"Žvilgsnis į pasaulį" 2016 m. sausio mėn

ŽVILGSNIS Į PASAULĮ

„ W E S T E X P R E S S “ Ž U R N A L A S M Ė G S T A N T I E M S K E L I A U T I

Įkvėpimo beieškant

ŽV

ILG

SN

IS Į

PA

SA

UL

Į.

Įkv

ėp

imo

be

iešk

an

t

„Finnair“ yra pirmoji Europos oro linijų bendrovė, kuri skraidins keleivius naujuoju degalus taupiai naudojančiu ir tyliu „Airbus A350 XWB“ lėktuvu. Patirkite naują skrydžio pojūtį apsilankę interneto svetainėje A350.fi nnair.com

PATIRKITE NAUJĄ SKRYDŽIO POJŪTĮSKRISDAMI „FINNAIR AIRBUS A350“

LĖKTUVU

3 ŽVILGSNIS Į PASAULĮ

Pasaulis kupinas dar neatrastų ir neaplan-kytų vietų. Kiekvieną dieną kyla ir lei-džiasi lėktuvai, žmonės keliauja iš vienos vietos į kitą. Vieni keliauja tam, kad pa-bėgtų nuo kasdienybės, kiti – darbo rei-kalais, o treti – galbūt ieškodami poky-čių. Priežasčių keliauti gali būti įvairių.

Tačiau aišku viena, išvykimas svetur jau yra naujas po-tyris. Net ir vykdami į tas pačias vietas „West Express“ kelionių ekspertai prisipažįsta kaskart patiriantys ar atrandantys ką nors naujo. O kuo daugiau pamatai pa-saulio – tuo labiau supranti, kad kelionės keičia. Nie-kuomet negrįžti toks, koks iškeliavai... Šio „Žvilgsnis į pasaulį“ numerio temos ĮKVĖPI-MO BEIEŠKANT misija – įkvėpti Jus. Įkvėpti patir-ti, pamatyti, pažinti, pajusti, paragauti, permąstyti, keisti(s), suprasti, pasisemti... – t. y. KELIAUTI! Tad šio 90-ties puslapių numerio „maršrutas“ susidėliojo savaime – iš didelio noro dalytis įspūdžiais ir aistra keliauti. Įkvepiančios herojų istorijos, neįtikėtini nuo-tykiai bei prasminga patirtis, tikimės, užkrės Jus noru viską patirti patiems.Pažintį su pasauliu pradėsime nuo išskirtinio Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Amiro Maimono interviu – „Stebėsitės, kodėl taip ilgai delsėte atvykti į Izraelį“. Kviesime pamatyti ir tokią Japoniją, kokią ją atrado užkietėję keliautojai M. Starkus ir V. Radzevičius. Jų pasakojimas tikrai neprimins tipinio kelionių gido...„Jei kažko tikrai labai nori – kas gali tave sustabdy-ti?“ abejones ar neryžtą leistis į tolimą egzotišką šalį iš-sklaidys neįgaliojo vežimėliuose sėdinčios poros kelia-vimo ypatumai („Ratukuose – aplink pasaulį“). Tęsdami maršrutą po Aziją, aplankysime kalnų mote-ris, kurios atskleis tūkstantmetes tradicijas atspindin-čias kasdienių grožio ritualų paslaptis. Kad jau atsidū-rėme Rytuose – patarsime, kaip sėkmingai išsiderėti norimą kainą („Rytų šalių turguose būtina derėtis – tai neatsiejama to regiono kultūros dalis.“). Įkvėpimo to-

liau ieškosime Balyje – rojų Žemėje atradusiai vienai keliautojai kilo unikali verslo idėja Lietuvoje. Pasinersi-me ir į uždegančios afrikiečių muzikos šokius („Paskui muziką – į Afriką“). Ieškodami pokyčių ir naujų išbandymų – vyksime sa-vanoriauti į Boliviją (atrasime didelę prasmę mažuo-se dalykuose). O norėdami patirti tai, ką matėme tik dokumentiniuose fi lmuose, skrisime į… Šiaurę – di-džiausią pasaulio salą Grenlandiją („plaukioti tarp ledkalnių lediniuose vandenyse – visai kas kita. Tai – elitinė kelionė.“). Atokvėpio minutę kviesime į pažintį su Kinija – vei-kiausiai, Hainanio saloje kinų kalbą studijuojančiai ais-tringai keliautojai šią šalį pavyko prisijaukinti lengvai.Tačiau visada sugrįšime į Lietuvą! Išbandę Turizmo de-partamento rekomenduojamas naujas pramogas, imsi-me dar labiau ja didžiuotis.Kas mėnesį stebėsime kultūrinių festivalių pasaulyje kalendorių. Planuojantiems atostogas patarsime, kaip išsirinkti akinius nuo saulės. Paneigsime šimtą mitų skeptiškai vertinantiems madingas keliones kruiziniu laivu („Kruizinės kelionės – mitai ir tikrovė“). Mėgausimės gausiu šio numerio keliautojo meniu. Tik lankysimės ne Michelin žvaigždutėmis įvertintuose res-toranuose, o paprastų žmonių namuose („Tarptautinės Eatwith vakarienės: skaniau nei restorane“). Neatsi-spirsime gundantiems garsiems pasaulyje desertams, kuriuos gaminsime namie. Tada „ragausime“ Izraelį: nuo šabo šventės tradicijų, šurmuliuojančio turgaus iki gurmaniškų ožkų bei vyno ūkių.Ekstremalių pojūčių ieškosime žygiuose po Indone-zijos salas („vos pasivelki, bet norisi dar...“). Vandens sporto aistruoliai rojų atras šiltuosiuose kraštuose. Futbolo sirgaliai tikrą euforiją pajus didžiausiuose Eu-ropos stadionuose. Na, o jei keliaudami po Indiją ne-apsilankysite kino teatre – „tai beveik tas pat kaip ir nepamatyti Tadžmahalo“!O kaip toli nuneš Jūsų aistra keliauti?

Mieli skaitytojai,

„Pasaulis apvalus, todėl vieta, atrodanti lyg pabaiga, gali būti visko pradžia.“

J. B. Priestas

įžanga

Turinys

ŽVILGSNIS Į PASAULĮ© 2016 visos teisės saugomos

UAB „VESTEKSPRESS“

Redaktorė

Goda Šleinytė-Mlinkauskienė

Žurnalą rengė

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė, Giedrius Drukteinis, Laisvė Radzevičienė,

Nida Degutienė, Eglė Šimkevičiūtė Kulvelis,

Ieva Rimkutė, Ali Gadžijevas,

Robertas Daskevičius, Oksana Buzmakova,

Miglė Gudavičiūtė-Kapoor

Dizainerė

Evelina Vitkauskienė

Kalbos redaktorė

Dangutė Balžekienė

Viršelyje – Grenlandijos ledkalnis. Shutterstock nuotr.

Perspausdinti bet kurį žurnalo „Žvilgsnis į pasaulį“ straipsnį galima tik gavus

rašytinį UAB „VESTEKSPRESS“ sutikimą.

Žurnale panaudotos Shutterstock, Giedriaus Dagio, Sauliaus Masono, Mindaugo Beišio,

Nakutis Photography, straipsnių autorių ir herojų asmeninių albumų nuotraukos, gavus jų sutikimą.

KELIONIŲ EKSPERTAI6 Kur įkvėpimo ieško kelionių ekspertai

PAŽINTINĖS KELIONĖS10 Izraelio ambasadorius Lietuvoje:

„Stebėsitės, kodėl taip ilgai delsėte atvykti į Izraelį“

16 Japonija pagal Vytarą Radzevičių ir Martyną Starkų

22 Ratukuose – aplink pasaulį58 Kelionės kruiziniais laivais:

mitai ir tikrovė

KELIONIŲ ETIKETAS32 Kaip sėkmingai išsiderėti

norimą kainą

16

10

43

34


46

62

ĮKVĖPIMO BEIEŠKANT28 Grožio puoselėjimo receptai Azijoje 34 Balis. Atradus rojų Žemėje –

verslo idėja Lietuvoje38 Paskui muziką – į Afriką40 Kai kelionės įkvepia kurti43 Savanorystė Bolivijoje: atrasti

didelę prasmę mažuose dalykuose46 Ledo Žemėje51 10 įkvepiančių vietų ir pramogų

Lietuvoje

KELIONĖ ILGAM54 Prisijaukinti Kiniją

MADA62 Madingiausi saulės akiniai

2016-ųjų atostogoms

KELIAUTOJO MENIU65 Tarptautinės Eatwith vakarienės:

skaniau nei restorane68 Desertai ne tik akims72 Izraelis: patirti ir paragauti, ne vien pamatyti

HOBIS77 Papua ir Komodo salos –

vartai į kitą pasaulį82 Hobis, meilė ir kelionės84 Kelionės tikslas – futbolas

PRAMOGOS 75 Keliautojo kalendorius 201686 Kino fi lmai, įkvėpsiantys keliauti88 Bolivudas – dar viena religija

Indijoje, suvienijanti visas kitas90 Rebusas „Kur lemta keliauti?“

54

68 77

84


kelionių ekspertaikelionių ekspertai

Kur įkvėpimo ieško KELIONIŲ EKSPERTAI

RAIMONDAS UŠECKAS

„West Express“ generalinis direktorius

Gyvenimo kredo: Learning requires change Change requires practice

Victory loves practice (liet. „Mokymuisi reikia

pokyčių pokyčiams reikia praktikos praktika

veda į pergalę“).Kelionės – tai galimybė ne tik pažinti kitus, bet ir savo kraštą, papročius, gamtos ir

miestų grožį.

Įkvėpimui: Lietuva – suprasti, kad gyvename gerai

„Pastaruosius penkerius metus kiekvieną vasarą skiriu 2–3 vasaros savaitgalius kelionėms po Lietuvą. Ir visuomet keletą dienų poilsiui Kuršių nerijoje, kur dažnai keliauju dviračiais. Atradau labai daug įdomių lankytinų vietovių, viena jų – Vecekrugo kalnas – romantikai čia gali stebė-ti ir saulėtekį, ir nuostabų saulėlydį. Taip pat rekomenduo-čiau aplankyti Panemunės pilis ir būtinai Veliuoną, ant ku-rios kalno atrasite bažnyčią, menančią Vytauto Didžiojo laikus, be to, stebėsitės nuostabiu atsiveriančiu vaizdu. Be galo unikalus man pasirodė ir Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtas Plokštinės militarizmo muziejus (tokio po-būdžio muziejai pasaulyje yra trys – vienas jų Kryme, kitas – JAV, o 3-iasis Lietuvoje, Žemaitijoje!). Taip pat prie uni-kalių lankytinų vietų norėčiau priskirti ir Čepkelių raistą. Praėjusiais metais su šeima „atradome“ Zarasus, ragavome Malūne giros, aplankėme Salaką, maudėmės Tauragno eže-re. Visuomet keliaudami po Lietuvą stengiamės ne tik pasi-mėgauti gamta, bet ir paragauti vietinių kulinarinių gėry-bių, labiau pažinti puoselėjamas tradicijas.Keliauti po Lietuvą galima palyginti nedidelėmis sąnaudo-mis kone kiekvieną savaitgalį! Ir lankytinų vietų bilietai nėra brangūs kaip, tarkime, Europoje. Pastebiu infrastruk-tūros pažangą: sutvarkytus mažus miestus, juose veikian-čius informacinius centrus, įrengtas poilsio, paplūdimių ir

vandens pramogų zonas prie ežerų. Tik kartais pasigen-du aptarnaujančio personalo šypsenų ir daugiau pozityvu-mo...Dažnai lietuviai įvairiapusio įkvėpimo ieško ten, kur kal-nai, šilta žydra jūra, egzotika ar pan. O užsieniečiai pas mus labiausiai vertina ramybę, miškus ir žalią, saulės neiš-degintą gamtą. Ar visa tai branginame mes patys? Keliau-damas po Lietuvą atrandi tokių įdomių vietų, kurioms kar-tais ieškai analogų pasaulyje, ir supranti, kad tai, ką matai čia, – yra tikra, o tai, ką tau pardavė svečioje šalyje, – gali būti ir nevisiškai... Geras pavyzdys – ekskursija į Mozės kalną Egipte Sinajaus pusiasalyje: kaina ~40 USD / asm., keliesi nakčiai dar tik įpusėjus, važiuoji kelias valandas, lipi 3 750 laiptelių, jei oro sąlygos leidžia ir nėra debesų – pa-matai paprastą saulėtekį, kuris mažai kuo skiriasi nuo to, kurį gali išvysti nuo Medvėgalio kalno Žemaitijoje. Nuli-pus nuo Mozės kalno vyksta „nuodėmių atleidimas“ ir ap-silankymas vienuolyne. Nusileidus nuo Medvėgalio kalno – nuodėmes galima išpirkti bet kurioje Lietuvos miestelio ar kaimelio bažnytėlėje, o vietoj vienuolyno apsilankyti jau minėtame Plokštinės muziejuje. Keliaujant Lietuvoje svarbiausia, kad neatitrūkstame nuo realybės. Kai keliauji Vakaruose, matai daug pažangesnes šalis, kuriose pastebi daug gerų dalykų, nesančių Lietuvoje. Lankydamasis Rytuose (Afrikoje, Azijoje) susiduri su tuo, kad nėra viskas taip gerai išplėtota kaip pas mus. Tuomet suvoki, kad Lietuva yra viduryje tarp siektino pavyzdžio, ir jei nesistengsi tobulėti, gali gyventi kaip mažiau išsivysčiu-siose Azijos ar Afrikos šalyse. Tad linkiu atrasti kelionių po Lietuvą žavesį, labiau susipa-žinti su savo šalimi, vertinti, remti bei skatinti vietinį tu-rizmą ir verslą.“

ATRODYTŲ, KAD PASAULĮ SKERSAI IR IŠILGAI IŠMAIŠIUSIŲ „WEST EXPRESS“ KELIONIŲ EKSPERTŲ NIEKAS NEBENUSTEBINTŲ JUK KELIONĖS LYDINT GRUPES, MARŠRUTŲ TIKRINIMAS IR NAUJŲ KRYPČIŲ PAIEŠKA JŲ KASDIENA. TAČIAU KAIP PATYS SPECIALISTAI PRISIPAŽĮSTA, KELIONĖS TURI TĄ STEBUKLINGĄ SAVYBĘ KASKART PATIRTI AR ATRASTI KAŽKĄ NAUJO. IR VISAI NESVARBU, KUR

KELIAUTUMĖTE PO LIETUVĄ AR SVETUR.


ALMA STANULIONIENĖ

„West Express“ išskirtinių

kelionių departamento

vadovė

Gyvenimo kredo: viskas priklauso

nuo požiūrio ir įdėtų pastangų.

Kelionės – tai tyrinėjimas, pažinimas,

išsilaisvinimas nuo stereotipų ir visada ko nors naujo atradimas.

Įkvėpimui: pajusti autentiką – Iranas ir Etiopija

„Mane labiausiai įkvepia senųjų civilizacijų palikimas ir troškimas prisiliesti prie to, ką dar galima pamatyti ne mu-ziejuose. Būtent Iranas – tai šalis muziejus, viena galingiau-sių antikos pasaulio civilizacijų. Čia, be turtingos istorijos, pribloškianti architektūra nuo seniausių laikų iki dabarties, nuo puikiausių keramikos, mozaikos meistrų darbų, persiš-kų kilimų raštų ir spalvų, poetų – Persijos pasididžiavimo ir didingumo, esamų ir buvusių biblinių miestų iki žmonių svetingumo, geranoriškumo ir jų kasdienio gyvenimo aki-mirkų, dykumų oazių ir kalnų... Svečiuojantis Irane būtina aplankyti Persiją – iš vakarų į rytus, iš šiaurės į pietus. Ke-liauti neskubant, ilgėliau užsibūnant Persepolyje, Isfahane ir senajame dykumų mieste – Jazde.Kita mane įkvepianti šalis – Etiopija, kuri neįsivaizduo-jama be legendos apie Sandoros skrynią, karaliaus Salia-mono ir Jeruzalės pirmosios šventyklos istorijos, be anks-tyvosios krikščionybės ištakų, UNESCO pasaulio paveldo krikščionybės paminklų šiaurinėje dalyje, įspūdingos gam-tos, endeminių geladų, Didžiojo Lūžio slėnio, vienos neįvei-kiamiausių vietų Žemėje – Danakilių įdubos. Nuostabu, kai dar gali atrasti pasaulyje vietų, kur žmonės gyvena, rengia-si, ūkininkauja kaip prieš tūkstančius metų, gimsta, gyve-na ir miršta asketiškuose Etiopijos kaimeliuose, bėga de-šimtis kilometrų į mokyklą ar tempia nešulius į turgų ir yra laimingi... Kokios tyros ir nuostabios vaikų akys lankyto-se mokyklose, jų šypsenos ir dainos – padėkos turistams už gautas dovanas (pieštukus, sąsiuvinius ar saldainius...).Šiaurinė Etiopija (Lalibela, Gonderis, Bahir Daras, Aksu-mas) – tai istorinis kelias, kuriame gausu pilių, bažnyčių ir prieš tai gyvavusių civilizacijų palikimo bei UNESCO pa-veldo. Pietinė Etiopija (Arba Minčas, Džinka, Mago nacio-nalinis parkas, Turmis, Langanas) – tai kelias per genčių gyvenimą su jų tradicijomis, papročiais bei nepamiršta-mais gamtos vaizdais. Etiopijos pietinės dalies link kelionė tęsiasi Didžiuoju Lūžių slėniu, kuris skiria Afriką tarsi per-pus plyšusio drabužio siūlė. Čia negalėsite atsigrožėti uni-kaliais gamtos vaizdais...Irane ir Etiopijoje lankiausi daugybę kartų, šios šalys už-krečia ir traukia. Kai manęs klausia, ar nenusibosta dau-gybę kartų važinėti tais pačiais keliais, tomis pačiomis vie-tomis, visada atsakau, kad niekada, nes vis randu ką nors naujo ar pasikeitusio, ar tai būtų žmonės, ar gamta, ar miestai. Tik reikėtų suskubti šias šalis aplankyti, nes ci-vilizacija jau tiesia „kelius“, dėl komercinių tikslų, pavyz-džiui, Etiopijoje, išstumiamos gentys iš nuo seno gyvena-mų vietų – po kelerių metų tokių jų galite nebepamatyti... Paskubėkite aplankyti!“

kelionių ekspertai

IRENA LEVIŠAUSKIENĖ„West Express“ VIP klientų konsultantė

Gyvenimo kredo: plaukiant jūra privalu paklusti vairininkui, o gyvenime –

išmintingesniam už kitus. (Pitagoras) Kelionės – tai ne tik pažintis su mūsų planeta,

nuotykiai ir įspūdžiai, bet ir savęs paieškos bei pažinimas.

Įkvėpimui: atrasti harmoniją Namibijoje

„Namibija – tai šalis be streso ir civilizacijos... Gamtos ir gyvūnijos harmonija, neįtikėtini kraštovaizdžio peiza-žų kontrastai, tokie neaprėpiami toliai ir pasaulio vieta, kurioje galima klausytis tylos. Jautiesi tarsi atsidūręs ti-krame pasaulio pakraštyje. Puiki vieta, kai norisi pabėgti nuo šurmulio ir kasdienybės ar geriau pažinti save ir ben-drakeleivius... Manau, kad tai šalis, skirta vidinės ir išori-nės harmonijos paieškoms.Namibijos teritorija keturis kartus didesnė nei, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, o gyventojų tik – 2,2 mln. Taigi žvėrių čia pamatysime dažniau nei žmonių. O jei pavyksta ką nors važiuojant per neaprėpiamus tolius sutikti, apima nuošir-dus džiugesys, kad gali ištarti „sveiki“ ir nusišypsoti.

Net keliaujantys turistai čia atrodo taip, lyg būtų vieno klubo nariai, kuriuos vienija bendri pomėgiai. Namibija – buvusi vokiečių kolonija. Dar ir šiandien čia, o ypač miestuose Svakopmunde ar sostinėje Vindhuke, jun-tama vokiečių tradicijų įtaka: švaru ir tvarkinga. Resto-ranuose šalia įvairių rūšių antilopių kepsnių ir kitų egzo-tiškų vietos patiekalų galima rasti ir tradicinių vokiškos virtuvės patiekalų. Rekomenduočiau pamatyti: Sossusvlei – raudonąsias kopas, kurių aukštis siekia net 325 m ir jokie vėjai ne-pakeičia jų formos. Tai viena populiariausių Namibijos lankytinų vietų, stebinančių savo spalvomis, didybe ir pa-slaptingumu; Etosha nacionalinis parkas – viena didžiau-sių savanų Afrikoje su įvairialype laukinės gamtos fauna; Ova Himbos gentis, išsiskirianti per amžius beveik nepa-kitusiu gyvenimo būdu, tradicijomis, puikiu prisitaikymu prie aplinkos, originalia apranga.Namibijoje pasijusite gamtos dalimi, tikrai ne valdovu, o tik antraplaniu statistu spektaklyje su kvapą gniaužian-čiomis dekoracijomis.“

Namibija – tai gamtos ir gyvūnijos

harmonija, tokie neaprėpiami toliai ir

pasaulio vieta, kurioje galima klausytis tylos.


kelionių ekspertai

INESA UBEIKIENĖ„West Express“ turizmo vadybininkė

Gyvenimo kredo: jei ką nors darai – daryk gerai arba visai nieko nedaryk.

Kelionės – tai svajonė, tad maloniausia pradėti svajoti kur nors keliauti.

Įkvėpimui: kontrastų šalis – Tailandas

„Tailandas – tai kupina kontrastų šalis. Beveik kiekvie-nas į šią šalį atvykstantis žmogus pirmąją pažintį pra-deda nuo Bankoko – milijoninio miesto ir būtent čia pa-mato kontrastą – skurdą ir prabangą vienoje vietoje: Čao Prajos upės kanalų pakrantėse nuo seno įsikūru-sias sostinės gyventojų lūšneles, o visai šalia – amba-sadas, stiklinius dangoraižius, šventyklas paauksuotais stogais. Norintiems arčiausiai Bankoko pabūti džiunglėse siū-lyčiau vykti į 2 arba 3 dienų Kwai upės turą ir gyven-ti Floathouse tradiciniuose nameliuose ant vandens. Sai Yoke Yai nacionalinis parkas, Erewano krioklys, jojimas drambliais, Mon kaimelio pasirodymas, žygis į džiungles, maudynės su liemenėmis pasroviui Kwai upe, žvejyba sutemus, vakarienė prie žvakių – ir visa tai įmanoma patirti per 3 dienas! Būtina aplankyti UNESCO paveldo objektą – istorinį Ajutajos miestą su išlikusiomis XIV–XVIII a. rūmų, pagodų ansam-blių liekanomis, šventyklomis.Nepraleiskite progos iš Bankoko 3 dienoms nuskristi į Siem Reap (Kambodžoje) ir aplankius senovinį Ang-koro miestą šalia žymiausio jo statinio Ankor Vato šventyklos sutikti ir palydėti saulę – patirtas jausmas išliks atminty ilgai... Poilsiui siūlyčiau rinktis Koh Samui – dar kitaip va-dinamą kokosų palmių salą, garsėjančią gražiu gam-tovaizdžiu ir baltojo smėlio paplūdimiais Chaweng kurorte. Be saulės vonių ir maudynių Andamano jūro-je, saloje galima daug ką nuveikti: išsinuomojus mo-torolerį individualiai apvažiuoti visą salą, plaukti ka-nojomis, už koralinio rifo skrieti vandens dviračiais, nardyti, dalyvauti rengiamuose žygiuose pėsčiomis po salą, aplankyti Bengalijos tigrų ir leopardų zoolo-

gijos sodą, krokodilų ir gyvačių fermas, drugelių par-ką, transvestitų šou, kasdien mėgautis tailandietiškais masažais bei romantiškais barbekiu vakarėliais ant jū-ros kranto jau sutemus. Dar viena iš daugelio priežasčių, skatinančių keliauti į Tailandą, – jų maistas (retų egzotiškų vaisių gausa) ir tradicinė virtuvė. Visomis prasmėmis stebinančiame ir įkvepiančiame Tailande neseniai lankiausi antrąkart (pirmąkart – prieš 13 metų) ir noriu tikėti, kad vyksiu ten dar ne kartą!“

RASA RAMONIENĖ„West Express“ Klaipėdos biuro vadovė

Gyvenimo kredo: siekite mėnulio. Jei jo ir nepasieksite, tai bent keliausite link žvaigždės. (W. Reed)

Kelionės – tai vaistas nuo visų ligų.

Įkvėpimui: visi keliai veda į Romą, arba užburianti Italija!

„Ar Jums teko sutikti žmogų, kuris aplankęs Italiją ja ne-susižavėjo?“ Aš – ne, o ir pati esu iš tų, kurie yra pakerėti Italijos. Ši šalis – užburianti, įtraukianti, nepaleidžian-ti; ji lyg tūkstančio dalių dėlionė, įkvepianti ir gundan-ti kuo greičiau išvysti visą paveikslą. Ir visai nesvarbu, nuo ko prasideda Italijos pažintis – nuo amžinosios Ro-mos, saulės nutviekstų Toskanos kalvų ar jūroje pažiru-sių salų – širdis taip apsąla nuo laimės čia būti, kad len-gva širdimi pažadi sau sugrįžti į šį kraštą dar ne kartą. Ne veltui didieji pasaulio kūrėjai – Raphaelis, Michelan-gelo, Dante, Leonardo Da Vinci ir daugelis kitų – šiame krašte gyveno ir sėmėsi įkvėpimo didingiems savo še-devrams, kuriais mes žavimės iki šiol. Na, o mums, sku-bantiems šių dienų keliautojams, Italija yra stebuklingas kraštas jau vien dėl to, jog būtent čia patiri, ką reiškia gyventi kitaip – nerūpestingai, su polėkiu. Nė nepajunti, kaip gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantys, plačiai be-sišypsantys ir niekur neskubantys žmonės įtraukia į ne-pakartojamą aplinką, priverčia stabtelti, nurimti ir mė-gautis gyvenimo akimirka čia ir dabar.


kelionių ekspertai

Italija labai įvairialypė ir neapsakomai turtinga tiek kultūrine, tiek architektūrine, tiek gamtine prasme. Šalis pataikauja kiekvienam čia atvykusiam ir savęs beieškančiam. Tų, kas ieško gamtos, lauks Adrijos jūra, prisnūdę Etnos, Strombolio ir Vezuvijaus ugni-kalniai, snieguotos Alpių viršūnės, kiparisų ir alyv-medžių giraitės, vynuogynų peizažai, užburiančios Sicilijos, Sardinijos, Kaprio salos, Poezijos bei Žydro-ji grotos, kerinti Amalfio pakrantė. Architektūros, is-torijos ir miestų mėgėjai sunkiai suras kitą tokią šalį, saugančią stulbinamą antikos palikimą, o meno ger-bėjai čia pasijus lyg rojuje. Net išrankiausią gurmaną Italijos virtuvė apkerės ir pavergs, nes maistas Italijo-je – lyg dar viena religija. Tai dalis kultūros, bendra-vimo būdas. Sunku išskirti keletą iš daugelio žavingų Italijos vietų, tačiau man ypač stiprų įspūdį paliko aukščiausias Eu-ropoje veikiantis Etnos ugnikalnis Sicilijoje. Etna pel-nytai vadinama pragaro prieangiu, nes kartais vis dar spjaudosi lava. Nepraleiskite progos savo akimis pa-matyti daugiau nei 3 000 m virš vandens lygio iškilu-sį galiūną, tikrą gamtos šedevrą. Pasikėlę prie krate-rio ir vaikščiodami pilka vulkanine dykuma pasijusite lyg pabuvę mėnulyje.Jei likimas pasiūlys aplankyti Kaprį – nedvejodami priimkite šią dovaną. Salos grožiui apibūdinti sako-ma, kad jei Dievas gyventų žemėje, jis gyventų Kaprio saloje. Laiveliui skrodžiant smaragdinę Tirėnų jūrą, salos istorija ir gido pasakojimai apie paslaptingas uo-lose esančias grotas prabėga pro ausis, nes tuo metu akys „ryja“ įspūdingus vaizdus, o neapsakomas grožis visai atima žadą. Tačiau visi keliai veda į Romą... Neišsemiami meno ir kultūros lobynai pavergia kiekvieno širdį – ne išim-tis ir manoji. Nuvykite bent keletui dienų į šį nuostabų miestą, kad galėtumėte neskubėdami, nevaržomi mė-gautis amžinuoju miestu-muziejumi.“

SIGITA SAMOŠKAITĖ„West Express“ vyr. turizmo vadybininkė

Gyvenimo kredo: kai nori, ieškai galimybių, kai nenori – priežasčių.

Kelionės – tai, kas praplečia ne tik gyvenimo laiką, bet ir smegenų žemėlapius.

Įkvėpimui: Balis arba... kelionės laiku!

„Pasaulio žemėlapyje įkvėpimo koordinatės nėra nu-statytos... Pastaroji lankyta šalis, kuri man paliko di-delį įspūdį ir kurios metu galbūt sieloje atsivėrė tie-sioginė transliacija su kosmosu, – Islandija. Tačiau labiausiai skatinčiau pakeliauti po Indoneziją, kurios

neįmanoma vienu kartu aprėpti: ten tiek daug įdomių lankytinų vietų, tiek daug salų, kad per porą savaičių pavargsti nuo lakstymo. Tad įvardysiu dvi patikusias salas ir vieną, kurioje neverta gaišti laiko (galbūt šios mano rekomendacijos pravers kitiems). Balis – įdomi, graži ir savotiška sala. Už Lietuvą net 11 kartų mažesniame Balyje yra tiek veiklos, tiek šven-tyklų, tiek įvairių paplūdimių, kad sunku net patikė-ti. Ieškantiems kulinarinio įkvėpimo – čia populia-rūs maisto gamybos kursai. Nemažai keliautojų ten vyksta praktikuoti jogos, medituoti. Aktyvesni keliau-tojai gali išmokti valdyti banglentę arba kopti į ugni-kalnį pasitikti saulėtekį. Ieškantiems egzotikos pa-tiks „raftingas“ (plaukimas upe), kai jautiesi taip, tarsi plauktum per džiungles. Romantikos mėgėjai ar jau-navedžiai čia atras ramų poilsį karališkose vilose su privačiais baseinais ir vaizdu į ryžių terasas. Ir, beje, kainos visai negąsdina. Kita sala, kurią rekomenduočiau aplankyti, – Javos, joje patyriau keistą pakylėjimo jausmą, kai ryte lan-kiausi Prambanano ir Borobuduro šventyklose. Užėjau į šiuos UNESCO saugomus senovinius istorinius objek-tus, o aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Fantastika! Na, o nuvylė išliaupsinta Gili Trawangan sala – nesi-baigiančios statybos, plastiko šiukšlių kalnai ir jūros „trūkumas“ (dėl atoslūgių bei negyvų koralų nuolaužų neįmanoma maudytis).Apskritai kalbant, kaskart stengiuosi vykti ir pažinti naujas vietas, nekartoti kelionių ir šalių, kol yra neap-lankytų pasaulio vietų. Labai laukiu įkandamų kelio-nių į... kosmosą. Drįstu pasvajoti ir apie keliones laiku. Įsivaizduokite, ateina klientas pas mus, o mes klausia-me: „Kuriame amžiuje pageidaujate pamatyti Paryžių, XVIII ar XIX?“

Italija – užburianti, įtraukianti,

nepaleidžianti; ji lyg tūkstančio dalių

dėlionė, įkvepianti ir gundanti kuo

greičiau išvysti visą paveikslą.

Labiausiai skatinčiau pakeliauti

po Indoneziją, kurios neįmanoma

vienu kartu aprėpti.


Š įkart pats nuoširdžiausias kvietimas apsilanky-ti Izraelyje ir puikūs patarimai, padėsiantys su-planuoti kelionę, – tiesiai iš jau beveik metus Lietuvoje dirbančio ambasadoriaus Amiro Mai-mono kabineto.

Izraelis – viena tų unikalių šalių, kurioje ke-liautojai gali rasti paties įvairiausio įkvėpimo. Sakykite, kiek Izraelyje yra išlikę autentikos apskritai? Kaip apibūdintumėte jo kultūrinę, socialinę panoramą? Kai kalbame apie Izraelį, kal-bame apie didelį kultūrinį katilą – į Izraelį atsikraustė žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių: Rytų ir Vaka-rų Europos, Šiaurės Afrikos, Viduriniųjų Rytų ir kt. Iz-raelis visus juos priėmė. Mums labai pasisekė, kad visos

Izraelio ambasadorius Lietuvoje: „Stebėsitės, kodėl taip ilgai delsėte

atvykti į Izraelį“NEPAPRASTASIS IR ĮGALIOTASIS IZRAELIO VALSTYBĖS AMBASADORIUS LIETUVOJE AMIRAS MAIMONAS, PRIĖMĘS Į SVEČIUS PASIKALBĖTI IZRAELIO AMBASADOJE VILNIUJE, DAŽNAI PAKARTODAVO ESĄS ŠALIŠKAS GALI BŪTI, KAD NIEKAS NEPATIKĖS JO BERIAMOMIS PAGYROMIS IZRAELIUI. SUPRANTAMA, JUK IŠ AMBASADORIŲ IR TIKIMASI PATIES GERIAUSIO SAVO ŠALIES ATSTOVAVIMO, TAČIAU, AMBASADORIUS AR NE, SUVAIDINTI MEILĖS IR PASIDIDŽIAVIMO, ĮŽVELGIAMŲ

A. MAIMONO VEIDE KALBANT APIE SAVO ŠALĮ, NEĮMANOMA.

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė

pažintinės kelionės

SH

UT

TE

RS

TOC

K (

1)

nu

otr

.


šios etninės grupės bėgant metams išlaikė savo tradici-jas, autentiškumą. Tiesą sakant, jei kalbėtume apie Izra-elio virtuvę, aš nė negalėčiau įvardyti patiekalo, kurį ga-lėčiau pavadinti tikrai izraelietišku. Ir tai džiugina – tai reiškia, kad žmonės atviri visiems, kas atvyksta į šalį. Mano paties šaknys iš Jemeno ir Izraelyje galima rasti ti-krai nemažai restoranų, siūlančių šios virtuvės patieka-lų. Yra ir Etiopijos, vengriškų restoranų, taip pat ir klasi-kinių virtuvių – italų, prancūzų. Mūsų kalendoriuose net pažymėtos skirtingų etninių grupių šventės. Įsijungus radiją Izraelyje eteryje galima išgirsti pačių įvairiausių dalykų – kiekviena bendruomenė savaip prisideda prie muzikinio repertuaro kūrimo. Žlugus Sovietų Sąjungai Izraelis priėmė daugiau kaip milijoną imigrantų iš po-sovietinių šalių – jie taip pat padarė didelę įtaką šiam multikultūriniam peizažui. Kartu su jų atvykimu į šalį atvyko ir jų pamėgtos tradicijos, buvo atidaryta parduo-tuvių, prekiaujančių jų pamėgtu maistu. Net ir barščiai šiandien nėra svetimas ir nepažįstamas maistas Izrae-lyje. Žinoma, aš esu šališkas, tačiau drąsiai sakau – Iz-raelyje, kad ir kokia maža šalis būtų, galima rasti visko, nes ši šalis ir toliau sėkmingai išlaiko ir puoselėja įvairių etninių grupių tradicijas.

Ko pats šiandien pasigendate Izraelyje prisi-mindamas savo vaikystę? Kam labiausiai jau-čiate nostalgiją? Daug dalykų kinta tiesiog natūra-liai, tai yra paprasčiausias vystymosi rezultatas. Tarkime, vaikystėje visas di-džiąsias šventes švęsdavome mano se-nelių namuose – man tai būdavo ypatin-ga patirtis, nes pas senelius susirinkdavo visa didžiulė šeima. Buvau labai laimin-gas, turėdamas daugybę pusbrolių, pus-seserių, dėdžių bei tetų. Tos šventės ir suformavo supratimą, kas yra šeimos su-sibūrimai ir kokią didžiulę svarbą jie turi mūsų gyvenimui. Seneliams išėjus iš šio pasaulio, tokia tradicija natūraliai prige-so. Mūsų pačių tėvai tapo seneliais, tad jie ėmė rengti šventes su savo šeimomis, bet jau kur kas mažesniam giminaičių ratui. Ir taip su kiekviena karta šeima vis mažėja. Vis dėlto tradicijos lieka ir mes, žinoma, šven-čiame didžiąsias žydų šventes. Štai gruodį savo reziden-cijoje rengiau priėmimą Chanukos proga – laikėmės visų tradicijų, kurias atsinešiau iš savo šeimos. Negaliu pasa-kyti, kad šiandien man ko nors tikrai trūksta. Nors... kai buvau vaikas, labai mėgdavau guminukus, iki šiol pui-kiai atsimenu jų skonį (šypsosi).

