sutartimis ir nuosavybės dokumentais. Per 2012 m. S. G. su sutuoktine iš ūkininko G. R. 2012 m. gruodžio 7 d. gavo 553,50 Lt žemės nuomos pajamų, 2013 m. iš ūkininko V. K. 2013 m. gegužės 13 d. – 2 393,21 Lt, iš ūkininko G. R. 2013 m. lapkričio 26 d. – 553,50 Lt. Iš viso per 2013 m. gauta 2 946,71 Lt žemės nuomos pajamų, taigi MGK klaidingai apskaičiavo GPM mokesčio sumas, delspinigius ir baudas.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:3.1. Tarp pareiškėjų ir Klaipėdos AVMI ginčas įvyko dėl pareiškėjų sudarytiems nekilnojamo turto dovanojimo

sandoriams taikyto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo teisėtumo ir pagrįstumo. Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėjai 2009 m. įsigijo nekilnojamojo turto, kurį vėliau padovanojo dukrai E. V. G. Pareiškėjų dukra tėvų padovanotą nekilnojamąjį turtą pardavė. Už parduotą turtą gautus pinigus E. V. G. banko pavedimais pervedė savo tėvui, motinai, močiutei, UAB „Saulės kupolas“ (pagal Poilsio patalpų pardavimo sutartį) bei dalį (12 370 Lt) išėmė iš sąskaitos grynais.

3.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp pareiškėjų ir dukters E. V. G. sudarytais dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims (UAB „Laracijos telekomunikacijos“, E. V. ir K. S.), o tarpiniai sandoriai (2009 m. lapkričio 12 d., 2010 m. kovo 3 d. ir 2012 m. sausio 30 d. ginčo dovanojimo sutartys) sudaryti turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo, nes pagal nurodytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos (GPMĮ 17 str. 1 d. 26 p.).

3.3. Mokesčių administratorius ginčo situacijoje MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė pagrįstai ir tinkamai, pripažindamas, kad pajamas pagal 2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. kovo 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis faktiškai gavo pareiškėjai. Taip pat, atsakovo nuomone, pagrįstai buvo eliminuota 2012 m. sausio 30 d. dovanojimo sutartis, kuria E. V. G. padovanojo pareiškėjui Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini). Iš viso pareiškėjų dukra į sąskaitą banke gavo 1 240 000 Lt, o 1 272 912 Lt laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 10 d. banko pavedimais pervedė: S. G. – 87 542 Lt (2010 m. vasario 5 d.), G. G. – 388 800 Lt (2010 m. vasario 5 d.), savo močiutei – 424 200 Lt (2010 m. vasario 5 d.), UAB „Saulės kupolas“ – 360 000 Lt (2010 m. kovo 10 d.), 12 370 Lt išėmė iš sąskaitos grynaisiais pinigais. V. G. 2010 m. birželio 23 d. ir 2010 m. liepos 10 d. banko pavedimais 425 000 Lt pervedė pareiškėjui S. G. E. V. G. tikrintu laikotarpiu neįsigijo jokio nekilnojamojo turto, išskyrus Poilsio patalpas, kurias padovanojo tėvui, o 2010–2014 m. skolinosi pinigines lėšas iš greitųjų kreditų bendrovės. Šios aplinkybės, patvirtina, kad E. V. G. nedisponavo žemės sklypų pardavimo pajamomis.

3.4. Skundo argumentai dėl S. G. ir V. G. pervestų pinigų grąžinimo E. V. G. grynaisiais pinigais, taip pat skunde nurodytų E. V. G. išlaidų Sporto ir sveikatingumo klubui, dalyvavimui čempionatuose, vartojimo išlaidoms, nepagrįsti jokiais rašytiniais bylos įrodymais, patvirtinančiais pinigų perdavimo faktą.

3.5. E. V. G. 2010 m. kovo 10 d. už 360 000 Lt iš UAB „Saulės kupolas“ įsigijo Poilsio patalpas. Turtas 2012 m. sausio 30 d. dovanojimo sutartimi buvo padovanotas pareiškėjui S. G. Dovanojamas turtas šalių susitarimu įvertintas 450 000 Lt. Pareiškėjas Poilsio patalpas 2012 m. vasario 9 d. sutartimi už 450 000 Lt pardavė K. S. Pajamos, gautos iš šio turto pardavimo, buvo panaudotos pareiškėjų reikmėms, jos nebuvo pervestos E. V. G.

3.6. Tarpinių nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių, sudarytų tarp pareiškėjų ir jų dukters E. V. G., tikslas nebuvo E. V. G. apdovanojimas. Pareiškėjo teiginius apie E. V. G. įsigytų Poilsio patalpų dovanojimo motyvus (E. V. G. iš A. A. gautos 265 000 Lt paskolos, kuriai užtikrinti buvo įkeistos Poilsio patalpos grąžinimas iš pareiškėjo lėšų) paneigia byloje esantys įrodymai – notaro patvirtinta sutartis ir A. A. paaiškinimas, liudijantys, jog jis 265 000 Lt paskolą suteikė pareiškėjui S. G., o ne E. V. G. Šiuo konkrečiu atveju įvertinęs notariškai patvirtintus pareiškėjų ir dukters tarpusavyje sudarytus dovanojimo sandorius mokestiniu teisiniu aspektu, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų išvadai, jog dovanojimo sandorių grandinė, kurioje dalyvavo trys artimais giminystės ryšiais susiję asmenys, buvo sudaryta turint tikslą išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo, o ne apdovanoti E. V. G.

3.7. Ginčo dovanojimo sandoriai tarp minėtų asmenų sudaryti siekiant vienintelio tikslo ‒ padidinti ginčo nekilnojamojo turto vertę, nes turto pardavimo kaina su turto pirkėjais buvo suderėta dar iki dovanojimo sutarčių sudarymo bei turto pardavimo. Perleidus nekilnojamąjį turtą už dovanojimo sutartyse nurodytas ar nežymiai mažesnes kainas, nesusidarė kainų skirtumas, t. y. nesusidarė pajamų mokesčiu apmokestinamųjų pajamų suma. Nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Todėl, ginčo sandorių atžvilgiu nustačius MAĮ 69 straipsnio 1 dalies normos taikymo pagrindą, pareiškėjų skundo argumentas dėl nepagrįsto mokestinės bazės jiems taikymo yra nepagrįstas.

3.8. Dėl pareiškėjų skundo dalies, kurioje jie nesutiko su 6 559 Lt nuomos pajamų apmokestinimu, VMI pažymėjo, jog pareiškėjas Metines pajamų deklaracijas už 2012 ir 2013 m. mokestinius laikotarpius pateikė mokestinio patikrinimo metu, todėl, vadovaujantis MAĮ 80 straipsniu ir Klaipėdos AVMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 18 punktu, pateiktų deklaracijų duomenys buvo įvertinti mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjui papildomai mokėtiną GPM už 2010–2013 m. VMI pastebėjo, kad GPM (1220 Eur) nuo 2012 ir 2013 m. gautų nuomos pajamų pareiškėjas sumokėjo tik 2016 m. gegužės mėn., t. y. pavėluotai. Atsižvelgiant į pareiškėjo sumokėtą sumą, biudžete patikrinimo akto surašymo dieną pareiškėjas turėjo 1 303,18 Eur mokestinę permoką, kuri buvo įvertinta apskaičiuojant GPM delspinigius, o pasibaigus mokestiniam ginčui, įskaityta mokestinei nepriemokai padengti, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio nuostatomis.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai mokesčių administratoriaus mokestinių patikrinimų metu nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais, iš esmės neginčijo, tik neigė siekę gauti mokestinės naudos iš jų.

6. Teismas, išanalizavęs sandorių sudarymo aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, konstatavo, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais tarp tarpusavyje giminystės ryšiais susijusių asmenų (pareiškėjų ir jų dukters E. V. G.) buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. pasinaudojant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata (dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos) išvengti GPM mokėjimo, kuris atsirastų pareiškėjui ir jo sutuoktinei tiesiogiai perleidus (pardavus) ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims.

7. Byloje teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad turto pardavimo sandoriais rūpinosi ir pinigines lėšas už parduotą ginčo nekilnojamąjį turtą faktiškai gavo pareiškėjai. Iš banko sąskaitų judėjimo matyti, jog E. V. G. ir jos močiutė pinigus grąžino būtent pareiškėjams. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai pervestas pinigines lėšas būtų dukrai grąžinę grynaisiais pinigais ir ji jais disponavo. Pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės, kad Poilsio patalpas S. G. pardavė, nes reikėjo padengti dukters kreditorinį įsiskolinimą, paneigia byloje esanti notaro patvirtinta sutartis ir A. A. paaiškinimas, jog jis 265 000 Lt paskolą suteikė pareiškėjui, o ne E. V. G. Skunde nurodytos E. V. G. išlaidos Sporto ir sveikatingumo klubui, dalyvavimui čempionatuose, vartojimo išlaidos, nepagrįstos jokiais rašytiniais bylos įrodymais. Nustatyta, kad E. V. G. nuo 2011 m. neįsigijo jokio nekilnojamojo turto, išskyrus Poilsio patalpas, kurias padovanojo tėvui, be to, 2010–2014 m. ji skolinosi pinigines lėšas iš greitųjų kreditų bendrovės. Taigi, teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodytas piniginių lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto pardavimo, realaus perdavimo E. V. G. ir disponavimo jomis faktas.

8. Teismas nustatė, kad ginčo turto perleidimas iš vieno asmens kitam, o po to ir tretiesiems asmenims, vyko per itin trumpą laiką ir ginčo turtas pareiškėjo ir jo šeimos narių nuosavybėje buvo mažiau nei 5 mėnesius. Sudarant dovanojimo

sutartis dviem atvejais sutartyse nurodytos nekilnojamojo turto vertės buvo lygios to turto pardavimo kainai, vienu atveju – turto vertė buvo nežymiai didesnė negu jo pardavimo kaina (turtas parduotas už 1 050 000 Lt, o dovanojimo sutartyje įvertintas 1 092 300 Lt). Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad dovanojimo sandoriai tarp minėtų asmenų sudaryti siekiant vienintelio tikslo ‒ padidinti ginčo nekilnojamojo turto vertę, nes turto pardavimo kaina su turto pirkėjais buvo suderėta dar iki dovanojimo sutarčių sudarymo bei turto pardavimo. Perleidus nekilnojamąjį turtą už dovanojimo sutartyse nurodytas ar nežymiai mažesnes kainas, nesusidarė kainų skirtumas, t. y. nesusidarė pajamų mokesčiu apmokestinamųjų pajamų suma.

9. Teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia vietos ir centrinio mokesčių administratorių išvadas, kad pareiškėjų su dukra sudaryti nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriai nebuvo būtini, o tebuvo tarpiniai, sudaryti tam, kad nebūtų apskaičiuojamos turto vertės padidėjimo pajamos. Sudarant tarpinius dovanojimo sandorius, buvo sukurtos formalios sąlygos, siekiant gauti mokestinę naudą, o būtent – pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte įtvirtinta nuostata, išvengti GPM mokėjimo. Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių atžvilgiu vietos mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, eliminuodamas šiuos tris sandorius iš sandorių grandinės ir atkurdamas iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, bei ginčo turto įsigijimo kainą nustatydamas pagal ginčo turto pirkimo–pardavimo, o ne dovanojimo sutartis.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Metines pajamų deklaracijas už 2012 ir 2013 m. mokestinius laikotarpius pateikė mokestinio patikrinimo metu, todėl, vadovaujantis MAĮ 80 straipsnio nuostatomis ir Taisyklių 18 punktu, pateiktų deklaracijų duomenys buvo įvertinti mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjams papildomai mokėtiną GPM už 2010–2013 m. Bylos duomenys rodė, kad GPM (1 220 Eur) nuo 2012 ir 2013 metais gautų nuomos pajamų pareiškėjas sumokėjo tik 2016 m. gegužės mėn., t. y. pavėluotai. Atsižvelgiant į pareiškėjo sumokėtą sumą, biudžete patikrinimo akto surašymo dieną pareiškėjas turėjo 1 303,18 Eur mokestinę permoką, kuri, kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, buvo įvertinta apskaičiuojant GPM ir GPM delspinigius. Teismas konstatavo, kad pažeidimų apskaičiuojant GPM nuo žemės nuomos pajamų, mokesčių administratorius nepadarė.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjams GPM bauda paskirta įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, tai, kad nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl paskirtas GPM baudos vidurkis adekvatus padarytam pažeidimui ir yra teisingas.

III.

12. Pareiškėjai S. G. ir G. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų ir aplinkybių, susijusių su: pareiškėjų sveikatos būkle; apsunkinta galimybe surinkti įrodymus apie įvykius buvusios prieš 8 metus; liudininkų (buvusių įmonės darbuotojų) parodymais. Pareiškėjai pažymi, kad nuo 2010 m. G. G. įmonė nebevykdo prekybinės veiklos, įmonėje darbuotojų nėra.

12.2. Teismas nenagrinėjo teisėtai pareiškėjų gaunamų nuomos pajamų, nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai pateikė keturias žemės panaudos sutartis (tris žemės panaudos sutartis žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir vieną panaudos sutartį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjų nuomone, teismas cituoja klaidingus VMI duomenis, kad už tris sklypus buvo gauta 6 559 Lt pajamų, prieštaraudamas ketvirtai nuomos sutarčiai ir nepagrįsdamas pajamų sumų dydžio. Be to, teismas klaidingai įvertino delspinigių ir baudų paskaičiavimą už nuomojamus keturis žemės sklypus, nurodydamas, kad 2016 metais S. G. turėjo 1 303,18 Eur permoką, kuri buvo įvertinta apskaičiuojant GPM ir GPM delspinigius.

12.3. Teismas nenagrinėjo, kad mokesčių administratorius nepripažino trijų dovanojimo sandorių, todėl su jais susijusios notarinės išlaidos nebuvo vertinamos. Pareiškėjai pateikė teismui įrodymus su sutarčių kopijomis, kuriais įrodė, kad dovanojimo sandoriai nebuvo įtraukti į skaičiuojamas notarines išlaidas. Viso skaičiuojant su dovanojimo sandoriais buvo devyni sandoriai. Teismas papildomų įrodymų nepriėmė ir nenagrinėjo, dėl ko pareiškėjams didėja mokestinė našta. Pareiškėjų nuomone, teismas yra šališkas pareiškėjų atžvilgiu, todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismo sprendimas tampa absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu ir šiuo atveju byla turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo.

12.4. Teismo išvada, kad pareiškėjai siekė ir gavo mokestinės naudos iš dukros E. V. G., prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir liudininkų parodymams. Teismas kaip pagrindinę priežastį savo sprendime nurodo, kad iš pareiškėjų pusės

nebuvo pinigų perdavimo dokumento, tačiau teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad pinigų perdavimo dokumentas šiose aplinkybėse nieko nereikštų, nes giminystės ryšiais susiję asmenys gali pasirašyti, ką nori. Siekiant nustatyti mokestinės naudos gavimą, būtina tai įrodyti. Tačiau teismas atmetė papildomus įrodymus, kuriais pareiškėjai įrodo, kad pagrindinis jų tikslas buvo apdovanoti dukrą E. V. G. Be to, teismas nenurodė konkrečiai kokią mokestinę naudą gavo pareiškėjai, nors, pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas siekė vienintelio tikslo gauti mokestinę naudą ir nepagrįstai nurodė, kad įrodinėjimo prievolė tenka tik pareiškėjams.

13. Atsakovas VMI teismui pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

13.1. Iš bylos medžiagos matyti, jog tarp pareiškėjų ir dukters E. V. G. sudarytais dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims (UAB „Laracijos telekomunikacijos“, E. V. ir K. S.), o tarpiniai sandoriai (2009 m. lapkričio 12 d., 2010 m. kovo 3 d. ir 2012 m. sausio 30 d. ginčo dovanojimo sutartys) sudaryti turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo, nes pagal nurodytas GPMĮ nuostatas pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.

13.2. Mokesčių administratorius ginčo situacijoje MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė pagrįstai ir tinkamai, pripažindamas, kad pajamas pagal 2010 m. vasario 5 d. ir 2010 m. kovo 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis faktiškai gavo pareiškėjai. Taip pat pagrįstai buvo eliminuota 2012 m. sausio 30 d. dovanojimo sutartis, kuria E. V. G. padovanojo pareiškėjui Poilsio patalpas.

13.3. Išvadai, kad formaliai įforminus nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, buvo išvengta GPM mokėjimo ir gauta mokestinė nauda, lemiamą reikšmę turi pats faktas, kad pinigines lėšas už parduotą ginčo nekilnojamąjį turtą faktiškai gavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė. Bankiniai išrašai buvo analizuojami mokestinio patikrinimo metu ir Klaipėdos AVMI įvertino tiek grynųjų pinigų judėjimą, tiek atsiskaitymus bankiniais pavedimais. Šiuo aspektu atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai grįsdami savo poziciją nuolat ją papildo naujais teiginiais, o toks jų elgesys laikytinas gynybine pozicija, siekiant išvengti mokestinių prievolių.

13.4. Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar minėtos pinigų sumos E. V. G. realiai buvo ar nebuvo perduotos ir būtent pareiškėjams tenka pareiga pateikti įrodymus, kad atitinkamo dydžio pajamas realiai gavo jų dukra E. V. G. konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Taigi, pasirinkdami finansines operacijas atlikti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo / sumokėjimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) pareiškėjai prisiėmė ir visą riziką dėl jiems tenkančios įrodinėjimo naštos.

13.5. Įvertinęs notariškai patvirtintus pareiškėjų ir dukters tarpusavyje sudarytus dovanojimo sandorius mokestiniu teisiniu aspektu, atsakovas nurodo, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų išvadai, jog dovanojimo sandorių grandinė, kurioje dalyvavo trys artimais giminystės ryšiais susiję asmenys, buvo sudaryta turint tikslą išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo, o ne apdovanoti E. V. G.

13.6. Kadangi tarpinių (notariškai patvirtintų) dovanojimo sandorių būtinumas byloje nėra nustatytas, atsakovas nurodo, kad trumpi laiko tarpai tarp dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo (nuo 7 dienų iki 2 mėnesių) yra pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Todėl, ginčo sandorių atžvilgiu nustačius MAĮ 69 straipsnio 1 dalies normos taikymo pagrindą, pareiškėjų skundo argumentas dėl nepagrįsto mokestinės bazės jiems pripažintinas nepagrįstu.

13.7. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo dalies, kurioje pareiškėjai nesutinka su 6 559 Lt nuomos pajamų apmokestinimu, VMI paaiškino, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai pateikė tris panaudos sutartis ir patikslino Pajamų deklaracijas už 2012 m. ir 2013 m., kuriose papildomai deklaravo žemės sklypų (kadastriniai (duomenys neskelbtini)) nuomos pajamas, tačiau pateiktos patikslintos Pajamų deklaracijos buvo atmestos dėl vykdomų kontrolės veiksmų, vadovaujantis MAĮ 80 straipsnio nuostatomis ir Taisyklių 18 punktu. Kadangi šios deklaracijos nebuvo priimtos, pareiškėjo 2012–2013 m. gautos nuomos pajamos buvo įvertintos mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant papildomai mokėtiną GPM už 2010–2013 m.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tais pačiais įrodymais ir motyvais, kaip ir skunde pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjų skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Klaipėdos AVMI sprendimų, kuriais už 2010–2013 m. pareiškėjui S. G. papildomai apskaičiuota 27 451,06 Eur GPM (iš jų 27 334,60 Eur pagal MAĮ 69 str.), 15 177,67 Eur GPM delspinigių ir paskirta 8 235 Eur GPM bauda; pareiškėjai G. G. – 27 416,29 Eur GPM (iš jų 27 334,60 Eur pagal MAĮ 69 str.) 15 113,71 Eur GPM delspinigių ir paskirta 8 467 Eur GPM bauda, taip pat dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais buvo patvirtinti Klaipėdos AVMI sprendimai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, ginčas iš esmės yra dėl mokesčių administratoriaus nurodymų pareiškėjams sumokėti į biudžetą GPM, GPM delspinigius ir GPM baudą, pritaikius MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė konstatavęs, kad tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys (pareiškėjo dukra E. V. G., sutuoktiniai G. G. ir S. G.), sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius, siekė mokestinės naudos, o būtent – pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte įtvirtinta nuostata, ir išvengti GPM mokėjimo, todėl, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą, mokesčių bazė pagrįstai perkelta pareiškėjams, eliminuojant tris pareiškėjų su dukra sudarytus dovanojimo sandorius iš sandorių grandinės ir atkuriant iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, bei ginčo turto įsigijimo kaina nustatyta pagal ginčo turto pirkimo-pardavimo, o ne dovanojimo sutartis.

17. Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino ar išvis nevertino byloje pateiktų įrodymų, nepriėmė papildomų įrodymų, nenurodė konkrečiai kokią mokestinę naudą gavo pareiškėjai, nors pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas yra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas siekė vienintelio tikslo gauti mokestinę naudą, ir nepagrįstai nurodė, kad įrodinėjimo prievolė tenka tik pareiškėjams.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

21. Pareiškėjai nesutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Jie teigia, kad

šiuo atveju nėra įrodyta kokią mokestinę naudą sudarydami nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis su dukra jie gavo. Pareiškėjai, be kita ko, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Dėl paminėtų pareiškėjų argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi byloje surinktus įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

22. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinos šios LVAT praktikoje įtvirtintos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklės:

(1) siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, mokesčio mokėtojas neprivalo rinktis tokio, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė, ar kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011, 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017);

(2) pagrįsti tvirtinimą, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (žr., pvz., LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1305/2008, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-828/2008, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017);

(3) taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia (be kita ko) paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams papildomas GPM ir su juo susijusios sumos paskaičiuotos mokesčių

administratoriui mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad jie, siekdami mokestinės naudos išvengiant GPM mokėjimo nuo nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, dirbtinai sukūrė sandorių grandinę. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, kad sudarydami turto, įsigyto ne anksčiau kaip prieš 3 metus iki pardavimo dovanojimo sandorius, pareiškėjai siekė mokestinės naudos, t. y. nemokėti GPM, nes dovanojimo sandoriais buvo įteisinta tik didesnė parduodamo nekilnojamojo turto įsigijimo vertė.

24. Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo, reikšmingos tarp pareiškėjų ir jų dukters sudarytos 2009 m. lapkričio 12 d., 2010 m. kovo 3 d. ir 2012 m. sausio 30 d. ginčo turto dovanojimo sutartys, kurios mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo sudarytos turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo, nes pagal GPMĮ nuostatas pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.

25. Bylos duomenys patvirtina šias mokestinio patikrinimo metu nustatytas tiesiogiai su ginčo sandorių grandine susijusias nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes (dėl jų buvimo ginčo nėra):

(1) 2009 m. lapkričio 12 d. dovanojimo sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 169–173) pareiškėjai padovanojo dukrai E. V. G., 2009 m. rugsėjo 30 d. sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 188–192) už 175 000 Lt, įsigytą Žemės sklypo dalį, šalių susitarimu nekilnojamąjį turtą įvertinę 1 092 300 Lt. Po 20 dienų nuo dovanojimo sandorio sudarymo – 2009 m. gruodžio 2 d. – buvo sudaryta Preliminari žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 156–157), kurioje buvo sutarta Žemės sklypo dalies pardavimo kaina – 1 050 000 Lt. Pasirašant Preliminarią žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį E. V. G. atstovavo jos tėvas S. G., UAB „Laracijos telekomunikacijos“ atstovavo E. V. E. V. G. tėvų dovanotą žemės sklypo dalį 2010 m. vasario 5 d. (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 153–155) (praėjus tik 2 mėnesiams nuo dovanojimo) pardavė UAB „Laracijos telekomunikacijos“ už 1 050 000 Lt. Pagal kredito įstaigų pateiktus banko sąskaitų išrašus (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 158), UAB „Laracijos telekomunikacijos“ 2009 m. gruodžio 11 d. pervedė 67 000 Lt ir 2010 m. sausio 19 d. – 20 000 Lt į pareiškėjo S. G. banko sąskaitą, į E. V. G. sąskaitą – 963 000 Lt (2010 m. vasario 5 d. – 913 000 Lt, 2010 m. kovo 10 d. – 50 000 Lt);

(2) 2010 m. kovo 3 d. dovanojimo sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 183–184) pareiškėjai padovanojo dukrai E. V. G., 2009 m. gruodžio 16 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 185-187) už 62 092 Lt įsigytą Žemės sklypo dalį1, šalių susitarimu dovanojamą sklypą įvertinę 360 000 Lt. Dukra minėtą žemės sklypo dalį 2010 m. kovo 10 d. (po 7 dienų) sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 150–151) pardavė E. V. už 360 000 Lt. E. V. G. 2010 m. kovo 10 d. su UAB „Saulės kupolas“ sudarė sutartį (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), II t., b. l. 1–5), kuria iš minėtos bendrovės įsigijo Poilsio patalpas (duomenys neskelbtini) už 360 000 Lt. Poilsio patalpos įkeistos pagal 2010 m. gegužės 3 d. Paskolos sutartį (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 80–82), kuria A. A. suteikė pareiškėjui S. G. 265 000 Lt paskolą;

(3) 2012 m. sausio 30 d. dovanojimo sutartimi (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 174–180) E. V. G. padovanojo pareiškėjui S. G. Poilsio patalpas. Nekilnojamasis turtas šalių susitarimu buvo įvertintas 450 000 Lt. Pareiškėjas dovanojimo būdu gautas patalpas praėjus 10 dienų po dovanojimo sandorio sudarymo pagal 2012 m. vasario 9 d. Pirkimo-pardavimo ir nuomos teisių perleidimo sutartį (MGK byla Nr. 6.11-(7/31-2017), I t., b. l. 159–166) už tą pačią sumą (450 000 Lt) pardavė K. S.;

(4) pagal kredito įstaigų sąskaitų išrašus nustatyta, kad E. V. G. iš UAB „Laracijos telekomunikacijos“ ir E. V. į banko sąskaitą gautas pinigines lėšas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 10 d. pavedimais pervedė: pareiškėjui S. G. – 87 542 Lt (2010 m. vasario 5 d.), pareiškėjai G. G. – 388 800 Lt (2010 m. vasario 5 d.), močiutei V. G. – 424 200 Lt (2010 m. vasario 5 d.) ir UAB „Saulės kupolas“ – 360 000 Lt (2010 m. kovo 10 d.) bei 12 370 Lt išėmė iš sąskaitos grynais. E. V. G. 2010 m. vasario 5 d. banko pavedimu gautus 87 542 Lt pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 11 d. panaudojo kredito grąžinimui, įmokoms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, piniginių lėšų pervedimams fiziniams ir juridiniams asmenims, atsiskaitymams banko kortele už prekes, o 49 300 Lt išėmė iš banko sąskaitos grynaisiais pinigais. G. G. iš dukters 2010 m. vasario 5 d. pavedimu gautus 388 800 Lt tą pačią dieną banko pavedimais pervedė UAB „Saulės kupolas“. Nustatyta, kad G. G. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. įnešė į įmonės kasą, banko pavedimais pervedė piniginių lėšų bei apmokėjo įmonės patirtų išlaidų už 568 039 Lt, iš jų 2010 m. – 501 686 Lt (388 800 Lt gautas už Poilsio patalpas). G. G. įmonė 2010–2013 m. savininkei banko pavedimais ir pagal kasos išlaidų orderius grąžino tik 200 804 Lt.

26. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar

notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

27. Bylos duomenis įvertinusi paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų pateikti duomenys nepatvirtina jog nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė ir pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą gavo ir jais disponavo pareiškėjų dukra. Byloje surinkti įrodymai (banko sąskaitų išrašai) patvirtina, kad pinigai buvo perduoti pareiškėjams, o sudaryti tarpiniai dovanojimo sandoriai (t. y. 2009 m. lapkričio 12 d., 2010 m. kovo 3 d. ir 2012 m. sausio 30 d. dovanojimo sutartys) nebuvo būtini. Realus pinigų perdavimas pareiškėjams patvirtina, jog nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriais tarp pareiškėjų ir jų dukters buvo siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte numatyta gautų pajamų neapmokestinimo lengvata. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodyta, kokią mokestinę naudą jie gavo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos (sudarytų nekilnojamojo turto sandorių dažnumo ir juose nurodyto turto vertės) matyti, kad gauta pareiškėjų mokestine nauda yra tai, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjai tiesiogiai būtų perleidę jų įsigytą turtą tretiesiems asmenims jie būtų privalėję mokėti GPM, o ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių sudarymas su dukra, suteikė pareiškėjams galimybę pasinaudoti lengvata – dovanojimo būdu gautų pajamų iš vaikų ir tėvų neapmokestinimu (GPMĮ 17 str. 1 d. 26 p.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendime nurodė, kad ginčo dovanojimo sandorių atžvilgiu vietos mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, eliminuodamas tris dovanojimo sandorius iš sandorių grandinės ir atkurdamas iškreiptas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.

28. Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė jiems. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

29. Iš patikrinimo medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įrodymais. Taigi, mokesčių administratoriaus pareigas, numatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė. Mokesčių mokėtojai, nesutikdami su Patikrinimo aktu, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl GPM ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Tai byloje nėra padaryta. Mokesčių administratorius tinkamai taikydamas įstatymą jokių įrodinėjimo prievolių pareiškėjui neperkėlė, nes tiesiogiai įstatymų leidėjo priimtais teisės aktais nustatyta, kad dalis įrodinėjimo pareigos tenka ir mokesčio mokėtojui.

30. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų

vertinimu, arba abstrakčiai teigiama, kad teismas nevertino įrodymų, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

31. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (žr. nutarties 12.3 p.), aplinkybių, kurios sudarytų ABTĮ 44 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytą pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teisėjų šališkumą, pareiškėjai nepateikia, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Teismo šališkumo savaime nepatvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo netenkintas pareiškėjo prašymas prijungti pareiškėjo teiktus dokumentus. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti posėdžio metu pareiškėjo teiktus dokumentus, motyvuodamas tuo, kad dalis jų jau buvo teikti į bylą, o dalis jų nebuvo susiję su nagrinėjama byla. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėja, nagrinėjusi bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šališka vien dėl to, jog priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą ar netenkino jų procesinio prašymo, nėra teisinis pagrindas abejoti teisėjos nešališkumu.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a :

Pareiškėjų S. G. ir G. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-639-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02039-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 12.19(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Aladora“

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=519a95a0887411e993ffd4361ddf8976

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Aladora“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas UAB „Aladora“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 3R-141 (AG-102/03-2017) (toliau – ir Komisijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 18 d. skundo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-R-1611 „Dėl mokestinio tyrimo rezultatų“ (toliau – VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimas), kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo Nr. FRO687-1926 (pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodytas numeris) (toliau – Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas) panaikinimo; 3) įpareigoti atsakovą VMI priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į VMI, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo dalį, kuria nuspręsta mokestinio tyrimo metu siūlymo pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus pareiškėjui neteikti bei inicijuoti bendrovės mokestinį patikrinimą. Tuo tarpu VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimu nepagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškėjo skundą, o Komisija 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas Komisijai skundė ne tarpinį procedūrinį veiksmą, o baigtą veiksmą – mokestinį tyrimą, kuris daro įtaką pareiškėjo teisėms bei pareigoms, todėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas yra savarankiškas ginčo dalykas. Mokestinis tyrimas yra visiškai atskira mokesčių administravimo procedūra, todėl atsakovas nepagrįstai ją sieja su nepradėtu mokestiniu patikrinimu ar tokio patikrinimo rezultatu. Skundžiami Klaipėdos AVMI veiksmai ir išvados sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes, antraip, visas Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo turinys turėtų būti pripažintas niekiniu.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių mokėtojas, manantis, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas) savo veiksmais arba jų neatlikimu pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę tų veiksmų atlikėją (ar ne atlikėją) apskųsti, tačiau teismų praktikoje yra formuojama taisyklė, pagal kurią mokesčių mokėtojo teisė apskųsti mokesčių administratoriaus veiksmą arba neveikimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas, kurios numato, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas, kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Mokesčių mokėtojo teisė apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimus nėra absoliuti, kadangi skundai dėl tokių mokesčių administratoriaus veiksmų, kurie yra procedūriniai ir nesukelia jokių teisinių pasekmių, yra nenagrinėjami, nes toks nagrinėjimas teisme būtų beprasmis. Mokesčių administratoriaus ginčo pranešimas dėl mokestinio patikrinimo inicijavimo yra tik procedūrinis (tarpinis) dokumentas, kuris nesukėlė jokių mokestinių pasekmių mokesčių mokėtojui. Tai nebuvo administracinis aktas, nes jame nebuvo viešojo administravimo subjekto patvarkymų mokesčių mokėtojo atžvilgiu, jis nenustatė, nepakeitė ir nepanaikino jokių mokesčių mokėtojo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas buvo priimtas pareiškėjo mokestinio patikrinimo procedūros metu, kuriame nebuvo nurodyta jokių privalomų įpareigojimų pareiškėjui, taip pat nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog jis sukėlė pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes, turėjo įtakos jo teisinei padėčiai, nes net ir skundžiamo rašto panaikinimas neturės įtakos atliekamam pareiškėjo mokestiniam patikrinimui, t. y. nelems patikrinimo rezultatų. Ginčijamas raštas buvo daugiau informacinio pobūdžio, juo VMI pranešė pareiškėjui, kad bus inicijuojamas pareiškėjo mokestinis patikrinimas.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.5. Teismas pastebėjo, kad nors Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimu pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti

tam tikrus veiksmus, tačiau, tai yra tik tarpinis procedūrinis mokesčių administratoriaus veiksmas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių. Skundžiamas pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tam tikrus mokesčio administratoriaus atliktus veiksmus.

