View
1
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
1
2020 m. birželis
2
PARENGTA
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS
IR
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO
TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS
Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –
ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.
Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje
curia.europa.eu.
3
Turinys I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ .............................................................................................................. 4
DĖL NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE PRINCIPO ................................... 4
2020 m. birželio 11 d. sprendimas JI (C-634/18) ...................................................................... 4
II. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA .......................................................................................... 6
2020 m. birželio 4 d. sprendimas Kancelaria Medius (C-495/19) ............................................ 6
2020 m. birželio 4 d. sprendimas Leonhard (C-301/18) ........................................................... 7
2020 m. birželio 18 d. sprendimas Sparkasse Südholstein (C-639/18) ..................................... 9
2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und
Verbraucherverbände (C-380/19) ........................................................................................... 10
III. ORO KELEIVIŲ APSAUGA ................................................................................................ 12
2020 m. birželio 11 d. sprendimas Transportes Aéreos Portugueses (C-74/19) ..................... 12
IV. ŠEIMOS TEISĖ ...................................................................................................................... 15
2020 m. birželio 4 d. sprendimas FX prieš GZ (C-41/19) ....................................................... 15
V. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 17
2020 m. birželio 25 d. sprendimas sujungtose bylose Varhoven kasatsionen sad na Republika
Bulgaria (C-762/18 ir C-37/19) ............................................................................................... 17
4
I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ
DĖL NULLUM CRIMEN, NULLA POENA SINE LEGE PRINCIPO
2020 m. birželio 11 d. sprendimas JI (C-634/18)
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –
Pamatinis sprendimas 2004/757/TVR – Būtiniausios nuostatos dėl nusikalstamų veikų sudėties
požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje – 2 straipsnio 1 dalies c punktas –
4 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“ – Europos Sąjungos pagrindinių
teisių chartija – Vienodas požiūris – 20 ir 21 straipsniai – Nullum crimen, nulla poena sine lege
principas – 49 straipsnis
Sąd Rejonowy w Słupsku (Slupsko apylinkės teismas, Lenkija) nagrinėjo JI, kaltinamo dėl didelio
narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio laikymo asmeniniam naudojimui (Įstatymo dėl kovos
su narkomanija 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta veika), baudžiamąją bylą. Teismas sustabdė bylos
nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, pažymėdamas, kad 2004 m.
spalio 25 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2004/757/TVR sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“, kaip
ji suprantama pagal Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies a punktą, nėra apibrėžta,
nacionalinėje jurisprudencijoje nustatyti tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar Įstatymo
dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąvoka apima nusikalstamą veiką
padariusio asmens laikomą narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, tačiau šią sąvoką kiekvienu
konkrečiu atveju aiškina nacionaliniai teismai, taigi asmenys, kurie laiko panašius narkotinių ar
psichotropinių medžiagų kiekius, gali būti vertinami skirtingai, taip galėtų būti pažeistas lygybės
prieš įstatymą principas, be to, kyla abejonių dėl Įstatymo dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio
2 dalies atitikties nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo)
principui, įtvirtintam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –
EŽTK) 7 straipsnyje.
Teisingumo Teismas aiškinosi, ar Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies a punktas,
siejamas su jo 2 straipsnio 1 dalies c punktu, taip pat Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniai turi būti
aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką
didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymą tiek asmeninio vartojimo, tiek
neteisėtos prekybos narkotikais tikslais, paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu
atveju spręsti dėl sąvokos „didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis“ aiškinimo.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies a ir
c punktų ir jo 4 straipsnio 1 dalies matyti, jog narkotikų laikymas siekiant jų gaminimo, gamybos,
gavybos, ruošimo, siūlymo, siūlymo turint tikslą parduoti, platinimo, pardavimo, pristatymo bet
kokiomis sąlygomis, pardavimo tarpininkaujant, siuntimo, siuntimo tranzitu, gabenimo,
importavimo ar eksportavimo turi būti laikomas nusikalstama veika, už kurią baudžiama laisvės
atėmimo bausme, kurios ilgiausias laikas ne mažiau kaip nuo vienerių iki trejų metų. Iš Pamatinio
sprendimo 4 straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad valstybės narės už šią nusikalstamą veiką,
jeigu ji susijusi su „dideliais narkotikų kiekiais“, turi taikyti laisvės atėmimo bausmę, kurios
ilgiausias laikas yra ne mažesnis nei nuo penkerių iki dešimties metų. Pagal Pamatinio sprendimo
2004/757 2 straipsnio 2 dalį į jo taikymo sritį nepatenka, be kita ko, narkotikų laikymas tik
asmeniniam vartojimui, kaip antai apibrėžtas nacionalinės teisės aktuose. Pamatinio sprendimo
2004/757 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad su asmeniniu vartojimu susijusio tam tikro
elgesio neįtraukimas į šio Pamatinio sprendimo taikymo sritį nereiškia, kad Taryba valstybėms
narėms rekomenduoja taip spręsti šiuos kitus atvejus savo nacionalinės teisės aktuose.
Teisingumo Teismas, cituodamas 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C-573/17,
EU:C:2019:530, 69 punktą, priminė, kad pamatiniai sprendimai yra privalomi valstybėms narėms
5
dėl rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, paliekant nacionalinėms institucijoms galimybę pasirinkti jų
įgyvendinimo formą ir būdus. Pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies a ir
c punktus ir jo 4 straipsnio 2 dalies a punktą valstybėms narėms nustatytas tik toks įpareigojimas –
už su neteisėta prekyba susijusį narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą, kai laikomi „dideli
narkotikų kiekiai“, bausti laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias laikas ne mažiau kaip nuo
penkerių iki dešimties metų. Sąvoka „dideli narkotikų kiekiai“, kaip ji suprantama pagal Sprendimo
4 straipsnio 2 dalies a punktą, neapibrėžta. Valstybės narės turi didelę diskreciją, kaip taikyti šią
sąvoką savo nacionalinėje teisėje.
Įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį privalo paisyti
joje užtikrinamų pagrindinių teisių, be kita ko, įtvirtintų Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniuose. Pagal
Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintus lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus
reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks
vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Įstatymo dėl kovos su narkomanija 62 straipsnio
2 dalyje numatant, jog už didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymą baudžiama
laisvės atėmimu nuo vienerių iki dešimties metų, nėra įtvirtinamas skirtingas požiūris į asmenis,
tariamai padariusius šią nusikalstamą veiką. Tai, kad nacionaliniai teismai, aiškindami ir taikydami
nacionalinės teisės nuostatą, naudojasi tam tikra diskreciją, savaime nereiškia, kad pažeidžiami
Chartijos 20 ir 21 straipsniai. Pamatiniame sprendime 2004/757 nustatytos tik būtiniausios taisyklės
dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais ir prekursoriais
srityje. Vadinasi, tai, kad įvairiose nacionalinės teisės sistemose šis Pamatinis sprendimas
įgyvendinamas skirtingomis priemonėmis, negali būti laikoma nediskriminavimo principo
pažeidimu.
Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytas nullum crimen,
nulla poena sine lege principas buvo įtvirtintas, be kita ko, EŽTK 7 straipsnio 1 dalyje. Pagal
Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos 49 straipsnyje užtikrinamos teisės esmė ir taikymo sritis yra tokia
pati kaip EŽTK užtikrinamos teisės. Pagal šį principą baudžiamosios teisės nuostatos turi atitikti
tam tikrus prieinamumo ir numatomumo reikalavimus, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos
apibrėžtimi ir bausmės nustatymu (2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo M.A.S. ir M.B., C-42/17,
EU:C:2017:936, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos
nusikalstamos veikos ir už jas skiriamos bausmės. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei teisės subjektas iš
atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar
neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, nulla poena sine lege certa principas negali
būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama jurisprudencijoje laipsniškai aiškinti baudžiamosios
atsakomybės taisykles, jei tokį aiškinimą galima protingai numatyti (2017 m. kovo 28 d. sprendimo
Rosneft, C-72/15, EU:C:2017:236, 167 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nullum crimen,
nulla poena sine lege principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei nedraudžiama
numatyti griežtesnių bausmių už „didelio narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio“ laikymą,
paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu atveju spręsti dėl šios sąvokos aiškinimo,
jei toks aiškinimas atitinka numatomumo reikalavimus.
