lMES VĖL SU JUMIS!

2

TAŠKOŽODIS

Mes sugrįžome!Šiandien mums - itin džiugi diena, nes po ilgos, net trijų metų, pertraukos mes Jums galime pristatyti dar vieną kelionių žurnalo „Taško klubas” numerį. Kadangi nesimatėme ilgai, turime Jums daug ką papasakoti. Pirmiausia norime prisistatyti tiems, kurie mūsų nepažįsta. Jei šiuo metu skaitote šį tekstą, Jūsų rankose - kelionių žurnalas „Taško klubas”. Šio žurnalo tikslas - palai-kyti Jums kompaniją keliaujant „Lietuvos geležinkeliais” iš taško A į tašką B ir bent trumpam mintimis Jus nukelti kiek to-liau nei šiuo metu Jus gali nugabenti šis traukinys. Apie ką mes rašome? Šį žurnalą kuria tokie pat žmonės, kaip ir Jūs - tie, kurie mėgsta keliauti ir nebijo savo kelionių dienoraš-

čiais pasidalinti su kitais. Šiuos žmones mes vadiname savo klubo nariais. Taigi kur keliausime šį mėnesį? Naujaja-me numeryje pakviesime Jus susipažinti su islandų bendravimo ypatumais, apie kuriuos mums papasakos atlikėjas Edga-ras Lubys. Taip pat pasivaikščiosime Itali-jos pakrantėmis, tikrinsime senovinio au-tomobilio galimybes keliaujant iš Vokieti-jos į Lietuvą, pėsčiomis mėginsime įveikti 800 kilometrų bei mėginsime „pralėkti” didžiaisiais Amerikos greitkeliais. Tad kviečiame patogiai įsitaisyti, užsisa-kyti puodelį arbatos ir kartu su mumis pradėti kelionių sezoną.

Gerų Jums įspūdžių!„Taško klubas”

Leidėjas „Specializuoti sprendimai“, UAB+370 659 33205Redaktorius Karolis Rupkus

Kontaktai reklamai:dovile@specsprendimai.ltlaura@specsprendimai.lt

Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė, UABTiražas 10 000 egz. 2015 birželis

TAŠKO ŽMOGUS:Edgaras Lubys: „Ko nereikia daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos”

TAŠKO KELIONĖ:Per dvi valstybes savomis kojomis

12- 19 p.

6 - 10 p.

4

n

TAŠKO ATRADIMAS:Kelionė po Ameriką (I): naftos ir filmų miestas Los Andželas

TAŠKO ŠALIS:Itališko autentiškumo paieškos

TAŠKO RATAI„Iš Vokietijos į Lietuvą - egzotišku automobiliu”

26 - 35 p.

20 - 24 p.

36- 43 p.

Jis nevartoja alkoholio, propaguoja vegetarizmą ir bėgioja maratonus... Atlikėjas ir dainų autorius Edgaras Lubys teigia, jog taip gyveno ne visa-da, o atversti naują savo gyvenimo puslapį jam padėjo ir patir-tis gyvenant svečioje šalyje. Tačiau tai nebus stereotipinė emigranto istorija... Vien dėl to, jog kūrėjas iš Lietuvos ieškoti savęs išvyko į šalį, kurios piliečių keistumas yra šalies prekinis ženklas, o nedidelis šios tautos žmo-nių skaičius jiems visiškai netrukdo jaustis „dides-niais” nei vokiečiai.

6

Edgaras Lubys: „Ko nereikia daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos”

6

2008 metais išvykai gy-venti į Islandiją. Kas pa-skatino tuomet išvykti iš gimtinės ir kodėl pasirin-kai šalį, kurioje gyven-tojų yra beveik tiek pat, kiek Kauno mieste?

Tuo metu mano gyveni-me vyko daug pokyčių. Aš atsisakiau žalingų įpročių, nutraukiau bendradar-biavimą su vadybininkais, išsiskyriau su ilgamete širdies drauge... Tuomet lyg ir kažko ieškojau, bu-vau kažkokioje kryžkelė-je. Žinojau, kad muzikos nepavyks mesti, nes ji yra didelė dalis manęs. Dėl jos galiu atsisakyti daug ko, praktiškai visko. Tada

susirašinėjau su drau-gu muzikantu, kuris gyveno Islandijoje. Aš visada norėjau aplankyti šią šalį. Mane itin traukė Islandijos misticizmas ir atokumas, tad su savo bičiuliu gitaristu išvyko-me ten. Jis spontaniškai prie manęs prisidėjo, ma-nėme, jog pabūsim pas draugą porą mėnesių ir grįšim. Prisidėjom maisto, visą įrangą, kad galėtume groti, įrašinėti ir išvykome mano „SAAB” automobi-liu. Keliavome keltais apie savaitę... Koks buvo pirmasis įspū-dis atvykus? Ar jis patei-sino lūkesčius?

Atvykus mane tiesiog pri-bloškė šios šalies gamta, jos didybė. Teko vykti apie 600 kilometrų kalnais iš Seidisfjorduro, miestelio Islandijos rytuose, į Rei-kjaviką. Tos kelionės nepa-miršiu niekada. Manau, tai buvo kol kas įspūdingiau-sia mano kelionė. Vien dėl to, jog vykome visiškai į niekur. Susikrovėme į vieną automobilį visą sa-vo gyvenimą ir palikome komforto zoną. Tiesiog išvykome ieškoti laimės.

da, o atversti naują savo gyvenimo puslapį jam padėjo ir patir-tis gyvenant svečioje šalyje. Tačiau tai nebus stereotipinė emigranto istorija... Vien dėl to, jog kūrėjas iš Lietuvos ieškoti savęs išvyko į šalį, kurios piliečių keistumas yra šalies prekinis ženklas, o nedidelis šios tautos žmo-

susirašinėjau su drau-gu muzikantu, kuris gyveno Islandijoje. Aš visada norėjau aplankyti šią šalį. Mane itin traukė

TAŠKO ŽMOGUS

7

n

  Islandija yra gana svar-bi šalis Lietuvos istorijo-je. Ji pirmoji pripažino 1990 m. kovo 11-ąją paskelbtą mūsų šalies nepriklausomybės aktą. Ar patys islandai žino šį faktą ir, apskritai, kokios jų žinios apie Lietuvą?

Žino tikrai ne visi, o jauni-mas visiškai nežino. Aps-kritai islandai yra keistuo-liai. Vienas jų, Vokietijai laimėjus „Eurovizijos” kon-kursą, man pasakė: „Ai, lai-mėjo kažkokia mergšė iš Rytų Europos”. Sakau: „Ką? Juk laimėjo Vokietija”. O jis: ”Ten jau rytai”. Trumpai tariant, jiems vakarai yra Jungtinė Karalystė, JAV,

na, ir dar broliai skandina-vai. Visa kita - varguoliai rytų europiečiai. Kadangi islandai kadaise gyveno lyg inkstai taukuose, nu-važiavę bet kur į Europą ar Ameriką jie jausdavosi karaliais, nes Islandijos krona buvo labai stipri, o jų atlyginimai buvo kos-minio dydžio… Kol visas tas burbulas nesprogo. Nepaisant nedidelio gy-ventojų skaičiaus, islan-dai garsėja pasaulyje savo išskirtine muzikine kultūra bei turi nemažai garsių pasaulyje atlikėjų (Bjork, Sigur Ross)? Tavo nuomone, kodėl jie šio-je srityje tokie išradin-

gi? Kokia šio reiškinio paslaptis?

Paslaptis ta, kad nėra pa-slapties. Iš tikro jie yra la-bai kūrybingi. Matuojant Lietuvos standartais, visus islandus būtų galima pa-vadinti didžiausiais keis-tuoliais. Visi ten keisti savo apranga, gyvenimo supra-timu. Sigur Ross ir Bjork yra keistuoliai pasaulinėje muzikos arenoje, bet pa-čioje Islandijoje, kalbant apie keistumą, toks yra kas antras. Beveik visi islandai ką nors kuria. Pavyzdžiui, virtuvės šefu dirbantis žmogus laisvalaikiu rašo grožinę knygą. Kadangi ten iš meno pragyventi

8 8

sunku, žmonės į meninę veiklą žiūri kaip į laisvalai-kio praleidimo būdą, sa-viraišką, iš kurios niekada nesitiki užsidirbti pinigų. Todėl Islandijos kūryba yra laisva ir jai įtakos ne-daro pinigai ar uždarbis. Turbūt tai ir yra Islandijos kūrybiškumo paslaptis. Viename interviu sakei, jog gyvenant šioje šalyje iš tavo mitybos raciono dingo mėsa? Ar tam turė-jo įtakos Islandijos gyven-tojų mitybos ypatumai? Plačiau papasakok apie tradicinę islandų virtuvę.

Islandų virtuvė toli gra-žu ne vegetariška. Joje galima rasti ir banginio mėsos, ir pūdytą ryklį, ir rūkytą avies galvą… Ji ga-na egzotiška, tačiau kartu primenanti, kad islandai dar visai neseniai gyveno jurtose ir mito pusžale žuvimi. Tačiau vegetarų ir sveikai gyvenančių žmo-nių bent jau Reikjavike tikrai netrūksta. Islandija - paradoksų šalis. Žmonės arba visiškai nusigeria sa-vaitgaliais, arba vyksta ke-liauti po kalnus, bėgioja, plaukioja geoterminiuose baseinuose.

 Ar galėtum žodžiais “nu-piešti” tradicinio islando charakterio savybių pa-veikslą? Kokie jie žmo-nės? Koks jų būdas ir ko iš jų išmokai?

Išmokau pagarbos savo šaliai. Islandai niekada gyvenime nesakys nieko blogo apie savo produk-ciją, vertybes, kultūrą. Islandai išaukština savo šalį, kaip pačią geriausią, kurios nekeistų į nieką. To mums labai trūksta. Ko niekada nereikėtų daryti bendraujant su islandu? Kritikuoti Islandijos dėl

„Teko vykti apie 600 kilometrų kalnais. Manau, tai buvo kol kas įspūdingiausia mano kelionė”

9

ekonominės krizės ar ki-tų dalykų. Islandai - labai dideli patriotai, bet gana uždari žmonės ir vargu, ar atvykę iš kitos šalies, tapsite jų gerais draugais. Bičiuliais - taip, bet arti-mais draugais - vargu. Jie labai sunkiai prisileidžia kitataučius. Manau, tai yra natūralu – atoki šalta ša-lis, sala, mažas gyventojų skaičius. Manau, kad jie taip saugo savo identitetą. Ar Islandija „brangi“ ša-lis lyginant su kitomis Europos valstybėmis?

