VI skyrius KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI,

NUTARIMAI, IŠVADOS, KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11475 2019-07-11 2019-07-11 2019-07-11 -

Byla Nr. 9/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO (2013 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. liepos 11 d. Nr. KT21-N10/2019Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. liepos 10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 9/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-13/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

Konstitucinis Teismasn u s t a t ė:

IPAREIŠKĖJO ARGUMENTAI

1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo fizinio asmens ieškinį atsakovui medžiotojų klubui, kuriuo prašoma, be kita ko, panaikinti medžiotojų klubo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovą į medžiotojų klubo narius, taip pat įpareigoti atsakovą užtikrinti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą ieškovo teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško

paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius. Atsakovas medžiotojų klubas (t.  y. medžiotojų visuomeninė organizacija, veikianti Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) nurodė, jog visuotiniame narių susirinkime dalyvavusių narių balsų dauguma nepritarta ieškovo narystei dėl to, kad ieškovas baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta medžioklės plotų naudotojo asociacijos pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.2.1. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis inter alia į asociacijas, jei šių

tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; pagal to paties straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar įgyvendinti šią savo teisę. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, kad asmuo prieš savo valią nepriklausys jokiam susivienijimui. Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

Pareiškėjo nuomone, teisę nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asociacijai, turi tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek kiekvienas asociacijos narys, t. y. tiek ieškovas, kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas atsakovo medžiotojų klubo narys. Tuo tarpu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asociacija privalo priimti asmenį į asociacijos narius, apribojama konstitucinė asociacijos narių laisvė nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka.

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu; susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę, laikantis įstatymų, savarankiškai savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Asociacijų įstatymo 14 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus, pasak pareiškėjo, yra skirtas asociacijų veikimo laisvei, jų autonomiškumui įtvirtinti; asociacija, be kita ko, turi teisę reglamentuoti narių priėmimo į ją tvarką.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal atsakovo jo nagrinėjamoje civilinėje byloje įstatus sprendimą dėl naujo nario priėmimo į medžiotojų klubą priima visuotinis jo narių susirinkimas paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma slaptu balsavimu. Taigi nauji nariai į medžiotojų klubą priimami savanoriškumo pagrindu, asmens priėmimas gali priklausyti tik nuo medžiotojų klubo narių valios; kitaip būtų pažeista asociacijų laisvė, narystės asociacijoje savanoriškumo principas. Tuo tarpu pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį galima tokia teisinė situacija, kai medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios dėl asmens narystės asociacijoje.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė, o asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

Pasak pareiškėjo, kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojama asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnį, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio

18 d. redakcija) 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose plotuose.

IISUINTERESUOTO ASMENS ATSTOVO ARGUMENTAI

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti medžiotojo bilietą turinčių miško ir žemės ūkio paskirties žemės savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, kai atitinkamame medžioklės plotų vienete jiems nuosavybės teise priklauso ne mažesnis nei įstatyme nustatyto dydžio žemės sklypas; pirmiau galiojusiu teisiniu reguliavimu ši jų teisė nebuvo užtikrinta.

Be to, pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Taigi suformuotam medžioklės plotų vienetui priskirtuose atskiriems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius neišduodami, jeigu suformuotą medžioklės plotų vienetą jau naudoja medžioklės plotų naudotojas, pavyzdžiui, medžiotojų visuomeninė organizacija, kaip ji apibrėžta Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje.

3.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asociacijų laisvę, aiškintinos atsižvelgiant, be kita ko, į Konstitucijos 54 straipsnį, pagal kurį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Kaip nustatyta Medžioklės įstatyme, medžioklės plotų vienetų naudotojai (medžiotojų visuomeninės organizacijos, asociacijos) medžioklės plotų vienete ne tik medžioja, bet ir vykdo kitas jiems įstatyme pavestas funkcijas – užtikrina medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų jų naudojimą. Tad medžiotojų visuomeninių organizacijų, asociacijų (medžiotojų būrelių, medžiotojų klubų ir pan.) veikla siekiama ne tik tenkinti jos narių poreikius, kaip paprastai būdinga asociacijoms.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, viename medžioklės plotų vienete įstatymo nustatytas funkcijas paskirstyti vykdyti keliems medžioklės plotų naudotojams būtų sudėtinga, taip pat būtų sunku atriboti jų atsakomybę, todėl buvo būtina įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas funkcijas viename medžioklės plotų vienete vykdytų vienas medžioklės plotų naudotojas. Atitinkamai tais atvejais, kai medžioklės plotų naudotojas yra juridinis asmuo (asociacija), siekiant užtikrinti tame medžioklės plotų vienete miško arba žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise turinčių savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, nustatytas atitinkamas žemės savininkų priėmimo į medžioklės plotus naudojančias asociacijas mechanizmas. Nenustačius ginčijamo teisinio reguliavimo, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojus vienijančios asociacijos – konkrečių medžioklės plotų vienetų naudotojai neprivalėtų priimti į savo narius medžioklės plotų vienete esančios žemės savininkų, kurie turi teisėtą lūkestį medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.

Tad įstatymų leidėjas Medžioklės įstatyme nustatė medžioklės plotų vienete esančių žemės sklypų savininkų teisės medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kartu su kitais medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) nariais įgyvendinimo mechanizmą; taip buvo siekiama suderinti medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) narių ir žemės sklypų, kurie įeina į medžioklės plotų vienetą, savininkų interesus.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta žemės sklypų savininkų pareiga stoti į medžioklės plotų vienetą naudojančią asociaciją, sprendimą dėl stojimo kiekvienas savininkas priima laisva valia.

Be to, Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta asmenų teisė stoti į susivienijimus arba asociacijų laisvė nėra absoliuti. Medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai, medžiotojų klubai), t.  y. asociacijos, paprastai yra steigiamos specialiam tikslui – tam tikrame medžioklės plotų vienete, kurį sudaro tiek valstybinės, tiek privačios žemės sklypai, pagal valstybės institucijų išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurie pagal Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) įstatymų nustatyta tvarka valstybė suteikia išskirtinių teisių, todėl šios organizacijos nėra

vien bendro pobūdžio asociacijos, įsteigtos grupės asmenų dėl tam tikrų panašių interesų, pomėgių ar veiklos atitinkamoje srityje. Suteikdama medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) išskirtinių teisių, valstybė, atsižvelgdama į medžioklės veiklos specifiką, gali nustatyti joms ir tam tikrų pareigų.

Valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją, valstybė nustato medžioklės plotų sudarymo tvarką, jų dydžius, medžiojimo būdus ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė, atsižvelgdama į laukinių gyvūnų išteklių dydį ir poreikį reguliuoti jų gausą, privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo suderinti privačių žemės sklypų savininkų interesus, viešąjį interesą užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, medžiotojų visuomeninių organizacijų (asociacijų) interesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, siekdamas suderinti nurodytus interesus ir įgyvendinamas Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas ir nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismask o n s t a t u o j a:

ITYRIMO RIBOS

4. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.1. Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas ir kaip matyti iš kartu su prašymu pateiktos medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra aktualios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai tam tikra apimtimi neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

4.2. Pareiškėjas prašo ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.2.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

4.2.2. Kaip minėta, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, jis kreipėsi į atsakovą medžiotojų klubą (t. y. medžiotojų visuomeninę organizaciją, veikiančią Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius.

4.2.3. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo argumentų ir kartu su prašymu pateiktos jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo nustatyta medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, veikiančio Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, pareiga priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės sklypas (-ai).

4.3. Konstitucijos 35 straipsnyje, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriam prašo ištirti pareiškėjas, nustatyta:„Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra

priešingi Konstitucijai ir įstatymams.Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“4.3.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad konstitucinė teisė

laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje ( inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

4.3.2. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas abejoja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai iš esmės dėl to, kad joje, pasak pareiškėjo, nustatytas su konstitucine teise laisvai vienytis inter alia į asociacijas nesuderinamas įpareigojimas asociacijai priimti asmenį į narius, taip apribojant esamų asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t.  y. nesuteikiant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje.

4.3.3. Taigi iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

5. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

IIGINČIJAMAS IR SU JUO SUSIJĘS TEISINIS REGULIAVIMAS

6. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. (su tam tikromis išimtimis).

6.1. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas yra skirtas reguliuoti visuomeniniams santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.

Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant.

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia vienam iš medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti.

6.2. Medžioklės įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2013 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

6.3. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Medžioklės įstatymo 13 straipsnio „Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“ (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų

kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio

miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

6.4. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos kitų šio straipsnio nuostatų kontekste.

6.4.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintos šios žemės sklypo savininko teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

– teisė uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype ir teisė panaikinti ankstesnį draudimą medžioti;– teisė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas; žemės sklypo savininkui pateikus

sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama, o medžioklės plotų naudotojas turi kreiptis į žemės sklypo savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir šios sutarties kopiją perduoti įgaliotai institucijai.

Pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalies nuostatas, šios teisės gali būti įgyvendinamos tiek medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, tiek bet kada vėliau.

6.4.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtinta žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininko teisė teikti prašymą šiuos sklypus pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus; tuo atveju, jeigu pagal šį prašymą sudaromas medžioklės plotų vienetas, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete įstatyme nustatytomis sąlygomis išduodamas be konkurso.

6.4.3. Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame žemės sklype (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.4.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatas kitų šio straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, turinčio medžiotojo bilietą, teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu yra viena iš įstatyme jam, kaip žemės sklypo savininkui, suteiktų teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose; ši teisė gali būti įgyvendinama tada, kai pagal privačios žemės sklypo savininko pateiktą prašymą jam priklausančiame (-iuose) sklype (-uose) nėra suformuota medžioklės plotų vieneto ir jis atitinkamai nėra gavęs leidimo jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.5. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos ir kitų Medžioklės įstatymo nuostatų, taip pat Asociacijų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste.

6.5.1. Šiame kontekste aktualus Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti subjektai, turintys teisę medžioti, ir medžiojimo sąlygos.

6.5.1.1. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio „Teisės medžioti suteikimas ir medžiotojo bilieto išdavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės, atitinkantiems šiuos reikalavimus:

1) sulaukusiems 18 metų;2) baigusiems medžiotojų mokymo kursus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos ministerijos nustatytą

programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentus, kuriems pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai;

3) išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir programą.“Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas

fiziniams asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus.6.5.1.2. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos šios medžiotojų teisės:– Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete

(1 punktas);– medžioklės plotų naudotojams leidus ar pakvietus, jų ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių

nustatyta tvarka medžioti šių naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose (2 punktas).Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojai turi teisę patys gauti

leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete, taip pat teisę medžioti medžioklės plotų naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose jiems leidus ar pakvietus.

6.5.1.3. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą tik Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys fiziniai asmenys gali įgyti teisę medžioti ir gauti medžiotojo bilietą; įgytąją teisę medžioti šie asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus juos medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

6.5.1.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatas šio įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus privačios žemės sklypo savininko teisę tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, be kita ko, sudarytos prielaidos vienu iš įstatyme numatytų įgytosios teisės medžioti įgyvendinimo būdų jo teisę medžioti įgyvendinti konkrečiame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ir jam priklausantis žemės sklypas (kai jis nėra medžioklės plotų naudotojas tokiame konkrečiame medžioklės plotų vienete).

6.5.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aktualus ir Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžta, kas yra medžioklės plotų vieneto naudotojas, nustatytos jo pareigos inter alia žemės sklypo, patenkančio į medžioklės plotų vienetą, savininko atžvilgiu.

6.5.2.1. Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalis būti medžioklės plotų naudotoju, inter alia juose medžioti, gali fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą yra dvi teisės būti medžioklės plotų naudotoju (inter alia juose medžioti valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus) įgijimo sąlygos: konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi galėti būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turi turėti leidimą naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete.

6.5.2.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo pareiga priimti įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantį privačios žemės sklypo savininką į medžiotojų kolektyvo narius, kontekste aktualios nuostatos, kuriomis apibrėžiamas medžioklės plotų naudotoju galintis tapti juridinis asmuo.

6.5.2.2.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje buvo nustatyta: „Medžiotojų visuomeninė organizacija – Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį su medžiokle, t. y. medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionaliu naudojimu, inter alia medžiojimu, susiję medžiotojų poreikiai ir tikslai tenkinami įstatyme nustatyta tvarka steigiant medžiotojų visuomenines organizacijas.

6.5.2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nurodytas Visuomeninių

organizacijų įstatymas neteko galios Seimui 2004 m. sausio 22 d. priėmus Asociacijų įstatymą (įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d.); Asociacijų įstatymu reguliuojami inter alia tie santykiai, kuriuos iki tol reguliavo Visuomeninių organizacijų įstatymas.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį medžiotojų visuomeninių organizacijų steigimas ir veikla, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, sureguliuoti šio įstatymo nuostatomis. Todėl Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatytos medžioklės santykių dalyvės – medžiotojų visuomeninės organizacijos laikytinos medžiotojų asociacijomis ir jų steigimui ir veiklai taikytinos Asociacijų įstatymo nuostatos.

Paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) vartojama ne sąvoka „medžiotojų visuomeninė organizacija“, bet „medžiotojų asociacija“ ir medžiotojų asociacija apibrėžta kaip Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti ir įgyvendinti.

6.5.2.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus; Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti.

Taigi, atsižvelgiant į Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013  m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių  – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, naudojanti konkretų medžioklės plotų vienetą, kuriame privačios žemės sklypo savininkui, turinčiam medžiotojo bilietą, nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

6.5.2.2.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos Asociacijų įstatymo nuostatos:– įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje (12 straipsnio 1 dalis);– asociacijos įstatuose turi būti nurodyta, be kita ko, asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir

išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis (12 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat naujų narių priėmimo, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos (12 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taigi pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą asociacijos veiklą, inter alia jos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, apibrėžia jos steigėjai, priimdami įstatus.

6.5.2.2.5. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį aiškinant Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalyse, 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

6.5.2.3. Šiame kontekste aktuali Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį konkrečiame medžioklės plotų vienete ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui gali būti išduodamas tik vienas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir jis gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui, t. y. gali būti tik vienas konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas.

6.5.2.4. Paminėtinos šios pareiškėjo prašymo kontekste aktualios Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (su 2013 m. birželio 18 d. pakeitimu) įtvirtintos medžioklės plotų naudotojų pareigos:

– užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (7 punktas); kaip minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinta privačios žemės sklypo

savininko teisė tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, kai jis turi medžiotojo bilietą ir jam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės;

– nemedžioti žemės sklypuose, kuriuose jų savininkai nusprendė uždrausti medžioti, kreiptis į žemės sklypo savininką, kuris nusprendė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame sklype sąlygas, dėl šias sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nemedžioti šiame žemės sklype tol, kol papildomas medžiojimo sąlygas nustatanti rašytinė sutartis bus sudaryta ir perduota įgaliotai institucijai, o vėliau – laikytis šioje rašytinėje sutartyje nustatytų sąlygų (8 punktas (2013 m. birželio 18 d. redakcija)).

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas turi tam tikras pareigas, skirtas privačios žemės sklypo savininko teisėms užtikrinti – pareigą užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareigą nemedžioti žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareigą, žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

6.5.2.5. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal jį Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013  m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius); įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Juo, be kita ko, pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nustatyta:„Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės

teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, tais atvejais, kai šio medžioklės plotų vieneto naudotojas yra asmenis vienijanti asociacija, turi teisę tapti šios asociacijos nariu, prisiimdamas visas asociacijos įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas (asociacija) priima sprendimą dėl šio savininko priėmimo į asociacijos narius per 30 dienų nuo jo prašymo pateikimo dienos. Jeigu medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako šioje dalyje nurodytą privačios žemės sklypo savininką priimti į savo narius arba kai medžioklės plotų naudotojas nėra asociacija, šis savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, turi teisę proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti) sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl šiam privačios žemės sklypo savininkui skiriamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus nustatymo tvarkos, dėl tiesioginių ir proporcingų medžioklės plotų naudotojo išlaidų, susijusių su medžiojamosios gyvūnijos apsauga, medžioklės plotų priežiūra ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu, kompensavimo tvarkos, dėl medžioklės dokumentų išdavimo šiam privačios žemės sklypo savininkui ir jų grąžinimo, dėl

kitų medžioklės organizavimo tvarkos reikalavimų vykdymo. Rekomendacijas dėl tipinių šioje dalyje nurodytos sutarties sąlygų nustato aplinkos ministras. Medžioklės plotų naudotojas per 30 dienų nuo privačios žemės sklypo savininko prašymo gavimo dienos privalo parengti šioje dalyje numatytos sutarties projektą ir pasiūlymą ją sudaryti pateikti šiam privačios žemės sklypo savininkui. Tais atvejais, kai privačios žemės sklypo savininkas, pateikus medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) įgalioto organo sprendimą priimti jį į šios asociacijos narius, atsisako arba nevykdo sąlygų tapti medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) nariu, šios dalies nuostatos dėl teisės sudaryti sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo (medžiojimo) netaikomos.“

Palyginus Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu teisinis reguliavimas pakito iš esmės. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) ne tik įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, atitinkančio įstatyme nustatytas sąlygas, teisė tapti asociacijos, esančios medžioklės plotų vieneto, kuriame yra savininkui priklausantis įstatyme nustatytus kriterijus atitinkantis sklypas, naudotoja, nariu, bet ir tokios medžioklės plotų naudotoja esančios asociacijos teisė nepriimti į savo narius jos naudojamame medžioklės plotų vienete esančio žemės sklypo savininko, taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis, asociacijai atsisakius priimti į narius tokį privačios žemės sklypo savininką, tas savininkas, sudaręs atitinkamą sutartį su medžioklės plotų naudotoja esančia asociacija, gali konkrečiame medžioklės plotų vienete naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti).

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2018 m. rugsėjo 11 d.) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

IIIŠIAI KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS BYLAI AKTUALŪS ASOCIACIJŲ LAISVĖS UŽTIKRINIMO

EUROPINIAI STANDARTAI

8. Asociacijos laisvė užtikrinama 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

Konvencijos 11 straipsnyje „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ nustatyta:„1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę

steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, siekiant ginti savo interesus.2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini

demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šiuo straipsniu nekliudoma įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.“

8.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad demokratijos padėtis konkrečioje valstybėje gali būti įvertinta pagal tai, kaip nacionalinėje teisėje užtikrinama asociacijos laisvė ir kaip valdžios institucijos užtikrina ją praktikoje (2004 m. vasario 17 d. sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 44158/98, 88 punktas). Konvencijos 11 straipsnyje garantuojama asociacijos laisvė apima teisę sudaryti asociaciją (sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 88 punktas); galėjimas įsteigti juridinį asmenį siekiant kolektyviai veikti bendrų interesų srityje yra vienas svarbiausių asociacijos laisvės aspektų, be kurio ši teisė prarastų bet kokią prasmę (2014 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją, peticijų Nr. 70945/11, 23611/12, 26998/12, 41150/12, 41155/12, 41463/12, 41553/12, 54977/12 ir 56581/12, 78 punktas).

Tačiau asociacijos laisvė nėra absoliuti; asociacijos laisvės taisyklės išimtys turi būti aiškinamos griežtai ir tik įtikinamos ir svarios priežastys gali pateisinti šios laisvės apribojimus (pvz., sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 94, 95 punktai; 2010 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 302/02, 100 punktas). Šiame kontekste turi būti vertinama, ar kišimasis į asociacijos laisvę atitinka Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar jis nustatytas įstatyme, ar juo buvo siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Besarabijos metropolijos bažnyčia ir kiti prieš Moldovą, peticijos Nr. 45701/99, 106 punktas; sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją 83 punktas). Šiame kontekste EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad bet koks kišimasis į šios laisvės įgyvendinimą

turi būti grindžiamas „neatidėliotinu socialiniu poreikiu“ (1999 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 25088/94, 28331/95 ir 28443/95, 112 punktas).

8.2. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad nors Konvencijos 11 straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti asmenį nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi į ginamų jo teisių įgyvendinimą, valstybė taip pat gali turėti pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi tokiomis teisėmis (2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Demir ir Baykara prieš Turkiją, peticijos Nr. 34503/97, 110 punktas). Šiame kontekste valstybės pozityvios ir negatyvios pareigos pagal Konvencijos 11 straipsnį negali būti tiksliai apibrėžtos, tačiau taikytini principai yra tapatūs; abiem atvejais sprendžiant dėl kišimosi į asociacijos laisvės įgyvendinimą turi būti vertinama, ar yra teisinga pusiausvyra tarp individualių ir visos visuomenės interesų (EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Sindicatul „Păstorul cel bun“ prieš Rumuniją, peticijos Nr. 2330/09, 132 punktas).

9. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą taip pat paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Bendrosios gairės dėl asociacijų laisvės (toliau – Gairės), priimtos Venecijos komisijos 2014 m. gruodžio 12–13 d. vykusioje 101-ojoje plenarinėje sesijoje. Šiomis Gairėmis siekiama paskatinti toliau įgyvendinti asociacijų laisvę; jose apibendrinti tarptautiniai standartai, susiję su asociacijų laisve.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Gairių nuostatos:– asociacijų laisvė yra demokratijos funkcionavimui ypač svarbi žmogaus teisė, kuri taip pat yra kitų pagrindinių

laisvių būtina sąlyga (7 punktas);– visi asmenys, fiziniai ir juridiniai, piliečiai bei jais nesantieji ir šių asmenų grupės gali laisvai steigti juridinio asmens

statusą turinčią arba jo neturinčią asociaciją; kiekvienas gali laisvai spręsti, ar tapti arba pasilikti asociacijos nariu; niekas negali būti priverstas priklausyti asociacijai arba būti nubaustas dėl priklausymo arba nepriklausymo asociacijai; asociacijos gali laisvai nustatyti su naryste jose susijusias taisykles, jas nustatant turi būti vadovaujamasi nediskriminavimo principu (28 punktas);

– asociacijų steigėjai ir nariai gali laisvai, atsižvelgdami į tarptautinius standartus atitinkančiuose įstatymuose apibrėžtas ribas, nustatyti asociacijų tikslus ir veiklą; asociacijos, siekdamos savo tikslų ir įgyvendinamos savo veiklą, gali laisvai, niekieno netrukdomos, įgyvendinti savo vidinį valdymą, organizavimą ir tvarkyti reikalus; asociacijos gali apibrėžti savo veiklos sritį – ar jos veikia vietos, regiono, nacionaliniu ar tarptautiniu mastu (29 punktas);

– kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant taikomas sankcijas, privalo griežtai atitikti tarptautinius standartus; kiekvienas apribojimas turi būti numatytas įstatymu ir juo turi būti siekiama teisėto tikslo; atitinkamos įstatymo nuostatos turi būti tikslios, aiškios ir iš anksto numatomos, ypač tos, kuriomis valstybės institucijoms suteikiama diskrecija; toks įstatymas turi būti priimtas vykstant demokratiniams procesams, kuriais užtikrinamas, be kita ko, visuomenės dalyvavimas, ir turi būti plačiai prieinamas; vieninteliai teisėti apribojimų tikslai, kurie tokiais pripažįstami remiantis tarptautiniais standartais, yra nacionalinis arba viešasis saugumas, viešoji tvarka, visuomenės sveikatos ar moralės, taip pat kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga; šių teisėtų tikslų turinys turi būti aiškinamas siaurai (34 punktas); kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant sankcijas, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir atitinkamai proporcingas juo siekiamam teisėtam tikslui; pagal būtinumo demokratinėje visuomenėje principą privalo būti teisinga pusiausvyra tarp asociacijų laisvę įgyvendinančių asmenų, pačių asociacijų ir visos visuomenės interesų; apribojimų būtinybė turi būti kruopščiai pasverta, todėl atitinkamai turi būti paremta svariais įrodymais (35 punktas);

– asociacija turi būti nepriklausoma ir laisva nuo valstybės ar kitų išorinių subjektų nepagrįsto kišimosi; asociacija nėra nepriklausoma tada, kai sprendimus, susijusius su jos veikla ir konkrečiais veiksmais, priima kas nors kitas, o ne asociacijos nariai ar organas, kuriam asociacijos nariai pavedė tai atlikti (41 punktas);

– tam tikrų rūšių asociacijos nepatenka į tarptautinių asociacijų laisvės garantijų taikymo sritį dėl to, kad nėra nepriklausomos; tačiau visais atvejais tam, kad būtų nustatyta, ar asociacija yra nepriklausoma, turi būti vertinamas faktinis (de facto) organizacijos statusas, o ne teisės normomis apibrėžiamas jos pobūdis; teisiniu reguliavimu dariniai, neturintys nepriklausomumo, gali būti įvairiai klasifikuojami; EŽTT tai, ar atitinkamas darinys yra nepriklausomas nuo valstybės, vertina taikydamas tam tikrus kriterijus: i) ar tam, kad jis būtų įsteigtas, reikalinga parlamento valia; ii) ar jis yra įsteigtas vadovaujantis privačioms asociacijoms taikomu teisiniu reguliavimu; iii) ar jis yra integruotas į valstybės struktūras; iv) ar jam yra suteikti specifiniai įgaliojimai, kurių nenustato bendrosios teisės normos, kaip antai administraciniai, teisėkūros įgaliojimai ar įgaliojimai, susiję su drausminių priemonių taikymu; v) ar jis veikia kaip valdžios institucija (pavyzdžiui, tam

tikros profesinės asociacijos ar organai) (42 punktas).Pažymėtina, kad Gairėse pabrėžiama, jog narystė asociacijose turi būti savanoriška, tačiau kartu atkreipiamas dėmesys

į tai, kad galimos ir tam tikros išimtys (46 punktas).

IVKONSTITUCIJOS NUOSTATOS IR OFICIALIOJI KONSTITUCINĖ DOKTRINA

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

11. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagal to paties straipsnio 3 dalį politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.

11.1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė.

Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas); sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais; esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.

Kartu pažymėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ( inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

11.3. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Kita vertus, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu

asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:„Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų

vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei

skurdinti augaliją ir gyvūniją.“12.2. Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir

augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas  – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas.

12.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos:– Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vienas iš natūralios gamtinės aplinkos

objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei gausinti reikalauja Konstitucija;– iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų

tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams;

– valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones; vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas; medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas; kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.

12.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos nuostatų suponuojamus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad:

– pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją; įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį; tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų;

– valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

12.5. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas; žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise; taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste, būtina pabrėžti, jog valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); taigi saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją; šių dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą, t. y. tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta; šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

VMEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO (2013 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES

KONSTITUCIJAI VERTINIMAS

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tiriama, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

14. Minėta, kad pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, jo nuomone, juo nustatyta su konstitucine teise laisvai vienytis į asociacijas nesuderinama asociacijos pareiga priimti asmenį į narius, taip apribojant asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t. y. taip nesudarant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje; taip ribojama Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduojama asociacijų laisvė.

15. Sprendžiant dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius; siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus; tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Minėta ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką; kita vertus, tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų; Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

15.1. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris nurodytas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje ir suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių  – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius).

Minėta ir tai, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį

reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

15.2. Taigi, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką.

Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

15.3. Pareiškėjo prašymo kontekste vertintina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų.

15.3.1. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

15.3.2. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, buvo įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu tas savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą įgytąją teisę medžioti asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose; teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta papildoma, palyginti su kitomis nustatytomis šiame įstatyme, privačios žemės sklypo savininko teisė, skirta užtikrinti jam galimybę įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklype.

15.3.3. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta

rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.Taigi minėtu Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytos, be kita ko, medžioklės plotų naudotojo

medžiotojų kolektyvo pareigos, skirtos inter alia jo naudojamuose medžioklės plotuose esančių privačios žemės sklypų savininkų teisėms užtikrinti.

15.3.4. Pabrėžtina, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu suteikus galimybę į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudojamus medžioklės plotus patenkančio privačios žemės sklypo savininkui, nurodytam Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje, tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, įtvirtinus jo teisę nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, o medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustačius atitinkamą pareigą priimti į savo narius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareigą imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų, taip pat sudarius galimybę medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, buvo siekta konstituciškai reikšmingo tikslo – derinti tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, interesus ir pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.

15.3.5. Kita vertus, Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiame žemės sklype, taip pat galimybė medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, vertintinos kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos jo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti nebuvo būtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje papildomai įtvirtinti atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo savininką, kuriam jo naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, į medžiotojų kolektyvo narius.

Pabrėžtina, kad tokiu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu paneigta medžiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl minėto naujo nario – Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir taip atitinkama medžiotojų kolektyvo teisė priimti į medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Taigi konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytu aspektu pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginama atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, laisvė apribota labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti, t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 67-3335) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAI ELVYRA BALTUTYTĖ

VYTAUTAS GREIČIUS

DANUTĖ JOČIENĖ

VYTAS MILIUS

DAIVA PETRYLAITĖ

JANINA STRIPEIKIENĖ

DAINIUS ŽALIMAS_______________________

VII skyrius ĮSITEISĖJĘ TEISMŲ SPRENDIMAI IR NUTARTYS

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11278 2019-07-09 2019-05-30 2019-05-30 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-30-895/2019Procesinio sprendimo kategorija 21.12.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnas V. S. 2018 m. spalio 22 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą ir priėmė nutarimą D. B. už administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 417 straipsnio 8 dalyje, padarymą bei paskyrė 10 Eur baudą už tai, kad jis 2018 m. balandžio 17 d. apie 17.30 val. Biržų r., kelio Biržai–Pandėlys–Rokiškis 5,40 km, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesilaikė saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Latvijos registracija) ir atsitrenkė į jo galinę dalį, taip jį apgadindamas. Eismo įvykio vietoje nesustojo, apvažiavęs minėtą automobilį bandė pasišalinti iš įvykio vietos, pavažiavęs toliau ir pasukęs iš pagrindinio kelio Biržų r., Beržinių kaimo link, sustojo. Nutarimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 12 d.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. vasario 18 d. nutartimi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ ARGUMENTAI

3. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūno V. S. 2018 m. spalio 22 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir perduoti administracinio nusižengimo bylą iš naujo tirti ir nagrinėti institucijai, atlikusiai administracinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukentėjusiųjų parodymai, kad po susidūrimo su jų automobiliu jie persekiojo D. B. automobilį apie 10 km, kol automobilis sustojo. Byloje taip pat pateikta filmuota medžiaga, kurioje matosi persekiojamas automobilis. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. ir kartu su juo važiavusio R. J. paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad jie po eismo įvykio nesustoję nuvažiavo, tačiau nedetalizuotas nuvažiuotas atstumas. Apibendrinus šiuos duomenis, akivaizdu, kad D. B. turėjo būti inkriminuotas ir pasitraukimas iš eismo įvykio vietos (ANK 426 straipsnis), tačiau priimant nutarimą apie šį pažeidimą nepasisakyta. Taip pat byloje yra duomenys, kad D. B. vairavo automobilį neblaivus (visų 3 asmenų, važiavusių nukentėjusiojo automobiliu, parodymai). D. B. iš įvykio vietos pasitraukė, bet jam neblaivumas buvo nustatytas kitos dienos 13.20 val. – 0,85 promilės. Darytina išvada, kad D. B. veika taip pat turėjo būti kvalifikuojama ir pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį (alkoholio vartojimas iki patikrinimo). Priimtame nutarime nebuvo nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, padaryta turtinė žala, išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

3.2. Vadovaujantis ANK 614 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jeigu D. B. bus inkriminuota ANK 422 straipsnio 7 dalis (alkoholio vartojimas iki patikrinimo), nutarimą byloje turi priimti teismas. Pareigūno V. S. 2018 m. spalio 22 d. nutarimas priimtas padarius esminį materialiosios ar proceso teisės pažeidimą, šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto nutarimo priėmimui, taip pat paaiškėjo naujų aplinkybių, kurios institucijai nebuvo žinomos, todėl administracinio nusižengimo byla turėtų būti atnaujinta.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas tenkintinas.

Dėl ANK 567 straipsnio 1 dalies, 569 straipsnio 4 dalies, 618 straipsnio pažeidimo

5. ANK 567 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi eismo įvykio padarymo metu) nustatyta, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės; nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. ANK 569 straipsnio 4 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi eismo įvykio padarymo metu) nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal ANK 618 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi eismo įvykio padarymo metu), ne teismo tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, pareigūnas administracinio nusižengimo byloje priima nutarimą, kuriame taip pat turi būti išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

6. Šioje administracinėje byloje yra nukentėjusiųjų parodymai, kad po susidūrimo su jų automobiliu jie persekiojo D. B. automobilį apie 10 km, kol automobilis sustojo, taip pat į eismo įvykį atvykusių policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas apie apgadintus automobilius ir nukentėjusiųjų paaiškinimus dėl eismo įvykio. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. B. ir kartu su juo važiavusio R. J. paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad jie po eismo įvykio nesustoję nuvažiavo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. B. iš įvykio vietos pasitraukė ir kitą dieną, t. y. 2018 m. balandžio 18 d., 13.20 val. jam buvo nustatytas neblaivumas – 0,85 promilės.

7. Visos šios aplinkybės, kurios yra reikšmingos bylai visapusiškai ištirti ir teisingam sprendimui priimti nagrinėjant šią bylą Biržų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnui, nebuvo ištirtos ir motyvuotai įvertintos.

8. Taigi darytina išvada, kad pareigūnas, priimdamas nutarimą šioje administracinio nusižengimo byloje, pažeidė iš ANK 567 straipsnio 1 dalies, 569 straipsnio 4 dalies, 618 straipsnio kylančius reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai procesiniai pažeidimai, nes sutrukdė visapusiškai, objektyviai ištirti bylą ir priimti motyvuotą nutarimą. Todėl Biržų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūno 2018 m. spalio 22 d. nutarimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo

nagrinėti institucijai, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūno 2018 m. spalio 22 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariatui.

TEISĖJAI DALIA BAJERČIŪTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11279 2019-07-09 2019-06-04 2019-06-04 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-193-469/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00880-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.10; 2.6.10.2.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. L. (J. L.), A. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Agro energy“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ ieškinį atsakovams J. L., A. P. ir uždarajai akcinei bendrovei „Agro energy“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „PriceOn“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių investavimo sutartį pažeidusios sutarties šalies

civilinės atsakomybės sąlygas, investavimo sutarties garantijos pažeidimo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.2. Ieškovės UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Agro energy“, J.  L.

ir A. P. ieškovei UAB „LTk Capital“ 807 097,80 Eur nuostolių atlyginimą, o ieškovei UAB „Kainų kubas“ – 24 007,68 Eur nuostolių atlyginimą, taip pat 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. 2012 m. rugpjūčio 29 d. J. L., A. P., UAB „Agro energy“ ir UAB „LTk Capital“ sudarė investavimo sutartį (toliau – Investavimo sutartis), pagal kurią ieškovės suteikė 831 105,48 Eur finansavimą (investicijas) UAB „PriceOn“ vienintelės veiklos (kainų palyginimo sistemos) vystymui, o atsakovai garantavo, kad šiai kainų palyginimo sistemos veiklai būtinas domenas priceon.lt jau yra užregistruotas UAB „PriceOn“ vardu. Ieškovės nurodo, kad atsakovai tiek ikisutartinėse derybose, tiek sudaryta Investavimo sutartimi suteikė melagingą patvirtinimą (garantiją) dėl domeno priceon.lt registracijos UAB „PriceOn“ vardu, kadangi domenas niekada nebuvo registruotas UAB „PriceOn“ vardu. Ši Investavimo sutartyje nurodyta garantija (sutarties sąlyga dėl domeno registracijos) ieškovėms turėjo esminę reikšmę sudarant Investavimo sutartį ir suteikiant 831 105,48 Eur finansavimą, nes domeno registracija ir valdymas sudarė prielaidas kainų palyginimo sistemai funkcionuoti bei ją valdyti. Garantijos dėl domeno registracijos pažeidimas ir ta aplinkybė, kad domenas iš tikrųjų buvo registruotas atsakovo J. L. vardu, o vėliau, 2014 m. rugsėjo 15 d., jo perleistas UAB „Agro energy“, sudarė sąlygas perimti su domenu susietas UAB „PriceOn“ el. pašto dėžutes su galūne @priceon.lt, prieigas prie UAB „PriceOn“ paskyrų, prieinamų per minėtas el. pašto dėžutes, bei atlikti kitus veiksmus, kurie galiausiai lėmė UAB „PriceOn“ veiklos nutraukimą.

4. 2014 m. liepos 29 d. ieškovės pagal Investavimo sutarties nuostatas išpirko iš atsakovės UAB „Agro energy“ UAB „PriceOn“ akcijas ir tapo vienintelėmis UAB „PriceOn“ akcininkėmis. Tai, kad Investavimo sutartimi atsakovai suteikė melagingą patvirtinimą apie domeno registraciją, investuotojams tapo žinoma tik 2014 m. rugsėjo mėnesį, kai atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. perėmė UAB „PriceOn“ el. pašto dėžučių su galūne @priceon.lt valdymą, UAB „PriceOn“ paskyrų tam tikrose virtualiose sistemose valdymą, užkirto UAB „PriceOn“ kelią toliau valdyti (administruoti ir vystyti) kainų palyginimo sistemai reikalingas kompiuterių programas, atliko kitus veiksmus, kuriais buvo siekiama trikdyti UAB „PriceOn“ veiklą. Dėl šių atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų UAB „PriceOn“ neteko kainų palyginimo sistemos ir nebegalėjo tęsti veiklos, todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „PriceOn“ buvo iškelta bankroto byla.

5. Ieškovės nurodė, kad atsakovai niekada neužtikrino domeno priceon.lt registracijos UAB „PriceOn“ vardu: pirmą kartą šis domenas buvo užregistruotas 2011 m. sausio 23 d. atsakovo J. L. vardu, nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. šis domenas buvo perleistas atsakovei UAB „Agro energy“. Taigi tiek Investavimo sutarties sudarymo metu, tiek vėliau atsakovai žinojo, kad ginčo sutartyje yra pateiktas melagingas patvirtinimas dėl domeno priceon.lt registracijos UAB „PriceOn“ vardu. Investuotojams nekilo klausimo dėl domeno priceon.lt registracijos, nes atsakovas J. L., būdamas domeno savininkas ir UAB „PriceOn“ vadovas, užtikrino UAB „PriceOn“ galimybę naudotis domenu ir kainų palyginimo sistemos, pasiekiamos per domeną priceon.lt, veikimą. Atsakovą J. L. atšaukus iš UAB „PriceOn“ valdymo organų narių ir atsakovams atlikus neteisėtus veiksmus, UAB „PriceOn“ galiausiai prarado kainų palyginimo sistemos valdymą iš esmės todėl, kad domenas priceon.lt nebuvo registruotas UAB „PriceOn“ vardu.

6. Dėl šios Investavimo sutarties garantijos pažeidimo ir to nulemtų tolesnių atsakovų veiksmų ieškovės prarado visas Investavimo sutarties pagrindu investuotas lėšas, todėl atsakovai privalo atlyginti ieškovių patirtus nuostolius, lygius ieškovių investicijų į UAB „PriceOn“ veiklos vykdymą sumai – 831 105,48 Eur. Pasak ieškovių, dalis investicijų buvo suteikta didinant UAB „PriceOn“ įstatinį kapitalą (ieškovė UAB „LTk Capital“ investavo 491 527,83 Eur, o ieškovė UAB „Kainų kubas“ ir S. S. – bendrai 24 007,68 Eur), taip pat investuotojai sudarė prielaidas UAB „PriceOn“ vystyti kainų palyginimo sistemą suteikdami jai paskolas pagal paskolos sutartį – UAB „PriceOn“ ieškovei UAB „LTk Capital“ negrąžino 315 569,97 Eur.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovei UAB „LTk Capital“ solidariai iš atsakovų priteisė 807 097,80 Eur, 6 proc. metines procesines palūkanas, o ieškovei UAB „Kainų kubas“ – 24 007,68 Eur ir 6 proc. metines procesines palūkanas.

8. Teismas nustatė, kad domenas priceon.lt niekada nebuvo registruotas UAB „PriceOn“ vardu: iš pradžių šis domenas priklausė atsakovui J. L., o šiuo metu jis priklauso atsakovei UAB „Agro energy“, kurios vadovas ir vienas iš akcininkų yra

atsakovas J. L. Teismo vertinimu, Kauno technologijų universiteto 2015 m. sausio 21 d. raštas patvirtina, kad atsakovai investavimo sutarties sudarymo dieną nurodė neteisingą informaciją apie tai, jog UAB „PriceOn“ yra užregistravusi domeną priceon.lt. Be to, patys atsakovai baigiamųjų kalbų metu pripažino, kad Investavimo sutartis, kokia ji buvo sudaryta, nebuvo įvykdyta. Taip pat pats faktas, kad domenas buvo perleistas atsakovei UAB „Agro energy“, yra pakankamas ieškovių teisių pažeidimui konstatuoti.

9. Nepagrįstais laikyti atsakovų argumentai, kad ieškovės žalos nepatyrė, o realią įtaką domeno savybėms gali daryti ne juridiškai registre nurodytas asmuo, bet faktinis valdytojas, kadangi, pasak teismo, jei domeno registracija yra visiškai nereikšminga, tai nebūtų jokio tikslo prasidėjus teisminiam ginčui domeno perregistruoti atsakovės UAB „Agro energy“ vardu. Domeno perregistravimo veiksmai rodo, kad patys atsakovai laiko domeną vertingu tiek, kiek tai susiję su jo registracija konkretaus asmens vardu.

10. Teismas nustatė, kad, investuotojams teikiant juridinę informaciją apie UAB „PriceOn“ veiklą, buvo aiškiai nurodyta, jog šiai bendrovei priklauso visos autorių teisės ir interneto adresai „priceon“ su valstybių trumpiniais. Ketinimų protokoluose dėl garantijos buvo nurodyta, kad: „Akcininkai patvirtina ir garantuoja, kad „Bendrovei priklauso teisė į domenų priceon.lt <…> registravimą“. Už neteisingos esminės informacijos suteikimą atsakovai įsipareigojo atlyginti visus nuostolius (Investavimo sutarties 7.13, 7.22, 6.2 punktai).

11. Teismas nustatė, kad atsakovai J. L. ir A. P. yra buvę UAB „PriceOn“ akcininkai ir yra dabartiniai UAB „Agro energy“ akcininkai. Tai reiškia, jog šie atsakovai yra asmenys, galintys daryti poveikį šių bendrovių valdymo klausimais ir jį darę. Teismo vertinimu, juridinio asmens dalyvių veiksmai – prievolės įregistruoti domeną UAB „PriceOn“ neįvykdymas, domeno priceon.lt perregistravimas UAB „Agro energy“ vardu – gali būti laikomi ieškovių patirta žala, taip pat yra priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir ieškovių patirtos žalos. Tai, kad pagal Investavimo sutarties vi punktą atsakinga tik UAB „Agro energy“, neatleidžia jos akcininkų nuo atsakomybės už prisiimtas garantijas pagal šios sutarties vi punktą. Kadangi Investavimo sutarties iv punktas nebuvo įvykdytas, nes kompiuterinės kainų palyginimo sistemos kaip visumos veikimas yra priklausomas nuo asmens, kurio vardu yra atlikta teisinė registracija ir kuris gali savarankiškai valdyti paslaugą, tai sudarė pagrindą konstatuoti esminį Investavimo sutarties pažeidimą ir laikyti pagrįstu ieškovių įrodinėjamą aplinkybę, kad atsakovų veiksmai suklaidino investuotojus dėl investicijų į UAB „PriceOn“ tikslingumo, nes jos negavo iš esmės to, ko tikėjosi iš sutarties. Tokiu atveju, pasak teismo, kyla atsakovų atsakomybė pagal Investavimo sutarties 7.13 punktą.

12. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su ieškovėmis, kad joms nebūtų buvę jokios verslo logikos investuoti į vienintelę UAB „PriceOn“ veiklą – kainų palyginimo sistemą, veikiančią per domeną priceon.lt, kai pati UAB „PriceOn“ neturi domeno registracijos ir negali to domeno nepriklausomai valdyti, o tokias teises turi UAB „Agro energy“.

13. Ieškovė UAB „LTk Capital“ suteikė 807 097,80 Eur investicijų, kurių nebūtų suteikusi, jei atsakovai būtų nurodę teisingą informaciją dėl domeno priceon.lt registracijos ir atskleidę aplinkybes dėl turinio valdymo sistemos galimybių. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovų solidariai ieškovės UAB „LTk Capital“ naudai nuostolių, lygių 807 097,8 Eur, atlyginimą, o ieškovės UAB „Kainų kubas“ naudai – 24 007,68 Eur nuostolių atlyginimą.

14. Spręsta, kad, paslaugų teikėjai UAB „Interneto vizija“ nurodžius 2014 m. rugsėjo 15 d. domeno perleidimo faktą UAB „Agro energy“, ši data laikytina objektyviuoju momentu, nuo kurio skaičiuojamas ieškovių teisių pažeidimas, todėl ieškovės, besikreipusios į teismą 2017 m. balandžio 25 d., nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino.

15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. L., A. P. ir UAB „Agro energy“ apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Agro energy“, J. L. ir A. P. ieškovei UAB „LTk Capital“ 491 527,83 Eur ir ieškovei UAB „Kainų kubas“ – 24 077,68 Eur nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

16. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Investavimo sutarties preambulės vi punkte įtvirtinta sąlyga būtų suformuluota neaiškiai – joje tiesiogiai nurodyta, kad atsakovė UAB „Agro energy“ patvirtina ir garantuoja, jog UAB „PriceOn“ yra užregistravusi savo vardu domenus, įskaitant ir ginčo domeną priceon.lt. Tokį aiškinimą patvirtina ir šalių ikisutartiniai santykiai, t. y. ketinimų protokolai ir Investavimo sutarties projektai, derybų metu. Be to, aplinkybę, jog atsakovų suteiktos garantijos ieškovėms buvo reikšmingos, patvirtina ir kitos Investavimo sutarties sąlygos (7.13, 7.22 punktai).

17. Pažymėta, kad verslas, į kurį investavo ieškovės, yra specifinis – prekių kainų palyginimo internetinė sistema,

prieinama per domeną priceon.lt ir per mobiliąsias aplikacijas (programėles), leidžianti palyginti kainas ne tik tarp internetinių, bet ir tradicinių parduotuvių. Iš paaiškinimų matyta, kad dėl techninio kainų palyginimo sistemos veikimo domenas priceon.lt šiame versle atliko tokias funkcijas: per domeną vartotojui buvo pasiekiama interneto svetainė, kurioje buvo nurodyta programa ir domeno valdymas sudarė galimybę ieškovei naudotis plėtiniu @priceon.lt pažymėtomis elektroninio pašto dėžutėmis ir kartu jungtis prie ieškovei priklausančių paskyrų „Bitbucket“, „AppHarbor“, „Amazon“ ir kitose sistemose, sudarančiose prielaidas ieškovei priklausančio kompiuterinio kodo tobulinimui ir nuolatiniam atnaujinimui.

18. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad domeno turėtojas gali daryti esminius domeno pakeitimus. Domeno priceon.lt registracijos turėjimas suteikia galimybę nustatyti domeno DNS zoną ir nukreipti domeną į konkrečią svetainę, taip pat ir panaikinti galimybę per šį domeną pasiekti UAB „PriceOn“ kainų palyginimo sistemos interneto puslapį, panaikinti galimybę UAB „PriceOn“ darbuotojams prisijungti prie jiems skirtų paskyrų trečiųjų asmenų („Amazon“ ir „AppHarbor“) valdomose sistemose, kurių paslaugos naudojamos kainų palyginimo sistemai veikti. Taigi būtent domeno turėtojas turi galimybę daryti esminius pakeitimus dėl jo vardu registruoto domeno. Tą patvirtina ir.lt domeno procedūrinis reglamentas (26, 51 ir 67 punktas).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos domeno registracijos turėtojo teisės patvirtino, kad šiam verslui domeno teisinė registracija įmonės, į kurią investuojama, vardu ieškovėms turėjo esminę reikšmę, todėl melagingos garantijos apie domeno priceon.lt registraciją UAB „PriceOn“ vardu pateikimas laikytas esminiu investavimo sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę ieškovėms reikalauti visų nuostolių atlyginimo (Investavimo sutarties 7.13 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnis).

20. Investavimo sutarties 1 dalyje įtvirtintos investavimo sąlygos, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad investicijos atliekamos etapais (1.1 punktas), kiekviename etape investicijos į bendrovę (UAB „PriceOn“) atliekamos didinant bendrovės įstatinį kapitalą (1.2 punktas). Pačios ieškovės ieškinyje nurodė, kad didžioji dalis šių sumų buvo investuota didinant UAB „PriceOn“ įstatinį kapitalą (515 535,51 Eur), o kita dalis – suteikiant UAB „PriceOn“ paskolas. Ieškovė UAB „LTk Capital“ nurodė, jog UAB „PriceOn“ nėra jai grąžinusi 315 569,97 Eur sumos, paskolintos pagal 2014 m. sausio 20 d. paskolos sutartį, sudarytą ieškovės UAB „LTk Capital“ (paskolos davėjos) ir UAB „PriceOn“ (paskolos gavėjos), su vėlesniais papildomais susitarimais. Kolegija sutiko, kad lėšos, ieškovės UAB „LTk Capital“ paskolintos UAB „PriceOn“ pagal paskolos sutartį, nelaikytinos ieškovės investicijomis pagal Investavimo sutartį. Suteiktą paskolą paskolos gavėja UAB „PriceOn“ ieškovei UAB „LTk Capital“ turi grąžinti šalių sudarytoje paskolos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Nustatytais terminais UAB „PriceOn“ negrąžinus suteiktų paskolų, ieškovė turi teisę kreiptis dėl jų priteisimo pagal paskolos sutartį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, jog ieškovė šia teise pasinaudojo: BUAB „PriceOn“ bankroto byloje patvirtintas UAB „LTk Capital“ 287 360,90 Eur finansinis reikalavimas, kurio 277 919,37 Eur dalis kildinama iš 2014 m. sausio 20 d. paskolos sutarties ir papildomų susitarimų prie jos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „LTk Capital“ priteista 807 097,80 Eur nuostolių atlyginimo, pakeista, sumažinant priteistiną nuostolių atlyginimo dydį iki 491 527,83 Eur (807 097,80 Eur – 315 569,97 Eur).

21. Kolegija nurodė, kad ieškovių į UAB „PriceOn“ investuotos lėšos laikytinos tiesioginiais nuostoliais (turėtomis išlaidomis), kuriuos lėmė atsakovų melaginga garantija apie domeno priceon.lt registraciją UAB „PriceOn“ vardu. Naujai išleidžiamos akcijos įsigyjamos pasirašant akcijų pasirašymo sutartis (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 44 straipsnis), todėl tas faktas, kad ieškovės naujai išleidžiamas UAB „PriceOn“ akcijas įsigijo ir jas apmokėjo pagal akcijų pasirašymo sutartis, sudarytas su UAB „PriceOn“, nereiškia, kad šios sumos nėra investicijos pagal Investavimo sutartį.

22. Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės kolegija pažymėjo, kad Investavimo sutarties sudarymo metu atsakovai J. L. ir A. P. buvo vieninteliai atsakovės UAB „Agro energy“ akcininkai, o atsakovas J. L. – ir įmonės vadovas, todėl neabejotinai žinojo apie tai, kad ginčo domenas nėra registruotas UAB „PriceOn“ vardu (domenas buvo užregistruotas atsakovo J. L. vardu). Pagal Investavimo sutarties 7.13 punktą už esminį investavimo sutarties pažeidimą atsakingi ir akcininkė (UAB „Agro energy“), ir vadovai (J. L. ir A. P.). Melagingą patvirtinimą apie domeno priceon.lt registraciją UAB „PriceOn“ vardu pateikė visi atsakovai, nurodydami tokią informaciją tiek derybų metu, tiek Investavimo sutartyje ir šią sutartį pasirašydami, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė solidariąją atsakovų atsakomybę (CK 6.6 straipsnio 1, 3 dalys).

23. Byloje pateiktas 2014 m. rugsėjo 18 d. UAB „PriceOn“ direktoriaus raštas atsakovės UAB „Agro energy“ vadovui

atsakovui J. L. apie tai, jog jis sužinojo, kad kaip domeno savininkė registruota ne UAB „PriceOn“, o UAB „Agro energy“. Kadangi atsakovai nepateikė įrodymų, jog ieškovės apie ginčo domeno registraciją ne UAB „PriceOn“ vardu būtų sužinojusios anksčiau, todėl kolegija vertino, kad ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo 2014 m. rugsėjo mėn. Dėl to konstatuota, kad ieškovės, besikreipusios į teismą 2017 m. balandžio mėn., nėra praleidusios 3 metų ieškinio senaties termino.

24. Kolegija vertino, kad tarp nagrinėjamos bylos ir kitos civilinės bylos Nr.  e2-312-262/2017 nėra prejudicinio ryšio, dėl kurio pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs sustabdyti šią bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr.  e2-312-262/2017 (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 3 punktas). Nurodyta, kad šiose bylose buvo skirtingas įrodinėjimo dalykas, be to, ieškovės UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ byloje Nr.  e2-312-262/2017 nebuvo byloje dalyvaujantys asmenys. Pastarojoje byloje įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybės, ar atsakovai faktiškai perėmė BUAB „PriceOn“ turėtą kainų palyginimo sistemą, o šioje byloje sprendžiama, ar klaidingos informacijos apie domeno priceon.lt registraciją UAB „PriceOn“ vardu pateikimas yra esminis investavimo sutarties pažeidimas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu atsakovai J. L., A. P. ir UAB „Agro energy“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžios nustatymo momentą. Nepagrįstai nustatyta, kad sutartinė garantija (t.  y. vienos šalies sutartyje pateiktas patvirtinimas) atleidžia kitą sutarties šalį nuo pareigos būti atidžiai ir rūpestingai, netinkamai vertintas subjektyvusis ieškinio senaties termino pradžios momentas santykiuose, kurių viena šalis yra specialus subjektas – investuotojas, buvo paneigta praktikoje suformuota didesnio atidumo standarto taikymo verslininkams bei investuotojams taisyklė. Nustatant subjektyvųjį ieškinio senaties termino pradžios momentą esant investavimo santykiams, turėtų būt atsižvelgiama į turėjimo sužinoti momentą, kadangi investuotojui, kaip verslininkui, turinčiam patirties priimant investicinius sprendimus bei nuolat susiduriančiam su verslo rizika, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Šioje byloje nagrinėjami specifiniai ekonominiai santykiai – investicijos į startuolį, kurios pasižymi itin didele rizika, todėl investuotojai neabejotinai yra didelę verslo patirtį turintys asmenys, kurie, prieš priimdami sprendimą dėl investavimo į konkretų verslą, kruopščiai ir nuosekliai patikrina visą tokiems investuotojams reikšmingą informaciją. Byloje nėra ginčo, jog ieškovės yra įmonės, turėjusios investavimo patirties, o informaciją apie domeno registraciją galima techniškai lengvai patikrinti, todėl investuotojai turėjo pareigą patikrinti lengvai patikrinamos bei viešai prieinamos informacijos apie domeną buvimą. Nurodyta, kad rūpestingas ir atidus verslininkas, investuotojas, net esant pateiktoms kitos šalies garantijoms, turi patikrinti esminę informaciją, susijusią su priimamu investiciniu sprendimu. Dėl to laikytina, kad šioje byloje objektyvusis ir subjektyvusis ieškinio senaties momentai sutampa ir ieškinio senaties termino pradžios momentas yra Investavimo sutarties sudarymo data.

25.2. Teismas civilinės atsakomybės taikymo teisines pasekmes (žalos atlyginimą) sutapatino su civiline atsakomybe nesusijusiu ir sandorių negaliojimui būdingu institutu – restitucija, t. y. nors turėjo taikyti civilinę atsakomybę ir jos pasekmes reglamentuojančias teisės normas, de facto (faktiškai) taikė restituciją ir, nespręsdamas klausimo dėl sandorio negaliojimo, grąžino ieškovus į prieš Investavimo sutarties sudarymą buvusią padėtį, be kita ko, sudarydamas sąlygas jiems nepagrįstai praturtėti (atgauti investicijas ir išsaugoti akcijas). Teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, nenustatė žalos ir nevertino žalai ir jos dydžiui reikšmingų aplinkybių, t. y. aplinkybių, susijusių su bendrovės akcijų verte, nenustatė, ar ieškovės, net ir nesant Investavimo sutarties pažeidimo, būtų iš tiesų atgavusios absoliučiai visas investuotas lėšas (nevertino galimos verslo rizikos), aplinkybių, lėmusių bendrovės veiklos nutraukimą, nenustatė faktiškai ieškovių patirtų nuostolių. Netinkamu teisinio instituto taikymu – restitucija, ne žalos atlyginimu, investuotojui iš esmės eliminuojama rizika versle kitos sutarties šalies sąskaita, t. y. sukuriama galimybė nepagrįstai praturtėti susigrąžinant visas įmonei suteiktas investicijas, kartu išsaugant tokios įmonės akcijas ir galimybę gauti investicijų grąžą. Šioje situacijoje aplinkybė, jog bendrovei iškelta bankroto byla, nėra reikšminga, kadangi bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, jos nevertino. Netinkamai vertintas priežastinis ryšys, nes investavimo sutarties pažeidimas kaip neteisėtas veiksmas yra siejamas ne su pažeidimo įtaka tolesniam investicijų rezultatui (pavyzdžiui, su bendrovės, į kurią investuota, vertės pasikeitimu), o su situacija iki investavimo sutarties sudarymo. Teismams taikant teisines pasekmes, kurios nebuvo suformuotos kaip ieškinio pagrindas, be kita ko, buvo pažeista atsakovų teisė į gynybą, neužtikrinama jų galimybė

pasisakyti dėl taikyto instituto (restitucijos) pagrindo.25.3. Nuostolių atlyginimas turėtų užtikrinti, kad pirkėjas atsidurtų tokioje padėtyje, kokioje jis būtų buvęs, jeigu

garantuoti faktai, faktinės aplinkybės arba objekto savybės būtų egzistavusios. Pagrindinė problema reikalaujant žalos atlyginimo yra nuostolių dydžio nustatymas, ypač jeigu garantijos susijusios su aplinkybėmis, dėl kurių įmonės vertė negali būti paprastai apibrėžta, pavyzdžiui, su intelektinės nuosavybės teisėmis, kvalifikuotu personalu arba su sutartimis su verslo partneriais. Šiuo atveju svarbu ne tų aplinkybių įtaka pirkimo kainai, bet jų poveikis pačios įmonės vertei. Nuostoliai, į kurių atlyginimą pirkėjas turi teisę, paprastai bus skirtumas tarp verslo faktinės rinkos vertės ir rinkos vertės, kurią jis būtų turėjęs, jeigu garantija būtų buvusi teisinga. Teismas, konstatuodamas, jog ieškovių patirta žala lygi visai pagal Investavimo sutartį investuotų lėšų sumai, pažeidė sutartinės civilinės atsakomybės taikymo paskirtį. Nurodyta, kad net ir laikant, jog teismas vis dėlto tinkamai taikė civilinės atsakomybės teisines pasekmes, ieškovių naudai priteista suma negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi visos pagal Investavimo sutartį į bendrovę investuotos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip tiesioginiai ieškovių nuostoliai.

25.4. Teismas, taikydamas civilinę atsakomybę, nepasisakė dėl priežastinio ryšio ir nesirėmė priežastinio ryšio nustatymo taisyklėmis. Teismas konstatavo, kad, nepaisant nustatyto Investavimo sutarties pažeidimo, bendrovei buvo užtikrinama galimybė naudotis ginčo domenu visą jos veiklos laikotarpį. Teismas, viena vertus, nustatė, kad domeno registracija negalėjo turėti lemiamos įtakos bendrovės veiklos rezultatams, tačiau, kita vertus, nustatė, kad šis pažeidimas buvo toks reikšmingas, kad ieškovei turi būti grąžintos visos investuotos lėšos. Procesiniu sprendimu buvo iš esmės paneigtas investuotojų bei startuolių įkūrėjų teisių ir pareigų balansas, t. y. visa rizika dėl nepasisekusių investicijų perkelta būtent idėją sukūrusiam asmeniui, o profesionaliam, turinčiam patirties priimant investicinius sprendimus investuotojui suteikta galimybė atgauti visas savo sprendimu investuotas lėšas, nepriklausomai nuo to, ar bendrovės, į kurią investuota, veikla sudaro sąlygas investicijų grąžai.

25.5. Pažeistos civilinio proceso teisės normos, nes prie civilinės bylos nebuvo pridėti itin reikšmingi bei techninius klausimus išsprendžiantys įsiteisėjusio sprendimo byloje Nr. e2-312-262/2017 pagal bendrovės ieškinį dokumentai, todėl šios civilinės bylos esmė buvo neatskleista ir ji išnagrinėta neišsamiai. Šioje byloje, vertinant žalą, buvo svarbu nustatyti, kokias galimybes suteikia domeno registracija atitinkamo asmens vardu, t. y. ar domeno registracija atitinkamo asmens vardu yra tokia reikšminga, jog ieškovių investicijos buvo neatsiejamos su šia aplinkybe bei lemiančios jų investicinį sprendimą. Šios aplinkybės (dėl domeno funkcinių savybių ir reikšmės bendrovės veikloje) buvo nagrinėtos kitoje byloje pagal bendrovės ieškinį Nr. e2-312-262/2017. Ieškovės savo procesiniuose dokumentuose išsamiai rėmėsi klausimais, kokią reikšmę turi domenas ir jo valdymas, kurie jau buvo teismų išsamiai išnagrinėti būtent byloje Nr.  e2-312-262/2017. Dėl to minėtoje byloje nustatytos aplinkybės buvo pačių ieškovių susietos su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir buvo įtrauktos į šios bylos nagrinėjimo ribas. Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti byloje Nr.  e2-312-262/2017 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK nuostatų, atsisakydamas stabdyti šią civilinę bylą, iki bus išnagrinėta byla Nr. e2-312-262/2017.

26. Ieškovės UAB „LTk Capital“ ir UAB „Kainų kubas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Apie tai, kad atsakovai Investavimo sutartimi suteikė melagingą patvirtinimą ir garantiją dėl domeno registracijos ir domenas iš tikro nėra registruotas UAB „PriceOn“ vardu, ieškovės sužinojo tik 2014 m. rugsėjo 15 d., kai atsakovai, pasinaudodami minėta domeno registracija J. L. vardu, o vėliau – UAB „Agro energy“ vardu, pakeitė prisijungimo duomenis prie „PriceOn“ el. pašto dėžučių, atitinkamai prie kitų „PriceOn“ paskyrų ir nebeliko galimybės šią kainų palyginimo sistemą valdyti. Dėl to ši diena pagrįstai teismų laikyta ieškinio senaties termino pradžia. Nepagrįstai prašoma ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo Investavimo sutarties sudarymo, nes ieškovės yra profesionalios investuotojos. Pažymėta, kad ieškovės pagal Investavimo sutartį tik teikė finansines investicijas į UAB „PriceOn“ vystomą kainų palyginimo sistemą, t. y. UAB „PriceOn“ vykdant veiklą jos dalyvavo tik kaip finansinės investuotojos, todėl į patį sistemos funkcinį bei techninį vystymą nesikišo. Tuo tarpu kainų palyginimo sistemą sukūrė atsakovai, todėl būtent jie tiksliausiai žinojo šiuos IT sprendimus ir buvo už juos atsakingi. Kadangi ieškovės neišmanė UAB „PriceOn“ veiklos subtilybių, todėl atsakovai ir suteikė ieškovėms garantijas, susijusias su techniniu bei funkciniu kainų palyginimo sistemos veikimu. Sutartyje suteikiamų garantijų specifika yra ta, kad kita sutarties šalis neturi pareigos tikrinti šių garantijų teisingumo. Dėl to, Investavimo sutartyje nustačius atitinkamą garantiją, ieškovės nežinojo ir Investavimo sutarties sudarymo metu neturėjo pareigos tikrinti, kieno vardu yra registruotas domenas.

26.2. Ieškovės pateikė ieškinį būtent dėl žalos atlyginimo bei savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose grindė reikalavimus remdamosi sutartinės civilinės atsakomybės sąlygomis. Atsakovai klaidingai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai taikė netinkamą teisės institutą, t. y. vienašalę restituciją, vietoj sutartinės civilinės atsakomybės, nes procesiniuose sprendimuose yra tinkamai įvertintos bei analizuotos visos sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, nė vienas iš teismų netaikė vienašalės restitucijos. Kadangi šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusi šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Pabrėžta, kad jeigu atsakovai nebūtų suteikę melagingos garantijos ir ieškovės būtų žinojusios, jog domeno savininkas ir faktinis valdytojas yra J. L., ieškovės niekada nebūtų investavusios į kainų palyginimo sistemą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovių į UAB „PriceOn“ investuotos lėšos laikytinos tiesioginiais nuostoliais (turėtomis išlaidomis), kuriuos lėmė atsakovų melaginga garantija apie domeno registraciją UAB „PriceOn“ vardu.

26.3. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad UAB „LTk Capital“ pagal paskolos sutartį paskolintos lėšos UAB „PriceOn“ nelaikytinos šios įmonės investicijomis pagal Investavimo sutartį. Ieškovės manymu, tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, kadangi visos ieškovių investicijos į UAB „PriceOn“ vystomą veiklą, nepriklausomai nuo jų formos (t.  y. ar tai buvo investicijos į įmonės akcinį kapitalą, ar investicijos paskolų forma), turėtų būti pripažintos ieškovių investicijomis pagal Investavimo sutartį. Remiantis ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu, akcininkai turi teisę įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Taigi, UAB „LTk Capital“ suteikė paskolas UAB „PriceOn“ ne įprastomis rinkos sąlygomis, o kaip su akcininku susijusiam asmeniui, sudarant visiškai paprastas paskolos sutartis (t. y. be jokių užtikrinimo priemonių, ir pan.). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog UAB „LTk Capital“ nebūtų suteikusi šių lėšų UAB „PriceOn“ pagal paskolos sutartis, jeigu anksčiau jau nebūtų investavusi į jos akcinį kapitalą, todėl šios investicijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Be to, remiantis 2016 m. vasario 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi byloje Nr. B2-6236-262/2014, UAB „PriceOn“ yra bankrutavusi ir likviduojama, ir UAB „LTk Capital“ neturi jokios realios galimybės atgauti lėšų, suteiktų pagal minėtas paskolos sutartis.

26.4. Teismai pagrįstai nusprendė priteisti ieškovėms jų investuotas lėšas į UAB „PriceOn“, kaip jų patirtą žalą dėl atsakovų pažeistos sutartinės garantijos. Pažymėta, kad sutarties pažeidimo atveju investuotos sumos laikytinos praradimais nepriklausomai nuo to, ar tos investicijos ateityje būtų buvusios pelningos. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (angl. ICSID) savo formuojamoje praktikoje taip pat yra įtvirtinęs, kad tuo atveju, jeigu verslas neveikė pakankamai ilgai, kad būtų galima tiksliai nustatyti negautas pajamas, kompensacija turi būti grįsta būtent investuotomis sumomis. Kreditorius, nusprendęs nereikalauti atlyginti negautų pajamų (pvz., dėl to, kad negautas pajamas sunku konkrečiu atveju įrodyti), gali prašyti ginti jo tikrumo interesą, t. y. priteisti jo patirtų išlaidų, kurių jis nebūtų patyręs, atlyginimą, jeigu sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Ieškovės šioje nagrinėjamoje byloje neprašė atlyginti negautų pajamų, o remdamiesi žalos atlyginimo institutu, prašė priteisti jų patirtų tiesioginių nuostolių atlyginimą.

26.5. Pažymėta, kad garantija – tai sutarties sąlyga, kuri panaikina pirkėjo pareigą įrodyti priežastinį ryšį tarp objekto trūkumo ir nuostolių bei preziumuoja faktą, kad aspektas, apsaugotas garantija, turėjo įtakos sandoriui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos bei žalos ir konstatavo, kad ieškovių į UAB „PriceOn“ investuotos lėšos laikytinos tiesioginiais nuostoliais, kuriuos lėmė atsakovų melaginga garantija apie domeno registraciją „PriceOn“ vardu. Domenas buvo itin svarbus UAB „PriceOn“ veiklai, jo verslo modeliui ir jo valdomai kainų palyginimo sistemai palaikyti ir funkcionuoti, todėl atsakovų garantija, kad domenas registruotas „PriceOn“ vardu, Investavimo sutartyje (iv–vi, 7.13 punktai) buvo laikoma esmine sutarties sąlyga.

26.6. Teismai teisingai nustatė bylos nagrinėjimo ribas pagal ieškovių pareikštą reikalavimą taikyti sutartinę civilinę atsakomybę atsakovams dėl Investavimo sutartyje suteiktos melagingos garantijos dėl domeno registracijos „PriceOn“ vardu pažeidimo bei visiškai pagrįstai atsisakė priimti apeliacinės instancijos teismui prieš pat teismo posėdį atsakovų pateiktus įrodymus, susijusius su kitoje byloje nagrinėtos UAB „PriceOn“ kainų palyginimo sistemos techniniu veikimu, kadangi, viena vertus, jie buvo pateikti smarkiai pavėluotai (CPK 314 straipsnis), kita vertus, tai tiesiogiai nesusiję su sutartinės civilinės atsakomybės taikymu ir nagrinėjamomis aplinkybėmis šioje byloje. Pažymėtina, kad byla nebuvo sustabdyta, kadangi, remiantis CPK 163 ir 164 straipsniais, neegzistavo jokie pagrindai sustabdyti bylą. Teismai aiškiai ir pagrįstai nurodė, kad šioje byloje nebus analizuojamas UAB „PriceOn“ pagrindinės veiklos – kainų palyginimo sistemos – techninis veikimas, nes tai kitos civilinės bylos ginčo objektas, ir jie pasisakys tik dėl Investavimo sutarties įrodinėjamų sąlygų pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl atsakovų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo; dėl investavimo sutarties garantijos pažeidimo teisinių padarinių

27. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 20 punktas). Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. J. L., A. P., UAB „Agro energy“ ir UAB „LTk Capital“ sudarė investavimo sutartį, pagal kurią ieškovė UAB „LTk Capital“ per kelis etapus suteikė 807 097,80 Eur finansavimą (investicijas) UAB „PriceOn“ veiklos (kainų palyginimo sistemos) vystymui. Didžioji dalis investicijų į UAB „PriceOn“ buvo atliekamos didinant jos įstatinį kapitalą, tai po dviejų investicijos etapų UAB „LTk Capital“ priklausė 85 proc. visų įmonės akcijų. Kita dalis lėšų buvo investuota suteikiant įmonei paskolas. Laikydamiesi Investavimo sutarties nuostatų vėliau į UAB „PriceOn“ veiklą taip pat investavo S. S. ir ieškovė UAB „Kainų kubas“ – 24 007,68 Eur.

29. Šalių sudarytos Investavimo sutarties preambulės vi punkte įtvirtinta, kad akcininkas patvirtina ir garantuoja, jog bendrovė yra užregistravusi savo vardu domenus, be kitų, priceon.lt. Investavimo sutarties 7.13 punkte nustatyta, kad akcininkas bei vadovai patvirtina ir sutinka, kad bet kurio iš šioje sutartyje nurodyto patvirtinimo ar garantijos negaliojimo atveju, klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimo atveju ir (ar) tyčinio ar dėl didelio neatsargumo įvykusio klaidingos informacijos apie bendrovę, darančios esminę įtaką sprendimų priėmimui, pateikimo atveju, priede Nr. 1 nustatytų rodiklių nesąžiningo vykdymo atveju, jei bet kuri iš šių aplinkybių turėjo ar galėjo suklaidinti investuotoją dėl investicijų į bendrovę tikslingumo, tai bus laikoma esminiu sutarties pažeidimu, dėl kurio investuotojas turės teisę sustabdyti ar nutraukti investicijas į bendrovę ir pareikalauti sumokėti baudą (sutarties 7.22 punktas) ir kad kaltas asmuo atlygintų visus jo patirtus nuostolius. Šios sutarties 7.22 punkte šalys susitarė dėl 100 000 Lt (28 962 Eur) baudos, jeigu akcininkas nevykdys savo įsipareigojimų pagal sutartį.

30. Nagrinėjamu atveju ieškovės įrodinėjo, kad buvo pažeista Investavimo sutarties preambulės vi punkte įtvirtinta garantija, nes šis domenas buvo registruotas atsakovo J. L. vardu, bet ne UAB „PriceOn“ vardu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės, įgyvendindamos civilinių santykių subjektų teisę laisvai naudotis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), pasirinko savo pažeistos teisės gynimo būdą ir dėl preambulės vi punkte įtvirtintos garantijos pažeidimo prašo priteisti nuostolių atlyginimą, t. y. taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CK 1.138 straipsnis). Ieškovės nereiškia atskiro reikalavimo dėl sutarties 7.22 punkte nurodytų netesybų – 100 000 Lt (28 962 Eur) baudos, bet ieškinyje nurodo šią baudą įskaitančios į nuostolius.

31. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovų neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovų neteisėtus veiksmus, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

32. Kasaciniame skunde yra teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, nenustatę žalos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp sutartinės garantijos pažeidimo ir ieškovių prašomo žalos dydžio, be teisinio pagrindo priteisė visą ieškovių prašytą

nuostolių atlyginimą. Įvertinusi procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

33. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad domenas priceon.lt nuo 2011 m. sausio 23 d. buvo registruotas atsakovo J. L. vardu, o 2014 m. rugsėjo 15 d. (jau kilus ginčui tarp šalių) atsakovas J. L. ginčo domeną perleido atsakovei UAB „Agro energy“. Dėl to spręsta, kad prekių kainų palyginimo internetinės sistemos verslui domeno teisinė registracija įmonės, į kurią investuojama, vardu ieškovėms turėjo esminę reikšmę, šis neteisingos garantijos apie domeno priceon.lt registraciją UAB „PriceOn“ vardu pateikimas laikytas esminiu Investavimo sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę ieškovėms reikalauti visos investicijų sumos, kaip nuostolių, atlyginimo. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, t. y. sutartinės garantijos, įtvirtintos Investavimo sutarties preambulės vi punkte, pažeidimas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta šios nutarties 31 punkte, civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatytos visos šios atsakomybės būtinosios sąlygos. Taigi vien šalių sudarytos sutarties pažeidimo fakto savaime neužtenka tam, kad būtų priteisti ieškovių prašomi nuostoliai, turi būti nustatytas tiek žalos dydis, tiek priežastinis ryšys.

34. CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

35. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t.  y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis šios nutarties 34-35 punktuose pateikta priežastinio ryšio samprata, ieškovės turėjo įrodyti priežastinį ryšį, kuris neabejotinai leistų susieti visus ieškovių nurodomus nuostolius (jų investuotas lėšas, jų praradimą) su atsakovų sutartinės garantijos pažeidimu. Nagrinėjamu atveju ieškovės argumentavo, kad jeigu atsakovai nebūtų suteikę melagingos garantijos ir ieškovės būtų žinojusios, jog domeno savininkas ir faktinis valdytojas yra J.  L., jos niekada nebūtų investavusios į kainų palyginimo sistemą. Bylą nagrinėję teismai, taip pat kaip ir ieškovės, akcentuoja, kad ši sutartinė garantija investuotojams turėjo esminę reikšmę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog yra nustatomas esminis sutarties pažeidimas, per se (lot. pats savaime) nelemia priežastinio ryšio ir investuotų lėšų kaip žalos dydžio pagrįstumo vertinimo, taip pat nepanaikina ieškovių pareigos įrodyti šias civilinės atsakomybės sąlygas. Sutarties pažeidimo esmingumas yra reikšmingas vertinant sutarties nutraukimo teisėtumą (CK 6.217 straipsnis), tačiau ne civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo atveju. Pažymėtina, kad ieškovės nurodytų aplinkybių pagrindu nereiškė ir reikalavimų dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ar apgaulės, kas sudarytų pagrindą spręsti dėl galimybės taikyti restituciją ir grąžinti investuotas lėšas.

37. Ieškovės, sudarydamos Investavimo sutartį, siekė investuoti, tokiu būdu įgydamos akcijų įmonės, kuri užsiėmė kompiuterinės kainų palyginimo sistemos, vartotojams prieinamos per domeną priceon.lt arba mobiliąsias programėles ir suteikiančios galimybę vartotojams matyti kompiuterių programų atliktą produktų kainų palyginimą skirtingose prekybos vietose, kūrimu ir vystymu. Byloje nustatyta, kad visos aplikacijos ir kompiuterių programos, sudarančios prielaidas veikti kainų palyginimo sistemai, buvo sukurtos UAB „PriceOn“ darbuotojų ir priklausė įmonei nuosavybės teise. Ieškovių investuotos lėšos į šią įmonę (startuolį) sudarė prielaidas vystyti kainų palyginimo sistemą iki tokios apimties, kad ji galėtų pradėti savarankiškai teikti pajamų. Taigi ieškovės, įsigydamos dviem investiciniais etapais įmonės akcijų, tapo jos akcininkėmis, įgydamos joms ABĮ suteikiamas teises ir pareigas. Pažymėtina, kad ieškovės, tokiu būdu įsigydamos įmonės akcijų dalį už Investavimo sutartyje šalių sutartą kainą (investicijas), įvertino šios įmonės kaip turtinio komplekso vertę. Ginčo domenas priceon.lt, kuris susitarimo sudarymo metu, ieškovių manymu, priklausė įmonei, sudarė tik dalį jos, o kartu ir ieškovių įsigytos bendrovės dalies, vertės. Taigi sutartinės garantijos, kad domenas priklauso įmonei, pažeidimas nesudaro pagrindo ieškovėms reikalauti grąžinti visas investicijas nuostolių forma, kadangi domeno priceon.lt nepriklausymas nuosavybės teise įmonei pagal byloje pateiktus įrodymus neužkirto jos ekonominės veiklos vykdymo ir plėtojimo, nelėmė įmonės bankroto.

38. Minėta, kad domenas priceon.lt nuo 2011 m. sausio 23 d. buvo registruotas atsakovo J. L. vardu, o Investavimo sutartis buvo sudaryta 2012 m. rugpjūčio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog iki tol, kol nekilo ginčas tarp šalių, t. y. 2014 m. rugsėjo mėn., atsakovas J. L. (kuris buvo ir UAB „PriceOn“ vadovas) užtikrino UAB „PriceOn“ galimybę naudotis ginčo domenu; pačios ieškovės pripažįsta, jog po Investavimo sutarties pasirašymo UAB „PriceOn“ nepertraukiamai naudojosi domenu, mokėjo mokesčius už domeno priceon.lt adreso suteikimo paslaugas. Teismo procesiniame sprendime taip pat nurodyta, kad 2014 m. liepos 29 d., t. y. likus mažiau nei 4 mėn. iki bankroto bylos BUAB „PriceOn“ iškėlimo, ieškovės pagal Investavimo sutartį išpirko iš UAB „Agro energy“ jos turėtas UAB „PriceOn“ akcijas. Dėl to spręsta, kad tol, kol tarp šalių nekilo ginčas ir ieškovės nežinojo apie tai, jog ginčo domenas nėra registruotas UAB „PriceOn“ vardu, o atsakovai suteikė galimybes juo naudotis, ieškovės tikėjo šio verslo perspektyvumu, nes priešingu atveju šios įmonės akcijų išpirkimas būtų logiškai nepaaiškinamas.

39. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, priešingai negu sprendė teismas, leidžia daryti išvadą, kad atsakovų įvykdytas sutartinės garantijos pažeidimas nenulėmė ieškovių nurodomų nuostolių atsiradimo. Po Investavimo sutarties sudarymo, nors ginčo domenas ir buvo registruotas ne įmonės, o atsakovo J. L. vardu, įmonė dvejus metus veikė įprastai, investicijos pagal susitarimą ieškovių buvo vykdomos, joms atitinkamai buvo suteikiamos įmonės akcijos bei su jomis įgyjamos visos įmonės akcininkų teisės bei pareigos, kainų palyginimo sistema visą tą laiką taip pat veikė, investuotų lėšų dalis UAB „PriceOn“ buvo vėliau investuota į jos patronuojamąją bendrovę UAB „PriceOn Lt“.

40. Ieškovės taip pat nurodė, kad kadangi jos neturėjo domeno nuosavybės teisės, tai atsakovai 2014 m. rugsėjo mėn. atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė, jog ieškovės prarado kainų palyginimo sistemą ir visas investicijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, ar atsakovai perėmė BUAB „PriceOn“ kainų palyginimo sistemą ir jos valdymą, buvo civilinės bylos Nr. e2A-92-823/2018 nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje konstatavo, kad BUAB „PriceOn“ neįrodė, jog atsakovai perėmė @priceon.lt plėtiniu pažymėtų elektroninio pašto dėžučių ir įmonės darbuotojų paskyrų „Bitbucket“, „AppHarbor“, „Amazon“ ir kitose sistemose valdymą. Be to, šioje byloje nustatyta, kad, net ir praradusi kainų palyginimo sistemą, įmonė galėjo ją atkurti, nes pažymėta, kad BUAB „PriceOn“ turėjo visas galimybes, atkūrusi turimą ankstesnę programos versiją ir pasitelkusi kitą GIT versijavimo programos tiekėją, atnaujinti turimą programą ir toliau kainų palyginimo sistemą vystyti, be kita ko, pritaikant ją imti duomenis (kainų palyginimo informaciją, gaunamą iš trečiųjų asmenų) iš konkrečių serverių. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovių atsiliepimu į kasacinį skundą pateiktais argumentais, kad nurodytoje civilinėje byloje Nr.  e2A-92-823/2018 nustatyti faktai nepripažintini prejudiciniais nagrinėjamoje byloje, tačiau šis teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kitų bylos duomenų kontekste paneigiantis, jog domeno neturėjimas nuosavybės teise savaime nulėmė UAB „PriceOn“ įmonės bankrotą ir ieškovių investicijų praradimą.

41. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog domenas priklausė ne įmonei, o trečiajam asmeniui – atsakovui J. L., gali būti pagrindas atsakovų atsakomybei dėl nuostolių, kurie sudaro įmonės vertės sumažėjimą, kurį lėmė domeno kaip nuosavybės objekto nebuvimas įmonės balanse. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Taigi šį įmonės vertės sumažėjimą turi įrodyti ieškovės, tačiau šio proceso metu tokie nuotoliai nebuvo ieškovių įrodinėjami. Ieškovėms abstrakčiai nurodžius, jog atsakovai pažeidė sutartinę garantiją, kuri, kaip matyti iš bylos aplinkybių, neturėjo esminės reikšmės bendrovės veiklos vykdymui ir plėtojimui, nėra pagrindo ieškovėms priteisti visą jų sumokėtą sumą už investicijas, kurios buvo atliktos įsigyjant visą įmonės, kaip turtinio komplekso, akcijų paketą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (sutartinės garantijos pažeidimo) ir ieškovių reikalaujamos priteisti žalos (visų investicijų už įsigytas įmonės akcijas) yra priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalys, kaip minėta šios nutarties 30 punkte, Investavimo sutartyje nurodė konkrečią pinigų sumą (28 962 Eur baudą), kurią ieškovės, reikšdamos ieškinyje reikalavimą, prašė priteisti ir nurodė, kad įskaito į prašomus atlyginti nuostolius. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

43. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius

įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.).

44. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Investavimo sutartimi (Investavimo sutarties preambulės vi punktas) akcininkė UAB „Agro energy“ patvirtino ir garantavo, jog UAB „PriceOn“ yra užregistravusi savo vardu domenus, tarp jų ir domeną priceon.lt; sutartyje atsakovai taip pat įsipareigojo (sutarties 7.13 punktas) bet kurio iš šioje sutartyje nurodyto patvirtinimo ar garantijos negaliojimo atveju, klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimo atveju, jei ši aplinkybė turėjo ir galėjo suklaidinti investuotoją UAB „LTk Capital“ dėl investicijos į bendrovę tikslingumo, sumokėti sutarties 7.22 punkte nustatytą baudą (100 000 Lt (28 962 Eur). Byloje nustatytas sutartinės garantijos pažeidimo faktas sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad šios sutarties šalis akcininkė UAB „Agro energy“ turi sumokėti šią baudą kitai sutarties šaliai investuotojai UAB „LTk Capital“. Kadangi civilinės atsakomybės sąlygų visetas šiuo atveju neaktualus, yra pagrindas pripažinti, kad dalis ieškovės UAB „LTk Capital“ ieškinio reikalavimo tenkinta pagrįstai.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apibendrindama šios nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinės civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų nustatymą, priežastinio ryšio ir žalos nustatymą, be pagrindo visiškai patenkino ieškovių ieškinį. Netinkamas materialiosios teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą pakeisti teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

46. Ieškovės ieškiniu prašė solidariai priteisti iš atsakovų 807 097,80 Eur nuotolių atlyginimo ieškovės UAB „LTk Capital“ naudai ir 24 007,68 Eur ieškovės UAB „Kainų kubas“ naudai. Nutarties 44 punkte pripažintas pagrįstu ir tenkintinu ieškovės UAB „LTk Capital“ ieškinio reikalavimas atsakovei UAB „Agro energy“ dėl 28 962 Eur sutartimi aptartų nuostolių (netesybų) priteisimo. Dėl to šios ieškovės naudai apeliacinės instancijos teismo priteistas iš atsakovės UAB „Agro energy“ nuostolių atlyginimas mažintinas iki 28 962 Eur, o jos reikalavimas solidariesiems skolininkams atsakovams J. L. ir A. P. atmestinas kaip nepagrįstas (žr. nutarties 41, 44 punktus). Ieškovės UAB „Kainų kubas“ reikalavimas atsakovams atmestinas neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

47. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Pakeitus teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos perskirstomos ieškovės UAB „LTk Capital“ naudai atsižvelgiant į tai, kad tenkinta 3,6 proc. jos ieškinio reikalavimo atsakovei UAB „Agro energy“, bylinėjimosi išlaidos atsakovų ir valstybės naudai perskirstomos atsižvelgiant į tai, kad ieškovės UAB „LTk Capital“ reikalavimas bendrame ieškinyje sudarė 97 proc., o ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 3 proc. viso reikalavimo.

49. Už pareikštą ieškinį ieškovė UAB „LTk Capital“ sumokėjo 7102 Eur žyminio mokesčio, todėl jos naudai iš atsakovės UAB „Agro energy“ priteistina 255,67 Eur (7102 Eur x 3,6 proc.) atlyginimo.

50. Atsakovai iš viso patyrė 12 429,60 Eur atstovavimo išlaidų, todėl prašė atsakovei UAB „Agro energy“ priteisti 6214,30 Eur atstovavimo išlaidų, o atsakovui A. P. – 6215,30 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į atmesto ieškinio reikalavimo dalį ir į ieškovių reikalavimų santykį, atsakovės UAB „Agro energy“ naudai priteistina iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 5816,90 Eur (6214,30 Eur x 97 proc.) x 96,5 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų klubas“  – 186,43 Eur (6214,30 Eur x 3 proc.); atsakovo A. P. naudai – iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 6028,84 Eur (6215,30 Eur x 97 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų klubas“ – 186,46 Eur (6215,30 Eur x 3 proc.) atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

51. Už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovė UAB „Agro energy“ patyrė 4011,97 Eur, atsakovas A. P. – 539,34 Eur atstovavimo išlaidų. Dėl to atsakovės UAB „Agro energy“ naudai priteistina iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 3751,51 Eur (4011,97 Eur x 97 proc.) x 96,5 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų klubas“ – 120,36 Eur (4011,97 Eur x

3 proc.); atsakovui A. P. naudai iš ieškovės UAB „LTk Capital“ – 523,16 Eur (539,34 Eur x 97 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų klubas“ – 16,18 Eur (539,34 Eur x 3 proc.) šių išlaidų atlyginimo.

52. Ieškovės nepateikė duomenų apie savo patirtas atstovavimo išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteisiamas.53. Sudėjus nutarties 49–51 punktuose šalių patirtas išlaidas ir jas įskaičius, iš viso už pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismuose patirtas atstovavimo išlaidas iš ieškovės UAB „LTk Capital“ atsakovei UAB „Agro energy“ priteisiama 9312,74 Eur (5816,9 Eur + 3751,51 Eur – 255,67 Eur), o atsakovui A. P. – 6552 Eur (6028,84 Eur + 523,16 Eur); iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ atsakovei UAB „Agro energy“ priteisiama 306,79 Eur (186,43 Eur + 120,36 Eur), o atsakovui A. P. – 202,64 Eur (186,46 Eur + 16,18 Eur) išlaidų atlyginimo.

54. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi atsakovui J. L. buvo atidėtas 7208 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už jo paduotą apeliacinį skundą, dėl to iš ieškovės UAB „LTk Capital“ valstybei priteistina 6991,76 Eur (7208 Eur x 97 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 216,24 Eur (7208 Eur x 3 proc.) žyminio mokesčio. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo atidėtas atsakovams UAB „Agro energy“ bei A. P. 7208 Eur žyminio mokesčio mokėjimas už jų paduotą apeliacinį skundą. Dėl to valstybės naudai priteistina iš atsakovės UAB „Agro energy“ 251,70 Eur (7208 Eur x 97 proc.) x 3,6 proc.), iš ieškovės UAB „LTk Capital“ – 6740,06 Eur (7208 Eur x 97 proc.) x 96,4 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 216,24 Eur (7208 Eur x 3 proc.) žyminio mokesčio. Iš viso valstybės naudai priteistina iš atsakovės UAB „Agro energy“ 251,70 Eur, iš ieškovės UAB „LTk Capital“ – 13 731,82 Eur (6991,76 Eur + 6740,06 Eur), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 432,48 Eur (216,24 Eur + 216,24 Eur) žyminio mokesčio.

55. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkintas 94,38 proc. Pateikdami kasacinį skundą, atsakovai sumokėjo 1000 Eur žyminio mokesčio, o 3842 Eur žyminio mokesčio dalis atidėta iki nutarties kasaciniame teisme priėmimo. Dėl to valstybės naudai priteistina iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 3726,74 Eur (3842 Eur x 97 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 115,26 Eur (3842 Eur x 3 proc.) nesumokėto žyminio mokesčio dalis. Atsižvelgiant į atmestą kasacinio skundo dalį, atsakovai turėtų mokėti 272,12 Eur (4842 Eur x 5,62 proc.), todėl žyminio mokesčio dalį sumokėjusio atsakovo A. P. naudai priteistina iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 706,04 Eur (1000 Eur – 272,12 Eur) x 97 proc.), o iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 21,84 Eur (1000 Eur – 272,12 Eur –706,04 Eur) žyminio mokesčio už kasacinį skundą permokos.

56. Duomenų apie šalių patirtas kasaciniame teisme atstovavimo išlaidas nepateikta, todėl teisėjų kolegija jų atlyginimo nepriteisia.

57. Kasacinis teismas patyrė 7,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, valstybės naudai priteistina iš ieškovės UAB „LTk Capital“ 7 Eur (7,64 Eur x 94,38 proc.) x 97 proc.), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 0,22 Eur (7,64 Eur x 94,38 proc.) x 3 proc.). Iš atsakovų šių išlaidų suma 0,43 Eur (7,64 Eur x 5,62 proc.) šiuo atveju valstybės naudai nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

58. Sudėjus nutarties 55 ir 57 punkte nurodytas valstybės naudai priteistinas iš ieškovių sumas, iš viso valstybės naudai iš ieškovės UAB „LTk Capital“ priteistina 3733,74 Eur (3726,74 Eur + 7 Eur), iš ieškovės UAB „Kainų kubas“ – 115,48 Eur (115,26 Eur + 0,22 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1, 2 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti.Tenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ ieškinio dalį.Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ (j. a. k. 126395616) naudai iš atsakovės uždarosios

akcinės bendrovės „Agro energy“ (j. a. k. 302505292) 28 962 (dvidešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt du) Eur nuostolių atlyginimo bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos (28 962 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ reikalavimo dalį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei

„Agro energy“, taip pat reikalavimus atsakovams J. L. (duomenys neskelbtini) ir A. P. atmesti.Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ (j. a. k. 3031701235) reikalavimą atsakovams uždarajai akcinei

bendrovei „Agro energy“, J. L. ir A. P. atmesti.Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ (j. a. k. 126395616) atsakovės uždarosios akcinės

bendrovės „Agro energy“ (j. a. k. 302505292) naudai 9312,74 Eur (devynis tūkstančius tris šimtus dvylika Eur 74 ct), atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) naudai – 6552 (šešis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt du) Eur išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ (j. a. k. 3031701235) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agro energy“ (j. a. k. 302505292) naudai 306,79 Eur (tris šimtus šešis Eur 79 ct), atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) naudai – 202,64 Eur (du šimtus du Eur 64 ct) išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ (j. a.  k. 126395616) 13 731,82 Eur (trylika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt vieną Eur 82 ct), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ (j. a. k. 3031701235) – 432,48 Eur (keturis šimtus trisdešimt du Eur 48 ct), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agro energy“ (j. a. k. 302505292) – 251,70 Eur (du šimtus penkiasdešimt vieną Eur 70 ct) išlaidų atlyginimo.“

Priteisti atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ (j. a. k. 126395616) 706,04 Eur (septynis šimtus šešis Eur 4 ct), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ (j. a.  k. 3031701235) – 21,84 Eur (dvidešimt vieną Eur 84 ct) žyminio mokesčio atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LTk Capital“ (j. a. k. 126395616) 3733,74 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus trisdešimt tris Eur 74 ct), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kainų kubas“ (j. a.  k. 3031701235) – 115,48 Eur (vieną šimtą penkiolika Eur 48 ct) išlaidų atlyginimo ((ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11283 2019-07-09 2019-06-05 2019-06-05 -

Nr. 3P-933/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00142-2015-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 5 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 28d. gautu ieškovų T. R. ir S. Ž. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal šalių pareikštus priešinius reikalavimus dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo (ieškinio reikalavimai) bei dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis (priešieškinio reikalavimas). Skundžiama nutartimi panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėjęs bylą, nepaisė civilinę bylą nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų privalomų išaiškinimų, taip pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai sprendė, jog jungtinė veikla eliminuoja ieškovų ir atsakovo paskolos santykius; šios proceso teisės normos pažeidimą, be to, tai, kad, ieškovų nuomone, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl paskolos teisinių santykių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, ieškovai laiko turėjusiu įtakos dalies neteisėtos nutarties priėmimui, kas sudaro pagrindą panaikinti dalį nutarties. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentais, kad teismas netinkamai taikė CPK 327 ir 329 straipsnių nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas negalėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme; apie tai nurodė ir kasacinis teismas, pažymėjęs, kad byla turi būti nagrinėjama apeliacinėje teismo instancijoje, todėl, ieškovų teigimu, ginčo išsprendimas buvo galimas šioje instancijoje, nekeičiant ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo. Kasacija grindžiama taip pat argumentais, kad teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius; spręsdamas, kad tarp ieškovų ir atsakovo buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, jų teisiškai nekvalifikavo, laikydamasis pozicijos, jog turi būti tikslinami ieškinių dalykas ir (faktinis) pagrindas, nors, ieškovų teigimu, šalių galbūt susiklostę jungtinės veiklos santykiai nepaneigia paskolos prievolinių teisinių santykių, teismas galėjo ginčą išspręsti iš esmės.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Gražinti J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) už T. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. gegužės

27 d. Luminor Bank AS sumokėtą 3161 (tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt vieną) Eur žyminį mokestį.Gražinti S. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. gegužės 27 d. Swedbank AB sumokėtą 2211

(du tūkstančius du šimtus vienuolika) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11281 2019-07-09 2019-06-10 2019-06-10 -

Nr. 3P-947/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45909-2016-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu ieškovo R. M. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl neteisėtais teismo (teisėjų) veiksmais padarytos žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, turtine žala laikant bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovas kaip IĮ „Tuktukas“ savininkas patyrė, teismuose ginčydamas bankroto byloje patvirtintus VMI ir VSDFV kreditorių reikalavimus. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasacija byloje grindžiama materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimais, sprendžiant dėl ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių aplinkybių ir jas netinkamai bei nevisapusiškai vertinant, pažymima, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.272 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nevertino teisėjų neteisėtų veiksmų apimties ir jų reikšmės padariniams, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir CPK 270 straipsnio 4 dalies bei 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, netinkamai taikė įrodymų pakankamumo taisyklę ir pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles nustatančias CPK normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija kartu pažymi tai, kad, atstovavimą grindžiant CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prie kasacinio skundo turi būti pateikiami atstovo ir atstovaujamojo giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11282 2019-07-09 2019-06-10 2019-06-10 -

Nr. 3P-970/2019Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01430-2018-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu ieškovės UAB „Tomadas“ kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė UAB „Tomadas“ padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas jos ieškinys ir jai iš atsakovo G. P. priteista 547,50 Eur skolos už transporto priemonės saugojimą.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: teismai nepagrįstai lygino visiškai skirtingas paslaugas ir jų kainas – ieškovės teikiamą paslaugą ir automobilių saugojimo komercinių aikštelių paslaugą. Nustatydami ieškovės teikiamai paslaugai 1,50 Eur už parą kainą, teismai nesivadovavo teismų praktika, kurioje pripažinta, kad automobilių saugojimo paslaugos rinkos kaina svyruoja nuo 14 Eur iki 6 Eur už parą. Apeliacinės instancijos teismas realiai neįvertino šią aplinkybę patvirtinančių ieškovės pateiktų įrodymų. Teismai sumažino ieškovės prašomos priteisti skolos dydį, sutrumpindami priverstinio saugojimo terminą, tačiau tuo pačiu nepagrįstai savo iniciatyva papildomai sumažino ir paslaugos kainą t. y. taikė dvigubą procesinę sankciją. Atsakovas niekada neginčijo sutartyje nustatytos paslaugos kainos. Sumažindami sutartyje nustatytą paslaugos kainą, teismai iš esmės pakeitė sutartį, kuri yra galiojanti ir nenuginčyta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sutartis dėl atsakovo įgijo vartojimo sutarties elementų, todėl jos sąlygas vertino sąžiningumo aspektu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo santykiams taikomos pasaugą reglamentuojančios teisės normos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Tomadas“ (į. k. 302308932) 171 (vieną šimtą septyniasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

2019 m. birželio 3 d. Luminor Bank AS, mokėjimo dokumento Nr. 4900.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11284 2019-07-09 2019-06-10 2019-06-10 -

Nr. 3P-959/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27421-2017-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 31 d. gautu ieškovo A. V. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CK 6.237 straipsnio ir CK 6.242 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nenustatė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovė įgijo teisę į jai ieškovo pervestas lėšas; taip pažeista ir CPK 265 straipsnio 1 dalis. Ieškovo teigimu, teismai apskritai neatliko šalių santykių teisinio vertinimo ir jų nekvalifikavo, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į ieškovo apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose dėl paskolos teisinių santykių kvalifikavimo ir jiems taikytinų teisės normų taikymo ir aiškinimo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. gegužės 31 d. Swedbank AB sumokėtą 181

(vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11285 2019-07-09 2019-06-13 2019-06-13 -

Nr. 3P-973/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01318-2018-(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu atsakovo V. J. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 347 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinį skundą surašo advokatas. Kasacinį skundą gali surašyti ir jį paduodantis asmuo, jeigu jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Prie kasacinio skundo turi būti pridėti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys kasacinį skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis).

Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą kasacinį skundą gali surašyti ir fizinių asmenų atstovai pagal pavedimą, kai jie atstovauja savo artimiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) ir turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka įformintame ir notarine tvarka patvirtintame įgaliojime.

Atsakovo V. J. paduotas kasacinis skundas nesurašytas nei advokato, nei CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto asmens, o jį surašęs atsakovas neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir atitinkami teisės surašyti kasacinį skundą (CPK 347 straipsnio 3 dalis).

Dėl to atsakovo paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, priimti atsisakytina (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Atsakovas V. J. prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 347 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 30 straipsniui bei į Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl šio straipsnio atitikties Europos Sąjungos teisės normoms, tačiau savo prašymo tinkamais argumentais nepagrindė, todėl teisėjų atrankos kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11286 2019-07-09 2019-06-13 2019-06-13 -

Nr. 3P-997/2019Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01430-2018-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 6 d. gautu ieškovo K. C. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 3P-876/2019 atsisakė priimti ieškovo K. C. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347

straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą ieškovo paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės

tapatus pirmajam kasaciniam skundui, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (100 Eur) grąžintas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 3P-876/2019.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11290 2019-07-09 2019-06-18 2019-06-18 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-179-693/2019Teisminio proceso Nr. 01-1-14838-15Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,nuteistojo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos

prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkeriems metams, 259 straipsnio 2 dalį – 30 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A.  K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, A. K. baudžiamoji byla pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nutraukta dėl veikos mažareikšmiškumo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinis skundas.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti D. V. (D. V.), V. B. (V. B.), A. L. (A. L.), L. D. ir D. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. K. nuteistas pagal: BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad ne vėliau kaip nuo 2015 m. gruodžio 21 d. slėptuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė 404,02 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 133,76 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Po to 2015 m. gruodžio 21 d. apie 15.00 val. degalinės „Statoil 123“ aikštelėje, esančioje Kaune, Islandijos pl. 32, pardavęs skolon po 3,70 Eur už 1 gramą, parodė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui D. V. šių psichotropinių medžiagų laikymo vietą, taip pasikėsino parduoti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui D. V. 404,02 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 133,76 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino;

2. BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2016 m. sausio 12 d. neteisėtai, be tikslo platinti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 2,334 g miltelių, kurių sudėtyje buvo nedidelis kiekis – 1,071 g narkotinės medžiagos – heroino, kurį tą pačią dieną apie 23.55 val. minėtame bute atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Dėl šios nusikalstamos veikos kasacine tvarka nesiskundžiama.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Nėrijus Puškorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendį su pakeitimais: panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir paskirti A. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį.3.2. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą

padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006). Tik tam tikrais atvejais, įtvirtintais BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje, teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už sankcijos ribų.

3.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011 ir kt.). Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-371/2011, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015, 2K-P-18-648/2016 ir kt.).

3.4. Nagrinėjamu atveju teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, akcentavo aplinkybes, neva mažinančias padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, t. y. kad nuteistojo laikytas ir išplatintas psichotropinės medžiagos kiekis tik nežymiai viršijo kiekį, kuris yra vertinamas kaip labai didelis, kad šios psichotropinės medžiagos nepateko į apyvartą, A. K. veikė pasyviai, o jo veika neva buvo atsitiktinė. Tačiau teismai nepagrįstai nuvertino A. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, neteisingai vertino dalį nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, susijusių su jo veiksmų pasyvumu bei atsitiktine veika.

