Zigmantas KIAUPA Mūzos kuteno XVIII a. kauniečius · 2020. 12. 20. · SSNIAI 34 SS S meletema ...) 10, parašytame iki 1708 m. ir pertvarkytame tarp 1732–1735 m.11, P. Ruigys

31

KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

ISSN 1822-2617 (spausdintas) ISSN 2335-8734 (internetinis)

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2015/15

Zigmantas KIAUPAVytauto Didžiojo universitetas

Mūzos kuteno XVIII a. kauniečius

Santrauka. Straipsnyje aptariamos surink-tos žinios apie XVIII a. kauniečių bandymus eiliuoti, tarnauti poezijos mūzoms. Dalis pri-statomų ir aptariamų dalykų jau žinoma istoriografijoje, dalis yra iškeliama iš istorijos šalti-nių saugyklų. Į tiriamus dalykus, t. y. į eiliuotus kūrinius, žiūrima ne literatūros tyrinėtojo, bet istoriko žvilgsniu. Svarbiausia – kūrinių atsiradimo aplinkybės ir laikas, autorystė, jų visuomeninė reikšmė. Aptariama XVII a. pabaigoje P. Ruigio žinia apie Kauno burmistro sukurtą dainą „O Apwyneli Žallukieli“. Pirmą kartą pristatomos nežinomo autoriaus eilės lenkų kalba, apraudančios 1732 m. Kauno gaisro pasekmes, ir 1781 m. Andriaus Noreikos lotynų ir lenkų kalbomis sukurta Kauno magistrato narių panegirika, aptariamos istorio-grafijoje. Papildomos ir tikslinamos žinios apie XVIII a. pabaigos eiliuotų tekstų „Iszpaży-nimas“ / „Wyznanie“ ir „Asz Łuczynskas“ atsiradimo laiką (atitinkamai 1791–1792 m. ir 1799 m.), autorystę (pritariama nuomonei, kad jų autorius yra Kauno miesto tarybos raštininkas Motiejus Požėra) bei parašymo aplinkybes.

Potraukis eiliuoti yra labai asmeninė ypatybė, bet ji gali būti skatinama ir ugdoma vieno ar kito laiko kultūrinio gyvenimo sampratos. XVIII a. Kaune ir visoje Lietuvoje dar buvo tie laikai, kai poezija buvo vienas iš svarbiausių dėstomų dalykų jėzuitų ir kitų vienuo-lijų vedamose mokyklose, taip pat ir Edukacinės komisijos mokyklose. Eiliavimas buvo viena iš iškalbos ugdymo priemonių, mokyklose įgyti įgūdžiai dažnai paskatindavo imti į rankas plunksną įvairiomis progomis.

Čia aptarti kaunietiški eiliavimo pavyzdžiai atsirado kaip atgarsis į tam tikras Kauno ar visos valstybės gyvenimo aplinkybes, įvykius. Mūzos kauniečius eiliakalius įkvėpė raudai („Lament“), pagiriamajam, šlovinančiam žodžiui miesto (A. Noreikos eilės) ar visos vals-tybės (1791 m gegužės 8 d. skambėjusios kantatos žodžiai) lygmenyje. Eilės buvo skirtos viešam naudojimui. Autoriams visų pirma turėjo rūpėti atsiliepti į įvykius Kaune, o ne aukštoji poezija. Poezijos mūzos kuteno XVIII a. kauniečius, bet didelių kūrybinių galių jiems nesuteikė.

Kiek kitokia padėtis su „Iszpażynimu“ ir „Asz Luczynskas“. Čia taip pat atsiliepiama į įvykius mieste, bet santykis su dauguma kūrinių veikėjų nėra šiltas ar pagarbus. Galimas dalykas, kad šios eilės nebuvo skirtos viešumai, kad autoriui jas kuriant labiau rūpėjo savi-raiška negu vieši poreikiai. Dėl pastarosios aplinkybės šie du kūriniai tapo įdomiu XVIII a. lietuvių literatūros reiškiniu, iškilo kaip pirmieji naujų esmingų literatūrinių poslinkių pra-našai. Tokį apibūdinimą sustiprina tai, kad jie, skirtingai negu lenkų kalba sukurtos eilės, parašyti lietuvių kalba. Jie, įskaitant ir lenkiškąją „Iszpażynimo“ atmainą, nenublanksta ir kitakalbės, lenkiškos ar lotyniškos, XVIII a. Lietuvos literatūros aplinkoje.

Reikšminiai žodžiai: Kauno miestiečiai, proginė literatūra, lietuvių kalba, XVIII amžius.

StraipSniai

32 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės laikų Kauno humani-tarinė kultūra dar nėra gerai

pažinta, nors įvairiuose leidiniuose gausu to meto Kauno architektūros raidos, raštijos ir dailės sklaidos tyrinėjimų. Susipažinus su XV–XVIII a. Kauno mies-tiečių bendruomenės kultūriniu pajėgumu galima teigti, kad Kauno miestie-čiai buvo imlūs aukštosios kultūros apraiškų vartotojai ir, nors pačių kauniečių kūrybinės galios kultūros erdvėje nebuvo didelės, jos atsiskleidė bendruome-nės organizavimo ir kasdienio gyvenimo lygmenyje, t. y. rašto vartojimo, raš-tijos kūrinių pažinimo, mokyklų steigimo ir išlaikymo, viešųjų ir privačių pas-tatų statybos ir jų vidaus įrengimo ir pan.1. Kultūrinis gyvenimas Kaune tarpo miestiečių bendruomenės ir mieste įsikūrusių bažnytinių institucijų sąveikos lauke2.

Vis dėlto galima teigti, kad daugybė Kauno, kuriame sąveikavo miestiečių bendruomenė, bažnyčių institucijų, kurias veikė valstybės ir visuomenės gyve-nimo reiškiniai, kultūros dalykų dar nėra gerai pažinti. O jei dalis jų ištirta, tų tyrimų žinios nesusistemintos ir tai trukdo susidaryti išsamų XV–XVIII a. Kauno kultūrinio gyvenimo vaizdą. Svarstant apie Kauno miestiečių kultūrinį pajėgumą kalbamu laikotarpiu3, buvo jaučiamas tiek konkrečių tyrimų nepa-kankamumas, tiek esančių tyrimų apibendrinimo stoka.

Todėl norint bent kiek užpildyti minėtas spragas nors vienoje kultūrinio gyvenimo srityje, rinkta žinių apie XVIII a. kauniečių bandymus eiliuoti, tar-nauti poezijos mūzoms. Dalis pristatomų ir aptariamų dalykų jau žinomi isto-riografijoje, dalis iškeliama iš istorijos šaltinių saugyklų. Į tiriamus dalykus, t. y. eiliuotus kūrinius, bus žiūrima ne literatūros tyrinėtojo, bet istoriko žvilgsniu. Svarbiausia – kūrinių atsiradimo aplinkybės ir laikas, autorystė, visuomeninė reikšmė.

1. XVIII a. kaunietiškų eilių aptarimą tenka pradėti nuo mįslingo O Apwyneli Žallukieli, iki šiol susilaukusio nemažo literatūros tyrinėtojų ir istorikų dėmesio. Derėtų apsidrausti, kad nebūtų pažeisti chronologiniai tyrimo rėmai, nes visų su šiomis eilėmis susijusių aplinkybių aiškinimas gali nuvesti ir į XVII a.

Pilypas Ruigys (Ruhig), Valterkiemio evangelikų liuteronų klebonas Mažojoje Lietuvoje, 1747 m. Karaliaučiuje paskelbtame darbe Betrach-tung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften

1 Z. Kiaupa, Apie XV–XVIII a. Kauno miestiečių bendruomenės kultūrinį pajėgumą, Kauno istorijos metraštis, t. 10, Kaunas, VDU leidykla, 2009, p. 7–22.

2 R. Varsackytė, Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje, daktaro disertacija, Kaunas, 2006.

3 Žr. 1 išn.

33KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

(Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas4) rašė, kad jaunystėje, prieš 50 metų, jis lankėsi Kaune5. Lietuvoje jis sutikęs daug bajorų, kurie kalbėjo tik lietuviškai, o kilmingosios moterys Kaune, vien lietuviškai šnekėdamos, itin man-dagiai pagerbdavo vien kitą žodžiais, kurie pas mus (Mažojoje Lietuvoje – Z. K.) nevartojami, pavyzdžiui, Tamista, tavo mylista. Po tokių prisiminimų P. Ruigys įdėjo 3 lietuvių liaudies dainas ir vėl tarsi sugrįžo į Kauną, rašydamas, kad jaunystėje girdėjęs vieną dainą apie apynį: O Apwyneli Žallukieli6, priskiriamą Kauno burmistrui.

Numanu, kad P. Ruigio girdėta daina buvo užstalės daina. Deja, jos turinio nežinome ir tikriausiai niekada nesužinosime. Belieka tik faktas, kad vienas iš Kauno burmistrų buvo linkęs eiliuoti lietuvių kalba. Bet kuris iš tų Kauno savivaldos aukštų pareigūnų buvo šios dainos autorius, nustatyti nėra lengva. Vaclovas Biržiška siūlė tokiu laikyti Kauno miestietį ir savivaldos pareigūną Jokūbą Preisą Panonijų (Preys Pannonius) (1623–1710)7. Bet Jur-gis Lebedys tuo abejojo ir iš Kauno miesto aktų knygų rinko medžiagą apie XVII–XVIII a. sandūros Kauno savivaldos pareigūnus8. Pilną, kiek tai leidžia išlikę šaltiniai, 1683–1710 m. Kauno miesto magistrato narių sąrašą paskelbė Rasa Varsackytė9. J. Preisas-Panonijus jau 1683 m. buvo Kauno miesto tarėju, bet burmistru pirmą kartą vadinamas tik 1704 m., jau po P. Ruigio apsilan-kymo Kaune. R. Varsackytė, atkreipusi dėmesį į tai, kad P. Ruigiui lankantis Kaune burmistru buvo evangelikas liuteronas Jurgis Kristijansas Dydrychovi-čius (Christians Didrychowicz), spėja, kad galbūt jis galėjęs būti dainos apie apynį autorius.

