A . S O L Ž E N I C Y N A S

A P Y S A K A

VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA * VILNIUS * 1963

VIENA IVANO DENISOVIČIAUS DIENA

A. Solženicynas VIENA IVANO DENISOVIČIAUS DIENA

1963

VERTĖ

ANTANAS PAKALNIS

; •

ĮŽANGOS VIETOJE

Gyvenimo medžiaga, sudaranti A. Solže­nicyno apysakos pagrindą, tarybinėje litera­tūroje neįprasta. Joje nuaidi tie skaudūs mū­sų vystymosi reiškiniai, susiję su partijos nuvainikuotu ir pasmerktu asmenybės kultu, kurie laiko atžvilgiu nors ir ne taip jau nutolę, iš tikrųjų atrodo mums kaip tolima praeitis. Tačiau praeitis, ar šiokia, ar tokia, niekuomet nenustoja reikšmės dabarčiai. Visiškai ir ga­lutinai išnaikinsime visas tas praeities dėmes, kurios ją temdė, tik tada, jei teisingai ir drą­siai išsiaiškinsime iki galo jos padarinius. Kaip tik apie tai ir kalbėjo N. Chruščiovas visiems mums atmintiname savo baigiamaja­me žodyje partijos XXII suvažiavime: „Mū­sų pareiga kruopščiai ir visapusiškai ištirti tokio pobūdžio bylas, susijusias su piktnau­džiavimu valdžia. Praeis kiek laiko, mes nu-

3

mirsime, visi mes esame mirtingi, bet, kol dirbame, mes galime ir turime daug ką iš­aiškinti ir pasakyti tiesą partijai ir liau­džiai. . . Tai reikia padaryti todėl, kad tokie reiškiniai ateityje niekad nepasikartotų."

„Viena Ivano Denisovičiaus diena" — tai ne memuarinis dokumentas, ne užrašai ar pa­ties autoriaus pergyventų dienų atsiminimai, nors tiktai jo paties pergyventi įvykiai galėjo padaryti šį pasakojimą tokį įtikinamą ir autentišką. Tai meno kūrinys, ir jau dėl to, kad tas kūrinys kaip tik meniškai nušviečia šią gyvenimo medžiagą, jis yra ypač vertin­gas liudijimas, meno dokumentas, nors meno galimybės, imant šitokią „specifinę medžia­gą", iki šiol atrodė nelabai tikėtinos.

A. Solženicyno apysakoje skaitytojas ne­ras visapusiškai pavaizduoto šio istorinio pe­riodo, kurį iš dalies slegia skaudus trisdešimt septintųjų metų atminimas. „Vienos dienos" turinį, savaime aišku, riboja ir laikas, ir veiksmo vieta, ir svarbiausio apysakos hero­jaus akiratis. Tačiau viena stovyklos kalinio Ivano Denisovičiaus Šuchovo gyvenimo die­na, aprašyta A. Solženicyno, kuris pirmą kar­tą pasirodo literatūroje, išauga į be galo gyvą teisingai nupieštų žmonių charakterių pa­veikslą. Čia pirmiausia ir pasireiškia nepa-

4

prastai įspūdinga kūrinio galia. Daugelį žmo­nių, kurie čia nupiešti tragiškoje ,,zekų" pa­dėtyje, skaitytojas gali įsivaizduoti ir kitoje aplinkoje — fronte arba pokarinių metų sta­tybose. Tai tie patys žmonės, dėl susidariusių aplinkybių pakliuvę į ypatingas, blogiausias žiaurių fizinių ir moralinių bandymų sąlygas.

Šioje apysakoje nėra tyčia prirankiotų baisių žiaurumo ir savivalės faktų, kurių pasi­taikydavo dėl tarybinio teisėtumo pažeidimo. Autorius pasirinko vieną paprasčiausią sto­vyklos gyvenimo dieną nuo komandos keltis iki komandos gulti. Tačiau ši ,,paprasta" die­na negali nesužadinti skaitytojo širdyje kar­tėlio ir skausmo dėl žmonių likimo, nes tie žmonės iš apysakos puslapių iškyla jo akyse tokie gyvi ir artimi. Bet neabejotinas meni­ninko laimėjimas yra tas, kad šis kartėlis ir skausmas nieko bendro neturi su beviltiška depresija. Atvirkščiai, šis kūrinys, toks ne­įprastas savo nepagražinta ir nelengva tiesa, tarsi išvaduoja sielą nuo to, kas nepasakyta, bet turėjo būti pasakyta, ir tuo pačiu sustipri­na širdyje tvirtus ir kilnius jausmus.

Ši rūsti apysaka — tai dar vienas pavyz­dys, jog nėra tokių tikrovės sričių ar reiški­nių, kurie mūsų laikais būtų išbraukti iš ta­rybinio menininko sferos ir apie kuriuos ne-

5

būtų galima teisingai rašyti. Viskas priklauso nuo paties menininko sugebėjimų.

Ir dar vieną paprastą ir pamokomą išvadą leidžia padaryti ši apysaka: iš tikrųjų reikš­mingas turinys, ištikimybė didelei gyvenimo tiesai, gilus žmogiškumas, vaizduojant netgi pačius sunkiausius objektus, negali neparei­kalauti ir atitinkamos formos. „Vienoje die­noje" ta forma yra ryški ir savita savo kas­dienišku paprastumu ir išviršiniu nepreten-zingumu, ji visų mažiausiai rūpinasi pati sa­vimi ir todėl pilna vidinės vertės ir galios.

Aš nenoriu užbėgti skaitytojams už akių, vertindamas šį nedidelės apimties kūrinį, nors neabejoju, kad jis rodo, jog į mūsų lite­ratūrą ateina naujas, originalus ir visiškai subrendęs meistras.

Gal būt, autoriaus pavartoti — beje, vi­siškai saikingai ir tikslingai — kai kurie žo­deliai ir posakiai iš tos aplinkos, kurioje jo herojus praleidžia savo darbo dieną, nepatiks ypač įnoringo skonio žmonėms. Tačiau apla­mai „Viena Ivano Denisovičiaus diena" yra iš tų literatūros kūrinių, kuriuos perskaitę mes labai trokštame, kad kartu su mumis autoriui būtų dėkingi ir kiti skaitytojai.

A. TVARDOVSKIS

Penktą valandą ryto, kaip visuomet, nuaidėjo signalas keltis — paskalambijo plaktukas į bėgį prie štabo barako. Trūkčio­jantis skambesys vos prasimušė pro langus, aptrauktus dviejų pirštų storio ledu, ir grei­tai nutilo: buvo šalta, ir prižiūrėtojas neno­rėjo ilgai mosuoti ranka.

Žvangesys nutilo, o už lango, kaip ir vi­durnaktį, kai Šuchovas ėjo nusilengvinti, juodavo tamsa, tik į langą plieskė trys gelto­ni žibintai: du — zonoje, vienas — stovyklos viduje.

Ir barako kažkodėl niekas nėjo atrakinti, ir nesigirdėjo, kad tvarkdariai būtų kėlę iš­matų statinę ant pagalių — išnešti.

Šuchovas niekuomet nepramiegodavo sig­nalo keltis, visada pakildavo, vos jį išgir­dęs,— iki paskirstymo į darbus turėdavo apie

7

pusantros valandos savo laiko, ne valdiško, ir kas pažįsta stovyklos gyvenimą, visuomet gali iš šalies užsidirbti: iš seno pamušalo siūti kam nors pirštinių įmautes; turtingam bri­gados draugui paduoti sausus veltinius tie­siog į guolį, kad jam nereikėtų basam tryp­čioti aplink krūvą ir rinktis; arba perbėgti pro kalinių daiktų saugyklas, kur kam reikia patarnauti, pašluoti ar panėšėti ką nors; arba eiti į valgyklą dubenėlių nuo stalų rankioti ir nešti juos kupetomis indų plovyklon — irgi gausi užvalgyti, bet ten mėgėjų daug, atsiginti negalima, o svarbiausia — jeigu du­benėlyje ko nors likę, neiškęsi, imsi laižyti. O Suchovui giliai įstrigo į galvą jo pirmojo brigadininko Kuziomino žodžiai — senas bu­vo stovyklų vilkas, devyni šimtai keturias­dešimt trečiaisiais sėdėjo jau tryliktus metus ir savo brigados naujokams, atgabentiems iš fronto, plikoje miško proskynoje prie laužo kartą pasakė:

— Čia, vyrai, įstatymas — taiga. Bet žmo­nės ir čia gyvena. Stovykloje va kas žūsta: kas dubenėlius laižo, kas į ambulatoriją deda viltį ir kas pas kūmą1 skųsti landžioja.

Dėl kūmo — tai, žinoma, jis perdėjo. Tie tai išsisaugos. Tik saugosi jie svetimu krauju.

Visada Šuchovas pakildavo, vos suaidėjus signalui keltis, o šiandien neatsikėlė. Dar iš

1 K ū m a s — operatyvinis įgaliotinis.

8

vakaro jam buvo negera —lyg šaltis krėtė, lyg kaulus gėlė. Ir naktį nesušilo. Per mie­gus vaidenosi — tai tarsi visiškai susirgo, tai lyg truputį ėjo geryn. Vis nenorėjo, kad ry­tas išauštų.

Tačiau rytas atėjo, kada ir turėjo ateiti. Bet ir kur tu čia žmogus sušilsi — langai

užburbėję, o ant sienų palubėje apie visą ba­raką — barakas didžiulis! — baltas voratink­lis kabo. Šerkšnas.

Šuchovas nesikėlė. Jis gulėjo vagoniuko1

viršuje, nuo galvos iki kojų apsiklojęs ant­klode ir bušlatu2, o į šimtasiūlę, į vieną už­lenktą rankovę, sukišęs abi kojas. Jis nema­tė, bet iš garsų viską suprato, kas dėjosi ba­rake ir jų brigados kampe. Štai, sunkiai žengdami koridoriumi, tvarkdariai išnešė vie­ną aštuonių kibirų talpos išmatų statinę — parašą. Sako, kad tai lengvas, invalido, dar­bas, ogi pamėgink, kad geras, išnešk neiš-laistęs! Štai 75-je brigadoje plumptelėjo ant grindų pundą veltinių iš džiovyklos. O štai — ir mūsiškėj (ir mums šiandien buvo eilė vel­tinius džiovinti). Brigadininkas ir brigadinin­ko padėjėjas aunasi tylėdami, o jų vagoniu-kas girgžda. Brigadininko padėjėjas tuojau eis į duonos raikyklą, o brigadininkas — į štabo baraką, pas darbo skirstytojus.

1 V a g o n i u k a s — dviaukščiai gultai keturiems žmonėms.

2 B u š l a t a s — vatinukas.

9

Bet ne paprastai pas skirstytojus, kur kiekvieną dieną vaikšto, — Šuchovas prisi­minė: šiandien sprendžiamas likimas — nori jų 104-ją brigadą iš dirbtuvių statybos nu­grūsti į naują objektą — „Socbuitmiestelį". O tas Socbuitmiestelis toks — plynas laukas, giliausi pusnynai, ir prieš pradedant ten ką nors daryti, reikia duobes kasti, stulpus sta­tyti ir spygliuota viela save apsitverti — kad nepabėgtum. O paskui statyti.

Ten, tikras dalykas, mėnesį neturėsi kur pasišildyti — nė šuns būdos nėra. Ir laužo nesusikursi — iš ko gi? Plūkis iš peties — vi­sas išganymas.

Brigadininkas susirūpinęs, tartis eina. Ko­kią kitą brigadą, neapdairią, vietoj savęs į ten nuvaryti. Žinoma, tuščiomis rankomis nesu­sitarsi. Reikės pusę kilogramo lašinių vyres­niajam darbo skirstytojui nunešti. O gal ir kilogramą.

Kad taip pamėginus į ambulatoriją nu­slinkti, dienelei nuo darbo ištrūkti? J u k gal­vos nenuims. Na, tiesiog visą maudžia.

Ir dar — koks šiandien prižiūrėtojas budi? — Budi — atsiminė — Pusantro Ivano,

liesas ir ilgas juodakis seržantas. Iš pirmo žvilgsnio tiesiog baisus atrodo, o kai pažįs­ti — iš visų budėtojų sukalbamiausias: "nei į karcerį nesodina, nei pas režimo viršininką nevaro. Taigi galima pagulėti — dar negreit devintam barakui į valgyklą.

10

Vagoniukas sudrebėjo ir sulingavo. Kėlėsi iš karto du: viršuje — Suchovo kaimynas baptistas Alioška, o apačioje — Buinovskis, buvęs antro rango kapitonas.

Seniai tvarkdariai, išnešę abi parašas, su­siriejo _ kuriam eiti karšto vandens. Riejosi grasiai, kaip bobos. Elektrosuvirintojas iš 20-sios brigados užriko:

— Ei jūs, p ū z r a i ! — ir paleido į juos veltinį.— Sutaikysiu!

Veltinis dusliai trinktelėjo j stulpą. Seniai nutilo.

Kaimynų brigadoje patyliukais bambėjo brigadininko padėjėjas:

— Vasili Fedoryčiau! Produktų skyriuj nusuko, gyvatės: buvo devyni šimtai keturi, o liko tik trys. Kuriam gi neduoti?

Jis tai pasakė tyliai, tačiau, žinoma, visa toji brigada girdėjo ir klausėsi, užkandusi žadą: kažkuriam vakare kąsnelį nurieks.

O Suchovas gulėjo ir gulėjo ant savo su­slėgtų piuvenų čiužiniuko. Kad nors kuri viena pusė paimtų viršų — arba visiškai imtų krėsti šaltis, arba nustotų kaulus gėlę. O čia nei šis, nei tas.

Kol baptistas šnibždėjo maldas, iš lauko grįžo Buinovskis ir pranešė, į nieką nesikreip­damas, tačiau lyg ir piktai džiaugdamasis:

— Na, laikykitės, raudonlaivyniečiai! Trisdešimt laipsnių gerų!

11

Ir Šuchovas pasiryžo — eis į ambulato­riją.

Ir tuo metu kažkieno valdinga ranka nu­traukė nuo jo šimtasiūlę ir antklodę. Šucho­vas numetė nuo veido bušlatą, pasikėlė. Po juo, galva siekdamas viršutinius vagoniuko gultus, stovėjo liesasis Totorius.

Vadinasi, budėjo jis be eilės ir tyliai pri­sėlino.

— Šče — aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtas! — perskaitė Totorius baltame lope juodo bušlato nugaroje.— Tris paras karcerio s u i š v e d i m u į d a r b ą !

Ir vos tiktai nuskambėjo jo ypatingas, tarsi suspaustas balsas, kai visame apytam­siame barake, kur degė ne visos lemputės, kur penkiasdešimtyje dviaukščių, blakėtų vagoniukų miegojo du šimtai žmonių, iš kar­to sukruto ir ėmė skubiai rengtis visi, kas dar nebuvo atsikėlę.

— Už ką, pilieti viršininke? — perdėtai gailiu balsu paklausė Šuchovas.

Su išvedimu į darbą — tai dar tik pusė karcerio: ir karštą valgį duoda, ir ilgai mąs­tyti nėra kada. Tikras karceris būna tuomet, kai į darbą neveda.

— Pagal signalą neatsikėlei? Eime į ko­mendantūrą,— tingiai paaiškino Totorius, nes ir jam, ir Suchovui, ir visiems buvo aišku, už ką karceris.

Bebarzdis murkšlinas Totoriaus veidas

12

ničnieko nesakė. Jis apsidairė, ieškodamas antro miegalio, bet visi jau,— kas patamsy, kas po lempute, pirmuose ir antruose vagoniu-kų aukštuose,— grūdo kojas į juodas vatines kelnes su numeriais ant kairiojo kelio arba, jau apsirengę, siaustėsi drabužius ir skubėjo prie durų — palaukti kieme, kol išeis Toto­rius.

Jeigu Šuchovui būtų davę karcerio už ką kita, pelnytai — nebūtų taip pikta. Ir kaip ne-bus pikta — jis visuomet keldavosi vienas iš pirmųjų! Bet išprašyti, kad Totorius dovano­tų, negalėjai, jis tai žinojo. Ir, aiškindamasis tik dėl visa ko, Šuchovas su vatinėmis kelnė­mis, kurių nebuvo nusimovęs, eidamas gulti (aukščiau kairiojo jų kelio irgi prisiūtas nu­sidėvėjęs, nešvarus skarmalas, ir jame juo­dais, jau išblukusiais dažais nutepliotas nu­meris Šč—854), apsivilko šimtasiūlę (joje buvo du tokie numeriai — vienas krūtinėje ir vienas nugaroje), atsirinko savo veltinius iš krūvos ant grindų, užsidėjo kepurę (su tokiu pat skuduru ir numeriu priekyje) ir iš­ėjo paskui Totorių.

Visa 104-ji brigada matė, kaip išvedė Šu-chovą, bet niekas neištarė nė žodžio: nieko nepadės, o ir ką pasakysi? Brigadininkas ga­lėjo truputį užsistoti, bet jo jau nebuvo. Ir Šuchovas taip pat niekam nė žodžio nepa­sakė, nenorėjo Totoriaus erzinti. Pasaugos pusryčius, susipras.

13

Taip ir išėjo dviese. Buvo miglota, šaltis gniaužė kvapą. Du

dideli prožektoriai iš tolimų kampinių sargy­bos bokštų kryžmais plieskė į zoną. Švietė zonos ir vidaus žibintai. Jų buvo prismaigs­tyta tiek daug, kad jie visiškai užgožė žvaigž­des.

Girgždėdami veltiniais sniege, greitai pra­bėgdavo zekai1 savais reikalais — kas išvie-tėn, kas į daiktų saugyklą, kitas — į siunti­nių sandėlį, dar kitas — į individualinę virtu­vę kruopų atiduoti. Visi įtraukę galvas į pe­čius, susibrukę bušlatus, ir visiems buvo šalta ne tiek nuo šalčio, kiek pagalvojus, jog kiau­rą dieną reikės šitokiame šaltyje išbūti. O Totorius, apsivilkęs savo sena miline su mė­lynais nusizulinusiais antsiuvais, ėjo ramiai ir šalčio tarytum nė nejuto.

Jie praėjo pro aukštą lentinį aptvarą ap­link BUR'ą2 — mūrinį stovyklos vidaus ka­lėjimą; pro spygliuotą vielą, saugojančią stovyklos kepyklą nuo kalinių; pro štabo ba­rako kampą, kur, stora viela parištas, kabojo ant stulpo apšarmojęs bėgio galas; pro kitą stulpą, kur užuovėjoje, kad nerodytų per daug žemos temperatūros, visas apšerkšni­jęs, kabojo termometras. Suchovas su viltimi pašnairavo į jo baltą kaip pienas vamzdelį:

1 Z e k a s — kalinys. 2 B U R (brigada usilennogo režimą) — pagriež

tinto režimo brigada.

14

jeigu jis rodytų keturiasdešimt vieną — ne­turėtų varyti į darbą. Tiktai šiandien niekaip nenuspaudė iki keturiasdešimt.

Įėjo į štabo baraką ir tuojau pat — j pri­žiūrėtojų būstinę. Ten paaiškėjo, kaip Sucho-vas jau beeidamas ir numanė: jokio karcerio jam nedavė, o tik prižiūrėtojų būstinėje grin­dys neplautos. Dabar Totorius pareiškė do­vanojas Suchovui ir liepė išplauti grindis.

Plauti čia grindis turėjo specialus zekas, kurio nevarydavo j zoną,— tai buvo štabo barako tvarkdario tiesioginis darbas. Tačiau, seniai štabo barake apsikūlęs, jis landydavo ir po majoro, ir režimo viršininko, ir po kūmo kabinetus, patarnaudavo viršininkams, kar­tais išgirsdavo tokių dalykų, kurių nežinojo nė prižiūrėtojai, ir nuo kažkurio laiko ėmė manyti, jog plauti grindis paprastiems pri­žiūrėtojams jam lyg ir per žema. Sie pašaukė jį kartą, kitą, suprato, kas čia yra, ir ėmė varinėti grindų plauti žmones iš darbo jaučių.

Prižiūrėtojų būstinėje skaisčiai liepsnojo krosnis. Nusirengę, vien su nešvariomis pa­laidinėmis, du prižiūrėtojai žaidė šaškėmis, o trečias, sujuostais kailiniais, su veltiniais, miegojo kaip stovi ant siauro suolo. Kampe riogsojo kibiras su skuduru.

Suchovas apsidžiaugė ir padėkojo Toto­riui, kad dovanojo:

— Ačiū, pilieti viršininke! Dabar niekuo­met neužsigulėsiu.

15

Įstatymas čia buvo paprastas: baigsi — išeisi. Dabar, kai Šuchovas gavo darbo, tary­tum ir kaulus gelti nustojo. Jis paėmė kibirą ir be pirštinių (beskubėdamas pamiršo jas po pagalviu) nuėjo į šulinį.

Brigadininkai, ėję į PPČ — planavimo ir gamybos skyrių — susispietė prie stulpo, o vienas, jaunesnis, buvęs Tarybų Sąjungos Didvyris, įsliuogęs į stulpą, šluostė termo­metrą.

Kiti iš apačios patarinėjo: — Tu tiktai į šalį kvėpuok, nes dar pakils. — Pašvilps! Pakils! . . Negelbsti. Tiurino, Suchovo brigadininko, tarp jų

nebuvo. Pastatęs kibirą ir susikišęs rankas į rankoves, Šuchovas smalsiai stebėjo.

O tas nuo stulpo kimiai pasakė: — Dvidešimt septyni su puse, kad jį kiau­

roji! Ir, dar kartą žvilgterėjęs, kad neapsirik­

tų, nušoko. — Bet jis sugedęs, visada meluoja, —

tarė kažkuris.— Pakabins tau gerą zonoje, lauk!

Brigadininkai išsiskirstė. Šuchovas nubė­go prie šulinio. Po nuleistomis, bet neužriš-tomis ausinėmis šaltis gnaibė ausis.

Šulinio rentinys buvo storai apledėjęs — pro skylę vos pralindo kibiras. Ir virvė buvo sušalusi į kuolą.

Nejausdamas pirštų, su garuojančiu kibi-

16

ru Šuchovas grįžo į prižiūrėtojų būstinę ir panėrė rankas į šulinio vandeni. Pasidarė šilčiau.

Totoriaus nebuvo, o prižiūrėtojų susibūrė keturi. Pamiršę šaškes ir miegą, jie ginčijosi, po kiek sorų kruopų gaus sausio mėnesį (gy­venvietėje labai trūko produktų, ir prižiūrė­tojams, nors kortelių jau seniai nebebuvo, parduodavo kai kuriuos produktus atskirai nuo gyventojų, su nuolaida).

— Duris sandariau uždaryk, tu, maita! Pučia! — atsigręžė vienas iš jų.

Labai nesinorėjo iš ryto veltinius sušlap­ti. Bet ir persiauti nėra kuo, nors į baraką bėk. Per aštuonerius sėdėjimo metus Sucho-vui su avalyne visaip pasitaikydavo: būdavo, ir visai be veltinių žiemą pravaikšta, ir batų nemato, tiktai vyžas ir ČTZ1 (apavas iš gu­mos, paliekąs automobilio pėdsaką). Dabar avalynės reikalai lyg ir pagerėjo: spalio mė­nesį Šuchovas gavo (o gavo štai kodėl — pas­kui brigadininko padėjėją į daiktų saugyklą įsmuko) didžiulius kietanosius batus, į ku­riuos lįsdavo koja su dvejais šiltais autais. Savaitę vaikštinėjo kaip devintam danguj, naujutėliais kulnais kaukšėdamas. O gruody­je dar veltinius išdavė — gyvenk ir norėk! Tiktai kažkoks velnias buhalterijoje viršinin­kui pašnibždėjo: veltinius, esą, tegu pasiima,

1 ČTZ (Čeliabinskij traktomyj zavod) — Čeliabins-ko traktorių gamykla.

2 A. Solženicynas 17

o batus atiduoda. Esą, kur tai matyta, kad zekas dvi poras turėtų. Ir teko Šuchovui pa­sirinkti: arba su batais ištisą žiemą, arba su veltiniais — nors ir atodrėkis, o batus ati­duok. Saugojo, solidolu tepė, bateliai nauju­tėlaičiai, ach! — per visus aštuonerius metus nieko taip nebuvo gaila, kaip tų batų. Į vieną krūvą suvertė, pavasarį matysi juos kaip savo ausis.

Dabar Šųchovas taip sugalvojo: vikriai iš­šoko iš veltinių, pastatė juos į kampą, nubloš­kė tenai autus (šaukštas skambtelėjo į grin­dis; rodos, kaip skubiai ruošėsi į karcerį, o šaukšto neužmiršo) ir basas, skuduru gau­siai liedamas vandenį, puolė po prižiūrėtojų veltiniais.

— Tu! Gyvate! Ramiau! — susigriebė vie­nas, keldamas kojas ant kėdės.

— Ryžiai? Ryžių kita norma, su ryžiais tu nelygink! .

— Bet kam tu tiek vandens pili, kvaily? Kas gi taip plauna?

— Pilieti viršininke! Bet kitaip jų neiš­plausi. Purvo priskretę. ..

— O ar tu matei kada, kaip tavo pati grindis plauna, kiaulišiau?

Laikydamas rankoje varvantį skudurą, Šuchovas atsitiesė. Jis geraširdiškai nusišyp­sojo, parodydamas spragą dantyse, kurią jam padarė cinga Ust-Ižmoje keturiasdešimt tre­čiaisiais, kai jis buvo sukiužęs. Taip sukiu-

18

žęs, kad kruvinoji kad kiek visiškai jo nepri­baigė, išbadėjęs skrandis nieko nebenorėjo priimti. Ir paliko nuo to laiko šveplas.

— Nuo pačios mane, pilieti viršininke, keturiasdešimt pirmaisiais atstatė. Nebepri­simenu, kaip ji ir atrodo.

— Argi taip jos plauna? .. Nieko, mai­tos, dirbti nemoka ir nenori. Duonos tos ne­verti, kurią suėda. Mėšlu juos reikėtų šerti.

— Bet kuriems velniams jas ir plauti kasdien? Drėgmė neišnyksta. Tu va ką, klau­syk, aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtas! Tu truputėlį perbrauk, kad tiktai drėgna bū­tų, ir nešdinkis iš čia.

— Ryžiai! Sorų su ryžiais tu nelygink! Šuchovas vikriai išplovė grindis. Darbas — tai kaip lazda, du galus turi:

žmogui darai — daryk gerai, kvailiui darai — daryk dėl akių.

O jei ne, seniai visi būtų padvėsę, aiškus daiktas.

Šuchovas pabrūžkavo per grindų lentas, kad sausų lopų neliktų, neišgręžtą skudurą numetė į užkrosnį, prie slenksčio užsitraukė veltinius, kliūstelėjo vandenį ant tako, kur viršininkai vaikšto,— ir pro pirtį, pro tamsų šaltą klubo pastatą nuskuodė į valgyklą.

Reikėjo dar ir į ambulatoriją suspėti — vėl visą maudė. Ir dar reikėjo prie valgyklos prižiūrėtojams po akių nepakliūti: buvo

19

griežtas stovyklos viršininko įsakymas — pa­vienius gaudyti ir sodinti į karcerį.

Priešais valgyklą šiandien — toks nuosta­bus atsitikimas — minia nesibūriavo, eilės nebuvo. Prašom į vidų.

Viduje sakytum pirty lyg debesis stovėjo garas — šalčio kamuoliai nuo durų ir garai nuo balandos1. Brigados sėdėjo už stalų arba kumšėsi takuose, laukė, kada atsiras vietos. Šūkaudami kamšatyje, darbo jaučiai po du, po tris iš kiekvienos brigados nešė ant me­dinių padėklų dubenėlius su balanda ir koše ir ieškojo jiems vietos ant staių. Ir vis tiek negirdi, kelmas, stuobrys, še tau, kumštelėjo padėklą. Pliaukšt, pliaukšt! Laisva ranka jam — į sprandą, į sprandą! Taip ir reikia! Nestovėk ant tako, nesidairyk, kur dubenį iš­laižyti.

Ten, už stalo, dar šaukšto neįmerkęs, jau­nas vaikinas žegnojasi. Vadinasi, vakarų uk­rainietis, dar naujokas.

0 rusai — ir kuria ranka žegnotis pamiršo. Valgykloje sėdėti šalta, valgo, daugiausia

nenusiėmę kepurių, bet neskubėdami, graibs­tydami iš po juodų kopūstlapių sušutusias sutrūnijusios smulkios žuvelės liekanas ir spiaudydami ant stalo ašakas. Kai jų ant sta­lo susirinks visa krūva — kas nors iš naujos brigados nubrauks jas ant grindų, ir ten jos traškės po kojomis.

1 B a l a n d a — srėbalas, putra.

20

O tiesiai ant grindų ašakas spiaudyti — lyg ir negražu.

Barako viduriu dviem eilėm ėjo lyg ir stulpai, lyg ir ramsčiai, ir prie vieno tokio stulpo sėdėjo Šuchovo brigados draugas Fe-tiukovas — saugojo jo pusryčius. Tai buvo vienas iš paskutinių brigadoje, prastesnis už Šuchovą. Iš pažiūros visa brigada buvo pa­naši—vilkėjo tuos pačius juodus bušlatus, turėjo vienodus numerius, o viduje vienas nuo kito smarkiai skyrėsi — lyg ir pakopo­mis ėjo. Buinovskio nepasodinsi dubenėlio saugoti, o ir Suchovas ne bet kokio darbo im­sis — yra prastesnių už jį.

Fetiukovas pastebėjo Šuchovą ir atsidusęs užleido vietą.

— Jau ataušo viskas. Aš už tave suvalgy­ti norėjau, maniau — tu karceryje.

Ir — nebelaukė, žinojo, kad Suchovas jam nepaliks, abu dubenėlius švariai išgramdys.

Suchovas išsitraukė iš veltinio šaukštą. Šis šaukštas jam buvo brangus, apkeliavo kartu visą šiaurę, jis pats jį nusiliejo smėly­je iš aliuminijaus laido, jame ir įrašas buvo išbadytas: „Ust-Ižma, 1944."

Paskui Suchovas nusiėmė nuo skustos galvos kepurę — nors ir šalta, bet valgyti su kepure jis negalėjo sau leisti — ir, maišyda­mas ataušusią balandą, greitai patikrino, kas gi čia pateko į dubenėlį. Pakliuvo taip sau, vidutiniškai. Ne nuo bako viršaus įpylė, bet

21

ir ne skystas padugnes. Matyti, Fetiukovas, besaugodamas dubenėlį, iš jo bulves išgraibė.

Visas putros gerumas, kai ji būna karšta, o Šuchovui dabar teko visiškai ataušusį. Ta­čiau jis ėmė valgyti lėtai, atsidėjęs. Čia tai jau tegu tau ir namai dega — nereikia sku­bėti. Neskaitant miego, stovyklos kalinys gy­vena sau tiktai rytą dešimt minučių per pus­ryčius, penkias minutes per pietus ir penkias vakarieniaudamas.

Balanda būdavo ta pati per dienų die­nas — tai priklausė nuo to, kokių daržovių žiemai parūpina. Pernai parūpino tik sūdytų morkų — taip ir šėrė vien morkiene nuo rug­sėjo iki birželio. O dabar — pajuodę kopūs­tai. Pats sočiausias kaliniui laikas — birželis: baigiasi visokios daržovės, jas pakeičia kruo­pos. Pats liesiausias laikas — liepa: dilgėles į katilą kapoja.

Iš smulkių žuvelių daugiausia pasitaiky­davo tik kaulai — mėsa nuvirė, nusmuko, lai­kėsi vien prie galvos ir uodegos. Trapiame žuvies skeleto rezginyje nepalikęs nei žvyne­lio, nei mėsos kruopelės, Šuchovas dar malė dantimis, čiulpė griaučius ir spiaudė juos ant stalo. Bet kokią žuvį jis valgydavo visą: ir žiaunas, ir uodegą, ir akis, kai jos savo vie­toje pasitaikydavo, o kai iškrisdavo ir plau­kiodavo dubenėlyje atskirai — didelės žuvies akys,—-nevalgė. Dėl to iš jo juokdavosi.

Šiandien Šuchovas sutaupė: į baraką ne-

22

nuėjo, davinio negavo ir dabar valgė be duo­nos. Duona — ją galima paskui atskirai su­doroti, dar sočiau.

Antrasis patiekalas buvo magarų1 košė. Jinai sušalo į vieną luitą, ir Suchovas ją lau­žė gabalais. Magaros ne tik šaltos, bet ir karš­tos nei skonio, nei sotumo neturi: žolė žole palieka, tiktai geltona, į soras panaši. Sugal­vojo ją duoti vietoj kruopų — sako, iš kinų išmokę. Virtos sveria tris šimtus gramų — ir gerai: košė ne košė, o košę atstoja.

Aplaižęs šaukštą ir įkišęs jį senojon vie­ton už veltinio, Suchovas užsidėjo kepurę ir išėjo į ambulatoriją.

Juodavo toks pat tamsus dangus, nuo ku­rio stovyklos žibintai nuvaikė žvaigždes. Ir vis taip pat du prožektoriai plačiomis juos­tomis kirto stovyklos zoną. Kai šitą stovyklą, Ypatingąją, steigė — sargybiniai dar šviečia­mųjų raketų turėjo daugybę iš fronto: žiū­rėk, vos tik užges šviesa, ir pila virš zonos baltom, žaliom, raudonom — tikras karas. Paskui raketom nebesišvaistė. Gal per bran­gu?

Buvo tokia pat naktis, kaip ir keliantis, bet prityrusi akis iš įvairių smulkių ženklų lengvai galėjo atspėti, jog netrukus prasidės skirstymas į darbus. Šlubio padėjėjas (val­gyklos tvarkdarys Šlubis pats išlaikė ir mai-

M a g a r o s — į soras panašios kruopos.

23

tino dar ir padėjėją) nuėjo šajikti pusryčių šeštojo invalidų barako, tai yra tų, kurie nei­na už zonos. Į kultūros ir auklėjimo skyrių nukėblino senas dailininkas su barzdele — pasiimti dažų ir teptukų numeriams piešti. Skubiai žengdamas dideliais žingsniais, Toto­rius vėl perkirto didįjį taką štabo barako link. Ir aplamai lauke žmonių sumažėjo — vadina­si, visi kur nors sulindo ir šildosi paskutines saldžias minutes.

Šuchovas vikriai pasislėpė nuo Totoriaus už barako kampo: antrą kartą pakliūsi — vėl prigriebs. Aplamai varnų gaudyti niekuomet negalima. Reikia stengtis, kad joks prižiū­rėtojas nepamatytų tavęs vieno, o tik būryje. Gal jis žmogaus ieško į kokį darbą, gal ne­turi ant ko pyktį išlieti. Juk skaitė barakuose įsakymą — penkis žingsnius prieš prižiūrėto­ją kepurę nusiimti ir, du žingsnius praėjus, užsidėti. Vienas prižiūrėtojas dūlina kaip ža­balas, jam niekas ne galvoj, o kitiems tai malonumas. Kiek už tą kepurę po karcerius tampė! Ne, jau verčiau už kampo pastovė­sime.

Totorius praėjo, ir Šuchovas jau buvo be­žingsniuojąs į ambulatoriją, tik staiga prisi­minė, jog šiandien rytą iki paskirstymo į dar­bus turi nueiti pas ilgšį latvį į septintąjį baraką ir nusipirkti dvi stiklines naminio ta­bako, o Šuchovas pasinėrė rūpesčiuose, ir ta­bakas jam išgaravo iš galvos. Ilgšis latvis va-

24

kar vakare gavo siuntinį, ir gal rytoj jau to tabako nebebus, lauk tada visą mėnesį naujo siuntinio. Geras jo tabakas, vidutinio stipru­mo ir kvapnus. Toks rusvokas.

Įširdo pats ant savęs Suchovas, patrypčio-jo vietoje — ar nepasukus į septintąjį bara­ką? Tačiau ambulatorija nebe toli, ir jis nu-bidzeno prie ambulatorijos priebučio. Po ko­jomis garsiai girgždėjo sniegas.

Ambulatorijoje, kaip visuomet, buvo taip švaru, kad baisu ir ant grindų atsistoti. Ir sienos nudažytos baltais emaliniais dažais. Ir visi baldai balti.

