1 skyrius 1933 m. rugpjucio 30 d.

Nuotraukos nubluko beveik taip pat kaip prisiminimai. Si jauna moteris, amziij sanduroje stovejusi sode, panasi i smeklti per gaid-gystQ. Jo motina, atpazino Antonis Bivisas. Likus metams ar dve-jiem, o gal tik menesiui ar dviem iki mirties. Taciau mada, galvojo jsistebeilij^s i nurudusi fantom^, mada - medziij karpymo menas. Jau tie klubai it gulbes! Tas nuozulnus krutines slaitas - be jokios matomos s^sajos su ten slypinciu nuogu kunu! Ir ta vesli sukuo-sena, lyg dekoratyvine deformacija ant makaules! 1933-iais tai at-rodo keistai pasibjauretina, koktu. Ir vis delto uzsimerk^s (negalejo susilaikyti nuo to) regedavo motin^ tingios grazuoles poza issiplei-kusi^ sezlonge arba zvitriai zaidzianci^ tenis^, arba skriejanci^ lyg paukstis vienos tolimos ziemos ledu.

Taip pat atrode ir Meres Amberli nuotraukos, padarytos de-simcia metij veliau. Sijonas, kaip visada, kuo ilgiausias, ir kiek siauresniame audiniij varpe moteris vis dar slysdavo bepede, tarsi ant ratuki}. KrOtys, tiesa, jau buvo kilsteletos, uzpakalines dalies perteklius itrauktas. Taciau bendras aprengto kuno pavidalas tebe-atrode keistai neitiketinas. Krabas su banginio usq korsetu. O ta didziule plunksnota 1911-ijjij skrybelaite staciai atklydusi is auks-ciausio lygio prancuziskij laidotuviij. Kaip kok; nors sveikos nuo-vokos vyr^ galejo suvilioti tokia visiskai antiafrodizine isvaizda? O vis delto, kad ir kokios tos nuotraukos, jis prisimine jq kaip gei-dziamybes isikunijim^i. Pamacius tq plunksnuot^ krab^i ant rati}, jo sirdis imdavo plakti tankiau ir jam gniauzdavo kvap^.

Dvidesimt metij, trisdesimt metq po [vykio nuotraukos at-skleide tik nutolusius, nepazistamus dalykus. O tai, kas nepa-zistama (nelemtas automatizmas!), visada tampa absurdu. Jis prisimine priesing^ ispudi - jausmo, patirto, kai nepazistama dar

Aldous Huxley

buvo pazjstama, kai absurdas, priimamas kaip normali tikrove, visai neatrode absurdiskas. Atminties dramos - visada Hamletas siuolaikiskais drabuziais.

Kokia grazi buvo jo motina - grazi po surangytais plaukq au-gliais ir nepaisant atsikisusios uzpakalines dalies bei ilgos krutines nuozulnumos. Ir Mere - kaip siutinamai geidziama net karapakse, net po laidotuviu pliumazu! O stai jis pats: gelsvai rudu kover-koto paltuku ir skaisciai raudona skotiska berete; kaip „Burbul4"* berniukas - zoles zalumo pusaksomiu su rauktinukais; mokykloje Norfolko kostiumu su golfo kelnemis, pasibaigianciomis zemiau kelii} dviem ankstais fetro vamzdziais; sekmadieni su krakmolyta apykakle ir katiliuku, o kitomis dienomis raudona ir juoda mo-kykline kepuraite, - savo prisiminimuose jis taip pat visada v i l -kejo moderniais drabuziais, niekada neniane est̂ s tas absurdiskas, komiskas zmogeliukas, kuri parode sios nuotraukos. Jautesi tada ne kiek ne prasciau kaip berniukai dzersio marskiniais ir sortais trisdesimcia metij veliau. Tai irodo, - nejucia eme atsietai svars-tyti Antonis, apziurinedamas savo atvaizd^ su cilindru ir fraku Itone, - kad pazanga gali buti tik fiksuojama, bet ne patiriama. Ranka prisitrauke si^siuvini, atsiverte ir uzrase: „Galbut pazanga gali regeti istorikai, bet jos niekada negali pajausti tie, kurie pa-tys dalyvauja menamame tobulejime. Jauni buna gim^ pazangos aplinkybemis, o seni i jas isigyvena per kelett^ menesiij arba metij. Sie poslinkiai nejauciami kaip pazanga. Dekingumo nera - tik susierzinimas, jeigu del kokios nors priezasties neseniai israsti patogumai sugenda. Zmones nera itin dekingi Dievui uz automo-bilius - jie tik ima keiktis, kai uzsikemsa karbiuratorius."