Po krizės pragyvenimo lygis čia nukrito, nežinau kaip yra dabar, nes jau 6 metai ten negyvenu, bet, manau, jie vis dar laikosi gerai. Žinoma, iki Nor-vegijos dar visai Europai toli.  Ar vietoje, kurioje gyve-nai, radai kažkokį gam-tos kampelį, į kurį norė-tum dar sugrįžti? Tą, kurį galėtum pavadinti savu? Jei ne paslaptis, kur jis?

Gamtos kampelis yra visa Islandija. Ten nėra

didmiesčių, Reikjavikas neturi didelių pasta-tų, gatvės neužpildytos kamščiais, tad žmonės gyvena labai arti gamtos, šalia juos supančių kalnų, ošiančio vandenyno. Kar-tais vis dar susapnuoju Islandiją... Sugrįžti ir pa-keliauti būtų smagu.

 Jeigu tau reikėtų visiškai šios šalies nepažįstan-čiam žmogui rekomen-duoti penkias vietas, ku-rias, tavo nuomone, bū-tina pamatyti nuvykus į šią šalį, kas tai būtų? n

„Reikjavikas neturi didelių pastatų, gatvės neužpildytos kamščiais”

10 10

Tai būtų Reikjaviko se-namiestis ir pagrindinė gatvė Leugavegur. Būtina nusimaudyti Žydrojoje Lagūnoje, nuvažiuoti į Geysir miestelį, iš kurio ki-lo geizerių pavadinimas, aplankyti meno galerijas Reikjavike, o šiaip ten, kur bevažiuosi, visur bus gra-žu ir visur yra ką pamatyti. Nepaisant to, kad ne viename savo interviu Islandiją įvardijai savo svajonių šalimi, joje gy-venti nelikai. Kodėl? O gal ketini ten sugrįžti gy-venti senatvėje?

Manau, kad man užteko tų metų, kad pajausčiau

Islandiją iš vidaus. Tiesiog natūraliai iš tos šalies pa-siėmiau tiek, kiek man no-rėjosi, tad grįžimas į Lietu-vą buvo be jokių nuogąs-tavimų, labai natūralus. Grįžti ten dabar norėčiau kaip turistas. Grįžęs iš “ledo žemės” su-būrei kolektyvą “feral”, kurio kūryboje buvo nemažai skandinaviš-kai muzikai būdingų elementų. Kaip stipriai gyvenimas šioje šalyje paveikė tavo muzikinę kūrybą? Ar “feral” pro-jektas turės tęstinumą?

Mano muzikoje visada buvo to skandinaviško

prieskonio. Man patinka Skandinavija, jos žmonės, tvyranti bendra ramybė ir stabilumas. O “feral”... Gal-būt dar ir sukursime kažką tokio. Laikas parodys. Per pastaruosius keletą metų tau teko nemažai keliauti. Buvai Ukrainoje, Airijoje, Olandijoje... Ko-kią šalį dar norėtum ap-lankyti artimiausiu metu? 

Dabar galvoju apie toli-mesnę kelionę į Rytus…

Tradicinis mūsų žurnalo klausimas - kas tau yra kelionės?

Savęs pažinimas. l

„Islandijoje, kur bevažiuosi, visur bus gražu, ir visur yra ką pamatyti”

12

Per dvi valstybes savomis kojomis

12

800 kilometrų pėsčiomis... Ar galėtu-mėte įsivaizduoti tokį žygį XXI amžiu-je? Mūsų klubo narės Liubos istorija įrodo, jog šis atstumas, žingsniuojant senaisiais piligrimų takais, gali ir nepra-ilgti. Tad pristatome Jums pirmąją šio didelio kelionės dienoraščio, kuris pra-sideda Prancūzijoje, o baigiasi Ispanijo-je, dalį. Laikas mintyse pradėti „ruošti” savo kojas įspūdingai distancijai...Kaip aš planavau kelionę ir ką dėjau į kuprinęPlanuoti kelionę pradėjau praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Planavau ke-liauti į Nepalą... Bet taip jau būna, jog kai ką nors planuoji, likimas tau visada iškrečia pokštą... Tad mano ke-lionė į Nepalą nusikėlė neribotam lai-kui. Kai nebeliko galimybės keliauti į

Nepalą, pradėjau galvoti, kaip reikia praleisti atostogas, kad būtų smagu ir saugu keliauti vienai. Atsiminiau fi lmą „The Way” ir savo se-ną norą pabandyti nukeliauti į piligri-minę kelionę. Nusprendžiau keliauti į Ispaniją - žygiuoti daugiau nei 800 km piligriminiu keliu iš Saint Jean de Porto (Prancūzija) į Santiago de Com-postela (Ispanija). Panagrinėjau infor-maciją internete ir nusipirkau bilietus į Biarritzą (Prancūzija), ten skridau iš Vilniaus per Londoną. Iš Biarritzo yra autobusas iki Bayonne, o iš ten jau laukia kelionė traukiniu iki pat Saint Jean de Porto, kur prasideda geltonų strėlyčių kelias, kuriame neįmanoma pasiklysti. Nors būdavo tokių, kas sugebėdavo. 

13

Saint Jean de Porte, se-kant geltonomis strėlytė-mis, reikia nueiti iki infor-macijos biuro ir už 2 eu-rus nusipirkti piligriminį pasą. Ten taip pat gausite lapą su sąrašu „albergų” (nakvynės namai, skirti piligrimams), atstumais tarp jų ir informaciją apie jų darbo laiką, virtuves ar barus, ir lapą su siūlo-mais atstumais ir aukščio skirtumais. Aš keliavau be gido ir žemėlapio. Man užteko geltonų strėlyčių, mano gautų lapų  ir kar-tais kitų piligrimų patari-mų. Bet jei abejojate savo

jėgomis, pakeliui galite nusipirkti gidą, kuriame rasite daug papildomos informacijos. 

Bilietai buvo nupirkti, atostogos gautos, beliko susikrauti kuprinę...

Kuprinė turėtų sverti apie 10 procentų Jūsų kūno svorio, taigi mano kupri-nė turėjo sverti apie 7 kg, o ji svėrė visus 10 kg, neįskaitant maisto, ir van-dens, kurio reikėjo ne tiek jau daug, nes atstumai tarp kaimelių nedideli, bet vis tiek reikėjo. Bet... Aš stiprus žmogus ir turė-jau patogią kuprinę, tad didelio diskomforto ne-jaučiau, o kelionei įpusė-jus išvis pripratau prie sa-vo kuprinės ir džiaugiausi turimais daiktais, kuriuos panaudojau visus iki vie-no (išskyrus pleistriukus, bet jie, kaip suprantate, būtini).

Daiktų, kuriuos turėjau, sąrašas:

y Miegmaišis (aš turėjau šiltą, tačiau sunkoką - svė-rė apie 2 kg, galima nau-doti lengvesnį, nes daug kur “alberguose” yra ple-dai, tad naktį nesušalsite).

y Palapinė - norintiems

miegoti lauke. Aš lauke nemiegojau, nors ir no-rėjau, nes buvo dar per šalta. 

y Ėjimo batai - su jais žygiavau.

y Sportbačiai arba san-dalai - į juos smagu persi-mauti atėjus į “albergą” ir einant pasivaikščioti pali-kus kuprinę. 

y Šlepetės arba tie patys sandalai ėjimui į dušą. 

y Termo drabužiai - aš keliavau nuo kovo 12 d. iki balandžio 8 d. Orai bu-vo vėsūs, teko net sniegą pamatyti.

y Patogios kelnės ir šor-tai - kartais šortus tiesiog užsimaudavau ant termo kelnių, o kartais išsiskal-bus reikia turėti sausų drabužių. 

y Neperšlampamos kel-nės - kelyje gavau ti-krai daug lietaus, ypač Galicijoje. 

y Pora paprastų marški-nėlių trumpomis ranko-vėmis, patarčiau turėti vienerius ilgomis ranko-vėmis (aš turėjau termo, jų užteko). 

y Pora „fl isinių” džempe-rių - su vienu ėjau, kitą rengiausi po dušo. 

y Neperšlampama lengva striukė.

y Skara ant kaklo arba kitaip vadinamas „bufas” vėjuotiems ir lietingiems orams.  l

TAŠKO KELIONĖ

14 14

y Kepurė nuo saulės ir šil-ta kepurė vėsiam orui. 

y Lengvos pirštinės - jos netgi praverčia, kai kaiti-na saulė.

y Medžiaginis apsiaustas nuo lietaus.

y Kojinės ir apatiniai dra-bužiai - jų kiekis priklauso nuo to, kaip dažnai norite juos skalbti ir kiek svorio norite nešti. 

y Rankšluostis ir higienos reikmenys - turėjau len-gvą rankšluostį „Sport Dry Towel”, o keliaujantiems su rankiniu bagažu prime-nu, kad skysčių buteliukai neturi viršyti 100 ml. 

y Termosas - čia jau mano patogumo zona.

y Gertuvė arba pūslė vandeniui.

y Akiniai ir kremas nuo saulės – BŪTINA turėti. 

y Prožektoriukas, kitaip vadinamas „ciklopas”.

y Vaistinėlėje buvo: vais-tai nuo galvos skausmo, vitaminai, tepalas nuo raumenų skausmo ar traumų, kremas pavargu-sioms kojoms (pasitepti vakarais po dušo), elas-tinis bintas, įvairaus dy-džio pleistriukai, siūlas su adata.

y Peilio neturėjau, bet jo ir nereikėjo. Primenu, kad su „Ryanair” rankiniame bagaže galima turėti peilį, kurio ilgis neviršija 6 cm.

y Telefonas - į išmanųjį te-lefoną parsisiunčiau ispa-nų kalbos žodyną, jis man tikrai pravertė (pradžioje turėjau knygutę, bet po to dėl svorio ir išmaniųjų technologijų galimybių, nusprendžiau ją palikti „alberge”, gal kam nors pravers).

y Fotoaparatas, telefonų įkrovikliai, piniginė, pini-gai ir, žinoma, pasas.

y Aš dar turėjau užra-šų knygutę su rašymo priemonėmis - rašiau dienoraštį. 

y Panašu, kad tiek. Jei ką pamiršau, papildysiu są-rašą vėliau. Pakeliui galite nusipirkti ėjimo lazdas ar-ba vieną medinę lazdą. Su ja patogu kilti arba leistis nuo kalno, bet čia jau kie-kvienam pagal poreikį. 

