Indas

       Esu kaip indas, iš kurio nuolat išteka vanduo.       Tai nėra paprastas vanduo – jis geriasi į laiką, į visus regėtus ir liestus pasaulio daiktus. Jis prapuola ir negrįžta. Jokie debesys, jokie lietūs, jokie potvyniai ar jūros vandens gėlinimo aparatai, tobuliausi vandentiekio įrenginiai niekada nesugrąžins to vandens, kuris paliko šį indą. Šis vanduo k i t a i p sukasi gamtos ciklų rate; kartais atrodo nematomas ir neapčiuopiamas, bet jis yra. Girdi jį negirdėdamas, kitomis klausomis ir kitomis juslėmis.       Turėčiau mokytis iš kaktuso; turėčiau mokytis iš dykumų klajoklio; turėčiau mokytis iš sėklelės, menkoje drėgmėje išsaugančios savo dygimo viltį; bet, regis, visos šios mintys ateina ganėtinai vėlai; gal svarbiausia, kad jos išvis ateina. Pagaliau kad ir kiek taupytum tą vandenį, kuris kiekvieną akimirką po mažą lašą sunkiasi iš manojo indo, vis viena nesustabdysi jo kaip laiko tekėjimo; nesustabdysi jo kaip kasdienio saulės patekėjimo ir kasdienio jos nusileidimo, – šie dėsniai tiek pat negailestingi, kiek ir gražūs arba nepakartojamai įsimintini dėl mums brangių dalykų, šviesiausių išgyvenimų.       Esu indas, turintis dvi kojas ir dvi rankas, galvą ir visa kita kaip ir kiti mano rūšies indai. Savotiška vaikščiojanti amfora. Didelę dalį mums skirto laiko su savo be paliovos nykstančiu turiniu elgiamės taip nesaugiai ir netaupiai. Pasitaiko žmonių, kurie net pavargsta laukti, kol iš to indo ištekės paskutinis lašas. Kai kurie įnirtę griežia dantimis, kad tiek mažai tame inde telpa stebuklingojo vandens, nes jų energija ir siekiai veržiasi kaip ugnikalnis, ir jie per vieną gyvenimą nori nugyventi dešimt gyvenimų ir įgyti šimto gyvenimų patirčių…       Esu tik indas, ir gerai jaučiu jame didėjančią tuščią ertmę, kurios niekas nebeužpildys – nei išmintis, nei beprotystė, nei turtai ar garbė, – paprasčiausiai nėra pasauly tokių dalykų, kurie pajėgtų įveikti didėjančią tuštumą. Net ir atmintis, žaidžianti savo kaleidoskopiškais stikliukais, kartais sukuria tik laikiną iliuziją, laikiną paguodą, kad tiek daryta, gyventa, kentėta, džiaugtasi ir mylėta, ir nusivilta. Atmintis kaip kerpės, kaip samanos želia ant vidinio indo sienelių ir taip kartais sukuria vėlei sugrįžtančio gyvenimo iliuziją, bet iš indo ištekėjęs vanduo niekada nesugrįžta. Atmintis kai kam tampa spąstais, surakinančiais ateitį.       Yra žmonių, kuriuos guodžia ir įkvepia religijos, žadančios amžinai neišsenkančius vandenis ten, kur mūsų nėra ir, greičiausiai, negali ir neturi būti. Bet juk susilieja su kažkuo visi tie, kurie yra išėję?       O gal tie indai per tūkstančius metų tiesiog virsta dulkėmis, molekulėmis, atomais? Nė vienas nesugrįžo, nepapasakojo nei apie rojų, nei apie pragarą, nei apie amžinuosius medžioklės ar meilės sodus.       Niekas nebus palaimintas ir niekas nebus pasmerktas, ir visi (ar beveik visi) bus užmiršti. Istorija iš milijonų išsirenka vienetus, tačiau kas šiems iš to pasirinkimo, – juk atmintis skirta tik gyviesiems, kurie, beje, yra linkę nuolat iškraipyti tą atmintį apie buvusiuosius.       Nyksta gyvasties lašai, senka. O kartais jie pasrūva, sūkuriuoja kaip upė, kai leki, veržiesi lyg netekęs proto link iliuzinių tikslų ar blaškaisi klystkeliuose; susikuri sau dykrų fatamorganas, bėgi į jas it niekados nesubręstantis vaikas; bet vis viena ateina rimties ir susikaupimo valanda, kada girdi tų lašų aidesį šioj nepakartojamoj erdvėj, šioj kiekvienoj nepakartojamoj minutėj, kad ir ką jos tau žadėtų ir kuo grasintų.       Būties pojūtį sukuria ne siausmas, ne linksmybės, ne orgijos ar neviltis; tą jausmą kuria vienuoliška rimtis, gamtos ar nakties tyla. Praradimai tuomet nušvinta kaip šviesa, nes kitaip ir negali būti – gali prarasti tik tai, ką buvai radęs. Nieko negali prarasti tik tas, kuris nieko neranda, o tik egzistuoja pačia banaliausia forma. Paprastas pastebėjimas, taikytinas tik žmogui, laikančiam save protinga būtybe. Bet koks gražus, koks pilnavertis yra gyvūnų ir augalų formų „egzistavimas“! Jie taip pat yra indai, laikinai pripildyti gyvojo vandens. Visi šiandien esantys – žmonės,

beždžionės, drambliai, kiparisai, sliekai, svėrės, žydinčių samanų siūleliai, upėtakiai po kerplėšomis, dirvožemio bakterijos, – visi yra indai, kuriuos vienija tas pats vanduo. Esam indų brolija, ir yra gera kartais pajust tą bendrystės jausmą ne tik protu, ne tik dvasia, bet ir kažkokiais giluminiais jutimais, kurių mes net nesugebame įvardyti, apibrėžti. Bet jie egzistuoja, – neapibrėžiami kaip pati būtis.       Ir tada nuo to vandens tekėjimo darosi ne taip liūdna, pasijunti ne vienišas netgi didžiausioj vienatvėj; šios kosminės bendrystės jausmas yra viena iš didžiausių paguodų, nusiraminimo ir susitaikymo šaltinis, nes kartais gali pasiust arba išprotėt nuo suvokimo, kad sustabdyti gyvasties lašų nykimo yra neįmanoma.       Tai nereiškia, kad nusiraminus ir susitaikius nebereikia mokytis iš dykumų kaktuso ar beduino, taupančių vandenį ir mokančių pasisotinti mažu. Ypač kada jauti, kad tavo indas jau gerokai išsekęs; ir nereikia būti pranašu, kad žinotum, jog seklės jis ir toliau. Visa, kas buvo atrasta, darosi prarasta, bet tik prarastys prikelia ieškotojo instinktus ir jusles, o kelias į vandenis vėlei pats kaip šuo ateina ir atsigula prie kojų.       Ir pasižiūri į akis tuo neišreiškiamu žvilgsniu; pats nemokėdamas kalbėti prisako ne tik eiti tuo keliu, bet ir kalbėti už tą kelią.