Tačiau visos kabinetų durys buvo užda­rytos. Gydytojai, tur būt, dar neatsikėlę. O budėtojo kambaryje, už švaraus staliuko, nau­ju baltu chalatu sėdėjo felčeris — jaunas vaikinas Kolia Vdovuškinas — ir kažką rašė.

Daugiau nieko nebuvo. Suchovas nusiėmė kepurę lyg prieš kokį

viršininką ir stovyklos įpročiu žvalgytis kur nereikia tuojau pastebėjo, kad Nikolajus ra­šo lygutėlėmis eilutėmis ir, palikęs tuščią kraštelį popieriaus, kiekvieną eilutę tvarkin­gai vieną po kitos pradeda didžiąja raide. Su­chovas tuojau, žinoma, suprato, jog Nikola­jus rašo „į šalį", bet jam tai nerūpėjo.

— Va kas. . . Nikolajau Semionyčiau... aš lyg ir. . . sergu... — droviai, lyg tykoda­mas kažko svetimo, tarė Suchovas.

25

Vdovuškinas pakėlė romias, dideles akis. Jo chalatas baltas, kepuraitė balta, ir nume­rių nematyti.

— Kodėl gi tu taip vėlai? O kodėl iš va­karo neatėjai? Juk žinai, kad rytą nepriima­me? Atleistųjų sąrašas jau atiduotas į PPČ.

Visa tai Šuchovas žinojo. Žinojo, kad ir vakare gauti atleidimą nuo darbo ne leng­viau.

— Bet juk, Kolia... Iš vakaro, kai reikia, tai, šitąjį, ir neskauda. . .

— Ką —šitąjį? Šitąjį — tai kur skauda? — Tiesą sakant, būna, kad ir nieko ne­

skauda. O tik visas negaluoji. Šuchovas nebuvo iš tų, kurie landžioja

į ambulatoriją, ir Vdovuškinas tai žinojo. Bet jis turėjo teisę atleisti rytą tik du žmones ir du atleido. Po žalsvu stiklu ant stalo buvo užrašyti tie žmonės, ir brūkšnys pabrauktas.

— Tai reikėjo anksčiau susirūpinti. Kaip­gi čia — ateini prieš pat skirstymą? Še!

Vdovuškinas ištraukė termometrą iš stik­linio indo, kur jie buvo suleisti pro skyles marlėje, nušluostė skystį ir padavė Šuchovui.

Šuchovas atsisėdo ant suoliuko pasienyje, ant paties kraštelio, taip, kad tik nepersivers-tų kartu su juo. Tokią nepatogią vietą jis iš­sirinko netgi netyčia, o nejučiom parodyda­mas, jog ambulatorija jam svetima ir kad jis čia atėjo dėl menkniekio.

O Vdovuškinas rašė toliau.

26

Ambulatorija buvo nuošaliausiame, toli­mame zonos kampe, ir jokie stovyklos gar­sai jos nepasiekdavo. Net laikrodis neklapsė­jo—kaliniams laikrodžių turėti negalima, laiką už juos skaičiuoja viršininkai. Ir netgi pelės nekrebždėjo — visas jas išgaudė tam tikslui laikomas ligoninės katinas.

Keista buvo Šuchovui sėdėti tokiame šva­riame kambaryje, tokioje tyloje, ryškiai švie­čiant lempai, ištisas penkias minutes ir nieko neveikti. Apžiūrėjo jis visas sienas — nieko jose nerado. Apžiūrėjo savo šimtasiūlę — numeris ant krūtinės apsitrynęs, kad tik ne­pričiuptų, reikia atnaujinti. Laisvąja ranka dar barzdą apsigrabaliojo — didelė sužėlė, nuo- anos pirties auga, bus daugiau kaip de­šimt dienų. Bet ir nieko blogo. Dar po tre­jeto dienų kūrens pirtį, tuomet ir nuskus. Ką čia tuščiai kirpykloje eilėje sėdėsi? Rodyti savo grožybės Suchovas neturi kam.

Paskui, žiūrėdamas į baltutę baltutėlę Vdovuškino kepuraitę, Suchovas prisiminė medsanbatą prie Lovatės upės, kaip jis atėjo tenai sužeistu žandikauliu ir — avigalvis prakeiktas! — laisva valia į rikiuotę sugrįžo. O galėjo penketą dienų pagulėti.

Dabar štai svajoja: kad taip susirgus po­rą— trejetą savaitėlių, nemirtinai ir be ope­racijos, bet kad į ligoninę paguldytų, — gu­lėtų, rodos, tris savaites nejudėdamas, o mai­tina vienu buljonu — geriau nereikia.

27

Bet, prisiminė Šuchovas, dabar ir ligoni­nėj ramiai nepagulėsi. Su kažkuriuo etapu atvažiavo naujas daktaras — Stepanas Gri-gorjičius, greitas toks ir rėksnys, pats plėšo­si ir ligoniams ramybės neduoda: sugalvojo visus vaikščiojančius ligonius varyti į darbą prie ligoninės: užtvaras tverti, takelius tiesti, į gėlių lysves žemes nešioti, o žiemą — snie­gą sulaikyti. Sako, darbas — pirmas vaistas nuo ligos.

Nuo darbo arkliai dvesia. Tai reikia su­prasti. Nusiplūktum, pats sienas bemūryda-mas — tikriausiai sėdėtum, ausis suglaudęs.

. . . O Vdovuškinas rašė toliau. Jis iš tiesų dirbo ,,j šalį", tik Šuchovas visiškai nesupra­to įą. Jis perrašinėja naują ilgą eilėraštį, ku­rį vakar galutinai nušlifavo, o šiandien žadėjo parodyti Stepanui Grigorjičiui, tam pačiam gydytojui, darbo terapijos šalininkui.

Kaip tai atsitinka tiktai stovyklose, Stepa­nas Grigorjičius ir patarė Vdovuškinui pasi­skelbti felčeriu, surado jam felčerio vietą, ir pradėjo Vdovuškinas mokytis leisti vaistus į venas darbo jaučiams, kuriems ir į galvą negalėjo ateiti, jog felčeris gali būti visai ir ne felčeris. Iš tikrųjų Kolia buvo literatūros fakulteto studentas, areštuotas iš antro kurso. Stepanas Grigorjičius norėjo, kad jis kalėji­me parašytų, ko jam neleido laisvėje.

. . . Pro dvigubus, neperžvelgiamus, baltu ledu apšalusius stiklus vos girdimai prasi-

28

skverbė skambalo garsas, šaukiąs į darbą. Suchovas atsiduso ir atsistojo. Šaltis krėtė jį, kaip ir anksčiau, bet išsisukti, matyt, nepavy­ko. Vdovuškinas paėmė termometrą, pa­žvelgė.

— Matai, nei šis, nei tas — trisdešimt sep­tyni ir dvi dalys. Jeigu būtų trisdešimt aštuo­ni, tai kiekvienam aišku. Aš tavęs atleisti negaliu. Savo rizika, jei nori, pasilik. Po pa­tikrinimo apžiūrės daktaras: jei pripažins li­goniu — atleis, o jei ras sveiką — simuliantas, ir į BUR'ą. Geriau jau eik už zonos.

Suchovas nieko neatsakė ir net nelinkte­lėjo, užsimaukšlino kepurę ir išėjo.

Argi sotus alkaną kada užjaus? Šaltis spaudė. Šaltis it gailia miglele ap­

siautė Suchovą ir privertė užsikosėti. Šalčio buvo dvidešimt septyni, Suchovas turėjo trisdešimt septynis. Dabar — kas ką įveiks.

Suchovas spėriai nuturseno į baraką. Vi­sas didysis takas ištisai buvo tuščias, ir visa stovykla atrodė taip pat tuščia. Buvo toji trumpa apmirimo valandėlė, kai visi jau pa­siruošę, tačiau apsimeta, kad ne, kad nerei­kės į darbus. Kareiviai sėdi šiltose kareivinė­se, mieguistas galvas prie šautuvų priglau­d ę — jiems irgi ne pyragai tokiame šaltyje bokšteliuose trypčioti. Vyriausioje sargybos būstinėje sargybiniai mėto į krosnį anglis. Prižiūrėtojai savo būstinėje, ruošdamiesi da­ryti kratą, baigia rūkyti paskutinę cigaretę.

29

O kaliniai, jau apsitūloja visais savo skar­malais, susijuosę visomis virvutėmis, nuo pa­smakrės ligi akių apsimuturiavę skepetomis nuo šalčio, guli su veltiniais virš antklodžių ir užsimerkę sustingsta. Pakol brigadininkas riktelės: ,,Ke-e-lk!"

Kartu su visu devintuoju baraku snūdu­riavo ir 104-ji brigada. Tiktai brigadininko padėjėjas Pavlo, krutindamas lūpas, kažką skaičiavo pieštuko galu ir viršutiniuose na­ruose baptistas Alioška, Šuchovo kaimynas, švarutis, nusiprausęs, skaitė savo užrašų kny­gutę, kurioje buvo persirašęs pusę evange­lijos.

Nors Šuchovas įbėgo galvotrūkčiais, ta­čiau visai tyliai, ir — prie brigadininko padė­jėjo vagoniuko.

Pavlo pakėlė galvą. — Nepasodino, Ivanai Denisyčiau? Gyvi?

(Vakarų ukrainiečių niekaip neišmoko — jie ir stovykloje kalba ukrainietiškai ir visiems sako „jūs").

Ir, paėmęs nuo stalo, padavė davinį. O ant davinio ;— balta cukraus krūvelė paberta.

Nors ir labai skubėjo Šuchovas, vis dėlto atsakė kaip reikiant (brigadininko padėjė­jas — taip pat viršininkas, nuo jo netgi dau­giau priklauso, negu nuo stovyklos viršinin­ko). Jau kaip skubėjo, bet nuo duonos cukrų lūpomis nugraibė, liežuviu lyžtelėjo, vieną koją ant atramėlės pastatė — lipti viršun pa-

talynės taisyti,— o davinį ir šiaip, ir taip ap­žiūrėjo, ir ranka pasvėrė: ar sveria tuos pen­kis šimtus penkiasdešimt gramų, kiek turi sverti. Ne vieną tūkstantį šių davinių perlei­do Šuchovas kalėjimuose ir stovyklose, ir nors nė vieno neteko ant svarstyklių tikrinti, ir nors triukšmauti ir ieškoti teisybės jis, kaip nedrąsus' žmogus, nesiryžo, tačiau kiekvie­nam areštuotajam ir Šuchovui seniai buvo aišku, jog, sąžiningai sverdamas, duonos rai-kykloje nepabūsi. Trūksta svorio kiekvienam daviniui — tiktai kiek, ar daug? Taigi kiek­vieną dieną žmogus ir žiūri, širdį nori nura­minti — gal šiandien man nusuko ne taip

"jau daug? Gal man teko beveik visi gramai? — Maždaug dvidešimt gramų trūksta, —

nusprendė Šuchovas ir perlaužė davinį pu­siau. Vieną pusę įsikišo užantin, po šimta­siūle, o ten jis baltą kišenėlę specialiai buvo prisisiuvęs (fabrikuose kaliniams šimtasiūles siuva be kišenių). Kitą pusę, sutaupytą per pusryčius, galvojo čia pat suvalgyti, tiktai skubant ne tas valgis, nepajusi, nesotu. Siekė pusę davinio į spintelę padėti, bet vėl apsi­galvojo: atsiminė, kad tvarkdariai už vagys­tes jau dukart gavo-mušti. Barakas didžiulis lyg užvažiuojamas kiemas.

Ir todėl, nepaleisdamas duonos iš rankų, Ivanas Denisovičius ištraukė kojas iš velti­nių, mikliai palikdamas juose ir autus, ir šaukštą, užlipo basas į viršų, praplatino sky-

31

lutę matrace ir tenai, į piuvenas, įkišo savo duoną. Nusivožė nuo galvos kepurę, iškrapštė iš jos adatą su siūlu (taip pat paslėpta giliai — per šmoną1 kepures irgi apčiupinėja; kartą, kai prižiūrėtojas įsidūrė į adatą, tai iš pykčio vos galvos Šuchovui nesudaužė). Dūris, kitas, trečias — štai ir užtraukė skylutę, kur davi­nys įkištas. Tuo tarpu burnoje ištirpo cukrus. Šuchovas buvo įsitempęs iki paskutiniosios — štai tuojau tarpdury darbų skirstytojas už­riks. Šuchovo pirštai darbavosi vikriai, o gal­va, užbėgdama į priekį, svarstė, kas bus to­liau.

Baptistas skaitė evangeliją lyg ne sau, o aplinkiniams (gal Šuchovui tyčia — juk jie, šitie baptistai, mėgsta agituoti):

— „Kad tiktai niekas iš jūsų nenukentė­tų kaipo žmogžudys ar kaipo vagis, ar pikta­darys, ar geidžiantis svetimo. O jeigu nuken­tėsi kaipo krikščionis, tai nesigėdyk, bet šlo­vink dievą už tokią dalią."

Bet Alioška šaunus: šią savo knygelę taip gudriai paslepia sienos plyšyje, kad nė per vieną šmoną dar jos nesurado.

Tokiais pat mikliais judesiais Šuchovas pakabino ant skersinio bušlatą, išsitraukė iš po čiužinio pirštines, dar porą prastų autų, virvutę ir skepetaitę su dviem raišteliais. Piu­venas čiužinyje aplygino (jos kietos, sugulė-

1 Š m o n a s — krata.

32

tos), antklodės kraštus užlenkė, pagalvį nu­metė į vietą, basas nulipo žemyn ir ėmė au­tis pirmiau gerais autais, naujais, paskui blogaisiais, ant viršaus.

Ir tuo metu brigadininkas krenkštelėjo, atsistojo ir pranešė:

Užteks drybsot, šimtas ketvirtoji! I-šeik!

Ir tuojau visa brigada — snaudė ar ne­snaudė — pakilo, ėmė žiovauti ir patraukė prie durų. Brigadininkas devyniolika metų sėdi — jis nė minutės anksčiau j paskirstymą neišvarys. Pasakė — „išeik!" — vadinasi, pats metas eiti.

Ir kol brigados žmonės, sunkiai žengda­mi, nė žodžio netarę, vienas po kito iš pra­džių ėjo į koridorių, paskui priemenėn ir į priebutį, o 20-sios brigadininkas, pamėgdžio­damas Tiuriną, taip pat paskelbė: „Iše-eik!",— Šuchovas suspėjo apsiauti veltiniais su dve­jais autais, viršum šimtasiūlės užsivilkti buš-latą ir standžiai susi j uosti virvute (jei kas turėjo odinius diržus — atėmė: Ypatingoje stovykloje diržo laikyti negalima).

Taigi Šuchovas visur suspėjo ir priemenė­je pasivijo paskutinius savo draugus — jų numeruotos nugaros slinko pro duris į prie­butį. Storoki, apsivilkę viskuo, ką tik turėjo iš drabužėlių, brigados žmonės vingiavo vir­tine, nesistengdami pavyti vienas kito, sun-

3 A. Solženicynas 33

kiai dūlino prie didžiojo tako, ir tiktai snie­gas girgždėjo.

Vis dar buvo tamsu, nors dangus prieš saulėtekį žalsvėjo ir šviesėjo. Pūtė nesmar­kus, bet žvarbus rytų vėjelis.

Blogesnės už šią valandėlę nebegali bū­ti — eiti rytą į paskirstymą darbams. Tamso­je, šaltyje, su tuščiu pilvu, ištisai dienai. Lie­žuvis neapsiverčia. Nesinori su nieku kal­bėtis.

Prie linijos skeryčiojosi jaunesnysis dar­bų skirstytojas.

— Na, Tiurinai, kiek reikės laukti? Vėl velkiesi kaip uodega?

Jaunesniojo darbų skirstytojcf gal tik Šu-chovas bijosi, bet ne Tiurinas. Jis dėl jo ir burnos šaltyje neaušina, tapsi sau tylėdamas. Ir brigada kartu su juo žengia per sniegą: tap tap, girgžt girgžt.

O lašinių kilogramą, tur but, nunešė, nes ir vėl 104-ji atėjo į savo koloną — iš gretimų brigadų matyti. Į Socmiestelį neturtingesnius ir kvailesnius pasiųs. Oi, spigins ten šiandien: dvidešimt septyni, o dar vėjelis, nei užuovė­jos rasi, nei pasišildysi!

Brigadininkui lašinių reikia daug: ir į PPČ nešti, ir savo pilvą numaldyti. Nors bri­gadininkas pats siuntinių negauna — be la­šinių nesėdi. Kas brigadoje gauna — tuojau jam dovanų neša.

O kitaip nepragyvensi.

34

Vyresnysis darbų skirstytojas pasižymi pa­gal lentelę:

— Pas tave, Tiurinai, šiandien vienas ser-ga, išėjo dvidešimt trys?

— Dvidešimt trys,—brigadininkas link­teli.

Kurio gi nėra? Pantelejevo nėra. Bet argi jis serga?

Ir brigadoje tik šep šep šep: Pantelejevas, šuva, vėl liko zonoje. Niekuo jis neserga, o p e r a t y v i n i s jį paliko. Vėl kažkurį skųs.

Dieną jį išsikviečia be trukdymų — nors tris valandas laikyk, niekas nematė, negir­dėjo.

O padaro tai per ambulatoriją. . . Visas didysis takas juodavo nuo bušlatų,

ir juo lėtai slinko brigados į priekį, į šmoną. Prisiminė Suchovas, jog norėjo numerį šim­tasiūlėje atsinaujinti, prasmuko per taką į tą šoną. Ten eilėje pas dailininką stovėjo du— trys zekai. Atsistojo ir Suchovas. Mūsiškiams numeris — gyva bėda, jį iš tolo pastebi pri­žiūrėtojas, ir sargybinis užsirašo, o neatnau­jinsi numerio laiku — gausi karcerio: kodėl numeriu nesirūpini?

Stovykloje yra trys dailininkai, tapo jie viršininkams paveikslus už dyka, o taip pat eina iš eilės kaliniams numerių rašyti. Šian­dien darbuojasi senukas su žila barzdele. Kai kepurėje teptuku rašo numerį — atrodo, kad tikrai popas kaktas švęstu aliejum tepa.

35

Pateplioja pateplioja ir ranką kvapu šildo. Pirštinė megzta, plonutė, ranka sugrumba, skaičių nebeišraito.

Dailininkas atnaujino Šuchovui šimtasiū­lėje ,,Sč-854", ir Šuchovas, jau nebesisiausda-mas bušlato,— iki šmono liko nebedaug lai­ko,— su virvute rankoje pasivijo brigadą. Ir tuojau užmatė: jo brigados draugas Cezaris rūko, ir rūko ne pypkę, bet cigaretę — vadi­nasi, galima dūmą gauti. Tačiau Šuchovas tie­siog neprašė, o atsistojo greta, prie pat Ce­zario ir skersom žiūrėjo pro šalį.

Jis žvelgė pro šalį tarytum abejingai, bet matė, kaip po kiekvieno užtraukimo (Cezaris užsitraukdavo retai, mąstydamas) raudonas pelenų ruoželis slenka cigarete, trumpinda­mas ją ir artėdamas prie kandiklio.

Cia pat ir Fetiukovas, šakalas, prisėlino, atsistojo tiesiai priešais Cezarį ir į burną jam žiūri, ir akys dega.

Šuchovas nebeturėjo nė kruopelės taba­ko ir be vakaro nenumatė šiandien gauti — jis visas įsitempė belaukdamas, ir šita ciga­retės nuorūka jam dabar atrodė mielesnė už pačią laisvę. Bet taip, kaip Fetiukovas, jis ne-sižemintų ir į burną šitaip nespoksotų.

Cezaris — visų nacijų mišinys: lyg ir grai­kas, lyg ir žydas, o gal ir čigonas — nesupai­sysi. Dar jaunas. Paveikslus kinui traukė. Bet nespėjo ir pirmo filmo užbaigti, kai jį paso­dino. Jo ūsai juodi, kaip nulieti, tankūs. Ne-

36

nuskuto čia tik dėl to, kad jis toks ir b y 1 o j, nuotraukoje.

Cezari Markevičiau! — nebeišlaikęs apsiseiliojo Fetiukovas.— Duokite nors "dū­melį užtraukti!

Ir jo veidas persikreipė iš godumo ir noro. Cezaris pravėrė primerktus vokus, den­

giančius juodas akis, ir pažvelgė į Fetiukovą. Todėl jis ir pradėjo dažniau rūkyti pypkę, kad jam netrukdytų rūkant, neprašinėtų patrauk­ti. Ne tabako, o pertrauktos minties Cezaris gailėjo. Jis rūkė, norėdamas sužadinti dideles mintis ir kažką sugalvoti. Bet vos tik užsideg­davo cigaretę, tuojau kelių akyse išvysdavo: „Palik dūmą!"

. . . Cezaris atsigręžė į Šuchovą ir tarė: -— Imk, Ivanai Denisyčiau! Ir degančią nuorūką nykščiu išvertė iš

trumpo gintarinio kandiklio. Šuchovas sujudo (jis ir tikėjosi, kad Ce­

zaris pats jam pasiūlys), viena ranka greito­siomis dėkingai ėmė nuorūką, o kitą pakišo iš apačios — kad neišmestų. Jis neįsižeidė, kad Cezaris biaurėjosi duoti jam baigti rūkyti kandiklyje (vieno burna švari, o kito, žiūrėk, išgedusi), ir jo įdiržę pirštai nenudegė, laiky­dami už pačios ugnies. Svarbiausia, jis Fe­tiukovą, šakalą, nurungė ir štai dabar traukė dūmą, kol lūpos ėmė degti. M-m-m-m! Dū­mas pasklido alkaname kūne, pasiekė ir ko­jas, ir galvą.

37

Ir vos tik ši palaima užliejo kūną, Ivanas Denisovįčius išgirdo klegesį:

— Apatinius marškinius atima! . . Toks jau visas zeko gyvenimas. Šuchovas

priprato: tik ir žiūrėk, kad ne griebtų tavęs už gerklės.

Kodėl — marškinius? Juk marškinius pats I viršininkas išdavė?! Ne, čia ne taip. . .

Iki šmono priekyje jau beliko tik dvi bri­gados, ir visa 104-ji pamatė: nuo štabo barako atėjo režimo viršininkas leitenantas Volko-vojus ir kažką riktelėjo prižiūrėtojams. O prižiūrėtojai, be Volkovojaus krėtę kalinius bet kaip, tuoj pat įdūko, puolė kaip žvėrys, o jų viršila šūktelėjo:

— Atsisegt palaidines! Volkovojaus ne tiktai zekai ir prižiūrėto­

jai — pats stovyklos viršininkas, sako, bijo. Štai kur dievas nevidoną paženklino, tinka­mą pavardę davė! Kitaip, kaip vilkas, Vol­kovo jus ir nežiūri. Tamsaus gymio, o ilgas, o niūrus — ir laksto kaip pagedęs. Išners pro barako kertę: „O čia ko susirinkot?" Nepa­sislėpsi. Iš pradžių dar uolekties ilgumo bi­zūną nešiojosi — šikšninį, suvytą. BUR'e juo čaižydavo, sako. Arba, žiūrėk, per vakarinį patikrinimą susiburia zekai prie barako, o jis prisėlina iš užpakalio ir šnioja rimbu per sprandą: „Kodėl rikiuotėn nestojai, maita?" Kaip banga atšlyja nuo jo būrys. Nukentė-

38

jusis griebiasi už sprando, nusišluosto krau­ją, tyli: kad dar karcerio negavus.

Dabar kažkodėl bizūno nebesinešioja. Šalčių metu, per paprastą šmoną, jei ne

vakarais, tai nors rytais, režimas būdavo švel­nesnis: kalinys atsisegiodavo vatinį ir pra-skėsdavo jo skvernus. Taip eidavo po pen­kis, ir penki prižiūrėtojai priešais stovėdavo. Jie patapšnodavo zekui per sujuostos šimta­siūlės šonus, paplodavo per vienintelę leistą kišenę ant dešiniojo kelio, patys būdavo su pirštinėmis, ir jeigu ką įtariamo apčiuopdavo, tai tuojau netraukdavo, o tingiai klausdavo: „Čia — kas?"

Ko gi rytą ieškoti pas zeką? Peilių? Betgi juos ne iš stovyklos, o į stovyklą neša. Rytais reikia patikrinti, ar kalinys nesinesa kokių trijų kilogramų maisto, kad paskui pabėgtų. Buvo laikai, kad šitos duonos — dviejų šimtų gramų gabalėlio pietums — taip baisiai bijojo, kad net įsakymą išleido: kiek­vienai brigadai pasidirbdinti medinį lagaminą ir šitame lagamine nešioti visos brigados duo­ną, visus kąsnelius surankioti. Ko čia norėta laimėti — nesupaisysi, o greičiausiai tai su­galvojo žmonėms kankinti. Vis rūpesčių dau­giau: šį savo davinį apkramtyk, įsidėmėk, padėk į lagaminą, o tie gabalėliai vis vien pa­našus, visi iš tos pačios duonos, ir visą kelią apie tai galvok ir kankinkis — ar nepakeis kas tavo kąsnelio, ginčykis su draugais, kai

39

kada ir susimušti reikia. Bet kartą pabėgo iš gamybinės zonos trise automašina ir tokį duonos lagaminą pasičiupo. Atsikvošėjo tuo­met viršininkėliai ir visus lagaminus poste su­kapojo. Nešiokitės, girdi, vėl kiekvienas savo davinį.

Rytais dar reikia patikrinti, ar kas po ka­linio drabužiais nepasivilko civilinio kostiu­mo. Bet juk civiliniai daiktai seniai ligi pas­kutinio iš visų iššluoti, ir sakė, kad jų neati­duos, kol čia sėdėsi. O šioje stovykloje sė­dėjimo pabaigos dar niekas nesulaukė.

Ir dar reikia patikrinti, ar kas laiškų ne­išsineša, kad paskui per laisvuosius neišsiųs­tų. Bet kiekvieno drabužiuose laiško ieško­si — iki pietų prasičiupinėsi.

Tačiau riktelėjo Volkovojus kažko ieško­ti, ir prižiūrėtojai greitai nusimovė pirštines, šimtasiūles liepė atlapoti (kur kiekvienas ba­rako šilumą slėpė), palaidines atsisegti, ir ėmė graibyti, ar nėra ko statuto neleistino. Zekas gali turėti palaidinę ir marškinius, visa kita nusivilkti! — štai kaip iš gretos į gretą per­davė zekai Volkovojaus įsakymą. Kurios bri­gados anksčiau praėjo — jų laimė, jau kiti ir už vartų, o šitiems — atsilapoti! Jeigu turi ką pasivilkęs — nusimesk čia pat, šaltyje!

Taip ir pradėjo, tiktai ne visai sklandžiai jiems išėjo: vartai pratuštėjo, sargybinis iš posto šaukia: greičiau, greičiau! Ir Volkovo­jus 104-jai savo rūstybę pakeitė malone: lie-

40

pė užrašinėti, kas turi ką nereikalingo, o vakare patys tegu atiduoda į saugyklą ir pasi­aiškinimo raštą parašo: kaip ir kodėl slėpė.

Šuchovo drabužiai visi valdiški — še, čiu-pinėk — vieni šonkauliai barkšo, o Cezario bajinius marškinius užrašė, o pas Buinovskį, berods, liemenėlę ar kokį megztuką atrado. Buinovskis paleido gerklę — savo mininin­kuose taip buvo įpratęs, o stovykloje jis dar tik trečias mėnuo:

— Jūs neturite t e i s ė s šaltyje žmones nurenginėti! Jūs baudžiamojo kodekso d e-v i n t o j o straipsnio nežinote!

Turi. Žino. Tai tu, brol, dar nežinai. — Jūs ne tarybiniai žmonės! — drožia

jiems kapitonas. — Jūs ne komunistai! Kodekso straipsnį Volkovo jus dar paken­

tė, o čia tarsi juodas žaibas krūptelėjo: — Dešimt parų griežto! Ir tyliau viršilai: — Vakare sutvarkysi. Rytais jie nemėgsta į karcerį sodinti: ma­

žiau žmonių išeina į darbą. Tegu dieną pasi-plūkia, o vakare jį į BTJR'ą.

Čia pat, didžiojo tako kairėje, ir BUR'as: mūrinis, dviejų korpusų. Antrąjį korpusą šį rudenį pristatė — viename kaliniai nebetil­po. Aštuoniolikos kamerų kalėjimas, be to, iš kamerų atitvertos vienutės. Visa stovykla medinė, vien tik kalėjimas mūrinis.

Šaltis palindo po marškiniais, dabar neiš-

41

varysi. Kuo buvo apsitūloję zekai — viskas niekais nuėjo. Ir taip jau Suchovui maudžia nugarą. Dabar tik į ligoninę atsigulti -— ir miegoti. Ir daugiau nieko nesinori. Kad tik antklodė būtų storesnė.

Stovi zekai priešais vartus, užsisagsto, su-sijuosia, o iš lauko sargybinis ragina:

— Greičiau! Greičiau! Ir darbų skirstytojas j nugaras kumšo: — Greičiau! Greičiau! Vieni vartai. Priešzonis. Antri vartai. Ir

prie sargybos posto iš abiejų pusių turėklai. — Stok! — rėkauja sargybinis. — Kaip

avių banda. Išsirikiuot po penkis! Jau aušo. Už posto baigė degti sargybinių

laužas. Prieš skirstymą jie visuomet užkuria laužą — kad pasišildytų ir kad geriau matytų skaičiuoti.

Vienas sargybinis garsiai, šaižiai skai-čiavo:

— Pirmas! Antras! Trečias! Ir penketukai atsiskirdavo ir eidavo atski-

romis grandimis: ar iš užpakalio, ar iš prie-kio žiūrėk — vis penkios galvos, penkios nu-garos, dešimt kojų.

O kitas sargybinis — kontrolierius, prie kitų turėklų tylėdamas stovi, tiktai patikrina, ar skaičius tikslus.

Ir dar leitenantas stovi, žiūri. Tai stovyklinis patikrinimas. Žmogus—-brangesnis už auksą. Pritrūks

už spygliuotų vielų vienos galvos — savo gal­vą ten pridėsi.

Ir vėl visa brigada krūvon susirinko. Dabar jau apsaugos seržantas skaičiuoja: — Pirmas! Antras! Trečias! Ir penketukai vėl atsiskiria ir žengia atski­

romis grandimis. Ir sargybos viršininko padėjėjas iš kitos

pusės tikrina. Ir dar leitenantas. Tai apsauga tikrina. Suklysti jokiu būdu negalima. Priskaičiuo­

si galva daugiau — sava atsakysi. O sargybinių kad prigužėjo! Pusračiu ap­

supo ŠEC'o koloną, automatus atstatė, tiesiai į snukį taiko. Ir šunininkai su pilkais šunimis. Vienas šuo iššiepė dantis — atrodo, šaiposi iš zekų. Visi sargybiniai su kailinukais, tik še­šetas su ilgais kailiniais. Kailinius jie pasikei­čia: apsivelka tas, kuris sargybon į bokštelį eina.

Ir dar kartą, sumaišiusi brigadas, apsauga perskaičiavo visą ŠEC'o koloną po penketą.

— Saulėteky pats didžiausias šaltis! — pranešė antrojo rango kapitonas. — Užtat, kad tai aukščiausias nakties šalčio taškas.

Aplamai kapitonas mėgsta aiškinti. Koks kada bus mėnuo — senas ar jaunas — ap­skaičiuos jis tau bet kuriems metams, bet kuriai dienai.

43

Bematant nyksta kapitonas, žandai įkrito, bet žvalus.

Už zonos šaltis su vėjeliu svilino netgi visko mačius} Suchovo veidą. Supratęs, jog vėjas taip ir pūs į veidą visą kelią iki pat ŠEC'o, Šuchovas nusprendė užsirišti skepe­taitę. Suchovo skepetaitė nuo priešinio vėjo, kaip ir daugelio kitų, buvo su dviem ilgais raišteliais. Zekai pripažino, jog tokia skepe­taitė padeda. Šuchovas apsirišo veidą iki pat akių, po ausim prakišo raištelius, ant pakau­šio sumezgė. Paskui kepurės atvartu uždengė pakaušį ir pasistatė bušlato apykaklę. O prie­kinį kepurės atvartą nuleido ant kaktos. Ir taip iš pryšakio paliko neuždengtos tiktai akys. Bušlatą per juosmenį jis stipriai susi­veržė virvute. Viskas dabar gerai, tiktai pirš­tinės prastos, ir rankos jau sugrubo. Jis try­nė jas ir daužė viena į kitą, nes žinojo, kad tuojau reikės jas susidėti už nugaros ir taip laikyti visą kelią.

Sargybos viršininkas perskaitė kasdieninę įkyrėjusią areštantų „maldą".

— Dėmesio, kaliniai! Einant griežtai lai­kytis kolonos tvarkos! Neiškrikti, neužbėgti į priekį, iš penketuko į penketuką neperei-dinėti, nesikalbėti, nesidairyti, rankas laikyti tiktai užpakalyje! Žingsnis dešinėn, žingsnis kairėn — laikoma bėgimu, sargyba atidengia ugnį neperspėdama! Vedantysis, žengte marš!

Ir, matyt, jau žengė keliu du priešakiniai

44

sargybiniai. Subangavo priekyje kolona, su­lingavo pečiai, ir sargyba, į abi puses nuo kolonos nutolusi dvidešimt, o vienas nuo kito per dešimtį žingsnių, pajudėjo, laikydami rankose automatus.

Jau savaitę nesnigo, kelias išmintas, su­plūktas. Aplenkė stovyklą — vėjas ėmė pūs­ti iš šono. Rankas laikydami užpakalyje, nu­leidę galvas, gūrino kolona lyg į laidotuves. Ir matai tik dviejų — trijų priešakinių kojas, sutryptos žemės lopelį, kur statai savo koją. Kartkarčiais vienas kitas sargybinis šūkteli: ,,Ju — keturiasdešimt aštuoni! Rankas atgal!" „Be — penki šimtai du! Paskubėk!" Paskui ir jie rėkauti ėmė rečiau: vėjas čaižo, žiūrėti trukdo. Juk jiems skepetaitėmis apsirišti ne­leidžiama. Irgi ne kokia tarnyba. . .

Kolonoje, kai būna šilčiau, visi kalbasi — ar tu rėk ant jų, ar ne. O šiandien visi susi­gūžę, kiekvienas už priešakinių nugaros len­da, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Kalinio mintis — ir ta nelaisva, vis apie tą patį sukasi, vis prie to paties grįžta: ar neap­tiks davinio čiužinyje? Ar vakare atleis am­bulatorijoje? Pasodins kapitoną ar nepaso­dins? Iš kur Cezaris gavo savo šiltus marš­kinius? Matyt, patepė asmeninių daiktų saugykloje — iš kurgi daugiau?

Dėl to, kad be duonos pusryčiavo ir visą šaltą maistą suvalgė, Suchovas šiandien jau­tėsi nesotus. Ir kad vidurių nepradėtų maus-

45

ti, neužsinorėtų valgyti, nustojo galvojęs apie stovyklą, pradėjo mąstyti, kaip namo netru­kus laišką rašys.

Kolona praėjo pro medžio apdirbimo įmo­nę, pastatytą zekų, pro gyvenamąjį kvartalą (barakus taip pat montavo zekai, o gyvena laisvieji), pro naująjį klubą (irgi viską padarė zekai — nuo pamatų iki sienų raštų, o kino žiūri laisvieji), ir išėjo kolona į stepę, tiesiai prieš vėją ir priešais raustantį saulėtekį. Į abi puses plytėjo neaprėpiami sniegynai, ir nė vieno medelio visoje stepėje.

Prasidėjo nauji metai — penkiasdešimt pirmieji, ir Šuchovas turėjo teisę šiais metais parašyti du laiškus. Paskutinį jis pasiuntė liepos mėnesį, o atsakymą gavo spalyje. Ust-Ižmoje buvo kitokia tvarka, rašyk nors kas mėnesį. Bet ką gi laiške parašysi? Ne dažniau Šuchovas ir rašė, kaip dabar.

