KODĖL SUNKU ATKURTI ĄŽUOLYNUS
Miško sanitarinės apsaugos specialisto pastebėjimai
2
Turinys
1. Cheminės augalų apsaugos priemonės ne išganymas 42. Tinkamos augimo sąlygos 53. Pažeidžiantys faktoriai, darantys įtaką ąžuolynų atkūrimui 63.1. Nepalankios orų sąlygos 63.2. Jaunuolynus ir giles pažeidžiantys gyvūnai 73.3. Grybinės ligos 83.4. Jautrumas pažeidimams 9
4. Stiprūs sodmenys 94.1. Sodmenų dydis, priežiūra 94.2. Šaknų formavimo svarba 104.3. Šaknų kokybės vertinimas 11
5. Sodinimas 126. Savaiminį atsikūrimą įtakojantys faktoriai 137. Darbuotojų kvalifikacija 14
3
Nebe pirmus metus vykdoma Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose
programa, numatyta 2006-2021 metų laikotarpiui. Ne visur pasodinti ąžuoliukai sėkmingai
auga, dėl to įprasta kaltinti kanopinius žvėris, graužikus, stelbiančią augaliją, nepalankius
orus, grybines ligas. Kaip miško sanitarinės apsaugos specialistui pastoviai tenka
nustatyti, sekti ir stebėti ąžuolo želdinius žalojančius veiksnius ir priežastis. Per keliolikos
metų darbo praktiką akivaizdžiai matėsi, kad sėkmingam ąžuolo želdinių augimui lemiamą
reikšmę turi: medelynuose išauginamų sodmenų kokybė, želdinių pasodinimo kokybė,
ąžuolui augti optimaliausių vietų parinkimas, pastovi profesionali želdinių priežiūra.
Prisiminkime, kad ir anksčiau dešimt metų vykdėme Ąžuolynų atkūrimo programą,
Lietuvos miškų instituto parengtą 1995 metais. Gaila, kad iš to laikotarpio neturime
didesnių plotų pasigėrėjimo vertų ąžuolo jaunuolynų. Programa pasibaigė tyliai, kaip eilinis
vajus. Nesinori, kad ir dabartinė programa sulauktų to paties likimo. Viliuosi, kad šiame
straipsnyje mano pateikti pastebėjimai bus naudingi miškininkams ąžuolų auginimo
entuziastams.
1. Cheminės augalų apsaugos priemonės ne išganymas
Jau keliolikti metai miškuose vis daugiau sodinama ąžuoliukų. Daugiau sodinant ir
problemų daugėja: ąžuoliukai auga silpni, juos pažeidžia žvėrys, šalnos ir sausros,
užgožia nepageidaujama augalija. Nusilpusius medelius apnika ligos, kenkėjai.
Cheminėmis priemonėmis norėtume ąžuoliukus išgydyti, tačiau jos nesunaikina nusilpimą
sukėlusių priežasčių. Gydydami
nuo antrinių negandų negalime
pašalinti ligoms ir kenkėjams
atsirasti palankių sąlygų.
Susiduriama su aktualia
problema, kad mažėja Lietuvos
miškuose leidžiamų naudoti
cheminių augalų apsaugos
priemonių, tačiau ir neuždraustų
preparatų veiksmingumas
dažnokai būna nepakankamas
dėl poveikį menkinančių įvairių
pašalinių sąlygų: pavėluoto
purškimo, netinkamos
koncentracijos, panaudojimo ne
pagal paskirtį. Dar kita bėda,
4
1.1. Dėl ąžuolų lapų miltligės dažniausiai nukenčia 1-10 metų ąžuoliukai
kad sertifikuotuose miškuose miškininkai verčiami augalų apsaugoje mažinti cheminių
priemonių naudojimą.
Augalų apsaugoje cheminių augalų apsaugos priemonių panaudojimas sudaro tik
dalį iš galimų pritaikyti priemonių visumos. Prisiminkime, kad vadovėliuose ir
rekomendacijose greta kitų medelių apsaugos metodų siūlomos naudoti ir profilaktinės
priemonės. Noriu pabrėžti, kad tokios profilaktinės priemonės, kaip tinkamų augimo sąlygų
parinkimas ir sudarymas, bei sodinimas stipriais sodmenimis, žymiai patikimiau už
chemines augalų apsaugos priemones apsaugo medelius nuo daugelio neigiamai
veikiančių faktorių: nepalankių orų, ligų, kenkėjų. Neabejoju, kad visiems miškininkams
aišku, jei medelynuose išauginsime stiprius sodmenis, ąžuolą sodinsime tinkamiausiuose
jam augti plotuose, medelių nenusilpninsime persodinimo metu, vėliau želdinius ir
jaunuolynus pastoviai prižiūrėsime, tai ąžuolo jaunuolynų turėsime daugiau. Visa bėda,
kad šios priemonės yra brangios ir reikalauja daug darbo sąnaudų bei miškininkų
pastangų.
2. Tinkamos augimo sąlygos
Ąžuolas dažniausiai sutinkamas
priesmėlio ant priemolio dirvožemiuose, o
geriausiai auga giliuose priesmėliuose ir
priemoliuose. Jis reiklus dirvožemio
derlingumui. Už ąžuolą pas mus dirvai
reiklesni tik uosis ir guobiniai. Pagrindinis
Lietuvos ąžuolynų tipas – sausgirio
ąžuolynas (žibuoklinis-kiškiakopūstinis).
Kai gruntiniai vandenys slūgso giliai,
šaknys gali siekti 10 metrų gylį ir daugiau,
todėl sėkmingai išgyvena per sausras.
Nepakenčia užmirkusių dirvų, nepakelia
nuolatinio drėgmės pertekliaus.
Pasodinti ąžuoliukai gerai augs
derlingesnių dirvožemių (c, d, f trofotropų)
sausesnėse augavietėse: geriausiai –
normalaus drėkinimo (N), prasčiau –
laikinai užmirkstančiose (L). Kitose
augavietėse sodinant ąžuoliukus žymiai
padidėja rizika, kad jie gali neišlikti, nes
5
2.1.Teisingas sprendimas - ąžuoliukai pasodinti grupėmis reljefo mikropakilimuose
bus jautresni orų sąlygų ekstremalesniems pokyčiams, labiau sirgs, sunkiau galės
konkuruoti su stelbiančia augalija.
Želdomuose plotuose ąžuolus geriausia sodinti grupėmis, sodinimo vietas
parenkant su jiems augti optimaliausiomis augavietės sąlygomis, t.y. derlingose,
drenuotose, neužmirkusiose dirvose. Klystama, kai ąžuolai su kitomis medžių rūšimis
mišrinami eilėmis vienodai visame želdomame plote, – neatsižvelgiant į jame esantį
skirtingą dirvos derlingumą, drėgnumą, reljefą. Mikro lomelėse pasodinti medeliai
užmirksta. Taip pat ąžuoliukus žudančiai veikia sekliai slūgsantis gruntinis vanduo.
Tokiose dirvose jų sodinti neverta, nes ąžuoliukai skurs, kol galiausiai nudžius.
3. Pažeidžiantys faktoriai, darantys įtaką ąžuolynų atkūrimui3.1. Nepalankios orų sąlygos
Temperatūrų svyravimams ąžuolas jautrus ir šaltuoju, ir vegetacijos metu.
Neigiamai veikia dideli skirtumai tarp mėnesio aukščiausių ir žemiausių temperatūrų.
Temperatūrų pokyčiams jis jautresnis už pušį. Ką galime padaryti? Orų ir klimato kaitos
nesustabdysime. Tačiau turime vengti ąžuolus veisti plotuose, kuriuose būna dažnesnės
šalnos bei užsistovi šalto oro masės (pavyzdžiui, neprapučiamose lomose) ir kur žiemos
pabaigoje ir pavasarį būna didesni dienos ir nakties oro temperatūrų skirtumai (reljefo
pietiniame šlaite arba pietinės saulės kaitinamoje pamiškėje).
Dabar miško kirtavietėse
įprasta sodinti ąžuoliukus, kuriose
iki sodinimo herbicidais buvo
sunaikinta nepageidaujama žolinė
ir sumedėjusi augalija, o dirva
paruošta išariant vagas. Medeliai
sodinami vagos dugne į nenašų
podirvį. Sausringais metais taip
pasodintus ąžuoliukus ypač
neigiamai veikia perdžiūvę, įkaitę,
supuolę dirvos. Atviras dirvos
paviršius greitai perdžiūsta. Jei
dirvos nepavėsina plačialapė
augalija ar nepridengia mulčio sluoksnis, tuomet medelio šaknys silpnai vystosi, jis
skursta, kelis metus būna menka prieauga. Toks ąžuoliukas jautriau reaguoja į
ekstremalesnius orų pokyčius, gyvūnų pažeidimus, stelbimą. Kaip to išvengti? Apie
pasodintų medelių kamienus ant dirvos paviršiaus paskleistas skiedrų ar šiaudų 0,5-1 m
6
3.1.1. Šoninio pavėsinimo efektą ąžuoliukams sudaro individualūs gaubtai
skersmens mulčio sluoksnis visą vasarą saugos šaknis nuo perdžiūvimo, perkaitimo, nuo
plutos susidarymo dirvos paviršiuje, o storesnis sluoksnis – ir nuo žolinės augalijos.
Gamtoje tai natūraliai atlieka medžių lapų ir žolinės augalijos nesuirusios pakritos.
Neturintys šoninio pavėsinimo kamienėliai nukenčia nuo saulės nudeginimo ir šalnų.
Ąžuoliukų apsaugai nuo žvėrių skabymo naudojami individualūs gaubtai, taip pat turi
paskirtį sudaryti šoninio pavėsinimo efektą. Jis verčia atvirame plote pasodintą medelį
stiebtis aukštyn ir mažiau auginti šoninių ūglių, jo antžeminę dalį pridengia nuo
saulėkaitos.
3.2. Jaunuolynus ir giles pažeidžiantys gyvūnai
Vegetacijos metu ąžuoliukų jaunais ūgliais ir lapais minta stirnos, elniai ir briedžiai.
Medelių ramybės laikotarpiu šie žvėrys maitinasi belapiais ūgliais. Žiemą ūglius ir žievę
apgraužia kiškiai. Po sniegu ir žolėse kamienėlių žievę apgraužia pelėnai. Vyresniuose
želdiniuose žievę laupo elniai ir briedžiai. Gilėmis minta kanopiniai žvėrys (šernai, elniai,
stirnos), voverės, peliniai graužikai, kėkštai, net karveliai keršuliai. Daugiausia gilių
surenka šernai. Mažesniais medeliais pasodintus ąžuoliukus žvėrys žeidžia labiau ir
ilgesnį laiką. Žvėrys pirmiausia nuskabo geriausiai augančių ąžuoliukų sodriausius ūglius,
o silpnų medelių trumpi, ploni ūgliukai skabomi esant gausesniam žvėrių kiekiui. Susidaro
7
3.2.1. Neprižiūrimi gaubtai nuvirsta, nulinksta, per tarpus išlenda ūgliai
bloga situacija: gyvybingiausiems medeliams normaliai augti neleidžia žvėrys, o silpni
ąžuoliukai – net žvėrių nepažeisti – neišgyvena dėl sausrų, kaitrų, užmirkimo bei
aplinkinės augalijos stelbimo.
Želdiniuose ir jaunuolynuose kelintus metus pastebimas intensyvėjantis ąžuolo
šakelių skabymas ir žievės laupymas, nes uosynų džiūvimo pasekoje nebeliko jaunų
uosiukų, todėl kanopiniai žvėrys maistui nebeturi gausesnio pasirinkimo kitos lapuočių
medžių pamėgtos rūšies, tik ąžuolą. Jie pamėgo ugdomųjų kirtimų šviežiai iškirstus plotus,
kur patogiai prieina prie ąžuolų šakelių ir kamienų, nes nebetrukdo iškirsta augalija, į ten
traukia, kaip į “valgyklą”.
Klystama, kai pavasarį kirtavietėse pasodinti ąžuoliukai individualiais gaubtais ar
tvoromis aptveriami ne iškart po pasodinimo, o rudenį. Stiprūs pasodinti medeliai vasarą
išaugina sodrius ūglius. Iki sumedėjimo šiais ūgliais labai noriai maitinasi kanopiniai
žvėrys. Jie lengvai randa vagose pasodintų medelių eiles ir, eidami vaga, nuskabo ūglius.
Todėl rudenį dažniausiai aptveriami jau žvėrių pažeisti medeliai.
Nuo žvėrių pažeidimų veiksmingiausia ir pigiausia želdinių ir žėlinių apsaugos
priemonė – žvėrių kaimenės mažinimas. Ištisų plotų ar individualus medelių aptvėrimas
taip pat sėkmingai apsaugo jaunus medelius nuo kanopinių žvėrių ir kiškių. Tačiau
aptvėrimai veiksmingi tik tuomet, kai jie kokybiškai įrengti ir pastoviai prižiūrimi, o tai
nepigiai kainuoja.
3.3. Grybinės ligos
Šakų džiūvimą sukeliantys grybai nekelia pavojaus gerai augantiems, t.y. tinkamose
sąlygose pasodintiems ir laiku ugdomiems želdiniams. Tačiau turime vengti mechaninių
sužeidimų medelių sodinimo ir priežiūros metu, nes per žaizdas plinta medienos puvinių
sukėlėjai.
Dabartiniu metu ąžuolo želdiniams vienas pavojingiausių yra kelmutis, kurio
parazitizmas ženkliai suaktyvėja sausesniais metais. Jis miško želdiniuose dažniausiai
pažeidžia “iš pažiūros” normaliai 3-7 metus augusius medelius, kurie buvo pasodinti su
“probleminėmis” šaknimis: susuktomis, užlenktomis, labai nutrumpintomis, pavytusiomis.
Dirvoje kelmučio grybienos išplitimo šaltiniu dažnai būna parazituoti nukirstų medžių
kelmai. Dirvos paviršiniame sluoksnyje nuo pažeistų kelmų grybo rizomorfų išplitimo
spindulys kasmet padidėja apie vieną metrą ir tai tęsiasi keletą metų, kol apipuvęs kelmas
tampa nebetinkamu grybui vystytis. Ši grybiena “užpuola” silpnų medelių šaknis. Neaišku
ar nesusirgs nudžiūvusių uosynų vietoje pasodinti ąžuoliukai.
Netikroji ąžuolo miltligė – pagrindinė ir plačiausiai išplitusi lapų ir jaunų ūglių liga.
Medeliai nuo jos labiausiai nusilpsta, kai liga pažeidžia nesumedėjusius ūglius ir jaunus
8
lapelius, išaugusius po pavasarinio nušalimo ar po žvėrių nugraužimo. Taip pat labiau
pažeidžia ąžuoliukus po persodinimo, nes persodinimas suvėlina lapelių skleidimąsį ir
ūglių augimą.
3.4. Jautrumas pažeidimams
Dabartiniu laikotarpiu džiūstančiuose ąžuolynuose plačiausias lajas turintys medžiai
mažiau už kitus pažeidžiami ligų ir liemenų kenkėjų, mažiau džiūsta. Plačią lają medžiai
išaugina augdami retesniuose medynuose, nestelbiami aplinkinės augalijos, išvystę stiprią
šaknų sistemą. Miškininkai tokius medžius vadina “vilkais”. Ar miškininkystės požiūriu jie
medyne pageidautini, atskira kalba, bet, kad plačialajai ąžuolai šiuo metu džiūvimui
atsparesni, tai akivaizdu.
4. Stiprūs sodmenys4.1. Sodmenų dydis, priežiūra
Jauni, maži, neužskurdę ąžuolo sodmenys, pasodinti iki 1 m aukščio medeliais,
geriau prigyja ir pirmus 1-2 metus turi didesnį aukščio prieaugį už pasodintus aukštesnius
1,5-2,0 m dydžio sodmenis. Bet tarp miškininkų yra susidariusi nuomonė, kad maži
sodmenys prigyja blogiau. Yra priešingai, maži sodmenys prigyja geriau, tačiau po kelių
metų jų mažiau išlieka dėl aplinkinės augalijos nustelbimo ir žvėrių pažeidimų. Dėl to ir
manoma, kad maži ąžuoliukai miške blogai prigyja. Tačiau pasodinti didesniais, 1,5-2,0 m
aukščio medeliais, ąžuoliukai mažiau nukenčia nuo elninių žvėrių ir kiškių. Bet didesnių
medelių sodinimas yra fiziškai sunkus ir atsakingas darbas. Kuo kruopščiau jie sodinami,
tuo didesnės išlaidos ir lėtesnis darbas.
Sunkiai ąžuoliukai pakelia šviesos stygių, todėl svarbu laiku prižiūrėti želdinius.
Šviesos stygius labai sutrukdo medelių vystymąsį, o ilgalaikis stygius ąžuoliukus pražudo.
Žinome miškininkų tautosaka tapusį posakį, kad “ąžuolas turi augti su kailiniais, bet be
kepurės”. Tai reiškia, kad visuomet medelio lajos viršutinė dalis turi būti saulės apšviesta ir
nestelbiama, o šalia esančių žemesnių augalų sudaromas šoninis pavėsis turi versti
ąžuoliuką stiebtis aukštyn. Todėl būtina laiku šalinti lają stelbiančias žoles, puskrūmius,
sumedėjusią augaliją. Ypač tai svarbu nepavėluotai atlikti smulkiais sodmenimis
sodintuose želdiniuose. Jauni ąžuoliukai geriausiai auga gaudami apie 50% atviros vietos
apšvietimo. Mažiems medeliams tokias sąlygas našiose augavietėse galime sukurti tik
laiku šalindami stelbiančius augalus. Ąžuoliukus reikia palaipsniui išvesti į viršutinį ardą. Jų
ugdymas kas 5 metus, ar retesnis, sukelia didžiulį stresą, nusilpnina, sudaro sąlygas
9
grybinėms ligoms kilti. Cheminė priežiūra rizikinga ir nerekomenduotina dėl ąžuolo ir žolių
panašaus jautrumo herbicidams.
4.2. Šaknų formavimo svarba
Sparčiai auga iš gilių sudygusių ąžuoliukų liemeninė šaknis, kuri gali paimti drėgmę
ir maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių. Sausose augavietėse liemeninė šaknis
penktaisiais medelio augimo metais gali pasiekti 5-6 m gylį. Natūraliai susiformavusi
ąžuoliuko liemeninė šaknis būna daug stambesnė ir
gilesnė už kitas šaknis. Kuo ji geriau išsivysčiusi,
tuo medelis atsparesnis ir intensyviau auga. Tačiau
medelyne išaugintus medelius turime iškasti ir
pasodinti miške. Iškasant gili liemeninė šaknis
neišvengiamai pažeidžiama. Ši problema Europos
medelynuose jau nuo devyniolikto amžiaus pradžios
sprendžiama sodinukams formuojant kuokštinę
šaknų sistemą. Tuomet pagrindinė šaknų masė
išauginama mažame dirvos tūryje. Gaunama tanki
šaknelių “barzda”, tarp jų nebėra pagrindinės
šaknies. Tik toks sodmuo yra tinkamai paruoštas
persodinimui. Tik taip išaugintą sodinuką galima
iškasti beveik nepažeidžiant šaknų sistemos.
10
4.2.1. Šaknų formavimo eiliškumas medelyne
4.2.2. Pirmiausiai nudžiūna želdiniai su grubiausiais sodinimo technologijų pažeidimais
Formuodami šaknis laikinai pristabdome medelio augimą. Neformuotomis šaknimis
ąžuoliukas medelyne gali išaugti žymiai didesnis už tokio pat amžiaus formuotą. Tačiau,
iškasant neformuotą medelį, nutraukus jo pagrindinę šaknį, dirvoje gali likti apie 80%
šaknų masės. Toks persodintas medelis “tupės” 1-3 metus, nes stengsis atauginti prarastą
šaknų masę. Bus menka
aukščio prieauga, jis bus
neatsparus sausroms bei
grybinėms ligoms, jį labiau
stelbs aplinkinė augalija.
Nukirstomis šaknimis
pasodinti ąžuoliukai linkę
formuoti paviršinę šaknų
sistemą ir pradžioje auga
lėčiau, atsilieka nuo šalia
augančių sėklinės kilmės
ąžuoliukų. Persodinimo
metu nukirsta pagrindinė
šaknis ir neišvystytas kuokštinis šaknynas gali būti priežastis, kad medis nudžius jauname
amžiuje arba net sulaukęs pusamžių medynų amžiaus.
Blogiausia, kad mes pripratome prie persodinimu sukeliamo medelių nusilpimo. Tai
tapo norma bei savaime suprantama neišvengiamybe, kad persodinimą medelis turi
sunkiai “persirgti”. To neturėtų būti. Tik turėdamas gausų kuokštinį šaknyną medelis
nenusilpsta ir persodintas iškart ima augti. Problema, kad kokybiškos šaknų sistemos
suformavimą, tą ypač svarbų technologinį procesą, sunku įgyvendinti realioje mūsų
medelynų praktikoje. Dar nepavyksta mechanizuotai suformuoti pakankamai kokybiškų
šaknų, o apie rankiniu būdu kiekvieno medelio formavimą galime tik pasvajoti.
4.3. Šaknų kokybės vertinimas
Įprasta medelius vertinti pagal stambumą. Labiausiai vertinami aukščiausi ir turintys
storiausius stiebelius, nors šaknų gali beveik nebūti! Kodėl primiršome, kad šaknys taip pat
gyvybiškai labai svarbus organas, kuris turi būti gerai išvystytas ir nepažeistas
persodinimo metu? Reikia ypač kritiškai vertinti šaknų sistemą: jei matome nukirstą
pagrindinę šaknį ir nėra smulkių šaknų gausių kuokštelių – yra didelė tikimybė, kad toks
pasodintas medelis nudžius arba ilgai skurs kol “persirgs” persodinimą. Trūkstant dalies
šaknų sistemos geriau prigis mažas sodmuo. Kodėl? Todėl, kad turėdamas mažiau lapų,
jis iš šaknų reikalauja mažiau drėgmės.
11
4.2.3. Mažesni ūgliai ir lapai išaugo dėl persodinimo streso
5. Sodinimas
Žinome, kad gamtoje gali išlikti stipriausi. Todėl pasodinti silpni ąžuoliukai
neišgyvens, anksčiau ar vėliau nudžius, nepaisant visų mūsų pastangų juos gelbėti nuo
žvėrių, ligų, kenkėjų ar aplinkinės augalijos neigiamos įtakos. Dėl to medelyne reikia
kruopščiai išrūšiuoti iškastus ąžuoliukus. Silpni, užskurdę, neišsivystę ir su pažeistomis
šaknimis medeliai nepageidautini sodinti miške. Jų sodinimas bus tuščias darbo ir lėšų
švaistymas.
Tačiau ir puikiai išsivysčiusius ąžuoliukus su gerai suformuota šaknų sistema
galime nusilpninti persodinimo metu, jei jie pavys, padžius, sukais, bus traumuoti
mechaniškai. Jei ilgai laikomi, nusilpsta ir tinkamai apsaugotomis šaknimis, bei pavėsyje
prikasti medeliai. Jie sunaudoja savo sukauptas medžiagas, o praradę ryšį su žeme (nes
iškastomis šaknimis) nebegali apsirūpinti vandeniu ir maistmedžiagėmis. Šaknų
padžiovinimas, pakaitimas ir iki pasodinimo prasidėjęs pumpurų sprogimas pristabdo
medelių augimą arba gali net pražudyti. Persodinami stambesni medeliai visada labiau
apsilpsta, nes patiria didesnį stresą ir šoką. Todėl, kuo didesnius medelius sodiname, tuo
daugiau šaknų turime jiems išsaugoti. Galime žymiai padidinti sodinamų didesnių medelių
prigijimą (savaime suprantama ir mažesnių), jei medelyne kiekvieno sodmens šaknis
apsaugosime nuo džiūvimo: jas padengsime vandenį sugeriančio gelio (Agricol,
AgroAquaGel ir pan.) ar priemolio tirpalo sluoksniu ir iki pasodinimo jas laikysime
12
5.1. Didesnių sodmenų šaknys apsaugotos individualiai
apgaubtas maišu ar apvyniotas plėveline medžiaga. Svarbiausias šios priemonės tikslas –
šaknis išlaikyti drėgnas iki pasodinimo. Šaknų apvėlimui paruoštas tirpalas turi tolygiu
sluoksniu padengti visas šaknis. Ant šaknelių turi likti 1,5-2,5 mm storio tirpalo sluoksnis.
Jei lieka plonesnis sluoksnis, tirpalas nuvarva, palikdamas plikas, nuo saulės ir vėjelio
greitai apdžiūstančias plonąsias šakneles. Gauname priešingą efektą: vargstame
mirkydami šaknis, tiksliau – jas nuplaudami, bet šaknų nuo džiūvimo neapsaugome, tik
tuščiai išleidžiame lėšas darbui ir medžiagoms.
Medeliui sodinti paruoštos duobės skersmuo turi būti didesnis už jo šaknyno
skersmenį. Sodinant būtina ištiesinti medelio šaknis. Jos išskleidžiamos duobės dugne ant
iš supurentos žemės suformuoto
kūgio ir užberiamos puria dirva.
Užberiant medelis nestipriai
purtomas aukštyn-žemyn, kad
gruntas tolygiai apspaustų
šaknis ir neliktų tuščių ertmių.
Prisipažinkime, kad savo
nuosavuose sklypuose taip
puikiausiai pasisodiname
dekoratyvinius medelius ir
vaismedžius, be to, pasodinę
juos paliejame. Ir jie puikiai
prigyja! Tie patys reikalavimai
galioja sodinant miške. Tačiau neįprasta taip “žaisti” su miške sodinamais medeliais.
Kodėl? Gal, kad mes nesulauksime jų kirtimo amžiaus? Tai kam stengtis!
Idealiausia būtų medelius persodinti iškastus kartu su žemės grumstu arba
išaugintus su uždarąja šaknų sistema. Pervežant ir perkeliant tokį medelį turi nesutrūkti
dirvos grumstas, kad nenutraukytų plonųjų šaknelių. Nekelti medelio laikant už kamieno,
nes tuomet trūkinėja šaknys panašiai kaip raunant medelį iš žemės. Medelį reikia kelti
laikant už žemės grumsto apačios arba grumstą įdėti į tarą ir imti už taros. Iki pasodinimo
grumsto dirva visą laiką turi išlikti drėgna. Būtina sąlyga persodinant medelius su uždarąja
šaknų sistema – turime ištiesinti susisukusias šaknis!!!
6. Savaiminį atsikūrimą įtakojantys faktoriai
Po didesnio gilių derliaus po medžių lajomis pridygsta ąžuoliukų. Jei trūksta šviesos,
po 3-4 metų jiems nudžiūna viršūnėlės. Kitais metais išauga naujos, bet ir vėl nudžiūna.
Tai kartojantis medeliai nusilpsta ir žūna. Jei laiku prašviesintume medyną, gyvybingi
13
5.2. Kokybiškai persodintas medelis
sausaviršūniai ąžuoliukai nuo šaknies kaklelio galėtų išauginti naujas viršūnėles ir išaugti
normaliais medeliais.
Medyne ąžuolas atsikuria geriausio apšvietimo sąlygomis: medžių properšose ir
vietose kur nėra trako. Kaip jau minėta, jauni ąžuoliukai geriausiai auga gaudami apie 50%
atviros vietos apšvietimo. Galime atžėlimą pagerinti derliaus metais po ąžuolais
supurendami dirvą. Gilėmis apsėtų plotų ir žėlinių apsaugai nuo žvėrių pažeidimų gerai
tinka ištisinis plotų aptvėrimas tvoromis. Vėliau žėliniams augti turime sudaryti palankias
sąlygas palaipsniui retindami medyną ir naikindami stelbiančią žolinę augaliją ir krūmus.
Atžėlimą mažinančios priežastys Lietuvos miškų instituto duomenimis: glaudūs
medynai, eglių priemaiša medyne bei žolinės dangos gausumas ir agresyvumas
(užstelbia), neigiamai veikia perteklinga drėgmė (užmirksta), žvėrių gausa (skabo, laupo,
sunaikina giles), nederlius (gausiau dera kas 3-4 metai), šaltos žiemos (nušąla), neaiškios
priežastys. Derėjimą mažina žiedų bei ūglių nušalimas ir vabzdžių pažeidimai, giles
kenkiantys vabzdžiai.
7. Darbuotojų kvalifikacija
Miške didesnių medelių sodinimas yra fiziškai sunkus darbas – tai mums visiems
savaime suprantama. Manau, kad tik kvalifikuoti darbuotojai, turintys miškininkystės žinių,
gali kokybiškai pasodinti medelius, o vėliau tinkamai atlikti želdinių, žėlinių ir jaunuolynų
priežiūros darbus. Ir dar turintys noro arba motyvacijos kokybiškai dirbti! Jaučiu, kad šis
mano teiginys daug kam sukels pašaipą. Kitų veiksmingų alternatyvų nematau, jei norime,
kad pasodinti ąžuoliukai vešliai augtų ir ateityje augantis jaunuolynas būtų atsparesnis
klimato kaitai, ligoms, kenkėjams. Pastoviai mažėja žmonių, norinčių dirbti miško
sezoninius darbus, o apie norą kokybiškai dirbti jau ir nekalbu. Dar niekas nesuorganizavo
“kiniečių brigadų”, galinčių miškuose triūsti pigiai ir kokybiškai. Todėl pats gyvenimas
verčia keisti susidariusią nuomonę, kad miško sodinimas ir priežiūra yra nekvalifikuotas
darbas. Darbuotojus galime prisivilioti tik aukštu atlyginimu ir gera vadyba.
Jei tinkamai pasodinsime ir prižiūrėsime, medeliai sodriai augs, nereikės želdinių
papildyti ar nurašyti. Tuomet nepasitvirtins Merfio dėsnis: “visada pristinga laiko deramai
atlikti darbą, bet jį perdaryti laiko visuomet atsiranda”.
Miško sanitarinės apsaugos tarnyba, direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Vasiliauskas
2009-05-21
14