VIRSELIS

j 27 i

Pirmas skyrius

Jie vėluoja į vakarienę. Jau temsta ir lauke uždegami žibintai, ledo gulbės tirpsta ir tarp sidabrinių padėklų teka srovelės. Visą kelią iki pat Vestminsterio rūmų juodu įnirtingai ginčijosi. Ir vienas, ir kitas sėdėjo susiraukę, paskendę mintyse. Iš šalies pa­žvelgus, pora gan keista: žmona aukšta ir grakšti, ilgakaklė kaip ta gulbė ant stalo, šioje didingoje aplinkoje aiškiausiai jaučiasi kaip žuvis vandeny, o vienintelis gerokai žemesnio ir kresnesnio vyro panašumas į meniškai iš ledo išskobtą gulbę, jau baigiančią ištirpti ir nutekėti per stalą, kad, šokiams dar nė neprasidėjus, jis visas jau išpiltas prakaito.

Filipa Čoser plaukia palei stalą į savo vietą, išdidžiai apei­dama tarnus ir padavėjus, tarsi jie būtų nematomi, ir leidžia suprasti savo gyvenimo draugui, kuris gan nerangiai kita stalo puse skinasi kelią į vietą priešais ją, kad ji puikiai suvokia, kaip jiems dar toli iki tikrųjų rūmų didikų.

– Jeigu, – ji šaltai tik lūpomis ištaria šį žodį, nė viena raukš­lele nesugadindama savo išpuoselėto grožio, ir vos pastebimai kilstelėjusi antakį atkreipia dėmesį į šios aplinkos prabangą, – jeigu tu turėtum bent dešimtąją dalį tos moters atkaklumo, mūsų gyvenimas būtų visai kitoks.

Jos vyras Džefris atsako jai neva nustebusiu žvilgsniu dai­rydamasis po menę ir žvelgdamas į stulbinamai prabangiai

j 28 i

surengtą puotą, kokią sugeba iškelti tik ta atkaklioji moteris – karaliaus mylimoji. Paskui jis susirūpinęs suraukia kaktą. Pirš­tais nori persibraukti plaukus – ar bent jau mėgina, tačiau jie staiga pasmaukia skrybėlę, kurią pamiršo užsidėjęs. Jis greitai ją pasitaiso, bet ne itin vykusiai, ir sutrikęs pliumpteli ant suo­lo, nutraukdamas įsismarkavusį abipus sėdinčių vyrų pokalbį. Visas nukaista iš gėdos. Puola atsiprašinėti. Filipa žvelgia į jį, palinguoja galvą ir giliai atsidūsta.

Šokite, visi jūs, šokite, galvoja Alisa, žiūrėdama iš aukštai į pra­kaituotų veidų minią apačioje ir mėgaudamasi jų kančiomis. Nagi, aukščiau kojas, dar aukščiau.

Neįprastai šiltas balandžio vakaras. Tik prieš dešimt minučių Alisa mostelėjo ženklą sustumti stalus palei sienas. Ore tebetvy­ro šleikštus lajaus ir kiaulės taukų kvapas. Betgi tik pažiūrėkit, kaip ten visi apačioje įnirtingai šėlioja.

Sėdėdama savo krėsle ant karališkosios pakylos, ji neatsi­spiria malonumui įdėmiai nužiūrinėti žmones. Dvariškiai su­simetę didelėn krūvon nirtulingai trypia sudėtingus saltarelo* žingsnelius. Prakaito išpiltais ir švytinčiais veidais, jie straksi uždusę, šlapi po savo turbanais, sunkiais aksomo ir šilko rūbais. Iš paskutiniųjų stengiasi parodyti karaliui, kokie jie laimingi, ir slapčiomis dirsčioja į Alisą jam prie šono.

Alisa patenkinta vėduojasi vėduokle ir neatitraukia akių nuo niūraus Lankasterio hercogo, jo pašaipios grimasos. Prieš ke­lias minutes su raudonu apsiaustu jis atrodė orus ir didingas, o dabar jo veidą užliejęs raudonis nė kiek nesiskiria nuo rūbo spalvos. Jai malonu: net pats arogantiškiausias vyras pasaulyje sukandęs dantis strakalioja po menę, nė trupučio nenusileisda­mas kitiems raudonskruosčiams dvariškiams noru įsiteikti ka­raliui – tėvui ir pokylio šeimininkui – ir parodyti džiaugsmą dėl Alisos sumanytų ir pasiūlytų pramogų.

* Saltarelas – italų ir ispanų liaudies šokis.

j 29 i

Alisa pasisuka į karalių, hercogo tėvą ir pokylio šeimininką, ir sušnibžda tam į ausį įsitikinusi, kad hercogas ją mato. (Jau daug metų ji nori užmegzti draugystę su hercogu Džonu, tačiau šis, nemažai laiko praleidžiantis kare su Prancūzija, ja kol kas visai nesidomi. Tad tikrai nepakenks, jei hercogas pamatys, kad ji ima valdžią. O ji žino, kad valdžia žmones traukia.) Aišku, apačioje šokantys lordai neišgirs, ką ji sako jų valdovui, bet jie galės spręsti apie tai iš jos tono ir kreivos šypsenos.

– Ir iš kur jie turi tiek jėgų, – įveikdama tingulį sumurma ir vė­duojasi. Ji viską puikiai apskaičiavo. Niekas nė nesitiki, kad Eduar­das sumanytų eiti šokti, nebent staiga imtų ir užsigeistų. Metai jau nebe tie: stuktelėjo šešiasdešimt dveji, ir kadaise auksinė barzda jau pražilo. Taigi jis tik apsidžiaugs, jei per šokius ji sutiks pasėdėti šalia. Kodėl gi ne? Nėra prasmės šįvakar varytis nuo kojų. Rytoj svarbi diena. – Ir dar tokiam karšty, – tingiai priduria.

Alisai patinka, kad taip sklandžiai iš jos burnos liejasi pran­cūziški žodžiai, tarsi būtų jos gimtoji kalba, nors iš tiesų pran­cūzų ji mokėsi daugiau Stratforde prie Bovio nei pačiame Pa­ryžiuje. Jai teko prie jos išlieti nemažai prakaito. Bet jeigu ji ko nors imasi, to sunkaus darbo tikslas yra pasilengvinti gyvenimą ateityje. Kai Eduardas, užuot atsakęs, smagiai sukikena ir pa­tapšnoja jai per ranką, ji nusišypso dar plačiau.

Ne visada lengva dvariškiams įtikti, kad imtų linksmintis, tad šiandien tegu šoka pagal jos dūdelę.

Rytoj Eduardas pristatys ją pasauliui ir parodys tokią didingą jos šlovę, kokios Anglija dar neregėjo. Rytoj ir visą savaitę iš krikščioniškųjų kraštų suvažiavę samdyti kariūnai, princai ir hercogai turės progos stebėti prašmatniausią renginį, per jį pa­galiau bus viešai demonstruojama Alisos Perers, kuri per savo dvidešimt penkerius gyvenimo šioje žemėje metus pasiekė ne­įtikimai daug ir pasieks dar daugiau, įtaka.

Rytoj rytą visi dvariškiai patrauks į eitynes Londono gatvė­mis apsitaisę baltai ir raudonai, nes Alisa tas spalvas išrinko ir

j 30 i

jomis bus puošiamasi visą savaitę. Didikai kartu su damomis, už auksinių kamanų laikančiomis jų žirgus, pasileis iškilminga procesija nuo šio balkono, nuo Tauerio kalvos aikštės, ir trauks tolyn Tauerio ir Čepės gatvėmis, tada pro Oldersgeitą iki plačių ganyklų ir iškilmių laukų netoli Smitfildo, kur paprastai rengia­mi riterių turnyrai. Ten kilmingi dvariškiai jos garbei surems ietis, o Sičio miestelėnai, pasipuošę spalvingomis livrėjomis, su­sirinks pažiūrėti, pašūkauti ir pasilinksminti. Ji, ir tik ji – Alisa Perers, ištisą savaitę bus vadinama Saulės Karaliene (pati sugal­vojo šitą titulą), kaip Turnyrų Karalienė sės į auksinę karietą ir suksis visų įvykių sūkuryje. Ji pasipuoš brangakmeniais nu­sagstyta kepuraite ir vilkės Venecijos aukso spalvos apsiaustą, pamuštą raudona tafta, užsimes jį ant raudonos suknios baltais dryžiais, puoštos baltų perlų karoliais ir apsiūtos karališkųjų šermuonėlių apvadais, tik šįvakar ją atveš. Ji visus priblokš. Pa­darys neišdildomą įspūdį.

