Edmund Husserl

KARTEZL sTOSIOSMEDITACIJOS

I5 vokiediq k. verteTomas Sodeika

aidai2005

IVADAS

S 1 Descartes'o meditacijos haip filosofindss au i refle hs ij o s p ro ua izdis

Tai, kad Sioje garbingoje pranctzq mokslo vietoje galiu kalbeti

apie transcendentaling fenomenologija, del tam dkrq ypatingq

prieZasdiq mane itin dZiugina. Juk didiiausias Pranc[zijos m4s-

tytojas Ren6 Descartes'as savosiomis meditacijomis suteik6 jai

naujq impulsq, juk kaip tik tq meditacijq studijavimas tiesiogiai

paveike jau besirutuliojandios fenomenologijos virtimq nauja

transcendentalines fi losofijos forma. Tad fenomenologij4 beveik

galima vadinti neo-kartezianizmu, nors, radikaliai i5pletodama

kartezi5kuosius mor)'vus, ji vis delto yra priversta atmesri beveik

vis4 iinom4 kartezilkosios filosofi.ios turini.Todel aI galiu jau i5 anksto tiketis jtsq paramos svarsryda-

mas tuos ,,Meditationes de prima philosophia" motprus, kurie,

manau, turi nenykstamos reiklmes, ir nurodydamas tuos pa-

keitimus bei perwarkymus, i5 kuriq ir plaukia fenomenologijos

metodo bei problematikos specifika

Kiekvienas pradedantis nuo pradZiq filosofas iino savit4

,,Meditacijq" mindiq eigq. Prisiminkime svarbiausi4j4 jq ideja.

,,Meditacijq" tilalas yra visiSka filosofijos reforma, paverdianti

filosofijA absoliutaus pagrindo mokslu. Descartes'ui tai rei5kia

atitinkam4 visq mokslq reform4. Mat, anot jo, pastarieji yra tiknesavarankiSki nariai universalaus mokslo, kuris ir yra filosofija.

Tik per jos sisteminl vienum4 jie gali tapti autentilkais (echten)

mokslais. Tadiau pavidalas, kurl mokslai igijo istori3kai rysryda-

miesi, ano autentiikumo jiems nesuteikia - autentiSkumo, kuris

yra btdingas visilkam ir galutiniam pagrindimui, besiremian-

IVADAS

iiam absoliudiomis lZvalgomis (Einsichten), t. y. lZvalgomis, ku-rios nebegali bati grindiiamos kitomis, labiau pirminemis iZ-

valgomis (zurilchgegangen werden kann). Tod6l reikalingaradikali rekonstrukcija (Neubau), kuri galdtq patenkinti 3i4

filosofi.fos ide;E * filosofijos kaip universalios mokslq vienoves

ano absoliutaus pagrindimo remuose.* Sis rekonstrukcijos rei-

kalavimas Descartes'ui igyja subjektywiai orientuotos fi losofijos

pavidal4. Toks subjektlvus pos[kii atliekamas dviem nepap-

rastai reikimingais iingsniais. Pirmiausia, kiekvienas, kas rimtainori tapti filosofu, privalo ,,kart4 gyvenime" atsigrgiti i save irpabandyti sugriauti saryje visus mokslus, kuriuos jis iki Siol lai-

k6 reikimingais, o po to pabandyti juos v6l atstaryti. Filosofi.ja -iSmintis (sagesse) - yra visilkai asmeni5kas filosofuojandiojo

dalykas. Jt turi tapti jo iSmintimi, i5mintimi, kuri4 jis igijo pats

ir igijo universalumo siekiandiu -iinojimu,

uZ kuri jis, remda-

masis savo paties absoliudiomis iivalgomis, gali atsakyti nuo pat

pradiios ir kiekviename iingsnyje. Jei apsisprendZiau gruenti

siekdamas 5io tikslo, t. y. pasiryzau g),venti tuo vieninteliu btdu,kuriuo tik ir lmanoma tapti filosofu, tai kartu pasirinkau visi5ko

paiintinio neturto pradZios taik4. Zinoma, pirmas dalykas, kur!

dia turiu atlikti, tai apm4styti, kokiu b[du galeiiau rasti metod4,

kuris vestq mane ! autentiSkq Linojim4. Tad karteziikosios me-

ditacijos neturetq btti vien privadiu filosofo Descartes'o reikalu

* Ties lia vieta Husserlio maiinraidio paralteje yra pastaba: ,,Priedas", opridetame atskirame lapelyje raioma: ,,ad 4. Jei kas nors prikiStq, es4 mokslas,

filosofija iiauga i5 mokslin6s filosofuojaniiqjq bendruomends bendradar-biavimo ir kiekvienoje savosios raidos pakopoje tobuldja tik del 5io bendra-tlarbiavimo, tai Descartes'as dia tikriausiai atsakytq taip: filosoluodamas patsvit'nas arba vieniSas, daugeli dalykq ai gaunu i5 kitq, tadiau tai, k4 jie laikotir'srr, tiri, k4 jie man pateikia kaip jq poiiuriu akivaizdiiai pagrist4 Qinsicbtiglrtriinrltl dalyk4, man i3 pradi,iq yra vien prielaida. Jei turiu j4 ii jq priimti,trri priv;rlrru j4 pateisinti sav4ja tobula livalga. Sitai sudaro mano teoring au-

torrorrrijrl nr:rno ir kiekvieno tikro (ecbten) mokslininko."

IVADAS

ar juo labiau - vien itaigia galutiniq filosofiniq pagrindrl litcr:r-

t[rinio pateikimo forma. Greidiau jos nubreiiaprovaizdi btltirttlkiekvi6no nuo pradiiq pradedandio filosofo meditacijq, ii kuritl

tik ir gali pirmapradi5kai iiaugti filosofija.*

Jei paZvelgsime i t4 m[sq dienq imoniq akimis Zitrint tokikeist4 ,,Meditacijq" turini, pastebesime, kad jose i filosofuo.ian-

tl ego atsigrgiiama dar ir kita, gilesne prasme - atsigrEiiama igrynqjq cogitationes.go. S1 atsigrgiim4 medituojantysis atlie-

ka remdamasis ilkiliu ir savitu abejon6s metodu. Radikaliai

nuosekliai siekdamas absoliutaus paiinimo tikslo, .fis nepripa-

ilsta egzistuojant nieko, kas nera apsaugotas nuo bet kokios

imanomos galimybes jo egzistavimu suabejoti. Tod6l jis meto-

diSkai kritikuoja visk4, kas natlraliame glrvenime yra patiriama

ir mqstoma kaip tikra, ieikodamas galimybes visais tais dalykais

suabejoti, ir, atmesdamas visk4, kuo suabejoti imanoma, bando

atrasti eventuali4 absoliutaus akivaizdumo sritl. Laikydamiesi

5io metodo, aptinkame, kad juslinio patyrimo tikrumas, su ku-

riuo mums duodamas nattralaus glwenimo pasaulis, neatlaiko

kritikos, tad pasaulio egzistavimas Sioje pradine.ie stadijoje turibarti laikomas negaliojandiu. Tik save pati, kaip savqjq cogita'

tiones gryn41i ego, medituojantysis laiko absoliudiai neabejoti-

nai egzistuojandiu - nepanaikinamu net jei neb[tq iio pasaulio.

Sitaip redukuotas ego pletoja savotiSk4 solipsistini filosofavim4.

Jis ieiko apodiktilkai patikimq btdq, kuriais jo grynojoje vidu-

jybeje gali pasirodyti objekryvi i5orybe. Kaip iinia, Sitai atsitin-

ka pirmiausia aptinkant Dievo egzistavim4 ir Jo uerdcitas, o po

to, Siomis savybemis remiantis - objekryviaj4 gamt4, baigtiniq

substancijq dualizm4, trumpai tariant, metafizikos bei objek-

tyuiqiq mokslq pagrindE ir padius tuos mokslus. Kaip ir dera,

* Sios interpretacijos patvirtinimui plg. Lettre de l'auteur ,,Principia" ver-

tdjui (Descartes, Oeuures).

IVADAS

visos i5vados daromos vadovaujantis principais, kurie yra ima-

nenriiki grynajam ego, lgimri pastarajam.

S 2 Radikalaus filosofijos atnaujinimo batinybi

Tiek Descartes. Dabar klausiame: ar apskritai verta, kritiikai

ryrinejant, ie5koti 5iq mindiq amZinosios reiklm6s? Ar galijos irm[sq laikams ikvepti gyrybes jegq?

