1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA

GRAŽINA ŠAPRANAUSKIENĖ

CUKRINIU DIABETU SERGANČIŲ SUAUGUSIŲ VIDINĖS DARNOS,PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS,SAVĘS VERTINIMO

PSICHOLOGINIAI YPATUMAI

MAGISTRO DARBAS

VADOVĖ DOC.DR.M.PILECKAITĖ –MARKOVIENĖ

VILNIUS 2005

2

TURINYS

ĮVADAS

1. Lėtinė liga ir jos poveikis žmogaus asmenybei ………………………………………….3 psl.

1.1. Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis, psichologinės adaptacijos ypatybės. 3 psl.

1.2. Reagavimo į ligą tipai……………………………………………………………………4 psl.

1.3. Cukrinis diabetas: apibrėžimas, tipai…………………………………………………….7 psl.

1.4. Cukrinio diabeto, kaip lėtinės ligos, paplitimas lėtinių ligų tarpe……………….…...….9 psl.

1.5. Psichologiniai, psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai…………………………… 11 psl.

1.6. Socialinės ir psichologinės sergančiųjų cukriniu diabetu problemos…………………. 13 psl.

2. Vidinės darnos, savęs vertinimo, psichologinės savijautos teoriniai aspektai……………16 psl.

2.1. Vidinė darna…………………………………………………………………………….16 psl.

2.2. Savęs vertinimas……………………………………………………………………….. 19 psl.

2.3. Psichologinė savijauta…………………………………………………………………. 23 psl.

2.4. Suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, asmenybės psichologiniai ypatumai…………. 26 psl.

3. Tyrimo metodika………………………………………………………………………….28 psl.

3.1. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės………………………………………………….. 28 psl.

3.2. Tiriamieji………………………………………………………………………………..28 psl.

3.3. Tyrimo metodikos………………………………………………………………………29 psl.

4. Rezultatai ir jų analizė…………………………………………………………………….30 psl.

4.1. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos vidurkių

lyginamoji analizė………………………………………………………………………30 psl.

4.2. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos

vidurkių lyginamoji analizė……………………………………………………………..41 psl.

4.3. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo vidurkių

lyginamoji analizė………………………………………………………………………53 psl.

5. Rezultatų aptarimas……………………………………………………………………….68 psl.

6. Išvados…………………………………………………………………………………….71 psl.

Literatūra…………………………………………………………………………………….73 psl.

Summary…………………………………………………………………………………….78 psl.

Priedai

3

ĮVADAS Ilgus amžius pasaulio mokslininkai, tyrinėdami diabetą, suprato jo esmę, ištobulino jo

gydymo būdus, surado profilaktikos priemonių. Tačiau, cukrinis diabetas tebėra sunki, klastinga

ir išplitusi liga. Kiekvienam žmogui liga, o ypač lėtinė, yra ne vien su jo kūno sveikata susijusi

problema. Ji smarkai pakeičia žmogaus gyvenimą, versdama keisti planus, atsisakyti įprasto

elgesio darbe ir šeimoje. Lėtinės ligos atveju, sunku būna susitaikyti su apribojimais ir kad esi

kitoks nei visi. Nuo kitų žmonių skiria ligos daroma žala kūnui ir pažeisti jausmai. Be to,

prisideda nemalonių išgyvenimų, susijusių su pačia liga. Tai ligos sukeliamas skausmas, fizinis

nusilpimas, išoriniai ligos požymiai. Tačiau žmogaus asmenybei įtaką daro ne pati liga tiesiogiai,

o jos sukelti pakitimai socialinėje – psichologinėje aplinkoje. Pasikeičia tarpasmeniniai santykiai

su aplinkiniais. Liga tampa psichologine problema, kurią vienaip ar kitaip sprendžia kiekvienas

ligonis.

Darbo naujumas ir aktualumas. Sergančiųjų cukriniu diabetu problemos pradėtos plačiau

nagrinėti paskutiniųjų 10 – 15 metų laikotarpyje. Lietuvoje iki šiol plačiau nagrinėtos cukrinio

diabeto paplitimo ir sergamumo problemos, analizuotas lėtinių diabeto komplikacijų paplitimas.

Atlikta nemažai studijų, kuriose parodyta, kad sergančiųjų cukriniu diabetu gyvenimo kokybė

yra prastesnė, nei sveikų žmonių. Nagrinėti fiziniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai,

apsprendžiantys gyvenimo kokybę.

Šis darbas skirtas suaugusių, sergančių cukriniu diabetu psichologinių ypatumų analizei.

Darbe nagrinėjama suaugusių asmenų, sergančių cukriniu diabetu bei nesergančių cukriniu

diabetu, psichologinių ypatumų (vidinės darnos, psichologinės savijautos, savivertės) skirtumai.

Lietuvoje tokių tyrimų yra atlikta nepakankamai, jaučiama jų stoka, todėl būtų tikslinga

pasigilinti į šias problemas plačiau.

Darbo teorinė ir praktinė reikšmė. Šis tyrimas skirtas geresniam cukriniu diabetu

sergančių ligonių psichologinės būklės supratimui. Šis darbas galėtų būti reikšmingas, ieškant

adekvačių konsultavimo būdų bei krypčių. Darbo rezultatai gali būti panaudoti psichologų,

visuomenės sveikatos specialistų, psichoterapeutų, diabetologų praktiniame darbe. Šių duomenų

analizė padės apibendrinti žinias apie minėtus ligonius.

4

1. Lėtinė liga ir jos poveikis žmogaus asmenybei 1.1. Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis, psichologinės adaptacijos ypatybės

Kiekvienam žmogui liga, o ypač lėtinė, yra ne vien su jo kūno sveikata susijusi

problema. Ji smarkiai pakeičia žmogaus gyvenimą, versdama keisti planus, atsisakyti įprasto

elgesio darbe ir šeimoje. Liga tampa psichologine problema, kurią vienaip ar kitaip sprendžia

kiekvienas ligonis ( Biveinytė, Laurinaitis, Uždavinys, 1996).

Jau pats ligos buvimo faktas liudija sutrikusią žmogaus adaptaciją. Pasak В. Мясищев

(1966, cit. pagal Streikus, Trimonytė, 1990), tų sutrikimų reikėtų ieškoti žmogaus sąveikos su

socialine aplinka ypatybėse, kaip jis pats save suvokia ir priima. Visais atvejais ligos priežastis –

ne vis sudėtingėjanti socialinė aplinka, spartėjantis gyvenimo tempas ir pan., o pačios asmenybės

savybės, t. y. kaip tos sąlygos vertinamos, interpretuojamos. В. Мясищев (1966, cit. pagal

Streikus, Trimonytė, 1990) aiškindamas hipertoninės ligos atsiradimą teigia, kad ją sukelia ilgai

trunkanti psichinė įtampa. Tačiau persitempimas priklauso nuo asmenybės savybių, nuo jos

santykių su kitais žmonėmis, nuo gebėjimo rasti racionalią išeitį iš sunkumų, nuo savitvardos,

teisingo savęs vertinimo, objektyvaus ir kritiško aplinkybių supratimo ir t. t.

Tai, kad sergantys lėtinėmis somatinėmis ligomis pacientai turi nemažai psichologinių

prisitaikymo problemų, patvirtina autorių П. Конечный, М. Боухал (1983) pabrėžiamas

neadekvatus pacientų elgesys gydymo atžvilgiu. Jie vadinami sunkiais, problemiškais, nuolat

besiskundžiančiais ligoniais. Jiems liga – tai bėgimo nuo realybės būdas, kada “nueinama” į ligą,

ir tai apsaugo nuo daugelio problemų sprendimo. Kiti autoriai, В. Тополянский ir М.

Струковская (1981) teigia, kad 30 – 50 procentų ligonių, kurie kreipiasi su somatiniais

nusiskundimais į poliklinikas ir stacionarus, iš tikrųjų yra sveiki, tik turi emocinių problemų.

Ypač daug dėmesio psichosomatikos srities užsienio literatūroje skiriama problemai,

kodėl, dėl kokių asmenybės savybių ar ypatybių vien subjektyvaus pobūdžio problemos,

nepajėgiamos išspręsti psichiniu būdu ir sprendžiama regresinės somatizacijos būdu. Vis dažniau

psichosomatinių ligonių asmenybės apibūdinimui vartojamas “aleksitimijos” (graikų k. –

jausmai be žodžių) terminas. Aleksitimiški ligoniai nesugeba išreikšti savo jausmų, nusakyti

juos, emociškai reaguoti (Streikus, Trimonytė, 1990). Aleksitimiško tipo asmenybės linkusios į

konfliktų ir neigiamų emocijų somatizavimą, nes nesugeba analizuoti savęs, slopina savyje

neigiamas emocijas, neišliedamos pykčio ir priešiškumo, kurių egzistavimo savyje dažnai net

nesuvokia ( Kočiūnas, 1983). Pasak M. Verner (cit. pagal Streikus, Trimonytė,1990), liga

išplečia paciento gyvenimo galimybes, suteikdama jam ligonio vaidmenį.

Kita vertus, minėti autoriai daugiau akcentuoja patologines somatines pacientų

reakcijas, o psichologinės adaptacijos sutrikimai vertinami psichiatrinės simptomatikos

5

kontekste. Ligos skaidymas į somatinę ir psichinę sferą, ligonio vaidmens suteikimas pacientui

gožia ligos, kaip sutrikusių santykių ir adaptacijos, supratimą (Streikus, Trimonytė, 1990).

1.2. Reagavimo į ligą tipai

„Jeigu žmogus pradeda domėtis gyvenimo prasmės klausimu arba gyvenimo

vertybėmis, tai reiškia, kad jis serga“, - pasakė žymus austrų psichiatras, psichoanalizės

pradininkas Z. Froidas (cit. pagal Трифонова, 2003, p. 51). Iš tikrųjų, bendrasis mokslas apie

ligą, arba bendroji nozologija (graikų k. nosos – liga), yra vienas iš seniausių medicinos

klausimų. Daugiau kaip per 5 tūkstančius metų geriausi mokslininkai – medikai stengėsi

apibrėžti ligos sąvoką ir išaiškinti įvairių ligų atsiradimo priežastis. Tačiau iki šiol ligos esmės

klausimas yra gyvų diskusijų objektas tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje (Ado, 1966). Liga

dažnai užklumpa netikėtai, griaudama puoselėtus planus, žlugdydama viltis (Sargautytė, 2001).

Buvo atkreiptas dėmesys, kad ligonio asmeninės savybės, jo pozicija savo ligos, gydytojų ir

gydymo atžvilgiu yra svarbus jo gydymo ir reabilitacijos faktorius. Ne mažiau negu gydymas

sergantiems lėtinėmis somatinėmis ligomis reikalinga pagalba įveikiant ligos pasekmes, taip pat

psichologines ir socialines. Svarbią vietą užima pačios asmenybės reakcija į savo ligą

(Sargautytė, Kočiūnas, Krapavickaitė, 1994). Subjektyvus ligos išgyvenimas ir jos įvertinimas

gali palankai veikti sveikimą, bet gali jį ir stabdyti.

Gydytojai yra pastebėję, kad somatinių ligų eiga labai priklauso nuo paciento

psichologinės būsenos ir kad įvairūs psichotrauminiai poveikiai gali ją išprovokuoti arba

sunkinti. Tokiu būdu, iškyla paciento, jo atsakomybės ir aktyvumo gydymo procese problema.

Pasyvi paciento pozicija sąlygoja jo fiksavimąsi ligonio vaidmenyje, sunkina gydymą. Išsaugoti

psichologinę ir fiziologinę pusiausvyrą, nepaisant neigiamų išgyvenimų, žmogus gali ne tiek

pasyviai vengdamas kenksmingų poveikių, o kiek aktyviai įveikdamas juos. Aktyvi asmenybės

pozicija sunkumų atžvilgiu apsaugo nuo neurotinių ir psichosomatinių ligų, lengvina jų eigą ir

padeda pasveikti (Зачепицкий, 1980).

Neabejotina, kad liga visada sukelia žmogui tam tikrų išgyvenimų, susijusių su ja. Šie

išgyvenimai lemia sergančiojo elgesį. Л. Рохлин (cit. pagal Streikus, Trimonytė, 1990) teigia,

kad liga sąlygoja bendrus poslinkius ligonio psichikoje, kurie reiškiasi jos astenizacija, nuotaikos

ir bendros savijautos pokyčiais. Dėl ligos poveikio susiformuoja paciento asmenybinė reakcija į

ligą. Į jos turinį įeinantys įvairių žmonių išgyvenimai yra skirtingi, priklausomai nuo jų bendro

kultūrinio lygio, jų auklėjimo, buitinių ir darbo sąlygų ir pan. Psichologinėje medicininėje

literatūroje gausu bandymų tipizuoti įvairias reakcijas į ligas.

Išsamiausią reakcijų į ligą klasifikaciją pateikia А. Личко (1983). Jis skiria tris grupes

pagal adaptacijos lygį:

6

1. Harmoningas reagavimo tipas. Pacientas adekvačiai vertina savo būseną, aktyviai

dalyvauja gydyme, siekia nugalėti ligą, nepriima „ligonio“ vaidmens. Jų vertybinė struktūra

nesutrikusi.

2. Intrapsichinis reagavimo tipas (nerimastingas, melancholiškas, apatiškas). Jiems

būdingas dezadaptyvinis elgesys, dirglios reakcijos, prislėgta, užguita būsena, „nugrimzdimas“ į

ligą.

3. Interpsichinis reagavimo tipas ( senzityvinis, geocentrinis, disforinis). Tokiems

pacientams būdingas dezadaptyvinis elgesys, trikdantis jų socialinį funkcionavimą; pacientai

arba gėdinasi savo ligos prieš aplinkinius, arba naudojasi ja, reiškia agresyvias tendencijas,

kaltindami kitus dėl savo ligos.

Knygos „Psichologija medicinoje“ autoriai A. Dembinskas, A. Alekseičikas, D.

Gailienė (1981) išskiria tokias reakcijas į ligą:

1. Adekvati reakcija. Ligonis, padedant gydytojui, teisingai įvertina savo būklę,

supranta pasikeitusią situaciją, nepasiduoda panikai, stengiasi pasveikti, optimistiškai vertina

savo ateitį. Adekvatus rūpinimasis savo sveikata, artimaisiais, darbu, atitinkančiu sergančiojo

būklę, paprastai nesutrikdo emocinių bei pažinimo procesų pusiausvyros.

2. Neuroziniai reiškiniai. Būdinga baimė, itin bloga nuotaika, nerimas, veiksmingumas,

dirglumas, irzlumas. Jis nebegali valingai kontroliuoti savo jausmų ir dėmesio, bet teisingai

suvokia aplinką, gali spręsti apie savo poelgius ir bendrauti su aplinkiniais.

3. Psichozės. Tai stipriausia reakcija į ligą. Jos išryškėja sutrikus suvokimui, mąstymui,

emocijoms ar sąmonei. Žmogus tada nesugeba kritiškai įvertinti savo sprendimų ir nebegali

kontroliuoti savo elgesio. Sergantysis liguistai suvokia aplinką (haliucinacijos), yra įsitikinęs (be

jokio pagrindo), kad aplinkiniai jį persekioja, nori pakenkti. Be to, gali sutrikti sergančiojo

nuovoka vietos ir laiko atžvilgiu, pergyvenimai bei valia. Psichozė nėra paprasta reakcija į ligą.

Tai bendras galvos smegenų funkcijos sutrikimas, priklausantis nuo ligos sunkumo.

Gydytoja E. Kübler – Ross knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ (cit. pagal Sargautytė, 2001)

aprašo penkias fazes, kurias pereina ligonis, sužinojęs, kad jo liga nepagydoma. Tai:

1. Neigimas. Pasireiškia atsisakymu pripažinti savo diagnozę; - tai faktų nepaisymas.

„Negali būti...“, „Gal tai klaida...“ – kyla mintys, pirmą kartą išgirdus apie savo ligą. Iš pradžių

neigimas būna panašus į sveiką gynybą, kuri tuo metu apsaugo žmogų nuo nepakeliamos

tikrovės. Neigimas tampa žalingu, kai ligonis nebegali psichologiškai priimti gydymosi

būtinybės.

2. Pyktis. Taip pat būdinga sergančiojo reakcija „Kodėl aš?“, „Ką bedaryčiau, niekas

nepadeda!”. Ligoniai pyksta apskritai ant viso pasaulio: koks jis jiems neteisingas. Pyktis

nukreipiamas prieš konkrečius žmones – gydytojus, šeimos narius. Kartais tiesiog ieškoma

7

atpirkimo ožio ir kaltinami visai niekuo dėti. Ir nors pyktis yra normali reakcija susirgus, jis

atitveria sergantįjį nuo aplinkinių, net nuo pačių artimiausių ir mylimiausių.

3. Derėjimasis. Jis prasideda tuomet, kai neigimas susilpnėja ir ligonis ima bent dalinai

pripažinti esamą padėtį. Tai savotiškos derybos su likimu ar su Dievu – žmogus žada iškęsti

viską, kad atitolintų mirtį ar invalidumą.

4. Depresija. Tai taip pat normali reakcija. Tam tikrą depresiją ar liūdesį patiria

dauguma sergančiųjų. Iš tikro, dėl ligos patirti praradimai gali būti visiškai akivaizdūs: ribotas

fizinis aktyvumas, sumažėjusi savigarba, prarastas darbas. Apėmus depresijai, sunku pažvelgti į

savo situaciją bent kiek kitaip. Padėti gali tik kitas žmogus – toks, kuriuo pasitiki. Tai gali būti

šeimos narys ar draugas, turintis panašių problemų, gal net sergantis ta pačia liga, bet nepraradęs

jėgų ir vilties. Kartais negatyvius jausmus padeda atskleisti ir išreikšti psichologas,

psichoterapeutas.

5. Susitaikymas. Tai ne nuolankus pasidavimas lemčiai, bet savo situacijos ir realių

galimybių suvokimas. Sergantysis jau nebegali daryti visko, ką anksčiau pajėgė. Jam tenka

pasirinkti, ką atliks pats, ko prašys kitų ir ko išvis atsisakys. Priimti ligą, susitaikyti su jos

žadamom perspektyvom – tai reiškia pasiekti emocinį stabilumą. Mažai kam tai pasiseka.

Taigi, daugelio lėtinių ligų eiga nenuspėjama, tad ir fazės ne visuomet nuosekliai keičia

viena kitą. Toli gražu ne kiekvienas pasiekia susitaikymo stadiją (Sargautytė, 2001).

Елена Трифонова (2003), besidominti sergančiųjų cukriniu diabetu psichologija,

išskiria šiuos reagavimo į ligą etapus:

1. Neigimas. Tai tipiška gynybos reakcija „tai negalėjo atsitikti su manimi“. Ji saugo

nuo įtampos, panikos, nusivylimo.

2. Pyktis. Kaip visada, pyktis siejamas su neteisybės jausmu: „kodėl aš?“, likimo

žiaurumu. Kaltųjų paieška, mintys apie baisias pasekmes, nekantrumas, susierzinimas su

beviltiškumo ir nevilties periodais.

3. Prislėgtumas. Liūdesys ir apgailestavimas dėl prarasto nerūpestingumo. Mintys apie

laukiamus sunkumus ir įsitikinimas, kad nepavyks su jais susidoroti. Gėdos, beviltiškumo, kaltės

jausmas. Nepasitenkinimas savimi, jausmas, kad esi niekam nereikalingas.

4. Ligos priėmimas, susitaikymas. Pasirengimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

ir sveikatą.

Taigi, adekvačiai priimti savo situaciją ir padėti sau gali tik suvokiantis atsakomybę už

save ir savo sveikatą asmuo.