3.5. Įstatymų leidėjas, baudžiamajame įstatyme už įvairias nusikalstamas veikas nustatydamas konkrečias bausmės rūšis, jos ribas, tai daro ne be tikslo. Įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų, t. y. vertino šią nusikalstamą veiką kaip itin pavojingą.

3.6. Kitaip nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju psichotropinės medžiagos kiekis neleidžia spręsti apie mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Teisminio nagrinėjimo metu teismas neginčijamai pripažino, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. K. neteisėtai disponavo 404,02 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 133,76 g – psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos yra kvalifikuojantis požymis, rodantis veikos pavojingumą. Nors specialisto išvada patvirtino, kad A.  K. disponuotų miltelių sudėtyje buvo 133,76 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tačiau A. K. tyčia neteisėtai laikyti ir realizuoti buvo nukreipta į 404,02 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Šis narkotinių medžiagų kiekis savaime rodo nusikalstamos veikos pavojingumą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus metamfetaminas yra priskirtas I sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra uždraustos vartoti net sveikatos priežiūros tikslams. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes, o vertindami nežymų psichotropinių medžiagų kiekio nutolimą nuo labai didelio kiekio apatinės ribos kaip aplinkybę, svarbią individualizuojant bausmę, padarė nepagrįstas išvadas dėl veikos pavojingumo.

3.7. Nors nagrinėjamu atveju psichotropinės medžiagos į apyvartą nepateko ir neigiamos pasekmės nebuvo sukeltos, tai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą dėl mažesnio A. K. padarytos veikos pavojingumo – šios aplinkybės atsirado dėl teisėsaugos pareigūnų įsikišimo, o ne dėl paties A. K. veiksmų. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad A. K. nebuvo bandymo realizuoti jo žinioje turimas psichotropines medžiagas iniciatorius, neatliko aktyvių veiksmų laikant psichotropines medžiagas ar bandant jas realizuoti. Vien tai, kad pirmasis D. V. ir A. K. susitikimas vyko nusikalstamos veikos imitavimo dalyvio D. V. iniciatyva, nereiškia, kad dėl psichotropinės medžiagos išplatinimo buvo susitarta pastarojo iniciatyva. Pagal bylos duomenis, A. K. užsiėmė narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu ir būtent jis D. V. davė suprasti, kad, D. S. esant kalėjime, narkotikus jis gali pirkti iš pastarojo. Byloje nustatytos aplinkybės, priešingai nei nurodė teismas, patvirtina, kad A.  K. veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nepadaryti spontaniškai, jis siekė konkrečių, altruistiškumo požymiais nepasižyminčių tikslų, t.  y. užsidirbti pinigų bei minėtas medžiagas vartoti savo reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A.  K. ilgą laiką yra susijęs su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, savo elgesio nekeičia. Nors teismas ankstesnį jo teistumą įvertino kaip susijusį su tuo, kad jis pats kartais vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas ir yra nuteistas už palyginti nedidelio pavojingumo nusikalstamas veikas, tai nepaneigia išvadų dėl A. K. asmenybės pavojingumo bei jo polinkio nusikalsti.

3.8. Teismai didelę reikšmę suteikė A. K. šeiminėms aplinkybėms, socialiniams ryšiams, tačiau šios aplinkybės laikytinos įprastomis gyvenimiškomis, turinčiomis reikšmės individualizuojant bausmę, tačiau nėra išimtinės. Nors nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – darbo susiradimas, savanorystė senelių globos namuose – teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, šios aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip išskirtinės BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

prasme.3.9. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos savaime yra skirtos tinkamam teisingumo principo įgyvendinimui

baudžiamajame procese užtikrinti. Bausmė visų pirma turi atlikti nubaudimo ir asmens pataisymo funkciją, kuri sukeltų tam tikrus nuteistojo elgesio pokyčius, o bausmę skiriantis teismas privalo atrasti tinkamą santykį tarp skiriamos bausmės dydžio ir šia bausme siekiamų tikslų. Nagrinėjamu atveju teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirdamas nepagrįstai švelnią bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo esminių bausmei skirti taikomų proporcingumo ir teisingo nubaudimo principų. Teismų praktikoje pažymėta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo, nepagarbos baudžiamajam įstatymui, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-689/2018).

3.10. Apeliacinės instancijos teismas neskyrė pakankamai dėmesio bausmės paskirčiai, todėl nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo, taip netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Išdėstytos aplinkybės, teismų nepagrįstai įvertintos kaip išimtinės, galėtų būti vertinamos tik kaip reikšmingos sprendžiant klausimą dėl bausmės dydžio, artimo minimaliam, nustatytam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, skyrimo, bet ne skiriant švelnesnę bausmę.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

5. Kasatorius skunde teigia, kad teismai, skirdami bausmę, nepagrįstai nuvertino A. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, neteisingai vertino dalį aplinkybių, susijusių su jo veiksmų pasyvumu ir atsitiktine veika, didelę reikšmę suteikė jo šeiminėms aplinkybėms, socialiniams ryšiams, kurios nėra išimtinės, todėl netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė nepagrįstai švelnią bausmę. Šie argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.

7. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

9. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų

teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

10. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

11. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018).

12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę A. K. už nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, teismas atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį, kad kaltininkas neteisėtai laikė ir kėsinosi parduoti psichotropinę medžiagą, kuri savo kiekiu nežymiai viršijo teisės akto nustatytą labai didelį šios medžiagos kiekį, kad jis nebuvo šios veikos padarymo iniciatorius. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybes, apibūdinančias A.  K. asmenį, t. y. kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai dėl to gailisi, anksčiau teistas ir turi neišnykusį teistumą, baustas administracine tvarka, yra 50 procentų neįgalus, registruotas darbo biržoje, vedęs, turi pilnametį vaiką ir du nepilnamečius vaikus, neatlygintinai savanoriauja VšĮ „Gintkosta“ „Smiltelės“ senelių globos namuose ir yra apibūdinamas kaip atsakingas, draugiškas, supratingas, empatiškas, suteikė vienkartinę piniginę paramą VšĮ „Kerol“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. K. paskyrus BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę bus pažeistas teisingumo principas, todėl pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei minėto straipsnio sankcijoje nustatyta minimali riba.

13. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą A. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą bausmę pripažindamas, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė išimtines aplinkybes, rodančias, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas A. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo skundžiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo vertinimo, dar kartą pasisakydamas dėl A. K. veiksmų intensyvumo (neatliko aktyvių veiksmų, laikydamas psichotropinę medžiagą ar bandydamas ją realizuoti), nusikaltimo dalyko kiekio (psichotropinės medžiagos – metamfetamino – kiekis (133,76 g) nežymiai viršijo kiekį, kuris pagal teisės aktą yra laikomas labai dideliu, t. y. viršinančiu daugiau kaip 100 g), kilusių padarinių (psichotropinė medžiaga į apyvartą nepateko ir žala kitiems asmenims nebuvo padaryta). Nors kasatorius nesutinka su teismo išvadomis vertinant aplinkybes, susijusias su A. K. veiksmų pasyvumu ir atsitiktine veika, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas šiuo klausimu pateikė pakankamai išsamius motyvus. Antai apeliacinės instancijos teismas nurodė: „A. K. psichotropinės medžiagos laikymas pasireiškė tuo, kad apie jos buvimo (laikymo) vietą jam buvo žinoma iš asmens, disponavusio ja, po kurio nužudymo paketas su psichotropine medžiaga atsidūrė jo (A. K.) žinioje. Šios aplinkybės rodo, kad toks disponavimas psichotropinėmis medžiagomis iš esmės laikytinas daugiau pasyviu, juolab kad nenustatyta, jog psichotropinė medžiaga būtų įgyta ir atgabenta į jos buvimo vietą A. K. iniciatyva ar jo pastangomis. Be to, nustatyta ir tai, kad A. K. nebuvo bandymo realizuoti jo žinioje turimas psichotropines medžiagas iniciatorius, t. y. nusikaltimą padarė, kitam skundžiamu nuosprendžiu nuteistam asmeniui – D. V. veikiant pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Šiuo aspektu įvertintina ir tai, kad A. K. psichotropinės medžiagos buvimo vieta, iki kol jis ją parodė nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyviui D. V., buvo žinoma jau kurį laiką. Duomenų, kad bent dalis šios psichotropinės medžiagos nuteistojo buvo realizuota, iki kol ji buvo parodyta D. V., nebuvimas leidžia spręsti apie padarytos veikos daugiau atsitiktinį pobūdį, o ne dėsningą ir sąmoningą nuteistojo pasirinkimą.“ Kasatoriaus argumentai tokių apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų nepaneigia.

14. Nors kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad nagrinėjamu atveju psichotropinės medžiagos kiekis (t. y. 133,76 g) leidžia spręsti apie mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, ir tvirtina, jog A.  K. tyčia buvo nukreipta neteisėtai laikyti ir realizuoti 404,02 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis psichotropinės medžiagos – metamfetamino – kiekis, tokie kasatoriaus teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. Asmens atsakomybė už nagrinėjamą nusikalstamą veiką kyla dėl mišinyje su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis esančios grynosios medžiagos kiekio, o ne siejama su disponuojamos medžiagos mišinio svoriu, į kurį nukreipta asmens tyčia. Be to, klausimas dėl tyčios kryptingumo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teismas tokiu aspektu nepasisakė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 367 straipsnio 3 dalis). Be kita ko, apeliaciniame skunde nebuvo argumentuojama, kad neigiamos pasekmės nebuvo sukeltos ne dėl paties nuteistojo veiksmų, bet dėl teisėsaugos pareigūnų įsikišimo, o apeliacinės instancijos teismas tuo aspektu nepasisakė.

15. Pritartina kasatoriaus teiginiams, kad teismų nurodytos A. K. šeiminės aplinkybės, socialiniai ryšiai, nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, teigiamai apibūdinančios nuteistąjį, nėra išimtinės aplinkybės, kita vertus, teismai šias aplinkybes, be kita ko, ir kitas nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, kaip antai kaltininko prisipažinimą kaltu ir nuoširdų gailėjimąsi, sveikatos būklę (yra 50 procentų darbingas), vertino ne atskirai, bet kartu su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių visuma leido teismams padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos itin griežtos laisvės atėmimo bausmės (minimali 10 metų) paskyrimas A. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybei, neužtikrintų bausmės paskirties.

16. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai iš esmės motyvuotai pagrindė ir tinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas A. K. paskirdami mažesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę – penkerius metus. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11289 2019-07-09 2019-06-18 2019-06-18 -

Nr. 3P-981/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01262-2017-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu atsakovo E. B. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 3P-889/2019 atsisakė priimti atsakovo E. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, daro išvadą, kad kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teikto kasacinio skundo argumentai. Toks skundo modifikavimas nepakeitė jo esmės. Tiek ankstesniame skunde pateikti, tiek ir antrą kartą teikiamame skunde atkartoti argumentas nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas dėl skundžiamo procesinio sprendimo vykdymo stabdymo nespręstinas.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GEDIMINAS SAGATYS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11288 2019-07-09 2019-06-18 2019-06-18 -

Nr. 3P-1021/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01856-2017-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 18 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 11 d. gautu ieškovės Bulgarijos Respublikos įmonės „Statum Eood“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino ABĮ 46 straipsnio 2 dalį, t. y. izoliuotai nuo CK 1.5 straipsnio, ABĮ 37 straipsnio 13 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 patvirtintų Uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų – nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialių akcijų savininkų registravimo uždarosiose bendrovėse taisyklių 3, 5, 10, 14, 17 punktus, rėmėsi ABĮ 46 straipsnio 2 dalį aiškinančiais teismų precedentais, kurie esmingai priešingi šios civilinės bylos ginčo aplinkybėms ir jų teisinei kvalifikacijai. Skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad teismai netinkamai aiškino ir ginčo santykio atžvilgiu taikė CK 1.81 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino aplinkybių dėl ginčo sandorio pagrindu pažeisto sąžiningumo principo bei pirminės akcijų perleidimo sutarties, akcijų pirkimo-pardavimo sutarties tikslų ir tikrųjų šio sandorio šalių ketinimų turinio (CK 1.5 straipsnis, CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovės teigimu, nei „viešosios tvarkos“, nei „geros moralės“ sąvokos nėra apibrėžtos teisės aktuose, nėra įtvirtintų objektyvių kriterijų arba norminių požymių, kuriais remiantis būtų galimybė užtikrinti vienodą šių sąvokų aiškinimą ir taikymą konkrečiose ginčo situacijose. Dėl to kasacinis teismas turėtų išaiškinti ir pasisakyti dėl jų turinio, sprendžiant analogiško, kaip ir šios civilinės bylos, pobūdžio civilinius ginčus.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai, nes jais nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir dėl to galėjo priimti neteisėtą bei nepagrįstą procesinį sprendimą ieškinio netenkinti. Kasaciniame skunde neįvardyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui, o skundo argumentai iš esmės grindžiami teismo nustatytų aplinkybių, kurios suponavo teismo išvadą

priimti tokį sprendimą, netinkamu vertinimu, taigi skunde vyrauja fakto klausimai. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK

346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija kartu pažymi tai, kad civilinėje byloje dalyvauja atsakovės, kurios yra Rusijos Federacijoje registruotos įmonės, taip pat atsakovė N. A. R., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė. Kasaciniame skunde pagal CPK 113 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios taikomos ir kasaciniame procese, nepateikta šiems asmenims teiktino kasacinio skundo vertimo į jiems suprantamą kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis), nenurodyta atstovų (CPK 111 straipsnio 5 dalis) arba Lietuvos Respublikoje gyvenančių įgaliotų asmenų, kuriems įteiktini su byla susiję procesiniai dokumentai (CPK 805 straipsnio 1 dalis), todėl konstatuotinas šis formalus kasacinio skundo trūkumas (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kuris nekeičia išvados dėl kasacijos pagrindų nebuvimo.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. J. (a. k. duomenys neskelbtini) už ieškovės Bulgarijos Respublikos įmonės „Statum Eood“ (j. a. k.

duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. birželio 10 d. Swedbank AB sumokėtą 833 (aštuonis šimtus trisdešimt tris) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11287 2019-07-09 2019-06-18 2019-06-18 -

Nr. 3P-1015/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01349-2017-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 18 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 10 d. gautu ieškovės UAB „Ecodora“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimas, kuriuo atsakovei UAB „Baltkalis“ pareikštas ieškinys netenkintas. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas įrodinėjimo taisyklių taikymo klausimas, vertinant įrodymus dėl prievolės pabaigos įskaitymu. Ieškovės teigimu, teismai prielaidomis grindė išvadą, kad atliktas įskaitymas 1 400 000 Eur sumai, nes byloje neištirta ieškovės nurodytų aplinkybių apie atsakovės nesąžiningumą, neįvertinta aplinkybės, jog ieškovei reikalavimo teisę perleidusi pradinė kreditorė Arvi NPK ir atsakovė UAB „Baltkalis“ yra susijusios įmonės, kad kontroliuojamų įmonių tariamu įskaitymu siekta nesąžiningai išvengti reikalavimo teisės ieškovei įvykdymo, todėl sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.86 straipsnio 1 dalis, 1. 80 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismai nevertino sutarčių, kurių pagrindu Arvi NPK atliko įskaitymą, jų neišreikalavo, nepagrįstai kaip pakankamais rėmėsi atsakovės pateiktais Arvi NPK įskaityme nurodytais duomenimis, tačiau jų nepatikrino kitų įrodymų kontekste. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismai nevertino įrodymų, kurių pagrindu atsakovė UAB „Baltkalis“ pareiškė kreditorės reikalavimą Arvi NPK bankroto byloje.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su šiais ir kitais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Ecodora“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. gegužės 28 d. AB SEB banke

sumokėtą 4558 (keturis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11291 2019-07-09 2019-06-19 2019-06-19 -

Nr. 3P-987/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-01949-2016-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 4 d. gautu atsakovų D. Z., V. B. ir A. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovai D. Z., V. B. ir A. S. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį, pareikštą ginant viešą interesą, atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, D.  Z., V. B., A. S., B. Z., antstolei D. P., J. S. ir K. A. dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Alytaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei M. B. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovų D. Z., V. B. ir A. S. paduotame kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad teismai neteisingai sprendė, jog byloje yra viešasis interesas. Atsakovų manymu, negalima teigti, kad tarp statinių nuosavybės teisės įteisinimo ir valstybės žemės pirkimo egzistuoja betarpiškas ryšys. Skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad teismas, pripažindamas 1989 m. sprendimo neegzistavimą, peržengė ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), netinkamai vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis), taip pat teigiama, kad nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti B. Z., į. k. (duomenys neskelbtini) 1 444 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt keturių eurų)

dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. gegužės 28 d. Luminor Bank AS, dokumento Nr. 405.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11292 2019-07-09 2019-06-20 2019-06-20 -

Nr. 3P-1041/2019Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01430-2018-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 14 d. gautu ieškovės L. Ž. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė L. Ž. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria sodo pastatas pripažintas jos ir atsakovo H. Ž. bendrąja jungtinė sutuoktinių nuosavybe ir padalytas natūra: 2/3 dalys pastato priteista ieškovei, 1/3 dalis priteista atsakovui.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės paduotame skunde teigiama, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio 1 dalį ir 3.127 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl netinkamai padalijo sodo pastatą. Nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino aplinkybių, jog ieškovė iki santuokos sudarymo įsigijo žemės sklypą ir jame savo lėšomis pastatė sodo pastatą. Nuo santuokos sudarymo 2006 m. iki 2016 m. šalys bendrų lėšų neturėjo, atsakovas neturėjo asmeninių lėšų ar santaupų. Jis prisidėjo prie sodo pastato pagerinimo tik tuo, kad sumontavo keturis langus. Todėl pastato padalijimas proporcijomis yra neteisingas. Teismai neatsižvelgė į ieškovės prašymą nedalyti pastato natūra, o priteisti atsakovui iš jos kompensaciją už jam neva tenkančią pastato dalį. Pastato pertvarkyti į du atskirus būstus neįmanoma, o šalių santykiai yra konfliktiški.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu,

kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Nepriimtą skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11293 2019-07-09 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1039/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37929-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 14 d. gautu atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ieškovams reikalavimą grindžiant CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 19 d. sprendimas, kuriuo atsakovei pareikšti ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, priteistas ieškovams 15 058 Eur žalos atlyginimas. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio

1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reguliuojančias solidariosios civilinės atsakomybės taikymą (CK 6.5, 6.6 straipsniai, 6.279 straipsnio 1, 2 dalys); šiuo atveju žala padaryta skirtingais, tačiau trijų asmenų, t. y. teismo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir notarų, veiksmais, todėl skolininkų pareiga atlyginti žalą solidarioji (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Teismai konstatavo tik atsakovės neteisėtus veiksmus ir jai taikė civilinę atsakomybę, tačiau, atsakovės teigimu, žala atsirado nors ir nuo atskirų, bet viena nuo kitos priklausančių priežasčių, todėl tai patvirtina žalos nedalomumą ir veiksmų bendrumą objektyviąja prasme bei solidariąją skolininkų pareigą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai, nes jais nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir dėl to galėjo priimti neteisėtą bei nepagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo pripažinta, kad žalos ieškovams atsiradimą lėmė šiuo atveju vienintelio subjekto, t. y. teismo, neveikimas. Atsakovės kasaciniame skunde neįvardyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui, skundo argumentai iš esmės grindžiami teismo nustatytų aplinkybių netinkamu vertinimu, taigi skunde vyrauja fakto klausimai.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą.

Atsakovė remiasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir teigia, kad atleista nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo, tačiau pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą valstybės institucijos atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kai paduoda ieškinius dėl lėšų išieškojimo; šiuo atveju valstybės institucija dalyvauja byloje atsakove, todėl žyminis mokestis mokamas bendrais pagrindais, tačiau atsakovė nesumokėjo žyminio mokesčio.

Atrankos kolegija daro išvadą, kad šis formalus kasacinio skundo trūkumas nekeičia išvados dėl kasacijos byloje negalimumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11295 2019-07-09 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1057/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45040-2017-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu atsakovo R. K. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus administruojančiai ieškovei UAB „Jurita“ priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendimas, kuriuo atsakovui pareikšti ieškinio reikalavimai tenkinti. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė proceso teisės normas (CPK 177, 185 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl įrodymus vertino ne pagal CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, nesivadovavo CPK 177 straipsnio 1 dalimi. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes ieškovė, bet ne atsakovas, privalėjo įrodyti faktą apie lėšų panaudojimą pastato techninei priežiūrai, kaip ir pateikti atsakovo skolą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas taip pat pažymi, kad vartotojo teisių gynimas yra viešasis interesas, teismai privalėjo vadovautis CPK 179 straipsnio 2 dalimi ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, bet negynė atsakovo (vartotojo), taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį. Kadangi byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, tai šią aplinkybę atsakovas vertina kaip pažeidžiančią jo teisę būti išklausytam teisme, parodančią teismo uždarumą, ginčo dėl jo esmės nebuvimą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais dėl proceso teisės normų pažeidimo iš esmės siekiama kitokio byloje nustatytų aplinkybių įvertinimo ir jų reikšmės, sprendžiant pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą; skundas grindžiamas ne teisiniais, bet faktinio pobūdžio argumentais, kurie nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde apskritai nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11294 2019-07-09 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1048/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30502-2016-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 17 d. gautu ieškovės V. Z. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, reikalavimą grindžiant atsakovių neteisėtais veiksmais, ieškovės mirusiam vyrui neatskleidus žemės sklypo tikrosios kainos, o atsakovėms gavus už parduotą žemę 33 306,30 Eur daugiau, šias lėšas laikant ieškovės, kuri paveldėjo visas mirusio sutuoktinio turtines teises, patirta žala. Teismų procesiniais sprendimais ieškinio netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino trečiojo asmens, panaudojusio apgaulę prieš vieną iš sandorio šalių, deliktinės atsakomybės pagrindus nustatančias materialiosios teisės normas; nepagrįstai nusprendė, kad atsakovių deliktinė atsakomybė negalima, kol nenuginčyti sandoriai, iš kurių kildinama žala. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąvoką „žala, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais“ kartu su CK 6.245 straipsnio 2, 3 dalių normomis; neatsižvelgė į kasacinio teismo jurisprudencijoje išdėstytus išaiškinimus; nepagrįstai išplėtė deliktinės atsakomybės pagrindų sąrašą. Be to, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnis), neanalizavo faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų apie tai, kada ieškovės sutuoktinis (jam mirus – jo teisių perėmėja) sužinojo apie savo teisių pažeidimą, taikė įstatyme ir teismų praktikoje nenustatytą „turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą“ kriterijų, taip nukrypo nuo CK 1.127 straipsnio 1 dalies, kaip ir CK 1.131 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovė taip pat argumentuoja, kad, pripažinę praleistu ieškinio senaties terminą, teismai nesprendė ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatas ex officio privalo patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesiniais sprendimais ir juose padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos

pagrindų. Kasaciniame skunde siekiama pagrįsti, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino jame įvardytas materialiosios teisės normas, neatskleidė jų prasmės ir tikslų, tačiau atrankos kolegija sprendžia, jog skundo argumentuose iš esmės dėstomas šių normų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių netinkamas ištyrimas ir įvertinimas, t.  y. keliami ne teisės, bet fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Skundo argumentais taip pat nepatvirtinama, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti V. Z. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 17 d. AB SEB banke sumokėtą 849

(aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11297 2019-07-09 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-1051/2019Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02936-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu atsakovės UAB „Mugės redakcija“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl dalykinės reputacijos pažeidimo ir gynimo. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas

ieškovės UAB „Rinkos aikštė“ atsakovei UAB „Mugės redakcija“ pareikštas ieškinys, pripažinta, kad atsakovė pažeidė ieškovės dalykinę reputaciją. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CK 2.24 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo CK 2.24 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo publikacijomis atsakovė kaip nors pažeidė ieškovės dalykinę reputaciją. Atsakovės teigimu, straipsnyje „Pavojingos atliekos“ daug retorinių klausimų, be to, straipsnio autorius rašo apie savo paties asmeninę patirtį, skaitant laikraščio „Rinkos aikštė“ straipsnį, pateikia nuomonę ir kritiką, pasitelkęs meninės išraiškos priemones, todėl atsakovei netaikytina civilinė atsakomybė pagal CK 2.24 straipsnį. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi argumentu dėl Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies netinkamo taikymo; be to pažymima, kad teismai nepasisakė dėl CK 1.138 straipsnio netinkamo taikymo ir nenurodė, kodėl atmeta šiuos atsakovės argumentus (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Skundo argumentais dėl netinkamai taikytų materialiosios teisės normų siekiama kitokio atsakovės laikraštyje paskelbtų straipsnių turinio, sprendžiant, ar jais pažeminta ieškovės laikraščio dalykinė reputacija, įvertinimo, t. y. keliama bylos įrodymų įvertinimo problema, kuri patvirtina kasaciniame skunde keliamų klausimų faktinį aspektą; skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė bei pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde taip pat nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (COK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Mugės redakcija“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 10 d. Swedbank

AB sumokėtą 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11296 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Nr. 3P-1060/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00444-2012-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 26 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 19 d. gautu ieškovės BUAB „Forest brothers“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos, padarytos nesąžiningais konkurencijos veiksmais, atlyginimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas, kuriuo atsakovams pareikšti ieškinio reikalavimai atmesti. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę

vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl neteisingai sprendė dėl komercinės paslapties turinčios informacijos turinio, Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio ir 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo nesąžiningai konkuruoti ir nepraėjus vieneriems metams nuo darbo santykių pasibaigimo neatskleisti įmonės komercinės paslapties nebuvimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų komercinę paslaptį apibūdinančių kriterijų. Ieškovės teigimu, teismai nepagrįstai netaikė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų ir 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, be to, suformavo naują teisės aiškinimą, kvestionuojant ir nevertinant dėl atskleistos informacijos gautos naudos. Skunde taip pat nurodoma, kad, kvestionuodami ieškovės valdymo organų nustatytą komercinę paslaptį turinčią informaciją, teismai pažeidė ABĮ 34 straipsnio 3 dalies ir 37 straipsnio 10 dalies normas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad informacija neatitinka komercinės paslapties sąvokos, nes nenustatyta tokios informacijos naudojimo tvarkos, nesudaryta atskiro komercinių paslapčių sąrašo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią ūkio subjektui nekeliama reikalavimų tokią informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme, jog pakanka ją nurodyti viename materialiame arba elektroniniame dokumente; dėl to teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo šios kategorijos bylose taisykles.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11300 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Nr. 3P-1069/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40078-2017-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 26 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 19 d. gautu ieškovo K. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimą grindžiant CK 6.272 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmesti. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareigūnų bei prokuroro veiksmai atlikti, nepažeidžiant BPK normų ir ieškovo interesų, kad baudžiamojo persekiojimo trukmė nebuvo pernelyg ilga. Kasaciniame skunde pažymima, kad, spręsdami dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, teismai turėjo įvertinti, ar nebuvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga; teismų išvada, kad prokuroras ir pareigūnai veikė kvalifikuotai bei atsakingai, laikoma nepagrįsta; be to nurodoma, kad teismai netinkamai

ištyrė bylos įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog baudžiamasis procesas pradėtas teisėtai ir baudžiamasis persekiojimas neturėjo įtakos ieškovo sveikatai.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11299 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1089/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02136-2017-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovės G. P. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos

kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11323 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1052/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02744-2018-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 18 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Turtaska“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi Nr. 3P-679/2019 atsisakė priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Turtaska“ kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi, kad kasacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7, 10, 11 punktus, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad privatizuojamo nekilnojamojo daikto įkainojimas fiksuojamas ne pirkimo-pardavimo sutartyse, o įkainojimo aktuose, nes sprendė, kad ginčo sandėliukai neprivatizuoti dėl to, kad pirkimo-

pardavimo sutartyse nėra įkainoti ir nurodyti.Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su naujais kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais

ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui S. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 52 Eur (penkiasdešimt dviejų eurų) dydžio žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 17 d. AB SEB banke, mokėjimo nurodymo Nr. 1675.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11325 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1072/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00161-2016-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu atsakovo I. Š. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi Nr. 3P-831/2019 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Skundžiama nutartimi pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimas, sprendžiant, kad ieškovei padaryta 56 561,64 Eur žala atsakovų I. Š. ir R. M. veiksmais, todėl prievolė solidarioji, o 3000 Eur žala, kurią sudaro UAB „Ramsas“ kreditorių patvirtintos administravimo išlaidos, priteista iš atsakingo dėl jų atsiradimo atsakovo I. Š. Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atsakovas ir šiame kasaciniame skunde remiasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais kasacijos pagrindais, tačiau šių pagrindų buvimą grindžia iš esmės tapačiais kaip ir ankstesnio skundo argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama kasacijos pagrindų, kurių esmė atskleista ir atsakovui išaiškinta pirmiau nurodytoje nutartyje, buvimo.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11341 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1110/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00203-2018-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovės UAB „Tomadas“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas, kuriuo priteista ieškovei iš atsakovų 750 Eur skolos už automobilio priverstinį nuvežimą.

Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad 2015-11-04 ieškovė UAB „Tomadas“ su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį. Sutarties Priede Nr. 1 sutarties šalys susitarė, kad paslaugos, aprašytos sutarties 2.1 punkte, nuvežimo įkainis – 35,04 Eur; saugojimo įkainis – 10,51 Eur (įskaitant PVM). Sutarties Priede Nr. 2 nustatyta, kad paslaugos aprašytos sutarties 3.1-3.4 punktuose – nuvežimo įkainis – 11,86 Eur; saugojimo įkainis – 0,97 Eur (abu su PVM). Atsakovų Opel Omega 2015-04-24 ankstesnio priverstinio automobilių nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikusio tiekėjo UAB „ARRO“ buvo priverstinai nuvežtas į ieškovės saugojimo aikštelę Giraitės 1A, Vilniuje, surašytas UAB „ARRO“ transporto priemonės Opel Omega priverstinio nuvežimo aktas. Atsakovai nesumokėjo už nuvežimą ir saugojimą. Teismai pastebėjo, jog įkainių, numatytų Sutarties 1 ir 2 prieduose, skirtumas sudaro daugiau nei 10 kartų, nors teikiamos tokios pačios priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugos. Jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl saugojimo kaina po sprendimo dėl transporto priemonės nuvežimo priėmimo dienos padidėja tokiu dideliu mastu, nepateikta. Teismai sumažino priteistinų nuostolių dydį, vietoje ieškovo prašomų 8166,27 Eur, priteisdami 750 Eur.

Ieškovės UAB „Tomadas“ kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės UAB „Tomadas“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o konkrečiai  –

2019-02-07 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, kurioje kasacinės instancijos teismas aiškiai konstatavo, jog „<…> byloje kitus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo neprivers tinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės

saugojimo sutinti kiekvienu atveju turi būti įtvirtintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu“.

2. Atsakovai apskritai niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl Sutartyje numatytų Kasatoriaus teikiamų paslaugų įkainių. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas Nutartį, nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo savo iniciatyva atliktu „rinkos“ kainų tyrintu, kuomet pirmosios instancijos teismas protingu saugojimo įkainiu laikė, pvz., „UNIPARK“ aikštelėse raikomą paslaugos mokestį, teismo vertinimu, sudarantį apie 25-35 EUR/mėn. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nepagrįstai sutapatino skirtingas pagal esmę paslaugas bei jų įkainius. Ieškovės teikiama priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslauga nėra ir niekaip negali būti įvardinama kaip „iš esmės tokia pati“, kaip ir saugojimo paslauga įprastinėse aikštelėse laisva asmenų valia jau vien dėl to, jog įprastinė saugojimo paslauga apskritai nėra perkama viešojo pirkimo pagrindu, jai nėra keliami iš esmės jokie kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai.

3. Teismai, savo iniciatyva kišdamiesi į sutartį, kuomet nei vienas iš atsakovų neginčijo sutarties ar atskirų jos punktų, ne tik pažeidė sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.), tačiau faktiškai pakeitė ir pačią sutartį.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Tomadas“ (j. a. k. 302308932) 184 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. birželio 25 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11336 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1073/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-23711-2016-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu atsakovo J. V. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi Nr. 3P-705/2019 ir 2019 m. gegužės 31 d. nutartimi Nr. 3P-928/2019 atsisakė priimti atsakovo J. V. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu kasaciniu skundu, daro išvadą, kad kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teiktų kasacinių skundų argumentai. Kaip nurodyta aukščiau minėtose teisėjų atrankos kolegijos nutartyse, pateikti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11332 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1077/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34918-2016-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu ieškovo R. V. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovas R. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį, kuria ieškovui priteista iš atsakovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 13 287,24 Eur draudimo išmoka, ir padidinti draudimo išmoką iki 26 574,46 Eur.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartyje konstatuota, kad žala padaryta ieškovo automobiliui eismo įvykio metu susidūrus su traktoriumi, apdraustu atsakovo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovo patirtos 22 013,97 Eur dydžio išlaidos dėl automobilio detalių keitimo ir remonto yra pagrįstos, dėl ko ieškovas turi teisę į pusės šių išlaidų atlyginimui lygią 11 006,99 (22 013,97/2) Eur draudimo išmoką, taip pat į pusę (97,71 Eur) automobilio nutempimo paslaugų išlaidų, atsižvelgiant į tai, kad dėl eismo įvykio yra kalti abiejų transporto priemonių valdytojai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priteisė ieškovui 50 proc., t.  y. 2182,54 Eur išlaidų už pakaitinio automobilio nuomą dydžio draudimo išmoką (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo R. V. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Teismai neatsižvelgė, kad tiesioginė eismo įvykio ir žalos atsiradimo priežastis buvo kelyje sudaryta kliūtis ir

traktoriaus vairuotojo neveikimas; netgi teismams ir nustačius, kad ieškovas pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET)

„bendro pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai“, eismo įvykis ir žala nebūtų kilę, jeigu traktoriaus vairuotojas būtų įvykdęs KET 211 punkto reikalavimus ir pažymėjęs kraštinius traktoriaus taškus, bei jį būtų lydėjęs nustatyta tvarka paženklintas automobilis, taip pat būtų įvykdęs KET 9 punkto reikalavimus „bendro pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai“; taigi nėra ir nebuvo jokio pagrindo teigti, kad eismo įvykį ir žalą lėmė automobilio vairuotojo (ieškovo) veiksmai.

2. Nukentėjusiojo (ieškovo) kaltė, reikalinga taikyti nuostolių paskirstymo principui, turi pasireikšti kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas (didelis neatsargumas), o ne kaip paprastas neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2004). Žalos padarymo situacija kilo dėl traktoriaus vairuotojo kaltės, nes, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, buvo sukelta avarinė situacija, kuri peraugo į tiesioginės žalą eismo įvykio metu.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. V. 399 (tris šimtus devyniasdešimt devynis) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 20 d. UAB

„Perlo paslaugos“.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11319 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1078/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40102-2018-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko,

Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos

inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl baudos skyrimo skolininkui už įsipareigojimų nevykdymą pagal antstolės pateiktą prašymą, kurio netenkinta. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes baudai šiuo pagrindu skirti turėjo būti pakankamas privalomo nurodymo neįvykdymo fakto konstatavimas, nesprendžiant, kaip skolininkas šalins savavališkos statybos padarinius. Teigiama, kad privalomas nurodymas neįvykdytas dėl skolininko toliau vykdytų savavališkos statybos darbų, nors pagrindas baudai skirti atsirado, pasibaigus nustatytam terminui pašalinti savavališkos statybos padarinius, teismai padarė netinkamą išvadą, jog, skolininkui ant savavališkai pastatytų pamatų pastačius kitą statinį, išnyko pagrindas baudai CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu skirti. Kasacijos byloje galimumas taip pat grindžiamas CPK 176, 177, 185 straipsnių pažeidimu, netinkamai įvertinus aplinkybę dėl naujo statinio ant savavališkai pastatytų pamatų reikšmės, kaip šalinančios galimybę skirti baudą; skolininko siekis įteisinti savavališką statybą tik patvirtina faktą, jog privalomo nurodymo neįvykdyta. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo, todėl priėmė siurprizinę nutartį ir išėjo už ginčo ribų, vertinant ne privalomo nurodymo neįvykdymą kaip pagrindą baudai skirti, bet tai, kaip skolininkas vėliau ant savavališkai pastatytų pamatų pastatė statinį, dėl kurio savavališkos statybos dokumentai nepateikti, be to, šiuos tęsiamus darbus vertinant CK 4.103 straipsnio, Statybos įstatymo nuostatų kontekste.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11338 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1079/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39997-2018-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu pareiškėjos L. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėja L. S. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ ir antstolė D. M. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasatorė Rimanta Jurkevičienė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė CPK 648 straipsnio 3 dalį,

CPK 6241 straipsnio 9 dalį bei Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. V-60 „Dėl elektroniniu parašu pasirašyto elektroninio dokumento specifikacijos ADOC-VI.0 patvirtinimo“ 57 punkto nuostatas.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11321 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1080/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01822-2017-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu atsakovo J. B. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimas priteisti ieškovui VSDFV Mažeikių skyriui iš atsakovo 1372,66 Eur išmokėtų socialinio draudimo netekto darbingumo išmokų atlyginimą.

Byloje teismai nustatė, kad atsakovas medžioklės metu sužalojo trečiąjį asmenį Ž. K., už tai atsakovas nuteistas, trečiajam asmeniui dėl sužalojimų nustatytas 60-70 proc. netekto darbingumo lygis ir buvo mokama netekto darbingumo pensija, kurios išmokėtą sumą ieškovė ir prašė priteisti iš žalą padariusio asmens atsakovo. Priteisdami žalos atlyginimą teismai taikė CK 6.290 straipsnio 3 dalį, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo J. B. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Ieškovės išmokėtos netekto darbingumo pensijos išmokos teismų nepagrįstai buvo sutapatintos su patirta žala;

Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

2. Teismai netinkamai taikė CK 6.290 straipsnio 3 dalį, nes ieškovas (VSDF Mažeikių skyrius) neįrodinėjo trečiojo asmens Ž. K. patirtos turtinės žalos, kurią kompensavęs draudimo išmokomis, turėtų teisę reikalauti ieškovas; byloje nėra duomenų, kad trečiojo asmens pajamos būtų sumažėjusios dėl patirto sužalojimo, priešingai, byloje yra duomenys apie trečiojo asmens draustumą socialiniu draudimu Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM lėšomis nuo pat 2010 m.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013 konstatuota, kad socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nevertino, kokią faktinę materialinę žalą patyrė trečiasis asmuo Ž. K., o išmokas sutapatino su ieškovui priteistina žala, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl

jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti J. B. 30,88 Eur (trisdešimt eurų 88 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 20 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11334 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1082/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04968-2016-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovės R. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė R. J. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019  m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams K. J., V. J. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, S. Š., A. Š. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės

klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė R. J. kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neprieštaravo tvoros statybai ir jos teisės nėra pažeistos, taip pat kad nėra pažeisti teisės aktų reikalavimai. Teismai be jokio teisinio pagrindo pakeitė kasatorės nuosavybės teisės apimtį ir kasatorei priklausančio nekilnojamojo turto dydį, dėl ko buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatos, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 31 Eur (trisdešimt vieno euro) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. birželio 7 d. Luminor Bank AS, dokumento Nr. 66.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11335 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1083/2019Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00745-2018-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu suinteresuoto asmens D. Š. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Suinteresuotas asmuo D. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimas ir šio teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomas sprendimas, bei pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl palikimo priėmimo, pradėjus turtą faktiškai valdyti, juridinio fakto nustatymo atmesti, o suinteresuoto asmens D. Š. pareiškimą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo tenkinti.

Byloje teismai nustatė, kad po S. M. mirties jo palikimą priėmė antrosios eilės įpėdinis R. M. ir mirusiojo sutuoktinė pirmosios eilės įpėdinė V. J. M., pradėdami turtą (jo dalį) faktiškai valdyti. Po S. M. mirties dėl palikimo priėmimo į notarų biurą niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo. R. M. faktiniais globėjais buvo jo seneliai. 1995 m. mirus S. M., paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo 1964 metų Civilinis kodeksas. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmos eilės įpėdiniai neįgyvendino savo teisių į palikimą, kaip yra šiuo atveju, per trijų mėnesių terminą tokią teisę galėjo įgyvendinti kiti turintys teisę į palikimą įpėdiniai, tai yra antros eilės įpėdiniai, tarp jų – vaikaičiai, bet pareiškėjo tėvas antrosios eilės įpėdinis R. M. (miręs 2016 m.) palikimo atsiradimo momentu dar buvo nepilnametis (13 metų) ir negalėjo pats įgyvendinti teisės į palikimą, o tuo metu jo motinai jau buvo atimtos motinystės teisės, o tėvas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, R. M. kaip nepilnametis buvo perduotas globos ir rūpybos organo žinion. Teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009 išaiškinimais, kad nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo įgyvendinti jo globėjas (rūpintojas) kaip įstatyminis atstovas, tačiau, globėjui (rūpintojui) šių veiksmų neatlikus, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių.

Teismai konstatavo, kad antros eilės įpėdinis R. M., likęs be tėvų priežiūros ir faktiškai globojamas savo senelių, dėl savo amžiaus šios teisės įgyvendinti taip pat negalėjo, todėl pareiga pasirūpinti jo teisių įgyvendinimu į palikimą, atsiradusį po S. M. mirties, teko jo globėjai močiutei V. J. M., tačiau tai padaryta nebuvo. Po S. M. mirties 1995 metais jo palikimą faktiniu valdymu priėmė abu įpėdiniai – sutuoktinė V. J. M. ir anūkas R. M., priimdami po ½ dalį palikimo.

Suinteresuoto asmens D. Š. kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio

2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Suinteresuoto asmens D. Š. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: D. Š. yra V. J. M. duktė. D. Š. teigia, kad jos motina viena faktiškai valdė ir priėmė palikimą (butą). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį, kad antros eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jeigu nėra pirmos eilės įpėdinių arba jei jie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Todėl palikimą faktiniu valdymu priėmė mirusio S. M. sutuoktinė pirmos eilės įpėdinė V. J. M., o antros eilės įpėdinis R. M. – negalėjo priimti palikimo. V. J. M. neturėjo R. M. globos teisių, todėl ji neturėjo pareigos kreiptis nepilnamečio vardu į notarą dėl palikimo priėmimo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti D. Š. 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 17 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11322 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1087/2019Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00310-2018-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovės R. J. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymais iš dalies atleisti arba atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas, kuriuo atsakovų R. J. ir V. K. prievolė ieškovui pripažinta solidariąja. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir CK 3.109 straipsnio 3 dalies, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teigiama, kad teismai netinkamai aiškino „šeimos interesų“ ir „šeimos poreikių“ sąvokas, netyrė, kaip ir kur panaudotos gautos lėšos; ar jos panaudotos šeimos (verslo) poreikiams tenkinti, nesiaiškino UAB „Ignalinos šilas“ steigimo ir verslo aplinkybių;

netyrė, kad atsakovė iš vykdytinos prievolės negavo turtinės naudos. Atsakovė laiko, kad teismai nepagrįstai išplėtė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymą ir taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama su žyminiu mokesčiu susijusių pateiktų prašymų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. J. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 20 d. UAB „Medicinos bankas“

sumokėtą 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11329 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1088/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00161-2016-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovo R. M. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi Nr. 3P-604/2019 ir 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi Nr. 3P-787/2019 atsisakė priimti atsakovo R. M. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą paduodamu kasaciniu skundu, daro išvadą, kad kasaciniame skunde atkartojami jau prieš tai teiktų kasacinių skundų argumentai. Kaip nurodyta aukščiau minėtose teisėjų atrankos kolegijos nutartyse, pateikti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11339 2019-07-09 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1090/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00431-2017-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovės UAB „Vlasava“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo. Skundžiama nutartimi panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimas ir 2019 m. kovo 12 d. papildomas sprendimas, bylą perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės patirtų nuostolių apskaičiavimo (kad iš kitų veiklų gautas ieškovės pelnas gali sumažinti ieškovei priteistiną žalą), pažeidė CPK 4 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismo išvada paneigiama arba be pagrindo sumažinama visiška nuostolių atlyginimo galimybė, prieštarauja kasacinio teismo praktikai; be to, teismas netinkamai taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pažeidė proceso koncentracijos ir operatyvumo principus, taip pat teisę į veiksmingą tiekėjo teisių gynybą. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos į pirmąją instanciją, galėjo ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurias pripažino reikšmingomis ieškovės patirtų nuostolių dydžiui nustatyti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Vlasava“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 20 d. Swedbank AB

sumokėtą 1778 (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11400 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-191-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18737-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.1.7.4; 2.1.7.4.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, išteisintajam R. R.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Rūtos Grušienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžiu R. R. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda ir iš jo priteista valstybei 41,46 Eur proceso bei 26,46 Eur ekspertės kelionės išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo R. R., prašiusio prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. R. R. buvo kaltinamas dėl to, kad 2017 m. balandžio 19 d. apie 10.55 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas krovininį automobilį „DAF FTXF.430“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 117, 126 punktuose nustatytus reikalavimus, būtent: privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, atsižvelgdamas į greitį privalėdamas laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, esant horizontaliai dvigubai linijai privalėdamas jos nekirsti ir važiuoti dešiniau nuo jos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į greitį, nesilaikė atstumo iki priekyje važiuojančios transporto priemonės, artėdamas prie mažesniu greičiu važiuojančio traktoriaus laiku nemažino važiavimo greičio, įvažiavo (nusuko) į priešpriešinio eismo juostą, kuri buvo paženklinta dviguba linija, susidedančia iš ištisinės ir brūkšninės linijų, ir ten susidūrė su kairiojo posūkio kreive judančiu traktoriumi „MTZ Belarus-50“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo S. V., pastarajam padarė sužalojimus, nurodytus skundžiamame teismo nuosprendyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindinės eismo įvykio priežasties – R. R. padarė KET 9, 117, 126 punktų pažeidimus – nepagrįsta, neatitinkanti bylos aplinkybių, padaryta byloje ištirtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, be to, įrodymai vertinti selektyviai (nevertinti R. R. ir liudytojo E. Č. parodymai, vadovautasi tik nukentėjusiojo ir liudytojo P. V. parodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino nenuosekliais dėl juose esančių nesutapimų apie įvykio aplinkybes), neatsižvelgta į įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kaip vieninteliais įrodymais iš esmės pasirėmė specialistės išvadomis ir dalimi ekspertizės akto, reiškia, jog apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir dėl to negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja R. Grušienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Prokurorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nustatė, kad R.  R. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, taip pat iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nevertino jų viseto, neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės.

3.2. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad R. R. pažeidė KET 9, 117, 126 punktuose nustatytus reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam S.  V. buvo padaryti sužalojimai, nesunkiai sutrikdę šio sveikatą. Dėl to prokurorė teigia, kad būtent apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (selektyviai rėmėsi byloje surinktais duomenimis (specialistų išvadomis, ekspertizės aktu, nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymais) ir lakoniškai atmetė bei visiškai nevertino R. R. ir liudytojo E. Č. parodymų), ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo R. R. padaryti KET 9, 117, 126 punktų pažeidimai. Prokurorės teigimu, būtent apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai, vienpusiškai įvertino duomenis ir padarė neteisingą (nepagrįstą) išvadą, kad R. R. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis.

3.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas 331 straipsnio 1 dalis), teismų praktikoje nurodytų teismo nuosprendžiui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo, jame daromų išvadų patikimumo reikalavimų, taip pat ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2013, 2K-7-386-746/2015). Išteisinamajame nuosprendyje teismas nepagrįstai rėmėsi tik R. R. ir liudytojo E. Č. parodymais, visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymus bei specialisto išvadose ir ekspertizės akte užfiksuotus duomenis. Taip neobjektyviai ištyrė faktines aplinkybes, netinkamai

įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad R. R. veiksmai – saugaus greičio nesilaikymas (šiuo konkrečiu atveju netgi krovininiams automobiliams nustatyto maksimalaus leistino greičio viršijimas, tačiau tokie duomenys išteisinamajame nuosprendyje visiškai nevertinti ir dėl jų nepasisakyta); saugaus atstumo nuo priekyje važiuojančios transporto priemonės nesilaikymas; horizontalaus kelio ženklinimo reikalavimų pažeidimas (įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą tokioje kelio vietoje, kurioje horizontalus kelio ženklinimas draudžia tai daryti)  – nebuvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga. Taip pat prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad eismo įvykis kilo dėl to, jog nukentėjusysis S. V. turėjo praleisti jam iš paskos važiuojančias transporto priemones, persirikiuoti į važiuojamąją kelio dalį arčiau kelio vidurio ir tik po to sukti į kairę, tačiau to nepadarė. Taip apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo įrodymų visuma, nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę R. R., liudytojo E. Č. parodymams prieš kitus byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl R. R. nekaltumo.

3.4. Prokurorė pažymi, kad nors byloje nėra nustatyti jokie nukentėjusiojo S. V. padaryti KET pažeidimai, tačiau tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (KET pažeidimas) pripažįstama būtinąja padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus kelių eismo įvykis neįvyktų. Minėtos būtinosios sąlygos taisyklės pritaikymas nagrinėjamoje byloje, t. y. darant prielaidą, kad S. V. visgi pažeidė KET reikalavimus, rodo, kad turi būti nustatyta, jog abiejų eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Taigi, jei nukentėjusysis S. V. būtų praleidęs jam iš paskos važiuojančias transporto priemones, persirikiavęs į važiuojamąją kelio dalį arčiau kelio vidurio ir tik po to sukęs į kairę, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tačiau jei R.  R. nebūtų pažeidęs (jo padaryti pažeidimai yra neginčijamai nustatyti byloje, tai konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas) KET 9, 117, 126 punktų reikalavimų, t. y. būtų laikęsis visų būtinų atsargumo priemonių ir nebūtų kėlęs pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, važiavęs pasirinkdamas saugų greitį ir neviršydamas krovininiams automobiliams nustatyto maksimalaus leistino greičio, laikęsis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, esant horizontaliai dvigubai linijai jos nekirtęs ir važiavęs dešiniau nuo jos, eismo įvykis taip pat nebūtų įvykęs. Dėl to prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. R. nėra kaltas pažeidęs KET reikalavimus ir savo veiksmais sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis S. V., yra neteisinga, nes neišplaukia iš nustatytų faktinių aplinkybių. Dėl to prokurorė teigia, kad, netgi nustačius nukentėjusiojo S. V. padarytą KET pažeidimą, nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepaneigia R. R. atsakomybės dėl kilusių padarinių, nes jis taip pat pažeidė KET taisykles, kurios buvo susijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam S. V. padarytu sveikatos sutrikdymu. Juolab kad R. R., matydamas, jog traktorius pradėjo atlikti posūkį į kairę, savo vairuojamą automobilį nukreipė į kairę pusę, t. y. į traktoriaus kabiną, kurioje tuo metu sėdėjo nukentėjusysis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių R. R. veiksmų neanalizavo, jų nevertino, neatsižvelgė į aplinkybę, kad, R. R. vairuojamai transporto priemonei susidūrus su S. V. vairuojamo traktoriaus priekaba, nebūtų kilusios pasekmės, būtinos baudžiamajai atsakomybei kilti. Juolab kad, įvertinus transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, yra akivaizdu, kad kur kas didesnis pavojus gyvybei ir sveikatai kyla tuomet, kai kontaktuoja transporto priemonių kabinos, o ne priekabos ar puspriekabės.

3.5. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymų vertinimu kaip nepatikimų, nepagrįstai pažymint juose esančius nesutapimus ir visiškai neatsižvelgiant į tai, kad šie nesutapimai yra susiję tik su traktoriaus pasiėmimu, o ne su eismo įvykio aplinkybėmis, kurias tiek nukentėjusysis, tiek minėtas liudytojas nurodė analogiškas.

3.6. Be to, šis teismas nepagrįstai vertino R. R. ir liudytojo E. Č. parodymus (apie tai, kad traktorius staiga metėsi į kairę pusę) kaip patikimus, nors jie neatitinka specialistų išvadose ir ekspertizės akte užfiksuotų techninių traktoriaus MTZ duomenų, t. y. dėl šio traktoriaus vairo pavaros mechanizmo suveikimo laiko (kuris yra dvigubai ilgesnis už krovininio automobilio DAF vairo pavaros mechanizmo suveikimo laiką). Pagal specialistų ir eksperto nustatytus techninius nukentėjusiojo S. V. vairuoto traktoriaus MTZ parametrus, pakrautas traktorius dėl vairo pavaros suveikimo trukmės neturi techninės galimybės atlikti staigių manevrų. Ekspertizės akte nurodytos ir grafiškai pavaizduotos transporto priemonių padėtys, buvusios susidūrimo metu, patvirtina ir tai, kad traktorius MTZ posūkio manevrą atliko ne iš dešinio kelkraščio, o

iš savo važiuojamosios juostos, nes susidūrimo momentu tarp transporto priemonių buvo nedidelis smailus kampas, nes jei traktorius MTZ būtų sukęs iš dešinio kelkraščio, tarp transporto priemonių būtų susidaręs kampas, artimas stačiam kampui.

3.7. Prokurorė kartu pažymi ir tai, kad teisiamajame posėdyje liudytojo E. Č. duoti parodymai (apie tai, kad tuo metu, kai traktorių kliudė, traktorius buvo ant ašinės linijos; traktorius nebuvo įvažiavęs į keliuką; priekaba dar buvo kelkraštyje) neatitinka faktinių įvykio aplinkybių. Ekspertizės akte yra aiškiai nurodyta, kad susidūrimas su traktoriumi įvyko ties kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies antros juostos viduriu, nuvažiavimo link (duomenys neskelbtini) kaimo zonoje, t. y. traktoriui jau bebaigiant atlikti kairio posūkio manevrą. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra jokio pagrindo abejoti R. R. ir E. Č. parodymais, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms, tokiems parodymams nepagrįstai suteiktas prioritetas prieš kitus byloje esančius įrodymus, ir tai teismui sutrukdė įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl bylos aplinkybių būtino nešališko įvertinimo.

3.8. Apibendrindama prokurorė teigia, kad traktorius MTZ dėl savo konstrukcinių ypatumų negalėjo atlikti jokių staigių manevrų; eismo įvykis užfiksuotas krovininio automobilio „DAF FTXF 430“ judėjimo krypčiai priešpriešinėje eismo juostoje, kuri atskirta dviguba linija, susidedančia iš ištisinės ir brūkšninės linijų, ir kurios minėtas krovininis automobilis kirsti neturėjo teisės; byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis S. V., vairuodamas traktorių MTZ, pažeidė kokius nors KET reikalavimus; ir jei krovininio automobilio „DAF FTXF 430“ vairuotojas R.  R. nebūtų kirtęs ištisinės horizontalaus kelių ženklinimo linijos, neviršijęs nustatyto leistino greičio ir jį sulėtinęs bei palaukęs, kol traktorius „MTZ 50“ pabaigs manevrą, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad būtent dėl R. R. pažeistų KET reikalavimų kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis S. V. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. Grušienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos R. Grušienės kasacinio skundo

5. Didesnė prokuroro kasacinio skundo dalis grindžiama nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių – dėl liudytojų E. Č., P. V., nukentėjusiojo S. V., išteisintojo R. R., ekspertizės akto duomenų vertinimo, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl traktoriaus padėties kelyje, pradedant posūkio manevrą ir pan., pateikiamas savas įrodymų vertinimas, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje dalykas. Kasacinės instancijos teismas netikrina žemesnių instancijų teismų sprendimų pagrįstumo, t. y. netiria ir nevertina įrodymų, iš naujo nenustato faktinių aplinkybių. Ar pirmosios instancijos teisme teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Apskųstus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. sprendžiama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka BPK įtvirtintus reikalavimus, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Todėl kasacinės instancijos teismas dėl kasacinio skundo argumentų pasisakys tik šiuo aspektu.

6. Kasatorė teigia, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, nevertino jų viseto, neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, be to, priimdamas nuosprendį padarė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus. Su šiais argumentais nesutiktina.

7. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus;

neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

8. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino liudytojų E. Č., P. V., nukentėjusiojo S. V., išteisintojo R. R. parodymus, išanalizavęs juos patikimumo aspektu, taip pat specialisto išvados, ekspertizės akto, įvykio vietos apžiūros protokolo ir kitus bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai įvertinti tiek R.  R. kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai; gretinant tarpusavyje byloje surinkti ir ištirti įrodymai įvertinti kaip visuma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė teismo posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų; panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodė teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kasacinio skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus.

9. Siekiant tinkamai spręsti, ar padaryta BK 281 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika, būtina tiksliai nustatyti ir visapusiškai įvertinti visas faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismas turi įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias galimybes konkrečioje eismo įvykio situacijoje ir atsižvelgti į tai, vertindamas vairuotojo veiksmus, ar asmuo turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes.

10. Pažymėtina ir tai, kad išsamus eismo įvykio aplinkybių nustatymas ypatingą reikšmę turi tais atvejais, kai teismai kaip įrodymu vadovaujasi sąlyginio pobūdžio specialisto išvada ar ekspertizės aktu, t.  y. kai specialisto ar eksperto atsakymas į jam pateiktus klausimus yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis. Aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, teismas turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti.

11. Spęsdami R. R. kaltumo klausimą teismai kaip įrodymu vadovavosi ekspertizės akto išvadomis. Ekspertizės akte nurodoma, kad pagal eismo įvykio vietoje užfiksuotus duomenis (kadangi reikšmingi duomenys nebuvo užfiksuoti arba jų užfiksuota pernelyg mažai) nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvių – R. R. ar S. V. – veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę šio eismo įvykio kilimo sąlygą, negalima, todėl ekspertizės akto išvados byloje pateiktos sąlyginio pobūdžio, t. y. nurodoma, kad tuo atveju, jeigu: 1) traktoriaus vairuotojas darė posūkį į kairę iš kelio Pasvalys–Panevėžys važiuojamosios dalies, savo eismo juostos, tai techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė tai, kad vilkiko vairuotojas, artėdamas prie traktoriaus, kurio lenkimas nurodytame kelio Pasvalys–Panevėžys ruože buvo draudžiamas, laiku nelėtino važiavimo greičio važiavimo krypties eismo juostoje, kad išvengtų atsitrenkimo į traktorių su priekaba; 2) jeigu traktoriaus vairuotojas darė posūkį į kairę važiuodamas kelio dešiniuoju kraštu, pažymėtu važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15, t. y. iš anksto nepasitraukęs prie kelio Pasvalys–Panevėžys važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti Panevėžio kryptimi, eismo juostos kairiojo krašto, tai techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą lėmė tai, kad traktoriaus vairuotojas keisdamas judėjimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, ir sudarė neišvengiamą kliūtį iš paskos važiuojančio vilkiko su puspriekabe vairuotojui.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis specialisto išvada, specialistės L. Levulytės paaiškinimais teismo posėdyje ir ekspertizės akto sąlyginių išvadų dalimi, sprendė, kad eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo S. V. sveikata, kilo dėl kaltinamojo R. R. padarytų KET 9, 117, 126 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimo, kurie buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Tačiau iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas šias išvadas padarė išsamiai neišanalizavęs ir tinkamai neįvertinęs eismo įvykio aplinkybių, kuriomis grindžiamos sąlyginės ekspertizės akto išvados, jų nebejotinai nepatvirtinęs ir nepaneigęs.

13. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad traktoriaus vairuotojas S. V. posūkį į kairę pradėjo ne iš važiuojamosios dalies, o iš kelio dešiniojo krašto, pažymėto važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo linijomis. Tokias išvadas teismas padarė įvertinęs šias aplinkybes patvirtinančius liudytojo E. Č. ir juos atitinkančius išteisintojo R. R. parodymus, kuriais nepateikdamas įtikinamų motyvų nesivadovavo pirmosios instancijos teismas, taip pat įvertinęs eismo įvykio apžiūros protokolo duomenis – vilkiko stabdymo pėdsako pradžios vietą, kelio plotį eismo įvykio vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, sprendė, kad vilkiko vairuotojas R. R. lenkimo manevro, išvažiuodamas į priešingą eismo juostą, neatliko, kad, traktoriui važiuojant kelio dešiniuoju kraštu, vilkiko važiavimo kryptimi važiuojamoji kelio dalis nebuvo užimta, traktorius iki kol pasuko iš kelio dešiniojo krašto nekliudė vilkiko vairuotojui važiuoti tiesiai, kad tokiu atveju logiškai paaiškinama vilkiko, vairuojamo R. R., staigaus

stabdymo ir išvažiavimo į priešingą eismo juostą priežastis yra būtent traktoriaus vairuotojo S. V. veiksmai – posūkio į kairę darymas iš kelio dešiniojo krašto, iš anksto nepasitraukus prie važiuojamosios dalies kairiojo krašto ir neįsitikinus, kad keisti važiavimo kryptį yra saugu.

14. Pagal pirmiau aptartas šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes šis teismas pagrįstai sprendė, kad R. R. jam inkriminuotų KET 9, 117 ir 126 punktų reikalavimų pažeidimų nepadarė; jis neturėjo nei pareigos, nei galimybės numatyti pirmiau aptartus nukentėjusiojo S. V. veiksmus, todėl už savo paties veiksmus, kuriais siekė išvengti susidūrimo su traktoriumi, ir kilusias pasekmes jis negali atsakyti.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog R. R. veika neatitinka BK 281 straipsnio 1 dalies požymių, todėl jis dėl šio kaltinimo išteisintas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Rūtos Grušienės kasacinį skundą.

TEISĖJAI GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11395 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-203-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06317-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 1.1.10.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistosios gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu A. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.) laisvės

atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 2 dalį (už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, 183 straipsnio 2 dalį (už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį (už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.) – laisvės atėmimu trims mėnesiams, 222 straipsnio 1 dalį (už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d.) – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.) subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d.) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d.) subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrintos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos tarpusavyje ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. G. priteista Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai 175 461,60 Eur žalai atlyginti bei 6185,89 Eur už suteiktas advokato paslaugas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendis pakeistas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, A. G. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant A. G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai padarytą žalą.

Panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio dalis, kurioje nurodyta, kad nuosprendžiui įsiteisėjus kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeičiama į kardomąją priemonę – suėmimą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti,

paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. A. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t.  y. nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. dirbdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos (asociacijos kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) buhaltere, pagal Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidento 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 21 patvirtintus Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterio pareiginius nuostatus būdama atsakinga už išvardytų darbo funkcijų, sąjungos vadovybės užduočių ir nurodymų bei savo pareigų vykdymą, sąjungos finansų apskaitą ir pateikiamų duomenų teisingumą, einamų pareigų pagrindu turėdama įgaliojimus asociacijos vardu atlikti mokėjimus ir savo žinioje turėdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės kodų generatorių bei būdama paskirta jo naudotoja, veikdama bendra tyčia ir turėdama bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai į savo asmeninę AB „Swedbank“ atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama apgaulingą lėšų pervedimo paskirtį – „pagal prašymą

atsiskaitytinai“, pervedė iš viso 383 602,30 Lt (111 098,90 Eur), iš kurių išleido (grąžino) 42 750,00 Lt (12 381,26 Eur) sumą, o 340 852,28 Lt (98 717,64 Eur) sumą, apskaitytą A. G. avanso apyskaitose ir registruotą Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos registruose kaip atskaitingam asmeniui išduotos lėšos, naudojo asmeninėms reikmėms ir į Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos sąskaitą negrąžino, taip A. G. iš viso pasisavino jai einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės – 340 852,28 Lt (98 717,64 Eur) vertės svetimą Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos turtą (lėšas) ir Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai padarė didelę – 340 852,28 Lt (98 717,64 Eur) turtinę žalą.

2. A. G. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d. nesudariusi darbo sutarties su Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga ir tvarkydama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą pagal žodinį susitarimą su Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentu S. G. ir jo sutikimu, turėdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos pirmiau minėtos banko sąskaitos elektroninės bankininkystės kodų generatorių finansinėms operacijoms atlikti, kurio negrąžino 2013 m. lapkričio mėn. nutraukusi darbo sutartį, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d. 27 kartus neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos minėtos banko sąskaitos elektroninės bankininkystės kodų generatorių ir neteisėtai inicijavo 27 finansines operacijas, t.  y. nuosprendyje nurodytomis datomis iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojusi elektroninės bankininkystės kodų generatoriaus PIN kodus, neteisėtai į savo asmeninę AB „Swedbank“ atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama apgaulingą lėšų pervedimo paskirtį – „pagal prašymą atsiskaitytinai“, per 27 kartus pervedė atitinkamai 5000 Lt, 2000 Lt, 4000 Lt, 1000 Lt, 2000 Lt, 4000 Lt, 4000 Lt, 2000 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 500 Lt, 2000 Lt, 2000 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 500 Lt, 1000 Lt, 500 Lt, 1500 Lt, 1000 Lt, 1200 Lt, 2000 Lt, 1200 Lt.

3. A. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t.  y., laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d. nesudariusi darbo sutarties su Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga ir tvarkydama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą, pagal žodinį susitarimą su Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentu S. G. ir jo sutikimu, turėdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos pirmiau minėtos banko sąskaitos elektroninės bankininkystės kodų generatorių finansinėms operacijoms atlikti, kurio negrąžino 2013 m. lapkričio mėn. nutraukusi darbo sutartį, veikdama bendra tyčia ir turėdama bendrą nusikalstamą tikslą – apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 3 d. iš viso 27 kartus neteisėtai, panaudojusi svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės kodų generatorių bei neteisėtai inicijavusi 27 finansines operacijas, iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai į savo asmeninę AB „Swedbank“ atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama apgaulingą lėšų pervedimo paskirtį – „pagal prašymą atsiskaitytinai“, pervedė iš viso 47 400,00 Lt (13 727,99 Eur) sumą, kurią naudojo asmeninėms reikmėms ir į Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos sąskaitą negrąžino, taip A. G. apgaule savo naudai įgijo didelės – 47 400,00 Lt (13 727,99 Eur) vertės svetimą Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos turtą (lėšas), padarydama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai didelę turtinę žalą.

4. A. G. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d. dirbdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhaltere, pagal 2014 m. liepos 4 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdama visiškai materialiai atsakinga už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jai patikėjo darbdavys (įskaitant pinigus), einamų pareigų pagrindu turėdama įgaliojimus asociacijos vardu atlikti mokėjimus ir savo žinioje turėdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos pirmiau minėtos banko sąskaitos elektroninės bankininkystės kodų generatorių bei būdama paskirta jo naudotoja, veikdama bendra tyčia ir turėdama bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 7 d. iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos vardu AB „Swedbank“ atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstai į savo asmeninę AB „Swedbank“ atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydama apgaulingą lėšų pervedimo paskirtį – „pagal prašymą atsiskaitytinai“, pervedė iš viso 59 413,84 Eur, iš kurių išleido (grąžino) 4842,75 Eur sumą, o 54 571,09 Eur sumą, apskaitytą A. G. avanso apyskaitose ir registruotą Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos registruose kaip atskaitingam asmeniui išduotos lėšos, naudojo asmeninėms reikmėms ir į Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos sąskaitą negrąžino, taip A. G. iš viso pasisavino jai einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės – 54 571,09 Eur vertės svetimą Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos turtą (lėšas), padarydama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai didelę turtinę žalą.

5. A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. dirbdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhaltere, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad už buhalterinių įrašų teisingumą „<…> Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, būdama atsakinga už Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. apgaulingai tvarkė Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <…>“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimą, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“ (iki 2012  m. gruodžio 1 d.), „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ (nuo 2013 m. sausio 1 d.), 16 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, nes iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ banke, A. G. išduota 340 852,28 Lt (98 717,64 Eur) suma apskaitoje įvertinta kaip atskaitingam asmeniui išduotos lėšos, kurios apskaitytos A. G. avanso apyskaitose ir registruotos Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos registruose, nors, pagal A. G. asmeninę AB „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, pervesta 340 852,28 Lt (98 717,64 Eur) suma buvo naudojama asmeninėms reikmėms, taip A. G. apgaulingai tvarkė Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.

6. A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 31 d. dirbdama Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhaltere, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad už buhalterinių įrašų teisingumą „<…> Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, būdama atsakinga už Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 7 d. apgaulingai tvarkė Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą, t. y.: pažeidė pirmiau minėtas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iš Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ banke, A. G. išduota 54 571,09 Eur suma apskaitoje įvertinta kaip atskaitingam asmeniui išduotos lėšos, kurios apskaitytos A. G. avanso apyskaitose ir registruotos Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos registruose, nors, pagal A. G. asmeninę AB „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, pervesta 54 571,09 Eur suma buvo naudojama asmeninėms reikmėms, taip A. G. apgaulingai tvarkė Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 7 d.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

7. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį: vadovaudamasi BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigodama A.  G. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei atlyginti Lietuvos gydytojų vadovų sąjungai padarytą žalą. Priimdamas tokį sprendimą teismas nurodė, kad A. G. padarytos nusikalstamos veikos ir jos asmenybė (nusikalto pirmą kartą, po to per gana ilgą laiką nepadarė naujų nusikaltimų, savo kaltę pripažino, jos nusikalstamam elgesiui įtakos turėjo asmeniniai santykiai, ji turi aukštąjį išsilavinimą, sūnų, serga sunkiomis ligomis) atitinka visas būtinas BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) taikymo sąlygas, be to, teismas atsižvelgė į pakankamai ilgą šios baudžiamosios bylos procesą.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

8. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas BK 75 straipsnio taikymo galimybę ir spręsdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nurodė, jog A. G. padarytos nusikalstamos veikos, už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtos bausmės ir galutinė bausmė, nuteistosios asmenybė atitinka visas būtinas BK 75 straipsnio taikymo sąlygas, taip pat nurodė, kad pernelyg ilgas šios baudžiamosios bylos procesas laikytina viena iš priežasčių švelninti nuteistosios teisinę padėtį, atidedant jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai prieštarauja bylos medžiagai, todėl kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu ir daro neigiamą įtaką formuojamai teismų praktikai. Apeliacinis teismas nedetalizavo bylos proceso trukmės, nepateikė jokių motyvų dėl tokio trukmės vertinimo, kai pagal bylos dokumentus matyti, jog procesas nėra užsitęsęs.

8.3. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. vasario 9 d. ir baigtas surašius kaltinamąjį aktą 2018 m. kovo 22 d. Taigi ikiteisminis tyrimas daugiaepizodėje sunkių (trys nusikalstamos veikos) ir apysunkių (trys veikos) nusikalstamų veikų byloje truko tik vienerius metus vieną mėnesį vienuolika dienų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 176 straipsnio nuostatas tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo turi būti atliktas per devynis mėnesius, bet dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių priežasčių gali būti pratęstas. Ši byla sudėtinga, joje buvo būtina atlikti ilgai trukusius proceso veiksmus – gauti specialisto išvadas, be kurių nebuvo galima įvertinti padarytos žalos masto bei pateikti tinkamo veikų juridinio vertinimo. Todėl pagal bendrą analogiškų tyrimų praktiką ikiteisminis tyrimas truko ganėtinai trumpai ir pagal įstatymo nustatytas ribas. Teismo procesas, skaičiuojant nuo bylos parengimo nagrinėti stadijos (teisėjui atiduota 2018 m. kovo 28 d., teismui perduota 2018 m. balandžio 18 d.) ir įvertinus nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme periodą, truko tik keturis mėnesius keturias dienas. Tai neprieštarauja BPK 240 ir 242 1 straipsniuose įtvirtintiems bylos perdavimo nagrinėti ir nagrinėjimo teisme per kuo trumpesnį laiką reikalavimams. Taigi bendra proceso trukmė yra trumpesnė nei pusantrų metų, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad procesas užtruko pernelyg ilgai. Pagal bendrą bylų praktiką sunkių, ypač ekonominių finansinių, nusikaltimų bylose procesas nėra per ilgas, jei trunka net ketverius metus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-788/2019).

8.4. Tokio nemotyvuoto ir svariais teisiniais argumentais nepagrįsto sprendimo pagrindu formuojamos nebaudžiamumo nuostatos, o ilgiau nei metus užtrunkančiuose finansiniuose tyrimuose pagal tokį pavyzdį gali būti inicijuojamas bylų nutraukimo procesas, konstatavus teisės į bylos išnagrinėjimo per kiek įmanoma trumpiausią laiką pažeidimą.

8.5. Be to, apeliacinis teismas neteisingai konstatavo, kad nusikalstamas veikas A. G. padarė 2013–2014 metais ir nuo veikų padarymo praėjo daug laiko. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes faktinė veikų pradžia laikytina 2011 m. vasario 1 d., o pabaiga – 2017 m. sausio 7 d., todėl nėra pagrindo prieštaringai teigti, kad po nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas, beveik penkerių metų, laiko tarpas ir per tą laiką A. G. nenusikalto. Kartu pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, vertinant nuteistosios asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad nusikalstamą veiką ji tęsė ilgai, net ir tam tikru metu nedirbdama bei tiesiogiai neatlikdama darbinių pareigų, per visą veikos laikotarpį bei per bylos tyrimo ir nagrinėjimo procesą nedėjo jokių pastangų, kad grąžintų nors dalį neteisėtai užvaldytų pinigų ir bent iš dalies sumažintų padarytą didžiulę žalą ieškovui. Tai rodo veiksmų piktybinį pobūdį, visišką abejingumą sukeltoms pasekmėms, kartu ir nenorą laikytis įstatymo reikalavimų. Aplinkybė, kad po inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo A. G. naujų nusikaltimų nepadarė, jos padėties nešvelnina, nes bet kokie tolesni neteisėti veiksmai buvo užkardyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pritaikytomis priemonėmis, o nuo bylos perdavimo nagrinėti teisme iki teismo sprendimo priėmimo praėjo per trumpas laiko tarpas (keturi mėnesiai), kad būtų galima daryti tokią išvadą, kokią padarė apeliacinės instancijos teismas.

8.6. Nuteistosios sveikatos būklė taip pat negali būti lemiamas veiksnys atidėti bausmę, nes jos ligos neįeina į patvirtintą sąrašą ligų, dėl kurių negalima atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Tai, kad nuteistoji turi sūnų, nereiškia, jog jį išlaiko. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad sūnus savarankiškas, turi savo būstą ir net padeda A.  G. Galiausiai vien bausmės dydis nėra pakankama sąlyga jos vykdymą atidėti.

8.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nėra visų būtinų sąlygų atidėti bausmę. Teismas,

spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, privalo ne tik detaliai aptarti visas atidėjimui taikytinas sąlygas, tarp jų ir veikų pavojingumą, skaičių, tęstinumą ar pasikartojimą bei sukeltus padarinius, – šių kriterijų kolegija apskritai neanalizavo. Be to, teismas privalo tinkamai įvertinti asmenybę apibūdinančius duomenis ir tik tada nuspręsti, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šių reikalavimų apeliacinis teismas nesilaikė.

8.8. Apeliacinio teismo išvados dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, nusikalstamų veikų padarymo laiko ir periodo, asmenybę charakterizuojančių duomenų vertinimo ne tik neatitinka objektyvios tiesos, bet ir tinkamai nemotyvuotos  – detaliai neaptartos, o teisiniai argumentai nepatvirtinti bylos medžiaga, todėl ginčijamas sprendimas prieštaringas ir neatitinka jo surašymui taikomų reikalavimų.

8.9. Apeliacinės instancijos teismas iškraipė faktinius duomenis apie proceso trukmę ir nusikalstamų veiksmų padarymo laiką bei trukmę, nesuformulavo svarių argumentų ir neginčijamų motyvų teismo išvadoms pagrįsti, netinkamai vertino asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarė skubotas išvadas išsamiai neištyręs ir neišanalizavęs bylos duomenų, tik formaliai konstatavo tariamai esant visas būtinas sąlygas taikyti BK 75 straipsnį, tačiau tokių sąlygų buvimo nepagrindė bylos medžiaga, todėl atidėdamas realios bausmės vykdymą netinkamai pritaikė BK 75 straipsnį. Kartu apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir savo sprendimą pagrįsdamas prieštaringais teiginiais, o teisinius argumentus nepatvirtindamas faktiniais bylos duomenimis, iš esmės pažeidė teismo priimamiems sprendimams keliamus reikalavimus (BPK 305–307 straipsniai ir 331 straipsnis) ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

10. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės paskirties pagrindinis tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes.

11. BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės rūšį ir dydį (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 55–61 straipsniai), bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę nei įstatymo nurodytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis), atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018).

12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be

realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje nurodytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-266-942/2015).

13. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu A. G. nuteista subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausme už apysunkius (pagal BK 215 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už du epizodus – po tris mėnesius laisvės atėmimo) ir sunkius (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už du epizodus – po dvejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo) nusikaltimus, kuriuos ji padarė nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. Nors nei nusikalstamų veikų padarymo, nei nuosprendžio priėmimo metu galiojęs BK 75 straipsnis nenumatė galimybės svarstyti už sunkius nusikaltimus paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai vadovavosi asmens teisinę padėtį lengvinančia tarpine BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakcija, nustačiusia galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims. Šio straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi A. G. padarytų nusikaltimų pobūdis, sunkumo laipsnis ir tiek už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių, tiek subendrintos galutinės bausmės dydis nesudarė kliūčių taikyti nuteistajai BK 75 straipsnio nuostatas.

14. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir A. G. asmenybę, ir socialinius ryšius (nusikalto pirmą kartą, turi aukštąjį išsilavinimą, sūnų), jos sveikatos būklę (serga sunkiomis ligomis), kitas aplinkybes (nusikalstamam jos elgesiui įtakos turėjo asmeniniai santykiai), tai, kad ji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius parodymus. Teismas taip pat pažymėjo, kad realios laisvės atėmimo bausmės nepaskyrimas A. G. nepažeistų ir civilinės ieškovės Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos interesų, nes būdama laisvėje A. G. turėtų daugiau galimybių atlyginti savo nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs tas pats prokuroras G. Gudžiūnas, nurodydamas tas pačias aplinkybes, kurių vertinimą ginčija savo kasaciniame skunde, prašė pritaikyti A. G. BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, paskiriant įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ir baudžiamojo poveikio priemonę – per paskirtą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti turtinę žalą. Prokuroras rungtyniškame procese iš esmės pritarė nuteistosios gynėjos pozicijai ir taip pat atkreipė dėmesį į nuteistosios sveikatos būklę, į tai, kad ji anksčiau neteista, kad realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų jos socialinę padėtį ir sveikatos būklę, kad būtina kuo greičiau atlyginti civilinį ieškinį, dėl to yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidedant galutinės bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, ir pritaikė A. G. BK 75 straipsnio nuostatas.

15. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad nuteistosios sveikatos būklė negali lemti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, nes A. G. ligos nepatenka į patvirtintą sąrašą ligų, dėl kurių negalima atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad 2014 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 1V-456/V-752 neteko galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr. 969/578 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, kartu neteko galios ir 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintas Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašas. Šiam sąrašui netekus galios,

teismui suteikta diskrecija pagal konkrečios bylos aplinkybes ir pateiktus duomenis spręsti apie sveikatos būklę vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl nuteistosios sveikatos būklės priėmė įvertinęs teismui pateiktą medicinos dokumentų išrašą. Šiuo dokumentu rėmėsi ir prokuroras baigiamojoje kalboje siūlydamas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje metu nepaaiškėjo naujų aplinkybių ar duomenų, kurie paneigtų aplinkybes, nustatytas apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo abejoti teismo išvada dėl šių duomenų teisingumo.

16. Kolegija daro išvadą, kad pirmiau minėtos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės  – A. G. padarytų nusikaltimų pobūdis, sunkumo laipsnis, paskirtos bausmės trukmė, nuteistosios bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis atskleidžiant padarytus nusikaltimus, jos asmenybę, socialinius ryšius ir sveikatos būklę apibūdinantys faktai nustatyti tinkamai ir leidžia taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Duomenų, leidžiančių manyti, kad A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentavo perteklinį kriterijų, kuris nepasitvirtino, – pernelyg ilgą proceso trukmę.

17. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017; 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017).

18. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. vasario 8 d., baigtas surašant kaltinamąjį aktą 2018 m. kovo 22 d., Kauno apygardos teisme byla gauta 2018 m. kovo 28 d., teismo nuosprendis priimtas 2018 m. rugpjūčio 2 d. Taigi ikiteisminis tyrimas truko vienerius metus vieną mėnesį keturiolika dienų, procesas pirmosios instancijos teisme  – keturis mėnesius penkias dienas. Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei teismų praktiką, kuriais atvejais pripažįstama pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, akivaizdu, jog tokia proceso trukmė tikrai nėra per ilga. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pernelyg ilgas šios baudžiamosios bylos procesas laikytina viena iš priežasčių švelninti nuteistosios teisinę padėtį, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintini kaip nepagrįsti.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas kitas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kuriomis apeliacinės instancijos teismas rėmėsi taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, daro išvadą, kad nėra teisinių argumentų pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11393 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1092/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01253-2018-4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu ieškovo V. P. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovo V. P. kasacinis skundas paduodamas dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 5 d. sprendimas. Teismai ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovus savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos: nuardyti ūkinio pastato – garažo šiaurinėje pastato pusėje esantį šlaitinio stogo karnizą taip, kad jis į ieškovo žemės sklypą būtų išsikišęs ne daugiau nei 400 mm nuo vertikalaus šiaurinės pastato sienos paviršiaus, stogo danga nuo karnizo krašto būtų išsikišusi ne daugiau nei 40 mm; šiaurinėje pastato pusėje ant stogo karnizo įrengti pakabinamus stogo latakus ir lietvamzdžius; atlikus darbus, sutvarkyti statybvietę. Nustatė teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes: atsakovams neįvykdžius šio teismo sprendimo per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovai moka ieškovui kiekvienas 10 Eur baudą už kiekvieną uždelstą sprendimo neįvykdymo dieną.

Ieškovo V. P. kasaciniu skundu prašoma panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį ir įpareigoti atsakovus savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti neteisėtos statybos padarinius  – nugriauti rekonstruoto garažo šiaurinę dalį, t. y. į ieškovo žemės sklypą įsiterpusį 9,90 metrų ilgio garažo pamato visą šoną nuo 0,05 m (šiaurės vakariniame kampe) iki 0„06 m (šiaurės rytiniame kampe), 10 metrų ilgio garažo sienos visą šoną nuo 0,10 m (šiaurės vakariniame kampe) iki 0,11 m (šiaurės rytiniame kampe), garažo kabančios stogo konstrukcijos (karnizo) visą šlaitą nuo 0,79 m (šiaurės vakariniame kampe) iki 0.80 m (šiaurės rytiniame kampe); taip pat užtikrinti, kad lietaus vanduo, sniegas nuo garažo stogo nepatektų į ieškovo žemės sklypą bei sutvarkyti statybvietę.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų

išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovo V. P. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Teismas negali leisti įteisinti savavališkos statybos tuo atveju, kai nėra gautas Statybos įstatymo 23 straipsnio 1

dalies 5 punkte nurodytas statybą leidžiantis dokumentas (kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimas). Atsižvelgiant į galiojantį Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo bei Nuostatų teisinį reglamentavimą, jei žemės sklypo riba kerta statinį, tokio žemės sklypo kadastro duomenys negali būti įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypo ribos negali būti žymimos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Vadinasi, kol atsakovų rekonstruotas garažas kerta žemės sklypo ribą, tokios atsakovų ir ieškovų žemės sklypų ribos negali būti pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje ir garažas nebus įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Neįpareigoję nugriauti garažo dalies, teismai iš esmės neišsprendė ginčo.

2. Nustatytų atstumų nuo statinio iki kaimyninio žemės sklypo ribos nesilaikymas teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip gretimo žemės sklypo savininko teisių pažeidimas. Atsakovų neteisėtą rekonstrukciją konstatavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Vienintelis būdas pašalinti neteisėtos statybos padarinius yra rekonstruoto garažo šiaurinės dalies, patenkančios į ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, griovimas (nuardymas). Nepagrįsta teismų išvada, jog garažo šiaurinės dalies nuardymas pažeis stogo konstrukciją, kils grėsmė viso pastato funkcionalumui bei vertei.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti V. P. 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 18 d. AB Swedbank.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11392 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1093/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24068-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovų S. B. ir S. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, subrogacijos pagrindu perėmusios draudėjo reikalavimo teisę į už žalą atsakingus asmenis, pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, priteistas ieškovei solidariai iš atsakovų 4549,60 Eur žalos atlyginimas. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir

aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino klausimas, atsakovai laikosi nuostatos, kad nukentėjusio asmens reikalavimo teisę perėmusiam draudikui reiškiant reikalavimą atlyginti žalą iš ją padariusių asmenų, taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas; atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, teismai privalėjo ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis). Atsakovai šiems argumentams pagrįsti remiasi kasacinio teismo praktika ir ją interpretuoja kaip aiškinančią, kad tokiam, kaip šioje byloje, pareikštam reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, bet ne CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, įtvirtintas ieškinio senaties terminas.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti S. B. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 18 d. AB „Lietuvos paštas“ sumokėtą

136,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus 50 ct) žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11391 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1095/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20304-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovės UAB „Viacon Baltic“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Viacon Baltic“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas, kuriuo tenkinus ieškinį priteista iš atsakovės ieškovei 10 655,74 Eur skola, 1200 Eur išlaidos, susijusias su ikiteisminiu skolos išieškojimu, 404,63 Eur palūkanos, ir atmestas atsakovės priešieškinis dėl 32 981,03 Eur skolos, 888,88 Eur palūkanų priteisimo.

Byloje teismai nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė teikė atsakovei vežimo paslaugas, atsakovė paslaugas užsakydavo, jas priimdavo ir apmokėdavo, niekada nereikšdama jokių pretenzijų dėl ieškovės išrašomų sąskaitų. Ieškinio sumą sudaro ieškovės išrašytų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų vertė, kurias atsakovė nepagrįstai atsisakė apmokėti. Atsakovė neįrodė, kad paslaugos jai pagal išrašytas sąskaitas faktūras nebuvo suteiktos, nors už šias sąskaitas ji atsiskaitė ir taip pripažino paslaugų suteikimo faktą.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės UAB „Viacon Baltic“ paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Apeliacinės instancijos (Kauno apygardos) teismas neteisingai apibrėžė (nemotyvuotai susiaurino) apeliacinio ginčo

ribas, taip pažeisdamas CPK 320 str. 1 d. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, jog atsakovė aiškiai išreiškė poziciją, jog su ieškiniu nesutinka (įskaitant, nesutikimą su tuo, jog gavo visas paslaugas, už kurias ieškovė prašo apmokėjimo pateiktomis sąskaitomis), skundžiama nutartimi be pagrindo konstatavo, jog ieškovė palaiko tik savo priešieškinio reikalavimus, o ieškinio neginčija.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nustatančias įrodinėjimo

pareigą (CPK 178 straipsnis) ir įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), todėl netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Būtent ieškovei, kaip paslaugų teikėjai, o ne atsakovei, kaip paslaugų gavėjai, nagrinėjamu atveju tenka pareiga įrodyti paslaugų suteikimo faktą ir jų apimtį. Kartu bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, įtvirtinančios taisyklę, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

3. Teismai neįvertino ieškovės vadovo R. Ž. paaiškinimų, jog į atsakovės sąskaitas įtraukdavo „<…> ne tik vežimus pagal prekių pristatymą, bet ir V. K. vežiojimus pagal jo pageidavimą į susitikimus, parvežimus namo. <…> parvežęs jį namo į Mažeikius nakvodavau viešbutyje ir iš ryto vykdavom pas klientus, nuvykus pas klientą kartais pirkdavau alkoholinius gėrimus ir vaišes ir viską įtraukdavau į sąskaitą.“ Taigi, iš šio paaiškinimo matyti, jog ieškovė į atsakovei apmokėjimui pateikiamas sąskaitas įtraukdavo mokėjimus už asmeninio pobūdžio paslaugas, kurios nesusijusios su atsakovės vykdoma ūkine veikla (prekyba statybinėmis medžiagomis) ir kurių atsakovė niekada nebuvo užsakiusi.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Viacon Baltic“ (j. a. k. 110788621) 917 (devynis šimtus septyniolika) Eur žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. birželio 21 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11397 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1098/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26499-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovų R. B., N. K. ir P. L. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutartį ir ieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. sprendimą ir sumažino 400 Eur priteistą ieškovei iš atsakovų solidariai nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą iki 8092,18 Eur.

Byloje nustatyta, kad UAB „Contra ACT“ vadovu buvo atsakovas P. L., o akcininkais – atsakovai N. K. ir R. B., iš kurių kiekvienam priklausė po 50 proc. bendrovės akcijų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-130-271/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-101-870/2017 buvo vertinami atsakovams pareikšti kaltinimai, tarp kurių buvo ir kaltinimas, jog atsakovai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau abiejų instancijų teismai nustatė, jog atsakovai veikdami bendrininkų grupėje apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės UAB „Contra ACT“ naudai, tai yra žinodami apie įmonės skolas: UAB „Faber baldai“ – 1 026,62 Eur, ieškovei UAB „Novalda“ – 6 528,16 Eur, UAB „Grulė“ – 70 654,72 Eur, panaudojo apgaulę – fiktyvų UAB „Contra ACT“ pardavimą. Todėl pripažino, jog atsakovai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje, tačiau procesą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir paliko nenagrinėtą ieškovės civilinį ieškinį.

Taip išvengiant atsiskaitymo atsakovai padarė ieškovei UAB „Novalda“ 6528,16 Eur žalą. Ieškovė advokatui už konsultacijas ir atstovavimą baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1564,02 Eur. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteisė iš viso 8092,18 Eur žalos atlyginimo.

Atsakovų R. B., N. K. ir P. L. kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose

išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovų R. B., N. K. ir P. L. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Atsakovų manymu, ieškovo UAB „Novalda“ baudžiamajame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti

pripažįstamos dėl atsakovų neteisėtų veiksmų atsiradusia žala. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Be to, CK 6.248 str. 4 d. įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

2. Civilinę bylą nagrinėję teismai nesigilino, dėl kokių priežasčių susidarė galimi ieškovo nuostoliai baudžiamojoje byloje – už teisinę pagalbą baudžiamajame procese sumokėtos išlaidos. Ieškovė baudžiamojoje byloje nepagrįstai reiškė civilinį ieškinį, kuris buvo paliktas nenagrinėtas. Ieškovę konsultuojantis advokatas turėjo išaiškinti ieškovui galimybę net ir nepareiškus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje reikalauti žalos atlyginimo civiline teisena, reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, išvengiant dvigubų (tiek už baudžiamąjį procesą, tiek už civilinį procesą), nepagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

3. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad su ieškovu UAB „Novalda“ už suteiktas prekes UAB „Contra Act“ pilnai neatsiskaitė, atsakovų sprendimai UAB „Contra Act“ valdyme pripažinti galimai atitinkančiais LR BK 186 str. 1  d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, nes įmonėje UAB „Contra Act“ nebeliko lėšų atsiskaitymui su kreditoriais. Tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo aiškinamasi, ar UAB „Novalda“ skola nebuvo atlyginta kitu būdu, ne per įmonę UAB „Contra Act“. Taigi, nebuvo aiškinamasi, ar atsakovai tyčiai arba neatsargiai padarė ieškovo įmonei žalą. Civiliniame procese atsakovai teismui nurodė, kad UAB „Contra Act“ skolas įmonei UAB „Novalda“ mokėjo per kitą įmonę – UAB „Contraforma“, nes toks buvo jų susitarimas su ieškovu. Teismai nesiaiškino, ar ieškovas iš viso patyrė žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Neišsiaiškinus esminių bylos aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, todėl byla iš esmės išspręsta neteisingai.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti R. B. 182 (vieną šimtą aštuoniasdešimt du) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 20 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11401 2019-07-10 2019-06-27 2019-06-27 -

Nr. 3P-1101/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22681-2017-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą.

Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą, sumažindamas priteistą skolą ieškovei iš atsakovų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 4110,92 Eur iki 1342,82 Eur.

Kauno apygardos teismas nutartyje nurodė, kad ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. A. ir L. A. automobilio BMW 730 jos patirtas išlaidas – 4 110,91 Eur už transporto priemonės pakrovimą, iškrovimą ir transportavimą bei saugojimą. 2011 m. rugsėjo 21 d. tarp Kauno AVPK ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 20-IL-825. Pagal sutarties 2 punktą transporto priemonės nuvežimo ir pervežimo paslaugos kaina – 242 Lt su PVM, transporto priemonės vienos paros saugojimo paslaugos kaina – 20 Lt su PVM. 2012 m. lapkričio 23 d. Transporto priemonės pridavimo – priėmimo aktu Nr. 2695 policijos patrulis perdavė transporto priemonę BMW 730 UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko į transporto priemonių saugojimui skirtą aikštelę. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ir atsakovų teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, bei sutartis sudaryta atsakovams nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios atsakovai neprašė atlikti, darė išvadą, kad teismas savo iniciatyva turi įvertinti paslaugų rinką, ar atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją. Iš esmės analogiškose bylose teismai, mažindami ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, remiasi įvairių įmonių internetinių puslapių teikiamais duomenimis, kurie patvirtina, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35 Eur, vienos paros kaina 1,50 Eur. Iš internete pasiekiamų duomenų matyti, kad Kauno mieste ilgalaikio stovėjimo zonos aikštelėse lengvojo automobilio vienos paros kaina yra apie 1,50 Eur (https://parkavimaskaune.lt/ilgalaikio-stovejimo-zona/). Taigi ieškovės taikytą 20 Lt įkainį (už parą) teismas sumažino iki 6 Lt ir iš viso sumažino priteistą skolą iki 1342,82 Eur.

Ieškovės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai

argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina

nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: ieškovė suteikė paslaugą, už kurią turi būti atlyginta sutartyje nustatytais įkainiais. Teismas, nustatinėdamas paslaugos rinkos kainą, sprendime rėmėsi paties iniciatyva surinka informacija apie tokios paslaugos kainą, ieškovė nežinojo, kad teismas remsis tokia informacija, todėl negalėjo pateikti įrodymų dėl paslaugos rinkos kainos. Be to, rinkos kaina turėtų būti nustatinėjama vertinant tapačią paslaugą – priverstinį automobilio nuvežimą, o ne savanorišką automobilio saugojimą. Kitais priverstinio nuvežimo paslaugų teikimo atvejais yra nustatyti tokie įkainiai: 2015 m. lapkričio 04 d., Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-287, UAB „ARRO“ pasirašė sutartį su Vilniaus apskrities VPK, dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugu. Paslaugos teikiamos Šalčininkų, Širvintų rajonuose ir Elektrėnų savivaldybės teritorijoje. Saugojimo paslaugos įkainis už parą nuo 13 Eur., iki 13.31 Eur; 2015 m. lapkričio 04 d., Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 10-ST2-286, UAB „TOMADAS“ pasirašė sutartį su Vilniaus apskrities VPK, dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų. Paslaugos teikiamos Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono teritorijose. Saugojimo paslaugos įkainis už parą – 10,51 Eur; ir kt. Tai, anot ieškovės, patvirtina, kad ieškovės prašoma priteisti skola yra skaičiuojant pagal ne per didelį įkainį už priverstinį automobilio nuvežimą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Sumokėta už kasacinį skundą žyminio mokesčio 92 Eur suma jau buvo grąžinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi Nr. 3P-850/2019 (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11331 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1091/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01872-2017-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus miesto projektai“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus miesto projektai“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audėjas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus miesto projektai“, notarei A. K. dėl hipotekos panaikinimo ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus miesto projektai“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Audėjas“ dėl kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys J. K., uždaroji akcinė bendrovė „DRJ NT, antstolis I. G. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo

praktika.Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes nenustatė, kad

šalys siekė sudaryti nekilnojamojo turto, o ne akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat klaidingai nustatė, kad kasatorė neteisėtai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Kastorės manymu, teismas turėjo sumažinti netesybas, nes jos yra neprotingai didelės. To nedarydamas, teismas nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Taip pat teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes nepriėmė atsakovės rašytinių paaiškinimų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, tačiau jais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra informatyvūs ir išsamūs, jais nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšys su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 11 250 Eur (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties eurų)

dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. birželio 21 d. AB SEB banke, mokėjimo Nr. 356.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11343 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1022/2019Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00107-2018-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 11 d. gautu suinteresuoto asmens M. L. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  – CPK) 347 straipsnio 3 dalį kasacinį skundą surašo advokatas; jeigu kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats. CPK 347 straipsnio nuostatos dėl nustatytų kasacinio skundo turinio reikalavimų yra imperatyviojo pobūdžio; toks teisinis reguliavimas nustatytas dėl kasaciniame procese sprendžiamų teisės klausimų, kurie aktualūs formuojant teismų praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis); kasacine tvarka nagrinėtini kasaciniai skundai atrenkami, vadovaujantis įstatymu (CPK 346 straipsnis).

Kadangi suinteresuotas asmuo M. L. pateikė paties pasirašytą kasacinį skundą, tačiau nepateikė teisinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, teisėjų atrankos kolegija kasacinį skundą vertina neatitinkančiu CPK 347 straipsnyje 3 dalyje nustatytų pirmiau išdėstytų reikalavimų, todėl nepriimtinu (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Tai konstatavusi, teisėjų atrankos kolegija nesprendžia dėl kasacijos pagrindų egzistavimo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11328 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1094/2019Teisminio proceso Nr. 2-22-3-08038-2017-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 21 d. gautu skolininko Z. S. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Skolininkas Z. S. padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Digiteka“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininko Z. S. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorius kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl procesinių dokumentų įteikimo taikant teismo įsakymo institutą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nėra pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl procesinių dokumentų įteikimo yra suformuota ir vienoda, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad teismai ja nesivadovavo ar nuo jos nukrypo, todėl teisėjų atrankos kolegija konstatuota, kad kasatorius nepagrindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimo. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos materialinės ar proceso teisės normos.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11337 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1107/2019Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00227-2015-8(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu atsakovė Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą.

Šiaulių apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkino, sprendė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento Joniškio kredito unijos išduotą Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2014 m. rugpjūčio 29 d. garantinį raštą 132 000 Lt sumai.

Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad T. M., būdama Joniškio kredito unijos administracijos direktore bei valdybos pirmininke, pasirašė bei pateikė Pakruojo ūkininkų kredito unijai 2014 m. rugpjūčio 29 d. garantinį raštą Nr. 2, kuriame buvo nurodyta, kad Joniškio kredito unija įsipareigoja sumokėti Pakruojo ūkininkų kredito unijai ne daugiau 132000,00 litų, jei klientas neįvykdys 2014 m. rugpjūčio 29 d. paskolos sutarties Nr. 14-00070. Joniškio rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-457/2017 pripažino T. M. kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 1 dalį bei 300 straipsnio 3 dalį. Joniškio rajono apylinkės teismas nustatė, kad T. M. suklastojo garantinį raštą, jį panaudojo ir apgaule gavo paskolą. Ji neturėjo teisės pasirašyti garantinio rašto be Joniškio kredito unijos valdybos sprendimo, kadangi Joniškio kredito unijos valdybos nariai prašymo suteikti T. M. garantijos negavo, garantijos nesvarstė ir jos nesuteikė, panaudojo suklastotus dokumentus, pateikdama 2014 m. rugpjūčio 29 d. Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir apgaulės būdu sudarydama su Pakruojo ūkininkų kredito unija paskolos sutartį Nr. 14-00070, tą pačią dieną apgaule gavo paskolą – 120 000 Lt (34 754,40 Eur). CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. T. M. neturėjo teisės pasirašyti garantinio rašto, sudaryti sandorio pati su savimi. Ginčijama garantija prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 str., 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1d.), todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:1. Ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui – atsakovu pagal Ieškovės pareikštą ieškinį turi būti T. M., kurį į

procesą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, t. v. asmeniui, kuris negali atsakyti pagal ieškinį, sudaro pagrindą ieškinį, pareikšta tokiam asmeniui, atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015).

2. Atsakovė Pakruojo ūkininkų kredito unija, kaip garantijos gavėjas pagal 2014-08-29 garantinį raštą, šio garantinio rašto neleido į apyvartą (neteikė garantinio rašto Joniškio kredito unijai apmokėti), jo nerealizavo kaip galiojančio. Garantinis raštas sukėlė teisinius santykius tik tarp Ieškovės, garanto, ir T. M., kaip skolininkės, kurios prievolės Pakruojo ūkininku kredito unijai pagal 2014-01-29 paskolos sutarti Nr. 14-0007 užtikrinimui šis garantinis raštas buvo išduotas, ir kuri, kaip Ieškovės darbuotoja, pasirašė 2014-08-29 garantinį raštą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai taikė ir pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4

punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Pakruojo ūkininkų kredito unijai (j. a. k. 110067443) 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį,

sumokėtą 2019 m. birželio 21 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11340 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1102/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00511-2018-5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovių UAB „Viva Baltic“ ir UAB „Rezit“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal šalių pareikštus priešinius reikalavimus dėl paslaugos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmesti, priešieškinio – tenkinti iš dalies, priteistas atsakovei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai solidariai iš ieškovių 5045,37 Eur žalos atlyginimas, taip pat 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės

aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.249 straipsnio 3 dalies, CK 6.217 straipsnio, Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat sutarties bendrųjų (13.1 punktas) ir specialiųjų sąlygų (2.8, 2.9.1 punktai) nurodytus punktus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti UAB „Viva Baltic“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 12 d. Luminor Bank

AS Lietuvos skyriuje sumokėtą 264 (du šimtus šešiasdešimt keturis) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11326 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1103/2019Teisminio proceso Nr. 2-63-3-02331-2016-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovės A. P. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė A. P. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. D. dėl žemės sklypo kadastro duomenų panaikinimo, ribos tarp žemės sklypų nustatymo, tretieji asmenys R. P., R. S., G. D., E. M., uždaroji akcinė bendrovė „Studija 33“, uždaroji akcinė bendrovė „Planvesta“. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė CPK 185, 265 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalies 2 – 3 punktus, nes netinkami vertino byloje esančius įrodymus. Taip pat teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovei A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. birželio 24 d., operacijos Nr. 49181102Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11324 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1105/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2011-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovės BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus A. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria netenkinta atsakovės BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus A. S. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 1 d. nutarties, kuria A. S. atstatydintas iš BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus pareigų, peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalį Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria išspręstas bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimas, yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama. Tai reiškia, kad kasacinis skundas nepriimtinas dėl įstatymo nustatyto kasacijos ribojimo (CPK 341 straipsnis).

Paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11327 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1106/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27802-2016-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emu group“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Emu group“ padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Emu group“ ieškinį atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. B. dėl sutarties nutraukimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės

aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasatorė kasacinį skundą grindžia argumentais, kad teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 3 dalį, 6.146 straipsnį, 6.147 straipsnį, 6.222 straipsnio 1 dalį, CPK 263 straipsnį, 270 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 331 straipsnį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant restituciją, nes neturėjo taikyti restitucijos natūra, kadangi taip pažeidžiamos ieškovės teisės.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindų padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatorės nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nepagrindžiamas nurodomos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ryšis su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais bei nepagrindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11333 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1108/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02149-2017-1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu atsakovės UAB „Profisa“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo. Skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai tenkinti. Kasacijos byloje galimumas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė CPK normas, nes ieškovė išvengė pareigos įrodyti globalaus visuomenės (vartotojų) suklaidinimo galimybę, vertinant lyginamus ieškovės prekių ženklus su atsakovės prekių žyminiu vidutinio pirkėjo (vartotojo) supratimu; taip pažeistas rungimosi principas. Kaip netinkamą atsakovė laiko teismų panašumo aspektu atliktą žymens, pavaizduoto ant atsakovės sulaikytų prekių, ir ieškovės prekės ženklo, vertinimą ir išvadą, kad atsakovės žymuo klaidinamai panašus į ieškovės registruotą prekių ženklą; teigiama, kad teismų išvados paviršutiniškos, susikoncentruota į nebūdingą paukščiams lygintuose ženkluose raudoną spalvą, nors nepasisakyta dėl atsakovės išdėstytos pozicijos dėl spalvos, kaip nepakankamai stipraus skiriamojo požymio. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo, teismų praktikos aspektų vartotojų globalaus suklaidinimo galimybės įrodymo ir vertinimo klausimais, iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui. Grąžinti UAB „Profisa“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. birželio 14 d. Luminor Bank AS

Lietuvos skyriuje sumokėtą 100 (vieną šimtą) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11346 2019-07-09 2019-06-28 2019-06-28 -

Nr. 3P-1112/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21613-2018-3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 25 d. gautu ieškovo I. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  – CPK) 347 straipsnio 3 dalį kasacinį skundą surašo advokatas; jeigu kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats.

CPK 347 straipsnio nuostatos dėl nustatytų kasacinio skundo turinio reikalavimų yra imperatyviojo pobūdžio; toks teisinis reguliavimas nustatytas dėl kasaciniame procese sprendžiamų teisės klausimų, kurie aktualūs formuojant teismų praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis); kasacine tvarka nagrinėtini kasaciniai skundai atrenkami, vadovaujantis įstatymu (CPK 346 straipsnis). Pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimą kasaciniame skunde nepakanka išdėstyti savo nuomonę, jame turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie

patvirtintų kasaciniame skunde nurodytą kasacijos pagrindą.Kadangi ieškovas I. A. nepateikė teisinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, padavė savarankiškai ranka surašytą

kasacinį skundą, kuriame nėra nurodyta jokių teisinių argumentų, kurie patvirtintų kasacijos pagrindų egzistavimą, teisėjų atrankos kolegija kasacinį skundą vertina neatitinkančiu CPK 347 straipsnyje 1 ir 3 dalyse nustatytų pirmiau išdėstytų reikalavimų, todėl nepriimtinu (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Tai konstatavusi, teisėjų atrankos kolegija nesprendžia dėl kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11398 2019-07-10 2019-06-28 2019-06-28 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32155-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 2.1.7.5; 2.1.14; 2.4.2.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistosios V. K. gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, nukentėjusiojo R. G. (R. G.) įgaliotajam atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. ir jos

gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalies, susijusios su V. K. pripažinimu kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžiu V. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu,

patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. nuosprendis pakeistas – panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, ir dėl šios dalies priimtas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis:

V. K. pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją per bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą prižiūrinčios institucijos leidimo ir paskiriant jai 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos;

iš nuteistųjų O. E. A. (O. E. A.) ir V. K. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. G. priteista 6000 Eur jo turėtų išlaidų advokato atstovavimui apmokėti;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. K. palikta nepakeista.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas O. E. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka

neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. K. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su O. E. A., apgaule savo ir O. E. A. naudai įgijo didelės – 33 115,35 Eur – vertės R. G. priklausantį turtą: V. K., nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, naudodamasi elektroninėmis ryšio priemonėmis, pasauliniu interneto tinklu ir interneto ryšių paslaugos tiekėjos UAB „I“ suteiktu IP adresu (duomenys neskelbtini), registruotu jos vardu, užsiregistravo pažinčių svetainėje (duomenys neskelbtini), pateikdama kito žmogaus išvaizdą, t. y. žinomai svetimos merginos socialinio bendravimo tinklalapio „I“ paskyros ekrano vardu J. V. nuotraukas, sukūrė melagingą anketą ir taip susipažino su R. G. R. G. susidomėjus šia anketa ir pradėjus bendrauti, O. E. A. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir mobiliojo ryšio telefonais siuntė R. G. laiškus, kuriuose melagingai prisistatė kaip V. V. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atrodanti kaip J. V., primygtinai teigė R. G., kad santuokos tikslais norinti su juo užmegzti ilgalaikius santykius, kurti bendrą gyvenimą. Taip įgijusi R.  G. pasitikėjimą, V. K. aktyviai, sistemingai ir neketindama vykdyti savo įsipareigojimų teikė jam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad serga jos motina I. K., kurios operacijai reikalingi pinigai, dukrai J. K. reikalingos odontologų paslaugos, kurioms reikia pinigų, kad įšaldytos mirusio tėvo lėšos, kurias norint atgauti reikia apmokėti advokato W. N. (W. N.) teisines paslaugas, kad reikalingi pinigai lėktuvo bilietams į Turkijos Respubliką ir Naująją Zelandiją. V. K. pirmiau nurodytoms tariamoms problemoms spręsti R. G. nuolat prašė pinigų ir įtikino jį paskolinti jų. R. G., dėl jam pateiktų pirmiau nurodytų apgaulingų duomenų perlaidomis per „W“ kompaniją, o vėliau adresu: (duomenys neskelbtini), atsiuntęs savo vardu išduotą debeto atsiskaitomąją banko ASB „Visa“ kortelę, nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2017 m. vasario 28 d. per kelis kartus V. V. K. iš viso pervedė 33 115,35 Eur. Nuo 2016 m. liepos 22 d. iki rugpjūčio 25 d. V. K. dalį jai pervestų pinigų sumos – 3645,97 Eur – pasiėmė grynaisiais kompanijos „W“ pinigų atsiėmimo punkte Kaune, o nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ji iš R. G. debeto atsiskaitomosios banko ASB „Visa“ kortelės bankomatuose Kaune grynaisiais pasiėmė 28 399,87 Eur.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino surinktus duomenis apie V. K. padarytą nusikalstamą veiką ir jos tyčios turinį, neatsižvelgė į kai kurias reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir jų nevertino bendrame duomenų kontekste, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog ji padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tai nulėmė išvadų, neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių, konstatavimą ir neteisingo procesinio sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje pakanka įrodymų pripažinti, kad V. K. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jai inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai.

3. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas ir dėl V.  K. išteisinimo, ir dėl O. E. A. pripažinimo kaltu nepagrįstai teisme jų duotus parodymus, kuriuose atitinkamai O. E. A. prisipažino, kad sukčiavo vienas, o V. K. nuosekliai savo kaltę neigė, laikė teisingais ir vertino kaip patikimus ir objektyvius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nors teismas ir nustatė objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti O. E. A. ir V. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, visumą, įrodymų svarumo prioritetą vis dėlto suteikė tik kaltinamųjų parodymams, juos vertindamas kaip besąlygiškai teisingus ir padarydamas išvadą, jog byloje nėra duomenų, kurie juos paneigtų. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, konstatavo, kad V. K. ne tik žinojo apie O. E. A. ruošimąsi tyčia panaudojant apgaulę pasisavinti nukentėjusiojo pinigus, bet ir pati aktyviais veiksmais dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad V. K. suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, siekė apgaulės būdu savo ir O. E. A. naudai įgyti svetimą turtą, teikdama melagingus duomenis R. G. ir įgydama jo siunčiamus pinigus, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad O. E. A. parodymai negalėjo būti vertinti kaip teisingi ir laikyti patikimu V. K. nekaltumo įrodymu, nes jo pozicija ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuosekli, be to, jo parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims.

4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują  – apkaltinamąjį – nuosprendį.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. ir jos gynėjas advokatas G. Zavtrakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistosios V. K. panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sutrukdė teisingai išnagrinėti bylą, – teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, paneigiant in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, bylos aplinkybės įvertintos neišsamiai ir nevisapusiškai, iš esmės vertinant ne byloje surinktų įrodymų visumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

5.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. K., nurodydamas, kad baudžiamojoje byloje liko nepaneigta abiejų kaltinamųjų versija, jog visą sukčiavimo schemą sugalvojo ir vykdė tik O. E. A., o V. K. apie tai nieko nežinojo.

5.3. Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Dėl to svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-346/2012, 2K-161/2013, 2K-589/2013, 2K-178/2014).

5.4. Pažymėtina, kad O. E. A. ir V. K. siejo ilgamečiai artimi sugyventinių santykiai, dėl to ji O. E. A. pasitikėjo. Tuo tarpu jis, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, ja pasinaudojo, todėl V. K. tapo savotišku jo nusikalstamos veikos įrankiu. V. K. O. E. A. nurodymu vyko į „W“ pasiimti nukentėjusiojo siųstų pinigų, manydama, kad jai yra siunčiami O.  E. A. pažįstamo pinigai mokslams. Akivaizdu, kad pati V. K. buvo apgauta, nes tikėjo, jog pinigus grynaisiais pasiima teisėtai.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neva V. K. savo veiksmais tyčia darė nusikalstamą

veiką, t. y. darė žalą kitiems asmenims ir iš to turėjo turtinės naudos. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, šią išvadą patvirtina nevienkartinis nusikalstamos veikos pobūdis – pinigai buvo gryninami ir pervedami daug kartų, tai darė skirtingi asmenys, o V. K. paimdama pinigus įrašydavo tikrovės neatitinkančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, pinigų paėmimo mechanizmas, kai nurodomi klaidinantys duomenys apie pinigus paimančio asmens tapatybę, atskleidžia suvokiamą veiksmų neteisėtumą.

5.6. Pažymėtina, kad piniginių perlaidų paėmimas „W“ grindžiamas ne asmens tapatybės nustatymu, o perlaidos identifikaciniu kodu. Baudžiamojoje byloje nebuvo išsiaiškinta, kiek kartų pinigus išgrynino pati V. K. O. E. A. nurodymu, nes jos duomenimis galėjo pasinaudoti bet kuri kita O. E. A. paprašyta ir pinigų perlaidos identifikacinį kodą žinanti moteris. Be to, tai, kad V. K. septynis kartus buvo paprašyta paimti grynuosius pinigus, jai nekėlė įtarimo, nes O. E. A. tarpininkavo Nigerijos Respublikos studentams Lietuvoje (tai patvirtina ir bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad O. E. A. yra (duomenys neskelbtini) atstovas klausimams, susijusiems su studentų vizomis), o dėl R. G. jai buvo paaiškinta, kad pinigus perveda pažįstamas žmogus mokslams. Nekėlė įtarimų ir tai, kad pinigai nebuvo pervedami tiesiogiai O. E. A., nes jis paaiškino, jog neturi paso, tvarkosi vizą, todėl negali pinigų priimti asmeniškai.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad O. E. A. parodymai nesutampa su V. K. nurodytomis aplinkybėmis, nes O. E. A. teigė, kad V. K. jo prašymu naudodamasi „W“ paslaugomis pinigus išgrynino tik vieną kartą, o V. K. tvirtino, kad O. E. A. prašymu tokiu būdu pinigus grynino daug kartų. Akivaizdu, kad toks parodymų nesutapimas dėl pinigų paėmimo grynaisiais kartų nepaneigia to, kad V. K. nesuvokė, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad V. K. parodymai yra akivaizdžiai gynybinio pobūdžio, neatlaikantys objektyvios kritikos, todėl negali būti laikomi teisingais ir atitinkančiais tikrovę, pažeidė in dubio pro reo principą. Pažymėtina, kad ir V. K., ir O. E. A. teisme duoti parodymai yra nuoseklūs ir iš esmės patvirtinantys V. K. poziciją, kad ji nežinojo apie O. E. A. daromą nusikalstamą veiką.

5.9. Apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl V. K. parodymų patikimumo kėlė jos parodymai apie bendravimą internetu su kitais užsienio piliečiais, nes ji patvirtino, kad R. G. (R. G.) ir D. G. (D. G.) pažįsta, su jais susirašinėjo, D. G. jai siuntė pinigus per „W“, tačiau neatsakė į klausimą, už ką iš jo gaudavo pinigus, ir nepaneigė aplinkybės, kad iš šių asmenų ji yra gavusi 60 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ši aplinkybė leidžia teigti, kad V. K. ne kartą naudojo gerai suplanuotą sukčiavimo schemą, turėdama tikslą pasisavinti užsienyje gyvenančių vyrų pinigus, ir R.  G. buvo ne pirma jos auka.

5.10. Pažymėtina, kad V. K. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinama tik dėl sukčiavimo prieš R. G., o nuosprendyje ji jau apkaltinta kaip neva ne kartą naudojusi gerai suplanuotą sukčiavimo schemą, turėdama tikslą pasisavinti užsienyje gyvenančių vyrų pinigus, ir R. G. buvo ne pirma jos auka. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pažeidė V. K. teises, nekaltumo prezumpciją ir peržengė kaltinimo ribas. V. K., nebūdama kaltinama dėl sukčiavimo prieš R. G. ir D. G., šiais klausimais neteikė paaiškinimų, o priėmus apkaltinamąjį nuosprendį paaiškėjo, kad taip buvo suvaržyta jos teisė gintis, reiškiant prašymą apklausti pirmiau nurodytus asmenis, kurie būtų patvirtinę, kad jie yra V. K. draugai, bendravo būtent su ja (o ne su išgalvotu asmeniu J. V.) ir pretenzijų jai nereiškia. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė rašytinių baudžiamosios bylos dokumentų neatitinkančią išvadą, kad V. K. neva iš šių asmenų net 91 kartą gavo pinigų perlaidas per „W“, nors iš tiesų D. G. nė karto nėra siuntęs jai pinigų per „W“, o R. G. V. K. yra siuntęs pinigus vos porą kartų, tačiau tie pinigai buvo skirti ne jai, o jos draugei.

5.11. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. K. pripažinta neva ne pirmą kartą panaudojusi sukčiavimo schemą, nors tokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dėl jos priimta nėra.

5.12. Be to, apeliacinės instancijos teismo manymu, O. E. A. versija dėl specialaus balsą keičiančio aparato, kuriuo naudodamasis jis apsimetė mergina ir telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju, įsigijimo yra neįtikima ir paneigiama kitais bylos duomenimis. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio galima spręsti, kad šiuos paaiškinimus neva paneigia nukentėjusiojo R. G. parodymai, jog jam skambino moteris, turinti europietišką akcentą, kuri pokalbio metu puikiai žinojo situaciją iš laiškų. Akivaizdu, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis prielaidomis, nes neįtikėtina, kad O. E. A. galėjo turėti specialų balsą keičiantį aparatą, tačiau nenurodė, kokie bylos duomenys patvirtina, kad tokio aparato turėjimas yra neįmanomas. Juo labiau kad visuotinai žinoma, jog tokie aparatai egzistuoja. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad O. E. A., kuris nuolat elektroniniais laiškais, mobiliojo ryšio telefonu siunčiamomis žinutėmis bendravo su R. G., žinojo bendravimo aplinkybes ir situaciją.

5.13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad O. E. A. parodymai yra prieštaringi, nes iš pradžių jis teigė, kad visi trys kompiuteriai („Apple“, HP ir stacionarus) neturi slaptažodžių ir jo draugai gali laisvai jais naudotis, tačiau, kalbėdamas

apie V. K., jau teigė, kad ji neturėjo prieigos prie jo kompiuterio, planšetės ir telefono, nes visi šie įrenginiai užrakinti slaptažodžiu. Pažymėtina, kad šį parodymų prieštaringumą buvo lengva išsiaiškinti pateikus užklausą pareigūnams, atlikusiems šių kompiuterių apžiūrą. Taigi buvo galima išsiaiškinti šias reikšmingas aplinkybes, o ne tiesiog tokį prieštaringumą vertinti nuteistųjų nenaudai.

5.14. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kas siuntė elektroninius laiškus nukentėjusiajam, analizavo aplinkybes apie V. K. naudojimąsi HP kompiuteriu, taip pat nurodė, kad ji turėjo galimybę naudotis O. E. A. kompiuteriu, nes jame nebuvo slaptažodžio. Pažymėtina, kad V. K. nuosekliai teigė, jog ji O. E. A. pasitikėjo, todėl neturėjo pagrindo tikrinti jo kompiuterio ir jame esančio susirašinėjimo elektroniniais laiškais. Be to, V. K. naudotame HP kompiuteryje nebuvo užregistruota paskyrų, per kurias buvo bendrauta su nukentėjusiuoju, o tai akivaizdžiai patvirtina jos nedalyvavimą darant sukčiavimą.

5.15. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad O. E. A. negalėjo tiksliai ir aiškiai nurodyti, kokiomis aplinkybėmis buvo sukurtas el. paštas (duomenys neskelbtini), – nurodė, kad jis jam girdėtas, ir tik uždavus klausimą apie V. K. tėvus parodė, kad būdamas pas juos galėjo tokį el. paštą sukurti, ir pripažino iš jo rašęs laiškus R.  G. Ši situacija taip pat nepatvirtina V. K. kaltės, nes O. E. A. ne vieną kartą ir dėl įvairių priežasčių (įšaldytos lėšos Turkijoje, sunki motinos liga, problemos dėl dukters globos su buvusiu sugyventiniu) bandė apgaule išvilioti pinigus iš nukentėjusiojo, todėl galėjo ir primiršti tam tikras sukčiavimo priemones.

5.16. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino įrodymus ir tyčia nepasisakė dėl dalies įrodymų, keliančių pagrįstų abejonių dėl V. K. kaltės ir patvirtinančių faktą, jog ji nieko nežinojo apie daromus sukčiavimo veiksmus.

5.17. V. K. paaiškino, kad savo naudotą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ prieš pusantrų dvejus metus atidavė O. E. A., nes jam jo reikėjo darbo reikalais, o ji pati įsigijo naują. Būtent pirmiau nurodytame telefone buvo registruotos el. paštų, per kuriuos buvo bendraujama su nukentėjusiuoju, paskyros. V. K. nurodė (taip nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu), kad jos naudotas telefono numeris buvo (duomenys neskelbtini). Kratos metu apžiūrėjus V. K. priklausiusį telefoną „Iphone 6“, nustatyta, kad iš jo skambinta į tel. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pateiktas nukentėjusiajam. Akivaizdu, kad šiuo telefono numeriu naudojosi O. E. A., o ne V. K., nes ji sau pačiai nebūtų skambinusi (septynis kartus per „W“ programėlę ir tris kartu telefono ryšiu). Šie rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad V. K. nesinaudojo „Samsung“ telefonu, taigi ir jame esančiomis el. pašto prieigomis, taip pat neskambino į užsienį.

5.18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių, ar V. K. nurodytos ir O. E. A. patvirtintos aplinkybės apie tai, kad per DHL kurjerį V. K. nepriėmė jokios debeto kortelės, yra tiesa. Akivaizdu, kad ši aplinkybė reikšminga, nes ji būtų leidusi patvirtinti faktą, jog V. K. nedalyvavo išgryninant pinigus iš bankomatų. Byloje yra pateiktas elektroninės banko mokėjimo kortelės VISA siuntos sekimo išrašas, kuriame nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 2 d. 18.22 val. siuntinį atsiėmė V. K., tačiau nebuvo kreiptasi dėl informacijos, ar ji pasirašė DHL siuntos priėmimą, pateikimo, netirtas jos parašo tikrumas, taigi, nepaneigta O. E. A. versija, kad būtent jis, prisistatęs V. K. draugu, priėmė pirmiau nurodytą siuntą.

5.19. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad bilietus į Naująją Zelandiją, už kuriuos lėšas pervedė nukentėjusysis, užsakė ne V. K., o O. E. A. Tai patvirtina ne tik pats O. E. A., bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: UAB „B“ bilietai nukentėjusiajam buvo išsiųsti iš el. pašto (duomenys neskelbtini), o UAB „B“ pranešime nurodyta, kad šie bilietai buvo rezervuoti vyriškio, jam išsiųsti el. paštu (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad O. E. A. buvo el. pašto (duomenys neskelbtini) naudotojas (tai patvirtina aplinkybė, jog jo mobiliojo ryšio telefone „Iphone 7“ užregistruota el. pašto vartotojo (duomenys neskelbtini) paskyra, ta pati paskyra užregistruota ir jo planšetėje), todėl, asmeniškai gavęs bilietus į Naująją Zelandiją, naudojosi el. paštu (duomenys neskelbtini), iš kurio bilietai buvo persiųsti nukentėjusiajam. Be to, aplinkybę, kad sukčiavimo veiksmus atliko vien tik O. E. A., patvirtina ir byloje esanti AB SEB banko informacija, kad telefono numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (pateikti nukentėjusiajam) 2016 m. spalio 18 d. – 2017 m. balandžio 18 d. buvo pildomi iš O. E. A. banko sąskaitos.

5.20. Taigi, iš pirmiau nurodytų argumentų akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados padarytos nesiimant įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

5.21. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu iš O. E. A. ir V. K. solidariai priteisė nukentėjusiajam R. G. 6000 Eur jo turėtų išlaidų advokato darbui apmokėti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šias 6000 Eur išlaidas priteisė kaip nukentėjusiojo patirtas po 2018 m. kovo 13 d. susitarimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, jog jos yra proporcingos, atsižvelgiant į proceso trukmę ir sudėtingumą, tačiau po 2018 m. kovo 13 d.

susitarimo pasirašymo procesas pirmosios instancijos teisme truko vos du mėnesius, nes 2018 m. birželio 7 d. jau buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Taigi, akivaizdu, kad 6000 Eur proceso išlaidos vos už dviejų mėnesių nukentėjusiojo atstovavimą teismo posėdžiuose (nes iki tol patirtas proceso išlaidas įsipareigojo atlyginti O. E. A.) yra per didelės ir neproporcingos. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Tuo tarpu šiuo atveju priteisiant iš V. K. solidariai su O. E. A. nukentėjusiajam 6000 Eur jo turėtų proceso išlaidų buvo pabloginta nuteistosios padėtis, nes dėl to nebuvo pateiktas nukentėjusiojo R. G. apeliacinis skundas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistosios V. K. ir jos gynėjo advokato G. Zavtrakovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš paduoto kasacinio skundo turinio, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų yra susiję su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo kvestionavimu (pavyzdžiui, kam ir kokie mobiliojo ryšio telefono aparatai, telefono numeriai, kompiuteriai priklausė, kas jais naudojosi, kas atsiėmė nukentėjusiojo siųstą debeto atsiskaitomąją banko kortelę, kas telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju ir pan.), nesutinkama su šio teismo atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes ar atskirų asmenų parodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Todėl kasatorių teiginiai ir argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, neteisingų faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

8. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi, ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą, šioje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t.  y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

10. BK 182 straipsnyje nustatyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba jai panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-327/2014, 2K-165-976/2018, 2K-183-942/2018). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja

teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-322/2014).

11. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija nenurodo, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017).

12. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę, yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-895/2018, 2K-27-697/2019).

13. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir tuo, jog kaltininkas, turintis nukentėjusiojo pasitikėjimą (pvz., dėl asmeninių santykių) ir tuo pasinaudodamas, iš jo gauna atitinkamą pinigų sumą tam tikriems veiksmams savo, nukentėjusiojo ar kitų asmenų naudai atlikti, net neketindamas to daryti, ir taip nukentėjusiajam padaro turtinės žalos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-327/2014).

14. Nagrinėjamoje byloje V. K. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su O. E. A., panaudodama apgaulę – piktnaudžiaudama nukentėjusiojo R. G. pasitikėjimu, savo ir O. E. A. naudai įgijo svetimą nukentėjusiajam priklausantį 33 115,35 Eur vertės turtą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su savo sugyventiniu O. E. A.: 1) naudodamasi elektroninėmis ryšio priemonėmis, pasauliniu interneto tinklu ir interneto ryšių paslaugos tiekėjos suteiktu IP adresu, registruotu V. K. vardu, užsiregistravo pažinčių svetainėje (duomenys neskelbtini), pateikdama kito žmogaus išvaizdą, t. y. žinomai svetimos merginos socialinio bendravimo tinklalapio „I“ paskyros ekrano vardu J. V. nuotraukas, sukūrė melagingą anketą; 2) nukentėjusiajam R. G. susidomėjus šia anketa ir pradėjus bendrauti, O. E. A. elektroniniu paštu ir mobiliojo ryšio telefonais siuntė jam laiškus, kuriuose melagingai prisistatė kaip V. V. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atrodanti kaip J. V., primygtinai teigė jam, kad santuokos tikslais norinti su juo užmegzti ilgalaikius santykius, kurti bendrą gyvenimą; 3) taip įgijus nukentėjusiojo pasitikėjimą, aktyviai, sistemingai ir neketindama vykdyti savo įsipareigojimų teikė jam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad serga jos motina I. K., kurios operacijai reikalingi pinigai, dukrai J. K. reikalingos odontologų paslaugos, kurioms reikia pinigų, kad įšaldytos mirusio tėvo lėšos, kurias norint atgauti reikia apmokėti advokato W. N. teisines paslaugas, kad reikalingi pinigai lėktuvo bilietams į Turkijos Respubliką ir Naująją Zelandiją, ir šioms tariamoms problemoms spręsti nuolat jo prašė paskolinti pinigų; 4) nukentėjusysis dėl pirmiau nurodytų apgaulingų duomenų per „W“ kompaniją jai siuntė pinigų perlaidas, jo vardu išduotą debeto atsiskaitomąją banko kortelę; 5) pervestas pinigų sumas ji pasiėmė grynaisiais kompanijos „W“ pinigų atsiėmimo punkte ir iš jo debeto atsiskaitomosios banko kortelės bankomatuose.

15. Tokio pobūdžio apgaulės schemos, kai piktnaudžiaujama (manipuliuojama) nukentėjusiojo pasitikėjimu, teismų praktikoje vertinamos kaip sukčiavimas ir kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio atitinkamą dalį. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117/2012 konstatuota, kad siekis įgyti svetimą turtą realizuotas, piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu – kaltininkei, apsimetusiai advokato padėjėja ir tariamai turinčiai daug pažinčių teisėsaugos institucijose, pasinaudojus nukentėjusiosios problemomis skyrybų ir turto pasidalijimo su sutuoktiniu byloje, kalbos nežinojimu, elektroninės bankininkystės neišmanymu; byloje Nr. 2K-322/2014 nustatytoje situacijoje laisvės atėmimo bausmę atliekantis kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiosios siekiu susipažinti su vaikinu rimtiems santykiams, žadėdamas ją vesti ir kurti šeimą bei bendrą ūkį, įtikino ją paimti kreditą ir paskolinti jam pinigų; byloje Nr. 2K-327/2014 nustatyta, kad kaltininkas įgijo svetimą turtą, piktnaudžiaudamas tarp jo ir nukentėjusiosios esančiais pasitikėjimo santykiais, kurie susiklostė dėl jų gyvenimo faktinėje santuokoje; byloje Nr. 2K-7-41-511/2017 konstatuota, kad tyčia su nukentėjusiuoju sudarius nenaudingą sandorį išvilioti pinigai iš patiklaus asmens, įtikėjusio

kaltininko magiškomis galiomis, jo nepagrįstais teiginiais apie grėsmes nukentėjusiajam; byloje Nr. 2K-7-136-489/2017 nustatytoje situacijoje vienas iš nuteistųjų buvo sielovadininkas, kuris piktnaudžiavo pasitikėjimu, pasinaudodamas priklausomu nuo alkoholio, asocialų gyvenimą gyvenančiu, ekonominiuose finansiniuose reikaluose nesiorientuojančiu nukentėjusiuoju ir tuo, kad juos abu siejo ilgalaikiai bendravimo santykiai.

16. Tokia neteisėto veikimo ir apgaulės schema, kaip atitinkanti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, pagrįstai nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Kasatorė, veikdama bendrininkų grupe su sugyventiniu O. E. A., svetimą 33 115,35 Eur vertės turtą įgijo panaudodama apgaulę, t. y. piktnaudžiaudami tarp V. K. ir Naujosios Zelandijos piliečio, nukentėjusiojo R. G. dėl pažinties vien tik nuotoliniu būdu, internete, susiklosčiusiais santykiais. V. K., bendrininkaudama su Nigerijos Respublikos piliečiu O. E. A., siekdami išvilioti iš toli nuo Lietuvos gyvenančio, gyvenimo draugės Lietuvoje ieškančio vyriškio pinigus, įvairiomis ryšio priemonėmis teikė nukentėjusiajam melagingą informaciją apie save ir apie savo jausmus jam bei ateities viziją su juo susituokti. Nukentėjusiajam buvo sukurta apgaulinga regimybė, jog tarp jo ir nukentėjusiosios susiklostė artimi santykiai numatant galimybę kurti bendrą ateitį. Būtent šie melagingi, jokio realaus pagrindo neturintys pažadai nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą finansuoti nukentėjusiąją, taip pat atsiųsti savo debeto kortelę V. K. nurodytoms tariamoms šeimos problemoms spręsti. V. K., žinodama, kad tokių pažadų neįgyvendins, gaudavo ir paimdavo nukentėjusiojo atsiųstus pinigus, taip pat gavo jo banko mokėjimo kortelę, kad galėtų disponuoti joje esančiais pinigais. Taigi, tokie nuteistosios V. K. veiksmai atitinka sukčiavimo, panaudojant vieną iš apgaulės – piktnaudžiavimo pasitikėjimu – būdų, požymius.

17. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, numato, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir nori apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2013, 2K-109-746/2017).

18. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistoji V. K. veikė tyčia – ji tiek nukentėjusiajam, tiek grynindama jo atsiųstus pinigus apie save nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, gyvenamuosius adresus, telefonų numerius, meluodavo apie neva ją ištikusias šeimos problemas, kurioms spręsti reikėjo pinigų, nukentėjusiajam žadėjo bendrą ateitį, neketindama tokių pažadų įgyvendinti. Nuteistoji suvokė, kad taip apgaudinėja nukentėjusįjį, numatė, kad taip jai elgiantis nukentėjusysis bus suklaidintas, ir tuo pasinaudodama, piktnaudžiaudama nukentėjusiojo pasitikėjimu, norėjo gauti turtinę naudą. Kasatoriai, neigdami, jog V. K. veikė tyčia, nurodo, kad nuteistoji nesupratusi, jog veikė neteisėtai, jai nekilo įtarimų, jog jos sugyventinis O.  E. A. nuolat prašo išgryninti pinigus, atsiųstus perlaidomis per „W“ kompaniją iš Naujosios Zelandijos. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad išgrynindama pinigus, atsiųstus perlaidomis per „W“ kompaniją iš Naujosios Zelandijos, nuteistoji tyčia turėjo nurodyti O. E. A. lieptus nurodyti netikrus duomenis. Naujame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad suaugusiai, pakaltinamai, socialiai subrendusiai, turinčiai aukštąjį išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, atsiskaitymų srityje dirbančiai V. K. tokie besikartojantys poelgiai turėjo sukelti pagrįstų įtarimų, ji turėjo suvokti savo elgesio su ne jai svetimu turtu neteisėtumą.

19. Atmestinas kaip nepagrįstas kasatorių teiginys, kad nenustatytas nuteistosios V. K. bendrininkavimas su nuteistuoju O. E. A., t. y. sukčiavo tik nuteistasis O. E. A., jis būtent savo sugyventine V. K. pasinaudojo, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu.

20. Bendrininkavimo sukčiaujant atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016). Tokia situacija gali būti apibūdinama teiginiu – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2012). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų išsakytais subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-157-976/2019).

21. BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdžiu). Būtent tokia bendrininkų rūšis nustatyta nagrinėjamoje byloje. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, byloje nustatyta, kad dalį sukčiavimą sudarančių veiksmų atliko nuteistasis

O. E. A., dalį – nuteistoji V. K. ir kiekvienas jų žinojo apie vienas kito daromus veiksmus. Nuteistoji išgrynindavo jai perlaidomis adresuotus pinigus, priėmė jai siunčiamą debeto kortelę, kalbėjo su nukentėjusiuoju telefonu, gerai žinodama nukentėjusiajam laiškuose siųstą informaciją. Tiek nuteistajai V. K., tiek nuteistajam O. E. A. priklausančiuose kompiuteriuose ir mobiliojo ryšio telefonuose rasti elektroninių paštų paskyrų, jungimosi prie jų, įvairių socialinių bendravimo programų vartotojų vardų, telefonų numerių, pateiktų nukentėjusiajam, elektroninių laiškų ir nuotraukų, siųstų nukentėjusiajam, duomenys, taip pat ir informacija apie tai, kad elektroninių ryšių tinklais O. E. A. V. K. perduodavo informaciją, reikalingą jų sukčiavimo modeliui įgyvendinti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulės sukūrimo schemai įgyvendinti, kai melagingai stengiamasi įgyti vyro, kuris ieško moters, pasitikėjimą buvo būtinai reikalinga moteris. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad tai buvo nuteistoji V. K., be jos pats vienas nuteistasis O. E. A. kaltinimuose nustatytos sukčiavimo schemos nebūtų galėjęs įgyvendinti.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios V. K. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sukčiavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jos veiką ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Dėl BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

23. Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu kasatoriai naują, apkaltinamąjį, nuosprendį ginčija nurodydami padarytus įvairių BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, pažeidimus, nes naujas, apkaltinamasis, nuosprendis priimtas ne taip, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, kasatorės kaltumas grindžiamas prielaidomis, paneigiant in dubio pro reo principą.

24. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

25. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, pagal kurį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

26. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, jog kasatorių nurodomi BPK nuostatų pažeidimai nepadaryti. Šis teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir logiškas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis, konstatavęs, kad pakanka byloje surinktų įrodymų, kurie leidžia daryti išvadą nuteistosios veiksmuose esant visus BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

27. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl pripažįstant nuteistąją kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį reikšmingų aplinkybių nustatymo grindžiamos byloje surinktų įrodymų visuma, o ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Naujame, apkaltinamajame, nuosprendyje teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, išdėstė ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, detaliai išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, pateikė nuoseklius ir logiškus motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, pasisakė dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia.

28. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nors nuteistoji viso baudžiamojo proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė, tačiau jos kaltę sukčiaujant patvirtinančias aplinkybes nustatė, analizuodamas nukentėjusiojo

parodymus ir byloje surinktus rašytinius įrodymus (elektroninių vartotojų paskyrų socialinio bendravimo programose, elektroninių paštų, elektroninių laiškų, mobiliojo ryšio telefonų, kompiuterių, jų diskų, mobiliojo ryšio daugkartinio papildymo kortelių apžiūrų, debeto banko kortelės išrašo, bankų, kompanijos „W“ ir mobiliojo ryšio operatorių pateiktų pranešimų duomenis ir kt.).

29. Šis teismas taip pat nurodė, kodėl nesivadovauja nuteistojo O. E. A., tvirtinusio, kad sukčiavo vienas, parodymais, – šio nuteistojo parodymai bylos tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, nuolat keičiami, siekiant juos priderinti prie byloje nustatytų aplinkybių ir neigiant V. K. dalyvavimą sukčiavime, be to, jo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, taip pat nesutampa ir su dalimi nuteistosios parodymų. Teismas taip pat analizavo ir įvertino V.  K. pateiktas gynybos versijas, tarp jų ir dėl balsą keičiančios įrangos, naudojimosi jai priklausančiais kompiuteriu ir telefonu, jas paneigdamas kitais byloje surinktais įrodymais. Minėta, kad įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir jais pagrįstų išvadų baudžiamojoje byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir daromų išvadų teismui nėra privalomos. Svarbu, kad teismo baigiamajame akte būtų išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Tokiems motyvams esant, kasacinio skundo nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, nei to pageidavo nuteistoji, negali būti laikomos BPK pažeidimu.

30. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino tam tikrų reikšmingų tiesai byloje nustatyti aplinkybių (ar kompiuteriai buvo apsaugoti slaptažodžiais, ar gryninant pinigus, gautus perlaidomis, kas nors galėjo pasinaudoti ir nurodyti nuteistosios duomenis ir pan.).

31. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Šis teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų nepašalino pirmosios instancijos teismas. Tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).

32. Nagrinėjamoje byloje iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkui uždavus klausimą, ar reikia byloje atlikti įrodymų tyrimą, visi posėdyje dalyvavę asmenys, tarp jų ir išteisintosios V.  K. gynėja, nurodė, kad įrodymų tyrimo atlikti nereikia. Kita vertus, šis teismas jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes, neturėjo, jokių naujų įrodymų ar įrodymų, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra. Šis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, jokių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų apeliacinės instancijos teismui nekilo.

33. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-281-139/2015, 2K-483-976/2015). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Esant byloje nustatytoms visoms svarbioms aplinkybėms, kasatorių argumentai dėl neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir išsiaiškinimo atmestini kaip nepagrįsti.

34. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistosios V. K. kaltę grindė duomenimis apie jos bendravimą internetu su kitais užsienio piliečiais ir daugkartiniais šių asmenų pinigų pervedimais jai, nes šioje byloje jai kaltinimas pareikštas tik dėl sukčiavimo, panaudojant apgaulę prieš vieną nukentėjusįjį – užsienio pilietį R. G. Iš naujame nuosprendyje atlikto įrodymų vertinimo išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas minėtomis aplinkybėmis vertino V. K. gyvenimo būdą bei elgesį, užmezgant tikslinius santykius, susijusius su pinigų gavimu, su kitais internetiniais draugais. Teismui šios aplinkybės buvo svarbios tikrinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, kitus įrodymus ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą, tačiau tai neturėjo lemiamos įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl kasatorės kaltumo.

35. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistosios V. K. padėtis, priteisiant iš jos ir iš nuteistojo O. E. A. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. G. 6000 Eur jo turėtų išlaidų advokato atstovavimui apmokėti, nebuvo pabloginta.

36. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai; nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

37. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo O. E. A. gynėjo ir prokurorės apeliacinius skundus. Prokurorė apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl V.  K., priimti jai apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirti jai laisvės atėmimo bausmę. Taigi, prokurorės apeliacinis skundas buvo pateiktas išteisintosios padėtį bloginančiais pagrindais ir jį apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš prokurorės apeliacinio skundo ribų, t. y. laikydamasis BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų, tenkino, dėl išteisintosios V. K. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 1, 6 dalis, 331 straipsnio 1, 2 dalis, teismas, priėmęs nuosprendį, privalo išspręsti ir kitus su nuosprendžio priėmimu susijusius klausimus, tarp jų ir dėl proceso išlaidų atlyginimo. Šio klausimo išsprendimas yra tiesiogiai susijęs su naujo nuosprendžio priėmimo faktu. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, prašymas priteisti nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas buvo pareikštas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovo advokato baigiamosios kalbos metu, dėl kurio pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, apskritai nepasisakė.

38. Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo priteistu nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų dydžiu, tačiau teisinių argumentų, kaip tai susiję su baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimais, nenurodė. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas priimtus teismų sprendimus, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, todėl šis prieštaravimas dėl išlaidų dydžio, remiantis BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nenagrinėtinas.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasatorių nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ar kurie būtų sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė.

Dėl proceso išlaidų40. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nukentėjusiojo R. G. įgaliotasis atstovas advokatas K. Kvainauskas prašė priteisti

nukentėjusiojo patirtas išlaidas už jo atstovavimą kasacinės instancijos teisme (2000 Eur) ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

42. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo įgaliotasis atstovas advokatas, kuris, atstovaudamas nukentėjusiojo interesams, pateikė savo nuomonę dėl nuteistosios ir jos gynėjo kasacinio skundo argumentų pagrįstumo. Taigi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo kasaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas kasacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos.

43. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo apimtį ir turinį dėl teisės taikymo byloje, kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą, kasacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur.

45. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka

skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su V. K. pripažinimu kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šią teismo nuosprendžio dalį reikėtų naikinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios V. K. ir jos gynėjo advokato Georgijaus Zavtrakovo kasacinį skundą atmesti.Iš nuteistosios V. K. nukentėjusiajam R. G. priteisti 500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

PRANAS KUCONIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11396 2019-07-10 2019-06-28 2019-06-28 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-197-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52931-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistosios V. G. gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. G.

gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteista šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu laikyti daugiau kaip dvi kates jai priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Iš nurodyto buto paimtas devyniolika kačių nuspręsta konfiskuoti ir perduoti Lietuvos gyvūnų globos draugijai, o likusias dvi paimtas kates ‒ grąžinti nuteistajai V. G. (jos pasirinkimu).

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu V. G. dėl kaltinimo pagal BK 310 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. G. nuteista už tai, kad keletą metų, nuo tiksliai nenustatyto laiko (2010 m. įsigijusi vieną katę, o per penkerių metų laikotarpį – nenustatytą skaičių kačių), savo namuose (duomenys neskelbtini), žiauriai elgėsi su gyvūnais: V. G. gyvūnams laikyti nepritaikytose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. nedidelio ploto (53,70 kv. m) dviejų kambarių bute, pilname išmatų ir šiukšlių, laikė 21 katę, kurių tinkamai neprižiūrėjo; dalies kačių (skaičius nenustatytas) nesterilizavo, taip leisdama joms neribotai daugintis, neskiepijo, šėrė bei girdė jas nepakankamai ar netinkamai, susirgusioms katėms neteikė kvalifikuotos veterinarinės pagalbos, neatskyrė sveikų ir sergančių gyvūnų, dėl to katės, išsekusios nuo bado, dehidratacijos, vidaus ir išorės parazitų bei ligų, baltomis gleivinėmis, nuplikusiais šašuotais kailiais, pilnais blusų, erkių ir kirminų, kankinosi, kol Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus darbuotojai 2015 m. rugsėjo 8 d. paėmė 10 kačių, iš jų 3 leisgyvius, ypač sunkios būklės, kačiukus, ir išvežė į veterinarijos kliniką, o 2015 m. rugsėjo 10 d. – likusias 11 kačių, iš kurių vieną kačiuką išvežė į veterinarijos kliniką, kur jam nustatytas stiprus opinis pūlinis ausų uždegimas.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes juos vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes byloje esantys įrodymai patvirtina V. G. tyčią padarius BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog V. G., kaip eilinis asmuo, suvokė, kad neprižiūrimos katės, kurioms neteikiama reikalinga medicinos pagalba, gali susirgti, kad ligos gali persiduoti iš vieno gyvūno kitam, kad natūralios išgyvenimo sąlygos reiškia, jog žus dalis silpnesnių gyvūnų, jei ne dėl ligų, tai bus suėsti stipresnių gyvūnų iš bado, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms aplinkybėms atsirasti, t.  y. veikė esant tyčiai. Kartu šis teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta duomenų, jog V.  G. savo elgesiu sąmoningai siekė žiauriai elgtis su bute laikomomis katėmis, pažymėjo, kad ištirtos bylos aplinkybės patvirtino ne tik tai, kad V. G. bute buvo daug šiukšlių, bet ir tai, kad dėl jų didelio kiekio katės negalėjo pasiekti nei vandens, nei ėdalo, ir konstatavo, kad V. G., kaip normalus eilinis žmogus, turėjo suvokti, kad gyvūnai negali išgyventi be vandens ir ėdalo, o jos deklaruojamos natūralios išgyvenimo sąlygos tik patvirtina, kad tokias gyvūnų gyvenimo sąlygas ji vertino kaip normalias, t. y. jos elgesys buvo sąmoningas.

4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad gyvūnams trūko oro, kad būtent oro stygius gyvūnams sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes, nenustatyta, šią aplinkybę – gyvūnų laikymą aklinai uždarius be gryno oro – iš kaltinimo pašalino.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

5. Kasaciniu skundu nuteistosios V. G. gynėjas advokatas R. Prėskienis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus dėl įrodymų ir reikalavimų, būtinų BK 310 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams pagrįsti, tačiau visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl subjektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių.

5.2. Visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, matę, kaip V. G. elgėsi su gyvūnais, patvirtino, kad ji jais

rūpinosi ir dėjo maksimalias pastangas jų gerovei užtikrinti. Žiaurus elgesys su gyvūnais, kaip nusikalstama veika, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu byloje neginčijamai nustatyta, kad V. G. sąmoningi ir aktyvūs veiksmai buvo nukreipti į tai, kad gyvūnai būtų kuo geriau prižiūrėti.

5.3. Nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatytas ir neginčijamai įrodytas gyvūnų žūties faktas  – nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų – (duomenys neskelbtini) namo gyventojų – nepatvirtino, kad būtų matę kačių gaišenų. Šie liudytojai nepatvirtino ir nė vieno V. G. žiauraus elgesio su katėmis fakto ir nurodė visiškai priešingas aplinkybes.

5.4. Taigi, akivaizdu, kad jos veiksmuose nėra ir nebuvo visų būtinų BK 310 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių ir ji negalėjo būti pripažinta kalta padariusi šią nusikalstamą veiką.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės vadovavosi prielaidomis, o ne nustatytais faktais. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi „Ž“ veterinarijos gydyklos veterinaro paaiškinimais, kad filmuotoje medžiagoje nesimato kačių šėrimo ir tuštinimosi vietų, tačiau akivaizdu, kad jis niekada nebuvo bute, kuriame buvo laikomos katės. Dėl to jo parodymai vertintini kaip prielaidos. Duodamas paaiškinimus, veterinarijos gydytojas nurodė, kad jis vadovavosi ir veterinarijos gydyklos įrašais, tačiau kartu paaiškino negalįs patvirtinti, kad į kliniką būtų atvežta nors viena katė iš V. G. buto. Taigi iš esmės teismas vadovavosi tik veterinarijos gydytojo spėlionėmis ir prielaidomis. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistosios V. G. gynėjo advokato R. Prėskienio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nesilaikymo ir BK 310 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje V. G. buvo kaltinama pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas V. G. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas ją pripažino kalta ir nuteisė už tai, kad kelerius metus, nuo tiksliai nenustatyto laiko (2010 m. įsigijusi vieną katę, o per penkerių metų laikotarpį – nenustatytą skaičių kačių), savo namuose (duomenys neskelbtini), žiauriai elgėsi su gyvūnais.

8. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė tokiais argumentais: pirma, byloje nenustatyta, kad buvo gyvūnų žūčių. Nė vienas iš liudytojų (namo gyventojų) nepatvirtino, jog buvo rasta kačių gaišenų, o savivaldybės administracijos rašte ir liudytojos D. N. nurodytos aplinkybės, kad buvo rasta gaišenų ir pūvančių gaišenų, pelių ar žiurkių, taip pat ir kačiukų, niekaip nepatvirtintos, t. y. nei specialisto išvadomis, nei kaip nors užfiksuotos, jog tai buvo kačių gaišenų liekanos. Antra, byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad V. G. bute laikytoms katėms buvo nustatyti negrįžtami anatominiai ar funkciniai pakitimai. Veterinarijos gydykla raštuose ir ligos istorijose aprašė bendrą kačių būklę, nurodė, kad gyvūnai nebuvo tinkamai šeriami ir prižiūrimi, jiems nebuvo atliekama profilaktika, katės yra aktyvios, noriai ėda, tačiau nenurodoma, kad jos buvo suluošintos, be to, nenurodoma, kad katės paimtos iš V. G. buto, liudytoja D. N. nurodė, kad katės pasveiko, liudytojai (namo gyventojai) nurodė, kad ant palangės matydavo kates, jos atrodė normaliai. Trečia, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad V. G. savo elgesiu sąmoningai siekė žiauriai elgtis su bute laikomomis katėmis. Liudytojai (namo gyventojai) patvirtino, kad V. G. kates labai mylėjo, jomis rūpinosi, šerdavo ir lauke esančias kates, patyrusi traumą ir atsigulusi į ligoninę, ji pati ėmėsi veiksmų, kad užtikrintų kačių priežiūrą, skambino Lietuvos gyvūnų globos draugijai, prašė juos paimti. Teismas padarė galutinę išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti bei patikrinti įrodymai nepatvirtina, jog kaltinamosios veiksmuose yra būtinieji BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyti nusikaltimo sudėties požymiai – tyčia žiauriai elgtis su gyvūnais ir padariniai (gyvūno žūtis arba suluošinimas).

9. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino byloje esančius įrodymus, nurodydamas šiuos argumentus: 1) visi teisminio nagrinėjimo metu apklausti asmenys patvirtino, kad V. G. savo bute laikė kates, kurių tinkamai neprižiūrėjo, iš jos buto sklido smarvė, per daugybę šiukšlių katės negalėjo pasiekti vandens ir ėdalo, dalis jų buvo išsekusios, sergančios, apimtos agonijos, į butą patekę asmenys aptiko kritusių gyvūnų gaišenų  – žiurkių, pelių ir kačių, pati V. G. teigė, jog jos bute katėms sudarytos natūralios sąlygos, kai stipresnis suėda silpnesnį. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad kačių žūties faktai yra įrodyti; 2) veterinarijos gydyklos raštais nustatyta, kad gyvūnai nebuvo

tinkamai šeriami ir prižiūrimi, jiems nebuvo atliekama profilaktika, negavo būtinosios veterinarinės pagalbos, vienam iš kačiukų nustatytas stiprus opinis pūlinis ausų uždegimas, katės dehidratuotos, išsekusios, turėjo parazitų. Pasak apklaustos liudytojos D. N., katės pasveiko tik dėl to, kad jos buvo prievarta paimtos ir nuvežtos į veterinarijos gydyklą. Katės buvo laikomos nenormaliomis ir netinkamomis tokio skaičiaus katėms laikyti sąlygomis, gyvūnai vienas nuo kito galėjo užsikrėsti ir susirgti. Visa tai patvirtina, kad katės buvo suluošinamos; 3) V. G. pati pripažino, kad dėl lėšų stygiaus kačių neskiepijo, reikiamos priežiūros ir gydymo neteikė, sudarė natūralias išgyvenimo sąlygas, jos bute buvo labai daug šiukšlių, dėl kurių sluoksnio gyvūnai negalėjo pasiekti nei vandens, nei ėdalo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad V. G., kaip eilinis asmuo, suvokė, jog neprižiūrimos katės, kurioms neteikiama reikalinga medicinos pagalba, gali susirgti, žus dalis silpnesnių gyvūnų, jei ne dėl ligų, tai bus suėsti stipresnių gyvūnų iš bado, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms aplinkybėms atsirasti, t. y. V. G. veikė esant tyčiai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kaltinamosios veiksmuose nėra BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėties požymių – tyčios ir padarinių, apeliacinės instancijos teismas laikė neteisinga ir nepagrįsta.

10. Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymu aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, nustatydamas nesunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 310 straipsnio 1 dalyje, sudėtį V. G. veiksmuose, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir išvadas dėl įrodymų visumos, nustatančios V. G. kaltumą, pagrindė spėjimais ir prielaidomis. Tai vertintina kaip esminis minėtos BPK nuostatos pažeidimas, kuris nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

11. BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas.

12. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-511/2018).

13. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. G. veiksmuose nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – padariniai, t. y. jokio gyvūno žūtis arba jo suluošinimas. Pagal apeliacinės instancijos teismo motyvus, buvo nustatyta tik kačių šeimininkės laikomų netinkamomis sąlygomis gyvūnų žūties ar suluošinimo tikėtinumas, galimybė.

14. Atsižvelgiant į teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas išties leidžia daryti išvadą, kad V. G. veiksmai, laikant 21 katę pilname šiukšlių bute, t. y. nenormaliomis ir netinkamomis tokio skaičiaus katėms laikyti sąlygomis, tinkamai nesirūpinant jų šėrimu ir sveikata, neatitinka Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio, nustatančio, kokie veiksmai laikytini žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu, 2 dalies 2, 15, 17 punktų, 20 straipsnio 2 dalies, nustatančios gyvūnų laikytojų teises ir pareigas, nuostatų, be to, yra nepriimtini, neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo gyvūnų šeimininko elgesio kriterijaus (bonus pater familias principas, galiojantis nustatant materialinę ir civilinę atsakomybę).

15. Tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad tokie veiksmai nusikalstami. Kaip matyti iš bylos, V. G. veiksmai nesukėlė BK 310 straipsnio 1 dalyje aprašytų padarinių. Byloje nenustatyta, kad žuvo ar buvo suluošinta bent viena katė. Nors jos ir buvo neprižiūrėtos – dehidratuotos, išsekusios nuo bado, neskiepijamos, turėjo parazitų, vienam kačiukui nustatytas ausų uždegimas, tačiau, suteikus veterinarinę pagalbą, jos visos pasveiko. Byloje nėra duomenų, kad dėl kačių nepriežiūros gyvūnams atsirado sveikatos liekamųjų reiškinių. Vien kačių ligų konstatavimo faktas nėra pakankamas daryti išvadai apie gyvūnų suluošinimą BK 310 straipsnio 1 dalies prasme.

16. Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad suluošinimas yra tokie padariniai, kurie sukelia negrįžtamus anatominius pakitimus ar funkcinius praradimus; byloje nėra duomenų apie tokius negrįžtamus gyvūnų sveikatos praradimus ar kaip jų persirgtos ligos turėjo įtakos jų tolesniam gyvenimui.

17. Pažymėtina, kad taikant BK 310 straipsnio nuostatas svarbu tinkamai įvertinti ne tik veikos neteisėtumą, tačiau ir neteisėtos veikos padarinius, nes būtent jie lemia, kokios rūšies teisinė atsakomybė turi būti pritaikyta asmeniui. Atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą nustato tiek BK 310 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnis (kaip ir iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos

Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 90 straipsnis). Pagal šiuos ANK ir ATPK straipsnius administracinėn atsakomybėn traukiamas tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną (ANK 346 straipsnio 16 dalis, ATPK 90 straipsnio 1 dalis), arba tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino gyvūną, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas (ANK 346 straipsnio 18 dalis, ATPK 90 straipsnio 3 dalis). Taigi, kaip matyti, baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais nuo administracinės atsakomybės atribojama pagal padarinius, taigi veiksmai, nesukėlę BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių, gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas.

18. BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog žiauriai elgiasi su gyvūnu, jį kankina, numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar bus suluošintas, ir šių padarinių nori, arba kad ir jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-511/2018).

19. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatytas ir subjektyvusis BK 310 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis – t. y. V. G. tyčia žiauriai elgtis su katėmis. Nors, kaip minėta, V. G. veiksmai neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo prižiūrimų gyvūnų šeimininko elgesio kriterijaus, tačiau byloje nustatyta, kad V. G. kreipėsi į Lietuvos gyvūnų globos draugiją, kad ši priglaustų jos globojamus gyvūnus, kol ji bus ligoninėje, laikomus gyvūnus mylėjo, jais rūpinosi, tik tai darė pagal savo subjektyvų supratimą ir įsitikinimus. Taigi šiuo atveju aiškus ir sąmoningas V. G. noras žiauriai elgtis su gyvūnais iš byloje nustatytų aplinkybių neišplaukia.

20. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtos BPK nuostatos pažeistos, neteisinga. Dėl to apeliacinės instancijos teismo naujas nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

TEISĖJAI OLEGAS FEDOSIUKAS

PRANAS KUCONIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11394 2019-07-10 2019-07-01 2019-07-01 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-256-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36901-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimo pagrindą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė I. K. 2017 m. spalio 5 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 415,83 Eur dydžio procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos dėl indėlių draudimo išmokos iškėlimo 2013  m. kovo 15 d. iki draudimo išmokos išmokėjimo 2015 m. gruodžio 14 d.

3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo mėnesį kreipėsi į teismą dėl banko „Snoras“ indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką. Civilinė byla buvo iškelta 2013 m. kovo 15 dieną. 2015 m. gruodžio 14 d. ieškovei buvo išmokėta 3026,49 Eur draudimo išmoka, todėl ji atsisakė ieškinio reikalavimo ir byla buvo nutraukta.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė, kad:5.1. 2013 m. kovo 15 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovės ieškinį dėl AB banko „Snoras“ indėlio sertifikato įsigijimo

sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką;5.2. atsakovė 2015 m. gruodžio 14 d. išmokėjo ieškovei 3026,49 Eur draudimo išmoką;5.3. ieškovei atsisakius ieškinio, 2016 m. birželio 6 d. nurodyta civilinė byla nutraukta.6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi

Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Vadovaujantis IĮIDĮ bei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, įvykus kredito įstaigos draudžiamajam įvykiui, atsakovė draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo (banko, kredito įstaigos). Toks IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintas draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas, nes atsakovė nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų galimų draudžiamųjų įvykių, o šiais duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis atsakovei.

7. BAB bankas „Snoras“ perdavė atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, įskaitant duomenis apie ieškovę bei jai mokėtiną indėlio draudimo išmoką, kurią sudaro indėlio sertifikato suma su priskaičiuotomis iki draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) palūkanomis, 2015 m. lapkričio 24–27 d., po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kuri buvo pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus. Indėlių draudimo išmokų išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikšto ieškinio reikalavimus. Nuo 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo iki 2015 m. gruodžio 15 d., kai

ieškovė galėjo atsiimti indėlio draudimo išmoką, praėjo 20 darbo dienų, t.  y. nepraleistas IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas išmokų mokėjimo terminas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir nėra pagrindo priteisti procesines palūkanas.

8. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 415,83 Eur procesinių palūkanų.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovė prievolės įvykdymo terminų nepraleido, nepažeidė IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nustatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos, todėl nėra jokio pagrindo iš jos priteisti procesines palūkanas.

10. Atsakovės pozicija, kad iki kasacinio teismo išaiškinimo ji savarankiškai negalėjo išsiaiškinti, jog banko „Snoras“ indėlių sertifikatai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, o iš esmės prilygo paprastam indėliui, apeliacinės instancijos teismui leido spręsti, jog atsakovė neužtikrino priemonių sklandžiam IĮIDĮ ir Draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkoje įtvirtintam draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo proceso įgyvendinimui užtikrinti, dėl to ieškovė ir pareiškė teisme pirminį ieškinį.

11. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 suformuotu precedentu, kad BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sprendė, jog ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų pareikšdama naują ieškinį.

12. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad, atsisakiusi ieškinio dėl sandorių nuginčijimo ir draudimo išmokos priteisimo, ieškovė neturi pagrindo reikalauti palūkanų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi reikšmės ir tai, kad toks reikalavimas nebuvo pareikštas Vilniaus apygardos teismui 2013 m. kovo 12 d. pateiktame ieškinyje, nes savarankiškas reikalavimas dėl procesinių palūkanų teisme gali būti pareiškiamas ir kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo.

13. Pirminis ieškovės ieškinys Vilniaus apygardos teismo teisėjo rezoliucija priimtas 2013 m. kovo 15 d., būtent nuo šios datos skaičiuotinas procesinių palūkanų ieškinio senaties terminas, ieškovė šio termino nepraleido.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino ir nustatė momentą, nuo kurio atsakovei atsiranda prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal specialiojo teisės akto – IĮIDĮ – nuostatas, reglamentuojančias indėlių draudimo išmokų mokėjimo tvarką, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas priteisti procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 akcentavo, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą; atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado 2015  m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsakovė duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus (tarp jų ir apie ieškovę) bei jiems priklausančias draudimo išmokas iš draudėjo (banko „Snoras“) gavo tik po 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikto išaiškinimo, kad indėlių sertifikatams taikytina analogiška indėliams apsauga. Atsakovė negalėjo iš karto po AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio mokėti draudimo išmokų už indėlio sertifikatus, kreiptis į banką dėl duomenų apie indėlio sertifikatų turėtojus pateikimo draudimo išmokų išmokėjimo tikslais. Atsižvelgiant į AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą.

14.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl CK 6.37 straipsnio ir CK 6.210 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Palūkanos, kaip skolininko atsakomybė už tai, kad skolininkas prievolės

neįvykdė geruoju, gali būti priteisiamos, tik konstatavus, kad skolininkas turėjo prievolę kreditoriui (ieškovui). Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju nėra antrosios sąlygos – atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Be to, ieškovės pirminio ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti teismo sprendimu; kadangi po pareiškimo pateikimo byloje nebeliko ginčo dalyko, tai nėra ir CK 6.210 straipsnyje ir 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo priteisti procesines palūkanas. Atsakovės pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas priklauso, be kita ko, ir nuo kito subjekto (draudėjo) veiksmų (perduotų duomenų), ir nuo būtinybės nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių indėlių draudimo išmokų išmokėjimą. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad atsakovė vengė įvykdyti prievolę, todėl nėra ir pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalies, kurios paskirtis – skatinti skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę,. Atsakovė, atsižvelgiant į imperatyviųjų teisės aktų nuostatas, neturėjo teisinės ir faktinės galimybės patenkinti ieškovės reikalavimų anksčiau, nei: 1) kasacinis teismas išaiškino, kad konkretūs AB banko „Snoras“ išleisti indėlio sertifikatai neatitiko perleidžiamojo vertybinio popieriaus sampratos, todėl jiems turi būti taikoma indėlių draudimo apsauga; 2) bankas perdavė atsakovei duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias draudimo išmokas. Indėlių draudimo išmokėjimas indėlių sertifikatų turėtojams buvo vykdomas IĮIDĮ nustatyta tvarka, o ne tenkinant pareikštų ieškinių reikalavimus.

15. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, palikti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 konstatavo, kad AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir kad procesinės palūkanos priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d.) iki draudimo išmokos išmokėjimo (2015 m. gruodžio 14 d.). Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad: i) procesinių palūkanų mokėjimą įtvirtina ne CK 6.210 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nes CK 6.210 straipsnio nuostatos įtvirtina tik palūkanų dydį, bet ne jų priteisimo sąlygas; ii) procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti yra dvi būtinosios pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir ieškovo raštu pareikštas reikalavimas priteisti palūkanas; iii) procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia yra bylos iškėlimo teisme momentas, t. y. teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas.

15.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis ir ši nutartis neturi precedento galios sprendžiant nagrinėjamą bylą, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atsakovei išmokėjus draudimo išmoką praleidus nustatytą terminą bei išvestinio reikalavimo – procesinių palūkanų neįvykdžius prievolės sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, priteisimo klausimas, taigi, kasacinis teismas aiškino ne šiai bylai aktualią CK 6.37 straipsnio 2 dalies teisės normą, o CK 6.210 straipsnio teisės normą, kurios taikymą siejo su piniginės prievolės įvykdymo terminu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrindų

16. CK 6.37 straipsnis reglamentuoja įvairių rūšių palūkanų mokėjimą pagal pinigines prievoles. Mokėjimo pagrindą sudaro tai, kad pinigais išreikšta prievolė nustatytu laiku nėra įvykdoma. Viena vertus, ši prievolė turi būti piniginė, t.  y. jos vykdymą sudaro pareiga perduoti pinigus. Antra, pagrindą skaičiuoti ir mokėti palūkanas sudaro tai, kad prievolė laikotarpiu, už kurį skaičiuojamos palūkanos, būtų realiai egzistuojanti ir dar galiojanti, t.  y. neįvykdyta ar kitaip nepasibaigusi.

17. CK 6.37 straipsnio 2 dalis reglamentuoja vadinamųjų procesinių palūkanų mokėjimą. Joje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Nurodyta nuostata įtvirtina kreditoriaus teisę į minimalių nuostolių atlyginimą. Juos kreditorius patiria todėl, kad skolininkas piniginės prievolės neįvykdo geruoju ir laiku, todėl po termino suėjimo jis toliau neteisėtai naudojasi kreditoriaus lėšomis esant teisme iškeltai bylai dėl prievolės įvykdymo ir iki pat įvykdymo.

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti neįvykdytą prievolę ar teismo sprendimą, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 20 punktą).

19. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas priteisti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 punktą).

20. Byloje teismų nustatyta, kad ieškovė su AB banku „Snoras“ pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir įsigijo paties draudėjo (nagrinėjamos bylos atveju – AB banko „Snoras“) vertybinį popierių – indėlio sertifikatą. AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 24 d. pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t.  y. įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.).

21. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.) buvo aiškiai (expressis verbis) nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai – indėlio sertifikatai. Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu indėlio sertifikatai indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr.  3K-7-602-684/2015 nagrinėdama analogišką ieškovės iškeltam ginčą dėl indėlio sertifikato sutarties, konstatavo, kad AB banko „Snoras“ indėlio sertifikatas yra vardinis ir jam turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 konstatavo, kad indėlio sertifikato galiojimo metu indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams, priešingai, indėlių sertifikatai expressis verbis buvo įtraukti į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta indėlių sertifikatų turėtojų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019, be kita ko, pasisakė, kad indėlių draudimo išmoka už AB banko „Snoras“ išduotus indėlių sertifikatus buvo išmokėta kasaciniam teismui išaiškinus ir nustačius, kad būtent šie konkretūs šio emitento išleisti vertybiniai popieriai (indėlių sertifikatai) prilygo paprastam indėliui. Tai, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko „Snoras“ indėlių sertifikatų turėtojams atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatuota ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019).

25. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas priteisti procesines palūkanas siejamas su Vilniaus apygardos teismo nagrinėta 2013 m. ieškovės iškelta civiline byla dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties, sudarytos su AB „Snoras“, pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 10 000 Lt bei 5 procentų metinių palūkanų grąžinimo.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo procesas pagal tokius reikalavimus byloje vyko dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir dėl pinigų ir palūkanų priteisimo restitucijos pagrindu, o ne dėl priteisimo įvykdyti

realiai egzistuojančią prievolę. Iki kreipimosi į teismą dėl mokėjimų pagal banko išduotus indėlių sertifikatus nebuvo vykdytinos piniginės prievolės, kadangi ji buvo pripažinta tik teismo sprendimu. Atitinkamai dėl tokio nagrinėto civilinėje byloje reikalavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti procesines palūkanas.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 kaip analogiškame precedente suformuluotomis taisyklėmis, neatsižvelgdamas į tai, jog abiejų bylų faktinės situacijos ir teisinės išvados yra skirtingos. Nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priteistinų procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento nustatymą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio pripažinimą (nutarties 1 punktas). Tačiau klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrindo ir pagrįstumo nebuvo nagrinėjamas. Pažymėtina, kad nurodytos nutarties 25 punkte aiškiai pasisakyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2017 m. vasario 3 d., 2017 m. kovo 24 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. nutartimis atsisakė priimti atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 235,27 Eur procesinių palūkanų, peržiūrėjimo kasacine tvarka. Todėl kasacinis teismas nenagrinėjo atsakovės argumentų, keltų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei atsiliepime į kasacinį skundą, dėl nepagrįstai nustatytos prievolės mokėti ieškovui procesines palūkanas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo kasacinio teismo išvadų nurodytoje byloje traktuoti kaip nustatančių procesinių palūkanų priteisimo pagrindus. Teisėjų atrankos kolegija atlieka preliminarų kasacinio skundo argumentų vertinimą. Ta aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, savaime nepatvirtina, kad paduodamu kasaciniu skundu ginčyti argumentai yra pagrįsti ar nepagrįsti. Teisėjų atrankos kolegija kasacinio skundo argumentus vertina pagal kasaciniam skundui keliamus reikalavimus, t. y. ar jie patvirtina kasacijos pagrindus, ar jie teisinio turinio, ar yra išsamūs, ar susiję su byla ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau  – ir CPK) 346, 347 straipsniai). Ta aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, savaime nereiškia ir nepatvirtina, kad teisiniai klausimai, kuriuos buvo siekiama ginčyti kasaciniu skundu, buvo išspręsti tinkamai taikant teisines nuostatas ir tinkamai motyvuojant.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino, kai reikalavimas jas priteisti pareiškiamas naujoje byloje po prievolės įvykdymo

28. Konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju civilinis procesas vyko ne dėl piniginės prievolės vykdymo, o tokia prievolė atsirado tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pagrindu, taigi dėl tokio proceso nebuvo pagrindo taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti procesines palūkanas, teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl procesinių palūkanų skaičiavimo termino, kai reikalavimas jas priteisti pareiškiamas naujoje byloje po prievolės įvykdymo.

29. Ieškovė nurodytoje ankstesnėje byloje nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Minėta, kad atsakovė sumokėjo ieškovei draudimo išmoką 2015 m. gruodžio 14 d. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti procesines palūkanas, apskaičiuotas nuo civilinės bylos dėl indėlių draudimo išmokos iškėlimo 2013 m. kovo 15 d. iki draudimo išmokos išmokėjimo 2015 m. gruodžio 14 d.

30. Ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis), o už ankstesnį iki bylos iškėlimo laikotarpį procesinės palūkanos neskaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

31. Pagal faktines aplinkybes tapačioje byloje kasacinis teismas yra pasisakęs, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje, kaip minėta, toks ieškovų reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovė įvykdė prievolę sumokėjusi draudimo išmokas dar iki ieškinio pareiškimo nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-403/2019, 32 punktas). Todėl, remiantis šioje nutartyje pateiktais kasacinio teismo argumentais, nėra teisinio pagrindo priteisti procesines palūkanas ieškovei.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos jos aiškinimo ir taikymo praktikos. Materialiosios teisės normos pažeidimas ir kasacinio teismo praktikos nesilaikymas sudaro pagrindą kasacine tvarka panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo skaičiuoti ir priteisti procesines palūkanas, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, tai šio teismo sprendimas paliekamas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Atsakovė kasaciniame skunde nurodė, kad kasacinis skundas, vadovaujantis CPK 80 straipsnio 4 dalimi, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes žyminis mokestis nebuvo mokamas už pareikštą ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis ginčas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra turtinis, ieškovė, tiek pareikšdama ieškinį, tiek teikdama apeliacinį skundą, mokėjo 15 Eur žyminį mokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, priimdama kasacinį skundą, neišsprendė žyminio mokesčio klausimo, todėl šį klausimą sprendžia bylą nagrinėjanti kolegija. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Kasaciniu skundu buvo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovės ieškovams priteista 415,83 Eur procesinių palūkanų, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Žyminio mokesčio už kasacinį skundą suma yra 15 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys).

34. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėtų būti priteistas atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsakovei nesumokėjus žyminio mokesčio, šis priteistinas iš ieškovės tiesiogiai į valstybės biudžetą.

35. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

Priteisti valstybei iš I. K. (duomenys neskelbtini) 15 (penkiolika) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

ALGIS NORKŪNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11318 2019-07-09 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-279-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1, 18.4.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Utenos rajono savivaldybė, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. B. ir V. B., atstovaujamas pagal įgaliojimą A. B. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. sausio 22 d. sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A., V. Č. (toliau – ir pretendentės), 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą atkurti pretendentėms nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.

2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. sausio 22 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises A. B., B. A. ir V. Č. į 9,64 ha žemės, 0,75 ha miško kiekvienai, bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjų nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti, kadangi jais nebuvo sugrąžintas visas žemės savininkų L. ir P. A. turėtas 41,58 ha žemės sklypas natūra, t. y. buvo atimta nuosavybė teisė į 10,39 ha žemės sklypą natūra, žemės savininkų turėtas žemės sklypas buvo neteisėtai išskaidytas, neišsprendus ginčo tarp pretendentų, nesant poreikio žemę paimti visuomenės reikmėms.

3. Utenos rajono savivaldybės 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 1112 ir 1994 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr. 160v už 10,39 ha žemės sklypo dalį buvo išmokėta piniginė kompensacija velionei J. – M. A., pretendenčių A. B., B. A. ir V. Č. brolio P. A. žmonai. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ir Panevėžio apygardos teismas 2013m. birželio 27 d. nutartimi pripažino, kad J. M. A. teisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės. Pareiškėjų vertinimu, tokiu būdu tiek valstybė, tiek teismai, tiek Utenos rajono savivaldybė pažeidė teisę kitiems pretendentams susigrąžinti visą žemės sklypą natūra, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 ir 4.67 straipsnius, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, o Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos rajone. Vienai iš pretendenčių atkurti nuosavybės teises į P. A. žemę, tai yra J. – M. A. nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško šios pretendentės prašymu buvo atkurtos Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 1112, atlyginant pinigais. Ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo pagal pareiškėjų ieškinį buvo išnagrinėtas Utenos rajono apylinkės teismui priimant 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-365/2012, kuris yra įsiteisėjęs ir yra privalomas vykdyti.

5. Ginčijamais 2016 m. sausio 22 d. sprendimais Nacionalinė žemės tarnyba sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą tik į jau likusį buvusio žemės savininko P. A. turėtos žemės plotą, tai yra į 31,19 ha plotą, atsižvelgiant į pretendentėms A. B., V. Č. ir B. A. tenkančias dalis. Žemės sklypai pretendentėms buvo projektuojami, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (su vėlesnėmis redakcijomis) (toliau – ir Metodika), nuostatomis. Metodikos nustatyta tvarka, rengiant Utenos rajono Radeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pretendentės buvo įrašytos į Piliečių ir juridinių asmenų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti ar naudoti patikėjimo teise žemę, mišką ir vandens telkinius, Utenos rajone (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, kuris patvirtintas 2014 m. balandžio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2)-412.

6. 2014 m. balandžio 28 d. organizuotame 1-osios eilės pretendentų susirinkime dalyvavo V. Č. įpėdinės V. Č. įgaliotas asmuo bei vienas iš B. A. ir A. B. įpėdinių – G. J. B., o kiti įpėdiniai neatvyko. Atvykusių į susirinkimą pretendenčių įpėdinių pageidavimu, jų pasirinktoje buvusio žemės savininko P. A. turėtoje 41,58 ha žemės ploto dalyje buvo suprojektuotas pretendentėms tenkančio 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 0002/540. Žemėtvarkos projektas buvo svarstomas viešai nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 29 d., informacija apie Žemėtvarkos projekto viešąjį svarstymą buvo paskelbta 2014 m. gegužės 21 d. Utenos laikraštyje „Utenos diena“, projektas buvo eksponuojamas Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus patalpose. Į viešojo svarstymo rezultatų aptarimo susirinkimą kviesti pareiškėjai neatvyko. 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(144.41.2.)-929 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas B. A., V. Č. ir A. B. grąžintinas natūra 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 0002/540. Matininko M. B. kvietimu ir pakartotiniu kvietimu pareiškėjai į suprojektuoto žemės sklypo ribų vietovėje paženklinimą, atliekant kadastrinius matavimus, neatvyko, todėl pareiškėjams buvo išsiųstos parengto žemės sklypo plano ir ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos, nurodant pastabų pateikimo tvarką. Pareiškėjai pateikė pastabas, reikalaudami sustabdyti žemės sklypo ženklinimo darbus arba ženklinti visą P.  A. valdytą 41,58 ha žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius nustatė, kad pastabos nepagrįstos ir apie tai 2015 m. birželio 12 d. raštu informavo V. B. atstovą A. B. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriui pateikta pretendentėms grąžintinos natūra 31,19 ha žemės sklypo kadastro duomenų byla, kuri buvo patikrinta ir trūkumai nenustatyti, žemės sklypo suformavimo ir ženklinimo vietoje atliekant kadastrinius matavimus procedūros atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pakviesti į 2016 m. sausio 22 d. posėdį, kuriame buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jie neatvyko.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime remiamasi įsiteisėjusiame Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios, Utenos rajono savivaldybės nuomone, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

8. Tretieji suinteresuoti asmenys V. A. ir E. Ž. atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi Utenos rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimais, kuriais, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, buvo pripažinta, kad J. – M. A. nuosavybės teisės į dalį P. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės atkurtos pagrįstai ir teisėtai. Kadangi visi pretendentai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę jiems tenkančiomis lygiomis dalimis, A. B., B. A. ir V. Č. nebegali būti atkurtos nuosavybės teisės į visą P. A. žemę, nes į dalį šios žemės nuosavybės teisės atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų motinai J. – M. A.

II.

9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

(toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas ir remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad, atkuriant nuosavybės teises, pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant į įstatyme išvardintus asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju pretendentės įstatymo nustatyta tvarka buvo susitarusios dėl to, kokiomis dalimis joms nuosavybės teisės turi būti atkurtos.

11. Teismas nustatė, kad P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 41,58 ha žemės sklypą,

esantį Utenos rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės savininko P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdytą 41,58 ha žemės sklypą buvo žemės savininko vaikai: A. B. (mirė 2011 m. birželio 7 d. ir jos teisių perėmėjai yra V. B., A. B., G. J. B.), V. Č. (mirė 1999 m. lapkričio 16 d. ir jos teisių perėmėja po V. Č. ir jos sutuoktinio mirties yra V. Č.), B. A. (mirė 2005 m. lapkričio 25 d. ir jos įpėdinės A. B., mirusios 2011 m. birželio 7 d., teisių perėmėjai yra A. B., V. B. ir G. J. B.), J. – M. A. (žemės savininko P. A. sūnaus P. A., mirusio 1950 m., sutuoktinė, kuri mirė 2005 m. lapkričio 27d. ir jos įpėdiniai yra E. Ž. ir V. A.).

12. Teismas taip pat nustatė, kad 1994 m. balandžio 25 d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr. 1112 bei potvarkiu Nr. 160v pretendentei J. M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ūkio paskirties žemę ir 0,75 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, nustatant nuosavybės teisės atstatymo būdą – kompensaciją. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-1-(14.41.3.) A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su B. A. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-3-(14.41.3.) nuosavybės teisės buvo atkurtos B. A. į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A.  B. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. 540. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-2-(14.41.3.) V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir B. A., bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. 540.

13. Vertindamas pareiškėjų reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha buvusio žemės savininko P. A. sklypą, teismas nustatė, kad pareiškėjai bei trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. B. yra kreipęsi į Utenos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkį Nr. 160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkį 161v.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-303-212/2013), pareiškėjams ginčijant sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisė J. – M. A. į ¼ dalį buvusio žemės savininko P. A. žemės, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamų sprendimų neteisėtumas yra įrodinėjamas, remiantis sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.-M. A. neteisėtumu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

15. Įvertinęs tai, kad civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr.  2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-303-212/2013), buvo pripažinta, jog Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkis Nr. 160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkis Nr. 161v dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J.-M. A. į ¼ dalį buvusio savininko P. A. 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, yra teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismas padarė išvadą, kad nustačius, jog J.  – M. A. į jai tenkančią ¼ dalį buvusio savininko P. A. žemės nuosavybės teisė atkurta teisėtai, tai kitoms trims pretendentėms A. B., B. A. ir V. Č. nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko žemę galėjo būti atkurtos tik į joms tenkančias dalis, tai yra kiekvienai į ¼ 41,58 ha ploto šios žemės dalį. Tai ir buvo padaryta atsakovui priėmus skundžiamus sprendimus.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl Konstitucijos ir CK nuostatų pažeidimo, pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pretendentai galėjo pasirinkti nuosavybės teisės į jiems tenkančią nekilnojamąjį turto dalį atkūrimo būdą, nepriklausomai nuo kitų pretendentų valios, todėl aplinkybė, kad viena iš pretendenčių J.-M. A. pasirinko jai tenkančios žemės dalies kompensavimą pinigais, kitų pretendenčių teisių atkurti nuosavybės teises į joms tenkančią žemės dalį pagal įstatymą pasirinktu būdu nepažeidė. Visoms pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias nekilnojamojo turto dalis jų pasirinktu būdu pagal tą patį specialų teisinį reguliavimą, nustatantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pažymėjo, kad iki priimant skundžiamus sprendimus pretendentės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, reglamentuojamų bendrosiomis civilinės teisės normomis, ginamų Konstitucijos 23 straipsnio prasme, nebuvo įgijusios, todėl nei pareiškėjų nurodytos Konstitucijos nei Civilinio kodekso nuostatos negalėjo būti pažeistos. Be to, pareiškėjų teisės negalėjo būti pažeistos ir dėl 2016 m. sausio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr. 41S-2-(14.41.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. Č., priėmimo, kadangi jie nėra V. Č. teisių perėmėjai, o trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. nėra pareiškėjų įpareigojusi ginti jos teises.

17. Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens E. Ž. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad E. Ž. administracinėje ir civilinėje bylose atstovavo tas pats advokatas ir jam faktinės aplinkybės buvo žinomos, be to, parengto atsiliepimo į pareiškėjų skundą apimtis nedidelė, todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų priteisė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

18. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą ir sugrąžinti natūra visą žemės sklypą, išmokant trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono savivaldybei kompensaciją. Pareiškėjai taip pat prašo apie nusikaltimo požymius pranešti prokurorui ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nusikalstamas. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 6 ir 7 straipsnius. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjai teigia, kad teismas nepagrįstai be pareiškėjų sutikimo pašalino atsakovą Utenos rajono savivaldybę (teismas šiam proceso dalyviui suteikė trečiojo suinteresuoto asmens statusą), taip pat nepagrįstai įtraukė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis E. Ž. ir V. A.

20. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas buvo priimtas taip pat pažeidžiant ABTĮ 5, 86–87 straipsnius ir 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Bylą išnagrinėjo korumpuota ir nekompetentinga teisėjų kolegija, kadangi sprendime nėra motyvų, kuriais patikslintas skundas būtų išnagrinėtas pagal dalyką.

21. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeistas ABTĮ 6 straipsnis ir Konstitucijos 29 straipsnis, kadangi buvo diskriminuotos pretendentės. Pretendentei J.-M. A. buvo išmokėta didesnė kompensacija, palyginus su žemės sklypo verte, nustatyta skundžiamuose 2016 m. sausio 22 d. sprendimuose. Pareiškėjų teigimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad likusios trys pretendentės nemokėjo kyšių Utenos rajono savivaldybei.

22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas yra paremtas tik prielaidomis. Pareiškėjų ginčijami sprendimai yra tiesiogiai susiję su anksčiau nagrinėta civiline byla, kadangi pareiškėjai siekia panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į visą P. A. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, nepriklausomai nuo to, kad jau anksčiau analogiško pobūdžio reikalavimus yra nagrinėję kiti teismai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Dėl pareiškėjų argumento, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėjų kolegija, Utenos rajono savivaldybė pažymi, kad šis klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą nušalinti teisėją D. P. ir visus Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjus nuo nagrinėjamos bylos. Utenos rajono savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjų skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Utenos rajono skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A. ir V. Č., pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė ir ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka, todėl teismo sprendimo išvadų nekartoja, jų nekeičia, ir, tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

27. Pagal šiam ginčui taikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto

dalį.28. Minėtu teisniu reguliavimu nustatyta, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą gali pretenduoti tik į jam

tenkančią turto savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamojo turto dalį.29. Bylos įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė teismo sprendimą, patvirtina, kad į buvusio savininko

P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę pretendavo 4 asmenys, todėl kiekvienam iš jų tenka po 1/4 dalį buvusio žemės savininko žemės ir šios dalys nekinta priklausomai nuo to, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinko pretendentai. Todėl atsakovas, atkurdamas pretendentams nuosavybės teises po 1/4 dalį į P. A. valdytą 41,58 ha žemės plotą, teisingai nustatė kiekvienam pretendentui tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

30. Šio ginčo apimtyje teismas neturėjo pagrindo vertinti J.-M. A. nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, kadangi tai nustatyta teismo sprendimais turinčiais prejudicinę reikšmę šiam ginčui (nutarties 14–15 punktai).

31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teismo šališkumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė proceso šalis. Šis apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas, kadangi teismas gali pakeisti proceso šalis savo iniciatyva.

32. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog skunde nurodyti asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, ar priešingai pagal ginčo esmę nustatęs, kad skunde nėra nurodyti ginču suinteresuoti asmenis, nutartimi gali šiuos trūkumus pašalinti, nurodydamas, kurie asmenis byloje yra tretieji suinteresuoti asmenis (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis). Tokį patvarkymą šioje byloje teismas yra atlikęs 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi (b. l. 38–40) ir 2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi (b. l. 98–99). Priimti procesiniai sprendimai atitinka ginčo esmę bei ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi įtvirtintus tinkamų proceso šalių nustatymo pagrindus, todėl minėti teismo procesiniai sprendimai negali būti pripažinti šališkais.

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

34. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11280 2019-07-09 2019-05-29 2019-05-29 -

Administracinė byla Nr. A-899-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01529-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.4; 12.6.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J.  J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) padavė skundą teismui, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą, jei jis praleistas; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau  – ir VMI) 2016 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-224527 „Išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto“ (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. balandžio 12 d. iš antstolės I. B. padėjėjos elektroniniu paštu gavo informaciją dėl pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto įkainojimo ir Sprendimą. Kadangi atsakovas tiesiogiai pareiškėjai sprendimo nesiuntė, laikytina, kad skundžiamą Sprendimą pareiškėja gavo 2017 m. balandžio 12 d., todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalimi, nepraleisdama vieno mėnesio termino, pateikė skundą teismui. Pareiškėja nurodė, jog Sprendimas nebuvo įkeltas į „Mano VMI“ paskyrą.

3. Pareiškėja paaiškino, kad jos mokestinė nepriemoka susidarė, kai mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą, surašė 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-32 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-175 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą. VMI 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 68-216 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą.

4. VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-39504 (toliau – ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas) nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos sąskaitos (sąskaitų) 578 768,95 Lt (167 623,07 Eur) sumą ir nutraukti pinigų išdavimą. VMI 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-55757 (toliau – ir 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas) nusprendė išieškoti iš pareiškėjos į biudžetą 704 868,69 Lt (204 144,08 Eur). Šis sprendimas vykdymui buvo perduotas antstolės I. B. kontorai. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2013 m. vasario 18 d. raštu informavo ją apie naują sprendimą – VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-6718 (toliau – ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimas), kuriuo pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą išieškant 649 679,18 Lt (188 160,10 Eur) sumą.

5. Pareiškėja tvirtino, jog nuo pat pirmųjų VMI sprendimų priėmimo nuolat perveda pinigus antstolei, siekdama padengti įsiskolinimą. Skundžiamas Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu, jame nurodant, kad bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma 89 455 Eur. VMI, priimdama Sprendimą, nenurodė nė vieno iš pagrindų, išdėstytų MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, jame nurodytos tik bendro pobūdžio teisės normos, įtvirtinančios mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, bet nereglamentuojančios tokios teisės įgyvendinimo sąlygų. Pareiškėjai iš Sprendimo nebuvo aiškus mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinis pagrindas.

6. VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. (pastaruoju buvo pakeistas 2012 m.

lapkričio 14 d. sprendimas) sprendimais buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos juose nurodytas sumas. Pareiškėja aktualiais laikotarpiais mokėjo mokesčius ir delspinigius, jai taip pat buvo priskaičiuoti nauji mokėtini mokesčiai ir delspinigiai, tačiau Sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, nepateikti argumentai, įrodymai bei konkretūs skaičiavimai, kuriais remiantis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimas. Nors Sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie šios nepriemokos susidarymo ir pareiškėjos pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, juos lyginant su 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimais. Iš Sprendimo turinio negalima suprasti, kada atsirado įsiskolinimas ir kaip jis buvo dengiamas, prie jo nepridėta prievolių ataskaita, todėl pareiškėjos sumokėtų sumų bei naujai atsiradusių prievolių, jei jos atsirado, neįmanoma identifikuoti. Tokių duomenų nenurodymas yra esminis Sprendimo trūkumas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio prasme, todėl ginčijamas VMI Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

7. Dėl išieškojimo termino pareiškėja nurodė, jog Sprendimas priimtas nesilaikant MAĮ 107 straipsnyje nustatyto mokesčio ir su juos susijusių sumų išieškojimo termino, nes centrinis mokesčio administratorius Vilniaus AVMI sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo priėmė 2010 m. rugsėjo 17 d.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. VMI paaiškino, kad skundžiamas sprendimas priimtas 2016 m. spalio 25 d., išsiųstas 2016 m. lapkričio 30 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad jis pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjos skundas dėl minėto VMI sprendimo turėjo būti paduotas ne vėliau kaip 2017 m. sausio 6 d., vadinasi, pareiškėja padavė skundą praleidus terminą dėl subjektyvių priežasčių, todėl terminas neatnaujintinas.

10. Dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovas nurodė, VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – ir MAIS) 2016 m. spalio 25 d. duomenimis, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 181 938,58 Eur, susidarė nuo 2010 m. liepos 8 d. Nepaisant to, kad jau nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. vykdomas priverstinis išieškojimas, pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui nėra padengtas. Atsižvelgdama į anksčiau minėtus nesėkmingus mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, nustačiusi, kad būtina užtikrinti pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimą ir siekdama, kad esamas skolinis įsipareigojimas būtų įvykdytas, VMI 2016 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1201 (toliau – ir 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjai priklausančiam nekilnojamajam turtui buvo nustatyta priverstinė hipoteka / įkeitimas, užtikrinant pareiškėjos 89 455 Eur mokestinę prievolę valstybės biudžetui. Priverstinė hipoteka išviešinta – Hipotekos registre įregistruota 2016 m. birželio 1 d.

11. Pareiškėja, žinodama apie pareigą mokėti priskaičiuotas sumas, mokestinės nepriemokos nesumokėjo, nepateikė prašymo dėl skolos mokėjimo dalimis, todėl VMI 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą išieškoti 89 455 Eur mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto, informuojant, kad nedelsiant nesumokėjus Sprendime nurodytos sumos, jis bus perduotas vykdyti antstoliui. Kadangi pareiškėja mokestinės nepriemokos nesumokėjo, VMI Sprendimą 2017 m. sausio 9 d. pateikė vykdymui antstolei I. B.

12. VMI priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pagal MAĮ įgyja kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – per 20 dienų po 105 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose nustatyto termino pabaigos. VMI 2012 m. balandžio 23 d. raginimu pareiškėjai nurodė per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į biudžetą sumokėti 690 901,07 Lt, iš jų: 439 233 Lt PVM, 43 923 Lt PVM baudos ir 207 745,07 Lt PVM delspinigių. Raginimas išsiųstas pareiškėjos registracijos adresu: S. Stanevičiaus g. 20-1, Vilniaus m., Vilniaus m. sav., registruota pašto siunta, kuriai grįžus neįteiktai, VMI interneto svetainės http://www.vmi.lt puslapyje 2012 m. liepos 7 d. paskelbė atvykti atsiimti minėtą raginimą. Kadangi mokesčių administratoriaus pasitelkti išieškojimo veiksmai nedavė jokių teigiamų rezultatų, o pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta, mokesčių administratorius, vykdydamas jam MAĮ nustatytas funkcijas, buvo priverstas imtis kraštutinės priemonės – 2016 m. spalio 25 d. priėmė Sprendimą. Atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

13. VMI nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atlikus pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 8 d., Vilniaus AVMI 2010 m. balandžio 28 d. surašė patikrinimo aktą, kuris buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimu. Vyko mokestiniai ginčai, kuriems pasibaigus, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 13 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A602-186/2012, buvo atnaujintas mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjos.

Vadovaujantis MAĮ įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui, nes jis buvo sustabdytas dėl vykusio mokestinio ginčo ir atnaujintas šiam pasibaigus. Po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo (MAĮ 108 str.). Pasibaigus mokestiniam ginčui, įsiteisėjo ir Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Atsakovo teigimu, mokesčių administratorius išieškojimą pradėjo vykdyti nesuėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką, ir kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių išieškojimo veiksmų.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą atmetė.15. Įvertinęs pareiškėjos ir atsakovo argumentus dėl termino skundui paduoti, taip pat byloje esančius rašytinius

įrodymus, susijusius su ginčijamo sprendimo išsiuntimu ir momentu, kada pareiškėja jį gavo, teismas darė išvadą, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja anksčiau gavo VMI Sprendimą nei 2017 m. balandžio 12 d., iš antstolės I. B. Teismas sprendė, kad pareiškėjos 2017 m. gegužės 9 d. skundas paduotas nepraleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

16. Dėl ginčijamo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo teismas nurodė, kad juo buvo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto pareiškėjai priklausančio turto, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

17. Teismas kilusiam ginčui spręsti taikė MAĮ 33, 89 straipsnio 1 dalies, 105–106 straipsnių nuostatas. Teismas nurodė, kad pareiškėjos mokestinis ginčas dėl jai papildomai apskaičiuotų mokesčių galutinai buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi ir šioje byloje negali būti kvestionuojamas mokestinės prievolės teisėtumas. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 105 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas pareiškėjos atžvilgiu sprendimą dėl mokestinių prievolių priverstinio vykdymo, neatliko veiksmų, kuriais būtų pažeistos mokesčių mokėtojos teisės.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 23 d. raginimu, apie kurio atsiėmimą 2012 m. liepos 4 d. buvo paskelbta VMI internetinėje svetainėje, buvo raginama bendrą išieškotiną 690 901,07 Lt sumą sumokėti per 20 dienų. Pareiškėjai neatlikus jokių veiksmų ir suėjus Raginime nustatytam terminui, atsakovas pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą: 2012 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 2012 m. lapkričio 14 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto (pastarasis buvo pakeistas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu, atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos yra įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos), 2014 m. kovo 7 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (papildomai priskaičiavus baudas ir delspinigius), 2016 m. gegužės 26 d. – sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką/įkeitimą.

19. Teismas vertino, kad skundžiamo 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo priėmimas laikytinas viena iš priemonių, kuria toliau buvo tęsiamas pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Teismas iš VMI pateiktų duomenų nustatė, kad šio sprendimo priėmimo metu (2016 m. spalio 25 d.) pareiškėjos įsiskolinimas valstybės biudžetui buvo 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigių, 12 720,98 Eur PVM baudos. Nors pareiškėja teigė, jog siekdama įvykdyti mokestines prievoles nuolat antstolei perveda lėšas, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti Sprendimo neteisėtumo.

20. Atsižvelgęs į pareiškėjos įsiskolinimo valstybės biudžetui dydį, kurio nei mokesčių administratoriui, nei antstolių kontorai nepavyko išieškoti ilgą laiko tarpą, bei byloje nenustatęs, kad dėl mokestinės nepriemokos būtų atlikti veiksmai, pažeidžiantys mokesčių mokėtojos teises, teismas darė išvadą, jog atsakovas Sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, nes kitais mokesčių administratoriaus pasitelktais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais pareiškėjos mokestinė nepriemoka liko nepadengta ir efektyvių išieškojimo rezultatų nebuvo pasiekta, todėl pasirinktas būdas buvo adekvatus ir proporcingas

21. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kuriais buvo tvirtinama, jog sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1

dalies reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog prie VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2012 m. lapkričio 14 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimų pridėtose prievolių ataskaitose aiškiai nurodyta, iš ko susideda išieškomų prievolių, baudų ir delspinigių sumos ir už kokios trukmės mokestinius laikotarpius jos paskaičiuotos, o šių sprendimų pareiškėja neskundė. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad 2013 m. vasario 5 d. sprendimas, kuriuo buvo pakeistas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimas, buvo priimtas išnagrinėjus pačios pareiškėjos teiktą prašymą ir pakeistas atsižvelgus į tai, kad 50 222 Lt mokestinės nepriemokos buvo įskaityta iš pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio permokos, teismas darė išvadą, jog priverstinai išieškomų mokestinių nepriemokų kilmė, jų dydis ir terminas, už kurį jos paskaičiuotos, buvo aiški. Įvertinęs VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo, kurio pareiškėja taip pat neginčijo, turinį, teismas nurodė, jog pareiškėjai priklausančio turto objektų, kuriems buvo nustatyta priverstinė hipoteka (įkeitimas), bendra vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 89 455 Eur, taigi priverstinė hipoteka (įkeitimas) buvo nustatyta ne visai pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumai, o tik tai daliai, kuri galėjo būti užtikrinta jos turimu nekilnojamuoju turtu, kuris buvo detaliai identifikuotas, nurodant atitinkamu laikotarpiu buvusią vidutinę rinkos vertę.

22. Teismas darė išvadą, jog ginčijamu Sprendimu nebuvo pakeisti nei priverstinės hipotekos (įkeitimo) objektai, nei jų rinkos vertė, nei bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma, todėl pareiškėjai turėjo būti aišku, jog išieškojimas pagal jį vykdomas tik ta apimtimi, kuri buvo apibrėžta VMI 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu. Teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) Sprendimo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą, jai buvo žinomos aplinkybės, lėmusios tokio Sprendimo priėmimą, t. y. kada ir kaip teismine tvarka buvo išspręstas jos pačios inicijuotas mokestinis ginčas, kokias ji turėjo mokestines prievoles, jai taip pat akivaizdžiai buvo žinoma, jog šios prievolės yra neįvykdytos. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas atitiko VMI viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-303 (2014 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. VA-6 redakcija) nustatytus turinio ir formos reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio sprendimams, yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens, jį priimant procedūrinių pažeidimų nenustatyta. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad Sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

23. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad priimtas pasibaigus MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatytam 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminui. Teismas nurodė, jog galutinė ir neskundžiama nutartis mokestiniame ginče buvo priimta 2012 m. vasario 13 d., kuomet įsiteisėjo ir Vilniaus AVMI 2010 m. birželio 28 d. sprendimas dėl Patikrinimo akto tvirtinimo. Atsižvelgdamas į MAĮ 108 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, jog kol vyko mokestinis ginčas, priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi ir prasidėjo iš naujo 2012 m. vasario 13 d. Ginčijamu Sprendimu buvo ne pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas (jis pradėtas VMI priimant 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą), o tęsiamas toliau, nes iki tol taikytomis priverstinio išieškojimo priemonėmis buvo išieškota tik maža mokestinės nepriemokos dalis.

III.

24. Pareiškėja J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja su mokestinės nepriemokos išieškojimu susijusias faktines aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktika analogiškose bylose, o jį grindė prielaidomis, teigdamas, kad pareiškėja galėjo ir turėjo suvokti VMI Sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą. Pareiškėjos teigimu, nebuvo paaiškinta, kokiu teisiniu pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes jis dėl šių priežasčių neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

26. Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas faktinėmis aplinkybėmis praktiškai identiškoje byloje yra labai aiškiai nurodęs, kad nors Sprendime ir nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame apskritai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, įsiskolinimų padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius. VMI, priimdama sprendimą, nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasi nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-5432-789/2016, 2017 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017). Dėl aptartų trūkumų ginčijamas sprendimas turėtų būti pripažįstamas kaip priimtas nesilaikant VAĮ 8

straipsnio reikalavimų.27. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus, kuriame paaiškino, jog skundžiamas

sprendimas iš esmės buvo priimtas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo pagrindu, kuris VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-301783 buvo panaikintas. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir panaikinus VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuris buvo šioje byloje ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, naikintinas ir skundžiamas, 2016 m. spalio 25 d. sprendimas bei turi būti sprendžiamas klausimas dėl bylos grąžinimo į pirmąją instanciją.

28. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, šį atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl šio sprendimo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto turto bendrai priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų sumai, sudarančiai 89 455 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes ir jo turinį, darė išvadą, jog mokesčių administratoriaus sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto, kuriam mokesčių administratorius buvo nustatęs priverstinę hipoteką, iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo, pagrįstumo ir motyvuotumo reikalavimus, keliamus individualiam teisės aktui.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde su šiuo vertinimu nesutinka, teigdama, jog ginčijamame Sprendime nėra nurodytas nei vienas iš pagrindų, kai mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, Sprendime nėra informacijos apie mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis (pagrindus), mokesčių mokėtojo pareigą ją padengti, įsiskolinimo padengimo eiliškumą, padengtų ir nepadengtų įsiskolinimų dydžius, lyginant su ankstesniais VMI 2012 rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti Sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, t. y. kad skundžiamas aktas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, grindė savo sprendimą prielaidomis.

32. Dėl pareiškėjos pateiktų naujų įrodymų, t. y. VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-301783, kuriuo pripažintas netekusiu galios VMI 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Susipažinusi su pareiškėjos apeliaciniam teismui pateikto VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-301783 turiniu, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis, atsižvelgiant į priėmimo datą, nebuvo ir negalėjo būti vertinamas pirmosios instancijos teisme, o pats sprendimo priėmimo faktas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme savaime nereiškia, jog šį įrodymą turi tirti apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad VMI 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas akivaizdžiai nesusijęs su faktine situacija, kuri egzistavo šioje byloje skundžiamo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo priėmimo momentu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos

pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teisme nebus tiriami.34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamo Sprendimo neteisėtumo, nes jis

neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pirmiausia pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus ginčijamo VMI 2016 m. spalio 25 d. Sprendimo turinį, nustatė, kad ginčijamu individualiu administraciniu aktu buvo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka (įkeitimu), iš įkeisto pareiškėjai priklausančio turto, bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma – 89 455,00 Eur, priverstine hipoteka užtikrinta mokestinė prievolė – PVM, susidariusi 2010 m. balandžio 28 d.–2010 m. liepos 8 d. mokestiniu laikotarpiu. Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

36. Atsižvelgiant į tai, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

37. Spręsdama apie pareiškėjai iki ginčijamo VMI Sprendimo priėmimo žinomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bylos medžiaga nustatyta ir dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčas nekyla, kad tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas buvo išspręstas galutiniu neskundžiamu teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-186/2012), po šios nutarties priėmimo buvo atnaujintas mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjos, pareiškėja buvo raginama bendrą išieškotiną 690 901,07 Lt sumą (439 233 Lt PVM, 43 923 Lt PVM baudą ir 207 745,07 Lt delspinigių) sumokėti geruoju. Pareiškėjai nesumokėjus mokestinės nepriemokos, VMI pradėjo vykdyti priverstinį išieškojimą: 2012 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 2012 m. lapkričio 14 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto; VMI 2013 m. vasario 5 d. sprendimu pakeitė 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą, nes į mokestinės nepriemokos sumą buvo įskaityta 50 222 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka (nurodyta bendra nepriemokos suma – 649 679,18 Lt), 2014 m. kovo 7 d. – sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (papildomai priskaičiavus baudas ir delspinigius), 2016 m. gegužės 26 d. – sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką/įkeitimą (bendra įkeičiamų daiktų vertė – 89 455 Eur). Mokestinės nepriemokos išieškojimas pagal minėtus VMI sprendimus ir skundžiamą 2016 m. spalio 25 d. Sprendimą buvo perduotas vykdyti antstolei I. B. Byloje taip pat nustatyta, jog 2016 m.

spalio 25 d., t. y. skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjos įsiskolinimas biudžetui buvo vis dar ženklus (iš viso – 181 938,58 Eur, iš jų: 103 978,46 Eur PVM, 65 239,14 Eur PVM delspinigiai ir 12 720,98 Eur PVM bauda).

