X paskaitaTarptautinės privatinės teisės

subjektai. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė

Doc. dr. Katažyna Mikšakbogdzevic@mruni.eu

Fizinių asmenų teisinės padėties specifika TPT

• Asmens civilinis teisinis statusas apima: -asmens vardą, pavardę, -gimimo, mirties momento nustatymą, -nuolatinę gyvenamąją vietą ir gyvenamąją vietą, -veiksnumą, teisnumą, -asmens pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu, -jo pripažinimą nežinia kur esančiu ar paskelbimą mirusiu.

• Asmens teisinis statusas nustatomas pagal asmeninę teisę (lex personalis), t.y. asmens ryšį su atitinkama valstybe.

• Asmeninis statusas gali būti nustatomas remiantis dviem kriterijais: • - asmens pilietybe (taikoma lex patriae); • - asmens nuolatine gyvenamąja vieta (taikoma lex domicilii).

Fizinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė: nuolatinė gyvenamoji vieta (i)

• LR CK įtvirtintas lex domicilii principas • Teisnumas – LR CK 1.15 str. • Veiksnumas - LR CK 1.16 str. • Nuolatinę gyvenamoji vieta LR CK 2.12 str. - valstybė ar jos teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar

daugiausiai gyvena, ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. • Tai fakto klausimas, nustatomas pagal: • objektyvius kriterijus (darbo vieta, šeimos buvimo ir pan.vieta) • subjektyvius kriterijus (asmens ketinimas pripažinti tą valstybę savo interesų vieta).

• Nuolatinė gyvenamoji vieta : - įgyjama (gimstant, kol jis pasirenka kitą) ir pasirenkama. - tik Jeigu gyvena keliose valstybėse, reikia nustatyti nuolatinę gyv. vt. anksčiau išvardintais kriterijais. Pagal

LR CK 1.16. str. “Jeigu asmuo gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai susijęs, teisė.” (pvz. yra didžioji dalis turto, gyvena jo šeima ir pan). Taip pat gali būti vadovaujamasis papildomais kriterijais, kaip pvz. pilietybė.

Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimui įrodyti svarbūs 2 dalykais: •asmens išvykimas į kitą valstybę ir apsigyvenimas joje; •asmens ketinimas nuolat gyventi kitoje valstybėje (kt. valstybės pilietybės įgijimas, stojimas karo t. ir pan.)

Fizinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė : įprastinė gyvenamoji vieta (ii)

• Daugumoje ES reglamentų (visuose “Briuseliuose” išskyrus BI bis ir visose “Romose”) – įprastinė gyv. Vieta

• Praktiškai nesiskiria nuo NGV :• Turi būti fizinis asmens buvimas valstybėje (objektyvus

kriterijus : corpus) ir ketinimas gyventi šioje valstybėje (subjektyvus kriterijus – animus) – įp.gyv.v. ryšys su valstybe yra šiek tiek silpnesnis negu NGV atveju – pvz. nėra ketinimo nuolat apsigyventi šioje valstybėje.

• Roma IV regl. Preambulės 23-24 p. apiprėžia įprastinę gyv. v.

Fizinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė : subsidiarūs kriterijai

• LR CK 1.17 str. yra įvirtinti ir subsidiarūs asmens teisinio nustatymo kriterijai, skirti tam tikriems specialiems atvejams:

Siekiant išsaugoti sandorių ir jų pagrindu atsiradusių civilinių teisinių santykių stabilumą, LR CK 1.17 str. 1 d. numatyta, kad sandorio šalis savo neveiksnumo pagal nuolatinės gyvenamosios vietos teisę fakto negali panaudoti prieš kitą šalį – sąžiningą sandorio šalį, jeigu pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę ji buvo veiksni.

LR CK 1.17 str. 1 d. netaikoma, kai sprendžiamas asmens civilinio veiksnumo klausimas šeimos, paveldėjimo, ar daiktinės teisės tikslais.

