LIETUVOS AGRARINIŲ IR MIŠKŲ MOKSLŲ CENTRO FILIALAS

ELMININKŲ BANDYMŲ STOTIS

TVIRTINU:..............................

Direktorius

Kęstutis Rainys

2010 m. lapkričio.. mėn. .9..d.

AUGALININKYSTĖS PLĖTRA

AMARŲ (Aphididae) MIGRACIJOS AKTYVUMO, RŪŠIŲ PAPLITIMO, GAUSOS IR

KONTROLĖS LIETUVOS BULVIŲ PASĖLIUOSE TYRIMAS

GALUTINĖ ATASKAITA

Tyrimo vadovas

Kęstutis Rainys

N.Elmininkai, Anykščių sen.,

Anykščių r.

2010

2

Tyrimo dalyviai

Tyrimo vadovas

Dr. Kęstutis Rainys

Tyrimo vykdytojai

Dr. Kęstutis Rainys

Dr. Remigijus Šmatas

Petras Vasiliauskas

LAMMC filialo Elmininkų bandymų stoties direktorius,

LAMMC filialo Elmininkų bandymų stoties

vyresnis mokslo darbuotojas

LAMMC Ţemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos

skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas

ūkininkas, sėklinių bulvių augintojas

3

TURINYS

ĮVADAS.............................................................................................................4

BULVIŲ SĖKLININKYSTĖ.............................................................................5

BULVIŲ LIGOS IR KENKĖJAI.......................................................................10

VIRUSAI............................................................................................................12

AMARAI............................................................................................................17

AMARAI MINTANTYS BULVĖMIS..............................................................19

AMARŲ TYRIMO METODAI IR SĄLYGOS.................................................21

AGROMETEOROLOGINĖS SĄLYGOS.........................................................24

AMARŲ TYRIMO REZULTATAI...................................................................29

AMARAI IR APLINKA.....................................................................................33

AMARAI KLIMATO KAITOJE........................................................................33

PASĖLIŲ IZOLIACIJA......................................................................................35

PASĖLIŲ VALYMAS........................................................................................39

BULVIENOJŲ PAŠALINIMAS.........................................................................43

IŠVADOS............................................................................................................44

PASIŪLYMAI.....................................................................................................44

TYRIMŲ REZULTATŲ SKLAIDA...................................................................45

LITERATŪRA.....................................................................................................46

PRIEDAI..............................................................................................................49

4

ĮVADAS

Bulvės- vieni iš labiausiai paplitusių augalų ne tik Europoje, daugelyje pasaulio valstybių, bet

ir Lietuvoje. Čia jos nuo seno yra labai svarbūs maistiniai augalai. Dėl savo populiarumo bulvės

auginamos ne tik dideliuose plotuose, bet ir sodybiniuose sklypuose, darţuose, sodų bendrijose.

Lietuvoje jas augina 81 proc. tų kas turi bent kiek dirbamos ţemės.

Daugiausia bulvių auginama maistui, nes pagal krakmolo kiekį jos neturi sau lygių

konkurentų. Jose gausu vertingų maisto medţiagų, vitaminų. Bulvės gali būti naudojamos

krakmolui ir spiritui gaminti. Bulvės, o kartais ir bulvienojai yra naudojami gyvulių pašarui. Didelis

bulvių privalumas yra tas, kad pasodinus daigintus gumbus, jas galima kasti ir vartoti gana anksti,

kai darţovių dar labai trūksta.

Bulvių sėklininkystės pagrindinis uţdavinys-uţauginti ir pateikti pardavimui pageidaujamos

veislės bulvių sėklą. Bulvių sėklininkystė yra sudėtingesnė nei kitų ţemės ūkio augalų. Bulvių

pasidauginimo koeficientas – nedidelis, todėl didesniam sėklinių bulvių kiekiui išauginti reikia

didelių sėklinių plotų. Vegetacijos metu bulvės paţeidţiamos ligų ir kenkėjų. Paţeistose bulvėse

ligos plinta lengviau, kadangi jos yra dauginamos vegetatyviniu būdu. Neatnaujinamos bulvių

sėklos kokybė kasmet blogėja, nes didėja paţeidimas įvairiomis ligomis. Labiausiai bulvių kokybę

maţina virusai, didesnis jų kiekis sukelia virusines ligas. Visi bulvių virusai plinta kartu su sėkla per

uţkrėstus gumbus. Bulvių virusų svarbiausi platintojai gamtoje yra amarai, kurie virusus

daţniausiai platina neperistentiškai, t.y. po maitinimosi ant virusuoto augalo sveiką bulvės kerą

virusu uţkrečia tuoj pat. Peristentiškai plintančiais virusais amarai sveiką augalą uţkrečia tik po

ilgesnio maitinimosi ant sergančio augalo ir viruso inkubacinio periodo amaro organizme. Virusinė

infekcija taip pat perduodama iš augalo į augalą mechaniškai liečiantis lapams arba per ţemės ūkio

mašinas, atliekant pasėlių prieţiūros darbus

Virusinių ligų plitimą lemia infekcijos kiekis, bulvių auginimo agrofonas, meteorologinės

sąlygos.

Dėl bulvių ligų ir kenkėjų šalyje kasmet prarandama nemaţa dalis išaugintos produkcijos,

todėl, siekiant geros kokybės ir gausaus derliaus, apsauga nuo ţaldarių yra viena svarbiausių sąlygų.

Pagal geros augalų apsaugos praktikos taisykles labai svarbu taikyti kompleksines augalų apsaugos

nuo ligų ir kenkėjų priemones (agrotechnines, biologines ir kitas profilaktines). Cheminius augalų

apsaugos produktus rekomenduojama naudoti tik ten, kur tai būtina ir tada, kai būtina. Norint

parinkti veiksmingiausias priemones ir jas panaudoti optimaliausiu laiku, labai svarbu paţinti

ţaldarius, išmanyti jų biologiją, plitimo ir vystimosi ypatumus. Bulvių ligų ir kenkėjų plitimą lemia

labai daug veiksnių-meteorologinės sąlygos, dirvoţemis, ţemės dirbimas, veislės jautrumas, sėjos ar

sodinimo laikas, sandėliavimo sąlygos, vyraujančių vėjų kryptis ir daug kitų. Kai kurių veiksnių

(meteorologinių sąlygų) ţmogus negali numatyti iš anksto ir jų nulemti, tačiau nemaţai veiksnių

galima kontroliuoti siekiant sumaţinti bulvių ţaldarių daromus nuostolius.

Pirmiausia didelis dėmesys skiriamas priemonėms, leidţiančioms natūraliai reguliuoti ligų ir

kenkėjų plitimą ir ţalingumą. Labai svarbi profilaktinė priemonė - atsparių ligoms ir kenkėjams

veislių auginimas, tačiau daţniausiai tokios veislės yra maţiau derlingos nei jautrios.

Bulvių atsparumą kenksmingiems organizmams galima padidinti ir agrotechnikos

priemonėmis. Tinkamai sudaryta augalų kaitą bulvių sėjomainoje, maţina per dirvą plintančių ligų

infekcijos ir dirvoje ţiemojančių kenkėjų kiekį.

Bulvės turėtų būti tręšiamos subalansuotai, tolygiai aprūpinant visomis reikalingomis maisto

medţiagomis ir mikroelementais. Nesubalansuotas tręšimas ar tręšimas tik azoto trąšomis paprastai

didina bulvių jautrumą ligoms ir kenkėjams.

Perţiemoję ir pavasarį sudygę bulvių gumbai, daugeliui naujos sėjos augalų tampa vos ne

sunkiai naikinamomis piktţolėmis. Svarbiausia, kad jos tuose pasėliuose tampa grėsmingais

virusinės, bulvių maro ir nematodų infekcijos šaltiniais.

Auginant sėklines bulves kovoje su virusinėmis ligomis pagrindinė priemonė virusinės

infekcijos šaltinio pašalinimas nutraukiant infekcijos ciklo grandinę. Pagrindiniai virusų platintojai

yra amarai tai pagrindinės kovos priemonės turi būti orientuotos būtent į amarus.

5

Ligotų bulvių kerų šalinimas, tai kovos su virusais pagrindas. Siekiant virusinę infekciją

sumaţinti iki minimumo, svarbu išlaikyti švarius, nepiktţolėtus bulvių ir kaimyninius pasėlius bei

jų galulaukių prieigas.

Auginant sėklines bulves ir siekiant aukštos jų kokybės, svarbu parinkti tam tinkamus laukus

ne tik dirvoţemio, bet ir gamtinių sąlygų aspektu su atšiauresniu klimatu, vėlyvesniu, ilgiau

uţsitęsiančiu pavasariu, stipriais vėjais, gausiai ir daţnai lyjančiais lietumis, bei sunkiau

įšylančiomis dirvomis. Visa tai trikdo sparnuotų amarų ankstyvą pasirodymą, dauginimąsi ir

skraidymo intensyvumą.

Ţinant, kad maistinės bulvės yra pagrindinis virusinės infekcijos šaltinis sėkliniams bulvių

pasėliams, tikslinga sukurti ir puoselėti uţdarą bulvių sėklininkystės regioną, tarsi sveiką salą nuo

virusų. Nuo sėklos gyvybingumo priklauso spartus ir tolygus bulvių pasėlio sudygimas ir vystimasis

pirminiame vegetacijos etape, kas suteikia galimybę pirmąjį pasėlių valymą atlikti dar neprasidėjus

amarų skraidymui. Toks spartus augimas augalui suteikia atsparumo infekcijai ir sumaţina amarų

lankomumą. Siekiant išvengti ţaibiškos infekcijos, tikslinga išlaikyti reikiamą atstumą tarp

skirtingos paskirties bulvių pasėlių. Tie atstumai priklauso nuo uţkrato dydţio.

Laiku ir kokybiškai pašalinti bulvienojai apriboja amarų atneštų virusų patekimą iš lapijos į

gumbus. Bulvienojų pašalinimas priklauso nuo veislės subrendimo ir atsparumo virusui, ir nuo

gamtinių sąlygų. Optimalų bulvienojų pašalinimo laiką, sėklinių bulvių pasėliuose, turėtų nustatyti

ir informuoti augintojus šalies augalų apsaugos tarnyba. Sėklinių bulvių nuėmimas neturėtų trukti

ilgiau nei trys savaitės. Kova su amarais kaip virusų pernešėjais pagrinde priklauso devirusuotų

bulvių sėklininkystės sėkmė. Cheminė bulvių apsauga nuo amarų pernešančių persistentiškai

plintančius virusus yra pakankamai efektyvi nutraukiant virusinės infekcijos uţdarą grandinę. Kova

su nepersistentiškai plintančiais virusais ţenkliai sudėtingesnė.

Bulvių vegetacijos metu, kovojant su amarais pernešančiais virusus, išskiriami du kritiniai jų

skraidymo tarpsniai: pavasarinis ir vidurvasario. Pirmasis amarų skraidymas negausus, bet tuo metu

jauniems ir virusinei infekcijai jautriems bulvių kerams padaromų dūrių skaičius yra ganėtinai

didelis. Taip ţaibiškai sukuriama begalė naujų infekcijos šaltinių. Europos bulvių pasėliuose

masinis virusų paskleidimas įvyksta vasara: birţelio pabaigoje - liepos pradţioje masiškai skraidant

amarams. Reikia pripaţinti, kad jei rudenį apmirusių bulvių bulvienojai naujai atţelia, virusinės

infekcijos grėsmė nei kiek nemaţesnė nei amarams pasirodţius pavasarį.

Gamtinės sąlygos stipriai įtakoja amarų populiacijos gausą ir tuo pačiu virusinės infekcijos

ciklą. Siekiant efektyvumo kovoje su virusų pernešėjais būtina pastoviai vykdyti monitoringą. Jo

rezultatų pagrindu daromos išvados leidţia optimaliu laiku panaudoti insekticidus ir pašalinti

bulvienojus.

Auginant virusams atsparias bulvių veisles - ekonomiškai ir ekologiškai geriausia priemonė

kovoje su virusinėmis ligomis. Tačiau tokių bulvių veislių pasėliai turi sudaryti didelius plotus, tik

tuomet atsiras galimybė ţenkliai sumaţinti bendrą virusinės infekcijos foną.

Taikant visas įmanomas profilaktines, agrotechnines apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemones,

be cheminių produktų sunku išsiversti. Šiuo laikmečiu jų naudojimas turi būti pagrįstas ir

ekologiniu, ir ekonominiu poţiūriais. Cheminius produktus rekomenduojama naudoti tik ten, kur

būtina, atsiţvelgiant į kenksmingų organizmų rūšis, jų ţalingumą bei ţalingumo ribas.

BULVIŲ SĖKLININKYSTĖ

Bulvės pasaulyje auginamos daugiau kaip 20 mln. ha plote. Šis vertingas maistinis augalas,

puoselėjamas daugiau kaip 130 pasaulio valstybių. Įvairioms reikmėms daugiausia bulvių

suvartojama Europoje, nes čia jų daugiausia ir auginama(1,2). Pasaulyje tendencingai maţėjant,

bulvių pasėlių plotams, kasmet jų uţauginama apie 300 mln. tonų. Tai mokslinio – techninio

progreso pasekmė, eilėje šalių leidţianti pasiekti iki 50 t/ha vidutinį bulvių derlingumą (31).

Lietuvoje bulvės buvo ir yra svarbi maistinė, pašarinė ir techninė ţemės ūkio kultūra. Šalies

gyventojai jų suvartoja net 43 proc. daugiau negu vidutiniškai ES. Didelį bulvių paplitimą visoje

šalies teritorijoje lemia gyventojų mitybos, gyvulių šėrimo tradicijos, bulvių ir iš jų pagamintų

6

produktų transportavimo, sandėliavimo ir vartojimo paprastumas. Lietuva pagal bulvių plotą

bendroje pasėlių struktūroje priklauso prie nemaţai jų auginančių šalių, tačiau derlingumu 1,4-2,7

karto atsilieka nuo paţangių ţemės ūkio kraštų. Iš kitų Europos valstybių Lietuva išsiskiria tuo, kad

labai daug ţemės naudotojų – maţdaug 81 proc. augina bulves. Anglijoje, Danijoje, Prancūzijoje šią

kultūrą augina tik 5 proc. ţemdirbių. Netgi Lenkijoje, kur vyrauja smulkūs ūkiai, bulvininkyste

uţsiima 55 proc. ţemės savininkų. Lietuvoje įsivyravusi sklypininkystė, nes didelis bulvių

augintojų skaičius (daugiau kaip 187 tūkstančiai). Atskirų ţemės naudotojų bulvių plotai labai

skiriasi : nuo kelių dešimčių arų iki pusantro šimto hektarų. Iki 1 ha bulvių augina 93 % ūkininkų, o

didesni kaip 5 ha plotai sudaro tik 5 % jų pasėlių, Iki 48 tūkstančių hektarų sumaţėję bulvių plotai

rodo, kad vidutiniškai auginama po 0,3 ha bulvių, tai trikdo bulvininkystės paţangą. Paskutinį

dešimtmetį bulvių derlingumo vidurkis - 15,1 t/ha. Jis, ţinoma, yra nepakankamas.

Bulvių auginimą šio dešimtmečio pradţioje visiškai perėmė ūkininkai bei kiti gyventojai, ir

vietoj buvusios tam tikros pasėlių koncentracijos įsivyravo paţangai nepalanki sklypininkystė, nes

iki 1 ha bulvių augina 93 % ūkininkų, o didesni kaip 5 ha plotai sudaro tik 5 % jų pasėlių. Paţangos

bulvininkystėje galima tikėti iš besiformuojančių specializuotų bulvininkystės ūkių (26).

Nors Lietuvos bulvių auginimo produktyvumas maţiausias ES ir gamybos dinamiškumas

ţemo lygio, tačiau Lietuvos bulvių statinis konkurencingumas yra vidutinio lygio. Bulvių derlius,

palyginus su kitų augalų, maţiausiai priklauso nuo dirvoţemio tipo ir granuliometrinės sudėties, tad

neracionalu skirti joms iš prigimties derlingiausias dirvas.

Bulvių koncentravimo ryškiausi arealai anksčiau ir pastaruoju metu yra pietryčių pazonis ir

Šilutės rajonas. Tai nulėmė dirvų tinkamumas, auginimo tradicijos ir arti esantys dideli miestai. Čia

bulvės sudaro apie 10 % pasėlių, o specializuotuose pietryčių Lietuvos ūkiuose, esant tinkamai

agrotechnikai galimas vidutinis derlingumas apie 22 t/ha, pajūryje – apie 27 t/ha. Kituose Rytų

zonos ir Ţemaitijos rajonuose, ypač tolimesniuose nuo minėtų arealų ir nuo didelių miestų, bulvių

auginama maţai, o Vidurio zonoje, ypač jos šiauriniuose rajonuose- maţiausiai. Toks bulvių pasėlių

išsidėstymas priimtinas ir ateičiai. Bulvių paplitimą pasaulyje lėmė gamtinės ir ekonominės sąlygos.

Regionai, turintys pakankamai drėgmės ir optimalią temperatūrą visos vegetacijos periodo metu,

per praėjusį šimtmetį tapo pagrindiniais bulvininkystės centrais su tobula bulvių selekcija ir

sėklininkyste. Šie išsiplėtė iki valstybių sienų, o vėliau jas perţengė. Labai puikios gamtinės

sąlygos lėmė tai, kad Škotijoje išauginamos aukščiausiosios kokybės sėklinės bulvės.

Lietuvos ţemės ūkis yra pajėgus auginti pakankamai reikiamos kokybės sėklinių bulvių,

tačiau sėklinės aukštų kategorijų bulvės, turi būti auginamos karantininėmis sąlygomis, taikant

padidinto saugumo priemones, naudojant specialias cheminės dezinfekcijos medţiagas technikai,

tarai bei sandėliavimo patalpoms. Bulvių sėklininkystė turėtų plėtotis pajūrio regione dėl

fitosanitariniam fonui palankesnių gamtinių sąlygų.(26).

Bulvių sėklininkystė - savita veiklos sritis, kuriai reikia ir atitinkamo valstybės palaikymo.

Sėklininkystės pagrindinis uţdavinys - išauginti ir pateikti pardavimui kokybišką pageidaujamos

veislės bulvių sėklą. Bulvių sėklininkystė yra sudėtingesnė nei kitų ţemės ūkio augalų. Bulvių

sėklininkystę sunkina tai, kad bulvių gumbai, kaip vegetatyvinės augalo dalys, yra vandeningi,

lengvai suţalojami, juos galima išlaikyti vos vieną ţiemą. Bulvių pasidauginimo koeficientas nėra

didelis, todėl didesniam sėklinių bulvių kiekiui išauginti reikia didelių sėklinių plotų. Bulvių

sėklininkystėje didelį rūpestį kelia tai, kad augimo metu ir laikant, bulvės paţeidţia o jų

augintojams daug nuostolių pridaro ligų ir kenkėjų gausa.

Aukštos kokybės sėklinės bulvės auginamos karantininiu poţiūriu uţdaruose regionuose, į

kuriuos įveţti bulves draudţiama. Šie regionai: Princo Edvardo sala Kanadoje, Tyrnavos rajonas

Suomijoje, Rostoko rajonas Vokietijoje, Škotijoje, Didţiojoje Britanijoje. Daug sėklinių bulvių

auginama Pietų Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Kiekviename sėklinių bulvių auginimo

regione išlaikoma bendra taisyklė – jie yra apsupti didesnių vandens telkinių ir čia vyrauja stiprūs

jūriniai vėjai, todėl amarų antplūdţiai yra labai reti. Šiose vietose išaugintos bulvės gali būti

dauginamos ir klonų metodu. Taip daugumos firmų didesnė sėklinių bulvių dalis yra dauginama

Olandijoje. Šioje šalyje bulvių sėklininkystė tapo svarbia ţemės ūkio ir visos ekonomikos dalimi.

Dėl derlingų polderių dirvų, nedidelio amarų, pagrindinių virusų ligų pernešėjų, paplitimo,

7

Olandijoje Valstybinė sėklos inspekcija (NAK) kasmet aprobuoja apie 40 tūkst. ha sėklinių bulvių

(52). Aukščiausios jų reprodukcijos maţai ar visiškai nepaţeidţiamos virusų. Olandijos sėklinės

bulvės, yra eksportuojamos į daugiau nei 70 pasaulio šalių. Tai rodo aukštą jų kokybę. Čia jų

auginime dalyvauja apie 2200 patyrusių ūkininkų. Daugumai jų sėklų auginimas yra paveldimas,

todėl jie yra patyrę šio darbo meistrai. Bulvių sėjomainoje vidutinis lauko dydis 10-50 ha, tačiau yra

ūkių, kuriuose bulvių laukas 100-150 ha.

Olandijos dirvoţemiai ir klimato sąlygos geriausiai tinka auginti sėklines bulves. Dauguma

ūkių, auginančių sėklines bulves, yra sutelkta jūros pakrantėse. Tai labai svarbu sėklos kokybei.

Nors Olandijos gamta reguliuoja virusį foną, kuris ir taip yra labai ţemas, amarų skaičių net čia

bandoma sumaţinti. Olandijoje kasmet išvedama po 5-10 naujų bulvių veislių, kurios

registraciniuose bandymuose įvertinamos pagal daugiau nei 50 įvairių kriterijų, tarp kurių

vertinamas ir veislės atsparumas vėlyvai amarų invazijai bei virusams ir jų sukeliamoms ligoms.

Beje, šios šalies bulvių augintojai linkę auginti seniau išvestas bulvių veisles, kurios yra puikiai

ţinomos. Sukaupta pakankamai ţinių apie jų biologiją, elgseną įvairiose klimato sąlygose, reakciją į

konkrečias trąšas. Tai suteikia jiems galimybę laiku koreguoti technologijas ir gauti didţiausią

derlių. Prieš šimtmetį išvesta „Bintje“ veislė auginama lig šiol, ilgiau nei 40 metų dauginama veislė

„Spunta“, o veislės „Jerla“ populiarumas ir paklausa neblėsta daugiau nei tris dešimtmečius. Mūsų

ūkininkai yra linkę nuolat ţavėtis naujomis bulvių veislėmis, bet ne jų auginimo technologijomis.

Uţ įvairių kultūrų, tarp jų ir bulvių, sėklų kontrolę Olandijoje atsakingos viešojo ir privataus

sektoriaus organizacijos. Vyriausia iš jų – NAK, suteikianti sėklos sertifikatus, pasų ir kitų rūšių

dokumentus. NAK yra suteikiami platūs įgaliojimai, nes jos direktorių valdybą sudaro bulvių sėklos

gamintojų, augintojų, prekybininkų ir vartotojų organizacijos. Klimato sąlygomis ir ţemdirbystės

kultūra Lietuva sudėtingesnė ir maţiau nuspėjama nei Olandija.

Prieš ketvirtį amţiaus Lietuvoje buvo sukurta tais laikais gana veiksminga sėklininkystės

sistema. Bulvės buvo dauginamos meristeminių audinių metodu. Sukūrus bulvių meristeminės

sėklininkystės sistemą, padidėjo sėklinių bulvių kiekis, jų derlingumas, gumbų kokybė. Tyrimais

nustatyta, kad devirusuotos bulvės, palyginus su klonų atrankos būdu išaugintomis, duoda nuo 14 %

iki 45% gausesnį bulvių derlių (31). Dėl maţesnio paţeidimo įvairiomis ligomis, devirusuotų bulvių

biocheminiai rodikliai būna aukštesni, bulvių gumbų paţeidimas virusais ir ligomis - maţesnis, o

natūralūs ir bendri masės nuostoliai laikymo metu yra ţemesni, negu nevirusuotų įvairių veislių

bulvių (32, 33, 72).

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, įvykus pokyčiams ţemės ūkyje, vykdant ţemės ūkio

reformą, šalyje maţėja bulvių poreikis maistui, o įvedus uţsienio šalims muitus, šalyje sumaţėjo ir

toliau nenumaldomai maţėja auginamų bulvių plotai. Kasmet jų pasodinama po 100ha maţiau.

Sumaţėjo ir sėklinių bulvių poreikiai, daugelis smulkių ūkininkų atsisako bulvių auginimo dėl

didelių darbo laiko ir investicinių sąnaudų. Per 2004-2007 metus bulvių pasėlių plotai Lietuvoje

sumaţėjo apie 40 proc. Pasėlių struktūroje 2008 m. bulvės sudarė 2,8 proc. Bulvės Lietuvoje

auginamos maţuose plotuose, daugiausia ūkininkų ūkiuose (99 proc. viso bulvių ploto). Vidutinis

bulvių pasėlių plotas - tik 0,3 ha - vienas maţiausių ES. Tuo tarpu prekiniai Lietuvos bulvininkystės

ūkiai bulvėmis vidutiniškai apsodina apie 32 ha. Pastaraisiais metais gyventojai suvartoja maistui

vidutiniškai apie 42 proc., pašarams - 33 proc., sėklai - 21 proc. per metus vidaus reikmėms

suvartojamų bulvių. Specializuotuose komerciniuose ūkiuose bulvininkystė - pelninga gamybos

šaka.

Bet kurioje Europos šalyje bulvininkystės vystimosi pagrindas - ne vietinė maistinių bulvių

rinka, o įvairių paskirčių bulvių auginimas eksportui. Septynios Europos šalys yra tarp dešimties

didţiausių pasaulio bulvių gamintojų. ES šalyse labai grieţtai laikomasi kontrolės standartų,

ypatingai bulvių sėklai. Todėl į rinką tiekiamos pakankamai aukštos kokybės sėklinės bulvės.

Išgyvenant ekonominį sunkmetį, Lietuva neturi didelių galimybių plėtoti sėklinių bei maistinių

bulvių eksportą į uţsienio valstybes, tačiau ir vietinėms reikmėms auginant bulves, didėja

kokybiškos bulvių sėklos poreikis. Bulvių sėklininkystės pagrindas - aukštos reprodukcijos, geros

kokybės ir sveika bulvių sėkla. Išauginti absoliučiai tipingos veislės, tobulos formos gumbus,

8

nepaţeistus virusinių, grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjų, galima tik uţtikrinant tobulą aukščiausių

bulvių sėklininkystės grandţių pasėlių prieţiūrą.

Bulvių pirminė sėklininkystė gali būti vykdoma tik specializuotuose ūkiuose, kuriuose yra

visos reikiamos grandys: meristeminė laboratorija, šiltnamiai, pradiniai augynai. Pavyzdţiui,

Olandijoje firmų, turinčių visas reikiamas grandis, yra apie 15, Škotijoje - 6. Jų darbas skirtas tik

eksportui. Tokia bulvių sėklininkystės sistema, kai daţniausiai pirmos reprodukcijos sėkla (A

klasės), rečiau elitas, atveţama iš uţsienio valstybių tolesniam dauginimui, yra skirta prekybos

rinkoms plėtoti. Dauguma šių firmų veislių yra neatsparios virusams, jos turi būti nuolat

atnaujinamos. Todėl Lietuvoje šios veislės po vienerių, dviejų augimo metų yra atnaujinamos.

Aukštesnių reprodukcijų, tokių kaip elitas, bulvių pardavimas yra retai vykdomas. Lietuvoje bulvių

sėklininkystė keleriais ir daugiau metų trumpesnė dėl potencialiai didesnės virusinės infekcijos,

negu kitose valstybėse. Bulvių elitas išauginamas per ketverius metus, o sėklininkystės ratas

baigiamas šeštais metais, pasodinus antrąją reprodukciją.

Dėl nemaţų išlaidų, vykdant pirminę bulvių sėklininkystę, aukščiausių reprodukcijų bulvės

yra ţymiai brangesnės, palyginus su maistinėmis. Jų vertė, atsiţvelgiant į reprodukciją, gali būti iki

5 kartų didesnė nei maistinių bulvių. Sėklinėms bulvėms išauginti reikia įdėti nemaţai darbo

laukuose, atliekant valymus, priemaišų šalinimus, papildomus purškimus nuo amarų. Papildomos

išlaidos visuomet kompensuojamos kitų metų didesniu derliumi, geresniais gumbų kokybės

rodikliais, didesne pradinių reprodukcijų kaina.

Bulvių sėklininkystę Lietuvoje stabdo keli faktoriai. Tai, kad kiekvienas lietuvis dar augina

bulves, nesirinkdamas ir nesirūpindamas gera jų sėkla, sukuria palankią terpę ligoms plisti. Vakarų

Europos selekcininkai įrodė, ţemdirbiams tai aiškiau nei aišku, kad kokybiška sėkla lemia

vidutiniškai 25 proc. bulvių derliaus. Paprastai didţioji dauguma mūsų šalies bulvių augintojų

pamiršta arba tiesiog neskaičiuoja išlaidų. O mato tik perkamos sėklos kainą. Jiems ne motais, kad

sodinant savo išauginto derliaus tolimo atsėlio sėklai atrinktais gumbais, o ne sertifikuota sėkla,

sodinamų gumbų skaičių bent trečdaliu reikėtų padidinti, kad po bulvių sudygimo nebūtų

nuostolingų pasėlio išretėjimų. Sodinant sertifikuotą sėklą, gaunamas derliaus priedas padengia

išlaidas ir dar uţdirba. Todėl vertėtų kalbėti ne apie tai, kaip gelbėti bulvių sėklininkystę, bet kaip

paimti prarandamą derlių ir su juo dingstančius pinigus. Bent šešiomis tonomis padidinkim bendrą

šalies bulvių derlingumą, o tai nesudėtinga, ir iš kart bendras bulvių derlius peršoks per 1 milijoną

tonų. Pats geriausias pavyzdys - kaimynų patirtis ir praktika. Pagal sertifikuotos sėklos suvartojimą,

mes nuo jų dar stipriai atsiliekame. Vien šių metų pavasariui buvo parošta 5700 tonų sertifikuotos

bulvių sėklos, kurios per 10 proc. liko nepanaudota. Kodėl taip yra niekas negali atsakyti. Nuolat

tvirtinama, kad pas mus sėklos kaina per didelė. Aišku, uţ sėklą, kaip ir visus produktus, reikia

mokėti. Kokybiška sėkla turi papildomą vertę. Sertifikuotos sėklos naudojimas parodo šalies

agronominę kultūrą, bei ūkininkavimo lygį. Pakankamai neišnaudodami sėklininkystės laimėjimų,

mūsų bulvių augintojai, kartu ir valstybė, praranda labai daug pinigų.

