2013 m. alternatyvaus ginčų sprendimo energetikos sektoriuje

[Type text] Page 0

2014.03.03 Nr. I

VALSTYBINĖ KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJA | TEISĖS SKYRIUS

PRAKTIKOS

APŽVALGA

ALTERNATYVUS GINČŲ

SPRENDIMAS ENERGETIKOS

SEKTORIUJE

1 VALSTYBINĖ KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJA | PRAKTIKOS APŽVALGA

ĮŽANGA

Ginčų sprendimo būdai reiškia įstatymų nustatytą tam tikrų valstybės <...> institucijų veiklą, sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas subjektines teises ir interesus1. Esminiai ginčo sprendimo bruožai yra visų pirma šalių ginčo išsprendimas, antra, pažeistų subjektinių teisių ir teisėtų interesų gynimas bei atkūrimas. Energetikos sektoriuje vartotojų ir energetikos įmonių ginčų sprendimo ne teisme tvarką reglamentuoja bendrasis energetikos sektoriaus įstatymas –Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas bei specialieji, atskiras energetikos sritis reguliuojantys įstatymai. Bendrasis energetikos sektoriaus įstatymas nustato bendrąją tvarką, kuria nagrinėjami vartotojų ir energetikos įmonių ginčai energetikos sektoriuje, o specialių energetikos sektorių įstatymai numato specialiąsias taisykles. Pastebėtina, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo redakcijoje skiriami šie alternatyvūs ginčų sprendimo būdai: išankstinis privalomas skundų ir ginčų nagrinėjimas ne teisme bei taikinamasis tarpininkavimas.

Išankstinis privalomas skundų ir ginčų nagrinėjimas ne teisme: Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Įstatymo leidėjas nustato tokius Komisijoje ikiteismine tvarka nagrinėjamų skundų ir ginčų požymius: visų pirma, minėto įstatymo nuostatos išskiria vartotojus ir energetikos įmones bei kitas energetikos įmones, kaip subjektus, tarp kurių kilusiems ginčams energetikos sektoriuje yra

1 Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. (2003).

Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia.

taikoma išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka; antra, minėti teisės aktai įtvirtina Komisijoje nagrinėjamų skundų ir ginčų objektą, t. y. energetikos įmonių veikimas ar neveikimas, kuris ikiteisminio skundo ar ginčo nagrinėjimo metu yra vertinamas pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą Komisijos kompetenciją.

Atsižvelgiant į tai, Komisijoje nagrinėjami ginčai, kylantys energetikos sektoriuje, skirstomi į dvi rūšis: a) Vartojimo ginčas – buitinio vartotojo, vartotojo ir skundžiamos įmonės2 konfliktas, kylantis iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, kuris grindžiamas pažeistais buitinio vartotojo ar vartotojo teisiniais interesais. Asmenys, besikreipiantys į Komisiją dėl vartojimo ginčo sprendimo, pateikia skundą; b) Ginčas – energetikos įmonės ir skundžiamos įmonės3 konfliktas, kylantis iš komercinių sutartinių teisinių santykių, kuris grindžiamas pažeistais energetikos įmonės teisiniais interesais. Asmenys, besikreipiantys į Komisiją dėl ginčo sprendimo, pateikia prašymą išspręsti ginčą.

Komisijoje vartojimo ginčai ir ginčai yra nagrinėjami vadovaujantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašu, patvirtintu Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75. Vartojimo ginčas Komisijoje yra išnagrinėjamas per 30 dienų su galimybe nagrinėjimą pratęsti 20 dienų. Ginčas yra išnagrinėjamas per 4 mėnesius su galimybe nagrinėjimą pratęsti 2 mėnesiams. Vartojimo ginčai ir ginčai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Komisijos sprendimu ar šalių prašymu vartojimo ginčas ar ginčas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

Remiantis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalimi, ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo

2 Energetikos įmonė, vandens tiekimo ir (ar)

nuotekų tvarkymo įmonė; 3 Energetikos įmonė, vandens tiekimo ir (ar)

nuotekų tvarkymo įmonė;


nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Taigi, ginčo šalims ar šaliai nesutinkant su ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimu, minėta įstatymo nuostata suteikia teisę perkelti ginčo nagrinėjimą į teismą. Tokiu atveju tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nagrinėjimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, tuo tarpu ginčą išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi institucija tokiame procese neįgyja atsakavo procesinės padėties. Būtent dėl to šalių kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl skundo ar ginčo priėmimo nelaikomas Komisijos sprendimo apskundimu, nes šalys turi teisę iš naujo pradėti ginčo sprendimą. Komisijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti pasibaigus 30 dienų terminui, jeigu ginčo šalys nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės.

Taikinamasis tarpininkavimas: Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 18 dalį, asmenys, veikiantys energetikos sektoriuje, turi teisę kreiptis į skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją, kad ji šiems asmenims tarpininkautų ir (ar) juos taikintų. Taikinamuoju tarpininkavimu siekiama padėti ginčo šalims priimti susitarimą dėl ginčo išsprendimo bei išvengti privalomo skundų ir

ginčų nagrinėjimo Komisijoje ar teisme. Taikinamojo tarpininkavimo procedūrą reglamentuoja Taikinamojo tarpininkavimo taisyklės, patvirtintos Komisijos 2012 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. O3-308.

Komisija, gavusi abiejų ginčo šalių sutikimą dėl taikinamojo tarpininkavimo vykdymo, sudaro Taikinamojo tarpininkavimo komisiją, kuri posėdžio metu nagrinėja šalių pateiktas pozicijas, išklauso šalių ir (ar) jų atstovų paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, nustato, įvertina ginčo šalių poreikius, interesus bei pasiūlymus dėl ginčo sprendimo, pateikia siūlymus šalims dėl galimų elgesio variantų ir padeda pasiekti abiem šalims priimtiną ginčo sprendimą.

Nors minėti alternatyvaus ginčų

sprendimo būdai yra taikomi nuo 2012 m. sausio 1 d., Komisija nėra gavusi nė vieno prašymo pradėti taikinamojo tarpininkavimo procedūrą. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašu, numatančiu, jog Komisijos sprendime dėl vartojimo ginčo ar ginčo išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės visais atvejais yra viešos, šioje apžvalgoje aptariama Komisijos formuojama praktika, taip pat teismų praktika, susijusi tik su išankstinio privalomo skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme instituto taikymu.