Kad ir kaip ten b[tq, verta demesio yra tai, kad pozityvieji

molslai, kuriems juk iios meditacijos turejo suteikti absoliudiai

racionalq pamat4, taip menkai Siuo pamatu r[pinosi. Tiesa, po

trejeto Simtmeiiq spartaus lystymosi, 5ie mokslai mlrsq laikais

jaudiasi labai stabdomi tos aplinkyb6s, kad lieka neai5k[s jqpagrindai. Tadiau jiems ir ! galv4 neateina grliti prie karteziSkqjq

meditaci.f q ir pabandy'ti tuos pamatus rekonstruoti. Kita vertus,

nepaprastai svarbu yra tai, kad Sios meditacijos tapo reiftSmin-

gos filosofijai visi5kai unikaliu poii[riu, b[renr - ruo, kad jose

grlLtama i gry"qji ego cogito. I5 tikrqjq, Descartes'as dave pra-

dii4 visilkai naujo tipo filosofijai: filosofijai, kuri, pakeisdama

vis4 filosofavimo stiliq, nuo naivaus objektyvizmo radikaliai pa-

suko transcendentalinio subjekrywizmo link, subjektFvizmo, ku-

ris, atrodo, vis i5 naujo ir vis nesekmingai bando igyti uibaigt4

galutini pavidal4. Ar tad gali b[ti, kad Siame nenuilstamame

siekime neghdetq nenykstama prasme, ir ar nenurodo jis mums

didZios, padios istorijos mums skirtos uZduoties, kuri4 rykdytiesame visi palaukti?

Siuolaikines filosofijos susiskaidymas ir jos bejegi5kas trypi-nejimas verdia susimqsry.ti. Lyginant su ankstesniaisiais laikais,

Vakarq filosofijoje nuo prae.jusio Simtmedio galime pasteb6ti

ncrrbejotinq nuosmu(, kuris itin i3rySkeja, kai bandome nagri-

rrcti filosofijq mokslq vienoves poiitriu. Tos vienoves pasigen-

IVADAS

dame ir tikslq, ir problematikos, ir metodo sriryse. Kai Naujqjqlaikq pradZioje religinis tikejimas vis labiau eme virsti ncg)rvir

konvencija, intelektualioji imoni.ia pakilo naujam tikejimui -tikejimui autonomi5ka filosofija ir mokslu. Visa imonijos kul-t[ra turejo vadovautis mokslinemis iivalgomis bei btti 5iq

livalgq apiviesta ir tuo budu tapti reformuota I nauj4 autono-

mi5k4 kult[rq.Tadiau ilgainiui ir 5is tikejimas prarado autentiskum4 ir nu-

skurdo. Ne be pagrindo. Vieningos ir gywos filosofijos vietoje

turime tik iki begalybes augandi4, bet beveik jokio vidinio s4ry-

5io neturinii4 filosofing literatOr4; vietoje rimtos prieitarau.jan-

diq viena kitai teorijq diskusijos - teorijq, kurios gindydamosi

vis d6lto pripailsta savo vidini ry5i, savo pamatiniq isitikinimqir neklystamo tikejimo tikr4ja (wahre) filosofija bendrum4 - vie-

toje viso lito turime tarsi-referavim4 it tarsi-kritik4, vien rimtovienas-su-kitu ir vienas-kitam filosofavimo regimybq. MaZiau-

siai dia randame atsakingo abipusio studijavimo, kurl persmelk-

tq rimto bendradarbiavimo dvasia ir objektyviai reiklmingq re-

zultatq ielkojimas. ,,Objektiwiai reiklmingq" reiikia ne k4 kita,

kaip tik su abipuses kritikos pagalba i5grynintq ir jokios kritikos

nepaisandiq rezultatq. Taiiau kaip gali btti imanomas realus

studijavimas ir realus bendradarbiavimas, jei esama tiek daug

filosofq ir beveik tiek pat daug filosofijq? Nors vis dar vyksta

filosofiniai kongresai, taiiau juose susitinka tik filosofai, bet ne

filosofijos. Jiems stinga dvasios erdves vienumo, erdves, kuriojejie galetq boti kartu, kurioje galetq dary.ti vieni kitiems itak4.Gali buti, kad atskirq mohykfu ar hrypiitt viduje padetis yra ge-

resne; tadiau apie padiq tq filosofijq kaip pavienitl dariniq ar

visos filosofines bendruomenes dabarting situacij4 galima pa-

salqyti tai, kas tik k4 pasakyta.

Tad ar budami Sioje nelemtoje dabarryje, nesame situacijo-

t110

IVADAS

je, panalioje i t4, kurioje buvo atsidtrEs jaunasis Descartes'as? Irar ne laikas atgaivinti jo inicijuotE nuo pradZiq pradedandio fi-

losofo radikalizmq, t. y. kartezi5kai sugriauti neaprepiama tapu-

siq filosofing literattr4 su visa jos didZiqjq tradicijq sampyna, su

rimtesniais atnaujinimo bandymais, madinga literattrine veikla

(kuri orientuojasi i isp[dl, bet ne i studijavim4) ir praddti nau-

jas ,,Meditationes de prima philosophia"? Ar mtsq filosofines

situacijos beviltiSkumas galiausiai neilplaukia i3 fakto, kad 5iq

meditacijq spinduliuojami impulsai prarado sav4ji pirmapra-

digyvastingum4, prarado ji del to, kad iSnyko filosofines savi-

atsakomybes (Selbstuerantwortlichkeit) radikalizmo dvasia? Artariamai hipertrofuotas galutinio imanomo beprielaidiSkumo

siekiandios, tikr4ja galutiniq i5 savEs gimstandiq evidencijq au-

tonomija besiremiandios ir todel absoliudiai savi-atsakingos

filosofijos reikalavimas nera autenti5kosios filosofijos pagrindi-

nes prasmes momentas? Gyvybingos filosofijos (lebensuolle Phi'

losophie) ilgesys pastaruoju metu pagimde daugell ,,renesansq".

Bet ar tikrai vaisingas ,,renesansas" neturetq buti kaip tik tas, ku-

ris atgaivins kartezi5k4sias meditacijas: ne jas pasisavindamas,

bet pirmiausia atskleisdamas giliausi4 jq grlZimo i ego cogito ra'

dikalizmo prasmg, o veliau - parodydamas i5 to kylandi4 jq ne-

nykstam4 vertg?

Kad ir kaip ten b[tq, iitaip ima ry5keti kelias, awedEs i trans-

cendentaling fenomenologij4.

Dabar norime Siuo keliu eiti kartu, norime, kaip radikaliai

nuo pradiiq pradedantieji filosofai, karteziSkai medituoti, ii-noma, su didiiausiu kritiniu atsargumu ir pasiruoiE (.iei reikds,

net labai radikaliai) keisti sen4sias karteziik4sias meditaci.ias. iiaprivalome iSaiSkinti tas pavojingas klaidas, kurias buvo padargs

I)cscartes'as bei jo epocha, ir 5iq klaidq vengti.

PIRMOJI MEDITACIJA

KELIAS I TRANSCENDENTALINI ECO

S a Kartezilhasis peruersrnas ir mokslo pagrindimo

uadouauj amoj i tiks lo idii a

Tad vel pradedame nuo pradiios, kiekvienas sau ir sar/e, kaip

radikaliai nuo pradiiq pradedantieji filosofai, bodami pasiq'dE

atmesti visus isitikinimus, kuriuos ligi Siol laikdme mums reik5-

mingais, taip pat visus m[sq mokslus. Kaip ir Descartes'ui, pa-

grindind m[sq meditacijq ideja tebfnie radikaliai autentilkai

pagristas mokslas ir galiausia - universalus mokslas. Tadiau kaip

bus dabar, kai nebeturime jokio jau egzistuojandio mokslo, ku-

riuo galetume remtis, kaip to autenti5kumo pa,q,zdLiu (juk jo-

kio egzistuojandio mokslo nepripaiistame kaip galiojandio), kaip

bus dabar su padios tos idejos, t. y. absoliudiai pagristo mokslo

idejos neabejotinumu? Ar ji yra teiseta tikslo id6ja, galimos prak-

tikos galimas tikslas? Zin ^ , ir tokios prielaidos negalime da-

ryti, nekalbant jau apie tai, kad negalime laikyti tikromis jokiq

normq, apibreZiandiq tokias galimybes, ar netgi jokios tariamai

savaime suprantamos stiliaus formos, kuri turetq bnti budinga

autenti3kam mokslui kaip tokiam. Juk galiausiai tai reikitq, kad

prielaida laikome vis4logik4 kaip mokslo teorij4, tuo tarpu juk

ir ji turi b[ti atmesta, kaip atmesti ir visi mokilai. Pats Descar-

tes'as ture.io priel akis mokslo ideal4 - geometrijq arba matema-

tini gamtamoks!. Sis idealas tapo lemtingu iimtmedio prietaru

ir, kritiSkai neapsvarstytas, nuleme padias meditacijas. Descar-

tes'as laike i5 anksto savaime suprantamu dalyku tai' kad uni-

versalus mokslas privalo turdti dedukcines sistemos pavidal4,

t. y. sistemos, kurioje visa konstrukcija turi remtis dedukcij4

grindiiandiu aksiominiu pamatu. Anot Descartes'o, pana5q i

12 r3

PIRMO.II MEDITACUA

geometrijos aksiomq vaidmeni, universaliame moksle turi at-likti ego absoliutaus savi-tikrumo (Selbstgewitlheit) aksiomakartu su Jiam ego igimtais aksiominiais principais, tik tiek, kadtoks aksiominis pagrindas yra gilesnis negu geometriy'os ir rei-kalingas tam, kad gal6tq dalyvauti ir pastarosios absoliudiamepagrindime.