Bulvių sėklininkystės ūkiuose būtinos apsauginės sanitarinės zonos, leidţiančios išvengti

uţkrato. Norint plėtoti bulvių sėklininkystę, Lietuvoje sėklinių bulvių laukams būtina nustatyti

sveikatingumo zonas. Šiuo metu perspektyviausias ir sparčiausias yra meristeminis bulvių

sėklininkystės metodas. Tokiu būdu pasiekiama ne tik gera kokybė, bet susidaro sąlygos ţymiai

greičiau padauginti naujų veislių bulves (36). Uţsiimant bulvių sėklininkyste ypač svarbu grieţtai

laikytis visų reikalavimų ir šiam darbui skirti ypatingą dėmesį. Iš sėklinių pasėlių svarbu gauti ne

tik gausų derlių, bet ir didelę kokybiškų sėklinių gumbų išeigą. Tai - sudėtingas uţdavinys, nes

bulvės yra stipriai ligomis paţeidţiami augalai. Lietuvos klimatas palankus bulvių ligoms plisti.

Didţia dalimi tai apsprendţia šio augalo biologinės savybės. Angliavandeniais bei vandeniu turtingi

bulvienojai ir gumbai sudaro palankią aplinką vystytis įvairiausiems ligų sukėlėjams. Nurodoma,

kad šalyje bulves paţeidţia apie 30 įvairios kilmės ligų. Ligų daromi nuostoliai yra labai dideli,

kadangi bulvės gali būti paţeidţiamos dar iki daigų pasirodymo, vegetacijos eigoje ir laikymo metu.

Augalų ligas sukelia įvairūs veiksniai, tarp kurių dominuoja ir patogeniniai mikroorganizmai:

virusai, grybai, bakterijos. Amarų, kurie perneša virusines ligas, plitimas - tai dar viena problema,

su kuria susiduria bulves sėklai auginantys ūkininkai. Šalių, kurios tiekia sėklą į rinką, patirtis

9

liudija, kad veiksmingiausias būdas kovoti su virusinėmis bulvių ligomis yra amarų plitimo

stebėsena. Turėdami duomenų apie amarų plitimą, jų rūšinę sudėtį, ūkininkai aiškiai ţinotų, kas

dedasi jų laukuose, galėtų laiku prognozuoti bulvių uţsikrėtimą virusais ir galėtų imtis būtinų

priemonių šiai problemai įveikti. Tokie tyrimai Lietuvoje, kaip daugelyje Europos šalių, nebuvo

atliekami. Todėl būtinos investicijos pirmiausia į ţinias. Priešingu atveju mes negalėsime

konkuruoti su kitų šalių bulvių augintojais.

Puoselėjant bulvininkystę, svarbu ţinoti patogenų biologiją ir jų sukeliamų paţeidimų

mechanizmus, ligų plitimo dėsningumus, metodus ir priemones bulvių ligų kontrolei ir nuostolių

sumaţinimui. Dalis šalies bulvių augintojų, uţsiimančių prekine bulvininkyste, jau suvokia ir jaučia

kokybiškos bulvių sėklos nauda. Jiems jau apsimoka pirkti Lietuvoje išaugintą sertifikuotą sėklą,

kuri beveik trečdaliu pigesnė nei atveţta iš kurios nors Europos šalies.

Nekontroliuojamos bulvių ligos ne tik jas sunaikina, sumaţina jų derlingumą, bet ir labai

pablogina jų augalinės ţaliavos kokybę. Sėklos kokybei lemiamą reikšmę turi bulvių fitosanitarinė

būklė. Tai esminis visų laboratorinių kokybės analizių vertinimo kriterijus. Bulvių sėklininkystėje

sėklinių gumbų virusologinė analizė būtina nes bulvių virusinė infekcija gali būti uţmaskuota,

latentinėje formoje. Nors bulvių sėklininkystėje pasėlių valymas, pašalinant ligotus kerus, būtina,

bet ne pilnavertė priemonė. Nes šiame nepageidaujamame procese didelis vaidmuo tenka virusams,

kurie plika akimi nelabai pastebimi tačiau sukelia nemaţas neigiamas pasekmes (88). Kur kas

veiksmingesnė ir efektyvesnė gumbų laboratorinė patikra. Bulvių sėkla aprobuojama tik remiantis

laboratorinių analizių rezultatais. Lietuvoje sertifikuota sėkla apsodinama vos 2,2 proc. bulvių

pasėlių. Aprobuojamų bulvių pasėlių plotai nėra pastovūs (1 lentelė).

1 lentelė. Aprobuoti sėklinių bulvių pasėliai

Metai Aprobuotų pasėlių plotas ha

2005

2006

2007

2008

2009

147

179

278

320

228

Vystant Lietuvoje bulvių sėklininkystę bei siekiant padidinti jos apimtis, sėklinių bulvių

pasėlius reikėtų išplėsti bent 15-20 kartų. Tuomet kiekvienais metais ketvirtadalį šalyje auginamų

bulvių ploto būtų galimybė uţsodinti sertifikuotą sėkla. Į šią veiklą turėtų būti įtraukta ne daugiau

dešimt privačių ūkininkų, panaudojami jų geriausių ţemių plotai, techninės galimybės, išnaudojama

jų strateginė padėtis virusų pernešėjų, karantininių ligų bei kitų infekcijų atsiradimo galimybių

sumaţinimui ir likvidavimui.

2 lentelė. Sėklinių ir prekinių bulvių auginimo ekonominis efektyvumas

Rodikliai Prekinis ūkis Sėklininkystės ūkis

Vidutinis paruoštos sėklos kiekis, t/ha

Vidutinė realizacijos kaina, Lt/t (2005m.)

Pajamos iš derliaus realizacijos, Lt/ha

Tiesioginė išmoka uţ pasėlius, Lt/ha

Pajamos ir tiesioginės išmokos, Lt/ha

Išlaidos iš viso, Lt/ha (neskaičiuojant

ūkininko darbo sąnaudų),iš jų:

kintamos išlaidos

pastovios išlaidos

Pelnas, Lt/ha

Pelningumas, proc.

24

400

9 600

140

9 740

4 259

3 177

1 082

5 481

56

15

2 000

30 000

214

30 214

7 578

4 547

3 031

22 636

75

Šaltinis: ŢŪMPRIS

10

Sėkliniai ūkiai pranašesni uţ prekinius nors išlaidos didesnės, tačiau pajamų ir pelno gaunama

daugiau. Sėklininkystės ūkių pelningumas beveik ketvirtadaliu viršija prekinių ūkių pelningumą (2

lentelė).

Šiais metais Lietuvoje buvo aštuoni sėklinių bulvių augintojai. Vidutinis plotas yra apie 25 ha.

Stambiausias ir moderniausias šio verslo atstovas – Petro Vasiliausko ūkis. Sėklinės bulvės čia

auginamos 160 ha plote. Dar būtų 4-5 tokio masto bulvių sėklininkystės ūkiai ir Lietuvai būtų

paruošiamas reikiamas sertifikuotos sėklos kiekis. Tai leistų pilnai patenkinti šalyje augančius

kokybinių maistinių bulvių poreikius. Tačiau sėklinių bulvių augintojai susiduria su kliūtimis,

kurias įveikti ne jų jėgomis: pašalinti jas galima keičiant įstatymus, norminius aktus.

Daug nuostolių bulvių augintojai patiria dėl virusinių ligų, kurių paplitimą lemia virusų kiekis

sėkloje, virusų patekimas iš aplinkinių apkrėstų pasėlių( kai kaimynystėje ūkininkaujantys sodina

tolimų atsėlių nesertifikuotą sėklą, nepriţiūri pasėlių). Šioje situacijoje sėklinių bulvių augintojai

turi vieną išeitį – įteisinti sėklinių bulvių pasėlių apsaugos zonas. Nesant jokių apsaugos zonų,

sėklininkystės ūkiai nesugebės padauginti virusais neapkrėstos aukštų reprodukcijų bulvių sėklos.

Gyvybiškai būtina įteisinti apsaugos teritorijas, bei vykdyti grieţtą fitosanitarinę kontrolę. Jose

ūkininkaujantys asmenys privalėtų 3 metus naudoti ir sodinti tik sertifikuotą ţemiausios kategorijos

(B) sėklą, dar tris metus jiems būtų leidţiama sodinti tik (A) kategorijos sėklą.

Ūkininkaujantiems apsaugos zonose turėtų būti numatytos kompensacijos ar lengvatos

sertifikuotai sėklai įsigyti. Tuo pačiu ir padidinta fitosanitarinė prieţiūra.

Ekonominiai paskaičiavimai rodo, kad prekinio bulvininkystės ūkio, naudojančio

nesertifikuotą sėklą, pelningumas dvigubai didesnis negu naudojančio sertifikuotą sėklą ir sudaro 42

proc. Sertifikuotą sėklą naudojantys ūkiai tokio pelningumo galėtų tikėtis tuo atveju, jei sėkla

kainuotų ne brangiau kaip 1200 Lt/t. Todėl būtina ieškoti būdų sertifikuotai sėklai atpiginti.

Teisingai pasielgta naudojimui graţinant sertifikuotą antros reprodukcijos (B) bulvių sėklos

kategoriją. Šiandieninio sunkmečio metu, ţvelgiant į ateitį, tam, kad dar labiau nepablogėtų bendras

fitosanitarinis fonas, ţemiausios kategorijos (A ir B) sėklines bulves reikėtų sertifikuoti pagal laukų

aprobavimo rezultatus. A kategorijos sėklinių bulvių gumbai galėtų būti toliau dauginami, jei

atitinka E3 kategorijai keliamus reikalavimus, ir sertifikuojami kaip sėklinė medţiaga ( B

kategorijai). kategorijai galėtų būti priskiriamos sėklinės bulvės, kurios neatitinka Europos

Sąjungos A kategorijai keliamų reikalavimų. Jei B kategorija būtų dauginama iš jau vienerius metus

padaugintos A kategorijos, jos rinkos kaina būtų 15-20 proc. maţesnė negu A kategorijos sėklos.

Sėklinių bulvių kokybę sąlygojantys veiksniai:

Pagrindinių virusinių ligų paplitimas

Infekcijų rizika auginamame plote

Infekcijos rizika iš aplinkinių plotų, regionų

Kitų ţemės savininkų, ūkininkų intensyvi veikla aplinkiniuose plotuose

Derliaus ankstumas ir jo vystimosi vienodumo laipsnis- meteorologinės sąlygos

Antrojo augimo, rizoktonijos, rauplių paplitimas, paţeidimų, suţalojimų nuo sausros,

krušos, pašalimų nakties metu, vabzdţių iš pasėlių pakraščių ir pamiškių rizika

BULVIŲ LIGOS IR KENKĖJAI

Buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje randama 31 bulves ţalojanti liga, iš jų 14 itin svarbių ir

pavojingų (90). Pagrinde tai grybinės, bakterinės ir virusinės ligos, kurioms plisti ir Lietuvos

klimatas yra palankus. Nurodoma, kad mūsų šalyje bulves paţeidţia apie 30 grybinių, bakterinių ir

virusinių ligų (31). Iš jų bulvėms daugiausia ţalos padaro: bulvių maras ( sukėlėjas-Phytophthora

infestans), rizoktoniozė( Rhizoctonia solini), sausasis (Fusarium spp.) ir šlapiasis ( Erwinia

carotovora subsp. carotovora) puviniai, juodoji kojelė (Erwinia carotovora subsp. atroseptica) bei

įvairių virusų sukeliamos ligos. Ţalingiausias iš visų ligų yra bulvių maras. Lietuvoje atliktų tyrimų

duomenimis, jo padaromi derliaus nuostoliai, daţnais metais sudaro apie 30%. Dėl rizoktoniozės ne

11

tik išretėja bulvių pasėliai, bet ir sumaţėja derlius, pablogėja jo kokybė. Rauplės (Streptomyces

scabies) blogina prekinę bulvių kokybę.

Laikant sėklines bei maistines bulves sandėliuose, daug nuostolių padaro sausasis puvinys, su

kuriuo daţniausiai plinta ir kitos ligos. Sausasis puvinys labiau plinta sausą vasarą ir šaltą rudenį.

Bulvių laikymo metu gali pasireikšti fomozinis ir šlapiasis puvinys. Šlapiuoju puviniu serga ir

ţiedinės bakteriozės, bulvių maro, rauplių, mechaniškai, bei kenkėjų paţeisti gumbai.

Bulves ir jų šeimos augalus taip pat paţeidţia kenkėjai. Vidurio Europos pasėliuose

priskaičiuojama net 81 bulvių kenkėjų bei virusų pernešėjų rūšis (38). Ukrainoje randamos 78 jų

rūšys. Dauguma jų labai ţalingi. Mūsų platumose vieni grėsmingiausių bulvių ţaldarių yra

nematodai, taip pat kolorado vabalas (Leptinotarsa decemlineata), amarai (Aphididae), dirvinukai

(Agrotis spp.) ir kiti dirvos kenkėjai (Elateridae, Melolonta spp.). Amarai (Aphididae) kenkia kaip

bulvių virusinės infekcijos pernešėjai. Bulvių ligų ir kenkėjų ţalingumo bei paplitimo arealai nėra

pastovūs, jie kinta (88).

Visi bulvių ţaldariai paţeidţia pagrinde bulvienojus ir gumbus, o bulvių nematodų cistos yra

labai specializuoti šaknų parazitai. Pasaulyje labiausiai paplitusios dvi bulvinių nematodų rūšys. Tai

auksinis nematodas (Globodera rostochiensis) ir baltasis nematodas (Globodera pallida).

Nematodų ţalingumas priklauso nuo jų tipo ir kiekio dirvoje bei veislės ypatumų. Kai nematodų

dirvoje gausu, bulvių derlius gali perpus sumaţėti.

Bulvių šaknų nematodai – Ditylenchus destructor. Šie nematodai išskirdami enzimus, kurie

paverčia krakmolą cukrumi, gali paskatinti šlapiąjį puvinį sukeliančių bakterijų vystimąsi. Sausasis

puvinys, veikiant nematodams, gali išsivystyti į šlapiąjį.

Stiebinis ir gumbinis nematodas –Ditylenchus dispsaci taip pat yra vienas iš karantininių

nematodų, daţniausiai gyvenančių smėlio ir priesmėlio dirvose. Infekcija gali kilti iš dirvos ir

infekuotos sėklos. Esant palankioms sąlygoms, per kelis dauginimosi ciklus bulvių vegetacijos metu

nematodai gali sukelti nemaţai rūpesčių sėklinių bulvių augintojams. Šių nematodų labai maţa

populiacija, tad net vienas nematodas kilograme dirvos jau gali sukelti paţeidimus.

Be minėtų bulvinių nematodų- Globodera rostochiensis, Globodera pollida, Ditylenchus

destructor ir Ditylenchus dipsaci, kurie yra aptinkami Lietuvoje ir čia yra paskelbti karantininiais

objektais, bulves paţeidţia ir daug kitų nematodų.

Visi minėti nematodai ne tik tiesiogiai ţaloja bulvę kaip augalą, bet ir maitinimosi metu,

ţalodami šaknų sistemą, sudaro sąlygas patekti į sergantį augalą patogeniniams grybams,

bakterijoms ir virusams. Kovos priemonės su bulviniais nematodais yra sudėtingos ir brangiai

kainuojančios. Pagrindinės priemonės- karantininės, profilaktinės, agrotechninės, sėjomainos,

atsparių veislių auginimas, sandėliavimo reţimas, sėklinių gumbų paruošimo sėklai technologinių

reikalavimų laikymasis. Minėti bulviniai nematodai yra karantininiai objektai Lietuvoje ir Europos

Sąjungoje. Todėl jie išplitę daro didelę ţalą sėklinių bulvių augintojams.

Paţeistose bulvėse ligos plinta lengviau, kadangi jos yra dauginamos vegetatyviniu būdu. Iš

ligomis infekuotų sėklinių gumbų išauga ligoti, maţiau derlingi bulvių kerai. Taip, nuosekliai,

neatnaujinamos bulvių sėklos kokybė kasmet blogėja. Geriausiai tam tinka elito ir pirmos

kategorijos sėkla, išauginta nepaţeidţiant bulvių sėklininkystei keliamų reikalavimų.

Sėklos ligotumo laipsnį iš dalies galima nustatyti jusliškai, pagal ligų simptomus gumbuose.

Gerai pastebimi rauplėtumo, šašuotumo, maro, puvinių paţeidimai. Kai kurių ligų poţymiai matomi

tik gumbus perpjovus. Minkštimo audinių juodos dėmės, parudavimai rodo, kad sėkla yra uţkrėsta

ligų pradmenimis. Bulvių sėklos kokybė priklauso nuo veislės ypatumų, bet labiausiai nuo gumbų

kilmės ir sveikumo.

Bulvių veislės ypatumus apsprendţia:

vegetacijos trukmė ( subrendimo grupė);

panaudojimo paskirtis (maistinės bulvės, bulvės skirtos perdirbimui, krakmolo ar

spirito gamybai);

atsparumas ligoms ir kenkėjams;

išorinių ir vidinių trūkumų išryškėjimas;

derlingumas; morfologinėmis savybėmis;

12

skonio ir kitais kokybės rodikliais;

Bulvių gumbų sveikumą pirmiausia nusako jų paţeidimai virusinėmis ligomis. Labai didelę

reikšmę turi gumbų paţeidimo lygis bakterinėmis ir grybinėmis ligomis. Gumbų fiziologinę būseną

atspindi sėklos sveikumas.

Bulvių augimą įtakojantys faktoriai: gamtinės ir dirvoţemio sąlygos, bei jų aprūpinimas

maisto medţiagomis-visa tai turi įtakos sėklos kokybei. Vėsią vasarą išaugusių bulvių gumbų

sėklinė vertė būna geresnė. Vasaros karščiuose išaugusių bulvių ramybės tarpsnis būna trumpesnis

(gumbai fiziologiškai senesni) ir prasčiau laikosi. Sėkla, išauginta derlingose, optimaliai drėgme bei

maisto medţiagomis aprūpintose dirvose, kaip taisyklė yra vertingesnė ir derlingesnė, nei bulvių

sėkla, išaugusi skurdţiomis sąlygomis. Geriausia sėkla gaunama, kai ji auginama durpţemyje.

Bulvių sėklos kilmė daugiau įtakoja jų derlingumą bei kokybę, nei veislines savybes.

Labiausiai bulvių kokybę maţina virusai, didesnis jų kiekis sukelia virusines ligas. Bulvių

virusai plinta kartu su sėkla. Virusinę infekciją perneša amarai, taip pat ji perduodama iš augalo į

augalą mechaniškai liečiantis lapams arba per ţemės ūkio mašinas, atliekant pasėlių prieţiūros

darbus. Virusinį ligų plitimą lemia infekcijos kiekis, bulvių auginimo agrofonas, meteorologinės

sąlygos (57). Visose pasaulio šalyse vykdomos bulvių sėklininkystės pagrindinis reikalavimas - kuo

maţesnė virusinė infekcija.

VIRUSAI

Tai infekcinius bulvių susirgimus sukeliantys fitopatogenai, plika akimi nelabai pastebimi, bet

labai maţinantys bulvininkystės efektyvumą. Iš maţdaug 20-ties literatūroje aprašomų bulvių

virusų, kurie savo ruoţtu turi nemaţą kiekį štamų. Europos šalyse nustatyta 10 bulves paţeidţiančių

virusų ir viroidų, tarp kurių 6-9 dėl gausaus paplitimo ir neigiamai didelės įtakos derliui, bulvėms

ypač ţalingi(89). Tokie kaip Y virusas (Potato virus Y), A virusas ( Potato virus A), M virusas

(Potato virusM) sukelia juostines ir raukšlėtasias mozaikas, o lapų susisukimo virusas ( Potato

leafroll virus) ir bulvių viroidas (Potato spindel-tuber viroid ) – bulvienojų gotika ir gumbų

deformacijas. Visų šių virusų kompleksinė infekcija duoda ganėtinai didelius nuostolius, čia gali

dalyvauti ir atskiri virusai, kurių individuali infekcija bulvėms didelės ţalos nepadaro. Tai X virusas

(Potato virusX) ir S virusas (Potato virus S).

Visas bulvių apsaugos priemonių kompleksas orientuotas būtent prieš juos. Priklausomai nuo

viruso rūšies, meteorologinių sąlygų, agrotechninių priemonių, infekcijos proverţio laiko ir veislių

atsparumo, virusinės bulvių ligos stipriai maţina ne tik gumbų derlingumą, bet ir jų kokybę (3

lentelė)

Bulvių virusinių ligų paplitimo arealas platus. Jos plačiai išplitusios visuose bulvininkystės

rajonuose. Pagal ţalingumą daugeliu atveju lenkia grybines ir bakterines ligas. Pasaulinėje

bulvininkystėje dėl virusinių ligų kasmet netenkama vidutiniškai 15-20 % bulvių derliaus. Be to,

ţymiai blogėja maistinė gumbų vertė, jų kokybiniai ir technologiniai rodikliai. Paţeistuose

gumbuose sausųjų medţiagų sumaţėja nuo 0,2 iki 1,5 %, krakmolo – 0,5-3 %, vitamino C – 1,5-7

mg%, be to, padidėja cukraus ir amidų kiekis, todėl blogėja bulvių skonis (48, 51).

Pirmieji duomenys apie augalų virusines ligas pasirodė XVI amţiaus viduryje. Pirmosios

virusinės ligos buvo aprašytos XVIIa. Olandijoje. Virusai buvo atrasti 1886, 1892, 1898m. A.

Mayerio ir M. Beijerincko, studijuojant tabako mozaikos virusą (80). Tačiau išskirti gryną virusą ir

jį pamatyti nepavyko dar ilgus metus. Jų morfologiją išsiaiškinta gerokai vėliau elektroninio

mikroskopo pagalba (11).

Ilgai buvo svarstyta ar virusai yra gyvi organizmai. Gyvybė paprastai siejama su ląsteline

sandara. Virusai yra neląstelinės sandaros ir neturi savo medţiagų apykaitos. Virusai negali

savarankiškai daugintis. Jie yra obligaciniai parazitai, veikiantys ląstelių viduje ir besinaudojantys

ląstelių ribosomomis. Patekę į augalo maitintojo ląsteles, jie pakeičia jų biologinius ir biocheminius

procesus. Jie, pavirtę kristalais, nepraranda aktyvumo. Biologiškai aktyvūs virusai tampa tik patekę

į gyvą ląstelę – tai tikrieji (obligaciniai) ląstelės parazitai (11, 69). Apykaitą ima vykti taip, kad

13

ląstelė pradeda naujų, virusui reikiamų elementų sintezę. Dėl to sumaţėja fotosintezės bei fermentų

aktyvumas.

3 lentelė. Virusinės infekcijos įtaka bulvių derliui ir kokybei

Virusai Derliaus

sumaţėji

-mas %

Bulvių kokybės nuostoliai

Krakmolingumo

sumaţėjimas %

Gumbų nekrozės ir

deformacijos

Lapų susisukimas

Potato leaf roll polerovirus(PLRV)

BulviųY virusas-mozaika

Potato Y potyvirus (PVY)

Štamas (PVYNTN

)

Štamas (PYVNW)

Bulvių A virusas

Potato A potyvirus (PAV)

Bulvių M virusas-mozaika

Potato M carlavirus (PVM)

Bulvių S-virusas

Potato S carlavirus (PVS)

Bulvių X virusas-mozaika

Potato X potexvirus(PVX)

Tabako garbanotosios dryţligės

virusas Tobacco ratile virus (TRV)

Bulvių viršūnės kuokštiškumas

Potato mop-top furovirus (PMTV)

Bulvių gumbų verpstiškumo

viroidas Potato spindle tuber

viroid(PSTV)

20-87

14-90

38-46

9-50

0-23

0-57

0-36

0-26

0-65

2,0

1,8

1,6

1,9

0,9

1,6

-

-

-

-

-

Ţiedinės gumbų odelės

nekrozės, neţymiai

įsiskverbiančios į jo vidų

Ţiedinės nekrozės ant kai

kurių veislių odelės.

-

-

-

-

Gumbų odelėje įsispaudę

nekroziniai ţiedai, minkštime

sukarštėję perskrodimai ir

pilkšvai rudos dėmės

Gumbuose sukarštėjusių

formų nekrozės

Gumbai smulkūs, pailgai

verpstiški gumbai, su

suskirdusia odelę

Ląstelių viduje viruso dauginimasis priklauso nuo augalo šeimininko ląstelės baltymų sintezės

aparato: dauginasi ne dalijantis dalelėms, bet sintetinantis nukleorūgšties ir baltymo komponentams

ir jiems vėliau susijungiant į daleles. Virusas lokalizuojasi ląstelės dalyse, neatskirtose nuo ląstelės

turinio dvisluoksne lipidine membrana. Dėl įvairių viruso nukleorūgšties pokyčių, virusai gali

nuolat kisti, evoliucionuoti, atsirandant vis naujiems jų variantams (19, 20). Bulvių paţeidimai

virusinėmis ligomis buvo pastebėti paplitus šiems augalams Europoje. Pirmą kartą virusinės bulvių

ligos pagal ligos simptomus buvo suklasifikuotos 1926 metais, o po dešimtmečio paskelbti ţinomi

virusai. Dabar pasaulinėje literatūroje aprašyta daugiau kaip 700 augalų virusų ir jų kiekis nuolat

didėja (8, 9, 27, 28). Augalų virusai patenka į augalo - šeimininko organizmą tik per paţeidimus.

Augalo ląstelių dengiamąjį apvalkalą virusai neįveikia. Augalinių virusų infekcija pasiţymi

pastovumu. Paţeistas augalas tampa sergančiu visu savo vegetacijos periodu. Vegetatyviniu būdu

besidauginančiuose augaluose virusai išlieka labai ilgai. Jie prasiskverbia į visus augalo audinius,

išskyrus daigų ir šaknų meristeminius audinius. Virusai paţeistuose augaluose sukelia anomalius

reiškinius – mozaiką, dryţuotumą, deformacijas, lapų susisukimą ir kt. Pats sunkiausias iš šių

virusinės infekcijos paţeidimų yra ląstelių bei ţaliųjų audinių ţuvimas - nekrozės (69, 5, 14, 78).

Genų inţinerijos dėka iš pavasarinių snieguolių į bulves buvo įdėta šios gėlės augalinio

baltymo lektino. Lektinas priklauso glikoproteidams, esantiems sojoje, kviečiuose. Taip genetiškai

14

modifikuotų bulvių ţelmenys ankstyvame jų augimo tarpsnyje apsaugomi nuo amarų ir kitų

kenkėjų. Genetiškai modifikuoti augalai atsparūs tik tam tikriems ţinomiems virusams, bet jie gali

sudaryti sąlygas naujoms virusinėms ligoms.

Virusai yra labai jautrūs aplinkos pH. Jiems optimalios sąlygos, kai pH yra nuo 6,0 iki 9,0.

Šarminė aplinka sunaikina virusus, o rūgščioje terpėje jie nesivysto. Virusai jautrūs ir aukštoms

temperatūroms - daugelis jų ţūva +42ºC temperatūroje (11). Skirtingai nuo bakterijų ir

mikoplazmų, antibiotikai virusams yra neefektyvūs. Nors virusai ir tolimi nuo gyvų organizmų,

tačiau dėl galėjimo daugintis jie priskiriami šiai grupei (7, 8). Dauginamasi reprodukcijos keliu. Jis

vyksta virionų nukleorūgščiai patekus į augalo ląsteles per indų sistemą arba per plazmodezmas,

jungiančias vieną ląstelę su kita (38).

1935m. V. Stenuly nustatė, kad virusai susideda iš nukleininių rūgščių ir baltymų. Augalų

virusams būdinga RNR (ribonukleorūgštis), gyvulių ir bakterijų - DNR (dezoksiribonukleorūgštis)

(3). Nukleorūgšties apvalkalą sudaro baltyminis apvalkalas, susidedantis iš 20 skirtingų

aminorūgščių. Augaliniai virusai skiriasi pagal turimą nukleorūgšties kiekį.

