View
232
Download
5
Category
Preview:
DESCRIPTION
Knygos Sugrįžimas į Šimtamylę Girią ištrauka
Citation preview
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
Kokį norą sugalvojo Kristoferis Robinas supjaustęs tortą? Tai paslaptis, ir jeigu aš jums pasakyčiau, tai tas noras niekada neišsipildytų, bet jame buvo ir Pūkuotukas, ir Paršelis, ir saulutės spinduliai, taigi tai buvo netrumpas noras ir Kristoferis tą akimirką buvo kietai užsimerkęs, o jo lūpos vos vos krutėjo.
Bet jeigu Kristoferis sugalvojo norą patirti Šimtamylėje Girioje daugiau nuotykių, tai jo noras tikrai išsipildė, ir aš jums papasakosiu apie juos visus nuo tos akimirkos, kai Paršelis Tapo Didvyriu, iki tada, kai Tigras susapnavo Afriką. Galbūt įterpsiu pasakojimų ir apie Ramblius, ir apie medų. Apie medų būtinai. O gal net papasakosiu istoriją apie skaisčiai mėlyną dviratį, anglišką „Reilį“, į kurį vien žiūrint salo širdis, o pamačius ant jo dėmelę norėjosi tučtuojau nuvalyti.
Galimas daiktas, kad Šimtamylėje Girioje buvo ir kitų dvira
čių, bet tokio žvilgančio ir gražaus, kaip Kristoferio, niekas neturėjo ir nebuvo kito berniuko, kuris būtų taip didžiavęsis savo dviračiu, kaip jis.
VIRŠELIS
35
◆ AnTRAS SKyRIuS, ◆
kuriame Pelėda sprendžia kryžiažodį ir vyksta žodžių rašybos konkursas „Bitė“
nuo to laiko, kai Kistoferis išvažiavo, Paršelis gyveno Pūkuotuko namuose, nes
Pelėda buvo įsikūrusi pas Paršelį, nes – na, pernelyg ilgai tektų aiškinti. Praėjus kelioms dienoms po Kristoferio atvykimo, Pūkuotukas su Paršeliu sėdėjo drauge prie pusryčių stalo tą malonų dienos metą, kai žinai, kad reikia padaryti ir šį, ir aną, bet dar ne tuoj pat.
36
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
Pūkuotukas jau baigė savo jėgos pratimus – du atsispaudimai, du pasitempimai ir trumpas poilsis gulomis, – o Paršelis įrašė savo dienoraštyje: Atsikėliau. Papusryčiavau. Parašiau apie tai dienoraštyje. Ir tuo metu, kai jis stebėjosi, kaip jam pavyko nieko nepraleidžiant viską suminėti, Pūkuotukas paklausė:
– Įdomu, kur Kristoferis buvo išvykęs?– nežinau, – atsakė Paršelis, kuriam irgi buvo įdo
mu. – Bet jis toks surimtėjęs, ar ne, Pūkuotuk? nuo to laiko, kai sugrįžo, jis atrodo šiek tiek labiau... šiek tiek labiau...
– Teisingai, – pritarė Pūkuotukas, – šiek tiek labiau, bet ne per daug...
Paršelis užvertė dienoraštį.– Bet jis vis tiek dar Kristoferis Robinas.– Kaip norėčiau žinoti, kur jis buvo, – vėl pakarto
jo Pūkuotukas. – Kaip manai, ar Pelėda žino?– Gal ir žino, Pūkuotuk, tada būtų gerai, bet jei
gu ir nežino, tai ko nors prikurs ir vis tiek bus gerai. Eime jos paklausti.
37
Žodžių rašybos konkursas
Tą rytą Pelėda tupėjo savo patogiajame krėsle, atsivertusi „Ornitologijos žinias “, kur buvo kryžiažodis. Šalia jos ant staliuko stovėjo puodelis arbatos ir ji pati buvo susisiautusi senu dėdės Roberto šaliku. Šalikas buvo kiek sudusęs, bet padėjo Pelėdai susikaupti.
Pirma užduotis Horizontaliai buvo: „Didelis paukštis (iš 6 raidžių).“
Pelėda pasikasė paausį žąsies plunksnos plunksnakočiu. norėdama pasižiūrėti, kaip atrodys, užrašė ant popieriaus skiautelės žodį „SRuTIS“, bet šis atrodė gana keistai. Žiūrint į jį prieš veidrodį, atrodė dar keisčiau. Tačiau kad ir kaip Pelėda stengėsi, nei žodžio GAnDRAS, nei juolab PELėSAKALIS jai nepavyko sutraukti iki šešių raidžių.