Teisingumo Teismas sprendė, kad Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies a punktas,
siejamas su jo 2 straipsnio 1 dalies c punktu, taip pat Chartijos 20, 21 ir 49 straipsniai turi būti
aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei nedraudžiama kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos
didelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio laikymo asmeniniam vartojimui arba
neteisėtos prekybos tikslais, paliekant nacionaliniams teismams kiekvienu konkrečiu atveju spręsti
dėl sąvokos „didelis narkotikų kiekis“ aiškinimo, jei toks aiškinimas yra pagrįstai numatomas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227295&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8658301
6
II. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA
2020 m. birželio 4 d. sprendimas Kancelaria Medius (C-495/19)
Direktyva 93/13/EEB – 7 straipsnio 1 dalis – Vartojimo kreditas – Sąlygų nesąžiningumo kontrolė –
Vartotojo neatvykimas į teismą – Teismo iniciatyvos apimtis
Ginčas kilo tarp Kancelaria Medius SA ir RN dėl skolinio reikalavimo, kurį šis asmuo turi tariamai
mokėti pagal vartojimo kredito sutartį.
Byloje nustatyta, kad Kancelaria Medius, Krokuvoje (Lenkija) įsteigta bendrovė, teikianti skolų
išieškojimo paslaugas, pareiškė ieškinį RN dėl 1231 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 272 Eur) sumos
sumokėjimo su palūkanomis, remdamasi tariama vartojimo kredito sutartimi. Grįsdama savo
ieškinį, ši bendrovė pateikė tipinės sutarties, kurioje nebuvo RN parašo, kopiją ir dokumentus,
patvirtinančius skolos perleidimo sutarties sudarymą su jos teisine pirmtake. Sąd Rejonowy w
Trzciance (apylinkės teismas Čečėnuose) nusprendė, kad Kancelaria Medius pateikti dokumentai ir
įrodymai nepatvirtina, kad nurodytas skolinis reikalavimas egzistuoja. Nors RN neatvyko į teismo
posėdį, šis teismas priėmė sprendimą už akių ir atmetė ieškinį.
ESTT nagrinėjo, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų
sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad
pagal ją draudžiama aiškinti nacionalinės teisės nuostatą taip, kad teismui, nagrinėjančiam
verslininko vartotojui pareikštą ieškinį ir priimančiam sprendimą už akių, nes tas vartotojas
neatvyko į teismo posėdį, į kurį jam buvo įteiktas šaukimas, užkertamas kelias imtis būtinų tyrimo
priemonių, kad šis teismas savo iniciatyva galėtų įvertinti, ar sutarties sąlygos, kuriomis
verslininkas grindė savo prašymą, yra nesąžiningos, kai jam kyla abejonių dėl šių sąlygų
nesąžiningumo ir tas teismas įpareigojamas priimti sprendimą remiantis verslininko teiginiais,
kuriuos jis privalo laikyti teisingais.
ESTT nurodė, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi
užtikrinti, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės,
užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su
vartotojais. Apsauga, kuri pagal Direktyvą 93/13 suteikiama vartotojams, apima atvejus, kai
vartotojas, sudaręs su verslininku sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, nesiremia, pirma,
aplinkybe, kad ši sutartis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir, antra, atitinkamos sąlygos
nesąžiningumu dėl to, kad jis nežino savo teisių arba yra atgrasomas nuo galimybės jomis remtis dėl
išlaidų, kurių patiriama pareiškus ieškinį teisme. Nesant veiksmingos atitinkamos sutarties sąlygų
nesąžiningumo kontrolės negalima užtikrinti, kad bus paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteikiamų
teisių.
Bylose, susijusiose su už akių vykstančiu bylos nagrinėjimu, nelygybė tarp vartotojo ir verslininko
gali būti kompensuota tik aktyviais veiksmais, kurių imasi kitos nei sutarties šalys. Taigi visų pirma
nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13
taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir verslininko, iškart kai
tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Antra, jeigu verslininko ir
vartotojo ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas nežino minėtų teisinių ir faktinių aplinkybių, jis
turi turėti galimybę savo iniciatyva imtis būtinų tyrimo priemonių, kad įvertintų, ar ginčijamoje
sutartyje esanti sąlyga patenka į šios direktyvos taikymo sritį.
Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad per bylos nagrinėjimą už akių
teismas, į kurį kreipėsi ieškovė, turi, atsakovui neatvykus į teismo posėdį, priimti sprendimą
remdamasis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios laikytinos teisingomis, nebent
jos kelia pagrįstų abejonių arba jos nurodytos siekiant apeiti įstatymą. Net jeigu vartotojas
neatvyksta į teismą, teismas, nagrinėjantis ginčą dėl vartojimo kredito sutarties, siekdamas užtikrinti
7
vartotojui iš Direktyvos 93/13 kylančių teisių apsaugą, turi galėti imtis būtinų tyrimo priemonių,
kad patikrintų į minėtos direktyvos taikymo sritį patenkančių sąlygų galimą nesąžiningumą.
Vis dėlto šiuo atveju nereikia nagrinėti kitų sutarties sąlygų nei tos, kuriomis verslininkas, inicijavęs
teismo procesą, grindė savo reikalavimus ir kurios dėl to yra ginčo dalykas. Todėl dispozityvumo ir
ne ultra petita principai nedraudžia nacionaliniam teismui reikalauti iš ieškovo pateikti jo prašymą
pagrindžiančio dokumento ar dokumentų turinį, nes tokiu reikalavimu siekiama tik užtikrinti
proceso įrodinėjimo ribas. Iš to matyti, kad veiksminga teisminė gynyba negali būti užtikrinta, jei
nacionalinis teismas, į kurį kreipėsi verslininkas dėl savo ginčo su vartotoju, patenkančio į
Direktyvos 93/13 taikymo sritį, neturi galimybės, nors tas vartotojas neatvyko į teismo posėdį,
patikrinti sutarties sąlygų, kuriomis verslininkas grindė savo ieškinį, kilus abejonių dėl šių sąlygų
nesąžiningumo. Jeigu šis teismas pagal nacionalinę nuostatą yra įpareigotas verslininko teiginius dėl
faktinių aplinkybių laikyti teisingais, pozityvieji šio teismo veiksmai, kurių reikalaujama pagal
Direktyvą 93/13, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį patenkančiomis sutartimis, visiškai prarastų
prasmę.
Tačiau nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į
Direktyvos 93/13 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl, jei
nacionalinis teismas konstatuoja, kad pagal nacionalinę nuostatą priimdamas sprendimą už akių dėl
verslininko ieškinio, teismas negali imtis tyrimo priemonių, kurios leistų jam savo iniciatyva atlikti
į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių sąlygų, dėl kurių kilo ginčas, kontrolę, jis turi patikrinti,
ar yra įmanomas Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas taikant nacionaliniame teisės akte numatytas
išimtis, kaip antai susijusias su „pagrįstomis abejonėmis“ ar „įstatymo apėjimu“, jeigu tai leistų už
akių sprendimą priimančiam teismui imtis būtinų tyrimo priemonių.
Nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas nacionalinės teisės normas ir taikydami joje pripažintus
aiškinimo metodus, turi nuspręsti, ar nacionalinės teisės nuostata gali būti aiškinama taip, kad ji
atitiktų Direktyvą 93/13, neaiškinant šios nacionalinės teisės nuostatos contra legem, ir kokia tokio
aiškinimo apimtis. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisę atitinkančio
aiškinimo reikalavimas apima nacionaliniams teismams tenkančią pareigą prireikus pakeisti
suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu
nacionalinės teisės išaiškinimu. Jeigu nacionaliniai teismai negali nacionalinės teisės nuostatų
aiškinti ir taikyti laikydamiesi Direktyvos 93/13 reikalavimų, jie privalo savo iniciatyva išnagrinėti,
ar šalių sutartos sąlygos yra nesąžiningos, ir šiuo tikslu imtis būtinų tyrimo priemonių, prireikus
atsisakydami taikyti bet kurias nacionalinės teisės nuostatas ar jurisprudenciją, pagal kurias toks
nagrinėjamas draudžiamas.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją
draudžiama aiškinti nacionalinės teisės nuostatą taip, kad teismui, nagrinėjančiam verslininko
vartotojui pareikštą ieškinį, kuris patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir priimančiam sprendimą
už akių, kai tas vartotojas neatvyksta į teismo posėdį, į kurį jam įteiktas šaukimas, užkertamas kelias
imtis būtinų tyrimo priemonių, kad šis teismas savo iniciatyva galėtų įvertinti, ar sutarties sąlygos,
kuriomis verslininkas grindė savo prašymą, yra nesąžiningos, kai jam kyla abejonių dėl šių sąlygų
nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226972&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=4280601
2020 m. birželio 4 d. sprendimas Leonhard (C-301/18)
Direktyva 2002/65/EB – Nuotoliniu būdu sudaryta paskolos sutartis – Teisė atsisakyti sutarties –
Pasekmės – 7 straipsnio 4 dalis – Gautų sumų grąžinimas – Kompensacijos už naudojimą
mokėjimas – Paslaugos teikėjo pareiga – Neapėmimas
8
Ginčas kilo tarp Thomas Leonhard ir DSL-Bank dėl to, kad T. Leonhard pasinaudojo teise atsisakyti
šių šalių sudarytos paskolos sutarties.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. lapkričio mėn. T. Leonhard, kaip vartotojas, su kredito įstaiga DSL-
Bank sudarė dvi paskolos sutartis, skirtas dviem butams įsigyti. 2005 m. lapkričio 10 d. DSL-Bank
perdavė T. Leonhard du iš anksto parengtus dokumentus, pavadintus „Paskolos sutartis“; juose
buvo pateikta informacija apie teisę atsisakyti sutarties. 2005 m. lapkričio 11 d. T. Leonhard
pasirašė minėtus dokumentus ir perdavė juos DSL-Bank. Paskui T. Leonhard pateikė sutartas
garantijas ir, be kita ko, įkeitė aptariamą nekilnojamąjį turtą. DSL-Bank jo prašymu išmokėjo jam
paskolintą sumą. Kas mėnesį mokėjęs palūkanas už suteiktą paskolą, 2015 m. lapkričio 14 d. laišku
T. Leonhard pranešė DSL-Bank, kad atsisako nagrinėjamų sutarčių. Grįsdamas šį pranešimą jis
tvirtino, kad informacija apie teisę atsisakyti sutarties, kuri jam buvo pateikta sudarant šias sutartis,
neatitinka nacionalinės teisės aktų. Kadangi DSL-Bank atsisakė pripažinti, kad T. Leonhard teisėtai
atsisakė nagrinėjamų sutarčių, šis kreipėsi į teismą.
ESTT sprendė klausimą ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos
2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies
keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau –
Direktyva 2002/65) 7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartotojas
pasinaudoja teise atsisakyti su paslaugos teikėju nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, jis
turi teisę iš paslaugos teikėjo reikalauti grąžinti vykdant šią sutartį sumokėtą sumą ir palūkanas,
išskyrus sumas, kurias vartotojas privalo sumokėti paslaugos teikėjui pagal šios direktyvos
7 straipsnio 1 ir 3 dalis, tačiau negali gauti kompensacijos už šios sumos ir palūkanų naudojimą.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagal nacionalinės teisės
nuostatas vartotojas, atsisakęs su paslaugos teikėju sudarytos sutarties, turi teisę ne tik atgauti šiam
teikėjui sumokėtą sumą ir palūkanas, bet ir gauti kompensaciją už naudojimą.
Kaip matyti iš Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalies, tuo atveju, kai vartotojas nusprendžia
pasinaudoti teise atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, paslaugos teikėjas turi
grąžinti šiam vartotojui visas iš jo pagal šią sutartį gautas sumas, išskyrus šio 7 straipsnio 1 dalyje
nurodytą sumą, t. y. sumą už faktiškai suteiktą finansinę paslaugą, laikydamasis šios direktyvos
7 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų.
Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalies formuluotė yra aiški ir joje numatyta paslaugos teikėjo
pareiga grąžinti vartotojui visas „iš jo pagal nuotolinę sutartį gautas“ sumas ir tik šias sumas. Kai
vykdydamas paskolos sutartį vartotojas sumoka paslaugos teikėjui paskolos sumą su palūkanomis,
Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalyje numatytas grąžinimas turi apimti tiek vartotojo sumokėtas
paskolos sumas, tiek jos palūkanas.
Nei Direktyvos 2002/65 7 straipsnio 4 dalyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje nenumatyta, jog tuo
atveju, kai vartotojas atsisako su paslaugos teikėju sudarytos sutarties, paslaugos teikėjas turi
pareigą sumokėti šiam vartotojui ne tik jo sumokėtą paskolos dalį ir palūkanas, bet ir kompensaciją
už sumų, kurias paslaugos teikėjas gavo pagal šią sutartį, naudojimą.
Pagal Direktyvos 2002/65 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 13 konstatuojamąja dalimi, šia
direktyva iš esmės visiškai suderinami joje reglamentuojami aspektai. Šia direktyva derinamose
srityse, jeigu joje nėra konkrečiai nurodyta kitaip, valstybės narės turėtų priimti tik tokias nuostatas,
kokios numatytos šioje direktyvoje.
Remdamasis išdėstytais motyvais Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2002/65
7 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai vartotojas pasinaudoja teise
atsisakyti su paslaugos teikėju nuotoliniu būdu sudarytos paskolos sutarties, jis turi teisę iš
paslaugos teikėjo reikalauti grąžinti vykdant šią sutartį sumokėtą sumą ir palūkanas, išskyrus sumas,
kurias vartotojas privalo sumokėti paslaugos teikėjui pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalis,
tačiau negali gauti kompensacijos už šios sumos ir palūkanų naudojimą.
9
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226976&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=4301426
2020 m. birželio 18 d. sprendimas Sparkasse Südholstein (C-639/18)
Nuotolinė prekyba finansinėmis paslaugomis – Direktyva 2002/65/EB – 1 straipsnis – Taikymo
sritis – Finansinių paslaugų sandoriai, sudaryti iš pradinės paslaugų sutarties, po kurios yra
atliekamos viena po kitos einančios operacijos – Direktyvos 2002/65 taikymas tik pradinei sutarčiai
– 2 straipsnio a punktas – Sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“ – Prie paskolos
sutarties pridėtas papildomas susitarimas dėl iš pradžių nustatytos palūkanų normos pakeitimo
Ginčas kilo tarp KH ir Sparkasse Südholstein dėl KH teisės atsisakyti prie paskolos sutarčių pridėtų
papildomų susitarimų dėl iš pradžių nustatytos palūkanų normos pakeitimo.
Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis 1994 m. liepos 1 d., 1994 m. liepos 17 d. ir
1999 m. lapkričio 4 d. bankas, kurio teises perėmė Sparkasse Südholstein, su KH sudarė tris
paskolos sutartis. Pirmoji sutartis, kurios vertė – 114 000 Vokietijos markių (DEM) (apie
57 000 Eur) ir 6,95 proc. dydžio palūkanos, buvo susijusi su nekilnojamojo turto finansavimu ir
užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka. Antroji sutartis, kurios vertė – 112 000 DEM (apie
56 000 Eur) ir 5,7 proc. dydžio palūkanos, taip pat buvo susijusi su nekilnojamojo turto
finansavimu ir užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka. Trečioji sutartis, kurios vertė – 30 000 DEM
(apie 15 000 Eur) ir 6,6 proc. dydžio palūkanos, buvo susijusi su vartojimo prekių finansavimu.
Šiose sutartyse nustatytose sąlygose buvo numatyta, kad kiekviena šalis turi teisę pasibaigus tam
tikram terminui prašyti pakoreguoti iš pradžių sutartą palūkanų normą ir kad priešingu atveju
kredito įstaiga gali nustatyti kintamąją palūkanų normą, panašią į tą, kuri taikoma šios rūšies
paskoloms. 2008–2010 m. remdamosi šiomis sąlygomis šalys, naudodamos išimtinai nuotolinio
ryšio priemones, sudarė trijų sutarčių papildomus susitarimus dėl naujos metinių palūkanų normos
nustatymo. Sudarydama šiuos papildomus susitarimus Sparkasse Südholstein nepranešė KH, kad ji
turi teisę atsisakyti sutarties.
2015 m. rugsėjo 2 d. pranešime, kurį Sparkasse Südholstein gavo 2015 m. rugsėjo 8 d., KH pareiškė
atsisakanti papildomų susitarimų. Pabrėžusi, kad kiekvienas iš jų yra nuotolinės prekybos sutartis, ji
nurodė, jog dėl to, kad nebuvo informuota apie teisę atsisakyti sutarties, ji tebeturi galimybę
atsisakyti sutarties.