Atėjo laikas jiems – tiems dvariškiams ir londoniečiams – su­prasti, kad šita moteris Aukščiausiojo Dievo valia ir dėl Anglijos karaliaus, vieno turtingiausių krašto žmonių, dosnumo (taip pat ir jos pačios finansinio įžvalgumo) nusipelnė šviesti kaip saulė iki pat gyvenimo pabaigos.

Ne, ne. Savo vietos ji tikrai nepamiršo. Ji niekada neims vai­dinti ar manytis gimusi būti sosto karaliene. (Beje, kas jai būtų leidęs, jeigu ir būtų panorėjusi? Žmonės vis dar garbina seno­sios karalienės Pilypos, pasimirusios mažiausiai prieš aštuone­rius metus, atminimą, bet Alisa tapo gerokai už ją viršesnė. Ne, Alisos gyslomis neteka nė lašelio karališkojo kraujo, nerasi jose ir kilmingo ar bent jau karžygių kraujo. Ji visai kitokia. Ji net nesivargina dėtis bejėge, priklausoma nuo karaliaus karaliene. Jai pernelyg brangi laisvė, kad svajotų tik apie sėdėjimą sudėjus rankas su brangia suknia ir šypseną iki gyvenimo pabaigos kvai­lai besistaipantiems riteriams.) Ir vis dėlto tik kvailys neatkreip­tų dėmesio į jos kalambūriškai sukurtą didžiosios ceremonijos titulą, o londoniečiai tikrai ne kvailiai. Karališkasis Eduardo

j 31 i

simbolis yra saulė. Jeigu Alisa Perers pasirinko būti Saulės Ka­raliene bent jau šią neprilygstamos savo šlovės savaitę, ji paro­dys visą karalienei priklausančią galią ir valdžią. Ką jau ką, bet valdžią, kuri tyliai ateina kartu su turtais, ji tikrai myli.

Dar būdama labai jauna ir gerokai iki pažinties su Eduar­du, Alisa stropiai ėmėsi tvirtinti savo pozicijas šiame pasaulyje. Visus pinigus, kuriuos tik paveldėjo ar kurių kaip kitaip prasi­manė, tuoj pat vėl kišo į naujų patalpų nuomą, visur graibstė atsiradusius laisvus ar nuomojamus žemės sklypus, rekonstra­vo, statė, kėlė kainą už nuomą, o už pelną vėl ką nors pirko. Tam turi Dievo dovaną. Jai sekasi stebėtinai puikiai – taip daug geriau, nei tik būtų pasitenkinusi mėgdžiodama tikrųjų rūmų damų gyvenimą ir tarp jų tapusi nepastebima. Siekti turtų jai buvo daug lengviau, nes visas pasaulis palengva pajuto, kad jos užnugary stovi blausi, beveik nematoma karaliaus apvaizda. Tai suvokę žmonės susidarė reikiamą nuomonę. Jie tapo sąžinin­gesni. Derėdamasis su Alisa, niekas nedrįsta sukčiauti, nes jos pinigų kapšas sunkėja, o nuomojamos nuosavybės daugėja. Jau seniai niekas nedrįsta jos maustyti.

Svarbiausias šios linksmybių savaitės tikslas – užsitikrinti to­lesnį mėgavimąsi valdžia, kuri maitina ir saugo turtus, o Alisa juos vis dar kaupia – ir kaups net tada, kai Eduardas numirs.

Alisa jau susiprotėjo, kad tas užburtas sapnas, kuriame da­bar gyvena, – jau beveik dešimtmetis ji išpaikintoji karaliaus numylėtinė, o pats senolis, visų ir visur mylimiausias Anglijos karalius, soste sėdi bene pusamžį, – greitai gali baigtis. Atro­do, niekam nerūpi ir niekas neplanuoja tolesnių veiksmų, nors visi žino, kad pasibaigus Eduardo karaliavimo erai gyvenimas smarkiai pasikeis. Teisybė, kaimo didikai niurzga dėl padidin­tų mokesčių karui su Prancūzija finansuoti. Bet jie ir toliau ne pagal išgales perka prabangius drabužius ir brangenybes, siau­bia ir plėšia vieni kitų dvarus, tikėdamiesi nugvelbti iš panosės vieną kitą pievą ar ganyklą, o garbieji aristokratai ir toliau šoka, linksminasi ir rengia riterių turnyrus, prabangiai pasidabinę iš­

j 32 i

didžiai pakelta galva joja į karą ir grobia vieni kitų pilis. Atrodo, ir vieni, ir kiti aklai įsitikinę, jog toks gyvenimas truks amžinai, per visą auksinį Eduardo karaliavimo saulėlydį; kad stos taika, nors ir trapi, kad šalis vis vien daugmaž klestės, todėl visi ir toliau kemša į skrandžius vieversių liežuvėlius, meduje keptas povų krūtinėles ir žiūri, kaip ant begalybėn nutįsusių valgiais nukrautų stalų tirpsta ledo gulbės.

Tačiau kartais rytais, Eduardui bundant iš slogaus nakties sap no, Alisa išgirsta karalių šaukiant ją Pilypa, savo žmonos var­du, ar Izabele, savo mylimiausios, kietakaktės, aukštaūgės stip­ruolės, savo kvailės dukters vardu. Prie žmonių jis kaip anksčiau stengiasi būti toks pat žavus, charizmatiškas ir energingas, bet kitiems nematant, kai pasilieka vienu du, Alisa mato jį ir sutri­kusį kaip kokį senuką ar suvokia, kad jis toks netrukus taps. Ji tvarsto jo besiplečiančią kojos opą, kuri vis niekaip neužgyja, aiškiai regi, kokia senatvinė jo negalia, ir supranta, kokia kvaila jo užgaida atnaujinti karą su Prancūzija. Juk jau seniai praėjo narsiųjų jo kovų laikai, o jis vis dar tikisi, kad ir velnias jam padės kaip toj gražioj jaunystėj laimėti ir nugalėti.

Taigi ji regi aiškų vaizdą. Jai reikia pagalvoti apie ateitį, kai Eduardo nebeliks. Todėl ji nusprendė, kad geriausias būdas ap­sisaugoti nuo neaiškaus rytojaus – susidraugauti su katruo nors Eduardo sūnumi. Aišku, gink Dieve, netapti jo meiluže, nes Alisa abejoja, ar princas, galįs turėti bet kurią moterį savo šaly­je, užsigeis tėvo atstumtos gerbėjos, ir dar nebejaunos. Ji gana blaiviai žvelgia į save ir niekada neklysta; dėl putlaus kūno apva­lumų, juodų garbanų ir raukšlelių ji nebe gražuolė. Alisa siekia pagarbos ir pripažinimo, siekia draugystės, kuri ilgam užtikrin­tų jai įtaką rūmuose ir leistų būti matomai, bet kartu suteiktų ir laisvės veiksmams, o šios jai reikia perkant naujas žemes ir kaupiant turtus.