6. Teismas nurodė, kad pranešime nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Pranešimas taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų. Taigi, pranešimas negali būti laikomas individualiu ar norminiu teisės aktu. Įvertinęs Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo turinį teismas nurodė, kad šis pranešimas pareiškėjui nesukėlė ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, neturi įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo nagrinėjimo savo prigimtimi nėra mokestinis ginčas Lietuvos Respublikos mokestinių ginčų įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 22 punkto prasme, nes pranešimu nėra tvirtinamas patikrinimo aktas, nėra apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat pranešimu nėra atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo panaikinimo nėra laikytinas mokestiniu ginču, tokio ginčo pagal MAĮ 150 straipsnį VMI nenagrinėja. Todėl VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo panaikinimo atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad kadangi tokie VMI veiksmai laikytini teisėtais bei pagrįstais, nebuvo pagrindo naikinti ir Komisijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti bei išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą.

8. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, Teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą VMI priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Pareiškėjas Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo dalį dėl „mokestinio tyrimo metu neteikimo siūlymo pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus bei iniciavimo Bendrovės mokestinio patikrinimo“ apskundė VMI, vadovaudamasis MAĮ 144 straipsniu. Skunde VMI pareiškėjas nurodė argumentus, patvirtinančius Klaipėdos AVMI baigus mokestinį tyrimą padarytos išvados nepagrįstumą. Nors pirmos instancijos teismas nepripažįsta, mokesčių administratoriaus padarytais veiksmais ir išvadomis pareiškėjui sukeliamos teisinės pasekmės, daroma įtaka pareiškėjo teisėms bei įstatymu saugomiems interesams. Jeigu mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti vietinio mokesčių administratoriaus veiksmą ir jis, sukelia pastarajam teisines pasekmes (mokestinio patikrinimo iniciavimas), tai aukštesnis mokesčių administratorius privalo tokį skundą išnagrinėti ir į jį atsakyti, to reikalauja ir VAĮ normos.

9.2. Skundžiamas yra ne tarpinis procedūrinis veiksmas, o baigtas veiksmas – mokestinis tyrimas, kuris nulemia pareiškėjo materialines teises ir pareigas, todėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas, apie atliktą mokestinį tyrimą yra savarankiškas ginčo dalykas, o VMI turi pareigą tokį skundą išnagrinėti.

9.3. Pareiškėjas skundžia mokestinio tyrimo argumentus ir rezultatą dalyje dėl vietinio mokesčių administratoriaus sprendimo inicijuoti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, o toks veiksmas pagal savo prasmę visiškai savarankiška mokesčių administravimo procedūra. Ji galėtų būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu Klaipėdos AVMI mokestinio tyrimo veiksmai ir skelbiamas rezultatas būtų patikrinti MAĮ IX skyriuje (144–160 str.) reglamentuota tvarka.

10. Atsakovas VMI teismui pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:

10.1. Pareiškėjas pateiktą apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde adresuotame Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovas su pareiškėjo deklaratyviais argumentais nesutinka, atvirkščiai, mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai išnagrinėjo visas bylos faktines bei teisines aplinkybes,

įvertino byloje pateiktus įrodymus, bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.10.2. VMI sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pastebėjimais, jog VMI pranešimas yra tik tarpinis

procedūrinis mokesčių administratoriaus veiksmas, nesukeliantis konkrečių materialinių teisinių pasekmių, jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad VMI pranešimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų, todėl VMI pranešimas negali būti laikomas individualiu ar norminiu teisės aktu.

10.3. Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešime nėra nurodyta jokių privalomų įpareigojimų pareiškėjui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis sukelia pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes, turi įtakos jo teisinei padėčiai. Net ir skundžiamo rašto panaikinimas neturėtų įtakos atliekamam pareiškėjo mokestiniam patikrinimui, t. y. nelemtų patikrinimo rezultatų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes teismas tinkamai įvertino visus surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

12. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo, taip pat dėl Komisijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei prašymo įpareigoti VMI priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad:(1) Klaipėdos AVMI, atlikusi pareiškėjo mokestinį tyrimą, 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimu informavo pareiškėją

apie tyrimo metu nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus ir pasiūlė per 30 dienų patikslinti Metines pelno mokesčio deklaracijas (forma PLN204) už 2014 m. ir 2015 m. Taip pat vietos mokesčių administratorius pareiškėją informavo apie tai, jog mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo parduodamoms transporto priemonėms apskaitomas mažas antkainis (2014 m. 9,92 proc., 2015 m. 6,55 proc.), nustatytas ženklus neatitikimas su rinkos kainomis (83,38 proc.), žemas įmonės pelningumas (grynasis pelningumas 2014 m. 1,26 proc., šalies 1,5 proc., bendrasis pelningumas 2014 m. 11,44 proc., šalies – 17 proc.), 2011–2015 m. laikotarpiu apskaitytos pajamos 3 907 679,26 Eur, sumokėtas pelno mokestis tik 7 137,97 Eur, kas nepaaiškinama ekonomine logika, nes parduodamos transporto priemonės neturi reikšmingų defektų (iš 243 2014 m. sausio 1 d. –2016 m. liepos 31 d. laikotarpiu parduotų transporto priemonių 163 ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo galėjo dalyvauti eisme, t. y. buvo draustos), yra požymių, kad reali transporto priemonių pardavimo kaina ženkliai neatitinka pardavimo dokumentuose nurodytos kainos ir tokiu būdu slepiamos pajamos siekiant sumažinti pelno mokestį ir pridėtinės vertės mokestį, todėl, remiantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 11.5 punktu, bus inicijuojamas pareiškėjo mokestinis patikrinimas;

(2) pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo dalimi, kuria jis informuotas apie jo atžvilgiu inicijuojamą mokestinį patikrinimą Taisyklių 11.5 punkto pagrindu, 2017 m. vasario 18 d. skundu kreipėsi į VMI. VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. vasario 18 d. skundą atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui, iš esmės konstatavusi, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas skundžiama apimtimi negali būti savarankišku ginčo dalyku, nes realių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia;

(3) pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pateikė skundą Komisijai, kuri 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo panaikinimo nėra mokestinis ginčas, Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio bendrųjų reikalavimų ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, neturi įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, konstatavo, kad VMI ir Komisijos priimti

sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimu pareiškėjui sukeliamos teisinės pasekmės, todėl, vadovaudamasis MAĮ 144 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas turi teisę apskųsti vietinio mokesčių administratoriaus veiksmus, o centrinis mokesčių administratorius turi pareigą tokį skundą išnagrinėti.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo dalimi, kuria pareiškėjas informuotas apie tai, jog mokestinio tyrimo metu, be kita ko, nustatytos aplinkybės, kurios, vietos mokesčių administratoriaus vertinimu, turi mokesčių vengimo požymių, kai mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaryti siekiant mokestinės naudos, dėl kurių mokestinio tyrimo metu siūlymas pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus mokėtojui neteikiamas ir per objektyviai įmanomą laikotarpį, atsižvelgiant į taikomus atrankos patikrinimams prioritetus, turi būti pradedamas mokestinis patikrinimas (Taisyklių 11, 11.5 p.). Pareiškėjas mano, kad ši Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimo dalis pažeidžia jo teises, sukelia jam teisines pasekmes, todėl centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai 2017 m. kovo 16 d. sprendimu atsisakė priimti dėl to pateiktą pareiškėjo skundą, o Komisija 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl VMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

17. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius, susijusius su MAĮ 144 straipsnio taikymu, ir pritardama pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija, pažymi, kad MAĮ 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog MAĮ 144 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, negalima suprasti absoliučiai, ji turi būti aiškinama kartu su prieš tai išanalizuotomis ABTĮ nuostatomis (2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-533/2010).

18. Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas pareiškėjui pateiktas atlikus pareiškėjo mokestinį tyrimą. Mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (MAĮ 2 str. 24 d.). Detali mokestinio tyrimo atlikimo tvarka ir pranešimas mokesčių mokėtojui apie nustatytus trūkumus ir (ar) prieštaravimus reglamentuojami Taisyklėse (MAĮ 135 str. 2 d., 136 str. 4 d.). Taisyklių 6 punkte (VMI viršininko 2006 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. VA-5 redakcija) nustatyta, kad mokėtojo mokestinio tyrimo tikslas – trūkumų ir/ar prieštaravimų nustatymas, siekiant juos pašalinti, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) kontrolės užtikrinimas, mokesčių įstatymų pažeidimų rizikos identifikavimas ir mokesčių įstatymų pažeidimų prevencija; taigi mokestiniu tyrimu iš esmės yra siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Pagal Taisyklių 11 punkte (VMI viršininko 2009 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija) ir 11.5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą mokestinio tyrimo metu siūlymas pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus mokėtojui neteikiamas ir per objektyviai įmanomą laikotarpį, atsižvelgiant į taikomus atrankos patikrinimams prioritetus, turi būti pradedamas mokestinis

patikrinimas, kai identifikuojami mokesčių vengimo požymiai, kai mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaryti siekiant mokestinės naudos.

19. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimu pareiškėją informavo apie tai, kad mokestinio tyrimo metu, be kita ko, nustačius aplinkybes, kurios, vietos mokesčių administratoriaus vertinimu, turi mokesčių vengimo požymių, kai mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaryti siekiant mokestinės naudos, vadovaujantis Taisyklių 11, 11.5 punktais bus inicijuotas mokestinis patikrinimas. Taigi nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas skundžiama apimtimi pareiškėjui (mokesčių mokėtojui) teisinių pasekmių nesukelia. Skundžiamas vietos mokesčių administratoriaus pranešimas yra procedūrinis dokumentas, nelemiantis pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) materialinių teisių ir (ar) pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Teisines pasekmes pareiškėjui kaip mokesčių mokėtojui galėtų suteikti atlikus mokestinį patikrinimą priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jei tokio mokestinio patikrinimo metu būtų nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.).

20. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 29 d. pranešimas ginčijama apimtimi negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Kadangi Klaipėdos AVMI 2016 lapkričio 29 pranešimo panaikinimas nelaikytinas mokestiniu ginču, tokio ginčo nagrinėjimas nėra priskirtinas centriniam mokesčių administratoriui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad VMI 2017 m. kovo 26 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo skundą dėl minėto pranešimo dalies panaikinimo atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui, taip pat pagristai atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Komisijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a :

Atsakovo UAB „Aladora“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-522-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5(S)






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja V. R. 2017 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-518 (toliau – 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 68-335 (toliau – 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-50(7-4/2017) (toliau – 2017 m. kovo 6 d. sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:2.1. Kauno AVMI pareiškėjos atžvilgiu vykdė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir privalomojo sveikatos

draudimo (toliau – PSD) įmokų patikrinimą už 2007–2011 m. ir papildomai apskaičiavo pareiškėjai 7 281,63 Eur GPM, 1 796,22 Eur PSD įmokų ir su jais susijusių sumų (delspinigių), taip pat skyrė pareiškėjai GPM ir PSD įmokų baudas, tačiau šių papildomų mokesčių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.

2.2. Pareiškėja 2009–2010 m. laikotarpiu iš UAB „Vardiklis“ (toliau – Bendrovė) gavo 157 627,08 Lt ir šiuos pinigus grąžino Bendrovei. Pareiškėja negrąžino Bendrovei tik 5 360 Lt, gautų 2010 m. Kauno AVMI neįvykdė pareigos objektyviais ir patikimais įrodymais paneigti pareiškėjos pateiktuose pinigų priėmimo kvituose užfiksuotą informaciją. Nagrinėjamu atveju kvitų galiojimas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad kvitai buvo suklastoti, o taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėja minėtų pinigų neperdavė Bendrovei. Jei Bendrovės atskaitingas asmuo neįnešė iš pareiškėjos paimtų pinigų į Bendrovės kasą ar sąskaitą, pareiškėja už tai negali būti atsakinga. Be to, pati Kauno AVMI yra nustačiusi, kad vyko piniginių lėšų judėjimas tarp Bendrovės sąskaitos ir asmeninių R. R. (pareiškėjos sutuoktinio) sąskaitų.

2.3. Kauno AVMI objektyviais rašytiniais įrodymais nepagrindė išvados, kad pareiškėjos tikslas buvo nemokėti GPM ir PSD įmokų nuo pajamų, gautų iš Bendrovės ir gautus pinigus panaudoti savo poreikiams. Pareiškėjos iš Bendrovės gauti pinigai (45 651,96 Eur) – tai abiejų sutuoktinių bendros pajamos, kurios bet kuriuo atveju turi būti paskirstytos lygiomis dalimis pareiškėjai ir jos sutuoktiniui. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad minėti pinigai yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė. Be to, pati Kauno AVMI minėtas lėšas patikrinimo akte priskyrė prie šeimos pajamų. Aplinkybė, kad lėšos buvo pervestos į pareiškėjos vardu atidarytą banko sąskaitą, pati savaime neįrodo, kad šios lėšos – tai asmeninė pareiškėjos nuosavybė.

2.4. Iš Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta, vertinant 2009 m. balandžio 8 d. baigto statyti gyvenamojo namo statybos kainą, pritaikyti aritmetinį vidurkį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja prarado galimybę ginčyti šią Kauno AVMI sprendimo dalį, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Be to, iš patikrinimo akto nėra aišku, kokiu būdu Kauno AVMI, taikydama 15 proc. tarifą, už 2009 m. pareiškėjos neva gautas 103 372,08 Lt pajamas nustatė 16 193 Lt dydžio mokėtiną GPM.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjos piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, pripažinimo pareiškėjos pajamomis, taip pat dėl gyvenamojo namo statybos vertės nustatymo. Mokesčių administratorius nustatė, kad Bendrovė pareiškėjai į jos banko sąskaitą 2009–2010 m. pervedė 113 920 Lt (mokėjimo pavedimuose nurodydama, kad „avansas“ arba „pagal sutartį“). Pareiškėja gautas lėšas išgrynindavo. Pareiškėja 2009 m. lapkričio 2 d. iš banko sąskaitos pervedė į Bendrovės sąskaitą 28 292,92 Lt, nurodydama, kad tai yra „avanso grąžinimas“. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis R. R. nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. dirbo Bendrovės vyr. buhalteriu, o nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. buvo Bendrovės direktorius. Mokesčių administratorius nustatė, kad pinigų priėmimo kvitus pasirašė su pareiškėja susijęs asmuo – pareiškėjos sutuoktinis. Pareiškėja neįrodė realaus pinigų perdavimo sutuoktiniui, todėl ji laikytina gavusi ginčo pajamas.

3.2. Mokesčių administratoriui nebuvo pateikta jokių dokumentų gyvenamojo namo statybai patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl gyvenamojo namo statybos kainą mokesčių administratorius nustatė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pritaikęs grynosios vertės metodą (duomenų šaltiniai – valstybės įmonės Registrų centro duomenys ir UAB „Sistela“ sudaryti kainynai). Apskaičiavęs minėtų duomenų šaltinių aritmetinį vidurkį, mokesčių administratorius nustatė, jog gyvenamojo namo statybos išlaidos sudarė 357 990 Lt, kurios dalijamos pareiškėjai ir jos sutuoktiniui lygiomis dalimis.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas konstatavo, kad nesant Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, mokesčių administratorius neturėjo galimybių nustatyti, ar pareiškėjai pervesti pinigai buvo sugrąžinti Bendrovei pagal pateiktas kvitų kopijas. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos paaiškinimus teismas vertino kaip neįtikinamus. Teismas konstatavo, kad lėšų pervedimo (išgryninimo) datos nesutampa su pateiktų pinigų priėmimo kvitų išrašytomis datomis, taip pat nesutampa ir pinigų sumos. Be to, pinigų priėmimo kvitai neturi unikalių numerių, o visuose pareiškėjos pateiktuose kvituose, kaip pinigus gavęs asmuo pasirašė pareiškėjos sutuoktinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 4 punktą, laikytinas su pareiškėja susijusiu asmeniu. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad galimybė sudaryti tarpinius sandorius, turint tikslą gauti mokestinę naudą, yra reali, o pinigų priėmimo kvitai galėjo būti išrašyti bet kuriuo metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kvitų kopijas pateikė tik 2014 m. spalio 14 d., nors atvykti į mokesčių inspekciją dėl Bendrovės sandorių buvo kviečiama dar 2012 metais.

6. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą ir pripažino, kad pareiškėja neįrodė realaus pinigų grąžinimo Bendrovei. Pinigai buvo pervesti į pareiškėjos sąskaitą ir pareiškėjos išimti grynais pinigais, todėl mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėja laikytina gavusi minėtas pajamas. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas nesilaikyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos ir apmokestinti kiekvieno iš sutuoktinių faktiškai gautas pajamas.

7. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vienu iš netiesioginio įvertinimo šaltinių pasirinkęs nekilnojamojo turto kadastro duomenyse nurodytą gyvenamojo namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) sumą (219 000 Lt), paisė protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų (atkūrimo kaštų vertė buvo apskaičiuota tuo laikotarpiu, kai vyko statyba). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikus jokių statybos darbų sąnaudas pagrindžiančių dokumentų, tikslus išlaidų įvertinimas nėra įmanomas.

III.

8. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti 33,75 Eur žyminio mokesčio.

9. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:9.1. Pirmosios instancijos teismas tiesiog perrašė Kauno AVMI, VMI ir MGK motyvus, kuriais vadovaujantis

konstatuota apie pareiškėjos nedeklaruotas 45 651,96 Eur pajamas, iš esmės neargumentuojant, kodėl pareiškėjos skunde

išdėstyti atsikirtimai į šiuos motyvus yra nepagrįsti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-442/2017 buvo išaiškinta, kad laikoma, jog teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo tuo atveju, kai teismo sprendimas yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir MGK nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesiaiškinant skunde nurodytų argumentų pagrįstumo ir neargumentuojant, kodėl teismas vienareikšmiškai pripažįsta mokesčių administratorių ir MGK išvadų pagrįstumą.

9.2. Mokesčių administratorius turėjo objektyviais ir patikimais įrodymais, o ne prielaidomis ir spėliojimais paneigti informaciją, užfiksuotą kvituose, kurių galiojimas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis į Bendrovės sąskaitą 2008–2009 m. pervedė 505 100 Lt, todėl nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta, kad minėtais pavedimais nebuvo pervestos pareiškėjos 2009 m. Bendrovei grąžintos ir kvituose nurodytos piniginės lėšos. Net ir paaiškėjus, kad Bendrovės atskaitingas asmuo (pareiškėjos sutuoktinis) neįnešė iš pareiškėjos paimtų pinigų į Bendrovės kasą ar banko sąskaitą, papildomu GPM turi būti apmokestintas būtent jis, o ne pareiškėja.

9.3. Kauno AVMI beveik 3,5 m. vykdžiusi pareiškėjos patikrinimą, nenustatė, kad pareiškėja iš Bendrovės gautas pinigines lėšas faktiškai būtų panaudojusi savo reikmėms. Be to, šie pinigai turėjo būti vertinami kaip sutuoktinių bendros pajamos, kurios turėjo būti paskirstytos sutuoktiniams lygiomis dalimis. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos gali būti nukrypstama tik teismo sprendimu ir (ar) sutuoktinių susitarimu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinio 2010 m. gauti 775 900 Lt buvo priskirti tik sutuoktinio pajamoms, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir neįrodo, kad pareiškėjos iš Bendrovės gauti 45 651,96 Eur buvo skirti pareiškėjos asmeniniams, o ne šeimos poreikiams tenkinti.

9.4. Pirmosios instancijos teismas teisiniais argumentais neatsakė, kokiu pagrindu Kauno AVMI turėjo teisę statybos išlaidas nustatyti taikant dviejuose informacijos šaltiniuose užfiksuotų ženkliai besiskiriančių duomenų vidurkį. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl toks išlaidų apskaičiavimo būdas neva yra tikslesnis ir patikimesnis, neva labiau atitinkantis protingumo ir teisingumo principus.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota 7 281,63 Eur GPM, 4 658,42 Eur GPM delspinigių, 1 796,22 Eur PSD įmokų, 1 228,44 Eur PSD įmokų delspinigių, skirta 729 Eur GPM bauda ir 180 Eur PSD įmokų bauda, bei dėl šį sprendimą patvirtinusių VMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir MGK 2017 m. kovo 6 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai mokesčių administratoriaus išvadomis, nenurodydamas, kodėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus dėl pareigos vadovautis pateiktais kvitais, sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, dėl nepagrįsto vidurkio skaičiavimo nustatant statybos išlaidas ir kt. Pareiškėjos nuomone, teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo.

13. Kauno AVMI pareiškėjos GPM ir PSD įmokų patikrinimą atliko už 2007–2011 metus. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2009–2010 m. Bendrovė pervedė į pareiškėjos sąskaitą iš viso 185 920 Lt (mokėjimo pavedimuose nurodyta, kad pervedamas avansas arba pagal sutartį), o pareiškėja 2009 m. lapkričio 2 d. Bendrovei pervedė 28 292,92 Lt, mokėjimo pavedime nurodydama, kad tai yra avanso grąžinimas. Pareiškėja paaiškino, kad iš Bendrovės gautus pinigus (išskyrus 5 360 Lt) grąžino į Bendrovės kasą, atiduodama juos savo sutuoktiniui R. R. Pareiškėja pateikė Bendrovės pinigų priėmimo kvitų kopijas 152 267 Lt sumai, tačiau R. R. mokesčių administratoriui Bendrovės apskaitos dokumentų nepateikė, todėl mokesčių administratorius negalėjo nustatyti, kad Bendrovės pareiškėjai pervesti pinigai buvo grąžinti Bendrovei ir apskaityti Bendrovės kasoje. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjos pateiktos pinigų priėmimo kvitų kopijos neatitinka nustatytų pinigų priėmimo į juridinio asmens kasą reikalavimų, taip pat atsižvelgė į tai, kad R. R.

yra asmuo, susijęs su pareiškėja (jos sutuoktinis). Mokesčių administratorius darė išvadą, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, jog jai Bendrovės pervesti pinigai buvo grąžinti Bendrovei. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja siekė nemokėti GPM nuo iš Bendrovės gautų 157 627,08 Lt (185 920 Lt – 28 292,92 Lt) ir taip gauti mokestinę naudą.

14. Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu patvirtino 2016 m. birželio 9 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-416 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiuotos GPM ir PSD įmokų sumos. Patikrinimo akte nurodyta, kad mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžiai (2007 m. sausio 1 d.) turimo turto bei dovanoto turto vertė, uždirbtos pajamos ir patirtos išlaidos mokestinio patikrinimo laikotarpiu (2007–2011 m.) skiriamos lygiomis dalimis pareiškėjai ir R. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 ir 3.117 straipsnių nuostatomis (MGK byla, I t., b. l. 76 antra pusė). Patikrinimo akte vertintos ne tik pareiškėjos, bet ir jos sutuoktinio (R. R.) vartojimo išlaidos (MGK byla, I t., b. l. 77 antra pusė). Mokesčių administratorius vertino, kad sutuoktiniai vartojimo išlaidoms išleido ne pateiktame paaiškinime nurodytą, o kitą sumą, taip pat vertino pareiškėjos sutuoktinio R. R. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijos duomenis, darė bendrą sutuoktinių pajamų ir išlaidų analizę pareiškėjos mokestiniu tikrinamuoju laikotarpiu (MGK byla, I t., b. l. 78–79, 85 antra pusė). Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendime taip pat nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu, gautos pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą ir patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (2007–2011 m.) priskirtos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis, t. y. po 402 500 Lt. Mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjos sutuoktinis nepateikė jokių dokumentų gyvenamojo namo statybai patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl namo statybos kaina nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis (MGK byla, I t., b. l. 51). Kauno AVMI minėtame sprendime konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu atlikus pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2007–2011 m. pajamų ir išlaidų analizę, buvo nustatyta, kad minėtu laikotarpiu sutuoktiniams užteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti (MGK byla, I t., b. l. 52).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį mokestinį ginčą, vertino bylos faktines aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjos bet ir su jos sutuoktinio pajamomis ir išlaidomis. Vadinasi, teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos pareiškėjos sutuoktinio R. R. teisėms ir pareigoms.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Nors pareiškėjos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, jos sutuoktinis R. R. nenurodytas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo jį įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 33 str. 5 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad LVAT dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimo į administracinės bylos procesą tokio pobūdžio bylose nuosekliai laikosi nurodytos pozicijos (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1633-442/2017, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-499-442/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-493-602/2019).

17. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjos sutuoktinio R. R., kuris nebuvo įtrauktas į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginis pagrindas teismo sprendimui panaikinti.

18. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kad byla bus nagrinėjama iš naujo, pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas priteisti iš atsakovo 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, šiuo metu nenagrinėjamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.






Administracinė byla Nr. eA-517-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00809-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Pergalės koncernas“ 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-R-1037 (toliau – 2017 m. vasario 15 d. sprendimas); 2) įpareigoti VMI netvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (04-7.2)-FR0682-658 (toliau – 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas); 3) įpareigoti VMI perskaičiuoti pareiškėjo už 2009–2013 m. gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir privalomųjų sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas nuo pusės faktiškai išmokėtų palūkanų sumų, kas sudaro 22 923,70 Eur GPM ir 1 023,90 Eur PSD įmokų; 4) įpareigoti VMI atleisti pareiškėją nuo visų delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo pasiūlyti VMI galimybę sudaryti taikos sutartį.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Nuo 2003 m. su tuometiniais pareiškėjo akcininkais A. J. ir J. A. (toliau – ir patalpų savininkai) yra sudaręs

negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti trys patikrinimai.


Trečio patikrinimo metu buvo tiriamas patalpų savininkams pareiškėjo faktiškai išmokėtų palūkanų už nuomos įsiskolinimą sumų apmokestinimo klausimas ir buvo priimtas patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas GPM ir PSD įmokos nuo visos faktiškai išmokėtos palūkanų sumos taip tarsi visa palūkanų suma būtų turėjusi būti išmokėta ne kaip palūkanos, bet kaip nuomos įsiskolinimo dalis. Pareiškėjui priskaičiuota 45 847,40 Eur GPM, 2 046,17 PSD įmokų, 22 078,34 Eur GPM delspinigių ir 1 013,70 Eur PSD įmokų delspinigių, paskirta 4 585 Eur GPM bauda ir 205 Eur PSD įmokų bauda. Pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies delspinigių (8 156,25 Eur GPM delspinigių ir 364,01 Eur PSD įmokų delspinigių).

2.2. Tiek Kauno AVMI, tiek ir VMI, analizuodamos realiai išmokėtų sumų teisingo apmokestinimo klausimą, netinkamai interpretavo ir netinkamai pritaikė Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) nustatytas faktines aplinkybes. VMI neatsižvelgė į tai, kad MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendime Nr. S-117 (7-60/2016) pateikė teisės normų aiškinimą tik dėl nuompinigių apmokestinimo, tačiau netyrė ir nieko nepasisakė dėl nuomininko pareigos mokėti palūkanas mokestinių teisinių padarinių, todėl VMI nepagrįstai teigia, kad palūkanų apmokestinimo faktas papildomo įrodinėjimo nereikalauja.

2.3. Tarp pareiškėjo ir patalpų savininkų yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, kurios turi būti taikomos subsidiariai, nes nuompinigių ir palūkanų už laiku nesumokėtus nuompinigius mokėjimo eilės tvarką tiesiogiai reglamentuoja ne mokesčių įstatymai, o CK (6.487 str. 1 d., 6.54 str.). Pagal CK, pirmiausia turi būti išmokamos palūkanos, todėl pareiškėjas, išmokėdamas patalpų savininkams palūkanas, ne tik laikėsi teisės aktų nustatytų reikalavimų, bet ir buvo sąžiningas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad vien tik aplinkybė, jog sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis.

2.4. Kauno AVMI ir VMI išvados, kai pareiškėjo visa faktiškai išmokėta palūkanų suma patalpų savininkams yra perkvalifikuojama į nuomos skolos dengimą, yra nesuderinama su CK normomis, nesuderinama su teismų suformuota praktika, taip pat nesuderinama ir su Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad pagal susijusių šalių sandoriams keliamus reikalavimus susijusios šalys privalo skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi jų pinigais taip, kaip tai darytų tarp nesusijusių šalių.

2.5. Pareiškėjas derina su patalpų savininkais dėl jų sutikimo pakeisti pareiškėjo 2009–2013 m. atliktų mokėjimų eiliškumo tvarką tokiu būdu, kad iš pareiškėjo faktiškai išmokėtų palūkanų už nuomos įsiskolinimus sumų patalpų savininkams pusė sumos būtų pripažįstama kaip išmokėjimas pagrindinei prievolei įvykdyti, t. y. nuompinigiams įskaityti ir tik likusi pusė sumų būtų pripažįstama kaip palūkanų išmokėjimas už nuomos įsiskolinimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo mokėtina GPM ir PSD įmokų suma turėtų būti perskaičiuota tik nuo pusės išmokėtų palūkanų sumų.

2.6. Pareiškėjui dėl neaiškaus teisinio reguliavimo kilo neigiamos mokestinės pasekmės – buvo priskaičiuota nepagrįstai daug delspinigių. Kauno AVMI ir VMI pripažino, kad mokestinis ginčas ilgai truko ir dėl mokesčių administratoriaus kaltės, tačiau pareiškėjas buvo atleistas tik nuo dalies delspinigių mokėjimo.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:3.1. Šio ginčo dalyką apibrėžia MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendimo vykdymas, t. y. mokesčių perskaičiavimas nuo

išmokėtų 538 902,93 Lt neapmokestinamų palūkanų. Pareiškėjas akcentavo piniginių lėšų stygių kaip pagrindą nukelti nuomos mokesčio sumokėjimą patalpų savininkams (pareiškėjo akcininkams), tačiau tuo pat metu mokėjo jiems palūkanas, kurios sudarė 75 proc. nuomos mokesčio. Taip pareiškėjas siekė išvengti GPM mokėjimo nuo nuomos pajamų, todėl buvo pagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagrįstai taikytas turinio viršenybės prieš formą principas. Atkūrus iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, palūkanų forma išmokėti pinigai yra patalpų savininkams už patalpų nuoma išmokėtos nuomos pajamos, kurios yra GPM objektas ir kurios turi būti apmokestinamos ta apimtimi, kuria jos faktiškai buvo išmokėtos. VMI neturi teisinio pagrindo iš naujo revizuoti jau įvertintas ir MGK sprendime nustatytas aplinkybes.

3.2. Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. VMI nesutinka su pareiškėju, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, todėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių visa apimtimi. VMI atsižvelgė, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko pakankamai ilgai ir, vadovaudamasi protingumo bei proporcingumo principais, atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių sumokėjimo.

