ISSN

202

9–60

61

NENUGRIMUOTI HEROJAI

R. Vikšraičio socialinės fotojuostos

NEMOKAMAS PRAMOGINIS LEIDINYS „LAIKAS.LT“ nr. 27 (2012 rugsėjo 3–spalio 1 d.)

R. Zemkausko rekomendacijos

E. Jakilaitis tiesioginiame

eteryjeNatalie Shau ir Hibou photography

REdAkcIJOS žOdIS

Rugsėjo mėnesio herojai be grimo, nes......fotografo Rimaldo Vikšraičio objektyve – nenugrimuoti socialiniai paribiai...žurnalisto Edmundo Jakilaičio kasdienybė – tiesioginis eteris...juodadarbiai emigrantai nebijo papasakoti savo (ne)sėkmių už Lietuvos ribų...Imantas Reed, tepęsis daug grimo muzikiniame realybės šou, visą jį nusivalė ir įkūrė indie roko grupę...Natalie Shau ir Hideo kurti fotografijos meną įkvepia naktis...„Kebblogo“ komanda negaili šiurkštesnių žodžių nevalgomam maistui...interneto komentarų kultūra jos paprasčiausiai neturi...kas geriau už Rytį Zemkauską gali pasakyti, kas yra snobo kinas?

Pasirinkti begrimę temą, kad ir kaip būtų keista, paskatino reklamuojami nauji televizijų sezonai. Ne, ne todėl, kad redakcija, kai nedirba, nuolat drybso priešais TV ekranus ( juk žiūrėti jį šiuolaikiniam žmogui – daugiau nei nemadinga). Tiesiog nuo to TV grimo sluoksnio truputį net pykina. Tačiau! Po juo irgi yra gerų dalykų, dėl to apie 2,5 straipsnio bus susiję su kalbančiąja dėže. Niekam dėl nieko nepriekaištaujame, paprasčiausiai naują „sezoną“ pradedame nenugrimuoti.

Su straipsnių temomis jau susipažinote, tad belieka įsigilinti į labiausiai sudominusias.Dovilė

Vyr. redaktorė Dovilė RaustytėRedaktorius Karolis VyšniauskasŽurnalą ruošti padėjo: Reda Krušinskai-tė, Martina Danėlaitė, Justė Urbonavičiū-tė, Aleksandras Rimdžius, Martynas Gedvila, Mantas Kvederis, Dominykas Šumskis, Aistė Ridikaitė ir kt.Kalbos redaktorė Edita MatonytėDizaineris Tomas Mozūra

Su redakcija galite susisiekti:mob. +370 660 05 831el. p. redakcija@laikas.lt

Reklama:Jurgita Zuzevičiūtė,mob. +370 660 05 832,el. p. vadyba@laikas.lt

Direktorė Simona Matiukienė

Žurnalą leidžia:UAB „Baltic Net Media“, Geležinio vilko 18A, Vilnius

Žurnalą spausdino: UAB „Leidybos grupė“

Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.

KAUNAS: verslo centrai, „Čili pica“, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, BO baras, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi Express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taver-na“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“ „Cho-colaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radha-rane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“, „Femina Bona“, grožio salonas „Tovera“, „Tamsta“, „Undinė“ „Ry-šių kiemelis“, „Džem’pub“ ir kt.

ŠIAULIAI: „Centro šokoladinė“, „Coffee Inn“.

VISA LIETUVA – „SPA Vilnius Sana“.

Naujas numeris pasirodys spalio 1 dieną.

žurnalų rasite šiose vietose VILNIUS: verslo centrai, „Čili pica“, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Subma-rinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“, „Bambalynė“, „Orgaz-mus“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk Shake“, kino teatrai „Pa-saka“ ir „Skalvija“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, LEU, VU, MRU, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „Guru“, „Li-vin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, Itališka vyni-nė, „Bunte Gans“, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbutis „Adelita”, Menų spaustuvė, Užupio kavinės tera-sa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo Mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint Vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“,„Pitstoppizza“, „Raw-Raw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“,„Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „studio 9“, „The Room“, „Meat lovers Pub“, jogos centras „Shanti“, šokių studija „Orientalija“, „Dovilės rytietiškų šokių studija“, „Vasaros terasa“, „Vienuolyno kiemas“.

Viršelį kūrė hibou.lt, modelis Urtė iš RUTA model management

Nuotr

. – R

imald

as Vi

kšra

itis

44

Aleksandras Rimdžiusaleksandras.rimdzius@gmail.com

Prieš susitikda-mas su fotografu Rimaldu Vikšraičiu vienoje greta esan-čių gyvenviečių, užsukau pasi-klausinėti apie šį kūrėją į jo gimtinę – Sintautus.

Bene kiekvienas kalbintas vietinis man uždavė tą pa-tį klausimą – kodėl noriu kalbinti šį fotografą? Atsa-kymas paprastas – manau, kad šio šiurkštoko realiz-mo atstovo kūryba nėra de-ramai įvertinta gimtinė-je. Taip pat noriu sužinoti, kokia idėja slepiasi po vie-nu žinomiausių, ypatingu intymumu alsuojančiu šio autoriaus darbų: kiaulės ausį kandančio vyro ir jam į klausos organą rėkiančio vyresnio vyriškio atvaizdą.

Su ponu Rimaldu susitiko-me šalia esančiame kaime. Jau žinojau apie tai, kad fo-tomenininkas vaikystėje persirgo tuberkulioze, sun-kiai vaikšto bei valdo rankas, tik nebuvau informuotas, jog jis dar ir sunkiai kalba. Todėl esu labai dėkingas R. Vikš-

Pavaizduoti ša-lia kiaulės galvos

komunikuojančius vyriškius meninin-

ką įkvėpė Vincentas van Gogas

raičio dukrai Linai už tarpi-ninkavimą. Buvau maloniai nustebintas išvydęs jauna-tvišką, stilingą, besišypsan-tį ir pozityvų straipsnio he-rojų. Pašnekovas – tarsi gy-vas „pranašu savo krašte ne-būsi“ posakio įrodymas. Vos pradėjus pokalbį, iškart atsi-dūsta, jog straipsnių apie sa-ve neskaito: „Tie žmonės tie-siog visur mato tik juoda.“ Ne kitaip ir su biurokratinio aparato gniaužtais. „Papra-šau paremti parodą kurioje nors ambasadoje, o jie atšau-na, kad darau gėdą savo ša-

liai, vienintelis būdas gauti finansavimą yra rengti ben-dras parodas“, – neslepia ap-maudo vos prieš trejetą me-tų Europos atradimo laurus Arlyje (Prancūzija) nusiraš-kęs lietuvis. „Ten viskas ki-taip, ten tiesiog galima gy-venti fotografija.“

Kalbant apie kontekstą, neįmanoma R. Vikšraičio nesulyginti su Rodo kolosui posovietinėje erdvėje soci-alinės dokumentikos srity-je prilygstančia Boriso Mi-chailovo figūra, savo darbais

it skalpeliu jis negailestingai lupa tiek komunistinės, tiek kapitalistinės visuomenės odą, rodydamas negailestin-gą socialinių paribių realy-bę. Kita vertus, vargu ar R. Vikšraičiui toks jau svarbus realybės dokumentavimas ir siekis priblokšti. Turbūt jam artimesnis kur kas inty-mesnis savo alkoholikus tė-vus fiksavusio brito Richar-do Billinghamp santykis su savo herojais. Susidomėju-siems socialinės dokumen-tikos fotografija norėtųsi pa-siūlyti pasidomėti realius

socialinius pokyčius inspira-vusių fotografų Jacobo Riis ir Lewis Hine darbais, taip pat aplankyti www.shorpy.com puslapį. Na, o savo pa-grindiniu įkvėpėju R. Vikš-raitis įvardija fotožurnalistą Romualdą Rakauską.

Populiariąją nuomonę apie realybės fiksavimą suskum-ba paneigti ir pats fotogra-fas. Menininkas teigia, kad svarbiausias jo tikslas yra pajusti, kaip žmonės gyvena, prisijaukinti juos. Jis ne tiek įamžina realybę, kiek kons-

truoja savitus pasakojimų būdus. Bene labiausiai krin-tantis į akis fotografo brai-žas – jo cikliškumas ir žaidi-mas skirtingais kontekstais: vienoje nuotraukoje tokio R. Vikšraičiui būdingo siautu-lio akimirką matome kojo-mis pusnuogį vyrą apsiviju-sią moterį. Ne jie yra šio fan-tasmagoriško vaizdo centre, o už jų stovintis, rankomis į palangę įsikabinęs pusnuo-gis vaikas vešliais plaukais, savo išvaizda ir tyrumu pa-našus į Rafaelio pavaizduo-tus cherubinus Siksto ko-

plyčioje.

Kaltinantiems kūrėją ne-laimėlių eksploatavimu no-rėtųsi priminti, kad jis pats buvo tapęs modeliu sa-vo fotografijoje. Vienoje iš jų („Kelio pabaiga“) pats R. Vikšraitis stovi nuogas, toks, koks yra, už savęs palikęs vo-rą tuščių butelių ir tarsi sa-kantis „aš ne kitoks nei jie visi“. Galbūt ateityje meni-ninko nemėgėjai pritrūks bent vieno „amžinojo“ ar-gumento: R. Vikšraičio drą-siausiose svajonėse – auto-

aktų albumas. Jau yra per 50 nuotraukų, tačiau trūks-ta lėšų.

Turbūt antru po fotoapa-rato pagal svarbą įrankiu Ri-maldo kūrybiniame kelyje galima vadinti dviratį. Kūrė-jas tvirtina, kad rinkdamas medžiagą galbūt jo kūrybi-ne viršūne vadintinam ciklui „Vienkiemių godos“ (2002 m.) dviračiu sukardavo di-džiulius atstumus: „Išva-žiuodavau penktą ryto ir be devintos vakaro į namus ne-grįždavau.“

Svarbiausias fotografo tikslas –

pajusti, kaip žmonės gyvena,

prisijaukinti juos

Ispanijos kaimuose R. Vikšraitis daugiausiai

įamžino tokių marginalių grupių, kaip narkomanai,

gyvenimus

Nuotr

. – R

imald

as Vi

kšra

itis

6

raičio dukrai Linai už tarpi-ninkavimą. Buvau maloniai nustebintas išvydęs jauna-tvišką, stilingą, besišypsan-tį ir pozityvų straipsnio he-rojų. Pašnekovas – tarsi gy-vas „pranašu savo krašte ne-būsi“ posakio įrodymas. Vos pradėjus pokalbį, iškart atsi-dūsta, jog straipsnių apie sa-ve neskaito: „Tie žmonės tie-siog visur mato tik juoda.“ Ne kitaip ir su biurokratinio aparato gniaužtais. „Papra-šau paremti parodą kurioje nors ambasadoje, o jie atšau-na, kad darau gėdą savo ša-

liai, vienintelis būdas gauti finansavimą yra rengti ben-dras parodas“, – neslepia ap-maudo vos prieš trejetą me-tų Europos atradimo laurus Arlyje (Prancūzija) nusiraš-kęs lietuvis. „Ten viskas ki-taip, ten tiesiog galima gy-venti fotografija.“

Kalbant apie kontekstą, neįmanoma R. Vikšraičio nesulyginti su Rodo kolosui posovietinėje erdvėje soci-alinės dokumentikos srity-je prilygstančia Boriso Mi-chailovo figūra, savo darbais

it skalpeliu jis negailestingai lupa tiek komunistinės, tiek kapitalistinės visuomenės odą, rodydamas negailestin-gą socialinių paribių realy-bę. Kita vertus, vargu ar R. Vikšraičiui toks jau svarbus realybės dokumentavimas ir siekis priblokšti. Turbūt jam artimesnis kur kas inty-mesnis savo alkoholikus tė-vus fiksavusio brito Richar-do Billinghamp santykis su savo herojais. Susidomėju-siems socialinės dokumen-tikos fotografija norėtųsi pa-siūlyti pasidomėti realius

socialinius pokyčius inspira-vusių fotografų Jacobo Riis ir Lewis Hine darbais, taip pat aplankyti www.shorpy.com puslapį. Na, o savo pa-grindiniu įkvėpėju R. Vikš-raitis įvardija fotožurnalistą Romualdą Rakauską.

Populiariąją nuomonę apie realybės fiksavimą suskum-ba paneigti ir pats fotogra-fas. Menininkas teigia, kad svarbiausias jo tikslas yra pajusti, kaip žmonės gyvena, prisijaukinti juos. Jis ne tiek įamžina realybę, kiek kons-

truoja savitus pasakojimų būdus. Bene labiausiai krin-tantis į akis fotografo brai-žas – jo cikliškumas ir žaidi-mas skirtingais kontekstais: vienoje nuotraukoje tokio R. Vikšraičiui būdingo siautu-lio akimirką matome kojo-mis pusnuogį vyrą apsiviju-sią moterį. Ne jie yra šio fan-tasmagoriško vaizdo centre, o už jų stovintis, rankomis į palangę įsikabinęs pusnuo-gis vaikas vešliais plaukais, savo išvaizda ir tyrumu pa-našus į Rafaelio pavaizduo-tus cherubinus Siksto ko-

plyčioje.

Kaltinantiems kūrėją ne-laimėlių eksploatavimu no-rėtųsi priminti, kad jis pats buvo tapęs modeliu sa-vo fotografijoje. Vienoje iš jų („Kelio pabaiga“) pats R. Vikšraitis stovi nuogas, toks, koks yra, už savęs palikęs vo-rą tuščių butelių ir tarsi sa-kantis „aš ne kitoks nei jie visi“. Galbūt ateityje meni-ninko nemėgėjai pritrūks bent vieno „amžinojo“ ar-gumento: R. Vikšraičio drą-siausiose svajonėse – auto-

aktų albumas. Jau yra per 50 nuotraukų, tačiau trūks-ta lėšų.