Idealiausias kelias būtų išsikovoti pagarbą ir pripažinimą to Eduardo sūnaus, kuris po jo mirties taps Anglijos karaliumi. Tačiau kilmingasis Anglijos princas Eduardas, sosto paveldėto­

j 33 i

jas, karo didvyris, buvęs pietinės Prancūzijos valdovas, mylimas ir gerbiamas dvariškių, valstiečių ir net kareivių, Alisos akimis lygiai tiek pat piktavališkas ir kerštingas, todėl tokiam pasirin­kimui jis netinka dėl kelių priežasčių. Pirmoji – jis turi žmoną princesę Džoaną, kuri jau seniai leido Alisai suprasti neturinti laiko bendrauti su nežinia iš kur atsiradusia pralobėle. Kita prie­žastis – Anglijos princui nebeilgai liko gyventi, jis lėtai merdi, nes serga sunkia Kastilijos vandenlige, prieš nežinia kiek metų, net Alisa nepamena, parsivežta iš karo žygio. Jis vis dar kabinasi į gyvenimą, tačiau Alisa abejoja, ar jam pavyks tapti karaliumi Eduardu IV. Kita vertus, nėra prasmės laukti, nes jeigu princas numirs, jai vis tiek koją pakiš jo sūnus Ričardas, dar visai vaikas, akylai saugomas savo nemalonios kivirčingos motinos, kadaise gražuolės, bet jau nuvytusios; putlios princesės lūpos ir šnervės iškart pabąla ir ima virpėti, vos ji pamato Alisą.

Taigi lieka dar vienas karališkosios šeimos sūnus – Lankas­terio hercogas Džonas Gontas. Jis ana ten šoka visas išpiltas prakaito. Tai trečiasis sūnus, bet mirus broliui Lioneliui jis tapo antruoju, o kadangi broliui princui Eduardui, kaip matyt, šioj ašarų pakalnėj liko gyventi visai nedaug, Džonas Gontas grei­čiausiai taps vyriausiu karališkosios šeimos sosto įpėdiniu.

Anot garsiai neskleidžiamų spėlionių, tokiomis aplinkybė­mis hercogas Džonas galėtų mėginti siekti sosto pats, nei už­leisti jį mažajam sūnėnui, brolio vaikui. Kai kas bando pabrėžti įgimtą hercogo Džono kilmingumą, pagarbų jo veiksmų ir mąs­tymo konservatyvumą ir tvirtina, kad jis nesieks tapti karaliumi. O dauguma, priešingai, mano, kad sieks.

Savo išvaizda hercogas Džonas neabejotinai labai patrauklus žmogus. Jis moka grakščiai nulenkti dailų laibą savo kūną, jo akys gražios ir puikūs veido bruožai, o balsas žemas ir valdingas. Jo elgesiui ir laikysenai būdingas įgimtas orumas. Tačiau Alisa abejoja, ar šis išorinis grožis bei žavesys slepia ir sielos grožį. Tokios nuomonės laikosi ir dvariškiai. Be to, hercogas Džonas jau ir taip taiko į vieną karališkąjį sostą, antrą kartą jis vedė pa­

j 34 i

veldėjimo teisės neturinčią Kastilijos princesę. Savo korespon­dencijoje jis pasirašo „Jo didenybė Kastilijos karalius“, nuolat grasina grįžti į Kastiliją ir užkariauti žmonos šalį (aišku, Angli­jos mokesčių mokėtojų sąskaita). Antra vertus, žmonės įtariai svarsto ir kitą variantą: ar princas, būdamas toks godus sosto ir valdžios, leisis į tolimus žygius ir lengvai atiduos gerokai garbin­gesnį ir didingesnį Anglijos karaliaus sostą, kai atsiras proga jį iš po nosies nugriebti? Aišku, kad tokios progos jis neatsisakys.

Tai, kad žmonės tikisi iš Lankasterio hercogo paties blogiau­sio, nors nei vienu, nei kitu atveju konkrečių įrodymų nėra, liu­dija, kad Džonas Gontas labai nepopuliarus. Alisa žino, kad ne be priežasties. Tai labai priekabus žmogus. Jis nuolatos glosto visus prieš plauką, kartais ir pats to nenorėdamas, bet dažniau­siai tą daro tikslingai. Net ir Anglijos rūmų didikai laiko jį ne­įtikimai arogantišku. O turint omeny varžovus, kreivai šypteli Alisa, tai jau didelis laimėjimas.

Be jokios abejonės, pavaldiniai jo nemėgsta. Hercogui Džonui nepatinka tėvo finansinė priklausomybė nuo Londono pirklių. Užgaudamas ir įžeisdamas pirklių savimeilę, jis pernelyg daug koneveikia aristokratiškuosius didikus, keliaklupsčiaujančius prieš žemesnio rango dvariškius. Todėl tiek pirkliai, tiek mėly­no kraujo didikai turi svarią priežastį nekęsti hercogo Džono, nes per pastaruosius pragaištingai nesėkmingus metus, kai liga prikaustė prie patalo brolį, hercogas Džonas ėmėsi vadovauti Anglijos armijai Prancūzijoje ir ant jo pečių gula atsakomybė, kad prarastos bemaž visos Gaskonijos žemės, o šalis patyrė mil­žiniškų nuostolių. Kita vertus, visai neblogai, kad hercogas – turtingiausias žmogus Anglijoje, jis valdo žemes nuo sienos su Škotija iki pietinio krašto ir visur turi daugybę ištikimų draugų; jeigu ne pinigai, jis būtų niekas.

Džonui Gontui reikia ne tik pinigų. Jam reikia išmokti būti mylimam ir populiariam, juolab, pritariamai svarsto Alisa, jeigu vieną gražią dieną jis sumanys kovoti dėl Anglijos sosto. Alisos uoslė pinigams kužda, kad šiais laikais bet koks karalius turi

j 35 i

prasimanyti pinigų ne tik iš savo valdų. Žemės mokesčiai jau toli gražu ne tokie kaip anksčiau, nes vos pusė valstiečių išga­li dirbti laukus ir mokėti žemvaldžiams. Bajorai nuskurdo. Tad vienintelė tikra ir svarbi pamoka, kurią hercogas turėtų išmok­ti – kaip susidraugauti su Londono pirkliais; šie darosi tokie pat įtakingi kaip stambieji Italijos pirkliai prasiautus Juodajai mirčiai (kol karalius Eduardas, užkrovęs jiems milžiniškas karo skolas, nuvarė visus į bankrotą). Keletas pirklių yra turtingesni nei visi Anglijos didikai sudėjus krūvon. Hercogas Džonas tu­rėtų liautis laikęs juos niekam tikusiais grabailomis ir vagimis. Jis turėtų juos gerbti kaip svarbiausius šiandienos Anglijos fi­nansuotojus. Alisa įsitikinusi, kad šito jį išmokyti gali tik vienas žmogus – puikiai pažįstantis ir rūmų, ir miesto gyvenimą ir ga­lintis išsamiai jam viską paaiškinti. Tas žmogus – ji.

Taigi Alisa jau visą savaitę svajoja apie įspūdingas pramo­gas, apie šitą, jos manymu, beprotiškai brangų riterių turnyrą, sužaižaruosiantį raudonom ir aukso spalvomis, apie dvariškių puotas kas vakarą ir vandentiekio vamzdžiais besiliejantį vyną Londono neturtėliams. Ši savaitė skiriama ne tiek pagerbti rite­riškai karžygių tarpusavio meilei ar dvikovomis sužavėti negai­lestingas damas, kurioms jie stengiasi padaryti įspūdį, tai visų turnyro dalyvių pareiga; deja, pati Alisa tokioms riteriškoms kvailystėms neturi laiko. Renginio tikslas – visai ne linksminti ar juokinti dvariškius, juo labiau primesti Anglijos liaudžiai jos užsitarnautą karališkąjį statusą. Iš tikro šiuo renginiu ji trokšta tik vieno – padėti šiam žmogui atsitokėti.