Roma I regl. – 13 str. draudimas remtis neveiksnumu

Išimtys iš bendrųjų LR CK normų dėl teisnumo ir veiksnumo:

• – tarptautinėse sutartyse: praktiškai visose dvišalėse sutartyse dėl teisinės pagalbos (pvz. Lietuvos sutartyse su Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Ukraina, Moldova, Rusijos Federacija ir kt.) taikomas pilietybės principas, t.y. fizinių asmenų civilinis teisnumas ir veiksnumas nustatomas pagal jų pilietybės valstybės teisę, o esant teisinio statuso pagal skirtingų valstybių teisę kolizijai, pirmenybę būtina teikti teisei tos valstybės, su kuria asmuo yra labiau susijęs.

• Pripažinimas neveiksniais ar ribotai veiksniais LR CK 1.16 str. 4 d. , o pvz. tarptautinėse sutartyse pagal valstybės, kurios pilietis yra teisę (pvz. su Rusija, su Latvija, Estija, su Lenkija);

• Pripažįstami nežinia kur esančiais ir paskelbiami mirusiais LR CK 1.18 str. , tarptautinėse sutartyse - pagal lex fori teisę (pvz. su Rusija, su Azerbaidžanu); pagal valstybės, kurios pilietis (su Lenkija)

Juridinio asmens teisiniam statusui taikytina teisė

• Juridinio asmens teisinis statusas apima šiuos klausimus: ar asmuo yra laikomas juridiniu, jo teisinę formą, pavadinimą ir jo gynimą, juridinio asmens steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, organų sistemą ir kompetenciją, civilinę atsakomybę, atstovavimą, įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo pasekmes.

• TPT doktrinoje yra išskiriami keli kriterijai, kurie yra taikomi nustatant juridinio asmens civiliniam teisiniam statusui taikytiną teisę:

• nacionalinės priklausomybės (inkorporacijos) -jo įsteigimo (t.y. įregistravimo) vietos valstybės teisė;

• buveinės (juridinio asmens centrinės administracijos) vietos arba (angl. Effective seat theory), - taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra juridinio asmens valdymo organai (buveinė);

• •veiklos vykdymo vietos principas (angl. place of business, -valstybės, kurioje asmuo faktiškai vykdo savo veiklą, teisė;

• •kontrolės principas, - teisė valstybės, kurios piliečiais yra asmenys, kontroliuojantys juridinį asmenį (t.y. juridinio asmens dalyviai).

Juridinio asmens teisiniam statuso nustatymas: LR CK normos

• Pagal LR CK 1.19 str. 1 d. - (inkorporacijos principas). Šis principas reiškia, kad JA nacionalinė priklausomybė priklauso nuo jo įsteigimo (registracijos) vietos.

• LR CK 1.19 str. 2 d.: tuo atveju jei juridinio asmens steigimo tvarka buvo pažeista (pvz., jo steigimo procedūros nebuvo tinkamai pabaigtos), juridinio asmens civilinis teisnumas nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės teisę (tai pagalbinis - veiklos vykdymo vietos principas).

• Nepriklausomai nuo juridinio asmens įsteigimo vietos, jo padalinių, kurių buveinė, verslo ar kitos veiklos pagrindinė vieta yra Lietuvoje, civilinis teisnumas nustatomas pagal LR teisę (LR CK 1.19 str. 3d.).

• LR CK 1.19 str. 4 d. numato dar vieną specifinį atvejį, kai sujungimo ar prijungimo būdu reorganizuojami du juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, kurių viena yra Lietuvoje, o kita – užsienio valstybėje. Tokiu atveju Lietuvos juridinio asmens reorganizacijai turi būti taikoma Lietuvos teisė, o užsienio juridinio asmens – jo įsteigimo vietos valstybės teisė.

• LR CK 1.20 str. – klausimai reglamentuojami pagal taikytiną teisę. • Pažymėtina, kad Roma I – juridinių asmenų statusui netaikoma!

Užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams taikytina teisė

• LR CK 1.21 str. 1d. nustato, kad užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų atstovybėms ir filialams, įregistruotiems Lietuvoje, taikoma LR teisė.