Kokių tradicijų, gyvenimo būdo ar kitų pana-šumų matytumėte tarp lietuvių ir izraeliečių? Manau, kad panašumų daug. Abi šalys mažos ir abi pa-tiria savų iššūkių. Izraelis šįmet šventė 67 metų sukak-tį, o Lietuva – 25-erių. Būdami 25-erių, mes susidūrėme su panašiais ekonomikos sunkumais, mums reikėjo pa-našaus pobūdžio augimo ir vystymosi beveik visose sri-tyse. Deja, šiandien vis dar susiduriame su tam tikrais saugumo iššūkiais. Ką dažnai girdžiu Lietuvoje – iš pa-čių lietuvių, net valdžios atstovų – yra tai, kad Izraelis čia laikomas pavyzdžiu, kuriuo norėtų sekti Lietuva. Ne-kalbu apie saugumą ir gynybą – turiu mintyje ekonomi-ką, besikuriančių startuolių skaičių, inovacijas, techno-logijas, žemės ūkį, mokslo progresą. Manau, kad tai mus ir vienija. Antra – ir tai yra asmeninė mano patirtis –vis kartoju ir kartosiu, kad buvau labai sužavėtas šiltu šios šalies piliečių priėmimu. Nepaisant minimo stere-otipo, kad lietuviai yra uždari ir konservatyvūs, nelabai atviri užsieniečiams, aš čia jaučiausi labai lauktas ir pri-imtas. Ir tai jokiu būdu nėra susiję su mano pareigomis

ar pozicija – žmonės, apie kuriuos kalbu, nieko nežino-jo apie mano darbą, jie buvo tiesiog malonūs. Todėl da-bar drąsiai kitiems sakau, kad lietuviai yra šilti žmonės. Beje, vienas iš dalykų, apie kurį kalbėjau per savo jau minėtą Chanukos šventę, – tai maistas. Švęsdami Cha-nuką patiekiame tradicinius žydiškus patiekalus: latkes ir sufganiyot. Latkes yra tas pat kaip bulviniai blynai, o sufganiyot – spurgos. Argi tai nėra lietuviams puikiai žinomi tradiciniai patiekalai? Todėl aš dažnai sakau: „Galbūt mūsų tikėjimas skiriasi, tačiau patiekalai – ne.“

Galbūt kokio nors produkto ar patiekalo pats ypač ilgitės iš Izraelio, ar viską galite rasti Lie-tuvoje? Lietuvoje pasiilgstu tikro gatvės maisto, labiau-siai – pitos su užpildais. Tiesa, Vilniuje atidarytos kelios naujos vietos, kuriose galima paragauti falafelių, bet tai nėra tipiškas būdas, kaip tai valgyti įpratę Izraelio gy-ventojai. Dažniausiai tai yra paprasta, pusiau atvira vie-ta, kur ruošiamas maistas – prie jos įprastai stovi ilga žmonių eilė, kurie rėkauja vienas per kitą ir užsisakinėja, kokių įdarų jie norėtų rasti savo pitoje. Pasiimi didžiu-lę pitą, į kurią dar gali įsidėti papildomo garnyro, ir išei-ni – tai tikrai maistinga ir labai gardu. To ir pasiilgstu. Į pitą galima kimšti bet ką, ją labai patogu valgyti net ir einant. Izraelyje daugybė žmonių jas valgo gatvėse. Šian-dien net ir garsūs, gerai žinomi šefai renkasi ne atidary-ti gurmė restoranus, o įkurti gatvės maisto užkandines

ir ruošti maistą gatvėse įvairių švenčių metu ir pan.

Šiandienis žmogus vadinamas „bėgančiu“ žmogumi – dažnai jis pavargęs nuo įtempto gyvenimo ritmo. Kur patartumėte vykti Iz-raelyje tiems, kurie ieško ramios, atokios, galbūt mažiau turistų lankomos vietos? Tai priklauso nuo to, kaip norėtų pailsėti patys keliauto-jai. Izraelio pietinė ir šiaurinė dalys ge-rokai skiriasi: šiaurinė yra labai žalia, kalnuota, daugeliu atvejų ji net prime-na Lietuvą, išskyrus tai, kad neturime tiek miškų, kiek jūs. Taip pat mums ne

taip pasisekė su ežerais – juokaujame, kad jūs jų turi-te tūkstančius, o mes – vos du, ir vienas iš jų yra mi-ręs ( juokiasi, omenyje turėdamas Negyvąją jūrą – red. past.). Mes labai didžiuojamės savo Galilėjos ežeru. Vis dėlto žmonėms, kurie į Izraelį atvyksta pirmą kartą, pa-tarčiau praleisti daugiau laiko Viduržemio jūros pakran-tėje – ten nuostabūs auksiniai paplūdimiai, šiltas van-duo – vasarą jis siekia net iki 28 ºC, o žiemą nenukrinta žemiau +20 ºC. Toks poilsis ir mėgavimasis šiluma – ti-kra atgaiva. Man asmeniškai labiau patinka pietinė ša-lies dalis, joje nėra tiek gyventojų kaip šiaurėje. Spalvos ten kitokios – geltona, oranžinė, ruda, ten nedaug žalu-mos, vyrauja akmenys. Tačiau tai puiki vieta žmonėms, ieškantiems tylos, norintiems pabūti vieniems, netruk-domiems intensyvaus eismo ar miesto triukšmo. Radęs pasivaikščiojimo ar džipams skirtų takų, ten gali puikiai atsipalaiduoti – žinoma, jei žmogui tokie dalykai patin-ka. Na, o vienas įdomiausių mūsų fenomenų – Negyvo-ji jūra. Jei neplūduriavai joje, nebuvai Izraelyje! O plū-duriavimas joje – tikrai įsimintinas potyris – atrodo, esi ežere, tačiau negali plaukti, net bandyti gali būti pavo-jinga, nes patekęs į akis vanduo smarkiai graužia. Iš ten patogu vykti į Eilatą – visiškai kitokio kraštovaizdžio žemę, įsikūrusią pačiuose pietuose. Tai iš pirmo žvilgs-nio gali atrodyti kaip tipinė turistų poilsiavietė, jame ga-lima išgirsti daugybę įvairių kalbų, tačiau tai yra puiki vieta ieškantiems poilsio bei mėgstantiems panardyti. Taigi, Izraelyje galima suderinti daug įvairių dalykų.


Suprantu,

galbūt tai neskamba

labai patikimai, kai

tai įrodinėja Izraelio

ambasadorius, bet

tai tiesa, pas mus

tikrai rasite visko.



SH

UT

TE

RS

TOC

K (

4)

nu

otr

.

O kur rekomenduotumėte apsilankyti kultūri-niais renginiais besidomintiems žmonėms? Tel Avivas niekada nemiega – ten gausu kultūrinių rengi-nių kasnakt, nuo džiazo iki klasikinės muzikos, taip pat ir pačių įvairiausių meno, fotografijos parodų. Tikrai čia galima rasti visko, ko tik užsinorėsite. Be Tel Avivo, Jeruzalė taip pat yra labai aktyvi kultūrine prasme. Ta-čiau viskas priklauso nuo laiko – jei žmonės atvyksta į Izraelį rudenį, aš jiems patarčiau nukeliauti į Ako mies-tą, kuriame tuo metu vyksta puikus festivalis. Ieškant kultūrinių renginių, patarčiau sekti kultūrinį kalendo-rių. Pasirinkti galima iš daugybės dalykų, o kadangi atstumai šalyje nėra dideli, galima susidėlioti tikrai pa-togų maršrutą. Šalyje rengiami du didžiuliai tarptau-tinių filmų festivaliai liepą ir rugsėjį, į abu juos susi-renka žmonių iš viso pasaulio. Pats dievinu filmus, tad gyvendamas Izraelyje nuolat lankausi abiejuose. Turi-me ir daugiau nei 200 vyninių, kurias įdomu aplanky-ti ir užsirašyti į jų degustacijas – kai kurios jų ypač eg-zotiškos, įsikūrusios giliai kalnuose. Taip pat, kaip ir Lietuvoje, populiarėja ir apsilankymai bei degustaci-jos alaus daryklose. Beje, vienas ryškiausių metų įvy-kių šalyje – tai „Masados“ operos festivalis, vykstantis

atviroje erdvėje. Masada – reikšmingas, vienas svar-biausių Izraelio simbolių, emociškai jis panašios vertės kaip Lietuvai – Kryžių kalnas. Masada yra tvirtovė, ku-rią užėmė romėnai, tačiau izraelitai, nenorėdami pasi-duoti priešui, gyvybę sau atėmė patys. Dabar ši vieta

„Turgavietėse galima paragauti puikių etniškų patiekalų, ruošiamų senoviniais autentiškais būdais.“


tapusi heroizmo, pasipriešinimo simboliu, beje, ji yra netoli Negyvosios jūros.

Kokią išskirtumėte vietą ar veiklą, kuri tobu-lai tiktų dvasinei pusiausvyrai atgauti? Manau, kad lietuviui apsilankymas Izraelyje jau savaime taps dvasiniu potyriu – daugiau kaip 90 % žmonių Lietuvo-je yra katalikai, todėl tikiu, kad apsilankyti žemėje, kuria vaikščiojo Jėzus, bei aplankyti kitas šventas vietas būtų pakankamai įspūdinga. Esu tikras, kad kai aplankai tai, apie ką mokeisi ir girdėjai visą gyvenimą, tai tikrai tu-rėtų kažką suvirpinti kiekvieno žmogaus sieloje. Be abe-jo, rasite ir daugybę centrų, kuriuose galima pasinerti į jogą, savęs ieškojimo rekolekcijas, kai kurios jų specialiai įkurtos atokiose vietose. Tačiau kitiems žmonėms minčių susistygavimui norisi tiesiog naujos veiklos – nemažai kas renkasi pagyventi paprastose vietinėse fermose, įsi-traukti į alyvuogių derliaus darbus ar pan. Izraelis nėra šalis, kuri gali pasiūlyti vieną konkretų atsakymą ar už-siėmimą, čia pasirinkimas labai platus. Suprantu, galbūt tai neskamba labai patikimai, kai tai įrodinėja Izraelio ambasadorius, bet tai tiesa, pas mus tikrai rasite visko ( juokiasi)! Kalnų, dykumų, lygumų, žemiausią pasaulio tašką ir viršūnę, siekiančią 3 000 metrų, mažų ir dide-lių miestų. Net kalbant apie žmonių, tautybių įvairovę – Izraelio gatvėse gali išvysti pačių įvairiausių. Man labai gražu pastebėti, kai visi šie žmonės išeina į kariuomenę – o tarnyba joje Izraelyje yra privaloma nuo pat valstybės susikūrimo. Mano paties du sūnūs dabar atlieka karinę tarnybą – labai gražu matyti visus šiuos skirtingus žmo-nes, vilkinčius vienodas uniformas.

Jūsų rekomendacijos, kur verta apsilankyti ieškantiems kulinarinio įkvėpimo? Kurioje Iz-raelio dalyje labiausiai atsiskleidžia autentiš-ka virtuvė? Pirmiausia siūlyčiau aplankyti vietos tur-gavietes. Tai yra tikra garsų, kvapų ir kultūrų šventė,

žmonės ten ne tik pardavinėja savo produktus, bet juos ir apdainuoja – ateikite pas mane, mano pomidorai ge-riausi... ar kažką panašaus ( juokiasi). Be to, turgavie-tės yra ir tikras spalvų festivalis – tik įsivaizduokite visą daržovių, vaisių, kitų produktų įvairovę. Palygindamas nenoriu įžeisti, tačiau jei kalbėtume apie Vilniuje esan-čias turgavietes – jos yra visiškai kitokios. Izraelyje mes kalbame apie tikrą fiestą, kupiną garsų, įvykių, energi-jos. Turgavietėse galima paragauti puikių etniškų patie-kalų, ruošiamų senoviniais autentiškais būdais. Ką tik prisiminiau dar vieną dalyką, kurio ilgiuosi iš Izraelio, – tai didžiulis alyvuogių pasirinkimas. Dėl klimato Lietu-voje jas perkame skardinėse ar stiklainiuose, o Izraelio turguje išvysite didžiulius kalnus pačių įvairiausių aly-vuogių, taip ir laukiančių, kol jų paragausite ir išsirink-site skaniausias.

Koks šiuolaikinių izraeliečių požiūris į šeimos vertybes? Ar lengvai kuria mišrias santuokas, ar lengvai į šeimas įsileidžia antrąsias kitų kul-tūrų puses? Anksčiau žmonės tikrai stengėsi išlaiky-ti savo etnines tradicijas. Tarkime, mano vaikai gali save kildinti net iš trijų skirtingų šalių, nes mano tėvai kilę iš Jemeno, o žmonos tėvų kilmės šaknys siekia Vengriją ir Libaną. Tačiau visi mes esame žydai. Nemanau, kad šian-dien kas nors dar tuoktųsi griežtai tik pagal kilmę, kaip minėjau, Izraelis – tikras kultūrinis katilas. Vis dėlto, nors mūsų šalyje gyvena nemažai kitų tikėjimų žmonių, musulmonų ir žydų santuokos nėra dažnas atvejis. Nema-žai žydų tuokiasi su katalikais, nes šalyje gyvena ir krikš-čionių. Kalbant bendrai, visuomenė šiandien tikrai yra atvira, ir būtų labai keista, jei žmonės perdėtai domėtųsi kitų kilme. Galų gale, visi mes esame izraeliečiai – mano tėvai gimė Izraelyje daug metų iki jo sukūrimo. Aš, mano vaikai – visi gimėme Izraelyje. Tikiuosi, Izraelyje gims ir mano anūkai. Todėl šiandien praktiškai nebesvarbu, ar tu lenkas, ar rusas – visi esame izraeliečiai.


14 ŽVILGSNIS Į PASAULĮIzraelis neabejotinai – „West Express“ vizitinė kortelė. Keliones į šią šalį agentūra organizuoja jau daugiau nei 20 metų. Intensyvūs pažintiniai maršrutai, poilsio ir sveikatingumo programos, maldininkų kelionės – įvairius poreikius tenkinantys „West Express“ ir agentūros partnerės „Wrislit“ kelionių pasiūlymai kruopščiai parengti ir patikrinti laiko.

SH

UT

TE

RS

TOC

K (

1)

nu

otr

.

Koks, Jūsų manymu, pagrindinis apie Izrae-lį susiformavęs mitas, kurį norėtumėte paneig-ti? Prieš kelerius metus sakydavau, kad daugeliui žmo-nių apsilankymas Izraelyje taps dideliu siurprizu, nes dėl įvairių gajų stereotipų daugelis nesitikėjo, kad ras to-kią modernią ir išsivysčiusią šalį, kokią išvydo atvykę. Šiandien, manau, daugelis jau supranta Izraelio moder-numą kalbant apie technologijas, inovacijas ir panašius dalykus. Todėl dabar, sakyčiau, didžiausias daugelį klai-dinantis mitas yra saugumas – situacija šalyje tikrai nėra tokia grėsminga, kaip daugelis įsivaizduoja. Žmonės ten gali laisvai keliauti, atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką. Turiu pripažinti, kad vis dar sutinku žmonių – kalbu apie išsilavinusius, nemažai keliavusius žmones – kurie dar nėra lankęsi Izraelyje būtent dėl to, kad baiminasi sklan-dančių kalbų dėl šalies saugumo. Tad dabar pagrindinis uždavinys mums ir yra paneigti šį mitą.

Suprantama, kad Jūsų pareigos ir darbas „pri-verčia“ daug keliauti, o kaip dažnai keliaujate laisvalaikiu? Kur vykstate atostogų su šeima? Būdamas diplomatu, užsienyje praleidžiu daug laiko, todėl tik grįžęs į Izraelį stengiuosi išnaudoti kiekvieną

progą pakeliauti po šalį. Per savo tarnybos metus labai gerai pažinau šalį. Jei pažiūrėtumėte į mano Facebookprofilį, pamatytumėte, kad su šeima visada sekame na-cionalinių gėlių žydėjimą vasario ir kovo mėnesiais. Taip pat pas mus įspūdingai žydi ir lubinai, tik kiek anksčiau, bei daugybė kitų gražių gėlių – o aš žinau, kur ir kada jas visas rasti. Kiekvienais metais atostogas praleidžiame Eilate, paprastai pakeliui į ten aplankome ir daugiau gražių vietų. Nesvarbu, kad kaskart tai yra ta pati vieta, tačiau jūra kiekvieną kartą yra kitokia –jos spalva, garsas, kvapas... tai mane ir džiugina, dėl to ir nenuobodu ten keliauti vėl ir vėl. Mano aistra – žvejy-ba, todėl tokius dalykus visada pastebiu.

Ko palinkėtumėte mūsų žurnalo skaitytojams keliautojams? Pirmiausia palinkėčiau puikios kelio-nės į Izraelį – tikiuosi, kad visi, ten atvyksiantys, ras kažką pagal savo skonį. Nė neabejoju, kad, jei žmonės pasirinks aplankyti Izraelį, tai nebus tik pirma ir pasku-tinė jų kelionė į šalį. Tikiu, kad tai bus pirma iš dauge-lio, kurias jie vėliau surengs ateityje. Kartą patyrę, kas yra Izraelis, klausite savęs – ir kodėl taip ilgai delsėme čia atvykti (šypsosi)?

„Tel Avivas niekada nemiega – ten gausu kultūrinių renginių kasnakt, nuo džiazo iki klasikinės muzikos, taip pat ir pačių įvairiausių meno, fotografi jos parodų.“

Izraelio ambasadorius A. Maimonas su sūnumis.


JAPONIJA pagal VYTARĄ RADZEVIČIŲ ir

MARTYNĄ STARKŲPRAĖJUSIŲ METŲ PAVASARĮ UŽKIETĖJĘ KELIAUTOJAI, ŽINOMI LIETUVOJE ŽURNALISTAI MARTYNAS STARKUS IR VYTARAS RADZEVIČIUS UŽKARIAVO NAUJAS ŽEMES: DEŠIMTOJI BENDRA KELIONĖ JUOS NUBLOŠKĖ Į JAPONIJĄ. SAVO SVEČIAMS JI ATSIVERIA NE IŠ KARTO, O DAŽNAI IR NE IKI GALO, TAČIAU KLAUSANT ŠIŲ NUOTYKIAUTOJŲ SUSIDARO ĮSPŪDIS, KAD SU VISU LIKUSIU PASAULIU JAPONIJOS SUDARYTAS NEBYLUS TARPUSAVIO NESUPRATIMO „KONTRAKTAS“ TOLI GRAŽU NEPIKTINA. PRIEŠINGAI KYLA TIK NUOSTABA IR SUSIŽAVĖJIMAS, KAIP ŠI IŠ PAGRINDŲ NUO VAKARŲ BESISKIRIANTI KULTŪRA GALI IŠLAIKYTI SAVO JĖGĄ TAIP TYLIAI, MANDAGIAI IR NEJAUS

DAMA POREIKIO KAM NORS KĄ NORS AIŠKINTI.

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė Herojų asmeninio albumo nuotr.


„Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą kalbant apie Japoniją, harmonijos paieškos – tenykštė harmonizuota visuomenė, sistema, aplinka tikrai įkvepia.“

Vėdarai Tokijo centre buvo graibstomi. Kad būtų aiškiau, keliautojai juos pavadino „bulvių sušiais“.

Kiote sutiksi daug tautiniais rūbais apsirengusių merginų.


Kviečiame Japoniją pamatyti tokią, kokią ją atrado M. Starkus ir V. Radzevičius, – čia jie ir vėl keliavo automobiliu, didžiąją kelionės dalį lydimi bičiulio japono Koi-či, kuris jau dešimtmetį sėkmingai įsi-kūręs Lietuvoje, tačiau sutiko draugams padėti susigaudyti savo gimtinėje. Nusiteikite, kad tolesnis tekstas tikrai

neprimins tipinio kelionių gido, tačiau klausantis Vy-taro ir Martyno nuotykių apie Japoniją ir jos žmones galima sužinoti daug daugiau nei paprasčiausiai apta-riant lankytinas vietas bei monumentus.

APIE PIRMĄ ĮSPŪDĮMartynas Starkus: kaskart keliaudami mes išgyve-name įspūdžių, susitikimų gyvenimą, mažiau laiko ski-riame kultūros ar istorijos vertinimui. Japonija mums paliko keletą dalykų: pirmiausia, ši šalis yra labai atvi-ra tiems, kas į ją atvažiuoja turėdamas gerų ketinimų; tai yra labai švari, drausminga šalis; taip pat tai yra ša-lis, kuri beprotiškai gerbia vyresnius žmones. Kai esi toli nuo Japonijos, visa šalis atrodo labai chaotiška, bet kai ten atvyksti, smegenys ir visi jutimo organai prade-da ieškoti sprendimų, ir tu juos randi. Tai šalis, kurioje labai daug pagarbos savam, svetimam, viskam. Tačiau

Japonija ir pakankamai uždara – kitos kultūros žmo-gui patekti į jų ratą būtų labai sunku. Vytaras Radzevičius: iš pradžių Japonijoje viskas tiesiog neįprasta, ypač technologiniu požiūriu, taip pat ir viešojo elgesio normos – prie daug ko reikėjo pripras-ti. Japonijoje žmonių elgsena visiškai skiriasi nuo kitų Azijos šalių. Šiaip aš nemėgstu didmiesčių, jų chaoso, ūžesio, triukšmo – bet Tokijas labai nustebino, nes, ne-paisant savo dydžio, yra labai patogus ir tylus miestas, visiškai kitoks nei, tarkime, Niujorkas ar Maskva. Japo-nijoje vyrauja rituališkumas, tradicijos, estetika, daik-tų smulkumas bei griežta, nepriekaištinga tvarka, ku-rios laikomasi. Šiandien pirmas dalykas, kuris ateina į galvą kalbant apie Japoniją, yra harmonijos paieškos – tenykštė harmonizuota visuomenė, sistema, aplinka ti-krai įkvepia.M. S.: o man – laisvė. Laisvas žmogus ten jaučiasi ge-rai. Tai tikrai viena iš tų šalių, į kurią norisi sugrįžti. Žinoma, keliaudami visur mokame tam tikrą žioplio mokestį. Šiandien galvodami apie Japoniją galbūt ga-lėtume norėti nebent drąsesnio bendravimo su aplin-ka, bet juk natūralu, kad jautiesi nejaukiai, kol supran-ti, kas kur užrašyta, kaip ką daryti, ką spausti. Tačiau tai yra labai natūralus procesas, pasikartojantis visa-me pasaulyje.


„Priaugęs vos 30 kg, jau galėčiau turėti kokių nors vilčių sumo ringe, bet į Martyną visi žiūrėjo kaip į rankšluosčių pakabą...“

Apsikeitimas dovanomis budistų vienuolyne.

Gintaras Japonijoje išgaunamas kasyklose – eks-

pedicija į žemės gelmes.

4:00 ryto. Tokijo Tsukiji žuvų turgus. Tunų skyrius.

Jungtinis Japonijos ir Lietuvos sumo kovotojų kolektyvas.


APIE SUVALDYTĄ CHAOSĄM. S.: pačioje Azijoje gali pastebėti daugybę skirtumų, tarkime, Indijoje dėl savo erdvės turi kovoti, nes kitaip jos neteksi. Japonijoje tas chaosas kažkokiu būdu yra suvaldytas taip, kad kiekvienas supranta, jog elgtis pa-gal taisykles yra geriau ir efektyviau pirmiausia jiems patiems. Jei pažiūrėtume į sankryžą piko valandomis –pas mus visada matysime chaosą, bandymus pralįsti pirmam ir t. t., bet tada kenčia visi, nes elgdamasis taip padrikai iš ten nepralenda niekas. Būtent taip yra Indi-joje. Tuo tarpu Japonijoje kiekvienas elgiasi griežtai pa-gal taisykles ir supranta: geriau aš dabar luktelsiu, va-žiuosiu tada, kai man galima, ir visur pravažiuosiu be problemų. Tos taisyklės japonams svarbios ir jų gyveni-me jos pasiteisina praktiškai. Kartu Japonija yra labai konservatyvi šalis – vienas japonas ten niekada nieko

nenuspręs, ypač jei jis yra žemesnio rango pareigūnas. Ten niekas neimprovizuos, improvizacija išvis yra laiko-ma baisiu dalyku, todėl bet kokios derybos gali užtruk-ti labai ilgai.

APIE TYLĄM. S.: Japonija – sunkiai suprantama šalis, kuri gali būti ir labai triukšminga, ir tuo pat metu labai tyli. Pvz., įžengus į jų traukinį ar metro, kuriame pro žmones vos gali prasisprausti, staiga susivoki, kad jie visi tyli. Net telefonu nekalba, nes tai yra nepatogu kito žmogaus at-žvilgiu – kaip dabar viešojoje vietoje aptarinėsi savo as-meninius dalykus? Taip pat ten gyvenimas labai mecha-nizuotas, o tai palengvina atvykėlių gyvenimą, tarkime, maisto užsisakymas – tiesiog paspaudi ekrane patieka-lo paveiksliuką ir jį gauni.

Vienas

įsimintiniausių

dalykų ten yra

tualetas – tie

dangčiai yra

stebuklas,

tu juos

paprasčiausiai

įsimyli.


Stirnos Naros parke nepaleis, jei kišenėje liko bent trupinėlis maisto.


APIE MANDAGUMĄV. R.: iš pradžių tam tikros japonų manieros tau pa-tinka, po to pradeda truputį erzinti, o galiausiai tiesiog norisi grįžti namo. Tarkime, situacija banke: ateini išsi-keisti vieno banknoto, o tarnautoja tą pinigą iš tavęs pa-ima kaip Japonijos nepriklausomybės aktą; tada, tiesio-gine to žodžio prasme, ji su tuo banknotu bėga iki kito darbuotojo ir perduoda jį jam laikydama dviem ranko-mis, kolega jį priima lygiai taip pat ir bėga pas kitą. Man net nepatogu pasidarė, kad dėl 50 baksų žmonės tiek laksto. Tada pirmoji moterytė vėl parbėga ir dviem ran-komis nusilenkdama įteikia man iškeistus pinigus. Prie viso to tikrai reikia priprasti. Dar įsiminė tai, kaip ma-žutės babytės prie kokio nors prekystalio priėjus užsie-niečiui išsitraukia lapuką iš paprasto mokyklinio sąsiu-vinio, kuriame prirašyta visokių angliškų frazių. Tada tu jai pirštu duri į žodžius, kuriuos bandai pasakyti, o ji persiskaito šalia esantį vertimą į japonų kalbą. M. S.: Japonijoje aptarnavimo sferoje apskritai esi kaip valdovas – parduotuvėje, restorane – visur esi svarbiausias žmogus. Ten net nėra arbatpinigių kultū-ros – jei pabandai palikti arbatos, tai bus priimta kone kaip įžeidimas.

APIE KEISTĄ HUMORĄM. S.: nebuvo nė vieno atvejo, kad mes keliaudami ne-sijuoktume susiėmę už pilvų, ir tai būtų juokinga ja-ponams. O kai jie pralinksmėję bent truputį iš kažko kriuktelėdavo, tai būdavo visiškai nejuokinga mums. Sykį paprašėme Koiči papasakoti mums japonišką anek-dotą. Jam tai sekėsi sunkiai pirmiausia dėl to, kad pasa-kodamas jis labai daug juokėsi, bet mums tai buvo taip nuobodu, kad galiausiai tiesiog paprašėme jo toliau ne-bepasakoti... Beje, žiūrėdamas japoniškas TV laidas gali pastebėti, kad juokingiausi dalykai jiems – tai vyrai, persirengę moterimis, įvairūs kritimai, žmonėms į vei-dus skriejantys tortai, ir panašūs dalykai.

APIE JAPONŲ SVETINGUMĄM. S.: nepaisant keisto humoro jausmo, japonai labai vaišingi ir svetingi. Tiesa, sykį Koiči mus paliko trims

dienoms vienus, kol lankė savo gimines. Už visas kelio-nės keistenybes Koiči mums atkeršijo originaliai – palikęs mus, jis visą maršrutą į GPS suvedė hieroglifais, todėl nuo tada keliaudami turėjome susirasti japoną, kuris bent tru-putį mokėtų angliškai ir galėtų suvesti mums maršrutą. Tiesa, kartą susidūrus su vienos iš Japonijos TV laidų ko-manda šie stebėjosi, kokią kelionių laidą galime mes kur-ti, jei nemokame net savo GPS’o susitvarkyti... Tada jiems atsakėme, kad darome socialinį eksperimentą apie tai, kaip japonai pasitinka ir priima svečius. Išgirdę, kad yra eksperimento dalis, jie iškart pradėjo labai stengtis – nei tada, nei paprasti žmonės vėliau nė karto mūsų niekur ne-paklaidino ir neapgavo. Kalbant apie jų svetingumą, gera mintis būtų keliaujant į Japoniją pasiimti ir nedidelių do-vanėlių – jie tokį dėmesį labai vertina.

APIE VAKARONĘ SU JAKUDZOMISM. S.: vieną vėlų vakarą su Vytaru patekome į kažkokį vie-nišą mažo miestelio barą ir netikėtai ten visą vakarą pralei-dome gerdami alų su jakudzomis – japonų gangsteriais ta-tuiruotais kūnais. Tai vyko tuo metu, kai Koiči buvo mus palikęs ir lankė gimines. Kai sužinojo, kad buvome su tais vyrais susitikę, jis buvo ne juokais sunerimęs...


Jigokudani („Pragaro slėnis“) –slėnis Nagano prefektūroje, Japonijoje, garsėjantis savo karšto vandens šaltiniais ir geizeriais. Labiausiai tai vertina vietinės makakos.

Japonų tradicinė nardytoja – ama – konsultuoja Martyną jūrų gėrybių rinkimo klausimais.

V. R.: bendrauti su jais pradėjome nuo pačių universaliausių tarptautinių žodžių – ACDC, „Metallica“...M. S.: bet tada atėjo eilė tam tradiciniam etapui, kai visi bando susipažinti ir sako savo vardą. Supratome, kad turėsi-me problemų. Na, išmokyk tu japoną ištarti „Vytaras Radze-vičius“... Bet tada Vytaras pasiūlė genialų sprendimą. Jis pa-sakė: „Dabar aš pats pasakysiu, kaip jūs ir mes vadinamės, ir taip visiems bus paprasčiau draugauti.“V. R.: aš tiesiog visiems pritaikiau tuos japoniškus vardus, kuriuos žinojau – Martynas buvo Bakuganas, vienas toks stambus japonas tapo Godzila, kitas – Pokemonu, o aš – King Kongu. Jiems labai patiko! Ir tai buvo turbūt vieninte-lis atvejis, kai visi supratome vienas kito humorą.M. S.: kai taip išsikalbėjome, jie parodė mums visas savo ta-tuiruotes, visus nukirstus pirštus ir galiausiai tiesiog taikiai išsiskirstėme...

APIE JAPONŲ PAŽINTĮ SU VĖDARAISV. R.: sykį vienoje Tokijo centrinėje kavinėje mums buvo pasiūlyta pagaminti ką nors lietuviško – paprastai ten ren-kasi vietiniai žurnalistai, vertinantys įvairias nacionalines virtuves. Pasirinkome gaminti vėdarus. Tačiau iškart kyla klausimas – kaip Japonijoje gauti žarnų, lašinių ir grietinės?M. S.: atsakymas – jų reikia atsivežti iš Lietuvos.V. R.: taigi, lagamine atsiskraidinau du pakelius žarnų va-kuume, lietuviškos grietinės, lašinių bryzą... dar du pakelius silkės bei džiovintų baravykų. M.S.: tikras džentelmeno rinkinys! V. R.: galiausiai atsinešu visą tą turinį į vakarėlį, o japonai ateina nupirkę 40 mažyčių, japoniško kumštuko dydžio bul-vių, nes jos ten brangios ir parduodamos vienetais... Pradė-jome nuo silkės, kuri ėjo puikiai, neliko nė vieno gabalėlio. Tada ėmėmės vėdarų, tačiau iš karto neatskleidėme, ką bū-tent gaminsime. Taigi, japonai rankomis tarkuoja bulves, ir galiausiai ateina momentas, kai reikia pradėti vėdarus kimš-ti. Atidengdamas puodą su žarnomis, stebiu šalia esančiųjų veidus – tapo aišku, kad tuo metu jau tikrai reikėjo paaiški-nimo apie tai, kas ten vyko. Kad jiems būtų lengviau supras-ti, paprasčiausiai pavadinome tai bulviniais sušiais.M. S.: t. y. supjaustėme vėdarus gabaliukais, ir tada jiems viskas tapo aišku, nes žarna irgi kažkiek priminė sušių plė-velę... Žinoma, japonai ir patys valgo daugybę mums keis-tų patiekalų, dėl to mūsų vakaro pasiūlymas nebuvo jiems visiškai nepriimtinas – jie yra smalsūs žmonės. Po vakaro-nės paklausėme, ar jiems patiko. Visi japonai yra mandagūs žmonės, tad jie visada tau sakys, kad viskas gerai. Tačiau iš-girdome, kad vakaras buvo įsimintinas, nes visos lėkštės yra tuščios: kartais japonai gali sakyti, kad jiems buvo skanu,

Japoniją taip pat pamilo ir agentūros klientai, kurie mėgaujasi galimybe šioje nepaprastoje šalyje atrasti šventyklas, kalnus, eže-rus, senovinius kaimelius ir miestus, tradicinius menus ir šiuolaikinio pasaulio pasiekimus. Išties Japonija abejingų nepalieka!

bet bent trupinėlį lėkštėje vis tiek paliks. O tąkart jos buvo visiškai švarios!

APIE LIETUVIUS SUMO RINGE V. R.: tai buvo kitas geras mūsų nuotykis Japonijoje. Tiesa, pakliūti į tokią vietą, kur leistų sumo pasibandyti mums pa-tiems, buvo labai sudėtinga – tai buvo maždaug tas pat, jei koks japonas pasiprašytų sužaisti Lietuvos krepšinio lygoje. Atvykus į vietą viskas prasideda nuo to, kad turi nusirengti vyrų kompanijoje. M. S.: o dar smagiau būna tada, kai tave pradeda aprengi-nėti – tiksliau, kai tavo delikačią kūno dalį dengia ilga bal-ta juosta. Stovi sau, o japonai tave irgi nužiūrinėja, vertina... Jie labai rimtai žiūri į tai, ką daro, net tada, kai supranta, kad bendrauja su iš Europos atvykusiais žurnalistais, ku-riems viskas tiesiog juokinga. Visa procedūra – su persiren-gimu, treniruote ir t. t. – truko apie pusantros valandos. V. R.: treniruotė buvo lygiai tokia pat, kokią jie patys sau rengtų bet kurią dieną. Labiausiai nustebino tai, kad, nepai-sant didelio svorio, jie visi yra nepaprastai lankstūs – dau-gelis tų pratimų mums buvo tiesiog neįkandami. Beje, man buvo pasakyta, kad priaugęs vos 30 kg jau galėčiau turėti ko-kių nors vilčių sumo ringe, bet į Martyną visi žiūrėjo kaip į rankšluosčių pakabą...

APIE... NA, ŽINOMA, TUALETŲ MAGIJĄM. S.: vienas įsimintiniausių dalykų ten yra tualetas – tie dangčiai yra stebuklas, tu juos paprasčiausiai įsimyli. Vėliau jau net viešbučius rinkdavomės pirmiausia pagal juos. V. R.: tiesa, pirmiausia nerimą kelia tai, kad atsisėdus dang-tis yra šiltas, tarsi ką tik ten būtų sėdėjęs kažkas kitas – bet galiausiai supranti, kad tai yra komforto dalis. M. S.: skirtingos programos užkoduotos mygtukais su ber-niuko ir mergaitės siluetais – paspaudi play ir galvoji, kas dabar bus... tačiau staiga pasijunta šilta gaiva ten, kur ką tik, na, nieko gero dar tikrai nebuvo. Įvykio vietą aplanko švel-nus cunamėlis... ir tada supranti, kad visa tai yra tikrai labai neblogai. Grynai moksliniais tikslais išmėginau ir mergai-tišką programėlę. Visa tai taip įtraukia, kad vėliau atsisakai eiti ten, kur nėra elektronikos.

* * *„West Express“ ir jos partnerė „Wrislit“ – ilgamečiai Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių pro-jektų draugai, visai komandai organizavę skrydžius į Japoniją, Australiją, Pietų Amerikos ir kitas šalis. „West Express“ ir šių nuotykių ieškotojų bendradarbiavimas tęsis ir su nauju jų projektu „Karibų ratai“.

„Laisvas žmogus ten jaučiasi gerai. Tai tikrai viena iš tų

šalių, į kurią norisi sugrįžti.“


Abu sutuoktiniai stuburo traumas patyrė dar paauglystėje, patekę į motociklų ava-rijas. Susituokę 1993 m., Rasa ir Vygan-tas apie 14 metų su neįgaliaisiais dirba Lietuvos paraplegikų asociacijos „Land-šafto terapijos ir rekreacijos centre“, sto-vykloje, esančioje netoli Palangos. Ten jie kasmet gyvena nuo balandžio iki lap-

kričio, o likusius mėnesius leidžia Anykščiuose (Vygan-tas jau septyniolika metų užsiima ir tautodaile – kuria įvairius dirbinius iš vytelių) bei keliaudami. Juokdama-si Rasa sako, kad Europa nebeatrodo tokia įdomi, todėl pora kartu su bičiuliais sparnus kelia toliau.