Neatrodo, kad dainos autoriaus paieškos baigtos dėl kelių aplinky-bių. Pirma, nėra aiški P. Ruigio apsilankymo Kaune data. Pats P. Ruigys apie 1745 m. rašo, kad tai buvę prieš 50 metų. Kitų apsilankymo Kaune pėdsakų šaltiniuose neaptikta. P. Ruigio biografai nurodo skirtingas datas (1695–1698 m. laikotarpyje). Pažymėtina, kad pradiniame Lietuvių kal-bos ... variante, Meletema sistens lingvam lituanicam ... (Lietuvių kalbos

4 Ph. Ruhig, Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften. Königsberg, 1745 [1747]; perspaudas: P. Ruigys, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, parengė V. Jurgutis ir V. Vilnionytė, Vilnius, Vaga, 1986, p. 20–106; vertimas į lietuvių kalbą (vertė V. Jurgutis ir K. Eigminas), ten pat, p. 107–164. Toliau nuorodos į vertimą.

5 Ten pat, p. 154–157.6 Dainos pavadinimas čia ir toliau rašomas taip, kaip jį užrašė P. Ruigys. Taip daroma todėl,

kad XX a. lietuvių literatūros tyrinėtojų ir P. Ruigio biografų šio pavadinimo perrašymas pagal dabartinį lietuvių kalbos raidyną nenusistovėjęs, skirtingi autoriai pateikia įvairius jo variantus: O apvynėli žaliukėli, O apvynėli žalukeli, O apvynėli žaliūkėli ir pan.

7 V. Biržiška, Aleksandrynas. T. I: XVI–XVII amžiai, Chicago, 1960, p. 332–333.8 J. Lebedys, Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, Mokslas, 1976,

p. 53–54, 59–60.9 R. Varsackytė, Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje, Kauno istorijos

metraštis, t. 5, Kaunas, VDU leidykla, 2004, p. 70–78.

StraipSniai


meletema ...)10, parašytame iki 1708 m. ir pertvarkytame tarp 1732–1735 m.11, P. Ruigys nerašė apie apsilankymą Kaune. Todėl 50 metų nurodymas tampa įtartinu, gal jis Kaune lankėsi ir kitą kartą, vėliau.

Antra, XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Kaune vienu metu būdavo 4 burmistrais vadinami magistrato nariai, jie keisdamiesi eidavo metinio bur-mistro pareigas12. Pagaliau P. Ruigys galėjo girdėti ir ankstesnio (matyt, jau net negyvenančio) burmistro sukurtą dainą.

Vis dėlto, nepaisant nurodytų sunkumų, gal ir galima geriau, negu iki šiol yra, pagrįsti dainos O Apwyneli Žallukieli autorystę. Bet tam reikia itin kruopštaus tyrimo. Dabar pasitenkinsime tik nurodymu, kad XVII–XVIII a. sandūroje Kauno aukštuomenė tarpusavyje kalbėjo lietuviškai. Buvo sukurtas eilėraštis lietuvių kalba.

2. Panagrinėkime išlikusius XVIII a. eiliuotus tekstus, susijusius su Kaunu. Laiko požiūriu ankstyviausios yra eilės, kuriose apraudamas nykstantis Kaunas. Šios eilės įrašytos vadinamoje silva rerum, kur yra ir įvairių XVII–XVIII a. politinių ir kitokių tekstų nuorašų, taip pat pastabų apie įvairius įvy-kius valstybėje13. Šią silva rerum sudaro bene du sąsiuviniai. Pirmajame sąsiu-vinyje, kuriame yra ir kalbamų eilių, vėliausia pažymėta data bene 1740 m., viso rinkinio vėliausia data minima užrašuose apie tai, kad Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis po jėzuitų ordino uždarymo 1773 m. surinko iš jų bažnyčių bažnytinį sidabrą, apeiginius rūbus ir kitą turtą bei išvežė į Varšuvą ir perdavė, kaip dokumente pasakyta, į karališkąją monetų kalyklą14. Rinkinio kalbos yra lenkų (vyraujanti), rečiau – lotynų.

Eilės, pavadintos Lament nad upadającym Kownem (Rauda ties nykstan-čiu Kaunu), yra, kaip minėta, pirmajame rinkinio sąsiuvinyje, taigi užrašyta ne vėliau kaip 1740 m. Čia jos pateikiamos laikantis XVIII a. originalo rašybos, kuri šiek tiek skiriasi nuo dabartinės lenkų kalbos (eilutes sunumeravome, kad lengviau būtų teikti nuorodas į tekstą – Z. K.).

10 Išliko rankraščio pavidalu ir pirmą kartą originalo (lotynų) kalba su vertimu į lietuvių kalbą. P. Ruigys, Lietuvių kalbos..., p. 167–372; lot. Meletema reiškia tą patį, kaip vok. Betrachtung ar liet. Tyrinėjimas.

11 V. Vilnionytė, „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimo“ lotyniškas rankraštis, Literatūra ir menas, 1977 sausio 15, p. 14; V. Mažiulis, Pilypas Ruigys, in P. Ruigys, Lietuvių kalbos..., p. 10.

12 R. Varsackytė, Kauno miesto valdžios..., p. 21, 70–78.13 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Rankraščių skyrius, f. 17–8, l. 18–18v.

Šis rinkinys aprašytas: Описание рукописного отделения Виленской публичной библиотеки. Вып. IV, Вильна, 1903, с. … Jis į Vilniaus viešąją biblioteką pateko, kaip matyti iš Описание įvado, kai po 1863 m. sukilimo numalšinimo buvo represuojami sukilimo dalyviai ir jų turtas nusavinimas. Rinkinio savininko nustatyti nepavyko, gali-mas dalykas, kad jis buvo iš kurio nors Sapiegų rinkinio.

14 Ten pat, l. 47.

35KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

Lament nad upadającym Kownem 1 Kownem cię Kowno czy Troją mianował Gdy srogim fatom począleś hołdować Upadasz ciężko a powstać niedaje Nawalność ruin większa gdy powstaie 5 Mały czas iak cię ogniste Kołosy Z dymem wyniosły gmachy pod Niebiesy, Krzyże zać z grzmotem lot nadoł czynili Krusząc się wiele krzyżykow zrobili Ktorych dopioro mało na Kościele10 Obaczysz w Kownie, ale w domach wiele Jęczą Zakony pod Krzyża cieżarem Zdezelowane niedawno pożarem Rad nierad y Żyd Krzyz y Kalwin nosi Szalbierstwem żadnym się niewypreś.15 Lecz przy nich mało Krzyż Miasta nayduje Szatan chyrości barziey kollakuie Na zdradę wiecznych Krzyża Miłosnikow Więcey a więcey rozmnaża złosnikow Ale kto Krzyża słodyczy skosztuie20 Ten Naywyższego iarzmo rad piastuje Gdy z opatrznosci Boskiey ta opieka Wiernie doyrzewa ba iuż dopieka Oycowska ręka napomina syny Nielękaymy się do samey ruiny25 On dał on bierze on znow da w Potrzebie On napomniawszy przytuli do siebie Miło nam było brać słotkie momenta Oycowskiey ręki y szczęscia ewenta Niech że y gorzka nam słodką się staie30 Plaga boć ręką ją tażsama daie Przestań że Kowno gorzko lamentować Przestań na morzu krwawych łez żegłować 18 // 18 v Zarzuć kotwicą wstrzymay się w tym biegu Aż BOG pokaże drogę ci do brzegu35 Nie morska burza, nie fatalne wały Ci nie zaszkodzą Cherybdy y skały Nie natarczywe nieprzyiacioł zdrasdy Ani zaiadłych nieprzyiacioł rady Psować nie moge gdyż BOG tym kieruje40 On świat zbudował on gdy chce zepsuje On iedną ręką rozgę prezentuje Drugą płaczące do siebie przyjmuie

Eilių autorius aprauda po didelio gaisro nykstantį Kauną. Gaisro aprašymas trumpas, bet vaizdingas. Greit ugnies kolosai dūmais pastatus iškėlė

StraipSniai


į padanges, kryžiai griausmingai žemėn krito ir trupėdami pavirto į daugybę kryžių (eil. 5–9). Žinoma, kad didžiulis gaisras, nusiaubęs visą miestą, Kauną ištiko 1732 m. Atsižvelgiant į sąsiuvinio, kuriame įrašytos eilės, datavimą, galima neabejoti, kad jose atsispindi šis 1732 m. Kauno gaisras arba, tiksliau, nuotaikos Kaune po gaisro.

Kas parašė šias eiles, pasakyti negalime. Išlikusiuose XVIII a. Kauno isto-rijos šaltiniuose neteko aptikti kokių nors žinių. Iš teksto aišku, kad tai buvo giliai tikintis žmogus. Gal net dvasininkas, nes ypač išgyvena dėl vienuolynų nuostolių (eil. 11–12). Yra žinoma, kad 1732 m. per Kauno gaisrą labai nuken-tėjo jėzuitų vienuolynas su kolegija ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, taip pat bernardinų vienuolynas su Šv. Jurgio bažnyčia15. Taigi, tikėtina, kad ir eilių autorius buvo iš jėzuitų arba jų vedamos kolegijos mokinių. Bet kuriuo atveju galima pažymėti, kad autorius susipažinęs su klasikine literatūra, nes mini Troją ir Charibdę.

Paties Kauno gaisro aprašymas yra lakoniškas, didžioji eilių dalis yra skirta nuotaikoms po gaisro aprašyti. Gaisras buvęs Dievo ranka. Bet atsidavusių ir nuolankių laukia Dievo malonė ir parama. Autorius ragina Kauną, t. y. kau-niečius, nustoti karčiai raudoti, neplaukti kruvinų ašarų jūroje, bet atsiduoti Dievui, kuris parodys kelią į krantą (eil. 31–34).

Galima numanyti, kad eilių nuotaika atspindi nukentėjusių nuo gaisro kauniečių nuotaikas. Jų, gaisro nusiaubtų ir suglumusių, savijauta pakankamai vaizdingai aprašoma. Kartu tekstas baigiasi pasitikėjimo ateitimi teigimu.

Literatūrologinį šių eilių aptarimą tenka palikti specialistams. Eiliavimas vietomis atrodo sklandus, vietomis sutrinta. Regis, kad autorius nebuvo įgudęs eiliuotojas, bet savo jausmus vis dėlto nutaręs išreikšti eilėmis, kas jo aplinkoje, matyt, buvo įprasta.