• LR CK 1.21 str. 2 d.reikalauja, kad bent vienas asmuo, kuris veikia užsienio juridinio asmens filialo ar atstovybės, registruotų Lietuvoje, vardu, gyventų Lietuvoje. Toks reikalavimas nustatytas jų veiklos kontrolės ir procesiniais sumetimais. Netaikoma ES ir EEE valstybių filialams, atstovybėms.

• LR CK 1.21 str. 3 d. nustato, kad asmenų, veikiančių Lietuvoje registruotos atstovybės ar filialo vardu, teises ir pareigas (kompetenciją), nustato LR teisė.

• LR CK 1.22 str. 1 d. įtvirtina principą, kad užsienio juridinio asmens atstovo, veikiančio jo vardu ir interesais Lietuvoje, civilinė atsakomybė nustatoma pagal Lietuvos teisę.

• LR CK 1.22 str. 2 d. užsienio juridinio asmens organo ar jo atstovo Lietuvoje sudaryto sandorio užsienio juridinis asmuo negali nuginčyti remdamasis tuo, kad, pagal jam taikytiną užsienio teisę, organas ar atstovas negalėjo sudaryti tokio sandorio, nes viršijo savo įgaliojimus, jeigu Lietuvos teisė tokių ribojimų nenumato, o kita sandorio šalis buvo sąžininga. Tokį sandorį jis gali nuginčyti tik tada, kai analogiški ribojimai numatyti ir Lietuvos teisėje arba kita sandorio šalis buvo nesąžininga

Juridinio asmens tarptautinis bankrotas

• Tarptautinis bankrotas - kai teisiniuose santykiuose egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas, kurį lemia įvairios priežastys: skolininko turto dislokacijos ar kreditorių buvimo vieta, skolininko vykdomos veiklos vieta ir pan.

• Teisės doktrinoje tarptautinio bankroto proceso problematika skirstoma į kelias pagrindines grupes:

• 1) nacionalinių bankroto procedūrų specifika, jei bankroto byloje yra užsienio elementas (tarptautinės teismų jurisdikcijos bei taikytinos teisės klausimai);

• 2) užsienyje pradėtų bankroto procedūrų poveikis valstybės viduje susiklostantiems teisiniams santykiams (užsienyje iškeltų bankroto bylų bei jose priimtų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimai);

• 3) paralelių bankroto procesų koordinavimas (kai nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinama kelių vienu metu vykstančių bankroto bylų galimybė).

• 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų - sureguliuoti tarptautinės teismų jurisdikcijos, taikytinos teisės bei sprendimų pripažinimo klausimai, taip pat paliečiami kiti tarptautinio bankroto proceso aspektai, pavyzdžiui, kreditorių ar likvidatorių teisės.

• Lietuvos teisės aktuose nėra specialių nuostatų, taikomų bankrotų bylų su tarptautiniu elementu reguliavimui. Teismai, spręsdami TPT klausimus, turi vadovautis bendrosiomis teisės normomis, kurios taikomos civilinių bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimui.

Valstybė kaip TPT subjektas

• Tarptautinės teisės doktrina pripažįsta, kad visų valstybių suverenitetas yra lygus, todėl vienos valstybės teismų ir kitų valdžios institucijų jurisdikcija negali būti tiesiogiai taikoma kitai valstybei

• Valstybės imunitetas apima keturias sritis: • •imunitetą užsienio valstybės teisės galiojimui, tai yra, valstybės civilinis teisinis statusas

nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio valstybės teisę (LR CK 1.23 str.);; • •imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai, tai yra negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos

kompetentingų institucijų sutikimo; • •imunitetą laikinosioms apsaugos priemonėms, tai yra valstybei negalima taikyti LAP be jos

kompetentingų institucijų sutikimo; • •imunitetą užsienio teismų sprendimų priverstiniams vykdymui, tai yra be valstybės

kompetentingų institucijų sutikimo jai negalima taikyti priverstinių teismo sprendimų vykdymo priemonių.

