2 tema. ŽEMĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ. 1. Žemės nuosavybės teisės įgijimas ir turinys.1.1. Žemės nuosavybės teisės įgijimas: įgyjamoji senatis, sandoriai, administracinis aktas

(nuosavybės teisių atkūrimas, valstybinės žemės suteikimas neatlygintinai) ir kt.

Įgyjamoji senatis. Žemės nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, kai šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į žemės sklypą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu; yra visos CK 4.68 – 4.71 str. numatytos sąlygos (žemės sklypas pradėtas valdyti sąžiningai, atvirai ir teisėtai, valdymas truko ne mažiau kaip 10 metų ir buvo nepertraukiamas, bei per valdymo laikotarpį tikrasis žemės sklypo savininkas nepasinaudojo savo galimybe įgyvendinti nuosavybės teisę į žemės sklypą). Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės įgijimo būdas, todėl viena iš būtinųjų sąlygų yra ta, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu įstatyme nurodytu būdu (LAT civ.b. Nr. 3K-3-327/2008).

Sandoriai. Žemės sandoriams keliami reikalavimai nurodyti Žemės įstatyme. Jame įtvirtinta, kad prie žemės sandorio turi būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas yra nuomojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis iki trejų metų, pridedamas žemės sklypo planas arba schema. Žemės įstatymo 30 str., pateikia nuostatas sudarant konkrečius žemės sandorius.

Administracinis aktas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimas – tai vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra išvardijami subjektai, kam gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Įstatyme nurodyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos mirusio piliečio vardu arba perduodamas įpėdiniui, jeigu tas miręs pilietis yra įstatymo 2 str. 1 dalyje 1, 2, 3, 4 punktuose minimas asmuo ir jis buvo laiku padavęs prašymą dėl nuosavybės atkūrimo. Tame pačiame įstatyme nurodyta, kad nuosavybės teisė atkuriama į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto. Tačiau jei žemės plotas buvo didesnis nei 150 ha, pilietis turi teisę pasirinkti žemės sklypo, miško, vandens telkinio vietą, buvusioje valdoje.

Valstybinės žemės suteikimu neatlygintinai gali pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie neįgijo valstybinės žemės pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Žemės reformos įstatymas 7 str. nurodo, kokiems subjektas gali būti skirta, privačios nuosavybės teise, valstybinė žemė. Žemės reformos įstatymo 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus

1.2. Žemės nuosavybės teisės turinys - valdymo, naudojimo ir disponavimo teisė.

Valdymo teisė – tai galimybė turėti žemę savo žinioje ir daryti jai poveikį (fizinį ar ūkinį). Žemės valdymo faktas įrodinėjamas visomis CPK leistinomis priemonėmis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad esant žemės nacionalizavimo situacijai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po žemės nacionalizavimo (LAT cib. b. Nr.3K-3-171/2006). Žemės valdymo teisė yra savarankiška teisė. Valstybinę žemę valdo tam tikros valstybinės institucijos, net ir nebūdamos tos žemės savininkėmis, nes savininkė yra Lietuvos Respublika, kuri patikėjo teise suteikė teisę naudotis tomis žemėmis. Valstybinės žemės valdytojai turi teisę valdyti tą žemę ir ja disponuoti.

Naudojimo teisė – tai galėjimas gauti naudą iš žemės (gauti derlių, vaisius, duodamas pajamas) ir pritaikyti naudingąsias žemės sklypo savybes saviems poreikiams tenkinti. Ši teisė taip pat yra savarankiška, nes žemės naudotojas gali tą žemę naudoti įvairiai veiklai, gauti pajamas, tačiau be savininko leidimo negali keisti žemės teisinės padėties (sudaryti perleidimo sandorius). Ši teisė baigiasi

paėmus žemę visuomeniniams poreikiams, pasibaigus panaudos ar nuomos terminams, nutraukus sutartis, bei įstatymuose numatytais atvejais.

Disponavimo teisė – tai savininko galėjimas sudarant įvairius sandorius keisti žemės savininką teisinę jo padėtį. Disponavimo žeme tvarką bei jos naudojimo apribojimus nustato Žemės įstatymas, Miškų įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas ir kiti įstatymai (LAT civ. b. 3K-3-355/2011)

1.3. Subjektų teisės ir pareigos tinkamai ir racionaliai naudoti žemę ir kitus gamtos išteklius, užtikrinti jų apsaugą ir nepažeisti gretimų sklypų savininkų teisių.

Žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos įtvirtintos Žemės įstatymo 21 str., žemės sklypo savininko teisių turinį apibrėžia Civilinio kodekso 4.40 str.

2. Žemės nuosavybės teisės gynimas. Vindikacinis ir negatorinis ieškinys.