Rasa, iš kur atsirado ši aistra keliauti, kur ir kada išvykote pirmą kartą? Pati pirma mano kelio-

Ratukuose – aplink pasaulį

„JEI KAŽKO TIKRAI LABAI NORI KAS GALI TAVE SUSTABDYTI?“ KLAUSIA ANYKŠTIETĖ RASA OSTRAUSKIENĖ. ATRODO, KLAUSIMAS LYG IR SUPRANTAMAS IR TIKRAI NIEKUO NEĮPRASTAS, TAČIAU KAI JĮ UŽDUODA JAU TRISDEŠIMT METŲ NEĮGALIOJO VEŽIMĖLYJE SĖDINTI MOTERIS, KURI KARTU SU 28ERIUS METUS NEVAIKŠTANČIU VYRU VYGANTU SVAJOJA

APLANKYTI VISUS PASAULIO ŽEMYNUS, Į ŠIUOS ŽODŽIUS PAŽVELGI KIEK KITOMIS AKIMIS.



„Įspūdingiausia vieta, kurioje teko lankytis, tikriausiai būtų

Kambodžos Ankor Vato šventykla.“


nė buvo gal 1995 metais, kai vykau į Paryžių, vėliau Euro-poje buvo ir įvairių darbo kelionių. Tačiau pirmoji kelio-nė su draugais, kuri ir įžiebė šią aistrą, buvo mūsų pačių prieš beveik ketverius metus organizuo-ta išvyka į Egiptą. Į Hurgadą devynioms dienoms leidomės penkiese, visi vežimė-liuose – tiesiog nutarėme pabandyti, kas iš viso to gali išeiti. Norėjome išmėginti ir kokią nors ekskursiją. Nors atstumai ten nemaži, bet mums pavyko, visai ge-rai sekėsi! Tada ir pamąstėme – tai gal ir toliau kažką organizuokime?

Kur keliavote toliau? 2013-aisiais išsiruošėme į Tailandą. Paprastai dai-romės šiltų kraštų, kadangi vasarą dir-bame ir tuo metu keliauti neturime ga-limybių. Atostogaujame žiemos metu, todėl ir ieškome šilumos (šypsosi). Prie Tailando prijungėme ir Kambodžą ir trims savaitėms išskridome penkiese.

Viską organizavome patys – derinome skrydžius, viešbu-čius, merginos su kiekvienu iš jų susirašinėjo elektroni-niais laiškais, stengdamosi užtikrinti, kad tikrai viskas būtų pritaikyta neįgaliesiems. Nutarėme, kad ir toliau neimsime vaikštančių – tiesiog norėjosi, kad visi, būda-mi ratukuose, turėtų vienodas sąlygas, nebūtų jokio skai-čiavimo, kas kam padėjo, o kas ne. Galiausiai tam žmogui vėliau dar jautiesi ir skolingas... tad tiesiog sutarėme vis-

ką daryti savo jėgomis ir bagažo pasiimti tiek, kiek kie-kvienas gali panešti pats. 2014 metais komanda truputį keitėsi – tąkart visam

mėnesiui į Vietnamą išvykome ketu-riese, nuskridome į Hanojų ir iš ten keliavome iki pat Hošimino. Aišku, Europoje lengviau neįgaliesiems nei Azijoje. Nors rašoma, kad viskas pri-taikyta neįgaliesiems, iš tikrųjų atva-žiuoji ir randi laiptus. Tačiau žmonės būna pakankamai geranoriški net tada, jei atvyksti vėlų vakarą, jie tau vis tiek padeda ką nors surasti – kar-tais tekdavo primokėti, kartais patys savininkai ką nors parūpindavo pir-mai nakčiai, o vėliau rasdavo naują vietą, ir panašiai. Žinoma, nors žmo-nės ir geranoriški, negali jų kaltinti – juk ne daug kas gali įsivaizduoti, ko reikia žmonėms, turintiems specia-liųjų poreikių.


Aš ir dabar

vyrui vis sakau –

kol sveikata ir

galimybės leidžia,

pakeliaukime kiek

galime daugiau, kad

po to senatvėje būtų

ką prisiminti! Dabar

svajojame apie

Pietų Ameriką...

Europoje viskas paprasčiau, bet

Azijoje dažnai ir informacijos nelabai rasi

apie vietų pritaikymą neįgaliesiems.



Ką Jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pa-saulį? Kokią matote prasmę? Ką jums duoda ke-lionės – kokių emocijų, išgyvenimų, patirties? Kaip tai atsiliepė Jūsų gyvenimo būdui ar požiū-riui? Mūsų kelionės nėra poilsinės – mes ne iš tų, ku-riems įdomu prie baseino gulėti savaitę... Aišku, vie-ną kitą dieną galima, tačiau mes keliaujame pirmiausia tam, kad kuo daugiau pamatytume ir pažintume naujų kultūrų: kokie toje šalyje žmonės, kaip jie gyvena, ko-kia tradicinė virtuvė... Pastebėjau, kaip nublanksta dau-

gybė įvairių smulkmenų namie, kai iš kur nors sugrįž-ti. Būna, prieš išvažiuodamas galvoji – va, čia reikėtų remonto, čia reiktų dar kažko – bet po tų kelionių ap-ima visiškai kitoks jausmas – o koks galų gale skirtu-mas, kad čia to remonto reikia? Koks skirtumas, kokia aš mašina važinėju ar kokio modelio mano telefonas? Visos tos smulkmenos atrodo kitaip... Žmonės dėl daug ko dejuoja, rauda, bet dažniausiai gyvenimo džiaugs-mas juk būna ne tai. Aš ir dabar vyrui vis sakau – kol sveikata ir galimybės leidžia, pakeliaukime kiek galime

daugiau, kad po to senatvėje būtų ką prisiminti (šyp-sosi)! Dabar svajojame apie Pietų Ameriką – Meksiką, Argentiną... galbūt ne dabar, ne kitais metais, nes biu-džeto tam reikia nemažo, tačiau svajojame.

Kaip ruošiatės tolimoms kelionėms? Svarbiausia atlikti namų darbus: ieškome įvairių patarimų internete – visi įmanomi forumai būna perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ( juokiasi). Žinoma, Europoje viskas paprasčiau, bet Azijoje dažnai ir informacijos nelabai rasi apie vietų pritaikymą neįgaliesiems. Tad skaitome visokius patari-mus, ko galima tikėtis kiekvienoje šalyje, tarkime, Kam-

Vietname, Hanojuje,

vieną dieną tiesiog važinėjome

su vežimais po miestą ir bandėme

išsiaiškinti, kuo mums būtų galima

keliauti po šalį toliau.



bodžoje kai kurie patarimai išties pravertė. Kiekvienąkart ruošdamiesi kelionei domimės, ką galima pamatyti, pasi-darome sąrašus, kas būtų įdomu kiekvienam atskirai, tada susirenkame ir viską sudedame į vieną planą. Vietoje, aiš-ku, orientuojamės pagal galimybes – įmanoma patekti į vieną ar kitą vietą ar ne. Vaikštančiam juk bepigu – užli-pai, nulipai, nuėjai, bet mums nėra taip paprasta... Vietna-me, Hanojuje, vieną dieną tiesiog važinėjome su vežimais po miestą ir bandėme išsiaiškinti, kuo mums būtų gali-ma keliauti po šalį toliau. Nuvažiuojame iki vietinių oro li-

nijų – ten mūsų neima, nes neturi pritaikytų vežimėlių ir bilietų parduoti negali. Tada bandėme miegamuosius au-tobusus – iš anksto žinojome, kad tokių yra – aišku, užtru-ko, kol suradome, tačiau tas variantas netiko. Nuvykome į traukinių stotį, bet ir ten – ne... Tada samdėmės automo-bilius – aišku, ne pigiausias variantas, bet pavyko. Vienas vietnamietis vairuotojas buvo mokęsis Rusijoje, todėl ga-lėjo rusiškai mums nemažai papasakoti, su juo keliavome apie 19 valandų.

Galbūt turėtumėte kokių nors patarimų ki-tiems neįgaliesiems, svajojantiems apie to-

limas keliones? Mums visada labai padeda pasis-kirstymas darbais. Tarkime, dabar viena draugė labai užsinorėjo kruizo, todėl į jį vyksime jau sausį – aplan-kysime Italijos, Graikijos salas, porą dienų praleisime Izraelyje. Nors aš jai ir sakiau – galėjome tą kruizą ir vėlesniam laikui atidėti, kai jau senos bobutės būsime ( juokiasi)... bet draugė labai norėjo, tai ir vykstame. Vėl keliausime keturiese. Plaukimo metu išlipsime gal 9 kartus salose, tad kiekvienas mūsų apsiima po porą salų – taip visi ruošiame savo namų darbus: ieškome,

ką kur galima pamatyti, kokios vietinės įžymybės, kiek gali kainuoti taksi, ir t. t. Tada tarpusavyje pasiskirsto-me ir kitas pareigas, tarkime, viena ar kita draugė, ku-rioms lengviau bendrauti angliškai, būna atsakingos už komunikavimą, o mano vyras dažniausiai būna atsa-kingas už techninę dalį – dažnai pasitaiko kokių nors vežimėlių gedimų, todėl jis rūpinasi, kokių detalių ar įrankių kelionėje gali reikėti – kamerų ratukams, ir pa-našiai. Aš paprastai daugiau rūpinuosi maistu, vaistais, ir pan. Turime nusistovėjusią tam tikrą tvarką, tačiau prieš kiekvieną kelionę vis pasitariame iš naujo – toks pasiskirstymas tikrai labai palengvina pasiruošimą.

„Mes ne iš tų, kuriems būtų įdomu prie baseino gulėti savaitę... Keliaujame pirmiausia tam, kad kuo daugiau pamatytume ir pažintume naujų kultūrų.“



Šiandien Vietnamas ir Kambodža yra vienos populiariausių egzotinių krypčių. Nepaprastai turiningos kelionių programos ir jų patrauklios kainos tarsi panaikina tūkstančių kilometrų atstumą. Su „West Express“ ir agentūros partnere „Wrislit“ keliautojų grupe aplankysite pažangai atsispiriančius kaimelius, architektūros šedevrus, mėgausitės nepaprastais gamtos peizažais ir egzo-tiškais patiekalais, atsipalaiduosite prie Pietų Kinijos jūros.

Ar galėtumėte išskirti įsimintiniausią vietą ar nu-tikimą, įvykusį keliaujant? Įspūdingiausia vieta tikriau-siai būtų Kambodžos Ankor Vato šventykla, bet jei kalbėtume apie įvykį, prisiminčiau Vietnamą: keliaujame ten visi ketu-ri, ir vienas vietinis mus užkalbina, pradeda klausinėti, iš ko-kios esame šalies. Mes jam ir atsakome – iš Lietuvos. Jis, tai išgirdęs, ėmė iš kišenės traukti kažkokį pinigą – žiūrim, o ten 10 lietuviškų litų! Jis mūsų klausia – ar jie ne jūsų šalies? Sa-kom, na, taip, iš mūsų. Ir tada jis pasakojo, kaip turguje pre-kiaujančiai jo dukrai kažkas įdavė šitą pinigą ir sako – nueisi į bet kokį banką, išsikeisi, čia tau bus apie penkis dolerius. O dabar tam žmogeliui jokiame banke šitų pinigų niekas nekei-čia... Todėl jis mūsų pasiteiravo, galbūt galėtume jam juos iš-keisti. Gaila buvo jam pranešti, kad ir penki doleriai čia ne vi-sai išeis... Po visko tiesiog stebėjomės, kad štai net Vietname tautiečiai kažkuo vis pasižymi (šypteli).

Taip paprastai kalbate apie tokias tolimas kelio-nes, kad atrodo, jog net ir kylančios problemos ne-sugadina nuotaikos... Mes tiesiog niekada nestresuojame – žmonės vis svarsto: oi, kaip čia bus, kas čia bus... o mes žino-me, kad jei bus kokia problema, mes ją išspręsime. Nėra ko gal-voti, kas būtų, jeigu būtų, nes tada gali nugrybauti į visai kitą pusę arba taip niekur ir neišvažiuoti (šypsosi). Taip, situacijų būna įvairių – būna, kad sutikti žmonės ir nepadeda. Tačiau tiesiog eini ten, kur įmanoma patekti arba kur pakliūti nerei-kia didelių pastangų. Mes juk suprantame, kad negalime pa-tekti bet kur, kad ir kaip norėtume. Tad viskas tiesiog vyksta pagal galimybes. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – jei esi blogai nusiteikęs nuo pat pradžių, geriau išvis niekur nevažiuo-ti. Dažniausiai neįgalieji mano, kad tokios kelionės daug kai-nuos. Tačiau svarbiausia prisiversti pirmą kartą, o kai jau pa-gauni tą azartą, sustoti tiesiog nebegali.

„Mes niekada nestresuojame – žmonės vis svarsto: oi, kaip čia bus, kas čia bus... o mes žinome, kad jei bus kokia problema, mes ją išspręsime.“

į š ą į ą ą į ą, Š ų ą

š č ų š š ų

ų ė ų

ž ų Š ą

š ė ėė ė

š š ė ėė

ūš ų ųų

šž

Ž šš

ž ų šū č

Į žė

ėž ų


Šios moterys iš savo mamų ir močiučių per-ėmė itin glaudaus su gamta gyvenimo filoso-fiją, žinias apie gydomąsias augalų savybes ir vartojimo metodus. Jos yra idealus pavyz-dys, kaip reikia puoselėti tūkstantmetes Azi-jos tradicijas, harmoningai gyventi su gamta, vartoti vaistažoles ir kitas gamtos dovanas grožio ir sveikatos priežiūros tikslais.

Kokie yra pagrindiniai kalnų moterų naudojami produk-tai, kasdieniai ritualai ir tradiciniai grožio puoselėjimo re-ceptai, sužinojau užsukusi į vieną iš pakelės turgelių Šiau-rės Tailande.

TAMARINDASTamarindų vaisiai tabaluoja ant aukšto medžio šakų ir prime-na kabančias pupas. Medžio paunksmėje stovi prekystalis su rudos spalvos ankštinių vaisių – tamarindų – dėžėmis. Kalnų moteris su tradiciniu galvos apdangalu tiesia man kietą vai-sių. Pralupusi kevalą randu minkštą gyslotą masę, gaubian-čią kietus juodus kauliukus. Tamarindas skanus, vietinių daž-niausiai valgomas su cukrumi ar aitriąja paprika. Moteris man gestų kalba rodo, kad tamarindą reikia su-

kramtyti, išspjauti ir tepti ant veido. Dee mak mak (liet. labai gerai) – tajų kalba sako prekeivė. Ji žino, kad tamarindo minkštimas šalina negyvas veido odos ląsteles ir stimuliuo-ja jų atsinaujinimą, gaivina ir lygina smulkiąsias raukšleles.Veido valiklis su tamarindais – populiarus tarp mano drau-gių iš Bankoko. Vienos lankosi grožio salonuose ir darosi brangias procedūras su AHR (alfa hidroksilo rūgštis) rūgš-timi, kitos tamarindų valiklio pasigamina pačios arba perka natūralius produktus su šia priemone. Pagrindinė tamarin-do savybė, viliojanti azijietes, – tai minkštime susikaupusi na-tūrali rūgštis, prasiskverbianti į giluminius odos sluoksnius ir šviesinanti pigmentines dėmes. Tailandietės jų bando atsi-kratyti bet kokia kaina, kad veidas atrodytų šviesesnis ir suoy (liet. gražus).

ALAVIJASAnt kito prekystalio – alavijo lapai, ilgio sulig ranka. Tokį ga-lima rasti kiekvienos azijietės namų šaldytuve. Jos kasdien prieš miegą atsipjauna po mažą sultingo lapo gabaliuką ir minkštimą tepa ant odos kaip kaukę. Azijietės žino, kad 100 proc. alavijo minkštimas užtikrina na-tūralų odos drėkinimą, aprūpina vitaminais (A, C, B, taip pat

Grožio puoselėjimo receptai Azijoje

AUKŠTIKALNIŲ REGIONUOSE, KUR DABAR ĮSIKŪRĘ VIETNAMAS, LAOSAS, TAILANDAS IR MIANMARAS, JAU TŪKSTANČIUS METŲ GYVENA ETNINĖS GENTYS, VADINAMOS „KALNŲ ŽMONĖMIS“. ČIA MOTERYS VIS DAR DĖVI TRADICINIUS DRABUŽIUS PREKIAUDAMOS TURGUJE AR DIRBDAMOS LAUKUOSE. BE RYŽIŲ AUGINIMO, JOS UŽSIIMA ŽOLELIŲ RINKIMU IR DŽIOVINIMU, ALIEJAUS SPAUDIMU IR MAIŠYMU TAIP, KAD INGREDIENTAI SUSTIPRINTŲ VIENAS KITO GERĄSIAS SAVYBES

IR TEIKTŲ KUO DAUGIAU NAUDOS.

Eglė Šimkevičiūtė Kulvelis

įkvėpimo beieškant

Per nešvarias rankas plinta:

Bakterinės žarnyno infekcijos: vidurių šiltinė, paratifai, salmoneliozė, šigeliozė, ešerichiozė;

Virusinės žarnyno infekcijos: hepatitas A, rotavirusinis enteritas, norovirusinė infekcija;

Virusiniai viršutinių kvėpavimo takų susirgimai;

Gripas;

Parazitinės ligos:askaridės, kaspinuočiai, toksoplazmozė, enterobiozė, toksokariazė.

SEPTIX gelis pravers:

autobusu, traukiniu ar lėktuvu;

užkrečiamoms ligoms;

Saugokite savo ir savo artimųjų sveikatą!


retu vitaminu B12 bei folio rūgštimi) ir mineralais (magniu, manganu, cinku ir kt.). Alavijas taip pat pasižymi gydomuo-ju poveikiu. Jis spartina regeneracijos procesą po nudegimų, kenksmingo saulės ar dirbtinio patalpų kondicionavimo po-veikio. Grožio salonai jį vartoja įvyniojimams, masažams, kaukėms, sudirgusios, paraudusios odos ar nusilpusių plau-kų gydymui ir profilaktikai. Vietiniame grožio salone arba „galvos plovykloje“, kur klien-tams valandą plaunama ir masažuojama galva bei plaukai, alavijo kaukė uždedama kaip papildoma, nieko nekainuojanti paslauga. Veido oda nuplaunama, išmasažuojama ir pamaiti-nama alavijo kauke (minkštimas natūralus, ištrauktas iš šal-dytuvo ir ką tik nugramdytas peiliu nuo storo alavijo lapo). Vien dėl kaukės būtina išbandyti šią procedūrą.

KOKOSASKita prekeivė sėdi su prieš save išstatytais viskio buteliais ir kokosų riešutais. Pirma mintis – čia maišomi alkoholiniai

kokteiliai! Tačiau ne, viskio buteliuose – natūralus nerafinuo-tas kokosų aliejus, kurį iš savo kieme augančių kokosų išspau-dė moters, vardu Khun Chiutima, vyras. Kokosų smulkini-mo malūną – elektrinį arba sukamą buivolu – turi kiekvienas kaimas, juo naudojasi visos jame gyvenančios šeimos.Esu girdėjusi teoriją, kad tik dėl kokosų aliejaus azijiečių plaukai yra tokie stori ir tvirti. Mano tailandietė draugė Bua kokosų kaukės plaukams nemėgsta, bet prisimena, kaip vai-kystėje jos mama kokosų aliejumi tepdavo jai antakius ir blakstienas. O kokosų sultys savo sudėtimi primena mūsų organizmo intraląstelinius skysčius. Juose daug elektrolitų, pirminių amino rūgščių bei natūralaus cukraus. Pasakojama, kad ko-kosų sultys per Antrąjį pasaulinį karą buvo naudojamos su-žeistų karių rehidratacijai ir leidžiamos jiems tiesiai į veną! Aš užsisakau vieną riešutą, kuris prieš mano akis nukapo-jamas ir patiekiamas su šiaudeliu, kad galėčiau atsigaivinti ir pasistiprinti.


Mano tailandietė draugė

Bua prisimena, kaip vaikystėje jos

mama kokosų aliejumi tepdavo

jai antakius ir blakstienas.

303030303030303030303030303303030303033030003030303030333003030303030303030303030303330030330300303330003030303 ŽVIŽVIŽŽVŽVIŽVŽVŽVIŽVIVIVIŽVIŽVIŽVIŽVIŽVIŽVIŽVIŽVIVIŽVIŽVIŽVIŽVŽVŽVVVŽVIŽVVVVVVIIVIVIŽVVVŽVŽVŽŽVVŽVŽŽŽŽŽŽVŽVŽŽV LLGSLLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSLGSGSGSGSLGSLGSLGSGSGSLGSGSLGSSL SSSSSGSSSGSLGSLGGLGSGSLGSLLGLGSSNISNISNISNISNINISNISNISNISNISNISNISNISNISNISNISNISISNISNISNISNINISNISNISNNISNISNNNISISIINISNINNINININISNISINIINNN SS Į Į Į Į ĮĮ Į ĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮ Į ĮĮ ĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮ PASPASPASPASPPASPASPASPASPASPASPASPASPASPASPASASPASPAPAPASPASPASPASPASPASPASPPASPAPAAAPAPASSSSASASPAAPAP SASPASAAPASSP SPASPASAAASPASPAP SPAPASSPPASSSPASPPASSPASAULAUAULAULAUAULAUAULAULAULAULAULUAUAULAULAUAULAULAULAULAULAULAULAULAULAAULAULLAUAUAAAAULAUAULLAAULLAUUAULULLULUAULAUAAULULAAUUAUUUUUAULAUUUUUUUUUUUUUAUUUUUULUUUUUUAAUULAUUUAUUUUUUU ĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮĮ

CIBERŽOLĖPrekystalis su maltų prieskonių pintinėmis ir raudonos, geltonos, oranžinės spalvos milteliais jose iškart pa-traukia akį. Nusiperku maišelį savo mėgstamos ciberžo-lės, kurią naudoju gamindama karį, ir kartu su geltonos spalvos milteliais gaunu dar vieną viskio butelį. Jame, pasirodo, sezamų ir ciberžolių aliejus, Tailande vadina-mas cursamin.Šaltai spaustame, nerafinuotame sezamų sėklų aliejuje gausu vitamino E ir riebalų rūgščių, saugančių odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Ciberžolėje susidarantis ypatingas fenolių junginys suteikia aliejui priešuždegi-minių savybių ir ryškiai geltoną spalvą.Indų mokslininkai nustatė, kad „šventaisiais milteliais“ vadinama ciberžolė mažina patinimą ir slopina uždegi-mus lygiai taip pat, kaip nesteroidiniai vaistai nuo už-degimo. Kalnų moterys apie šią savybę žino seniai ir rodo man, kad cursamin aliejumi reikia teptis sąnarius ir žaizdas.

DŽIOVINTŲ VAISTAŽOLIŲ MIŠINIAIAzijiečiai visur ir visada nešiojasi uostomųjų vaistažo-lių inhaliatorių. Ne išimtis ir turgus, kuriame prekeivės tarp pokalbio su klientais uosto iš marlės surištus vais-tažolių maišelius, sukištus į degtukų dėžutę ar plastiki-nį buteliuką.Aš nusiperku keraminį rutuliuką su skylutėmis ir vaista-žolių mišiniu jame. Jis telpa į delną, yra patogus nešiotis kišenėje ar rankinėje, pauosčius ramina, atpalaiduoja, gerina kvėpavimą ir, svarbiausia, gelbsti nuo pykinimo važiuojant automobiliu vingiuotais Šiaurės Tailando kal-nų keliais. Tokių inhaliatorių sudėtis – kuo įvairiausia, nuo mums girdėtos mėtos, juodųjų pipirų sėklų, gvazdikėlių, žalio-sios citrinos žievelių, cinamono, kvapiųjų muskatmedžių vaisių, imbierų ir jazminų iki egzotiškų pavadinimų, to-kių kaip alpinijos, kininiai smikmykai, tikrasis gelžme-dis, paprastasis mėklainis, siaminė mamėja ir kt. gėlės. Neįtikėtina, kad tiek įvairiausių žolelių, ir jos visos tel-pa į saują – visa „kalnų žmonių“ išmintis ir tradicijos.

Moteris man gestų kalba rodo, kad tamarindą reikia sukramtyti, išspjauti ir tepti ant veido.



Nuo pat seniausių laikų rytietiška aplinka žmo-nes įpareigojo derėtis. Pirmiausia, rytiečiai savo prigimtimi yra prekeiviai, nes karštame klimate nebuvo paprasta dirbti žemę, o ir pa-čios dirbamos žemės, kaip patys esate matę, ten nėra daug. Antra, nuo senovės per Rytų ša-lis driekėsi pasaulinės prekybos keliai, o pasi-

rinkimo gausa visada ugdė konkurenciją, tad išgyventi tebuvo įmanoma tik sumaniai derantis ar tarpininkaujant. Na, ir, žino-ma, rytiečiai visada turėjo daug laisvo laiko, kurį smagu trum-pinti – būtent – derantis. Tad derybos rytietiškame turguje yra pramoga – tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Ir jei norite, kad ta pramoga pavirstų sėkmin-ga transakcija bei dar vienu porcelianiniu drambliuku (jau ir taip apkrautame jūsų būste), laikykitės keleto esminių dery-bų taisyklių. Pradžioje atminkite – jūsų derybinės pozicijos kur kas stipres-nės nei pardavėjo. Dauguma parduotuvių ar prekystalių vis vien prekiauja tais pačiais daiktais, maistu ar paslaugomis – ir kiek-vienas pardavėjas tai žino. Antra, esminis jūsų pranašumas – mobilumas ir laikas. Jūs bet kada galite išeiti nieko neįsigijęs ir savo pinigus išleisti kitur, o štai pardavėjas bus priverstas likti vietoje ir laukti jūsų sugrįžtant. Arba derėdamiesi galite staiga suvokti, kad tas daiktas jums visiškai nereikalingas – vėlgi di-deliam pardavėjo nusivylimui.

NIEKADA NEPIRKITE IMPULSYVIAI. Taip pat netikėki-te pažymėta kaina – dažniausiai ji yra užkelta sąmoningai, o ir šiaip sena rytietiška išmintis byloja, kad „turguje kainos nebū-na“. Pardavėjas jus bet kuriuo atveju laikys naiviu, patikliu ir nuolankiu europiečiu ar amerikiečiu, tad paklausę, kokia tikro-ji daikto kaina, pasiųsite signalą, kad esate ne iš kelmo spirtas ir netgi pelnysite šiokią tokią pagarbą. Pardavėjai visada tikisi de-rybų, tai netgi sudaro jų ego dalį, nes kasdien jie derasi su tuzi-nais pirkėjų, ir sėkminga derybų baigtis yra akivaizdus jų savi-vertės įrodymas. NIEKADA NEPARODYKITE, KAD TAS DAIKTAS JUMS REI-KALINGAS. Nesidžiaukite juo, nesidalykite entuziastingais krykštavimais, kaip tas kilimas nuostabiai atrodytų jūsų būsto salone – tai, pardavėjų žargonu kalbant, suteikia galimybę jūsų oponentui „pajusti kraujo kvapą“ ir diktuoti savo sąlygas. Prieš pradėdamas derybas kuo ilgiau tylėkite (tai visada išmuša par-davėjus iš vėžių). Paimkite į rankas norimą daiktą, pažvelkite į jo kainą, susiraukęs pakraipykite galvą ir nukreipkite žvilgs-nį. Tada norimą daiktą padėkite atgal į vietą. Jei pardavėjas pa-siteiraus, kas negerai, pareikškite, kad pirktumėte jį, bet kitur matėte pigiau ir geresnės kokybės.

ŽINOKITE SAVO KAINĄ. Prieš pradėdamas derėtis, mintyse nusistatykite maksimalią sumą, kurią esate pasiruošęs mokėti. Taip atrodysite savimi pasitikintis ir nesuklysite, kai pardavė-jas pats paklaus, kiek norite / galite mokėti. Ir atminkite – nuo tos kainos, kurią pasakysite pats, tėra vienas kelias – aukštyn.

PASITELKITE SAVO ASMENINĮ ŽAVESĮ. Dar niekada šiame pasaulyje niekam nepakenkė būti draugiškam. Jei jau prasidėjo derybos, kalbėkite su pardavėju apie kitus dalykus, nes taip at-siranda geras tarpusavio ryšys. Jei elgsitės agresyviai, su jumis bus elgiamasi atitinkamai. Išmokite vietine kalba keletą frazių: „kiek?“, „per daug“, „man nereikia“, „būkite geras, sumažinkite kainą, nes neseniai praradau darbą, mane paliko žmona, turiu auginti penkis vaikus“ ir pan.

MAŽINKITE KAINĄ. Pirmoji jūsų pasiūlyta kaina turi būti perpus mažesnė už tą, kurią norite / galite mokėti. Pardavėjas dažniausiai pats pasiūlys mažesnę kainą nei yra nurodęs. Būki-te psichologiškai nusiteikęs skaičius judinti aukštyn žemyn.

BŪKITE NUSITEIKĘS PIRKTI. Nereikia įžeidinėti pardavėjo ir derėtis su juo vien dėl pramogos. Jei pradėsite derėtis, paro-dysite, kad to daikto norite. Nepradėkite derėtis, jei nesiruošia-te jo pirkti.

ABEJOKITE. Visada abejokite – pardavėjus tai trikdo. Abejoki-te dėl kainos, abejokite dėl kokybės, abejokite, ar jums būtent to reikia. Nevenkite paminėti, kad dar „apsižvalgysite kitose par-duotuvėse“. Tada jau pats galėsite pajusti „kraujo kvapą“ maty-damas, kaip pirkėjas pradeda nertis iš kailio.

NURODYKITE DAIKTO TRŪKUMUS. Nebijokite parodyti, kas jums nepatinka, tai visada padeda numušti kainą, ypač bro-kas ar smulkūs trūkumai.

BŪKITE KANTRUS. Geriausia derėtis dienai baigiantis, kai ar-tėja parduotuvės uždarymo metas, tada pardavėjas jaučia di-džiausią spaudimą ir yra pasiruošęs greitam sprendimui.

BŪKITE MANDAGUS. Dėkokite pardavėjui, spauskite ranką, galų gale, draugystė gali praversti ateityje.

MĖGAUKITĖS PROCESU. Paklauskite savęs, kiek laiko dery-boms galite skirti, kad nusiderėtumėte vieną ar porą dolerių, gal jie nė neverti tų laiko sąnaudų? Nevenkite šypsotis ir nesijauski-te pralaimėjęs, jei nepavyko įsigyti daikto už norimą kainą. Gy-venimas skirtas pramogai, juoba kad to daikto jums išvis net ir nereikėjo, ar ne?

Kaip sėkmingai išsiderėti

NORIMĄ KAINĄKIEKVIENAS ŽINOME, KAD RYTŲ ŠALIŲ TURGUOSE AR MAŽOSE PARDUOTUVĖLĖSE PRIIMTA, NETGI BŪTINA DERĖTIS TAI NEATSIEJAMA TO REGIONO KULTŪROS DALIS. MES, EUROPIEČIAI, ESAME PRIPRATĘ PRIE FIKSUOTŲ KAINŲ IR NERETAS MŪSŲ JAUČIASI NEPATOGIAI, KAI IŠKYLA BŪTINYBĖ MAŽINTI NORIMO ĮSIGYTI DAIKTO KAINĄ. KARTAIS NETGI ATRODO, KAD MES TARSI ESAME TURTINGESNI UŽ PARDAVĖJUS IR

DERĖTIS YRA TIESIOG NESĄŽININGA. TAČIAU, IŠ TIKRŲJŲ, DERYBŲ PROCESE NĖRA NIEKO GĖDINGO.

Giedrius Drukteinis

kelionių etiketas


BENE Į KIEKVIENO ŽMOGAUS GYVENIMĄ ATEINA TOKS LAIKAS, KAI TIESIOG PAJUNTI, JOG NORI JAME KAŽKĄ, O GALBŪT VISKĄ PAKEISTI. KLAIPĖDIETĖS MARGARITOSSERYCH ISTORIJA, MATYT, YRA TAS TIKRIAUSIAS PAVYZDYS, KAIP SVARBU KLAUSYTIS SAVĘS, SAVO INTUICIJOS, VIDINIO BALSO, T. Y. GYVENTI IŠ ŠIRDIES, NES TIK TUOMET GYVENI PRASMĘ TURINTĮ IR PILNATVĖS KUPINĄ GYVENIMĄ. PRIEŠ PENKERIUS METUS IŠVYKUSI ATOSTOGŲ IEŠKOTI ĮKVĖPIMO Į BALIO SALĄ MOTERIS ŠIANDIEN DŽIAUGIASI TEN ATRADUSI UNIKALIĄ VERSLO

IDĖJĄ, KURI PAKEITĖ JOS GYVENIMĄ IŠ ESMĖS.

Goda Šleinytė-M. Giedriaus Dagio (abu2.com) nuotr.


BENE Į KIEKVIENO ŽMOGAUS GYVENIMĄ ATEINA TOKS LAIKAS, KAI TIESIOG PAJUNTI, JOG NORI JAME KAŽKĄ, O GALBŪT VISKĄ PAKEISTI. KLAIPĖDIETĖS MARGARITOSSERY HCH IISTSTORORIJIJAA MMATYT YRA TATASS TITIKRKRIAIAUSUSIAIASS PAPAVVYZ

BALIS. Atradus rojų Žemėje –

verslo idėja LIETUVOJE



Iki to laiko, kol „atrado savyje“ Balį, M. Serych daug metų dirbo nekilnojamojo turto rinkodaros ir par-davimo srityje. Po trejų metų nuo tos lemtingos ke-lionės ji Vilniuje įkūrė nuosavą interjero saloną „Bali Wood“, o rojumi Žemėje vadinama sala jai tapo an-traisiais namais. „Dabar esu ten, kur noriu būti, ir darau kasdien tai, kas patinka. Negaliu sakyti, kad iki tol veikiau tai, kas man nepatinka, ar buvau ne

ten, kur man norėjosi būti. Tikriausiai taip negalėčiau gy-venti. Tiesiog visada žinojau, kad yra daug būdų ir galimy-bių daryti ir būti ten, kur iš tikrųjų nori“, – pasakojimą apie save, kaip pasikeitė jos gyvenimas, kai pati susikūrė svajo-nių darbą, pradeda pašnekovė.

Margarita, kaip sugalvojai pirmąkart vykti į Balį? Tuo metu buvau motinystės atostogose, auginau pu-santrų metukų sūnų ir norėjau praleisti žiemą ten, kur šil-ta. Be to, tam žingsniui mane paskatino draugai – aistringi keliautojai Indrė ir Giedrius. Jie prieš tai keliavo pusme-tį po Aziją, Indrė rašė tinklaraštį, kurį skaitydavau kas-dien kaip rytinį laikraštį, o Giedrius dalijosi nuotraukomis (Giedrius Dagys – žinomas fotografas, keliautojas, 2013 m. kartu su Ričardu ir Jurga Anusauskais išleido fotografijų albumą „Azijos dvasia“ – red. past.). Labiausiai mane su-žavėjo jų įspūdžiai iš dviejų mėnesių viešnagės Balio salo-je. Pradėjau svajoti. Kai Indrė ir Giedrius vasarą grįžo iš savo klajonių po Aziją, nedelsdama įsigijau bilietus ir pra-dėjau planuoti atostogas žiemą. Planavau Balyje praleisti du mėnesius, bet buvo taip sunku išvykti... kad prasitęsiau dar mėnesiui ir kartu su ten sutiktais naujais draugais pa-keliavome aplink, aplankėme Malaiziją ir Tailandą. Kur tąkart buvai apsistojusi? Kokiose vietose lan-keisi? Kas paliko didžiausią įspūdį? Turėjome vai-ruotoją, todėl išmaišėme visą salą skersai išilgai. Tik atvykę

visa šeima apsistojome Candidasa regione, viešbutyje prie jūros, kur ir sutikome Naujuosius metus, po to kelias paras praleidome Amede, mažyčiame žvejų kaimelyje. Na, o dau-giausia laiko praleidome Ubude, kuriame buvome mėne-siui išsinuomoję namelį. Ubude – vienas svarbiausių trau-kos objektų Pietų Balyje. Jame labiausiai atsispindi baliečių kultūra – su nuostabiais šokių ir muzikos pasirodymais, rankdarbiais, šventyklomis ir dar daugeliu kitų gražių da-lykų. Didžiausią įspūdį paliko ir kone iki šiol labiausiai man nuostabą kelia jų atsidavimas religijai, jų kultūra ir tradici-jos, šventės ir ceremonijos, patys Balio gyventojai, kurie, be abejo, ir sukuria tą ypatingą atmosferą saloje.

Kada antrąkart keliavai į Balį? Kuo skyrėsi ši ke-lionė nuo pirmosios? Ar vykai į tą pačią vietą, ar lankeisi kur nors kitur? Kokių emocijų, įspūdžių tuomet patyrei? Antrąkart skridome po metų, kitą žie-mą, ir apsistojome jau penkiems mėnesiams. Jausmas buvo toks, kad grįžau namo. Gyvenome ir tose pačiose vietose, ir naujose. Tačiau keliavome jau mažiau, be to, susibūrė drau-gų būrys, kurį vadinome „Balio šeima“. Tie žmonės liko ša-lia iki šiol.