PradžiaIlgą laiką prieš kelionę draugai manęs klausinėjo, ar nebijau keliauti visiškai viena į nepažįstamą šalį ir dar mėnesiui. Sakydavau, kad nebijau, kad bus ten tų žmonių, einančiųjų pi-ligrimų. Filmą tai mačiau, viskas ten saugiai ir sma-giai atrodė. Dvi dienas prieš kelionę praleidau Londone su savo drau-gais. Per dvi dienas pa-mačiau turistinę Londono

dalį, aplankiau „Madam Tussaud” vaškinių figū-rų muziejų, apsilankiau „Guinesso pub’e”, nemažą laiko dalį praleidau Lon-dono metro, žodžiu, sma-giai praleidau savaitgalį. Bet kai ryte atėjo laikas važiuoti į oro uostą, suvo-kiau - dabar tai būsiu vie-na. Visą mėnesį visai vie-na, įdomu, kaip ten viskas bus. O buvo taip...

14 val. lėktuvui nusileidus Prancūzijoje Biarritzo oro uoste skubu į autobusą, kuris veža iki Beyone, o iš ten 15 val. bus traukinys į Saint Jean de Porto. At-vykstu į vietą laiku, nusi-perku traukinio bilietą ir laukiu. Prasidėjo...

15

Nespėjus pajusti viena-tvės jausmo (praėjo kokios 3 minutės) prie manęs pri-eina Dženifer iš Anglijos, o vėliau prisijungia du drau-gai iš Airijos: Garis ir Noe-lis, vėliau ateina  Adamas (neprisimenu iš kur). Su-laukiame traukinio ir ju-dame Camino de Santia-go link. Garis jau kartą ėjo šitą kelią, dabar eis antrą kartą, o kitiems tai pirma tokia kelionė. Traukinyje ilgai bendraujame apie ateinantį žygį, aiškinamės smulkmenas, skaitome gi-dus ir klausomės istorijų, kurias pasakoja Garis. Jis sakė, kad viskas paprasta - reikia apsimesti avimi, eiti paskui kitus piligri-mus ir viskas bus gerai. Galvoju, kad aš tai tikrai nežadu avimi apsimes-ti, viską aiškinsiuosi pati, jau kartą kariuomenėje per  orientacinį bėgimą pasimokiau, kad gamtoje

geriausiai pasikliauti savo galva. Na, arba bent jau savo nuojauta.Atvykus į Saint Jean de Port (visai mielas ir jaukus miestelis), susirandame informacijos centrą, įsigy-jame piligrimų pasus, išsi-aiškiname dėl nakvynės, pasidedame „alberge“ ku-prines ir pirmyn į miestą, į maisto ir alaus paieškas. Centre pasakė, kad turime nusipirkti maisto rytojui, nes 30 km atkarpoje kal-nuose nebus vietos kur pavalgyti, tad maistu tu-rime pasirūpinti iš anksto. Surandame parduotuvę, apsiperkame, o dabar lai-kas picai, poilsiui ir alui. Pasivaikščioję po miestą grįžtame į savo „albergą”, ten sutinkame kelis nau-jus piligrimus. Tie, kurie nespėjo į 15 val. traukinį, atvyko 18 val. traukiniu, tad taip ir pasidalinome į

dvi grupes. Kaimynai išėjo pasižvalgyti po miestelį, o mes - į lovas poilsio.Ryt svarbi diena...

Kovo 12 - pirma diena„Albergo” durys užsida-ro 22 val., tad iki to laiko visi turi sugrįžti, o ryte iki 8 val. ryto visi turi palikti patalpas.  6 val. ryto, ke-liamės, tuoj  bus paruošti pusryčiai. Čia kariuome-nė ar atostogos? Na bent jau išsimiegojau gerai. Susėdame visi prie stalo, pusryčiaujame, susipa-žįstame vieni su kitais. Piligrimai atvažiavo čia iš įvairių pasaulio kraštų: Ita-lijos, Airijos, Anglijos, Vo-kietijos, Estijos ir, negaliu patikėti, - susipažinau su Mariumi, kuris, maža to, kad iš Lietuvos, bet dar ir iš Klaipėdos. Nejaugi rei-kia nukeliauti daugiau nei 3000 km, kad susipažin- l

„Kelionės pradžioje reikia už 2 eurus nusipirkti piligrimo pasą”

Nespėjus pajusti viena-Nespėjus pajusti viena-

16 16

čiau su kraštiečiu? (Aš irgi esu iš Klaipėdos). Pusryčiams gauname ka-vos, arbatos ir batono su uogiene - ne įspūdingai. Aš, žinoma, dar net nenu-manau, kad visą mėnesį manęs lauks panašūs pus-ryčiai. Vakar informacijos centre mums pasakė, kad kalnuose galime rasti sniego, tad keliauti po vie-ną nesaugu. Keliaujame keturiese - aš, Dženifer, Garis ir Noelis. Mūsų va-karykštis draugas Adamas turi problemų su sveikata, tad jis dar dieną praleis il-sėdamasis Saint Jean de Port ir tik po to pradės sa-vo kelionę. Daktarai jam nepatarė keliauti, bet jis vis tiek ryžosi kelionei ir žada viską daryti atsargiai. Šitame kelyje kiekvienas sprendžia pats. Čia ne lenktynės, nėra starto ar

finišo ar konkretaus marš-ruto, kurį reikia įveikti tam tikrą dieną. Kiekvienas su-siplanuoja savo maršrutą ir nusprendžia, ar jis nori eiti vienas, ar susiranda kompaniją. Taigi per kal-nus nusprendžiame ke-liauti keturiese, o po to bus matyt...

Per kalnus keliauti nelen-gva, tačiau nejaučiu di-delio diskomforto, juolab toks grožis aplinkui. Noe-lis gan greitai išsiveržia į priekį, o aš, didžioji sporti-ninkė, einu paskutinė. Bu-vau net pradėjusi galvoti, kad ką nors reikėtų išimti iš kuprinės ir palikti ant kelio. Nuėjus 20 pirmų ki-lometrų pakylame į pačią aukščiausią kalno vietą. Noelio jėgos išseko ir jis atsiliko, o aš savo greičiu jau puškuoju pirma. Vir-

šuje pasistipriname, da-bar bus lengviau - reikės leistis. Liko 8 km. Perėjus į kitą kalno pusę randame sniego, o einant toliau sniego buvo daugiau nei tikėjomės. O štai ir ženklas - Navarra. Viso gero, Pran-cūzija, sveika, Ispanija. Bu-enos diaz! Toliau teko ne tik minti pėdas per sniegą, bet ir žiūrėti, kad kur nenulįsti. Nuėjus per sniegą nema-žą atstumą krentame ant žolės poilsio ir netrukus prie mūsų prieina Marius. Keista, jis iš „albergo” išėjo ankščiau už mus ir aš bu-vau įsitikinusi, kad jis yra žymiai toliau. O pasirodo, jis buvo nuklydęs nuo ke-lio apie 6 km, tad prarado nemažai laiko grįždamas. Toliau keliaujame visi kar-tu. Man nuo kalno leistis lengviau, nei kilti į viršų, tad įsijungiu „antrą pava-rą” ir lekiu. O Noeliui visai sunku pasidarė, jis neap-skaičiavo savo jėgų, todėl dabar kenčia nuo raume-nų skausmo ir dar nauji batai pritrynė didžiausias pūsles. (Patarimas naujo-kams - batus reikia pirkti vienu - dviems dydžiais didesnius, o prieš žygį bent porą savaičių pasi-vaikščioti nedidelius ats-tumus, kad koja pripras-tų). Noelis to nežinojo, jis nusipirko savo dydžio

„Šitame kelyje kiekvienas sprendžia pats. Čia ne lenktynės, nėra starto ar finišo”

18 18

batus vos prieš porą die-nų. Tad dabar labai stipriai vargsta, o dar tik pirma kelionės diena. 

Susibendraujame su Ma-riumi ir nuo kalno nu-sileidžiame gan greitai. Atsiduriame  kaimelyje pavadinimu Roncevaux, kuriame yra didelis „al-bergas”, baras, bažnyčia ir dar trys namai. Štai tokia didelė gyvenvietė. Kolegų laukiame apie 40 minu-čių. Pasirodo, Noeliui taip smarkiai pritrynė kojas, kad jam nuo kalno teko leistis su šlepetėmis, o naujus batus dėti į kupri-nę. Mano pakeleiviai atro-do labai pavargę, jie nori iššokti iš batų, nusimesti kuprines ir pavalgyti. O aš, kaip bebūtų keista, vis dar pilna jėgų ir nuspren-džiu žygiuoti iki sekančio kaimo - Espinalio. Kas čia tėra - pusantros valandos kelio, o dabar tik 15 val. Sėdame poilsio, atsisvei-kinimui išgeriame po bo-kaliuką alaus. Bokaliukai čia visai ne bokaliukai, o stiklinės - normalus alaus kiekis vos 0,25 l. Mums, lietuviams, tai keista. At-sisveikiname, apsikabi-name, mano draugai eina ilsėtis, o aš - toliau į kelią...