I. KOMISIJOS PRAKTIKOS APŽVALGA DĖL VARTOJIMO GINČŲ NAGRINĖJIMO

1. Šilumos sektorius Komisijoje 2013 m. buvo išnagrinėti 139 skundai – 9 skundai buvo pripažinti pagrįstais ir reikalavimai patenkinti, 5 skundų reikalavimai buvo patenkinti iš dalies ir 125 skundai atmesti. Į Komisiją buitiniai šilumos ir karšto vandens vartotojai dažniausiai kreipėsi dėl šilumos tiekėjų mokėjimų už bendro naudojimo patalpų šildymą, mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, dėl karšto vandens apskaitos prietaisų keitimo į apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų

nuskaitymo sistema, dėl karšto vandens tiekėjų skaičiuojamų mokėjimų už karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, kai vartotojai neleidžia karšto vandens tiekėjo atstovams pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisų bei dėl atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. 1.1. Dėl mokėjimų už bendro naudojimo patalpų šildymą: Komisija, aiškindama vartotojų pareigą atsiskaityti už bendro naudojimo patalpų šildymą, nurodo, kad šilumos bendrojo naudojimo patalpoms paskirstymo pagrindai yra įtvirtinti Civiliniame kodekse bei Šilumos


ūkio įstatymo 25 straipsnyje. Daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas turi prievolę apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo nuosavybės daliai privalo apmokėti išlaidas jai išlaikyti ir išsaugoti. Patalpų savininkas apmoka ir prižiūri jam, kaip pastato bendraturčiui, priklausantį daugiabutį namą ir jame esančias inžinerines sistemas, nepaisant to, ar jo patalpos yra šildomos centralizuotu būdu, kitu būdu ar visai nešildomos. Daugiabučio namo suvartota šiluminė energija yra solidariai paskirstoma visiems namo savininkams pagal pasirinktą Komisijos patvirtintą šilumos paskirstymo metodą. 1.2. Dėl mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą: Komisija, nagrinėdama vartotojų skundus dėl karšto vandens temperatūros mokesčio dydžio, nurodo, kad šilumos kiekis, skirtas karšto vandens temperatūrai palaikyti („gyvatukui“) šildymo sezono metu, yra fiksuotas, nustatomas priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos bei galios. Mokestis už karšto vandens temperatūros palaikymą šildymo sezono metu yra vienodas kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo karšto vandens faktinio suvartojimo tam tikru laikotarpiu. Šis mokestis yra apskaičiuojamas pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, nurodytus Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikoje. Nešildymo sezono metu mokestis už karšto vandens temperatūros palaikymą kinta ir yra apskaičiuojamas pagal name suvartotą šilumos kiekį. 1.3. Dėl karšto vandens apskaitos prietaisų keitimo į apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema: Vartotojams kreipiantis į Komisiją dėl karšto vandens apskaitos prietaisų keitimo į apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų sistema, Komisija išaiškina, kad karšto

vandens tiekėjas turi teisę įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustato savivaldybės taryba ir jis yra vienodas visiems karšto vandens apskaitos prietaisams, tiek su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema, tiek be jos. 1.4. Dėl karšto vandens tiekėjų skaičiuojamų mokėjimų už karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, kai vartotojai neleidžia karšto vandens tiekėjo atstovams pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisų: Komisija, nagrinėdama vartotojų skundus dėl karšto vandens tiekėjų skaičiuojamų mokėjimų už karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus, kai vartotojai neleidžia karšto vandens tiekėjo atstovams pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisų, nurodo, kad karšto vandens vartotojai turi pareigą leisti įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Vartotojui atsisakius tą padaryti, karšto vandens tiekėjas atsikaitymams už karštą vandenį privalo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus esant standartinėms sąlygoms, priklausomai nuo pastatų ir karšto vandens sistemų tipo bei nuo bute faktiškai gyvenančių žmonių skaičiaus, įtvirtintus Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodikoje. 1.5. Dėl atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų: Pasisakydama dėl vartotojų šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos, Komisija nurodo, kad buto savininkas turi teisę atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindamas šią teisę jis privalo laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams. Vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų


šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. 2. Elektros sektorius Komisijoje 2013 m. buvo išnagrinėta 15 skundų – 3 skundai buvo pripažinti pagrįstais ir reikalavimai patenkinti, 2 skundų reikalavimai buvo patenkinti iš dalies ir 10 skundų atmesti. 2013 m. Komisijoje nagrinėti skundai dėl vartotojų elektros įrenginių prijungimo, prijungimo mokesčio apskaičiavimo, duomenų pateikimo sąskaitose faktūrose, tarifų taikymo tvarkos. 2.1. Vartotojų elektros įrenginių prijungimas: Nagrinėjant vartotojų skundus dėl elektros įrenginių prijungimo, Komisija nurodo, kad elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimo prie elektros tinklų pagrindai yra įtvirtini Elektros energijos gamintojų ir vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų tvarkos apraše. Elektros tinklų nuosavybės riba tarp operatoriaus ir vartotojo (gamintojo) elektros įrenginių nurodoma projektavimo sąlygose ir (ar) elektros tinklo nuosavybės ribų akte. Nustatant elektros tinklų nuosavybės ribas vadovaujamasi principais, išdėstytais Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse. Vartotojo elektros įrenginiai prie elektros tinklų prijungiami, t. y. elektros energija pradedama tiekti, tik tada, kai vartotojas yra įrengęs savo elektros energijos įrenginius teisės aktų nustatyta tvarka ir pateikęs operatoriui Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išduotą aktą – pažymą ar kito kompetentingo asmens, kuriam suteikta tokia teisė, išduotą dokumentą, liudijantį apie vartotojui nuosavybės teise priklausančių elektros įrenginių techninės būklės atitiktį teisės aktų reikalavimams. 2.2. Prijungimo mokesčio apskaičiavimas:

Elektros energijos vartotojui ir operatoriui teisės aktų nustatyta tvarka sudarant prijungimo prie elektros tinklų paslaugos sutartį, prijungiantis operatorius prijungimo įmoką apskaičiuoja pagal operatoriaus patirtas faktines išlaidas arba vadovaudamasis Komisijos nustatytais prijungimo įkainiais. Jei leistinoji naudoti galia didinama ar planuojama ją didinti mažiau nei 500 kW, tuomet prijungimo įmoka apskaičiuojama pagal Komisijos nustatytus prijungimo įkainius tuo atveju, jeigu elektros įrenginiai bus jungiami prie skirstomųjų tinklų ir jei pareiškėjo elektros įrenginiams prijungti nereiks atlikti plėtros, rekonstrukcijos, keitimo ar panašaus techninio parengimo darbų perdavimo tinkle. 2.3. Duomenų pateikimas sąskaitose faktūrose: Atsakant į vartotojų skundus, kuriuose keliamas klausimas dėl duomenų pateikimo sąskaitose faktūrose, Komisija nurodo, kad sąskaitose faktūrose už sunaudotą elektros energiją nenurodomi duomenys, pagal kuriuos apskaičiuojama mokėtina suma, kadangi už elektros energijos persiuntimo paslaugas atsiskaitoma pagal įrengtų elektros energijos apskaitos prietaisų rodmenis, o operatoriaus išrašomose sąskaitose už suvartotą elektros energiją nėra nurodyti skaitiklių rodmenys ir tarifai, kuriais turima atsiskaityti. Privalomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti sąskaita faktūra, nustatyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, privalo būti nurodytas teikiamų prekių arba teikiamų paslaugų pavadinimas, taip pat jų kiekis, teikiamos prekės arba teikiamos paslaugos vieneto kaina (be PVM), taip pat nuolaidos, neįtrauktos į vieneto kainą. 2.4. Dėl tarifų taikymo tvarkos: Vidutinė elektros energijos kaina vartotojams yra nustatoma metams, kiekvienais metais ji kinta dėl pasikeitusių elektros energijos kainos dedamųjų dydžių. Paslaugų tiekėjai turi teisę diferencijuoti paslaugos kainas pagal objektyvius požymius. Paslaugų teikėjai, diferencijuodami kainas, privalo laikytis nediskriminavimo principo ir tinkamai


atsižvelgti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo principą. 3. Atsinaujinančių energijos išteklių sektorius Komisijoje 2013 m. buvo išnagrinėti 4 skundai

– visi 4 skundai buvo atmesti.

2013 m. nagrinėti skundai dėl fiksuoto tarifo dydžio taikymo konkrečiai elektrinei, dėl prijungimo prie elektros tinklų nuolaidos taikymo, dėl lengvatinių tarifų elektros energijai nustatymo, suvartojamai šilumos siurblių (turinčių į kompresorių patenkančios elektros energijos apskaitą) darbui, dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų organizavimo procedūrų bei teikiamų aukcionui dokumentų sąrašo. 3.1. Dėl lengvatinių tarifų elektros energijai nustatymo: Komisija, nagrinėdama vartotojų skundus dėl lengvatinių tarifų elektros energijai nustatymo, nurodo, kad šie tarifai bus nustatomi tik tuomet, kai Vyriausybė patvirtins lėšų šaltinį (paramos fondą) bei Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programą ir nacionalinės ar savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programų lėšų naudojimo tvarką. 3.2. Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų organizavimo procedūrų bei aukcionui teikiamų dokumentų sąrašo: Skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų organizavimo procedūros bei teikiamų dokumentų ir jiems keliamų reikalavimų sąrašas, organizavimo procedūrų etapai bei terminai yra nurodyti Skatinimo kvotų paskirstymo aukcionų nuostatuose bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme. Komisijos kompetencijai priskirta organizuoti skatinimo kvotų paskirstymo aukcionus objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais pagrindais, atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytus tikslus užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, siekiant, kad

aukciono būdu paskirstyta skatinimo kvota būtų tinkamai ir efektyviai išnaudota už mažiausią pasiūlytą tarifą. 4. Gamtinių dujų sektorius Komisijoje 2013 m. buvo išnagrinėti 7 skundai – 1 skundo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies ir 6 skundai atmesti. 2013 m. nagrinėti skundai dėl dujų kainos dydžio, prijungimo įmokų, gamtinių dujų atjungimo dėl skolų ir gamtinių dujų tiekėjo keitimo klausimai. 4.1. Dėl gamtinių dujų kainos: Pastovioji kainos dalis nepriklauso nuo per mėnesį suvartoto dujų kiekio ir mokama kas mėnesį. Buitiniai vartotojai už suvartotas gamtines dujas moka pagal dvinarį tarifą, t. y. pastoviąją kainos dalį per mėnesį ir kintamąją kainos dalį už kiekvieną suvartotą gamtinių dujų kubinį metrą. Pastovioji tarifo dalis reiškia, kad vartotojai gamtinių dujų bendrovei apmoka patiriamas pastoviąsias sąnaudas (dujotiekių ir dujinių įrenginių eksploatavimą, priežiūrą, remonto ir atnaujinimo darbus) fiksuotu mokesčiu, nes šios sąnaudos nepriklauso nuo to, kokį gamtinių dujų kiekį vartotojas suvartoja. Dujų įmonė privalo užtikrinti galimybę kiekvienam vartotojui bet kuriuo metu naudotis dujų sistema, t. y. tinklai visą laiką turi būti prižiūrimi ir juose palaikomas reikiamas dujų slėgis. Tai reiškia, kad dalis dujų įmonės sąnaudų yra pastovios ir jas padengia visi vartotojai. Kiekvienai dujų vartotojų grupei suskaičiuotos realios eksploatacinės sąnaudos ir nustatytos atitinkamos kainos. Kintamąją kainos dalį sudaro importuojamų gamtinių dujų kaina, išlaidos jų pristatymui iki vartotojo (perdavimas ir skirstymas vamzdynais), lėšos, būtinos saugumui ir patikimumui užtikrinti, tiekėjui nustatoma leistina uždirbti pelno norma ir mokesčiai. 4.2. Dėl gamtinių dujų prijungimo įkainių: Komisija, nagrinėdama vartotojų skundus dėl gamtinių dujų prijungimo įkainių, nurodo, kad Komisija, vadovaudamasi Gamtinių dujų įstatymu, rengia ir tvirtina prijungimo įkainių