8

1.3. Cukrinis diabetas: apibrėžimas, tipai

Cukrinis diabetas aprašytas jau prieš keletą tūkstančių metų kinų, japonų, indų bei

egiptiečių raštuose. Dar tuomet buvo žinoma, kad juo sergančiųjų šlapimas yra saldus. Cukrinis

diabetas buvo labai sunki liga. Ligoniai nuo jo greitai mirdavo. Praėjo labai daug laiko, kol

įvairių šalių mokslininkų darbų dėka buvo rasti efektyvūs cukrinio diabeto gydymo būdai

( Šimkus, 1971).

Diabetas – graikiškas žodis, reiškiąs sifoną. Medicinoje tuo žodžiu apibūdinama padėtis,

kada žmogus (taip pat ir veterinarijoje) išmeta didelį kiekį šlapimo – didesnį negu paprastai, taip

vadinama polyuria. Poly – graikiškai reiškia daug, ouran – šlapimas, urine. Pasekoje, padidėja

troškulys, taip vadinamas polydipsia ( ir vėl poly – daug, o dipsia – troškulys). Kartais taip pat

padidėja apetitas, vadinamas polyphagia (poly – daug, phagein – valgyti) (Viliūnas, 1995).

Tokių ligų, kurių metu pasireiškia bent du aukščiau minėti simptomai, dažniausiai

didelis kiekis šlapimo ir to pasekoje – troškulys, medicinoje aprašyta, kiek žinoma, 23. Viena ir

dažniausia iš jų – diabetes melitus. Melitus – lotyniškas žodis, reiškiąs pasaldintas medumi.

Taigi, diabetes melitus – sifonas, perpildytas medumi pasaldinto skysčio arba trumpai –

cukraligė. Sergant šia liga ne tik kad šlapime yra cukraus – gliukozės, ko paprastai nebūna, bet ir

kraujyje gliukozės kiekis yra padidėjęs. Tuo ir skiriasi diabetes melitus – cukraligė nuo kitų

diabetinių ligų. Sergant kitomis diabetinėmis ligomis, kad ir padidėjęs troškulys, apetitas ir

šlapimo kiekis, bet dažniausiai nėra gliukozės – cukraus, ypač kraujyje (Viliūnas, 1995).

Taigi, terminą „diabetes“ pasiūlė Romos gydytojas Aretėjus Kapadokietis I a. Graikų

kalbos žodis „diabaino“ reiškia „praeiti“. Čia Aretėjus turėjo galvoje poliuciją – išgertas skystis

ligoniui tuojau pat išsiskirdavo per inkstus. Buvo manoma, kad taip yra dėl inkstų silpnumo.

Vėliau buvo pridurtas terminas „mellitus“, reiškiantis gliukozuriją (lot. mel, mellis – medus,

saldumas). Aplamai, terminas „diabetes mellitus“ yra pasenęs ir nepakankamai tikslus (Kauno

medicinos institutas, 1989).

Diabetas yra lėtinė liga, kuria sergančiojo organizmas nepagamina pakankamai insulino

arba negali tinkamai jo panaudoti. Yra 2 tipų, formų diabetas:

I tipas – kai organizmas per mažai gamina arba visai negamina insulino.

II tipas – kai organizmas insuliną gamina, bet negali jo panaudoti (Lietuvos diabeto asociacija,

1997).

I tipo diabetu serga liekni jauni žmonės, dažniausiai iki 40 metų (Jörgens, Grüsser,

Berger, 2000). Apie 10 procentų diabetu sergančių žmonių yra I tipo.

I tipo diabeto požymiai paprastai išryškėja labai greitai. Tai yra:

- dažniau juntamas alkis;

- padažnėjęs troškulys;

9

- padažnėjęs noras šlapintis;

- staigus svorio kritimas;

- jaučiamas nuovargis.

Manoma, kad šios ligos priežastys yra:

- paveldėjimas;

- stresai – fiziniai ar psichiniai sukrėtimai;

- virusai, pakenkę kasai;

- autoimuninė disfunkcija – jūsų organizmo apsaugos sistema gali atakuoti insulino

gamybą beta ląstelėse kaip klaidą.

Tai svarbu suprasti, kad Jūs nesate savo susirgimo priežastis. Niekas negalėjo ligai

užkirsti kelio. Nekaltinkite savęs (Lietuvos diabeto asociacija, 1997).

II tipo diabetu serga dažniausiai tik turintys antsvorį vyresni kaip 40 metų žmonės, kurie

ištveria ilgesnį laiką, nesileisdami insulino, o laikosi dietos (Jörgens, Grüsser, Berger, 2000).

II tipo diabetas yra labiausiai paplitęs. Juo sergantys žmonės sudaro beveik 90 procentų

visų sergančiųjų diabetu. II tipo diabeto požymiai paprastai išryškėja per ilgą laiką. Tai yra:

- padidėjęs alkis;

- dažniau juntamas troškulys;

- padažnėjęs šlapinimasis;

- pablogėjęs regėjimas;

- jaučiamas nuovargis;

- kojų ir rankų stirimas, perštėjimas;

- dažnos infekcijos;

- lėtas žaizdų ir opų gijimas;

impotencija (seksualinės problemos).

Nors šie simptomai yra būdingi sergantiesiems II tipo diabetu, bet ne visada jie ryškūs.

Daugeliui ligonių šie požymiai beveik arba visai nejuntami.

Daugelis priežasčių, dėl kurių galima susirgti II tipo diabetu, gali būti panašios į I tipo

šios ligos priežastis (pvz., paveldėjimas, stresai).

Yra keletas skirtumų. II tipo diabetu dažniausiai serga žmonės, kurie:

- yra vyresni kaip 40 metų;

- nutukę;

- nesilaiko tinkamo mitybos režimo;

- sirgo diabetu nėštumo metu;

turėjo šeimoje šių ligonių.

10

Čia yra pati paprasčiausia, pagal eigos ypatybes skirstoma diabeto klasifikacija

(Lietuvos diabeto asociacija, 1997).

1.4. Cukrinio diabeto, kaip lėtinės ligos, paplitimas lėtinių ligų tarpe

Platesni ir gilesni cukrinio diabeto tyrinėjimai Lietuvoje pradėti 1978 metais, kai prof. J.

Danio iniciatyva Lietuvos vyriausybė Kaune įkūrė SSRS MMA Eksperimentinės

endokrinologijos ir hormonų chemijos instituto filialą. Viena pirmųjų šio filialo laboratorijų

buvo Cukrinio diabeto laboratorija, kuriai vadovauti buvo pavesta A. Norkui. 1991 m. įkūrus

respublikinį Endokrinologijos centrą, o vėliau jį reorganizavus į Kauno medicinos akademijos

Endokrinologijos institutą, Cukrinio diabeto laboratorija įėjo į jo sudėtį. Dar 1978 m.

laboratorijai pradėjus veiklą, Lietuvoje nebuvo duomenų apie cukrinio diabeto paplitimą,

vieningos diabeto klasifikacijos ir diagnostinių kriterijų, ankstyvos jo ir komplikacijų

diagnostikos bei profilaktikos. Pirmaisiais laboratorijos uždaviniais ir tapo minėtų klausimų

sprendimas. Autoriui vadovaujant ir pačiam aktyviai dalyvaujant, buvo pradėtas tirti diabeto

paplitimas Lietuvos populiacijoje ir organizuotuose kolektyvuose, aiškinami šios ligos rizikos

veiksniai, komplikacijos. 1981 m. PSO iniciatyva Lietuvoje buvo pradėta vykdyti integruota

lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programa, į kurią įėjo ir cukrinis diabetas. Laboratorija

aktyviai dalyvavo šioje studijoje (Norkus, 1996).

1982 m. Cukrinio diabeto laboratorija pirmą kartą Lietuvoje pradėjo suaugusiųjų

cukrinio diabeto registrą Kaune, o 1983 m. – vaikų, sergančių cukriniu diabetu, registrą

Lietuvoje; jis šiuo metu išplėtotas ir tęsiamas. Lietuva šiuo registru 1990 m. įsijungė į pasaulinį

vaikų diabeto registrą kaip viena iš 89 tarptautinės vaikų registro programos “DIAMOND”

dalyvių (Norkus, 1996).

Ilgus amžius pasaulio mokslininkai, tyrinėdami diabetą, suprato jo esmę, ištobulino jo

gydymo būdą, surado profilaktikos priemones. Tačiau, cukrinis diabetas yra sunki, klastinga ir

išplitusi liga. Nuo 1985 m. diabetu sergančiųjų pasaulyje pagausėjo daugiau kaip trigubai

(Šulcaitė, 2002). Kas 15 metų, daugelyje pasaulio šalių, sergančiųjų šia liga skaičius padvigubėja

(Astrauskas ir kt., 1988). Jei 1990 m. ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse buvo registruota 60

milijonų, besivystančiose – 20 milijonų sergančiųjų cukriniu diabetu, tai 2000 metais šia liga

išsivysčiusiose šalyse galėjo sirgti 120 milijonų, o besivystančiose – 40 milijonų žmonių. Taigi,

2000 metais šia liga pasaulyje galėjo sirgti 160 milijonų žmonių. Pasaulinės sveikatos

organizacijos duomenimis, iki 2025 metų, išsivysčiusiose valstybėse diabetu sergančiųjų gali

padaugėti 45 procentais, o Indijoje, Kinijoje ir kitose šalyse net 200 procentų. Sergančiųjų

diabetu skaičius gali išaugti iki 300 milijonų. Taigi, diabetas tampa globaline problema (Šulcaitė,

2002).

11

Daugelyje šalių mirštamumas nuo šios ligos yra 3 – oje ar 4 – oje vietoje po širdies ir

kraujagyslių sistemos ligų bei vėžio (Astrauskas, Norkus, Danilevičius, 1998). Diabetas 2 – 5

kartus padidina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse

jis yra dažniausia suaugusiųjų regėjimo sutrikimų, aklumo, kojų amputacijų, inkstų funkcijos

nepakankamumo priežasčių. Galiausiai, diabetas 2 – 12 procentų (priklausomai nuo šalies)

trumpina tikėtiną gyvenimo trukmę (Basov, 2001). Tarptautinio Diabeto instituto duomenimis,

sergančiųjų cukriniu diabetu skaičius 2010 metais nuo 124 mln. padidės iki 221 mln. (Norkus,

Danytė, Žalinkevičius, 2002). Remiantis statistikos duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose

per pastarąjį dešimtmetį šia liga sergančiųjų padvigubėjo. Vien slaptomis jo formomis ten serga

apie 10 milijonų žmonių (Norkus, Danys, Solenikovič ir kt., 1988). Vokietijoje šiuo metu

priskaičiuojama apie 250000 I tipo diabetikų, II tipo diabetu Vokietijoje serga apie 4 milijonus

žmonių (Jőrgens, Grűsser, Berger, 2000). Didžiausias sergamumas šia liga stebimas Suomijoje

(34,4 iš 100 tūkst./per metus). Sardinijoje (Italija) (32,4) ir Švedijoje (25,7) (Jašinskienė, 2002).

Ne išimtis ir Lietuva – sergančiųjų cukriniu diabetu žmonių skaičius nuolat auga

(Norkus, Šulcaitė, Jurgevičienė ir kt.,1999). Tai siejama su vakarietiško gyvenimo stiliaus

plitimu, urbanizacija, populiacijos ir jos amžiaus didėjimu, netinkamais žmonių mitybos

įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu, galiausiai – nutukimu (Šulcaitė, 2002). Apie 80 proc. visų

sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu – nutukę (Norkus, Domarkienė, Šulcaitė ir kt., 2001).

Lietuvoje užregistruota 31 tūkst. ligonių, tačiau manoma, kad iš viso jų yra apie 52

tūkst. Diabetas pavojingas savo lėtinėmis komplikacijomis, kurios yra invalidumo ir ankstyvos

mirties priežastis. 10 – 15 proc. sergančiųjų apanka, 25 – 70 proc. vargina inkstų pažeidimai, 30

– 70 proc. – “diabetinės pėdos” simptomai, kurie neretai baigiasi kojų amputacija. Cukrinis

diabetas taip pat neigiamai veikia nėštumo eigą ir ypač vaisiaus raidą. Literatūroje nurodoma,

kad 0,2 – 0,3 proc. visų nėščiųjų serga dar iki nėštumo prasidėjusiu diabetu. Ligos sukeliamos

nėštumo komplikacijos ir itin didelis perinatalinis mirtingumas (jis prieš keliasdešimt metų

pasaulyje siekė 10 – 20 proc.) skatino ieškoti būdų, kaip tam užkirsti kelią (Baliutavičienė,

2001). Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, vis daugiau vaikų serga I tipo cukriniu diabetu.

1983 m. sirgo 5,49 iš 100 tūkstančių, 1999 metais – 8,85 iš 100 tūkstančių (Žalinkevičius ir kt.,

2000).

Pabaigai, galima paminėti, kad Rita Šulcaitė (2003), tirdama cukrinio diabeto paplitimą,

kontrolę ir komplikacijas, gavo duomenis, kad dažniausias II tipo cukrinio diabeto diagnozės

nustatymo metų laikas yra pavasaris – 32,7 proc., o mažiausias – vasarą – 17,5 proc.

12

1.5. Psichologiniai, psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai

Žmogaus psichika ir somatika sudaro neatsiejamą visumą. Dėl emocinės įtampos gali

atsirasti somatinių pakitimų, bet ar žmogus susirgs, tai priklauso nuo organizmo fiziologinių

sistemų, funkcinės – morfologinės būsenos to išgyvenimo metu. Kita vertus, liga veikia ir keičia

asmenybės vidinį gyvenimą. Žmogui susirgus, jo gyvenimas pasikeičia. Prisideda nemalonių

išgyvenimų, susijusių su pačia liga. Tai ligos sukeliamas skausmas, fizinis nusilpimas, išoriniai

ligos požymiai (Bieliauskaitė, 1984).

Daugelį labiausiai paplitusių neinfekcinių lėtinių ligų šiuo metu populiaru nagrinėti

psichosomatiniu požiūriu. Psichosomatinis požiūris remiasi prielaida, kad žmogaus kūnas ir

psichika sudaro neskaidomą vienovę, pasireiškiančią socialinėje aplinkoje. Ta vienovė – tai

konkretus žmogus, turintis laisvę pasirinkti, nuspręsti, vienaip ar kitaip interpretuoti, išgyventi ir

veikti jį supantį pasaulį (Repšytė, Streikus, 1990).

Jau seniai buvo pripažinta, kad svarbią reikšmę ligos atsiradimui bei eigai turi

psichologiniai, emociniai veiksniai. Prieš 300 metų Thomas Willis nurodė, kad diabetu

susergama dėl “ilgai trunkančio liūdesio” (cit. pagal Tarnow , Silverman, 1981 – 1982).

Reikia pažymėti, kad psichologinius, psichosomatinius cukrinio diabeto aspektus

aiškina daugelis teorijų. Pavyzdžiui, psichoanalitinės teorijos šalininkų S. P. Stein, E. S. Charles

nuomone, psichologiniai veiksniai, lemiantys cukrinio diabeto etiologiją – tai ankstyvi

psichologiniai konfliktai. Dėl jų atsiranda neurozė, kuri reiškiasi sutrikusia medžiagų apykaita.

Psichologinis konfliktas dėl Ego mažo talpumo neišsprendžia sąmoningu lygiu ir todėl reiškiasi

kūnišku lygiu (cit. pagal Tarnow, Silverman, 1981 – 1982).

Ilgą laiką buvo ieškoma (Palmer, Falstroom, cit.pagal Peyrot, McMurry, 1985)

asmenybės savybių, kurios lemia cukrinio diabeto atsiradimą ir yra būdingos sergantiems šia

liga. Buvo gauti prieštaringi duomenys. Vientisa “diabetinė” asmenybė taip ir nebuvo aprašyta.

Jau beveik 70 metų vyksta cukrinio diabeto moksliniai tyrinėjimai, kurie vis dar palieka daug

neatsakytų klausimų apie šią ligą. Į šią ligą galima žiūrėti kaip į iliustraciją sudėtingų biologinių

sistemų (Biermann, 1993).

Kita teoretikų grupė (Meninger, Ross, Daniels, Falstein ir kt., cit. pagal Tarnow,

Silverman, 1981 – 1982) teigia, kad klinikinį diabeto pasireiškimą greitina gausūs aplinkos ir

emociniai stresai į organiškai silpnas, pažeidžiamas kūno sistemas. Tai, autorių nuomone, gali

būti ir psichologinis pažeidžiamumas – reikšmingų tarpasmeninių ryšių, objektų, kultūrinių

vertybių netekimas.

A. M. Jacobson ir jo kolegos (Jacobson, Lawrence, Hauser, 1985) nurodo, kad tuo

metu, kai diagnozuojama cukrinio diabeto viena iš komplikacijų – retinopatija, kai ji sparčiai

progresuoja, sergantieji patiria daug nemalonių išgyvenimų. Tuo metu, palyginti su norma,

13

sumažėja ar padaugėja jų kraujyje gliukozės. Taigi, nemalonūs įvykiai gali būti tolesnės

retinopatijos vystymosi rizikos faktoriumi.

Kitų autorių nuomone (Judas, Pice, Ficher, cit. pagal Tarnow, Silverman, 1981 – 1982),

emociniai veiksniai tik išprovokuoja somatinę ligą – diabetą. Ji pati, būdama daugelio stresų

šaltinis, veikia asmenybę, gali sukelti intrapsichinius ar tarpasmeninius konfliktus, kurie savo

ruožtu, sukelia psichopatologinius simptomus ar ligas.

Ypač didelį tiek tiesioginį, tiek netiesioginį neigiamą poveikį sergančiajam turi kritika.

Tiesioginis kritikos poveikis verčia ligonį blogai jaustis, kaltinti save ar tiesiog blogai pasijusti

dėl pačios kritikos. Netiesiogiai – kritika, neretai, sužlugdo sergančiųjų pastangas patiems rasti

sau tinkamiausius problemų sprendimus (Anderson, 1995).

Kadangi cukrinis diabetas yra neišgydoma, bet kontroliuojama liga, tad jos kontrolės

sėkmė didžiąją dalimi priklauso nuo paties ligonio. Svarbūs yra tokie veiksniai, kaip

psichologinė sergančiojo būklė, susitaikymas su liga, vidinė kontrolė. Tobulumo siekimas

(perfekcionizmas) dažnai būna susijęs su neigiamomis pasekmėmis: produktyvumo sumažėjimu,

sveikatos pablogėjimu, pablogėjusia savikontrole, asmeninių santykių pablogėjimu, savigarbos

sumažėjimu ir netgi rimtais nuotaikų sutrikimais (Anderson, Funnell, 1991).

Atsiribodama nuo koncepcijų, aiškinančių įvairius cukrinio diabeto psichosomatinius

aspektus, formuojasi atskira tyrimų kryptis – elgesio medicina, kuri nagrinėja, kaip režimo

taisyklių laikymasis gali pagerinti diabeto kompensaciją, socialinį prisitaikymą, sumažinti

komplikacijų atsiradimo tikimybę.

R. Haltmeyer (cit. pagal Родионова, 1985) nurodo, kad svarbūs rizikos faktoriai

cukriniam diabetui atsirasti yra netinkami mitybos įgūdžiai šeimoje, nepakankamas fizinis

aktyvumas. Taip pat daug įtakos šiai ligai formuotis turi paveldimi genetiniai rizikos faktoriai

(Norkus, Danys, Solenikovič ir kt. 1988). Tai buvo žinoma jau 17 amžiuje. Pirmąją hipotezę apie

tai suformulavo Wegeli (1896), tačiau išsamesni tyrimai tuo klausimu prasidėjo 3 – 4 ajame šio

šimtmečio dešimtmetyje, o 1960 m. buvo įrodyta, kad pagrindinis šios ligos faktorius – genetinis

(Norkus, 1996). Taip pat vienas grėsmingiausių rizikos faktorių – nutukimas. Ne tik

persivalgymas, bet ir besaikis alkoholio vartojimas, rūkymas taip pat yra cukrinio diabeto rizikos

faktoriai. Cukrinis diabetas gali prasidėti dėl įvairių psichinių traumų, taip pat sergant

virusinėmis ligomis, be saiko ir ilgai vartojant kai kuriuos medikamentus (Norkus, Danys,

Solenikovič ir kt. 1988).