Virusinė infekcija yra vidinė ir išorinė. Organizmo viduje virusinė infekcija veikia visus

fiziologinius procesus, trukdydama augalui normaliai augti. Paţeistose augalų ląstelėse sutrinka

cukraus ir krakmolo metabolizmas, sumaţėja sausųjų medţiagų (76, 83). Sutrikus chloroplastų

veiklai, sumaţėja chlorofilo kiekis. Maţėja ląstelių sintezė, audinių savybė sulaikyti vandenį (70,

84). Ţymiai padidėja kvėpavimo intensyvumas, rūgščių susidarymo procesai. Sergančių augalų

lapuose dėl C ir N apykaitos sutrikimų maţiau susikaupia krakmolo (vitamino C) askorbininės

rūgšties, bendrojo ir baltyminio azoto, fosforo (70, 84, 85). Nustatyta, kad labiausiai bulvėms

ţalingi yra X, Y, M, ir S virusai (38). Ketvirtoje lentelėje pateikiami kai kurie duomenys apie

bulvėse paplitusius svarbiausius arba galimus aptikti pavojingus virusus Lietuvoje. Lietuvoje

virusinių ligų paplitimas yra gana įvairus.

4 lentelė. Virusai bulvėse

Sukėlėjas Sistemin

ė

priklaus

omybė

Platintojas Plitimo

būdas

Potato virus A (PVA) Potyviru

s

Amarai Nepersistentiškai

Potato virus V (PVV) Potyviru

s

Amarai Nepersistentiškai

Potato virus Y (PVY) Potyviru

s

Amarai Nepersistentiškai

Potato virus X (PVX) Potexvir

us

Mechaniškai ir dirvos

grybų sporomis

Kontaktu

Potato leaf roll virus (PLRV) Polerovi

rus

Amarai Persistentiškai

Potato virus M (PVM) Carlavir

us

Amarai Nepersistentiškai

Potato virus S (PVS) Carlavir

us

Amarai Nepersistentiškai

Potato mop-top virus (PMTV) Furoviru

s

Grybas Spongospora

subterranea

Spotos

Tabacco ratile virus (TRV) Tobravir

us

Nematodai (necistiniai) -

Bulvių silpnoji mozaika. (Bulvių X virusas-mozaika, bulvių latentinė mozaika). Sukėlėjas: X

virusas (Potato X potexvirus -PVX). Paţeidţia bulves (Solanum tuberosum) ir daugelį kitų bulvių

15

genties (Solanum) augalų. Poţymiai labai priklauso nuo viruso kamieno ir nuo bulvių veislės (23,

56). Ant sergančių lapų pastebima labai silpna tarpugyslių mozaika, kuri ţydėjimo metu sustiprėja.

Tačiau kai kurie agresyvūs kamienai gali sukelti ir lapų raukšlėtumą. Esant mišriai su kitais bulvių

virusais infekcijai, poţymiai būna ryškesni. Virusas labai lengvai plinta per mechaninius

paţeidimus sultimis. Gamtoje virusas irgi plinta kontaktu tarp uţkrėstų ir sveikų augalų, ţemės ūkio

padargais. Virusas gali būti platinamas ir dirvoţemio grybo sporomis. Amarai šio viruso neplatina

(23). Lietuvoje raukšlėtoji mozaika paţeidţia apie 50 % bulvių augalų. Stanevičiaus duomenimis,

viruso X, paprastosios mozaikos sukėlėjo, rasta nuo 30 iki 100% paţeistų augalų. Derlius dėl tos

ligos sumaţėjo 3,8 - 20,0%, o krakmolingumas - nuo 3,0 iki 8,4 % (40).

Bulvių raukšlėtoji mozaika (Bulvių Y virusas - mozaika, bulvių stiprioji mozaika). Sukėlėjas:

bulvių Y virusas (Potat Y potyvirus - PVY). Paţeidţia ne tik bulves (Slanum tuberosum), daugelį

bulvių genties (Solanum) augalų, pomidorus (Llycopersicon esculentum), bet ir paprikų

(Capsicum), Nicotiana genčių augalus. Ant lapų daţniausiai būna mozaikiškas margumas arba

nekrotiškas gyslų šlakuotumas. Ligai progresuojant, lapai raukšlėjasi, apmiršta, lapkočiai ir stiebai

pasidaro trapūs. Ligos poţymiai labai priklauso nuo viruso kamieno ir nuo bulvių veislės. Virusą

nepersistentiškai platina amarai – daţniausiai persikinis (Myzus persicae), pupinis (Aphis fabae),

bulvinis didysis (Macrosiphum euphorbiae), šunobelinis (Aphis nasturtii), bulvinis (Aulacorthum

solinio). Virusas plinta ir kontakto būdu per mechaninius paţeidimus. Y virusas yra labai ţalingas -

gali sumaţinti derlių nuo 20 % iki 70 %, ypač kartu su X virusu (63). Svarbu, kad būtų atsparios

bulvių veislės. Neatsparios veislės greitai išsigimsta.

S viruso sukėlėjas.(Potato virus S (PVS)). Augaluose S virusas daţniausiai būna nematomas,

tačiau kartais sukelia mozaikiškumą, lapalakščio garbanotumą. Jį nepersistentiškai platina amarai,

plinta ir kontakto būdu.

Garbanė. Jos sukėlėjas – bulvių virusas A (Potato virus A (PVA). Sergančių augalų lapai

garbanojasi, pakraščiai banguojasi, tarpai tarp gyslų išsipučia. Šį virusą nepersistentiškai platina

amarai. Lietuvoje liga maţai paplitusi.

Bulvių lapų susisukimas. Ligą sukelia bulvių lapų susisukimo virusas (Potato leaf roll

polerovirus – PLRV). Jis paţeidţia lauko sąlygomis bulves (Solanum tuber) ir kai kuriuos kitus

bulvių genties (Solanum) augalus. Pirmieji bulvių lapų susisukimo poţymiai pasimato ant

viršūninių lapelių. Jie įgauna blyškiai gelsvą arba net rausvą atspalvį, jų pagrindas susisuka aukštyn,

auga vertikalia kryptimi. Antriniai poţymiai, kurie išsivysto augaluose, auginamuose iš uţsikrėtusių

gumbų, būna ţymiai ryškesni: viršūniniai lapai chloratiški (gelsvai išblyškę) ir statūs, o apatiniai -

su nekrotiškais dryţeliais pakraščiuose ir susisukę aukštyn. Jautresnių veislių augalai labai

susmulkėja. Ligos poţymiai, priklausomai nuo viruso kamieno ir nuo bulvių veislės, gali skirtis.

Virusas perduodamas mechaniškai. Jį platina amarai persistentiškai. Pagrindinis viruso platintojas -

persikinis amaras (Myzus persicae), tačiau gali būti platinamas ir kitų amarų (Macrosiphum

euphorbiae,M.ascalonicus, M. ornatus). Virusas neplinta su sėkla arba ţiedadulkėmis. Dėl

nepalankių sąlygų ir geros sėklininkystės liga maţai Lietuvoje paplitusi, nors derlių gali sumaţinti

iki 30-90% (1, 4, 62). Rekomenduojama sodinti sveikas sėklines bulves, naikinti piktţoles ir amarus

- virusų pernešėjus.

Bulvių banguotoji mozaika. Bulvių M virusas - mozaika). Sukėlėjas - bulvių M virusas

(Potato M carlavirus –PVM). Paţeidţia bulves (Solanum tuberosum) ir kitus bulvių genties

(Solanum) augalus. Šiuo virusu paţeistos bulvės turi labai įvairius ligos poţymius: nuo labai

neţymaus lapų margumo iki mozaikos, raukšlėtumo, susisukimo ir ūglių sutrumpėjimo. Esant

aukštesnei temperatūrai, poţymiai iš dalies išnyksta. Virusas plinta mechaniškai paţeistomis

sultimis. Gamtoje virusą platina amarai nepersistentiškai. Pagrindiniai viruso platintojai - persikiniai

amarai (Myzus persicae), tačiau gali platinti ir kiti amarai (Aphis frangulae, A. nasturtii ir

Macrosiphum euphorbiae). Virusai sėklomis arba ţiedadulkėmis neplinta. Reikia sodinti sveikas

sėklines bulves, naikinti piktţoles ir amarus – viruso pernešėjus.

Bulvių viršūnės kuokštiškumas. Sukėlėjas – bulvių viršūnės kuokštiškumo virusas

(Potatomop-top furovirus –PMTV). Natūraliai paţeidţia bulves (Solanum tuberosum). Balandinių

(Chenopodiaceae) ir bulvinių (Solanum) šeimoms priklausančios piktţolės taip pat yra jautrios šiam

16

virusui. Pirminiai poţymiai yra augalo viršūninės dalies stiebo tarp lapų sutrumpėjimas, suteikiantis

augalui krūmelio išvaizdą. Viršūniniai lapeliai gali būti susikraipę ir susmulkėję. Gumbai gali būti

suskeldėję pagal parudavusias paviršines dėmes. Gumbų pjūvyje matomos nekrotinės dėmės, kai

kada ţiedai arba lankai. Dirvoje uţsikrėtę gumbai gali turėti ryškius koncentriškus ţiedus. Virusas

neišplinta į visus uţkrėsto augalo gumbus.

Virusas išsilaiko bulvių gumbuose, iš kurių dirvoţemio grybo Spongospora subterranea

zoosporos nuneša jį į bulvių šaknis. Ilgalaikėse (ţiemojančiose) grybo sporose virusas išlieka

gyvybingas iki dviejų metų. Jis taip pat gali plisti ir kontakto būdu per mechaninius paţeidimus.

Tinkama augalų sėjomaina maţina ligos išplitimo riziką. Sėklai reikia naudoti tik sveikus

gumbus. Laikytis visų bulvių auginimo technologijos rekomendacijų.

Bulves gali paţeisti ir mišri virusų infekcija, kurią sukelia keli virusai. Infekuotose bulvėse

virusai juda augalo sultimis kartu su maisto medţiagomis. Kaip taisyklė, virusai bulvių kere iš

viršaus į apačią juda ţymiai greičiau nei iš apačios į viršų. Todėl gumbų mezgimo metu, kada

vyksta spartus fotosintezės produktų pernešimas iš bulvių lapijos į gumbus, į juos greitai patenka ir

virusai (69). Pagrindiniai simptomai: augalai ţemesni, lapai deformuoti, nebūdingos spalvos ir kt.

Paţeisti virusų, augalai lėčiau auga, maţesnis lapų paviršiaus plotas. Dėl maţesnio chlorofilo kiekio

lapai tampa šviesesni. Virusuotų bulvių gumbuose vyksta cheminės sudėties pokyčiai. Gumbuose

esantys virusai 10-15 dienų sulėtina bulvių dygimą. Ligoto augalo kere uţmezgamas maţesnis

bulvių gumbų skaičius, jie yra smulkesni (46, 73).

Derliaus nuostoliai priklauso nuo ligos išsivystymo lygio. Virusai ne tik sumaţina bendrą

bulvių derlingumą, bet ir sumenkina visaverčių gumbų kokybę (48, 51). Priklausomai nuo

paţeidimo stiprumo, maţėja sausų medţiagų, vitamino C kiekis ir krakmolingumas (7, 12, 29, 87,

91). Dėl kvėpavimo sustiprėjimo didėja laisvųjų amino rūgščių, tirpiojo fosforo ir cukraus kiekiai.

Kai kurie virusai sukelia gumbuose vidines nekrozes, dėl to jie tampa netinkami maistui ir

pramoniniam perdirbimui (61, 82).

Anglijoje atliktų tyrimų duomenimis, paţeistos M virusu bulvės „King Eduard“ uţaugino 10

proc. maţesnį derlių, negu sveikos. Ligotų augalų gumbai, palyginus su gautais iš sveikų augalų,

buvo apie 10 % maţesni ir nevienodo dydţio (6).

Palyginus su devirusuotomis bulvėmis, paţeistų virusais gumbų nuostoliai laikymo metu būna

4-5 proc. didesni, o sėklinis produktyvumas sumaţėja 40-50 % (77).

Kai kurie autoriai teigia, kad ţalingiausias yra lapų susisukimo virusas (LSV), sumaţinantis

bulvių derlingumą iki 50 % ir daugiau (60, 62). Anglijoje LSV randamas 50 % bulvių pasėlių,

derlingumą maţina 10-20 % (16, 20, 34, 39).

Komplekse veikiantys virusai didina bulvių derliaus nuostolius. Maskvos srityje atliktais

tyrimais nustatyta, kad kiekvienas iš X, S, M ir Y virusų derlingumą maţina vidutiniškai nuo 10 iki

30 % , tuo tarpu šių virusų kompleksas – net iki 60 % (48).

Atsiţvelgiant į veislės tolerantiškumą ir atsparumą virusams, Centrinėje Europoje virusai

paţeistuose augaluose atneša šiuos derliaus nuostolius: lapų susisukimo virusas (LSV) - 20-87 %, Y

virusas - 14-88 % , A virusas - 38-46 %, X virusas - 10-57 %, S virusas - 0-23 % (15).

Virusinė infekcija maţina ne tik derlingumą, bet ir krakmolo kiekį (52). A.Ambrosovo ir

L.Sokolvos duomenimis, bulvių nuostoliai dėl virusų kasmet sudaro 25-30 %, o krakmolo kiekis

bulvėse sumaţėja 1-3 % (51). Lenkijoje derliaus nuostoliai būna apie 30-38 %, o krakmolo 1 %.

Nustatyta, kad bulvių derlingumas maţėja didėjant reprodukcijai ir ypač sumaţėja joms esant

ketvirtos penktos reprodukcijos (49).

Vokietijoje nustatytas krakmolo nuostolių priklausomumas nuo virusų rūšies. L virusu

paţeistuose gumbuose krakmolo būna - 2 %, M virusu - 1,9 %, Y - 8 %., A - 1,6 %,.X - 1,6 %

maţiau (38). Virusų ţalingumas bulvėse gali būti sumaţinamas sudarant joms optimalias augimo

sąlygas. Nustatyta, kad didelės azoto normos ilgina fiziologinę vegetaciją (pailgėja jautriausias

augalui augimo tarpsnis), susidaro palankios sąlygos virusams plisti (55, 59).

Didinant PK trąšų normas, didėja bulvių atsparumas virusams, o chloro turinčios kalio trąšos

šį atsparumą maţina (64, 74).

17

Virusų ţalingumui daug įtakos turi dirvoţemio bei klimato sąlygos, taip pat atskirų metų

meteorologinės sąlygos. Sausi karšti orai, drėgmės trūkumas arba perteklius, maisto elementų stoka

augalo fiziologinė būseną veikia neigiamai ir skatina virusinių ligų pasireiškimą (68, 81).

Bulvių apsaugos nuo virusinės infekcijos būdai ir reikalavimai:

sėklininkystės sistema turi uţtikrinti aukštos kokybės sėklą;

teisingas pasėlių plotų, priešsėlių, šalia auginamų augalų ir bulvių reprodukcijų

parinkimas, bei galimų infekcijos šaltiniai įvertinimas;

optimalių tręšimo normų ir santykių parinkimas, siekiant padidint bulvių atsparumą

infekcijai;

ankstyvas bulviasodis naudojant daigintą sėklą;

galimai ankstyvesnis ir pilnas ligotų augalų pašalinimas atliekant bulvių pasėlių

valymą

pasėlių prieţiūra su minimaliu tarpueilių purenimu

insekticidų panaudojimas prieš vabalus - virusinės infekcijos pernešėjus;

ankstyvas bulvienojų pašalinimas priklausomai nuo bulvių veislės, amarų ir infekcijos

paplitimo bei konkretaus gumbų susiformavimo laiko.

Virusų paplitimo sparta priklauso nuo jų perdavimo būdo. Ţinomi trys virusų pernešimo

keliai. Vienas iš jų - tai tiesioginis virusų patekimas iš sėklinio gumbo į naujus gumbus

vegetatyvinio dauginimosi metu (60, 23). Antras kelias – kontaktinis, kai liečiantis uţkrėsto virusais

augalo lapams su sveiku augalu, lapų kraštai ir lapų plaukeliai būna paţeidţiami ir sultys susilieja.

Tokiu keli pernešamas X virusas. Paprastai, greičiausiai perduodami tie virusų štamai, kurie būna

pasiekę uţkrėstuose augaluose pačią aukščiausią koncentraciją. Bulvių X virusas gali būti

persiduodamas iš augalo į augalą taip pat ir besiliečiant šių augalų šaknims (35). Tikriausiai,

veiksmingas būdas uţkirsti kelią virusų pernešimui būtų ir ratų nuplovimas aukšto slėgio vandens

srove. Kitos ne maţiau veiksmingos apsaugos strategijos: sertifikuotos sėklos ir virusams atsparių

veislių panaudojimas, bei iš anksto pašalinti amarų šeimininkus.

Viena iš priemonių virusų daromai ţalai sumaţinti buvo rekomenduojamas ankstyvas sėklinių

bulvių pasėlių derliaus nuėmimas ir bulvienojų pašalinimas- nors dėl to sumaţėja sėklinių bulvių

derlius, tačiau iš sveikesnės sėklos kitais metais gaunamas didesnis ir geresnės kokybės derlius .

Dauguma virusų negali būti pernešami sėklomis ir ţiedadulkėmis. Tačiau bulvių gumbų

verpstiškumo viroidas persineša būtent tokiu keliu (20). Didţiausia uţsikrėtimo virusais galimybė

yra trečiu keliu - pernešėjų pagalba. Virusus platina dirvoje gyvenantys organizmai, pavyzdţiui,

nematodų rūšis Dorlamidae (18). Dirvoje besiveisiantis grybas (Spongospora subterranea) perneša

mop-top bulvių virusą (21). Tačiau pagrindiniai virusų pernešėjai yra bestuburiai gyvūnai: amarai,

cikados, tripsai, vabalai ir kt. (23, 50). Greičiausiai virusus platina skraidantys vabzdţiai. Dabar yra

ţinoma per 400 virusus pernešančių vabzdţių rūšių. Tačiau daugiausia, per 270 virusų rūšių,

perneša amarai. (11, 38, 69).

AMARAI

Pasaulio vidutinio klimato regionų pasėliuose, amarai (Aphidinea)- viena didţiausių ir

svarbiausių kenkėjų ir ligų pernešėjų grupių. Tai ţemės ūkio kultūrų kenkėjai, sudarantys gana

skaitlingą lygiasparnių vabzdţių (Homoptera) pobūrį. Pasaulio vabzdţių faunoje jų priskaičiuojama

apie 2500 rūšių. Nors bulvėse besilankančių amarų yra visame pasaulyje, bet jų paplitimas

kiekviename ţemyne yra transkontinentinis. Gausu amarų vakarų Australijoje, rytinėje Jungtinių

Amerikos valstijų ir Kanados pakrantėse. Būtent čia, Atlanto pakrantės regione amarai pirmiausia

pasirodo ant bulvių, o birţelio mėnesį jie sutinkami ir kituose šių šalių regionuose. Amarų išpuolius

patiria per 200 augalų, įskaitant darţoves, dekoratyvinius augalus bei piktţoles. Mūsų geografinėje

platumoje, bulvės paţeidţiamos daugiau kaip 60-ties įvairiausių kenkėjų, tarp kurių ypač ţalingi

bulviniai nematodai, o gausiai paplitę- kolorado vabalai bei amarai. Lietuvoje bulvių pasėliuose

daţniausiai aptinkami 8-nių rūšių amarai. Viena rūšis nuo kitos skiriasi dydţiu, kūno forma ar

18

spalva, nors turi ir bendrų poţymių. Visi bulvėse randami amarai yra labai gleţni, smulkūs (0,5-

2mm), minkštakūniai, daţniausiai elipsės ir kiaušinio formos vabzdţiai. Besparniai bulvių amarų

suaugeliai 1,7-3,6 mm ilgio. Uţpakalinėje kūno dalyje amarai turi po dvi stiebelių išvaizdos

išaugėles - sifonus. Pilvelio galas baigiasi uodegėle. Skirtingų rūšių amarai gali skirtis savo dydţiu,

forma, plaukuotumu. Tos pačios rūšies amarai būna sparnuoti ir besparniai. Sparnuoti amarai

pavasarį iš ţiemojimo vietų perskrenda į pasėlius ir visada pirmiausia įsikuria vidurinėje bei

viršūninėje bulvės kero dalyje, o rudenį atsiradusieji migruoja atgal į ţiemojimo vietas. Didelis jų

kiekis gali susilpninti augalą ir sumaţinti gumbų derlių.

Dauginasi dauguma amarų labai sparčiai, partenogeniškai, kai neapvaisintos patelės veda

gyvas jaunikles pateles, kurios greitai subręsta, idealiomis sąlygomis (pvz. pavasarį) tai įvyksta per

8-10 dienų ir tokiu pat būdu toliau dauginasi. Vėsesniu oru brendimas uţtrunka ilgiau, bet per

vegetacijos periodą, esant palankioms sąlygoms, gali išsivystyti net keliolika amarų generacijų (23).

Rudeninėse kartose gali atsirasti ir patinėlių. Jie poruojasi su patelėmis ir šios deda ţiemosiančius

kiaušinėlius. Bulvėse gyvenančių rūšių amarai didelių kolonijų nesudaro. Daţniausiai randami

pavieniai arba nedidelės amarų grupelės, kuriose jų būna tik kelios dešimtys. Kiek pasėlyje bebūtų

amarų, jų daroma ţala gali būti tiesioginė ir netiesioginė, sukeliama keliais būdais:

amarai maitindamiesi augalo sultyse esančiomis maisto medţiagomis apriboja jo augimą;

amarai išskirdami lipčių, sutrikdo ţalio lapo ir viso augalo fotosintezės procesą;

amarai siurbdami augalo sultis gali pernešti virusus ir infekuoti augalą.

Bulvėse gyvenantys amarai maitinasi augalų sultimis. Besimaitinančių amarų gausa iš augalo

ekstraguoja maistingąsias medţiagas, kurios įtakoja augalų augimą ir tai augalams tiesiogiai gali

sukelti ţalingą vytimą. Taip infekuotiems jauniems lapams vėliau gali išryškėti deformacijos.

Tačiau amarų skaičius ant vieno bulvės kero nebūna labai didelis todėl ir jų tiesiogiai augalui

daroma ţala nėra didelė.

Kita problema, tai amarų išskyros, vadinamos lipčiumi, kuriame daug augalinio cukraus.

Lipčiumi padengiama augalo lapija. Lapas tampa nepatrauklus, juodai suodinas. Augalo vegetacijos

metu jį apnykusių amarų gausėjanti populiacija tokį augalą alina ne tik savai mitybai panaudotomis

augalo sultimis, bet ir išskirtomis lipniomis lipčiaus apnašomis, tampančiomis barjeru augalui

reikalingiems saulės spinduliams. Taip trikdoma saulės asimiliacija ir augalai tampa silpni.

Nors netiesioginę, bet ţymiai didesnę ţalą amarai padaro platindami virusines ligas ir keldami

rimtą grėsmę bulvininkystei.(41). Yra ţinoma, kad bulves lankantys amarai yra daugiau kaip 40-ties

nepatvarių ir 5 nuolatinių virusų pernešėjai. Jų, kaip ţalingų virusų, ypač tokių kaip bulvių viruso

(PVY) pernešėjų vaidmuo bulvių pasėliuose vyksta pastoviai. Amarai bulvių pasėliuose ţalingi visą

vegetacijos laikotarpį. Pagal jų reprodukcinę sistemą per 4-6 savaites vienas amaras gali paskleist

tūkstantinę amarų populiaciją. Šis skaičius nuolat auga, pasklisdamas tarp augalų bulvių pasėlyje.

Jeigu tame bulvių pasėlyje atsiranda virusų šaltinis, tai virusinė infekcija iš uţkrėstų į sveikus

augalus amarų išplatinama ţaibiškai. PVY viruso simptomai nuo lengvos mozaikos iki nekrozės

sunkiosios formos. Pagrindinis pavojus slypi tame, kad amarų paplitimas ir jų išplatinta virusinė

infekcija ne tik sumaţina bulvių derlių, pablogina kokybę bet svarbiausia, kad sumenkina gumbų

sėklinę vertę. Todėl sėklinių bulvių augintojai, privalo turėti labai kruopščiai suplanuotas amarų

kontrolės strategijas, nes amarų pernešami virusai perduodami į dukterinius bulvių pasėlius. Virusų

perdavimas-ypatinga problema, kuomet sėklinės bulvės auginamos šalia didelių maistui skirtų

bulvių plotų, arba kitų, amarams tinkamų bei jų lankomų augalų. Sprendţiant bulvių sėklininkystės

aktualijas, daţnai klausiama, kuris virusas kelia didţiausia susirūpinimą? Yra išskiriamos dvi jų

grupės-nuolatiniai virusai, pavyzdţiui, bulvių lapų susisukimo virusas(PLRV) ir nepatvarūs virusai,

kuriuos atstovauja PVY, bulvių virusas(PVA) ir bulvių virusas (PVV).

Kontroliuojant virusus reikia vadovautis trimis auksinėmis taisyklėmis arba kriterijais:

1.Monitoringas - naudojantis amarų stebėjimo tarnybos informacija įvertinti vietos vektorių

slėgį ( amarų ţalingumo dydį ) ir paruošti tinkamą kontrolės strategiją.

2. Higiena arba sėklinių bulvių plotų fitosanitarinė aplinka išlaikant izoliacines zonas bei

kontroliuojant smulkiųjų augintojų veiklą.

19

3. Atsparumas- neleiskime amarams įgauti rezistentiškumą. Naudokime įvairių cheminių

medţiagų grupėms mišinius.

Klasikiniu virusų platintoju visame pasaulyje pripaţinta persikinių amarų (Myzus persicae)

rūšis. Ši amarų rūšis platina daugiau kaip 60 įvairių augalų virusinių ligų (13). Lietuvoje persikiniai

amarai gali pernešti 50-ties rūšių virusų. Bulvėse jie perneša 8 rūšių virusus. Tyrimais nustatyta,

kad mūsų krašte šių amarų yra tik 6,7 proc. (41). Paskutiniu metu gausiai sutinkami pupiniai,

šunobeliniai ir kitokių rūšių amarai.

Tačiau vien pagal tai, kaip atskiros rūšies amarai sugeba perduoti virusus, dar negalima

spręsti, kuri amarų rūšis nulemia virusų išplitimą bulvėse tam tikroje teritorijoje. Ţymiai svarbesnis

šiuo atţvilgiu poţymis yra rūšies gausumas. Gausiai išplitusi rūšis, nors ir maţiau efektyvi

perduodama virusus, gali juos išplatinti ţymiai labiau, negu negausi, nors ir labai efektyviai

perduodanti. . Todėl yra labai svarbu amarų populiacijos stebėsena bulvių pasėliuose. Tai leistų ne

tik pasirinkti tinkamą bulvių apsaugos nuo amarų strategiją, bet ir išvengti jų rezistentiškumo

grėsmės, daţnai naudojant vieną ar kitą cheminę medţiagą, ypač sėkliniuose pasėliuose.

Bulvių sėklos augintojams, kad būtų išvengta virusų perdavimo, reikėtų panaudoti amarų

atsparumo insekticidams prevencinę strategiją kuomet kaitaliojamos naudojamų skirtingų

insekticidų klasės.

AMARAI MINTANTYS BULVĖMIS

Atidţiai įsiţiūrėjus į ant bulvių lapų surandamus amarus, pastebėsime, kad jie gana nevienodi.

Čia randami amarai skiriasi ir pagal savo ūgį, ir pagal kūno formą, ir pagal spalvą. Taip yra todėl,

kad bulvėse gyvena ne viena amarų rūšis. Amarų populiaciją bulvėse sudaro šios rūšys: persikiniai

(Myzus persicae), paprastieji bulviniai (Aulacorthum solani), šunobeliniai (Aphis

nasturtii),agurkiniai (Aphis gossypii), didieji bulviniai (Macrosiphum euphorbiae), pupiniai (Aphis

fabae) nors čia galima rasti ir daugiau jų rūšių (22) (4 lentelė).

Verta atkreipti dėmesį į amarų - pernešėjų skraidymus insekticidais neapdorotuose pasėlių

plotuose. Nevėjuotom gamtinėm sąlygom jie gali skristi 1,6 - 3,2 km/h greičiu. Taip kaip ir

nepersistentiniai virusai, jie savo aktyvumą ant pernešėjo durklo (straubliuko) išlaiko iki 10

valandų, amarai ir šiuos virusus perneša pakankamai dideliais atstumais. Tokie virusai pernešami

amarų ir kurie nesilanko ant bulvių. Amarai, nesilankantys bulvėse, ieškodami sau tinkamo augalo –

šeimininko, bandomaisiais dūriais gali pernešti virusą.

Kovoje su amarais - pernešėjais reikia atkreipti dėmesį į kritinius paţeidimų terminus, tai

amarų pavasarinis ir vasaros skraidymas. Nors pavasarinio skraidymo metu jų kiekis neskaitlingas,

bet tai vyksta, kai bulvės yra spartaus augimo tarpsnyje ir pirminei infekcijai yra jautriausios.

Pavasarį amarai, aktyviai ieškodami tinkamo augalo, atlieka gausybę patikrinamųjų dūrių. Taip

atsiranda nauji infekcijos ţidiniai. Gausybė amarų šiaurės Europoje skraidančių liepos pabaigoje -

rugpjūčio pradţioje atlieka masinį virusų paskleidimą.

Daţniausiai sutinkami bulvių lauke šunobeliniai (Aphis nasturtii) ir didieji bulviniai

(Aulacorthum solini ) amarai. Jie sudaro atitinkamai 53,2-70,1 ir 19,9-26,8% visų bulvėse

sutinkamų amarų (69).

