Sveikinimas · 2012-05-31 · Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, 2005–2010 m. profeso-riaus kurto elektroninio žurnalo „PAPA“ straipsnių pagrindu

Dovana Tėčiui

Aš pagrosiu Tėčiui gamą, Ne ranka, širdim skambėsiu.

Ir kiekvieną eilės garsą Grojant Tėtį paminėsiu.

Do – lai būna žodis „doras“, Jis – lyg tas akmuo kertinis, O ant jo sprendimas, noras, Bręsta tvirtas, ne stiklinis.

Re – reiklumas, Meilės vestas, Taip vaikams keliai platėja...

Veda priekin žvilgsnis griežtas, O ranka švelniai apglėbia.

Mi - mielaširdingas garsas, Tėčiai juk padėti skuba.

Kad ir kąsnis būtų skalsas, Kad kielė įveiktų pūgą.

Fa – fantastiškas mūs Tėtis, Viską jis supranta, žino... Juokas trykšta lyg šaltinis,

O galia – lyg Aladino.

Sol – tai solo, reiškia „vienas“, Tokio tėčio nieks neturi!

Moko būt kietu lyg plienas, Ir žinot, kur žvaigždės žiūri...

La – laimingas, labai geras, Ant jo kelių – dienos šypsos. Tad išmokau aš dar mažas: Širdies grožis – nenuvysta...

Si – siela gili, bebaimė... – Viską tu gali, vaikeli... – Augsiu ąžuolu, liepaite! Ačiū Tau už tai, Tėveli...

Sveikinimas

ŠIAME NUMERYJE:

Knygos pristatymas 2-10

Prisiminimai 11

Dvasiniai pašnekesiai „Po angelo sparnu“:

Pažintis su Dvasios stip-rybės angelu

12

Kadais, Išminties karalystėje...

13-17

Praktikumas

18-21

2011/2012 M. M. – Ne tik mokykime, bet ir mokinkimės patys!

PEDAGOGINĖS AKTUALIJOS PILIČIAUSKŲ AKIMIS

2012 M. BIRŽELIS NR. 70

Bendrauti yra gerai, bet bendradarbiauti – geriau!

Nuotrauka iš internetinių resursų.

Alberto Piličiausko idėjų skaidai skirtą vakarą prisiminus...

2 PEDAGOGINĖS AKTUALIJOS PILIČIAUSKŲ AKIMIS

„Kaip greitai bėga laikas... Negi jau

metai parėjo?..“ – tokiais ar panašiais žodžiais atsidūsėjo daugelis, sužinoję apie profesoriaus Alberto Piličiausko mirties metinių paminėjimui ir jo min-čių sklaidai skirto vakaro rengimą. O jis gegužės 2-ąją nušurmuliavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II-ųjų (Kongresų) rūmų Amfiteatrinėje salėje, kur susirinko nemažas būrys profesorių pažinojusių žmonių – bendradarbių, drau-gų, studentų, mokinių...

„Susirinkome pagerbti žymaus mokslininko, Mokytojo, Žmogaus atmi-

nimą...“ – į susirinkusius kreipėsi LMTA Pedagogikos katedros vedėja, profesorė Ramunė Kryžauskienė.

Daugiau už žodžius gali pasakyti tik muzikos garsai... Tad renginys prasidėjo Pe-

dagogikos katedros dėstytojos Gabrielės Kondrotaitės atliktu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniu.

3 NR. 70

Po puikaus atlikimo, sukėlusio susimąstymo akimirkų, profesorė Ramunė Kryžauskienė pakvietė Alberto Piličiausko vyresniąją dukrą Lolitą Piličiauskaitę Navickienę pristatyti savo tėčio gyvenimo kelią.

„Gimiau, kad mylėčiau, kentėčiau, numirčiau, o miręs – gyvenčiau žmonių atminty. Pasėjęs Gerumą, Kantrybę, Taurumą, išlikti norėčiau darbų žavesy...“. Taip prasidėjo specialiai pro-fesoriaus mirties metinėms Lolitos Piličiauskai-tės Navickienės suskubtos parengti knygos „Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Albertu Piličiausku“ pristatymą. Dar kve-piantis dažais ir prieš kelias valandas iš lei-dyklos „Margi raštai“ atkeliavęs leidinys trau-kė daugelio akį.

Profesorė Ramunė Kryžauskienė sudarytojai pateikė daug įdomių klausimų.


Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, 2005–2010 m. profeso-riaus kurto elektroninio žurnalo „PAPA“ straipsnių pagrindu buvo sukurta ši knyga, kurios 4 viršelyje rašoma, kad eiti pedagoginio dvasingumo link bus aktualu tėvams, mokytojams, mūsų šalies švietimui neabejingiems piliečiams, švietimo darbuotojams ir visiems tiems, kuriems rūpi vaikai ir mokykla“.

Knyga nebūtų atsiradusi be nuoširdaus leidyklos „Margi raštai“ darbuotojų triūso, tad renginyje dar kartą buvo padėkota leidyklos direktoriui Sigitui Ladukui, redaktorei Genovai-tei Savickienei ir maketuotojui Aurelijui Petrikauskui už geranoriškumą ir profesionalumą. Paminėtas ir gausus aukotojų būrys, savo lėšomis prisidėjęs prie knygos gimimo. Tai:

Šiaulių universitetas ir Infrastruktūros prorektorius prof. dr. Donatas Jurgaitis; Vilniaus „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos bendruomenė ir direktorė Reiza Zinkevičienė; Gelgaudiškio specialiosios mokyklos bendruomenė; Humanistinės pedagogikos asociacija ir pirmininkė Irena Stulpinienė; Lietuvos meno terapijos asociacija ir Asta Vaitkevičienė; Kazulių, Žebraukų ir Budriūnų šeimos; Dangutė Mikutienė; Nijolė Franckevičienė ir daugelis kitų. Kalbėti apie knygą prof. Ramunė Kryžauskienė pradėjo nuo Alberto Piličiausko sukurto

trumpučio eilėraščio: Stoviu prie mokyklos durų slenksčio... Stoviu susikaupęs, neramus...

Būsena lyg pirmokėlio to, bedančio, – mums abiem svarbu: kas šiemet bus? „Profiliuotas...“ ruošiasi išeiti... „Kompetencija“ dar viešpataus? Kokį modelį ir kokį greitį „Bendrosios programos“ pasigaus?..

¤ ¤ ¤ Laikas eiti, jau skambutis kviečia... O manasis atsakas tebus:

„Tų vertybių daug, lyg bičių spiečiuj, bet svarbiausia, kad mažylis būt Ž M O G U S!“ Šis eilėraštis tapo tarsi laipteliu, nuo kurio pradėti vartyti knygos „Pedagoginio dvasingumo

link. Susitikimai su Albertu PIličiausku“ puslapiai... Knyga turi savo herojus. Tai profesoriaus šeimyniškiai – žmona Zina, dukros Lolita

ir Solėja, anūkas Albertas, žentas Sigitas, tuometinės Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto Muziko pedagogikos katedros studentai – Stasys, Lina, Gema, Nijolė...., žemietė ir vaikystės draugė Bronė, aktyvus Lietuvos Tėvų forumo narys Aleksandras, „Saulėtekio“ vidu-rinės mokyklos direktorė Rožė...

Kaip kilo idėja parašyti šią knygą? Kodėl nebuvo pasukta tradiciniu keliu ir neparašyti tėčio gyvenimo memuarai?

Atsakyti galima tėčio mintimis, paimtomis iš pirmojo „PAPA“ numerio: „Rašyti paskati-no šalyje besiformuojančios smurto smegduobės vizija, kuri, manyčiau, gali natūraliai kilti žmogui, skaitančiam laikraščių „juoduosius puslapius” ar žiūrinčiam TV „kruvinas zonas”. Gal šis įspūdis susidaro todėl, kad šiuo amoralumo purvu piliečiui pastoviai diegiama: nu(si)žudė, pa(si)korė, papjovė, marino badu, daužė dviejų mėnesių kūdikį… Neramina tai, kad niekas iš šių pavienių laukinės gyvensenos faktų nebando sukurti visuminį šalies žmonių doro-vinės sveikatos modelį, – sveikatos, kuri, mano galva, yra realiai pavojinga. Pavojinga pir-miausia tuo, kad blogis tampa įprasta statistine kasdienybe, dalies piliečių įprastine gyvenimo norma. O kur Gėris, Grožis? Jie lyg ir prapuolė… Taip tendencingai kuriamas deformuotas, antihumaniškas žmogaus gyvenimo būdas: išlieka tik stiprieji. Tačiau jeigu iš tikrųjų tokia padėtis, tai kodėl neskamba pavojaus varpai?“

Tokia pasyvaus stebėjimo taktika pavojinga dar ir todėl, kad kokia visuomenė, tokia ir mo-kykla. Štai „PAPA“ ir buvo ta tribūna, iš kurios Albertas Piličiauskas, turėdamas ryškų

5 NR. 70

švietimo stratego talentą ir galėjęs pasakyti, kas bus po penkių, dešimties ar penkiolikos me-tų, galėjo įvardinti tikrąsias švietimo reformos strigimo priežastis ir kelius, būdus esamoms problemom šalinti.

Kam skirta knyga? Koks jos skaitytojas? Tai žmogus, turintis vaikų, susijęs su mokykla ir norintis pažadinti ar ugdyti savyje tikrą

Mokytoją, gebantį mylėti ir išmintingai reikalauti. Knygoje publicistika derinama su grožine literatūra. Kodėl? Mokslinė kalba siaurina skaitytojų ratą, tad siekta paprasta, visiems lengvai suvokiama

kalba perteikti profesoriaus mintis, idėjas. Taip gimė susitikimai su Albertu Piličiausku, į visus klausimus atsakymus žinančiu šeimos tėvu, mokytoju, profesoriumi, mokslininku... Pa-vartykime 1 aktualijos „ Ugdytojas ir ugdytinis: partneriai ar priešai?“ puslapius...

Rugsėjis buvo visai čia pat. Profesorius Albertas žvelgė į kalendorių, o mintyse dėliojosi eilės: „Vėl Rugsėjis ragina artoją

Berti dirvon brandų rugio grūdą... Jis ir man švelniai ranka pamoja, –

Žino, ko mana širdis panūdo: Ilgisi ji Tavo paprastumo,

Altruizmo ir minčių tyrumo... Ir todėl linkiu šiais mokslo metais –

Kuo daugiau paskleisti DVASINGUMO...“ Eiliuotas mintis nutraukė skambutis ir tarpduryje išniro sena pažįstama, žemietė iš Punios,

žmonos Zinos bendradarbė, „Knygnešių“ mokyklos socialinė pedagogė Bronė. – Su artėjančiu rugsėju, Albertėli! – nuotaikingai pasisveikinusi, ištiesė saldainių dėžutę ir

astrų puokštę. – Atėjau tavęs pasveikinti ir klausimais užversti! Tu viską žinai, tai man, paprastam, su

ugdymu susijusiam žmogui, ir pasakysi – kokia svarbiausia šių dienų pedagogikos problema? Noriu viename projekte dalyvauti, tai svarbu giliau į mokykloje esamą situaciją pažvelgti...

Profesorius svetingai pakvietė vidun, pabarė, kam Bronė pinigus nereikalingai švaistanti ir, pildamas į puodelius garuojančią arbatą, netruko atsakyti:

– Tų problemų, Bronyt, mano galva, yra daug, tačiau pati aktualiausia – priešiški mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai. Tačiau iš karto mudu sutarkime, kad pokalbyje išsakomi teiginiai nebus visa apimantys, nes esama malonių išimčių – kuriamos naujos tradicijos, žmo-giški santykiai grindžiami pagarba ir tolerancija.

Moteris lėtai maišė šaukšteliu arbatos puodelio dugne nusėdusį cukrų ir atidžiai klausė. Pa-sinaudojęs atsiradusia apmąstymų akimirka, profesorius pridūrė:

– Beje, dar norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos situacija yra išskirtinė, nes gilių demokratinių tradicijų šalims tas „išankstinis priešiškumas žmogui“ kur kas mažiau ar visai nebūdingas. Ir dar galiu nustebinti: minėtos problemos sprendimui nereikalingi papildomi finansiniai ištekliai.

Žemietė išties nustebusi pakėlė akis, gūžtelėjo pečiais ir supratingai linktelėjo: – Matyt, šio „nacionalinio ypatumo“ pražūtingumas Lietuvoje pagaliau suprastas, nes, kaip

žinia, Švietimo ir mokslo ministerija 2005/2006 m. m. paskelbė „Draugiškos mokyklos metais“ ir kartu su Lietuvos moksleivių parlamentu rengė projektą „Draugiška mokykla“...

Profesorius Albertas plačiai nusišypsojo. – Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ši akcija paskelbta, ir nuoširdžiai dėkoju sumanyto-

jams... Drauge, linkiu, kad jos dalyviais taptų visi gerbiami ugdytojai ir mieli ugdytiniai – profesoriai ir mokytojai, mokiniai, studentai ir jų tėvai... Taigi, galėtų būti ir kitas ne mažiau svarbus projektas – „Draugiškas universitetas“...

– Taip... Malonūs poslinkiai visada džiugina, tačiau aš, Albertėli, norėčiau vis tik sugrįžti prie man ramybės neduodančios temos, – moteris pokalbį norėjo pasukti savaip, – kaip ir ko-dėl mumyse taip įsišaknijo priešiškumas vieni kitiems? Kodėl delsiama jį šalinti?


Profesoriaus atsakymas netruko: – Na ką, Bronyt, priežasčių visada yra keletas. Pirmoji – „pripratimas – antras prigimi-

mas“. Prisimink, kaip kelis dešimtmečius mes klusniai vykdėme aukštesnes pareigas užiman-čių atsakingų darbuotojų primetamas direktyvas... Ar galėjome nevykdyti šių nurodymų, viešai abejoti jų teisingumu? Kitais žodžiais, ar galėjome jaustis lygiaverčiai partneriai, konkrečiu klausimu ne tik turintys savo nuomonę, bet ir teisę ją išsakyti? Vyresnės kartos žmonės, – profesorius pirštu bakstelėjo sau į krūtinę, – tikiu, kad pateiktų vieningą neigiamą atsakymą. Taip visuotinis direktyvinis (autoritarinis) vadovavimo stilius daugelį mūsų pavertė mažais di-džiulio mechanizmo sraigteliais... Juk buvo įprasta, kai direktorius (nesvarbu – gamyklos ar mokyklos...) kviesdavosi „ant kilimo“ nusižengėlį ir, daužydamas kumščiais stalą, naudoda-mas keiksmažodžius bei kitas psichologinio smurto priemones, teikdavo nenaudėliui „ЦУ“ (pastaba: „Ценные указания“ – vertingi nurodymai).

– Patikėk, Albertėli, jau kiek aš tų „ЦУ“ taip pat esu prisiklausius... – pritariamai link-sėjo moteris.

– Natūralu, kad pedagogas po tokio pamokymo ieškodavo „dvasinės kompensacijos“ – dera-mai atsigriebti, tulžį išliejant ant „mažesnio sraigtelio“ – mokinio ar studento...

– Kaip manai, o kokios kitos priežastys, dėl kurių šiandien daug kur „įelektrinti“ mokytojo ir mokinių santykiai? – neatlyžo Bronė.

Kurį laiką kambaryje girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas... Koks knygos tikslas? Kaip buvo pasirenkamos aktualijų temos? Knygos tikslas – paprastai pakalbėti apie sudėtingus švietimo reikalus: ar galima mylėti visus

mokinius, kokia turi būti mokykla, kaip nemoralizuojant auklėti vaikus, kaip gyvenime tai-kyti Pedagoginį dvasingumą, apie Meilės ir Dievo reikšmę mokykloje ir šeimoje...

Knygos viena iš pagrindinių temų – Pedagoginis dvasingumas (PD). Ko-dėl jis svarbus?

Todėl, kad jo nebuvimas ar negebėjimas taikyti kasdienybėje iššaukia daugybę problemų. Pradžioje pasakysiu, kad PD = Meilė + Išmintingas reiklumas. Jei žmogus tik rei-kalauja (o tai labai dažnas bruožas, kalbant apie auklėjimą ar mokymą šeimoje, mokykloje), tai jis gali tapti despotu, jei tik myli – iškyla pavojus būti išnaudojamu, nevertinamu, tad reik-lumas ir meilės derinys – būtinas harmoningų santykių pagrindas, o jų pasigendame visur – šeimoje, mokykloje, visuomenėje.

Leidinyje pateikiami ugdymo principai, galintys keisti dabartinę padėtį mokykloje. Kuo jie nauji, įdomūs?

Jie akcentuoja dvasingumą, visaapimančios Meilės jausmą ir į pirmą vietą iškelia tai, kas re-aliame ugdymo procese yra dažnai tik deklaruojama. Knygoje, pristatant Alberto Piličiausko inovatyvų Asmeninės prasmės metodą, yra atskleidžiamos realios šių ugdymo principų įgyvendi-nimo galimybės, būdai, keliai. Štai keletas jų:

• Vertybių puoselėjimas yra nenutrūkstamas procesas, o asmenybės auklėjimas ir saviaukla – ugdytojo ir ugdytinių nuolatinio budėjimo ir atitinkamų pastangų būtinybė, grindžiama žmogiškąja Meile, tvirtu Tikėjimu ir Viltimi (1);

• Poreikis nuolatiniam asmenybės tobulėjimui (saviauklai) yra dvasinio augimo – pakilimo iš pasitaikančių būties klaidų ar nuosmukių – prielaida (6);

• Gyvenimo tikslo sampratą, kurią būtina pradėti puoselėti nuo ankstyvosios vaikystės ir, atitinkamai adaptuojant jos turinį, reikia tobulinti visą gyvenimą (7);

• Skatinti, provokuoti ugdytinį mąstyti ir kuo giliau pajausti teigiamų dorovinių ir neigia-mų, amoralių situacijų esamybę ir apsuptį (8);

• Žmogaus prigimtis, įveikusi ankstyvosios vaikystės egoistinius instinktus, savo esme užko-duota Gėriui, bet ne Blogiui (14);

• Būtina iš esmės keisti ugdymo taktiką, teikiant prioritetą pozityviems gyvenimo pavyzdžiams, gėrio ir grožio išaukštinimui, drauge menkinant

7 NR. 70

Blogio patrauklumą, baimę ir neapykantą keičiant visa nugalinčia meile ir pasitikėjimu ugdytinio žmogiškąja prigimtimi (15);

• Į mokinius reikia žvelgti ne kaip į vientisą „pilką masę“, o, atvirkščiai, būtina stengtis joje įžvelgti kiekvieno vaiko individualumą ir išskirtinumą (19);

• Aš, mokytojas, privalau nuoširdžiai mylėti visus mokinius, ne vien tik tuos, kurie dau-giau nusipelnę, bet ir tuos, kuriems labiausiai reikia meilės (20);

• Istoriškai paveldėtas skaudus tarybinės ideologijos palikimas, netolimoje praeityje skati-nęs kiekviename žmoguje ieškoti klasinio priešo, raginęs išsaugoti nesibaigiančios kovos būseną, to meto gyventojų sąmonėje paliko gilią žymę (22);

• Meilės poveikyje ugdytinis mano esąs mokytojo šalininkas, jo bendramintis, kurį – vaikui šito nežinant – mokytojas kviečia dalyvauti slaptame projekte, skirtame vaiko deformuo-toms vertybėms koreguoti arba susiformavusioms „antivertybėms“ šalinti (23);

• Modeliuodamas auklėjamąjį poveikį, ugdytojas visiškai neužsimena apie neigiamas vaiko asmenybės savybes (tinginystę, prasivardžiavimą, tyčiojimąsi iš kito žmogaus...), bet visus klasės mokinius (šeimos narius) skatina mąstyti apie tokius teigiamus charakterio bruo-žus (gebėjimus, įpročius, įsitikinimus), kurie natūraliai šalina deformuotas vertybes, akty-vina jų korekcijos procesą (25);

• Tinkamiausia vertybių puoselėjimo ir deformuotų įsitikinimų korekcijos forma galėtų būti diskusijos (ypač klasės valandėlių metu) (27);

• Diagnostinis, o taip pat ir auklėjimo procesas gali sėkmingai vykti tik tuomet, kai moki-niai pasitiki mokytoju, neabejoja jo geranoriškumu, mato paties pedagogo nuoširdų troš-kimą toliau tobulėti, tiki jo atvirumu (28);

• Vertybių ugdymas sietinas su šių dienų mokiniais ir dabartiniais, bet ne buvusiais ar būsimais jų interesais, gyvenimo aktualijomis (29);

• Pagrindinis pedagogų profesinės veiklos principas – Pedagoginis dva-singumas (PD), kurio esmę sudaro nuoširdi meilė (M) ugdymo part-neriui, papildyta išmintingu, gera linkinčiu reiklumu (R) (31);

• Sąvoka „ugdymo partneris“ vienija visus ugdymo institucijos (mokyklos) bendruomenės narius – ugdytinius bei jų tėvus, mokytojus, administraciją. Nepripažįstant šio principo reikšmės ir netaikant jo savo praktinėje veikloje neįmanoma įsivaizduoti sėkmingo moky-tojo darbo. Todėl galima teigti, kad vienintelis metodas, kuris tinka dirbant su bet kokio amžiaus vaikais ir bet kokio dalyko pamokoje – meilė mokiniui, dalykui, profesijai. Pagrindinis šio „metodo“ generatorius bei propaguotojas privalėtų būti klasės auklėtojas – mokyklos bendruomenės „šviesa ir druska“ (32);

• Kryptingą asmenybės auklėjimą mokykloje protinga pradėti nuo pirmos arba bent nuo penktos klasės (33).

Kaip jau minėjome, „Pedagoginio dvasingumo link. Susitikimai su Al-

bertu Piličiausku“ buvo ruošiama profesoriaus išėjimo į Amžinybę meti-nėms įprasminti. Prisiminėme Jo nueitą gyvenimo kelią, kuriame vertybi-nės nuostatos visada užėmė svarią vietą. Kas tai įtakojo ir nulėmė? Kodėl kova už tiesą buvo tokia svarbi?

Teko skaityti žymaus brazilų rašytojo Paolo Coelho knygą „Šviesos kario vadovas“. Neži-nau, ar tėtis tą knygą skaitė, bet visi, kurie jį pažinojo, matyt, sutiks, kad šie Šviesos kario apibūdinimai tinka ir jam:

• Šviesos kariui rūpi, ką mato vaiko akys. Nes jos moka žvelgti į pasaulį be kartėlio; • Kaupti meilę – vadinasi, kaupti sėkmę, kaupti neapykantą – vadinasi, kaupti didelę

nelaimę; • Karys, kęsdamas neteisybę, paprastai stengiasi likti vienas – kad neparodytų savo skaus-

mo kitiems;


• Šviesos karys negali būti abejingas neteisybei. Jis žino: pasaulyje viskas susiję ir vieninga, ir todėl bet koks atskiro žmogaus veiksmas įtakoja visus kitus žmones, nesvarbu kiek jų Žemėje bebūtų;

• Šviesos karys užtikrintai elgiasi prieštaraudamas visuotinai priimtoms normoms; • Šviesos karys nebijo pasirodyti beprotis. (…) Tačiau vieną dieną jis pastebi, kad jo bal-

sas skamba kitaip. Ir tada jis supranta, kad atvėrė kelią aukštesnei išminčiai pasiekti. Ir tada, kai mažiausiai tikisi, atsiveria naujos durys;

• Šviesos kario mintis siekia toli už horizonto. Jis žino, kad jeigu nieko nepadarys pasau-lyje, niekas daugiau to ir nedarys.

Pasibaigus knygos pristatymui, prasidėjo trečioji renginio dalis – prisiminimais ir mintimis

apie profesorių dalinosi jo kolegos, bičiuliai, mokiniai. Pirmasis apie ilgamečio bičiulio Alberto raginimus atsisukti į pedagogiką pasakojo chorų ir jaunųjų dirigentų paramos fondo „Polihimnija“ vadovas, choro dirigentas, profesorius Albinas Petrauskas.

„Mus su profesoriumi siejo net 25 metai draugystės“: apie tai mintimis pasidalino Vilniaus

„Saulėtekio“ vidurinės mokyklos direktorė Reiza Zinkevičienė, kurios vadovaujamoje ugdymo įstaigoje Albertas Piličiauskas organizavo net 10 respublikinių metodinių praktinių konferen-cijų dorinio auklėjimo, integracinio ugdymo ir kitais klausimais.

9 NR. 70

Profesorius Albertas Pili-čiauskas daug nusipelnė, kad Lietuvoje būtų apgintos pir-mosios neįgaliųjų meninio ugdymo srities disertacijos. Apie patirtus sunkumus, kovas, lėšų paieškas ir laimė-jimus papasakojo 1993–2000 metais Vilniaus peda-goginio universiteto Mokslo skyriaus vedėja dirbusi profe-sorė Manefa Miškinienė.

„Profesorius buvo mums kaip tėvas, o mes buvome jam kaip dukros“, – pasakojo Vilmantė Aleksienė, socialinių mokslų daktarė, muzikos pedagogė, muzi-kos terapeutė, Lietuvos muzikos terapijos asociacijos pirmininkė, buvusi Alberto Piličiausko dokto-rantė, 2001 m. apgynusi daktaro disertaciją „Muzikinis sutrikusio intelekto vaikų bendrųjų gebėjimų ugdymas“.

Smagu buvo klausytis pakilių ir

entuziastingų profesoriaus Euge-nijaus Ignatonio, drauge su Al-bertu Piličiausku prie tuometinės Lietuvos TSR Valstybinės kon-servatorijos įkūrusio vaikų muzi-kos mokyklą, kurioje studentai turėjo puikias sąlygas semtis peda-goginių žinių ir įgūdžių.

Aldona Vilkelienė – Alytaus muzikos mo-kyklos direktorė, Lietuvos edukologijos univer-siteto Meninio ugdymo katedros docentė, buvusi profesoriaus Alberto Piličiausko doktorantė, 2000 metais apgynusi disertaciją tema „Integruotas muzikinis ugdymas neįgaliųjų vaikų socializacijos procese“ – prisiminė gautas žmoniškumo ir tikslo siekimo pamokas.


Kompozitorius ir pedagogas, profesorius Vac-lovas Paketūras savo prisiminimus pasuko visai kita linkme. Visiems buvo įdomu išgirsti jo pasakojimą apie Alberto Piličiauską, kaip sta-tybų vertinimo inspektorių tuometiniame Lietu-vos TSR Valstybinės konservatorijos kolektyvi-niame sode „Konservatorija“. Pasirodo, kad daugeliui sode namelius stačiusiems kolegoms Albertas padėjo juos įteisinti didesnio ploto (tuo metu sode statinys galėjo būti tik... 25 m2).

Pasakytus šiltus žodžius ir prisiminimus reziumavo Pedagogikos katedros dėstytojos Gabrielės Kondrotaitės pagrotas Fryderyko Chopino kūrinys. Garsams nutilus dauge-lis susirinkusiųjų skubėjo įsigyti naują knygą ir gauti sudarytojos autografą.

„Tiek gražių žodžių reikėjo pasakyti profesoriui dar gyvam esant. Bet toks jau tas gyveni-

mas...“ – susijaudinusi kalbėjo Vilniaus kolegijos Menų fakulteto dekanė Violeta Bogucevi-čienė. Paskutiniams svečiams išsiskirsčius, būrelis šeimyniškių pasuko Antakalnio kapinių link. Menininkų kalnelis pasipuošė dar vienu nauju paminklu, ant kurio tą kartą profeso-riaus Alberto šeimyniškiai degė prieš metus Anapilin išėjusio brangaus Žmogaus atminimui skirtas žvakeles. Tegu ilsisi. Juk tiek vardan Lietuvos stengėsi...

11 NR. 70

Kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus prisiminimai...

Malonu buvo gauti kvietimą dalyvauti prof. Alberto Piličiausko mirties metinių pa-minėjime ir knygos pristatyme. Apgailestauju, kad dėl asmeninių priežasčių negalėjau jame dalyvauti. Nereikia dėkoti už paramą knygai. Tai – mažiausia, ką galėjau pa-daryti profesoriaus atminimo įamžinimui. Pažinojau profesorių daugybę metų. Tiksliau pasakius, jis mane pažinojo ilgiau, nei aš jį, nes pirmuosius kartus susitikome, kai aš dar „stačias po stalu vaikščiojau“. Taigi aš tų susitikimų neprisimenu, o profesorius man apie juos yra ne kartą pasakojęs. Dar buvo malonu girdėti, kaip visada prielan-kiai profesorius atsiliepdavo apie mano tėvą Vytautą Vilkončių.

Man su profesoriumi Piličiausku teko artimiau bendrauti trijose veiklose. Studijuo-jant profesorius man dėstė pedagoginę praktiką. Pamenu, tada iš jo gavau labai vertin-gų žinių apie darbą su vaikais. Baigiant tą modulį jis mane įvertino aukščiausiu balu, nepaisydamas primygtinio vieno egzaminų komisijos nario reikalavimo mažinti man pažymį dviem balais už tai, kad sužinojo mane grojant bigbeato ansamblyje. Tada Konservatorijoje (dabartinėje Muzikos akademijoje) į pop muziką buvo žvelgiama la-bai nepalankiai...

Antrasis mano su profesoriumi bendradarbiavimas buvo kūrybinis. Jis užsakė man sukurti keletą kūrinių Orfo instrumentų ansambliui ir po to – ypač malonu – labai gyrė tuos mano kūrinius.

Trečiasis bendradarbiavimas tiesiogiai susijęs su muzikos pedagogika. Abu dirbome Muzikinio ugdymo koordinacinėje taryboje. Mano vadovavimo Vilniaus kolegijos Me-nų fakultetui metu, daugybę kartų profesorių Piličiauską kvietėme į pagalbą kaip aukščiausios kvalifikacijos ekspertą. Jis buvo mūsų fakulteto Dėstytojų atestacijos ir konkursų komisijos išorinis ekspertas. Taigi turėjau garbės su profesoriumi bendrauti gana daug valandų ir tai labai vertinu.

Man iki šiol sunku suprasti, kaip čia likimas taip lėmė, kad apie profesoriaus Al-berto išėjimą Anapilin sužinojau tik praėjus pusmečiui, todėl prie profesoriaus kapo apsilankiau tik gerokai vėliau.

Į vakarykštį paminėjimą buvau susiruošęs ateiti kartu su žmona, kuri irgi pažinojo profesorių, nes ne vienerius metus gyvenome tame pačiame name Savanorių prospekte. Taip pat perduodu šiltus linkėjimus nuo savo mamos Silvijos, kuri irgi gerai pažinojo Albertą Piličiauską.

Su geriausiais palinkėjimais -

Laimis Vilkončius

Laimis Vilkončius


Pažintis su Dvasios stiprybės angelu

Negali būti, kad taip greit prabėgo pavasaris! Pagąsdindamas šalnomis, kruša, bet vis vien žydintis, tvirtai nepaliaujamai einantis į prie-kį. Gal ir neatsitiktinai tokiu gražiu ir sim-boliniu metu yra švenčiama Tėvo diena, kai pati gamta moko: kaip nelengva tai kaiti-nant, tai šaldant išlikti. Todėl birželio mėne-sio numeryje norėčiau Tave, mielas skaityto-jau, supažindinti su Angelų kalvoje esančiu Dvasios stiprybės angelu.

Skulptūros fundatoriai – Trakų poli-cijos darbuotojai, savo pavyzdžiu pademonst-ravę susitelkimą ir beveik visi (89 žmonės) prisidėję prie šios skulptūros gimimo. „Mūsų darbas nelengvas. Ir pareikalauja jis daugiau-sia dvasios stiprybės“, – taip krikščioniško-sios vertybės pasirinkimą argumentavo tuome-tinis Trakų policijos vadovas Nerijus Šiaulys. Tai jis, drauge su tuometiniu savo pavaduoto-ju Ernestu Lenkausku, parodė iniciatyvą ir paaukoję svarų pradinį įnašą paragino visus Trakų „angelus sargus“ dalyvauti šioje pilie-tinėje akcijoje. Pasodinę prie savo funduotos skulptūros ąžuoliuką, Trakų policininkai kasmet Angelų kalvoje apsilanko Angelų sargų dienos ir kitų švenčių proga.

Skulptūros eskizo autorius – Algimantas Sakalauskas (apie jį jau rašėme ankstesniuose šių metų PAPA numeriuose). Skulptūros autorius – Gražvydas Kriščiūnas (Marijampolė) . Metalinėje plokštelėje fundato-riai pasirinko šias mintis: „Susikabinus už rankų, surėmus pečius ir žvelgiant viena kryptimi žmonės tam-pa panašūs į gyvenimo vėtrų nepalau-žiamus ąžuolus.“ Skulptūroje esantys simboliai: Pagrindinė idėja: gerus darbus daryda-mi – tiek fiziniame, tiek dvasiniame lygyje – jaučiamės stiprūs, nepažeidžia-mi ir tai, tarsi pasodintas medis, auga,

Dvasiniai pašnekesiai: „Po angelo sparnu“

Dvasios stiprybės simbolis

Pusiausvyros ženklas. Jis byloja apie dvasinio ir fizi-nio pasaulio lygiavertį santy-kį. Iš šio ženklo išsilieja ir skulptūros pečius apjuosia dvi gyvenimo upės, kurių

santakoje angelas praneša, kaip svarbu nepa-žeisti pasaulio rimties bei pusiausvyros. Įsi-klausydami į jo norą išliekame tiek dvasiš-kai, tiek fiziškai tvirti.

Ąžuolo medelis – šaknimis tvirtas, lapais gyvybingas. Tai mūsų tvirtų įsitikinimų ir išmintingų pamąstymų praeitis, dabartis ir ateitis.

Stogastulpio architektū-ra tarsi obeliskas atida-ro visatos vartus, kad mus pasiektų kuo stip-resnė Dieviškoji energija.

Angelų kalva įsikūrusi čia.

Loretos Paškevičienės nuotrauka.

13 NR. 70

Kadais, Išminties karalystėje...

Dvasiniai pašnekesiai: „Po angelo sparnu“

Visi išmintingi atsakymai slypi mumyse.

Tęsiame dvasinių pašnekesių ciklą „Po angelo sparnu“, kuriame pristatoma tema, nagrinėjanti krikščioniškąsias vertybes.

Kažkada labai seniai (juk taip prasideda visos pasakos ar legendos) Išmintingoje karalystėje gyveno labai išmintingas Karalius. Kitaip ir būti negalėjo, nes priešingu atveju ta karalystė nebūtų turėjusi tokio vardo. Taigi, Karalius, kaip būna labai retais atvejais, buvo geros širdies, griežtas, bet teisingas.

Kartą savo karalystėje jis sumąstė surengti Išminčių turnyrą. Ši mintis atėjo tuomet, kai jo rūmų Juokdarys, sėdėdamas šalia sosto prie Karaliaus kojų ir skambčiodamas ant kepuraitės esančiais mažais varpeliais, nei iš šio, nei iš to padainavo akimirksniu sueiliuotą kupletą:

Kiek išminčių karalystėj! Kiek dorų, gerų, drąsių!

Lengva dėtis man didžiausiu, Kai net matęs jų nesu!

„Gera mintis...“ – pamanė Karalius ir sėdėdamas savo ištaikingame soste (tačiau ne per

daug brangiame – kam karalystei neprotingos išlaidos) tarė prieš jį sustojusiems ministrams: – Skelbiu išmintingiausiųjų turnyrą! Kas geriausiai atliks mano užduotis, įmins galvosūkius

– tam duosiu valdyt žemių, dovanosiu knygų, leisiu skleisti savo išmintį ir mokyti jos kitus. Be to, galės vykti į kitas šalis semtis patirties!

Sujudo ir subruzdo ministrai. Ėmė tarpusavyje žvalgytis, kuždėtis, gūžčioti pečiais, o Juok-darys, vis tebeskambčiodamas varpeliais, tarp kitko uždainavo:

Ir kam čia „O!“ Ir kam čia „A!“ Ir kam ta didi nuostaba?!

Karaliui rūpi išmintis, Išminčiais kiek gausi šalis.

Na, sužinos. Tiek tos naudos;

Ir ko čia dūsaut nuolatos? Išleist įsakymą sunku?

Šaukliams praskrieti su žirgu?

Viens du, viens du, Rašai: „Skubu!“

Ir lauki sau ramiai svečių! – Turnyrą skelbiu po mėnesio! – skeptru į grindis skambiai trinktelėjo Karalius, o Žemių

ministras, tūžmingai dėbtelėjęs Juokdario pusėn, nuskubėjo sudarinėti šauklių išsiuntinėjimo maršrutų, Mokslo ministras – rašyti raštų, o Ūkio dalies ministras – ruošti žirgų.

– Ir kokias įmantrias užduotis ar mįsles ruošiesi užminti, mano Valdove? – į Karalių žvel-gė gudrios ir šmaikščios Juokdario akutės, aplink kurias tarsi žąsų kojelės nuo dažno juoko įsispraudusios vinguriavo gilios raukšlės, tačiau tas, daugelį metų pažinodamas savo tarną, puikiai suprato kur link jis suka...

– Po mėnesio ir išgirsi! Suaidėjo į kaimelių ir miestelių aikštes įjojusių šauklių trimitai, sukluso ir susimąstė garbūs

vyrai ir moterys. Ir atsirado nemažai tokių, kurie norėjo savo proto galias išbandyti. Vieni įniko storas knygas skaityti, kiti – su Aukštybių Dievais bendrauti, treti – vietos žiniuonių patarimų klausytis.


Mėnuo, lydimas kasdienių darbų, prabėgo labai greitai, ir Karaliaus rūmų aikštėje susirinko nemažas būrys išmintingiausių ir drąsiausių.

– Mano išmintingiausias Valdove, spalvingų svečių sulaukei! – prie lango prisispaudęs že-myn žvelgė Juokdarys. – Žiū, tas, su plunksnuota skrybėle, kiek mokslo diplomų po ranka pasispaudęs... O tas, su apuoku ant peties, matyt visus atsakymus dar klausimų neuždavus žino... Ir kiek moteriškių išmintingų mūsų karalystėj...

– Mano! – Karalius mestelėjo griežtą žvilgsnį Juokdario pusėn, tačiau tas tik krestelėjęs galva suskambčiojo skardžiais varpeliais.

– ... esama... – Jei galva išmintinga, tai nesvarbu, nuo kokių pečių ji kalba, – kaip kirviu nukirto Kara-

lius, ir, prasivėrus puošniosios menės durims, visi atvykusieji sugužėjo vidun. Minia spalvinga, šurmulinga, Tačiau jai rūpi: Kas? Kuris? Įveiks Karalių išmintingą,

Ir taps turtingas žemvaldys!? Žmonės nutilo, ir buvo akivaizdu, kad Juokdario sudainuotame kuplete buvo nemaža dalis

teisybės. – Nieko nelaukdami pradėsime varžytuves! – paskelbė Karalius, ir atvykusieji susėdo prie

menėje stovinčių stalų. – Aš užduosiu jums tris klausimus. Tie, kurie sugebės atsakyti, bus apdovanoti, o tie, kurie nesugebės, turės parodyti, ką sugeba, ir tada privalės savo turimomis žiniomis pasidalinti su to norinčiais.

Karalystės išminčiai ir tokiais save laikantys ėmė tarpusavyje kuždėtis. Netrukus pasigirdo abejojantis balsas:

– Jūsų Šviesybe, jei aš pralaimėsiu, turėsiu eiti visokius prasčiokus mokinti? – Tu jau pralaimėjai! Eik iš kur atėjęs! – nugriaudėjo Karaliaus balsas.

Kas bijo mokyti kitus, Ar mano, kad tai prasta bus,

Nevertas Didžiojo raidės, Nes jis mažos, skurdžios širdies!

Juokdarys šokinėjo ant vienos kojos ir leipo juokais. – Pirmas klausimas! – menės skliautais nuaidėjo į grindis dusliai dungtelėjusio karališkojo

skeptro garsas. – Ką daryti, kad mūsų karalystės šeimos būtų laimingos? Juokdarys pribėgo prie Karaliaus, paėmė prie jo kojų stovėjusį didžiulį smėlio laikrodį ir

apvertęs padėjo jį ant aukšto stalelio. Smiltys vienodai biro žemyn, nešdamos su savimi sekun-des, minutes...

– Laikas! – suspigo Juokdarys ir visoje menėje suskambčiojo jo kepurės sidabriniai varpeliai. – Aš žinau atsakymą! – pakėlė ranką stotingas vyras. – Auginu penkis vaikus, tad tikrai

galiu pasakyti, kad šeimos bus laimingos tuomet, kai vyras ir žmona mylės vienas kitą, bus sveiki ir turės kur gyventi.

Iš karto pasigirdo kikenantis eiliavimas:

Kai penkiasdešimt metų bus, Kai užauginsiu aš vaikus,

Namams sukaupsiu aukso aš, Tik džiūgaut ar jėgų pakaks...

– Juk dažna jauna šeima pradeda gyventi tėvų namuose. Tai kelia sunkumų ir laimės nepri-

deda, – Karalius nepritarė atsakymui. Susirinkusieji tylėjo ir daugiau norinčių kalbėti nebuvo. Po kurio laiko į priekį lėtai išėjo ąžuoline lazda besiramstantis senolis.

15 NR. 70

– Aš žinau, kaip šeima nuo bendro gyvenimo pradžios gali būti laiminga. Vienam lizde dvi poros paukščių lizdo nesuka. Todėl jaunieji turi nuo pat pradžių pradėti savarankišką gyveni-mą ir drauge įveikdami kylančius sunkumus geriau suvokti vienas kito vertę. Lai sukviečia jie į vestuves visus draugus ir giminaičius, kurie jaunai šeimai padovanoja... savo rankų darbą.

– Paaiškink mums! – pasigirdo reiklus Karaliaus balsas. – Jaunieji visus pavaišina, visiems padėkoja, ir drauge su atėjusiais tėvų dovanotoje žemėje

dirba, ką moka: giminės vyrai, po rastą kitą, po kelis akmenis atgabenę, trobą renčia, moterys – medžius ir krūmus dovanotus sodina, patalynę siuva... Taip pradedamas širdies gerumu pa-ženklintuose namuose jaunos šeimos gyvenimas. Po tokiu stogu sienos sveikatos ir džiaugsmo teiks. Tačiau jaunieji žinos, kad ateityje reikės giminei ar draugui taip pat savų rankų darbą dovanoti.

Karalius nusišypsojo, tuomet trinktelėjo skeptru į grindis ir sušuko: – Tu nugalėjai! Eisi po mano karalystę ir raginsi žmones taip daryti! Dabar antra, tik jau

sunkesnė užduotis! Kas nori joje dalyvauti, turės nuo mano rūmų nukakti iki Išminties rago iškyšulio. Iki ten diena kelio. Ryt iki saulės laidos sugrįšite čionai atgalios ir apsakysite, kas yra dvasios ramybė!

Tralia lia lia, drąsi diena! Pirmyn, atgal – ar verta man Sugrįžt, ar sukti namų link? Bailiai, kam norisi pradingt!

Išminčiai nuščiuvę spraudėsi pro duris, dairėsi, tarpusavyje kuždėjosi, ir buvo matyt, kad

daugelis pasuks savo keliais. Tuo tarpu Karalius šią užduotį buvo iš anksto apgalvojęs. Kelias į Išminties rago iškyšulį vedė per kelias upes. Išminčiams reikėjo pereiti siūbuojančius tiltus, įveikti kalną, susirasti mažą koplytėlę, atsigerti joje vandens, pavalgyti ir sugrįžti atgalios. Ar-tėjant kitos dienos saulės laidai Karalius su nekantrumu laukė keliauninkų. Atgalios jų sugrį-žo tik trys.

– Apsakykite savo kelionę! Ką kelyje patyrėte ir ką pakeliui sutikote? Numalšinę troškulį ir susėdę prie menėje stovinčių stalų, pirmasis prabilo nedidelio ūgio rau-

meningas vyras: – Aš kelyje turėjau pereiti siaurą siūbuojantį lieptą. Ant jo sutikau iš žygio grįžtantį karį,

kuris man liepė pasitraukti, tačiau aš jam nenusileidau – juk turiu tokią pat teisę tiltą praeiti pirmas. Aš jį nugalėjau! Tada perkopiau kalną, greit suradau koplytėlę...

– Ar sutikai pakeliui elgetą? – Taip... – vyras nustebęs žvilgtelėjo į Karalių, – tačiau man jis nerūpėjo, juk reikėjo iki

saulės laidos suskubti atgalios... – Ačiū tau, žmogau. Dabar tu pasakok, ką patyrei! – Karalius paliepė kalbėti juodai apsi-

rengusiai moteriai. – Aš ant tilto sutikau savo kaimenę ginantį piemenį, ir turėjau palaukti, kol jis perginė savo

avis. Tada netoliese sėdinčiam elgetai paaukojau varioką, ir jis man pasakė, kaip apeiti trum-piausiu keliu kalną. Tada susiradau koplytėlę, bet joje buvo ilga eilė prie vandens...

– Ar tu nesutikai pakeliui moters, kurios naščiai buvo sulūžę, ir ji sunkiai rankoje tempė savo nešulį?

– Taip... – moteris labai nusistebėjo Karaliaus klausimu, nes iš ties sena moteris prašė jos padėti, bet ji, labai skubėdama ir bijodama pavėluoti, net nesustojusi nuskubėjo pirmyn.

– Ačiū tau, moterie. Dabar tu, senoli, su ąžuoline lazda, pasakok, ką patyrei! – skambus Karalius šūksnis nuaidėjo menės skliautais. Žmogus atsistojo ir atsirėmęs į savo lazdą atrodė kaip tikras girių milžinas, savo tvirtomis kojomis taip įaugęs į žemę, kad jokie vėjai ar siau-čiančios vėtros nebūtų sugebėję jo iš vietos pajudinti.

– Aš perėjau siūbuojantį tiltą, tačiau jokio kario ant jo nesutikau. Aš pakalbinau ir paau-kojau šalia kelio sėdinčiam elgetai maisto, ir jis man nurodė tarpeklį, pro kurį aš greitai kirtau


– Aš perėjau siūbuojantį tiltą, tačiau jokio kario ant jo nesutikau. Aš pakalbinau ir paau-kojau šalia kelio sėdinčiam elgetai maisto, ir jis man nurodė tarpeklį, pro kurį aš greitai kir-tau statų kalną. Po to sutikau sunkią naštą ir sulūžusius naščius tempiančią moterį, kuriai padėjau juos sutaisyti. Už tai ji man davė atsigerti vandens (pasirodo, jos nešulys buvo dvi di-delės gertuvės). Tad jos nurodytas greit pasiekiau koplytėlę, joje pasimeldžiau ir sugrįžau dar vakar vakare namolio...

– Tu laimėjai antrą užduotį! Ir žinai, kas yra dvasios ramybė! – menės skliautais nugriau-dėjo Karaliaus balsas.

– Kodėl? Iš kur jis žino? – suabejojo neaukšto ūgio raumeningas vyras ir juodai apsirengusi moteris.

– Atsakau: jei jūs abu būtumėte sieloje ramūs – jūs nebūtumėte sutikę iš žygio grįžtančių piktų ir pavargusių kariūnų. Jie tiesiog būtų tiltą praėję anksčiau, ar vėliau, ir jūs nebūtumėte jų matę. Juk neveltui yra posakis: „Toks tokį pažino...“. Jei jūs širdyje būtumėte ramūs, jūs ramiai eidami būtumėte skyrę laiko ir elgetai, ir nešulius tempiančiai moteriai... Taip gerokai sutrumpinę kelią nebūtumėte stovėję ilgoje eilėje prie vandens. Juk neveltui pasakyta: „Už gerą dešimteriopai atlyginama...“. Jei žmogus dvasioje ramus – jis tą ramybę spinduliuoja ir ją pri-traukia.

– Tu vėl laimėjai, senoli su ąžuolo lazda! Jei įvykdysi trečią užduotį, gausi visa tai, ką žadė-jau. Tad skiriu jums visiems trims mįslę. Dabar pasakykite, kuo matuojama žmogaus stipry-bė?

Juokdarys pašoko ir skambčiodamas savo kepure pasileido juokdamasis deklamuoti: Ir kas laimės? Kas pralaimės?

Kas džiūgaus, kas dantimis grieš? O gal tokių nebus visai?

Karaliau, ar tai numanai? Tuomet Juokdarys vėl pastatė ant aukštoko stalelio smėlio laikrodį, jį apvertė, ir smiltys pra-

dėjo ramiai byrėti žemyn. – Aš manau, kad žmogaus stiprybė yra matuojama jėga! – įsitikinęs sušuko raumeningas

vyras. – Juk aš sugebėjau į upę nuo tilto nustumti galingą ir daug patyrusį karį! – Aš manau, kad žmogaus jėga matuojama protu! – išdidžiai pareiškė juodai apsirengusi

moteris. – Juk žmogaus protas daro atradimus, kurie keičia pasaulį! – Ką tu manai, senoli? – Karalius pasisuko žilagalvio pusėn. Tas pagarbiai atsistojo, kiek

patylėjo, o paskui pradėjo: – Aš manau, kad žmogaus jėga matuojama... jo dvasios stiprybe. Juk jėgai dingus visi gali

pamiršti buvusias pergales... – O kodėl ne protu yra matuojama žmogaus jėga? – Karalius susidomėjęs žvelgė į prieš jį

stovintį vyrą. – Protas gali sukurti didį atradimą, tačiau žmogus gali palūžti, jei tą atradimą pasisavins

kitas. Jo protas nesuvoks, kaip taip galima pasielgti, ir kūnas susirgs... – Tad kuo matuojama žmogaus jėga? – neiškentęs paklausė Juokdarys ir pagavęs griežtą

Karaliaus žvilgsnį pasileido strimgalviais link durų, tačiau pro jas nebėgo ir palengva pasie-niais ėmė slinkti artyn. Senolis nusišypsojo ir ramiai žvelgė į Karalių.

– Kalbėk! – paliepė tas. – Matai, kad Juokdariai kartais ima karalystei vadovauti... – Kartais po juoku slepiama gili išmintis. O žmogaus jėga matuojama dvasios stiprybe, kuri

susideda iš meilės, vilties ir tikėjimo. Kuo stipresnis tikėjimas, tuo ir dvasios stiprybė didesnė. Tai pasakęs senolis nusilenkė Karaliui ir jau ruošėsi eiti link menės durų, kuomet Valdovas

nustebęs šūktelėjo jam pavymui: – Kur tu eini?! Nugalėtojo juk laukia dovanos! Senolis sustojo ir ramiai atsakė:

17 NR. 70

– Tikrai turtingas tas, kuriam nedaug reikia. O aš – visko turiu. Skelbti savo išmintį – tai jau darau daug metų savo žemėse. Juk pas mus jaunavedžiams taip namus jų giminės renčia... Dėl keliavimo po svečias šalis – gera mintis, nes visada atsiras tų, kurie bus už tave kažkuo pranašesni. Tik aš jau senas, tad manau, kad Jūsų Šviesybės... Juokdarys turi daug jėgų tą užduotį įveikti...

Aš išvykstu! Kaip man smagu! Pakelkime aukštai bures! Bet visa tai man nerealu,

Kaip vasarą kinkyt roges... – Tu atmeti mano dovaną?! – Karalius griežtai žvelgė senolio pusėn, nekreipdamas dėmesio į

Juokdario vaikščiojimą ant rankų aukštyn kojomis. – Neįsižeisk, Valdove. Pats žinai, kad šalia savęs turi išmintingą tarną. Tai, kad jis Juok-

darys – tik jo kaukė, kurią labai greitai galima nuimti... – Tu mane įžeidei! – sušuko Karalius. – Išminties karalystės valdovai dėl teisingo patarimo neįsižeidžia... – tai taręs senolis vėl nu-

silenkė ir stuksėdamas savo ąžuoline lazda patraukė savo keliais. Kiek jis dar taip vaikštinėjo kitus mokydamas – niekas nežino. Tik žmonės sakė, kad Angelų kalvoje atsiradęs Dvasios stiprybės angelas labai į jį panašus. Gal tai tas pats senolis, kuris į Anapusybes išėjęs už mūsų dvasios stiprybę meldžiasi?

Diskusija 1. Kaip suprantate mintį „Visi išmintingi atsakymai slypi mumyse“? 2. Ar pažįstate dvasiškai stiprių žmonių? Kokie jiems būdingi būdo bruožai jus žavi?

Kodėl? 3. Kuris personažas iš šios pasakos jums atrodo patraukliausiai? Kodėl? 4. Ką manote apie Juokdarį? Kuo šis personažas jums įdomus, patrauklus, o gal keis-

tas? Kodėl?


Integracija: poezija ,,Patarimas“ + muzika Pjesė ,,Patarimas“ (CD nr.5) + dailė ,,Gama“

Įvadinė informacija Daugeliu Lietuvoje atliktų tyrimų nustatyta, kad mūsų gimtinės vertybių lentelėje darbštu-

mas stovi pirmas, aplenkdamas kitose šalyse reikšmingiausią žmogaus teisę būti laisvu, tole-ranciją (pastaroji savybė mūsuose vertinama mažiausiai), kūrybingumą ir protą. Gal dėl to, kad būtent darbštumo ir pastangų dėka visos šios savybės vienaip ar kitaip gali būti ugdomos ar lavinamos.

Kaip žinia, darbštumas visais laikais buvo ir yra vertinamas bruožas. Mokslininkai mano, kad senovės Graikijoje gyvenusiam išminčiui ir filosofui Aristoteliui sukurti savo mokslą padė-jo būtent didelis darbštumas, neeilinis protas, nesuinteresuota meilė tiesai, kryptinga mokslinė veikla, organizuotumas ir sugebėjimas kitus žmones įtraukti į bendrą veiklą.

Apie darbštumo svarbą sukurta nemažai pasakų, mitų ir istorijų. Galime prisiminti italų liaudies pasaką apie seną karalių vardu Do, niekaip negalėjusį apsispręsti, kuriam iš savo sūnų dvynių palikti karalystę. Abu vaikus jis vienodai mylėjo, auklėjo, tačiau rūpestis dėl karalystės ateities vertė patikrinti būsimo valdovo atsakingumą. Tad senasis karalius (itališkai – rex) sugalvojo užduotį: kuris sūnus pirmiems saulės spinduliams nutvieskus dangų suskubs jį pažadinti – tam ir paliks savo karalystę.

Nudžiugę dėl lengvos užduoties abu princai nurimo ir atsisėdę ilgai akimis varstė dangų, bet vėliau vienas tingesnis užmigo, mat jis buvo nepratęs ilgai naktinėti, o darbštuolis, mėgdavęs iki vėlumos padėti tėvui mąstyti apie savo šalies ateitį, nesunkiai galėjo kokią naktį ir be miego ištverti. Todėl pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, darbštuolis sūnus nubėgo prie seno tėvo ir jį pažadino:

- Do, rex mio, fac sole! (it.: Do, karaliau mano, pasidarė (pakilo) saulė). Senasis kara-lius pasižiūrėjo pro langą ir atsakė:

- Si (taip)! Taip pasaulyje atsirado muzikos garsų gama ir darbštuolis sūnus paveldėjo tėvo karalystę. Ugdomosios veiklos nuostata Pasiimkite spalvotus pieštukus ir pasižiūrėkite į prieš save gulinčius lapus (pedagogas išdali-

na mokiniams piešinio ,,Gama“ kopijas). Nurodytomis spalvomis nuspalvokite kiekvieną natą. Matote po pirmąja spalvotos natos raide besileidžiančią žemyn taškelių seką. Po šiais

Praktikumas

1.2.4. Darbštumo ugdymas – kelio į gyvenimo sėkmę tiesimas

Tęsiame publikacijų ciklą „Praktikumas“, kuriame talpinamos auklėjamosios temos iš Klasės auklėtojo knygos „Grožio ir Gėrio link“.

Lemtis mūsų pačių rankomis kuria mums gyvenimus. Apmaudu jai, kai žmonės dėl savo darbų linkę ją kaltinti.

19 NR. 70

taškeliais yra pasislėpusios raidės, tad jūs turėsite jas atspėti ir išspręsti trumpą kryžiažodį: taškelių vietoje žemyn eilute parašykite darbštumo savybei būdingą bruožą. Tai nebus sudėtin-ga, nes pirmą raidę jūs jau žinote (mokytojui atsakymai parašyti apačioje).

Dorinis disputas Dabar, kai visi sužinojome po taškeliais pasislėpusius atsakymus, pasiaiškinkime, kaip jūs

suprantate šiuos būdvardžius? Koks žmogus, jūsų nuomone, yra reiklus, organizuotas, valin-gas?

Kuris iš šių bruožų, jūsų nuomone, darbštumo savybei turi didžiausią įtaką? Kodėl? Ar turite pažįstamą draugą, suaugusį, šeimos narį, kurį charakterizuotumėte kaip darbštų

žmogų? Kas jam būdinga? Kaip kiti žmonės jaučiasi šalia jo? Ugdomosios veiklos nuostata Tačiau darbštumas turi pavojų. Nustebsite kokių? Pasiklausykite šio eiliuoto pasakojimo ir

viską suprasite. ,,Patarimas1“

Erdviam kambary, kur stalas ir knygos, Dulkėti paveikslai, prigrūstos lentynos, Prie židinio seno šilumėlės ugninės, Sėdėjo žmogus prie arbatos stiklinės.

Sėdėjo ir mąstė, kažko visas rimtas, O gatvėje supos nuo vėjo žibintas. Čiobreliai garavo ir tirpo medus, Kai priebuty garsas suskambo čaižus.

Pakilo senolis, duris greit pravėrė, O ten – vyriškis. ,,Mąsčiau, – anūkėlė...“ O tas: – Sveiki! Čia aš, kurs seniau, Mokinos Jūs klasėj, kai vaikas buvau.

Senolis sužiuro, nustebęs nudžiugo, Po to pagalvojęs paklaus, kas parūpo: – Nutiko kas rimto, mano žmogau? – Paklausti pas Jus aš kai ko atėjau.

1 Pagal Bruno Ferrero pasakojimą ,,Apgultis“


Užėjo, susėdo ir kalbos jiems liejos, Apie mokyklą prie Liepų alėjos. Prisiminė klasę ir suolą kampe, Kuriam sėdėjo kas skundės drausme. – Tai kas nutiko? – mokytojas klausė, Kai įspūdžiai, kalbos aprimo. Galiausiai Svečias pasakė: – Na, ką gi, glaustai, Gyvenimas slegia, vis darbai ir darbai. Kas dieną vis bėgu, nes reikia į priekį. Sustosi – aplenks kiti ir nespėsi, Į žingsnį, į ritmą vis eit. Rutina... - Nurimki, matau: išeitis juk yra! Ir mokytojas senas, patylėjęs truputi: - Žuvis ant kranto gali pražūti, Žmogus sumaištyj pražus palengva, Tačiau vandeny žuvis – vėl gyva! Tad nieko nelaukus sugrįžk į vienatvę. - Man darbą palikti, šeimynos pilnatvę? - Ne, ne, nesutriki, mielas žmogau, Tu dirbki, plušėki, stenkis toliau. Tik grįžki į širdį. Į ją pasitrauki, Po darbo sukluski ir susikaupki, Nes susikaupus valandėlei trumpai, Surinksi širdin, ką perdien išbarstai... Ugdomosios veiklos nuostatos tęsinys Iš netrukus skambėsiančio kūrinio muzikinių intonacijų nuspėkite, ar pas seną mokytoją

atėjęs patarimo klausti mokinys sugebėjo rasti dvasinę pusiausvyrą, atsilaikyti prieš gyvenimo pečius slegiančius rūpesčius, rutiną, nuovargį, darbų gausybę ir užplūdusią beprasmybę? Ar sugebėjo žmogus surinkti per dienas išbarstytas savo širdies daleles ir darbų bei pareigų gausybė-je surasti jėgų apsisaugoti nuo kasdieninės rutinos ir eiti į priekį?

Muzikos klausymas Pjesė ,,Patarimas“ (CD nr.5) Dorinis disputas 1. Jei pas jus draugas paklaustų, kaip rasti jėgų po mokyklos grįžus namo vėl sėsti prie

knygų? Kaip tarp vadovėlių, kalno pratybų sąsiuvinių, maršruto ,,namai – mokykla – namai“ nepamesti vaikystės, jaunystės? Ką jam galėtumėte patarti?

2. Ar geriau duoti žuvies, ar geriau išmokinti žvejoti? Kaip išugdyti poreikį žvejoti, t. y. kaip puoselėti savyje norą siekti ir dirbti?

3. Kuris požiūris į darbštumą Jums yra artimiausias? Kodėl? • Reikia mėgti tai, ką darai, tada net pats sunkiausias darbas tampa hobi. M. Gorkis • Fizinis darbas ne tik neišstumia protinės veiklos, ne tik iškelia jos vertę, bet ir ją skatina.

L.Tolstojus • Be atkaklaus darbštumo nebūna nei genijų, nei talentų. D. Mendelejevas • Garbė darbo rankose. Leonardas Da Vinčis • Atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis. O. Balzakas • Kiekvienoje veikloje įpratimas ir įgytas sugebėjimas veikti yra didis dalykas. Kas nesėdėjo susidėjęs

rankų tada, kai nebuvo kas veikti, tas mokės veikti tada, kai ateis palankus metas. V. Belins-kis

21 NR. 70

• Nė viena nacija negali suklestėti, kol neįsisąmonins, kad arti žemę yra toks pats garbingas dar-bas, kaip rašyti poemą. B. T. Vašingtonas

• Stovintis artojas daug aukštesnis už klūpantį džentelmeną. B. Franklinas • Tik darbu ir kova įgyjama nepriklausomybė ir savigarba. F. Dostojevskis • Reikia dirbti sukaupus visą valią, kad ji kartkartėmis susprogtų kaip mina, sugriaudama visas

kliūtis. Ž. A. Fabras • Dirbti reikia be paliovos, kitaip dar gyvas gali apipelėti. G. Hauptmanas • Pats ragink savo darbą, nelaukdamas, kad jis tave paragintų. B. Franklinas • Darbas apsaugo žmogų nuo trijų didžiųjų blogybių: nuobodulio, ydų ir skurdo. Volteras • Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės suprato, jog duona pelno-

ma tik su prakaito skoniu, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą jis ras jėgų ir valios tam žygdarbiui įvykdyti. Ž. Vernas

• Darbas nedaro gėdos žmogui; deja, kartais pasitaiko žmonių, darančių gėdą darbui. J. S. Gran-tas

• Tinginiai ir dykūnai valstybėje panašūs į tranus avilyje, ryjančius bičių darbininkių medų. M. Servantesas

• Nuo šiol ateitis priklauso dviejų tipų žmonėms: mąstančiam žmogui ir darbo žmogui. Iš esmės abu jie sudaro nedalomą vienetą, nes mąstyti – reiškia dirbti. V. Hugo

Papildomai šią temą dar galima nagrinėti: Boso diena (10-16): 1958 metais JAV Prekybos rūmuose šią šventę įregistravo Patricija

Bays Haroski iš Ilinojaus valstijos. Mat ji tuo metu dirbo įmonėje sekretore, kurios bosas buvo... jos tėtis. Spalio 16-ąją moteris pasirinko todėl, kad ši diena buvo tėčio gimtadienis. Metams bėgant Boso diena išpopuliarėjo Amerikoje, o vėliau ir Europoje.

Pastaruoju metu darbdaviai, priimant į darbą naujus darbuotojus, didžiausią dėmesį teikia kandidato gebėjimui bendrauti, sklandžiai reikšti savo mintis, laisvai elgtis. Vėliau, kopiant karjeros laiptais, labiausiai yra vertinamas kūrybiškumas ir darbštumas. Tačiau mokykloje neretas jaunuolis vadovaujasi tokia taisykle: ,,Jei ką gali padaryti šiandien – atidėk poryt die-nai, turėsi dvi laisvas dienas.“ Pasekmės būna akivaizdžios atsistojus ant abitūros egzaminų slenksčio, kai galiojęs įprotis užėjus norui dirbti – pailsėti ir palaukti, kol tai praeis, ima su-brandinti savo karčius vaisius. Pasibaigus egzaminų sesijai tokių nenoras sutikti pažįstamus, mokytojus, mėginimas kaltinti egzaminų komisiją ar visą švietimo sistemą dažnai slepia vieną paprastą tiesą: ,,Kaip pasiklojai – taip išsimiegojai.“ Kaip išvengti tokių vidurinio mokslo baigimo rezultatų?

Pasaulinė mokslo diena taikai ir vystymuisi (11-10): Nuo 2002 metų UNESCO visame pasaulyje šią dieną skatina minėti Pasaulinę mokslo dieną taikai ir vystymuisi. Taip siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į mokslo svarbą, supažindinti su mokslo naujovėmis, pasiekimais, naujais tyrimais. Pilietinės visuomenės instituto užsakymu 2005 rugsėjį atlikta mūsų gyventojų apklausa parodė (Dialogas, 2006 01 06), kokioms vertybėms skiriama reikšmė: 90% respon-dentų nurodė darbštumą. (Beje, ši savybė vertybių skalėje ypač aukšta buvusiose socialistinė-se valstybėse: Rusijoje – 91%, Bulgarijoje – 87%, Latvijoje – 85%, Estijoje – 81%...). Va-karų valstybėse darbštumas vertinamas santūriau. Pavyzdžiui, Danijoje darbštumą kaip savy-bę, kurią reikia ugdyti šeimoje, paminėjo tik 2 % respondentų, Švedijoje – 4%, Austrijoje – 9 %.. (Matyt todėl, kalbėdamas vienoje konferencijoje D. Kuolys darbštumo išaukštinimą pava-dino lietuviškos šizofrenijos pavyzdžiu...) Tuo tarpu toleranciją, kaip itin svarbią savybę, paminėjo 92 % respondentų Olandijoje ir Švedijoje, 87% – Danijoje, 72% - Austrijoje, o Lietuvoje – 61%. Kaip paaiškintumėte šį vertybinių požiūrių skirtumą?Minėtame tyrime buvo klausiama, kuriam iš dviejų teiginių respondentai labiau pritaria: „Geriau gyvena tas, kuris geriau dirba“ ar „Sėkmę gyvenime užtikrina ne tiek darbštumas, kiek atsitiktinumas ir ryšiai“. Dauguma gyventojų (58%) sutiko su antruoju teiginiu: jų nuomone, ne asmens darbš-tumas, bet pažintys ir aplinkybės lemia gyvenimo sėkmę. Tik 27% respondentų laikosi nuo-monės, kad geriau dirbantys gyvena geriau. Kokia jūsų nuomonė? Kodėl?

Pedagoginė vasaros pertraukėlė...


Jau mūsų kalendoriuose šypsosi vasara. Kokia jos „šypsena“ bus šį kartą? Lietinga,

karšta, vėjuota, rami...? Viena, – tikrai aišku: ji bus, kaip visada, per trumpa, nes vaikams ir daugeliui iš mūsų – tai laukiamas atostogų metas, mokiniams – išbandy-mų, juk nemažą dalį pasigvelbs egzaminų „karštinė“, mokytojams – teks sumuoti „derliaus“ rezultatus. Juk „ką pasėsi – tą ir pjausi“... Tačiau po darbymečio visada būtina pailsėti, kad atgavus jėgas vėl galėtum tęsti pradėtus darbus ar leistis „užkariauti“ naujas erdves.

„PAPA“ kūrybinė grupė taip pat rengiasi atostogų. Svarbu apmąstyti naujas kryp-tis, siekius, uždavinius. Tuomet ir susitikimas bus laukiamas ir aktualus. O kol kas – ramių, saulėtų vasaros „šypsenų“ ir iki naujų susitikimų!

Iki!

Lolita Piličiauskaitė Navickienė

Solėja Piličiauskaitė Karalienė

Albertas Navickas

Documents

Sveikinimas · 2012-05-31 · Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, 2005–2010 m. profeso-riaus kurto elektroninio žurnalo „PAPA“ straipsnių pagrindu