Visa tai negali tureti mums jokios reikimes. Kaip prade-dantieji nuo pradiiq, mes dar nerurime galiojandio normaq.vausmokslo idealo; toki ideal4 tureti galesime tik tada, kai patys jisusikursime.

Tadiau bendrasis mokslo absoliutaus pagrindimo tikslas ne-

turetq del to nukenteti. Juk jis turi nuolatos (kaip ir karteziiko-siose meditacijose) motyvLrori m0sq meditacijq eig4 ir iingsnispo iingsnio igyti jose vis apibreitesni pavidal4. Tik turime butiatsarg[s, pasirinkdami btd4, kuriuo kelsime ji kaip tiksl4, -pirmiausiai neturime suponuoti netgi jo galimybes. Tadiau kaipturetume 5i tikslo kelimo btd4 i5ai5kinti ir kartu ji apdrausti?

Bendr4j4 mokslo idej4, iinoma, gauname iI faktilkai eg-

zistuojandiq mokslq. Jei, laikydamiesi mtsq radikaliai kritinesnuostatos, mes dk spejame, kad tai yra mokslai, tai iJ to, kas

buvo pasakyta, seka, jog ir jq bendroji tikslo ideja ruri mumstapti taip pat vien spejimu. Vadinasi, mes dar neZinome, ar j4apskritai imanoma realizuori. Taiiau nors .ji ir iSkyla spdjamo

dalyko pavidalu, kaip neapibreZta, iSskydusi bendrybe, vis deltojuk j4 turime, o kaftu su ja turime ir filosofijos idej4, b[tent -filosofijos, apie kurios realizuojamum4 nieko neiinome. Imame

fa kaip laikinq prielaid4, kuriai bandymo delei pakhstame irkuria bandymo delei vadovausimes mtsq meditacijose. Medi-tuodami svarsrome, kaip galima bntq j4 m4stpi kaip galimybq,o vili:ru - kaip galima butq ja realizuoti. Tiesa, i5 pradZiq pa-

tt'nl<urne i gana kebli4 situacij4, tadiau kaip galetume jos i5veng-

t4

PIRMO]I MEDITACUA

ti, jei norime, kad m[sq radikalizmas neliktq vien tuidiu mostu,

o taptr+ veiksmu? Tad kantriai ienkime toliau.

S 4 Mokslo tihslo prasmes atskleidimas, fsigyuenant

1 ji balP noemini fenornen7

Ailku, kad dabar pirmoji mtsq pareiga bus i5ry5kinti idej4-

orientyrE (Leitidee), kuri pradZioje sklando mums priei akis kaip

neapibreZta bendrybe. Linr^ , negali btti kalbos apie mokslo

s4vokos sudarym4 palyginamosios abstrakcijos b[du, remiantis

fakti5kai egzistuojandiais mokslais. Juk viso m[sq tyrinejimoprasme suponuoja, kad mokslai, kaip anie objekryvios kulttrosfaktai, ir mokslai tikr4ja ir autentiik4.ja prasme nera vienas ir tas

pat, ir kad pirmuosiuose gludi tam tikra pretel3ya, kuri kaip tiknegali buti pateisinta vien nurodant faktq, kuris t4 pretenzij4

realizuoja. Kaip tik toje pretenzij oje ir gludi mokslas kaip ideja *kaip autentiSko moftslo ideja.

Kaip 5i4 idej4 galima b[tq atskleisti ir suvokti? Net jei mums

ir nevalia uZimti jokios i3ankstines pozicijos faktiSkai egzistuo-

jandiq mokslq reiklmingumo (i kurijie pretenduoja) ativilgiu,t. y. jLI teorijq dalykiSkumo ar, atitinkamai, jq teoretizuojandiq

metodq pagristumo ativilgiu, tai juk niekas nekliudo mums

lsiguentiijq mokslinius,siekius bei moksling veikl4 ir tuo b[duailkiai ir ry5kiai pamaryd, ko jie i5 tikro siekia. Tad.iei nuosek-

liai gilindamiesi isiskverbsime i mokslo pastangq intencij4,mums atsiskleis (i5 pradZiq tik preliminariai diferencijuoti) rik-rojo mokslo bendrosios tikslo idejos konstitutyvts momentai.

Pirmiausi4 reikdtq preliminariai iSsiaiSkinti, kas yra spren-

dimo veikla (uneilendes Tun) ir pats sprendinys, taip pat - skir-tumas tarp tiesioginiq ir netiesioginiq sprendiniq: neriesiogi-

niuose sprendiniuose gl[di prasmine s4saja (Sinnbezogenheit)

15

PIRMOJI MEDITACIJA

su kitais sprendiniais, s4saja, kurios esmg sudaro tai, kad tuose

sp ren dini uose ghdintis tikej imas (urt e i le n der G lau b e) su p o nuoj a

tikejim4, gludinti kituose sprendiniuose - suponuoja tuo btdu,kad tikima del to, kuo buvo patikdta anksdiau; toliau reiketq i5-

siaiSkinti pagristq sprendiniq ieikojimo esmq ar, atitinkamai, es-

mE pagrindiiandiq veiksmq, kurie turetq parodyti sprendinio

teisingum4 (Richtigheit), tiesq, arba, jei nepasiseka - to sprendi-

nio neteisingum4, neties4. Kai turime reikal4 su netiesioginiais

sprendiniais, 5is parodymas pats b[na netiesioginis - jis remiasi

anais sprendinio prasmdje gludindiais tiesioginiais sprendiniais

bei konkrediai aprepia ir jq pagrindim4. Panorejus galima uilsugrjZtipriekart4 jau atlikto pagrindimo ar, atitinkamai, tuo pa-

grindimu parodytos tiesos. Del Sios laisvos galimybes kaskart

realizuoti ties4, suvokiam4 kaip viena ir ta pati, ta tiesa tampa

nebenusavinamai igytu dalyku (bleibende Erwerb) arba nuosa-

rybe ir kaip tokia yra vadinama paiinimu.Tuo birdu judedami i prieki, vis detaliau (dia, iinoma, tik

bendrais bruoiais) i5skleisdami pagrindimo ar, atitinkamai,paiinimo aktq prasmg, pagaliau atrandame evidencijos idejE.

Adekvadiame pagrindime sprendiniai pasirodo kaip te i s i ngi, kaipatitinkantys dalyka $timmend), t. y. tas pagrindimas yra spren-

dinio ir sprendinio turinio (dalyko ar, atitinkamai, dalyko pade-

ties) atitikimas. Tiksliau tariant, sprendinys yra manymas, oapskritai paemus - vien manymas, laikant, kad kas nors yra tas

ir tas bei turi tokias ir tokias savybes; sprendinys (tai, apie kq

sprendZiama) tada yra vien manomas dalykas ar, atitinkamai,vien manoma dalykq padetis: dalyko arba, atitinkamai, dalyko

padeties manymas (Sacb-Meinung Sachuerhabmeinung). Tadiau

rol<io manymo eventuali prielybe gali buti tam tikras ilskirtinissprcndiiantis manymas - sprendiiant tam tikro dalyko tureji-rrras-omenyje. Sio tipo manymas vadinamas evidencija. Kitaip

16 l7

PIRMOII MEDITACUA

negu vien nedalyki5kas manymas, evidencijoje dalykas yra pltts,

dalykq padetis patiyra dabartiSka; tad sprendZianrysis suvokia

i4 pafi+. S4mones pervedimu ! atitinkam4 evidencij4 vien ma-

nantis sprendimas atsigrgiia lpadius dalykus, padias dalykq pa-

detis. Sis pervedimas turi pliko manymo ilpildymo, atitinkandio

sutapimo (stimmende Dechung) sintezes pobndi, jis yra eviden-

ti5kas ano ligi tol vien i5 tolo manymo isis4moninimas (Innesein).

Jei taip darysime, tai netrukus ims ry5keti svarbiausi bet koki4

moksling veikl4 reguliuojandios tikslo idejos elementai. Antaimokslininkas nori ne vien sprqsti, bet ir grlsti savo sprendinius.

Tiksliau tariant, jis nenori laikyti ir kad kiti laikytq moksliniu

paiinimu jokiq sprendiniq, kuriq jis n6ra visi5kai pagrindEs irkuriq atZvilgiu tokiu btdu nera pateisintas visiSkai laisvas grl-

iimas bet kuriuo metu prie jq pakartotinio pagrindimo. Defacto

Sitai gali likti vien plika pretenzija, tadiau taiyra idealus tikslas.

Tadiau baigiant reikia pabreiti dar vien4 dalyk4: sprendini

(pladiausia kokio nors b[ties manymo prasme) ir evidencij4 tu-

rime skirti nuo ikipredikatyvaus sprendinio, ikipredikaq.wios

evidencijos. Predikaryvi evidencija implikuoja ikipredikatyvi4.