ESTT nagrinėjo, ar 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB
dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios
Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (toliau – Direktyva 2002/65)
2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi
sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima prie paskolos sutarties pridėtą papildomą
susitarimą, kai šiuo susitarimu tik pakeičiama iš pradžių sutarta palūkanų norma, nepratęsiant
minėtos paskolos trukmės ir nekeičiant jos dydžio, ir kai paskolos sutarties pradinėse sąlygose
numatyta sudaryti tokį papildomą susitarimą arba priešingu atveju – nustatyti kintamąją palūkanų
normą.
ESTT pažymėjo, kad finansinių paslaugų sandorio, sudaryto iš „pradinės paslaugų sutarties“ ir po
jos einančių kitų operacijų, atveju pagal Direktyvos 2002/65 1 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą
šios direktyvos nuostatos taikomos tik pradinei paslaugų sutarčiai. Šios direktyvos
17 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje šiuo klausimu patikslinama, kad pradinės paslaugų
sutarties papildymas naujais elementais, yra ne „operacija“, o papildoma sutartis, kuriai taikoma ši
direktyva.
Vis dėlto, atsižvelgiant į toje pačioje 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktus operacijų pavyzdžius,
reikia konstatuoti, kad naujos palūkanų normos nustatymas papildomu susitarimu įgyvendinant
10
naujo derėjimosi sąlygą, numatytą jau pradinėje sutartyje, pagal kurią, nesant susitarimo, nustatoma
papildoma sąlyga taikyti kintamąją palūkanų normą, nėra nei Direktyvos 2002/65 1 straipsnio
2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta operacija, nei pradinės sutarties nuostatų papildymas.
Taigi iš pažodinio ir sisteminio Direktyvos 2002/65 2 straipsnio a punkto aiškinimo matyti, kad „su
finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“ turi būti laikoma sutartimi, kurioje numatytas tokių
paslaugų teikimas. Ši sąlyga netenkinama tuo atveju, kai, kaip pagrindinėje byloje, atitinkamu
papildomu susitarimu siekiama tik patikslinti mokėtiną palūkanų normą mainais už jau sutartą
paslaugą.
Šį aiškinimą patvirtina kitų Direktyvos 2002/65 nuostatų analizė, iš kurios matyti, kad ši direktyva
iš esmės apima sutartis, susijusias su prievole, kurią turi atlikti paslaugų teikėjas. Šios direktyvos
3 straipsnyje numatyta, kad vartotojas visų pirma turi būti išsamiai informuojamas apie paslaugų
teikėją identifikuojančius duomenis ar pagrindines finansinių paslaugų savybes, įskaitant teisės
atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą. Vis dėlto papildomo susitarimo, susijusio tik su palūkanų
norma, atveju su šiais aspektais susijusi nauja informacija vartotojui netektų prasmės.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2002/65 2 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad
sąvoka „su finansinėmis paslaugomis susijusi sutartis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą,
neapima prie paskolos sutarties pridėto papildomo susitarimo, kai šiuo susitarimu tik pakeičiama iš
pradžių sutarta palūkanų norma, nepratęsiant minėtos paskolos trukmės ir nekeičiant jos dydžio, ir
kai paskolos sutarties pradinėse sąlygose numatyta sudaryti tokį papildomą susitarimą arba
priešingu atveju – nustatyti kintamąją palūkanų normą.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227568&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8476059
2020 m. birželio 25 d. sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und
Verbraucherverbände (C-380/19)
Direktyva 2013/11/ES – Alternatyvus ginčų sprendimas – 13 straipsnio 1 ir 2 dalys – Privaloma
informacija – Informacijos prieinamumas
Ginčas kilo tarp Vokietijos vartotojų asociacijų federacijos (toliau – federacija) ir Deutsche
Apotheker-und Ärztebank eG (toliau – DAÄB) dėl DAÄB praktikos informuojant vartotojus apie
alternatyvų ginčų sprendimo būdą.
Byloje nustatyta, kad DAÄB yra kooperatinis bankas, administruojantis interneto svetainę
www.apobank.de, per kurią sutartys negali būti sudaromos. Šios svetainės teisinės informacijos
skiltyje nurodyta, kad DAÄB yra pasirengęs ar įsipareigoja dalyvauti vartojimo ginčų subjekto
nagrinėjamų ginčų su vartotojais sprendimo procedūroje. Be to, iš šios svetainės galima parsisiųsti
sutarčių, kurias DAÄB sudaro su vartotojais, bendrąsias sąlygas (toliau – nagrinėjamos bendrosios
sąlygos) PDF formatu. Šiose bendrosiose sąlygose nėra jokios informacijos apie DAÄB
pasirengimą ar įsipareigojimą dalyvauti tokioje ginčų sprendimo procedūroje.
Kai DAÄB su vartotoju sudaro sutartį, kuriai taikomos nagrinėjamos bendrosios sąlygos, šis
vartotojas, be dokumento, kuriame pateikiamos minėtos bendrosios sąlygos, gauna taip pat DAÄB
parengtą kainų ir paslaugų sąrašą, kurio kitoje pusėje jis informuoja vartotoją, kad yra pasirengęs
dalyvauti ginčų sprendimo procedūroje. Federacija mano, kad informacija, jog DAÄB įsipareigoja
naudotis vartojimo ginčų tarpininkavimo subjektų paslaugomis, turėtų būti numatyta nagrinėjamose
bendrosiose sąlygose.
ESTT sprendė klausimą, ar 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami
Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS) (toliau –
11
Direktyva 2013/11) 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad komercinės veiklos
subjektas, savo interneto svetainėje skelbiantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių
bendrąsias sąlygas, tačiau per šią svetainę nesudarantis sutarčių su vartotojais, šiose bendrosiose
sąlygose privalo nurodyti informaciją apie alternatyvaus ginčų sprendimo subjektą ar subjektus,
kurio ar kurių paslaugomis naudojasi, kai įsipareigoja arba yra įpareigotas naudotis to alternatyvaus
ginčų sprendimo subjekto ar tų subjektų paslaugomis ginčams su vartotojais spręsti, o gal šiuo
atveju pakanka, kad šis komercinės veiklos subjektas pateiktų šią informaciją kituose jo interneto
svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose šios svetainės skirtukuose arba pateiktų šią
informaciją vartotojui nuo bendrųjų sąlygų atskirame dokumente, sudarydamas sutartį, kuriai
taikomos tos bendrosios sąlygos.
ESTT nurodė, kad Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šios direktyvos
13 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų sprendimo subjektu arba
subjektais, kurio ar kurių paslaugomis komercinės veiklos subjektas naudojasi, turi būti pateikiama
„aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu komercinės veiklos subjektų svetainėje, jei tokia
yra, ir, jei taikytina, komercinės veiklos subjekto ir vartotojo pirkimo–pardavimo ar paslaugų
sutarčių bendrosiose nuostatose“.
Šios nuostatos formuluotė yra aiški ir joje numatyta, kad pirmesniame punkte nurodyta informacija
turi būti įtraukta į „bendrąsias“ sąlygas, kai jos pateikiamos komercinės veiklos subjekto interneto
svetainėje, o ne kituose šioje svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose jos skirtukuose.
Kalbant apie Direktyvos 2013/11 tikslą, reikia pažymėti, kad iš jos 1 straipsnio, siejamo su jos 1 ir
2 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad šia direktyva siekiama pasiekti aukšto lygio vartotojų
apsaugą užtikrinant, kad jie galėtų savanoriškai pateikti dėl komercinės veiklos subjektų skundus
subjektams, taikantiems alternatyvaus ginčų sprendimo procedūras.
Tam, kad galėtų pasinaudoti tokia galimybe, vartotojai turi būti informuoti apie esamus teisių
gynimo ne teisme mechanizmus, kaip nurodyta Direktyvos 2013/11 5 ir 7 konstatuojamosiose
dalyse. Tuo tikslu šios direktyvos 47 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog svarbu, kad kilus
ginčui vartotojai galėtų greitai nustatyti, kuris alternatyvaus ginčų sprendimo subjektas yra
kompetentingas nagrinėti jų ginčą, ir žinotų, ar atitinkamas komercinės veiklos subjektas dalyvaus
nagrinėjant tokiam alternatyvaus ginčų sprendimo subjektui pateiktą skundą.