Turbūt antru po fotoapa-rato pagal svarbą įrankiu Ri-maldo kūrybiniame kelyje galima vadinti dviratį. Kūrė-jas tvirtina, kad rinkdamas medžiagą galbūt jo kūrybi-ne viršūne vadintinam ciklui „Vienkiemių godos“ (2002 m.) dviračiu sukardavo di-džiulius atstumus: „Išva-žiuodavau penktą ryto ir be devintos vakaro į namus ne-grįždavau.“

Ispanijos kaimuose R. Vikšraitis daugiausiai

įamžino tokių marginalių grupių, kaip narkomanai,

gyvenimus

Daugeliui turbūt bene ak-tualiausias klausimas – kaip fotografui pavyksta ši-taip arti prieiti prie žmonių ir vos ne prasibrauti į jų as-meninę erdvę. Pasirodo, vis-kas labai paprasta – su dali-mi jų viename ar kitame sa-vo jaunystės etape jis augo, be to, su savo modeliais visa-da stengiasi susipažinti ar-timiau: „Juk taip lengviau dirbti!“ Kartais užmegz-

tas ryšys įgauna ir kiek bau-ginantį pobūdį, tarkim, šei-mos nariams yra tekę vos ne per prievartą išprašyti vieną iš išvykusio fotografo lauk-ti pasiryžusių modelių. Yra ir malonesnių atvejų: „Atei-na prieš dešimtmetį pas ma-ne besifotografavusios mer-ginos ir prašo pakartoti. O žmona man priekaištauja – girdi, pas tave daugiau nuo-gų vyrų nei moterų.“

Prieš susitikimą R. Vikš-raitis su bičiuliu buvo leidęsi į kelionę automobiliu po Is-panijos kaimus, kur padarė, kaip tvirtina, daugybę puikių kadrų, dažniausiai įamži-nę tokių marginalių grupių, kaip narkomanai, gyveni-mus. Fiksavęs ne tik Lietu-vos, Ispanijos, bet ir Danijos ar Kinijos žmonių gyvenimo akimirkas fotografas reziu-muoja, kad viskas visur bai-

gia supanašėti. Kita vertus, užsienyje tikrai geriau foto-grafuoti. Rimaldui ypač di-delį įspūdį paliko nuolat ju-dantis Pekino knibždėlynas su jo pro akis dviračių sal-vėmis šaudančiomis gatvė-mis. Su Kinijos sostine kūrė-ją sieja ne tik malonūs įspū-džiai – į šį kvapą gniaužian-tį megapolį atvykusio me-nininko iš pradžių nepasiti-ko joks vertėjas, susizgribta

Nuotr

. – R

imald

as Vi

kšra

itis

8

R. Vikšraičio drąsiausiose

svajonėse – autoaktų

albumas

buvo tik kiek vėliau. Tačiau turbūt niekur nebuvo taip gera vaikštinėti ir fotogra-fuoti, kaip Austrijos sostinė-je Vienoje.

Baigiant pokalbį visada no-risi šiek tiek kyštelti nosį pro ateities planus slepian-čią širmą. Nors pašnekovas atvirauja šiuo metu esantis visiškai išsisėmęs ir bene po-rą metų nieko verto dėmesio

nesukūręs, optimizmo ir ti-kėjimo nepraranda. Anot jo, šiuo metu vyksta derybos su jo jaunystės fotografijomis susidomėjusiais leidėjais iš Olandijos.

Nuolatinė kelionė, mitinis cikliško pasaulio vaizdavi-mas – tokie, atrodytų, šį kū-rėją bei jo darbus lydintys leitmotyvai. Ir dabar jis, kaip vaikystėje ar jaunystėje, pe-

riodiškai vis kaitalioja gyve-namąsias vietas, ir dabar vis dar bent keletą kilometrų kasdien sukaria dviračiu...

Vos nepamiršau apie pa-grindinį savo kelionės tiks-lą – nuotrauką, kurioje pa-vaizduoti šalia kiaulės galvos komunikuojantys vyriškiai, įkvėpė Vincentas van Gogas. Bet tai Jūs tikriausiai jau su-pratote patys.

Televizijos laidų vedė-jas Edmundas Jakilaitis šiandien daugeliui turbūt asocijuojasi su politikų ir žinomų visuomenės veikėjų pokalbiais tiesio-giniame eteryje. Būtent šiuo amplua išgarsėjęs žurnalistas pasidalijo mintimis apie savo darbą, ekshibicionizmą Lietuvos žiniasklaidoje ir olimpi-nę ramybę eteryje, kuri praverčia visai laidos komandai.

10

tūkstančių žmonių. Iki šiol su tuo susidoroju mintyse įsivaizduodamas vieną kon-kretų žiūrovą, kalbėdamas jam – ir tada viskas yra labai paprasta.

Kaip susidorojate su jau-duliu, kylančiu tiesiogi-niame eteryje?Nesakyčiau, kad jaudulys kyla dėl tiesioginio eterio – labiau dėl to, ar pavyks įdo-miai pakalbinti žmogų, ar pavyks laida apskritai. Pats tiesioginis eteris man nesu-kelia papildomo jaudulio.

Man kalbėti tiesioginiame eteryje patinka labiau, nei daryti įrašą – jų vengiu, ne-bent priverčia aplinkybės. Kalbėdamas tiesioginėje laidoje aš geriau jaučiu lai-ką: atsiranda tam tikras lai-ko branginimas, žinant, kad negalėsi nieko iškirpti, pri-lipdyti ar pataisyti. Tai šiek tiek mobilizuoja ir pokal-bio metu suteikia daugiau malonumo tiek pašnekovui, tiek jį kalbinančiajam.

E. JAkILAITIS: „NIEkAdA

NEPANIkUOJU TIESIOGINIAME ETERyJE“

Kas buvo sunkiausia pir-momis dienomis, kai pra-dėjote dirbti televizijos tiesioginiame eteryje?Tiesą sakant, nemanau, kad tai buvo labai sudėtinga. Turbūt vienas svarbesnių dalykų – reikėjo įveikti suvo-kimą, jog tave realiuoju lai-ku stebi dešimtys ar šimtai

Visi čia dirbantys žmonės turi būti daugiau ar mažiau pasiruošę tiesioginiam ete-riui, nes tai yra sudėtinė te-levizijos žurnalisto darbo dalis – jeigu manai, kad tam nesi tinkamas, eini dirbti į laikraštį.

Jie turi jausti tam tikrą ramybę – net

jei „britvom“ lytų, tu esi ramus

Martynas Gedvilamartynas@laikas.lt

Kaip tinkama linkme nu-kreipti „sunkius“ pašne-kovus – tuos, kurie pikty-biškai neatsako į klausi-mus, nenori civilizuotai diskutuoti?Jei pašnekovas nenori atsa-kyti į klausimą, galima imtis tam tikrų priemonių: užduo-ti du–tris kitus klausimus ir tuomet paklausti dar kar-tą, klausti, kol atsakys ir t. t. Bet dažniausiai aš nesusi-duriu su tokiais atvejais, kad pašnekovai piktybiškai neat-sakytų į klausimą. Jie pikty-biškai meluoja, bet tą reikia įrodyti. Kai žmogus nenori atsakyti, jis dažniausiai su-meluoja, o tavo darbas yra iš anksto pasiruošti pokalbiui ir pabandyti tai kaip nors perprasti.

Kaip manote, kokios savy-bės reikalingiausios dar-bui tiesioginiame eteryje?Jos niekuo nesiskiria nuo sa-vybių, kurios privalomos tie-siog geram žurnalistui. Ma-no galva, pati svarbiausia ge-

ro žurnalisto savybė yra vie-na vienintelė: jam kiti žmo-nės turi būti įdomesni negu jis pats. Didelė bėda yra ta, kad daugelis mūsų žurnalis-tų laiko save įdomesniais už tuos, su kuriais kalbasi. Čia jau nebe žurnalistika, čia – ekshibicionizmas.

Kine, televizijos seria-luose (pvz., „The News-room“) darbas tiesiogi-niame eteryje vaizduoja-mas dramatiškai: kiekvie-no darbuotojo indėlis la-bai svarbus, visi labai jau-dinasi, kad laida pavyktų. Koks šis darbas Jūsų tele-vizijoje?To jaudulio šiek tiek yra, bet aš pats sukuriu tokią atmos-ferą, kurioje „kuo blogiau, tuo geriau“. Kai kas nors ne-pavyksta arba iškyla ko-kių nors problemų, darau-si pabrėžtinai vis rames-nis ir tai atitinkamai nu-teikia aplinkinius žmones. Mūsų toks darbas: jeigu kas nors nutinka, viskas įvyks-

ta realiuoju laiku, o mes la-bai ramiai reaguojame. Aiš-ku, eteryje dirbame su ais-tra ir užsidegimu, bet profe-sine prasme ramiai, ir tada visi aplinkiniai irgi išlieka ramūs. Žmogus, kuris kalba tiesioginiame eteryje, duo-da tam tikrą toną visos ko-mandos darbui.

Mūsų komandos nėra di-delės. Savo laidose aš dir-

bu ir su turiniu, dažniausiai vienas. Sugalvoju temą, pa-šnekovus, pasikviečiu juos. Tačiau komanda, aišku, yra. Tiesioginio eterio lai-doje vienu metu dirba bent 6–7 žmonės: keletas opera-torių, režisieriai, garso reži-sieriai, kompiuterinės grafi-kos specialistai ir t. t. Jie tu-ri jausti tam tikrą ramybę – net jei „britvom“ lytų, tu esi ramus.

Taigi, aš taip ir elgiuosi, ti-krai niekada nepanikuo-ju eteryje. Manau, kad gana lengvai visa tai įveikiu ir jau esu prie to beveik pripratęs. Tačiau nėra taip, kad visiš-kai nesijaudintum: prieš tie-sioginį eterį jaudiniesi lygiai taip pat, kaip darydamas re-portažą, skubėdamas, vėluo-damas nuvežti vaiką į mo-kyklą.

Ruošiantis didesnėms lai-doms (štai kitą savaitę Val-dovų rūmuose pradėsime „Lyderių forumą“, kuriame

Jei žurnalistas laiko save įdo-mesniu už tą, su kuriuo kal-

basi, tai yra nebe žurnalis-tika, o ekshibi-

cionizmas

Nuotr

. Iš „L

ietuv

os ry

to“ te

levizi

jos ar

chyv

o

12

kalbio temą, bet ne konkre-čius klausimus, nes tai yra gyvas pokalbis. Kartais atsi-tinka taip, kad esi pasirašęs 20–30 klausimų, bet užduo-di pirmą ir daugiau prie jų nesugrįžti, nes pokalbis pa-krypsta kita linkme. Jei duo-di klausimus iš anksto, rizi-kuoji tapti melagiu – žmogus pasiruoš į juos atsakyti, o tu jų niekada neužduosi. Man labai dažnai nutinka taip: tu-riu klausimų sąrašą, bet už-davęs pirmąjį daugiau į tą la-pą net nepasižiūriu.

Kokias tiesioginio eterio laidas mėgstate? Ar turi-te sektinų pavyzdžių, iš kurių semiatės patirties, naudingų įžvalgų, kurias panaudojate savo darbe?Sektinų pavyzdžių Lietuvoje tikrai neturiu, o ir užsienyje nėra nieko, kas be galo patik-tų. Taip, žiūriu kitus kana-lus – daugiausia į visuome-nę orientuotus Vakarų šalių kanalus, panašius į „Lietu-vos ryto“ televiziją, nesvar-bu, ar jie privatūs, ar ne. Bet nėra taip, kad turėčiau sek-tiną pavyzdį ir, kaip sakoma, „užaugęs norėčiau tapti tuo ir tuo“.

Jums teko kalbinti daug įvairių žmonių – prezi-dentų, įžymybių... Galbūt kurį nors iš savo darytų interviu laikote geriausiu ar ypatingai pavykusiu?Manau, kad geriausio savo interviu dar nepadariau, gal-būt padarysiu ateityje. Kol kas man įdomiausią ir iš-skirtiniausią interviu ėmiau prieš 13 metų, 1999-aisiais, iš palestiniečių lyderio Yas-sero Arafato. Tai buvo vie-nas žymiausių XX a. politi-kų pasaulyje. Per trumpą lai-ką spėjau pasiruošti ir mes visai įdomiai pasikalbėjome. Y. Arafatas nemažai kalbėjo apie Palestinos nepriklauso-mybės galimybę naujajame tūkstantmetyje. Šis interviu buvo rodomas daugelyje pa-saulio šalių. Tačiau manau, kad savo geriausiam interviu dar tik rengiuosi.

bus apie 170–200 žiūrovų), kvailiausias ar baisiausias laikas man yra maždaug va-landa prieš eterį – kai viskas jau yra paruošta, visi viską žino, galima būtų pradėti lai-dą, bet dar liko valanda.

Kaip bendraujate su pa-šnekovu už kadro? Ar su-pažindinate jį su klausi-mais iš anksto? Sakoma, kad paprastai už kadro ta pačia tema daug nekalba-ma siekiant, kad eteryje pokalbis būtų natūrales-nis. Ar sutinkate?Taip, vengiu to. Pavyzdžiui, jei su pašnekovais sėdime grimo kambaryje, pakalbi-nu juos panašia tema, bet ne ta pačia. Stengiuosi, kad laidos metu tiek man, tiek jiems viskas būtų nauja, ne-atskleistume savo klausimų, nuostatų ir pan.

Kalbant apie temas ir klau-simus, vadovaujuosi prin-cipu, kad žurnalistas visada privalo iš anksto pateikti po-

JUOdAS dARBAS SVETUR – dIdELI PINIGAI?Iliu

strac

ija –

Justė

Urb

onav

ičiūt

ė. Fli

ckr/m

arme

lade-

fires

14

Vienais iš rugsėjo numerio pašnekovų tapo išmainiusieji trijų mėnesių poilsį į juodą darbą užsienyje. Pakalbinome jaunus žmones, kurie, įsitikinę, kad sąskaitos pačios

neapsimoka, paliko nuomojamą butą prižiūrėti draugams ir iškeliavo vasarą plauti indų, nurinkinėti prišnerkštų stalų, valyti tualetų, skinti braškių... Iš jų lūpų išgir-

dome ir žiauroką plano „greitai pralobti“ tiesą.

JUOdAS dARBAS SVETUR – dIdELI PINIGAI?

Gabrielė gimtąją Klaipė-dą išmaino jau antrus metus iš eilės svajodama pagyven-ti ant savo pačios šiknos. Per-nai dirbusi „patį monoto-

niškiausią darbą“ drabu-žių sandėlyje Olandijo-je, šiemet ji išvyko į vi-sų išsvajotą, o kai ku-rių ir prakeiktą Londo-

ną padavėjauti. Po ke-leto savaičių vergystės ne-kokios reputacijos kavinėje, lakstant paskui į pensiją iš-ėjusius vagis, alkoholikus ir narkomanus, merginai nusi-šypsojo laimė susirasti dar-bą sušių restorane bei padir-bėti jaukioje kavinukėje. Ji

sakosi išeiginių beveik netu-rinti, o jei ir turi laisvą pus-dienį, dažnai norisi tiesiog kristi į lovą: „Vieną kartą, kai dirbau pervargusi, vietoj ne-tikėto komplimento pasi-girdo, kad prašo vandens, o paskui klientai stebėjo-si, kodėl vietoj ačiū atnešiau jiems vandens buteliuką.“

Dažnai ir namie pailsėti sun-ku – aplinkui zuja ispanai, italai, indai, o bute amžina studentiška netvarka ir gali-mybė į basas kojas įsivaryti rakštį: „Delno didumo vorai privertė net mane, nebijan-čią vabalų, stovėti penkioli-ka minučių ant fotelio.“ Bet turbūt visos baisybės nė mo-tais, kai atlyginimas laiku ir svarais, – klausiame Gabrie-lės apie jos kiaulę-taupyklę: „Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo ir taip, lyg turė-čiau daug laisvo laiko ir daug atliekamų pinigų.“ Nors dir-bant „juodą“ darbą miršta pozityvumas ir viskas prade-da erzinti, kaip vieną iš svar-biausių priežasčių, dėl ku-rios jau kitąmet ji vėl papil-dys kurio nors Europos di-dmiesčio gyventojų gretas, mergina įvardija neįkainoja-mą patirtį.