Iš namų Šuchovas išėjo keturiasdešimt pirmųjų birželio dvidešimt trečiąją. Sekma­dienį parėjo žmonės iš Polomnios po pamaldų ir sako: karas. Polomnioj apie karą pirmiau­sia sužinojo pašte, o Temgeniove prieš karą niekas radijo neturėjo. Dabar, rašo, kiekvie­noj troboj radijas rėkauja, per vielas.

Šiuo metu rašyti — tas pat, kaip į gilų duburį akmenukus mėtyti. Kas nukrito, kas nugrimzdo — nebeišgriebsi, atsakymo nesu­lauksi. Neparašysi, kurioj brigadoj dirbi, koks tavo brigadininkas Andrejus Prokofjevičius

46

Tiurinas. Dabar su Kilgu, latviu, daugiau yra apie ką pasikalbėti, negu su namiškiais.

Pagaliau ir jie parašo du kartus per me­tus — nesuprasi, kaip gyvena. Girdi, kolūkio pirmininkas naujas, bet juk kiekvienais me­tais naujas. Kolūkį sustambino, betgi jį ir anksčiau stambino, o paskui vėl smulkino. Na, dar jei kas darbadienių normos neišdir­ba — tam daržą iki penkiolikos arų susiauri­na, o kai kam ir aplink patį namą aprėžia.

Vieno dalyko, apie kurį rašo žmona, nie­kaip negali suprasti Šuchovas: po karo nė vie­nas gyvas žmogus kolūkyje neprisidėjo, vai­kinai ir merginos išgudrėjo ir visi išeina į miestus, į gamyklas ar durpynus. Pusė vyrų iš karo visai negrįžo, o kurie grįžo — kolūkio nepripažįsta: sėdi namie, pašaliniais darbais verčiasi. Kolūkyje beliko du vyrai: brigadi­ninkas Zacharas Vasiljičius ir aštuoniasde­šimt ketverių metų dailidė Tichonas, kuris neseniai vedė ir jau vaikų turi. Kolūkį palai­ko tos pačios moterys, kurios dirba nuo tris­dešimtųjų metų.

Štai šito Šuchovas niekaip ir nesupranta: gyvena žmonės namie, o dirba balažin kur. Matė Šuchovas pavienininko gyvenimą, matė kolūkinį, tačiau kad vyrai savo kaime ne­dirbtų — galva neišneša. Gal eina į sezoni­nius darbus, ar ką? Bet kaip tuomet su šie-napiūte, kas šienauja?

47

Žmona atsakė: sezoninius darbus seniai metę. Nei dailidžiaują (jų kraštas garsėjo ge­rais meistrais), nei pintines iš vytelių piną — niekam dabar tokių daiktų nereikią. O atsi­radęs toks vienas naujas linksmas verslas — kilimus dažyti. Parsivežęs kažkas iš karo trafaretus — nuo to laiko ir prasidėjusi ši pra­monė. Ir vis daugiau tokių meistrų d a ž y ­t o j ų atsirandą: niekur jie nepriklausą, nie­kur nedirbą, mėnesį padedą kolūkiui, per pa­čią šienapiūtę ir rugiapiūtę, o už tai kolūkis vienuolikai mėnesių pažymėjimą išduodąs, kad toks ir toks kolūkietis atleistas savais rei­kalais ir nepriemokų neturi. Ir važinėją jie po visą šalį, net lėktuvais skraidą, nes savo laiką taupą, o pinigus tūkstančiais imą ir vi­sur kilimus tėplioja: už penkiasdešimt rublių per valandą bet kokioje senoje paklodėje,— kokią gauną, kokios negaila, — kilimą nuda­žą. Ir žmona širdyje viliasi, kad sugrįžęs Iva­nas irgi tokiu dažytoju pasidarysiąs. Ir tada jie išbrisią iš to skurdo, kokiame ji dabar murdosi, vaikus į technikumą išleisią ir vie­toj senos sutrūnijusios trobos naują pasista-tysią. Visi dažytojai naujus namus statosi, ne­toli geležinkelio dabar namas kainuojąs ne penkis tūkstančius, kaip anksčiau, o dvide­šimt penkis.

Prašė jis tuomet žmoną paaiškinti: kaipgi jis būsiąs dažytoju, jei kaip gyvas piešti ne­mokėjęs? Ir kas tai per nuostabūs kilimai, kas

48

juose vaizduojama? Žmona atsakė, jog jų piešti tiktai kvailys nesugebąs: uždėk trafa­retą ir vedžiok teptuku pro skylutes. O tie kilimai esą trijų rūšių: vienas vadinasi „Troi-ka"— puošniai pakinkytų arklių trejetas ve­žąs husarų karininką, antras kilimas — „El­nias", o trečias — panašus į persišką. O dau­giau jokių piešinių pavyzdžių nesą, bet ir už tuos žmonės visoje šalyje ačiū taria ir iš ran­kų stvarstą. Juk tikras kilimas ne penkiasde­šimt, o tūkstančius rublių kainuojąs.

Kad nors vieną akį Suchovas gautų į tuos kilimus užmesti, . .

Stovyklose ir kalėjimuose atprato Ivanas Denisovicius svarstyti, kas bus rytoj, kas po metų, kuo šeimą maitinti. Apie viską virši­ninkai už jį galvoja — tai tarytum net ir leng­viau. Ir sėdėti jam tik pora metų beliko. O parūpo tie kilimai, ir gana. . .

Uždarbis čia, matyt, lengvas, greitas. Ir atsilikti nuo kaimynų būtų lyg ir skaudu. . . Bet iš tikrųjų ne prie širdies Ivanui Denisovi-čiui šitie kilimai. Ir gebėk su niekuo nesiskai­tyti, geras akis turėk, mokėk kai ką patepti. 'O Suchovas jau keturiasdešimt metų žeme vaikštinėja, pusės dantų nebeturi ir galvoje plikė, o sukčiauti ir stovykloje neišmoko.

Lengvai uždirbti pinigai — pigūs, jų kad ir turi, bet nesijauti, kad štai, vadinasi, tu už­dirbai. Gerai seniai sakydavo: pigią mėsą su­neš ėda. Šuchovo rankos dar tvirtos. Argi

4 A. Solženicynas 49

jis, būdamas laisvas, sau krosnininko, staliaus ar skardininko darbo nesusirastų?

Tiktai va, kai teisės atimtos, niekur ne­priims ir namo neleis — žinia, tuomet galima kad ir kilimus dažyti.

Tuo metu kolona atėjo, kur reikia, ir su­stojo priešais plačiai nusidriekusios zonos o b j e k t o sargybos būstinę. Dar anksčiau iš zonos kampo atsiskyrė du kailiniuoti sar­gybiniai ir patraukė lauku j savo tolimus sar­gybos bokštelius. Kol visų bokštelių sargybi­niai neužims, į vidų neleis. Sargybos virši­ninkas su automatu už pečių nuėjo į sargybos būstinę. O iš būstinės kamino be paliovos kamuoliais dūmai virsta: laisvasis sargas ten visą naktį sėdi, kad kas lentų ar cemento neišvežtų.

Tiesiai anapus spygliuotos vielos vartų, anapus visos statybos zonos, anapus tolimos vielų užtvaros, kur anam šone, tarsi migloje kyla didelė raudona saulė. Greta Suchovo stovi Alioška, žiūri į saulę ir džiaugiasi, jo lūpos šypsosi. 2andai įdubę, tik daviniu jis minta, niekur iš šalies neužsidirba — ir ko džiaugiasi? Sekmadieniais vis su kitais bap­tistais kuždasi. Jiems stovyklos nebaisios — kaip žąsiai vanduo.

Kelioninis antsnukis, skepetaitė, beeinant sudrėko visa nuo kvėpavimo ir vietomis su­šalo, ledine žieve pavirto. Suchovas nusmau­kė ją nuo veido ant kaklo ir atsisuko į vėją

50

nugara. Niekur labai šaltis jo neperėmė, o tik rankos sugrubo su prastomis pirštinėmis ir kairės kojos pirštai sustiro: juk kairysis vel­tinis buvo apdegęs, antrą kartą lopytas.

Pusiaują ir visą nugarą iki pečių maudžia, gelia — kaip reikės dirbti?

Atsigręžė ir tiesiai su brigadininko žvilgs­niu susidūrė — šis užpakaliniam penketuke žingsniavo. Brigadininkas tvirtų pečių, stam­bus. Stovi rūškanas. Juokeliais savosios bri­gados nelinksmina, bet maitina neblogai, di­desniu daviniu pasirūpina. Antrą bausmę atlieka, GULAG'o1 sūnus, su stovyklos papro­čiais iki galo susipažinęs.

Stovykloje brigadininkas — tai viskas: geras brigadininkas tau antrą gyvybę duos, prastas brigadininkas į medinį bušlatą pagul­dys. Andrejų Prokofjevičių Suchovas paži­nojo dar Ust-Ižmoje, tiktai ten jo brigadai nepriklausė. O kai iš Ust-Ižmos, iš bendros stovyklos, penkiasdešimt aštuntą straipsnį atvarė čionai, į katorginę,— tada jį Tiurinas ir pasiėmė. Su stovyklos viršininku, su PPČ, su darbų vykdytojais, su inžinieriais Sucho­vas reikalų neturi: visur jį brigadininkas už­stoja, brigadininko krūtinė — plieninė. Bet užtat krustelės antakį ar pirštu parodys — bėk, padaryk. Ką nori stovykloje apgaudinėk,

1 G U L A G (Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovyr.h lagerei) — Vyriausioji pataisos darbų sto­vyklų valdyba.

51

tiktai Andrejaus Prokofjevičiaus neapgaudi­nėk. Ir būsi gyvas.

Ir nori Suchovas paklausti brigadininką, ar ten pat, kur vakar, reikės dirbti, ar į kitą vietą pereiti, tik baugu jo gilią minti nu­traukti. Ką tik Socmiestelis nuslinko nuo pe­čių, dabar, matyt, apie procentus galvoja — nuo jų sekančių penkių dienų maitinimas pri­klauso.

Brigadininko veidas rupiai išduobėtas — nuo raupų. Stovi prieš vėją —: nesusirauks, veido oda tarsi ąžuolo žievė.

Kolona trypia, pliaukši rankomis. Biaurus vėjelis! Jau, rodos, visuose šešiuose bokšte­liuose „papūgos" susėdo, bet į zoną nelei­džia. Budrumą rodo.

Pagaliau! Išėjo iš būstinės sargybos vir­šininkas su kontrolierium, iš abiejų vartų pusių sustojo, ir vartai atsivėrė,

— Iš-si-r-ri-kiuot po penketą! Pirr-masis! Ant-rrasis!

Emė žygiuoti suimtieji kaip į paradą, vos ne rikiuotės" žingsniu. Kad tik į zoną patek­tum, ten jau nemokyk, ką veikti.

Tuojau už sargybos būstinės — kontoros būdelė, prie kontoros stovi darbų vykdytojas, brigadininkus kviečiasi, bet jie ir patys suka pas jį. Ir Deras tenai, dešimtininkas iš zekų, geras šunlupys, savo brolį zeką pikčiau kaip šunį gainioja.

Aštuonios valandos, penkios minutės de-

52

vintos (ką tik energotraukinys užkaukė), viršininkai bijosi, kad zekai veltui negaištų laiko, pasišildyti neišsibėgiotų, o zekams kas — diena ilga, viskam laiko užteks. Kas Į zoną įeina — lankstosi: ten skiedrelė, čia skiedrelė, mūsų krosnelei ir ugnelė. Ir susi-kaišioja į visus užančius.

Tiurinas liepė Pavlo, savo padėjėjui, eiti kartu į kontorą. Tenai ir Cezaris pasuko. Ce­zaris turtingas, du kartus per mėnesį siunti­nius gauna, visiems pakišo, kam reikia, ir pri­durku1 dirba kontoroje, normuotojo padėjėju.

O visa kita 104-ji iš karto pasuko į šalį ir tik lekia, tik lekia.

Raudona miglota saulė patekėjo virš tuš­čios zonos: ten sniegu apnešti surenkamųjų namų skydai, pradėti mūryti pastatai, bet taip ir pamesti, vien pamatai juoduoja, čia nulauž­ta ekskavatoriaus rankena mėtosi, ten kau­šas, tai vėl krūva geležies laužo, griovių, tranšėjų, duobių prikasiota, autoremonto dirbtuvės ligi stogo pastatytos, o ant kalve­lės — ŠEC'o antras aukštas pradėtas.

Ir — išsislapstė visi. Tiktai šeši sargybi­niai bokštuose stovi, ir prie kontoros maišatis. Štai čia ir yra mūsų akimirka! Vyresnysis darbų vykdytojas, sako, jau kiek kartų ža­dėjęs visoms brigadoms darbus paskirstyti iš vakaro, bet nieko nepadaro. Mat, pas juos

1 P r i d u r k a s — raštinės darbuotojas, nedirbąs fizinio darbo.

53

nuo vakaro ligi ryto viskas aukštyn kojom apsiverčia.

O akimirka — mūsų! Kol viršininkai išsi­aiškins, glauskis, kur šilčiau, sėsk, sėdėk, dar prisiplūksi. Gerai, jei prie krosnies — autus gali persivynioti ir truputį sušilti. Tuomet visą dieną kojos bus šiltos. O kad ir be kros­nies — vis vien gerai.

Šimtas ketvirtoji brigada įžygiavo į di­džiulę autoremonto dirbtuvių salę, kuri Įstik­linta dar iš rudens ir kur 38-j i brigada betono plokštes lieja. Vienos plokštės formose guli, kitos sustatytos stačios, ten vėl armatūros tinklai. Iki lubų aukštai, asla be grindų, šilta čia nebus, o vis dėlto šią salę apkūrena, ang­lies negaili: ne tam, kad žmonėms būtų šilta, o kad plokštės geriau susilietų. Netgi termo­metras kabo, ir sekmadienį, jeigu dėl ko nors stovykla į darbą neišeina, sargas vis tiek kū­rena.

Trisdešimt aštuntoji, žinoma, svetimų prie krosnies neprileidžia, patys aptūpė, au­tus džiovina. Tiek to, mums ir čia, kamputy­je, gerai.

Visko mačiusių vatinių kelnių užpakaliu Suchovas prisėdo ant medinės formos krašto, o nugara atsirėmė į sieną. Ir kai atsilošė, įsi­tempė jo bušlatas ir šimtasiūlė, ir kairėje krūtinės pusėje, prie širdies, jis pajuto, jog kažkoks kietas daiktas spaudžia. Tai buvo duonos žiauberės kamputis vidinėje kišenė-

54

lėje — ta pati rytinio davinio pusė, kurią jis pasiėmė pietums. Eidamas į darbą, jis visuo­met tiek pasiimdavo ir neliesdavo ligi pietų. Bet kitą pusę suvalgydavo per pusryčius, o šį kartą nesuvalgė. Ir suprato Suchovas, kad nieko jis nesutaupė: užsinorėjo tą davinj su­valgyti dabar, šilumoje. Iki pietų — penkios valandos, ilgu laukti.

Iš nugaros gėla dabar persimetė į kojas — tokios jos silpnos pasidarė. Tai kad dabar prie krosnelės! . .

Suchovas pasidėjo ant kelių pirštines, at­sisegiojo, apledėjusį kelioninį antsnukį nusi­rišo nuo kaklo, sulankstė kelis kartus ir įsidėjo kišenėn. Tada išsiėmė balton skepetai-tėn suvyniotą duonelę ir, skepetaitę laiky­damas taip, kad nė trupinėlis nuo jos nenu­kristų, pradėjo lėtai lėtai kramsnoti. Duoną jis atsinešė po dvejais drabužiais, šildė savo šiluma, ir todėl ji nė trupučio nesušalo.

Stovyklose Suchovas ne kartą prisimin­davo, kaip anksčiau kaime valgydavo: bul­ves — pUnomis keptuvėmis, košę — katilais, o dar anksčiau mėsą — dideliais gabalais. O jau pieną pampo — pilvai galėjo sprogti. O nereikėjo šitaip — suprato Suchovas stovyk­lose. Valgyti reikia taip, kad tik apie valgį ir tegalvotum, va kaip dabar: atkandi mažą kąsnelį, liežuviu jį vartalioji, minkai, žan­dais pačiulpi — ir tokia kvapni ši žalia juoda

58

duona atrodo! Ką Suchovas valgo aštuonerius metus, devintus? Nieko. O kruta? Oho-ho!

Taip Suchovas valgė savo du šimtus gra­mų, o šalia jo toj pačioj pusėj sėdėjo ir visa 104-ji.

Du estai kaip du tikri broliai sėdėjo ant žemos betono plokštės ir abu iš eilės rūkė pusę cigaretės iš vieno kandiklio. Šitie estai abudu buvo šviesiaplaukiai, abu ilgi, abu lie­si, abu ilganosiai, didžiaakiai. Jiedu taip lai­kėsi vienas kito įsikibę, kad, rodės, vienam be kito oro pritrūktų. Brigadininkas jų nie­kada ir neskirdavo. Ir valgė jie viską per pusę, ir miegojo vieno vagoniuko viršuje. Ir kai stovėdavo kolonoje, ar paskirstymo metu laukdavo, ar eidavo gulti — vis tarpusavyje tardavosi, visuomet negarsiai ir neskubėda­mi. O buvo jie visai ne broliai ir susipažino jau čia, 104-joje. Vienas, sako, buvęs pajūrio žvejys, kitą, kai susikūrė tarybos, tėvai mažą į Švediją išvežė. O jis užaugo ir užsimanė grįžti — Estijoj institutą baigti.

Štai, sako, nacija nieko nereiškianti, kiek­vienoj, girdi, nacijoj blogų žmonių esama. O kiek Suchovas sutiko estų — negerų žmonių nepasitaikė.

Ir visi sėdėjo — kas ant plokščių, kas ant klojinio plokštėms, kas tiesiog ant žemės. Kalbėti iš pat ryto liežuvis nesiverčia, kiek­vienas savo mintyse paskendęs, tyli. Fetiuko-vas, tas šakalas, kažkur prisirankiojo nuorū-

56

kų (jis ir iš spiaudyklės išgraibo, nesišlykšti), dabar ant kelių jas išvyniojo ir nesude­gusį tabaką bėrė ,į vieną popierėlį. Fetiukovas laisvėje turi tris vaikus, bet kai sėdo, nuo jo visi nusigręžė, o žmona ištekėjo — taigi pa­ramos jis negauna iš niekur.

Buinovskis šnairavo šnairavo į Fetiukovą ir užriko:

— Kam čia visokią šlykštynę rankioji? Sifiliu užsikrėsi! Mesk!

Buinovskis — antrojo rango kapitonas — įpratęs komanduoti, jis su visais taip kalba, sakytum komanduoja.

Tačiau Fetiukovas nuo Buinovskio nė kiek nepriklauso — kapitonas siuntinių irgi negauna. Ir, piktai nusišypsojęs pustušte bur­na, pasakė:

— Palauk, kapitone: aštuonetą metų pa­sėdėsi — dar ir tu rankiosi. Išdidesnių už tave i stovyklą pakliūdavo. . .

Fetiukovas sprendžia pagal save, o kapi­tonas gal ir ištvers. . .

— Ką, ką? — nenugirdo apykurtis Senka Klevšinas. Jis manė, jog kalbama, kaip šian­dien per paskirstymą į darbus įkliuvo Bui­novskis. — Nereikėjo prasidėti! — liūdnai palingavo galvą jis.— Būtų taip praėję.

Senka Klevšinas — tylus, tikras vargeta. Dar keturiasdešimt pirmaisiais sprogo jo au­sies būgnelis. Paskui pateko į nelaisvę, bėgo, sugavo, į Buchenvaldą nugrūdo. Buchenvalde

57

tik per stebuklą mirties išvengė, o dabar ty­liai savo bausmę atsėdi. Pradėsi šiauštis, sa­ko, pražūsi.

Tai tiesa: stenėk, bet lankstykis. O spy-riosies — perlūši.

Aleksejus veidą rankomis susiėmė, tyli. Meldžiasi.

Suvalgė Šuchovas savo davinį iki pat pirštų, bet gabalėlį grynos plutelės —- pusap­valės viršutinės plutelės — pasiliko. Mat, jo­kiu šaukštu taip švariai košės iš dubenėlio neišgramdysi, kaip duona. Šitą plutelę jis vėl į baltą skepetaitę suvyniojo — pietums, ske­petaitę įsikišo į vidinę kišenę po šimtasiūle, užsisagstę nuo šalčio ir pasiruošė — tegu da­bar į darbą siunčia. O būtų geriau, kad ir dar pagaištų.

Trisdešimt aštuntoji brigada pakilo, išsi­skirstė: kas skiedinio maišyti, kas vandens, kas prie armatūros.

Tačiau nei Tiurinas, nei jo padėjėjas Pav-lo į savo brigadą dar negrįžo. Ir nors 104-ji vargu ar prasėdėjo apie dvidešimt minučių, o žiemos darbo diena sutrumpinta — iki še­šių, visiems tai atrodė didelė laimė, tarytum ir vakaras dabar nebe toli.

— Et, seniai bebuvo pūga! — atsiduso raudonveidis įsiganęs latvis Kilgas. — Per visą žiemą nė karto nepustė! Kas per žiema?!

— Taip. . . pūga. . . pūga. . . — atsiduso ir visa brigada.

58

Kai šiame krašte ima pustyti, tai ne tik į darbus nevaro, bet iš barako bijo išvesti: jeigu nuo barako iki valgyklos virvės nenu-tieši, tai ir pasiklysi. Sušals kalinys sniege — mat jį šunes! O jeigu pabėgs? Buvo tokių atsitikimų. Siaučiant pūgai, sniegas būna smulkutis smulkutis, o gula į pusnis sakytum suslėgtas. Per tokius pusnynus, suneštus virš vielų, ir pabėgdavo. Tiesa, netoli.

Po teisybei, iš pūgos jokios naudos: sėdi zekai užrakinti; anglies laiku nepristato, iš barakų šilumą išpūkšto: miltų į stovyklą ne­atveža — duonos nėra; o dar, žiūrėk, ir val­gyti neišverda. Nors ir kiek ta pūga siaučia — ar tris dienas, ar savaitę,— šias dienas pri­skaičiuoja prie išeiginių ir tiek pat sekma­dienių iš eilės į darbus varo.

O vis tiek mėgsta zekai pūgą ir trokšta jos. Vos tik papučia stipresnis vėjas —visi į dangų dairosi: medžiagėlės, medžiagėlės!

Vadinasi, sniegelio. Mat, kai sniegą tik pažeme neša, niekuo­

met dora pūga neįsisiaučia. Jau kažkuris prilindo prie 38-sios briga­

dos krosnies pasišildyti, bet ji iš tenai iš­krapštė.

Tuo tarpu j salę įėjo ir Tiurinas. Jis buvo surūgęs. Suprato vyrai: kažką reikia daryti, ir greitai.

— Tai-ip, — apsidairė Tiurinas. — Ar visi čia, šimtas ketvirtoji?

59

Ir, netikrinęs ir neskaičiavęs, nes niekas iš Tiurino negalėjo pabėgti, jis skubiai ėmė skirstyti darbus. Abudu estus ir Klevšiną su Gopčiku pasiuntė didžiulę skiedinio dėžę ne­toliese paimti ir į ŠEC'ą nunešti. Jau iš to pa­aiškėjo, kad brigada pereina j nebaigtą, vė­lai rudenį pamestą ŠEC'ą. Dar du jis pasiuntė j įrankių sandėlį, kur Pavlo ėmė įrankius. Ketvertą paskyrė sniegą valyti prie ŠEC'o: ir prie mašinų salės durų, ir pačioj mašinų salėj, ir ant laiptų. Dar dviem liepė toje sa­lėje krosnį kūrenti — anglies ir lentų nu­džiauti, priskaldyti. Ir vienam — cementą rogutėmis į ten vežioti. Ir dviem vandenį ne­šioti, kitiems dviem — smėlį, ir dar vienam iš po sniego tą smėli kasti ir laužtuvu tru­pinti.

Ir po viso šito liko nepaskirti Šuchovas ir Kilgas — pirmi meistrai brigadoje. Ir, pasi­šaukęs juos, brigadininkas tarė:

— Štai ką, vaikinai! (O pats buvo ne vy­resnis už juos, bet taip jau įpratęs: „vaiki­nai".) Po pietų iš šlako blokų mūrysite sienas antrame aukšte, ten, kur rudenį šeštoji bri­gada nebaigė. O dabar reikia apšildyti ma­šinų salę. Ten trys dideli langai, juos pirmiau­sia reikia kuo nors užkalti. Aš jums patalkinti žmonių dar duosiu, tiktai sugalvokite kuo už­kalti. Mašinų salėje mes ir skiedinį ruošime, ir šildysimės, Neapkūrensime — sustipsime kaip šunes, aišku?

60

Ir gal dar ką būtų pasakęs, bet atbėgo Gopčikas, šešiolikos metų berniokas, raus­vas kaip paršiukas, ir pasiskundė, jog skiedi­nio dėžės jiems kita brigada neduoda, kivir­čijasi. Ir Tiurinas nudrožė tenai.

Nors ir kaip sunku tokiame šaltyje pradė­ti darbo dieną, bet tai buvo tik pradžia, ir tereikėjo tiktai tą pradžią padaryti.

Šuchovas ir Kilgas susižvalgė. Jie jau ne kartą dirbo dviese ir gerbė vienas antrą ir kaip dailidę, ir kaip mūrininką. Plyname snie­ge surasti, kuo tuos langus užtaisyti, neleng­va. Bet. Kilgas tarė:

— Vania! Ten, prie surenkamųjų namų, žinau aš tokią vietelę — didelis tolio rulonas guli. Aš pats jį ir paslėpiau. Drožiam?

Kilgas nors ir latvis, tačiau rusų kalbą moka kaip gimtąją — šalia jų buvo sentikių kaimas, vaikystėje ir išmoko. O stovyklose Kilgas tik antri metai, bet jau gerai žino: jei žiopsosi — nieko nepeši. Kilgo vardas — Ja­nis, Šuchovas jį irgi vadina Vania.

Nutarė eiti tolio. Tiktai Šuchovas pirmiau­sia nubėgo į čia pat statomą autoremonto dirbtuvių korpusą savo mentės pasiimti. Men­t ė — mūrininkui didelis daiktas, jeigu ji smagi ir lengva. Tačiau kiekviename objekte jau tokia tvarka: visus įrankius rytą gauna, o vakare — grąžina. Kokį rytoj įrankį pa-stversi —ta i dar kaip pasiseks. Bet Šuchovas

61

kartą apmovė sandėlininką ir geriausią men­tę įsitaisė. Ir dabar kiekvieną vakarą ją pa­slepia, o kiekvieną rytą, jei reikia mūryti, pasiima. Žinoma, jeigu šiandien 104-ją būtų nuvarę į Socmiestelį — Suchovas vėl būtų be mentės Likęs. O dabar atvertė akmenį, įki­šo į plyšį pirštus — štai ji, ištraukė.

Suchovas ir Kilgas išėjo iš autoremonto dirbtuvių ir pasuko surenkamųjų namų link. Nuo jų kvapo kilo tirštas garas. Saulė jau pakilo, bet buvo be spindulių, tarsi rūke, o iš šonų jai, rodos, stūksojo stulpai.

— Ar tik ne stulpai? — linktelėjo Sucho­vas Kilgui.

— O mums stulpai niekis,— numojo Kil­gas ir nusijuokė.— Kad tik nuo stulpo ligi stulpo spygliuotos vielos neištemptų — va ko žiūrėk.

Kilgas ir žodžio netaria nepajuokavęs. To­dėl jį visa brigada mėgsta. O jau visos sto­vyklos latviai kaip jį garbina! Na, tiesa, mai­tinasi Kilgas žmoniškai, du siuntinius kiek­vieną mėnesį gauna, raudonas, tarsi ir ne sto­vykloje gyventų. Galima juokauti.

Jų objekto zona didžiulė — ne taip greit visą pereisi. Pakeliui sutiko vaikinus iš 82-sios brigados — vėl juos duobių kasti pristatė. Duobės reikalingos nedidelės: penkiasdešimt iš penkiasdešimt ir gilumo penkiasdešimt, bet ši žemė ir vasarą kaip akmuo, o dabar šalčio sukaustyta, pagraužk tu ją, kad geras! Kerta

62

ją kapliu — kaplys slysta, ir tik kibirkštys le­kia, o žemės nė trupinio. Stovi vyrukai kiek­vienas prie savo duobutės, sušilti jiems ap­linkui nėra kur, pasitraukti neleidžia — ir vėl kapliuok. Tik taip ir sušilsi.

Pamatė Šuchovas tarp jų vieną pažįstamą viatkietį ir patarė:

— Jūs, ar girdit, žemkasiai, ant kiekvie­nos duobutės ugnį susikurtumėt. Ir atšiltų žemė.

— Neleidžia, — atsiduso viatkietis. — Malkų neduoda.

— Susirasti reikia. O Kilgas tik nusispiovė. — Na, sakyk, Vania: jeigu viršininkai bū­

tų protingi, argi verstų žmones tokiame šal­tyje kapliais žemę kapoti?

Kilgas dar keletą kartų neaiškiai nusikei­kė ir nutilo — šaltyje nepasikalbėsi. Jie ėjo toliau ir toliau ir priėjo vietą, kur po sniegu buvo palaidoti surenkamųjų namų skydai.

Su Kilgu Šuchovas mėgsta dirbti, tik vie­na bloga — latvis nerūko, ir jo siuntiniuose tabako nebūna.

Ir iš tiesų Kilgas pastabus: pakėlė dviese vieną lentą, antrą, o po jomis rulonas tolio pakištas.

Ištraukė. Dabar klausimas — kaip nešti? Iš sargybos bokštelio užmatys — tai niekis: „papūgos" rūpinasi, kad tik zekai neišbėgio­tų, o darbo zonoje nors visus skydus į šipu-

63

liūs sukapok. Ir stovyklos prižiūrėtojas, jei­gu susitiktum, irgi niekis: jis pats dairosi, kas jo ūkiui pritiktų. Ir darbo skruzdėms visoms tik nusispjauti į tuos surenkamuosius namus, Ir brigadininkams taip pat. Jais rūpinasi tik darbų vykdytojas ir zekų dešimtininkas, dar ilgšis Skuropatenka. Niekas tas Škuropaten-ka, tiesiog zekas. Išrašo jam retkarčiais pa­skyrą vien už tai, kad jis surenkamuosius namus nuo zekų saugoja, neleidžia išnešioti. Štai šitas Skuropatenka greičiausiai juos ir pačiups plyname lauke.

— Štai ką, Vania — už galų nešti negali­ma,— nusprendė Šuchovas.— Imkim jį stačią, apkabinkim ir eikim pamažu, savim pridengę. Iš tolo neįžiūrės.

Gerai sugalvojo Šuchovas. Laikyti ruloną buvo nepatogu, tai ir nelaikė, o suspaudė tarp savęs lyg trečią žmogų ir nužingsniavo. Iš šalies tiek ir tepastebėsi, jog du žmonės eina susiglaudę.

— O paskui darbų vykdytojas pamatys languose šitą tolį, vis tiek supras,— prasitarė Šuchovas.

— O kuo čia dėti mes? — nustebo Kil-gas.— Atėjome į SEC'ą, o čia jau, vadinasi, t a i p r a d o m e . Negi plėši?

Ir tai tiesa. Na, pirštai su prastomis pirštinėmis visai

sustingo — tiesiog jų nebejauti. O kairysis

64

veltinis šilumą dar vis laiko. Veltiniai — tai svarbiausia. Rankos bedirbant atsileis.

Praėję nejudintus sniegynus, įsuko į rogių provėžas, einančias nuo įrankių sandėlio į SEC'ą. Matyt, anksčiau čia cementą nuvežė.

ŠEC'as stovi ant kalvelės, o už jo baigiasi zona. Seniai jau ŠEC'e niekas nebuvo, visi keliai prie jo užpustyti. Todėl dar ryškesnės atrodo rogių vėžės, naujas takelis ir gilios pėdos — vadinasi, mūsiškiai praėjo. Ir valo sniegą mediniais kastuvais prie ŠEC'o, ir ke­lią mašinai tiesia.

Gerai buvo, kai ŠEC'e veikė keltuvėlis. Bet motoras perdegė, ir nuo to laiko, rodos, jo netaisė. Vadinasi, vėl viską patiems reikės j antrą aukštą nešioti. Ir skiedinį, ir šlako blokus.

Lyg pilkas skeletas du mėnesius stūksojo sniegynuose paliktas ŠEC'as. Bet štai atėjo 104-ji. Ir kur jų sielos laikosi — tušti pilvai brezentiniais diržais suveržti, šaltis spaudžia, nei kur pasišildysi, nei kibirkštėlės ugnies pa­matysi? O vis dėlto — atėjo 104-ji, ir vėl gy­venimas prasideda.

Prie pat įėjimo į mašinų salę subyrėjo skiedinio dėžė. Tai buvo senas laužas, ir Šu-chovas nesitikėjo, jog ją nuneš sveiką. Bri­gadininkas nusikeikė dėl visa pikta, bet ma­t o — niekas nekaltas. O čia įvirsta Kilgas su Šuchovu, tolį, šonais suspaudę, neša. Nudžiu­go brigadininkas ir tuojau perskirstė darbus:

5 A. Solženicynas 65

Suchovui liepė prie krosnies dūmtraukį su­taisyti, kad greičiau būtų galima užkurti, Kilgui su dviem estais dėžę remontuoti, o Senkai Klevšinui — še kirvį ir ilgų lotų pri-skaldyk, kad ant jų galima būtų tolį kalti: tolis juk už langus dukart siauresnis. Iš kur gauti lotų? Šilimai darbų vykdytojas lentų neišrašys. Apsidairė brigadininkas, ir visi ap­sidairė — yra viena išeitis: atmušti porą len­tų, kurios virš laiptų į antrą aukštą vietoj turėklų prikaltos. Vaikščiosi nežiopsoda-mas — nenukrisi. O ką gi darysi?

Rodos, kuriems galams zekui dešimt metų stovykloje plūktis? Nenoriu, girdi, ir tiek. Kaip nors prabindzinėjai iki vakaro, o naktis tavo.

Tačiau tai neįmanoma. Todėl ir sugalvota brigada. Tik ne tokia brigada, kaip laisvėje, kur Ivanas Ivanovičius gauna atskirą atlygi­nimą ir Piotras Petrovičius — irgi atskirą. Stovykloje brigada — tai toks mechanizmas, kur ne viršininkai zekus gainioja, o zekai vie­nas kitą. Cia taip: arba visiems p a p i l d o ­m a s davinys, arba visi dvėskite. Tu nedirb­si, gyvate, o aš už tavo galvos alkanas sėdė­siu? Ne, plūkis, maita!

O užgrius tpkia akimirka, kaip dabar, juo labiau nepasėdėsi. Nori nenori, o šoki­nėk ir tryplnėk, sukis, kiek gali. Jei per dvi valandas krosnies neužsikursime — visi čia prapulsim.

66

Pavlo jau atnešė Įrankius — tik rinkis. Ir keletą vamzdžių. Skardininko įrankių, tiesa, neturime, bet yra šaltkalvio plaktukas ir kir­velis. Kaip nors išsiversim.

Padaužo Šuchovas pirštine į pirštinę ir suneria vamzdžius, ir apkala per sandūras. Vėl padaužo ir vėl apkala (o mentę čia neto­liese paslėpė. Nors brigadoje ir savi žmonės, bet pakeisti gali. Net ir tas pats Kilgas).

Ir iš galvos visos sunkios mintys išdulkė­jo. Nieko dabar Šuchovas neprisiminė, nie­kuo nesirūpino, tiktai galvojo, kaip vamzdžio alkūnes sunerti ir išvesti, kad dūmai nerūk­tų. Gopčiką pasiuntė vielos ieškoti — prie lango, ties išėjimu, reikėjo dūmtraukį paka­binti.

O kampe dar yra žema krosnis su plytų dūmtraukiu. Jos viršuje geležinė plokštė įkaista, o ant jos smėlis atšyla ir išdžiūsta. Tai šitą krosnį jau užkūrė, ir ant jos antro rango kapitonas su Fetiukovu neštuvais smė­lį verčia. Neštuvams nešioti daug proto ne­reikia. Todėl brigadininkas ir skiria į šį dar­bą buvusius viršininkus. Fetiukovas, rodos, kažkokioj kontoroj buvo didelis viršininkas. Mašina važinėjo.