skaičiavimo metodiką bei nustato naujų buitinių vartotojų prijungimo prie gamtinių dujų sistemų įkainius. Pagal Gamtinių dujų naujų vartotojų, naujų gamtinių dujų sistemų ir biodujų jėgainių prijungimo įkainių nustatymo metodiką (toliau – Prijungimo metodika), Komisija nustato naujų buitinių vartotojų prijungimo paslaugų kainas, kurios gali būti koreguojamos ne dažniau kaip kartą per metus, o gamtinių dujų įmonės suskaičiuoja naujų nebuitinių vartotojų prijungimo įkainius. 4.3. Dėl gamtinių dujų atjungimo, susidarius skoloms: Sutarčių su buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų apraše numatyta, kad buitinis vartotojas privalo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka atsiskaityti už sunaudotas dujas ir suteiktas paslaugas pagal matavimo priemonės rodmenis, atsiskaitymo dokumentuose nurodydamas už ataskaitinį laikotarpį sunaudotą dujų kiekį ir mokamą sumą. Gamtinių dujų įmonė turi teisę nutraukti gamtinių dujų perdavimą, skirstymą ar tiekimą tiems vartotojams, kurie po rašytinio įspėjimo gavimo neapmokėjo sąskaitų už suvartotas gamtines dujas arba jų transportavimą ir su tuo susijusias paslaugas: buitiniai vartotojai – per 15 dienų nuo rašytinio įspėjimo gavimo, o visi kiti vartotojai – per 10 dienų nuo rašytinio įspėjimo gavimo. Pažymėtina, kad dujų tiekimo nutraukimo ir atnaujinimo (vartotojo dujų sistemos atjungimo, pajungimo) išlaidų padengimo teisinis pagrindas yra įtvirtintas Sutarčių su buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų aprašo 25 punkte, pagal kurį dujų tiekimas buitiniam vartotojui atnaujinamas, kai jis sumoka įsiskolinimus už dujas ir suteiktas paslaugas bei apmoka skirstymo sistemos operatoriui dujų tiekimo nutraukimo ir atnaujinimo bei kitas su tuo susijusias išlaidas skirstymo sistemos operatoriaus su Komisija suderintais ir patvirtintais įkainiais. Atkreiptinas dėmesys, kad iki Sutarčių su

buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų aprašo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. kovo 25 d. teisės aktai nenumatė dujų įmonėms privalomo įkainių derinimo su Komisija. 4.4. Dėl gamtinių dujų tiekėjo keitimo: Gamtinių dujų įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad vartotojai turi teisę laisvai pasirinkti tiekimo įmonę. Dujų įmonės gavę vartotojo prašymą privalo sudaryti gamtinių dujų pirkimo‒pardavimo sutartis. Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 91 straipsnis numato sąlygas, kada tiekimo įmonė turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį. Pagrindinė sąlyga – vartotojas neturi būti skolingas esamam dujų tiekėjui ir skirstymo sistemos operatoriui už suvartotas dujas ar kitas suteiktas paslaugas. Sutarčių su buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų aprašo 30.1. punktas garantuoja buitiniam vartotojui teisę laisvai pasirinkti tiekimo įmonę ir sudaryti sutartį. Sutarčių su buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų aprašo 30.5. punkte numatyta, kad buitinis vartotojas turi teisę nutraukti sutartį, jei keičiamos sutarties sąlygos ir jos buitiniam vartotojui yra nepriimtinos. Buitinis vartotojas turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai ir neatlygintinai Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis (minėta CK nuostata analogiškai numato, kad buitinis vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti energijos pirkimo‒pardavimo sutartį pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją). Sutarčių su buitiniais vartotojais dėl gamtinių dujų tiekimo, perdavimo ir skirstymo standartinių sąlygų aprašo 52 punkte numatyta, kad buitinis vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, apie tai prieš 10 dienų raštu pranešęs tiekimo įmonei, su kuria sudaryta sutartis, ir jeigu visiškai atsiskaitęs už sunaudotas dujas ir suteiktas paslaugas.


II. KOMISIJOS PRAKTIKOS APŽVALGA DĖL GINČŲ NAGRINĖJIMO

Komisijoje 2013 m. buvo išnagrinėti 7 ginčai – 4 prašymų išspręsti ginčą reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, 2 prašymų išspręsti ginčą reikalavimai buvo atmesti ir vieno ginčo nagrinėjimas buvo nutrauktas. 1. Šilumos sektorius

1.1. Komisijos 2013-05-29 d. išvada Nr. R2-1630 dėl UAB „Pramonės energija“ 2013 m. balandžio 5 d. skundo Nr. 68-04/2013 nagrinėjimo UAB „Pramonės energija“ 2013 m. balandžio 5 d. skundu kreipėsi į Komisiją dėl UAB „Fortum Klaipėda“ ir AB „Klaipėdos energija“ veiksmų šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų aukcione 2013 m. balandžio mėn., nurodė, kad AB „Klaipėdos energija“, organizuodama aukcioną supirkti šilumą 2013 m. balandžio mėnesiui, nesilaikė teisės aktų reikalavimų. UAB „Pramonės energija“ teigė, kad AB „Klaipėdos energija“ priėmė sprendimą pirkti didelius kiekius šilumos energijos iš UAB „Fortum Klaipėda“ kaip iš nereguliuojamo nepriklausomo šilumos gamintojo. UAB „Pramonės energija“ vertinimu, UAB „Fortum Klaipėda“ skundžiamu laikotarpiu negali būti laikoma nereguliuojamu nepriklausomu gamintoju, atsižvelgiant į tai, kad jėgainė dirba bandomuoju režimu ir dėl UAB „Fortum Klaipėda“ ir AB „Klaipėdos energija“ sąsajų, todėl UAB „Fortum Klaipėda“ pagaminta šilumos energija negali būti superkama nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatyta tvarka. Komisija skundo reikalavimus pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė: 1.1.1. Dėl šilumos supirkimo iš potencialių nepriklausomų šilumos gamintojų: Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašas yra taikomas ne tik visiems šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, bet ir ūkio subjektams, ketinantiems gaminti ir parduoti šilumą į centralizuoto aprūpinimo