Kaip atrodo Tavo kasdienybė Balyje? Keliuosi visada anksti, auštant su gamta, apie 6 h. Jei turiu galimybę – bė-gioju pajūryje arba važiuojame „gaudyti“ bangų, daug laiko praleidžiu vandenyje. Grįžtu, o dar tik 8–9 ryto. Prieš pra-dėdama dirbti stengiuosi kas rytą išgerti kokosų sulčių iš ko-koso, suvalgau krūvą įvairiausių vaisių, tokių kaip mangus-tinai, rambutanai, kertuočiai (dragon fruit), salakpalmių vaisiai (snake fruit). Čia darbai pradedami vėliau, apie 10 h, o baigiami apie 17 h. Kai lyja – tinkamiausias metas masa-žui (šypsosi). Jei būnu apsistojusi netoli jūros, būtinai kar-tu su vietiniais laikomės tradicijos – palydime saulę. Šeštą valandą vakaro jau sutemsta. Po saulėlydžio – vakarienė.

Po lemtingos kelionės M. Serych Vilniuje įkūrė nuosavą interjero saloną, o rojumi Žemėje vadinama sala jai tapo antraisiais namais.


Ir apie 21–22 h jau norisi miego... Čia šešios darbo die-nos ir tik sekmadienis – laisva diena. Tad sekmadienį stengiuosi visada kur nors toliau pavažiuoti, kitaip pra-leisti laiką, pamatyti, ko dar nemačiau, arba kartais su-siplanuoju ilgesnį savaitgalį, kad į kokią gretimą salą nu-plaukčiau. Čia lengva pamiršti laiką...

O kaip kilo idėja įkurti interjero saloną Vilniu-je? Kaip ją sekėsi įgyvendinti? Kokie buvo pir-mieji žingsniai? Pirma mintis, kuri kilo tik atskridus į Balį, kad Lietuvoje nėra nieko panašaus, nėra tokio sti-liaus daiktų, taip norėjosi viską parsivežti namo... Visur, kur teko lankytis, ar tai būtų viešbutis, ar restoranas, ar parduotuvėlė, – gausu įvairiausių gražių detalių, rank-darbių, visos tos mielos smulkmenos, tekstūros, spalvos, viskas buvo neįprasta, norėjosi pačiupinėti, paliesti, pa-uostyti. Baliečiai beveik viską gamina rankomis iš natū-ralių medžiagų: medžio, akmens, vario, sidabro, fosilijos. Atidaryti interjero saloną ir pradėti verslą Lietuvoje iš tiesų buvo labai nedrąsu. Girdėjau kalbant, kad balietiš-kų interjero detalių ir aksesuarų neįmanoma parsivežti, nes trapūs, netinkami mūsų klimatui ir t. t. Praėjo treji metai, kol ryžausi tai pabandyti. Nemažai laiko užtruko pasiruošimas, informacijos surinkimas, tiekėjų atranka, transporto įmonės paieškos, viso darbo organizavimas. Tai labai laikui imlus procesas. Viskas čia, Balyje, vyks-ta labai lėtai ir nieko negali paspartinti. Tiesiog vyksta kažkokia įvykių sinchronizacija, viskas dėliojasi savaime, negali nei savęs, nei kitų spausti ar skubinti.

Ar dabar dažnai vyksti į Balį? Kaip atrenki pro-duktų asortimentą? Ką unikalaus galima įsigyti „Bali Wood“ salone? Į Balį vykstu 3–4 kartus per me-tus. Visus produktus atrenku pati ir tik tai, kas pačiai pa-tinka, ką pati norėčiau turėti namuose. Mūsų salone gali-te rasti perdirbto tikmedžio, mangamedžio, suar medžio


baldų, baldų, pagamintų iš tikmedžio, valčių, ironwood baldų, tamarind medžio masyvo stalų ir stalviršių, lavos ir onikso akmens, marmuro, fosilijos praustuvų ir vonios aksesuarų, vario praustuvų ir šviestuvų, rotango baldų ir interjero detalių, pintų šviestuvų, terakotos vazų ir indų, palmės medžio dirbinių, natūraliu būdu dažytos ir ran-kinėmis staklėmis austos tekstilės. Beveik viskas paga-minta rankomis.

Kokio tipo žmonės renkasi „Bali Wood“ produk-tus? Kokiems namams jie labiausiai tinka? „Bali Wood“ produktus renkasi keliaujantys žmonės. Matyt, taip jau yra, kad kelionėse matytus daiktus norisi „įkur-dinti“ ir savo namuose. Balietiški daiktai tinka įvairių namų interjerams, tiek moderniems, tiek eklektiškiems ar skandinaviško stiliaus. Jie gali būti kaip akcentas, galima iš jų sukurti ir visą interjerą. Mūsų pirkėjai – ir pavieniai žmonės, ir interjero specialistai, dizaineriai, architektai.

Ar sudėtinga užmegzti ir plėtoti verslo santykius su baliečiais? Kas labiausiai Tave jų kultūroje

„Baliečiai niekada neapsiims darbo, jei laukia ceremonijos. Tau gražiai pasakys „atsiprašau“ ir nueis.“



žavi? Su jais sudėtinga dirbti, nes laiko, kokybės, bendravi-mo principai visiškai kitokie. Mažai kas naudojasi elektroni-niu paštu, turi būti vietoje, kad būtum tikras, ką perki. Lai-kas taip pat sunkiai „suvaldomas“ – jie visada pasakys, kad padarys per savaitę, bet iš tikrųjų turi skaičiuoti, kad tai už-truks tris savaites. Jų negali labai spausti dėl laiko ar kainos, kitaip jie tiesiog atsisakys parduoti ar dirbti. Ir jų religija... (Balis iš viso Indonezijos salyno, kuriame vyrauja islamas, išsiskiria tuo, kad yra induistinė sala, iki šiol praktikuojanti hindu religiją ir ritualus – red. past.). Jie niekada neapsiims

darbo, jei jų laukia ceremonijos (šypsosi). Tau gražiai pasa-kys „atsiprašau“ ir nueis. Gali siūlyti dvigubai daugiau pini-gų, atsakymas bus tas pats – ceremonija. Tačiau labiausiai mane žavi tai, jog jiems nereikia daugiau. Jei jie dirba visu pajėgumu, o tu jiems siūlai didelį užsaky-mą ir prašai pagaminti per tam tikrą laiką, siūlai jiems pa-sisamdyti daugiau žmonių, išsiplėsti šiek tiek, jie žiūri į tave su šypsena ir sako – „ne, man to nereikia. Aš juk dirbu visu pajėgumu, vadinasi, turiu geriausia, ką galiu turėti. Kam no-rėti dar daugiau?“

Balietiški daiktai tinka įvairių namų interjerams, tiek moderniems, tiek eklektiškiems ar skandinaviško stiliaus.

Baliečiai beveik viską gamina rankomis iš natūralių medžiagų: medžio, akmens, vario, sidabro, fosilijos.


Gediminas afrikietiškais būgnais susido-mėjo maždaug prieš dvylika metų, kai iš-girdo juos viename festivalyje Prancū-zijoje. Rimtesni mokslai prasidėjo prieš penkerius metus – tada ir įkūrė savo stu-diją „Afrikos būgnai“, kur groti moko vi-sus norinčius. Būtent šioje studijoje ir af-rikietiškus būgnus, ir Gediminą surado

Ieva. Patyrusi rankos traumą čiuoždama snieglente, ji mė-nesį praleido su gipsu – tada ir suprato, kad nori rasti įdo-mią asmeninę veiklą. Prisiminusi, kad kažkada ją buvo su-dominę afrikietiški būgnai, Ieva jau kitą dieną po gipso nuėmimo atvyko į Gedimino studiją. Ir Ievos muzikavimas, ir draugystė su Gediminu trunka jau ketverius metus, be to, prieš pustrečių metų mergina pradėjo šokti ir afrikietiškus šokius, kuriuos dabar taip pat dėsto.

AFRIKOS PAIEŠKOS EUROPOJENatūralu, kad, siekdami tobulėti, Ieva ir Gediminas mokytojų turėjo dairytis už Lietuvos ribų – taip jie pradėjo ieškoti įvairių mokymų ir seminarų, vykstan-čių visoje Europoje. „Kol mano gyvenime nebuvo bū-gnų, kelionės buvo gana tradicinės, dažnai – ir autosto-pu. Bet atradus būgnus, keliavimas pasikeitė iš esmės, nes dabar keliaujame edukaciniais tikslais: mokytis, susipažinti, pasisemti patirties, įkvėpimo, motyvacijos iš savo mokytojų. Šiuo požiūriu mes visiškai netipiški, nes kelionės išimtinai susijusios su įkvėpimo, reikalin-go daryti tai, ką čia ir darome, paieškomis“, – pasako-ja Ieva, nužvelgdama įvairiausių dydžių būgnais apsta-tytą studiją. Iki afrikietiškų būgnų Gedimino kelionės apsiribodavo darbo komandiruotėmis, o tikrasis kelia-vimas ir prasidėjo būtent dėl šios muzikos. Dažniau-siai mokymai, į kuriuos keliauja pora, vyksta savait-galiais, tačiau vasarą pavyksta ištrūkti ir ilgesniam laikui. Ieva ir Gediminas mokymus paprastai renka-si pagal labiausiai jiems imponuojančius mokytojus, o jų keliai dažniausiai veda į Nyderlandus, Prancūziją, Belgiją, Italiją, Angliją. Vakarų Afrikos muzikos entu-ziastai atskleidžia, kad tarp kitų „studentų“ tokiuose seminaruose jie būna kone jauniausi – tarp vyresnio amžiaus žmonių užsienyje ypač populiarūs afrikietiš-ki šokiai, dėl kurių galima ne tik paįvairinti savo lais-valaikį, išmokti naujų dalykų, bet ir palaikyti gerą fi-zinę formą.„Kai randi mokytojus, kurie tau tinka, važiuoji pas juos vėl ir vėl, nes jų bagažas neišsemiamas ir jie – tos kultūros atstovai. Taip, žmonėms atrodo paradoksalu, kad vykstame Afrikos kultūros pasisemti ne į Afriką, tačiau ji kyla iš Afrikos žmonių“, – kalba Ieva, kartu su Gediminu surengianti vidutiniškai tris tokias ke-liones per metus. „Kadangi Afrikoje gyvenimas nėra iš lengvųjų, nemažai žmonių nori iš ten išvykti ir ieškoti materialiai geresnio gyvenimo. Būtent dėl to ir daugu-ma geriausių afrikiečių muzikantų, norinčių savo mu-zika ko nors pasiekti, gyvena Europoje. Mums dėl to tik patogiau, nes norėdami mokytis neturime kaskart keliauti iki Afrikos“, – įdomią situaciją toliau aiškina Ieva.

PASKUI MUZIKĄ – Į AFRIKĄ

JAU NEBEREIKIA ĮRODINĖTI, KAD ĮDOMIAUSIAIS KELIAIS GYVENIME DAŽNIAUSIAI NUVEDA VISIŠKI ATSITIKTINUMAI. VILNIUJE GYVENANČIĄ JAUNĄ PORĄ ŽURNALISTĘ IEVĄ ŽIGAITĘ IR PROFESIONALŲ PERKUSININKĄ GEDIMINĄ MAČIULSKĮ SUVEDĖ AFRIKIETIŠKA MUZIKA. ILGAINIUI MEILĖ VAKARŲ AFRIKOS DAINOMS IR ŠOKIAMS PRADĖJO DĖLIOTI POROS KELIONIŲ

MARŠRUTUS NE TIK EUROPOJE ŠIŲ METŲ PRADŽIOJE JI JUOS NUVEDĖ IR Į PAČIĄ AFRIKĄ.

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė Nuotraukose: herojų 2015 m. koncertai, rengti Vilniuje su pasaulinio garso Vakarų Afrikos muzikos žvaigždėmis. Fotografas Saulius Masonas (masonas.lt).



Lietuvių liaudies

muzikoje daug liūdesio –

tuo tarpu Afrikoje,

nors jie patys ir patyrę

beprotiškai daug

sunkumų, visa muzika yra

džiugi, uždeganti.


„West Express“ ir agentūros partnerės „Wrislit“ „afrikietiški“ maršrutai driekiasi nuo Etiopijos šiaurėje iki Pietų Afrikos Respublikos kontinento pietuose. Safariai ir poilsis prie vandenyno, tradicinės gentys ir jų papročiai, menai, muzika ir šokiai, nacionaliniai parkai, kriokliai, kalnai, vynuogynai ir net ...krikščionybės paminklai! Afrikos įvairovę sunku nupasakoti!

MUZIKOS VIETA AFRIKOS GYVENIMESausio mėnesį į pirmąją savo kelionę į Vakarų Afri-ką išsiruošusi pora tikina, kad ši išvyka tapo įmano-ma ir prasminga dėl viso pažinčių tinklo ir ryšių, užmegztų Europoje. „Tikrai nesinorėtų atsidurti Afrikoje nieko ten nepažįstant“, – šypteli Ge-diminas. Be tolesnio muzikinio to-bulinimosi, Gediminas ir Ieva tikisi Afrikoje geriau pažinti ir kontekstą, kuriame savo vietą randa muzika bei grojantys žmonės. „Anksčiau Afriko-je groti galėjo toli gražu ne visi – tai buvo skirta tik tam tikro luomo at-stovams, vadinamiems griotais. Vie-nas iš dabartinių mūsų mokytojų, kuriam dabar yra 40 metų, pasakojo, kad būdamas mažas jis labai norėjo groti, tačiau jam niekas to neleido, nes jis nebuvo iš mu-zikantų luomo. Ir tik pastebėję begalinį jo norą, gimi-naičiai galiausiai leido jam groti“, – kalba Gediminas. „Tačiau liaudies muzika Afrikoje dar ir šiandien yra po-puliari, ten tikrai nėra neįprasta ja domėtis ir mėgti. Tarkime, lietuvių liaudies muzikoje daug liūdesio – tuo tarpu Afrikoje, nors jie patys ir patyrę beprotiškai daug sunkumų, visa muzika yra džiugi, uždeganti. Šokis ir muzika yra vieni iš kertinių jų kultūros akmenų, būtent ja griotų dinastijos atstovai ir pasakojo visą savo šalių, žemyno istoriją“, – mylimajam pritaria ir Ieva.Be istorinio, muzika Afrikoje turi ir svarbų bendruo-meniškumo aspektą. „Pats būgno pavadinimas – džem-bė (djembe) – išvertus reiškia „būti kartu“. O Afrikoje tas buvimas kartu gali reikšti net ir dviejų kaimų susi-

ėjimą“, – nusijuokia Gediminas. „Šiame žemyne būtent muzika ir perteikiama didelė gyvenimo dalis – bet ko-kia šventė, bet kokia ceremonija, viskas lydima būgnų

ir šokių. Kaip jie patys sako, viskas gyvenime atsiranda dalijantis. Vie-nas moka šokti, kitas – groti, ir visi kartu sukuria kažką bendro. Daug ką prie afrikietiškos muzikos trau-kia būtent jos energetika – žmonėms reikia to ritmo, muzikos skleidžia-mų vibracijų, pozityvumo“, – pasa-koja Ieva.Anot pašnekovų, pozityvumas junta-mas ne tik afrikiečių muzikoje: tai – pirmas bruožas, kurį įžvelgi ir stebė-damas jų gyvenimą bei bendravimą tarpusavyje. „Lietuvoje ir pats save dažnai „prigaunu“ galvodamas, kad

jaučiuosi nelaimingas – neva to nemoku, ano irgi, viskas čia blogai... o iš afrikiečių to niekada neišgirsi, jie dega meile ir aistra tam, ką daro. Niekada nė vieno negirdėjau besiskundžiančio“, – pasakojo Gediminas. „Galbūt, kai jau geriau pažįsti žmogų, tada kažkaip ir gali atpažinti jo nuotaiką, bet bendraudamas su nepažįstamais to nieka-da nesuprasi. Tiesiog iš jų jaučiama pagarba viskam, ką darai, – jei ateini groti, tai yra pagarba ir sau, ir moky-tojui, ir visai kultūrai, kurią imiesi pažinti“, – toliau apie kultūrinius skirtumus kalbėjo Ieva.

Kol skaitote šį straipsnį, Ieva su Gediminu jau keliauja ir mokosi vienoje iš Vakarų Afrikos šalių – savo pirma-jai kelionei pora pasirinko Senegalą ir Gvinėją. O kaip toli Jus galėtų nunešti Jūsų aistra?



Kai kelionės ĮKVEPIA KURTI

„GEROS FOTOGRAFIJOS, KAIP IR KNYGOS AR MATYTI FILMAI, PAŽADINA TROŠKIMĄ PAČIAM GYVAI PATIRTI, VISOMIS JUSLĖMIS IŠGYVENTI TĄ ĮSPŪDĮ, KURĮ MATYDAMAS AR SKAITYDAMAS INTUITYVIAI PAGAUNI KITO KŪRINIUOSE. JEI FOTOGRAFIJA ĮKVEPIA PAMATYTI TAM TIKRĄ PAVAIZDUOTĄ ŠALĮ, VADINASI, FOTOGRAFAS PASIEKĖ TIKSLĄ PALIESTI ŽMOGAUS ŠIRDĮ. KITA VERTUS, VISADA LIEKA ATVIRAS KLAUSIMAS GAL JO TIKSLAS BUVO PARODYTI, KAS SUJAUDINO JĮ PATĮ“, SAKO FOTOGRAFAI JURGITA IR MINDAUGAS NAKUČIAI, KURIŲ DARBAI IŠSISKIRIA SAVITU STILIUMI,

ŽAISMINGA SPALVŲ IR DETALIŲ DERME.________________________________________________________________________________

Goda Šleinytė-M. „Nakutis Photography“ (nakutis.com) nuotr.

Pasak fotografų, savo malonumui kelionėse Mindaugas nesiskirdavo su fotokamera jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau pastaruoju metu keliaudami atostogų jie vis dažniau fotoapa-ratą palieka namie ir leidžia sau grožėtis vaiz-dais tiesiog akimis ir širdimi – čia ir dabar – ir visa tai pasilikti tik sau. Tokį jų požiūrį išties

galima suprasti, mat ketverius metus profesionaliai foto-grafuojantys vestuves bei kitas šventes Lietuvoje ir užsie-nyje – Nakučiai per metus įamžina kone šimtus tūkstan-čių kadrų.

Ar galima teigti, kad vestuvių fotografija Jums suteikia daugiau progų keliauti? Kaip toli esate nukeliavę? Ne vestuvių fotografija suteikia progų keliauti, o kad dirbdami sau turime galimybę pasirinkti, kada ir ką norime veikti. Savo darbus planuojame taip, kad liktų laiko asmeninėms kelionėms. Mūsų darbas nėra „pririštas“ prie konkrečios vietos, tad galime būti ten, kur norime. Taigi, kasmet pavasarį ir rudenį savo darbų kalendorių paliekame laisvesnį įdomiems vestuvių užsakymams svečiose šalyse.

Su vestuvėmis esame nukeliavę iki Italijos, Šri Lankos, Prancūzijos, šįmet vestuvių geografiją išplėsime ir į Is-paniją.

Turbūt „vestuvinę“ kelionę į Šri Lanką priskir-tumėte prie vienos įspūdingiausių patirčių? Egzotiškoji Šri Lanka – rojus žemėje visomis prasmė-mis. Vis dėlto, be matytų nuostabių laukinės gamtos vaizdų, glostančių ir stebinančių akį, kartais net uži-mančių kvapą, šioje kelionėje stipriausią įspūdį pali-ko harmonija tarp gamtos ir žmogaus. Mus sužavėjo vietos gyventojų dvasios stiprybė ir gebėjimas suvok-ti paprastos kasdienybės grožį bei prasmę. Būdamas ten supranti, kad iki visiškos laimės žmogui tereikia vidinės ramybės bei atrasti džiaugsmą mažuose daly-kuose. Šioje kelionėje buvo sukurta nuostabi tūkstančio foto-grafijų Giedrės ir Dainiaus vestuvių istorija. Joje buvo užfiksuota ne tik vestuvių ceremonija – Šri Lankos vaizdais, spalvomis, kvapais, emocijomis – fotografi-jose atsispindėjo ir kiekviena kelionės diena.



Ar fotografuodami vestuves Italijoje, turė-jote galimybių ją pažinti iš arčiau? Kuo la-biausiai joje žavitės? Būtent Italiją iš arčiau pa-žinome ten fotografuodami vestuves. Su vestuvėmis, įvairiais projektais ir fotografijos mokymais šioje ša-lyje teko apsilankyti jau beveik dešimt kartų. Mes ir mūsų jaunavedžiai tiesiog įsimylėjome išskirtinio grožio Amalfio pakrantę, užburia Komo bei Gardos ežerai, taip pat Čilento pakrantė, žavinti nuostabiais paplūdimiais. Pirmiausia, šalį turi pamilti ne kaip fotografas, o kaip žmogus, kad galėtum ten kurti. Italija mums asoci-juojasi su nuolat ore tvyrančia itališko – ramaus ir „atsipūtusio“ gyvenimo – aura. Labai „veža“ čionykš-čių žmonių emocionalumas, pagarbą kelia šeimos svarba. Čia nepaliauji žavėtis nuostabiu, kiekvienam regionui savitu, turtingu kraštovaizdžiu, mėgau-tis beprotiškai skaniu maistu. Labai greitai pats įsi-suki į tokį tempą, pradedi kalbėti itališkai, na ir kas, kad nemoki vietinės kalbos. Prie tokio gyvenimo la-bai lengva priprasti.

Ką Jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pa-saulį? Kokią matote to prasmę? Kaip tai atsiliepė Jūsų gyvenimo būdui ar požiūriui? Kelionės mums – begalinės laisvės išraiška. Tai būdas parodyti savo vaikams, kad yra galimybė gyventi kitaip, kad nėra vieno teisingo ke-lio, kad nėra vienos tiesos. Tai erdvė gaiviam žvilgsniui į viską, kas vyksta aplink. Jei žmones keliauti įkvepia foto-grafijos, tai kelionės mums suteikia įkvėpimo kurti. Ke-liaudami atitrūkstame nuo kasdienybės, pasisemiame nau-jų minčių, o tai kuriančiam žmogui yra gyvybiškai svarbu. Kelionės – tai mūsų prisiminimai, neperkami ir neparduo-dami, jie tiesiog neįkainojami, nes tampa mūsų pačių dali-mi visam gyvenimui.

„Pirmiausia, šalį turi pamilti ne kaip fotografas, o kaip žmogus, kad galėtum ten kurti.“



Kelionė, ypač ilgesnė, tam tikras iššūkis prisijau-kinti kitą kultūrą, socializuotis kitoje kultūrinėje ir kalbinėje erdvėje, pažinti jos žmones, įsigilin-ti į kitos šalies papročius. Tiesa, būdami svetur, ne tik gėrimės svečia šalimi. Tai puikus laikas ir galimybė perkainoti tai, ką palikome Lietuvoje, suvokti, ką mums reiškia namai, draugai, šeima, iki širdies gelmių pažįstamas lietuviškas hori-zontas, kaip tai yra svarbu ir brangintina. Taigi, tokia darbo ir poilsio dermė mums leidžia gyventi taip, kaip patys norime. Tad jau vasario pabaigoje su šeima planuojame trijų mėnesių ke-lionę į Italiją, o galvoje jau kirba kitų metų ke-lionių planai. Mes dieviname savo darbą ir tai, kokie esame jį dirbdami. Mūsų darbas yra la-biausiai pašėlusi kelionė per gyvenimą.

Jei žmones

keliauti įkvepia

fotografi jos, tai

kelionės mums

suteikia įkvėpimo

kurti.

„Mūsų darbas yra labiausiai pašėlusi kelionė per gyvenimą.“

„Kelionės mums – begalinės laisvės išraiška. Tai būdas parodyti savo vaikams, kad yra galimybė gyventi kitaip.“


Baigusi klinikinės psichologijos magistro studijas, Eglė dirba asociacijoje „Mentor Lietuva“, todėl jos žinių bei įgūdžių ba-gažas idealiai atitiko savanorystės pro-filį. „Gana seniai svajojau kurį laiką pa-gyventi kitoje šalyje, truputį atsitraukti nuo to, kas mane supa, ir labiau suprasti, kas esu pati – ką galiu, ką moku, taip pat

įsiklausyti į save, pažinti savo jausmus. Nusprendžiau išvažiuoti. Per pažįstamus išgirdau, kad tuo metu Bo-livijoje savanoriavo lietuvė, planavusi iš ten išvykti, o organizacija mielai priimtų naują savanorį. Savanorystė man nebuvo nauja veikla, o ir psichologės darbas su vai-kais kalnų kaimo darželyje man labai tiko“, – apie savo

apsisprendimą išvykti savanoriauti tolimoje šalyje pa-sakoja moteris.

Egle, kokios buvo Jūsų pareigos savanoriau-jant? Su kokiais sunkumais teko susidurti? Psichologe, kaip buvo sumanyta pradžioje, darželyje nedirbau, nes neturėjau pakankamų ispanų kalbos įgū-džių. Atvykus pasirodė, kad mano kalbos pamokos man visai nepadeda, todėl bendravau gestų ir intuicijos kal-ba. Tačiau gana greitai kalbą pramokau tiek, kad galė-jau nesunkiai susišnekėti su darželinukais, taigi, mano pareigos buvo darželio auklėtoja. Kiekvieną rytą auto-busiuku keliaudavome susirinkti vaikų iš atokių vieto-vių ir veždavome juos į darželį, esantį Vacas kaime.

SAVANORYSTĖ Bolivijoje: atrasti

didelę prasmę mažuose dalykuose

NE VIENAM PAŽĮSTAMAS JAUSMAS, KURĮ IŠ PRADŽIŲ APIBRĖŽTI GANA SUNKU TIESIOG KARTAIS GYVENIME APIMA NUOJAUTA, KAD NORS VISKAS IR YRA GERAI, TAČIAU... NE VISAI. KIEKVIENAS TOKIU ATVEJU PRIIMA SKIRTINGĄ ATSAKYMĄ, TAČIAU AKIVAIZDU VIENA TOKIU ATVEJU GYVENIME BŪTINI KOKIE NORS POKYČIAI. EGLĖ KURAITĖ-ŽIČKĖ, PASIJUTUSI PANAŠIAI, PASINAUDOJO VISIŠKAI ATSITIKTINAI PASITAIKIUSIA GALIMYBE IR TRIMS MĖNESIAMS IŠVYKO SAVANORIAUTI Į PIETŲ AMERIKĄ KALNŲ KAIMELIO VAIKŲ DARŽELĮ BOLIVIJOJE. KOKĮ BOLIVIJOS ŠALIES VEIDĄ PAŽĮSTA KITATAUČIAI, ATVYKĘ PADĖTI LABIAUSIAI PAŽEIDŽIAMAI VISUOMENĖS DALELEI, IR KĄ TOKIA PATIRTIS JIEMS ATSKLEIDŽIA APIE JUOS PAČIUS?

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė

įkvėpimo beieškantS

HU

TT

ER

STO

CK

nu

otr

.


Dirbdamas su vaikais pamatai, kad

nereikia „versti kalnų“ – kartais pakanka

tiesiog kartu žaisti, piešti, valgyti, kad

sukurtum kažką svarbaus.

Sunkiausia turbūt buvo pradžioje atrasti, ką iš tiesų nau-dingo aš galiu nuveikti šiame darželyje: su vaikais daugiau-sia žaisdavau ir matydavau, kaip jiems tai svarbu ir nauja. Suaugusieji neturi laiko su jais žaisti, jie dirba, rūpinasi ki-tais vaikais, o kartais tiesiog turi rimtų sveikatos ar sociali-nių problemų ir to daryti negali, nemoka. Tik susitikus vaikai puldavo į glėbį ir naudodavosi galimybe apsikabinti, suptis ant rankų, juoktis ir juokauti kartu. Taip pat su vienuolėmis ir kunigu važiuodavome aplankyti atokių kaimų, veždavome jų gyventojams maisto, vaikams – saldainių ir žaislų, jūrų kiaulyčių, sėklų, kad galėtų maisto užsiauginti patys.

Kaip ir kur gyvenote, ar buvote vienintelė savano-rė? Su kuo bendravote po darbo, koks buvo Jūsų laisvalaikis? Gyvenau mažame kalnų kaimelyje Vacas, netoli Cochabambos miesto. Apsistojau parapijos namuose, turėjau savo kambariuką ir, kai tik atvykau, buvau vieninte-lė savanorė. Darželį, kuriame dirbau, įsteigė jame dirbančios vienuolės. Kartu su jomis valgydavome, tvarkydavomės, pri-imdavome svečius – misionierių grupes, kitus savanorius ir pan. Tame pačiame name, kuriame gyvenau, gyveno ir Padre – kunigas, su kuriuo vakarais dažnai susitikdavome virtuvė-je gamindami valgyti. Tuomet bandydavome bendrauti. Nors mano ispanų kalba nebuvo labai gera – mes rasdavome temų, kuriomis galėdavome ir padiskutuoti, ir pasijuokti kartu. Taip pat kartais savaitgaliais vykdavau į Cochabambą, ten naršydama „Couchsurfi ng“ puslapyje bei keliaudama susi-pažinau su pora vietinių boliviečių, su kuriomis nueidavo-me į koncertus, kavines ar tiesiog pasivaikščioti. Susipa-žindavau ir su kitais keliautojais, su kuriais praleisdavau šiek tiek laiko. Laisvu metu stengiausi kuo daugiau keliau-ti ir pamatyti šalies.

Kokia Jums pasirodė Bolivija? Kokia ji yra vieti-niams ir kokia – turistams? Bolivija pirmiausia man asocijuojasi su autentika. Labai žavu gatvėje matyti vieti-nes moteris, apsivilkusias tradiciniais rūbais, girdėti žmo-nes, kalbančius kechua kalba, ir pastebėti, kaip dauguma jų vis kramto koką. Kai prisimenu šią šalį, galvoje skam-ba žodžiai „pacha mama“ – kechua kalba tai reiškia „žemė

motina“. Bolivija man atsiskleidė kaip šalis, kuri iki šiol iš-laikiusi artimą ryšį su žeme, gamta. Daug žmonių, ypač kai-muose, vis dar garbina gamtos stichijas, tiki senovės prieta-rais ir labiau pasitiki mistine medicina nei šiuolaikine. Taip pat ši šalis pasižymi nuostabaus kraštovaizdžio įvairove – čia yra ir kalnų, ir džiunglių, ir vienas iš Bolivijos gamtos stebuklų – Ujūnio (Uyuni) druskožemio dykuma (druskos ežeras). Iš tiesų sunku pasakyti, kokia ji atrodo turistui ir kokia – vietiniui, nes aš pati nesijaučiau nei vienu, nei kitu. Manau, kad turistui ji egzotiška savo autentiškumu, galbūt gali pasirodyti ir kiek nehigieniška arba kaip šalis, kur vi-suomet daug maisto, šunų ir vargingų žmonių gatvėse. Vie-tiniams, manau, ji labai brangi, sava, bet kartu dažnai ir nesuteikianti pakankamos gerovės. Galiu spėti, kad ir jau-nimui ji atrodo per mažai vakarietiška.

Kaip savanorystė ir gyvenimas tokioje skirtingo-je kultūroje pakeitė Jus pačią? Atsitraukimas nuo sa-vos, įprastos aplinkos ir kitokios kultūros pažinimas tikrai skatina apmąstyti daug dalykų. Be to, turėjau daug laiko pa-būti viena ten, kur mažai interneto, žmonių, veiksmo, ypač vakarais, kai anksti sutemsta ir kalnuose pasidaro šalta. Kad ir kaip banaliai skambėtų, iš tiesų ten būdama iš nau-jo išmokau vertinti tai, ką turiu čia ir dabar. Labai ilgėjausi visko, ką palikau, nors išvykdama jaučiausi kitaip. Atsitrau-kus nuo kasdienybės ir galvojant apie ją, nubyra visos ne-reikšmingos smulkmenos, kurios gali erzinti ar užgožti tai, kas iš tiesų svarbu. Savanoriaudama galvojau ir apie globa-lesnius dalykus. Man buvo svarbu atrasti didelę kasdienių paprastų veiksmų prasmę. Dirbdamas su vaikais pamatai, kad nereikia versti kalnų, kelti revoliucijų, net kalbėti daug


SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr. (

3)

įkvėpimo beieškantįkvėpimo beieškant

nereikia – kartais pakanka tiesiog kartu žaisti, piešti, val-gyti prie bendro stalo, kad sukurtum kažką svarbaus. Trys mėnesiai Bolivijoje iš tikrųjų buvo labai trumpas laiko tar-pas, jog galėčiau sakyti, kad tikrai savanoriavau – sakyčiau, kad tik prisiliečiau prie tokios patirties, galėjau pažinti tą kultūrą, vaikus, vienuoles iš arčiau. Labai sužavėjo ten dir-

bantys žmonės – jų atsidavimas, paprastumas, bendruo-meniškumas ir nuoseklumas. Galvodavau, kad norėčiau sukurti tokią vietą Lietuvoje!

Kokią vietą Jūsų gyvenime apskritai užima ke-lionės? Kokią matote prasmę pažindama naujas šalis, kultūras? Kelionės man svarbios dar turbūt nuo mokyklos laikų, kai per pirmą klasės išvyką į užsienį su-sirgau ir negalėjau vykti, dėl to ilgai ir labai graudžiai ver-kiau... Studijų metu daug keliavau po Europą autostopu, traukiniais, vėliau su būsimu vyru apvažiavome Balka-nų pusiasalį autobusiuku-kemperiu, medaus mėnesį pra-leidome keliaudami po Gruziją ir Rytų Turkiją. Taigi ke-lionės mane lydi visais gyvenimo etapais ir kiekvienas jų išmoko kažko naujo. O mokausi dažniausiai iš paties keliavimo proceso: geriau pažįstu save, savo galimybes ir ribas, galiu priimti naujus iššūkius, atrasti baimes, o gal kaip tik – drąsos esant netikėtoms situacijoms. Taip pat keliaudama pajuntu, kad pasaulis ne toks ir keistas, ne toks ir didelis, nes visur gali atrasti savą jaukią kavi-nę, mielą benamį šunį, piktą bilietų pardavėją ar draugiš-ką pakeleivį. Kažkuo visi miestai panašūs ir leidžia pasi-justi vieno didelio pasaulio dalimi, o kartu ir priimti tuos skirtumus, kurie po truputį tampa tokie pat savi ir įprasti kaip ir lietuviški keistumai.

Ką patartumėte svarstantiems apie savanorystę užsienyje? Manau, kad svarbiausia būti nuoširdžiam ir pirmiausia atsakyti sau į klausimą, kodėl iš tiesų to noriu? Tai gali būti iš tiesų labai svarbi patirtis jūsų gyvenime, puiki proga geriau pažinti save, pasaulį, išbandyti naują veiklą. Tačiau jei pagrindinis tikslas – padėti pasauliui ir daryti gerus darbus, tada ir vykti niekur nereikia – Lietu-voje yra daugybė projektų ir galimybių, kur galima skirti savo laiką, jėgas ir žinias. Aš savanoriauti važiavau sava-rankiškai (ne pagal specialią programą), nes mane ribojo laikas ir negalėjau laisvai prisiderinti. Be to, jau pasiryžu-si šiam žingsniui, norėjau vykti kuo toliau ir į kuo įdomes-nę vietą, todėl ir pasirinkau Boliviją.

Nuostabaus kraštovaizdžio įvairovė – čia yra ir kalnų, ir džiunglių, ir vienas gamtos stebuklų – Ujūnio druskos ežeras.

Į Pietų Ameriką „West Express“ kartu su agentūros partnere „Wrislit“ individualias keliones klientams organizuoja jau daug metų. Maršrutai parenkami pagal keliautojo pomėgius ar lūkesčius. Taip pat agentūros kviečia keliauti į Pietų Ameriką kartu su grupe ir vadovu iš Lietuvos. „West Express“ ir partnerių siūlomos kelionių programos – intensyvios, aplankant daug įdomių ir įsimintinų objektų, kad keliautojai iš tolimo krašto parsivežtų kuo daugiau įspūdžių!


LEDO ŽEMĖJE„KODĖL GRENLANDIJA? TODĖL, KAD MES NIEKUOMET TEN NEBUVOME“, PAPRASTAI SAVO PASIRINKIMĄ APLANKYTI SNIEGO ŽEMĘ AIŠKINA VERSLININKAS, BENDROVĖS „LT BIOTECH“ SAVININKAS PAVELAS LOITERIS. KELIONĖ LAIVU IŠILGAI DIDŽIAUSIOS, TARP ARKTIES IR ATLANTO VANDENYNŲ ĮSISPRAUDUSIOS, TIES ŠIAURĖS RYTINIAIS ŠIAURĖS AMERIKOS KRANTAIS PLYTINČIOS

SALOS PAVELO DOVANA ŽMONAI GIMIMO DIENOS PROGA. _________________________________________________________________________________

Laisvė Radzevičienė Herojaus asmeninio albumo nuotr.




