View
3
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
1
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS
PSICHOLOGIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA
GRAŽINA ŠAPRANAUSKIENĖ
CUKRINIU DIABETU SERGANČIŲ SUAUGUSIŲ VIDINĖS DARNOS,PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS,SAVĘS VERTINIMO
PSICHOLOGINIAI YPATUMAI
MAGISTRO DARBAS
VADOVĖ DOC.DR.M.PILECKAITĖ –MARKOVIENĖ
VILNIUS 2005
2
TURINYS
ĮVADAS
1. Lėtinė liga ir jos poveikis žmogaus asmenybei ………………………………………….3 psl.
1.1. Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis, psichologinės adaptacijos ypatybės. 3 psl.
1.2. Reagavimo į ligą tipai……………………………………………………………………4 psl.
1.3. Cukrinis diabetas: apibrėžimas, tipai…………………………………………………….7 psl.
1.4. Cukrinio diabeto, kaip lėtinės ligos, paplitimas lėtinių ligų tarpe……………….…...….9 psl.
1.5. Psichologiniai, psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai…………………………… 11 psl.
1.6. Socialinės ir psichologinės sergančiųjų cukriniu diabetu problemos…………………. 13 psl.
2. Vidinės darnos, savęs vertinimo, psichologinės savijautos teoriniai aspektai……………16 psl.
2.1. Vidinė darna…………………………………………………………………………….16 psl.
2.2. Savęs vertinimas……………………………………………………………………….. 19 psl.
2.3. Psichologinė savijauta…………………………………………………………………. 23 psl.
2.4. Suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, asmenybės psichologiniai ypatumai…………. 26 psl.
3. Tyrimo metodika………………………………………………………………………….28 psl.
3.1. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės………………………………………………….. 28 psl.
3.2. Tiriamieji………………………………………………………………………………..28 psl.
3.3. Tyrimo metodikos………………………………………………………………………29 psl.
4. Rezultatai ir jų analizė…………………………………………………………………….30 psl.
4.1. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos vidurkių
lyginamoji analizė………………………………………………………………………30 psl.
4.2. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos
vidurkių lyginamoji analizė……………………………………………………………..41 psl.
4.3. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo vidurkių
lyginamoji analizė………………………………………………………………………53 psl.
5. Rezultatų aptarimas……………………………………………………………………….68 psl.
6. Išvados…………………………………………………………………………………….71 psl.
Literatūra…………………………………………………………………………………….73 psl.
Summary…………………………………………………………………………………….78 psl.
Priedai
3
ĮVADAS Ilgus amžius pasaulio mokslininkai, tyrinėdami diabetą, suprato jo esmę, ištobulino jo
gydymo būdus, surado profilaktikos priemonių. Tačiau, cukrinis diabetas tebėra sunki, klastinga
ir išplitusi liga. Kiekvienam žmogui liga, o ypač lėtinė, yra ne vien su jo kūno sveikata susijusi
problema. Ji smarkai pakeičia žmogaus gyvenimą, versdama keisti planus, atsisakyti įprasto
elgesio darbe ir šeimoje. Lėtinės ligos atveju, sunku būna susitaikyti su apribojimais ir kad esi
kitoks nei visi. Nuo kitų žmonių skiria ligos daroma žala kūnui ir pažeisti jausmai. Be to,
prisideda nemalonių išgyvenimų, susijusių su pačia liga. Tai ligos sukeliamas skausmas, fizinis
nusilpimas, išoriniai ligos požymiai. Tačiau žmogaus asmenybei įtaką daro ne pati liga tiesiogiai,
o jos sukelti pakitimai socialinėje – psichologinėje aplinkoje. Pasikeičia tarpasmeniniai santykiai
su aplinkiniais. Liga tampa psichologine problema, kurią vienaip ar kitaip sprendžia kiekvienas
ligonis.
Darbo naujumas ir aktualumas. Sergančiųjų cukriniu diabetu problemos pradėtos plačiau
nagrinėti paskutiniųjų 10 – 15 metų laikotarpyje. Lietuvoje iki šiol plačiau nagrinėtos cukrinio
diabeto paplitimo ir sergamumo problemos, analizuotas lėtinių diabeto komplikacijų paplitimas.
Atlikta nemažai studijų, kuriose parodyta, kad sergančiųjų cukriniu diabetu gyvenimo kokybė
yra prastesnė, nei sveikų žmonių. Nagrinėti fiziniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai,
apsprendžiantys gyvenimo kokybę.
Šis darbas skirtas suaugusių, sergančių cukriniu diabetu psichologinių ypatumų analizei.
Darbe nagrinėjama suaugusių asmenų, sergančių cukriniu diabetu bei nesergančių cukriniu
diabetu, psichologinių ypatumų (vidinės darnos, psichologinės savijautos, savivertės) skirtumai.
Lietuvoje tokių tyrimų yra atlikta nepakankamai, jaučiama jų stoka, todėl būtų tikslinga
pasigilinti į šias problemas plačiau.
Darbo teorinė ir praktinė reikšmė. Šis tyrimas skirtas geresniam cukriniu diabetu
sergančių ligonių psichologinės būklės supratimui. Šis darbas galėtų būti reikšmingas, ieškant
adekvačių konsultavimo būdų bei krypčių. Darbo rezultatai gali būti panaudoti psichologų,
visuomenės sveikatos specialistų, psichoterapeutų, diabetologų praktiniame darbe. Šių duomenų
analizė padės apibendrinti žinias apie minėtus ligonius.
4
1. Lėtinė liga ir jos poveikis žmogaus asmenybei 1.1. Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis, psichologinės adaptacijos ypatybės
Kiekvienam žmogui liga, o ypač lėtinė, yra ne vien su jo kūno sveikata susijusi
problema. Ji smarkiai pakeičia žmogaus gyvenimą, versdama keisti planus, atsisakyti įprasto
elgesio darbe ir šeimoje. Liga tampa psichologine problema, kurią vienaip ar kitaip sprendžia
kiekvienas ligonis ( Biveinytė, Laurinaitis, Uždavinys, 1996).
Jau pats ligos buvimo faktas liudija sutrikusią žmogaus adaptaciją. Pasak В. Мясищев
(1966, cit. pagal Streikus, Trimonytė, 1990), tų sutrikimų reikėtų ieškoti žmogaus sąveikos su
socialine aplinka ypatybėse, kaip jis pats save suvokia ir priima. Visais atvejais ligos priežastis –
ne vis sudėtingėjanti socialinė aplinka, spartėjantis gyvenimo tempas ir pan., o pačios asmenybės
savybės, t. y. kaip tos sąlygos vertinamos, interpretuojamos. В. Мясищев (1966, cit. pagal
Streikus, Trimonytė, 1990) aiškindamas hipertoninės ligos atsiradimą teigia, kad ją sukelia ilgai
trunkanti psichinė įtampa. Tačiau persitempimas priklauso nuo asmenybės savybių, nuo jos
santykių su kitais žmonėmis, nuo gebėjimo rasti racionalią išeitį iš sunkumų, nuo savitvardos,
teisingo savęs vertinimo, objektyvaus ir kritiško aplinkybių supratimo ir t. t.
Tai, kad sergantys lėtinėmis somatinėmis ligomis pacientai turi nemažai psichologinių
prisitaikymo problemų, patvirtina autorių П. Конечный, М. Боухал (1983) pabrėžiamas
neadekvatus pacientų elgesys gydymo atžvilgiu. Jie vadinami sunkiais, problemiškais, nuolat
besiskundžiančiais ligoniais. Jiems liga – tai bėgimo nuo realybės būdas, kada “nueinama” į ligą,
ir tai apsaugo nuo daugelio problemų sprendimo. Kiti autoriai, В. Тополянский ir М.
Струковская (1981) teigia, kad 30 – 50 procentų ligonių, kurie kreipiasi su somatiniais
nusiskundimais į poliklinikas ir stacionarus, iš tikrųjų yra sveiki, tik turi emocinių problemų.
Ypač daug dėmesio psichosomatikos srities užsienio literatūroje skiriama problemai,
kodėl, dėl kokių asmenybės savybių ar ypatybių vien subjektyvaus pobūdžio problemos,
nepajėgiamos išspręsti psichiniu būdu ir sprendžiama regresinės somatizacijos būdu. Vis dažniau
psichosomatinių ligonių asmenybės apibūdinimui vartojamas “aleksitimijos” (graikų k. –
jausmai be žodžių) terminas. Aleksitimiški ligoniai nesugeba išreikšti savo jausmų, nusakyti
juos, emociškai reaguoti (Streikus, Trimonytė, 1990). Aleksitimiško tipo asmenybės linkusios į
konfliktų ir neigiamų emocijų somatizavimą, nes nesugeba analizuoti savęs, slopina savyje
neigiamas emocijas, neišliedamos pykčio ir priešiškumo, kurių egzistavimo savyje dažnai net
nesuvokia ( Kočiūnas, 1983). Pasak M. Verner (cit. pagal Streikus, Trimonytė,1990), liga
išplečia paciento gyvenimo galimybes, suteikdama jam ligonio vaidmenį.
Kita vertus, minėti autoriai daugiau akcentuoja patologines somatines pacientų
reakcijas, o psichologinės adaptacijos sutrikimai vertinami psichiatrinės simptomatikos
5
kontekste. Ligos skaidymas į somatinę ir psichinę sferą, ligonio vaidmens suteikimas pacientui
gožia ligos, kaip sutrikusių santykių ir adaptacijos, supratimą (Streikus, Trimonytė, 1990).
1.2. Reagavimo į ligą tipai
„Jeigu žmogus pradeda domėtis gyvenimo prasmės klausimu arba gyvenimo
vertybėmis, tai reiškia, kad jis serga“, - pasakė žymus austrų psichiatras, psichoanalizės
pradininkas Z. Froidas (cit. pagal Трифонова, 2003, p. 51). Iš tikrųjų, bendrasis mokslas apie
ligą, arba bendroji nozologija (graikų k. nosos – liga), yra vienas iš seniausių medicinos
klausimų. Daugiau kaip per 5 tūkstančius metų geriausi mokslininkai – medikai stengėsi
apibrėžti ligos sąvoką ir išaiškinti įvairių ligų atsiradimo priežastis. Tačiau iki šiol ligos esmės
klausimas yra gyvų diskusijų objektas tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje (Ado, 1966). Liga
dažnai užklumpa netikėtai, griaudama puoselėtus planus, žlugdydama viltis (Sargautytė, 2001).
Buvo atkreiptas dėmesys, kad ligonio asmeninės savybės, jo pozicija savo ligos, gydytojų ir
gydymo atžvilgiu yra svarbus jo gydymo ir reabilitacijos faktorius. Ne mažiau negu gydymas
sergantiems lėtinėmis somatinėmis ligomis reikalinga pagalba įveikiant ligos pasekmes, taip pat
psichologines ir socialines. Svarbią vietą užima pačios asmenybės reakcija į savo ligą
(Sargautytė, Kočiūnas, Krapavickaitė, 1994). Subjektyvus ligos išgyvenimas ir jos įvertinimas
gali palankai veikti sveikimą, bet gali jį ir stabdyti.
Gydytojai yra pastebėję, kad somatinių ligų eiga labai priklauso nuo paciento
psichologinės būsenos ir kad įvairūs psichotrauminiai poveikiai gali ją išprovokuoti arba
sunkinti. Tokiu būdu, iškyla paciento, jo atsakomybės ir aktyvumo gydymo procese problema.
Pasyvi paciento pozicija sąlygoja jo fiksavimąsi ligonio vaidmenyje, sunkina gydymą. Išsaugoti
psichologinę ir fiziologinę pusiausvyrą, nepaisant neigiamų išgyvenimų, žmogus gali ne tiek
pasyviai vengdamas kenksmingų poveikių, o kiek aktyviai įveikdamas juos. Aktyvi asmenybės
pozicija sunkumų atžvilgiu apsaugo nuo neurotinių ir psichosomatinių ligų, lengvina jų eigą ir
padeda pasveikti (Зачепицкий, 1980).
Neabejotina, kad liga visada sukelia žmogui tam tikrų išgyvenimų, susijusių su ja. Šie
išgyvenimai lemia sergančiojo elgesį. Л. Рохлин (cit. pagal Streikus, Trimonytė, 1990) teigia,
kad liga sąlygoja bendrus poslinkius ligonio psichikoje, kurie reiškiasi jos astenizacija, nuotaikos
ir bendros savijautos pokyčiais. Dėl ligos poveikio susiformuoja paciento asmenybinė reakcija į
ligą. Į jos turinį įeinantys įvairių žmonių išgyvenimai yra skirtingi, priklausomai nuo jų bendro
kultūrinio lygio, jų auklėjimo, buitinių ir darbo sąlygų ir pan. Psichologinėje medicininėje
literatūroje gausu bandymų tipizuoti įvairias reakcijas į ligas.
Išsamiausią reakcijų į ligą klasifikaciją pateikia А. Личко (1983). Jis skiria tris grupes
pagal adaptacijos lygį:
6
1. Harmoningas reagavimo tipas. Pacientas adekvačiai vertina savo būseną, aktyviai
dalyvauja gydyme, siekia nugalėti ligą, nepriima „ligonio“ vaidmens. Jų vertybinė struktūra
nesutrikusi.
2. Intrapsichinis reagavimo tipas (nerimastingas, melancholiškas, apatiškas). Jiems
būdingas dezadaptyvinis elgesys, dirglios reakcijos, prislėgta, užguita būsena, „nugrimzdimas“ į
ligą.
3. Interpsichinis reagavimo tipas ( senzityvinis, geocentrinis, disforinis). Tokiems
pacientams būdingas dezadaptyvinis elgesys, trikdantis jų socialinį funkcionavimą; pacientai
arba gėdinasi savo ligos prieš aplinkinius, arba naudojasi ja, reiškia agresyvias tendencijas,
kaltindami kitus dėl savo ligos.
Knygos „Psichologija medicinoje“ autoriai A. Dembinskas, A. Alekseičikas, D.
Gailienė (1981) išskiria tokias reakcijas į ligą:
1. Adekvati reakcija. Ligonis, padedant gydytojui, teisingai įvertina savo būklę,
supranta pasikeitusią situaciją, nepasiduoda panikai, stengiasi pasveikti, optimistiškai vertina
savo ateitį. Adekvatus rūpinimasis savo sveikata, artimaisiais, darbu, atitinkančiu sergančiojo
būklę, paprastai nesutrikdo emocinių bei pažinimo procesų pusiausvyros.
2. Neuroziniai reiškiniai. Būdinga baimė, itin bloga nuotaika, nerimas, veiksmingumas,
dirglumas, irzlumas. Jis nebegali valingai kontroliuoti savo jausmų ir dėmesio, bet teisingai
suvokia aplinką, gali spręsti apie savo poelgius ir bendrauti su aplinkiniais.
3. Psichozės. Tai stipriausia reakcija į ligą. Jos išryškėja sutrikus suvokimui, mąstymui,
emocijoms ar sąmonei. Žmogus tada nesugeba kritiškai įvertinti savo sprendimų ir nebegali
kontroliuoti savo elgesio. Sergantysis liguistai suvokia aplinką (haliucinacijos), yra įsitikinęs (be
jokio pagrindo), kad aplinkiniai jį persekioja, nori pakenkti. Be to, gali sutrikti sergančiojo
nuovoka vietos ir laiko atžvilgiu, pergyvenimai bei valia. Psichozė nėra paprasta reakcija į ligą.
Tai bendras galvos smegenų funkcijos sutrikimas, priklausantis nuo ligos sunkumo.
Gydytoja E. Kübler – Ross knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ (cit. pagal Sargautytė, 2001)
aprašo penkias fazes, kurias pereina ligonis, sužinojęs, kad jo liga nepagydoma. Tai:
1. Neigimas. Pasireiškia atsisakymu pripažinti savo diagnozę; - tai faktų nepaisymas.
„Negali būti...“, „Gal tai klaida...“ – kyla mintys, pirmą kartą išgirdus apie savo ligą. Iš pradžių
neigimas būna panašus į sveiką gynybą, kuri tuo metu apsaugo žmogų nuo nepakeliamos
tikrovės. Neigimas tampa žalingu, kai ligonis nebegali psichologiškai priimti gydymosi
būtinybės.
2. Pyktis. Taip pat būdinga sergančiojo reakcija „Kodėl aš?“, „Ką bedaryčiau, niekas
nepadeda!”. Ligoniai pyksta apskritai ant viso pasaulio: koks jis jiems neteisingas. Pyktis
nukreipiamas prieš konkrečius žmones – gydytojus, šeimos narius. Kartais tiesiog ieškoma
7
atpirkimo ožio ir kaltinami visai niekuo dėti. Ir nors pyktis yra normali reakcija susirgus, jis
atitveria sergantįjį nuo aplinkinių, net nuo pačių artimiausių ir mylimiausių.
3. Derėjimasis. Jis prasideda tuomet, kai neigimas susilpnėja ir ligonis ima bent dalinai
pripažinti esamą padėtį. Tai savotiškos derybos su likimu ar su Dievu – žmogus žada iškęsti
viską, kad atitolintų mirtį ar invalidumą.
4. Depresija. Tai taip pat normali reakcija. Tam tikrą depresiją ar liūdesį patiria
dauguma sergančiųjų. Iš tikro, dėl ligos patirti praradimai gali būti visiškai akivaizdūs: ribotas
fizinis aktyvumas, sumažėjusi savigarba, prarastas darbas. Apėmus depresijai, sunku pažvelgti į
savo situaciją bent kiek kitaip. Padėti gali tik kitas žmogus – toks, kuriuo pasitiki. Tai gali būti
šeimos narys ar draugas, turintis panašių problemų, gal net sergantis ta pačia liga, bet nepraradęs
jėgų ir vilties. Kartais negatyvius jausmus padeda atskleisti ir išreikšti psichologas,
psichoterapeutas.
5. Susitaikymas. Tai ne nuolankus pasidavimas lemčiai, bet savo situacijos ir realių
galimybių suvokimas. Sergantysis jau nebegali daryti visko, ką anksčiau pajėgė. Jam tenka
pasirinkti, ką atliks pats, ko prašys kitų ir ko išvis atsisakys. Priimti ligą, susitaikyti su jos
žadamom perspektyvom – tai reiškia pasiekti emocinį stabilumą. Mažai kam tai pasiseka.
Taigi, daugelio lėtinių ligų eiga nenuspėjama, tad ir fazės ne visuomet nuosekliai keičia
viena kitą. Toli gražu ne kiekvienas pasiekia susitaikymo stadiją (Sargautytė, 2001).
Елена Трифонова (2003), besidominti sergančiųjų cukriniu diabetu psichologija,
išskiria šiuos reagavimo į ligą etapus:
1. Neigimas. Tai tipiška gynybos reakcija „tai negalėjo atsitikti su manimi“. Ji saugo
nuo įtampos, panikos, nusivylimo.
2. Pyktis. Kaip visada, pyktis siejamas su neteisybės jausmu: „kodėl aš?“, likimo
žiaurumu. Kaltųjų paieška, mintys apie baisias pasekmes, nekantrumas, susierzinimas su
beviltiškumo ir nevilties periodais.
3. Prislėgtumas. Liūdesys ir apgailestavimas dėl prarasto nerūpestingumo. Mintys apie
laukiamus sunkumus ir įsitikinimas, kad nepavyks su jais susidoroti. Gėdos, beviltiškumo, kaltės
jausmas. Nepasitenkinimas savimi, jausmas, kad esi niekam nereikalingas.