Daugelio autorių duomenimis (Laprent, Eschevege, Canivet, cit. pagal Родионова,

1985), sergantys diabetu yra mažai informuoti apie ligą, jos galimas komplikacijas ir gydymą

Ligonių mokymas suteikia socialinę ir emocinę paramą, padeda išugdyti naujus problemų

sprendimo įgūdžius, tuo pačiu, pagerina sergančiojo gyvenimo kokybę. Medikai dažniausiai

14

kreipia dėmesį į glikemijos rodiklius ir komplikacijas, tuo tarpu, kad diabetas paveikia ligonio

fizinį, intelektualinį, emocinį, socialinį ir dvasinį gerbūvį, dažnai skiriama nepakankamai

dėmesio (Anderson, Funnell, 1991).

E. B. Fisher (cit. pagal Repšytė, Streikus, 1990) atkreipia dėmesį, kad pats diabetas

žmogui kelia daug stresų: juk reikia laikytis dietos, riboti dienos aktyvumą, vartoti vaistus ar

leisti insuliną. Susiduriama su nepalankiu bendraamžių ir šeimos narių vertinimu ir kt. Jau pats

cukrinio diabeto nustatymo momentas labai svarbus, nes jaudinasi tiek sergantysis, tiek jo šeima.

Nuo to, kaip liga priimama, kaip sergantysis ir jo artimieji susidoros su daugeliu ateityje

kylančių sunkumų, priklauso tolesnė jos eiga. Kaip teigia F. A. Muthny (cit. pagal Biveinytė,

Laurinaitis, Uždavinys, 1996) ligos įveikimas yra visuminis procesas, apimantis emocines,

kognityvines ir elgesio pastangas pašalinti, surasti kompromisą, sukontroliuoti arba perdirbti su

liga susijusius dabartinius ir laukiamus sunkumus.

Taigi, atkreiptas dėmesys, kad ligonio asmeninės savybės, jo pozicija savo ligos,

gydytojų ir gydymo atžvilgiu yra svarbus jo gydymo ir reabilitacijos faktorius. Ne mažiau negu

gydymas, sergantiems lėtinėmis somatinėmis ligomis reikalinga pagalba įveikiant ligos

pasekmes, taip pat psichologines ir socialines (Sargautytė, Kočiūnas, Krapavickaitė, 1994).

1.6. Socialinės ir psichologinės sergančiųjų cukriniu diabetu problemos

Kaip anksčiau savo darbe minėjau, sergantieji nevienodai reaguoja į savo ligą. Tai

priklauso nuo pačios ligos eigos (ūmi, lėtinė), nuo sergančiojo asmenybės, amžiaus, lyties, nuo

pačios diagnozės. Kai kada jauniems žmonėms liga sužlugdo jų ateities planus, o sakykime,

vyresnio amžiaus žmonės tai supranta kaip neišvengiamą savo gyvenimo pabaigą. Todėl čia

svarbus yra gydytojo vaidmuo. Kalbėdamasis su ligoniu, gydytojas turi sudaryti jam naują

gyvenimo stereotipą, atsižvelgdamas į realias galimybes. Kartais ligoniai, turintys isterinių

charakterio bruožų, reikalauja sau didesnio dėmesio, be to, gali būti dirglūs arba stengtis įvairiais

pasakojimais apie “nepaprastus įvykius iš savo gyvenimo” patraukti tiek kitų ligonių, tiek ir

gydytojų dėmesį. Gydytojo netaktiškos pastabos apie ligos sunkumą gali ligoniui sukelti protesto

reakciją: kartais jis gali atsisakyti valgyti, pasidaryti isteriškas ir t. t. Todėl gydytojas privalo

įvertinti kiekvieno ligonio asmenybę ir stengtis ligonį išvaduoti nuo vidinių konfliktų; tai

neabejotinai pagerintų sergančiojo somatinę, fizinę būseną (Pūras, 1978).

Kalbant apie diabetą – tai sunki našta sergančiajam, kuris gyvena su komplikacijų

grėsme bei nerimu, kenčia pirštų (savikontrolei) bei insulino injekcijų dūrius, gyvena pagal

dienotvarkę, susijusią su diabeto gydymu – 24 valandas per dieną, 365 dienas per metus – be

atostogų ar išeiginių dienų (De Alva, 1998).

Psichosocialiniai veiksniai cukrinio diabeto gydyme yra dėl dviejų priežasčių. Visų

pirma, cukrinis diabetas yra lėtinė liga ir ligoniai turi susitaikyti su visą gyvenimą trunkančios

15

ligos realybe. Ypač dažnai psichosocialines ir emocines problemas, elgsenos sutrikimus sukelia

lėtinės diabeto komplikacijos, tokios kaip neuropatija, retinopatija, nefropatija. Antra vertus,

manoma, kad psichoemocinės problemos veikia metabolinę kontrolę, tiek tiesiogiai per stresinių

hormonų poveikį, tiek netiesiogiai – pablogindamos rūpinimąsi savimi. Susidaro uždaras ratas

(Waadt, Duran, Strina, 1993)

Nuolatos auga pripažinimas, kad svarbu yra ligonių socialinis kontekstas, padedantis

efektyviai valdyti lėtinę ligą. Literatūroje yra daugiausia duomenų apie šeimos įtaką vaikų ir

paauglių diabeto kontrolei, elgsenai ir emociniam prisitaikymui (Golden, 1998; Grey, Boland,

1998; Guttmann – Bauman, Flaherty, Strugger, McEvoy, 1998). Diabeto kontrolę pablogina

konfliktai šeimoje, tuo tarpu, gera glikemijos kontrolė siejasi su šeimos darnumu, lankstumu,

pasitenkinimu. Tai ypač veikia, kai diabeto trukmė trumpa. Laikui bėgant, šeimos įtaka mažėja.

Mažiau yra duomenų apie šeimos įtaką suaugusiems asmenims, sergantiems diabetu (Trief,

Aguilino, Paradies, Weinstock, 1999; Trief , Grant, Elbert, Weinstock, 1998). Tačiau svarbus

veiksnys, padedantis jam susitaikyti su esama padėtimi, yra socialinės paramos, t. y. pastovaus

gyvenimo partnerio ar kito patikėtinio buvimas. H. C. Deter, R. Manz ir kt. (1991, cit. pagal

Biveinytė, 1997) ištyrė, kad pacientai, turintys emociškai artimą partnerį, žymiai rečiau patyrė

nerimą, depresinę nuotaiką ir emocinį labilumą nei vieniši ar turintys ne tokį artimą partnerį.

Pacientų, neturinčių artimo partnerio, tarpe buvo dažnesnės streso reakcijos, pvz., agresija ir

nusiraminimo ieškojimas, naudojant pakaitalus.

Tačiau, kai pradedama priimti ligą, pradedama su ja bendrauti. Kaip sergantysis su ja

gyvens? Kaip jam susidoroti su sunkumais susidūrus su liga ir įveikiant jos sukeltą stresą?

Kiekvieno žmogaus elgesį, jausmus ir mintis nulemia jo gyvenimiška filosofija, požiūris į ligą ir

sveikatą, gyvenimo aplinkybės ir ištekliai. Vieni ligą priima kaip bausmę, kiti – kaip iššūkį, treti

– gal net kaip išsigelbėjimą nuo dar baisesnių gyvenimo negandų (Sargautytė, 2001).

Taip pat, žmogui susirgus keičiasi jo vaidmuo šeimoje ir visuomenėje. Tam tikru mastu,

ligonis tampa priklausomas, o tai ypač sunku pripratusiems prie savarankiškumo. Antra vertus,

užsiėmę ir perkrauti pareigomis šeimos nariai ne visuomet randa laiko pasidomėti ką jaučia ir

kuo gyvena ligonis, įkalintas tarp keturių sienų, gal gerokai atitrūkęs nuo laiko tėkmės. O kai

jauti, kad tavęs nesupranta, netveri savyje, - iš pradžių kyla pyktis, nepasitenkinimas, vėliau gali

išsivystyti depresija, bejėgiškumas. Netikęs bendravimas ardo ir santykius šeimoje… Tai nėra

geri jausmai, ypač ligoniui. Lėtinė liga ir taip yra pakankamai stiprus neigiamų emocijų šaltinis

(Sargautytė, 2001). Diabetas daro didelį poveikį profesiniam gyvenimui. Susirgimas diabetu

jauname amžiuje gali neigiamai paveikti pasitikėjimą savimi, darbingumą, tuo apriboti

sergančiojo profesinės karjeros galimybes. Darbingumas realiai mažėja progresuojant diabeto

komplikacijoms, pvz., kai dėl retinopatijos pablogėja rega, tenka pasitraukti iš darbo. Dėl šių

16

visų priežasčių, sumažėja diabetu sergančio žmogaus pajamos, jo produktyvumas

bendruomenėje (Trautner, 1995). Dickson Mary B (1994), tyrinėdama sergančius cukriniu

diabetu ir sveikus žmones, ištyrė, kad žmonės, sergantys cukriniu diabetu turi tuos pačius tikslus

siekiant karjeros kaip ir visi kiti, nesergantys ir dirbantys žmonės.

Šiuo metu vis daugiau asmenų, sergančių cukriniu diabetu, dirba. Diabetas paveikia

darbingumą ir pajamas. Akivaizdžiausias poveikis, kuomet sergantysis, dėl diabeto

komplikacijų, praranda darbingumą. Švedijoje atliktuose tyrimuose pagrindinė nedarbo tarp

sergančiųjų diabetu priežastis buvo diabeto komplikacijos. Yra duomenų, kad sergantiesiems

diabetu sunkiau rasti arba pakeisti darbo vietą. Papildomi sunkumai kyla dirbant pamaininį darbą

(Kraut, Wall, Tate, Mustard, 2001).

Prancūzijoje buvo atlikta socialinė apklausa, kurią organizavo kartu sociologai,

psichologai ir ekonomistai, norėdami sužinoti bendrą visuomenės nuomonę apie cukrinį diabetą

ir požiūrį į sergančiuosius šia liga. Tirta 394 Prancūzijos gyventojų reprezentacinė grupė,

atrinkta pagal amžių, lytį, geografinę kilmę, išsilavinimą bei darbą. Apklausti tie žmonės, kurie

neturėjo sergančių diabetu giminių. Apklausa parodė, kad bendras požiūris į sergančius diabetu

yra neigiamas. Jie buvo apibūdinti kaip klystantys, bevaliai ir fiziškai silpni asmenys, nelaimingi,

intravertai ir besigėdinantys savo ligos. Kai kurie respondentai pasakė, kad sergantieji diabetu

apgaudinėja, nes jie matę diabetikus valgančius cukrų, duoną, pyragus tarp valgymų, nors šie

privalo laikytis dietos. Į klausimą apie darbingumą, bendra nuomonė buvo, kad jie dažniau būna

nedarbingi. Apie 65 procentai respondentų galvojo, kad darbdaviai suvokia sergančiuosius

cukriniu diabetu invalidais, luošais ir apie 50 procentų respondentų pritarė darbdavių nuomonei

(De Alva, 1998).

Jei laiku mokomi jauni sergantieji cukriniu diabetu, jie tampa nepriklausomais, kuria

šeimas, turi vaikų. Susirgimas gali paveikti visus šiuos su gyvenimu susijusių sprendimų

priėmimus. Kai kurių autorių nuomone (J. D. Tarnow, J. Waren – Boulton), naudingi grupiniai

diabetikų susitikimai. Tokios grupės gali padėti pacientams atsikratyti įkyrių minčių, kad serga

diabetu, sumažinti vienišumo jausmą, geriau save vertinti. Grupinių užsiėmimų metu mažinamas

stresas, kurį patiria ligoniai – jie mokosi savipriežiūros elementų, randa stresų, sunkumų

nugalėjimo naujų strategijų. Užsiėmimai didina pacientų socialinį aktyvumą, prisitaikymą

kasdieninėje veikloje (Tarnow, Silverman, 1981 – 1982).

Apibendrinant literatūrinėje apžvalgoje pateiktus pamąstymus apie cukrinį diabetą,

matome, kad sergantys šia liga ligoniai, kuriems lemta sirgti iki gyvenimo pabaigos, gali gyventi

pilnavertį gyvenimą, turėdami fizinį, psichologinį ir socialinį gerbūvį. Tačiau tai pasiekti yra

sunku, reikalauja pasitikėjimo savimi, ištvermės ir be galo yra reikalinga artimųjų ir aplinkinių

parama ir palaikymas.

17

2. Vidinės darnos, savęs vertinimo, psichologinės savijautos teoriniai aspektai 2.1. Vidinė darna

Vienas iš principinių asmenybės vystymosi klausimų yra žmogaus vidinės darnos, jos

formavimosi ypatumų klausimas. Dar Antikos laikais Seneka rašė: “…drąsiai galima tvirtinti,

kad didžiausias gėris yra sielos darna. Dorybės bus ten, kur sutarimai ir vienybė, o ydos neša

prieštaravimus”. Jau tuo metu formavosi pažiūra, kad sielos darną pasiekusiam žmogui …”nėra

kliūčių ir svyravimų, jis viską daro pagal norą ir neatsitinka jam nieko nelaukta. Visi darbai neša

gėrį, yra lengvi, miklūs, greiti. Tinginystė ir silpnybė yra kovos ir blaškymosi ženklas,

aukščiausias gėris yra nepalaužiama sielos tvirtybė, sveikata, laisvė, darna, grožis” (cit., pagal

Markovienė, 2000, p. 11).

Egzistuoja skirtingos nuomonės apie tai, kokie faktoriai įtakoja harmoningą asmenybės

vystymąsi, ką galima vadinti darnia asmenybe ir kas yra vidinė darna. Pateikiami prieštaringi

požiūriai į tai. Vieni sieja vidinę darną su skirtingų asmenybės bruožų balansu, kiti pabrėžia

motyvacinio komponento svarbą. Dauguma sutinka, kad vidinė darna pradeda formuotis jau

vaikystėje (Pileckaitė – Markovienė, 2004).

I. Dubrovinos (1991, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004) teigimu, harmoningos

asmenybės vystymasis įmanomas tik tada, kai intelektinė ir motyvacinė sfera vystosi beveik

tolygiai, šiek tiek pirmaujant intelektinei. Autorė pabrėžia, kad žmogui turi užtekti proto įvertinti

savo poreikių ir aspiracijų kryptingumą ir realistiškumą bei surasti galimybę šiuos poreikius

patenkinti. Kita vertus, žmogus turi norėti ką nors padaryti, ką nors pasiekti, nes betikslė

intelektinė veikla, neskatinama asmenybės interesų, poreikių, yra beprasmiška.

Motyvacinę prasmės reikšmę žmogaus gyvenimui ir veiklai pabrėžia V. Frankl (1997).

D. Debatso ir J. Drosto (1995, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004) tyrimai parodė,

kad gyvenimo prasmės patyrimas siejamas su socialinėmis interakcijomis (su šeimos nariais,

draugais), tarp kurių vyrauja pozityvios interakcijos: pagalba, rūpinimasis, gera savijauta, naujų

planų kūrimas, įgyvendinimas ir pan. Taigi, prasmė patiriama, kai asmuo yra įsitraukęs į

gyvenimą ir bendradarbiauja su kitais. Tai atsitinka, kai žmogus jaučia ryšį su savimi (t. y.

integruotumas), su kitais (t. y. susietumas, ryšiai) ir su gyvenimu, pasauliu (t. y. būtis,

transcendencija). Beprasmybė patiriama, kai jaučiamas šių trijų lygių susvetimėjimas:

susvetimėjimas su savimi (užblokuotos galimybės ir bejėgiškumas), su kitais (atskirumas,

izoliacija) ir su gyvenimu ir /arba pasauliu (gyvenimas ribotas, be tikslų). Taigi, galima manyti,

kad vidinės disharmonijos jausmą patiriantis žmogus jaus savo gyvenimo ir kasdieninės veiklos

beprasmybę.

Božovič (1981, cit. pagal Markovienė, 2000) manymu, žmonės, kurių asmenybė

pasireiškia disharmoningai, tai ne tik individai nukreipti “į save”. Tai žmonės su dvigubu (ar

18

daugybiniu) kryptingumu, kurie konfliktuoja su savimi, kurių sąmoningas psichinis gyvenimas ir

pasąmoningų afektų egzistavimas nuolat vieni kitiems prieštarauja. Fridman ir Kulagina (1998,

cit. pagal Markovienė, 2000) nurodo, jog vienos ar kitos motyvacijos dominavimas gali būti

skirtingas sąmoningame ir nesąmoningame lygiuose. Taip susiformuoja disharmoninga

asmenybės sandara, nuolat draskoma vidinių konfliktų. Šie konfliktai kyla tik esant tam tikroms

vidinėms ir išorinėms sąlygoms.

Pasak Ševandrino (1998, cit. pagal Markovienė, 2000), disharmoningai (nedarniai)

asmenybei būdingi įvairūs emociniai, elgesio bei pažintinės ir moralinės sferų sutrikimai:

bepriežastinės baimės, uždarumas, nemotyvuotas agresyvumas. Šie sutrikimai gali sukelti

hiperkompensacijas, savęs vertinimo ir aspiracijų lygių neadekvatumą.

Psichoanalitinės krypties atstovas H. Kohutas (cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2004)

akcentuoja motyvacinį vidinės darnos aspektą. Jis pabrėžia, jog asmenybės savirealizacijai

svarbūs du komponentai: didelės, reikšmingos ambicijos ir esminiai idealūs tikslai. Pasak H.

Kohuto, sveika, darni asmenybė yra kryptingai skatinama talentų ir gabumų, ambicijų į idealius,

asmeniškai prasmingus tikslus. Dėmesio centre autorius laiko ne teisingą šio veiksmo atlikimą,

bet sugebėjimą jausti gyvenimą, kupiną energijos, kūrybos ir asmeninės prasmės.

A. Antonovsky (1995), toliau plėtodamas H. Kohuto mintis, pateikia išsamų vidinės

darnos apibrėžimą. Vidinę darną jis apibūdina kaip globalią žmogaus gyvenimo orientaciją ir

skiria tris pagrindinius jos parametrus. Pirmas – tai aiškumo jausmas, suprantamumas

(comprehensibility). Turintis šį jausmą žmogus yra tikras, kad iš vidinės ir išorinės aplinkos

ateinantys impulsai yra išaiškinami ir tikėtini, o ne migloti ir chaotiški. Šie žmonės supranta

daugelį aplinkos reikalavimų, o jei nesupranta, kreipiasi pagalbos ir paaiškinimų. Kitas

parametras – sugebėjimo kontroliuoti situaciją jausmas yra tvirtas, tiki, jog galės pats susidoroti

su problema arba kreiptis ir susilaukti pagalbos. Kontrolės jausmas yra silpnas, jei žmogus

jaučia, jog jį valdo įvykiai, kad jis negali pasitikėti svarbiais jam žmonėmis arba gyvenimas jam

yra neteisingas. Trečias parametras – prasmingumo jausmas (meaningfulness) – reiškia, kad visi

išoriniai ir vidiniai impulsai ir reikalavimai yra verti pastangų, pasiaukojimo, įsipareigojimų.