XVIII a. viduryje Lietuvoje eilėmis buvo apraudami ir kiti miestų gais-rai. Antai, Vilniaus miesto tarybos raštininkas Bazilis Bonifacas Jachimavičius (Jachimowicz) panašiai apraudojo 1748 m. ir 1749 m. gaisrus Vilniuje. Bet šiuo atveju yra keli skirtumai. Pirma, B. Jachimavičiaus eilės buvo atspausdin-tos ir plito knygelėmis16. Antra, miesto raštininkas, vykdydamas miesto tarybos

15 V. Levandauskas, R. Levandauskienė, Ž. Simanavičius, Kauno Rotušės aikštė, Vilnius, Mintis, 1981, p. 71; V. Levandauskas, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Rotušės a., in Kauno architektūra, red. kol. A. Jankavičienė ir kt., Vilnius, Mokslas, 1991, p. 249.

16 Jachimowicz Bazyli Bonifacy. Relacya o straszliwym upadku stołecznego miasta wilenskiego... funditus spalonego w dzień wtorkowy koło godziny dziewiątey z rana dnia 11. Juni roku panskiego 1748. Be leidimo vietos ir datos; (Jachimowicz B. B.)Swiatło okropne w przerażliwym wszystkich serca przeniknieniu przez powzięty pożar, nenagrodzone klęski i szkody miasta wileńskiego w powtórnej relacyi objaśniające pod wstecznym raka w miesiącu junii obrótem w smutnym spectaculum roku 1749. Dnia 8 junii panuiącego Marsa upały z przeszłorocznych iskrących się popiołow zażarte... (Be leidimo vietos ir datos – Z. K.).

37KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

nurodymą, pateikė nuo gaisro nukentėjusių pastatų sąrašą. B. Jachimavičiaus medžiaga tapo labai svarbiu Vilniaus istorijos šaltiniu. Kauno atveju tokio sąrašo neišliko, yra žinomi tik kai kurių nukentėjusių pareiškimai teismams su nuostolių aprašymu.

3. Konkretūs Kauno gyvenimo įvykiai buvo dingstis kitai literatūrinio pobūdžio kūrybiškumo apraiškai. Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knygos ir visas miesto archyvas po XVII a. 6 dešimtmečio bei XVII–XVIII a. sandūros visos valstybės suiručių, pasireiškusių ir Kaune, po didelių Kauno gaisrų 1678 m. ir 1732 m., kai nukentėjo ir miesto archyvas17, buvo apverk-tinos būklės. XVIII a. 8 dešimtmetyje miesto taryba ėmė rūpintis archyvo būkle ir tvarkymu, šie reikalai būdavo dažnai aptariami tarybos posėdžiuose18. Archyvo tvarkymo darbai vyko. 1779 m. vasario 27 d. buvęs Kauno metinis burmistras H. Esenas (Essen) atidavė į archyvą 31 įrištą aktų knygą19. Tos kny-gos neturėjo vidinių aprašų ir jose surasti norimą įrašą buvo sunku. Nutarta jų įrašus suregistruoti, tas darbas 1779 m. liepos 3 d. tarybos posėdyje buvo paves-tas Andriui Noreikai (Nareyko) ir Kauno miestiečiui Jonui Vilimui (Wilim).

A. Noreika buvo smulkus bajoras, tarybos posėdžių protokoluose vadi-namas tai Smolensko vaivadijos rotmistru, tai tos pačios vaivadijos poručniku. Kaip žinoma, XVII a. antroje pusėje Respublikai praradus Smolensko vaiva-diją ir Starodubo pavietą, dalis jų bajorų pasitraukė į Lietuvą, čia už patirtus nuostolius gavo žemės, išlaikė ir perdavė palikuonims bajoriškas pavietų insti-tucijas20. Matyt, A. Noreika buvo kilęs iš tų bajorų, o jo turėtas rotmistro ar poručniko titulas rodė, kad jis buvo vienas iš kelių Smolensko vaivadijos teismų sprendimų vykdytojų. Tai nebuvo aukštos pareigos, todėl A. Noreikai tikriau-siai reikėjo papildomo atlyginamo darbo.

Beveik po dviejų metų, 1781 m. gegužės 10 d., A. Noreika pateikė Kauno miesto tarybai tris tomus, kuriuose buvo suregistruoti įvairių Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knygų įrašai21. Kiekvienas tomas prasidėjo dedika-cijomis, bet iki mūsų dienų išliko tik antrasis tomas22, kuriame suregistruoti

17 Z. Kiaupa, Du aktai apie Kauno miesto archyvo nuostolius 1678 m. ir 1732 m., Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, sudarė Z. Kiaupa ir E. Rimša, Vilnius, Mokslas, 1988, p. 146–159.

18 1770 05 07, 1770 05 14, 1771 08 08, 1774 08 04 Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. Senieji aktai (toliau – SA), b. 19587, l. 307v–309v, 331, 372.

19 1776 02 27 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, ten pat, l. 398v.20 Plačiau žr. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. IV: Ziemia smoleńska i

województwo smoleńskie. XIV–XVIII wiek. Oprac. H. Lulewicz, A. Rachuba, P. P. Ro- maniuk, Warszawa, DiG, 2003, s. 17–30.

21 1781 05 10 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19287, l. 569–569v.

22 LVIA, f. SA, b. 18657.

StraipSniai


6 aktų knygų įrašai. Kitų dviejų registrų knygų likimas nežinomas, taigi ir A. Noreikos sukurtos tose knygose buvusios dedikacijos mūsų nepasiekė.

Išlikusi knyga rašyta viena rašysena, numanu, kad A. Noreikos. Titu-liniame lape esanti antraštė skelbia, kad ši knyga buvo pradėta rašyti Kaune vaitu esant Steponui Glembockiui (Głembocki)23, o burmistru – H. Esenui24 ir kad burmistru esant J. Krapickui (Chrapicki)25 1781 m. balandžio 25 d. baigta bei į Kauno miesto archyvą Rotušėje atiduota26. Kitoje šio lapo pusėje yra to paties A. Noreikos plunksna nupieštas jungtinis Respublikos herbas. Bet

23 S. Glembockis pirmuoju kandidatu į Kauno miesto vaito pareigas buvo išrinktas 1759 m. gegužės 25 d., o pareigas, atėjus į Kauną Stanislovo Augusto privilegijai, kuria S. Glembockis skiriamas Kauno miesto vaitu, pradėjo eiti 1759 m. rugpjūčio 4 d. (1759 05 25 ir 1759 08 04 Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, LVIA, f. SA, b. 19587, l. 118, 127). 1786 m. kovo 2 d. jis jau miręs (ten pat, l. 677).

24 H. Esenas pirmą kartą Kauno miesto burmistru 1 metams buvo išrinktas 1774 m. vasario 22 d., po metų vėl buvo perrinktas metiniu burmistru ir ėjo tas pareigas iki 1776 m. vasario 22 d. (1774 02 22, 1775 02 22 ir 1776 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, ten pat, l. 362v–363, 377v, 398). Kauno miesto metinio burmistro pareigas H. Esenas vėl pradėjo eiti 1778 m. balandžio 13 d., 1779 m. vasario 22 d. buvo perrinktas ir juo buvo iki 1780 m. vasario 22 d. (1778 04 13, 1779 02 22 ir 1780 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, ten pat, l. 469v–470, 501v, 525). H. Esenas Kauno miesto metiniu burmistru dar buvo renkamas 1786 m., 1791 m. (1786 04 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, ten pat, l. 681; 1791 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, ten pat, b. 19560, l. 95). Apie burmistro rinkimus Kaune plačiau žr. Z. Kiaupa, Kauno miesto metinio burmistro rinkimai XVIII a. antroje pusėje, Ministri Historiae. Pagalbiniai mokslai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas dr. Edmundo Rimšos 65-mečio sukakčiai, sud. Z. Kiaupa ir J. Sarcevičienė, Vilnius, LII leidykla, 2013, p. 473–489.

25 Lenkų kalba rašytuose XVIII a. Kauno miesto magistrato posėdžių protokoluose ir kituose miesto dokumentuose miestiečių pavardės buvo rašomos sulenkintos. Žemiau aptariamuose Iszpażynimas sunkibies ... ir Asz, Luczynskas ... sutinkamos XVIII a. Kauno miestiečių pavardės sulietuvintos, tik rašytos lenkiškais rašmenimis. Šias miestiečių pavardes taip ir rašome, tik lenkų abėcėlės raides keičiame lietuviškomis. Kitų Kauno miestiečių pavardes taip pat pateikiame lietuviškomis raidėmis. Visais atvejais pirmą kartą minint asmenį skliaustuose pateikiama pavardės forma, esanti Kauno miesto magistrato aktų knygose. K. Krapickas pirmą kartą Kauno miesto metiniu burmistru buvo išrinktas 1780 m. vasario 22 d., perrinktas 1781 m. vasario 22 d., 1782 m. vasario 22 d., 1784 m. vasario 23 d., 1785 m. vasario 22 d., 1786 m. vasario 22 d. (atitinkamų datų Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, LVIA, f. SA, b. 19587, l. 525, 557v, 591v, 644v, 661, 676–676v). Po Kauno miesto vaito S. Glembockio mirties ir gavęs 1786 m. balandžio 6 d. Stanislovo Augusto privilegiją Kauno miesto vaito vietą užimti 1786 m. balandžio 20 d. J. Krapickas pradėjo eiti šias pareigas (1786 04 20 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, ten pat, l. 680v–681).

26 Regestr aktowy miasta JKMsci Kowna za woytowstwa jm. p. Stefana Głembockiego, za burmistrzowstwa j. p. Henryka Essena konsyliarza y poczmaystra kowieńskiego w roku 1779 rozpoczęty, a za burmistrzowstwa prezyduiącego j. p. Józefa Chrapickiego w roku 1781 kwietnia 25 d. zakonczony w archiwum miasta kowieńskiego pro bono publico ulokowany, LVIA, f. SA, b. 18657, l. 1.

39KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

šiek tiek pakeistas, nes papuoštas ne karališka karūna, o lietuviška kunigaikš-čio kepure, jo širdyje vietoj tuomečio Respublikos valdovo Stanislovo Augusto giminės herbo Veršio yra nupieštas Kauno tauras su kryžiumi tarp ragų27. Virš herbo įrašyta ištrauka iš Biblijos lotynų ir lenkų kalbomis, kuri tikriausiai yra po herbu pratęstos eiliuotos dedikacijos lenkų kalba Respublikos valdovui Sta-nislovui Augustui dalis:

Beati viri tui et beati servi tui utriusque gentis, qui stantCoram te semper, et audiunt sapientiam tuam.Błagosławieni mężowie twoi, błagosławieni słudzy twoi, ktorzyZawsze przed Tobą stoią i słuchaią mandrosci Twoiey Regium tertio capite 10_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Ostrożność to mądrego w każdey rzeczy menżaWprzod się do rozmow udać niż brać do orenżaOkropne wojen losy, sławne wodzow zgonyW jedney zgoła ciąg wiekow tablicy zamknionyDąży Orzeł gdzie wieczna słonca toczy sfera. Wziowszy z bystrym Horacym za przewod HomeraA brzenkiem wdzienczney arfy lub tromby złocisteyPodaie Stanisława sławie wiekuistey.

Pagarbinęs Respublikos valdovą, A. Noreika kreipėsi į Kauno miesto vaitą, burmistrus, tarėjus, suolininkus, bendruomenės prisiekusiuosius ir visą bendruomenę, vadindamas juos savo ponais ir geradariais28. Užtikrinęs, kad pareigingai ir darbščiai atliko patikėtą darbą, A. Noreika ėmė šlovinti vaitą S. Glembockį, pabrėždamas ne tik jo nuopelnus Kauno miestui ir užsitarnautą pagarbą, bet ir jo giminės ryšius su Kauno pavieto bajorija. A. Noreika parodė, kad žino paskutiniųjų dešimtmečių Kauno istoriją, suminėdamas vaito nuo-pelnus, apsaugant miestą nuo pavojų neramiais laikais, autoriaus vadinamais rewollucye, bei nuo Stepano Apraksino vadovaujamos Rusijos kariuomenės keliamo pavojaus (bene Septynerių metų karo (1756–1763) metu), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Mykolo Čartoriskio (kancleriu buvo 1752–1775 m.) ir paramos išrūpinimą. Vaitas esąs miesto vadas.

Po to A. Noreika kreipiasi į Kauno miesto burmistrus Kazi-mierą Hoškevičių (Hoszkiewicz)29, H. Eseną, J. Krapicką ir Jokūbą

27 E. Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994, p. 56–58 (Čia taip pat yra herbo reprodukcija – Z. K.).

28 Ši dedikacijos dalis įrašyta aptariamoje knygoje (LVIA, f. SA, b. 18657) l. 2–3.29 K. Hoškevičius Kauno miesto metiniu burmistru buvo išrinktas 1767 m. vasario 23 d.,

perrinktas 1768 m. vasario 22 d., 1776 m. vasario 22 d., 1777 m. vasario 22 d., 1778 m. vasario 23 d. (atitinkamų datų Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, LVIA, f. SA, b. 19587, l. 257, 273, 398, 431–431v, 464v).

StraipSniai


Abramavičių (Abramowicz)30, palygindamas juos su Romos konsulais. H. Esenas ir J. Krapickas buvo Kauno miesto metiniais, t. y. valdančiaisiais, burmistrais tuo metu, kai A. Noreika registravo Kauno miesto aktų knygas. K. Hoškevičius ir J. Abramavičius metiniais burmistrais buvo anksčiau, bet ir po to buvo vadinami burmistrais. Palyginimas su Romos konsulais galėjo atsi-rasti todėl, jog burmistrai lotynų kalba aktų knygose buvo vadinami proconsul, consul. Pagyręs burmistrus, A. Noreika pareiškė, kad jų darbus tegali įvertinti poetas:

Już teraz miasto Kowno odnow meństwo dawneWeyrzawszy na dzielności przodkow swoich sławneY boie Alexandra Wielkiego są próżneKtóre po stronach swiata sławią dzieje rożneDzis luttnia miasta Kowna sławi HoszkiewiczaSławi rowną dzielnoscią y AbramowiczaIdzież miły Chrapicki szlacheckiego rodu

Idzież godny Essenie bez wszego zawoduWoła na Was Palemon, o cni burmistrowieO godni tego miasta y zacni rządcowieSławna jest wasza dzielność, iestescie menżamiY Mars krwawy wyznacza was swemi uczniamiSławni iestescie z imion, sławni y przykładnyMając przed sobą przodkow menżnych menżne działyNiezatai się sława wasza zagrzebionaNiech tłumi nieprzyiaciel będzie wynurzona. Nalezli Homerusa z Graekami TrojanieA Liwiusza mają swiadkiem cnot RzymianieEneas swych dzielności ma swiadkiem MaronaUmie sławą onym sprawom pobudzic patronaTak też y moie pioro Appollo pobudziłAbym sławne burmistrzow czterch meństwa wzbudziłSławny Essen z Chrapickim swemi przymiotami

Sławny też y Hoszkiewicz z swemi zasługami

Drąsiai pareiškęs, kad jo plunksną pažadinęs Apolonas, mūsų eiliakalys staiga pasikuklino ir pareiškė, kad jo herojų, Kauno burmistrų garbingumą ne jis, o panegirikai tegali aprašyti. Toliau A. Noreika paeiliui kreipėsi į Kauno miesto tarėjus, suolininkus ir bendruomenės prisiekusiuosius, aukštindamas jų įnašą į Kauno miesto gėrovės kūrimą ir tvarkos palaikymą. Čia vėl neapsiėjo neprisiminęs 1569 m. Lietuvos ir Lenkijos unijos, kai Lenkijos Erelis ir Lie-tuvos Raitelis buvę sulieti į vieną kūną, ką lenkų ir lietuvių kronikos išsamiai

30 J. Abramavičius Kauno miesto metiniu burmistru buvo išrinktas 1771 m. vasario 22 d., perrinktas 1772 m. vasario 22 d. (atitinkamų dienų Kauno miesto tarybos posėdžių protokolai, ten pat, l. 320, 334v).

41KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

aprašo. Ši sąjunga autoriui priminė tarėjų ir suolininkų ryšį, vykdant savo pareigas mieste.

Kaip minėta, 1781 m. gegužės 10 d. Kauno miesto tarybos posėdyje A. Noreika pateikė 3 aktų knygų rejestrų knygas su dedikacijomis. Šios buvo posėdyje perskaitytos ir aiškiai pamalonino jose minimus asmenis. A. Noreikos darbas buvo pripažintas sėkmingai baigtu, jis prisiekė, kad nieko nenuslėpė, jam buvo išmokėtas sutartas atlyginimas. Be to, kadangi A. Noreika vyksta pas Kauno seniūną Mykolą Pacą tvarkyti archyvų, jam buvo išduotas Kauno miesto rekomendacinis raštas. A. Noreika dar pažadėjo sugrįžti į Kauną ir parengti Kauno miesto privilegijų nuorašų knygą, tik reikėjo, kad pati Kauno miesto taryba surinktų tas privilegijas31. Bet šis darbas dėl nežinomų priežasčių nebuvo atliktas.

Dedikaciją A. Noreika pasirašė kaip Smolensko vaivadijos poručnikas ir Kauno miesto aktų regentas. Matyt, pastarosios pareigos jam buvo reikšmingos ir nemenkino jo bajoriškos būsenos. Bajoriškų vertybių svarbą rodo porą kartų dedikacijoje šmėstelėję teiginiai su kokybės ženklu apie S. Glembockio šeimos ryšius su Kauno pavieto bajorais ar apie J. Krapicko bajorišką kilmę.

A. Noreika, panašiai kaip Lament autorius, parodė žinąs Antikos istoriją ir literatūrą. Šių žinių jis galėjo įgyti besimokydamas kurioje nors kolegijoje, gal ir Kauno jėzuitų. Jam, kaip minėta, svarbūs atrodė Kauno miestiečių giminystės ryšiai su bajorais. Ir pats dedikacijos, eiliuotos ar parašytos proza, žanras XVIII a. vis dar buvo mėgstamas ir paplitęs tarp bajorų. Bet A. Noreika, rašydamas aptartą ir kitas dvi neišlikusias dedikacijas, stengėsi įtikti savo darbdaviams miestiečiams. Šiems tai buvo priimtina, matyt, glostė dedikacijoje garbinamų asmenų ir visos miestiečių bendruomenės savijautą. A. Noreikos dedikacijų meninio lygio aukštu nepavadinsi.

Šios dedikacijos yra retas XVIII a. Lietuvos miestų kultūros reiškinys. Bet kartu jos rodo, kad tai nebuvo vien tik bajorų kultūros dėmuo. Kauno mies-tiečiai XVIII a. jei patys nerašė tokių kūrinių, tai bent juos priėmė kaip savo miestietiško gyvenimo reiškinį.

4. Kitos eilės sietinos su 1791 m. gegužės 8 d. visoje Abiejų Tautų Res-publikoje švęstu Stanislovo vardadieniu. Tuo metu Respublikoje du iš trijų svarbiausių pareigūnų buvo Stanislovai. Tai – valdovas Stanislovas Augus-tas ir Respublikos seimo maršalas iš Lenkijos Stanisławas Małachowskis (jo kolega iš Lietuvos buvo Kazimieras Nestoras Sapiega – Z. K.). Valdovo var-dinių šventimas visoje Respublikoje 1791 m. buvo susietas su ką tik priimta Gegužės 3 d. Konstitucija.

Tų metų Stanislovo vardadienio šventimas pasižymėjo itin aktyviu Lenki-jos ir Lietuvos miestiečių dalyvavimu. Tai, be abejo, sietina su 1791 m. balan-džio 18 d. miestų įstatymu, pilnai įrašytu į Gegužės 3 d. Konstituciją. Miestų

31 1781 05 10 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, ten pat, l. 569–569v.

StraipSniai


įstatymas ir Gegužės 3 d. Konstitucija labai išplėtė miestiečių teises, sutvirtino jų padėtį Respublikos visuomenėje. Šiuos dalykus išsamiai išnagrinėjo Liudas Glemža32, todėl jie čia neaptariami. Trumpai 1791 m. Stanislovo Augusto var-dadienio ir Gegužės 3 d. Konstitucijos šventimas Lietuvoje taip pat aptarti33.