4. Ligos priėmimas, susitaikymas. Pasirengimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą
ir sveikatą.
Taigi, adekvačiai priimti savo situaciją ir padėti sau gali tik suvokiantis atsakomybę už
save ir savo sveikatą asmuo.
8
1.3. Cukrinis diabetas: apibrėžimas, tipai
Cukrinis diabetas aprašytas jau prieš keletą tūkstančių metų kinų, japonų, indų bei
egiptiečių raštuose. Dar tuomet buvo žinoma, kad juo sergančiųjų šlapimas yra saldus. Cukrinis
diabetas buvo labai sunki liga. Ligoniai nuo jo greitai mirdavo. Praėjo labai daug laiko, kol
įvairių šalių mokslininkų darbų dėka buvo rasti efektyvūs cukrinio diabeto gydymo būdai
( Šimkus, 1971).
Diabetas – graikiškas žodis, reiškiąs sifoną. Medicinoje tuo žodžiu apibūdinama padėtis,
kada žmogus (taip pat ir veterinarijoje) išmeta didelį kiekį šlapimo – didesnį negu paprastai, taip
vadinama polyuria. Poly – graikiškai reiškia daug, ouran – šlapimas, urine. Pasekoje, padidėja
troškulys, taip vadinamas polydipsia ( ir vėl poly – daug, o dipsia – troškulys). Kartais taip pat
padidėja apetitas, vadinamas polyphagia (poly – daug, phagein – valgyti) (Viliūnas, 1995).
Tokių ligų, kurių metu pasireiškia bent du aukščiau minėti simptomai, dažniausiai
didelis kiekis šlapimo ir to pasekoje – troškulys, medicinoje aprašyta, kiek žinoma, 23. Viena ir
dažniausia iš jų – diabetes melitus. Melitus – lotyniškas žodis, reiškiąs pasaldintas medumi.
Taigi, diabetes melitus – sifonas, perpildytas medumi pasaldinto skysčio arba trumpai –
cukraligė. Sergant šia liga ne tik kad šlapime yra cukraus – gliukozės, ko paprastai nebūna, bet ir
kraujyje gliukozės kiekis yra padidėjęs. Tuo ir skiriasi diabetes melitus – cukraligė nuo kitų
diabetinių ligų. Sergant kitomis diabetinėmis ligomis, kad ir padidėjęs troškulys, apetitas ir
šlapimo kiekis, bet dažniausiai nėra gliukozės – cukraus, ypač kraujyje (Viliūnas, 1995).
Taigi, terminą „diabetes“ pasiūlė Romos gydytojas Aretėjus Kapadokietis I a. Graikų
kalbos žodis „diabaino“ reiškia „praeiti“. Čia Aretėjus turėjo galvoje poliuciją – išgertas skystis
ligoniui tuojau pat išsiskirdavo per inkstus. Buvo manoma, kad taip yra dėl inkstų silpnumo.
Vėliau buvo pridurtas terminas „mellitus“, reiškiantis gliukozuriją (lot. mel, mellis – medus,
saldumas). Aplamai, terminas „diabetes mellitus“ yra pasenęs ir nepakankamai tikslus (Kauno
medicinos institutas, 1989).
Diabetas yra lėtinė liga, kuria sergančiojo organizmas nepagamina pakankamai insulino
arba negali tinkamai jo panaudoti. Yra 2 tipų, formų diabetas:
I tipas – kai organizmas per mažai gamina arba visai negamina insulino.
II tipas – kai organizmas insuliną gamina, bet negali jo panaudoti (Lietuvos diabeto asociacija,
1997).
I tipo diabetu serga liekni jauni žmonės, dažniausiai iki 40 metų (Jörgens, Grüsser,
Berger, 2000). Apie 10 procentų diabetu sergančių žmonių yra I tipo.
I tipo diabeto požymiai paprastai išryškėja labai greitai. Tai yra:
- dažniau juntamas alkis;
- padažnėjęs troškulys;
9
- padažnėjęs noras šlapintis;
- staigus svorio kritimas;
- jaučiamas nuovargis.
Manoma, kad šios ligos priežastys yra:
- paveldėjimas;
- stresai – fiziniai ar psichiniai sukrėtimai;
- virusai, pakenkę kasai;
- autoimuninė disfunkcija – jūsų organizmo apsaugos sistema gali atakuoti insulino
gamybą beta ląstelėse kaip klaidą.
Tai svarbu suprasti, kad Jūs nesate savo susirgimo priežastis. Niekas negalėjo ligai
užkirsti kelio. Nekaltinkite savęs (Lietuvos diabeto asociacija, 1997).
II tipo diabetu serga dažniausiai tik turintys antsvorį vyresni kaip 40 metų žmonės, kurie
ištveria ilgesnį laiką, nesileisdami insulino, o laikosi dietos (Jörgens, Grüsser, Berger, 2000).
II tipo diabetas yra labiausiai paplitęs. Juo sergantys žmonės sudaro beveik 90 procentų
visų sergančiųjų diabetu. II tipo diabeto požymiai paprastai išryškėja per ilgą laiką. Tai yra:
- padidėjęs alkis;
- dažniau juntamas troškulys;
- padažnėjęs šlapinimasis;
- pablogėjęs regėjimas;
- jaučiamas nuovargis;
- kojų ir rankų stirimas, perštėjimas;
- dažnos infekcijos;
- lėtas žaizdų ir opų gijimas;
impotencija (seksualinės problemos).
Nors šie simptomai yra būdingi sergantiesiems II tipo diabetu, bet ne visada jie ryškūs.
Daugeliui ligonių šie požymiai beveik arba visai nejuntami.
Daugelis priežasčių, dėl kurių galima susirgti II tipo diabetu, gali būti panašios į I tipo
šios ligos priežastis (pvz., paveldėjimas, stresai).
Yra keletas skirtumų. II tipo diabetu dažniausiai serga žmonės, kurie:
- yra vyresni kaip 40 metų;
- nutukę;
- nesilaiko tinkamo mitybos režimo;
- sirgo diabetu nėštumo metu;
turėjo šeimoje šių ligonių.
10
Čia yra pati paprasčiausia, pagal eigos ypatybes skirstoma diabeto klasifikacija
(Lietuvos diabeto asociacija, 1997).
1.4. Cukrinio diabeto, kaip lėtinės ligos, paplitimas lėtinių ligų tarpe
Platesni ir gilesni cukrinio diabeto tyrinėjimai Lietuvoje pradėti 1978 metais, kai prof. J.
Danio iniciatyva Lietuvos vyriausybė Kaune įkūrė SSRS MMA Eksperimentinės
endokrinologijos ir hormonų chemijos instituto filialą. Viena pirmųjų šio filialo laboratorijų
buvo Cukrinio diabeto laboratorija, kuriai vadovauti buvo pavesta A. Norkui. 1991 m. įkūrus
respublikinį Endokrinologijos centrą, o vėliau jį reorganizavus į Kauno medicinos akademijos
Endokrinologijos institutą, Cukrinio diabeto laboratorija įėjo į jo sudėtį. Dar 1978 m.
laboratorijai pradėjus veiklą, Lietuvoje nebuvo duomenų apie cukrinio diabeto paplitimą,
vieningos diabeto klasifikacijos ir diagnostinių kriterijų, ankstyvos jo ir komplikacijų
diagnostikos bei profilaktikos. Pirmaisiais laboratorijos uždaviniais ir tapo minėtų klausimų
sprendimas. Autoriui vadovaujant ir pačiam aktyviai dalyvaujant, buvo pradėtas tirti diabeto
paplitimas Lietuvos populiacijoje ir organizuotuose kolektyvuose, aiškinami šios ligos rizikos
veiksniai, komplikacijos. 1981 m. PSO iniciatyva Lietuvoje buvo pradėta vykdyti integruota
lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programa, į kurią įėjo ir cukrinis diabetas. Laboratorija
aktyviai dalyvavo šioje studijoje (Norkus, 1996).
1982 m. Cukrinio diabeto laboratorija pirmą kartą Lietuvoje pradėjo suaugusiųjų
cukrinio diabeto registrą Kaune, o 1983 m. – vaikų, sergančių cukriniu diabetu, registrą
Lietuvoje; jis šiuo metu išplėtotas ir tęsiamas. Lietuva šiuo registru 1990 m. įsijungė į pasaulinį
vaikų diabeto registrą kaip viena iš 89 tarptautinės vaikų registro programos “DIAMOND”
dalyvių (Norkus, 1996).
Ilgus amžius pasaulio mokslininkai, tyrinėdami diabetą, suprato jo esmę, ištobulino jo
gydymo būdą, surado profilaktikos priemones. Tačiau, cukrinis diabetas yra sunki, klastinga ir
išplitusi liga. Nuo 1985 m. diabetu sergančiųjų pasaulyje pagausėjo daugiau kaip trigubai
(Šulcaitė, 2002). Kas 15 metų, daugelyje pasaulio šalių, sergančiųjų šia liga skaičius padvigubėja
(Astrauskas ir kt., 1988). Jei 1990 m. ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse buvo registruota 60
milijonų, besivystančiose – 20 milijonų sergančiųjų cukriniu diabetu, tai 2000 metais šia liga
išsivysčiusiose šalyse galėjo sirgti 120 milijonų, o besivystančiose – 40 milijonų žmonių. Taigi,
2000 metais šia liga pasaulyje galėjo sirgti 160 milijonų žmonių. Pasaulinės sveikatos
organizacijos duomenimis, iki 2025 metų, išsivysčiusiose valstybėse diabetu sergančiųjų gali
padaugėti 45 procentais, o Indijoje, Kinijoje ir kitose šalyse net 200 procentų. Sergančiųjų
diabetu skaičius gali išaugti iki 300 milijonų. Taigi, diabetas tampa globaline problema (Šulcaitė,
2002).
11
Daugelyje šalių mirštamumas nuo šios ligos yra 3 – oje ar 4 – oje vietoje po širdies ir
kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio (Astrauskas, Norkus, Danilevičius, 1998). Diabetas 2 – 5
kartus padidina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse
jis yra dažniausia suaugusiųjų regėjimo sutrikimų, aklumo, kojų amputacijų, inkstų funkcijos
nepakankamumo priežasčių. Galiausiai, diabetas 2 – 12 procentų (priklausomai nuo šalies)
trumpina tikėtiną gyvenimo trukmę (Basov, 2001). Tarptautinio Diabeto instituto duomenimis,
sergančiųjų cukriniu diabetu skaičius 2010 metais nuo 124 mln. padidės iki 221 mln. (Norkus,
Danytė, Žalinkevičius, 2002). Remiantis statistikos duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose
per pastarąjį dešimtmetį šia liga sergančiųjų padvigubėjo. Vien slaptomis jo formomis ten serga
apie 10 milijonų žmonių (Norkus, Danys, Solenikovič ir kt., 1988). Vokietijoje šiuo metu
priskaičiuojama apie 250000 I tipo diabetikų, II tipo diabetu Vokietijoje serga apie 4 milijonus
žmonių (Jőrgens, Grűsser, Berger, 2000). Didžiausias sergamumas šia liga stebimas Suomijoje
(34,4 iš 100 tūkst./per metus). Sardinijoje (Italija) (32,4) ir Švedijoje (25,7) (Jašinskienė, 2002).
Ne išimtis ir Lietuva – sergančiųjų cukriniu diabetu žmonių skaičius nuolat auga
(Norkus, Šulcaitė, Jurgevičienė ir kt.,1999). Tai siejama su vakarietiško gyvenimo stiliaus
plitimu, urbanizacija, populiacijos ir jos amžiaus didėjimu, netinkamais žmonių mitybos
įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu, galiausiai – nutukimu (Šulcaitė, 2002). Apie 80 proc. visų
sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu – nutukę (Norkus, Domarkienė, Šulcaitė ir kt., 2001).
Lietuvoje užregistruota 31 tūkst. ligonių, tačiau manoma, kad iš viso jų yra apie 52
tūkst. Diabetas pavojingas savo lėtinėmis komplikacijomis, kurios yra invalidumo ir ankstyvos
mirties priežastis. 10 – 15 proc. sergančiųjų apanka, 25 – 70 proc. vargina inkstų pažeidimai, 30
– 70 proc. – “diabetinės pėdos” simptomai, kurie neretai baigiasi kojų amputacija. Cukrinis
diabetas taip pat neigiamai veikia nėštumo eigą ir ypač vaisiaus raidą. Literatūroje nurodoma,
kad 0,2 – 0,3 proc. visų nėščiųjų serga dar iki nėštumo prasidėjusiu diabetu. Ligos sukeliamos
nėštumo komplikacijos ir itin didelis perinatalinis mirtingumas (jis prieš keliasdešimt metų
pasaulyje siekė 10 – 20 proc.) skatino ieškoti būdų, kaip tam užkirsti kelią (Baliutavičienė,
2001). Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, vis daugiau vaikų serga I tipo cukriniu diabetu.
1983 m. sirgo 5,49 iš 100 tūkstančių, 1999 metais – 8,85 iš 100 tūkstančių (Žalinkevičius ir kt.,
2000).
Pabaigai, galima paminėti, kad Rita Šulcaitė (2003), tirdama cukrinio diabeto paplitimą,
kontrolę ir komplikacijas, gavo duomenis, kad dažniausias II tipo cukrinio diabeto diagnozės
nustatymo metų laikas yra pavasaris – 32,7 proc., o mažiausias – vasarą – 17,5 proc.
12
1.5. Psichologiniai, psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai
Žmogaus psichika ir somatika sudaro neatsiejamą visumą. Dėl emocinės įtampos gali
atsirasti somatinių pakitimų, bet ar žmogus susirgs, tai priklauso nuo organizmo fiziologinių
sistemų, funkcinės – morfologinės būsenos to išgyvenimo metu. Kita vertus, liga veikia ir keičia
asmenybės vidinį gyvenimą. Žmogui susirgus, jo gyvenimas pasikeičia. Prisideda nemalonių
išgyvenimų, susijusių su pačia liga. Tai ligos sukeliamas skausmas, fizinis nusilpimas, išoriniai
ligos požymiai (Bieliauskaitė, 1984).
Daugelį labiausiai paplitusių neinfekcinių lėtinių ligų šiuo metu populiaru nagrinėti
psichosomatiniu požiūriu. Psichosomatinis požiūris remiasi prielaida, kad žmogaus kūnas ir
psichika sudaro neskaidomą vienovę, pasireiškiančią socialinėje aplinkoje. Ta vienovė – tai
konkretus žmogus, turintis laisvę pasirinkti, nuspręsti, vienaip ar kitaip interpretuoti, išgyventi ir
veikti jį supantį pasaulį (Repšytė, Streikus, 1990).
Jau seniai buvo pripažinta, kad svarbią reikšmę ligos atsiradimui bei eigai turi
psichologiniai, emociniai veiksniai. Prieš 300 metų Thomas Willis nurodė, kad diabetu
susergama dėl “ilgai trunkančio liūdesio” (cit. pagal Tarnow , Silverman, 1981 – 1982).
Reikia pažymėti, kad psichologinius, psichosomatinius cukrinio diabeto aspektus
aiškina daugelis teorijų. Pavyzdžiui, psichoanalitinės teorijos šalininkų S. P. Stein, E. S. Charles
nuomone, psichologiniai veiksniai, lemiantys cukrinio diabeto etiologiją – tai ankstyvi
psichologiniai konfliktai. Dėl jų atsiranda neurozė, kuri reiškiasi sutrikusia medžiagų apykaita.
Psichologinis konfliktas dėl Ego mažo talpumo neišsprendžia sąmoningu lygiu ir todėl reiškiasi
kūnišku lygiu (cit. pagal Tarnow, Silverman, 1981 – 1982).
Ilgą laiką buvo ieškoma (Palmer, Falstroom, cit.pagal Peyrot, McMurry, 1985)
asmenybės savybių, kurios lemia cukrinio diabeto atsiradimą ir yra būdingos sergantiems šia
liga. Buvo gauti prieštaringi duomenys. Vientisa “diabetinė” asmenybė taip ir nebuvo aprašyta.
Jau beveik 70 metų vyksta cukrinio diabeto moksliniai tyrinėjimai, kurie vis dar palieka daug
neatsakytų klausimų apie šią ligą. Į šią ligą galima žiūrėti kaip į iliustraciją sudėtingų biologinių
sistemų (Biermann, 1993).
Kita teoretikų grupė (Meninger, Ross, Daniels, Falstein ir kt., cit. pagal Tarnow,
Silverman, 1981 – 1982) teigia, kad klinikinį diabeto pasireiškimą greitina gausūs aplinkos ir
emociniai stresai į organiškai silpnas, pažeidžiamas kūno sistemas. Tai, autorių nuomone, gali
būti ir psichologinis pažeidžiamumas – reikšmingų tarpasmeninių ryšių, objektų, kultūrinių
vertybių netekimas.
A. M. Jacobson ir jo kolegos (Jacobson, Lawrence, Hauser, 1985) nurodo, kad tuo
metu, kai diagnozuojama cukrinio diabeto viena iš komplikacijų – retinopatija, kai ji sparčiai
progresuoja, sergantieji patiria daug nemalonių išgyvenimų. Tuo metu, palyginti su norma,
13
sumažėja ar padaugėja jų kraujyje gliukozės. Taigi, nemalonūs įvykiai gali būti tolesnės
retinopatijos vystymosi rizikos faktoriumi.
Kitų autorių nuomone (Judas, Pice, Ficher, cit. pagal Tarnow, Silverman, 1981 – 1982),
emociniai veiksniai tik išprovokuoja somatinę ligą – diabetą. Ji pati, būdama daugelio stresų
šaltinis, veikia asmenybę, gali sukelti intrapsichinius ar tarpasmeninius konfliktus, kurie savo
ruožtu, sukelia psichopatologinius simptomus ar ligas.
Ypač didelį tiek tiesioginį, tiek netiesioginį neigiamą poveikį sergančiajam turi kritika.
Tiesioginis kritikos poveikis verčia ligonį blogai jaustis, kaltinti save ar tiesiog blogai pasijusti
dėl pačios kritikos. Netiesiogiai – kritika, neretai, sužlugdo sergančiųjų pastangas patiems rasti
sau tinkamiausius problemų sprendimus (Anderson, 1995).
Kadangi cukrinis diabetas yra neišgydoma, bet kontroliuojama liga, tad jos kontrolės
sėkmė didžiąją dalimi priklauso nuo paties ligonio. Svarbūs yra tokie veiksniai, kaip
psichologinė sergančiojo būklė, susitaikymas su liga, vidinė kontrolė. Tobulumo siekimas
(perfekcionizmas) dažnai būna susijęs su neigiamomis pasekmėmis: produktyvumo sumažėjimu,
sveikatos pablogėjimu, pablogėjusia savikontrole, asmeninių santykių pablogėjimu, savigarbos
sumažėjimu ir netgi rimtais nuotaikų sutrikimais (Anderson, Funnell, 1991).
Atsiribodama nuo koncepcijų, aiškinančių įvairius cukrinio diabeto psichosomatinius
aspektus, formuojasi atskira tyrimų kryptis – elgesio medicina, kuri nagrinėja, kaip režimo
taisyklių laikymasis gali pagerinti diabeto kompensaciją, socialinį prisitaikymą, sumažinti
komplikacijų atsiradimo tikimybę.
