UDK 888.2-3

Ka-182

© Edvinas Kaleda, 2 0 0 4

© Leidykla„Magile",20io

ISBN 978-9986-956-74-7

A smens sargybinio darbas - gryna nuobodybe. Saugoti imogij, kad liktq gyvas. Argi tai normalu? Jei pasike-

sinimai kartotijsi tokiu daznumu, kaip keiciasi sviesoforo signalai, mano pesimizmui nebut^ jokio pagrindo.

O dabar... dabar iki pat horizonto dega zalia sviesa, ir skeptis-kai susiraukfs as klausausi karininko mokykl^ isejusio savo pori-ninko Antano.

Jis moko mane nelyginant jaun^ sunj. Sekti visk^, kas papuo-la akiratin. Praeiviij veidus, rank^ judesius, peciij kryptelejimus, netgi zingsnii} aid^. Pralekiancius automobilius ir seselius, nors jie buti} visai ne zmogaus. Nepamirsti, kad namai turi stogus, o kiekviena uzdara patalpa - nebutinai vien^ jejim^. Ir svarbiau-sia - asmens sargybinio vidinis laikrodis skaiciuoja tik sekundes. Atstumas iki aukos matuojamas ne ^ingsniais, 0 sekundemis. Per penkias sekundes dorai nusisikti nejmanoma, bet jij pakanka, kad vadinamasis kileris prisitaikytij ir paleist^ kulk^. Todel asmens sargybinis, gyvenantis sekundes ritmu, turi sans^ sav^sias sekun­des pradeti skaiciuoti anksteliau nei kileris.

- Tai dvikova, supranti? - Antanas iesko mano veide prasvie-sejimo. - Bet mes - dviese. Keturios akys! Jei ziuresime ta pacia kryptimi - bus lengviau.

Mes stovime „Deltuvos" prekybos namij antro auksto korido-riaus gale prie Sauliaus Kovaldo kabineto durij. Zmones vis eina ir eina. Verslininkai. Atsitiktiniai laimes ieskotojai. Seni biciuliai. Vienas kitas valstybes pareigunas ar tarnautojas. Buriuojasi ko-ridoriuje, snabidasi apie savo reikalus. |smunka } kabinet^, po valandeles vel skuba savo keliais. Bene spesi kiekvien^ zvilgsniu pavyti?

Vos liekame dviese, Antanas vel savo:

K A U N A S . S A U L I U S / 2 5

- Galetum bent iki lango nueiti, pasiziureti, kas dedasi gatve-je. 2inok, ne vienas pasikesinimas neplanuojamas be isankstines zvalgybos.

Nuvelku kojas iki lango. Gatvele zuja automobiliai. Ne vieno skustagalvio ar kitokio jtartino tipo. Ir akys savaime nukrypsta j Ligitos buto langus. Uzuolaidos jau kelinta diena nuleistos.

Jos nera. Ji su kitu. Kur kas praktiskesniu vyru nei as. Siulanciu daugiau

nei vien petj, j kur j galima atsiremti. Apmaudu, kad taip kvailai i§-siskyreme. Nesusikalbejome. Ji man skambino, kviete pasimatyti ir nepatikejo, kad esu paskend^s reikaluose. Matyt, po to susirado t^, kuris jai daugiau galejo skirti demesio. Ir isnyko. Mazyte as-menine laime nugrimzdo kaip baloje. Ir tikek moterimis!.. Ligita, su kuo tu dalijiesi savo ilgas meiles valandas ir penkiij sekundziij orgazm^? Pala, kaip ten as jai sakiau? Noriu buti draugu? Senama-diska! 2inoma, senamadiska. Grazios ir juolab istekejusios mote-rys draugauja tik su „sponsoriais"...