• Iki 20 pr. – absoliutaus valstybės imuniteto doktrina. • Vėliau - vystosi riboto (santykinio) valstybės imuniteto doktrina: imunitetas nuo užsienio

valstybės teismų jurisdikcijos suteikiamas tik valstybės veiklai viešosios teisės reguliuojamoje srityje, eliminuojant galimybę remtis imunitetu privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose, nesusijusiuose su suverenumo vykdymu.

Santykinio valstybės imuniteto doktrina tarptautinėsė konvencijose

• Santykinio imuniteto doktrina tarptautinėse konvencijose: • 1926 m. Briuselio konvencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su valstybėmis, laivų

imunitetu, nustatė, kad valstybėms nuosavybės teise priklausantys ar jų nuomojami prekybiniai laivai ir jų krovinys taikos metu neturi imuniteto ir jiems taikoma bendroji jūrų teisė. Tad pagal šią konvenciją galima areštuoti valstybei priklausančius prekybinius laivus ir nukreipti į juos išieškojimą pagal valstybės prievoles.

• 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija. Pagal 31-32 ir 95-96 str. imunitetą turi tik karo ir kiti valstybei priklausantys laivai, kurie nevykdo komercinių funkcijų.

• 1972 m. Europos Tarybos konvencija dėl valstybės imuniteto (dalyvės: Austrija, Belgija, Kipras, Vokietija, Olandija ir kt.). Lietuva nėra jos ratifikavusi. Konvencija įtvirtina santykinio valstybės imuniteto doktriną ir nustato, kad valstybė negali remtis imunitetu, jeigu ji teismo vietos valstybėje atlieka veiklą, reglamentuojamą privatinės teisės normų.

• 2004 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl valstybių ir jų turto imuniteto –įtvirtina atvejus, kai negalima remtis valstybės imunitetu nuo kitų valstybių teismų jurisdikcijos (pvz., kai valstybė dalyvauja komerciniuose sandoriuose, dėl valstybės padarytos žalos, susijusio su sveikatos sužalojimu ar mirtimi, atlyginimo, ir t.t.)

Santykinio valstybės imuniteto doktrina Lietuvoje • Tarybinė teisė ir teisės doktrina pripažino absoliutų valstybės imunitetą nuo užsienio

teismų jurisdikcijos. Tokia nuostata buvo aiškinama tuo, kad valstybė per valstybės įmones, įstaigas ir organizacijas dalyvavo praktiškai visuose visuomeniniuose santykiuose.

• Dabar pripažįstama santykinio valstybės imuniteto doktrina. • •Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje 3k-1 (V.

Stukonis v. JAV ambasada) • •Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 25 d nutartis civilinėje byloje 3K-3-

203/2001 m. (Alicja Cudak (Senkevič) v. Lenkijos Respublikos ambasada).

• Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimas byloje Cudak prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 15869/02;

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2010 (bylos atnaujinimas) ;

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012.

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. gegužės mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566;

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007;

• Naku prieš Lietuvą (peticijos Nr. 26126/07). (EŽTT)

Sutartinėms prievolėms taikytina teisė: šaltiniai

• Šaltiniai: • •LR CK; • •2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.

593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 17 d.) (1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės Lietuvai galiojo nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 17 d.)

• •Tarptautinės dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos • •Tarptautinės konvencijos: • Vienodinančios sutartinių prievolių srities kolizines normas (pvz. 1978 m. Hagos

konvencija dėl atstovavimo santykiams taikytinos teisė (Lietuva nedalyvauja) • Vienodinančios sutartinių prievolių srities materialiąsias normas (pvz. 1980 m.

Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių ; 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR),1999m. Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais ir t.t.)

Roma I reglamentas: taikymo klausimai

• Roma I taikymo sritis: • Taikymas turinio atžvilgiu (1 str.) • taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose, turinčiose ryšį su

atskirų valstybių teise. • Išimtys: (1 str. 2 d.)