R. Haltmeyer (cit. pagal Родионова, 1985) nurodo, kad svarbūs rizikos faktoriai
cukriniam diabetui atsirasti yra netinkami mitybos įgūdžiai šeimoje, nepakankamas fizinis
aktyvumas. Taip pat daug įtakos šiai ligai formuotis turi paveldimi genetiniai rizikos faktoriai
(Norkus, Danys, Solenikovič ir kt. 1988). Tai buvo žinoma jau 17 amžiuje. Pirmąją hipotezę apie
tai suformulavo Wegeli (1896), tačiau išsamesni tyrimai tuo klausimu prasidėjo 3 – 4 ajame šio
šimtmečio dešimtmetyje, o 1960 m. buvo įrodyta, kad pagrindinis šios ligos faktorius – genetinis
(Norkus, 1996). Taip pat vienas grėsmingiausių rizikos faktorių – nutukimas. Ne tik
persivalgymas, bet ir besaikis alkoholio vartojimas, rūkymas taip pat yra cukrinio diabeto rizikos
faktoriai. Cukrinis diabetas gali prasidėti dėl įvairių psichinių traumų, taip pat sergant
virusinėmis ligomis, be saiko ir ilgai vartojant kai kuriuos medikamentus (Norkus, Danys,
Solenikovič ir kt. 1988).
Daugelio autorių duomenimis (Laprent, Eschevege, Canivet, cit. pagal Родионова,
1985), sergantys diabetu yra mažai informuoti apie ligą, jos galimas komplikacijas ir gydymą
Ligonių mokymas suteikia socialinę ir emocinę paramą, padeda išugdyti naujus problemų
sprendimo įgūdžius, tuo pačiu, pagerina sergančiojo gyvenimo kokybę. Medikai dažniausiai
14
kreipia dėmesį į glikemijos rodiklius ir komplikacijas, tuo tarpu, kad diabetas paveikia ligonio
fizinį, intelektualinį, emocinį, socialinį ir dvasinį gerbūvį, dažnai skiriama nepakankamai
dėmesio (Anderson, Funnell, 1991).
E. B. Fisher (cit. pagal Repšytė, Streikus, 1990) atkreipia dėmesį, kad pats diabetas
žmogui kelia daug stresų: juk reikia laikytis dietos, riboti dienos aktyvumą, vartoti vaistus ar
leisti insuliną. Susiduriama su nepalankiu bendraamžių ir šeimos narių vertinimu ir kt. Jau pats
cukrinio diabeto nustatymo momentas labai svarbus, nes jaudinasi tiek sergantysis, tiek jo šeima.
Nuo to, kaip liga priimama, kaip sergantysis ir jo artimieji susidoros su daugeliu ateityje
kylančių sunkumų, priklauso tolesnė jos eiga. Kaip teigia F. A. Muthny (cit. pagal Biveinytė,
Laurinaitis, Uždavinys, 1996) ligos įveikimas yra visuminis procesas, apimantis emocines,
kognityvines ir elgesio pastangas pašalinti, surasti kompromisą, sukontroliuoti arba perdirbti su
liga susijusius dabartinius ir laukiamus sunkumus.
Taigi, atkreiptas dėmesys, kad ligonio asmeninės savybės, jo pozicija savo ligos,
gydytojų ir gydymo atžvilgiu yra svarbus jo gydymo ir reabilitacijos faktorius. Ne mažiau negu
gydymas, sergantiems lėtinėmis somatinėmis ligomis reikalinga pagalba įveikiant ligos
pasekmes, taip pat psichologines ir socialines (Sargautytė, Kočiūnas, Krapavickaitė, 1994).
1.6. Socialinės ir psichologinės sergančiųjų cukriniu diabetu problemos
Kaip anksčiau savo darbe minėjau, sergantieji nevienodai reaguoja į savo ligą. Tai
priklauso nuo pačios ligos eigos (ūmi, lėtinė), nuo sergančiojo asmenybės, amžiaus, lyties, nuo
pačios diagnozės. Kai kada jauniems žmonėms liga sužlugdo jų ateities planus, o sakykime,
vyresnio amžiaus žmonės tai supranta kaip neišvengiamą savo gyvenimo pabaigą. Todėl čia
svarbus yra gydytojo vaidmuo. Kalbėdamasis su ligoniu, gydytojas turi sudaryti jam naują
gyvenimo stereotipą, atsižvelgdamas į realias galimybes. Kartais ligoniai, turintys isterinių
charakterio bruožų, reikalauja sau didesnio dėmesio, be to, gali būti dirglūs arba stengtis įvairiais
pasakojimais apie “nepaprastus įvykius iš savo gyvenimo” patraukti tiek kitų ligonių, tiek ir
gydytojų dėmesį. Gydytojo netaktiškos pastabos apie ligos sunkumą gali ligoniui sukelti protesto
reakciją: kartais jis gali atsisakyti valgyti, pasidaryti isteriškas ir t. t. Todėl gydytojas privalo
įvertinti kiekvieno ligonio asmenybę ir stengtis ligonį išvaduoti nuo vidinių konfliktų; tai
neabejotinai pagerintų sergančiojo somatinę, fizinę būseną (Pūras, 1978).
Kalbant apie diabetą – tai sunki našta sergančiajam, kuris gyvena su komplikacijų
grėsme bei nerimu, kenčia pirštų (savikontrolei) bei insulino injekcijų dūrius, gyvena pagal
dienotvarkę, susijusią su diabeto gydymu – 24 valandas per dieną, 365 dienas per metus – be
atostogų ar išeiginių dienų (De Alva, 1998).
Psichosocialiniai veiksniai cukrinio diabeto gydyme yra dėl dviejų priežasčių. Visų
pirma, cukrinis diabetas yra lėtinė liga ir ligoniai turi susitaikyti su visą gyvenimą trunkančios
15
ligos realybe. Ypač dažnai psichosocialines ir emocines problemas, elgsenos sutrikimus sukelia
lėtinės diabeto komplikacijos, tokios kaip neuropatija, retinopatija, nefropatija. Antra vertus,
manoma, kad psichoemocinės problemos veikia metabolinę kontrolę, tiek tiesiogiai per stresinių
hormonų poveikį, tiek netiesiogiai – pablogindamos rūpinimąsi savimi. Susidaro uždaras ratas
(Waadt, Duran, Strina, 1993)
Nuolatos auga pripažinimas, kad svarbu yra ligonių socialinis kontekstas, padedantis
efektyviai valdyti lėtinę ligą. Literatūroje yra daugiausia duomenų apie šeimos įtaką vaikų ir
paauglių diabeto kontrolei, elgsenai ir emociniam prisitaikymui (Golden, 1998; Grey, Boland,
1998; Guttmann – Bauman, Flaherty, Strugger, McEvoy, 1998). Diabeto kontrolę pablogina
konfliktai šeimoje, tuo tarpu, gera glikemijos kontrolė siejasi su šeimos darnumu, lankstumu,
pasitenkinimu. Tai ypač veikia, kai diabeto trukmė trumpa. Laikui bėgant, šeimos įtaka mažėja.
Mažiau yra duomenų apie šeimos įtaką suaugusiems asmenims, sergantiems diabetu (Trief,
Aguilino, Paradies, Weinstock, 1999; Trief , Grant, Elbert, Weinstock, 1998). Tačiau svarbus
veiksnys, padedantis jam susitaikyti su esama padėtimi, yra socialinės paramos, t. y. pastovaus
gyvenimo partnerio ar kito patikėtinio buvimas. H. C. Deter, R. Manz ir kt. (1991, cit. pagal
Biveinytė, 1997) ištyrė, kad pacientai, turintys emociškai artimą partnerį, žymiai rečiau patyrė
nerimą, depresinę nuotaiką ir emocinį labilumą nei vieniši ar turintys ne tokį artimą partnerį.
Pacientų, neturinčių artimo partnerio, tarpe buvo dažnesnės streso reakcijos, pvz., agresija ir
nusiraminimo ieškojimas, naudojant pakaitalus.
Tačiau, kai pradedama priimti ligą, pradedama su ja bendrauti. Kaip sergantysis su ja
gyvens? Kaip jam susidoroti su sunkumais susidūrus su liga ir įveikiant jos sukeltą stresą?
Kiekvieno žmogaus elgesį, jausmus ir mintis nulemia jo gyvenimiška filosofija, požiūris į ligą ir
sveikatą, gyvenimo aplinkybės ir ištekliai. Vieni ligą priima kaip bausmę, kiti – kaip iššūkį, treti
– gal net kaip išsigelbėjimą nuo dar baisesnių gyvenimo negandų (Sargautytė, 2001).
Taip pat, žmogui susirgus keičiasi jo vaidmuo šeimoje ir visuomenėje. Tam tikru mastu,
ligonis tampa priklausomas, o tai ypač sunku pripratusiems prie savarankiškumo. Antra vertus,
užsiėmę ir perkrauti pareigomis šeimos nariai ne visuomet randa laiko pasidomėti ką jaučia ir
kuo gyvena ligonis, įkalintas tarp keturių sienų, gal gerokai atitrūkęs nuo laiko tėkmės. O kai
jauti, kad tavęs nesupranta, netveri savyje, - iš pradžių kyla pyktis, nepasitenkinimas, vėliau gali
išsivystyti depresija, bejėgiškumas. Netikęs bendravimas ardo ir santykius šeimoje… Tai nėra
geri jausmai, ypač ligoniui. Lėtinė liga ir taip yra pakankamai stiprus neigiamų emocijų šaltinis
(Sargautytė, 2001). Diabetas daro didelį poveikį profesiniam gyvenimui. Susirgimas diabetu
jauname amžiuje gali neigiamai paveikti pasitikėjimą savimi, darbingumą, tuo apriboti
sergančiojo profesinės karjeros galimybes. Darbingumas realiai mažėja progresuojant diabeto
komplikacijoms, pvz., kai dėl retinopatijos pablogėja rega, tenka pasitraukti iš darbo. Dėl šių
16
visų priežasčių, sumažėja diabetu sergančio žmogaus pajamos, jo produktyvumas
bendruomenėje (Trautner, 1995). Dickson Mary B (1994), tyrinėdama sergančius cukriniu
diabetu ir sveikus žmones, ištyrė, kad žmonės, sergantys cukriniu diabetu turi tuos pačius tikslus
siekiant karjeros kaip ir visi kiti, nesergantys ir dirbantys žmonės.
Šiuo metu vis daugiau asmenų, sergančių cukriniu diabetu, dirba. Diabetas paveikia
darbingumą ir pajamas. Akivaizdžiausias poveikis, kuomet sergantysis, dėl diabeto
komplikacijų, praranda darbingumą. Švedijoje atliktuose tyrimuose pagrindinė nedarbo tarp
sergančiųjų diabetu priežastis buvo diabeto komplikacijos. Yra duomenų, kad sergantiesiems
diabetu sunkiau rasti arba pakeisti darbo vietą. Papildomi sunkumai kyla dirbant pamaininį darbą
(Kraut, Wall, Tate, Mustard, 2001).
Prancūzijoje buvo atlikta socialinė apklausa, kurią organizavo kartu sociologai,
psichologai ir ekonomistai, norėdami sužinoti bendrą visuomenės nuomonę apie cukrinį diabetą
ir požiūrį į sergančiuosius šia liga. Tirta 394 Prancūzijos gyventojų reprezentacinė grupė,
atrinkta pagal amžių, lytį, geografinę kilmę, išsilavinimą bei darbą. Apklausti tie žmonės, kurie
neturėjo sergančių diabetu giminių. Apklausa parodė, kad bendras požiūris į sergančius diabetu
yra neigiamas. Jie buvo apibūdinti kaip klystantys, bevaliai ir fiziškai silpni asmenys, nelaimingi,
intravertai ir besigėdinantys savo ligos. Kai kurie respondentai pasakė, kad sergantieji diabetu
apgaudinėja, nes jie matę diabetikus valgančius cukrų, duoną, pyragus tarp valgymų, nors šie
privalo laikytis dietos. Į klausimą apie darbingumą, bendra nuomonė buvo, kad jie dažniau būna
nedarbingi. Apie 65 procentai respondentų galvojo, kad darbdaviai suvokia sergančiuosius
cukriniu diabetu invalidais, luošais ir apie 50 procentų respondentų pritarė darbdavių nuomonei
(De Alva, 1998).
Jei laiku mokomi jauni sergantieji cukriniu diabetu, jie tampa nepriklausomais, kuria
šeimas, turi vaikų. Susirgimas gali paveikti visus šiuos su gyvenimu susijusių sprendimų
priėmimus. Kai kurių autorių nuomone (J. D. Tarnow, J. Waren – Boulton), naudingi grupiniai
diabetikų susitikimai. Tokios grupės gali padėti pacientams atsikratyti įkyrių minčių, kad serga
diabetu, sumažinti vienišumo jausmą, geriau save vertinti. Grupinių užsiėmimų metu mažinamas
stresas, kurį patiria ligoniai – jie mokosi savipriežiūros elementų, randa stresų, sunkumų
nugalėjimo naujų strategijų. Užsiėmimai didina pacientų socialinį aktyvumą, prisitaikymą
kasdieninėje veikloje (Tarnow, Silverman, 1981 – 1982).
Apibendrinant literatūrinėje apžvalgoje pateiktus pamąstymus apie cukrinį diabetą,
matome, kad sergantys šia liga ligoniai, kuriems lemta sirgti iki gyvenimo pabaigos, gali gyventi
pilnavertį gyvenimą, turėdami fizinį, psichologinį ir socialinį gerbūvį. Tačiau tai pasiekti yra
sunku, reikalauja pasitikėjimo savimi, ištvermės ir be galo yra reikalinga artimųjų ir aplinkinių
parama ir palaikymas.
17
2. Vidinės darnos, savęs vertinimo, psichologinės savijautos teoriniai aspektai 2.1. Vidinė darna
Vienas iš principinių asmenybės vystymosi klausimų yra žmogaus vidinės darnos, jos
formavimosi ypatumų klausimas. Dar Antikos laikais Seneka rašė: “…drąsiai galima tvirtinti,
kad didžiausias gėris yra sielos darna. Dorybės bus ten, kur sutarimai ir vienybė, o ydos neša
prieštaravimus”. Jau tuo metu formavosi pažiūra, kad sielos darną pasiekusiam žmogui …”nėra
kliūčių ir svyravimų, jis viską daro pagal norą ir neatsitinka jam nieko nelaukta. Visi darbai neša
gėrį, yra lengvi, miklūs, greiti. Tinginystė ir silpnybė yra kovos ir blaškymosi ženklas,
aukščiausias gėris yra nepalaužiama sielos tvirtybė, sveikata, laisvė, darna, grožis” (cit., pagal
Markovienė, 2000, p. 11).
Egzistuoja skirtingos nuomonės apie tai, kokie faktoriai įtakoja harmoningą asmenybės
vystymąsi, ką galima vadinti darnia asmenybe ir kas yra vidinė darna. Pateikiami prieštaringi
požiūriai į tai. Vieni sieja vidinę darną su skirtingų asmenybės bruožų balansu, kiti pabrėžia
motyvacinio komponento svarbą. Dauguma sutinka, kad vidinė darna pradeda formuotis jau
vaikystėje (Pileckaitė – Markovienė, 2004).
I. Dubrovinos (1991, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004) teigimu, harmoningos
asmenybės vystymasis įmanomas tik tada, kai intelektinė ir motyvacinė sfera vystosi beveik
tolygiai, šiek tiek pirmaujant intelektinei. Autorė pabrėžia, kad žmogui turi užtekti proto įvertinti
savo poreikių ir aspiracijų kryptingumą ir realistiškumą bei surasti galimybę šiuos poreikius
patenkinti. Kita vertus, žmogus turi norėti ką nors padaryti, ką nors pasiekti, nes betikslė
intelektinė veikla, neskatinama asmenybės interesų, poreikių, yra beprasmiška.
Motyvacinę prasmės reikšmę žmogaus gyvenimui ir veiklai pabrėžia V. Frankl (1997).
D. Debatso ir J. Drosto (1995, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004) tyrimai parodė,
kad gyvenimo prasmės patyrimas siejamas su socialinėmis interakcijomis (su šeimos nariais,
draugais), tarp kurių vyrauja pozityvios interakcijos: pagalba, rūpinimasis, gera savijauta, naujų
planų kūrimas, įgyvendinimas ir pan. Taigi, prasmė patiriama, kai asmuo yra įsitraukęs į
gyvenimą ir bendradarbiauja su kitais. Tai atsitinka, kai žmogus jaučia ryšį su savimi (t. y.
integruotumas), su kitais (t. y. susietumas, ryšiai) ir su gyvenimu, pasauliu (t. y. būtis,
transcendencija). Beprasmybė patiriama, kai jaučiamas šių trijų lygių susvetimėjimas:
susvetimėjimas su savimi (užblokuotos galimybės ir bejėgiškumas), su kitais (atskirumas,
izoliacija) ir su gyvenimu ir /arba pasauliu (gyvenimas ribotas, be tikslų). Taigi, galima manyti,
kad vidinės disharmonijos jausmą patiriantis žmogus jaus savo gyvenimo ir kasdieninės veiklos
beprasmybę.
Božovič (1981, cit. pagal Markovienė, 2000) manymu, žmonės, kurių asmenybė
pasireiškia disharmoningai, tai ne tik individai nukreipti “į save”. Tai žmonės su dvigubu (ar
18
daugybiniu) kryptingumu, kurie konfliktuoja su savimi, kurių sąmoningas psichinis gyvenimas ir
pasąmoningų afektų egzistavimas nuolat vieni kitiems prieštarauja. Fridman ir Kulagina (1998,
cit. pagal Markovienė, 2000) nurodo, jog vienos ar kitos motyvacijos dominavimas gali būti
skirtingas sąmoningame ir nesąmoningame lygiuose. Taip susiformuoja disharmoninga
asmenybės sandara, nuolat draskoma vidinių konfliktų. Šie konfliktai kyla tik esant tam tikroms
vidinėms ir išorinėms sąlygoms.
Pasak Ševandrino (1998, cit. pagal Markovienė, 2000), disharmoningai (nedarniai)
asmenybei būdingi įvairūs emociniai, elgesio bei pažintinės ir moralinės sferų sutrikimai:
bepriežastinės baimės, uždarumas, nemotyvuotas agresyvumas. Šie sutrikimai gali sukelti
hiperkompensacijas, savęs vertinimo ir aspiracijų lygių neadekvatumą.
Psichoanalitinės krypties atstovas H. Kohutas (cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004)
akcentuoja motyvacinį vidinės darnos aspektą. Jis pabrėžia, jog asmenybės savirealizacijai
svarbūs du komponentai: didelės, reikšmingos ambicijos ir esminiai idealūs tikslai. Pasak H.
Kohuto, sveika, darni asmenybė yra kryptingai skatinama talentų ir gabumų, ambicijų į idealius,
asmeniškai prasmingus tikslus. Dėmesio centre autorius laiko ne teisingą šio veiksmo atlikimą,
bet sugebėjimą jausti gyvenimą, kupiną energijos, kūrybos ir asmeninės prasmės.