– Mes turime ką nors sugalvoti, kad atplėštume žmonių min­tis nuo karo, – dar per Naujuosius metus prasitarė jai Eduardas. Kaip visada žiūrėjo į ją neramiomis akimis, truputį kilstelėjęs aukštyn antakius ir lūpų kampučius, tarsi viltingai šypsotųsi ir būtų tvirtai įsitikinęs, kad jame kunkuliuojanti aistra pasieks jos sielą ir Alisa pasiūlys veiksmingą, netradiciškai keistą idėją, vertą karaliaus vardo ir jųdviejų nugyvento gyvenimo. – Turime nuraminti žmones, kad jie nešiauštų plunksnų prieš Džoną.

j 36 i

Alisa puikiai žinojo, ką jam atsakyti.– Iškilminga procesija! Riterių turnyras! – nė nedvejodama

jausmingai sukuždėjo ji, nušvitusi ir laiminga, tokia nuolat pasi­jusdavo šalia Eduardo. Sėdėdama šalia jo Alisa kvėpuoja naivios romantikos prisodrintu oru (o gal velnioniško linksmumo oru, nes jam turbūt būtų maloniau žinoti, kad kiti laiko jo patrau­klumą truputį šėtonišku). – Surengsime riterių turnyrą – tepri­simena šlovingąją Anglijos armijos didybę. Nemokamai kaip šunys prisilakę vyno ir prisivėpsoję į besikaunančius riterius, visi netruks pamiršti nesutarimus su Lankasterio milordu. Dar ilgai visi tik ūš ir gyvens šlovingosios praeities prisiminimais.

Tai girdėdamas karalius ėmė juoktis. Dieve, koks Eduardas gražus, kai kvatodamas šitaip atlošia galvą.

– Tik nereikia perlenkti lazdos, – perspėjo ji. Eduardas mėgsta paleist iš rankų vadeles. Kartais tenka priminti jam santūrumą. – Tik nereikia per daug sureikšminti milordo. Kai londoniečiai da­bar apimti tokios nuotaikos, gali į renginį ir visai neateiti, manyti, kad kelias dienas reikės ploti tik jam vienam. Taigi... sugalvosime temą... lyg jis būtų niekuo dėtas. Ką nors nekalto... susieto galbūt su meile... nemokamai girdysime vynu... O antrą ar trečią turny­ro dieną suteiksime jam progą pasižymėti, nes visi jau bus prisi­mėgavę šlovinga Anglijos didybe. Tada tikrai viskas nurims.

Žinoma, Eduardas jai pritarė. Alisa vėliau pati sugalvojo pa­vasario saulėgrįžos temą, Saulės Karalienės titulą ir, Eduardui pasiūlius, pati maloningai prisiėmė šitą vaidmenį; kur jau čia atsisakysi. Titulas jai nelabai rūpi. Jos galva, titulai – didžiulis apsunkinimas, našta; dėl jų žmogus tampa išskirtinis, mato­mas, tada bet koks išsišokėlis gali apmėtyti tave akmenimis. Alisa tvarko karališkosios šeimos ūkį nuo Vindzoro iki Šino ir Heiveringo prie Bovio rūmų, kiša nosį į šimtų tarnų pinigines ir asmeninį gyvenimą. Ji tokia svarbi persona, kad net pats po­piežius skiria ją įvairioms diplomatinėms misijoms vykdyti. Bet per pastaruosius penketą metų, kai mirė Pilypa, jai nebuvo su­teiktas oficialus dvariškio statusas, išskyrus neapibrėžtą seniai

j 37 i

mirusios karalienės palydos panelės vardą. Ji ir šiandien neima giliai į širdį, kai žmonės nežino, kaip geriau ją vadinti – Jūsų šviesybe ar tiesiog ponia Perers. Tačiau karališkasis titulas su­teiktų jai lengvabūdiško didingumo. Kol galės, Alisa mėgausis šiuo titulu, lygiai kaip nuostabia suknia, apsiaustu ir kepuraite, vertais gan apvalios sumelės. Jos galva, priimti dovanas niekas nedraudžia. O juo labiau, jei striuka, paprašyti dar.

Bus tikrai smagu. Viskas bus puikiai surengta (nes visur ranką pridės pati). Tačiau Alisos galvoje kirba svarbi mintis: ji tvirtai žino, kad baigiantis savaitei nesutramdomasis hercogas vis tiek bus priverstas pareikšti jai dėkingumą. Ir tada juodu su Džonu Gontu taps draugais.

Stebėdama žmones, Alisa užkliūva akimis už Filipos Čoser, ku­riai kažin kaip pavyksta grakščiai trypti saltarelą. Pamačius šitą žavią ir gerai pažįstamą nugarą, Alisos širdis nervingai suspurda krūtinėje primindama, kad ir ta moteris toli gražu nesėdėjo su­dėjusi rankų dėl savo padėties rūmuose.

Tai prisiminusi Alisa ramiai glosto raudonos suknios klos­tes ant kelių. Ranka atsargiai paliečia Eduardui alkūnę ir lėtai nubraukia per rankovės audinį, kad jis pamatytų jos pirštus. Kaip damos Alisos rankos ne itin gražios – per daug putlios ir stiprios. O kaip ji pradžioje krimtosi ir kankinosi (paklusniai sėdėdama prie karalienės Pilypos kojų ir siuvinėdama mažu­lyčiais dygsneliais siuvinį, baukščiai dairėsi iš po vešlių blaks­tienų į karalienės palydos damas baimindamasi padaryti kokią klaidą) sykį nugirdusi dvi dieviškai žavias paneles, sėdinčias ant minkštų pagalvėlių visai šalia ir tyliai besišnabždančias apie jos rankas. „Mėsos kapoklės, – nugirdo svetimos kalbos žodžius, paskui nudilgė jos pusėn svaidomi žvilgsniai ir pašaipūs šyps­niai. – Keltininko irklai, meškos letenos. – Vėliau dar buvo su­gėdinta. – O kokios čiurnos...“

Alisa prisimena, kaip tąkart sprogdama iš pykčio išpūtė akis. Viena panelė suprato ją klausantis pokalbio ir niuktelėjo draugei

j 38 i

į pašonę. Abi mikliai palinko prie siuvinių. Tuomet Alisa dar neseniai buvo pradėjusi tarnauti karalienei ir neskyrė seserų. Abi buvo ilgakojės blondinės, oda anglams nebūdingos persikų spalvos (karalienė Pilypa mėgo apsistatyti žmonėmis iš Žemu­tinių šalių, tarp jų – ir Heno grafystės). Jos buvo perdėm savimi pasitikinčios ir tokios panašios, kad galėjai palaikyti dvynėmis. Pirmoji Alisai šovusi mintis buvo iškelti aukštai galvą ir kibti abiem į plaukus. Betgi ji ne tokia kvaila. Be to, dar nebuvo ma­čiusi, kaip čia moterys mušasi. Todėl tik sėdėjo šalia jų nulei­dusi galvą, badydamasi adata pirštus ir mėgindama numalšinti jausmų dvikovą: kaip jai pasielgti – gėdingai paslėpti bjaurias rankas ar paleisti į darbą kumščius ir gerai aptalžyti žaviąsias sesutes. Ji virė neapykanta merginoms. Kartu ir džiūgavo: na, palaukit, dar išmuš mano valanda. Kol kas patylėsiu (bet paskui jūs atsiimsite).

Kaip negerai, kad tada norėjo slėpti savo rankas. Tai buvo puiki pamoka. Tegu jos rankos ir ne tokios baltos, grakščios, ne tokiais ilgais pirštais kaip Katerinos ar Filipos de Rojot, užtat jaunos, tvirtos ir gaivios. Dėl to jos ir patinka Eduardui. Ir da­bar jis dažnai suima jos rankas. Iškelia aukštyn ir žiūri į jas savo balkšvomis akimis (nes šviesus jų melsvumas jau ima drumstis), ima glostyti. Alisos rankos kelia jam ilgesį.

Bet šįvakar ji ne dėl to nori atkreipti jo dėmesį į savo rankas. Visai ne dėl to sėdi šalia ir vis nepaliaujamai glostinėja suknią ar brūžina jam rankovę. Priežastis gal ir šita, bet ne svarbiausia. Galbūt prigimtinis Filipos de Rojot grožis privertė Alisą sune­rimti dėl savo saugumo ir priminė dar vieną svarbų galvoje kir­bantį klausimą.

Nors Alisos suknia pati puošniausia šioje menėje (ir neabejo­tinai dėl jos nusilpo kelių dešimčių siuvėjų regėjimas, kad būtų užbaigta laiku), jos pirštai ir riešai pliki, be papuošalų.