Pirmomis dienomis Fetiukovas prieš kapi­toną netgi pūstis bandė, parėkauti. Bet ka­pitonas dėjo jam kartą į dantis, ir tvarka nuo to laiko.

67

Krosnį su smėliu jau apgulė vyrai, sušilti nori, bet brigadininkas įspėjo:

— Ei, tuojau kuriam snukį pašildysiu! Įsirenkite pirmiau!

Muštam šuniui tik botagą parodyk. Ir šal­tis pasiutęs, bet brigadininkas dar pasiutęs-nis. Ir vėl išsiskirstė vyrai į savo vietas.

O Šuchovas girdi, kaip brigadininkas sako Pavlo patyliukais:

— Tu čia pasilik, prižiūrėk gerai. Eisiu procentiĮ tvarkyti.

Nuo procentų daugiau priklauso, negu nuo paties darbo. Jeigu brigadininkas turi galvą, tai procentų tik ir žiūri. Jie mus maiti­na. Ko nepadarei — įrodyk, jog padarei; už ką pigiai moka — apversk taip, kad būtų brangiau. Cia brigadininkui ir reikalinga gal­va. Ir ryšiai- su normuotojais. Normuotojus irgi reikia patepti.

O kam iš tikrųjų reikalingi visi tie pro­centai? Stovyklai. Stovykla už juos iš staty­bos tūkstančius viršaus išmelžia ir savo lei­tenantams premijas skiria. Tam pačiam Vol-kovojui už jo bizūną. O tau — vakare du šimtai gramų duonos daugiau. Du šimtai gra­mų gyvenimą vairuoja.

Atnešė du kibirus vandens, o jis benešant užšalo. Nusprendė Pavlo — nėra reikalo jį ir nešioti. Greičiau iš sniego prisitirpdysim. Pa­statė kibirus ant krosnies.

68

Gopčikas atvilko naujos aliumini j aus vie­los— tos, kurią elektrikai laidams naudoja. Praneša:

— Ivanai Denisyčiau! Šaukštams gera viela. Išmokysite mane šaukštą nusilieti?

Myli Ivanas Denisyčius šitą šelmį Gopčiką (jo paties sūnus mirė mažas būdamas, na­m i e — dvi dukros suaugusios). Pasodino Gop­čiką už tai, kad benderininkams į mišką pie­ną nešiojo. Nubaudė kaip suaugusį. Jis — glaudus veršelis, prie visų vyrų glaustosi. Bet ir gudrus: savo siuntinius valgo vienas, kar­tais naktį kemša.

Žinia, juk visų neprivaišinsi! Atlaužė laidų šaukštams, paslėpė kampe.

Suchovas vietoj kopėčių sukalė dvi lentas ir pasiuntė Gopčiką dūmtraukį jomis parišti. Lengvas lyg voveraitė, Gopčikas užlipo sker­siniais, įkalė vinį, užmetė vielą ir išvedė pro dūmtraukio apačią. Nepatingėjo Suchovas, patį vamzdžio galą dar per vieną alkūnę už­laužė į viršų. Šiandien nėra vėjo, o rytoj bus — kad į vidų dūmų nepūstų. Dalykas aiš­kus: š;ta krosnelė sau pastatyta.

O Senka Klevšinas jau ilgų lotų priskal­dė. Gopčikui ir kalti liepė. Laipiojat velniūkš­tis, iš viršaus šūkauja.

Saulė aukščiau pakilo, miglą išvaikė, rau­donais spinduliais nuplieskė patalpą, ir stul­pai išnyko. Tuo metu ir krosnį vogtomis mal­komis pakūrė. Tuoj daug linksmiau!

69

— Sausio saulutė karvutei šoną sušil­dė! — paskelbė Šuchovas.

Kilgas baigė skiedinio dėžę kalti, dar kar­tą kaukštelėjo kirvuku, šūktelėjo:

— Girdi, Pavlo, už šį darbą iš brigadinin­ko šimtas rublių — mažiau neimsiu!

Pavlo juokiasi: — Šimtą gramų gausi! — Prokuroras pridės! — šaukia iš viršaus

Gopčikas. — Nelieskit, nelieskit! — suriko Šucho­

vas. (Tolį ne taip pradėjo rėžti.) Parodė — kaip. Geležinę krosnelę apspito vyrai, išvaikė

juos Pavlo. Kilgui davė padėjėjų ir liepė lo­velius daryti — j viršų skiediniui nešioti. Smėliui pristatyti dar porą žmonių pridėjo. Į viršų taip pat pasiuntė vyrų — aikštelių nuo sniego valyti ir paties mūro. Ir dar vieną viduje paskyrė — atšildytą smėlį nuo kros­nies į skiedinio dėžę versti.

O lauke suburzgė motoras — pradėjo vež­ti šlako blokus, mašina atriaumoja. Išbėgo Pavlo, rankom mojuoja, rodo, kur šlako blo­kus krauti.

Prikalė vieną juostą tolio, antrą. Ką ten toliu užsidengsi — popierius ir yra popierius. O vis dėlto lyg ir kokia ištisinė siena atsira­do. Ir viduje tamsiau. Užtat krosnis skaisčiau šviečia.

Fetiukovas prisigretino prie krosnies ir

70

kiša veltinius, kvailys, į pačią ugnį. Kapito­nas pakėlė jį už apykaklės ir prie neštuvų stumtelėjo:

— Eik smėlio nešioti, maita! Kapitonas ir į kalinių darbą kaip į jūri­

ninkų tarnybą žiūri: pasakyta daryti — va­dinasi, daryk! Smarkiai sukrito kapitonas per paskutinį mėnesį, bet jungą velka.

Ilgam ar trumpam, tačiau visus tris lan­gus užkalė toliu. Dabar tik pro duris šviesa teįeina. Ir šaltis taip pat. Liepė Pavlo durų viršų užkalti, o apačią palikti — kad, palen­kęs galvą, žmogus 'galėtų įeiti. Užkalė.

Tuo metu trys savivartės atvežė ir išvertė šlako blokus. Dabar uždavinys — kaip be keltuvo juos pakelti?

— Mūrininkai! Einam, pasižiūrėsime! — pakvietė Pavlo.

Tai — garbingas reikalas. Šuchovas ir Kil-gas su Pavlo užlipo į viršų. Laiptai ir taip buvo siauri, o dabar, kai Senka turėklus nu­plėšė,— spauskis prie sienos, kad žemėn ne­nukristum. Bloga ir tai, jog prie laiptų sker­sinių prišalo sniegas, pasidarė jie apvalūs, negali koja atsispirti — kaip reikės skiedinį nešioti?

Pažvelgė, kur teks sienas mūryti, dabar nuo jų kastuvais sniegą nukasa. Štai čia. Rei­kės nuo seno mūro kirvuku ledą nudaužyti ir šluotele pašluoti.

71

Pasvarstė, iš kur šlako blokus padavinėti. Žemyn žvilgterėjo. Taip ir nusprendė: užuot laiptais vilkus, keturis žmones pastatyti šlako blokams padavinėti iš apačios štai ant tų pa­stolių, o čia dar dvejetą — perkeldinėti, o antrame aukšte dar du — nešioti, vis bus greičiau.

Viršuje vėjas nesmarkus, bet traukia. Per-gers, kai pradėsime mūryti. Bet užlįsi už pra­dėtos sienos, pasislėpsi, ir bus truputį šilčiau.

Suchovas pakėlė galvą aukštyn ir aikte­lėjo: dangus giedras, o saulutė jau beveik iki pietų pakilusi. Nuostabus daiktas: kaip greitai bėga laikas bedirbant! Kiek kartų Suchovas pastebėjo — nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos stovykloje. Tiktai pats baus­mės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.

Nulipo žemyn, o ten jau" visi krosnį apsė­dę, tiktai kapitonas su Fetiukovu smėlį ne­šioja. Supyko Pavlo, aštuonis žmones tuojau prie šlako blokų pristatė, dviem liepė cemen-. tą j dėžę žerti ir su smėliu sausai maišyti, tą — vandens, aną anglies pasiuntė. O Kil-gas — savo komandai:

— Na, vyručiai, reikia neštuvus baigti. — Gal ir aš jiems galiu padėti? — Sucho­

vas pats prašo Pavlo darbo. — Gali padėti,— linktelėjo Pavlo. Tuo tarpu atnešė baką sniegui tirpdyti —

bus vandens skiediniui. Kažkur girdėję, kad jau dvylikta valanda.

72

— Žinoma, dvylikta, — pareiškė ir Šucho-vas.— Saulė jau vidury dangaus.

— Jeigu vidury dangaus, — atsiliepė ka­pitonas,— tai, vadinasi, ne dvylika, o pirma.

— Kaip tai? — nustebo Suchovas. — Visi seniai žino: saulė aukščiausiai būna per pie­tus.

— Tai seniai! — atrėžė kapitonas. — O po to dekretas išėjo, ir saulė aukščiausiai pakyla pirmą valandą.

— Kas gi išleido tą dekretą? — Tarybų valdžia! Kapitonas su neštuvais išėjo, tačiau Su­

chovas ir taip nebūtų ginčijęsis. Argi ir saulė jų dekretų klauso?

Dar pakalinėjo, pakaukšėjo — keturis lo­vius sukalė.

— Gerai, pasėdėkime, pasišildykime, — tarė Pavlo dviem mūrininkams. — Ir jūs, Sen­ka, po pietų taip pat mūrysite. Sėskitės!

Ir susėdo prie krosnies — teisėtai. Vis vien iki pietų mūryti jau nepradėsi ir skiedinį nė­ra ko maišyti — užšals.

Anglys pamažu įsidegė, dabar skleidžia pastovų karštį. Tiktai prie krosnies jį ir jauti, o visoje salėje — šalta, kaip buvo.

Visi keturi nusimovė pirštines, atkišo į krosnį rankas, šildo.

O apautų kojų niekuomet arti ugnies ne­statyk, tai reikia suprasti. Jeigu būsi su ba­tais, tai jų oda sutrūkinės, o jei su velti-

73

niais — atidrėks, pradės garuoti, nė kiek tau šilčiau nebus. O jei dar arčiau ugnies priki­ši — pradeginsi. Taip su kiaurais iki pavasa­rio ir tapensi — kitų nelauk.

— O Suchovui — kas? — pradeda Kil-gas. — Šuchovas, broli, viena koja beveik namie.

— Štai ta, basa, — pridūrė kažkas. Nu­sijuokė. (Šuchovas kairį pradegintą veltinį nusimovė ir autus šildo.)

— Šuchovas baigia atsėdėti. O pačiam Kilgui. dvidešimt penkerius me­

tus davė. Tai tik anksčiau tokie laimingi lai­kai buvo: visiems lygiai po dešimt dalydavo. O nuo keturiasdešimt devintųjų kitoks laiko­tarpis prasidėjo: visiems po dvidešimt pen­kerius, į nieką neatsižvelgiant. Dešimt tai dar galima išgyventi nenugaišus, o dvidešimt penkerius išgyvenk, kad geras!

Suchovui nors ir malonu, kad visi į jį pirš­tais rodo: štai tas, girdi, baigia atsėdėti, bet pats jis tuo nelabai tiki. Antai kam karo me­tu bausmės laikas baigėsi, visus iki atskiro potvarkio išlaikė, iki keturiasdešimt šeštųjų metų. O kas iš viso tik trejus metus buvo ga­vęs, tai penkerius viršaus atsėdėjo. Įstaty­mas — lankstus, jį galima aukštyn kojom ap­versti. Baigsi sėdėti dešimt, sakys — še tau dar dešimt. Arba ištrems.

O kitą kartą pagalvoji — širdis apsąla: sėdėti vis dėlto baigi, kamuolys baigia išsi-

74

vynioti. . . Viešpatie! Savo kojomis ir — į lais­vę, a?

Tik senam stovyklininkui garsiai apie tai prasitarti nedera. Ir Suchovas Kilgui:

— Tu savo dvidešimt penkerių neskaityk. Sėdėsi dvidešimt penkerius ar nesėdėsi, dar neaišku. O aš jau visus aštuonis atpyliau, čia tai tikrai.

Tai štai lindi žmogus kaip šuva šuliny ir neturi kada pagalvoti: kaip sėdai ir kaip išlįsi?

Byloje sakoma, jog Suchovas atsisėdo už tėvynės išdavimą. Ir parodymus jis davė, kad taip ir buvo: pasidavė į nelaisvę, norėdamas išduoti tėvynę, o sugrįžo iš nelaisvės todėl, kad vykdė vokiečių žvalgybos užduotį. Ko­kią užduotį — nei pats Suchovas negalėjo su­galvoti, nei tardytojas. Taip tiesiog ir užra­šė — užduotį.

Suchovas galvojo paprastai: nepasirašy­si — į medinį bušlatą atsigulsi, pasirašysi — nors truputį dar pagyvensi. Pasirašė.

O buvo taip: keturiasdešimt antrųjų metų vasario mėnesį Šiaurės—Vakarų fronte apsu­po visą jų armiją, ir iš lėktuvų jiems nieko ėsti įienumesdavo, o ir tų lėktuvų nebuvo. Priėjo prie to, kad droždavo padvėsusių ark­lių kanopas, mirkydavo tą rageną vandenyje ir valgydavo. Ir šaudyti neturėjo kuo. Ir taip juos pamažu vokiečiai gaudė miškuose ir į nelaisvę ėmė. Ir štai vienoj tokioj grupėj

75

Šuchovas ten pat, miškuose, išbuvo nelaisvė­je porą dienų, o paskui ir pabėgo penkiese. Ir miškais, pelkynais per stebuklą pas savuosius pateko. Taktai automatininkas du vietoje pa­guldė, trečias nuo žaizdų mirė, — dviese jie ir parėjo. Jei būtų buvę protingesni, būtų sa­kę, jog po miškus klaidžiojo, ir nieko būtų jiems neatsitikę. O jie prisipažino: girdi, iš vokiečių nelaisvės. Iš nelaisvės? O jūs, gy­vatės! Jei būtų buvę penkiese, gal būtų su­tikrinę parodymus, patikėję, o dviem — jo­kiu būdu: susikalbėjot, girdi, ir sakot, kad pabėgę.

Senka Klevšinas, kad ir apykurtis, išgirdo, jog apie pabėgimą iš nelaisvės kalbama, ir tarė garsiai:

— Aš iš nelaisvės tris kartus bėgau. Ir tris kartus sugavo.

Senka kantrus, daugiausia vis tyli: žmo­nių negirdi ir į pokalbius nesikiša. Todėl apie jį mažai ir žino — tik tiek, kad Buchenvalde sėdėjo ir ten pogrindinėj organizacijoj daly­vavo, ginklus sukilimui į zoną nešiojo. Ir kaip jį vokiečiai už sunertų ant nugaros ran­kų korė ir lazdomis mušė.

— Tu, Vania, kuriose stovyklose aštuo­nerius atsėdėjai? — ginčija Kilgas. — Tu pa­prastose sėdėjai, jūs ten su bobomis gyveno­te. Jūs numerių nenešiojote. O štai katorgi­nėje aštuonerius pasėdėk! Dar niekas neišsėdėjb.

76

— Su bobomis! . . Su b a 1 a n a i s, o ne su bobomis. . .

Su rąstais, vadinasi. Įbedė Šuchovas akis į krosnyje degančią

ugnį ir prisiminė septynerius metus, praleis­tus šiaurėje. Ir kaip trejetą metų tarai ir pa­bėgiams rąstus ritino. Ir tokią pat plyksčio-jančią laužo liepsną — kirtavietėje, tiktai ne dieną, bet naktį. Toks buvo viršininko įsta­tymas: brigada, neįvykdžiusi dienos užduo­ties, nakčiai lieka miške.

Jau po vidurnakčio grįžti į stovyklą, o rytą — vėl į mišką.

— Ne-e, brolyčiai. . . čia, kad kokios, ra­miau,— sušvebeldžiavo jis.— Čia darbo lai­kas — įstatymas. Įvykdei, neįvykdei — drožk į zoną. Ir davinys šimtu gramų didesnis. Čia — gyventi galima. Ypatingoji — tegu ji sau būna ypatingoji, ar numeriai tau trukdo, ar ką? Numeriai juk nesveria.

— Ramiau! — šnypščia Fetiukovas (artė­ja pietų pertrauka, ir visi krosnelę apspito).— Žmones gultuose piauna! Ramiau! . .

— Ne žmones, o skundikus! — Pavlo pa­kėlė pirštą, grasina Fetiukovui.

Ir iš tiesų kažkas naujo prasidėjo stovyk­loje. Du žinomus skundikus rytą, po signalo keltis, tiesiog vagoniuke papiovė. Ir paskui dar nekaltą darbo skruzdę nudobė — matyt, gultus supainiojo. O vienas skundikas pats pas viršininkus į BUR'ą nubėgo, ten, mūri-

77

niame kalėjime, jį ir paslėpė. Keista. . . Pa­prastose stovyklose šito nebūdavo. Bet ir čia nepasitaikydavo...

Staiga užkaukė energotraukinio sirena. Ji sugaudė ne iš karto visa jėga, o iš pradžių kimiai, lyg gerklę valydama.

Pusdienio nebėr! Pietų pertrauka! Et, pražiopsojo! Seniai reikėjo į valgyklą

skubėti, eilę užimti. Objekte vienuolika bri­gadų, o valgykloje daugiau kaip dvi netelpa.

Brigadininko vis nėra. Pavlo greitai apsi­žvalgė ir šitaip nusprendė:

— Šuchovas ir Gopčikas —. su manimi! Kilgai! Kai tik pas jus Gopčiką atsiųsiu — tuojau vesk brigadą!

Jų vietas prie krosnies tuojau užėmė, ap­stojo tą krosnį lyg bobą, visi apkabint lenda.

— Baigt! —- šaukia vyrai. — Užsirūkyti Ir vienas į kitą žiūri — kas užsirūkys. Ta­

čiau niekas nerūko — gal tabako neturi, gal slepia, nenori parodyti.

Šuchovas išėjo su Pavlo. Ir Gopčikas lyg kiškiukas iš paskos bėga.

— Atšilo,— tuojau pastebėjo Šuchovas.— Koks aštuoniolika laipsnių, ne daugiau. Gerai bus mūryti.

Pažvelgė į šlako blokus — daugelį vyrai jau ant pastolių užkėlė, o kai kuriuos ir ant perdenginio, į antrą aukštą.

78

Saulės aukštį Šuchovas prisimerkęs irgi patikrino — ar nemeluoja kapitonas su savo dekretu?

O atvirame lauke, kur nėra užuovėjos, vis dėlto spaudžia, gnaibo šaltis. Neužsimiršk, girdi, atsimink — sausis.

Gamybinė virtuvė — tai nedidelė lentinė pašiūrė aplink krosnį, apmušta surūdijusia skarda, kad plyšių nebūtų. Viduje pertvara pašiūrę dalija j virtuvę ir valgyklą. Nei virtu­vėj, nei valgykloj nėra grindų. Kaip kojomis žemę ištrypė, taip ji ir paliko kauburiuota ir duobėta. O visa virtuvė — kvadratinė krosnis ir į ją įmūrytas katilas.

Toje virtuvėje darbuojasi dviese — virė­jas ir sanitarinis instruktorius. Rytą, išeinant iš stovyklos, didžiojoj stovyklos virtuvėj vi­rėjas gauna kruopų. Kiekvienam maždaug po penkiasdešimt gramų, brigadai — po ki­logramą, o visam objektui išeina truputį ma­žiau kaip pūdas. Pats virėjas to maišo su kruopomis tris kilometrus neneš — duoda nešti š e s t i o r k a i1. Kam pačiam tąsytis, verčiau tam šestiorkai duoti porciją priedo nuo kitų burnos. Vandenį, malkas nešioja, krosnį iškūrena ;— taip pat ne pats virėjas, o darbininkai bei klipatos — ir jiems tenka po porciją, svetimo negaila. Be to, nustatyta, kad valgytų, neišeidami iš valgyklos: dube-

1 Padėjėjas, tarnas, pastumdėlis.

79

nėlius irgi tenka iš stovyklos nešioti (objekte nepaliksi, naktį laisvieji nudžiaus), tai atneša jų pusšimtį, ne daugiau, o čia plauna ir pa­skubom leidžia apyvarton (dubenėlių neši­k u i — taip pat porcija viršaus). Kad dubenė­lių iš valgyklos neišnešiotų — prie durų pastato dar vieną šestiorką. Tačiau ar šiaip jis saugo, ar taip, vis tiek išneša — ar įkalba, ar akis apdumia. Taigi dar tenka siųsti surin­kėją— po visą objektą nešvarių dubenėlių rankioti ir vėl juos į virtuvę nešti. Ir tam por­cija.

Pats virėjas tiktai štai ką daro: kruopas ir druską į katilą suberia, riebalus padalija — į katilą ir sau (geri riebalai kalinių nepasie­kia, prasti — visi katile. Taigi zekams labiau patinka, kai iš sandėlio išduoda prastus rie­balus). Ir dar — pamaišo košę, kai reikia. O sanitarinis instruktorius ir šito nedaro: sėdi ir žiūri. Išvirė košė, tuojau virėjas instrukto­riui: pusk, kiek lenda. Ir pats punta. Čia bu­dintis brigadininkas ateina — jie keičiasi kasdien — paragauti, lyg ir patikrinti, ar ga­lima tokia koše darbininkus maitinti. Budin­čiam brigadininkui — dvigubą porciją.

Štai ir sirena. Stoja brigadininkai eilėn, ir virėjas paduoda pro langelį dubenėlius. O tų dubenėlių dugnas per košelę matyti, ir kiek ten tų tavo kruopų — nepaklausi ir ne­pasversi, tik jeigu išsižiosi, keiksmais tau gerklę užkiš.

80

Virš plikos stepės ūbauja vėjai — vasarą sausvėjis, žiemą — žvarbus. Niekada toj ste­pėj niekas neaugo, o tarp keturių vielų — juo labiau. Duona auga vien duonos raikyk-loj, avižos plaukia produktų sandėlyje. Ir nors patruk čia bedirbdamas, nors pilvu šliaužk — iš žemės valgio neiškasi, daugiau, negu viršininkėlis tau išrašys, negausi. O ir tą patį virėjai, šestiorkos, pridurkai nusuks. Ir čia vagia, ir zonoje vagia, ir dar prieš tai sandėlyje vagia. Ir visi tie, kurie vagia, su kapliu nesiplūkia. O tu plūkis ir imk, ką duo­da. Ir pasitrauk nuo langelio.

Kas ką gali, tas tą ir ryja. Įėjo Pavlo su Šuchovu ir Gopčiku į val­

gyklą— ten jau stačių sausakimšai, nematyti per nugaras nei trumpų stalų, nei suolų. Vie­ni valgo sėdėdami, bet daugiausia — sta­čiom. 82-ji brigada, kuri pusę dienos, neturė­dama kur pasišildyti, duobes kirto, po sire­nos ir užgrobė pirmąsias vietas. Dabar ir pavalgę neišeis — kurgi jie daugiau sušils? Plūsta juos kiti, o jiems nei šilta, nei šalta — vis geriau, negu šaltyje.

Pavlo ir Šuchovas prasibrovė alkūnėmis. Laiku pataikė: vienai brigadai išduoda, ir vos viena eilėje, brigadininkų padėjėjai irgi prie langelio stovi. Kiti, vadinasi, bus po mūsų.

— Dubenėlių! Dubenėlių! — šaukia virė­jas pro langelį, o jam jau iš čia paduoda, ir

6 A. Solženicynas 81

Šuchovas taip pat renka dubenėlius ir pada­vinėja — ne košės priedo norėdamas, bet kad būtų greičiau.

Ten už pertvaros šestiorkos dabar dube­nėlius mazgoja — tai irgi už košę.

Kai atėjo priešais Pavlo stovinčio briga­dininko padėjėjo eilė, Pavlo šūktelėjo per galvas:

— Gopčikai! — Aš! — atsiliepė nuo durų. Jo balselis

plonytis, kaip ožiuko. — Šauk brigadą! Gopčikas išbėgo. Svarbiausia, šiandien puiki košė, geriau­

sia košė — avižinė. Nedažnai jos duoda. Dau­giausia būna magaros — du kartus per die­ną — arba miltų kukulienė. Avižienėje tarp grūdų skystimas sotus — štai kas brangiau­sia.

Kiek Šuchovas nuo jaunystės sušėrė ark­liams avižų — niekada nepagalvojo, kad teks visa širdimi trokšti tų avižų saujelės!

— Dubenėlių! Dubenėlių! — šaukia pro langelį.

Ateina 104-sios eilė. Priekyje stovįs briga­dininko padėjėjas gavo į savo dubenėlį dvi­gubą „brigadininko" porciją, pasitraukė nuo langelio.

Tai irgi nuo kitų burnos, ir taip pat nie­kas neprieštarauja. Kiekvienas brigadininkas gauna tokią porciją, jei nori — pats valgo,

82

nori — padėjėjui atiduoda. Tiurinas atiduoda Pavlo.

Šuchovo dabar toks darbas: įsispraudė jis užstalėn, du klipatas nuvijo, vieną darbo skruzdę gražiuoju išprašė, nuvalė stalo kam­pą dvylikai dubenėlių, jeigu juos prie kits kito statysi, o ant jų dar antru aukštu šešis uždėsi ir ant viršaus dar du. Dabar reikia, iš Pavlo dubenėlius imti, skaičiuoti ir žiūrėti, kad niekas svetimas nuo stalo dubenėlio ne­nujotų. Ir kad niekas alkūne neužkliudytų, neišverstų. O čia pat šalia landžioja žmo­nės — tai pakyla, tai sėda, valgo. Reikia aky­lai stebėti: ar iš savo dubens valgo, ar į mū­siškį įlindo?

- Du! Keturi! Šeši! — skaičiuoja virėjas už langelio. Jis iš karto po du dubenėlius į abi rankas paduoda. Taip jam lengviau — duodant po vieną, suklysti galima.

— Du, keturi, šeši, — negarsiai kartoja Pavlo į langelį. Ir tuojau po du dubenėlius paduoda Šuchovui, o Suchovas ant stalo de­da. Garsiai Suchovas nieko nekartoja, bet skaičiuoja geriau už juos.

— Aštuoni, dešimt. Kodėl gi Gopčikas neatveda brigados? — Dvylika, keturiolika. . . Tačiau virtuvėje pritrūko dubenėlių. Pro

Pavlo galvą ir petį mato Suchovas: dvi virėjo rankos pastatė du dubenėlius langelyje ir,

83

juos laikydamos, sustojo, tarsi susimąstė. Ma­tyt, virėjas atsisuko ir indų plovėjus keikia. O čia jam pro langelį dar krūvą tuščių dube­nėlių grūda. Jis atitraukė rankas nuo tų apa­tinių dubenėlių, kupetą tuščių į virtuvę per­duoda.

Šuchovas paliko ant stalo visą kalną savų dubenėlių, perkėlė koją per suolą, abu du­benėlius prisitraukė ir, tarsi ne virėjui, o Pavlo, pakartojo nelabai garsiai:

— Keturiolika. — Palauk! Kur tempi? — užriko virėjas. — Mūsų, mūsų,— patvirtino Pavlo. . — Jūsų tai jūsų, bet skaičiaus nesumai­

šyk! — Keturiolika,— truktelėjo pečiais Pavlo.

Jis pats tai nemėgintų dubenėlių kniaukti, jam, kaip brigadininko padėjėjui, autoritetą reikia išlaikyti, na, bet dabar pakartojo Šu-chovo žodžius, jam ir kaltę galima suversti.

— „Keturiolika" aš jau sakiau! — šaukia virėjas.

— Tai kas, kad sakei! O pats nedavei, rankomis laikei! — įsikarščiavo Šuchovas.— Suskaičiuok, jei netiki! Štai jie, visi ant stalo!

Šuchovas šaukė virėjui, bet jau pastebėjo du estus, besiskverbiančius artyn, ir abu du­benėlius išsyk pakišo jiems. Ir dar suspėjo grįžti prie stalo, įsitikinti, kad valgis savo vietoje, kad kaimynai nieko nespėjo nudžiau­ti, nors lengvai galėjo.

84

Langelyje visu didumu pasirodė raudonas virėjo snukis.

— Kur dubenėliai? — griežtai paklausė jis.

— Še, prašau! — šaukė Suchovas. — Pa­sitrauk tu, drauguži mielas, neužstok! — pa­stūmėjo jis kažkurį. — Štai du! — du antro aukšto dubenėlius jis pakėlė aukščiau. — Ir antai trys eilės po keturis, viskas tiksliai, su­skaičiuok.

— O brigada neatėjo? — nepatikliai žvel­gė virėjas pro siaurą langelį -— todėl ir siau­rą, kad iš valgyklos nematytų, kiek ten katile dar liko.

— Ne, dar nėra brigados,— papurtė gal­vą Pavlo.

— Tai kurių perkūnų dubenis užimate, jei brigados nėra? — įsiuto virėjas.

— Štai, štai brigada!— sušuko Suchovas. Ir visi išgirdo kapitoną šūkaliojant tarp­

dury, tarsi nuo kapitono tiltelio: — Ko susigrūdot? Pavalgėt — ir drožkit!

Leiskit kitiems! Virėjas dar paburbėjo, išsitiesė, ir vėl lan­

gelyje pasirodė jo rankos. — Šešiolika, aštuoniolika. . . Ir, paskutinę, dvigubą, porciją įkrėtęs: — Dvidešimt trys. Viskas! Sekanti! Pradėjo plūsti brigados draugai, ir Pavlo

tiesė jiems dubenėlius per sėdinčiųjų galvas, į antrą stalą.

85

Vasarą ant kiekvieno suolo susėsdavo po penkis žmones, bet dabar, kai visi storai ap­sivilkę, vos po keturis sutilpo, ir tai šaukštus kilnoti buvo ankšta.

Tikėdamasis, jog iš dviejų sukombinuotų porcijų nors viena atiteks jam, Šuchovas sku­biai įniko valgyti savąją. Dešinį kelį jis pa­rietė prie pilvo, iš veltinio aulo išsitraukė šaukštą „Ust-Ižma, 1944", nusiėmė kepurę, pasibruko po kaire pažastim, o šaukštu ap-gramdė košę iš kraštų.

Štai visą šią valandėlę reikėjo atsidėti vien valgymui ir, ploną tos košės sluoksnelį nuo dugno pakabinus, tvarkingai į burną dėti ir liežuviu velti. Bet teko paskubėti, kad Pav-lo pamatytų, jog Šuchovas jau baigė, ir pa­siūlytų antrą porciją. O čia dar Fetiukovas, kuris atėjo kartu su estais, matė, kaip dvi porcijas sukombinavom, atsistojo tiesiog priešais Pavlo ir valgė stovėdamas, žvilgčio­damas į keturis neišdalytus dubenėlius. Tuo jis norėjo parodyti Pavlo, kad jam irgi rei­kia duoti jei ne porciją, tai nors pusę.

Tačiau juodbruvas jaunas Pavlo ramiai valgė savo dvigubą porciją, ir iš jo veido nie­kaip negalėjai atspėti, ar jis mato, kas čia šalia, ir ar atsimena, kad dvi porcijos atlie­kamos.

Šuchovas suvalgė košę. Bet kadangi jis savo skrandį buvo pražiodęs dviem porci­jom, tai nuo vienos jam nebuvo sotu, kaip

86

kad visuomet nuo avižinės. Suchovas įkišo ranką į vidinę kišenę, išsitraukė iš baltos skepetaitės savo nesušalusį, pusapvalį gaba­liuką viršutinės plutelės, ėmė juo kruopščiai šluostyti košės likučius nuo dugno ir nuo­žulnių dubenėlio šonų. Prisigramdęs jis nu­laižydavo nuo plutelės košę ir vėl gramdė. Pagaliau dubenėlis buvo švarus kaip išmaz­gotas, tik truputį blausokas. Jis per petį ati­davė dubenėlį surinkėjui ir valandėlę sėdėjo be kepurės.

Nors košę sukombinavo Suchovas, bet jos šeimininkas — brigadininko padėjėjas.

Pavlo dar truputį pakamavo, kol baigė savo košę, bet dubenėlio ne gramdė, o tik šaukštą aplaižė, įsikišo, persižegnojo. Ir tuo­met truputį palytėjo — perkelti buvo ankš­ta — du dubenėlius iš keturių, tuo tarsi ati­duodamas juos Šuchovui.

— Ivanai Denisovičiau! Vieną sau pasi­imkite, o kitą Cezariui atiduokite.

Suchovas žinojo, kad vieną dubenėlį rei­kia nunešti Cezariui į kontorą (pats Cezaris niekuomet nesižemino ir nevaikščiojo į val­gyklą nei čia, nei stovykloje). Denisyčius tai žinojo, tačiau kai Pavlo palietė iš karto du dubenėlius, jo širdis nutirpo: ar tik ne abu likusius jam atiduoda Pavlo? Ir tuojau pat širdis vėl nurimo.

Ir tuojau pat jis palinko prie savo teisėto laimikio ir ėmė valgyti įsigilinęs, nejausda-

87

mas, kaip kumši į nugarą naujos brigados. Jam tik rūpėjo, kad antros porcijos neatiduo­tų Fetiukovui. Tykoti grobio Fetiukovas vi­suomet moka, o štai sukombinuoti būtų drą­sos neužtekę.

. . . O netoliese už stalo sėdėjo antrojo rango kapitonas Buinovskis. Jis jau seniai baigė savo košę ir nežinojo, jog brigadoje yra atliekamos, ir nesidairė, kiek ten dar liko pas brigadininko padėjėją. Jis tiesiog aplei-po, sušilo, neturėjo jėgų atsistoti ir eiti į šaltį arba į šaltą, nešildomą patalpą. Jis irgi da­bar neteisėtai užėmė čia vietą ir trukdė ki­toms brigadoms, kaip ir tie, kuriuos prieš penkias minutes jis vaikė savo metaliniu bal­su. Kapitonas neseniai buvo stovykloje, ne­seniai dirbo viešuosius darbus. Tokios valan­dėlės, kaip dabar, buvo (jis šito nežinojo) jam ypač svarbios, paverčiančios jį, valdin­gą, garsų jūrų karininką, nejudriu atsargiu zeku, kuris tik šituo nerangumu ir gali pra­stumti užkrautus jam dvidešimt penkerius metus.

. . . Ant jo jau rėkė ir Į nugarą jam baks­nojo — kad užleistų vietą.

Pavlo šūktelėjo: — Kapitone! Ei kapitone! Buinovskis krūptelėjo, lyg iš miego pa­

žadintas, ir atsigręžė. Pavlo padavė jam košę, neklausdamas, ar

nori jis, ar ne.

88

Buinovskio antakiai pakilo, jo akys žvelgė į košę lyg Į kokį stebuklą neregėtą.

— Imkite, imkite, — nuramino jį Pavlo ir, pasiėmęs likusią porciją brigadininkui, išėjo.

., . Drovi šypsena praskleidė suskirdusias kapitono lūpas, — kapitono, plaukiojusio ir aplink Europą, ir Didžiuoju šiaurės keliu. Ir jis laimingas palinko prie nepilno skystos avižinės košės kaušo, kur visiškai nebuvo riebalų — vien avižos ir vanduo.

. . . Fetiukovas piktai dėbtelėjo į Šucho-vą, į kapitoną ir pasitraukė.

O Suchovui patiko, kad košę atidavė ka­pitonui. Ateis laikas, ir kapitonas gyventi iš­moks, o kol kas nemoka.

Šuchovas dar turėjo mažą viltį — o gal ir Cezaris jam atiduos savo košę? Tačiau ne­turėtų atiduoti —jau dvi savaites siuntinio negavo.

Suvalgęs antrą porciją ir išgramdęs dube­nėlio dugną bei kraštus duonos plutele ir vis ją kiekvieną kartą aplaižydamas, Šuchovas pagaliau suvalgė ir pačią plutelę. Paskui pasi­ėmė atšalusią Cezario košę ir išėjo.

— Į kontorą! — nustūmė tarpduryje sto­vintį šestiorką, kuris nepraleido su dube­nėliu.