A. Antonovsky (1995), toliau plėtodamas H. Kohuto mintis, pateikia išsamų vidinės
darnos apibrėžimą. Vidinę darną jis apibūdina kaip globalią žmogaus gyvenimo orientaciją ir
skiria tris pagrindinius jos parametrus. Pirmas – tai aiškumo jausmas, suprantamumas
(comprehensibility). Turintis šį jausmą žmogus yra tikras, kad iš vidinės ir išorinės aplinkos
ateinantys impulsai yra išaiškinami ir tikėtini, o ne migloti ir chaotiški. Šie žmonės supranta
daugelį aplinkos reikalavimų, o jei nesupranta, kreipiasi pagalbos ir paaiškinimų. Kitas
parametras – sugebėjimo kontroliuoti situaciją jausmas yra tvirtas, tiki, jog galės pats susidoroti
su problema arba kreiptis ir susilaukti pagalbos. Kontrolės jausmas yra silpnas, jei žmogus
jaučia, jog jį valdo įvykiai, kad jis negali pasitikėti svarbiais jam žmonėmis arba gyvenimas jam
yra neteisingas. Trečias parametras – prasmingumo jausmas (meaningfulness) – reiškia, kad visi
išoriniai ir vidiniai impulsai ir reikalavimai yra verti pastangų, pasiaukojimo, įsipareigojimų.
Prasmės jausmas yra menkas, jei žmogus daugelį savo užsiėmimų laiko nevertais pastangų ir
beprasmiais.
Pasak A. Antonovskio (1995), vidinės darnos struktūros svarbiausias yra prasmingumo
(motyvacinis) komponentas. Tačiau negalima teigti, kad kiti du komponentai nėra svarbūs.
Efektyvus savęs valdymas priklauso nuo vidinės darnos kaip visumos. Remdamasis savo vidinės
darnos teorija, A. Antonovsky sukūrė vidinės darnos tyrimo skalę, kurią sudaro 29 (pilnas
variantas) arba 13 (sutrumpintas variantas) teiginių.
19
Egzistuoja taip pat daug įvairių požiūrių į tai, ką galima vadinti darnia asmenybe.
Rogers (1951, cit. pagal Markovienė, 2000), nagrinėdamas harmoningai gyvenančio žmogaus
sampratą, išskiria kelias būdingas savybes. Pirmiausia, harmoningai gyvenantis žmogus yra
atviras savo patyrimams. Tai reiškia, kad kiekvienas stimulas, kuris atsiranda organizme ar
ateina iš aplinkos, yra laisvai perduodamas per nervų sistemą, neiškraipomas savigynos
mechanizmų. Toks žmogus gyvena egzistenciškai, kiekvienas akimirksnis jam naujas, nepatirtas.
Jis daro tai, ką jaučia esant teisinga esamu momentu, ir tuo vadovaujasi.
Coan (cit. pagal Markovienė, 2000) vidinę darną išskiria kaip vieną iš optimalios
asmenybės bruožų. Jo manymu, ją sudaro sėkmingas prisitaikymas, normų atitikimas ir
laimingumo jausmas. Gerai prisitaikęs žmogus nejaučia vidinių konfliktų, trikdančių emocijų. Jis
tiki savo sėkme, bet tuo pačiu, realiai vertina savo galimybes, yra atviras naujiems patyrimams.
J. Laužikas (1993) harmoningos asmenybės esminių sričių santykius parodo modeliu,
turinčiu triašės piramidės pavidalą, kurios pagrindas yra sąmonė ir pasąmonė, sąmoningi ir
nesąmoningi elgesio bei veiklos motyvai, kuriuos išreiškia ir reguliuoja trejopa sąmonės sandara:
pažinimas, jausmai ir valia.
J. Pikūnas (1990) darnios asmenybės formavimosi veiksniu laiko hierarchinės vertybių
ir motyvų sistemos, kurioje aukštesni lygiai dominuoja žemesniems, formavimąsi. Atvirkščiai,
asmenybės paprastumas (vienas tikslas, vieneriopa veikla, bendravimo ir sprendžiamų problemų
rato susiaurėjimas) dažnai sukelia asmenybės disharmoniją. Tam prieštarauja Dodonov (1981,
cit. pagal Markovienė, 2000), teigdamas, jog toks vienpusis kryptingumas netrukdo ir net skatina
daugelio kitų interesų ir gabumų plėtrą, teikia jiems asmenybinę prasmę.
Fridmanas ir Kulagina (1998, cit. pagal Markovienė, 2000) mano, jog darni asmenybė
yra harmoninga su pasauliu, žmonėmis ir pačiu savimi. Toks žmogus yra dora asmenybė.
Atlikti tyrimai (Shiu, 1998., Rimm, 1999, cit. pagal M. Pileckaitė – Markovienė, 2000)
rodo, kad žmonės, turintys aukštesnius vidinės darnos rodiklius, patiria mažiau neigiamų
emocijų bei lengviau susidoroja su stresu.
Dauguma kitų autorių (Florenskaja, 1976; Božovič, 1981; Antonovsky, 1995, cit. pagal
Pileckaitė – Markovienė, 2004) pabrėžia, kad žmogus, turintis silpną vidinę darną, jaučiasi
sumišęs ir nepasitikintis. Jis yra linkęs leisti asmenybės bruožams (pav., nerimastingumui arba
nepasitikėjimui savimi) valdyti savo elgesį nepriklausomai nuo situacijos esmės, be to, lengviau
pasiduoda stresui, neigiamoms emocijoms, jo psichologinė būsena yra nestabili. Savęs
vertinimas, izoliacija, žema socialinė padėtis arba kultūrinis nestabilumas yra vidinės darnos
formavimosi pagrindas.
20
2.2. Savęs vertinimas
Vienas svarbiausių asmenybę nusakančių parametrų – savivertė – įtakoja individo
santykius su aplinkiniais žmonėmis, paveikia žmogaus požiūrius, turi įtakos asmenybės raidai
(Lekavičienė, 2000). Žmogui labai svarbu surasti teisingą santykį su savimi pačiu, realiai suvokti
savo sugebėjimus ir galimybes, teigiamybes ir trūkumus, dorybes ir ydas. Nuo to, kaip jis pažįsta
ir vertina save, priklauso jo veiklos sėkmė, kasdieninis elgesys ir santykiai su artimaisiais
(Bieliauskaitė, 1993).
Psichologijos moksle nėra vieningos sąvokos “savęs vertinimas” sampratos. Egzistuoja
painiava ir terminologijoje: lygiagrečiai minėtam terminui, vartojami “aš – vaizdo”,
“savimonės”, “aš – koncepcijos”, “pasitenkinimo savimi” ir kt. terminai. Analogiška situacija yra
ir užsienio psichologinėje literatūroje, kur autoriai naudoja sąvokas “self – evaluation”, “self –
esteem”, “self – image”, ”self – respect”, “self – love”, “self – concept”, “Selbstbild”,
“Selbstgetűhl”, “Selbsterfahrung”, “я – обрaз”, “самооценка”, “самосознание”, “доверие к
себе”, “образ себя”, “осознание себя” ir pan. (Lekavičienė, 2000).
Borozdinos (1992, cit. pagal Lekavičienė, 2000) teigimu, sąvokos interpretacija
priklauso nuo konkrečios psichologijos mokyklos, kurią atstovauja autorius. Anot autorės, savęs
vertinimas – tai individo kritinės pozicijos buvimas į tai, kas jis yra, o ne turimo potencialo
konstatavimas.
Pasak Asendorf (1996, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004), savęs vertinimas
yra pagrindinis komponentas, sąlygojantis pasitenkinimą gyvenimu ir sveikata. Branden (1983,
cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004), kalbėdamas apie savęs vertinimą, skiria du
tarpusavyje susijusius elementus: 1) asmeninio veiksnumo pajauta; 2) asmeninės vertės jausmą.
Epstein (1979, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004) savęs vertinimą apibūdina “kaip
aukščiausios tvarkos postulatą”, kuris stipriai susijęs su plačiu požiūrių, elgesio, emocijų spektru.
James (1890, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004) savęs vertinimą apibrėžia kaip sėkmės
ir pretenzijų santykį.
Psichologijos žodynas (1993) taip apibrėžia “savęs vertinimą” – “tai individo savęs
paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas”. Savęs vertinimas daro
didelę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui, bendravimui su kitais žmonėmis. Nuo savęs
vertinimo priklauso kiekvieno santykiai su aplinkiniais, jo savikritiškumas, reiklumas sau. Savęs
vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui, jo asmenybės raidai, jis susijęs su sau keliamų
tikslų sudėtingumu. Nuo šio asmenybės konstrukto priklauso žmogaus požiūris į save, savo
elgesį, savo sėkmę ir nesėkmę.
“Savęs vertinimas, dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą
pusiausvyrą tarp išorinių poreikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų” (Gučas,
21
1990, p. 5). Vertindamas save, žmogus visada lygina save su referentine grupe ar etalonu,
visuotinai priimtomis normomis, idealiu vienos ar kitos savybės pasireiškimu (Gučas, 1990). Dar
kiti autoriai, apibūdindami savęs vertinimą, išskiria du glaudžiai tarpusavyje susijusius
komponentus: patį savęs vertinimo procesą ir to proceso rezultatą (Beresnevičienė, 1995). Šiuo
požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save, tikrina sprendimų
apie save tikslumą bei adekvatumą, lygina savo ypatybes su aplinka.
Savęs vertinimas suprantamas kaip tam tikra savimonės vystymosi pakopa ar
komponentas, kuris jungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Čia išskiriamas savęs
įsisąmoninimo lygis. Savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių
sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save įsisąmoninimas (Beresnevičienė,
2004).
Pasak kitos autorės Cirkin (1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001), savęs
vertinimas (self – esteem, self – apprisal, self – assesment, self – attitude, self – evaluation, self –
judgement, self – rating) – individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų
žmonių vertinimas.
Block ir Robins (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001, p. 50) apibūdina savęs
vertinimą (kitaip savivertę) kaip “savo panašumo į žmogų, kokiu norėtųsi būti ir skirtingumo nuo
žmogaus, kokiu būti nesinorėtų, gerbiant savo tiek teigiamus, tiek neigiamus bruožus, įvertinimo
rezultatą”.
Welles ir Marwlle (1976, cit. pagal Valickas, 1990) išskyrė 4 savęs vertinimo tipus:
1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata, t. y. savęs vertinimas interpretuojamas kaip
nuostata į save realaus Aš pagrindu.
2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų, t. y. savęs vertinimas priklauso nuo
skirtumo tarp realaus Aš ir idealaus Aš. Tokios sampratos šalininkams priskiriamas James
(1991), pateikęs garsiąją savigarbos formulę; taip pat tokios sampratos prisilaikoma
psichologijos žodynų apibrėžimuose. Kaip įvardinamas savęs vertinimo apibrėžimas
Psichologijos žodyne (1993) jau minėjau. O štai platesnė savęs vertinimo samprata pateikiama
kitame psichologijos žodyne: savęs vertinimas – tai savimonės komponentas, apimantis žmogaus
žinias apie save bei žmogaus savęs paties, savo gabumų, moralės savybių ir poelgių įvertinimą
(Психологический словаръ, 1981). Vokiečių kalba išleistas psichologijos žodynas savęs
vertinimo termino atskirai neišskiria, o aiškina jį aš – vaizdo sąvokos rėmuose (Wöreterbuch der
Psychologie, 1981, cit. pagal Lekavičienė, 2000).
3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija, kai pagrindinis dėmesys sutelkiamas į
žmogaus jausmus, kurie kyla iš tam tikro savęs vertinimo lygio.
22
4. Savęs vertinimas traktuojamas kaip aš – sistemos komponentas, atliekantis tarpininko
funkciją tarp išorinio pasaulio ir Aš. Kintant realybei, žmogaus savęs vertinimas suponuoja jo
reakcijas į išorės pokyčius.
Tam tikri savęs vertinimo aspektai gali būti nevienodo įsisąmoninimo lygio, be to, savęs
vertinimo sistemai būdingas hierarchiškumas (Šilštein, 1999, cit. pagal Lekavičienė, 2000). Kai
kurių autorių nuomone, konkrečių vertinimų pagrindu formuojasi bendras savęs vertinimas
(Valickas, 1991), tačiau Brown, Dutton (1994, cit. pagal Myers, 1997) tam priešinasi: autorių
nuomone, viskas yra atvirkščiai, t. y. save aukštai vertinantys žmonės geriau vertina ir savo
gabumus, požiūrius ir pan.
Kiekviename savęs vertinime galima įžvelgti kognityvinį ir efektyvųjį komponentą.
Nuo jų tarpusavio santykio priklauso, kiek savęs vertinimas bus artimas realybei. Be to, šalia
realaus savęs vertinimo gali egzistuoti ir parodomasis, skirtas aplinkiniams. Savęs vertinimo
formas tyrinėjantys autoriai siūlo įvairius modelius: Česnakova (1977 cit., pagal Lekavičienė,
2000) bendrąjį savęs vertinimą traktuoja kaip konkrečių savęs vertinimų, dinamiškai susietų
tarpusavy, hierarchišką sistemą. Zacharova (1980 cit., pagal Lekavičienė, 2000) atkreipia dėmesį
į dvi skirtingas savęs vertinimo formas – konkrečiąją ir bendrąją, kur konkretūs vertinimai apima
atskirų individo savybių ir poelgių įvertinimus, o bendroji savęs vertinimo forma dar reikalauja
gilesnės analizės. Siedama savęs vertinimą su veikla, minėta autorė pateikia ir kitą savęs
vertinimo modelį: ji išskiria prognozuojantį, aktualųjį ir retrospektyvinį savęs vertinimą, kurie
tarpusavy glaudžiai siejasi. Korman (1970 cit., pagal Lekavičienė, 2000) nurodo tris savęs
vertinimo aspektus: bendrąjį, kurį galima traktuoti kaip santykinai pastovų asmenybės bruožą; į
užduotį orientuotą savęs vertinimą, kuris susijęs su gebėjimu perkelti patirtį iš praeities į dabartį
bei socialinį savęs vertinimą, kuris formuojasi analizuojant aplinkinių požiūrį į save, savo elgesį .
Literatūroje analizuojama savęs vertinimo ir įvairių asmenybės socialinio gyvenimo
aspektų tarpusavio sąveika. Tharenon (1979, cit. pagal Lekavičienė, 2000) tyrimai rodo, jog
savęs vertinimas susijęs su pasitenkinimu darbu; Holland (1966 cit. pagal Lekavičienė, 2000)
parodo ryšį su pasitenkinimu profesija; Lefkovitz (1967, cit. pagal Lekavičienė, 2000) – su darbo
pakeitimu ir kt. Taigi, autoriai pripažįsta, jog savęs vertinimas ir žmogaus elgesys įvairiose
situacijose yra susiję.
Humanistinės psichologijos atstovai Maslow (1970) ir Rogers (1980, cit. pagal
Beresnevičienė, Mikelkevičiūtė, 2001) teigia, kad svarbiausias asmenybės brendimo požymis yra
savasties arba savojo Aš, samprata – t. y. visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą
„Kas aš esu?“. C. R. Rogers'as (1994, cit. pagal Beresnevičienė, Banienė, 2000) teigia, kad savęs
vertinimas atlieka ir asmenybės aktyvumo realizavimo funkciją ir yra svarbus asmenybės
23
vystymesi. Jo nuomone, pagrindinį asmenybės konfliktą sudaro skirtumas tarp savęs vertinimo ir
aplinkos faktorių vertinimo.
Taigi, savęs vertinimas formuojasi nuo kūdikystės. Naujausi tyrimai rodo, kad vaisiui
esant įsčiose net motinos savijauta gali veikti savęs vertinimą. Axinn, Borber (1998, cit. pagal
Beresnevičienė, Andziulytė, 2004) teigia, kad kūdikio nelaukimas gali turėti ilgalaikį neigiamą
poveikį subjektyviems vaiko savijautos aspektams ir savęs vertinimui. Tyrimai parodė, kad
vaikai, kurie nebuvo motinų laukiami, daug mažiau vertino save net po 23 m. Abejonių nekelia,
kad socialiniai santykiai visą gyvenimą yra svarbūs gerai savijautai.
Savęs vertinimas formuojasi ir kinta visais amžiaus tarpsniais: vaikystėje, paauglystėje,
jaunesniame paauglystės amžiuje, jauno suaugusiojo, vidutinio suaugusiojo amžiuje. Jauno
suaugusiojo ir vidutinio suaugusiojo amžiaus tarpsniuose savęs vertinimas vis labiau priklauso
nuo savęs paties (Beresnevičienė, 2003), o harmoningai besivystančios asmenybės vidutinio
suaugusiojo savęs vertinimas įgyja autonomiškumą. Šiame amžiaus tarpsnyje, vykdant naujai
atsiradusias užduotis (vedybinių santykių ugdymą, namų ūkio tvarkymą, vaikų auklėjimą,
vadovavimą savo karjerai), savęs vertinimas atlieka stiprią reguliacinę funkciją tarp Aš ir išorinio
pasaulio (B. Newman, Ph. Newman, 1987, cit. pagal Beresnevičienė, 2004).
Savasis Aš ypač svarbus, galbūt net pats svarbiausias objektas kiekvienam žmogui.
Todėl mes paprastai stengiamės ne tik apsaugoti savęs vertinimo lygį nuo nepageidaujamų
poveikių, bet ir pakelti jį. Daugelio psichologų manymu, pradiniuose asmenybės raidos etapuose
susiformavęs teigiamo savęs vertinimo poreikis yra viena iš pagrindinių žmogaus elgesio
varomųjų jėgų. Ši jėga pasireiškia kasdieniuose mūsų darbuose, poelgiuose, reakcijose, mintyse
ir pan. Siekdami pakelti savęs vertinimo lygį, ieškome įvairiausių progų pademonstruoti savo
teigiamas savybes, stengiamės bendrauti su tais, kurie mums pritaria, teigiamai mus vertina
(Valickas, 1997).
Kai dėl kurių nors priežasčių (pvz., ilgalaikių nesėkmių, aplinkinių neigiamų reakcijų,
pasmerkimo ir atstūmimo, ligos) formuojasi mažas savęs vertinimas, teigiamo savęs vertinimo
poreikis tampa ypač aktualus ir verčia žmogų ieškoti įvairiausių jo patenkinimo būdų. Tačiau,
jeigu asmenybei ilgai nepavyksta pakelti savęs vertinimo lygio socialiai priimtinais būdais, jeigu
teigiamo savęs vertinimo nepadeda apsaugoti ir gynybiniai mechanizmai, tai ji pradeda rinktis
alternatyvius palyginimo standartus arba etalonus (Valickas, 1997). Asmenybė, kuri nuolatos
susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais bei atstūmimu, savęs vertinimo lygis
pamažu ima kristi (Valickas, 1997).
Psichologų nuomone, neadekvatus ( per žemas ar per aukštas) savęs vertinimas
deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu
apsunkina normalią psichinę raidą (Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė, 1996). Per gerai save
24
vertinantis žmogus turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl
klaidų kaltina kitus. Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki savimi (self – distrust, self –
doubt), labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų,
netiki sėkme. Harter (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad žemą
savęs vertinimą turintys žmonės yra rizikos grupėje dėl polinkio į depresines reakcijas ir suicidą.
Autorė taip pat nurodo, kad žemas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu.