O galėtų apsikarstyti rankas ir pirštus brangenybėmis, de­rančiomis prie tūkstančių perlų akučių, raibuliuojančiomis gi­jomis prisiūtų prie dailaus šilko.

j 39 i

Ant kaklo irgi jokio spindinčio vėrinio. Jokių brangenybių plaukuose, tik žvilganti plono auksinio siūlo gija, kuria persiū­tas tinklelis, prilaikantis juodas garbanas po kepuraite.

Tiesiog baisu, kad ji nieko nesegi. Tarsi nuoga. Beveik ne­padoru.

Kai Eduardas vis delsia pažvelgti į jos pliką ranką, Alisa ją uždeda jam ant riešo. Mėlynos gyslos; iššokę gumbai, dideli rudi šlakai. Tačiau prakaulus Eduardo veidas vis dar dailus, toks mie­las ir kilmingas. Jis vis dar visų vyrų dievas. Jos karalius Artūras.

Eduardo akyse Alisa pamato sunerimusį žvilgsnį ir pagalvo­ja: jis jaučia, ką ruošiuosi jam pasakyti.

Jis ir pats beveik žino, ką ji sumaniusi ir kokios paslaugos tuoj paprašys. Juk Eduardas ne kvailas. Juodu turi tokį dovanų žaidimą: arba ji prašo jo, arba jis prašo jos, tada jis ištiesia ranką jai arba jinai jam. Abiem patinka derėtis. Abu žavi pinigai. Dėl to karalius ją ir myli.

– Kaip manote, ar su šita suknia aš tikrai panaši į Saulės Ka­ralienę? – klausia ji ir, uždėjusi ranką jam ant peties, jausmingai ima braukti žemyn. Eduardas šypsosi ir iš malonumo net raivo­si, lyg koks saulėje snaudžiantis katinas, kuriam kažkas kutena papilvę. Jis visur ieško malonumų. Ji mato, kad šokių aikštelėje Lankasterio hercogo akys įsmigusios į ją. Ji nekreipia į jį dėme­sio. Telaukia savo eilės. – Jūsų šviesybe... sakykite atvirai.

Eduardas šypsosi puse lūpų ir prisimerkęs palinksta į priekį. Tačiau jis nežiūri nei į jos rankas, nei į pliką kaklą.

– Jūs esate grožio įsikūnijimas, mano meile, – sako jis. Bet Alisa jaučia jo linksmam balse sėlinantį šaltuką. – Kasdien vis gražesnė. Ypač šiandieną. Jūs priblokšite pasaulį.

– Net ir be papuošalų? – atsargiai tarsteli ji.Eduardas neima dūsauti, bet nepažvelgia ir į akis. Kiek švel­

niau priduria:– Mieloji mano, jūs turite papuošalų. Savų papuošalų. Ir net­

gi daug.

j 40 i

Alisa jam atsako:– Tačiau prie šitos suknios karalienės Pilypos rubinai labai...Nesiklausydamas jos žodžių ir meiliai šypsodamasis Eduar­

das pakyla iš vietos ir grakščiai nusilenkia jai virš galvos. Lan­kasterio hercogas žengia per pakylą ir eina prie jo stalo.

– Puikus pasirodymas, mano sūnau, – Alisai virš galvos Edu­ardas griaudžia sūnui.

Jis patenkintas gavęs progą užbaigti pokalbį su Alisa. Deja, brangūs mirusios karalienės papuošalai nėra oficialiai laikomi karališkosios šeimos brangenybėmis, nepriklauso valstybės iž­dui, tai asmeninė karalienės Pilypos papuošalų kolekcija. To­dėl šalis nenumato rimtos priežasties, kodėl Eduardas negalėtų leisti Alisai ar kokiai kitai paprastai moteriai, meilužei, favoritei ar draugei jais pasipuošti. Alisai dažnai tekdavo šveisti tuos pa­puošalus. Anais laikais tai buvo viena jos pareigų. Paima, būda­vo, juos į rankas ir užsisvajoja. Derina prie drabužių. Ji puikiai prisimena visus tuos papuošalus. Todėl ir nesiliauja jų kaulijusi iš Eduardo net ir tokiomis dienomis kaip šiandien, nors jį tai, akivaizdu, erzina. Vieną dieną, svarsto ji be jokios graužaties ar pagiežos, jis ims ir nusileis jai – kita vertus, kodėl ji negalėtų jais pasipuošti? Ji eina karalienės pareigas, tad kodėl jai už tai neatlyginti? Kokia nauda, kad jie guli papuošalų skryniose?

Ji puikiai žino, kodėl jis delsia. Eduardas trokšta išsaugoti žmonos atminimą, nesusieti savo prisiminimų su Alisos. Edu­ardui reikia dalykų, kurie jam primintų stambiakūnę šviesia­plaukę karalienę, kurią jis taip ilgai mylėjo. Jis nenori, kad kita moteris segėtų Pilypos papuošalus. Ir Alisa gerbia šitą jo pasi­rinkimą. Tačiau vis tiek nenustygsta. Nebūtų ji, jeigu neprašytų ko nors daugiau.

– ...rubinai man labai tiktų prie suknios, – liūdnai užbaigia mintį Alisa.

Jos balsas prislopsta. Jokios prasmės stengtis. Nė vienas vyras jos nesiklauso.

j 41 i

* * *– Naudojatės proga? – šiurkštokai ir nepagarbiai klausia

hercogas Džonas, kai abu sustoja priešpriešiais šokėjų voroje. Nieko tokio, Alisa gali ir pašokti, jeigu šokis iškilmingas ir pa­garbus basdansas, ir dar su hercogu. Jiedviem ir anksčiau yra tekę kalbėtis akis į akį, nes ji su Eduardu ir hercogo šeima yra drauge šventę ne vienas Kalėdas. Jos Vendoverio dvaras šiau­riniame Londone visai netoli hercogo žemių Lankasteryje, tad jie beveik kaimynai. Tačiau dar niekad jis nėra viešai jos pri­pažinęs. Su hercogu prie šono Alisa nė kiek nesivaržo žengti į dvariškių minią: šie dėl savo kilmingos padėties išskirtinumo bando išvengti jos žvilgsnio. Tarp šokėjų Alisa mato ir abi de Rojot seseris. Jos kaip visada stebinamai žavios. Et, na ir kas? – staiga pralinksmėja Alisa. Mano gyvenimas vis tiek geresnis nei jųdviejų. Katerina Svinford liko našlė, turi nedidelį dvarą Linkolnšyre ir keletą padykusių vaikų. O Filipa ištekėjo už vie­no iš karaliaus Eduardo eskvairų, išmintingojo lengvabūdžio Čoserio, bet niekas nemano, kad pora laiminga. Vos tik gimė antrasis jų vaikelis, mama galvotrūkčiais išbėgo pas Lankasterio hercogienę ir bjauriąsias jos Kastilijos freilinas, nes nieku gyvu nenorėjo sėdėti namie su vyru. Alisa mano, kad sesutės dabar labai norėtų atsidurti jos vietoje.

– Jūsų šviesybe, – nekaltai prabyla Alisa, – ką turite galvoj sakydamas, kad aš naudojuosi proga?

Dvylikos aštuntinių šokio ritmu Lankasterio hercogas kaip tik tuo metu žingteli atgal, bet įdėmus jo žvilgsnis byloja, kad pokalbis dar nebaigtas. Po akimirkos vėl suartėjus, žvelgdamas į jos puošnius rūbus, jisai sako:

– Jūsų suknia beveik tokia pat, kokią per Kalėdas vilkėjo Anglijos princesė... Tikriausiai nepamiršote. – Kilstelėjęs vieną antakį įžūlokai šypteli.