38
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
– Po šimts! – sumurmėjo Pelėda ir dūrė plunksna kiaurai laikraštį.
Kaip tik tą akimirką prie durų priėjo Pūkuotukas su Paršeliu ir patraukė už mazgeliu
surištos nosinės, atstojančios durų varpelį.
Paršelis reikšmingai atsikosėjo.– norėjome paklausti, ar tu nežinai, kur buvo Kris
toferis ir ar jis vėl tenai išvyks, ir kada.Žodžiai išsprūdo tokiu greičiu, kad Paršelis nete
ko pusiausvyros ir keliskart sumirksėjęs klestelėjo ant staliuko.
– Jis buvo Safaryje, – reikšmingai ištarė Pelėda.– O ką tai reiškia? – paklausė Pūkuotukas.– Tai reiškia, kad jis buvo nukeliavęs iki ten ir ne
toliau. O dabar būkite malonūs išeidami uždaryti duris.
– Gal eime drauge pas Kristoferį, – pasiūlė Paršelis, – ir patys jo paklauskim?
– Gerai, – sutiko Pelėda, pamąsčiusi, kad Kristoferis tikriausiai žinos, koks tas didelis paukštis (iš 6 raidžių).
39
Žodžių rašybos konkursas
Buvo nuostabi saulėta vasaros diena ir Giria žėrėjo. Voratinkliai ant paparčių buvo nuvarstyti rasos perliukais, o medžiai stengėsi nurungti vienas kitą skaisčiu žalumu. Kristoferį jie rado blizginantį dviratį.
40
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
– Paršeli, Pūkuotuk ir Pelėda, prašom į vidų, – pakvietė Kristoferis. – Turiu jums kai ką parodyti, bet tai ne Laukui Skirtas Daiktas.
Baigęs nosine valytis tepalą nuo rankų ir nuo nosinės juo vėl teptis rankas, Kristoferis padavė Pelėdai milžinišką knygą, suvyniotą į šilkinį popierių.
– Laimėjau ją mokykloje, – pasakė jis, – už tai, kad nusviedžiau kriketo kamuoliuką toliau negu penkiasdešimt jardų.
Pūkuotukas susižvalgė su Paršeliu.– Tu buvai mokykloje! – suriko Paršelis. – Aš taip
ir maniau.Tuo tarpu Pelėda išvyniojo knygą.– Čia Tezauras, – pasakė Kristoferis.
41
Žodžių rašybos konkursas
– Toks kaip Ramblys? – paklausė Paršelis. – Ojojoi, ojojoi.
– Tai žodžių knyga. Surandi joje žodį, ir sužinai daugybę kitų žodžių, kurie reiškia tą patį.
– Kodėl neužtenka to žodžio, kurį jau moki? – paklausė Paršelis.
– nežinau, – atsakė Kristoferis. – Gal patys paieškokim kokio nors žodžio ir tada suprasim?
Taigi Pūkuotukas surado žodį „pelėda“ ir knygoje buvo parašyta, jog tai aukšto intelekto, ūbaujantis, nelaimę pranašaujantis paukštis.
– Ar intelektas yra augalas? – pasidomėjo Pūkuotukas.
– Taip sakoma apie tuos, kurie protingi, – paaiškino Kristoferis.
– Tikra tiesa, – pasakė Pelėda papurenusi plunksnas, paskui kiek pagalvojusi ir vėl sumurmėjo: „Tikra tiesa“, paskui: „Tikra tiesa... hm“, o kai „tikra tiesa“ buvo pakartota tris kartus iš eilės, ėmė atrodyti, kad Pelėdos galvoje gimė aukšto intelekto, protinga ir ūbaujanti mintis. – Tie mūsų žvėreliai nelabai išsilavinę, Kristoferi, ne taip, kaip aš ir tu.
– Tu ir aš, – pataisė Kristoferis.– Taip, – pritarė Pelėda, – mes abu. Iš tikrųjų. Ti
kiuosi, kad Tezauras padės išspręsti man kryžiažodį. Gal tu galėtum žvilgtelėti į 1. Horizontaliai?
42
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
– Kryžiažodžiai! – susižavėjęs šūktelėjo Kristoferis. – Mes sprendėme juos mokykloje.
– O ką tu dar veikei mokykloje, Kristoferi? – paklausė Pūkuotukas. – Ar priešpriešpiečių tenai duo
davo?– Pala, leisk man pagalvo
ti, – pasakė Kristoferis, nes, tiesą sakant, dabar jam atrodė, kad mokyklą jis lankė jau labai seniai. – Ten visada triukšmas, o geografijos mokytojas buvo tik su viena akimi, ir ji
kvepėjo grindų vašku – turiu galvoje mokyklą, ne akį. Ten buvo matematika, kriketas ir žodžių rašybos konkursas „Bitė“.