Priešingai, aukštas savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais (Cole,
Martin, Peeke, Seroczynski, Fier, 1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001). Žmonės,
turintys aukštą savęs vertinimą, sėkmingai sprendžia problemas ir efektyviai naudoja
informaciją, siekdami savo tikslų (Baumeister, 1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).
Taip pat buvo nustatyta, kad jie yra geros psichinės sveikatos ir gerai prisitaiko (Gresiam, Lane,
Mac – Millan, Bocian, Ward, 2000, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).
Taigi, šių savęs vertinimo aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti
asmenybę, suprasti jos poelgių priežastis bei, padedant jai, įveikti kylančius sunkumus( Valickas,
1991).
2.3. Psichologinė savijauta
Psichologinė savijauta – psichologinių veiksnių nulemtos vidinės būsenos pojūtis.
Nuovargis, įtampa, stresas sukelia savijautos pasikeitimus. Gera savijauta yra siejama su
neigiamų emocijų, depresijos nebuvimu (Donatu Arvilommi, Nurmi, Aunola, 1998, cit. pagal
Pileckaitė – Markovienė, 2001). Taigi, psichologinė savijauta yra nepastovi būsena, ji priklauso
nuo daugelio išorinių ir vidinių faktorių. Pagrindinis faktorius, įtakojantis žmogaus psichologinę
savijautą yra stresas. Stresas paprastai suprantamas kaip emocinės įtampos būsena, atsiradusi dėl
aplinkos sąlygų ar įvykių, apsunkinančių žmogaus adaptaciją. Streso, kaip neuropsichinės
įtampos, įtaka ligos patogenezei jau seniai pastebėta (Dembinskas, Alekseičikas, Gailienė ir kt.,
1981).
Kiekvienas iš mūsų kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. Visiškai išsivaduoti iš
streso ar jo išvengti neįmanoma. Ilgalaikė emocinė įtampa gali būti kenksminga organizmo
psichinei ar fizinei sveikatai. Neadekvatūs kovos su stresu būdai (pvz., alkoholio, tabako
vartojimas) nepašalina priežasties, o sukelia daugybę pašalinių reiškinių. Pastarieji gali
sustiprinti stresą, mažina organizmo atsparumą stresoriaus poveikiui ir skatina psichosomatinių
ligų atsiradimą (Goštautas, 1991).
Nuo devintojo dešimtmečio stresui, kaip aktualiai sveikatos problemai, skiriama vis
daugiau dėmesio. Stresas – tai būsena, atsirandanti dėl asmens ir aplinkos santykio, sąlygojančio
neatitikimą tarp situacijos keliamų reikalavimų ir žmogaus biologinių, psichologinių ar socialinių
sistemų galimybių. Psichologinis – socialinis stresas apima psichikos būsenas – reakcijas, kurias
25
sukelia žmogaus veiklos nesklandumai, konfliktai, veiklą sunkinančios sąlygos arba vargiai
įvykdomų aplinkybių reikalavimai (Goštautas, 1991). Nacionaliniuose profesinės saugos ir
sveikatos institutuose Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ir JAV streso pasekmių sveikatai studijos
priskiriamos prioritetinių tyrimų sričiai (Lindstrom, 1994; Rautanen, 1992, cit. pagal
Šidlauskaitė, 2001). Apskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse, kur medicina įveikė daugelį
negandų, iki 60 procentų ligų galima priskirti stipraus streso poveikiui. Stresas turi įtakos
gyvenimo stiliaus pasikeitimams, o pastarieji turi įtakos mūsų fizinei ir psichinei sveikatai
(Sarafino E. P, 1998, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001).
Tyrimais yra įrodyta, kad stresas turi įtakos organizmo sistemoms ir žmonių elgesiui.
Kempe (1976) bei Kolbe ir kitų (1986, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001) atlikti tyrimai parodė, kad
stresas keičia žmonių elgesį. Žmonės, kurie patiria didesnį stresą (Baer ir kt., 1987; Conway,
Vickers, Ward ir Rake, 1981, cit. pagal Myers, 2000), mažiau miega ir mankštinasi, taip kelia
didesnį pavojų savo sveikatai (Walis,1983, cit. pagal Myers, 2000) nei žmonės, kurie patiria
mažiau streso.
Tyrimai rodo, kad žmonės, patiriantys didesnį stresą, linkę elgtis taip, kad didėja
galimybė susirgti ar susižeisti (Wiebe ir McCollum, 1986, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001).
Pasichologai Michaelis Scheieras ir Charlesas Carreras (1991, cit. pagal Myers, 2000) teigia, kad
optimistai, žmonės, kurie neapibrėžtomis aplinkybėmis visada tikisi geriausio, sėkmingiau
susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais ir yra sveikesni.
Tačiau kiekvieno žmogaus elgesį, jausmus ir mintis nulemia jo gyvenimiška filosofija,
požiūris į ligą ir sveikatą, gyvenimo aplinkybės ir ištekliai. Feltonas ir kt. (1980, cit. pagal
Sargautytė, 2001) tyrė 50 m. ribą peržengusių žmonių, sergančių hipertonija, diabetu,
reumatoidiniu artritu ar vėžiu, streso įveikimo strategijas. Štai kelios jų:
Emocinė išraiška. Žmonės, kurie dėl ligos patiria įtampą, ieško galimybių savo
jausmams išlieti. Pykčio protrūkiai būdingi ilgai sergantiems, kuriems atrodo, tarsi jie būtų
išskirti iš kitų, persekiojami. Palankesnis būdas sergantiems išreikšti savo emocijas – atgaivinti
prisiminimus apie geresnius laikus. Tai leidžia optimistiškiau žvelgti į ateitį.
Kognityvinis perstruktūravimas. Tai optimistinė strategija, kai žmonės ieško ko nors
pozityvaus savo ligoje. Jie panaudoja ligą kaip priemonę iš naujo įvertinti savo tikslus ir keisti
supratimą, kas yra prasminga jų gyvenime.
Fantazijos apie norų išsipildymą. Žmonės, kurie trokšta, kad liga liautųsi juos kankinusi,
dažnai fantazuoja, taip pabėgdami nuo nemalonios realybės.
Neigimas. Nepagydomi asmenys dažnai netiki savo ligos rimtumu. Neigdami jie
sumažina savo nerimą ir bejėgiškumo jausmą.
26
Informacijos paieškos. Kai kurie žmonės siekia suprasti savo ligos priežastis, kad galėtų
jai priešintis. Šiuos žmones greičiausiai stumia troškimas išsaugoti savo vientisumą ar orumą
arba noras sutvarkyti savo reikalus. Bet kuriuo atveju, jie linkę geriau apnuoginti situaciją, negu
jos vengti.
Grėsmės menkinimas. Tai sąmoningos pastangos išmesti iš galvos visas mintis apie
ligą. Asmuo pripažįsta ligą, bet ignoruoja jos požymius.
Tiriant psichologinius ypatumus, moterų, sergančių išemine širdies liga, N.
Ausmanienės (2002) tyrimai parodė, kad moterys, sergančios ūmia IŠL, dažniau pasižymi
aukštesniu psichologinio streso lygiu nei moterys, sergančios lėtine IŠL ar nesergančios IŠL,
nepriklausomai nuo išsimokslinimo ir šeimyninės padėties. Vyresnės moterys, sergančios ūmia,
lėtine IŠL ir nesergančios IŠL, nesiskyrė psichologinio streso rodikliais. A. Goštauto (1982)
atlikti tyrimai parodė, kad asmenys, sergantys miokardo infarktu yra emociškai labiau įsitempę,
dažniau patenka į stresines situacijas, psichologiškai sunkiau adaptuojasi, sunkiau bendrauja. R.
Sargautytės, R. Kočiūno, D. Krapavickaitės (1994) atlikti tyrimai atskleidė tokius rezultatus: su
amžiumi didėja sergančių reumatoidiniu artritu dezadaptacija. Sergantys reumatinėmis ligomis
vyrai yra nekantresni, sunkiau pakelia skausmą ir kitus nemalonius pojūčius, linkę užsiplieksti ir
reikalauti sau išskirtinio dėmesio. Moterys labiau susirūpinusios dėl įspūdžio, kurį jų liga gali
padaryti aplinkiniams. R. Bieliauskaitės (1984) tyrimas atskleidė reumatoidiniu artritu ir reumatu
sergančių vaikų asmenybės ypatybes: būdingas stiprus menkavertiškumo jausmas šeimoje,
mažiau teigiama situacija šeimoje, bendravimo sunkumai. Jie išsiskyrė iš kitų tiriamųjų aukštu
nerimo lygiu, skurdžiomis ir užslopintomis emocijomis. Reikšmingi yra kardiologų M.
Friedmano, R. H. Rosenmano ir kt. (1960, 1980, 1982 ir kt., cit. pagal Ausmanienė, 2002)
tyrimai, patvirtinantys prielaidą, kad asmenybės ypatumai gali skatinti stresogenišką elgesį,
susijusį su miokardo infarktu ir krūtinės angina. Yra darbų (Durrington, 1993; Legaut ir kt. 1995,
cit. pagal Ausmanienė, 2002), kur šie ryšiai nepatvirtinti.
Daug ginčų sukėlė atradimai, siejantys stresą ir neigiamas emocijas su vėžiu. Kai kurie
mokslininkai pažymi, jog apie metus laiko po patirtos depresijos, bejėgiškumo ar netekties yra
didesnė tikimybė susirgti vėžiu (Schleifer ir kt. 1979, cit. pagal Myers, 2000). Be to, vėžiu
sergantys pacientai, kurie užgniaužia savo neigiamas emocijas, turi mažiau vilčių išgyventi negu
tie, kurie jas išreiškia (O'Leary, 1990, cit. pagal Myers, 2000). Suprantama, pacientai, sužinoję
savo diagnozę, pirmąsias kelias savaites būna nerimastingi ir prislėgti (Andersen, 1989, cit. pagal
Myers, 2000).
Pastebėdami ryšį tarp emocijų ir vėžio, turime būti labai atsargūs. Mokslininkas Alanas
Justice (1985, cit. pagal Myers, 2000) teigia, kad stresas nesukuria vėžinių ląstelių, tačiau jis
veikia jų augimą, silpnindamas natūralią organizmo gynybą ir kovą su besidauginančiomis
27
piktybinėmis ląstelėmis. Neįtempta, viltinga būsena šią gynybą stiprina. Pacientės, kurioms buvo
pašalintos krūtys ir kurios tiki, jog įveiks krūties vėžį, dažniau išgyvena negu tos, kurios yra
stoiškos ar nepuoselėja vilties išgyti (Hall ir Goldstein, 1986; Pettingale ir kt., 1985, cit. pagal
Myers, 2000).
Apibendrindami visų tyrimų rezultatus, galime teigti, kad šie duomenys neigiamai
veikia žmogaus psichologinę savijautą. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad stresą sukeliantys
įvykiai mus silpnina, tačiau streso stiprumas priklauso nuo asmens būdo ir jį supančios aplinkos.
Patys įvykiai nėra stresiniai, kol mes patys jų taip nesuvokiame, todėl asmenybės ypatumai labai
veikia reakcijas į sudėtingus įvykius. Stresą sukeliančių įvykių neigiamą poveikį gali susilpninti
neįtemptas, sveikas gyvenimo būdas, paguoda bei pagalba, kurią suteikia draugai bei šeima
(Myers, 2000).
2.4. Suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, asmenybės psichologiniai ypatumai
Cukrinis diabetas – lėtinis susirgimas, kurio negalima išgydyti, todėl asmuo, susirgęs šia
liga, turi išmokti su ja susigyventi. Apibendrindama teorinę darbo dalį ir norėdama pereiti prie
tiriamosios darbo dalies, noriu paminėti kai kurių autorių atliktus tyrimus, kurie nors šiek tiek
atskleidžia žmonių, sergančių cukriniu diabetu, psichologinius asmenybės ypatumus. Vidinė
darna yra vienas iš asmenybės formavimosi ypatumų. Autoriai Strang S., Strang P (2001) teigia,
kad žmonės, kurių buvo aukštesnė vidinė darna, lengviau pergyveno žinią, kad serga sunkia
nepagydoma liga (cukriniu diabetu). Aukštesni vidinės darnos rodikliai padėjo lengviau
susitvarkyti su šia pakitusia gyvenimo situacija.
Anette Richardson, Nils Adner, Gun Nordstrőm (2001) tyrė 107 sergančius cukriniu
diabetu (47 vyrus ir 60 moterų). Tyrimo tikslas buvo sužinoti, kaip pasikeitė jų gyvenimas
sužinojus apie ligą. Tyrimo rezultatai parodė, kad aukšta vidinė darna ir išsilavinimas vaidina
svarbų vaidmenį priimant ligą kaip neišvengiamą gyvenimo įvykį. Žmonės su aukštesniu
išsilavinimu ir aukštesniais vidinės darnos rodikliais lengviau susidorojo su iškilusiais sunkumais
dėl ligos paskelbimo.
Kad gera sveikata yra siejama su aukšta vidine darna patvirtina Taylor Francis (2003)
tyrimas. Kaip geros sveikatos šaltiniai buvo įvardinti: aukšta vidinė darna, gera ekonominė
situacija. Kaip sveikatos ribotojai buvo įvardinti: įtampa, žema vidinė darna, depresijos
požymiai, chroniška liga, sunki ekonominė situacija. Pietų Švedijoje, apklausus 577 vidutinio
amžiaus moteris, 29 procentai sveikatą įvardijo kaip gerą, 41 procentas turėjo įtampos požymių.
Kitas asmenybės ypatumas savęs vertinimo žmogui yra svarbus visą gyvenimą, jis
atsispindi visose žmogaus gyvenimo srityse. Tai reakcija į save ir į išorinį pasaulį. Į išorės
poveikius žmogus reaguoja pagal tai, kiek jie prieštarauja ar patvirtina, paaukština ar pažemina
mūsų savęs vertinimą (Beresnevičienė, 2004).
28
Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai
save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui,
mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Brockner ir
Hulton, 1978; Brown, 1991, cit. pagal Myers, 2000). Profesorė D. Beresnevičienė (2004), tyrusi
asmenų vartojančių ir nevartojančių narkotines medžiagas vidinę darną, nustatė, kad asmenų,
priklausomų nuo narkotinių medžiagų, savęs vertinimas yra mažesnis nei žmonių, nevartojančių
narkotinių medžiagų.
Taigi, menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie,
kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie
mano privalą būti, linkę nerimauti (Hoggins, 1987, cit. pagal Myers, 2000).
Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus
(Baumgardner ir kt., 1989; Crocker ir Schwartz, 1985, cit. pagal Myers, 2000).
Kitas įdomus tyrimas buvo atliktas Ellerbrock Lindos Kay (1995). Ji tyrė asmenis,
sergančius I ir II tipo cukriniu diabetu. Iškėlė hipotezę, kad asmenys, sergantys I tipo cukriniu
diabetu žemiau save vertina nei asmenys, sergantys II tipo cukriniu diabetu. Hipotezė
nepasitvirtino.
Varni James W ir kiti autoriai (1989), tirdami vaikų, sergančių cukriniu diabetu
savivertę, nustatė, kad teigiamai vaikų savivertei formuotis didelę reikšmę turi šeima, jos
palaikymas ir supratimas. Kad tėvų ir vaikų santykių svarba savivertės formavimuisi yra be galo
svarbi savo studijose atskleidė tokie autoriai: Baumring (1991), Bergmann (1996), Kreppner
(1996), McCormik, Cynthia, Kenedy, Janice (2000, cit. pagal Beresnevičienė, Andziulytė, 2004).
Be kitų funkcijų, šeima buvo ir tebelieka svarbiausia atrama ligos ir negalios atveju. J.
C. Coyne ir kt. (2001, cit. pagal Sargautytė, 2001) tyrimai rodo, jog sutuoktinio palaikymas ir
rūpestis lemia geresnę širdies kraujagyslių ir kitų ligų prognozę. Santuokos kokybė turi įtakos
gyvenimo trukmei ir mirštamumui nuo įvairių lėtinių ligų. Kita vertus, šeimos stabilumas ir
atmosfera atsiliepia kiekvieno jos nario fizinei ir psichinei sveikatai bei savijautai.
Tačiau gerai sergančiojo savijautai neigiamą poveikį daro stresai. E. B. Fisher (1982,
cit. pagal Repšytė, Streikus, 1990) atkreipia dėmesį, kad pats diabetas žmogui kelia daug stresų:
juk reikia laikytis dietos, riboti dienos aktyvumą, vartoti vaistus ar leisti insuliną. Susiduriama su
nepalankiu bendraamžių ir šeimos narių vertinimu ir kt.
Hanson Cindy L (1987), ištyrusi 104 paauglius, sergančius cukriniu diabetu, nustatė,
kad stresas labai įtakoja cukrinio diabeto kontrolę. Cukriniu diabetu sergantiems ligoniams
būdingas asmenybinis ir situacinis nerimas, depresiškumas (Repšytė, Streikus, 1990).
29
3. Tyrimo metodika 3.1. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės
Tyrimo tikslas – nustatyti suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, psichologinius (vidinės
darnos, psichologinės savijautos, savivertės) ypatumus.
Tyrimo objektas – suaugusių asmenų psichologiniai ( vidinės darnos, psichologinės
savijautos, savivertės) ypatumai sergant cukriniu diabetu.
Uždaviniai:
1. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų vidinės darnos
ypatumus;
2. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos ypatumus;
3. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų psichologinės
savijautos ypatumus;
4. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos
ypatumus;
5. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų savęs vertinimo
ypatumus;
6. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo ypatumus.
Hipotezės
Tikėtina, kad:
1. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų vidinė darna yra žemesnė negu asmenų,
nesergančių cukriniu diabetu;
2. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų psichologinė savijauta yra prastesnė
negu asmenų, nesergančių cukriniu diabetu;
3. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs vertinimas yra mažesnis negu
asmenų, nesergančių cukriniu diabetu.
3.2. Tiriamieji
Iš viso tyrime dalyvavo 200 34 – 60 metų amžiaus tiriamųjų: 100 (22 vyrai ir 78
moterys) sveikų asmenų (kontrolinė grupė) ir 100 (43 vyrai ir 57 moterys) asmenų, sergančių
cukriniu diabetu.
Duomenys apie sergančius buvo surinkti išsiuntinėjus anketas į sergančiųjų cukriniu
diabetu draugijas, esančias Zarasų, Panevėžio, Kauno, Rokiškio, Kėdainių, Šiaulių miestuose.
Užpildytas anketas gavau iš Kauno, Rokiškio, Kėdainių miestuose esančių draugijų. Anketų
buvo išsiųsta 200, o gauta 100 vienetų.
30
3.3. Tyrimo metodikos
Vidinė darna buvo tiriama taikant A. Antonovskio (1995) vidinės darnos tyrimų skalę.
Skalę sudaro 29 teiginiai, pvz: „Kai bendraujate su žmonėmis ar jaučiate, jog jie Jūsų
nesupranta?“, „Jaučiate, jog iš tikrųjų Jūsų nejaudina tai, kas vyksta aplink Jus?“. „Ar praeityje
buvote šokiruotas elgesio tų žmonių, kuriuos manėte gerai pažįstąs?“ Tiriamasis turi perskaityti
kiekvieną teiginį ir pažymėti jam tinkamą atsakymą skaičiais nuo 1 iki 7, kurie yra vidinės
darnos jausmo skaitmeninė išraiška.