Šiame darbe smulkiau aprašomas šventimas Kaune. 1791 m. gegužės 8 d. įvykiai Respublikos miestuose yra aprašyti Franciszeko Makulskio parengtame ir tuoj po įvykių Varšuvoje atspausdintame analogiškų švenčių kituose Res-publikos miestuose aprašymų rinkinyje, pavadintame Opisanie iluminacji w dniu 8 maja 1791 roku na anniwersarz imienin Najjaś. Pana nie tylko samej Warszawy, ale i innych miast tak Korony, jako i Litwy ...34. Įvykiai Kaune apra-šyti gana išsamiai, pridėti čia skambėjusios kantatos žodžiai35.

Kauno rotušė, anot šventės mieste aprašymo, buvusi papuošta 12 000 lempų bei Stanislovo Augusto ir abiejų maršalų puošniomis monogramomis. Tokių monogramų buvo iškelta visame mieste. Ypatingo iškilmingumo šventei suteikė 124 bajorai. Jie, vedami Kauno civilinės karinės komisijos nario Jur-gio Zabielos (Zabiełło), atėjo į rotušę ir ten priėmė miesto teisę, prisiekė savo ir Žemaičių kunigaikštystės, Kauno, Upytės ir Prienų pavietų bajorų vardu. Tai buvo padaryta kartu su rotušėje buvusiomis damomis. Tokį bajorų elgesį skatino 1791 m. balandžio 18 d. miestų įstatyme esanti nuostata, pakartota Gegužės 3 d. Konstitucijoje, kad miestuose įsikūrę bajorai neprarasią bajorys-tės, įsirašę į miestiečius. Šis bajorų veiksmas turėjo pabrėžti visos Respublikos visuomenės vienybę vykstančios pertvarkos sąlygomis. Bajorų įsirašymo į mies-tiečius Lietuvos miestuose aplinkybes ištyrė L. Glemža36, todėl šių reikalų čia neaptarinėsime. Bet būtina nurodyti, kad Lietuvoje Kaunas pirmavo ir kad tai buvo svarbu visos Respublikos mastu (bajorų priesaika Kaune buvo aprašyta to meto Varšuvos spaudoje)37.

Priėmus priesaiką pasigirdo šūkiai Vivat prawo świeżo zapadłe! Vivat marszałkowie sejmowi! Vivat naród! (Tegyvuoja naujai priimtas įstatymas!

32 L. Glemža, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789–1792 metais, Kaunas, 2010.

33 Z. Kiaupa, Švenčianti Stanislovo Augusto valdymo laikų Lietuva, Viešosios ir privačios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sudarė R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008, p. 153–154.

34 Skelbtas Materiały do dziejów Sejmu Czteroletniego, Oprac. J. Woliński, J. Michalski, E. Rostworowski, t. IV, Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961, s. 166–215.

35 Min. veik., p. 203–204. Remdamiesi šiuo aprašymu 1791 m. gegužės 8 d. iškilmes aptarė L. Glemža. (Glemža L. Kaunas miestiečių sąjūdyje (1789–1791), Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, VDU leidykla, 1998, p. 64) ir Rasa Varsackytė (Varsackytė R. Šventės ir iškilmės Kaune XVII–XVIII a., Kauno istorijos metraštis, t. 9, Kaunas, VDU leidykla, 2008, p. 39).

36 L. Glemža, Lietuvos Didžiosios..., p. 155– 161.37 Ten pat, p. 155, nuoroda į Addytament do Gazety Warszawskiej dnia 23 maja

1791 roku.

43KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

Tegyvuoja seimo maršalai! Tegyvuoja tauta!), juos lydėjo patrankų ugnis. Pabaigoje buvo sugiedota kantata, kurios muzika liko nežinoma, o žodžiai buvo pateikti kalbamame iškilmių aprašyme, iš kurio jie čia perspausdinti38:

Co niegdyś było dla kraju chłubą, Ospałe wieki wszystko zniszczyły, Przemoc i wzgarda groziły zgubą, Stan miast krajowych stał się pochyły.

Zazdrość, niesnaski,Ćmiły ich blaski.

Lecz gdy pod słodkim dziś panowaniemMiłościwego nam Stanisława, Jego opieką, rządem, staraniem, Do swej się chluby wraca miast sława.

Palmyż mu blaskiNa odwdzięk łaski.

Obywatelskie serce i ustaDziś i na zawsze dajmy w ofiarę, Że panowanie króla AugustaWskrzesiło nasze zaszczyty stare.

Dla czci imieniaNućmy mu pienia.

Jak wiosna w swoim wieńcu zakwita, Jak czystym słońce lśni się pozorem,Jutrzeńki kolor jak się z dniem się wita, Niechaj wiek Króla idzie swym torem.

W skutkach życzeniaNućmy te pienia.

Šių į 4 posmus sujungtų 24 eilučių autorius lieka nežinomas. Numanu, kad jos buvo parašytos per Ketverių metų seimo darbą ir greičiausiai skirtos kaip tik iškilmėms Kaune. Todėl galima numanyti, kad jų autorius – vietinis žmogus, kaunietis ar susijęs su Kaunu. Bet jis nesitenkino vietiniais intere-sais, eilėmis kalbama apie visos valstybės miestų apgailėtiną būklę ir skelbiamas tikėjimas, kad valdant Stanislovui Augustui miestai grįžta į buvusią šlovę, juos pasitinka Aušrinė kaip atgimimo ženklas.

Visi nuopelnai priskiriami valdovui, tai tarsi nedera prie aukščiau pateiktų šūkių, skambėjusių iškilmėse ir garbinusių naują įstatymą, t. y. Gegužės 3 d. Konstituciją, seimo maršalus ir tautą. Bet atitinka tuo metu valstybėje

38 Materiały do dziejów..., s. 204. Šis tekstas taip pat buvo perspausdintas minint Gegužės 3 d. Konstitucijos šimtąsias metines leidinyje Trzeci Maj. Ku uczczeniu setnej rocznicy Konstytucji Trzeciego Maja. 1791–1891. Ksiażka pamiątkowa staraniem i nakładem Towarzystwa „Staszyc“ w Poznaniu. Poznań, 1891, s. 8.

StraipSniai


vyravusias nuotaikas, valdovas buvo suprantamas kaip tautos vadas, todėl eilių retorika neprieštarauja šūkiams, greičiau juos papildo.

1791 m. gegužės 8 d. iškilmės Kaune nebuvo išskirtinis įvykis Lietuvos ir visos Respublikos mastu. F. Makulskio rinkinyje ir tuometėje spaudoje yra žinių apie valdovo vardadienio ir Gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo šven-timą tų metų gegužės mėnesio 8 d. ar per šv. Stanislovo oktavą, t. y. gegužės 16 d., Vilniuje, Breste, Gardine, Minske, Kražiuose, Pinske, Žiežmariuose, Bobruiske, Kamenece39. Kaip ir Kaunas, tie miestai buvo išpuošti aliejinių lempų šviesomis, valdovo ir maršalų monogramomis, vyko pamaldos bažny-čiose, iškilmingi posėdžiai rotušėse, surengtos vaišės, skambėjo muzika, šaudė patrankos.

5. Iš XVIII a. pabaigos išliko ir kitų su Kaunu susijusių eilių, bene įdo-miausių ir vertingiausių iš visų čia aptariamų. Literatūros istorikė Ana Kaupuža Kijeve Ukrainos valstybinės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriuje aptiko XIX a. pradžios rankraštį italų, lietuvių bei lenkų kalbomis ir jį su komentarais paskelbė40. Šis 6 lapų sąsiuvinis į Viešąją biblioteką pateko iš 1834 m. atidaryto Kijevo Šv. Vladimiro universiteto, o į šį greičiausiai iš 1831 m. uždaryto Kre-meneco licėjaus. Galimas dalykas, kad jis priklausė minėto licėjaus fundatoriui istorikui ir kolekcionieriui Tadeušui Čackiui (Czacki). Po jo mirties 1813 m. sąsiuvinis galėjo likti licėjuje41.

A. Kaupuža aprašė sąsiuvinį. Jis prirašytas vieno žmogaus. Jame yra: 1) Torkvato Taso dramos Aminta prologas italų kalba (91 eilutė); 2) viena antrašte sujungti ir 1810 m. pažymėti Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Gied- raičio atlikti ir, kaip rašoma antraštėje, Dionizo Poškos peržiūrėti42 Prologo

39 Z. Kiaupa, Švenčianti..., p. 153–154.40 A. Kaupuža, Nežinomas XIX a. pradžios rankraštis lietuvių ir lenkų kalbomis, Literatūra,

t. VIII, Vilnius, Mintis, 1965, p. 233–272, čia, p. 242–258 paskelbti rankraščio lietuviški ir lenkiški tekstai bei p. 259–272 lietuviškų tekstų faksimilės; publikaciją lydi lietuviškų tekstų kalbinė analizė: A. Girdenis, Lingvistinės pastabos apie nežinomą XIX a. rankraštį lietuvių kalba, ten pat, p. 273–276. Komentaruose remiamasi Kauno miesto aktų įrašų knygomis, saugomomis Lietuvos valstybės istorijos archyve. Tačiau A. Kaupužai liko nežinomos 1786–1796 m. Kauno miesto tarybos posėdžių protokolų knygos (LVIA, f. Senieji aktai, b. 19560) ir 1792–1802 m. Kauno miesto savivaldos institucijų aktų knyga (Kauno apskrities archyvas, f. 1600, ap. 1, b. 617), kurios teikia papildomos medžiagos apie eilėmis aprašomus įvykius ir žmones. Rankraštis pristatytas ir vienas iš jo tekstų ištirtas: A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika chłopów kowieńskich z końca XVIII w., Acta Universitatis Wratislaviensis. No 200: Prace literackie, t. XV, Wrocław, 1973, s. 23–38. Tekstai lietuvių kalba dabartine rašyba skelbti Giesmė mužikėlio, paruošė D. Gargasaitė, Vilnius, Vaga, 1982, p. 26–38, 256–259 (komentarai).

41 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 234; A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 24.

42 Plg. D. Poška, Raštai, surinko V. Laurynaitis, paruošė D. Urbas, Vilnius, 1959, p. 46–47: 1809 08 15 D. Poškos laiškas J. A. Giedraičiui.

45KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

vertimai į lietuvių kalbą (96 eil.) ir lenkų kalbą (nerimuotas, 91 eil.); 3) po bendra antrašte lenkų kalba Za naznaczeniem z Sejmu Wielkiego warszawskiego Administracji tymże administratorom podane (Didžiajam Seimui Varšuvoje pas-kirus administraciją jos administratoriams įteiktos) dviem stulpeliais lietuvių ir lenkų kalbomis surašytos nenurodyto autoriaus nedatuotos eilės (lietuvių kalba 154 eil., lenkų kalba 214 eil.); 4) nenurodyto autoriaus nedatuotos eilės lietu-vių kalba (145 eil.) be antraštės, bet su ekspozicija lenkų kalba43.

Trečia ir ketvirta šio sąrašo pozicijos – eilės, kuriomis aprašomas Kauno gyvenimas. Kaip jos atsidūrė viename sąsiuvinyje su J. Giedraičio vertimais, nežinia. Tikėtina, jog šiuos tekstus į vieną sąsiuvinį surašė D. Poška, mat susirašinėjo su T. Čackiu44. Bet tai – tik spėjimas. Kaip bebūtų, Kaune, kaip matysime vėliau, sukurtos eilės buvo žinomos to meto tekstais lietuvių kalba besidomintiems asmenims. Čia šios eilės ir su jų parašymo laiku bei autoryste susiję dalykai aptariami trumpai, tiek, kiek reikia, norint susikurti kauniečių poezijos kūrybos bandymų vaizdą, nes išsamus jų nagrinėjimas reikalauja giles-nės analizės.

Pirmasis tekstas ar, tiksliau, tekstai lietuvių ir lenkų kalbomis, turi antraš-tes, kurios atskleidžia jų turinį ir paskirtį (su minėta bendra antrašte): Iszpaży-nimas sunkibies ir skaudzio kientimo / valszcziaus miesto Kauno nog sawo ponu ir Wyznanie ciężarów i bolesnego cierpienia włości / kowieńskiej od swoich panów45. Abu tekstai nėra identiški (lenkiškas 50 eilučių ilgesnis), bet iš esmės jų turi-nys tapatus. Juos parašė tas pats asmuo, tačiau neaišku, kuris tekstas parašytas pirmas.

Iszpażynimo autorius aprašo Kauno miestui priklausiusių valstiečių patir-tas skriaudas nuo kai kurių Kauno miesto savivaldos pareigūnų. Miestui pri-klausė dideli žemės plotai kairiajame Nemuno krante, vadinamoji Freda, ir toje žemėje įsikūrę valstiečiai. Jie buvo miesto baudžiauninkai, turėjo atlikti įvairias prievoles miestui. Anot eilių autoriaus, jose minimi Kauno miesto vaitas Juozapas Krapickas46, burmistrai Henrikas Esenas, Danielius Kalovas (Kalof), Simonas Kazlauskas (Kozłowski), tarėjai Bartlomiejus Apolonskis (Apolonski), Andrius Belgardis (Belgard), Jonas Faberas (Faber) ir kiti daž-nai piktnaudžiaudavo savo padėtimi, reikalaudavo papildomų darbų, vaišių ir pan. Rašyta valstiečių vardu, tai jų skundas dėl patiriamų skriaudų, lietuviškų eilių pabaigoje pavadintas malda. Eilėse įvardyti ir asmenys, kuriems galėjo būti pasiskųsta ir iš kurių galima buvo tikėtis pagalbos ir teisybės. Tai – Anta-nas Slavinskas (Sławiński), Juozapas Kvickas (Kwicki) ir Jokūbas Dekurna

43 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 233; A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 25.

44 D. Poška, Raštai, p. 54–59: [1811 m. gegužė] D. Poškos laiškas T. Čackiui; p. 594–595: 1826 09 29 D. Poškos laiškas Joachimui Leleveliui.

45 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 233.46 Dėl XVIII a. Kauno gyventojų pavardžių rašybos žr. 25 išn.

StraipSniai


(de Kurno, Dekurno). Numanu, kad jie buvo kažkokios komisijos, seimo pasiųstos į Kauną, nariai.

Literatūroje teigiama, kad tai buvo 1789 m. pavasarį Respublikos Seimo į pavietus pasiųsti vadinamosios liustracinės komisijos nariai47. Į kiekvieną Respublikos pavietą buvo pasiųsta po keliolika komisarų, tarp 15 komisarų, siunčiamų į Kauno pavietą, yra ir A. Slavinsko pavardė48. Komisarai turėjo patikrinti pavieto kaimų būklę, valdinių teises ir priimti jų skundus. Nėra ištir-tas kalbamų komisijos darbas, galima dalykas, kad jie pasidaliję pasklido po visą pavietą ir Kauno miesto žemių tikrinti atvyko vienas komisijos narys su padėjėjais. Komisijos darbas užsitęsė, ji tebedirbo 1791 m.

Iszpażynimo autorius, o gal ir valstiečiai, kurie turėjo žinoti apie tokią komisiją ir kurių vardu eilės rašytos, tikėjosi, kad komisarai palengvins Kauno miesto valstiečių būklę, apgins nuo burmistrų ir tarėjų savivalės. Rankraštyje yra užuomina, kad valstiečių vardu kažkoks skundas (kažin ar eiliuotas) buvo įteiktas Respublikos Seimo skirtiems administratoriams. Bet koks nors kitas Kauno miestui priklausiančių valstiečių skundas šiuo metu nežinomas.

Minėtos komisijos darbo laikas Kaune yra orientyras, leidžiantis datuoti Iszpażynimo parašymą 1789 m. antroje pusėje, – 1791 m. Galbūt jis galėjo būti parašytas vėliau, bet jame aprašyti įvykiai aiškiai sietini su A. Slavinsko ir jo bendradarbių darbu Kaune. Tvirtinama, kada komisija darbą pradėjo Kaune, ne Kauno paviete. Eilėse minimi Kauno savivaldos pareigūnai ir kai kurie jų veiksmai atsekami XVIII a. 9 dešimtmečio pabaigos – 10 dešimtmečio pradžios Kauno miesto dokumentuose. Tai pakankamai sėkmingai darė A. Kaupuža, tačiau ji nepasinaudojo miesto tarybos posėdžių protokolais49, kuriais naudo-josi kiti vėliau dirbę tyrinėtojai.

Eilėse minima, kad burmistras S. Kazlauskas buvo kažkur išvažiavęs ir palikęs savo vietoje Polonskį, t. y. tarėją B. Apolonskį. Iš tiesų S. Kazlauskas 1789 m. pabaigoje Kauno miesto tarybos buvo išsiųstas dalyvauti Respublikos miestų atstovų suvažiavime Varšuvoje50. Iš eilių atrodo, kad minėtos komisi-jos darbo Kaune pradžioje mieste ponavoja H. Esenas. Šis Kauno miestietis miesto metiniu burmistru buvo išrinktas ir 1791 m. vasario 22 d.51. Burmistru H. Esenas išbuvo daugiau kaip metus. 1792 m. balandžio 16 d., Kauno val-dymą pertvarkius pagal Ketverių metų seimo nustatytą tvarką, šias pareigas prarado ir jas vėl 1792 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

47 A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 27–28; 1789 05 30 Respublikos seimo konstitucija Sposób wynalezienia ofiary z dóbr ziemskich i duchownych w Koronie i w Wielkim Xsięstwie Litewskim (Būdas gauti aukų iš bajorų ir bažnytinių valdų karūnoje ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje), in Volumina Legum, t. IX, Kraków, Nakładem Akademii Umiejętności, 1889, s. 77.

48 Respublikos seimo į Kauno pavietą siunčiamų komisarų sąrašas, ten pat, p. 90.49 Žr. 40 išn.50 L. Glemža, Lietuvos Didžiosios..., p. 51, 59.51 1791 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 95.

47KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

generalinės konfederacijos teismo sprendimu atgavo keliems mėnesiams iki 1793 m. vasario 22 d. rinkimų52. Dėl šių aplinkybių, galima pritarti A. Kaupu-žos siūlymui sieti Iszpażynimas parašymo laiką su A. Slavinsko komisijos dar-bais Kaune 1791–1792 m.53.

Nėra nurodytas ir Iszpażynimo autorius. Akivaizdu, kad tai ne valstietis, o išsilavinęs žmogus, eiliavęs ir lietuviškai, ir lenkiškai. Prie autorystės dar bus sugrįžta aptariant kitas kartu su Iszpażynimu esančias eilės. Apskritai, Iszpażyni-mas vertas atskiro įdėmaus tyrinėjimo, čia jis tik trumpai pristatytas.

Kalbant apie Iszpażynimo žanrą ir vietą XVIII a. pabaigos Lietuvos raštijos kraštovaizdyje, reikėtų akcentuoti, kad eilės sukomponuotos kaip skundas ar, kaip minėta, malda. Jų tyrinėtojai jas pavadino eiliuotu skundu (wierszowana suplika)54, kartu darant išlygą, kad tai jokiu būdu ne formalus skundas, kuriuos valstiečiai teikdavo valdžios atstovams. Turint galvoje, kad eilės parašytos ne kaip skundas įteikti valstiečių vardu A. Slavinskio komisijai, galima sutikti su nuomone, jas laikyti paskviliu, kuriame išjuokiami Kauno miesto savivaldos pareigūnai.

XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios lietuvių literatūroje Iszpażynimas iškyla kaip ankstyvas, bet ne vienišas reiškinys. Pastebėtas jo artimumas 1823 m. pirmąkart išspausdintai, o sukurtai gal ir anksčiau, Giesme mużikiela, D. Poš-kos kūriniui Mużikas Żiemaycziu yr Lietuwos55. XVIII a. pabaigoje kartu su numatoma ir vykdoma visuomeninių santykių pertvarka Respublikoje plito valstiečių būklę nagrinėjanti publicistika bei raudomis (lament) įvardijami lite-ratūriniai skundai lenkų kalba56. Iszpażynimo autorius galėjo būti susipažinęs su kai kuriais iš tų kūrinių, bet jo kūrinys yra visiškai savarankiškas, nematyti tiesioginės raudų įtakos57.