šiluma sistemas. Taigi pagal Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą, nepriklausomi šilumos gamintojai (tarp jų ir asmenys, ketinantys gaminti ir parduoti šilumą į centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemas) privalo užtikrinti, kad superkama šiluma atitiktų numatytus techninius reikalavimus, užtikrinti patikimą teisėtai valdomos šilumos tiekimo sistemos veiklą, padengti šilumos tiekėjo patirtas šilumos balansavimo tinkle faktines išlaidas ir kita. Pažymėtina, kad Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 8 punktas, pagal kurį nepriklausomas šilumos gamintojas, sudarydamas šilumos pirkimo‒pardavimo sutartį su šilumos tiekėju, privalo pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos išvadą (aktą) dėl nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos įrenginių techninės būklės, eksploatavimo atitikties galiojantiems reikalavimams, yra taikoma sudarant šilumos pirkimo‒pardavimo sutartį su šilumos tiekėju, t. y. kai vykdoma nuolatinė šilumos gamybos veikla, ir negali būti taikoma superkant kokybės reikalavimus atitinkančią šilumą iš ūkio subjekto, kurio įrenginiai yra bandomi ar derinami. <...> konstatuotina, kad teisės aktai nenumato draudimo šilumos teikėjui supirkti kokybės reikalavimus atitinkančią šilumą iš ūkio subjekto, kuris gamina šilumą įrenginių bandymų, paleidimo metu ar pan. Priešingai, Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašas yra taikomas ir ūkio subjektams, ketinantiems gaminti ir parduoti šilumą į centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemas. Papildomai pažymėtina, kad, esant minėtoms aplinkybėms nesupirkti sutartiniais pagrindais šilumos, kuri atitiko šilumos supirkimo techninius ir kitus kokybės reikalavimus bei buvo pigesnė už kitų nepriklausomų gamintojų siūlytą šilumą, būtų neracionalu ir neūkiška, tokie šilumos tiekėjo <...> veiksmai neatitiktų Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto principo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos


vartotojams. Todėl skundžiamu laikotarpiu UAB “Fortum Klaipėda” buvo tinkamas subjektas, iš kurio AB “Klaipėdos energija” galėjo supirkti šilumą, atitinkančią visus kokybės reikalavimus. 1.2. Komisijos 2013-03-15 nutarimas Nr. O3-90 „Dėl UAB „GECO Kaunas“ ir AB „Kauno energija“ ginčo nagrinėjimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjo ginčą tarp nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „GECO Kaunas“ ir AB „Kauno energija“. UAB „GECO Kaunas“ 2012 m. spalio 24 d. kreipėsi į Komisiją prašydama įvertinti AB „Kauno energija“ skelbiamų palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų teisingumą. Komisija nustatė, kad jos apskaičiuotos nesilaikant Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo reikalavimų. Komisijai rekomendavus peržiūrėti nustatytas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, AB „Kauno energija“ pagal nurodytas pastabas jas perskaičiavo. Atsižvelgdama į tai, UAB „GECO Kaunas“ kreipėsi į AB „Kauno energija“ su prašymu perskaičiuoti mokėtiną sumą už 2012 m. lapkričio ir gruodžio mėn. pagamintą bei patiektą šilumos energiją, tačiau sulaukė netenkinančio atsakymo ir pateikė prašymą ginčą išnagrinėti Komisijai. Įvertinusi ginčo aplinkybes ir šalių pasirašytą šilumos supirkimo sutartį Komisija iš dalies patenkino UAB „GECO Kaunas“ reikalavimus ir įpareigojo AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėtiną sumą už UAB „GECO Kaunas“ 2012 m. lapkričio ir gruodžio mėn. pagamintą bei supirktą šilumą pagal Komisijos nurodymu patikslintas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ir sumokėti per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo įsigaliojimo; taip pat įpareigojo atitinkamai perskaičiuoti balansuojamos šilumos iš UAB Kauno termofikacijos elektrinės kainą bei įvertinti sutartinių įsipareigojimų tarp UAB „GECO Kaunas“ ir AB „Kauno energija“ vykdymą:

1.2.1. Dėl pareigos supirkti šilumą: Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 9.1 punkte yra nustatyta, kad nepriklausomas šilumos gamintojas taiko, o šilumos tiekėjas superka nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintą šilumą pagal nepriklausomo šilumos gamintojo nuožiūra laisvai nustatytą kainą, jei Komisija, vadovaudamasi Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamais tvarkos aprašu, <...> yra priėmusi motyvuotą sprendimą netaikyti privalomojo reguliavimo šilumos energijos gamybos kainodaros srityje konkretaus nepriklausomo šilumos gamintojo atžvilgiu. Jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo pagaminta šilumos energija atitinka Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 5.1 punkte nurodytus reikalavimus ir parduodama ne didesne kaina, negu atitinkamo šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos energijos gamybos sąnaudos, šilumos tiekėjas privalo supirkti šilumą iš nepriklausomo šilumos gamintojo už nepriklausomo šilumos gamintojo nustatytą kainą. 1.2.2. Dėl balansavimo išlaidų perskaičiavimo: Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 5.3 punkte yra numatyta, kad nepriklausomas šilumos gamintojas privalo padengti šilumos tiekėjo patirtas šilumos energijos balansavimo tinkle faktines išlaidas tuo atveju, jei nepriklausomas šilumos gamintojas į šilumos energijos perdavimo tinklą atitinkamu laikotarpiu nepatiekia šilumos energijos kiekio, nustatyto, vadovaujantis Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 25 punktu (past. ‒ aktualios redakcijos 28 punktas), arba patiekta šilumos energija neatitinka Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 5.1 punkte nurodytų kokybės reikalavimų. Tokiu atveju dengtinos balansavimo išlaidos nustatomos pagal formulę <...>. Kadangi šilumos pardavimo kaina už 2012 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius turi būti nustatyta iš naujo pagal perskaičiuotas palyginamąsias šilumos


gamybos sąnaudas, atitinkamai turi būti perskaičiuojamos ir dengtinos balansavimo išlaidos per mėnesį. 1.3. Komisijos 2013-07-12 nutarimas Nr. O3-288 „Dėl UAB „Geco Vilnius“ ir UAB „Vilniaus energija“ ginčo sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ Komisija išnagrinėjo ginčą tarp nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „GECO Vilnius“ ir UAB „Vilniaus energija“ ir priėmė sprendimą iš dalies patenkinti UAB „GECO Vilnius“ reikalavimus, įpareigodama UAB „Vilniaus energija“ pakeisti technines sąlygas dėl nepriklausomo šilumos gamintojo UAB „GECO Vilnius“ prijungimo prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Komisija, išnagrinėjusi ginčą, konstatavo, kad: UAB „Vilniaus energija“ išduotose techninės sąlygose numatytas reikalavimas UAB „GECO Vilnius“ suprojektuoti ir pastatyti termofikacinio vandens slėgiui pakelti automatinius įrenginius „Pietvakarių“ siurblinės zonoje yra abstraktus ir neatitinka Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintų šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų principų, numatančių nediskriminacines sąlygas ir veiksmingos konkurencijos skatinimą, taip pat suteikė nepakankamai informacijos UAB „GECO Vilnius“ techninėse sąlygose numatytiems reikalavimams įvykdyti: 1.3.1. Dėl sutartinių santykių kontrolės: Vertinant Komisijos įgaliojimus, vykdant energetikos sektoriaus priežiūrą ir kontrolę, atlikti energetikos įmonių sutartinių santykių kontrolę, <...> darytina išvada, jog įstatymų leidėjas, taip pat Vyriausybė, tvirtindama Komisijos nuostatus, pastebimai išplėtė Komisijos įgaliojimus atlikti bei vykdyti energetikos įmonių sutartinių santykių kontrolę ta apimtimi, kurią įtvirtinta viešosios teisės nuostatos. 1.3.2. Dėl informacijos apie prisijungimą teikimo: Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 30 punkto nuostatos dėl nepriklausomam šilumos gamintojui ar kitam ūkio subjektui,