Ledu apklota Grenlandija – visiškai kitoks pasaulis. „O į kitokį pasaulį visada norisi patekti, – juokauja Pavelas ir priduria, kad būtent tuo jo šeima ir mėgsta užsiimti. – Praėjusį kartą, per žmonos jubiliejų, kelia-vome aplink pasaulį, šiais metais išsiruošė-me į Arktiką.“ Dešimties dienų įkvepiančią, neprilygsta-mą kelionę laivu verslininkui rekomendavo

„West Express“ kelionių agentūra. „Negaliu pakęsti krui-zų, tai – masinis procesas, neįdomu, tačiau plaukioti tarp ledkalnių lediniuose vandenyse – visai kas kita. Tai – eliti-nė kelionė, mažai žmonių, kurie ryžtųsi keliauti į Šiaurę“, – neabejoja Pavelas.

NUTRŪKTGALVIAI SNIEGYNUOSE Na taip, buvęs jūrų geologas – truputį ekstremalas, kaip ir visi laivo komandos nariai, – pėsčiomis Pietų ašigalį pa-siekęs buvęs pastorius iš Kanados arba nuo JAV šiaurinės vakarų pakrantės iki Aliaskos kanojomis nuplaukusi mer-gina. „Sakote, reikia būti šiek tiek išprotėjusiam, kad leis-tumeisi į tokią kelionę? Tie, kurie kopia į kalnus arba nar-do, turi tokių savybių. Studijų metais ėjau į kalnus, man patinka nardyti, 17 metų dirbau geologu Sibire bei Toli-muosiuose Rytuose. Ten ekstremalių pojūčių ieškoti nerei-kia, ekstremaliomis tampa aplinkybės, į kurias gali patek-ti“, – savo patirtį Šiaurėje prisimena verslininkas. Tačiau Grenlandija – dar kitokia. Geriausiai tai maty-ti saulėtą dieną iš lėktuvo – salos pakraštį juosia uolė-ti kalnai, o viduryje tviska baltas sniegas. Atrodo, nėra nė gyvos dvasios, vien spindintys ledynai ir sniego gū-buriai. Jokio ženklo, kad gyvena žmonės. Ir vis dėlto čia jų esama. Kaip žinoma, vardą Grenlandi-jai davė skandinavų naujakuriai. Senosios islandų sagos

pasakoja apie norvegą Eriką Raudonąjį, kuris už žmog-žudystę buvo išsiųstas iš Islandijos. Su visa savo gimi-ne bei vergais nusikaltėlis sėdo į laivus ir patraukė ieš-koti sau naujų žemių. Radęs atšiaurią salą, tremtinys jai davė Žaliosios žemės vardą, manydamas, kad šitaip pa-vadinta sala pritrauks ir daugiau žmonių. Iš pradžių gyvenę žemėje iškastose žeminėse arba jurto-se, dabar salos žmonės įsikūrę nedideliuose mediniuose namukuose. Mediena jiems parvežama iš Danijos, nes saloje medžiai neauga. „Nedidukai kaimai ir gyvenvie-tės išsibarsčiusios salos pakraščiuose, ant kalnų šlaitų, netoli vandens, – pasakoja keliautojas. – Naktį plaukda-vome laivu, o dienomis leisdavomės į žygius. Lankyda-vome vietos kaimelius, kopdavome į kalnus, eidavome apžiūrėti „liežuviais“ vadinamų ledyno pakraščių.“ S

HU

TT

ER

ST

OC

K

1

nu

otr

.



Plaukioti tarp

ledkalnių lediniuose

vandenyse – visai kas kita.

Tai – elitinė kelionė, mažai

žmonių, kurie ryžtųsi

keliauti į Šiaurę.

„Pietvakarinė salos pusė yra tankiausiai apgyvendinta, nes ji – šilčiausia. Kuo aukštyn – tuo šalčiau. Rugpjūtį sa-los šiaurėje laikėsi vos du laipsniai šilumos. Skaitėte nuos-tabią knygą – Ray Bradbury „Marso kronikos“? Pasaulis lyg ir tas pats, tačiau visiškai kitas. Tokia yra Grenlandi-ja. Nuostabiausia, kad visa tai, apie ką skaitei knygose, in-ternete, gali matyti savo akimis, paliesti savo rankomis, netgi patrepsėti ant ledyno, jei tik nori“, – po pasaulį daug keliaujančiam verslininkui Grenlandija pasirodė į nieką nepanaši.

ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ IR BALTIEJI LOKIAI Pirmasis keliautojų grupės susitikimas įvyko Kopenha-goje. Pliusas prie pavardės, šilta, ryški striukė, kad būtų lengva matyti ledynuose, šiltos kelnės, dar keletas tokiai kelionei būtinų daiktų. Kitą dieną – užsakomasis lėktuvo reisas į Grenlandiją. „Laivas nebuvo didelis, – beveik prieš pusmetį vykusią ke-lionę prisimena Pavelas. – Dvidešimt keturi keliautojai ir penkiolikos žmonių įgula, kurioje – aukščiausio lygio pro-fesionalai, gidai ekstremalai. Vakarais laive būdavo įdomu klausytis jų pasakojamų istorijų apie keliones, žygius ledy-nais bei išmėginimus, kuriuos jiems yra tekę patirti.“ Dienos būdavo intensyvios. Prie kranto prisišvartavęs lai-vas keliautojus išleisdavo apžiūrėti vietos įdomybių. Kai-melius, ledynus ar įspūdingas vietas, nuo kurių atsiver-davo neįtikėtini sniegynų peizažai, keliautojai pasiekdavo pėsčiomis. Dar daugiau ekstremalių pojūčių besivaikantys turistai, jei tik norėdavo, galėdavo kopti į kalną. Plaukdamas palei salos pakrantes laivas prisiartindavo prie vandenyje plūduriuojančių ledkalnių, pasakojama, kad kai kuriems turistams netgi pavyksta pamatyti prie krantų atplaukiančius banginius. „Sulaukiau žilo plauko, tačiau Šiaurės pašvaistės nebu-vau matęs, – prisipažįsta Pavelas. – Grenlandijoje vasa-ros pabaigoje kaip tik turėjau nepaprastą progą ją stebėti,

tai nutiko jau pirmąją mūsų kelionės naktį. Daugiau ste-buklingas reginys prieš mūsų akis neiškilo, kuo šiauriau traukėme, tuo riba tarp dienos ir nakties traukėsi. Galiau-siai patekome į prietemos karalystę.“ Nors ir daug keliauja, pirmaisiais kartais Pavelas nenu-stoja žavėtis. Gerai prisimena, kaip šaukė iš džiaugsmo Afrikoje pamatęs kelią jiems kertantį žirafų būrį. Arba Laplandijoje risnojančias elnių bandas. „Pirmą kartą pa-matyti ir susikurti įprastą reginį – du skirtingi dalykai, –įsitikinęs. – Pasaulyje esama daugybė vietų, kur norėčiau dar ir dar kartą grįžti. Grenlandija – viena jų.“ Saloje Pavelo laukė ir dar vienas pirmasis kartas – laisvė-je po ledynus vaikštinėjantys baltieji lokiai. Sakoma, kaip tik todėl vietos gyventojai į žygį būtinai pasiima šautuvą – niekada negali žinoti, kas baltosios galvoje. „Tačiau iš toli jos tikrai nepavojingos“, – juokauja verslininkas.

SH

UT

TE

RS

TO

CK

2

n

uo

tr.



SUSITIKIMAS SU LEDKALNIU Sakoma, kad visuotinis atšilimas Grenlandijoje geriau-siai matyti. Šių metų vasarą mokslininkai paskelbė, kad ledynai Grenlandijoje ir Antarktidoje ištirps dešimt kartų greičiau nei manyta. „Planeta – gyvas organiz-mas, ji išgyvena skirtingus ciklus, – įsitikinęs geologo profesiją turintis, dabar biotechnologijų verslu užsii-mantis keliautojas. – Niekada anksčiau nebuvau Gren-landijoje, nemačiau, kaip buvo anksčiau, tačiau ledas tikrai čiuožia į vandenyną, ledkalniai susidaro tiesiog tavo akyse. Be galo įdomu tai stebėti.“ Pavelas pasakoja iš laivo matęs ledkalnių, panašių į tą, su kuriuo vandenyne įvyko lemtingasis legendinio lai-vo „Titanikas“ susitikimas. „Kai vairuojate automobilį, argi jūs galvojate apie nelaimę, kuri gali ištikti, – šypte-li. – Mes plaukdami irgi negalvojome. Be to, gyvenimas jau toks – nė vienas mūsų parašo ant nemirtingumą liu-dijančio dokumento nepadėjome. Dienomis vietos kaimeliuose stabtelėjusio laivo įgula savo svečių vietos gėrybėmis nelepino. Kartais meniu atsirasdavo šviežios žuvies, tačiau elnienos keliauto-jams neteko ragauti. „Neįpratusiam elnių mėsa nėra de-likatesas“, – sako Pavelas, pats šios mėsos ragavęs jau-nystės dienomis Sibire.


Naktį plaukdavome laivu, o dienomis

leisdavomės į žygius. Lankydavome vietos

kaimelius, kopdavome į kalnus.


Vietos gyventojai elnieną valgo mažai termiškai apdorotą, manoma, kad šitaip joje lieka daugiau vitaminų ir maistin-gų medžiagų, kuriomis vietiniai nėra lepinami. Iš prigim-ties medžiotojai salos gyventojai sau maisto prasimano, o ir kitus aprūpina medžiodami jūros paukščius, kalnų ožius, ruonius, banginius, gaudydami žuvį ir krevetes. Įprastas inuitų maistas – ruoniena. Ruonių kailius jie ap-dirba ir parduoda. Dažniausias suvenyras saloje – šlepetės, pirštinės iš ruonio kailio, taip pat – kaulo dirbiniai. Tyrimai rodo, kad salos gyventojai nėra ilgaamžiai. Vidu-tinė vyrų gyvenimo trukmė – vos 45 metai. Manoma, kad juos anksti pražudo ne tik pavojinga medžioklė ir žvejy-ba, bet ir pakrančių vandenyse aptinkami sunkieji metalai. Plaukiodami užterštame vandenyje, valgydami užterštus jūros produktus, gyvendami prietemoje, neįpratę varto-ti daug vitaminų, vaisių ir daržovių, nors jų ir galima nu-sipirkti vietos parduotuvėlėse, grenlandai sensta greičiau. Po salą vietiniai keliauja nedidelėmis valtelėmis, sniegomo-biliais ir šunų kinkiniais. Savo keturkojus salos gyventojai itin saugo – jie vienintelė nebrangi priemonė, leidžianti pa-siekti miestą. „Neįtikėtinas jausmas, kai savo akimis gali matyti tai, ką matei žurnaluose, dokumentiniuose filmuose, apie tai skai-

KĄ ĮDOMU ŽINOTI APIE GRENLANDIJĄ:

Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala. Jos plotas – daugiau nei 2 milijonai km2;

-------------------------------------------------------------------- net 80 % jos teritorijos kloja ledynai.

Kai kur ledo sluoksnis siekia 3 km storio;-------------------------------------------------------------------- šalčiausiu metu oro temperatūra gali

nukristi iki -70 °C šalčio; -------------------------------------------------------------------- pietuose šiltuoju metų sezonu oro

temperatūra pakyla iki +10 °C šilumos;-------------------------------------------------------------------- Grenlandijoje gyvena vos 56 000 žmonių; ------------------------------------------------------------------ jie kalba inuitų ir danų kalbomis; -------------------------------------------------------------------- žodis „inuitas“ išvertus iš vietos gyventojų

kalbos reiškia – žmogus; -------------------------------------------------------------------- Grenlandijos gyventojai turi 30 žodžių,

apibūdinančių sniegą;-------------------------------------------------------------------- vidutinė salos vyrų gyvenimo trukmė – 45 metai.

tei knygose, kai gali eiti maršrutais, kuriuos iki šiol sekei tik žemėlapiuose, – sako laivu po Grenlandiją keliavęs Pa-velas. – Didžiulis įspūdis, kurį perteikti be galo sunku. Reikia pačiam pamatyti.“


„Vilniaus kalbančios skulptūros“ Vilnius tapo ketvirtuo-ju miestu, prakalbinusiu skulptūras. Joms gyvy-bė jau įkvėpta Kopenhago-je, Londone ir Mančestery-je. 2015 m. sostinę užkrėtęs virusas persikėlė į San Die-gą bei Čikagą ir tai dar ne pabaiga! „Vilniaus kalban-čios skulptūros“ – interak-tyvus kultūrinis-edukaci-nis projektas, jungiantis kelias meno sritis ir šiuo-laikines technologijas. Penkiolika Vilniaus sena-miesčio skulptūrų kviečia asmeniškai pasikalbėti te-lefonu. Tiesioginio skambučio metu klausytojai gali pažinti skulptūrose įamžintas asmenybes ar personažus, drauge – kultūrinį, istorinį ir architektūrinį sostinės paveldą.Visos skulptūros kalba lietuvių ir anglų kalbomis, o Tara-są Ševčenką bus galima išklausyti ir ukrainiečių, Romainą Gary – prancūzų, o Cemachą Šabadą – jidiš kalba. Užupio Angelas kalba specialiai vaikams. mmcentras.lt

aukščio bokštą. Ir užtikrina: tie, kurie pasiryš ir įkops į patį viršų, tikrai nenusivils. Nuo jo atsiveriantis vaizdas išties įspūdingas: kaip ant delno atsiskleidžia Siesarties hidro-grafi nis draustinis, apimantis takoskyrinį Siesarties eže-rą, jo apyežerį ir vaizdingiausią Aukštaitijoje kraštovaizdį, išsiskiriantį pusiasaliais, salomis, retų rūšių augalais, gy-vūnais bei kitomis gamtos vertybėmis. labanoras.am.lt

Buriavimas ledrogėmis – ne tik pajūryjeBuriuoti ledrogėmis galima ne tik ant Kuršių marių ledo, bet ir ant visų užšalusių Lietuvos ežerų. Šio sporto en-tuziastai itin mėgsta ledrogėmis leistis Rėkyvos, Platelių bei Galvės ežerais. irklakojis.lt/lt/pramogos

Ventės rago ornitologinė stotis ir lankytojų centrasĮgyvendinus Europos Sąjungos ir biudžeto lė-šomis fi nansuotą pro-jektą praėjusiais metais baigtas statyti lankytojų centras, kuriame įreng-ta paukščių migracijos ekspozicija, išplėtota in-formacinė sistema, su-kurta lankytojų aptar-navimo infrastruktūra. Ventės ragas – turiz-mo traukos vietovė, kas-met pritraukianti įspū-dingus turistų srautus. vros.lt

DAŽNAI TROKŠTAME PAMATYTI TOLIMIAUSIUS EGZOTIŠKUS KRAŠTUS, TAČIAU AR KADA SUSIMĄSTĖME O AR IR ŽINOME, KIEK NEĮTIKĖTINŲ DALYKŲ GALIME APTIKTI ČIA PAT, GIMTOJOJE LIETUVOJE? VALSTYBINIS TURIZMO DEPARTAMENTAS REKOMENDUOJA TOKIAS LANKYTINAS VIETAS BEI PRAMOGAS, KURIOMIS NUSTEBINSITE NE TIK IŠ UŽSIENIO ATVYKUSIUS SVEČIUS, BET IR

PATYS IŠBANDĘ NAUJAI PAŽINSITE SAVO ŠALĮ, IR NEABEJOJAME, LIKSITE NE KĄ MAŽIAU SUŽAVĖTI.

10 ĮKVEPIANČIŲ vietų ir pramogų LIETUVOJE


Labanoro apžvalgos bokštas2015-aisiais Labanoro girios regioniniame parke ofi cialiai lankytojams atvertas apžvalgos bokštas – pristatomas kaip aukščiausias Lietuvoje. „Arčiau tik dangus“ – taip naują-jį statinį apibūdina Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojai, pirmieji serpantininiais laiptais užlipę į 36 m

SH

UT

TE

RS

TO

CK

3

n

uo

tr.



Naktiniai žygiai irklentėmis po Trakų nacionalinio parko ežerusTrūksta pramogų? Nežinote, kaip turiningai praleisti atostogas ar savaitgalį? Esate neabejingi vandens turiz-mui? O gal prisiekę gamtos mylėtojai? Mokate irkluoti? O ar bandėte ekskursiją irklentėmis? Naktiniai žygiai ir ne-išdildomi potyriai iriantis po Trakų nacionalinio parko ežerus – naujiena ir Europos mastu. Tad pirmyn į Trakų kraštą! trakai-visit.lt/lt/aktyvus-poilsis

Kruizas Nemunu „Kaunas–Birštonas–Kaunas“ Nuostabi proga turiningai praleisti laisvadienį ant van-dens, kur keliautojai galės stebėti nuostabias Kauno ma-rių pakrantes, Nemuno vingius bei pramogauti ar atsipūsti Birštono kurorte. kaunastic.lt

Į Raudondvarį – pramoginiu laivu ,,Kaunas“ Praėjusių metų gegužę startavo pramoginis laivas „Kau-nas“, kuris kiekvieną vasaros sekmadienį miesto sve-čius plukdo iš Kauno senamiesčio į Raudondvario dva-ro ansamblį. Čia keliautojus pasitinka teatralizuotos ekskursijos su grafi ene Rozalija arba jos tarnaite Felicija. Nenorintiems dalyvauti ekskursijoje alternatyva tapo ap-

silankymas Kauno rajono muziejuje arba Raudondvario oranžerijos restorane. Daugiau apie 5 val. maršrutą rasite e-bilietas.vandensturai.lt. Pažintinė-pramoginė kelionė laivu „Pamario žuvėjų giliukiai“„Pamario žuvėjų giliukiai“ (Pamario žvejų laimikiai) –turizmo paslaugų pake-tas, kurį sudaro 3 val. pa-žintinė-pramoginė kelio-nė laivu po Nemuno deltą maršrutu: Minijos upė–Minijos kaimas–Upaitės upė–Kniaupo įlanka–Kuršių marios–Nida–Kuršių marios–Atmatos upė–Uostadvaris–Krokų Lankos ežeras–Minijos upė.Kelionės laivu po Nemuno deltą metu vyksta kulinarinio pa-veldo – rūkytos žuvies ir žuvienės degustacija bei pažintinė programa su gidu po Pamario kraštą. siluteinfo.lt/pra-mogos/spec-pasiulymai

Mūšos tyrelio pelkės takas (Joniškio r.) Žagarės regioninio parko teritorijoje esančiame Mūšos tyrelio telmologi-niame draustinyje nutiestas pažinti-nis takas lankyto-jams, kuris, atida-rytas 2015 m. kovo 13 d., iškart pateko

į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje lentų ta-kas (jo ilgis – 3,6 km). Pagrindinis šio tako įrengimo tiks-las – apsaugoti nuo išnykimo unikalias draustinio gamti-nes vertybes, mat pelkėje veši nemažai saugomų augalų rūšių, čia gyvena ir retųjų paukščių. Draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis, gausu retų vabz-džių ir roplių rūšių.Mūšos tyrelio pažintiniame take įrengta 11 stotelių. Nuo pradžioje įrengtos poilsiavietės lentų taku galima patek-ti iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės bioįvairovei stebėti. Toliau takas vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone na-tūralaus Miknaičių ežero, jo vakarine pakrante nuveda atnaujintos legendomis apipintos koplytėlės link. Toliau nukeliausite iki Tyrelio akmens ir buvusios partizanų sto-vyklavietės. Lankytis šiame draustinyje galima tik pažin-tiniu taku, lydint direkcijos darbuotojui. Dėl ekskursijos datos ir laiko būtina susitarti iš anksto tel. (8 426) 60 809, el. p. [email protected]. vstt.lt

Šokio ir garso ekskursija „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda/Memelis“Tai šokio ir garso spektaklis-ekskur-sija po septynių Se-nosios Klaipėdos bažnyčių vietas, keliant klausimą, kas mes esame, kai pa-mirštame, ir kuo tampame, kai prisimename? Tai naujas, ne-tikėtas miesto potyris, kurio metu sužinosite, kur stovėjo pir-mosios septynios Klaipėdos bažnyčios, kaip jos atrodė, kokie žmonės gyveno Turgaus gatvėje ir ką jie galvojo. dance.lt arba facebook.com/events/395910153952730/

SH

UT

TE

RS

TO

CK

2

n

uo

tr.

Viešbutis „Vanagupė“Vanagupės g. 31

LT–00169 Palanga

Tel. (8 460) [email protected]

Norint puikiai pailsėti, nebūtina keliauti toli...


kelionė ilgam

PRISIJAUKINTI KINIJĄ

IŠSIRUOŠTI ILGAM Į TOLIMĄ KELIONĘ SVETUR NĖRA PAPRASTAS IŠŠŪKIS KIEKVIENAM, O JEI DAR PATENKI Į VISAI KITOKIOS KULTŪROS ŠALĮ, ATRODYTŲ, TARSI PRADĖTUM GYVENIMĄ IŠ NAUJO. VILNIETĖ INGA STANKEVIČIENĖ TREJUS METUS PRALEIDO KINIJOS SOSTINĖJE PEKINE, MIESTE, KURIO ISTORIJA SKAIČIUOJA JAU DAUGIAU NEI TRIS TŪKSTANČIUS METŲ. NORS KINIJA SAVO MASTAIS, KULTŪRA IR SENOMIS TRADICIJOMIS STEBINA NE VIENĄ ATVYKĖLĮ, MOTERIS TEN GYVEN

DAMA IR PRAMOKUSI KINŲ KALBOS, BERODS, ŠIĄ ŠALĮ PRISIJAUKINO LENGVAI.

Goda Šleinytė-M. Herojės asmeninio albumo nuotr.


kelionė ilgam

Grįžusi į Lietuvą I. Stankevičienė pajuto, kad sukauptos kalbos žinios po truputį ėmė blėsti, o ir troškimas geriau išmokti kinų kalbą nedavė ramybės. Sužinojusi apie stu-dijas Kinijoje, laimėjo konkursą, gavo sti-pendiją ir prieš keturis mėnesius išvyko studijuoti į piečiausią Kinijos salą Hainanį.

Inga, papasakokite, kokį įspūdį Jums pirmiau-sia paliko Pekinas, kuriame gyvenote pakan-kamai ilgą laiką? Gyvenimas Pekine – daugiau nei 20 milijonų gyventojų turinčiame megapolyje ir gyveni-mas tropinėje Hainanio saloje – visiškai skirtingas. Peki-ne ryškūs 4 metų laikai: karštos vasaros ir šaltos žiemos, jis garsėja dideliu užterštumu (tai yra visiška tiesa ir sun-kiai įsivaizduojamas dalykas Lietuvos gyventojams). Pe-kine galima rasti visko: nuostabaus grožio imperatoriš-kųjų pastatų, liudijančių Kinijos didybę, meno gerbėjai gali mėgautis pasivaikščiojimu bohemiškame rajone, maisto mėgėjai šiame mieste gali rasti visų pasaulio vir-tuvių restoranų, be abejonės, paragauti ir garsiąją Pekino antį. Šalia Pekino, netoliese, kaip drakonas kalnais drai-kosi įspūdingoji Didžioji kinų siena. Pekinas – istorinis ir kultūrinis Kinijos židinys.

O kaip atrodo šiandienė Jūsų kasdienybė Hai-nanio saloje? Kuo gyvenate, užsiimate, kaip leidžiate laisvalaikį? Kadangi šiuo metu studijuo-ju kinų kalbą Hainan Normal universitete, mano kas-dienybė labai paprasta: darbo dienomis – paskaitos, o savaitgaliais keliauju po salą. Klimatas čia šiltas, todėl kelionės nereikalauja didelio pasiruošimo: svarbiausia turėti maudymosi kostiumėlį (šypsosi). Turėdama ilges-nes atostogas – išsiruošiu į tolimesnę kelionę ir keliauju į tas Kinijos vietas, kuriose dar neteko lankytis.

Ar daug teko keliauti po pačią Kiniją? Pami-nėkite Jums įsimintiniausias vietas. Kelionės – viena didžiausių mano aistrų, tad kai tik turiu galimy-bę – keliauju. Kinija tokia didžiulė... nors teko aplankyti nemažai vietų, dar daug kur nebuvau ir norėčiau pake-liauti. Man labai patinka kalnai, tad didelį įspūdį paliko Zhangjiajie nacionalinis parkas ir vadinamieji „Avataro“ kalnai. Kalbama, kad būtent šių kalnų, miškų, krioklių grožis įkvėpė fi lmo „Avataras“ režisierių. Kita įspūdinga vieta – Guilinas, Jangšuo ir netoliese esančios ryžių terasos. Visas regionas ypatingas tuo, kad aplink yra tūkstančiai uolų, kurios sukuria neapsako-

mo grožio kraštovaizdį. Galima plaukti kruizu upe, mė-gautis uolų atspindžiais vandenyje bei ramybe. Jangšuo miestelis labai jaukus ir žavus, o apylinkes smagiausia apkeliauti dviračiu. Man visada didelį įspūdį palieka ry-žių terasos, matyt, dėl to, kad tai vakariečiams neįpras-tas vaizdas. Nors labai mėgstu gamtą, po kurio laiko laukinėje gam-toje labai norisi civilizacijos. Aš esu didelių miestų ger-bėja, o mano mėgstamiausi – Tokijas ir Honkongas. Žemyninėje Kinijoje išskirčiau Šanchajų, nes tai moder-nus, milžiniškas, nemiegantis, nuolatinio virsmo mies-tas. Nors apstatytas gigantiškais pastatais, jie puikiai dera su senąja architektūra. Šanchajus itin patiks besi-žavintiems šiuolaikine architektūra, mėgstantiems gerą maistą ir naktinį gyvenimą.

Kas labiausiai Jus žavi ar įkvepia kinų kultū-roje? Kokios išminties, patirties iš jų tradicijų, gyvenimo būdo ar pan. galbūt galėtų pasisem-ti lietuviai? Man gražu, kad net milijonus gyvento-jų turinčiuose Kinijos miestuose nesijaučia agresijos ir jautiesi saugus. Žmonės labai draugiški, paslaugūs, vaikiškai smalsūs: dažnai kalbina, klausia, iš kur at-vykau, bei nuoširdžiai apsidžiaugia, kai atsakau jiems kiniškai. Kinai labai sportiški ir rūpinasi savo sveika-ta: parkuose bei skveruose daugybė žmonių sportuoja, šoka, dainuoja. Sportu užsiima ir jaunimas, ir senjorai. Kinai rūpinasi savo mityba ir valgo labai įvairų mais-tą tam, kad gautų visų sveikatai reikalingų medžiagų. Kartais su draugais juokaujame, kad maistas Kinijoje yra tikroji religija. Ir tai iš tiesų yra jungianti bei vie-nijanti grandis. Jei Kinijoje jus pakvietė kartu paval-gyti – tai didžiulė garbė ir reiškia, kad nori tapti jūsų draugu. Dar man patinka, kad kinai labai gerbia tėvus, vyresnio amžiaus žmones bei mokytojus. Dažniausiai jų patarimai, sprendimai yra vertinami ir neginčijami. Kinai labai daug mokosi ir sunkiai dirba. Ir tai daro be-veik nesiskųsdami, nes konkurencija yra didelė, tad jie viršvalandžius priima kaip savaime suprantamą daly-ką. Nepaisant to, žmonės randa laiko kelias valandas mėgautis tokiais paprastais dalykais kaip arbata. Tai mane labai žavi – tiesiog sustoti trumpam nuo bepro-tiško tempo ir atrasti šiek tiek laiko sau arba maloniam pokalbiui apie arbatą. Manau, kad kiekvienas, atvykęs pakeliauti ar pagy-venti, Kinijoje gali atrasti daug naujo, pasisemti idė-jų, perimti tam tikrus kinų įpročius bei pritaikyti savo gyvenime.

„Man gražu, kad net milijonus gyventojų turinčiuose Kinijos miestuose nesijaučia agresijos ir jautiesi saugus.“

SH

UT

TE

RS

TO

CK

2

n

uo

tr.


HAINANIS – piečiausia Kinijos sala, dažnai dėl savo kraštovaizdžio – linkstančių pal-mių, besidriekiančių baltojo smėlio paplū-dimių, žydro vandenyno bangų, vaisių gau-sos – primenanti atogrąžų Filipinus, tačiau šios salos centre įsikūrę modernūs Kinijos miestai suteikia visus patogumus. Čia gali-ma rasti visko: nuo išskirtinės prabangos iki kasdienio vietinio paprastumo – nuo į dan-gų besidriekiančių dangoraižių iki pakran-tėse įsikūrusių medinių namukų. Antrajame pagal dydį (po sostinės Haikou) salos mieste Sanja atrasite 2005 m. atidengtą 108 m aukš-čio Budos statulą – aukščiausią pasaulyje.

kelionė ilgam

Ką Jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pa-saulį? Keliauti ir pažinti pasaulį – tai didžiausias atradi-mo ir pažinimo džiaugsmas. Jaučiu nuolatinį kelionių alkį. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad esu tik la-bai maža šio nuostabaus pasaulio dalis. Tikiu, kad kelio-nės bei jų patirtis daro mane tolerantiškesnę bei atviresnę. Jaučiuosi laiminga, kad turiu draugų įvairiose pasaulio ša-lyse, kad galiu su jais dalytis žiniomis apie savo šalį bei pa-žinti jų šalies kultūrą, tradicijas, papročius. Jokiuose pa-saulio universitetuose nemoko to, ko išmoksti ir ką atrandi keliaudamas.

Kokių turėtumėte patarimų norintiems išsiruoš-ti į ilgą pažintinę kelionę po Kiniją? Ką svarbu ži-noti? Norintiems keliauti savarankiškai reikėtų būti pasi-ruošusiems susidurti su kalbos barjeru. Nors vis daugiau žmonių Kinijoje kalba angliškai, atokesnėse vietose gali kilti susikalbėjimo problemų ir keliauti individualiai gali būti kiek sudėtingiau. Tačiau iš anksto šiek tiek pasiruošus ir turint kinų kalbos žodyną savo telefone – visiškai įma-noma. Reikėtų žinoti, kad kinų įpročiai kitokie nei mūsų. Kinai valgydami garsiai čepsi, po valgio raugėja, kartais spjaudo gatvėje ir rūko neleistinose vietose. Mums tai atrodo labai nemandagu, tačiau tai visiškai normalu Kinijoje.Kinijoje blokuojami kai kurie internetiniai puslapiai, pa-vyzdžiui, Facebook, Youtube, Google, Gmail ir t. t. Nega-lintiems be to gyventi reikėtų iš anksto pasirūpinti progra-ma, kuri atblokuoja šiuos puslapius.

Dar svarbu žinoti, kad Kinijoje, kaip ir bet kur kitur pasau-lyje, reikia būti apdairiems, pasitaiko žmonių, kurie nori apgauti turistus ir pasipelnyti. Turguose privalu derėtis, o restoranuose nereikia palikti arbatpinigių... Visa tai yra tik svarbios smulkmenos. Prisijaukinti Kiniją nėra taip sudė-tinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausia būti atviriems ir pasiruošusiems pažinti kitokią kultūrą.

Kinijos neįmanoma pažinti per vieną kartą, todėl daugelis žmonių, nukeliavę ten pirmąkart, grįžta ir vėl. „West Express“ ir agentūros partnerės „Wrislit“ kelionių į Kiniją programos nuolat tobulinamos, įvairinamos. Maršrutų paletėje – kiek sąlyginai trumpos kelionės su galimybe pamatyti svarbiausius istorinius objektus, tiek ir programos „pažengusiems“ su mažiau žinomų vietų lankymu, upių kruizais, kulinarinių tradicijų mokymais, gamtos kontrastų atradimais.

Šanchajus itin patiks besižavintiems šiuolaikine architektūra, mėgstantiems gerą maistą ir naktinį gyvenimą.

Jei Kinijoje jus pakvietė kartu pavalgyti – tai didžiulė garbė ir reiškia, kad nori tapti jūsų draugu.

SH

UT

TE

RS

TO

CK

1

n

uo

tr.


K aip ir kiekviena atostogų rūšis, taip ir kelionės kruiziniais laivais yra apaugusios mitais ir ste-reotipais, į kuriuos galime pabandyti atsakyti kartu.

MITAS – kelionės kruiziniais laivais yra skirtos „seniams“.TIKROVĖ. Išties, kadaise kruizinės kelionės buvo skir-tos garbaus amžiaus keliautojams. Tačiau XXI a. jas at-rado ne tik vidutinio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas. Dabartinės kelionės yra pritaikytos visų amžiaus grupių žmonėms: jose poilsis, pasaulio pažinimas, romantika ir šėlionės – „viskas viename“.

MITAS – kelionės kruiziniais laivais yra skirtos tinginiams.TIKROVĖ. Yra žmonių, kurie mano, kad įmanoma visą kelionę praleisti katatoniškoje būsenoje nugrimzdus guli-majame krėsle prie baseino krašto. Deja, per visas keliones pasaulyje neatsirado dar nė vieno keliautojo, kurio nesu-gundytų kelionės į krantą ir pramogos laivo viduje – vienu metu statistiniame laive vidutiniškai vyksta apie penkioli-ka renginių – nuo gurmaniškų valgių ragavimo iki teatro spektaklių ar šou.

MITAS – kruizinės kelionės nebemadingos.TIKROVĖ. Nuo kada? Tai kelionės oru tapo nebema-dingos. Kur kitur, jei ne kruiziniame laive atostogų metu galėtumėte užsivilkti smokingą ar vakarinę suknelę ir užsisegti briliantinius auskarus? Eidami vakarienės į gurmanišką restoraną ar cigarų klubą... Kaip ir dalyvau-dami kituose tradiciniuose renginiuose: kapitono vaka-re, kazino, pradedančio veikti neutraliuose vandenyse, ar šou programoje.

MITAS – tokiuose laivuose būna per daug žmonių. Niekada nebūsiu vienas ir nepailsėsiu.TIKROVĖ. Suprantama, kad kartais norisi privatumo. Lai-vų vidaus dizainas ir pramogų tvarkaraštis yra taip supla-nuoti, kad keleivių minios būtų efektyviai suvaldytos ir pa-skirstytos, išvengiant grūsties ar žmonių srauto. Laive gausu ramių ir tylių vietų – biblioteka, cigarų kambarys, SPA kom-pleksai. Ir, žinoma, jei išvis nesinori matyti žmonių, tam yra Jūsų kajutė.

MITAS – tokiose kelionėse nieko įdomaus. TIKROVĖ. Kaip manote, kas vienija Pietryčių Azijos ša-lis, Arabijos pusiasalį, Japoniją, Karibų jūrą, Amazonės upę ir Aliaską? Kruizinių laivų maršrutai. Praktiškai bet kuris vandeningas pasaulio regionas, kuris tik Jus domina, nes yra įdomus, savaime suprantama! – yra vagojamas kruizi-nių laivų (gal tik išskyrus Kuršių marias). Pats laivas nemie-ga nei dieną, nei naktį.

MITAS – tikriems vyrams nėra ką veikti kruizi-niame laive, nuobodu...TIKROVĖ. Tam sunku ir paprieštarauti... Ką gi daugiau ti-kram vyrui veikti, kai kiti vyrai išvyksta į ekskursijas, užsi-ima vandens sportu, treniruoja golfo įgūdžius, lieja prakaitą atletikos salėje, sėdi kazino, maudosi baseine, mokosi šokio

kruiziniais laivais yra apaugusios mitais ir ste-aip ir kiekviena atostogų rūšis, taip ir kelionėskruiziniais laivais yra apaugusios mitais ir ste

KELIONĖS KRUIZINIAIS LAIVAIS PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS YRA SPARČIAUSIAI AUGANTI ATOSTOGŲ RŪŠIS PASAULYJE. DĖL DVIEJŲ PRIEŽASČIŲ. PIRMA, DĖL PATOGUMO IR PRAMOGŲ UŽTIKRINIMO VISŲ AMŽIAUS GRUPIŲ POILSIAUTOJAMS NUO ZIRZIANČIŲ KŪDIKIŲ IKI ŽILAGALVIŲ SENOLIŲ. ANTRA, DĖL OPTIMALAUS BŪDO VIENU METU PATOGIAI APLANKYTI DAUG ŠALIŲ AR ĮDOMIŲ VIETŲ. ŠIUOLAIKINIAI OKEANINIAI LAINERIAI IKI 5 400 KELEIVIŲ BE TO, DAR PORA TŪKSTANČIŲ JUOS APTARNAUJANČIŲ ŽMONIŲ SUTALPINANTYS PLAUKIOJANTYS „MIESTAI“ SU VISAIS METROPOLIO BRUOŽAIS, NETGI SAVO LAIKRAŠČIU IR PINIGINE SISTEMA. IR KRUIZINIŲ LAIVŲ ESAMA KELIŲ TIPŲ KAD NORIMŲ PRAMOGŲ AR VEIKLOS RASTŲ BET KURĮ

SKONĮ PUOSELĖJANTIS KELIAUTOJAS.