Prasmės jausmas yra menkas, jei žmogus daugelį savo užsiėmimų laiko nevertais pastangų ir

beprasmiais.

Pasak A. Antonovskio (1995), vidinės darnos struktūros svarbiausias yra prasmingumo

(motyvacinis) komponentas. Tačiau negalima teigti, kad kiti du komponentai nėra svarbūs.

Efektyvus savęs valdymas priklauso nuo vidinės darnos kaip visumos. Remdamasis savo vidinės

darnos teorija, A. Antonovsky sukūrė vidinės darnos tyrimo skalę, kurią sudaro 29 (pilnas

variantas) arba 13 (sutrumpintas variantas) teiginių.

19

Egzistuoja taip pat daug įvairių požiūrių į tai, ką galima vadinti darnia asmenybe.

Rogers (1951, cit. pagal Markovienė, 2000), nagrinėdamas harmoningai gyvenančio žmogaus

sampratą, išskiria kelias būdingas savybes. Pirmiausia, harmoningai gyvenantis žmogus yra

atviras savo patyrimams. Tai reiškia, kad kiekvienas stimulas, kuris atsiranda organizme ar

ateina iš aplinkos, yra laisvai perduodamas per nervų sistemą, neiškraipomas savigynos

mechanizmų. Toks žmogus gyvena egzistenciškai, kiekvienas akimirksnis jam naujas, nepatirtas.

Jis daro tai, ką jaučia esant teisinga esamu momentu, ir tuo vadovaujasi.

Coan (cit. pagal Markovienė, 2000) vidinę darną išskiria kaip vieną iš optimalios

asmenybės bruožų. Jo manymu, ją sudaro sėkmingas prisitaikymas, normų atitikimas ir

laimingumo jausmas. Gerai prisitaikęs žmogus nejaučia vidinių konfliktų, trikdančių emocijų. Jis

tiki savo sėkme, bet tuo pačiu, realiai vertina savo galimybes, yra atviras naujiems patyrimams.

J. Laužikas (1993) harmoningos asmenybės esminių sričių santykius parodo modeliu,

turinčiu triašės piramidės pavidalą, kurios pagrindas yra sąmonė ir pasąmonė, sąmoningi ir

nesąmoningi elgesio bei veiklos motyvai, kuriuos išreiškia ir reguliuoja trejopa sąmonės sandara:

pažinimas, jausmai ir valia.

J. Pikūnas (1990) darnios asmenybės formavimosi veiksniu laiko hierarchinės vertybių

ir motyvų sistemos, kurioje aukštesni lygiai dominuoja žemesniems, formavimąsi. Atvirkščiai,

asmenybės paprastumas (vienas tikslas, vieneriopa veikla, bendravimo ir sprendžiamų problemų

rato susiaurėjimas) dažnai sukelia asmenybės disharmoniją. Tam prieštarauja Dodonov (1981,

cit. pagal Markovienė, 2000), teigdamas, jog toks vienpusis kryptingumas netrukdo ir net skatina

daugelio kitų interesų ir gabumų plėtrą, teikia jiems asmenybinę prasmę.

Fridmanas ir Kulagina (1998, cit. pagal Markovienė, 2000) mano, jog darni asmenybė

yra harmoninga su pasauliu, žmonėmis ir pačiu savimi. Toks žmogus yra dora asmenybė.

Atlikti tyrimai (Shiu, 1998., Rimm, 1999, cit. pagal M. Pileckaitė – Markovienė, 2000)

rodo, kad žmonės, turintys aukštesnius vidinės darnos rodiklius, patiria mažiau neigiamų

emocijų bei lengviau susidoroja su stresu.

Dauguma kitų autorių (Florenskaja, 1976; Božovič, 1981; Antonovsky, 1995, cit. pagal

Pileckaitė – Markovienė, 2004) pabrėžia, kad žmogus, turintis silpną vidinę darną, jaučiasi

sumišęs ir nepasitikintis. Jis yra linkęs leisti asmenybės bruožams (pav., nerimastingumui arba

nepasitikėjimui savimi) valdyti savo elgesį nepriklausomai nuo situacijos esmės, be to, lengviau

pasiduoda stresui, neigiamoms emocijoms, jo psichologinė būsena yra nestabili. Savęs

vertinimas, izoliacija, žema socialinė padėtis arba kultūrinis nestabilumas yra vidinės darnos

formavimosi pagrindas.

20

2.2. Savęs vertinimas

Vienas svarbiausių asmenybę nusakančių parametrų – savivertė – įtakoja individo

santykius su aplinkiniais žmonėmis, paveikia žmogaus požiūrius, turi įtakos asmenybės raidai

(Lekavičienė, 2000). Žmogui labai svarbu surasti teisingą santykį su savimi pačiu, realiai suvokti

savo sugebėjimus ir galimybes, teigiamybes ir trūkumus, dorybes ir ydas. Nuo to, kaip jis pažįsta

ir vertina save, priklauso jo veiklos sėkmė, kasdieninis elgesys ir santykiai su artimaisiais

(Bieliauskaitė, 1993).

Psichologijos moksle nėra vieningos sąvokos “savęs vertinimas” sampratos. Egzistuoja

painiava ir terminologijoje: lygiagrečiai minėtam terminui, vartojami “aš – vaizdo”,

“savimonės”, “aš – koncepcijos”, “pasitenkinimo savimi” ir kt. terminai. Analogiška situacija yra

ir užsienio psichologinėje literatūroje, kur autoriai naudoja sąvokas “self – evaluation”, “self –

esteem”, “self – image”, ”self – respect”, “self – love”, “self – concept”, “Selbstbild”,

“Selbstgetűhl”, “Selbsterfahrung”, “я – обрaз”, “самооценка”, “самосознание”, “доверие к

себе”, “образ себя”, “осознание себя” ir pan. (Lekavičienė, 2000).

Borozdinos (1992, cit. pagal Lekavičienė, 2000) teigimu, sąvokos interpretacija

priklauso nuo konkrečios psichologijos mokyklos, kurią atstovauja autorius. Anot autorės, savęs

vertinimas – tai individo kritinės pozicijos buvimas į tai, kas jis yra, o ne turimo potencialo

konstatavimas.

Pasak Asendorf (1996, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004), savęs vertinimas

yra pagrindinis komponentas, sąlygojantis pasitenkinimą gyvenimu ir sveikata. Branden (1983,

cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004), kalbėdamas apie savęs vertinimą, skiria du

tarpusavyje susijusius elementus: 1) asmeninio veiksnumo pajauta; 2) asmeninės vertės jausmą.

Epstein (1979, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004) savęs vertinimą apibūdina “kaip

aukščiausios tvarkos postulatą”, kuris stipriai susijęs su plačiu požiūrių, elgesio, emocijų spektru.

James (1890, cit. pagal Beresnevičienė; Andziulytė, 2004) savęs vertinimą apibrėžia kaip sėkmės

ir pretenzijų santykį.

Psichologijos žodynas (1993) taip apibrėžia “savęs vertinimą” – “tai individo savęs

paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas”. Savęs vertinimas daro

didelę įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimui, bendravimui su kitais žmonėmis. Nuo savęs

vertinimo priklauso kiekvieno santykiai su aplinkiniais, jo savikritiškumas, reiklumas sau. Savęs

vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui, jo asmenybės raidai, jis susijęs su sau keliamų

tikslų sudėtingumu. Nuo šio asmenybės konstrukto priklauso žmogaus požiūris į save, savo

elgesį, savo sėkmę ir nesėkmę.

“Savęs vertinimas, dalyvaudamas elgesio ir veiklos reguliacijoje, nustato tam tikrą

pusiausvyrą tarp išorinių poreikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų” (Gučas,

21

1990, p. 5). Vertindamas save, žmogus visada lygina save su referentine grupe ar etalonu,

visuotinai priimtomis normomis, idealiu vienos ar kitos savybės pasireiškimu (Gučas, 1990). Dar

kiti autoriai, apibūdindami savęs vertinimą, išskiria du glaudžiai tarpusavyje susijusius

komponentus: patį savęs vertinimo procesą ir to proceso rezultatą (Beresnevičienė, 1995). Šiuo

požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save, tikrina sprendimų

apie save tikslumą bei adekvatumą, lygina savo ypatybes su aplinka.

Savęs vertinimas suprantamas kaip tam tikra savimonės vystymosi pakopa ar

komponentas, kuris jungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Čia išskiriamas savęs

įsisąmoninimo lygis. Savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių

sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save įsisąmoninimas (Beresnevičienė,

2004).

Pasak kitos autorės Cirkin (1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001), savęs

vertinimas (self – esteem, self – apprisal, self – assesment, self – attitude, self – evaluation, self –

judgement, self – rating) – individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų

žmonių vertinimas.

Block ir Robins (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001, p. 50) apibūdina savęs

vertinimą (kitaip savivertę) kaip “savo panašumo į žmogų, kokiu norėtųsi būti ir skirtingumo nuo

žmogaus, kokiu būti nesinorėtų, gerbiant savo tiek teigiamus, tiek neigiamus bruožus, įvertinimo

rezultatą”.

Welles ir Marwlle (1976, cit. pagal Valickas, 1990) išskyrė 4 savęs vertinimo tipus:

1. Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata, t. y. savęs vertinimas interpretuojamas kaip

nuostata į save realaus Aš pagrindu.

2. Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų, t. y. savęs vertinimas priklauso nuo

skirtumo tarp realaus Aš ir idealaus Aš. Tokios sampratos šalininkams priskiriamas James

(1991), pateikęs garsiąją savigarbos formulę; taip pat tokios sampratos prisilaikoma

psichologijos žodynų apibrėžimuose. Kaip įvardinamas savęs vertinimo apibrėžimas

Psichologijos žodyne (1993) jau minėjau. O štai platesnė savęs vertinimo samprata pateikiama

kitame psichologijos žodyne: savęs vertinimas – tai savimonės komponentas, apimantis žmogaus

žinias apie save bei žmogaus savęs paties, savo gabumų, moralės savybių ir poelgių įvertinimą

(Психологический словаръ, 1981). Vokiečių kalba išleistas psichologijos žodynas savęs

vertinimo termino atskirai neišskiria, o aiškina jį aš – vaizdo sąvokos rėmuose (Wöreterbuch der

Psychologie, 1981, cit. pagal Lekavičienė, 2000).

3. Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija, kai pagrindinis dėmesys sutelkiamas į

žmogaus jausmus, kurie kyla iš tam tikro savęs vertinimo lygio.

22

4. Savęs vertinimas traktuojamas kaip aš – sistemos komponentas, atliekantis tarpininko

funkciją tarp išorinio pasaulio ir Aš. Kintant realybei, žmogaus savęs vertinimas suponuoja jo

reakcijas į išorės pokyčius.

Tam tikri savęs vertinimo aspektai gali būti nevienodo įsisąmoninimo lygio, be to, savęs

vertinimo sistemai būdingas hierarchiškumas (Šilštein, 1999, cit. pagal Lekavičienė, 2000). Kai

kurių autorių nuomone, konkrečių vertinimų pagrindu formuojasi bendras savęs vertinimas

(Valickas, 1991), tačiau Brown, Dutton (1994, cit. pagal Myers, 1997) tam priešinasi: autorių

nuomone, viskas yra atvirkščiai, t. y. save aukštai vertinantys žmonės geriau vertina ir savo

gabumus, požiūrius ir pan.

Kiekviename savęs vertinime galima įžvelgti kognityvinį ir efektyvųjį komponentą.

Nuo jų tarpusavio santykio priklauso, kiek savęs vertinimas bus artimas realybei. Be to, šalia

realaus savęs vertinimo gali egzistuoti ir parodomasis, skirtas aplinkiniams. Savęs vertinimo

formas tyrinėjantys autoriai siūlo įvairius modelius: Česnakova (1977 cit., pagal Lekavičienė,

2000) bendrąjį savęs vertinimą traktuoja kaip konkrečių savęs vertinimų, dinamiškai susietų

tarpusavy, hierarchišką sistemą. Zacharova (1980 cit., pagal Lekavičienė, 2000) atkreipia dėmesį

į dvi skirtingas savęs vertinimo formas – konkrečiąją ir bendrąją, kur konkretūs vertinimai apima

atskirų individo savybių ir poelgių įvertinimus, o bendroji savęs vertinimo forma dar reikalauja

gilesnės analizės. Siedama savęs vertinimą su veikla, minėta autorė pateikia ir kitą savęs

vertinimo modelį: ji išskiria prognozuojantį, aktualųjį ir retrospektyvinį savęs vertinimą, kurie

tarpusavy glaudžiai siejasi. Korman (1970 cit., pagal Lekavičienė, 2000) nurodo tris savęs

vertinimo aspektus: bendrąjį, kurį galima traktuoti kaip santykinai pastovų asmenybės bruožą; į

užduotį orientuotą savęs vertinimą, kuris susijęs su gebėjimu perkelti patirtį iš praeities į dabartį

bei socialinį savęs vertinimą, kuris formuojasi analizuojant aplinkinių požiūrį į save, savo elgesį .

Literatūroje analizuojama savęs vertinimo ir įvairių asmenybės socialinio gyvenimo

aspektų tarpusavio sąveika. Tharenon (1979, cit. pagal Lekavičienė, 2000) tyrimai rodo, jog

savęs vertinimas susijęs su pasitenkinimu darbu; Holland (1966 cit. pagal Lekavičienė, 2000)

parodo ryšį su pasitenkinimu profesija; Lefkovitz (1967, cit. pagal Lekavičienė, 2000) – su darbo

pakeitimu ir kt. Taigi, autoriai pripažįsta, jog savęs vertinimas ir žmogaus elgesys įvairiose

situacijose yra susiję.

Humanistinės psichologijos atstovai Maslow (1970) ir Rogers (1980, cit. pagal

Beresnevičienė, Mikelkevičiūtė, 2001) teigia, kad svarbiausias asmenybės brendimo požymis yra

savasties arba savojo Aš, samprata – t. y. visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą

„Kas aš esu?“. C. R. Rogers'as (1994, cit. pagal Beresnevičienė, Banienė, 2000) teigia, kad savęs

vertinimas atlieka ir asmenybės aktyvumo realizavimo funkciją ir yra svarbus asmenybės

23

vystymesi. Jo nuomone, pagrindinį asmenybės konfliktą sudaro skirtumas tarp savęs vertinimo ir

aplinkos faktorių vertinimo.

Taigi, savęs vertinimas formuojasi nuo kūdikystės. Naujausi tyrimai rodo, kad vaisiui

esant įsčiose net motinos savijauta gali veikti savęs vertinimą. Axinn, Borber (1998, cit. pagal

Beresnevičienė, Andziulytė, 2004) teigia, kad kūdikio nelaukimas gali turėti ilgalaikį neigiamą

poveikį subjektyviems vaiko savijautos aspektams ir savęs vertinimui. Tyrimai parodė, kad

vaikai, kurie nebuvo motinų laukiami, daug mažiau vertino save net po 23 m. Abejonių nekelia,

kad socialiniai santykiai visą gyvenimą yra svarbūs gerai savijautai.

Savęs vertinimas formuojasi ir kinta visais amžiaus tarpsniais: vaikystėje, paauglystėje,

jaunesniame paauglystės amžiuje, jauno suaugusiojo, vidutinio suaugusiojo amžiuje. Jauno

suaugusiojo ir vidutinio suaugusiojo amžiaus tarpsniuose savęs vertinimas vis labiau priklauso

nuo savęs paties (Beresnevičienė, 2003), o harmoningai besivystančios asmenybės vidutinio

suaugusiojo savęs vertinimas įgyja autonomiškumą. Šiame amžiaus tarpsnyje, vykdant naujai

atsiradusias užduotis (vedybinių santykių ugdymą, namų ūkio tvarkymą, vaikų auklėjimą,

vadovavimą savo karjerai), savęs vertinimas atlieka stiprią reguliacinę funkciją tarp Aš ir išorinio

pasaulio (B. Newman, Ph. Newman, 1987, cit. pagal Beresnevičienė, 2004).

Savasis Aš ypač svarbus, galbūt net pats svarbiausias objektas kiekvienam žmogui.

Todėl mes paprastai stengiamės ne tik apsaugoti savęs vertinimo lygį nuo nepageidaujamų

poveikių, bet ir pakelti jį. Daugelio psichologų manymu, pradiniuose asmenybės raidos etapuose

susiformavęs teigiamo savęs vertinimo poreikis yra viena iš pagrindinių žmogaus elgesio

varomųjų jėgų. Ši jėga pasireiškia kasdieniuose mūsų darbuose, poelgiuose, reakcijose, mintyse

ir pan. Siekdami pakelti savęs vertinimo lygį, ieškome įvairiausių progų pademonstruoti savo

teigiamas savybes, stengiamės bendrauti su tais, kurie mums pritaria, teigiamai mus vertina

(Valickas, 1997).

Kai dėl kurių nors priežasčių (pvz., ilgalaikių nesėkmių, aplinkinių neigiamų reakcijų,

pasmerkimo ir atstūmimo, ligos) formuojasi mažas savęs vertinimas, teigiamo savęs vertinimo

poreikis tampa ypač aktualus ir verčia žmogų ieškoti įvairiausių jo patenkinimo būdų. Tačiau,

jeigu asmenybei ilgai nepavyksta pakelti savęs vertinimo lygio socialiai priimtinais būdais, jeigu

teigiamo savęs vertinimo nepadeda apsaugoti ir gynybiniai mechanizmai, tai ji pradeda rinktis

alternatyvius palyginimo standartus arba etalonus (Valickas, 1997). Asmenybė, kuri nuolatos

susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais bei atstūmimu, savęs vertinimo lygis

pamažu ima kristi (Valickas, 1997).

Psichologų nuomone, neadekvatus ( per žemas ar per aukštas) savęs vertinimas

deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu

apsunkina normalią psichinę raidą (Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė, 1996). Per gerai save

24

vertinantis žmogus turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, dėl

klaidų kaltina kitus. Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki savimi (self – distrust, self –

doubt), labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų,

netiki sėkme. Harter (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad žemą

savęs vertinimą turintys žmonės yra rizikos grupėje dėl polinkio į depresines reakcijas ir suicidą.

Autorė taip pat nurodo, kad žemas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu.

Priešingai, aukštas savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais (Cole,

Martin, Peeke, Seroczynski, Fier, 1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001). Žmonės,

turintys aukštą savęs vertinimą, sėkmingai sprendžia problemas ir efektyviai naudoja

informaciją, siekdami savo tikslų (Baumeister, 1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).

Taip pat buvo nustatyta, kad jie yra geros psichinės sveikatos ir gerai prisitaiko (Gresiam, Lane,

Mac – Millan, Bocian, Ward, 2000, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).

Taigi, šių savęs vertinimo aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti

asmenybę, suprasti jos poelgių priežastis bei, padedant jai, įveikti kylančius sunkumus( Valickas,

1991).

2.3. Psichologinė savijauta

Psichologinė savijauta – psichologinių veiksnių nulemtos vidinės būsenos pojūtis.

Nuovargis, įtampa, stresas sukelia savijautos pasikeitimus. Gera savijauta yra siejama su

neigiamų emocijų, depresijos nebuvimu (Donatu Arvilommi, Nurmi, Aunola, 1998, cit. pagal

Pileckaitė – Markovienė, 2001). Taigi, psichologinė savijauta yra nepastovi būsena, ji priklauso

nuo daugelio išorinių ir vidinių faktorių. Pagrindinis faktorius, įtakojantis žmogaus psichologinę

savijautą yra stresas. Stresas paprastai suprantamas kaip emocinės įtampos būsena, atsiradusi dėl

aplinkos sąlygų ar įvykių, apsunkinančių žmogaus adaptaciją. Streso, kaip neuropsichinės

įtampos, įtaka ligos patogenezei jau seniai pastebėta (Dembinskas, Alekseičikas, Gailienė ir kt.,

1981).