38. MAĮ 106 straipsnyje išvardinti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai ir nurodyta, jog mokestinė neprimoka priverstinai, be kita ko, gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto (MAĮ 106 str. 1  d. 5 p.). Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos mokestinės nepriemokos dydį ir anksčiau taikytų (taikomų) priverstinio išieškojimo būdų efektyvumą, turėjo teisinį pagrindą nuspręsti taikyti ir MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas priemones (t. y. priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjai žinomas aplinkybes, lėmusias ginčijamo VMI Sprendimo priėmimą, daro išvadą, kad pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI Sprendimas. Nors prie skundžiamo sprendimo nebuvo pridėta detali informacija apie pareiškėjos mokestinės prievolės likutį, tačiau pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde netvirtino, jog pareiškėjos skola biudžetui (dėl 2010 m. balandžio–liepos mėn. susidariusio PVM ir su juo susijusių sumų) buvo mažesnė už ginčijamame Sprendime nurodytą išieškomą mokestinės prievolės sumą (89 455,00 Eur), o apeliacinio skundo teiginiai dėl naujų mokesčių ir delspinigių priskaičiavimo vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs.

40. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytas nei vienas MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje išvardintas teisinis pagrindas, t. y. Sprendimas teisiškai nepagrįstas, teisėjų kolegija pažymi, jog MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinto priverstinio išieškojimo pagrindo nenurodymas VMI 2016 m. spalio 25 d. sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas šio individualaus akto turinio trūkumu VAĮ 8 straipsnio 1 d. kontekste, nes VMI nurodė ne visas teisės aktų normas, kurių pagrindu mokesčių administratoriui suteikti įgaliojimai priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos skundžiamame Sprendime nustatytu būdu.

41. Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad iš Sprendime pateikiamos informacijos apie mokesčių rūšį ir kilmę, nurodomo teisinio pagrindo (MAĮ 33 str. 8 p. ir 106 str. 1 d. 5 p.) bei išieškomos sumos, pareiškėjai objektyviai turėjo būti aišku, kad VMI vykdo PVM ir su juo susijusių sumų išieškojimą, kurios pareiškėjai buvo apskaičiuotos Vilniaus AVMI ir VMI sprendimais patvirtintu 2010 m. balandžio 30 d. Patikrinimo aktu ir kurių ji nėra sumokėjusi.

42. Taigi skundžiamo VMI 2016 m. spalio 25 d. sprendimo trūkumai nebuvo esminiai, nes nesukliudė pareiškėjai suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių ir pareigų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Be to, minėto Sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjai nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pareiškėjos ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.

43. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A-38-438/2017 ir Nr. I-5432-789/2016.

44. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomą bylą Nr.  I-5432-789/2016 išnagrinėjo ne Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas ir 2016 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą, kuris apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas. Todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paminėtas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas taisykles, pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime atliktas teisės aiškinimas nelaikytinas privalomu tos pačios instancijos teismui.

45. Dėl pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos Nr. A-38-438/2017, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ši byla į nagrinėjamą bylą panaši tik taikytinos teisės aspektu. Pareiškėjos nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes aptariamoje byloje mokesčių mokėtojas ginčijo VMI sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, kai apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas buvo sumokėjęs raginime nurodytu terminu, todėl VMI nenurodžius bent vieno MAĮ 105 straipsnyje įtvirtinto mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindo, šis ginčyto sprendimo trūkumas buvo pripažintas esminiu. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad VMI pradėjo išieškoti mokestinę neprimoką, kurios kilmė pareiškėjai

aiški ir kurios pareiškėja nesumokėjo geranoriškai, o mokesčių administratoriaus taikyti MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti priverstinio išieškojimo būdai buvo neefektyvūs. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11399 2019-07-10 2019-06-25 2019-06-25 -

Teismingumo byla Nr. T-30/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01500-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Ž. L., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, M. M. ir Valstybinei miškų tarnybai dėl statybos leidimo panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

Klaipėdos apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. išduotą statybos leidimą atlikti maitinimo paskirties neypatingojo pastato kavinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Palangoje, kapitalinio remonto darbus Nr. LSKR-33-180328-00003.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad atsakovas Ž. L. 1995 m. vasario 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2-527 įsigijo „medinį namelį, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, be vietos nusikėlimui“. Ginčo statinys Nekilnojamojo turto registre įregistruotas vadovaujantis Palangos miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-387-02/2002, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad šis 134,44 kv. m. ploto ginčo statinys yra nekilnojamasis turtas. Ginčo statinys yra valstybinės žemės sklype, kurį valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Palangos miesto savivaldybė 1997 m. sausio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 25/97ŪK-205 išnuomojo 400 kv. m. valstybinės žemės plotą ginčo statiniui eksploatuoti (valstybinės žemės nuomos terminas – 3 metai). Atsakovas Ž. L. 2018 m. vasario 6 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriui prašymą išduoti sutikimą atlikti gaisro metu apgadinto ginčo statinio kapitalinį remontą, o Palangos skyrius 2018 m. vasario 21 d. raštu Nr. 16SD-302-(14.16.104.) „Dėl sutikimo atlikti kapitalinio remonto darbus“ pateikė asmeniui informaciją, kad, vadovaujantis Statybos techninio reglamento 1.05.01:2017 6 priedu, atliekant pastato kapitalinio remonto darbus žemės sklype, kurio nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas (užsakovas), – sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo (teritorijos) savininku, valdytoju neprivalomas. Palangos miesto savivaldybė, atsižvelgdama į šį Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus raštą ir kitus privalomus dokumentus statybos leidimui gauti, 2018 m. kovo 28 d. statytojui Ž. L. išdavė ginčijamą statybos leidimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. išduotą statybos leidimą atlikti maitinimo paskirties neypatingojo pastato kavinės kapitalinio remonto darbus iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad Nacionalinė žemės tarnyba, patikėjimo teise valdanti valstybinės žemės sklypą, kuriame yra ginčo statinys, neišreiškė valstybinės žemės patikėtinio pritarimo ar nepritarimo ginčo statinio kapitaliniam remontui atlikti, todėl išduodant statybos leidimą ginčo statinio kapitaliniam remontui atlikti buvo pažeista Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalis, taip pat Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 13 punktas. Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos priimtą administracinį aktą, tačiau iš skundo bei reikalavimų turinio spręstina, kad ginčas iš esmės kilęs dėl statinio savininko nuosavybės teisių ribojimo, t. y. ginčo atveju vyrauja civiliniai teisiniai santykiai. Todėl pareiškėjas kelia civilinio pobūdžio ginčą, kuris yra tiesiogiai susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos veiksmais, atliktais jai įgyvendinant valstybės kaip žemės savininko teises. Taigi keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Šioje byloje reiškiamas reikalavimas panaikinti statybą leidžiantį dokumentą – leidimą atlikti statinio kapitalinį

remontą.Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai,

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į:1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas. Taigi įstatymas įtvirtina konkrečias ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo nustatymo taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kelia reikalavimą panaikinti statybą leidžiantį dokumentą, kuris, pasak pareiškėjo, buvo išduotas neteisėtai. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, priimta šioje byloje, buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė

ir iki sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas ginčijamo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 28 d. statybos leidimo Nr. LSKR-33-180328-00003 galiojimas. Šiuo metu byloje nėra pateikta duomenų, kad statybos (kapitalinio remonto) darbai pagal išduotą statybą leidžiantį dokumentą buvo pradėti, todėl, vadovaujantis Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, aptariamas ginčas yra teismingas administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Palangos miesto

savivaldybės administracijai ir Ž. L., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, M. M. ir Valstybinei miškų tarnybai dėl statybos leidimo panaikinimo grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11402 2019-07-10 2019-06-25 2019-06-25 -

Teismingumo byla Nr. T-32/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00961-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 226 489,99 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, taip pat 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalauja atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybės veiksmų, t. y. dėl pavėluoto 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB „Dėl finansinių priemonių rinkų“ (toliau – ir MIFID direktyva) nuostatų, susijusių su investuotojų apsauga, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus ir jos nuostatų netaikymo. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad žala jam kilo ir dėl teismų veiksmų, t. y. dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 30 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-426-464/2018, kurioje paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį byloje pagal ieškovo R. A. B. ieškinį AB DnB NORD bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pareiškėjas teigia, kad minėti teismai netinkamai sprendė pareiškėjo inicijuotą ieškinį iš esmės todėl, kad netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo. Taigi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos galimai neteisėti veiksmai kildinami iš MIFID direktyvos nuostatų neperkėlimo, tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai kildinami iš teismų galimai neteisėtų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-83/2012, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-41/2014, 2015 m. birželio 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-77/2015, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-287/2014, 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016). Teismas vertino, kad pareiškėjo keliamo ginčo teisinis santykis yra mišrus, todėl kyla abejonė, ar ginčas gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo grindžia valstybės institucijos veika – pavėluotu 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB „Dėl finansinių priemonių rinkų“ tam tikrų nuostatų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus ir šių nuostatų netaikymo. Toks ginčas dėl žalos atlyginimo yra susijęs su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla ir patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra teismingas administraciniams teismams (žr., pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. nutartį Nr. T-24/2018; 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. T-62/2017, priimtą byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos; 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą byloje K. D. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės; 2003 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą byloje VšĮ Vilniaus centro universitetinė ligoninė v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės).

Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, yra grindžiamas Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, inter alia netinkamu pareiškėjo prašymų kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo išsprendimu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <…> Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų <…> veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis).

Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jis siejamas su Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakomybe už galimai pavėluotą 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB „Dėl finansinių priemonių rinkų“ nuostatų perkėlimą į nacionalinės teisės aktus, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio reguliavimo sritį ir yra teismingas administraciniam teismui. Tuo tarpu reikalavimas dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jis siejamas su civilinę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) veiksmais, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio kodekso 6.272 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į tai Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai byloje yra keliami skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, kurie yra lygiaverčiai, neatsiranda dominuojančio teisinio santykio situacijos, yra pagrindas pareikštus reikalavimus išskirti į atskiras bendrosios kompetencijos ir administraciniame teisme nagrinėtinas bylas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2018, 2017 m. liepos 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-78/2017, 2014 m. gegužės 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-71/2014).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Bylą pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat spręsti reikalavimo, nagrinėtino bendrosios kompetencijos teisme, išskyrimo ir perdavimo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS ROMANAS KLIŠAUSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11298 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-2031-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-00433-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.5.1; 12.8; 12.13.1.1; 12.13.1.2; 12.13.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-273 (7-240/2017) (toliau – MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 68-164 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-280 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino 2017 m. balandžio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-187 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir nurodė pareiškėjui sumokėti 79 983,20 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 17 235,05 Eur GPM delspinigių ir 20 15 996 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą, MGK sprendimu – VMI sprendimą.

1.2. Pareiškėjas kartu su sutuoktine 2013 m. gegužės 6 d. perleido UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas (iš viso – 20 proc.) UAB „Line Map“, atstovaujamai direktorės E. L., už 2 164 000 Lt, kurias bendrosios jungtinės nuosavybės teise iš fizinių asmenų pareiškėjas įsigijo 2010 m. kovo 31 d. Išanalizavusi galimas akcijų įsigijimo finansavimo galimybes, akcijų pirkėja UAB „Line Map“ išleido obligacijas, kurias įsigijo ir apmokėjo pareiškėjas pagal 2013 m. gegužės 9 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 1 (toliau – ir Obligacijų sutartis). UAB „Line Map“, vykdydama su pareiškėju sudarytą 2013 m. gegužės 9 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą (toliau – ir Užskaitymo aktas), priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu atsiskaitė su pareiškėju už akcijas, įsigytas pagal 2013 m. gegužės 6 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Akcijų pardavimo sutartis, Akcijų sutartis), o pareiškėjas atsiskaitė su UAB „Line Map“ už įsigytas obligacijas. Už obligacijas skaičiuojamos ir pareiškėjui mokamos palūkanos – gautas palūkanas pareiškėjas deklaravo ir nuo jų sumokėjo taikomą gyventojų pajamų mokestį. Pajamos už akcijų pardavimą, kurios gautos 2013 m. gegužės 9 d. pagal Užskaitymo aktą, deklaruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais – 2014 m. balandžio 30 d. pateikta pajamų mokesčio deklaracija. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, neatsižvelgdamos į sandorių sudarymo aplinkybes, obligacijų išleidimo ir tarpusavio skolų užskaitymo atžvilgiu nepagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą, teigdamos, jog pareiškėjo 2013 m. gegužės 9 d. sudaryti ir vykdyti sandoriai buvo sudaryti turint vienintelį tikslą – gauti mokestinę naudą, t. y. pareiškėjui turint tikslą išvengti GPM mokėjimo nuo vertybinių popierių pardavimo pajamų.

1.3. Pareiškėjas sudarė Akcijų pardavimo sutartį siekdamas uždirbti pelno iš šių akcijų pardavimo (akcijos parduotos už ekonomiškai pagrįstą kainą; pajamos, kurias pareiškėjas gavo 2013 m. gegužės 9 d. pagal Užskaitymo aktą, deklaruotos

teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais). Tiek pareiškėjas, tiek UAB „Line Map“, 2013 m. gegužės 9 d. sudarydami Obligacijų sutartį, sudarė ekonomiškai pagrįstą sandorį – UAB „Line Map“ ekonomiškai pagrįstomis ir naudingiausiomis sąlygomis (žemomis palūkanomis, lyginant su kitomis finansavimo alternatyvomis, pvz., bankiniu finansavimu) pasiskolino pinigus ir padengė savo finansinį įsipareigojimą atsiskaityti už UAB „Line Map“ padarytą investiciją – įsigytas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas (vėliau sėkmingai realizuotas). Pareiškėjas savo ruožtu gavo galimybę gauti palūkanas, kurios buvo didesnės nei bankų siūlytos palūkanos už indėlius.

1.4. Sandorių (Akcijų pardavimo, Obligacijų sutarties ir Užskaitymo akto) sudarymo tikslu nebuvo ir objektyviai negalėjo būti siekis išvengti GPM mokestinės prievolės (gauti mokestinę naudą), kuri objektyviai neegzistavo pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ). Šiuo tikslu taip pat negalėjo būti ir „būsimos“ mokestinės naudos siekis, nes sandorių sudarymo metu jokios informacijos apie įstatymų leidėjo ketinimus pakeisti apmokestinimą GPM taip pat nebuvo. Todėl sandorių sudarymo ir įvykdymo metu pareiškėjo atžvilgiu vienos iš būtinų Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – sandorių duodamos mokestinės naudos – objektyviai nebuvo. Nesant šios sąlygos, pareiškėjo atžvilgiu MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos nepagrįstai – pareiškėjas negalėjo siekti išvengti mokestinės prievolės, kurios nebuvo.

1.5. MGK, subjektyviai ir nepagrįstai interpretuodama po sandorio užbaigimo atsiradusias aplinkybes (apmokestinimo GPM tvarkos pasikeitimą), neatlikus detalesnės mokestinio ginčo bylos medžiagos analizės, nepatikrinusi faktinių aplinkybių, susijusių su nagrinėjama ginčo byla, ignoruodama faktą, jog sandorių sudarymo ir vykdymo metu jokia mokestinė nauda neatsirado, besivadovaudama tik spėjimais ir prielaidomis patvirtino nepagrįstą ir naikintiną VMI sprendimą.

1.6. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. pateikė patikslintas metines GPM deklaracijas (su šiuo faktu mokesčių administratorius sutinka) už 2013–2014 m., kuriose papildomai deklaravo: 2013 m. – 800 Lt gautas apmokestinamąsias palūkanų pajamas iš A. M. B.; 2014 m. – 13 296,53 Lt iš UAB „ECT Trading“ ir 21 989,50 Lt iš UAB „Telia“ gautas apmokestinamąsias palūkanų pajamas. Pareiškėjo patikslintos GPM deklaracijos buvo pateiktos anksčiau nei MAĮ numatyta tvarka pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu pradėtą mokestinį patikrinimą. Papildomai susidariusį 2 398 Eur GPM ir 435 Eur delspinigių nuo nesumokėto GPM pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. savo iniciatyva pervedė į VMI surenkamąją sąskaitą, todėl žalos valstybės biudžetui šiuos aspektu nebuvo padaryta. Priešingai, kaip paaiškėjo vėliau, pareiškėjas permokėjo 869 Eur GPM ir 199,66 Eur GPM delspinigių. Todėl, atsižvelgiant į MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pareiškėjas prašė atleisti nuo baudų, apskaičiuotų nuo jo patikslintose 2013–2014 m. GPM deklaracijose papildomai deklaruotų 10 451,24 Eur GPM apmokestinamų pajamų.

1.7. Pareiškėjas taip pat prašė atsižvelgti į jo bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, protingumo kriterijų ir tuo pagrindu atleisti jį nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:2.1. Obligacijų išleidimas ir įsigijimas yra tik formalus sandoris, tikslu suformuoti atsiskaitymą pareiškėjui 2013  m. už

perleistas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas, siekiant pasinaudoti iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusia GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte nustatyta lengvata. Pareiškėjas, būdamas susijęs, asocijuotas asmuo, sudarė formalią Obligacijų sutartį ir Užskaitymo aktą su tikslu priskirti 2014 m. gautinas pajamas už UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimą neapmokestinamosioms vertybinių popierių pardavimo pajamoms, t. y. Obligacijų sutartis buvo sudaryta siekiant vienintelio tikslo – mokestinės naudos pareiškėjui tam, kad nereikėtų mokėti GPM nuo 2014 m. gautų pajamų už parduotas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas.

2.2. 2013 m. gegužės 9 d. akcininkų sprendime dėl UAB „Line Map“ obligacijų emisijos išleidimo pareiškėjas jame nurodytas kaip akcininkas, o ne atstovaujantis akcininką tėvą A. V. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. birželio 3 d. nebuvo UAB „Line Map“ akcininku, o pareiškėjo turėtas 50 proc. minėtos bendrovės akcijas valdė susijęs asmuo (GPMĮ 2 str. 19 d. 4 p.) – tėvas A. V. Pareiškėjas nepateikė atstovavimą patvirtinančio dokumento. Pareiškėjas, neigdamas šias mokesčių administratoriaus išvadas, teigė, kad jo nebuvo prašoma pateikti balsavimo teisių perleidimo sutarties, todėl ji ir nebuvo pateikta VMI, o, siekiant įrodyti savo teiginių pagrįstumą, ji pateikiama kartu su skundu. Pateikta balsavimo perleidimo sutartis sudaryta 2012 m. lapkričio 15 d. (be numerio) tarp pareiškėjo ir UAB „Line Map“ akcininko A. V., t. y. ši sutartis sudaryta po mėnesio nuo perleistų akcijų A. V. Sutartyje numatyta, kad akcininkas perleidžia perėmėjui (pareiškėjui) akcijomis suteikiamas balsavimo ir kitas neturtines teises. UAB „Line Map“ operatyvaus patikrinimo metu (bendrovės buveinėje) šia bendrovę atstovaujančių asmenų (buhalterės ir direktorės) buvo paprašyta pateikti atstovavimo dokumentą, kuris pareiškėjui suteiktų teisę priimti sprendimą, tačiau VMI

jokių balsavimo teisių perleidimą patvirtinančių dokumentų nebuvo pateikta.2.3. Pareiškėjas dalyvavo UAB „Line Map“ veikloje, priiminėjo sprendimus dėl bendrovės veiklos (paskolų, garantijų

teikimo), tokiu būdu 2013 m. gegužės 6 d. parduodamas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas žinojo, kad UAB „Line Map“ turi finansinių įsipareigojimų ir pagal Akcijų pardavimo sutartyje nurodytas sąlygas negalės per 10 dienų atsiskaityti. Pareiškėjas išlaikė UAB „Line Map“ netiesioginį valdymą, todėl turėjo galimybę nusistatyti išskirtines sąlygas sau. UAB „Line Map“ taip pat 2013 m. spalio 8 d. įsigijo 17 proc. UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų iš nesusijusio asmens A. M. B., kuriam numatytos kitokios sutarties apmokėjimo sąlygos ir kaina. Pareiškėjo su UAB „Line Map“ 2013 m. gegužės 6 d. sudarytoje UAB „Pamario jėgainių energija“ Akcijų pardavimo sutartyje nurodyta, kad 20 proc. akcijų perleidžiama už 2 164 000 Lt, vienos akcijos kaina – 108 200 Lt, o 2013 m. spalio 8 d. UAB „Line Map“ sudarytoje sutartyje su ja nesusijusiu asmeniu A. M. B. nurodyta, kad 17 proc. UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidžiamos už 1 000 200 Lt, t. y. vienos akcijos kaina yra 58 835,29 Lt. UAB „Line Map“, atstovaujama laikinai einančio direktoriaus pareigas pareiškėjo, su nesusijusiu asmeniu A. M. B. 2013 m. spalio 8 d. sudarytoje sutartyje įsipareigojo atsiskaityti su pardavėju per 40 dienų po UAB „Pamario jėgainių energija“ statybos leidimo, reikalingo projektui vystyti, išdavimo, bet ne vėliau nei iki 2014 m. liepos 1 d. Nustatyta, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Line Map“ nebuvo atsiskaičiusi pagal 2013 m. spalio 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su A. M. B. ir nebuvo sudariusi jokių finansinių įsipareigojimų sutarčių (paskolos, obligacijų ir pan.), t. y. nesudarė obligacijų sutarties sandorio apmokėjimui suformuoti, nors tai buvo atliekama pareiškėjo atveju pagal Obligacijų sutartį.

2.4. Pareiškėjo teiginys, kad jis realiai negalėjo priimti sau naudingų sprendimų, nes atstovavo tėvą, turintį tik 50 proc. UAB „Line Map“ akcijų, o likusius 50 proc. akcijų valdė E. L., vertintinas kaip gynybinė pozicija. Minėti asmenys veikė drauge, siekdami suformuoti jiems naudingus sandorius. MGK sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, negalėjo paaiškinti, kodėl jam reikėjo savo valdomas UAB „Line Map“ akcijas perleisti tėvui, kuris, pasak pareiškėjo, negalėjo dalyvauti UAB „Line Map“ veikloje dėl sveikatos ir kitų asmeninių priežasčių ir vėl šias akcijas iš tėvo atpirkti. Todėl MGK sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pats pareiškėjas kartu su susijusiais asmenimis ginčo sandoriais priėmė pareiškėjui naudingus sprendimus.

2.5. 2013 m. gegužės 9 d. datuojami dokumentai yra be registro numerio, su pareiškėju susijusi UAB „Line Map“ informaciją apie pareiškėjui išmokėtą 2 164 000 Lt sumą deklaravo tik 2014 m. balandžio 30 d., nors buvo nustatyta prievolė pateikti informaciją apie praėjusiu mokestiniu laikotarpiu išmokėtas B klasės pajamas iki 2014 m. vasario 1 d. Minėtoje UAB „Line Map“ deklaracijoje buvo deklaruotas vienintelis sandoris su pareiškėju. Pareiškėjas ir UAB „Line Map“ tik 2014 m. suderinę UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų apmokėjimo aplinkybes pateikė deklaracijas.

2.6. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kodėl 2013–2014 m. gautos pajamos iš A. M. B., UAB „ECT Trading“ ir UAB „Telia“ savalaikiai nebuvo apskaičiuotos, deklaruotos ir sumokėtos.

2.7. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad jis turėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių ir baudos mokėjimo MAĮ įvirtintais pagrindais.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui priskaičiuotų sumokėti mokesčių valstybei, t.  y. pareiškėjas gavo pajamų už parduotas akcijas, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Teismo nuomone, byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo 2014 m. banko pavedimais gautos 526 500,50 Eur (1 817 900,93 Lt) pinigines lėšos (už dalinį obligacijų išpirkimą iš UAB „Line Map“) apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, ar pareiškėjas 2014 m. gavo 13 296,53 Lt palūkanų pajamas iš „ECT Trading“, 21 989,50 Lt – iš UAB „Telia“, o 2013 m. – 800 Lt palūkanų pajamas iš A. M. B., ar minėtos sumos buvo deklaruotos ir sumokėtas GPM, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų.

5. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad 2014 m. pareiškėjas banko pavedimais gavo 526 500,50 Eur (1 817 900,93 Lt) piniginių lėšų (neva gautos už dalinį obligacijų išpirkimą iš UAB „Line Map“), t.  y. pajamų, gautų už 2013 m. gegužės 6 d. UAB „Line Map“ perleistas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas. Pareiškėjas būdamas su UAB „Line Map“ ir savo tėvu A. V. susiję asmenys, galėjo jiems daryti įtaką ir, sudarydamas su jais sandorius, siekė ne ekonominių tikslų, o mokestinės naudos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d.

pasirašydamas 20 vnt. UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimo sutartį žinojo, jog akcijų pirkėja UAB „Line Map“ neturi pinigų sumokėti už įsigytas akcijas, todėl balsavo už UAB „Line Map“ obligacijų išleidimą 2 164 000 Lt sumai, kurias pats ir įsigijo, o 2013 m. gegužės 9 d. pasirašydamas Užskaitymo aktą (UAB „Line Map“ skolinga pareiškėjui 2 164 000 Lt už jai perleistas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas, o pareiškėjas – 2 164 000 Lt už pasirašytas UAB „Line Map“ obligacijas, priešpriešiniai vienarūšiai įsipareigojimai yra užskaitomi, nei viena iš šalių viena kitai skolų neturi), siekė vienintelio tikslo, formaliai įrodyti, kad UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijos buvo parduotos ir už jas buvo atsiskaityta 2013 m., kai galiojo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte nustatyta lengvata (redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.). Taigi pareiškėjas, tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai dalyvaudamas UAB „Line Map“ veikloje, su ja sudarydamas ginčo sandorius, siekė gauti mokestinės naudos, siekė pagrįsti, kad 2 164 000 Lt pajamas iš vertybinių popierių pardavimo faktiškai gavo GPM lengvatos galiojimo laiku (2013 m.), tokiu būdu stengėsi išvengti GPM mokėjimo nuo vertybinių popierių pardavimo pajamų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkto nuostatas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) gautos pajamos už vertybinių popiežių perleidimą, viršijančios su vertybinių popierių įsigijimu susijusias išlaidas bei 10 000 Lt leidžiamą neapmokestinamųjų pajamų dydį, priskiriamos apmokestinamosioms vertybinių popierių pajamoms.

6. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog minėtus sandorius sudarė nežinodamas apie būsimus GPMĮ pakeitimus, nėra visiškai teisingi. Pareiškėjas neva gautas pajamas už obligacijų išpirkimą 2014 m. jų nedeklaravo ir nesumokėjo GPM. Įstatymų projektai paprastai svarstomi viešai, todėl nėra paslaptis, kad susiję asmenys pasinaudoja galimybe sandorius įforminti atgalinėmis datomis, jeigu tai nėra susiję su piniginių lėšų judėjimu bankų sąskaitose ir nėra pasibaigęs terminas teikti finansinę atskaitomybę už ataskaitinius praėjusius metus.

7. Teismas taip pat neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jis ginčo sandoriais siekė ekonominės naudos, norėjo uždirbti pajamas iš įsigytų UAB „Line Map“ obligacijų, nes mokesčių administratorius surinko daug įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 31 d. priedas Nr. 1 prie 2013 m. gegužės 9 d. Obligacijų sutarties, aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė delspinigių už laiku neišpirktas obligacijas. Taip pat 2013 m. gegužės 6 d. (tą pačią dieną), kai buvo perleistos UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijos, iš kitos susijusios UAB „VVP Investment“ pasiskolino 150 000 Lt su 20 proc. metinėmis palūkanomis, gautą paskolą pareiškėjas minėtai bendrovei grąžino 2014 m. ir sumokėjo 34 743 Lt palūkanų, o Obligacijų sutartyje numatytos tik 2,4 proc. palūkanos. Be to, tiek UAB „Line Map“ operatyvaus patikrinimo metu, tiek pats pareiškėjas patikrinimo metu nurodė, kad palūkanos už obligacijas nėra išmokėtos. Taigi šios aplinkybės tik patvirtina, jog Obligacijų sutarties tikslas nebuvo siekis gauti ekonominę naudą.

8. Teismas padarė išvadą, kad obligacijų išleidimas ir įsigijimas yra tik formalus sandoris, tikslu suformuoti atsiskaitymą pareiškėjui 2013 m. už perleistas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas, siekiant pasinaudoti iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusia GPM lengvata. Pareiškėjas, būdamas susijęs, asocijuotas asmuo, sudarė formalią Obligacijų sutartį ir Užskaitymo aktą su tikslu priskirti 2014 m. gautinas pajamas už UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimą neapmokestinamosioms vertybinių popierių pardavimo pajamoms. Todėl Obligacijų sutartis buvo sudaryta siekiant vienintelio tikslo – mokestinės naudos pareiškėjui, kad nereikėtų mokėti GPM nuo 2014 m. gautų pajamų už parduotas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas. Visos mokesčių administratoriaus ir MGK nustatytos aplinkybės tik patvirtina išvadą, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte numatytą lengvata. Mokesčių administratorius aiškiai išdėstė argumentus dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pareiškėjo mokestinės naudos siekimas nustatytas atlikus byloje esančių įrodymų visumos analizę ir vertinimą, kurių pagrindu eliminuoti formalūs 2013 m. gegužės 9 d. obligacijų išleidimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoriai, dėl to pagrįstai taikytos GPMĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostato pajamas pripažįstant jų gavimo momentu, t. y. apmokestinant pareiškėją už įvykusį akcijų pardavimą atsižvelgus į realų atsiskaitymo momentą, įvykusį 2014  m. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus, MGK sprendimuose nurodytomis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis GPMĮ 5 straipsnio 1, 2 dalių, 2 straipsnio 14 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurių pagrindu pareiškėjo 2014 m. gautos 1 817 900,93 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamos, atėmus šių finansinių priemonių įsigijimo kainą, viršijančios 10 000 litų per mokestinį laikotarpį, priskirtos apmokestinamosioms vertybinių popierių pardavimo pajamoms ir pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. mokesčio tarifu, kurios vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis turėjo būti deklaruotos Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už praėjusį mokestinį laikotarpį iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d.

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gavo 13 296,53 Lt (3 850,94 Eur) palūkanų pajamas iš UAB „ECT

Trading“, kurių GPM deklaracijoje (forma GPM308) už 2014 m. nedeklaravo ir nesumokėjo 1 994,48 Lt (577,64 Eur) GPM, taip pat 2014 m. gavo 21 989,50 Lt (6 368,60 Eur) palūkanų pajamas iš UAB „Telia“, kurių irgi nedeklaravo ir nesumokėjo 3 298,43 Lt (955,29 Eur) GPM, bei 2013 m. gavo 800 Lt (231,70 Eur) palūkanų pajamas iš A. M. B., kurių nedeklaravo ir nesumokėjo 120 Lt (34,75 Eur) GPM. Mokesčių administratorius minėtas GPM sumas įvertino, apskaičiavo mokėtinas GPM sumas, skyrė 20 proc. mokesčio dydžio baudą ir apskaičiavo delspinigius. Pareiškėjas GPM nuo 2013 m. ir 2014 m. gautų pajamų sumokėjo tik 2016 m. rugsėjo mėnesį patikslinęs 2013–2014 metų deklaracijas ir papildomai nurodęs gautas 3 850,94 Eur iš UAB „ECT Trading“, 6 368,60 Eur iš UAB „Tella“, 231,70 Eur iš A. M. B. apmokestinamąsias palūkanų pajamas, t. y. pavėluotai, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kodėl 2013–2014 m. gautos pajamos savalaikiai nebuvo apskaičiuotos, deklaruotos ir sumokėtos. Todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Pareiškėjas nepagrindė ir kitų MAĮ 141 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant jis galėtų būti atleistas nuo delspinigių ir baudos. Aplinkybės, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio nuostatų.

11. Teismas konstatavo, kad MGK sprendimu teisėtai ir pagrįstai patvirtino VMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 79 983,20 Eur GPM, 17 235,05 Eur GPM delspinigių ir 15 996 Eur GPM baudą, naikinti ginčijamo MGK sprendimo, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo. Kadangi MGK sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo naikinti ir VMI sprendimą bei Klaipėdos AVMI sprendimą.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Pareiškėjas sudarė Akcijų pardavimo sutartį siekdamas uždirbti pelno iš akcijų pardavimo (akcijos parduotos už ekonomiškai pagrįstą kainą; pajamos, kurias pareiškėjas gavo 2013 m. gegužės 9 d. pagal Užskaitymo aktą, deklaruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais). Tiek pareiškėjas, tiek UAB „Line Map“, 2013 m. gegužės 9 d. sudarydami Obligacijų sutartį, sudarė ekonomiškai pagrįstą sandorį – UAB „Line Map“ ekonomiškai pagrįstomis ir naudingiausiomis sąlygomis (žemomis palūkanomis, lyginant su kitomis finansavimo alternatyvomis, pvz., bankiniu finansavimu) pasiskolino pinigus ir padengė savo finansinį įsipareigojimą atsiskaityti už UAB „Line Map“ padarytą investiciją – įsigytas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas (vėliau sėkmingai realizuotas). Pareiškėjas gavo galimybę gauti palūkanas, kurios buvo didesnės nei bankų siūlytos palūkanos už indėlius.

12.2. Akcijų pardavimo sutarties, Obligacijų sutarties (įskaitant Užskaitymo aktą) sudarymo ir vykdymo metu pareiškėjas negalėjo žinoti apie kokius nors įstatymų leidėjo ketinimus pakeisti akcijų pardavimo pajamų apmokestinimo GPM taisykles. Tiek iki šių sandorių sudarymo, tiek jų sudarymo ir įvykdymo momentu pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimo UAB „Line Map“ pajamos buvo laikomos GPM neapmokestinamomis pajamomis. Todėl sandorių sudarymo tikslu (juo labiau vieninteliu tikslu) nebuvo ir objektyviai negalėjo būti siekis išvengti GPM mokestinės prievolės (gauti mokestinę naudą), kuri objektyviai neegzistavo pagal GPMĮ. Šiuo tikslu negalėjo būti ir „būsimos“ mokestinės naudos siekis, kadangi sandorių sudarymo metu jokios informacijos apie įstatymų leidėjo ketinimus pakeisti apmokestinimą GPM taip pat nebuvo. Todėl akivaizdu, kad sandorių sudarymo ir įvykdymo metu pareiškėjo atžvilgiu vienos iš būtinų MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – sandorių duodamos mokestinės naudos – objektyviai nebuvo. Nesant šios sąlygos, pareiškėjo atžvilgiu MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos nepagrįstai – pareiškėjas negalėjo siekti išvengti mokestinės prievolės, kurios nebuvo.

12.3. Visi sprendimai, susiję su UAB „Line Map“ vykdoma veikla, galėjo būti priimti tik bendru abiejų UAB „Line Map“ akcininkų sprendimu (valdančių po 50 proc. UAB „Line Map“ akcijų). Pareiškėjas nevaldė UAB „Line Map“ akcijų, nebuvo UAB „Line Map“ valdymo organų nariu (vadovu, valdybos ir (ar) stebėtojų tarybos nariu). Pareiškėjo sutuoktinė nebuvo UAB „Line Map“ valdymo organų nariu. Todėl vien tik aplinkybė, kad pareiškėją ir vieną iš UAB „Line Map“ akcininkų sieja giminystės ryšiai (t. y. 50 proc. UAB „Line Map“ akcijų valdė pareiškėjo tėvas A. V.), neįrodo, jog pareiškėjas galėjo daryti įtaką UAB „Line Map“ ir sandorius su UAB „Line Map“ sudarė siekdamas mokestinės naudos, o ne ekonominių tikslų.

12.4. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad UAB „Line Map“, perleidusi UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų paketą, uždirbo apmokestinamąjį pelną, kuris buvo nustatyta tvarka deklaruotas ir nuo kurio buvo sumokėtas atitinkamas pelno mokestis. Teismas taip pat neatsižvelgė į faktą, jog UAB „Line Map“, sudariusi Obligacijų sutartį su pareiškėju, sudarė jai naudingą sandorį, t. y. ekonomiškai pagrįstomis ir naudingiausiomis sąlygomis (žemomis palūkanomis, lyginant su kitomis finansavimo alternatyvomis, pvz., bankiniu finansavimu) pasiskolino pinigus ir padengė savo finansinį įsipareigojimą atsiskaityti už jos padarytą investiciją – įsigytas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas. Teismas neatsižvelgė ir į faktą, kad pareiškėjui už išleistas UAB „Line Map“ obligacijas buvo mokamos palūkanos – gautas palūkanas pareiškėjas deklaravo ir nuo jų sumokėjo taikomą GPM. Todėl teismo išvada, kad neva pareiškėjas, sudarydamas sandorius su UAB „Line Map“, siekė ne ekonominių tikslų, o mokestinės naudos, yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

12.5. Teismas nevertino nei UAB „Line Map“ numatomų (planuojamų) busimų pinigų srautų, nei būsimų pajamų. Skundžiamame teismo sprendime visiškai neatsižvelgta į 2016 m. lapkričio 14 d. UAB „Line Map“ paaiškinimą (pareiškėjo duomenimis, jis buvo pateiktas Klaipėdos AVMI atliekant operatyvų UAB „Line Map“ patikrinimą). UAB „Line Map“ pateiktame paaiškinime nurodyti būsimieji UAB „Line Map“ pinigų srautai, taip pat nurodyta informacija apie UAB „Line Map“ derybas su kredito įstaigomis ir galimais finansuotojais dėl finansavimo, skirto UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų apmokėjimui, gavimo. Teismas šių aplinkybių nevertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl UAB „Line Map“ negalėjimo atsiskaityti su pareiškėju.

12.6. UAB „Line Map“ vedė derybas su kredito įstaigomis ir galimais finansuotojais dėl finansavimo, skirto UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų apmokėjimui, gavimo. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėją tenkino komercinės UAB „Line Map“ išleidžiamų obligacijų sąlygos (palūkanų norma ir pan.), jis sutiko jas įsigyti, todėl pritraukti kitų finansuotojų nebeliko poreikio. Obligacijų sutarties sudarymo metu jokios informacijos apie įstatymų leidėjo ketinimus pakeisti vertybinių popierių apmokestinimą GPM nebuvo. Akivaizdu, kad Obligacijų sutarties sudarymo metu pareiškėjui jokia mokestinė nauda negalėjo atsirasti, nes jos objektyviai nebuvo. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas, sudarydamas Obligacijų sutartį su UAB „Line Map“, siekė vienintelio tikslo, formaliai įrodyti, kad UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijos parduotos ir už jas atsiskaityta 2013 m., kai galiojo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte nustatyta lengvata, yra nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

12.7. Teismas, vertindamas 2013 m. gegužės 9 d. su UAB „Line Map“ sudarytos Obligacijų sutarties aplinkybes, apsiribojo tik faktu, jog pareiškėjas atsisakė delspinigių (o ne palūkanų) už laiku neišpirktas obligacijas, todėl klaidingai padarė išvadą, kad Obligacijų sutarties pasirašymo tikslas nebuvo siekis gauti ekonominę naudą. Teismas nevertino fakto, kad delspinigių pareiškėjas atsisakė 2014 m. gruodžio 31 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo Obligacijų sutarties sudarymo dienos. Teismas taip pat nesiaiškino delspinigių atsisakymo aplinkybių.

12.8. Teismas klaidingai preziumavo, kad neva pareiškėjas, sudarydamas ir vykdydamas Obligacijų sutartį, nesiekė ekonominės naudos, nes: 1) palūkanų normos dydis yra tiesiogiai sąlygojamas kredito paskirties, t. y. pvz.„ vartojimo kreditams nustatomos ženkliai didesnės palūkanų normos nei paskoloms, kurių paskirtis yra turto įsigijimas; 2) palūkanų normos dydis tiesiogiai proporcingai siejamas su kredito suma, t. y. kuo didesnė paskolos suma, tuo mažesnė palūkanų norma tokiai paskolai yra taikoma. Skolinimosi sandorio iš UAB „VVP Investment“ ir obligacijos sandorio su UAB „Line Map“ paskirtys nesutampa (t. y. pareiškėjo paskolos iš UAB „VVP Investment“ paskirtis nebuvo turto įsigijimo finansavimas) bei reikšmingai, t. y. daugiau nei 14 kartų, skiriasi šių sandorių sumos. Todėl teismas, įvertinęs tik aplinkybę, jog tuo pačiu metu pareiškėjas buvo sudaręs kitą paskolos sandorį ir buvo įsipareigojęs mokėti didesnes palūkanas, neatlikus paskolų sandorių kainodaros vertinimo, be jokio pagrindo padarė išvadą, kad sudarydamas Obligacijų sutartį pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos.

12.9. Teismas klaidingai nustatė, kad, vykdant Obligacijų sutartį, pareiškėjui nebuvo išmokėtos palūkanos. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu 2017 m. kovo 23 d. raštu paaiškino Klaipėdos AVMI ir pakartotinai tai nurodė 2017 m. birželio 14 d. pastabose dėl Patikrinimo akto, teiktose Klaipėdos AVMI, 2017 m. rugpjūčio 3 d. skunde VMI, 2017 m. rugpjūčio 31 d. skunde MGK, 2018 m. vasario 5 d. skunde teismui, jog palūkanos, susidariusios pagal ginčijamą Obligacijų sutartį, pareiškėjui buvo išmokėtos. Teismas, neišanalizavęs pareiškėjo skundo dėl MGK sprendimo ir neatlikęs detalesnės mokestinio ginčo bylos medžiagos analizės, perrašė MGK sprendime aptartas aplinkybes ir priėmė faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

12.10. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas pareiškėjas bendrosios nuosavybės teise kartu su sutuoktine įsigijo 2010 m. kovo 31 d. ir perleido 2013 m. gegužės 6 d. (t. y. santuokos metu), vertybinių popierių

perleidimo pajamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės pajamomis. Mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas pareiškėjas su sutuoktine įsigijo 2010 m. kovo 31 d. ir perleido 2013 m. gegužės 6 d. (t. y. santuokos metu). Ši aplinkybė yra nurodyta mokesčių administratoriaus, MGK ir teismo sprendimuose.

12.11. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. pateikė patikslintas metines GPM deklaracijas (su šiuo faktu mokesčių administratorius sutinka) už 2013–2014 m., kuriose papildomai deklaravo: 2013 m. – 800 Lt gautas apmokestinamąsias palūkanų pajamas iš A. M. B.; 2014 m. – 13 296,53 Lt iš UAB „ECT Trading“ ir 21 989,50 Lt iš UAB „Telia“ gautas apmokestinamąsias palūkanų pajamas. Pareiškėjo patikslintos GPM deklaracijos buvo pateiktos anksčiau nei MAĮ numatyta tvarka pareiškėjas buvo informuotas apie jo atžvilgiu pradėtą mokestinį patikrinimą. Papildomai susidariusį 2 398 Eur GPM ir 435 Eur delspinigių nuo nesumokėto GPM pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. savo iniciatyva pervedė į VMI surenkamąją sąskaitą, todėl žalos valstybės biudžetui šiuos aspektu nebuvo padaryta. Priešingai, kaip paaiškėjo vėliau, pareiškėjas permokėjo 869 Eur GPM ir 199,66 Eur GPM delspinigių. Todėl, atsižvelgiant į MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, pareiškėjas prašo atleisti nuo baudų, apskaičiuotų nuo jo patikslintose 2013–2014 m. GPM deklaracijose papildomai deklaruotų 10 451,24 Eur GPM apmokestinamų pajamų.

13. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.14. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas 2017 m.

kovo 9 d. informavo mokesčių administratorių, kad atsiskaitymą už UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimą iš UAB „Line Map“ gavo pagal Užskaitymo aktą. UAB „Line Map“, išpirkdama 2013 m. išleistas obligacijas, 2014 m. į pareiškėjo asmeninę banko sąskaita pervedė 1 817 900,93 Lt. Šiomis gautomis piniginėmis lėšomis disponavo pats pareiškėjas t. y. reinvestavo. Taip pat pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-11810-889/2014 (toliau – ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimas) dėl pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo. Šiuo teismo sprendimu nustatyta pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta bei padalintas santuokos metu įgytas turtas ir įsipareigojimai. Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjui atiteko didesnės vertės turtas nei buvusiai sutuoktinei, pareiškėjui teismo sprendimu pavesta jame numatytais terminais buvusiai sutuoktinei sumokėti 1 200 000 Lt kompensaciją. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo 4–10 punktuose išvardytas turto sąrašas, kuris atitenka po santuokos nutraukimo pareiškėjui ir dėl kurio išmokama minėta kompensacija sutuoktinei, tačiau, kaip matyti, į šį sąrašą nepateko pajamos gautos už UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų perleidimą UAB „Line Map“. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo 14–19 punktuose įtvirtinta, kad santuokoje įgytos įmonių akcijos po santuokos atitenka pareiškėjui. Už perleistas akcijas jokia kompensacija nenumatyta. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas asmeniškai disponavo gautomis ginčo lėšomis, pagrįstai mokesčių mokestinė prievolė pripažinta jam vienam, o ne kartu ir buvusiai sutuoktinei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl žodinio posėdžio

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tokio prašymo visiškai nepagrindė. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo

visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjo atstovams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Dėl byloje taikyto teisinio reguliavimo apskaičiuojant papildomus mokesčius

17. Pateiktame apeliaciniame skunde, nesutinkant su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašant jį panaikinti, teigiama, kad pareiškėjas negalėjo žinoti apie kokius nors įstatymų leidėjo ketinimus keisti akcijų pardavimo apmokestinimo taisykles, todėl nebuvo MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos – mokestinės naudos (žr. baigiamojo akto 12.2 p), nėra jokių duomenų apie pareiškėjo padarytą įtaką UAB „Line Map“ (12.3 p), už išleistas UAB „Line Map“ obligacijas pareiškėjui buvo mokamos palūkanos, todėl teismo išvada dėl mokestinės naudos nepagrįsta įrodymais (12.4 p), teismui neįvertinus UAB „Line Map“ aplinkybių dėl jos piniginių srautų nebuvo galima ir teismo išvada dėl pastarosios bendrovės finansinio nepajėgumo (12.5), Obligacijų sutarties sudarymo metu jokios informacijos apie įstatymų leidėjo ketinimus pakeisti vertybinių popierių apmokestinimą GPM nebuvo (12.6 p), teismas neįvertino fakto, kad delspinigių atsisakyta praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo Obligacijų sutarties sudarymo dienos (12.7 p), neatlikus paskolų sandorių kainodaros vertinimo, be jokio pagrindo padaryta išvada, kad sudarant Obligacijų sutartį nesiekta ekonominės naudos.

18. Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-238-438/2018).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t.  y., taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

20. Gautoje patikrinti administracinėje byloje tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, o taip pat ir pirmosios instancijos teismas priėjo prie tos pačios išvados – pareiškėjo (apelianto) pasirašyta 2013 m. gegužės 9 d. obligacijų sutartimi ir 2013 m. gegužės 9 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu siekta ne ekonominių tikslų, o išskirtinės naudos sau, t. y. tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai dalyvaudamas UAB „Line Map“ veikloje ir su ja sudarydamas ginčo sandorius pareiškėjas siekė gauti mokestinės naudos – siekė pagrįsti, kad pajamas iš ginčo vertybinių popierių pardavimo faktiškai gavo GPM lengvatos galiojimo laikotarpiu ir taip išvengti GPM mokėjimo nuo vertybinių popierių pardavimo pajamų.

21. Taigi apskaičiuojant papildomus mokesčius ir su jais susijusias sumas buvo neatsižvelgta į formalią pareiškėjo (apelianto) veiklos išraišką (Obligacijų sutartį ir Užskaitymo aktą) 2013 m. ir laikyta, kad ginčo vertybiniai popieriai iš tikro buvo parduoti 2014 m., todėl ir turi būti taikomas tas teisinis reguliavimas, kuris galiojo 2014 m.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias faktines aplinkybes:22.1. Akcijų pardavimo sutartis, Obligacijų sutartis, Užskaitymo aktas sudaryti 2013 m. ir mokesčių administratorius

nepateikė įrodymų (buvo daromos tik prielaidos), kad paminėti sandoriai buvo sudaryti atgaline data (pvz., MGK komisija sprendime nurodo „<… ne paslaptis, jog susiję asmenys pasinaudoja galimybe sandorius įforminti atbulinėmis datomis … >“);

22.2. UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijos buvo parduotos UAB „Line Map“, vėliau UAB „Verslo valdymo investicijos“, o galiausiai parduotos Easten Europe Trading (Belgija) bei už jas realiai atsiskaityta (žr. MGK sprendimą), dėl ko ginčo nėra;

22.3. Nėra disputo ir dėl to, jog Obligacijų sutarties pagrindu pareiškėjui išmokėtos ir palūkanos, nuo kurių jis sumokėjo GPM;

22.4. Obligacijos (ekonominių sąvokų plotmėje aiškinamos, kaip skolos vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens nustatytais terminais nominaliąją obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises) – tai pastoviųjų arba kintamųjų palūkanų vertybinis popierius. Pagrindiniai obligacijos parametrai yra nominalioji vertė (nominalas), išpirkimo kaina (arba jos nustatymo taisyklė, jei ji skiriasi nuo nominalo), apmokėjimo data, atkarpos procentas ir palūkanų mokėjimo terminai. Obligacijų rūšys pagal emitentą yra valstybės obligacijos, jos užtikrintos šalies vyriausybės garantija (atitinkamai savivaldybių – su jų garantija); privačių įmonių obligacijos – įsipareigojimai, užtikrinti įmonės turto hipotekiniu užstatu, nekilnojamojo turto teisių perdavimu, pajamomis iš įvairių programų ir projektų; privačių įmonių obligacijos be specialaus užtikrinimo (R. V. „Ekonomikos terminų žodynas“) iš pareiškėjo apelianto buvo išpirktos 2014 m., kas taip pat nėra paneigta;

22.5. Teisinis reguliavimas, kuris įtvirtino jau kitokį akcijų apmokestinimą (mažiau palankų apmokestinimą) buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. birželio 27 d. (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 5, 6, 16, 17, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-427), o teisinę galią įgijo nuo 2014 m. sausio 1 d.;

23. Ką tik paminėtos faktinės aplinkybės, nesant surinktų kitokių duomenų, leidžia daryti išvadą, kad, visų pirma, 2013 m. datuojami sandoriai realiai buvo sudaryti 2013 m. Antra, ginčo vertybinių popierių (akcijų) pardavimas buvo realus. Trečia, neatsiskaičius už akcijas terminais, kuriais numatyta atsiskaityti, pasinaudota kita galimybe – Užskaitymo aktu. Šios sutarties pagrindu net tik buvo užsitikrinta gauti atlygį už parduotas UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijas, bet ir gauti palūkanas už obligacijas, t. y. gauti ekonominę naudą. Tokio pobūdžio sandoris nepatenka į MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kadangi šiuo atveju gauta reali ekonominė nauda – palūkanos už obligacijas, kas nebuvo paneigta.

24. Vadinasi, jeigu buvo gauta ekonominė nauda, nebelieka teisinio pagrindo ir MAĮ 69 straipsnio taikymui. Pastarojo teisinio reguliavimo taikymo negali lemti ir aplinkybė dėl sandorių sudarymo tarp tarpusavyje susijusių asmenų (pareiškėjas ir dalies UAB „Line Map“ akcijų turėtojas – sūnus ir tėvas). Tokio pobūdžio sandorių teisė nedraudžia.

25. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su mokestinį ginčą nagrinėjusių teisinių vienetų pozicija apie pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, nesąžiningumą arba veikimą priešingą teisei ta apimti, kur jam įtvirtinama pareiga domėtis teisėkūros subjektų teisės aktų projektais bei žinant apie galintį pasikeisti mokestinį teisinį reguliavimą pasirinkti tokį elgsenos variantą, kuris mokestine prasme būtų jam (mokesčių mokėtojui) mažiau palankus arba visai nepalankus.

26. Net ir žinodamas apie galintį pasikeisti teisinį reguliavimą, kuris taikytinų mokesčių prasme būtų mažiau palankus arba visai nepalankus mokesčių mokėtojui, pastarajam nėra draudžiama atlikti sandorius iki naujojo reguliavimo įsigaliojimo, taip užsitikrinant palankesnę finansinę padėtį. Pažymėtina, jog naujos teisės normos iš esmės siekia sureguliuoti naujai besiformuojančius mokestinius santykius. Teisėkūros subjektas siekia pakeisti esantį reguliavimą, kadangi pastarasis nebeatitinka jam keltų tikslų ir uždavinių.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011, 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011).

28. Vilniaus apygardos administracinis teismas, tvirtindamas mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimus, nepagrindė, kad pareiškėjas (apeliantas) Obligacijų sutarties ir Užskaitymo akto pagrindu kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu įgijo mokestinį pranašumą ir dėl to pagrįstai buvo taikytas MAĮ 69 straipsnis.

29. Dėl išdėstytų priežasčių apskųsti sprendimai aptarta apimtimi (ta apimtimi, kuri liečia ginčo akcijų apmokestinimą) turi būti panaikinti.

30. Pareiškėjas (apeliantas) nurodęs argumentus, jo nuomone, lemiančius skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą, apeliaciniame skunde išdėstė ir aplinkybę dėl parduotų akcijų statuso – pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies nuostatas tai yra (buvo) bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau dėl šio apeliacinio skundo argumento, atsižvelgiant į priimtiną sprendimą, teisinio poreikio pasisakyti nebelieka.

Dėl atleidimo nuo baudų

31. Apeliaciniame skunde, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjas, nepaisant mokesčių administratoriaus neigiamo atsakymo, prašo atleisti nuo baudų, apskaičiuotų nuo jo patikslintose 2013–2014 m. GPM deklaracijose papildomai deklaruotų 10 451, 24 Eur GPM apmokestinamų pajamų, ir mano, kad tam yra pakankami pagrindai, nes patikslintos GPM deklaracijos buvo pateiktos anksčiau nei jis informuotas apie pradėtą mokestinį patikrinimą, be to, papildomai susidariusį GPM ir delspinigius nuo nesumokėto GPM pareiškėjas savo iniciatyva pervedė į VMI surenkamąją sąskaitą.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010).

33. Nagrinėjamu atveju nuo gautų pajamų laiku nebuvo sumokėtas GPM, dėl ko priskaičiuoti GPM delspinigiai ir paskirta GPM bauda. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuotina, kad valstybės biudžetas patyrė žalą. Nustačius, kad valstybės biudžetui vis tik buvo padaryta žala, nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo GPM baudos mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

34. Dėl baudos dydžio įstatymų leidėjas yra pasisakęs MAĮ. Vadovaujantis iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusioje MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1117/2010).

35. Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu pateikė patikslintas gyventojo pajamų mokesčio deklaracijas, kuriose papildomai deklaravo gautas palūkanų pajamas, apskaičiavo papildomai mokėtiną 1 532, 96 Eur GPM sumą, kurią tą pačią dieną ir sumokėjo, taip pat sumokėjo delspinigius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo mastą, bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, šiuo atveju švelninančių aplinkybių yra daugiau, o tai ir lemtų, teisėjų kolegijos vertinimu, minimalios baudos skyrimą. Todėl apeliacija yra tenkinama iš dalies – nustatytina 10 proc. dydžio bauda už pavėluotai deklaruotas 2013–2014 m. gautas palūkanų pajamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-273 (7-

240/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 68-164, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-280 apimtimi dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pajamoms, gautoms už UAB „Pamario jėgainių energija“ akcijų pardavimą, panaikinti.

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. S-273 (7-240/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 68-164, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-280 ta apimtimi, kuria pareiškėjui E. V. buvo nustatyta 20 proc. gyventojų pajamų mokesčio dydžio bauda už pavėluotai deklaruotas 2013–2014 gautas palūkanų pajamas pakeisti ir nustatyti 10 proc. dydžio gyventojų pajamų mokesčio baudą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11344 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-2082-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00590-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.2.7; 12.11; 12.13.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2018 m. sausio 31 d. sprendimą

Nr. S-16(7-262/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 68-182; 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. vasario 24 d. patikrinimo pažymą Nr. FR0681-6 (toliau – ir Patikrinimo pažyma).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad VMI, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. liepos 30 d. prašymą atnaujinti skundo dėl Patikrinimo pažymos padavimo terminą ir skundą dėl šios Patikrinimo pažymos. Atsakovas skundo netenkino ir 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 68-182 patvirtino Patikrinimo pažymą, kurioje pareiškėjo mirusiai motinai V. I. R. (pareiškėjas yra paveldėtojas) nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 7 448,45 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2 903,95 Eur GPM delspinigių.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 18 d. pradėjo jo mirusios motinos V. I. R. mokestinį patikrinimą. Apie mokestinio patikrinimo pradžią jis informuotas nebuvo (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 121 str.). Pavedime tikrinti buvo vadovaujamasi VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu, suteikiančiu mokesčių administratoriui teisę patikrinimą atlikti be pranešimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokesčių mokėtojo patikrinimą be pranešimo apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą tik tais atvejais, kai yra pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas gali pasislėpti ar sunaikinti patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, arba yra kitų aplinkybių, dėl kurių patikrinimas taptų neįmanomas arba jo atlikimas ypač pasunkėtų. Aukščiau nurodytais veiksmais, pasak pareiškėjo, jam buvo užkirstas kelias dalyvauti mokestinio patikrinimo procese, teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių AVMI registruotus laiškus siuntė adresu, kuriuo jis negyvena, todėl pareiškėjas jų negavo. Atsakydamas į Komisijos sprendimo argumentus, kad mokesčių mokėtojas privalo pranešti mokesčių administratoriui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, pareiškėjas pažymėjo, kad nei jis, nei jo mirusi motina nėra įsiregistravę mokesčių mokėtojais.

4. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendime pateiktu MAĮ 70 straipsnio nuostatų išaiškinimu. Pažymėjo, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Pareiškėjui nesuprantama, kaip miręs asmuo gali netinkamai vykdyti ar nevykdyti, trukdyti mokesčių administratoriui įgyvendinti jam pavestas funkcijas.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su Komisijos sprendime pateiktu dokumentų ir įrodymų įvertinimu. Teigė, kad Šiaulių AVMI, neinformuodama apie atliekamą jo motinos V. I. R. mokestinį patikrinimą, pažeidė jo teises, numatytas MAĮ. Negavęs pakvietimo atvykti į mokestinio ginčo nagrinėjimą, pareiškėjas negalėjo pateikti dokumentų, įrodančių V. I. R. turėtas pajamas ir pajamų šaltinius (jo duotus 150 000 Lt, anūkės I. M. duotus 10 000 Lt ir dukros A. B. duotus 10 000 Lt). Sprendimai buvo priimti vienašališkai, nebuvo apklausta nei V. I. R., nei kiti šeimos nariai. Mokestinė prievolė nustatyta vadovaujantis tik statistiniais rodikliais ir turima informacija apie gaunamą pensiją, visiškai neįvertinant galimai teisėtai turėtų pajamų šaltinių (dovanojimas, paveldėjimas, santaupos, sukauptos per visą gyvenimą, vaikų paskolinti pinigai buto pirkimui).

6. Pareiškėjo vertinimu, MAĮ nuostatų aiškinimas taip, kad mirusio asmens atžvilgiu gali būti pradėtas mokestinis patikrinimas, kad mirusio mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinis prievolės dydis gali būti apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kad tokio veikimo pasėkoje mokesčių administratoriaus priimti sprendimai neskundžiami, jau iš anksto žinant, kad nėra subjekto, kuris galėtų tokius sprendimus apskųsti, neatitinka mokesčių mokėtojų lygybės (MAĮ 7 str.), teisingumo ir protingumo (MAĮ 8 str.), teisinių santykių stabilumo principų ir pažeidžia tiek mirusio asmens teises bei teisėtus interesus, tiek ir trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus.

7. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI mokestinio patikrinimo metu V. I. R. 2010 ir 2011 metų GPM bazę nustatė

pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.). Šiaulių AVMI, apskaičiuodama V. I. R. GPM bazę, rėmėsi surinkta informacija iš komercinių bankų apie jos gautas pajamas, patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ duomenimis bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas bei patirtas išlaidas, taip pat nustatė ankstesniu laikotarpiu mokesčių mokėtojos gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu tyrė, ar V. I. R. tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2010 m. sausio 1 d.) turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPM įstatymas) nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis ji galėtų

pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu patirtas asmenines išlaidas, ir nustatė, kad V. I. R. Gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijų (FR0001) už 2001 m. ir 2002 m., Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) neteikė ir vėlesnių laikotarpių pajamų nedeklaravo, VMI pateiktos Nekilnojamojo turto deklaracijos (KIT711) už 2010–2012 metus. Siekdama nustatyti tikrinamo laikotarpio pradžiai (2010 m. sausio 1 d.) V. I. R. turimą piniginių lėšų likutį bei nustatyti, iš kokių pajamų šaltinių vykdyti privalomai registruotino kilnojamo turto pirkimai bei kitos išlaidos, patikrinimo metu analizavo iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (iki 2010 m. sausio 1 d.) ir tikrinamojo laikotarpio (2010–2011 m.) pajamas ir išlaidas. Įvertinusi, kad 2010 m. sausio 1 d. pinigų likutis bankų sąskaitose buvo 0 Lt, kad per 2010 m. V. I. R. gavo 10 723,80 Lt pajamų bei patyrė 34 342,40 Lt išlaidų bei kad 2011 m. gruodžio 31 d. pinigų likutis bankų sąskaitose buvo 0 Lt, Šiaulių AVMI konstatavo, jog 2011 m. gruodžio 31 d. V. I. R. išlaidos 23 618,60 Lt viršijo pajamas, todėl padarė išvadą, kad V. I. R. 2010 ir 2011 m. iš nenustatytų šaltinių gavo 171 449 Lt pajamų, kurios jų gavimo metu nebuvo apmokestintos GPM įstatymo nustatyta tvarka.

9. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl jo neinformavimo apie mokestinį patikrinimą, atsakovas rėmėsi Taisyklių 9 punktu.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo motinos V. I. R. 2010–2011 metų išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, ir mokesčių bazę nustatė bei mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

12. Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko V. I. R. (mirusios (duomenys neskelbtini)) laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-89 apskaičiavo V. I. R. 25 718 Lt, t. y. 7 448,45 Eur, GPM. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 24 d. patikrinimo pažymoje Nr. FR0681-6 patvirtino mokestinį rezultatą: 25 718 Lt, t. y. 7 448,45 Eur, GPM ir 10 026,77 Lt, t. y. 2 903,95 Eur, GPM delspinigių. Pareiškėjas 2015 m. liepos 30 d. pateikė VMI prašymą atnaujinti skundo dėl Patikrinimo pažymos padavimo terminą ir skundą dėl šios Patikrinimo pažymos panaikinimo. VMI, vadovaudamasi MAĮ 92, 145, 150 straipsniais, 2015 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 68-183 pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkinti, skundą laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjui. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir VMI 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 68-183, o mokestinį ginčą perdavė iš naujo nagrinėti VMI.

13. VMI, vykdydama LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. liepos 30 d. prašymą ir skundą. VMI 2017 m lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 68-182 patvirtino Patikrinimo pažymą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. S-16(7-7-262/2017) patvirtino VMI 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 68-182.

14. Dėl pareiškėjo informavimo apie mokestinio patikrinimo pradžią teismas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 18 d. įformintas pavedimas tikrinti Nr. FR0773-587, kuriuo pavesta patikrinti V. I. R. Jame papildomai atliktas įrašas, kad vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. VA-87 9 punktu mokestinis patikrinimas pradėtas be pranešimo apie mokestinį patikrinimą (mirusio asmens). Nustatyta, kad V. I. R. (duomenys neskelbtini) mirė, o pareiškėjas E. R. 2014 m. rugpjūčio 13 d. pagal Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1-9098 paveldėjo savo motinai V. I. R. nuosavybės teise priklausiusį turtą.

15. Teismas vadovavosi Taisyklių 9 punktu (2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VA-42 redakcija) ir pažymėjo, kad šios teisės akto nuostatos išskiria dvi grupes aplinkybių, kurioms egzistuojant mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokesčių mokėtojo patikrinimą be pranešimo apie mokestinį patikrinimą. Teismas akcentavo, kad MAĮ nuostatos nenustato mokesčių administratoriui pareigos informuoti mirusio mokesčių mokėtojo teisių perėmėjų apie mirusio mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas mirė, ir leido mokesčių administratoriui pradėti mokestinį patikrinimą be pranešimo. Mirusio mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimo

rezultatai patvirtinami patikrinimo pažyma, o MAĮ nuostatos, susijusios su patikrinimo akto ir pažymos įteikimu mokesčių mokėtojo teisių perėmėjams, taikomos pagal galimybes (MAĮ 130 str. 6 d. (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija). Apibendrindamas teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratoriaus teisė tikrinti mirusį fizinį asmenį yra tiesiogiai įtvirtinta MAĮ, o šio įstatymo 130 straipsnio 6 dalis įpareigoja mokesčių administratorių, atlikus mokestinį patikrinimą, pagal galimybes patikrinimo aktą ir jį patvirtinusią pažymą įteikti mirusio mokesčių mokėtojo teisių perėmėjams, kurie turi teisę įstoti į vykstantį procesą ir ginti jame savo teises tokia pat tvarka, kokia yra nustatyta mokestinių ginčų nagrinėjimui.

16. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad V. I. R. mokestinis patikrinimas atliktas vadovaujantis MAĮ 130 straipsnio 6 dalimi, kuri numato mirusio mokesčių mokėtojo veiklos patikrinimo galimybę. Patikrinimo akte taip pat pateikiama informacija apie mirusios mokesčių mokėtojos turto paveldėtoją. Nurodyta, kad, VMI duomenų bazės duomenimis, E. R. nuo 1997 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 14 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini) (motinai nuosavybės teise priklausiančiame bute), nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. deklaruota gyvenamoji vieta panaikinta E. R. prašymu. Kita gyvenamoji vieta nedeklaruota. E. R. telefonu nurodė korespondenciją siųsti adresu (duomenys neskelbtini) (šis adresas nurodytas ir elektroninio deklaravimo sistemoje išorinio vartotojo), į VMI E. R. atvykti atsisakė.

17. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 18 d. pavedimo tikrinti Nr. FR0773-587 ir 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-89 kopijas registruotu paštu išsiuntė E. R. telefonu mokesčių administratoriui nurodytu adresu korespondencijai – (duomenys neskelbtini) (Komisijos byla, b. l. 55). Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 24 d. tuo pačiu adresu pareiškėjui išsiuntė ir Patikrinimo pažymą. Bylos duomenys rodo, kad Šiaulių AVMI pareiškėjui siųsta korespondencija buvo grąžinta neįteikta, nes pareiškėjas neatsiėmė korespondencijos pašte (Komisijos byla, b. l. 50–51).

18. VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.52, 5.53 ir 5.63 straipsniais, 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-8295 „Dėl V. I. R. turto paveldėjimo“ informavo notarą, kad V. I. R. biudžetui skolinga 10 352,40 Eur (7 445,45 Eur GPM ir 2 903,95 Eur GPM delspinigių), kad VMI šio asmens įpėdiniams reiškia minėtus reikalavimus, taip pat prašė informuoti palikėjos įpėdinius apie skolas bei pranešti VMI apie palikimo priėmimą.

19. Pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. Šiaulių AVMI pateikė prašymą pateikti V. I. R. patikrinimo akto bei sprendimo patvirtinti patikrinimo aktą kopijas, nurodydamas, kad ketina apskųsti patikrinimo aktą. Pareiškėjas 2015 m. liepos 23 d. dar kartą kreipėsi į Šiaulių AVMI, prašydamas jam pateikti policijos specialisto išvados apie jį ir jo patikrinimo akto kopijas, nurodydamas, kad šie dokumentai reikalingi siekiant apskųsti 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo aktą dėl jo motinai V. I. R. priskaičiuotų mokesčių.

20. Pareiškėjas 2015 m. liepos 30 d. VMI pateikė prašymą atnaujinti terminą dėl Patikrinimo pažymos ir skundą dėl šios Patikrinimo pažymos panaikinimo. VMI 2015 m. spalio 9 d. sprendimu prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir laikė nepaduotu pareiškėjo skundą. Išnagrinėjus pareiškėjo skundą teisme, VMI, vykdydama teismo sprendimą, pareiškėjo 2015 m. liepos 30 d. prašymą ir skundą išnagrinėjo iš esmės.

21. Aukščiau nustatytų aplinkybių ir aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Atsižvelgiant į tai, kad Patikrinimo pažymoje buvo konstatuotos neigiamos mokestinės pasekmės, jos rezultatai gali lemti mirusio asmens (šiuo atveju V. I. R.) turto paveldėtojų teises bei pareigas, mokesčių administratorius pagal galimybes ėmėsi visų įmanomų priemonių informuoti turto paveldėtoją (šiuo atveju pareiškėją) apie atliktą patikrinimą ir jo rezultatus. Mokesčių administratorius dokumentus pareiškėjui siuntė jo paties nurodytu adresu. Taip pat apie V. I. R. įsiskolinimą biudžetui buvo informuotas notaras, kurio žinioje yra paveldėjimo byla. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise įstoti į vykstantį procesą ir ginti jame savo teises, pateikdamas VMI prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą dėl Patikrinimo pažymos bei skundą Komisijai dėl VMI 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo patvirtinta Patikrinimo pažyma. Kadangi pareiškėjas į mokestinio ginčo procesą įstojo patvirtinus Patikrinimo pažymą, visus nesutikimo su ja motyvus jis turėjo teisę išdėstyti skunde VMI dėl Patikrinimo pažymos.

22. Teismas vadovavosi MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad V. I. R. mokestinis patikrinimas pradėtas atsižvelgiant į 2013 m. lapkričio 29 d. Šiaulių AVMI specialisto išvadoje Nr. 42.2-R-2, parengtoje vykdant 2013 m. vasario 25 d. pavedimą Nr. 42.2-R-2 pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2012 m. rugpjūčio 2 d. pateiktą užduotį atlikti turto ir pajamų atitikimo vertinimą ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-00125-12, nurodytą informaciją, kad V. I. R., pažeisdama 2002 m. liepos 2 d. GPM įstatymo 19 straipsnio, 27 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, galimai nepriskaičiavo, nedeklaravo ir

nesumokėjo GPM: už 2007 metus – 13 141 Lt, už 2010 metus – 27 045 Lt, už 2011 metus – 3 355 Lt. Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-89 nustatė, kad V. I. R. 2010–2011 metų laikotarpio išlaidos nekilnojamajam turtui (dviejų butų ir palėpės) įsigyti viršijo gautas pajamas 171 449 Lt. Mokesčių mokėtoja nedeklaravo gautų pajamų GPM įstatymo nustatyta tvarka, jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM ir tuo pažeidė GPM įstatymo 25 ir 27 straipsnių nuostatas. Dėl netinkamo V. I. R. elgesio mokestinės prievolės nebuvo įmanoma nustatyti įprastine tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal savo įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

23. Teismas pažymėjo, kad esminė aplinkybė, atsižvelgiant į kurią mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal jo įvertinimą, yra konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas tikrinamuoju laikotarpiu nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Būtent tai ir buvo konstatuota V. I. R. patikrinimo metu. Mokestinio ginčo bylos duomenys rodo, kad nustatydamas V. I. R. pajamas ir patirtas išlaidas tikrinamuoju ir iki jo buvusiais ankstesniais laikotarpiais, mokesčių administratorius rėmėsi šiais informacijos šaltiniais: patikrinimo metu surinkta informacija iš komercinių bankų apie V. I. R. gautas pajamas, patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis, VSDFV duomenimis, VĮ „Regitra“ duomenimis, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, liudytojų paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija. Nesant duomenų apie V. I. R. 2010–2011 m. patirtas išlaidas pragyvenimui, šios išlaidos apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinius statistinius rodiklius. Pareiškėjas jokių įrodymų, paneigiančių šiuose informacijos šaltiniuose nurodytą informaciją apie jo motinos gautas pajamas ar patirtas išlaidas, nei VMI, nei Komisijai, nei teismui nepateikė.

24. Kaip matyti, nustatydamas pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, mokesčių administratorius atliko 2004–2009 metų laikotarpio V. I. R. pajamų ir išlaidų analizę, kuri išsamiai aprašyta tiek Patikrinimo akte, tiek Patikrinimo pažymoje. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 31 d. V. I. R. patirtos išlaidos 105 740,70 Lt (99 502,41 Lt – 205 243,11 Lt) viršijo gautas pajamas ir V. I. R. tikrinamojo laikotarpio pradžiai ne banke buvusių piniginių lėšų likutis sudarė 0 Lt. Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, padarė išvadą, kad V.  I. R. 2010 ir 2011 m. iš nenustatytų šaltinių gavo 171 449 Lt pajamų, kurios nebuvo deklaruotos ir apmokestintos GPM įstatymo nustatyta tvarka.

25. Teismas pažymėjo, kad iš Komisijos sprendimo argumentų matyti, jog Komisija nepripažino pareiškėjo pateiktų dokumentų pagrindžiančiais V. I. R. 2010–2011 metais gautų pajamų šaltinius, nes jie pateikti praėjus daugiau kaip 2 metams nuo mokestinio ginčo pradžios. Komisija rėmėsi MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Teismo vertinimu, Komisija sprendime pagrįstai akcentavo, kad ginčas dėl Patikrinimo pažymoje Nr. FR0681-6 nustatytos mokestinės prievolės V. I. R. vyksta nuo 2015 m. liepos 30 d. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 22 d. pateikė prašymą pateikti V. I. R. patikrinimo akto su priedais ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo kopijas, o 2015 m. liepos 30 d. – skundą VMI dėl Patikrinimo pažymos. Taigi, jau tada pareiškėjui buvo žinomos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, kad tikrinamuoju laikotarpiu jo motina turėjo kitų nenustatytų pajamų, iš kurių įsigijo nekilnojamąjį turtą ir kad tuo pagrindu pareiškėjo motinai buvo nustatyta mokestinė prievolė. Todėl, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, jis privalėjo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, pateikdamas motinos pajamų šaltinius pagrindžiančius įrodymus. Kaip matyti, paaiškinimus, kurie surašyti 2016 m., pareiškėjas pateikė tik Komisijai, nors juose aprašomos aplinkybės įvyko dar 2010 metais ir 2015 m. liepos 30 d. teikiant skundą VMI jam turėjo būti žinomos (pareiškėjas paaiškinamajame rašte nurodė, kad 2010 m spalio mėn. jis davė pinigų motinai butui pirkti). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad apie tai, jog 2010  m. šeimos nariai neva perdavė grynuosius pinigus V. I. R. butui pirkti, skunde VMI pareiškėjas nenurodė. Byloje taip pat nepateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs minėtus paaiškinamus Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir LVAT, kurie nagrinėjo jo skundus dėl teisės inicijuoti mokestinį ginčą. Įvertinęs mokestinio ginčo medžiagą, teismas byloje nenustatė išskirtinių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kurios jam galėjo sutrukdyti šiuos įrodymus pateikti centriniam mokesčių administratoriui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių papildomų dokumentų neteikė ir tuomet, kai LVAT įpareigojo centrinį mokesčių administratorių iš esmės išnagrinėti jo skundą dėl Patikrinimo pažymos.

26. Teismas su Komisijos pateiktu paaiškinamųjų raštų vertinimu sutiko ir, atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes dėl šių raštų pateikimo, darė išvadą, kad Komisija pagrįstai šių raštų nepripažino pagrindžiančiais pareiškėjo motinos 2010–2011 metų pajamų šaltinius. Kitų įrodymų, paneigiančių Patikrinimo pažymoje nustatytas faktines aplinkybes bei apskaičiuotus mokesčius, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas aritmetinio mokesčių ir delspinigių

apskaičiavimo teisingumo teismui neginčijo.27. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo pažymoje, vadovaudamasis MAĮ 92 straipsniu, vietos mokesčių

administratorius nurodė, jog patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą GPM ir GPM delspinigius paveldėtojas privalo sumokėti į vieną iš nurodytų biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 92 straipsnis pats savaime nesuteikia teisės mokesčių administratoriui savo sprendimu mirusio fizinio asmens turto paveldėtojams nustatyti atitinkamas pareigas mokestinių teisinių santykių srityje. Šios pareigos paveldėtojams gali atsirasti tik CK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusi Patikrinimo pažyma ir būtų tas juridinę reikšmę turintis, mokesčių administratoriaus priimtas teisės aktas, kuriame nustatyta tvarka būtų konstatuotas mirusio fizinio asmens mokestinės nepriemokos egzistavimo faktas, jos dydis ir kt., kas sudarytų prielaidas bei sąlygas mokesčių administratoriui CK nustatyta tvarka reikšti materialines pretenzijas turto paveldėtojams.

28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad vietos mokesčių administratoriaus ginčijamoje Patikrinimo pažymoje suformuluotas įpareigojimas paveldėtojui sumokėti atitinkamas GPM ir GPM delspinigių sumas peržengia mokesčių administratoriui suteiktos kompetencijos ribas. Tačiau, teismo vertinimu, šis procedūrinio pobūdžio pažeidimas negali paneigti Patikrinimo pažymoje nustatytų mokesčių įstatymų pažeidimų ir V. I. R. apskaičiuotų GPM ir GPM delspinigių teisingumo ir pagrįstumo, todėl nesudaro pagrindo panaikinti šią pažymą. Kaip minėta, mokesčių administratorius Patikrinimo pažymoje apskaičiuotas sumas turės teisę pareikalauti iš turto paveldėtojo sumokėti tik tuomet, kai ši Patikrinimo pažyma įsiteisės ir jis pareikš materialines pretenzijas turto paveldėtojui CK tvarka.

29. Nustatęs, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo naikinti ginčijamų Patikrinimo pažymos ir VMI sprendimo. Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas vertino, kad Komisijos sprendimo naikinti taip pat nėra teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p., 56 str.).

III.

30. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58–63), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Nuo mokestinio patikrinimo pirminės stadijos, t. y. nuo Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 18 d. pradėto pareiškėjo motinos mokestinio tyrimo, buvo pažeistos MAĮ nuostatos (36 str. 4 p.), nepranešant pareiškėjui apie pradėtą mokestinį tyrimą, jo eigą. Pareiškėjo vertinimu, Taisyklių 9 punkto nuostatos taikomos atliekant mokestinį patikrinimą juridinio asmens atžvilgiu arba mirusio mokesčių mokėtojo atžvilgiu. Tikrinimo metu V. I. R. nebuvo mokesčių mokėtoja. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 17 d., 8 mėnesiams praėjus po pareiškėjo motinos mirties, todėl ji negalėjo pakenkti tyrimui, paslėpti ar sunaikinti dokumentus. Nei mirusi motina, nei pareiškėjas negalėjo realizuoti MAĮ numatytos teisės pateikti pastabas, paaiškinimus ir įrodymus dėl patikrinimo akto. Šiaulių AVMI registruotus laiškus siuntė adresu (duomenys neskelbtini). Tuo adresu pareiškėjas negyvena, todėl laiškų negavo. Nei pareiškėjas, nei jo motina nebuvo įsiregistravę mokesčių mokėtojais, todėl MAĮ 46 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl pranešimo apie adreso pasikeitimą netaikytinos.

30.2. MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirtos nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino.

30.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiais dėl pateiktų dokumentų, įrodymų vertinimo. Pareiškėjas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, nežinojo, kokius dokumentus, kur ir kaip pateikti. Tik Komisijai pranešus apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką, pareiškėjas pateikė įrodymus apie motinos V. I. R. turėtas pajamas (pareiškėjo duotus 150 000 Lt, anūkės I. M. duotus 10 000 Lt ir dukros A. B. duotus 10 000 Lt). Iki Komisijos pranešimo apie skundo nagrinėjimą, niekas nesuteikė teisės pateikti įrodymus dėl V. I. R. gautų pajamų. Nei policijos, nei Šiaulių AVMI pareigūnų nebuvo apklausta nei V. I. R., nei kiti šeimos nariai, todėl nebuvo galimybės pateikti paaiškinimus, pagrindžiant pajamų šaltinius. Mokestinė prievolė nustatyta neįvertinus galimai teisėtai turėtų pajamų šaltinių (dovanojimas, paveldėjimas, santaupos per visą gyvenimą, vaikų paskolinti pinigai buto pirkimui).

31. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73–77), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių AVMI, apskaičiuodama V. I. R. GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. Šiaulių AVMI patikrinimo metu remdamasi surinkta informacija iš komercinių bankų apie V. I. R. gautas pajamas, patirtas išlaidas, sąskaitoje esančias lėšas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis, VSDFV duomenimis, VĮ „Regitra“ duomenimis bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo V. I. R. tikrinamuoju laikotarpiu gautas pajamas bei patirtas išlaidas, taip pat nustatė V. I. R. ankstesniu laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Vertinant gautas pajamas, buvo įvertinta V. I. R. gauta senatvės pensija, draudimo išmokos, išpirktos obligacijos ir nustatyta, kad per 2010 m. V. I. R. iš viso gavo 42 094,49 Lt, o per 2011 m. – 10 723,80 Lt piniginių lėšų. V. I. R. patirtas išlaidas sudarė sūnaus kredito dengimas, buto, dirbtuvių–garažo pastato ir dviejų palėpių pirkimas, administracinė bauda, transporto priemonių draudimo įmokos ir išlaidos pragyvenimui, kurios apskaičiuotos pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinius statistinius rodiklius. Įvertinusi, kad 2011 m. sausio 1 d. pinigų likutis bankų sąskaitose buvo 0 Lt, kad per 2011 m. V. I. R. gavo 10 723,80 Lt pajamų bei patyrė 34 342,40 Lt išlaidų ir kad 2011 m. gruodžio 31 d. pinigų likutis bankų sąskaitose buvo 0 Lt, Šiaulių AVMI pagrįstai konstatavo, jog 2011 m. gruodžio 31 d. V. I. R. išlaidos 23 618,60 Lt viršijo pajamas, t. y. V. I. R. 2010 ir 2011 m. iš nenustatytų šaltinių gavo 171 449 Lt pajamų, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos GPM įstatymo nustatyta tvarka.

33. Atsakovas akcentuoja, kad apie mokestinį patikrinimą pareiškėjui nebuvo pranešta remiantis Taisyklių 9 punktu. Su patikrinimu susiję dokumentai buvo išsiųsti pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buvo grąžinti siuntėjui. Šiuo atveju apie adreso pasikeitimą pareiškėjas privalėjo informuoti mokesčių administratorių. Atsakovas pažymi, kad jau 2015 m. birželio 22 d. pareiškėjas Šiaulių AVMI pateikė prašymą pateikti V. I. R. patikrinimo akto su priedais ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo kopijas, tačiau vėliau vykusio mokestinio ginčo laikotarpiu jis jokių papildomų dokumentų neteikė, nors turėjo nevaržomą galimybę tai daryti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo mirusiai motinai V. I. R. Patikrinimo pažymoje apskaičiuoti GPM ir GPM delspinigiai, konstatavus, jog V. I. R. 2010–2011 metų išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.

35. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pirmiausia teigia, jog jo teisės buvo pažeistos, nepranešant pareiškėjui apie

pradėtą mokestinį patikrinimą, jo eigą. Anot pareiškėjo, jis negalėjo realizuoti MAĮ numatytos teisės pateikti pastabas, paaiškinimus ir įrodymus dėl patikrinimo akto.

37. Teisėjų kolegija su minėtais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas dar 2015 m. liepos 30 d. pateikė VMI prašymą atnaujinti skundo dėl Patikrinimo pažymos padavimo terminą ir skundą dėl šios Patikrinimo pažymos panaikinimo. VMI 2015 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 68-183 pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkinti, skundą laikyti nepaduotu ir jį grąžinti pareiškėjui. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir VMI 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 68-183, o mokestinį ginčą perdavė iš naujo nagrinėti VMI. VMI, vykdydama LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. liepos 30 d. prašymą ir skundą ir nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2017 m lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 68-182 patvirtino Patikrinimo pažymą.

38. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog mokestinis ginčas iš esmės buvo nagrinėtas po to, kai LVAT 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017 mokestinį ginčą perdavė iš naujo nagrinėti VMI. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebuvo informuotas ir negalėjo realizuoti MAĮ numatytų teisių pateikti pastabas, paaiškinimus ir įrodymus dėl patikrinimo akto, nes į teismą dėl įpareigojimo VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš

esmės kreipėsi pats pareiškėjas, jis žinojo proceso eigą ir, teismui perdavus mokestinį ginčą nagrinėti VMI, galėjo realizuoti visas MAĮ nustatytas teises, t. y. teikti pastabas, paaiškinimus ir įrodymus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad minėtos teisės jam buvo kaip nors ribojamos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą atmestini kaip nepagrįsti.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl pateiktų dokumentų, įrodymų vertinimo. Nurodo, kad tik Komisijai pranešus apie skundo nagrinėjimo vietą ir laiką, pareiškėjas pateikė įrodymus apie motinos V. I. R. turėtas pajamas (pareiškėjo duotus 150 000 Lt, anūkės I. M. duotus 10 000 Lt ir dukros A. B. duotus 10 000 Lt).

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 56 str. 6 d.). ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2  d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjant mokestinį ginčą nebuvo įvertinti įrodymai apie motinos V. I. R. turėtas pajamas, nepagrįstas. Nors paaiškinamuosius raštus, kurie surašyti 2016 m., pareiškėjas pateikė tik Komisijai ir Komisija pažymėjo, jog minėti raštai turėjo būti pateikti anksčiau, tačiau juos įvertino iš esmės ir nepripažino pagrindžiančiais pareiškėjo motinos 2010–2011 metų pajamų šaltinius. Pirmosios instancijos teismas su Komisijos pateiktu paaiškinamųjų raštų vertinimu sutiko. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi įrodymai buvo įvertinti tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios Komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo, kurie pagrįstai šių raštų nepripažino pagrindžiančiais pareiškėjo motinos pajamų šaltinius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus paaiškinamuosius raštus kartu su visa mokestinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, su tokiu vertinimu sutinka, laikydama pareiškėjo pateiktus paaiškinamuosius raštus pareiškėjo gynybine pozicija, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis ir prieštaraujančia kitiems surinktiems duomenims. Nors pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant mokestinį ginčą nebuvo apklausta nei V. I. R., nei kiti šeimos nariai, todėl nebuvo galimybės pateikti paaiškinimus, pagrindžiant pajamų šaltinius, tačiau pats pareiškėjas prašymų apklausti liudytojus neteikė nei Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui. Kitų įrodymų, kurie paneigtų Patikrinimo pažymoje nustatytas faktines aplinkybes bei apskaičiuotus mokesčius, pareiškėjas nepateikė.

42. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja MAĮ 92 straipsnis bei kitos su jo įgyvendinimu susijusios teisės normos. MAĮ 92 straipsnyje nustatyta, kad mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

43. Iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad ji pagal formulavimo būdą yra priskirtina blanketinių teisės normų rūšiai, nes joje įtvirtinta elgesio taisyklė – „mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai“, pati savaime aiškiai ir išsamiai nenustato šio teisinio santykio dalyvių teisių ir pareigų. Šiuo atveju joje suformuota taisyklė, kad mirusio fizinio asmens neprimoką privalo padengti paveldėtojai, yra deklaratyvaus pobūdžio, o šio teisinio santykio dalyvių – mokesčių administratoriaus ir turto paveldėtojų, teisėms ir pareigoms nustatyti, nukreipia į kitas teisės normas (Civilinio kodekso). Toks šios teisės normos pobūdis reiškia, kad būtent Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo klausimus, turi būti taikomos nustatant šio teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas. Ir priešingai, MAĮ 92 straipsnis pats savaime nesuteikia teisės mokesčių administratoriui savo sprendimu mirusio fizinio asmens turto paveldėtojams nustatyti atitinkamas pareigas mokestinių teisinių santykių srityje. Šios pareigos paveldėtojams gali atsirasti tik Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

44. Iš MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 130 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad tais atvejais, kai yra tikrinami mirusio mokesčių mokėtojo veiklos rezultatai, sprendimas dėl atitinkamų mokesčių išieškojimo iš atitinkamų paveldėtojų ar kitų asmenų nėra priimamas. Tokiais atvejais mokestinio patikrinimo rezultatai yra įforminami patikrinimo pažyma, kuria yra tik konstatuojami nustatyti mokestinių įstatymų pažeidimai, atsiradusių mokestinių nepriemokų dydžiai ir kitos aplinkybės, apie kurias, pagal galimybes, turi būti informuojami mirusio asmens turo paveldėtojai.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl VMI 2015 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 68-183, kuriuo atsisakyta atnaujinti skundo dėl Patikrinimo pažymos padavimo terminą, akcentavo, kad šiuo atveju nustatyta tvarka įsiteisėjusi Patikrinimo pažyma ir būtų tas juridinę reikšmę turintis viešojo administravimo subjekto (mokesčių administratoriaus) priimtas teisės aktas, kuriame nustatyta tvarka būtų konstatuotas mirusio fizinio asmens mokestinės nepriemokos egzistavimo faktas, jos dydis ir kt., kas ir sudarytų prielaidas bei sąlygas mokesčių administratoriui Civilinio kodekso nustatyta tvarka reikšti materialines pretenzijas turto paveldėtojams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1040-438/2017).

46. Pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratorius Patikrinimo pažymoje nuo apskaičiuotos GPM sumos už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2015 m. vasario 10 d. (patikrinimo akto dienos) apskaičiavo 2 903,95 Eur GPM delspinigių.

47. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje).

48. Iš nurodytos MAĮ nuostatos matyti, kad delspinigiai skaičiuojami būtent mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius delspinigius apskaičiavo ir už tą laikotarpį, kai mokesčių mokėtojo nebebuvo – V. I. R. (mokesčių mokėtoja) mirė (duomenys neskelbtini). Minėta, kad tokiu atveju, kai mokesčių mokėtojas miršta, pagal MAĮ 92 straipsnį mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai Civilinio kodekso nustatyta tvarka, tačiau pagal MAĮ nuostatas šiame teisiniame santykyje jie nėra laikomi mokesčių mokėtojais. Taigi mokesčių administratorius Patikrinimo pažymoje negalėjo apskaičiuoti delspinigių nuo apskaičiuotos GPM sumos laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (V. I. R. mirties).

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Patikrinimo pažymoje suformuluotas įpareigojimas, jog pareiškėjo motinos V. I. R. įsiskolinimą biudžetui turi sumokėti pareiškėjas, yra nepagrįstas, nes mokesčių administratorius materialines pretenzijas turto paveldėtojams privalo reikšti Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Todėl yra pagrindas aptartą Patikrinimo pažymoje suformuluotą įpareigojimą panaikinti. Taip pat konstatuotina, jog Patikrinimo pažymoje mokesčių administratorius galėjo apskaičiuoti delspinigius nuo apskaičiuotos GPM sumos tik už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki (duomenys neskelbtini) VMI, Komisija ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdami mokestinį ginčą, minėtų trūkumų neištaisė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas panaikinant Patikrinimo pažymos dalį, kuria apskaičiuoti GPM delspinigiai laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ir Patikrinimo pažymoje suformuluotą įpareigojimą, jog pareiškėjo motinos V. I. R. įsiskolinimą biudžetui turi sumokėti paveldėtojas (pareiškėjas), Komisijos 2018 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. S-16(7-262/2017) ir VMI 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 68-182 dalis, kuriose patvirtinti minėti įpareigojimai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo E. R. skundą

tenkinti iš dalies. Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. S-16(7-262/2017), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 68-182, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 24 d. patikrinimo pažymos Nr. FR0681-6 dalis, kuriose apskaičiuoti gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) ir suformuluotas įpareigojimas, jog pareiškėjo motinos V. I. R. įsiskolinimą biudžetui turi sumokėti

paveldėtojas (pareiškėjas).Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11345 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-1373-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02909-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 50.1; 51.7; 12.19(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–31), patikslintu skundu (I t., b. l. 135–164) (skundas ir patikslintas skundas toliau kartu vadinami skundu), kuriuose prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. sausio 30 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-FR0682-46 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 68-58; 3) panaikinti VMI 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 68-76; 4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. S-166 (7-115/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 5) nurodyti, kad vietoje nurodomo sumokėti 7 839,82 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 104,84 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) bei su šiais mokesčiais

susijusių baudų bei delspinigių pareiškėjui patikrinimo metu nėra priskaičiuojami jokie mokesčiai ir su jais susijusios sumos; 6) netenkinus anksčiau nurodyto reikalavimo, atleisti pareiškėją nuo už laikotarpį po 2011 m. gegužės 2 d. priskaičiuotų GPM ir PSDĮ delspinigių.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno AVMI, atlikusi jo mokestinį patikrinimą, 2016 m. lapkričio 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-708 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo priskaičiavo papildomas GPM ir PSDĮ sumas. Visus pareiškėjo mokestinius patikrinimus (pirmą ir du pakartotinius) atliko ta pati specialistė, VMI ir Komisija sprendimuose konstatavo padarytus pažeidimus šių patikrinimų metu, todėl pareiškėjas įsitikinęs, kad mokestiniai patikrinimai atlikti neobjektyviai.

3. Atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, visi mokesčiai ir su jais susijusios sumos buvo priskaičiuotos taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje nustatytą mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Ši nuostata, apskaičiuojant mokesčius pareiškėjui, buvo taikyta nesant pagrindo, nes pareiškėjas vykdė MAĮ nustatytas pareigas. Mokesčiai pareiškėjui pagal mokesčių administratoriaus vertinimą apskaičiuoti ir tais atvejais, kai jis pateikė turto įsigijimą pagrindžiančius dokumentus. Išlaidos, kurios, pasak VMI, viršijo pareiškėjo pajamas, buvo apskaičiuotos remiantis MAĮ 70 straipsniu. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti atitinkamą metodą buvo išvados, padarytos jau šį metodą pritaikius. VMI sprendime nurodyta, kad pareiškėjo namo statybai, rekonstrukcijai, automobiliui įsigyti ir remontui, t. y. 2006–2010 laikotarpio išlaidoms, priskaičiuota 350 000 Lt. Komisijos sprendime nurodyta, kad pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas tik 2007 metais 70 193,84 Lt. Apskaičiuojant pareiškėjo išlaidas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pajamų trūkumas susidarė dirbtinai taikant šį metodą, išlaidas netinkamai priskiriant ne tiems mokestiniams laikotarpiams. Pareiškėjas VMI apskaičiuotas išlaidas, kurios buvo dirbtinai priskirtos būtent 2007 metams, apmokėjo kitais laikotarpiais, kai tam turėjo pakankamai pinigų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija nepasisakė MAĮ 70 straipsnio taikymo aspektais, šios nuostatos ir jos taikymo praktikos nesusiejo su nagrinėjamu ginču, nepasisakė, kokias pareigas pareiškėjas pažeidė, kad atsirado teisinis pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Mokesčių apskaičiavimą pagrindus metodais, kurie šiuo atveju negalėjo būti taikomi, mokesčių administratorius neįvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Realiai pareiškėjas visą tikrinamąjį laikotarpį turėjo pakankamai lėšų apskaičiuotoms išlaidoms apmokėti.

5. Pareiškėjas nesutiko su namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukcijos įvertinimu, kurį atliko VMI, išvedusi pareiškėjo ir Kauno AVMI pateiktų duomenų vidurkį. Šį vidurkį VMI taikė nepagrįstai, nes pati konstatavo, jog minėto namo rekonstrukcijos vertė ūkio būdu sudarė 66 479 Lt. Turto vertintojo ataskaitoje, kuria perskaičiuojant rekonstrukcijos vertes vadovavosi Kauno AVMI ir VMI, buvo taikytas turto vertinimą atlikusio subjekto nurodytas pataisos koeficientas, tačiau jis taikytas ne bendrai, dirbtinai ir vien tam, kad būtų apskaičiuojama kuo didesnė apmokestinamoji vertė. Pareiškėjo teigimu, specialistės perskaičiuotos rekonstrukcijos ūkio būdu išlaidos iš esmės nesiskiria nuo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inreal“ nustatytos vertės 2009 metais ne ūkio būdu. Tai parodo, kad Kauno AVMI tikrintojai neturi kompetencijos apskaičiuoti tokio pobūdžio objektų vertę, šia verte manipuliuoja, tačiau minėti skaičiavimai daro esminę įtaką pareiškėjo apmokestinimui. Skundžiamas Kauno AVMI sprendimas pagrįstas UAB „Inreal“ kilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 11/12-374K (toliau – UAB „Inreal“ ataskaita Nr. 11/12-374K), tačiau šiuo dokumentu negalima vadovautis, nes nėra aišku, kurią dieną turto vertintojas nustatė rekonstrukcijos vertę. Ataskaita neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ) 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes joje nėra vertinamo turto aprašymo bei nėra pakankamo vertės nustatymo pagrindimo, nenurodyti ir neaprašyti konkretūs rekonstrukcijos darbai, kurie buvo vertinami. Komisija atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis namo rekonstrukcijos darbus vykdė be statybos leidimo. Už savavališkas statybas yra numatytos įvairios baudos bei kitos savavališkos statybos šalinimo pasekmės, bet ne papildomas apmokestinimas mokesčiais.

6. Pareiškėjas nesutiko, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyboms išleido 85 743 Lt. Specialistei buvo pateiktas projektas, parengtas iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurį UAB „Edvima“ buvo sutikusi pastatyti namą. Taip pat specialistei buvo pateiktas 2005 m. gruodžio 22 d. atliktų darbų aktas, kuris patvirtino, jog didžioji darbų dalis buvo atlikta ir priduota 2005 metais, tačiau į šį dokumentą mokesčių administratorius neatsižvelgė, nemotyvavo, kodėl jo nevertina. Namas pradėtas statyti ir pabaigtas per kelias savaites. Taigi specialistė, pripažinusi, kad darbai buvo pradėti nuo 2005 m. balandžio mėnesio, negalėjo nuspręsti, kad jie buvo atliekami kelerius metus. Tokia darbų tąsa prieštarauja technologiniams procesams. Šiuo atveju nebuvo apklausti kaimynai, kurie būtų patvirtinę, kad pagrindiniai

statybos darbai buvo baigti 2005 metais, nevertintas darbų atlikimo aktas, kiti dokumentai, kuriuose atsispindi iki 2005 metų pabaigos faktiškai atlikti darbai. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtas statybų išlaidas, pirmiausia atitinkamas išlaidas apskaičiavo savo pasirinktu būdu, kadangi pareiškėjas nepateikė visų atitinkamas išlaidas patvirtinančių dokumentų. Tačiau vėliau šias išlaidas padidino mokesčių mokėtojo pateiktais išsaugotais dokumentais apie patirtas išlaidas. Taip atitinkamos statybos darbų išlaidos padvigubintos. Minėtų pareiškėjo nurodytų pastabų Komisija visiškai nenagrinėjo.

7. Mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad automobiliui „Auburn 851“ įsigyti ir jam išlaikyti pareiškėjas išleido 158 000 Lt. Šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio metodo taikymas nepagrįstas VMI ir Kauno AVMI sprendimuose. Mokesčių administratorius netinkamai išsiaiškino, kaip minėtas automobilis buvo įsigytas, dėl to atmetė įsigijimą patvirtinančius įrodymus. Kauno apygardos prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo, kurio metu kaip liudytoja buvo apklausta E. R., kuri, įspėta apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, patvirtino, kad dalis kainos buvo apmokėta perdavus jai automobilį „GAZ 13“ ir tik vėliau nedidele pinigų suma. Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė visus įrodymus ir duomenis, kiek iš tikrųjų patyrė išlaidų įsigydamas automobilį, įskaitant ir automobilio „GAZ 13“ perdavimą. Mokesčių administratoriaus išvada, kad automobilio, nors ir senovinio, remontui, būklės palaikymui galima išleisti daugiau kaip 150 000 Lt, prieštarauja logikai. Mokesčių administratorius negalėjo vadovautis UAB „Inreal“ ataskaita Nr. 11/12-374K, nes jos duomenys prieštaringi, nepagrįsti, mokesčiai ir muitai įtraukti du kartus. Minėta ataskaita neatitinka TVVPĮ 23 straipsnio nuostatų, nes nepagrįsta, kaip nustatyta vidutinė transporto priemonės vertė. Šiuo atveju Kauno AVMI nepagrindė automobilio įsigijimo išlaidų apskaičiavimo, taip nepagrįstai apskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias sumas.

8. Anot pareiškėjo, mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pareiškėjo pajamų, gautų pardavus automobilį „VW Transporter“. Pareiškėjas tikrintojai pateikė paaiškinimus po sunkios ligos 2011 metais (insulto), todėl nevisiškai aiškiai suvokė duodamų paaiškinimų prasmę. Minėto automobilio pardavimo aplinkybes galėjo patvirtinti Latvijos mokesčių inspekcija. Mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino „Royal House of Merovinge“ patvirtinimo, kad pareiškėjui buvo suteikta 42 000 Eur paskola, šias išlaidas vertino kaip jo išlaidas. minėtus pinigus pareiškėjas pervedė Lenkijoje registruotai įmonei, t. y. grąžino paskolą. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pagrindė aplinkybes, kad gavo pajamų iš J. S., pateikė panaudos sutartį. Nepagrįstai buvo atmesti ir pareiškėjo tėvų A. L. ir A. K. paaiškinimai apie pareiškėjui suteiktas lėšas iš esmės teigiant, kad šie asmenys negalėjo turėti tokių lėšų, taip pat atitinkamų turėtų pinigų nebuvo deklaravę vienkartinėje gyventojo (šeimos) deklaracijoje. Be to, mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjo vartojimo išlaidas, nes prie jų pridėjo pastatų statybai ir rekonstrukcijai išleistas išlaidas. Šios išlaidos jau buvo įtrauktos nustatant minėtų objektų vertę, tad, pareiškėjo teigimu, šios išlaidos faktiškai patrigubintos.

9. Pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotais delspinigiais, nes mokestinis patikrinimas buvo pradėtas dar 2011 m. sausio 28 d. ir dėl mokesčių administratoriaus kaltės truko beveik pusseptintų metų. VMI sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo delspinigių už laikotarpį po 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad Patikrinimo akte nėra nurodytas nė vienas teisės aktas, kurį pareiškėjas būtų pažeidęs, taip pat nenurodyta nė viena faktinė aplinkybė, kuri leistų teigti, jog pareiškėjas pažeidė įstatymus. Komisija priėmė sprendimą atleisti pareiškėją nuo 50 procentų jam apskaičiuotų GPM ir PSDĮ delspinigių mokėjimo už visą patikrinimo laikotarpį, todėl pareiškėjas papildomai turėtų būti atleistas nuo delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 2 d.

10. Pareiškėjas akcentavo, kad Komisijai pakeitus VMI sprendimą ir pripažinus, jog VMI nepagrįstai buvo perskaičiavusi pareiškėjo turėtas lėšas tikrinamojo laikotarpio pradžioje, už 2009 metus jokių papildomų pajamų nepriskaičiuota. Todėl neliko ir pagrindo priskaičiuoti jokių PSDĮ, taip pat su jomis susijusių sumų.

11. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad Komisijos pateiktoje byloje trūksta dokumentų, kuriais remiantis buvo priimti skundžiami sprendimai.

12. Atsakovas VMI atsiliepime (II t., b. l. 1–18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.13. Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu atlikta pareiškėjo tikrinamu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų

išlaidų analizė, kurioje, įvertinus tikrinamo laikotarpio pradžioje (2006 m. sausio 1 d.) pareiškėjo turėtą 179 453 Lt piniginių lėšų likutį, nustatyta, kad jo išlaidos viršijo pajamas 2006–2009 metais. Patikrinimo metu atskirais mokestiniais laikotarpiais nustatytas pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas pripažintas pareiškėjo pajamomis, gautomis iš nenustatytų šaltinių. Remiantis šiais duomenimis, pareiškėjo GPM bazė nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis

(toliau – ir Taisyklės), taikant jose numatytą grynosios vertės metodą, įvertinant pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą.14. Mokestinio patikrinimo metu nustatytas pareiškėjo 2006–2007 metais ir 2009 metais gautų pajamų

nepakankamumas, mokestiniu laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 142 388,67 Lt ir pareiškėjas šioms išlaidoms dengti panaudotų pajamų šaltinių nepagrindė objektyviais duomenimis. Pareiškėjas pateiktose 2006–2007 metų ir 2009 metų pajamų mokesčio deklaracijose gautų pajamų nedeklaravo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) nustatyta tvarka, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą pajamų mokesčio. Be to, pareiškėjas nepateikė (neišsaugojo) dokumentų, pagrindžiančių patirtų išlaidų dydį statyboms, rekonstrukcijai bei automobiliui „Auburn 851“ įsigyti ir techninei būklei palaikyti. Komisija pagrįstai nurodė, kad toks pareiškėjo veikimas iškreipė tiesioginio apmokestinimo aplinkybes, t. y. dėl pareiškėjo netinkamo elgesio mokestinės prievolės nebuvo įmanoma nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymuose nustatyta tvarka, o tai yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai, remdamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, atliko įvertinimą taikydamas grynosios vertės metodą.

15. Atsakovas manė, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių, nes jis siekia aptartų sumų nemokėti, o tai prieštarauja viešajam interesui surinkti mokesčius, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesams, taip pat nėra jokių MAĮ 100 ir 101 straipsniuose įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų.

16. Prie nagrinėjamos bylos pridėta Komisijos bylos Nr. 7-115/2017 (toliau – ir Komisijos byla) medžiaga. Teismo posėdyje apklausti liudytojai A. Š., V. G.-Š., T. M., S. M. (S. M.), A. S.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą patenkino iš dalies. Panaikino Komisijos sprendimą ir perdavė mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundus nagrinėti iš naujo Komisijai.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir ikiteismine tvarka ginčą išnagrinėjusios Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti GPM, PSDĮ ir šių mokesčių baudas bei delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo pakartotinį 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio GPM, PSDĮ ir kitų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2016 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-708. Kauno AVMI 2017 m. sausio 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą (Kauno AVMI sprendimo rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodoma, kad tvirtinamas 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-677) ir nurodė pareiškėjui sumokėti 16 029 Eur GPM, 1 746 Eur PSDĮ, apskaičiavo 15 753,23 Eur GPM delspinigių, 830,14 Eur PSDĮ delspinigių ir skyrė 1 603 Eur GPM baudą bei 175 Eur PSDĮ baudą. VMI 2017 m. balandžio 27 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pakeitė Kauno AVMI sprendimą, o 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu ištaisė VMI 2017 m. balandžio 27 d. sprendime padarytas GPM ir PSDĮ delspinigių apskaičiavimo klaidas. Komisija sprendime nurodė pareiškėjui sumokėti 7 839,82 Eur GPM ir 104,84 Eur PSDĮ bei su šiais mokesčiais susijusias sumas; atleido pareiškėją nuo 50 procentų GPM ir PSDĮ delspinigių.

20. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 6.3.1–6.3.6 punktais ir pažymėjo, kad iš skundžiamų Kauno AVMI ir VMI sprendimų turinio matyti, kad apskaičiuojant pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą buvo taikytas ir grynosios vertės metodas. Teismas sprendė, kad vienas iš leistinų informacijos šaltinių, siekiant nustatyti pareiškėjo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos statybų vertę, kilnojamojo turto vertę, be kita ko, buvo UAB „Inreal“ parengtos turto vertinimo ataskaitos. Tai reiškia, kad šie dokumentai sudarė pareiškėjo iškelto mokestinio ginčo ir mokestinio patikrinimo medžiagą.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 147 straipsniu, 148 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų 7 punktu ir pažymėjo, kad iš teismui pateiktos Komisijos nagrinėtos mokestinės bylos medžiagos ir skundžiamo Komisijos sprendimo turinio matyti, kad jame Komisija iš esmės sutiko su mokesčių administratoriaus atliktu kai kurių nagrinėjamai bylai reikšmingų įrodymų vertinimu jų pati neištyrusi, ar rėmėsi ir vertino įrodymus, kurių nėra teismui pateiktoje Komisijos bylos medžiagoje, t. y.: vertindama mokesčių administratoriaus atliktą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, rekonstrukcijos išlaidų apskaičiavimą, Komisija pati tiesiogiai neištyrusi UAB „Inreal“ ataskaitos Nr. 11/12-1007 turinio pritarė Patikrinimo akte remiantis šia ataskaita pateiktiems skaičiavimams (žr. Komisijos sprendimo 18–19 psl.), nors, kaip matyti, pareiškėjas kvestionavo šios turto vertinimo ataskaitos atitiktį įstatymų reikalavimams, taip

pat jos duomenimis (jų nebuvimu) grindė savo skundus Komisijai; vertindama, ar tinkamai mokesčių administratorius nustatė automobilio „Auburn 851“ vertę ir ja grindė šio automobilio rinkos vertės priskyrimą pareiškėjo patirtoms išlaidoms, Komisija sprendime pasisakė dėl UAB „Inreal“ ataskaitos Nr. 11/12-374K jos pati tiesiogiai neištyrusi (žr. Komisijos sprendimo 21–23 psl.), nors, kaip matyti, pareiškėjas kvestionavo šios ataskaitos atitiktį įstatymų reikalavimams; vertindama, ar tinkamai mokesčių administratorius nustatė automobilio „Auburn 851“ vertę, Komisija vadovavosi E. R. 2011 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimais, juos citavo, nors tokių paaiškinimų nėra Komisijos pateiktoje medžiagoje teismui.

22. Teismas pažymėjo, kad nutartimi buvo įpareigojęs Komisiją pateikti visą medžiagą, kuria remiantis buvo priimtas skundžiamas Komisijos sprendimas, o išklausius prie Komisijos bylos medžiagos pridėtus posėdžio garso įrašus, nustatyta, kad UAB „Inreal“ ataskaitos Nr. 11/12-1007, Nr. 11/12-374K ir E. R. 2011 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimai Komisijai nebuvo teikiami ir tiriami Komisijos posėdyje (Komisijos bylos IV t., b. l. 79).

23. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas Komisijos sprendimas priimtas nesurinkus visų mokestiniam ginčui išnagrinėti reikalingų įrodymų, pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų nagrinėjamam mokestiniam ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir šio sprendimo pagrįstumą. Nurodytas pažeidimas pripažintas esminiu, nes dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ją nagrinėjant ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, Komisija, kaip ikiteisminio nagrinėjimo institucija su įstatymų leidėjo aiškiai apibrėžtu tikslu, galėjo ir turėjo teisinę galimybę iš mokestinį patikrinimą atlikusio mokesčių administratoriaus, iš pareiškėjo ar kitų institucijų išsireikalauti visus įrodymus, kuriais buvo remiamasi atliekant mokestinį patikrinimą, juos nustatyta tvarka ištirti ir pateikti savo pagrįstą teisinę motyvaciją, kurios kvestionavimas būtų buvęs galimas ginčui persikėlus į teismą.

24. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, skundžiamas Komisijos sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Jis panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, o Komisija įpareigota mokestinį ginčą išnagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo skundus, Komisija turėtų iš mokestinį patikrinimą atlikusio mokesčių administratoriaus išsireikalauti bylai reikšmingus įrodymus, įskaitant UAB „Inreal“ ataskaitas Nr. 11/12-1007, Nr. 11/12-374K, E. R. 2011 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimus, juos įvertinti nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste.

25. Kadangi pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ikiteisminei institucijai – Komisijai, kurios priimtas sprendimas panaikintas ir Komisija įpareigota pareiškėjo skundus išnagrinėti iš naujo, teismas pažymėjo, kad teisminis nagrinėjimas bus galimas tik po pastarosios institucijos baigiamojo akto priėmimo, jei bus pasinaudota teise kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo skundo argumentai dėl skundžiamų mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų nenagrinėti.

III.

26. Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 87–90), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose šalys buvo išsamiai išdėsčiusios savo poziciją dėl esminių įrodymų mokestiniame ginče. Aplinkybė, jog Komisija tam tikrų įrodymų nepateikė teismui, jam turėjo paaiškėti dar pasiruošimo nagrinėti administracinę bylą stadijoje, kadangi būtent šioje stadijoje teismas turi išsiaiškinti šalių nuomonę dėl įrodymų. Nors byloje nebuvo visų įrodymų, teismas nutarė baigti pasiruošimą nagrinėti administracinę bylą. Pareiškėjo atstovas 2017 m. lapkričio 27 d. teismui pateikė prašymą, kuriame atkreipė dėmesį, kad byloje nėra UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitų, E. R. paaiškinimų ir kitų dokumentų, bei prašė teismo įpareigoti atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį šiuos įrodymus pateikti, tačiau teismas prašymo netenkino. Atsakovas akcentuoja, jog teismo išvada, kad Komisija minėtų dokumentų neturėjo, yra nepagrįsta, nes jie Komisijai buvo pateikti dar 2012 metais, kai buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas. Dėl šių dokumentų pasisakė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2536-629/2013. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas ir pareigą būti aktyviam administraciniame procese bei neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, netinkamai pasiruošė nagrinėti administracinę bylą ir ją atsisakė nagrinėti iš esmės formaliais pagrindais. Teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad reikiami įrodymai jam būtų pateikti.

26.2. Iš skundžiamo Komisijos sprendimo motyvų matyti, kad jame išsamiai išanalizuotas UAB „Inreal“ turto

vertinimo ataskaitų ir E. R. paaiškinimų turinys bei išdėstyti savarankiški Komisijos argumentai dėl šių įrodymų vertinimo. Jei Komisija nebūtų turėjusi atitinkamų įrodymų, tai nebūtų objektyviai įmanoma.

26.3. Teismas nesilaikė praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3212-575/2016, nes priėmė ABTĮ nenumatytą sprendimą ir įpareigojo Komisiją imtis visiškai nereikalingų priemonių – išreikalauti ir įvertinti įrodymus, kuriuos ji turi (nuo 2012 metų) ir yra ištyrusi, įvertinusi ir išsamiai dėl jų pasisakiusi savo sprendime.

27. Pareiškėjas R. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 105–106), kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

28. Pareiškėjas pažymi, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje ne viskas buvo atlikta tinkamai, tačiau pirmiausia tai atsitiko dėl paties atsakovo kaltės. Atsakovas buvo teismo įpareigotas pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, bet visos medžiagos nepateikė. Komisija pateikė bylą (visą medžiagą), kokią ji išnagrinėjo. Aplinkybė, jog atsakovas būtų įvykdęs teismo nutartį ir pateikęs visą medžiagą, nekeistų teismo priimto sprendimo esmės, nes tokia medžiaga nagrinėjant ginčą Komisijoje nebuvo tirta ir vertinta šiame konkrečiame mokestiniame ginče dėl konkretaus Patikrinimo akto ir sprendimų. Komisija atmetė visus pareiškėjo argumentus net neįsigilinusi, kiek jie pagrįsti, įvertinus konkrečias ataskaitas ar asmenų paaiškinimus. Šis Komisijos pažeidimas galėjo būti ištaisytas tik panaikinus Komisijos sprendimą. Teismo aktyvumas negali turėti įtakos Komisijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes ginčo dokumentų nevertino ir nenagrinėjo pati Komisija.

29. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 98–100), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą patikslinant, jog panaikinama Komisijos sprendimo dalis, kurioje buvo atmesti pareiškėjo skundai, ir dėl šios dalies mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundus perduoti Komisijai nagrinėti iš naujo.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad teismas panaikino ir pareiškėjo neskųstą Komisijos sprendimo dalį, tokiu būdu peržengdamas skundo reikalavimų ribas. Komisija buvo iš dalies tenkinusi pareiškėjo skundus ir sumažinusi pareiškėjui mokėtiną GPM bei atleidusi pareiškėją nuo 50 proc. GPM ir PSDĮ delspinigių. Su šiomis Komisijos sprendimo dalimis pareiškėjas sutiko ir jų neginčijo. Pateikdamas patikslintą skundą, pareiškėjas prašė pakeisti iki skundo padavimo nepakeistus sprendimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ir Komisijos sprendimo dalį, kuri nebuvo skundžiama. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindų, dėl ko teismui būtų reikėję peržengti skundo reikalavimų ribas. Sprendime nenurodyti motyvai, dėl ko skundo reikalavimų ribos buvo peržengtos.

31. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 107–108), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti atsakovo pateiktą apeliacinį skundą.

32. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje ir 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso teisės normas, teismo pareigą būti aktyviam, netinkamai pasiruošė nagrinėti administracinę bylą ir ją atsisakė nagrinėti iš esmės formaliais pagrindais. Be to, priėmė ABTĮ nenumatytą teismo sprendimą (ABTĮ 88 str.). Todėl atsakovas mano, jog mokestinį ginčą turi iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismas, o ne Komisija. Atsakovas nesutinka su ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes pareiškėjo skundai buvo perduoti nagrinėti iš naujo Komisijai ir toks sprendimas konkrečių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui akivaizdžiai nesukėlė, todėl teiginiai dėl skundo ribų peržengimo, anot atsakovo, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai teismas perdavė mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo

ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).35. Skundžiamame sprendime teismas padarė išvadą, kad Komisija iš esmės sutiko su mokesčių administratoriaus

atliktu kai kurių nagrinėjamai bylai reikšmingų įrodymų vertinimu jų pati neištyrusi ar rėmėsi ir vertino įrodymus, kurių nėra teismui pateiktoje Komisijos bylos medžiagoje. Su šiomis teismo išvadomis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutinka. Kaip matyti iš Komisijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. S-166 (7-115/2017) turinio (I t., b. l. 15–30), Komisija UAB „Inreal“ ataskaitas Nr. 11/12-1007, Nr. 11/12-374K ir E. R. paaiškinimus tyrė, juos vertino, atitinkamas išvadas nurodydama paminėtame sprendime. Iš fakto, kad paminėtų įrodymų Komisija neperdavė teismui, neseka, jog Komisija šių įrodymų netyrė.

36. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje yra išvardyta, kokius sprendimus gali priimti administracinis teismas išnagrinėjęs bylą, t. y. atmesti skundą (prašymą, pareiškimą) kaip nepagrįstą; patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Šioje teisės normoje nėra nustatyta, kad apygardos administracinis teismas galėtų perduoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai iš naujo nagrinėti asmens skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Mokestinių ginčų komisija nėra administravimo subjektas šiame ginče, o ginčo teismas galutinai neišsprendė, t. y. pirmosios instancijos teismas priėmė įstatyme nenumatytą teismo sprendimą.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3212-575/2016, aiškindamas ABTĮ 88 straipsnį, konstatavo, kad teisingumui reikalaujant, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucija, teismas turi teisę išimtinais atvejais priimti kitokį sprendimą, nei nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje. Bet nagrinėjamoje byloje nėra tokių aplinkybių, kurias būtų galima vertinti kaip išimtinį atvejį. Be to, kaip minėta aukščiau, aktualūs įrodymai jau buvo įvertinti Komisijoje.

38. Skundžiamas teismo sprendimas taip pat reiškia, kad ginčas grąžinamas nagrinėti ikiteismine tvarka, nors šalys jos jau laikėsi, ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucija ginčą išnagrinėjo, o teismas pats galėjo galutinai išspręsti ginčą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad spartus bylos nagrinėjimas neatsiejamas nuo tinkamo teisės grąžinti ginčą nagrinėti ikiteisminei institucijai įgyvendinimo. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas, administracinio proceso operatyvumo principas suponuoja tai, kad ginčo nagrinėjimas gali būti grąžinamas į ankstesnę jo stadiją tik išimtiniais atvejais, paprastai susijusiais su papildomu įrodymų rinkimu, sudėtingų skaičiavimų atlikimu, papildomų patikrinimų atlikimo būtinybe ar tuo, kad ginčas visapusiškiau, išsamiau bus išnagrinėtas ne teisme (2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-757/2004).

39. Toks, kaip šioje byloje, teismo sprendimas nėra suderinamas su proceso operatyvumo principu, kuris, be kita ko, siejamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principine nuostata, jog teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti atitinkamą instituciją iš naujo išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškinus teisę, be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus.

40. Dėl aukščiau paminėtų argumentų teismas pritaria apelianto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinio skundo argumentams, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nepatenkino pareiškėjo atstovo prašymo įpareigoti atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį pateikti aukščiau paminėtus įrodymus; trūkstamų dokumentų neišreikalavo nei iš Komisijos, nei iš mokesčių administratoriaus, nors galėjo ir turėjo tai padaryti savo iniciatyva; pirmosios instancijos teismas nesurinko bylai reikšmingų įrodymų, jų neištyrė bei atitinkamai neįvertino, todėl tai sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą.

41. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas panaikino ir jo neskųstą Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos sprendimo dalį, tokiu būdu viršydamas skundo reikalavimų ribas. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundus, priėmė iš dalies palankų pareiškėjui sprendimą, t. y. sumažino GPM, atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių ir PSD įmokų delspinigių mokėjimo. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo teismui turinio, pareiškėjas su šiomis Komisijos sprendimo

dalimis, kuriose buvo tenkinti jo reikalavimai, sutiko ir jų neginčijo. Šių sprendimo dalių neginčijo ir atsakovas. Taigi, teismas viršijo skundo reikalavimų ribas, numatytas ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje.

42. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas, išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, priėmė neteisingą procesinį sprendimą, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11320 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-1509-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04134-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas bankroto administratorius G. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. V4-202 „Dėl bankroto administratoriaus G. G. veiklos stebėsenos“ (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2016 m. vasario 12 d. administruoja UAB „GR Verslo grupė“. Administruojant šią bendrovę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 15 dalimi pareiškėjas 2016 m. kovo 7 d. su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ sudarė administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios galiojimo terminas buvo iki 2017 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. pastebėjo, kad draudimo sutartis pasibaigė, todėl sudarė naują sutartį. Pareiškėjo veikla nebuvo apdrausta 17 dienų. Tarnyba, atlikusi pareiškėjo veiklos kontrolę ir nustačiusi, kad draudimo sutartis nebuvo laiku pratęsta, skyrė pareiškėjui nuobaudą – viešą įspėjimą.

3. Pareiškėjas sutiko su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pažeidimą pripažino, tačiau, pareiškėjo teigimu, padarytas pažeidimas tik formalus, kuris niekam nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Draudimo sutarties sudarymo terminas buvo praleistas dėl didelio darbo krūvio, užimtumo kitose bylose, termino praleidimui įtakos taip pat turėjo ir tai, kad administruojant UAB „GR Verslo grupė“, ilgą laiko tarpą iki draudimo sutarties pabaigos nebuvo atliekami jokie aktyvūs veiksmai. Pareiškėjas pabrėžė, kad pažeidimo fakto neginčija ir atsakomybės nevengia, tačiau atkreipė dėmesį, kad poveikio priemonė turėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, žalos dydį. Padarytą pažeidimą vertino kaip formalų, niekam nesukėlusį žalos, todėl, jo nuomone, jam paskirta poveikio priemonė yra per griežta.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies nuostatas.

Tą pripažino ir pats pareiškėjas. Atsakovas pareiškėjo argumentus dėl pažeidimo padarymo pirmą kartą, kad veiksmuose nėra tyčios ir jis padarytas ne dėl aplaidumo ar atmestino įstatymų nuostatų vykdymo, vertino teisiškai nereikšmingais. Pažymėjo, kad nuostata būti apsidraudusiam yra imperatyvi ir Įstatymas jokių išimčių nenumato. Taip pat pažymėjo, kad skiriant nuobaudą įvertino pažeidimo esmę ir trukmę. Pareiškėjo veiksmus vertino kaip aplaidžius, todėl jam buvo paskirta proporcinga poveikio priemonė.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. skundą atmetė.

7. Tarnyba, vykdydama bankroto administratorių veiklos stebėseną, nustatė, kad bankroto administratorius G. G. administruoja UAB „GR Verslo grupė“ kaip fizinis bankroto administratorius. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad bankroto administratorius nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. nebuvo apdraudęs savo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tarnybos vyriausioji specialistė, atlikusi patikrinimą, 2017 m. rugpjūčio 23 d. surašė stebėsenos išvadą „Dėl bankroto administratoriaus G. G. profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad administratorius pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalį. Išvadoje buvo pasiūlyta bankroto administratoriui skirti Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą nuobaudą – viešą įspėjimą. Tarnyba, atsižvelgusi į 2017 m. spalio 17 d. stebėsenos išvadoje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu pareiškėjui, kaip UAB „GR Verslo grupė“ bankroto administratoriui, ginčijamu Įsakymu paskyrė nuobaudą – viešą įspėjimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam Įsakymu paskirta nuobauda, su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 3R-356(AG-300/01-2017) pareiškėjo skundo netenkino.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. pareiškėjo profesinė civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, sprendė, jog Tarnyba pagrįstai konstatavo Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą.

9. Dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių teismas pažymėjo, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo

metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą. Toks draudimas bankroto administratoriui yra imperatyviai privalomas, todėl šio reikalavimo pažeidimo negalima vertinti kaip formalaus. Atsakovas, spręsdamas dėl nuobaudos paskyrimo, taip pat įvertino, kad Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies nuostata yra imperatyvi ir kurios privaloma laikytis siekiant apsaugoti kreditorių interesus, todėl darytina išvada, kad Tarnyba, skiriant nuobaudą, padarytą pažeidimą visapusiškai įvertino bankroto administratoriaus atliekamos veiklos rizikingumo kontekste. Pareiškėjo argumentus, kad pažeidimas truko neilgą laiką, jokia žala per laikotarpį, kada jo profesinė veikla nebuvo apdrausta, nebuvo padaryta, ar tai, kad pažeidimui įvykti įtakos turėjo didelis darbo krūvis, teismas nelaikė teisiškai reikšmingais. Kadangi pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 8 iki 2017 m. kovo 26 d. nesilaikė imperatyvios Įstatymo nuostatos, todėl, teismo vertinimu, paskirta nuobauda adekvati padarytam pažeidimui.

10. Teismas konstatavo, jog ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, atitinkamai nėra teisinio pagrindo naikinti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 3R-356(AG-300/01-2017), kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos 2017 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. V4-202 teisėtumas.

III.

11. Pareiškėjas bankroto administratorius G. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą, panaikinti ginčijamą Tarnybos Įsakymą, paskirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą ir priteisti visas patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

12. Pareiškėjas mano, kad Tarnybos ir teismo pateikti argumentai bei nurodyti motyvai neatspindi bylos esmės, o išvados ir priimtas sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Teismai ne vieną kartą yra pasisakę, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros taisyklės, ir konstatuoti, kad pažeidimą padarė konkretus asmuo. Prielaidomis paremta tarnybinio nusižengimo išvada lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Vien teisės normų, kuriuose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai, nurodymas ir jų turinio nurašymas nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Teisės aktų nurodymas yra reikšmingas kaip neteisėto elgesio teisinė kvalifikacija, bet pats savaime nepatvirtina ir neįrodo pažeidimo padarymo. Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo jo argumentus dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo, nevertino pažeidimo aplinkybių, taip pat nevertino pažeidėjo asmenybės. Teismas visiškai nevertino paskirtos nuobaudos atitikimo nuobaudų skyrimo principams, nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neproporcingai griežtos nuobaudos ir atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes, nepagrindė būtinumo skirti griežčiausią iš įstatymo numatytų nuobaudų, nors akivaizdu, jog tų pačių tikslų galima pasiekti skiriant švelnesnę nuobaudą.

13. Pareiškėjas pažymi, kad teismo išvada, jog jo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, yra nemotyvuota. Be to, teismas nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų aišku, kad griežčiausios nuobaudos skyrimas yra būtinas ir atsižvelgiant į bylos medžiagą vienintelis galimas variantas, nes skiriant griežčiausios numatytos nuobaudos bausmės tikslai nebus pasiekti.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Tarnybos nuomone, nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė nuobauda, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti švelnesnę nuobaudą, šiuo atveju nebuvo nustatyta. Be to, bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta net 18 dienų, taigi pažeidimas truko gana ilgą laiką.

16. Nustačius Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą, nuobauda administratoriui parenkama atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį administratoriaus atsakomybė nebuvo apdrausta, bei retroaktyvaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo buvimą. Viešas įspėjimas administratoriams skiriamas visais atvejais, kai nustatoma, kad administratorius neapdraudė savo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 8 ir daugiau dienų, ir šio laikotarpio vėliau neapdraudė ir retroaktyviu būdu. Taigi lengvinančia aplinkybe laikomas retroaktyvaus draudimo buvimas, o ne pareiškėjo nurodytos aplinkybės.

17. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo sprendime aiškiai nurodyti jo priėmimo motyvai. Pareiškėjas savo aplaidumą teisina dideliu darbo krūviu ir tuo, jog neatsirado jokia žala, tačiau tokie argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodė

pareiškėjas, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno skunde pateikiamo argumento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. V4-202 „Dėl bankroto administratoriaus G. G. veiklos stebėsenos“, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nuobauda paskirta už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą ir už tai pareiškėjui skyrė nuobaudą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad Tarnybos ir teismo pateikti argumentai bei nurodyti motyvai neatspindi bylos esmės, o išvados ir priimtas sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

21. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios administratoriaus, administratoriaus juridinio asmens vadovo, darbuotojo, atsakingo už juridinio asmens bankroto administravimą, ir administratoriaus padėjėjo atsakomybė. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 7 straipsnio 1 dalį už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui ir (arba) administratoriaus juridinio asmens vadovui, ir (arba) darbuotojui, atsakingam už juridinio asmens

bankroto administravimą, gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas Įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

24. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 15 dalį administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu.

25. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui administruojant UAB „GR Verslo grupė“ 2016 m. kovo 7 d. pasibaigė su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ jo sudaryta administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. pastebėjo, kad minėta draudimo sutartis pasibaigė, todėl sudarė naują sutartį. Pareiškėjas neginčija fakto, kad nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. nebuvo apsidraudęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jis iš esmės ginčija, kad Tarnybos paskirta sankcija yra per griežta ir neatitinka padaryto pažeidimo.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga apdrausti savo profesinę atsakomybę privalomuoju draudimu nustatyta siekiant tinkamai apsaugoti kreditorių interesus. Administratorių veikla yra rizikinga, neretai jie disponuoja dideliu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtu, o administratoriams nuosavybės teise priklausančio turto ne visada pakaktų bankroto procedūrų metu kreditoriams padarytai žalai atlyginti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jis turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Dėl to reikalavimas apdrausti civilinę atsakomybė yra imperatyvus ir nustatytas siekiant, jog būtų užtikrintas administratorių neteisėtais veiksmais, taip pat ir neveikimu, padarytos žalos kitiems asmenims atlyginimas. Pabrėžtina, jog Įstatyme nėra numatyta išimčių, numatančių, kad administruodamas bankrutuojančias įmones, dėl tam tikrų priežasčių (tam tikru laikotarpiu) administratorius galėtų būti neapdraudęs savo civilinės atsakomybės. Taigi pareiškėjas, neapsidraudęs privalomuoju draudimu nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 24 d., t. y. 17 dienų, pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalį, todėl atsirado pagrindas taikyti jam vieną iš sankcijų, numatytų Įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl paskirtos nuobaudos griežtumo, pažymi, jog nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti skiriama švelnesnė nuobauda, tačiau jokių svarbių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti švelnesnę nuobaudą, nenurodė. Pažeidimas šiuo atveju truko pakankamai ilgą laikotarpį (17 dienų), todėl pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, turėjo anksčiau pastebėti apie pasibaigusį draudimą. Pareiškėjo aplaidumas dėl didelio darbo krūvio šiuo atveju negali būti pateisinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Tarnyba, paskirdama pareiškėjui Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą nuobaudą – viešą įspėjimą, įvertino pažeidimo esmę, trukmę ir priežastis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Įsakymo teisėtumą, išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir įvertino jas bankroto administratoriaus atliekamos veiklos rizikingumo kontekste.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti visas patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11330 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. eA-1498-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00338-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2; 7.2.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIKSVOLA“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIKSVOLA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujamai Utenos skyriaus, dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „VIKSVOLA“ su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ0462 (toliau – ir Nutarimas) Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) pažeidimo byloje juridiniam asmeniui skiriant UAB „VIKSVOLA“ mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytą arba švelnesnę nuobaudą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VDI 2017 m. rugsėjo 12 d. surašė Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. UĮPPJ0046–0001 juridiniam asmeniui UAB „VIKSVOLA“ (toliau – ir Protokolas), kuriame buvo aprašytas nelegalaus darbo faktas tokiu būdu padarius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. VDI 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė nutarimą Nr. NUĮPBJ0462, kuriuo pareiškėjui pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalį (pirmą kartą) paskyrė 2 604 Eur baudą ir nustatė baudos sumokėjimo terminus bei sumas. Pareiškėjas nurodė, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl to, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. UAB „VIKSVOLA“ pagalbiniai darbininkai V. T., S. K. ir J. B. 11 val. darbą pradėjo

nepasirašę darbo sutarties, o UAB „VIKSVOLA“ nepateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 1-SD formos pranešimo apie valstybinio socialinio draudimo pradžią. Pareiškėjo teigimu, tai įvyko dėl faktinių aplinkybių sutapties. Pareiškėjas iki posėdžio pradžios pateikė VDI rašytinius paaiškinimus, dėl kurių 2017 m. rugsėjo 11 d. įvyko įstatyme aprašyto nelegalaus darbo faktas: tai VSDFV elektroninės sistemos trikdžiai, buhalterės vykimas pas gydytoją. UAB „VIKSVOLA“ direktorius I. V. 2017 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. VIK 09/17 priėmė į darbą minėtus pagalbinius darbininkus ir nustatė jų darbo pradžią nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. 11 val. bei įpareigojo buhalterę N. G. įforminti darbuotojų priėmimą į darbą – parengti darbo sutartis, pateikti jas pasirašyti direktoriui ir darbuotojams, pateikti VSDFV pranešimus apie darbuotojų priėmimą bei atlikti kitus būtinus veiksmus. 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo parengtos darbo sutartys ir direktorius jas pasirašė. Buhalterė iki 2017 m. rugsėjo 10 d. 1-SD formos pranešimų apie priėmimą į darbą VSDFV nepateikė, iki 2017 m. rugsėjo 11 d. 11 val. darbo sutarčių pasirašyti darbininkams nepateikė. Buhalterei nepavyko pateikti 1-SD pranešimų iki 2017 m. rugsėjo 10 d. dėl sistemos trikdžių, o 2017 m. rugsėjo 11 d. ji lankėsi pas gydytoją. 1-SD formas buhalterė VSDFV pradėjo teikti 2017 m. rugsėjo 11 d., vieną formą pateikė 14.20 val., kitą – 14.36 val., formos buvo priimtos 14.30 val. ir 14.45 val. Pareiškėjo nuomone, tai įrodo, jog UAB „VIKSVOLA“ nesiekė išvengti mokesčių mokėjimo prievolių arba prievolių darbininkams bei kad tyčios jo veikoje nėra. Direktorius gailisi dėl to, jog veikdamas juridinio asmens vardu nekontroliavo kaip vykdomas įsakymas dėl darbuotojų priėmimo į darbą, ar 2017 m. rugsėjo 11 d. 11 val. įsakymas buvo įvykdytas. Priimant Nutarimą, nebuvo įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, nebuvo vadovautasi įrodymais – pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais, jų priedais, ir dėl to Nutarimu paskirta nuobauda nebuvo individualizuota.

3. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju jam turi būti skirta mažesnė nuobauda, nes: 1) UAB „VIKSVOLA“ padarė pažeidimą netyčia; 2) pažeidimas tęsėsi tik kelias valandas (nuo 11.00 val. iki 14.20 val.); 3) buvo nutrauktas jo paties; 4) pažeidimu nėra padaryta žala nei valstybės biudžetui, nei priimtiems į darbą pagalbiniams darbuotojams; 5) jis nė karto nebuvo baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus.

4. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad priimant Nutarimą buvo įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, vadovautasi

pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais ir jų priedais, pateiktais iki bylos nagrinėjimo, bei nelegaliai dirbusių asmenų paaiškinimais. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, darbdaviui buvo paskirta minimali 868 Eur bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (iš viso 2 604 Eur bauda). Ši bauda yra teisinga, nes ją skiriant buvo atsižvelgta į lengvinančias aplinkybes (kaltininkas prisipažino padaręs nusižengimą ir dėl to gailisi).

II.

6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „VIKSVOLA“ skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui buvo surašytas Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas Nr. UĮPPJ 0046-0001, kuriame buvo užfiksuota, jog 2017 m. rugsėjo 11 d. 14 val. atliekant patikrinimą buvo nustatyta, kad 3 darbininkai nelegaliai dirba. Darbininkai paaiškino, jog dirba UAB „VIKSVOLA“ ir darbą pradėjo tikrinimo dieną, t.  y. 2017 m. rugsėjo 11 d. nuo 11 val., darbo sutarties nėra pasirašę, o dėl darbo tarėsi su įmonės direktoriumi. 2017 m. rugsėjo 11 d. 14.30 val. sutikrinus turimą informaciją su VSDFV duomenų baze, buvo nustatyta, kad patikrinimo metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 11 d. darbininkai nebuvo nustatyta tvarka įdarbinti UAB „VIKSVOLA“, todėl dirbo nelegaliai. VDI 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė Nutarimą, kuriame konstatavo, kad buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Nutarime taip pat buvo nustatytos UAB „VIKSVOLA“ atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei nurodyta, jog atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, buvo paskirta 2 604 Eur bauda nustatant, kad bauda turi būti sumokėta per tris mėnesius mokant po 868 Eur. Pareiškėjas neginčijo, kad nepateikė pasirašyti darbo sutarčių darbuotojams laiku, t. y. iki jų darbo pradžios (darbo pradžia – 2017 m. rugsėjo 11 d. 11 val.) ir kad laiku nepateikė VSDFV 1-SD formos pranešimų, t. y. nė vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pareiškėjas nurodė, kad šių veiksmų neatliko laiku dėl EDAS trikdžių bei dėl to, kad buhalterei 2017 m. rugsėjo 11 d. reikėjo apsilankyti pas gydytoją.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti UAB „VIKSVOLA“ elektroninės draudėjų aptarnavimo sistemos paskyros duomenys („Pasirašyti/pateikti dokumentai“, „Žinutės“) nepatvirtino, kad nagrinėjamu laikotarpiu per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą buvo bandoma pateikti SD-1 pranešimus, tačiau jų nepavyko pateikti, ir kad EDAS tuo metu

strigo. Pareiškėjas pateikė buhalterės apsilankymą pas gydytoją patvirtinantį išrašą iš medicininės kortelės, iš kurios matyti, kad jai 2017 m. rugsėjo 11 d. buvo suteikta gydytojo konsultacija, tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų apie tai, kuriuo konkrečiu laiku buhalterė lankėsi pas gydytoją ir kiek laiko ji ten praleido. Dėl to pareiškėjo pateikti duomenys apie buhalterės apsilankymą pas gydytoją nepatvirtino aplinkybės, kad buhalterė dėl apsilankymo pas gydytoją per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą laiku negalėjo pateikti 1-SD formos pranešimų bei kad ji negalėjo pateikti darbo sutarčių darbininkams pasirašyti. Teismo vertinimu, buhalterės paaiškinimai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, nepateisino darbo sutarčių su darbuotojais nesudarymo raštu bei savalaikio nepranešimo VSDFV teritoriniam skyriui apie darbuotojų priėmimą į darbą.

9. Nagrinėdamas pareiškėjui skirtos baudos dydžio pagrįstumą, teismas pažymėjo, jog skiriant baudą UAB „VIKSVOLA“ buvo atsižvelgta į juridinio asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusižengimo padarymo pripažinimą, nuoširdų gailėjimąsi bei pagalbą padedant jį išaiškinti. Pareiškėjas skunde prašo sumažinti paskirtą baudą, nes pažeidimą padarė netyčia, nė karto nebuvo baustas už panašaus pobūdžio pažeidimus, o pats pažeidimas tęsėsi tik kelias valandas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nelaikė išskirtinėmis, kurių pagrindu bauda galėtų būti sušvelninta.

10. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalį atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai asmuo, padaręs pažeidimą, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė. Bylos duomenys patvirtino, kad su darbininkais darbo sutartys buvo pasirašytos tik po nelegalaus darbo patikrinimo, o SD formos dėl visų trijų darbininkų į VSDFV buvo pateiktos (ir priimtos) tik po to, kai vyriausiasis darbo inspektorius iš VSDFV duomenų bazės nustatė, kad UAB „VIKSVOLA“ nebuvo pateikusi pranešimų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimu pradžią. Todėl pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad UAB „VIKSVOLA“ iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, teismas nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl kurios pareiškėjui galėtų būti sušvelninta nuobauda. Be to, teismo vertinimu, direktorius, veikdamas juridinio asmens vardu, turėjo pareigą patikrinti, ar darbininkai darbą pradėjo pasirašę darbo sutartis ir, ar apie jų valstybinio socialinio draudimo pradžią buvo pranešta VSDFV teritorinei įstaigai.

11. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, pavojingumą, mastą, į pažeidėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas konstatavo, kad UAB „VIKSVOLA“ paskirta minimali sankcijoje numatyta piniginė bauda yra proporcinga (adekvati) padarytam teisės pažeidimui.

III.

12. Pareiškėjas UAB „VIKSVOLA“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą skiriant pareiškėjui mažesnę nei sankcijoje numatytą arba švelnesnę nuobaudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. aplinkybė, kad UAB „VIKSVOLA“ pažeidimą nutraukė pats nesant darbo inspektoriaus nurodymų ir net nežinant apie pradėtą patikrinimą, yra itin svarbi individualizuojant pareiškėjui skirtą nuobaudą, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino;

12.2. teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių apie tai, jog jo padarytu pažeidimu nebuvo padaryta jokios žalos nei pagalbiniams darbininkams, nei VSD fondui, nei valstybės biudžetui;

12.3. nagrinėdamas pareiškėjo skundą teismas visiškai neįvertino pareiškėjo atsakomybės (atsakomybe šiuo atveju laikytina juridinio asmens charakteristika ir veiklos pobūdis, tikslai, vieša informacija apie juridinį asmenį), nors savaime privalėjo tai padaryti. Be to, teismas neįvertino, kad pareiškėjui nebuvo jokios prasmės ir naudos tinkamai neįforminti darbo santykių su darbuotojais, nes dėl kontrolės toks faktas neišvengiamai paaiškės. Tai įrodo, kad nelegalaus darbo pareiškėjas visiškai nesiekė;

12.4. teismas neįvertino aplaidžių direktoriaus veiksmų pažeidimą lėmusios atskiros aplinkybės prasme, o įvertino pačius direktoriaus veiksmus (neveikimą) ir laikė, kad direktorius, veikdamas juridinio asmens vardu, turėjo pareigą patikrinti savo darbuotojų veiksmus, t. y. teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad būtent pareigos patikrinti nevykdymas / netinkamas įvykdymas lėmė nelegalaus darbo faktą.

13. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.14. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus į visas byloje reikšmingas

aplinkybes. Valstybinė darbo inspekcija, skirdama UAB „VIKSVOLA“ baudą, atsižvelgė į juridinio asmens atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusižengimo padarymo pripažinimą, nuoširdų

gailėjimąsi, padėjimą jį išaiškinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. UĮPBJ0462, kuriuo pareiškėjui UAB „VIKSVOLA“ už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą buvo paskirta 2 604 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad UAB „VIKSVOLA“ darbininkai pradėjo dirbti nepasirašę darbo sutarčių ir apie jų valstybinio socialinio draudimo pradžią nebuvo laiku pranešta VSDFV teritorinei įstaigai. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo paskirti mažesnę nuobaudą ir teigia, jog teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų pažeidimo padarymo aplinkybių.

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui buvo surašytas Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas, kuriame nurodyta, jog 2017 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 3 darbininkai dirba nelegaliai. Darbininkai nurodė, kad UAB „VIKSVOLA“ dirbti pradėjo tikrinimo dieną 2017 m. rugsėjo 11 d. nuo 11.00 val., darbo sutarties nėra pasirašę, dėl darbo tarėsi su įmonės direktoriumi I.  V. Sutikrinus duomenis su VSDFV duomenų baze buvo nustatyta, kad patikrinimo metu minėti darbininkai nėra legaliai įdarbinti UAB „VIKSVOLA“, todėl dirbo nelegaliai. Įvertinęs šį pažeidimą, atsižvelgęs į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, VDI 2017 m. rugsėjo 19 d. Nutarimu paskyrė pareiškėjui UAB „VIKSVOLA“ 2 604 Eur baudą, nustatydama baudos mokėjimo terminus ir sumas.

18. Bylos duomenys patvirtina ir to neginčija pats pareiškėjas, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. UAB „VIKSVOLA“ trys darbininkai darbą nuo 11.00 val. pradėjo nepasirašę darbo sutarties ir pareiškėjui nepateikus VSDFV 1-SD formos apie jų valstybinio socialinio draudimo pradžią. Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, kad jam turėjo būti skirta mažesnė nei sankcijoje numatyta nuobauda.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog Užimtumo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbinės funkcijos, kai darbdavys nustatyta tvarka nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą ir kai dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 (minimali bauda) iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

20. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (Užimtumo įstatymo 60 str. 4 d.).

21. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog UAB „VIKSVOLA“ pažeidimą nutraukė pats nesant darbo inspektoriaus nurodymų. Tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad darbininkai dirbo nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. 11.00 val., patikrinimas buvo atliktas tos pačios dienos 14.00 val., kai dar nebuvo pasirašytos darbo sutartys su darbininkais, o duomenys į VSDFV duomenų bazėje buvo priimti tik 14.30 val. ir 14.45 val., taigi nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai pareiškėjo nurodytą aplinkybę nelaikė atsakomybe lengvinančia aplinkybe pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalį. Tai, kad pareiškėjo padarytu pažeidimu nebuvo padaryta jokios

žalos nelaikyta teisiškai reikšminga, kadangi įstatymas nenumato žalos atsiradimo fakto kaip pagrindo taikyti nuobaudą ar individualizuoti jos dydį. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme numatyta minimali bauda darbdaviui už Užimtumo įstatymo pažeidimus (868 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį), todėl VDI, net ir nustačiusi daugiau pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, negalėjo šios sumos dar labiau mažinti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, skirdamas baudą pareiškėjui UAB „VIKSVOLA“, atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir paskyrė teisingą bei proporcingą nuobaudą.

22. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „VIKSVOLA“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11342 2019-07-09 2019-06-26 2019-06-26 -

Administracinė byla Nr. A-4432-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00303-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b.  l. 1–8), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad savo atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi atsakovas grindė tuo, kad gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą Nr. 20-G-103786, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas akcentuoja, kad siekiant tinkamai taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją  – jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika, bei kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas savo išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai grindė pareiškėjo padarytomis nusikalstamomis veikomis bei padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir nusižengimais. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu už nesunkių nusikaltimų padarymą paskirta 2 MGL bauda buvo nedelsiant sumokėta, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu už apysunkį nusikaltimą paskirta bausmė – 3 mėnesių laisvės apribojimas – yra atlikta. Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pradėto ikiteisminio tyrimo, kuriame pareiškėjas pripažintas įtariamuoju sunkaus nusikaltimo padarymu, nurodė, kad jis tik įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl vien tik įtarimų pateikimas negali būti atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Atsakovo Sprendimas šiuo atveju pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Sprendimas grindžiamas ir pareiškėjo atvesdinimu tris kartus į policiją 2014–2016 metais dėl viešosios tvarkos pažeidimų bei 2013–2018 metais padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir nusižengimais (iš viso jų 9), tačiau visi šie administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nors 2014, 2015, 2016, 2017 metais Migracijos departamentui buvo žinoma apie pareiškėjo padarytus nesunkius nusikaltimus, už kuriuos buvo nubaustas Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu, taip pat apie atvesdinimą į policiją 2014–2016 metais dėl padarytų viešosios tvarkos pažeidimų, bei buvo žinoma apie padarytus konkrečius, aukščiau nurodytus administracinius teisės pažeidimus, tačiau jam 2013, 2014, 2016 metais ir 2017 m. sausio 10 d. buvo nuspręsta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o tai reiškia, kad keičiant minėtus leidimus pats atsakovas padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Tuo tarpu po paskutinio pakeisto leidimo laikinai gyventi padaryti pažeidimai atsakovo vertinti visiškai priešingai – kaip keliantys grėsmę visuomenei. Tad neaišku, kodėl iš esmės tie patys ar panašūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai vėliau pasidarė tokie grėsmingi visuomenei, kad pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo išvados, kad pareiškėjas pakartotinai pažeidinėjo tvarką, negali būti paremtos ankstesniais administraciniais pažeidimais ir nusikaltimais, kurie atsakovui buvo žinomi keičiant jam leidimus laikinai gyventi ir nebuvo įvertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Pareiškėjas nurodė, kad visi padaryti administraciniai teisės pažeidimai ar administraciniai nusižengimai buvo formalūs, realiai nesukėlę jokios žalos kitiems asmenims (nebuvo sužaloti jokie asmenys, nebuvo apgadintas turtas), tai iš esmės Kelių eismo taisyklių pažeidimai, o taikytos nuobaudos buvo prevencinio pobūdžio, todėl negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas visiškai nevertino jo padarytų pažeidimų pobūdžio, jų sunkumo, manė, kad padaryti administraciniai teisės pažeidimai ir nusižengimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas visiškai neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo buvimo Lietuvos

Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi neįvertino individualios situacijos. Nevertino, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyko 2011 metais, tad Lietuvoje nepertraukiamai gyveno jau 8 metus, ir kiekvienais metais jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi; kad Lietuvoje sukūrė šeimą; kad santuokoje gyvena jau beveik 8 metus, augina du nepilnamečius vaikus; kad kartu su sutuoktine ir vaikais gyvena sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini); vaikai lanko (duomenys neskelbtini), šios įstaigos išduotoje charakteristikoje pareiškėjas apibūdinamas kaip mylintis vaikus, jais protingai besirūpinantis, juos atvedantis ir paimantis iš darželio, aktyviai dalyvaujantis darželio organizuojamuose renginiuose, įsitraukiantis į veiklas, taip pat pažymima, kad vasarą neatlygintinai padėjo perdažyti darželio patalpas. Yra gerai charakterizuojamas ir pagal gyvenamąją vietą Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos išduotoje charakteristikoje, teikia fizinę pagalbą buityje savo sutuoktinės motinai L. B., kuri yra pensininkė ir našlė, bei kartu su sutuoktinės motina gyvenančiai sutuoktinės močiutei E. Z., kuri yra garbaus amžiaus, neįgali, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, tad jai itin reikalinga jo fizinė pagalba. Atsakovas nevertino ir tokių svarbių aplinkybių, kad gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2013 metų pareiškėjas dirbo, iš gaunamų pajamų išlaikė šeimą. Nors be leidimo laikinai gyventi neturi jokių galimybių įsidarbinti, nepaisant to, aktyviai ieško darbo, ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lageras“, jei jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi, yra numačiusi nedelsiant jį įdarbinti vairuotoju–staliumi surinkėju. Visi šie aukščiau nurodyti duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas deda pastangas savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvos Respublikoje, su Lietuva mane sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai, socialiniai, darbiniai ryšiai.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas. Anot pareiškėjo, atsakovo atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su pareiškėjo teisės į šeimos gerbimą ribojimu, ir varžo jo teises akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 56–62) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas 2016 m. lapkričio 16 d., įvertinęs pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus, jo šeiminius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (pareiškėjas augina du nepilnamečius vaikus, dirbo UAB „Kart Prekyba“), taip pat atsižvelgęs į Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę ir į pareiškėjo rašytinį įsipareigojimą nebenusižengti Lietuvos Respublikos įstatymams, priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi 2 metams. 2016 m. lapkričio 16 d. el. paštu pareiškėjui išsiųstame pranešime Nr. (15/4-9) 10K-46208 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“ įspėjama, kad sistemingi teisės pažeidimai bei paskirtos baudos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – Administracinių nusižengimų kodeksas) gali būti vertinami kaip valstybės, kurioje jis gyvena, nustatytos tvarkos, visuomenėje nusistovėjusių normų ignoravimas ir į tai gali būti atsižvelgta išduodant naują leidimą laikinai gyventi. 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2019 m. sausio 9 d. 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas Migracijos skyriui pateikė naują prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. 2018 m. lapkričio 29 d. buvo gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786 (toliau – ir Išvada), kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

8. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir įvertinęs visus surinktus duomenis, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl pareiškėjo šeimyniniai ryšiai su sutuoktine ir jo nepilnamečiais vaikais Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.

9. Anot atsakovo, nepagrįstais laikytini pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjas, anksčiau padaręs nusikalstamas veikas, nebuvo vertintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, pareiškėjui buvo aiškiai žinoma, kad sistemingas nusikalstamų veikų darymas gali lemti leidimo laikinai gyventi neišdavimą, bet jis akivaizdžiai ignoravo visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles ir nebuvo nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus, kas neigiamai charakterizavo jo asmenybę bei rodė polinkį nesilaikyti

teisės aktų reikalavimų: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. birželio 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir 2018 m. kovo 16 d. pripažino pareiškėją įtariamuoju; 2014–2016 metais buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus); po Policijos departamento išvados išdavimo pareiškėjas 2018 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. lapkričio 30 d. nubaustas dar už du administracinius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 1 dalį.

10. Migracijos departamentas manė, kad turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo asmenybę neigiamai bei prognozuoti apie galimų nusikalstamų veikų atlikimą ateityje. Pareiškėjas darė ne tik administracinius nusižengimus, bet buvo baustas ir už nesunkius bei apysunkius nusikaltimus, o šiuo metu jam inkriminuojama veika už sunkų nusikaltimą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo padaryti nusižengimai yra formalūs ir nesukėlę žalos, yra tik bandymas sumenkinti savo veiksmų pavojingumo mastą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą informaciją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Turėdamas 2017 m. sausio 10 d. išduotą leidimą laikinai gyventi pareiškėjas padarė dar vieną – apysunkį nusikaltimą (pagal BK 300 str.) ir yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu (pagal BK 24 str. 5 ir 6 d., 180 str.), jam yra skirtos kardomosios priemonės. Pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi, jis padarė dar 6 administracinius nusižengimus. Minėto užsieniečio veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė, todėl pagrįstai galima manyti, kad jo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.

11. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, o konkrečiais duomenimis – pareiškėjo padarytais pažeidimais, kuriuos patvirtina Policijos departamento išvada, Administracinių nusižengimų registro išrašas. Tiek Policijos departamento pateiktoje išvadoje, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Skundžiamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, darbą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo įspėtas apie galimas pasekmes, jeigu ir toliau pažeidinės Lietuvos Respublikos teisės aktus, be to, pareiškėjas pasirašė pasižadėjimą daugiau nenusižengti ir gerbti Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjui toliau darant pažeidimus), įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nekeičia elgesio (toliau sistemingai pažeidinėja teisės aktus), priimtas ginčijamas Sprendimas nepakeisti leidimo laikinai gyventi.

12. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsakovas pažymėjo, kad administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo išdavimo.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (15-

01)3I-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“.

15. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas S. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina gyventi kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą pakeisti

jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimo kopiją, vaikų gimimo liudijimus, kitus dokumentus. Migracijos skyrius 2017 m. sausio 10 d. buvo išdavęs pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsisakė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

16. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus, kas rodo jo polinkį nesilaikyti teisės normų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Dar nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, 2016 m. spalio 24 d. buvo gauta Policijos departamento išvada Nr. 5- S-8364, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017  m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; 2017 m. birželio 15 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir 2018 m. kovo 16 d. pripažino S. K. įtariamuoju; padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. S. K. inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas; 2014–2016 metais buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų: alkoholio vartojimo, triukšmo ir konflikto viešojoje vietoje, smurto artimoje aplinkoje ir įtarus jį asmens sužalojimu; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus): pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) (galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 134 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, 126 straipsnio 2 dalį, 1302 straipsnį, ANK 416 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 2 dalį.

17. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog S. K. elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. S. K. buvo nuteistas už du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai ir gyvybei, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai ar valdymo tvarkai. Pareiškėjas, turėdamas 2017 m. sausio 10 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, padarė dar vieną apysunkį nusikaltimą ir yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Pareiškėjo veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, jis nesilaiko įstatymų, todėl pagrįstai galima manyti, kad jo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nesilaiko savo įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

18. Teismas vadovavosi Konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė savo įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl pagrįstas atsakovo vertinimas, jog minėto užsieniečio šeiminiai ryšiai su sutuoktine ir jo nepilnamečiais vaikais Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.

19. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Todėl teismas sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

20. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas netenkintas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40

straipsnio 1 dalį.

III.

21. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 3a–10), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Siekiant tinkamai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina įvertinti, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją – jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjas paskirtą baudą iškart sumokėjo, o laisvės apribojimo bausmė yra atlikta. Be to, neįvertino, kad ikiteisminiame tyrime pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį pareiškėjas yra tik įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, todėl galioja nekaltumo prezumpcija.

21.2. Teismas be pagrindo nevertino ir pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) pobūdžio, jų sunkumo. Dauguma pažeidimų padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamentui buvo žinoma, kad pareiškėjas yra padaręs konkrečius pažeidimus ir nuteistas už nesunkius nusikaltimus bei atliekamas tyrimas dėl apysunkio nusikaltimo, tačiau 2017 m. sausio 10 d. nuspręsta pakeisti leidimą laikinai gyventi, taigi pats atsakovas pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo vertinti priešingai  – kaip keliantys grėsmę visuomenei. Teismas nevertino Sprendime padarytų išvadų prieštaringumo ir nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.

21.3. Pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai (administracinių nusižengimai) buvo formalūs ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, jokios žalos kitiems asmenims, o taikytos poveikio priemonės buvo prevencinio pobūdžio. Pareiškėjas prisipažino klydęs, gailėjosi padaręs pažeidimus, susimokėjo visas baudas, todėl mano, jog nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

21.4. Teismas nevertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi neįvertino individualios situacijos. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena jau 8 metus, sukūrė šeimą ir turi du nepilnamečius vaikus, vaikai lanko (duomenys neskelbtini), yra charakterizuojamas teigiamai, teikia fizinę pagalbą buityje savo sutuoktinės motinai ir močiutei, gyvenimo laikotarpiu Lietuvoje dirbo, deda dideles pastangas savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvos Respublikoje. Todėl mano, jog atsisakymas pakeisti leidimą nėra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su pareiškėjo teise į šeimos gerbimą.

22. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b.  l. 17–24), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas pažymi, kad Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės vertinimą atlieka Policijos departamentas. Gauta Policijos departamento išvada Nr. 5-S-8364, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2016 m. lapkričio 16 d. elektroniniu paštu pareiškėjas buvo įspėtas, kad sistemingi teisės pažeidimai bei paskirtos baudos pagal ATPK (ANK) gali būti vertinami kaip valstybės, kurioje jis gyvena, nustatytos tvarkos, visuomenėje nusistovėjusių normų ignoravimas ir į tai gali būti atsižvelgta išduodant leidimą laikinai gyventi.

24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad anksčiau jis nebuvo vertintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, deklaratyvūs. Be to, pareiškėjui buvo žinoma, kad sistemingas nusikalstamų veikų darymas gali lemti leidimo laikinai gyventi neišdavimą, bet jis akivaizdžiai ignoravo visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles. Po Policijos departamento pateiktos išvados pareiškėjas buvo nubaustas už dar du administracinius nusižengimus. Pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, o konkrečiais duomenimis – pareiškėjo padarytais pažeidimais. Be to, Sprendime įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, darbą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjui atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.27. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėjas, manydamas, jog pirmosios

instancijos teismas netinkamai įvertino individualią prašymą pateikusio pareiškėjo situaciją ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, netinkamai įvertino pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdį ir sunkumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog atsakovas, anksčiau priimdamas sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti jo grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir teismas iš nevertino, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2  d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina gyventi kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimo kopiją, vaikų gimimo liudijimus, kitus dokumentus. 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2019 m. sausio 9 d.

30. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamame Sprendime, vadovaudamasis 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

32. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

34. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. 2014–2016 metais pareiškėjas buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus): pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, 126 straipsnio 2 dalį, 130 2 straipsnį, ANK 416 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 2 dalį.

35. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad faktas, jog 2017 m. birželio 15 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, nes galiojant nekaltumo prezumpcijai asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl minėtas faktas nevertintinas kaip neigiamai apibūdinantis pareiškėjo asmenybę.

36. Aplinkybės, kad pareiškėjas padarė aptartas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus), pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

38. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008  m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

39. Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir, iš esmės formaliai įvertinęs pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.

40. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju paviršutiniškas ir nepakankamas

konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, kai jis prašo pakeisti leidimą šeimos susijungimo pagrindu.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

42. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje.

43. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete sudarė 2011 m. rugpjūčio 4 d. (I t., b. l. 15), jie turi du nepilnamečius vaikus: dukterį, gimusią (duomenys neskelbtini), ir sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 16, 17). Abu vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau buvo nuolat pratęsiamas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, visą šį laiką pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikta (duomenys neskelbtini) pareiškėjo charakteristika, kurioje apibūdinami pareiškėjo šeimos santykiai ir socialinė padėtis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės jokių su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių nevertino. Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės dėl pareiškėjo šeiminės padėties. Iš Sprendimo nematyti, kad atsakovas būtų vertinęs santuokos trukmę, tai, kad santuoka nėra fiktyvi, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą, tai, ar pareiškėjas prisideda prie šeimos išlaikymo, ar iš tiesų rūpinasi savo sutuoktinės motina ir močiute, bei visas kitas šeimines aplinkybes. Todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės ir mažamečių teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu. Taip pat Sprendime neatsispindi ir pareiškėjo socialinių, ekonominių ir darbinių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, jog pareiškėjas turi nepilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos piliečiai ir visą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo sutuoktinė turi motiną, kuri yra pensininkė ir našlė, ir močiutę, kuri yra garbaus amžiaus, neįgali, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, reikalinga fizinė pagalba, pareiškėjas būtų realiai atskirtas nuo savo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų, kurie, tikėtina, liktų Lietuvos Respublikoje. Taigi šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų (du mažamečiai vaikai ir žmona Lietuvos Respublikoje) bei visuomenės saugumo.

44. Nagrinėjamu atveju nurodytų byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, panaikinant Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00013 bei įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

45. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pateikia tik žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinantį kvitą, kitų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų nedetalizuoja ir jas pagrindžiančių dokumentų nepateikia, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas 15 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą.

46. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas buvo pateikęs prašymą teismui priteisti 1 030 Eur bylinėjimosi išlaidų: 100 Eur už advokato konsultaciją dėl skundo parengimo; 900 Eur už advokato paslaugas parengiant skundą teismui; 30 Eur žyminio mokesčio. Minėtas išlaidas pagrindžia 2019 m. sausio 15 d. sąskaita faktūra (I t., b. l. 51), 2019 m. sausio 21 d. pinigų priėmimo kvitas (I t., b. l. 49) ir žyminio mokesčio mokėjimo kvitas (I t., b. l. 47).

47. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir pareiškėjo skundas tenkintas, pažymi, jog pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur suma už konsultacijas dėl skundo ir skundo parengimą (laikoma viena teisine paslaugas) neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už skundo parengimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo prašomą sumą, t. y. 1 000 Eur. Pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteistinas sumokėtas žyminis mokestis už skundo pateikimą – 30 Eur.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui S. K. iš atsakovo Migracijos departamento iš viso priteistina 1 045 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjo S. K. skundą tenkinti.Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 8 d.

sprendimą Nr. (15-01)31-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

Priteisti pareiškėjui S. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 045 Eur (tūkstantį keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11455 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. AS-462-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01691-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas V. V. 2019 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir Komisija) imtis teisinių priemonių, kad referendume dėl dvigubos pilietybės nebūtų diskriminuojami žydų tautybės asmenys.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija turi užtikrinti įvyksiančio referendumo teisėtumą, o 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 2-1164(2.10) „Dėl Jūsų pareiškimo“ (toliau – ir Raštas) atsisakė imtis priemonių, kad referendume dėl dvigubos pilietybės nebūtų diskriminuojami žydų tautybės asmenys, gyvenantys valstybėse, nepriklausančiose Europos Sąjungai ar NATO. Pareiškėjo nuomone, šis Komisijos Raštas yra neteisėtas ir naikintinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su Komisijos Raštu, tačiau šis Raštas, atsižvelgiant į jo turinį, negali būti skundžiamas teismui. Teismas konstatavo, kad panaikinus Komisijos Raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o tokio ginčo nagrinėjimas teisme būtų beprasmis. Teismas pažymėjo, kad net pareiškėjui patikslinus skundo reikalavimus, ginčas dėl referendumo klausimų negalėtų būti nagrinėjamas teisme, nes šiuo atveju nei Komisija, nei teismas neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti referendumo teksto ar kitų su referendumo skelbimu susijusių klausimų, nes tai konstitucinė Lietuvos Respublikos Seimo teisė. Teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, o pareiškėjo keliamas ginčas nepriskirtinas tokiai ginčų kategorijai ir teisme negali būti nagrinėjamas.

III.

Pareiškėjas V. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį.

Pareiškėjo nuomone, kylant pagrįstoms abejonėms, kad antisemitizmas Lietuvoje gali atgimti, reikalingas ypač kruopštus žydų problematikos bylų nagrinėjimas teismuose, o pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pareiškėjo skundą išnagrinėjo labai formaliai ir atmestinai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsnių nuostatas. Pasak pareiškėjo, nėra teisinga, kai žydai skirstomi į gyvenančius Europos Sąjungos ir kitose valstybėse. Toks rūšiavimas netoleruotinas, todėl Komisija turėjo imtis teisinių priemonių tai pakeisti, o pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kad referendumo tekste akivaizdžiai užfiksuotas žydų išrūšiavimas yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad jo skundą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo formaliai ir atmestinai, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atskiruoju skundu skundžiama nutartimi pareiškėjo skundo nenagrinėjo. Skundžiama nutartimi teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3  d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad egzistuoja ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta aplinkybė, neleidžianti priimti skundo, t. y. pareiškėjo paduotas skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Iš pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekė, jog Komisija pakeistų referendumo dėl dvigubos pilietybės nuostatas, kurios, pareiškėjo nuomone, diskriminuoja žydų tautybės asmenis, gyvenančius ne Europos Sąjungos valstybėse. Pareiškėjas pateikė teismui Komisijos Raštą, kuriuo buvo atsisakyta tai padaryti, prašydamas teismo įpareigoti Komisiją imtis su tuo susijusių veiksmų. Taigi, pareiškėjas administraciniame teisme iš esmės siekia inicijuoti ginčą su Komisija dėl referendumui teikiamo sprendimo teksto, tačiau referendumui teikiamo sprendimo teksto Komisija nepriima. Referendumui teikiamo sprendimo tekstas nurodomas Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 16 str. 1 d.). Taigi, pareiškėjas skunde Komisiją netinkamai nurodė atsakovu, t. y. viešojo administravimo subjektu, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami (ABTĮ 46 str. 2 d.).

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su privalomam referendumui teiktu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, susijusio su dviguba pilietybe, tekstu, kurį buvo nutarta pateikti referendumui Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 „Dėl privalomo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (Seimo nutarimas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Seimo veikla nepriskiriama tirti administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2  d.), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai nustatė neigiamą procesinę prielaidą, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai nėra galimas (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11450 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-1133-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02847-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.  J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 3R-200(AG-152/05-2017); 2) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1860930 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“; 3) įpareigoti Agentūrą priskaičiuoti žalinimo išmoką už tinkamų paramai gauti plotus, netaikant žalinimo sankcijų. Pareiškėjas patikslindamas skundo reikalavimus dėl papildomos išmokos iš Europos Sąjungos lėšų už palankesnę aplinkos atžvilgiu žemės ūkio veiklą, mokamą už plotą, (toliau – ir Žalinimo išmoka) ir išmokos iš Europos Sąjungos biudžeto lėšų, pagal vienkartinės išmokos už plotus schemą mokamą už deklaruotą plotą, (toliau – ir Pagrindinė išmoka) bei dėl priskaičiuotų sankcijų, prašė: 1) priteisti iš Agentūros neteisingai priskaičiuotą sankciją programai Žalinimo išmoka už neteisingą plotų deklaravimą – 2 025,80 Eur; 2) priteisti iš Agentūros neteisingai priskaičiuotą sankciją programai Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus – 51,08 Eur; 3) priteisti iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde savo reikalavimus grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais, kad pievos turi būti nušienautos ne mažiau kaip du kartus per metus. Pareiškėjo teigimu, turint gyvulių, vienam hektarui reikia nušienauti pievas vieną kartą iki rugpjūčio 31 d.

Pareiškėjo turimas 2,10 ha plotas buvo nušienautas iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., tačiau dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, nes liepos mėn. iškrito 91,3 mm kritulių, o rugpjūčio mėn. – 168,21 mm. kritulių, šienas buvo išvežtas 2016 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjo nuomone, Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 „Dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Administravimo taisyklės) nustatyta kada privalu nušienauti, tačiau apie šieno išvežimą iš lauko, konkrečiai nenurodyta. Šieno rulonai buvo sudėti lauko pakraštyje, jie niekam netrukdė, todėl vien dėl neišvežto šieno, pareiškėjo teigimu, negalėjo būti taikoma sankcija. Be to, pareiškėjas apie šias aplinkybes Agentūrą informavo telefonu;

1.2. Komisija taip pat neišanalizavo, kodėl žalinimo išmoka nemokama visiems laukams. Komisija nepagrindė, kokia metodika rėmėsi nurodydama, jog buvo neteisingai deklaruota ploto procentinė išraiška. Administravimo taisyklėse taip pat nėra nurodyta, kad viršijus netinkamą deklaruoti plotą 20 proc., žalinimo išmoka visai nemokama. Pareiškėjo nuomone, žalinimo išmoka turėjo būti išmokėta už 43,50 ha, t. y. 2 025,80 Eur.

2. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (toliau – ir 2016 m. Paraiška). Agentūra 2016 m. rugsėjo 5 d. atliko 2016 m. Paraiškos dokumentų patikrą vietoje. Patikrinimo rezultatai buvo patalpinti Agentūros informaciniame portale. Pagal Administravimo taisyklių 65 punktą pareiškėjas laikomas informuotu apie paraiškoje esančias klaidas nuo informacijos portale atsiradimo dienos. Patikros metu buvo nustatyti neatitikimai kontroliniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame lauke Nr. 1, kuriame deklaruotas 10,47 ha plotas (daugiametės ganyklos arba pievos plotas, dalis lauko (8,37 ha) nenušienauta, kitoje lauko dalyje (2,10 ha) – neišvežtas šienas). Atlikus administracinį 2016 m. Paraiškos duomenų tikrinimą, vadovaujantis valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2017 m. sausio 13 d. elektroniniu formatu pateiktais duomenimis buvo nustatyti neteisingo deklaravimo atvejai laukuose KŽS (duomenys neskelbtini) (Nr. 2, deklaruotas plotas – 0,73 ha, nustatytas pažeidimo plotas – 0,03 ha) bei KŽS (duomenys neskelbtini) (Nr. 1, deklaruotas plotas – 6,06 ha, nustatytas pažeidimo plotas – 0,11 ha), t. y. minėti laukai, už kuriuos 2016 m. Paraiškoje prašoma išmokų apima ir paramai netinkamą plotą bl9. Pagal Administravimo taisyklių 88 punktą parama už bl9 plotus nemokama ir laikoma, kad tai neteisingo deklaravimo atvejis. Administracinės patikros metu buvo nustatyta, kad bendras bl9 pažeidimo plotas – 0,14 ha. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo 2016 m. Paraiškoje deklaruotas bendras tinkamas paramai žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos – 53,97 ha, o nustatytas faktinis tinkamas paramai plotas 43,36 ha, todėl 2016 m. Paraiškoje deklaruotas plotas viršijo faktinį plotą 10,61 ha, t. y. 24,47 proc. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, atsakovas pagrindinę tiesioginę paramos išmoką sumažino 1,5 pažeidimo skirtumu;

2.2. Paraiškos duomenis buvo galima keisti iki 2016 m. birželio 6 d., o pavėluotai iki 2016 m. liepos 1 d. Pagal Administravimo taisyklių 59.1 papunktį, už kiekvieną pavėluotą darbo dieną, tiesioginių išmokų už plotą suma mažinama 1 proc. Pareiškėjas 2016 m. Paraiškos patikslinimą pateikė 2016 m. birželio 22 d., todėl jo atžvilgiu buvo taikyta 3 proc. sankcija;

2.3. Agentūra 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. BR6-1860930 pareiškėjui skyrė galutinę paramos sumą – 6 029,74 Eur bei taikė sankcijas: 0,93 Eur sankciją už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus, 944,87 Eur sankciją programai Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už neteisingą plotų deklaravimą ir 2 019,28 Eur sankciją programai Žalinimo išmoka už neteisingą plotų deklaravimą;

2.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikdamas 2016 m. Paraišką patvirtino, jog sutinka su Administravimo taisyklėmis ir žino pasekmes dėl šių taisyklių nesilaikymo. Pareiškėjas per 15 dienų, kaip numatyta Administravimo taisyklėse, nepranešė Agentūrai, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų. Pareiškėjas Hidrometeorologinę pažymą pateikė tik 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. po force majeure (nenugalimos jėgos) dokumentų pateikimo termino ir net po to, kai jam jau buvo išsiųstas Agentūros 2016 m. rugsėjo 22 d. pranešimas su patikros vietoje ataskaita. Atsakovo teigimu, Agentūra pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą Hidrometeorologinę pažymą bei taikė sankcijas už nustatytus pažeidimus;

2.5. Dėl argumentų, kad Administravimo taisyklėse nėra įpareigojimo nušienautą žolę išvežti, atsakovas nurodė, kad toks įpareigojimas yra įtvirtintas šių taisyklių 10.1.1 papunktyje. Patikros vietoje metu buvo nustatyta, kad dalis deklaruoto ploto lauke Nr. 1 buvo nenušienauta, o kitoje dalyje šienas neišvežtas;

2.6. Dėl neteisingai deklaruoto ploto procentinės išraiškos atsakovas nurodė, kad neteisingai deklaruotas plotas yra apskaičiuojamas ne nuo deklaruoto ploto, o nuo Paramai tinkamo ploto. Tuo tarpu pareiškėjas paramai tinkamą plotą – 43,36 ha dalina iš 2016 m. Paraiškoje deklaruoto ploto – 53,97 ha ir daugina iš 100 proc. Atsakovas pažymėjo, kad sankcija tiesioginėms išmokoms taikoma vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 punktu, o sankcija žalinimo išmokai – Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio 1 punktu.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime pareiškėjo A. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 64–69).

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus bei gyvulius paraišką, kurioje deklaravo 53,97 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos, 53,97 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokama žalinimo išmoka bei 1,92 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokama pereinamojo laikotarpio nacionalinė parama už baltyminius augalus. Agentūra, įvertinusi 2016 m. Paraiškoje pateiktus duomenis, 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. BR6-1860930 pareiškėją informavo, kad jam buvo skirta galutinė paramos suma – 6 029,74 Eur. Tuo pačiu sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jam buvo: skirta sankcija programai Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už pavėluotai pateiktą paraišką ir / ar kitus dokumentus – 0,93 Eur; skirta sankcija programai Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už neteisingą deklaravimą – 944,87 Eur; skirta sankcija programai Žalinimo išmoka už neteisingą plotų deklaravimą – 2 019,28 Eur. Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. BR6-1860930 teisėtumą vertino Komisija, kuri 2017 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 3R-200(AG-152/05-2017) panaikino Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą dalyje dėl neteisingo deklaravimo atvejų KŽS (duomenys neskelbtini), lauke Nr. 2 (nustatytas pažeidimo plotas – 0,03 ha) bei KŽS (duomenys neskelbtini), lauke Nr. 1 (nustatytas pažeidimo plotas – 0,11 ha) nustatymo ir sankcijos taikymo, bei įpareigojo Agentūrą šioje dalyje iš naujo įvertinti pareiškėjo 2016 m. Paraišką. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimus, nurodė, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl sankcijos, paskirtos už pavėluotai pateiktą 2016 m. Paraišką bei sankcijos, skirtos už neteisingą plotų deklaravimą pagal programą Žalinimo išmoka.

5. Teismas nurodė, kad patikros, atliktos 2016 m. rugsėjo 5 d., vietoje metu buvo nustatyta, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 1, dalis – 10,47 ha ploto buvo nenušienauta (nenušienauta ploto dalis – 8,37 ha), kitoje sklypo dalyje šienas nebuvo išvežtas (neišvežta šieno dalis – 2,10 ha), šios konstatuotos aplinkybės buvo fiksuotos Paraiškos patikros vietoje / nuotolinės patikros ataskaitoje Nr. 16-1009279647-D4-1. Teismo vertinimu, patikros metu fiksuotos faktinės aplinkybės patvirtino Administravimo taisyklių 8.1 punkto reikalavimų nesilaikymą. Be to, pareiškėjas šių faktinių aplinkybių priešingai neįrodė, tačiau, jo manymu, apie šias aplinkybes (sutrukdžiusias lauką nušienauti ir šieną išvežti) bei jų atsiradimo priežastis (gausūs krituliai) Agentūra buvo informuota, be to, Administravimo taisyklės nereglamentuoja, kada nušienautas šienas turi būti išvežtas iš lauko.

6. Teismas, įvertinęs 2016 m. Paraiškos sąlygas ir Administravimo taisyklių 85 punktą, nurodė, kad ši teisės nuostata įpareigoja per 15 darbo dienų ne tik pranešti apie nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes, tačiau ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas įrodymus (Hidrometeorologinę pažymą), pagrindžiančius priežastis, kurios, pareiškėjo teigimu, lėmė Administravimo taisyklių 8.1 punkte nurodyto įpareigojimo neįvykdymą, pateikė po 2016 m. gruodžio 2 d., t. y. po Administravimo taisyklių 8.1 punkte nustatyto termino (vėliausiai iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.), todėl, teismo vertinimu, tiek Agentūra, tiek Komisija turėjo teisinį pagrindą išvadai, kad pareiškėjas praleido informavimo apie force majeure aplinkybių atsiradimą, terminus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nors ir nurodė, jog apie nuo pareiškėjo valios nepriklausančias aplinkybes jis informavo Agentūrą telefonu, tačiau, kaip nustatė iš 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymo, 2016 m. rugsėjo 28 d. skundo turinio, pareiškėjas nėra nurodęs, kad yra kreipęsis į atitinkamą instituciją dėl konkrečių įrodymų dėl iškritusių kritulių gavimo.

7. Teismas, vadovaudamasis patikros metu galiojusia Administravimo taisyklių 87 punkto nuostata, nustatė, kad įrodžius Administravimo taisyklių 8.1 punkto nesilaikymą, Agentūra pagrįstai 2017 m. balandžio 27 d. sprendime Nr. BR6-1860930 konstatavo neteisingo deklaravimo faktą, todėl ir Komisija pagrįstai šią Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį įvertino kaip teisingą.

8. Teismo vertinimu, Administravimo taisyklių 10.1.1 papunktyje nustatyta, kad nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turi būti sutvarkyta, o tai reiškia, kad turi būti išvežta iš lauko. Teismas nurodė, kad šios teisės nuostatos

kontekste pareiškėjas buvo neteisus teigdamas, kad Administravimo taisyklėse nebuvo nustatyta, kada nušienautas šienas turi būti išvežtas iš lauko, kadangi šie veiksmai turi būti atlikti ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1  d. (įskaitytinai).

9. Vadovaudamasis Administravimo taisyklių 81 punkto nuostata, teismas pažymėjo, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška turi būti skaičiuojama nuo paramai skirti tinkamo ploto (t.  y. pagal remiamą plotą). Teismo vertinimu, minėta teisės nuostata paneigia pareiškėjo teiginius, kad neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška turi būti skaičiuojama nuo paraiškoje deklaruoto ploto. Teismas nurodė, kad šio teisinio reglamentavimo išaiškinimas teisingai pateiktas tiek Agentūros, tiek Komisijos sprendimuose, todėl nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Komisija nepagrindė, kokia metodika rėmėsi nurodydama, kad buvo neteisingai deklaruota ploto procentinė išraiška.

10. Administravimo taisyklių 86 punkte nustatyta, kad Žalinimo išmoka mažinama ir taikomos sankcijos dėl šios išmokos reikalavimų pažeidimų pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinės dalies IV skyriaus 3 skirsnį. Šio reglamento 28 straipsnis (IV skyriaus 3 skirsnis) reglamentuoja administracinių nuobaudų, susijusių su žalinimo išmokomis, skyrimą. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, Administravimo taisyklėse yra reglamentuota, kuo vadovaujantis sprendžiami su žalinimo išmokomis susijusių sankcijų taikymo klausimai, todėl šiuo aspektu nurodyti argumentai, kad Administravimo taisyklės nereglamentuoja žalinimo išmokų nemokėjimo dėl 20 proc. viršyto netinkamo deklaruoti ploto, buvo teismo vertinti kaip nepagrįsti. Taip pat teismas pažymėjo, kad Agentūra pagrįstai nurodė, jog sankcijos už neteisingą deklaravimą taikomos tiek tiesioginėms išmokoms (Reglamento 640/2014 19 straipsnis), tiek žalinimo išmokoms (Reglamento 640/2014 28 straipsnis).

11. Taigi, teismas, įvertinęs skundžiamų Komisijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 3R-200(AG-152/05-2017) ir Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. BR6-1860930 priėmimo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir galiojusį teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad tiek Agentūra dėl dalies sankcijų, tiek Komisija, tenkindama pareiškėjo skundą iš dalies, tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, todėl konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti skundžiamus sprendimus nėra teisinio pagrindo. Netenkinus skundo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismo taip pat nebuvo tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnis).

III.

12. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priteisti iš Agentūros 2 025,80 Eur Žalinimo išmoką už 2016 m., priteisti Pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotus už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus – 51,08 Eur ir priteisti iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas (b. l. 74–79). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė sudalyvauti teismo posėdyje nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, todėl negalėjo paaiškinti dėl išmokų neteisingo paskaičiavimo. Pareiškėjas prašo teismo gauti 2017 m. lapkričio 22 d. jo pokalbių telefonu su Vilniaus apygardos administraciniu teismu išrašus, kadangi jam telefonu buvo pranešta, kad teismo posėdis įvyks 2017 m. lapkričio 22 d. 16.30 val., o 2017 m. lapkričio 22 d. 10–11 val. sekretorė informavo, kad nurodytu laiku bus skelbiamas teismo sprendimas, kuris jau parengtas;

12.2. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas procentinį skaičiavimą, remiasi reglamentavimu, kokį nurodė Agentūra, tačiau jo nepagrindžia savo nuomone. Pareiškėjas teigia, kad jo skunde yra nurodytas teisingas ploto procentinės išraiškos skaičiavimas – mažesnis kaip 20 proc., todėl Žalinimo išmoka turėjo būti išmokėta – 2 025,80 Eur už 43,50 ha netaikant jokių sankcijų;

12.3. Pareiškėjas nurodo, kad Agentūra turėjo mokėti išmokas ir už 2,10 ha plotą, nes jame buvęs supresuotas šienas suvežtas į lauko pakraštį. Pareiškėjo teigimu, Administravimo taisyklėse iki 2017 m. buvo nurodyta, kad žolė turi būti „supresuota“ ir tai negali būti suprantama kaip „išvežta“.

12.4. Pirmosios instancijos teismas visai nevertino, kad Komisija sprendime nustatė, jog 0,14 ha plotas buvo su pažeidimais. Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas turėjo gyvulių, nors prie skundo yra pateikta pažyma;

12.5. Pareiškėjas tvirtina, kad jis telefonu, nepraleidęs nustatyto termino, pranešė Agentūrai dėl gamtinių sąlygų – lietaus rugpjū?io ir rugs?jo m?nesiais, ta?iau ne?inojo, kad prane?imas tur?jo b?ti pateiktas ra?tu per 15 dien?.

13. Parei?k?jas pateiktame priede prie apeliacinio skundo nurodo, kad pateikia papildomus dokumentus?? Agent?ros atliktos patikros ataskaitos 1 ir 2 priedus (b.?l. 89?98). Parei?k?jas papildomai paai?kina, kad i? pateikt? pried? matyti, jog laukas, kurio plotas 10,47 ha, kur? Komisija pripa?ino tinkamu yra tinkamas gauti paramai. D?l procentin?s i?rai?kos paskai?iavimo nurodo, kad parai?koje deklaruotas plotas 53,79 ha yra 100 proc., faktinis tinkamas paramai plotas gauti yra 53,97 ha (?r., prieduose), pagal Agent?ros patikros ataskait??? 10,74 ha, taigi ?alinimo i?moka priklauso 100 proc. Parei?k?jas teigia, kad Agent?ra neteisingai taik? ?alinimo sankcij? ir ne?vertino ?kyje esan?i? gyvuli?. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ?nustatytas faktinis tinkamas paramai plotas 43,36 ha? prie?tarauja pateiktuose patikros ataskaitos 1 ir 2 prieduose esan?iai informacijai, kuriuose nurodyta, kad 10,47 ha ir 2,10 ha yra tinkamas (faktinis) plotas. Parei?k?jas teigia, kad v?lavimo sankcijos netur?jo b?ti, kadangi jis tikslino ne plotus, bet kodus. Parei?k?jas papildomai pateikia procentin?s i?rai?kos sankcijai taikyti skai?iavimo metod?, kuris, jo teigimu, yra teisingas. Parei?k?jas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu ?alinimo i?mokai gauti sankcij? teisiniu reglamentavimu.

14. Atsakovas Agent?ra atsiliepime ? parei?k?jo apeliacin? skund? pra?o j? atmesti (b.?l. 107?113). Atsiliepimas ? apeliacin? skund? grind?iamas ?iais pagrindiniais argumentais:

14.1. Dčio ir rugsėjo mėnesiais, tačiau nežinojo, kad pranešimas turėjo būti pateiktas raštu per 15 dienų.13. Pareiškėjas pateiktame priede prie apeliacinio skundo nurodo, kad pateikia papildomus dokumentus – Agentūros

atliktos patikros ataskaitos 1 ir 2 priedus (b. l. 89–98). Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad iš pateiktų priedų matyti, jog laukas, kurio plotas 10,47 ha, kurį Komisija pripažino tinkamu yra tinkamas gauti paramai. Dėl procentinės išraiškos paskaičiavimo nurodo, kad paraiškoje deklaruotas plotas 53,79 ha yra 100 proc., faktinis tinkamas paramai plotas gauti yra 53,97 ha (žr., prieduose), pagal Agentūros patikros ataskaitą – 10,74 ha, taigi žalinimo išmoka priklauso 100 proc. Pareiškėjas teigia, kad Agentūra neteisingai taikė žalinimo sankciją ir neįvertino ūkyje esančių gyvulių. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad „nustatytas faktinis tinkamas paramai plotas 43,36 ha“ prieštarauja pateiktuose patikros ataskaitos 1 ir 2 prieduose esančiai informacijai, kuriuose nurodyta, kad 10,47 ha ir 2,10 ha yra tinkamas (faktinis) plotas. Pareiškėjas teigia, kad vėlavimo sankcijos neturėjo būti, kadangi jis tikslino ne plotus, bet kodus. Pareiškėjas papildomai pateikia procentinės išraiškos sankcijai taikyti skaičiavimo metodą, kuris, jo teigimu, yra teisingas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu žalinimo išmokai gauti sankcijų teisiniu reglamentavimu.

14. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b.  l. 107–113). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Dėl pareiškėjo teiginio, kad patikros metu nustatyti neatitikimai atsirado dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, o jis Agentūrai pateikė šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus (Hidrometeorologinę pažymą), atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Pažymą pateikė tik 2016 m. gruodžio 1 d., po teisės aktų nustatyto informavimo ir force majeure dokumentų pateikimo termino (taip pat po Administravimo taisyklių 8.1 papunktyje bei 10 punkte nustatyto įsipareigojimų atlikimo termino pabaigos (2016 m. rugpjūčio 31 d.) bei po to, kai buvo informuotas apie jo valdoje ketinamą atlikti patikrą (informuotas telefonu 2016 m. rugsėjo 5 d. 9 val.) ir po to, kai pareiškėjo valdoje buvo nustatyti pažeidimai (2016 m. rugsėjo 5 d. patikros metu užfiksuota foto nuotraukose) bei po to, kai jam buvo išsiųstas Agentūros 2016 m. rugsėjo 22 d. pranešimas Nr. 28960 su patikros vietoje ataskaita). Šiuo atveju, Agentūros nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai konstatavo, jog pareiškėjas Hidrometeorologinę pažymą pateikė tik 2016 m. gruodžio 1 d., po teisės aktų nustatyto informavimo ir force majeure dokumentų pateikimo termino;

14.2. Administravimo taisyklių 10.1.1 papunktyje nustatyta, kad nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko; supresuota; šienas sudėtas į kūgius; žolė susmulkinta ir tolygiai paskleista) laikantis Taisyklių 8.1 papunktyje nustatytų šienavimo terminų, todėl pareiškėjas privalėjo nušienautą žolę išvežti iš laukų iki Taisyklių 8.1 ir 10.1.1 papunkčiuose nurodyto termino, t. y. 2016 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog Administravimo taisyklėse nėra įtvirtinto reikalavimo nušienautą žolę išvežti yra visiškai nepagrįstas;

14.3. Pareiškėjas klaidingai skaičiuoja neteisingai deklaruoto ploto procentinę išraišką: paramai tinkamą plotą 43,36 ha dalina iš 2016 m. Paraiškoje deklaruoto ploto – 53,97 ha bei daugina iš 100 proc. Agentūra paaiškina, kad neteisingai deklaruotas plotas yra apskaičiuojamas ne nuo deklaruoto ploto, o nuo paramai tinkamo ploto. Šiuo atveju, pareiškėjo paramai skirti tinkamas plotas yra 43,36 ha. Būtent nuo šio ploto ir skaičiuojama neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška: neteisingai deklaruotas plotas – 10,61 ha yra dalinamas iš paramai skirti tinkamo ploto – 43,36 ha bei dauginamas iš 100 proc. Tokį skaičiavimo metodą numato 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio 1 punktas. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška turi būti skaičiuojama nuo paramai skirti tinkamo ploto;

14.4. Pareiškėjui sankcijos už neteisingą deklaravimą turi būti taikomos ir tiesioginėms išmokoms ir žalinimo išmokai. Sankcija tiesioginėms išmokoms taikoma vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 punktu, o sankcija žalinimo išmokai – Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio 1 punktu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad jam neteisėtai taikoma sankcija programai Žalinimo išmoka (neskiriama 2 019,28 Eur parama) už neteisingą plotų deklaravimą yra visiškai nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog Agentūra pagrįstai nurodė, jog sankcijos už neteisingą deklaravimą taikomos tiek tiesioginėms išmokoms, tiek žalinimo išmokoms;

14.5. Dėl pareiškėjui taikomos vėlavimo sankcijos, atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo prašymas dėl 2016 m. Paraiškos duomenų keitimo pateiktas 2016 m. birželio 22 d., t. y. 12 darbo dienų vėliau, todėl, vadovaujantis Administravimo taisyklių 59.1 papunkčiu, taikoma 12 proc. sankcija pagal programas, kuriose dalyvavo keičiamas laukas, t. y. pagrindinė tiesioginė išmoka mažinama 0,93 Eur (0,13 ha (lauko plotas) x 59,37 Eur/ha (išmokos įkainis) x 12 proc.) (išmokai už pirmuosius hektarus mažinimas nėra taikomas, nes ji nemokama dėl neteisingo deklaravimo sankcijos);

14.6. Papildomai atsakovas nurodo, kad Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendime dėl rašymo apsirikimo (klaidos) nurodyta, jog pareiškėjui sankcija tiesioginei išmokai taikoma „vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 2 punktu“ (turi būti „vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19a straipsnio 1 punktu“) bei, kad, vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 640/2014 28 straipsnio 1 punktu „išmoka už pirmuosius hektarus yra neskiriama“ (turi būti „žalinimo išmoka neskiriama“). Atsakovas pažymi, jog šie rašymo apsirikimai (klaidos) neturi įtakos pareiškėjo 2016 m. Paraiškai taikomų sankcijų dydžiui, nes galutiniai sankcijų dydžiai bei priemonės už kurias taikomos sankcijos yra nurodytos Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo lentelės 9 ir 10 eilutėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl Komisijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 3R-200(AG-152/05-2017) ir Agentūros 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. BR6-1860930 teisėtumo ir pagrįstumo bei Agentūros įpareigojimo priskaičiuoti žalinimo išmoką už tinkamus paramai gauti plotus ir netaikyti sankcijų, t.  y. iš Agentūros prašoma priteisti taikytų sankcijų (programai Žalinimo išmoka už neteisingą plotų ir programai Pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus) sumas.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino ir nurodė, kad patikros metu fiksuotos faktinės aplinkybės patvirtino Administravimo taisyklių 8.1 punkto reikalavimų nesilaikymą, todėl Agentūra pagrįstai 2017 m. balandžio 27 d. sprendime Nr. BR6-1860930 konstatavo neteisingo deklaravimo faktą; Administravimo taisyklėse yra nustatyta, kada nušienautas šienas turi būti išvežtas iš lauko (10.1.1. papunktis), reglamentuota, kuo vadovaujantis sprendžiami su žalinimo išmokomis susijusių sankcijų taikymo klausimai. Teismas nurodė, kad neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška turi būti skaičiuojama nuo paramai skirti tinkamo ploto (t. y. pagal remiamą plotą) bei, kad sankcijos už neteisingą deklaravimą taikomos tiek tiesioginėms išmokoms, tiek žalinimo išmokoms. Tačiau pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl minėtų ginčijamų sprendimų teisėtumo ir mano, kad jam turi būti priteista iš Agentūros žalinimo išmoka už 2016 m. ir pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo žalinimo išmoka buvo apskaičiuota pagal netinkamą metodiką ir pateikia įrodymus (priedus ir savo skaičiavimus), o sankcijos negalėjo būti taikomos.

17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba kai įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3571-502/2017). Pasisakant dėl pareiškėjo naujai pateiktų įrodymų, akcentuotina, jog šie priedai buvo pateikti

pirmosios instancijos teismui kartu su Komisijos byla (b. l. 19–20 ir b. l. 29–30) ir įvertinti. Atsižvelgus į tai, kad šie įrodymai buvo pirmosios instancijos teismo ištirti ir jie yra dalis dokumentų vertintų Komisijos, pateikti papildomi įrodymai nebus atskirai vertinami.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, todėl jis negalėjo pateikti savo paaiškinimų žodžiu.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais proceso šalies dalyvavimas administracinės bylos procese savaime nėra būtina sąlyga administracinei bylai iš esmės išspręsti (teismo sprendimui priimti). Proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Į posėdį neatvykus nei proceso šalims, nei jų atstovams, byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str. 5 d.). Atsižvelgęs į tai, priimdamas procesinį sprendimą palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą, teismas turi pagrįsti išvadą, kad nėra galimybės išnagrinėti bylos pagal esančią byloje medžiagą. ABTĮ 105 straipsnio 5 punkte įtvirtinta nuostata, leidžiančia palikti skundą nenagrinėtą, turėtų būti naudojamasi kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), kai atsižvelgiant į faktinių bylos aplinkybių visumą, procesinės teismo galimybės skundą išnagrinėti – išnaudotos. Teismas, administraciniame procese būdamas aktyvus ir nustatęs, kad siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą trūksta tam tikrų dokumentų, juos gali išreikalauti ex officio (pagal pareigas) (ABTĮ 56 str. 4 d.). Teismas taip pat gali imtis kitų procesinių veiksmų, pavyzdžiui, pasinaudoti ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bylos nagrinėjimo atidėjimo galimybe, kai į bylos nagrinėjimą neatvyksta proceso šalis ir nusprendžiama, kad be jos negalima nagrinėti bylos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012  m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-248/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-228/2014).

21. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui apie pirmosios instancijos teismo posėdį, kuris įvyko 2017  m. lapkričio 2 d., buvo pranešta pasirašytinai teismo šaukimu (b. l. 50). Pažymėtina, kad minėtame teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė, atstovo į teismo posėdį neatsiuntė, nors tam neįveikiamų kliūčių nebuvo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 77 straipsnio 3 dalies nuostata, pagrįstai išnagrinėjo bylą pareiškėjui nedalyvaujant ir šiuo atveju pareiškėjo teisė būti išklausytam pažeista nebuvo.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus ūkininkams skyrimo tikslas yra remti ne visus žemės ūkio veikla užsiimančius asmenis, bet tik tuos, kurie veiklą vykdo laikydamiesi taisyklėse ir kituose su paramos skyrimo teisiniu reguliavimu susijusiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių. Siekdamos užtikrinti, kad paramos lėšos nebūtų nepagrįstai skiriamos, paramą skiriančios institucijos pirmiausia privalo patikrinti, ar deklaruoti žemės sklypų plotai atitinka paramos skyrimo sąlygas. Tinkamam lėšų apsaugos administravimui kelianti grėsmę išmokų gavėjų veikla turi būti veiksmingai kontroliuojama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1254-492/2016).

23. Pagal Administravimo taisyklių 81 punktą (aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 3 d.) tiesioginėms išmokoms už plotą taikomos sankcijos (taip pat išmokai už pirmuosius hektarus bei išmokai jaunajam ūkininkui) pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 640/2014. Šio reglamento 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu plotas, kuris deklaruojamas siekiant gauti išmokas pagal bet kurią su plotais susijusios pagalbos sistemą arba paramos priemonę, viršija pagal 18 straipsnį nustatytą plotą, pagalba apskaičiuojama pagal remiamą plotą, sumažintą dvigubu aptiktu skirtumu, jei tas skirtumas didesnis kaip 3 proc. arba du hektarai, bet ne didesnis kaip 20 proc. remiamo ploto. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, neteisingai deklaruoto ploto (10,61 ha) procentinė išraiška turi būti

skaičiuojama nuo paramai skirti tinkamo ploto (43,36 ha), tačiau ne nuo pareiškėjo 2016 m. Paraiškoje nurodyto deklaruoto ploto. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą procentinės išraiškos skaičiavimo metodiką, pažymi, kad ji yra klaidinga ir neatitinka minėtų teisės aktų nuostatų. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 81 punkto ir Reglamento (ES) Nr. 640/2014 19 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog neteisingai deklaruoto ploto procentinė išraiška turi būti skaičiuojama nuo paramai skirti tinkamo ploto.

24. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjas turėjo gyvulių, pažymėtina, kad laikomų sutartinių gyvulių skaičius, neturėjo įtakos 2016 m. Paraiškai taikytų Administravimo taisyklių reikalavimų, skundžiamuose sprendimuose nebuvo konstatuotas pažeidimas dėl sutartinių gyvulių laikymo fakto ir skaičiaus, neturėjo įtakos šių sprendimų priėmimui, todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo vertinama.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų susijusių su sankcijų (už neteisingą plotų deklaravimą ir už pavėluotai pateiktą paraišką ir kitus dokumentus) taikymu, nupjautos žolės išvežimu, pranešimo dėl gamtinių sąlygų pateikimo terminų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą dėl skundžiamų sprendimų atitikimo esminiams teisės aktų reikalavimams bei padarė pagrįstas išvadas dėl jų teisėtumo. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.

26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

27. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11437 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-981-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02704-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. (T.) P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) viršininko 2017 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-709 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui T. P.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad policijos elektroninių paslaugų sistemoje 2017 m. kovo 28 d. buvo gautas anoniminis pranešimas, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 26 d. ryte buvo pastebėtas V. M. (V. M.) kūnas be gyvybės ženklų. Vyriausioji tyrėja G. M. 2017 m. kovo 29 d. pavedė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 7 d. patikslinti įvykio aplinkybes. Pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. nuvyko minėtu adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė, todėl jokios informacijos nebuvo gauta. Apie tai pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. tarnybiniu pranešimu informavo vyriausiąją tyrėją, kuri pareiškėjui pavedė nustatyti minėto buto savininką. Pareiškėjas informavo vyriausiąją tyrėją apie tai, kad butas priklauso UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Kitų nurodymų pareiškėjas iš vyriausiosios tyrėjos negavo. 2017 m. balandžio 1 d. buvo gautas pakartotinis anoniminis pranešimas, dėl kurio jokių užduočių pareiškėjas iš vyriausiosios tyrėjos negavo. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vadybininkas 2017 m. balandžio 14 d. pranešė, kad bute rado lavoną.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skirta nuobauda (pastaba) už Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos per 10 dienų terminą priimti procesinį sprendimą pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, BPK 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą turėjo ne jis, o vyriausioji tyrėja G. M. Pareiškėjui buvo pavesta patikslinti įvyko aplinkybes, bet ne priimti procesinį sprendimą. Be to, pareiškėjas negali būti kaltinamas ir tuo, kad pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei pareigybės aprašymo 6.1, 6.8 bei 6.12 punktus, nes visos šios nuostatos yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nenumatančios apibrėžtų elgesio taisyklių.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad įvykio aplinkybių patikslinimą atliko tiek, kiek leido susiklosčiusios aplinkybės, įvykdė visus vyriausiosios tyrėjos (vyresniosios pareigūnės) nurodymus, dėl ko minėta tyrėja priekaištų pareiškėjui neturėjo. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai nepagrindžia nei jo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nei pareiškėjo kaltės, todėl tarnybinės atsakomybės taikymas pareiškėjui yra negalimas, o pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – neteisėta ir nepagrįsta.

5. Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime (b. l. 46–48) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Vilniaus apskr. VPK paaiškino, kad gautą pranešimą 2017 m. kovo 29 d. buvo pavesta tikslinti pareiškėjui (tyrėjui),

tačiau jis nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. jokių veiksmų neatliko. Informacijos patikrinimo iki 2017 m. balandžio 7 d., kaip tai buvo nurodyta pavedime, neatliko. Pasak Vilniaus apskr. VPK, pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalėjo įpareigoti UAB „Nekilnojamojo turto

valdymas“ vadybininką V. P. (P.) nedelsiant atvykti į įvykio vietą ir sudaryti sąlygas patekti į butą, o šiam nepaklusus, turėjo teisę prievarta atidaryti buto duris, tačiau pareiškėjas nepasinaudojo šiomis savo teisėmis, neatliko visų būtinų veiksmų, nepatikslino pranešime nurodytos informacijos ir per BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nepriėmė sprendimo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 131–134) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apskr. VPK Antrajame policijos komisariate eina Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigas. Pranešimą apie galimą nusikaltimą buvo pavesta patikrinti vyriausiajai tyrėjai G. M., kuri pavedė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 7 d. patikslinti įvykio aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nors ir buvo nuvykęs pranešime nurodytu adresu ir surašė tarnybinį pranešimą vyriausiajai tyrėjai, tačiau tai nereiškia, kad tokiais veiksmais jis visiškai ir tinkamai įvykdė duotą pavedimą. Teismas nurodė, kad medžiaga pagal gautą pranešimą visą laiką buvo pas pareiškėją. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo spręsti, jog jis, 2017 m. kovo 29 d. nuvykęs į vietą ir apie tai surašęs tarnybinį pranešimą, visiškai ir tinkamai įvykdė jam duotą pavedimą patikslinti gautą pranešimą. Be to, kadangi pranešimas buvo apie galimai įvykdytą nužudymą, pareiškėjas turėjo suvokti, kad situaciją būtina operatyviai išsiaiškinti, o kol situacija neaiški, būtina imtis visų reikalingų priemonių. Teismo vertinimu, pareiškėjo elgesys, kuomet jis tik laukė, kol paskambins įmonės, kuriai priklauso butas, atstovas, o jam per protingą terminą su policijos pareigūnais nesusisiekus, pats daugiau nesiėmė jokių veiksmų (nors turėjo objektyvią galimybę jų imtis), pagrįstai Vilniaus apskr. VPK įvertintas kaip netinkamas jam pavestos užduoties įvykdymas ir, atitinkamai, Vilniaus apskr. VPK nurodytų teisės aktų ir pareiškėjo pareigybės aprašymo nuostatų netinkamas vykdymas.

9. Teismas konstatavo, kad vyriausiosios tyrėjos galimai netinkamai atliktos funkcijos (telefoninio pokalbio metu su įmonės atstovu ji taip pat nepareikalavo skubiai nuvykti į butą ir sudaryti sąlygas policijos pareigūnams į jį patekti) neeliminuoja pareiškėjo atsakomybės. Teismas sutiko su tarnybinio patikrinimo išvadoje pateikta analize, kaip pareiškėjas, remdamasis Policijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalėjo elgtis aptariamoje situacijoje. Tačiau teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas per BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 dienų terminą nepriėmė sprendimo. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjui duoto pavedimo turinio matyti, jog pareiškėjui buvo pavesta patikslinti įvykio aplinkybes, tačiau ne priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti. Teismas konstatavo, kad tokia pareiškėjo pareiga (priimti procesinį sprendimą) nėra numatyta ir pareiškėjo pareigybės aprašyme nurodytose funkcijose, nes jos iš esmės yra susiję su prevencijos priemonėmis, todėl pareiškėjui suformulavus užduotį atlikti įvykio aplinkybių patikslinimą pagal gautą pranešimą, tačiau atskirai nepavedus priimti procesinio sprendimo, pareiškėjas tokios pareigos neturėjo. Teismas pastebėjo, kad ši išvada nekeičia nurodytų aplinkybių, pagal kurias pareiškėjas netinkamai įvykdė jam duotą pavedimą atlikti įvykio aplinkybių tikslinimą ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį pareiškėjui buvo teisėtai ir pagrįstai skirta tarnybinė nuobauda.