Nuėjusi į Espinalį sužino-

jau, ką reiškia žodis „mu-nicipal” - tai reiškia, kad „albergas” yra viešas ir kainuos 5-6 eurus, o Espi-nalyje yra tik viešbutis, kurio kaina 25 eurai. Taip „laimėjau”, labai pykau ant savęs. Kitas municipal „albergas” Zubiryje „vos” už 10 km... Primenu, kad 33  km aš jau nuėjau. Ir dar reikia paskubėti, nes “albergo” durys užsidaro 22 val, o jau beveik 19 val. Gerai, kad bent maisto kuprinėje turėjau, taigi greitai užkandau ir kai kur pėstute, kai kur bėgte lekiu į Zubirį. Skubu kaip galiu, po truputi temsta, o lauke likti visai nesino-ri. Bizkarreta kaimelyje nuklystu nuo kelio, nes piligriminis takas remon-tuojamas ir buvo užda-rytas. Vietinis gyventojas pašaukė: „Peregrina, el Ca-mino es por allí” („Piligri-me, kelias į aną pusę”). Jis mojuoja ranka kelio link. Grįžtu į taką, o žmogelis iš pravažiuojančios ma-šinos pasidomi, kur einu. Pasakau, kad į Zubirį. O jis man: „Taigi lauke šalta, jau temsta, o iki Zubirio dar daugiau nei 10 km”. Sako, kad sušalsiu ir pasiūlo per-nakvoti sporto salėje už bažnyčios. Nesu tikinčioji, bet ta bažnyčia su sporto sale pasirodo kaip išsigel-

bėjimas. Paklausiau vaikų, kurie žaidė sporto salėje, ar patalpa nerakinama ir ar galiu čia miegoti. Jie susižvalgė ir atsakė, kad nerakinama ir galiu čia pasilikti. Apsidžiaugiau - vis geriau nei lauke... Nusprendžiau „susiveik-ti” karšto vandens (gerai, kad turėjau termosą), tad pasibeldžiau į vieno žmo-gelio namus (to vyruko, kuris man pasakė, kad nuklydau nuo kelio). Su žodžiais „Adelante” (isp. užeikite, pirmyn) nedrą-siai užeinu į vidų. Pasisvei-kinu, prisistatau ir papra-šau įpilti karšto vandens į termosą. Moteris, vardu Sonia, pasiūlė prisėsti ir užkaitė vandens. Išsikal-bėjome. Apsidžiaugiau, kad porą savaičių prieš kelionę buvau nuspren-dusi pasimokyti ispa-nų kalbos internete tad „poquito english, poquito spanish” galėjau susikal-bėti su vietiniais. 

Sonia paklausė, kur žadu miegoti, atsakiau, kad apsistosiu šią naktį mies-telio sporto salėje. Sonia nustebo, pasitarė su vyru ir pasiūlė man apsistoti jų namuose. Pasakė, kad galiu pasinaudoti karštu dušu, gausiu vietą miego-ti, galiu pasinaudoti inter-

netu ir pakvietė prisijung-ti vakarienės. Aš, išgirdusi tokį pasiūlymą, smarkiai nesipriešinau ir sutikau. Sonia parodė, kur yra du-šas ir nuvedė į kambarį, kur miegosiu. Nieko sau, atskiras kambarys, dvigu-lė lova, internetas, karštas dušas ir vakarienė. Čia tik pasvajoti buvo galima apie tokį nuotykį.

Prie vakarienės stalo su-sipažinau su Sonios vyru (neprisimenu jo vardo), dukra Lene (7 m.) ir sūnu-mi Urco (11 m.) Bendra-vome pusiau ispaniškai, pusiau angliškai, valgiau krosnyje keptą picą (vie-na skaniausių picų ma-no gyvenime) ir gėriau vyną iš ispaniškos vyno

gertuvės, iš kurios gerti reikia per atstumą. Sonia papasakojo, kad Navaroje žmonės bendrauja dviem kalbomis: ispanų ir baskų. Jos visiškai skiriasi viena nuo kitos. Sonios vaikai mokosi mokykloje baskų kalba. Šeima džiaugiasi, kad vaikai gali čia moky-tis savo kalba nemoka-mai, nes kituose regio-nuose mokyklos, kuriose mokoma baskų kalba, yra privačios ir mokamos. Su-žinojau, kad nacionalinis šio regiono patiekalas yra jautienos arba avienos kepsnys su daržovėmis. Mat šiame regione mė-sos ir daržovių yra daug ir žmonės tai labai vertina, tad stengiasi pagamin-ti kuo skanesnį kepsnį.

Pavalgiusi kelioms mi-nutėms prisėdau prie interneto ir kritau į lovą. Mėginau užmigti, galva tvinksėjo nuo nuovargio. Vis dėlto nuovargis, suvo-kimas, kad gali tekti mie-goti lauke ir greitas 10 km įveikimas padarė savo. Bet užmigau gan greitai ir miegojau daugiau nei 8 valandas.

Štai tokia pilna nuoty-kių, išgyvenimų, jaudu-lio, nuovargio ir nerealių įspūdžių buvo pirma ma-no kelionės į „Santiagą” diena.

Laukite tęsinio... l

Parengta pagal tinklaraštį „Kažkas naujo ir neragauto”.

„Kiekvienas susiplanuoja savo maršrutą ir nusprendžia, ar jis nori eiti vienas, ar susiranda kompaniją”

19

l

20

„Iš Vokietijos į Lietuvą - egzotišku automobiliu”

20

Kelionė automobiliu iš Vokietijos į Lietuvą tikrai neatrodo egzotiškai, tačiau įsivaizduokite, kad šį atstumą jums pasiūlytų įveikti 1976 metais paga-minta transporto priemone. Be to, jūs nepažinotu-mėte jos savininko ir tai apskritai būtų pirmoji jūsų kelionė tokiu automobiliu. Darosi įdomu? Tuomet įsivaizduokite dar ir tai, jog šios transporto priemo-nės gamintojo vardas jau senokai išnykęs iš auto-mobilių verslo žemėlapio... Būtent tokiai avantiūrai su visais šiais “priedais” pasiryžo mūsų klubo na-rys Ričardas, kuris iš Pietų Vokietijos į Lietuvą grįžo egzotiškuoju „Triumph TR6” automobiliu. Siurprizų šioje kelionėje buvo nemažai....

AutomobilisŠtai mano išsvajotas senas automobiliukas „Triumph TR6”. Tviskantis raudonos spalvos kabrioletas. Paga-liau aš stoviu prie jo Pietų Vokietijos mažo miestelio automobilių servise. Jo šeimininkas - solidus vo-kietis, serviso savininkas, o aplink mašiniuką zuja serviso meistrai mėlynais chalatais. Blizgina jį, kažką tvarko. Laužyta anglų kal-ba su žemaitišku akcentu ir visagale ženklų ir gestų kalba su serviso savininku kalbuosi apie automobi-lio techninę būklę. Šeimininkas mane patiki-na, jog du tūkstančius ki-

lometrų iki namų su šiuo automobiliu aš įveiksiu be jokio vargo. Ta aplinka, automobilių servisas, so-lidus vokietis transporto priemonės ir serviso savi-ninkas man nekelia jokių įtarimų dėl mano pirkinio. Apžiūrėjęs mašiniuką iš visų pusių paprašau, kad jį užkurtų. Suburzgia ga-lingas šešių cilindrų vari-klis ir ima įtartinai purty-tis. Jaučiu kažką negero ir rodau į variklį sakydamas „das ih problem“. Serviso meistrai mane įtikina, jog tai karbiuratorinis variklis ir tai pirmas užvedimas po žiemos. Tikriausiai į karbiuratorių šiek tiek šiukšlių pateko, todėl taip ir purtosi. Kai išvažiuosiu,

gerai pralėksiu, tada vis-kas prasivalys ir variklis dirbs kaip laikrodukas. Nenoriu ginčytis su kva-lifi kuotais serviso meis-trais, tikiu tuo ką sako. Atidarau bagažinės dang-tį, o iš ten kad duos į nosį benzino kvapas. Klausiu meistrų, iš kur jis, o tie ra-miais, išmintingais ir pa-mokančiais veidais man aiškina, kad iš benzino bakelio, kuris yra įdėtas į bagažinę. Mat jie atsive-

TAŠKO RATAI

21

žė šiuo bakeliu benzino ir truputį išbėgo į bagažinę. Na, prapylė, tai prapylė, maža ko būna, išsivėdins. Serviso meistrai rūpestin-gai apžiūri visas automo-biliuko šviesas, randa po-rą neveikiančių lempučių, kurias iškart pakeičia. Na, galvoju, iš tokių rankų, iš serviso, tikrai saugiai na-mo du tūkstančius kilo-metrų važiuosiu. Jau netveriu noru kuo greičiau išlėkti į kelią.

Septinta valanda vakaro, kovo mėnesio pirmos die-nos, lauke - apie du laips-nius šilumos. Pabaigėm visus pirkimo-pardavimo formalumus, užtraukiam dermantininį stogą ir aš jau už savo svajonės vairo. Išvažiuojant iš ser-viso kiemo, perjungiant bėgius, jaučiu kažkokius smūgius į galinį mašinos tiltą. Sunerimau, bet aky-se vis dar buvo tas serviso įvaizdis. Na, negali jie ma-

nęs į tokią kelionę išleisti su techniškai netvarkingu automobiliu, matyt, kokia nors guma paprasčiausiai suplyšusi. Smulkmena. Važiuojam namo!

Kelionės pradžiaJau tamsu, įsijungiu navi-gaciją, kurią buvau atsi-vežęs, nustatau kryptį Vil-niaus link ir išsišiepęs lig ausų važiuoju. Variklis vis dar trūkčioja, vis stiprėja l

22 22

smūgiai į galinį tiltą per-jungiant bėgius. Išmokstu tuos smūgius sušvelninti švelniai atleidžiant san-kabos pedalą. Lauke da-rosi vis vėsiau, jaučiu, kad lauko temperatūra jau žemiau nulio, nes langai pradėjo trauktis šerkšnu tiek iš vidaus, tiek ir iš išo-rės. Mane nuo lauko skiria tik plonas dermantininis tentas, darosi nežmoniš-kai šalta, ieškau galimy-bės įjungti šildymą. Pastumdęs svirteles į kai-rę ir į dešinę randu padė-tį, kurią įjungus į priekinį stiklą labai silpna srovele pučiamas šiltas oras. Tai vienintelis šilto oro šal-tinis, kurio pagalba šiek tiek nutirpdomas šerkš-nas nuo priekinio stiklo. Negana to, nedingsta aitrus benzino kvapas automobilio salone, jau-čiuosi lyg toksikomanas,

beuostantis benziną iš plastikinio maišelio. Nors ne - uždarytas plastikinia-me maišelyje. Sušilti stoju kiekvienoje pasitaikiusioje benzino kolonėlėje, į kurią įslenku visas prasmirdęs benzinu ir apsivilkęs viską, ką turė-jau su savimi. Kiekvienoje kolonėlėje automobilis pritraukia būrius smal-suolių, kurie jį fotografuo-ja ir fotografuojasi prie jo patys. Tokie vaizdeliai mane vėl gerai nuteikia, nes važiuojant su trūkčio-jančiu varikliu, bildančiu galiniu tiltu ir nuolat kvė-puojant benzinu, roman-tikos nebejaučiau. Apie antrą valandą nak-ties navigacija atveda mane į kažkokią gyven-vietę, į kurią įvažiavimas užtvertas dėl kelio darbų. Įvedu į navigaciją nuoro-dą „apvažiuoti kliūtį”, po

maždaug pusantros va-landos važiavimo pagal navigacijos rodomą kryp-tį, visas sušalęs, prisiuos-tęs benzino, atsiduriu prie to paties įvažiavimo į tą patį miestelį... Pasikalbu su navigacija, išrėkdamas jai visus emocingus ir ne itin padorius žodžius. Pa-gal navigacijos kompasą nusistatau, kurioje pusė-je yra šiaurės rytai, kitoje sankryžoje pasuku maž-daug ta kryptimi. Po kiek laiko ir pati navigacija su-sitaiko su manim ir rodo tą kryptį, kuria ir važiuoju. Aušta. Fantastiškas jaus-mas pamatyti kylančią saulę ir jausti jos teikiamą šilumą. Visiškai prašvitus nuotaika ima prastėti dėl automobilio valdymo. Vis sunkiau jį išlaikyti ant ke-lio neišvažiavus į priešin-gos krypties eismo juos-tą. Sustoju artimiausioje