Kiekvienas iš mūsų kasdien patiriame didesnį ar mažesnį stresą. Visiškai išsivaduoti iš

streso ar jo išvengti neįmanoma. Ilgalaikė emocinė įtampa gali būti kenksminga organizmo

psichinei ar fizinei sveikatai. Neadekvatūs kovos su stresu būdai (pvz., alkoholio, tabako

vartojimas) nepašalina priežasties, o sukelia daugybę pašalinių reiškinių. Pastarieji gali

sustiprinti stresą, mažina organizmo atsparumą stresoriaus poveikiui ir skatina psichosomatinių

ligų atsiradimą (Goštautas, 1991).

Nuo devintojo dešimtmečio stresui, kaip aktualiai sveikatos problemai, skiriama vis

daugiau dėmesio. Stresas – tai būsena, atsirandanti dėl asmens ir aplinkos santykio, sąlygojančio

neatitikimą tarp situacijos keliamų reikalavimų ir žmogaus biologinių, psichologinių ar socialinių

sistemų galimybių. Psichologinis – socialinis stresas apima psichikos būsenas – reakcijas, kurias

25

sukelia žmogaus veiklos nesklandumai, konfliktai, veiklą sunkinančios sąlygos arba vargiai

įvykdomų aplinkybių reikalavimai (Goštautas, 1991). Nacionaliniuose profesinės saugos ir

sveikatos institutuose Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ir JAV streso pasekmių sveikatai studijos

priskiriamos prioritetinių tyrimų sričiai (Lindstrom, 1994; Rautanen, 1992, cit. pagal

Šidlauskaitė, 2001). Apskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse, kur medicina įveikė daugelį

negandų, iki 60 procentų ligų galima priskirti stipraus streso poveikiui. Stresas turi įtakos

gyvenimo stiliaus pasikeitimams, o pastarieji turi įtakos mūsų fizinei ir psichinei sveikatai

(Sarafino E. P, 1998, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001).

Tyrimais yra įrodyta, kad stresas turi įtakos organizmo sistemoms ir žmonių elgesiui.

Kempe (1976) bei Kolbe ir kitų (1986, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001) atlikti tyrimai parodė, kad

stresas keičia žmonių elgesį. Žmonės, kurie patiria didesnį stresą (Baer ir kt., 1987; Conway,

Vickers, Ward ir Rake, 1981, cit. pagal Myers, 2000), mažiau miega ir mankštinasi, taip kelia

didesnį pavojų savo sveikatai (Walis,1983, cit. pagal Myers, 2000) nei žmonės, kurie patiria

mažiau streso.

Tyrimai rodo, kad žmonės, patiriantys didesnį stresą, linkę elgtis taip, kad didėja

galimybė susirgti ar susižeisti (Wiebe ir McCollum, 1986, cit. pagal Šidlauskaitė, 2001).

Pasichologai Michaelis Scheieras ir Charlesas Carreras (1991, cit. pagal Myers, 2000) teigia, kad

optimistai, žmonės, kurie neapibrėžtomis aplinkybėmis visada tikisi geriausio, sėkmingiau

susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais ir yra sveikesni.

Tačiau kiekvieno žmogaus elgesį, jausmus ir mintis nulemia jo gyvenimiška filosofija,

požiūris į ligą ir sveikatą, gyvenimo aplinkybės ir ištekliai. Feltonas ir kt. (1980, cit. pagal

Sargautytė, 2001) tyrė 50 m. ribą peržengusių žmonių, sergančių hipertonija, diabetu,

reumatoidiniu artritu ar vėžiu, streso įveikimo strategijas. Štai kelios jų:

Emocinė išraiška. Žmonės, kurie dėl ligos patiria įtampą, ieško galimybių savo

jausmams išlieti. Pykčio protrūkiai būdingi ilgai sergantiems, kuriems atrodo, tarsi jie būtų

išskirti iš kitų, persekiojami. Palankesnis būdas sergantiems išreikšti savo emocijas – atgaivinti

prisiminimus apie geresnius laikus. Tai leidžia optimistiškiau žvelgti į ateitį.

Kognityvinis perstruktūravimas. Tai optimistinė strategija, kai žmonės ieško ko nors

pozityvaus savo ligoje. Jie panaudoja ligą kaip priemonę iš naujo įvertinti savo tikslus ir keisti

supratimą, kas yra prasminga jų gyvenime.

Fantazijos apie norų išsipildymą. Žmonės, kurie trokšta, kad liga liautųsi juos kankinusi,

dažnai fantazuoja, taip pabėgdami nuo nemalonios realybės.

Neigimas. Nepagydomi asmenys dažnai netiki savo ligos rimtumu. Neigdami jie

sumažina savo nerimą ir bejėgiškumo jausmą.

26

Informacijos paieškos. Kai kurie žmonės siekia suprasti savo ligos priežastis, kad galėtų

jai priešintis. Šiuos žmones greičiausiai stumia troškimas išsaugoti savo vientisumą ar orumą

arba noras sutvarkyti savo reikalus. Bet kuriuo atveju, jie linkę geriau apnuoginti situaciją, negu

jos vengti.

Grėsmės menkinimas. Tai sąmoningos pastangos išmesti iš galvos visas mintis apie

ligą. Asmuo pripažįsta ligą, bet ignoruoja jos požymius.

Tiriant psichologinius ypatumus, moterų, sergančių išemine širdies liga, N.

Ausmanienės (2002) tyrimai parodė, kad moterys, sergančios ūmia IŠL, dažniau pasižymi

aukštesniu psichologinio streso lygiu nei moterys, sergančios lėtine IŠL ar nesergančios IŠL,

nepriklausomai nuo išsimokslinimo ir šeimyninės padėties. Vyresnės moterys, sergančios ūmia,

lėtine IŠL ir nesergančios IŠL, nesiskyrė psichologinio streso rodikliais. A. Goštauto (1982)

atlikti tyrimai parodė, kad asmenys, sergantys miokardo infarktu yra emociškai labiau įsitempę,

dažniau patenka į stresines situacijas, psichologiškai sunkiau adaptuojasi, sunkiau bendrauja. R.

Sargautytės, R. Kočiūno, D. Krapavickaitės (1994) atlikti tyrimai atskleidė tokius rezultatus: su

amžiumi didėja sergančių reumatoidiniu artritu dezadaptacija. Sergantys reumatinėmis ligomis

vyrai yra nekantresni, sunkiau pakelia skausmą ir kitus nemalonius pojūčius, linkę užsiplieksti ir

reikalauti sau išskirtinio dėmesio. Moterys labiau susirūpinusios dėl įspūdžio, kurį jų liga gali

padaryti aplinkiniams. R. Bieliauskaitės (1984) tyrimas atskleidė reumatoidiniu artritu ir reumatu

sergančių vaikų asmenybės ypatybes: būdingas stiprus menkavertiškumo jausmas šeimoje,

mažiau teigiama situacija šeimoje, bendravimo sunkumai. Jie išsiskyrė iš kitų tiriamųjų aukštu

nerimo lygiu, skurdžiomis ir užslopintomis emocijomis. Reikšmingi yra kardiologų M.

Friedmano, R. H. Rosenmano ir kt. (1960, 1980, 1982 ir kt., cit. pagal Ausmanienė, 2002)

tyrimai, patvirtinantys prielaidą, kad asmenybės ypatumai gali skatinti stresogenišką elgesį,

susijusį su miokardo infarktu ir krūtinės angina. Yra darbų (Durrington, 1993; Legaut ir kt. 1995,

cit. pagal Ausmanienė, 2002), kur šie ryšiai nepatvirtinti.

Daug ginčų sukėlė atradimai, siejantys stresą ir neigiamas emocijas su vėžiu. Kai kurie

mokslininkai pažymi, jog apie metus laiko po patirtos depresijos, bejėgiškumo ar netekties yra

didesnė tikimybė susirgti vėžiu (Schleifer ir kt. 1979, cit. pagal Myers, 2000). Be to, vėžiu

sergantys pacientai, kurie užgniaužia savo neigiamas emocijas, turi mažiau vilčių išgyventi negu

tie, kurie jas išreiškia (O'Leary, 1990, cit. pagal Myers, 2000). Suprantama, pacientai, sužinoję

savo diagnozę, pirmąsias kelias savaites būna nerimastingi ir prislėgti (Andersen, 1989, cit. pagal

Myers, 2000).

Pastebėdami ryšį tarp emocijų ir vėžio, turime būti labai atsargūs. Mokslininkas Alanas

Justice (1985, cit. pagal Myers, 2000) teigia, kad stresas nesukuria vėžinių ląstelių, tačiau jis

veikia jų augimą, silpnindamas natūralią organizmo gynybą ir kovą su besidauginančiomis

27

piktybinėmis ląstelėmis. Neįtempta, viltinga būsena šią gynybą stiprina. Pacientės, kurioms buvo

pašalintos krūtys ir kurios tiki, jog įveiks krūties vėžį, dažniau išgyvena negu tos, kurios yra

stoiškos ar nepuoselėja vilties išgyti (Hall ir Goldstein, 1986; Pettingale ir kt., 1985, cit. pagal

Myers, 2000).

Apibendrindami visų tyrimų rezultatus, galime teigti, kad šie duomenys neigiamai

veikia žmogaus psichologinę savijautą. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad stresą sukeliantys

įvykiai mus silpnina, tačiau streso stiprumas priklauso nuo asmens būdo ir jį supančios aplinkos.

Patys įvykiai nėra stresiniai, kol mes patys jų taip nesuvokiame, todėl asmenybės ypatumai labai

veikia reakcijas į sudėtingus įvykius. Stresą sukeliančių įvykių neigiamą poveikį gali susilpninti

neįtemptas, sveikas gyvenimo būdas, paguoda bei pagalba, kurią suteikia draugai bei šeima

(Myers, 2000).

2.4. Suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, asmenybės psichologiniai ypatumai

Cukrinis diabetas – lėtinis susirgimas, kurio negalima išgydyti, todėl asmuo, susirgęs šia

liga, turi išmokti su ja susigyventi. Apibendrindama teorinę darbo dalį ir norėdama pereiti prie

tiriamosios darbo dalies, noriu paminėti kai kurių autorių atliktus tyrimus, kurie nors šiek tiek

atskleidžia žmonių, sergančių cukriniu diabetu, psichologinius asmenybės ypatumus. Vidinė

darna yra vienas iš asmenybės formavimosi ypatumų. Autoriai Strang S., Strang P (2001) teigia,

kad žmonės, kurių buvo aukštesnė vidinė darna, lengviau pergyveno žinią, kad serga sunkia

nepagydoma liga (cukriniu diabetu). Aukštesni vidinės darnos rodikliai padėjo lengviau

susitvarkyti su šia pakitusia gyvenimo situacija.

Anette Richardson, Nils Adner, Gun Nordstrőm (2001) tyrė 107 sergančius cukriniu

diabetu (47 vyrus ir 60 moterų). Tyrimo tikslas buvo sužinoti, kaip pasikeitė jų gyvenimas

sužinojus apie ligą. Tyrimo rezultatai parodė, kad aukšta vidinė darna ir išsilavinimas vaidina

svarbų vaidmenį priimant ligą kaip neišvengiamą gyvenimo įvykį. Žmonės su aukštesniu

išsilavinimu ir aukštesniais vidinės darnos rodikliais lengviau susidorojo su iškilusiais sunkumais

dėl ligos paskelbimo.

Kad gera sveikata yra siejama su aukšta vidine darna patvirtina Taylor Francis (2003)

tyrimas. Kaip geros sveikatos šaltiniai buvo įvardinti: aukšta vidinė darna, gera ekonominė

situacija. Kaip sveikatos ribotojai buvo įvardinti: įtampa, žema vidinė darna, depresijos

požymiai, chroniška liga, sunki ekonominė situacija. Pietų Švedijoje, apklausus 577 vidutinio

amžiaus moteris, 29 procentai sveikatą įvardijo kaip gerą, 41 procentas turėjo įtampos požymių.

Kitas asmenybės ypatumas savęs vertinimo žmogui yra svarbus visą gyvenimą, jis

atsispindi visose žmogaus gyvenimo srityse. Tai reakcija į save ir į išorinį pasaulį. Į išorės

poveikius žmogus reaguoja pagal tai, kiek jie prieštarauja ar patvirtina, paaukština ar pažemina

mūsų savęs vertinimą (Beresnevičienė, 2004).

28

Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai

save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui,

mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Brockner ir

Hulton, 1978; Brown, 1991, cit. pagal Myers, 2000). Profesorė D. Beresnevičienė (2004), tyrusi

asmenų vartojančių ir nevartojančių narkotines medžiagas vidinę darną, nustatė, kad asmenų,

priklausomų nuo narkotinių medžiagų, savęs vertinimas yra mažesnis nei žmonių, nevartojančių

narkotinių medžiagų.

Taigi, menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie,

kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie

mano privalą būti, linkę nerimauti (Hoggins, 1987, cit. pagal Myers, 2000).

Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus

(Baumgardner ir kt., 1989; Crocker ir Schwartz, 1985, cit. pagal Myers, 2000).

Kitas įdomus tyrimas buvo atliktas Ellerbrock Lindos Kay (1995). Ji tyrė asmenis,

sergančius I ir II tipo cukriniu diabetu. Iškėlė hipotezę, kad asmenys, sergantys I tipo cukriniu

diabetu žemiau save vertina nei asmenys, sergantys II tipo cukriniu diabetu. Hipotezė

nepasitvirtino.

Varni James W ir kiti autoriai (1989), tirdami vaikų, sergančių cukriniu diabetu

savivertę, nustatė, kad teigiamai vaikų savivertei formuotis didelę reikšmę turi šeima, jos

palaikymas ir supratimas. Kad tėvų ir vaikų santykių svarba savivertės formavimuisi yra be galo

svarbi savo studijose atskleidė tokie autoriai: Baumring (1991), Bergmann (1996), Kreppner

(1996), McCormik, Cynthia, Kenedy, Janice (2000, cit. pagal Beresnevičienė, Andziulytė, 2004).

Be kitų funkcijų, šeima buvo ir tebelieka svarbiausia atrama ligos ir negalios atveju. J.

C. Coyne ir kt. (2001, cit. pagal Sargautytė, 2001) tyrimai rodo, jog sutuoktinio palaikymas ir

rūpestis lemia geresnę širdies kraujagyslių ir kitų ligų prognozę. Santuokos kokybė turi įtakos

gyvenimo trukmei ir mirštamumui nuo įvairių lėtinių ligų. Kita vertus, šeimos stabilumas ir

atmosfera atsiliepia kiekvieno jos nario fizinei ir psichinei sveikatai bei savijautai.

Tačiau gerai sergančiojo savijautai neigiamą poveikį daro stresai. E. B. Fisher (1982,

cit. pagal Repšytė, Streikus, 1990) atkreipia dėmesį, kad pats diabetas žmogui kelia daug stresų:

juk reikia laikytis dietos, riboti dienos aktyvumą, vartoti vaistus ar leisti insuliną. Susiduriama su

nepalankiu bendraamžių ir šeimos narių vertinimu ir kt.

Hanson Cindy L (1987), ištyrusi 104 paauglius, sergančius cukriniu diabetu, nustatė,

kad stresas labai įtakoja cukrinio diabeto kontrolę. Cukriniu diabetu sergantiems ligoniams

būdingas asmenybinis ir situacinis nerimas, depresiškumas (Repšytė, Streikus, 1990).

29

3. Tyrimo metodika 3.1. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės

Tyrimo tikslas – nustatyti suaugusių, sergančių cukriniu diabetu, psichologinius (vidinės

darnos, psichologinės savijautos, savivertės) ypatumus.

Tyrimo objektas – suaugusių asmenų psichologiniai ( vidinės darnos, psichologinės

savijautos, savivertės) ypatumai sergant cukriniu diabetu.

Uždaviniai:

1. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų vidinės darnos

ypatumus;

2. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos ypatumus;

3. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų psichologinės

savijautos ypatumus;

4. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos

ypatumus;

5. palyginti sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų savęs vertinimo

ypatumus;

6. palyginti vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo ypatumus.

Hipotezės

Tikėtina, kad:

1. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų vidinė darna yra žemesnė negu asmenų,

nesergančių cukriniu diabetu;

2. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų psichologinė savijauta yra prastesnė

negu asmenų, nesergančių cukriniu diabetu;

3. sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs vertinimas yra mažesnis negu

asmenų, nesergančių cukriniu diabetu.

3.2. Tiriamieji

Iš viso tyrime dalyvavo 200 34 – 60 metų amžiaus tiriamųjų: 100 (22 vyrai ir 78

moterys) sveikų asmenų (kontrolinė grupė) ir 100 (43 vyrai ir 57 moterys) asmenų, sergančių

cukriniu diabetu.

Duomenys apie sergančius buvo surinkti išsiuntinėjus anketas į sergančiųjų cukriniu

diabetu draugijas, esančias Zarasų, Panevėžio, Kauno, Rokiškio, Kėdainių, Šiaulių miestuose.

Užpildytas anketas gavau iš Kauno, Rokiškio, Kėdainių miestuose esančių draugijų. Anketų

buvo išsiųsta 200, o gauta 100 vienetų.

30

3.3. Tyrimo metodikos

Vidinė darna buvo tiriama taikant A. Antonovskio (1995) vidinės darnos tyrimų skalę.

Skalę sudaro 29 teiginiai, pvz: „Kai bendraujate su žmonėmis ar jaučiate, jog jie Jūsų

nesupranta?“, „Jaučiate, jog iš tikrųjų Jūsų nejaudina tai, kas vyksta aplink Jus?“. „Ar praeityje

buvote šokiruotas elgesio tų žmonių, kuriuos manėte gerai pažįstąs?“ Tiriamasis turi perskaityti

kiekvieną teiginį ir pažymėti jam tinkamą atsakymą skaičiais nuo 1 iki 7, kurie yra vidinės

darnos jausmo skaitmeninė išraiška.

Šią vidinės darnos skalę sudaro 3 komponentai:

- prasmingumo

- suprantamumo

- sugebėjimo kontroliuoti situaciją komponentas

Psichologinė savijauta buvo tiriama naudojant semantinio diferencialo metodą, sukurtą

Č. E. Osgudo (1952). Pasirenkant vertinimo parametrus buvo remiamasi prof. D.

Beresnevičienės (1995) pasiūlytais apibrėžimais. Psichologinė savijauta buvo suprantama pagal

6 parametrus: „patinka“, „lengva“, „įdomu“, „malonu“, „naudinga“, „sekasi“. Kiekvieną iš šių

parametrų tiriamasis turėjo įvertinti nuo -3 iki +3 arba 0.

Savęs vertinimas buvo tiriamas naudojant semantinio diferencialo metodą, sukurtą Č. E.

Osgudo (1952). Pasirenkant vertinimo parametrus buvo remiamasi prof. D. Beresnevičienės

(1995) pasiūlytais apibrėžimais. M. Pileckaitė – Markovienė papildė dar dviem parametrais

„laimingas“ ir „linksmas“. Kadangi buvo atlikti turinio pakeitimai ir pakeista pateikimo forma,

tikrinant testą, buvo apskaičiuotas Cronbach – alpha koeficientas, kuris lygus 0,75. Tiriamasis

save vertinti turėjo pagal 12 kriterijų: „stiprus“, „gražus“, „darbštus“, „protingas“, „draugiškas“,

„gabus“, „laimingas“, „linksmas“, „ramus“, „santūrus“, „aktyvus“, „judrus“. Kiekviena savybė

vertinama nuo 0 iki 5 balų. 5 – jei savybė labai stipri, 4 – stipri, 3 – vidutiniška, 2 – silpnesnė už

vidutinę, 1 – silpna, 0 – labai silpna.