Aišku, nepamiršau, kantriai nuleidžia ji. Juk specialiai nusi­kopijavau princesės Džoanos suknelę. Kaip tik tam, kad mane pastebėtum. Argi neaišku? Princesė niekada nesirodo viešai

j 42 i

iškilmingose rūmų vakarienėse per Kalėdas; ji dalyvauja tik ka­rališkosios šeimos šventėse. Tad niekas daugiau be šeimynykščių jos suknios nebus matęs. Eduardo regėjimas silpsta; jis beveik nebeskiria drabužių spalvų. Tegul šita išdaiga lieka tarp mūsų. Dabar turėtume arčiau glustelėti galvas, pamerkti vienas kitam akį ir slapčia pasimėgauti šaipydamiesi iš princesės. Paskui tu turėtum pasakyti: „Ei, Alisa Perers, juk mudviejų sielos gimi­ningos. Kaip vienos ankšties žirnių.“

Tačiau balsu ji to nepasako, tik toliau flirtuoja. Pakėlusi an­takius drąsiai apdovanoja jį plačia baltų dantų šypsena. Po kiek laiko droviai taria:

– Apie šį panašumą man dar niekas neužsiminė. – O tada vėl kilsteli lūpų kampučius.

Jai atsidėkojama skandalingai garsiai prunkštelint. Jau tikrai sulaukė jo dėmesio. Kraipydamas galvą šokio žingsneliu jis dė­lioja kojas ir ne visai patikliai, bet pralinksmėjęs žiūri į ją.

– Ką darytumėte, jei ji staiga pasirodytų? – klausia jis. Jo balsas skamba rimtai, bet jo lūpų kampučiai, visai kaip jos,

niekaip nenusileidžia.Alisa girdėjusi ir žino, jog hercogas Džonas Gontas myli brolį

su broliene, ir labai liūdna, kad pasiligojus princui pastaraisiais metais jų santykiai atvėso. Visiems aišku: brolio šeima bijo, kad Džonas Gontas galbūt laukia princo mirties, o tada pasistengs paveržti sostą iš jų berniuko. Tačiau pats jis to tikriausiai neįta­ria. Kalbama, kad jis labai pasiilgsta brolio ir jo šeimos. Tikriau­siai žinodami, koks hercogas karštas senų pažiūrų ir senosios pagarbos šalininkas, niekas nedrįsta jam nė prasižioti, kodėl jo santykiai su brolio šeima atšalo, ir patarti pasiųsti tą siaubūnę princesę Džoaną kuo toliau.

Alisa galvoja: pastaba, kad čia gali pasirodyti princesė Džoa­na, manęs tikrai neišgąsdins. Ir hercogo ji linksmai paklausia:

– Ko jai čia?Retoriškas klausimas. Abu gerai žino, kad Kento princesė

Džoana dabar tūno namie kitoje Temzės pusėje, Keningtono

j 43 i

rūmuose šalia išpampusio nuo vandenligės vyro ir septynme­čio amžinai niurzgančio bamblio. O kadaise Kento princesė Džoana buvo tikra gražuolė. Kalbama, kad prieš daugel metų buvo net karaliaus Eduardo meilužė, bet ištekėjo už jo sūnaus, nors Eduardas apie tai neužsimena Alisai nė puse lūpų. Tačiau dabar Džoana nebegali girtis esanti gražiausia moteris Angli­joje; jau daug metų taip nebėra. Alisa prisiminė tai, vos pirmą kartą išvydusi Džoaną. Sulaukusi trisdešimties ji nebebuvo gražuolė, nors tuo metu sukėlė didžiausią skandalą krikščio­niškose šalyse į trečius vyrus pasirinkusi karališkąjį pusbrolį – vaikystės laikų žaidimų draugą, akivaizdu, vildamasi užsidėti karūną, kai šis taps karaliumi. Dabar jai keturiasdešimt penke­ri, ji stora ir nutukusi, o šviesiai mėlynos akys, kurias anksčiau apdainuodavo poetai, paburkusios ir piktos. Rūmuose ji mažai ir besirodo.

Alisa svarsto: mane ji vadina aukso ieškotoja. O kas ji pati? Tegu ir karaliaus dukterėčia, bet, gerai pagalvojus, ji irgi niekas daugiau kaip sena nenusisekusi aukso ieškotoja. Fortūna gan aukštai užkėlė Džoaną ant laimės rato, mestelėjo į svaiginančias valdžios aukštumas, bet netrukus vėl nubloškė žemyn ir negai­lestingai vargšelę sutrypė.

O tuo tarpu Alisa... Alisa kartais jaučia pro ausis švilpiant vėją, kai sklendžia aukštyn į aukso spalvomis žėrinčias aukštu­mas. Alisa mano, kad dabar Džoana tikrai nenorėtų išvysti ge­rokai jaunesnės moters, viešpataujančios jos vietoj – pasiekusios tai, ko jai pačiai nepavyko gauti. Juo labiau tokios jauniklės, iš kurios tiek daug metų šaipėsi ir kurią žemino.

Hercogas Džonas Gontas nenusuka akių nuo Alisos. Ji mato, kad savo lengvabūdišku elgesiu gerokai jį suintrigavo. Ji puikiai žino, kad tie, kas garsiai rėkia apie senąsias pažiūras, iš tiesų la­bai baiminasi naujovių. Tačiau ji tikrai nesitikėjo po šio arogan­tiško žmogaus kauke išvysti baikštaus drovumo. Jausdama tuoj nuskambėsiant paskutinį šokio akordą, Alisa skubiai ir bemaž raminamai priduria:

j 44 i

– ...tad galite dėl to nesijaudinti.Būtų klaidinga užtrukti ilgiau bent minutę, nors jai patinka

regėti jo sumišusias akis, todėl ji mandagiai nusilenkia ir pa­traukia prie pakylos. Vargu ar įžūlokas jos elgesys galėjo her­cogą sutrikdyti. Eidama per šokių menę, jaučia Džono Gonto žvilgsnį ir spėja, kad jis dar grįš, kad jam dar negana.

Kai jau visai sutemsta, Alisa pamiršta, kad neketino šokti. Nuo upės pučia gaivus vėjelis, Eduardas žiūri į ją nuo pakylos svajin­gai šypsodamasis ir klausydamasis spiegiamai aukštos liutnių ir cimbolų melodijos, o kresni tarnai, gyva grandine salės pasie­niais apjuosę šokėjus, per gerą metrą vienas nuo kito pražergę tvirtas kojas, stūkso įaugę į akmenines grindis ir stipriai rankose laiko ugnies fakelus. Ore tvyro nerūpestingai kerinti nuotaika.

Alisa linksmai juokiasi ir išraudusi kaip visi svečiai protar­piais balsu džiugiai pritaria melodingoms dainoms, kartais net nuoširdžiai pliaukšteli delnais, kai apsigimusi šokėja Katerina Svinford sudėtingiausiu žingsneliu ir nepraradusi pusiausvyros suraito piruetą Lankasterio hercogui, o nuščiuvusi žiūrovų mi­nia net sulaikiusi kvapą stebi jaunos našlės meistriškumą.

Šiuo metu Alisos dėmesio centre žvitriaakis Filipos de Ro­jot sutuoktinis. Tas vyras jai visad labai patiko. Jis taip pat ne­kilmingas. Jo tėvas buvo Sičio magnatas, vyno pirklys, ir iš jo truputėlį pašaipios šypsenos ji jaučia, kad kartais jam, kaip ir jai, nesivaldantys ir be galo išpuikę dvariškiai būna atgrasūs. Jis šluostosi nuo kaktos prakaitą ir kažką neaiškiai, bet nuoširdžiai kužda apie savo svainę:

– Tikra Terpsichorė... Sakykit ką norit. Šokio mūza. Taip gra­žiai šokti – Dievo dovana... Mano brangioji žmonelė taip pat puikiai šoka... – jis skubiai žybteli akimis ir nusilenkia, – ir jūs, mieloji ponia.

Alisa irgi nusilenkia. Linksmai pašiepdamas save, ponas Čo­seris tyliai baigia:

– Gaila... neturiu tokios dovanos.

j 45 i

Alisa nekreipia dėmesio į duslų kojų trepsėjimą už durų, skambų ragų ir fleitų gausmą.

Kai pailsusių šokėjų gretos suliula ir prasiskiria, o minia nu­ščiūva, lyg gyvulių banda, pamačiusi atsėlinantį plėšrų žvėrį, Alisa pajunta pavojų.