23

aikštelėje, apžiūriu ratus. Rankomis juos visus pa-klibinu. Lyg ir viskas tvar-koje, važiuoju toliau. Po kokių dešimties kilometrų automobilis tampa visai nevaldomas ir pasigirsta šaižus metalo garsas. Su-stoju šalikelėje, išlipu ir ką matau? Galinis dešinės pusės ratas visiškai išlin-dęs lauk ir įsirėmęs į galinį sparną bei vos laikosi! Ką daryti dabar? Automobi-lyje - nė vieno įrankio, yra tik raktas ratams atsukti ir keltuvas, kuris, pasiro-do, nesukomplektuotas, trūksta pakėlimo ranke-nėlės. Pasikrapštau pa-kaušį, užsirūkau cigaretę, stengiuosi nusiraminti ir ką nors sugalvoti. Baga-žinėje randu snapelį nuo saulės, kuris turėtų būti ant priekinio stiklo. Iš jo ištraukiu metalinę svirte-lę, kurią panaudoju vietoj rankenėlės keltuvui. Pa-keliu automobilį ir ratas pats nukrenta ant žemės. Iš galinės ašies pabyra įvairios sumaitotos deta-lės, riebokšliai, ir guolio likučiai. Vaizdelis nekoks. Automobilis važiuoti to-liau negali. Mano laimei, kitoje kelio pusėje randu vienišą sodybą su maisto krautuvėle. Na, manau, bus nors kur automobi-liuką priglausti saugiai, o

pačiam teks vykti namo tranzuojant.

Gerieji lenkaiUžmaunu ant ašies ratą be jokių guolių, rankomis užsuku ašies varžtą ir pa-lengva įriedu į sodybos kiemą. Ten mane pasitin-ka būrys vaikų ir šeimi-ninkas lenkas, smalsiai ap-žiūrintis automobilį. Rusų kalba paaiškinu savo pro-blemą ir paprašau prie-globsčio automobiliui. Lenkas pasisiūlo apžiūrėti automobilį. Nustatom, kad yra pažeista pati ašis, todėl ir guolis neatlaikė, bet galim pabandyti gau-ti guolį ir viską surinkti. Lenkas, įsisodinęs mane į savo automobilį, aplekia artimiausias automobi-lių remonto dirbtuves. Guolio negauname. Tada susiskambina su kažkuo ir lekiam apie trisdešimt kilometrų Varšuvos link, kur specializuotoje par-duotuvėje gauname vis-ką, ko mums reikia. Grįžus prie automobilio nebetrukdau lenko, su jo skolintais instrumentais susitvarkau ir atsargiai pajudu Varšuvos link. Iš-važiuoju į Varšuvos greit-kelį. Kelias geras, mašina rieda smagiai, variklis dir-ba pakankamai normaliai,

žinoma, ne visais šešiais cilindrais. Tik staiga nei iš šio, nei iš to, jis kad pradės trūkčioti ir čiaudėti, kol galiausiai variklis užgęsta. Nuvairuoju į šalikelę. Mė-ginu kurti, nepavyksta, jaučiu, kad tuoj iškrausiu akumuliatorių. Mėginu ieškoti priežasties, tikrinu kibirkštį, žvakes, viskas veikia, kol galiausiai nu-statau, kad nepaduoda-mas benzinas į karbiura-torių. Košmaras. Pasirodo, baigėsi benzinas. Kuro matuoklis prietaisų sky-delyje rodo, kad benzino turi būti apie trečdalis ba-ko. Tačiau tikrovė yra kita - jo ten nėra. Ką tik pravažiavau infor-macinę lentą, kurioje bu-vo nuoroda, jog artimiau-sia benzino kolonėlė - už devyniasdešimties kilo-metrų! Va čia ir pravertė tas stebuklingas vokiečių paliktas dešimties litrų bakelis su benzinu baga-žinėje, iš kurio, anot jų, ir sklido tas benzino kvapas. Supyliau benziną. Sė-kmingai pervažiuoju Var-šuvą ir po kokių dvidešim-ties kilometrų automobi-lis vėl tampa nevaldomas. Greitai temsta. Užsuku į ar-timiausią benzino kolonė-lę. Sustojęs pamatau, jog atsisuko ašies varžtas ir ra-tas dėl to kliba. Nusiperku l

24 24

visraktį, patempiu varžtą ir vėl pajudu. Važiuojant benzino kolonėlės aikštele pasigirsta smarkus trenks-mas, į šoną nulekia galinis ratas ir čiuožiu asfaltu, į visas puses skeldamas kibirkštis. Išlipu. Širdies skausmui nuo pamatyto vaizdelio nėra ribų. Krisda-mas ratas aplanksto galinį sparną, ašies sriegiai nusi-sukę, varžto jau neuždėsi. Iš vienos pusės skausmas - iš kitos pusės džiaugsmas, kad tai neatsitiko siaura-me Lenkijos kelyje naktį. Tokiu atveju jau būčiau buvęs griovyje. Guli per-sikreipusi mano mašinėlė vidury aikštelės. Ką dabar daryt? Keltuvo nėra kaip pakišti po automobiliu, kadangi dugnas - prie pat žemės. Apsidairau, aikštelė pil-na vilkikų. Nužiūriu juos ir pamatau, jog viename vilkike susibūrę jų vairuo-tojai vakaroja, paprašau jų pagalbos kilstelėti au-tomobilį. Sukibę jie pake-lia mano automobiliuką, o aš tuo metu pastatau keltuvą. Atsisėdu ant rato ir, žiūrėdamas į rato ašį, mastau, ką čia tokio „pri-būrus”? Sugalvoju, jog galima viską surinkti ir ašies veržlę užvirinti, kad ji neatsisuktų. O kur dabar vėlų vakarą rasti suvirin-toją? Benzino kolonėlės

darbuotojai kažkam pa-skambina ir pasako man, jog už pusvalandžio atva-žiuos meistras.Po geros valandos at-važiuoja tikras meistras. Visas tepaluotas, tik akys blizga. Truputį įkaušęs. Įvertinęs susidariusią si-tuaciją, nusiima pusašę ir ją išsiveža liepdamas man laukti jo čia. Lėtai slenka laikas. Praėjo jau valanda, antra, o jo vis dar nėra. Gal užgėrė? Ir aš čia tos ašies lauksiu iki ryto ar dar il-giau? Besibaigiant trečiai laukimo valandai, pasiro-do „meistriukas-murziu-kas”, dar labiau įkaušęs, bet su suvirinta ašimi. Dviese viską surenkam, nes vienam meistriukui jau nelabai pavyksta. Au-tomobiliukas vėl pasiruo-šęs judėti. Kai pajudu iš aikštelės, laikrodis rodo trečią va-landą nakties. Jau dau-giau kaip para, kai aš be miego ir normalaus val-gio, „mėgaujuosi” kelione išsvajota mašina. Aušta, kertu Lietuvos sieną, su palengvėjimu atsidūstu, kad jau beveik namie ir automobiliukas vis dar važiuoja, nors ir bildančiu ratu, trūkčiojančiu varikliu ir vis dar aitriu benzino kvapeliu salone. Apie devintą ryto aš jau Vilniuje prie savo garažo.

Automobilį pastebi gara-žo kaimynai ir prašo leisti nusifotografuoti prie to-kio stebuklo, žinoma, aš išdidžiai jiems tai leidžiu. Kol jie fotografuojasi, iš šono žvelgiu į savo naują pirkinį. O jis iš tikrųjų fan-tastiškai simpatiškas! Ir visiškai nesvarbu, kad po to nustačiau, jog prade-gusi variklio galvutė, dėl to nedirbo visi cilindrai, jog benzino bakas kiau-ras, todėl visą kelią uos-čiau benziną, jog stipriai pažeista galinio rato ašis, kuri „suvalgė” guolius ir riebokšlius, ir todėl ratas krisdavo... Visa tai yra nesvarbu. Svarbu tai, kad automo-bilis dabar sveikas ir vis toks pat fantastiškai nuos-tabus. Juo važiuojant jau-ti „kaifą” ir matai aplinkui besišypsančius žmones, kaip artimus draugus besisveikinančius su juo. Jauti „kaifą“, kai važiuojant autostrada Vilnius - Klai-pėda, staiga pristabdo ta-ve lenkiantis automobilis ir matai aukštai iškeltus nykščius ir šypsenas juo važiuojančiu žmonių vei-duose. Smagu, kai auto-mobiliukas gali praskai-drinti nuotaiką ne tik tau, bet ir aplinkiniams.

O šypsomės mes taip re-tai. l

26

Itališko autentiškumo paieškos

26

Čia pica ir makaronai yra sveikas maistas, pa-džiauti virš praeivių gal-vų skalbiniai yra labiau tautos vizitinė kortelė nei buitinis reiškinys, o be kelių puodelių tikro “espresso” dienos čia paprasčiausiai nebūna. Apie bato formos šalį Europos pietuose su-kurtas ne vienas roman-tiškas mitas. Tačiau ar senoji Italija neprarado to jaunatviško vėjavai-kiškumo šiame globali-zacijos, pašėlusio tem-po ir besaikio vartojimo amžiuje? Nusprendėme tai patikrinti.