Kontora — apskritų sienojų pirkia netoli sargybos būstinės. Kaip ir rytą, ir dabar iš jos kamino virto dūmai. Kūreno tvarkdarys,

89

tuo pačiu ir pasiuntinys, jam išrašo laikinį at­lyginimą. O skiedrų ir lentgalių kontorai ne­gaili.

Sugirgždino Šuchovas priemenės duris, paskui dar vienerias, apmuštas pakulomis, ir kartu su šalčio kamuoliais įžengė į vidų ir greitai uždarė paskui save duris (skubėda­mas, kad kas neužriktų: „Ei tu, liurbi, duris uždaryk!").

Jam pasirodė, kad kontoroje karšta kaip pirtyje. Pro aptirpusį langų ledą saulė švietė jau ne piktai, kaip ten, ŠEC'o viršuje, bet linksmai. Ir sklaidėsi jos spinduliuose tiršti Cezario pypkės dūmai lyg smilkalai cerkvė­je. O krosnelė visa plieskė raudonai — tai prikūreno, žalčiai! Dūmtraukis irgi buvo rau­donas.

Tokioj šilumoj tik prisėsk akimirką — ir kaip mat užmigsi.

Kontoroje — du kambariai. Antrojo, dar­bų vykdytojų, kambario durys praviros, ir iš ten griaudžia darbų vykdytojo balsas:

— Mes pereikvojome darbo atlyginimo ir statybinių medžiagų fondus. Vertingiausias lentas, aš jau nekalbu apie surenkamuosius skydus, jūsų kaliniai naudoja malkoms ir kū­rena krosnelėse, o jūs nieko nematote. O šio­mis dienomis kaliniai krovė prie sandėlio ce­mentą pučiant smarkiam vėjui ir dar dešimtį metrų neštuvais nešiojo, visa aikštelė aplink sandėlį iki kulkšnių pribarstyta cemento, ir

90

darbininkai skirstėsi ne juodi, bet pilki. Kiek nuostolių!

Vadinasi, pas darbų vykdytoją pasitari­mas. Tur būt, su dešimtininkais.

Prie durų kampe sėdi ant taburetės apsnū-dęs tvarkdarys. Toliau Škuropatenka, B-219, kartis kreivoji, baltomis spokso pro langelį, seka ir dabar, ar jo surenkamųjų namų kas nedžiauna. Tolį tai prasnaudei, dėde.

Du buhalteriai, irgi zekai, duoną ant kros­nelės skrudina. Kad nesudegtų, tokį tinklelį iš vielos pasidarė.

Cezaris, išsikėtojęs prie savo stalo, rūko pypkę. Nuo Šuchovo jis nusigręžęs — ne­mato.

O priešais jį sėdi Ch-123, dvidešimčiai metų nuteistas katorgininkas, raumeningas senis. Košę valgo.

— Ne, meldžiamasis, — kažkaip švelniai, nuolaidžiai kalba Cezaris,-—objektyvumas reikalauja pripažinti, kad Eiženšteinas genia­lus. „Ivanas Rūstusis" — argi tai ne genialu? Opričnikų šokis su kaukėmis! Scena sobore!

— Maivymasis! — laikydamas prie bur­nos šaukštą, pyksta Ch-123.— Tiek daug me­no, kad jau ir nebe menas. Pipirai ir aguonos vietoj duonos kasdieninės! Ir, be to, šlykš­čiausią politinė idėja — vienvaldės tironijos pateisinimas. Pasityčiojimas iš trijų rusų in­teligentijos kartų atminimo! (Košę valgo, ne­jausdamas skonio, iš to valgio jokios naudos.)

91

— Bet argi, kitaip traktuojant, praleis­tų? . .

— Ak, p r a l e i s t ų ! Tai ir nesakykite, kad genijus! Sakykite, kad palaižūnas, šuniš­ką užsakymą atliko. Genijai nepataikauja ti­ronų skoniui!

— Hm, hm, — kostelėjo Šuchovas, varžy­damasis pertraukti mokytų žmonių pokalbį. Bet ir stovėti jam čia nebuvo jokio reikalo.

Cezaris atsisuko, ištiesė ranką į dubenėlį, j Šuchovą nė nepažvelgė — tarytum košė pati atskrido oru — ir vėl savo:

— Bet klausykite, menas — tai ne k a s , o k a i p .

Susijaudino Ch-123 ir skiausčių delnu į stalą, į stalą:

— Ne jau, velniop jūsų „kaip", jeigu jis man gerų jausmų nesužadina!

Pastovėjo Šuchovas lygiai tiek, kiek, ati­davus košę, reikia pastovėti. Jis tikėjosi, kad Cezaris duos užrūkyti. Bet Cezaris visai už­miršo, kad jis čia, už nugaros.

Ir Šuchovas apsisukęs tyliai išėjo. Nieko, lauke ne taip baisiai šalta. Šiandien

mūryti seksis, kaip niekad. Šuchovas ėjo taku ir pastebėjo sniege plie­

ninio piuklelio gabaliuką, sulaužyto piūklo nuolaužą. Nors toks gabaliukas jam ir nerei­kalingas, tačiau ką gali žmogus žinoti — gal ateityje ir pravers. Paėmė, įsikišo į kelnių

92

kišenę. Paslėps jį ŠEC'e. Atsarga už turtą vertesnė.

Grįžęs į ŠEC'ą, pirmiausia jis susirado pa­slėptą mentę ir užsikišo ją už virvutės, kuria buvo susijuosęs. Paskui šmurkštelėjo pas skiedinio gamintojus.

Atėjus iš saulės, ten- jam pasirodė visai tamsu ir nė kiek ne šilčiau kaip gatvėje. Tik­tai kažkaip drėgniau.

Susibūrė visi aplink apvalią krosnelę, ku­rią pastatė Šuchovas, ir aplink tą, ant kurios garuodamas šyla smėlis. Kam neužteko vie­t o s — atsisėdo ant skiedinio dėžės krašto. Brigadininkas prie pat krosnies sėdi, baigia košę valgyti. Ant krosnies jam Pavlo košę sušildė.

Vyrai tarpusavyje šnabždasi, pralinksmė-ję. Ir Ivanui Denisovičiui tyliai sako: briga­dininkas gerą procentą iškovojo. Parėjo linksmas.

Kur ir kokį darbą jis ten surado — tai jau jo, brigadininko, reikalas. Šiandien štai per pusdienį ką jie nudirbo? Nieko. Už krosnelės pastatymą ir už patalpos apšildymą niekas nemokės: tai sau padaryta, ne gamybai. O paskyroje kažką įrašyti vis tiek reikia. Gal ir Cezaris padeda brigadininkui paskyras su­tvarkyti — gerbia jį brigadininkas, be reika­lo negerbtų.

„Gerą procentą iškovojo" — vadinasi, da­bar penkias dienas bus geras davinys. Pen-

93

kias, sakysime, ne penkias, o tiktai keturias: vieną dieną pasiglemžia viršininkai; nustato visai stovyklai — ir geriems, ir blogiems — vienodą davinį. Tarytum niekam ir nebūtų skriaudos, juk visiems po lygiai, o ekonomija iš mūsų pilvo. Tiek to, zeko skrandis viską iškenčia: šiandien kaip nors, o rytoj prisival-gysime. Su šia viltimi ir eina gulti stovykla tą davinio nustatymo dieną.

O iš tikrųjų — penkias dienas dirbame, o keturias valgome.

Brigada netriukšmauja. Kas turi — rūko nemačiomis. Susimetė tamsoje ir žiūri į ugnį. Kaip didžiulė šeima. Brigada ir yra šeima. Klausosi, kaip brigadininkas prie krosnies dviem—trim pasakoja. Jis žodžio niekada ne­taria be reikalo, bet jei jau įsileido į šne­kas — vadinasi, gerai nusiteikęs.

Andrejus Prokofjičius irgi su kepure val­gyti neišmoko. Be kepurės jo galva jau sena. Trumpai nukirpta, kaip ir visų, bet krosnies atošvaitoje matyti, kiek žilumos maišosi tarp jo pilkšvų plaukų.

— ... Aš ir prieš bataliono vadą drebė­davau, o čia — pulko vadas! „Raudonarmietis Tiurinas, jums įsakius. . ." Iš po niūrių ant­akių sužiuro jis j mane: „O vardas, tėvavar-dis?" Pasakiau. „Gimimo metai?" Pasakiau. Man tuomet, trisdešimtaisiais metais, dvide­šimt dveji meteliai tebuvo,—veršelis, vadi­nasi. „Na, kaip tarnauji, Tiurinai?"—„Tarnau-

94

ju darbo liaudžiai!" Kad pašoks, kad trenks abiem kumščiais į stalą — bumpt! „Tarnauji tu darbo liaudžiai, o tu pats kas toks, niek­še?!" Man širdis taip ir užvirė, bet laikausi: „Kulkosvaidininkas pirmas numeris. Kovinio ir politinio parengimo pirmu. . ."—„Koks pir­mas numeris, gyvate? Tavo tėvas buožė! Štai iš Kamenio raštas atėjo! Tavo tėvas buožė, o tu pasislėpei, antri metai tavęs ieško!" Aš išbalau, tyliu. Metus laiko į namus nerašiau, kad pėdsakų neužtiktų. Ar gyvi jie ten — taip pat nežinojau, ir namie apie mane neži­nojo. „Kur tavo sąžinė,— šaukia, net keturi stačiakampiai ant apykaklės dreba, — apgau­dinėji darbininkų-valstiečių valdžią?" Ma­niau, muš. Bet ne, nemušė. Pasirašė įsaky­mą — per šešias valandas išgrūst už vartų. . . O buvo jau lapkritis. Žieminę uniformą nu­plėšė, išdavė vasarinę, nešiotą ir sunešiotą, bizną' milinukę. Aš buvau vėpla, nežinojau, kad galiu uniformos neatiduoti, pasiųsti juos, . . Ir žiaurų raštelį išdavė: — „Atleistas iš.. . eilių, kaip buožės sūnus." Su tokiu pa­žymėjimu tik į darbą ir stoti. Traukiniu iki namų — keturios dienos kelio, o geležinkelio leidimo neišrašė, maisto nė-dienelei nedavė. Pavalgydino per pietus paskutinį kartą ir iš­gujo iš karinio miestelio.

. . . Tarp kitko, trisdešimt aštuntais Kot-laso persiunčiamajame kalėjime buvau suti­kęs savo būrio vadą — jam irgi dešimt metų

95

užkrovė. Tai iš jo ir sužinojau: ir tą pulko vadą, ir komisarą — abu sušaudė trisdešimt septintais. Nežiūrėjo, ar jie proletarai, ar buožės. Ar turėjo sąžinę, ar neturėjo.. . Per­sižegnojau ir sakau: „Vis dėlto tu, sutvėrė­jau, esi danguje. Kantrus tu, bet baudi skau­džiai."

Suvalgius du dubenėlius košės, Suchovui baisiai norėjosi užsirūkyti. Tikėdamasis nusi­pirkti iš latvio septintajame barake dvi stikli­nes naminio tabako ir tuomet atsiskaityti, Šu-chovas tyliai tarė estui, žvejui:

— Klausyk, Einai, paskolink man vienai suktinei iki rytojaus. Juk aš neapgausiu.

Einas pažvelgė Suchovui tiesiai į akis, pas­kui neskubėdamas atsisuko į savo brolį. Vis­kuo jie dalijosi per pusę — vienas ir tabako kruopelės nepalies. Kažką vienas kitam nu­mykė, ir Einas ištraukė kapšiuką su rausvu pasaitu. Iš to kapšiuko paėmė žiupsnelį smul­kiai piaustyto tabako, padėjo Suchovui ant delno, akimi pasvėrė ir dar keletą šapelių pridėjo. Kaip tik vienai suktinei, ne daugiau.

O laikraštį Suchovas turi. Atplėšė skiautę, susisuko cigaretę, pakėlė žarijėlę, nuriedėju­sią tarp brigadininko kojų, ir kad patraukė, tai patraukė! Ir apėmė jį visą svaigulys, ro­dos, net į galvą ir į kojas mušė.

Tik spėjo užsirūkyti, o jau per visą skie-dyklą įsmigo į jį žalios akys: Fetiukovas. Ga­lima būtų ir pasigailėti, duoti tam šakalui,

96

bet jis jau šiandien susimedžiojo — Šucho-vas matė. Verčiau Senkai Klevšinui palikti. Jis nė negirdi, ką ten brigadininkas pasakoja, sėdi, vargšelis, priešais ugnį, galvą į šoną pa­kreipęs.

Rauplėtą brigadininko veidą apšviečia krosnis. Pasakoja jis be gailesčio, tarytum ne apie save:

— Mantelę, kokią turėjau, iškišau daiktų supirkimo punkte už ketvirtį kainos. Nusipir­kau turguj du kepaliukus duonos — tada jau buvo kortelės. Maniau prekiniais trauki­niais namus pasiekti, bet ir tai buvo griežtai draudžiama. O bilietų, kas prisimena, ir už pinigus negalima buvo gauti — parduodavo tiktai pagal knygutes ir komandiruotes, be pinigų ir šnekos negalėjo būti. Į peroną taip pat neišeisi: prie durų milicija, o iš abiejų stoties pusių bėgiais apsauga vaikštinėja. Šal­ta saulė leidžiasi, stingsta balutės — kur nak­voti? , . Perlipau aš lygų mūrinį aptvarą, per-siritau su kepaliukais ir — į perono išvietę. Ten pastovėjau — niekas nesiveja. Išeinu kaip keleivis kareivėlis, ir tiek. O bėgiuose kaip tik stovi Vladivostokas—Maskva. Prie karšto vandens — spūstis, viens kitam kati­liukais per galvas daužo. Sukinėjasi mergai­tė mėlyna palaidinuke su dvilitriniu arbatinu­ku, o prasisprausti prie virintuvo bijo. Jos kojos mažytės — apšutins arba numindžios. ,,Še, sakau, palaikyk mano kepaliukus, aš tau

7 A. Solženicynas 97

tuojau karšto vandens atnešiu!" Kol įsipyiiau, ir traukinys ėmė judėti. Jinai laiko mano ke­paliukus, verkia, nežino, ką su jais daryti, arbatinuko jau atsižadėtų. „Bėk, šaukiu, bėk, aš paskui tave!" Ji pirma, aš iš paskos. Pasi­vijau, viena ranka padedu įsėsti, o traukinys jau eina! Aš irgi užšokau ant pakopos. Ne­sudavė man konduktorius per pirštus ir į krū­tinę nekumštelėjo: vagone važiavo daugiau kareivių, jis mane su jais sumaišė.

Šuchovas niuktelėjo Senkai į pašonę: še, girdi, pabaik rūkyti, nelaimingasis. Ir padavė su savo mediniu kandikliu — tegu pačiulpia, nieko neatsitiks. O Senka, keistuolis, lyg koks artistas ranką prie širdies pridėjo ir galva linkčioja. Bet ko čia norėti iš kurtinio! . .

Brigadininkas pasakoja: — Šešios jos, mergaitės, uždaroj kupė va­

žiavo — Leningrado studentės, grįžo iš prak­tikos. Ant jų staliuko sviestelis ir visoks ga­las, lietpalčiai ant kablių tik supasi, lagami-niukai apvilkti. Važiuoja jos šalia gyvenimo, žali semaforai pakelti... Pasikalbėjome, pa­juokavome, arbatos kartu išgėrėme. O jūs, klausia manęs, iš kurio vagono? Aš atsidusau ir prisipažinau: iš tokio aš, mergytės, vagono, kad jums gyventi, o man mirti. . .

Skiedykloje tylu. Kūrenasi krosnis. — Ajajai, ojojoi, ėmė tartis.. . Vis dėlto

užklojo mane lietpalčiais ant trečios lenty­nos. Tada konduktoriai su apsauga vaikščio-

98

davo. Ne bilietas rūpėjo — kailis. Iki Novo­sibirsko slėpė, atvežė... Tarp kitko, vienai tų mergyčių aš paskui Pečioroj atsidėkojau: ji trisdešimt penktaisiais per suėmimus po Kirovo nužudymo pakliuvo, buvo visai susi-baigus prie bendrų darbų, tai aš ją į siuvyklą įtaisiau.

— Gal skiedinį ruošti? — tyliai klausia brigadininką Pavlo.

Tačiau brigadininkas negirdi. — Namo aš naktį per daržus parėjau.

Tėvą jau radau išvarytą, motina su vaikais etapo laukė. Buvo jau ir apie mane telegra­ma, ir kaimo taryba manęs ieškojo. Drebame, žiburį užpūtėme ir pasieny ant grindų susėdo­me. Mat, aktyvistai po kaimą vaikščiojo ir pro langus žvalgėsi. Tą pačią naktį jaunes­nįjį broliuką kartu pasiėmiau ir išsivežiau į šiltus kraštus, į Fruuzės miestą. Neturėjau nė pats ko valgyti, nei jam ką duoti. Frun-zėje virėme katile asfaltą, o aplink visokios padugnės šlaistėsi. Aš prisėdau prie jų: „Klausykit, ponai bekelniai! Imkit mano bro­liuką, išmokykit jį gyventi!" Paėmė. . . Gai­liuosi, kad ir pats su jais nesusidėjau...

— Ir daugiau niekada brolio nebesutiko­te? — paklausė kapitonas.

Tiurinas nusižiovavo. — Ne, niekuomet nesutikau. — Dar kartą

nusižiovavo. Tarė: — Na, nesisielokit, vyrai!

99

Apsikęsim ir ŠEC'e. Kas ruošia skiedinį — pradėkit, švilpuko nelaukit.

Tai mat, kas ta brigada. Viršininko ir darbo metu darbo jautis nepaklausys, o bri­gadininkas ir per pertrauką pasakė: dirbk, vadinasi, dirbk. Todėl, kad jis, brigadininkas, maitina. Ir be reikalo irgi nevarinėja.

Jeigu tik po švilpuko pradėsi ruošti skie­dinį, tai ką veiks mūrininkai?

Atsiduso Šuchovas ir pakilo. — Reik eit ledą nudaužyt. Ledui daužyti pasiėmė kirvuką ir šluote­

lę, o mūryti akmenskaldžio plaktuką, lotelę, virvutę, svambalą.

Raudonžandis Kilgas dėbtelėjo į Šucho-vą — girdi, ko pirma brigadininko lendi? Juk Kilgui nereikia galvoti, kuo brigadą maitin­ti: jam, plikiui, niekis, nors duonos ir dviem šimtais gramų bus mažiau — jis iš siuntinių pramis.

O vis dėlto pakyla, supranta. Negalima vien dėl savęs brigados sulaikyti.

— Palauk, Vania, ir aš einu! — atsiliepia. Žinoma, žinoma, papūtžandi. Jei sau dirb­

tum, dar anksčiau sukrustum. (O Šuchovas paskubėjo dar ir dėl to, kad

norėjo pirma Kilgo svambalą pasičiupti, nes iš įrankių sandėlio svambalą gavo tik vieną.)

Pavlo paklausė brigadininką: — Ar tik trise mūrys? Gal dar vieną pa­

skirti? Skiedinio nesuspės priiminėti?

100

Brigadininkas susiraukė, pagalvojo: — Ketvirtuoju aš pats eisiu, Pavlo. O tu

čia ruošk skiedinį! Dėžė didelė, paskirk še­šetą žmonių, ir šitaip: iš vienos dėžės pusės paruoštą skiedinį tegu semia, o kitoj pusėj naują maišyk. Kad man nė minutės pertrau­kos!

— Ech! — Pavlo pašoko — vaikinas jau­nas, kraujas karštas, stovyklose dar nesu­gniuždytas, ukrainietiškais kukuliais nupe­nėtas.— Jeigu jūs pats mūrysite, tai aš pats skiedinį darysiu! Dar pasižiūrėsime, kas dau­giau padarys! O kur čia pats ilgiausias kas­tuvas?

Štai kas yra brigada! Šaudė Pavlo iš miš­ko, naktimis puldinėjo rajonus — plūktųsi jis čia tau, jei ne tas! O brigadininkui tai ne galvoj!

Palypėjo Suchovas su Kilgu į viršų, gir­di — ir Senka laiptais atgirgžda. Susiprato, kurtinys.

Antrame aukšte sienos ką tik pradėtos mūryti: trim eilėm aplink, retai kur aukščiau pakilusios. Geriausiai sekasi mūryti be pasto­lių, nuo kelių iki krūtinės.

O pastolius, kokie čia anksčiau buvo, ir ožius — viską zekai išnešiojo: ką prie kitų pastatų nuvilko, ką sukūreno — kad tik ki­toms brigadoms neliktų. Dabar, ūkiškai tvar­kantis, jau rytoj reikia ožius sukalti, nes dar­bai sustos.

101

Toli matyti nuo ŠEC'o viršaus: ir visa snieguose paskendusi zona, dabar ištuštėjusi (išsislapstė zekai, šildosi iki švilpuko), ir juo­di bokšteliai, ir nusmailinti, spygliuota viela apraizgyti stulpai. Pati spygliuota viela, žiū­rint pasauliui, matyti, o priešais saulę — ne. Saulė akinamai spigina — neatsimerksi.

O netoliese pūškuoja energotraukinys. Na, ir rūksta, dangų temdo! Štai ėmė sun­kiai šniokštuoti. Prieš švilpimą visada jis ši­taip liguistai krioguoja. Va ir sušvilpė. Ne ką ir tenudirbom.

— Ei stakanovieti! Tu su svambaliuku vikriau sukis! — ragina Kilgas.

— Bet tu žiūrėk, kiek ledo ant tavo sie­nos! Ar nudaužysi iki vakaro? Be reikalo tik mentę į viršų atsinešei,— pašiepia jį' ir Su-chovas.

Norėjo abu šias sienas mūryti, bet prieš pietus juos perskyrė, o čia brigadininkas iš apačios šaukia:

— Ei vyrai! Kad skiedinys dėžėse neat­šaltų, mūrysime po du. Šuchovai! Tu prie savo sienos Klevšiną paimk, o aš dirbsiu su Kilgu. O kol kas Gopčikas už mane Kilgo sie­ną nuvalys.

Susižvalgė Šuchovas su Kilgu. Gerai. Taip bus greičiau.

Ir čiupo kirvius. Ir nematė daugiau Šuchovas nei tolimų

apylinkių, kur saulėje žėrėjo sniegas, nei

102

kaip iš šiltų vietų po zoną išvėžliojo darbo skruzdės — kas rytą nebaigtų duobių kirsti, kas armatūros tvirtinti, kas gegnių virš dirb­tuvių kelti. Šuchovas matė tiktai savo sie­ną — nuo pradžios kairėje, kur mūrinys laip­teliais kilo aukščiau juosmens, ir į dešinę iki kampo, kur susiėjo jo ir Kilgo sienos. Jis pa­rodė Senkai, kur ledą nudaužyti, ir pats uo­liai jį trupino tai kirvapente, tai ašmeni­mis — ledo skeveldros tiško j visas puses ir į veidą. Šį darbą jis dirbo smarkiai, bet visai negalvodamas. O jo mintys ir akys ieškojo, kur čia po ledu pati siena, išorinė dviejų šla­ko blokų storumo ŠEC'o fasado siena. Šioje vietoje sieną anksčiau mūrijo jam nepažįsta­mas mūrininkas, gal neišmanydamas, o gal atbulais nagais dirbdamas, o dabar Šuchovas apsiprato su siena tarsi su sava. Štai čia įdu­bimas, jo viena eile neišlyginsi, teks triskart apeilioti ir storiau skiedinio užkrėsti. O štai čia pilvas iš lauko pusės, kol jį išlyginsi, reikės dvi eiles sukloti. Ir Šuchovas akimi išmatavo sieną — kurią dalį pats mūrys ir ku­rią Senka. Ten, kampe, — apskaičiavo jis,— Kilgas neišsilaikys, už Senką truputį pamū­rys— jam ir bus lengviau. O kol šie krapš-tysis kampe, Šuchovas čia daugiau kaip pusę sienos pavarys, kad mūsų pora neatsiliktų. Ir jis numatė, kur ir kiek šlako blokų kloti. Ir vos tik šlako blokų nešiotojai užlipo į vir­šų, jis tuojau riktelėjo Alioškai:

103

— Man nešk! Štai čia dėk! Ir čia. Senka baigė daužyti ledus, o Suchovas

jau nusitvėrė plieninės vielos šluotą, suėmė abiem rankom ir brūkšt pabrūkšt, brūkšt pa-brūkšt, ėmė ja sieną brūžinti, nuvalydamas viršutinę šlako blokų eilę nors ne visai šva­riai, bet iki plono sniego sluoksnelio, ir ypač iš siūlių.

Užlipo į viršų ir brigadininkas, ir kol Su­chovas su šluota darbavosi, jis prikalė lotelę kampe. O iš kraštų Suchovas ir Kilgas jau seniai buvo prikalę.

— Ei! — šaukia Pavlo iš apačios. — Ar ten yra kas gyvas viršuj? Imkite skiedinį!

Suchovas net suprakaitavo: virvė tai dar neištempta! Įsikarščiavo. Nusprendė šitaip: virvę nutiesti ne vienai mūrinio eilei, ne dviem, o iš karto trim, su atsarga. O kad Senkai būtų lengviau, dar iš jo paimti tarpiu-ką išorinės eilės, o jam palikti dalį vidinės.

Tempdamas pagal viršutinę mūrinio briauną virvę, Suchovas ir žodžiais, ir ženk­lais aiškino Senkai, kur šis turi mūryti. Su­prato kurčiasis. Lūpą prikandęs, šnairuoda­mas brigadininko sienos link, rodo — girdi, duosim garo! Neatsiliksime! Juokiasi.

O laiptais jau ir skiedinį neša. Skiedinį keturios poros nešios. Brigadininkas nuspren­dė arti mūrininkų jokių skiedinio dėžių ne-statinėti — juk bekilnojant tik skiedinys su­šąla. O tiesiog iš neštuvų imk ir drėbk ant

104

sienos. O kad tuo metu viršuje nešaltų nešė­jai, tegu jie šlako blokus čia padavinėja. Kai išgramdo jų neštuvus, iš apačios be pertrau­kos lipa kiti, o šie leidžiasi žemyn. Ten prie krosnies tegu atšildo neštuvų dėžę nuo ap­šalusio skiedinio, na, ir patys pasišildo, kiek suspėja.

Atnešė dvejus neštuvus iš karto — ir Kil-go, ir Šuchovo sienoms. Skiedinys šaltyje ga­ruoja, rūksta, o vos vos šiltas. Šleptelėjai jį mente ant sienos, užsižiopsojai — jis ir pri­šalo. Tuomet daužyk jį plaktuko smaigaliu, mente nenukrapštysi. Ir šlako bloką jeigu tik truputį ne taip padėsi — jau ir prišalo persi­sukęs. Dabar jį galima tik kirvapente atmuš­ti ir skiedinį nudaužyti.

Bet Šuchovas neklysta. Šlako blokai ne visi vienodi. Vienas su nudaužtu kampu, ki­tas iškreivotu kraštu arba storesnis — Šu­chovas tuojau tai pastebi ir mato, ant kurio šono jis nori gulti, mato sienoje tą vietą, kuri šito šlako bloko laukia.

Pakabina mente Šuchovas garuojančio skiedinio, krečia į tą vietą ir prisimena, kur eina apatinė siūlė (paskui į tą siūlę viršuti­nio šlako bloko vidurį įtaikys). Skiedinio jis drebia lygiai tiek, kiek reikia vienam šlako blokui. Ir čiumpa iš krūvos šlako bloką (bet čiumpa atsargiai, kad pirštinių neperplėštų, šlako blokai labai dreskia). Ir išlyginęs men­te skiedinį, šlept tenai šlako bloką! Ir tuojau

105

pat, tučtuojau reikia jį pataisyti, mentės šonu pakalti, jeigu guli ne taip: kad išorinė siena eitų pagal svambalą ir kad plytos išilgai ir skersai visa plokštuma prigultų. Ir jau bloką pritraukė, jis prišalo.

Dabar, jeigu iš po bloko kraštų ištryško skiedinys, reikia kuo greičiau mentės briau­na jį nukrapštyti, nuo sienos nudrėbti (va­sarą jis tinka kitai plytai pritvirtinti, dabar nė negalvok) ir vėl apatines siūles peržvelg­ti — pasitaiko, kad ten ne vientisas blokas, o tik gabalai,— ir vėl krėsti skiedinio, bet taip, kad po kairiuoju šonu būtų storiau. Ir šlako bloką negalima paprastai įmūryti, o iš dešinės į kairę guldant — jis ir išspaus tą skiedinio perteklių tarp savęs ir kaimyno iš kairės. Pažvelgei į svambalą, į plokštumą. Sukibo. Sekantis!

Užvirė darbas. Kai dvi eiles išmūrysime ir anksčiau padarytas paklaidas ištaisysime, tai ir visiškai gerai seksis. O dabar — aky­liau žiūrėk!

Ir ėmė varyti, ir ėmė varyti Šuchovas iš­orinę eilę Senkos link. Bet ir Senka ten kam­pe su brigadininku išsiskyrė, irgi čionai at­eina.

Šuchovas mirktelėjo nešėjams — skiedinį, skiedinį po ranka paduokite, vikriau! Prasi­dėjo toks darbas — nosies nėra kada nusi­šluostyti.

106

Kai susiėjo su Senka ir pradėjo iš vienos dėžės kabinti, tuojau dugną ėmė gremžti.

— Skiedinio! — rėkia Suchovas per sie­ną.

— Duo-dam! — atsiliepia Pavlo. Atnešė dėžę. Išsėmė, kiek buvo skysto,

o kas prie kraštų priskrebo — išgramdykite patys! Apaugs pluta — taip pat jums patiems teks aukštyn žemyn nešioti. Pasitrauk! Se­kantis!

Suchovas ir kiti mūrininkai nebejuto šal­čio. Nuo greito, smagaus darbo iš pradžių juos išmušė pirmoji šiluma — toji šiluma, nuo kurios po bušlatu, po šimtasiūle, po pa­laidine ir marškiniais išpila prakaitas. Tačiau jie nė akimirkos nesustojo ir mūrijo vis to­liau ir toliau. O po valandos juos suėmė ant­roji šiluma — ta, nuo kurios prakaitas iš­džiūsta. Jų kojos nešalo, tai svarbiausia, o vi­sa kita niekai — net piktas, geliantis vėjas negalėjo atitraukti jų minčių nuo darbo. Tik­tai Klevšinas koja į koją padaužo: to nelai­mingojo koja keturiasdešimt šešto numerio, o veltinius,jam parinko iš įvairių porų, ankš­tokus.

Brigadininkas kartkarčiais šūkteli: „Skie­dinio!" Ir Suchovas savo: „Skie-dinio!" Kas sparčiai dirba, tas ir į kaimynus žiūri lyg brigadininkas. Suchovui negalima atsilikti nuo anos poros — dabar jis ir tikrą brolį vaikytų laiptais su neštuvais.

107

Buinovskis iš pradžių, nuo pietų, kartu su Fetiukovu skiedinį nešiojo. Laiptai statūs, slidūs, nelabai jam sekėsi iš pradžių, o Šucho-vas pamažėle jį ragino:

— Kapitone, greičiau! Kapitone, šlako blokų!

Tiktai kuo toliau, tuo kapitonas darėsi vikresnis, o Fetiukovas tingesnis: eina, ru-pūžgalvis, neštuvus pakreipia ir skiedinį iš­laisto — kad būtų lengviau nešti.

Tvojo kartą jam į nugarą Šuchovas: — Ū, gyvate! O dar direktorium buvai —

aišku, iš darbininkų reikalavai? — Brigadininke! — šaukia kapitonas. —

Duok man žmogų! Su šituo šūdžium nenešio­siu!

Brigadininkas sukeitė: Fetiukovą pristatė šlako blokų iš apačios ant pakylos padavi­nėti — bet taip, kad galima būtų atskirai su­skaičiuoti, kiek jis šlako blokų užkels, — o Aliošką priskyrė kapitonui. Alioška -— ro­mus, jam nekomanduoja tik tas, kas nenori.

— Aliarmas, salaga 1 !—moko jį kapito­nas.— Matai — mūrininkai skuba!

Alioška nuolaidžiai šypsosi: — Jeigu reikia greičiau — nešiokim grei­

čiau. Kaip jūs pasakysit. Ir nutapeno žemyn. Romus žmogus — brigadoje tikras lobis. 1 S a l a g a — naujokas laivyne.

108

Brigadininkas šaukia kažkam apačion. Pa­sirodo, dar viena mašina su šlako blokais at­važiavo. Tai pusę metų nė vienos nebuvo, tai iš karto kaip iš velnio rago. Dabar tik dirbk, kol šlako blokus veža. Pirmoji diena. O pas­kui prastovos prasidės, neįsibėgėsi.

Brigadininkas vėl siunčia kažkam velnių apačion. Mini keltuvą. Ir sužinoti Suchovui rūpi, ir nėr kada: sieną lygina. Atėjo nešė­jai, papasakojo: atvykęs monteris keltuvo motoro taisyti, o su juo — elektros darbų vykdytojas, iš laisvųjų. Monteris krapštosi, darbų vykdytojas žiūri.

Tai jau visada taip: vienas dirba, antras žiūri.

Pataisytų dabar keltuvą — galima būtų juo ir šlako blokus, ir skiedinį kilnoti.

Suchovas jau pradėjo trečią eilę (Kilgas irgi), kai laiptais ėmė kopti dar vienas prižiū­rėtojas, dar vienas viršininkas — statybos de­šimtininkas Deras, Maskvietis. Sako, minis­terijoje dirbęs.

Suchovas netoli Kilgo stovėjo, parodė jam Derą.

— A-a! — purtosi Kilgas. — Aš su virši­ninkais aplamai reikalų neturiu. Tiktai jeigu jis nukris nuo laiptų, tada mane pašauk.

Dabar jis atsistos užpakalyje mūrininkų ir žiopsos. Štai šitų stebėtojų visų labiausiai neapkenčia Suchovas. Irgi inžinierius atsira­do, kiaulės stimburys! O kai vieną kartą ro-

109

dė, kaip plytas mūryti, tai Šuchovas nesitvė­rė juoku. Mes tai šitaip manom: pastatyk na­mą savo rankomis, tuomet būsi inžinierius.

Temgeniove mūrinių namų nėra, pirkios medinės. Ir mokykla taip pat iš apvalių sie­nojų — iš draustinio šešių sieksnių medžius vežė. O stovykloje prireikė mūrininko, ir Šu­chovas, prašom, mūrininkas. Kas du darbus moka, tas ir dešimtį padarys.

Ne, nenukrito Deras, tik kartą suklupo. Užbėgo į viršų protekiniais.

— Tiu-rinai! — rėkia, akis išvertęs. — Tiurinai!

O jam iš paskos Pavlo su kastuvu laiptais bėga.

Dero bušlatas stovyklinis, bet naujutėlis, švarutėlis. Kepurė puiki, odinė. Bet, kaip ir visų, su numeriu: B-731.

— Na? — su mente rankoj" priėjo prie jo Tiurinas. Brigadininko kepurė pakrypo, užslinko ant akies.

Kažkas nepaprasta. Ir pažiopsoti knieti, ir skiedinys lovyje stingsta: Mūrija Šuchovas, mūrija ir klausosi.

— Tai tu šitaip? — Deras rėkia, seilės jam tyška.— Čia jau ne karceriu kvepia! Čia baudžiamoji byla, Tiurinai! Trečią porciją gausi!

Tik dabar Šuchovui šovė į galvą, kas čia yra. Žvilgtelėjo į Kilgą — ir šis jau suprato. Tolis! Tolį languose pastebėjo!

110

Dėl savęs Šuchovas nė kiek nebijo — bri­gadininkas jo neišduos. Bijo dėl brigadinin­ko. Mums brigadininkas — tėvas, o jiems — pastumdėlis. Už tokius dalykus antrą baus­mę šiaurėje brigadininkui tikrai gali įkepti.

Och, kaip persikreipė brigadininko vei­das! Kad trenks mentę po kojų! I r — p r i e De-ro. Deras apsidairė — Pavlo kastuvu mojasi.

Kastuvu! Kastuvą tai jis ne veltui pasi­ėmė. . .