Šunobeliniai amarai (Aphis nasturtii Kalt). Tai smulkūs, apie 1 mm ilgio amarai, kiaušinio

formos. Kūnas šviesus - geltonos ar gelsvai ţalios spalvos. Amarų ūseliai - antenos - maţdaug pusės

kūno ilgio. Sifonai šviesūs. Antenų pamatiniai kauburėliai neišsivystę ir yra beveik kaktos vidurio

aukštyje. Šunobeliniai amarai, kaip ir persikinis amaras, perneša tuos pačius virusus, bet ne taip

sparčiai kaip pastarasis. Šunobelinis amaras perduoda tik 5-10% lapų susisukimo virusų. Ţiemoja

kiaušinėlio stadijoje ant šunobelės, kaip augalo – šeimininko. Migruoja geguţę ir birţelio mėnesiais

ant daugelio grikinių, kiauliauoginių, kopūstinių šeimos augalų, taip pat ir ant bulvių. Ši amarų rūšis

ant bulvių lapų sudaro vyraujančią besparnių amarų populiacijos dalį (5 lentelė).Gausiausias jų

pasirodymas pastebimas liepos mėnesio pradţioje

Persikiniai amarai (Myzus persicae Sulz.). Jie kiek stambesni uţ kitas bulvėse sutinkamas

rūšis. Besparnių amarų kūno ilgis – 1 - 1,5 mm. Kūnas ţalios ar gelsvai ţalios spalvos. Persikiniams

20

amarams būdingas poţymis - gerai išvystyti pamatiniai antenų kauburėliai, stipriai išsišovę į priekį.

Centrinė kaktos dalis tarp išsišovusių kauburėlių panaši į kvadratinį įdubimą. Besparnių amarų

antenos sudaro apie 90% kūno ilgio, sparnuotų amarų – 100 - 120%. Svarbus persikinių amarų

poţymis - vidurinėje savo dalyje išpūsti sifonai. Kartais sifonų pastorėjimas nelabai ryškus.

Persikiniai amarai yra pagrindiniai L viruso, o taip pat Y, A, M, S, ir bulvių viršūnės kuokštiškumo

viruso pernešėjai. Šios rūšies amarams augalai šeimininkai: persikas, migdolas, abrikosas, laukinė

vyšnia bei įvairios slyvų rūšys. Vasarinės šio amaro generacijos gali maitintis daugeliu ţolinių

šeimos augalais, tuo pačiu ir bulvėmis. Kenkėjas ţiemoja saugyklose ant uţdaro grunto augalų

gumbų ir šakniagumbių.

Persikiniai amarai visame pasaulyje pripaţįstami kaip klasikiniai virusų platintojai. Ši amarų

rūšis perneša ir platina daugiau kaip 60-ties įvairių augalų virusinių ligų (13). Daţniau sutinkami

tokiuose bulvių plotuose, kurie yra arčiau gyvenviečių, šiltnamių, sodų. Migracijos metu jie virusais

infekuoja tokias darţoves kaip paprika, pomidorus, agurkus, kai kurias salotas, iš gėlių

chrizentemas, palergonijas, bei atvirame grunte augančias bulves, runkelius, kopūstus, tabaką

špinatus ir t.t. Ţaliasis persikinis amaras gali pernešti daugiau nei 100 virusų rūšių. Lietuvoje

persikiniai amarai perneša 50-ties rūšių virusus iš kurių 8-nis bulvėse. Tyrimais nustatyta, kad mūsų

krašte šių amarų yra tik 6,7 proc (41). J. Šurkaus Dotnuvoje atliktais tyrimais, efektyviausiais virusų

platintojais pasirodė persikiniai ir didieji bulviniai amarai. Panašius tyrimų rezultatus yra gavę ir kiti

to meto tyrinėtojai I.Damrozė, I.Volkė (25, 45), nustatę, kad daugumoje atvejų persikiniai amarai

yra efektyviausi virusų platintojai.

5 lentelė. Bulvėse virusus pernešantys amarai

Amaro tipas

Virusas ir jo pernešimo būdas Pernešimo

efektyvumas

% lyginant

su persikiniu

amaru

persistentiniai nepersistentiniai

Y A M S

21

A. Lankantys bulvių pasėlius

Persikinis (Myzus persicae Sulz.)

Šunobelinis (Aphis nasturti)

Šaltekšninis (Aphis frangulae Kalt.)

Didysis bulvinis (Macrosiphum euphorbiae

Thom)

Paprastasis bulvinis (Aulacorthum solini

Kalt.)

Taškuotasis šiltnamiais (Myzus ornatus

Laing)

Šlakuotasis šiltnamiais (Aulacorthum

circumflexum Buckton)

Arbūzinis (Aphis gossypii Glover)

Runkeliais (Aphis fabae Scop.)

Apininis (Phorodon humuli Schrk.)

Šlamutinis (Brachycaudus helichrysi Kalt.)

Svogūninis (Myzus ascalonicus Doncaster)

B. Nesilankantys bulvių pasėliuose

Ievinis amaras (Myzus lythri (Schrank)

Didysis javinis (Sitobion avenae (Fabr.)

Maţasis javinis(Sitobion fragariae(Walker)

Blyškusis javinis (Metopolophium

dirhodum(Walker)

Vyšninis (Myzus cerasi (Fabr.)

Salotinis (Anuraphis bakeri (Mosley)

Garšvinis (Cavariella aegopodir(Scop.)

Rugštyninis (Aphis rumicis(L.)

Ligustrinis (Myzus ligustri(Mosley)

Agrastinis (Cryptomyzus ribis (L.)

Pievinis (Schizaphis nigerrima (Hille Ris

Lambers)

Pienių (Hyperomyzus lactucae (L.)

Ţirninis (Acyrthosiphon pisum (Harr.)

Ţaliasis obuolinis (Aphis pomi (De Geer)

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

100

100

100

100

100

-

-

-

87

100

100

-

11

2

-

19

-

13

-

-

-

-

11

-

94

36

Kova su šiuo amaru yra ypatingai svarbi dėl keleto prieţasčių. Jų išlikimo tikimybė didesnė

nes turi kelis augalus šeimininkus(pvz., rapsas, lubinai bei visa eilė piktţolių iš kurių paminėtinas

laukinis ridikas.) Kai kurios persikinio amaro populiacijos greitai įgauna atsparumą insekticidams,

todėl juos sunku kontroliuoti.

Virusinė infekcija prasideda, kai keletas sparnuotų amarų iš kitur perskrenda į bulvių pasėlius.

Šie skrendantys amarai pajėgūs perskristi nuo kelių šimtų metrų iki kelių šimtų kilometrų.

Paprastieji bulviniai amarai (Aulacorthum solini Kalt.) bulvėse sutinkami gana daţnai, tačiau

negausiai. Kolonijų nesudaro, gyvena paprastai pavieniai egzemplioriai. Patys amarai stambesni -

besparnių individų kūno ilgis – 1,5 - 2,5 mm. Kūnas šviesiai ţalios spalvos, su tamsiau ţaliomis

dėmėmis sifonų pagrinde. Sifonai ilgi, ploni, cilindriški, šviesūs ir tik jų galai gali būti kiek

tamsesni. Sifonų viršūnėlės praplatėjusios. Amarų antenos viršija kūno ilgį. Antenų pamatuose

stipriai išvystyti kauburėliai, kurių vidinės pusės priekin pasidavusios lygiagrečiai ar neţymiai

suartėjusios. Vystosi be būtinybės keisti augalą šeimininką, ant daugelio ţolinių augalų: bulvių,

vėdrynų. Tai palyginti negausi amarų rūšis , pernešanti virusus Y, A, M.

Didieji bulviniai amarai (Macrosiphum euphorbiae Thom) bulvių lauke randami daţnai,

tačiau, kaip ir paprastieji bulviniai amarai, negausiai. Ţymesnių kolonijų nesudaro, gyvena

pavieniai individai. Amarai stambūs. Besparniai individai – 3 – 4 mm ilgio.

22

Tai patys stambiausi iš Lietuvoje bulvėse gyvenančių amarų. Kūnas kiaušinio ar verpstės

formos, ţalios spalvos, sparnuotų individų - su tamsiomis skersinėmis juostelėmis. Antenos ţymiai

viršija kūno ilgį. Antenų pamatuose esantys kauburėliai labai išvystyti, jų viršūnėlės pasidavusios

toli į priekį nuo kaktos vidurio. Amarų sifonai ilgi, cilindriški. Sifonų ilgis maţdaug lygus amarų

kūno pločiui. Uodegėlė ilga, kardo išvaizdos. Vystosi nekeisdami augalo šeimininko,

partenogeniškai, ant bulvinių, erškėtinių, skėtinių šeimos augalų. Bulviniai amarai pasaulyje lanko

ir maitinasi ant daugiau kaip 200 augalų rūšių. Perneša mozaikos ir kartais lapų susisukimo

virusus.Tai darydami jie daţniau telkiasi ant stiebų, ar jaunesnių augalo dalių.

Pupiniai amarai(Aphis fabae Scop.). Tipingi pupų ir runkelių kenkėjai. Bulvėse sutinkami

rečiau ir čia nesudaro tokių didelių kolonijų, kaip pupose ar runkeliuose. Daţniau bulvių pasėlyje

pasitaiko tada, kai bulvės auginamos greta pupų ar runkelių sėklojų lauko. Gausias kolonijas sudaro

ant bulvėse augančių piktţolių - balandų, usnių. Savo kūno forma pupiniai amarai panašūs į

šunobelinius, tačiau uţ juos yra stambesni, 1,5 - 2,4 mm ilgio. Būdingas jų poţymis – tamsi,

daţniausiai visai juoda kūno spalva. Ţiemoja kiaušinėlių stadijoje ant oţekšnio, putino ir jazminų

krūmų. Vasarą maitinasi įvairiarūšiais augalais, daţniausiai burokiniais, vikiniais, jurgininiais,

aguoniniais ir piktţolėmis.

Pagal galimybes pernešti bulvėms ţalingus virusus, ši amarų rūšis nusileidţia visom anksčiau

aprašytiems amarams. Tačiau masinio paplitimo metais ir ši amarų rūšis gali turėti didelės įtakos

sėklinius bulvių pasėlius uţkrečiant virusais.

AMARŲ TYRIMO METODAI IR SĄLYGOS

Amarų populiacijos gausa bei virusinės infekcijos intensyvumas metai iš metų labai skiriasi.

Svyravimų prieţastys nėra ţinomos. Tačiau tai gali būti ir naudotų insekticidų, šalnų ar herbicidų,

naikinančių piktţoles, kaip augalus šeimininkus, pasekmė. Ţinant, kokia bus amarų migracijos

kreivė, galima bulvių augintojams suteikti daug naudingos informacijos apie galimus purškimus

insekticidais. Tam naudojamos amarų gaudyklės bei monitoringo programos. Gauti amarų

stebėsenos duomenys viešoje erdvėje atnaujinami kas savaitę per visą bulvių auginimo sezoną.

Tinklalapyje turėtų būti taip pat pateikiama informacija apie bulvių virusus, ir amarų populiacijas

atskirų regionų bulvių pasėliuose. Amarų rūšinę sudėtį, ir net juos medţiojančius vabzdţius. Gera

priemonė pasėlių patikrinimas bei pasėlių valymas pašalinant virusinėmis ligomis sergančius

augalus. Uţsienio atitinkamoje literatūroje, rekomenduojamas praktinis būdas patikros metu

paţvelgti į trijų lapų apačią ant kiekvieno, daugiau kaip 50 augalų (bulvių kerų).

Siekiant tiksliai įvertinti bulvių pasėlių fitosanitarinę būklę, tikslinga organizuoti

monitoringą, reguliariai vykdyti ţaldarių stebėsena, atliekant jų apskaitas ir neleidţiant galimų ţalos

protrūkių. Bulves pasėlyje reikia stebėti įvairiuose jų augimo tarpsniuose. Tokiems stebėjimams

reikalingos ţinios apie bulvių kenkėjus ir jų sukeliamas ligas. Be to galima panaudoti tam tikrus

pagalbinius prietaisus. Dauguma vabzdţių labai mėgsta geltoną spalvą, todėl amarų paplitimą

galima kontroliuoti geltonomis (vandeninėmis ar lipniomis) gaudyklėmis. Tam, kad kova su

amarais – bulvių virusinių ligų platintojais, būtų sėkminga ir efektyvi, reikia ţinoti jų pasirodymo

laiką bulvėse, jų gausumo kitimus vegetacijos metu. Pavyzdţiui ţaliojo persikinio amaro migracija

nuo piktţolių, paprastai prasideda birţelio pradţioje. Pirmiausia jų reikia ieškoti ir jie randami ant

bulvių augalų pasėlio pakraščiuose, vyraujančio vėjo kryptimi. Mūsų geografinėje aplinkoje

daţniausiai iš vakarų į rytus ar pietryčius.

Gauti stebėjimų ir apskaitų rezultatai leidţia parinkti optimaliausias priemones kovoje su

virusų pernešėjais bei virusinėmis ligomis (54). Patartina vengti kalendorinio insekticidų

naudojimo. Prieš insekticidų purškimą stebint bulvių pasėlius lankančius amarus galima sutaupyti

laiko ir pinigų. Stebėsenos metodas yra labai svarbus. Tam reikia pasirinkti stebėsenos sistemos

pradţią ir nuosekliai naudoti šį metodą per visą bulvių vegetacijos sezoną taip, kad įrašai būtų

palyginami. Šalys, kuriose pasiekti geri bulvininkystės rezultatai ir kurios su bulvių virusinėmis

ligomis pastoviai kovoja, amarų dinamikos sekimą, jų biologijos tyrimus laiko pirmaeiliu reikalu.

23

Remiantis tais duomenimis, nustatomas optimalus kovos priemonių taikymo ir bulvienojų šalinimo

laikas bei kiti sėklinių bulvių auginimo svarbūs darbai.

Amarų gausumui bulvėse sekti naudojami keli metodai iš kurių paminėtini:

geltonų lėkštelių;

šimto lapų;

lipnių paviršių;

orą siurbiančiųjų gaudyklių;

Geltonų lėkštelių (Mërike indų) metodas remiasi vokiečių mokslininko H. Miorikės (1951m.)

atradimu, kad dauguma amarų rūšių pasiţymi savybe skristi į geltoną spalvą. Šis metodas leidţia

sekti sparnuotų amarų gausumą bulvių lauke. Tam tikslui imamos 24 cm diametro ir 8 cm aukščio

apvalios plastikinės, ryškiai

geltonos palvos lėkštelės, 2

cm iki viršaus uţpildytos

skaidriu vandeniu, į kurį

įlašinama aktyvios medţia-

gos, didinančios vandens

paviršiaus įtampą.

Tokios ryškiai geltonos

gaudyklės bulvių laukuose

statomos ant ţemės, nuo

augalijos išvalytoje aikš-

telėje, bulvėms esant augimo

tarpsnyje BBCH 10-13, arba

ant stovo tarp bulvienojų

virš jų viršūnių. Gaudyklės

išdėstomos atsiţvelgiant į

konkretaus bulvių lauko

kaimynystėje vyraujantį

arealą. Pamiškės ar atviro lauko areale yra skirtingos gamtinės sąlygos. Nuo to priklauso ir virš

bulvių lauko praskrendančių amarų rūšinė sudėtis. Šie amarai, suvilioti ryškiai geltona lėkštelių

spalva, sukrenta į ją. Belieka reguliariai kas dieną ar kas 3 -5 dienas iš indo išimti geltonoje

lėkštelėje „įkalintus“ amarus. Daţniausiai tai daroma kas 5 paras. Amarai surenkami reguliariai tą

pačią valandą ryte. Lėkštelės turinys perkošiamas per marlinę servetėlę, ant jos likę amarai

talpinamai į indą su 70% spirito tirpalu. Laboratorijoje mikroskopo pagalba ant marlės surinkti

amarai identifikuojami ir skaičiuojami pagal rūšis. Pagrindinis šio metodo trūkumas tas, kad į

lėkšteles papuola daug kitų rūšių amarų, kurie bulvėse negyvena, nesimaitina, o tik praskrenda per

bulvių lauką.

Šimto lapų metodas leidţia sekti visos amarų faunos gausumą bulvėse. Tam suskaičiuojami

visi amarų individai dešimtyje lauko vietų, einant lauko įstriţaine, ant dešimties sudėtinių bulvių

lapų. Lapai imami iš visų trijų augalo dalių: 33 - viršūniniai, 34 - viduriniai ir 33 -apatiniai. Taip

daroma, kad būtų galima suskaičiuoti visų bulvėse gyvenančių amarų rūšių atstovus. Mat vienų

rūšių amarai labiau mėgsta apsigyventi augalo viršūnėje, kitų – apatiniuose lapuose, o dar kitų -

visame augale. Apskaita atliekama neatidėliotinai ant švieţiai nuskintų lapų. Nesant tokios

galimybės, amarai nuo lapų šepetuku nupurtomi į indą su 70% spirito tirpalu. Tokie skaičiavimai

atliekami kas 5 ar kas 10 dienų, pradedant nuo amarų pasirodymo bulvėse pradţios. Visumoje tai

nėra tikslus apskaitos metodas, nes tai daroma jau amarams maitinantis bulvėse, bet neţinant jų

gausos ir infekcijos lygio.

Lipnių paviršių metodas taikomas retai. Tai daroma ekspedicijų ir maršrutinių tyrimų metu

bulvių pasėliuose atliekant sparnuotų amarų apskaitas. Tam naudojamos 25 x 12,5cm geltonai

daţytos faneros ar plastiko lentelės, 50 cm aukštyje pritvirtintos ant vertikalios kartelės. Jos abipus

ištepamos nedţiūstančiais klijais ir viename tyrimo taške 3-4 m atstume viena nuo kitos pastatomos

1pav. Geltona amarų gaudyklė

24

lygiagrečiai. Kaskart nuo jų skalpeliu nuimami prilipę amarai, kurie identifikuojami ir

suskaičiuojami.

Amarų migracijai, jų gausumui ir daromai ţalai bulvių pasėliuose didelę įtaką turi aplinkos

veiksniai: šių kenkėjų pasirodymo bulvių pasėliuose laikas, jų kontrolės laikas bei naudojamos

priemonės.

Orą siurbiančiųjų gaudyklių pagalba galima įvertinti bulvių pasėliuose plintančiųjų amarų

migracijos aktyvumą, jų rūšinės sudėties įvairovę, iš anksto prognozuoti jų plitimo tendencijas, jų

pasirodymo bulvių pasėliuose laiką ir numatyti kontrolės priemonių naudojamo tikslingumą.

Pvz. galima pasirinkti apţvelgti 2-3 vietų pasėlius, tikrinant po 20 augalų. Einama įstriţainės

principu, įvertinant amarus ant 2-3 bulvių kerų kiekviename sustojime. Uţrašomi amarų, kuriuos

randame ant kiekvieno iš 20 augalų, numeriai, tam, kad atsiradus būtinybei, būtų galima patikrinti.

Galimas ir zig.- zag. metodas sustojant kas 2-3 kerai, kad patikrinti amarus. Darant amarų

stebėsenos apskaitas, svarbu nepamiršti „krašto efekto“ taisyklės, nes pasėlių pakraščiuose amarų

susitelkimas būna didesnis, nes jie kolonizaciją pradeda nuo pasėlio krašto, kur bulvių kerai yra

ţemesni nei viduryje. Tai yra svarbiausia, nes pasėlio viduryje auga produktyviausi sėklinio pasėlio

augalai ir jie turi likti sveikiausi nuo virusų.

Tyrimo tikslas –Lietuvos vakarų, vidurio ir rytų regionų bulvių pasėliuose organizuoti

nuolatinį monitoringą, atliekant amarų kaip virusų pernešėjų ir jų ligų platintojų migracijos

stebėjimą, gaudymą, identifikavimą ir apskaitą.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Nustatyti bulvių pasėliuose plintančių amarų rūšinę įvairovę;

2. Ištirti amarų plitimo ypatumus, priklausomai nuo aplinkos veiksnių įvertinant jų

migracijos aktyvumą;

3. Nustatyti amarų ţalos maţinimo galimybes bulvių, ypač sėkliniuose plotuose.

Tyrimas vykdytas 2010 metų vidurvasarį, liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kuomet sparčiai

priauganti bulvių lapija, yra jautriausia virusinei infekcijai, pernešama tuo metu intensyviai

skraidančių ir besimaitinančių amarų. Tyrimui naudotas geltonų lėkštelių (Mërike indų) metodas.

Lėkštelės ir visi kiti šiuo metodu dirbant reikalingi indai buvo uţsakyti ir gauti iš Jungtinės

Karalystės. Jos buvo išdėstytos Lietuvos skirtingų regionų bulvių pasėliuose, kur bulvės buvo

auginamos pagal intensyvią technologiją. Penki geltonų lėkštelių dislokacijos taškai buvo pasirinkti

pagal kelis skirtingus kriterijus:

1. pagrindiniai šalies bulvininkystės koncentracijos rajonai;

2. rajonai kuriuose vykdoma šalies bulvių sėklininkystė;

3. geografinis regioniškumas vertinant pagal vyraujančius vėjus bei reljefą;

Vadovaujantis, minėtais kriterijais kiekvieno regiono bulvių pasėliuose, su skirtinga bulvių

veisle, buvo pastatyta po dvi amarų gaudykles. Pajūrio regione, viena iš jų stovėjo Šilutės rajono

Liaunų kaimo laukuose, 65 ha bulvių veislės „Saturna“ pasėlyje, kita Klaipėdos rajono Butkų

kaime, 32,5 ha „Ants“ veislės bulvių pasėlyje. Tai Petro Vasiliausko sėklininkystės ūkio bulvės,

kurias pučiant Kuršmarių vėjams, aistringai mylavo ne tik vidurvasario saulė, kankino rugpjūčio

liūtys, bet ir virusais ligotus bučinius dalijo amarai. Lygiai taip pat šie ţaldariai elgėsi ir Šakių

rajono Lukšių kaimo lygiuose lyg stalas laukuose, kur vidurvasaryje 90ha plote kaip rūta ţaliavo

UAB „Šaka“ bulvės, merkiamos lietaus ir kankinamos vidurvasario sausros. Saulės ir lietaus

išdaigų nestigo Dotnuvos bei Krekenavos lygiuose ir vėjo siautuliui atviruose laukuose. Kaip retą

karštą, subtropikams tipingą praėjusią vasarą stipriai įtakojusią skraidančių ir bulvių pasėlius

lankančių amarų neregimą, bet piktybišką ir ţalingą veiklą.

Anykščių rajone, Viešinto eţero pakrantėje, kur išsidėstę Paeţerių kaimo laukai, negalintys

pasigirti geromis ţemėmis, bulvių sėklininkyste uţsiimantis ūkininkas, vidurvasaryje mums taip pat

leido „pamedţioti“ amarus. Netoliese stovintis stambus senas vėjo malūnas, leidţia daryti prielaidą,

vietovei esant pakankamai vėjuotai. Tik vėjas čia, kaip ir prie jūros daugumoje vakaris, bet jau ne

jūrinis, o kontinentinis, nešinas Vidurio Lietuvos lyguma klajojančius amarus. Na, o toje pačioje

Anykštijoje, ten kur minėta lyguma įsiremia į vakarinę Aukštaičių kalvyno nuošlaitę, kur

pietvakarių įsauliui savo graţųjį kraštovaizdį atgręţę Elmininkų bandymų stoties laukai, įkurdinom

25

penktąjį amarų migracijos tyrimo tašką. Čia naudojome orą siurbiančią amarų gaudyklę ir Mërike

indą, arba kaip ir kituose bulvių laukuose geltonąją lėkštelę. Visos jos reikiamai paruoštos, taip kaip

nurodyta tekste, aprašant geltonų lėkštelių (Mërike indų) metodą būdavo reguliariai tam tikrais

laiko intervalais tikrinamos surenkant šiuose geltonuose induose įkalintus amarus bei vieną ar kitą

vabalėlį. Visa ši fauna čia pat lauke perkošiama per tankų audinį, kuris atsargiai dedamas į specialų

indą su spiritu, kad nesuţalojant sugautų amarų ir juos būtų galima nusinešti į galulaukę ir

parsiveţti į kabinetą, kur nepaţeidţiant ūsų, sparnų bei kūno narelių, spiritu nuplaunami į specialius

biukselius ir spiritu uţkonservuojami. ir perduodami į laboratoriją entomologui, kuris juos

identifikuoja ir padaro apskaitą.

AGROMETEOROLOGINĖS SĄLYGOS

Lietuva- vidutinių platumų zonoje ir čia orai labai permainingi. Net dvi labai panašios dienos

skiriasi viena nuo kitos skirtinga temperatūra, vėjo kryptimi, debesų kiekiu arba kitais

meteorologiniais dydţiais bei reiškiniais. Daţnai mes stebime, kad darganą keičia giedra, o šilumą –

staigus atšalimas. Šią kaitą pastebime ne tik diena iš dienos, bet ir lygindami atskirus metų laikus.

Lietuvos klimatas formuojasi veikiant globaliniams faktoriams bei vietinėms geografinėms

sąlygoms. Daţniausiai mūsų respubliką veikia vidutinių platumų oro masės (80-87%): pavasarį ir

vasarą daţniau kontinentinės, o rudenį ir ţiemą – jūrinės.Vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje

lygi 6,2 oC.. Skirtumas tarp šilčiausio liepos ir šalčiausio sausio mėnesių siekia 21,8

oC..

Pavasaris pas mus labai nepastovus, su daţnu šaltų ir šiltų orų kaitaliojimusi. Vidutinės

mėnesio temperatūros nuo kovo iki balandţio mėnesio pasikeičia iš neigiamų į teigiamas. Daugelio

Lietuvoje augančių kultūrinių augalų vegetacinio periodo pradţia laikomas tas momentas, kai

vidutinė paros temperatūra pereina per 5 laipsnius. Tai vidutiniškai įvyksta apie balandţio 15 dieną.

Vasara Lietuvoje vidutiniškai šilta. Vėsesnė vasara prie jūros, tolstant nuo jos, šilčiausio

mėnesio vidutinė temperatūra aukštėja. Vasaros audrų dėka per šį laikotarpį iškrinta daugiau kaip

50%metinio kritulių kiekio.

Rudenį išsilygina temperatūrų skirtumas tarp jūros ir sausumos ir dėl to atmosferos frontai

pasidaro maţiau judrūs.. Tai sąlygoja darganotų orų vyravimą, su ilgai dulksnojančiais lietumis.

Ţiemos daţniausiai švelnios, nes tuo metu vyksta daţni šilto jūrinio Atlanto oro įsiverţimai.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra kinta nuo minus 3 o

C. Pajūryje iki minus 6 o

C. rytiniuose

rajonuose.

Po 2009-2010 metų itin šaltos ţiemos, kokios Lietuvoje nebuvo daugiau nei dešimtmetį,

klimatologai prognozavo, kad ir šių metų vasara bus tartum paliesta krizės: vėsi ir lietinga, kaip ir

1995-1996 metais po analogiškai šaltos ţiemos. Deja, klimatologai klydo, šios vasaros orai buvo

labiau panašūs į tropikus, o ne į tradicinę lietuvišką vasarą. Tačiau sąvoka „vidutinė lietuviška

vasara“ pamaţu kinta - pastebima tendencija, kad vasaros tampa sausesnės ir šiltesnės.

Klimatologų teigimu, tai susiję su vykstančiais klimato pokyčiais, kai ekstremalėja visi

reiškiniai. Jei anksčiau viskas kisdavo per šimtą ar tūkstantį metų, tai dabar viskas kinta per

dešimtmečius. Jau šiandien Lietuvoje turime 1-2 laipsniais aukštesnę temperatūrą, nei turėtų būti.

Pavyzdţiui 2009 metais buvo 7 laipsniai, o Lietuvai normali temperatūra turėtų būti 6,2 laipsnio.

Klimatologai teigia, kad Lietuvoje juntamas globalinis klimato atšilimas, nes ir šių metų vasarą

stebėjome ekstremalėjančius visus reiškinius: neįprastą karštį, lokalias liūtis, vis pavojingesnias

perkūnijas. Vasaros eigoje stebėjome ryškius temperatūrų svyravimus- pavyzdţiui, šaltą birţelį ir

labai karštą liepą.

Praėjusią vasarą ţvalgantis gamtoje, galima buvo pastebėti daugiau į Lietuvą uţklydusių

nematytų paukščių, erkės buvo agresyvesnės ir t.t. Jei sulauksime daugiau tokių karštų vasarų,

tikėtina, kad sulauksime ir tokiam tropiniam klimatui būdingų dalykų kaip įvairūs parazitai,

vabzdţiai. Juk šiemet buvęs toks didelis uodų antplūdis irgi yra tinkamų klimatinių sąlygų pasekmė.

Klimatologai teigia, jog globalinis atšilimas ne būtinai reiškia, kad ţiemos tiktai šiltės ar tiktai

šaltės. Gali būti labai šiltos ţiemos ir tuo pačiu karštos vasaros, pavasaris ir ruduo gali būti kitokie

nei įprasta Lietuvoje. Šiemet pavasaris pasiţymėjo permainingais, bet gana šiltais orais. Jis buvo

26

pakankamai sausringas. Vasara Lietuvoje prasidėjo jau geguţės antroje pusėje. Šiltai prasidėjo ir

birţelio mėnuo. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vidutinė liepos daugiametė

temperatūra Lietuvoje -16,7 laipsnio. Tačiau jau kelerius metus temperatūra kiek aukštesnė. Deja,

šilčiausi orai vasarą Lietuvoje būna ne prie jūros, o atvirkščiai- kuo tolyn nuo jos, tuo šilčiau.