Šią vidinės darnos skalę sudaro 3 komponentai:
- prasmingumo
- suprantamumo
- sugebėjimo kontroliuoti situaciją komponentas
Psichologinė savijauta buvo tiriama naudojant semantinio diferencialo metodą, sukurtą
Č. E. Osgudo (1952). Pasirenkant vertinimo parametrus buvo remiamasi prof. D.
Beresnevičienės (1995) pasiūlytais apibrėžimais. Psichologinė savijauta buvo suprantama pagal
6 parametrus: „patinka“, „lengva“, „įdomu“, „malonu“, „naudinga“, „sekasi“. Kiekvieną iš šių
parametrų tiriamasis turėjo įvertinti nuo -3 iki +3 arba 0.
Savęs vertinimas buvo tiriamas naudojant semantinio diferencialo metodą, sukurtą Č. E.
Osgudo (1952). Pasirenkant vertinimo parametrus buvo remiamasi prof. D. Beresnevičienės
(1995) pasiūlytais apibrėžimais. M. Pileckaitė – Markovienė papildė dar dviem parametrais
„laimingas“ ir „linksmas“. Kadangi buvo atlikti turinio pakeitimai ir pakeista pateikimo forma,
tikrinant testą, buvo apskaičiuotas Cronbach – alpha koeficientas, kuris lygus 0,75. Tiriamasis
save vertinti turėjo pagal 12 kriterijų: „stiprus“, „gražus“, „darbštus“, „protingas“, „draugiškas“,
„gabus“, „laimingas“, „linksmas“, „ramus“, „santūrus“, „aktyvus“, „judrus“. Kiekviena savybė
vertinama nuo 0 iki 5 balų. 5 – jei savybė labai stipri, 4 – stipri, 3 – vidutiniška, 2 – silpnesnė už
vidutinę, 1 – silpna, 0 – labai silpna.
Duomenų analizė buvo atliekama, naudojant programą SPSS 8.0.0.
31
4. Rezultatai ir jų analizė
Tiriamųjų skaičius
Suaugusiųjų skaičius (34 – 60 m)
Sergantys Sveiki
Bendras skaičius
Lytis: vyr.
mot.
43
57
22
78
65
135
Bendras skaičius 100 100 200
4.1. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos vidurkių
lyginamoji analizė
Bendrai vidinei darnai apskaičiuoti buvo naudojama aritmetinė vidinės darnos
parametrų suma. Respondentų vidinė darna galėjo būti nuo 29 iki 203 balų. Vidutinė tiriamųjų
vidinė darna – 138,77 balai, žemiausia vidinė darna – 56, aukščiausia – 196 balai.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
1 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
134.09 27.71 141.02 26.29 -1.716 198 .088
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Kaip matome iš 1 lentelės, vidutinė moterų vidinė darna – 141.02, vyrų – 134.09 balai.
Taikydami Stjudento kriterijų dviejų vidurkių palyginimui, statistiškai reikšmingų skirtumų
nestebime (t = -1.716, df = 198, p = .088).
Žr. 1 pav.
32
134,09
141,02
100
125
150 VyraiMoterys
1 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
33
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių vidinės darnos vidurkių
palyginimas
2 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
129.84 25.27 147.70 25.57 -4.969 198 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Iš 2 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu, vidinė darna
– 129.84, sveikų – 147.70 balai. Lygindami vidinės darnos vidurkius šiose grupėse, matome, kad
sergančių respondentų vidinė darna statistiškai reikšmingai mažesnė nei nesergančių (t = -4.969,
df = 198, p = .000).
Žr. 2 pav.
34
129,84
147,7
100
150
200sergantyssveiki
2 pav.
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių vidinės darnos vidurkių
palyginimas
35
Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
3 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
144.68 32.30 148.55 23.51 - .524 27.579 .604
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 3 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų vidinės darnos vidurkių
statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = -524, df = 27.579, p = .604).
Sergančiųjų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
4 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
128.67 12.67 130.72 16.58 - .399 98 .691
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų vidinės darnos vidurkių statistiškai reikšmingų
skirtumų nestebime.
Sergančių ir nesergančių vyrų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
5 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
128.67 23.67 144.68 32.30 -2.274 63 .026
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
36
Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais, iš 5 lentelės matome, kad sergančių
vyrų vidinė darna statistiškai reikšmingai žemesnė nei nesergančiųjų (t = -2,274, df = 63, p =
.026).
Sergančių ir nesergančių moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas
6 lentelė
Sergančios Sveikos
x σ x σ
t df p
Vidinė
darna
130.72 26.58 148.55 23.51 -4.118 133 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Tą patį stebime lygindami ir sergančias moteris su sveikomis. Iš 6 lentelės matome, kad
sergančių moterų vidinė darna statistiškai reikšmingai žemesnė nei nesergančių (t = -4.118, df =
133, p = .000).
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių palyginimas
7 lentelė
Vyrai Moterys Vidinės darnos komponentai
x σ x σ
t df p
Suprantamumas 48.91 11.36 50.96 10.30 -1.273 198 .204
Prasmingumas 36.55 7.81 39.70 8.09 -2.607 198 .010
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
48.63 11.49 50.36 10.30 -1.072 198 .285
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Lyginant vidinės darnos komponentų vidurkius tarp tirtų vyrų ir moterų, statistiškai
reikšmingai skiriasi prasmingumo suvokimas (t = -2.607, df = 198, p = .010): moterys (39.70)
dažniau nei vyrai (36.55) išreiškia jaučiančios gyvenimo ir savo veiklos prasmę. Kiti du vidinės
darnos komponentai, suprantamumas ir sugebėjimas kontroliuoti situaciją, taip pat labiau
būdingi moterims nei vyrams, tačiau statistiškai reikšmingai šių komponentų įverčių vidurkiai
tarp vyrų ir moterų nesiskiria. Žr. 7 pav.
37
48,9150,96
36,55
39,7
48,63
50,36
10
20
30
40
50
60
Suprantamumas Prasmingumas Sugebėjimas kontroliuotisituaciją
VyraiMoterys
7 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių palyginimas
38
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių
palyginimas
8 lentelė
Sergantys Sveiki Vidinės darnos
komponentai x σ x σ
t df p
Suprantamumas 47.45 9.69 53.13 10.89 -3.896 198 .000
Prasmingumas 35.92 8.01 41.44 7.28 -5.100 198 .000
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
46.47 10.70 53.13 9.67 -4.619 198 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Sergančių ir sveikų tiriamųjų grupėse visi vidinės darnos komponentai skiriasi
statistiškai reikšmingai. Sergantiems rečiau nei sveikiesiems būdingas suprantamumas (t=-3.896,
df = 198, p = .000), prasmingumas (t=-5.100, df = 198, p = .000) bei sugebėjimas kontroliuoti
situaciją (t=-4.619, df = 198, p = .000).
Žr. 8 pav.
39
47,45
53,13
35,92
41,44
46,47
53,13
10
20
30
40
50
60
Suprantamumas Prasmingumas Sugebėjimaskontroliuoti situaciją
SergantysSveiki
8 pav.
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių
palyginimas
40
Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių
palyginimas
9 lentelė
Vyrai Moterys Vidinės darnos
komponentai x σ x σ
t df p
Suprantamumas 51.64 14.33 53.55 9.79 -.589 26.766 .561
Prasmingumas 40.50 8.30 41.71 7.00 -.684 98 .496
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
52.55 11.83 53.29 9.05 -.275 28.293 .785
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 9 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų vidinės darnos komponentų
vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra.
Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių
palyginimas
10 lentelė
Vyrai Moterys Vidinės darnos
komponentai x σ x σ
t df p
Suprantamumas 47.51 9/39 47.40 9.99 .055 98 .956
Prasmingumas 34.53 6.80 36.96 8.73 -1.564 97.874 .121
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
46.63 10.91 46.35 10.63 .128 98 .899
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ – standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 10 lentelės taip pat matome, kad lygindami sergančius vyrus su sergančiomis
moterimis vidinės darnos komponentų vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra.
41
Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal vidinės darnos komponentus
vidurkių palyginimas
11 lentelė
Sergantys Sveiki Vidinės darnos
komponentai x σ x σ
t df p
Suprantamumas 47.51 9.39 51.64 14.33 -1.223 30.500 .231
Prasmingumas 34.53 6.80 40.50 8.30 -3.102 63 .003
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
46.63 10.91 52.55 11.83 -2.011 63 .049
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Kalbant apie vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą tarp sveikų ir
sergančių vyrų, pastarieji statistiškai reikšmingai rečiau jaučia gyvenimo prasmingumą
(t = -3.102, df = 63, p = .003) bei sugeba kontroliuoti situaciją (t = -2.011, df = 63, p = .049).
Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus
vidurkių palyginimas
12 lentelė
Sergančios Sveikos Vidinės darnos
komponentai x σ x σ
t df p
Suprantamumas 47.40 9.99 53.55 9.79 -3.573 133 .000
Prasmingumas 36.96 8.73 41.71 7.00 -3.382 104.295 .001
Sugebėjimas kontroliuoti
situaciją
46.35 10.63 53.29 9.05 -4.089 133 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.005).
42
Lygindami sergančias moteris su sveikomis, matome, kad sergančioms moterims
statistiškai reikšmingai rečiau būdingi visi vidinės darnos kriterijai – suprantamumas (t = -3.573,
df = 133, p = .000), prasmingumas (t = -3.382, df = 104.295, p = .001) bei sugebėjimas
kontroliuoti situaciją (t = -4.089, df = 133, p = .000).
Taigi, apibrėžiant, palyginus sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių
asmenų vidinę darną, paaiškėja, kad sergančių cukriniu diabetu vidinė darna yra žemesnė už
nesergančių cukriniu diabetu asmenų vidinę darną. Nepriklausomai ar tai moterų, ar tai vyrų
grupėse.
4.2. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos
vidurkių lyginamoji analizė
Bendra psichologinė savijauta buvo gauta apskaičiavus psichologinės savijautos
parametrų aritmetinį vidurkį. Vidutinė tiriamųjų psichologinė savijauta – 1.40 (skalėje nuo -3 iki
3).
Suaugusių vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas
13 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.22 1.27 1.49 1.25 -1.453 198 .148
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 13 lentelės matome, kad vyrų vidutinė psichologinė savijauta – 1.22, moterų – 1.49.
Vyrų ir moterų psichologinės savijautos skirtumai nėra statistiškai reikšmingi:
(t = - 1.453, df = 198, p = .148).
Žr. 13 pav.
43
1,221,49
-3
-2
-1
0
1
2
3
VyraiMoterys
13 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas
44
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių psichologinės savijautos
vidurkių palyginimas
14 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.09 1.46 1.71 0.93 -3.557 168.315 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Iš 14 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu,
psichologinė savijauta – 1.09, sveikų – 1.71 balai.
Lygindami psichologinės savijautos vidurkius šiose grupėse, matome, kad sergančiųjų
psichologinė savijauta statistiškai reikšmingai prastesnė nei nesergančių:
(t = - 3.557, df = 168.315, p = .000).
Žr. 14 pav.
45
1,09
1,71
-3
-2
-1
0
1
2
3 Sergantys Sveiki
14 pav.
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių psichologinės savijautos vidurkių
palyginimas
46
Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas
15 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.52 0.99 1.76 0.92 -1.066 98 .289
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 15 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų psichologinės savijautos
vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra:
(t = - 1.066, df = 98, p = .289).
Sergančiųjų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių
palyginimas
16 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.06 1.37 1.12 1.54 -.208 98 .835
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ – standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų psichologinės savijautos vidurkių statistiškai
reikšmingų skirtumų nestebime.
Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių psichologinės savijautos vidurkių
palyginimas
17 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.06 1.37 1.52 0.99 -1.561 55.497 .124
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
47
Skirtumai tarp sergančių (1.06) ir sveikų (1.52) vyrų nėra statistiškai reikšmingi (t = -
1.561, df = 55.497, p = .124).
Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių
palyginimas
18 lentelė
Sergančios Sveikos
x σ x σ
t df p
Psichologinė savijauta 1.12 1.54 1.76 0.92 -2.814 84.689 .006
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Iš 18 lentelės matome, kad statistiškai reikšmingai skiriasi sergančių (1.12) ir
nesergančių (1.76) moterų vidutinė psichologinė savijauta (t = - 2.814, df = 84.689, p = .006).
Sergančių moterų psichologinė savijauta prastesnė nei sveikų moterų.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių
palyginimas
19 lentelė
Vyrai Moterys Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 0.95 1.85 1.61 1.69 -2.513 198 .013
PS2 0.54 1.80 0.76 1.67 -.868 198 .386
PS3 0.92 1.81 1.38 1.71 -1.727 198 .086
PS4 0.80 1.52 1.20 1.67 -1.629 198 .105
PS5 2.14 1.10 2.06 1.35 .412 198 .681
PS6 1.94 1.13 1.93 1.16 .030 198 .976
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05); PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 –
psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą
“įdomu”; PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta
pagal parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
48
Lyginant vyrų ir moterų psichologinę savijautą skirtingais parametrais, statistiškai
reikšmingi skirtumai gauti “patinka” vertinime. Moterims labiau nei vyrams (1.61, lyginant su
0.95) “patinka” užsiimti kasdienine veikla. Žr. 19 pav.
0,95
1,61
0,540,76
0,92
1,38
0,8
1,2
2,14 2,061,94 1,93
-3
-2
-1
0
1
2
3PS
1
PS2
PS3
PS4
PS5
PS6
VyraiMoterys
19 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių palyginimas
Paaiškinimai: PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 – psichologinė
savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”; PS4
– psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta pagal
parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
49
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus
vidurkių palyginimas
20 lentelė
Sergantys Sveiki Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 0.79 2.03 2.01 1.18 -5.197 159.603 .000
PS2 0.86 1.64 0.52 1.77 1.408 198 .161
PS3 0.65 1.88 1.81 1.40 -4.948 182.719 .000
PS4 0.75 1.71 1.39 1.49 -2.818 194.247 .005
PS5 1.81 1.43 2.36 1.02 -3.126 178.822 .002
PS6 1.70 1.25 2.17 0.99 -2.951 187.678 .004
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;
PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;
PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;
PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;
PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;
PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
Sergantieji apklaustieji statistiškai reikšmingai dažniau nei sveikieji savo psichologinę
savijautą užsiimant kasdienine veikla įvertina žemiau visais atvejais, išskyrus parametrą
„lengva“. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad „lengva“ užsiimti kasdienine veikla, nors
statistiškai reikšmingai šio kriterijaus pasirinkimas tarp sergančiųjų ir sveikų nesiskiria
(t = 1.408, df = 198, p = .161).
Žr. 20 pav.
50
0,79
2,01
0,86
0,520,65
1,81
0,75
1,39
1,81
2,36
1,7
2,17
-3
-2
-1
0
1
2
3
PS1
PS2
PS3
PS4
PS5
PS6
SergantysSveiki
20 pav.
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių
palyginimas
Paaiškinimai: PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 – psichologinė
savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”; PS4
– psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta pagal
parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
51
Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus
vidurkių palyginimas
21 lentelė
Vyrai Moterys Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 1.59 1.40 2.12 1.10 -1.903 98 .060
PS2 0.05 2.01 0.65 1.69 -1.429 98 .156
PS3 1.64 1.59 1.86 1.35 -.658 98 .512
PS4 1.00 1.48 1.50 1.48 -1.397 98 .166
PS5 2.59 0.50 2.29 1.12 1.784 78.604 .078
PS6 2.27 0.88 2.14 1.02 .552 98 .582
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;
PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;
PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;
PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;
PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;
PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;
PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
Lygindami vyrus ir moteris sveikųjų grupėje, statistiškai reikšmingų skirtumų
nestebime.
Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus
vidurkių palyginimas
22 lentelė
Vyrai Moterys Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 0.63 1.98 0.91 2.07 -.693 98 .490
PS2 0.79 1.66 0.91 1.64 -.366 98 .715
PS3 0.56 1.83 0.72 1.93 -.422 98 .674
PS4 0.70 1.55 0.79 1.84 -.264 98 .792
PS5 1.91 1.25 1.74 1.56 .586 98 .559
PS6 1.77 1.21 1.65 1.29 .466 98 .642
52
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;
PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;
PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;
PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;
PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;
PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;
PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
Tas pats pasakytina apie sergančius apklaustuosius – statistiškai reikšmingų skirtumų
tarp sergančių vyrų ir sergančių moterų atskirų psichologinės savijautos parametrų vertinime
nėra.
Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus
vidurkių palyginimas
23 lentelė
Sergantys Sveiki Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 0.63 1.98 1.59 1.40 -2.268 56.288 .027
PS2 0.79 1.66 0.05 2.01 1.595 63 .116
PS3 0.56 1.83 1.64 1.59 -2.346 63 .022
PS4 0.70 1.55 1.00 1.48 -0.755 63 .453
PS5 1.91 1.25 2.59 0.50 -3.127 60.651 .003
PS6 1.77 1.21 2.27 0.88 -1.916 55.309 .061
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05);
PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;
PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;
PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;
PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;
PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;
PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
53
Kalbant apie sergančių ir sveikų vyrų psichologinę savijautą, sergantieji statistiškai
reikšmingai rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti kasdienine veikla jiems „patinka“, „įdomu“,
„naudinga“.
Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal psichologinės savijautos
parametrus vidurkių palyginimas
24 lentelė
Sergančios Sveikos Savijautos parametras
x σ x σ
t df p
PS1 0.91 2.07 2.13 1.10 -4.035 78.885 .000
PS2 0.91 1.64 0.65 1.69 .889 133 .376
PS3 0.72 1.93 1.86 1.35 -3.823 94.066 .000
PS4 0.79 1.84 1.50 1.48 -2.401 104.696 .018
PS5 1.74 1.56 2.29 1.12 -2.298 95.878 .024
PS6 1.65 1.29 2.14 1.02 -2.390 102.966 .019
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05);
PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;
PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;
PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;
PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;
PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;
PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.
Lygindami sveikas moteris su sergančiomis, iš 24 lentelės matome statistiškai
reikšmingus skirtumus visuose psichologinės savijautos parametruose, išskyrus parametrą
„lengva“ (t = .889, df = 133, p = .376). Sergančios moterys rečiau išreiškė nuomonę, kad joms
užsiimti kasdienine veikla „patinka“ (t = -4.035, df = 78.885, p = .000), „įdomu“ (t = -3.823, df =
94.066, p = .000), „malonu“ (t = -2.401, df = 104.696, p = .018), „naudinga“ (t = -2.298, df =
95.878, p = .024) ir „sekasi“ (t = -2.390, df = 102.966, p = .019).
54
Apibendrinant sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų
psichologinės savijautos palyginimus, paaiškėja, kad sergančių asmenų psichologinė savijauta
yra prastesnė už nesergančių asmenų psichologinę savijautą. Atlikus palyginimą vyrų ir moterų
grupėse, paaiškėja, kad sergančių moterų psichologinė savijauta prastesnė nei nesergančių
moterų psichologinė savijauta. Sergančių ir nesergančių vyrų grupėse psichologinės savijautos
skirtumų neišryškėjo.
4.3. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo vidurkių
lyginamoji analizė
Vidutinė savivertė buvo apskaičiuota išvedus visų savivertės parametrų aritmetinį
vidurkį. Vidutinė savivertė – 3.26 (skalėje nuo 0 iki 5).