Ir Senka, kad ir kurčias, suprato: irgi įsi­rėmė rankom į šonus ir praėjo. O jis stiprus, kipšas! . .

Deras ėmė mirksėti, sunerimo, dairosi, kur čia sprukti.

Brigadininkas palinko į Derą ir visiškai tyliai, bet čia, viršuje, suprantamai iškošė:

— Praėjo jūsų laikai, rupūžės, bausmes dalyti! Jeigu tik žodį leptelėsi, kraugery,— paskutinę dieną gyveni, atsimink!

Brigadininką visą drebulys krečia. Krečia ir niekaip nepraeina.

Ir smailaveidis Pavlo tiesiog žvilgsniu Derą piauna, tiesiog piauna.

— Na ką jūs, ką jūs, vyrai! — Deras iš­blyško ir traukiasi toliau nuo laiptų.

Nieko daugiau nepasakė brigadininkas, pasitaisė kepurę, pakėlė sulenktą mentę ir nuėjo prie savo sienos.

Ir Pavlo su kastuvu iš lėto nulipo žemyn. Iš lė-ė-ėto.. .

111

Derui ir pasilikti baisu, ir lipti baisu. Pa­sislėpė už Kilgo, stovi.

O Kilgas mūrija — vaistinėje šitaip vais­tus sveria: asmenybe daktaras visai nesidomi. Nuo Dero jis visą laiką nusigręžęs, sakytum jo nė nemato.

Prisėlina Deras prie brigadininko. Visa jo puikybė išgaravo.

— Ką gi aš darbų vykdytojui pasakysiu, Tiurinai?

Brigadininkas mūrija, galvos nepasukda­mas:

— O pasakysite: t a i p b u v o . Atėjom— taip radom.

Dar truputį pastovėjo Deras. Mato — da­bar jo neužmuš. Pavaikštinėjo tylėdamas, rankas į kišenes susikišo.

— Ei Šča — aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtas, — subambėjo. -— Kodėl ploną skie­dinio sluoksnį dedi?

Juk reikia ant ko nors atsigriebti. Nei dėl nukreivinimų, nei dėl siūlių prie Šuchovo ne­prikibsi — tai štai per plonas skiedinio sluoks­nis.

— Leiskite pastebėti, — sušveplavo jis pašaipiai: — jeigu dabar storą sluoksnį dėsi, tai pavasarį šitas ŠEC'as visas bus kaip rėtis.

— Tu — mūrininkas ir klausyk, ką tau de­šimtininkas sako,— susiraukė Deras ir žandus išpūtė — toks jau jo įprotis.

Na, kai kur gal ir plonai, galima ir sto-

112

riau skiedinio užkrėsti, bet tik mūrijant ne žiemą, o žmoniškai. Juk reikia ir žmonių pa­gailėti. Išdirbis reikalingas. Bet ką ten paaiš­kinsi, jei žmogus neišmano!

Ir Deras tyliai ėmė leistis laiptais. — Jūs man keltuvą sutvarkykite! — šūk­

telėjo jam brigadininkas pavymui.— Kas mes — asilai? Į antrą aukštą šlako blokus rankomis tampome!

— Tau už kilnojimą apmoka,— atsakė jam Deras nuo laiptų, bet ramiai.

— ,,Už kilnojimą karučiais"? Nagi, imkit karutį, užstumkit laiptais! „Už nešiojimą neš­tuvais" apmokate?

— O mari kas, argi gaila? „Už nešiojimą neštuvais" buhalterija nepraleis.

— Buhalterija! Mano visa brigada dirba, kad keturis mūrininkus aptarnautų. Kiek aš uždirbsiu?

Šūkauja brigadininkas, o pats mūrija be paliovos. .

— Skie-dinio! — šaukia žemyn. — Skie-dinio! — pakartoja Šuchovas. Vis­

ką išlygino, mūrydami trečią eilę, o ketvirto­je jau galima ir įsismaginti. Reikėtų virvę ei­le aukščiau ištempti, bet bus gerai ir taip, eilutę be virvės išvarysime.

Nuėjo Deras lauku susigūžęs. Į kontorą, sušilti. Nemalonu jam, nemanyk. Prieš puo­lant tokį vilką, kaip Tiurinas, reikėjo gerai pagalvoti. Su tokiais brigadininkais jis su-

8 A, Solženicynas 113

tartų, niekuo ir rūpintis jam nereikėtų: plūk­tis nereikia, davinys didelis, gyvena atskiroj kabinoj — ko gi dar? Tai mat, pučiasi, išmin­tį rodo.

Atėjo vyrai iš apačios, sako: ir elektro-montažo darbų vykdytojas išėjo, ir monteris išėjo — negalima keltuvo pataisyti.

Vadinasi, vilk ant kupros! Kiek Šuchovas perėjo darboviečių, visur

matė: toji technika arba pati sugenda, arba zekai ją sulaužo. Rąstų vilkiką laužė: įkiša į grandinę baslį ir paspaudžia. Sugadina, kad pailsėtų. O rąstus liepia krauti vieną prie kito, nėra kada nugaros ištiesti.

— Šlako blokų! Šlako blokų! — šaukia įsikarščiavęs brigadininkas. Ir „matj, matj" juos visus — ir nešiotojus, ir kilnotojus.

— Pavlo klausia, ar skiedinio užtenka?— rėkia kažkas iš apačios.

— Kiek skiesti? — Taigi gatavo pusė dėžės! — Vadinasi, dar dėžę! Na, ir sukruto! Penktą eilę pradėjo vary­

ti. Neseniai susirietę pirmąją varė, o dabar žiūrėk, — jau iki krūtinės! Bepigu mūryti, kai nėra nei langų, nei durų, tik dvi sudu-riamos aklos sienos ir šlako blokų užtektinai. Reikėtų virvę perkelti, bet jau vėlu.

— Aštuoniasdešimt antroji nunešė įran­kius atiduoti,— praneša Gopčikas.

Brigadininkas į jį tik akimis blykstelėjo.

114

— Dar,— šaukia,— porą neštuvų! Jau griuvinėja kapitonas, bet velka. Tokį

arklį ir Šuchovas turėjo. Šuchovas jį saugo­jo, bet svetimose rankose galą gavo. Ir odą jam nulupo.

Užlindo už žemės ir viršutinis saulės kraštelis. Dabar jau ir be Gopčiko matyti: ne tik visos brigados įrankius nunešė, bet žmo­nės plūste plūdo prie sargybos vartų. (Pa­skambinus išsyk niekas neina — nėra kvai­lių ten šalti. Sėdi visi, susiradę kur šiltesnį kampą. Bet ateina tokia akimirka, susitaria brigadininkai, ir visos brigados pasipila kar­tu. O jei nesusitaria, tai sėdi čia vienas už kitą ilgiau, iki pusiaunakčio — tokie tai biau-rūs ir užsispyrę žmonės tie kaliniai.)

Atsipeikėjo ir brigadininkas, pats mato, kad nusivėlino. Įrankių sandėlininkas jau, matyt, jį baigia prakeikti.

— Et, — šaukia, — mėšlo negaila! Nešė­jai! Lipkit žemyn, didžiąją dėžę išgramdykit ir likučius nuneškit štai į tą duobę! Iš vir­šaus sniegu užverskit, kad nebūtų matyti! O tu, Pavlo, paimk porą žmonių, įrankius su­rink ir nešk grąžinti. Tris mentes aš tau per Gopčiką vėliau atsiųsiu, tik šitą paskutinę po­rą neštuvų ištuštinsim.

Pradėjo rinkti įrankius. Iš Šuchovo paėmė plaktuką, virvę nurišo. Nešėjai, padavinėtoj ai visi nubėgo apačion į skiedyklą — jiems dau-

117

giau čia nėra kas veikti. Viršuje pasiliko tik trys mūrininkai: Kilgas, Klevšinas ir Šucho-vas. Brigadininkas vaikštinėja, apžiūrinėja, kiek sumūrijo. Patenkintas.

— Gerai padirbėjome, a? Per pusdienį. Be keltuvo, be šikeltuvo.

Mato Šuchovas — Kilgo lovyje mažai skiedinio beliko. Sielojasi Šuchovas — kad tik įrankių sandėly nekeiktų brigadininko už mentes.

— Klausykit, vyrai, — rado išeitį Šucho­vas.— Neškite mentes Gopčikui. Manoji ne­priklauso, grąžinti nereikia, aš ja užbaigsiu mūryti.

Brigadininkas juokiasi: — Na, kaipgi tave galima laisvėn paleis­

ti? Be tavęs kalėjimas verks! Juokiasi ir Šuchovas. Mūrija. Nunešė Kilgas mentes. Senka Šuchovui

blokus padavinėja, Kilgo skiedinį čionai per-krėtė.

Nubėgo Gopčikas per visą lauką į įrankių sandėlį, Pavlo nusivijo. Ir 104-ji pati nužy­giavo lauku, be brigadininko. Brigadinin­k a s — jėga, bet sargyba dar didesnė jėga. Su­rašys pavėlavusius ir — į karcerį.

Gausybė žmonių priplūdo prie sargybos vartų. Susirinko visi. Rodos, ir sargybiniai išėjo — skaičiuoja.

(Išeinant skaičiuoja du kartus:, kartą prie

118

uždarų durų, norėdami įsitikinti, ar galima vartus atidaryti; antrą kartą — leisdami pro atvirus vartus. O jeigu kas pasirodo ne taip — skaičiuoja ir už vartų.)

— Trauk jį velniai, tą skiedinį! — moja brigadininkas.— Versk jį per sieną!

— Eik, brigadininke! Eik, tu ten reikalin­gesnis! — (Šuchovas jį vadina Andrejum Prokofjevičium, bet dabar jis savo darbu su­silygino su brigadininku. Žinia, taip negal­voja: „Štai aš susilyginau", o tiesiog jaučia, kad taip.) Ir juokaudamas sako brigadininkui, plačiu žingsniu žengiančiam laiptais: — Kas čia per velniava, kad darbo diena tokia trum­pa? Tik pripuolei prie darbo, ir jau signa­las — baigt!

Liko dviese su kurtiniu. Su šituo daug ne­pakalbėsi, bet ir kalbėti nėra reikalo: jis už visus protingesnis, be žodžių supranta.

Šlept skiedinį! Šlept šlako bloką! Prispau­dei. Patikrinai. Vėl skiedinį. Šlako bloką. Skiedinį. Šlako bloką. . .

Rodos, ir brigadininkas liepė skiedinio ne­sigailėti, per sieną išversti ir dumti. Bet Šu-chovo jau toks kvailas būdas: žiūri, kad daik­tas ir darbas be reikalo nežūtų. Ir per aš­tuonerius metus stovyklose jo niekaip nuo šito neatpratino.

Skiedinį! Šlako bloką! Skiedinį! Šlako bloką!

119

— Baigėme, kad jį kur kiauroji! — šaukia Senka.— Eime!

Pačiupo neštuvus — ir laiptais žemyn. O Šuchovas, nors dabar jį sargybos šu­

nimis piudyk, pabėgėjo aikštele atgal, pasi­žiūrėjo. Nieko. Pribėgo, žvilgt per sieną iš kairės, iš dešinės. Tai akis — sakytum guls­čiukas! Lygu. Dar ranka nepaseno.

Pasileido laiptais žemyn. Senka iššoko iš skiedyklos ir per kalvelę

tekinas. — Na, na! — atsigręžia. — Bėk, aš tuojau! — moja Šuchovas. O pats — į skiedyklą. Mentės taip numes­

ti negalima. Gal rytoj Šuchovas neis į darbą, gal brigadą į Socmiestelį nuvarys, gal čia ir pusę metų nepateksi, o mentė pražus. Pa­slėpti — tai paslėpti.

Skiedykloje visos krosnys užgesintos. Tamsu. Baisu. Ne dėl to baisu, kad tamsu, o todėl, kad išėjo visi, jo vieno pasiges prie vartų, ir muš sargybiniai.

O vis tik — žvilgt žvilgt, pastebėjo didžiu­lį akmenį kampe, atvertė jį, pakišo po juo mentę ir užmaskavo. Tvarka!

Dabar tik greičiau Senką pasivyti. O Sen­ka nubėgo kokį šimtą metrų, toliau neina. Niekuomet Klevšinas nepaliks bėdoje. Atsa­kyti — tai kartu.

Ir nubėgo abudu — mažasis ir didysis.

120

Senka pusantros galvos aukštesnis už Sucho-vą, o ir pati jo galva kokia didžiulė!

Juk yra dykūnų — stadione laisva valia lenktynių eina. Va kad šitaip tuos velnius pavarinėjus-—po ištisos darbo dienos, dar neatsitiesusia nugara, su šlapiomis pirštinė­mis, išklaipytais veltiniais, ir dar šaltyje!

Užduso kaip pasiutę šunes, tik ir girdėti: chy, chy, chy, chy!

Na, bet brigadininkas prie vartų, viską paaiškins.

Štai bėga abudu tiesiai į minią — baisu. Šimtai gerklių kad prasivėrė iš karto, kad

ims plūsti: suminėjo ir jų motinas, ir tėvus, ir burnas, ir nosis, ir šonkaulius, viską išskai­čiavo! Kai penki šimtai žmonių ant tavęs įsiunta — kur čia nebus baisu!

Bet svarbiausia — ką pasakys sargybiniai! Bet ne, sargyba nieko nedaro. Ir brigadi­

ninkas čia pat, paskutinėj eilėj. Vadinasi, pa­aiškino, sau kaltę prisiėmė.

O vyrai rėkauja, o vyrai keikiasi! Taip rėkia — net Senka daug ką išgirdo, atsikvėpė ir kad suriaumos iš savo aukštybių! Visą gy­venimą tylėjo, bet jau kai užbaubė! Kumš­čius iškėlė, tuojau puls muštis. Nutilo rėks­niai. Vienas kitas juokiasi.

— Ei šimtas ketvirtoji! Tai jis ne kur­čias? — šaukia.— Mes patikrinom.

Juokiasi visi. Ir sargybiniai. — Išsirikiuot po penkis!

121

O vartų neatidaro. Patys savimi nepasiti­ki! Atstūmė minią nuo vartų atgal. (Visi prie vartų susikimšo lyg kvailiai — tarsi nuo to bus greičiau.)

— Iš-si-rrikiuot po penkis! Pirmasis! Ant­rasis! Trečiasis! . .

Ir kai penketuką pašaukia, šis paeina ke­letą metrų į priekį. Aprimo Šuchovas, apsidai­rė — ogi jau mėnuo tėvelis, tamsiai parau­dęs, visas į dangų išriedėjo. Ir į delčią, rodos, truputį krypti pradeda. Vakar šiuo metu jis daug aukščiau buvo pakilęs.

Šuchovui linksma, kad viskas sklandžiai pasibaigė, kapitonui jis į pašonę baksnoja ir klausinėja:

— Klausyk, kapitone, kaip pagal jūsų mokslą išeina — kur paskui senas mėnuo dingsta?

— Kaip tai kur? Tamsuolis! Tiesiog būna nematomas!

Šuchovas galvą purto, juokiasi: — Jeigu nematomas, tai iš kur tu žinai,

kad jis yra? — Tai ką, tu manai,— stebisi kapitonas,—

kad kiekvieną mėnesį naujas mėnulis? — O kas čia nuostabaus? Žmonės va kas­

dien gimsta, tai kodėl mėnulis negali kartą per keturias savaites?

— Tfu! — nusispiovė kapitonas. — Dar nė vieno tokio kvailo matroso iki šiol nesu­tikau. Tai kurgi senasis pasideda?

122

— Štai aš ir klausiu tave — kur? — išsi­šiepė Šuchovas.

— Na tai kurgi? Šuchovas atsiduso ir, truputį švepluoda­

mas, išdėstė: — Pas mus taip pasakoja: seną mėnulį

dievas sutrupina į žvaigždes. — Tai laukiniai! — Kapitonas juokiasi.—

Niekada šito negirdėjau! Tai ką tu, dievą ti­ki, Šuchovai?

— O kaipgi? — nustebo Šuchovas. — Kai sugriaudėją — pamėgink netikėti!

— Ir kodėl gi dievas taip daro? — Ką? — Mėnulį į žvaigždes trupina — kodėl? — Na, ko gi čia nesuprasti? — Šuchovas

gūžtelėjo pečiais.— Laikui bėgant, žvaigždės krinta, reikia papildyti.

— Pasisuk, po velniais! . .— rėkia sargy­biniai.— Išsirikiuoti

Pagaliau atėjo ir jų eilė. Pražygiavo dvy­liktasis penkto šimto penketukas, ir jiedu iš užpakalio — Buinovskis ir Šuchovas.

Sargyba painiojasi, aiškinasi pagal skai­čiavimo lenteles. Trūksta! Vėl jiems trūksta. Nors skaičiuoti mokėtų!

Suskaičiavo keturis šimtus šešiasdešimt du, o turi būti keturi šimtai šešiasdešimt trys.

Vėl visus nuvarė nuo vartų (vartus vėl buvo apgulę) ir:

123

— Iš-si-rikiuot po penkis! Pirmas! Ant­ras!

Šie jų begaliniai skaičiavimai pykina juo labiau, kad laikas dabar bėga ne valdiškas, o savas. Kol stepe nužygiuosi iki stovyklos, kol priešais stovyklą eilėje per šmoną atsto­vėsi! Ir visi objektai bėgte bėga, vienas kitą pralenkdami, kad anksčiau šmoną praeitų ir, vadinasi, anksčiau i stovyklą šmurkštelėtų. Kuris objektas pirmas į stovyklą ateis, tas šiandien ir karaliauja: valgykla jo laukia, prie siuntinių jis pirmas, ir saugojimo kameron pirmas, ir į individualinę virtuvę, į KVC1

laiškų arba į cenzūrą savo laišką atiduoti, į ambulatoriją, į kirpyklą, į pirtį — visur jis pirmas.

Sargyba irgi nori greičiau mus pristatyti į vietą ir į stovyklą grįžti. Kareiviui taip pat nėr kada dykinėti: reikalų daug, o laiko maža.

Bet štai jie niekaip negali suskaičiuoti, ir tiek.

Kai ėmė leisti paskutinius penketus, Šu-chovui pasirodė, jog pačiame gale jų bus trys. Bet ne, vėl dviese.

Skaičiuotojai su lentelėmis — pas sargy­bos viršininką. Aiškinasi. Sargybos viršinin­kas šaukia:

— Šimtas ketvirtosios brigadininkas! Tiurinas žengė pusę žingsnio: 1 K V Č (Kulturno-vospitatelnaja čast)—Kultūros ir

auklėjimo skyrius.

124

— Aš. — Niekas taviškių ŠEC'e nepasiliko? Pa­

galvok. — Ne. — Pagalvok, galvą nusuksiu! — Ne, tikrai sakau. O pats į Pavlo šnairuoja — ar neužmigo

kas nors ten, skiedykloje? — Iš-si-rikiuot brigadomis! — rėkia sar­

gybos viršininkas. O stovėjo penketais, kaip pakliuvo, kas

su kuo. Dabar visi sujudo, suklego. Vienur šaukia: „Septyniasdešimt šeštoji — pas ma­ne!" Kitur: „Tryliktoji! Čionai!" Dar kitur: „Trisdešimt antroji!"

O 104-ji kaip buvo visų gale, taip gale ir susirinko. Ir mato Šuchovas: visa brigada tuš­čiomis rankomis — jau taip dirbo, mulkiai, kad ir skiedrelių nepasirankiojo. Tiktai du mažyčius ryšuliukus atsinešė.

Šis žaidimas eina kiekvieną dieną: prieš darbo pabaigą renka darbo skruzdės skiedras, pagaliukus, sulaužytas malksnas, suriša sku­duriniais raiščiais arba virvagaliais ir neša­si. Pirmasis tikrinimas — darbų vykdytojas prie vartų arba kas iš dešimtininkų. Jeigu pastebi ką geresnio, tuojau liepia viską išmes­ti (milijonus dūmais paleido, tai dabar skied­romis mano nuostolį išlyginti). Tačiau darbo skruzdė turi savų išskaičiavimų: jeigu kiek­vienas brigados narys nors po saujelę šaka-

125

liukų parneš — barake bus šilčiau. Mat, duo­da budėtojams po penkis kilogramus anglies dulkių kiekvienai krosniai — iš jų šilumos nelauk. Todėl ir taip daro: pagalius sulaužo, supiausto trumpiau ir susikiša sau po vatiniu. Taip ir prasmunka pro darbų vykdytoją.

O sargyba čia, objekte, niekad neliepia malkų išmesti: sargybai malkos irgi reikalin­gos, tik patiems nešti negalima. Viena — munduro garbė neleidžia, antra — rankos automatais užimtos — į mus šaudyti. Kai sar­gybiniai atveda prie stovyklos, tada ir su­komanduoja: „Nuo tokios iki tokios gretos išmesti malkas štai čia." Bet apiplėšia dar pa­kenčiamai: ir stovyklos prižiūrėtojams reikia palikti, ir patiems zekams, nes jie visai malkų nebeneš.

Taip ir išeina: nešiok malkas kiekvieną dieną. Nežinai, kada parsineši, kada atims.

Kol Šuchovas akimis ieškojo, ar nėra kur po kojų skiedrų pasirinkti, brigadininkas jau visus suskaičiavo ir pranešė sargybos vir­šininkui:

— Šimtas ketvirtoji :—visa! Ir Cezaris čia, nuo kontoristų pas savus

grįžo, papsi pypkę, raudona ugnimi žėruoja, juodi jo ūsai parudavę, klausia:

— Na, kaip sekasi, kapitone? Sotus alkano nesupras. Tuščias klausi­

mas — kaip sekasi?

126

— Kaip ten seksis? — trukteli pečiais ka­pitonas.— Nusivariau, vos nugarą beištiesiu.

Tu, girdi, susiprask, duok užsirūkyti. Duoda Cezaris ir užsirūkyti. Brigadoje jis

vien su kapitonu ir tedraugauja, daugiau nėr kam širdį atverti:

— Trisdešimt antrojoj žmogaus trūksta! Trisdešimt, antro joj !—ūžia visi.

Nudūmė 32-sios brigadininko padėjėjas, o su juo dar vienas vyras — į autoremonto dirbtuves, ieškoti. O minioje: kas, kaip? — klausinėja. Išgirdo Šuchovas: nėra mažiuko juočkio moldavo. Kuris gi tai moldavas? Ar ne tas, kuris, sako, buvęs rumunų šnipas, tik­ras šnipas?

Šnipų — kiekvienoje brigadoje po pen­ketą, bet tai netikri, pramanyti šnipai. By­lose jie šnipai, o iš tikrųjų paprasčiausi be­laisviai. Ir Šuchovas toks pat šnipas.

O šis moldavas — tikras šnipas. Sargybos viršininkas kai žvilgterėjo į są­

rašą, taip ir pajuodo visas. Juk jeigu pabėgo šnipas — kas tada bus sargybos viršininkui?

O visą minią ir Suchovą pyktis ima. Juk tai gyvatė, rupūžė, šunsnukis, smirdžius, niek­šas? Jau dangus patamsėjo, tik mėnuo švie­čia, žvaigždės sužibo, į naktį šaltis kyla, o jo, šunpalaikio, nėra! Ką, neprisidirbo, žal­tys? Valdiškos dienos maža, vienuolikos va­landų, nuo tamsos ligi tamsai? Palauk, pro­kuroras pridės!

127

Ir Šuchovui keista, kad kas būtų galėjęs taip dirbti, skambalo negirdėdamas.

Suchovas visai pamiršo, kad jis pats ką tik taip dirbo,— ir pyko, kad per anksti zekai renkasi prie vartų. Dabar jis šalo kartu su visais, ir niršo kartu su visais, k jei dar pus­valandį, rodės, sulaikys juos šitas moldavas, jeigu tik atiduotų jį sargyba miniai — sudras­kytų kaip vilkai veršiuką!

Štai kada šaltis ėmė spausti! Niekas,nenu­stovi vietoje — arba trypčioja, arba žengia du žingsnius į priekį, du atgal.

O žmonės svarsto: ar galėjo moldavas pabėgti? Na, jeigu dar dieną pabėgo — kas ki­ta, o jeigu pasislėpė ir laukia, kol iš bokšte­lių sargybą nuims —- nesulauks. Jeigu pėd­sako, kur iššliaužė, po spygliuota viela nesu­r a s — tris paras zonoje ieškos ir tris paras bokšteliuose tupės. Gali ieškoti ir visą savai­tę. Toks jau jų statutas, seni kaliniai žino. Ap­lamai, jeigu jau kas pabėga — sargybai ne­bėra gyvenimo, vaiko juos be miego ir be valgio. Kartais taip įniršta, kad gyvo bėglio nebeima.

Cezaris kalbina kapitoną: — Pavyzdžiui, pensnė ant laivo lyno pa­

kibo, prisimenate? — Taip. . .— Kapitonas traukia dūmelį. — Arba vežimėlis kopėčiomis tik ritasi,

ritasi.

128

— Taip. . . Bet ten jūrininkų gyvenimas truputį kaip operetėje.

— Matote, mes esame išlepinti šiuolaiki­nės filmavimo technikos. . .

— Ir kirmėlės mėsoje tiesiog kaip sliekai šliaužioja. Nejaugi tokios ir buvo?

— Bet smulkesnių kino priemonėmis ne­parodysi!

— Manau, kad jei tą mėsą mums dabar į stovyklą vietoj mūsiškės žuvelės atvežtų, nemazgoję, negrandę suverstų į katilą, tai mes. . .

— A-a-a! — sukliko zekai.— Ū-ū-ū! Pamatė: iš autoremonto dirbtuvių išniro

trys žmogystos — vadinasi, su moldavu. — U-ū-ū! — gaudžia minia prie vartų. O kai šie pribėgo arčiau, tai subliuvo: — Gy-va-tė! Galvi-ijas! Maz-gotė! Šuva

nususęs! Liurbis! Niekšas! Rupūžgalvis! Ir Šuchovas taip pat šaukia: — Gy-va-tė! Bet juk tai ne juokai — daugiau kaip pus­

valandį laiko iš penkių šimtų žmonių atėmė! O dabar bėga kaip peliukas susigūžęs. — Stok! — rėkia sargybinis. Ir užsira­

š o — Ka—-keturi šimtai šešiasdešimtas. Kur buvai?

O pats prieina ir karabiną buože suka. Iš minios vis šaukia: — Šunsnukis! Niekšas! Rupūžė!

9 A. Solženicynas 129

O kiti, kai tik pamatė, kad seržantas buo­že karabiną atgręžia, iš karto nuščiuvo.

Tyli moldavas, galvą nunėręs, nuo sargy­binio traukiasi. Į priekį išėjo 32-sios briga­dininko padėjėjas:

— Jis, gyvatė, ant tinkavimo pastolių už­sikorė, nuo manęs slėpėsi, o ten sušilo ir už­snūdo.

Ir pasmakrėn jam kumščiu! Ir gūbrin! O tuo pačiu nuginė jį nuo sargybinio. Susverdėjo moldavas, o tuo metu iššoko

iš tos pačios 32-sios vengras ir — koja jam į užpakalį, į užpakalį!

Čia tau tai ne šnipinėti. Šnipinėti kiek­vienas kvailys moka. Šnipo gyvenimas šva­rus, linksmas. O pamėgink katorginėje sto­vykloje dešimt metų prie bendrų darbų iš­laikyti!

Nuleido sargybinis karabiną. O sargybos viršininkas šaukia: — Pa-sitraukt nuo vartų! Iš-sirikiuot po

penkis! Tai šunes, vėl skaičiuos! Kam gi dabar

skaičiuoti, jei ir taip aišku? Suūžė zekai. Vi­sas pyktis nuo moldavo persimetė į sargybą. Triukšmauja ir nuo vartų nesitraukia.

— Ką-ą?! — subliuvo sargybos viršinin­kas.— Norite, kad ant sniego pasodinčiau? Tuojau pasodinsiu! Iki ryto išlaikysiu!

Juokai prasti, ims ir pasodins. Jau kiek kartų . sodino. Netgi guldė: „Gulk! Ginklus

130

paruošt kovai!" Taip būdavo — zekai žino. Ir pradėjo pamažėle nuo vartų slinkti.

— Pa-sitraukt! Pa-sitraukt! — ragina sar-gyba.

— Ir ko jūs, žalčiai, prie tų vartų spau-džiatės, iš tiesų? — užpakaliniai pyksta ant priekinių. Ir traukiasi stumiami.

— Iš-si-rikiuot po penkis! Pirmas! Antras! Trečias!

O mėnulis jau visu skaistumu šviečia. Pa-blyško, dingo jo raudonumas. Pakilo jau per gerą ketvirtį savo kelio. Pražuvo vakaras! .. Prakeiktas moldavas. Prakeikta sargyba. Pra­keiktas gyvenimas!

Priešakiniai, jau suskaičiuoti, atsigręžia, stiepiasi ant pirštų galų, lenda pasižiūrėti — ar paskutiniam penkete liko du ar trys. Nuo to dabar visas gyvenimas priklauso.

Vienu metu Šuchovui pasirodė, jog pas­kutiniame penkete jų paliks keturiese. Nu­stėro iš baimės: vienu per daug! Vėl teks perskaičiuoti! O, pasirodo, Fetiukovas, šaka­las, iš kapitono nuorūkos tykojo, užsižiopso­jo, į savo penketą laiku nestojo ir pasidarė lyg ir atliekamas.

Sargybos viršininko padėjėjas Įpykęs į sprandą jam, Fetiukovui.

Taip ir reikia! Paskutiniame penkete — trys žmonės.

Skaičius geras, ačiū viešpačiui!

131

— Pa-sitraukt nuo vartų! — vėl koman­duoja sargyba.

Tačiau šį kartą zekai neburba, mato: iš­eina kareiviai iš sargybos būstinės ir supa aikštę anapus vartų.

Vadinasi, išleis. Laisvųjų dešimtininkų nematyti, darbo

vykdytojo taip pat, nešasi vyrukai malkas. Atidarė vartus, o jau ten, už jų, prie sie­

nojų barjerų, sargybos viršininkas ir kontro­lierius stovi:

— Pir-rmas! Antras! Trečias! . . Jeigu dar kartą skaičius bus geras — pa­

leis sargybą iš bokštelių. O nuo tolimų bokštelių išilgai zonos kiek

dar reikia vėžlinti! Kai paskutinį zeką išve­da iš zonos ir skaičius geras — tik tuomet telefonu į visus bokštelius paskambina: nu­lipti Ir jeigu sargybos viršininkas protingas, tai tuojau ir žygiuojame: žino, jog zekas nie­kur nepabėgs, ir kad tie iš bokštelių koloną pasivys, o jeigu pasitaiko sargybos viršinin­kas mulkis — bijo, kad jam kariuomenės prieš zekus neužteks, ir laukia.

Iš tokių avigalvių yra ir šios dienos sar­gybos viršininkas. Laukia.

Per visą dieną šaltyje sustiro zekai, ko galo negauna. Ir, po darbo stovėdamas, dar ištisą valandą šalk. Ir vis dėlto ne taip šal­tis geria, kaip pyktis ima: pražuvo vakaras! Jau jokių reikalų zonoje neatliksi.

132

— O iš kur jūs taip gerai pažįstate anglų laivyno buitį? — klausia kažkas iš gretimo penketo.

— Matote, aš beveik visą mėnesį gyve­nau anglų kreiseryje, turėjau ten savo ka­jutę. Aš lydėjau jūrų konvojų. Buvau pas juos ryšių karininku. O paskui, įsivaizduoki­te, po karo anglų ąfimirolas, velniai jį pa­rautų, atsiuntė man atminimui dovaną. „Kaip dėkingumo ženklą." Stebiuosi ir keikiu! ..

Keista. Keista darosi pasižiūrėjus: plika stepė, palikta zona, mėnesienoje spindi snie­gas. Sargybiniai jau išsidėstė — per dešimt žingsnių vienas nuo kito, rankose ginklai. Juoda tų zekų banda, ir tokiu pat bušlatu — Šč-311 —smogus, kuriam be auksinių antpe­čių ir gyvenimas, atrodo, buvo nesupranta­mas, su anglų admirolu bičiuliavosi, o dabar su Fetiukovu neštuvus velka.

Žmogų galima ir šiaip, ir taip pasukti. . . Na, susirinko sargyba. Sukomandavo be

jokių įžangų, tiesiai: — Zengte marš! Greičiau! Ne jau, papūsk dabar — greičiau! Nuo

visų objektų atsilikome, tai nėra ko ir sku­bėti. Ir nesusitarę visi zekai suprato: jūs mus laikėte, dabar mes jus palaikysime. Jums irgi, matyt, šiluma rūpi. . .

— Žingsnį plačiau! — šaukia sargybos viršininkas.— Žingsnį plačiau, vedantysis!

133

Papūsk — „žingsnį plačiau"! Eina zekai koja už kojos, nukorę galvas, lyg į laidotu­ves. Mums dabar vis tiek, ar šiaip, ar taip, į stovyklą — paskutiniai. Nenorėjot su mu­mis žmoniškai — dabar nors plyšk berėkda­mas.

Pašūkavo pašūkavo sargybos viršininkas „žingsnį plačiau!" ir suprato: neis zekai grei­čiau. Ir šaudyti negalima: eina penketais, ko­lona, sutartinai. Neturi sargybos viršininkas valdžios ginti zekus greičiau. (Rytais zekai tuo ir gelbstisi, kad į darbą kiūtina pamažė­le. Kas greitai bėga, tas savo bausmės sto­vykloje neišsėdės — nusivarys, nusibaigs.)

Taip ir žengiame — vienodai, tvarkingai. Tik sniegas po kojų girgžda. Kai kas kalbasi patyliukais, o kai kas tyli. Ėmė Šuchovas gal­vot i— ko jis dar iš ryto zonoje neužbaigė daryti? Ir prisiminė — ambulatorija! Štai kas nuostabu: bedirbdamas visiškai užmiršo am­bulatoriją!

Kaip tik šiuo metu priima ambulatorijoje. Jeigu nevakarieniausi, dar galima suspėti. Bet dabar lyg ir nebemaudžia. Ir temperatū­ros neras. . . Tik laiką sugaiši! Apsieisim be daktarų. Tie daktarai tik į medinį bušlatą nuvarys.

Ne ambulatorija jam dabar rūpėjo, o kaip prie vakarienės ką prisidūrus. Visa viltis, jeigu Cezaris gaus siuntinį — jau seniai me­tas.

134

Ir staiga zekų kolona sakytum nebe ta pa­sidarė. Susiūbavo, pametė koją, trūktelėjo pirmyn, sugaudė sudūzgė, ir štai užpakaliniai penketai ir Šuchovas nebegalėjo pasivyti ei­nančių priekyje, turėjo pabėgėti. Paeis kele­tą žingsnių ir vėl tekini.

Kai kolonos galas užsirito ant kalvos, tai ir Šuchovas pamatė: dešinėje nuo jų, toli ste­pėje, juodavo dar viena kolona. Žygiavo už akių mūsų kolonai ir, tur būt, išvydę mus, irgi paspaudė sparčiau.

Tai galėjo būti tiktai mechaninės gamyk­los kolona, joje apie trys šimtai žmonių. Ir jiems, vadinasi, nepasisekė, juos irgi sulaikė. Bet už ką gi? Juos kartais ir darbe sulaiko, jei kokios mašinos nebaigia remontuoti. Ta­čiau jiems tai niekai, jie visą dieną būna ši­lumoje.

Na, dabar kas ką! Bėga vyrai, tiesiog bė­ga. Ir sargyba dumia risčia, tik sargybos vir­šininkas šūkalioja:

— Neišsitęsti! Iš užpakalio paskubėti! Pa­skubėti!

Kad tu nusprogtum, ko tu čia kranksi? Argi mes neskubam?

Kas ką kalbėjo, apie ką galvojo — viską užmiršo, kolona gyveno viena mintimi:

— Pralenkti! Užbėgti už akių! Ir taip viskas susimaišė, nebeatskirsi, kur

rūgštu, kur saldu, kad netgi sargyba zekams

135

atrodė jau ne priešas, o draugas. Priešas — tai toji kita kolona.

Iš karto visi pralinksmėjo, ir pyktis išga­ravo,

— Greičiau, greičiau! — galiniai šaukia priešakiniams.