6. Kitos eilės lietuvių kalba A. Kaupužos atrastame sąsiuvinyje neturi antraštės, prasideda autoriaus vardu kalbančio prisistatymu: Asz Luczynskas Bienderdarbis. Prieš eiles lenkų kalba įrašyta kūrinio pradmė, t. y. jo atsiradimo aplinkybių bei turinio esmės aprašymas: Włościanin mieyski Łuczyński, będnarz znajomy wszystkim mieszczaninom często potrzebowany do naczyń browarnych, a ztąd zpouffalony, rubaszny, gadatliwy (a niejako zpokrewniony z familią Pożerów także włościan, z ktorych ieden przyęty do miesczaństwa zasiada w magistracie

52 1792 04 16 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, Kauno apskrities archyvas, f. 1600, ap. 1, b. 617, l. 1; 1792 11 27, 1792 12 18, 1793 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolai, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 133v, 134, 138v.

53 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 236–237; A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 27–28. Tam pritarė ir Iszpażynimo skelbėjai.

54 A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 28.55 J. Girdzijauskas, Eilėraščiai – benamiai, Giesmė mužikėlio..., p. 10–11.56 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 239–241; A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika...,

s. 28–29.57 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 241.

StraipSniai


pisarzem) będąc w Kownie na targu, trafił na mieyską kierę58, to jest seymiki czyli elekcyą, swoje więc widoki, zarzenia, obchod seymikow, powróciwszy do domu opo-wiada domownikom swoim i dalszym sąsiadom, z niektoremy uwagami, satyrycz-nie w dodatkach przystosowanemi.59 (Miesto valstietis Lučinskas, visiems miestie-čiams žinomas kubilius, dažnai reikalingas dėl bravoro indų, o todėl nesivaržantis, šiurkštus, šnekus (ir lyg tai susigiminiavęs su taip pat valstiečių Požėrų gimine, iš kurios vienas priimtas į miestiečius posėdžiauja magistrate raštininko pareigose), būdamas Kaune turguje pateko į miesto kierą, t. y., seimelį arba rinkimus, savo pastebėjimus, įvykius, seimelio eigą grįžęs į namus pasakoja savo namiškiams ir tolimesniems kaimynams su kai kuriomis pastabomis, papildomai satyriškai pri-taikytomis.)

Iš tiesų autorius Lučinsko vardu pasakoja, kaip Kauno rotušėje vyko miesto metinio burmistro ir teisėjų rinkimai60. Jis atrodo nepalankiai nusitei-kęs renkamų miesto savivaldos pareigūnų atžvilgiu, išskyrus burmistru išrinktą D. Kalovą. Tie pareigūnai pajuokiami, jų gebėjimams, poelgiams, išvaizdai pavaizduoti negailima karčių žodžių. Bet, kaip minėta, pagiriamas burmistras D. Kalovas ir ypač palankiai atsiliepiama apie rinkimų metu veiklų Motiejų Pažėrą. Šis aukštai pašoko, t. y. iškilo iš savo valstietiškos aplinkos, išmoko rašto.

M. Pažėros įvardijimas kūrinio pradmėje ir pačiame tekste paskatino A. Kaupužą ir A. Litwornią spėti, kad jis galėjo būti Asz Luczynskas, taip pat ir Iszpażynimas autoriumi61. Dabar nesvarstant tokios galimybės pažymėtina, kad M. Pažėra buvo veiklus Kauno miestietis. 1791 m. rudenį Kauno taryba siuntė jį į Kauno apygardos miestus išplatinti Abiejų Tautų policijos komisijos universalų62, 1795 m. liepos 25 d. buvo išrinktas Kauno miesto raštininku63, 1797 m. – miesto teisėju (suolininku)64.

Valstietiška M. Pažėros kilmė gali paaiškinti Iszpażynimo sumanymą, o dalyvavimas Kauno miesto tarybos posėdžiuose galėjo paskatinti parašyti Asz Luczynskas. Abu kūrinius sieja neigiamas nusistatymas daugelio Kauno savi-valdos pareigūnų požiūriu. Tiesa, D. Kalovas Asz Luczynskas yra giriamas, o

58 Šis žodis yra ir eilėse lietuvių kalba. Jis susijęs su kermošius, kiermasz vediniais iš vokiečių kalbos žodžio die Kirchmesse, reiškiančio mugę, sietiną su parapijos švente. Kiermasz taip pat reiškia ir mugę, ir atlaidus. Kermošiaus reikšmė tokia pati – prekymetis. Numanu, kad kiera, praradusi mugę reiškiantį dėmenį Messe, atspindėjo miesto šventę, vienaip ar kitaip susijusią su parapine bažnyčia. Tai labai tiko metinio burmistro rinkimams įvardyti.

59 A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 233–234.60 Apie burmistro rinkimus Kaune plačiau žr. Kiaupa Z. Kauno miesto metinio burmistro

rinkimai XVIII a. antroje pusėje..., p. 473–489. 61 A. Kaupuż, A. Litwornia, Wierszowana suplika..., s. 28–29; Šią mintį palaikė

V. Zaborskaitė, Naujas vardas XVIII a. lietuvių literatūroje, Literatūra ir menas, 1973 m. sausio 13 d., nr. 2 (1363), p. 10.

62 L. Glemža, Lietuvos Didžiosios..., p. 84–85.63 1795 07 25 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 160.64 1797 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, Kauno apskrities archyvas, f. 1600,

ap. 1, b. 617, l. 168.

49KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

Iszpażynime apie jį atsiliepiama ne itin palankiai. Požiūrio į D. Kalovą kaitą galėjo lemti tiek jo, tiek M. Pažėros veikla ir užimama vieta Kauno miesto savi-valdos institucijose. Net jei šių eilių autorius buvo ne M. Pažėra, viskas rodo, kad abu kūrinius parašė vienas žmogus65.

Asz Luczynskas greičiausiai buvo parašytas tuoj po aprašomų įvykių. Todėl jį galima datuoti 1799 m. Tai rodo kelios aplinkybės. XVIII a. Kaune meti-nio burmistro rinkimai paprastai vykdavo vasario 22 d. Tiesa, 1792–1795 m. laikotarpiu ši tvarka dėl politinių įvykių Respublikoje buvo sutrikusi, bet, Lie-tuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, vėl grįžta prie senosios tvarkos. Eilių autorius nurodo, kad rinkimų posėdis vyko penktadienį, o XVIII–XIX a. san-dūroje tik 1793 m. ir 1799 m. vasario 22 d. buvo penktadienis. Bet 1793 m. burmistru išrinktas S. Kazlauskas66. O 1799 m. vasario 22 d. Kauno miesto metiniu burmistru perrinktas D. Kalovas67. Pirmą kartą D. Kalovas burmis-tru išrinktas 1787 m.68, po to – 1795 m.69. Burmistru jis buvo ir 1796 m.70, perrinktas 1797–1801 m.71. Kadangi Asz Luczynskas aprašyti rinkimai vyko penktadienį, tai, kaip minėta, tinka tik 1799 m. Šie metai dera ir prie M. Pažė-ros pareigų Kauno miesto magistrate.

Taigi Asz Luczynskas, kuriame laiko požiūriu jaučiamas betarpiškumas su aprašomais įvykiais, bus parašytas 1799 m.72. Kaip ir Iszpażynime, čia akivaizdi autoriaus kritinė nuostata Kauno miesto savivaldos pareigūnų atžvilgiu, bet kartu akivaizdus ir aprašomų įvykių svarbos miesto gyvenime pajautimas bei atsargus tikėjimas ateitimi. Iszpażynime tokio pasitikėjimo ateitimi tarpininkas yra Respublikos seimo į Kauną atsiųsta komisija, Asz Luczynskas – perrinktas burmistras D. Kalovas. Literatūros istorikas Juozas Girdzijauskas pastebėjo, kad abiejuose kūriniuose reiškiamos iš esmės Apšvietos idėjos73. Abu kūriniai įsilieja į XVIII a. pabaigoje Lietuvoje įsigalinčią literatūros srovę ir drauge

65 Taip mano ir eilių tyrinėtojai bei skelbėjai, žr. 22 išn.66 1793 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 138v.67 1799 02 22 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, Kauno apskrities archyvas, f. 1600,

ap. 1, b. 617, l. 215–215v.68 Apie 1787 m. Kauno miesto metinio burmistro rinkimus plačiau žr. R. Civinskas,

L. Glemža Kauno magistrato politinės kultūros bruožai XVIII–XIX a. sandūroje, Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, VDU, 2002, p. 70–72; Z. Kiaupa 787 m. vasario 22 d. Kauno miesto burmistro rinkimai ir jų atgarsiai, Kauno istorijos metraštis, t. 14, Kaunas, VDU, 2014, p. ...

69 1795 04 20 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 150v.70 1796 05 28 Kauno miesto tarybos posėdžio protokolas, Kauno apskrities archyvas, f. 1600,

ap. 1, b. 617, l. 156.71 1797 02 22, 1798 02 22, 1799 02 22, 1800 02 20, 1801 02 26 Kauno miesto tarybos

posėdžių protokolai, ten pat, l. 168, 194–194v, 215, 236v, 259.72 A. Kaupuža spėjo ir ja sekė kiti Asz Luczynskas skelbėjai, kad eilės buvo parašytos 1798 m.,

žr. A. Kaupuža, Nežinomas..., p. 237; Giesmė mužikėlio..., p. 38, 259. Bet, kaip minėta, A. Kaupuža pasinaudojo ne visais šaltiniais.

73 J. Girdzijauskas, Eilėraščiai – benamiai..., p. 10.

StraipSniai


išsiskiria lietuviu kalba, nes dauguma šios srovės kūrinių Lietuvoje buvo para-šyti lenkų kalba.

* * *Nors ir žadėta XVIII a. kauniečių poetinių bandymų nevertinti kaip lite-

ratūros kūrinių, negalima nepastebėti, kad šie bandymai nėra aukšto meninio lygio. Poezijos mūzos kuteno autorius, skatino savo mintis ir jausmus išreikšti eilėmis, bet nesuteikė jiems tikrų poetų galių.

Potraukis eiliuoti yra labai asmeninė ypatybė, bet ji gali būti skatinama ir ugdoma vieno ar kito laiko kultūrinio gyvenimo sampratos. XVIII a. Kaune ir visoje Lietuvoje dar buvo tas laikas, kai poezija buvo vienas iš svarbiausių jėzui-tų ir kitų vienuolijų vedamose mokyklose dėstomų dalykų. Į ją nešnairavo ir Edukacinės komisijos mokyklos. Mokyklos visų pirma dirbo bajorijos ugdymo poreikiams, rengė bajorų vaikus visuomeniniam ir valstybiniam gyvenimui, tam reikėję iškalbos įgūdžių. Eiliavimas buvo viena iš iškalbos ugdymo prie-monių, mokyklose įgyti įgūdžiai dažnai paskatindavo imti į rankas plunksną įvairiomis progomis.