• Universalus taikymo principas – (3 str.) – reglamento taikymas neapsiriboja ES teritorija, t,y. gali būti taikoma ir trečiųjų valstybių teisė.

• Laiko atžvilgiu – įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 17 d. todėl taikomas sutartims, sudarytoms po šio reglamento įsigaliojimo. (28 str.)

• Teritorijos atžvilgiu – taikomas visose ES valstybėse narėse, išskyrus Daniją. (Danijai taikoma 1980 m. Romos konvencija).

• Santykis su tarptautinėmis sutartimis – tarptautinės sutartys, reguliuojančios sutartinėmis prievolėmis taikytiną teisę, turi viršenybę Reglamento atžvilgiu, jei valstybė narė jau buvo atitinkamos tarptautinės sutarties dalyve reglamento priėmimo momentu. (25 str. 1d) (pvz. 1955 m. Hagos konvencija dėl taikytinos teisė kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartims (Lietuva nėra dalyvė), bet be ES valstybių jos dalyvėmis yra ir ne ES valstybės.)

• Romos I reglamentas nesuteikia prioriteto tarptautinei konvencijai, jei konvencija sudaryta išimtinai tarp dviejų ar daugiau valstybių narių .

• Romos I reglamentas nesuteikia prioriteto tarptautinei konvencijai, jei priimant reglamentą (2008 m. birželio 17 d. ) valstybė narė nebuvo tarptautinės konvencijos narė.

Šalių valios autonomijos principas

• Sutartinės prievolės – tai sutartinių santykių pagrindu atsirandančios prievolės (t.y. kai viena šalis laisvanoriškai prisiima įsipareigojimus kitai šaliai – teismų praktika).

• Šalių valios autonomijos principas - šalių teisė pasirinkti savo sutarčiai taikytiną teisę. Sutarties šalių susitarimas dėl taikytinos teisės yra speciali sutarties sąlyga, vadinama išlyga dėl taikytinos teisės (angl. choice of law clause).

• Šalių valios autonomijos principas grindžiamas: • •Sutarties laisvės principu: • •Teisinio aiškumo ir ekonomiškumo principu:

• Šalių valios autonomijos principas yra ribojamas lex fori normomis (pvz. imperatyviomis)

Šalių susitarimas dėl taikytinos teisės: LR CK ir Roma I reglamentas

• LR CK 1.37 str. 1 d. įtvirtintas šalių autonomijos principas - sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė

• LR CK 1.37 str. 3 d. nustatytos šalių autonomijos principo ribos. Net jei ir šalys pasirinko teisę, tai nebus pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti.

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2012.

• Romos I reglamentas • Šalių susitarimo dėl taikytinos teisės ribos: • -Jeigu susitarimas sudarytas po sutarties sudarymo, tai neturės įtakos

trečiųjų asmenų teisėms, taip pat neturės įtakos sutarties formai taikant reglamento 11 str. (3 str. 2d.)

• -Šalys negali pasirinkti valstybės nesankcionuotos teisės (t.y. soft law – pvz. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai )

Šalių teisė pasirinki taikytiną teisę vartojimo, darbo sutartims

• Vartojimo sutartis • LR CK • LR CK 1.39 str. 1 d. : vartojimo sutartis? • LR CK 1.39 str. yra specialioji norma LR CK 1.37 str. atžvilgiu. Sutarties šalys taip

pat gali pasirinkti vartojimo sutarčiai taikytiną teisė, tačiau atsižvelgiant į vartotojo kaip silpnesnės sutarties šalies teisių ir interesų gynimo būtinumą, numatyta išlyga, leidžianti teismui netaikyti pasirinktinos teisės.

• Romos I reglamentas - • Vartojimo sutarties šalių teisė susitarti dėl taikytinos teisės: • Gali susitarti dėl taikytinos teisės, ir pasirinkti kitą nei numatyta 6 str. 2 d.