Tai, kas manoma (das Gemeinte), arba, atitinkamai, tai, kas aki-

vaizdLiai pamatyta (Erschaurc), igyia i$raiSk4, ir mokslas apskri-

tai stengiasi sprgsti iSreikidamas sav4ji sprendini Qusdrtichlichurteilen) ir fiksuoti sprendini, ties4 kaip iSreikltq dalykq. Tadiau

iSraiika gali bfiti tam tikra prasme geriau ar blogiau prisitaikiu-

si prie manomojo dalyko ir savi-duotybis (Selbstgegebene), adjai budinga ir nuosava predikacijai priklausanti evidencija arba

neevidencija; tadiau sykiu su kitais momentais ji kartu apibre-

iia mokslin6s tiesos kaip galutinai pagrlstq ir grindiiandiq pre-

dikatywiq turiniq idej4.

PIRMOJI MEDITACUA

S 5 Eaidencija ir autentiiko mokslo idija

Medituodarni toliau tokiu b[du ir tokia kryptimi, mes, nuo

pradiiq pradedantieji filosofai, suiinome, kad kartezilkoji ab-

soliudiai pagristo ir pateisinto mokslo ir galiausia universalaus

mokslo idcja yra ne kas kita, kaip ideja, kuria nuolatos vado-

vaujasi visi mokslai siekdami universalumo - nesvarbu, ar fak-

ti3kri ji rcalizuojama, ar ne.

lrviclcncija pladiausia prasme yra bttyb6s ir kokybilkaialribrc'itos butybes (So-Seiendem) patyrimas, yra ,,dvasi5kai b[tisu lraiirr burybe veidas i veid4" (Es+elbst-geistig-zu-Gesicht-be-

kornmer). Prieiybd to, k4 parodo 5i evidencija, k4 parodo pa-

tyrirnas, yra evidencijos negat),vas (arba negarywi evidencija), o

tos prieiybes turinys yra akivaizdi netiesa (Falschheit). Eviden-

cija, kuri4 i3 tikro sudaro bet koks patyrimas lprasta siauresne

prasme, gali b0ti tobulesne ar maliau tobula. Tobula evidenci-ja ir jos koreliatas - gryna ir autentilka tiesa * tai idejos, kurios

yra duotos kaip imanenti5kos bet kokiam paiinimo, manandios

intencijos ilpildymo siekimui arba, atitinkamai, kaip aptinka-mos isigywenant i toki siekimq idejos. Tiesa ir netiesa, kritika irkritinis adekvatumas evidentiSkoms duorybems yra kasdiene

tema, atliekanti svarbq vaidmeni jau ikimoksliniame gyvenime.

Tokiam gyvenimui su jo besikeidiandiais ir reliatyviais tikslais

pakanka ir reliaryviq evidencijq bei tiesq. Tuo tarpu mokslas

ieiko tiesq, kurios, kart4 atrastos, yra teisingos visada ir visiems,

ir reikalauja Sioms tiesoms visi5kai kitokiq, nuosekliai iki galo

atliktq pawirtinimq. Ir jei mokslas (o tai galiausia jis ir pats turipastebdti) de facto nelstengia realizuoti absoliudiq tiesq ir yra

priverstas vis i5 naujo savo tiesas modifikuoti, tai vis delto jisvadovaujasi absoliudios ir moksliSkai autenti5kos tiesos ideja irtuo budu isiglwena I begalini Sios tiesos siekiandiq aproksimaci-

t8 t9

PIRMO]I MEDITACUA

jq horizont4. Pastarosiomis jis tikisi gal6si4s perZengti kasdic-

nio paiinimo ir savo paties ribas in infinitutin; ro paties jis siekia,

siekdamas paiinimo sisteminio universalumo, nesvarbu, ar tiks-las dia blrtq konkreti uLdara moksliniq tyrimq sriris, ar (kai ke-

liamas klausimas apie filosofijos galimybg) butybiq apskritaivisavienybe. Tad intencijos poii[riu, mokslo ir filosofijos idejai

priklauso, kad juose b[tq tam tikra paZintine warka, pagal ku-ri4 butq pereinama nuo savyje ankstesniq prie savyje velesniq

paZinimq; tad galiausiai jq ideja reikalauja, kad jq pradZios ta}-kas ir rystymosi kryptis bUtq jq pasirinkti ne savavaliSkai, o

remianris paiiq dalykq prigimtimi.Tad tuo b[du, per mqslq lsigyvenim4 i tai, kas molslo sie-

kiniuose turi bendrybes pobudi, priel mtsq akis atsiskleidiiatuos siekinius (i5 pradiiq tik apytiksliai) valdandios tikslo idejos

pamatiniai elementai, be to, Sios tilalo idejos elementus atsklei-

diiame nesuponuodami nieko, kas lemtq tq elementq ar taria-mai savaime suprantamo mokslo idealo galimybg.

iia galima paklausti: o kam apskritai reikia tiek vargri su

tokiais tyrinejimais ir teiginiais? Juk jie priklauso bendrajaimokslo teorijai arba logikai, kuria dia ir toliau vis vien turesimepasiremti. Tadiau kaip tik tokio savaime-supranramumo reikia

saugotis. Prisiminkime, l<4 jau esame pastebejg, kalbedami apie

Descartes'4: ne tik visus jau egzistuojandius mokslus, bet ir lo-gik4 visuotinio perversmo b[du paskelbiame negaliojandiais.

Visk4, kas gali buti filosofines pradiios taikas, turime iSsikovoti

patFs. Ar iI viso to veliau rasis aurentiskas tradicines logikos tipomokslas - Sito dabar negalime iinoti.

Sio paruo5iamojo darbo (kuris dia greidiau tik nusakytas

bendrais bruoiais, o ne iSsamiai apraiytas) rezultaras yra tai, kadtapo ai3ku, jog visiems tolesniems mtsq veiksmams galime fik-suoti pirm{imetodiniprincip4. Akivaizdu, kad kadangi a}, kaip

PIRMOII MEDITACIJA

filosofiSkai nuo pradiiq pradedanrysis, siekiu prezumPtyvaus

autenti5ko mokslo tikslo, negaliu daryti ar laikyti galiojandiu

jokio sprendinio, kurio nebttiau pasisemgs i5 evidencijos , i\ pa'tyrimrl, kuriuose kalbami dalykai ar dalykq pad6tys yra man

dabartiSki kaip ,,jie patys". Ltno^ , ir toliau privalau kiekvie-

nE kart4 reflektuoti kiekvien4 evidencij4, tikrinti jos apimti irakivaizdLiai isitikinti, koks yra jos tobulumo, realios dalyko sa-

viduoryb6s (Selbstgebung) laipsnis. Kur Sios saviduotybes nera,

ten man nevalia reikalauti jokio galutinumo, o bet koki spren-

dinl turiu formuluoti geriausiu aweju tik kaip galim4 tarping

pakop4 pakeliui i j4.

Kadangi mokslai siekia predikacijq, kurios tobulai ir akivaiz-

diiu tilalumu (Anpassunj idreilkia tai, kas yra llvelgta ikipre-

dikatywiai, tai, savaime ai5ku, reikia pasirtpinti ir 5ia mokslin6s

evidenci.ios puse. Turint galvoje kasdien6s kalbos nestabilum4,

daugiareiklmiSkum4 ir nesirtpinim4 iSraiSkos tikslumu, b[ti-na net ten, kur iios kalbos i5raiSkos priemones jauyra visuoti-

nai naudojamos, imtis i5 naujo gristi reiklmes, pasir[pinant pir-

mapradiiu orientavimu i moksli5kai susiformavusias iZvalgas irfiksuojant jas tose reikimese. Ir Sitai ltraukiame i m[sq nuo 5io-

lei nuosekliai normuojanti metodini evidencijos princip4.

Tadiau kokia nauda mums ii 5io principo ir i5 visos liglioli-nes meditacijos, jei ji nesuteiks mums galimyb6s Zengti pirm4

autenti5k4 Zingsni, t. y. praddti realizuoti autentiSko mokslo id6-

jos? Kadangi 5i ideja reikalauja, kad mokslas turetq sistemines

paZinimq - autenti}kq paiinimq - warkos pavidal4, tai kaip

pradiios klausimas kyla klausimas apie savaime pirmus paLini'

mus, kurie turetq ir galetq sudaryti visos hierarchines absoliu-

taus paiinimo sQrangos pamatA. Jei tiksl4, kurl turime omenyje,

turi btti imanoma prakti5kai realizuoti, mes turime disponuo-

ri tam tikromis evidencijomis, kurios jau yra paienklintos to

PIRMO]I MEDITACUA

paiaukimo Zenklu, t. y. tokios, kurias mes, atsikratanrys nr<lkskr

prielaidq ir medituojantys visiSkame paiintiniame neturte gali,-

tume atpaiinti kaip evidencijas, ankstesnes ui bet kokias kitas

imanomas evidencijas. Tadiau jei i5 jq i5augantis ir jomis pag-

rlstas mokslo statinys, atitinkantis galutines (sykiu su Sioje ide-

joje gludindia begalybes prezumpcija) paiinimo sistemos idej4,

apskritai turi tureti koki4 nors prasmq, taip pat yra butina, kad

Sios jq pirmumo evidencijos poZi0riu joms bttq btdingas tam

tikras tobulumas, tam tikra absoliuti garantija (Sicherbeit).