CK 4.93 str reglamentuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Taip pat Konstitucijoje įtvirtinta. kad nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, kaip nurodo Konstitucija, nuosavybė gali būti paimta visuomenės poreikiams, bet tik su sąlyga, kad bus teisingai atlyginta ir poreikiams vyks įstatymų nustatytu (t.y. teisėtu) būdu. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 str.: „Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymų arba tarptautinės teisės principais“. Taip pat nurodoma, kad asmeniui turi būti visiškai ir greitai kompensuojama, mokama pinigais. Žemė gali būti iš savininko (prieš jo valią) paimama tik teismo nuosprendžiu ar sprendimu (žemės paėmimas teisėtas, kai jis yra teisingai atlyginimas).

Žemės nuosavybė ginama: prievolinės teisės būdu – pareiškiamas, kai daikto (žemės) savininkas/valdytojas reiškia

reikalavimus pažeidėjams, kurie su savininku yra susiję prievolių ar sutarčių dėl žalos padarymo santykiais;

daiktinės teisių būdu – pareiškiamas, kai daikto (žemės) savininkas/valdytojas reiškia reikalavimus asmenims, kurie su savininku nėra susiję prievolių santykiais.Daiktinės teisės gynimo būdai yra: žemės sklypo išreikalavimas iš svetimo valdymo – vindikacinis ieškinys ir reikalavimas pašalinti nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimus – negatorinis ieškinys. Vindikacinis reikalavimas pareiškiamas tam asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Spendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, kuris valdo yra, yra teisėtas valdytojas, o ieškovui tenka pareiga paneigti tą prezumpciją, įrodant savo nuosavybės teisę ar ankstesnį valdymą.

3. Teismų praktika taikant teisės normas ginčams dėl: 3.1. LAT civ.b. Nr 3k-3-189/2011. Ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovės neteisėto valdymo žemės

sklypų dalį bei įpareigoti atsakovę nugriauti dalį tinklo tvoros. Su ieškiniu atsakovė nurodydama, kad esama tvora yra gretimų sklypų riba bei įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tad, ją perkėlus, automatiškai sumažės atsakovės sklypas. Atsakovė pateikė priešieškinį, jame prašydama pripažinti negaliojančiu jos parašą ant sklypo detaliojo plano dėl sklypo padalijimo ir paskirties keitimo.

Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu atsakovės parašą ant sklypo detaliojo plano. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą.

LAT nurodė, kad atsakovės parašas ant detaliojo plano vertintinas tik kaip sutikimas dėl kaimyninio žemės sklypo detaliojo planavimo sprendinių, tačiau negali būti pripažintas keičiančiu atsakovės žemės sklypo ribas. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.45 str. taikomas tada, kai kyla gretimų žemės sklypų savininkų ginčas dėl sklypų ribų, kurios nėra aiškios iš esamų dokumentų. Tokio ginčo pobūdis

nulemia tai, kad ieškiniu turi būti reikalaujama nustatyti sklypų ribas. LAT yra išaiškinęs, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir nepareiškus reikalavimo dėl žemės sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų. LAT panaikino pirmos instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu atsakovės parašas. Tačiau liko neišspręstas ribų nustatymo klausimas.

3.2. LAT civ.b. Nr 3k-3-266/2008.Ginčas kylo dėl kliūčių įgyvendinti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Ieškovė prašė teismo įpareigoti

Kauno miesto savivaldybės administraciją parengti jai parduodamo žemės sklypo detalųjį planą, suformuojant atskirą minimalų žemės sklypą prie gyvenamojo namo.

Apylinkės teismas ieškinį atmetė, tokį pat sprendimą paliko ir apeliacinės instancijos teismas. LAT Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog dėl namų valdai priskirto žemės sklypo negali tinkamai eksploatuoti gyvenamojo namo taip pat, kad sklypą būtina didinti. Taip pat išaiškinta, kad šalia žemės sklypo, kuris skirtas ieškovei, esanti laisva valstybinė žemė nėra skirta ir jos nepanaudota. Tad detalusis teritorijos planavimas nėra būtinas. Šioje byloje teimsmas pasisakė išsamiai.

Praktinė užduotis. Ieškovas A prašė teismą įpareigoti atsakovą B patraukti nuo jo žemės sklypo ribos 2 metrų

atstumu atsakovo šiltnamį ir vaismedžius, nes jie trukdo ieškovui naudotis savo žemės sklypu. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad jis yra gretimo žemės sklypo naudotojas,

tačiau mano, kad ieškovas savavališkai nusistatė savo žemės sklypo ribas, nes detalusis šių sklypų planas neparengtas.

Apylinkės teismas sutiko su ieškovo argumentais ir ieškinį atmetė. Įvertinkite ieškovo ir apylinkės teismo argumentus vadovaujantis nurodytų teisės normų ir

teismų praktikos analize.

Tarp šalių kilo ginčas dėl ribų nustatymo. Žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį ir nepareiškus reikalavimo dėl žemės sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų. Tad Apylinkės teismo sprendimas teisingas.

Reminatis LAT civ.b. Nr 3k-3-189/2011.