Kiek tolėliau, iki Amerikos, išvykusi Laura iš Gargždų sako norėjusi užsidirbti grei-tai ir daug. Tad kol Lietuvoje draugai linksminosi, ji dir-bo pagalbine padavėja pakis-taniečių restorane Čikagos

priemiestyje. „Iš pradžių nu-sivyliau, nes išvykdama vis-ką įsivaizdavau kaip kokia-me filme. Suburb‘e nebuvo ką veikti, atstumai be maši-nos neįveikiami, jų gyveni-mo būdas visiškai nepriim-tinas – laisto žolę per lietų, kondicionuoja patalpas ati-darytomis durimis“, – pasa-

Geriau eisiu agurkų skinti, nei dirbsiu ka-

sininke...

Martina danėlaitėredakcija@laikas.lt

koja kultūrinį šoką patyru-si mergina. Taigi, visą vasa-rą Laura be perstojo lakstė su sunkiais padėklais ir jau-tė psichologinį spaudimą, kad jei ko nors prisidirbs, ją iš karto atleis. Per visą dar-bo dieną nebūdavo galima net prisėsti. Retkarčiais tek-davo nešioti milžiniškus pa-dėklus ir iraniečių klube, at-sargiai manevruo-jant šokių aikšte-lėje: „Prieidavo barzdoti vyrai su turbanais ant gal-vos, apsikabinda-vo ir norėdavo nu-sifotografuoti, bet aš bėgdavau nuo jų kuo toliau.“ Bū-ta ir linksmų mo-mentų – jeigu ku-ris nors padavėjas būdavo pasidėjęs limonado stikli-nę, kiti pripilda-vo į ją degtinės – visi vaikščiodavo linksmi ir apsvai-gę. Tačiau ne taip linksma Laurai pasidarė žvilgte-lėjus į banko sąs-kaitą, kurioje skaičiai bylojo apie „sugebėjimą“ nieko ne-susitaupyti: „Panašų darbą ryžčiausi dirbti tik tuomet, jei būčiau tikra, kad nema-žai užsidirbsiu. Beje, ir ki-tąkart pasirinkčiau įdomes-nę šalį.“

Kaunietė Neringa jau an-trą vasarą leidžia mažame Airijos pajūrio miestelyje, kur ne atostogauja, o tvarko kitų poilsiautojų viešbučio kambarius. Kambarine įsi-darbinusi mergina gali val-gyti viešbučio maistą, nau-dotis pirtimi, baseinu, spor-to sale ir turi du laisvadie-nius, tačiau per dieną priva-lo sutvarkyti ir trylika kam-barių. „Darbas – fizinis, bet ne toks baisus. Aš ir len-kė esame greitai dirbančios, dažniausiai baigiame anks-čiau, „žudome“ laiką iki ėji-mo namo ir slepiamės nuo valdžios, kad neduotų papil-domo darbo.“ Nepaisant to,

kad Neringa turėjo užtek-tinai laisvo laiko pasivaikš-čioti vandenyno pakran-te ar mieste, tai nesutrukdė jai per dvi vasaras užsidirb-ti daugiau nei 20 tūkstan-čių litų. Beveik visa ta suma vis dar „tupi“ banke ir lau-kia protingų investicijų, nes mergina sakosi ne tam auko-jusi savo vasaras, kad paleis-

žmoniškai tuose šiltnamiuo-se.“ Pagrindinis skirtumas tarp darbo Anglijoje ir Lie-tuvoje, žinoma, yra atlygi-nimas. Jeigu šiltnamiuose už darbo dieną Vilma gauna 35 litus, kurių vargiai užten-ka pavalgyti, Anglijoje vie-nos dienos uždarbio užten-ka dviem savaitėms. Todėl moteris pataria: „Jei turi ge-rą darbą Lietuvoje, tai ko tau ten važiuoti. Bet jei dirbi ka-sininke, tai tada tikrai geriau važiuoti į užsienį. Ir aps-kritai, geriau eisiu agurkų skinti, nei dirbsiu kasinin-ke.“ Taip ir balansuoja Vilma tarp Anglijos žiemų ir Lietu-vos vasarų.

Nukankintas abitūros, kai noras buvo didesnis ne-gu racionalumas, Domi-nykas iš Vilniaus troško išvykti kuo toliau nuo Lietu-vos. Per agentūrą susiradęs indų plovėjo darbą Ame-rikoje ir įkalbėjęs dar du draugus, išskrido net neatsigręždamas, tik orumą paliko kažkur Varšuvos oro uoste. Darbdavių ap-gyvendintam didžiuliame name be baldų, tik su vie-nu plaštakos dydžio tara-konu, Dominykui Ameriko-je patiko: „Keisčiausia bu-vo suprasti, kad kitoje plane-tos pusėje viskas vyksta taip pat – para turi 24 valandas, žmonės pavargsta, juokiasi, dirba, merginas reikia užkal-binti, pinigus uždirbti.“ Vai-kinas ir indus plovė, ir tua-letus valė, ir dėžes daržovių pjaustė. Nepaisydamas nedi-delių santaupų bei nelegalo statuso, jis netgi svarstė ga-limybę pasilikti Amerikoje. Visgi namų ilgesys nugalė-jo ir Dominykas, išmokęs vi-sokiausių buitinių gudrybių ir pamatęs neregėtų daly-kų, grįžo į Lietuvą. Paklaus-tas, ar važiuotų darbuotis į užsienį vėl, paslaptingai at-sako: „Kiek žinau, už polia-rinio rato esančiuose naftos gręžiniuose moka fantastiš-kus pinigus. Nebuvau, neži-nau, bet kažkam patikrinti juk reikia!“

Anglų kalbos geriau

nepramokau, nes aplinkui tik lietuviai, lenkai ir babajai, todėl

dažniausiai laisvu laiku gerdavau

jų savaičių bedarbystės jam nusišypsojo „laimė“ lenk-ti nugarą spaustuvėje: „Dir-bau fizinį darbą – pakuoda-vau knygų paletes į dėžes, kurios dėl senos technikos buvo kreivos, tad tekdavo gerai kumščiais ir kojomis pasidarbuoti, kad išeitų gra-žus kubas.“ Taip besidar-buodamas ir begyvendamas

bendrabučio tipo na-me kartu su įvairaus amžiaus žmonėmis, Žygimantas susitau-pė nei daug, nei ma-žai – 800 litų. Vaiki-nas pasakoja, jog an-glų kalbos geriau ne-pramoko, nes aplin-kui tik lietuviai, len-kai ir babajai, todėl laisvalaikį leisda-vo dažniausiai nusi-gerdamas: „Nors už darbą Lietuvoje mo-ka žymiai mažiau, čia galiu turiningiau leisti laisvalaikį, pa-vyzdžiui, ilsėdama-sis prie jūros.“

Panašiai galvoja ir patriotė Jūratė, ku-

ri Vilniaus dailės akademijo-je baigė keramikos specialy-bę, bet įsidarbino Anglijoje glazūruotoja ir dekoruotoja. Kadangi darbą gavo neseniai ir atlyginimą moka už pada-rytą produkciją, merginos santaupos dar ganėtinai ma-žos, o bėdos su kalba didelės: „Labai sunku buvo su kalba susitvarkyti, su kultūriniais ir prekių skirtumais. Nuėjau į parduotuvę grietinės pirkt ir neradau. O Lietuvoje visi lietuviai, savi žmonės ir jau-čiuosi saugiai.“

Vilmai iš Kėdainių nė mo-tais saugumas ir sentimen-talumas – reikia uždirbti ir išlaikyti šeimą. Todėl nete-kusi darbo išvažiavo į An-gliją skinti narcizų, po tri-jų mėnesių vyko jų sodinti, o vasarą įsidarbino Kėdainių agurkų šiltnamiuose: „Pir-mas įspūdis – na ir n***. Ko-lektyvas geras buvo, bet la-bai pavargdavau, karšta ne-

tų viską vėjais. „Į Airiją dirb-ti turbūt nebegrįšiu, nes no-rėčiau rimtesnio darbo, su-sijusio su studijomis, tačiau jeigu nepavyks, būtų įdomu padirbėti viešbutyje Lietu-voje ir pažiūrėti, kaip viskas čia vyksta.“

Pas draugą į Lesterio miestą Anglijoje Žygiman-tą išvijo skolos. Po dvie-

16

karolis Vyšniauskaskarolis@laikas.lt

Imanto Reed veidas yra matęs daugiau grimo, nei galė-tum pamanyti klausydamas jo dainuojančio „ReedNo-Brass“ – vienoje daugiausia žadančių jaunų Lietuvos roko grupių. Prieš ketverius metus Imantas, būdamas „durnas ir daug ko nesuprantantis“, neatsispyrė pa-gundai ir sudalyvavo „Muzikos akademijoje“ – viename tų „muzikinių“ realybės šou, kuriame dalyviai pagal fo-nogramą turėdavo dainuoti į lietuvių kalbą išverstus užsienio hitus.

18

„Aš SAkydAVAU „NE“, O JIE

MAN VIS TIEk įJUNGdAVO

fONOGRAMą

IMANTAS REEd:

“Daugeliui šou dalyvių, pavyzdžiui laimėtojui Ruslanui Kirilkinui, tai nekėlė jokių problemų. Imantas norėjo išeiti jau po pirmo mėnesio, bet užuot galėjęs tai padary-ti, turėjo dainuoti kar-tu su Berneen. Jo nelai-mei, kažkas tą klipą yra įdėjęs į „YouTube“.

Porą metų gydęsis postte-levizines traumas, Imantas galiausiai grįžo į muziką ir su „ReedNoBrass“ jau spė-jo koncertuoti Vokietijoje ir Lenkijoje bei įrašė pirmąjį skaitmeninį EP. Nebeturėda-mas ko prarasti, muzikantas pirmą kartą pasakoja apie sa-vo patirtį televizijoje.

Po šio pokalbio „ReedNo-Brass“ eteryje greitu metu turbūt neišvysime, bet grupei to ir nereikia – vis tiek, anot Imanto, „kaimas nesuprastų“.

„Nes tai – ne tik puiki pro-ga save pareklamuoti, bet ir išbandyti jėgas, sau įro-dyti, kad esu šio to ver-tas“, – sakei prieš eidamas į „Muzikos akademiją“. Ką gali pasakyti dabar?Eidamas ten buvau durnas ir daug ko nesupratau. Prieš šou tikrai norėjau ten patek-ti, naiviai daug kuo tikėjau. Bet jau po pirmo mėnesio no-rėjau iš ten išeiti, prašiau, kad mane paleistų, bet ne-paleido. Vėliau po dar poros mėnesių iškritau pagal žaidi-

mo taisykles. Pamenu, labai džiaugiausi, galvojau: „Yes, pagaliau.“

Kodėl?Labiausiai nervino tai, kad viskas vyko ne taip, kaip buvo tartasi. Pavyzdžiui, prieš šou prasidedant, buvo sakyta, jog galėsime rinktis gabalus, ku-riuos norėsime dainuoti. Aš tuo metu dainavau džiazą ir R&B – dar nebuvau subren-dęs tam, ką darau dabar. Pro-diuseriai sakė, kad viskas ge-rai, galėsiu dainuoti džiazą.

Tuo metu dar mokiausi pas Giedrę (Giedrę Kilčiauskie-nę, grupės „Empti“ vokalis-tę – K. V.). Su ja tardavomės, kurios dainos labiausiai tik-tų mano balsui.

Bet kai šou prasidėjo, į tai, kokias dainas norėdavau dainuoti, niekas neatsižvelg-davo – organizatoriai pa-tys viską parinkdavo. Būda-vo taip: ketvirtą ryto atsiun-čia lietuviškai parašytus an-gliškos dainos žodžius, šeštą ryto atsiunčia aranžuotę. – dažnai ji būdavo tokios tona-cijos, kuri mano balsui visiš-kai nepatogi – o vienuolik-tą ryto jau vyksta generalinė repeticija. Ir daryk ką nori.

Šnekėdavau su Dima (Sas-ha Sonu). Štai jis iš anks-to žinodavo, kokį gabalą dai-nuos. Dima yra nuoširdus vaikinas, jis gal ir pats neži-nojo, kad vieni gabalus gau-na anksčiau, kiti vėliau. Tuo metu mes neblogai sutarda-vome. Būdavo, jis džiaugia-si: „Kitą savaitę dainuosiu tą gabalą, o kokį tu?“ O aš saky-davau: „Nežinau.“

Apskritai, mano nuomo-ne, organizatoriai buvo nu-sprendę, kuriuos dalyvius jie nori paprominti, o kuriuos galima žeminti tam, kad iš-keltų tuos kitus. Nors iš ti-krųjų tame šou niekas nie-ko stebuklingo nedarė. Nei aš, nei kiti.

Ar pasirodymu metu dai-nuodavote pagal fonogra-mas?Kaip kada. Aš visada atsisa-kydavau dainuoti pagal fo-nogramą, bet du kartus ma-ne privertė tai daryti.

Privertė?Aš sakydavau „ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogra-mą. Per tiesioginę translia-ciją, kai jau būdavau išėjęs į sceną. Nekoks jausmas.

O kaip su tekstais? Kas rašydavo lietuviškus žo-džius angliškoms dai-noms?

Zdebskis (radijo stočių „M–1“ ir „Lietus“ vadovas – K. V.). Būdavo chebra, kuri sėdi, pigiais midi garsais da-ro fonuškes, ir dar būdavo tie, kurie išverčia tekstą, su-rimuoja jį, padaro lietuvišką ir tau įkiša.

Ar nesigaili, kad apskritai ten ėjai? Juk kad ir ką be-darytum dabar, internete ir toliau bus vaizdo įrašas, kur tu dainuoji su Berne-en, o kitiems tu visada lik-si „Imantu iš „Muzikos akademijos“, kuris daina-vo pagal fonogramą.Atvirai pasakius, gailiuosi. Bet man buvo 20 metų, bu-

vau naivus, todėl ir prida-riau nesąmonių. Vėliau, kai tik kalba pasisukdavo apie visą šitą šou, stengdavau-si jos vengti. Tu esi pirmas žurnalistas, su kuriuo suti-kau apie tai pašnekėti. Da-bar į viską man jau trupu-tį nusišvilpti, nes praėjo ne-mažai laiko. Bet pirmus dve-jus metus aš apskritai buvo išnykęs iš muzikinio pasau-lio, praktiškai grodavau tik jam session’uose, vien tam, kad išvengčiau dėmesio, ku-ris tada buvo atsiradęs.