(vartotojo nuolatinės gyv. vt.). - bet yra apribojimų!• Darbo sutartis • LR DK 7 str. 1 d. : Darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę tiek visai

darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.

Šalių teisė pasirinki taikytiną teisę vartojimo, darbo sutartims

• •LR DK nuostatos dėl šalių susitarimo dėl taikytinos teisės darbo sutartims rengtos pagal 1980 m. Romos konvencijos nuostatas, nuo kurių nesiskiria Romos I reglamento 8 str. 1 d.- teisę pasirinkti galima, bet yra apribojimų.

• Draudimo sutartys: Roma I regl. 7 str. 3 d. – galima pasirinkti vieną iš nurodytų teisių.

Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės: LR CK

• Jeigu šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės, taikoma labiausiai su sutartine prievole susijusios valstybės teise. Preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra (LR CK 1.37 str. 4 d.) :

• 1)šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė;

• 2)nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą; (Romos I reglamento 4 str. 1 d. (d) punkte įtvirtinta speciali taisyklė – nekilnojamojo daikto nuomotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės taikymas, kai a) nuomos sutartis sudaryta asmeniniam naudojimui ne ilgiau nei 6 mėn. iš eilės, b) nuomininkas yra fizinis asmuo c) nuomininko nuolatinė gyvenamoji vieta toje pačioje valstybėje kaip ir nuomotojo.)

• 3)vežėjo pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo pagrindinė buveinė arba krovinio išsiuntimo vieta.

• LR CK 1.37 str. 5 d. nustato, kad 4 d. netaikoma, jeigu sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos nustatyti negalima ir toje dalyje nustatytomis prezumpcijomis negalima remtis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe (glaudžiausio ryšio doktrina), .

Teisė, taikytina nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės: Roma I reglamentas

• Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, sutarčiai taikytina teisė nustatoma pagal t.t kategorijų sutarčiai būdingiausia pareigą (prekių pirkimas-pardavimas, paslaugų sutartis, sutartis, susijusi su nekilnojamuoju turtu, franšizė, distribucija ir kt.) (žr. 4 str. 1 d.)

• 4 str. 2 d.:Jei sutarties neapima 4 str. 1 d.arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš 4. str. 1 d.a–h punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.

• (Ši nuoroda taikoma tik tada, kai sutartis nėra nė viena iš aukščiau minėtų, arba kai sutartis yra mišri).

• „Atsarginė“ nuoroda • Reglamento 4 str. 4 d. Kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2

dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė. • Glaudžiausio ryšio nuoroda • Reglamento 4 str. 3 d.: Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra

akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 4 str. 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė.

Specialios kolizinės taisyklės, taikomos tam tikrų rūšių sutartims:

• Draudimo sutartis. • LR CK 1.37 str. 6 d. • Pagal Romos I reglamento 7 str. • Vartojimo sutartys • LR CK 1.39 str. 3 d. • Romos I reglamentas (6 str..) • Vežimo sutartys • LR CK 1.37 str. 4 d .3 p. • Romos I reglamentas: • Krovinių vežimo sutartis (Reglamento 5 str. 1 d.) • Keleivių vežimo sutartis (Reglamento 5 str. 2 d.) • LR CK 1.42 str: Reikalavimo perleidimas/skolos perkėlimas • Romos I reglamentas 14, 15 str. • LR CK 1.37 str. 7 d. : arbitražinis susitarimas • LR CK 1.37 str. 8 d. : sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar

aukciono vietos valstybės teisė. • LR CK 1.41 str. 1 d. dovanojimo sutartis

Specialios kolizinės taisyklės, taikomos tam tikrų rūšių sutartims: darbo sutartis

• Nepasirinkus taikytinos valstybės teisės, vadovaujamasi kolizinių normų taisyklėmis, kurios įtvirtintos LR DK 7 str. 2 d. :

• Jei šalys savo susitarimu nepasirenka taikytinos teisės, tai ji parenkama vadovaujantis šiais principais (atkartoja Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 6 str. 2 d. nuostatas):

• 1) jei darbas nuolatos dirbamas vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje;

• 2) jei darbuotojas nedirba nuolatinio darbo nė vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė;

• 3) jei iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiausiai susiję su kita valstybe, nei ta, kurios teisė taikytina pagal pirmiau išvardytus principus, taikoma tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję, darbo teisė (t.y. lex causae).