Čia aptarti visi kaunietiški eiliavimo pavyzdžiai, išskyrus O Apwyneli Žal-lukieli, kurio turinio, tiesą sakant, ir nežinome, iškilo kaip atgarsis į tam tikras Kauno ar visos valstybės gyvenimo aplinkybes ir įvykius. Mūzos kauniečius eiliakalius įkvėpė raudai (Lament), pagiriamajam, šlovinančiam žodžiui miesto (A. Noreikos eilės) ar visos valstybės (1791 m gegužės 8 d. skambėjusios kan-tatos žodžiai) lygmenyje. Eilės buvo skirtos viešumai. Autoriams visų pirma rūpėjo atliepti įvykius Kaune, o ne aukštoji poezija. Kiek kitokia padėtis su Iszpażynimu ir Asz Luczynskas, kur santykis su dauguma kūrinių veikėjų nėra šiltas ar pagarbus. Galimas dalykas, kad šios eilės nebuvo skirtos viešumai, kad autoriui, jas kuriant labiau rūpėjo saviraiška, o ne vieši poreikiai. Dėl pasta-rosios aplinkybės šie kūriniai tampa įdomiu XVIII a. lietuvių literatūros reiš-kiniu. J. Girdzijausko žodžiais tariant, jie iškyla kaip pirmieji naujų esmingų literatūrinių poslinkių pranašai74.

Tokį šių dviejų kūrinių reikšmingumą sustiprina tai, kad jie, skirtingai negu lenkų kalba sukurtos eilės, parašyti lietuvių kalba, bet, įskaitant ir lenkiš-kąją Iszpażynimo atmainą, nenublanksta ir kitakalbės, lenkiškos ar lotyniškos, XVIII a. Lietuvos literatūros aplinkoje.

Taigi, galima pakartoti, kad poezijos mūzos kuteno XVIII a. kauniečius, bet didelių kūrybinių galių jiems nesuteikė. Tik M. Pažėra, jei jis tikrai yra Iszpażynimo ir Asz Luczynskas autorius, ar kitas nežinomu liekantis kaunietis išsiskyrė kaip poezijos kūrėjas, paliko savo įspaudą Lietuvos literatūroje.

74 Ten pat, p. 10.

51KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

LiteratūraGiesmė mužikėlio, paruošė D. GARGASAITĖ, Vilnius, Vaga, 1982.Описание рукописного отделения Виленской публичной библиотеки. Вып. IV,

Вильна, 1903.Materiały do dziejów Sejmu Czteroletniego, Oprac. J. WOLIŃSKI, J. MICHALSKI,

E. ROSTWOROWSKI, t. IV, Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961.D. POŠKA, Raštai, surinko V. LAURYNAITIS, paruošė D. URBAS, Vilnius, 1959.P. RUIGYS, Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, parengė V. JURGUTIS

ir V. VILNIONYTĖ, Vilnius, Vaga, 1986.Trzeci Maj. Ku uczczeniu setnej rocznicy Konstytucji Trzeciego Maja. 1791–1891, Ksiażka

pamiątkowa staraniem i nakładem Towarzystwa „Staszyc“ w Poznaniu. Poznań, 1891.

Volumina Legum, t. IX, Kraków, Nakładem Akademii Umiejętności, 188.V. BIRŽIŠKA, Aleksandrynas: T. I: XVI–XVII amžiai, Chicago, 1960 .R. CIVINSKAS, L. GLEMŽA, Kauno magistrato politinės kultūros bruožai XVIII–

XIX a. sandūroje, Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, VDU, 2002.J. GIRDZIJAUSKAS, Eilėraščiai – benamiai, Giesmė mužikėlio, paruošė D. GAR-

GASAITĖ, Vilnius, Vaga, 1982.L. GLEMŽA, Kaunas miestiečių sąjūdyje (1789–1791), Kauno istorijos metraštis, t. 1,

Kaunas, VDU leidykla, 1998.L. GLEMŽA, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789–1792 metais, Kau-

nas, 2010.A. KAUPUŽA, Nežinomas XIX a. pradžios rankraštis lietuvių ir lenkų kalbomis, Lite-

ratūra, t. VIII, Vilnius, Mintis, 1965.A. KAUPUŻ, A. LITWORNIA, Wierszowana suplika chłopów kowieńskich z końca

XVIII w., Acta Universitatis Wratislaviensis. No 200: Prace literackie, t. XV, Wrocław, 1973.

Z. KIAUPA, Du aktai apie Kauno miesto archyvo nuostolius 1678 m. ir 1732 m., Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, sud. Z. KIAUPA ir E. RIMŠA, Vilnius, Mokslas, 1988.

Z. KIAUPA, Švenčianti Stanislovo Augusto valdymo laikų Lietuva, Viešosios ir privačios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sud. R. ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ, Vilnius, 2008.

Z. KIAUPA, Apie XV–XVIII a. Kauno miestiečių bendruomenės kultūrinį pajėgumą, Kauno istorijos metraštis, t. 10, Kaunas, VDU leidykla, 2009.

Z. KIAUPA, Kauno miesto metinio burmistro rinkimai XVIII a. antroje pusėje, Ministri Historiae. Pagalbiniai mokslai Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas dr. Edmundo Rimšos 65-mečio sukakčiai, sud. Z. KIAUPA ir J. SARCEVIČIENĖ, Vilnius, LII leidykla, 2013.

Z. KIAUPA, 1787 m. vasario 22 d. Kauno miesto burmistro rinkimai ir jų atgarsiai, Kauno istorijos metraštis, t. 14, Kaunas, 2014.

J. LEBEDYS, Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, Mokslas, 1976.

V. LEVANDAUSKAS, Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Rotušės a., in Kauno architektūra, red. kol. A. Jankavičienė ir kt., Vilnius, Mokslas, 1991.

StraipSniai


V. LEVANDAUSKAS, R. LEVANDAUSKIENĖ, Ž. SIMANAVIČIUS, Kauno Rotu-šės aikštė, Vilnius, Mintis, 1981.

H. LULEWICZ, A. RACHUBA, P. P. ROMANIUK (oprac.), Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. IV: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie. XIV–XVIII wiek., Warszawa, DiG, 2003.

V. MAŽIULIS, Pilypas Ruigys, in P. Ruigys, Lietuvių kalbos...E. RIMŠA, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.R. VARSACKYTĖ, Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a. sandūroje, Kauno

istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, VDU leidykla, 2004.R. VARSACKYTĖ, Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a.

pabaigoje, daktaro disertacija, Kaunas, 2006.R. VARSACKYTĖ, Šventės ir iškilmės Kaune XVII–XVIII a., Kauno istorijos metraštis,

t. 9, Kaunas, VDU leidykla, 2008. V. VILNIONYTĖ, „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimo“ lotyniškas

rankraštis, Literatūra ir menas, 1977 m. sausio 15 d. V. ZABORSKAITĖ, Naujas vardas XVIII a. lietuvių literatūroje, Literatūra ir menas,

1973 m. sausio 13 d., nr. 2 (1363).

Zigmantas KIAUPA MUSES WERE TICKLING KAUNAS RESIDENTS IN THE 18th CENTURY

Summary

In the present article, the information is collected about the attempts of Kaunas residents (18th century) to rhyme and to serve the poetry muses. A part of the issues discussed are already known in historiography, while a part of them are presented from the repositories of historical sources. The object of the research, i.e. rhymed works are analysed from the perspective of a historian rat-her than a literary critic. The most important aspects are the circumstances and the time when the work was written, its authorship, and its social significance. The present article discusses the information by Ruigys (the end of the 17th century) about the song created by Kaunas burgomaster O Apwyneli Žallukieli. For the first time, the poetry written in Polish by an unknown author is presented; it mourns the consequences of the fire in Kaunas in 1732. It also discusses the panegyric of Kaunas magistrate mem-bers created in 1781 by Andrius Noreika in Latin and Polish; the circumstances of the poetry for the festivities on May 8, 1791 in Kaunas are analysed. The article also adds and revises the information about the time of the 18th century rhymed texts Iszpażyni-mas / Wyznanie and Asz Łuczynskas known in historiography (1791–1792 and 1799, respectively), their authorship (the opinion that the author is the scribe of Kaunas City Council is supported), and the circumstances of writing them.

The inclination to rhyme is a very personal feature, but it can be encouraged and developed by the conception of cultural life during one or another period. In the 18th century, in Kaunas and the whole Lithuania, poetry was one of the most important subjects in the schools of Jesuits and other monasteries, as well as in the schools of the

53KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Zigmantas KIAUPA

Education Commission. Rhyming was one of the means of developing rhetoric, and the skills acquired at school influenced writing on various occasions.

The examples discussed in the present article were written as a response to the events in Kaunas or all state. The muses inspired Kaunas residents to write a lament or laudatory words at city (verses by Noreika) or state level (the lyrics of a cantata perfor-med on May 8, 1791). The verses were written for public use, and the authors had the primary aim to respond to the events in Kaunas rather than write high poetry. Poetry muses were tickling Kaunas residents in the 18th century; however, they did not provide them with considerable creative powers.

A slightly different situation can be observed with Iszpażynimu and Asz Luczyns-kas. They also respond to the events in the city, but the relationship with most charac-ters is not warm or respectful. It might be that these verses were not intended for public; self-expression was more important for the author rather than public needs. The latter circumstance makes these two works interesting phenomena of the Lithuanian litera-ture of the 18th century as they can be viewed as first indicators of new and important literary changes. This description is even strengthened by the fact that they are written in Lithuanian, differently from other verses. Including the Polish variant of Iszpażyni-mas, they do not fade in the context of a non-native (i.e. Polish or Latin) Lithuanian literature of the 18th century.

Keywords: Kaunas citizens, Occasional Literature, Lithuanian language, 18th cen-tury.

Documents

Zigmantas KIAUPA Mūzos kuteno XVIII a. kauniečius · 2020. 12. 20. · SSNIAI 34 SS S meletema ...) 10, parašytame iki 1708 m. ir pertvarkytame tarp 1732–1735 m.11, P. Ruigys