Nauji muzikiniai projek-tai pristatomi praktiškai kiekviename televizijų se-

zone, šis bus ne išimtis. Žmonės ten veržiasi, nori išpopuliarėti. Ką pasaky-tum talentingiems, bet to-kiems pat naiviems, koks buvai tu, dainininkams, kurie nori patekti į tele-viziją?Praėjusį sezoną vyko muzi-kinis šou „Lietuvos balsas“. Aišku, aš jį mačiau gal tik vieną kartą, nes dabar net televizoriaus namie neturiu ( juokiasi). Bet ten dainavo nemažai mano pažįstamų. Kiek su jais bendravau, sa-kė, kad situacija yra kitokia negu tada, kai dalyvavau aš. Man atrodo, kad tada, prieš ketverius metus, dar buvo li-

Imantas 2008 m., viename realybės šou pasirodymų

Televizijos prodiuseriai

kepa popkornus. Sumeta kukurūzus į

mikrobangų krosnelę, jie išsproginėja, juos išsitraukia,

suvirškina ir viskas. Nieko nebelieka.

20

kęs šleifas po visų „kelių į žvaigždes“. Tada prodiuse-riai leisdavo sau elgtis su da-lyviais kaip su gyvuliais. Da-bar to gal yra mažiau.

Bet apskritai, žmonės kaž-kodėl mano, kad televizija jiems gali padėti išpopulia-rėti. Taip, gali, bet išpopulia-rėti kur? Tik Lietuvoje. Kur kitur tu gali išpopuliarėti, jei dainuoji britų dainos kove-rį lietuvių kalba su žostkai lievu tekstu? Po viso to tu-rėsi nebent turą po Lietuvos kaimus.

Televizijų prodiuseriai tuo ir naudojasi: jie ieško

jaunų, naivių veidų, kuriuos lengva išdurti. Daug kas to nesuvokia. Žmonės galvoja: „Nuvarysiu į realybės šou, būsiu žvaigždė.“ Visa tai yra popkornas. Televizijos pro-diuseriai kepa popkornus. Sumeta kukurūzus į mikro-bangų krosnelę, jie išspro-ginėja, juos išsitraukia, su-virškina ir viskas. Nieko ne-belieka. Dėl to ir daugumos muzikinių šou dalyvių isto-rijos Lietuvoje yra liūdnai pasibaigusios. Nes juos tele-vizijos prodiuseriai greitai iškepė, atidavė kaimams, kad šie juos suvirškintų, ir viskas, tada juos visi pamir-šo. O po kiek laiko tie žmo-

nės suvokia, kad wtf ? Ką aš padariau?

Su „ReedNoBrass“ pa-sirinkai visiškai kito-kią kryptį. Neturite jokių prodiuserių, dainas rašo-te patys, turite tik vady-bininką, kuris neturi nie-ko bendra su televizija ar „elitiniu“ Lietuvos šou verslu. Ar gali palygin-ti dabartinį savo muzikinį kelią ir buvusį?Lyginti net nėra ką. Tai yra du visiškai skirtingi daly-kai. Mūsų pasirinktas ke-lias, aišku, yra sunkesnis. Daug sudėtingiau bandyti prasimušti, rasti, kur įsira-

šyti dainas, atiduoti jas ra-dijui, susiorganizuoti, kur koncertuoti. Viską turime darytis patys. Bet mes jau-čiamės gerai. Bent jau aš ti-krai jaučiuosi geriau groda-mas su „ReedNoBrass“, ne-gu būdamas televizijoje, nes dabar darau tai, kas man patinka. Kuriu savo muziką su savo draugais, rašau savo lyricsus, atiduodu žmonėms save tokį, koks esu. Man ne-reikia to šlamšto, kurį jau praėjau. Nenoriu ten grįž-ti, man labai gerai taip, kaip yra dabar.

Bet juk pati televizija sa-vaime nėra blogis. Juk jei, pasvajokim, „ReedNo-Brass“ į savo šou pakvies-tų pagroti Davidas Let-termanas, turbūt sutik-tumėte.Aišku, sutiktume! Mes tikrai nesame nusistatę prieš te-leviziją apskritai. Bet Lietu-vos televizijose Letterma-no nėra. Jos yra skirtos kai-mo rinkai. Iš muzikantų Lie-tuvos televizijos rodo Radžį ir „Olialia pupytes“, nes kai-mui to reikia. Siūlyti alter-natyvą televizijai neapsimo-kėtų. Įsivaizduokime, kad televizijos bandytų perau-klėti žmones ir pradėtų jiems kišti indie roką. Nieko gero nebūtų – televizijų rei-tingai kristų, niekas jų nebe-žiūrėtų, jos žiūrovams būtų neįdomios. Mes atliekame kūrinius anglų kalba, kaimas to nesupras. Jiems reikia Zdebskio parašytų žodžių „kaip aš tave bučiavau“.

Bet mes su „ReedNoBrass“ nesiekiame įtikti visiems. Sąmoningai pasirinkome groti tokią muziką, kokią grojame. Nors, kita vertus, mūsų dainos turi daug pop muzikos priemaišų. Tai, kad Lietuvoje bet kas, kas groja-ma su gitaromis, automatiš-kai priskiriama „alternaty-vai“ – ne mūsų problema.

„ReedNoBrass“ skaitmeninį EP „id“ galima perklausyti adresu soundcloud.com/reednobrass

Imantas šiandien, su „ReedNoBrass

Nuotr

auko

s – Im

anto

Reed

asm.

arch

yvo i

r LNK

NATALIE SHAU+HIdEO=PRIEBLANdOS fOTOGRAfIJA

22

Atrodo, naujasis projektas tęsia ankstesnes Natalie tra-dicijas, tad ar verta čia ką nors pasakoti – juk pati me-nininkė bene kiekviename interviu kantriai aiškina sa-vo kūrybos filosofiją, este-tiką bei kontekstą? Tik as-meniškai man keletas mo-delių fotografijose vizualiai priminė pačią Natalie (taip, kai kuriuose darbuose yra ir ji). Gaila, bet sužinoti, ar tai tik sutapimas, nebuvo lem-ta – kol viena iš labai užimto kūrybingojo pelėdų tande-mo kruopščiai ruošė žurna-lo viršelį, kita, nutūpusi ant mėnulio šviesos nušviestos mirusio medžio šakos, grei-tai, kol dar laikrodis neišmu-šė vidurnakčio, sutiko atsa-kyti į kelis klausimus. Susi-pažinkite – Hideo.

Aleksandras Rimdžiusaleksandras.rimdzius@gmail.com

Jungtinis mūsų didžiosios skaitme-ninio meno enigmos Natalie Shau ir dar mįslingesnio kolegos Hideo pro-jektas „Hibou pho-tography“ – dar tik vieną žvakutę ant gimtadienio torto spėjęs už-pūsti įvykis meno padangėje.

Nuotr

. – „H

ibou P

hotog

raph

y“

Kokia pavadinimo esmė, kaip šis prancūziškas žo-džio „pelėda“ atitikmuo atspindi Jūsų abiejų pa-saulėjautą ir bendradar-biavimą?Mes mėgstame pelėdas, o ir šiaip esame naktiniai žmo-nės, tai ir pasivadinome „Hibou“.

Kaip susipažinote, kaip ir kada kilo mintis apie šį projektą? Ar visada su-tampa požiūriai, netenka leistis į kompromisus?Mintis kurti savo studi-ją kilo 2010 m. žiemą. Iki to laiko abu atskirai ilgą lai-ką domėjomės fotografija, svarstėme galimybes turė-ti savo studiją, bet vis atbai-dydavo tai, kad vienam tuo kokybiškai verstis yra sun-ku. Susipažinus ir ėmus fo-tografuoti kartu, šis klausi-mas išsisprendė savaime.

Kompromisų ieškoti neten-ka, nes turime panašų skonį bei mus jungiančias idėjas.

Kaip supratau, Jūs abu esate fotografai – ar Jūsų abiejų funkcijos sutam-pa, ar yra kokių nors niu-ansų ir skirtumų? Taip, fotografuojame abu, tačiau ne konkuruojame, o vienas kitą papildome. Na-talie rūpinasi stilistika ir fotografijų retušavimu, o aš – šviesa ir kitais techniniais dalykais.

Kaip apibrėžtumėte tai, ką darote (su kuo ben-dradarbiaujate, darbų pobūdis ir t. t.)?Bendradarbiaujame su Lie-tuvos ir užsienio aksesuarų bei drabužių dizaineriais, įvairių žurnalų leidėjais.

Taip pat esame dėkingi Lie-tuvos modelių agentūroms, kurios suteikia galimybę dirbti su jų modeliais.

24

Labiausiai domina portre-tinė ir mados fotografija, todėl daugiausia stengia-mės tik tuo ir verstis. Taip pat dažnai fotografuojame medžiagą (angl. stock) Na-talie photoart’ui.

Apie Natalie mes žinome turbūt viską, ką mums priklauso žinoti. Norėtų-si susipažinti ir su kole-ga? Paklausti, ką slepia Hideo slapyvardis, su-žinoti šį tą apie gyveni-mo kelią ir pomėgius bei tikslus.Slapyvardis Hideo prilipo dar nuo senų laikų, kai Lie-tuvoje pradėjo plisti inter-netas ir visi prisistatyda-vo slapyvardžiais. Fotoapa-ratai traukė nuo vaikystės, bet rimčiau jais domiuosi nuo 2006 metų – iš pradžių susidomėjau portretine fo-tografija, vėliau analogi-ne vidutinio formato foto-grafija. Mėgstamiausi foto-grafai – Tim Walker, Erwin Olaf, Paolo Raversi.

Kokie Jūsų abiejų toles-ni planai? Kiek ilgalai-kis ir savarankiškas „Hi-bou“ projektas?Planai – tęsti bendradar-biavimą ir sukurti daugiau įdomių fotosesijų.

Mėgstame pelėdas, esame

naktiniai žmonės, tad ir pasivadinome

„Hibou photography“

26

nuotraukų konkursas „Tik niekam nerodyk!“

tęsiasi

Didelių formatų nuotraukų spausdinimas ant įvairių pa-

viršių: tradicinio fotografijos popieriaus, fotokokybės

popieriaus, plakatinio popieriaus, drobės, vinilo, tento,

tapeto ir kitų medžiagų. Fotografijos dizaino darbai, se-

novinių fotografijų skaitmeninis retušavimas, nuotrau-

kų klijavimas ant kieto pagrindo (aliuminio kompozito,

putų kartono, kartono), nuotraukų laminavimas, rėmi-

nimas, fotografijos albumų gamyba.

Konkursu „Tik niekam nerodyk“ raginame

žmones paviešinti savo slaptas fotografijas ir

įsitikinti, kad atrodyti „negražiai“ yra gražu, o

dažnai ir labai linksma. Konkursui palaikymą

išreiškė nemažai Lietuvos visuomenės veikė-

jų, pasidalinusių savo slaptomis fotografijo-

mis, kurias galite rasti portale www.laikas.lt

Nuotraukas su komentarais, kodėl šios nuo-

traukos niekam nenorite rodyti, siųskite adre-

su redakcija@laikas.lt iki rugsėjo 21 dienos.

OPERUOJA kEBABąOPERUOJA kEBABą

?

28

OPERUOJA kEBABą

Olė, nakties maisto gurmanai. Sveikinu sulaukus dar vieno kebblogo komandos recenzijų paketėlio. Nemirkite, sulaukite ir kito, o tuo

metu pradedame burnoti. kadangi sexy žurnalo „Laikas.lt“ komanda nusprendė nubraukti nuo „apsimuzojusių“ veidų grimą, kebblogininkai

pasikapstys po nakties maisto slaptuosius protokolus. kad pamatytume ką nors naujo ir netikėto, šiandien Jus pamaloniname

kebabinės bulvinių blynų ir išmėsinėto plauzer-kebab recenzija.

OPERUOJA kEBABą

?

≈

Vaikinų pasakojimo sti-liaus keisti nedrįsome, tad tekstas netaisytas

O buvo taip. Esame rim-ti bachūrai, tad vieną rimtą dieną grįžome iš savo rimtų darbų į rimtus namus, rimtai pašnekėjome telefonu ir iš-važiavome į rimtą kebabinę, kuri šiaip yra Gedvydžių ga-tvėje priešais Abraomo Kul-viečio mokyklą. Ten „Maxi-ma“ šalia ir viena turkiška kebabinė, kur žiurkės gyve-na, bet čia istorija kitam kar-tui. Kebblogo komandos bie-dnu supratimu, šioje vietelė-je yra geriausi kebabai Lie-tuvoje. Dėl skonio šiaip nesi-ginčijama – mes jį turime ir esame profesionalai, jūs ga-lite eiti pagraužti Tauro kal-no „kebabų bulkos“. Ką čia pasiginčysi, kai saka babū-nės. Tai va, nuvarėme ten prie tos kebabinės, užsisa-kėme bulvinių blynų su čes-nakiniu padažu, sumokėjo-me keturis pinigus, prisifot-kinom kaip rimti pacanai su grybeliu kirkšny ir kibome į darbą. Šiaip truputį buvo ablomas nuėjus į mėgstamą kebabinę užsisakyti neaišku kokio maisto – bulvinių bly-

nų, bet ko šioje šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje dėl reitingų nepadarysi.

Pagamino greitai, nes ne-pataikėme maisto užsakymų piko metu. Supakavo bly-nus į tokį bomžavą plastiki-nį sriubos indelį. Ten įdėjo man keturis bulvinius bly-nus ir iki viršaus pripylė čes-nakinio padažo. Realiai išė-jo pem ant pem, nes padažo buvo sklidinas indas. Prasi-brovus pro padažo užsklan-dą, pavyko rasti blynų. Šiaip turiu pasakyt, kad neypa-tingai jie buvo skanūs, nes iš paskutiniųjų stengiausi pa-justi jų tikrąjį skonį, bet re-aliai išėjo taip, kad visą lai-ką čiufarinau padažą. Nepa-tingėjau vieną blyną nuvaly-ti ir suvalgyti be padažo, kad pajusčiau, kas čia per bulvės. Buvau visiškai nepralinks-mintas blyno konsistencijos. Nes toks buvo, liaudiškai sa-kant, valdiškas. Baisi sinte-tika, neduokdie. Jei ne spal-va, valgant vieną blyną pri-mintų smalą su tokiais len-kiškais pesticidziniais bulvių pagardukais. Buvo nei teip, nei teip. Šiaip labai ilgai gal-vojau, kaip mielai Kebblo-go šeimai perteikti pojūčius, kuriuos suteikia šitie bly-nai. Arčiausiai turbūt yra ta konsistencija, kuri būna, kai žiauriai ilgai čiaumoji vieną gumos gabaliuką ir jis po to pasidaro toks baisiai nema-lonus, byrantis į gabaliukus, bet vis tiek sulipusius tarpu-savyje ir smirda. Pastebėki-te, brangieji skaitytojai, kad apie skonį dar nė nepradėjau kalbėti. Žinote, kodėl? Ha-haaa, teisingai, viskas skęs-ta, tęžta, tręšta, šąla, bąla ne-normaliame kiekyje česna-kinio padažo. Čiuju priliur-lino porą ten tų kebabinių samtelių, o tokiam mažam bomžariniam indukui yra baisiai daug. Tai realiai su-mokėjau keturis litus už pu-sę indelio česnakinio pada-žo, kuris užmuša bet kokį ki-tą skonį. Galėjo man vietoj tų bulvinių blynų pridėti ce-lofaninių maišelių ar kokių

nors presuotų gipskartonio lakštų. Ne visai žinau, kas šiais laikais papigiai eina se-nukuose akciniame skyriuje. Žodžiu. Visiškai neturiu nie-ko prieš tą česnakinį pada-žą, bet jis motherfucking ow-nina visus įmanomus sko-nio receptorius. O po šitokio jo suvartoto kiekio tai aps-kritai dar galima kokį mėne-

pamėginkite išmirkyti sa-vo patalynę acte. Garantuo-jam autentiškus „mmmm, aš jaučiu, kaip mano skonį jau-čiančios ląstelės svyla“ po-jūčius.