• Romos I reglamento 8 str. nuostatos dėl taikytinos teisės nesant šalių susitarimo savo esame nesiskiria, išskyrus kai kuriuos papildymus:

• Reglamento 8 str. 2 d. nukreipia į valstybės, kurioje yra įprastinė darbuotojo darbo vieta, teisę, arba, jeigu tokios nėra, tai valstybės, iš kurios darbuotojas, vykdydamas sutartį, įprastai atlieka darbą. Šis papildymas aktualus aviakompanijų darbuotojams, krovininių automobilių vairuotojams.

Sandorio formai taikytina teisė

• LR CK 1.38 str. yra • •Specialioji norma CK 1.37 str. atžvilgiu • •Bendroji norma

• Bendra taisyklė - sandorio formai taikoma jo šalių pasirinkta teisė. Jeigu sandorio šalys susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, sandorio formai taikoma sandorio sudarymo vietos teisė. Sandorio sudarymo vieta nustatoma pagal lex fori teisę.

• Skirtingose valstybėse esančių šalių sudaryta sutartis taip pat galioja, jeigu jos forma atitinka bent vienos iš tų valstybių tokio sandorio formai taikomus teisės reikalavimus.

• Sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus.

• Vartojimo sutarčių formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė. • LR CK 1.40 str. Įgaliojimo formai, galiojimo terminui ir turiniui taikytina teisė. • Įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. • Įgaliojimo galiojimo terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir

pareigos, atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims yra nustatoma pagal valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę.

Sutarties galiojimui taikytina teisė: Romos I reglamentas

• Sutarties sąlygų (turinio) galiojimas (10 str.) ir šalių veiksnumas • Sutarties ar bet kurios jos sąlygos egzistavimas ir galiojimas nustatomas pagal

teisę, kuri būtų jai taikoma pagal šį reglamentą, jei sutartis ar sąlyga galiotų (10 str. 1 d. )

• Sutartyje, sudarytoje toje pačioje valstybėje esančių asmenų, fizinis asmuo, kuris pagal tos valstybės teisę būtų veiksnus, gali remtis savo neveiksnumu pagal kitos valstybės teisę, tik jei sudarant sutartį kita sutarties šalis žinojo apie tokį neveiksnumą arba jei apie jį nežinojo dėl neatsargumo (13 str.) (atitinka LR CK 1.17 str.)

• Sutarties forma (11 str.) • (I)Bendros sutarties formai taikomos kolizinės normos: (11 str..)

• (II) Specialiosios sutarties formai taikomos kolizinės normos: • Reglamento 11 str. 4 d.: Vartojimo sutarčių formos reikalavimams • Reglamento 11 str. 5 d.: Sutarčiai, kurios dalykas yra daiktinė teisė į nekilnojamąjį

turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, formos reikalavimams

Tarptautinio pobūdžio pirkimo-pardavimo sutarčių tarptautinis teisinis reguliavimas: 1980 m. JT Vienos konvencija

• 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių unifikuoja materialinės teisė normas, taikomas tarptautiniam prekių pirkimui-pardavimui. (Lietuva prisijungė 1993 m.)