Bet jau per vėlu.Per nugarą nubėga šiurpuliai ir ji atsisuka.Ant pakylos jai už nugaros Eduardas keliasi nuo stalo, žila jo

barzda nudrikusi ant krūtinės, burna pražiota. Jis atrodo suse­nęs ir apstulbęs. Jo žvilgsnis įsmeigtas į duris.

O pro duris – kiek pirmėliau nuo ją atlydėjusios muzikantų, karių ir irklininkų grupelės – tiesiai prie Alisos per patį sausa­kimšos menės vidurį atlinguoja Anglijos princesė.

Kento princesė Džoana rankoje laiko brangakmeniais puoštą taurę vyno, taurę jai paskubomis įbruko patarnautojas. Ji to net nepastebi.

Princesė Džoana vilki savo raudonąją Kalėdų suknią iš taf­tos – lygiai tokią kaip Alisos, net su tokiais pat perlų gijų raštais.

Ji įremia į jaunesnę moterį tuščią, išgąstingą žvilgsnį.Dvariškiai tyliai susispiečia į ratą, kai abi tariamai būsimos

karalienės vienodomis kaip du lašai raudonomis sukniomis su­stoja viena priešais kitą. Kento princesės Džoanos veide grima­sa – lyg žiūrėtų į savo atvaizdą veidrodyje ir jaustų neapykantą. Pamačius princesę, Alisos kūną sukausto baimė, tarsi kas būtų perliejęs ją lediniu drumzlinu upės vandeniu. Ji junta prislopin­tą dvariškių jaudulį.

Jie trokšta dvikovos, pamano ji. Jie nori matyti mane paže­mintą.

Ir Alisa tvirtai sugniaužia kumščius niekingam iššūkiui at­remti. Reikia supykti.

Žvaliai šypsodamasi ji žemai nusilenkia ir gana garsiai, kad girdėtų bent pusė dvariškių, taria:

– Saulės Karalienė jus nuoširdžiai sveikina, ponia. Džiau­giuosi, kad teikėtės mus aplankyti...

j 46 i

Užuot mandagiai atsitraukusi, kaip šaukte šaukia visi jos ins­tinktai, Alisa išdidžiai žengia į priekį ir grakščiai ištiesia ranką prie Anglijos princesės pūstos rankovės šilko.

Niekas nedrįsta kvėpuoti. Džoana turėtų atsakyti jai su ausį rėžiančiu mandagumu – bent jau taip pasielgti, jeigu ketintų pripažinti Alisą savęs verta rūmų dama.

Tyla trunka nenusakomai ilgai.Džoana nesivargina pažerti mandagybių – nei ausį rėžiančių,

nei kitokių. Ji išdžeržgia tik vieną sakinį.– Jūs vilkite mano suknią.Visi tyliai aikteli. Alisa skaudžiai junta į nugarą įsmeigtą

Eduardo žvilgsnį. Net ir jis negali jai padėti. Teks pačiai suktis iš padėties.

Jeigu Džoana sumanys ją įžeisti, sunku pasakyti, kuo tai baigsis. Pernai per Bažnyčios susirinkimą Džoanos vyras įsiuto ant Kenterberio arkivyskupo, nes įtarė šį veikiau paklūstant po­piežiui nei karaliui, ir taip užriko ant vargšo prelato: ATSAKYK, ASILE TU! – kad tas net sudrebėjo.

Alisa atlošia pečius, kad nedrebėtų. Ji nepasirodys apgailėti­na žmogysta, kaip tas vargšelis arkivyskupas, kad ir kaip prince­sė su ja pasielgtų. Svarbiausia neparodyti išgąsčio. Šito ji išmoko prieš daugelį metų. Niekada neparodyk, kad bijai.

Ir ji drąsiai nusišypso. Norėdama sugauti Eduardo žvilgsnį ir nuo pakylos įtraukti jį į šitą košmarišką pokalbį, ji grįžteli atgal ir žvaliai, gal net truputį per daug žvaliai, pašmaikštauja:

– Žinote, kaip sakoma? Tokia ta mada – nieko nėra naujes­nio ir geresnio už sena.

Vėl visi garsiai žiopteli ir nuščiūva.Alisa laukia nedrįsdama net kvėpuoti.Pagaliau nedrąsiai prasiveržia juokas. Alisa pajunta besikei­

čiančią dvariškių nuotaiką, jos pusėn krypstantį palankumą. Ji regi Eduardą – patenkintas linguoja galvą ir krizena. Alisa nie­kada neieško žodžio kišenėje.

j 47 i

Pavojus jau praslinko, lengviau atsikvėpusi raminasi Alisa. Juokas sumažina įtampą. Grakščiai žengteli į priekį ir, sukaupu­si visą savo žavesį ir drąsą, ji vėl taria:

– Jūsų šviesybe, leiskite man...Bet nespėjus jai paliesti princesės rankovės, taip standžiai

prikimštos šaltai nirtulingos mėsos, apaugusios stambius kau­lus, kad net siūlės braška, Džoana ranką atitraukia.

Vyresnioji moteris bemaž nustebusi iš aukšto pažvelgia į brangakmeniais puoštą taurę savo rankoje.

Staiga šliūkšteli vyną priekin.Vos prieš akimirką Alisą buvo sukausčiusi baimė ir pažemi­

nimas, pamačius paniekos kupiną princesės žvilgsnį, o dabar ištinka šokas. Jai per veidą ir krūtinę srūva tamsus skystis. Nuo jo graužia akis. Ji nieko nemato.

Ji visa aplieta vynu.Alisa mirksi ir žiopčioja, o tamsus raudonas vynas varva nuo

plaukų. Visa galva šlapia. Ji negali nė krustelėti, net pasukti į šalį akių. Nedrįsta pažvelgti žemyn ir pažiūrėti, kaip nepataisomai subjaurota jos suknia. Alisa bando praryti pažeminimą, kartu ir pyktį, vienas už kitą stipriau ledu ir ugnimi kunkuliuojančius širdyje.

Princesė, regis, suvokia perlenkusi lazdą. Bet tebestovi prie­šais Alisą su taure. Veidas bejausmis.

Alisa irgi stovi ir klapsi blakstienomis, per veidą varva vynas. Po kiek laiko ji pakelia ranką prie šlapios kaktos ir nuo akių nubraukia raudonų plaukų sruogą. Ji suvokia savo elgesiu už­rūstinusi dvariškius. Jai belieka tik žiopčioti, mirksėti ir laukti, kol kas nors išdrįs atskubėti jai į pagalbą.

Akivaizdu, tai įžeidimas ne tik jai, bet ir karaliui. Negi šioje įnoringų garbėtroškų asilų minioje neatsiras nė vieno, pasiry­žusio ginti jo garbės?

Tačiau, regis, niekas, net ir pats karalius, nesumoja, ką da­ryti.

j 48 i

Ir staiga po ilgos lyg visa amžinybė tylos pasigirsta silpnas, nosinis, atgailaujantis, kartu draugiškas ir vyriškas Džefrio Čo­serio balsas, o netrukus ir jis pats nedrąsiai išlenda iš už prin­cesės nugaros.

– Šimtąkart atsiprašau. Tūkstančius kartų meldžiu jus šir­dingai man atleisti! Koks aš nevėkšla! Netyčia sudaviau jums per alkūnę, Jūsų šviesybe Anglijos princese. Jūs nė nepajutote. Tikrai.

Jis grąžo rankas, lankstosi į visas puses ir dėbčioja į princesę, o jo balsas skamba taip graudžiai, taip atsiprašomai ir žaviai, kad dvariškiai nesusilaiko ir prapliumpa kvatotis. Jo akys labai gražios, o kai dar taip susijaudinęs, jose žybsi kibirkštėlės, jos spindi sąmoju ir išprusimu, ir Čoseris, kaip visada, atrodo neap­sakomai žavus. Net ir pati Džoana, lygiai kaip Alisa, priblokšta savo elgesio, atsileidžia ir gerokai švelniau, beveik šypsodamasi pažvelgia į jį.