Kuomet kartu su tri-mis klubo nariais vasarą atostogų kelionei pasi-rinkome šį Europos civi-lizacijos lopšį, buvome tikri, kad šia šalimi tikrai nenusivilsime. Juk šios šalies peizažo fone skurta

šimtai filmų, apie jos vir-tuvę parašyta tūkstančiai receptų knygų, o kur dar atostogoms puikiai tin-kamas klimatas be mūsų gimtinei būdingos gero oro „loterijos”... Turėjo-me tik dešimt dienų, o

norėjome pamatyti kuo daugiau. Todėl nuspren-dėme atsisakyti nakvynių patogiuose viešbučiuo-se ir per „Booking.com” portalą susiradome porą vietinių gyventojų, kurie už atitinkamą mokestį

27

mus sutiko laikinai pri-imti savo namuose. Taip pat išsižadėjome ir pato-gaus skrydžio. Mat pro lėktuvo langą nebūtume galėję įvertinti Lenkijos bei Vokietijos kelių koky-bės skirtumų, Šveicarijos

alpių ir piliečių pragyve-nimo lygio aukštumų bei vairavimo Italijos kalnų keliais ekstremalumo. Genuja, Roma, Florencija, Venecija - tai dideli keturi miestai, kuriuose mums teko nakvoti, bet tai tik la-

šas smaragdinėje Italijos jūroje to, ką šioje šalyje verta pamatyti.

Universalioji GenujaGenuja - miestas Italijos šiaurės vakaruose. Tai vie- l

TAŠKO ŠALIS

„Genuja - miestas tinkamas patyrinėti itališkas tradicijas ir tuo pat metu pasimėgauti turistiniais malonumais”

28 28

nas didžiausių Vidurže-mio jūros uostų, kuriame, tam tikrų šaltinių teigimu, gimė ir pats Kristupas Ko-lumbas. Nors šis miestas neturi tokios įspūdingos istorijos, kaip Roma ar Venecija, jame apsilankyti tikrai verta.

Iškart atvykę į šį miestą už-ėjome į pirmą pasitaikiu-sią kavinę. Ten stovėjo vos du stalai, ledų šaldytuvas ir mažas baras. Paklausus, ko galėtume užsisakyti pavalgyti, už baro sto-vintis vidutinio amžiaus vyriškis mums pasiūlė vos du patiekalus. Kadangi pirmojo pavadinimo ne-supratome, užsisakėme makaronus. Tai buvo ska-niausi mano kada nors valgyti makaronai. Lietu-voje tokių mes tikriausiai niekada neragausime, nes jų paruošimui naudojami miltai gaminami tik iš ta-me regione auginamų grūdų. Bent jau tuo mane įtikino vienas kartu kelia-vęs italų virtuvės eksper-tas... Tačiau ne maistas ir pigus vynas šioje kavinė-je man paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai mane nustebino personalas. Už baro ir virtuvėje sukosi vyras ir žmona. Vėliau pro duris įėjo jaunuolis. Tai buvo jų sūnus, kuris senu apdaužytu „fiatu”

iš turgaus atvežė šviežių daržovių. Apsidairiau ap-linkui ir pamačiau kampe prie vieno iš dviejų baro staliukų vežimėlyje sė-dinčią garbaus amžiaus moterį. Tai buvo vieno iš kavinės savininkų mama. Šeimos verslas šioje šalyje turi tokias gilias tradicijas, kad jo dar daug metų čia nesunaikins jokie didieji prekybos gigantai. Italai puikiai suvokia, jog ge-riau prekę ar paslaugą pirkti iš savo kaimyno, o ne iš milijoninius pelnus generuojančio prekybos centro. Manau - tai labai teisingas požiūris...

Kaip teigia vietiniai, norint pamatyti senąją autentiš-kąją Italiją, reikėtų keliauti labiau į šalies pietus. Pa-sak jų, Neapolis, Sardinija, Sicilija yra tikrieji jų kultū-ros ambasadoriai. Tačiau Genuja yra tikrai geras pasirinkimas tiems, kurie nori patyrinėti itališkas tradicijas ir tuo pat metu pasimėgauti turistiniais malonumais.

Tikroji Italiją tarp kalnųItalijos Alpės mums, lygu-mų krašto gyventojams, atrodė lyg vienas iš pa-saulio stebuklų. Važiuo-jant tais vingiuotais kalnų

keliais, kurie net patyru-siam vairuotojui iš kitos šalies sunaikina ne vieną šimtą nervų ląstelių, ga-lima išvysti tai, dėl ko šį kraštą taip dievina įvai-rūs keliautojai. Įspūdingi peizažai ir maži kaimeliai, kurių 300 km atkarpoje galima suskaičiuoti be-veik šimtą - tai yra tai, dėl ko mes ir keliavome į šią šalį. Visi šie kaimeliai labai panašūs, todėl itin sunku prisiminti jų pavadinimus. Nepadeda ir tai, jog kai kurie jų vienas nuo kito nutolę vos keliais šimtais metrų. Tačiau bent valan-dą pabuvus viename iš jų supranti, jog čia verda tikrasis itališkas gyveni-mas. Čia niekas nepatai-kauja turistams, parduotu-vėse - daugiausiai vietinė produkcija ir visi gyvena pagal savo kultūrines tai-sykles. Už 10 eurų šiuose kaimeliuose gali pavalgyti karališkus 4-ių patiekalų pietus, o butelį vyno tau tiesiog padovanos.

Tačiau jei atvažiuosi čia 15 val. ir paprašysi picos, nebūtinai ją gausi. Mat Italijoje darbo diena yra kiek kitokia nei mūsų. Dėl karšto klimato nuo 12 iki 16 val. dauguma italų mė-gaujasi vadinamąja „sies-ta”, todėl niekas nesivers per galvą dėl papildomo

30 30

euro, tam, kad užpildytų tuštumą tavo skrandyje. Ir nesvarbu, jog pro kaime-lį per dieną pravažiuoja tūkstančiai turistų, mažai kas dėl to laužys poilsio taisykles. Juk sveikata svarbiau...

Penki Rojaus kampeliaiIš Genujos kalnais nu-važiavę ne vieną šimtą kilometrų pagaliau pasie-kėme vietą, kurios nuo-trauka buvo mūsų pasi-ruošimo kelionei įkvėpi-mo šaltiniu. Činkve Terė (it. Cinque Terre - penkios žemės) - tai unikalus Ita-lijos Rivjeros pakrantės ruožas. Šį rojaus kampelį sudaro penki išskirtinio grožio kaimeliai: Mon-teroso al Marė, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Rio-madžorė. Visi norintys ap-lankyti visus šiuos kaime-lius gali tai padaryti tik sa-vomis kojomis, traukiniu arba laivu. Mat ne į visus juos nutiesti sausumos keliai. Mūsų keliautojų komandai teko garbė ap-silankyti tik Monteroso al Marė kaime. Po poros valandų trukusios vieš-nagės aš stipriai pradėjau gailėtis, kad planuodami kelionę šiam Italijos kraš-tui neskyrėme bent poros dienų.

Iškart supratau, kad Čin-kve Terė yra ta vieta, į ku-rią aš kada nors tikrai dar sugrįšiu. Mat šiuo Rivjeros perlo didingumu teko grožėtis begėdiškai trum-pai, o jis paliko tokį neiš-dildomą įspūdį, kad kar-tais šią vietą susapnuoju. Tai įspūdinga kalnų, į juos įsiliejusios spalvingos ar-chitektūros ir smaragdinio vandenyno sintezė, kuri tave pribloškia taip, jog tu tiesiog pradedi nepaste-bėti didelio turistų kiekio, pigių suvenyrų, prastų gatvės muzikantų ir kito-kio žymioms turistinėms vietoms būdingo “kičo”.

Būdamas ten visiškai pa-miršau šalies autentišku-mo paieškas, nes mėginti šioje vietoje ieškoti dau-giau šalies autentikos, nei pasiūlė šios vietos gam-tovaizdis, tuomet atrodė nepadoru.

Roma, bet...Iš kalnų apsupties pa-traukėme tiesiai į Italijos širdį - Romą. Dar prieš išvykdamas į kelionę, šia-me mieste buvusių pa-žįstamų klausinėjau, kokį įspūdį jiems paliko ši vie-ta. Beveik visi teigė, jog šį miestą pamatyti reikia, bet... Tie visi tęsiniai po „bet” buvo labai panašūs:

“jei lyginti Roma su kitais šios šalies miestais, jame autentiškosios Italijos liko mažai”, „šį miestą surijo globalizacija”, „tai turistų miestas”... Atvirai pasa-kius, tuo tikėti nenorėjau. Kaip gali Italijos vizitinė kortelė prarasti savo tiek metų kurtą kultūrinį vei-dą? Bet...

Pirmąją dieną Italijos sos-tinėje teko nueiti ne vieną dešimtį kilometrų. Dau-guma jų buvo nueiti ne miesto centrinėje dalyje. Gal nuskambės šiurkščiai, tačiau akimirką pasijutau vėl grįžęs į vieno iš Lietu-

„Roma - tai architektų, istorikų bei archeologų “Disnėjaus pasaulis”, kuriame be tam tikro žinių bagažo tu gali daug ko nesuvokti”

31

vos miestų miegamąjį ra-joną. Pilki, sovietmetį pri-menantys namai, apleisti kiemai, purvinos gatvės ir ore tvyrantis šlapimo tvaikas. Taip... Ir Roma turi savo tamsiąją miesto pusę. Maniau, kad po to-kios kelionės nuo „geto” iki miesto centro mane tiesiog priblokš centrinės miesto dalies architektū-ros didingumas. Tačiau čia ir vėl reikia rašyti „bet”...