Giedrius Drukteinis

KEKELILIONONĖS KRUIZINIAIS LAIVAIS PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS YRA SPARČIAUSIAI AAUUGAGANTI ATOSTOGŲ RŪŠIS PASASAUAULYLYJEJ . DĖL L DVDVIEIEJŲJŲ PPRIRIEŽEŽASA ČIŲ. PIRMMA, DĖDĖLL PATOTOGUGUMO IR PPRPPRAMOGOGŲŲ UŽUŽTITIKRKRINIMMOO VIVISSŲ AMŽIAUS GRUPIŲ POILSIAUTOOJAJAMSMS NNUOUO ZZIRZIANČIŲ KŪŪDID KIKIŲŲŲŲŲIKI ŽILALAAAGAGAG LVLVIŲIŲ SSENENOLOLIŲIŲ ANANTRTRAA DDĖLĖL OOPTPTIMIMALALAUAUSS BŪBŪBŪDODOD VVIEIENUNU MMMETEETETUUUU PAPAPATOTOTOTOGIGGIG AIAI AAPLPLANAANA KYYTTITI

KELIONĖS KRUIZINIAISLAIVAIS

MITAI IR TIKROVĖ


SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr.



žingsnelių, žiūri filmus ar šou, ragauja egzotiškus ir gurma-niškus patiekalus, kartu su profesionaliu someljė mokosi at-pažinti vynus, dainuoja karaokė turnyre, žaidžia kompiuteri-nius žaidimus, varto klasikos tomus bibliotekoje, traukdami gerą cigarą klausosi fortepijonu atliekamos muzikos...

MITAS – mane kamuoja jūros liga ir šiaip nepa-kenčiu sūpavimo. TIKROVĖ. Net jei Jus užsupa automobilyje ar skrendant lėktuve, mažai tikėtina, kad tai įvyks kruiziniame laive. Pir-ma, dėl milžiniško jo dydžio. Antra, dėl specialių stabilizato-rių, įrengtų visuose tokio tipo laineriuose. Laive nuolat budi medikas su atitinkamais vaistais nuo jūros ligos. Na, o jei negelbėja ir tai, rinkitės kajutę su langu – kad matytumė-te tiesią horizonto liniją – jos vaizdas gelbėjo nuo jūros ligos patį Kristupą Kolumbą.

MITAS – kruizinio laivo kajutės kelia klaustro-fobiją.TIKROVĖ. Kai kurios ekonominės klasės kajutės išties ne-turi lango (arba kaip priimta sakyti laive, „iliuminatoriaus“).

Tačiau kelionė suplanuota taip, kad žmonės kuo mažiau laiko praleistų savo kajutėse, o statistiškai mažai jo ir praleidžia. Beje, septynios dienos kruizinio laivo kajutė-je kainuoja mažiau nei septynios dienos vidutinės klasės viešbutyje.

MITAS – per kruizą priaugama svorio. Sustorė-siu ir aš. TIKROVĖ. Deja, bet maisto kruiziniuose laivuose yra tikrai daug ir pavalgyti galima bet kuriuo paros metu. Ta-čiau ne ką mažiau yra ir sveiko maisto. Ką valgyti, as-meninis kiekvieno pasirinkimas, tačiau visada egzistuoja praktinis patarimas – kuo daugiau judėkite. Užuot važia-vęs liftu, lipkite laiptais – taip sudeginsite kalorijas, ku-rias gausite (žinoma, jei nemėgstate lankytis sporto sa-lėje).

MITAS – kruiziniuose laivuose maistas nėra šviežias. TIKROVĖ. Tarp mūsų šnekant, jis yra šviežesnis nei bet kuris produktas Jūsų šaldytuve.



MITAS – kruiziniuose laivuose daug girtų žmo-nių, ypač vakarais.TIKROVĖ. Laivuose dėl saugumo sumetimų egzistuoja šiek tiek griežtesnės taisyklės nei smuklėse ant žemės, ir girti asmenys prie baro yra tiesiog neaptarnaujami.

MITAS – vaikams kruiziniuose laivuose yra nuobodu. TIKROVĖ. Kūdikius ir mažylius prižiūri auklės vaikų kam-bariuose (beje, dažniausiai be jokio papildomo mokesčio). Pa-augliams rengiamos stovyklos, tam tikros veiklos programos, diskotekos ir kompiuterinių žaidimų varžybos. Iš esmės, vai-kiškos programos yra intensyvios, siekiant, kad tėvai pailsė-tų, nekvaršindami sau galvos dėl savo atžalų priežiūros.

MITAS – iš laivo nieko nepamatysiu.TIKROVĖ. Jei išties norite viską pamatyti, rengiamos netgi kruizinės kelionės aplink pasaulį. Šiaip laivas jūroje daugiausia laiko praleidžia naktį, kai visi miega arba pra-mogauja. Rytais laivas atvyksta į vis kitą uostą (šalį), ku-riame praleidžia visą dieną – suteikiant pakankamai lai-ko keleiviams aplankyti miestą ar regioną. Specialiai tam skirti autobusai keleivius nuveža ir parveža nemokamai, nebent norite išsamesnės ekskursijos, už kurią gali tekti primokėti papildomai.

MITAS – kruizinės kelionės ilgai trunka.TIKROVĖ. Galite pasirinkti: 1–5 dienų trukmės kelio-nę (statistiškai tokią trukmę renkasi apie trečdalis keliau-tojų), 6–8 dienų trukmės kelionę (tokias renkasi daugiau kaip pusė keliautojų), 9–17 dienų kelionę (apie dešimtada-lį pasirinkimų).

MITAS – į tokią kelionę reikės vežtis daug drabu-žių ir aksesuarų. TIKROVĖ. Ne visi keleiviai vilki smokingus ir vakarines sukneles, tai tik asmeninio pasirinkimo klausimas. Jei no-rite išvengti puošniai apsirengusių žmonių restorane ar va-karėlio metu, tai visada įmanoma padaryti valgant prie kitų staliukų, kitose salėse ar būnant kitose pramogų vietose.

MITAS – negalėsiu keliauti vienas.TIKROVĖ. Išties, kruiziniuose laivuose nebūna vienvie-čių ekonominės klasės kajučių, jos yra dvivietės arba šei-myninės. Keliauti vienas galite, tačiau už kajutę teks mokė-ti kaip už dvivietę.

MITAS – kruizinės kelionės yra brangios.TIKROVĖ. Tai yra geriausias kainos ir kokybės santykis. Kaip jau minėta, savaitės kelionė yra pigesnė nei savaitė, praleista viešbutyje.

Kruizinės kelionės yra vienas iš prioritetinių „West Express“ ir jos partnerės „Wrislit“ produktų. Kruizus kaip pa-trauklų atostogų variantą puikiai įvertino daugelis agentūrų klientų, nes tai unikali galimybė vienoje kelionėje ir pramogauti, ir pažinti svečias šalis. „West Express“ dirba su dauguma pasaulio kruizų bendrovių, be to, yra italų ben-drovės „MSC Cruises“ prioritetinė partnerė Lietuvoje, tad klientai kruizus užsako iš pirmų rankų.

SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr. (

2)

Dabartinės kelionės yra pritaikytos visų amžiaus grupių žmonėms: jose poilsis, pasaulio pažinimas, roman-tika ir šėlionės – „viskas viename“.

Kur kitur, jei ne kruiziniame laive atostogų metu galėtumėte užsivilkti smokingą ar vakarinę suknelę ir užsisegti briliantinius auskarus?


mada

Pažiūrėti, kas dedasi ant garsių mados kūrėjų podiumų, yra viena, o štai išsi-rinkti tinkamą akinių porą optikos sa-lone – sunki užduotis. Reikalavimų daug: akiniai turi tikti prie veido for-mos, bendro stiliaus ir, galų gale, derė-ti prie nuotaikos! Tam, kad perkant būtų paprasčiau susiorientuoti akinių mados vingriuose, pateiksime pagrindinius da-

lykus, kuriuos reikia žinoti apie 2016 m. pavasario ir vasa-ros sezono akinių mados tendencijas.

RĖMELIŲ FORMOSAnksčiau galiojo taisyklė rinktis priešingos formos nei vei-das akinius. Pavyzdžiui, jei veidas ovalus, akinius stilistai re-komendavo kvadratinius. Pamirškite tai, dabar šie principai negalioja, nes šiemet stilingi bus tie, kurie nepabijos su aki-niais atrodyti šiek tiek keistai. Ypač dėl jų dydžio – jei svars-

MADINGIAUSI saulės akiniai 2016-ųjų atostogoms

JAU PO PIRMOSIOS MILANO MADOS SAVAITĖS DIENOS BUVO AIŠKU: 2016AISIAIS BE AKINIŲ NUO SAULĖS AR REGĖJIMUI PAGERINTI MADINGIEMS NEPAVYKS BŪTI NEI MOTERIMS, NEI VYRAMS. AKINIAI, RODOS, TAPO BENE PAGRINDINIU STILIAUS AKCENTU, KURIS ARBA SKONINGAI ĮSILIEJA Į BENDRĄ ĮVAIZDĮ, ARBA TAMPA IŠSKIRTINE APRANGOS DETALE, AKSESUARU, KURIO RYŠKUMUI AR

NET EKSTRAVAGANCIJAI LEIDŽIAMA RĖKTE IŠRĖKTI „ŠĮ SEZONĄ AŠ SUPERMADINGAS!“

Ieva Rimkutė


mada

tysite, mažesnius ar didesnius, rinkitės didesnius arba dar DIDESNIUS. Pavyzdžiui, iš „Giorgio Armani“, „Prada“ ar „Dolce & Gabbana“ kolekcijų. Svarbu ir stiklų bei rėmelių forma, kurių pagrindinės šiemet ant podiumų buvo ketu-rios: apvalūs, „katės akių“, kampuoti ir „suvirintojo“.

ApvalūsJohno Lennono, 8-ojo dešimtmečio, bet dažnai įmantriai sumoderninti – ryškiaspalviais rėmeliais, o kai kurie labai dideli, storais dideliais rėmais, drąsiai nugulančiais ant pu-sės skruostų. Tiesa, kuo didesni, tuo labiau permatomų sti-klų, bet nebūtinai tamsių: gali būti geltonų ar rausvų, jei mo-terims, kad ir kokie dideli akiniai, veidas neturi pasislėpti. Privalumas akivaizdus – nešiojant tokius nereikia makiažo! Tiesa, vyrams tai neaktualu, tad jiems stiklai siūlomi ma-žesni, labiau „The Beatles“ grupės laikų, kokių moterys gali rasti „Max Mara“ kolekcijoje.

Katės akiųTokiems ryžtasi vis daugiu moterų ir ši forma kasmet tampa vis labiau ekstravagantiška, drąsiau imituojanti įkypas akis. Stilistai vieningai sutaria – tokia forma ideali fatališkos mo-ters įvaizdžiui kurti ir beveik visada dera prie elegantiško stiliaus. Moderniai elegancijai – klasikinės „katytės“, miesto stileivai – su blizgančiais rėmeliais, o išskirtinio stiliaus da-mai – su ryškiu neįprastu dekoru, faktūriniai, gal net balan-suojantys ant kičo ribos, kaip gėlėtieji ir tviskančiomis de-talėmis puošti iš „Dolce & Gabbana“ kolekcijos. Įdomesnių variantų šiemet siūlo ir „Moschino“, „Fendi“, „Vivetta“, „Bot-tega Veneta“ ir kiti mados namai.

Kampuoti

Kvadratiniai ir stačiakampiai. Kai kurių formos klasiki-nės arba arti jų, o kai kurių – netgi labai taisyklingai geo-metriškos ir dėl to keistos, provokuojančios. Mažesni kaip „Marco De Vincenzo“, dideli kaip ant „Versace“ podiumo arba kvadratiniai ir blizgūs, kokius siūlo „Gucci“.

„Suvirintojo“Jei iš tiesų drąsu su akiniais atrodyti keistai, tai „suvi-rintojo“ formos akiniai yra būtent tai, kas garantuotai at-kreips aplinkinių dėmesį. Dengiantys pusę veido ir nebū-tinai juodi. Keisčiausiais galima laikyti tuos, kurie netgi nėra skirti slėptis nuo saulės spindulių, pavyzdžiui, Stel-la Jean arba Emilio Pucci juos siūlo visiškai skaidrius, bet dėl jų formos visiškai aišku, kad šie akiniai nėra skirti re-gai koreguoti.

SPALVOSKonservatyvios klasikos mėgėjams – juodi arba ru-dai margi, kokių būna kiekvieną sezoną. Tačiau šie me-tai kvies eksperimentuoti, ypač laisvalaikiu ir atostogų metu, todėl madingųjų akinių spalvynas išties platus. Rė-melių spalvų nė neverta vardyti, bet atkreipsime dėmesį į stiklų spalvas. Itin juodi vėl grįžta į madą toms ir tiems, kuriems akinių norisi maskavimuisi. „Ombre“ stiliaus sti-klai – pereinančių spalvų – tiems, kam labai juodi netin-ka ar tiesiog nepatinka. Sezono ryškiausieji – skaisčiai raudoni arba pikantiškai atrodantys rožiniai, kaip siūlo Emilio Pucci, ir į madą sugrįžę geltonų atspalvių stiklai.

SH

UT

TE

RS

TO

CK

nu

otr

.


SH

UT

TE

RS

TO

CK

nu

otr

.

mada

Spalvų gausybė ir vyriškose kolekcijose: ryškių rėmelių, kurie tampa aprangos akcentu, siūlo „Burberry Pror-sum“, o „Moschino“ mados namai iš pažiūros moteriš-kus ryškius rėmelių atspalvius derina prie ekstravagan-tiškos vyriškos aprangos.

KAIP IŠSIRINKTI TINKAMUS? Pagal veido formą: ovaliam ir apvaliam veidui tiks „katės akių“, itin dideli, vadinamieji „oversized“ ir kva-dratiniai akiniai; kvadratiniam veidui – atvirkščiai, rekomenduojami apvalūs ar užapvalintų švelnesnių formų. Reikia atkreipti dėmesį, kaip akiniai dera su an-takių linija. Dažniausiai labiau tinka tokie, kurie sutam-pa su ja. Tačiau ši taisyklė negalioja, jei rinksitės keistų geometrinių formų akinius, pavyzdžiui, kvadratinius –tuomet geriau, jei akiniai antakius išvis paslėps. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kiek akiniai nusileidžia ant skruostų – jei dengia daugiau nei pusę, veidas gali atro-dyti neproporcingai.Pagal veido spalvą: šviesiaodžius melsvi ir rožiniai akiniai labai smarkiai paryškins, bet jiems reikėtų veng-ti žalių ir daugumos geltonų atspalvių, kurie tinka vi-dutinio tamsumo odos veidui. Tačiau jei veido spalva šaltesnio atspalvio, puikiai tiks vyšnių ir įvairios raudo-nos ir mėlynos. Juodi – klasikiniai – tinka visiems, tik šviesių bruožų žmonėms siūloma rinktis labiau perma-tomus stiklus, kad ant veido neatrodytų „per sunkiai“. Plotis. Atkreipkite dėmesį, ar akiniai ne per daug išsi-kiša į šonus ties smilkiniais. Šiek tiek platesni optiškai susiaurins apatinę veido dalį, tačiau, jei smakras ir apa-tinis žandikaulis ir taip siauri, su tokiais akiniais atro-dysite it vabalas. Reikia pabūti bent kelias minutes su akiniais ir įsitikinti, kad jie nespaudžia smilkinių – kai kurie modeliai gali būti per siauri ir ilgai su jais neiš-tversite, gali netgi pradėti skaudėti galvą. O štai per pla-tūs kris nuo galvos – pasilenkite matuodamiesi į apačią ir įsitikinsite, ar jie stabiliai laikosi. Kojelės. Akinių kojelės turi užlįsti iškart už ausų, ne-spausti, bet ir neužsilenkti per daug toli nuo ausies. Iš to galima spręsti, ar akiniai tinkamo dydžio, o jie negali būti nei per dideli, nei per maži, antraip nebus patogūs – nu-trins ausis arba nuolat kris. Tiek saulės akinius, tiek ir kvepalus teoriškai galima tu-rėti vienus. Vis dėlto tai, kas tinka vienur, netiks kitur. Jei renkatės kurį nors vieną, stilistai patartų likti išti-kimiems klasikai. Kaip ir dėl minėtų kvepalų, kuriuos, jei turėtumėte tik vienus, ko gero, rinktumėtės klasiki-

nius ir skirtus dienai (nes tokiais galima kvėpintis ir va-kare). Taip ir dėl akinių – jei vienus, tai klasikinius arba kuo mažiau įmantrius, ir būtinai – kuo neutralesnių spal-vų, kad tiktų prie visko ir visada. Ekstravagantiškos for-mos ir spalvos labiau tinka atostogoms, gatvės stiliui, po-diumui ir tiems, kurie gali sau leisti pailsėti nuo griežtos biuro aprangos kodo.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE AKINIUS NUO SAULĖS

Tamsūs akiniai, kaip žinoma, buvo išrasti XII a. Kinijoje, kur juos nešiojo aukšto rango valdininkai, bet ne apsaugai nuo saulės, o tam, kad nuslėptų savo emocijas, pavyzdžiui, tei-sėjai teismo metu.

XVIII a. Italijoje pradėti gaminti spalvotų stiklų akiniai: žali stiklai naudoti tam tikriems regėjimo sutrikimams kore-guoti, o geltonai rudi būdavo išrašomi sergantiesiems sifi -liu, mat jautrumas šviesai yra vienas iš ligos simptomų.

Akiniai nuo saulės buvo sukurti vyrams, tačiau dar iki 7-ojo dešimtmečio jie išpopuliarė-jo ir tarp moterų. Akinius nuo saulės kaip aksesuarą smarkiai išpopuliarino kino žvaigždės ir įvairios pasaulio įžymybės, to-kios kaip Audrey Hepburn ar Sophia Loren. Dainininkas Eltonas Johnas, garsus ir dėl savo pomėgio sau-lės akiniams, turi bene didžiau-sią pasaulyje jų kolekciją – net 20 000! Net 70 % prabangių prekės ženklų akinių, tokių kaip „Cha-nel“, „Ralph Lauren“ ir „Burberry“,

gamina viena italų kompanija, kuriai, beje, priklauso ir „Ray-Ban“ prekės ženklas.

Šiemet stilingi

bus tie, kurie

nepabijos su akiniais

atrodyti šiek tiek

keistai. Ypač dėl jų

dydžio.

Akiniai turi tikti prie veido formos, bendro stiliaus ir, galų gale, derėti prie nuotaikos!


VIETNAMAS: Tarptautinės

Eatwith vakarienės: skaniau nei restorane

AR PRIIMTUMĖTE VAKARIENĖS Į SAVO NAMUS VISIŠKAI NEPAŽĮSTAMĄ ŽMOGŲ? O JEIGU JIS NET NEKALBĖTŲ JŪSŲ KALBA? PASIRODO, TOKIAS VAKARIENES ORGANIZUOJANČIŲ ŽMONIŲ VISAME PASAULYJE TIK DAUGĖJA TIEK NUOTYKIAUTOJAI STUDENTAI, TIEK SOLIDŪS VERSLININKAI RENKASI VIETINĘ VIRTUVĘ, KULTŪRĄ IR GYVENIMĄ PAŽINTI NE LANKYDAMIESI

MICHELIN ŽVAIGŽDUTĖMIS ĮVERTINTUOSE RESTORANUOSE, O PAPRASTŲ ŽMONIŲ NAMUOSE.

Ieva Elvyra Kazakevičiūtė Mindaugo Beišio, Eatwith.com nuotr.

Rūta, susipažinkime – papasakokite apie save. Jau daugiau kaip 13 metų dirbu IT kompanijo-je. Didžią ją mano gyvenimo dalį užima darbas, tačiau šeima – ne mažiau svarbi. Su vyru esame kartu jau daugiau kaip 20 metų ir auginame tris nuostabius vai-kus. Laisvalaikiu stengiamės kuo daugiau laiko pra-leisti su jais: žaidžiame stalo žaidimus, labai mėgs-tame Vilniaus senamiestį, todėl neretai einame ten pasivaikščioti, išgerti puodelį kvapnios kavos, taip pat mėgstame lankytis kameriniuose koncertuose, ren-giame bendras vakarienes su draugais, na, o atosto-goms renkamės keliones.

Dėl judėjimo „Eatwith“ Jūsų namai gali tapti tarptautinių vakarienių tašku, prieinamu kitiems šios programos da-lyviams iš viso pasaulio. Ir visai nesvarbu, kuriame mies-te gyvenate. Jos veikimo principas paprastas: programos internetinėje svetainėje tereikia susirasti miestą, į kurį ke-liaujate, ir pamatysite, ar jame gyvena kas nors iš progra-mos dalyvių, kurio namuose galėtumėte apsilankyti su ki-tais miesto svečiais.Kol kas vienintelė Lietuvos ambasadorė „Eatwith“ progra-moje yra vilnietė rinkodaros specialistė Rūta Kairienė – su ja ir susitikome pakalbėti apie tai, kas įkvepia žmones savo namus atverti visam pasauliui.

keliautojo meniu


keliautojo meniu

Kaip dažnai keliaujate? Kartais atrodo, kad gyvena-me nuo vienos kelionės iki kitos. Abiem su vyru tenka nemažai keliauti darbo reikalais, tačiau net ir atostogas sunkiai įsivaizduojame praleistas namuose. Todėl beveik visada judame kuria nors kryptimi – pažindami vis kitus pasaulio kraštus arba, kad ir penktą kartą, grįždami į jau atrastas ir visos šeimos pamėgtas vietas. Pa-vyzdžiui, Kretoje turime pamėgtą mažą šei-myninį viešbutį, į kurį važiuojame kas ke-lerius metus jau 15 metų. Labai vertinu tos šeimos močiutės ruošiamą maistą restora-nėlyje, šeimininkų spaustą alyvuogių alie-jų, maloniai stebina kartais prie kambario durų paliktos trešnės iš šeimos sodo ar kiti mieli svetingumo ženklai. Pastaroji mūsų kelionė buvo į Toskaną, kur mano kolega italas užleido savo namus mūsų šeimai.

Kokio būtinų žingsnių „plano“ laiko-tės atvykusi į naują šalį, kaip su ja susipažįstate, ko ieškote? Paprastai bet kuriai kelionei ruošiamės atsakingai ir iš anksto. Susirenkame visą informaciją apie lankytinas vietas, ten gyvenusias ar gyve-nančias įžymybes, šiek tiek susipažįstame su tos šalies kultūra ir net stengiamės išmokti nors ke-letą žodžių ar frazių, kad galėtume ką nors pasakyti vie-tine kalba. Aš paprastai net papuošiu savo kompiuterio ekraną pačiu gražiausiu vaizdu iš šalies, į kurią planuo-jame keliauti, ir keletą mėnesių gyvenu maloniu lauki-mu, kada netrukus jį pamatysiu. Mano įsitikinimu, šalies kultūrą geriausiai gali pajusti per mažiausią jos ląstelę – šeimą, todėl didžiausią įspūdį man palieka tos kelionės, kuriose tenka iš arti pažinti vietinių žmonių gyvenimą, jų kasdienybę, svetingumą, pabūti jų šeimose.

Panašu, kad būtent tuo remiasi ir „Eatwith“ pro-grama. Papasakokite apie ją pačią – kas tai per judėjimas? Kas, kur ir kada jį įkūrė? „Eatwith“ projekto idėja kilo Guy Michlinui iš JAV, kuris 2010 m. atostogaudamas Kretoje praleido vieną nepamirštamą vakarą graikų šeimoje, vaišindamasis šeimininkės ruoš-tais gardžiais naminiais patiekalais ir bendraudamas su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Vakarienė toje šeimo-je paliko tokį stiprų įspūdį, kad jau tada vyras suprato –

daugiau niekada nekeliaus ir nevalgys įprastu būdu. Ne tik todėl, kad maistas buvo nepalyginamai skanesnis nei restorane, bet ir todėl, kad vakaras, praleistas su svetin-gais šeimininkais, apskritai papildė visą jo kelionę. Šian-dien „Eatwith“ atstovų galite rasti daugiau kaip 150 ša-lių, tarp jų ir vieną Lietuvoje (šypsosi).

Kas yra ir gali tapti „Eatwith“ da-lyviais? Ar vykdoma kokia nors at-ranka žmonių, kurie siūlosi reng-ti vakarienes pas save? Neprivalai būti profesionalus šefas, kad galėtum tap-ti „Eatwith“ nariu. Čia laukiami ir mėgėjai, jaučiantys aistrą maisto gamybai. Tačiau patekti nėra taip paprasta, kaip gali pasi-rodyti iš pirmo žvilgsnio, „Eatwith“ atsto-vų teigimu, į projektą atrenkama tik 4 proc. visų besikreipiančių dalyvių. Man pačiai taip pat teko paplušėti, kol galiausiai sulau-kiau taip ilgai lauktojo „taip“. Šio projekto sumanytojai rūpinasi, kad pa-slauga būtų visapusiškai kokybiška, prade-dant maistu, vieta ir baigiant šeimininko bendravimo galimybėmis. Todėl dalyvius atsirenka ypač preciziškai ir tam negaili nei jėgų, nei laiko. Svarbūs keli kriterijai: ką

ir kaip gamini, vieta, kurioje priimsi svečius, bei paties pretendento profilis. Vien gardžiai gaminti nepakanka, nes žmonės ateina ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, maloniai praleisti vakaro, susipažinti su šalimi kitaip, apsikeisti idėjomis bei požiūriais.

Kaip pati atradote šį judėjimą? Viešėdama Italijo-je kartu su vyresniuoju sūnumi dalyvavau maisto gamini-mo pamokoje, kuri vyko italų šeimos namuose, skaičiuo-jančiuose juo trečiąją šimtmetį. Alyvmedžių ir kiparisų apsuptas namas, grynas kaimo oras, švieži itališki produk-tai, brandus vynas ir svetinga italų šeimyna paliko neiš-dildomą įspūdį. Būtent iš šio italo šefo ir sužinojau apie šį puikų projektą. Grįžusi susiradau eatwith.com svetainę ir pasiryžau registruotis, tačiau teko nusivilti, nes tarp ga-limų šalių Lietuvos tuo metu dar nebuvo. Tąkart rankas nuleidau, bet, matyt, buvo lemta, kad šis projektas vėl mane surastų. Skrisdama iš verslo kelionės Norvegijoje, lėktuve rastame žurnale perskaičiau straipsnį apie įdo-mius socialinius projektus, tarp kurių buvo minimas ir

Didžiausią

įspūdį man

palieka tos

kelionės,

kuriose tenka

iš arti pažinti

vietinių žmonių

gyvenimą, jų

kasdienybę,

svetingumą,

pabūti jų

šeimose.


„Eatwith“ – social dining (liet. valgymo ir bendravimo) projektas. Čia pat lėktuve sudėliojau keletą alternatyvių meniu ir apsisprendžiau projekto sumanytojams para-šyti argumentuojantį laišką, kad į tokį nuostabų projek-tą būtų įtraukta ir Lietuva. Kvietimą pateikti paraišką ir dalyvauti atrankoje gavau netrukus. Bet... patekau ne iš karto. Pati įsitikinau, kad tam reikia nemažai atkaklu-mo ir pastangų. Turėjau pereiti keletą „Skype“ interviu, aprodyti namus, paruošti meniu ir viską pateikti vizua-liai patraukliai.

Kol kas esate vienintelė lietuvė, kviečianti vakarienės pas save. Kas paskatino apsispręsti prisi-jungti prie „Eatwith“? Vaikystėje va-landų valandas praleisdavau savo močiu-tės virtuvėje žiūrėdama, kaip ji gamina. Stebėdavau, su kokia meile ji minko teš-lą, kaip kruopščiai pjausto daržoves, su kokiu pasigėrėjimu puošia jau pagamin-tą patiekalą. Kiekvienas jos prisilieti-mas prie maisto buvo persmelktas meilės. Mano močiutė turėjo ypatingą talentą – iš paprastų produktų sukurti neįtikėtino skonio ir grožio valgomus šedevrus.

Galbūt todėl nuo vaikystės jaučiu aistrą maisto gamy-bai. Man tai ne prievolė, o didelis malonumas ir net sa-votiška meditacija. Gal kažkas nustebtų, bet man visai nepikta, kai sekmadienio rytą kiekvienas vaikas papra-šo trijų skirtingų patiekalų pusryčiams (šypsosi). Jau seniai supratau, kad man maisto gamyba yra būdas da-ryti žmones laimingus. Tačiau viena, kai gamini šeimai, draugams, o visai kas kita, kai turi pasistengti dėl ne-pažįstamų žmonių. Tai – savotiškas iššūkis ir kartu įsi-pareigojimas stebinti savo svečius vis įdomesniais sko-

nių atradimais ir tobulinti savo įgūdžius. Be to, manau, kad gyvenime svarbu da-lytis. Man patinka gaminti ir pasirūpinti svečiais, todėl „Eatwith“ – puikus būdas tai realizuoti. „Eatwith“ atstovus ir vie-nija svarbiausia nuostata, kuri man pa-čiai labai priimtina: „Mes darome tai, ką labai mėgstame, o mūsų sukurti nuosta-būs patiekalai sujungia žmones, pasaulį darydami draugiškesnį ir skanesnį.“

Kokių žmonių teko sulaukti savo namuose, kokių įspūdžių jiems paliko maistas, o Jums – bendras vakaras? Mūsų namuose jau lankėsi svečių iš Olandijos, Lenkijos, Belgijos,

Vokietijos, o tarp jų buvo tiek kuprinėmis nešinų stu-dentų, tiek ir solidžias pareigas einančių ar savo verslą turinčių keliautojų. Tačiau pastebėjau vieną šiuos įvai-rius žmones vienijantį bruožą – tai noras pažinti ir pa-tirti kai ką naujo. Galiausiai vakarai, praleisti tokioje draugijoje, yra naudingi abiem pusėms. Priimdami sve-čius iš kitų šalių turime ir patys būti pasirengę pristaty-ti savo šalį, papasakoti istoriją, parekomenduoti lanky-tinas vietas ar vertus dėmesio renginius, o tai įpareigoja dar geriau pažinti savo šalį ir nuolat domėtis tuo, kas vyksta aplink. Na, o svečių įspūdžius geriausiai perteikia jų palik-ti atsiliepimai „Eatwith“ svetainėje, tačiau vieno svečio komplimentas, pasakytas asmeniškai, man ypač paglos-tė širdį: „Pas jus skaniau nei restorane“ (šypsosi).

Kokius patiekalus siūlote ragauti savo sve-čiams? Nesu didelė lietuvių tradicinės virtuvės gerbė-ja, todėl ir savo svečiams siūlau modernesnes patieka-lų improvizacijas, bet jas ruošiu naudodama lietuviškus produktus. Pavyzdžiui, užkandžiui siūlau trapios tešlos krepšelius su aitriosiomis paprikomis gardinta bruknių uogiene ir lietuvišku varškės sūriu. Man svarbu maistu reprezentuoti savo šalį, tačiau cepelinų savo svečiams neverdu (nusijuokia). Apskritai palaikau sveiko maisto idėją, todėl savo patiekalus stengiuosi kurti iš sezoninių daržovių ir vaisių.

Kuo būtent Jus vilioja konceptas priimti ir lan-kytis nepažįstamų žmonių namuose? Atsaky-dama pacituosiu Cesarį Chavezą: „If you really want to make a friend, go to someone’s house and eat with him... the people who give you their food give you their heart“ (liet. „Jei iš tiesų nori susirasti draugą, nueik į žmogaus namus ir pavalgyk kartu su juo… žmonės, ku-rie dalysis su tavimi maistu, dalysis ir meile“). Taigi sve-timą šalį, jos kultūrą geriausiai gali pajusti pabūdamas šeimoje, matydamas aplinką, kurioje ji gyvena, valgy-damas namuose pagamintą maistą, girdėdamas vieti-nę kalbą, matydamas jų kasdienybę, bendraudamas su šeimos nariais. Šis projektas mane žavi galimybe su-sipažinti su naujais žmonėmis, kitomis kultūromis ir požiūriais, išbandyti kažką naujo. Dabar ir aš pati ke-liaudama į kitą šalį pirmiausia pasižiūriu, ar joje yra „Eatwith“ narių (šypsosi).

Neprivalai būti

profesionalus šefas,

kad galėtum tapti

„Eatwith“ nariu. Čia

laukiami ir mėgėjai,

jaučiantys aistrą

maisto gamybai.

Tačiau patekti nėra

taip paprasta...

keliautojo meniu


keliautojo meniukeliaautojo meniu

DESERTAI NE TIK AKIMS

GUNDANTIS DESERTAS TAI GERŲ EMOCIJŲ UŽTAISAS VISAI DIENAI. KONDITERIS, ŠOKOLADO MEISTRAS, „ALI ŠOKOLADINĖS“ SAVININKAS ALI GADŽIJEVAS SAKO, KAD KURDAMAS DESERTUS PATIRIA NUOSTABŲ JAUSMĄ „TARSI SKLEISTUM ŽMONĖMS GĖRĮ“. TAD SALDŽIAM ĮKVĖPIMUI SIŪLOME PASIGAMINTI KETURIS NESUDĖTINGUS, BET IŠSKIRTINIUS SALDUMYNUS, KURIEMS,

PASAK DESERTŲ JUVELYRO ALI, PRIREIKS SVARBIAUSIŲ „INGREDIENTŲ“ MEILĖS IR KRUOPŠTUMO.

Idėja ir receptai – Ali Gadžijevo Nuotraukos – Roberto Daskevičiaus

• Virtuviniame kombaine iki vienodo birumo sumalkite mig-dolų drožles, kukurūzų miltus ir kepimo miltelius.

• Atskirai iki standžios masės išplakite kiaušinius su cukrumi. • Į gautą masę įtarkuokite vieno apelsino žievelę, suberkite su-

maltus ingredientus ir sumaišykite iki vientisos masės. Vis-ką supilkite į sviestu išteptą kepimo formą.

• Kepkite įkaitintoje orkaitėje iki 180 ºC apie 30 min.• Kol keksas kepa, sumaišykite maskarponės sūrį su cukraus

pudra ir atidėkite į šalį.• Iškepusį keksą pravėsinkite ir išimkite iš formos. • Ant kekso, tolygiai paskirstydami, tepkite maskarponės kre-

mą ir užberkite gausiai šokolado drožlių.

AR ŽINOJOTE, KAD... bet ku-rio šokolado pagrindas yra produktai, gaunami iš kakavos pupelių. Juodasis šokoladas gaminamas į kakavą įdedant tik tiek kakavos sviesto ir cukraus, kiek reikia, kad jis išlaikytų kietą formą. Nors dar majai tikėjo, kad kakavą atrado dievai ir pa-dovanojo ją žmonijai, už jos atsiradimą Europoje turime būti dėkingi Kristupui Kolumbui. 1828 m. olandas šokoladininkas Conradas van Houtenas sukūrė hidraulinį presą, kuriuo pirmą kartą pagamino kakavos milte-lius, bei procesą, kuris padėjo juos maišyti su vandeniu –šiandien tai vadinama „olandiš-kuoju metodu“. 1847 m. anglų kompanija „J. S. Fry & Sons“ pa-gamino pirmąją juodojo šoko-lado plytelę, jau panašią į tą, kurią valgome šiandien.

(2 vnt.)150 g kukurūzų miltų180 g migdolų drožlių

½ šaukštelio kepimo miltelių2 kiaušinių (kambario temperatūros)

320 g rudojo cukraus1 apelsino

4 šaukštų juodojo šokolado drožlių

Užtepui:250 g maskarponės sūrio2 šaukštų cukraus pudros

KUKURŪZŲ MILTŲ KEKSAS SU JUODOJO ŠOKOLADO DROŽLĖMIS


keliautojo meniu

(40 vnt.)245 g grietinėlės

2 g šviežių čiobrelių41 g cukraus

350 g pieninio šokolado130 g sviesto

200 g lydyto juodojo šokolado100 g kakavos

• Užvirkite grietinėlę su cukrumi bei čiobre-liais. Nukėlę nuo kaitros palikite 30 min., kad pritrauktų čiobrelius.

TRIUFELIAI SU ČIOBRELIAIS

AR ŽINOJOTE, KAD... triufeliai – visame pasaulyje mėgstami nedideli šokoladu ar kakava ap-lieti saldumynai su šokoladinio ganašo įdaru. Šie gardumynai kilo iš Prancūzijos, kur ir gavo vardą dėl išorinio panašumo į brangiuosius grybus – juoduosius trumus. Pasak legendos, triufeliai buvo sukurti kulinarijos legendos Auguste’o Escoffi er virtuvėje trečiajame XX a. dešimtmetyje. Ironiška tai, kad tokį atradimą – beje, visai netyčia – padarė vienas žymiojo šefo praktikantų. Užuot supylęs karštą grietinėlę į indą su plaktu kiaušiniu ir cukrumi, vaikinas ja užpylė juodojo šokolado gabaliu-kus. Pamatęs, kaip lengvai formuojamas toks šokolado kremas, jis apvalius rutuliukus apvoliojo kakavos milteliuose, kad jie nebeliptų prie paviršių, ir – voila!

• Perkoškite ir pakaitinkite grietinėlę (bet neužvirkite!).