– Tai tik mano kaltė, tik mano. Pasitaisysiu. Betgi kaip? Gal piligrimo kelionė... į Jeruzalę? Ne, kokia iš jos nauda? Į Veneci­ją... pirkti šilkų naujoms jūsų ir ponios Perers suknioms. Į au­dinių turgų, gerai?

Alisa dar kartą nusišluosto ranka veidą. Žiūri pro vynu su­mirkusius plaukus. Kaip jam pavyko? Paprastas kamerdineris sugebėjo visus prajuokinti, apžavėti šaunia šilkų pirkimo fan­tazija, priversti pamiršti pyktį. Tarsi koks stebuklas. Aišku kaip dieną, Džefris Čoseris nei gyvas, nei miręs niekada neįstengtų nupirkti šilkų net ir smulkiam Alisos Perers kūneliui pridengti, juo labiau už tokią menką dešimties svarų sterlingų per metus pensiją ir kasdienį grafiną nemokamo vyno. Betgi akivaizdu, tai tik skambios eilės. Jam nėra reikalo per daug dėl to jaudintis. Čoseris gali taukšti, kas užeina ant liežuvio. Iš jo niekas nepa­reikalaus tesėti žodžio dėl pažadėtos piligrimo kelionės. Juk tai gryniausia karaliaus vardą gelbėjanti improvizacija, ir dar kokia sėkminga. Net ir pro vynu užlietas akis Alisa mato dėkingumu tam žmogui už nuleistą garą švytintį karalių.

j 49 i

Eduardas mandagiai žengia į priekį, žemai nusilenkia Čose­riui ir be žodžių nusiveda vis dar nirštančią marčią ant pakylos, toliau nuo visų bėdų.

Minia sujuda, atsipalaiduoja ir vėl klega (bet niekas nesku­ba pažvelgti Alisai į akis). Užburtas ratas šokių aikštelės vidury staiga išsisklaido. Užgroja muzika.

Akimirksnį Alisa nesumoja, ką jai daryti. Pirmas prie jos prisiartina Lankasterio hercogas – tiesus ir aukštas kaip ietis, ilganosis rimtuolis – ir pasiūlo jai baltutėlę skepetaitę, šluosto ja paskutinius vyno lašus, o tada atkiša ranką ir pakviečia šokti. Kaip tikras džentelmenas jis padeda jai susitvarkyti. Be taktiš­kumo, jo akyse Alisa įžvelgia ir užuojautą. Netrukus ją išgirsta ir jo balse.

– Kartais Džoana būna... – vesdamas ją šokio ritmu prabyla jis, – kartais ji... – Bet jo balsą užgožia triukšmas.

Jis juk kilmingas dvariškis, prisimena ji, o ne koks prastuolis, galintis mirkčioti, traukyti pečiais ar juokauti. Tegu jis ir pa­garbiai atskubėjo jai pagelbėti, vis tiek negali sau leisti daugžo­džiauti ar burnoti ant brolienės.

Alisa linkčioja galvą, iš dėkingumo praradusi amą, ir galbūt pirmą kartą gyvenime nepajėgia ištarti nė žodžio; ji nesitikėjo tokios pabaigos, bet nujaučia užgimstant kai ką nauja. Plaukda­ma pro Džefrį Čoserį ji visai atsigauna ir jau gali linktelėti jam galvą ir nusišypsoti. Švytinčiomis akimis jis irgi jai nusilenkia. Pamerkia akį.

– Kodėl taip pasielgei? – smalsiai klausia Filipa Čoser savo vyrą. Ji išniro iš minios ir sugriebė jam už rankos. Džefris stengiasi

neparodyti nuostabos. Žmona beveik niekada neprieina prie jo abiem išėjus į viešumą. Kartą teko išgirsti ją skundžiantis, neva jai nepatogu ir gėda kiekvienąkart lankstytis ir ieškoti jo ausies, kai nori pasakyti kokį niekniekį. Tai ji gana tyliai aiškino sese­riai abiem apžiūrinėjant gobeleną, vis dėlto žodžiai nuskambėjo truputį per garsiai.

j 50 i

Nepagailėjęs žavesio iš savo arsenalo, Čoseris atsisuka į ją, atsilošia ir lengvai gūžteli pečiais.

– Et... juk žinai... – nerūpestingai taria ir nutyla susigriebęs, kad ir pats nežino kodėl. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, bet akivaizdu, pasielgė kvailai, prisiimdamas visą Anglijos prin­cesės rūstybę.

Net nepasakytum, kad Čoseris gan gerai pažįsta Alisą Perers. Ji viena iš tų žmonių, kuriuos visada sutiksi rūmuose. Pirmą kartą ją pamatė bene tą dieną, kai būdamas devynioli­kos ar dvidešimties įkėlė čia koją. Pamena ją tuomet buvus ge­rokai už jį jaunesnę, atėjusią ne iš turtingos šeimos, o papras­tą našlaitę. Tokiems beglobiams vaikams senosios karalienės užgaida dažnusyk iki gyvenimo pabaigos būdavo suteikiamas kilmingo dvariškio statusas. Ji nuo mažų dienų buvusi truputį išdykusi, nors visada sugebėdavo gražiai išsisukti. Ir jam tai patiko. Melsvose akyse žybsi velniukai, teikiantys jos išvaizdai žavesio, jos putlios trumpos rankos ir kojos, pablyškusi oda, juodi garbanoti plaukai, nuolat išsprūstantys iš po ankšto gal­vos apdangalo, daro ją patrauklią. Čoseris prisimena matęs, kaip sykį jaunutė Alisa sėdėjo bažnyčioje prie Žano Fruasaro ir tyliai šnibždėjo jam kažką į ausį, o kitas jaunas guvus ka­ralienės metraštininkas (dar viena karalienės užgaida įsteigta pareigybė) net susirietęs prunkštė ir kvatojo. Alisa atrodė rim­ta ir susikaupusi, nors vargšelis Fruasaras beviltiškai stengėsi tramdyti juoką, nekratyti galvos ir netrūkčioti. Tikriausiai kaip tik dėl to karalienė ryžosi priimti Alisą į freilinas, nes Lankas­terio hercogas vienai motinos palydos panelei buvo užtaisęs vaiką. Karalienė, duokdie jai amžiną atilsį, pati mėgo skaniai pasijuokti. Veikiausiai tas gebėjimas prajuokinti žmones ir pa­dėjo Alisai įsitvirtinti rūmuose, spėja Čoseris, nors buvo gan aišku, kad ji niekada neišsiugdys kilmingos damos nuovokos. Ji tvirta. Alisa išsilaikė dvare ir pagaliau sulaukė karaliaus prie­lankumo, nors Čoserio Filipa su seserimi, – tos dvi klastingos katės primerktomis akimis, tos aristokratės, kupinos neapy­

kantos autsaideriams, – kaip ir kiti miestiečiai su didžiausiu malonumu pliauškė apie ją negražiausius dalykus.

Ką gi, liūdnai svarsto Džefris Čoseris, prisimindamas aki­mirkas, kai Filipa ir jį nusvilindavo niekinančiu katės žvilgsniu ir aukštai užrietusi nosį ne itin pagarbiai pasijuokdavo iš nekil­mingos jo šeimos. Turbūt štai dėl ko.

– Tiesiog norėjau visus nuraminti, – tyliai atsako jis žmonai.Ši prisimerkia. Vos šypsosi.– Gaila paleistuvės, – nors jos balsas skamba negrėsmingai,

jis jaučiasi pažemintas vien dėl švelnios neapykantos. Ir žmona nuplaukia sau.

Džefris Čoseris stovi kur stovėjęs, dvariškiai kuždasi apstoję ratu, jų balsai skamba vis garsiau. Pagaliau jis suprato, kodėl už­stojo Alisą Perers. Buvo jos gaila – vienos kaip pirštas, varvantis nuo galvos vynas, virpantys pečiai, o ta sena pabaisa spoksojo išvertusi akis trokšdama jai tik mirties; žmonės apstoję žiūrėjo į ją kaip į spąstus įpuolusį lokį ir troško kraujo. Būk linksma ir drąsi kiek nori, kokia iš to nauda, jei niekas neatskubės tau padėti.