S 6 Euidencijos diferencijauimai. Filosofinis apodihtinisir sauaime pirmos euidencijos reikalauimas

Bet dia, Sioje lemiamoje pradiios vietoje, turime medituoda-

mi isiskverbti giliau. Reikia i5siaiSkinti, k4 reiSkia kalbejimas

apie absoliudi4 garantij4 arba, tai yra tas pat, apie absoliutq

neabejotinum4. Jis atkreipia musq demesi I tai, kad kai ima-

me detaliau ai5kintis idejos lygyje postuluot4 Qdeal geforder-

re) evidencijos tobulum4, 5is ima diferencijuotis. Dabartine-je filosofin6s meditacijos pradZios pakopoje susiduriame su

bekralte ikimoksliniq paqtrimU, daugiau ar maLiau tobulqevidencijq begalybe. Netobulumas dia dainiausiai reilkia ne-

uibaigtum4, vienpusi$kumE, santykini nerylkum4, dalykq ar

dalykq padeties saviduotybes neaiikum4, t. y. tai, kad pa-

tyrimas nera laisvas nuo neiSpildytq manymq-i5-anksto ( Var-

meinungen) ir manymq- sykiu (M itmeinungen) komponentq.Tobulinimas vyksta kaip riSliq (einstimmigez) patyrimq sin-

tezes vyksmas, kuriame 5ie manymai-sykiu igyja realaus i5-

pildandio patyrimo pavidal4. Atitinkama tobulyb6s ideja dia

birq adehuaiios euidencijosiddja (klausimas, ar jos realizacija

i5 esmes nera begaline, gali likti atviras).

2120

PIRMOII MEDITACIIA

Nors ii ideja nuolatos valdo mokslininko ketinimus, tadiau

(iitai suvokiame, ituos ketinimus isigyvendami) aukitesni rang4

jam turi kitokia evidenci.jos tobulybe, b[tent - apodiktiSkumas;

ji gali buti b[dinga net ir neadekvadioms evidencijoms. Tai ab-

soliutus neabejotinumas, suprantamas visi5kai apibreita ir sa-

vita prasme, neabejotinumas, kurio mokslininkas reikalauja i5

visq principtl. ir kurio auk5tesnioji verte pasirei5kia tuo, kad

butent 5i neabejotinum4 mokslininkas stengiasi suteikti savaime

akivaizdiems pagrindimams, siekdamas pagristi tuos pagrindi-

mus dar kart4 ir pagristi juos aukltesndje pakopoje, redukuo-

damas (durcb Ruckgang) juos i principus ir tuo suteikti jiems

aukSdiausi4 apodikti5kumo rang4. Esmin!jo pob[di galima nu-

sakyti taip:

Kiekviena evidencija yra padios b[rybes ar Sitaip-botybes (So-

seienden) suvokimas (Selbsterfassung) ,,ji pati" modusu, su visi5-

ku isitikrinim u (Gewi$heit) suvokiant tos butybds buvimq, t. y.

isitikrinimu, kuris daro neimanom4 bet koki4 abejong. Tadiau

tai nereiSkia, kad .iis daro neimanomq isivaizdavim4 tokiq ap-

linlcybiq, kuriose tai, kas akivaizdu, laikui begant galetq tapti

abejotinu dalyku, kuo nors, kieno buvimas gal6tq buti tik regi-

mybe. Juslinis suvokimas pateikia mums pavyzdi,ir+. Si4 awir4

abejotinumo galimybg arba, atitinkamai, galim4 nebuvim4 ne-

paisant evidencijos galima tadiau visuomet i5 anksto atpaLinti

kritiSkai reflektuojant tos evidencijos atliktl (Leistun). Tadiau

apodiktine evidencija turi t4 skiriam4ji bruoi4, kad yra ne tik

isitikrinimas jai akivaizdLiq dalykq ar dalykq pad6ties buvimu( S e i nsgew is s b e i t) ap skriai, bet sykiu kritine refl elsij a atskleidZia,

kad jq nebuvimo negalima net pamqstyti, t. y. i5 anksto atmeta

bet kokiE isivaizduojam4 abejong kaip neturindi4 pagrindo. Sy-

kiu tai kritines refleksijos evidencijai, o su ja ir buvimui negali-

mybds isivaizduoti, kad tai, kas duota su akivaizdiiu isitikrinimu,

22 )1

PIRMOJI MEDITACUA

neegzistuoja, savo ruoitu bldingas 5is apodikti5kumo rangas.

Tai galioja ir bet kokiai aukltesnio laipsnio kritinei refleksijai.A.Cia galime prisiminti kartezi5k4ji absoliutaus neabejoti-

numo principE, atmetantl bet koki lmanom4 ir net de facto ne-

pagrlstq abejojim4, princip4, kuris turi tapti autentiiko mokslo

pletojimo pagrindu. Jei mums medituojant .jis mums priaugo

(ist zugewachsaz) ailkesne forma, tai dabar kyla klausimas, ar jis

gali buti mums naudingas iengiant pirm4.jiZingsni ir kaip gali

buti naudingas. Remiantis tuo, kas jau buvo pasakyta, kaip pir-

masis konkretus radikaliai nuo pradiiq pradedandios filosofi-jos klausimas kyla klausimas, ar galime atskleisti evidencijas,

kurios (kaip turime dabar sakyti) apodiktiSkai implikuoja lival-

94, kad jos kaip saufie pirmos yra ankstesnes uZ bet kokias kitas

imanomas evidencijas ir kad sykiu galima jose iy'velgti, jog jos

padios yra apodiktilkos; o jei jos bttq neadekvadios evidencijos,

tai turetq tureti bent tam tikr4 atpaiistam4 apodikti5k4 turini,

tam tikr4 egzistencini ttrini (Seinsgehab),kuri }is apodikti5ku-

mas kart4 visiems laikams apdraustq. Tuo tarpu klausimas, kaip

galima vdliau pereiti prie apodiktiSkai apdrausto tolesnio filoso-

fijos pletojimo, turi likti cura posterior.

S 7 Pasaulio egzistaaimo ahiuaizdumas niraapodiktiikas; jo j*aukimas I karteziih4ji peruersmq

Klausimas apie savaime pirmas evidencijas, atrodo, nera sude-

tingas. Ar kaip tokia evidencija nepasirodo mums tuojau pat

pasaulio egzistavimo evidencija? Pasauliui priklauso kasdienes

veiklos gyvenimas, i ji taip pat apeliuoja bet koks mokslas -tiesiogiai - mokslai apie faktus, netiesiogiai, kaip metodo in-strumentai, - aprioriniai mokslai. Pasaulio egzistavimas yra toks

anksdiau uZ bet k4 kita savaime suprantamas dalykas, kad

PIRMOJI MEDITACI]A

niekam neateina ! galv4 jo suformuluoti kaip teiginio. Juk dis-

ponuojame nenutrlkstamu patyrimo srauru, kuriame tas pa-

saulis nuolatos stojasi mums priel akis kaip neabejotinai eg-

zistuojantis. 'ladiau nors 5is akivaizdumas pats savaime butqankstesnis ui visus kitus i pasaull atsigrgZusio glwenimo aki-vaizdunrus ir ankstesnis uZ visus lvairiq mokslq apie pasaul!

akivaiz.dunrus (juk tai pastovus 5iq akivaizdumq pamatas), vis

dclto, kai tik imame svarsryti, kokiu mastu 5is akivaizdumas, at-

likchrnas tokiq funkcij4, gali pretenduoti I apodiktinl pobUdl,

r.nums tuojau kyla abejones. Ir kai tik isigiliname i Sias abejones,

pasirodo, kad 5is akivaizdumas negali pretenduoti i absoliudiai

pirmo akivaizdumo privilegij4. O del apodiktinio akivaizdumo,

tai aiiku, kad juslinis paryrimas kaip visuma, patyrimas, kurioakivaizdumas visuomet jau iI anksto pateikia (uorgegeben) pa-

sauli, negali, lyg niekur nieko, b[ti pripaiintas kaip aodiktinisakivaizdumas, t. I. akivaizdumas, absoliudiai atmetantis gali-

mybE suabejoti, ar pasaulis tikrai egzistuoja, arba, atitinkamai,absoliudiai atmetantis galimybg, kad tas pasaulis neegzistuo-

.ia. Ne tik pavieni paryrimo objekt4 (Einzelnerfahrenes) galime

diskvalifikuoti kaip jusliq apgaulq, gali atsitikti, kad ir ri5li pa-

tyrimq visuma, kuri4 aprepiame kaip vientis4 visumE, pasirodys

esanti regimyb6, vadinama riiliu sapnu. NtorodE i Siuos gali-

mus ir pasitaikandius akivaizdumo nukrypimus (Umschldg)

nederetq i3 karto suprasti kaip galuting mineto akivaizdumokritik4 ir iZiureti joje visilk4 irodym4 to, kad yra imanoma, jog

pasaulis neegzistuoja, nepaisant to, kad nuolatos 5l pasauli pa-

tiriame kaip egzistuojantl. Pripaiinsime tik tai, kad siekiant ra-

dikaliai pagristi moksl4, reikia pirmiausia kriti5kai iStirti pasau-

lio patyrimo akivaizdumo galiojim4 ir jo apimtl, ir kad todelnedera nekritiSkai pripaiinti to galiojimo ir apimties kaip ne-

abejotinq ir betarpiSkai apodiktilkq dalykq. Tad nepakanka

24 25

PIRMOJI MEDITACUA

Iaikyti negaliojandiais visus jau egzistuojandius mokslu.s irtraktuoti juos kaip mums nepriimtinus prie-tarus (Vor-tlrteilt).Turime atimti naivq galiojim4 ir iI jq universalaus pagrindo -patyrimo pasaulio. I5 nat[ralaus paryrimo akivaizdumo plau-kiantis pasaulio egzistavimas nebegali b[ti mums savaime su-

prantamu faktu, bet pats t_u{ FpIi yigl._gafiojimo fenomenu.

Bet jei kelsime toki reikalavim4, tai ar apskritai dar lila mums

koks nors b[tinis m[.sq sprendiniq pagrindas, nekalbant jau apie

akivaizdumus, kuriais galetume (ir dargi apodiktiikai) pagristi

universali4 filosofij4? Argi ,,pasaulis" nera visko, kas apskritai eg-

zistuoja, visumos vardas? Ar tad nederetq nebepletoti aukidiau

bendrais bruoiais nusallytos pasaulio patyrimo kritikos ir ne-

betraktuoti jos kaip pirmojo uidavinio? Ar neatsitiks taip, kad

pasiwirtinus i5 anksto nuspejamam tos kritikos rezultatui, vi-sas m[sq darbas nueis niekais? Bet kaip galetq ]itaip atsitikti, jei

pasaulis galiausiai visiJkai prarastq bes4lygi5kai galutinio mtsqsprendiniq pamato status4, o jo egzistavimas suponuotq jau sa-

vaime pirmesni egzistencini pagrind4?

$ B Ego cogito baip transcendentalinis

subf ehtyuumas

Dabar, sekdami Descartes'u, dia atliLsime reiklming4 pos[Q,kuris, jei bus atliktas teisingai, veda i transcendentalini subjek-

ryvum4: atliksime posukl 1 ego cogito kaip i apodiktilkai tikr4 irgalutini sprendiniq pagrind4, kuris turi gristi bet koki4 radikali4

filosofij4.

Pasvarsrykime. Kaip radikaliai medituojantys filosofai da-

bar nebeturime nei mums galiojandio mokslo, nei mums egzis-

tuo.jandio pasaulio. Uiuot tiesiog egzistavEs, t. y. uiuot galiojgs

mums nat[raliu paryrime ghdintio tike.iimo egzistavimu btdu,

PIRMOJI MEDITACUA

jis mums yra vien pretenzi.ia i egzistavim4. Tai pasakytina ir apie

visq kitq AI vidupasaulines egzistencijas, tad i3 tikro jei norime

kalbeti taisyklingai, nebegalime vartoti komunikatlwios dau-

giskaitos pirmoio asmens. Juk kiti imones ar gyvtnai man yra

tik patyrirno duotybds, kurias turiu juslilkai patirdamas jq fi-zinius gyvcnamus ktnus (kiirperliche Leiber), juslinio patyrimo

duotybi's, kuriq reik3mingumu (Guhigheit) negaliu pasiremti,

ncs jis yra abejotinas. Atmesdamas Kitus, a5, iinoma, atmetu irvisus socialinius bei kult[rinius darinius. Trumpai tariant, ne

til< fiz-iniq kunq gamta, bet ir visas konkretus mane supantis gy-

venilmas pasaulis nuo Siol neegzistuoja man niekaip kitaip, tikkaip btties fenomenas. Tadiau kad ir kaip b[tq su to fenomeno

egzistencinemis pretenzijomis, kad ir koks bfltq mano galutinis'

kritikos paruoitas apsisprendimas d6l to ar kito dalyko egzis-

tavimo ar regimybes, anas fenomenas kaip mano s4mones fe-

nomenas juk n6ra niekas, o yra bttent tai, kas sudaro sqlygas

man daryti toki kriti5kai apm4sryt4 nuosprendi, t. y. tai' kas

taip pat sudaro s4lygas man atpaiinti tai, kas man turi - galuti-

nai nusprgsto ar galimo nusprqsti - tikro egzistavimo prasmq irgaliojim4. Dar daugiau: jei susilaikau (o bfidamas laisvas, galiu

tai daryti ir darau) nuo bet kokio patyrimu pagristo tikejimo

(Erfahrungsglauben), ir todel padriamo pasaulio egzistavim4 lai-

kau negaliojandiu, tai 5is mano susilaikymas vis delto lieka tuo,

kuo buvgs ir vis dar tebeegzistuoja sykiu su visu patiriandio glwe-

nimo srautu. O tas gl,venimas man yra nuolatos dia, nuolatos

turime reikal4 su dabartilkumo lauku, kuri isis4moninu jusli-

niu suvokimu su jo pirmapradiiu originalumu, ji kaip ji pati;

prisimindamas isis4moninu tai vienus, tai kitus patiriamo gy-

venimo momentus ii naujo, o Sitai dia reiSkia, suvokiu juos kaip

p a I ius p raij us iu s m o m e ntus. Refl ektuodamas, kiekvien4 akimir-

k4 galiu nukreipti i anq pirmapradi glwenimq specialq pastebint!

PIRMOJI MEDITACIJA

ivilgsnl, galiu pagauti tai, kas yra dabar, kaip tai, kas yra dabar,

tai, kas yra pradjg - kaip tai, kas yra praijg, pagauti tuos daly-

kus taip, kaip jie patys savaime egzistuoja. AI darau Sitai kaip

filosofuojantis ir an4 susilaikym4 praktikuojantis A5.

Pasaulis, kur! patiriame Siuo reflektuojandiu gyvenimu, lie-

ka man tam dkru b[du tuo padiu pasauliu - kaip ir anksdiau

patiriamu pasauliu, turindiu lygiai t4 patl 5i4 akimirk4 jam bn-

ding4 turini. Jis ir toliau reiSkiasi man lygiai taip pat, kaip iranksdiau, tik tiek, kad kaip filosofines refleksijos subjektas ai

nepripaiistu natfiralioje nuostato.fe ghdindio tikejimo jo egzis-

tavimu, nepaisant to, kad pats lis tikejimas taip pat egzistuoja

(mit da zir) ir mano demesio ivilgsnis isisEmonina .f i kartu su

kitkuo (mit etfasx ist).Taip patyra ir su visais kitais manymo

iigyvenimais, kurie kartu su patyrimo aktais priklauso manojo

gyruenimo srautui: su mano neakivaizdiiais vaizdiniais, spren-

diniais, apsisprendimais, verrybiniq laikysenq, tikslq kdlimo irpriemoniq pasirinkimo aktais ir t. t. Ypad tai pasakytina apie

pozicijos uiemimo aktus, kurie yra realizuojami minetuose ma-

nymo iSgywenimuose su nat[raliai nereflektuotai nuostatai b[-dinga butinybe - juos paialinu kaip tik del to, kad.iie visuomet

suponuoja pasauli, t. y. juose godi tikejimas jo egzistavimu. Irtia filosofiSkai reflektuojandio AI susilaikymas nuo pozicijos

uZemimo, tokio pobudy'io aktq galio.iimo suspendavimas ne-

reiSkia, kad tie aktai dingsta i5 akiradio. B[tent jie, tie dabar

aptariami iSgyvenimai, paimti jq konkretiu pavidalu, yra, pa'

kartosime tai dar kartq, tai, ikatyra nukreiptas mfisq demesio

ivilgsnis, tik tiek, kad pastebintis Ai, kaip filosofinis Ai, susi-

laiko nuo sprendimo apie tuos pastebimus dalykus. Sykiu ir visa

tai, kas Sios r[5ies i3gyvenimuose yra manoma suvokiant kaip

galiojanti dalyk4 - atitinkamas sprendinys, atitinkama teorija,

atitinkamos vertybes, tikslai ir t. t., - visa tai lieka visiSkai

26 27

PIRMOJI MEDITACIJA

,;nepaliesta, bet tik taip modifikuo.iant jq galiojim4, kad jie trak-

ltuoiami kaip uien fenomenai.Tad 5is visuotinis suspendavimas (,,inhibicija",,,palalinimas

i5 iaidimo") galiojimo bet kokiq nuostatq (Stellungnahmen) jau

egzistuojandio objektyvaus pasaulio ativilgiu, ir pirmiausia -ati-vi I gi u v isq b[ti n iq nuostatq (S einsste I lungnahmen) (susij usiq

su btitirri, regimybe, galimu buvimu, imanomu buvimu, tiketi-

nrr lrrrvirrru ir pan.) arba, kaip dar iprasta sakyi, fenomenologinisiroyrl , arba, atitinkamai, tas ob.jekrywaus pasaulio suskliaudi-

nrirs, nestato m[sq Nieko aki-v.aizdoj,e. Prie3ingai, tai, kas einant

Siuo kelir.r tampa mlsq nuosar,ybe, ar tiksliau tariant, kas ati-

tenka man kaip medituojandiam filosofui, yra mano grynas gy-

venirnas su visais jo grynais i5gyvenimais ir visais .io manomais

obiektais - kaip visuma paimta fenomentl (fenomenologine 5io

i.odLio prasme) sritis. Galima sakyti ir taip, kad iroyfi yra ra'

dikalus ir universalus metodas, kuris leidiia man suvokti save

patl kaip gryn4 AI kartu su mano grynuoju s4mones glwenimu,

kuriame ir kurio deka visas objektywus pasaulis yra man egzis-

tuojantis pasaulis, pasaulis, kuris egzistuoja b[tent taip, kaip jis

yra man. Viskas, kas yra pasauliSka, bet kokia erdvdlaikine b[-tis yra man, t. y. galioja man, galioja todel, kad ai j4 patiriu,

suvokiu, prisimenu, m4stau apie j4 kokiu nors b[du, sprendiiu

apie j4, vertinu j4, geidLfujos ir t. t. Descartes'as, kaip Zinia, vi-

sa tai vadina vienu vardu * cogito. Pasaulis apskritai man yra ne

kas kita, kaip tik tokiuose cogito slokimo bndu esantis (bewusst

seiende) ir man galiojantis pasaulis. Vis4 (ir bendr4j4, ir specia-

li4j4) savo prasmg ir butini galiojim4 jis gauna vien tik i5 tq

cogitationes. Juose prab6ga visas mano i pasaull nukreiptas gy-

venimas (Webleben), kurio dalis yra ir mano kaip tyrindjandio

ir grindiiandio mokslininko gyvenimas. AS negaliu glwenimu,

paryrimu, mqstymu, vertinimu ar veikimu persikelti I kit4 pa-

28 29

PlRMOll MEDITACIiA

sauli - kit4, negu tas, kuris i3 manEs ir manyje gauna savo prasnrq

ir galiojim4. Kai pakylu virl 5io gyvenimo ir susilaikau nuo bct

kokio butinio tik6jimo akto, kuris pasaull tiesiog priima kaipl

egzistuojanti, jei kreipiu mano ivilgsni vien i pati tA g1wenim4,

imam4 kaip pasaulio suvokimas, tai gaunu save pati kaip grynaji,

ego sykiu su grynuoju manqjq cogitationa srattu. i

Tad i5 ti[io pirmesnis uZ nattralioje nuostatoje priimamo

pasaulio - pasaulio, apie kuri nuolatos kalbu ir apie kuri tik irgaliu kalbeti - egzistavim4, yra egzistavimas grynojo ego ir jocogitationes kaip savaime pirmesnis egzistavimas. Nattralusb[ties pagrindas butinio galiojimo poiitriu yra antrinis, nes jis

nuolatos suponuoja transcendentalinl pamat4. Todel Pamati-nis fenomenologinis metodas, transcendentalinio iroyfi me-

todas, kuris veda atgal i t4 pamat4, gali buti nusakytas kaip

transcendentaline-fenomenologin6 redukcij a.

S 9 ,,,4i esu" aPodihtinioahiuaizdumo ribos

Dabar kyla klausimas, ar 5i redukcija daro imanom4 apodikti-

n! transcendentalinio subjekrywumo egzistavimo akivaizdum4.

Tik tada, kai transcendentalinis mano savi-patyrimas yra aPo-

diktinis, jis gali grlsti apodiktinius sprendinius, todel tik tada

egzistuoja filosofijos perspektyva, apodiktiniq paZinimq siste-

minio statinio, atremto i savaime pirm4 patyrimo ir sprendiniq

Iaukq. Tai, kad ego sumarba, atitinkamai, sum cogitans turi b[tiilsakoma apodiktiSkai, tai, kad tik Sitaip suvokus t4 teigini, da-

rosi imanoma atsiremti i ji k"+"i pirm{i apodiktini butini pag-

rind4, kaip Zinia, pastebejo jau Descartes'as, kuris juk pabriLia

to teiginio ir fakto, jog Ai abejoju suponuoia Ai esu neabejo-

tinum4. Ir jam rtpi toks A5, kuris, suspenduodamas Patyrimo

PIRMOJI MEDITACUA

pasaulio, kaip pasaulio, kuriuo galima suabejoti, galiojim4,

sutelkia savo ivilgsni i save pati Geiner selbst inne ist). Po 5iq pa-

tikslinandiq samprotavimq darosi ai5ku, kad neabejotinumo

prasrni, su kuria transendentaline redukcija pateikia ego, tikraiatitinka anksdiau mfisq i]d6styt4 apodiktiikumo sqvok4. Ta-

iiau tai visiikai nereiSkia, kad apodikti5kumo problema, o kar-

trr ir pimrojo filosofijos pagrindo ir dirvos (Boden) problemajatr iSsprgsta. Tuojau pat kyla abejones. Ar, pavyzdLiui, trans-

cendentaliniam subjektJwumui nepriklauso neatsiejamas nuojo kaskartinis praeities momentas, kuris yra prieinamas tik pri-siminimu? Ir ar gali jis pretenduoti I apodiktini akivaizdumE?

Lin ^^, bttq neteisinga d6l to reikalauti paneigti teiginio ,4ieszz apodiktiSkum4, juk tai b[tq imanoma tik tada, kai argu-

mentuojant i5oriikai apie ji kalbama jam nedalyvaujant (ilber

sie hinwegredet), t. y. jo nepastebinr. (iiber sie hinwegsieht). Yisd6lto dabar svarstomo apodiktinio akivaizdumo problema da-

rosi labai aktuali.

Prisiminkime m[sq ankstesni pastebejim4, kad akivaizdu-

mo adekvatumas ir apodiktiSkumas neprivalo eiti ranka rankon.

Tikriausiai 5is pastebdjimas buvo nukopijuotas nuo transcen-

dentalinio savi-patyrimo. Si"..r. patyrime ego prieinamas sau

lpadiam pirminiu b[du. Tadiau tai, kas patiriama tikrai adek-ivaiiai,

kiekvien4 kart4 yra tik to paryrimo branduolys, b[tent -

"glva savi-dabaris (Selbstgegenuart), kuri4 i5reiSkia gramatine

fsakinio ego cogito prasme, tuo tarpu anapus Iio branduolioskleidliasi tik nepibreitai bendras, prezumptyvus horizontas,

horizontas to, kas ii tikro yra ne-patiriama, nors bUtinai yra ma-'noma-sykiu (Mitgemeintes). Siai sridiai priklauso daZniausiai vi-si5kai tamsi mano paties praeitis, bet taip pat nuo to Ai ne-

atsiejamos transcendentalines gebos (Vermi)gen) ir tuo metu joturimos habitualios sarybes (habituellen Eigenheiten). Ir iSori-

30 31

PIRMOJI MEDITACIJA

nis juslinis suvokimas (kuris juk nera apodiktiikas) i5 tikro yrrr

daikto paties suvokimas - jis pats yra itai iia- tatia:u iiame itei-dia-buvime daiktas pateikia patiriandiajam atvir4, begalini,neapibreZtai bendrq to, kas i5 dkro nera-pats-patirtas horizon-

t4, kuris (}itai gludi jame kaip prezumpcija) gali buti atskleistas

galimame patyrime. Panaliai transcendentalinio patyrimo apo-

diktinis akivaizdumas siejasi su manuoju transcendentaliniu,4i esu, kuris yra neatsiejamas nuo neapibreZto awiro horizonto

bendrybes. Tad nors paZinimo savaime pirmo pagrindo realu-

mas yra absoliudiai wirtas, tadiau tai, kas labiau apibreiia jo bUti

ir kas gyvame,4i esu akivaizdume dar nera pats duotas, o yra Lik

kaip prezumpcija. Si apodiktiniame akivaizdume ko-implikuotaprezumpcija turi b[ti (jei keliamas klausimas apie jos ilpildy-m4) kritiSkai patikrinta, taip, kad (galbnt apodiktilkai) butqapibr6itos jos ribos. Kokiu mastu transcendentalinis AI gali

klysti del savqs paties ir kaip toli, nepaisant }ios galimybes klys-

ti, siekia absoliutus jos resursq neabejotinumas? Nustatydami

transcendentalini ego, mes apskritai atsiduriame pavojingoje

vietoje, net jei kol kas nekreipsime demesio i sunkius apodik-ti5kumo klausimus.