• Į dubenį supilkite pieninį šokoladą, pakai-tintą grietinėlę ir viską gerai išmaišykite iki vientisos masės.

• Sviestą įmaišykite esant 35 ºC.• Gautą triufelių masę laikykite šaldytuve

apie 3 val.• Iš triufelių masės suformuokite rutuliukus. • Atskirai dubenyje išlydykite juodąjį šokola-

dą, jame su šakute pamirkykite triufelį ir iš karto apvoliokite kakavoje.


keliautojo meniu

nilės sėklas ir sumeskite jas kartu su visa ankštimi į virinamą pieną. Virkite tol, kol užvirs.

• Į tuščią dubenį subėrę 100 g cukraus ir 50 g kukurū-zų krakmolo, išmaišykite iki vientisos birios masės. Ant jų supilkite 120 g kiaušinių trynių, gerai išmai-šykite.

• Visą dubens turinį supilkite atgal į prikaistuvį ir in-tensyviai maišykite, kad neprisviltų krakmolas.

• Kaitinkite, kol sutirštės kremas. • Į pravėsusį kremą įmaišykite sviestą.

Ant iškepto morengo tepkite kremą ir užtarkuokite ža-liosios citrinos žievelės.

AR ŽINOJOTE, KAD... šis morenginio pagrindo deser-tas pavadintas žymios rusų balerinos Annos Pavlovos garbei. Specialiai jai šį gardumyną 1926 m. sukūrė šefas viename viešbutyje Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, kur A. Pavlova lankėsi pasaulinių gastrolių metu. Dėl pa-prastos gamybos ir tokios ypatingos kilmės istorijos šį desertą ypač dažnai gamina tiek Naujojoje Zelandijoje, tiek ir Australijoje.

Morengo biskvitui:110 g kiaušinių baltymų

100 g cukraus pudrosdruskos (vieno žiupsnelio)

10 g krakmolo1 žaliosios citrinos

Plikytam kremui:500 g pieno

1 vanilės lazdelės 100 g cukraus

50 g kukurūzų krakmolo 120 g kiaušinių trynių

50 g sviesto

Morengo gamyba• Visus ingredientus plakite iki standžių putų.• Gautą masę supilkite į kepimo žiedą ir kepkite įkai-

tintoje orkaitėje iki 160 ºC apie 20 min.

Plikyto kremo gamyba• Į prikaistuvį supilkite 500 g pieno ir palikite ant

ugnies. Įpjaukite vanilės lazdelės ankštį ir perpjau-kite ją pusiau. Bukąja peilio dalimi pašalinkite va-

PAVLOVOS TORTAS

keliautojo meniu

• Iškepusius bei pravėsusius pyragėlius sudėkite į neaukš-tą skardą ir užpilkite sirupu. Tai labai svarbu! Ir nepa-mirškite vartyti.

• Kol pyragėliai brinksta, išplakite kremą. Į dubenį supil-kite grietinėlę, maskarponės sūrį, pistacijų pastą bei cu-kraus pudrą ir plakite iki standžios kreminės masės.

• Pyragėlius gardinkite paruoštu kremu ir dekoruokite šokolado drožlėmis.

AR ŽINOJOTE, KAD... nors lietuviams šis kekso pava-dinimas kelia kiek kitokių asociacijų, prancūzų kalboje žodis „baba“ reiškia „krintantis“ ar „apsvaigęs“. Šis mielinis keksas gaminamas gausiai išmirkant jį rome ir yra pagardintas įvairiais džiovintais vaisiais. Šiandien žinoma babos versija pirmą kartą buvo pagaminta Paryžiuje apie 1830 metus, tačiau šio deserto šaknys –Lenkijoje. Pirmą kartą šį keksą į Prancūziją atvežė Len-kijos karalius Stanisławas Leszczyński, tačiau tada baba dar nebuvo mirkoma rome. Kalbama, kad tokia mintis karaliui kilo pastebėjus, kad kelionės metu gardusis keksas sudžiūvo.

Pyragaičiams (15 vnt.):500 g miltų

20 g cukraus10 g druskos30 g mielių

100 g vandens (kambario temperatūros)4 kiaušinių

160 g lydyto sviesto

Sirupui:200 g vandens180 g cukraus

100 g romo

Pistacijų kremui:250 g grietinėlės

50 g maskarponės sūrio50 g pistacijų pastos30 g cukraus pudros

• Į dubenį supilkite vandenį, cukrų bei mieles ir maišykite, kol visi ingredientai ištirps.

• Įmaišykite kiaušinius, miltus su druska ir pa-mažu supilkite lydytą sviestą.

• Atidėkite tešlą į šalį apie 30 min., kad pakiltų.• Iškilus tešlai formuokite ją norimo dydžio ir

formos pyragaičiais ir kepkite įkaitintoje or-kaitėje iki 170 ºC apie 25 min.

• Kol pyragaičiai kepa, išvirkite sirupą. Į pri-kaistuvį supilkite vandenį bei cukrų ir užvi-rinkite. Pravėsinkite ir supilkite romą.

BABA AU RHUM SU PISTACIJŲ KREMU


keliautojo meniu

NESLEPIAMAS PASIDIDŽIAVIMAS TRADICIJOMISKeliaudami po Šventąją Žemę įkvėpimo žmonės ieško toli gražu ne vien maldose. Biblijos puslapiuose įamžintą žmo-nijos istoriją dažnas „perskaito“, pavyzdžiui, ragaudamas patiekalus, kurių prieš šimtmečius buvo ant mūsų protėvių stalo. Kviečiai, miežiai, vynuogės, alyvuogės, fi gos, grana-tai ir medus: tai septynios gėrybės, aprašytos seniausio-je žmonijos knygoje – Senajame Testamente. Tai gėrybės, be kurių ir šiandien neapsieina šių žemių senbuviai – žy-dai, druzai, arabai, čerkesai, beduinai, ir kurios šiandie-ninį skubantį žmogų ragina iš naujo atrasti savo ištakas. Kai vienos kelionės po atokų druzų kaimą metu mūsų gru-pelę prisivijo jaunutė mergina ir su neslepiamu pasidi-džiavimu ėmė pasakoti apie savo kaimo ir šeimos istoriją, unikalias druzų tradicijas, tikėjimo paslaptis ir gardžiau-sią pasaulyje druzų namuose gaminamą maistą, ne vienas paslapčia bandėme įsivaizduoti paprastą lietuvaitį, mėgi-nantį sužavėti pirmąkart sutiktus nepažįstamuosius savo gimtojo kaimo žavesiu. Dažnas pripažįsta, kad pakeliavęs

po Izraelį ir pabuvęs kunkuliuojančiame tautų ir tradicijų katile ima labiau domėtis ir didžiuotis savo šaknimis, is-torija ir tradicijomis.

ŠABAS – DIDŽIAUSIA ŠVENTĖJuk tiesa, kad neretai sau pripažįstame, jog įsisukę į dar-bų ir rūpesčių verpetą vis rečiau randame laiko sustoti, pabūti su artimaisiais ir net pačiu savimi, pasimėgauti kokybišku poilsiu ir tikromis, ne elektroninėmis emocijo-mis. Žydai darbo komandiruotes ir net poilsines keliones planuoja taip, kad kiekvieną šabo vakarą ir kiekvieną reli-ginę šventę sutiktų su artimaisiais. Ir jei iš pradžių savait-galiais išmirštantis miestas atrodo keistai ir nejaukiai, il-gainiui nejučia imi mėgautis priverstiniu ir savo įprasto ritmo sulėtėjimu. Pajusti, ką reiškia būti dalimi visuomenės, iki šių dienų gyvenančios taip, kaip parašyta Senajame Testamente, galima bent kartą prisėdus prie tradicinio žydiško šven-tinio stalo. Kad ir kokiu pašėlusiu gyvenimo ritmu gyven-tų, penktadienio vakaras žydams – tai metas, kai kiekvie-

keliautojo menniu

IZRAELIS: patirti ir paragauti,

ne vien pamatytiKIEKVIENAS ŽINOME, KAIP SVARBU KARTKARTĖMIS PABĖGTI NUO KASDIENOS RITMO IR, PATEKUS Į NEPAŽĮSTAMĄ APLINKĄ, IŠ NAUJO Į SAVE PATĮ PAŽVELGTI NEĮPRASTU KAMPU. GALBŪT IŠGYVENTI NAUJĄ POTYRĮ, GAL PARAGAUTI NAUJĄ SKONĮ, SURASTI ATSAKYMĄ Į ILGAI KAMUOJAMĄ KLAUSIMĄ, O GAL ATVERSTI NAUJĄ GYVENIMO PUSLAPĮ IR IŠDRĄSĖJUS IMTIS NAUJOS VEIKLOS...

JUK NIEKAS NEIŠLAISVINA ŽMOGAUS NUO RUTINOS PANČIŲ LABIAU NEI KELIONĖS.

Nida Degutienė Autorės asmeninio albumo nuotr.


keliautojo meniu

nuose namuose į šalį nustumiami darbai ir rūpesčiai, o iš virtuvės pakvipus skaniausių patiekalų aromatams, visa šeima, kad ir kokia išblaškyta būtų, susėda prie bendro balta staltiese tiesto stalo. Bendra malda, skaniu mais-tu ir gyvu bendravimu izraeliečiai palydi besibaigiančią savaitę ir pasikrauna jėgų naujai laukiantiems darbams. Tik dalyvavęs tikroje šabo šventėje supranti, kodėl to-kios tvirtos žydiškos šeimos, kodėl sveika ir stipri jų ben-druomenė. Juk 52 šeštadienius kartu praleidžiantys žmo-nės nuolatos jaučia stiprų savo šeimos narių palaikymą ir bendrystę, užtai čia nėra vienišų, likimo vėjų mėtomų žmonių. Pajusti šabo – svarbiausios judėjų šventės – dvasią nuo šiol gali ir po Izraelį keliaujantys turistai: neseniai žydų religinės mokyklos studentai pristatė projektą, kurį džiaugsmingai parėmė ne viena Jeruzalės gyventojų šei-ma. Studentams pasiūlius kuo daugiau atvykėlių supa-žindinti su žydiškomis šventėmis, šeimos mielai sutiko kviesti keliautojus į savo namus ir švęsti šabą kartu su jais prie bendro vaišių stalo. Nuo šiol kiekvieną penkta-dienio vakarą daugiau nei 200 keliautojų turi unikalią progą apsilankyti vietinių namuose ir skanauti tradici-nius šabo patiekalus. Valgiais nuklotas stalas, dainingos maldos ir atsakymai į visus klausimus, kokie tik gali kil-ti svetimšaliui, pirmąkart atsidūrusiam žydiškuose na-muose. Sėkmingu komerciniu projektu tapusi jaunimo idėja ne vienam atvykėliui tapo įkvėpimu dosniau daly-tis savo šalies kultūra su smalsiais turistais, ieškančiais autentiškų potyrių.

NAUJŲ VERSLO IDĖJŲ – Į TURGŲGarsų ir spalvų kupinas Jeruzalės turgus, kaip ir aplink įsikūrusios senosios humuso užeigėlės bei duonos kepy-klos, pasakoja kulinarinę šio civilizacijų miesto istoriją. Anuomet buvę padriki prekeivių prekystaliai, niekaip ne-įsivaizduojami kaip laisvalaikio praleidimo vieta, šian-dienis Jeruzalės turgus ir jo prieigos garsėja madingiau-siomis užeigomis, kurios kasdien lūžta nuo nesibaigiančio srauto lankytojų, besimėgaujančių autentiškais skoniais, kvapais ir turgaus šurmuliu. Atokiame turgaus kampe įsikūrusią sefardiškų troškinių valgyklą gerai mena senieji Jeruzalės turgaus prekeiviai. Nuo seno tradicinių patiekalų čia siūlydavo žydų išeivių iš Irako šeima. Tai jie pirmieji suprato, kad švieži vaisiai ir daržovės, kuriomis prekiavo nuo ankstyvo ryto iš miesto pakraščių suvažiavę pardavėjai, – anaiptol ne pakanka-mas maistas žmonėms, leidžiantiems ilgas dienas šurmu-liuojančioje turgavietėje. Kasdien prieš patekant saulei šeimos galva užkaisdavo milžiniškus puodus, kuriuose lė-tai troškindavosi šviežia mėsa, lęšiai, ryžiai ir pupos. Ar-tėjant pietų metui čia nusidriekdavo eilės turgaus prekei-vių, laukiančių garuojančio naminio troškinio porcijos. Netrukus žinia apie skaniausius mieste irakietiškos vir-tuvės patiekalus paplito ir tarp turgaus pirkėjų, o šiandien šis paprastas ir neišvaizdus turgaus kampas su tais pa-čiais dideliais kunkuliuojančiais troškinių puodais tapo geidžiamiausia vieta autentiško maisto išsiilgusiems Je-ruzalės gyventojams ir smalsiems turistams. Ypač tiems, kuriems artima naujai atgimusi „slow food“ idėja.

Nedideli ožkų ūkiai su plačiu brandintų sūrių asortimentu – gana nesenas Izraelio reiškinys.

Garsų ir spalvų kupinas Jeruzalės turgus, kaip ir aplink įsikūrusios senosios humuso užeigėlės bei duonos kepyklos, pasakoja kulinarinę šio civilizacijų miesto istoriją.


„West Express“ įsitikinusi, kad net ir dažnai keliaudamas į Izraelį kiekvieną kartą atrastum ką nors nauja. Šiuolaikinė ten-dencija – svečias šalis pažinti ragaujant, degustuojant, puotaujant kartu su vietiniais. Izraelis – tai šalis, kurioje laukia nepa-prasti gurmaniški nuotykiai, tad „West Express“ paletėje atsirado ir unikalių turų, atskleidžiančių keliautojams įmantrius Iz-raelio kulinarinius labirintus.

Viena sausakimša kavinė su prancūziškais desertais, ga-ruojančia kava ir ką tik iš krosnies ištrauktos šviežios duonos kepaliukais, įsprausta tarp daržovėmis užkrau-tų medinių prekystalių pačiame Machne Jehuda tur-gaus centre, dar prieš dešimtmetį atrodė visiškai kitaip. Anuomet čia buvo apgriuvusi ir skylėta pitų kepykla. Kai šimtmečius tradicinius duonos paplotėlius kepusios šei-mos galva verslą nutarė perduoti į savo dukros rankas, ši nė pažiūrėti nenorėjo į praeito amžiaus pradžią me-nančius įrenginius ir nė galvoti negalvojo apie varginan-tį darbą rankomis minkant duonos tešlą. Užtat žinoda-mas merginos aistrą saldiems kepiniams, jos tėvas žengė išmintingą žingsnį: išsiuntė dukrą metams į Prancūziją pasimokyti prancūziškosios konditerijos paslapčių. Grį-žusi į Jeruzalę, ši iš pagrindų renovavo senąją šeimos ke-pyklą ir pavertė ją jaukia ir modernia prancūziška kavi-ne, kurioje, kaip tvirtina vietiniai, pati skaniausia kava ir šviežutėliai desertai. Išmintis, verslumas ir kūrybiš-kumas: štai ko galima pasimokyti iš izraeliečių!

ATGIMSTANTYS OŽKŲ IR VYNO ŪKIAI Nedideli ožkų ūkiai su plačiu brandintų sūrių asorti-mentu – gana nesenas Izraelio reiškinys, itin išpopulia-rėjęs pastaraisiais metais. Gausios iz-raeliečių šeimos keliauja į organinius ūkius, kad pabūtų gamtoje ir paragau-tų šviežių ožkų pieno sūrio gaminių. Vienas įdomiausių ūkių – netoli Jeru-zalės, akmenų olose įsikūrusio Šai Zel-zer buveinė. Atsiskyrėlis Šai įsitikinęs, kad bibliniais laikais būtent akmeninė-se olose buvo brandinami sūriai, o jose esančios išskirtinės klimato sąlygos sū-riams suteikdavo ypatingų skonio sa-vybių. Vasaros karščius slopinančioje akmeninėje užeigoje ir šiandien veikia netipiška Šai ga-minamų sūrių parduotuvėlė, o dešimtis kilometrų sūrio pirkėjai sukaria dar ir tam, kad tyloje pasigrožėtų kvapą gniaužiančiais vaizdais.Užtai vyndarystės tradicijos šiandienio Izraelio žemėse gyvavo nuo seno, tuo tarpu pastaraisiais metais žydiški vynai išgyvena tikrų tikriausią renesansą! Viena už kitą jaukesnės vyninės ieško būdų, kaip suvilioti vis gausė-jantį vyno žinovų ratą savo gaminamais produktais. Du jaunuoliai po tarnybos Izraelio armijoje nusprendė, jog jų pašaukimas – anaiptol ne nuobodus darbas biu-re, o nevaržoma laisvė improvizuoti netradicinės vynda-

rystės srityje. Įkūrę Lotem vyninę, vaikinai ėmėsi kitaip nei kiti gaminti vyną: jie įsitikinę, kad vyno kokybę, be tradicinių elementų, lemia ir tam tikros muzikos garsai. Lotem organinėje vyninėje kiaurą parą girdisi švelnios melodijos, kurios grojamos pagal vyninės savininkų su-darytą grojaraštį. Tokioje muzikalioje aplinkoje ragau-jant vyną užsimiršta ne vien didmiesčio šurmulys ir kas-dieniai rūpesčiai. Dažnas į nuošalią vyninę atvyksta, kad garsų ir skonių darnoje surastų harmoniją ir pats.

ŠIRDŽIAI NEĮSAKYSITel Avivą pasaulis žino kaip niekuomet nemiegančią aukštosios virtuvės meką. Dėl maisto galvą pametę Tel Avivo gyventojai ir atvykėliai negaili pinigų linksmy-bėms ir patiems geriausiems restoranams, todėl rezer-vuoti stalelį būtina gerokai iš anksto! Artimųjų Rytų virtuvė čia maišoma su Azijos maisto gaminimo techni-komis, o senieji žydiški ir arabiški patiekalai virsta mo-lekulinės virtuvės stebuklais. Užtai tiems, kas pavargsta nuo modernaus didmiesčio šurmulio, gera pailsėti organiniame Tami ūkyje, kuria-me mėgstantys šeimininkauti gali pasiraitoję rankoves kibti į maisto gaminimą ir vakarop klementinų pavėsy-

je mėgautis šviežutėliais modernios Vi-duržemio jūros regiono virtuvės patie-kalais. Studijos šeimininkė neretai svečiuo-se sulaukia izraeliečių su vaikais, kurie pirmąkart gyvenime įsitikina, jog dar-žovės auga ne parduotuvės lentynoje, o lysvėje. Tami mėgsta su svečiais daly-tis sveikos mitybos idėjomis. Ir užkrės-ti juos įkvepiančia savo pačios istorija, kaip kadaise sėkmingai besiklostančią teisininkės karjerą moteris išmainė į

kur kas širdžiai mielesnę – kulinarinę – veiklą.

PATIRTI, NE VIEN PAMATYTIPatirti, ne vien pamatyti. Taip skamba šiuolaikinio ke-liautojo devizas. Jei iki šiol pilka kasdienybė arba minčių chaosas neleido pažvelgti į save neįprastu kampu, ieško-ti savo ištakų, atsiduoti išsvajotiems pomėgiams ar imtis naujų verslo idėjų, būtinai išsiruoškite į Izraelį. Atraski-te šalį, kurią bent kartą gyvenime būtina pamatyti. Pa-sisemkite iš izraeliečių pozityvios energijos ir begalinio gyvenimo džiaugsmo, kuriuo spinduliuoti gali tik tauta, gerai žinanti, kas yra šiandienos trapumas.

Pajusti šabo –

svarbiausios judėjų

šventės – dvasią nuo

šiol gali ir po Izraelį

keliaujantys turistai.

keliautojo meniu


VASARISRio de Žaneiro karnavalas, Brazilija

Šįmet vasario 5–9 d. viso pasaulio akys kryps

į Rio de Žaneirą, kuriame šėls tradicinis didy-

sis karnavalas. Šis karnavalas – tai su niekuo

nepalyginama šokių, muzikos, įspūdingų

kostiumų bei pasirodymų fi esta, vykstanti

nuo pat XVII a. Šis prieš gavėnią vyksiantis šou

laikomas didžiausiu pasaulyje karnavalu.

KOVAS Holi spalvų festivalis, IndijaNors ir kilusi iš senos induistų religinės tradicijos, ši spalvų šventė jau seniai mėgstama ir induizmo neišpažįstančių žmonių visame pasaulyje. Šįmet kovo 23 d. vyksianti Holi spalvų šventė sim-bolizuoja gėrio pergalę prieš blogį ir pavasario atėjimą, o jos metu gatves užpildo tūkstančiai žmonių, vienas kitą dažančių įvairiausių spalvų milte-liais, skystaisiais dažais užtaisytais vandens šautuvais ir kitais įmanomais būdais.

KELIAUTOJO KALENDORIUS 2016

pramogos

KIEKVIENAS KELIONES PLANUOJA SKIRTINGAI VIENI JAS RENKASI PAGAL VIETAS, KURIAS LABIAUSIAI NORI PAMATYTI, KITI SEKDAMI KULTŪROS ĮVYKIŲ KALENDORIŲ AR IEŠKODAMI VISKO, KAS SUSIJĘ SU JŲ HOBIU AR GYVENIMO AISTRA. SIŪLOME SUSIPAŽINTI AR DAUGIAU SUŽINOTI APIE KELIS ĮSPŪDINGUS FESTIVALIUS, ŠVENTES AR MUGES, KIEKVIENĄ MĖNESĮ VYKSTANČIUS PAČIUOSE

ĮVAIRIAUSIUOSE PASAULIO KAMPELIUOSE.

Parengė Ieva Elvyra Kazakevičiūtė

SAUSISCharbino ledo ir sniego skulptūrų festivalis, KinijaJau daugiau kaip penkiasdešimt metų Charbine, Šiaurės rytų Kinijos mieste (Heilongdziango provin-cija), rengiamas didžiausias pasaulyje ledo ir sniego skulptūrų festivalis. Jis trunka beveik du mėnesius (nuo sausio 5 d. iki vasario 25 d.), o jo metu galima grožėtis ne tik kvapą gniaužiančiomis sniego skulptūromis, bet ir ištisais pastatais iš ledo kubų. Be to, festivalio metu vyksta įvairių papildomų ekskursijų bei atrakcijų.

GEGUŽĖDidysis pavasario festivalis, JaponijaJei lankysitės Japonijoje gegužės mėnesį, čia jus pasitiks gausybė įvairių kultūrinių renginių bei tradicinių festivalių, o vienas iš jų yra Shunki Rei-taisai, arba Didysis pavasario festivalis, vykstantis Niko mieste gegužės 17 ir 18 d. Jis skirtas pagerbti senovės karį Tokugawą Ieyasu, kuris įkūrė Tokuga-vos šiogūnatą Edu mieste, šiandien žinomame Tokijo vardu. Šis festivalis jau saugomas kaip pasaulio kultūros paveldas, o jo metu miestu eina dau-giau kaip 10 000 vyrų, dėvinčių XVIII a.karių kostiumus. Įspūdingos eitynės simbolizuoja Tokugawos Ieyasu palaikų pernešimą iš Tokijo į Niko, kokia buvo paskutinė jo valia.

BALANDISSongkran vandens festivalis, TailandasŠi šventė, kuri vyks balandžio 13–16 d., kartu yra ir Tailando Naujieji metai. Pasiruoškite, ka-dangi šiomis dienomis Tailando gatvėse sausiems greičiausiai išlikti nepavyks – taškymasis vandeniu ir įvairūs vandens mūšiai – pagrindinis šventės atributas. Turistus ypač žavi ir tailandiečių sugebėjimas šioje šventėje suderinti linksmybes bei dvasinę jos pusę, kadangi pasitinkant naujus metus Tai-lande svarbus apsivalymas ne tik fi zine, bet ir dvasine prasme.

SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr.


pramogos

BIRŽELISŽurnalo „Food and Wine“ gastronomijos mugė, JAVNors pirmasis vasaros mėnuo labiausiai

džiugina ieškančius muzikos festivalių, kuli-

narijos fanatikai birželio 17–19 d. praleidžia

Aspeno mieste, Kolorado valstijoje. Gurmė,

kulinarai bei vyno mėgėjai ir kiti gas-

tronomijos profesionalai čia skuba sužinoti

industrijos naujienų, užmegzti naudingų

pažinčių ir, žinoma, paragauti to, ko dar ne-

galima rasti niekur kitur.

LIEPASan Fermino festivalis, IspanijaŠis savaitės trukmės festivalis Pamplonos mieste visada prasideda birželio 6 d. vidurdienį ir baigiasi birželio 14 d. vidurnaktį. Pasaulyje žinomiausia šio festivalio dalis – garsusis bėgimas nuo bulių miesto gatvėse, tačiau gausu ir kitų ispaniškų tradicijų. Kiekviena diena šią šventinę savaitę minima daino-mis, fejerverkais, persirengėlių paradais (tradiciškai dominuoja milžinai ir didžiagalviai) bei kitomis linksmybėmis.

RUGPJŪTIS„Burning Man“ festivalis, JAVŠis Nevados dykumoje vykstan-tis festivalis jau seniai nebeva-dinamas vien „muzikos“ – tai yra su niekuo kitu nepalygina-ma meno ir kultūros sintezė, peržengianti bet kokius barje-rus ar draudimus. Daugelis tai vadina meninės saviraiškos fes-tivaliu, kuris, nors vyksta tik nuo 1986 metų, jau yra tapęs legen-da. Be muzikinių pasirodymų ir vakarėlių, dykumoje vyksta ir daugiau nei 2 000 nemokamų paskaitų, seminarų ar tiesiog susitikimų, siekiant išgirsti ir pateikti naujas idėjas bei požiūrį.

RUGSĖJISOnam šventė, Indija Vieną iš Indijos valstijų, Keralą, rugsėjo 13 d. sudrebins didžiausia čia minima šventė Onam. Ji yra viena iš seniausių induistų švenčių, trunkančių net dešimt dienų. Patiems indams tą dieną svarbu pasipuošti naujais drabužiais bei suruošti įspūdingas 21 patiekalo vakarienes, be to, ši šventė neatsie-jama nuo fejerverkų, dramblių kar-navalo, įspūdingų laivų lenktynių, muzikos bei šokių.

SPALIS Tarptautinė Albukerko oro balionų šventė, JAVNors ypač įspūdingą reginį galima išvysti JAV Albukerko mieste (Nau-josios Meksikos valstija), čia jau daugiau kaip 40 metų spalio 1–9 d. vyksta didžiulė tarptautinė Albuke-rko oro balionų šventė. Prasidėjusi nuo vos trylikos oro balionų, dabar ši šventė žiūrovus žavi daugiau kaip 600 nuo žemės kylančių balionų vaizdu. Oro balionų šventė yra didžiausias tokio tipo renginys pa-saulyje, sutraukiantis daugiau kaip 100 000 svečių.

GRUODIS Mevlanos besisukančių dervišų festivalis, TurkijaŠis festivalis pirmiausia skirtas paminėti mistiką bei teologą Rumi, XIII a. įsteigusį Mevlanos vienuolyną. Ordinas dar žinomas „besisukančių dervišų“ pavadinimu dėl savo išskirtinės maldos praktikos – šokio besisukant apie savo ašį. Kalbama, kad pasirodymų stebėjimas apibūdinamas kaip dvasinė patirtis, o patys dervišai šokdami leidžiasi į dvasinę mistinę kelionę, kurios metu atsiskiriama nuo savo ego, atranda meilę bei tiesą ir pasiekia tobulybę.

LAPKRITISLoi Krathong ir Yi Peng, TailandasLapkričio 15 d. Tailande galite išvysti vieną įspūdingiausių kasmetinių švenčių pasau-lyje – Loi Krathong ir Yi Peng festivalius. Pir-majame svarbiausia tradicija yra rankų dar-bo krepšelių paleidimas upėje – krepšeliai paprastai gaminami iš bananmedžių lapų ar žievės, puošiami įvairiomis gėlėmis, smil-kalais ar nedidele auka dievybėms. Yi Peng dar vadinamas ir šviesų festivaliu, nes jo metu žmonės į dangų paleidžia tūkstančius popierinių žibintų su žvakutėmis viduje. Pagal budistų tradicijas šie festivaliai žymi dvasinį apsivalymą bei naują pradžią.

SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr.


PAPUA IR KOMODO SALOS – VARTAI Į KITĄ PASAULĮ

hobis

DU VAIKUS AUGINANTYS MEDIKAI AISTĖ IR LIUTAURAS GIEDRAIČIAI GYVENA TOKĮ AKTYVŲ GYVENIMĄ, KAD NET LAISVALAIKĮ RENKASI KUPINĄ IŠŠŪKIŲ. LIUTAURAS, ANOT ŽMONOS, VOS SPĖJA SUKTIS: MEDŽIOKLĖ, ŽVEJYBA, ELNIŲ AUGINIMAS, O AISTĖ SAVE REALIZUOJA KELIAUDAMA MINTIMIS PO KNYGŲ PASAULĮ, VIRTUALIĄ ERDVĘ, TAIP PAT ATSIPALAIDUOJA AUGINDAMA GĖLES. APIE KELIONES IR JŲ METU PATIRIAMUS ĮSPŪDŽIUS MOTERIS KALBA TAIP VAIZDINGAI, KAD VIEN JOS PASIKLAUSIUS APIMA LAGAMINO, LĖKTUVO IR ATRADIMŲ ILGESYS. NESENIAI PORA GRĮŽO IŠ KELIONĖS PO INDONEZIJĄ BEI KOMODO IR PAPUA SALAS, KURIAS PAŽINO VARGINANČIŲ, TAČIAU

NEPAMIRŠTAMŲ ŽYGIŲ PĖSČIOMIS ANGL. „TREKKING“ BŪDU.


Aiste, kaip ir kada pajutote tokį kelionių alkį? Ką Jums apskritai reiškia keliauti ir pažinti pa-saulį? Kelionės „pagavo“ studijų metais – tuo metu tai buvo studentiškos stovyklos, praktika, apsiribojusi Eu-ropa ir jos pakraščiais. Dėkui mamai, kuri vis skatindavo ir visur išleisdavo. Tuo metu jaudindavo kiekvienas ke-lionės žingsnis, kaip ir visi kiti pirmi kartai. Smagiausia buvo naujos draugystės, pažintys, nuotykiai. Susituokus

ši priklausomybė tik sustiprėjo. Po kiek laiko į šias pin-kles įviliojome ir draugus, tik jie atsparesni, o mes nebe-pagydomi (šypsosi). Kažkas vis dedasi galvoje ir nelei-džia nepaplanuoti į priekį nors vienos kelionės. Kaupiasi patirtis, pažįsti save, tautiečius, svetimšalius – nori ne-nori, bet palygini, išsigrynini stipriąsias savo savybes, iš galvos išsivalo nereikalingos nuosėdos ir susigrąžini tei-giamą motyvaciją kasdienybėje.


Kur ir kiek esate keliavę? Po Europą pradėjome judė-ti autobusais, vėliau persėdome į savo automobilį. Ilgiau užsibuvę esame Latvijoje, Estijoje, Laplandijoje, Mozū-rijoje, Prancūzijoje, Toskanoje, Bavarijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Šiaurės Norvegijoje (ten pažve-jojame, pagrybaujame), keliose Graikijos salose. Turkiją išmaišėme dar studijuodami, todėl ji liko viena mieliau-sių krypčių. Probėgšmais užsukame į atskirus miestus, dažniau – sostines. Geografi ja išsiplėtė prieš 10 metų. Stengiamės kasmet aplankyti kitą žemyną – pasiblaš-kėme po Pietų Afrikos Respubliką, Zimbabvę, Gvatema-lą, Belizą, Hondūrą, Braziliją, JAV, Tailandą, Šri Lanką, Maldyvus, Madagaskarą, Indoneziją. Kryptis keičiame tam, kad pajustume didesnį kontrastą.

Pastarojoje kelionėje Komodo ir Papua salas pažinote pasirinkę keliavimą pėsčiomis tomis vietomis, kur neįmanomas joks transportas. Kuo toks keliavimo būdas Jus žavi? Esame gam-tos, ne miesto žmonės, tad mūsų kelionių tikslas – ne-užsibūti miestuose. Jei įmanoma – aplankyti didžiuosius krioklius, plaukti upėmis, jūromis, aplankyti kalnus, uo-las, lietaus miškus. Visada atkreipiame dėmesį į nacio-nalinius parkus ir kitus gamtos stebuklus. Juos geriausia pažinti einant į žygius pėsčiomis – tai trekking ar hiking, dar galima ginčytis, tačiau jų esmė panaši: tai yra dienos

ar pusdienio pasivaikščiojimas po lankomas vietas kad ir visai menkais takeliais. O tokių kelionių sunkumą galima matuoti išgerto vandens kiekiu – vos pasivelki, bet nori-si dar (šypsosi)...

Kokių įspūdžių parsivežėte iš šios kelionės? Ko ieškantiems keliautojams patartumėte vykti į In-doneziją? Akys už kelionės į Indoneziją užkliuvo todėl, kad šalia buvo prierašas „Papua“, tačiau grupė subyrėjo ir dalis jos liko kitoje Indonezijos saloje su poilsiu Balyje. O mus labiausiai žavėjo Komodo ir Papua salos, tad būtent dėl Papua su grupe ir išsiskyrėme. Geriausia keliaujant tai, kad kiekviena diena stebina ir vis stipriau pamaloni-na. Šįkart viskas buvo tobula. Vykstant į Indoneziją, ke-lionės tikslas gali būti ne tik salų grožis, povandeninio pa-saulio įvairovė, unikalūs gyvūnai, bet ir noras pasisemti supratimo, kaip išgyventi ir sugyventi tokiam dideliam kiekiui įvairių religijų ir kultūrų žmonių. Tik reikia būti pasiruošusiam, nes, tarkime, supratimas apie švarą ir hi-gieną ten stipriai skiriasi nuo europietiškojo. Nereikia pa-miršti, kad Indonezijoje alsuoja gausybė ugnikalnių, ir tai gali būti vienu iš kelionės tikslų ar trukdžių. Kelios die-nos prieš išskrendant vieno iš ugnikalnių pasispjaudymas sujaukė keleto aplinkinių oro uostų dienotvarkę. Lankant Bromo ugnikalnį Javos saloje katilas virė taip, jog kitą die-ną net buvo pristabdytas turistų srautas.

hobis

Vietiniai vyrukai su nacionaliniu kostiumu – vyriško pasididžiavimo apsauga „koteka“.

„Pirmą kartą toks šiukšlynas pasirodė šiurpiai, o kur dar grėsmingi papuasų veidai...“


hobis

Panašu, kad nė akimirkos nesigailėjote ramų po-ilsį Balio saloje iškeitę į varginančią kelionę pės-čiomis? Tiesą sakant, mums ir tų trijų dienų ten buvo per mažai... Gamtoje kiekvienas procesas gaivališkesnis, todėl ir norisi prisiliesti prie šios pirmapradės būties. Ta-čiau, taip, mūsų gidas, vietinis papuasas Jonas, tempo ne-mažino, vienintelis atokvėpis – fotografi jos minutės. O Jono dažnai tik kuprinė tolumoje matydavosi! Nors nuo-vargis pasibaigus žygiui kaustė kojas ir mušė per pakau-šį, norėjosi dar. Kartais atrodo, kad dėl įspūdžių gausos visko nė nespėji apdo-roti. O Balyje nakvojome dvi naktis, kaip tik buvo laiko masažui ir žvejybai. Mintis buvo ta, kad, pasirinkę viešbutį atokesniame kaime, apžvelgsime dalį salos. Kadangi nemėgstame miesto er-zelio – neapsirikome. Vanduo ten buvo švaresnis, gamta – gražesnė, vieti-niai nebrangiai suorganizavo žvejybą, o viešbučio virtuvės šefas puikiai pa-ruošė barakudą.