Duomenų analizė buvo atliekama, naudojant programą SPSS 8.0.0.

31

4. Rezultatai ir jų analizė

Tiriamųjų skaičius

Suaugusiųjų skaičius (34 – 60 m)

Sergantys Sveiki

Bendras skaičius

Lytis: vyr.

mot.

43

57

22

78

65

135

Bendras skaičius 100 100 200

4.1. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, vidinės darnos vidurkių

lyginamoji analizė

Bendrai vidinei darnai apskaičiuoti buvo naudojama aritmetinė vidinės darnos

parametrų suma. Respondentų vidinė darna galėjo būti nuo 29 iki 203 balų. Vidutinė tiriamųjų

vidinė darna – 138,77 balai, žemiausia vidinė darna – 56, aukščiausia – 196 balai.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

1 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

134.09 27.71 141.02 26.29 -1.716 198 .088

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Kaip matome iš 1 lentelės, vidutinė moterų vidinė darna – 141.02, vyrų – 134.09 balai.

Taikydami Stjudento kriterijų dviejų vidurkių palyginimui, statistiškai reikšmingų skirtumų

nestebime (t = -1.716, df = 198, p = .088).

Žr. 1 pav.

32

134,09

141,02

100

125

150 VyraiMoterys

1 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

33

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių vidinės darnos vidurkių

palyginimas

2 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

129.84 25.27 147.70 25.57 -4.969 198 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Iš 2 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu, vidinė darna

– 129.84, sveikų – 147.70 balai. Lygindami vidinės darnos vidurkius šiose grupėse, matome, kad

sergančių respondentų vidinė darna statistiškai reikšmingai mažesnė nei nesergančių (t = -4.969,

df = 198, p = .000).

Žr. 2 pav.

34

129,84

147,7

100

150

200sergantyssveiki

2 pav.

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių vidinės darnos vidurkių

palyginimas

35

Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

3 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

144.68 32.30 148.55 23.51 - .524 27.579 .604

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 3 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų vidinės darnos vidurkių

statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = -524, df = 27.579, p = .604).

Sergančiųjų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

4 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

128.67 12.67 130.72 16.58 - .399 98 .691

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų vidinės darnos vidurkių statistiškai reikšmingų

skirtumų nestebime.

Sergančių ir nesergančių vyrų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

5 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

128.67 23.67 144.68 32.30 -2.274 63 .026

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

36

Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais, iš 5 lentelės matome, kad sergančių

vyrų vidinė darna statistiškai reikšmingai žemesnė nei nesergančiųjų (t = -2,274, df = 63, p =

.026).

Sergančių ir nesergančių moterų grupių vidinės darnos vidurkių palyginimas

6 lentelė

Sergančios Sveikos

x σ x σ

t df p

Vidinė

darna

130.72 26.58 148.55 23.51 -4.118 133 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Tą patį stebime lygindami ir sergančias moteris su sveikomis. Iš 6 lentelės matome, kad

sergančių moterų vidinė darna statistiškai reikšmingai žemesnė nei nesergančių (t = -4.118, df =

133, p = .000).

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių palyginimas

7 lentelė

Vyrai Moterys Vidinės darnos komponentai

x σ x σ

t df p

Suprantamumas 48.91 11.36 50.96 10.30 -1.273 198 .204

Prasmingumas 36.55 7.81 39.70 8.09 -2.607 198 .010

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

48.63 11.49 50.36 10.30 -1.072 198 .285

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Lyginant vidinės darnos komponentų vidurkius tarp tirtų vyrų ir moterų, statistiškai

reikšmingai skiriasi prasmingumo suvokimas (t = -2.607, df = 198, p = .010): moterys (39.70)

dažniau nei vyrai (36.55) išreiškia jaučiančios gyvenimo ir savo veiklos prasmę. Kiti du vidinės

darnos komponentai, suprantamumas ir sugebėjimas kontroliuoti situaciją, taip pat labiau

būdingi moterims nei vyrams, tačiau statistiškai reikšmingai šių komponentų įverčių vidurkiai

tarp vyrų ir moterų nesiskiria. Žr. 7 pav.

37

48,9150,96

36,55

39,7

48,63

50,36

10

20

30

40

50

60

Suprantamumas Prasmingumas Sugebėjimas kontroliuotisituaciją

VyraiMoterys

7 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių palyginimas

38

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių

palyginimas

8 lentelė

Sergantys Sveiki Vidinės darnos

komponentai x σ x σ

t df p

Suprantamumas 47.45 9.69 53.13 10.89 -3.896 198 .000

Prasmingumas 35.92 8.01 41.44 7.28 -5.100 198 .000

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

46.47 10.70 53.13 9.67 -4.619 198 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Sergančių ir sveikų tiriamųjų grupėse visi vidinės darnos komponentai skiriasi

statistiškai reikšmingai. Sergantiems rečiau nei sveikiesiems būdingas suprantamumas (t=-3.896,

df = 198, p = .000), prasmingumas (t=-5.100, df = 198, p = .000) bei sugebėjimas kontroliuoti

situaciją (t=-4.619, df = 198, p = .000).

Žr. 8 pav.

39

47,45

53,13

35,92

41,44

46,47

53,13

10

20

30

40

50

60

Suprantamumas Prasmingumas Sugebėjimaskontroliuoti situaciją

SergantysSveiki

8 pav.

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių

palyginimas

40

Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių

palyginimas

9 lentelė

Vyrai Moterys Vidinės darnos

komponentai x σ x σ

t df p

Suprantamumas 51.64 14.33 53.55 9.79 -.589 26.766 .561

Prasmingumas 40.50 8.30 41.71 7.00 -.684 98 .496

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

52.55 11.83 53.29 9.05 -.275 28.293 .785

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 9 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų vidinės darnos komponentų

vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra.

Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus vidurkių

palyginimas

10 lentelė

Vyrai Moterys Vidinės darnos

komponentai x σ x σ

t df p

Suprantamumas 47.51 9/39 47.40 9.99 .055 98 .956

Prasmingumas 34.53 6.80 36.96 8.73 -1.564 97.874 .121

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

46.63 10.91 46.35 10.63 .128 98 .899

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ – standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 10 lentelės taip pat matome, kad lygindami sergančius vyrus su sergančiomis

moterimis vidinės darnos komponentų vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra.

41

Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal vidinės darnos komponentus

vidurkių palyginimas

11 lentelė

Sergantys Sveiki Vidinės darnos

komponentai x σ x σ

t df p

Suprantamumas 47.51 9.39 51.64 14.33 -1.223 30.500 .231

Prasmingumas 34.53 6.80 40.50 8.30 -3.102 63 .003

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

46.63 10.91 52.55 11.83 -2.011 63 .049

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Kalbant apie vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą tarp sveikų ir

sergančių vyrų, pastarieji statistiškai reikšmingai rečiau jaučia gyvenimo prasmingumą

(t = -3.102, df = 63, p = .003) bei sugeba kontroliuoti situaciją (t = -2.011, df = 63, p = .049).

Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal vidinės darnos komponentus

vidurkių palyginimas

12 lentelė

Sergančios Sveikos Vidinės darnos

komponentai x σ x σ

t df p

Suprantamumas 47.40 9.99 53.55 9.79 -3.573 133 .000

Prasmingumas 36.96 8.73 41.71 7.00 -3.382 104.295 .001

Sugebėjimas kontroliuoti

situaciją

46.35 10.63 53.29 9.05 -4.089 133 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.005).

42

Lygindami sergančias moteris su sveikomis, matome, kad sergančioms moterims

statistiškai reikšmingai rečiau būdingi visi vidinės darnos kriterijai – suprantamumas (t = -3.573,

df = 133, p = .000), prasmingumas (t = -3.382, df = 104.295, p = .001) bei sugebėjimas

kontroliuoti situaciją (t = -4.089, df = 133, p = .000).

Taigi, apibrėžiant, palyginus sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių

asmenų vidinę darną, paaiškėja, kad sergančių cukriniu diabetu vidinė darna yra žemesnė už

nesergančių cukriniu diabetu asmenų vidinę darną. Nepriklausomai ar tai moterų, ar tai vyrų

grupėse.

4.2. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, psichologinės savijautos

vidurkių lyginamoji analizė

Bendra psichologinė savijauta buvo gauta apskaičiavus psichologinės savijautos

parametrų aritmetinį vidurkį. Vidutinė tiriamųjų psichologinė savijauta – 1.40 (skalėje nuo -3 iki

3).

Suaugusių vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas

13 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.22 1.27 1.49 1.25 -1.453 198 .148

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 13 lentelės matome, kad vyrų vidutinė psichologinė savijauta – 1.22, moterų – 1.49.

Vyrų ir moterų psichologinės savijautos skirtumai nėra statistiškai reikšmingi:

(t = - 1.453, df = 198, p = .148).

Žr. 13 pav.

43

1,221,49

-3

-2

-1

0

1

2

3

VyraiMoterys

13 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas

44

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių psichologinės savijautos

vidurkių palyginimas

14 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.09 1.46 1.71 0.93 -3.557 168.315 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Iš 14 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu,

psichologinė savijauta – 1.09, sveikų – 1.71 balai.

Lygindami psichologinės savijautos vidurkius šiose grupėse, matome, kad sergančiųjų

psichologinė savijauta statistiškai reikšmingai prastesnė nei nesergančių:

(t = - 3.557, df = 168.315, p = .000).

Žr. 14 pav.

45

1,09

1,71

-3

-2

-1

0

1

2

3 Sergantys Sveiki

14 pav.

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių psichologinės savijautos vidurkių

palyginimas

46

Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių palyginimas

15 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.52 0.99 1.76 0.92 -1.066 98 .289

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 15 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų psichologinės savijautos

vidurkių statistiškai reikšmingų skirtumų nėra:

(t = - 1.066, df = 98, p = .289).

Sergančiųjų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių

palyginimas

16 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.06 1.37 1.12 1.54 -.208 98 .835

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ – standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų psichologinės savijautos vidurkių statistiškai

reikšmingų skirtumų nestebime.

Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių psichologinės savijautos vidurkių

palyginimas

17 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.06 1.37 1.52 0.99 -1.561 55.497 .124

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

47

Skirtumai tarp sergančių (1.06) ir sveikų (1.52) vyrų nėra statistiškai reikšmingi (t = -

1.561, df = 55.497, p = .124).

Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių psichologinės savijautos vidurkių

palyginimas

18 lentelė

Sergančios Sveikos

x σ x σ

t df p

Psichologinė savijauta 1.12 1.54 1.76 0.92 -2.814 84.689 .006

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Iš 18 lentelės matome, kad statistiškai reikšmingai skiriasi sergančių (1.12) ir

nesergančių (1.76) moterų vidutinė psichologinė savijauta (t = - 2.814, df = 84.689, p = .006).

Sergančių moterų psichologinė savijauta prastesnė nei sveikų moterų.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių

palyginimas

19 lentelė

Vyrai Moterys Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 0.95 1.85 1.61 1.69 -2.513 198 .013

PS2 0.54 1.80 0.76 1.67 -.868 198 .386

PS3 0.92 1.81 1.38 1.71 -1.727 198 .086

PS4 0.80 1.52 1.20 1.67 -1.629 198 .105

PS5 2.14 1.10 2.06 1.35 .412 198 .681

PS6 1.94 1.13 1.93 1.16 .030 198 .976

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05); PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 –

psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą

“įdomu”; PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta

pagal parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

48

Lyginant vyrų ir moterų psichologinę savijautą skirtingais parametrais, statistiškai

reikšmingi skirtumai gauti “patinka” vertinime. Moterims labiau nei vyrams (1.61, lyginant su

0.95) “patinka” užsiimti kasdienine veikla. Žr. 19 pav.

0,95

1,61

0,540,76

0,92

1,38

0,8

1,2

2,14 2,061,94 1,93

-3

-2

-1

0

1

2

3PS

1

PS2

PS3

PS4

PS5

PS6

VyraiMoterys

19 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių palyginimas

Paaiškinimai: PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 – psichologinė

savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”; PS4

– psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta pagal

parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

49

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus

vidurkių palyginimas

20 lentelė

Sergantys Sveiki Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 0.79 2.03 2.01 1.18 -5.197 159.603 .000

PS2 0.86 1.64 0.52 1.77 1.408 198 .161

PS3 0.65 1.88 1.81 1.40 -4.948 182.719 .000

PS4 0.75 1.71 1.39 1.49 -2.818 194.247 .005

PS5 1.81 1.43 2.36 1.02 -3.126 178.822 .002

PS6 1.70 1.25 2.17 0.99 -2.951 187.678 .004

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;

PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;

PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;

PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;

PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;

PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

Sergantieji apklaustieji statistiškai reikšmingai dažniau nei sveikieji savo psichologinę

savijautą užsiimant kasdienine veikla įvertina žemiau visais atvejais, išskyrus parametrą

„lengva“. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad „lengva“ užsiimti kasdienine veikla, nors

statistiškai reikšmingai šio kriterijaus pasirinkimas tarp sergančiųjų ir sveikų nesiskiria

(t = 1.408, df = 198, p = .161).

Žr. 20 pav.

50

0,79

2,01

0,86

0,520,65

1,81

0,75

1,39

1,81

2,36

1,7

2,17

-3

-2

-1

0

1

2

3

PS1

PS2

PS3

PS4

PS5

PS6

SergantysSveiki

20 pav.

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus vidurkių

palyginimas

Paaiškinimai: PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”; PS-2 – psichologinė

savijauta pagal parametrą “lengva”; PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”; PS4

– psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”; PS5 – psichologinė savijauta pagal

parametrą “naudinga”; PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

51

Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus

vidurkių palyginimas

21 lentelė

Vyrai Moterys Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 1.59 1.40 2.12 1.10 -1.903 98 .060

PS2 0.05 2.01 0.65 1.69 -1.429 98 .156

PS3 1.64 1.59 1.86 1.35 -.658 98 .512

PS4 1.00 1.48 1.50 1.48 -1.397 98 .166

PS5 2.59 0.50 2.29 1.12 1.784 78.604 .078

PS6 2.27 0.88 2.14 1.02 .552 98 .582

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;

PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;

PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;

PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;

PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;

PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;

PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

Lygindami vyrus ir moteris sveikųjų grupėje, statistiškai reikšmingų skirtumų

nestebime.

Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus

vidurkių palyginimas

22 lentelė

Vyrai Moterys Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 0.63 1.98 0.91 2.07 -.693 98 .490

PS2 0.79 1.66 0.91 1.64 -.366 98 .715

PS3 0.56 1.83 0.72 1.93 -.422 98 .674

PS4 0.70 1.55 0.79 1.84 -.264 98 .792

PS5 1.91 1.25 1.74 1.56 .586 98 .559

PS6 1.77 1.21 1.65 1.29 .466 98 .642

52

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;

PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;

PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;

PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;

PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;

PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;

PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

Tas pats pasakytina apie sergančius apklaustuosius – statistiškai reikšmingų skirtumų

tarp sergančių vyrų ir sergančių moterų atskirų psichologinės savijautos parametrų vertinime

nėra.

Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal psichologinės savijautos parametrus

vidurkių palyginimas

23 lentelė

Sergantys Sveiki Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 0.63 1.98 1.59 1.40 -2.268 56.288 .027

PS2 0.79 1.66 0.05 2.01 1.595 63 .116

PS3 0.56 1.83 1.64 1.59 -2.346 63 .022

PS4 0.70 1.55 1.00 1.48 -0.755 63 .453

PS5 1.91 1.25 2.59 0.50 -3.127 60.651 .003

PS6 1.77 1.21 2.27 0.88 -1.916 55.309 .061

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05);

PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;

PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;

PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;

PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;

PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;

PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

53

Kalbant apie sergančių ir sveikų vyrų psichologinę savijautą, sergantieji statistiškai

reikšmingai rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti kasdienine veikla jiems „patinka“, „įdomu“,

„naudinga“.

Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal psichologinės savijautos

parametrus vidurkių palyginimas

24 lentelė

Sergančios Sveikos Savijautos parametras

x σ x σ

t df p

PS1 0.91 2.07 2.13 1.10 -4.035 78.885 .000

PS2 0.91 1.64 0.65 1.69 .889 133 .376

PS3 0.72 1.93 1.86 1.35 -3.823 94.066 .000

PS4 0.79 1.84 1.50 1.48 -2.401 104.696 .018

PS5 1.74 1.56 2.29 1.12 -2.298 95.878 .024

PS6 1.65 1.29 2.14 1.02 -2.390 102.966 .019

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05);

PS1 – psichologinė savijauta pagal parametrą “patinka”;

PS-2 – psichologinė savijauta pagal parametrą “lengva”;

PS3 – psichologinė savijauta pagal parametrą “įdomu”;

PS4 – psichologinė savijauta pagal parametrą “malonu”;

PS5 – psichologinė savijauta pagal parametrą “naudinga”;

PS6 – psichologinė savijauta pagal parametrą “sekasi”.

Lygindami sveikas moteris su sergančiomis, iš 24 lentelės matome statistiškai

reikšmingus skirtumus visuose psichologinės savijautos parametruose, išskyrus parametrą

„lengva“ (t = .889, df = 133, p = .376). Sergančios moterys rečiau išreiškė nuomonę, kad joms

užsiimti kasdienine veikla „patinka“ (t = -4.035, df = 78.885, p = .000), „įdomu“ (t = -3.823, df =

94.066, p = .000), „malonu“ (t = -2.401, df = 104.696, p = .018), „naudinga“ (t = -2.298, df =

95.878, p = .024) ir „sekasi“ (t = -2.390, df = 102.966, p = .019).

54

Apibendrinant sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų

psichologinės savijautos palyginimus, paaiškėja, kad sergančių asmenų psichologinė savijauta

yra prastesnė už nesergančių asmenų psichologinę savijautą. Atlikus palyginimą vyrų ir moterų

grupėse, paaiškėja, kad sergančių moterų psichologinė savijauta prastesnė nei nesergančių

moterų psichologinė savijauta. Sergančių ir nesergančių vyrų grupėse psichologinės savijautos

skirtumų neišryškėjo.

4.3. Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, savęs vertinimo vidurkių

lyginamoji analizė

Vidutinė savivertė buvo apskaičiuota išvedus visų savivertės parametrų aritmetinį

vidurkį. Vidutinė savivertė – 3.26 (skalėje nuo 0 iki 5).

Suaugusių vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

25 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.22 0.53 3.28 0.58 -.723 198 .471

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis;

Iš 25 lentelės matome, kad vidutinė vyrų savivertė – 3.22, moterų – 3.28. Savivertės

skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra statistiškai reikšmingi (t = -.723, df = 198, p = .471).

Žr. 25 pav.

55

3,223,28

2

3

4

5

VyraiMoterys

25 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

56

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių savęs vertinimo vidurkių

palyginimas

26 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.11 0.55 3.42 0.53 -3.944 198 .000

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Iš 26 lentelės matome, kad vidutinė apklaustųjų, sergančių cukriniu diabetu, savivertė –

3.11, sveikų – 3.42. Lygindami savęs vertinimo vidurkius šiose grupėse, matome, kad sergančių

(3.11) savivertė statistiškai reikšmingai mažesnė nei nesergančiųjų (3.42).

(t = -3.944, df = 198, p = .000). Žr. 26 pav.

3,11

3,42

2

3

4

5SergantysSveiki

26 pav.

Suaugusių, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu, grupių savęs vertinimo vidurkių

palyginimas

57

Sveikų suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

27 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.42 0.57 3.41 0.53 .017 98 .987

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Iš 27 lentelės matome, kad tarp sveikų vyrų ir sveikų moterų savęs vertinimo vidurkių

statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = 0.17, df = 98, p = .987).