– Bitė? – sukluso Pūkuotukas.– Jeigu norit, mes ir čia galime surengti žodžių ra
šybos konkursą, – pasiūlė Kristoferis. – O tu, Pelėda, būsi konkurso vedėja.
– Puiki mintis, – sutiko Pelėda. – Žvėreliai nekalti dėl to, kad neišsilavinę.
* * *Tą vakarą, jau sugulus, Paršelis paklausė Pūkuotuko apie Tezaurą.
– Tai tik didelė knyga, Paršeli.– ne didelė pabaisa?
43
Žodžių rašybos konkursas
– ne, Paršeli.– nė kiek nepanaši į Ramblį?– Miegok, Paršeli.– O tie žodžiai nelabai pikti, ką, Pūkuotuk? – dar
paklausė Paršelis šiurptelėjęs. – Gal, sakau, paliekam nakčiai šviesą?
Kitą dieną, kuri buvo Didžiojo Žodžių Rašybos Konkurso „Bitė“ diena, dangumi skriejo balti kaip zefyrai debesys. Prie horizonto buvo keletas tamsesnių, kurie atrodė nusiteikę Rimtai.
Proskynoje tarp dviejų berželių buvo pakabintas skelbimas. Jį parašė Pelėda. O skambėjo jis taip:
DIDISIS ŽODŽIu RAŠIBOS KOnKuRSAS „BITė“
KVIEČEME VISuS DALIVAuTI
44
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
Vieni galais sudurti rąstai atstojo suolus, o kiti, stambesni priešais – rašymo stalus. Pieštukai padrožti, popieriaus lapai su iškilmingai DIDŽIOSIOMIS RAIDėMIS užrašytu kiekvieno gyvūnėlio vardu paruošti. Pelėda užsidėjusi ant snapo pensnė su grandinėle apie kaklą ir apsivilkusi tvido liemene, priklausiusia dėdei Robertui, kuris buvo Šeimos Pasididžiavimas nepaisant Visko.
Triušis, Kenga ir Riukas jau buvo tenai, taip pat Tigras ir Paršelis, Anksčius ir Vėlius bei Draugai ir Giminiečiai (ne visi, bet tiek, kad be kitų būtų galima apsieiti) ir dar Raimondas Vabzdys.
Artinosi lietus.– Visi pasiruošę? – paklausė Pelėda ir išsitraukusi
iš liemenės kišenėlės auksinį laikrodį su dangteliu prisidėjo prie ausies. Laikrodis buvo sustojęs prieš daug metų trečią valandą 15 minučių, pačiu tinkamiausiu laikrodžiams sustoti laiku.
Vienas iš Draugų ir Giminiečių garsiai nusičiaudėjo.
– Čiaudėk į nosinę, – patarė jam Triušis.– neturiu, – purkštelėjo jaunasis Giminietis ir vėl
nusičiaudėjo. – Aš net vardo neturiu.– Tu privalai turėti vardą, – pasakė Triušis. – Visi
turi vardus. Manyčiau, kad tu Džekas.Pelėda reikšmingai atsikosėjo ir dar kartą pa
klausė:
46
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
– Visi pasiruošę?Paršelis paklausė, ar ne
vertėtų geriau surengti piešimo konkurso. Jis nupieštų stalą, kad iškart būtų matyti visos keturios kojos, o tai tikrai nėra lengva. Ir dar vazelę su gėlėmis ant viršaus.
– nesijaudink, Paršeli, – pasakė jam Pūkuotukas. – Rašyti žodžius nesunku, reikia tik pradėti.
– Pradėti yra baisiausia, – palingavo galva Paršelis. – Tikiuosi, kad pradėsim kuo greičiau.
Tigras savo lapo viršuje nusibraižė lentelę ir ėmė su Riuku žaisti „Kryžiukusnuliukus“, bet kad abu norėjo būti kryžiukai, žaidimas ėmė darytis gana triukšmin
gas ir keblus.– Aš laimėjau! – suriko Tigras ir Riukas vienu
metu.Ore pakvipo dul
kėmis ir keli stambūs lašai paptelėjo ant po
pieriaus lapų. Per giraitę nugrumėjo griaustinis, tarsi audra būtų mėginusi jėgas. Pulkas varnėnų, skrendančių į vakarus, staiga visi lyg susitarę apsigręžė ir nuplasnojo į pietryčius.