3.3. Pagal LVAT praktiką, susitarimas dėl mokesčių sudaromas laisva valia, t. y. teismas negali įpareigoti mokesčių

administratorių sudaryti susitarimą su mokesčių mokėtoju. Pareiškėjas turi teisę bet kuriame mokestinio ginčo etape kreiptis į VMI ir siūlyti sudaryti susitarimą MAĮ 71 straipsnio 1 dalies pagrindu.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patalpų savininkams (pareiškėjo akcininkams) tikrinamuoju laikotarpiu pagal

nuomos sutartis turėjo sumokėti 1 444 019,44 Lt už patalpų nuomą. Šios pajamos apmokestinamos GPM ir PSD įmokomis, tačiau paskolos ir įsipareigojimų atidėjimo sutartimis nuomos mokesčių įsiskolinimų mokėjimo terminas buvo nukeltas iki 2025 m., numatant palūkanų mokėjimą. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas patalpų savininkams sumokėjo 1 055 345,86 Lt palūkanų, nuo kurių GPM ir PSD įmokos nebuvo mokamos pagal tuo metu galiojusią mokestinę lengvatą, numatytą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte. Teismas konstatavo, kad tai reiškia, jog pareiškėjas gavo mokestinę naudą kaip ji suprantama pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas MGK 2016 m. birželio 6 d. sprendimo neskundė teismui. Iš pareiškėjo pozicijos ginče teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų pritaikymu aptariamam atvejui.

6. Teismas sprendė, kad atkuriant tikrąsias slepiamas aplinkybes, visa išmokėta palūkanų suma pagrįstai buvo pripažinta nuomos pajamomis ir pagrįstai buvo pripažinta GPM objektu. Teismas pastebėjo, kad nuomos sutartyse, sudarytose su patalpų savininkais (pareiškėjo akcininkais), nebuvo nurodyti atsiskaitymo terminai ir kitos atsiskaitymo sąlygos, kreditoriai palūkanų pagal CK nuostatas pareiškėjui neskaičiavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo su patalpų savininkais (pareiškėjo akcininkais) 2017 m. liepos 14 d. sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo tvarkos nustatymo mokestiniam ginčui teisinės reikšmės neturi, nes juo po skundžiamų sprendimų priėmimo tarpusavyje susiję asmenys siekia pakartotinai iškreipti mokesčių administratoriaus atkurtas tikrąsias aplinkybes.

7. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas formaliai sudarytais sandoriais siekė mokestinės naudos, pareiškėjo veiksmai buvo sąmoningi ir tikslingi, todėl pats nustatyto pažeidimo pobūdis suponuoja išvadą, kad pareiškėjas dėl pažeidimo yra kaltas, mokesčių įstatymai pažeisti dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo pareiškėjo valios. Dėl pareiškėjo veiksmų nebuvo laiku sumokėtas GPM ir PSD įmokos, todėl buvo padaryta žala biudžetui. Pareiškėjas buvo atleistas nuo delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo pirminio patikrinimo akto surašymo (2015 m. vasario 9 d.) iki Kauno AVMI 2016 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akto surašymo, todėl pareiškėjui neigiamos pasekmės dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai atliko pirmąjį ir pakartotinį mokestinius patikrinimus, nekilo. Teismas darė išvadą, kad nuo likusių delspinigių mokėjimo pareiškėją atleisti nėra pagrindo.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą patenkinti.

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:9.1. Patalpų nuomos sutartis su patalpų savininkais pareiškėjas yra sudaręs jau nuo 2003 m. ir per 2003–2008 m. jiems

yra išmokėjęs 5,1 mln. Lt nuompinigių (patalpų savininkai šias pajamas deklaravo ir nuo jų susimokėjo GPM), tačiau dėl sunkios finansinės padėties pareiškėjui nuo 2008 m. pradėjo kauptis skola dėl patalpų savininkams neišmokamų nuompinigių (2009 m. sausio 1 d. pareiškėjo skola patalpų savininkams buvo daugiau nei 1,4 mln. Lt), todėl buvo sudaryti skolos atidėjimo susitarimai, kuriuose buvo numatytos rinkos lygio palūkanos už tokias atidėtas skolų sumas. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo skolų ir prastos finansinės padėties prasidėjus ekonominei krizei (2008 m. pareiškėjas patyrė 1,3 mln. Lt nuostolių ir tik 2012 m. pavyko pasiekti pelną, kuris nebuvo stabilus, nes 2013 m. pareiškėjas patyrė 236 000 Lt nuostolių). Sprendimas sudaryti minėtus susitarimus dėl skolų grąžinimo atidėjimo buvo priimtas atsižvelgiant taip pat ir į auditorių pastabas. Neatidėjus skolų grąžinimo, pareiškėjas būtų buvęs priverstas skelbti bankrotą, nes pradelsti pareiškėjo įsipareigojimai viršijo pusę į pareiškėjo balansą įrašyto turto vertės. Pagal LVAT praktiką, MAĮ 69 straipsnio 1 dalis taikytina tik tuo atveju, kai abejones keliančio sandorio tikslas – mokestinės naudos gavimas – yra vienintelis, tačiau kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio mokestinę naudą.

9.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas turėjo pakankamai piniginių lėšų

einamiesiems nuomos mokesčio mokėjimams vykdyti, prieštarauja buvusiai faktinei situacijai. Jei pareiškėjas būtų nemokėjęs palūkanų už nuomos skolas, o šią sumą būtų skyręs nuomos daliniam mokėjimui, didžiąją dalį 5 metų laikotarpio (net 78 proc.) pareiškėjui būtų pritrūkę pinigų sąskaitoje (tai reiškia nemokumą ir bankrotą). Be to, reikia įvertinti ir pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. turėtą daugiau nei 1,4 mln. Lt įsiskolinimą patalpų savininkams. Už tikrinamąjį laikotarpį (2009–2013 m.) buvo susidariusi panašaus dydžio skolos suma, todėl net jei pareiškėjas visas išmokėtas palūkanų lėšas būtų skyręs nuomos daliniam apmokėjimui, tai 1,4 mln. Lt skolos iš ankstesnio laikotarpio mokėjimą būtų reikėję vis tiek atidėti ir palūkanos būtų susidariusios bet kuriuo atveju.

9.3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas pripažįsta, jog dalis palūkanų turėjo būti apmokestinamos kaip nuomos mokestis. Pareiškėjas nesutinka dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamam atvejui, tačiau siekia taikaus ginčo sprendimo būdo kompromiso būdu, todėl su patalpų savininkais suderino dėl jų sutikimo, kad pareiškėjo 2009–2013 m. išmokėtos palūkanos (pusė sumos) būtų pripažįstamos kaip išmokėjimas pagrindinei prievolei įvykdyti, t. y. nuompinigiams įskaityti, o likusi pusė sumos būtų pripažįstama kaip palūkanų išmokėjimas už nuomos įsiskolinimus. Pareiškėjui svarbu greičiau užbaigti ir taip ilgai besitęsiantį ginčą, kad turėti aiškumą kaip toliau elgtis dėl liekančių įsiskolinimo sumų.

9.4. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad netesyboms lengvata taikoma pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą, nes patalpų savininkams išmokėtos palūkanos yra delspinigiai, kurie yra neapmokestinami pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą. Taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad patalpų savininkai palūkanų pagal bendras CK nuostatas pareiškėjui neskaičiavo. Pareiškėjo taikytos palūkanų normos neviršijo rinkos kainų lygio. Be to, teismas nepagrįstai neįvertino, kad buvo atliktas jau trečias pakartotinis pareiškėjo patikrinimas dėl to paties klausimo. Dėl ilgai vykusių mokestinių ginčų yra dalis mokesčių administratoriaus kaltės, o dėl neaiškaus reguliavimo pareiškėjui priskaičiuota nepagrįstai daug delspinigių. Pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo delspinigių už visą laikotarpį pagal MAĮ 3 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnį ir 8 straipsnio 3 dalį.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodydama, kad palūkanos nėra žalos atlyginimas, todėl nėra pagrindo pareiškėjo išmokėtas palūkanas vertinti kaip neapmokestinamas pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą. VMI taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius neprivalėjo ginčyti pareiškėjo sudarytų sandorių. Mokesčių administratorius sandorius vertino per mokestinės naudos siekimo prizmę, todėl įsipareigojimų pagal sandorius vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Kauno AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas, nurodantis pareiškėjui sumokėti GPM, baudą ir delspinigius (64 354,49 Eur) ir PSD įmoką, baudą ir delspinigius (2 900,86 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI perskaičiuoti GPM ir PSD įmokas už 2009–2013 m. laikotarpį nuo pusės faktiškai išmokėtų palūkanų sumų bei atleisti pareiškėją nuo visų delspinigių mokėjimo pagrįstumo. Kauno AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjas, atsižvelgiant į ilgai trukusį mokestinį ginčą, buvo atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d.

12. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs VMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

13. Nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu tikrino kaip pareiškėjas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) moka PSD įmokas ir GPM, be kita ko, nustatė, kad: pareiškėjas 2009 m. sausio 2 d., 2009 m. gegužės 1 d., 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. balandžio 1 d., 2010 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos sutarčių (MGK byla, II t., b. l. 104–114) (toliau – patalpų nuomos sutartys) pagrindu iš savo akcininkų fizinių asmenų J. A. ir A. J. (patalpų savininkai) nuomojosi patalpas, tačiau ginčo laikotarpiu (2009–2013 m.) patalpų nuomos išmokų nurodytiems fiziniams asmenims pagal šias patalpų nuomos sutartis neišmokėjo (bendra neišmokėtų patalpų nuomos išmokų suma ginčo laikotarpiu – 1 444 019,44 Lt); pareiškėjas su šiais patalpų

savininkais ginčo laikotarpiu sudarė paskolų sutartis, įsipareigojimų atidėjimo sutartis (MGK byla, II t., b. l. 115–124, 128–137, 195–196; II t., b. l. 1–11). Mokesčių administratorius pareiškėjui papildomas GPM ir PSD įmokų sumas bei su jomis susijusias baudas ir delspinigius, apskaičiavo, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu (MAĮ 69 str. 1 d.). Mokesčių administratorius konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas elgėsi nesąžiningai su fiziniais asmenimis (J. A. ir A. J.) sudarydamas paskolų ir įsipareigojimų atidėjimo sutartis, kurių pagalba vengdavo pripažinti pagal patalpų nuomos sutartis atliktus nuomos pajamų mokesčio išmokėjimo faktus ir prievolę mokėti GPM, PSD įmokas. Tai konstatavus, skundžiamais 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimais pareiškėjas įpareigotas nuo paminėtų J. A. ir A. J. ginčo laikotarpiu išmokėtų nuomos pajamų papildomai į biudžetą sumokėti GPM, PSD įmokas (baudas ir delspinigius).

14. Nagrinėjamu atveju J. A. ir A. J. yra mokesčių mokėtojai (GPMĮ 3 str.), o pareiškėjas – mokesčius išskaičiuojantis asmuo. Mokestį išskaičiuojančio asmens ir mokesčių mokėtojo sąvokos įtvirtintos MAĮ 2 straipsnyje. Pagal šio MAĮ straipsnio 18 dalį mokestį išskaičiuojančiu asmeniu yra asmuo, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Šio straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtoju yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; mokesčių mokėtoju pagal šį įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Taigi, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju skundžiamais 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2017 m. vasario 15 d. sprendimais GPM, PSD įmokas (baudas ir delspinigius) įpareigotas sumokėti pareiškėjas (mokestį išskaičiuojantis asmuo), teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos ir pačių mokesčių mokėtojų – J. A. ir A. J. – teisėms ir pareigoms.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Nors pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, J. A. ir A. J. nenurodyti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo juos įtraukti į administracinės bylos procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 33 str. 5 d.).

16. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl mokesčių mokėtojų J. A. ir A. J., kurie nebuvo įtraukti į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginis pagrindas teismo sprendimui panaikinti.

17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pergalės koncernas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-590-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01207-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (20.21-06)-RMA4771 atsisakyti grąžinti delspinigius (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui nepagrįstai priverstinai išieškotus 2 761,81 Eur su palūkanomis už laiku negrąžintas lėšas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-53748 nusprendė išieškoti iš pareiškėjo sąskaitos į biudžetą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų. Remiantis šiuo sprendimu, iš jo sąskaitos 2014 m. spalio 30 d. buvo nurašyta 1 880,65 Lt, o likusi dalis (7 655,30 Lt) nurašyta dalimis (paskutinis nurašymas 2015 m. liepos 17 d.). Nesutikdamas su minėtu sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. spalio 12 d. sprendimu jo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – patenkino jo skundą ir panaikino VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748. Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti nepagrįstai nurašytas lėšas ir 2017 m. kovo 31 d. gavo ginčijamą Sprendimą negrąžinti šių lėšų, motyvuojant tuo, kad LVAT to daryti neįpareigojo. VMI 2017 m. kovo 6 d. grąžino tik dalį nurašytos sumos – 1 713,37 Eur, bet ją iš karto į apskaitą įtraukė kaip skolą biudžetui. Todėl pareiškėjas vertino, kad Sprendimas prieštarauja ne tik teisingumo, sąžiningumo principui, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai, bet ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 111 straipsnio nuostatai, kuri nustato pareigą mokesčių administratoriui grąžinti nepagrįstai išieškotą mokestį ir su juo susijusias sumas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo mokesčio mokėtojo pareiškimo gavimo dienos, o už laiku negrąžinamas sumas skaičiuojamos palūkanos MAĮ 87 straipsnio nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog jis turi gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių (167,70 Eur) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių (1 545,67 Eur), iš viso 1 713,37 Eur skolą. Jokių kitų duomenų apie šių delspinigių kilmę ir pagrįstumą atsakovas nepateikė. Kadangi pareiškėjas jokios veiklos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a6bf0a0893d11e9ae2e9d61b1f977b3

nevykdo, o su VMI visiškai atsiskaitė 2014 metais, todėl nėra aišku, iš kur atsirado ši nepriemoka.4. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjui buvo išsiųstas raštas (Sprendimas), kuriame nurodyta, kad jis

prašė grąžinti 2 761,68 Eur, VMI grąžino 1 713,37 Eur, taigi iš prašomos sumos liko negrąžinta 1 048,44 Eur. Atsižvelgiant į atsakovo turimus duomenis, 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjas buvo biudžetui skolingas 167,70 Eur GPM delspinigių ir 1 545,67 Eur delspinigių, iš viso 1 713,37 Eur, kuriuos VMI, vadovaudamasi MAĮ 96, 97, 98 ir 99 straipsniais, atsisakė grąžinti pareiškėjui ir nurodė juos sumokėti per vieną mėnesį. Mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus prasidėjo 2010 m. rugsėjo 20 d. ir truko iki 2014 m. kovo 25 d. Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį visą šį laikotarpį ginčijamo mokesčio, baudos ir delspinigių priverstinis išieškojimas buvo sustabdytas, tačiau delspinigiai už patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą GPM buvo skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 20 d. ir truko iki 2014 m. kovo 25 d. Mokesčių administratorius pagrįstai visą mokestinio ginčo laikotarpį skaičiavo delspinigius už nesumokėtą mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą 39 930 Lt GPM ir 33 116 Lt PVM ir 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti GPM ir PVM mokesčių nepriemoką atsiradimo dienos. Pareiškėjui pateiktoje prievolių ataskaitoje buvo nurodyta išieškoma 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių suma. Sustabdymo laikotarpis į MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį išieškojimo trukmės (180 dienų) terminą nėra įskaitomas. Kadangi pareiškėjo skundai buvo atmesti, todėl delspinigiai skaičiuoti ne tik už 180 dienų, bet ir už visą sustabdymo laikotarpį, t. y. 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) delspinigių suma buvo apskaičiuota už 2012 m. birželio 1 d.–2016 m vasario 29 d. laikotarpį, t. y. iš viso už 425 dienas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. skundą patenkino iš dalies ir panaikino atsakovo VMI 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (20.21-06)-RMA4771 bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštą iš naujo; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktu Nr. (04.1.2)-AU16-19 ir 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (04.1)-K3-177, kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių, kuris 2012 m. spalio 18 d. sprendimu patvirtino Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimą. Nesutikdamas su minėtais sprendimais pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir LVAT, tačiau jo skundai buvo atmesti. LVAT 2014 m. kovo 25 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, VMI 2014 m. birželio 5 d. pateikė pareiškėjui raginimą Nr. (23.31-08)464-475 per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI sąskaitą iš viso 145 655,55 Lt (39 930 Lt GPM, 11 979 Lt GPM baudos, 33 116 Lt PVM, 9 935 Lt PVM baudos, 24 821,89 Lt PVM delspinigių bei 25 873,66 Lt GPM delspinigių). Pareiškėjas šiame raginime nurodytą sumą sumokėjo 2014 m. liepos 2 d. VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-53748 nusprendė iš pareiškėjo į biudžetą išieškoti 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GMP ir PVM delspinigių. AB SEB bankas iš pareiškėjo sąskaitos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. liepos 17 d. pervedė 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur), kurie buvo panaudoti mokestinei nepriemokai padengti. LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748 kaip priimtą ne tik pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir MAĮ teisės normas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimo tvarką (81 str., 89 str., 96 str., 97 str., 98 str., 105 str.). Pareiškėjas su 2017 m. kovo 3 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti nepagrįstai nurašytą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių sumą. VMI ginčijamu Sprendimu, atsakydama į pareiškėjo raštą, informavo, kad jam buvo priskaičiuota iš viso 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių, iš kurių 1 880,65 Lt nurašyti 2014 m. spalio 30 d., o likusi dalis (7 655,30 Lt) nurašyta dalimis. Taip pat informavo, kad LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu neįpareigojo grąžinti nurašytas pinigines lėšas, o atsižvelgiant į atsakovo turimus duomenis, 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjas biudžetui buvo skolingas 167,70 Eur GPM delspinigių ir 1 545,67 Eur delspinigių, iš viso 1 713,37 Eur, kuriuos VMI nurodė sumokėti. Pareiškėjas su Sprendimu jam negrąžinti 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių nesutiko dėl to, kad iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, už kokį laikotarpį ir kokiu pagrindu šie delspinigiai susidarė. Atsakovas nurodė, kad šie delspinigiai buvo perskaičiuoti rankiniu būdu, o į mokesčių administratoriaus 2014 m. birželio 5 d. raginimą, pagal kurį pareiškėjas sumokėjo jam priskaičiuotą nepriemoką, nebuvo įrašyti.

8. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas po LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimo priėmimo 2017 m. kovo 3 d. kreipėsi į VMI su prašymu grąžinti jam nepagrįstai nurašytą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių

sumą, tačiau iš ginčijamo VMI atsakymo į šį prašymą matyti, kad mokesčių administratorius ne tik negrąžino prašomos sumos, bet ir ją įtraukė į apskaitą kaip skolą biudžetui. Nei ginčijamame Sprendime, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti šios skolos susidarymo laikotarpį ir pagrįstumą. Tik teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad šiuos delspinigius suskaičiavo sistema, situacija buvo nestandartinė, todėl delspinigiai vėliau buvo perskaičiuoti rankiniu būdu, o į 2014 m. birželio 5 d. VMI raginimą sumokėti skolą geruoju jie nebuvo įrašyti. Ginčijamame sprendime VMI nurodė, kad 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigiai pareiškėjui priskaičiuoti mokestinio ginčo laikotarpiu vadovaujantis MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas VMI 2014 m. birželio 5 d. raginime nurodytą sumą, kurioje, be kita ko, buvo nurodyti ir delspinigiai, sumokėjo, taigi su valstybės biudžetu atsiskaitė. Teismas sutiko su pareiškėju, kad iš Sprendimo nėra aiški nei teisinė, nei faktinė papildomai priskaičiuotų 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių kilmė. Pažymėjo, kad atsakovo sudarytos lentelės, pateiktos teismo posėdyje, nėra Sprendimo sudėtinė dalis, nors jos nuosekliai, aprašant faktinę situaciją ir pagrindžiant ją teisės normomis turi būti aprašytos Sprendime. Sprendimo suprantamumo reikalavimas reiškia, kad sprendimas turi būti vienodai suprantamas tiek asmenims su atitinkamu išsilavinimu, tiek ir be jo, todėl sprendime nepakanka tik išdėstyti teisės normas. Faktai turi būti išdėstyti taip, kad sprendimo motyvai būtų aiškiai suprantami tiek sprendimą priėmusiam asmeniui, tiek asmeniui, kuriam jis skirtas. Teismas pažymėjo, kad ši pareiga atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra nustatyta ir VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje.

10. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui grąžinti priskaičiuotą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių sumą, yra priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jį panaikino ir pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštą grąžino mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

III.

11. Pareiškėjas V. Č. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą – panaikinti Sprendimo dalį, kuria teismas atmetė skundo reikalavimą įpareigoti VMI išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą iš naujo, ir priimti sprendimą įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui nepagrįstai priverstinai išieškotus 2 761,81 Eur su palūkanomis už laiku negrąžintas lėšas.

12. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė skundo reikalavimą įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui nepagrįstai priverstinai išieškotą 2 761,81 Eur sumą su palūkanomis už laiku negrąžintas lėšas, nes ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėjas pažymi, kad VMI teismo panaikintame 2017 m. kovo 30 d. Sprendime nurodė, kad negali be teismo įpareigojimo grąžinti asmeniui be pagrindo nurašytas lėšas, taigi tai reiškia, kad VMI vėl gali priimti neigiamą sprendimą dėl V. Č. ir pareiškėjas vėl turės kreiptis į teismą.

13. Pareiškėjas mano, kad iš teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas sutiko su V. Č. skundo argumentu, kad esant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimui, VMI privalėjo nedelsiant grąžinti V. Č. nepagrįstai išieškotas sumas, bet tuo pačiu teismas nepagrįstai įpareigoja atsakovą iš naujo nagrinėti V. Č. prašymą. Toks teismo sprendimas vilkina ginčo išsprendimą, be to, pažeidžia teisėtumo principą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad įpareigojimas VMI išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo prieštarauja protingumo ir ekonomiškumo principui bei pažeidžia įstatymo saugomus V. Č. interesus. Todėl skundžiama teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalis dėl atmesto skundo reikalavimo įpareigoti VMI išnagrinėti V. Č. skundą iš naujo, yra naikintina, nes neišsprendžia skundo iš esmės, o tik sudaro neigiamas teisines pasekmes V. Č.

15. Atsakovas VMI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Ginčas iš esmės kilo dėl mokesčių administratoriaus – VMI 2017 m. kovo 30 d. rašto (sprendimo) Nr. (20.21-06)-RMA4771 atsisakyti grąžinti pareiškėjui V. Č. 2 761,81 Eur GPM ir PVM delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno AVMI, vykdydama VMI 2012 m. gegužės 9 d. pavedimą, pakartotinai

atliko pareiškėjo PVM ir GPM įskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. bei 2012 m. gegužės 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (04.1.2)-AU16-19, o 2012 m. liepos 12 d. surašė sprendimą Nr. (04.1)-K3-177, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą bei jame apskaičiuotus šiuos mokėtinus mokesčius: 33 116 Lt PVM, 20 875,60 Lt PVM delspinigių, 9 935 Lt PVM baudos (30 procentų), 39 930 Lt GPM, 24 892,46 Lt GPM delspinigių, 11 979 Lt GPM baudos (30 procentų). Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI sprendimu, kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių, kuris 2012 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 68-194 patvirtino Kauno AVMI 2012 m. liepos 12 d. sprendimą. Nesutikdamas su minėtais sprendimais pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir LVAT, tačiau jo skundai buvo atmesti. LVAT 2014 m. kovo 25 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį, VMI 2014 m. birželio 5 d. pateikė pareiškėjui raginimą Nr. (23.31-08)464-475 per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į VMI sąskaitą iš viso 145 655,55 Lt (39 930 Lt GPM, 11 979 Lt GPM baudos, 33 116 Lt PVM, 9 935 Lt PVM baudos, 24 821,89 Lt PVM delspinigių bei 25 873,66 Lt GPM delspinigių). Pareiškėjas šiame raginime nurodytą sumą sumokėjo 2014 m. liepos 2 d. VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-53748 nusprendė iš pareiškėjo į biudžetą išieškoti 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GMP ir PVM delspinigių. AB SEB bankas iš pareiškėjo sąskaitos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2015 m. liepos 17 d. pervedė 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur), kurie buvo panaudoti mokestinei nepriemokai padengti. LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino VMI 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748 kaip priimtą ne tik pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir MAĮ teisės normas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimo tvarką (t. y. 81 str., 89 str., 96 str., 97 str., 98 str., 105 str.). Remdamasis MAĮ nuostatomis LVAT priėjo prie išvados, kad per 20 dienų terminą, kai asmeniui suteikiama teisė geruoju įvykdyti nustatytas prievoles arba skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą, delspinigiai nėra skaičiuojami. Kadangi atsakovas patvirtino, jog delspinigiai buvo skaičiuojami per laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo raginamas geruoju sumokėti susidariusią mokestinę nepriemoką, konstatavo, kad toks mokesčių administratoriaus veiksmas buvo neteisėtas, iš esmės prieštaraujantis mokesčių mokėtojui įstatymu garantuojamai teisei geruoju įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 97 str. 2 d.).

18. Pareiškėjas su 2017 m. kovo 3 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti nepagrįstai nurašytą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių sumą. VMI ginčijamame Sprendime (I t., e. b. l. 6), atsakydama į pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštą, informavo, kad jam buvo priskaičiuota iš viso 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių, iš kurių 1 880,65 Lt nurašyti 2014 m. spalio 30 d., o likusi dalis (7 655,30 Lt) nurašyta dalimis. Taip pat VMI Sprendime nurodė, kad LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimu neįpareigojo grąžinti nurašytas pinigines lėšas. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašė grąžinti 2 761,68 Eur, VMI grąžino 1 713,37 Eur, taigi iš prašomos sumos liko negrąžinta 1 048,44 Eur. Atsakovas Sprendime teigė, kad atsižvelgiant į apskaitos skyriaus turimus duomenis, 2017 m. kovo 30 d. pareiškėjas biudžetui buvo skolingas 167,70 Eur GPM delspinigių ir 1 545,67 Eur delspinigių, iš viso 1 713,37 Eur, kuriuos VMI nurodė sumokėti.

19. Pareiškėjas su Sprendimu jam negrąžinti 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių nesutiko, motyvuodamas aplinkybėmis, kad Sprendimas prieštarauja ne tik teisingumo, sąžiningumo principui, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet ir MAĮ 111 straipsnio nuostatos; pareiškėjas teigė, kad Sprendime nurodyta, jog jis turi iš viso 1 713,37 Eur GPM ir PVM skolą, tačiau VMI jokių kitų duomenų apie šių delspinigių kilmę ir pagrįstumą nepateikė, nors pareiškėjas jokios veiklos nevykdo, o su VMI visiškai atsiskaitė dar 2014 metais, todėl nėra aišku, iš kur atsirado ši nepriemoka.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino atsakovo 2017 m. kovo 30 d. Sprendimą bei įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštą iš naujo, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. MAĮ (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2695 redakcija) 111 straipsnyje nustatyta, kad paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai šio Įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.

22. Ši teisės norma yra suprantama taip, kad mokesčių administratorius turi pareigą mokesčių mokėtojui grąžinti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai, visų pirma, paaiškėja, jog mokestis ir su juos susijusios sumos nepagrįstai išieškotos. Nepagrįstas išieškojimas turi būti akivaizdus, t. y. patvirtintas atitinkamų kompetentingų institucijų sprendimais (plačiąja prasme) ir be kita ko – realus. Tai reiškia, jog nuo atitinkamo teisinio vieneto sąskaitos turi būti nurašomos lėšos

ir pervedamos į valstybės biudžetą, o ne jų naudojimas įšaldomas (įmonei priklausančios lėšos padaromos nebedisponuojamos atitinkamą laiko tarpą), pavyzdžiui, pritaikius turto areštą. Antra sąlyga Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnyje įtvirtintos taisyklės realizavimui – tai mokesčio mokėtojo pareiškimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 29 d. administracinėje byloje Nr. A556-83/2013).

23. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – ir Įskaitymo taisyklės) (2016 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. VA-166 redakcija) 47 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčio ar baudų už AN sumos ir (arba) susidaręs mokesčio skirtumas įskaitomas (grąžinamas) Įskaitymo taisyklėse nustatyta tvarka: 47.1. padengiamos mokesčių mokestinės ir baudų už AN (nuo 2015 m. liepos 1 d.), mokamų vienu įmokos kodu, nepriemokos bei VMI administruojamų deklaruojamų mokesčių, mokamų atskirais įmokų kodais, mokėjimo prievolių nepriemokos; 47.2. įskaitomos Prašyme nurodytos VMI administruojamų deklaruojamų ir nedeklaruojamų mokesčių, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, mokesčio prievolės; 47.3. padengiamos muitinės administruojamos mokestinės nepriemokos; 47.4. įskaitomi Prašyme nurodyti muitinės administruojami mokesčiai; 47.5. padengiama skola valstybei; 47.6. pervedama į antstolio nurodytą sąskaitą pagal jo patvarkymą dėl turtinių teisių areštuota mokesčių mokėtojui priklausanti grąžinti permokos (skirtumo) suma, atlikus VMI mokesčių apskaitoje turimos mokesčių mokėtojui priklausančios grąžinti permokos (skirtumo) sumos pagrįstumo įvertinimą VMI prie FM nustatyta tvarka; 47.7. grąžinamas likęs neįskaitytas mokesčio ir (arba) baudos už AN permokos (skirtumo) likutis. Šių taisyklių 48 punkte įtvirtinta, kad nepagrįstai išieškotos sumos yra grąžinamos MAĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. per 5 darbo dienas po prašymo gavimo VMI arba, jei VMI valstybės tarnautojas ar darbuotojas buvo nurodęs pateikti papildomus dokumentus šių taisyklių 17 punkte nustatyta tvarka, – per 5 darbo dienų terminą, kuris skaičiuojamas nuo kitos dienos po pareikalautų dokumentų gavimo dienos.

24. Nagrinėjamu atveju bylos ir Informacinės teismų sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 konstatavo, jog VMI 2014 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)467-53748, kuriuo nutarė išieškoti iš pareiškėjo sąskaitos į biudžetą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (I t., e. b. l. 31–32) ne tik pažeisdamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir MAĮ teisės normas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimo tvarką (81 str., 89 str., 96 str., 97 str., 98 str., 105 str.). Pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydamas grąžinti nepagrįstai nurašytą 9 535,95 Lt (2 761,81 Eur) GPM ir PVM delspinigių sumą. Pažymėtina, kad ginčo, jog minėta 2 761,81 Eur suma buvo nurašyta iš pareiškėjo sąskaitos, nėra. Taigi akivaizdu, kad minėtos abi sąlygos MAĮ 111 straipsnio įgyvendinimui šiuo atveju yra realizuotos. Nurodyto įstatymo pagrindu VMI turėjo grąžinti nepagrįstai išieškotas delspinigių sumas (2 761,81 Eur) pareiškėjui nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos.

25. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad VMI, ginčijamame Sprendime nurodydama, jog pareiškėjui grąžinti ir 2017 m. kovo 30 d. apskaitos duomenimis vertinami vėl kaip skola 1713,37 Eur, visiškai nepagrindė bei nepateikė pareiškėjui jokios informacijos apie minėtos skolos pagrindą ir atsiradimą, lakoniškai nurodydama, jog aktualią informaciją apie savo turimas permokas (skirtumus) ir prievoles (delspinigius) galima rasti „Mano VMI“ sistemoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ginčijamu Sprendimu yra ne tik pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, gero administravimo principas, bet ir visiškai nėra aišku, kaip atsakovas įvykdė LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017, kadangi VMI, gavusi pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą, atsisakė grąžinti 2 761,81 Eur, nors MAĮ 111 straipsnis ir Taisyklių 48 punktas imperatyviai įpareigoja mokesčių administratorių nepagrįstai išieškotą mokestį ar su juo susijusias sumas grąžinti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Byloje taip pat nėra pagrįstų duomenų, kaip atsakovas VMI vertina, kuri konkrečiai delspinigių suma (iš 2 761,81 Eur), jo manymu, yra susidariusi naujai perskaičiavus delspinigių laikotarpį po įvykusių teisminių ginčų 2014 metais tarp bylos šalių, taip pat atsakovas nepaaiškino, kodėl į VMI 2014 m. birželio 5 d. pareiškėjui pateiktą raginimą Nr. (23.31-08)464-475 (kuris surašytas būtent jau po atsakovui palankaus LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimo) nebuvo įtraukta papildomai apskaičiuota delspinigių suma (šią aplinkybę atsakovo atstovas patvirtino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Be to, atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pats nurodęs, jog iš pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštu prašomos sumos (t. y. 2 761,81 Eur) liko negrąžinta 1 048,44 Eur, nepaaiškino, kaip ir kada ketino sumokėti ir šią nepagrįstai išieškotos sumos dalį.