Atidūmė mūsų kolona ligi gatvės, o me­chaninės gamyklos kolona dingo gyvenamų­jų namų kvartalo gale. Prasidėjo lenktynės nemačiomis. Dabar mūsų kolonai, žengian­čiai viduriu gatvės, teko pramintas kelias. Ir sargybiniams iš šonų ne taip klampu. Tai čia mes ir turime juos aplenkti!

Reikia mechanikus pralenkti dar ir dėl to, kad stovyklos sargyba juos ypač ilgai kre­čia. Nuo to laiko, kai stovykloje pradėjo žmones piauti, viršininkai mano, jog peilius pasidaro mechaninėje gamykloje, į stovyklą jie patenka iš ten. Ir todėl, įeinant į stovyk­lą, mechanikus ypač atidžiai iškrato. Vėlų rudenį, jau žemė buvo įšalusi, o jiems vis šaukė:

— Nusiaut batus, mechaninė gamykla! Paimt batus į rankas!

Taip basus ir tikrino. O ir dabar, šaltis ne šaltis, beda pirštu

pasirinktinai: — Nagi, nusimauk dešinį veltinį! O tu —

kairį nusiauk! Nusiauna veltinį zekas ir, šokinėdamas

136

ant vienos kojos, turi tą veltinį iškratyti ir autus išpurtyti — peilio, girdi, nėra.

O Suchovas girdėjo, — nežinia, ar tai tie­sa, ar ne,— jog mechanikai dar vasarą du tinklinio stulpus į stovyklą atsinešė, o tuose stulpuose visi peiliai buvo paslėpti. Po de­šimtį ilgų kiekviename. Dabar stovykloje ret­karčiais jų suranda — čia vienur, čia kitur.

Taip protekiniais pro naująjį klubą pra-kulsnojo, pro gyvenamąjį kvartalą, medžio apdirbimo dirbtuves ir išdrožė į tiesų pasisu­kimą prie stovyklos sargybinės.

— U-hu-hu! — vienu balsu sugaudė ko­lona.

Į šią kelių sankryžą ir taikėm! Mechani­nės gamyklos kolona už pusantro šimto met­rų dešinėje, atsiliko.

Na, dabar galima eiti ramiai. Kolonoje visi džiaugiasi. Kiškio džiaugsmas: girdi, avys dar ir mūsų bijo.

Ir štai — stovykla. Kokią rytą palikome, tokia ji ir dabar: naktis, zonoje žiburiai virš ištisinės tvoros, ir ypač tankiai dega žibintai priešais sargybinę — visa šmono aikštelė lyg saulės nužerta.

Tačiau, dar nepriėjus sargybinės. .. — Stok! — šaukia sargybos viršininko

padėjėjas. Ir, atidavęs savo automatą karei­viui, pribėga prie pat kolonos (jiems su au­tomatu neleidžiama arti prieiti). — Visi, kas

137

stovi dešinėje ir turi malkų,— mest malkas į dešinę!

O malkas zekai nešėsi iš kolonos krašto neslėpdami — padėjėjas viską mato. Vienas ryšuliukas nulėkė, antras, trečias. Kai kurie nori paslėpti šakaliukus kolonos viduje, bet kaimynai jiems:

— Dėl tavęs ir iš kitų atims! Mesk ge­ruoju!

Kas svarbiausias kalinio priešas? Kitas kalinys. Jeigu kaliniai tarp savęs nesirietų, nieko jiems nepadarytų viršininkai.

— Ma-arš! — šaukia sargybos viršininko padėjėjas.

Ir nudrožėme sargybinės link. Prie sargybinės sueina penki keliai —

prieš valandą jais traukė visi objektai. Šiuos kelius pavertus gatvėmis, šitos sargybinės ir šmono vietoje būsimajame mieste būtų svar­biausia aikštė. Dabar iš visų pusių jais kūp­rina zekai, o tuomet demonstracijos čia susi­tiktų.

Prižiūrėtojai jau šildėsi sargybinėj. Išeina, skersai kelio atsistoja.

— At-sisegt bušlatus! Šimtasiūles atsise­gioti

Ir rankas išskečia. Apglėbti ruošiasi be-tikrindami. Per "šonus patapnoti. Aplamai kaip ir rytą.

Dabar atsisegioti nebaisu, namo einam. Taip ir sako visi —„namo".

138

Kitų namų nėr kada per dieną nė prisi­minti.

Jau kolonos priešakį krėtė, kai Šuchovas priėjo prie Cezario ir tarė:

— Cezari Markovičiau! Aš nuo sargybi­nės nubėgsiu tiesiai į siuntinių punktą ir už­imsiu eilę.

Atsuko Cezaris į Šuchovą tarsi nulietus juodus ūsus, dabar iš apačios apšarmojusius:

— Ką čia, Ivanai Denisyčiau, užiminėsi? Gal nė siuntinio nebus.

— Na, nebus -— maža bėda. Dešimt minu­čių palauksiu, jei neateisite — aš į baraką.

(Pats Šuchovas galvoja: jei ne Cezaris, tai gal kas kitas ateis, kuriam bus galima par­duoti vietą eilėje.)

Aiškiai matyti — pasiilgo Cezaris siunti­nio:

— Na, gerai, Ivanai Denisyčiau, bėk, už­imk. Dešimt minučių palauk, ne daugiau.

O šmonas jau visai priartėjo. Šiandien nuo tikrintojų Šuchovas neturi ko slėpti, eina jis be baimės. Neskubėdamas atsisagstė buš-latą, šimtasiūlę irgi atleido po brezentiniu dirželiu.

Ir nors nieko draudžiamo jis šiandien ne­prisiminė turįs, bet per aštuonerius sėdėjimo metus įprato būti atsargus. Ir jis įkišo ranką į kišenę ant kelio — įsitikinti, kad ten, kaip jis gerai žinojo, tikrai tuščia.

139

Tačiau ten buvo piūklelis — gabaliukas piūklo! Piūklelis, kurį jis per savo ūkiškumą pasiėmė šiandien darbo zonoje ir visiškai ne­sirengė neštis į stovyklą.

Jis nemanė neštis, bet dabar, kai jau atsi­nešė,— numesti buvo neapsakomai gaila. Juk iš jo galima padirbdinti mažytį ir batsiuvio, ir siuvėjo peiliuką!

Jeigu jis būtų ketinęs jį neštis, būtų su­radęs ir kur gerai paslėpti. O dabar beliko tik dvi eilės priešais jį, ir štai pirmasis iš tų penketų atsiskyrė ir nuėjo į šmoną.

Reikėjo žaibiškai spręsti: arba, užlindus už paskutinio penketo, nepastebimai numesti jį į sniegą (kur jį paskui suras, bet nežinos kieno), arba neštis!

Už šitą piūklelį, jeigu jį palaikytų peiliu, galėtų duoti dešimt parų karcerio.

Tačiau batsiuvio peiliukas — uždarbis, duona!

Gaila mesti. Ir Šuchovas įkišo jį į vatinę pirštinę. Tuo metu sukomandavo stoti į šmoną se­

kančiam penketui. Ir, stipriai apšviesti, jie liko trys pasku­

tiniai: Senka, Šuchovas ir vyrukas iš 32-sios, bėgęs moldavo ieškoti.

Jų buvo tik trys, o priešais stovėjo penki prižiūrėtojai — vadinasi, galima buvo pa-

140

gudrauti, išsirinkti, prie kurio iš dviejų de­šinėj stovinčių prieiti. Šuchovas išsirinko ne jaunąjį raudonskruostį, o senąjį žilaūsį. Se­nasis, žinoma, buvo daugiau patyręs ir leng­vai surastų, jei panorėtų, bet jis buvo senas, taigi jam tarnyba turėjo įgristi iki gyvo kaulo.

O tuo metu Šuchovas abi pirštines, su piukleliu ir tuščiąją, nusimovė, sugniaužė jas vienoje rankoje (tuščią pirštinę atkišo į prie­kį), į tą pačią ranką paėmė juostos virvutę, šimtasiūlę atlapojo iki galo, bušlato ir šimta­siūlės skvernus paslaugiai užlenkė į viršų (niekad jis toks paslaugus nebuvo per šmo-ną, o dabar norėjo parodyti, kad visas kaip ant delno — še, imk mane!)—ir po koman­dos žengė prie žilaūsio.

Zilaūsis prižiūrėtojas patapnojo Šuchovui per šonus ir nugarą, per kišenę virš kelio plekštelėjo — nieko nėra, pamaigė bušlato ir šimtasiūlės skvernus — irgi nieko nėra. Ir, jau praleisdamas, dėl tikrumo dar paglamžė atkištą Šuchovo pirštinę — tuščiąją.

Prižiūrėtojas suspaudė pirštinę, o Šucho­vui paširdžius tarsi replėmis sugniaužė. Jeigu antrąją pirštinę šitaip spustels — amen, kar­ceris, trys šimtai gramų, ir karštas maistas tik kas trečią dieną. Jis iš karto įsivaizdavo, kaip ten nusilps, išbadės ir sunku bus atgauti jėgas, grįžti į dabartinę, nesočią, bet ir neal-kaną būklę.

141

Ir dabar jis giliai, pakiliai pasimeldė: „Viešpatie! Išgelbėk! Neduok man karce­rio!"

Visos šios mintys pralėkė tuo metu, kai prižiūrėtojas glamžė pirmąją pirštinę ir jau kėlė ranką prie antrosios (jis būtų iš karto abiem rankom jas apčiupinėjęs, jei Šuchovas būtų laikęs pirštines atskirai kiekvienoje ran­koje). Bet tuo metu pasigirdo, kaip šmono vyresnysis, skubėdamas greičiau baigti kra­tą, šūktelėjo sargybai:

— Na, vesk mechaninę! Ir žilaūsis prižiūrėtojas, užuot ėmęs ant­

rąją Šuchovo pirštinę, numojo ranka — gir­di, drožk. Ir praleido.

Šuchovas nusivijo savuosius. Jie jau buvo išrikiuoti po penkis tarp dviejų ilgų sieno­jų — barjerų, panašių į tuos, prie kurių ri­šami arkliai turguje, ir kolona ėjo tarp jų kaip varykla. Bėgo jis lengvai, žemės nesiek­damas, ir atsidėkodamas nebepasimeldė, nes nebuvo laiko, na, ir nebereikėjo.

Sargyba, kuri vedė jų koloną, pasitraukė j šalį, užleisdama kelią mechaninės gamyk­los sargybai, ir telaukė tik savo viršininko. Visas malkas, kurias jų kolona numetė iki šmono, sargybiniai susirinko, o malkos, ku­rias per šmoną atėmė prižiūrėtojai, buvo su­verstos į krūvą prie sargybinės.

Mėnulis kilo vis aukščiau, ir baltą švie­sią naktį vis labiau spaudė šaltis.

142

Eidamas į sargybinę atsiimti pakvitavimo už keturis šimtus šešiasdešimt tris galvas, sargybos viršininkas pasikalbėjo su Priacha, Volkovojaus padėjėju, ir šis šūktelėjo:

— Kė — keturi šimtai šešiasdešimtas! Moldavas, slėpęsis kolonos gilumoje, at­

siduso ir išėjo prie dešinio barjero. Jis ir da­bar buvo susigūžęs ir nukoręs galvą.

— Eik čia! — parodė jam Priacha aplink barjerą.

Moldavas apėjo. Ir liepė jam rankas su­nerti už nugaros ir čia stovėti.

Vadinasi, užkars jam mėginimą pabėgti. Į BUR'ą pasodins.

Nepriėjus vartų, iš abiejų varyklos pusių stojo du sargai, trijų žmogaus ūgių aukščio vartai lėtai atsivėrė, ir pasigirdo komanda:

— Ri-ikiuok po penkis! („Pasitrauk nuo vartų" čia nereikia: visi vartai visuomet at­sidaro zonos vidun — jeigu zekai iš vidaus ir visu būriu juos užgriūtų, negalėtų išlaužti.) Pirmas! Antras! Trečias! . .

Štai per šitą vakarinį perskaičiavimą, grįždamas pro stovyklos vartus, visą dieną vėjų gairintas, sustipęs, peralkęs, zekas vieno tetrokšta — kaušo karštų liesų kopūstų: jie dabar jam tarsi lietus sausroj,— kaip už au­sies juos išmestų. Šis kaušas dabar jam bran­gesnis už laisvę, už visą buvusį ir būsimą gyvenimą.

143

Žengdami pro stovyklos vartus, zekai jautėsi lyg kariai po karo žygio — smagūs, perėję per ugnį, veržlūs — ke-elią!

Pridurkui nuo štabo barako žiūrėti į plūs­tančias stovyklon zekų bangas — baisu.

Štai nuo šio perskaičiavimo, nuo rytinio skambalo į darbus pusę septynių, pirmą kar­tą zekas tampa laisvu žmogumi. Praėjome didžiuosius zonos vartus, praėjom mažuosius priešzonio vartus, dar praėjome didžiuoju taku tarp dviejų tvorų, o dabar — drožk, kur nori.

Eik, kur nori, o brigadininkus darbų skirstytojas gaudo:

— Brigadininkai! Į PPČ! Šuchovas pasileido pro BUR'ą, tarp bara­

kų ir — tiesiai į siuntinių punktą. O Cezaris nesižemindamas, oriai nuėjo į kitą pusę, kur aplink stulpą knibždėte knibždėjo zekai, o prie stulpo buvo prik'alta fanerinė lentelė, ir joje cheminiu pieštuku surašyti visi, kas šiandien gauna siuntinius.

Stovykloje rečiau rašo popieriuje, dau­giausia — faneroje. Lentoje kažkaip tvirčiau, tikriau. Joje ir viršininkai, ir darbų skirstyto­jai zekų galvas skaičiuoja. O rytoj nuskutai ir vėl rašyk. Ekonomija.

Kas zonoje pasilieka, dar ir taip medžio­ja: perskaito lentelėje, kam yra siuntinys, pasitinka jį čia, prie didžiojo tako, išsyk ir

144

numerį praneša. Ką-ne-ką, o cigaretę ir to­kiam duoda.

Atbėgo Šuchovas į siuntinių punktą — prie barako toks priestatas, o prie to priesta­to dar prilipdyta priemenė. Priemenė iš lau­ko be durų, šaltis laisvai vaikščioja, o joje lyg ir jaukiau — juk po stogu.

Priemenėje eilė išilgai sienos išsiraičiusi. Užėmė ir Šuchovas. Apie penkiolika žmonių priekyje — tai užtruks daugiau kaip valan­dą, kaip tik iki komandos gulti. O jau kas iš ŠEC'o kolonos nuėjo sąrašų žiūrėti, tie bus po Šuchovo. Ir visi mechanikai. Kad tik jiems netektų siuntinių antrą kartą ateiti — rytoj iš ryto.

Stovi eilėje zekai su krepšeliais, su mai­šeliais. Ten, už durų (pats Šuchovas šioje sto­vykloje nė karto negavo siuntinio, bet iš kal­bų žino), kirvuku atidaro siuntinio dėžutę, prižiūrėtojas viską savo rankomis išima, ap­žiūri. Ką perpiauna, ką perlaužia, ką apčiupi­nėja, perpila. Jeigu pasitaiko koks skystis stikliniuose ar skardiniuose induose, atidaro ir išpila tau — nors rieškučias pakišk ar iš rankšluosčio kapšą pasidaryk. O indų neati­duoda, kažko bijo. Jeigu pasitaiko koks py­ragas, saldumynas retesnis arba dešra, žuvis, tai prižiūrėtojas ir atsikanda. (O pamėgink pasiginčyti — tuojau prikibs, sakys, kad šitas draudžiama, o šito negalima, ir siuntinio ne­išduos. Kas gauna siuntinį, pradedant prižiū-

10 A. Solženicynas 145

rėtoju, turi duoti, duoti ir duoti.) O kai baigia siuntinį tikrinti, siuntinio dėžės irgi negrąži­na — susižerk viską į maišelį, nors ir į buš-lato skverną ir nešdinkis, užleisk vietą kitam. Kitą taip užkutrina, jog jis net pamiršta kai ką pasiimti. Šito atsiimti nebegrįžk. Nebėra.

Kadaise, dar Ust-Ižmoje, Šuchovas porą kartų gavo siuntinį. Bet ir pats žmonai para­šė: nueina, girdi, perniek, nebesiųsk, neati­trauk nuo vaikučių.

Nors laisvėje Šuchovui lengviau buvo iš­maitinti visą šeimą, negu čia patį save, tačiau jis žinojo, kiek tie siuntiniai kainuoja, ir su­prato, kad dešimt metų iš šeimos jų nepraši­nėsi. Tai jau geriau be jų.

Bet nors jis taip ir nusprendė, vis dėlto kiekvieną kartą, kai brigadoje ar barake kas arti gaudavo siuntinį (tai yra beveik kasdien), suspausdavo širdį, kad siuntinys ne jam. Ir nors jis griežtai uždraudė žmonai netgi Vely­koms ką nors siųsti ir niekuomet neidavo prie stulpo su sąrašais, nebent turtingo bri­gados draugo siunčiamas,— jis kažkodėl kar­tais laukdavo, jog atbėgs kas ir pasakys:

— Šuchovai! Ko gi tu neini atsiimti? Tau siuntinys!

Tačiau niekas neatbėgo. . . Ir prisiminti Temgeniovo kaimą, ir gim-

tąją pirkią vis mažiau ir mažiau buvo pro­gų... Čionykštis gyvenimas engė jį nuo ko-

146

mandos keltis iki komandos gulti, neleisda­mas pasinerti tuščiuose prisiminimuose.

Dabar, stovėdamas tarp tų, kurie greitai tikėjosi atsikąsti lašinių, užsitepti ant duonos sviesto ar pasisaldyti cukrum arbatos puode­lį, Šuchovas tetroško tik vieno: suspėti su savo brigada į valgyklą ir balandą suvalgyti karštą, o ne ataušusią. Atšalusi ir pusės karš­tos neatstoja.

Šuchovas manė taip: jeigu Cezario pa­vardės sąrašuose nebuvo, tai jis jau seniai barake ir prausiasi. O jeigu pavardė yra, tai jis dabar rankioja maišiukus, plastmasinius puodukus,— žodžiu, kur susidėti. Todėl Šu­chovas ir pažadėjo dešimt minučių palaukti.

Čia, eilėje, Šuchovas išgirdo ir naujieną: šią savaitę sekmadienio irgi nebus, vėl pasi­glemžia sekmadienį. Taip jis ir manė, ir visi taip manė: jeigu per mėnesį išeina penki sekmadieniai, tai tris leidžia švęsti, o du į darbus varo. Šito jis tikėjosi, tačiau išgir­do — ir nuėjo per širdį: sekmadienis tai sa­vas, kaipgi jo negailėsi? Bet gerai eilėje šne­ka: viršininkai moką taip padaryti, kad ir zonoje poilsio' diena tau per pakaušį išeina, vis ką nors išranda — tai prie pirties ką pri­statyti, tai sieną išvaryti, kad kelio nebūtų, tai kiemą valyti. Arba sugalvoja matracus keisti, dulkinti ar blakes vagoniukuose nai­kinti. Arba užsimano pagal nuotraukas asme-

147

nybes tikrinti. Arba inventorizaciją: išeik su visais daiktais į kiemą ir sėdėk pusę dienos.

Labiausiai juos, matyt, erzina, jei zekas po pusryčių miega.

Eilė, nors ir lėtai, bet slinko. Be eilės, nie­ko neatsiklausę, nustūmę priešakinį, užėjo vienas kirpėjas, vienas buhalteris ir vienas iš KVČ. Bet tai buvo ne pilki zekai, o tvirti stovyklos pridurkai, pirmutiniai niekšai, kurie sėdi zonoje. Šiuos žmones zekai laikė ir mėš­lo nevertais (kaip ir šie zekus). Tačiau gin­čytis su jais buvo tuščias darbas: pridurkai ir tarpusavyje, ir su prižiūrėtojais eina išvien.

Suchovo priekyje liko apie dešimt žmo­nių, iš užpakalio dar prisidėjo septyni, ir tuo metu, pasilenkęs tarpdury, įėjo Cezaris su savo kailine kepure, atsiųsta iš laisvės. (Kad ir ta kepurė. Kažkurį Cezaris patepė, ir leido jam nešioti švarią naują miestišką kepurę. O kitiems netgi palaikes frontines nutraukė nuo galvos ir išdavė stovyklines, iš kiaulės odos.) .

Cezaris nusišypsojo Šuchovui ir tuojau užkalbino akiniuotą keistuolį, kuris eilėje visą laiką skaitė laikraštį:

— A-a, Piotras Michalyčius! Ir pražydo abiejų veidai kaip aguonos.

Tas keistuolis sako: — O aš naujas „Vakarines" turiu, žiūrė­

kite! Banderole atsiuntė. — Nejaugi?! — Ir Cezaris įninka į tą laik-

148

raštį. O palubėje lemputė vos vos žiba — ką ten smulkiomis raidėmis perskaitysi?

— Čia baisiai įdomi recenzija apie Za­vadskio premjerą! . .

Jie, maskviečiai, vienas kitą iš toli užuo­džia, kaip šunes. Ir susiėję vis saviškai apsi-uosto. Ir taip greitai burbuliuoja, lyg lenkty­nių eitų, kuris daugiau žodžių pasakys. O kai taip greitai mala, tai retai rusišką žodį išgir­si — klausaisi jų tarsi latvių ar rumunų.

Vis dėlto Cezario rankoje —: visi maišiu­kai, viskas kaip reikiant.

— Tai aš šitąjį. . . Cezari Markovi-čiau...— švebeldžiuoja Suchovas. —: Gal man eiti?

— Žinoma, žinoma,— pakėlė juodus ūsus nuo laikraščio Cezaris.— Tai, vadinasi, už ko aš stoviu? Kas už manęs?

Išaiškino jam Suchovas, kas už ko stovi, ir, nelaukdamas, kol Cezaris pats užsimins apie vakarienę, paklausė:

— O vakarienę jums atnešti? (Tai reiškia atnešti iš valgyklos į baraką,

su katiliuku. Nešioti griežtai draudžiama, tuo reikalu buvo daug įsakymų. Gaudo ir ant žemės iš katiliukų išpila, ir į karcerį sodi­na — ir vis vien neša ir neš, nes kas turi rei­kalų, tas niekuomet su brigada į valgyklą nesuspėja.)

Paklausė, ar atnešti vakarienę, o pats pa­galvojo: „Bet nejaugi tu būsi toks nagas? Va-

149

karienės man nepadovanosi? Juk vakarienei košės nėra, gryna balanda! .."

— Ne, ne,— nusišypsojo Cezaris, — va­karienę pats suvalgyk, Ivanai Denisyčiau!

Šuchovas šito tik ir telaukė! Dabar jis lyg laisvas paukštis purptelėjo iš po priemenės stogo — ir per zoną, per zoną!

Zuja zekai į visas puses! Vienu metu sto­vyklos viršininkas tokį įsakymą buvo išlei­dęs: pavieniui kaliniams vaikščioti po zoną draudžiama. O kur galima — vesti visą bri­gadą išrikiavus. O kur visai brigadai iš karto nereikia,— sakysime, į ambulatoriją ar išvie­tę,— tai sudaryti grupes po keturis — penkis žmones ir vyresnįjį iš jų paskirti, kuris vestų išrikiuotus savuosius, ten palauktų, o atgal — vėl rikiuotėje.

Stovyklos viršininkas atkakliai laikėsi šio įsakymo. Niekas nedrįso jam prieštarauti. Prižiūrėtojai graibstė pavienius zekus, nume­rius užsirašinėjo, į BUR'ą tempė, o įsakymas nuėjo niekais. Tyliai, kaip ir daugelis triukš­mingų įsakymų nueina niekais. Sakysime, patys iškviečia žmogų pas operatyvinį įga­liotinį — negi siųsi su juo visą komandą! Arba tau prireikė savų produktų į saugyklą, o kam aš kartu turiu eiti? O štai kitas į KVČ užsimanė, laikraščių pasiskaityti — kas gi eis su juo? O tam veltinius reikia nešti taisyti, o šiam — į džiovyklą, o trečiam tiesiog iš ba­

150

rako į baraką prireikė (iš barako į baraką labiausiai draudžiama) — kaip juos sulaikysi?

Šiuo įsakymu viršininkas norėjo paskuti­nę laisvę atimti, bet taip tam pilvūzui ir ne­išdegė.

Pakeliui į baraką susitikęs prižiūrėtoją, Suchovas dėl visa ko kilsterėjo kepurę ir užbėgo vidun. Barake klegesys: dieną kaž­kuriam davinį nudžiovė, ant tvarkdarių šau­kia, ir tvarkdariai šaukia. O 104-sios kampas tuščias.

Laimingu Suchovas laiko tą vakarą, kai, sugrįžęs į zoną, matracus randa neišvarty-tus — vadinasi, dieną barakuose šmono ne­buvo.

Puolė Suchovas prie savo guolio, beeida­mas nusimetė bušlatą. Bušlatą — ant viršaus, pirštines su piūkleliu — irgi, pagraibė matra­co viduje — rytinis duonos gabalėlis tebėra! Apsidžiaugė, kad susiprato užsiūti.

Ir tekinas lauk! Į valgyklą! Prasmuko iki valgyklos, prižiūrėtojui ne­

pasipainiojo po akių. Tiktai zekai, ginčyda­miesi dėl davinio, traukė priešais.

Nuo mėnesienos kieme dar šviesiau. Ži­bintai visur išblėso, nuo barakų nutįso juodi šešėliai. Įėjimas į valgyklą — per platų prie­butį su keturiomis pakopomis, ir tas priebu­tis dabar — taip pat šešėlyje. Tačiau virš jo maskatavo, cypčiojo šaltyje žibintėlis, Vai-

151

vorykštėm spindėjo lemputės — gal nuo šal­čio, gal dėl to, kad murzinos.

Ir dar buvo vienas griežtas stovyklos vir­šininko įsakymas: brigadoms į valgyklą eiti išsirikiavus po du. Toliau įsakymas skelbė: atėjus iki valgyklos, brigadoms į priebutį ne­lipti, o persirikiuoti po penkis ir stovėti, kol valgyklos tvarkdarys juos įleis.

Valgyklos tvarkdariu tvirtai laikėsi Šlu­bis. Iš savo šlubumo pasidarė invalidumą, o stambus, rupūžė. Įsitaisė beržinę lazdą ir tvo­ja ja iš priebučio tiems, kas be jo komandos lenda. Tačiau pliekia ne visus. Akylas Šlubis ir tamsoje nugarą atpažįsta — tam nesuduos, nuo ko pats gali į snukį susilaukti. Primuštus muša. Šuchovui kartą užvažiavo.

Vardas — „tvarkdarys". O iš tikrųjų — kunigaikštis! — su virėjais bičiuliaujasi!

Šiandien ar čia brigados visos vienu metu užgriuvo, ar čia per ilgai tvarkėsi, tiktai prie­butį tirštai apgulė žmonės, o priebutyje — Šlubis, Šlubio šestiorka ir pats valgyklos ve­dėjas. Be prižiūrėtojų tvarkosi, buliai.

Valgyklos vedėjas — nusipenėjęs gyva­tė, galva kaip moliūgas, pečiai metriniai. Jėgų neturi kur dėti ir vaikšto lyg ant spy­ruoklių, tarytum jo kojos ir rankos būtų spy­ruoklinės. Nešioja balto pūko kepurę be nu­merio — niekas iš laisvųjų tokios kepurės neturi. Dėvi kailinę ėrenų liemenę, toje lie­menėje prie krūtinės mažutis, lyg pašto ženk-

152

las, numeriukas — nuolaida Volkovojui, o nugaroje ir tokio numerio nėra. Valgyklos vedėjas niekam nesilenkia, o jo visi zekai bijo. Jo rankoj — tūkstančiai gyvybių. No­rėjo jį kartą primušti, tai visi virėjai šoko ginti — buliasnukiai kaip vienas.

Dabar bus bėda, jei 104-j i jau praėjo — Šlubis visus stovykloje pažįsta ir vedėjo aky­se jokiu būdu neleis iš svetimos brigados, tyčia užgaulios.

Kartais ir už Šlubio nugaros per priebučio turėklus prasmunka — taip landžiojo ir Šu-chovas. O šiandien vedėjo akyse nepralį-si — taip užtepės per strėnas, kad ambulato­rijoje atsidursi.

Kad tik greičiau į priebutį, greičiau tarp juodų vienodų bušlatų patamsyje surasti sa­vuosius, sužinoti, ar 104-ji dar čia.

O tuo metu kad užgulė brigados, kad spūstelėjo (nėr kur dėtis, jau greitai varys gulti), lyg į tvirtovę veržiasi — vieną, antrą, trečią, ketvirtą pakopą paėmė, įvirto į prie­butį!

— Stot, kekšės! — baubia Šlubis ir lazdą prieš priekinius pakėlė.— Atsitraukt! Tuojau kuriam burbulas iššoks!

— Kuo gi mes kalti? — šaukia priešaki­niai.— Iš užpakalio stumia!

Iš užpakalio tai iš užpakalio, čia tiesa, stumia, bet ir priekiniai nelabai priešinasi, tikisi į valgyklą prasisprausti.

153

Tuomet Šlubis paėmė savo lazdą, lyg šlagbaumu skersai krūtinių užtvėrė ir kad užguls visa jėga priešakinius! Ir Šlubio pa­dėjėjas, šestiorka, irgi čiupo už tos lazdos, ir valgyklos vedėjas taip pat nepasibiaurejo rankų susitepti.

Spūstelėjo jie smarkiai, o jėgos turi kaip jaučiai, mėsa minta — atstūmė zekus! Iš vir­šaus apačion nuvertė priekinius ant užpaka­linių, tiesiog nubloškė kaip pėdus.

— Šlubi sukruštas... dantis tau išmal­simi . .— šaukia iš minios, bet slepiasi. Kiti nugriuvo tylėdami, keliasi tylėdami, skuba atsistoti, kol nesutrypė.

Nugrūdo zekus nuo laiptelių. Valgyklos vedėjas pasitraukė į priebutį, o Šlubis stovi ant viršutinės pakopos ir moko:

— Išsirikiuot po penkis, avinų galvos, kiek kartų jums reikės sakyti?! Kai bus lai­kas, tada ir leisiu!

Užmatė Šuchovas prie pat priebučio lyg ir Senkos Klevšino galvą, baisiai apsidžiaugė ir ėmė alkūnėmis į ten irtis. Nugaros susi­glaudė — ne, nėra jėgų, neprasiskverbsi.

— Dvidešimt septintoji! —: šaukia Šlu­bis.— Eik!

Užšoko 27-ji ant laiptelių, puolė prie du­rų. O paskui ją laiptelius vėl apgulė visi, vėl spaudžia galiniai. Ir Šuchovas spraudžia­si, kiek tik sveikatos turėdamas. Priebutis braška, žibintas virš jo cypauja.

154

— Vėl, gyvatės? — niršta Šlubis. Ir tvoja tvoja lazda kažkam per pečius, per nugarą, tik stumia, tik stumia vienus ant kitų.

Laiptelius vėl nuvalė. Mato Šuchovas iš apačios — greta Šlubio

užlipo Pavlo. Brigadą čionai veda jis, Tiuri-nas į tokią grūstį nelenda.

— Rikiuokis po penkis, šimtas ketvirto­ji! — nuo viršaus komanduoja Pavlo. — O jūs pasispauskit, bičiuliai!

Velnią ten tau bičiuliai pasispaus! — Praleisk gi tu, stuobry! Aš iš anos bri­

gados! — braunasi Šuchovas. Šis mielai praleistų, bet ir jį iš visų šonų

spaudžia. Kumšosi, dūsta minia, — kad ba­landos gautų. Teisėtos balandos.

Tuomet Šuchovas pamėgino kitu būdu prasigauti: iš kairės nusitvėrė už turėklų, ap­kabino priebučio stulpą ir pakibo, atsiplėšė nuo žemės. Kojomis kažkuriam į kelius pasi­spyrė, gavo už tai į pašonę, išgirdo porą keiktelėjimų, bet jis jau prasmuko: atsistojo viena koja ant priebučio karnizo prie viršu­tinės pakopos ir laukia. Pamatė jį saviškiai, ranką ištiesė.

Valgyklos vedėjas, iškišęs galvą pro du­ris, apsidairė:

— Leisk, Šlubi, dar dvi brigadas! — Šimtas ketvirtoji! — riktelėjo Šlubis.—

O tu, žalty, kur lendi? Ir — lazda per sprandą tam, svetimajam.

155

— Šimtas ketvirtoji! —: šaukia Pavlo, sa­vus praleidžia.

— Fu-u! — prasiskverbė į valgyklą Šu­chovas. Ir, nelaukdamas, kol Pavlo jam pa­lieps, puolė laisvų padėklų ieškoti.

Valgykloje, kaip visuomet, nuo durų ka­muoliais virsta garas, už stalų sėdi susispau­dę, lyg grūdai saulėgrąžos galvoj, tarpusta-lėmis dūlinėja, stumdosi, kiti su pilnu padėk­lu braunasi. Bet Šuchovas per tiek metų prie šito pripratęs, jo akis gera ir mato: Šč-208 neša ant padėklo tik penkis dubenėlius, va­dinasi, paskutinis padėklas brigadoje, šiaip — neštų pilną.

Pasivijo jį Šuchovas ir į ausį iš užpakalio kalba:

— Broliuk! Palik man padėklą! — Bet ten prie langelio laukia kitas, aš

jam žadėjau.... — Suk jį velniai, kad laukia, tegu ne-

žiopsof Susitarė. Nunešė šis iki vietos, nukraustė, Šuchovas

čiupo už padėklo, bet ir tas, kuriam buvo ža­dėta, pribėgo, už kito galo padėklo tempia. O pats menkesnis už Šuchovą. Šuchovas jį pastūmėjo padėklu į tą pusę, kur šis traukė, tas ir nulėkė prie stulpo, padėklas išsprūdo iš rankų. Šuchovas padėklą po pažastim ir — tekinas prie langelio.

156

Pavlo stovi eilėje prie langelio, neturi ko veikti be padėklų. Apsidžiaugė:

— Ivanai Denisovičiau! — ir priekyje stovintį 27-sios brigadininko padėjėją stu­mia: — Leisk! Ko stovi tuščiai? Aš su padėk­lais!

Žiūrėk, ir Gopčikas, šelmis, padėklą at­velka.

— Jie užsižiopsojo, — juokiasi, — o aš ir pastvėriau!

Iš Gopčiko išeis tikras stovyklininkas. Dar trejetą metų pasimokys, paūgės — žemesniu už duonos raikytoją nebus.

Antrą padėklą Pavlo liepė paimti Jermo-lajevui, stambiam sibiriečiui (irgi už nelaisvę dešimt metų gavo). Gopčiką nusiuntė paieš­koti, ant kurio stalo baigia vakarieniauti. O Šuchovas pastatė savo padėklą kampu į lan­gelį ir laukia.

— Šimtas ketvirtoji! — praneša Pavlo į langelį.

Iš viso yra penki langeliai: trys bendri, vienas tiems, kas maitinasi pagal sąrašą (apie dešimt ligonių su skrandžio opa ir, pa­gal pažintį, visa buhalterija), dar vienas — indams grąžinti (prie šio langelio pešasi du­benėlių laižytojai). Langeliai neaukštai — vos virš juosmens. Pro juos pačių virėjų ne­matyti — tik jų rankos ir samčiai.

Virėjo rankos baltos, išpuoselėtos, bet apžėlusios, didžiulės. Tikras boksininkas, o

157

ne virėjas. Paėmė pieštuką ir ant sienos są­raše pažymėjo:

— Šimtas ketvirtoji — dvidešimt keturi! Į valgyklą atsivilko ir Pantelejevas. Nie­

kuo jis neserga, šunsnukis. Virėjas paėmė didžiulį kokių trijų litrų

kaušą ir ėmė juo bake maišyti, maišyti, mai­šyti (priešais jį naujai pripiltas bakas artipil­nis, garai taip ir virsta). Paskui, nusitvėręs septynių šimtų penkiasdešimties gramų tal­pos samtį, pradėjo juo, giliai nepanerdamas, semti.