Suaugusių vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
25 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.22 0.53 3.28 0.58 -.723 198 .471
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;
Iš 25 lentelės matome, kad vidutinė vyrų savivertė – 3.22, moterų – 3.28. Savivertės
skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra statistiškai reikšmingi (t = -.723, df = 198, p = .471).
Žr. 25 pav.
55
3,223,28
2
3
4
5
VyraiMoterys
25 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
56
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių savęs vertinimo vidurkių
palyginimas
26 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.11 0.55 3.42 0.53 -3.944 198 .000
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Iš 26 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu, savivertė –
3.11, sveikų – 3.42. Lygindami savęs vertinimo vidurkius šiose grupėse, matome, kad sergančių
(3.11) savivertė statistiškai reikšmingai mažesnė nei nesergančiųjų (3.42).
(t = -3.944, df = 198, p = .000). Žr. 26 pav.
3,11
3,42
2
3
4
5SergantysSveiki
26 pav.
Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių savęs vertinimo vidurkių
palyginimas
57
Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
27 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.42 0.57 3.41 0.53 .017 98 .987
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Iš 27 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų savęs vertinimo vidurkių
statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = 0.17, df = 98, p = .987).
Sergančių suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
28 lentelė
Vyrai Moterys
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.12 0.48 3.10 0.61 .168 97.872 .867
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.
Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų savęs vertinimo vidurkių statistiškai reikšmingų
skirtumų nėra (t = .168, df = 97.872, p = .867).
Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
29 lentelė
Sergantys Sveiki
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.12 0.48 3.42 0.57 -2.203 63 .031
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
58
Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais, iš 29 lentelės matome, kad sergantys
vyrai statistiškai reikšmingai mažiau save vertina nei sveiki vyrai (t =-2.203, df =63, p = .031).
Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas
30 lentelė
Sergančios Sveikos
x σ x σ
t df p
Savivertė 3.10 0.61 3.41 0.53 -3.093 109.560 .003
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
Lygindami sergančias moteris su sveikomis moterimis matome, kad sergančios moterys
statistiškai reikšmingai mažiau save vertina nei sveikos moterys (t =-3.093, df =109.560, p =
.003).
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių palyginimas
31 lentelė
Vyrai Moterys Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 3.37 1.24 3.41 1.14 -.215 198 .830
SV2 2.77 1.10 3.07 1.21 -1.720 198 .087
SV3 4.15 0.96 4.10 0.92 .409 198 .683
SV4 3.89 0.92 3.68 1.10 1.419 149.145 .158
SV5 4.48 0.83 4.44 0.78 .270 198 .787
SV6 3.35 1.05 3.50 1.08 -.924 198 .357
SV7 2.97 1.22 3.35 1.20 -2.079 198 .039
SV8 3.25 1.20 3.59 1.11 -2.016 198 .045
SV9 3.22 1.40 3.27 1.34 -.287 198 .775
SV10 2.31 1.48 2.07 1.33 1.124 198 .262
SV11 2.97 1.13 3.35 1.14 -2.213 198 .028
SV12 1.94 1.18 1.56 1.14 2.200 198 .029
59
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Lyginant vyrų ir moterų savęs vertinimą pagal skirtingus kriterijus, statistiškai
reikšmingi skirtumai stebimi tokių kriterijų, kaip „laimingas“, „linksmas“, „aktyvus“, „judrus“
priskyrime.
Moterys dažniau nei vyrai galvoja apie save kaip apie „laimingas“ (3.35 lyginant su
2.97; t = -2.079, df = 198, p = .039), „linksmas“ (3.59 lyginant su 3.25; t = -2.016, df = 198, p =
.045), „aktyvias“ (3.35 lyginant su 2.97; t = -2.213, df = 198, p = .028).
Vyrai dažniau nei moterys save vadina „judriais“ (1.94 lyginant su 1.56; t = 2.200, df =
198, p = .029).
Žr. 31 pav.
60
0
1
2
3
4
5
SV1
SV2
SV3
SV4
SV5
SV6
SV7
SV8
SV9
SV10
SV11
SV12
VyraiMoterys
31 pav.
Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių palyginimas
Paaiškinimai: SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą
„gražus“; SV3 – savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą
„protingas“; SV5 – savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą
„gabus; SV7 – savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą
„linksmas“; SV9 – savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą
„santūrus“; SV11 – savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą
„judrus“.
61
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių
palyginimas
32 lentelė
Sergantys Sveiki Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 3.01 1.17 3.78 1.05 -4.903 198 .000
SV2 2.60 0.92 3.35 1.29 -4.731 179.124 .000
SV3 3.95 0.99 4.28 0.84 -2.542 198 .012
SV4 3.55 1.05 3.95 1.02 -2.737 198 .007
SV5 4.51 0.80 4.40 0.79 .979 198 .329
SV6 3.13 1.00 3.78 1.05 -4.479 198 .000
SV7 2.93 1.18 3.52 1.18 -3.524 198 .001
SV8 3.19 1.20 3.77 1.02 -3.686 193.429 .000
SV9 3.02 1.45 3.49 1.21 -2.489 191.892 .014
SV10 2.49 1.51 1.81 1.13 3.594 183.505 .000
SV11 3.07 1.10 3.38 1.17 -1.928 198 .055
SV12 1.89 1.25 1.47 1.04 2.588 198 .010
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Lyginant sergančiųjų ir sveikųjų grupes, iš 32 lentelės matome, kad statistiškai
reikšmingai nesiskiria tik savęs vertinimai pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys
apklaustieji rečiau nei sveikieji jaučiasi esą “stiprūs” (3.78 lyginant su 3.01; t = - 4.903, df =
198, p = .000), “gražūs” (3.35 lyginant su 2.60; t = - 4.731, df = 179.124, p = .000), “darbštūs”
62
(4.28 lyginant su 3.95; t = - 2.542, df = 198, p = .012), “protingi” (3.95 lyginant su 3.55; t = -
2.737, df = 198, p = .007), “gabūs” (3.78 lyginant su 3.13; t = - 4.479, df = 198, p = .000),
“laimingi” (3.52 lyginant su 2.93; t = - 3.524, df = 198, p = .001), “linksmi” (3.77 lyginant su
3.19; t = - 3.686, df = 193.429, p = .000), “ramūs” (3.49 lyginant su 3.02; t = - 2.489, df =
191.892, p = .014).
Sergantieji apklaustieji jaučiasi esą “santūrūs” (2.49 lyginant su 1.81; t = -3.594 , df =
183.505, p = .000), “judrūs” (1.89 lyginant su 1.47; t = 2.588, df = 198, p = .010).
Žr. 32 pav.
63
0
1
2
3
4
5
SV1
SV2
SV3
SV4
SV5
SV6
SV7
SV8
SV9
SV10
SV11
SV12
SergantysSveiki
32 pav.
Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių
palyginimas
Paaiškinimai: SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą
„gražus“; SV3 – savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą
„protingas“; SV5 – savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą
„gabus; SV7 – savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą
„linksmas“; SV9 – savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą
„santūrus“; SV11 – savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą
„judrus“.
64
Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių
palyginimas
33 lentelė
Vyrai Moterys Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 4.18 1.01 3.67 1.04 2.066 98 .042
SV2 3.50 1.34 3.31 1.28 .616 98 .540
SV3 4.23 1.07 4.29 0.77 -.331 98 .741
SV4 4.00 0.98 3.94 1.04 .259 98 .796
SV5 4.32 0.89 4.42 0.76 -.547 98 .586
SV6 3.86 1.13 3.76 1.03 .421 98 .674
SV7 3.41 1.22 3.55 1.18 -.495 98 .622
SV8 3.64 1.14 3.81 0.99 -.692 98 .491
SV9 3.36 1.33 3.53 1.18 -.553 98 .582
SV10 1.91 1.31 1.78 1.09 .462 98 .645
SV11 2.91 1.31 3.51 1.10 -2.177 98 .032
SV12 1.68 1.09 1.41 1.02 1.083 98 .281
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Lyginant vyrų ir moterų savęs vertinimą sveikų apklaustųjų grupėje, statistiškai
reikšmingai skiriasi savybių “stiprus” ir “aktyvus” vertinimas. Vyrai dažniau jaučiasi esą
“stiprūs” (4.18 lyginant su 3.67; t = 2.066, df = 98, p = .042), moterys dažniau nei vyrai teigia,
kad jos yra “aktyvios” (3.51 lyginant su 2.91; t = -2.177, df = 98, p = .032).
65
Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių
palyginimas
34 lentelė
Vyrai Moterys Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 2.95 1.15 3.05 1.19 -.419 98 .676
SV2 2.40 0.73 2.75 1.02 -2.050 97.720 .043
SV3 4.12 0.91 3.82 1.04 1.469 98 .145
SV4 3.84 0.90 3.33 1.11 2.511 97.452 .014
SV5 4.56 0.80 4.47 0.80 .522 98 .603
SV6 3.09 0.92 3.16 1.07 -.326 96.130 .745
SV7 2.74 1.18 3.07 1.18 -1.370 98 .174
SV8 3.05 1.19 3.30 1.19 -1.043 98 .299
SV9 3.14 1.44 2.93 1.46 .715 98 .477
SV10 2.51 1.53 2.47 1.51 .123 98 .902
SV11 3.00 1.05 3.12 1.15 -.549 98 .584
SV12 2.07 1.22 1.75 1.26 1.256 98 .212
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Iš 34 lentelės matome, kad sergančiųjų grupėje tarp vyrų ir moterų savivertės vertinimų
galime išskirti “gražus” ir protingas” parametrus. Moterys dažniau save laiko “gražiomis” (2.75
lyginant su 2.40; t = -2.050, df = 97.720, p = .043), tuo tarpu vyrai save laiko “protingais” (3.84
lyginant su 3.33; t = 2.511, df = 97.452, p = .014).
66
Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal savęs vertinimo parametrus
vidurkių palyginimas
35 lentelė
Sergantys Sveiki Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 2.95 1.15 4.18 1.01 -4.234 63 .000
SV2 2.40 0.73 3.50 1.34 -3.612 27.550 .001
SV3 4.12 0.91 4.23 1.07 -.440 63 .661
SV4 3.84 0.90 4.00 0.98 -.672 63 .504
SV5 4.56 0.80 4.32 0.89 1.103 63 .274
SV6 3.09 0.92 3.86 1.13 -2.958 63 .004
SV7 2.74 1.18 3.41 1.22 -2.128 63 .037
SV8 3.05 1.19 3.64 1.14 -1.915 63 .060
SV9 3.14 1.44 3.36 1.33 -.609 63 .545
SV10 2.51 1.53 1.91 1.31 1.573 63 .121
SV11 3.00 1.05 2.91 1.31 .304 63 .762
SV12 2.07 1.22 1.68 1.09 1.255 63 .214
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Lygindami sveikus ir sergančius vyrus tarpusavyje, didžiausius skirtumus matome
parametrų “stiprus”, “gražus”, “gabus” ir “laimingas” vertinimuose. Sergantieji rečiau nei
sveikieji galvoja, kad jie yra “stiprūs” (4.18 lyginant su 2.95; t = -4.234, df = 63, p = .000),
“gražūs” (3.50 lyginant su 2.40; t = -3.612, df = 27.550, p = .001), “gabūs” (3.86 lyginant su
3.09; t = -2.958, df = 63, p = .004), “laimingi” (3.41 lyginant su 2.74; t = -2.128, df = 63, p =
.037).
67
Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus
vidurkių palyginimas
36 lentelė
Sergančios Sveikos Savivertės parametras
x σ x σ
t df p
SV1 3.05 1.19 3.67 1.04 -3.291 133 .002
SV2 2.75 1.02 3.31 1.28 -2.787 131.940 .006
SV3 3.82 1.04 4.29 0.77 -3.017 133 .003
SV4 3.33 1.11 3.94 1.04 -3.242 133 .002
SV5 4.47 0.80 4.42 .76 .372 133 .711
SV6 3.16 1.07 3.76 1.03 -3.279 133 .001
SV7 3.07 1.18 3.55 1.18 -2.341 133 .021
SV8 3.30 1.19 3.81 0.99 -2.623 107.080 .010
SV9 2.93 1.46 3.53 1.18 -2.531 104.820 .013
SV10 2.47 1.51 1.78 1.09 2.939 96.368 .004
SV11 3.12 1.15 3.51 1.10 -1.994 133 .048
SV12 1.75 1.26 1.41 1.02 1.750 133 .082
Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai
patikimi skirtumai (p<0.05).
SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –
savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –
savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –
savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –
savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –
savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.
Lygindami sveikas ir sergančias moteris tarpusavyje matome, kad sergančios moterys
save vertina prasčiau nei sveikos pagal visus kriterijus, ne tokie ryškūs skirtumai parametrų
“draugiškas” ir “judrus” priskyrime. Sergančios moterys rečiau nei sveikos galvoja, kad jos yra
“stiprios” (3.67 lyginant su 3.05; t = -3.291, df = 133, p = .002), “gražios (3.31 lyginant su 2.75; t
= -2.787, df = 131.940, p = .006), “darbščios” (4.29 lyginant su 3.82; t = -3.017, df = 133, p =
.003), “protingos” (3.94 lyginant su 3.33; t = -3.242, df = 133, p = .002), “gabios” (3.76 lyginant
68
su 3.16; t = -3.279, df = 133, p = .001), “laimingos” (3.55 lyginant su 3.07; t = -2.341, df = 133,
p = .021), “linksmos” (3.81 lyginant su 3.30; t = -2.623, df = 107.080, p = .010), “ramios” (3.53
lyginant su 2.93; t = -2.531, df = 104.820, p = .013), “aktyvios” (3.51 lyginant su 3.12; t = -
1.994, df = 133, p = .048).
Taip pat sergančios moterys jaučiasi esančios “santūrios” (2.47 lyginant su 1.78; t =
2.939, df = 96.368, p = .004).
Taigi, apibendrinant, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs
vertinimo palyginimus, paaiškėja, kad sergančių cukriniu diabetu savęs vertinimas yra mažesnis
už nesergančių cukriniu diabetu asmenų savęs vertinimą. Nepriklausomai ar tai moterų, ar tai
vyrų grupėse.
69
5. Rezultatų aptarimas
Gauti tyrimų duomenys patvirtino pirmąją hipotezę, kad suaugusių, sergančių cukriniu
diabetu, vidinė darna yra žemesnė už nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų vidinę darną.
Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų vidinę darną pagal vidinės darnos
komponentus, nustatyta, kad sergantiems cukriniu diabetu suaugusiems rečiau nei sveikiesiems
būdingas suprantamumas, prasmingumas bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją. Tai patvirtina
autorių (Florenskaja, 1976; Božovič, 1981; Antonovsky, 1995, cit. pagal Pileckaitė –
Markovienė, 2004) išreikštą nuomonę, kad žmogus, turintis silpną vidinę darną, jaučiasi sumišęs
ir nepasitikintis. Jis yra linkęs leisti asmenybės bruožams, pvz. nerimastingumui arba
nepasitikėjimui savimi, valdyti savo elgesį nepriklausomai nuo situacijos esmės, be to lengviau
pasiduoda stresui, neigiamoms emocijoms, jo psichologinė būsena yra nestabili. Kalbant apie
vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą tarp sveikų ir sergančių vyrų grupių,
nustatyta, kad sergantys cukriniu diabetu vyrai rečiau jaučia gyvenimo prasmingumą bei sugeba
kontroliuoti situaciją, tuo tarpu analizuojant vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą
tarp sveikų ir sergančių moterų grupių, nustatyta, kad sergančioms cukriniu diabetu moterims
rečiau būdingas suprantamumas, prasmingumas bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją.
Gauti duomenys patvirtino antrąją hipotezę, kad sergančių cukriniu diabetu suaugusių
asmenų psichologinė savijauta yra prastesnė negu asmenų, nesergančių cukriniu diabetu.
Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių psichologinę savijautą, nustatyta,
kad sergančių moterų psichologinė savijauta yra prastesnė nei sveikų moterų, tuo tarpu
analogiška analizė tarp vyrų statistiškai reikšmingų skirtumų neparodė. Analizuojant sergančių ir
nesergančių suaugusiųjų grupių psichologinę savijautą pagal psichologinės savijautos
parametrus, nustatyta, kad sergantieji apklaustieji savo psichologinę savijautą užsiimant
kasdienine veikla įvertina žemiau pagal parametrus “patinka”, “įdomu”, “malonu”, “naudinga”,
“sekasi”, išskyrus parametrą “lengva”. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad jiems yra
“lengva” užsiimti kasdienine veikla, nors statistiškai reikšmingai šio kriterijau pasirinkimas tarp
sergančių ir sveikų nesiskiria. Toliau kalbant apie sergančių ir sveikų vyrų psichologinę
savijautą, nustatyta, kad sergantieji statistiškai reikšmingai rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti
kasdienine veikla jiems “patinka”, “įdomu”, “naudinga”. Analogiška analizė moterų tarpe
parodė, kad sergančios moterys rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti kasdienine veikla joms
“patinka”, “įdomu”, “malonu”, “naudinga” ir “sekasi”. Statistiškai reikšmingų skirtumų
nestebime tik pagal parametrą “lengva”.
70
Taigi, psichologinė savijauta yra nepastovi būsena, ji priklauso nuo daugelio išorinių ir
vidinių faktorių. Pagrindinis faktorius, įtakojantis žmogaus psichologinę savijautą yra stresas
(Dembinskas, Alekseičikas, Gailienė ir kt., 1981). E. B. Fisher (cit. pagal Repšytė, Streikus,
1990) atkreipia dėmesį, kad jau pats diabetas žmogui kelia daug stresų, kurie neigiamai įtakoja
žmogaus savijautą.
Analizuojant tyrimo rezultatus toliau, gauti duomenys patvirtino ir trečiąją hipotezę, kad
sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs vertinimas yra mažesnis negu asmenų,
nesergančių cukriniu diabetu. Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais stebime mažesnį
sergančiųjų vyrų savęs vertinimą, tą patį stebime ir lygindami sergančias moteris su sveikomis
moterimis. Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių savęs vertinimą pagal savęs
vertinimo parametrus, pastebėjome, kad statistiškai reikšmingai nesiskiria tik savęs vertinimai
pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys apklaustieji rečiau nei sveikieji jaučiasi esą
“stiprūs”, “gražūs”, “darbštūs”, “protingi”, “gabūs”, “laimingi”, “linksmi”, “ramūs”. Sergantieji
apklaustieji jaučiasi esą “santūrūs”, “judrūs”. Tą patvirtina ir Hogins (1987, cit. pagal Myers,
2000), žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai, linkę
nerimauti. Harter (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad žemą savęs
vertinimą turintys žmonės yra rizikos grupėje dėl polinkio į depresines reakcijas ir suicidą,
žemas savęs vertinimas yra susijęs beviltiškumo jausmu, taip pat tokie žmonės labai jautriai
reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme.
Priešingai, aukštas savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais (Cole,
Martin, Peeke, Seroczynski, Fier, 1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001). Žmonės,
turintys aukštą savęs vertinimą, sėkmingai sprendžia problemas ir efektyviai naudoja
informaciją, siekdami savo tikslų (Baumeister, 1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).