III.

10. Pareiškėjas T. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139–140), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kad 2017 m. balandžio 1 d. gauto antrojo anoniminio tokio paties turinio pranešimo vyriausioji tyrėja G. M. tirti pareiškėjui nepavedė, o apsiėmė jį tirti pati, todėl nuo 2017 m. balandžio 1 d. už minėtos informacijos patikrinimą de jure (teisiškai; pagal teisę) buvo atsakinga vyriausioji pareigūnė G. M., su kuria dėl įvykio neordinarumo pareiškėjas ir derino visus savo veiksmus. Iš byloje esančio G.  M. 2017 m. balandžio 14 d. tarnybinio pranešimo ir 2017 m. balandžio 28 d. paaiškinimo matyti, kad ji pareiškėjui priekaištų ar pastabų neturėjo. Be to, G. M. pati parašė laišką įmonės atstovui, o jam paskambinus, vedė pokalbį, kuris ir nulėmė tolimesnių įvykių seką, t. y. įvykių patikslinimo procesą de facto (faktiškai; iš tikrųjų) kontroliavo G. M.

10.2. Visos teisės normos, kurias nurodyta, kad pažeidė pareiškėjas, yra abstraktaus pobūdžio, išskyrus BPK 168 straipsnio 1 dalį, kurios pažeidimo pirmosios instancijos teismas nepripažino, o nustatytas bendro pobūdžio formuluotės pažeidimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką savaime negali būti laikomas pareigūno netinkamų

pareigų vykdymu arba jų nevykdymu.11. Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime (b. l. 142–144) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip

nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.12. Vilniaus apskr. VPK paaiškina, kad antrasis pranešimas buvo prijungtas prie pirmojo ir pateiktas susipažinti

pareiškėjui, t. y. antrojo pranešimo informacija yra laikoma pirmojo pranešimo dalimi, todėl turėjo būti vykdomas pirmas pavedimas kartu su papildoma informacija iš antrojo pranešimo.

13. Vilniaus apskr. VPK nuomone, tai, kad G. M. suteikė pagalbą pareiškėjui vykdant tyrimą, nereiškia, kad pareiškėjas tapo nebeatsakingas už tinkamą ir savalaikį būtinų veiksmų atlikimą. Be to, pareiškėjas, pasak Vilniaus apskr. VPK, netinkamai interpretuoja teismų praktiką dėl bendro pobūdžio formuluočių, nes pareigybės aprašymo 6.1 punkte yra pakankamai konkrečiai ir aiškiai nurodyta, kad pareigūnas asmeniškai atsako už funkcijų bei užduočių atlikimą kokybiškai ir laiku. Kartu su konkrečia užduotimi, tai yra aiški nuostata, reikalaujanti užduoties tinkamo, kokybiško ir savalaikio įvykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskr. VPK viršininko 2017 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 10-TE-709 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui T. P.“, kuriuo pareiškėjui T. P. buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas netinkamai įvykdė jam duotą pavedimą atlikti įvykio aplinkybių tikslinimą ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam buvo teisėtai ir pagrįstai skirta tarnybinė nuobauda. Su tokiu aplinkybių vertinimu pareiškėjas nesutinka ir apeliaciniame skunde pabrėžia, kad teismas nevisapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvas, pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos

tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

18. Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), o ginčo teisiniams santykiams aktuali 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija.

19. Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnai, kurie atlikdami jiems patikėtas pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos (Statuto 33 str. 1 d.). Tarnybinis nusižengimas – tai šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Statuto 2 str. 7  d.). Aiškindamas tarnybinio nusižengimo sampratą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą konstatavo, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2766-438/2017 ir kt.).

20. LVAT teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka, tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys – tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2766-438/2017 ir kt.). Formuodamas administracinių teismų praktiką, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., LVAT 2010  m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012 ir kt.).

21. Pagal Statuto 33 straipsnio 7 dalį, kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas.

22. Paminėtina, jog LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad: tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-552/2018); tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, kurioje būtina tarnybinį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio

14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-552/2018).

23. Taigi būtent tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada privalo būti grindžiama tyrimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais tiriamo pareigūno nusižengimo faktą, jo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant, ar skundžiamu įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog ginčijamas Įsakymas yra priimtas atsižvelgiant į Vilniaus apskr. VPK Vidaus tyrimų skyriaus 2017 m. birželio 15 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-123 (toliau – ir Išvada), kuri laikytina neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalimi. Įsakyme nėra tiesiogiai nurodyta, kokius teisės aktų normų reikalavimus pareiškėjas pažeidė, todėl vertinant pareiškėjo veikimą / neveikimą, turi būti remiamasi Išvadoje nurodytais teisės aktais.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme ginčo nekyla dėl procedūrinių nuobaudos skyrimo aspektų, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo atsakovo įvardinti nuobaudos skyrimo pareiškėjui pagrindai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 31 d. iki 2017 m. balandžio 14 d. neatliko jokių veiksmų pagal Policijos registruojamų įvykių registre (toliau – ir PRĮR) 2017 m. kovo 28 d. gautą anoniminį pranešimą dėl galimai įvykdyto nužudymo. Jis, laukdamas kol paskambins įmonės, kuriai priklauso butas, atstovas bei nesiimdamas jokių veiksmų, netinkamai atliko pavestą užduotį ir netinkamai vykdė pareigybės aprašymo nuostatas. Pareiškėjas pabrėžia, jog vyriausioji tyrėja G. M. 2017 m. kovo 29 d. pavedė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 7 d. patikslinti 2017 m. kovo 28 d. anoniminiame pranešime nurodytas įvykio aplinkybes. Pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. nuvyko minėtu adresu, tačiau buto durų niekas neatidarė, todėl jokios informacijos nebuvo gauta. Apie tai pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. tarnybiniu pranešimu informavo vyriausiąją tyrėją, kuri pareiškėjui pavedė nustatyti minėto buto savininką. Pareiškėjas informavo vyriausiąją tyrėją apie tai, kad butas priklauso uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“, kitų nurodymų pareiškėjas iš vyriausiosios tyrėjos negavo. Pati vyriausioji tyrėja elektroniniu laišku susisiekė su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovu ir su juo bendravo. Be kita ko, vyriausioji tyrėja tą pačią dieną, t. y. 2017 m. kovo 29 d. davė nurodymą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyriausiesiems patruliams dar kartą nuvykti anoniminiame pranešime nurodytu adresu ir patikrinti nurodyto įvykio aplinkybes.

26. Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2712/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-278/2014; 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2783/2014; kt.).

27. Valstybės tarnautojo (taip pat ir vidaus tarnybos pareigūno) atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas (pareigūnas) neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, nurodytas nutarties 25 punkte, taip pat vadovaudamasi nutarties 22–24, 26–27 punktuose išdėstytu teisiniu reglamentavimu bei susiformavusia teismų praktika, pažymi, jog Išvadoje nėra konkretizuojama kuo pasireiškė netinkamas pareiškėjo veikimas/ neveikimas bei nenurodomos konkrečios specialiųjų teisės aktų normos, kurias galbūt pareiškėjas pažeidė atitinkamais savo veiksmais

ar neveikimu, o remiamasi tik abstraktaus pobūdžio normomis, todėl prieina prie išvados, kad iš jos turinio negalima nustatyti kokių konkrečiai savo funkcijų ar pareigų neatliko pareiškėjas, o nagrinėjamoje byloje trūksta objektyvių duomenų padaryti vienareikšmę išvadą, jog pareiškėjo elgesys buvo netinkamas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad pareiškėjas, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovui vyriausiosios tyrėjos prašymo nuvykti patikrinti buto per protingą terminą neįvykdžius, privalėjo pats įpareigoti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovą nedelsiant atvykti į įvykio vietą ir sudaryti sąlygas policijos pareigūnams patekti į butą, kuriame galimai buvo įvykdyta nusikalstama veika, o šiam nepaklusus, turėjo teisę prievarta atidaryti patalpas, tačiau tokiomis jam suteiktomis teisėmis jis nepasinaudojo, neatliko visų būtinų veiksmų, nepatikslino pranešime nurodytos informacijos, nors būtent pareiškėjas buvo atsakingas už gauto pranešimo aplinkybių patikslinimą. Tokios išvados prieštarauja nutarties 25 punkte nustatytoms aplinkybėms, kad visų pirma pati vyriausioji tyrėja buvo atsakinga už 2017 m. kovo 28 d. PRĮR užregistruoto anoniminio pranešimo tinkamą patikrinimą, taip pat už pareiškėjo veiksmų koordinavimą bei kontroliavimą, o sprendimas be savininko leidimo patekti į PRĮR užregistruotame pranešime nurodytą butą nebuvo aptariamas su pareiškėju, kaip ir nebuvo suformuluota užduotis jam pačiam susisiekti su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovu bei pakartotinai vykti jį apžiūrėti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios buvusį pakankamą pagrindą manyti, jog 2017 m. kovo 28 d. PRĮR užregistruotame anoniminiame pranešime nurodytame bute esančių asmenų gyvybei ar sveikatai kilęs realus pavojus ir kad juos būtų reikėję gelbėti, todėl yra teisėtas pagrindas be savininko leidimo patekti į patalpas (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog ir Vilniaus apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Mobiliosios kuopos vyriausieji patruliai, 2017 m. kovo 29 d. nuvykę minėtame pranešime nurodytu adresu, neturėjo pagrindo vadovautis Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta teise be savininko leidimo patekti į patalpas.

30. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkta nepakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas savo neveikimu pažeidė pareigą veikti atitinkamu, teisės aktuose nustatytu, būdu, neatskleisti bei neįrodyti ir kiti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, todėl prieinama prie išvados, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepagrįstai ir Įsakymas turi būti panaikintas.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo T. (T.) P. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 10-TE-709 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui T. P.“.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11438 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-1122-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03147-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 24.6; 53.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Širvintų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Širvintų rajono savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2017 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Širvintų rajono savivaldybės tarybą (toliau  – ir Taryba) vykdyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1193 patvirtinto Konkurso valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų pareigoms eiti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punktą ir paskelbti konkursą į Širvintų lopšelio-darželio „Boružėlė“ (toliau – ir Darželis) direktoriaus pareigas bei į Širvintų rajono Čiobiškio pagrindinės mokyklos (toliau – ir Mokykla) direktoriaus pareigas.

2. Vyriausybės atstovas pareiškime nurodė, kad Mokyklai nuo 2015 m. lapkričio 30 d. vadovauja laikinas vadovas, o Darželiui laikinas vadovas vadovauja nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, konkursas skelbiamas per 45 dienų laikotarpį nuo dienos, kai švietimo įstaigos vadovo pareigybė įsteigiama, tampa laisva, arba iš anksto žinoma, kad ji bus laisva. Įvertinus tai, kad minėtos įstaigos jau ilgą laiką neturi nuolatinių vadovų, pasak Vyriausybės atstovo, akivaizdu, kad Taryba neįgyvendina Tvarkos aprašo 7 punkto ir tai laikytina Tarybos neveikimu.

3. Atsakovas Širvintų rajono savivaldybės taryba atsiliepime prašė Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Taryba paaiškino, kad 2017 m. spalio 17 d. buvo parengtas ir teikiamas Tarybai svarstyti ir priimti sprendimo projektas Nr. 2-243 (toliau – Projektas) skelbti konkursą Darželio direktoriaus pareigoms eiti. Tarybos posėdį planuojama sušaukti 2017 m. spalio 26 d. Taryba taip pat paaiškino, kad nuo 2018 m. sausio mėnesio planuojama pradėti Mokyklos reorganizavimo procedūras, todėl skelbti konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas yra netikslinga.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą patenkino, įpareigojo Tarybą vykdyti Tvarkos aprašo 7 punktą ir paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas bei į Mokyklos direktoriaus pareigas.

6. Teismas nurodė, kad Taryba nepateikė objektyvių įrodymų (skelbimai laikraštyje, interneto svetainėse ir kt.), kad konkursas į Darželio direktoriaus pareigas realiai yra paskelbtas Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta tvarka ir terminais. Tarybos teismui pateiktame Projekte išdėstytas tik ketinimas skelbti konkursą Darželio direktoriaus pareigoms eiti. Dėl Mokyklos teismas nurodė, kad Taryba pateikė 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 2-241, kuriuo tik siūloma minėtą Mokyklą prijungti prie Širvintų rajono Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos (toliau – Gimnazija), tačiau teismas pastebėjo, kad Taryba nepateikė jokių įrodymų, kad siūlymas reorganizuoti mokyklas yra realus, ar, kad atitinkami reorganizavimo veiksmai jau yra pradėti atlikti, ar atlikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas Vyriausybės atstovo pareiškimą tenkinti.

III.

7. Atsakovas Širvintų rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vyriausybės atstovo pareiškimą atmesti.

8. Apeliaciniame skunde Taryba nurodo, kad:8.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti Tarybą paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas yra

neteisėtas, nes Taryba įpareigojimą jau yra įvykdžiusi 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-234. Taryba tik priima sprendimus skelbti konkursus į švietimo įstaigų direktorių pareigas, o Tarybos priimtus sprendimus vykdo Širvintų rajono savivaldybės administracija.

8.2. Taryba 2017 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 1-233 pakeitė Širvintų rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo planą (toliau – Planas), kuriame ginčo Mokykla nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. tampa Gimnazijos Čiobiškio pagrindinio ugdymo skyriumi. Taryba 2018 m. sausio 11 d. sprendimo projektu Nr. 2-5 su tuo sutiko. Nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. panaikinus Mokyklą, reikėtų atleisti ir naująjį Mokyklos direktorių, todėl, formaliai paskelbus konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas, savivaldybės lėšos būtų naudojamos neracionaliai.

9. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime prašo Tarybos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Vyriausybės atstovas pažymi, kad atsakomybė už Tvarkos aprašo nuostatų laikymąsi tenka Tarybai, nepriklausomai nuo to, ar dalį savo funkcijų ji perdavė kitam asmeniui, ar ne. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba ne tik priima sprendimus, bet ir kontroliuoja jų įgyvendinimą. VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punktas savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigų vadovų skyrimą į pareigas ir atleidimą iš jų priskiria išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Taigi, pasak Vyriausybės atstovo, už konkurso į Mokyklos ir Darželio direktorių pareigas skelbimą ir organizavimą atsakinga Taryba, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Tarybą skelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas.

11. Vyriausybės atstovas pastebi, kad Mokyklos reorganizavimo numatymas Plane dar nereiškia, kad numatyta reorganizavimo procedūra tikrai bus pradėta. Vyriausybės atstovo nuomone, tokiu būdu Taryba galimai stengiasi nutolinti teisės aktų (Tvarkos aprašo 7 punkto) reikalavimų vykdymą kuo ilgiau ir toliau neskelbti konkurso į Mokyklos vadovo pareigas. Dėl Tarybos argumentų, susijusių su neracionaliu lėšų panaudojimu, Vyriausybės atstovas pastebi, kad teismas nevertina ginčijamo akto ar veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Vyriausybės atstovas pažymi, kad Mokykla nuolatinio vadovo neturi nuo 2015 m. lapkričio 30 d., taip sukuriamos galimybės nesilaikyti kokybinių ugdymo reikalavimų, nes laikiniesiems švietimo įstaigos vadovams netaikomi nuolatiniams vadovams keliami aukšti kompetencijos reikalavimai.

12. 2019 m. gegužės 7 d. Vyriausybės atstovas pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako reikalavimo įpareigoti Tarybą skelbti konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas. Vyriausybės atstovas nurodė, kad šio atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos įpareigojimo paskelbti konkursus į Širvintų lopšelio-darželio „Boružėlė“ bei į Širvintų rajono Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vyriausybės atstovas 2016 m. lapkričio 10 d. pateikė Tarybai reikalavimus Nr. 1R-12 ir Nr. 1R-13, kuriais pareikalavo vykdyti Tvarkos aprašo 7 punktą ir paskelbti konkursus į Darželio ir Mokyklos direktoriaus pareigas (b. l. 5–8). Atsakydama į šiuos reikalavimus, Širvintų rajono savivaldybė 2017 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (6.10)-13-2473 „Dėl reikalavimų“ nurodė, kad planuoja teikti Tarybos posėdžiui sprendimo projektą, kuriuo bus siūloma skelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas, taip pat nurodė, kad skelbti konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas nėra tikslinga (b. l. 23–24). Atsižvelgęs į tai, kad Taryba neįvykdė reikalavimų paskelbti konkursus į Darželio ir Mokyklos direktorių pareigas, Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas Vyriausybės atstovo pareiškimą patenkino ir įpareigojo Tarybą paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas bei į Mokyklos direktoriaus pareigas. Taryba su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad priėmė sprendimą paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas, o už sprendimo vykdymą atsakingas savivaldybės administracijos direktorius. Dėl konkurso į Mokyklos direktoriaus pareigas Taryba nurodo, kad tokio konkurso paskelbimas reikštų neracionalų savivaldybės lėšų naudojimą.

15. Vyriausybės atstovas 2019 m. gegužės 7 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) pareiškimą, kuriuo atsisakė skundo reikalavimo įpareigoti Tarybą skelbti konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad skundo atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2018  m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-635-602/2018). Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 103 str. 4 p.).

17. Vyriausybės atstovo pateiktas procesinis dokumentas dėl dalies pirmosios instancijos teismui pateikto skundo atsisakymo atitinka ABTĮ reikalavimus. Iš šio dokumento turinio matyti, kad Vyriausybės atstovui žinomos skundo reikalavimo atsisakymo pasekmės. Nagrinėjamu atveju nėra kliūčių, dėl kurių Vyriausybės atstovo dalies skundo atsisakymas negalėtų būti priimtas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Tarybos įpareigojimo paskelbti konkursą į Mokyklos direktoriaus pareigas naikintinas ir ši administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 103 str. 4 p., 137 str., 144 str. 1 d. 5 p.).

18. Vyriausybės atstovo įgaliojimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – SAPĮ) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai įvykdyti. SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra įtvirtinta, kad nustatęs, jog savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) ABTĮ nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo (SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sisteminis aptartų SAPĮ normų vertinimas suponuoja išvada, jog jos taikomos, kai savivaldybės administravimo subjektas, gavęs atitinkamą Vyriausybės atstovo teikimą – reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą, to padaryti nesutinka, t. y. atsisako veikti Vyriausybės atstovo jam siūlomu būdu. Procedūros aspektu tai yra

būtinas prieš kreipiantis į teismą veiksmas, kurio neatlikus, kreipimasis į teismą nėra galimas. Kalbant apie materialųjį tokio teikimo – pasiūlymo aspektą, būtina pažymėti, kad jo surašymas ir, svarbiausia, galimybė jį realizuoti turi būti siejama su savivaldybės administravimo subjekto teisės atlikti jo prašomus veiksmus turėjimu (LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-859-492/2017).

19. Apeliaciniame skunde Taryba nurodo, kad neturi teisės paskelbti konkurso į Darželio direktoriaus pareigas, nes tai yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad subjektą, kompetentingą organizuoti viešą konkursą švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad minėtą konkursą organizuoja švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo. Iš esmės toks pat reguliavimas nustatytas ir Tvarkos aprašo 5 punkte, numatančiame, kad konkursą organizuoja ir už šios tvarkos laikymąsi pagal priskirtas kompetencijas atsako švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ar jos įgaliotas asmuo (konkurso organizatorius) bei konkurso komisija. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Darželio savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Širvintų rajono savivaldybė. Tai, kad Taryba (atstovaujanti Širvintų rajono savivaldybę) konkurso paskelbimą organizuoti įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių (2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-234 2 p.), nepašalina švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (šiuo atveju – Širvintų rajono savivaldybės) pareigos, įtvirtintos Švietimo įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje – organizuoti viešą konkursą švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti. Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimo atveju ši Tarybos pareiga apima veiksmingą kontrolę, kad Tarybos įgaliotas subjektas tinkamai ir laiku įvykdytų konkurso organizavimą (taip pat ir jo paskelbimą).

20. Dėl Tarybos apeliacinio skundo argumentų, kad ji jau yra įvykdžiusi įpareigojimą paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. vasario 2 d.) 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad konkursas skelbiamas per 45 dienų laikotarpį nuo dienos, kai švietimo įstaigos vadovo pareigybė įsteigiama, tampa laisva arba iš anksto žinoma, kad ji bus laisva. Konkurso skelbimas paskelbimo dieną įdedamas į konkurso organizatoriaus interneto svetainę ir į atitinkamos švietimo įstaigos bei ministerijos interneto svetaines, taip pat į artimiausią regiono laikraščio numerį. Byloje nėra duomenų, kad Taryba (ar jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius) Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta tvarka paskelbė viešą konkursą į Darželio direktoriaus pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai įpareigojo Tarybą vykdyti Tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus ir paskelbti minėtą konkursą. Tarybos minimo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-234 (b. l. 79), kuriuo nuspręsta skelbti konkursą Darželio direktoriaus pareigoms eiti ir pavesta savivaldybės administracijos direktoriui organizuoti konkurso paskelbimą bei spręsti kitus klausimus, susijusius su konkurso organizavimu, priėmimas nėra pakankami Tarybos veiksmai, leidžiantys konstatuoti, kad Tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimai yra įgyvendinti ir konkursas yra paskelbtas. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais Vyriausybės atstovo atsiliepimo į Tarybos apeliacinį skundą argumentus, kad atsakomybė už Tvarkos aprašo nuostatų laikymąsi tenka Tarybai, nepriklausomai nuo to, ar dalį savo funkcijų ji yra perdavusi kitam asmeniui, ar ne.

21. Nagrinėdamas Vyriausybės atstovo pareiškimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles iš esmės ištyrė įrodymų visumą, materialinės teisės normas taikė teisingai ir tenkindamas Vyriausybė atstovo pareiškimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis Tarybos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl Tarybos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas, kuriuo Taryba įpareigota vykdyti Tvarkos aprašo 7 punktą ir paskelbti konkursą į Darželio direktoriaus pareigas, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, 137 straipsniu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 bei 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimo dėl įpareigojimo Širvintų rajono savivaldybės tarybą paskelbti konkursą į Širvintų rajono Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas atsisakymą.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria Širvintų rajono savivaldybės taryba įpareigota paskelbti konkursą į Širvintų rajono Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas ir

administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą Širvintų rajono savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo paskelbti konkursą į Širvintų rajono Čiobiškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas nutraukti.

Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo Širvintų rajono savivaldybės

taryba įpareigota vykdyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1193 patvirtinto Konkurso valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų pareigoms eiti tvarkos aprašo 7 punktą ir paskelbti konkursą į Širvintų lopšelio-darželio „Boružėlė“ direktoriaus pareigas, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

MILDA VAINIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11441 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-375-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00141-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1; 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai L. Ž. ir A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Prienų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (12.1)-R3-3832; 2) įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administraciją paskelbti negaliojančiu Prienų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolą Nr. 67 per terminą, nustatytą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu;

3) įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administraciją paskelbti negaliojančiu statybos leidimą Nr. L-66, išduotą akcinei bendrovei „VST“ 2006 m. rugpjūčio 3 d., galiojantį iki 2016 m. rugpjūčio 3 d., per terminą, nustatytą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu; 4) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių įvykdyti administracinės bylos Nr. eI-2790-422/2016 sprendimą, teikiant Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams raštus, kuriais būtų atsakyta į pareiškėjos L. Ž. 2016 m. vasario 19 d. prašymą ir 2019 m. vasario 29 d. prašymą, kuriuo yra papildytas 2016 m. vasario 19 d. prašymas, adresuoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriui.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi nutarė pareiškėjų skundo dalį dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 20 d. rašto panaikinimo priimti. Teismas minėta nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį, kuria pareiškėjai reikalauja: 1) įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administraciją paskelbti negaliojančiu Prienų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolą Nr. 67 per terminą nustatytą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu; 2) įpareigoti Prienų rajono savivaldybės administraciją paskelbti negaliojančiu statybos leidimą Nr. L-66, išduotą akcinei bendrovei „VST“ 2006 m. rugpjūčio 3 d., galiojantį iki 2016 m. rugpjūčio 3 d., per terminą nustatytą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimu; 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių įvykdyti administracinės bylos Nr. eI-2790-422/2016 sprendimą, teikiant Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams raštus, kuriais būtų atsakyta į pareiškėjos L. Ž. 2016 m. vasario 19 d. prašymą ir 2019 m. vasario 29 d. prašymą, kuriuo yra papildytas 2016 m. vasario 19 d. prašymas, adresuoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriui.

Teismas nustatė, kad antruoju reikalavimu pareiškėjai ginčija Prienų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolą Nr. 67. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-874-414/2011 pagal pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. skundą atsakovui Prienų rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo, kurioje prie 2011 m. spalio 3 d. patikslinto skundo pareiškėjai pateikė ginčijamą Prienų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad apie ginčijamą aktą pareiškėjams buvo žinoma dar 2011 m. spalio 3 d. teikiant patikslintą skundą teismui administracinėje byloje Nr. I-874-414/2011, ir skundą teismui dėl šio akto panaikinimo pareiškėjai vėliausiai galėjo pateikti iki 2011 m. lapkričio 3 d. Kadangi skundą teismui dėl 2006 m. gegužės 18 d. protokolo panaikinimo pareiškėjai pateikė 2019 m. sausio 20 d., t. y. daugiau nei 7 metus praleidę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo teismui terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, teismas atsisakė priimti šią pareiškėjų skundo dalį ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjams paduoti naują skundą, kartu pateikiant ir prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo bei šį prašymą pagrindžiančius argumentus ir įrodymus (ABTĮ 30 str. 1 ir 2 d.).

Dėl trečiojo pareiškėjų skundo reikalavimo teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nurodė, kad dėl Prienų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 3 d. išduoto statybos leidimo Nr. L-66 panaikinimo pareiškėjai jau ne kartą yra kreipęsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimis (administracinės bylos Nr. AS442-107/2009; AS261-518/2008, AS525-359/2009, AS442-517/2009, AS146-525/2009 ir kt.) atmetė pareiškėjų pateiktus atskiruosius skundus ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjų skundus dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo panaikinimo. Minėtomis nutartimis konstatuota, kad pareiškėjams apie skundžiamą statybos leidimą buvo žinoma dar 2007 m. lapkričio 6 d. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad tokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys būtų panaikintos ar pakeistos, todėl teismas padarė išvadą, jog minėtoje praktikoje padarytos išvados turi būti taikomos ir nagrinėjamu atveju.

Kadangi skundą teismui dėl 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo panaikinimo pareiškėjai pateikė 2019 m. sausio 20 d., t. y. daugiau nei 10 metų praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo teismui terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, teismas šią pareiškėjų skundo dalį dėl paminėto reikalavimo taip pat atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį į ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju

pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti 2006 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą, nors nuo dienos, kai pareiškėjai sužinojo apie šį aktą, praėjo daugiau nei 10 metų. Pareiškėjams paaiškintina, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas yra naikinamasis, taigi nagrinėjamu atveju skundo padavimo teismui terminas negali būti atnaujinamas.

Dėl ketvirtojo pareiškėjų skundo reikalavimo teismas pažymėjo, kad skundų reikalavimai, susiję su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, nepripažįstami ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pareiškėjų skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių įvykdyti teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2790-422/2016, negali būti pripažintas ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje objektu, todėl atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Teismas paaiškino, kad dėl teismo sprendimo įvykdymo pareiškėjai gali kreiptis į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo konkrečioje administracinėje byloje, bet ne inicijuojant naują ginčą (ABTĮ 12 str., 99 str. 2 d.).

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai teigia, kad skunde nurodė 8 reikalavimus, o teismas pasisakė tik dėl keturių skundo reikalavimų priėmimo.Pareiškėjai paaiškina, kad buvo pateikę prašymą atnaujinti terminą dėl paskelbimo negaliojančiu Nuolatinės statybos

komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolą Nr. 67. Terminą skaičiuoja nuo momento, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1639-662/2018, kurioje atsisakė priimti pareiškėjų pateiktus akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ pažymėjimus. Minėtos administracinės bylos proceso metu pareiškėjai neprarado termino prašymui teikti dėl statybos leidimo paskelbimo negaliojančiu, nes prašymas buvo pateiktas 2016 m. liepos mėn., t. y. iki statybos leidimo, išduoto 2006 m. rugpjūčio 3 d., galiojimo pabaigos (2016 m. rugpjūčio 3 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) iki šiol neturi licencijos vykdyti veiklą. Pareiškėjų teigimu, ESO bijo, kad pareiškėjai nesutiks, kad ESO tiektų 17 000 V elektros energiją per 10 kV požeminę kabelinę liniją, patiestą nuo pareiškėjo gyvenamo namo verandos atstumu, mažesniu nei nustato Statybos techninio reglamento reikalavimai. Pareiškėjai teigia, kad teisinis pagrindas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-257-261/2018.

Pareiškėjai nesutinka su teismo nutartimi, kuria atmesti penki pareiškėjų reikalavimai, ir pažymi, kad svarbu prie bylos prijungti išnagrinėtas bylas Nr. eI-2790-422/2016 ir Nr. eI-513-423/2017. Teismas, remdamasis šių bylų medžiaga, galėtų priimti nutartį, kuria iš Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus būtų išreikalauti atsakymai į pareiškėjos 2016 m. vasario 9 d. ir 2016 m. vasario 29 d. prašymus.

Atsakovas Prienų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Prienų rajono savivaldybės administracija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundo reikalavimą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Prienų rajono savivaldybė taip pat pažymi, kad pareiškėjų atskirojo skundo reikalavimai nėra susiję su atskirojo skundo esme ir gali būti nagrinėjami byloje iš esmės dėl kilusio ginčo ar pažeistų teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria teismas nutarė atsisakyti priimti tris pareiškėjų skundo reikalavimus, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Pažymėtina, kad naikinamasis dešimties metų terminas gali būti netaikomas, tik byloje nustačius aplinkybes, kurios gali būti laikomos išimtinėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Nors pareiškėjai teigia, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė pridėti prie bylos pareiškėjų pateiktus papildomus įrodymus, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 22 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (žr. 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019). Taigi, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suponuoja, kad nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo dienos, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjų pateiktus įrodymus, kaip teigia pareiškėjai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai skundą dėl Prienų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. gegužės 18 d. protokolo ir statybos leidimo Nr. L-66, išduoto akcinei bendrovei „VST“ 2006 m. rugpjūčio 3 d., pripažinimo negaliojančiais pateikė 2019 m. sausio 20 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimt metų nuo skundžiamų aktų priėmimo / išdavimo.

Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl protokolo ir statybos leidimo, kurie priimti daugiau kaip prieš dešimt metų, todėl yra praleidę dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos. Be to, pareiškėjai nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino ir būtų pagrindas spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi, be kita ko, nepriėmė pareiškėjų skundo reikalavimo, kuriuo jie prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių įvykdyti administracinės bylos Nr. eI-2790-422/2016 sprendimą. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl teismo sprendimo įvykdymo pareiškėjai gali kreiptis į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo konkrečioje administracinėje byloje Nr. eI-2790-422/2016, bet ne inicijuojant naują ginčą. Pažymėtina, kad iš pareiškėjų skundo matyti, jog šios nagrinėjamos bylos dalykas – skundžiamas Prienų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 20 d. raštas.

Dėl pareiškėjų prašymo sujungti nagrinėjamą bylą su kitomis jau išnagrinėtomis administracinėmis bylomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 68 straipsnio 1 dalį bylą posėdžiui rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nustačius, kad teisme arba skirtinguose apygardų administraciniuose teismuose yra du ar daugiau pareiškimų (prašymų) patikrinti to paties norminio administracinio akto teisėtumą arba skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šie skundai (prašymai, pareiškimai) gali būti nutartimi sujungti į vieną bylą. Taigi, bylos gali būti sujungiamos iki jų nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos bylos yra išnagrinėtos, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylų sujungimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. Ž. ir A. Ž. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11449 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-767-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01164-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 19.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir Klaipėdos filialas) 2017 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (4.4.2) KLS-185 kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir įpareigoti jį atlikti kadastrinius matavimus plaukiojančiam pastatui buriniam jūrų laivui „Lady Sophie“, kuris yra registruota nekilnojamoji kultūros vertybė Nr. 40614, stovinti Pilies g. 4.; 2) panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro (toliau – ir atsakovas) 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (1.1.38)s-1990; 3) panaikinti VĮ Registrų centro 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (1.1.7)s-2463 ir įpareigoti atsakovą atitinkamo nekilnojamojo daikto jūrų laivo ir jo teritorijos nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai padaryti žymas apie šiuos juridinius faktus: nekilnojamojo daikto plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ įrašymą į Kultūros vertybių registrą ir šio plaukiojančio pastato buvimą jo apsaugos zonoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo – motorinės dvistiebės sraigtinės kilinės škunos „Lady Sophie“ (1911 m.) savininkas. Tai itin vertingas jūrinio paveldo objektas – seniausias Lietuvoje burinis jūrų laivas ir vienas iš seniausių Europoje ir pasaulyje plaukiojančių burlaivių. Lietuvos Respublikos kultūros apsaugos departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2016 m. rugsėjo 20 d. aktu Nr. KPD-RM-2419 (toliau – ir Aktas) burinis jūrų laivas „Lady Sophie“ buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (toliau – ir Kultūros vertybių registras), kaip nekilnojamoji kultūros vertybė – burinis jūrų laivas. Pareiškėjas teigė, kad šiuo Aktu patvirtinta, jog jūrų laivas „Lady Sophie“ yra plaukiojantis statinys, suprojektuotas ir pastatytas plaukiojimui jūroje. Akto pagrindu atsakovas privalėjo neatlygintinai padaryti žymą apie šiuos juridinius faktus: nekilnojamojo daikto (t. y. jūrų laivo) įrašymą į Kultūros vertybių registrą, jo buvimą kultūros paveldo objekto teritorijoje, vietovėje ar jų apsaugos zonose, nekilnojamosios kultūros vertybės specialiųjų naudojimo sąlygų nustatytus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus, tačiau ginčijamu 2017 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (1.1.7.)s-2463 nurodytus juridinius faktus nepagrįstai atsisakė įregistruoti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nekilnojamasis daiktas – plaukiojamasis pastatas burinis jūrų laivas „Lady Sophie“ nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) tik todėl, kad atsakovas atsisako šiam pastatui atlikti kadastrinius matavimus, be kurių neįmanoma įregistruoti nekilnojamojo daikto į NTR, taip pat neįmanoma parengti šiam pastatui tvarkybos darbų projekto, kuriam būtini kadastriniai matavimai. Paaiškino, kad Klaipėdos filialas 2017  m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymo atlikti kadastrinius matavimus būriniam jūrų laivui netenkino, todėl jis pateikė skundą atsakovui, kuris 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. (1.1.38)s-1990 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atlikti kadastrinius matavimus, nes ginčo jūrų laivas yra nekilnojamasis daiktas  – plaukiojamasis pastatas, kuriame įrengtos patalpos, todėl šiam pastatui ir jame esančioms patalpoms turi būti atliekami kadastriniai matavimai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo (toliau – ir Saugios laivybos įstatymas) 2 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 37 dalyje nurodytas sąvokas bei įvertinęs tai, kad laivo didžiąją dalį sudaro uždaros patalpos, apdengtos stogu (deniu), teigė, kad laivui turi būti atlikti kadastriniai matavimai.

4. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime, kurį teikė tik dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį, NTR registruojami ne visi nekilnojamieji daiktai. Minėtas įstatymas nenustato, kad laivai, orlaiviai ar kiti įstatymu pripažinti nekilnojamieji daiktai gali būti registruojami NTR. Paaiškino, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 dalies 17 ir 18 punktais, NTR registruojami juridiniai faktai apie nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje. Tačiau tam, kad NTR būtų įregistruoti juridiniai faktai, NTR pirmiausia turi būti įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisė į jį. Burinis jūrų laivas (jachta) „Lady Sophie“ NTR šiuo metu nėra įregistruotas ir negali būti įregistruotas. Neįregistruotam objektui NTR nėra jokio to objekto

registro įrašo, todėl šiuo atveju juridinių faktų įregistravimas neegzistuojančiame registro įraše yra ir objektyviai (techniškai) neįmanomas. Jeigu pareiškėjas mano, kad burinis jūrų laivas (jachta) „Lady Sophie“ yra statinys, tai jis pirmiausia turi suformuoti šį daiktą kaip statinį.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde teismui papildomai prašo juridiniu faktu įregistruoti žemės sklypo, kuriame šiuo metu laikomas laivas, registro įrašą, tačiau nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti registruojami tik su šiuo (bet ne su kokiais nors kitais daiktais) susiję juridiniai faktai. Pareiškėjo pateiktame Akte aiškiai nurodyta, kad kultūros vertybė yra būtent burinis jūrų laivas „Lady Sophie“, bet ne žemės sklypas, kuriame šis laivas laikomas. Todėl jokie juridiniai faktai žemės sklypo registro įraše negali būti registruojami.

7. Klaipėdos filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.8. Paaiškino, jog pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atlikti burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ kadastrinius

matavimus, nes pagal teisės aktų reikalavimus laivai nėra laikytini statiniu. Laivų ir orlaivių kadastriniai matavimai galėtų būti atliekami tik pakeitus nekilnojamojo turto kadastro objektų sąrašą ir į jį įtraukus nekilnojamiesiems daiktams prilyginamus kilnojamuosius daiktus.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausanti kylinė jachta „Lady Sophie“ registruota Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre (registro indentifikavimo Nr. LTU-1506, identifikavimo kodas 0000318859). Vertinimo taryba Aktu nutarė buriniam jūrų laivui „Lady Sophie“ suteikti teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros objektą, apibrėžti jo teritorijos ribas ir nustatyti regioninio reikšmingumo lygį. 2017 m. sausio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos filialą, prašydamas atlikti plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“, kuris yra registruota nekilnojamoji kultūros vertybė Nr. 40614, stovinti Pilies g. 4 kadastrinius matavimus, parengti laivo kadastrinių matavimų bylą. Klaipėdos filialas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (4.4.2)KLS-185 nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas reglamentuoja tik nekilnojamųjų daiktų, registruojamų NTR, kadastro duomenų nustatymą. Nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato galimybės NTR registruoti nekilnojamiems daiktams prilygintus laivus, todėl prašymo atlikti burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ kadastrinius matavimus netenkino. Pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. pateikė skundą atsakovui, kuris 2017 m. kovo 8 d. rašte Nr. (1.1.38)s-1990 „Dėl atsisakymo atlikti laivo kadastrinius matavimus“ nurodė, jog Klaipėdos filialas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes pagal teisės aktų reikalavimus laivai nėra laikytini statiniu. Pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. prašymu (atsakovo prašymo registracijos data – 2017 m. kovo 15 d. Nr. g-7139) kreipėsi į atsakovą, prašydamas NTR tvarkytoją atitinkamo nekilnojamojo daikto jūrų laivo ir jo teritorijos NTR įraše neatlygintinai padaryti žymas apie juridinius faktus: nekilnojamojo daikto plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ įrašymą į Kultūros vertybių registrą ir šio plaukiojančio pastato buvimą jo apsaugos zonoje. Atsakovas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (1.1.7)s-2463 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė duomenų, jog kylinė jachta „Lady Sophie“ būtų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (statinys) ir jai būtų suteiktas unikalus numeris.

11. Teismas nustatė, kad daiktai, kaip civilinių teisių objektai, apibrėžiami Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.98 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, jog nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės, taip pat nekilnojamiems daiktams prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta tvarka privaloma teisinė registracija. Įstatymai nekilnojamais daiktais gali pripažinti ir kitą turtą (CK 1.98 straipsnio 3 dalis). Pagal Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nekilnojamiems daiktams prilyginami jūriniai laivai, tačiau pagal bylos duomenis, kylinė jachta „Lady Sophie“ registruota ne jūrinių laivų, bet vidaus vandenų laivų registre. Teismas vertino pareiškėjo argumentą, kad pastatu yra laikomas apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, tačiau darė išvadą, jog šios nuostatos nekeičia aplinkybės, kad nekilnojamojo turto kadastro objektu laikomi tik Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnyje nurodyti nekilnojami daiktai, o nekilnojamiems daiktams prilyginami daiktai (laivai ir orlaiviai) tokiais nelaikytini.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522

patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) numato, jog statinių kadastriniai matavimai atliekami statiniams (juos pastačius, rekonstravus, kapitališkai suremontavus ar kitaip pertvarkius), kuriems Statybos įstatymo nustatyta tvarka privalomas statybos leidimas ir pripažinimas tinkamais naudoti. Statybos įstatymas, be kita ko, nustato statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius architektūros reikalavimus, statybos techninio normavimo, statinių projektavimo, projektų ir ekspertizės, statybos, jos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, griovimo tvarką ir kt. Tačiau reikalavimai laivų statybai, taip pat jų registracijai, yra numatyti Saugios laivybos įstatyme (5 ir 12 straipsniai). Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, laivų registracija priskirta Lietuvos saugios laivybos administracijos kompetencijai.

13. Teismas nustatė, kad Klaipėdos filialo 2017 m. vasario 20 d. sprendimu buvo atsisakyta atlikti kylinės jachtos „Lady Sophie“ kadastrinius matavimus vadovaujantis Nekilnojamo turto kadastro įstatymo, taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą nekilnojamojo turto kadastro objektu laikomas statinys, kurio statybai reikalingas Statybos įstatyme numatytas statybą leidžiantis dokumentas. Pagal Taisyklių 4 punktą kadastriniai matavimai atliekami tiems statiniams, kuriems Statybos įstatymo nustatyta tvarka privalomas statybos leidimas ir pripažinimas tinkamais naudoti. Klaipėdos filialas savo atsisakymą motyvavo tuo, kad kylinė jachta, kuriai prašoma atlikti kadastrinius matavimus, negali būti Nekilnojamojo turto kadastro objektu, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato galimybės NTR registruoti nekilnojamiems daiktams prilygintus laivus. Iš pareiškėjo pateikto skundo centriniam registratoriui matyti, kad pareiškėjas teritorinio registratoriaus sprendimą ginčijo tuo pagrindu, jog teritorinis registratorius padarė nepagrįstas išvadas ir pabrėžė, jog laivas yra laikytinas plaukiojančiu statiniu, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos.

14. Teismas darė išvadą, kad centrinis registratorius pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo ir pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo teritorinio registratoriaus įpareigoti atlikti kylinės jachtos kadastrinius matavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog laivas gali būti laikomas statiniu Statybos įstatymo prasme ir atlikus kadastrinius matavimus gali būti registruojamas NTK. Teismas konstatavo, kad teritorinis registratorius sprendimą pagrindė nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, centrinis registratorius išnagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimus, taip pat nurodė faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu netenkino pareiškėjo skundo.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą panaikinti atsakovo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (1.1.7)s-2463 ir įpareigoti atsakovą atitinkamo nekilnojamojo daikto jūrų laivo ir jo teritorijos nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai padaryti žymas apie šiuos juridinius faktus: nekilnojamojo daikto plaukiojančio pastato burinio jūrų laivo „Lady Sophie“ įrašymą į Kultūros vertybių registrą ir šio plaukiojančio pastato buvimą jo apsaugos zonoje, pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog nekilnojamojo turto registre juridiniai faktai gali būti registruojami tik tada, kai nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisė į jį. Byloje nėra duomenų, jog kylinė jachta „Lady Sophie“ būtų registruota ar gali būti registruota Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jūrų laivo ir jo teritorijos nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai padaryti žymas apie juridinius faktus.

16. Teismas nurodė, jog pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 9 dalį konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Kultūros paveldo departamentas, kuriam, be kita ko, pavesta teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus (5 str. 10 d. 13 p.). Todėl nagrinėjamu atveju, kreiptis į NTR tvarkytoją dėl nekilnojamojo daikto, esančio kultūros paveldo objektu, jo dalių ar teritorijos įregistravimo, taip pat su šiuo daiktu susijusių juridinių faktų registravimo įstatymu pavesta ne pareiškėjui, bet Departamentui.

III.

17. Pareiškėjas Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvais dėl CK 1.98 straipsnio 3 dalies ir teigia, kad visi laivai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra prilyginti nekilnojamiems daiktams pagal CK 1.98 straipsnio 3 dalį ir Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnį ir 6 straipsnį. Pareiškėjas remiasi CK komentaru, kuriame išaiškinta, kad CK 1.98 straipsnio 3

dalis turi būti suprantama taip, kad iš prigimties kilnojamieji daiktai – laivai ir orlaiviai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra prilyginami nekilnojamiems daiktams. Šią nuostatą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas 2010 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010. Pareiškėjas nurodo, kad Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato, kad jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina Lietuvos buriuotojų sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka išduoti 2016 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d. burinio jūrų laivo matavimų ir apžiūros aktai, istorinės pažymos ir mokslo daktarų išvados.

19. Pareiškėjas nurodo, kad CK 1.98 straipsnio 3 dalis taikytina tiek jūrų laivų registre, tiek vidaus vandenų laivų registre esantiems laivams, kuriems yra privaloma teisinė registracija, sprendžiant dėl burlaivio įtraukimo į registrą kaip kilnojamosios kultūros vertybės, būtina įvertinti ne tai, ar burlaivis yra jūrų laivas, o tai, ar ir kada burlaiviui „Lady Sophie“ yra privaloma teisinė registracija apskritai. Pareiškėjas, vadovaudamasis Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio 1, 5 ir 9 dalimis, pabrėžia, kad laivą leidžiama eksploatuoti tik tada, kai jam yra atlikta techninė apžiūra, kuri atliekama tik laivams, kurie yra nustatyta tvarka įregistruoti Jūrų laivų registre arba Vidaus vandenų laivų registre. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors Lietuvos Respublikos vidaus vandenų kodekse nėra nuostatos, kad vidaus vandenų laivas yra prilyginamas nekilnojamam daiktui, tačiau dėl numatytos privalomos registracijos galima išvada, kad ir vidaus vandenų laivas, remiantis CK 1.98 straipsnio 3 dalimi būtų laikomas prilygintu nekilnojamam daiktui.

20. Pareiškėjas nurodo, kad išvadą dėl burlaivio „Lady Sophie“ prilyginimo nekilnojamajam daiktui patvirtina ir Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 4 d. sprendimai Nr. 4D-2008/1-1401; 4D-2009/1-14, kuriuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laivams, tarp jų ir burinėms bei motorinėms jachtoms, nustatyta privaloma teisinė registracija ir pagal CK 1.98 straipsnio 3 dalį laivai prilyginami nekilnojamiems daiktams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buriniam jūrų laivui „Lady Sophie“ yra suformuota apsaugos teritorija pagal su paraiška pateiktą planą ir pabrėžia, kad Vertinimo taryba pagrįstai įtraukė į Kultūros vertybių registrą istorinį 1911 m. statybos dvistiebį burinį jūrų laivą „Lady Sophie“ kaip nekilnojamąją kultūros vertybę, nes tai laivas, kuriam yra privaloma teisinė registracija, nekilnojamasis daiktas (CK 1.98 straipsnio 3 dalis).

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad burinis jūrų laivas „Lady Sophie“ nėra registruotas Nekilnojamo turto registre tik todėl, kad atsakovas atsisako šiam pastatui atlikti kadastrinius matavimus, be kurių neįmanoma įregistruoti nekilnojamojo daikto į Nekilnojamo turto registrą, taip pat neįmanoma parengti šiam pastatui tvarkybos darbų projektą, kuriam taip pat yra būtini kadastriniai matavimai. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK, Saugios laivybos įstatymo, Statybos įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatais bei Taisyklių nuostatomis, nesutinka su teritorinio registratoriaus nuomone, kad nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato galimybės Nekilnojamojo turto registre registruoti savaeigius ar nesavaeigius plaukiojančius statinius, kurie yra ar gali būti naudojami laivybai. NTR registruojami visi statiniai ir juose esančios patalpos, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis nenumato jokių išimčių. Pareiškėjo nuomone, teritorinio registratoriaus 2017 m. vasario 20 d. sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, ir jis yra įpareigotinas atlikti kadastrinius matavimus plaukiojančiam pastatui būriniam jūrų laivui „Lady Sophie“.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis neturi teisės kreiptis į atsakovą dėl suvaržymo įregistravimo. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybė, jog vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punktu, Kultūros paveldo departamentas turi teisę teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, nereiškia, kad tokios teisės neturi ir kultūros paveldo objekto savininkas, nes teisė išviešinti jam priklausančio kultūros paveldo objekto teisinį statusą yra tiesiogiai susijusi su savininko pareiga išviešinti nekilnojamojo daikto suvaržymus, kad juos galėtų panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį ir pabrėžia, kad prašymą įregistruoti nekilnojamojo daikto suvaržymą turi teisę pateikti ne tik Kultūros paveldo departamentas, bet ir kultūros paveldo objekto savininkas, kaip šių teisių turėtojas ir asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu.

23. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo motyvu, kad juridinis faktas negali būti įregistruotas, nes Statybos įstatymas nenumato tokios kategorijos kaip plaukiojamasis pastatas. Pareiškėjas remiasi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 ir 19 dalyse, Saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintomis sąvokomis, CK 1.98 straipsnio 3 dalies nuostata ir pakartoja argumentą, kad laivai, kuriems privaloma teisinė registracija, yra prilyginami nekilnojamajam turtui, o „Lady Sophie“ yra jūrų laivas, nes pateikti dokumentai,

patvirtinantys, kad šis plaukiojantis statinys – burinis jūrų laivas yra suprojektuotas ir pastatytas plaukiojimui jūroje.24. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, kuriame stovi plaukiojamasis pastatas, yra

registruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad juridinis faktas negali būti įregistruotas dėl to, kad burlaivis nėra registruotas NTR, nes šiuo atveju atsakovas privalėjo įvertinti, ar sklypas, kuriame stovi minėtas burlaivis, yra įregistruotas NTR. Būtent todėl atsakovas Akto pagrindu privalėjo sklypo, kuriame stovi laivas, NTR įraše neatlygintinai padaryti žymą apie šiuos juridinis faktus: jūrų laivo įrašymą į Kultūros vertybių registrą, jo buvimą kultūros paveldo objekto teritorijoje, vietovėje ar jų apsaugos zonose, nekilnojamosios kultūros vertybės specialiųjų naudojimo sąlygų nustatytus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus.

25. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

26. Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.98 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, jog nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės, taip pat nekilnojamiems daiktams prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta tvarka privaloma teisinė registracija. Įstatymai nekilnojamais daiktais gali pripažinti ir kitą turtą (CK 1.98 straipsnio 3 dalis).

27. Vadovaujantis šiomis CK nuostatomis nekilnojamaisiais daiktais pripažįstama žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Laivai, kuriems nustatyta tvarka privaloma teisinė registracija, yra tik prilyginami nekilnojamiems daiktams.

28. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų (toliau – nekilnojamieji daiktai), daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro (toliau – nekilnojamojo turto registras) statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę.

29. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsniu, Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris:

1) žemės sklypai;2) statiniai;3) butai daugiabučiuose namuose;4) patalpos.30. Šios Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos suponuoja, kad nekilnojamiesiems daiktams prilygintiems

objektams, šiuo atveju laivams, Nekilnojamojo turto registro įstatymas netaikomas, t. y. laivai nėra nekilnojamojo turto registro objektas.

31. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog nekilnojamojo turto registre juridiniai faktai gali būti registruojami tik tada, kai nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisė į jį. Kadangi kylinė jachta „Lady Sophie“ nėra nekilnojamojo turto registro objektas, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jūrų laivo ir jo teritorijos nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai padaryti žymas apie juridinius faktus.

32. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas reglamentuoja nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, matininkų ir matininkų ekspertų veiklos sąlygas, jų teises, pareigas ir atsakomybę (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnis).

33. Nutarties 30, 31 punktuose padarytos išvados pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Nekilnojamojo turto

kadastro įstatymas laivams netaikomas, taigi kylinės jachtos „Lady Sophie“ kadastriniai matavimai vadovaujantis šiuo įstatymu neatliekami.

34. Dėl nurodytų argumentų tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos apeliacinį skundą atmestiVilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11452 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-396-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00878-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. D. ir T. O. (T. O.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjai V. D. ir T. O. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. sausio 21 d. prašymą Nr. R19121 ir atsakyti į jį.

Pareiškėjai pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė skundo. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2019 m. kovo 22 d. gavo

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. A51-25846/19 (2.15.1.1E-MP3) „Dėl bendrojo plano klausimų“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų prašymą. Be to, pareiškėjai prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, kadangi pareiškėjai atsisakė skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino skundo reikalavimą po to, kai teismas skundą priėmė ir jo kopiją išsiuntė atsakovui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi nutarė pareiškėjų prašymą tenkinti ir administracinę bylą nutraukė. Teismas taip pat pareiškėjai V. D. iš atsakovo priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2019 m. kovo 22 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. A51-25846/19 (2.15.1.1E-MP3) „Dėl bendrojo plano klausimų“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų prašymą. Tokiu būdu ginčo dalykas išnyko atsakovui geruoju tenkinus skundo reikalavimus, todėl pareiškėjai atsisakė skundo.

Teismas nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas geruoju tenkino pareiškėjų reikalavimą po to, kai teismas buvo priėmęs skundą ir jo kopiją nusiuntė atsakovei. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 2 dalį, teismas iš atsakovo pareiškėjai V. D. priteisė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties dalimi, kuria buvo pareiškėjai priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas teigia sutinkantis, kad pateikdamas pareiškėjams minėtą 2019 m. kovo 22 d. raštą atliko veiksmus, dėl kurių atlikimo su prašymu įpareigoti pareiškėjai kreipėsi į teismą, tačiau pabrėžia, jog šie veiksmai negali būti laikomi „skundo reikalavimų tenkinimu geruoju“ ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas vienareikšmiškai patvirtina, jog šių veiksmų Vilniaus miesto savivaldybės administracija apskritai neturėjo pareigos pateikti atsakymo.

Atsakovo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisę, bet ne pareigą atsakyti į pareiškėjų prašymą, kadangi pareiškėjų pageidautos, tačiau negautos informacijos, susijusios su teritorijų planavimo dokumentų rengimu, teikimą reglamentuoja kiti įstatymai. Teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą pareiškėjams reglamentuoja kiti (specialieji) įstatymai, todėl pareiškėjai visiškai nepagrįstai į administracinį teismą kreipėsi teigdami, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neatsakydama į pareiškėjų prašymą dėl Vilniaus miesto bendrojo plano rengimo eigos, neva pažeidė bendrojo įstatymo (Teisės gauti informaciją) nuostatas. Atsakovo nuomone, iš teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad teikdama pareiškėjams informaciją apie rengiamą Vilniaus miesto bendrąjį planą (arba jos neteikdama), Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo vadovautis (ir vadovavosi) ne bendruoju, o specialiuoju įstatymu, būtent ir numatančiu bendrojo plano proceso viešinimo, konsultavimo ir visuomenės informavimo procedūras.

Atsakovo teigimu, visuomenės narių dalyvavimas miesto bendrojo plano rengimo procese apima tik dalyvavimą viešinimo procedūrose ir pasiūlymų dėl bendrojo plano teikimą. Pareiškėjų prašymas savo esme nebuvo nei pasiūlymas dėl bendrojo plano sprendinių, nei su tokiu pasiūlymu susijęs prašymas.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjai piktnaudžiavo savo teisėmis, kreipdamiesi į teismą, todėl teismas turėjo pareiškėjams skirti baudą.

Pareiškėjai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti patirtas 250 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.

Pareiškėjai nurodo, kad nereikalavo, kad teismas įpareigotų atsakovą suteikti konkrečią informaciją. Pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų 2019 m. sausio 21 d. prašymą ir atsakyti į jį. Galimas atsakymo turinys – atsakovo diskrecija.

Pareiškėjų prašymo ignoravimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu. Atsakovas turi įstatyme nustatytą pareigą, bet ne teisę atsakyti į visus gautus prašymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties dalies, kuria teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad šiuo atveju atsakovo veiksmai negali būti laikomi „skundo reikalavimų tenkinimu geruoju“ ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies prasme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę išnagrinėti Pareiškėjų 2019 m. sausio 21 d. prašymą ir atsakyti į jį. Teismui priėmus skundą, pareiškėjai gavo atsakovo 2019 m. kovo 22 d. raštą Nr. A51-25846/19 (2.15.1.1E-MP3) „Dėl bendrojo plano klausimų“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų prašymą. Pareiškėjai, gavę atsakovo 2019 m. kovo 22 d. atsakymą, pateikė teismui prašymą, kuriuo atsisakė skundo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovas geruoju patenkino pareiškėjų skundo reikalavimą, t.  y. atliko veiksmus, kurių reikalavo skunde pareiškėjai (išnagrinėjo pareiškėjų prašymą bei pateikė atsakymą), todėl pareiškėjai pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį turi teisę gauti savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas, maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali priteistina suma būtų 2 238 Eur (2,5 x 895,2 Eur). Pareiškėjų prašoma priteisti suma (300 Eur) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjai atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas, susijusias su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu (250 Eur). Pareiškėjai pateikė teismui sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymo kopiją. Pagal Rekomendacijų 8.16 maksimali priteistina suma sudarytų 388,12 Eur (0,4 x 970,3 Eur). Pareiškėjų prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjai V.  D. iš atsakovo priteisti 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas teisiškai svarbias faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atskirojo skundo motyvai nepaneigia šios išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Nenustačius šioje byloje teisinių pagrindų pirmosios instancijos nutarčiai panaikinti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu ir 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai V. D. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt

eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į atskirąjį skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11451 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. AS-468-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – G. J., R. K. ir sodininkų bendrija „Tyrinėtojas“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) 2015 m. gegužės 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150518-00058 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2015 m. gegužės 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PRN-00-150518-00059 (toliau – ir Nurodymas), 3) priteisti pareiškėjui 996,23 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 4) taikyti skundžiamiems aktams senaties terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė terminą pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. pateikė patikslintą skundą, tačiau teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė priimti skundą, netenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą.

Dėl minėtos teismo nutarties pareiškėjas padavė atskirąjį skundą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. kovo 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria nepriimtas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikino ir perdavė skundo priėmimo klausimą šioje dalyje nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 18 d. pateikė teismui patikslintą skundą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl

reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teismas atsisakė priimti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.Teismas atkreipė dėmesį į LVAT 2019 m. kovo 27 d. nutartį, kurioje LVAT konstatavo, kad pareiškėjas jokių pagrįstų

motyvų dėl termino atnaujinimo teismui nepateikė, todėl terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai termino neatnaujino. LVAT taip pat pabrėžė, kad vienas iš termino atnaujinimo tikslų yra teisinių santykių stabilumo užtikrinimas. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties.

Teismas pažymėjo, kad skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti žalą yra priimtina, todėl atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos.

II.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Savavališkos statybos akto ir Nurodymo panaikinimo.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo privaloma pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kadangi ant skundžiamo Valstybinės teritorijų planavimo ir inspekcijos 2015 m. gegužės 18 d. Savavališkos statybos akto ir Nurodymo nėra pareiškėjo parašo, todėl nėra atspirties taško, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Tokiu atveju terminas negali būti laikomas praleistu.

Pareiškėjas pažymi, kad skundžiami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Savavališkos statybos aktas ir Nurodymas yra neteisėti, nes buvo pažeistos procedūros (nėra pareiškėjo parašo), Savavališkos statybos aktas ir Nurodymas yra adresuoti ne tam subjektui, be to, Savavališkos statybos aktas ir Nurodymas buvo priimti be teisėto pagrindo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo atstovas paaiškina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Savavališkos statybos aktas ir Nurodymas buvo įteikti tinkamai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, remdamasi Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d.), 36 punktu, Savavališkos statybos aktą ir Nurodymą pareiškėjui išsiuntė registruota pašto siunta ir vadovaujantis Lietuvos pašto duomenimis 2015 m. gegužės 29 d. siunta buvo pristatyta ir įteikta gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pažymi, kad nagrinėjome byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas jau yra išsprendę pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimų panaikinti Savavališkos statybos aktą ir Nurodymą priėmimo klausimą nurodydami, kad šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus atsisakoma priimti nagrinėti, nes pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. J. ir R. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad skundžiami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Savavališkos statybos aktas ir Nurodymas yra neteisėti. Tretieji suinteresuoti asmenys pritaria pareiškėjo argumentui, jog skundžiami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos aktai gali būti nagrinėjami teisme. Tretieji suinteresuosi asmenys G.  J. ir R. K. taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir A. G. K., 2007 m. buvusio sodų bendrijos „Tyrinėtojas“ pirmininkus, liudijimą, kuriuose paaiškinama, kad statinys atsidaro suderinus su sodų bendrija ir nėra savavališkas statinys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas jau buvo nagrinėjęs klausimą dėl pareiškėjo skundo dalies

(reikalavimo panaikinti Savavališkos statybos aktą ir Nurodymą) priėmimo. Nustatyta, kad LVAT neskundžiamoje 2019 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-215-662/2019 vertino pareiškėjo argumentus dėl praleisto termino skundui dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Savavališkos statybos akto ir Nurodymo panaikinimo paduoti. LVAT, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, minėtoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl LVAT nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio termino neatnaujino ir atsisakė atitinkamą pareiškėjo skundo dalį priimti.

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti skundo padavimo administraciniam teismui terminą, įsiteisėjimas vertintinas kaip galutinis klausimo dėl administracinio sprendimo apskundimo termino neatnaujinimo išsprendimas. Teismo galutinai išspręstas klausimas, kuriuo atsisakoma atnaujinti administracinio sprendimo apskundimo administraciniam teismui terminą, paprastai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šis administracinis sprendimas daugiau negali būti ginčijamas teisme, o kartu sudaro pagrindą ir konstatuoti, jog yra neigiama prielaida kreiptis į teismą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pagal kurį administraciniame teisme atsisakoma priimti skundą, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-120-602/2018, 2018 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-373-415/2018, 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-577-629/2018).

Taigi tai, kad LVAT dar 2019 m. kovo 27 d. neskundžiama ir po priėmimo iš karto įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-215-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas skundą dėl Savavališkos statybos akto ir Nurodymo panaikinimo padavė praleidęs nustatytą terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, dėl to šį skundą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti, reiškia, kad minėti administraciniai aktai daugiau negali būti ginčijami teisme, o kartu sudaro pagrindą ir konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui yra neigiama prielaida kreiptis į teismą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė priimti vėl pareikštus tapačius pareiškėjo skundo reikalavimus dėl Savavališkos statybos akto ir Nurodymo panaikinimo, kuriuos, kaip nustatyta ankstesnėmis įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, paduoti buvo praleistas skundo padavimo terminas ir šis terminas nebuvo atnaujintas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11442 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-1409-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.2.3; 12.3.1.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. D. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai L. D. ir J. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–19, 110), prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 26 d. sprendimus Nr. S-144, Nr. S-113; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. 68-24, Nr. 68-25; 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimus Nr. (44.1) FR0682-666, Nr. (44.1) FR0682-667.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Komisija nepagrįstai nekonstatavo mokesčių administratoriaus padarytų pažeidimų dėl netinkamo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir akcijų pirkimo–pardavimo sandorio neidentifikavimo. Šiuo atveju nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, lėmusios, jog pareiškėjai dėl tokių sandorių gavo mokestinę naudą. Vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo mokestinę naudą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. MAĮ 69 straipsnis negali sukurti naujų mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisyklių.

3. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai padarė išvadą, jog uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Euda“ akcijų pardavimas V. K. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartys) faktiškai neįvyko, o Sutartyse nurodytos pinigų sumos J. D. nebuvo perduotos. Nepaisant šios išvados, mokesčių administratorius neidentifikavo tikrųjų sandorių, o priimdamas ginčijamą sprendimą laikė, kad J.  D. nepardavė UAB „Euda“ akcijų. Pareiškėjų teigimu, įvykęs sandoris negali būti laikomas tariamu. Tuo tarpu byloje pateiktos dvi akcijų pirkimo–pardavimo sutartys: 1) pagal 2009 m. liepos 8 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 197 400 vnt. akcijų už 197 400 Lt; 2) pagal 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 84 600 vnt. akcijų už 57 528 Lt. Pareiškėjai pateikė visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius, kad UAB „Euda“ akcijų pirkimas buvo realus. Sandorių realumą patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. pačios UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys. Faktą, kad pareiškėjai realiai gavo grynuosius pinigus už akcijas, patvirtina individualaus seifo nuomos sutartis bei apmokėjimo už seifo nuomą dokumentai. Taip pat praėjus devyniolikai kalendorinių dienų nuo 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo J. D. išviešino šios sutarties sudarymo duomenis valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų

centrui, o viešuose registruose išviešinti bei įregistruoti juridiniai faktai laikytini teisingais ir išsamiais. Pareiškėjų teigimu, pajamos už akcijas taip pat buvo deklaruotos 2009 m. pateiktoje deklaracijoje. Tuo tarpu Komisija nepaaiškino, kodėl viešuose registruose išviešintus duomenis vertino kaip nereikšmingus. Mokesčių administratorius, 2016 m. atlikdamas patikrinimą, duomenų, pateiktų 2009 m. deklaracijoje, kvestionuoti nebegalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė duoti privalomąjį nurodymą už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, pasibaigusi. Todėl šiuo atveju taikytina ir mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Aplinkybė, kad UAB „Euda“ buvo iškelta bankroto byla bei bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nereiškia, kad daugiau nei prieš metus J. D. neturėjo teisės parduoti UAB „Euda“ akcijų bei negalėjo gauti Sutartyse nurodytos kainos. Akcijų kaina, už kurią J. D. jas pardavė, buvo pagrįsta, nes UAB „Euda“ finansinė padėtis buvo gera. Todėl mokesčių administratorius nenustatė nei vieno pažeidimo, kurį J. D. būtų padaręs parduodant UAB „Euda“ akcijas, taip pat nepateikė nei vieno įrodymo, kodėl 2009 m. parduodant ginčo akcijas nebuvo galima gauti pinigų sumos, kurią už akcijas gavo J. D.

4. Mokesčių administratorius nepagrįstai padarė išvadą, kad V. K. Lietuvoje 2009 m. realiai jokių akcijų pirkimo sandorių su J. D. nevykdė. Nors mokesčių administratorius nurodė, kad V. K. 2009 m. nebuvo Lietuvoje, pareiškėjų teigimu, ginčo Sutarčių sudarymo metu V. K. buvo Lietuvoje ir pasirašė šias Sutartis, išverstas į jo gimtąją rusų kalbą. Aplinkybę, kad V. K. Sutarčių metu buvo Lietuvoje, patvirtina ir kitų liudytojų, t. y. O. B. ir K. K., parodymai. Sutarčių sudarymo faktą patvirtina ir baudžiamosios bylos Nr. 64-1-01056-09 medžiaga. Aplinkybė, kad bendrovės akcininkų žurnale nėra įrašų apie Sutartis, taip pat nepaneigia šių Sutarčių realumo, nes tokių įrašų darymas nuo J. D. nepriklausė.

5. Pareiškėjų teigimu, įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą tenka mokesčių administratoriui. Faktą apie pareiškėjo deklaruotų pajamų nebuvimą taip pat turėjo įrodyti mokesčių administratorius. Šiuo atveju, pareiškėjų įsitikinimu, mokesčių administratorius nesurinko duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjams apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pareiškėjai pateikė visus turimus įrodymus, juridinę galią turinčias ir tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinkančias Sutartis, todėl nepagrįsta iš pareiškėjų reikalauti tokio elgesio, kokio galiojantys teisės aktai nenustato.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 119–125) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau  – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 ir Nr. FR0680-529. Patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktinių išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjai galėjo būti tikrinami už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2013, 2012, 2011, 2010 ir 2009 metus. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773–1302 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinius pareiškėjų patikrinimus, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių matyti, jog UAB „Euda“ akcijų pardavimas V.  K. pagal Sutartis faktiškai neįvyko, o Sutartyse nurodytos pinigų sumos J. D. nebuvo perduotos. Duomenys apie UAB „Euda“ akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui buvo pateikti 2009 m. liepos 27 d. Tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo VĮ Registrų centrui pranešta nebuvo. Kauno apylinkės teismo pateiktoje 2011 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 5–4/36 nurodyta, kad bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. Pagal Šiaulių AVMI turimą informaciją, V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d. ir tą pačią dieną iš Lietuvos Respublikos išvyko. Duomenų, kad V. K. būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką po 2003 m. gruodžio 22 d., nėra. V. K. fizinių asmenų pajamų deklaracijų Rusijos Federacijoje nėra pateikęs. Atsakovas nurodė, kad UAB „Euda“ veikla po akcijų pardavimo V. K. faktiškai buvo sustabdyta, apklaustieji teigė, kad įmonėje nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. nebuvo vykdoma jokia veikla, naujasis UAB „Euda“ akcininkas V. K. nedalyvavo bendrovės veikloje, nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų. Bendrovės akcijų įsigijimas už jų nominalią vertę nėra pagrįstas jokia ekonomine ar verslo logika, turint omenyje jos finansinę padėtį.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI nustatė, jog ginčo Sutartys sudarytos fiktyviai, t.  y. pareiškėjos sutuoktinis jokių akcijų nepardavė. Atkurdama tikrąsias aplinkybes pagal MAĮ 69 straipsnį, Šiaulių AVMI negali atsižvelgti į tuos

pačius sandorius, kuriuos pripažino apsimestiniais, t. y. pasakyti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai yra dirbtiniai, sudaryti formaliai, siekiant mokestinės naudos, bet tuo pačiu šių sandorių pagrindu nustatyti pareiškėjų pajamas, jų išmokėjimo / gavimo momentą, dydį. Todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Tokiu būdu pajamų mokesčiu būtų apmokestinamos faktiškai gautos, o ne menamos pajamos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kada tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą. Atsižvelgiant į tai, kad VMI pareiškėjo skundų nagrinėjimo metu nustatė, jog Šiaulių AVMI neteisingai apibrėžė (nustatė) mokėtinų mokesčių bazę, vietos mokesčių administratoriaus sprendimai panaikinti ir jam pagrįstai pavesta iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, bei priimti naują sprendimą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų L. D. ir J. D. GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 bei Nr. FR0680-529 (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 137–149, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 131–143).

13. Pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių AVMI pateikė rašytines pastabas dėl Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktų Nr. FR0680-528 ir Nr. FR0680-529 (toliau – ir Patikrinimo aktai), prašydami panaikinti Patikrinimo aktus (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 59–69, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 57–67).

14. Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-666 iš dalies patvirtino 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528 bei nurodė pareiškėjai L. D. į valstybės biudžetą sumokėti 5 541,01 Eur GPM, 3 893,39 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudą, 2 110,75 Eur PSD įmokų, 1 483,08 Eur PSD įmokų delspinigių ir 211 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 39–56). Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-667 iš dalies patvirtino 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529 bei nurodė pareiškėjui J. D. į valstybės biudžetą sumokėti 5 551,73 Eur GPM, 3 874,71 Eur GPM delspinigių, 555 Eur GPM baudą, 2 194,16 Eur PSD įmokų, 1 542,19 Eur PSD įmokų delspinigių ir 219 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 41–58).

15. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-24, jį tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-667 ir pavedė Šiaulių AVMI priimti naują sprendimą (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 21–23). VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-25, jį tenkino iš dalies – panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-666 ir pavedė Šiaulių AVMI priimti naują sprendimą (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 20–22). Komisija 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. S-113 (7-67/2017) patvirtino VMI 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 68-25.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties taikymo teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad pirminis pavedimas atlikti pareiškėjų mokestinį patikrinimą buvo priimtas 2014 m. gruodžio 16 d., pagal kurį numatyta mokestinį nurodytų asmenų patikrinimą pradėti 2014 m. gruodžio 16 d. ir baigti 2015 m. vasario 12 d. (Komisijos J. D. bylos medžiaga, II t., b. l. 175–178; Komisijos L. D. bylos medžiaga, II t., b. l. 198–201). Teismas pažymėjo, kad atlikusi mokestinį patikrinimą pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą, Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. priėmė sprendimus Nr. (44.1) FR0682-222 ir Nr. (44.1) FR0682-221 dėl patikrinimų aktų tvirtinimo, kuriais pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant pakartotinį mokestinį patikrinimą, Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. priėmė patikrinimo aktus Nr. FR0680-528 bei Nr. FR0680-529 (Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 137–149, Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 131–143), kuriuos iš dalies patvirtino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d.

sprendimais Nr. (44.1)FR0682-666 ir Nr. (44.1)FR0682-667 (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 39–56; Komisijos J. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 41–58).

18. Atsižvelgdamas į mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino reglamentavimą bei susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pirminis pareiškėjų mokestinis patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimus, todėl pareiškėjų mokestinis patikrinimas galėjo būti atliekamas už einamuosius 2014 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. už 2009–2013 m. laikotarpį ir už 2014 metus. Mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį pareiškėjų patikrinimą, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas iš naujo nesiskaičiavo, todėl teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog nagrinėjamos bylos atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo.

19. Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 ir 70 straipsnių taikymo teismas pažymėjo, kad vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į Sutartis, kaip į pareiškėjų pajamų šaltinius, taip pat ar pagrįstai Šiaulių AVMI pavesta iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

20. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išsakyta pozicija, kad Sutartys nepripažintinos pareiškėjų pajamų šaltiniu, nes sudarytos siekiant pateisinti pareiškėjų realius pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 10 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), taigi pareiškėjai nurodytu laikotarpiu gavo neapmokestintų pajamų. Įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą bei proceso šalių pateiktus paaiškinimus, teismas palaikė atsakovo išdėstytą poziciją, kad Sutartys nepatvirtina 2009–2010 metais viršijusios pajamų sumos, t. y. 253 630 Lt, gavimo. Vertinant pareiškėjų pateiktų Sutarčių turinį matyti, kad pagal 2009 m. liepos 8 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 197 400 vnt. akcijų už 197 400 Lt, o pagal 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutartį J. D. pardavė V. K. 84 600 vnt. akcijų už 57 528 Lt. Nepaisant šių Sutarčių nuostatų, byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjams nurodytos pinigų sumos būtų faktiškai perduotos. Nors pareiškėjai teigė, kad už akcijas buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti realų pagal Sutartis sulygtų pinigų gavimo faktą. Pareiškėjas J. D. taip pat negalėjo sklandžiai atpasakoti pinigų gavimo fakto, neprisiminė nei kokiomis kupiūromis, nei kokia valiuta jam pinigai buvo perduoti (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 175). Be to, aktuali aplinkybė, kad bendrovės akcininkų žurnale nerasta įrašų apie akcininkų pasikeitimą, taip pat informacija apie 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį VĮ Registrų centrui nebuvo pateikta (Komisijos L. D. bylos medžiaga, I t., b. l. 138). Nors pranešimą apie akcijų įsigijimą bendrovei įpareigojama atlikti akcijas įsigijusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnis), nepaisant to, nurodytų aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo dėstoma pozicija dėl Sutarčių vykdymo. Teismo vertinimu, pagal nurodytas Sutartis perduodama pinigų suma yra pakankamai didelė, todėl vidutinio apdairumo ir rūpestingumo asmuo ne tik kad turėtų prisiminti tokios sumos perdavimo aplinkybes, bet ir užfiksuoti pinigų perdavimo faktą rašytiniais objektyviais įrodymais, kurių šioje byloje nėra.

22. Taip pat reikšmingomis laikytos ir aplinkybės, susijusios su ginčo akcijas įsigijusiu asmeniu V.  K. Iš Sutarčių duomenų matyti, kad akcijas pareiškėjas J. D. perleido V. K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo, kad UAB „Euda“ V. K. veikla pasireiškė vieninteliu veiksmu, t. y. ginčo Sutarčių pasirašymu, jokios kitos šio asmens veiklos įmonėje neužfiksuota. Duomenų apie V. K. finansinę padėtį taip pat nėra, nes V. K. į Rusijos Federacijos Valstybinę mokesčių inspekciją neatvyko. Taigi byloje nėra jokios rašytinės medžiagos, kuri patvirtintų, kad V. K. pinigus už Sutartis realiai perdavė J. D., taip pat, kad J. D. būtų faktiškai gavęs sutartas pinigų sumas iš V. K.

23. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, teismas sutiko su Komisijos išvada, jog mokesčių mokėtojo pateikti sandoriai buvo įforminti tik tam, kad būtų galimybė įteisinti gautas kitas ne už akcijų pardavimą neapmokestintas pajamas. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių gautų pinigų realumą pagal Sutartis, o esantys netiesioginiai įrodymai tik paneigia pinigų gavimo realumo faktą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pagal susiklosčiusią faktinę situaciją Šiaulių AVMI ginčijamais sprendimais pagrįstai atkūrė tikrąsias faktines aplinkybes pagal MAĮ 69 straipsnį ir nustatė, kad Sutartys realiai nebuvo vykdomos.

24. Teismas akcentavo, kad MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas nustato centrinio mokesčių administratoriaus teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Tačiau įstatymų leidėjas neapibrėžė sąlygų, kada mokesčių administratorius gali priimti sprendimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą.

25. Teismo vertinimu, VMI ginčijamuose sprendimuose tinkamai motyvavo, dėl kokių priežasčių apskrities valstybinės

mokesčių inspekcijos sprendimas negali būti tvirtinamas dėl būtinybės spręsti pareiškėjų iš kitų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo klausimą taikant MAĮ 70 straipsnį. Šias aplinkybes taip pat tinkamai įvertino ir papildomai pagrindė Komisija. Byloje esanti medžiaga ir konstatuotos aplinkybės taip pat patvirtina, kad nustačius pajamas, gautas iš kitų pajamų šaltinių, atsiranda būtinybė nustatyti faktiškai pareiškėjų gautas pajamas ir pagal faktiškai gautų pajamų sumą, taikant MAĮ 70 straipsnį, apskaičiuoti mokestinę prievolę pareiškėjams. Teismas pastebėjo, kad tai yra susiję su teisinga bei pagrįsta galimai tenkančia mokestine našta, ir faktiškai gautos pareiškėjų pajamos turėtų būti nustatytos vietos mokesčių administratoriui atlikus pakartotinį tyrimą. Taigi teismas sutiko su atsakovo VMI ginčijamuose sprendimuose nurodytu pavedimu vietos mokesčių administratoriui iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnį.

26. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad pareiškėjų reikalavimų tenkinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau  – ir ABTĮ) 80 str. 1 d. 1 p.).

III.

27. Pareiškėjai L. D. ir J. D. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 178–194), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjai vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Teismas neišnagrinėjo didelės dalies pareiškėjų skundo argumentų, dėl jų nepasisakė, jų neanalizavo, nors jie yra reikšmingi kilusio ginčo teisingam išnagrinėjimui. Teismas kaip svarbią aplinkybę nurodė, kad apie vieną iš akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių nebuvo pranešta VĮ Registrų centrui, tačiau kitu atveju pranešimas apie kitą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį laikomas nereikšminga aplinkybe ir nevertinamas. Toks nevienodas įrodymų vertinimas niekuo nepateisinamas ir nemotyvuotas.

27.2. Pareiškėjų vertinimu, buvo netinkamai taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjai pabrėžia, jog MAĮ 69 straipsnyje kalbama apie realiai sudaromą sandorį, kurį mokesčių administratorius turi identifikuoti, nustatyti jo turinį ir kita. Šiuo atveju mokesčių administratorius nurodo, kad Sutartys išvis nebuvo sudarytos, kas reiškia, jog pareiškėjas liko akcijų savininkas. Teismas nepateikė aiškios pozicijos – ar jis laikė, kad Sutartys iš viso nebuvo sudarytos, ar tik nebuvo įvykdytos. Neidentifikavęs tikrojo Sutarčių turinio, mokesčių administratorius nepagrindė MAĮ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. MAĮ 69 straipsnio 1 dalies kalba apie realiai įvykusias ūkines operacijas, kai tuo tarpu mokesčių administratorius apskritai neigia ūkines operacijas, neigia pačias Sutartis. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija, nei teismas nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po Sutarčių sudarymo, kad pareiškėjai dėl tokių Sutarčių gavo mokestinę naudą. Taigi mokesčių administratorius teisiniam santykiui taikė normą (MAĮ 69 str. 1 d.), kuri netaikytina, nes jos taikymui sąlygų nekonstatuota. Pareiškėjai turėjo visus teisės aktuose nurodytus apmokestinamosios ūkinės operacijos dokumentus (Sutartys, mokesčių deklaracijos ir kt. dokumentai). Teismas nenurodė, kokių konkrečiai dokumentų pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė ir kokia konkreti teisės norma juo įpareigoja tokius dokumentus pateikti, kad būtų įrodytas realus pajamų už parduotas akcijas gavimas. Bendroji taisyklė – identifikuojant mokestinės prievolės apimtį paprastai remiamasi būtent apskaitos ir susijusiais dokumentais, o turinio viršenybės prieš formą principas yra išimtis iš šios taisyklės, kurios įrodinėjimo standartas yra ypač aukštas.

27.3. Dėl sudarytų Sutarčių pareiškėjai pažymi, kad mokesčių administratorius nurodė, jog Sutartys buvo tariami sandoriai. Tuo tarpu Komisija priimtuose sprendimuose pažymėjo, kad neginčija pareiškėjo turėtų UAB „Euda“ akcijų perleidimo kitam asmeniui fakto. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nėra aiškios pozicijos – ar laikoma, kad Sutartys nebuvo sudarytos, ar tik neįvykdytos. Pareiškėjai akcentuoja, jog duomenys apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo pateikti VĮ Registrų centrui 2009 m. liepos 27 d. Taigi sutartis ir duomenys apie akcijų perleidimą buvo išviešinti bei pateikti viešam valstybės registrui, kuris nenustatė pagrindų neregistruoti akcijų perleidimo kitam asmeniui juridinio fakto. Viešuose registruose įregistruoti juridiniai faktai laikomi teisingais ir išsamiais, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pranešimo VĮ Registrų centrui neaptarė ir neįvertino. Be to, pareiškėjai pažymi, kad 2010 m. gegužės 4 d. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas J. D. deklaravo 254 928 Lt pajamų už vertybinius popierius. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Tačiau teismas dėl mokesčių deklaracijos reikšmės nieko nepasisakė. Pareiškėjai akcentuoja ir tai, kad pateikta deklaracija laikui bėgant įgyja teisinį

stabilumą ir vietos mokesčių administratorius, 2016 metais atlikdamas patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė tai daryti buvo pasibaigusi. Nebuvo pagrindo praėjus daugiau kaip 5 metams pradėti abejoti mokesčių deklaracijoje įtvirtintų duomenų teisingumu. Pareiškėjai pateikė visus nuo jų priklausančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius kad UAB „Euda“ akcijų pirkimas–pardavimas buvo realus, pirkėjas buvo V. K. ir už akcijas jis sumokėjo J. D. deklaruotas pajamas.

27.4. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymas atsiskaitymo grynaisiais pinigais nedraudė. Tai, kad pareiškėjas, praėjus laikui, neprisiminė, kokiomis tiksliai dienomis, kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai, yra natūralu. Pareiškėjai pateikė individualaus seifo nuomos sutartis bei apmokėjimo dokumentus už seifo nuomą. Reikšminga ir tai, kad akcijų pardavimas buvo išviešintas VĮ Registrų centre būtent tuo metu, kai įvyko akcijų pardavimas. Pajamos, gautos už akcijas, buvo deklaruotos mokesčių administratoriui. Pareiškėjai akcentuoja, kad bankroto byla UAB „Euda“ iškelta po daugiau nei metų nuo Sutarčių sudarymo. Mokesčių administratorius nenustatė nei vieno pažeidimo, kurį J. D. būtų padaręs parduodant UAB „Euda“ akcijas, taip pat nepateikė nė vieno įrodymo, kodėl 2009 m. vasarą parduodant UAB „Euda“ akcijas nebuvo galima gauti kainos, kurią už jas gavo J. D.

27.5. V. K. veiksmai niekaip nesusiję su Sutarčių ir juose įtvirtintų duomenų realumu. Priešingai, jie įrodo, jog V. K. yra realus, o ne išgalvotas asmuo. V. K. buvo Lietuvos Respublikoje Sutarčių pasirašymo metu, Sutartys buvo išverstos į rusų kalbą. Pareiškėjai pateikė sutarčių vertimus, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nepagrįstai nevertino. Aplinkybę, kad V. K. lankėsi Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir O. B., K. K. parodymai. Aplinkybė, kad nėra įrašų bendrovės akcininkų registracijos žurnale, nėra paneigianti Sutarčių realumą, nes tokių įrašų darymas nuo J. D. nepriklauso ir niekaip nepaneigia pajamų už akcijas gavimo realumo. Pareiškėjai taip pat pateikė J. D. susirašinėjimą su bankroto administratoriumi dėl to, kad tuometinis UAB „Euda“ direktorius neįregistravo pasikeitusio akcininko. O. B., A. S., J. M., K. K. liudijimuose aiškiai įvardintas UAB „Euda“ akcijų įgijėjas, jo vardas, pavardė, jo atstovas. Nėra nustatyta, jog nors vienas iš liudijusių asmenų būtų sakęs netiesą, išgalvotas aplinkybes. Kilusias abejones mokesčių administratorius galėjo išsiaiškinti uždavęs klausimus minėtiems asmenims.

27.6. Pareiškėjai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003 ir pažymi, kad mokesčių administratorius nesurinko duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjams papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas pateikė juridinę galią turinčias Sutartis, kurios atitinka jų sudarymo metu valstybės joms keltus reikalavimus bei yra galiojančios, taip pat įrodymus, pagrindžiančius Sutartis ir pinigų už akcijas gavimą. Reikalauti iš pareiškėjų tokio elgesio, kokio pagal galiojančius įstatymus iš jų nebuvo reikalaujama, būtų nepagrįsta.

27.7. Iš Patikrinimo aktų matyti, kad įvykdytas 2016 m. gegužės 27 d. pavedimas tikrinti (o ne 2014 m. pavedimas, kaip tvirtina mokesčių administratorius). Todėl, nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, galėjo būti tikrintas laikotarpis tik nuo 2011 m. sausio 1 d.

27.8. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius turėjo pakankamai laiko atlikti detalų faktinių aplinkybių įvertinimą ir pripažinti, kad pareiškėjai mokesčių įstatymų nepažeidė, o ne vėl grąžinti mokestinį ginčą į pradinę padėtį. Toks centrinio mokesčių administratoriaus veikimas (mokestinio patikrinimo uždelsimas) pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus.

28. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b.  l. 1–7), kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas vadovaujasi MAĮ 68 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjų pirminiai patikrinimai atlikti pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimus tikrinti. Taigi pareiškėjai galėjo būti tikrinami už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

30. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pateikė Sutartis, tačiau piniginių lėšų gavimas pagal ginčo Sutartis grindžiamas tik pareiškėjų paaiškinimais. Sutartys surašytos lietuvių kalba ir jose nenurodyta, kad Sutarčių turinys išverstas į V. K. gimtąją ar kitą jam suprantamą kalbą. Pareiškėjų pateikti Sutarčių vertimai nepasirašyti nei pareiškėjų, nei V.  K. Todėl lieka neaišku, kokiu būdu V. K. susipažino su didelės vertės sandorių sąlygomis, kaip, kada, kur V. K. pateikta informacija apie bendrovės finansinę būklę ir pan. Duomenys apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui pateikti 2009 m. liepos 27 d., tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo pranešta nebuvo. Bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d., nėra duomenų, kad po tos

datos jis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką.31. Atsakovas akcentuoja, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2012

UAB „Euda“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Nors pareiškėjas savo paaiškinimuose nurodė, kad su V. K. jį supažindino A. B., tačiau mokesčių administratoriui nepavyko identifikuoti minėto asmens. Apklaustų darbuotojų parodymuose nėra duomenų, kada asmenys, lankęsi UAB „Euda“, buvo identifikuoti, nėra patvirtino, kad lankėsi būtent V. K. UAB „Euda“ veikla po akcijų pardavimo buvo faktiškai sustabdyta, V. K. nedalyvavo bendrovės veikloje, nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų. Nors pareiškėjas deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį deklaravo pajamas už parduotus vertybinius popierius, tačiau nurodė tokią pačią jų įsigijimo išlaidų sumą.

32. Anot atsakovo, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų realų pagal Sutartis sulygtų pinigų gavimo faktą. Pareiškėjas taip pat negalėjo sklandžiai atpasakoti pinigų gavimo fakto, neprisiminė, kokiomis kupiūromis, kokia valiuta jam buvo perduoti pinigai. Pareiškėjų išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas, t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Pareiškėjai nepagrindė minėtų pajamų šaltinių juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju galutiniam sprendimui priimti yra būtinas naujos informacijos surinkimas, todėl atsakovas pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

33. Šioje byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Mokesčių administratoriaus nuomone, mokesčio mokėtojai (sutuoktiniai) ginčo laikotarpiu gavo nenustatytos kilmės pajamų, kurios turi būti apmokestintos 15 proc. GPM tarifu ir 6 proc. PSD įmokų tarifu.

34. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Apeliantai nurodo, kad teismas neišnagrinėjo pareiškėjų skundo svarbių argumentų, dėl jų nepasisakė, jų neanalizavo, nors jie yra reikšmingi teisingam kilusio ginčo išnagrinėjimui, buvo pažeista pareiškėjų teisė į tinkamą teismo procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs skundžiamus mokesčių administratoriaus aktus, pareiškėjų skundo teismui argumentus ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, pripažįsta, kad aukščiau paminėti apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

36. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

37. Be to, ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumento pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

41. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.

42. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų proceso taisyklių nesilaikė, nes bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių pagrindu atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus, nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet perrašydamas skundžiamuose administraciniuose aktuose pateiktas mokesčių administratorių apibendrintas išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo. Iš esmės, pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ginčijamuose mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis jie grindė savo reikalavimus. Teismas detaliai netyrė byloje surinktų įrodymų, savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų netyrė.

43. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d.).

44. Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina nustatyti, ar egzistuoja objektyvūs įrodymai (ir tuo ši byla skiriasi nuo panašių bylų), kad ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti ir pinigai už akcijas sumokėti. Pvz., ar pareiškėjai buvo deklaravę gautas pajamas, ar įrašai apie akcijų pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, ar susirašinėjimas su BUAB „Euda“ administratoriumi dėl naujo akcininko įvyko, kai pareiškėjai nieko nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus. Teismas turi nustatyti, ar egzistuoja objektyvūs nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai apie akcijų pirkėjo lankymąsi įmonėje, apie akcijų pasirašymo ir valdymo aplinkybes, ar akcijos buvo bevertės, ar vis tik naujas turtas objektyviai galėjo turėti nedidelę vertę, už kurią akcijos buvo iš esmės ir perleistos. Teismas privalo pasisakyti dėl pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus, nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. D. ir J. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11440 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-1823-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04169-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos I.  Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – ministro) 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 3P-138 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktorės I. Š. nušalinimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai 2017 m. gruodžio 4 d. buvo įteiktas Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 19P-87. Skundžiamu įsakymu ji buvo nušalinta nuo pareigų tarnybinio nusižengimo tyrimo laikotarpiui, nes pranešime nurodytos aplinkybės turi galimo šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių, dėl to pareiškėja gali būti atleista iš tarnybos, be to, buvo gauta informacija, kad pareiškėja, toliau eidama pareigas, gali trukdyti ar siekti paveikti tarnybinio nusižengimo tyrimo eigą. Pareiškėja teigė, kad nebuvo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų sąlygų ją nušalinti nuo pareigų. Ji daugiau nei 14 metų dirba valstybės tarnyboje, jai nebuvo taikyta jokia tarnybinė nuobauda, tačiau dėl vykstančios Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žuvininkystės tarnyba) pertvarkos pareiškėjai nuo 2017 m. rugsėjo mėn. įteikti net trys pranešimai apie įtarimą padarius tarnybinius nusižengimus, kurie rodo jai daromą spaudimą. Be to, ji turi mažamečių vaikų, todėl, pareiškėjos manymu, šios aplinkybės lemia, kad nušalinimas nuo pareigų galimas tik esant akivaizdžioms aplinkybėms apie padarytą itin šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nenurodyti konkretūs pareiškėjos veiksmai, kuriais pasireiškė tarnybinis nusižengimas, nenurodomi teisės aktų pažeidimai, kuriuos pareiškėja galimai pažeidusi. Pranešime taip pat nurodoma, kad pareiškėjai duoti pavedimai buvo vykdomi ne pilna apimtimi, tačiau nenurodoma, kokia apimtimi. Be to, yra nurodyti ir tie pavedimai, kurių pareiškėja objektyviai negalėjo atlikti, nes nuo šių klausimų sprendimo ji ministro buvo nušalinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu. Skundžiamame įsakyme neatsižvelgta, kad Žuvininkystės tarnyba yra įvykdžiusi duotus pavedimus.

3. Atsakovas ŽUM atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 29 d. gavo projekto „Žuvininkystės tarnybos veiklos optimizavimas“

valdymo darbo grupės pažymą, kurioje konstatuojami pareiškėjos galimai sąmoningi veiksmai (neveikimas) vilkinant ŽŪM pavedimų vykdymą ir nesiėmimą priemonių, kad Žuvininkystės tarnybai pavesti darbai, nuo kurių priklauso tinkamas, kokybiškas ir laiku atliktas Žuvininkystės tarnybos struktūrinis pertvarkymas nuo 2018 m. sausio 1 d., būtų įgyvendinti numatytais terminais. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, ministras 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3P-137 sudarė komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – Komisija), kuri 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškėjai įteikė pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 19P-87. Atsakovas skundžiamu įsakymu pareiškėją nušalino nuo pareigų tarnybinio nusižengimo tyrimo laikotarpiui. Atsakovas pažymėjo, kad A. Z. parodymai leido pagrįstai įtarti, kad pareiškėja galbūt darė neteisėtą poveikį darbuotojai, todėl buvo teisinis pagrindas pareiškėją nušalinti nuo pareigų vadovaujantis VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Skundžiamame įsakyme buvo detaliai nurodytos veikos, kuriomis pareiškėja kaltinama, įvardyta, kad dėl jos tarnybinių nusižengimų gali būti taikoma pati sunkiausia tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą taip pat nurodyta, kad pareiškėja įtariama padariusi šiurkščius nusižengimus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos I. Š. skundą atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs faktines ginčo aplinkybes, nurodė, jog pareiškėjai pareikštas įtarimas

šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymu yra pakankamai pagrįstas. Akivaizdu, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pasitvirtinus įtarimams, tokie veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, už kurį valstybės tarnautoja gali būti atleista iš pareigų (net ir įvertinus pareiškėjos akcentuojamą ilgametę darbo patirtį, tarnybinių nuobaudų neturėjimą ir kt.). Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjai pareikštas įtarimas pakankamai pagrįstas, bet tai nereiškia, kad tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas įrodytu, kadangi išsamios aptariamų ŽŪM pavedimų vykdymo aplinkybės, įskaitant pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus (pvz., argumentai, dėl kokių priežasčių nebuvo skelbtas patalpų nuomos konkursas, neatliktas poskyrių turto vertinimas, genetinis vertinimas, kt.), dar turės būti išsamiai ištirtos tarnybinio nusižengimo tyrimo metu.

7. Dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu teismas nurodė, kad A.  Z. 2017 m. gruodžio 4 d. pranešime ministrui nurodytos aplinkybės negali būti laikomos įrodytomis, kadangi visiškai neaiškus tokio pranešimo surašymo tikslas, pranešime aplinkybės išdėstytos abstrakčiai, jos iš dalies nesutampa su paties A. Z. parodymais Komisijoje ir teismo posėdžio metu (pvz., dėl aplinkybės, kad pareiškėja tariamai ne kartą sakė temti laiką) ir liudytoja apklaustos L. G. parodymais. Vis dėlto, net ir nevertinant A. Z. pranešime nurodytų aplinkybių kaip teisingų, teismas sprendė, kad ministrui buvo pakankamas pagrindas pareiškėją nušalinti nuo pareigų pagal VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėja, kaip įstaigos vadovė, pagal savo užimamas pareigas gali daryti poveikį jai pavaldiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kurie tarnybinio nusižengimo tyrimo metu galbūt turėtų teikti dokumentus ir informaciją apie pareiškėjai pareikštus įtarimus dėl minėtų ŽŪM pavedimų vykdymo aplinkybių. Taigi, šios aplinkybės pakankamos pagrįsti objektyvią prielaidą, kad pareiškėja kaip įtariamoji tarnybinio nusižengimo padarymu, dėl savo tarnybinės padėties gali paveikti tarnybinį patikrinimą.

8. Atsižvelgęs į visas aplinkybės, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamu 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3P-138 ministras, vadovaudamasis VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, pagrįstai ir teisėtai nušalino pareiškėją nuo Žuvininkystės tarnybos direktorės pareigų.

III.

9. Pareiškėja I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo

27 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.10. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, ignoravo ir nevertino rašytinių įrodymų

pagrindžiančių, jog 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovui nebuvo jokio pagrindo susiformuoti įtarimui, kad pareiškėja galbūt padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas nevertino, kad atsakovas lengvabūdiškai, neįsitikinęs pavienių asmenų pateiktos informacijos teisingumu, priėmęs skundžiamą Įsakymą laikinai nušalinti pareiškėją nuo pareigų ir nemokėti darbo užmokesčio, priėmė ne tik neteisėtą bei nepagrįstą, bet ir visiškai neproporcingą sprendimą. Atleidus pareiškėją iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo, turėjo būti panaikintas ir skundžiamas įsakymas dėl nušalinimo, nes jis nebetenka jokios teisinės prasmės ir pagrindų. Pareiškėja nebegali būti atleista iš tarnybos dėl kokio nors tarnybinio nusižengimo, nes ji jau atleista iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, be to, ir nėra net hipotetinės galimybės daryti poveikį tyrimui.

11. Atsakovas ŽŪM atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žuvininkystės tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo skundą spręsti teismo nuožiūra.

13. Pareiškėja I. Š. 2019 m. gegužės 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Pareiškėja nurodė, kad jai yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje apeliacinį skundą padavusiam asmeniui yra suteikta teisė atsisakyti apeliacinio skundo iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

15. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 3 dalį, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, pareiškėjai yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės – atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, t. y. apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, apeliacinio proceso nutraukimas šiuo atveju kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, daro išvadą, kad atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutrauktinas (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjos I. Š. atsisakymą nuo apeliacinio skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m.

kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11447 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-1510-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02740-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.3.1; 12.14.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fimitas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fimitas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) atliko uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Fimitas“ (toliau – ir pareiškėjas) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2016 m. gruodžio 23 d. Patikrinimo akte Nr. (13.2) FR0680-753 (toliau – ir Patikrinimo aktas) buvo apskaičiuota pareiškėjui 84 636,04 Eur mokėtinų mokesčių, iš kurių: 84,57 Eur PVM, 82 533,69 Eur GMP nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, išskyrus turto pardavimo pajamas, 2 017,78 Eur PM. Pareiškėjas teikė pastabas ir paaiškinimus dėl Patikrinimo akto. Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 patvirtino Patikrinimo aktą iš dalies jį pakeisdama (patvirtino 87 857,39 Eur GPM, 488,59 Eur PM. Sprendimu paskyrė 147 Eur PM baudą, 26 357 Eur GPM baudą, 139,77 Eur PM delspinigių, 38 939,90 Eur GPM delspinigių). Pareiškėjas teikė prašymus Kauno AVMI sukonkretinti teikiamus kaltinimus, ginčo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki 2017 m. birželio 8 d. Pareiškėjas 2017 m. birželio 8 d. pateikė paaiškinimus. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 69-77 atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88.

2. Pareiškėjas UAB „Fimitas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 69-77 (toliau – ir VMI sprendimas); panaikinti Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) atleisti nuo 38 939,9 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių, 26 357 Eur GPM baudos, 139,77 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM) delspinigių ir 147 Eur PM baudos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Patikrinimo akte nebuvo atskleista, kuriems konkretiems sandoriams taikytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnis, kokios straipsnio taikymo sąlygos nustatytos. Pažymėjo, kad sprendimas yra neobjektyvus, priimtas neišnagrinėjus pareiškėjo 2017 m. gegužės 17 d. bei

2017 m. birželio 8 d. pateiktų paaiškinimų.4. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame sprendime nėra jokių motyvų, kurie leistų manyti, jog aprašytus sandorius sieja

vienas (mokestinis ar nemokestinis) tikslas. Sandoriai, dėl kurių UAB „Sipus“ įgijo UAB „Minolga“ paskolos reikalavimo teisę į V. S., negali būti vertinami kaip susiję vienu tikslu. Sandoriai šalims sukūrė ekonomines ir teisines pasekmes, kurios ir ateityje lems šalių apmokestinimą. UAB „Minolga“ 2 000 000 Lt ir 307 195,62 Lt paskolos, suteiktos 2007 m. spalio 1 d. ir 2012 m. gegužės 9 d., V. S. buvo naudojamos ir grąžinamos (407 380 Lt) dar nenumanant ir nesiekiant nei jų įskaitymo, nei UAB „Minolga“ apmokestinamojo (nepaskirstytojo) pelno sumažinimo. UAB „Sipus“ steigimo tikslas buvo plėtoti saulės elektrinių parkus, gaminti elektros energiją ir parduoti ją elektros skirstymo operatoriui, šios įmonės veiklos finansavimas buvo pradėtas iš V. S. priklausiusių 71 841 vnt. UAB „Minolga“ akcijų įsigijimo. UAB „Fimitas“ reikalavimo teisės į V. S. perleidus UAB „Sipus“ ir priešpriešinių UAB „Sipus“ bei V. S. reikalavimų įskaitymo sandoriai sudaryti nemokestiniais tikslais. V. S., turėdamas skolą UAB „Fimitas“ ir reikalavimo teisę į UAB „Sipus“, turėjo teisėtą ekonominį interesą naudodamasis reikalavimo teise užbaigti savo skolos prievolę, kai UAB „Sipus“, įsigydama reikalavimo teisę į V. S. ir atlikdama 2 022 362,96 Lt sumos įskaitymą, pakeitė kreditorių V. S. kitu kreditoriumi – UAB „Fimitas“. Vėliau buvo nutarta nutraukti UAB „Sipus“ veiklą ir prijungti prie UAB „Fimitas“, tai lėmė verslo aplinkybės, su UAB „Minolga“ nepaskirstytuoju pelnu sąsajų negali turėti ir visi kiti sandoriai.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčo pajamos buvo gautos iš įskaitymo, tačiau nei įskaitymo sandoris, nei sandoriai, iš kurių kilusios įskaitytos prievolės nesumažino nei UAB „Minolga“, nei UAB „Fimitas“ nepaskirstytojo pelno. Jeigu nepaskirstytasis pelnas buvo sumažintas neteisėtu būdu, būtent nepaskirstytasis pelnas ir jo paskirstymas UAB „Minolga“ arba UAB „Fimitas“ akcininkams ir turėtų būti nustatytas remiantis MAĮ 69 straipsniu kaip GPM apmokestinimo objektas. Atlikdamas patikrinimą mokesčių administratorius neprašė jokių paaiškinimų apie ekonominių sandorių tikslus. Buvo padaryti ir esminiai Patikrinimo akto tvirtinimo procedūros pažeidimai: pareiškėjas dėl jų teikė pastabas (prašė nurodyti, kokiems konkretiems sandoriams taikomas MAĮ 69 straipsnis, kokia mokestinė nauda, kaip pagrindinis sandorių tikslas, yra nustatyta, kokias nuslėptas ar iškreiptas aplinkybes, su kuriomis siejamas apmokestinimas, nustatė ir atkūrė mokesčių administratorius), tačiau mokesčių administratorius, tvirtindamas Patikrinimo aktą, trūkumų nepašalino, neišnagrinėjo pareiškėjo pastabų.

6. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 17 straipsnio 1 dalies taikymas nebuvo pagrįstas nei Patikrinimo aktu, nei Kauno AVMI sprendimu. Pažymi, kad Kauno AVMI ir VMI padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „Fimitas“ kaip UAB „Sipus“ teisių ir pareigų perėmėjas, nepagrįstai priskyrė leidžiamiems atskaitymams 11 248,8 Lt palūkanų, kilusių iš paskolos už UAB „Minolga“ akcijų įsigijimą, kadangi UAB „Sipus“ veikė išimtinai siekdama tikslų, susijusių su akcininkų interesais bei jų ekonomine nauda, nevykdė jokios realios veiklos, o buvo įsteigta tik akcijoms įsigyti. Patikrinimo eigoje nebuvo prašoma paaiškinti ar pagrįsti UAB „Sipus“ steigimo tikslus ir jos veiklos aplinkybes, neaišku, kodėl akcijų įsigijimas ir fotovoltinių elektrinių plėtra nėra UAB „Sipus“ realios ekonominės veiklos dalis. Pareiškėjui nebuvo pranešta, kad kažkuriems sandoriams rengiamasi taikyti MAĮ 69 straipsnį, apie tai nebuvo pranešta ir patikrinimo metu. Tik gavęs Patikrinimo aktą pareiškėjas sužinojo, kad patikrinimo metu atliktas konkrečiai neapibrėžtų sandorių vertinimas, taigi šie pažeidimai yra esminiai, sutrukdę dalyvauti patikrinime ir bendradarbiauti teikiant paaiškinimus.

7. Pareiškėjas vertino, kad egzistuoja pagrindas jį atleisti nuo PM ir GPM baudų ir delspinigių, kadangi nėra jo kaltės dėl padarytų pažeidimų, pareiškėjas jokių tyrimui svarbių aplinkybių nenuslėpė, visus reikalaujamus duomenis pateikė. 2016 m. tas pats mokesčių tikrintojas atliko mokestinį patikrinimą ir nustatęs tas pačias aplinkybes konstatavo MAĮ 69 straipsnio ir PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Todėl pareiškėjas manė, kad jeigu skirtingų procedūrų metu skirtingai kvalifikuojamos tos pačios tariamo pažeidimo aplinkybės (vieną kartą pažeidimo nenustatyta, kitą kartą jis konstatuojamas), pareiškėjas negali būti laikomas kaltu dėl tokio pažeidimo. Be to, pareiškėjas priskaičiuotą mokesčio sumą sumokėjo 2017 m. kovo 16 d.

8. Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, kad buvo atliktas pareiškėjo kompleksinis patikrinimas už 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m.

gruodžio 31 d. laikotarpį, kurio metu nustatyta, jog tarp susijusių asmenų sudarytų sandorių (UAB „Minolga“ akcijų pirkimas ir pardavimas, UAB „Minolga“ reorganizavimas, UAB „Sipus“ ir UAB „Fimitas“ susijungimas) tikslas buvo mokestinės naudos siekimas įgyjant galimybę įteisinti neapmokestintų piniginių lėšų gavimą iš susijusios įmonės ir taip išvengiant mokesčių nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų.

10. Atsakovas pažymėjo, kad aprašyti sandoriai buvo tarp susijusių asmenų, kurių pagrindinis akcininkas ir direktorius

buvo V. S., kai kurie sandoriai buvo vykdomi labai mažais laiko intervalais, UAB „Sipus“ realiai jokios veiklos nevykdė, įmonė neturėjo finansinių resursų apmokėti 2 700 000 Lt už įsigytas UAB „Minolga“ akcijas V. S., nors atsiskaitymas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo numatytas per 3 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos. Dėl PMĮ 17 straipsnio 1 dalies taikymo atsakovas nurodė, kad minimų sąnaudų priskirtinumas leidžiamiems atskaitymams yra sietinas su vieneto vykdomos komercinės ar gamybinės veiklos vertinimu, sąnaudos turi būti patirtos ekonomine ir (ar) gamybine veikla siekiant gauti ekonominės naudos. UAB „Sipus“, įsigydama UAB „Minolga“ akcijas, neveikė kaip vienetas, vykdantis komercinę ar gamybinę veiklą, kuria siekiama pajamų ar kitos ekonominės naudos PMĮ prasme. Šiais veiksmais, nulėmusiais ir palūkanų sąnaudų atsiradimą, UAB „Sipus“ veikė išimtinai siekdama tikslų, susijusių su akcininkų interesais bei jų ekonomine nauda. Pareiškėjas buvo informuotas apie mokestinio patikrinimo veiksmus.

11. Atsakovas teigė, kad MAĮ nėra nustatyta galimybė neskaičiuoti delspinigių už laiku nesumokėtą mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokestį, tačiau yra numatyta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų sprendimuose padarytą išvadą, kad jis yra kaltas dėl padarytų pažeidimų. Pažymėjo, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai su paskirta bauda susijęs mokestis yra sumokėtas (įskaitytas mokesčių mokėtojo prašymu), išieškotas (įskaitytas mokesčių administratoriaus iniciatyva) ar su paskirta bauda susijusio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ 88 straipsnyje nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. UAB „Fimitas“ 2017 m. kovo 16 d. sumokėjo apskaičiuotą 87 857,39 Eur GPM, tačiau jis yra kaltas dėl padarytų pažeidimų ir negali būti atleistas nuo baudų mokėjimo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Fimitas“ skundą atmetė.

14. Teismas, nurodė, kad byloje kilo ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus išvados, jog UAB „Fimitas“, paskolų forma išmokėdamas V. S. 1 899 815,62 Lt sumą, išvengė GPM mokėjimo nuo A klasės, kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko UAB „Fimitas“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo akte (1 t., b. l. 27–45) buvo apskaičiuota 84 636,04 Eur mokėtinų mokesčių, iš kurių: 84,57 Eur PVM, 82 533,69 Eur GMP nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, išskyrus turto pardavimo pajamas, 2 017,78 Eur PM. Su patikrinimo aktu pareiškėjas susipažino 2016 m. gruodžio 28 d. (2 t., b. l. 147). Pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. pateikė rašytines pastabas, akcentavo, kad tiek patikrinimo procedūros, tiek Patikrinimo aktas turėjo esminių trūkumų. Pareiškėjas 2017 m. sausio 31 d. pateikė pasiūlymą pasirašyti susitarimą, tačiau 2017 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas nesitarti (2 t., b. l. 223). Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 (1 t., b. l. 47–71) patvirtino Patikrinimo aktą iš dalies jį pakeisdama. Patvirtino 87 857,39 Eur GPM, 488,59 Eur PM. Sprendimu paskyrė 147 Eur PM baudą, 26 357 Eur GPM baudą, 139,77 Eur PM delspinigių, 38 939,90 Eur GPM delspinigių. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 ir 17 d. pateikė prašymus Kauno AVMI sukonkretinti teikiamus kaltinimus bei susitikimo metu aptarti, kokias aplinkybes turi įrodyti pareiškėjas, todėl 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 69-53 ginčo nagrinėjimas buvo sustabdytas iki 2017 m. birželio 8 d. 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimus (1 t., b. l. 72–75), nurodė, kad sandorių nesiejo bendras tikslas, jie sudaryti ir vykdyti nemokestiniais tikslais, ginčo pajamos, gautos iš įskaitymo, nedarė įtakos nepaskirstytajam pelnui. VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 69-77 (2 t., b. l. 9–15) atnaujino 2017 m. skundo nagrinėjimą bei patvirtino Kauno AVMI sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad neegzistavo būtinosios sąlygos taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, t. y. mokesčių administratorius nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog sudarytais sandoriais siekiama bendro mokestinio tikslo, vadovaudamasis MAĮ 10 ir 69 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs nustatytas sandorių sudarymo aplinkybes, konstatavo, kad sandoriais – UAB „Minolga“ akcijų pirkimo–pardavimo, reorganizavimo, UAB „Sipus“ ir UAB „Fimitas“ jungimusi – V. S., būdamas pagrindinis minėtų įmonių akcininkas ir vadovas, siekė mokestinės naudos – išvengti mokesčių. Teismas sprendė, kad Kauno AVMI ir VMI sprendimuose padarė pagrįstas išvadas, jog V. S. suformavo 2 700 000 Lt finansinį įsipareigojimą, kuris buvo sudengtas su jo įsipareigojimu UAB „Fimitas“; paskola, gauta iš UAB „Minolga“, nebuvo sugrąžinta, o perkelta UAB „Fimitas“ ir sudengta su jo nepaskirstytuoju pelnu. Taip V.  S.,

veikdamas visų trijų įmonių vardu, sudarė sąlygas UAB „Fimitas“ gauti mokestinę naudą, t. y. išvengė GPM mokėjimo nuo A klasės, kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų, išmokėtų V. S.

17. Teismas pritarė Patikrinimo akte nurodytai aplinkybei, kad V. S. 2012 m. gegužės 7 d. perleisdamas UAB „Minolga“ akcijas UAB „Sipus“ numatė, jog, neturėdama lėšų atsiskaityti, įsipareigojimą perkels UAB „Fimitas“, vėliau įskaitydama gautas paskolas. Todėl negrąžintos V. S. paskolos laikytinos kaip UAB „Fimitas“ išmokėta kita su darbo santykiais nesusijusi A klasės pajamų suma, o kitų sutarčių sudarymo tikslas – mokestinės naudos siekimas įgyjant galimybę įteisinti neapmokestintų piniginių lėšų gavimą iš susijusios įmonės ir taip išvengti mokesčių nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų. Teismas vertino ir tas aplinkybes, jog visas sudarytas sutartis pasirašė iš vienos pusės V. S. ir A. L. iš UAB „Fimitas“ bei UAB „Sipus“ pusės pagal direktoriaus V. S. pasirašytus įgaliojimus. Minėtuose sandoriuose dalyvavo tas pats suinteresuotumą turintis asmuo V. S. Teismas pažymėjo, kad nurodytos ūkinės operacijos – UAB „Sipus“ įsteigimas 2012 m. balandžio 26 d., UAB „Minolga“ akcijų perleidimo sandoris jai įformintas 2012 m. gegužės 7 d., 2013 m. birželio 1 d. UAB „Fimitas“ sujungiama su UAB „Sipus“, pastarajai nutraukiant veiklą, kuri nebuvo vykdoma, 2012 m. rugsėjo 3 d. UAB „Sipus“ perkeliama V. S. skola, 2012 m. rugsėjo 3 d. UAB „Sipus“ sudengta V. S. skola su įsiskolinimu jam už akcijų perleidimą – vyko itin trumpais laikotarpiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, jog siekė mokestinės naudos.

18. Dėl leidžiamų atskaitymų ir PMĮ 17 straipsnio taikymo, teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nurodė, kad sąnaudų priskirtinumas leidžiamiems atskaitymams sietinas su realiai vykdoma ūkio subjekto veikla. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Sipus“ nevykdė realios veiklos, nes įmonės steigėjas ir vadovas yra V. S., įmonė nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. birželio 10 d. veiklos faktiškai nevykdė, pajamų negavo, veiklos vykdymo metu nedeklaravo mokesčių mokėtojų registre, apskaitos registruose apskaitytų gautų pajamų nėra. Taip pat nustatyta, kad grynųjų pinigų, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių bendrovė informacijos rinkimo metu neturėjo. Nors pareiškėjas, bandydama pagrįsti realiai vykdomą veiklą, ir teikė dokumentus dėl gauto pasiūlymo dėl saulės fotoelektrinės instaliavimo, tačiau mokesčių administratorius, ištyręs ir įvertinęs pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Sipus“ realiai veiklos nevykdė.

19. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Kauno AVMI nustatė administraciniam sprendimui priimti būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino Patikrinimo akte bei sprendime dėl šio Patikrinimo akto patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius tinkamai įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administraciniam sprendimui priimti.

20. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo paskirtų baudų ir delspinigių teismas konstatavo, kad Kauno AVMI sprendime pagrįstai įvertino visas baudai skirti reikšmingas aplinkybes. Patikrinimo metu įvertinta, kad buvo padarytas mokestinių pažeidimų daugetas, nustatytas žalos padarymo dydis ir mastas, šios aplinkybės priskirtos prie sunkinančių aplinkybių, dėl to pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. nedeklaruotos mokesčio sumos dydžio bauda. Teismas pažymėjo, kad nors yra įvykdyta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta būtinoji sąlyga – sumokėtas mokestis, susijęs su paskirta bauda, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl turėtų būti taikomas atleidimas nuo baudos mokėjimo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su mokesčių administratorius nebendradarbiavimu, neprašymu teikti paaiškinimų patikrinimo metu, teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl mokesčių administratoriaus nebendradarbiavimo yra formalūs ir nekonkretūs, o bylos medžiaga patvirtina, jog ir pats pareiškėjas aktyviai įgyvendino įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas – teikė paaiškinimus bei papildomus įrodymus, rašytinius prašymus, skundus, inicijavo susitikimą su mokesčių administratoriaus atstovais. Šie skundai bei prašymai buvo išsamiai įvertinti ir išnagrinėti teritorinio ir centrinio mokesčių administratoriaus priimtuose sprendimuose, todėl teismas sprendė, kad nebuvo padaryta pažeidimų. Be to, teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentą, kad kaltinimai buvo suformuluoti neaiškiai, nebuvo suprantama, kokie sandoriai tikrinami bei dėl kokių sudarytų sandorių konstatuoti pažeidimai, sprendė, jog Patikrinimo akte aiškiai ir pateikiant išsamius argumentus suformuluota, kokie sandoriai buvo tikrinami  – paskolų sutartys, reorganizacija, akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, UAB „Sipus“ įregistravimas bei reorganizacija, skolos perkėlimo bei įskaitymo sutartys, UAB „Sipus“ ir UAB „Fimitas“ susijungimas.

22. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo skirti pareiškėjo prašomą ekspertizę, kadangi patikrinimo metu buvo surinkta, o Kauno AVMI bei VMI, taip pat teisme įvertinta pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad pareiškėjas nepagrįstai išvengė mokesčių sumokėjimo. Įvertinęs pareiškėjo prašyme suformuluotus klausimus, teismas

konstatavo, kad jie nėra tiesiogiai ir neginčytinai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl negali patvirtinti ir (ar) paneigti šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Todėl teismas, atmesdamas prašymą, konstatavo, kad tokios ekspertizės skyrimas ne tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, bet ir būtų netikslingas.

III.

23. Pareiškėjas UAB „Fimitas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti VMI Sprendimą, Kauno AVMI Sprendimą, atleisti nuo 38 939,9 Eur GPM delspinigių, 26 357 Eur GPM baudos, 139,77 Eur PM delspinigių ir 147 Eur PM baudos.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai nenagrinėjo jo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų apie atskirų sandorių sudarymo nemokestinius tikslus ir objektyvius ekonominius rezultatus bei išimtinai Patikrinimo akto motyvų pagrindu padarė išvadas, kad V. S., būdamas pagrindinis minėtų įmonių akcininkas ir vadovas, siekė mokestinės naudos – išvengti mokesčių. Taigi teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo ir nevertino nei vieno pareiškėjo pateikto paaiškinimo (skundo argumento) ir įrodymo apie nemokestinius atskirų sandorių tikslus ir UAB „Sipus“ veiklą; skundžiamas sprendimas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjo skundo motyvų dėl Patikrinimo akto esminių trūkumų, kurie pažeidžia teisę žinoti administracinio akto pagrindą ir gintis, kas sudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą ir atsakovo sprendimą ir grąžinti ginčą nagrinėti VMI iš naujo.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylos nagrinėjimo metu neuždavė nė vieno klausimo apie sandorių tikslus ir tuo tikslu pareiškėjo teikiamus paaiškinimus bei įrodymus, pareiškėjas pateikė įrodymus – be kita ko, susirašinėjimo ir derybų dokumentų dėl akcijų pirkimo-pardavimo, UAB „Sipus“ gautų fotovoltinės elektrinės įrengimo sąlygų ir komercinių pasiūlymų dėl jos įrengimo, tačiau neaišku, kodėl teismas jų nevertino. Teismas skundžiamą sprendimą dėl MAĮ 69 straipsnio taikymo pagrįstumo grindžia iš esmės vien atsakovo atsiliepimo ir Patikrinimo akto argumentais.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes skundžiamą sprendimą priėmė neišnagrinėjęs jokių pareiškėjo paaiškinimų ir teiktų įrodymų dėl sandorių nemokestinių tikslų ir UAB „SLPUS“ veiklos. Teismas nenagrinėjo ir nevertino nė vieno Bendrovės pateikto paaiškinimo ir įrodymo apie nemokestinius atskirų sandorių tikslus. Teismas, remdamasis išimtinai Patikrinimo akto argumentais (su tomis pačiomis logikos ir fakto klaidomis) konstatavo neapibrėžto rato sandorių vieningą mokestinės naudos siekį (kaip pagrindinį tikslą) ir demonstruodamas išankstinį nusistatymą atsisakė skirti finansų ekonominę ekspertizę tam, kad specialių žinių pagrindu būtų įvertintas atskirų sandorių ekonominis pagrįstumas. Teismas nevertino jokių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų apie UAB „Sipus“ įsteigimo ir veiklos tikslus (fotovoltinių elektrinių vystymą), apie šių tikslų ir pradedamos veiklos „ekonominį pagrįstumą“. Teismas neanalizavo ir nevertino UAB „Minolga“ (UAB „Fimitas) akcijų įsigijimo bendrovėje „Sipus“ ekonominio pagrįstumo ir pradedamos UAB „Sipus“ veiklos finansavimo iš įsigytų akcijų ketinimų ekonominio pagrįstum; nevertino objektyvių UAB „Minolga“ reorganizavimo pasekmių atskiriant UAB „Fimitas“ (kuri veiklą vykdo iki šiol) ekonominio pagrįstumo aspektu. Teismas neanalizavo jokių apie veiklą pateiktų įrodymų (rašytinių UAB „LESTO“ fotovoltinių elektrinių įrengimo ir prijungimo sąlygų, komercinių pasiūlymų dėl elektrinių įrengimo, derybų dokumentų dėl UAB „Minolga“ akcijų pardavimo tretiesiems asmenims veiklos finansavimo tikslais), nevertino jokių pareiškėjo paaiškinimų apie UAB „Sipus“ veiklą ir taip pat nenurodė jokių motyvų ir teisės aktų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pradinė veiklos fazė (projektavimas, planavimas, finansavimo gavimas) nėra įmonės pajamų uždirbimui skirta veikla ir joje patirtos sąnaudos nėra leidžiami atskaitymai. Atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas UAB „Sipus“ palūkanų leidžiamus atskaitymus neigė dėl to, kad akcijų įsigijimas vykdytas išimtinai akcininko interesais (nesiaiškinęs sandorių tikslų), tačiau teismas jau konstatavo, kad „UAB „Sipus“ realiai veiklos nevykdė, t. y. nevertindamas jokių šiai išvadai prieštaraujančių įrodymų ir pareiškėjo skundo motyvų.

27. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus bendrovės skundo motyvų dėl Patikrinimo akto esminių trūkumų, pažeidžiančių teisę žinoti akto pagrindą ir gintis. Skunde teismui 17–22 punktuose pareiškėjas detaliai išdėstė motyvus, kodėl Patikrinimo akte MAĮ 69 straipsnio taikymas yra nepakankamai apibrėžtas, nesuprantamas ir trukdo pareiškėjui gintis, tačiau teismas visiškai jų nevertino, tiesiog atkartodamas pasirinktus Patikrinimo akto motyvus.

28. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų Patikrinimo akto teisėtumo klausimą apeliacinėje instancijoje nagrinėti iš esmės, skunde pateikia pirmosios instancijos teismo neišnagrinėtus ir nepagristais nepripažintus motyvus dėl jo neteisėtumo, kuriuos prašo įvertinti.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.30. Atsakovas atsiliepime pateikia iš esmės tokius pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą

pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad vien formalūs pareiškėjo argumentai, jog sandoriai buvo sudaryti savarankiškais nemokestiniais tikslais, tačiau nepateikus tą pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo paneigti objektyvių aplinkybių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, jog siekė mokestinės naudos. Be to, teismas vertino ir tas aplinkybes, jog visas sudarytas sutartis pasirašė iš vienos pusės V. S. ir A. L. iš UAB „Fimitas“ bei UAB „Sipus“ pusės pagal direktoriaus V. S. pasirašytus įgaliojimus. Minėtuose sandoriuose dalyvavo tas pats suinteresuotumą turintis asmuo V. S. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nors yra įvykdyta MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta būtinoji sąlyga – sumokėtas mokestis, susijęs su paskirta bauda, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl jis turėtų būti atleistas nuo baudos mokėjimo. Dėl su patikrinimo ir patikrinimo akto tvirtinimo procedūrų pažeidimų susijusių pareiškėjo teiginių atsakovas nurodo, kad pareiškėjas per informacinę sistemą „Mano VMI“ buvo informuotas apie 2016 m. spalio 26 d. pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą. V. S. su pavedimu tikrinti pasirašytinai susipažino 2016 m. lapkričio 8 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad ir pats pareiškėjas aktyviai įgyvendino įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas – teikė anksčiau aptartus ir išdėstytus paaiškinimus bei papildomus įrodymus, rašytinius prašymus, skundus, inicijavo susitikimą su mokesčių administratoriaus atstovais. Atsakovas sutinka su skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija, jog šiuo atveju nėra pagrindo skirti prašomą ekspertizę, kadangi patikrinimo metu buvo surinkta, o Kauno AVMI, VMI ir teismas įvertino pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas nepagrįstai išvengė mokesčių sumokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinio mokesčių administratoriaus Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 (kuriuo patvirtinta 87 857,39 Eur GPM, 488,59 Eur PM, taip pat paskirta 147 Eur PM bauda, 26 357 Eur GPM bauda, 139,77 Eur PM delspinigiai ir 38 939,90 Eur GPM delspinigiai) ir centrinio mokesčių administratoriaus –VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 69-77 (kuriuo patvirtintas Kauno AVMI sprendimas Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad UAB „Fimitas“ paskolų forma išmokėdamas V. S. 1 899 815,62 Lt sumą išvengė GPM mokėjimo nuo A klasės, kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų.

32. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo UAB „Fimitas“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2016 m. gruodžio 23 d. ir Patikrinimo akte apskaičiavo pareiškėjui 84 636,04 Eur mokėtinų mokesčių, iš kurių: 84,57 Eur PVM, 82 533,69 Eur GMP nuo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, išskyrus turto pardavimo pajamas, 2 017,78 Eur PM. Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 patvirtino Patikrinimo aktą iš dalies jį pakeisdama (patvirtino 87 857,39 Eur GPM, 488,59 Eur PM. Sprendimu paskyrė 147 Eur PM baudą, 26 357 Eur GPM baudą, 139,77 Eur PM delspinigių, 38 939,90 Eur GPM delspinigių). VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 69-77 atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą (po pareiškėjo pateiktų paaiškinimų) ir patvirtino Kauno AVMI sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88.

33. Mokestinio patikrinimo metu atlikus tikrinamojo laikotarpio (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) sandorių analizę nustatyta, jog tarp susijusių asmenų sudarytų sandorių (UAB „Minolga“ akcijų pirkimas ir pardavimas, UAB „Minolga“ reorganizavimas, UAB „Sipus“ ir UAB „Fimitas“ susijungimas) tikslas buvo mokestinės naudos siekimas, įgyjant galimybę įteisinti neapmokestintų piniginių lėšų gavimą iš susijusios įmonės ir taip išvengiant mokesčių nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, t. y. V. S., būdamas visų minėtų įmonių akcininkas ir direktorius, šiais sandoriais siekė suformuoti 2 700 000 Lt finansinį įsipareigojimą, atlikti jo užskaitą su jo įsipareigojimu UAB „Sipus“ pagal paskolų sutartis, todėl negrąžinta V. S. iš UAB „Minolga“ gautų paskolų, suteiktų pagal 2007 m. spalio 1 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. paskolos sutartis, 1 899 815,62 Lt dalis įvertinta kaip UAB „Fimitas“ išmokėta kita su darbo santykiais nesusijusi A klasės pajamų suma. Taigi mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Minolga“ su V. S. sudarė dvi paskolų sutartis. Pagal 2007 m. spalio 1 d. paskolos sutartį V. S. pasiskolino iš UAB „Minolga“ 2 000 000 Lt.

V. S. dalį paskolos (407 380 Lt) grąžino. 2012 m. gegužės 9 d. V. S. pasiskolino iš UAB „Minolga“ 307 195,62 Lt. 2012 m. rugpjūčio 2 d. V. S. skola UAB „Minolga“ sudarė 1 899 815,62 Lt. 2012 m. birželio 28 d. nusprendus vykdyti UAB „Minolga“ reorganizavimą atskyrimo būdu, įkurta nauja bendrovė – UAB „Fimitas“. Pagal 2012 m. gegužės 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį V. S. pardavė 71 841 vnt. 1 (vieno) lito nominalios vertės jam priklausančias UAB „Minolga“ akcijas (41,56 proc.) UAB „Sipus“ už 2 700 000 Lt. UAB „Sipus“ įregistruota 2012 m. balandžio 26 d., o nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. birželio 10 d. bendrovės juridinis statusas – reorganizuojama. Po reorganizavimo UAB „Sipus“ teisės, pareigos ir įsipareigojimai, taip pat ir V. S. negrąžinta 1 899 815,62 Lt paskolų suma, perduoti UAB „Fimitas“. 2012 m. rugsėjo 3 d. skolos perkėlimo sutartimi V. S. 2 022 362,96 Lt (1 899 815,62 Lt paskola, 1 22 547,34 Lt palūkanos) kreditorinis įsipareigojimas UAB „Fimitas“ perkeltas UAB „Sipus“, kuri nuo 2012 m.rugsėjo 1 d. tapo nauja UAB „Fimitas“ kreditore. 2012 m. rugsėjo 3 d. pagal įskaitymo sutartį buvo įskaitytos (sudengtos) tarpusavio skolos tarp UAB „Sipus“ ir V. S. Po skolų įskaitymo UAB „Sipus“ liko skolinga 677 637 Lt (2 700 000 Lt – 2 022 363 Lt) V. S. už įsigytas UAB „Minolga“ akcijas. 2013 m. birželio 1 d. po reorganizacijos susijungus UAB „Fimitas“ su UAB „Sipus“, UAB „Fimitas“ buvo perkelta UAB „Sipus“ skola V. S. (677 637,04 Lt) bei jam priskaičiuotos paskolos palūkanos (17 042,57 Lt). Nustatyta, kai kurie sandoriai buvo vykdomi labai mažais laiko intervalais, UAB „Sipus“ realiai jokios veiklos nevykdė, įmonė neturėjo finansinių resursų apmokėti 2 700 000 Lt už įsigytas UAB „Minolga“ akcijas V. S., nors atsiskaitymas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo numatytas per 3 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos.

34. Mokesčių administratoriaus sprendimai skaičiuoti pareiškėjui PM ir GPM priimti remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir PMĮ 17 straipsnio 1 dalimi.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvadomis, mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą nurodė tokias faktines aplinkybes: UAB „Minolga“ 2 000 000 Lt ir 307 195,62 Lt paskolos, suteiktos 2007 m. spalio 1 d. ir 2012 m. gegužės 9 d., V. S. buvo naudojamos ir grąžinamos (407 380 Lt) dar nenumanant ir nesiekiant nei jų įskaitymo, nei UAB „Minolga“ apmokestinamojo (nepaskirstytojo) pelno sumažinimo. UAB „Sipus“ steigimo tikslas buvo plėtoti saulės elektrinių parkus, gaminti elektros energiją ir parduoti ją elektros skirstymo operatoriui. Įmonės veiklos finansavimas buvo pradėtas iš V. S. priklausiusių 71 841 vnt. UAB „Minolga“ akcijų įsigijimo. UAB „Fimitas“ reikalavimo teisės į V. S. perleidus UAB „Sipus“ ir priešpriešinių UAB „Sipus“ bei V. S. reikalavimų įskaitymo sandoriai sudaryti nemokestiniais tikslais. V. S., turėdamas skolą UAB „Fimitas“ ir reikalavimo teisę į UAB „Sipus“, turėjo teisėtą ekonominį interesą naudodamasis reikalavimo teise užbaigti savo skolos prievolę, kai UAB „Sipus“, įsigydama reikalavimo teisę į V. S. ir atlikdama 2 022 362,96 Lt sumos įskaitymą, pakeitė kreditorių V. S. kitu kreditoriumi – UAB „Fimitas“. Vėliau buvo nutarta nutraukti UAB „Sipus“ veiklą ir prijungti prie UAB „Fimitas“, tai lėmė verslo aplinkybės, su UAB „Minolga“ nepaskirstytuoju pelnu ryšio negali turėti ir visi kiti sandoriai. Ginčo pajamos buvo gautos iš įskaitymo, tačiau nei įskaitymo sandoris, nei sandoriai, iš kurių kilusios įskaitytos prievolės nesumažino nei UAB „Minolga“, nei UAB „Fimitas“ nepaskirstytojo pelno.

36. Pareiškėjas UAB „Fimitas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti VMI 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 69-77, Kauno AVMI 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (7.45-4.7.2)-FR0682-88 ir atleisti jį nuo 38 939,9 Eur GPM delspinigių, 26 357 Eur GPM baudos, 139,77 Eur PM delspinigių ir 147 Eur PM baudos.

37. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadas, kad negrąžintos V. S. paskolos vertinamos kaip UAB „Fimitas“ išmokėta kita su darbo santykiais nesusijusi A klasės pajamų suma, o kitų sutarčių sudarymo tikslas buvo mokestinės naudos siekimas įgyjant galimybę įteisinti neapmokestintų piniginių lėšų gavimą iš susijusios įmonės ir taip išvengti mokesčių nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų; teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo skundai ir prašymai mokesčių administratoriaus buvo išsamiai įvertinti ir išnagrinėti; taip pat nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo bei nėra pagrindo skirti ekonominę ekspertizę.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti: panaikinti VMI Sprendimą, Kauno AVMI Sprendimą, atleisti jį nuo 38 939,9 Eur GPM delspinigių, 26 357 Eur GPM baudos, 139,77 Eur PM delspinigių ir 147 Eur PM baudos. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino ar visiškai nevertino pareiškėjo skundo argumentų ir pateiktų įrodymų, t. y. pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes skundžiamą sprendimą priėmė neišnagrinėjęs jokių pareiškėjo paaiškinimų ir teiktų įrodymų apie atskirų sandorių sudarymo nemokestinius tikslus ir objektyvius ekonominius rezultatus bei UAB „SLPUS“ veiklos; pažymi, kad teismo sprendimas priimtas neišnagrinėjus pareiškėjo skundo motyvų dėl Patikrinimo akto esminių trūkumų;

teismas skundžiamą sprendimą dėl MAĮ 69 straipsnio taikymo pagrįstumo grindžia iš esmės vien atsakovo atsiliepimo ir Patikrinimo akto argumentais.

V.

39. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

40. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.41. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinos šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau  – ir LVAT)

praktikoje įtvirtintos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklės: (1) siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, mokesčio mokėtojas neprivalo rinktis tokio, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė, ar kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017); (2) pagrįsti tvirtinimą, kad sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (žr., pvz., LVAT 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1305/2008, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017); (3) taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia (be kita ko) paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m., 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui GPM, PVM ir su jais susijusios sumos paskaičiuotos mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad UAB „Fimitas“ siekė mokestinės naudos, t. y. V. S., būdamas trijų įmonių akcininkas ir direktorius, ginčo sandoriais siekė suformuoti 2 700 000 Lt finansinį įsipareigojimą, atlikti jo užskaitą su jo

įsipareigojimu UAB „Sipus“ pagal paskolų sutartis, todėl negrąžinta V. S. iš UAB „Minolga“ gautų paskolų, suteiktų pagal 2007 m. spalio 1 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. paskolos sutartis, 1 899 815,62 Lt dalis įvertinta kaip UAB „Fimitas“ išmokėta kita su darbo santykiais nesusijusi A klasės pajamų suma. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, kad tarp susijusių asmenų sudarytų sandorių, t. y. UAB „Minolga“ akcijų pirkimas ir pardavimas, UAB „Minolga“ reorganizavimas, UAB „Sipus“ ir UAB „Fimitas“ susijungimas, tikslas buvo mokestinės naudos siekimas, įgyjant galimybę įteisinti neapmokestintų piniginių lėšų gavimą iš susijusios įmonės ir taip išvengiant mokesčių nuo kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų.

43. Sprendžiant dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo esant aptartoms faktinėms aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, reikšmingos šios sutartys, kurios mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo sudarytos turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo: V. S. iš UAB „Minolga“ gautų paskolų, suteiktų pagal 2007 m. spalio 1 d. ir 2012 m. gegužės 9 d. paskolos sutartys; 2012 m. gegužės 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią V. S. pardavė 71 841 vnt. 1 (vieno) lito nominalios vertės jam priklausančias UAB „Minolga“ akcijas (41,56 proc.) UAB „Sipus“ už 2 700 000 Lt; 2012 m. rugsėjo 3 d. skolos perkėlimo sutartis, kuria V. S. 2 022 362,96 Lt (1 899 815,62 Lt paskola, 1 22 547,34 Lt palūkanos) kreditorinis įsipareigojimas UAB „Fimitas“ perkeltas UAB „Sipus“, kuri nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. tapo nauja UAB „Fimitas“ kreditore; 2012 m. rugsėjo 3 d. įskaitymo sutartis, pagal kurią buvo įskaitytos (sudengtos) tarpusavio skolos tarp UAB „Sipus“ ir V. S. 2013 m. birželio 1 d. po reorganizacijos susijungus UAB „Fimitas“ su UAB „Sipus“, UAB „Fimitas“ buvo perkelta UAB „Sipus“ skola V. S. (677 637,04 Lt) bei jam priskaičiuotos paskolos palūkanos (17 042,57 Lt).

44. Patikrinimo akte mokesčių administratorius sprendė, kad V. S. iš UAB „Fimitas“ gavo 1899 815,62 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, nuo kurių vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio nuostatomis apskaičiuotas 82533,69 Eur GPM. Kauno AVMI sprendime konstatuota, kad taip pat ir apskaičiuotos palūkanos (122 547,34 Lt) laikytinos UAB „Fimitas“ V. S. išmokėtomis kitomis su darbo santykiais nesusijusiais A klasės pajamomis, todėl padidinta GPM bazė ir GPM suma (iki 87857,39 Lt).

45. Pareiškėjas nuo iš UAB „Sipus“ perimtos 677 637,04 Lt V. S. paskolos paskaičiavo paskolos palūkanas (11 248,80 Lt), kurias apskaitė 2013 m. bendrovės leidžiamose atskaitymuose, sumažindamas apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį. Mokesčių administratorius šį veiksmą pripažino neatitinkančiu Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.

VI.

46. MAĮ 69 straipsnio taikymas (kartu nustatant mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimą teise) siejamas su būtinumu nustatyti mokesčio mokėtojo sudaromų sandorių, ūkinių operacijų tikslą, būtent tikslą gauti mokestinę naudą. Mokesčių administratorius nustatinėja, ar ūkinė operacija turi vienintelį tikslą – mokestinio pranašumo įgijimą, ar ūkinė operacija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Taigi mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 straipsnį, atkuria mokesčių mokėtojo iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. MAĮ 69 turinys patvirtina, kad teisingam jo taikymui, paprastai reikėtų išklausyti mokesčių mokėtojo nuomonę dėl ūkinių operacijų tikslų, pasiūlyti paaiškinti (bei pagrįsti įrodymais), koks yra jų ekonominis ir verslo pagrindimas. Taigi MAĮ 69 straipsnio taikymui svarbus yra mokesčių mokėtojo teisės būti išklausytam administraciniame procese tinkamas įgyvendinimas.

47. MAĮ 36 straipsnis, įtvirtinantis mokesčių mokėtojo teises, be kita ko įtvirtina, kad mokesčių mokėtojas turi teisę: <…> 4) asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose; 5) dalyvauti mokestinio patikrinimo procese; 6) teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto; 7) gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu <…>.

48. MAĮ 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

49. MAĮ 2 straipsnio 23 punkte nustatyta, kad mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas

mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.

50. MAĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos). MAĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali: 1) patvirtinti patikrinimo aktą; 2) patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies; 3) nepatvirtinti patikrinimo akto; 4) pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją; 5) pakeisti patikrinimo aktą.

51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atliktas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas, mokesčių mokėtojas pateikė pastabas dėl patikrinimo akto, kuris patvirtintas vietos mokesčių administratoriaus sprendimu (netvirtinant tam tikrų akto dalių bei keičiant patikrinimo aktą, didinant GPM). Mokesčių administratorius apskundė vietos mokesčių administratoriaus sprendimą centriniam mokesčių administratoriui, kuris patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Mokesčių mokėtojas kreipėsi į teismą. Mokesčių mokėtojas kaip savo procesinės teisės pažeidimą nurodo tai, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas.

52. Minėtos MAĮ normos (36, 2 str. ir kt.) patvirtina, kad mokesčių mokėtojas turi teisę teikti savo nuomonę dėl vykstančio mokestinio patikrinimo, t. y. konkrečiai nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę teikti pastabas dėl patikrinimo akto, o vėliau teikti skundus dėl mokesčių administratoriaus bei ikiteisminių mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų priimtų sprendimų bei kreiptis į teismą. Taigi MAĮ nustatydamas minėtas mokesčio mokėtojo teises įvirtina, kad prieš priimant administracinį sprendimą (dėl patikrinimo akto patvirtinimo, kuriuo nustatoma mokestinė prievolė), mokesčių mokėtojas turėtų būti išklausytas. Tačiau mokesčių mokėtojo teisės (teikiant konkrečiais atvejais minėtus rašytinius dokumentus mokestiniame patikrinime ir ginče) nepaneigia mokesčio mokėtojo teisės dalyvauti mokestinio patikrinimo procese, taigi teikti savo paaiškinimus iki patikrinimo akto surašymo. Pažymėtina, kad patikrinimo akte mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustato mokesčių įstatymų pažeidimus ir nurodo papildomai apskaičiuojamus mokesčius. Mokesčių administratorius, nustatantis (arba nenustatantis) patikrinimų akte mokesčių įstatymų pažeidimus, privalo teisingai nustatyti mokestinės bylos faktines aplinkybes, taigi mokesčių mokėtojo dalyvavimas yra svarbus ne tik po patikrinimo akto surašymo, bet taip pat iki šio akto surašymo. Mokesčių administratoriui pasiūlius mokesčių mokėtojui pateikti atsakymus tikrinamais klausimais iki patikrinimo akto surašymo, būtų tinkamai ir neginčijamai įgyvendintas mokesčių mokėtojo būti išklausytam principas. Nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas ginčija tinkamą šio principo įgyvendinimą, o pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino šio bylos aspekto.

53. Mokesčių mokėtojas nurodo, kad jam nebuvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl sandorių ir kitų ūkinių operacijų atlikimo tikslų. Mokesčių administratorius nurodo, kad mokesčių mokėtojas teikė 2016 m. lapkričio 25 d. el. paštu paaiškinimus į Kauno AVMI paklausimą. Teismui nėra pateikti nei paklausimas, nei šis paaiškinimas. Pirmosios instancijos teismas nieko dėl šių dokumentų turinio nepasisakė, nors pareiškėjas viso mokestinio ginčo metu akcentavo minėtą skundo argumentą dėl pareiškėjo neišklausymo.

54. Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis kreipdamasis į teismą kartu su skundu pateikė skundžiamų sprendimų kopijas. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi priėmė skundą, įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į skundą. Atsakovas (VMI) pateikė ginčo medžiagą (4 bylos). Iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, kad teismui yra pateikta elektronine forma popierinės mokestinės bylos medžiaga, iš kurios nėra aišku, ar šioje medžiagoje yra pateikti visi mokestinėje byloje buvę surinkti dokumentai.

55. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) neįtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigos be atskiro teismo reikalavimo pateikti administracinę bylą (išnagrinėtą institucijoje), todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, kiekvienu atveju privalo išreikalauti viešojo administravimo subjekto išnagrinėtą ne teisme administracinę bylą. Priešingu atveju, teismas negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo ir patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo, nevertinęs viešojo administravimo subjekto buvusių surinktų įrodymų, reikalingų administracinio sprendimo priėmimui (ABTĮ 89 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. eA-718-602/2015).

56. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs elektroninę bylą, privalėjo, laikydamasis įstatyme nustatytų reikalavimų, išreikalauti viešojo administravimo institucijoje suformuotą bylą, kuri būtų teikiama teismui popierine forma (jeigu viešojo administravimo institucijoje tokia byla buvo formuojama popierine forma), nes teisės aktai nenustato reikalavimo pateikti

teismui skaitmenine forma prie nagrinėjamos elektroninės bylos viešojo administravimo institucijoje popierine forma suformuotos ir išnagrinėtos administracinės bylos. Teismas, nagrinėdamas administraciniame teisme bylą, privalo turėti viešojo administravimo institucijoje suformuotą bylą su visais joje esančiais ir viešojo administravimo subjekto turėtais ir vertintais dokumentais, kitaip teismas negali tinkamai patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto administracinio sprendimo teisėtumo (ABTĮ 3 str.).

57. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėto bylos aspekto, kuris turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).

58. Ši byla yra perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidos (šiuo atveju – dėl sumokėto žyminio mokesčio) nepaskirstomos, t. y. nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, taigi šalis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4948-575/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fimitas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11443 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-391-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03601-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 57.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – J. B., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Planas B“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau  – ir Administracija) išduotą 2014 m. birželio 16 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-140619-00620 (toliau – ir Leidimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 19 d. leidimą Nr. LNS-01-140619-00620.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. pateikė apeliacinį skundą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens J. B.

apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.Pareiškėjas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti 356,95 Eur teismo išlaidas, kurių dydį patvirtino

įrodymai, pateikti į bylą kartu su 2016 m. spalio 20 d. prašymu. Taip pat prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų buvo pateikusi ir J. B.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi pareiškėjo Inspekcijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino ir priteisė iš atsakovo Vilniaus savivaldybės administracijos 356,98 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens J. B. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad tenkinus Inspekcijos pareiškimą, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį. Inspekcija pateikė UAB „Geokada“ atliktus matavimus, kuriais ji grindė savo reikalavimą, t. y. aplinkybes dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo. Minėti matavimai tiek Vilniaus apygardos administracinio, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinti leistinais įrodymais. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 13 straipsnio 2 dalies bei 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimai, t. y. suprojektuotas statinys arčiau kaip 50 m nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, kreipėsi į kvalifikuotą įmonę, kuri turi teisę atlikti šlaitų matavimus. Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad šių rašytinių įrodymų pateikimo į bylą kilusios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su teismo procesu, yra būtinos ir pagrįstos. Pareiškėjas prašomas priteisti išlaidas pagrindė pateikdamas PVM sąskaitą-faktūrą bei Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinį, todėl pareiškėjo prašymą teismas tenkino.

Dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo priteisti iš pareiškėjo Inspekcijos 2 221,56 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti teismas pažymėjo, jog tenkinus Inspekcijos skundą, J. B. laikytina pralaimėjusia šalimi procese, todėl ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį ir bylinėjimosi išlaidų klausimą išspręsti iš esmės – priimti nutartį, kuria pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų būtų atmestas.

Atsakovo teigimu, teismas neįvertino jo argumento, kodėl Inspekcijos prašomos priteisti išlaidos nepripažintinos būtinomis. Jau pareiškimo pateikimo metu Inspekcija turėjo pakankamai duomenų savo pozicijai dėl 50 m atstumo nuo

šlaito pagrįsti, šie duomenys (konkretūs dokumentai) yra įvardinti pareiškime. Be to, teismas visiškai neįvertino atsakovo pateiktų argumentų, sudarančių pagrindą jį atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Administracija procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, kadangi ne tik laiku teikė visus procesinius dokumentus ir vykdė teismo nurodymus, tačiau pati prisidėjo prie teisingo bylos išnagrinėjimo – teismas pripažino, kad Administracija pati nustatė Saugomų teritorijų įstatymo pažeidimą ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atsakovas pažymi, jog teismas ignoravo faktą, kad ne dėl Administracijos neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų buvo panaikintas statybą leidžiantis dokumentas, bet dėl kitų proceso šalių veiksmų. Taip pat teismas visiškai nepagrįstai kito atsakovo atžvilgiu nepriteisė bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas Inspekcija atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjas teigia, kad Inspekcijos išlaidos buvo būtinos – siekiant nustatyti pažeidimą, Inspekcija privalėjo kreiptis į kvalifikuotą įmonę, kuri turi teisę atlikti šlaitų matavimus. Inspekcija nesutinka su atsakovo teiginiu, jog jis procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai ir sąžiningai, todėl turėjo būti atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, ir nurodo, kad Administracija nesutiko su Inspekcijos prašymu, tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas buvo priimtas Inspekcijos naudai, todėl ji turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies. Patirtos išlaidos tiesiogiai susijusios su vykusiu teismo procesu ir įrodymų rinkimu bei jų pateikimu teismui, yra pagrįstos ir būtinos, nebuvo per didelės, todėl atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, todėl Inspekcija turi pagrįstą lūkestį, kad jos patirtos bylinėjimosi išlaidos bus atlygintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo Inspekcijos prašymas dėl išlaidų atlyginimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimu administracinėje byloje pagal pareiškėjo Inspekcijos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl 2014 m. birželio 16 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-01-140619-00620 panaikinimo pareiškėjo skundas buvo tenkintas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi administracinėje byloje sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą yra pažymėjęs, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą negali būti paneigta argumentuojant kitos šalies (pralaimėjusios šalies) ar subjekto, kuris kreipėsi dėl teismo išlaidų atlyginimo, teisiniu statusu, tačiau akcentuojama ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis.

Administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone. Kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 str. 1 d.). Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-

375/2008; 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į ABTĮ 39, 40 straipsnių nuostatas, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidos (kitaip – teismo išlaidos) – tai pinigai, kurie sumokami už teismo darbą, procesinius veiksmus ir paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Priteistinos tik su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos, be to, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Vadovaudamasi ABTĮ 56 straipsnio 4 dalimi, Inspekcija 2016 m. spalio 20 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė papildomus įrodymus: UAB „Geokada“ atliktus matavimus. Pareiškėjo teigimu, minėti matavimai patvirtino, kad ginčijamu leidimu leista statyti statinį arčiau nei 50 m atstumu nuo šlaito, kurio nuolydis daugiau nei 15 laipsnių, taip pat pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 13 bei 9 straipsnio nuostatas. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą pareiškėjo naudai, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas motyvuojamosiose dalyse rėmėsi Inspekcijos pateiktais duomenimis, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad šias išlaidas pareiškėjas patyrė nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas su prašymu (IV t., b. l. 37–38) atlyginti išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, pateikė tai patvirtinančius dokumentus, t. y. PVM sąskaitos faktūros kopiją (IV t., b. l. 42) ir Valstybės iždo mokėjimo pavedimo turinio kopiją (IV t., b.  l. 43). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindė jo turėtas 356,98 Eur išlaidas. Atsižvelgusi į tai, kad nurodytos išlaidos buvo realiai patirtos, nesant įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog šios išlaidos yra neproporcingai didelės, teisėjų kolegija nurodo, kad šios išlaidos priteistinos iš atsakovo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 356,98 Eur. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11448 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-2152-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00323-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.12; 12.13.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) įpareigoti mokesčių administratorių pateikti pareiškėjui (neaiški priėmimo data) priimtą sprendimą apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei jo pagrindą, EVRK kodą, kuriuo remiantis buvo įregistruota veikla, bei gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų, neva viršijusių 4 500 Eur; 2) priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, jog 2017 m. lapkričio mėn. 13 d. per Elektroninio deklaravimo sistemą gavo nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą pranešimą apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei GPM nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų ir viršijusių 4 500 Eur per mokestinį laikotarpį. Šį sprendimą pareiškėjas prašė centrinio mokesčių administratoriaus panaikinti tuo pagrindu, kad negavo motyvuoto sprendimo apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei GPM, todėl iš pranešimo negali spręsti, kokiu EVRK kodu remiantis buvo įregistruota individuali veikla ir koks mokesčių administratoriaus numatomas apmokestinimo tarifas – 5 ar 15 proc. Pareiškėjas manė, kad turi teisę susipažinti su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir jų motyvais, taip pat su EVRK kodais, kuriais remiantis buvo įregistruota individuali veikla. Pareiškėjas prašė minėtą informaciją pateikti, bet negavo jokio motyvuoto atsakymo ar paaiškinimo, kur tokia informacija yra ir kaip su ja susipažinti. VMI, atsakydama raštu, jos taip pat nepateikė, kaip ir priimtu sprendimu. Informacijos nepateikimas pagal mokesčių mokėtojo prašymą yra nepagrįstas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ), taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) ir laikomas vilkinimu atlikti veiksmus.

3. Atsakovas VMI su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko, prašė jį atmesti.4. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad, VMI duomenų bazės duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 27 d. iki

2012 m. birželio 14 d. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą Nr. HO367067-1. Pagal trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis, pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą, iš juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 14 d. gavo 17 200 Lt (17 200 : 3,4528 = 4 982 Eur) pajamų. Todėl VMI, vadovaudamasi teisės aktais, 2017 m. kovo 30 d. patalpino „Mano VMI“ pranešimą pareiškėjui apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva. Šį pranešimą pareiškėjas perskaitė 2017 m. lapkričio 13 d. Įregistravimas į mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai (programiniu būdu) ir sprendimas, kas yra būdinga sprendimams, veiksmams, kuriuos atlieka ir įformina darbuotojas, nesurašomas. Automatizuoto veiksmo užfiksavimas Mokesčių mokėtojų registre yra įforminamas pranešimu mokesčių mokėtojui ir

individualios veiklos pažyma.5. Teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjo individuali veikla įregistruota automatiškai, 2017 m.

gavus duomenis iš trečiųjų asmenų apie pareiškėjo vykdytą individualią veiklą, sprendimas tokiu atveju nėra surašomas, jis patalpinamas „Mano VMI“. Šis pranešimas pareiškėjui nesukelia jokių pasekmių, jam nėra priskaičiuoti jokie mokesčiai, be to, jau yra praėję 5 metai, kai mokestinis patikrinimas neatliekamas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo A. R. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kurių, pareiškėjo manymu, neatliko VMI, t. y. nepateikė pareiškėjui sprendimo apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei jo pagrindo, informacijos apie EVRK kodą, kuriuo remiantis buvo įregistruota veikla, bei GPM nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų, neva viršijusių 4 500 Eur.

8. Nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi teisės aktais, 2017 m. kovo 30 d. patalpino „Mano VMI“ pranešimą pareiškėjui apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva. Pareiškėjas šį pranešimą perskaitė 2017 m. lapkričio 13 d. ir su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2017 m. gruodžio 27 raštu Nr. (17.5-40)-R-7805 informavo pareiškėją apie individualios veiklos įregistravimą. Pareiškėjas šį VMI sprendimą apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2018 m. sausio 16 d. protokoliniu sprendimu Nr. PP-21 (7-3/2018) paliko pareiškėjo 2017 m. gruodžio 31 d. skundą nenagrinėtu, nes kilęs ginčas nėra mokestinis ginčas, skundžiamu VMI raštu pareiškėjui nėra naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, juo nėra atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), taip pat nesprendžiamas atleidimo nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo klausimas.

9. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad negavo motyvuoto sprendimo apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei GPM nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų ir viršijusių 4 500 Eur per mokestinį laikotarpį, iš pranešimo negali spręsti, kokiu EVRK kodu remiantis buvo įregistruota individuali veikla ir koks mokesčių administratoriaus numatomas apmokestinimo tarifas – 5 ar 15 proc. Manė, kad turi teisę susipažinti su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir jų motyvais, taip pat su EVRK kodais, kuriais remiantis buvo įregistruota individuali veikla.

10. VMI nesutiko su pareiškėjo teiginiais, argumentuodama, kad gavo iš trečiųjų asmenų pateiktus duomenis, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą, iš juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 14 d. gavo 17 200 Lt (17 200 : 3,4528 = 4 982 Eur) pajamų. Todėl vadovaudamasi teisės aktais, 2017 m. kovo 30 d. patalpino „Mano VMI“ pranešimą apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva. Įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai, sprendimas nėra surašomas, automatizuoto veiksmo užfiksavimas Mokesčių mokėtojų registre yra įforminamas pranešimu mokesčių mokėtojui.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintos Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

12. Teismas vadovavosi MAĮ 45 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 34, 38, 40 punktais ir, įvertinęs šias teisės aktų nuostatas, laikė, kad įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai, sprendimas nėra surašomas. VMI, gavusi duomenis iš trečiųjų asmenų, turėjo teisę pranešimu „Mano VMI“ patikslinti apie pasikeitusius arba atsiradusius naujus duomenis, juos automatizuoto veiksmo būdu užfiksuoti Mokesčių mokėtojų registre, įforminti pranešimu mokesčių mokėtojui ir individualios veiklos pažyma.

13. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, savo iniciatyva 2017 m. kovo 30 d. patalpindamas „Mano VMI“ pranešimą pareiškėjui apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą, teisės aktų nepažeidė, pareiškėjas su šiuo pranešimu susipažino 2017 m. lapkričio 13 d., teikė skundą VMI, kuri 2017 m. gruodžio 27 raštu informavo pareiškėją apie individualios veiklos įregistravimą, paaiškindama pareiškėjui įregistravimo aplinkybes, t. y. VMI neatliko neteisėtų veiksmų, veikė teisėtai, nėra pagrindo konstatuoti mokesčių administratoriaus vilkinimą atlikti veiksmus, pareiškėjo prašymas įpareigoti pateikti

sprendimą nepagrįstas.14. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad 2017 m. kovo 30 d. sprendimas, kuriuo patalpintas „Mano VMI“ pranešimas

pareiškėjui apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva, yra tarpinis (procedūrinis) mokesčių administratoriaus aktas, kurio panaikinimas pats savaime jokių materialinio pobūdžio pasekmių pareiškėjui sukelti negali, nes juo nėra priskaičiuoti jokie mokesčiai, delspinigiai ar paskirtos baudos. Teismas vadovavosi MAĮ 2 straipsnio 22 dalimi, 145 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 147 straipsniu, ir pažymėjo, kad ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skųsdamas tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą).

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad mokesčių administratoriaus 2017 m. kovo 30 d. sprendimas patalpinti „Mano VMI“ pranešimą apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šiuo atveju pareiškėjui buvo surašyta standartinė sprendimo forma, kurioje atsispindėjo pasikeitę duomenys apie pareiškėjo vykdytą individualią veiklą nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. birželio 14 d. pagal verslo liudijimą Nr. HO367067-1. Mokesčių administratorius, gavęs duomenis iš trečiųjų asmenų, turėjo teisę pranešimu „Mano VMI“ patikslinti apie pasikeitusius arba atsiradusius naujus duomenis, juos automatizuoto veiksmo būdu užfiksuoti Mokesčių mokėtojų registre. VMI nepažeidė procesinių procedūrų, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl vykdytos individualios veiklos, laiku ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti šį sprendimą Komisijai, mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko VAĮ 8 straipsnio nuostatas, vilkinimo veiksmų nenustatyta.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, darė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių pateikti pareiškėjui priimtą sprendimą apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei jo pagrindą, EVRK kodą, kuriuo remiantis buvo įregistruota veikla, bei GPM nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų, neva viršijusių 4 500 Eur, nes įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai, sprendimas nėra surašomas, o VMI, gavusi duomenis iš trečiųjų asmenų, turėjo teisę pranešimu „Mano VMI“ patikslinti pasikeitusius arba atsiradusius naujus duomenis, juos automatizuoto veiksmo būdu užfiksuoti Mokesčių mokėtojų registre, įforminti pranešimu mokesčių mokėtojui ir individualios veiklos pažyma. Be to, teismas pažymėjo, kad asmuo, turintis verslo liudijimą, turi deklaruoti pajamas bei mokėti būtinus mokesčius. Todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III.

17. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismo sprendimas nepagrįstas nei teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teismų praktika. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendimas dėl individualios veikslo įregistravimo / išregistravimo priimamas automatizuotu būdu, MAĮ nenumato, kad konkrečius sprendimus dėl mokesčių mokėtojo vykdytos individualios veiklos priimtų kompiuterinė programa. Pareiškėjui privalėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su sprendimu, sužinoti jo turinį ir priėmimo teisinį pagrindą (VAĮ 20 str. 1 d. 4 p.). Teismo reikalavimas pateikti medžiagą, kurios pagrindu priimtas sprendimas dėl papildomos veiklos įregistravimo, nebuvo įvykdytas, todėl teismas išnagrinėjo bylą nenustatęs visų būtinų aplinkybių ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas taip pat netinkamai interpretavo mokesčių administratoriaus atsisakymo pateikti pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą pagrindus ir netikrino VMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai aiškino VMI vilkinimą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

17.2. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą piliečiai turi teisę gauti informaciją apie atliekamus veiksmus ir jų turinį. Atsakovas nepateikė informacijos apie įregistruotą individualią veiklą – nenurodytas nei veiklos kodas, nei apmokestinimo tarifas. Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovas vilkina atlikti MAĮ numatytus veiksmus ir neteikdamas informacijos apie pilietį pažeidžia VAĮ.  Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai netaikė VAĮ 31 straipsnyje nustatytų terminų.

18. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

19. Atsakovas pažymi, kad VMI duomenų bazės duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. birželio 14 d. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimą. Pagal trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis, pareiškėjas,

vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą, iš juridinių asmenų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 14 d. gavo 4 982 Eur pajamų. Vadovaudamasis MAĮ 45 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių nuostatomis, atsakovas pažymi, kad įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai (programiniu būdu) ir sprendimas, kas yra būdinga sprendimams, veiksmams, kuriuos atlieka ir įformina darbuotojas, nesurašomas. Automatizuoto veiksmo užfiksavimas Mokesčių mokėtojų registre yra įforminamas pranešimu mokesčių mokėtojui ir individualios veiklos pažyma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl įpareigojimo atsakovą VMI atlikti veiksmus, t.  y. pateikti pareiškėjui sprendimą apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei jo priėmimo pagrindą ir kitą su tuo susijusią informaciją.

21. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo A. R. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog įregistravimas į Mokesčių mokėtojų registrą atliekamas automatizuotai, sprendimas nėra surašomas, o VMI, gavusi duomenis iš trečiųjų asmenų, turėjo teisę pranešimu „Mano VMI“ patikslinti pasikeitusius arba atsiradusius naujus duomenis, juos automatizuoto veiksmo būdu užfiksuoti Mokesčių mokėtojų registre, įforminti pranešimu mokesčių mokėtojui ir individualios veiklos pažyma.

22. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su minėtu vertinimu nesutinka, manydamas, jog jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti su sprendimu, sužinoti jo turinį ir priėmimo teisinį pagrindą, ir nesutikdamas su pačiu įregistravimu į Mokesčių mokėtojų registrą iš esmės.

23. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VMI 2017 m. kovo 30 d. „Mano VMI“ įkėlė pranešimą pareiškėjui apie individualios veiklos įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva. Pareiškėjas šį pranešimą perskaitė 2017 m. lapkričio 13 d. ir su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2017 m. gruodžio 27 raštu Nr. (17.5-40)-R-7805 informavo pareiškėją apie individualios veiklos įregistravimą. Pareiškėjas šį VMI sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2018 m. sausio 16 d. protokoliniu sprendimu Nr. PP-21 (7-3/2018) paliko pareiškėjo 2017 m. gruodžio 31 d. skundą nenagrinėtu, nes kilęs ginčas nėra mokestinis ginčas.

24. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad negavo motyvuoto sprendimo apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą bei GPM nuo pajamų, gautų pagal verslo liudijimą iš juridinių asmenų ir viršijusių 4 500 Eur per mokestinį laikotarpį, iš pranešimo negali spręsti, kokiu EVRK kodu remiantis buvo įregistruota individuali veikla ir koks mokesčių administratoriaus numatomas apmokestinimo tarifas – 5 ar 15 proc. Manė, kad nebuvo pagrindo jo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą.

25. Kaip matyti iš šių ir kitų administracinės bylos proceso šalių argumentų, ginčas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kilo dėl to, kad mokesčių administratorius atliko veiksmus, nustatytus Mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje. Mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje bei 46 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmenų, kuriems pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, pareiga užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių. Mokesčių administravimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokesčių mokėtojo pareiga pranešti mokesčių administratoriui apie pasikeitusius duomenis. Mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio Įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami.

26. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar mokesčių administratoriaus sprendimas, priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 45 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra teisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-16-438/2017).

27. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, aplinkybių, susijusių su pareiškėjo automatiniu įregistravimu į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdančio individualią veiklą, nesiaiškino ir jų nevertino, nors tai yra

esminis dalykas vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą.28. Pažymėtina, kad pirminiame skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas, be kita

ko, prašė panaikinti mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą dėl pareiškėjo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą bei mokesčių mokėtojo pagal verslo liudijimą pakeitimą į individualios veiklos vykdytoją pagal pažymą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 14 d. Teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. vasario 14 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus, t. y. be kita ko, pateikti mokesčių administratoriaus priimto sprendimo kopiją dėl pareiškėjo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą. Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimo pateikti negalėjo, pareiškėjas aptarto reikalavimo, pateikdamas patikslintą skundą, nenurodė.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjas tiesiogiai neįvardija, kad ginčija automatinį įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą, tačiau pareiškėjo skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjo argumentų, o kartu ir kilusio administracinio ginčo, negalima išnagrinėti nevertinant pareiškėjo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdančio individualią veiklą, teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-167-602/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1455-602/2018).

30. Pirmosios instancijos teismas, matydamas ginčo esmę, t. y. dėl ko iš esmės kilo ginčas, turėjo identifikuoti, kad pareiškėjas, paduodamas patikslintą skundą, netinkamai suformulavo ginčo reikalavimą, ir papildomai pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą dėl automatinio įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdančio individualią veiklą, teisėtumo. Aplinkybė, kad pareiškėjas negali pateikti skundžiamo sprendimo dėl to, kad jis pareiškėjui nebuvo siųstas, o įformintas automatizuotu būdu įregistruojant pareiškėją į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdantį individualią veiklą, minėto vertinimo nekeičia. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, ar turėjo būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą, tačiau paties įregistravimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės nevertino.

31. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčo išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, tinkamai neišaiškino pareiškėjui jo procesinių teisių (ABTĮ 12 str.). Dėl šių proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11439 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-1670-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03497-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko pareiškėjo I. J. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6.) FR0680-71 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 860,63 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą bei mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas, Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-156 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 38860,63 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 20460,56 Eur GPM delspinigių. Klaipėdos AVMI sprendimu baudos neskyrė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, bei jam paskirta 6 500 Lt dydžio bauda. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 68-94 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-207 (7-158/2017) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino minėtą VMI sprendimą.

2. Pareiškėjas I. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 ir MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos AVMI sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nusikalstama veika pasisavino iš UAB „Rumbelė“ 890657,05 Lt, nustatyta, kad 2011 m. nuo nedeklaruotų 890657,05 Lt apmokestinamųjų pajamų taikant 15 procentų tarifą ir įvertinus 5037,87 Lt su darbo santykiais susijusias pajamas, pareiškėjo pajamas mažinančias išlaidas 910,50 Lt už studijas, 40 Lt išskaičiuotą GPM, pareiškėjui papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 134178 Lt (38860,63 Eur) GPM ir 20460,56 Eur GPM delspinigių suma. Mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami tuo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nusikalstama veika gautos piniginės lėšos pripažintos B klasės pareiškėjo pajamomis.

4. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju GPM buvo apmokestintos piniginės lėšos, kurios pagal teisės aktų reikalavimus neatitinka požymių, taikomų GPM objektui. Pareiškėjo nuomone, pajamomis gali būti laikoma tik tam tikra teisėtai gauta nauda, tačiau teismo sprendimuose vienareikšmiai konstatuota, jog pareiškėjas 890657,05 Lt įgijo neteisėtai. Be to, pareiškėjas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017, 209 793,08 Eur (t. y. 724 373,55 Lt) privalo grąžinti BUAB „Rumbelė“. Taigi 209793,08 Eur nėra pajamų

mokesčio objektas, kadangi pareiškėjui nustatyta prievolė grąžinti gautas pinigines lėšas teisėtam šių lėšų savininkui.5. Pareiškėjas paaiškina, kad VMI sprendime nurodyta, jog pareiškėjo skundo argumentai, susiję su paskolų gavimu iš

A. J. ir R. S., yra nenagrinėti, nes nesusiję su kilusiu mokestiniu ginču ir šiuo atveju negali turėti jokios įtakos mokesčių mokėtojo mokestinei prievolei. Tačiau Klaipėdos AVMI sprendime nurodė, kad pareiškėjas 15 000 Eur (51 792 Lt) sumos iš savo motinos A. J. gauti negalėjo, o R. S. pagal paskolas sutartis nėra paskolinęs pareiškėjui 650 000 Lt. Pareiškėjas pažymi, kad A. J. mokestinio tyrimo metu patvirtino, kad 2011 metais be jokių formalumų, kaip mama sūnui (pareiškėjui), paskolino 15000 Eur. Mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodyta, kad R. S. pinigų pareiškėjui neskolino, nes nėra sandorį patvirtinančių dokumentų, be to, pats R. S. neigia skolinęs pinigus. Pažymi, kad tarp jo ir R. S. buvo sudarytos rašytinės formos paskolos sutartys: 2011 m. vasario 28 d. Nr. 01 dėl 300000 Lt; 2011 m. liepos 4 d. Nr. 2 dėl 200000 Lt ir 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. 3 dėl 150000 Lt. Pareiškėjas vertino, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą, nes negalima susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Paskolos sutartys yra galiojančios, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytinos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad R. S. nepaskolino pareiškėjui 650000 Lt, o R. S. paaiškinimas, kad jis pinigų I. J. neskolino, nepaneigia sudarytų paskolų sutarčių. Pažymi, kad R. S. nesikreipė į teismą dėl paskolų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

6. Atsakovas VMI atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2011 metais gautas 890657,05 Lt pinigines lėšas, neteisėtai pasisavintas iš UAB

„Rumbelė“, Klaipėdos AVMI pagrįstai pripažino pareiškėjo pajamomis, kadangi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gauna pajamų. Aplinkybė, jog pajamos buvo gautos neteisėtu būdu, t. y. pasisavinus iš ūkio subjekto, nekeičia paties pajamų gavimo fakto, nes pajamomis mokestine prasme pripažįstamos bet kokios faktiškai gautos pajamos, išskyrus GPMĮ nustatytas išimtis. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017, įpareigojantis pareiškėją atlyginti padarytą žalą, taip pat neturi jokios įtakos mokesčių mokėtojo prievolei sumokėti į biudžetą GPM.

8. VMI pažymi, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. lapkričio 28 d. – 2016 m. gruodžio 9 d. atlikto UAB „Rumbelė“ operatyvaus patikrinimo metu, šios bendrovės bankroto administratorius UAB „Gribžiniai“ ir apskaitos paslaugas bendrovei teikusi UAB „OGSB sprendimai“ mokesčių administratoriui pateikė UAB „Rumbelė“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Pareiškėjas, kaip UAB „Rumbelė“ atskaitingas asmuo, nusikalstama veika pasisavintas jo žinioje buvusias UAB „Rumbelė“ pinigines lėšas (890657,05 Lt) naudojo kaip asmenines pinigines lėšas savo poreikių tenkinimui. UAB „Rumbelė“ operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Rumbelė“ išmokėjo pareiškėjui dalį (506955,82 Lt) susidariusios skolos. VMI pažymi, kad šiuo atveju mokesčio bazė nustatyta ir GPM apskaičiuotas ne pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 str. 1 d.), o pagal kitų valstybės institucijų dokumentus (MAĮ 72 str. 1 d.), t. y. pagal teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą. Taigi ginčijama mokestinė prievolė suformuota konstatavus, jog nusikalstamu būdu įgytos lėšos yra pripažintinos GPM apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjo teikiami argumentai, siekiant pagrįsti 2011–2012 m. išleistų pajamų kilmę, neturi jokios įtakos jo mokestinei prievolei, nes GPM dėl disponavimo atitinkamais pajamų gavimo šaltiniais nepagrįstomis pajamomis pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas. Pažymi, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas (601914 Lt suma), todėl padaryta išvada, jog pareiškėjo 2011 metais gautos ir nedeklaruotos 890657,05 Lt piniginės lėšos pagrįstai pripažintos jo gautomis B klasės pajamomis, nuo kurių patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 38860,63 Eur GPM suma.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundus nepateikė.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo I. J. skundą atmetė.11. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012  m.

gruodžio 20 d. nuosprendžiu Nr. 1-230-462/2012 I. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Šiame nuosprendyje konstatuota, kad O. M., I. J. ir M. B., veikdami kartu bendrininkų grupe, apgaule UAB „Rumbelė“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetą 154 562 Lt pridėtinės vertės mokesčio; I. J. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: būdamas UAB „Rumbelė“, direktoriumi, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per UAB „Rumbelė“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią UAB „OGSB“ finansininkę S. O., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė taip, kad buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduotos tam tikros faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos. Mokesčių administratorius iš UAB „Rumbelė“ pasisavintas 890 657,05 Lt dydžio pinigines lėšas pripažino pajamomis ir apskaičiavo mokėtiną GPM.

12. Teismas taip pat nustatė, kad ginčas iš esmės kilo dėl nusikalstamu būdu gautų lėšų vertinimo GPMĮ taikymo prasme.

13. Teismas, atsižvelgdamas į GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatą, atkreipė dėmesį, kad pajamos, kaip GPM objektas įstatymu nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir/ar neteisėtumu. Pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir/ar nauda. Be to, GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi yra patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPMĮ objektui. Teismas pareiškėjo argumentą, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos turės būti perduotos (sugrąžintos) BUAB „Rumbelė“ Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017 pagrindu ir tai eliminuoja jų vertinimą pajamomis pagal GPMĮ 5 straipsnį, atmetė kaip nepagrįstą nei fakto, nei teisės taikymo prasme.

14. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo patraukimas baudžiamoje atsakomybėn ir įpareigojimas pareiškėjui atlyginti nusikaltimu padarytą žalą neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, iš kurių pareiškėjas neabejotinai gavo naudos. Teismas pažymėjo, kad GPM bauda nuo ginčo sumos (kaip mokestinės atsakomybės priemonė, MAĮ 139 str. 1 d.) pareiškėjui paskirta nebuvo.

15. Teismas, vertindamas sandorius su A. J. ir R. S., nustatė, kad 2011 m. vasario 28 d. I. J. ir R. S. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas (R. S.) suteikė paskolos gavėjui (pareiškėjui) 300 000 Lt paskolą su 1,5 proc. metinėmis palūkanomis. 2011 m. liepos 4 d. tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta paskolos sutartis 200 000 Lt sumai su 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, o 2011 m. rugsėjo 5 d. – dėl 150 000 Lt su tokiomis pačiomis palūkanomis. Vertindamas šias sutartis, mokesčių administratorius, be kita ko, nustatė, jog tariamų paskolų davėjas R. S. šių sutarčių realumą paneigė ir nurodė, kad jos nebuvo vykdomos, todėl yra niekinės. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio (R. S.) faktą, pareiškėjas nepateikė nei tiesioginių, nei tikėtinų įrodymų apie jam realų R. S. lėšų perdavimą. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad A. J. neturėjo finansinių galimybių paskolinti pareiškėjui 15 000 Eur. Teismas atsižvelgė, kad jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šias mokestinio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė.

16. Teismas taip pat vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijama mokestinė prievolė pareiškėjui paskaičiuota būtent dėl to, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos pripažintinos GPM apmokestinamosiomis pajamomis, todėl pareiškėjo argumentai, siekiant pagrįsti 2011–2012 m. išlaidų pajamų kilmę sandoriais su A. J. ir R. S., neturi teisinės reikšmės mokestinio ginčo nagrinėjimui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir/arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė VMI ir MGK. Todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ir MGK savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III.

17. Pareiškėjas I. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 bei MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje pajamos kaip GPM objektas įstatymu nėra siejamas su pajamų gavimo teisėtumu ir /ar neteisėtumu. Pažymi, kad šiuo atveju svarbu atskirti neteisėtą veiklą ir pajamas iš tokios veiklos bei nusikalstamą veiklą ir pajamas iš tokios veiklos. Piniginės lėšos, nuo kurių priskaičiuota pareiškėjui mokėtina GPM suma, negali būti traktuojamos kaip GPM apmokestinamos piniginės lėšos, nes vienareikšmiškai konstatuota, jog I. J. 890 657,05 Lt įgijo nusikalstamu būdu, t. y. šias pinigines lėšas pasisavino iš UAB „Rumbelė“. Dėl piniginių lėšų gavimo būdo ginčo tarp šalių nėra, todėl negali būti taikomas mokesčių mokėtojų lygybės

principas, nes tai reikštų, kad kiekvienas asmuo, kuris įgijo pinigines lėšas neteisėtai pasisavindamas ar jas pavogdamas, privalo nųo pasisavintos ar pavogtos sumos kaip teisėtas mokesčių mokėtojas sumokėti GPM į valstybės biudžetą.

19. Pareiškėjas teigia, kad jam grąžinus lėšas, bus pripažinta, kad jis šių lėšų negavo, t.  y. negavo ir pajamų. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas gavo iš UAB „Rumbelė“ 209 793,08 Eur pajamų ir nuo šios sumos skaičiuoti GPM įmokas ir GPM delspinigius, nes priešingu atveju būtų apmokestinamos negautos pajamos.

20. Pareiškėjas vertina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš R. S. fakto. Pažymi, kad tarp pareiškėjo ir R. S. buvo sudarytos rašytinės formos paskolos sutartys (2011 m. vasario 28 d. Nr. 01 dėl 300 000 Lt; 2011 m. liepos 4 d. Nr. 1 dėl 200 000 Lt; 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. 3 dėl 150 000 Lt). Taigi R. S. pagal paskolas sutartis paskolino pareiškėjui 650 000 Lt, t. y. R. S. perdavė, o I. J. priėmė iš viso 650 000 Lt. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad A. J. neturėjo 15 000 Eur sumos ir jos negalėjo paskolinti pareiškėjui, todėl nėra pagrindo pripažinti jog A. J. nėra paskolinusi pareiškėjui 15 000 Eur.

21. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, atsiliepimą grįsdamas iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, jog pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

23. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo I. J. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2017 m. vasario 20 d. Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 860,63 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą bei mokesčių mokėtojo pateiktas pastabas, Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-156 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 38860,63 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 20460,56 Eur GPM delspinigių.

24. Klaipėdos AVMI sprendimu baudos neskyrė, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 500 Lt dydžio bauda. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 68-94 patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.

25. MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-207 (7-158/2017) patvirtino minėtą VMI sprendimą.26. Pareiškėjas I. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d.

sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 ir MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017).

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo I. J. skundą atmetė.

28. Pareiškėjas I. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir panaikinti Klaipėdos AVMI 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (6.5.) FR0682-156, VMI 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 68-94 bei MGK 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-207(7-158/2017). Pareiškėjas vertina, kad jam grąžinus lėšas, bus pripažinta, jog jis šių lėšų negavo, t. y. negavo ir pajamų, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas gavo iš UAB „Rumbelė“ 209 793,08 Eur pajamų ir nuo šios sumos skaičiuoti GPM įmokas bei GPM delspinigius, nes priešingu atveju būtų apmokestinamos negautos pajamos.

V.

29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pajamų, pareiškėjo gautų iš neteisėtos veiklos, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.

30. Remiantis Informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2013 m. sausio 10 d.) baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 I. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji atsakomybė jam taikyta kartu su kitais bendrininkais – O. M. ir M. B. Šiame nuosprendyje yra nurodyta, kad I. J. sugalvojo schemą, kaip pasisavinti pinigus iš UAB „Rumbelė“. I. J., veikdamas bendrininkų grupe su M. B. ir O. M., įgyvendino sugalvotą planą – įsigijo UAB „Zenitas 4“ akcijas. I. J. ir O. M. pasirašė fiktyvias PVM sąskaitas faktūras apie tariamai UAB „Rumbelė“ pirktas statybines prekes iš UAB „Zenitas 4“. Banko pavedimu buvo pervesti pinigai iš UAB „Rumbelė“ į UAB „Zenitas 4“ sąskaitą. O. M. ir M. B. išėmė pinigus iš UAB „Zenitas 4“ sąskaitos ir atidavė I. J., kuris dalį pinigų davė O. M. ir M. B. Taip buvo pasisavintas svetimas UAB „Rumbelė“ turtas – 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur) dydžio piniginės lėšos (žr. plačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-100-241/2018).

31. Taigi baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad pareiškėjas I. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį, kadangi jis kartu su bendrininkais 2011 metais pasisavino jo žinioje buvusį UAB „Rumbelė“ didelės vertės turtą, t. y. 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur).

32. Iš įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-484-826/2017 (dėl žalos atlyginimo ieškovui BUAB „Rumbelė“) nustatyta, kad ieškovas BUAB „Rumbelė“ teigė, jog dalį žalos atsakovas I. J. yra atlyginęs, todėl UAB „Rumbelė“ prašė priteisti mažesnę – 209 793,08 Eur sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-100-241/2018 Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas taikyti atsakovams I. J., O. M. ir M. B. solidariąją civilinę atsakomybę ir priteisti iš jų solidariai 209 793,08 Eur žalos atlyginimo.

33. Iš šioje mokestinėje byloje skundžiamame sprendime nustatytų duomenų matyti, kad atsakovas VMI vertino, jog pareiškėjo 2011 metais gautos ir nedeklaruotos 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur) piniginės lėšos pagrįstai pripažintos jo gautomis B klasės pajamomis, nuo kurių patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 38 860,63 Eur GPM suma.

VI.

34. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1152, 2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1501 redakcijos) pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame straipsnyje išvardytas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas.

35. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o šio straipsnio 2 dalyje (2004  m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nurodyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos; jeigu pajamos gautos užsienio valstybėje, faktiškai gautomis pajamomis laikoma visa pajamų suma, neatsižvelgiant į toje valstybėje nuo tų pajamų išskaičiuotą ir (arba) sumokėtą pajamų ar jam tapataus mokesčio sumą, arba 2) kai bet kokia forma išmokamos išmokos, jei pagal šį Įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas.

36. Iš nurodytų teisės normų darytina išvada, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris realiai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra

tik teisėtais veiksmais gautos lėšos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas GPMĮ, 2019 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019, padarė išvadą, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Teismas minėtame sprendime konstatavo, kad įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos.

38. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį nediferencijuojant, ar pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos ar juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, ar uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir MAĮ įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą pajamų iš nelegalios (draudžiamos) veiklos apmokestinimo aspektu, galima daryti išvadą, kad negalimas yra legalių ir nelegalių sandorių skirtingas vertinimas apmokestinimo prasme. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019). Remiantis fiskalinio neutralumo principu, nepriklausomai nuo to, ar piniginės lėšos gautos teisėtai, ar ne, jos gali būti apmokestintos pagal atitinkamo mokesčių įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d., nutartį administracinėje byloje Nr. A-957-438/2017).

39. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kitoks GPMĮ nuostatų traktavimas ir GPM objekto pripažinimas tik egzistuojant teisėtai pajamų kilmei, prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams (MAĮ 7 str., 8 str.) ir neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys. Taigi GPM objekto pripažinimas egzistuojant teisėtai pajamų kilmei prieštarautų mokesčių mokėtojų lygybės, mokesčių visuotinio privalomumo principams, nes neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys, todėl tokia situacija nėra galima teisinėje valstybėje.

40. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes, kad pareiškėjas I. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalį dėl 2011 metais pasisavinto jo žinioje buvusį UAB „Rumbelė“ didelės vertės turto (t. y. 890 657,05 Lt (257 952,11 Eur)), pareiškėjo teiginiai, jog nųo pasisavintos ar pavogtos sumos nėra pagrindo kaip teisėtam mokesčių mokėtojui mokėti GPM į valstybės biudžetą, yra nepagrįsti ir dėl to atmestini kaip deklaratyvūs argumentai.

41. Šioje byloje nustatyta ir nepaneigta liko svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas iš UAB „Rumbelė“ pasisavintas pinigines lėšas naudojo savo poreikiams tenkinti mokestinio patikrinimo metu nustatytai pareiškėjo patirtų išlaidų sumai dengti (konstatuota, kad pareiškėjo turėtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas 601 914 Lt suma). Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų. Šiuo aspektu paminėtina, kad mokesčių administratorius nustatęs, kad iki mokestinio patikrinimo pradžios pareiškėjas metinių pajamų deklaracijos už 2011–2012 metus nebuvo pateikęs, siekdamas įvertinti pareiškėjo pajamų – išlaidų balansą 2011–2012 metais, įteikė pareiškėjui nurodymą pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei juos pagrįsti už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Komisijos medžiaga, I t., b. l. 21–24). Pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl, be kita ko, paskolų iš A. J. ir R. S. buvo pagrįstai kritiškai įvertinti tiek mokesčių administratorių, tiek MGK, kadangi R. S. paneigė paskolų (650 000 Lt) suteikimo faktą (kitų įrodymų apie realų R. S. lėšų perdavimą pareiškėjui nepateikta), o pareiškėjo motina A. J. neturėjo galimybių paskolinti 15 000 Eur, šios aplinkybės, kaip minėta, liko nepaneigtos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai bando įrodinėjimo pareigą minėtu aspektu perkelti

mokesčių administratoriui, teigdamas, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. J. neturėjo 15 000 Eur sumos ir jos negalėjo paskolinti pareiškėjui. Šiuo aspektu primintina, kad įrodinėjimo pareiga mokesčių bylose yra paskirstyta tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, t. y. mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai sprendė, jog pareiškėjas į bylą nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus pagrįstai nustatytas faktines aplinkybes ir/arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą, nei tai padarė Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK.

42. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliacinį skundą grįsdamas aplinkybėmis dėl to, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu yra priteista ieškovui UAB „Rumbelė“ turtinė žala, neteikia jokių įrodymų ir net nenurodo, jog pareiškėjas (arba kiti pareiškėjo bendrininkai minėtoje baudžiamojoje byloje) grąžino bent dalį iš minėtu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu UAB „Rumbelė“ naudai priteistos turtinės žalos sumos. Todėl šiuo konkrečiu atveju minėta aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu yra priteista ieškovui UAB „Rumbelė“ turtinė žala, neturi teisinės reikšmės ginčui teisingai išspręsti, be to, minėtos aplinkybės vertinti kitaip, nei šiuo atveju vertino pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, teisės aktai nenustato.

43. Taigi mokestiniu požiūriu pareiškėjas, turėjęs (turėdamas) galimybę laisvai disponuoti neteisėtai pasisavintomis lėšomis, nuo jų privalo sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Jokia išimtis, kaip minėta, nedaroma atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokios lėšos yra būtent nusikalstamu būdu įgytos lėšos. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus 38 860,63 Eur GPM ir 20 460,56 Eur GPM delspinigių. Minėta, kad ginčijamu Klaipėdos AVMI Sprendimu pareiškėjui bauda nebuvo skirta, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-462/2012 pareiškėjui jau buvo paskirta 6 500 Lt dydžio bauda.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teismų praktika, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS SUTKEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11446 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-149-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04885-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 22.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 41-688 „Dėl tarnybinės nuobaudos T. C. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas susijusias su byla išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo komisariato 2-jo skyriaus (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininkė 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. 10-S-53439(10.34-10-12) (toliau – ir Raštas) prašė Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) skubiai patikrinti, ar vienoje iš šeimų tinkamai naudojama tėvų valdžia ir užtikrinamos vaiko teisės. Pareiškėjui, kaip Skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio (toliau – ir Poskyris) vyriausiajam specialistui, šio Poskyrio vedėja suformulavo užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“. Į minėtą Raštą pareiškėjas neatsakė, dėl to buvo konstatuota, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.

1.2. Atliekant tarnybinį tyrimą neteisingai buvo nustatyta, kad pareiškėjas į Raštą turėjo atsakyti. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. A1-138 patvirtintų Vaiko teisių apsaugos skyrių ir teritorinių prokuratūrų bendradarbiavimo ginant vaiko teises rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nustatyta, kad, prokurorui ar policijai pateikus prašymą dėl informacijos suteikimo, vaiko teisių apsaugos skyrius apsilanko šeimoje, patikrina šeimos aplankymo sąlygas ir pateikia prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją (priedas), bei kitas žinomas aplinkybes, kurios, vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, gali būti svarbios ikiteisminiam tyrimui. Taigi Vaiko teisių apsaugos skyriai teikia informaciją tiktai esant akivaizdžiai išreikštam ir suprantamam reikalavimui. Tarnybinio turimo metu buvo manipuliuojama sąvokomis „pateikti“ ir „suteikti“. Lietuviu kalbos žodyne sąvoką „pateikti“ reiškia „duoti kam ką susipažinti“. Todėl lingvistiškai aiškinant Rašto antraštę galima konstatuoti, kad Vilniaus AVPK pateikė informaciją apie pažeidžiamas vaiko teises Skyriui. Iš Rašo antraštės negalima nustatyti, kad Vilniaus AVPK prašo, jog Skyrius suteiktų informaciją apie minėtą šeimą. Rašto tekste nebuvo suformuluotas konkretus prašymas. Poskyrio vedėja suformulavo pareiškėjui užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“. Taigi ir Poskyrio vedėja formuluodama užduotį nesuformulavo, kad pareiškėjas turėtų atsakyti į Raštą. Pagal Skyriaus praktiką informacija suteikiama, o ir dabar suteikiama tik, kai aiškiai suformuluotas prašymas teikti informaciją.

1.3. Tiek Įsakyme, tiek 2016 m. lapkričio 14 d. tyrimo dėl T. C. tarnybinio nusižengimo išvadoje Nr. A164-165/16(3.4.53-PD3) (toliau – ir Išvada) nėra konkrečiai konstatuojama, kokį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė, ir nėra nurodomas pagrindinis teises aktas, kurį pažeidus ir buvo taikomi Įsakyme ir Išvadoje nurodyti blanketiniai teises

aktai. Ginčas kyla dėl minėto Rekomendacijų 8 punkto. Dėl to tiek Įsakyme, tiek Išvadoje turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė minėtą teisės nuostatą.

1.4. Vertinant Įsakymą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos kontekste, konstatuotina, jog Įsakymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Iš Įsakymo turinio yra visiškai neaišku, kokį tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė. Nėra nurodytas Įsakymo faktinis ir teisinis pagrindas, nes nei teisės aktais, nei objektyviomis aplinkybėmis nekonkretizuota, už ką pareiškėjui taikoma tarnybinė atsakomybė. Vertinant tai, kad tarnybinė atsakomybė yra individuali, Įsakyme turėjo būti nurodyta, kokius konkrečius nustatytus reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Išvadoje nebuvo nustatyti būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, o tai leidžia padaryti išvadą, kad tyrimas atliktas tendencingai. Ypatingą reikšmę turi faktas, kad Išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas padarė nusižengimą dėl aplaidumo, bet nebuvo atskleista ši sąvoka ir kuo pasireiškė aplaidumas.

1.5. Skiriant minėtai Poskyrio vedėjai nuobaudą jau buvo preziumuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Todėl po to sekęs pareiškėjo tarnybinės veiklos tyrimas buvo tik formalus veiksmas. Tyrimas buvo nukreiptas būtent į pareiškėją ir jo Poskyrio vedėją, o kita tarnautoja nors ir padarė sunkų nusižengimą, nedelsiant nereaguodama į smurtą šeimoje, nuo atsakomybes buvo atleista, tai suponuoja faktą, kad nubausti buvo norima ne nusižengusius asmenis, o tik neįtinkančius Administracijai.

2. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėtis yra konkretizuota, detaliai atskleista ir pareiškėjui žinoma. Tiek Įsakyme, tiek Išvadoje yra aiškiai, išsamiai ir konkrečiai išvardinta, būtent dėl kokių teisės aktų reikalavimų ir jais valstybės tarnautojui nustatytų pareigų nevykdymo pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir skirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda (griežtas papeikiamas) buvo skirta už tai, kad jis neparengė atsakymo į gautą Raštą, t. y. nepateikė prašomos informacijos apie mažametį. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė jo pareigybei tiesiogiai numatytus reikalavimus, taip pat Skyriaus ir Poskyrio, kuriame pareiškėjas dirba, nuostatų reikalavimus ir Administracijos vidaus teisės aktus, reglamentuojančius darbo ir elgesio taisykles, tokiu būdu pažeisdamas ir bendrąsias Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) nuostatas.

2.2. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo atveju buvo Valstybės tarnybos įstatyme numatytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiant skiriama tarnybinė nuobauda, tarnybinio patikrinimo metu buvo atliekamas faktinių aplinkybių tyrimas ir sisteminė susijusių šiam atvejui aktualių teisės aktų ir juose įtvirtintų reikalavimų analizė. Pareiškėjas jau turėjo galiojančią nuobaudą – papeikimą, – skirtą už tai, kad aplaidžiai vykdė elektroniniu paštu jam suformuluotą pavedimą atsakyti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą (sunkinanti aplinkybė). Išvadoje akcentuota, kad analogiško pobūdžio nusižengimas buvo padarytas ir šiuo atveju, todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas nepakankamai gerai suvokia jam priskirtas funkcijas ir galimas kilti pasekmes dėl atitinkamų teisės normų nesilaikymo – reikalavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teikti informaciją kitoms Lietuvos Respublikos institucijoms.

2.3. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad tyrimas buvo neišsamus, atliktas tendencingai, nepagrįstai, neva siekiant nubausti ne nusižengusius, o „administracijai neįtikusius asmenis“ laikytini tik subjektyviu pareiškėjo vertinimu, kuris byloje nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais ar kitomis reikšmingomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis, todėl vertintini kaip nepagrįsti. Negalima sutikti su pareiškėjo skunde dėstomais motyvais, jog jam skirta tarnybinė nuobauda už neparengtą atsakymą į Raštą skirta nepagrįstai, kadangi Rašte prašymas parengti atsakymą nebuvo konkrečiai suformuluotas, todėl laikytina, kad pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė. Etikos taisyklių 9.3 punktas numato, kad valstybės tarnautojas pareigas privalo atlikti laiku, efektyviai, atidžiai ir profesionaliai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.3 punktas numato reikalavimą darbuotojams nepriekaištingai atlikti savo tiesiogines pareigas. Todėl, atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir Išvadoje išdėstytus motyvus, pripažintina, kad savo tiesiogines pareigas nagrinėjamu atveju pareiškėjas atliko netinkamai, todėl tarnybinė nuobauda jam skirta pagrįstai.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. pranešimu Nr. A164-97/16(3.4.53-PD3) buvo informuotas,

jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes neatsakė į jam vykdyti paskirtą Raštą, nors teisės aktai įpareigoja suteikti tarnybinę pagalbą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreipimosi gavimo dienos. Su šiuo pranešimu pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 9 d. pateikė paaiškinimą, kad gautame Rašte nebuvo prašoma suteikti informaciją apie šeimą, tačiau prašoma apsilankyti šeimoje ir patikrinti, ar joje tinkamai naudojama tėvų valdžia mažamečio vaiko atžvilgiu, ar užtikrinamos jo teisės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gautame Rašte nurodomas teiginys „pateikti informaciją“ nesuponuoja pareigos suteikti informaciją. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai, neparengiant atsakymo į Vilniaus AVPK Raštą, t. y. nepateikiant informacijos apie mažametį vaiką, vertintini kaip aplaidus tarnybinis nusižengimas, todėl pareiškėjui siūlytina skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Įsakymu, atsižvelgiant į Išvadą, pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas pažymėjo, kad tiek Išvadoje, kuri, be kita ko, yra ginčijamo Įsakymo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis, tiek ir ginčijamame Įsakyme yra nurodyta, kokius teisės aktų normų reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė VAĮ 2 straipsnio 21 punktą, 3 straipsnio 5 punktą, 40 straipsnio 2 dalį ir Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo reakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Teismo vertinimu, Išvadoje aiškiai nurodyti pareiškėjo padaryti specialiųjų teisės aktų nuostatų pažeidimai, t.  y. pareiškėjas, būdamas Skyriaus Poskyrio vyriausiuoju specialistu, nepateikdamas prašomos informacijos apie mažametį, pažeidė Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 40-249 patvirtinto Vaikų teisių apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.5 ir 7.10 punktus, Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 40-74 patvirtintų Vaikų teisų apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio nuostatų 6.2 punkto, Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 40-251 patvirtintų Vaikų teisių apsaugos skyriaus nuostatų 9.40 punkto, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1 ir 53.3 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 ir 7.2 punktų bei Etikos taisyklių 2.3 ir 9.3 punktų reikalavimus. Teismo vertinimu, Išvadoje ir Įsakyme pareiškėjo veika kvalifikuota tinkamai, kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas konkrečiai ir aiškiai, pareiškėjo veiksmai konkrečiai susieti su teisės aktų normomis, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo laikytis. Todėl teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad tiek Įsakyme, tiek Išvadoje nėra konkrečiai nurodyta, kokį tarnybinį nusižengimą padarė ir kokį teisės aktą pažeidė.

6. Teismas pabrėžė, kad iš Vilniaus AVPK Rašto pavadinimo aiškiai matyti, jog Skyriaus prašoma skubiai patikrinti, ar vienoje iš šeimų tinkamai naudojama tėvų valdžia mažamečio vaiko atžvilgiu ir užtikrinamos jo teisės. Raštas pavadintas „Dėl skubios informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-11092-16 pateikimo“, todėl neabejotina, kad prašoma suteikti informaciją minėtame Rašte išdėstytu klausimu. Nors pats Vilniaus AVPK Rašto turinys nėra pakankamai išsamus, nes Rašto pabaigoje nėra suformuluotas konkretus prašymas pateikti informaciją, tačiau, būdamas pakankamai atidus ir atsakingai atlikdamas jam pavestas valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjas galėjo iš Rašto pavadinimo suprasti, kad Vilniaus AVPK prašo pateikti informaciją apie smurtą artimoje aplinkoje.

7. Teismas pastebėjo, kad pagal Rekomendacijų 8 punktą prokurorui ar policijai pateikus prašymą dėl informacijos suteikimo, vaiko teisių apsaugos skyrius apsilanko šeimoje, patikrina šeimos aplinkos sąlygas ir pateikia prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją (priedas), bei kitas žinomas aplinkybes, kurios, vaiko teisių apsaugos skyriaus nuomone, gali būti svarbios ikiteisminiam tyrimui: 8.1. kai pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu pareikštas nepilnamečiui; 8.2. kai ikiteisminio tyrimo metu nusprendžiama atlikti nepilnamečio liudytojo, nukentėjusiojo apklausą ir tam būtina išsiaiškinti jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Nustatyta, kad pareiškėjas informacijos valdymo sistemoje tik 2016 m. kovo 25 d. įsegė šeimos aplankymo aktą Nr. A715-1200/16 (2.13.2.47-AD15) ir pažymėjo, kad ši užduotis įvykdyta 2016 m. kovo 30 d. Tačiau paminėtas Rekomendacijų 8 punktas reikalauja po apsilankymo šeimoje ir šeimos aplinkos sąlygų patikrinimo pateikti prašymą pateikusiai institucijai turėtą ir naujai patikrintą informaciją, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad pareiškėjas netinkamai ir nevisiškai atliko jam pavestą užduotį. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jam Poskyrio vedėja 2016 m. kovo 14 d. suformulavo užduotį „kviestis į pokalbį, aiškintis situaciją“, tačiau pareiškėjas pagal savo užimamas pareigas privalėjo suprasti, kad nepakanka tik apsilankyti

šeimoje ir prisegti informacijos valdymo sistemoje šeimos aplankymo aktą. Pareiškėjas, būdamas karjeros valstybės tarnautoju, privalėjo vykdyti tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir informacijos teikimo funkciją ir suteikti prašomą informaciją.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimas dėl sąvokų „pateikimas“ ir „suteikimas“ vartojimo nelaikytinas pagrįstu pasiteisinimu. Nustatyta, kad pareiškėjas į Raštą neatsakė, nors iš Rašto pavadinimo aišku, kad prašoma informacijos, todėl darytina išvada, kad jis neįvykdė jo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų ir nesivadovavo VAĮ įtvirtintu tarnybinės pagalbos principu (viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (3 str. 5 p.).

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nuobauda yra paskirta siekiant įbauginti jį ir kitus darbuotojus, kad jie neturėtų kitos nuomonės, taip pat, kad jis nubaustas tendencingai siekiant susidoroti su juo kaip neįtinkančiu Administracijai, vertintinos kaip neįrodytos, nes byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekiama susidoroti ar kitaip būtų pažeistos ar suvaržytos jo teisės. Pareiškėjo argumentas, kad, jau skiriant tarnybinę nuobaudą kitai tarnautojai – Poskyrio vedėjai, – pareiškėjo veiksmai buvo pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas, vertintini kaip nepagrįsti. Poskyrio vedėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta už tai, kad ji neužtikrino, jog į Vilniaus AVPK Raštą būtų atsakyta, ir netinkamai kontroliavo pareiškėjo darbą. Taigi nepagrįsta teigti, kad, skiriant nuobaudą Poskyrio vedėjai, jau buvo konstatuotas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracija, skirdama tarnybinę nuobaudą, įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas turi galiojančią nuobaudą – papeikimą, – tai buvo vertinama kaip sunkinanti pareiškėjo atsakomybę aplinkybė. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvo nustatyta. Nors pareiškėjas nesutinka, kad tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesnė tarnybinė nuobauda (papeikimas) jam paskirta už tai, kad jis aplaidžiai vykdė elektroniniu paštu jam suformuluotą pavedimą atsakyti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. 5-S-12251. Nagrinėjamu atveju padarytas iš esmės analogiško pobūdžio nusižengimas (neatsakyta į Vilniaus AVPK Raštą), todėl vertintina, kad pareiškėjas aplaidžiai ir nepakankamai dėmesingai vykdė jam priskirtas funkcijas.

11. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas, pritaikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – teisėta ir pagrįsta. Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą.

12. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jo skunde nurodytus teiginius, pvz., kad tiek Įsakyme, tiek Išvadoje nėra konkrečiai konstatuojama, kokį tarnybinį nusižengimą jis padarė, pagal Skyriaus formuotą praktika informacija buvo suteikiama, o ir dabar suteikiama tiktai, kai aiškiai suformuluotas prašymas teikti informaciją ir kt. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat netinkamai vertino tarnybinio nusižengimo kvalifikavimą. Pats pareiškėjo tarnybinės veiklos tyrimas buvo atliktas tendencingai.

15. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Administracija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Pabrėžia, kad kita tarnautoja (S. S.) buvo įtariama padariusi kitus nusižengimus nei pareiškėjas ir minėtos tarnautojos atsakomybės klausimas nėra susijęs su pareiškėjo atsakomybės klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo (b. l. 5–6), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, – teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kurių teismas skundžiamame sprendime jau yra išsamiai pasisakęs, bei nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja bei pasisako tik dėl esminių šios bylos aspektų.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

21. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš Išvados (b. l. 25–28), kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis, matyti, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertinti visi nagrinėjamu atveju būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai  – pažeidimo padarymo faktas (pareiškėjo neatsakymas į Vilniaus AVPK Raštą; aiškiai išdėstytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą), jį padariusio pareigūno kaltė (įvertinta, kad nenustatyta aplinkybių, pateisinančių pareiškėjo neatsakymą į Vilniaus AVPK Raštą). Pareiškėjos padarytas pažeidimas (veika) nėra tas, dėl kurio tam, kad būtų galima konstatuoti padarytą tarnybinį nusižengimą, reikėtų būtinai nustatyti sukeltas pasekmes, dėl to šio elemento (sukeltų teisinių pasekmių) nebuvo būtina konstatuoti. Išvadoje taip pat aiškiai pagrįstą, kodėl pareiškėjui skiriama tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Todėl konstatuotina, kad tiek Išvada, tiek jos pagrindu priimtas Įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, reikalavimus.

22. Iš Vilniaus AVPK Rašto (b. l. 35) pavadinimo „Dėl skubios informacijos apie smurtą artimoje aplinkoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-11092-16 pateikimo“ ir turinio, nors tiesioginis prašymas suteikti informaciją (duomenis) ir nebuvo suformuluotas, pareiškėjui, kaip kompetentingam savo srities specialistui, turėjo būti akivaizdu, jog Vilniaus AVPK prašo suteikti tam tikrą informaciją (duomenis), kuri buvo reikalinga ikiteisminiam tyrimui atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei pareiškėjui Vilniaus AVPK Raštas nebuvo visiškai aiškus (nesuprato, ką šiuo Raštu prašoma padaryti), pareiškėjas, siekdamas tinkamai atlikti savo funkcijas, turėjo prašyti Vilniaus AVPK pasitikslinti, kuo minėtu Raštu konkrečiai yra prašoma – tokiu atveju būtų tinkamai įgyvendintas ir tarnybinės pagalbos principas, įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 5 punkte.