Jis uzverte s^siuvini ir grizo prie 1907 metij cilindro.

* ..Bubbles" (1886) - Britanijoje populiarus Johno Everetto Mlllais paveikslas, vaizduojantis raudonskruosti berniukii, ziOrinti i savo ispust£i muilo burbulij (cia ir toliau - vertejo pastabos).

8

N e r e g y s G a z o j e

Pasigirdo zingsniai, ir pakel^s galv^ jis pamate Helena Ledvidz, at-einanci^ per teras^ ilgais spyruokliuojanciais zingsniais. Jos veidas po placia skrybelaite svytejo nuo liepsnaspalves pliazines sukneles. Tarsi j i sviltij pragare. O is tikrijjij, galvojo jis toliau, j i ten ir yra. Pragaro vieta yra s^mone - j i nesiojasi j i . Savo absurdiskos santuo-kos pragarii, turbut ir kitus pragarus. Bet jis visada venge per daug gilintis i ji} prigimti, visada apsimesdavo nepastebis, kai j i pati pa-sisiulydavo buti vedle ji j labirintuose. Gilindamasis ir tyrinedamas jis atsidurti} Dievas zino kokiame jausmij liune ir kokiq atsakomyb? imtii jausti. O juk neturi nei laiko, nei energijos jausmams ir atsako-mybei. Uz visk.^ svarbiau - darbas. Gniauzdamas smalsumei, uzsi-spyrQS laikesi vaidmens, kuri seniai pats sau skyre, - uzsisklendusio filosofo, uzsiemusio mokslavyrio, nematancio dalykij, kurie visiems akivaizdus. Elgesi taip, lyg jos veide tegaletij aptikti isorines formos ir medziagos grozybes. O juk, zinoma, kunas niekada nebuna visai nepermatomas - per savo saugyklos sienas prasisviecia siela. Tos skaidrios pilkos akys, ta burna su graksciai iskilia virsutine lupa yra atsiaurios ir kone bjaurios del apmaudaus liudesio.

Pragaro iraudis uzgeso jai is saules sviesos izengus i namo paunksmQ, taciau staigiai pabal^s veidas tik sustiprino karciii mi-nos melancholij^. Antonis pazvelge i j ^ , bet neatsistojo, nepasisvei-kino. Tarp jydviejij buvo nusistovej^s iprotis niekada nekelti jokio sujudimo, net ir tokio menko kaip pasilabinimas. Ne maziausio sujudimo. Pro atviras stiklines duris Helena iejo i kambari, o jis vel nukreipe zvilgsni i savo nuotraukas.

- Stai ir as, - tare j i nesisypsodama. Nusieme skrybelaite ir graksciu, nekantriu galvos krestelejimu gr^zino i viet^ rausvai ru-das garbaneles. - Slyksciai karsta! - numete skrybelaite ant sofos ir per kambari nuejo link Antonio, sedincio prie rasomojo stalo. -Nedirbi? - paklause nustebusi. Rasti j i neinikusi i knygas ir popie-rius buvo retas dalykas. I

9

Aldous Huxley

Jis papurte galvq. - Siandien jokios sociologijos. - I kti tu cia ziuri? - atsistojusi salia jo kedes, j i pasilenke prie

ismetytij nuotraukq. - \s savo lavonus. Jis padave ja i mirusio itoniecio smeklii. Minutely tylomis pasiziurejusi, j i pareiske: - Tada atrodei graziai. - Merci, mon vieux!' - j is ironiskai meiliai patapsnojo jai per

slaunies uzpakalin^ pusQ. - Mano privacioje mokykloje mane pra-vardziavo Bengeriu, - tarp jo pirstq galiukq ir apvalaino stangraus jos kuno sausu slidziu glotnumu isiterpe silkas, keistai nemalonus liesti. - Pagal „Bengerio maist^". Nes atrodziau it kudikelis.