ketinančiam gaminti ir parduoti šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas (potencialus nepriklausomas šilumos gamintojas), teiktinos informacijos apie prisijungimo prie šilumos perdavimo sistemos technines galimybes ir reikalavimus turinys neturėtų būti vertinamas formaliai. Minėtoje nuostatoje nurodytas teikiamos informacijos sąrašas nėra baigtinis. 1.3.3. Dėl reikalavimų techninėms sąlygoms: Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 31 punktas numato, jog nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos gamybos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklo sąlygas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, parengia, viešai paskelbia ir išduoda perdavimo tinklų teisėtas valdytojas. Nepriklausomas šilumos gamintojas ir šilumos tiekėjas, vykdydami objektų prijungimą ir eksploatuodami sujungtus objektus, privalo laikytis suderintų techninių sąlygų ir reikalavimų. Techninėse sąlygose <...> numatytas reikalavimas Pareiškėjui suprojektuoti ir pastatyti termofikacinio vandens slėgiui pakelti automatinius įrenginius <...> siurblinės zonoje yra vertinamojo pobūdžio sąlyga, nes nei <...> sutartis, nei Techninės sąlygos <...> nedetalizuoja <...> siurblinės zonos kaip teritorijos, kurioje turėtų būti įrengiamas minėtas objektas, kiekybinių ir kokybinių požymių. Tai lemia Techninių sąlygų <...> punkto abstraktumą, nekonkretumą bei spekuliatyvumą. Remiantis ginčo šalių pateiktais rašytiniais dokumentais, akivaizdu, jog tokios vertinamosios sąlygos, kurios turinys nėra aiškus, vartojimas sutarties tekste sukelia neaiškumų bei dviprasmišką, skirtingą tarp abiejų ginčo šalių susiklosčiusių sutartinių teisių ir pareigų vertinimą, suponuojantį teisės koliziją. Darytina išvada, jog [tokia] Techninių sąlygų <...> punkto nuostata neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų principų, taip pat Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 27, 33 punktų reikalavimų, pagal kuriuos šilumos tiekėjui draudžiama reikalauti į sutartį įtraukti tokias sąlygas, kurios diskriminuotų nepriklausomus


šilumos gamintojus, sudarytų prastesnes sąlygas tiekti į tinklą nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, palyginti su šilumos tiekėjo gamybos padalinio turimomis sąlygomis, taip pat nepagrįstai mažintų superkamus iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos kiekius ar sudarytų sąlygas atsirasti papildomoms nepriklausomų šilumos gamintojų išlaidoms. 1.4. Komisijos 2013-07-18 nutarimas Nr. O3-324 „Dėl UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir AB „Kauno energija“ ginčo sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ Komisija išnagrinėjo UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir AB „Kauno energija“ ginčą ir priėmė sprendimą iš dalies patenkinti UAB Kauno termofikacijos elektrinės reikalavimus, pripažįstant, kad AB „Kauno energija“ pažeidė šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką. UAB Kauno termofikacijos elektrinė 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į Komisiją prašydama pripažinti, kad AB „Kauno energija“, atsisakydama supirkti dalį 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, nesilaikė šilumos supirkimo tvarkos ir įpareigoti AB „Kauno energija“ supirkti šilumą pagal savo paskelbtas sąlygas. Komisija, išnagrinėjusi ginčą, nusprendė pripažinti, kad AB „Kauno energija“ pažeidė Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus principus, numatančius nediskriminacines sąlygas ir veiksmingos konkurencijos skatinimą, bei nesilaikė Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų apraše numatytos šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos: 1.4.1. Dėl pareigos supirkti šilumą: Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, šilumos supirkimas iš nepriklausomų gamintojų yra grindžiamas veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principais bei šilumos vartotojų teise gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Minėta nuostata įtvirtina, jog šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą,

pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Atsižvelgiant į šią Šilumos ūkio įstatymo nuostatą, pažymėtina, kad šilumos tiekėjas turi supirkti visą nepriklausomų šilumos gamintojų pasiūlytą šilumos kiekį, jei pasiūlyta šilumos kaina yra mažesnė nei šilumos tiekėjo viešai paskelbtos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, t. y. šilumos gamybos pirmumo teisė yra suteikta nepriklausomam šilumos gamintojui. <...> darytina išvada, jog šilumos tiekėjas turi pareigą supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą. Minėta šilumos tiekėjo pareiga yra šilumos tiekimo, kaip licencijuojamos veiklos, sąlyga, kuri gali būti nerealizuojama tik <...> teisės aktuose įtvirtintas atvejais. Tai reiškia, jog šilumos tiekėjas gali nesupirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintos šilumos tik tais atvejais, kai nepriklausomų šilumos gamintojų pagaminta šiluma neatitinka kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkosaugos reikalavimų ir yra parduodama didesne kaina negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. 1.4.2. Dėl šilumos supirkimo procedūrų: <...> pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas nustato Komisija, o ne šilumos tiekėjas ex officio. Pažymėtina, kad sistemiškai vertinant Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 10.1, 11 ir 12 punktus, Kauno miesto integruoto tinko atveju vasaros metu palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos turi būti apskaičiuojamos pagal Skundžiamos įmonės valdomų pigiausiai galinčių pagaminti šilumą šilumos gamybos generavimo šaltinių atitinkamo mėnesio faktinę kuro struktūrą ir faktines lyginamąsias kuro sąnaudas (kgne/MWh). 1.4.3. Dėl Šilumos ūkio įstatymo principų taikymo: Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina šilumos tiekimo šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis principą. Tačiau tai nėra pagrindas sumažinti superkamos šilumos