26. Taigi atsižvelgiant į pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą, neteisėtai išieškota piniginių lėšų suma (t. y. 2 761,81 Eur), įsigaliojus LVAT 2017 m. vasario 9 d. sprendimui ir pareiškėjui pateikus prašymą, privalėjo būti gražinta pareiškėjui

pagal Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnį nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įpareigojo atsakovą VMI iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. raštą, nenurodydamas konkrečių gairių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama įpareigojant atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. rašto priimti sprendimą, atitinkantį Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsnį (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

28. Patenkinus pareiškėjo skundą, iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui, iš viso 33,75 Eur (2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymai) (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį

išdėstyti taip:„Pareiškėjo V. Č. skundą patenkinti.Panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. kovo

30 d. sprendimą Nr. (20.21-06)-RMA4771 ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 111 straipsniu dėl nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų pareiškėjui V. Č. grąžinimo vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017.“.

Priteisti pareiškėjui V. Č. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis ct) žyminio mokesčio.



VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-339-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01047-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f145850893d11e9ae2e9d61b1f977b3


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjos A. M. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, nurodydama, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas) atlikto ikiteisminio tyrimo metu parengtą „atsakymą dėl apklausos protokolo gavau visiškai neatitinkantį vasario 14 d. apklausoje nurodytiems faktams“; „tyrėja dar nuo 2014 m. platina apie mane melagingą informaciją ir tuo piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi“ (kalba neredaguota).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 18 d nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos A. M. skundą, kaip nenagrinėtiną adminstraciniuose teismuose Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 straipsnio 1 dalies punktas įtvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui šio kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja skunde nurodė aplinkybes dėl užfiksuotų apklausos rezultatų neteisėtumo ir skundą grindžia pareigūnų (ikiteisminio tyrimo tyrėjų) neteisėtais veiksmais, toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja A. M. atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kadangi Policijos komisariato vyriausioji tyrėja ne tik ignoruoja pareiškėjos prašymus, bet ir agresyviai elgiasi. Taip pat pareiškėja paaiškina, kad buvo kaimynų melagingai apkaltinta dėl tariamo triukšmo ir nepilnamečio vaiko gąsdinimo. Pareiškėjos nuomone, melagingi duomenys buvo pateikti ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos A. M. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą, nes sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekiamas inicijuoti ginčas, susijęs su Policijos komisariate atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir nėra priskirtinas teismų kompetencijai.

Pareiškėja įsitikinusi, kad byla teisminga administraciniam teismui, nes ginčas vyksta tarp pareiškėjos ir Policijos komisariate atliekamo ikiteisminio tyrimo tyrėjų neteisėtų veiksmų.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Taigi, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Kadangi administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės dėl užfiksuotų apklausos rezultatų neteisėtumo, yra grindžiamos pareigūnų (ikiteisminio tyrimo tyrėjų) neteisėtais veiksmais, todėl yra baudžiamojo teisinio pobūdžio, reguliuojamos Baudžiamojo proceso kodekso normomis (62 str. 1 d. ir 63 str.), todėl nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme ne dėl ginčo, kilusio viešojo administravimo srityje. Kadangi pareiškėjos reikalavimas kyla ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, todėl nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai 2019 m. kovo 18 d nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo

skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1394-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02487-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.7; 12.14.3; 12.15.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eugenija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (41.2)FR0682-711, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-26 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e067c80893d11e9ae2e9d61b1f977b3

Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-144(7-92/2017).2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais jam nurodyta sumokėti papildomai

apskaičiuotus: 57 734,31 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM); 4 406,28 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM); 3 142,26 Eur PVM delspinigių; 28 489,04 Eur PM delspinigių; 440,00 Eur PVM baudą; 773,00 Eur PM baudą.

3. Pareiškėjas nurodė faktiškai vykdantis veiklą: vielos gaminių, grandinių ir spyruoklių gamybą (kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (toliau – ir EVRK) – 259300), kitų plastikinių gaminių gamybą (EVRK kodas – 222900). Tikrintas laikotarpis: PM – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir PVM – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį patikrinimą, nors ir perskaičiavo mokėtiną PM, tačiau tik formaliai išnagrinėjo pateiktą skundą (buvo pateikti papildomi paaiškinimai) ir nevertino materialinių vertybių įsigijimo išlaidų, t. y. 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo akte Nr. (41.2)FR0680-660 nėra pasisakyta dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, taip pat mokesčių administratorius nevertino visos mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos, o tik tendencingai atkartojo anksčiau priimto sprendimo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialisto išvados argumentus. Pareiškėjo vertinimu, FNTT tyrimai ir 2014 m. gegužės 2 d. surašyta išvada Nr. 5/4-35 bei 2014 m. gegužės 15 d. surašyta išvada Nr. 5/4-39 dėl pareiškėjo veiklos (toliu – ir Išvados) nėra objektyvūs. Mokesčių administratorius turėjo pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis, ir tokius vertinimo šaltinius, kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Tačiau Išvadose tuo aspektu apskritai nepasisakyta.

4. Pareiškėjas akcentavo, jog FNTT ir mokesčių administratorius sprendimuose pažymėjo, jog pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami. Mokesčių administratorius žinojo faktines aplinkybes, kad pareiškėjo apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (dėl buhalterės nusikalstamos veiklos vykdomas tyrimas). Pareiškėjo direktorius J. J. mokesčių administratoriui yra pateikęs išsamų paaiškinimą (2015 m. birželio 20 d.) dėl įsigytos buitinės technikos panaudojimo bendrovės veikloje. Pareiškėjo nuomone, jeigu buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto, tokiu atveju turi būti atitinkamai perskaičiuotos sąnaudos, įvertinus šio turto nusidėvėjimą atskirais laikotarpiais. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, nes buvusios vyriausiosios finansininkės atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas, FNNT Šiaulių valdyba atlieka 2008–2012 metų dokumentų reviziją ir pareiškėjas jokių dokumentų neturi.

5. Be to, pareiškėjas prašė atleisti nuo papildomai apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių mokėjimo, kadangi šie delspinigiai susidarė dėl buhalterės apgaulingo apskaitos vedimo, t. y. dėl neišsaugotų pirminių buhalterinių dokumentų. Pabrėžė, kad bendrovės direktorius buvo išteisintas teismo, t. y. jo kaltė nebuvo įrodyta.

6. Atsakovas VMI atsiliepime nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PM

ir 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. liepos 1 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą ir 2016 m. spalio 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-660 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu, remiantis Išvadomis, buvo nustatyta, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 m., pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose padidino leidžiamus atskaitymus (sąnaudas) ir deklaravo mažiau gautų pajamų, negu įforminta pagal FNTT tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl padidintų leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) ir dėl deklaruotų mažesnių pardavimo pajamų buvo sumažintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas dėl PVM deklaracijose deklaruotų PVM netikslumų atskirais mėnesiais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nedeklaravo viso mokėtino į biudžetą PVM, į pardavimų registrą neįrašė prekių pardavimo ūkinių operacijų ir nedeklaravo pardavimo PVM, prekių įsigijimo PVM sąskaitą faktūrą į pirkimų apskaitos registrą įrašė du kartus, dėl ko nepagrįstai padidino pirkimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už įsigytą ilgalaikį turtą, kurio nenaudos PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 58 straipsnio 1 dalį, 84 straipsnio 1 dalį, ir 89 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma.

8. Nors mokesčių administratorius nustatė pareiškėjo netinkamą pareigų atlikimą – Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PM įstatymas) ir PVM įstatymo pažeidimus bei registruose neužfiksuotus dokumentus ir neatitikimus, tačiau PM ir PVM turėjo galimybę apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas. Patikrinimo akto 1.1‒1.7 punktuose nurodyti konkretūs pareiškėjo PVM apskaičiavimo pažeidimai, o šio Patikrinimo akto 2 punkte (9‒10 psl.) nurodyti konkretūs PM

įstatymo pažeidimai, tačiau pareiškėjas dėl nustatytų konkrečių pažeidimų nesutikimo motyvų nenurodė. Patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuotas iš registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu nustatyta tvarka galima apskaičiuoti į biudžetą mokėtinus mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokie dokumentai yra pateikiami, išlieka objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas. Nagrinėjamu atveju mokestinių prievolių dydžio nustatymui įtakos turinčių apskaitos dokumentų netinkamas tvarkymas mokesčių administratoriui nesudarė prielaidų mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu papildomai apskaičiavo PM ir PVM turimų duomenų pagrindu.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eugenija“ skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PM ir PVM mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. patikrinimą, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (44.2)FR0682-711 (b. l. 30–44) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą: 4 406,28 Eur PVM, 3 142,26 Eur PVM delspinigių ir 440 Eur PVM baudą bei 57 734,31 Eur PM, 28 489,04 Eur PM delspinigių ir 5 773 Eur PM baudą. VMI 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 69-26 (b. l. 46–53) patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą. Komisija 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. S-144(7-92/2017) (b. l. 13–26) patvirtino VMI 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-26 ir neatleido pareiškėjo nuo 3 142,26 Eur PVM delspinigių bei 28 489,04 Eur PM delspinigių mokėjimo.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės pagrįsti Išvadose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: pagal UAB „Baltik vairas“ pateiktus duomenis ir PVM sąskaitų faktūrų duomenis pareiškėjas į pardavimų apskaitos registrą neįrašė UAB „Baltik vairas“ 2011 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros, serija EUG Nr. 10399, pagal kurią įformintas prekių pardavimas UAB „Baltik vairas“ už 4 760,00 Lt, bendra suma su PVM – 5 759,60 Lt; pareiškėjo pirkimų apskaitos registre neužfiksuota UAB „Senukų prekybos centras“ 2012 m. lapkričio 9 d. išrašyta kreditinė sąskaita, serija SS Nr. 33144410784, pagal kurią įformintas prekių už 950,41 Lt (su PVM – 1 150,00 Lt) grąžinimas. Kreditinėje sąskaitoje nurodyta 2012 m. spalio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 19208120817, pagal kurią pareiškėjas buvo įsigijęs grąžinamą prekę, elektrinės medž. pjaustyklės LS0714 įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM – 3 214,97 Lt, bendra suma (su PVM) – 18 524,40 Lt. Mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtų PVM sąskaitų faktūrų neįrašius į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą, jose užfiksuotos atsargų bei paslaugų įsigijimo išlaidos 15 309,43 Lt sumai nebuvo įtrauktos į pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnalą kaip sąnaudos ir įmonės skola tiekėjams, taip pat 3 214,97 Lt pirkimo PVM neįtrauktas į PVM atskaitą pateiktose PVM deklaracijose.

12. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo mažiau pajamų, negu įforminta pagal FNTT tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras, t. y. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2009 m. deklaravo 9 924 Lt mažiau gautų pajamų, už 2011 m. deklaravo 13 416 Lt mažiau gautų pajamų, už 2012 m. – 13 615 Lt mažiau gautų pajamų.

13. Pagal FNTT tyrimui pateiktas ilgalaikio turto apskaitos korteles laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nustatyti duomenys apie pareiškėjo ilgalaikį turtą ir jo nusidėvėjimą (pagal šiuos duomenis nustatytos ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidos). Pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009 m. – 2012 m. ataskaitinius laikotarpius nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

14. FNTT tyrimo metu pareiškėjo sąnaudos nustatytos įvertinus šias aplinkybes: į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias 2011 m. kovo – balandžio mėn. įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, šia suma didinant bendrovės 2011 m. materialines išlaidas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta UAB „Senukų prekybos centras“ 2012 m. lapkričio 9 d. kreditinė sąskaita, serija SS Nr. 33144410784, pagal kurią įformintas prekių už 950,41 Lt grąžinimas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas, dėl to 950,41 Lt

suma sumažintos UAB „Eugenija“ 2012 m. materialinės išlaidos; pagal 2012 m birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą įformintas 6 000 kg vinių įsigijimas iš UAB „Senukų prekybos centras“ už 14 628,00 Lt. Šią PVM sąskaitą faktūrą įrašius į pirkimų apskaitos registrą du kartus, t. y. PVM sąskaitos faktūros elektroninį egzempliorių įrašius 2012 m. gegužės mėn., o PVM sąskaitą faktūrą su atsakingų asmenų parašais įrašius 2012 m. birželio mėn., 14 628,00 Lt buvo padidintos 2012 m. sąnaudos, dėl to FNTT tyrimo metu ir mokestinio patikrinimo metu 14 628,00 Lt suma sumažintos pareiškėjo materialinės išlaidos. FNTT tyrimo metu nustatytos UAB „Eugenija“ 2009 – 2012 m. sąnaudos pagal pareiškėjo pateiktus apskaitos dokumentus: 2009 m. – 429 940,20 Lt, 2010 m. – 607 649,10 Lt, 2011 m. – 599 176,93 Lt, 2012 m. – 704 264,50 Lt.

15. Remdamasis, be kita ko, ir anksčiau šiame sprendime aprašytų FNTT specialistų išvadomis, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 m., pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose už minėtus laikotarpius padidino leidžiamus atskaitymus (sąnaudas) ir deklaravo mažiau gautų pajamų, negu įforminta pagal tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl nepagrįstai padidintų leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) ir dėl deklaruotų mažesnių pardavimo pajamų buvo sumažintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas: 2009 m. leidžiami atskaitymai padidinti 336 286 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 346 210,00 Lt; 2010 m. leidžiami atskaitymai padidinti 262 104 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 262 104 Lt; 2011 m. leidžiami atskaitymai padidinti 425 080 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 438 496 Lt; 2012 m. leidžiami atskaitymai padidinti 349 192 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 362 807 Lt.

16. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais taip pat nustatė, kad pareiškėjas pagal PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. įsigijo turto už 45 656,69 Lt, kuris ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruotas kaip ilgalaikis turtas, tačiau šiam turtui nesurašytos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, nenustatytas nusidėvėjimo laikotarpis, likvidacinė vertė ir neapskaičiuotas šio turto nusidėvėjimas. Pareiškėjo inventorizacijos apraše minėtas turtas neužfiksuotas kaip faktiškai rastas turtas ilgalaikio turto inventorizacijos metu.

17. Teismas pažymėjo, kad pakartotinio patikrinimo metu, po kurio ir buvo priimti ginčijami mokesčių administratorius sprendimai, buvo atlikti koregavimai pagal pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, pritaikytas nuolaidas) ir registrus. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. iš tiekėjų įsigijo buitinę techniką bei kitą ilgalaikį turtą už 1 043,74 Lt, kuris pareiškėjo apskaitoje kaip ilgalaikis turtas neapskaitytas, jo įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Patikrinimo metu, palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo ir pirkimo registruose bei ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais PVM duomenimis, atsižvelgiant į papildomus 2013 m. sausio – liepos mėn. dokumentus ir registrus, nustatyta, kad pareiškėjas dėl PVM deklaracijose deklaruotų PVM netikslumų atskirais mėnesiais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nedeklaravo 7 133 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Pagal UAB „Eugenija“ pirminius apskaitos dokumentus ir pardavimo registrus nustatyta, kad pareiškėjas PVM deklaracijoje už 2011 m. balandžio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 10 107 Lt už parduotą metalo laužą UAB „Tolmetas“ pagal 2011 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10398 ir PVM deklaracijoje už 2012 m. sausio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 11 565 Lt už parduotą metalo laužą pagal 2012 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10781, kurių pardavimo PVM pagal PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatas išskaičiuoja ir sumoka pirkėjas.

18. Be to, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į pirkimų apskaitos registrą neįtraukė 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM – 3 214,97 Lt, bendra suma – 18 524,40 Lt. Pareiškėjas į apskaitos registrus už 2011 m. kovo – balandžio mėn. į pirkimo PVM neįtraukė 3 214,97 Lt ir PVM deklaracijose nedeklaravo 3 214,97 Lt pirkimo PVM. Nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., atsižvelgiant į 2015 m. liepos 22 d. pateiktą 2015 m. liepos 20 d. UAB „Eugenija“ direktoriaus paaiškinimą ir 2015 m. birželio 30 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, pagal kurį turtas ir prekės už 53 731,27 Lt perduotos akcininkui J. J., kaip dividendų išmoka natūra, įtraukė 7 025,44 Lt pirkimo PVM už įsigytą ilgalaikį turtą (buitinę įrangą bei kitą turtą) ir prekes, kurios nėra skirtos naudoti PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui.

19. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Išvados yra neobjektyvios ir jomis negalėjo būti grindžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, tačiau nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų FNTT ir / ar mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, ar tinkamai buvo aiškinamos ir taikomos aktualios teisės aktų nuostatos.

20. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nustatė, kad pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, 84 straipsnio 1 dalį, 89 straipsnio 1 dalį, nes už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nepagrįstai

sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą 15 214 Lt, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma.21. Teismas akcentavo, kad PM pareiškėjui apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo pateiktas metines pelno mokesčio

deklaracijas, FNTT tyrimui teiktas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui nustačius, kad apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 veiklos metus pareiškėjas pažeidė PM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas, t. y. pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose padidindamas leidžiamus atskaitymus (sąnaudas), deklaravo mažiau gautų pajamų, nei įforminta FNTT tyrimui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, tokiu būdu sumažindamas apmokestinamąjį pelną. Be to, nustatyta, kad patikrinimo metu apskaičiuojant PM, buvo atsižvelgta ir į PM įstatymo 58 straipsnio 16 dalies 3 punkte įtvirtintą PM lengvatą, numatančią palankesnes apmokestinimo sąlygas mokesčių mokėtojams, kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys. Ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra.

22. Teismas pažymėjo, kad dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo pareiškėjas ginčo nekelia. Iš esmės pagrindinis pareiškėjo skundo teismui argumentas yra tas, kad, jo vertinimu, mokestinę prievolę mokesčių administratorius turėjo nustatyti taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kadangi jo (pareiškėjo) ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

23. Teismas vadovavosi MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pritarė tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos ginčijamuose sprendimuose išdėstytai pozicijai, kad specialūs mokesčių apskaičiavimo būdai, be kita ko, ir MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintas, taikomi tik tokiais atvejais, kai mokesčių neapskaičiuoja (neteisingai apskaičiuoja) pats mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius neturi galimybės jų (mokesčių) apskaičiuoti įprastai, t. y. remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais.

24. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nors ir buvo nustatytas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, netinkamas pareigų atlikimas – PM įstatymo bei PVM įstatymo pažeidimas bei registruose neužfiksuoti duomenys ir / arba jų neatitikimas, tačiau PM ir PVM egzistavo reali galimybė apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas.

25. Nagrinėdamas šį mokestinį ginčą, teismas akcentavo ir MAĮ 66 straipsnio ir 67 straipsnio nuostatas ir akcentavo, kad patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuota iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Pareiškėjo 2009, 2010, 2011, 2012 metų pateiktų metinių PM deklaracijų duomenų teisingumas mokestinio patikrinimo metu patikrintas palyginus juos su pirminiais dokumentais ir registrais bei įvertinus FNTT pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir aritmetines balansavimo klaidas. PVM papildomai apskaičiuotas palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo, pirkimo registruose ir ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais duomenimis bei pirkimo ir pardavimų registrų duomenis su pirminiais apskaitos dokumentais, taip pat įvertinus neįtrauktas PVM sąskaitas faktūras. Įvertinęs ginčijamus sprendimus ir Komisijos byloje surinktus duomenis (rašytinius įrodymus), teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įvykdė tinkamai, tuo tarpu pareiškėjas savo nesutikimo su paskaičiuotomis sumomis nepagrindė. Pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi Išvadomis, teismo vertinimu, paneigia MAĮ 72 straipsnio nuostatos.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių mokesčių administratoriaus nustatytas mokesčių apskaičiavimui reikšmingas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų pateikti negalėjo ir pats tai patvirtino skunde teismui. Pareiškėjas tiek skunde teismui (b. l. 1–11), tiek skunde centriniam mokesčių administratoriui (Komisijos byla, I t., b. l. 17–24), tiek skunde Komisijai (Komisijos byla, I t., b. l. 2–7), tiek rašytiniuose paaiškinimuose (Komisijos byla, I t., b. l. 54–60) dėstė tą pačią poziciją (iš esmės pažodžiui), tačiau nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu nesutinka su mokesčių administratoriaus ir / ar Komisijos atliktu teisiniu faktinės situacijos vertinimu ir padarytomis išvadomis. Remdamasis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus atmestas kaip nepagrįstas.

27. Dėl atleidimo nuo delspinigių teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jis atleistinas nuo delspinigių, nes dėl padaryto pažeidimo yra kaltas ne jis, o buvusi buhalterė, vedusi apgaulingą apskaitą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo jam priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

III.

28. Pareiškėjas UAB „Eugenija“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Apskaičiuojant pareiškėjo leidžiamus atskaitymus, nevertintos materialinių vertybių įsigijimo išlaidos, todėl mokesčių administratoriui buvo pavesta dėl šios dalies atlikti pakartotinį patikrinimą. Tačiau pareiškėjo skundas ir atliekant pakartotinį patikrinimą buvo išnagrinėtas tik formaliai, materialinių vertybių įsigijimo išlaidos nevertintos visoje ginčo apimtyje. Mokesčių administratorius nevertino visos mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos, o tik tendencingai atkartojo ankstesnį priimtą sprendimą ir Išvadas, kurios, pareiškėjo vertinimu, nėra objektyvios.

28.2. FNTT ir mokesčių administratorius, apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, faktiškai mokestinę prievolę turėjo nustatyti taikydami MAĮ 70 straipsnio nuostatas (ir jas detalizuojančias Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 6.3 punktą mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Nagrinėjamu atveju FNTT ir mokesčių administratorius savo sprendimuose patys pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami. Žinant faktines aplinkybes, kad pareiškėjo apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (dėl nusikalstamos veikos vykdomas tyrimas), vadovautis tik ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruoto ilgalaikio turto dydžiu nebuvo jokio pagrindo. Bet to, pareiškėjo direktorius pateikė išsamų paaiškinimą dėl įsigytos buitinės technikos panaudojimo bendrovės veikloje. Šiuo atveju buvo paaiškinta, kad buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto. Galiausiai, pareiškėjas akcentuoja, jog jis neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, nes 2008–2012 metų laikotarpio dokumentų neturi dėl to, kad dėl buvusios vyriausiosios finansininkės yra vykdomas ikiteisminis tyrimas ir atliekama dokumentų revizija. Pareiškėjo vertinimu, nustačius, kad bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, įrodymų pakankamumo prasme tai gali sudaryti prielaidas bei pagrindą mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai ir kitų analogiškų ūkinių operacijų atžvilgiu.

28.3. Mokesčių administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Nagrinėjamu atveju VMI ir Komisija savo sprendimų dėl mokestinės nepriemokos nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

29. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, nes patikrinimo metu buvo naudotasi pareiškėjo apskaitos dokumentais ir suvestiniais registrais. Mokesčių administratorius PM ir PVM apskaičiavo tiesioginiu būdu, nustatęs PM įstatymo ir PVM įstatymo pažeidimus bei registruose neužfiksuotus dokumentus ir neatitikimus. Patikrinimo metu PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuotas iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, PVM taip pat apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokesčio bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Apeliantas nepateikė jokių konkrečių duomenų ir įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytus faktus, padarytas išvadas.

31. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktų metinių pelno mokesčio deklaracijų duomenų teisingumas tikrintas palyginus su pirminiais dokumentais ir registrais bei įvertinus FNTT pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir aritmetines balansavimo klaidas. Patikrinimo akte PVM papildomai apskaičiuotas palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo, pirkimo registruose ir ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais duomenimis bei pirkimo ir pardavimo registrų duomenis su pirminiais apskaitos dokumentais, taip pat įvertinus neįtrauktas PVM sąskaitas faktūras. Šiaulių AVMI, įvertinusi surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog patikrinimo metu surinkti duomenys pagrindžia pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius, t. y. įvykdyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Apeliantas iš esmės nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Šioje byloje ginčas kilo dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą sąlygas, taikymo bei dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti pelno mokestį, pridėtinės vertės mokestį ir susijusias sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliantas teigia, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę, turėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis nustato mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą sąlygas. Įstatymu nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

35. Šiuo atveju mokesčių administratorius teigia, kad minėtas straipsnis netaikytinas, kadangi buvo galima nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra daug buhalterinės apskaitos duomenų, susijusių su ginčo laikotarpiais (2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. dėl PM, ir 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. liepos 1 d. dėl PVM). Be to, buvo surinkti kryžminio patikrinimo duomenys ir buhalteriniai dokumentai iš tokių bendrovių kaip UAB „Baltijos vairas“, UAB „Senukų prekybos centras“ ir kitų ūkio subjektų. Buvo rasti ir išanalizuoti: pareiškėjo banko sąskaitos, mokesčių deklaracijos, ūkinių operacijų žurnalai, kasos operacijų įforminimo dokumentai, kiti dokumentai ir apklausti liudytojai (Komisijos bylos I t., b. l. 25–46, 57–76). Tokia gausa buhalterinių dokumentų patvirtina mokesčių administratoriaus teiginius, kad jis galėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Taigi, atsakovas, netaikęs Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, įstatymų nepažeidė.

36. Papildomai teismas pažymi, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių

administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

37. Iš šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių seka, kad mokesčių administratorius pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas įvykdė. Taigi, mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus konkrečius mokesčius, privalėjo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, dėl nustatyto mokesčio dydžio neteisingumo. Šios nuostatos reiškia ir tai, kad tai, jog mokesčių administratorius netaikė MAĮ 70 straipsnio, neatima iš mokesčių mokėtojo teisės pačiam apskaičiuoti mokėtinus mokesčius taikant MAĮ 70 straipsnį, atitinkamus specialistų (ekspertų) patvirtintus skaičiavimus teikti teismui ir įrodinėti, kad mokesčių administratoriaus nustatyti mokesčio dydžiai neteisingi. Bet šia savo teise pareiškėjas nesinaudojo ir teismui specialistų (ekspertų) skaičiavimų nepateikė. Papildomai teismas pažymi, kad taikant MAĮ 70 straipsnį galutinis rezultatas gali būti ir nepalankesnis pareiškėjui nei esamas, šios aplinkybės apeliantas akivaizdžiai neįvertino.

38. Apeliantas nurodo, kad nebuvo pilnai ištirtos aplinkybės. Iš jo argumentų nėra aišku, ką konkrečiai turėjo padaryti mokesčių administratorius, byloje nėra duomenų, kad papildomos aplinkybės galėtų pakeisti galutines išvadas, apeliantas nepateikė apskaičiavimų, kaip jo nurodytos aplinkybės lemia galutinius mokesčių apskaičiavimus.

39. Apeliantas teigia, kad jeigu buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto, tokiu atveju turi būti atitinkamai perskaičiuotos sąnaudos, įvertinus šio turto nusidėvėjimą atskirais laikotarpiais. Atsižvelgiant į teisę, nurodytą šios nutarties 34 punkte, apeliantas turėjo pateikti teisinus argumentus, o ne bendro pobūdžio samprotavimus, kad dėl to mokesčių administratorius pažeidė įstatymus. Tai nėra padaryta, taip pat nėra specialistų paskaičiavimų, kaip turėtų būti koreguojamos atitinkamos buhalterinės pozicijos bei galutinės sumos dėl šios aplinkybės. Taigi, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka mokesčių administratoriaus išvadų nepaneigė.

40. Teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjas į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų ir / arba pagrįstų argumentų, paneigiančių mokestinio patikrinimo metu ir nagrinėjant mokestinį ginčą nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nepagrindė ir pozicijos, jog nagrinėjamu atveju netinkamai buvo taikomi teisės aktai.

41. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1318-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01372-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos teismui dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. administracinį aktą Nr. (1.46)-E2-7454 (toliau – ir Sprendimas, Skundžiamas raštas), 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr. E1-18282; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. prašymą Nr. E1-18305, 2015 m. gegužės 15 d. skundą Nr. E1-19626 ir 2017 m. gegužės 15 d. prašymą Nr. E1-19608; 4) įpareigoti atsakovą aprašyti neteisėtą pareiškėjo laisvės apribojimą 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 iki 16.00 val. užfiksavusius Kauno apygardos teismo vaizdo kamerų įrašų duomenis ir šį aprašymą pateikti pareiškėjui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Kauno apygardos teismo pirmininką, prašydamas suteikti informaciją, kokiu tikslu Kauno apygardos teismo vaizdo kamerų įrašuose yra fiksuojami jo asmens duomenys, nurodyti faktinį ir teisinį atsisakymo suteikti tokio pobūdžio informaciją pagrindą, nurodyti Kauno apygardos teismo surinktų ir tvarkomų pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, faktinį ir teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis atsakovas atsisakė retušuoti kitų asmenų atvaizdus pagal pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą, nurodyti retušavimo kainą, techninius būdus, teisės aktus, reglamentuojančius retušavimo atlikimą. Tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nenustatinėjo pareiškėjo asmens tapatybės. Nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. skundą Nr. E1-19626, atsakovas neteisėtai atsisakė iš policijos, prokuratūros, specialiųjų „prookupacinio režimo tarnybų“ išreikalauti pareiškėjo nuotraukas, pagal kurias Kauno apygardos teismo pirmininkas galėjo pareiškėją atpažinti ir atsisakė jam pateikti 2016 m. spalio 21 d. prašyme Nr. E1-39408 nurodytus kamerų vaizdo įrašus. Pagal pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. prašymą Nr. E1-19628 atsakovas atsisakė pranešti pareiškėjui kelių Kauno apygardos teisme įrengtų vaizdo kamerų įrašuose pareiškėjas užfiksuotas 2016 m. spalio 20 d., koks vaizdo kamerų fiksavimo kampas, apimtis, kokiame aukštyje jos įrengtos bei aprašyti neteisėtą pareiškėjo laisvės apribojimą užfiksavusius vaizdo kamerų įrašų duomenis, nes atsakovas atsisakė juos tvarkyti ir pateikti sutvarkytus pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjo tvirtinimu, prašoma informacija yra reikalinga jo pilietinių ir žmogaus teisių gynybai, atsisakius ją

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f2e3ed0887411e993ffd4361ddf8976

pateikti buvo pažeistos jo pilietinės teisės, įskaitant ir teisę saugiai patekti į Kauno apygardos teismo posėdžius. Atsisakymas pateikti prašomą informaciją, kitų prašomų veiksmų neatlikimas pažeidė pareiškėjo konstitucinę teisę gauti valstybės įstaigos apie pareiškėją turimą privačią informaciją. Nepateikus prašomos informacijos buvo pažeistos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Duomenų apsaugos įstatymas) 3 ir 5 straipsnių, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 4, 5, 6, 7 ir 16 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, Administravimo teismuose nuostatų 5, 113.2, 16.6 punktų reikalavimai, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus įsakymu Nr. 1T01(1.12E) patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17, 22 ir 27.3 punktų nuostatos, gero administravimo principai.

4. Atsakovas Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi su prašymu pateikti jam Kauno apygardos teismo

vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų 2017 m. gegužės 5 d. nuo 13.00 val. iki 13.10 val. bei nuo 14.30 val. iki kol pareiškėjas išvyko iš teismo patalpų, padarytų vaizdo įrašų kopijas. Sprendžiant šį prašymą buvo peržiūrėti pareiškėjo parodytu laiku Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų padaryti vaizdo įrašai, atrinkti tie įrašų fragmentai, kurių kopijų padarymas ir pateikimas pareiškėjui atitinka Vaizdo duomenų tvarkymo taisyklių nuostatas, padaryta šių fragmentų kopija ir laikmena su šiais duomenimis kartu su skundžiamu Kauno apygardos teismo pirmininko 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 1.46)-E2-7454, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas dėl įrašų kopijų pateikimo, perduota pareiškėjui.

6. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde pakartotinai kėlė klausimus, susijusius su Kauno apygardos teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. (1.46)-E2-16514, teisėtumu, kuriuo buvo atsisakytas tenkinti V. J. 2017 m. spalio 21 d. prašymas dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo stebėjimo kamerų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 iki 16 val. padarytų vaizdo įrašų kopijų pateikimo, tačiau šio pobūdžio aplinkybės buvo išnagrinėtos Kauno apygardos administracinis teismo administracinėje byloje Nr. 1-1307-423/2017, priimant 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pakartotinai keldamas klausimą dėl reikalavimo pateikti 2016 m. spalio 20 d. vaizdo kamerų įrašus ir ginčydamas atsisakymo šį prašymą tenkinti teisėtumą, pažeidžia principą bis de eadem re non sit actio, reiškiantį, jog teismine tvarka negalima reikšti tapataus reikalavimo, jeigu dėl to teismas jau yra priėmęs procesinį sprendimą.