Taip m^stydamas grjztu prie savo mokytojo, taciau kai jis vel prasizioja apie sekundziij magij^, mano kantrybe truksta:

- Klausyk, Antanai... K 4 esi girdej^s apie kryt^? - K o k i ^ dar„kryt^"? Leidiiuosi pasakoti apie Lukiskes. Apie jos pozemiuose jreng-

tas kameras, j kurias keleriems metams sugrudami arsiausi kali-niai is zonij, kad atvestij. Pasitaiko, jog j vien^ kamer^ sukisami autoritetai is skirtings kolonijos grupuociq. Mirtini priesai. Akis j akj, metai po meti4. Potencialus zudikas ir auka. Nekalti pokalbiai ir mintys, ar si^nakt liksi gyvas. Neteko girdeti, kad „krytoje" auka butq pasmaugiama. Visada nuduriama. Nugal^stu saukstu arba armaturos strypu. Nes brangi kiekviena sekunde. Miegas - tai tik klaiki busena. Akys uzmerktos, bet svetim§ alsavim^ girdi. Pra-bundi begales kartij, ir vis nuo minties, kad tuoj busi prismeigtas kaip avinas, taciau kameroje tylu, kad nors ^iurke krebzteltq. Pa­sitaiko, kad „krytnikas" neislaik^s jtampos apsisapnuoja: stai jo

6 E D V I N A S K A L E D A

kun4 jau drebina duriai. Jau!.. Tada, sok^s is miego, gal ne nepa-kird?s is kosmaro, vikriai prismeigia nekenciam^ kameros kaimy-nq, kol sis nepabud^s.

Antanas nutyksta. Ziuri po kojomis lyg sapnuodamas. Pagaliau pasigirsta:

- O tu buvai toje... krytoje? - Zinoma. Ir visada prabusdavau sekundes tikslumu. - Padejo? - Jei kalbiesi su manimi, vadinasi... Antanas pasitaiso akinius. Jo zvilgsnis pasikeicia. Velniai zino,

ko jame daugiau - baimingos pagarbos ar pasislykstejimo? O mane pusiau plesia sypsena, taciau islaikau uikietejusio nusikal-telio min^. Patikejo Antanas pasakaite apie skerdyniij nuotaiko-mis gyvenancius Lukiskiij „krytnikus", dar kaip patikejo... Pa-nasiomis istorijomis praplaudavome smegenis zonos naujokams, kad nemanytij, jog, pradej^ lipti mums, seniams, ant galvij, gales ramiai miegoti.

Saulius pradaro kabineto duris ir pasaukia Antan^, netrukus jis islenda ir atkisa man elektrinj virdulj.

- Atnesk vandens. - Tau liepe, tu ir nesk. - Sake, kad tu!.. Demonstratyviai susikisu rankas j kisenes.

- Prigaut nori? Antanas piktai atsidusta. Jj nuo slenkscio nustumia Saulius ir

kritiskai nuzvelgia mus abu: - Burzgiat ir burzgiat! Kas yra? - Va, caininkas, bet Arvydas atsisako eiti vandens. Kliuva abiem: isvadina „caininkais". Mano argument^, kad An­

tanas jaunesnis, Saulius isvis suniekina, sakydamas, jog man sa-pnuojasi „diedovscina".

- Tai k^!.. - neislaikau. - Ne tam atsedejau septyniolika meh], kad visokie ackarikai imtij komanduoti!

K A U N A S . S A U L I U S / 2 7

- Uz save sedejai, ne uz mus! - atsauna Saulius. - Todel judinkis. Viena koja cia, kita ten.

Na nieko, galvoju kisdamas virdulj po vandens ciaupu, ateis diena, kai tokiij komandij negirdesiu. Paaiskins jie man...

Rankos kiek dreba. Patirtis sako, kad neapykanta niekados ne-praeina be pedsako. Kaupiasi, kol pratruksta lyg ilgai kamav^s skaudulys. Ir palengveja. Bet grjzdamas su virduliu prisimenu Profesoriq. Jis sakydavo, kad neapykant^ bQtina sutramdyti. Rei-kia pries savo vali^ daryti gera tam, kurio nekenti. Tada imi nek^s-ti sav^s ir prisiverti visk^ pamirsti. Juk nieko nera svarbiau ^mo-gui, kaip pirmiausia save patj myleti.