Dėl klausimo, ar informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų sprendimo subjektu ar subjektais,
kurio ar kurių paslaugomis šis komercinės veiklos subjektas naudojasi, turi būti pateikta šio
komercinės veiklos subjekto interneto svetainėje paskelbtose bendrosiose sąlygose net ir tuo atveju,
jei ši svetainė nenaudojama sutartims su vartotojais sudaryti, reikia pažymėti, kad
Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalyje yra nurodytos komercinės veiklos subjekto ir vartotojo
sudarytos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių bendrosios sąlygos. Vis dėlto ši nuostata
joje numatytos pareigos pateikti informaciją nesieja vien su tais atvejais, kai komercinės veiklos
subjektas ir vartotojai sudaro sutartis per šio subjekto interneto svetainę.
Iš tiesų iš tos pačios nuostatos teksto matyti, kad informacija, susijusi su alternatyvaus ginčų
sprendimo subjektu ar subjektais, kurio ar kurių paslaugomis tas komercinės veiklos subjektas
naudojasi, turi būti pateikta šio komercinės veiklos subjekto interneto svetainėje, „jei tokia yra, ir,
jei taikytina“, pateiktose „bendrosiose sąlygose“, o žodžių junginys „ir, jei taikytina“ reiškia, kad
minėta informacija turi būti ne tik nurodyta šioje svetainėje, bet ir įtraukta į minėtas bendrąsias
sąlygas, kai jos yra prieinamos toje svetainėje.
Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalį šioje nuostatoje
numatyta pareiga informuoti neįvykdoma, jei komercinės veiklos subjektas, kuris savo interneto
svetainėje skelbia bendrąsias sąlygas, pateikia šią informaciją ne šiose sąlygose, o kitoje tos
svetainės vietoje.
Iš Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies t punkto matyti, kad vartotojui turi būti pranešta apie
galimybę pasinaudoti neteismine skundų pateikimo ir žalos atlyginimo tvarka, taikoma komercinės
12
veiklos subjektui, ir apie būdus, kaip pasinaudoti šia galimybe, „prieš“ jam įsipareigojant pagal
nuotolinės prekybos arba ne prekybos patalpose sudarytą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą.
Kad vartotojas galėtų tuo tikslu pasinaudoti šia informacija, jis turi ją gauti tinkamu laiku prieš
sudarant sutartį, o ne tik jos sudarymo etape, nes iki jos sudarymo pateikta informacija vartotojui
yra ypač svarbi. Taigi, atsižvelgiant tiek į Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 2 dalį, tiek į
Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies t punktą, nepakanka, kad informaciją apie šiose nuostatose
numatytą alternatyvų ginčų sprendimą vartotojas gautų tik sutarties su komercinės veiklos subjektu
sudarymo momentu, nesvarbu, ar ši informacija būtų pateikta sutarties bendrosiose sąlygose, ar
atskirame dokumente.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2013/11 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad
komercinės veiklos subjektas, savo interneto svetainėje skelbiantis pirkimo–pardavimo ar paslaugų
teikimo sutarčių bendrąsias sąlygas, tačiau per šią svetainę nesudarantis sutarčių su vartotojais,
šiose sąlygose privalo nurodyti informaciją apie alternatyvaus ginčų sprendimo subjektą ar
subjektus, kurio ar kurių paslaugomis jis naudojasi, kai įsipareigoja arba yra įpareigotas naudotis to
alternatyvaus ginčų sprendimo subjekto ar tų subjektų paslaugomis ginčams su vartotojais spręsti.
Šiuo atveju nepakanka, kad šis komercinės veiklos subjektas pateiktų šią informaciją kituose jo
interneto svetainėje prieinamuose dokumentuose ar kituose šios svetainės skirtukuose arba pateiktų
šią informaciją vartotojui nuo bendrųjų sąlygų atskirame dokumente, sudarydamas sutartį, kuriai
taikomos tos sąlygos.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227568&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8476059
III. ORO KELEIVIŲ APSAUGA
2020 m. birželio 11 d. sprendimas Transportes Aéreos Portugueses (C-74/19)
Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 –5 straipsnio 3 dalis – 7 straipsnio 1 dalis –
Kompensavimas keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui
atveju – Atleidimas nuo pareigos – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – „Trikdantys keleiviai“
(Unruly passengers) – Galimybė remtis ypatinga aplinkybe dėl ja nepaveikto skrydžio – Sąvoka
„pagrįstos priemonės“
Ginčas kilo tarp LE ir oro vežėjos Transportes Aéreos Portugueses SA (toliau – TAP) dėl šios
bendrovės atsisakymo sumokėti kompensaciją šiam keleiviui, kurio skrydis buvo atidėtas ilgam
laikui.
Byloje nustatyta, kad LE bendrovėje TAP rezervavo skrydį iš Fortalezos (Brazilija) į Oslą
(Norvegija) su persėdimu Lisabonoje (Portugalija). Šis skrydis įvykdytas 2017 m. rugpjūčio 21 ir
22 d.; į Oslą pavėluota atvykti beveik 24 valandas. Šis vėlavimas įvyko dėl to, kad LE negalėjo būti
įlaipintas į lėktuvą, kuriuo buvo vykdoma antroji jungiamojo skrydžio dalis iš Lisabonos į Oslą, nes
pirmąją skrydžio dalį iš Fortalezos į Lisabonos vykdęs lėktuvas pavėlavo atvykti. Tą vėlavimą lėmė
tai, jog orlaivis, kuriuo vykdytas skrydis, per savo ankstesnį skrydį iš Lisabonos į Fortalezą turėjo
nusileisti Gran Kanarijos las Palme (Ispanija), kad būtų išlaipintas trikdantis keleivis, kuris įkando
vienam keleiviui ir užgauliojo kitus keleivius bei įgulos narius. Taigi LE į skrydžio paskirties vietą
Oslą buvo atskraidintas kitą dieną paskesniu TAP vykdytu skrydžiu. Kadangi buvo pavėluota
daugiau nei tris valandas, LE pareikalavo TAP sumokėti 600 Eur dydžio kompensaciją. TAP
atsisakė sumokėti šią kompensaciją motyvuodama tuo, kad ginčijamą didelį vėlavimą lėmė ypatinga
aplinkybė.
13
ESTT nagrinėjo klausimą, ar 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento
(EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo
vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004)
5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad trikdantis
keleivio elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas pagrįstai orlaivį, kuriuo vykdomas atitinkamas
skrydis, nukreipia į kitą nei atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo
bagažas, patenka į sąvoką „ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.
ESTT priminė, kad oro vežėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti keleiviams Reglamento
Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, jei gali įrodyti, kad skrydis atšauktas arba
atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų dėl „ypatingų aplinkybių“. „Ypatingomis
aplinkybėmis“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, gali būti
laikomi tie įvykiai, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai oro vežėjo
veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti; abi šios sąlygos yra kumuliacinės.
Neginčijama, kad trikdantis keleivio elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas, kuris pagal Tokijo
konvencijos 6 straipsnį ir Reglamento Nr. 216/2008 IV priedo 7d punktą turi imtis visų saugos
sumetimais būtinų priemonių, pagrįstai lėktuvą, kuriuo vykdomas atitinkamas skrydis, nukreipia į
kitą nei atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo bagažas, iš tikrųjų kelia
pavojų skrydžio saugai.
Be to, viena vertus, toks šiurkštus trikdantis elgesys, dėl kurio orlaivio įgulos vadas pagrįstai
nukreipia atitinkamą skrydį vykdantį lėktuvą kitu maršrutu, nėra būdingas įprastai atitinkamo skrydį
vykdančio oro vežėjo veiklai. Nors keleivių vežimas oro transportu yra pagrindinė šio vežėjo
užduotis ir ją vykdydamas jis savaime privalo valdyti vežamų keleivių elgesį, toks elgesys, kaip
nagrinėjamas byloje, nėra elgesys, kurio galima tikėtis iš keleivio, kuris turi ne tik laikytis visų
orlaivio įgulos vado nurodymų, duotų siekiant užtikrinti saugą orlaivyje remiantis Reglamento
Nr. 965/2012 IV priedo dalimi „CAT.GEN.MPA.110. Orlaivio vado įgaliojimai“, bet ir užtikrinti,
kad jis pats nedarytų neigiamo poveikio tinkamam vežimo sutarties, kuri jį saisto su atitinkamu
skrydį vykdančiu oro vežėju, vykdymui.