23. Nors Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų pareiga suteikti informaciją policijai eksplicitiškai yra įtvirtinta Rekomendacijų 8 punkte (šios nuostatos pažeidimas nagrinėjamu atveju nekonstatuotas), tačiau atsakovas kildindamas pareiškėjo pareigą atsakyti į Vilniaus AVPK Raštą pagrįstai vadovavosi ir šios nutarties 5 punkte nurodytomis teisės aktų nuostatomis (pvz., VAĮ 2 str. 21 p., 3 str. 5 p., 40 str. 2  d., Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 15 str. 1 d. 4 p., pareiškėjo pareigybės aprašymo nuostatomis), kurias sistemiškai aiškinant ir taikant darytina išvada, kad pareiškėjui, kaip valstybės tarnautojui – Poskyrio vyriausiajam specialistui, – įtvirtinta pareiga bet

kuriuo atveju nagrinėti viešojo administravimo subjektų (valstybės ir savivaldybės institucijų), taip pat tiek juridinių, tiek fizinių asmenų prašymus ir teikti informaciją pagal tokius prašymus. Todėl Administracija, nustačiusi, kad pareiškėjas neatsakė į Vilniaus AVPK Raštą (nepateikė informacijos), pagrįstai konstatavo minėtų teisės aktų nuostatų pažeidimus. Net vertinant kaip pagrįstą pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad Skyriuje buvo paplitusi praktika analogiškais atvejais kaip nagrinėjamu atveju neatsakinėti į policijos raštus, tačiau tai savaime nepaneigia pareiškėjo kaltės dėl padaryto pažeidimo. Be to, kaip matyti iš Išvados, pareiškėjas jau ne pirmą kartą buvo nubaustas už analogišką pažeidimą, dėl to pareiškėjui turėjo būti aišku, kad atsakovas tokio pobūdžio pareigų nevykdymo netoleruoja.

24. Kaip jau minėta, pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo skirtas griežtas papeikimas (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 3 d. 3 p.). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui 2015 m. buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba –, o 2016 m. buvo paskirta ne tik ginčijama nuobauda – griežtas papeikimas, – bet ir papeikimas, o tai jau yra sunkinanti pareiškėjo atsakomybę aplinkybė (Valstybės tarnybos įstatymo 301 str. 2 d. 3 p.), teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui paskirta ginčijama nuobauda yra adekvati ir proporcinga jo padarytam tarnybiniam nusižengimui.

25. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo veiklos tyrimas buvo tendencingas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. To, kad pareiškėjo atžvilgiu tyrimas buvo tendencingas, nepatvirtina ir pareiškėjos argumentas, kad viena iš Administracijos tarnautojų, nereaguodama į smurtą šeimoje, už tai nebuvo nubausta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai daryti galima prielaida būtų tik tada, jei pareiškėjas pateiktų įrodymus, kad asmuo, einantis tokias pat pareigas kaip ir jis, už tapatų pažeidimą to paties subjekto iš esmės tuo pat metu nebuvo nubaustas, tačiau šioje byloje to pareiškėjas nepadarė. Todėl teisėjų kolegija teisėtai ir pagrįstai paskirtą nuobaudą pareiškėjui vertinti kaip paskirtą tendencingai (šališkai), o ne objektyviai neturi jokio pagrindo.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, dėl to, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jam priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. C. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11445 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. AS-452-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00274-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 25 d. (spaudas ant voko) įteikė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams patikslintą skundą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą patikslintam skundui paduoti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 ir šiuos sprendimus panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. birželio 10 d. apskundė išankstine ne teismo tvarka VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-352516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44040 pakeitimo“ ir prašė jį panaikinti kaip neteisėtą, atsakovui atsisakius perskaičiuoti pensiją taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas, įsigaliojusias 2013 m. sausio 1 d. (skunde buvo pareikšti dar ir kiti reikalavimai), kurio motyvai bei teisiniai ir faktiniai pagrindai, argumentai iš esmės nurodyti tokie pat, kaip ir šios bylos pradiniame skunde ir šiame patikslinime (todėl jų nekartojo). VSDFV, išnagrinėjusi skundą, 2014 m. liepos 11 d. Nr. (6.5)I-6138 sprendimu nusprendė, jog atsakovo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas atsisakyti skirti – perskaičiuoti pensiją pagal pakeistas Pensijų įstatymo nuostatas nuo 2013 m. sausio 1 d., t. y. jos neskirti, yra teisėtas ir pagrįstas, o jame nurodytas jo apskundimo terminas yra 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Šį sprendimą pareiškėjas gavo 2014 m. liepos 18 d. ir apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui nepraleidęs 20 dienų termino. VSDFV sprendimo nepagrindė jokiais naujais argumentais, aplinkybėmis ar motyvais, tiesiog atkartojo VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimuose nurodytais argumentais, o taip pat atkartojo ir savo, t. y. VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 tuos pačius argumentus, motyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2019 m. kovo 21 d. nutartyje konstatavo aplinkybę, kad VSDVF pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. skundo dalies dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. rašto (sprendimo) iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, jog skundą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo jau yra išnagrinėjusi. Būtent taip VSDFV Panevėžio skyriaus nurodytą 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-44070 suprato ir priėmė pareiškėjas, todėl jį, kaip tiesiogiai pareiškėjui sukeliantį teisines pasekmes, pareiškėjas ir apskundė. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas atskirai nerado būtinumo dar skųsti VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Panevėžio apygardos administraciniame teisme skundas užregistruotas 2014 m. rugpjūčio 5 d. Pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas šioje byloje tyrė, bet nenustatė, kad būtų praleistas terminas skųsti pradiniame skunde nurodytą atsakovo sprendimą. Teismas tuo klausimu byloje priėmė atitinkamas nutartis 2014 m. rugpjūčio 11 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. ir nenustatęs trūkumų skundą priėmė (duomenys apie tai yra byloje). Tai kartu patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos VSDFV sprendimus reikėtų skųsti. Pareiškėjas sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Šiaulių apygardos

administracinio teismo išaiškinimais apie reikalingumą nurodytus sprendimus apskųsti teismui.Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo prašė pareiškėjo

prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkinti.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas perskaičiuoti

senatvės pensiją pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 pareiškėjui nurodė, kad nėra pagrindo skirti senatvės pensiją iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. Šis VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas registruota pašto siunta, kuri buvo grąžinta, kaip neįteikta, nesuradus pareiškėjo ir per nustatytą saugojimo laiką neatsiėmus laiško. Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, prašydamas atsakyti į 2013 m. liepos 31 d. prašymą. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėjui pakartotinai atsakė, kad nėra teisinio pagrindo skirti pensiją iš naujo. Pareiškėjas pastarąjį sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 nustatė, jog VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. (10.12)3-44070 yra teisėti ir pagrįsti, tačiau VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendime Nr. (10.12)3-44070 neteisingai nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, todėl įpareigojo VSDFV Panevėžio skyrių ištaisyti trūkumus. VSDFV Panevėžio skyrius ištaisė trūkumus ir priėmė 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516. Pareiškėjas 2014 m. birželio 10 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.12)3-52516. VSDFV 2014 m. liepos 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-6138 nurodė, kad su pareiškėjui skirtos senatvės pensijos perskaičiavimu susijusius motyvus yra išdėsčiusi savo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224. Taigi VSDFV pareiškėjo 2014 m. birželio 10 d. prašymo dalies dėl 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-52516 iš esmės nenagrinėjo, nurodydama, kad pareiškėjo skundą dėl pensijos perskaičiavimo yra išnagrinėjusi, ką pabrėžė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-390-756/2019) konstatavo, kad <…> konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas Valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nė vieno iš šių sprendimų pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl Valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą“. Pažymėjo, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku, laiškas nebuvo grąžintas VSDFV kaip neįteiktas, tad darytina išvada, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 gavo (tikėtina, ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjo skundas dėl pensijos Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. rugpjūčio 5 d., tai yra ženkliai praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytą 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 apskundimo terminą – 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos (sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, buvęs teisėjas. Pareiškėjas negalėjo nežinoti apie pirmiau minėtų sprendimų apskundimo terminą ir turėjo suprasti savo neveikimo pasekmes, juolab, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 apskundimo tvarka ir terminas buvo aiškiai nurodyti. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyvių VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8224 apskundimo teismui termino praleidimo priežasčių.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas VSDFV atsiliepimas į prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kuriame prašoma pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkinti. Atsiliepime iš esmės nurodyti tie patys argumentai ir aplinkybės dėl praleisto termino VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimui Nr. (10.1) 3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimui Nr. (6.5) I-8224 apskųsti.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi, vadovaudamiesi ABTĮ 30 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo prašymo netenkino ir termino patikslintam skundui paduoti dėl

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo neatnaujino ir pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį, pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą ir prašyti teismo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Taip pat pareiškėjui išaiškino, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224 „Dėl 2013-10-31 skundo“ priimtas 2013 m. gruodžio 2 d., o pareiškėjas su pradiniu skundu į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs skundo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą. Teismas nurodė, jog pareiškėjas turi teisę teikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašyme atnaujinti terminą turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių ir prašė perskaičiuoti jam skirtą pensiją. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35352 minėto pareiškėjo prašymo netenkino, nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas VSDFV (Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352 grįžo neįteiktas pareiškėjui). Pareiškėjas 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių, nurodė, kad nėra gavęs atsakymo į 2013 m. liepos 31 d. prašymą, prašė tokį atsakymą pateikti. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.12)3-44070 pareiškėją informavo, kad dėl jo 2013 m. liepos 31 d. prašymo buvo priimtas VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kurio pareiškėjas neatsiėmė per nustatytą laiką. VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. spalio 21 d. rašte Nr. (10.12)3-44070 pakartotinai pareiškėjui išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo esmę. Pareiškėjas 2013 m. spalio 31 d. skundu kreipėsi į VSDFV, nurodė palaikantis 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymus, prašė padėti įstatyme nustatyta tvarka išspręsti klausimą dėl senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2013 m. sausio 1 d., o VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. spalio 21 d. raštą Nr. (10.12)3-44070 laikyti negaliojančiu. VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8224 pareiškėjui nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimai, kuriuose nurodyta, jog skirti pareiškėjui senatvės pensiją iš naujo nėra pagrindo, yra teisėti ir pagrįsti, tačiau 2013 m. spalio 21 d. sprendime neteisingai nurodyta jo apskundimo data, todėl VSDFV įpareigojo Panevėžio skyrių šią sprendimo dalį pakeisti ir apie tai informuoti pareiškėją. VSDFV Panevėžio skyrius, vykdydamas VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (10.12)3-52516 pareiškėją pakartotinai informavo, kad jo 2013 m. liepos 31 d. ir 2013 m. spalio 14 d. prašymai yra išnagrinėti, išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendime ir 2013 m. spalio 21 d. rašte nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui senatvės pensiją skirti iš naujo nuo 2013 m. sausio 1 d. bei nurodė rašto apskundimo tvarką. VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. (10.12)3-52516 pareiškėjas skundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui ir prašė jį panaikinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintame skunde dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodo aplinkybės, jog skundžiamo VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 negavo arba jį gavo žymiai vėliau, o nurodo aplinkybę, kad pareiškėjas VSDFV 2014 m. liepos 11 d. nurodytą sprendimą gavo 2014 m. liepos 18 d., todėl dėl nurodytų aplinkybių atskirai nerado būtinumo dar skųsti ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Teismas nurodė, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-8224 nurodyta aiški sprendimo apskundimo tvarka (per 20 dienų nuo šio Fondo valdybos sprendimo gavimo dienos turite teisę apskųsti Panevėžio apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalis)). Pareiškėjas į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. gerokai praleidęs apskundimo terminą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas patikslintame skunde dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodė jokių objektyvių priežasčių ar veiksnių, sukliudžiusių per Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytą terminą efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise ir pateikti skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224.

Teismas nurodė, kad tokia priežastis, kaip teisinės reikšmės nesuvokimas, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstama svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos atsakovo ar VSDFV sprendimus reikėtų skųsti bei, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties tapo aišku, kad būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo

teismui terminą.Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog 2013 m. liepos 16 d. pareiškėjui nebuvo leista pateikti

atsakovui prašymą dėl pensijos perskaičiavimo, todėl pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. paštu įteikė atsakovui tokį prašymą ir dėl tokios situacijos pareiškėjas nebeturėjo pasitikėjimo kreiptis į atsakovą, nelaikytina aplinkybe, susijusia su praleisto termino atnaujinimu kreiptis į teismą dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224, nes pareiškėjo nurodytos priežastys dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo nurodytos prieš priimant 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224, be to, pareiškėjas nurodo aplinkybes, susijusias dėl kreipimosi į VSDFV Panevėžio skyrių, o ne į teismą.

Teismas konstatavo, kad minėtų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo nurodytos termino kreiptis į teismą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 praleidimo priežastys nėra svarbios, nepriklausiusios nuo jo valios, nes pareiškėjas terminus praleido dėl savo pasirinkto elgesio modelio (subjektyvių priežasčių). Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti skųsti kitą VSDFV sprendimą, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjo) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas gavęs 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 per jo apskundimo terminą (20 dienų nuo įteikimo dienos) maždaug iki 2013 m. gruodžio 31 d. nežinojo ir negalėjo žinoti būsimo, t. y. 2014 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6138 turinio, todėl pareiškėjo nurodyta priežastis <…> apskundęs VSDFV 2017 m. liepos 11 d. sprendimą atskirai nerado būtinumo dar skųsti ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224 <…> nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip objektyvios kliūtys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjas jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino patikslintam skundui paduoti atnaujinimo, bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 52 straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą, uždelsė paduoti skundą teismui ir tokiais veiksmais sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, priklausė nuo paties pareiškėjo valios ir sietinos su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu, todėl negali būti pripažintos svarbiomis.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, patenkinant pareiškėjo atskirąjį skundą, arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas, paduodamas pradinį skundą pirmosios instancijos teismui dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (10.12)3-52516 „Dėl 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (10.12)3-44070 pakeitimo“ panaikinimo, jį vertinti ar kitaip suprasti dėl sukeliamų teisinių pasekmių dėl jame nurodytų objektyvių aplinkybių (motyvų, argumentų) neturėjo objektyvaus pagrindo, juolab, kad jo kitaip irgi nevertino Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjai. Tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi konstatuota, kad pradiniu skundu pareiškėjui reikalinga skųsti dar kitus du sprendimus – VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą patikslintam skundui paduoti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. pateiktus išaiškinimus, pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą skundą ir prašyti teismo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8224, taip pat pareiškėjui išaiškino, jog jis turi teisę teikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašyme atnaujinti terminą turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-390-756/2019 konstatavo, kad konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukelia būtent VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (10.1)3-35352, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perskaičiuoti jam skirtą senatvės pensiją, ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8224, kuriuo minėtas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, tačiau nei vieno iš šių sprendimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė ir nesuformulavo su jais susijusių savarankiškų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skundo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, dėl kurių praleistas kreipimosi į teismą terminas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą patikslintam skundui dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo paduoti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties <…>.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Įvertinus bylos faktinių aplinkybių visumą, skundžiamų sprendimų turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vien ta aplinkybė, jog pareiškėjui buvo sudėtinga nustatyti, kuriuos VSDFV Panevėžio skyriaus ar VSDFV sprendimus reikėtų skųsti, negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateisinamai ilgą laiko tarpą delsė kreiptis teisminės gynybos, o toks jo elgesys vertintinas kaip nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Jokių kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pareiškėjas nenurodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų  – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patikslintą skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35352 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-8224 panaikinimo teismui padavė praleidęs nustatytą skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta priimti pareiškėjo 2019 m. balandžio 24 d. patikslintą skundą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. J. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11454 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-694-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01804-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Būsto energijos taupymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Žirmūnų būstas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) ir jo skundą tenkinti, t. y. panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Būsto energijos taupymo agentūra (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (4)-B2-1382 „Dėl permokėtų valstybės paramos lėšų grąžinimo“.

2. Pareiškėjo nuomone, Komisijos sprendimas yra priimtas netinkamai išsiaiškinus ir įvertinus faktines bylos aplinkybes bei neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas, teisės normas aiškinant plečiamai, pareiškėjo argumentai atmesti nemotyvuotai, pasisakyta ne dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nenurodyta, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė pareiškėjo priešingas teisei, kaltas veikimas ar neveikimas. Komisija nevertino, ar ginčijamas 2017 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (4)-B2-1382 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Komisija nepagrįstai laikė, kad pareiškėjas, kaip namo bendrojo naudojimo objektų administratorius, atstovaudamas savininkams, turi organizuoti paramos grąžinimą, nors, pareiškėjo vertinimu, jis neatsako

pagal gyventojų prievoles ir todėl neprivalo vykdyti savininkų prievolių, sustabdžius ar nutraukus daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projekto (toliau – ir Projektas) įgyvendinimą; projekto administratorius neįgyvendina projekto, o tik organizuoja jo įgyvenimą. Komisija neatsižvelgė ir į tai, jog butų ir kitų patalpų savininkai sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo priėmė 2012 metais, kuomet Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725 (toliau – ir Taisyklės), nebuvo sąlygos dėl permokėtų lėšų grąžinimo, kai projektas neįgyvendinamas.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog 2017 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (4)-B2-1382 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame motyvai neaiškūs ir nepakankami, tik išvardytos teisės aktų nuostatos, nevertinta, dėl kokių priežasčių nebuvo įgyvendintas Projektas, kada ir kam buvo išmokėta valstybės parama, kodėl išmokėtą valstybės paramą reikalaujama susigrąžinti būtent iš Projekto administratoriaus. Iš ginčijamo sprendimo turinio neaišku, kas yra jo gavėjas, nes sprendimas, skirtas Projekto administratoriui, pareiškėjui buvo pateiktas kaip gyventojų atstovui. Šis sprendimas nebuvo pateiktas tikriesiems jo gavėjams, tokiu būdu jiems užkertant kelią reikšti pretenzijas. 2017 m. vasario 21 d. sprendime Nr. (4)-B2-1382 taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kokius būtent klaidingus duomenis pateikė pareiškėjas, kokiais veiksmais jis pažeidė teisės aktus, neįrodytos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas siekia susigrąžinti neva permokėtas lėšas ne iš gyventojų, kuriems suteikta valstybės parama, o iš pareiškėjo (Projekto administratoriaus), kuris atitinkamą pinigų sumą gavo kaip apmokėjimą už suteiktas paslaugas (Projekto įgyvendinimo administravimo mokestis). Namo gyventojai, pasirinkdami pareiškėją Projekto administratoriumi, jo neįgaliojo vykdyti valstybės paramos grąžinimo administravimą. Be to, nutraukus Projekto įgyvendinimą, administravimo paslaugų teikimas pasibaigė ir pareiškėjui vėliau nekilo jokie įsipareigojimai, tokią savo poziciją pareiškėjas grindė teismų praktika. Pareiškėjas akcentavo, jog projekto administratorius pats nepriima sprendimo nei dėl gyvenamojo namo modernizavimo, nei dėl jo finansavimo būdo, o parama teikiama būtent modernizuojamo daugiabučio namo savininkams.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad sprendimo dalyvauti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje priėmimo metu (2012 metais) Taisyklėse buvo įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybės parama turėtų būti grąžinta, jame nebuvo numatytas atvejis „projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos“, todėl namo gyventojai negalėjo ir neturėjo numatyti, kad, neįgyvendinus Projekto, bus reikalaujama sugrąžinti permokėtas lėšas. Pabrėžė, kad naujasis teisinis reglamentavimas neturi galios atgal. Šiuo atveju reikalaujant sugrąžinti neva neteisėtai išmokėtas valstybės lėšas, pažeidžiami gyventojų teisėti interesai, jų lūkesčiai, nėra užtikrinamas viešasis interesas, apsunkinama silpnosios šalies – butų ir kitų patalpų savininkų – teisinė padėtis.

6. Atsakovas VĮ Būsto energijos taupymo agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjui (Projekto administratoriui) pagal 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymą apmokėti

projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 8 d. buvo suteikta valstybės parama. Tačiau statybos darbai, kurių pradžia numatyta 2013 m. rugpjūčio mėn., pabaiga – 2014 m. sausio mėn., nebuvo nupirkti ir pradėti. Pareiškėjas savo iniciatyva nutraukė Projekto įgyvendinimą, o butų ir kitų patalpų savininkų neinformavo, kad valstybės parama teikiama, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai įgyvendina daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, ir, atsakovo nuomone, tokiu būdu prisiėmė prievolę grąžinti visą suteiktą valstybės paramą. Atsakovas valstybės paramą teikia per butų ir kitų patalpų savininkų įgaliotą projekto administratorių. Jokie tiesioginiai santykiai nesieja atsakovo su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkais, todėl Projekto administratorius turi atsakovui grąžinti išmokėtą valstybės paramą, o dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas kreiptis į gyventojus.

8. Atsakovo teigimu, nuostata dėl valstybės paramos susigrąžinimo galiojo ir tuo metu, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai patvirtino dalyvavimą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje, tik ji buvo kitaip suformuluota. Tai, jog ankstesnėje Taisyklių redakcijoje tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad parama susigrąžinama tuo atveju, jeigu projektas neįgyvendinamas per nustatytą terminą (neįvykdžius Taisyklių 2 punkto sąlygų), nereiškia, kad valstybės parama neturi būti susigrąžinta, priešingas aiškinimas paneigtų pačią valstybės paramos skyrimo esmę bei sudarytų galimybę asmenims nepagrįstai naudotis paramos lėšomis. Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (toliau – ir VPDNAMĮ) ir Taisyklės aiškiai apibrėžia, kad valstybės parama teikiama tik pasiekus nustatytus tikslus, t. y. įgyvendinus projektą ir pasiekus nustatytus sutaupymus.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Žirmūnų būstas“ skundą.

10. Teismas nustatė, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai 2012 m. spalio 3 d. protokoliniu sprendimu nusprendė dalyvauti Namo atnaujinimo (modernizavimo) programoje ir įgaliojo UAB „Žirmūnų būstas“, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorių, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

4.84 straipsnyje nustatytą tvarką, atstovauti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams organizuojant, vykdant ir administruojant daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą ir atlikti visus kitus būtinus veiksmus, susijusius su daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) įgyvendinimu, taip pat nusprendė mokėti pareiškėjui už Projekto administravimą po 0,35 Lt/m2 (be PVM) per mėnesį nuo buto naudingojo ar kitų patalpų bendrojo ploto atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų. Agentūra 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. 1.1-1045 suderino UAB „Žirmūnų būstas“ pateiktą 2013 m. gegužės 9 d. Namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų planą, kuriame numatomų įgyvendinti atnaujinimo (modernizavimo) priemonių skaičiuojamoji kaina iš viso – 646 979 Lt (187 378,07 Eur). Namo butų ir kitų patalpų savininkai 2013 m. liepos 8 d. susirinkime patvirtino investicijų planą, pritarė preliminariam investicijų ir kredito butų ir kitų patalpų savininkams paskirstymui, pateiktam Namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų plane, ir nustatė, kad tikslų investicijų ir kredito butų ir kitų patalpų savininkams paskirstymą atliks Namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas po rangovo išrinkimo ir rangos darbų kainų suderinimo.

11. Pareiškėjas 2014 m. kovo 3 d., 2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. paskelbė kvietimus teikti pasiūlymą rangos darbams su projekto (ar jo dalies) parengimu pirkti, tačiau šių darbų nenupirko, nes neatsirado tiekėjų rangos darbams su projekto parengimu atlikti už investicijų plane nustatytą bendrą sumą.

12. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė Agentūrai prašymą apmokėti projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 8 d. ir nurodė, kad prašoma apmokėti valstybės parama – 1 943,05 Eur – turi būti pervesta į pareiškėjo sąskaitą. Agentūra 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (4)-B2.1-6042 informavo pareiškėją, kad namo butų ir kitų patalpų savininkams, atstovaujamiems UAB „Žirmūnų būstas“, suteikta 1 943,05 Eur valstybės paramos dalis, apmokant išlaidas projekto įgyvendinimo administravimui.

13. Agentūra 2017 m. sausio 12 d. rašte Nr. (3)-B2-334 nurodė pareiškėjui, kad namo atnaujinimo (modernizavimui) projektui įgyvendinti skirtas terminas baigėsi, ir prašė per 20 darbo dienų informuoti, ar planuojama toliau įgyvendinti projektą. Atsakovas, nustatęs, jog Projektas neįgyvendintas per nustatytą laikotarpį ir neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, bei vadovaudamasis Taisyklių 85 punktu, ginčijamu 2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (4)-B2-1382 nurodė pareiškėjui ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo gavimo dienos grąžinti valstybės paramos permoką – 1 943,05 Eur į nurodytą sąskaitą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, dėl jo panaikinimo kreipėsi į Komisiją, tačiau Komisija 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir priėjo prie išvados, kad atsakovas galėjo priimti sprendimą dėl išmokėtų ir / ar permokėtų lėšų sugrąžinimo, kai parama namo savininkams negalėjo būti suteikta, nes namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas neįgyvendintas per teisės aktuose įtvirtintą terminą ir (ar) neįvykdytos teisės aktuose įtvirtintos paramos gavimo sąlygos (nepasiektas projekto įgyvendinimo tikslas). Byloje nebuvo ginčo dėl to, jog Projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktuose nustatytą terminą ir pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. iki 2017 m. vasario 21 d., nepateikė Agentūrai jokių duomenų apie tai, jog Projektas yra įgyvendinamas (nors ir pažeidžiant teisės aktuose nustatytus terminus). Atsižvelgiant į Taisyklių 2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 29 d. iki 2013 m. vasario 15 d.) ir Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos paskirtį (kuri nesikeitė nuo pat programos patvirtinimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213), konstatuota, kad namo butų ir kitų patalpų savininkams 2012 m. spalio 3 d. priimant sprendimą dalyvauti šioje programoje, valstybės paramos skyrimas buvo siejamas su ta faktine aplinkybe, jog Projektas bus įgyvendintas, įvykdant Taisyklių 2 punkte įtvirtintas sąlygas. Taigi, teismo vertinimu, namo butų ir kitų patalpų savininkai, 2012 m. spalio 3 d. susirinkime nuspręsdami dalyvauti programoje, negalėjo tikėtis / įgyti teisėtų lūkesčių, kad investicijų plano parengimo ir projekto administravimo išlaidos bus apmokėtos ir tuo atveju, jeigu Projektas nebus įgyvendintas per nustatytą terminą, t. y. jeigu nebus įvykdytos Taisyklių 2 punkte įtvirtintos sąlygos. Tai, kad Taisyklių redakcijoje, galiojusioje 2012 m. spalio 3 d., tiesiogiai nebuvo įtvirtinta, jog valstybės parama susigrąžinama,

jeigu projektas neįgyvendintas per nustatytą terminą (neįvykdžius Taisyklių 2 punkto sąlygų), nereiškia, kad valstybės parama neturi būti susigrąžinta. Priešingas aiškinimas neatitiktų valstybės paramos namo atnaujinimui (modernizavimui) skyrimo esmės, apskritai paneigtų šios paramos esmę ir leistų asmenims, nevykdantiems teisės aktuose įtvirtintų sąlygų, nepagrįstai naudotis valstybės parama.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas, nusprendęs susigrąžinti valstybės paramos lėšas už Projektą, pasirinko netinkamą subjektą, o valstybės skirtą paramą turi atlyginti kiekvienas namo butų ir kitų patalpų bendraturtis, atsižvelgiant į kiekvieno savininko atitinkamą dalį bendrojoje nuosavybėje. Pažymėta, jog Projekto administratoriumi 2012 m. spalio 3 d. buvo paskirtas būtent pareiškėjas, jis 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsakovui prašymą apmokėti projekto administravimo išlaidas – 1 943,05 Eur – už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 8 d., nurodė, kad lėšos turi būti pervestos į jo sąskaitą (nurodė sąskaitos numerį). Byloje nebuvo ginčo, jog prašyta valstybės parama pervesta į pareiškėjo nurodytą sąskaita. Taigi, atsakovo sprendimas susigrąžinti permokėtas paramos lėšas, neįgyvendinus Projekto, pagrįstai skirtas pareiškėjui, kaip teisėtam naudos gavėjų (namo butų ir kitų patalpų savininkų) atstovui.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp pareiškėjo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, šie teisiniai santykiai yra civilinės teisės reguliavimo sritis (Civilinio kodekso 6.756–7.765 str.), o įgaliotojo (namo butų ir kitų patalpų savininkų) atsakomybės, numanomos pareigos pareiškėjui atlyginti (įgaliotiniui) nuostolius, kuriuos jis patyrė vykdydamas pavedimą, klausimai nėra šio ginčo dalykas.

17. Teismas, įvertinęs 2017 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (4)-B2-1382 turinį, konstatavo, jog šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje akto turiniui keliamus reikalavimus. Sprendime aiškiai įvardyta pareiškėjui nustatyta pareiga (ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti permokėtą valstybės paramos sumą – 1 943,05 Eur), taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas išsiųstas asmeniui, kuriam jis skirtas, t. y. pareiškėjui, per Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.

18. Teismo vertinimu, Komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) yra tinkamai argumentuotas, priimtas tinkamai išanalizavus faktines aplinkybes bei pritaikius teisės aktų nuostatas.

19. Teismas nenustatė teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, todėl ginčijami atsakovo 2017 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (4)-B2-1382 ir Komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) palikti nepakeisti. Konstatavęs, kad skundas yra atmestinas, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

20. Pareiškėjas UAB „Žirmūnų būstas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, t. y. panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) ir VšĮ Būsto energijos taupymo agentūra 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (4)-B2-1382, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas, neįvertintus visų skunde išdėstytų argumentų. Pareiškėjas ir toliau laikosi pozicijos, jog jis namo butų ir kitų patalpų savininkams santykiuose su kitais subjektais, dalyvaujančiais butų modernizavimo projektuose, atstovauja išoriniuose santykiuose, tačiau neatsako pagal gyventojų prievoles ir neprivalo vykdyti savininkų prievolių sustabdžius ar nutrauktus Projekto įgyvendinimą. Pareiškėjo vertinimu, teismo pozicija, jog jis nagrinėja tik tuos ginčus, kurie kilę iš administracinių teisių santykių, pažeidžia ekonomiškumo principą. Sprendimas ir veiksmai nėra nagrinėjami teisme pavieniui, o šiuo konkrečiu atveju galutinis sprendimas patenka į administracinių teismų kompetencijos ribas. Pareiškėjas pakartoja savo teiginį, kad 2012 metais Taisyklėse nebuvo sąlygos dėl permokėtų lėšų grąžinimo, kai projektas neįgyvendinamas, ir jį pagrindžiančius argumentus. Pareiškėjas taip pat pakartoja, kad Projektą įgyvendina ir valstybės paramą gauna būtent namo butų ir kitų patalpų savininkai, o Projekto organizatorius tik organizuoja darbus ir už suteiktas paslaugas gauna atlyginimą, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklėse numatyti atvejai, kai namo bendraturčiai neturi pareigos atsiskaityti už projekto įgyvendinimo administravimo išlaidas. Pabrėžia, kad dėl Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo arba kompensavimo į atsakovą gali kreiptis tik Projekto administratorius. Šiuo atveju daugiau nei akivaizdu, jog tiesioginiai administraciniai teisiniai santykiai sieja atsakovą ir namo bendraturčius, o pareiškėjas tik tarpininkauja ir atlieka visus organizacinius veiksmus tarp atsakovo ir gyventojų. Pareiškėjo vertinimu, priešinga teismo išvada yra

nemotyvuota ir padaryta neatsižvelgus į tai, jog šiuose teisiniuose santykiuose, nors gal ir ne tiesiogiai, dalyvavo ir butų ir kitų patalpų savininkai, kurie ir gavo valstybės paramą. Ir paties skundžiamo sprendimo argumentai, susiję su skundo atmetimo teisiniais pagrindais, yra neaiškūs, dviprasmiški ir nemotyvuoti, todėl pareiškėjui neaišku, dėl kokių priežasčių jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas akcentuoja, jog jis byloje pateikė paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, jog jis kelis kartus organizavo rangos darbų pirkimą, tačiau pirkimas neįvyko, nes gyventojų sutarta kaina buvo per maža ir neatsirado nė vieno rangovo, galinčio darbus atlikti už tokią sumą, o reikalavimus atitinkančių pasiūlymų negauta ir organizuojant techninio darbo projekto rengimo pirkimą. Pareiškėjas tvirtina ėmęsis aktyvių veiksmų, siekdamas įsigyti reikiamas paslaugas ir darbus Projektui įgyvendinti, tačiau, pirkimams nepavykus, atliktos apklausos metu didžioji dalis bendrasavininkių, atsižvelgdami į didėsiančius kaštus, nusprendė stabdyti Projekto įgyvendinimą, todėl pareiškėjas negalėjo tęsti šio projekto įgyvendinimo. Pareiškėjo teigimu, teismui nepanaikinus ginčijamų sprendimų, t.  y. pareigos pareiškėjui grąžinti valstybės išmokėtas sumas, kuri yra valstybės parama gyventojams, yra pažeista tiek Taisyklėse (38 p.), tiek pavedimo sutartyje įtvirtinta teisė pareiškėjui gauti projekto administravimo mokestį, kurį gauti jis turi teisęs, įvykdęs Taisyklių 5 punkte įtvirtintus įpareigojimus. Be to, tokiu būdu butų ir kitų patalpų savininkai nepagrįstai praturtėtų, nes pareiškėjo teikiamomis paslaugomis būtų pasinaudoję nemokamai.

22. Atsakovas VĮ Būsto energijos taupymo agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.23. Atsakovas pakartoja savo poziciją, jog Taisyklių 85 punkto nuostata, įpareigojanti grąžinti permokėtas lėšas, jei

Projektas neįvykdomas per Taisyklėse nustatytą terminą, galiojo ir tuo metu, kai namo savininkai patvirtino investicijų planą, tik ši nuostata buvo šiek tiek kitaip suformuluota. Akivaizdu, jog tai, kad atsakovas, neįgyvendinus Projekto, reikalauja grąžinti lėšas, numatytas šiam projektui įgyvendinti, jokiais būdais nepažeidžia nei butų ir kitų patalpų savininkų teisėtų interesų ir lūkesčių, nei viešojo intereso. Atsakovo nuomone, Taisyklių 5 ir 41 punktų nuostatos nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, jog atsakovą ir namo butų ir kitų patalpų savininkus sieja tiesioginiai administraciniai teisiniai santykiai, o projekto administratorius veikia tik kaip tarpininkas. Priešingai, šios teisės normos įrodo, kad visus administracinius veiksmus, įgyvendinant namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, yra pavedama atlikti projekto administratoriui, ne atskiriems butų ar kitų patalpų savininkams. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėją ir namo butų ir kitų patalpų savininkus sieja pavedimo teisiniai santykiai, kurie yra civiliniai teisiniai santykiai, o pareiškėją ir atsakovą – tiesioginiai administraciniai teisiniai santykiai. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 85 punkto nuostata dėl permokėtos paramos susigrąžinimo formuluojama suteikiant galimybę pasirinkti subjektą (projekto administratorių ir / ar atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkus), kurie šią paramą turi pervesti į atsakovo nurodytą sąskaitą, tačiau šį reglamentavimą vertinant kartu su Taisyklių 8, 9 ir 10 punktų nuostatomis bei 85 punkto kontekstu matyti, jog tokia papildoma atsakomybė numatyta tik ūkinę veiklą vykdantiems asmenims, neatlikusiems pareigos pranešti apie jų valdomus butus ar kitas patalpas. Atsakovas pareiškėjo poziciją, jog tai, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai nusprendė nepritarti namo atnaujinimui (modernizavimui), sudaro pagrindą laikyti, kad už Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų grąžinimą tiesiogiai yra atsakingi butų ir kitų patalpų savininkai, laiko nepagrįsta, nes Taisyklių 85 punktas numato vienintelį atvejį, kai Agentūra gali tiesiogiai butų ir kitų patalpų savininkų reikalauti grąžinti valstybės paramą, t. y. kai tokie savininkai vykdo ūkinę veiklą daugiabučiame name ir apie tai nepraneša projekto administratoriui. Visais kitais atvejais taikoma bendroji taisyklė, jog valstybės paramą privalo grąžinti projekto administratorius. Kita vertus, pareiškėjas nėra pateikęs jokių dokumentų, kurie patvirtintų butų ir kitų patalpų savininkų priimtą sprendimą atsisakyti dalyvauti programoje, taip pat aplinkybę, jog jis, prieš priimant tokį sprendimą, juos informavo apie tai, kad, nutrauktus Projektą, valstybės parama turės būti grąžinta. Taip pat neaišku, ką susirinkusieji buvo nusprendę dėl paramos grąžinimo tvarkos. Atsakovas papildomai pastebi, jog jis, priimdamas ginčijamą sprendimą, nežinojo nei apie namo savininkų susirinkimą ir jo metu priimtus sprendimus, nei apie Projekto eigą, kadangi pareiškėjas nepateikė atsakymo į 2017 m. sausio 12 d. išsiųstą paklausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 21 d. sprendimo

Nr. (4)-B2-1382, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti permokėtą valstybės paramos sumą – 1 943,05 Eur, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 3R-106(AG-69/04-2017), kuriuo ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą pareiškėjo skundas dėl minėto VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros sprendimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad pareiškėjui kilo pareiga grąžinti permokėtas valstybės paramos lėšas daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektui įgyvendinti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, Projektui likus neįgyvendintam, atsakovas turėjo teisę (pareigą) susigrąžinti išmokėtą valstybės paramą, o tokią paramą grąžinti šiuo atveju turi Projekto administratorius – pareiškėjas. Apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, pakartotais skundo argumentais, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti grąžinti išmokėtą valstybės paramą, kadangi 2012 metais, kai buvo priimtas sprendimas vykdyti Projektą, Taisyklėse nebuvo įtvirtintos tokią jo teisę numatančios teisės normos, o jeigu išmokėta valstybės parama, neįgyvendinus Projekto, ir turėtų būti grąžinta, tai ji turėtų būti išsireikalaujama tiesiogiai iš daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų, o ne pareiškėjo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais, pripažįsta tikslinga tik šiuo motyvus papildyti, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo sąlygas, būdus ir tvarką, lengvatinių kreditų daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimą nustato Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (ankstesnis pavadinimas – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas). Daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo dalyvauti Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) programoje ir pavesti pareiškėjui, kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriui, atstovauti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams organizuojant, vykdant ir administruojant daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą ir atlikti visus kitus būtinus veiksmus, susijusius su daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) įgyvendinimu, priėmimo metu, t. y. 2012 m. spalio 3 d., galiojo VPDNAMĮ redakcija, patvirtinta 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymu Nr. IX-1188, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d. Pagal VPDNAMĮ 13 straipsnio (2011 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-1791 redakcija) 1 dalį, valstybės parama daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, įgyvendinantiems daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektus pagal Vyriausybės patvirtiną Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą ar ją atitinkančias savivaldybių tarybų patvirtintas programas, teikiama, jeigu pagal atnaujinimo (modernizavimo) projekte numatytas priemones pasiekiama ne mažesnė kaip D (šiluminės energijos sąnaudos 110–145 kwh/m2 per metus, priklausomai nuo namo dydžio pagal Vyriausybės nustatytą klasifikaciją) pastato energinio naudingumo klasė, kuri nustatoma pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą įgyvendinančius statybos techninius reglamentus; valstybės parama teikiama šiais būdais: 1) suteikiant lengvatinį kreditą atnaujinimo (modernizavimo) projektui įgyvendinti su Vyriausybės nustatyto dydžio, tačiau ne didesnėmis kaip 3 procentų fiksuotomis metinėmis palūkanomis; ir 2) kompensuojant Vyriausybės nustatytą, tačiau ne mažesnę kaip 50 procentų išlaidų dalį atnaujinimo

(modernizavimo) projektui parengti ir statybos techninei priežiūrai vykdyti, taip pat ne didesnę kaip Vyriausybės nustatytą kompensuotiną atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų dalį; ir 3) kompensuojant 15 procentų investicijų, tenkančių Vyriausybės nustatytoms energinį efektyvumą didinančioms priemonėms; ir 4) apmokant atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo, jo įgyvendinimo administravimo, statybos techninės priežiūros išlaidas, kredito draudimo įmoką, kreditą ir palūkanas nepasiturintiems gyventojams; ir 5) kai yra lėšų Klimato kaitos specialiojoje programoje, šios programos lėšomis prioriteto tvarka Vyriausybės nustatytais terminais papildomai kompensuojant 15 procentų investicijų, tenkančių Vyriausybės nustatytoms energinį efektyvumą didinančioms priemonėms, jeigu skaičiuojamos šiluminės energijos sąnaudos įgyvendinus projektą sumažinamos ne mažiau kaip 40 procentų, palyginti su skaičiuojamomis šiluminės energijos sąnaudomis iki atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisykles tvirtina Vyriausybė; valstybės paramos teikimą administruoja ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūrą vykdo Vyriausybės įgaliota institucija. VPDNAMĮ 13 straipsnio (2011 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-1791 redakcija) nuostatos iš esmės buvo perkeltos į VPDNAMĮ (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1054 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.) 3 straipsnį.

28. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725 patvirtino Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo taisykles. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų 2012 m. spalio 3 d. protokolinio sprendimo priėmimo metu galiojo 2011 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 101 patvirtinta Taisyklių redakcija. Taisyklių 2 punkte (2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 935 redakcija) nurodyta, kad valstybės parama laikantis Taisyklių teikiama daugiabučių namų, pastatytų pagal statybos leidimus, išduotus iki 1993 metų, butų ir kitų patalpų savininkams, parengusiems ir įgyvendinantiems daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213, Taisyklėse, Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto rengimo tvarkos apraše, patvirtintame aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-677, ir Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) statybos techninės priežiūros paslaugų ir statybos rangos darbų pirkimo tvarkos apraše, patvirtintame aplinkos ministro 2010 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-439, nustatytas sąlygas ir tvarką, jeigu įgyvendinus šį projektą pasiekiama ne mažesnė kaip D pastato energinio naudingumo klasė (šiluminės energijos sąnaudos atitinka nustatytąsias Programos priede) ir skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos sumažinamos ne mažiau kaip 20 procentų, palyginti su skaičiuojamosiomis šiluminės energijos sąnaudomis iki daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) priemonių įgyvendinimo. Taisyklių 54 punkte numatyta, jog jeigu paaiškėja, kad bendrojo naudojimo objektų valdytojas teisei į valstybės paramą ir valstybės paramos dydžiui nustatyti pateikė klaidingus duomenis, arba kitų aplinkybių, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus), arba valstybės parama negalėjo būti suteikta, arba kad butų ir kitų patalpų savininkai, vykdantys ūkinę veiklą atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, neinformavo bendrojo naudojimo objektų valdytojo apie jų nuosavybės teise priklausančiuose butuose ir kitose patalpose jų vykdomą ūkinę veiklą arba pateikė klaidingą informaciją, Agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo; apie tai ji raštu praneša finansuotojui, jeigu suteiktas lengvatinis kreditas, bendrojo naudojimo objektų valdytojui ir atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams; bendrojo naudojimo objektų valdytojas ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl permokėtų lėšų grąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą; per nustatytą laiką negrąžinta permokėta suma iš bendrojo naudojimo objektų valdytojo ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

29. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad atsakovas, 2017 m. vasario 21 d. priimdamas ginčijamą sprendimą (b. l. 9), vadovavosi vėlesne Taisyklių redakcija, t. y. redakcija, patvirtinta Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 708, konkrečiau, šios redakcijos Taisyklių 2 ir 85 punktais. Taisyklių 2 punkte (2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1505 redakcija) nurodyta, kad valstybės parama laikantis Taisyklių teikiama daugiabučių namų, pastatytų pagal statybos leidimus, išduotus iki 1993 metų, butų ir kitų patalpų savininkams, parengusiems ir įgyvendinantiems daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213, ar ją atitinkančias savivaldybių programas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 1725 „Dėl Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių patvirtinimo ir daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektui įgyvendinti skirto kaupiamojo įnašo ir (ar) kitų įmokų didžiausios mėnesinės įmokos nustatymo“, Taisykles, aplinkos ministro tvirtinamus projekto rengimo tvarkos, paslaugų ir statybos rangos darbų pirkimo tvarkos aprašus. Taisyklių 85 punkte (2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1141 redakcija) įtvirtinta, jog jeigu paaiškėja, kad Projekto administratorius teisei į valstybės paramą ir valstybės paramos dydžiui nustatyti pateikė klaidingus duomenis, arba kitų aplinkybių, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus), arba valstybės parama negalėjo būti suteikta, arba butų ir kitų patalpų savininkai, vykdantys ūkinę veiklą atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, neinformavo Projekto administratoriaus apie nuosavybės teise jiems priklausančiuose butuose ir kitose patalpose jų vykdomą ūkinę veiklą arba pateikė klaidingą informaciją, arba savivaldybė, įstatymų nustatyta tvarka privatizavusi (perleidusi) nuosavybės teise valdomas gyvenamąsias patalpas, apie šį faktą neinformavo Agentūros ir dėl to valstybės parama kreditui ir palūkanų įmokoms sumokėti nuo šių gyvenamųjų patalpų privatizavimo (perleidimo) dienos išmokėta neteisėtai, arba projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo; apie tai ji raštu praneša finansuotojui, jeigu suteiktas lengvatinis kreditas, Projekto administratoriui, savivaldybei ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams; projekto administratorius ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą; per nustatytą laiką negrąžinta išmokėta ir (ar) permokėta suma iš Projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytas teisės normas, prieina prie išvados, kad Taisyklių 2 punkto (2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 935 redakcija) nuostatos nagrinėjamam ginčui aktualiais aspektais yra labai panašios Taisyklių 2 punkto (2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1505 redakcija) nuostatoms, o Taisyklių 54 punkto (2011 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 101 redakcija) nuostatos – Taisyklių 85 punkto (2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1141 redakcija) nuostatoms. Nors Taisyklių 85 punkte (2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1141 redakcija) yra numatytas naujas pagrindas, kuriam esant Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo, – projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį, ši aplinkybė nelaikytina šioje byloje turinčia esminę reikšmę, kadangi nagrinėjamu atveju Agentūra reikalavimą sugrąžinti permokėtas lėšas siejo su Projekto neįgyvendinimu, o ne su nustatyto Projekto įgyvendinimo laikotarpio praleidimu. Į pastarąją aplinkybę dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, kad pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo, t.  y. iki 2017 m. vasario 21 d., nepateikė atsakovui jokių duomenų apie tai, jog Projektas yra įgyvendinamas (nors ir pažeidžiant teisės aktuose nustatytus terminus). Papildomai pastebėtina, kad tiek Taisyklių 54 punkte (2011 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 101 redakcija), tiek Taisyklių 85 punkte (2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1141 redakcija) buvo įtvirtintas ir bendresnio pobūdžio pagrindas, kuriam esant Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo,  – paaiškėja aplinkybės, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus) arba valstybės parama negalėjo būti suteikta.

31. Iš Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų 2012 m. spalio 3 d. protokolinio sprendimo priėmimo metu galiojusio teisinio reguliavimo (VPDNAMĮ 13 str., Taisyklių 2 p.) ir ginčijamo Agentūros 2017 m. vasario 21 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo (VPDNAMĮ 3 str., Taisyklių 2 p.) akivaizdu, jog valstybės parama gali būti teikiama tik įgyvendinantiems projektą ir įgyvendinus projektą, t. y. parama yra tikslinė ir neatsiejamai susieta su projekto įgyvendinimu. Bylos proceso šalys neginčija, kad ginčo Projektas nėra ir nebus įgyvendintas, t.  y. nebuvo pasiektas investicijų plane numatytas namo suvartojamos energijos efektyvumo lygis, taigi, kaip teisingai konstatavo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, buvo neįvykdytos teisės aktuose įtvirtintos paramos teikimo sąlygos (nepasiektas projekto įgyvendinimo tikslas) ir tai atsakovui sudarė pagrindą reikalauti grąžinti išmokėtą valstybės paramą. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus apie reikalavimu grąžinti permokėtas valstybės paramos lėšas pažeidžiamus daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisėtus lūkesčius, taip pat kad atsakovas teisės normas pritaikė atgal. 32. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo argumentų, jog permokėtos valstybės paramos lėšos turėtų būti išsireikalaujamos ne iš jo, o iš daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų, kurie

ir nusprendė vykdyti Projektą, pagrįstumo, pirmiausiai pastebi, jog byloje nėra ginčo, kad minėta tikslinė valstybės parama – 1 943,05 Eur – pareiškėjo prašymu buvo pervesta būtent į jo banko sąskaitą, o ne daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Kaip minėta, tiek Taisyklių 54 punkte (2011 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 101 redakcija), tiek Taisyklių 85 punkte (2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo Nr. 1141 redakcija) nurodyta, kad Agentūra apie sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo raštu praneša, be kita ko, Projekto administratoriui (bendrojo naudojimo objektų valdytojui) ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams; projekto administratorius (bendrojo naudojimo objektų valdytojas) ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamas sprendimas pagrįstai buvo skirtas pareiškėjui, paskirtam Projekto administratoriumi, o pareiškėjas, manydamas, jog su juo turi būti atsiskaityta už vykdant pavedimą atliktus veiksmus, gali tokio atlyginimo reikalauti iš daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, davusių jam tokį pavedimą, Civilinio kodekso nuostatų pagrindu, taip pat pavedimo sutarties, kurios sudarymo faktą pripažįsta ir iš kurios kildina tokią savo teisę (apeliacinio skundo 1.10 p.), pagrindu. Atlyginimo pareiškėjui už vykdant pavedimą atliktus veiksmus, be kita ko, atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo administravimą, klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, tokio ginčo nagrinėjimas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams, o deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie ekonomiškumą nesuteikia pagrindo teismui peržengti nagrinėjamos bylos ribas, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas argumentus, kad, neįvykdžius daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto, valstybės paramą turi grąžinti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priimant sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo Taisyklės nenustatė sąlygos dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo neįgyvendinus projekto, pripažino nepagrįstais ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2709-662/2018, 2019 kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-915-662/2019, 2019 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-802-520/2019). Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-1161-624/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi panaikino panašaus pobūdžio VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros sprendimą, teisėjų kolegija šioje apeliacine tvarka pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas nagrinėjamoje byloje neturi faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis pastarojoje teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.

34. Dėl pareiškėjo teiginių apie skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trūkumus teisėjų kolegija akcentuoja, jog vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 2 d. 5 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisykle (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 4 d. 2–4 p.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Pareiškėjas pagrindinius skundžiamo teismo sprendimo motyvus sėkmingai įvardijo apeliaciniame skunde. Tai, kad įrodymų vertinimas ir teisės normų aiškinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų prieiti prie kitokių išvadų, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad ginčijami administraciniai sprendimai – VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (4)-B2-1382 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. 3R-106(AG-69/04-2017) – yra neteisėti. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad teismo

sprendimo motyvai yra nepakankami, dviprasmiški, kad jam nesuprantamos tokio teismo sprendimo priežastys, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, netenkinamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žirmūnų būstas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11444 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. eA-695-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01554-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojama biudžetinė įstaiga Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdista“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 649,13 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, jog ji ir N. G. 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, Hurghadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. gruodžio 6 d., už kelionę sumokėta 2 198 Lt (636,58 Eur), už vizas – 160 Lt (46,34 Eur) priemoka, iš viso sumokėta 2 358 Lt (682,92 Eur). Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 2 d. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 33,85 Eur. Atitinkamai liko negrąžinti 649,13 Eur. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl ji patyrė turtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai negali būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizas, o jos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, taip pat neaišku, kokiu pagrindu pinigų sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą. Be to, mokėjimas buvo atliktas 2014 m. spalio 24 d., t. y. iki turizmo paslaugų sutarties sudarymo 2014 m. spalio 37 d.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento nuomone, Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos

dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams. Be to, Departamentas teigė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus asmens veiksmų.

8. Departamentas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjai negali būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizas, ir pažymėjo, kad, atskaičius mokestį už vizas bei pareiškėjai išmokėtą draudimo išmoką, priteistino turtinės žalos atlyginimo dydis neturėtų būti didesnis nei 602,79 Eur. Departamentas pastebėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtrauktas ir pareiškėjos reikalavimas 682,92 Eur sumai. Be to, Departamento duomenimis, teismo nutartimi laikinai apribotos nuosavybės teisės į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą bendrai 577 752,18 Lt (167 464 Eur) sumai.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos L. G. skundą, t. y. priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 602,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gegužės 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003873 dėl kelionės Vilnius – Hurgada ir atgal. Pagal minėtą sutartį, pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti 2014 m. gruodžio 6–12 d. Pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 2 198 Lt (mokėjimo paskirtis – „Beta.lt order (414426111)“), o 2014 m. spalio 29 d. UAB „Freshtravel“ sumokėjo 160 Lt už vizas. Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjai sumokėjo 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 649,13 Eur suma, kurią ji ir prašo priteisti iš atsakovo.

11. Teismas, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose konstatuota, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas analogiško pobūdžio atvejais neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t.  y. neužtikrino turisto teisių apsaugos, todėl pripažintina, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, ir nenustatęs pagrindo nuo šios praktikos nukrypti, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamos bylos kontekste Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

12. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog dėl to, kad 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003873 nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, ir pažymėjo, kad Turizmo įstatyme įtvirtintas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Šiuo atveju sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog jai fiziškai pasirašyti sutartį objektyviai nebuvo reikalinga, o šios sutarties šalys aiškiai išreiškė valią tokią sutartį sudaryti. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo (kodas: 302527342), kurio pavadinimas keitėsi, ir būtent todėl pareiškėjos 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodyme Nr. 122 gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order# <…>“. Vadovaujantis Turizmo įstatymu, turizmo paslaugų teikimo sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už turistinę kelionę galėjo būti atliekami kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, be to, pareiškėjos į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą

pervesta suma sutampa su ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarties kaina, todėl teismas atmetė ir atsakovo argumentus, jog pareiškėja tinkamais įrodymais nepatvirtino, jog už turizmo paslaugas buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai. Teismas akcentavo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, tai, kad pareiškėja buvo teismo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, o ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas jai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjai atlygintinos turtinės žalos dydį, pažymėjo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, kad pareiškėjai liko negrąžinta 602,73 Eur suma. Kita vertus, teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais, jog pareiškėjai neturėtų būti priteista suma, sumokėta už vizas – 46,34 Eur. Teismas taip pat tenkino pareiškėjos prašymą jos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, akcentuodamas, jog skundas priimtas 2017 m. gegužės 31 d.

III.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos L. G. skundą.

15. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nes nei šiame teismo sprendime, nei jame nurodytuose kituose teismų sprendimuose nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

16. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą, ir kt.), teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas asmuo – „Plius travel“, o priešingas teismo išvadas bei teismo argumentus dėl pareiškėjos reikalavimų pripažinimo bankroto byloje bei Ergo Insurance SE Lietuvos filialo sumokėtų draudimo išmokų kaip paslaugų teikimo sutarties sudarymo fakto patvirtinimo laiko nepagrįstais. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

17. Pareiškėja L. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.18. Pareiškėja apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką ir atkreipia dėmesį į tai, kad UAB

„Freshtravel“ dviejose bendrovėse savo veiklą buvo apdraudusi bendrai 202 734 Eur sumai, nors, Departamento teigimu, bendra turistų patirtų nuostolių suma dėl šio kelionių organizatoriaus nemokumo sudaro 734 090 Eur. Taigi UAB „Freshtravel“ veiklos draudimo suma, viršijusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatytą prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos minimalią ribą, buvo bent tris kartus mažesnė už bendrą turistų patirtų nuostolių sumą, todėl, pareiškėjos vertinimu, atsakovo argumentas, jog ji žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t.  y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, yra atmestinas. Pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Pareiškėja, atsakydama į atsakovo argumentus dėl būtinųjų

civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo, pabrėžia, kad: 1) Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 punkte tėra nustatyta kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių nemokumo ar bankroto atveju, įvykdymo užtikrinimo sumos minimali riba, skaičiuojama pagal praėjusių kalendorinių metų metines įplaukas, kurios gali būti žymiai mažesnės už einamųjų metų kelionių organizatoriaus įplaukas padidėjusio užsakymų skaičiaus atveju; tokiu būdu prievolių įvykdymo užtikrinimo suma gali tapti neadekvačia einamaisiais metais kelionių organizatoriaus dengtinos rizikos atžvilgiu; 2) kai laidavimo draudimo sumos nepakanka padengti bendrai turistų pareikštų reikalavimų sumai, pagal Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas), 33 punktą atlyginus repatrijavimo išlaidas, likusi suma proporcingai paskirstoma turistų pareikštų reikalavimų dydžiui; tai reiškia, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju nuostolius patyrusiems turistams nėra grąžinama visa suma, sumokėta už neįvykusią kelionę; 3) nėra nuostatų, reglamentuojančių turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimą. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos jos patirtai turtinei žalai atlyginti. Pareiškėja sutinka su teismo atliktu jos pateiktų įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, vertinimu. Pareiškėja laiko nepagrįsta atsakovo poziciją, jog ji savo sumokėtą sumą turėtų prisiteisti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme įtvirtinta tvarka, kadangi Direktyvoje nenurodyta, kad vartotojas sumokėtas sumas turi išsiieškoti tam tikrais būdais, susijusiais su bankroto įstatymais ar kitais teisės aktais.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t.  y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjai būtų atlyginti visi jos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius, tačiau nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjai nepriteistinas jos sumokėtas užmokestis už vizas. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir

detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi gausia ir vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurią aiškiai nurodė sprendime ir kurioje konstatuota, jog tokio pobūdžio bylose egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. ji patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Atsakovą minėtose bylose atstovavo Ministerija, kuri kai kuriose iš jų dalyvavo ir kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra viešai prieinami, taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas turi tam tikrų motyvavimo trūkumų, šie trūkumai nėra esminiai ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro reikšmingų kliūčių atsakovui suprasti, kokiu pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

24. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

25. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

26. Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Aprašas (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija).

27. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

28. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis

reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju  – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

30. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

31. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę

teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

32. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra atmestina. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 10–13 p.; 2014 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymą, b. l. 5; 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymą, b. l. 6; 2015 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymą, b. l. 7; 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003873, b. l. 17–19), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. įsigijo turizmo paslaugas iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), už kurias sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur), įskaitant vizų įforminimo paslaugas, už kurias papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur). Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje UAB „Freshtravel“ agentu yra nurodytas kitas juridinis asmuo – „Plius travel“ (ant šios sutarties iš tiesų yra „Plius travel“ ženklas), Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tokį juridinį asmenį, o iš viešai prieinamų duomenų internete manytina, kad „Plius travel“ yra UAB „Freshtravel“ prekės ženklas, todėl šie atsakovo argumentai atmestini. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, jai buvo grąžinta tik 33,85 Eur, ji patyrė 649,07 Eur turtinę žalą (pareiškėja skunde nurodė 649,13 Eur sumą, tačiau tai laikytina skaičiavimo apsirikimu), kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, aplinkybė, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjos patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios ir proceso normas, tačiau skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos trūkumai nėra esminiai, o pareiškėja apeliacinio skundo su pretenzijomis dėl nepriteisto turtinės žalos atlyginimo už vizų įforminimo mokesčius nepateikė, todėl, vadovaujantis non reformatio in peius principu, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista turtinės žalos atlyginimo suma – 602,73 Eur – negali būti didinama. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-11453 2019-07-11 2019-07-03 2019-07-03 -

Administracinė byla Nr. A-957-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00217-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 43.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, ir R. K. (R. K.) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų bei Ignalinos ir Visagino skyrių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, I. O. G., I. J. (I. J.), L. J., R. K. (R. K.) (tretieji suinteresuoti asmenys – B. K., notarė D. Š.) dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo, įgaliojimų, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, 2016 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452–7646 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-183 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 3) pripažinti negaliojančiu Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), kuriuo žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), paveldi I. O. G.; 4) pripažinti negaliojančia Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-

pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, pagal kurią įgaliotas asmuo R. K. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė I. J.; 5) pripažinti negaliojančia Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, pagal kurią žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. ir L. J. pardavė R. K.; 6) pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą pirkimo-pardavimo sandoris, ir negaliojančiu Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės (vertė – 3 914 Lt), viso valdė 9,38 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (2000 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities viršininko išvada Nr. 3228 (toliau – ir Išvada Nr. 3228), turto perėmėjas – L. S., miręs (duomenys neskelbtini), paveldėtoja – I. O. G.); 7) pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą pirkimo pardavimo sandoris, ir negaliojančiu Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į minėtą buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės; 8) taikyti restituciją natūra, t. y. įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o I. O. G. įpareigoti grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur (7 000 Lt).

2. Pareiškėjas tvirtino, jog nuosavybės teisės L. S. į jo tėvo P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo atkurtos netinkamai, t. y. į per didelį žemės plotą ir ne toje vietoje. L. S. 2000 m. liepos 31 d. sutartimi perleidus teisę į dalies – 6,38 ha – P. S. iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą G. K., jam nuosavybės teisės buvo atkurtos į 3,00 ha žemės, nors galėjo būti atkurtos tik į 0,1998 ha žemės. Be to, P.  S. žemę nuosavybės teisėmis valdė ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452-7646.

3. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-183 nuosavybės teisės mirusio L. S. vardu jo paveldėtojai I. O. G. buvo atkurtos nepagrįstai, perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nors L. S. šios nuosavybės teisės, t. y. nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, niekada neturėjo, todėl minėtas Sprendimas yra naikintinas. Panaikinus šį sprendimą, turi būti pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimas, įgaliojimai, turto perleidimo sandoriai, taikytina restitucija ir žemės sklypas grąžintinas Lietuvos valstybės nuosavybėn. I. O. G., nagrinėjant baudžiamąją bylą Ignalinos rajono apylinkės teisme, patvirtino, kad ji pardavė R. K. Išvadą Nr. 3228, kurioje nurodyta, jog L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės (9,38 ha) dalį – 3,00 ha, už 7 000 Lt (2 027,34 Eur). R. K., aiškindamas žemės sklypo įsigijimo aplinkybes, teigė manęs, kad perka ne išvadą kaip dokumentą, bet išvadoje nurodytą žemės sklypą, ir tik vėliau supratęs, kad jam buvo išduotas įgaliojimas pačios I. O. G. vardu įteisinti jos nuosavybę į išvadoje nurodytą žemę. Pareiškėjo vertinimu, R. K., atlygintiniu sandoriu įgijęs nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, betarpiškai dalyvavo neteisėtame nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl jis nelaikytinas sąžiningu turto įgijėju. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įgaliojimus apsimestiniais sandoriais, kuriais buvo dengiamas pirkimo-pardavimo sandoris. Taip pat byloje taikytina restitucija, paskutinis žemės sklypo įgijėjas R. K. privalo grąžinti žemės sklypą valstybei, o I. O. G. turi sumokėti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur (7 000 Lt).

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Zarasų skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo sutiko.

5. Tarnybos Zarasų skyrius nurodė, jog Išvada Nr. 3228 2009 metais jam buvo persiųsta be teisėto pagrindo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. S. į jam tenkančią buvusios žemėvaldos dalį buvo baigtas 2005 metais. Tarnybos Zarasų skyrius negalėjo žinoti apie šios išvados neteisėtumą. Pritarė pareiškėjo argumentams, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, Sprendimu perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 5,0993 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas. L. S. turto paveldėtojai I. O. G. turėjo būti žinoma, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452–7646 ir 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 nuosavybės teisių atkūrimo procesas į L. S. tenkančią buvusios žemėnaudos dalį buvo baigtas. Taigi, I. O. G., suteikdama R. K. įgaliojimus tvarkyti dokumentus ir atstovauti jai nuosavybės teisių atkūrimo procese į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, elgėsi nesąžiningai, o restitucija turėtų būti taikoma taip, kaip prašo pareiškėjas.

6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos

žemės ūkio ministerijos, atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą su juo sutiko.7. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius bei Lietuvos valstybė pritarė pareiškėjo pozicijai, kad nuosavybės teisės L.  S.

vardu į 3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ginčijamu Sprendimu buvo atkurtos neteisėtai, todėl šiuo atveju taikytina restitucija, t. y. R. K. įpareigotinas grąžinti valstybei 5,0993 ha žemės sklypą, o I. O. G. –grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautą pinigų sumą.

8. Atsakovė I. O. G. atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą nesutiko su jo dalimi dėl restitucijos taikymo, įpareigojant ją grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur, ir prašė šiuos reikalavimus atmesti, o dėl kitų pareiškėjo reikalavimų (administracinių aktų panaikinimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais) spręsti teismo nuožiūra.

9. I. O. G. tvirtino pati asmeniškai nedalyvavusi nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procese ir akcentavo, kad Išvada Nr. 3228 buvo parengta dar iki jai paveldint L. S. turtą. Ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo daryti įtaką Išvados Nr. 3228 atsiradimui. I. O. G. teigė, jog ji Tarnybos Ignalinos skyriaus valstybės tarnautojo V. R. buvo informuota, jog pagal Išvadą Nr. 3228 nuosavybės teisės yra neatkurtos, anksčiau ji V. R. nepažinojo. Kadangi V. R. buvo žemėtvarkos tarnybos tarnautojas, I. O. G. neturėjo pagrindo netikėti pateikta informacija. V. R. pats jai pristatė R. K., kurio ji iki tol taip pat nepažinojo, suorganizavo jos vizitus pas notarus bei įgaliojimų R. K., testamento pasirašymą. Net ir pinigus už išvadą I. O. G. perdavė ne R. K., o V. R. I. O. G. nuomone, ji negali būti laikoma nesąžininga ir jai negali būti taikoma atsakomybė. Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sandoris dėl turtinės teisės perleidimo buvo sudarytas tarp dviejų privačių asmenų – I. O. G. ir R. K., todėl prokuroras, gindamas viešąjį interesą, negali reikšti reikalavimo priteisti iš I. O. G. 2 027 Eur R. K. naudai, nes toks reikalavimas negina jokio viešo intereso. Tiktai R. K. gali turėti reikalavimą I. O. G. dėl jai sumokėtų pinigų už turtinę teisę grąžinimo. Be to, nuostolius, apie kuriuos kalba pareiškėjas, valstybė patyrė dėl valstybės institucijos (žemėtvarkos tarnybos) veiksmų, todėl 3 ha valstybinės žemės „praradimas“ negali būti pagrindu reikšti pretenzijas asmenims, nesusijusiems su valstybine veikla.

10. Atsakovas R. K. atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą prašė atmesti reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo prašymus dėl administracinių aktų panaikinimo ir taikant restituciją, prašė jam, kaip sąžiningam žemės sklypo įgijėjui, atlyginti iš Lietuvos valstybės žemės sklypo įsigijimo išlaidas.

11. R. K. paaiškino, jog, dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo pas notarą pasirašęs dokumentus ir sumokėjęs I. O. G. sutartą pinigų sumą, manė, kad jis nusipirko ne Išvadą Nr. 3228 kaip dokumentą, bet žemės sklypą, nurodytą išvadoje. Jis tik vėliau suprato, kad jam buvo išduotas įgaliojimas I.  O. G. vardu atkurti nuosavybės teisę į minėtoje išvadoje nurodytą žemę. Nuvykęs į Tarnybos Ignalinos žemėtvarkos skyrių, R. K. sužinojo, jog laisvos žemės Ignalinos rajone nėra ir atkurti nuosavybės teisę į išvadoje nurodytą žemės sklypą nėra galimybės. Tada jo prašymu Išvada Nr. 3228 buvo persiųsta į Tarnybos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių. Kadangi Zarasuose neatsirado, kas gali atlikti žemės sklypo matavimus, nuosavybės atkūrimo procedūra užsitęsė ir per tą laiką pasibaigė 2008 m. gruodžio 17 d. išduoto įgaliojimo galiojimo laikas. 2015 m. kovo 19 d. buvo išduotas naujas įgaliojimas. R. K. vertinimu, nėra jokio pagrindo minėtus įgaliojimus pripažinti apsimestiniais sandoriais. Atlikus žemės sklypo matavimus, kitas procedūras, R. K. nuvyko į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teisių į žemės sklypą ir tik tada sužinojo, kad jis nėra žemės sklypo savininkas, o tiktai veikė įgaliojimo pagrindu. Tada R. K. tiktai įregistravo žemės sklypą ir I. O. G. vardu jį pardavė savo pažįstamam I. J. Praėjus kuriam laikui, I. J. kreipėsi į R. K., teigdamas, kad jo žmonos gydymui reikalingi pinigai, ir pasiūlė nupirkti atgal parduotą žemės sklypą, R. K. sutiko. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. K., jis buvo įgytas teisėtu būdu, R. K. nėra atlikęs kokių nors nesąžiningų ar neteisėtų veiksmų. R. K. pastebėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. K., gaudamas iš I. O. G. įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, galėjo žinoti, kad Išvada Nr. 3228 jau yra panaudota ir kad joje pateikta informacija neatitinka tikrovės. Tarnybos Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B., parašu patvirtindamas, kad Išvada Nr. 3228 yra nepanaudota ir kad I. O. G. gali pradėti veiksmus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, bei persiųsdamas išvadą į Tarnybos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių, suteikė pagrindą pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nei I.  O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

12. Atsakovai I. J. ir L. J. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nesutiko su reikalavimais dėl paveldėjimo teisės liudijimo,

turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.13. I. J. ir L. J. tvirtino, kad ginčo žemės sklypo įsigijimas ir jo pardavimas vyko neatlikus jokių neteisėtų veiksmų.

Paaiškino, jog žemės sklypas buvo įsigytas siekiant pasistatyti namą, tačiau, pablogėjus L.  J. sveikatai, nebuvo nei laiko, nei pinigų pradėti namo statybos darbus, todėl jie ginčo žemės sklypą pardavė R. K.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė pareiškėjo nurodytų administracinių aktų teisėtumo klausimą išspręsti visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei atsižvelgiant į jos sąžiningumą ir teisėtus lūkesčius, jeigu administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į jos įgytus sklypus, bus pripažinti neteisėtais, prašė jos atžvilgiu netaikyti restitucijos, taip pat priteisti jai 170 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti iš šalies, kurios nenaudai bus priimtas sprendimas.

15. B. K. teigė, jog ji nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepažinojo L. S. 0,3 ha žemės sklypą su statiniais ir 2,7 ha žemės sklypą ji įsigijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu iš I. O. G. Sudarydama pirkimo-pardavimo sandorius, B. K. neabejojo jų teisėtumu, todėl save laikė sąžininga turto įgijėja. Žemė jos įgytuose žemės sklypuose nepriklauso valstybei išimtine teise, ji gali būti privačios nuosavybės objektu. B. K. šiuos žemės sklypus valdo jau 10 metų.

II.

16. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, t.  y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-183 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“, pripažino negaliojančiais Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), kuriuo žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldi I. O. G., Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, pagal kurią I. O. G. įgaliotas asmuo R. K. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė I. J., Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, pagal kurią žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. ir L. J. pardavė R. K., Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, bei Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, taip pat taikė restituciją ir įpareigojo R. K. grąžinti Lietuvos valstybei 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. K. 5 400 Eur sumą už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o bylos dalį dėl Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 62452–7646 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“ panaikinimo nutraukė.

17. Teismas pirmiausiai konstatavo, jog prokuroro paduotu prašymu ginamas interesas laikytinas viešu interesu. Prašymas teismui paduotas nepraleidus termino. Teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo reikalavimo panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452–7646 ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukė.

18. Teismas nustatė, kad L. S. Ignalinos rajono Daugėliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Utenos apskrities viršininko 2000 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 10-08-121 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte L. S. suprojektuotas ir patvirtintas 3,00 ha ploto žemės sklypas Nr. 478. Utenos apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 6 d. patvirtino išvadą Nr. 3228, kurioje nurodyta, kad L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos valdytos 9,38 ha žemės ploto dalį – 3,00 ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Šioje išvadoje nurodyta, kad „išvada persiunčiama į (duomenys neskelbtini)“ Naujojo Daugėliškio žemėtvarkos tarnyboje 2001 m. kovo 29 d. gautas L. S. prašymas panaikinti Išvadą Nr. 3228, kadangi jis prašo žemę grąžinti natūra.

19. Utenos apskrities viršininkas 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452–7646 atkūrė nuosavybės teises 2002 m. kovo 24 d. mirusio L. S. vardu, grąžinant natūra 2,70 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2005 m. kovo 7 d. patvirtino paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą

reg. Nr. 846, kuriuo I. O. G. paveldėjo L. S., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą: 2,70 ha ploto žemės sklypą, pagal 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452-5-7646, ir gyvenamąjį namą, bei kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).

20. Utenos apskrities viršininkas 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 atkūrė nuosavybės teises L. S. vardu, grąžinant natūra 0,30 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

21. Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2005 m. gegužės 27 d. patvirtino sutartį reg. Nr. 2154, kuria I. O. G. pardavė B. K. 0,30 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu bei kitais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), bei sutartį reg. Nr. 2155, kuria I. O. G. pardavė B. K. 2,70 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

22. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtino I. O. G. įgaliojimą reg. Nr. 5132 R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtino I. O. G. testamentą, kuriuo ji priklausančią teisę į 3,00 ha žemės sklypo, pagal Išvadą Nr. 3228, palieka R. K.

23. Ignalinos žemėtvarkos skyriuje 2008 m. gruodžio 18 d. gautas R. K. prašymas persiųsti Išvadą Nr. 3228 į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 24 d. Ignalinos r. žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B. Išvadoje Nr. 3228 savo parašu patvirtino, kad ji Ignalinos r. nepanaudota, ir ją persiuntė į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini), ten ji buvo gauta 2009 m. sausio 8 d. Remiantis šia išvada, Tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 42VĮ-(14.42.2)-694 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte ir 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 42VĮ-(14.42.2)-1165 patvirtintu jo pakeitimu L. S. vardu suprojektuotas nuosavybėn neatlygintinai 5,0993 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 203, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnyba ginčijamu 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-183 atkūrė nuosavybės teises L. S. vardu į 3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto 3 914 Lt (1 134 Eur) vertės ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnybos Zarasų skyriaus vedėjas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42SK-(14.42.110)-1276 suformavo žemės sklypą ir patvirtino žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis pagal Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialisto 2014 m. rugsėjo 26 d. parengtą žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylą.

24. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtino I. O. G. įgaliojimą reg. Nr. 916 R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, sudaryti sandorius, vesti paveldėjimo bylą. Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtino paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą reg. Nr. 1699, kuriuo I. O. G. paveldėjo L. S., mirusio (duomenys neskelbtini) turtą, t. y. 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Zarasų r. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtino sutartį reg. Nr. RK-1318, kuria I. O. G. įgaliotas asmuo R. K. pardavė ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. Zarasų r. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtino sutartį reg. Nr. RK_1817, kuria I. J. ir L. J. pardavė ginčo žemės sklypą R. K.

26. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog pažymos Nr. 873, Nr. 874, Nr. 1364 buvo parengtos netinkamo 1925 m. archyvinio dokumento pagrindu ir į didesnį žemės plotą nei iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė P. S., tačiau, kadangi pareiškėjas atsisakė savo reikalavimo dėl Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 62452–7646 panaikinimo, o reikalavimo dėl Utenos apskrities viršininko 2005 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 13-11582 nereiškė, plačiau apie šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą nepasisakyta.

27. Teismas konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452–7646 ir 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 L. S. atkūrus nuosavybės teises į bendrą 3,00 ha žemės sklypo plotą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo užbaigtas, todėl Naujojo Daugėliškio žemėtvarkos tarnyba, gavusi L. S. 2001 m. kovo 29 d. prašymą, turėjo panaikinti Išvadą Nr. 3228, o ne persiųsti ją į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 42S-(14.42.3)-183, kuriuo mirusio L. S. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto 3 914 Lt (1 134 Eur) vertės ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys

neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra naikintinas.28. Teismas akcentavo, jog Sprendimas sukėlė materialines teisines pasekmes, nes jo pagrindu Ignalinos rajono notarų

biuro notarė L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtino paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 1699, o Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaras R. K. – 2015 m. liepos 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, bei 2015 m. rugsėjo 24 d pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817. I. O. G., R. K., I. ir L. J. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo teisės aktams prieštaraujančio administracinio akto pagrindu. Be to, 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452–7646 bei 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 L. S. atkūrus nuosavybės teises į jam tenkančią dalį 3,00 ha žemės, buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. S. valdytą žemės plotą, todėl I. O. G. negalėjo 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotais įgaliojimais pavesti R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, sudaryti sandorius. Dėl šių priežasčių, patenkinus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą, tenkinti ir išvestiniai reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) bei 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916). Teismas nevertino 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įgaliojimų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnio (apsimestinio sandorio negaliojimas) nuostatų prasme.

29. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo taikyti restituciją pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendyje, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, ir nustatė, kad Tarnybos Ignalinos skyriaus valstybės tarnautojas V. R. informavo I. O. G. apie tai, kad Išvada Nr. 3228 yra nepanaudota ir kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės sklypą, esantį Utenos apskrities Ignalinos rajono N. Daugėliškio seniūnijoje, teikė R. K. informaciją, kad I. O. G. pagal minėtą išvadą turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, derino Išvados Nr.  3228 pardavimo kainą, organizavo I. O. G. 7 000 Lt (2 027 Eur) už parduodamą išvadą iš R. K. perdavimą, derino atvykimo pas notarą laiką, sutarė dėl sandorio patvirtinimo, atvežė I. O. G. į Ignalinos 2-ąjį notarų biurą, ko pasėkoje R. K. pagal 2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. 5132, įgijo teisę spręsti klausimus dėl žemės grąžinimo pagal Išvadą Nr. 3228. Iš I. O. G. ir R. K. paaiškinimų matyti, kad jiems nekilo abejonių dėl V. R. pateiktos informacijos apie galimybę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės sklypą. R. K. tvirtino dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo manęs, kad jis nusipirko ne Išvadą Nr. 3228 kaip dokumentą, bet žemės sklypą, nurodytą išvadoje, ir tik vėliau supratęs, kad jam buvo išduotas įgaliojimas I. O. G. vardu atkurti nuosavybės teisę į išvadoje nurodytą žemę. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B. parašu patvirtino, kad Išvada Nr. 3228 nepanaudota, ir ši išvada buvo persiųsta į Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nei I.  O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi sąžiningai, pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus, ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

30. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad I.  O. G. paveldėtą ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2015 m. liepos 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. RK-1318, pardavė I. J., t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgiant į tai, I.  O. G. restitucija netaikytina – ji neįpareigojama grąžinti turto įgijėjams pagal sandorį gautų pinigų, tačiau valstybė įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui R. K., iš kurio turtas – žemės sklypas – natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Teismas, spręsdamas R. K. patirtų turto įsigijimo išlaidų atlyginimo klausimą, rėmėsi galutine 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. RK-1817 pažyma, kurioje nurodyta daikto kaina – 5 400 Eur, kuri iš esmės atitiko sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainą.

III.

31. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 400 Eur sumą R. K. už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys

neskelbtini).32. Tarnyba pabrėžia, kad 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi I. O. G., atstovaujama,

R. K., pardavė 5,0993 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. už 5 100 Eur. Ši suma buvo sumokėta R. K., kuris jų neperdavė I. O. G. 2017 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi I. ir L. J. minėtą žemės sklypą pardavė R. K. už 5 400 Eur. Taigi, R. K. patirtos išlaidos yra ne 5 400 Eur, o tik 300 Eur. Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nevertino R. K. nesąžiningumo, juolab kad teismo posėdyje paaiškėjo, jog R. K. yra įsigijęs ir daugiau išvadų. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju R. K. dėl ginčo žemės sklypo sudarė apsimestinius sandorius, kadangi jis, ginčo žemės sklypą parduodamas I. J. ir vėliau jį perpirkdamas, siekė įgyti nuosavybės teises į šį sklypą, o ne jį parduoti.

33. Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl I. O. G. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio reg. Nr. 1699) pripažinimo negaliojančiu, dėl 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties tarp I. O. G. ir I. ir L. J. pripažinimo negaliojančia ir dėl 2015 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties tarp I. ir L. J. ir R. K. pripažinimo negaliojančia, bei dėl I. O. G. R. K. 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl R. K. įpareigojimo grąžinti Lietuvos valstybei žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir 5 400 Eur kompensacijos priteisimo iš Lietuvos valstybės R. K. naudai; nuspręsti, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), paliekamas R. K. nuosavybėje; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34. R. K. nuomone, teismo sprendimo dalis dėl civilinių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra nemotyvuota, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, užtikrinančias asmens teisę į nuosavybę. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisinės pasekmės – civilinių sandorių pripažinimas negaliojančiais ir tuo pagrindu nustatytas įpareigojimas R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą – yra neproporcinga Lietuvos valstybės (jos institucijų) itin nerūpestingu elgesiu sukeltos klaidos našta, tenkanti R. K. Teismas teisingai nustatė, jog byloje nėra jokių pažymių ar užuominų apie R.  K. neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus. R. K. tvirtina neturėjęs jokio pagrindo abejoti nei V. R. jam suteikta informacija apie galimybę teisėtai įsigyti ginčo žemės sklypą, nei savo veiksmų teisėtumu, kuriais jis siekė ginčo žemės sklypą įregistruoti savo vardu. Pažymi, jog šiuo atveju valstybės institucijų niekas neklaidino, neteikė suklastotų dokumentų ar kt. Nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą R. K. iš Lietuvos valstybės perėjo ne dėl kieno nors nusikaltimo, o išimtinai dėl valstybės institucijų neatidumo, todėl šiuo atveju aktuali Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis, draudžianti iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą. R. K. teigia, kad jo tikslas buvo įsigyti žemės sklypą Ignalinos, Zarasų ar kitame miškingame rajone, jį prižiūrėti ir puoselėti, o ne perparduoti, jis šiam pirkiniui teikė didelę reikšmę žmogiškąja prasme, o nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą siekė beveik šešerius metus. R. K. teikiamos reikšmės turimam žemės sklypui neatpirks jokia piniginė kompensacija. R. K. atkreipia dėmesį ir į tai, jog ginčo žemės sklypas nepriskirtinas valstybinės reikšmės miškų sklypams, nėra miesto ar rekreacinėse zonose. Dėl ginčo žemės sklypo grąžinimo Lietuvos valstybei visuomenė jokios realios moralinės ar materialinės naudos nepatirs, kadangi šis sklypas ir jame esantis miškas nėra pritaikytas visuomenės poreikių tenkinimui.

35. R. K. atsiliepime į atsakovo Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti R. K. apeliacinio skundo argumentų pagrindu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. R. K. kelia abejones dėl Tarnybos teisės apeliaciniame skunde reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, kadangi teismo sprendimas šioje dalyje nėra susijęs su ja, t. y. teismo parinktas restitucijos būdas nustatė pareigas tik dviem bylos dalyviams – R. K. ir Lietuvos valstybei, o Tarnybai nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą. R.  K. vertinimu, Tarnybos pateikta jo patirtų nuostolių matematinio skaičiavimo interpretacija yra teisiškai nereikšminga. Taip pat nėra svarbu tai, ar R. K. I. O. G. perdavė iš I. J. už ginčo žemės sklypą gautus 5 100 Eur, taip pat visų ankstesnių sandorių iki paskutinio žemės sklypo įsigijimo sandorio piniginė išraiška, kadangi sprendžiant dėl sąžiningam įgijėjui priteistinos kompensacijos dydžio turi būti vertinamos dvi esminės aplinkybės – turto įsigijimo kaina ir tikroji turto rinkos kaina. Be to, Išvados Nr. 3228 įsigijimo aplinkybės patvirtina, jog R. K. ir neprivalėjo gautų 5 100 Eur atiduoti I. O. G. R. K. nesutinka su Tarnybos teiginiais, jog jis buvo nesąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas, ir tvirtina, jog šiuo atveju būtent nuosavybės teisių atkūrimo procesas,

kurį inicijavo pačios Tarnybos Ignalinos skyrius, jam sukūrė teisėtą lūkestį tapti ginčo žemės sklypo savininku. Pati Tarnyba apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų aplinkybių apie R. K. sąžiningumą. R. K. paaiškina, jog jokios patirties iki Išvados Nr. 3228 realizavimo neturėjo, o su įsigyta kita išvada jokių veiksmų neatliko, netrukus ją grąžino pardavėjui ir susigrąžino pinigus.

36. Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, atsiliepime į atsakovo R. K. apeliacinį skundą su juo nesutinka. Tarnyba teigia, jog tarp R. K. ir I. J. sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sandoriai yra apsimestiniai. Teismas neįvertino tokių sandorių nesąžiningumo ir apsimestinio pobūdžio, kuris Tarnybai sudarė pagrindą manyti, jog R. K. atžvilgiu negali būti taikomos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tarnyba atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešojo intereso pažeidimo, turi būti taikoma restitucija. Akcentuoja, kad R.  K. ginčo žemės sklypą įgijo neteisėtų administracinių aktų ir sandorių pagrindu, o iš neteisėtumo jokie teisėti lūkesčiai jam negalėjo susiformuoti, juolab kad nagrinėjamoje byloje R. K. nėra sąžininga šalis.

37. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

38. Pareiškėjas pažymi, jog byloje nėra ginčo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal Išvadą Nr.  3228 buvo įvykdytas be teisinio pagrindo. I. O. G. negalėjo šios išvados parduoti, o priešingi jos veiksmai pažeidžia sąžiningumo principą ir yra neteisėti. Pareiškėjas, atsakydamas į R. K. argumentus apie jam kilusių pasekmių neproporcingumą, atkreipia dėmesį į teismų išaiškinimus, jog nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, be to, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Pareiškėjas taip pat teigia, jog apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai patvirtina, jog tarp R. K. ir I. ir L. J. sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis buvo siekiama tik įteisinti ginčo žemės sklypą. R. K. yra įsigijęs ir daugiau išvadų, jų pagrindu atkūrė nuosavybės teises toje pačioje kadastrinėje vietovėje, todėl tokio pobūdžio sandoriai jam nebuvo nauji, šios aplinkybės paneigia jo argumentus dėl vykdomos procedūros nesuvokimo. Pastebėta ir tai, jog pats R. K. (jo atstovas) prašė, teismui nesprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir taikant restituciją, jam atlyginti iš Lietuvos valstybės žemės sklypo įsigijimo išlaidas. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas neprieštarauja teisės aktams ir atitinka proporcingumo reikalavimą.

39. Atsakovė I. O. G. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo R. K. apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

40. I. O. G. Tarnybos apeliacinio skundo argumentai yra neaiškūs, nes: pirma, Tarnyba teigia, jos R.  K. priteistina suma mažintina iki 300 Eur, bet teismo sprendimą ginčijamoje dalyje prašo ne pakeisti, o panaikinti; antra, apeliaciniame skunde nenurodyta, kas turėtų padengti R. K. dėl Lietuvos valstybės tarnautojų veiksmų patirtą žalą, jei ginčijama teismo sprendimo dalis būtų panaikinta; trečia, apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neįvertino R. K. nesąžiningumo klausimo, visiškai neatitinka faktinės situacijos. Pažymi, jog tarpusavio atsiskaitymai tarp I.  O. G. ir R. K. yra civilinės teisės dalykas, jų teisėtumas nenagrinėtinas administracinėje byloje. I. O. G., atsakydama į R. K. apeliacinio skundo teiginius, iš esmės sutinka su teismo išvadomis bei motyvais dėl jo sąžiningumo ir akcentuoja, jog Lietuvos valstybės institucijų veiksmai R. K. sukėlė teisėtų ir pagrįstų lūkesčių tapti ginčo žemės sklypo savininku, todėl jo, kaip sąžiningo įgijėjo, atžvilgiu taikytina Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis. I. O. G. taip pat sutinka su R. K. pozicija, jog ginčo sklypo perdavimas valstybei yra esminis R. K. teisių pažeidimas, o priteista kompensacija nepadengs visų jo patirtų nuostolių.

41. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Zarasų skyriaus, atsiliepime į atsakovo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl priteistos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 400 Eur sumos R. K. naudai.

42. Tarnybos Zarasų skyrius tvirtina, jog R. K. ir I. O. G., sudarydami įgaliojimų suteikimo ir ginčo žemės sklypo pardavimo sandorius, veikė apsimestinai ir dengė kitą sandorį – ginčo sklypo pardavimo R. K. sandorį. Tai patvirtina aplinkybė, jog I. O. G. už įgaliojimų R. K. suteikimą gavo 2 027 Eur sumą, nors įstatymas nenumato atlygio už įgaliojimų suteikimą įgaliotojui (atstovaujamajam). Be to, Išvada Nr. 3228 yra tik tarnybinio naudojimo vidaus dokumentas, ji negali būti pirkimo-pardavimo sandorio objektu, todėl jos įsigijimo sandoris yra apsimestinis, niekinis. Tarnybos Zarasų skyriui nekilo abejonių, kad R. K. nemoka lietuvių kalbos (jis vertėjo pagalba naudojosi ir teismo posėdžiuose), bet pažymėta, jog,

jeigu I. O. G. pati ar per notarą įgaliojimo suteikimo pasekmių ir sumokėtos pinigų sumos paskirties R. K. nepaaiškino, ji elgėsi nesąžiningai. Jeigu įgaliojimo sudarymo sąlygos ir pasekmės R. K. iki įgaliojimo suteikimo buvo išaiškintos ir jam priimtinos, tai jis elgėsi rizikingai, nerūpestingai ir nesąžiningai, siekė sudaryti apsimestinius sandorius. Tarnybos Zarasų skyrius laikė abejotinais R. K. paaiškinimus, jog jis nesuprato I. O. G. įgaliojimo suteikimo teisinių pasekmių, juolab kad tai nėra vienintelis įgaliojimas, kurio pagrindu jis tvarkė kitų asmenų reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje. Tarnybos Zarasų skyrius pabrėžia, jog teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad ginamos tik teisėtai įgytos teisės, todėl nėra pagrindo teigti, jog neteisėto Sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams galėjo susiformuot teisėti lūkesčiai. Tvirtina, kad I. O. G., R. K. ir I. J., sudarydami apsimestinius sandorius, elgėsi nesąžiningai, todėl nėra pagrindo pripažinti ir ginti R. K. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl administracinio akto, kuriuo buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinimo teisinių pasekmių, t. y. dėl įgaliojimų atstovauti pretendentui (jo teisių perėmėjui) nuosavybės teisių atkūrimo procese, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

44. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

45. Akcentuotina, jog Administracinių bylų teisenos įstatyme bylos proceso šalims nenustatyti ribojimai (subjektiškumo aspektu) teikti apeliacinį skundą, todėl atsakovo R. K. argumentai, kad atsakovas Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, negali paduoti apeliacinio skundo, kuriame reikalaujama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 400 Eur sumą R. K. už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą ginčo žemės sklypą, nes šis įpareigojimas sumokėti kompensaciją R. K. yra skirtas ne Tarnybai, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, o Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, yra atmestini.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nuosavybės teisių atkūrimo L.  S. vardu į buvusio savininko P. S. valdytą žemę procedūra buvo užbaigta Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452–7646 ir 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 (I t., b. l. 24, 25), todėl Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 42S-(14.42.3.)-183 (I t., b. l. 38), kuriuo L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,0993 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra naikintinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos), ir vadovaudamasis bendrąja teisės taisykle, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių negu jų turi (Civilinio kodekso 4.48 str. 2 d.), pagrįstai nurodė, kad L. S. paveldėtoja I. O. G. negalėjo 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotais įgaliojimais (I t., b. l. 43, 45) pavesti R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. R. K., apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiais minėtus įgaliojimus, jokių tokio

vertinimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pagrindžiančių argumentų nepateikė, todėl šis jo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių

pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95–4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (Civilinio kodekso 6.145–6.153 str. ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (Civilinio kodekso 1.80 str. 2, 3 d. ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas Civilinio kodekso 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014, 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).

48. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2019 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-76-916/2019).

49. Civilinio kodekso 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 d.); restitucijos taisykles nustato Civilinio kodekso šeštosios knygos normos (3 d.); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (4 d.). Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šios restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

50. Tačiau restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.

51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Tačiau tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Reikalavimas ginti tokio asmens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko, įskaitant) konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlyginimo principo. Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, 2008 m. spalio 30 d. nutarimą).

52. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, yra ne kartą nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik atliekamas teisėtai ir turėti teisėtą tikslą, bet ir

atitikti proporcingumo principo reikalavimą užtikrinti teisingą visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75), 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumărescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95), 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose prieš Lietuvą (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06)) akcentavo, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.

53. Lietuvos bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, formuodami savo praktiką, siekia, be kita ko, užtikrinti proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų, sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros laikymąsi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 pažymėjo, kad esant Civilinio 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribotos vindikacijos pagrindams, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bei siekiant sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningų įgijėjų teisės ir ar nebus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šių nuostatų laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018).

54. Turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-168/2007, 2007 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007, 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013).

55. Proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Tačiau, kai iš įvertintų duomenų viseto matyti, kad įgijėjas, jį atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, ypač jei tokių veiksmų epizodų yra ne vienas, tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, tai reikštų, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jam nebus neproporcinga našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-330-1062/2018).

56. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Lietuvos valstybė savo turtą – 5,0993 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), – prarado ne dėl nusikaltimo. Nors dėl V. R. veiksmų, be kita ko, susijusių su tarpininkavimu tarp I. O. G. ir R. K., buvo pradėta baudžiamoji byla, ši byla buvo susijusi su mokesčių teisės normų pažeidimu, V. R. neteisėti veiksmai šioje byloje nekonstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-689/2018).

57. Atsakovas Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. K. yra sąžiningas įgijėjas, o abejones dėl R. K. sąžiningumo sieja su sandorių, kuriais jis

ginčo žemės sklypą pardavė I. J. ir po kurio laiko jį perpirko, apsimestinumu, taip pat abejoja R. K. teiginių, kad jis 2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimo išdavimo metu nesuprato, jog jis ne įsigyja žemės sklypą, teisingumu. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog R. K. yra sąžiningas įgijėjas, konstatavęs, kad nei I. O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi sąžiningai pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus, ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tarnyba apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumo neginčija.

58. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais (žr. nutarties 54–55 p.), pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. K. sąžiningumo, turėjo įvertinti ne tik jo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procese, bet ir įsigyjant ginčo žemės sklypą. Remiantis ginčo šalių procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu pateiktais paaiškinimais, R. K. žemės sklypą iš I. O. G. siekė įsigyti dar 2008 metais, tuo tikslu jai sumokėjo 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Tačiau byloje nėra jokių rašytinių dokumentų apie nuosavybės teisių į kokį nors I.  O. G. priklausiusį turtą (įskaitant turtines teises) perėjimą R. K., pavyzdžiui, teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, o 2008 metais I. O. G. R. K. tik pavedė, be kita ko, tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3 ha žemės (2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimas). R. K. teigia dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo manęs, jog jis įsigijo ne Išvadą Nr. 3228, o joje nurodytą žemės sklypą, ir tik nuvykęs į VĮ Registrų centrą įregistruoti ginčo žemės sklypą sužinojęs, kad nuosavybės teisės į šį sklypą priklauso ne jam, o I.  O. G. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tokių teiginių atitikties tikrovei, kadangi Išvadoje Nr.  3228 joks žemės sklypas nėra nurodytas (2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimo išdavimo metu joks žemės sklypas ir nebuvo suformuotas), jame minima tik L. S. teisė atkurti nuosavybės teisę į 3 ha žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo suformuotas jau 5,0993 ha miško žemės sklypas, be to, 2009 m. sausio 9 d. prašymas suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą nuosavybėn neatlygintinai 3 ha žemės sklypą surašytas I. O. G. vardu, bet pasirašytas įgalioto asmens R. K. (VĮ Valstybės žemės fondo byla, b. l. 39), taigi R. K. nuo pat pradžių žinojo, jog jis tik atstovauja I. O. G. ir siekia nuosavybės teises L. S. vardu atkurti jai, o ne sau.

59. Dėl pozicijos, kad teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. S. likusią žemės dalį – 3 ha – L. S. vardu buvo perduota R. K. žodinio susitarimo pagrindu, akcentuotina, kad Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaromi paprasta rašytine forma, tarp jų – fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 1 500 Eur (iki 2014 m. spalio 16 d. – 5 000 Lt), išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu (1 p.), bei preliminarinės sutartys (7 p.), o Civilinio kodekso 1.74 straipsnyje nurodyti sandoriai, kurie turi būti sudaromi notarine forma, tarp jų – daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai (1 d. 1 p.). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (Civilinio kodekso 1.93 str. 2 d.); įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (Civilinio kodekso 1.93 str. 3 d.). Sistemiškai aiškinant ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys ir į panašius teisinius santykius reglamentuojančią nuostatą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gali perleisti būtent notariškai patvirtinta sutartimi. Taigi, minėtas sandoris tarp I. O. G. ir R. K. negalėjo būti sudarytas žodžiu. Pastebėtina ir tai, kad, pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procesui, R. K. nemanė į ginčo žemės sklypą įgijęs kokias nors teises, pavyzdžiui, 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria ginčo žemės sklypas už 5 100 Eur buvo parduotas I. J. (I t., b. l. 46–48), pardavėju nurodyta I. O. G., atstovaujama R. K., o ne tiesiogiai R. K., be to, atsiliepime į apeliacinį skundą R. K. paaiškino I. O. G. neatidavęs gautų 5 100 Eur, siekdamas sumažinti patirtus nuostolius, atsiradusius iki galo nesupratus galimybės įgyti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Taigi, net jei 2008 metų sandoriu (kurio tiksli sudarymo data, aplinkybės bei sąlygos nėra žinomos, o R. K. ir I. O. G. teigė susitikę tik pas notarą pasirašant įgaliojimą, visus pasirašytinus dokumentus parengė V. R., kuris tarp atsakovų tarpininkavo neatlygintinai (baudžiamosios bylos metu nepavyko įrodyti priešingai)) R. K. bandė įgyti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą L. S. vardu, tokie veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės normų nuostatų, nesuderinus aiškių turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygų.

60. I. O. G., atstovaujama R. K., 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (I t., b. l. 46–48)

ginčo žemės sklypą už 5 100 Eur pardavė I. J., o I. ir L. J. 2015 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (I t., b. l. 163–1667) šį ginčo žemės sklypą už 5 400 Eur pardavė R. K. R. K. ir I. J. šią situaciją aiškino tuo, kad R. K., siekdamas sumažinti savo nuostolius, ginčo žemės sklypą pardavė I. J., kuris ketino jame vykdyti statybas, tačiau, po kelių mėnesių pablogėjus L. J. sveikatai, I. J. pasiūlė ginčo žemės sklypą pirkti R. K., kuris sutiko. Teisėjų kolegija pažymi, jog prokurorė teismo posėdyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo žemės sklypas yra miško paskirties ir jame statybos negali būti vykdomos. Iš teismui pateiktų dokumentų (išrašo iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ir kt., II t., b. l. 94–101) matyti, jog L. J. sveikata žymiai suprastėjo dar 2015 m. pavasarį, duomenų apie dar didesnį jos sveikatos pablogėjimą būtent 2015 m. liepos 14 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. laikotarpiu nėra. Iš R. K. ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdžiuose darytina išvada, jog R. K. žinojo apie ribojimus įgaliotam atstovui sudaryti sandorius su savimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtus R. K. ir I. J. teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų trūkumą byloje, trumpą nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perdavimo I. J. trukmę (2 mėnesiai), apeliaciniame skunde išdėstytus R. K. paaiškinimus (be kita ko, jog jis turėjo aiškų tikslą – įsigyti žemės sklypą Ignalinos, Zarasų ar kitame miškingame rajone, neplanavo jį perparduoti), sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą I. J. buvo laikinai perduotos tik R. K. siekiant formaliai apeiti Civilinio kodekso 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorį su pačiu savimi arba asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamame sprendime ir neužsiminė apie Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, spręsdamas dėl pagrindo iš R. K. išreikalauti ginčo žemės sklypą, pagrįstai vertino jo sąžiningumą, tačiau konstatavęs, kad R. K. yra sąžiningas įgijėjas, ir byloje nesant nustatyto nusikaltimo, dėl kurio Lietuvos valstybė būtų praradusi nuosavybės teises į ginčo sklypą, be pakankamų motyvų nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. K. sąžiningumą, išsamiai įvertino tik nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu aplinkybes, o ne ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes. Įvertinusi visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėjusi priešingą išvadą, t. y. kad R. K. neatitinka sąžiningumo standartui keliamų reikalavimų, bei nenustačiusi Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucijos būdas galėtų būti pakeistas arba ji apskritai netaikoma, t. y. kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, taip pat priežasčių manyti, jog tokiu būdu gali būti pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai (nors R. K. apeliaciniame skunde tvirtina ginčo žemės sklypo įsigijimui teikiantis didelę reikšmę žmogiškąja prasme, norintis įsigytą sklypą prižiūrėti ir puoselėti, šie jo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretizuoti, pvz., nėra duomenų, jog jis ginčo sklype būtų atlikęs kokius nors veiksmus ar planuojantis juos atlikti), teisėjų kolegija pritaria galutiniam pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad šiuo atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą, taip pat pripažinti negaliojančiais 2015 m. gegužės 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. RK-1318) ir 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, (notarinio registro Nr. RK-1817).

62. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl R. K. priteistinos kompensacijos dydžio, sutinka su Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, pozicija, jog turi būti įvertintos realios su ginčo sklypo įsigijimu susijusios R.  K. išlaidos. Šioje byloje susidarė situacija, kai R. K., I. O. G. nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą pardavęs I. J., už jį gautus 5 100 Eur pasiliko sau (atsiliepime į apeliacinį skundą R. K. iš esmės pritaria tokioms Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, nurodytoms aplinkybėms), o po dviejų mėnesių tą patį ginčo žemės sklypą iš I. ir L.  J. įsigijo už 5 400 Eur, t. y. R. K., įsigydamas 5,0993 ha miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė – 5 118 Eur (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, I t., b. l. 39–40; vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 21 d.), realiai patyrė 300 Eur išlaidų. Vertindama R. K. patirtų išlaidų dydį, teisėjų kolegija neatsižvelgia į proceso šalių paaiškinimais patvirtiną aplinkybę, jog R. K. I. O. G. 2008 metais sumokėjo 7 000 Lt (2 027 Eur), kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši suma buvo perduota teisėtu pagrindu. Byloje nėra duomenų apie jokias kitas R. K. patirtas išlaidas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, pozicijai, jog R. K., kurio sąžiningumo prezumpcija buvo paneigta, už ginčo žemės sklypą priteistinos kompensacijos dydis turėtų būti 300 Eur, tai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo reikalavimus.

63. Teisėjų kolegija netenkina R. K. atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi sprendimas šiuo

atveju priimamas ne R. K. naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).64. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies

netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl visapusiškai ištyrė ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad R. K. laikytinas sąžiningu įgijėju. Atsižvelgiant į tai, atsakovo R. K. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti, t. y. iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. K. (R. K.) priteistiną sumą už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sumažinti nuo 5 400 Eur iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

MILDA VAINIENĖ_______________________