kiekius iš vieno nepriklausomo šilumos gamintojo, nors pasiūlymų dėl šilumos supirkimo procese dalyvauja keli nepriklausomi šilumos gamintojai, taip pat keisti nustatytą iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamą kiekį ir šilumos kainą dažniau nei vieną kartą per mėnesį, taip pat vienašališkai nustatyti individualią šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas. Pabrėžtina, jog Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje, be kita ko, yra įtvirtinti ir kiti šilumos ūkio sektoriaus reglamentavimo principai, tokie kaip pagrįstos konkurencijos šilumos ūkyje įteisinimas; šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumo didinimas bei kt. Pažymėtina, jog atsiradus teisės principų konkurencijai arba konfliktui <...> negalima iškelti vieno principo, ignoruojant ar pažeidžiant kitą. Esant tokiai kolizinei padėčiai, reikia vadovautis principų subordinacijos, hierarchijos kriterijais, remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais <...>. Tad, esant teisės principų konkurencijai, vieno principo įgyvendinimas negali paneigti kitų teisės principų. 2. Elektros sektorius 2.1. Komisijos 2013-09-27 nutarimas Nr. O3-422 „Dėl A. M. ir AB LESTO ginčo sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ Komisija išnagrinėjo vartotojo skundą ir įpareigojo AB LESTO prijungti buitinio vartotojo elektros įrenginius prie skirstomojo tinklo, nekeičiant pradinių sutarties sąlygų, t. y. prijungimo įmokos dydžio. Į Komisiją kreipėsi vartotojas, nurodydamas, kad AB LESTO pasirašius sutartį, siekia pakeisti prijungimo įmokos dydį, nors kitos aptartos sąlygos nesikeitė, t. y. elektros įrenginių prijungimo vieta nuo sutarties pasirašymo datos nesikeitė; per nustatytą 185 dienų terminą neprijungė buitinio vartotojo elektros įrenginių, neinformuodama jo apie galimas darbų atlikimo vėlavimo priežastis. Komisija, išnagrinėjusi ginčo aplinkybes, nutarė patenkinti vartotojo reikalavimus: pripažinti, kad apskaitos įrengimo vieta nebuvo keičiama;

įpareigoti AB LESTO iki spalio mėnesio pabaigos prijungti vartotojo elektros įrenginius prie skirstomojo tinklo, nekeičiant sutartyje nustatytos prijungimo įmokos, ir apie tai informuoti Komisiją: 2.1.1. Dėl prijungimo įmokos perskaičiavimo: Vadovaujantis šiuo metu galiojančių Naujų buitinių vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų sutarčių standartinių sąlygų aprašo 28 punktu ir Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų aprašo 28.3 punktu, darytina išvada, kad prijungimo įmoka gali būti perskaičiuojama tik tuo atveju, jei jos padidėjimą nulemia nuo operatoriaus nepriklausančios aplinkybės arba Sutarties pasirašymo dieną nėra galimybės nustatyti tikslų prijungimo įmokos dydį. Ginčo šalių sudarytos Sutarties <...> punkte numatyta, kad prijungimo įmoka gali būti perskaičiuojama, kai baigus projektavimo darbus ar įgyvendinant prijungimo paslaugos projektą paaiškėja, kad trumpiausias geometrinis atstumas nuo vartotojo įvadinės apskaitos spintos (elektros tinklų nuosavybės ribos) iki skaičiuojamo prijungimo taško pakito +/- 10 m. Remiantis ginčo šalių pateiktais paaiškinimais bei išanalizavus pateiktus duomenimis pabrėžtina, kad Pareiškėjas Skundžiamai įmonei pateikė visus duomenis, reikalingus tinkamai įvertinti trumpiausią geometrinį atstumą ir apskaičiuoti prijungimo įmoką, o iš tyrimo metu surinktų dokumentų akivaizdu, kad Pareiškėjas nuo Paraiškos pateikimo dienos neišreiškė pageidavimo keisti apskaitos spintos įrengimo vietos, todėl darytina išvada, kad Skundžiama įmonė klaidingai nustatė trumpiausią geometrinį atstumą, nes neįvertino Pareiškėjo pageidaujamos apskaitos įrengimo vietos ir todėl buvo netiksliai apskaičiuota prijungimo įmoka. 3. Atsinaujinančių išteklių sektorius 3.1. Komisijos 2013-11-29 nutarimas Nr. O3-729 „Dėl UAB „Mobilėja“ ir AB LESTO ginčo


sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ UAB „Mobilėja“ 2013 m. rugsėjo 5 d. Komisijai pateikė prašymą išnagrinėti ginčą dėl AB LESTO veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad Skundžiama įmonė sustabdė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimą už Pareiškėjo saulės šviesos energijos elektrinėje pagamintą elektros energiją iki tol, kol bus išaiškinta, ar Pareiškėjui turi būti taikomas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas, bei įspėjo apie galimą Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą. Komisija Pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus: 3.1.1. Dėl fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo taikymo: Vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos, kuri galiojo Pareiškėjo leidimo plėtoti gamybos pajėgumus ir leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu, 20 straipsnio 1 dalimi, elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros

energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Fiksuotas tarifas, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra taikomas saulės šviesos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW. Vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, fiksuoti tarifai nustatomi ir skatinimo kvotos, atitinkančios šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytus uždavinius, paskirstomos aukciono būdu. Gamintojas, kurio elektrinės įrengtoji galia viršija 30 kW, norėdamas gauti fiksuotą tarifą, privalo dalyvauti skatinimo kvotų paskirstymo aukcione. Pagal Atsinaujinančių išteklių įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Komisija.

III. TEISMŲ PRAKTIKOS APŽVALGA

Dėl rūšinio teismingumo: Komisija

išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėdama vartojimo ginčus bei ginčus priima sprendimus, kuriais vartojimo ginčas ar ginčas išsprendžiami iš esmės ar nagrinėjimas nutraukiamas, taip pat procedūrinius sprendimus. Nors Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, jog institucijos procedūriniai sprendimai <...> per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui, taip pat, jog ginčo šalys per 30 dienų nuo <...> institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės, ‒ pareiškėjai itin dažnai kreipiasi į specializuotos kompetencijos

teismus, skųsdami minėto pobūdžio Komisijos sprendimus:

Teismas pažymėjo, kad „<...> kolegijos vertinimu, nors pareiškėjas ir teigia, jog jis siekia apskųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ginčas byloje kyla iš sutartinių teisinių santykių tarp vartotojų ir šilumos energijos tiekėjo, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su [energetikos įmonės] atliktu mokėjimo už šildymą perskaičiavimu. <...> Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog dėl kilusio ginčo pareiškėjai turi kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, kadangi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas


nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario mėn. 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-208-13).

