2 0 1 8 m . b a l a n d i s 7170 L i a h o n a

VAIK

AI

Rėjus GoldrapasParemta tikra istorija

Tie įrankiai Migeliui priminė dar kai ką, kas jam pati-ko. Kas kartą, kai Migelis padėdavo tvarkytis, Abuelo duodavo saldainį.

Tačiau Migelis buvo išalkęs dabar! Jis žinojo, kad neturėtų vaišintis neatsiklausęs, bet atrodė, kad Abuelo dar ilgai bus užsiėmęs. „Galbūt neprivalau laukti“, – pamanė Migelis.

Jis pakišo ranką po prekystaliu, kur buvo indas su saldainiais. Indas buvo pilnas jo mėgstamų saldainių – saldžių ir aštrių su čili milteliais! Atidaręs Migelis pasijuto truputį nepatogiai. Tačiau saldainis atrodė toks skanus. Jis skubiai jį įsikišo sau į burną.

Netrukus klientas išėjo. Abuelo paėmė odos atraižą ir panardino vandenyje. Tai padėjo odai likti minkštai ir lengvai apdirbamai.

Migelis kaip galėjo greičiau sušveitė saldainį. Tada priėjo prie Abuelo.

Abuelo batų parduotuvė„Labas! – pasakė Abuelo

šypsodamasis. – Džiaugiuosi, kad atėjai manęs aplankyti.“

Migelis apkabino Abu-elo. Jis vylėsi, kad Abuelo nesupras, jog jis suvalgė vieną saldainį. Migelis nuvijo šalin nerimą.

„Atrodo, kad šiandien tu esi užsiėmęs, – pasakė Migelis, rodydamas į odos atraižų krūveles. – Gal tau reikia pagalbos?“

„Žinoma! Gal gali paduoti man štai tą siūlą?“Migelis paėmė ilgą siūlą. Jis patempė jį laikydamas

abiem rankomis. Pasirodė stipresnis, nei atrodė iš pradžių.

„Oho, jis stiprus.“Abuelo sukikeno. „Turi toks būti, kad dėvimas ir

tempiamas galėtų išlaikyti.“ Abuelo pervėrė siūlą per odą. Tada jo veido išraiška pasikeitė į tokią, kurią Mama kartais vadindavo „išmintingojo Abuelo“ išraiška.

Abuelo linkteldamas pasakė: „Žinai, mes turime būti panašūs į šitą batą.“

Migelis pažvelgė į odos atraižą. „Hm. Tikrai?“„Taip, tikrai. Turime likti stiprūs. Tada Šėtono pagun-

dos neišardys mūsų.“Migelio mintyse šmėstelėjo raudonas saldainis. Jis

žinojo, kad turi apie jį papasakoti Abuelo.Abuelo iš lentynos paėmė seną batą. „Matai šią didelę

skylę?“Migelis turbūt būtų galėjęs į tą skylę įkišti ranką. „Aha.“„Kadaise tai buvo nedidelė skylė, kurią buvo lengva

užtaisyti. Tačiau jie delsė ir dabar tai padaryti bus daug sunkiau. Blogi įpročiai ir pasirinkimai yra panašūs į tą DO

NALD

O V

U ILI

USTR

ACIJO

S

GERAS JAUSMASVieną dieną mudu su mama nuėjome sumo-kėti mamos sąskaitos už vandenį, o prieš mus stovintis žmogus to nejausdamas pametė didelį kiekį pinigų. Aš greitai padaviau juos jam. Jis pasakė: „Labai ačiū“, ir pridūrė, kad nemano, jog koks kitas vaikas būtų taip

pasielgęs. Po to įvykio jaučiausi labai gerai. Tuos gerus jausmus visada prisiminsiu.Briana C., 9 m., Aidaho valst., JAV

skylę. Geriau sutvarkyti juos kuo anksčiau.“

Abuelo dar kartą linkte-lėjo ir išmintingojo Abuelo išraišką vėl pakeitė šypsena.

Jam dirbant jie toliau kalbėjo. Visą laiką Migelis tegalvojo apie

raudoną saldainį.Kai Abuelo baigė, Migelis padėjo

jam susitvarkyti. Po to Abuelo paėmė saldainių indelį.

Galiausiai Migelis neištvėrė. „Aš paėmiau vieną tavo saldainį!“ – išpyškino jis.

Abuelo padėjo saldainių indelį. „Ką padarei?“Migelis papasakojo jam, kaip neatsiklausęs pasiėmė

saldainį. „Man taip gaila, Abuelo! Daugiau taip nedary-siu, pažadu!“

Abuelo stipriai apkabino Migelį. Migelis pasijuto daug geriau.

„Ačiū, kad buvai sąžiningas. Man tai daug svarbiau už visa kita.“

Eidamas namo Migelis jautėsi, lyg būtų vienas iš Abuelo naujų batų. Stiprus, koks tik galėjo būti, ir pasiruošęs gyvenimo sunkumams! ◼Autorius gyvena Jutoje, JAV.

„Ne visada lengva ištarti „atleisk“ (Children’s Songbook, 98).

M igelis pravėrė savo abuelo (senelio) batų parduo-tuvės duris. Įėjęs jis užuodė odos, kurią apdirbi-

nėjo Abuelo, kvapą. Tai buvo vienas mėgstamiausių jo kvapų.

„Labas, Abuelo!“Atsiklaupęs Abuelo ant popieriaus lapo žymėjo

kliento pėdos kontūrus. Jis nepažvelgė aukštyn. Abuelo nelabai gerai girdėjo.

Migelis atsisėdo ant darbinio suolo. Jis pasižiūrėjo į odos atraižų krūveles. Įsivaizdavo, ką, pasiėmęs savo plaktuką ir reples, Abuelo padarys iš kiekvienos jų.

Senelis pasakė: „Žinai, mes turime būti

panašūs į šitą batą.“