Romos centras yra vienas didelis architektūros pa-minklas. Jame tiek daug archeologinių paminklų,

kad net kyla klausimas, kaip šiame mieste kažka-da leido tiesti metro. Atro-do, jog visur, kur bestum kastuvu, galėtum lengvai iškasti kažką istoriškai ver-tingo. Jau nekalbu apie muziejus, kuriuos visus norint aplankyti tikriau-siai neužtektų mėnesio. Tačiau visur kur pažvelg-tum reikia pasitelkti isto-rinį kontekstą. Kitaip visi paminklai, muziejai ir pas-tatai iškart netenka bent trečdalio savo žavesio. Roma - tai architektų, isto-rikų bei archeologų „Dis-nėjaus pasaulis”, kuriame

be tam tikro žinių bagažo tu gali daug ko nesuvokti. Juk kažkam griuvėsiai ga-li būti tiesiog griuvėsiai. O kažkam kitam - amžių testą išlaikęs šedevras. O šedevrų ten apstu.

Roma iš tiesų yra turistų rojus. Tokių turistų, kurie mėgsta įvarius pigius su-venyrus, ištaigingus vieš-bučius ir specialiai jiems adaptuotas picas. Tiems, kurie mėgsta vaikščioti su gidais po lankytinus objektus tam patogiau-siu paros laiku bei tiems, kuriems neįdomu, kaip l

32 32

šios šalies žmonės gyve-na už centrinės miesto dalies ribų. Tačiau tiems turistams, kurie nori dau-giau autentikos ir itališko paprastumo, čia daug ko reikės paieškoti patiems. Tikrai maža tikimybė, kad užėję į pirmą pasitaikiusią Romos kavinę, jus pasi-tiks pats restoranėlio šei-mininkas ir pasiūlys savo rankomis gamintos picos ar makaronų. O jei taip ir atsitiks, už tai mokėsite keturgubai daugiau nei už šį gėrį sumokėtumėte kaimelyje kalnuose vos už 100 km nuo šio mies-

to. Taip, Roma yra viena iš didžiausių Europos šalių sostinių, kuri jau turi savo XXI a. taisykles. Bet... Ro-mą bent vieną kartą gyve-nime aplankyti yra būtina.

Paprastoji FlorencijaPo Romos Florencija at-rodė, kaip kitos valstybės miestas. Toskanos regio-no sostinė pribloškė savo paprastumu iš architek-tūrine švara. Ne be reika-lo šio miesto senamiestis įtrauktas į Pasaulio pavel-do sąrašą. Nors jame gau-su įspūdingų architektū-

rinių paminklų, tačiau ten jie puikiai įsilieja į bendrą miesto panoramą. Tikriau-siai tokią įtaką šio miesto architektūrinei tvarkai kažkada padarė praei-tyje čia kūrę Leonardas Da Vinčis, Mikelandželas, Dantė bei daugelis kitų žymių Italijos menininkų.

Apie šio miesto unikalu-mą daug pasako ir faktas, jog 1865 m. metais būtent Florencija buvo paskelbta pirmąja suvienytos Italijos sostine ir tik po 6 metų šis statusas buvo perduotas Romai.

„Florencija buvo paskelbta pirmąja suvienytos Italijos sostine ir tik po 6 metų šis statusas buvo perduotas Romai”

34 34

Sunku pasakyti kiek lai-ko reikėtų praleisit šiame mieste, kad aplankytum visas lankytinas vietas, ta-čiau, kad ir kiek tai truktų, būtų verta.

Naktinės Venecijos paslaptisItalijai labai pasisekė, kad jie turi šį miestą ant van-dens. Visų pirma dėl to, jog antro tokio miesto pasaulyje tiesiog nėra. Visų antra - dėl to, jog jie galėjo jo ir neturėti. Mat dar 1797 m. šis miestas pateko Austrijos „glo-

bon” ir tik beveik po 70 metų Venecija vėl buvo prijungta prie Italijos ka-ralystės. Tikriausiai būtų labai sunku Italiją įsivaiz-duoti be šio vandens ka-nalais „išvagoto” miesto, kurį į vientisą adminis-tracinį vienetą sujungia beveik 400 tiltų.

Į Venecija atvykome vė-lų vakarą. Dar spėjome panirti į didelę turistų jūrą, tačiau po poros va-landų šiose pečių pločio gatvelėse likom, rodos, vieni. Tuomet šis miestas tapo visiškai kitoks. Blan-

kus apšvietimas, į krantą dunksinčių valčių garsai ir tas nuolatinis neritmingas vandens bangavimas. Tai buvo lyg hipnozės sean-sas, kuris galėjo niekada nesibaigti. Staiga triukš-mingas turistinis miestas pavirto paslaptinga ramy-bės oaze, kurioje norėtum pabūti daug ilgiau nei vie-ną naktį.

Venecija, kaip ir Roma, taip pat neblogai prisi-taikiusi prie išrankių tu-ristų poreikių. Joje pilna kavinių, kuriose maistas tik vadinamas itališku,

„1797 m. Venecija pateko Austrijos “globon” ir tik beveik po 70 metų vėl buvo prijungta prie Italijos karalystės”

35

o jo kokybė nepropor-cinga kainai. Taip pat čia netrūksta suvenyrų krau-tuvėlių, kuriose galima įsigyti ir tikrų rankų darbo gaminių ir pigių prekių pagamintų vienoje dide-lėje socialistinėje valsty-bėje. O pigesnės nei šim-tas eurų nakvynės šiame mieste nei su gondolos žibintu nerasi.

Tačiau Venecija yra dar vienas Italijos miestas, į kurį aš tikrai dar grįšiu... Ir tikriausiai grįšiu naktį.

Dabar galima grįžti prie klausimo straipsnio įžan-

gos pabaigoje. Tikriausiai teisingiausia būtų teigti, kad Italija yra kontras-tų šalis, bet... Dėka savo žmonių, tų mažų nesu-skaičiuojamų miestelių tarp didžiųjų miestų ir gamtos unikalumo, ši ša-lis dar ilgai nepraras savo ryškaus identiteto. Jam iš-nykti neleis italų požiūris į savo tradicijas, kurių iš jų kasdienybės neišrovė nei karai, nei gamtos stichi-jos, nei globalizacija.

Daug pasako vien tai, kad didžioji šios šalies gyven-tojų dalis apskritai nemo-ka anglų kalbos, nemo-

kamas internetas viešose erdvės yra labai retas reiš-kinys, o nuo atostogų jų neatbaido net tas faktas, jog dviem savaitėm teks užrakinti savo degalinės, grožio salono ar parduo-tuvės duris. Negana to, jie net atostogauti vyksta vieningai (taip užkimš-dami plačiausius šalies greitkelius bei palikdami pustuščius ištisus miestus ar kaimus).

Daug kas jų gyvenimo būdo nesupranta, tačiau dėl to visam likusiam pa-sauliui jie yra tik dar įdo-mesni... l l

„1797 m. Venecija pateko Austrijos “globon” ir tik beveik po 70 metų vėl buvo prijungta prie Italijos karalystės”

36 36

Los Andželas buvo mūsų vartai į Jungtines Ameri-kos valstijas. Sunkiai su-vokiamo dydžio miestas,

kurį apžiūrėti turėjome per vieną dieną, atsisklei-dė mums įvairiausiomis spalvomis – nuo filmų

industrijos ir prabangos iki skurdžių priemiesčių ir benamių.

Po 10 valandų skrydžio, iš-lipus Los Andželo oro uos-te, mus pasitiko JAV prezi-dento nuotrauka, pasie-nio darbuotojai uždavė keletą klausimų, uždėjo atspaudą pase, ir be jokio vargo įžengėm į Ameriką. „Welcome to The United States”  užrašas oro uos-

Kelionė po Ameriką (I): naftos ir fi lmų miestas Los Andželas

Labai džiugu atrasti naujų klubo narių, kurie drą-siai savo kelionių potyriais dalinasi su kitais. Toks žmogus yra ir tinklaraščio „Buvauten.lt” autorė Jolanta. Ši mergina leidosi į kelionę po didžiąsias Jungtines Amerikos Valstijas ir aplankė ne vie-ną šios supervalstybės miestą, kuriuos dauguma iš mūsų yra matę tik kino fi lmuose. O jei jau pra-kalbome apie kiną, pradėkime šią kelionę nuo „žvaigždėto” Los Andželo.

37

te mums, atvykusiems į Ameriką pirmąjį kartą, kė-lė norą šypsotis. Pagaliau svajonė ima pildytis!Oro uoste neįtikėtinai ramu, tylu ir viskas vyks-ta  greitai – iš penkto pasaulyje pagal užimtu-mą oro uosto tikėjomės daugiau šurmulio ir eilių. Jau tuo metu pradedam suvokti, kad čia Amerika, čia daug vietos, tai ir oro uoste erdvės daug.

Pirmieji žingsniai Ameri-koje – sklandūs, net keis-ta. Išėję iš oro uosto, pasi-imam automobilį iš nuo-mos punkto ir vykstam  į viešbutį. Dviems pirmo-sioms naktims Amerikoje apsistojome Los Andželo priemiestyje Ingelvude (ang. Inglewood) („La Quinta Inn & Suites In-glewood” dviems naktims devyniems keliautojams kainavo 445 $).Tą  vakarą Ingelvude la-biau būtų pravertusi ispa-nų, o ne anglų kalba. Vieš-bučio parkingo sargas, visiškai nekalbėdamas angliškai, vis tiek bandė mums padėti susirasti restoraną ir suorganizavo leidimą  pavakaroti vieš-bučio terasoje. Išėjus pirk-ti maisto, praeiviai sveiki-nosi, bet vietoj  angliško pasisveikinimo girdėjom „buenas noches”. Nors tai neturėtų stebinti, žinant, kad Los Andžele ispanų kilmės bei lotynų ameri-kiečių yra beveik 50 proc.Tas jausmas, kad mes pa-puolėm ne į Ameriką, o į Ispaniją ar Meksiką, lydė-jo ir  ryte.  Kita mūsų die-na Los Andžele prasidėjo anksti. Dėl laiko skirtumo nė vienas nebuvom gerai išsimiegoję, bet kai laukia tiek naujų įspūdžių, mie-gui taip pat suteikiamos atostogos. Be to, žinome,

kad tą dieną daug galvoti neteks. Turėjom užsisakę „Rasta Bus“ autobusiuką su gidu, kuris mums apro-dys didžiulį miestą.Pažintį su Los Andželu pradedam nuo seniau-sios miesto vietos, kur miestas pradėjo kurtis  – nuo  istorinio Los Andže-lo rajono (isp. El Pueblo de Los Ángeles Historical Monument). Miestelį šioje vietoje 1781 metais įkūrė 11  ispanų kilmės šeimų, vėliau šis miestelis išau-go į dabartinį Los Andže-lą, kurio metropoliteno zonoje, pagal „Wikipe-dia”,  2014 metų surašy-mo duomenimis, yra 18,5 mln. gyventojų.