Sergančių suaugusiųjų vyrų ir moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

28 lentelė

Vyrai Moterys

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.12 0.48 3.10 0.61 .168 97.872 .867

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis.

Tarp sergančiųjų vyrų ir moterų savęs vertinimo vidurkių statistiškai reikšmingų

skirtumų nėra (t = .168, df = 97.872, p = .867).

Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

29 lentelė

Sergantys Sveiki

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.12 0.48 3.42 0.57 -2.203 63 .031

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

58

Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais, iš 29 lentelės matome, kad sergantys

vyrai statistiškai reikšmingai mažiau save vertina nei sveiki vyrai (t =-2.203, df =63, p = .031).

Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių savęs vertinimo vidurkių palyginimas

30 lentelė

Sergančios Sveikos

x σ x σ

t df p

Savivertė 3.10 0.61 3.41 0.53 -3.093 109.560 .003

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

Lygindami sergančias moteris su sveikomis moterimis matome, kad sergančios moterys

statistiškai reikšmingai mažiau save vertina nei sveikos moterys (t =-3.093, df =109.560, p =

.003).

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių palyginimas

31 lentelė

Vyrai Moterys Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 3.37 1.24 3.41 1.14 -.215 198 .830

SV2 2.77 1.10 3.07 1.21 -1.720 198 .087

SV3 4.15 0.96 4.10 0.92 .409 198 .683

SV4 3.89 0.92 3.68 1.10 1.419 149.145 .158

SV5 4.48 0.83 4.44 0.78 .270 198 .787

SV6 3.35 1.05 3.50 1.08 -.924 198 .357

SV7 2.97 1.22 3.35 1.20 -2.079 198 .039

SV8 3.25 1.20 3.59 1.11 -2.016 198 .045

SV9 3.22 1.40 3.27 1.34 -.287 198 .775

SV10 2.31 1.48 2.07 1.33 1.124 198 .262

SV11 2.97 1.13 3.35 1.14 -2.213 198 .028

SV12 1.94 1.18 1.56 1.14 2.200 198 .029

59

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Lyginant vyrų ir moterų savęs vertinimą pagal skirtingus kriterijus, statistiškai

reikšmingi skirtumai stebimi tokių kriterijų, kaip „laimingas“, „linksmas“, „aktyvus“, „judrus“

priskyrime.

Moterys dažniau nei vyrai galvoja apie save kaip apie „laimingas“ (3.35 lyginant su

2.97; t = -2.079, df = 198, p = .039), „linksmas“ (3.59 lyginant su 3.25; t = -2.016, df = 198, p =

.045), „aktyvias“ (3.35 lyginant su 2.97; t = -2.213, df = 198, p = .028).

Vyrai dažniau nei moterys save vadina „judriais“ (1.94 lyginant su 1.56; t = 2.200, df =

198, p = .029).

Žr. 31 pav.

60

0

1

2

3

4

5

SV1

SV2

SV3

SV4

SV5

SV6

SV7

SV8

SV9

SV10

SV11

SV12

VyraiMoterys

31 pav.

Suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių palyginimas

Paaiškinimai: SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą

„gražus“; SV3 – savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą

„protingas“; SV5 – savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą

„gabus; SV7 – savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą

„linksmas“; SV9 – savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą

„santūrus“; SV11 – savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą

„judrus“.

61

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių

palyginimas

32 lentelė

Sergantys Sveiki Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 3.01 1.17 3.78 1.05 -4.903 198 .000

SV2 2.60 0.92 3.35 1.29 -4.731 179.124 .000

SV3 3.95 0.99 4.28 0.84 -2.542 198 .012

SV4 3.55 1.05 3.95 1.02 -2.737 198 .007

SV5 4.51 0.80 4.40 0.79 .979 198 .329

SV6 3.13 1.00 3.78 1.05 -4.479 198 .000

SV7 2.93 1.18 3.52 1.18 -3.524 198 .001

SV8 3.19 1.20 3.77 1.02 -3.686 193.429 .000

SV9 3.02 1.45 3.49 1.21 -2.489 191.892 .014

SV10 2.49 1.51 1.81 1.13 3.594 183.505 .000

SV11 3.07 1.10 3.38 1.17 -1.928 198 .055

SV12 1.89 1.25 1.47 1.04 2.588 198 .010

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Lyginant sergančiųjų ir sveikųjų grupes, iš 32 lentelės matome, kad statistiškai

reikšmingai nesiskiria tik savęs vertinimai pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys

apklaustieji rečiau nei sveikieji jaučiasi esą “stiprūs” (3.78 lyginant su 3.01; t = - 4.903, df =

198, p = .000), “gražūs” (3.35 lyginant su 2.60; t = - 4.731, df = 179.124, p = .000), “darbštūs”

62

(4.28 lyginant su 3.95; t = - 2.542, df = 198, p = .012), “protingi” (3.95 lyginant su 3.55; t = -

2.737, df = 198, p = .007), “gabūs” (3.78 lyginant su 3.13; t = - 4.479, df = 198, p = .000),

“laimingi” (3.52 lyginant su 2.93; t = - 3.524, df = 198, p = .001), “linksmi” (3.77 lyginant su

3.19; t = - 3.686, df = 193.429, p = .000), “ramūs” (3.49 lyginant su 3.02; t = - 2.489, df =

191.892, p = .014).

Sergantieji apklaustieji jaučiasi esą “santūrūs” (2.49 lyginant su 1.81; t = -3.594 , df =

183.505, p = .000), “judrūs” (1.89 lyginant su 1.47; t = 2.588, df = 198, p = .010).

Žr. 32 pav.

63

0

1

2

3

4

5

SV1

SV2

SV3

SV4

SV5

SV6

SV7

SV8

SV9

SV10

SV11

SV12

SergantysSveiki

32 pav.

Sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių

palyginimas

Paaiškinimai: SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą

„gražus“; SV3 – savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą

„protingas“; SV5 – savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą

„gabus; SV7 – savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą

„linksmas“; SV9 – savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą

„santūrus“; SV11 – savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą

„judrus“.

64

Nesergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių

palyginimas

33 lentelė

Vyrai Moterys Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 4.18 1.01 3.67 1.04 2.066 98 .042

SV2 3.50 1.34 3.31 1.28 .616 98 .540

SV3 4.23 1.07 4.29 0.77 -.331 98 .741

SV4 4.00 0.98 3.94 1.04 .259 98 .796

SV5 4.32 0.89 4.42 0.76 -.547 98 .586

SV6 3.86 1.13 3.76 1.03 .421 98 .674

SV7 3.41 1.22 3.55 1.18 -.495 98 .622

SV8 3.64 1.14 3.81 0.99 -.692 98 .491

SV9 3.36 1.33 3.53 1.18 -.553 98 .582

SV10 1.91 1.31 1.78 1.09 .462 98 .645

SV11 2.91 1.31 3.51 1.10 -2.177 98 .032

SV12 1.68 1.09 1.41 1.02 1.083 98 .281

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Lyginant vyrų ir moterų savęs vertinimą sveikų apklaustųjų grupėje, statistiškai

reikšmingai skiriasi savybių “stiprus” ir “aktyvus” vertinimas. Vyrai dažniau jaučiasi esą

“stiprūs” (4.18 lyginant su 3.67; t = 2.066, df = 98, p = .042), moterys dažniau nei vyrai teigia,

kad jos yra “aktyvios” (3.51 lyginant su 2.91; t = -2.177, df = 98, p = .032).

65

Sergančių suaugusių vyrų ir moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus vidurkių

palyginimas

34 lentelė

Vyrai Moterys Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 2.95 1.15 3.05 1.19 -.419 98 .676

SV2 2.40 0.73 2.75 1.02 -2.050 97.720 .043

SV3 4.12 0.91 3.82 1.04 1.469 98 .145

SV4 3.84 0.90 3.33 1.11 2.511 97.452 .014

SV5 4.56 0.80 4.47 0.80 .522 98 .603

SV6 3.09 0.92 3.16 1.07 -.326 96.130 .745

SV7 2.74 1.18 3.07 1.18 -1.370 98 .174

SV8 3.05 1.19 3.30 1.19 -1.043 98 .299

SV9 3.14 1.44 2.93 1.46 .715 98 .477

SV10 2.51 1.53 2.47 1.51 .123 98 .902

SV11 3.00 1.05 3.12 1.15 -.549 98 .584

SV12 2.07 1.22 1.75 1.26 1.256 98 .212

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Iš 34 lentelės matome, kad sergančiųjų grupėje tarp vyrų ir moterų savivertės vertinimų

galime išskirti “gražus” ir protingas” parametrus. Moterys dažniau save laiko “gražiomis” (2.75

lyginant su 2.40; t = -2.050, df = 97.720, p = .043), tuo tarpu vyrai save laiko “protingais” (3.84

lyginant su 3.33; t = 2.511, df = 97.452, p = .014).

66

Sergančių ir nesergančių suaugusių vyrų grupių pagal savęs vertinimo parametrus

vidurkių palyginimas

35 lentelė

Sergantys Sveiki Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 2.95 1.15 4.18 1.01 -4.234 63 .000

SV2 2.40 0.73 3.50 1.34 -3.612 27.550 .001

SV3 4.12 0.91 4.23 1.07 -.440 63 .661

SV4 3.84 0.90 4.00 0.98 -.672 63 .504

SV5 4.56 0.80 4.32 0.89 1.103 63 .274

SV6 3.09 0.92 3.86 1.13 -2.958 63 .004

SV7 2.74 1.18 3.41 1.22 -2.128 63 .037

SV8 3.05 1.19 3.64 1.14 -1.915 63 .060

SV9 3.14 1.44 3.36 1.33 -.609 63 .545

SV10 2.51 1.53 1.91 1.31 1.573 63 .121

SV11 3.00 1.05 2.91 1.31 .304 63 .762

SV12 2.07 1.22 1.68 1.09 1.255 63 .214

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Lygindami sveikus ir sergančius vyrus tarpusavyje, didžiausius skirtumus matome

parametrų “stiprus”, “gražus”, “gabus” ir “laimingas” vertinimuose. Sergantieji rečiau nei

sveikieji galvoja, kad jie yra “stiprūs” (4.18 lyginant su 2.95; t = -4.234, df = 63, p = .000),

“gražūs” (3.50 lyginant su 2.40; t = -3.612, df = 27.550, p = .001), “gabūs” (3.86 lyginant su

3.09; t = -2.958, df = 63, p = .004), “laimingi” (3.41 lyginant su 2.74; t = -2.128, df = 63, p =

.037).

67

Sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių pagal savęs vertinimo parametrus

vidurkių palyginimas

36 lentelė

Sergančios Sveikos Savivertės parametras

x σ x σ

t df p

SV1 3.05 1.19 3.67 1.04 -3.291 133 .002

SV2 2.75 1.02 3.31 1.28 -2.787 131.940 .006

SV3 3.82 1.04 4.29 0.77 -3.017 133 .003

SV4 3.33 1.11 3.94 1.04 -3.242 133 .002

SV5 4.47 0.80 4.42 .76 .372 133 .711

SV6 3.16 1.07 3.76 1.03 -3.279 133 .001

SV7 3.07 1.18 3.55 1.18 -2.341 133 .021

SV8 3.30 1.19 3.81 0.99 -2.623 107.080 .010

SV9 2.93 1.46 3.53 1.18 -2.531 104.820 .013

SV10 2.47 1.51 1.78 1.09 2.939 96.368 .004

SV11 3.12 1.15 3.51 1.10 -1.994 133 .048

SV12 1.75 1.26 1.41 1.02 1.750 133 .082

Paaiškinimai: x – vidurkis; σ– standartinis nuokrypis; df – laisvės laipsnis; paryškinti statistiškai

patikimi skirtumai (p<0.05).

SV1 – savivertė pagal parametrą „stiprus“; SV2 – savivertė pagal parametrą „gražus“; SV3 –

savivertė pagal parametrą „darbštus“; SV4 – savivertė pagal parametrą „protingas“; SV5 –

savivertė pagal parametrą „draugiškas“; SV6 – savivertė pagal parametrą „gabus; SV7 –

savivertė pagal parametrą „laimingas“; SV8 – savivertė pagal parametrą „linksmas“; SV9 –

savivertė pagal parametrą „ramus“; SV10 – savivertė pagal parametrą „santūrus“; SV11 –

savivertė pagal parametrą „aktyvus“; SV12 – savivertė pagal parametrą „judrus“.

Lygindami sveikas ir sergančias moteris tarpusavyje matome, kad sergančios moterys

save vertina prasčiau nei sveikos pagal visus kriterijus, ne tokie ryškūs skirtumai parametrų

“draugiškas” ir “judrus” priskyrime. Sergančios moterys rečiau nei sveikos galvoja, kad jos yra

“stiprios” (3.67 lyginant su 3.05; t = -3.291, df = 133, p = .002), “gražios (3.31 lyginant su 2.75; t

= -2.787, df = 131.940, p = .006), “darbščios” (4.29 lyginant su 3.82; t = -3.017, df = 133, p =

.003), “protingos” (3.94 lyginant su 3.33; t = -3.242, df = 133, p = .002), “gabios” (3.76 lyginant

68

su 3.16; t = -3.279, df = 133, p = .001), “laimingos” (3.55 lyginant su 3.07; t = -2.341, df = 133,

p = .021), “linksmos” (3.81 lyginant su 3.30; t = -2.623, df = 107.080, p = .010), “ramios” (3.53

lyginant su 2.93; t = -2.531, df = 104.820, p = .013), “aktyvios” (3.51 lyginant su 3.12; t = -

1.994, df = 133, p = .048).

Taip pat sergančios moterys jaučiasi esančios “santūrios” (2.47 lyginant su 1.78; t =

2.939, df = 96.368, p = .004).

Taigi, apibendrinant, sergančių ir nesergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs

vertinimo palyginimus, paaiškėja, kad sergančių cukriniu diabetu savęs vertinimas yra mažesnis

už nesergančių cukriniu diabetu asmenų savęs vertinimą. Nepriklausomai ar tai moterų, ar tai

vyrų grupėse.

69

5. Rezultatų aptarimas

Gauti tyrimų duomenys patvirtino pirmąją hipotezę, kad suaugusių, sergančių cukriniu

diabetu, vidinė darna yra žemesnė už nesergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų vidinę darną.

Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų vidinę darną pagal vidinės darnos

komponentus, nustatyta, kad sergantiems cukriniu diabetu suaugusiems rečiau nei sveikiesiems

būdingas suprantamumas, prasmingumas bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją. Tai patvirtina

autorių (Florenskaja, 1976; Božovič, 1981; Antonovsky, 1995, cit. pagal Pileckaitė –

Markovienė, 2004) išreikštą nuomonę, kad žmogus, turintis silpną vidinę darną, jaučiasi sumišęs

ir nepasitikintis. Jis yra linkęs leisti asmenybės bruožams, pvz. nerimastingumui arba

nepasitikėjimui savimi, valdyti savo elgesį nepriklausomai nuo situacijos esmės, be to lengviau

pasiduoda stresui, neigiamoms emocijoms, jo psichologinė būsena yra nestabili. Kalbant apie

vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą tarp sveikų ir sergančių vyrų grupių,

nustatyta, kad sergantys cukriniu diabetu vyrai rečiau jaučia gyvenimo prasmingumą bei sugeba

kontroliuoti situaciją, tuo tarpu analizuojant vidinės darnos komponentų pasireiškimo palyginimą

tarp sveikų ir sergančių moterų grupių, nustatyta, kad sergančioms cukriniu diabetu moterims

rečiau būdingas suprantamumas, prasmingumas bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją.

Gauti duomenys patvirtino antrąją hipotezę, kad sergančių cukriniu diabetu suaugusių

asmenų psichologinė savijauta yra prastesnė negu asmenų, nesergančių cukriniu diabetu.

Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusių moterų grupių psichologinę savijautą, nustatyta,

kad sergančių moterų psichologinė savijauta yra prastesnė nei sveikų moterų, tuo tarpu

analogiška analizė tarp vyrų statistiškai reikšmingų skirtumų neparodė. Analizuojant sergančių ir

nesergančių suaugusiųjų grupių psichologinę savijautą pagal psichologinės savijautos

parametrus, nustatyta, kad sergantieji apklaustieji savo psichologinę savijautą užsiimant

kasdienine veikla įvertina žemiau pagal parametrus “patinka”, “įdomu”, “malonu”, “naudinga”,

“sekasi”, išskyrus parametrą “lengva”. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad jiems yra

“lengva” užsiimti kasdienine veikla, nors statistiškai reikšmingai šio kriterijau pasirinkimas tarp

sergančių ir sveikų nesiskiria. Toliau kalbant apie sergančių ir sveikų vyrų psichologinę

savijautą, nustatyta, kad sergantieji statistiškai reikšmingai rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti

kasdienine veikla jiems “patinka”, “įdomu”, “naudinga”. Analogiška analizė moterų tarpe

parodė, kad sergančios moterys rečiau išreiškė nuomonę, kad užsiimti kasdienine veikla joms

“patinka”, “įdomu”, “malonu”, “naudinga” ir “sekasi”. Statistiškai reikšmingų skirtumų

nestebime tik pagal parametrą “lengva”.

70

Taigi, psichologinė savijauta yra nepastovi būsena, ji priklauso nuo daugelio išorinių ir

vidinių faktorių. Pagrindinis faktorius, įtakojantis žmogaus psichologinę savijautą yra stresas

(Dembinskas, Alekseičikas, Gailienė ir kt., 1981). E. B. Fisher (cit. pagal Repšytė, Streikus,

1990) atkreipia dėmesį, kad jau pats diabetas žmogui kelia daug stresų, kurie neigiamai įtakoja

žmogaus savijautą.

Analizuojant tyrimo rezultatus toliau, gauti duomenys patvirtino ir trečiąją hipotezę, kad

sergančių cukriniu diabetu suaugusių asmenų savęs vertinimas yra mažesnis negu asmenų,

nesergančių cukriniu diabetu. Lygindami sergančius vyrus su sveikais vyrais stebime mažesnį

sergančiųjų vyrų savęs vertinimą, tą patį stebime ir lygindami sergančias moteris su sveikomis

moterimis. Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių savęs vertinimą pagal savęs

vertinimo parametrus, pastebėjome, kad statistiškai reikšmingai nesiskiria tik savęs vertinimai

pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys apklaustieji rečiau nei sveikieji jaučiasi esą

“stiprūs”, “gražūs”, “darbštūs”, “protingi”, “gabūs”, “laimingi”, “linksmi”, “ramūs”. Sergantieji

apklaustieji jaučiasi esą “santūrūs”, “judrūs”. Tą patvirtina ir Hogins (1987, cit. pagal Myers,

2000), žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai, linkę

nerimauti. Harter (1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad žemą savęs

vertinimą turintys žmonės yra rizikos grupėje dėl polinkio į depresines reakcijas ir suicidą,

žemas savęs vertinimas yra susijęs beviltiškumo jausmu, taip pat tokie žmonės labai jautriai

reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme.

Priešingai, aukštas savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais (Cole,

Martin, Peeke, Seroczynski, Fier, 1999, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001). Žmonės,

turintys aukštą savęs vertinimą, sėkmingai sprendžia problemas ir efektyviai naudoja

informaciją, siekdami savo tikslų (Baumeister, 1993, cit. pagal Pileckaitė – Markovienė, 2001).

Taip pat buvo nustatyta, kad žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi

nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni

(Brockner ir Hulton, 1978; Brown, 1991, cit. pagal Myers, 2000).