Orlaivio įgulos vado sprendimas, kurį jis priėmė reaguodamas į šį elgesį pagal Reglamento
Nr. 965/2012 IV priedo dalies „CAT.GEN.MPA.105. Orlaivio vado pareigos“ a punktą, nukreipti
orlaivį kitu maršrutu, kad būtų išlaipintas minėtas keleivis ir iškrautas jo bagažas, patenka į jam
pagal Reglamento Nr. 216/2008 8 straipsnį ir IV priedo 7.d punktą tenkančios atsakomybės imtis
visų, kaip jis pats mano, saugos sumetimais būtinų priemonių sritį.
Vis dėlto turėtų būti kitaip, jei paaiškėtų (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą
pateikęs teismas), kad atitinkamas skrydį vykdantis oro vežėjas prisidėjo prie atitinkamo keleivio
trikdančio elgesio atsiradimo, arba jei šis vežėjas galėjo numatyti tokį elgesį ir imtis tinkamų
priemonių tuo metu, kai galėjo tai padaryti be didelio poveikio atitinkamo skrydžio eigai,
remdamasis įspėjamaisiais tokio elgesio ženklais.
Taip, be kita ko, gali būti, jei skrydį vykdantis oro vežėjas įlaipino keleivį, turėjusį elgesio
problemų dar prieš įlaipinimą arba įlaipinimo metu, nors pagal Reglamento Nr. 965/2012 VI priedo
dalies „NCC.GEN.106 Įgulos vado pareigos ir įgaliojimai“ b punktą orlaivio įgulos vadas yra
įgaliotas atsisakyti vežti ar išlaipinti asmenį arba iškrauti bagažą ar krovinį, galintį kelti pavojų
orlaivio arba jame esančiųjų saugai. Nors tokiu atveju trikdantis keleivio elgesys toliau nėra
būdingas įprastai atitinkamo oro vežėjo veiklai, minėtas vežėjas jo nesuvaldė, o tai reiškia, kad toks
elgesys negali būti laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip ji suprantama pagal Reglamento
Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį.
ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad trikdantis keleivio elgesys, dėl kurio
orlaivio įgulos vadas pagrįstai orlaivį, kuriuo vykdomas atitinkamas skrydis, nukreipia į kitą nei
atvykimo oro uostą, kad būtų išlaipintas šis keleivis ir iškrautas jo bagažas, patenka į sąvoką
14
„ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nebent skrydį vykdantis oro vežėjas
prisidėjo prie šio elgesio atsiradimo arba nesiėmė tinkamų priemonių atsižvelgdamas į
įspėjamuosius tokio elgesio ženklus; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą
pateikęs teismas.
ESTT taip pat nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos
mokėti keleiviams kompensaciją skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo atveju, oro vežėjas,
kuris yra skrydžio vykdytojas, gali remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos ne minėtam
atšauktam ar atidėtam skrydžiui, bet jo paties tuo pačiu orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui.
ESTT atkreipė dėmesį, į tai, kad bent jau dėl tam tikrų kategorijų skrydžių tuo pačiu orlaiviu tą
pačią dieną gali būti atliekami keli vienas po kito vykdomi skrydžiai, todėl visos ypatingos
aplinkybės, turinčios įtakos orlaiviui vykdant ankstesnį skrydį, daro poveikį šiuo orlaiviu
vykdomam vėlesniam skrydžiui ar skrydžiams. Taigi norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos
mokėti keleiviams kompensaciją skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo atveju, oro vežėjas,
kuris yra skrydžio vykdytojas, turi galėti remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos jo paties tuo
pačiu orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui.
Vis dėlto, atsižvelgiant ne tik į Reglamento Nr. 261/2004 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytą
tikslą užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, bet ir į šio reglamento 5 straipsnio 3 dalies
formuluotę, rėmimasis tokia ypatinga aplinkybe reiškia, kad tarp šios aplinkybės, turėjusios įtakos
ankstesniam skrydžiui, atsiradimo ir vėlesnio skrydžio atidėjimo ar atšaukimo yra tiesioginis
priežastinis ryšys, o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
atsižvelgdamas į turimus faktinius duomenis ir, be kita ko, į tai, kaip naudojamas atitinkamas
orlaivis.
ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog norėdamas, kad būtų atleistas nuo pareigos
mokėti keleiviams kompensaciją skrydžio atidėjimo ilgam laikui ar atšaukimo atveju, oro vežėjas,
kuris yra skrydžio vykdytojas, gali remtis „ypatinga aplinkybe“, turėjusia įtakos jo paties tuo pačiu
orlaiviu vykdytam ankstesniam skrydžiui, jeigu tarp šios aplinkybės atsiradimo ir vėlesnio skrydžio
atidėjimo arba atšaukimo yra tiesioginis priežastinis ryšys; tai turi įvertinti prašymą priimti
prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kaip atitinkamas oro
vežėjas, kuris yra skrydžio vykdytojas, naudoja aptariamą orlaivį.
Galiausiai ESTT sprendė klausimą, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog tai, kad oro vežėjas nukreipia keleivį skristi
kitu paties šio vežėjo vykdomu skrydžiu, nes jį skraidinusiam orlaiviui įtakos turėjo ypatinga
aplinkybė, dėl ko šis keleivis atvyksta kitą dieną, nei iš pradžių buvo numatyta, yra „pagrįsta
priemonė“, atleidžianti šį vežėją nuo pareigos mokėti šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte
ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.
ESTT nurodė, kad susiklosčius ypatingai aplinkybei skrydį vykdantis oro vežėjas atleidžiamas nuo
pareigos mokėti Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkte ir 7 straipsnio 1 dalyje
numatytą kompensaciją, tik jei gali įrodyti, kad ėmėsi situacijai pritaikytų priemonių ir panaudojo
visas turėtas personalo, materialines ir finansines priemones siekdamas išvengti skrydžio atšaukimo
ar atidėjimo ilgam laikui dėl šios aplinkybės, tačiau negalima reikalauti, kad, atsižvelgiant į jo
įmonės pajėgumus tuo metu, jo auka būtų nepakeliama.
Iš tiesų iš šio oro vežėjo reikalaujamas rūpestingumas tam, kad jis galėtų būti atleistas nuo pareigos
mokėti kompensaciją, reiškia, jog jis turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų tinkamą,
patenkinamomis sąlygomis ir kuo greičiau vykdomą nukreipimą kitu maršrutu; viena iš šių
priemonių yra kitų tiesioginių ar netiesioginių skrydžių, kuriuos galbūt vykdo kiti oro vežėjai,
priklausantys tam pačiam oro transporto bendrovių aljansui arba ne, ir kurių atvykimo laikas yra
ankstesnis nei atitinkamo oro vežėjo vykdomo kito skrydžio atvykimo laikas, paieška.
15
Taigi tik tuo atveju, jei visai nėra vietų skristi kitu tiesioginiu ar netiesioginiu skrydžiu, kuriuo
atitinkamas keleivis galėtų pasiekti savo galutinę paskirties vietą anksčiau nei kitu atitinkamo oro
vežėjo skrydžiu, arba jei tam, kad atliktų tokį nukreipimą kitu maršrutu, šio oro vežėjo auka,
atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus tuo metu, būtų nepakeliama, tas oro vežėjas turi būti laikomas
ėmęsis visų priemonių, turėtų nukreipiant aptariamą keleivį skristi kitu jo vykdomu skrydžiu.