II.

7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 18 d. sprendimu: 1) pareiškėjo V. J. skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr. E1-18282 dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 iki 16 val., kopijų pareiškėjui pateikimo paliko nenagrinėtą; 2) administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.46)-E2-7454, dėl tos rašto dalies, kurioje atsakovas atsisakė pateikti jo 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytų vaizdo įrašų kopijas Generalinei prokuratūrai, Kauno apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. I-297-9993/2017 ir į civilinę bylą Nr. 2-12969-918/2017 bei dėl išvestinio reikalavimo išnagrinėti šia apimtimi 2017 m. gegužės 5 d. Kauno apygardos teisme gautą pareiškėjo skundą (reg. Nr. E1-18282) nutraukė; 3) likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu (reg. Nr. E1 -18305) pateikti Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, padarytų 2017 m. gegužės 5 d. nuo 13.00 val. iki 13.10 val. ir nuo 14.13 val. iki jo išvykimo iš Kauno apygardos teismo, kuriuose yra matomi jo veiksmai Kauno apygardos teisme (prie teismo pastato, dokumentų priėmimo skyriuje), kopijas. 2017 m. gegužės 5 d. buvo gautas pareiškėjo skundas dėl to, kad jam nebuvo išsamiai atsakyta į ankstesnį (2016 m. spalio 21 d.) prašymą (reg. Nr. E1-39408), kuriame pareiškėjas prašė nurodyti teismo pirmininko neatvykimo į Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. teismo posėdį administracinėje byloje Nr. I-1307-423/2017 teisinį ir faktinį pagrindą. Taip pat prašė pateikti 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytų ir nepateiktų vaizdo įrašų kopijas pareiškėjui. 2017 m. gegužės 15 d. (reg. Nr. E1-19626) pareiškėjas skundė Kauno apygardos teismo pirmininko atsisakymą. 2017 m. gegužės 15 d. (reg. E1-19628) pareiškėjas prašė Kauno apygardos teismo pirmininko pateikti informaciją apie tai, kelių Kauno apygardos teisme įrengtų vaizdo kamerų įrašuose pareiškėjas buvo užfiksuotas 2016 m. spalio 20 d., koks vaizdo fiksavimo kampas, kokiame aukštyje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Skundžiamo rašto turinį, nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr. E1-18282; 2017 m. gegužės 5 d. prašymą Nr. E1-18305, 2015 m. gegužės 15 d. skundą Nr. E1-19626 ir 2017 m. gegužės 15 d. prašymą Nr. E1-19628, 2017 m. birželio 6 d. skundžiamu raštu Nr. (1.46)-E2-7454 jo prašymus iš dalies tenkino, motyvuotai išdėstydamas tiek skundo tenkinimo, tiek atsisakymo tenkinti faktinį ir teisinį pagrindą. Be to, Skundžiamame rašte pareiškėjui buvo pateikta teisės aktais reglamentuota pakankama informacija į jo prašymus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismas, vykdydamas viešojo administravimo subjekto funkcijas, nagrinėjamu atveju raštu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principų, aktas yra motyvuotas, pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl tinkamo jo skundų ir prašymų neišnagrinėjimo yra nepagrįsti.

10. Teismas, remdamasis Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-1307-423/2017 pareiškėjas skundu prašė: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 1 d. administracinį aktą Nr. (1-46)-E2-16514; 2) įpareigoti atsakovą vykdyti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus 2016 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1T-1(1.12E) patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo pavyzdinių taisyklių 17 punkto, 27.3 punkto nuostatas: pareiškėjui pateikti prie Kauno apygardos teismo pastato ir pastate prie centrinio įėjimo į raštinę 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 val. iki 16.00 val. Kauno apygardos teismo įrengtų ir administruojamų vaizdo kamerų įrašus, kuriuose matomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno skyriaus pareigūnų D. B. ir V. M. veiksmai pareiškėjo V. J. atžvilgiu bei saugoti šiuos įrašus tiek, kiek reikalinga šių duomenų tvarkymo tikslams – vaizdo įrašų duomenų naudojimui kaip įrodymų civilinėse, administracinėse ar baudžiamosiose bylose, baudžiamojoje byloje ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01017-12 ar kitais įstatymų nustatytais atvejais. 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu teismas administracinėje byloje Nr. I-1307-423/2017 pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgęs į administracinėje byloje Nr. I-1307-423/2017 pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą, teismas nurodė, jog buvo nagrinėjamos pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytos faktinės aplinkybės dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 val. iki 16 val., kopijų pateikimo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr. E1-18282 dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15 val. iki 16 val., kopijų pareiškėjui pateikimo paliko nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde (reg. Nr. E1-18282) prašė pateikti jo 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytų ir nepateiktų vaizdo įrašų kopijas ne tik pačiam pareiškėjui, bet pateikti ir Generalinei prokuratūrai, Kauno apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. I-297-9993/2017 ir į civilinę bylą Nr. 2-12969-918/2017. Tačiau administracinis teismas neturi įgaliojimų veikti baudžiamajame procese, civiliniame procese bei spręsti kokius nors su šiais procesais susijusius klausimus (ABTĮ 3 str. 1 d., 17 ir 18 str.), todėl administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.46)-E2-7454, dėl tos rašto dalies, kurioje atsakovas atsisakė pateikti jo 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytų vaizdo įrašų kopijas Generalinei prokuratūrai, Kauno apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. I-297-9993/2017 ir į civilinę bylą Nr. 2-12969-918/2017 bei dėl išvestinio reikalavimo išnagrinėti šia apimtimi 2017 m. gegužės 5 d. Kauno apygardos teisme gautą pareiškėjo skundą (reg. Nr. E1-18282) teismas nutraukė.

III.

12. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nusprendė, kad jo skundas yra paduotas netinkamam atsakovui. Šiuo atveju teismo pirmininkas N. M. nevykdė teisingumo, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens, todėl vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu, sprendimas turi būti panaikintas. Taip pat teismas neteisėtai pašalino susijusius trečiuosius asmenis, kuriems bylos išsprendimas gali sukelti teisinių pasekmių.

14. Pareiškėjas mano, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas neteisėtai atsisakė jam suteikti 2017 m. gegužės 5 d. (reg. Nr. E1-18305) prašyme nurodytą informaciją ir tokiu būdu pažeidė Teisės gauti informaciją įstatymo ir Taisyklių nuostatas. Taip pat Kauno apygardos teismo pirmininkas neteisėtai atsisakė suteikti 2017 m. gegužės 5 d. skunde (reg. Nr. E1-18282) prašytą informaciją. Be to, Kauno apygardos teismo pirmininkas neteisėtai atsisakė iš policijos, prokuratūros, „specialiųjų prookupacinio rėžimo tarnybų“ išreikalauti pareiškėjo nuotraukas, nors žinojo ir privalėjo žinoti, kad prašomi duomenys pareiškėjui yra reikalingi jo pilietinių ir žmogaus teisių gynybai nuo FNTT ir Kauno apygardos

prokuratūros civilinėje ir baudžiamojoje bylose.15. Atsakovas Kauno apygardos teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos

administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.16. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, teikdamas teismui procesinius dokumentus, negeba aiškiai ir nedviprasmiškai

išdėstyti šių procesinių dokumentų dalyko, nurodyti pagrindo ir suformuluoti reiškiamų reikalavimų. Atsakovo nuomone, ir pateiktame apeliaciniame skunde nėra konkrečiai nurodytas jo dalykas, t. y. apeliacinės instancijos teismui reiškiamas reikalavimas, kokį sprendimą apeliantas prašo priimti apeliacinės instancijos teismą. Atsakovas laikosi nuomonės, jog paduotas apeliacinis skundas yra su esminiais trūkumais, jame nėra aiškiai nurodytas skundo dalykas, t. y. apelianto reikalavimas apeliacinės instancijos teismui, kokį sprendimą teismas turėtų priimti. Įvertinus tai, manytina, jog jau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, turėjo įpareigoti apeliantą šalinti skundo trūkumus. Pirmosios instancijos teismui to neatlikus – skundo trūkumų šalinimo institutą turėtų taikyti apeliacinės instancijos teismas, o apeliantui trūkumų nepašalinus – apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 138 str. 6 d.).

17. Atsakovo teigimu, byla yra išnagrinėta ir procesinis sprendimas priimtas tinkamo atsakovo atžvilgiu. Nepagrįstu atsakovas laiko ir argumentą, jog iš bylos buvo nepagrįstai ir neteisėtai pašalinti tretieji asmenys.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. rašto Nr. (1.46)-E2-7454, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. gegužės 5 d. prašymą, 2017 m. gegužės 15 d. skundą ir prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas skunde prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus (skundus), kurių pagrindu buvo priimtas Skundžiamas raštas, įpareigoti atsakovą aprašyti neteisėtą pareiškėjo laisvės apribojimą 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 iki 16.00 val. užfiksavusius Kauno apygardos teismo vaizdo kamerų įrašų duomenis ir šį aprašymą pateikti pareiškėjui.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu pagrįstai buvo įtrauktas būtent Kauno apygardos teismas, kadangi nors ginčijamas Sprendimas yra pasirašytas Kauno apygardos teismo N. M. vardu, tačiau jis, atsakydamas į pareiškėjo skundą ir prašymus, veikė Kauno apygardos teismo vardu, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas bylą išsprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismo pirmininkas nepagrįstai atsisakė jam suteikti 2017 m. gegužės 5 d. prašyme (reg. Nr. E1-18305) ir 2017 m. gegužės 5 d. skunde (reg. Nr. E1-18282) pareiškėjo prašymą informaciją. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. prašyme prašė pateikti Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2017 m. gegužės 5 d. nuo 13.00 iki 13.10 val. ir nuo 14.30 iki pareiškėjo išvykimo iš teismo patalpų, kopijas. Atsakovas, atsakydamas į minėtą pareiškėjo prašymą nurodė, kad šis pareiškėjo prašymas buvo tenkintas iš dalies, t. y. buvo atrinkti vaizdo įrašų fragmentai ir suteikta teisė pareiškėjui su jais susipažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė faktines aplinkybes ir teisės normas, kodėl pareiškėjo prašymas gali būti tenkinamas iš dalies, t. y. laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, viešojo administravimo principų ir jokių teisės pažeidimų, kurių pagrindų būdu galima panaikinti ginčijamą Sprendimą, nepadarė.

22. Atkreiptinas dėmesys, jog remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Lietuvos

vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. A-322-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02519-2016-0) pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos administracinio teismo pirmininkui N. M. dėl Kauno apygardos teismo pirmininko 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. (1-46)-E2-16514, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 10 d. skundą, t. y. atsisakyta pareiškėjui pateikti Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašus, padarytus 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 val. iki 16.00 val. Minėtoje administracinėje byloje Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą Nr. E1-18282 dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 iki 16.00 val., kopijų pareiškėjui pateikimo. ABTĮ 105 straipsnyje numatyti skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėtu pagrindai. Teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 105 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimas dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 iki 16.00 val., kopijų pateikimo buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-1307-423/2017 (sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-525/2019 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02519-2016-0)), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį (įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. gegužės 5 d. skundą (reg. Nr. E1-18282) dėl Kauno apygardos teismo vaizdo stebėjimo sistemos vaizdo kamerų įrašų, užfiksuotų 2016 m. spalio 20 d. nuo 15.00 iki 16.00 val., kopijų pateikimo) paliko nenagrinėtą.

23. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. skunde (reg. Nr. E1-18282) taip pat prašė pateikti jo 2016 m. spalio 21 d. prašyme nurodytų ir nepateiktų vaizdo įrašų kopijas ne tik jam pačiam, bet ir Generalinei prokuratūrai bei Kauno apylinkės teismui į civilinę bei baudžiamąją bylas. Remiantis Taisyklių 17 punktu, vaizdo duomenys duomenų valdytojo gali būti pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui dėl jų žinioje esančių administracinių, civilinių, baudžiamųjų bylų, kaip įrodymai ar kitais įstatymų nustatytais atvejais, todėl Kauno apygardos teismas, tik gavęs atitinkamus šių institucijų prašymus (paklausimus), vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuoto vaizdo įrašo kopijas gali pateikti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokuratūrai ar teismui. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti pareiškėjui jo reikalaujamas vaizdo įrašų kopijas tikslu jas pateikti Generalinei prokuratūrai ir Kauno apylinkės teismui į atitinkamas bylas, veikė sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei Taisyklių nuostatomis, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas neteisėtai atsisakė pateikti vaizdo įrašų kopijas.

24. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis deklaratyvūs argumentai vertintini kaip pareiškėjo bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, todėl nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1302-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04126-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 29.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar – Lietuvos administracinių ginčų komisija) (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 3R-287(AG-206/05-2015) ir grąžinti Komisijai pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Komisija nepagrįstai ir neteisėtai atmetė jos skundą dėl atsakovo Nacionalinės mokėjimų agentūros (toliau – ir Agentūra, NMA) 2015 m. birželio 17 d. rašto Nr. BR6-8325(1.14) panaikinimo. Pareiškėjos nuomone, Komisija neišreikalavo iš atsakovo ginčo objekto, t. y. kompiuterinės laikmenos duomenų „Tiesioginių išmokų bei su plotu susijusių kompensacinių išmokų duomenys“ už 2011, 2012 ir 2013 metus, todėl visapusiškai neištyrė laikmenoje esančių duomenų įtakos pasirašytoms sutartims tarp pareiškėjos ir Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos. Taip pat, pareiškėjos nuomone, Komisija neįvertino atsakovo darbuotojų kaltės ir aplaidumo, nes ginčo kompiuterinėje laikmenoje yra įrašyti netikslūs duomenys bei netikslūs vaistažolinių augalų kodai, kurių atsakovas neištaisė, taip pat neįvertino, kad atsakovo darbuotojas priėmė pareiškėjos atžvilgiu sprendimą, kurio pagrindu jai pervedė tiesiogines išmokas už žemės plotus, tačiau priimtas sprendimas nevizuotas, nepasirašytas viršininko ir be antspaudo. Be to, atsakovas tyčiniais veiksmais delsė pareiškėjai teisės aktais nustatyta tvarka įteikti 2012 m. kovo 13 d. sprendimą ir jis buvo gautas tik 2015 m. gegužės 4 d., tačiau šios aplinkybės Komisija neįvertino.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja buvo pateikusi paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus.

Baigus administruoti paraišką ir atlikus pareiškėjos žemės sklypo patikrinimą buvo nustatyti Geros agrarinės ir


aplinkosaugos būklės reikalavimų (toliau – ir GAAB) tyčiniai pažeidimai, todėl buvo pritaikyta 21 proc. sankcija, o pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota elektroniniu paštu, nes pateiktoje paraiškoje paramai gauti buvo pasirinkusi būtent tokį informavimo būdą. Sprendimas taip pat buvo siųstas registruotu paštu ir Lietuvos pašto duomenimis pareiškėjai įteiktas, tačiau pareiškėja nepasinaudojo sprendime nurodyta apskundimo tvarka.

5. Pareiškėja buvo įpareigota deklaruojamas pievas nušienauti ir vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį buvo prašoma išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius turėjo sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), tačiau pareiškėja nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. turėjo 0 sutartinio gyvulio, o tai buvo įvertinta kaip tyčinis pažeidimas. Dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, atsakovas pareiškėją informavo elektroniniu paštu ir registruotu paštu 3 kartus, tačiau laiškas grįžo su žyma „neatsiėmė pašte“.

6. Atsakovo nuomone, Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame atsižvelgė, jog pareiškėja, praleidusi atsakovo priimtų sprendimų apskundimo terminus, teikė skundus pakartotinai atsakovui, kuri Komisijos teigimu, pagrįstai juos atsisakė nagrinėti, todėl pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą nėra.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. gegužės 6 d., 2012 m. gegužės 28 d., 2013 m. gegužės 9 d. pateikė

paraiškas dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus skyrimą. Ji 2011 m. ir 2012 m. paraiškose nurodė, kad pageidauja visą su paraiška susijusią informaciją gauti elektroniniu paštu, o 2013 m. paraiškoje prašė, kad informacija būtų siunčiama paštu. Atsakovas, įvertinęs 2011 m. paraišką, pareiškėjai pritaikė 21 proc. sankciją dėl nustatytų teisės aktų nuostatų pažeidimų. NMA, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja 2011 m. paraiškoje nurodė, jog pageidauja būti informuota elektroniniu paštu, 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu pranešimu ir papildomai registruotu paštu informavo apie paraiškos administravimo pabaigą. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą, kuriuo patvirtino, jog 2012 m. kovo 14 d. gavo elektroninį pranešimą dėl 2011 m. paraiškos, o atsakovas, atsakydamas į pateiktą pranešimą, priėmė 2012 m. balandžio sprendimą Nr. BR6-(11-13)-2858, kuriuo paaiškino apie pritaikytas sankcijas bei padarytus pažeidimus. Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas registruotu paštu 2012 m. balandžio 18 d., tačiau pareiškėja minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė ir jis yra įsigaliojęs. Agentūra, įvertinusi pareiškėjos 2012 m. paraišką, elektroniniu paštu sprendimu Nr. BR6-2088521 informavo pareiškėją apie jai taikomas sankcijas. Sprendimas taip pat buvo išsiųstas ir registruotu paštu, tačiau pareiškėja siuntų neatsiėmė pašte ir jos grįžo siuntėjui. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota elektroniniu paštu, t. y. tokiu būdu, kuriuo prašė ją informuoti, laikė, kad sprendimas buvo įteiktas tinkamai. 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr. BR6-7130(11.2.6) atsakovas pakartotinai įteikė pareiškėjai minėtus sprendimus dėl 2011 ir 2012 m. paraiškų. Pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl NMA 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. BR6-2088521, kuri pareiškėjos skundą atmetė. Minėtą sprendimą apskundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, administracinėje byloje Nr. I-3442-208/2016 buvo priimtas 2016 m. kovo 24 d. sprendimas, kuriuo skundas atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 pirmos instancijos sprendimą paliko nepakeistą.

9. Atsakovas, įvertinęs 2013 m. paraišką, išmokėjo pareiškėjai 7 766,08 Eur paramos sumą, tačiau nustatė, kad 2012 m. pareiškėjai padarius pakartotinį pažeidimą, paramos suma buvo išmokėta dėl STIS klaidos, todėl 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. SP1-554(11.2.12E), pareiškėja buvo įpareigota grąžinti per klaidą išmokėtą paramos sumą. Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas registruotu paštu. Minėtas sprendimas taip pat buvo apskųstas Komisijai, kuri 2015 gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-212(AG-111/05-2015) pareiškėjos skundą atmetė, o teismas administracinėse bylose Nr. I-3442-208/2016 ir Nr. A-1202-858/2017 Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

10. Atsakovui priėmus minėtus sprendimus, pareiškėja papildomai 2015 m. balandžio 20 d. skundu ir 2015 m. balandžio 27 d. skundu kreipėsi į NMA. Pateiktuose skunduose pareiškėja nurodė, kad Agentūra neišmokėjo jai priklausančių išmokų pagal 2011, 2012 ir 2013 m. pateiktas paraiškas, per klaidą nurodyti kodai nebuvo patikslinti, o reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus pareiškėjai nebuvo taikytinas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos skundų argumentus, 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsakė į pareiškėjos skundus ir paaiškino, kad 2011 m. ir 2012 m. paraiškos yra baigtos administruoti, o sprendimai dėl jų pareiškėjai buvo įteikti tinkamai. Agentūra pareiškėjai nurodė, kad į tuos pačius klausimus, kuriuos ji teikė 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d., buvo jau atsakyta 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-7587, 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-9897, 2012 m. balandžio 16 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-2858, 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-7719, 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-(7.8)-

4296 ir 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-9089.11. Teismas, įvertinęs NMA 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-7587, 2011 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. BR6-

(11.13)-9897, 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-2858, 2012 m. spalio 11 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-7719, 2013 m. gegužės 21 d. raštą Nr. BR6-(7.8)-4296 ir 2013 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. BR6-(1.14)-9089, sprendė, kad pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą ir jai buvo pateikti išsamūs atsakymai, kuriuose paaiškinta dėl 2011–2013 m. teiktų paraiškų, nustatytų pažeidimų ir pritaikytų sankcijų pagrįstumo, pateiktų paraiškų ir paskirtų sankcijų peržiūrėjimo negalimumo, atsakovas minėtuose raštuose taip pat įvertino, kokioms aplinkybėms esant, neprarandama teisė į išmokas bei nustatė, kad pareiškėja teisės aktų nustatytų išimčių neatitinka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas ne vieną kartą pareiškėjai jau buvo pateikęs atsakymus, susijusius su tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėja nurodė 2015 m. balandžio 20 d ir 2015 m. balandžio 27 d. skunduose, todėl laikė, kad atsakovas pagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus nesant naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos kitokiam sprendimo priėmimui.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinėse bylose Nr. I-3442-208/2016 ir Nr. A-1202-858/2017 buvo kilęs ginčas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir teismas sprendė atsakovo priimtų raštų, kurie taip pat yra nagrinėjamos bylos dalis ir dėl kurių skunde teismui pasisakė pareiškėja, pagrįstumą.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 išaiškino, kad pareiškėja savo veiksmais iš esmės siekia, kad būtų pripažinta, jog parama už 2011–2013 metais pateiktas paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjos argumentai dėl netinkamų paraiškų administravimo negali būti vertinami dėl to, kad pareiškėja praleido priimtų sprendimų dėl sankcijų paskyrimo teisės aktų nustatytą apskundimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad atsakovas tinkamai buvo informavęs pareiškėją dėl visų sprendimų, susijusių su pateiktų paraiškų administravimu, tačiau pati pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir konstatavo, kad sankcija grąžinti per klaidą išmokėtą 7 766,08 Eur paramos sumą už 2013 m. paraišką teisėta ir pagrįsta.

14. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos skundo turinį, byloje pateiktus dokumentus, atsakovo priimtus sprendimus dėl pareiškėjos skundu bei prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pareiškėja skundą teismui iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir skunduose, pateiktuose NMA, Komisijai ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, todėl laikė, kad pareiškėja nepateikė jokių naujų duomenų, kurie pagrįstų kitas faktines aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima peržiūrėti pateiktas 2011–2013 m. paraiškas ir paneigti atsakovo priimtus ir įsigaliojusius sprendimus.

III.

15. Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo įpareigojant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nenagrinėjo pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 3D-327 „Dėl Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų patvirtinimo (Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo)“ atitikties Konstitucijai.

15.2. Teismas aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir betarpiškai neištyrė bei neįvertino Agentūros Teisės departamento „Tiesioginių išmokų bei su plotu susijusių kompensacinių išmokų duomenys“ dokumento Nr. 11-1011877239-A1-1, neapklausė liudytojų ir neišreikalavo iš atsakovo kitų dokumentų.

16. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.17. Agentūros nuomone, teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į NMA ir jai buvo

pateikti išsamūs atsakymai, kuriuose paaiškinta dėl 2011–2013 m. teiktų paraiškų, nustatytų pažeidimų ir pritaikytų sankcijų pagrįstumo, pateiktų paraiškų ir paskirtų sankcijų peržiūrėjimo negalimumo, pripažino, kad NMA minėtuose raštuose įvertino, kokioms aplinkybėms esant neprarandama teisė į išmokas bei nustatė, kad pareiškėja teisės aktų nustatytų išimčių neatitinka. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad NMA ne vieną kartą pareiškėjai jau buvo pateikusi atsakymus, susijusius su tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėja nurodė ir 2015 m. balandžio 20 d ir 2015 m. balandžio 27 d. teiktuose skunduose, taigi NMA pagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsisakė nagrinėti

pareiškėjos skundus nesant naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos kitokiam sprendimo priėmimui.18. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017

išaiškino, kad pareiškėja savo veiksmais iš esmės siekia, jog būtų pripažinta, kad parama už 2011–2013 metais pateiktas paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjos argumentai dėl netinkamų paraiškų administravimo negali būti vertinami dėl to, kad pareiškėja praleido priimtų sprendimų dėl sankcijų paskyrimo teisės aktų nustatytą apskundimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad NMA tinkamai buvo informavusi pareiškėją dėl visų sprendimų, susijusių su pateiktų paraiškų administravimu, tačiau pati pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir konstatavo, kad NMA sprendimas susigrąžinti neteisėtai gautą paramą yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Tiek teismo sprendime, tiek Komisijos sprendime yra išsamiai aprašomi pareiškėjos skunduose išdėstyti teiginiai, ir, be kita ko, konstatuota, kad asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Taigi Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja iš esmės skunde dėstė tuos pačius faktus kaip ir ankščiau NMA pateiktuose prašymuose ir skunduose bei paaiškinimuose, į kuriuos NMA pateikė atsakymus, ir pripažino, kad NMA pagrįstai skundžiamu raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija


20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesutinka su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 3R-287(AG-206/05-2015), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. gegužės 26 d. raštą „Dėl atsakymo į skundus“ Nr. BR6-8325(1.14). Šiuo raštu atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. jam pateiktus skundus.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nes apeliantė naujų aplinkybių, susijusių su byloje nagrinėjamu ginču, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo bei pareiškėjos nurodytų

įrodymų neišreikalavimo ir pan., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo raštas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

24. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325 (1.14) pareiškėjai atsakė į jos 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. skundus, dar kartą nurodydamas, jog pareiškėjos 2011 m. gegužės 6 d. pateikta paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiška ir 2012 m. gegužės 28 d. pateikta paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiška yra baigtos administruoti. Apie priimtus sprendimus pareiškėja informuota Paraiškoje nurodytu būdu – 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu ir 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. BR6-(11.13)-2858 bei 2013 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. BR6-2088521, kuriuose išdėstytos visos aplinkybės ir paaiškintos taikytos sankcijos.

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja kelia tuos pačius klausimus, kuriuos Nacionalinė mokėjimo agentūra jau buvo išnagrinėjusi ir į juos jai buvo atsakiusi 2011–2013 metų raštais. Vyriausioji administracinių ginčų komisija ginčijamame 2015 m. liepos 23 d. sprendime ne tik išvardijo ir aptarė Nacionalinės mokėjimo agentūros raštus ir sprendimus, kuriais buvo atsakyta pareiškėjai į jos prašymus dėl 2011 – 2013 metų paraiškų, bet ir padarė pagrįstą išvadą, kad negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiką bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes tokiu atveju atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Be kita ko, pareiškėja 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. skunduose pakartotinai akcentuoja iš esmės tas pačias aplinkybes dėl paramos pagal 2011 – 2013 m. paraiškas, dėl kurių buvo pasisakyta ne tik atsakovo raštuose, bet ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje.

26. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte (ginčui aktuali 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) įtvirtinta nuostata, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs sprendimo ar skundo padavimo senaties terminas. Tad tiek atsakovas, tiek ginčą nagrinėję Vyriausioji administracinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas.

27. Priešingai, nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas svarstė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pagrįstai sprendė, kad jis nėra susijęs su nagrinėjama administracine byla ir joje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.






Administracinė byla Nr. eA-1306-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00291-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 24.7(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos turizmo akademija“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos turizmo akademija“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos turizmo akademija“ su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūnijos 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 04-2-52 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūniją teikti siūlymą Finansų ir ekonomikos skyriui išbraukti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių 2017 metų sąrašo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. A1-1805 patvirtino Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių 2017 metų sąrašą (toliau – ir Sąrašas), į kurį nepagrįstai buvo įtrauktas pareiškėjui priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas. Šio įsakymo pagrindu pareiškėjas turi mokėti padidinto tarifo nekilnojamojo turto mokestį. 2017 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=637a3cd0887411e993ffd4361ddf8976

sausio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų ir ekonomikos skyrių su prašymu dėl jam priklausančio nekilnojamojo turto išbraukimo iš Sąrašo, tačiau atsakovas atsisakė tai daryti. Pareiškėjo nuomone, nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas, buvo nepagrįstai įtrauktas į Sąrašą, nes pastatas neatitiko Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-624 patvirtinto Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4 punkte numatytų kriterijų. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 14 d. su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiąja specialiste suderino administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų (remontas, restauracija) projektą. Kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų projekto derinimas reiškia tik parengiamąjį etapą, kurio pagrindu gali būti pradėtas sekantis darbų ir procedūrų etapas – leidimo ar pritarimo statyti, rekonstruoti, atnaujinti, remontuoti ar griauti statinį gavimo etapas. Taigi šiuo metu egzistuoja faktinės aplinkybės, numatytos Aprašo 13.3 punkte, sudarančios sąlygas išbraukti pareiškėjo nekilnojamąjį turtą iš Sąrašo Aprašo 14 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, atsakovas atsakyme nurodė tik išorinius ir neesminius trūkumus, kurie neturi jokios įtakos pastato faktinei eksploatacijai, saugumui.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad ginčo pastatas yra įtrauktas į Sąrašą pagal Aprašo 4.1 ir 4.3 punktus. Ginčijamame Sprendime

nurodyta, jog pastatas yra nenaudojamas, balkonuose ir lietvamzdžiuose auga savaiminiai želdiniai, dviejose vietose trūksta lietvamzdžių, todėl nutrupėjęs ne tik sienų tinko sluoksnis, bet ir aptrupėjęs atviras plytų mūras, vietomis lietvamzdžiai, susilankstę, nesandarūs, cokolio aukštyje vietomis nutrupėjęs tinkas, fasadų sienos paveiktos drėgmės, dažų sluoksnis atsilupęs dideliais plotais, vietomis sienos ir karnizai vertikaliai sutrūkinėję. Pastatas neatitinka statiniui keliamų reikalavimų. Statinio būklė yra užfiksuota fotonuotraukose, iš kurių matosi apleista ir neprižiūrima statinio būklė. Skundžiamame akte aiškiai ir išsamiai paaiškintos Aprašo 13.3 papunkčio netaikymo aplinkybės. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. lapkričio 22 d. pateikė informaciją, kad jis nėra išdavęs leidimų, ar pritarimų statyti, rekonstruoti, atnaujinti (modernizuoti), remontuoti ar griauti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas. Nuo pastato kapitalinio remonto projekto suderinimo 2015 m. lapkričio 4 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriuje praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas pastato būklės gerinimo darbų iki skundžiamo akto priėmimo neatliko, dėl šios priežasties pagal Aprašo 13.3 punktą pastato negalima siūlyti išbraukti iš Sąrašo. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio ir apimties, jame aiškiai, išsamiai ir nedviprasmiškai nurodyta, dėl kokių priežasčių ir kokiomis faktinėmis aplinkybėmis vadovaujantis atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo išbraukti pastatą iš Sąrašo. Pareiškėjo prašymas išbraukti statinį iš Sąrašo buvo tinkamai išnagrinėtas ir motyvuotas, todėl, priešingai nei teigė pareiškėjas, nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ginčijamas Sprendimas visiškai atitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltijos turizmo akademija“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 09-2-1373 buvo informuotas apie pastato įtraukimą į Sąrašą. Pareiškėjas 2017 m. sausio 5 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu išbraukti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, iš Sąrašo, nurodydamas, jog pastatas yra prižiūrimas ir tvarkomas. Pareiškėjas pateikė atsakovui 2015 m. lapkričio 14 d. su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyriausiąja specialiste suderintą pastato kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų (remonto, restauracijos) projektą. Skundžiamu Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes buvo nustatyta, jog pastatas atitinka Aprašo 4.1 ir 4.3 punktuose nurodytus kriterijus, todėl nėra pagrindo išbraukti jį iš Sąrašo.

7. Remdamasis bylos duomenimis (vizualine medžiaga ir skundžiamu Sprendimu) teismas taip pat nustatė, kad pastatas yra netvarkomas, apleistas ir neprižiūrimas, taigi pastato būklė atitiko Aprašo 4.1 ir 4.3 punktuose nurodytus kriterijus. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktos nuotraukos bei 2017 m. gegužės 31 d.l leidimas atlikti kultūros paveldo objekto pastato tvarkymo darbus, 2015 m. spalio 31 d. elektros įrenginių prijungimo prie pastato sąlygos, 2017 m. lapkričio 2 d. telekomunikacijų tinklo sistemos išsaugojimo pastate projektavimo sąlygos, patvirtino aplinkybes, susijusias su pastato

tvarkymo darbais po skundžiamo Sprendimo priėmimo, todėl negalėjo būti pagrindu vertinti pastato nepriežiūros situaciją, kuri buvo skundžiamo Sprendimo priėmimo metu.