Sakykim, Birţuose vidutinė liepos temperatūra siekia 18,2 oC.

Hidrometeorologai pastebi, kad liepą neretai iškrinta daugiausia kritulių – kartais net iki 110

mm. Smarkiausia liūtis, kai per 8 valandas prilijo iki 250 mm,uţregistruota 1980m. liepos 1 d. Sartų

eţero apylinkėse. 2009 m. birţelį Kėdainių rajone mėnesio kritulių norma iškrito per vieną liūtį.

Kiekvieną vasarą Lietuvoje uţfiksuojama apie 10 lokalių lūčių. Šią vasarą lokalūs lietaus debesys

virš Lietuvos sklandė, kaip paklydusios ir išgąsčio apimtos vėlės. Per tris vasaros mėnesius iškrinto

pusė metinio kritulių kiekio.

Lietuvoje vidurvasario karštį papildo ir didelė drėgmė, todėl 30 laipsnių karštis mūsų šalyje

juntamas kaip 40-ties. Labai karštų vasarų yra buvę ir anksčiau. Tokia buvo 1994m., kai oras

įšildavo iki 34-37 laipsnių ir tai buvo uţregistruotas liepos šilumos rekordas.1997 ir 2002m. karšta

buvo beveik visa vasara, 2006m. karščiu vėl išsiskyrė liepos mėnuo. Karštų dienų nestokojo ir 2010

metų vasara (6 lentelė).

6 lentelė. Dienų skaičius su aukštesne negu 25 oC oro temperatūra ir kritulių kiekis (mm)

bulvių vegetacijos metu

Mėnuo Agrometeorologinė aikštelė arba stotis

Elmininkai Panevėţys Dotnuva Šakiai Šilutė

d. mm d. mm d. mm d. mm d. mm

Balandis 0 38,5 0 66,6 0 43,8 0 33,2 1 12,8

Geguţė 9 67,8 0 87,9 1 94,2 3 93,0 2 67,2

Birţelis 8 150,0 6 87,3 6 72,4 6 192,8 5 79,4

Liepa 31 63,0 25 118,1 24 142,0 24 123,4 20 102,4

Rugpjūtis 19 78,7 15 86,3 12 93,4 16 142,0 13 160,3

Iš viso 67 678,8 46 440,2 43 445,8 49 584,4 41 568,7

Bulvės yra jautrios ir dideliems karščiams. Dirvos paviršiaus temperatūrai pasiekus 20 o

C.,

gumbų formavimasis labai sulėtėja. O viršijus 29 oC.- visiškai sustoja. Dėl aukštų praėjusios vasaros

dirvos paviršiaus temperatūrų, kurios bulvių vegetacijos metu svyravo tarp 29 ir 49 oC., Šilutės

rajono ūkininkų bulvės geguţės mėnesį terminį stresą kentė 14 dienų, birţelį-20, liepą-28. o

rugpjūtį-22 dienas. Geguţę ir birţelį šiame rajone buvo po tris, o liepą net 15 dienų, kai dirvos

paviršiaus temperatūra buvo viršijusi 40 oC. karščio ribą. Panaši situacija buvo ir kitų šalies regionų

bulvių pasėliuose, kur ne tik augalai, bet ir bulves lankę kenkėjai patyrę termostresą vieni

slėpdamiesi prarado aktyvumą, o kai kurie ir ţuvo.

Įpusėjus šių metų rugpjūčiui, baigėsi 40 dienų uţtrukę neįprastai karšti bei drėgme persotinti

orai, kurie terorizavo ne tik ţmones, bet ir augaliją bei joje gyvenusią mikrofauną. Lietuvoje to dar

nėra buvę, kad taip ilgai tęstusi virš 30 o

C. temperatūros orai. Tik po šio karštymečio prasidėjo tikra

lietuviška vasara su vėsiasneis orais. Aprimo liūtys bei stiprūs vėjai. Karšti ir drėgme persotinti

praėjusios vasaros orai Lietuvos ūkininkams atnešė didelius nuostolius.

Šiuolaikinis ţmogus nebėra pratęs stebėti aplinką, gamtos ir kitus ţenklus. Tačiau mūsų tauta,

draugiškai gyvenusi su gamta visomis prasmėmis, yra sukaupusi dydţiulį gamtos ţenklų archyvą,

kaip ir šio darbo autorei informaciją apie praėjusios vasaros meteorologines sąlygas uţfiksuotas

Lietuvos hidrometeorologinės tarnybos meteorologinių stočių, esančių arčiausiai bulvių pasėlių

kuriose buvo išdėstytos amarų gaudyklės. Vidutinės mėnesio temperatūros pateiktos 7 lentelėje.

2009-2010 metų ţiemą Vakarų Lietuvoje vyravo šalti, ţiemiški orai. Vidutinė oro temperatūra

buvo -5,5 o

C (3,3 laipsniais ţemesnė nei norma). Šiltasis metų laikotarpis prasidėjo kovo 19 d.

27

Balandţio mėnesį vyravo nešalti ir sausi orai. Mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 6,1 o

C(0,4

laipsnio aukštesnė nei vidutinė daugiametė).Kritulių iškrito tik 13 proc. normos.

Geguţę vyravo šilti ir lietingi orai. Vidutinė oro temperatūra buvo artima vidutinei

daugiametei. Kritulių iškrito 233 proc. normos.

7 lentelė. Vidutinė temperatūra ir kritulių kiekis vegetacijos laikotarpiu

Mė-

nuo

Deka-

da

Anykščiai Dotnuva Panevėţys Šakiai Šilutė oC mm

oC mm

oC mm

oC mm

oC mm

Ba-

landis

III 8,1 9,0 7,1 5,3 7,7 5,2 7,9 7,8 7,5 10,1

Gegu-

ţė

I

II

III

9,5

18,3

14,3

15,0

24,3

28,5

10,7

16,5

15,2

34,1

40,5

19,6

10,8

16,8

13,7

20,9

46,9

19,4

10,4

16,9

13,9

26,4

37,4

29,2

8,8

15,1

12,7

25,5

13,6

17,1

Vid. 14,8 67,8 14,1 94,2 13,8 87,2 13,7 93,0 12,8 56,2

Birţe-

lis

I

II

III

18,2

16,0

16,6

58,2

48,6

43,6

17,1

15,2

16,4

13,1

28,2

31,1

17,1

15,2

16,5

10,1

31,7

45,7

17,8

15,0

16,5

142,4

23,2

27,2

16,5

14,2

15,6

21,1

40,7

17,6

Vid. 16,9 150,0 16,2 72,4 16,3 87,5 16,4 192,8 15,4 79,4

Liepa I

II

III

21,9

25,1

24,4

2,4

24,4

36,2

19,8

23,4

24,2

8,1

3,0

130,9

20,0

24,0

24,7

17,9

29,2

51,2

20,0

23,5

21,7

5,8

66,6

51,0

19,2

23,4

20,4

0

51,9

50,5

Vid. 23,8 63,0 22,5 142,0 22,9 98,3 21,7 123,4 21,0 102,4

Rug-

pjūtis

I

II

III

23,8

23,7

17,0

22,3

34,4

22,0

22,4

22,0

16,2

37,9

21,2

12,5

21,7

22,1

15,7

26,8

30,5

29,0

21,3

21,9

16,0

29,8

46,2

66,0

20,3

21,4

16,0

50,0

68,8

41,5

Vid. 21,5 78,7 20,2 71,6 19,7 86,3 19,6 142,0 19,1 160,3

2009-2010 metų ţiema Vidurio Lietuvoje buvo šalta (apie 3 o

C šaltesnė uţ daugiametį

vidurkį). Iki kovo vidurio orai buvo šalti, ţiemiški, po to oro temperatūra jau visą laiką buvo

teigiama, o nuo kovo 18 d. vidutinė paros oro temperatūra tapo aukštesnė nei 0 oC. Kritulių per

mėnesį iškrito 78 proc. daugiamečio vidurkio: tai buvo sniegas, šlapdriba ir lietus.

Balandţio pirmosios dekados dienomis vyravo šilti orai, o naktys šaltos. Ypač lietinga buvo

pirmoji mėnesio dekada. Iškrito net 324 proc. kritulių normos. Antrąją balandţio mėnesio dekadą

oro temperatūra buvo 3,3 oC aukštesnė uţ normą, o trečiame dešimtadienyje oro temperatūra buvo

artima daugiametei normai. Balandţio mėn.kritulių iškrito 120 proc. daugiamečio vidurkio.

Geguţę Vidurio Lietuvoje orai buvo lietingi, vėjuoti ir permainingi temperatūros atţvilgiu.

Dėl vėsių pirmos dekados orų sulėtėjo augalų augimas ir vystymasis, tačiau šiltesni nei įprastai ir

drėgnesni antros dekados orai suintensyvino jų augimą. Geguţę šiame regione iškrito 94,2 mm

kritulių (daugiametis vidurkis- 51,8 mm ). Šis mėnesio kritulių kiekis sudaro 182 proc. daugiamečio

mėnesio vidurkio.

Rytų Lietuvoje 2009-2010 m. ţiemą orai buvo kiek švelnesni nei Vakarų ar Vidurio Lietuvoje

Vidutinė sausio mėnesio oro temperatūra buvo 11,3 o

C (0,5 laipsnio ţemesnė nei norma). Kritulių

buvo tik 37,8 proc, daugiamečio vidurkio. Sekančius keturis šių metų mėnesius krituliai šiame

regione 11-97 proc. viršijo daugiametį vidurkį, tačiau vidutinė mėnesio oro temperatūra tuo metu

buvo 0,1-1,2 o

C aukštesnė uţ normą. Nuo kovo 18 d. prasidėjo jau teigiamos paros oro

temperatūros. Geguţės mėnesio trečiąją dekada, kuomet jau visoje Lietuvoje buvo pasodintos

bulvės ir dygo piktţolės, kurios kaip kuriems ţaldariams yra augalai šeimininkai, vidutinė oro

28

temperatūra buvo 12,7 o

C Šilutėje ir 15,2 o

C Dotnuvoje. Visumoje šio mėnesio vidutinė oro

temperatūra atskiruose šalies regionuose skyrėsi tik dviem laipsniais.

Rytų Lietuvoje kritulių iškrito 64 proc, daugiau nei 63 metų vidurkis o mėnesio vidutinė oro

temperatūra aukštesnė buvo tik 0,8 laipsnio. Tuo metu lietus labiausiai kankino Suvalkijos pasėlius

ir bulves lankančius amarus, kurie laikas nuo laiko stipraus vėjo ir lietaus šorų būdavo nubloškiami

nuo bulvių kerų. Vidurio Lietuvoje ir pajūrio regione birţelyje laikėsi 16,2-16,3 laipsnio vidutinė

temperatūra, o kritulių būta per pus maţiau nei Šakiuose ar Elmininkuose.

Liepos mėnesį visoje Lietuvoje tvyrojo karštis. Vidutinė mėnesio oro temperatūra svyravo nuo

21,0 oC Šilutėje iki 23,8

oC Elmininkuose. Tačiau Rytinės šalies dalies pasėliai sulaukę

daugiamečiam vidurkiui artimą kritulių kiekį išgyveno patyrė sausros anomalijas, tuo pat metu

Dotnuvoje ir Šakiuose esant 1,3-2,1 laipsnio ţemesnei nei Aukštaitijoje vidutinei mėnesio

temperatūrai, dvigubai gausesni lietūs laukams atseikėjo atitinkamai 142,0 ir 123,4 mm kritulių.

Pajūrio regione liepos mėnesį iškrito 102,4mm kritulių. Čia rugpjūtyje gausiai lyjo. Mėnesio

kritulių suma-160,3 mm. Tai 2,0-2,2 karto daugiau nei tuo metu Elmininkuose arr Dotnuvoje. Tuo

metu vidutinė mėnesio oro temperatūra pajūrio regione buvo ţemiausia 19,1 o

C, artima Vidurio

Lietuvai, 2,1 laipsnio ţemesnė nei Aukštaitijoje.

Bandymo vykdymo metu bulvių vegetacijos laikotarpio terminėms ir drėgmės sąlygoms

apibūdinti naudotas vienas informatyviausių rodiklių – hidroterminis koeficientas (HTK) pagal G.

Selianinovą:

t

pHTK

1,0 kur Σ p – kritulių suma (mm) per laikotarpį, kurio temperatūra aukštesnė

kaip 10 oC, Σ t – to paties periodo aktyviųjų temperatūrų suma (

oC ).

Hidroterminiai koeficientai atskiromis mėnesių dekadomis įvairavo (8 lentelė). Didţiausias

drėgmės perteklius buvo birţelio pirmąjį dešimtadienį Šakiuose, kai dekados vidutinė paros

temperatūra buvo 17,8 oC, o kritulių suma-142,4 mm. Sausiausia buvo liepos pirmąją dekadą

Šilutėje, nes.tuo metu meteorologijos stotyje kritulių neuţregistruota o dešimtadienio vidutinė oro

temperatūra – 19,2 oC (7lentelė).

Pagal hidroterminius koeficientus vertinant bulvių vegetacijos atskirų mėnesių meteorologines

sąlygas reikia pripaţinti, kad liepos mėnesį Rytų Aukštaitijoje buvo sausa.HTK=0,9, o visą birţelio

mėnesį Šakių rajono dirvose buvo drėgmės perteklius, nes HTK= 3,7. Analizuojant detaliau,

balandţio trečiąją dekadą didţiausias drėgmės perteklius buvo pajūrio ir Aukštaitijos regionų

laukuose, o apie Panevėţį, tuo metu buvo sausa. Geguţės pirmąjį dešimtadienį šalies vidurio ir

pajūrio regiono dirvose buvo didelis drėgmės perteklius, ypaš Šilutės ir Dotnuvos meteorologinių

stočių prieigose, kai Aukštaitijos dirvos tuo metu buvo normaliai drėgnos. Tokios jos čia išliko ir

antrą dešimtadienį. Kituose rajonuose jos sausėjo, bet tai vyko labai ir labai lėtai. Kiek sparčiau šis

procesas vyko pamaryje. Trečiąją šio mėnesio dekadą pagal hidroterminį rodiklį drėgmės perteklių

jautė Šakių rajono dirvos.

8 lentelė. Bulvių vegetacijos periodo hidroterminiai koeficiantai

Mėnuo Dekada Anykščiai Dotnuva Panevėţys Šakiai Šilutė

Balandis III 3,5 2,3 0,6 2,1 3,8

Geguţė I

II

III

1,6

1,3

1,9

4,5

2,4

1,3

2,7

2,8

1,4

3,5

2,2

2,2

6,1

0,9

1,2

Vid 1,6 2,7 2,3 2,6 2,7

Birţelis I

II

III

3,2

3,0

2,6

0,8

1,8

1,9

0,6

2,1

2,8

8

1,5

1,6

1,3

2,9

1,2

Vid 2,9 1,5 1,8 3,7 1,8

29

Liepa I

II

III

0,1

1,0

1,5

0,4

0,1

5,4

0,9

1,2

2,1

0,3

2,8

2,3

0

2,2

2,5

Vid 0,9 2,0 1,4 1,8 1,6

Rugpjūtis I

II

III

0,9

1,4

1,3

0,6

1,0

0,9

1,2

1,4

1,8

1,4

2,1

4,1

2,5

3,2

2,3

Vid 1,2 1,2 1,5 2,5 2,7

Drėgmės rėţimas pagal HTK :

0 - 0,5 sausringa;

0,6 -1,0 sausa;

1,1 - 1,5 normaliai drėgna;

1,6 - 2,0 drėgna;

daugiau nei 2,0 drėgmės perteklius

Visą birţelio mėnesį Rytų Lietuvos regiono dirvos duso nuo drėgmės pertekliaus. Pirmąją šio

mėnesio dekadą įtin šlapia buvo Šakiuose, o Panevėţio laukuose buvo sausą. Du vėlesnius

dešimtadienius šie laukai nestokojo drėgmės pertekliaus. Liepos pirmąjį dešimtadienį visur tvyrojo

karštis ir dirvos buvo sausringos, o pajūryje jau buvo sausra. Antrąjį šio mėnesio dešimtadienį

pajūrio vėjai atnešę lietaus debesys juos skalsiai papylė ne tik šalies vakaruose, bet ir pietvakarių

regione, kur iki pat liepos pabaigos minėtuose šalies regionuose dirvose buvo drėgmės perteklius, o

Dotnuvoje trečiąjį dešimtadienį dirvose tyvuliavo eţerai. Tik Aukštaitijoje liepos mėnesį dirvos

pradţioje sausringos o vėliau sausos. Tokios pačios būklės šio regiono dirvos išliko ir rugpjūtyje.

Normaliai sausos jos buvo ir Dotnuvos regione, normaliai drėgnos apie Panevėţį, tačiau apie Šakius

ir Šilutę rugpjūtyje dirvose buvo drėgmės perteklius. Visumoje reikia pripaţinti, jog šie metai- ne

bulvių

Šalies skirtinguose regionuose atskirų bulvių vegetacijos mėnesių hidroterminius reţimus

galima charakterizuoti taip:Elmininkuose arba rytų Aukštaitijos regione geguţės, birţelio ir

rugpjūčio mėnesiais buvo natūraliai drėgna, o liepoje sausa. Dotnuvoje sausa buvo tik rugpjūčio

mėnesį, liepos mėnuo drėgnas, birţelis normaliai drėgnas, o geguţę buvo drėgmės perteklius. Tą

mėnesį drėgmės perteklius buvo ir Panevėţio, Šakių bei Šilutės rajonuose. Birţelyje Dotnuvoje

natūraliai drėgna, Panevėţyje ir Šilutėje drėgna, o Šakiuose būta drėgmės pertekliaus. Nors liepa ir

karščiausias vasaros mėnuo. Tačiau sausa buvo tik Elmininkuose, Dotnuvoje –drėgna o kituose

šalies regionuose, kur buvo gaudomi amarai buvo natūraliai drėgna. Natūraliai drėgna rugpjūtyje

buvo Elmininkuose ir Panevėţyje, sausa Dotnuvoje, o Šakiai ir Šilutė tuo metu patyrė drėgmės

perteklių.

AMARŲ TYRIMO REZULTATAI

Amarų nustatymas - svarbiausias jų apskaitos bulvėse elementas, kadangi svarbios tik bulvių

virusus pernešančios ir bulves paţeidţiančios amarų rūšys. Amarų apskaitų metu į geltonąsias

lėkšteles papuola amarai, kurie nėra bulvių virusų pernešėjai. Todėl bulvių pasėliuose nustatant

amarus į lentelę įrašomi visų rūšių amarai. Nustatant amarų rūšinę sudėtį, norint įvertinti virusų

pernešėjus, gali būti skaičiuojami tik sugauti, arba spirite išlaikyti amarų pavyzdţiai. Šiam darbui

reikalingas kokybiškas mikroskopas, preparavimui skirtos adatos, pincetas ir pavyzdţiams dėti

stikliukai. Palyginimui naudojami patikimi amarų preparatai arba geri jų piešiniai.

Pagal charakteringus poţymius nustatoma kiekvieno kenkėjo rūšis. Visos rūšys skaičiuojamos

atskirai ir rašomos į lentelę. Kiekvienos rūšies rastų amarų skaičius dauginamas iš PVY indekso (9

lentelė). Amarai buvo identifikuojami pagal (Taylor, 1980; Mason Ph., 2004). Iš pastarojo šaltinio

buvo paimtas ir PVY indeksas.

Fiksuojamos ir indekso neturinčios amarų rūšys. Kiekvienos apskaitos metu gauti indeksai

sumuojami. Apskaičiuojant amarų ţalingumo „kritinį slenkstį“, balais vertinamos palyginti ţalingos

jų rūšys: persikinis - 1; šunobelinis - 0,4; paprastasis bulvinis - 0,4; didysis bulvinis - 0,1, juodasis

30

pupinis - 0,1; kitų rūšių - 0 balo. Kiekvienos apskaitos balai yra sumuojami. Balų suma viršijanti 50

vienetų laikoma kritiniu ţalingumo slenksčiu.

9 lentelė. Amarų rūšių, gebančių pernešti virusus, PVY indeksas

Amaro rūšis Bendras amaro

pavadinimas

PVY indeksas

Myzus persicae

Acyrthosiphon pisum

Aphis nasturti

Rhopalosiphum padi

Melopolophium dirhodum

Brachycaudus helichrysi

Macrosiphum euphorbiae

Aulacorthum solini

Myzus ascalonicus

Myzus ornatus

Rhopalosiphonimus latysiphon

Hyperomyzus lactucae

Aphis fabae

Brevicoryne brassicae

Sitobion avenae

Persikinis

Ţirninis

Šunobelinis

Ievinis

Blyškusis varpinis

Šlamutinis

Paprastasis bulvinis

Didysis bulvinis

Česnakinis

Taškuotasis šiltnamiais

Svogūninis

Pienių

Juodasis pupinis

Kopūstinis

Javinis

1.00

0.70

0.40

0.40

0.30

0.21

0.20

0.20

0.20

0.20

0.20

0.16

0.10

0.01

0.01

Amarų gausumo dinamikos stebėjimai atlikti Dotnuvoje parodė, kad amarų veikla bulvėse

uţtrunka apie du mėnesius (41). Pirmiausia bulvių lauke pasirodo sparnuoti individai, kurių

pasirodymą lydi ir besparnių amarų kolonijų susidarymas. Amarų pasirodymo laikas bulvėse

paprastai sutampa su pilnu bulvių sudygimu. Didţiausias amarų skaičius bulvėse randamas bulvių

butonizacijos ir ţydėjimo metu. Sparnuoti amarai bulvėse daţniausiai sutinkami nuo bulvių

sudygimo iki jų ţydėjimo ir vasaros gale - prasidėjus natūraliai bulvių brandai. Tačiau tada jie būna

ţymiai maţiau skaitlingi.

Tyrimo metu per du bulvių vegetacijos mėnesius (07.4 -08.24), kuomet pasėliuose vyksta

intensyvus amarų skraidymas iš gaudyklių buvo paimti 108 amarų mėginiai. Dėl migruojančių

vabzdţių gausos bei labai karštų orų iš orą siurbiančios amarų gaudyklės buvo išimta 24 mėginiai.

Tuo pat metu iš dešimties amarų gaudyklių, stovėjusių šalies skirtingų regionų bulvių pasėliuose

laikas nuo laiko buvo paimti 84 mėginiai. Visuose mėginiuose uţkonservuotus amarus identifikavus

gauti amarų rūšių kiekybinių pokyčių rezultatai pateikti šios ataskaitos priede 16-26 lentelėse.

Migravusių amarų kiekis ir rūšių paplitimas pateiktas 10 lentelėje.

10 lentelė Migravusių amarų kiekis ir rūšių paplitimas

Amarų rūšis PVY

indek-

sas

Elmininkai Viešin

tos

Krekenava Dotnuva Šakiai Drėverna

Bokš-

tas

Belu-

ga

Agila

Lady

Blaire

Ga-

la

Lau

ra

Lau

ra

Lau

ra

Pres

to

Satu

rna

Ants

Myzus persicae 1,00 1

Acyrthosiphon pisum 0,70 77 9 2 12 8 4 3 4 3 1

Rhopalosiphum padi 0,40 177 1 2 5 2 2 5 1 1 1

Metopolophium

dirhodum

0,30 8 1 1 1

Macrosiphum

euphorbiae

0,20 14 1 4 1

Brachycaudus

helichrysi

0,21 7 2 1 1 1 1

31

2010 metai nebuvo palankūs amarų plitimui. Orą siurbiančioje gaudyklėje Elmininkuose

amarų buvo rasta tik 1272 vienetai per du mėnesius, kai tuo tarpu palankiais amarams plisti metais

per dvi dienas vien tik Rhopalosiphum padi rūšies amarų siurbiančioje gaudyklėje rasta apie 1200

vnt. (Šmatas 2006). Negausiai amarų buvo rasta ir bulvių pasėliuose geltonosiose gaudyklėse. PVY

indeksas skaičiuojant pagal orą siurbiančiojoje gaudyklėje pagautus amarus svyravo nuo 0 iki 34,67

(11 lentelė). Didţiausias jis buvo liepos pradţioje, vėliau smarkiai svyravo, tačiau maţėjo.

Rugpjūčio pradţioje jis buvo nulinis, tačiau vėliau staigiai padidėjo ir toliau buvo svyruojantis.

Lyginant orą siurbiančiojoje gaudyklėje ir geltonųjų gaudyklių bulvių lauke pagautų amarų turinčių

PVY indeksą duomenis matyti, kad jie yra skirtingi. Orą siurbiančioje gaudyklėje buvo sugauta

ţenkliai daugiau amarų, nei jų rasta geltonose gaudyklėse išdėstytose bulvių laukuose. Todėl

manome, kad orą siurbianti gaudyklė neatspindi realaus amarų gausumo bulvių pasėliuose, tačiau

sudaro galimybę suvokti kiek amarų migruoja erdvėje virš mūsų auginamų ţemės ūkio pasėlių.

11 lentelė. Identifikuotų amarų rezultatai pagal PVY indeksą

Data PVY Elmininkai Vie- Dotnuva Krekenava Lukšiai Drėverna

Hyperomyzus lactucae 0,16 2 2 1 1

Aphis fabae 0,10 60 16 13 24 9 5 13 4 `18 15

Brevicotyne brassicae 0,01 3

Sitobion avenae 0,01 39 1 2 1 1 2 2

Aphis spp. 0 60 4 15 9 3 1 2 5 2

Anoecia corni 0 138 1 1

Aphis idaei 0 3 5 24 1 1 1

Dysaphis plantaginea 0 1

Cavariella aegopodii 0 3 1 1

Cavariella theobaldi 0 4

Cryptomyzus certus 0 1

Cryptomyzus

galeopsidis

0 1

Cryptomyzus ribis 0 1 1

Euceraphis

punctipennis

0 288 19 45 328 651 11 7 20 169

Hayhurstia atriplicis 0 10 1 1 2

Nasonovia ribisnigri 0 1

Hyalopterus pruni 0 109 3 3 2 2 2 1 3

Hyperomyzus pallidus 0 1

Megoura viciae 0 2 2 2

Microlophium

carnosum

0 1

Myzocallis castanicola 0 5 1

Myzus cerasi 0 1

Pemphigus spp. 0 26 1 1 2 1

Protrama spp. 0 9 1 1 1 6 6 3 1

Rhopalosiphum

insertum

0 63 2 1

Sitobion fraginariae 0 1 1 1 1 1 1

Uroleucon tussilaginis 0 7 1 1 2

Uroleucon spp. 0 1 1 3 1 2

Neatpaţinti 0 152 7 7 5 6 7 5 3 3

PVY indeksas 138,1 9,04 4,22 13,03 8,27 5,11 5,98 3,20 2,5 3,22 1,92

Suma rūšių 26 14 16 16 15 13 14 4 7 11 8

Iš viso amarų 1267 69 104 421 693 45 52 7 19 55 197

32

2010

m.

indeksas šint. Bokštas „Be-

luga“

„Agi-

la“

„Lau-

ra“

„Lau-

ra“

„Lady

Claire“

„Ga-

la“

„Lau-

ra“

„Prest

o“

„Satur-

na“

„An

ts“

07 02 Savaitės - 1,60 0,30 - - - - - - - -

Suminis - 1,60 0,30 - - - - - - - - 07 04 Savaitės 17,31 - - - - - - - - - -

Suminis 17,31 - - - - - - - - - - 07 06 Savaitės 21,01 - - - - - - - - - -

Suminis 38,32 - - - - - - - - - 07 07 Savaitės - 2,80 0,10 - - 7,60 4,00 - - - -

Suminis - 4,40 0,40 - - 7,60 4,00 - - - - 07 08 Savaitės 34,67 - - 2,01 2,18 - - 0 0,20 1,70 -

Suminis 72,99 - - 2,01 2,18 - - 0 0,20 1,70 - 07 10 Savaitės 9,52 - - - - - - - - - -

Suminis 82,51 - - - - - - - - - - 07 12 Savaitės 3,04 0,80 2,71 - - 1,40 1,00 - - - -

Suminis 85,55 5,20 3,11 - - 9,00 5,00 - - - - 07 14 Savaitės 13,31 - - - - - - - - - -

Suminis 98,86 - - - - - - - - - - 07 16 Savaitės 8 0 0 1,20 2,10 3,21 0,90 0,40 0,20 0,30 0,52

Suminis 106,86 5,20 3,11 3,21 4,28 12,21 5,90 0,40 0,40 2,00 0,52 07 18 Savaitės 3,23 - - - - - - - - - -

Suminis 110,09 - - - - - - - - - - 07 20 Savaitės 0,7 - - - - - - - - - -

Suminis 110,79 - - - - - - - - - - 07 21 Savaitės - 1,40 0 - - 0,20 1,80 - - - -

Suminis - 6,60 3,11 - - 12,41 7,70 - - - - 07 22 Savaitės 4,37 - - 1,80 0,30 - - - - 0,92 0,20

Suminis 115,16 - - 5,01 4,58 - - - - 2,92 0,72 07 24 Savaitės 2,88 - - - - - - 2,10 1,40 - -

Suminis 118,04 - - - - - - 2,50 1,80 - - 07 26 Savaitės - 0 0,20 - - 0,10 0,16 - - - -

Suminis - 6,60 3,31 - - 12,51 7,86 - - - - 07 28 Savaitės 0,1 - - - - - - - - 0 0,60

Suminis 118,14 - - - - - - - - 2,92 1,32 07 30 Savaitės 0,11 0,20 0 0,10 0,40 0,11 0,11 0,70 0,70 - -

Suminis 118,25 6,80 3,31 5,11 4,98 12,62 7,97 3,20 2,50 - - 08 01 Savaitės 0 - - - - - - - - - -

Suminis 118,25 - - - - - - - - - - 08 03 Savaitės 0 - - - - - - - - - -

Suminis 118,25 - - - - - - - - - - 08 04 Savaitės - 0 0,30 - - 0,21 0 - - 0 0,20

Suminis - 6,80 3,61 - - 12,83 7,97 - - 2,92 1,52 08 05 Savaitės 0 - - 0 0 - - - - - -

Suminis 118,25 - - 5,11 4,98 - - - - - - 08 07 Savaitės 7,51 - - - - - - - - - -

Suminis 125,76 - - - - - - - - - - 08 09 Savaitės 5,42 0 0,10 - - 0,10 0 - - - -

Suminis 131,18 6,80 3,71 - - 12,93 7,97 - - - - 08 13 Savaitės 0,4 0,80 0,10 0 0 0 0 - - 0,30 0,30

33

Suminis 131,58 7,60 3,81 5,11 4,98 12,93 7,97 - - 3,22 1,82 08 15 Savaitės 0,6 - - - - - - - - - -

Suminis 132,18 - - - - - - - - - - 08 17 Savaitės 5,33 - - - - - - - - - -

Suminis 137,51 - - - - - - - - - - 08 18 Savaitės - 0,42 0 - - 0,10 0,20 - - - -

Suminis - 8,02 3,81 - - 13,03 8,17 - - - - 08 19 Savaitės 0 - - 0 0,80 - - - - 0 0,10

Suminis 137,51 - - 5,11 5,78 - - - - 1,92 1,92 08 21 Savaitės 0 - - - - - - - - - -

Suminis 137,51 - - - - - - - - - - 08 24 Savaitės 0,6 1,02 0,41 0 0,20 0 0,10 - - - -

Suminis 138,1 9,04 4,22 5,11 5,98 13,03 8,27 - - - -

Skirtinguose mūsų šalies regionų bulvių pasėliuose naudojant geltonąsias amarų gaudykles šių

metų intensyviuoju bulvių augimo tarpsniu buvo sugautas skirtingas amarų rūšių ir genčių kiekis.