Teismas „įvertinęs tarp <...> Daugiabučių namų savininkų bendrijos <...> ir [energetikos įmonės] kilusį ginčą, kurį Komisija išnagrinėjo kaip išankstinė tokio pobūdžio ginčus nagrinėjanti institucija, ir atsižvelgęs į Energetikos įstatymo 34 str. 2 d., 16 d. nuostatas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai dėl su [energetikos įmone] kilusio ginčo per trisdešimt dienų nuo Komisijos sprendimo gavimo dienos turi kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Toks Energetikos įstatymo 34 str. 16 d. nuostatų aiškinimas pateikiamas ir Specialiosios kolegijos 2012-07-24 nutartyje Nr. T-65-12 (proceso Nr. 3-66-3-00057-2012-5). Atsižvelgiant į tai <...> Daugiabučių namų savininkų bendrijos <...> skundą atsisakytina priimti kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai. Pareiškėjams išaiškintina, kad dėl tarp jų ir [energetikos įmonės] kilusio ginčo, turi būti kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą“ (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-5118-764/2012).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į naujausią teismo sprendimą nagrinėjamu klausimu. Pareiškėjas [energetikos įmonė] kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Komisijos nutarimą dėl ginčo sprendimo iš esmės bei juo pareiškėjo atžvilgiu nustatytus įpareigojimus. Ginčijamą Komisijos nutarimą Komisija priėmė išnagrinėjusi nepriklausomo šilumos gamintojo skundą dėl [energetikos įmonės] veiksmų. Teismas padarė išvadą, jog „[energetikos įmonės] skundas dėl Komisijos <...> nutarimo <...> Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles“ todėl byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-5089-643/2013).

Taigi teismų praktika patvirtina tokių ginčų specifinį pobūdį, determinuojantį atitinkamą rūšinį teismingumą.

Dėl ginčo objekto: teismų praktikoje pripažįstama, jog Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja ginčus tik dėl energetikos įmonių veikimo ar neveikimo, todėl energetikos įmonių skundai ar prašymai išspręsti ginčą dėl buitinių vartotojų ar vartotojų veikimo ar neveikimo Komisijoje išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nėra nagrinėjami bei tokio pobūdžio ginčams nėra taikoma išankstinė ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka:

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Komisijos vykdomą ikiteisminės privalomos skundų ir ginčo nagrinėjimo ne teisme funkciją yra pažymėjęs, jog „iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir atitinkamą įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į atitinkamos kompetencijos teismą.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos mėn. 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-444-632-13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos mėn. 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-634-13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos mėn. 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-672-13; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos mėn. 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-637-13 ir kt.).

Dėl Komisijos procesinės padėties teisme nagrinėjant ginčą iš esmės: Komisijai priėmus sprendimą ikiteismine privaloma skundų ir ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, ginčo šalys turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu nagrinėti jų ginčą iš esmės. Pažymėtina, jog Komisija tokiame procese atsakovo procesinės padėties


neįgyja bei tokiame procese neturėtų dalyvauti apskritai. Tai pagrindžia ir besiformuojanti teismų praktika šiuo klausimu:

„Civilinio proceso kodekso 45 str. 1 d. numatyta, kad teismas vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, gali pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu. Teismas nustatė, kad byloje ginčas yra kilęs tarp šilumos energijos vartotojų ir energetikos įmonės, o ne tarp Komisijos ir vartotojų. Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, nei su ieškovais, nei su atsakovu [energetikos įmone] nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl darytina išvada, kad bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms. Komisija, vykdydama jai priskirtas funkcijas, išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjo vartotojų skundus ir priėmė sprendimą. Remdamasis Energetikos įstatymo 34 str. 16 d. Vilniaus apygardos teismas ne peržiūri Komisijos sprendimą, nes įstatymas nenumato tokios kompetencijos nurodytam teismui, o tik nagrinėja iš esmės tarp atsakovo ir ieškovų kilusį ginčą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms. Kadangi Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį ir išdėstė savo poziciją dėl susidariusios situacijos, manytina, kad įtraukti Komisiją į bylą išvadą teikiančia institucija nėra būtinybės, todėl ji pašalinama iš proceso.“ (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5641-

661/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3861-302/2013; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-3233-302/2013).

Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog „tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl trečiojo asmens priimto sprendimo, kurį trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tik išnagrinėjo apelianto skundą bei priėmė atitinkamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio ryšio tarp nagrinėjamos bylos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos materialiųjų teisių ir pareigų. Pastarosios nei su ieškovu, nei su apeliantu nesieja jokie teisiniai santykiai ir bylos išsprendimas neturės nei tiesioginės, nei netiesioginės įtakos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisėms ir pareigoms. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pašalino iš nagrinėjamos bylos.“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2226/2013).

______________________________________________________________________________________

Praktikos apžvalgą parengė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Teisės skyrius: Povilas Kazlauskas (Praktikos apžvalgos įžangos, II ir III dalių autorius) El. p. [email protected] Tel. (85) 2133441 Giedrė Devetinaitė (Praktikos apžvalgos II dalies autorė) El. p. [email protected] Tel. (85) 2136454

*** Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – 1997 m. įkurta nepriklausoma nacionalinė reguliavimo institucija, reguliuojanti energetikos srityje veikiančių ūkio subjektų veiklą ir atliekanti valstybinę energetikos

mailto:[email protected]



sektoriaus priežiūrą. Komisijos pirmininką ir keturis narius Respublikos Prezidento teikimu penkeriems metams skiria ir atleidžia Seimas. Komisijos misija – užtikrinti vartotojams energetinių paslaugų kokybę ir prieinamumą, sudarant lygias veiklos sąlygas visiems rinkos dalyviams. Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje vartotojams ir interesantams informacija teikiama Bendrajame informacijos centre nemokamu bendruoju informacijos telefonu 8 800 20500, taip pat adresu Verkių g. 25C-1, LT-08223 Vilnius, faksu 8(5)2135270 arba elektroniniu paštu [email protected].


Documents

2013 m. alternatyvaus ginčų sprendimo energetikos sektoriuje