- Melius, - kalbejo j i toliau, nepaisydama isikisimo, - tikrai atrodei melius. Mielas.

- Bet toks ir tebesu, - pareiske jis ir nusisypsojo. Kur i la ik^j i zvelge i j i tylomis. Kakta po vesliais tamsiais plau-

kais buvo dailiai glotni ir giedra, lyg m^slaus vaiko. Vaikiska, tik truputi juokingiau, buvo ir striuka, siek tick riesta nosyte. Tarp su-siaurejusiij voku akys buvo gyvos tyliu juoku, o lupy kampuciuose ruseno sypsenele - silpna ir ironiska, kazkaip priestaraujanti tam, kti lupos, regis, bylojo savo pavidalu. Lupos buvo putlios, subti-lii} linijii, geidulingos ir podraug rimtos, liudnos, kone virpulingai jautrios. Lupos tartum nuogos savo rusciu goslumu, negebancios apsiginti, paliktos savo bejegystei mazo, neagresyvaus smakriuko.

- Blogiausia yra tai, - galij gale pratare Helena, - kad tu teisus. Tu tikrai melius, tu tikrai mielas. Dievas zino kodel. Nes neture-tum toks buti. Is tiesij visa tai suktybe, triukas, kuriuo apgaulingai suvilioji zmones tave pamegti.

- Na jau! - pasipiktino jis.

* ACiu, senute! (pranc.)

10

N e r e g y s G a z o j e

- Tu paskatini zmones k^ nors atiduoti veltui. , - Bet as bent visada atvirai parodau, kad tai yra veltui. Niekada neapsimetu, kad tai didi aistra. - Jis groteskiskai istratino r ir is-tempe a. - Tai net ne Wahlverwandschaff, - pridure griebdamasis vokieciii kalbos, idant vis^ t^ romantisk^ giminysciij ir audringij jausmi} reikal^ parodytij kaip ypac absurdisk^. - Tai tik mazas malonumas.

- Tai tik mazas malonumas, - ironiskai pamegdziojo Helena, tuo pat metu galvodama apie t^ laikotarpi jijdviejq romano pra-dzioje, kai j i , taip sakant, stovejo ant meiles slenkscio, laukdama kvietimo vidun. Taciau kaip tvirtai (nors ir su visais savo nutyle-jimais bei dirbtiniu svelnumu), kaip kategoriskai ir ryztingai jis uztrenke tas duris jai pries nosi. Jis nenorejo buti mylimas. Kur i laik^ nedaug truko, kad j i imti} maistauti, bet paskui ta karcios ir sarkastiskos rezignacijos dvasia, su kuria buvo ismokusi zvelgti i pasauli, prieme jo sqlygas. Jos buvo tuo labiau priimtinos, kad akiratyje nesimate geresnes alternatyvos, nes vis delto jis buvo ispudingas zmogus ir j i vis delto jaute jam siltus jausmus, be to, jis bent jau mokejo suteikti jai fizini pasitenkinim^. - Tai tik mazas malonumas, - pakartojo j i ir prunkstelejo.

Antonis mete i j ^ zvilgsni nejaukiai svarstydamas, ar j i ketina sulauzyti nezodini jijdviejy susitarim^ ir paliesti koki^ nors drau-dziam^ temsi. Bet nuogs^stavimai buvo be pagrindo.

- Taip, as pripazistu, - kiek patylejusi kalbejo j i toliau. - Tu pakankamai sqziningas. Bet tai nekeicia fakto, kad visada gauni kc^ nors veltui. Pavadinkim tai netycine suktybe. Manyciau, tavo turtas yra tavo veidas. Grazus ne tas, kas graziai elgiasi, - tavo atveju, - j i vel pasilenke prie nuotraukij. - Kas cia?

Pries atsakydamas jis akimirk^i padelse, paskui sypsodamasis, bet podraug jausdamasis gana nejaukiai atsake:

Sielii giminyste - pagal Johanno Wolfgango Goethe's romano pavadinimq.

•I