ESTT konstatavo, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo
14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, jog tai, kad oro vežėjas nukreipia keleivį skristi
kitu paties šio vežėjo vykdomu skrydžiu, nes jį skraidinusiam orlaiviui įtakos turėjo ypatinga
aplinkybė, dėl ko šis keleivis atvyksta kitą dieną, nei iš pradžių buvo numatyta, nėra „pagrįsta
priemonė“, atleidžianti šį vežėją nuo pareigos mokėti šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte
ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją, nebent nebuvo jokios kitos galimybės nukreipti
keleivį tiesioginiu ar netiesioginiu jo paties ar bet kurio kito oro vežėjo vykdomu skrydžiu, kurio
atvykimo laikas būtų buvęs ankstesnis nei atitinkamo oro vežėjo kito skrydžio atvykimo laikas, arba
tam, kad atliktų tokį nukreipimą kitu maršrutu, šio oro vežėjo auka, atsižvelgiant į jo įmonės
pajėgumus tuo metu, būtų buvusi nepakeliama; tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikęs teismas.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227302&pageIndex=0&doclang=
LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8243610
IV. ŠEIMOS TEISĖ
2020 m. birželio 4 d. sprendimas FX prieš GZ (C-41/19)
Jurisdikcija, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas
(EB) Nr. 4/2009 – 41 straipsnio 1 dalis – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –
Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 24 straipsnio 5 dalis – Vykdomasis raštas dėl išlaikymo –
Ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui – Vykdančiosios valstybės narės teismo
jurisdikcija
Ginčas kilo tarp Vokietijoje gyvenančio FX ir jo nepilnametės dukters GZ, kuriai pagal įstatymą
atstovauja motina ir kurios gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, dėl prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, kuriuo FX prieštaravo išlaikymo
įsiskolinimo, kurį privalėjo sumokėti, vykdymui.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. gegužės 26 d. Krokuvos apylinkės teismas (Lenkija) sprendimu FX
buvo nurodyta atgaline data nuo 2008 m. birželio mėn. kas mėnesį mokėti savo nepilnametei
dukteriai GZ apie 100 Eur išlaikymą. Kelno apylinkės teismas (Vokietija), gavęs 2016 m. liepos
20 d. GZ prašymą, 2016 m. liepos 27 d. nutartimi nurodė minėtą Krokuvos apylinkės teismo
sprendimą paskelbti vykdytinu. Remdamasi šiuo vykdytinu paskelbtu sprendimu, GZ, kuriai pagal
įstatymą atstovavo motina, Vokietijoje pradėjo priverstinio vykdymo procedūrą prieš FX. 2018 m.
balandžio 5 d. FX, ginčydamas šią procedūrą, Kelno apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo
prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui. Grįsdamas savo ieškinį FX nurodė, kad byloje
nagrinėjamą išlaikymo įsiskolinimą jau sumokėjo arba tiesiogiai (iki 2010 m.), arba (nuo 2010 m.
gruodžio mėn.) tarpininkaujamas Išlaikymo fondo (Lenkija), kuriam FX grąžino GZ pervestas
sumas, atsižvelgdamas į savo finansines galimybes. FX teigė, kad bet kuriuo atveju didžioji šio
įsiskolinimo dalis buvo padengta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja,
ar jam pateiktas FX ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, patenka į jo
tarptautinės jurisdikcijos sritį.
ESTT nagrinėjo klausimą, ar į 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl
jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo
16
išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) arba 2012 m. gruodžio 12 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012)
taikymo sritį ir vykdančiosios valstybės narės teismų tarptautinę jurisdikciją patenka išlaikymo
įsiskolinimą turinčio skolininko pateiktas ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo
vykdymui ir kuris pareikštas dėl kilmės valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio šį
įsiskolinimą, vykdymo.
Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 4/2009 10 ir 11 konstatuojamųjų
dalių, 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio matyti, jog šis reglamentas yra Europos Sąjungos
priemonė, apimanti, be kita ko, nuostatas dėl jurisdikcijos, įstatymų kolizijos, teismo sprendimų dėl
išlaikymo prievolių, kylančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ir giminystės
santykių, pripažinimo bei vykdymo. Šia priemone Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė Reglamente
Nr. 44/2001 įtvirtintas nuostatas dėl išlaikymo prievolių pakeisti nuostatomis, kuriomis,
atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimų vykdymas yra ypač skubus, supaprastinamas procesas
vykdymą užtikrinančiame teisme, taigi jis tampa greitesnis. Šiuo tikslu Reglamente Nr. 4/2009 yra
įtvirtintas IV skyrius „Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas“, kuriame visų
pirma reglamentuojamas valstybių narių teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių vykdymas. Taigi
Reglamentas Nr. 4/2009 yra lex specialis, be kita ko, jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo
sprendimų pripažinimo ir vykdymo konkrečioje išlaikymo prievolių srityje klausimais; be to, tai
patvirtinta Reglamente Nr. 1215/2012, kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 44/2001. Išlaikymo
prievolės, kylančios iš šeimos santykių, giminystės, santuokos ir svainystės, į Reglamento
Nr. 1215/2012 materialinę taikymo sritį nepatenka.
Toks ginčas, kuris pradėtas vienos valstybės narės (vykdančiosios valstybės narės) teisme dėl kitos
valstybės narės (kilmės valstybės narės) teismo priimto sprendimo – paskelbto vykdytinu pirmojoje
valstybėje narėje ir susijusio su išlaikymo prievolėmis, kylančiomis iš šeimos santykių, – vykdymo,
patenka į Reglamento Nr. 4/2009, visų pirma į jo IV skyriaus, taikymo sritį.
Tarp Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnio „Bendrosios nuostatos“ nuostatų yra
41 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, pirma, laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje
priimtų teismo sprendimų vykdymo procesas reglamentuojamas pagal vykdančiosios valstybės
narės teisę ir, antra, valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdančiojoje
valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje
vykdančiojoje valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui. Iš šios Reglamento Nr. 4/2009
nuostatos netiesiogiai ir neišvengiamai matyti, kad ieškinys, kuris glaudžiai susijęs su kilmės
valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio išlaikymo įsiskolinimą, vykdymo procesu, kuriuo
prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, kaip ir pats prašymas vykdyti minėtą sprendimą,
patenka į vykdančiosios valstybės narės teismų jurisdikciją.
Vykdančiosios valstybės narės teismas, kuriam pateiktas prašymas vykdyti kilmės valstybės narės
teismo, nustačiusio išlaikymo įsiskolinimą, priimtą sprendimą, pagal Reglamentą Nr. 4/2009, būtent
jo 41 straipsnio 1 dalį, turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo
vykdymui, jeigu jis glaudžiai susijęs su jam pateiktu prašymu vykdyti teismo sprendimą.
Ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, yra glaudžiai susijęs su vykdymo
procesu, nes juo siekiama tik ginčyti tą sumą, dėl kurios gali būti vykdomas sprendimas, nustatantis
išlaikymo įsiskolinimą, remiantis skolininko pateiktais įrodymais dėl tariamo jo įsiskolinimo
padengimo, o vykdančiosios valstybės narės teismas turi įvertinti šių įrodymų priimtinumą ir
pagrįstumą.
ESTT konstatavo, kad:
– Reglamentas Nr. 4/2009 turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį ir į vykdančiosios
valstybės narės teismų tarptautinę jurisdikciją patenka išlaikymo įsiskolinimą turinčio skolininko
pateiktas ieškinys, kuriuo prieštaraujama teismo sprendimo vykdymui, kuris pareikštas dėl kilmės
17
valstybės narės teismo sprendimo, nustatančio šį įsiskolinimą, vykdymo ir kuris glaudžiai susijęs su
vykdymo procesu.
– Pagal Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalį ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas
prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip vykdančiosios valstybės narės teismas,
turi nuspręsti dėl skolininko pateiktų įrodymų, kuriais siekiama pagrįsti teiginį, kad jis sumokėjo
didžiąją įsiskolinimo dalį, priimtinumo ir pagrįstumo.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=226971&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=4371313
V. DARBO TEISĖ
2020 m. birželio 25 d. sprendimas sujungtose bylose Varhoven kasatsionen sad na Republika
Bulgaria (C-762/18 ir C-37/19)
Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Neteisėtai atleistas
ir teismo sprendimu į darbą grąžintas darbuotojas – Mokamų kasmetinių atostogų nesuteikimas už
laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki grąžinimo į jį – Teisės į piniginę kompensaciją už
nepanaudotas kasmetines atostogas už tą laikotarpį, kai vėliau nutraukiami darbo santykiai,
nebuvimas
Ginčas kilo tarp QH ir Bulgarijos Respublikos Aukščiausiojo kasacinio teismo dėl to, kad šis
teismas taikė su Sąjungos teise tariamai nesuderinamą jurisprudenciją, ir dėl to QH negavo išmokos
už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo jos neteisėto atleidimo iš darbo
iki jos grąžinimo į jį (byla C-762/18), ir, antra, tarp CV ir Iccrea Banca SpA dėl panašių faktinių
aplinkybių (byla C-37/19).