S l0 Ehshursas. Descartes'o nukrypimas nuo

trans cen denta lin i o p o su h i o

Atrodo, taip lengva, sekant Descartes'u, pagauti grynSliA} ir jo

cogitationes. Ir vis delto yra taip, tarsi bttume atsid[rE ant sta-

dios uolos briaunos, kuria ramiai ir saugiai eidami, sprendiia-

me filosofijos gyvenimo ar mirties klausimE. Descartes'as buvo

nuolirdZiai pasirydgs siekti radikalaus beprielaidiSkumo (Vo-rur-

teiklosigheit). Tadiau i5 naujausiq tyrinejimq ir ypad i5 ponq Gil-sono ir Koyre puikiq ir giliq studijq suiinome, kiek daug

PIRMOJI MEDITACIJA

scholastikos slapdia ir neatskleistq prietarq pavidalu ghdi Des-

cartes'o meditacijose. Taiiau ne tik tai; pirmiausia turetume

vengti ano jau mineto prietaro, kylandio i5 susiiav6jimo mate-

matiniu gamtamoksliu ir kaip senas paveldas darandio itak4 irmums patiems - prietaro, teigiandio, kad po pavadinimu ego

cogito glucli apodiktind aksioma, kuri, susieta su kitomis irodo-rnonris ir eventualiai indukci5kai pagristomis hipotezemis, turi

atlikti pasaul! dedukci5kai aiSkinandio molslo (deduktiu erhlii-

rettda tVeltwissenschaft) pamato funkcij4, nomologinio mokslo,

ordine geometrico mokslo, panalaus b[tent I anq matematinl

gamtamoksli. Todel .iokiu b[du neleistina savaime supranta-

mu dalyku laikyti, es4 mtsq apodiktilkai gryname ego i5sau-

gome maiE pasaulio dalelE, kaip vieninteli dalyk4, kuriuo fi-

losofuojantis AI pasaulyje neabejoja, ir kad tada belieka tiktaisyklingai, pagal tam ego igimtus principus darant iSvadas

iSvesti visq likusi pasaull.

Deja, kaip tik taip ir atsitinka, kai Descartes'as padaro ne-

iymq, tadiau lemting4 postQ, kuriuo ego paverdiamas subttan-

tia cogitans, atsietu imogi5kuoju mens siue animus ir pagal prie--

iastingumo princip4 daromq iSvadq pladlne grandimi, trumpai

tariant, postki, del kurio Descartes'as tampa (dia negalime pa-

rodyti, kaip ta atsitinka) beprasmi5ko transcendentalinio realiz-

mo tevu. Visa tai yra mums svetima, kai liekame i5tikimi mtsq

saviapm4stymo radikalizmui ir kartu - grynosios intuici.ios ar-

ba akivaizdumo principui, tad nepripaZistame galiojant nieko,

ko neturime realiai ir pirmiausia visilkai tiesiogiai su iroyripagalba atsiverusiame ego cogito lauke, t. y. neteigiame nieko,

ko patys nemdtome. Kaip tik dia Descartes'as padare klaid4, iratsitiko taip, kad stovedamas didiiausio visq laikq atradimo

akivaizdoje ir net tam tikra prasme t4 atradim4 atlikdamas, vis

delto nesuvoke jo tikrosios prasmes, t. y. transcendentalinio

32 ))

PIRMOJI MEDITACIJA

subjekq.vumo prasmes, ir toddl neiZeng6 pro vartus, atvcrirttt-

dius keli4 i tikraja transendentaling filosofijq.

S 1 1 Psicbologinis ir nanscendentalinis Ai.Pas au lio trans cen denc ij a

Jei grieLtai laikysiuosi to, kas mano, medituojandiojo Zvilgsniui

atsiveria per laisv4 iroyrl patyrim4 pasaulio b[ties atZvilgiu, tai

pastebesiu reik3ming4 faktE, bttent - kad mano paties ir mano

gyruenimo buvimo galiojimas lieka nepajudinamas, nepriklau-

somai nuo to, kaip atrodo pasaulio egzistavimo ar neegzistavi-

mo reikalai, nepriklausomai nuo to, kaip dia apsisprgsiiau. Sis

tokio iroyfi deka man pasiliekantis A3 ir jo A3-glruenimas n-e-

ra paiaulio dalis, ir jei sakau: Ai egzistuoju , ego cogito", tai Siiai

rei5kia nebe: ,,Ai, iis Zmogus, esu". AI nebeesu imogus, kuris

randa save nat[raliame savipatyrime ir abstrahuojandiame at-

siribojime nuo grynq iiorinio, grynai psichologinio savipatyrimo

turiniq, imogus, kuris randa savo paties grynqi mens siue animus

siue intellectu.r ar, atitinkamai, padiE saryje uidar4 ir atribot4 sie-

14. Apercipuotas tokiu budu, aI sykiu su visais kitais imonemis

esame iprasta prasme objekrywiq arba pozitl,viqjq mokslq - bio-

logijos, antropologijos, taip pat psichologijos tema. Sielos gyve-

nimas, apie kurl kalba psichologija, visuomet juk b[davo ir yra

suprantamas kaip sielos glwenimas pasaulyje. T4 pati, iinoma,

galima pasakyti ir apie mano paties sielos gyvenim4, kuri patiriu

ir nagrindju grynai vidiniame paryrime. Tadiau fenomenologi-

nis iro4fi, kurio i5 filosofuojaniio subjekto reikalauja iigrynin-

tq kartezi5kgjq meditacijq eiga, suspenduoja objekryvaus egzis-

tavimo butini galiojimq ir kartu paialina ji i! sprendinirl lauko;

taigi jis taip pat suspenduoja bet kokiq kitq objektyviai aper-

cipuotq faktq butini galiojim4, taip pat ir vidinio patyrimo

PIRMOII MEDITACIJA

faktq. Tad man, medituojandiajam A5, stovindiam ir iSliekan-

(iam iroyfi bnkleje, nustatandiam (setzt) save vien kaip bet ko-

kiq objekryviq galiojimq bei pagrindq galiojimo pagrind4, ne-

egzistuoja joks psichologinis A5, jokie psichiniai fenomenai

psichologi.ios prasme, t. y. kaip psichofiziniq imogi5kqjq indi-vidq sucletines dalys.

Pcr fenomenologini iroyri a! redukuoju mano A5, kuris yra

gamtos dalis, ir mano sielos gyvenim4 - manojo psichologinio

savipatyrimo sriti - i man4ji transcedentalini-fenomenologini

A5, i rranscendentalinio-fenomenologinio savipatyrimo sriti.I)asaulis, objektyvus pasaulis, kuris man egzistuoja, kuris visuo-

met man egzistavo ir egzistuos, vienintelis pasaulis, kuris kada

nors galejo man egzistuoti, egzistuoti su visais savo objektais, 5is

pasaulis, kaip jau buvo sakyta, vis4 savo prasmg ir vis4 savo butinigaliojim4, kurijis kiekvien4 akimirk4 man turi, gauna i5 man€s

paties, i5 mangs kaip transcendentalinio Ai, atsirandandio kartu

su transcendentaline-fenomenologine redukcij a.

Si to, kas transcendentalu, s4voka ir koreliatyvi to, kas

transcendentiika, s4voka, turi kilti vien i5 mtsq filosofiniq me-

ditacijq situacijos. Reikia pastebeti, kad kaip redukuotas AI nera

pasaulio dalis, taip ir awirkSdiai, pasaulis ir bet koks pasauliui

priklausantis objektas nera manojo A5 dalis, n€ra realiika mano

s4mones gyvenimo dalis, jusliniq duomenq ar aktq komplek-

sas, kuri galima b[tq realiSkai ten rasti. Si transcendencija

priklauso tikrajai visko, kas egzistuoja pasaulio ribose, prasmei,

nors visa tai apibreiianti prasme ir bntinis galiojimas gali bttigautas ir yra gaunamas dk i5 manojo patyrimo aktq, mano kas-

kartinio vaizdavimosi, mAsrymo vertinimo, veiklos - taip pat ireventualiai al<w aizdLiai galioj andio egzistavimo prasme gauna-

ma i5 mano akivaizdumo, mano grindiiandiq aktq. Jei tikrajai

pasaulio prasmei priklauso 5i irealiiko priklausymo (Beschlossen-

34 35

PIRMOJI MEDITACUA

sein) transcendencija, tai pats tas A5, kuris nelioja j4 savyje kailr

galiojandi4 prasmg, kuri savo ruoitu yra butinai suponuojrrnt:r,

turime teisq (kuria jau pasinaudojome) vadinti Ai transcenden-

taliniu fenomenologine 5io i.odLio prasme. Sios koreliacijos

sferoje iJaugandias filosofines problemas atitinkamai apibrd-

iiame kaip transcendentalines-filosofines.