Buvo pasakyta daug ge-rų dalykų. Nežinia, kaip čia geriau apibendrinti. Jei bū-čiau bomžas ir nesiparinda-

dominykas šumskisreda@laikas.lt

Mantas kvederisreda@laikas.lt

mas valgyčiau bet ką (skam-ba keistai iš bičo, kuris val-go didžiausią kebabinių bru-dą), tikrai mokėčiau 4 Lt už porciją šiek tiek šilto mais-to. Nes ir skonį turi (kaip jau supratote, gana intensyvų), o ir šiaip valgyti yra gerai. Bet jei esate pižonai ir savo se-xjookeas vežate tik į geriau-sias kebabines, šeriate mo-čniausiais turkiškos virtuvės patiekalais ir lakdinate sal-džiausiais Jamaica sidriu-kais su konservantais, tai gal siūlau šiek tiek praskipinti šiuos bulvinius blynus. Duo-du sveiką drūtą ketvertą, nes tiek ir mokėjau už nesveikus, bet drūtus blyniukus.

...abu kartus kebabe radau

po ilgą turkišką plauką (labai

labai labai tikiuosi, kad jie buvo nuo

galvos)...

sį nieko neužuosti ir nepa-justi skonio. Jei norite pa-justi panašų skonio recepto-rių atbukimą, kaip nuo tokio kiekio česnakinio padažo, tai

30

Taigi, vieną šiltą vasaros vakarėlį Kebblogo ko-manda išsiruošė į rei-

dą paskanauti mūsų taip my-limo maistelio. Vienas iš joint’ų buvo kebabinė Pilies gatvėje. Taip jau nutiko, kad seniai šioje vietoje valgėme,

o kiek prisimename, čia ne-labai kokie kebabai užderė-davo. Mat senais, samano-tais laikais teko porąkart ra-gauti kebabų ir abu kartus radau po ilgą turkišką plau-ką, nes pardavėjas / gaspa-dorius buvo turkas su ilgais plaukais (labai labai labai ti-kiuosi, kad jie buvo nuo gal-vos...). Galvojame, reiktų vėl paskanauti vieno kito plau-kelio. Tačiau tik nuvykus iki tos kebabinės mus pasitiko raštelis, jog viskas persikė-lė Pilies gatve į viršų, kokius 200 metrų. Nauja pradžia gal kokia? Reopening ar kas? Pa-sirodo, new shit yra kioske-lis. Oho, kaip netikėta. Keba-

binė kioskelyje. Bet visai nu-stebino šis chicken house, nes atrodo patogiai įrengtas, ma-tyti, kaip viskas gaminama, gal ir nieko vietelė. Tik me-niu durnas. Norėjome užsi-sakyti kažkokį mandrą laive-lį su mėsa ar kažkuo panašiu,

bet turkas tik pakratė galvą ir sakė imti kebabą. Atseit ne-būkite lopai, „išsitrinkite gal-vas“ ir imkite normalų mais-tą. Dafuq. Kam čia apsimes-ti poshy restoranu, kuris tu-ri 99 proc. turkiškos virtuvės, kai realiai skaniai ir išvis turi ingredientų normaliai tik ke-babams pagaminti. Nesvar-bu. Aplinka visai nebloga, yra lauko staliukų. Kebabą paga-mino greitai. Nulėkėme stai-giai ragauti, tik šįkart sugal-vojome pabūti hipsteriai ir kitokiais būdais įvertinti ke-babą. Nutarėme prisikasti iki pat kebabo šaknų, kad taip be grimo būtų galima užmes-ti akį. Pasitelkėme sunkiąją

artileriją – kišeninį peiliuką, šprotuotą atkryvalkę ir steri-lias pirštines, išmirkytas iš-bėgusiame tepale ir žiurkių spirutėse. Praskrodėme kebį ir pradėjome analizuoti, koks čia kontingentas paslėptas. Ir žinokite, visai mus nuste-

bino „vokiška kokibė“ *budu-lio balsu*. Nors pats kebabas ir kenčia nuo centro kebabų sindromo (kuo centriau, tuo mažesnis ir brangesnis jis yra), bet ingredientai yra vi-sai neblogi. Radome iceberg’o salotų, tik vieną pomidorą, jelapeno daug ir jokių fuc-king agurkų iš Varšuvos di-dmenkės, sumaišytų su ba-būnės raugintais kopūstais iš Pautenas. Dar mėsos rado-me, kuri visai skaniai atrodė, ir nusprendėme, kad ten viš-tiena, nes joint’as gi chicken house vadinasi. Ir plaukų, ži-nokit, neradome. Nežinau, ar pardavėjo plaukų trum-pumas, ar kokios nors nema-

dingos ir pervertintos šva-ros taisyklės padėjo, bet bu-vo plauk-free kebab. Kalbant apie skonį, tai irgi galima vie-ną kitą pliusiuką uždėti, nes jei viskas nebūtų suvyniota į Užgavėnių blyną, minkštu-mo sulig „Dormeo“ čiužinu-

ku, tai gal ir nieko mini keba-biukas būtų.

Apžvelgiant viską gali-ma duoti kokį šešetą ar še-šis pem. Jei keliausite pro ša-lį, tai galite užbėgti, plaukų, matyt, nerasite, o jei rasite, tai nufotkinkite ir atsiųskite Kebblogui. Pusė velnio koky-bė, tik neišsidirbinėkite kaip mes, nesiveskite panikės į kebabinę paragauti turkiško laivelio su mėsa, imkite rim-tą kebabą ir būsite normalūs bachūrai. Taika. Dar daugiau kieto š... Kebblogo „Facebo-ok“ puslapyje, tumblre www.facebook.com/kebblogas ir kebblogas.tumblr.com.

Kebabas po chirurgo skalpeliu

„Green Night“: DJ Cam & Blockhead (FR) FREERugsėjo 28 d., penktadienis

Kas? Kur? Kada?

GERA PRAdžIA – PUSė SEZONO dARBOMenų fabrikas „Loftas“ naujajame sezone duris atvėrė plačiau nei bet kada. Sezono atidarymo vakarėlis su elektroninės muzikos dievuku Nicolas Jaar pakrikštijo naujus „Lofto“ veiklos metus. Ir dar nenuginčijamai garsiai, karštai, masiškai bei su pačia gražiausia sostinės publika.Be to, naujiena nenorintiems praleisti ko nors įdomaus – nuo naujojo sezono „Loftas“ žurnalo „Laikas.lt“ puslapiuose nuolat pateiks savo renginių tvarkaraštį kartu su svarbiausiomis ar išskirtinėmis menų fabriko naujienomis.

TAIP PAT

RUGSĖJĮ LOFTE

MĖNESIO NAUJIENA

DJ Cam yra prancūziškasis DJ Shadow „variantas“, kuris bendram audiovizuali-niam šou sujungė jėgas su kitu Prancūzi-jos muzikos sunkiasvoriu – Blockhead iš „Ninja Tune Recording“. Jiedu uždegs ža-liąją naktį „Lofte“, o žalią rytą šaus tiesiai į grandiozinį vakarėlį Maskvoje.DJ Cam remiksuoja didžių muzikų kū-

rybą, rašo muziką tokiems vardams kaip „Louis Vuitton“, „Cartier“, GAP ir pan., kuria garso takelius TV serialams ir ki-no meistrų – pavyzdžiui, Gus Van Santo – filmams.Daugiau „Green Night“ atlikėjų „Lofte“ netrukus bus paskelbta www.menufabrikas.lt.

32

„Dirty Goods“ feat. FernquestRugsėjo 15 d., šeštadienisPo birželio mėnesį vykusio „Loftas Fest“ buvo iškart aišku, kad ši kompanija iš nedidelio Niuporto miestelio Didžiojoje Britanijoje privalės grįžti į Lietuvą ir kuo greičiau.„Dirty Goods“ feat. Fernquest patiks ir tiems, kas gyvena hiphopo ritmu, mėgsta greitį ir nežabotą energiją ant scenos, ir tiems, kas mėgsta indie roką, lanko „Liverpool“ ar panašios muzikos vakarėlius, žavisi odinėmis striukėmis bei vyrukais su elektrinėmis gitaromis.Jei netiki pasakojimais, su kokia jėga ši kompanija lipa ant scenos, tiesiog „Google“ arba „YouTube“ įvesk: Fernquest „Grime is the One“ arba „Dirty Goods“ – „Know No Other“.Po savo pasirodymo „Loftas Fest“ rokenrolo atlikėjai „Dir-ty Goods“ taip pat prisipažino mylintys Lietuvą. Paklausti, ar nežada kraustytis į Londoną ir ten siekti karjeros aukštumų, jie atšovė: „Londonas – nieko naujo, Lietuva dabar yra mūsų mylimiausia šalis pasaulyje.“Ekstremaliai greitai rimuoti sugebantis Fernquest irgi negai-lėjo gerų žodžių Lietuvai, lietuvėms, lietuviškam alui ir „Lof-tui“. Jis kartu su „Dirty Goods“ būgnininku užkurs tokią dis-koteką, kuri įkvėps, ir būtinai norėsis vėl tai pakartoti.

Parov Stelar Band, lapkritisRugsėjo pradžioje menų fabrikas paskelbė, kad į Lietu-vą grįžta „Parov Stelar Band“. Pasiutę, mylimi elektroninio svingo džentelmenai į „Loftą“ atmina su savo nauja progra-ma „The Princess 2012“. „Iškaba „IŠPARDUOTA“ prie įėjimo į erdvę, kurioje groja Pa-rovas su grupe kabo beveik prieš visus kompanijos koncer-tus, nesvarbu, ar tai būtų Maskva, Niujorkas, Atėnai“, – teigia V. Diawara ir priduria, jog tikisi šiame koncerte sutikti visus Lietuvos melomanus. Turint omeny, kad praėjusiais metais bilietai į „Parov Stelar Band“ koncertą „Lofte“ buvo išparduoti iki paskutiniojo, ga-lima būtų manyti, kad ir į šio grupės turo pasirodymą bilietai „vitrinoje“ neužsilaikys.Parov Stelar pasirodymas patiks tiems, kam patinka „St. Germain“, Moby, prieškario Amerikos gangsterių įvaizdis ar bent filmai apie juos, lindihopas, skrybėlių kultūra, estetika, nemirštanti klasika ir, be abejo, svingas.Parov Stelar su grupe tik menų fabrike „Loftas“ ir tik lapkričio 18 d.Bilietus jau platina „Tiketa“.

MĖNESIO REMONTASMenų fabrikas „Loftas“ prieš atverdamas duris naujam sezonui pasirūpino disko-tekininkams itin svarbia erdvės dalimi – naujomis stiklo lygumo grindimis. Nenu-trypta „Lofto“ šokių aikštelė jau laukia vi-sų, išsiilgusių gerų vakarėlių, gyvos muzi-kos, bemiegių naktų šokant išvien su šim-tais kitų nepailstančių kūnų.

Facebook Friendly Vol. 4 FREERugsėjo 21 d., penktadienis

„The Kings“: Krinjah (CA)Rugsėjo 7 d., penktadienis

Apie jungle vakarėlius „Lofte“ jau sklando le-gendos. Šį kartą karaliai pristato naujosios mo-kyklos ragga-jungle atstovą iš Toronto – Krin-jah. Jo kūriniai „Bam Bam“ ir „Angel“ dauge-liui tapo pirmąja džiunglių mokykla. Šį atlikė-ją pakviesti užtruko net trejus metus ir paga-liau jis čia! Bus pozityvu, daug šypsenų, betar-piškų šokių. Rytą pasitiksime ir vėl kartu Nau-jamiestyje.

MĖNESIO RENGINYS

Geros, bet ne per dažnos tradicijos tę-sinys jau rugsėjo 21 d. „Loftas“ kvie-čia į vakarėlį, nemokamą visiems, kas užsiregistruos šio renginio profilyje „Facebook‘e“. Ant scenos gali pasiro-dyti ir Tu. Programoje – „Lofto“ rezi-dentas NO DJs (Vee) + special svečiai (malonus siurprizas!).

Jei nori pasirodyti ant jau legendi-nės „Lofto“ scenos – t. y. groji, dai-nuoji, esi DJ, kuri madas ar esi ge-ras šokėjas, o gal dalyvauji šokėjų trupėje – iki 2012 09 15 rašyk adre-su info@menufabrikas.lt ir pridėk savo nuotrauką, vaizdo klipą ar gar-so įrašą.

Reda krušinskaitėredakcija@laikas.lt

Paprastai kalbant, piktų komentarų interne-te nebus, jeigu pasaulyje nebus blogų emoci-jų arba visi tapsime intravertais. Neįmano-ma, tiesa? Nelabai ir verta, matyt.

LR Baudžiamojo kodekso 170 str. Su psichologų nuomone, jog didžioji dalis komentarų neturėtų būti vertinama rimtai, sutinka ir teisininkai. „Nemanau, kad pro-tingi žmonės į komentarus internete gali žiūrėti rimtai. Taip, bylų būna, būna ir bau-dų, bet jos labiau dėl akių“, – komentuoja nenorėjęs prisistatyti vienos Vilniaus advo-katų kontoros teisininkas. Teisminiai proce-sai pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo

Internetas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Čia ne tik ieškome informacijos, susirandame laisvalaikio pramogų, bendraujame, bet ir pristatome save kaip asmenybę, tokiu būdu sąmoningai ar atsitiktinai for-muodami aplinką ir aplinkinius. Viena iš sričių, kurioje galima pasireikšti, yra interneto komentarai – jie puikus vieno ar kito straipsnio skaitytojų ir net vi-suomenės plačiąja prasme atspindys.

Prakalbus apie komentarus internete, prieš akis iškyla trumpi, kupini ne tik rašybos ir stilistinių klaidų, keiksmažodžių, bet, deja, ir neapykantos teksteliai. Paskaitę juos, dažniausiai šyptelime, o kartais, gal negalėdami patikėti žmonių trumparegiškumu, kilstelime antakius ir tiek. Kita ver-tus, didelė dalis psichologų sutinka, kad šis ignoravimas nėra nieko blo-ga, kad interneto komentarų nereiktų priimti perdėm rimtai – dažniau-siai jie tėra trumpalaikė emocinė iškrova, kai perskaitytas tekstas, pama-tytas vaizdas ar nugirstas garsas primena asmeninius išgyvenimus.

34

kodekso 170 straipsnį (kurs-tymas prieš bet kokios tau-tos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), lie-čiantys interneto komenta-rus, pačiam teisininkui daž-nai atrodo juokingai – nu-baudžiama tik menka sauje-lė komentatorių ir, teisinin-ko žodžiais kalbant, tų, ku-rie „šiaip leptelėjo ką nors nelabai suprasdami ir pagal-voję“, o ne tų, kurie tai daro sistemingai, iš tiesų siekda-mi pakenkti, suburti smur-tautojus ar pakeisti visuo-menės požiūrį.

Nepaisant to, reikėtų pa-brėžti, kad užregistruotų nu-sikalstamų veikų dėl asmens lygiateisiškumo ir sąžinės laisvės skaičius auga – 2005-aisiais tebuvo užregistruo-ti 4 atvejai, po ketverių metų tokių buvo jau apie 70, šių-metis skaičius panašus į mi-nėtus 2009-ųjų duomenis.

Žinoma, naivu tikėtis, kad 2005-aisiais komentatorių buvo mažiau – tiesiog viešu-mą pasiekusios, „dėl akių“ iškeltos bylos padrąsino bausti didesnį skaičių inter-neto pikčiurnų, o patikrinti,

ar jos sumažino bendrą ne-tinkamų interneto komen-tarų skaičių, būtų sudėtinga. „Labai abejoju, kad nubau-dus paprastą rajono moky-toją pinigine bauda kas nors pasikeis. Reikia pradėti kal-bėti apie kultūrą, švietimą, daugiau dėmesio skirti vai-kų auklėjimui“, – apie pro-blemos sprendimą atsiliepia teisininkas.

Užmerkti akis prieš nei-giamus komentarus?Roko grupės „Freaks on Floor“ būgnininkas Ro-kas Beliukevičius pripažįs-

„Freaks on Floor“

būgnininkas: „Tegul

komentarai būna prieinama erdvė sielos ir

proto ligoniams. Jiems ir teismas

nepadės“

ta, kad į komentarus dėme-sio beveik nekreipia, nors neišvengiamai tenka jų pa-stebėti internete, ir teigia, kad kiekvienas turime nuo-monę, kurią galime reikš-ti. Muzikantas, kiek aš-triau komentuodamas, su-tinka tiek su teisininkų, tiek ir su psichologų nuomo-ne, jog interneto komenta-rai retai perduoda rimtą ži-nutę. „Kam nors visą laiką trūks gero garso, kam nors, sėdinčiam prie scenos arba klausančiam albumo, bus per daug aštru. Žinau ir tai, kad kai kam, net jei išleistu-me thrash metal stiliaus al-bumą, vis tiek visą gyveni-mą būsime „Red Hot Chilli Peppers“ plagijuotojai. Tai yra normalu ir priklauso nuo kiekvieno komentato-riaus skonio ar išprusimo“, – teigia Rokas.

Aukščiau išsakytas požiū-ris į komentarus internete primena auklėjamąją prie-monę išlepintiems vaikams – kurį laiką juos ignoruojant jie galiausiai liaunasi verkę. Sunku pasakyti, ar užmer-kę akis prieš neigiamus ko-mentarus sumažinsime jų

kiekį, tačiau praktika rodo, kad teisminiai procesai šio-je situacijoje taip pat men-kai gelbėja, tad R. Beliuke-vičiaus pozicija pradeda at-rodyti tikrai logiškai. „Tegul komentarai būna prieina-ma erdvė sielos ir proto ligo-niams. Jiems ir teismas ne-padės“, – komentuoja mu-zikantas, kalbėdamas apie perdėm piktus ir argumen-tų stokojančius atsiliepimus internete.

Pikti komentatoriai – kul-tūros, o ne teisės reikalas„Teisės sektoriuje esu jau ge-rus dvidešimt metų ir kuo to-liau, tuo labiau suprantu, kad įstatymai nėra sprendimas viskam“, – kalba teisininkas, dar kartą pabrėždamas, kad kiekvieną su kultūra susiju-sią problemą turėtų spręs-ti kultūra, o ne Baudžiamojo kodekso straipsniai.

Tokiai pozicijai antrina tiek psichologų, vertinančių interneto komentarus kaip momentinę viduje neišlai-kytų negatyvių emocijų iš-raišką, tiek ir kalbinto muzi-kanto atsainokas požiūris į šią žiniatinklio dalį – turime šalinti priežastis, o ne pase-kmes, tad pirmiausia reikia mąstyti ne apie tai, kaip kuo greičiau pašalinti nenorma-tyvinės rusiškos leksikos rinkinėlius po tekstais inter-nete, o apie tai, kodėl jie ten atsirado ir ką reikėtų pada-ryti, kad juos savo kompiu-terio klaviatūra subaksnoję žmonės laiką leistų pozity-viau ir produktyviau.

Norisi sutikti su gražiomis teisininko apie išsilavinimą bei kultūrą išsakytomis min-timis, tačiau, kalbant apie in-terneto komentarų kultūrą, tokią paprastą, piktą ir atvi-rą, negalima nepasinaudo-ti „Freaks on Floor“ būgni-ninko žodžiais: „Yra ne vie-nas toks piz*dgenis, kuris tu-ri laiko tiesiog šnekėti bet ką. Į tai reaguojama paprastai – tokie žmonės niekada savo nuomonės į akis nepasakys.“

Slamstas nesamone © dasre. (Straipsnis „Norvegijos kalėjimuose lietuvių nusikaltė-lių daugiau nei norvegų“)

didesnio shudo but negali © Vaidas („Atspė-kite - iš ko pagaminti šie baldai?“)

“Tai tikrų tikriausias disko” - nejuokinkit! Maža to, kad autorius nė neraukia, kas yra funk rock, tai dar yra ir visiškas tamsuo-lis, kiek trankesnį muzikos stilių iškart pri-skirdamas prie disco. Ne tik kad ritmas ne-panašus, bet disco niekada nebuvo atlieka-mas gitaromis. Turbūt neišgalit šiais kri-zės laikais pasisamdyti kompetentingų mu-zikos apžvalgininkų? © WTF („Muziki-niai pusryčiai: „Green Day“ ragina nužu-dyti DJ’ėjų“)

ZJBS NX © MixiTas („2013-aisiais pasiro-dys „Dragon Ball Z“ filmas“)

nx jus ant jo stumiat, patys plugai esat. rea-liai nera mate jo ir stumia. nu debilai... (ne pana as) © ????? („Ant JAV žurnalo virše-lio – kaip niekada vyriška Justino Bieberio nuotrauka“)

Gražus kontrastas tarp intelektualaus meni-ninko ir bukapročio žurnalisto © siaubas 3 („Vilkduja“ – kai plaukia laivai ir žydi katės“)

eiktu cype blet debiliuk nieko neismanai pa-tylek netau apie cype kalbet © aaaaa („Polici-ja ieško lietuvio krepšinio gerbėjo Olimpia-doje rodžiusio nacistinius gestus“)

Nu nevispročiai lietuvaičiai.. SENIAI TAIP ŽMONĖS VAIKŠTO, KĄ NEGALI APSI-RENKT KITAIP? atsigaukit visi,kvailiai, jūs vieną dieną, galvą iš užpakalio ištraukit, nes nieko nematot. ~ Edgaras („Atlikėjas Biebe-ris kopijuoja mirusio reperio stilių“)

Pikčiausi komentarai, kurių sulaukė „Laikas.lt“ straipsniai pastaruoju metu:

36

Laba diena, mokiniai, laba diena, tamsta!„Adrenalino“ komanda tikrai jaučiasi kaip vėl su-grįžusi į mokyklą. Po tokios geros vasaros rudens naujienos – dar geresnės. Naują sezoną Jums kursi-me eterio chuligano, vieno žiūrimiausių kanalų Lie-tuvoje, TV6 eteryje! Wohoo! Tačiau, kaip visuomet, su geromis naujienomis ateina ir didesnė atsakomy-bė – sukurti Jums nepakartojamą reginį.

Pradžioje pristatome Jums mūsų vedėją. Susipa-žinkite – Gytis Šapranauskas. Pasirinkome jį, nes jis ne tik moka taisyklingai kalbėti, bet ir važinėja snie-glente, vandenlente, plaukioja jėgos aitvaru ir tikrai turės Jums ką papasakoti. Gytis mus pasirinko, nes mėgsta jausti adrenaliną savo kraujyje, o mes gali-me jam tai pažadėti. Taigi, mainai – visiems nau-dingi.

Pirmasis šio sezono siužetas – apie 2012 metų ra-lio čempioną Dominyką Butvilą. Na, tiesą pasakius, jam dar trūksta vieno važiavimo iki didžiosios tau-rės, sklidinos šampano. Bet remiantis dabartiniais rezultatais, niekas jam kojos nebepakiš...

Smagaus skaitymo ir susitiksime sekmadieniais 12 val.!

Peace :)„Adrenalino“ komanda

Dominykai, kokį automo-bilį vairuoji Vilniaus ga-tvėse?Gatvėse vairuoju „Mitsu-bishi Lancer Evolution X“, beveik tokį patį automobi-lį, kokį vairuoju ralio traso-je. Vos tik atsisėdęs prie šio automobilio vairo supratau, kad tai yra būtent ta maši-na, kurią mielai vairuočiau kasdien. Techninės charak-teristikos ir mašinos valdo-mumo savybės mane žavi labiau nei gražios išorės for-mos – tuo gal šiek tiek ski-riuosi nuo įprasto vairuoto-jo. Net vairuodamas gatvė-se iš dalies ruošiuosi varžy-

Argi nuvažiavus į bet kokias lenktynes, žiūrint f1 ar „dakaro ralį“ per televizorių, Jūsų nekamuoja klausimas, kaip šie bepročiai vairuoja gatvėse? Čia jie lekia, dulkės kyla, varikliai gaudžia… įdomu, kiek kartų pats žiūrovas pagauna save galvojantį: „O jei aš taip valdyčiau automobilį, kaip smagu būtų paspausti „gazą“ gatvėje.“

boms – „jaukinuosi“ savo automobilį.

Ar tai reiškia, kad viršiji leistiną greitį? Atvirkščiai. Gatvėse visuo-met vairuoju saugiai. Išsi-kraunu ralio trasoje, taigi gatvėse neturiu poreikio ri-zikuoti savo ir kitų saugu-mu. Ypač atsargiai važiuo-ju, kai turiu keleivių. Vienas važinėju greičiau. Dažnai susilaukiu provokacijų „ką nors pademonstruoti“ ar palenktyniauti tarp švieso-forų, bet retai tam pasiduo-du. Lenktynių trasoje paro-dau viską, ką galiu, o gatvė-

Šiuos klausimus „Adrenalino“ komanda uždavė Dominy-kui Butvilui. Turbūt nepameluosime sakydami, kad jis – greičiausias 2012 metų ralio pilotas, kuris automobilį vai-ruoja nuo dešimties.

38

Rugsėjo mėnesį „Adrenalinas“, be savo premjeros TV6, re-komenduoja apsilankyti:

Rugsėjo 14 d. Kauno naktiniame „Urban Downhill“. Pirmajame tokiame važiavime Lietuvoje dviratininkai ekstremalai naktį leisis nuo miesto kalnų... Ar kas gali būti ekstremaliau?

Rugsėjo 8 d. jau antrosiose „Wake-Up Baltics 2012“ vandenlenčių varžybose Salotės ežere, „WakeRepublic“ parke. Čia susirinks ge-riausi sportininkai iš visų Baltijos šalių ir netgi Lenkijos. Mes sirgsime už lietu-vius, o jūs?

Lenktynių trasoje parodau viską, ką galiu,

o gatvėse ir taip gausu „greitesnių

pilotų“

se ir taip gausu „greitesnių pilotų“.

Tai mums tikrai nereikia bijoti „Evolution“, krio-kiančio ir lakstančio po miestą kaip ralio trasoje?Tikrai ne! Na, būna, kad kaip ir visi kartais kur nors vė-luoju ir tenka paskubėti, bet stengiuosi tai daryti sau-giai. Rizikingiausia – praras-

ti dėmesį. Kai vairuoji pro-fesionaliai, išmoksti iš anks-to vertinti situaciją ir ras-ti iš jos saugų išvažiavimą, bet gatvėje yra per daug ne-nuspėjamų eismo dalyvių – tu ne vienas trasoje! Kartais pasijuokiu iš savęs: kurgi aš skubu, jei už kelių šimtų me-trų dar vienas šviesoforas! Geriau penkiomis minutė-mis anksčiau išvažiuoti iš namų: nors ir nebaigsiu ger-ti rytinės kavos, galėsiu atsi-pūtęs pastovėti spūstyje.

Tai ar turi baudų už grei-čio viršijimą?Turiu vieną baudą... Taip sa-kant „nufotografavo“, bet ten greitį viršijau labai mi-nimaliai. Na, bet tai turbūt visiems pasitaiko, net ir pa-vyzdingiausiems vairuoto-jams. Man tai dar viena pa-moka, kad gatvėje nedera at-sipalaiduoti.

Ką manai apie tuos vai-ruotojus, kurie dažnai ne-turėdami jokių vairavi-mo įgūdžių, o ką jau kal-bėti apie su keliu sulim-pančias geras padangas, laksto po miesto gatves ir lenktyniauja tarpusavyje?

Manau, kad kaip ir bet ko-kioje kitoje srityje, pavojin-giausia yra pervertinti savo galimybes. Žinoma, visi pa-saulio miestai turi savo „ga-tvių lenktynininkų“, bet to-kie žmonės kelia neigiamas asociacijas ir nedaro garbės visai automobilininkų ben-druomenei.

Ko galėtum palinkėti tiems žmonėms, kuriems patinka žiūrėti ralį ir ku-rie norėtų pabandyti pa-tys „pralėkti ratuką“?Daugėja mėgėjiško tipo lenk-tynių, kur galima deramai ir saugiai „išsikrauti“ – siūlau išbandyti savo jėgas ten. Te-gu pasiima savo mašiną į tra-są ir pasikviečia ką nors, kas galėtų pamokyti arba bent jau užtikrinti saugumą. Šal-mas, diržai ir pirmyn! Svarbu viską daryti su protu!

Teks

tas ir

nuot

r. – Ai

stė R

idika

itė

Laidos apie ekstremalųjį sportą vedėjas Gytis Šapranauskas

2012 metų ralio čempionas Dominykas Butvilas

Televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas, TV1 kūrybos direktorius, rašytojas, scenaristas ir režisierius. Arba… tiesiog įdomus žmogus, kuris labiau-siai pažįstamas kaip „Snobo nakties“ vedėjas ir kurio atsakymai, kaip ir mi-nėtos laidos filmai, dar kelias valan-das stimuliuos Jūsų smegenų veiklą. Pokalbis su Ryčiu Zemkausku.

Nuot

rauk

a iš L

NK ar

chyv

o40

vau paauglys. Tiesą sakant, šis komentaras atspindi ma-no požiūrį į kino auditori-ją apskritai – manau, kad yra gana plona linija tarp inte-lektualumo bei grynai jusli-nio prado, ir nesu tikras, kiek žiūrovas ieško gelmės, o kiek iš tiesų lemia trijų „s“ – siau-bo, sekso ir smurto – fakto-rius. Pavyzdžiui, esu visiškai įsitikinęs, kad Europos kino festivalių vertinimo komisi-ja dažnai yra kaip tik šio jus-liškumo veikiama… Kita ver-tus, Šekspyras irgi stovi ant trijų „s“.

Kuo išskirtumėte kiną kaip meno rūšį?Kinas nėra savarankiška me-

Geras filmas, kurio režisieriaus

ir aktorių pavardės išblunka

SUBJEkTyVUS PROfESIONALAUS žIŪROVO INTERVIU

Jonas Vėlutisredakcija@laikas.lt

Ar pamenate, koks bu-vo pirmas filmas, palikęs Jums įspūdį? Ar tai bu-vo tas filmas, kuris įtrau-kė Jus į kino meno pasau-lį ir privertė toliau juo do-mėtis? Man atrodo, kad tai buvo M. Antonioni „BlowUp“ (liet. „Fotopadidinimas“). Buvau paauglys, augau Kaune, kur matydavome Lenkijos TV ru-briką „Kino nocne“ (toks so-vietinių laikų „Snobo kinas“), kur galėjai pamatyti kitokį kiną. Nežinau, mane, matyt, užbūrė atmosfera, sužavėjo mimų sprendimas filmo pa-baigoje, o... gal tiesiog nuogos merginos Hemmings’o he-rojaus fotostudijoje, juk bu-

no rūšis, bet apie tai nebūti-na galvoti einant į kino tea-trą. Britų kino menininkas ir teoretikas P. Greenaway sa-ko, kad kinas dar tik bando atrasti save ir meno istori-jos požiūriu yra dar labai jau-na medija, kuri pirmąjį šim-tą metų sugaišo kovodama su savo apribojimais. Manau, jis teisus.

Kas Jums yra kinas? Ko-kia kino vieta Jūsų gyve-nime, palyginti su kitomis meno rūšimis?

Kinas man yra daug kas. Ki-nas man yra darbas, kai aš skenuoju filmus „peršokda-mas“ scenas, nes turiu susi-daryti įspūdį apie krūvą fil-mų, kurių fiziškai neįmano-ma visų pasižiūrėti. Kai ku-rių iš jų, tiesą sakant, visai neverta žiūrėti. Kinas man yra filmas, kurį turiu įgar-sinti, perteikti žmonėms jo dvasią – tada pareikalauju iš savęs tą filmą pamilti, nes balse turi būti juntama ais-tra. Balse šiaip jaučiamas visas tavo gyvenimas, to-

dėl čia verta paklausyti G. G. Marquez’o: gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti… Ki-nas man yra džiaugsmas, kai randu filmą, kuris man pa-sakoja apie mane patį tokius dalykus, kurių net neįtariau turįs. Kinas man yra pramo-ga, kai žiūriu kokį nors šau-nų komercinį filmą ir už-mirštu savo rūpesčius.

Kokius geram kino filmui būtinus elementus išskir-tumėte?Vargu ar tokių yra. Žino-

ma, svarbiausia yra pasa-kojimas, tačiau tas pasako-jimas gali žavėti labai įvai-riais būdais, kartais pavirs-damas punktyru, kada koks nors vaizdas, garsas ar pasa-kyta mintis tave nuneša jau į tavo asmeniškas erdves. Pra-šėte manęs sudaryti šian-dien man į galvą atėjusių ge-rų filmų dešimtuką. Pažiū-rėkite į jį – ten be galo skir-tingi filmai, bet jie visi mane kuo nors užkabino. Nė vieno jų nedrįsčiau rekomenduoti visiems – nepaliauju kartoti,

Ryčio Zemkausko filmų dešimtukas

5. Tommy Lee Jones „Trys Melkuadeso Estrados kapai“ / Three Burrials of Melquia-des Estrada (2005)Juosta apie gilų ir sudėtingą žmogaus dvasinį tyrinėjimą, ku-rio neįmanoma visa apimtimi pajusti per vieną peržiūrą.

4. Alejandro Amenabar „kiti“ / The Others (2001) Meistriškai bei stilingai nejaukiai sukurta filmo atmosfera, gerai ap-galvotas filmo siužetas, kuris do-zuotai, lyg paties neurologo nuro-dymais, pristato žiūrovui savo pa-slaptis.

1. federico fellini „8 1/5“ (1963)

Vienas plačiausiai pripažintų kino genijaus

F. Fellini darbų. Filmo herojus – įkvėpimo

ieškantis filmų kūrėjas, iš erzinančios idė-

jų paieškos bėgantis į prisiminimus apie ryš-

kiausius gyvenimo įvykius, mylėtas ir palik-

tas moteris, sapnus ir fantazijas.

2. Bruce Robinson „Vitneilas ir aš“ / Withnail & I (1987)Retai kuris filmas suteikia tiek niūraus malonumo, kaip šis šiurkštokas pasakojimas apie du bedarbius aktorius be grašio, užtat pasižymin-čius nepasotinamu apetitu cigaretėms, alkoholiui ir ret-sykiais narkotikams.

3. Roman Polanski „kartus mėnuo“ / Bitter Moon (1992)Filmas, kuriame visa apimančios erotinės aistros ir beprotystės istorija prasiskverbia į subtiliausias žmogaus seksualumo gelmes...

42

kad geras kinas yra asmeniš-kas reikalas. Masėms tinka „Karibų jūros piratai“, bet tai net nelabai kinas.

Filmas „Matrica“ anuo-met (tarkim, prieš tris-dešimt metų) nebūtų to-kia „Matrica“, kokią mes ją žinome šiandien. Atsi-žvelgiant į technikos ga-limybių evoliuciją, kiek, Jūsų manymu, tai lemia filmo idėjinį lygmenį – la-biau skatina ar slopina?Pasakysiu paslaptį: tech-

niniai „Matricos“ aspektai man dzin. Be „bullet time“ efekto (čia tas fokusas, kur Keanu Reeves’as iššoka ir su-stingsta laike) ir visų praban-gių muštynių bei gaudynių scenų, šitas filmas man nieko neprarastų. „Matricoje“ ma-ne žavi naratyvas, reto pavei-kumo estetika (pirmą kar-tą kažkas padarė geriau už S. Kubrick’ą) ir genialūs erdvės sprendimai. Galėčiau per-skaityti paskaitą ir apginti požiūrį, kad šis filmas – visos trys dalys – yra įspūdingas

10. françois Truffaut „Amerikietiška naktis“ / La nuit américaine (1973)Filmas apie režisieriaus gyvenimą filma-vimo aikštelėje su visomis privilegijo-mis ir sunkumais. Pasitelkęs į pagalbą ža-vingai ir nuostabiai sukurtus personažus, daugybę skirtingų gijų, vedančių prie ben-dro siužeto vystymo, šio filmo režisierius F. Truffaut parodo juoką ir ašaras, taip pat žmonių tarpusavio ryšius ir visa tai, su kuo tenka susidurti filmavimo procese.

8. John Schlesinger „Vidurnakčio kaubojus“ / Midnight cowboy (1969)Kultinis filmas apie sudužusias sva-jones, senkančią viltį ir netikėtą dvie-jų prarastų sielų draugystę. Tai išskirti-nė laiko kapsulė, kuri nukelia į septin-tojo dešimtmečio pabaigos Niujorką, įspraustą tarp tamsių socialinių bei po-litinių komentarų.

6. The Wachowski Bros „Matrica“ / The Matrix (1999)

Kuklus kompiuterinių technologijų firmoje dirbantis vaiki-

nukas tik iš negausių, patyliukais sklindančių kalbų yra gir-

dėjęs, kad Matrica – tai beprotiškai žiaurus mechanizmas,

kontroliuojantis jo ir kitų žmonių gyvenimus.

9. The coen Brothers „fargo“ (1996)Bene žymiausias brolių Co-

enų filmas, juodoji komedi-

ja, prigrūsta žiaurumo, arba

kriminalinė drama su didele

doze ironijos. Spręsti jums...

7. Shōhei Imamura „šiltas vanduo po raudonu tiltu“ / Akai hashi no shita no nurui mizu (2001)Nepaprastas filmas apie gyvenimą ir mei-lę, aistrą ir geismą. Tai erotiška, magiška ir net komiška istorija...

žmogiškojo tikėjimo liudiji-mas. O technologijos? Jeigu dėl jų šį etapinį kino istori-

joje filmą pasižiūrėjo keliais milijonais daugiau žmonių – puiku, aš už technologijas.

Technika turi tarnauti idėjai. Žvelgiant į ateitį – kas kine šia kovą nugalės?Niekas nieko nenugalės. Nie-kas nekurs garsų, kurių ne-girdi žmogaus ausis, ir niekas nekurs vaizdų, kurių nemato mūsų akis. Menas yra mūsų fiziologijos produktas ir tęsi-nys, todėl tas ribas mes tech-nologijomis dar patyrinėsi-me. O sielai reikia dar mažiau

Geras kinas yra asmeniškas

reikalas. Masėms tinka „Karibų jūros

piratai“

– vilties, kad viskas bus gerai. Kad ir ką tai reikštų.

Kiekvienas filmas turi sa-vo žiūrovą. Šios kino juos-tos iš Jūsų dešimtuko kažkaip Jus pasiekė. Koks bendras elementas daro šiuos filmus išskirtinius iš kitų būtent Jums?Vienintelis vertas dėmesio elementas yra šeštasis ele-mentas.

Atsižvelgiant į tai, kad įgarsinate kino filmus, bei Jūsų režisieriaus patir-tį, filmus žiūrite daugiau iš žiūrovo pozicijos ar vis-gi pasąmonėje analizuoja-te jų įgyvendinimą?Kartais, jeigu filmas pras-tas, pradedi matyti karka-są, kaip jis padarytas, žiūrė-ti, kaip juda kameros, kaip pateikti šviesos šaltiniai ar kiek smarkiai vaidyba re-miasi klišėmis. O kada viskas plaukia tarsi laivas Polans-kio „Karčiame mėnesyje“, tu nieko negalvoji. Tu esi ten su Oskaru, Mimi, Naidželu ir Fijona ir tu net ne iškart pri-simeni, kas kuria šiuos per-sonažus, nes to visai nerei-kia. Geras filmas yra filmas, kurio režisieriaus ir akto-rių pavardės išblunka, neži-nai, kada ir kur žiūrėjai patį filmą, tačiau matytos scenos tavęs nepaleidžia po penke-rių metų ir iššoka priešais tarsi ženklai nakties kelyje.

Koks Jūsų santykis su įgarsinamu filmu – dau-giau subjektyvus ar objek-tyvus? Koks darbo pasi-ruošimas?Mano santykis su kinu yra subjektyvus. Subjektyviai aš kuriu savo „Pasivaikščio-jimus“ ir „Alchemiją“, su-bjektyviai garsinu filmus. Kodėl? Todėl, gerieji žmo-nės, kad objektyvumas ne-egzistuoja arba egzistuo-ja, bet nėra mums pažinus. Dešimt litų mums visiems reiškia skirtingus dalykus, o minutės ilgumas smar-kiai priklauso nuo to, kurio-je tualeto durų pusėje esa-me. Pasiruošimas garsin-ti yra paprastas – visos per-skaitytos knygos, visi pama-tyti spektakliai, visos aplan-kytos parodos ir keturiasde-šimt metų gyvenimo. Tą ga-li bet kuris.

Koks Jums geriausias lie-tuviškas filmas?E. Vėlyvio „Zero“.

Įsivaizduokime, kad Jūs kuriate vaidybinį kino fil-mą. Kokio žanro veikiau-siai šis filmas būtų? Ko-kias temas paliestų?Tai būtų filmas apie mei-lę, nes apie ką nors kitą nė-ra prasmės kalbėti. Scenari-jų galėtų parašyti A. Baric-co, nes jis jautrus ir pažįsta žmogaus sielą. Filmuotų R. Deakins’as. Prodiusuoti siū-lyčiau savo bičiuliams iš Iz-raelio, nes taip lengviau pri-traukti investuotojų. Filmas būtų komercinis, nes noriu sumokėti aktoriams ir per-sonalui žmoniškus pinigus. Filmuotųsi tik lietuvių ak-toriai, nes jie puikūs, bet vi-sus išvežčiau į užsienį, kur nėra draugų, giminių, inter-neto ir mobiliojo ryšio. Fil-mo pabaigą palikčiau atvi-rą – ne todėl, kad taip būna, o todėl, kad noriu, jog visa-da būtų galimybė pradėti iš pradžių.

Ar tikėtina, kad laida „Snobo kinas“ ateityje grįš į eterį?Jeigu niekam nežinoma penkiolikos metų plauki-kė iškovoja auksą šaliai, ku-ri neturi nė vieno normalaus baseino, tai tokia smulkmė kaip „Snobas“ irgi gali kada nors stebuklingai sugrįžti.

Jei kurčiau filmą, jis būtų

apie meilę, nes apie ką nors kitą

nėra prasmės kalbėti

Vaivo

s Zem

kaus

kaitė

s nuo

tr.

renginių gidas

Liudas Mockūnas – pūtikas ir kompozitorius, kurio var-das garantuoja meistrišką atlikimą ir kompozicinę in-trigą. Jo muzikinė kalba – energingas free džiazo, lyriš-kumo ir ekspresionizmo mi-šinys, perteikiamas neorto-doksiškomis išraiškos prie-monėmis. Įsigilinęs į garso prigimtį bei obertonų gali-mybes, jis sukūrė individu-alų grojimo pučiamaisiais stilių, atsiribojantį nuo sti-listinių dogmų, prisodrintą multifoninių technikų, eks-

presyvių garsinių iškrovų ir perpūtimų, neįprastų garsi-nių efektų. Įgijęs ir džiazo, ir akademinį išsilavinimą, gi-liai jaučiantis ir valdantis plačią stilių skalę, savo mu-zikoje jis tirpdo ribas tarp džiazo ir šiuolaikinės akade-minės muzikos.

Eugenijus Kanevičius – vienas universaliausių Lie-tuvos džiazo bosistų, meis-triškai atliekantis plačios stilistinės amplitudės muzi-ką – nuo radikalaus free iki

„NAdA“ kVARTETASGrupę sudaro vieni geriausių Lietuvos džiazo muzikos atlikėjų: Liudas Mockūnas (saksofonai), Eugenijus kanevičius (kontrabosas), Vladimiras Tarasovas (mušamieji, perkusija) ir amerikietis poetas kerry Shawn keys. Projektas sėkmingai pristatytas visuomenei 2009 m. Vilniaus džiazo festivalyje ir 2011 m. birželį Vilniaus dailės akademijoje, renginio „Tebūnie naktis“ programoje.

„NADA kvartetas“ buvo sukurtas siekiant sujungti džiazo muziką su poezija. Nepažabotos trijų Lietuvos free džia-zo grandų improvizacijos puikiai dera su JAV kilmės poe-to Kerry Shawn Keys skaitomomis eilėmis. Muzika ir po-ezija šiame projekte tartum gimė išvien, kiekvienas klau-sytojas arba supranta bendrą projekto visumą, arba at-randa ką nors įdomaus vien tik sau – muziką ar eiles. Toks ypatingas meninis derinys galėjo gimti tik dėl išties ryškių projekto asmenybių.

melodingo mainstream. Iš-radingas muzikas, vieno-dai puikiai valdantis ir akus-tinį, ir elektrinį bosą, savo tembrinę paletę dar papildo elektroniniais priedais, gita-ra, trimitu, perkusiniais ins-trumentais ir balsu. Jo gro-jimas išsiskiria harmoniniu bei polifoniniu mąstymu, o kūryba linksta į savitą mu-zikos filosofiją, ypač ryškią jo sakraliniuose džiazo pro-jektuose. Per 20 metų džia-zo scenoje Eugenijus Kane-vičius yra grojęs bemaž su visais Lietuvos džiazo kūrė-jais, muzikuoja ir su kitų ša-lių džiazmenais. Bosistas taip pat groja solo, kompo-nuoja giesmes, muziką vai-kams, teatrui ir kinui.

Kerry Shawn Keys – po-etas, prozininkas, vertėjas. Gimė 1946 06 25 Pensilvani-joje, JAV. 1970 m. baigė Pen-silvanijos universitetą (įgi-

jo anglų literatūros studijų bakalauro laipsnį), 1973 m. – Indianos universitetą (įgi-jo anglų literatūros studi-jų magistro laipsnį.). Pagrin-dinės veiklos ir tyrimų sri-tys: poezija, anglų literatūra, vertimas ir vertimo teorija. Yra dėstęs anglų literatūrą bei vertimo teoriją Vilniaus universitete ir Vilniaus pe-dagoginiame universitete. Nuo 1977 m. iki šiol yra „Pi-ne Pres“ leidėjas ir redakto-rius. Nuo 1998 m. nuolat gy-vena Vilniuje, turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Nuo 2002 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido dau-giau kaip 40 eilėraščių bei vertimų knygų. Rugsėjo 12 d. Kaina – 44 Lt

Bilietai

renginių gidas

Bilietai

į LIETUVą ATVykS PUSšIMTIS „dISNEy“ PASAULIO HEROJųTiek didelių, tiek mažų vaikų pamiltas užburiantis ledo šou „disney On Ice“ ruošiasi dar vienai kelionei į Lietuvą. Talentingų čiuožėjų trupė Vilniaus „Siemens“ arenoje sausio 29–30 dienomis pristatys vieną naujausių savo kūrinių – nuotaikingą šou „šventė!“.

Mylimiausi herojai – vienoje vietojeSu „Disney On Ice“ spekta-kliu „Šventė!“ į Lietuvos sos-tinę atkeliaus net 52 myli-miausi ir žinomiausi spal-vingo „Disney“ pasaulio he-rojai. Daugiau kaip pusšim-tis herojų pristatys net 16 populiariausių „Disney“ is-torijų. Tarp jų tokios istori-jos, kaip „Alisa stebuklų ša-lyje“, „Žaislų istorija“, „Gra-žuolė ir pabaisa“, „Snie-guolė ir septyni nykštu-kai“, „Džiunglių knyga“, „Pi-nokis“, „Mažoji undinėlė“, „Aladinas“, „Piteris Penas“, „Pelenė“, „Princesė ir var-lius“, „Lilo ir Stičas“, ančiu-ko Donaldo, peliuko Mikio,

Auksarankės nuotykių pasa-kojimai.

Iš viso ant ledo gražiausius pasirodymo numerius de-monstruos net 32 čiuožėjai, į trupę suburti iš skirtingų pasaulio kampelių. Ant spin-dinčio ledo Vilniaus „Sie-mens“ arenoje suksis 14 vy-rų ir 22 moterys.

Profesionaliems čiuožė-jams „Disney“ pasaulio per-sonažus įkūnyti padės ne tik unikalus ryškiaspalvis ma-kiažas, bet ir nepriekaištingi kostiumai. Per vieną spekta-klį žiūrovai galės pasigrožėti net 155 kostiumų komplek-tais. Jei skaičiuotume atski-

ras kostiumų detales, jų bū-tų daugiau kaip 800!

Vienam čiuožėjui viduti-niškai per vieną spektaklį „Šventė!“ tenka pakeisti net keturis kostiumus.

Kvies pasitikti gražiausias šventesDidžiulis būrys „Disney“ pa-saulio herojų susiburs ant ledo tam, kad savo žiūro-vams parodytų spalvingiau-sias, didžiausias ir gražiau-sias metų šventes, švenčia-mas skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Valentino dieną švęs-ti kvies naujausia „Disney“

princesė Tiana, džiaugsmin-go gimtadienio linkės Alisa ir Skrybėlius, į Helovino ka-raliaus Džeko Skelingtono šiurpų vakarėlį kvies „Dis-ney“ piktadariai, o į tradicinį Havajų festivalį nukels Lilo ir Stičas. Spektaklio žiūrovai nukeliaus ir į tolimąją Ki-niją, kur pasitiks kinų Nau-juosius metus, ir egzotiškąją Braziliją, kur dalyvaus siau-tulingame bei spalvingame karnavale.

Kiekvienai scenai, kiekvie-nai šventei ant ledo sukur-ti bus pasitelkiamos didžiu-lės atskiros detalės. Japoni-jos vyšnių žydėjimo šventei pažymėti scenoje pasirodys gausiai žiedais pasidabinu-si japoniška vyšnia sakura, žiemos stebuklui sukurti iš viršaus kris snaigės, ant le-do akį trauks didžiulės dova-nos, nuostabą kels milžiniš-kos rogės, Helovino nuotai-kai sustiprinti aikštelėje pa-sirodys didžiuliai geležiniai vartai ir milžiniškas voras, o gimtadienio fiestą ženklins gigantiškas tortas.

Į Lietuvą jau netrukus at-keliausiantis naujausias „Disney On Ice“ kūrinys „Šventė!“ neabejotinai taps didžiausia švente, kada nors vykusia vienoje arenoje!

Sausio 29–30 d. Kaina – nuo 81 iki 191 Lt

46

renginių gidas

renginių gidas

Bilietai

Gimtojoje Kolumbijoje atlikėjo albumas tapo sparčiausiai perkamu muzikos albumu (DVD formatu) visoje šalies is-torijoje – vien per pirmąją savaitę Juaneso gimtinėje ger-bėjai įsigijo per 120 tūkst. albumo kopijų.

NAUJAUSI ATLIkėJO JUANESO PROJEkTAI – „MTV UNPLUGGEd“ ALBUMAS IR kONcERTINIS TURAS – UžkARIAUJA PASAULį

Gegužės pabaigoje pasirodęs Lietuvoje koncertuosiančios Lotynų Amerikos žvaigždės Juaneso albumas, kuriame įrašytos „MTV Unplugged“ koncerto metu skambėjusios dainos, karaliauja Lotynų Amerikos populiariausių kūrinių sąrašų viršūnėse ir sparčiai populiarėja kitose rinkose.

Tarp Lotynų Amerikos atli-kėjų albumų naujausias Jua-neso kūrinys pagal pardavi-mus „iTunes“ tapo pirmau-jančiu JAV ir Puerto Rike. Pirmoje vietoje naujasis al-bumas ir Argentinoje, Bo-livijoje, Čilėje, Kosta Riko-je, Dominikoje, Ekvadore, Hondūre, Meksikoje, Peru, Venesueloje, antroje vietoje – Ispanijoje.

„MTV Unplugged“ albu-mas jau pelnė atlikėjui auk-sinius diskus JAV, Meksiko-je, Ispanijoje ir Venesueloje, o gimtojoje Kolumbijoje jis jau net 12 kartų pripažintas platininiu.

„Viskas, kas vyksta su šiuo albumu, yra nuostabu. Aš jį labai vertinu ir be galo juo didžiuojuosi. Viskas prasi-dėjo iš didžiulės mano mei-lės muzikai ir pačių gražiau-sių, šilčiausių emocijų. Tai atspindi albumo rezultatai ir populiarumas“, – sako Ju-anesas.

„MTV Unplugged“ – tai jau trečiasis Juaneso gyvo gar-so albumas. Jis buvo įrašy-tas šių metų vasarį Floridoje surengto atlikėjo „MTV Un-plugged“ koncerto metu.

Prie naujausio atlikėjo al-bumo prisidėjo žymus ispa-

nų kompozitorius Joaquin Sabina bei Brazilijos žvaigž-dė – atlikėja Paula Fernan-des, su kuria jis duetu atlie-ka kūrinius „Hoy Me Voy“ ir „Azul Sabina“. Albume nau-jai suskambo ir tokie žinomi Juaneso kūriniai, kaip „Me Enamora“, „La Camisa Ne-gra“, „A Dios le Pido“.

Jau 17 prestižinių „Gram-my“ statulėlių turintis Ko-lumbijos atlikėjas rudenį pirmą kartą lankysis Lietu-voje. Lapkričio 7 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksian-tis atlikėjo akustinis kon-certas įtrauktas į pasaulinių „MTV Unplugged“ koncertų gastrolių grafiką.

Juaneso koncertą apšildys iš Kolumbijos kilęs Lietuvos atlikėjas Jurgis Didžiulis. Jis neeiliniam užsienio žvaigž-dės koncertui mūsų šalyje ruošia specialią, dar niekur

negirdėtą Lotynų Amerikos ritmais paremtą muzikinę programą.

Prestižinius „MTV Un-plugged“ koncertus jau yra surengusios daugiau kaip 100 didžiausių pasaulio mu-zikos žvaigždžių, tarp ku-rių Paulas McCartney, Ma-riah Carey, Ericas Clapto-nas, „Roxette“, „Nirvana“, Bobas Dylanas, Robertas Plantas, „The Eagles“, nese-niai Vilniuje viešėjęs Brya-nas Adamsas, Shakira, Jay-Z, Alicia Keys, „Korn“, praėjusį rudenį Lietuvoje koncerta-vę „30 Seconds to Mars“, Lil Wayne ir kt.

Lapkričio 7 d. Kaina – nuo 101 iki 157 Lt

48

„Talentų bankas“ pristato:

UGNIES MENO MEISTRė AGNė

Antras mėnuo – antra talentinga Agnė. Pra-ėjusio mėnesio nume-ryje dalijomės fotogra-fės Agnės Solovjovai-tės tiesiogine to žodžio prasme pasakiškomis fotografijomis, o šįkart į mūsų akiratį pateko keramikė Agnė Kon-drataitė. Iš visų jau be-veik pusantro šimto kūrėjų, kurių darbus pristatėme „Laikas.lt“ portale ar žurnale, ši Agnė yra nuėjusi bene toliausiai.

Autoportretas su darbu „Town it Town“, kuris eksponuojamas Kroatijos muzie-

juje, postmodernios keramikos festi-valyje „Ceramica Multiplex 2012“. Me-

džiagos – baltasis molis, glazūra, bam-bukas. Lipdyta rankomis.

A. Kondrataitės vardą gali-ma surasti per 20-yje įvai-rių parodų ir meno projek-tų. Nors pirm ąjį rimtes-nį keramikos kūrinį, „mielą tupintį katiną“, Agnė nulip-dė tik vienuoliktoje klasė-je, jau po poros metų, 2001-aisiais, ji pradėjo studijuoti keramiką (2007 m. įgijo ke-ramikos magistro laipsnį) Vilniaus dailės akademijo-je ir nuo tada kryptingai ju-da pirmyn.

Agnės darbus jau matė Vil-nius, Kaunas, Klaipėda ir Ryga, o šios vasaros pabai-

goje atėjo eilė ir egzotiškes-niam debiutui postmoder-nios keramikos festivalyje „Ceramica Multiplex“ Kro-atijoje. Ten, tarp 125 meni-ninkų, Agnė buvo vienintelė Lietuvos atstovė.

„Keramika yra seniau-sia žmogaus rankomis su-kurta medžiaga ir žmogų ly-di jau daug tūkstančių metų. Tai „Ugnies menas“, savyje jungiantis ir amatus, ir me-ną, ir mokslą. Keramika yra itin universali dailės šaka, – „Laikui“ pasakoja talentė. – Nuostabu, koks gilus ir šiltas

yra žmogaus rankų ir molio sąlytis, kokie nepakartojami meniniai etiudai gali gim-ti pasitelkiant vaizduotę ir molio plastiką, jo nepakarto-jamas spalvas ir faktūras.“

Mums belieka linksėti gal-va ir parodyti keletą Agnės darbų. Daugiau jų galima pa-matyti asmeniniame kera-mikės puslapyje agneko.ar-chestra.lt arba „Lietuvos Ai-do“ galerijoje Vilniuje. Ten iki rugsėjo 12-osios ekspo-nuojama pirmoji A. Kondra-taitės personalinė paroda „Miestas“.

Kabančios figūros pri-vataus buto interje-re. Medžiagos – balta-sis molis, glazūra, me-talas (strypas). Lipdy-ta rankomis.

50

UGNIES MENO MEISTRė AGNė

„Laikas.lt“ „Talentų bankas“ laukia, kol galės pranešti pasauliui ir apie Jus. Kreipkitės adresu redakcija@laikas.lt, pristatykite save,

prisekite savo darbus, o mes pasirūpinsime, kad jie būtų publikuoti „Laikas.lt“ portale arba žurnale.

DAUGIAU PORTALO „LAIKAS.LT“ TALENTų RASITE ČIANemokamą „UpCode“ programą savo mobiliam telefonui galite parsisiųsti www.upcode.fi

Nuotr

auko

s – Au

gio N

arma

nto i

r iš as

menin

io A.

Kond

ratai

tės ar

chyv

o.

Puodukai su įspaudais. Iš abiejų pusių jie turi po vieną įdubimą-įspaudą, į kuriuos įlenda nykštys ir trečias arba antras pirštas, taip atstodami ąse-lę. Medžiagos – baltasis molis, glazūra . Lipdy-ta rankomis.

„Pollock“ ažūrinis dubuo. Medžiagos – ruda-sis molis, glazūros. Lipdyta rankomis. Deko-ras įkvėptas abstrakčiojo ekspresionizmo dai-lininko Jacksono Pollocko „varvinimo / tašky-mo“ technikos.

Dubuo+lėlė=guli arba „Godot“. Paguldžius – indas, pastačius – skulptūra. Medžiagos – bal-tasis molis, glazūra. Lipdyta rankomis.

Švaistyk laiką turiningai portale www.laikas.lt!

Iliustr

acija

– Ju

stė U

rbon

aviči

ūtė.

Flick

r.com

/mar

melad

e-fir

es