Taip pat buvo nustatyta, kad žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi
nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni
(Brockner ir Hulton, 1978; Brown, 1991, cit. pagal Myers, 2000).
Analizuojant toliau apie vyrų ir moterų savęs vertinimą sveikų apklaustųjų grupėje,
statistiškai reikšmingai skiriasi savybių “stiprus” ir “aktyvus” vertinimas. Vyrai dažniau jaučiasi
esą “stiprūs”, moterys dažniau nei vyrai teigia, kad jos yra “aktyvios”. Atliekant vyrų ir moterų
analizę sergančiųjų grupėje, galime išskirti “gražus” ir “protingas” parametrus. Moterys dažniau
save laiko “gražiomis”, tuo tarpu vyrai save laiko “protingais”. Lygindami sveikus ir sergančius
vyrus tarpusavyje, nustatėme, kad sergantys vyrai rečiau nei sveiki galvoja, kad jie yra “stiprūs”,
“gražūs”, “gabūs”, “laimingi”. Tą patį analizavę moterų tarpe, nustatėme, kad sergančios
moterys rečiau nei sveikos galvoja, kad jos yra “stiprios”, “gražios”, “darbščios”, “protingos”,
71
“gabios”, “laimingos”, “linksmos”, “ramios”, “aktyvios”. Taip pat sergančios moterys jaučiasi
esančios “santūrios”. Ne tokie ryškūs skirtumai parametrų “draugiškas” ir “judrus” priskyrime.
Apibendrinant galima pasakyti, kad visų šių trijų asmenybės psichologinių ypatumų
aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti visą asmenybę bei suprasti jos poelgių
priežastis.
72
6. Išvados
1. Tyrimo rezultatai patvirtino pirmąją hipotezę. Nustatyta, kad sergančių cukriniu diabetu
suaugusiųjų vidinė darna yra žemesnė nei asmenų, nesergančių cukriniu diabetu (t = -4.969,
df = 198, p = .000).
Analizuojant skirtingus vidinės darnos komponentus pastebėta, kad sergantiems rečiau nei
sveikiesiems būdingas suprantamumas (t = -3.896, df = 198, p = .000), prasmingumas (t =-
5.100, df = 198, p = .000) bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją (t = -4.619, df = 198, p =
.002).
2. Tyrimo rezultatai parodė, kad tarp suaugusių vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu,
vidinės darnos statistiškai reikšmingų skirtumų nestebime (t = -.399, df = 98, p = .691).
Analogiški duomenys gauti analizuojant skirtingus vidinės darnos komponentus.
3. Tyrimo rezultatai patvirtino antrąją hipotezę. Nustatyta, kad sergančių cukriniu diabetu
suaugusiųjų psichologinė savijauta statistiškai reikšmingai prastesnė nei asmenų, nesergančių
cukriniu diabetu (t = -3.557, df = 168.315, p = .000).
Analizuojant skirtingus psichologinės savijautos parametrus nustatyta, kad sergantys
apklaustieji statistiškai reikšmingai dažniau nei sveiki savo psichologinę savijautą, užsiimant
kasdienine veikla, vertina žemiau pagal parametrus „patinka“, „įdomu“, „malonu“,
„naudinga“, „sekasi“, išskyrus parametrą “lengva”. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad
yra lengva užsiimti kasdienine veikla, nors statistiškai reikšmingai šio kriterijau pasirinkimas
tarp sergančiųjų ir sveikų asmenų grupių nesiskiria (t = 1.408, df = 198, p = .161).
4. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tarp suaugusių vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu,
psichologinės savijautos statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = -.208, df = 98, p = .835).
Tas pats pasakytina ir atskirų psichologinės savijautos parametrų vertinime.
5. Tyrimo duomenys patvirtino ir trečiąją hipotezę, kad sergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų
savęs vertinimas statistiškai reikšmingai mažesnis nei asmenų, nesergančių cukriniu diabetu (t
= -3.944, df = 198, p = .000).
Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių savęs vertinimą pagal skirtingus
savęs vertinimo parametrus nustatyta, kad statistiškai reikšmingai nesiskiria tik savęs
vertinimai pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys apklaustieji rečiau nei sveikieji
jaučiasi esą stiprūs (t = -4.903, df = 198, p = .000), gražūs (t = -4.731, df = 179.124, p = .000),
darbštūs (t = -2.542, df = 198, p = .012), protingi (t = -2.737, df = 198, p = .007), gabūs (t = -
4.479, df = 198, p = .000), laimingi (t = -3.524, df = 198, p = .001), linksmi (t = -3.686, df =
73
193.429, p = .000), ramūs (t = -2.489, df = 191.892, p = .014). Sergantieji jaučiasi esantys
santūrūs (t = -3.594, df = 183.505, p = .000), judrūs (t = 2.588, df = 198, p = .010).
6. Tyrimo rezultatai nustatė, kad tarp sergančiųjų vyrų ir moterų savęs vertinimo statistiškai
reikšmingų skirtumų nėra (t = .168, df = 97.872, p = .867).
Analizuojant savęs vertinimą pagal skirtingus savęs vertinimo parametrus nustatyta, kad
sergančiųjų grupėje tarp vyrų ir moterų savivertės vertinimų galime išskirti “gražus” ir
“protingas” parametrus. Moterys dažniau save laiko gražiomis (t = -2.050, df = 97.720, p =
.043), tuo tarpu vyrai save laiko protingais (t = 2.511, df = 97.452, p = .014).
74
LITERATŪRA 1. Ado, A. (1966). Kai kurie filosofiniai mokslo apie ligą aspektai. Vilnius: Mintis.
2. Anderson R. M., Funnell M. M. (1991). et. al. Learning to Empower Patients. Results of
Professional Education Program for Diabetes Educators. Diabetes Care, N. 14, p. 584 – 590.
3. Anderson B. J. (1995). Working with Families of Patients on Intensive Insulin Regiments.
Diabetes Spectrum, N. 8, p. 69 – 70.
4. Antonovsky. A. (1995). Rozwiklanie tajemnicy zdrowia. Warszawa: IPN.
5. Ausmanienė, N. (2002). Išeminė širdies liga sergančių moterų psichosomatinių ryšių
ypatumai. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas.
6. Astrauskas, V., Danilevičius, J., Norkus A. (1988). Cukrinis diabetas. Vilnius: Mokslas.
7. Baliutavičienė, D. (2001). Nėštumas ir diabetas. Monografija. Kaunas: Vitae Litera.
8. Basov, I. (2001). Glikemijos monitoringas. Daktaro disertacijos santrauka. Klaipėda.
9. Beresnevičienė, D. (2004). Asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, savivertė.
Ugdymo psichologija, Nr. 11 – 12, p. 183 – 188.
10. Beresnevičienė, D. (2003). Jauno suaugusiojo psichologija. Vilnius: Presvika.
11. Beresnevičienė, D. (1995). Nuolatinis mokymasis Lietuvoje (psichologiniai pagrindai).
Monografija. Vilnius: Pedagogikos institutas.
12. Beresnevičienė, D., Andziulytė, I. (2004). Paauglių savęs vertinimo ypatumai. Ugdymo
psichologija, Nr. 11 – 12, p. 125 – 133.
13. Beresnevičienė, D., Kanienė, L. (2000). Tėvų ir vaikų sąveikos įtaka vaikų savivertei.
Ugdymo psichologija, 3 tomas, Nr. 1, p. 11 – 20.
14. Beresnevičienė, D., Mikelkevičiūtė, J. (2001). Nežymiai protiškai atsilikusių moksleivių
savęs vertinimas ugdymo aplinkos kontekste. Ugdymo psichologija, 4 tomas, Nr. 2, p. 5 – 10.
15. Bieliauskaitė, R. (1984). Reumatoidiniu artritu ir reumatu sergančių vaikų asmenybės
psichologinės ypatybės. Psichologija, 5, 62 – 71.
16. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa.
17. Bierman, Carol A. (1993). The tentative nature of Scientific Knowledge: Why should we
teach more about Diabetes Mellitus? American Biology Teacher, V. 55, N. 2, p. 85 – 89.
18. Biveinytė, S (1997). Psichologinis įveikimas vainikinių širdies kraujagyslių operacijos
atveju. Daktaro disertacija. Vilnius.
19. Biveinytė, S., Laurinatis, E., Uždavinys, G (1996). Širdies operacijos baimės įveikimo būdo
ryšys su nerimo ir somatinių skundų intensyvumu. Psichologija, 15, 78 – 86.
20. De Alva M. L. (1998). The burden of diabetes the patient's perspective. Diabetes Care, N. 21,
C 29.
75
21. Dembinskas, A., Alekseičikas, A., Gailienė, D. ir kt. (1981). Psichologija medicinoje.
Vilnius: Mokslas.
22. Dickson, Mary B. (1994). Employment Considerations for people who have diabetes.
Implementing the Americans with disabilities Act. State Univ. Of New York, Ithaca, School
of industrial and labor relations at Cornell Univ.
http: //search,epnet.com/login. aspx?
23. Ellerbrock, Linda Kay. (1995). The difference in self – esteem between Type I diabetics and
Type II diabetics.
http: // web 1. epnet. com/
24. Frankl, V. (1997). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
25. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius:
Valstybinis leidybos centras.
26. Golden M. P. (1998). Incorporation of quality – of – life consideration into intensive diabetes
management protocols in adolescents. Diabetes Care, N. 21, p. 885 – 886.
27. Goštautas, A. (1982). Psichologiniai ypatumai asmenų, linkusių sirgti miokardo infarktu.
Psichologija, 3, 3 -–17.
28. Goštautas, A. (1991). Psichologiniai streso aspektai. Sveikata. Kaunas. Nr. 6, p. 55 – 58.
29. Grey M., Borland E, A., Yu C. (1998) Personal and family factors associated with quality of
life in adolescents with diabetes. Diabetes Care, N. 21, p. 909 – 914.
30. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.
31. Guttmann – Bauman I., Flaherty B. P., Strugger M., McEvoy R. C. (1998). Metabolic control
and quality – of – life self – assessment in adolescents with IDDM. Diabetes Care, N. 21, p.
915 – 918.
32. Hanson Cindy, L. and others. (1987). Social competence and parental support as mediators of
the link between stress and metabolic control in adolescents with insulin – dependent
diabetes mellitus. Journal of consulting and clinical psychology, V. 55, N. 4, p. 529 – 533.
33. Jacobson A. M., Lawrence I. R., Hauser S. T. (1985). Psychologic stress and glycemic
control: A comparison of patients with and without proliferative diabetic retinopathy.
Psychosomatic Medicine. V. 47, N. 4, p. 372 – 381.
34. Jašinskienė, E. (2002). Aplinkos veiksnių įtaka vaikų susirgimui I tipo cukriniu diabetu ir
ligos manifestavimo klinikinė charakteristika Lietuvoje 1996 – 2000 m. duomenimis.
Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas.
35. Jőrgens, V., Grűsser, M., Berger, M. (2000). Mano knyga apie cukrinį diabetą. Vilnius:
Viltis.
36. Kauno medicinos institutas. (1989). Cukrinis diabetas. Kaunas.
76
37. Kočiūnas, R. (1983). Asmenybės tyrimų kryptys psichosomatinėje medicinoje. Psichologija,
Nr. 5, p. 117 – 131.
38. Kraut A., Walld R., Tate R., Mustard C. (2001). Impact of diabetes on employment and
income in Manitoba, Kanada. Diabetes Care, N. 24, p. 64 – 68.
39. Laužikas, J. (1993). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa.
40. Lekavičienė, R. (2000). Skirtingos socialinės kompetencijos studentų savivertė ir
psichologinė savijauta mokantis. Ugdymo psichologija, 3 tomas, Nr. 2, p. 35 – 42.
41. Lietuvos diabeto asociacija. (1997). Kaip gyventi sergančiajam diabetu. Vilnius.
42. Markovienė, M. (2000). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vidinės darnos,
psichologinės savijautos bei mokymosi pažangumo tarpusavio ryšys. Ugdymo psichologija,
Nr. 2, p. 11 – 16.
43. Myers, D. G.(2000). Psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
44. Norkus, A. (1996). Diabetologija. Kaunas: Gabija.
45. Norkus, A., Danys, J., Solenikovič, G. ir kt.(1988). Sergančiojo cukralige ABC. Vilnius:
Mokslas.
46. Norkus, A., Danytė, E., Žalinkevičius, R. (2002). Cukrinis diabetas ir mitybos principai.
Monografija. Kaunas: Gabija.
47. Norkus, A., Šulcaitė, R., Jurgevičienė, N. ir kt. (1999). Nuo insulino nepriklausomas (2 tipo)
cukrinis diabetas: bendro sergamumo ir komplikacijų dažnio aspektai. Lietuvos
endokrinologija, 7 tomas, Nr. 3 – 4, p. 81 – 90.
48. Norkus, A., Domarkienė, S., Šulcaitė, R. ir kt. (2001). Angliavandenių apykaitos sutrikimų
paplitimas tarp vidutinio amžiaus Kauno miesto gyventojų. Lietuvos endokrinologija, 9
tomas, Nr. 5 – 6, p. 135 – 139.
49. Peyrot M., McMurry J. F. (1985). Psychosocial factors in diabetes control: Adjustment of
Insulin – Treated Adults. Psychosomatic Medicine. V. 47, N. 6, p. 542 – 557.
50. Pileckaitė – Markovienė, M. (2001). Pradinių klasių moksleivių vidinės darnos, savivertės,
savivaizdžio ir psichologinės savijautos sąsajų ypatumai. Ugdymo psichologija, 4 tomas, Nr.
2(9), p. 50 – 57.
51. Pileckaitė – Markovienė, M. (2002). Vidinės darnos samprata ir jos tyrimo jaunesniajame
mokykliniame amžiuje galimybės. Ugdymo psichologija, 5 tomas, Nr. 1(10), p. 32 – 39.
52. Pileckaitė – Markovienė, M. (2004). Vidinės darnos, mokymosi motyvacijos ir mokymosi
pasiekimų sąsajos jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Ugdymo psichologija, Nr. 11 – 12,
p. 69 – 75.
53. Pikūnas, J. (1990). Nuo asmens iki asmenybės. Čikaga: Ateitis.
54. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
77
55. Pūras, A. (1978). Somatinių ligonių psichologiniai ypatumai. Vilnius.
56. Richardson Anette, Adner Nils, Gun Nordström (2001). Persons with insulin – dependent
diabetes mellitus: acceptance and coping ability. Journal of advanced nursing, N. 33 (6), p.
758 – 763.
57. Repšytė, E., Streikus, Z. (1990). Psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai. Psichologija,
Nr. 10, p. 52 – 63.
58. Sargautytė, R., Kočiūnas, R., Krapavickaitė, D. (1994). Sergančiųjų reumatinėmis ligomis
požiūrio į savo ligą tyrimas. Psichologija, Nr. 13, p. 80 – 97.
59. Sargautytė, R. (2001). Ligonis ir jo šeima. Vilnius.
60. Strang S., Strang P. (2001). Spiritual thoughts, coping and sense of coherence in brain
tumour patients and their spouses. Palliative medicine, V. 15, N. 2, p. 127 – 134.
61. Streikus, Z., Trimonytė, A. (1990). Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis,
santykio su savo liga ypatybės sanatorinio gydymo procese. Psichologija, Nr. 10, p. 14 – 41.
62. Šidlauskaitė, I. (2001). Psichologinio – socialinio streso ir gyvenimo stiliaus sąsajos.
Psichologija, Nr. 24, p. 21 – 37.
63. Šimkus, A. (1971). Cukrinis diabetas. Kaunas: Kauno medicinos institutas.
64. Šulcaitė, R. (2002). 2 tipo cukrinis diabetas. Monografija. Kaunas: Gabija.
65. Šulcaitė, R. (2003). 2 tipo cukrinis diabetas: paplitimas, kontrolė ir komplikacijos. Daktaro
disertacijos santrauka. Kaunas.
66. Tarnow J. D., Silverman S. W. (1981 – 1982). The Psychophysiologic aspects of stress in
juvenile diabetes mellitus. International journal of Psychiatric Medicine.
67. Taylor Francis. (2003). Self – rated health in middle aged women: associations with sense of
coherence and socioeconomic and health – related factors. Scandinavian Journal of
Occuptional Therapy, V. 10, N. 3, p. 99 – 106.
68. Trautner C. (1995). Diabetes: the impact on society. Burden of diabetes, N. 1, p. 5 – 7.
69. Trief P. M., Aquilino C., Paradines K., Weinstock R. S. (1999)Impact of the work
environment on glycemic control and adaptation to diabetes. Diabetes Care, N. 22, p. 569 –
574.
70. Valickas, G. (1991). Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius.
71. Valickas, G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Monografija. Vilnius: Lietuvos
teisės akademija.
72. Varni, James W and others. (1989). Social support and self – esteem effects on psychological
adjustment in children and adolescents with insulin – dependent diabetes mellitus. Child and
family behavior therapy, V. 11, N. 1, p. 1 – 17.
78
73. Dr. Viliūnas, A. (1995). Patarimai apie sveikatą ir ligas. Skaityta per Australijos radiją (1993
– 1994).
74. Зачепицкий Р. А. (1980). Социалъно – психологические исследования в
психоневрологии. Лениград.
75. Кабанов М. М., Личко А. Е., Смирнов В. М. (1983). Методы психологической
диагностики и коррекции в клинике. Ленинград: Медицина.
76. Конечный Р., Боухал М. (1983). Психология в медицине. Прага: Авиценум.
77. Майрс, Д. (1997). Социалъная психолгия. Санкт – Петербург: Питер.
78. Психологический словарь. (1983).
79. Родионова. В. К. Факторы образа жизни болъных сахарным диабетом. Медицинский
реферат. Эндокринология, T20, N. 4, c. 18 – 21.
80. Тополянский В. Д., Струковская М. В. (1981). Психосоматические расстройства.
Москва: Медицина.
81. Трифонова Е. (2003). Диабет. Советы психолога. СПб: Питер.
79
Summary
The purpose of this work – indentify adult‘s diabetic people sense of coherence, psychological
well-being, and self esteem.
In theorical part of this work are these topics:
1. Chronic illness and its influence on human‘s personality:
- patients with chronic systemic illnesses and characteristics of their psychological
adaptation,
- types of reaction into illness,
- diabetes and its population,
- psychological and psychosystemical aspects of diabetes,
- social and psychological problems of diabetic people.
2. Theorical aspects of self-esteem, sence of coherence and psychological well-being:
- social and psychological problems of diabetic people. In searching part under
consideration adult diabetic people and differences of psychological peculiarity (sense of
coherence, psychological well-being, and self esteem). In this research participated 200
participants: 100 ( 22 men and 78 women ) the ( share majority group ) of healthy people
and 100 ( 43 men and 57 women ) diabetic people. All participants age from 34 to 60
years old.
Received research results confirmed first hipothesis, that sense of coherence to diabetic
importantly lower than to healthy individuals.
(t= -4.969, df=198, p=.000)
Received research results confirmed second hipothesis, that psychological well-being to
diabetic adult individuals is importantly worse than to healthy individuals.
(t=-3.557, df=168.315, p=.000)
Received research results confirmed third hipothesis, that self esteem to diabetic adult
individuals importantly smaller than to healthy individuals
(t=-3.944, df=198, p=.000).
80
Recommended