47
Žodžių rašybos konkursas
Virš maumedžių tvykstelėjo žaibas ir vėl nudundeno griaustinis, tik šį kartą ne tratėdamas mažaisiais būgneliais, bet aidėdamas būgnų lėkštėmis.
– Oi, – pasakė Paršelis, – kam jis taip daro, man nepatinka!
Pelėda pasitaisė smuktelėjusią pensnė ir nužvelgė gyvūnėlius tokiu nuožmiu žvilgsniu, kad vienas jaunesniųjų palindo po šungrybiu.
– Pasiruošę ar ne, bet pirmas žodis yra Keturpėsčias.
Iš visų pusių pasigirdo atodūsiai.– O tu ar moki jį parašyti, Pelėda? – paklausė Triu
šis, ir dauguma gyvūnėlių suskato jam antrinti.– Žinoma, moku, – atsakė Pelėda.
– Tai parašyk, – klastingai pasiūlė Triušis.
– Aš to nedarysiu, – atsakė Pelėda. – Antras žodis yra Rododendras.
– Aš maniau, kad bus apie bites, – pasakė Pū
kuotukas.– Ir aš maniau, – pritarė jam Paršelis, – ir kažin
ar pasaulyje kas nors žino, kaip rašyti tą Rodošmododrandalą.
– Ir kam jį rašyti? – pridūrė Pūkuotukas.– O trečias žodis yra...
48
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
Bet trečio žodžio nebebuvo, nes kaip tik tuo metu didelis lašas paptelėjo ant žodyno ir dar didesnis ant Pel ėdos akinių. Akimirksniu Giria sutvisko nuo krintančių žemyn ir atšokančių aukštyn lietaus lašų.
Kristoferis stryktelėjo ant kelmo ir
paskelbė:– Bičiuliai, „Bitės“ kon
kursas atidedamas, nes rašyti žodžius gana sunku net gražią dieną, o lietui lyjant – neįmanoma.
Šį pareiškimą gyvūnėliai pasitiko džiugiais pritarimo šūksniais.
– Bet juk visi galime grįžti pas mane. Išsikepsime keksiukų ir pastatysime didžiulį kortų namą.
– Bet, Kristoferi... – nenorėjo sutikti Pelėda.– nesijaudink, Pelėda. Jeigu „Bitės“ konkursas nu
traukiamas dėl blogo oro, prizas atitenka jo vedėjui, tai yra tau.
Pelėda nusiėmė pensnė, keliskart sumirksėjo, paskui išsivalė akinių stiklus ir paklausė:
49
Žodžių rašybos konkursas
– Man?– Taip, Pelėda, tau.Ir Kristoferis įteikė jai prizą, kuris buvo ne kas kita,
kaip kryžiažodžių knyga su visais atsakymais jos gale.
Pelėda iš pradžių atrodė labai išdidi, paskui staiga paniro į lengvą susimąstymą.
Kristoferis parsivedė gyvūnėlius namo. Jie išsikepė nuostabiai gardžių keksiukų ir Kenga užtepė ant jų geltono sviesto, kuris susigėrė į visus tarpelius, ir kas norėjo – o norėjo visi, – ant viršaus dar galėjo užsitepti braškių džemo.
Kai jie sušlamštė visus keksiukus ir išgėrė arbatą iš porcelianinių puodelių su rožytėmis palei kraštą, Pelėda priėjo prie Kristoferio.
– Didelis paukštis iš šešių raidžių, kas? – išdidžiai paklausė ji.
Sugrįžimas į Šimtamylę Girią
– Ir kas gi?– Aišku, kad pelėda!– na, taip, teisingai! – pripažino Kristoferis.Tada gyvūnėliai drauge pastatė didžiausią kortų
namą, kokio dar niekad nebuvo Šimtamylėje Girioje – su bokšteliais, su tilteliais ir kiemu karietoms. Kai kortų nebeliko, Tigras liuoktelėjo ant jo taip, kad jis visas susiplojo, bet niekam buvo nė motais, nes per tą laiką audra jau praėjo ir už kalvos susirūpinusi išlindo vakaro saulė. Mėnulis irgi jau švietė, tad visi suprato, kad laikas eiti namo miegučio.
Tą vakarą Pūkuotukas pasiliko nakvoti pas Kristoferį ir žiūrėjo, kaip jis maudosi. Labiausiai jam rūpėjo pamatyti, ar jis vis dar dėvi savo mėlynąsias petnešas, ir paaiškėjo, kad taip, dėvi (bet ne vonioje).
Recommended