Istorinio rajono dalis – spalvingas meksikietiškas turgus Olvera gatvėje, įkurtas 1930 m. Šioje vie-toje gali įsigyti visko, kas susiję su Meksika – som-brero skrybėlių, meksikie-tiškų suknelių ir spalvingų imtynių kaukių, suvenyrų, pončų ir t. t. Dauguma kioskų jau veikia, kiti tik atsidarinėja, bet nė vieno veikiančio restorano – tur-būt pradės veikti 10 ar 11 ryto. Ilgai ten neužtrunka-me – apžiūrėję meksikie-tišką Los Andželo pavel-dą, grįžtam prie autobu-siuko ir su gidu derinam, kur trauksim toliau. l

TAŠKO ATRADIMAS

38 38

„Jei, kaip ir mes, daug laiko apžiūrėti Los Andželą neturėsit, pasidomėkit “Rasta Bus“ turais, mes likom patenkinti“

Patraukiam link Grifito (angl. Griffith) parko – ap-žiūrėti miesto iš aukštai. Tai didžiausias Los An-dželo parkas ir antras pa-gal dydį visoje Kalifornijos valstijoje (dydžiu jį lenkia tik San Diego „Missions Trail” rezervatas).Jau pakeliui į parką „Rasta Bus” vairuotojas mums pradeda pasakoti apie Los Andželo garsenybes ir filmų industriją. Vardija filmus, vardus, rodo na-mus, kuriuos įsigijęs koks įžymus žmogus, vietas, kurios buvo kuriam nors Holivudo filme. Išgirdę žinomesnį vardą ar pa-

vadinimą, suklūstam, bet apskritai, daugiau kaip pusės iš tų garsenybių net nežinom, o ir filmų mania-kai nesame, tai nedaug ką sako, kad va šitam tunely-je buvo filmuotas toks ir toks filmas. Bet nepaste-bėti, kokia svarbi miesto dalis yra filmų industrija, neįmanoma.Grifito parkas – viena iš vaizdingesnių Los Andže-lo vietų, nuo kalno puikiai matosi Los Andželas ir netgi Ramiojo vandenyno pakrantė. Vairuotojas pa-sakoja, kad parkas yra la-bai populiari vieta filmavi-mams, vos ne kasdien čia

kuriamas koks nors filmas. Nuo šio parko observato-rijos prieigų puikiai mato-si žymusis Holivudo žen-klas. Šis, visame pasaulyje atpažįstamas pramogų simbolis, amerikietiškos kultūros ikona, yra pieti-nėje Lee kalno pusėje. 14 metrų aukščio ir 110 m ilgio ženklas matomas ne tik Grifito parke, bet ir ki-tose vietose, pavyzdžiui, Holivudo bulvare.

Tą dieną tiek Olvera ga-tvėje, tiek Grifito parke turistų buvo nedaug – gal dėl to, kad buvo anks-toka. Užtat visus juos ra-

dome Holivudo bulvare, kur yra žymiosios Šlovės alėjos žvaigždės (angl. „Walk of Fame”), kino teatrai, kuriuose vyksta pasaulinės premjeros, vaškinių figūrų muziejus, Ruzvelto viešbutis, kuria-me apsistoja garsenybės, atvykusios į premjeras, ir daugybė kitų objektų, su-sijusių su filmų industrija.

Po Holivudo bulvaro šurmulio gera proga at-sipūsti buvo Hankoko (ang. Hancock) parke šalia Los Andželo meno muziejaus (angl. „Los An-geles County Museum of Art” – LACMA).Hankoko parkas žymus fosilijų iškasenų vieta, va-dinama „La Brea Tar Pits”, ir atkurtu priešistoriniu sodu. Pats parkas ir gy-venamasis rajonas aplink jį buvo įkurtas 1920-iais. Įkūrimą finansavo naftos verslu užsiėmusi Hanko-

kų šeima, kurios namas – „La Brea“ ranča, buvo toje vietoje, kurioje šiandien yra kasinėjimų vieta.Bet šiame parke mus ne šitie žemės kasinėjimai nustebino, o kitas reginys, taip pat besiveržiantis iš žemės gelmių. Vos kelio-lika metrų nuo „La Brea“, likus keliems žingsniams iki meno muziejaus, parko žolėje vaikai pagaliu ma-kalavo po naftą! Tikrų  ti-kriausia juoda nafta Los Andželo centre – to tai ti-krai nesitikėjom pamatyti.O Los Andželo gyvento-jai turbūt prie to pripratę – juk tai naftos miestas. Los Andželo apygardoje, į kurią įeina pats Los An-dželas ir 87 kiti miestai, yra daugiau kaip 3000 ak-tyvių naftos šulinių. Naftą amerikiečiai pumpuoja iš šulinių pačiame mieste, šalia gyvenamųjų namų, prekybos centrų  ir kitų viešai prieinamų vietų.

Visai šalia meno muzie-jaus, praėję keletą šiuo-laikinio meno instaliacijų, pamatėme gana įspū-dingą kūrinį, pavadintą Miesto šviesa (ang. Ur-ban Light). Šis, palyginti neseniai – 2008 metais, sukurtas meno kūrinys susideda iš 202 renovuo-tų gatvės lempų stulpų, kurie buvo surinkti iš pie-tinės Kalifornijos gatvių. Šią instaliaciją galima pa-matyti žymiuose Holivu-do filmuose, pavyzdžiui, „No Strings Attached“ ar „Valentine‘s day“.Prie šių lempų ilgai neuž-trunkam, nors gal ir no-rėtųsi pašmirinėti ilgiau, bet  nosis glosto kvapai iš kitos Viltšyro Bulvaro (ang. Wiltshire Boulevard) gatvės pusės – ten stovi 10, o gal ir daugiau virtu-vių ant ratų – vadinamieji „food trucks” (liet. maisto furgonai). Čia galima gau-

40 40

ti įvairiausių šalių virtuvių maisto, ir pasisotinti tie-siog gatvėje.Po tokių gatvinių pietų mus veža ten, kur vien tik prabanga – tai Beverli Hil-so rajonas ir ištaigingiau-sia gatvė „Rodeo Drive“. Šioje gatvėje brangiausių prekės ženklų parduo-tuvės tiesiog žiba, stovi vienetiniai automobilių modeliai, netgi palmės čia labiau išpuoselėtos. „Rodeo Drive“ nemačiau nei  nuvytusio palmės la-

po, nei benamio, prašan-čio išmaldos – priešingai nei kitur Los Andžele.Pamačius tokią prabangą ir spindesį, sunku patikėti, kad Los Andželas yra var-gingiausias didelis mies-tas Amerikoje. Miestas to-kią etiketę pelnė aplenkęs Niujorką, Čikagą, San Die-gą – Los Andžele žemiau skurdo ribos gyvena 17,6 proc. gyventojų.Skurdžių gyvenamųjų kvartalų matėme nusukę nuo kelio, kai ieškojom

viešbučio Ingelvude, visą dieną Los Andžele už akių kliuvo benamiai ir išmal-dos prašytojai. Tačiau tur-būt didžiausia jų koncen-tracija – populiariausiame Los Andželo paplūdimyje „Venice Beach“ (liet. Vene-cijos paplūdimys). Čia nu-skurdę  menininkai, hipiai ir kitokio plauko benamiai, kaip juokavo mūsų gidas, atvyksta praleisti pensijos.Atvykę į čia atsisveikinam su „Rasta Bus“ vairuotoju, čia pasiliksim vakarui ir pa-

„Venecijos paplūdimy nuskurdę menininkai, hipiai ir kitokio plauko benamiai, kaip juokavo mūsų gidas, atvyksta praleisti pensijos“

42

tys grįšim į viešbutį. Paplū-dimyje žmonių daug, bet vietos randa visi. Banglen-tininkai gaudo Ramiojo vandenyno bangas, kul-tūristai  raumenis augina vadinamajame raumenų paplūdimy (ang. Muscle Beach), kur po atviru dan-gumi jų laukia svarmenys ir treniruokliai. Išasfaltuo-tais pliažo takeliais važinė-ja dviratininkai, riedlenti-ninkai, ten sutiksi ir bėgikų. Kiti tiesiog mėgaujasi Kali-fornijos pavasario saule ir tikrina, ar šaltas vanduo, kuris tada, kovo 26 d., bu-vo netgi labai šiltas.Dar viena šios vietos ypa-tybė – medicininė mari-huana. Receptą „žolytei” galima gauti sumokėjus kelias dešimtis dolerių

vienoje iš daugelio par-duotuvių, kur klientų laukia baltais  chalatais apsirengę daktarai ar šun-daktariai, kas žino.Venecijos paplūdimys – atskiras pasaulis, tas pasi-jaučia iškart. Čia žmonės atsipalaidavę, kiti gal ir per daug, tokius mes va-diname „išėjusiais“. Šiek tiek nejauku darosi sute-mus. Vienas toks veikėjas, užkliuvęs mums už akių, kalbasi su kažkuo nema-tomu, kovoja su nemato-mom jėgom, slepiasi už stulpų – stebėti tokį spek-taklį ir juokinga, ir graudu. Kitas irgi ramiai nenusėdi, mums praeinant, išgąsdi-na dvi mūsų keliautojas, šaukdamas „run“ (liet. bėk!). Visa eilė paplūdimio

„rezidentų“ kuičiasi savo apartamentuose po atviru dangum, ruošiasi nakčiai.

Vakare Venecijos paplū-dimyje geriau neprarasti budrumo, bet kartu tai vieta, kuri tiesiog ver-čia  atsipalaiduoti. Argi gali būti įsitempęs, stebė-damas viską aplinkui šilto-mis spalvomis  nudažantį saulėlydį? Girdėdamas vandenyno bangas? Jaus-damas šiltą Kalifornijos vėją? Visiškas atsipalaida-vimas, ne kitaip.Toks buvo mūsų laikas Los Andžele ir pirmoji diena Amerikoje. Jei, kaip ir mes, daug laiko apžiūrėti Los Andželą neturėsit, pasido-mėkit „Rasta Bus“ turais, mes likom patenkinti. l

„Nepastebėti, kokia svarbi miesto dalis yra filmų industrija, neįmanoma“

44