• Taikymo sritis: • (1 str.) Vienos konvenciją taikoma, (i) kai pirkimas-pardavimas yra tarptautinio

pobūdžio, (t.y. šalių verslo vieta turi būti skirtingose valstybėse), ir (ii) kuomet šalys pasirinko ją kaip taikytiną teisę arba (ii) iš viso nepasirinko taikytinos teisės, tačiau jos (iv) yra iš valstybių, kurios yra Vienos konvencijos narėmis

• Jeigu norima, kad Konvencija nebūtų taikoma, reikia aiškiai sutartyje nurodyti (6 str.). • Konvencija netaikoma pirkimui – pardavimui (2 str., 3 str. ) • Sutartys dėl prekių, kurias reikia padaryti ar pagaminti? (3 str. 1 d.) • Kai pagal sutartį šalis (sutarties dalyvis) parduoda prekes ir kartu įsipareigoja teikti tam

tikras paslaugas, konvencija bus taikoma, jeigu sandorio dalykas yra pagrindinai prekių pardavimas (o paslaugų teikimas-tik šalutinis įsipareigojimas). (3 str. 2 d.)

• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2012.

Tarptautinio pobūdžio pirkimo-pardavimo sutarčių tarptautinis teisinis reguliavimas: 1980 m. JT Vienos konvencija

• 1980 m. Vienos konvencija reguliuoja tik šiuos iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančius santykius:

• 1) “pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą” (Konvencijos 2 d. ) • (LR yra padariusi išlygą, prisijungdama prie šios konvencijos, ir pripažįsta tik rašytinę

sutarties formą.) • 2) “pardavėjo ir pirkėjo teises bei pareigas, kylančias iš tokios sutarties”

(Konvencijos 3 d), • Pvz., pardavėjo teisės bei pareigos: prekių pristatymas ir dokumentų perdavimas;

prekių atitikimas sutarties reikalavimams ir pretenzijų dėl prekių kokybės reiškimo tvarka; teisinės gynybos priemones pardavėjui pažeidus savo prievoles.

• Pirkėjo teisės bei pareigos: kainos sumokėjimas; prekių priėmimas; teisinės gynybos priemonės pirkėjui pažeidus prievoles.

• Taip pat Konvencija reguliuoja rizikos perėjimo klausimus, atleidimą nuo atsakomybės ir kt.

Tarptautinių pervežimų tarptautinis teisinis reguliavimas: CMR konvencija (i)

• 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija).

• CMR konvencijos tikslas yra suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas.

• Taikymo sritis: • Nustatant, ar konkrečiam iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui yra

taikytinos CMR konvencijos nuostatos, būtinas šių sąlygų visetas, t.y. ar: • •– buvo vežama kelių transporto priemone; • •– buvo vežama už užmokestį; • •– krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos; • •– krovinio išsiuntimo vietos ir/arba krovinio gavimo vietos valstybė yra Konvencijos

narė. (Konvencijos 1 str. 1 p.)

• Tuo atveju, jei nėra kurios nors iš sąlygų, nurodytų Konvencijos 1 str. 1 p., bet vežimo sutarties šalys numatė savo susitarime CMR konvencijos taikymą, teismas, spręsdamas ginčą, turės vadovautis sutartimi, išskyrus atvejus, kai taikoma ginčo sprendimui teisė imperatyviai nustato kitokias taisykles, arba kai pačioje Konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma. Pvz., CMR konvencija, nors ir būtų

• Konvencija netaikoma (1 str. 1 p)?

Tarptautinių pervežimų tarptautinis teisinis reguliavimas: CMR konvencija (ii)

• CMR konvencija taikoma tik tiems klausimams, kurie joje reglamentuoti. • Pagrindiniai CMR konvencijos reguliuojami klausimai yra: • •krovinių vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas; • •važtaraščio turinys; • •vežėjo atsakomybė; • •reklamacijų, pretenzijų ir ieškinių dėl tarptautinių vežimų pareiškimo tvarka; • •ieškininė senatis; • •nurodymai, susiję su vežimais, kai veža keli vežėjai; • •CMR konvencijos šalių – dalyvių teismo sprendimų vykdymas; susitarimų, prieštaraujančių konvencijai

negaliojimas. • •

• CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai, kaip: • •vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, • •vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo

specifika, • •muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu, • •vežėjo regreso tvarka savo darbuotojams ir agentams, • •transporto priemonių nuoma ar panauda pervežimams ir kt.

• Tokie ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus ar kitus specialius tarptautinės teisės aktus.