8. Pareiškėjo 2017 m. sausio 9 d. prašymo dėl pastato išbraukimo iš Sąrašo pateikimo metu nebuvo atsiradusių aplinkybių, numatytų Aprašo 13.3 punkte. Nuo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 4 d. suderinto su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriumi pastato kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų projekto buvo praėję žymiai daugiau nei šeši mėnesiai. Pareiškėjas prie 2017 m. sausio 9 d. prašymo dėl pastato išbraukimo iš Sąrašo atsakovui nepateikė jokių kitų dokumentų ar duomenų, patvirtinančių pastato kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų vykdymo ar derinimo procedūras. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymo pagrįstumą, tokių duomenų taip pat nenustatė. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. lapkričio 22 d. informavo atsakovą, kad jis nėra išdavęs leidimų ar pritarimų statyti, rekonstruoti, atnaujinti (modernizuoti), remontuoti ar griauti statinį. Tai patvirtino, kad pareiškėjas dėl pastato kapitalinio remonto projekto tvarkybos darbų nebuvo pradėjęs jokių kitų administracinių procedūrų ar darbų. Taigi pareiškėjas kreipimosi į atsakovą dėl pastato išbraukimo iš Sąrašo metu neatitiko jokių Aprašo 13.3 punkte nurodytų sąlygų.

9. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, byloje nebuvo nustatyta jokių teisinių ir faktinių pagrindų naikinti skundžiamą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

10. Pareiškėjas UAB „Baltijos turizmo akademija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad jo pateikti dokumentai patvirtina aplinkybes tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl nesudaro pagrindo skundžiamą Sprendimą panaikinti. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad į Sąrašą įtrauktas pastatas neatitinka Aprašo 4 punkte nustatytų kriterijų. Nebuvo pagrindo pastatą įvertinti kaip netvarkomą, apleistą ar neprižiūrimą, kadangi pareiškėjas atsakovui pateikė 2015 m. lapkričio 14 d. su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. specialiste suderintą kapitalinio remonto projektą. Projekto parengimas pats savaime rodo, kad pareiškėjas ėmėsi pastato priežiūros ir tvarkymo darbų, kurių negalėjo pradėti anksčiau, nes negavo leidimo. Tačiau tokia galimybė atsirado 2017 m. gegužės 31 d. išdavus leidimą. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo nustatyta jo aplaidumo ar neleistino delsimo atvejų derinant darbus su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriumi. Darbų derinimas su Kultūros paveldo departamentu taip pat rodo, kad pareiškėjas aktyviai užsiėmė pastato tvarkymu visą laiką. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti atsakovo Sprendimą.

12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas teigia, jog vadovaujantis objektyviais duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pastatas netvarkomas, apleistas ir neprižiūrimas, jo būklė užfiksuota nuotraukose ir aprašyta skundžiamame Sprendime. Vizualinė medžiaga ir skundžiamas Sprendimas patvirtino, kad pastato būklė atitiko Aprašo 4.1 ir 4.3 punktuose nurodytus kriterijus.

14. Atsakovas sutinka su teismo argumentu, jog pareiškėjo pateiktos nuotraukos bei 2017 m. gegužės 31 d. leidimas atlikti kultūros paveldo objekto pastato tvarkybos darbus, 2015 m. spalio 31 d. elektros įrenginių prijungimo prie pastato sąlygos, 2017 m. lapkričio 2 d. telekomunikacijų tinklo sistemos išsaugojimo pastate projektavimo sąlygos patvirtino aplinkybes, susijusias su pastato tvarkymo darbais po skundžiamo Sprendimo priėmimo, todėl negalėjo būti pagrindu vertinti pastato nepriežiūros situaciją Sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjo 2017 m. sausio 9 d. prašymo metu nebuvo atsiradusių aplinkybių, numatytų Aprašo 13.3 punkte.

15. Atsakovas pažymi, kad detalaus plano nebuvimas, negalėjimas vykdyti statinio rekonstrukcijos, statybos ar griovimo darbų, neužkerta kelio tokio statinio, jo fasado bei teritorijos tvarkymui ar priežiūrai.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūnijos 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 04-2-52 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūniją teikti siūlymą Finansų ir ekonomikos skyriui išbraukti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių 2017 metų sąrašo.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įrašytas į Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių 2017 metų sąrašą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu, parengtą pagal Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių nustatymo tvarkos aprašą (patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-624). Minėtas tvarkos aprašas nagrinėjamo ginčo metu (ginčui aktuali 2016 m. gegužės 24 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-240 redakcija) reglamentavo nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas arba naudojamas ne pagal paskirtį, arba yra apleistas, arba neprižiūrimas, nustatymą, jo sąrašo sudarymo ir keitimo procedūras (1 p.). Aprašas skirtas nustatyti statinius ir patalpas, kurie yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį, arba yra apleisti, arba neprižiūrimi, įvertinti savininkų veiksmus dėl šių objektų naudojimo, priežiūros, būklės gerinimo (2 p.). Aprašo 6 punkte numatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnai savo seniūnijos teritorijoje pagal nustatytus kriterijus vizualiai įvertina nekilnojamojo turto techninės priežiūros būklę, nustato statinius ir patalpas, kurie yra nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį, arba yra apleisti, arba neprižiūrimi, ir pateikia jų sąrašus Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriui iki kiekvienų metų gruodžio 31 d.

19. Pagal Aprašo 4 punktą į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu tvirtinamą nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų statinių ir patalpų sąrašą gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris atitinka vieną arba kelis šių kriterijų: statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos (4.1 p.); statiniai ir patalpos naudojami ne pagal nustatytą nekilnojamojo turto paskirtį, nėra veiklos, atitinkančios nekilnojamojo turto paskirtį, buvimą patvirtinančių požymių (4.2 p.); statiniai ir patalpos apleisti arba netvarkomi, t. y. apdegę, apgriuvę ar kitaip fiziškai pažeisti (pažeista, nesandari stogo danga; pažeista, neveikianti kritulių surinkimo sistema, apskardinimas; pažeistas, atšokęs, ištrupėjęs fasadų tinkas, plytos ar kitos sienų apdailos medžiagos; pažeisti, suirę, trupantys balkonų pagrindai; pažeisti architektūriniai elementai) ir netvarkomi, apleisti, neprižiūrimi arba neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo keliamų reikalavimų (4.3 p.).

20. Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė gavęs informaciją, kad Centro seniūnija 2017 m. sausio 16 d. pakartotinai apžiūrėjusi pastatą (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatė, jog pastatas yra nenaudojamas, balkonuose ir lietvamzdžiuose auga savaiminiai želdiniai, dvejose vietose trūksta lietvamzdžių, dėl ko yra nutrupėjęs ne tik sienų tinko sluoksnis, bet ir aptrupėjęs atviras plytų mūras, vietomis lietvamzdžiai yra susilankstę, nesandarūs, cokolio aukštyje vietomis nutrupėjęs tinkas, fasadų sienos paveiktos drėgmės, dažų sluoksnis atsilupęs dideliais plotais, vietomis sienos ir karnizai vertikaliai sutrūkinėję, tad pastatas atitinka Aprašo 4.1 ir 4.3 punktuose nustatytus kriterijus ir neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo keliamų reikalavimų.

21. Iš esmės neneigdamas minėtų aplinkybių (kurios, be kita ko, užfiksuotos ir į bylą pateiktose nuotraukose), apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog pareiškėjas atsakovui pateikė 2015 m. lapkričio 14 d. su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. specialiste suderintą kapitalinio remonto projektą, kas patvirtina, kad jis ėmėsi pastato priežiūros ir tvarkymo darbų. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nagrinėjamas Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūnijos 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 04-2-52 teisėtumas ir pagrįstumas, įvertinant faktines aplinkybes, buvusias jo priėmimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti jokių pareiškėjo veiksmų dėl pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, priežiūros, tvarkymo ir pan., atliktų po šio sprendimo priėmimo. Atsakovo sprendime nurodyta, kad iš Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. lapkričio 22 d. buvo gauta informacija, jog skyrius nėra išdavęs leidimų ar

pritarimų statyti, rekonstruoti, atnaujinti (modernizuoti), remontuoti, ar griauti pastatą. Nuo pastato kapitalinio remonto projekto 2015 m. lapkričio 4 d. derinimo Kultūros paveldo departamento Kauno skyriuje praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai, jokie kiti veiksmai nebuvo atlikti, todėl atsakovas sprendė, kad pastatas pagal Aprašo 13.3 punktą negali būti siūlomas išbraukti iš sąrašo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad Leidimo neturėjimas atlikti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus neužkerta kelio tokio statinio, jo fasado, bei teritorijos, kurioje yra statinys, tvarkymui ir priežiūrai. Vien tik rūpinimasis projekto parengimu ir/ar jo parengimas pats savaime neįrodo, kad pareiškėjas ėmėsi pastato priežiūros ir tvarkymo darbų. Delsimas išduoti leidimą nesudaro kliūčių prižiūrėti statinį, atlikti paprastojo remonto darbus, sutvarkant lietvamzdžius, balkonus, nudažant fasadą ir atliekant kitus pastato priežiūros darbus taip, kad jis atitiktų Statybos įstatymo keliamus reikalavimus.

22. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūnijos 2017 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 04-2-52 yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Centro seniūniją teikti siūlymą Finansų ir ekonomikos skyriui išbraukti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaunas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), iš Nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių 2017 metų sąrašo nėra jokio teisinio pagrindo.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines bei teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų iš naujo nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, tad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos turizmo akademija“ apeliacinį skundą atmesti.






Administracinė byla Nr. eA-1592-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02979-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=56974990887411e993ffd4361ddf8976



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad NŽT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu atkūrė jai nuosavybės teises natūra į žemės sklypą. Šio sprendimo pagrindu valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos jos nuosavybės teisės į 0,27 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini). 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pareiškėja pardavė šį 0,27 ha ploto žemės sklypą A. D. už 243 000 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą ir panaikino NŽT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-858, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą Vilniaus mieste, taip pat pripažino negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo –pardavimo sutartį dėl 0,2700 ha žemės sklypo bei taikė restituciją natūra – 0,2700 ha žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybėn ir priteisė iš pareiškėjos A. D. už 0,2700 ha žemės sklypą 70 377,67 eurų (sandorio sudarymo metu 243 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjos teigimu, žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo panaikinta atsižvelgiant į tai, kad sandoris atsirado esant neteisėtam pagrindui – imperatyviems įstatymams prieštaraujantiems administravimo subjekto priimtiems aktams. NŽT sprendimo panaikinimas neigiamai paveikė jos interesus bei teises, t. y. dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, atkuriant nuosavybės teises, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, todėl siekia satisfakcijos dėl patirtų nepatogumų. Nurodė, kad veiksmų neteisėtumas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, taigi neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami.

4. Pareiškėja nurodė, jog neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad bylinėjimasis truko tris metus, kurio metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, besitęsiančius nepatogumus, nerimą, (duomenys neskelbtini), pažeminimą. Patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Nepatogumai bei išgyvenimai, nerimas yra tęstinio pobūdžio. Pareiškėja iki šiol išgyvena stresą, (duomenys neskelbtini), jaučia nusivylimą, beviltiškumą, gyvenimo nestabilumą, dvasinį neramumą, nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Teismo nustatytas įpareigojimas grąžinti pinigus už žemės sklypą sukėlė jai didžiulį stresą, nerimą, kadangi atsirado problema, kaip juos grąžinti. Būdama įsitikinusi sudarytų sandorių teisėtumu, gautus už žemės sklypą pinigus išleido savo nuožiūra, suteikdama materialinę pagalbą kitiems asmenims. Pareiškėjos teigimu, ji negalėjo numatyti, kad dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų bus priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas atkurti jai nuosavybės teises ir jai kils tokios sunkios pasekmės. Ji senyvo amžiaus, labai silpnos sveikatos, išskyrus pensiją, jokių pajamų negauna, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo dalies įvykdymas dėl pinigų grąžinimo tapo labai sunki našta, kuri neigiamai ją veikia – sukelia labai stiprius dvasinius, emocinius išgyvenimus, nerimą, (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovo neteisėti veiksmai jai reiškia didelius, ženklius praradimus.

5. Pareiškėjos teigimu, byloje nebuvo nustatyta, kad atkuriant jai nuosavybės teises ji elgėsi neteisėtai ar kitaip nesąžiningai. Tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, jai nebuvo žinoma ir ji to negalėjo žinoti, o tapusi teisėta žemės sklypo savininke ir jį pardavė.

6. Pareiškėja teigė, kad lūkestis atkurti nuosavybės teises buvo ir yra teisėtas, nes jis susiformavo teisei neprieštaraujančių valstybės įsipareigojimų pagrindu, tačiau dėl NŽT neteisėtų veiksmų, atkuriant nuosavybę, bei teismui priėmus 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, jis liko neapsaugotas, atkurti nuosavybės teises realiai neturi galimybės, nes Vilniaus mieste žemės nėra. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nedavė lauktos grąžos, priešingai, jį panaikinus, patyrė praradimus – 70 377,67 eurų, kuriuos turi grąžinti žemės sklypo pirkėjai. Šie praradimai turėtų būti pripažinti jos, kaip sąžiningo asmens, patirta atlygintine žala.

7. Pareiškėjos nuomone, atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės yra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų rezultatas, todėl dalis jai atsiradusių dėl sprendimo panaikinimo praradimų turi atitekti ir atsakovui. Savo poziciją grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Todėl nagrinėjamu atveju teisėtų lūkesčių apsaugos taikymą, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo kompensaciją pinigais už jos praradimus – 32 000 Eur, pagrindžia būtinybė garantuoti teisingumą.

8. Atsakovo atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl negali būti pagrindu tenkinti jos skundą. Pareiškėja skunde akcentuoja depresijos simptomus, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokia liga jai būtų diagnozuota. Iš pareiškėjos pateikto pateikto medicininio išrašo matyti, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti iki teisminių ginčų.

10. Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji negalėjo numatyti valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, priimant sprendimus dėl nuosavybės teises atkūrimo, pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek A. D. (kuri iš pareiškėjos įsigijo žemės sklypą ir kuriai iš pareiškėjos priteista 70 377,67 Eur suma (sandorio metu – 243 000 Lt) už valstybei grąžintiną žemės sklypą)) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, kurių interesams atstovavo tas pats advokatas. Vienas iš prašymo motyvų buvo aplinkybė, kad grąžinto pareiškėjai žemės sklypo vertė skiriasi nuo pardavimo kainos, t. y. žemės sklypas parduotas už ženkliai didesnę kainą, todėl pareiškėja neturi galimybės įvykdyti teismo sprendimą ir A. D. grąžinti priteistus 70 377,67 Eur. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi prašymo netenkino.

11. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teismai (Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-63-1062/2017) konstatavo, kad tiek pirkėjai A. D., kuri yra UAB „Arlitanus“ direktoriaus pavaduotoja ir yra atsakinga už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo paslaugų (viešųjų pirkimų sutarties) vykdymą, tiek pareiškėjai buvo žinoma, kad savivaldybė prieštaravo žemės sklypo grąžinimui natūra. Taigi akivaizdu, kad A. D., projektuodama žemės sklypą grąžinimui natūra pareiškėjai, o vėliau iš pareiškėjos įsigydama minėtą žemės sklypą už ženkliai didesnę kainą, negu buvo nustatyta jo vertė, bei pati pareiškėja, žinodama apie žemės sklype esančią aikštelę, sąmoningai prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad UAB „Arlitanus“, kurios direktoriaus pavaduotoja A. D. (pareiškėjos sklypo pirkėja), teikia Nacionalinei žemės tarnybai žemėtvarkinių projektų paslaugas (laimėjus viešųjų pirkimų konkursus). Tačiau ta pati A. D. atstovauja pretendentų, turinčių teises atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią Vilniaus rajone (kurioje UAB „Arlitanus“ projektuoja žemės sklypus), interesams (pvz., administracinė byla Nr. I-2789-561/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad A. D. oficialiai pagal įgaliojimą atstovautų pareiškėjos interesams nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau UAB „Arlitanus“ rengė Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijų žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių rengimo metu pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimui buvo suformuotas žemės sklypas, kurį vėliau iš pareiškėjos įgijo A. D. A. D., kaip UAB „Arlitanus“ atstovei, buvo žinoma apie Vilniaus miesto savivaldybės nepritarimą žemės sklypo grąžinimui natūra. Tačiau nepaisant to, žemės sklypą pareiškėjai suprojektavo bei vėliau minėtą žemės sklypą įsigijo už labai didelę kainą. NŽT turi pagrindo manyti, kad pareiškėją ir A. D. galėjo sieti bendri, paslėpti interesai, kurių pareiškėja viešai neatskleidžia. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, jog A. D. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo.

13. NŽT vertinimu, pareiškėja, panaudodama motyvus apie tariamą neturtinės žalos atlyginimą, iš tiesų siekia, ir tai

viešai deklaruoja savo skunde, ne moralinės satisfakcijos, o pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjos teiginys dėl atsiradusios žalos, susijusios su priteista suma, atkleidžia paslėptą interesą priteisti ne neturtinę žalą, o turtinę – gauti pinigų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016 įvykdymui. Be to, NŽT vertinimu, pareiškėjos prašoma priteisti 32 000 Eur neturtinės žalos suma yra neadekvati ir visiškai nepagrįsta, nors pareiškėja turėjo pareigą objektyviais įrodymais pagrįsti kaip konkrečiai pasireiškė neturtinė žala.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš NŽT galbūt neteisėtų veiksmų.

16. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, kad viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia (be kita ko) konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos atsiradimas siejamas su NŽT administraciniu aktu, kuris teismo sprendimu buvo panaikintas, pripažintas sandoris negaliojančiu bei pritaikyta restitucija natūra – 0,2700 ha žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybėn ir priteisė iš pareiškėjos A. D. už 0,2700 ha žemės sklypą 70 377,67 eurų (sandorio sudarymo metu 243 000 Lt).

18. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016, be kita ko, panaikino NŽT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 49S-858 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. J.“, pripažino negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės Vilijos Partaukienės, notarinio reg. Nr. 1249, sudarytą tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); pritaikė restituciją natūra – 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), grąžino valstybės nuosavybėn, o iš J. J. priteisė A. D. už įsigytą 0,2700 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), sumokėtus 70 377,67 eurus (sandorio metu 234 000 Lt). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

19. Teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017, priėjo prie išvados, kad veiksmų neteisėtumas atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2703-473/2016, taigi neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje tirtina, ar yra kitos dvi būtinos sąlygos: žala ir priežastinis ryšis tarp žalos bei neteisėtų veiksmų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skunde nurodo, jog ji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, tačiau pareiškėja reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo nesuformulavo, todėl teismas, nagrinėdamas bylą ir neišeidamas iš skundo nagrinėjimo ribų, papildomai dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos nenagrinėjo ir nepasisakė.

21. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par.,

Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į grąžinimą nuosavybę asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala (2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005; 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

22. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja, turėdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdama kaip savininkė, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, be jokios abejonės patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tačiau teismas pažymėjo, kad teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju taip pat svarbus pareiškėjos sąžiningumas, ar jos veiksmai neturėjo įtakos žalos atsiradimui. Pagal CK 6.282 straipsnį, kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį žalos atlyginimas gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. NŽT teigimu, A. D., projektuodama žemės sklypą grąžinimui natūra pareiškėjai, o vėliau iš pareiškėjos įsigydama minėtą žemės sklypą už ženkliai didesnę kainą, negu buvo nustatyta jo vertė, bei pati pareiškėja, žinodama apie žemės sklype esančią aikštelę, sąmoningai prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais. NŽT teismui pateikė UAB „Arlitanus“ 2017 m. gegužės 4 d. Pasiūlymą dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo paslaugų, kuriame matyti, kad A. D. yra direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, šis Pasiūlymas patvirtina, kad A. D. yra atsakinga už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo paslaugų (viešųjų pirkimų sutarties) vykdymą. Tačiau, teismo vertinimu, nepateikus kitų įrodymų, šis dokumentas nepatvirtina, kad būtent A. D. ir suprojektavo žemės sklypą grąžinimui natūra pareiškėjai. Kita vertus, tai nepaneigia aplinkybės, kad būtent A. D. galėjo žinoti apie nesamą galimybę atkurti pareiškėjai nuosavybės teises būtent į sklypą, kuris užimtas savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, nes savivaldybė nepritarė ir nederino pateikto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, kuriame siūloma suprojektuoti grąžintiną natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypą automobilių stovėjimo aikštelės vietoje. Tačiau nesant nenuginčytiniems įrodymams, nėra pagrindo teigti, kad būtent A. D. ir pareiškėjos veiksmai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui. Be to, NŽT argumentai, kad tiek pareiškėją, tiek A. D. atstovavo teisminiuose procesuose tas pats advokatas, nepagrindžia, kad pareiškėją ir A. D. galėjo sieti bendri, paslėpti interesai, kurių pareiškėja viešai neatskleidžia. Teismas pažymėjo, kad vadovaujasi tik neginčijamais byloje esančiais įrodymais.

23. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, priėjo prie išvados, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, be jokios abejonės patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tokia žala atsirado NŽT veikus ne taip, kaip numatė teisės aktai, ir būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai, susiję su sklypu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Teismo nuomone, pareiškėja patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei veiksmais, nes neteisėti institucijų veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu.

24. Pareiškėja teismo prašo priteisti 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra neadekvati ir nepagrįsta objektyviais įrodymais. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę (nuosavybės teisės atkurtos 2013 m. gruodžio 19 d., o Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškimą teismui pateikė 2014 m. rugsėjo 3 d.), intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, priėjo išvadą, kad teisinga suma pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 1 000 Eur, kurie jai priteistini iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jai galėtų būti priteisiama didesnė nei

teismo įvertinta neturtinė žala.25. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos atstovės prašyme detalizuotos išlaidos su pateiktais kvitais

nesutampa, priėjo prie išvados, jog pareiškėjos prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl pareiškėja turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikiant atitinkamus įrodymus.

III.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą iš dalies ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjos naudai 4 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą žalą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios funkcijos neatliko. Teismas priteisė aiškiai mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl toks sprendimas negali garantuoti teisingumo. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Teismo priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Tačiau šiuo atveju, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, teismas nesivadovavo teisingo žalos atlyginimo koncepcija, subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti pareiškėjui padarytą žalą. Todėl priimtu teismo sprendimu nebuvo atkurta pareiškėjos pažeistų teisių pusiausvyra.

26.2. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006; kt.). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai neįvertino visų reikšmingų žalos dydžiui nustatyti aplinkybių – valstybės prisiimtų įsipareigojimų pobūdį, jų teisėtumą, pareiškėjos elgesį (gerą valią), praradimų pobūdį, laikotarpį nuo lūkesčių susiformavimo iki kilusio ginčo, įtaką pareiškėjos teisėms ir bei kitų reikšmingų aplinkybių. Vienas iš svarbiausių kriterijų, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje, yra tai, kad neturtinę žalą padarė valstybė, jos padarytų teisės pažeidimų pobūdis – konstitucinių principų pažeidimas ir nesilaikymas. Šiuo pagrindu atsakovo kaltės laipsnis yra didelis neatsargumas. Šios aplinkybės ir valstybės kaltės laipsnis lemia tai, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti svarus.

26.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala (2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių suvaržymas, atsiradusios neigiamos teisinės pasekmės yra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų rezultatas, tad dalis pareiškėjai atsiradusių dėl sprendimo panaikinimo praradimų turi atitekti ir atsakovui. To reikalauja elementarus teisingumas bei teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Tačiau teismui priėmus skundžiamą sprendimą, kuriuo priteistas nepagrįstai mažas neturtinės žalos atlyginimas, susidarė situacija, kai administracinių klaidų našta atiteko tik pareiškėjai – Lietuvos piliečiui, o atsakovą – NŽT, teismas faktiškai atleido nuo bet kokios atsakomybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 pabrėžė, kad „toks įstatymų aiškinimas, jog valstybės ir savivaldybių institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, jog visą riziką už tai turi prisiimti suinteresuotas (privatus) asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai.“ Todėl būtų neteisinga leisti valstybės institucijai išvengti atsakomybės. Vertinant bylos aplinkybes pareiškėjos veiksmų geros valios požiūriu, būtina nurodyti šias aplinkybes. Byloje nebuvo nustatyta, kad, atkuriant nuosavybės teises, pareiškėja elgėsi neteisėtai ar kitaip nesąžiningai. Tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, jai nebuvo žinoma ir ji to negalėjo žinoti. Priešingai, ji pasikliovė valstybe, jos sąžiningumu abejoti nebuvo pagrindo, todėl buvo

įsitikinusi, jog ji tapo teisėta žemės sklypo savininke ir jį pardavė. Pareiškėjos neturtinės žalos atsiradimą nulėmė tai, kad bylinėjimasis truko tris metus, kurio metu ji patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, besitęsiančius nepatogumus, nerimą, emocinę depresiją, pažeminimą. Patyrė nevienkartinius, ilgalaikius ir žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Jos nepatogumai bei išgyvenimai, nerimas yra tęstinio pobūdžio, iki šiol ji išgyvena stresą, depresiją, jaučia nusivylimą, beviltiškumą, gyvenimo nestabilumą, dvasinį neramumą, nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Būdama įsitikinusi sudarytų sandorių teisėtumu, pareiškėja gautus už žemės sklypą pinigus išleido savo nuožiūra, suteikdama materialinę pagalbą kitiems asmenims ir neturėjo galimybės ją grąžinti.

26.4. Pareiškėja yra senyvo amžiaus, labai silpnos sveikatos, išskyrus pensiją, jokių pajamų negauna, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo sprendimo dalies įvykdymas dėl pinigų grąžinimo tapo jai labai sunki našta, kuri neigiamai veikė ją – sukėlė labai stiprius dvasinius, emocinius išgyvenimus, nerimą, depresiją. Taigi atsakovo neteisėti veiksmai reiškė jai didelius, ženklius praradimus. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir į tai, kad civilinėje teisėje taikomas visiškas nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 str.), įvertinant aptartų aplinkybių visumą bei taikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, neturtinės žalos dydis nustatytinas 4 000 eurų ir priteistinas iš atsakovo.

27. Atsakovo atstovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018).

29. Teismas netinkamai vertino labai svarbią šiai bylai aplinkybę. A. D. yra UAB „Arlitanus“ direktoriaus pavaduotoja ir yra atsakinga už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo paslaugų (viešųjų pirkimų sutarties) vykdymą. Žemėtvarkos planavimo dokumentų parengimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės įstatymas ir Kvalifikacijos pažymėjimų žemėtvarkos planavimo dokumentams rengti išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo ir profesinių žinių patikrinimo testo organizavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1290. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 41 straipsnyje reglamentuotos žemėtvarkos planavimo dokumentus rengiančių ir įgyvendinančių asmenų teisės ir pareigos. Žemėtvarkos planavimo dokumentus gali rengti piliečiai, kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktų jiems suteiktomis judėjimo teisėmis, turėdami jiems nustatyta tvarka išduotus kvalifikacijos pažymėjimus žemėtvarkos planavimo dokumentams rengti (toliau – kvalifikacijos pažymėjimas). Asmuo, siekdamas gauti kvalifikacijos pažymėjimą žemėtvarkos planavimo dokumentams rengti, privalo turėti aukštąjį žemėtvarkos, geografijos ar kraštotvarkos išsilavinimą, ne mažesnę kaip 5 metų darbo patirtį žemėtvarkos schemų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektų arba žemės valdos projektų rengimo srityje skaičiuojant nuo to laiko, kai asmenys pradėjo dirbti šios srities darbus, ir būti išlaikę profesinių žinių, susijusių su žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimu, patikrinimo testą. Asmeniui rengiančiam žemėtvarkos planavimo dokumentus keliami savo teisių bei pareigų žinojimo reikalavimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017 pagrįstai konstatavo, kad tiek pirkėjai A. D., tiek pareiškėjai buvo žinoma, kad savivaldybė prieštaravo žemės sklypo grąžinimui natūra. Taigi darytina išvada, kad A. D., projektuodama žemės sklypą grąžinimui natūra pareiškėjai, o vėliau iš pareiškėjos įsigydama minėtą žemės sklypą už ženkliai didesnę kainą, negu buvo nustatyta jo vertė, savo veiksmais galėjo pažeisti kvalifikacijos pažymėjimo turėtojui keliamus reikalavimus, o ir pati pareiškėja, žinodama apie žemės sklype esančią aikštelę, sąmoningai prisidėjo prie atsiradusių neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėją ir A. D. galėjo sieti bendri, paslėpti interesai ir pareiškėja, panaudodama motyvus apie tariamą neturtinės žalos atlyginimą, iš tiesų siekia ne moralinės satisfakcijos, o pasipelnyti iš valstybės.

30. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo socialiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui pasiekti. Protingumo principas, kaip ir teisingumo principas, reikalauja neginti asmens, kuris elgiasi neprotingai – neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t. t. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju pripažinimas, kad pareiškėjos teisė buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjai, o įvertinus tai, kad A. D. pažeisdama teisės aktų reikalavimus suprojektavo žemės sklypą, kurį vėliau įsigijo, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinę žalą. Palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą, būtų neįgyvendinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai.

31. Atsakovo atstovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. 32. Atsakovo atstovas nurodo, kad UAB „Arlitanus“ rengė Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijų žemės reformos

žemėtvarkos projektus, kurių rengimo metu pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimui buvo suformuotas žemės sklypas, kurį vėliau iš pareiškėjos įgijo A. D. A. D., kaip UAB „Arlitanus“ atstovei, buvo žinoma apie Vilniaus miesto savivaldybės nepritarimą žemės sklypo grąžinimui natūra. Tačiau nepaisant to, žemės sklypą pareiškėjai suprojektavo bei vėliau minėtą žemės sklypą įsigijo už labai didelę kainą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, manytina, kad pareiškėją ir A. D. galėjo sieti bendri, paslėpti interesai, todėl apeliacinio skundo teiginiai apie pareiškėjos gerą valią yra nepagrįsti.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad iš į bylą pateikto 2017 m. liepos 12 d. medicininio išrašo matyti, kad pareiškėjai diagnozuotos (duomenys neskelbtini) ligos (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini). Dėl minėtų ligų 2016 m. pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Taigi visi pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti iki teisminių ginčų ir yra visiškai nesusiję su pareiškėjos deklaruojamais sveikatos sutrikimais.

34. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju pripažinimas, kad pareiškėjos teisė buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjai.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų, netinkamai atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą Vilniaus mieste, kai žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Neturtinės žalos atsiradimas siejamas su NŽT administraciniu aktu dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste pareiškėjai, kuris teismo sprendimu buvo panaikintas, pripažinta negaliojančia 2014 m. balandžio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp J. J. ir A. D. dėl 0,2700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo, bei pritaikyta restitucija natūra – 0,2700 ha žemės sklypas grąžintas valstybės nuosavybėn ir priteista iš pareiškėjos A. D. už 0,2700 ha žemės sklypą 70 377,67 eurų (sandorio sudarymo metu 243 000 Lt).

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad egzistuoja CK 6.250 ir 6.271 straipsnių dispozicijose nustatytos prielaidos bei sąlygos, sukuriančios pareiškėjos teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nusprendė, kad pareiškėjos reikalavimas, kiek tai susiję su atlygintinos žalos dydžiu, turi būti tenkinamas tik iš dalies, nes pareiškėjos prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra neadekvati ir nepagrįsta objektyviais įrodymais. Teismas,

atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę (nuosavybės teisės atkurtos 2013 m. gruodžio 19 d., o Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškimą teismui pateikė 2014 m. rugsėjo 3 d.), intensyvumą, ekonominius šalies rodiklius, priėjo išvadą, kad teisinga suma pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra 1 000 Eur.

38. Pareiškėja apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis, padarytomis dėl jai padarytos žalos dydžio.

39. Atsakovo atstovas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teigdamas, kad teismas netinkamai įvertino žalos dydį, o pripažinimas, jog pareiškėjos teisės buvo pažeistos, būtų pakankama satisfakcija pareiškėjai.

40. Aptartos aplinkybės lemia, kad šios bylos, sprendžiamos apeliacine tvarka, nagrinėjimo dalyką sudaro nustatymas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė pareiškėjai padarytos žalos dydį ir jos dydį kvalifikuojančias aplinkybes.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

42. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.

43. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, viešojo administravimo subjekto teisės aktais priskirtų funkcijų netinkamas vykdymas yra gero administravimo principo ir pareiškėjos, kaip žemės sklypo savininkės, teisėtų interesų pažeidimas, o tai suponuoja dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, streso realią galimybę. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad asmuo, turėdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir veikdamas kaip savininkas, o vėliau tokį sprendimą panaikinus, patiria tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Tokia žala atsirado NŽT neveikus taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

46. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

47. Pažymėtina ir tai, kad civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama, be kita ko, ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų (CK 6.253 str.).

48. Byloje nenustatyta, jog pareiškėja kaip nors būtų prisidėjusi prie valstybės institucijos neveikimo ir (ar) netinkamo

veikimo, kliudžiusi jai vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas, taigi pagrindo teigti, jog atsakovas galėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl pačios pareiškėjos veiksmų, nėra.

49. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kuriais remiantis pripažinta, jog pareiškėja patyrė 1 000 Eur neturtinę žalą, atitinka nutarties 46 punkte nurodytą teisės nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį aiškinimo ir taikymo taisykles.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisęs pareiškėjai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliantų apeliaciniai skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1404-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03597-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4.2; 6.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Kauno Dainavos poliklinikai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5db22290887411e993ffd4361ddf8976

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. T4-251 (1.34.) „Dėl pacientui L. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) 1 dalį ir įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo L. V., atstovaujančio jo tėvui L. V., skundą dėl viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Kauno Dainavos poliklinikoje (toliau – ir Poliklinika) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Įsakymas grindžiamas 2017 m. rugsėjo 11 d. parengta patikrinimo Nr. T3-189/2017 ataskaita Nr. D17-220-(1.27.) (toliau – ir Patikrinimo ataskaita), kuri yra neatskiriama Įsakymo dalis. Patikrinimo ataskaitoje, vertinant šeimos gydytojos M. M. veiksmus (toliau – ir šeimos gydytoja), atsakovas nesivadovavo Lietuvos medicinos norma MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Medicinos norma), todėl jos išvada, kad nei išoriniai, nei lokaliniai įstaigos dokumentai šeimos gydytojui nenustato pareigos kontroliuoti gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo, yra neteisinga. Dėl nurodyto pažeidimo nėra galimybių atlikti ne tik nepriklausomo vertinimo dėl klausimų, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai, bet ir patikrinti, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

3. Pareiškėjo teigimu, Patikrinimo ataskaitoje nurodyti prieštaringi faktai dėl kardiologo konsultacijos. Be to, minėtoje ataskaitoje nevertinta, ar greitosios medicinos pagalbos gydytojai laikėsi greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų ir, ar ne dėl greitosios medicinos pagalbos gydytojų klaidų mirė pareiškėjo tėvas.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad paciento L. V. (toliau – ir pacientas) šeimos gydytoja žinojo, kokiomis (duomenys neskelbtini) ligomis pacientas sirgo, tačiau būtiniausių tyrimų ir gydymo jam neskyrė. Be to, Tarnyba nesiaiškino, kodėl šeimos gydytoja nevykdė Medicinos normoje nustatytų pareigų. Pabrėžė, kad neaišku, kokie širdies tyrimai pacientui buvo atlikti, koks širdies gydymas jam buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2016 m., išskyrus elektrokardiogramas ir kraujospūdžio matavimus. Taip pat pareiškėjui nesuprantama, kodėl pacientas buvo konsultuotas neurologų, reumatologų, chirurgų, radiologų, bet ne kardiologo, kuris pacientui turėjo skirti būtinus tyrimus: širdies echoskopiją, krūvio mėginius, kraujagyslių korinarinį tyrimą ir kt.

5. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose akcentavo šeimos gydytojos nekompetenciją. Pažymėjo, kad pacientas 2008 m. buvo siųstas pas kardiologą ir jam nebuvo skirtas tinkamas gydymas. Ir vėliau tik 2015 m. buvo siųstas pas kardiologą planiniam patikrinimui. Ligos per 7 metus tik progresavo. Pacientas buvo labai pareigingas, lankėsi paskirtu metu, vartojo gydytojų išrašytus vaistus. Pasak pareiškėjo, jokio gydymo jo tėvui Poliklinikoje neskyrė, galutiniai tyrimai nebuvo padaryti, sumaišytos ligos diagnozės, gydytojai dirbo neprofesionaliai. Šeimos gydytoja tinkamai neužpildė medicininės dokumentacijos, nekontroliavo gydytojų specialistų konsultacijų. Be to, neskyrė diabetologo paslaugų. Šeimos gydytoja paciento kojų nei karto neapžiūrėjo. Pabrėžė, kad Patikrinimo ataskaitoje daug neatitikimų ir prieštaravimų nustatant diagnozę pacientui.

6. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Tarnyba, įvertinusi visas faktines pacientui Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų aplinkybes, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog paslaugos buvo suteiktos netinkamai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Tarnyba, įvertinusi šeimos gydytojos įrašus paciento Asmens sveikatos istorijoje, nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu (2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d.) pacientas reguliariai lankydavosi pas šeimos gydytoją, kuri vertindavo objektyvią paciento sveikatos būklę, išsakytus nusiskundimus, periodiškai atlikdavo atitinkamus laboratorinius ir instrumentinius tyrimus. Pabrėžė, kad pacientas turėjo ne vieną gretutinę ligą, kurių gydymui, stebėsenai šeimos gydytoja atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Tarnyba, įvertinusi įrašus medicininėje dokumentacijoje, nustatė, kad pacientas apsilankymų pas šeimos gydytoją metu prašydavo pratęsti kompensuojamuosius vaistus ir dažniausiai išreikšdavo nusiskundimus, susijusius su (duomenys neskelbtini). Atsakovas nustatė, kad pacientui paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus. Pacientas

buvo stebėtas, siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus, šeimos gydytoja vykdė gautas gydytojų specialistų rekomendacijas.

8. Atsakovas akcentavo, kad paciento (duomenys neskelbtini) ligai stebėti ir gydyti šeimos gydytoja matuodavo arterinį kraujospūdį, atlikdavo širdies auskultaciją, skirdavo ir vertindavo elektrokardiogramas, išrašydavo kompensuojamuosius vaistus ir siųsdavo gydytojo kardiologo konsultacijoms. Pabrėžė, kad pacientas papildomų nusiskundimų (duomenys neskelbtini) neišreikšdavo. Akcentavo, kad siuntimas specialisto konsultacijai turi būti pagrįstas konkrečiomis indikacijomis, kurių buvimą nustato siunčiantis gydytojas. Nurodė, kad šeimos gydytoja pacientą ne kartą siuntė kardiologo konsultacijoms, tačiau duomenų asmens sveikatos istorijoje, jog jis pas specialistus lankėsi, nėra. Teisės aktai šeimos gydytojui paskirtų konsultacijų kontrolės nenumato. Tarnyba, kaip priemonę, padėsiančią gerinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, Įsakyme suformulavo rekomendaciją Poliklinikai vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą. Pažymėjo, kad jokių prieštaravimų Patikrinimo ataskaitoje nėra.

9. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs skundo, dėl, jo vertinimu, pacientui netinkamai suteiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų.

10. Tarnyba teigė, kad, vadovaudamasi teisės aktais, išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, pagal jai suteiktą kompetenciją atliko patikrinimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pacientui laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina Patikrinimo ataskaitos ir jos pagrindu priimto Įsakymo turinys, nepatvirtina, jog Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai šio klinikinio atvejo neišnagrinėjo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Poliklinika atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad šeimos gydytoja pacientui tinkamai teikė medicinines paslaugas,

nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Asmens sveikatos istorijoje esančiuose gydytojų specialistų atsakymuose įtarimų dėl galbūt blogėjančios kardiologinės paciento būklės nebuvo išsakyta. Pabrėžė, kad šeimos gydytoja vadovavosi Medicinos norma ir jos nepažeidė. Pacientui buvo diagnozuotos ligos, skirtas gydymas, atliekami privalomi tyrimai. Pacientas pas šeimos gydytoją lankėsi reguliariai nuo 2006 m., jo išsakyti nusiskundimai to paties pobūdžio būdingi stuburo srities sutrikimams ir naujų nusiskundimų pablogėjusia sveikata nei pacientas, nei jo artimieji neišsakė. Pabrėžė, kad paciento sveikatos būklės duomenys nekito ir neleido įtarti (duomenys neskelbtini) ligų pagrindinių simptomų bei sindromų ar galimų komplikacijų.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo L. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, jog byloje kilęs ginčas dėl Tarnybos Įsakymo 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Teismas remdamasis rašytiniais byloje esančiais įrodymais nustatė, kad Poliklinika, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundą, 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. (1.16)5-640 „Dėl skundo“ konstatavo, kad šeimos gydytoja pacientui medicininę pagalbą teikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, šeimos gydytojos neprofesionalumo faktų nenustatė. Pareiškėjas, atstovaujantis tėvui L. V., 2017 m. birželio 7 d. pateikė skundą Tarnybai dėl pacientui 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 11.38 ir 11.39 papunkčiais, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 „Dėl Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatomis, atliko asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimą dėl pacientui 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės patikrinimą ir Patikrinimo ataskaitoje padarė išvadą, kad pacientui L. V. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų

reikalavimų. Poliklinikos vadovui taikytina rekomendacija Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą – gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Aprašo 32 punktu ir atsižvelgdama į Patikrinimo ataskaitą, nustatė, kad pacientui nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

16. Teismas nurodė, kad Tarnyba yra specialusis valdymo ir kontrolės subjektas (Sveikatos sistemos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 75 straipsnis). Remiantis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu jai suteikti įgaliojimai vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą (valstybinę kontrolę). Pagrindinius reikalavimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinei kontrolei (valstybiniam medicininiam auditui), taip pat dokumentus šių procedūrų eigai fiksuoti nustato Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo III dalis, Aprašas. Pagal Nuostatų 9.6, 9.7 ir 10.47 punktus, pagrindiniai Tarnybos veiklos tikslai yra teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti pacientų saugos kontrolę; taip pat Tarnyba pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus. Taigi, Tarnybai suteikta kompetencija vertinti sveikatos priežiūros įstaigų, šiuo atveju Poliklinikos, darbą, suteikiant pacientui medicinines paslaugas. Teismas vertino, ar atsakovas tinkamai, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. birželio 7 d. skundą, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos valstybinės kontrolės objektyvumą.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas ginčą teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, vertintini procedūriniai pareiškėjo skundo nagrinėjimo klausimai. Teismas vertino, ar Tarnybos išvada, kad pacientui nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, yra pagrįsta.

18. Teismas nustatė, kad Tarnyba, atlikdama pareiškėjo skundo tyrimą, surinko iš Poliklinikos ir vertino medžiagą, t. y. Asmens sveikatos istoriją, praktikos licencijas, pareigų instrukcijas, darbo sutartis, Poliklinikos asmens sveikatos priežiūros licenciją, įstaigos vidaus dokumentus, vadovavosi šeimos gydytojos 2017 m. liepos 24 d. rašytiniu paaiškinimu, skundo tyrimui pateiktais dokumentais. Teismas nustatė, kad Tarnybai pateiktame 2017 m. liepos 24 d. rašytiniame paaiškinime šeimos gydytoja nurodė, jog paciento išsakyti nusiskundimai buvo to paties pobūdžio, būdingi (duomenys neskelbtini) sutrikimams, kurie buvo patvirtinti konsultacijų metu gydytojų reumatologų, III paslaugų lygio gydytojų neurologų bei atliktais magnetinio rezonanso tomografinio tyrimais. Iš paciento artimųjų jokių pastabų dėl blogėjančios L. V. savijautos ar sveikatos būklės pokyčių negauta. Pacientas reguliariai Dainavos poliklinikoje lankėsi dėl kompensuojamųjų vaistų išrašymo. Stebėti paciento sveikatos būklės duomenys ((duomenys neskelbtini)) ženkliau nekito ir neleido įtarti (duomenys neskelbtini) sistemos ligų pagrindinių simptomų bei sindromų ar galimų komplikacijų. Taip pat pacientas buvo konsultuotas gydytojų neurologų, reumatologų, chirurgų, kraujagyslių chirurgo, radiologų, kurie įtarimų dėl galbūt blogėjančios kardiologinės būklės neišsakė. Be to, ir 2017 m. liepos 21 d., ir 2017 m. liepos 26 d. paaiškinimuose, šeimos gydytoja nurodė, kad paciento būklės duomenys ženkliai nekito. Šeimos gydytoja 2017 m. birželio 23 d. paaiškinime nurodė, kad pacientui buvo skiriamas (duomenys neskelbtini) gydymas. Taip pat nurodė, kad 2014 m. liepos 25 d. buvo siųstas kardiologų konsultacijai, tačiau negavus atsakymo, pakartotinai nukreiptas kardiologų konsultacijai 2014 m. rugsėjo 29 ir 2015 m. kovo 13 d. Teismo vertinimu, šeimos gydytojos paaiškinimuose esminių skirtumų nėra, pareiškėjui nustatytos tos pačios ligos, skirtas gydymas ir tie patys nusiskundimai. Pareiškėjo papildomi argumentai dėl (duomenys neskelbtini) nurodyti tik skunde teismui, todėl šiuo aspektu Tarnyba neturėjo atlikti papildomo tyrimo. Asmens ligos istorijoje užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) buvo apžiūrimos. Teismas nurodė, kad negali vertinti medicininių dalykų, kurie nepriskirti teismo diskrecijai. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas tinkamai ištyrė ir įvertino paciento medicininius dokumentus, ginčo laikotarpiu taikytą gydymą. Patikrinimo ataskaitoje detaliai išnagrinėta ir įvertinta medicininė dokumentacija, susijusi su pacientui teiktomis medicininėmis paslaugomis. Nustatyta, kad šeimos gydytoja vertino gydytojų konsultantų (gydytojo radiologo, gydytojo ortopedo traumatologo, gydytojo reumatologo, gydytojo anesteziologo reanimatologo, gydytojo neurologo, gydytojo chirurgo ir kt.) išvadas, vykdė jų rekomendacijas. Paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių tyrimų šeimos gydytoja

neskyrė pacientui.19. Teismas nurodė, kad pacientui 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 13 d. paskirtų gydytojo

kardiologo konsultacijų atlikimo šeimos gydytoja nekontroliavo, nes teisės aktai tokios pareigos jai nenustatė. Gydytojo kardiologo konsultacijų išvadų paciento sveikatos istorijoje nėra, todėl Tarnyba negalėjo įvertinti būtinybės skirti tyrimus ar procedūras. Tarnyba nenustatė, kad šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Įsakymo 2 punkte suformuluotas siūlymas įstaigos vadovui nepatvirtina šeimos gydytojos nekompetencijos ar netinkamai suteiktų medicininių paslaugų. Taip pat Tarnyba vertino ir gydytojo endokrinologo konsultacijos paskyrimą bei remdamasi kraujo tyrimais nustatė, kad pacientui gydytojo endokrinologo konsultacija neturėjo būti paskirta. Tarnyba įvertino ir pareiškėjo skundo argumentus dėl sumaišytų diagnozių ir nurodė, kad negalėjo šių argumentų vertinti, nes nenurodė, kas ir kokias diagnozes sumaišė. Be to, Ligos istorijoje nustatyta, kad Poliklinikos kardiologė pacientą konsultavo (2008 m. lapkričio 17 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2008 m. gruodžio 18 ir 19 dienomis), kuris nepatenka į Tarnybos tiriamą laikotarpį (2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d.). Šis laikotarpis neturėjo būti vertinamas. Asmens ligos istorijoje vėlesnių gydytojos kardiologės įrašų nėra. Nustatyta, kad pacientas siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus, įskaitant ir gydytoją kardiologą: 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. Asmens ligos istorijoje duomenų, kad pacientas nuvykdavo paskirtoms konsultacijoms ir kad lankėsi pas gydytoją kardiologą, nėra. Pareiškėjas šių užfiksuotų duomenų nepaneigė. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti Asmens ligos istorijoje esančiais įrašais. Be to, pacientas 2013 ir 2016 metais gydytojo kardiologo konsultacijai nebuvo nukreiptas, kadangi tam nebuvo indikacijų. Tarnyba, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir faktus, tai, kad pacientas sirgo (duomenys neskelbtini), pacientui buvo atlikti visi privalomi tyrimai (ambulatoriškai bendras kraujo ir biocheminis kraujo tyrimai, šlapimo tyrimas, užrašyta elektrokardiograma, stuburo magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai, plaučių rentgenologinis ištyrimas), pacientas šeimos gydytojo buvo stebėtas, matuotas arterinis kraujo spaudimas, pacientas siųstas konsultuotis pas gydytojus specialistus: gydytoją radiologą, gydytoją ortopedą, traumatologą, gydytoją reumatologą, gydytoją anesteziologą, reanimatologą, gydytoją neurologą, gydytoją chirurgą ir kt.), šeimos gydytojas vykdė gautas gydytojų specialistų rekomendacijas dėl gydymo, pacientui paskirti ir atlikti profilaktiniai tyrimai atitiko jų periodiškumo reikalavimus. Pacientas jokių nusiskundimų šeimos gydytoja nebuvo išreiškęs dėl galbūt netinkamai teiktų medicininių paslaugų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo esminiai nusiskundimai šeimos gydytojos netinkamu paciento gydymu. Teismas netyrė medicinos sričiai priskirtų klausimų. Teismas nurodė, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skundą, detaliai ištyrė ir įvertino skundo argumentus ir nenustatė, jog šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, teikdama pacientui medicinos paslaugas. Teismas akcentavo, kad Medicinos normos 11.4 papunktyje nustatyta, jog tais atvejais, kai konkreti paciento sveikatos būklė / turima liga peržengia šeimos gydytojo kompetencijos ribas, šis specialistas privalo arba konsultuotis su kitais reikiamais atitinkamos profesinės kvalifikacijos specialistais, arba siųsti pacientą pas tokius specialistus. Taigi, šeimos gydytojos kompetencija spręsti dėl tikslingumo pacientą siųsti konsultacijai pas gydytoją specialistą. Tarnyba taip pat tyrė ir vertino šeimos gydytojos veiksmų atitiktį Medicinos normų reikalavimams. Pažeidimų nenustatė.

21. Teismas nurodė, kad šeimos gydytojui Medicinos norma neįtvirtina pareigos kontroliuoti kitų specialistų konsultacijų vykdymo. Tokia pareiga neįtvirtinta ir kituose teisės aktuose, įskaitant ir Tarnybos vertintus lokalius vidaus dokumentus. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl pacientas nenuvyko į paskirtas konsultacijas. Tarnyba vertino ir teismas rėmėsi Asmens medicinos istorijoje esančiais duomenimis. Pareiškėjo skundo argumentų dėl galbūt netinkamai suteiktų greitosios medicinos pagalbos teikimo paslaugų teismas šioje byloje nevertino, kadangi pareiškėjas su skundu turėjo kreiptis į Greitosios medicinos pagalbos tarnybą ir tik vėliau į Tarnybą. Taigi, šiuo atveju Tarnyba tokių veiksmų netyrė ir nevertino, kadangi tai nėra šio ginčo dalykas. Byloje buvo vertinamas pareiškėjo 2017 m. birželio 7 d. skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės Poliklinikoje.

22. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad Tarnyba vadovavosi teisės aktais, pagal jai suteiktą kompetenciją, tinkamai įgyvendino skundų nagrinėjimo procedūrą, surinko patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei juos įvertinusi padarė pagrįstą išvadą, jog pacientui laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. Poliklinikoje asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas priėjo išvadą, kad Patikrinimo ataskaitoje detaliai įvertintos pareiškėjo skunde Tarnybai nurodytos aplinkybės. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo atliktu vertinimu, nepaneigia, jog pacientui paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Netenkinęs pirminio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo L. V., atstovaujančio jo tėvui L. V., skundą dėl Poliklinikoje teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės.

III.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Tarnybos išvadomis ir ignoravo pareiškėjo išsakytus faktus ir įrodymus, jog buvo pažeistos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo normos, kurios garantuoja: 1) teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, 2) teisę diagnostikos bei gydymo metodikas ir informaciją. Šeimos gydytoja jokių tyrimų nedarė, išskyrus AKS padarymą, bei EKG padarymą, nebuvo skirti vaistai širdies ir kraujagyslių būklei gerinti. Teismas daug dėmesio skiria kardiologo konsultacijoms, bet jos bereikšmės, nes „jokio gydymo šeimos gydytoja nedavė, ką patvirtina patalogo išvados“. Šeimos gydytoja turėjo paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę ir pranešti apie nenuvykimo pasekmes, nes to reikalauja lokaliniai dokumentai, įstaigos direktoriaus įsakymai. Teigia, kad buvo pažeisti Medicinos normos 11.3, 11.4, 2.16 papunkčiai.

25. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba vadovavosi teisės aktais, pagal jai suteiktą kompetenciją, tinkamai įgyvendino skundų nagrinėjimo procedūrą, surinko patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus bei juos įvertinusi padarė pagrįstą išvadą, kad pacientui paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas, teikdamas skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, iš esmės jį argumentuoja panašiais motyvais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui, teigdamas, jog, pareiškėjo įsitikinimu, šeimos gydytoja, nors ir žinodama kokiomis (duomenys neskelbtini) ligomis sirgo pacientas, neskyrė būtiniausių tyrimų ir gydymo, nekontroliavo gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo. Tarnyba laikosi pozicijos, kad išsamiai įvertinusi visą Poliklinikos pateiktą paciento medicininę dokumentaciją, susijusią su skundžiamu laikotarpiu įstaigoje teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog paslaugos pacientui buvo suteiktos netinkamai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o tai aiškiai atsispindi Patikrinimo ataskaitoje, kurios motyvuojamojoje dalyje ne tik išsamiai aprašyti pacientui atitinkamais laikotarpiais faktiškai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų epizodai (paciento apsilankymai pas šeimos gydytoją, jos skiriamas / tęsiamas gydymas, įskaitant paciento siuntimus pas reikiamus asmens sveikatos priežiūros specialistus atitinkamoms konsultacijoms) ir kita svarbi informacija, susijusi su paciento sveikatos būklės priežiūra, tačiau kartu pateikiamas teisinis šeimos gydytojo šeimos medicinos paslaugų teikimo įvertinimas. Įvertinus Medicinos normos VII skyriaus „Kompetencija“ nuostatas, akivaizdu, kad šeimos gydytojas turi išmanyti (duomenys neskelbtini) ligas, t. y. išmanyti dažniausiai pasitaikančių visų amžiaus grupių pacientų (duomenys neskelbtini) sistemos ligų pagrindinius simptomus bei sindromus, komplikacijas, šių ligų profilaktikos priemones ir reabilitacijos galimybes, (duomenys neskelbtini) operacinio gydymo indikacijas, dažniausiai (duomenys neskelbtini) sistemos ligoms gydyti vartojamų vaistų indikacijas, kontraindikacijas ir šalutinį poveikį, indikacijas, rodančias, kad būtina specialisto konsultacija ir stacionarinis gydymas, sergant (duomenys neskelbtini) (Medicinos normos 14.1 papunktis). Kitaip tariant, šeimos gydytojo kompetencija leidžia įtarti / valdyti tam tikras kardiologines patologijas. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus paciento medicininę dokumentaciją, matyti, kad šeimos gydytoja paciento vizitų metu sprendė ne tik su kitomis organizmo sistemomis, bet ir su (duomenys neskelbtini) sistema susijusius klausimus. Šeimos gydytojo konsultacijų metu pacientas neišreikšdavo papildomų nusiskundimų širdimi. Šeimos gydytoja, žinodama, kad pacientas serga (duomenys neskelbtini), atlikdavo jos kompetencijai priskirtus veiksmus (matuojamas arterinis kraujo spaudimas, atliekama širdies auskultacija, atliekamos elektrokardiogramos, išrašomi kompensuojamieji vaistai arterinei hipertenzijai).

27. Atsakovas pažymi, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikime pacientas turi ne tik teises, bet ir pareigas, kurių viena yra vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje. Būtent dėl šių priežasčių Tarnyba Patikrinimo ataskaitos motyvuojamoje dalyje pateikė pastabą, jog 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. paskirtų gydytojo kardiologo konsultacijų atlikimo šeimos gydytoja nekontroliavo.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pernelyg sureikšmina pačių paaiškinimų vertę, kadangi gydytojų teikti paaiškinimai yra tik papildoma informacija, padedanti susieti atitinkamas aplinkybes iš asmens ligos istorijos, nes atliktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvados yra daromos vadovaujantis paciento medicininiais dokumentais, kaip tiksliausiai praeities įvykį užfiksavusiais informacijos šaltiniais ir būtent šių dokumentų pagrindu

daromos atitinkamos klinikinės bei teisinės išvados.29. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundo teiginius apie šeimos gydytojos pareigą parašu įforminti paciento

atsisakymą vykti paskirtoms konsultacijoms, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pacientas konsultacijų paskyrimo metu apskritai neišreikšdavo nesutikimo vykti į jas.

30. Tarnybos nuomone, atitinkamų teisės aktų pažeidimų asmens sveikatos priežiūros įstaigos veikloje nenustatymo faktas savaime negali reikšti, kad Tarnyba jai teisės aktais priskirtą asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės priežiūros funkciją atliko neišsamiai.

Teisėjų kolegija


31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. T4-251 (1.34.) „Dėl pacientui L. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti ginčijamą įsakymą.

32. Apeliantas prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.33. Apeliantas nurodo, kad šeimos gydytoja turėjo paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę ir pranešti

apie nenuvykimo pasekmes, nes to reikalauja lokaliniai dokumentai, įstaigos direktoriaus įsakymai. Apeliantas nepateikia jokio konkretaus įstaigos teisės akto, kuriame būtų nustatyta pareiga šeimos gydytojui kontroliuoti, ar pacientas nuvyko pas siunčiamą specialistą, nagrinėjamu atveju pas kardiologą. 2017 m. rugsėjo 11 d. Patikrinimo ataskaitoje, kuri yra neatskiriama ginčijamo Įsakymo dalis, nurodyta, kad nei išoriniai, nei lokaliniai įstaigos dokumentai, šeimos gydytojui šios pareigos nenumato (II t., b. l. 18). Todėl apelianto teiginys, pirmiau aptartu aspektu, kad šeimos gydytoja turėjo kontroliuoti, ar pacientas nuvyko pas siunčiamą specialistą, vadovaujantis lokaliniais dokumentais, atmetamas.

34. Apelianto manymu, tai, kad šeimos gydytoja, turėjusi paimti parašą iš paciento dėl neatvykimo pas kardiologę, to nepadarė, buvo pažeistos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo normos, kurios garantuoja, be kita ko, teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, teisę informaciją.

35. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas). Vadinasi, valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.

36. Reikalavimas teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas įtvirtintas, be kita ko, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pacientų teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas suponuoja kartu ir pareigą valstybei sudaryti prielaidas, ne tik teisines, bet ir organizacines, finansines bei kitas būtinas prielaidas, kad pacientas galėtų įgyvendinti teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kita vertus, ši Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas aiškintina kartu su šio Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais, bei 12 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią pacientas kiek įstengdamas turi suteikti sveikatos priežiūros specialistams informacijos apie savo sveikatą, <…> ir kitus pacientui žinomus duomenis, reikalingus tinkamai suteikti sveikatos priežiūros paslaugas. Kitaip tariant, pacientas siekdamas gauti kokybiškas paslaugas, turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, be kita ko, sąžiningai naudotis savo teisėmis, teikti būtiną informaciją, susijusią su jo sveikatos būkle.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas aiškintina ir kartu su ginčo laikotarpiu (2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d.) galiojusia Įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi (redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d., iki tol buvusia Įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), pagal kurią pacientas, gavęs informaciją apie jam skiriamas sveikatos priežiūros paslaugas, šio įstatymo nustatytais atvejais savo sutikimą ar atsisakymą dėl šių sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo turi patvirtinti raštu. Atkreiptinas dėmesys, kad konkretūs atvejai, kada būtina rašytinė forma įstatyme yra numatyti šie: 1) kai tai susiję su atitinkama intervencija į asmens kūną (pavyzdžiui chirurginė operacija), 2) kai įstaigoje yra galimybė rinktis taikomus

diagnostikos ir gydymo metodus (Įstatymo 17 straipsnio 1–2 dalys). Visais kitais atvejais rašytinis sutikimas nėra reikalingas, nes pagal Įstatymo 16 straipsnio 1 dalį laikoma, kad savanoriškai į sveikatos priežiūros įstaigą dėl stacionarinės ar ambulatorinės sveikatos priežiūros atvykęs <…> pacientas yra informuotas ir sutinka, kad tos įstaigos sveikatos priežiūros specialistas jį apžiūrėtų, įvertintų jo sveikatos būklę, paskirtų ir atliktų būtinas tyrimų ir gydymo procedūras, jei sveikatos priežiūros įstaiga yra užtikrinusi, kad visa būtina informacija pacientui būtų suteikta (prieinama) jo buvimo ar lankymosi šioje įstaigoje metu, o šios įstaigos darbuotojai atsakytų į visus paciento klausimus, susijusius su šia informacija.

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad įstaigoje buvo patvirtinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktai, pareiškėjas nenurodė savo skunde, kad šie aktai Poliklinikoje buvo/yra ne vieši, pacientams neprieinami susipažinti, ar, kad kreipiantis dėl informacijos paaiškinimo, Poliklinikoje negalima jos gauti. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad Poliklinika nevykdė sąlygos, numatytos Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, susijusios su galimybe pacientui gauti reikalingą informaciją. Taigi, tokiu atveju pacientui taikoma Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostata tik tiek, kiek ji numato, jog laikoma, kad savanoriškai į sveikatos priežiūros įstaigą dėl stacionarinės ar ambulatorinės sveikatos priežiūros atvykęs pacientas yra informuotas ir sutinka, kad tos įstaigos sveikatos priežiūros specialistas jį apžiūrėtų, įvertintų jo sveikatos būklę, paskirtų ir atliktų būtinas tyrimų ir gydymo procedūras. Šiuo atveju įstatymas nenumato, kad pacientas atvykęs pas gydytoją į priėmimą turi raštu patvirtinti savo sutikimą ar atsisakymą dėl būtinų tyrimų ir/arba gydymo procedūrų teikimo. Todėl nagrinėjamu negalima teigti, kad iš Įstatymo kilo/kyla pareiga šeimos gydytojui paimti iš pareiškėjo raštišką sutikimą/nesutikimą vykti pas kardiologą ar kitaip kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą. Šiame kontekste paminėtina, kad ir asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) ne iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų, atlikti rašytinis sutikimas reikalingas tik tuomet, jei įstatyme numatyti atvejai, kai sveikatos priežiūrai atlikti yra būtinas paciento rašytinis sutikimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.729 str. 1 d., 6.725 str. 3 d.).

39. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog ginčijamo Įsakymo 2 punktu pateikta rekomendacija Poliklinikos vadovui pacientų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui ir kokybei užtikrinti – Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą. Šiuo punktu apeliantas netiesiogiai grindžia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ginčijamu atveju buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikta rekomendacija, galėtų būti įgyvendinta tik po 2017 m. rugsėjo 11 d., kai buvo priimtas įsakymas Nr. T4-251 (1.34.), o ne ginčo laikotarpiu 2013 m. kovo 14 d. – 2016 m. gegužės 4 d., be to, tik tuo atveju, jeigu tokia rekomendacija būtų pagrįsta aukštesnės galios teisės aktais bei įstaigos finansiniais, laiko sąnaudų ir kitais ištekliais. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), nes antraip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (žr. pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai). Ši doktrininė nuostata mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina ir ministrų įsakymams bei kitų įstaigų vadovų priimamiems teisės aktams.

40. Apibendrinant konstatuotina, kad nei iš Konstitucijos, Konstitucinio Teismo doktrinos, nei iš įstatymų nekyla pareiga šeimos gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimą, todėl ginčijamo Įsakymo 2 punkto (kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau jį apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas) nuostata, skirta Poliklinikos vadovui, pagal kurią reikalaujama Poliklinikos vidaus dokumentuose įrašyti reikalavimą – gydančiam gydytojui kontroliuoti pacientui paskirtos gydytojos specialisto konsultacijos atlikimą, nedera su konstituciniu teisinės valstybės principu (jis nėra grindžiamas įstatymu), kaip nurodyta šios Nutarties 39 punkte. Akcentuotina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 2 straipsnį, medicinos praktika – gydytojo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama sveikatos priežiūra, apimanti asmens sveikatos būklės tikrinimą, ligų profilaktiką, diagnozavimą ir ligonių gydymą. Taigi gydytojo teikiamos sveikatos priežiūros tikslas pirmiausia yra

nukreiptas į paciento gydymą, t. y. gydyti pacientą bendradarbiaujant su juo kartu apimant ir ligų profilaktiką, bet ne paciento veiksmų kontrolę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1891-756/2015 teisėjų kolegija, spręsdama, kokia veikla patenka į sveikatos priežiūros ir atitinkamai tokios paslaugos teikimo valstybinės kontrolės objektą, pažymėjo, kad teisės normų sisteminis, gramatinis ir teleologinis aiškinimas suponuoja išvadą, jog sveikatos priežiūra yra ne tik ligonių gydymas, bet ir veiksmai, susiję, be kita ko, su asmens sveikatos būklės tikrinimu, sveikatos būklės vertinimu, tyrimų atlikimu, ligų diagnozavimu ir medicininio pobūdžio patarimų davimu (2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1891-756/2015).

41. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Valstybė turi pareigą prižiūrėti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą ir kontroliuoti jų teikiamų paslaugų kokybę (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Konstatuota ir tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio sveikatos priežiūros finansavimo modelio, kuris nebūtų pagrįstas subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas pažeistų konstitucinių vertybių pusiausvyrą, prieštarautų konstituciniams socialinės darnos, atsakingo valdymo imperatyvams. Šioje nutartyje minėta, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią. Tačiau ši doktrininė nuostata, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atskleistas sveikatos priežiūros sampratos turinys, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti aiškinama taip, kad visus veiksmus, susijusius su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, turi atlikti būtent gydantis gydytojas, įskaitant pacientui paskirtos gydytojo specialisto konsultacijos atlikimo kontroliavimą. Įstatymų leidėjas, jį įgyvendinančios institucijos turi diskreciją pasirinkti įvairius modelius, užtikrinančius efektyvų sveikatos priežiūrai skirtų lėšų panaudojimą, be kita ko, nustatant įstatyme tam tikras neigiamas pasekmes pacientams, skatinant juos be objektyvių priežasčių neignoruoti gydytojų specialistų skiriamų konsultacijų, jei tokiam skyrimui pacientas neprieštaravo.

42. Apeliantas taip pat teigia, kad buvo pažeista teisė į diagnostikos bei gydymo metodikas, atsakovas nesivadovavo Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 11.3, 11.4, 2.1.6 papunkčiais. Pareiškėjo nurodytos Medicinos normos 11.3 papunktyje nustatyta, kad šeimos gydytojas turi savarankiškai diagnozuoti ligas, gydyti pacientus pagal šios medicinos normos reikalavimus bei rekomenduoti profilaktikos priemones, paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus įrašyti į medicinos dokumentus; o 11.4 papunktyje nustatyta, kad šeimos gydytojas privalo konsultuotis su atitinkamu specialistu arba siųsti pas jį pacientą (2013 m. kovo 1 d. redakcija). Medicinos normos 11.3, 11.4 papunkčiuose nurodytų nuostatų pažeidimą pareiškėjas sieja su šeimos gydytojos pareigos konsultuotis arba siųsti pas specialistą – kardiologą, nevykdymu. 2017 m. rugsėjo 11 d. Patikrinimo ataskaitoje aiškiai nurodyta, kad pacientui L. V. 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2015 m. kovo 13 d. buvo paskirtos gydytojo kardiologo konsultacijos, todėl pareiškėjo argumentas, jog nebuvo pacientas L. V. siųstas pas specialistą, atmetamas. Pareiškėjo nurodytas Medicinos normos 2.1.6 punkto pažeidimas neaptariamas, nes tokio punkto nei Medicinos normos redakcijoje, galiojusioje nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., nei redakcijoje, galiojusioje nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d., nėra.

43. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skundą, tinkamai ištyrė ir įvertino skundo argumentus ir nenustatė, kad šeimos gydytoja būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, teikdama pacientui sveikatos priežiūros paslaugas.

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.




RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1517-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03090-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.4(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Savivaldybė, Administracija) 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. spalio 10 d. I. K., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, pareiškėjos mama M. Š. bei Č. L. (Č. L.) kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos skyrių su prašymu, kad jiems būtų atstatyta nuosavybės teisė į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, adresu (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniaus mieste. 2004 m. vasario 24 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai pasirašė sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės (esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje), vietos apžiūrėjimo ir ribų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d06b5a0887411e993ffd4361ddf8976

nustatymo aktą Nr. 31/04/15-274. Vilniaus apskrities viršininko admininistracijos Žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 31/04/17-1062 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo piliečiams I. K., Č. L. ir M. Š. 2004 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. 2004 m. spalio 6 d. pareiškėjos sutuoktinis A. B., turėdamas M. Š. ir I. K. įgaliojimus, nuvyko į priėmimą pas Vilniaus miesto savivaldybės žemėtvarkos skyriaus darbuotoją G. A., norėdamas išsiaiškinti ir įsitikinti, ar iš tikrųjų žemė, esanti (duomenys neskelbtini), kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė E. G., ir į kurią pretenduoja pareiškėja, yra natūra negražintina, nes priskiriama valstybės išperkamai žemei. Ši darbuotoja supažindino su paminėtais raštais bei patikino, jog atgauti turėtą nuosavybę natūra minėtoje vietoje Vilniaus mieste pareiškėja neturi jokių galimybių. 2017 m. viduryje pareiškėja, susitikusi pažįstamą Vilniaus miesto savivaldybės darbuotoją, kurio pavardės, jo prašymu, neįvardina, pasiguodė apie tai, kad neatgavo natūra paveldėtos žemės nuosavybės teise turėtoje žemės vietoje (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (toliau – ir Sklypas, Žemės plotas), kuri iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė E. G. Paminėtas Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojas patikino, kad minėtas žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas, todėl turėtų būti grąžintinas natūra.

3. Pareiškėja nurodė, kad siekdama įrodyti, jog ne visa Sklypo žemė yra užstatyta, kreipėsi į antstolį, prašydama atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą ginčo sklype. Antstolis konstatavo: prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio pastato atvyko paslaugos užsakovė R. B. su lydinčiais asmenimis ir matininkas M. T., kuris GPS instrumento pagalba užsakovės nurodytuose taškuose nustatė žemės ploto koordinates: (duomenys neskelbtini) Šių koordinačių sistemos taškų pagrindu suformuotas sąlyginis žemės sklypas (toliau – ir Sąlyginis sklypas), kurio forma ir taškų vieta koordinačių sistemoje pateikiama fotonuotraukoje Nr. 12. Sąlyginio sklypo plotą sudaro 0,0692 ha. Apytikslė sąlyginai suformuoto žemės sklypo (pridedamame vietovės plane sutartinai pažymėta mėlyna spalva) vieta pateikiama Priede Nr. 1 (Ekrano nuotrauka Nr. 1). Vietovės aplink (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantį pastatą, prie kurio yra sąlyginis sklypas, planas pateikiamas Priede Nr. 1, Ekrano nuotrauka Nr. 2. Sąlyginiame sklype jokių pastatų nėra (fotonuotrauka Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 11), tik dviejose vietose, skersai sklypo, yra pastatyta metalo tinklo tvora su vartais (fotonuotrauka Nr. 2, Nr. 10, Nr. 11), tokiu būdu sukuriant uždarą teritoriją, į kurią patekti, neturint vartų spynos rakto, nėra galimybės. Dėl šių priežasčių nustatyti žemės ploto koordinačių uždaroje teritorijoje (užsakovės teigimu, šioje teritorijoje yra jai grąžintino natūra žemės sklypo riba) nėra galimybės. Žemės plote nuo sąlyginio sklypo dešinės kraštinės iki (duomenys neskelbtini), apie 20 metrų pločio rėžyje, jokių pastatų nėra (fotonuotrauka Nr. 1, Nr. 7). Pastatų nėra ir prie viršutinės Sąlyginio sklypo kraštinės apie 40 metrų ilgio (matuojant nuo dešinės sąlyginio sklypo pusės) atkarpos (fotonuotrauka Nr. 4, Nr. 6, Nr. 9).

4. Pareiškėjos teigimu, iš pridėtų dokumentų aiškiai matyti, kad nuspalvotas 7 arų plotas yra laisvas ir privalo būti grąžintas pareiškėjai. Pareiškėja skunde pacitavo teismų praktiką, pabrėždama, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsniu, minėtas žemės sklypas negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, todėl Administracija privalo suformuoti ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise turėtos žemės vietoje 7 arų žemės sklypą, skirtą atkurti nuosavybės teises I. K. paveldėtojai R. B., o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) privalo grąžinti šį žemės sklypą pareiškėjai.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą nutraukti, o netenkinus prašymo dėl bylos nutraukimo, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) mero pavaduotojas 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pareiškėja 2017 m. liepos 20 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, nurodydama, kad ne visa kartografijoje nustatyta žemė patenka į valstybės išperkamą žemę, ir prašė pakoreguoti sprendimą dėl 7 arų žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Skundžiamu Raštu pareiškėja

buvo informuota, jog buvusios savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą grąžinimui natūra nėra teisinio pagrindo, nes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateikta buvusios žemės savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės ties (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) kartografine medžiaga, E. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ir šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais (įregistruotais Nekilnojamojo turto registre) bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas ir ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

7. Atsakovas pabrėžė, kad skundžiamas Raštas laikytinas informacinio pobūdžio raštu ir nesukelia jokių pasekmių, nes pareiškėja dar Savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) (toliau – ir 2004 m. Raštas) buvo informuota, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei. Atsakovo įsitikinimu, būtent šis 2004 m. Raštas turi būti skundžiamas teismui. Nuo 2004 m. Rašto priėmimo yra praėję daugiau nei trylika metų, t. y. pareiškėja yra ne tik praleidusi skųsti šį 2004 m. Raštą, bet it terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas, dėl to ši byla turėtų būti nutraukta.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos patikslintame skunde nurodomas Žemės plotas, kurį atsakovas turėtų suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui, patenka į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-188 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) galiojimo ribas, t. y. šioje teritorijoje Detaliuoju planu suplanuota rajono (duomenys neskelbtini) gatvė. Iš Detaliojo plano matyti, kad Transporto brėžinio ginčo teritorijoje yra suplanuota (duomenys neskelbtini) kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis (duomenys neskelbtini)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus (duomenys neskelbtini). Taip pat Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <…> suprojektuotos penkios (duomenys neskelbtini) gatvės. (duomenys neskelbtini) gatvė (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <…> (duomenys neskelbtini) gatvė yra (duomenys neskelbtini) kategorijos pagalbinė gatvė, (duomenys neskelbtini)“. Taigi Detaliuoju planu ginčo teritorijoje, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo tikslingai suplanuotos ir numatytos gatvių raudonosios linijos, siekiant sukurti suplanuotą infrastruktūrą, kuri užtikrintų visuomenės interesus.

9. Atsakovas vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 (toliau – ir STR 2.06.04:2014) 6.6, 6.3 punktų nuostatomis, pabrėždamas, kad Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms (skersinis gatvės pjūvis (duomenys neskelbtini)) laikytina, jog Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Kadangi Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi, kas reiškia, jog pareiškėjos pageidaujama susigrąžinti žemė yra valstybės išperkama ir į tokį Žemės plotą negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojančio Detaliojo plano sprendiniams, kuriais ginčo teritorijoje yra suplanuota gatvė, sprendė, kad tinkamai įvertino ginčo teritorijos reikalingumą visuomenės poreikiams ir pagrįstai Rašte nurodė, kad buvusios savininkės E. G. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą grąžinimui natūra nėra teisinio pagrindo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos skunde nurodė, kad, vadovaujantis NŽT Vilniaus miesto skyriuje saugoma atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios savininkės E. G. turėtoje žemėvaldos ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (turėtos žemės kiekis – 1 ha), pretendentams liko neatkurtos tokios dalys: Č. L. – 0,3333 ha; I. K. – 0,0792; M. Š. – atkūrimo procedūra baigta. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už konkrečios teritorijos valdymo statuso nustatymą, o NŽT atžvilgiu nėra nustatyta pareigos vykdyti teritorijų planavimo funkcijų, susijusių su konkrečios teritorijos priskyrimui valstybės išperkamai ar grąžintinai natūra.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra I. K. turto paveldėtoja, kuriai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0792 žemės sklypo dalį pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 254 duomenis į buvusios E. G. turėtą žemėvaldą ties (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), Vilniuje. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Šalys nesutaria dėl ginčo sklypo priskirtinumo ir užstatymo, t. y., pareiškėjos teigimu – žemės sklypas nėra užstatytas statiniais, todėl nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra. Atsakovas teigia priešingai – Detaliuoju planu ginčo teritorijoje, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, buvo tikslingai suplanuotos ir numatytos gatvių raudonosios linijos, siekiant sukurti suplanuotą infrastruktūrą, kuri užtikrintų visuomenės interesus, todėl ši žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Raštas turėtų būti laikomas informacinio pobūdžio raštu, kuris pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai teisines pasekmes sukelia 2004 m. Raštas ir būtent jis turi būti skundžiamas teismui. Tačiau nuo jo priėmimo yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas.

13. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, pažymėjo, kad pats atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko admininistracijos Žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 31/04/17-1062 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo piliečiams I. K., Č. L. ir M. Š. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 51-12102-(3.6) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrių, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė, ties (duomenys neskelbtini) (buvusi (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, ir nuosavybės teisių atkūrimo bei žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pagal Tvarkos 106 1 punkte nustatytą tvarką (procedūrą), savivaldybės administracijos direktorius informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus teikia, ir žemės sklypo projektavimą (esant laisvos (neužstatytos) žemės) atlieka pagal žemėtvarkos skyriaus prašymą. Teismo teigimu, Tvarkos 1061 punkto nuostatos nesaisto žemėtvarkos skyriaus galimybių, esant reikalui, pakartotinai kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių su prašymais dėl informacijos suteikimo apie atitinkamos teritorijos (sklypo) laisvą (neužstatytą) žemę ir galimybių toje teritorijoje suformuoti sklypą (sklypus) nuosavybės teisių atkūrimui pretendentams natūra. Nagrinėjamu atveju NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SPD-(14.49.23.)-176 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtos žemėvaldos teritorijoje suteikimo“ prašė Savivaldybės pateikti informaciją dėl galimybės suprojektuoti laisvus žemės sklypus grąžinimui natūra, tačiau atsakymas iš Savivaldybės nebuvo gautas. Pareiškėja 2017 m. liepos 20 d. su prašymu kreipėsi į Savivaldybę, nurodydama, kad ne visa kartografijoje nustatyta žemė patenka į valstybės išperkamą žemę, ir prašydama pakoreguoti sprendimą dėl 7 arų žemės sklypo. Dėl šio pareiškėjos prašymo atsakovas priėmė Raštą. Teismo vertinimu, skundžiamas Raštas, kuriame nurodyta, kad nėra galimybės suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, žemėtvarkos skyriui yra kliūtis priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Todėl pareiškėjai Raštas sukelia teisines pasekmes ir jis gali būti apskųstas administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (5 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau, atsakovas skundžiamame Rašte pareiškėjai nurodė, kad atsakymas gali būti skundžiamas teismui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovo išdėstyti argumentai dėl priimto Rašto laikymo informacinio pobūdžio raštu vertintini kaip nepagrįsti.

14. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuo privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis į pageidaujamą grąžinti natūra žemę. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būti grąžinta natūra. Atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra forma, kuria toks interesas išreiškiamas. Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog

nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276/2004; 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-305/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-598/2010; 2014 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja į žemės sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimui natūra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, kurioje yra patvirtintas Detalusis planas. Iš Detaliojo plano Transporto brėžinio matyti, kad ginčo teritorijoje yra suplanuota (duomenys neskelbtini) kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis (duomenys neskelbtini)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <…> suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) gatvė (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <…> (duomenys neskelbtini) gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje, kur raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Teismas taip pat vadovavosi STR 2.06.04:2014 6.6, 6.3 punktais. Teismas nurodė, kad STR 2.06.04:2014 10 lentelės „Pagrindiniai gatvių techniniai parametrai“ pirmoje pastaboje reglamentuojama, jog gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus), inžinerinius tinklus, transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas, taršos slopinimo įrangą, želdinius. Tarp gatvės raudonųjų linijų yra projektuojamos ir įrengiamos ne tik gatvės, bet ir lietaus nuotekų tinklai, drenažo tinklai ir apšvietimo tinklai, kurie laikytini sudėtiniais gatvės elementais (STR 2.06.04:2014 59 punktas). Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pritarė atsakovui, kad Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms, laikytina, kad Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Taigi tokia žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Teismas konstatavo, kad atsakovo ginčijamas Raštas laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Teismas priėjo išvadą, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi. Teismas pareiškėjos argumentus, kad ginčo sklypas nėra užstatytas statiniais, todėl laikytinas nepriskirtinu valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra, vertino kritiškai, atsižvelgdamas į aptartas faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. sausio 30 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, 2017 m. lapkričio 23 skundą, adresuotą daugeliui institucijų, kuriame kelia klausimą dėl sudarytų žemės nuomos sutarčių teisėtumo. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ginčo dalyką ir ribas bei administracinio teismo kompetenciją, negali būti revizuojama, ar nuomos sutartys yra teisėtos, ar ginčo sklype esantiems statiniams eksploatuoti išnuomotas žemės sklypas atitinka realų statiniams naudoti pagal jų paskirtį būtinos žemės poreikį. Atsakovas skundžiamame Rašte pareiškėjai nurodė, jog ginčo sklypo dalis yra užimta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ir šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais, kurie įregistruoti nekilnojamojo turto registre bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas. Teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ginčijamas Raštas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai, laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Raštą. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas, atmestas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas.

III.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Šiuo atveju Sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas.

17.2. Teismas remiasi tik atsakovo pateiktais paaiškinimais ir visiškai nevertina pareiškėjos pateiktų įrodymų ir argumentų, t. y. kad ginčytinas žemės sklypas nuo 1990 m. kovo 11 d. nebuvo užstatytas. Šį faktą patvirtina paminėtas antstolio V. Milevičiaus surašytas faktinių aplinkybių protokolas, teismo posėdžio metu pateikta kartografinė ir geodezinė medžiaga, kuri įrodo, kad ginčo sklypas yra neužstatytas, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Teismas nevertino ir pareiškėjos pateiktos medžiagos iš valstybės įmonės Registrų centro, kuri patvirtina, kad 7 arų žemės sklypas yra laisvas, ir tai pokalbyje patvirtino valstybės įmonės Registro centro specialistai. Nors ši medžiaga teismui buvo pateikta prieš teismo posėdį, teismas jos nevertino, taip pat į teismo posėdį neiškvietė šios įmonės atstovo tam, kad išsiaiškinti, ar ginčytinas sklypas yra laisvas.

17.3. Teismas konstatuodamas, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi, nevertino pateiktų argumentų ir įrodymų dėl Detaliojo plano teisėtumo. Pareiškėja pateikė įrodymus apie tai, kad Detalusis planas nėra įregistruotas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi prašydama grąžinti nacionalizuotą žemę ir 2004 m. Raštu jai buvo atsakyta, kad E. G. iki nacionalizacijos turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) (buvusios (duomenys neskelbtini)), nurodyta kartografiniame plane, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais bei patenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas, negaliojo Detalusis planas, kuriuo remiasi teismas. Tuo metu turėtų galioti Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kuris teismui buvo pateiktas teismo posėdžio metu, tačiau teismas sprendime apie šį dokumentą net neužsiminė. Todėl teismas turėjo pirmiausia spręsti, ar ankstesnis Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymas grąžinti pareiškėjai nacionalizuotą žemę yra teisėtas, nes iš ne teisės negimsta teisė.

17.4. Teismas neturi specialių žinių geodezijos ir architektūros srityse tam, kad galėtų teisingai išspręsti šį ginčą. Buvo pasiūlyta paskirti ekspertizę tam, kad atsakyti į svarbiausią klausimą, ar ginčijamas sklypas laisvas, t. y. ar priskirtas valstybės išperkamajai žemei, ar ne, motyvuojant, jog tam, kad atsakyti į šį klausimą, reikalingos specialios žinios geodezijos ir architektūros srityje. Tačiau teismas priėmė sprendimą atmesti šį pareiškėjos prašymą be jokių pagrįstų argumentų. Teismas pažeidė ABTĮ 61 straipsnį bei nesivadovavo teismine praktika.

17.5. Be to, pareiškėjos patikslintame skunde nebuvo išvestinio reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai.

18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti; pridėti prie bylos papildomus dokumentus (Teritorijų planavimo dokumento kortelių apie Detalųjį planą ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtintą detalųjį planą ištraukas bei Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje https://www.vilnius.lt/ viešai paskelbtą informaciją apie tarybos sprendimo projektą „Dėl gatvių ((duomenys neskelbtini) ir kitų) pavadinimų suteikimo ir jų ribų“, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai išanalizavo ginčo santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, priėjo pagrįstas, teisėtas ir tinkamas išvadas byloje. Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis bei teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teritorijų planavimo dokumentai registruojami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, o šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo

https://www.vilnius.lt/

dokumentų registre kaupiami duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje http://www.tpdr.lt/, pasirinkus Patvirtintų teritorijų dokumentų paiešką ir suvedus Detaliojo plano pavadinimą matyti, kad Detalusis planas yra registruotas (TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (senas TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini))) ir galiojantis. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, jog Detalusis planas nėra įregistruotas kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymas, yra visiškai nepagrįsti ir dėl to atmestini. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai yra privalomi. Detaliojo plano Transporto brėžinyje yra aiškiai matyti, jog ginčo teritorijoje yra suplanuota D1 kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis 3 – 3 (D1)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Taip pat Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodoma, jog „Be (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <…>suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <…> Šiaurinė skersinė teritorijos vidutinio tinklo gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje kur, raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Pažymi, jog šiuo metu teisės aktų nustatyta tvarka yra svarstomas tarybos sprendimo projektas, kuriuo Detaliuoju planu suplanuotai gatvei (skersinis gatvės pjūvis 3 – 3 (D1)), į kurią patenka Žemės plotas, ketinama suteikti (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimą. Atsižvelgiant į tai, kad gatvės yra skirtos visuomenės poreikių užtikrinimui ir tenkinimui, todėl gatvės, kad ir suplanuotos, negali būti priskirtos laisvos valstybinės žemės fondui ir grąžinamos pretendentams, bei tai, kad Detalusis planas yra teisėtas ir nenuginčytas, akivaizdu, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

20. Atsakovas nepritaria ir pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad teismas, vertindamas Rašto teisėtumą, pirmiausia turėjo spręsti, ar ankstesnysis Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas (Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 51-12102-(3.6)) grąžinti pareiškėjai nacionalizuotą žemę yra teisėtas, ir vertinti, ar tuo metu galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas yra teisėtas. Nagrinėjamoje byloje buvo keliamas Rašto teisėtumo klausimas, tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. 51-12102-(3.6) teismine tvarka nebuvo ginčijamas, yra teisėtas ir galiojantis, todėl teismas neturėjo vertinti šio rašto teisėtumo. Papildomai pažymi, jog nuo 2004 m. Rašto priėmimo yra praėję daugiau nei 13 metų, t. y. pareiškėja yra ne tik praleidusi terminą skųsti šį raštą, bet ir terminas skundui paduoti negali būti atnaujintas, todėl teismas visiškai pagrįstai ir nevertino minėto 2004 m. Rašto teisėtumo.

21. Atsakovas pažymi, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis byloje esančia medžiaga. Pareiškėja teikdama apeliacinį skundą turėtų pateikti argumentus ir įrodymus dėl priimto pirmosios instancijos sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo tik nagrinėjamos bylos ribose, t. y. pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, jog teismas turėjo vertinti ir pasisakyti dėl Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano, turėtų aiškiai nurodyti, kaip minėtas detalusis planas įrodo Rašto neteisėtumą. Pareiškėja 2004 m. Rašto ir jame nurodytų argumentų (tuo pačiu ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano) teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, o ir šio rašto teisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Papildomai pastebi ir tai, kad pareiškėjos nurodytas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas yra negaliojantis, t. y. remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje esančia informacija, šis detalusis planas yra išregistruotas (TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), senas TPD registracijos Nr. (duomenys neskelbtini))), nes šį detalųjį planą pakeitė Detalusis planas. Kita vertus, kaip matyti iš pareiškėjos pateikto Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano brėžinio, ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, taip pat yra numatytas privažiavimas (gatvė), kas suponuoja, jog dar nuo 1999 m. ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, yra suplanuota gatvė.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad vien tai, jog faktiškai ant ginčo teritorijos nestovi statiniai – tai automatiškai nesąlygoja, jog ginčo teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį laikoma neužstatyta. Kita vertus, už teritorijų planavimą atsakinga institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, turi motyvuotai nurodyti kodėl minėta teritorija yra laikoma valstybės išperkama ir joje negali

http://www.tpdr.lt/

būti vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros natūros būdu. Nacionalinė žemės tarnyba, veikdama savo kompetencijos ribose, negali vertinti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodomi argumentai laikytini pakankamais.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus, be kita ko, Nacionalinę žemės tarnybą, įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Valstybės ir savivaldybės institucijos, įgyvendindamos priskirtas funkcijas, turi veikti neperžengdamos turimos kompetencijos ribų, kitaip tariant, valstybės ir savivaldybės institucijos negali priimti sprendimų, priskirtinų kitos institucijos kompetencijai, o viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatyminės kompetencijos ribas, yra vertinami kaip neteisėti ir naikintini. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba patikėjimo teise valdo visą valstybinę žemę, išskyrus žemę, perduotą kitiems patikėjimo teisės subjektams. Vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ 1 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kuri dalyvauja formuojant ir įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos, valstybinių georeferencinių erdvinių duomenų rinkinių rengimo bei Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros kūrimo srityse. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai priskirtos funkcijos išdėstytos Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Pabrėžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nėra nustatyta pareiga vykdyti teritorijų planavimo funkcijų susijusių su konkrečios teritorijos priskyrimu valstybės išperkamai ar grąžintinai natūra.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. A51-53984/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės E. G. iki 1940 metų turėtą žemę atkūrimo“, kuriame nurodyta, kad nėra galimybės suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-188 „Dėl sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ yra patvirtintas Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detalusis planas, (kuriame yra ginčo Žemės plotas). Detalusis planas yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis, todėl jame numatyti sprendiniai, pagal

kuriuos Žemės plotas patenka į Detaliuoju planu suplanuotą rajono vidinę vidutinio tinklo D1 kategorijos pagalbinę gatvę, yra privalomi visiems.

27. Apeliantės teigimu, ginčijamas 7 arų sklypas negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes nėra užimtas visuomeninės, gamybinės, komercinės bei gyvenamosios paskirties pastatais ar šiems pastatams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais bei nepatenka į (duomenys neskelbtini) gatvių teritorijas.

28. Pagrindinis klausimas, kylantis šioje byloje, yra tai, ar žemės sklypas, kurią turėtoje vietoje pareiškėja prašo grąžinti natūra, yra laisvas žemės sklypas Atkūrimo įstatymo prasme. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo metu nuo 2015 m. spalio 1 d.) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui <…>.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas ir aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sąlygą, – kad žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra nurodyta, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276-04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177).

30. LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A11-26303 taip pat nurodė, kad aiškinant šią įstatymo normą (12 straipsnį) pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pav., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į

apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio minėtame punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, taip pat žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

31. Taigi iš Atkūrimo įstatymo, taip pat iš pateiktos LVAT teismo praktikos aiškiai matyti, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra negrąžinama ne tik statiniais neužstatyta žemė, bet ir tais atvejais, kai yra konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Todėl nagrinėjamu atveju tenkinti apeliantės prašymą kviesti Registro centro specialistus, specialių žinių geodezijos ir architektūros srityje turinčius specialistus patvirtinti, kad sklypas yra neužstatytas, būtų beprasmiška. Pažymėtina, kad konkretaus visuomenės poreikio pageidaujamai grąžinti natūra žemei buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane.

32. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad ginčijamai teritorijai, kurioje pareiškėja prašo atkurti jai nuosavybės teises į žemę, yra parengtas detalusis planas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš Detaliojo plano Transporto brėžinio matyti, kad ginčo teritorijoje yra suplanuota D1 kategorijos gatvė (gatvės skersinis pjūvis 3-3 (D1)), iš kurios suplanuoti įvažiavimai į planuojamus sklypus Nr. 2, Nr. 5, Nr. 7, Nr. 8. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „Susisiekimas“ nurodyta, jog „Be (duomenys neskelbtini) gatvių planuojamoje teritorijoje <…> suprojektuotos penkios vidinės rajono gatvės. (duomenys neskelbtini) (lygiagreti (duomenys neskelbtini) gatvei) turi būti pastatyta kartu su komercine zona <…> Šiaurinė skersinė teritorijos vidutinio tinklo gatvė yra D1 kategorijos pagalbinė gatvė, ilgis 270 m, važ. dalies plotis 6.0 m – dvi eismo juostos, raudonųjų linijų zonos plotis 14.5-20.0 m. Abipus gatvės numatyti 2.25 m pločio šaligatviai. Gatvės dalyje, kur raudonųjų linijų zona yra platesnė (platesnis ruožas tarp sklypų) šalia važ. dalies numatyta 5.0 m pločio automobilių parkavimo juosta“. Tarp gatvės raudonųjų linijų yra projektuojamos ir įrengiamos ne tik gatvės, bet ir lietaus nuotekų tinklai, drenažo tinklai ir apšvietimo tinklai, kurie laikytini sudėtiniais gatvės elementais (STR 2.06.04:2014 59 punktas). Detaliuoju planu ginčo teritorijoje esant suplanuotoms gatvių raudonosioms linijoms, laikytina, kad Žemės plotas patenka į gatvės ribas. Pareiškėja šios aplinkybės nepaneigia jokiais konkrečiai pagrįstais argumentais. Be to, iš Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 356V patvirtinto detaliojo plano brėžinio, ginčo teritorijoje, į kurią patenka Žemės plotas, taip pat yra numatytas privažiavimas (gatvė), kas leidžia teigti, kad nuo 1999 m. ginčo teritorijoje, į kurią patenka ginčijamas Žemės plotas, yra suplanuota gatvė. Minėto Vilniaus miesto valdybos 1999 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 356V pareiškėja neginčijo. Konstatuotina, kad žemės sklypas, kuris patenka į gatvės ribas, yra skirtas bendram (viešam) naudojimui ir nėra jokių teisinių prielaidų, leidžiančių teigti, kad aptariamas suplanuotas žemės sklypas nebus naudojamas viešajam poreikiui tenkinti.

33. Apeliantė taip pat teigia, kad Detalusis planas, kuriuo remiasi teismas, neįregistruotas kaip teritorijų planavimo dokumentas, todėl jis negalioja.

34. Iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetiniame puslapyje esančių duomenų matyti, kad 2000 m. buvo įregistruotas Detalusis planas, kurio registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), jis pakeitė ankstesnįjį teritorijos (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kurio numeris buvo – (duomenys neskelbtini) (pastarasis išregistruotas) (žr. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro internetinį puslapį http://www.tpdr.lt/). Todėl atmetamas pareiškėjos teiginys, kad Detalusis planas negalioja, nes jis neįregistruotas.

35. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo 2004 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 51-12102-(3.6) teisėtumą, yra nepagrįstas, nes šis raštas teismine tvarka nebuvo ginčijamas, be to, nuo šio rašto priėmimo yra praėję daugiau nei 13 metų, pareiškėja neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti.

36. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo teritorija, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, negali būti vertinama kaip laisva (neužstatyta), todėl atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuosavybės teisės natūra į ginčo teritoriją negali būti atkuriamos.

37. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suformuoti 7 arų žemės sklypą laisvoje žemėje, esančioje ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje (buvusi (duomenys neskelbtini), Vilnius), E. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, skirtą nuosavybės teisių į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą grąžinimui pareiškėjai, nes tokio reikalavimo nebuvo skunde. Byloje nustatyta, kad toks reikalavimas buvo pirminiame pareiškėjos skunde teiktame teismui 2017 m.

http://www.tpdr.lt/

rugsėjo 11 d. (I t., b. l. 7), o patikslintame skunde 2017 m. rugsėjo 20 d. tokio reikalavimo neliko (I t., b. l. 49), todėl iš pirmosios instancijos teismo sprendimo konstatuojamosios dalies priešpaskutinė pastraipa (II t., b. l. 57), susijusi su minėtu reikalavimu, šalintina.

38. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

Documents

· Web viewBK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams,