Su M E I L E I R D E K I N G U M U - S U S I E O R B A C H .

Taip pat dekoju Paului Sheareriui, atkurusiam mano genealoginj

medj. Beeban Kidron pagalbos linijai. Vicky Licorish ir vaikams -

mano seimai. Visiems draugams, kurie mane palaike. Caroline

Mitchell - fantastiskai agentei ir nuostabiai draugei. Ir visiems

,,Cape" ir ^Vintage" leidyklq darbuotojams, kurie tikejo sia knyga,

ypac Rachel Cugnoni ir Danui Franklinui.

r i n y s

1 N e tas lopsys 9

2 M a n o patarimas v is iems: g imki te 2 0

3 Pradzioje buvo Z o d i s 3 2

4 Beda su knyga 3 8

5 N a m u o s e 4 8

6 B a z n y c i a 6 7

7 A k r i n g t o n a s 8 6

8 Apoka l ipse 100

9 A n g l q l i t e r a t u r a n u o A i k i Z 1 1 3

10 T a s kelias 1 2 8

11 M e n a s i r m e l a i 1 3 8

Intarpas 148

12 K e l i o n e j u r a nakt j ISO

13 Sis sus i t ik imas v y k s t a praeityje 172

14 Keis tas sus i t ik imas 1 9 9

15 Z a i z d a 212

K o d a 2 1 8

N e tas lopsys

K a i mano motina ant manf s uzpykdavo, - o taip nutikdavo gana daznai, - j i sakydavo: „Velnias mus nuvede ne prie to lopsio."

Vaizdas, kaip 1960 metais Setonas trumpam atsitraukia nuo Saltojo karo ir makartizmo, kad aplankytxj Mancesterj, - o jo vizito tikslas yra apmulkinti poni^ Vinterson, - atrodo spal-vingai teatraliskas. J i ir pati buvo spalvingai depresyvi asmeny-be - moteris, k u r i laike revolverj stalciuje su sluostemis, o kul -kas - skardineje nuo grindij valiklio. Moteris, kur i nemiegodavo kiauri| naktj ir kepdavo pyragus tik del to, kad nereiketi^ gultis i vien^ lov^ su mano tevu. Moteris, kur i turejo prolaps^, padi-dejusi^ skydliauk^, kardiomegalij^, negyjancias opas ant kojos ir du komplektus dirbtiniq dantij - vienus matinius, kiekvienai dienai, o kitus blizgius, „iseiginius".

Nezinau, kodel j i neturejo ar negalejo tureti vaiki j . Zinau, kad mane j i jsivaikino, nes to norejo drauges (kuri i j neturejo ne vienos); be to, as jai buvau lyg j sj pasaulj atsiqstas sviesos spindulys, lyg ir turejf s patvirtinti jos pacios egzistavim^ - kaip filme „Susikryziuojancios linijos".

J i nekente to, kad nieko gyvenime nepasieke, ir todel, kaip ir v is i vaikai , tiek jvaikinti , tiekbiologiniai, turejau is dalies gyven­ti )os neissipildziusj gyvenim^. Mes atliekame si^ prievolf savo tevams - vargu ar turime pasirinkim^.

9

K A M B U T I L A I M I N G A I , J E I G A L l B U T I N O R M A L I ?

J i dar buvo gyva, kai 1985 metais pasirode mano pirmasis romanas Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai. ]is pusiau autobiogra-finis, nes pasakoja sekmininki j tevq {dukrintos jaunos mergaites istorij^. Uzaugusi mergaite turi tapti misioniere. Vietoj to j i jsi-myl i kit4 mergaitf. Baisi nelaime. Mergina palieka namus, jstoja i Oksfordo universitet^, grjzta namo ir suzino, kad jos motina jkiire radijo stotj, transliuojanci^ pagonims evangelijas. Stotis vadinasi „Geroji sviesa".

Romanas prasideda taip: „Kaip ir dauguma zmoniii, ilgai gy-venau su mama ir tevu. Tevui patiko ziureti imtynes, o motinai -imtis."

Didzi^j^ savo gyvenimo dalj uzsiiminejau boksu be pirstiniq. L a i m i tas, kuris smugiuoja stipriausiai. Vaikysteje mane mus-davo, ir as anksti ismokau niekada neverkti. Jeigu mane nakciai palikdavo lauke prie uzrakintq durq, sededavau ant laipteliq, kol ateidavo pienininkas, isgerdavau abi pintas pieno, kad uzsiu-tinciau savo motin^, o tada eidavau j mokykl^.

Mes visada vaiksciodavome pesciomis. Neturejome auto-mobilio ir pinigij autobusui. Per dien^ vidutiniskai sukardavau penkias mylias: dvi mylias per abi puses j mokykl^, i r tris mylias per abi puses j baznyciq.

I baznyci^ eidavau kas vakar^, isskyrus ketvirtadienius. Rasiau apie kai kuriuos is siq dalyki} Apelsinuose, ir knygai ise-

jus motina atsiunte man jtuzio piln^ laiskelj, parasyt^ nepriekais-tingai taisyklinga rasysena, reikalaudama, kad jai paskambinciau.

Buvau jos nemaciusi jau kelerius metus. Jau buvau baigusi Oksford^, bandziau lipdyti savo gyvenim^, o Apelsinus parasiau biidama jauna - kai knyga isejo, man tebuvo dvidesimt penkeri.

Nuejau j telefono budelf - as neturejau telefono. J i nuejo j telefono budelf - neturejo telefono.

10

Ne tas lopsys

Surinkau Akringtono kod^ ir numer j pagal jos nurodymus, ir j i atsiliepe - kam reikalingas tas „Skype"? Isvydau j ^ klausydamasi jos balso - kol kalbejo, jos pavidalas pamazu ryskejo priesais mane.

J i buvo stambi moteris, gana auksta, svere mazdaug simt^ dvi­desimt kilogramxj. Gydomosios pedkelnes, lygiapadziai sandalai, krimplinine suknele ir nailoninis salikelis. Tikriausiai buvo pasi-pudravusi veid^ (reikia atrodyti graziai), bet jokiu biidu nepasida-ziusi Mpii (tai jzulu ir nepadoru).

J i uzpilde vis^ telefono biidelf. J i issiverze uz jos ribij, buvo didesne uz patj gyvenim^. Kaip pasakose, kuriose dydziai yra apytiksliai ir nepastoviis. J i dunksojo. Pletesi. T i k veliau, gerokai veliau ir per velai a§ supratau, kokia maza j i atrode pati sau. L y g kudikis, kurio niekas nepaima ant rankij . Jos viduje dar gyveno kiidikis, kurio niekas nenesiojo ant rankij .

Taciau t^ dien^ j i nesitvere is pykcio. Pasake: - Pirm4 kart^ mums teko uzsisakyti knyg^ isgalvota pavarde. Bandziau jai paaiskinti, k^ siekiau padaryti. A s esu ambicinga

rasytoja, nes nematau prasmes biiti kuo nors maziau - kam aps-kritai kuo nors buti, jei neturi ambicijxj. 1985 metais dar nebuvo atejf s laikas memuarams - siaip ar taip, J4 nerasiau. Bandziau atsikratyti man jdiegtos minties, kad moterys visuomet raso apie „patirti", k u r i yra j i j kompasas, o vyra i raso placiai ir dr^-siai - tapo didziules drobes, eksperimentuoja su forma. Henris Dzeimsas padare blog^ darb^ pastebedamas, kad Dzeine Os-t in raso ant keturii} coliq dydzio dramblio kaulo gabalelio - tai yra aprasineja mazytes atidziai ziurint pastebetas smulkmenas. Daugmaz tas pats buvo sakoma apie E m i l ? Dikinson ir Virgini j^ Vulf . V isa tai mane siutino. Siaip ar taip, kodel patirtis ir ekspe-rimentas negali eiti kartu? Kodel negali eiti kartu tai, kas paste-bima, ir tai, kas jsivaizduojama? Kodel moterj butinai turi kas nors riboti? Kodel moteris negali tureti ambicijij literaturoje? Ambicijr j del savf s pacios?

11

K A M B U T I L A I M I N G A I , J E I G A L l B U T I N O R M A L I ?

Ponia Vinterson nenorejo viso to klausy tis. J i labai gerai zino-jo, kad rasytojai - tai del sekso pamet? galvas bohemos atstovai, kurie lauzo taisykles ir nevaiksto j darb^. Musq namuose kny-gos buvo uzdraustos (veliau paaiskinsiu kodel); taigi, jau vien tai, kad a§ parasiau knygq, j ^ isspausdino, ir j i laimejo priz^. . . i r dar tai, kad stovejau telefono budeleje, skaiciau jai paskait^ apie literature i r polemizavau apie feminizm^, reiske, kad . . .

Pypt pypt pypt... fmetu dar vienq monetq [ plysi ir galvoju, ka i jos balsas atvilnija ir nuvilnija lyg jura: „Kodel tu manimi nesidi-dziuoji?"

Pypt pypt pypt... fmetu dar vienq monetq } plysy i r stai vel se-dziu lauke ant laiptelio prie uzrakinti} duri j . Labai §alta, po uz-pakaliu turiu pasidejusi laikrastj, sedziu susisupusi j puspaltj.

Pro salj eina moteris, as j ^ pazjstu. Duoda man bulvyciq mai-selj. J i zino, kokia mano motina.

Musi} name dega sviesa. Tetis dirba naktineje pamainoje; tai­gi, j i gali eiti j lov^, taciau j i nemiegos. Skaitys Biblij^ vis^ naktj, o grjzfs Tetis mane jleis ir nieko nesakys, ir j i nieko nesakys, ir mes vaizduosim, kad yra visai normalu palikti vaik^ lauke per naktj ir normalu niekada nemiegoti su savo v y r u . I r normalu tureti du komplektus dantij protezq ir revolverj stalciuje su Sluostemis...

I

Mes vis dar kalbames telefonu - kiekviena savo budeleje. J i sako, kad sekmf man atnese Velnias, ne to lopsio saugotojas. Uzsipuo-la mane del to, kad romane panaudojau savo t ikr^ vard^ - jeigu tai isgalvota istorija, kodel pagrindine veikeja vardu Dzanete? I

I Kodel? \

Nepamenu tokiq laikq, kad nebuciau lyginusi savo ir jos isto-ri jq. Nuo pat pradziij tai padejo man isgyventi. Jvaikinti vaikai

'.i

12

' N e tas lopsys

sukuria patys save, nes kitaip mums neiseina; nuo pat gyvenimo pradzios mes jauciame trukum^, tustum^, abejones. Svarbiausia musq istorijos dalis yra pradingusi, ziauriai pradingusi, lyg gim-doje sprogusi bomba.

Kudik is jgriiina j nepazjstam^ pasaulj, kur j galima pazinti tik per koki^ nors istorija - zinoma, taip gyvenam mes visi , toks yra musq gyvenimo naratyvas, taciau jvaikinimas jmeta tave j isto­rija jai jau prasidejus. L y g skaitytum knyg^, kurioje truksta keliq pirmq puslapiq. L y g ateitum j spektaklj, kai uzdanga jau pakilusi. Jausmas, kad kazko truksta, neapleidzia tavf s niekada, niekada -kitaip ir negali, neturi biiti, nes tau is tikrqjq kazko truksta.

T a i savaime nera blogai. Trukstamoji dalis, trukstamoji pra-eitis gali buti ne tustuma, o durys. T a i gali buti tiek jejimas, tiek isejimas. T a i yra suakmenejf s pedsakas, kito gyvenimo jspau-das ir, nors tu niekada negalesi gyventi to gyvenimo, tavo pirstai apciuopia t^ erdvf, kurioje jis galejo biiti, ir ismoksta skaityti sa-votisk^ Brailio rast^.

Ten yra zymes, iskilusios lyg sumusimai. Skaityk juos. Skai-tykskausm^. Perrasyk juos. Perrasyk skausm^.

Stai kodel as esu rasytoja - nesakau, kad „apsisprendziau" ja buti ar ja „tapau". T a i nebuvo valios veiksmas ar netgi s^monin-gas pasirinkimas. T a m , kad isvengciau siaurq ponios Vinterson istorijos pinkl iq, turejau papasakoti sav^j^. Gyvenim^ is dalies sudaro faktai, is dalies - fikcija. I r jis visuomet yra istorija, rekla-muojama ant zurnalo virselio. A s issirasiau keli^ is jos.

J i pasake: „Bet juk tai netiesa..." Netiesa? Taip kalbejo moteris, k u r i aiskindavo, kad smirine-

jancios po v i r tuvf peles - tai ektoplazma.

Akringtone, Lankasyro grafysteje, gyvenome sujungtame na­me - tokius vadindavom „du virsuje, du apacioje": du kambariai

13