Papasakokite apie Papua bei Komodą. Kiek šio-se salose likusios autentikos, kiek palietusi civi-lizacija? Kas labiausiai nustebino, o gal nuvylė? Mes buvome Papua dalyje, priklausančioje Indonezijai (Papua Naujoji Gvinėja yra tos pačios salos atskira vals-tybė). Nusileidome šalia vieno didžiausių salos miestų Džajapuros (man priminė Rio de Žaneirą – daug gražių žalių kalvų, nusidriekusių palei vandenyną, ir namai te-rasose – lyg favelos) ir perskridome į Vameną, mieste-lį Baliemio slėnyje. Tai slėnis salos viduryje, į kurį kelių

nėra, viskas pristatoma tik lėktuvais. Pakeleiviai papua-sai, stipriai besiskiriantys savo išvaizda nuo kitų matytų indoneziečių, buvo tikras galvos skausmas stiuardesėms. Nemokantys skaityti čiabuviai sėdo nesirinkdami vietų. Vietoje oro uosto mus pasitiko tinklinis gardas, kur visi pakampiai buvo apspjaudyti raudonai – net ir mūsų gido Jono dantys švietė raudonai. Sakė, kad taip yra dėl kaž-kokio vaisiaus, čia kramtomo dantims stiprinti. Be to, buvome daug kartų įspėti, kad tarp pasitinkančiųjų bus

ir vyrukų su nacionaliniu kostiumu – vyriško pasididžiavimo apsauga „ko-teka“ (specialiai paruoštas ilgavaisis moliūgas). Vietiniai tiesiog susirenka paspoksoti, kaip šįkart atrodo nau-ji atvykėliai, paspausti jiems rankos. Išties, tai buvo pirma šalis, kurio-je jaučiausi kaip stebėjimo objektas, nes buvo daug norinčių mus nufoto-grafuoti, pačiupinėti (šypsosi). Mus priėmė vietinis gidas Jonas – nenu-sakomo amžiaus vyras su nežinomu skaičiumi žmonų ir vaikų. Nedaug-

žodžiaujantis, retai besišypsantis, kaip ir visi papuasai, tačiau labai paslaugus ir mielas. Sakėsi iki 7 metų dar lakstė su „koteka“, bet vėliau kaimą iškeitė į kiek papras-tesnį gyvenimą miestelyje. Į tolesnę pažintį su vietiniais žengėme per turgų. Pirmą kartą toks šiukšlynas pasiro-dė šiurpiai, o kur dar grėsmingi papuasų veidai, skvar-bios, gilios akys – tada nejučia prisimeni ir pasakojimus apie tai, kad priešus čia suvalgydavo... Bet vėliau į turgų sukdavome du kartus per dieną, ieškodami ypač puikių egzotiškų vaisių.

„Komodo didieji driežai, sveriantys iki 120 kg, gali įsibėgėti iki 30 km/h.“

„Keliaudamas nori nenori, bet išsigrynini stipriąsias savo savybes, iš galvos išsivalo nereikalingos nuosėdos...“

Visada atkreipiame

dėmesį į nacionalinius

parkus ir kitus gamtos

stebuklus. Juos geriausia

pažinti einant į žygius

pėsčiomis.


Kitą dieną patraukėme į žygį pėsčiomis per dani genties gyvenamas žemes, kurias skrodžia galinga, akmeninga, srauni Baliemio upė. Kraštovaizdis įspūdingas, kalvotas, žalias, miškų vaizdus keičia dirbamos terasos. Kaimeliai aptverti medinėmis tvoromis be vartelių, tad teko per jas laipioti. Mintis paprasta – kiaulės, kurios ir dabar yra di-džiausias turtas, turi ganytis anapus tvoros (šypsosi). Pa-laipioti reikėjo ne tik per tvoras, bet ir į statokus šlaitus, bristi upe. Tiesa, Jonas siūlėsi pernešti – sakė, pratęs. Bet

matant prieš save vos ne dvigubai vyresnį ir perpus mažes-nį žmogų, buvo kažkaip nepatogu... Nors žygis turėjo būti apie 4–5 val., užtrukome septynias. Gidas, įvertinęs mūsų pajėgumą, pasiūlė keliauti truputį plačiau ir aukščiau, tad ir ėjome per kalnus, per svetimus kiemus, sutikdami vieti-nius, dirbančius laukuose. Trobesiai ten – maži, mediniai, su šiaudiniais stogais. Kiekvieno kiemo dešinėje stovi sta-čiakampis namas-svetainė, gale kiemo – vyro namas, kai-rėje pabirę žmonų namukai. Vietinių darbo įrankiai be galo primityvūs, mažai metalo, daug kas iš akmens, virvės – au-galinės, o moterys nertus maišus nešioja ant galvos.Vėliau iškilome į didesnį kaimą – čia stebino įmantrūs svarbių vyrų kostiumai, dekoruoti spalvingais rojaus paukščiais, raitytomis „kotekomis“. Karo šokiai gal jau kiek praradę savo prasmę, bet rūkyti čiabuviai nepamir-šę, patys augina tabaką ir Jonas ne vieną pakelį nuvežė dovanų. Po šokių ir dainų buvo kiaulės skerdimo ceremo-nija: vyrai paruošė kiaulę, moterys – laužą. Lauže įkai-tintus akmenis sluoksniavo su žolėmis, bulvėmis ir mėsa, kol viskas pavirto į taisyklingos formos kubilą ir liko kep-ti apie 2 val., o aplink ratais lakstė šunys ir vaikai – ma-žieji su nuolat varvančiomis nosimis, mat naktys vėsokos.Plaukti į Komodą – vienas malonumas. Nori – maudaisi, nori – tarp salų akis ganai, nori – valgai. Tik kelis kartus reikėjo lipti į krantą ir sekinti save žygiais po salas. Čia nebuvo labai jauku, kadangi vietiniai didieji driežai, sve-riantys iki 120 kg, gali įsibėgėti iki 30 km/h. Tačiau gidai pamokė tam tikrų gudrybių: jei turi ką mesti – mesk ant žemės, kad nors laikinai nukreiptum jų dėmesį. Jei bėgi –bėk zigzagais. Jei matai, kad „drakono“ pilvas išsipūtęs –būk ramus, jis sotus bent kokiam mėnesiui. Salose taip pat knibžda elnių, šernų, beždžionių, gausu paukščių. Ei-nant į žygį varnos ir išdavė vietą, kur vyko kruvina dra-konų puota. Gidas greit pasileido bėgti, kviesdamas mus

Gidas greit pasileido bėgti, kviesdamas

mus paskui: krūmynuose pasimatė 5 driežai,

baigiantys sudoroti elnią.

hobis

„Į keliones ir važiuoji tam, kad parsivežtum įspūdžių, kuriais gali dalytis, bet niekas jų negali iš tavęs pavogti.“


Indonezija daugeliui siejosi pirmiausia su Balio sala, tačiau ji nėra viso archipelago, esančio pačiame Žemės viduryje – pusiaujyje – atspindys. Indonezija išties marga, ji stebina savo etniniu bei kultūriniu paveldu, o gamtos įvairovė tiesiog žavi! Šiandien „West Express“ ir agentūros partnerės „Wrislit“ maršrutai leidžia pamatyti Papua Naująją Gvinėją, Sumatros, Javos, Borneo, Sulavesio ir kitas salas. Tos pačios kelionės metu pusiaują gali tekti kirsti nuo kelių iki keliolikos kartų!

paskui: krūmynuose pasimatė 5 driežai, baigiantys su-doroti elnią. Gidas kone katučių plojo, juk kai drakonai maitinasi kartą ir rečiau per mėnesį, pamatyti tokį re-ginį – retenybė. O mes vis per petį dirsčiojome, nes dar keli drakonai aplink šmirinėjo. Jei mėgstate patįsoti pa-plūdimyje, ši kelionės dalis irgi gali būti tinkama – vaiz-dai ir įspūdžiai atplaukia patys, savo rojų atranda ir nar-dytojai. Tik patartina saugotis itin stiprių ir apgaulingų srovių, nuo kurių žūsta daugiau turistų nei nuo drakonų. Kur apsistojote keliaudami, ką neįprasto raga-vote? Gyvenome 2 žvaigždučių viešbutyje Vamenoje su gražiu vidiniu sodeliu. Kambariai įvairūs, tačiau senesnės statybos prastoki. Prašėme geresnės kategorijos, bet šva-ros klausimas nebuvo išspręstas ir čia – nors patalynė bal-ta, rankšluosčiai – ne visada... Maistas atsiskleidė ryžių įvairove, tiesa, buvo ir žadančių ateinančiais metais jų dar nepasigesti (šypsosi). Atskira tema – vaisiai. Rodėsi, jog skanesnių, sultingesnių, aromatingesnių nebuvome raga-vę. Ypač mangai, ananasai, pasifl oros – kitų pavadinimų lietuvių kalboje atitikmens neradome. Sultims atsispirti neįstengėme net rizikuodami turėti žarnyno problemų, ir jų turėjo beveik kiekvienas. Gidai parodė įvairių vaisių, ku-rie turi daug gydomųjų savybių, nes vietiniai tiki ir home-opatija. Nematytas ir salakpalmės vaisius (snake fruit) –jo oda su rudais žvyneliais, it tikros gyvatės.

Ar kelionėje jautėtės saugūs? Galbūt nutiko kokių netikėtų, juokingų situacijų? Išties, tai viena iš saugiausių šalių. Klausimai dėl saugumo daž-nai sukeldavo nuostabą gidų veide. Net ir būdami vie-na didžiausių musulmoniškų šalių pasaulyje, tarpusa-vyje visų konfesijų žmonės sugyvena puikiai. Tiesiog laikosi filosofijos, jog, jei myli Dievą, turi mylėti ir žmogų. Ar neverta tokiu jausmu užsikrėsti visiems? Iš neįprastų nutikimų – sutikome labai ypatingų papua-sų-albinosų, baltučiai žmonės kiek raustelėjusia oda. Sutemus Džajapuroje išsprukome iš viešbučio pavaka-rieniauti į pakrantės restoranėlį, ir gatvių perėjimas ten tapo gyvybės ir mirties klausimu – pėsčiųjų ten nėra, visi vairuoja motorolerius ar mašinas, ir tas srau-tas yra nesibaigiantis. Kur galėjome, net lindome į kie-mus, kad išvengtume eismo.

Ar po tokių įspūdingų kelionių galėtumėte iš-skirti kurią nors labiausiai įsiminusią šalį ar vietą? Į keliones ir važiuoji tam, kad parsivežtum įspūdžių, kuriais gali dalytis, bet niekas jų negali iš ta-vęs pavogti. Kalbant apie visas mūsų keliones, į atmin-tį labiausiai įsirėžė PAR, Zimbabvė, Madagaskaras, vyrą labai užbūrė Brazilijos arterija Amazonė. Įsiminė ir žodžiai, ištarti vieno iš gidų Indonezijoje: „Upei ne-valia trukdyti, jai reikia leisti tekėti.“

hobis

„Tokių kelionių sunkumą galima matuoti išgerto vandens kiekiu – vos pasivelki, bet norisi dar...“


hobis

HOBIS, MEILĖ IR KELIONĖS

VANDENS AR ŽIEMOS SPORTO AISTRUOLIAI, TROKŠTANTYS IŠTISUS METUS MĖGAUTIS SAVO HOBIU, „PRIVERSTI“ NEMAŽAI KELIAUTI. IR TOKS POMĖGIŲ REALIZAVIMAS JIEMS SUTEIKIA TIK DAR DIDESNIO GYVENIMO DŽIAUGSMO. VERSLININKUI, EKSTREMALAUS VANDENLENČIŲ SPORTO ATSTOVUI LIETUVOJE, „BOARDSPORTS“ PARDUOTUVIŲ BENDRASAVININKIUI, ANTANUI KRIŠČIŪNUI MĖGSTAMAS HOBIS SUTEIKĖ PROGŲ PAŽINTI DAUGIAU PASAULIO, ĮKURTI SU POMĖGIU SUSIJUSĮ VERSLĄ IR SUKURTI LAIMINGĄ ŠEIMĄ.

Jordžio Šatūno ir herojų asmeninio albumo nuotr.

Apie tai, kaip atrado vandens sportą, kur keliauja ir kaip sutiko savo gyvenimo meilę, pasakoja pats A. Kriščiūnas.

AISTRA „LENTOMS“Vandens sportas su manimi nuo vaikystės. Kartu su bro-liu pradėjome nuo burinių laivelių, vėliau perėjome prie bur-lenčių. Varžybose laimėdavome pirmas, antras vietas. Vėliau pradėjome kaituoti ir plaukioti vandenlentėmis (angl. wake-boarding). Pastarosios šiuo metu ir yra pagrindinės bei ak-tyviausios sporto šakos. Kartu atsirado ir žiemos sporto pramogos – snieglentės, slidės. Kaituojame, weikiname ir slidinėjame visur, kur tik galime! Lietuvoje šiltasis sezonas trumpas. Nors ir stengiamės išnaudoti jį, šaltuoju laikotar-piu renkamės keliones, kuriose galėtume daugiau pasimėgau-ti vandens sporto hobiu.

NUO KO PRADĖTI IR PATARIMAI KELIAUJANTIEMSEuropiečių kaituotojų (jėgos aitvarų) rojus – Egiptas (El Gouna). Vėjas pučia beveik visada. Keliaujame ten porą kar-tų per metus. Baigiame sezoną rudens pabaigoje, o pradeda-me ankstyvą pavasarį. Išmokti kaituoti rekomenduoju Svencelėje. Čia sąlygos bene tobuliausios mokytis Lietuvoje. Negilus didelis plotas, nerei-kia žiūrėti po kojomis, ar neužlipsi ant vandens ežio (šypso-si). Tada siūlau lėkti į Egiptą užtvirtinti, nors ir ten galima mokytis – sąlygos taip pat vienos geresnių. Taigi Egiptas, ga-lima sakyti, yra kaituotojų rojus tiek pramokti, tiek užtvir-tinti, tiek treniruotis ar tiesiog jau mėgautis. O kai esi sava-rankiškas ir nebereikalingi instruktoriai, „atsiriša“ rankos: kur nori, ten kaituoji – kiekvienoje salelėje, įlankoje, kur tik vėjas pūsteli (šypsosi).


Weikinti taip pat siūlyčiau pirmiausia išmokti Lietuvoje, tu-rime daug puikių vandenlenčių parkų. O pramokus tiesiu tai-kymu lėkti savaitėlei į Turkijos „Hipnotics“ parką. Jame to-bula sistema plaukioti nors ir visą dieną. Abejingi neliksite (šypsosi). Vėliau vėlgi galite išbandyti visus wakeboarding parkus pasaulyje (jų yra begalė!). Tiesiog keliaudami pasido-mėkite, ar toje šalyje yra Wake parkas.Kaituoti ar plaukioti įvairiomis vandenlentėmis tikrai ga-lima ir kitur, nes beveik visos šalys turi savo spotus ištisus metus, pavyzdžiui, tokios salos kaip Kanarų seniai pamėg-tos vandens sporto aistruolių visame pasaulyje, ypač šaltuo-ju Europos sezonu. Taip pat verta paminėti Siciliją, Braziliją, Filipinus, PAR, Rodą, Angliją, Barseloną ir kt.Keliaujant rekomenduoju naudotis ir pasiimti savo įrangą, aprangą, lentas. Kaip žinoma, su nuomojama įranga mažiau malonumo patirsite. Tarkime, netiks lentos ilgis, bus per di-delė arba per maža apranga arba viskas bus labai nepatogu ir sena. Tokiu atveju ne tik jausitės nejaukiai, bet ir patobulėsi-te nedaug.

KAIP HOBIS TAPO VERSLUIlgą laiką ekstremalus sportas buvo mūsų hobis. O kas gali būti geriau nei hobį susieti su darbu? Taip ir kilo idė-ja sukurti verslą. Šiuo metu specializuotame ekstrema-

laus sporto prekių „BoardSports“ centre rasite ne tik didžiausią profesionalios įrangos, aprangos ir kitų atri-butų pasiūlą bei jos įvairovę, bet ir priežiūros, instruk-torių, konsultavimo paslaugas.

VESTUVĖS TENERIFĖJESu žmona Brigita susipažinome per kaitavimą. Prieš 7-erius metus Svencelėje. Ji buvo ir yra pati didžiau-sia mano fanė (šypsosi). Brigita puikiai ir kaituoja, ir weikina, ir slidinėja. Išmokiau ją visko pats. Dabar vi-sada keliaujame ir sportuojame kartu. Net ir susituok-ti nusprendėme ten, kur bet kada galima prisipūsti jė-gos aitvarą ir pasimėgauti vėjeliu. Tenerifė – antri mūsų namai. Kai pirmą kartą atradome šią salą, mums taip patiko, kad sugrįždavome į ją kiekvienais metais. Pa-žįstame ten beveik kiekvieną kampelį, todėl apsispręs-ti, kur norime tuoktis, nebuvo sunku. Žinojome, kad tai bus Tenerifė, nes čia ištisus metus kaitina saulė ir oro temperatūra siekia +25 ºC. Be to, mūsų su Brigita sie-loms artima ispaniška kultūra. Juokiamės, kad praeita-me gyvenime buvome ispanai – laimingi, atsipūtę, be-sišypsantys ir besimėgaujantys gyvenimu, pozityvūs, draugiški ir visiems linkintys gero, tad tokią nuotaiką norėjome jausti ir savo vestuvių dieną.

Net ir susituokti nusprendėme ten, kur bet kada galima prisipūsti jėgos aitvarą ir pasimėgauti vėjeliu.

LIN

O D

AM

BR

AU

SK

O (

1)

nu

otr

.


Kelionės tikslas – FUTBOLAS

MOTERIS, BESIDOMINTI FUTBOLU, PUIKIAI IŠMANANTI ŠIO ŽAIDIMO TAISYKLES IR MĖGSTANTI STEBĖTI VARŽYBAS GYVAI NE TIK SAVO ŠALYJE, BET IR STADIONUOSE SVETUR, NE TOKS JAU DAŽNAS ATVEJIS... „WEST EXPRESS“ RENGINIŲ IR KONFERENCIJŲ UŽSIENYJE ORGANIZAVIMO VADYBININKĖ OKSANA BUZMAKOVA, NESVARBU, AR BŪTENT DĖL SAVO POMĖGIO, AR VYKTŲ ATOSTOGŲ PLANUODAMA KELIONĘ VISUOMET PIRMIAUSIA PASIDOMI, AR TAME MIESTE ŠALYJE VYKSTA

KOKIOS NORS FUTBOLO VARŽYBOS.

hobis

SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr.

Didžiausias Europos stadionas „Camp Nou“Barselonoje.


AISTRA FUTBOLUI – NUO GIMIMOAistra futbolui užsikrėčiau nuo savo tėčio. Kai gimiau, jis žaidė „Žalgiryje“. Tuo metu futbolininkai su šeimo-mis buvo lyg atskira bendruomenė. Jie gyveno ir tre-niravosi tuomet dar veikusioje „Žalgirio“ bazėje. Todėl futbolas buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Vė-liau su visa šeima persikraustėme į Kišiniovą, kur tė-tis atstovavo vietiniam futbolo klubui. Tuomet, jau kiek paaugusi, be galo didžiavausi, kai jį matydavau televizi-jos ekrane. Po kelerių metų išvykome gyventi į Vokieti-ją, o ten apskritai buvo sudėtinga nepasiduoti visuotinei „priklausomybei“. Metų metais stebėdavau rungtynes kartu su tėčiu. Jo dėka puikiai išmanau žaidimo taisykles. Bet labiausiai man patikdavo klausytis, kaip jis komentuodavo varžy-bas, mėgindavo atkreipti mano dėmesį į atakų pradžią, žaidimo schemą. Futbolas – tai ne šiaip dvidešimt du vyrukai, lakstantys po aikštę su kamuoliu priekyje. Tai didelės ištvermės, įžvalgos, guvaus proto ir didelio pasi-tikėjimo komandos nariais reikalaujantis žaidimas. Man teko matyti varžybas Vokietijoje, Anglijoje, Ispani-joje, Italijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Daugiausia var-žybų esu stebėjusi Ispanijoje: Madride, Barselonoje, Valensijoje, Bilbao ir Sala-mankoje. Kiekvienos varžybos – tai šven-tė, verčianti jaudintis, greičiau plakti šir-džiai, jausti pakylėjimą žvelgiant į minias žiūrovų, atėjusių stebėti savo numylėti-nių žaidimo. Ko gero, nieko nenustebinsiu pasakyda-ma, kad mano favoritės vokiečių koman-dos – Dortmundo „Borussia“ ir Miunche-no „Bayern“. Pirmoji – tai mano vaikystės komanda. Išvykę į Vokietiją gyvenome netoli Dortmundo. Mokykloje, žaisdami futbolą kartu su draugais arba bendra-klasiais, dažnai įsivaizduodavome, kad atstovaujame BVB vienuolikei. Antroji mano dėmesį pa-traukė savo žaidimu, kuris ypač gražiai atrodo pasta-ruosius metus, kai komandą pradėjo treniruoti Josepas Guardiola. Žaidimas pagyvėjo, bet neprarado savo „vo-kiško“ susitelkimo. Kalbėdama apie žaidėjus – būsiu kiek nenuspėjama. Kad ir kaip gerbčiau tokius garsius futbolininkus kaip Cristiano Ronaldo arba Lionelis Messi, jie nėra mano mylimiausi. Man patinka žaidėjai, pasižymintys ko-mandiniu, o ne individualiu žaidimu. Vienas jų – pran-cūzas Franckas Ribéry. Taip pat man patinka vokietis Thomas Mülleris ir, žinoma, ispanas Andrésas Iniesta.

PATARIMAI KELIAUTOJAMS SIRGALIAMSJei nesi konkrečios komandos gerbėjas, o kelionės tiks-las tiesiog pasimėgauti gražiu futbolu, idealiausios kryptys – Barselona ir Madridas. Tam yra kelios prie-žastys: žemų kainų bendrovės „Wizzair“ ir „Ryanair“ į šiuos miestus vykdo tiesioginius skrydžius ir daž-niausiai leidžia sutaupyti perkant lėktuvo bilietus; abu miestai turi ką parodyti kalbant apie lankytinas vietas. Už protingą kainą galima rasti patrauklų viešbutį mies-to centre; abiejų miestų klubai žaidžia aukštos kokybės futbolą, turi savo bilietų pardavimo atstovybes vietos kelionių agentūrose, kas palengvina bilieto į varžybas įsigijimo procesą. Varžybos Barselonoje beveik visada tikras šou. Jos vyksta didžiausiame Europos stadione „Camp Nou“ (99 354 vietos). Dieną prieš varžybas verta įsigyti turą po stadioną – tai tikras futbolo muziejus. Pats Barse-

lonos futbolo klubas vienas žymiausių Europoje – Is-panijos futbolo lygos lyderis ir daugybę apdovanoji-mų turintis klubas su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Šiuo metu apsilankę varžybose galite pamatyti tokias žvaigždes kaip L. Messi, A. Iniesta, I. Rakitićius, Silva, D. Pike ir pan. Madride galite rinktis vieną iš dviejų žymių futbolo klu-bų (jei vienas nežaidžia, tai greičiausiai žais kitas) – Ma-drido „Real“ arba Madrido „Atletico“. „Estadio Santiago Bernabeu“ – legendinis „Real“ ekipos stadionas, ketvirtas pagal dydį Europoje. Tuo tarpu „Atletico“ namų stadionas yra Madrido centre, kas palengvina kelionės logistiką. Kaip ir Barselonoje, Madrido komandose žaidžia nema-žai pasaulinio lygio futbolininkų: iš Madrido „Real“ –C. Ronaldo, S. Ramosas, K. Benzema ir Marcelo, o iš Ma-drido „Atletico“ – F. Torresas, T. Mendesas, Koke.Taip pat galima vykti į Italiją. Palyginti su kitais sti-priais Europos futbolo čempionatais, bilietai į futbolą šioje šalyje bene pigiausi, o temperamentingi sirgaliai „tifoziai“, žinomi visame pasaulyje, tikrai neleis liūdėti. Varžybas geriausia stebėti Milane arba Romoje (tie-sioginiai skrydžiai iš Lietuvos). Nebijantiems naudotis

viešuoju transportu svetimoje šalyje re-komenduoju nuvykti į Turino „Juven-tus“ varžybas. Praktika rodo, kad Lietuvoje yra nema-žai Anglijos „Premier“ lygos gerbėjų, ta-čiau patekti į varžybas šioje šalyje labai sudėtinga. Bilietai, tiksliau, abonemen-tai, į čempionatą išperkami gana greitai. Vėliau parduodamas bilietų likutis kai-nuoja brangiai, o likusios vietos stadio-ne dažniausiai būna nelabai patrauklios. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad var-žybų Anglijoje data televizijos prašy-mu gali būti keičiama likus kelioms sa-vaitėms ar net mažiau iki varžybų, ir tai

gana dažnas reiškinys! Keliautojams sirgaliams tai gre-sia papildomomis išlaidomis: gali tekti keisti lėktuvo bi-lietus ir viešbučių rezervacijas.

PATIRTI TIKRĄ EUFORIJĄKai mėginu prisiminti emocijas, patirtas stadione, su-prantu, kad neužteks žodžių joms nupasakoti. Tai tikra euforija! Įsivaizduokite, vidutiniame stadione Europo-je yra maždaug 30 000–50 000 vietų. Didžiausi stadi-onai – „Camp Nou“ ir „Santiago Bernabeu“ Ispanijoje, Vemblio Londone, „Signal Iduna Park“ Dortmunde, „Sta-de de France“ Paryžiuje ir „San Siro“ Milane – talpina 80 000– 99 000 lankytojų. Stebėti varžybas tokioje mi-nioje, kuri audringais plojimais, šūkiais arba „bangomis“ palaiko savo numylėtinius, kažkas neįtikėtino. Matyti, kaip sirgaliai, net pralaimėjimo atveju palaiko savo ko-mandas, kaip atsistoję ploja laimėtojams, kaip skanduo-ja, bara arba giria... – tai labai įkvepia! Tiek daug emoci-jų nepamatysi jokioje kitoje vietoje. Žmonės Europoje ir visame pasaulyje mėgsta futbolą: tai žaidimas, fi losofi -ja, kultūra. Jokia kita sporto šaka taip nesuvienija skir-tingų žmonių. Čia nesvarbi religija, rasė, lytis ar amžius. Daugybė futbolo projektų kovoja su rasizmu ir diskrimi-nacija, dalyvauja mokyklinio ugdymo projektuose, skati-nančiuose vaikus būti supratingus, geranoriškus ir tole-rantiškus, bei ugdo sveiką gyvenimo būdą. Yra daugybė programų, skirtų neįgaliems asmenims. Tai turi kažką bendro su kelionėmis, kurių metu žmonės turi galimy-bę susipažinti su kitomis kultūromis, religijomis ir gyve-nimo būdu.

Kai mėginu

prisiminti emocijas,

patirtas stadione,

suprantu, kad

neužteks žodžių

joms nupasakoti. Tai

tikra euforija!

hobis


1. „Kaip žydėjimas vyšnios“ (An)Rež. Naomi Kawase, Japonija, 2015 (Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo

vasario 26 d.)

Nuostabus garsios japonų režisierės filmas įkvepia nukeliauti į Tokiją ir paragauti autentiškų japoniškų blynelių dorayaki, perteptų raudonųjų pupelių džemu an.

2. „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ (Hector and The Search for Happiness)Rež. Peter Chelsom, 2014

Krizę išgyvenantis psichologas iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti ir aplanko vietas, apie kurias visuomet svajojo: Londoną, Paryžių, Kiniją, Afriką ir išsvajotas Jungtines Amerikos Valstijas. Galiausiai jis iš tiesų suranda laimę.

3. „Jaunystė“ (Youth)Rež. Paolo Sorrentino, 2015

Užburiantis Šveicarijos kalnų grožis, prabangus viešbutis, įdomūs personažai ir šmaikštūs dialogai

KINO FILMAI, įkvėpsiantys keliautiDAUGELIS PRITARS, KAD FILMAI VIENAS DIDŽIAUSIŲ ĮKVĖPIMO ŠALTINIŲ, ŽADINANČIŲ SVAJONES KELIAUTI, PAŽINTI PASAULĮ AR SAVO AKIMIS IŠVYSTI EKRANE MATYTUS VAIZDUS. TŪKSTANČIUS FILMŲ MAČIUSI VIENA IŠ KINO TEATRO „PASAKA“ ĮKŪRĖJŲ, RINKODAROS VADOVĖ GRETA AKCIJONAITĖ REKOMENDUOJA 5 YPATINGUS FILMUS, KURIŲ PABAIGOJE JŪS TIKRAI BENT

AKIMIRKĄ UŽSIMANYSITE PATYS VISKĄ PATIRTI.

pramogos

Tad keliauju nemažai, maždaug kartą per mėnesį. Gaila, kad dažnai tenka lankytis tose pačiose vieto-se, o ne vis naujose. Pastarąjį kartą buvau išvykusi pro Talino kino festivalį į Liuksemburge vykstančius kino rinkodaros mokymus. Kišenėje jau turiu bilietą į Dubajų, ten sausį vyksiu pirmąkart. Kokiose garsių filmų „vietose“ teko apsilankyti? Tai-lando saloje, kur buvo filmuojamas filmas „Paplū-dimys“ (The Beach) su L. Di Caprio, Naujojoje Ze-landijoje, kur filmuota „Žiedų valdovo“ trilogija ir „Hobitas“, bei Normandijoje, kur buvo sukurta ne-seniai kino teatruose rodyta „Džema Boveri“. Vi-suomet užsimanau ir į Paryžių, Niujorką ar Lon-doną, kai tik kino ekrane pamatau pažįstamus šių didmiesčių vaizdus. Filmai įkvepia keliauti ir pažinti nematytus kraštus, skonius, papročius. Kita vertus, jei nėra galimybės visur nukeliauti, filmai puikiai padeda tai padary-ti tiesiog kino salėje. Visuomet sakau, kad kiekvie-nas naujas filmas – tai kelionė į nepažįstamą šalį!“

GRETA AKCIJONAITĖ: „Dažniausiai mano ke-lionės susijusios su darbu – kino festivalių lankymu.

kviečia ne tik į kelionę po nuostabią kalnų šalį, bet ir į savo gyvenimo reviziją.

4. „Žemės druska“ (The Salt of the Earth)Rež. Wim Wenders, 2014

Jaudinantis dokumentinis filmas apie garsų fotografą Sebastião Salgado įkvepia mylėti visą mūsų planetą, keliauti atsakingai ir suvokti, kad kiekvienas galime padaryti pasaulį geresnį.

5. „Šangri La Griausmai“ (Strange Rumblings in Shangri La)Rež. Joe Guglielmino, Australija, 2014

(Filmą galima užsisakyti peržiūrėti kino teatre „Pasaka“)

Nuo šaltų Islandijos krantų iki tropinio Mozambiko grožio. Nuo Prancūzijos smėlio seklumų iki egzotiškų salų prie Brazilijos ar Indonezijos glūdumos. Įspūdinga kino ir banglenčių sintezė, pasakojanti apie kelionę po pasaulį, ieškant nuotykių ir tobulų bangų.


pramogos

Bolivudas – dar viena

religija Indijoje,

suvienijanti visas kitas

BOLIVUDAS EGZISTUOJA JAU DAUGIAU NEI ŠIMTMETĮ, YRA FILMŲ, KURIE RODOMI DAUGIAU NEI 20METĮ IR IKI ŠIOL DAR PRITRAUKIA PILNAS KINO TEATRŲ SALES ŽIŪROVŲ. INDIJOJE BOLIVUDO AKTORIAI GARBINAMI TARSI DIEVAI, O GERIAUSIA TEMA, KAI NĖRA APIE KĄ

KALBĖTI, NE ORAS, O NESENIAI SUKURTAS FILMAS.

Miglė Gudavičiūtė-Kapoor, tinklaraščio lifeofmig.com apie Indijos kasdienybę kūrėja

Miglė Gudavičiūtė-Kapoor: „Neapsilankyti kino teatre

keliaujant po Indiją – tai beveik tas pat kaip ir

nepamatyti Tadžmahalo.“

Kino seansai itin interaktyvūs: užgesus šviesoms indai

atvirai, garsiai ir jausmingai išreiškia savo emocijas.

SH

UT

TE

RS

TOC

K n

uo

tr. (

3)

Neapsilankyti kino teatre keliaujant po Indiją – tai beveik tas pat kaip ir ne-pamatyti Tadžmahalo. Tačiau į Tadž-mahalą bilietą gausi bet kada, o į nau-jai išleistą filmą su mėgstamu Indijos Bolivudo herojumi bilietai dažniausiai būna išpirkti prieš kelias dienas!

PRIEŠ KIEKVIENĄ SEANSĄ – HIMNASIndijos vyriausybė stengiasi išnaudoti kino teatrų po-puliarumą šalyje ir per tai skatinti patriotizmą. Jau dešimtmečius gaji tradicija prieš kiekvieną kino sean-są ekrane paleisti Indijos nacionalinį himną. Atsisto-ti ir pagerbti Indijos kovotojus už laisvę yra būtina ne tik dėl gerų manierų ar mandagumo, bet taip pat tai patartina, jei nenori sulaukti indų žiūrovų nemalonės. Dauguma Bolivudo filmų – hindi kalba, tačiau tai ti-krai nesukels nepatogumų išsėdėti kino teatro salėje daugiau nei 3 valandas. Kino seansai itin interakty-vūs – iš pradžių gali pasirodyti, jog tai tiesiog garso efektai, tačiau greit suvoki, kad tie švilpimai, šūksniai ir plojimai, pasirodžius Salmanui Khanui, Akshay Ku-marui (vieni populiariausių Bolivudo aktorių), sklin-da ne iš filmo juostos, o iš šalia sėdinčių žiūrovų. Daž-niausiai indai, susitikus akis į akį, gana nedrąsūs ir nuolankūs, tačiau, užgesus kino teatro salėje švie-soms, atvirai, garsiai ir jausmingai išreiškia savo emocijas.Kaip ir senuose indiškuose fi lmuose, dainų ir šokių ne-trūksta ir šiuolaikiniame Bolivude. Viename fi lme gali būti net dešimt muzikinių intarpų, tad nenuostabu, kad fi lmas trunka vidutiniškai tris valandas. O muzika juk, sakoma, yra visiems suprantama kalba. Todėl, net jei ir nesupranti hindi kalbos, bent pusę fi lmo suprasi iš muzi-kinių scenų. Be to, indų fi lmai būna tokie spalvingi ir es-tetiškai gražūs, kad dažnas čia ateina tiesiog pasigrožėti įspūdingais sariais ir kitais tradiciniais indų drabužiais, papuošalais bei šukuosenomis. Dar vienas indų kalbos bruožas, į hindi kalbos sakinius įterpti angliškus žodžius, neleis atsilikti nuo siužeto ir geriau suprasti bent jau pagrindinę fi lmo mintį. Nors be-veik visi jie sukurti apie meilę...

GARDŽIOS PERTRAUKOSNenustebkite, kai vidury fi lmo salėje užsidegs šviesos ir ekrane pasirodys užrašas „Interval“, skelbiantis 15 min. pertrauką. Jos metu žiūrovai, žinoma, eina užkandžiau-ti. Indijos kino teatruose už spragintus kukurūzus po-puliaresni indiški daržovių pyragėliai samosa. Tačiau, kaip ir visuose pasaulio kino teatruose, fi lmą galima paskaninti ir kukurūzais – mums įprastais spragintais arba mėgautis virtomis burbuolėmis su daug prieskonių ir sviesto. Taip pat kino teatro lankytojų mėgstami ir vegetariški indiški sumuštiniai bei sluoksniuotos tešlos pyragėliai su bulvėmis, vadinami patty.Dažnas kino teatras Indijoje siūlo ypatingą aptarna-vimą – užkandžių užsakymus priima tiesiog iš sėdin-čių žiūrovų salėje ir juos kiekvienam pristato. Ar gali būti patogiau? Na, o pasibaigus filmui ir išėjus iš kino teatro dar ilgai niūniuojama patikusi melodija, bandant atkurti šokių žingsnelius, ir nenustojant aptarinėjamos gražuolės aktorės bei jų įspūdingi apdarai.

„West Express“ per daugiau nei 20 savo veiklos metų padėjo atrasti Indiją tūkstančiams keliautojų. Kiekvienas šioje šalyje ieš-ko ko nors ypatingo sau. „West Express“ ir agentūros partnerės „Wrislit“ kelionių programos leidžia ne tik pamatyti įspūdin-giausius kultūros objektus, bet ir praleisti vakarą su vietiniais, pažiūrėti bolivudinį fi lmą, pakeliauti traukiniais, pamatyti ne-įprastas ceremonijas, pailsėti kurortuose.

pramogos


pramogospramogos

KUR LEMTA KELIAUTI?

SURASK REBUSE UŽŠIFRUOTUS 20-TIES ŠALIŲ AR MIESTŲ PAVADINIMUS KURIE, BEJE, BENT KARTĄ PAMINĖTI ŠIAME NUMERYJE. PIRMASIS IŠKART Į AKĮ KRITĘS PAVADINIMAS JŪSŲ LEMTIS TEN KELIAUTI. PUIKI IDĖJA, JEI DAR NEAPSISPRENDĖTE, KUR VYKSITE ATOSTOGAUTI. O KELIONĖS ORGANIZAVIMO RŪPESČIUS PALIKITE „WEST EXPRESS“.

P. S. Pavadinimų ieškoti ne tik vertikaliai / horizontaliai, bet ir įstrižai.

„Finnair“ yra pirmoji Europos oro linijų bendrovė, kuri skraidins keleivius naujuoju degalus taupiai naudojančiu ir tyliu „Airbus A350 XWB“ lėktuvu. Patirkite naują skrydžio pojūtį apsilankę interneto svetainėje A350.fi nnair.com

PATIRKITE NAUJĄ SKRYDŽIO POJŪTĮSKRISDAMI „FINNAIR AIRBUS A350“

LĖKTUVU

ŽVILGSNIS Į PASAULĮ

„ W E S T E X P R E S S “ Ž U R N A L A S M Ė G S T A N T I E M S K E L I A U T I

Įkvėpimo beieškant

ŽV

ILG

SN

IS Į

PA

SA

UL

Į.

Įkv

ėp

imo

be

iešk

an

t

Documents

"Žvilgsnis į pasaulį" 2016 m. sausio mėn