Byloje C-762/18 nustatyta, kad QH dirbo mokykloje ir buvo atleista iš darbo 2004 m. balandžio
29 d. sprendimu. Įsiteisėjusiu Plovdivo apylinkės teismo (Bulgarija) sprendimu šis atleidimas buvo
pripažintas neteisėtu ir QH grąžinta į darbą 2008 m. lapkričio 10 d. 2008 m. lapkričio 13 d.
sprendimu QH buvo dar kartą atleista iš darbo. Šį kartą ieškinio dėl atleidimo ji nepareiškė. 2009 m.
liepos mėn. 1 d. QH pareiškė ieškinį Plovdivo apylinkės teismui, jame prašė, be kita ko, sumokėti
7125 Bulgarijos levų (BGN) (apie 3641 Eur) kompensaciją už 285 nepanaudotas kasmetinių
atostogų dienas, t. y. 57 dienas per metus už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2008 m.
lapkričio 13 d., ir 1100 BGN (apie 562 Eur) dėl vėlavimo sumokėti šią kompensaciją už laikotarpį
nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. liepos 1 d.
Byloje C-37/19 nustatyta, kad Iccrea Banca darbuotoja CV buvo atleista iš darbo 2002 m. liepos
11 d. pagal kolektyvinio atleidimo procedūrą. 2003 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Romos teismas
(Italija) nurodė grąžinti CV į darbą nuo 2003 m. spalio 6 d. 2003 m. spalio 13 d. ir lapkričio 15 d.
raštais Iccrea Banca dar kartą nutraukė CV darbo sutartį. Vis dėlto įsiteisėjusiais teismo
sprendimais abu atleidimo iš darbo aktai buvo pripažinti neteisėtais, ir CV nuo 2008 m. rugsėjo
26 d. buvo grąžinta į darbą. 2010 m. rugsėjo 17 d. CV darbo sutartis vėl buvo nutraukta. CV
pareiškė du ieškinius Romos teismui ir šis priėmė du įsakymus, iš kurių pirmuoju Icrea Banca
įpareigota sumokėti 3521 Eur sumą ir papildomas išlaidas už 30,5 atostogų dienos ir 5 specialių
atostogų dienas, teisė į kurias buvo įgyta, bet nepanaudota, o antruoju – 2596,16 Eur ir papildomas
išlaidas už 27 atostogų dienas ir 5 specialių atostogų dienas, teisė į kurias buvo įgyta, bet
nepanaudota.
ESTT sprendė klausimą, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau –Direktyva 2003/88)
7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinių teismų
18
jurisprudencija, pagal kurią neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo
sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas neturi teisės į mokamas kasmetines
atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos dėl to, kad šiuo
laikotarpiu darbuotojas faktiškai nedirbo darbdaviui.
ESTT visų pirma priminė, kad, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies
formuluotės, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines
atostogas. Ši teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu
Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti
tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų. Antra, reikia pažymėti, kad teisė
į mokamas kasmetines atostogas ne tik labai svarbi kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir
aiškiai įtvirtinta Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje.
Šis tikslas, dėl kurio teisė į mokamas kasmetines atostogas skiriasi nuo kitų rūšių atostogų, kuriomis
siekiama kitokių tikslų, pagrįstas prielaida, kad darbuotojas faktiškai dirbo per referencinį
laikotarpį. Tikslas suteikti galimybę darbuotojui pailsėti grindžiamas prielaida, kad šis darbuotojas
dirbo, o tai pateisina jam suteikiamą poilsio, atsipalaidavimo ir laisvalaikio laiką, siekiant užtikrinti
Direktyvoje 2003/88 numatytą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą. Vadinasi, teisė į mokamas
kasmetines atostogas iš principo turi būti nustatoma atsižvelgiant į faktinio darbo pagal darbo sutartį
laikotarpį.
Atsižvelgiant į tai, esant tam tikroms konkrečioms situacijoms, kai darbuotojas negali atlikti savo
užduočių, valstybė narė negali teisei į mokamas kasmetines atostogas nustatyti reikalavimo
faktiškai būti dirbusiam. Taip yra, pavyzdžiui, darbuotojų, kurie nedirbo, nes per referencinį
laikotarpį buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, atveju. Pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį nė
iš vieno darbuotojo, kuriam referenciniu laikotarpiu suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos,
negalima atimti teisės į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas.
Tai, kad darbuotojas laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos,
pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą, faktiškai nedirbo savo darbdaviui,
nulėmė darbdavio veiksmai, dėl kurių darbuotojas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, ir jei darbdavys
nebūtų jų atlikęs, darbuotojas būtų galėjęs dirbti tuo laikotarpiu ir pasinaudoti teise į kasmetines
atostogas.
Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama bylose, nustatant teises į mokamas kasmetines
atostogas, laikotarpis nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į darbą dienos, pagal
nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą, turi būti prilyginamas faktinio darbo
laikotarpiui.
Vadinasi, Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su darbuotojo teise į mokamas kasmetines
atostogas, kai jis referenciniu laikotarpiu ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytu perkėlimo
laikotarpiu dėl ligos negalėjo pasinaudoti teise į tokias atostogas, mutatis mutandis taikytina
situacijai, kaip nagrinėjama kiekvienoje pagrindinėje byloje, kai neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau
pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas
laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į jį dienos faktiškai nedirbo savo
darbdaviui.
Darbdavys turi sudaryti darbuotojui galimybę pasinaudoti teise į kasmetines atostogas. Kitaip nei
tuo atveju, kai darbuotojas sukaupia mokamų kasmetinių atostogų dėl to, kad negalėjo jomis
pasinaudoti dėl ligos, darbdavys, kuris nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti teise į
mokamas kasmetines atostogas, turi atsakyti už tokias pasekmes. Vadinasi, neteisėtai iš darbo
atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas
darbuotojas turi teisę remtis visomis teisėmis į mokamas kasmetines atostogas, įgytomis laikotarpiu
nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą dienos panaikinus sprendimą atleisti iš darbo.
Galiausiai reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai darbuotojas laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo iš
darbo iki jo grąžinimo į pirmąjį darbą dienos dirbo kitą darbą, jis negali pirmojo darbdavio atžvilgiu
19
reikalauti teisių į kasmetines atostogas už laikotarpį, per kurį dirbo kitame darbe. Tokiomis
aplinkybėmis darbuotojas turi reikalauti teisių į mokamas kasmetines atostogas už šį laikotarpį
būtent iš savo naujojo darbdavio.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją
draudžiama nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau
pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą į darbą grąžintas darbuotojas neturi
teisės į mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki jo grąžinimo į
jį dienos dėl to, kad šiuo laikotarpiu darbuotojas faktiškai nedirbo darbdaviui.
ESTT taip pat sprendė klausimą, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip,
kad pagal ją draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai, darbuotoją
neteisėtai atleidus iš darbo ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą
ir grąžinus į darbą, nutrūksta darbo santykiai, toks darbuotojas neturi teisės į piniginę kompensaciją
už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki
grąžinimo į darbą dienos.
ESTT pabrėžė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nenustatyta jokios teisės į piniginę
kompensaciją atsiradimo sąlygos, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi būti pasibaigę ir,
antra, darbuotojas šių santykių pasibaigimo dieną neturi būti išnaudojęs visų jam priklausančių
kasmetinių atostogų.
Ši nuostata turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, pagal
kurias, pasibaigus darbo santykiams, jokia piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines
atostogas nemokama darbuotojui, kuris negalėjo pasinaudoti visomis jam priklausančiomis
kasmetinėmis atostogomis prieš pasibaigiant šiems darbo santykiams, be kita ko, dėl to, kad buvo
išėjęs laikinojo nedarbingumo atostogų per visą referencinį laikotarpį ir (arba) perkėlimo laikotarpį
ar jų dalį.
Neteisėtai iš darbo atleistas ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą
į darbą grąžintas darbuotojas turi teisę remtis visomis teisėmis į mokamas kasmetines atostogas,
įgytomis laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą dienos panaikinus
sprendimą atleisti iš darbo. Vis dėlto, jei per šį laikotarpį darbuotojas dirbo kitą darbą, jis negali
reikalauti iš savo pirmojo darbdavio kompensacijos už laikotarpį, per kurį jis dirbo tą kitą darbą.
ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją
draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai, darbuotoją neteisėtai atleidus iš
darbo ir vėliau pagal nacionalinę teisę teismo sprendimu panaikinus atleidimą ir grąžinus į darbą,
nutrūksta darbo santykiai, toks darbuotojas neturi teisės į piniginę kompensaciją už nepanaudotas
mokamas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki grąžinimo į darbą
dienos.
Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu
http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=227727&pageIndex=0&doclang=
lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=8485657
20
Recommended