Analizuojant toliau apie vyrų ir moterų savęs vertinimą sveikų apklaustųjų grupėje,

statistiškai reikšmingai skiriasi savybių “stiprus” ir “aktyvus” vertinimas. Vyrai dažniau jaučiasi

esą “stiprūs”, moterys dažniau nei vyrai teigia, kad jos yra “aktyvios”. Atliekant vyrų ir moterų

analizę sergančiųjų grupėje, galime išskirti “gražus” ir “protingas” parametrus. Moterys dažniau

save laiko “gražiomis”, tuo tarpu vyrai save laiko “protingais”. Lygindami sveikus ir sergančius

vyrus tarpusavyje, nustatėme, kad sergantys vyrai rečiau nei sveiki galvoja, kad jie yra “stiprūs”,

“gražūs”, “gabūs”, “laimingi”. Tą patį analizavę moterų tarpe, nustatėme, kad sergančios

moterys rečiau nei sveikos galvoja, kad jos yra “stiprios”, “gražios”, “darbščios”, “protingos”,

71

“gabios”, “laimingos”, “linksmos”, “ramios”, “aktyvios”. Taip pat sergančios moterys jaučiasi

esančios “santūrios”. Ne tokie ryškūs skirtumai parametrų “draugiškas” ir “judrus” priskyrime.

Apibendrinant galima pasakyti, kad visų šių trijų asmenybės psichologinių ypatumų

aspektų analizė yra labai svarbi siekiant giliau pažinti visą asmenybę bei suprasti jos poelgių

priežastis.

72

6. Išvados

1. Tyrimo rezultatai patvirtino pirmąją hipotezę. Nustatyta, kad sergančių cukriniu diabetu

suaugusiųjų vidinė darna yra žemesnė nei asmenų, nesergančių cukriniu diabetu (t = -4.969,

df = 198, p = .000).

Analizuojant skirtingus vidinės darnos komponentus pastebėta, kad sergantiems rečiau nei

sveikiesiems būdingas suprantamumas (t = -3.896, df = 198, p = .000), prasmingumas (t =-

5.100, df = 198, p = .000) bei sugebėjimas kontroliuoti situaciją (t = -4.619, df = 198, p =

.002).

2. Tyrimo rezultatai parodė, kad tarp suaugusių vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu,

vidinės darnos statistiškai reikšmingų skirtumų nestebime (t = -.399, df = 98, p = .691).

Analogiški duomenys gauti analizuojant skirtingus vidinės darnos komponentus.

3. Tyrimo rezultatai patvirtino antrąją hipotezę. Nustatyta, kad sergančių cukriniu diabetu

suaugusiųjų psichologinė savijauta statistiškai reikšmingai prastesnė nei asmenų, nesergančių

cukriniu diabetu (t = -3.557, df = 168.315, p = .000).

Analizuojant skirtingus psichologinės savijautos parametrus nustatyta, kad sergantys

apklaustieji statistiškai reikšmingai dažniau nei sveiki savo psichologinę savijautą, užsiimant

kasdienine veikla, vertina žemiau pagal parametrus „patinka“, „įdomu“, „malonu“,

„naudinga“, „sekasi“, išskyrus parametrą “lengva”. Sergantieji dažniau išreiškė nuomonę, kad

yra lengva užsiimti kasdienine veikla, nors statistiškai reikšmingai šio kriterijau pasirinkimas

tarp sergančiųjų ir sveikų asmenų grupių nesiskiria (t = 1.408, df = 198, p = .161).

4. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tarp suaugusių vyrų ir moterų, sergančių cukriniu diabetu,

psichologinės savijautos statistiškai reikšmingų skirtumų nėra (t = -.208, df = 98, p = .835).

Tas pats pasakytina ir atskirų psichologinės savijautos parametrų vertinime.

5. Tyrimo duomenys patvirtino ir trečiąją hipotezę, kad sergančių cukriniu diabetu suaugusiųjų

savęs vertinimas statistiškai reikšmingai mažesnis nei asmenų, nesergančių cukriniu diabetu (t

= -3.944, df = 198, p = .000).

Analizuojant sergančių ir nesergančių suaugusiųjų grupių savęs vertinimą pagal skirtingus

savęs vertinimo parametrus nustatyta, kad statistiškai reikšmingai nesiskiria tik savęs

vertinimai pagal kriterijų “draugiškas” ir “aktyvus”. Sergantys apklaustieji rečiau nei sveikieji

jaučiasi esą stiprūs (t = -4.903, df = 198, p = .000), gražūs (t = -4.731, df = 179.124, p = .000),

darbštūs (t = -2.542, df = 198, p = .012), protingi (t = -2.737, df = 198, p = .007), gabūs (t = -

4.479, df = 198, p = .000), laimingi (t = -3.524, df = 198, p = .001), linksmi (t = -3.686, df =

73

193.429, p = .000), ramūs (t = -2.489, df = 191.892, p = .014). Sergantieji jaučiasi esantys

santūrūs (t = -3.594, df = 183.505, p = .000), judrūs (t = 2.588, df = 198, p = .010).

6. Tyrimo rezultatai nustatė, kad tarp sergančiųjų vyrų ir moterų savęs vertinimo statistiškai

reikšmingų skirtumų nėra (t = .168, df = 97.872, p = .867).

Analizuojant savęs vertinimą pagal skirtingus savęs vertinimo parametrus nustatyta, kad

sergančiųjų grupėje tarp vyrų ir moterų savivertės vertinimų galime išskirti “gražus” ir

“protingas” parametrus. Moterys dažniau save laiko gražiomis (t = -2.050, df = 97.720, p =

.043), tuo tarpu vyrai save laiko protingais (t = 2.511, df = 97.452, p = .014).

74

LITERATŪRA 1. Ado, A. (1966). Kai kurie filosofiniai mokslo apie ligą aspektai. Vilnius: Mintis.

2. Anderson R. M., Funnell M. M. (1991). et. al. Learning to Empower Patients. Results of

Professional Education Program for Diabetes Educators. Diabetes Care, N. 14, p. 584 – 590.

3. Anderson B. J. (1995). Working with Families of Patients on Intensive Insulin Regiments.

Diabetes Spectrum, N. 8, p. 69 – 70.

4. Antonovsky. A. (1995). Rozwiklanie tajemnicy zdrowia. Warszawa: IPN.

5. Ausmanienė, N. (2002). Išeminė širdies liga sergančių moterų psichosomatinių ryšių

ypatumai. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas.

6. Astrauskas, V., Danilevičius, J., Norkus A. (1988). Cukrinis diabetas. Vilnius: Mokslas.

7. Baliutavičienė, D. (2001). Nėštumas ir diabetas. Monografija. Kaunas: Vitae Litera.

8. Basov, I. (2001). Glikemijos monitoringas. Daktaro disertacijos santrauka. Klaipėda.

9. Beresnevičienė, D. (2004). Asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, savivertė.

Ugdymo psichologija, Nr. 11 – 12, p. 183 – 188.

10. Beresnevičienė, D. (2003). Jauno suaugusiojo psichologija. Vilnius: Presvika.

11. Beresnevičienė, D. (1995). Nuolatinis mokymasis Lietuvoje (psichologiniai pagrindai).

Monografija. Vilnius: Pedagogikos institutas.

12. Beresnevičienė, D., Andziulytė, I. (2004). Paauglių savęs vertinimo ypatumai. Ugdymo

psichologija, Nr. 11 – 12, p. 125 – 133.

13. Beresnevičienė, D., Kanienė, L. (2000). Tėvų ir vaikų sąveikos įtaka vaikų savivertei.

Ugdymo psichologija, 3 tomas, Nr. 1, p. 11 – 20.

14. Beresnevičienė, D., Mikelkevičiūtė, J. (2001). Nežymiai protiškai atsilikusių moksleivių

savęs vertinimas ugdymo aplinkos kontekste. Ugdymo psichologija, 4 tomas, Nr. 2, p. 5 – 10.

15. Bieliauskaitė, R. (1984). Reumatoidiniu artritu ir reumatu sergančių vaikų asmenybės

psichologinės ypatybės. Psichologija, 5, 62 – 71.

16. Bieliauskaitė, R. (1993). Asmenybės psichologija. Kaunas: Šviesa.

17. Bierman, Carol A. (1993). The tentative nature of Scientific Knowledge: Why should we

teach more about Diabetes Mellitus? American Biology Teacher, V. 55, N. 2, p. 85 – 89.

18. Biveinytė, S (1997). Psichologinis įveikimas vainikinių širdies kraujagyslių operacijos

atveju. Daktaro disertacija. Vilnius.

19. Biveinytė, S., Laurinatis, E., Uždavinys, G (1996). Širdies operacijos baimės įveikimo būdo

ryšys su nerimo ir somatinių skundų intensyvumu. Psichologija, 15, 78 – 86.

20. De Alva M. L. (1998). The burden of diabetes the patient's perspective. Diabetes Care, N. 21,

C 29.

75

21. Dembinskas, A., Alekseičikas, A., Gailienė, D. ir kt. (1981). Psichologija medicinoje.

Vilnius: Mokslas.

22. Dickson, Mary B. (1994). Employment Considerations for people who have diabetes.

Implementing the Americans with disabilities Act. State Univ. Of New York, Ithaca, School

of industrial and labor relations at Cornell Univ.

http: //search,epnet.com/login. aspx?

23. Ellerbrock, Linda Kay. (1995). The difference in self – esteem between Type I diabetics and

Type II diabetics.

http: // web 1. epnet. com/

24. Frankl, V. (1997). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.

25. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius:

Valstybinis leidybos centras.

26. Golden M. P. (1998). Incorporation of quality – of – life consideration into intensive diabetes

management protocols in adolescents. Diabetes Care, N. 21, p. 885 – 886.

27. Goštautas, A. (1982). Psichologiniai ypatumai asmenų, linkusių sirgti miokardo infarktu.

Psichologija, 3, 3 -–17.

28. Goštautas, A. (1991). Psichologiniai streso aspektai. Sveikata. Kaunas. Nr. 6, p. 55 – 58.

29. Grey M., Borland E, A., Yu C. (1998) Personal and family factors associated with quality of

life in adolescents with diabetes. Diabetes Care, N. 21, p. 909 – 914.

30. Gučas, A. (1990). Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa.

31. Guttmann – Bauman I., Flaherty B. P., Strugger M., McEvoy R. C. (1998). Metabolic control

and quality – of – life self – assessment in adolescents with IDDM. Diabetes Care, N. 21, p.

915 – 918.

32. Hanson Cindy, L. and others. (1987). Social competence and parental support as mediators of

the link between stress and metabolic control in adolescents with insulin – dependent

diabetes mellitus. Journal of consulting and clinical psychology, V. 55, N. 4, p. 529 – 533.

33. Jacobson A. M., Lawrence I. R., Hauser S. T. (1985). Psychologic stress and glycemic

control: A comparison of patients with and without proliferative diabetic retinopathy.

Psychosomatic Medicine. V. 47, N. 4, p. 372 – 381.

34. Jašinskienė, E. (2002). Aplinkos veiksnių įtaka vaikų susirgimui I tipo cukriniu diabetu ir

ligos manifestavimo klinikinė charakteristika Lietuvoje 1996 – 2000 m. duomenimis.

Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas.

35. Jőrgens, V., Grűsser, M., Berger, M. (2000). Mano knyga apie cukrinį diabetą. Vilnius:

Viltis.

36. Kauno medicinos institutas. (1989). Cukrinis diabetas. Kaunas.

76

37. Kočiūnas, R. (1983). Asmenybės tyrimų kryptys psichosomatinėje medicinoje. Psichologija,

Nr. 5, p. 117 – 131.

38. Kraut A., Walld R., Tate R., Mustard C. (2001). Impact of diabetes on employment and

income in Manitoba, Kanada. Diabetes Care, N. 24, p. 64 – 68.

39. Laužikas, J. (1993). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa.

40. Lekavičienė, R. (2000). Skirtingos socialinės kompetencijos studentų savivertė ir

psichologinė savijauta mokantis. Ugdymo psichologija, 3 tomas, Nr. 2, p. 35 – 42.

41. Lietuvos diabeto asociacija. (1997). Kaip gyventi sergančiajam diabetu. Vilnius.

42. Markovienė, M. (2000). Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vidinės darnos,

psichologinės savijautos bei mokymosi pažangumo tarpusavio ryšys. Ugdymo psichologija,

Nr. 2, p. 11 – 16.

43. Myers, D. G.(2000). Psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.

44. Norkus, A. (1996). Diabetologija. Kaunas: Gabija.

45. Norkus, A., Danys, J., Solenikovič, G. ir kt.(1988). Sergančiojo cukralige ABC. Vilnius:

Mokslas.

46. Norkus, A., Danytė, E., Žalinkevičius, R. (2002). Cukrinis diabetas ir mitybos principai.

Monografija. Kaunas: Gabija.

47. Norkus, A., Šulcaitė, R., Jurgevičienė, N. ir kt. (1999). Nuo insulino nepriklausomas (2 tipo)

cukrinis diabetas: bendro sergamumo ir komplikacijų dažnio aspektai. Lietuvos

endokrinologija, 7 tomas, Nr. 3 – 4, p. 81 – 90.

48. Norkus, A., Domarkienė, S., Šulcaitė, R. ir kt. (2001). Angliavandenių apykaitos sutrikimų

paplitimas tarp vidutinio amžiaus Kauno miesto gyventojų. Lietuvos endokrinologija, 9

tomas, Nr. 5 – 6, p. 135 – 139.

49. Peyrot M., McMurry J. F. (1985). Psychosocial factors in diabetes control: Adjustment of

Insulin – Treated Adults. Psychosomatic Medicine. V. 47, N. 6, p. 542 – 557.

50. Pileckaitė – Markovienė, M. (2001). Pradinių klasių moksleivių vidinės darnos, savivertės,

savivaizdžio ir psichologinės savijautos sąsajų ypatumai. Ugdymo psichologija, 4 tomas, Nr.

2(9), p. 50 – 57.

51. Pileckaitė – Markovienė, M. (2002). Vidinės darnos samprata ir jos tyrimo jaunesniajame

mokykliniame amžiuje galimybės. Ugdymo psichologija, 5 tomas, Nr. 1(10), p. 32 – 39.

52. Pileckaitė – Markovienė, M. (2004). Vidinės darnos, mokymosi motyvacijos ir mokymosi

pasiekimų sąsajos jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Ugdymo psichologija, Nr. 11 – 12,

p. 69 – 75.

53. Pikūnas, J. (1990). Nuo asmens iki asmenybės. Čikaga: Ateitis.

54. Psichologijos žodynas. (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

77

55. Pūras, A. (1978). Somatinių ligonių psichologiniai ypatumai. Vilnius.

56. Richardson Anette, Adner Nils, Gun Nordström (2001). Persons with insulin – dependent

diabetes mellitus: acceptance and coping ability. Journal of advanced nursing, N. 33 (6), p.

758 – 763.

57. Repšytė, E., Streikus, Z. (1990). Psichosomatiniai cukrinio diabeto aspektai. Psichologija,

Nr. 10, p. 52 – 63.

58. Sargautytė, R., Kočiūnas, R., Krapavickaitė, D. (1994). Sergančiųjų reumatinėmis ligomis

požiūrio į savo ligą tyrimas. Psichologija, Nr. 13, p. 80 – 97.

59. Sargautytė, R. (2001). Ligonis ir jo šeima. Vilnius.

60. Strang S., Strang P. (2001). Spiritual thoughts, coping and sense of coherence in brain

tumour patients and their spouses. Palliative medicine, V. 15, N. 2, p. 127 – 134.

61. Streikus, Z., Trimonytė, A. (1990). Ligonių, sergančių lėtinėmis somatinėmis ligomis,

santykio su savo liga ypatybės sanatorinio gydymo procese. Psichologija, Nr. 10, p. 14 – 41.

62. Šidlauskaitė, I. (2001). Psichologinio – socialinio streso ir gyvenimo stiliaus sąsajos.

Psichologija, Nr. 24, p. 21 – 37.

63. Šimkus, A. (1971). Cukrinis diabetas. Kaunas: Kauno medicinos institutas.

64. Šulcaitė, R. (2002). 2 tipo cukrinis diabetas. Monografija. Kaunas: Gabija.

65. Šulcaitė, R. (2003). 2 tipo cukrinis diabetas: paplitimas, kontrolė ir komplikacijos. Daktaro

disertacijos santrauka. Kaunas.

66. Tarnow J. D., Silverman S. W. (1981 – 1982). The Psychophysiologic aspects of stress in

juvenile diabetes mellitus. International journal of Psychiatric Medicine.

67. Taylor Francis. (2003). Self – rated health in middle aged women: associations with sense of

coherence and socioeconomic and health – related factors. Scandinavian Journal of

Occuptional Therapy, V. 10, N. 3, p. 99 – 106.

68. Trautner C. (1995). Diabetes: the impact on society. Burden of diabetes, N. 1, p. 5 – 7.

69. Trief P. M., Aquilino C., Paradines K., Weinstock R. S. (1999)Impact of the work

environment on glycemic control and adaptation to diabetes. Diabetes Care, N. 22, p. 569 –

574.

70. Valickas, G. (1991). Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius.

71. Valickas, G. (1997). Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Monografija. Vilnius: Lietuvos

teisės akademija.

72. Varni, James W and others. (1989). Social support and self – esteem effects on psychological

adjustment in children and adolescents with insulin – dependent diabetes mellitus. Child and

family behavior therapy, V. 11, N. 1, p. 1 – 17.

78

73. Dr. Viliūnas, A. (1995). Patarimai apie sveikatą ir ligas. Skaityta per Australijos radiją (1993

– 1994).

74. Зачепицкий Р. А. (1980). Социалъно – психологические исследования в

психоневрологии. Лениград.

75. Кабанов М. М., Личко А. Е., Смирнов В. М. (1983). Методы психологической

диагностики и коррекции в клинике. Ленинград: Медицина.

76. Конечный Р., Боухал М. (1983). Психология в медицине. Прага: Авиценум.

77. Майрс, Д. (1997). Социалъная психолгия. Санкт – Петербург: Питер.

78. Психологический словарь. (1983).

79. Родионова. В. К. Факторы образа жизни болъных сахарным диабетом. Медицинский

реферат. Эндокринология, T20, N. 4, c. 18 – 21.

80. Тополянский В. Д., Струковская М. В. (1981). Психосоматические расстройства.

Москва: Медицина.

81. Трифонова Е. (2003). Диабет. Советы психолога. СПб: Питер.

79

Summary

The purpose of this work – indentify adult‘s diabetic people sense of coherence, psychological

well-being, and self esteem.

In theorical part of this work are these topics:

1. Chronic illness and its influence on human‘s personality:

- patients with chronic systemic illnesses and characteristics of their psychological

adaptation,

- types of reaction into illness,

- diabetes and its population,

- psychological and psychosystemical aspects of diabetes,

- social and psychological problems of diabetic people.

2. Theorical aspects of self-esteem, sence of coherence and psychological well-being:

- social and psychological problems of diabetic people. In searching part under

consideration adult diabetic people and differences of psychological peculiarity (sense of

coherence, psychological well-being, and self esteem). In this research participated 200

participants: 100 ( 22 men and 78 women ) the ( share majority group ) of healthy people

and 100 ( 43 men and 57 women ) diabetic people. All participants age from 34 to 60

years old.

Received research results confirmed first hipothesis, that sense of coherence to diabetic

importantly lower than to healthy individuals.

(t= -4.969, df=198, p=.000)

Received research results confirmed second hipothesis, that psychological well-being to

diabetic adult individuals is importantly worse than to healthy individuals.

(t=-3.557, df=168.315, p=.000)

Received research results confirmed third hipothesis, that self esteem to diabetic adult

individuals importantly smaller than to healthy individuals

(t=-3.944, df=198, p=.000).

80