Tyrimo metu gausesnė amarų rūšių įvairovė buvo rasta Krekenavoje ir Viešintose ūkininkų Sauliaus

Račkausko ir Vytauto Abraškiavičiaus auginamų bulvių pasėliuose. Tuo pačiu metu amarų rūšinė

įvairovė Šakių rajone, Lukšių laukuose augintų UAB „Šaka“ bulvių pasėliuose buvo maţesnė.

Atskiruose bulvių pasėliuose rasta nuo 3 iki 14 rūšių ir nuo 1 iki 4 genčių amarų. Literatūroje

nurodoma, kad Lietuvoje bulvių pasėliuose randamos 8 amarų rūšys. Kadangi bulvėse amarai

maitindamiesi jų sultimis tiesioginės esminės ţalos beveik nepadaro, jie daugiau svarbūs yra kaip

virusų platintojai. (Semaškienė, Šmatas 2006). Sugebančių platinti bulvėms ţalingus virusus ir

turinčių PVYplatinimo indeksą, tyrimo metu, buvo rasta nuo 2 iki 7 rūšių arba genčių. Nors

skirtingose Lietuvos teritorijose buvo rastas gana skirtingas amarų rūšių kiekis, tačiau daugeliu

atvejų iš platinančių virusus ir turinčių PVY indeksą bulvių pasėliuose vyravo pupiniai (Aphis

fabae) ir ţirniniai ( Acyrthosiphon pisum) amarai, o siurbiančioje gaudyklėje be minėtų rūšių vyravo

ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi). Daugeliu atvejų tirtuose bulvių pasėliuose PVY indeksas per

savaitę buvo didţiausias liepos pradţioje ir palaipsniui maţėjo. Suminis PVYindeksas liepos

mėnesį buvo didţiausias Krekenavoje – 7,97 bulvių veislės „ Gala“ pasėlyje ir 12,62. „Lady

Claire“ veislės bulvėse, o maţiausias pajūrio zonoje. Atitinkamai 2,92 „Saturna“ ir 1,32 „Ants“

veislių bulvėse. (11 lentelė). Maţesnį PVY indeksą šiame regione galėjo nulemti vyraujantis

stipresnis vakaris vėjas (nuo jūros į kontinentą), kadangi amarai migruoja oro masių pagalba. Taip

pat maţas suminis PVY indeksas liepos 22 dieną buvo UAB „Šaka“ augintose „Presto“ ir „Laura“

veislės bulvėse. Atitinkamai ,72 ir 2,92. Čia jų gausą galėjo įtakoti smarkūs liepos mėnesio antrojo

ir trečiojo dešimtadienio lietūs. Vidutinis PVY indeksas buvo Dotnuvoje, Viešintose ir

Elmininkuose augintose bulvėse. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje, baigiant vykdyti apskaitas (11

lentelė) Dotnuvos bulvių pasėliuose suminis PVY indeksas buvo tik 5,11 ir 5,92, Viešintose

atitinkamai 4,22, o Elmininkuose 9,04. Tačiau čia pat Elmininkuose šalia bulvių lauko per 400

metrų stovinčioje orą siurbiančioje gaudyklėje rugpjūčio 24 dienai sugautų amarų suminis PVY

indeksas buvo 138,1 arba 15,2 karto didesnis nei gaudyklėje.

Remiantis, tyrime gautais rezultatais iki rugpjūčio pabaigos nei viename tirtame bulvių

pasėlyje suminis PVYindeksas kritinės 50 vienetų nepasiekė išskyrus orą siurbiančiąją amarų

gaudyklę kur suminis PVY indeksas liepos mėnesio 6 dieną buvo 38,32 o liepos 8 dieną išimtame

mėginyje identifikavus sugautus amarus jų suminis PVY indeksas jau buvo 72,99 ir perkopęs

kritinę ribą. (11 lentelė).

AMARAI IR APLINKA

Amarai, kaip ir visi vabzdţiai yra šaltakraujai organizmai. Jų temperatūra yra maţdaug tokia

pat kaip kad ir aplinkos. Todėl temperatūra yra pats svarbiausias aplinkos veiksnys, darantis įtaką jų

34

elgsenai, pasiskirstimui, migracijai, reprodukcijai. Amarų populiacijos augimą bei išlikimą

labiausiai įtakoja aplinkos sąlygos, ypač temperatūra. Būnant maţiems ir minkštakūniams, jiems

nepalankios karštos vasaros sąlygos. Amarų gausai bulvėse didelės įtakos turi ir kitos

meteorologinės sąlygos. Krituliams jie pakankamai jautrūs. Palankus amarų dauginimuisi - sausas,

šiltas oras.

Optimali temperatūra amarams vystytis yra 18ºC, didelis saulėtumas ir 75-85 proc. santykinė

drėgmė, tačiau be smarkių lietų oras stimuliuoja amarų vystimąsi ir plitimą. Smarkūs liūtiniai, su

stipriais vėjais lietūs juos nuplauna ţemėn, o vėl pakilti ant augalų pavyksta tik nedaugeliui amarų.

Temperatūrai nukritus ţemiau 12° C, skraidymas baigiasi. O kai kurie virusai neplinta kitais būdais,

gali būti pernešami tik vabzdţių (11).

Yra keli virusinės infekcijos pernešimo būdai – nepersistentinis ir persistentinis.

Nepersistentiškai virusinė infekcija pernešama mechaniniu būdu, virusų dalelės (virionai) patenka į

sveiko augalo ląsteles nuo amaro stilėto. Virusinį uţkratą amaras perima per 0,5-2 min. maitinimąsi

uţkrėsto augalo sultimis. Mechaniškai persiduoda nepersistentiniai virusai, sukeliantys mozaikas.

Biologiniu būdu virusai patenka į amaro kraujo sistemą ir vidaus organus. Virusas, pasidauginęs ir

pasiekęs seilių liaukas, patenka kartu su seilių sekretu į sveikų augalų audinius. Persistentiškai

plintančiais virusais amarai sveiką augalą uţkrečia tik po ilgesnio maitinimosi ant sergančio augalo

ir viruso inkubacinio periodo amaro organizme, per amaro virškinamąjį traktą, jo skrandţio

sultimis. Inkubacinis periodas amaro organizme priklauso nuo viruso rūšies ir tai trunka nuo keleto

minučių iki mėnesio ir daugiau. Uţsikrėtimo trukmė trunka ne maţiau 30 min. Ši infekcija išlieka

ţymiai ilgiau - daugiau kaip parą. Iš persistentiškai plintančių virusų paminėtinas bulvių lapų

susisukimo virusas (Potato leaf roll polerovirus –PLRV) (23, 66, 67, 75).

D.Šparo duomenimis, esant ramiems, nevėjuotiems orams, amarai skrenda 1,6-3,2 km/h

greičiu (88). Augalų vegetacijos metu bulvių pasėliuose amarai gausiausiai pasirodo du kartus:

pavasarinio ir vasaros perskridimų metu. Pirmoji negausi perskrendančių amarų banga virusais

uţkrečia dar maţas bulves jautriausiame jų augimo tarpsnyje. Didţiausią skaitlingumą amarų

populiacijos pasiekia liepos pabaigoje - rugpjūčio pradţioje. Šiuo laikotarpiu bulvių pasėliai

daugiausia ir yra uţkrečiami virusais (58).

AMARAI KLIMATO KAITOJE

Apie klimato šiltėjimą ir kitų pokyčių svarbą pastaruoju metu labai daug diskutuojama, nes

aplinkos kaita- vienas iš didţiausių šiandienos pasaulio iššūkių, teigia Anglijos mokslininkai

tiriantys amarus. Prognozuojama, kad klimato kaitos procese, šilumos šokai arba trumpalaikės

sausros tampa vis daţnesnės. Vykstantys klimato kaitos pokyčiai neaplenkia ir Lietuvos.

Hidrometeorologai teigia, kad ir mūsų šalies teritorijoje metinė oro temperatūra pakilo 0,7-0,9ºC,

palyginti su XXa. pradţia. Ir XXI amţiuje įvairių modelių skaičiavimai rodo globalųjį temperatūros

didėjimą. Prognozuojama, kad sparčiausiai oro temperatūra augs ţiemos pabaigoje, o šiltuoju metų

laikotarpiu lėčiau. Metinis kritulių kiekis taip pat augs ir sparčiausiai, tai vyks šaltuoju metų

laikotarpiu, o vasaros antroje pusėje, rudens pradţioje kritulių kiekis turėtų maţėti.

Piktţolės, vabzdţiai ir augalų ligos, visi yra jautrūs temperatūros ir drėgmės bei CO2

koncentracijos pokyčiams. Taigi, suprasti kaip klimato kaita turės įtakos kenkėjams, ligų

sukėlėjams ir piktţolėms yra kritiškai svarbu tą poveikį vertinant per klimato kaitą ţemės ūkiui, nes

tai viena iš labiausiai nuo meteorologinių ir klimatologinių veiksnių priklausomų ūkio šakų. O

išvados būtų tokios:

1. Padidėjusi CO2 koncentracija gali padidinti piktţolėtumą.

2. Virusų išgyvenimo tikimybė metai iš metų gali didėti.

3. Šiltesnės ţiemos padidins ne tik ligų, bet ir vabzdţių asortimentą bei jų gausėjantį

antplūdį.

4. Ilgesnės vasaros ir jų vidurvasario karščiai gali iššaukti daţnesnius ţaldarių

pasireiškimo protrūkius.

5. Keisis augalų kenkėjų ir ligų geografinis pasiskirstymas.

35

Augalų ligų ir kenkėjų poţiūriu labiausiai tikėtina, jog klimato kaita turės įtakos trims sritims:

dėl ţaldarių patiriamiems nuostoliams, apsaugos nuo jų strategijų veiksmingumui ir geografiniam

pasiskirstymui. Šiltėjant klimatui, vieni ţaldariai gali pasidaryti maţiau ţalingi, kitų daroma ţala

gali labai išaugti. Kai kurios ţaldarių rūšys gali pasislinkti iš vienų regionų į kitus, išsivystyti

daugiau negu įprasta generacijų. Tačiau visa tai reikia stebėti ir šiuos spėjimus pagrįsti tyrimais, o

gauti rezultatai turi būti įtraukti į poveikio vertinimą. Kadangi ţemės ūkis yra viena iš labiausiai nuo

meteorologinių sąlygų priklausoma ūkio šakų, neabejotina, kad vykstanti klimato kaita potencialiai

turės įtakos jo gamybai, per pasėliuose patiriamus nuostolius bei pelną.

Dauguma mokslininkų, sutinka, kad kylant aplinkos temperatūrai ir nuosaikiai vykstant

klimato kaitai atsiras daugiau vabzdţių rūšių ir didesnės jų populiacijos. Vykstant klimato kaitos

pokyčiams, pasaulyje didėjant vidutinei temperatūrai, keičiasi ir vabzdţių gyvenimas. Kaip vieni iš

jautriausiai į šį reiškinį reaguojančių kenkėjų įvardijami amarai, kurie gali sukelti katastrofišką ţalą

pasėliams. Mat jų generacija trumpa, vystimuisi reikalingos temperatūros riba ţema, švelniomis

ţiemomis perţiemoja ir neţiemojančios generacijos individai. Jungtinės karalystės mokslininkai

tyrimais nustatė kad persikinis amaras (Myzus persicae) pakeitė savo skraidymo laiką. Vidutinei

temperatūrai pakilus 1ºC šios rūšies amarai bulvių pasėliuose pasirodo dviem savaitėmis anksčiau

nei tikėtasi. Ypač tai pastebima po švelnesnių ţiemų, kuomet vienu metu ir anksčiau pasirodo

didesnis skaičius skirtingų rūšių amarų. Tai reiškia, kad pavasarį ir vasaros pradţioje, kuomet

bulvės tik sudygusios bulvės įgauna intensyvų augimą ir jos yra labiau paţeidţiamos, skraido

daugiau amarų. Laboratorinėmis sąlygomis imituojant klimato pokyčius ir jų poveikio tyrimai

amarams JK visų amarų rūšių vykdomos jau daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tam, kad šiems

tyrimams surinkti reprezentatyvią skraidančių amarų kolekciją, mokslininkai naudoja 16

siurbiančiųjų gaudyklių iš kurių -12 Anglijoje ir 4 Škotijoje.

Kadangi vabzdţiai turi labai ribotą galimybę reguliuoti savo kūno temperatūrą. Todėl

geografinis pasiskirstimas ir vietos klimatas iš dalies reglamentuoja jų išlikimą. Pasaulinis atšilimas

gali sunaikinti daugelį vabzdţių rūšių šiaurės regione, o šiose Europos ūkininkavimo vietovėse

atsirastų naujų ţemės ūkio ţaldarių, besimėgaujančių šiltesniu klimatu. Entomologai įsitikinę, kad

tokiuose regionuose, amarai gali pradėti plėsti savo arialus, padidinti reprodukcijos lygį ir

ţiemojimo sėkmę. Birmingemo universiteto profesorius Jeffe Bale sako, jog mokslininkai jau ţino,

kad šiltesnės ţiemos turi teigiamą poveikį gausėjančiai amarų populiacijai, bet kas atsitinka itin

karštomis vasaromis dar menkai suprantama. Amarų tyrėjai teigia, kad didėjanti aplinkos

temperatūra, neabejotinai, gali turėti įtakos vabzdţių išlikimui. Tyrimais nustatyta, kad persikinis

amaras, kad persikinis amaras, prie 5 ºC šilumos nustoja judėti. Apie -13 ºC temperatūros pakanka

sukelti mirtį. Reiškia temperatūros intervalas tarp pirmos elgsenos ir mirties yra 20 ºC, tačiau

karštyje, tarp gyvybės ir mirties skirtumus tik 3 ºC. Persikinis amaras nustoja judėti 39 ºC ir 41-42

ºC, jie atsiduria šilumos komoje ar net mirtyje. Šis faktas rodo kad amarai fiziologiškai nėra pajėgūs

prisitaikyti prie aukštos temperatūros. Šią vasarą buvusios gamtinės sąlygos rodo, kad persikiniai

amarai ir mūsų geografinėje platumoje jau gyveno netoli viršutinės ribinės savo išlikimo

temperatūros ribos. Tai rodo, kad visuotinis atšilimas gali turėti didelį poveikį amarų populiacijoms.

Nors ţiemos pasidarė švelnesnės ir palankesnės amarams, bet karštesnės vasaros gali jiems tapti

mirtinos, teigia tas pats prof. Jeffas Bale iš Birmingemo universiteto. Ţvelgiant į priekį, atrodo, kad

amarai turi maţą gebėjimą priprasti prie aukštesnės temperatūros.

Amarų tiesioginė ţala bulvėse nėra itin didelė, tačiau šie kenkėjai, ypač persikiniai amarai

(Myzus persicae), yra pagrindiniai virusinių ligų platintojai. VAAT duomenimis, pastarąjį

dešimtmetį Lietuvoje stebimas virusinių ligų bulvių pasėliuose pagausėjimas, o tai nedţiugina

sėklinių bulvių augintojų. Panaši situacija ir Skandinavijos šalyse, Olandijoje. Septintąjį praėjusio

šimtmečio dešimtmetį Lietuvoje darytų tyrimų duomenimis, amarų buvo randama tik ant trečdalio

bulvių kerų. Pastaraisiais metais bulvių pasėliuose randamų amarų kiekis išaugo kelis kartus.

Vadinasi, ir pernešamų virusinių ligų rizika gerokai padidėjo. Ūkininkams, stebint švelnesnę ţiemą

iš anksto prognozuoti ankstyvesnę ir skaitlingesnę šių ţaldarių invaziją į jų bulvių bei visus

pasėlius. Tai reiškia, kad pavasarį ir vasaros pradţioje reikia laukti intensyvesnio amarų skraidymo,

kai augalai yra jautriausi ir paţeidţiamumas didţiausias.

36

Daugiametės stebėsenos duomenys gali padėti augalų apsaugos tarnybai geriau informuoti

ūkininkus apie amarų elgsena klimato kaitos įtakoje. Tokia informacija leidţia geriau nustatyti

amarų kontrolės ir naudojamų apsaugos priemonių laiką.

Apsauga nuo amarų, kaip virusinių ligų pernešėjų, yra gana sudėtinga, reikalauja specifinių

ţinių ir kol kas visiškai, išbaigtos apsaugos strategijos nuo šio kenkėjo, kaip virusų platintojo nėra.

Tikimasi, kad dėl klimato kaitos sumaţės pesticidų efektyvumas, kurie galėtų pakeisti ligos

prognozės modeliai ir ligų valdymo strategijas. Mokslinės studijos, apie kritulių pokyčių įtaką

vabzdţiams, bei amarams yra maţesnės. Yra ţinoma, kad ţirnių amarai nėra tolerantiški sausrai.

Todėl klimato šiltėjimas gali būti šioks toks problemos sprendimas. Tačiau klimatas negali taip

greitai pasikeisti, kad taip atsitiktų sako prof. J.Bale.

Ūkininkams tiesiog reikia ţinoti apie pasėlių kenkėjų tendencijas savo regione, racionaliai

pasirinkti jų valdymo metodus siekiant optimalaus derliaus.

Įvertinti klimato pokyčių įtaką amarų plitimui, prognozuoti galimas pasekmes labai aktualu

ruošiant bulvių apsaugos nuo virusinių ligų programą ir tuo pačiu maţinant galimų nuostolių riziką.

Tyrimais nustatyta, kad labiausiai paplitusios klaidos kovojant su bulvių virusinėmis ligomis

daţniausiai tampa prieţastimi nesertifikuoti sėklinio bulvių:

Selekciniam darbe per vėlai arba nepakankamai brokuojami pasėliuose ligoti augalai;

Vėluojant pradedami insekticidų purškimai prieš amarus;

Neleistinai dideli intervalai tarp purškimų;

Neoptimalus insekticidų parinkimas;

Labai ţema insekticidų panaudojimo forma;

Vėluojama pašalinti bulvienojus;

Pašalinus bulvienojus bulvėms leidţiama atţelti;

Nepilnai įvertinamas bulvių veislių atsparumas virusams;

Ne laiku paimami mėginiai grunto – kontrolei ir gumbų laboratorinėms analizėms.

PASĖLIŲ IZOLIACIJA

Svarbiausia apsaugos nuo virusinių ligų priemonė yra sveika, devirusuota sėkla. Sėkliniams

pasėliams dirvas reikėtų parinkti kuo toliau nuo maistinių bulvių plotų ir kitų kiauliauoginių

(Solanaceae) šeimoms priklausančių augalų, bei atsitiktinių virusinės infekcijos šaltinių. Tai

suprasdami sėklines bulves auginantys ūkininkai kalba apie tai , kad šalia jų ūkių būtinos

apsauginės zonos, kuriose kiti ţemdirbiai augindami bulves negalėtų naudoti tolimų kategorijų

nesertifikuotos sėklos. Nes tik taip įmanoma pasiekti, kad sėklinės bulvės pagaliau atitiktų ES

standartus.

Daugelis ES šalių turi tokias zonas (12 lentelė). 2003 m. gruodţio 19 d. Tarybos sprendimas,

leidţiantis, prekiaujant sėklinėmis bulvėmis, tam tikrų valstybių narių visoje arba dalyje teritorijos

taikyti grieţtesnes nei nurodyta Tarybos direktyvoje 2002/56/EB priemones: valstybėms narėms

leidţiama nurodytuose regionuose leisti prekiauti tik elitinėmis sėklinėmis bulvėmis.

12 lentelė ES regionai kuriuose leidţiama prekiauti tik elitinėmis sėklinėmis bulvėmis

Valstybė ES narė Regionas

Vokietija

Bundesland Mecklenburg – Vorpommeren Gemeinde

Groß Lüsewitz Ortsteile

Lindenhof, Pentz der Gemeinde

Metschow Gemeinden Böhlendorf

Breesen, Langsdorf, Ortsteil Grammow der Gemeinde Gemeinden

Hohenbrünzow, Hohenmocker, Ortsteil

Ganschendorf der Gemeinde

Sarow, Ortsteil Leistenow der Gemeinde

37

Utzedel Gemeinden Ranzin,

Lüssow, Gribow Gemeinde Pelsin

Airija Visa teritorija

Portugalija Agorai ( 300 m virš jūros lygio esančios teritorijos )

Suomija Liminka, Tyrnava municipalitetai

Jungtinė karalystė Cumbria, Northumberland (Anglija), Škotija

Teisiškai jos įteisintos įvairiai. Ir Lietuva jau daugiau nei tris metus tiria virusų kiekį bulvėse.

Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad bulvių sėklos virusinė patikra davė neblogų rezultatų. Ligomis ir

virusais uţkrėstų bulvių sumaţėjo apie 30 proc. Nenuginčijama tiesa, kad jei norime bulvių

sėklininkystėje pasiekti vakarietiškus standartus ir dauginti labai geros kokybės sėklą, to

neįmanoma uţtikrinti, jei netoliese sėklinių plotų bus auginamos bulvės iš nesertifikuotos tolimų

atsėlių sėklos. Jau subrendo reikalas šalia plotų, kuriuose auga aukštos kokybės sėklinės bulvės,

įkurti apsaugines zonas.

Tai valstybinis reikalas ir reikėtų įstatymu nustatyti tvarką. Viena didţiausių problemų -

visuomenei išaiškinti, kodėl reikalingi tokie apribojimai, nes su dalimi ūkininkų, valdančių ţemes

šalia sėklininkystės ūkių sėklinių pasėlių, susitarti neįmanoma.

Sprendţiant šį opų klausimą, nesiekiama drausti netoli sėklininkystės ūkių auginti bulves, tik

siekiama įpareigoti tuo uţsiimančius ţemdirbius laikytis tam tikrų taisyklių - sodinti tik sertifikuotą

sėklą, naudoti augalų apsaugos priemones, naikinti piktţoles ir kitus infekcijos ţidinius, kad iš

smulkių augintojų sklypų migruojantys ţaladariai neuţkrėstų sėklinių bulvių plotų. Vokietijoje

tokios izoliacinės zonos siekia per 3 km.

Lietuvoje, puoselėjant pramoninę bulvininkystę ir normalų eksportą, mums tokios izoliacinės

zonos labai reikalingos, tačiau jos iš niekur neatsiras. Reikalingi politiniai sprendimai. Todėl

manome, kad būtų tikslinga šalies vakariniame regione 3 - 4 seniūnijų teritorijose plėtoti bulvių

sėklininkystę. Steigti tokias zonas nėra labai paprasta psichologiškai, nes smulkiuosius bulvių

augintojus sudėtinga įtikinti laikytis apribojimų, ir vienu įsakymu tokių zonų nesuformuosi. To

dalinai galima būtų siekti per išmokas, kad deklaruojant pasėlius kiekvienais metais būtų 25 proc.

bulvių būtų pasodinta sertifikuota sėkla. Jos įsigijimui, pradţioje, lengvatos turėtų būti tiek iš

valstybės, tiek ir iš sėkline bulvininkyste uţsiimančio verslo. Tokia sistema būtų vienas iš pirminių

būdų kovojant su virusais.

Saugomose teritorijose kategorija A negali būti sertifikuojama ir naudojama, siekiant auginti

ţemesnės kategorijos sėklą.

2002m. birţelio 13 d. Tarybos direktyvoje 2002/56/EB dėl prekybos sėklinėmis bulvėmis:

elitinėse sėklinėse bulvėse tiesioginio progeno augalų, pasiţyminčių vidutinės ar stiprios

virusinės infekcijos simptomais, skaičius turi neviršyti 4 proc.

sertifikuotose sėklinėse bulvėse tiesioginio progeno augalų, pasiţyminčių stiprios virusinės

infekcijos simptomais, skaičius turi neviršyti 10 proc. Į lengvąją mozaiką, dėl kurios pakito

spalva, bet lapai nesideformavo, neatsiţvelgiama.

Pagal UNECES-1 standartą bei 2007-12-02 Privalomųjų reikalavimų projektą:

Silpnosios virusinės ligos- ligos, kurios aiškiai pasireiškia tik per lapų spalvos pakeitimą ar

margų (mozaika) dėmelių atsiradimą ir vizualiai sunkiai pastebimos. Paprastai silpnų virusinių ligų

prieţastys yra PVX (bulvių X potexvirusas) ar PVS (bulvių S karlavirusas);

Stipriosios virusinės ligos- ligos, pasireiškiančios per lapų deformaciją, lapams keičiant arba

nekeičiant spalvos. Simptomai gali būti lapų raukšlėtumės, garbanotumės, susisukimas, išblukimas

ar ţemaūgiškumas (augalai-nykštukai), kaip ir stipriosios mozaikos ar lapų susisukimo atvejai.

Paprastai stiprių virusinių ligų prieţastys yra šie virusai ar jų kombinacijos: PLRV (bulvių lapų

susisukimo polerovirusas), PVA (bulvių A potyvirusas, PVY (bulvų Y potyvirusas) ar PVM (bulvių

M karlavirusas); PVY+ PVX, PVA + PVX ar PVX + PVS;

Piktţolėti kiemai, grioviai ir pakelės, bei visos šiandien agrariškai apleistos erdvės tiesiogiai

prisideda prie didėjančios amarų problemos. Daugiamečių ţiemojančių piktţolių, tokių kaip dirvinė

pienė (Sonchus arvensis L.), kiaulpienė (Tarxacum officinale L.), dirvinė čiuţutė (Thlaspi arvese) ir

38

kitos piktţolės vegetacijos sezono pradţioje yra pagrindiniai augalai šeimininkai amarams

pasidauginti prieš jų migraciją į kitus augalus šeimininkus., įskaitant ir prekinių bulvių pasėlius.

Piktţolės bei ligoti pasėliai kaip šaltinis virusams plisti, vaidina esminį vaidmenį(13 lentelė).

13 lentelė. Bulvių virusų augalai – šeimininkai

Augalai-šeimininkai

Virusas

L (lapų

susisukimo)

Y A M S X

Bulvės (Solanum tuberosum)

Tabakas (Nicotiana tabacum)

Pomidorai (Lycopersicon esculentum)

Cukrinis runkelis (Beta vulgaris)

Pupelės (Phaseolus vulgaris)

Dirvinis vijoklis (Convolvulus arvensis)

Geltonţiedis barkūnas(Melilothus officinalis)

Baltaţiedis barkūnas(Melilothus albus)

Paprastoji ţilė(Senecio vulgaris)

Baltoji balanda (Chenopodium album)

Kiauliauogė(Solanum dulcamara)

Juodoji kiauliauogė(Solanum nigrum)

Geltonoji aklė(Galeopsis speciosa)

Vaistinė kiaulpienė (Taraxacum officinale)

Pievinis dobilas(Trifolium pratense)

Pūdiminė veronica(Veronica agrostis)

Stambiastiebė veronica(Veronica macrostemon)

Paprastoji linaţolė(Linaria vulgaris)

Šiurkštusis burnotis(Amaranthus retroflexus)

Smulkiaţiedis barkūnas(Melilothus parviflorus)

Takaţolė (Polygonum aviculare)

Dirvinė karpaţolė(Euphorbia helioscopia)

Dirvinė pienė(Sonchus arvensis)

Trikertė ţvaginė(Capsella burso-pastoris)

Šiurkštusis burnotis(Amaranthus retroflexus)

Raudonţiedė notrelė (Lamium purpureum)

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

+

Visi agrariniu poţiūriu apleisti laukų masyvai bei juose dominuojančių piktţolių gausa tampa

bulvių virusų rezervatais ir pirminiu infekcijos šaltiniu. Bulvių viršūnės kuokštiškumo virusui ir jo

pernešėjui kiauliauoginių (bulvinių) balandinių ir kryţmaţiedţių šeimoms priklausančios piktţolės

yra geri augalai šeimininkai. Dėl to piktţolių, kaip virusinės infekcijos šaltinio, naikinimas yra labai

svarbi priemonė (88).

Taip pat svarbu kontroliuoti ir smulkiuosius bulvių pasėlius, nes čia vegetuojantys augalai

daţniausiai yra ţidiniai bulvių lapų susisukimo virusams. Siekiant maksimalaus veiksmingumo

kovojant su amarais ir jų pernešamais virusais, reikia iš bulvių pasėlių šalinti sergančius augalus.

Racionaliai parinkta sėjomainos rotacija, aukštastiebių augalų pasėlių išdėstymas izoliacijai

nuo amarų ir kitų virusus pernešančių entomofagų. Auginant skirtingos paskirties bulves, o

sėklinius jų pasėlius saugant nuo spontaniškos infekcijos, tarp bulvių pasėlių būtini tam tikri

atstumai.

Elitiniai bulvių pasėliai ūkiuose gali būti ne arčiau kaip 100 m nuo kitų bulvių pasėlių. Tos

pačios veislės aukštesnės reprodukcijos veisliniai pasėliai turi būti ne arčiau kaip 50 m nuo

ţemesnės reprodukcijos pasėlių.

39

Sėklinėms bulvėms geriausias priešsėlis - švarus pūdymas, vienmetės ir daugiametės ţolės ir

ţieminiai javai. Skraidančių virusų platintojų aktyvumui didelę įtaką turi gamtinės sąlygos: vėjas,

drėgmė ir temperatūra (88). Todėl, siekiant išauginti sveiką sėklą, pasėlio vietos parinkimas turi

didelę reikšmę bulvių sėklininkystėje. Auginant sveiką kokybišką sėklą, tam reikia parinkti rajoną

su ţvarbesnėmis klimatinėmis sąlygomis: vėlyvesniu ir ištęstu pavasariu, daţnais ir gausiais

krituliais, pastoviais ir stipriais vėjais bei vėsiomis dirvomis. Visa tai slopina amarų pernešančių

virusus dauginimąsi ir migraciją (88).

Atsiţvelgiant į tai, kad maistinės bulvės jau yra vienas iš šaltinių bulvių sėklinių pasėlių

virusinei infekcijai, tikslinga sukurti uţdarą sėklinių bulvių auginimo regioną, tarsi savotišką

„sveikatingumo salą“.

Tam, kad neliktų infekcijos ţidinių, tokiose teritorijose turėtų būti auginamos tik sėklinės

bulvės, atitinkančios visus joms keliamus kokybės reikalavimus. Tokioje teritorijoje visų bulvėms

skirtų laukų fitosanitarinė būklė, nepriklausomai nuo bulvių augintojų ir jų plotų, reguliariai turi

būti kontroliuojama vietinės augalų apsaugos tarnybos specialistų. Pasirodţius ligotiems augalams

būtina nedelsiant juos pašalinti iš visų bulvių pasėlių ir naikinti virusų pernešėjus. Vokiečiai,

Meklenburgo-Pomeranijos ţemėje, išnaudodami bulvių sėklininkystei vistyti tinkamas klimatines

sąlygas, 5 rajonuose, apimančiuose 109 kaimus, sukūrė 5 uţdaras teritorijas su ypatingu

fitosanitariniu statusu, leidţiančiu auginti sveikas sėklines bulves (88).

Bulvių virusinių ligų infekcijos grandinę galima pertraukti naudojant profilaktines,

agrotechnines priemones bei naikinant pernešėjus. Prie to prisideda ir virusams atsparių bulvių

veislių auginimas.

Nuo sėklinių gumbų gyvybingumo priklauso pasėlio tolygus sudygimas, spartus bulvių kero

augimas ankstyvajame jų augimo tarpsnyje, sudarant tankų ir išlygintą pasėlį. Išskyrus sodinimo

laiką, augimo sparta leidţia atlikti pirmąjį pasėlių valymą dar iki pirmojo amarų pasirodymo, o

bulvės anksčiau priartėja prie natūralios brandos ir tampa atsparesnės virusinei infekcijai.

Gerai išsivystę bulvių kerai maţiau apninkami amarų, lyginant su išretėjusiais ar silpniau

išsivysčiusiais pasėliais. Bulves reikėtų pasodinti galimai anksčiau tam, kad ankstyvuose augimo

tarpsniuose, kuomet bulvės būna jautrios virusinei infekcijai, pirmasis pasėlių valymas būtų atliktas

iki masinio amarų skraidymo.

Nepriklausomai nuo veislės, augančios bulvės atsparumą virusinei infekcijai galima padidinti

daiginant sėklą arba ją jarovizuojant.

Siekiant sumaţinti spontanišką virusinės infekcijos tikimybę, tarp gretimų bulvių pasėlių

reikia išlaikyti tinkamus atstumus. Tie atstumai priklauso nuo pasėlio uţkrėtimo lygmens. Patartina

sėklines bei maistines bulves auginti toliau vienas nuo kitų.

Auginant veisles, pasiţyminčias skirtingu atsparumu infekcijai, atnešamai iš kaimynystėje

esančių bulvių pasėlių, uţkrato pavojus gali būti maţesnis, priklausomai nuo specifinio veislės

atsparumo arba jautrumo atitinkamos rūšies virusams (14 lentelė) (89).

Labai gerai, kai nuo vyraujančių vėjų pusės būna miškas, krūmai ar bent javų laukas, nes vėjas

gali atnešti naują infekciją (69). Bulvių pasėliai, apsupti javų ir daugiamečių ţolių plotais, maţiau

linkę uţsikrėsti virusinėm ligom. Reikia pakankamai objektyviai vertinti ir augalų savi izoliaciją.

Akivaizdu, kad pasėlių pakraščiuose amarų būna daugiau nei lauko viduryje, todėl ten augančios

bulvės maţiau paţeistos virusų. Kuo didesnis pasėlio plotas, tuo didesnė tikimybė turėti virusais

maţiau infekuotas bulves (69).

14 lentelė Skirtingų bulvių veislių galimybė augti šalia, priklausomai nuo jų atsparumo Y, M

ir X virusams

Sąlyginis veislės

atsparumo simbolis**

A

AA

A

AJ

AJ

J

AJ

A

JJ

A

J

AA

J

AJ

AAA

AAJ

+*

+

+

-

+

-

+

+

+

+

+

+

+

-

40

AJJ

AJA

JJA

JAA

JAJ

+

+

+

+

+

-

+

+

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

-

+

-

-

-

-

-

+

+

-

-

-

-

+

-

-

-

*+ veislės kurias galima auginti šalia;

- veislės, kurių negalima auginti šalia; **

pirmoji raidė ţymi veislės reakciją virusui-Y;

antroji raidė virusui - M;

trečioji raidė virusui – X;

Pastaba : A- atspari virusams veislė;

J- veislė jautri virusams.

Ţinoma, kad skirtingose klimatinėse zonose, bulvių virusinių ligų infekcinis fonas yra

skirtingas. Literatūroje nurodoma, kad bulvių virusų rūšinė įvairovė ir jų paplitimo intensyvumas

didėja pietų kryptimi, kartu su gausėjančiu virusus pernešančių entomofagų skaičiumi ir įvairove.

Dėl to daugelyje Europos valstybių bulvių sėklininkystė vystoma šiauriniuose jų regionuose. Tai

įgalina sveikas sėklines bulves išauginti su maţiausiomis sąnaudomis (69). Kokybiška bulvių sėkla

išauginama ir kalnų regionuose. Ţinoma, kad teritorijose, aukštesnėse nei 400 - 500 m virš jūros

lygio, maţėja vabzdţių - pernešėjų skaičius ir aktyvumas, ryšium su tuo, silpnėja ir virusinis fonas.

Esant 1 km aukščiui virš jūros lygio, sėklinių bulvių auginimas galimas visose zonose.

PASĖLIŲ VALYMAS

Infekcijos šaltinių kiekis lauke bulvių pasėlio uţsikrėtimui virusais turi daugiau įtakos nei

amarų kiekis. Dėl to, su pirmaisiais virusinių ligų simptomų pasirodymais, sėklinius pasėlius reikia

valyti nuo ligotų augalų. Valymų skaičius vegetacijos eigoje priklauso nuo bulvių sėklinio pasėlio

reprodukcijos. Aukštos reprodukcijos pasėlius reikia valyti tris kartus: kai augalai būna 15-20 cm

aukščio, ţydint ir prieš pradedant bręsti. Iš kitų sėklinių pasėlių bent du kartus reikia pašalinti

ligotus augalus. Sėklinių pasėlių valymo metu turi būti išraunami augalai su ryškiais virusinių ligų

poţymiais, šalinamos priemaišos, kitomis ligomis sergantys ir lėčiau augantys bulvių kerai (69).

Šalinami augalai iškasami ir išgabenami iš lauko kartu su bulvienojais, motininiais bei naujo

derliaus gumbais. Svarbu, kad šalinimo metu ligoti augalai nesiliestų su sveikais.

Amarai yra svarbiausi virusinių ligų platintojai bulvių vegetacijos laikotarpiu. Kovoje su

virusinių ligų pernešėjais pirmiausia reikia panaudoti agrotechnines priemones. Jie vėjo pagalba

įveikia dešimtis ir šimtus kilometrų. Sėklinės bulvės, ypač devirusuotos, turi būti saugomos nuo

ligų, amarų, ir visų kitų infekcijos pernešėjų. Sėklinėms bulvėms auginti rekomenduojami atskiri

padargai. Jeigu ūkyje auginamos tik sėklinės bulvės, tuomet maţesnis pavojus jas uţkrėsti.

Labai svarbu visas sėklai auginamas bulves kuo anksčiau pasodinti. Sėklinio sklypo 1 ha turi

būti ne maţiau kaip 60 tūkst. kerų. Taigi, 1 ha reikia pasodinti apie 70 - 72 tūkst. gumbų.

Trąšų normos stipriai įtakoja bulvių paţeidţiamumą virusais. Azotas riboja arba stabdo

augimo atsparumą ir spartina virusų transplantaciją iš bulvienojų į gumbus. Be to, azotas slopina

ligų simptomų ryškumą, tiesiog juos maskuoja. Tai apsunkina kokybišką ligotų augalų pašalinimą

iš valomų bulvių pasėlių. Fosforinės trąšos prisideda prie ankstyvesnės brandos ir atsparumo

virusams. Optimaliai fosforinėmis trąšomis patręšti bulvių pasėliai rečiau lankomi amarų -

pernešėjų ir ant jų maţesnis virusinės infekcijos daţnis. Toks pat ir kalio trąšų poveikis. Todėl,

auginant sėklines bulves, būtinas tiksliai subalansuotas tręšimas: saikingos azoto normos ir

pakankamas bulvių aprūpinimas fosforu ir kaliu.

41

Bulvių pasėliuose mechaninis piktţolių naikinimas tarnauja kontaktu plintančių virusų, ypač

Potato virus X (PVX), pasklidimui. Todėl tikslinga iki minimumo sumaţinti mechaninę pasėlių

prieţiūrą tam panaudojant herbicidus.

Biologinė amarų kontrolė. Yra keletas veiksnių, leidţiančių natūraliai kontroliuoti amarų

populiacijas. Daugelio amarų populiacijas kontroliuoja įvairūs kenkėjai, parazitai ir patogenai.

Aukšta aplinkos temperatūra padidina amarų ţūties tikimybę. Stiprios ir gausios liūtys amarus

nuplauna nuo augalų. Tiesa, gamtinių veiksnių bei natūraliųjų amarų priešų, įtaka lemianti jų

populiacijos maţėjimą nėra didelė, nes amarai paprastai įsikuria lapų apačioje kur jie yra maţiau

linkę būti nuplauti. Entomofagų tarpe vyrauja šių šeimų atstovai: ţiedmusių (Syrphidae) lervos,

boruţių (Cocinellidae) suaugėliai ir lervos, auksaakių (Chrysopidae) lervos, plėšrių blakių

(Anthocoridae) suaugėliai ir lervos. Čia suminėti entomofagai sunaikina gana gausų amarų skaičių.

Pavyzdţiui, viena septintaškės boruţės lerva per dieną sunaikina iki 100 amarų. Tačiau didţiausias

jų veiklos trūkumas tas, kad jie bulvėse pasirodo tik antroje vasaros pusėje. Tada ant 100 lapų

surandama tik iki 20 įvairių entomofagų (41). Tuo tarpu amarų, kaip virusų platintojų, pagrindinė

ţala padaroma pirmoje vasaros pusėje, bulvėms esant aktyviajame augimo tarpsnyje, kuomet

entomofagų bulvėse dar nerandama. Tokiu būdu, nors entomofagai per vegetacijos periodą ir

ţymiai sumaţina bendrąjį bulvėse gyvenančių amarų skaičių, jų reikšmė, sulėtinant amarų

pernešamų virusų plitimą, palyginti nedidelė. Todėl amarus tenka naikinti cheminėmis

priemonėmis.

Apsauga. Daţniausiai amarų migracijos ir bulvių lapų „kolonizacijos“ pikas vyksta tuomet,

kai jų lapija dar sparčiai auga o naujojo derliaus gumbai yra didţiausioje virusinės infekcijos

rizikoje. Tuo metu iškyla bulvienojų desikavimo būtinybė. Bet tai yra labai svarbu, siekiant apriboti

virusų infekcijos grėsmę. Kovojant su amarais cheminėmis priemonėmis, patartina vengti naudoti,

plataus spektro insekticidus, kuriais labai greitai nuţudomi ne tik amarai, bet ir jais mintantys

naudingi vabzdţiai. Iš laukuose esančių amarų plėšrūnų yra boruţės. Bulvių pasėlių cheminės

apsaugos nuo virusinių ligų pagrindinis tikslas - sumaţinti viroidų pernešamos infekcijos

intensyvumą, apribojant jų populiacijos dydį. Bulvių sėklininkystės rezultatai labiausiai priklauso

nuo kovos su amarais efektyvumo. Sėklinių bulvių, ypatingai devirusuotų, pasėliuose pradėjus plisti

virusinių ligų platintojams - amarams, pasėlį reikia purkši sisteminio veikimo insekticidais.

Sisteminio veikimo insekticidus nuo amarų tikslinga naudoti tik esant realiam pavojui jautriausiu

bulvių augimo tarpsniu BBCH 40 - 50 – gumbų formavimo metu. Masiškai išplitus amarams,

purškimas insekticidais gali būti pavėluotas – virusai jau bus patekę į augalo sultis. Todėl

insekticidais purškiama profilaktiškai. Pirmąjį kartą purkšti insekticidais bulves rekomenduojama

praėjus dviems savaitėms po bulvių pilno sudygimo, iki pirmųjų skraidančių amarų pasirodymo,

bulvienojams pasiekus 15 cm aukštį. Vėlesnis insekticidų panaudojimas priklauso nuo gamtinių

sąlygų, ne rečiau kas dvi savaites. Baltarusiai rekomenduoja ne maţiau du purškimus prieš masinį

amarų pasirodymą (trumpalaikė prognozė) ir praėjus 10-15 parų po pirmo insekticidų panaudojimo,

jau susidarius kritinei amarų masei (79). Siekiant gauti kuo didesnį preparato efektą, purškiant

insekticidus ir fungicidus, jie yra keičiami vienas kitu ir purškiama esant optimaliai temperatūrai.

Iš Lietuvoje registruotų cheminių augalų apsaugo priemonių, bulvių vegetacijos metu prieš

amarus siūloma naudoti insekticidus: Actarą 25 WG - 0,08 l/ha; Decis mega 50 – 0,15l/ha; Protus –

0,5-0,75 l/ha.

Nuo kovos su amarais, pernešančiais virusus, efektyvumo ypač priklauso devirusuotos bulvių

sėklos išauginimo sėkmė. Pagal virusų pernešimo būdą amarai skirstomi į persistentinius ir

nepersistentinius. Cheminė kova su persistentinių virusų pernešėjais yra efektyvi. Tai leidţia

efektyviai pertraukti infekcijos grandinę. Tačiau kovoje su nepersistentiniais virusais situacija

ganėtinai sudėtinga. Kaip taisyklė, infekcijos perdavimas įvyksta dar prieš amaro -pernešėjo ţūtį po

insekticidų panaudojimo. Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, tokiomis sąlygomis, cheminės

kovos sėkmė stipriai priklauso nuo fitosanitarinės situacijos. Kuo didesnis auginamų sėklinių bulvių

plotas (> 5 ha) ir atstumai nuo infekuotų bulvių pasėlių, kuo maţiau virusinės infekcijos šaltinių,

tuo efektyvesnė kova su nepersistentiniais virusais (2 pav.). Tokiomis aplinkybėmis sumaţėja

42

virusus pernešančių amarų populiacija ir krinta jų infekcinis spaudimas. Kuo platesnis insekticidais

apdorotų bulvių pasėlių arealas, tuo didesnis efektyvumas.

Gamtinės sąlygos turi didelę įtaką amarų populiacijai ir virusinės infekcijos ciklo eigai. Dėl to,

kovojant su virusų pernešėjais, augalų apsaugos tarnyba turėtų pastoviai vykdyti monitoringą.

Remiantis gautais duomenimis, būtų tiksliai nurodomas pirmojo purškimo insekticidais laikas, taip

pat ir tolimesni purškimai bei bulvienojų šalinimo laikas.

Kaip taisyklė, pirmasis insekticidų panaudojimas rekomenduojamas praėjus bemaţ dviem

savaitėms po bulvių pilno sudygimo, bet ne vėliau pasirodant pirmiesiems sparnuotiems amarams.

Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, purškimas kartojamas kas dvi savaitės, o paskutinis -

maţdaug 2 - 3 savaitės iki bulvienojų pašalinimo.

Atstumas tarp uţkrėstų maistinių ir sėklai auginamų

bulvių

Lauko

dydis

Virusų šaltinių kiekis

Aukštas Vidutinis Ţemas

2 paveikslas. Įvairių faktorių įtaka cheminės kovos efektyvumui su nepersistentinių virusų

pernešėjais

Vakaruose registruotų insekticidų spektras pakankamai platus. Jie pasiţymi kontaktiniu ir

sisteminiu veikimu. Kontaktinio ir kontaktinio - kvėpuojamojo veikimo preparatus kovoje su

sparnuotaisiais amarais rekomenduojama naudoti pavasarį. Sisteminio veikimo preparatai

efektyvesni amarus naikinant vidurvasario bulvių pasėliuose. Bulvių vegetacijos pabaigoje ir

sausros metu šių preparatų veikimo trukmė ir intensyvumas maţėja.

Siekiant pasėlius apsaugoti nuo ankstyvos amarų pernešamos infekcijos bulvių sėklą galima

išbeicuoti preparatais, turinčiais imidakloprido veikliąją medţiagą.

Duomenys apie mineralinių ir augalinių alyvų panaudojimą kovoje su amarais - pernešėjais

kol kas labai prieštaringi. Be to, naudojant alyvas, ypač mineralines, reikia atkreipti dėmesį į

skirtingų bulvių veislių jautrumą joms.

Įvairių faktorių ir priemonių įtaka bulvių paţeidimams virusais parodyta 3 paveiksle (88).

Veislės jautrumas

Sėklos paţeidimai virusais

Kaimyninių pasėlių įtaka infekcijos grėsmei

Pasėlių valymo intensyvumas

Ankstyvas amarų skraidymas

Intervalo trukmė tarp pirmojo amarų skraidymo ir

43

purškimo insekticidais

Insekticidų poveikis

Amarų skraidymo intensyvumas

Amarų skaidymo trukmė

Ankstyvojo bulvienojų pašalinimo laikas

Bulvienojų atţėlimas

Maţa Vidutinė Didelė

3 paveikslas .Įvairių faktorių ir priemonių įtaka virusams paţeisti bulves (88)

Paţeidimas virusais: - maţėjantis; - didėjantis

Sėklinių bulvių pasėliai gali būti ne arčiau 2 - 2,3 km nuo vietų, kuriose gali telktis amarai

(šiltnamiai, inspektai, šunobelės krūmai), bendrų bulvių pasėlių, darţovinių ir uogų, kurie gali būti

bendri augalai – šeimininkai kai kurioms amarų rūšims, besimaitinančioms bulvių sultimis.

Sėkliniams bulvių pasėliams geriausia vieta - atviri, gerai vėjo gairinami laukai kaimynystėje

su javais, nes javų pasėliuose esantys amarai bulvių sultimis neminta. Bulviasodį, derliaus

nuėmimą, bulvienojų pašalinimą sėkliniuose bulvių pasėliuose nulemia amarų masinė migracija nuo

augalo – šeimininko ant bulvių ir jų gausumo dinamika vidurvasaryje.

Sėklinių bulvių pasėliai desikuojami rugpjūčio antrą dešimtadienį. Siekiama išvengti antro

masinio amarų antplūdţio. Vėlyvesnių ir ţemesnių reprodukcijų bulvių pasėliai vietoje desikacijos

papildomai purškiami insekticidais. Aukštų reprodukcijų bulvienojus reikia kuo anksčiau sunaikinti.

Tokiu būdu virusinę infekciją galima sumaţinti iki minimumo.

Virusiniai uţkratai ne visuomet pastebimi vizualiai, ypač tie, kurie plinta bulvių vegetacijos

pabaigoje. Todėl ir neįmanoma pašalinti visų augalų, uţsikrėtusių virusais. Norint uţkirsti kelią

viruso patekimui į būsimo derliaus gumbus, būtina sunaikinti bulvienojus tinkamu metu –bent jau

iki tol, kol virusai nepasiekė naujai uţmegztų gumbų.

Ekologiniu aspektu, kovoje su virusų pernešėjais naudojamos mineralinės ir augalinės alyvos,

riebiųjų rūgščių emulsijos, ekranavimo priemonės. Taip pat bandoma panaudoti amarus

atbaidančius įvairius feromonus (54).

BULVIENOJŲ PAŠALINIMAS

Amarų kiekiui pasiekus kritinę ribą, desikuojami ir pašalinami bulvienojai (24, 25).

Bulvienojų pašalinimas nutraukia virusų, kuriuos perneša amarai, judėjimą iš bulvienojų į gumbus.

Bulvienojų pašalinimo laikas priklauso nuo bulvių veislės subrendimo ir atsparumo virusams, o taip

pat ir nuo meteorologinių sąlygų. Šalyse, turinčiose tobulą bulvininkystės sistemą, tą laiką nurodo

augalų apsaugos tarnyba. Olandijoje kiekvieną sezoną NAK nustato tinkamiausius laikus

bulvienojų sunaikinimui.

Laikas, kada geriausia naikinti bulvienojus, priklauso nuo: suminio amarų skaičiaus

gaudyklėse, veislės jautrumo bulvių virusui Yn, virusinės infekcijos lygio konkrečiame sklype bei

bulvių subrendimo. Šie veiksniai yra pagrindiniai, padedantys nustatyti optimalias datas (galutines

bei rekomenduojamas) bulvienojų naikinimui. Galutinės datos visada nustatomos S ir SE

kategorijos bulvėms, kitų kategorijų bulvėms, priklausomai nuo sąlygų, nustatomos

rekomenduojamos ir galutinės datos.

44

Verta atminti, jeigu rudenį, kuomet bulvienojai būdami natūralioje brandoje, arba pašalinti,

naujai atţelia, virusinės infekcijos pavojus nei kiek nemaţesnis nei pavasarinio amarų skraidymo

metu (71) (15 lentelė).

15 lentelė. Bulvių gumbų paţeidţiamumas virusais iki bulvienojų pašalinimo ir jiems atţėlus

Mėginys

Virusais paţeistų gumbų %

mėginyje iki bulvienojų

atţėlimo

mėginyje po bulvienojų

atţėlimo

1

2

3

4

5

0

0

0

0

8

7

6

2

1

13

Nesant galimybės atlikti desikaciją, bulvienojai gali būti pašalinti mechaniniu būdu. Tai

veiksminga priemonė, siekiant gauti ir išlaikyti sveiką bulvių sėklą (69). K. Bėčiaus duomenimis,

vegetacijos pabaigoje sunaikinus bulvienojus, kitais metais uţsikrėtusių virusais bulvių būna daug

maţiau, palyginus su sėkla iš pasėlio, kur bulvienojai nebuvo sunaikinti (43).

Daugiausia amarų skraido liepos pabaigoje- rugpjūčio pradţioje. Kai liepos mėnesį yra blogas

oras, daugiausia skraido rugpjūtį (58). Siekiant išvengti virusinės pasėlių infekcijos, svarbu laiku

nupjauti sėklinių pasėlių bulvienojus (75). Tai ypač aktualu ankstyvųjų veislių pasėliuose, nes jos

greičiau bręsta, negu ilgesnės vegetacijos bulvių veislėms. Tačiau anksti pašalinus bulvienojus,

sumaţėja bulvių derlingumas. Pašalinus bulvienojus likus savaitei iki visiško bulvių subrendimo,

derlius sumaţėja 5 - 8,5 %. Šiek tiek pablogėja ir cheminės savybės - sumaţėja krakmolo, sausųjų

medţiagų, askorbininės rūgšties (65).

Yra keletas bulvienojų sunaikinimo būdų (garais, ugnimi, elektra), tačiau pigiausias ir

populiariausias yra mechaninis. Šis būdas naudojamas daugelyje industrinę bulvininkystę

puoselėjančių šalių (47). Tose šalyse bulvienojai šalinami nuo 10 iki 21 dienos iki derliaus

nuėmimo (2, 17). Optimalus šių darbų atlikimo laikas – 10 – 12 dienų iki derliaus nuėmimo.

Anksčiau natūralios vegetacijos pabaigos pašalintų bulvienojų gumbai pasiţymi gera sėkline

kokybe, šių gumbų nuostoliai būna nedideli. Iš tokių sėklinių gumbų, paţeistų virusais, augalų

kiekis būna ţymiai maţesnis (10).

Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad geriausia bulvienojus naikinti cheminiu būdu – jie apmiršta

palaipsniui. Šiuo atveju, per nupjautus stiebus į gumbus nepatenka grybo infekcija (2). Literatūroje

nurodoma, kad laiku (iki masinio amarų skraidymo) nupjovus bulvienojus, galima gauti optimalios

kokybės produkciją ir pasiekti didelį ekonominį efektą (86).

Tyrimais, atliktais Lietuvos ţemdirbystės instituto Vokės filiale, nustatyta, kad bulvienojų

nupjovimo laikas turi tiesioginį poveikį bulvių gumbų derliui, nes kuo anksčiau nupjaunami

bulvienojai, tuo maţesnis bulvių derlius, o jo struktūroje gaunamas didesnis kiekis maţesnių

frakcijų gumbų. Ankstinant bulvienojų nupjovimą, sėkliniuose gumbuose sumaţėja krakmolo,

pablogėja kiti biocheminiai rodikliai. Tačiau, auginant bulves sėklai, svarbiausias rodiklis yra

gumbų paţeidimas virusais. Kuo ilgiau būna nenupjauti bulvienojai, tuo didesni bulvių paţeidimai

virusinėmis, bakterinėmis bei grybinėmis ligomis. Iš tokių sėklinių bulvių, nepaisant to, kad išaugo

stambi sėkla, gautas gausus derlius, kitų metų derlius būna paprastai maţesnis, negu išaugintas iš

maţesnių, bet paţeistų ligų patogenais, bulvių gumbų. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtina, kad

ankstesnio bulvių nuėmimo laiko sėkliniai gumbai pasiţymi didesniu produktyvumu. Pavyzdţiui,

Mičigano bandymų stotyje, nukasus bulves vėlai, bulvių derlius kitais metais sumaţėjo 32% , nes

ţymiai padidėjo augalų, paţeistų lapų susisukimo virusu (10).

Tyrimai rodo, kad vėliau nupjaunant bulvienojus, padidėja augalų paţeidimas virusais. Per tris

savaites būtina nuimti derlių.

45

IŠVADOS

1.Tyrimo metu nustatyta, kad po itin šaltos ţiemos, šilto ir sauso pavasario, bei permainingai

karštos, lietingos ir vėjuotos vasaros 2010 metai nebuvo palankūs amarų plitimui.

2.Per du tyrimo mėnesius orą siurbiančioje gaudyklėje rasta tik 1272 vienetai, kai amarams

plisti palankiais metais per dvi dienas vien tik Rhopalosiphum padi rūšies amarų rasta apie 1200

vnt.

3.Pagal orą siurbiančia gaudykle pagautus amarus PVY indeksas svyravo nuo 0 iki 34,67 vnt.

Didţiausias jis liepos pradţioje, maţiausias buvo prasidėjus rugpjūčiui ir pamaţu augo.

4.Negausiai, bet labai skirtingai Lukšiuose maţiausiai 7vnt, o Krekenavos bulvių pasėlyje

didţiausias 693vnt. amarų rasta geltonose gaudyklėse.

5.Skirtinguose šalies regionuose geltonomis amarų gaudyklėmis sugautas skirtingas amarų rūšių

ir genčių kiekis. Atskiruose bulvių pasėliuose rasta nuo 3 iki 14 rūšių ir nuo 1 iki 4genčių amarų.

Tyrimo metu rasta nuo 2 iki 7 rūšių arba genčių amarų, sugebančių platinti bulvėms ţalingus

virusus ir turinčių PVY platinimo indeksą.

6.Tyrimo metu nustatyta, iš virusus platinančių ir turinčių PVY indeksą bulvių pasėliuose

vyravo pupiniai (Aphis fabae) ir ţirniniai (Acyrthosiphon pisum) amarai, o siurbiančioje gaudyklėje

be minėtų rūšių vyravo ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi).

7.Tirtuose bulvių pasėliuose PVY indeksas per savaitę didţiausias buvo liepos pradţioje ir

palaipsniui maţėjo. Tuo metu suminis PVY indeksas didţiausias buvo Krekenavoje -7,97 ir 12,62,

maţiausias pajūrio regione – 2,92 ir 1,32

8.Baigiant vykdyti apskaitas nei viename tirtame bulvių pasėlyje suminis PVY indeksas

išskyrus „Lady Caire“veislę Krekenavoje neviršijo 10, juo labiau kritinės 50 vienetų ribos, kai

reikia šalint bulvienojus.

PASIŪLYMAI

1.Lietuvoje puoselėjant bulvių sėklininkystė ir verslinę bulvininkystę tikslinga vykdyti

monitoringą, leisianti stebėti amarų populiacijos kitimo dinamiką, planuoti kovos metodus bei laiką

nutraukiant virusinės infekcijos plitimo ciklą bei maţinant bulvių virusinių ligų daromą ţalą.

2.Lietuvoje aukštų kategorijų bulvių sėklą geriausia dauginti šalies pajūrio regione, padidinto

saugumo priemonėmis, ribojant amarų, kaip bulvių virusų pernešėjų, ţalą.

3.Vykdant amarų stebėsenos monitoringą geltonųjų gaudyklių išdėstymas turi būti ne vėliau

kaip bulvėms pasiekus (BBCH 10-13) augimo tarpsnį. Identifikuojant amarus ir jų suminiaiam PVY

indeksui pasiekus 10 vienetų reikia bulvių augintojus informuoti apie optimalių cheminės kovos

priemonių panaudojimą, o PVY indeksui viršijus 50 vnt sumą sėkliniuose bulvių pasėliuose turi

būti pašalinti bulvienojai.

TYRIMŲ REZULTATŲ SKLAIDA

K.Rainys, V.Rudokas Vasaros atspindţiai bulvių aruoduose // Mano ūkis, 2010 Nr.11.p.29-31.

46

SUDERINTA:.............................................

Augalininkystės tyrimų priežiūros komisijos

pirmininkas

Rimantas Krasuckis

2010m............................mėn....d.

LITERATŪRA

1. Allarm E., Omar R., Gamal A. Studies of potato leaf roll virus (PLRV). The effect of PLRV on

the yield and chemical composition of potato plants and tubers.Egyph. Journal Phytopathology.

– 1974, 6, p.11-16

2. Anderson C. Bottle babies. Colorado Rancher Farmer. – 1989, vol. 43, 4, p.28-29

3. Ayala F., Kiger J. Modern genetics. –M., 1987, p.14

4. Barker H., Harrison B.D. Restricte distribution of potto leafroll virus antigen in resistant

potato genotypes and its effects on transmission of the virus by aphids // Ann.Appl. Biol. –

1986, 109, p.595-604

5. Bartels R. Potato A potyvirus CMI/AAB Descriptions of plants viruses. -1971, N54, p. 4

6. Bawden F., Kassanis B. Rep. Rthamsted Exp. Sta. – 1965, p.

7. Beemster A.B.R. Virus translocation and mature plant resistance // Viruses of Potatoes and

Seed Potato Production, Second Editon. -1987, p. 117-125

47

8. Bokx de J.A., Huttinga H. Potato virus Y. CMI/AAB Descriptions of plants viruses.–1981,

N242, p.6

9. Brunt A.A., Crabtree K., Dalwitz M.J. et al. Viruses of Plants. Descriptions and Lists from

the WIDE Database. CAB International, University Press, Cambridge. -1996, p.1484

10. Chase R. Seed performance of Russet Burbank Potatoes // Amer. Potato, J. -1977, vol.54, N7,

p.323

11. Dabkevičius Z., Brazauskienė I. Augalų patologija- Akademija, 2007, 40 p.

12. Davidson T.M.W. Field trials for virus resistance. Rep. Plann. Conf.“Control of potato virus

diseases“.Intern. Pot. Center, Lima. – 1977,p.80-93

13. Gibbs A., Harrison B. Plant Virology. The Principles. – 1978, p. 33

14. Edwardson J.R., Cristie R.G. Viruses infecting Perpers and other Sonamaceous crops.

Alphacryptoviruses. Monograph 18-1. V.1. University of Florida.- Gainesville, 1997, p. 95-97

15. Hanius W. Potato Res. 19. – 1986, p.376

16. Harrison B.D. Potato leafroll virus. C.M.I./A.A.B.Descriptions of plant viruses. -

1984,291,p.6

17. Haulm destruction how, when and why? Potato Quarterly. – 1980, 6, p.2

18. Hewitt W., Raski D., Gheen A. Phytopathology.-London, 1958, p. 48

19. Hull R. Matthews, Plant Virology/ 4th edition. –San Diego: Academic Press. -2002.

20. Hunter D., Darling H., Bealo W. Potato viruses // Am. Potato J.- 1969, p. 46

21. Jones K., Harison B. Th behaviour of potato mop-top virus in soil // Ann. Appl. Biol.- 1969,

1, p.63

22. Kürzinger W. Viruskrankheiten der Kartoffel. Kartoffelbau, 46, 1995,312...317

23. Lauko augalų ligos ir kenkėjai. Mokslinis metodinis leidinys.- 2006, p.148-16

24. Lazauskas J., Dapkus R. Lauko augalų selekcija Lietuvoje. – V., 1992, p. 200-203

25. Lazauskas J., Simanavičienė O. Bulvės. – V., 1995, p. 32-54

26. Magyla A., Endriukaitis A., ir kiti Svaresniųjų pasėlių išdėstymas Lietuvoje ir jų koncentracijos

arealai.- Akademija, 2001,p.48-56

27. Matthews R.E.F. Dzagnosis of Plant Virus Diseases. CRC Press. – London, 1993, p. 1-14

28. Milne R.G. Cryptoviruses. In: Francki R.I.B., Fauguet C.M., Knudson D.L., Brown F. (eds.)

Classifications and Nomenclature of Viruses. Archives Virology, Supplement 2. -1991, p. 212-

215

29. Minkevičius A.ir kt. Virusinės augalų ligos. – V., 1967, p.124

30. Navalinskienė M., Samuitienė M. Dekoratyvinių augalų virusinės ligos ir jų sukėlėjai

Lietuvoje.- Kaunas:Lututė, 2006. -254 p.

31. Raţukas A. Bulvės biologija, selekcija, sėklininkystė.- Vilnius, 2003, p.4

32. Raţukas A. Meristeminės sėklininkystės taikymo ypatumai įvairaus ankstyvumo bulvių

veislėms: disertacijos autoreferatas. – V., 1991, p.1-21

33. Raţukas A. Meristeminės sėklininkystės taikymo ypatumai įvairaus ankstyvumo bulvių

veislėms // Ţemės ūkio mokslai. – 1994, Nr. 3, p. 59-62

34. Richardson D. The importance of virus diseases in seed potatoes. National Institute of

Agricultural Botany. – Cambridge, 1970, p.64-71

35. Roberts P. Nature. –London, 1946, p.158

36. Roscher K. Biotecnologie und neue Vrfahren in der Kartoffelezrhaltungszuchtung.

Feldwirtschaft. – 1988, vol. 29, N 7, p.318-320

37. Schuhmann P. (Hrsg.) Agrarprofi M-V. Pflanzenproduktion. Ringbuch, Buchedition Agrimedia

Spithal, 1998, 400 S.

38. Spaar D., Kleinkempel H. Bekampung von viruskrankheiten der kultur pflanzen. –

Germany, 1986, S. 38-70

39. Storch R., Manzer F. Effect of time and date of inoculation plantage and temperature on

translocation of potato leafroll virus to potato tubers // Amer. Potato J.- 1985, 62, n3, p. 137-

143

40. Šimkūnas R. ir kt. Augalų virusinių ligų tyrimai Lietuvoje. 1973, p. 20-33

48

41. Šmatas R. Amarų (Aphididae) ir tripsų (Thysanoptera) migracijos aktyvumas ir gausumas

javuose bei jų kontrolė / daktaro disertacija, 2006, 142p.

42. The production of high-quality seed potatoes in the Netherlands. –NIVAA, Holland, 1997,

p. 3-21

43. Tyla J. Bulvių kultūra Lietuvoje. –V., 1979, p.19-10172.

44. Vinickas Z. Bulvių ligos. – V.: Mintis, 1974, p. 5-117

45. Volk J. Zur Übertragung des Y- Virus durch Insekten und Kontakt. Z.F. Pflkrankh, -1959,

66: 564

46. Wetter C. Potato virus S. C.M.I./A.A.B. Descriptions of plant viruses.- 1971,60,p.3

47. Zaag D.Potatoes and their Cultivation in the Netherlands –1980, p.75.

48. Абрамова Р. К вопросу о динамике и факторах распространенности мозаичных

вирусов картофеля в условиях Центральных областей РСФСР // Труды НИИКХ.-

1970,вып.7, с.21-23

49. Альсмик П. И др. Картофель: селекция , семеноводство, технология возделывания.-

Минск: Урожай, 1988,с.57

50. Амбросов А. Вирусные болезни картофеля и меры барьбы с ними. – Минск:

Урожай,1975,с.208

51. Амбросов А., Соколова Л. Оздоровление семенного картофеля // Картофелль и

овощи.- 1989, № 7, с. 10-11

52. Барценка А. Вирусные болезни и химический состав картофеля.- 1973, с.136

53. Блоцкая Ж..В. Вирусные болезни картофеля.- Минск: Наука и техника, 1993.- 222 с.

54. Блоцкая Ж..В. Вирусные,вироидные и фитоплазменные болезни картофеля. – Минск:

Тэхнология, 2000.- 119 с.

55. Букасов С., Касичераз А. Селекция и семеноводство картофеля. – Ленинград: Колос,

1959,с.87

56. Буяускас А. Применение серологического метода вироснго анализа в селекции и

семеноводстве картофеля в условиях Юго –Восточной Литвы.- Каунас,1969,с.1-15

57. Валуев В. В., Кожушко Н.C., Гончаров Н.Д. Производство картофеля в странах мира.-

Минск, 1993, c.5

58. Вирусы растений и насекомых.ЛСХА. - Елгава, 1985,с.59

59. Власов Ю. Профилактика вирусных болезней растений.- Ленинград: Колос, 1977,с.90

60. Власов Ю., Ларина Э. Сельскохозяйственная вирусология .- М., 1992, с.238

61. Ганжина Е.Влияние вирусной инфекции на урожайность и крахмалистость клубней

Картофеля // Вирусные болезни сельскохозяйственных культур и меры борьбы с

ними.- M., 1978, C.121

62. Гончаров В., Морозова Н. Скручивание листьев картофеля в Централно – Черноземной

зоне // Науч. труды НИИСХ Центр.Черноземной полосы.-1988, т. 15,с. 120-127

63. Дамрозе И. Опыты попередаче вирусов картофеля бахчевой тлей М фтериалы к V-ой

Прибалтийской научной конференции по защите растений.-Вильнюс.,1965, р.84-86

64. Дорожкин Н. и др. Влияние удобрений на проявлерие вирусных болезней и

фитофторы картофеля // Известия Академии Наук БССР.-1980, т.2,с.59-62

65. Закурскас Л. Качество урожая клубней картофеля при различных сроках удаления

ботвы.Защита растений.- Минск, 1979,№ 4, с.54-61

66. Зыкин А. Методические указания по наблюдению за тлями – переносчиками вирусов

картофеля.-Ленинград,1978,с.4

67. Зыкин А. Опыт выращивания элиты // Картофель и овощи.1972, № 4, с. 19

68. Зыкин А. Выращивание семенного картофеля в условиях Ленинградской области. –

Л.: Знание, 1977,с. 39

69. Иванюк В. Г., Банадысев С. А ., Журомский Г. К .Защита картофеля от болезней,

вредителей и сорняков. - Минск, 2005, c. 16-18

70. Кротова А.Агротехника и распространение вирусов картофеля // Картофель и овощи,

1975, № 8, c.35-36

49

71. Кюрцингер В.,Шпаар Д. Оыт борьбы с тлями-переносчиками вирусов в картофелеводстве

в Германии.Ахова раслiн, 2000, 4,14...16.

72. Лазаускас Ю., Ражукас А. Эффективность меристемного метода в семеноводстве

картофеля. Вестник сельскохозяйственной науки.- М., 1991,с.26-32

73. Муромцев Г. Состояние и перспективы развития с. – х. Биотехнологии в СССР:

материал Всесоюзной конференции. –M., 1986, c.5-12

74. Наперновская Г. Тли – переносчики вирусных болезней овощных культур и

картофеля. Селекция и семеноводство овощных культур.-М., 1979,с.166-171

75. Охлопкова П. Комплекс приемов защиты от повторного заражения меристемного

исходного материала в условиях Якути: научные труды НИИ Карт.хоз.-М., 1980, с. 57-81

76. Пахомова С., Князев В. Семеноводство картофеля:Комплексное решение //Вестник

cельскохозяйственной науки.- М.:Агропромиздат, 1986,c.82-86

77. Полищук С., Горуценко А. Влияние вирусной инфекции на урожай картофеля.- Киев,

1983, с. 65

78. Попкова К. И др.Болезни картофеля. – M.: Колос, 1980, c.300

79. Попкова К.В.,Шнейдер Ю.И., Воловик А.С., Шмыгля В.А.- М.: Колос,1980.с.304

80. Смит К. Вирусы. – M., 1963, c. 179

81. Соболь Я. и др. Вирусные болезни с.-х. Культур и меры борьбы с ними.-М.,1978, с.

115

82. Трофимец Л .Вирусные болезни сельхоз. Растений и меры борьбы с ними. –M.:

ВАСХНИЛ, 1978,c.. 5-10

83. Фомина К и др. Влияние S и M вирусов на урожайность и качество клубней

картофеля : труды Биол.-почвенного и-та.- Владивосток, 1976,c.32

84. Чмулев В. Вирусные болезни и их влияние на семенные качества картофеля. –

Ставрополь, 1974,c.71-73

85. Чмулев В. Влияние вирусной инфекции на биохимические показатели у картофеля.-

М.: ВАСХНИЛ,1972, вып. 3,c.18

86. Ширхон Х. Своевременное уничтожение ботвы в целях улучения качества семенного

картофеля // Междунар.с.-х.ж.- 1979, № 3, с.37-39

87. Шмыгля В., Абрамова Р. Вирусы и вирусные болезни растений.- Киев, 1974,с.115-118

88. Шпаар Д. К. Картофель .Выращивание, уборка, хранение.- Торжок ООО« Вариант»,

2003,c.6

89. Шпаар, Д., Блоцкая, Ж.В. (Рeд.) Борьба с вирусными болезнями растений.Москва:

Агропромиздат, 1985, с. 305

90. Щербанова Н. Вирусы и вирусные болезни растений.- Киев, 1974,с.110

PRIEDAI

16. lentelė. Amarų migracijos aktyvumas ir rūšių kiekybinė sudėtis orą siurbiančioje

gaudyklėje Elmininkai,2010 m. liepa.

Amarų rūšis PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07

04

07

06

07

08

07

10

07

12

07

14

07

16

07

18

07

20

07

22

07

24

07

28

07

30

Acyrthosiphon

pisum 0,70

5 10 38 3 1 12 2 1 1 1

Rhopalosiphum

padi 0,40

32 32 17 16 3 7 16 4 8 5

Metopolophium

dirhodum 0,30

1 1 2 1

Macrosiphum

euphorbiae 0,20

2 1 1 1 5 2

Brachycaudus

helichrysi 0,21

1 1 1

50

Hyperomyzus

lactucae 0,16

2

Aphis fabae 0,10 8 6 7 5 4 5 11 2 1 1 1 1

Brevicotyne

brassicae 0,01

1 1 1

Sitobion avenae 0,01 4 2 3 1 9 3 6 8 1

Aphis spp. 0 7 3 11 5 5 4 6 1 4 1

Anoecia corni 0 1

Cavariella

aegopodii 0

2 1

Cavariella

theobaldi 0

1 1 1 1

Cryptomyzus

certus 0

Euceraphis

punctipennis 0

21 12 181 20 8 5 9 6 5 16 1 2 1

Hayhurstia

atriplicis 0

2 1 1 2 1 1

Hyalopterus

pruni 0

14 11 11 9 9 8 12 1 3 11 11

Hyperomyzus

pallidus 0

Megoura viciae 0 1

Myzocallis

castanicola 0

1

Myzus cerasi 0 1

Pemphigus spp. 0 1 1 1 1 1 7 6 1

Protrama spp. 0 1 2 1 1 1

Rhopalosiphum

insertum 0

8 2 2 4 1 20 1 1 5 6 1

Sitobion

fragariae 0

1

Uroleucon

tussilaginis 0

1 6

Neatpazinti 0 16 8 11 11 6 2 13 4 1 6 1 1

PVY indeksas per

savaitę

17,

31

21,

01

34,

67

9,5

2

3,0

4

13,

31 8

3,2

3 0,7

4,3

7

2,8

8 0,1

0,1

1

Suminis PVY indeksas

17,

31

38,

32

72,

99

82,

51

85,

55

98,

86

106

,86

110

,09

110

,79

115

,16

118

,04

118

,14

118

,25

16. lentelė. ( tęsinys) Amarų migracijos aktyvumas ir rūšių kiekybinė sudėtis orą siurbiančioje

gaudyklėje

Elmininkai,2010 m.rugpjūtis

Amarų rūšis PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

08

01

08

03

08

05

08

07

08

09

08

13

08

15

08

17

08

19

08

21

08

24

Acyrthosiphon

pisum 0,70

1 1 1

Rhopalosiphum

padi 0,40

16 9 1 1 9 1

Metopolophium

dirhodum 0,30

1 1 1

Macrosiphum

euphorbiae 0,20

1 1

Brachycaudus 0,21 1 3

51

helichrysi

Aphis fabae 0,10 1 6 1

Sitobion avenae 0,01 1 1

Aphis spp. 0 5 3 5

Anoecia corni 0 2 1 10 6 3 49 9 24 33

Cryptomyzus

certus 0

1

Euceraphis

punctipennis 0

1 1 4

Hayhurstia

atriplicis 0

1 1

Hyalopterus

pruni 0

1 5 3

Hyperomyzus

pallidus 0

1

Megoura viciae 0 1

Myzocallis

castanicola 0

1 1 2

Myzus cerasi 0

Pemphigus spp. 0 1 3 2 1

Protrama spp. 0 1 2

Rhopalosiphum

insertum 0

7 5

Neatpazinti 0 7 19 2 6 35 3

PVY indeksas per

savaitę 0 0 0 7,51 5,42 0,4 0,6 5,33 0 0 0,6

Suminis PVY indeksas

118,

25

118,

25

118,

25

125,

76

131,

18

131,

58

132,

18

137,

51

137,

51

137,

51

138,

11

17. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Beluga“ pasėlyje

Elmininkai, 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07

02

07

07

07

12

07

16

07

21

07

26

07

30

08

04

08

09

08

13

08

18

08

24

Acyrthosiphon

pisum 0,70 2 3 1 2 1

Rhopalosiphum padi

0,40 1

Brachycaudus

helichrysi 0,21 2

Hyperomyzus

lactucae 0,16 2

Aphis fabae 0,10 2 3 1 2 1 7

Aphis spp. 0 1 1 1 1

Anoecia corni 0 1

52

Aphis idaei 0 1 2

Euceraphis

punctipennis 0 1 4 3 3 5 2 1

Hayhurstia

atriplicis 0 1

Nasonovia

ribisnigri 0 1

Pemphigus

spp. 0 1

Protrama spp. 0 1

Sitobion

fraginariae 0 1

Neatpaţinti 0 1 2 1 3

PVY indeksas per

savaitę 1,60 2,80 0,80 0 1,40 0 0,20 0 0 0,80 0,42 1,02

Suminis PVY indeksas 1,60 4,40 5,20 5,20 6,60 6,60 6,80 6,80 6,80 7,60 8,02 9,04

18 lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės „Laura“ pasėlyje.

Lukšiai, 2010m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 08 07 16 07 23 07 30

Acyrthosiphon pisum 0,70 3 1

Rhopalosiphum padi 0,40 1

Aphis idaei 0 1

Uroleucon spp. 0 1

PVY indeksas per savaitę 0 0,40 2,10 0,70

Suminis PVY indeksas 0 0,40 2,50 3,20

19. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės „Presto“ pasėlyje.

Lukšiai. 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 08 07 16 07 23 07 30

Acyrthosiphon pisum 0,70 2 1

Aphis fabae 0,10 2 2

Aphis spp. 0 1 4

Aphis idaei 0 1

Megoura viciae 0 1 1

Uroleucon spp. 0 1 1

Uroleucon tussilaginis 0 2

PVY indeksas per savaitę 0,20 0,20 1,40 0,70

Suminis PVY indeksas 0,20 0,40 1,80 2,50

53

20. lentelė.. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Agila“ pasėlyje Viešintos, 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07

02

07

07

07

12

07

16

07

21

07

26

07

30

08

04

08

09

08

13

08

18

08

24

Acyrthosiphon

pisum 0,70 2

Rhopalosiphum padi

0,40 2

Metopolophium

dirhodum 0,30 1

Brachycaudus

helichrysi 0,21 1

Macrosiphum

euphorbiae 0,20 1

Aphis fabae 0,10 3 1 2 3 1 1 2

Sitobion

avenae 0,01 1

Aphis spp. 0 3 1 1 2 3 1 4

Aphis idaei 0 8 5

Dysaphis

plantaginea 0 1

Euceraphis

punctipennis 0 4 16 18 3 3 1

Hyalopterus

pruni 0 1 2

Megoura

viciae 0 1 1

Myzocallis

castanicola 0 1

Protrama spp. 0 1

Rhopalosiphum insertum

0 1 1

Neatpažinti 0 1 1 2 1 2

PVY indeksas per

savaitę 0,30 0,10 2,71 0 0 0,20 0 0,30 0,10 0,10 0 0,41

Suminis PVY indeksas 0,30 0,40 3,11 3,11 3,11 3,31 3,31 3,61 3,71 3,81 3,81 4,22

21. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Laura“ pasėlyje

Dotnuva- Gėliniai, 2010m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 08 07 15 07 22 07 29 08 05 08 12 08 19 08 26

Myzus persicae 1,00 1

Acyrthosiphon pisum 0,70 2 1 1

Rhopalosiphum padi 0,40 2

Macrosiphum euphorbiae 0,20 1

Brachycaudus helichrysi 0,21 1

Aphis fabae 0,10 2 1 1 1

Aphis spp. 0 1

Euceraphis punctipennis 0 2 5 2 2

Hyalopterus pruni 0 2

54

Pemphigus spp. 0 2

Protrama spp. 0 1 1 3 1

Sitobion fragariae 0 1

Uroleucon spp. 0 1

Neatpazinti 0 3 1 2 1

PVY indeksas per savaitę 2,01 1,20 1,80 0,10 0 0 0 0

Suminis PVY indeksas 2,01 3,21 5,01 5,11 5,11 5,11 5,11 5,11

22. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Laura“ pasėlyje

Dotnuva-Valinava, 2010m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 08 07 15 07 22 07 29 08 05 08 12 08 19 08 26

Acyrthosiphon pisum 0,70 1 1 1

Rhopalosiphum padi 0,40 1 3 1

Macrosiphum euphorbiae 0,20 1

Brachycaudus helichrysi 0,21 1

Hyperomyzus lactucae 0,16 1

Aphis fabae 0,10 7 2 1 1 2

Sitobion avenae 0,01 1

Aphis spp. 0 1 1

Cavariella aegopodii 0 1

Euceraphis punctipennis 0 1 4 2

Hyalopterus pruni 0 1 1

Protrama spp. 0 3 1 2

Uroleucon spp. 0 3

Uroleucon tussilaginis 0 1

Neatpazinti 0 1 2 1 1

PVY indeksas per savaitę 2,18 2,10 0,30 0,40 0 0 0,80 0,20

Suminis PVY indeksas 2,18 4,28 4,58 4,98 4,98 4,98 5,78 5,98

23. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Lady Claire“ pasėlyje

Krekenava, 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07

07

07

12

07

16

07

21

07

26

07

30

08

04

08

09

08

13

08

18

08

24

Acyrthosiphon

pisum 0,70 9 1 2

Rhopalosiphum

padi 0,40 1 1 3

Brachycaudus

helichrysi 0,21 1

Aphis fabae 0,10 9 3 4 2 1 1 2 1 1

Sitobion

avenae 0,01 1 1

Aphis spp. 0 2 2 1 4

55

Aphis idaei 0 23 1

Cryptomyzus

galeopsidis 0 1

Cryptomyzus

ribis 0 1

Euceraphis

punctipennis 0 8 5 107 179 9 13 3 4

Hayhurstia

atriplicis 0 1

Hyalopterus

pruni 0 2 1

Microlophium

carnosum 0 1

Sitobion

fragariae 0 1

Uroleucon

spp. 0 1

Uroleucon

tussilaginis 0 1

Neatpaţinti 0 2 1 1 1

PVY indeksas per

savaitę 7,60 1,40 3,21 0,20 0,10 0,11 0,21 0,10 0 0,10 0

Suminis PVY indeksas 7,60 9,00 12,21 12,41 12,51 12,62 12,83 12,93 12,93 13,03 13,03

24. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės “Gala“ pasėlyje.

Krekenava, 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07

07

07

12

07

16

07

21

07

26

07

30

08

04

08

09

08

15

08

18

08

24

Acyrthosiphon

pisum 0,70 4 1 1 2

Rhopalosiphum

padi 0,40 2

Macrosiphum

euphorbiae 0,20 1 1 2

Hyperomyzus

lactucae 0,16 1

56

Aphis fabae 0,10 4 1 1 2 1

Sitobion

avenae 0,01 1

Aphis spp. 0 1 1 1

Aphis idaei 0 1

Cavariella

aegopodii 0 1

Cryptomyzus

ribis 0 1

Euceraphis

punctipennis 0 18 1 4 591 6 25 4 2

Hyalopterus

pruni 0 1 1

Pemphigus

spp. 0 1

Protrama spp. 0 1

Sitobion

fraginariae 0 1

Neatpaţinti 0 4 2

PVY indeksas per

savaitę 4,00 1,00 0,90 1,80 0,16 0,11 0 0 0 0,20 0,10

Suminis PVY indeksas 4,00 5,00 5,90 7,70 7,86 7,97 7,97 7,97 7,97 8,17 8,27

25. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės „Saturna“ pasėlyje.

Dreverna- Butkai, 2010m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 08 07 15 07 22 07 28 08 04 08 14 08 19

Acyrthosiphon pisum 0,70 1

Rhopalosiphum padi 0,40 1

Metopolophium dirhodum 0,30 1

Aphis fabae 0,10 10 3 2 3

Sitobion avenae 0,01 2

Anoecia corni 0 1

Euceraphis punctipennis 0 6 1 5 6 2

Hayhurstia atriplicis 0 2

57

Hyalopterus pruni 0 1

Protrama spp. 0 3

Rhopalosiphum insertum 0 1

Sitobion fragariae 0 1

Neatpazinti 0 1 1 1

PVY indeksas per savaitę 1,70 0,30 0,92 0 0 0,30 0

Suminis PVY indeksas 1,70 2,00 2,92 2,92 2,92 3,22 3,22

26. lentelė. Amarų rūšių kiekybiniai pokyčiai bulvių veislės „Ants“ pasėlyje.

Dreverna-Liaumai, 2010 m.

Amarų rūšis

PVY

indek-

sas

Amarų kiekis gaudyklėje, vnt.

07 15 07 22 07 28 08 04 08 14 08 19

Rhopalosiphum padi 0,40 1

Aphis fabae 0,10 1 2 6 2 3 1

Sitobion avenae 0,01 2

Aphis spp. 0 2

Euceraphis punctipennis 0 8 30 58 73

Hyalopterus pruni 0 1 2

Pemphigus spp. 0 1

Protrama spp. 0 1

Neatpazinti 0 3

PVY indeksas per savaitę 0,52 0,20 0,60 0,20 0,30 0,10

Suminis PVY indeksas 0,52 0,72 1,32 1,52 1,82 1,92