Mane pamat^s Antanas pajuda nuo kabineto durij. - Kur tu eini? - Mobiliako atsarginis akumuliatorius masinoje... fbruku jam virdulj ir isplesiu is nagij automobilio raktelius:

- Tiek jau to, sulakstysiu. Sekunde. Dar sekunde. Ir pajuntu, kaip laikas vel ima sruventi.

Taciau nepalieka keistas jausmas, jog kada nors pritruks tos vie-nos sekundes, kad atsitokeciau.

* >«• X-

Visi imones jtartini. Visi iki vieno. Kai pastebiu juos jsispitrejus j mane. Nezinau, k^ jie regi mano akyse. Beprotyb^, kuri padejo issvaistyti geriausius jaunystes metus? Ar ilugimo ^enkl^, kuris lydi kiekvien^ nieksisk^ sumanym^? Juk is tikro as nieksas. Pri-statytas sekti Cincios nemalonen pakliuvusj verslinink^. Likimo ironija, nes juk Kovaldas pasiule man buti jo asmens sargybi-niu. Bet ties situo sprendimu Sauliaus klaidos ir pasibaige. Laike mane tai uz durij, tai prie automobilio, o gatveje j j uzklumpan-tys telefono skambuciai ir trumpi pokalbiai neleido susidaryti ne menkiausios nuomones, k^ jis mano apie Rakleviciaus gaujos reikalavimus moketi duokl? ir be jij zinios neljsti j privatizacijos procesiukus.

8 E D V I N A S K A L E D A

- Anksciau pasitaikydavo, kad koks kvailys prie mano akiniq prisikabindavo, - kalbejo Antanas mudviem besedint prie vieno staliuko, nuo kurio puikiai galejom stebeti vis^ restorano sal^ ir musq saugom^ „objekt4", pietaujantj su kazkokiu veikeju. - Buvo atvejij, kai dedavau rank^ ant pistoleto deklo. Bet nuo tos dienos, kai tu atsiradai, kazkaip ramiau. Bijo tavo pusen ir paziureti.

- Hm, jdomu - kodel. - Tavo ugis. Ir peciai. Pamano, kad boksininkas. Kaune vis^laik

buvo vertinama jega, o ne protas. Protas tarnauja jegai. - Vadinasi, as proto kaip ir netureciau? Maciau, kad Antanui mano kandumas nepatiko. Trumpai nu-

kirto, kad ne apie mane kalba, ir suziuro j mesingalvj vyriok^, kuris, jieng^s pro restorano duris, sustojo ir akimis apibego sal?. Buvo ir daugiau pietaujanciij, bet Antanui pasirode, kad atvykelis dirscioja j staliuk^, prie kurio sedi juodu svarku vilkintis Saulius. Akimirksniu jtampa iskreipe mano porininko veid^. {sitempe, lyg ruosdamasis suoliui, bet stai ziopsotojui pamojo kazkas is kito restorano galo, ir jis nuskubejo nekreipdamas demesio j Antano traukulius.

As buvau ramus. Be mano zinios Cincia nieko nesiims. Jam rei-kia tikslaus Sauliaus judejimo grafiko. Namai, darbas, restoranas, jstaigos, kontoros. O jis lyg tycia amiinai veluoja arba netiketai keicia sprendimus. Ir tai regedamas padariau netiket^ isvad^, kad zmogaus nepastovumas gali buti pagirtina savybe. Padedanti is-likti nenuspejamam ir didziuliame mieste tarsi nematomam.

- O tu ne nesujudejai, - prikiso Antanas, kai tarsi savo ivilgsnio jega pagaliau pasodino virpteleti privertusj jaunuolj. - Ziuriu, jejo kiparisas, stovi, zvalgosi. Pamaniau, mus pastebejo ir sutriko.

- Kad visai nepanasus. - J k^ nepanasus? - J zmogij, pasiruosusj k^ nors uiversti. - O jei ant pilvo mataruotij kalasnikovas, tai jau butq panasus,

ar ne?

K A U N A S . S A U L I U S / 2 9