— Vienas, du, trys, keturi.. . Šuchovas įsidėmėjo, kuriuos dubenėlius

pripylė, kol tirščiai ant bako dugno nenusė-do, ir į kuriuos pateko vien pliurza. Susistatė ant savo padėklo dešimt dubenėlių ir nusi­nešė. O Gopcikas jam moja nuo antrųjų stulpų:

— Čionai, Ivanai Denisyčiau, čionai! Dubenėlius nešti — ne gaidį pešti. Šucho­

vas žengia atsargiai, saugo, kad niekas pa­dėklo nekumštelėtų, bet daugiausia darbuo­jasi gerkle:

— Ei tu, Che — devyni šimtai dvide­šimt! . . Pasisaugok, dėde! . . Kelią, vaikine!

Tokioje kamšatyje ir vieną dubenėlį neiš­liejus sunku nunešti, o čia — dešimt. Ir vis dėlto ant Gopčiko atkovoto stalo galo Šucho­vas padėjo padėklą sklandžiai, viralo neiš­taškė. Ir dar įsidėmėjo, kaip pastatė, kad

158

prie padėklo kampo, kur pats tuojau atsisės, būtų du tirščiausi dubenėliai.

Ir Jermolajevas atnešė dešimt dubenėlių. O Gopčikas nubėgo, ir abu su Pavlu keturis paskutinius atsinešė rankose.

Kilgas ant padėklo pristatė duoną. Šian­dien maitina pagal darbą — kam du šimtai gramų, kam trys, o Šuchovui — keturi šim­tai. Pasiėmė sau keturis šimtus nuo krūvos viršaus, o už Cezarį dar du šimtus iš vidurio.

Čia ir brigados draugai iš visos valgyklos ėmė rinktis vakarienės atsnmti, o jau srėbk ten, kur atsisėsi. Šuchovas išdavinėja dube­nėlius, įsimena, kam davė, ir savo padėklo kampą saugo. Į vieną tirštą dubenėlį įmerkė šaukštą — užėmė, vadinasi. Fetiukovas pasi­ėmė savo dubenėlį iš pirmiau pripiltų ir nu­ėjo; suprato, kad brigadoj dabar neprasikur­si, jau verčiau po visą valgyklą paslampinė­ti, patykoti, gal kas savo porcijos neišvalgys (jeigu kas neišvalgo ir atstumia nuo savęs dubenėlį — puola jį iš karto keletas, kaip va­nagai).

Paskaičiavo su Pavlo porcijas —lyg ir ati­tinka skaičius. Andrejui Prokofjevičiui Šu­chovas pakišo dubenėlį iš tirštesnių, o Pavlo persipylė į- plokščią vokišką katiliuką su dangteliu: jį gali po bušlatu, prie krūtinės prispaudęs, parsinešti.

Padėklus grąžino. Pavlo sėdo prie savo dvigubos porcijos, Šuchovas — irgi prie dvie-

159

jų. Ir visos kalbos jiems pasibaigė — atėjo šventa valandėlė. . .

Nusiėmė Šuchovas kepurę, pasidėjo ant kelio. Pamaišė šaukštu viename dubenėlyje, pamaišė kitame — nieko, ir žuvelė viena kita pasitaiko. Aplamai vakarais balanda būna daug skystesnė, negu rytą: rytą zeką reikia pavalgydinti, kad jis dirbtų, o vakare ir taip užmigs.

Pradėjo jis valgyti. Iš pradžių vis srėbė ir srėbė vieną skystimą. Kai karštimas nute­kėjo, pasklido visame kūne — net sujudo skrandis, balandos belaukdamas! Ger-rai! Štai ta trumpa akimirka, dėl kurios ir gyvena zekas!

Dabar Šuchovas ant nieko nebepyksta: nei kud ilgai reikės sėdėti, nei kad diena ilga, nei kad vėl sekmadienio nebus. Dabar jis galvoja: iškęsim! Viską iškęsim, duos die­vas, baigsis kančia!

Iš vieno ir iš kito dubenėlio karštą skys­timą išgėręs, jis antrąjį dubenėlį supylė į pir­mąjį, iškratė ir dar šaukštu išgramdė. Taip jau ramiau, nereikia apie antrą dubenėlį gal­voti, nei ranka, nei akimis saugoti;

Turėdamas laiko, dėbtelėjo į kaimynų du­benėlius. Kairėje kaimynas srėbė gryną van­denį. Tai rupūžės, ką daro, juk savi zekai!

Ir ėmė Šuchovas valgyti kopūstus, užsrėb­damas skystimo likučiais. Į du dubenėlius pateko jam tik viena bulvelė — Cezario du-

160

benėlyje. Tokia vidutiniukė bulvelė, sušalu­si, žinoma, sudiržusi ir apysaldė. O žuvelių beveik nėra, tik retkarčiais koks nuogas kau­lelis švysteli. Tačiau ir žuvies kaulelius, ir pelekus reikia sukramtyti — iš jų sultis iš­čiulpi, sultys naudingos. Tam, žinoma, reikia laiko, bet Suchovui dabar nėra kur skubėti, jam šiandien šventė: pietums ir vakarienei po dvi porcijas išlupo. Dėl tokio reikalo ki­tus reikalus ir atidėti galima.

Reikėtų nueiti pas latvį tabako. Ligi ryto tabako gali ir nebelikti.

Šuchovas vakarieniavo be duonos: dvi porcijos ir dar su duona — bus per riebu, duona rytoj pravers. Pilvas — žiaurus beso­tis, suvalgyto gero neprisimena, rytoj vėl pa­reikalaus.

Šuchovas baigė savo balandą ir nesidairė, kas darosi aplinkui, nes ir nereikėjo: nieko daugiau jis nemedžiojo, o valgė savo teisėtą porciją. Ir vis dėlto pastebėjo, kaip priešais jį užstalėje atsirado laisva vieta ir ten atsi­sėdo aukštas senis Ju-81. Jis buvo, Šuchovas žinojo, iš 64-sios brigados, o eilėje prie siun­tinių Ivanas girdėjo, jog 64-ji šiandien ir dir­bo Socmiestelyje 104-sios vietoje — kiaurą dieną, neturėdama kur pasišildyti, tiesė spyg­liuotą vielą, pati sau zoną tvėrė.

Apie šį senį Šuchovas girdėjo, kad jis stovyklose ir kalėjimuose sėdi nuo neatme-

11 A. Solženicynas 161

namų laikų ir nė viena amnestija jo nelie­tė — kai vieną dešimtį atsėdi, jam tuojau pri­deda kitą.

Dabar Šuchovas stebėjo jį iš arti. Iš visų sulinkusių zekų nugarų jo nugara išsiskyrė tiesumu, ir atrodė, kad užstalėje jis sėdi, dar kažką po savimi ant suolo pasidėjęs. Plikos jo galvos seniai nebereikėjo kirpti — iš gero gyvenimo visi plaukai išslinko. Senis nešau­dė akimis į visa, kas darosi valgykloje, bet, tarsi nieko nematydamas, įsmeigė jas kažkur pro Šuchovą į vieną tašką. Mediniu šukėtu šaukštu jis lėtai srėbė liesą balandą, bet ne­buvo užgulęs dubenėlio, kaip visi, o aukštai kėlė šaukštą prie burnos. Nei viršutinių, nei apatinių dantų jis neturėjo nė vieno: kramtė duoną sukietėjusiomis dantenomis. Jo veidas buvo iškamuotas, bet ne kaip klipatos inva­lido, o tarsi iš tamsaus akmens ištašytas. Iš didžiulių, suskirdusių, pajuodusių rankų ga­lima buvo matyti, jog per visus sėdėjimo me­tus nedaug jam teko dykinėti. O ką įsikalė į galvą, to ir laikosi: savo trijų šimtų gramų nededa, kaip visi, ant nešvaraus aplaistyto stalo, o išmazgotą skepetaitę patiesia.

Tačiau Šuchovas neturėjo laiko ilgai jį stebėti. Baigęs valgyti, nulaižęs šaukštą ir įsi­kišęs į veltinį, užsimaukšlino kepurę, atsisto­jo, pasiėmė davinius, savo ir Cezario, ir iš­ėjo. Išeiti iš valgyklos reikėjo pro kitą prie­butį, ir ten dar du tvarkdariai stovėjo, kurių

162

visas darbas buvo atkabinti kabliuką, išleisti žmones ir vėl užkabinti.

Išėjo Šuchovas, pilvą prisikimšęs, savimi patenkintas, ir nusprendė: nors ir greitai duos signalą gulti, vis dėlto reikia užbėgti pas lat­vį. Ir, neužnešęs duonos į devintąjį baraką, jis sparčiai nužingsniavo septintojo barako link.

Mėnulis jau buvo pakilęs gana aukštai ir, sakytum išrėžtas danguje, spindėjo švarus ir baltas. Visas dangus buvo giedras. Ir kai kur žvaigždės — skaisčios skaisčios. Bet dairytis į dangų Šuchovas dar mažiau turėjo laiko. Viena jis suprato — šaltis nemažėja. Kas iš laisvųjų girdėjo, pasakojo: vakare numato­ma trisdešimt laipsnių, o į rytą — iki ketu­riasdešimties.

Buvo labai toli girdėti: kažkur gyvenvie­tėje ūžė traktorius, o plento pusėj džeržgė ekskavatorius. Ir po kiekviena pora veltinių, kuriais stovykloje kas kur ėjo ar bėgo, girgž­dėjo sniegas.

O vėjo nebuvo. Už naminį tabaką, kaip ir anksčiau, Šu­

chovas turėjo mokėti po rublį už stiklinę, nors laisvėje tokia stiklinė kainavo tris rub­lius, o geresnės rūšies ir brangiau. Katorgi­nėje stovykloje buvo savo kainos, į nieką nepanašios, nes čia pinigų negalima buvo laikyti, mažai kas jų turėjo, ir jie buvo labai brangūs. Už darbą šioje stovykloje nemokė-

163

jo nė kapeikos (Ust-Ižmoje Suchovas gauda­vo nors trisdešimt rublių per mėnesį). O jei­gu kam giminės paštu atsiųsdavo, tų pinigų vis tiek neatiduodavo, o įskaičiuodavo į as­mens sąskaitą. Iš asmens sąskaitos kartą per mėnesį galėjai nusipirkti kioske tualetinio muilo, supuvusių meduolių, cigarečių „Pri­ma". Ar patinka, ar nepatinka prekė, o už kokią sumą pareiškime prašei viršininko, už tiek ir išpirk. Jei neišpirksi — vis tiek pini­gai žuvę, jie jau nurašyti.

Suchovas pinigų prasimanydavo tik užsi­dirbdamas iš šalies: suraukei šlepetes iš už­sakovo skudurų — du rubliai, šimtasiūlę sulo­pei — irgi pagal susitarimą.

Septintasis barakas ne toks, kaip devinta­sis, ne iš dviejų didžiulių galų. Septintajame barake — ilgas koridorius, iš jo eina dešimt durų, kiekviename kambaryje brigada, po septynis vagoniukus sugrūsta kambaryje. Na, dar išvietės kabina, barako vyresniojo kabi­na. Ir dailininkai gyvena kabinoje.

Užėjo Suchovas į tą kambarį, kur jo latvis gyvena. Tįso latvis ant apatinių gultų, kojas į viršų, ant skersinio, užkėlęs ir su kaimynu latviškai marmaliuoja.

Prisėdo prie jo Suchovas, Sveikas, girdi. Sveikas — atsako šis, nenuleisdamas kojų. O kambarys mažas, visi tuojau sukluso — kas atėjo, ko atėjo. Abudu jie tai supranta, ir to-

164

dėl Šuchovas sėdi ir delsia: na, girdi, kaip gy­venate? Šiaip sau. Salta šiandien. Taip.

Palaukė Šuchovas, kol visi vėl savo sušne­ko (apie karą Korėjoje ginčijasi: ar dėl to, kad kinai įsikišo, bus pasaulinis karas ar ne), pasilenkė prie latvio:

— Naminio turi? — Turiu. — Parodyk. Latvis nukėlė kojas nuo skersinio, nuleido

žemyn, truputį pasikėlė. Nagas tas latvis — kai krauna į stiklinę, visuomet dreba, bijo viena suktine daugiau pridėti.

Parodė Šuchovui kapšiuką, praskėtė už-raukimą.

Paėmė Šuchovas žiupsneli ant delno, ma­to: tabakas tas pats, kaip ir aną kartą, rusvas ir supiaustytas taip pat. Prisikišo prie no­sies, pauostė — tas pats. O latviui pasakė:

— Lyg ir ne tas. — Tas! Tas! — supyko latvis. — Aš kita

rūšis niekada neturiu, visada viena. — Na, gerai,— sutiko Šuchovas,— tu man

stiklinaitę prikimšk, aš užsirūkysiu, gal ir antrą paimsiu.

Jis todėl pasakė p r i k i m š k , kad šis pa­prastai palaidai priberia.

Išsitraukė iš po pagalvio latvis dar antrą kapšą, labiau išpampusį už pirmąjį, ir puodu­ką iš spintelės išsiėmė. Nors puodukas ir

165

plastmasinis, bet Šuchovo išmatuotas, lygus stiklinei.

Beria. — Bet tu paspausk, paspauk! —sako jam

Šuchovas ir pats pirštu baksnoja. — Aš pats žinai! — piktai atitraukia stik­

linę latvis ir pats kemša, bet palaidžiau. Ir vėl beria.

O Šuchovas tuo metu atsisegė šimtasiūlę ir pamušalo vatoje sugraibė jam vienam te-apčiuopiamą popieriuką, Ir, abiem rankom vis pastūmėdamas, pastūmėdamas per vatą, varo jį prie mažos skylutės, visai kitoje vieto­je praplėštos ir dviem siūleliais šiek tiek už­rauktos. Pristūmęs prie tos skylutės, jis na­gais siūlus nutraukė, popieriuką dar kartą išilgai sulenkė (jis ir taip buvo ilgokai su­lankstytas) ir pro skylutę ištraukė. Du rub­liai. Senutėliai, nebebraškantys.

O kambaryje plyšoja: — Lauk, pasigailė-ės jūsų ūsuotas tėve­

lis! Jis savo tikru broliu nepatikės, ne tik ju­mis, nulėpausiai!

Katorginėje stovykloje viena gerai — lais­vės čia, nors galva eik. Ust-Ižmoje, būdavo, šnipštelsi, kad laisvėje nėra degtukų, tave ir sodina, dar dešimt metų įkepa. O čia šauk nuo viršutinių narų, ką tik nori — skundikai šito nepraneš, operatyviniai įgaliotiniai ran­ka numojo.

Tiktai nėr kada čia ilgai postringauti. ..

166

— Et, palaidai krauni,— nusiskundė Šu-chovas.

— Na, še, še! — pridėjo šis žiupsnį ant viršaus.

Šuchovas išsitraukė iš vidinės kišenėlės savo kapšiuką ir iškratė ten iš puoduko ta­baką.

— Gerai,— nusprendė jis, nenorėdamas paskubom traukti pirmą skanų papirosą,— prikimšk ir antrą.

Dar pasiginčijęs, persipylė jis ir antrą puoduką, atidavė du rublius, linktelėjo lat­viui ir išėjo.

O atsidūręs kieme, tuojau vėl pasileido tekinas į savo baraką. Kad tik Cezario nepra­žiopsojus, kai šis su siuntiniu sugrįš.

Tačiau Cezaris jau sėdėjo ant savo apa­tinio guolio ir kraustinėjo siuntini. Ką jis par­sinešė, viskas buvo išdėliota ant gulto ir ant spintelės, bet šviesą užstojo viršutinė Šucho-vo gulto lenta, ir ten buvo tamsoka.

Šuchovas pasilenkė, užėjo tarp kapitono ir Cezario gultų ir ištiesė ranką su vakariniu daviniu.

— Jūsų duona, Cezari Markovičiau! Šuchovas nepasakė: „Na, gavote?", nes

tai būtų užuomina, kad jis eilę užėmė ir da­bar turi teisę į dalį siuntinio. Jis ir taip žino­jo, jog tą teisę turi. Bet jis netapo šakalu, netgi aštuonerius metus išsėdėjęs — ir juo to­liau, tuo tvirčiau valdėsi.

167

Tačiau savo akims jis įsakyti negalėjo. Jo akys, vanagiškos stovyklininko akys, kaip mat aplėkė, apšniukštinėjo ant lovos ir spin­telės iškraustytą Cezario siuntinį. Ir nors pro­duktai ne visai buvo išvynioti, o kiti maiše­liai užrišti — šiuo greitu žvilgsniu ir išlavė-jusia uosle Šuchovas nejučiomis išžvalgė, jog Cezaris gavo dešrą, kondensuoto pieno, sto­rą rūkytą žuvį, lašinių, kvepiančių džiūvėsė­lių, dar kitaip kvepiančių sausainių, kokius du kilogramus gabalinio cukraus ir dar, ro­dos, sviesto, paskui cigarečių, tabako pyp­kei, ir dar, ir dar kažko.

Ir jis visa tai suvokė tą trumpą akimirką, kai tarė:

— Jūsų duona, Cezari Markovičiau. O Cezaris, įsi j audines, įraudęs, tarsi gir­

tas (gavęs siuntinį, kiekvienas toks pasidaro), į duoną numojo ranka:

— Pasilik ją sau, Ivanai Denisyčiau! Balanda ir dar du šimtai gramų duonos —

tai buvo Šuchovui gera vakarienė ir, žinoma, visa Cezario siuntinio dalis.

Ir Šuchovas tuojau ryžtingai nusigręžė nuo išdėliotų Cezario valgių. Nėr blogesnio daikto, kai pilvą suerzini, o dar tuščiai.

Štai duonos keturi šimtai gramų, paskui dar du šimtai ir čiužiny ne mažiau kaip du šimtai. Ir užteks. Du šimtus dabar galima su­šveisti, rytoj rytą pusšešto šimto sudoroti, o keturis šimtus pasiimti į darbą — gyvenk

168

ir norėk! O tie čiužiny tegu dar paguli. Ge­rai, kad Šuchovas suspėjo, užsiuvo — iš spin­telės štai 75-joje iškraustė — skųskis dabar kur nori.

Kaį kurie taip mano: siuntinio gavėjui per kraštus byra, lupk iš jo! O iš tikrųjų — lengvai jis gauna, lengvai paleidžia. Būna, kad, prieš gaudami siuntinį, ir siuntinių gavė­jai stengiasi košę viršaus užsidirbti. Ir dūmo patraukti prašo. Gavai siuntinį — duok pri­žiūrėtojui, brigadininkui, o siuntinių išdavė­jui — kaipgi neduosi? Kitą kartą jis tavo siun­tinį taip nukiš, kad savaitę jo sąrašuose ne­bus. O sandėlininkui, kuriam visi šie produk­tai paliekami, kuriam rytoj, prieš išeidamas į darbą, Cezaris maiše savo siuntinį nuneš (ir nuo vagių, ir nuo šmonų, ir viršininkas taip liepia),— jeigu šitam sandėlininkui neduosi kaip reikiant, tai jis tau po trupinį daugiau nugnaibys. Visą dieną ten tupi lyg žiurkė, su svetimais produktais užsidaręs, patikrink jį, kad geras! O už paslaugas, štai kaip Šucho-vui, ar nereikia duoti? O pirtininkui, kad jis tau padoresnius skalbinius pakištų — kiek duosi — tiek, o duoti reikia! O kirpėjui, ku­ris tave su p o p i e r ė l i u skuta (tai yra skustuvą nušluosto į popierių, o ne į tavo nuogą kelį),— kad ir nedaug, bet tris—ketu­rias cigaretes irgi duosi. O KVČ, kad tavo laiškus atskirai padėtų, nenumestų? O pa-

169

norėsi dienelę n u k n i a u k t i , zonoje ant šo­no padrybsoti,— reikia ir daktarui nunešti. O kaimynui, kuris su tavimi prie vienos spin­telės maitinasi, kaip kapitonas su Cezariu,— argi neduosi? Juk jis kiekvieną tavo kąsnelį skaičiuoja, čia ir didžiausias kietaširdis ne­išlaikys, duos.

Taigi tegu pavydi tas, kam svetimose ran­kose ridikas visada atrodo didesnis, o Šucho-vas pažįsta gyvenimą ir, į svetimą gerą žiū­rėdamas, seilės nevarvina.

Tuo tarpu jis nusiavė, užlipo ant savo gul­to, išsiėmė iš pirštinės piūklelio gabaliuką, apžiūrėjo ir nusprendė rytoj susirasti tinka­mą akmenuką ir tuo akmenuku iš piūklelio nusigaląsti batsiuvio peilį. Per keturias die­nas, jeigu rytais ir vakarais padirbėsi, gali­ma puikų peiliuką lenktais aštriais ašmeni­mis pasidaryti.

O kol kas, netgi iki ryto, piūkliuką reikia paslėpti. Savo galvūgaly, po skersiniu sunė­rimu pakišti. Ir kol kapitono apačioje nėra,— vadinasi, ant galvos šiukšlių jam neužber-si,— atkėlė Šuchovas galvūgalyje sunkų sa­vo čiužinį, prikimštą ne drožlių, o piuvenų, ir ėmėsi slėpti piūkleli.

Matė jį viršutiniai kaimynai: baptistas Alioška, o anapus tako, nuo gretimo vagoniu-ko — du broliai estai. Bet jų Šuchovas nesi-saugojo.

Šliurpščiodamas per baraką praėjo Fetiu-

170

kovas. Susikūprinęs. Lūpa kruvina. Vėl, va­dinasi, jį ten sumušė dėl dubenėlių. Į nieką nežiūrėdamas ir savo ašarų neslėpdamas, pra­ėjo pro visą brigadą, užlipo į viršų, įsikniau­bė į čiužinį.

Po teisybei, gaila jo. Savo laiko neatsė­dės. Nemoka valdytis.

Tuo metu ir kapitonas pasirodė, linksmas, parsinešė katiliuke specialiai išvirtos arbatos. Barake stovi dvi statinės su arbata, bet kas tai per arbata? Tik šilta ir padažyta, o šiaip birgalas, ir trenkia jis nuo statinės šutinta mediena ir puvėsiais. Tai — arbata papras­tiems darbo jaučiams. Na, o Buinovskis, va­dinasi, paėmė iš Cezario žiupsnį tikrų ar­batžolių, įbėrė į katiliuką, nubėgo į viryklą, verdančiu vandeniu užpylė. Dabar toks pa­tenkintas, apačioj už spintelės sėdasi.

— Vos pirštų nenusišutinau po čiurkš­le! — giriasi.

Ten, apačioje, Cezaris išvyniojo popie­riaus lapą, dėlioja ant jo valgius. Suchovas padėjo į vietą čiužinį'—kad nematytų ir ne­sisielotų. Bet vis tiek be Šuchovo jie neapsi­eina — atsistoja Cezaris visu ūgiu, akis įre­mia į Šuchovą ir merkia:

— Denisyčiau! Ten.. . D e š i m t p a r ų duok!

Vadinasi, duok jiems lenktinį peiliuką, mažutį. Ir tokį Suchovas turi ir taip pat jį į

m

gulto galą jspraudęs laiko. Mažesnis tas pei­liukas ir už pusę piršto, bet piauna, biaurybė, ir penkių pirštų storumo lašinius. Pats Šu-chovas šj peiliuką pasidarė, apdailino, pats ir išgalanda.

Pasirausė Ivanas Denisovičius, ištraukė peilį, padavė. Cezaris linktelėjo ir dingo apa­čioj.

Kad ir tas peilis — uždarbis. Už jo laiky­mą— juk karceris. Tiktai tas, kas visiškai žmogaus sąžinės neturi, gali neatsilyginti: duok, girdi, mums peiliuką, mes dešrą piaus-tysime, o tau — špygą.

Dabar Cezaris Šuchovui vėl įsiskolino. Duoną ir peilius sutvarkęs, Šuchovas iš­

sitraukė tabako kapšiuką. Tuojau jis paka­bino iš ten žiupsnį, lygų tam skolintam, ir per taką padavė estui: dėkui, girdi.

Estas prašiepė lūpas, lyg ir nusišypsojo, kažką burbtelėjo kaimynui — savo broliui, ir susisuko jie šitą žiupsnį į atskiras suktines — pamėgins, vadinasi, Šuchovo tabakėlio.

Tai jau ne prastesnis už jūsiškį, traukite į sveikatą! Šuchovas ir pats būtų pamėgi­nęs, bet kažkoks laikrodis jo viduje sakė, kad tuoj tuoj patikrinimas. Dabar toks me­tas, kai prižiūrėtojai tik ir šmižinėja po ba­rakus. Norint rūkyti, reikia išeiti į koridorių, o Šuchovui viršuje, savo lovoje, lyg ir šil­čiau. Barake visai nešilta, ir lubos vis taip

172

pat storai apšerkšnijusios. Naktį drebėsi, bet kol kas galima kęsti.

Po truputį atsilauždamas duonos iš dušimt-graminio davinio, Šuchovas nenoromis klau­sėsi, kaip apačioje po juo, gerdami arbatą, kalbasi kapitonas su Cezariu.

— Valgykite, kapitone, valgykite, nesi­varžykite! Imkite štai rūkytos žuvies. Dešros imkite.

— Ačiū, imu. — Batoną sviestu tepkite! Tikras mask­

viškis batonas! — Ajajai, tiesiog nesinori tikėti, kad kaž­

kur dar kepa batonus. 2inote, staiga tokios gėrybės! Prisimenu vieną atsitikimą. Kartą aš patekau į Archangelską. . .

Du šimtai gerklių klegėjo pusėj barako, tačiau Šuchovas nugirdo — lyg ir į bėgį skam­bino. Bet kiti negirdėjo. Ir dar pastebėjo Šu­chovas: į baraką įėjo prižiūrėtojas Riestano-sėlis — mažutis raudonžandis vaikinukas. Rankoje jis laikė popiergalį. Ir iš to, ir iš lai­kysenos buvo matyti, kad jis ne rūkorių gau­dyti atėjo ir ne į patikrinimą varyti, o kažko ieškojo.

Riestanosėlis pažvelgė į popiergaliuką ir paklausė:

— Šimtas ketvirtoji — kur? — Čia,— atsakė jam. O estai paslėpė pa­

pirosą ir dūmus išsklaidė. — O brigadininkas kur?

173

— Ko reikia? — atsiliepė nuo guolio Tiu-rinas, pamažu nuleisdamas ant grindų kojas.

— Pasiaiškinimus, kam liepta, parašėte? — Rašo!—tvirtai atsakė Tiurinas. — Reikėjo jau atiduoti. — Maniškiai — mažaraščiai, dalykas ne­

lengvas. (Tai jis sako apie Cezarį ir kapitoną. Na, ir vyras brigadininkas, niekuomet žodžio pirkti jam nereikia.) Plunksnakočių nėra, ra­šalo nėra.

— Reikia turėti. — Atima. — Na, žiūrėk, brigadininke: daug kalbė­

si — ir tave pasodinsiu! — nepiktai pagrasi­no Riestanosėlis.— Kad ryt rytą iki skirsty­mo į darbus pasiaiškinimai būtų prižiūrėtojų būstinėj! Ir nurodyti, kad neleistini daiktai visi atiduoti į asmeninių daiktų saugyklą. Aišku?

— Aišku. („Praėjo bėda kapitonui!" — pagalvojo

Šuchovas. O pats kapitonas ir negirdi nieko, jis ten tik raito dešrą ir šnekas varinėja.)

— Dabar ta-aip,— tarė prižiūrėtojas.— Šče — trys šimtaf vienuoliktas — yra toks ta­vo brigadoj?

— Reikia į sąrašą pasižiūrėti,— gudrauja brigadininkas.— Negi atsiminsi tuos šuniškus numerius? (Vilkina brigadininkas, nori Bui-novskį nors nakčiai išgelbėti, iki patikrinimo ištempti.)

174

— Buinovskis — yra? — A? Aš! — atsiliepia kapitonas iš po Šu-

chovo gulto, iš priedangos. Tai mat, nebūk per greitas — parpulsi. — Tu? Na, taip ir yra, Šče — trys šimtai

vienuolika. Ruoškis. — Ku-ur? — Pats žinai. Tiktai atsiduso kapitonas ir sustenėjo. Tur

būt, lengviau jam buvo tamsią naktį į audrin­gą jūrą minininkų eskadrą vesti, negu dabar, draugiško pokalbio nebaigus, eiti į ledinį karcerį.

— Tai kiek parų? — slopiu balsvi paklau­sė jis.

— Dešimt. Na, sukis, sukis greičiau! Ir tuo metu ėmė šaukti tvarkdariai: — Patikrinimas! Patikrinimas! Į patikri­

nimą! Tai reiškia, kad prižiūrėtojas, kurį atsiun­

tė tikrinti, jau barake. Apsidairė kapitonas — imti bušlatą, ar ne?

Juk bušlatą ten nuvilks, vien šimtasiūlę pa­liks. Vadinasi, kaip stovi, taip ir eik. Vylėsi kapitonas, jog Volkovojus pamirš (o Volko-vojus niekam nieko nedovanoja), ir nepasi­ruošė, net tabakėlio šimtasiūlėj neužslėpė. O į ranką pasiimti — tuščias daiktas, per šmo-ną tuojau pat atims.

Vis dėlto, kol jis dėjosi kepurę, Cezaris jam porą cigarečių įspraudė.

175

— Na, likite sveiki, broliai,— sutrikęs linktelėjo kapitonas 104-jai brigadai ir išėjo paskui prižiūrėtoją.

Šūktelėjo jam keliolika balsų: vieni — laikykis, kiti — nenusimink — o ką gi jam pa­sakysi? Patys statė BUR'ą, žino 104-ji: sienos ten mūrinės, grindys cementinės, jokio lan­gelio nėra, krosnį kūrena tiktai tam, kad nuo sienų ledas nutirptų ir ant grindų balos telk-šotų. Miegoti — ant nuogų lentų, jeigu dan­tys neišbarškės, duonos dienai — trys šimtai gramų, o balanda — tiktai trečią, šeštą ir de­vintą dieną.

Dešimt parų! Dešimt parų čionykščio kar­cerio, jeigu jas griežtai atsėdėsi iki galo — tai visam gyvenimui sveikatos neteksi. Gausi džiovą ir jau iš ligoninės nebeišsikepurnėsi.

O kas po penkiolika parų griežto atsėdė­jo — tie jau žemelėje juodoj.

Taigi, kol barake gyveni — melskis iš džiaugsmo ir nepakliūk.

— Nagi, išeik, skaičiuoju iki trijų! — šau­kia barako vyresnysis.— Kas iki trijų ne­išeis — numerius užrašysiu ir piliečiui prižiū­rėtojui perduosiu!

Barako vyresnysis — tai dar vienas niek­šas vyresnysis. Juk jį taip pat visai nakčiai uždaro barake kartu su mumis, o viršininku nešasi, nieko nebijo. Atvirkščiai, jo visi bijo. Vieną prižiūrėtojui įduos, kitam pats į snukį užvažiuos. Jį laiko invalidu, nes per mušty-

176

nes vieną pirštą palydėjo, o snukis — kaip galvažudžio. Jis ir yra galvažudys, baudžia­mojo kodekso straipsnis, bet tarp kitų straips­nių jam įterpė ir penkiasdešimt aštuntąjį — keturioliktą punktą, todėl ir į šią stovyklą pakliuvo.

Paprastas daiktas: tuojau popierėlyje už­rašys, paduos prižiūrėtojui — gausi dvi paras karcerio, ir į darbą varys. Iki šiol lėtai slinko zekai prie durų, o dabar kad sukruto, nuo viršutinių gultų šokinėja kaip meškos ir brau­nasi visi pro siauras duris.

Laikydamas rankoje jau susuktą, seniai trokštamą suktinę, Šuchovas vikriai nušoko nuo gultų, įsistojo į veltinius ir jau buvo be­einąs, bet pasigailėjo Cezario. Ne užsidirbti dar norėjo, o pagailėjo Cezario iš širdies: tikriausiai jis, Cezaris, apie save gerai mano, o gyvenime nieko nenutuokia — gavus siun­tinį, reikėjo ne gardžiuotis juo, bet iki patik­rinimo greičiau nešti į saugojimo kamerą. Už­valgyti galima buvo pasilikti. O ką dabar Cezariui su siuntiniu daryti. Neštis kartu į patikrinimą visą maišą — juokas! — penki šimtai gerklių juoksis. Palikti čia — gali vi­saip atsitikti, nujos, kas pirmas iš patikrinimo į baraką atbėgs. (Ust-Ižmoje dar žiauresni pa­pročiai viešpatavo: ten, grįždami iš darbo, blatnieji pralenkia, ir kol galiniai Įeina — jau jų spintelės apšvarintos.)

Mato Šuchovas — ėmė blaškytis Cezaris,

12 A. Solženicynas 177

puola šen, puola ten, bet jau vėlu. Kemša dešrą ir lašinius į užantį — nors su jais nueit į patikrinimą, nors juos išgelbėti.

Pasigailėjo Šuchovas ir pamokė: - Sėdėk, Cezari Markovičiau, iki galo,

pnsiglausk tenai, tamsoje, ir iki paskutinio­sios sėdėk. O kai prižiūrėtojas su tvarkdariais ims gultus tikrinti, j visus plyšius nosį kai­šioti, tuojau išeik. Sergu, girdi! O aš išeisiu pirmas ir sugrįšiu pirmas. Tai šitaip. . .

Ir nubėgo. Iš pradžių Šuchovas brovėsi smarkiai (ta­

čiau suktinę saugojo saujoj). Koridoriuje, bendrame abiem barako galams, ir prieangy­je jau niekas į priekį nesiveržė — šuniškai gudri veislė! — o aplipo sienas dviem eilėm kairėje ir dviem dešinėje, ir tik viduryje pa­liko tarpą vienam žmogui praeiti — eik į šal­tį, jei kvailas, o mes ir čia pabūsime. Ir taip ištisą dieną šąlame, ir dabar dar dešimt mi­nučių stirk? Nėra kvailių, girdi. Padvėsk tu šiandien, o aš — rytoj!

Kitą kartą ir Šuchovas taip pat glaudžiasi prie sienos. O dabar žengia plačiu žingsniu ir dar šaiposi:

— Ko išsigandot, pusgalviai? Sibiro šal­čių nematėte? Eikit vilkų saulutėje pasišildy­ti! Duok, duok, dėde, prisidegt!

Prisidegė suktinę priemenėje ir išėjo į priebutį. „Vilkų saulutė" — taip Šuchovo krašte juokais mėnulį vadina.

178

Aukštai jau pakilo mėnulis. Dar šitiek pa­lypės ir bus pačiame viršuje! Dangus baltas, net požalsvis, žvaigždės skaisčios, tik retos, Baltas sniegas spindi, barakų sienos irgi bal­t o s — ir žibintų šviesos nublanksta.

Štai ten, prie to barako, juoda minia tirš­tė ja— eina rikiuotis. O štai ir prie kito ren­kasi. Ir tarp barakų ne taip klegesys aidi, kaip sniegas girgžda.

Nulipę nuo laiptelių, veidu į duris atsi­stojo penki žmonės, o už jų dar trys. Prie tų trijų į antrąjį penketą stojo ir Šuchovas. Duo­nelės užvalgius ir dar papirosą įsikandus — stovėti čia galima. Geras tabakas, neapgavo latvis — ir stiprus, ir kvapnus.

Pamažu išeina pro duris vienas kitas, ir už Suchovo jau išsirikiavo kokie du—trys pen­ketai. Dabar išėjusius pyktis ima: ko tie ru­pūžės koridoriuje, trainiojasi, ko neišeina? Šalk dėl jų.

Niekas iš zekų niekada laikrodžio savo akimis nemato, bet ir kam jiems tas laikro­dis? Zekui reikia tiktai žinoti — ar greitai keltis, kiek laiko iki išėjimo į darbus, iki pietų, iki signalo gulti?

Visi šneka, kad vakarinis patikrinimas būna devintą valandą. Tiktai niekad jis ne­sibaigia devintą — tikrina antrą ir trečią kar­tą. Anksčiau kaip dešimtą neužmigsi. O penk­tą valandą budina — signalas keltis. Nieko nuostabaus, jei moldavas šiandien prieš dar-

179

bo pabaigą užsnūdo. Kur zekas sušyla, ten tuojau ir užmiega. Per savaitę tiek prisirenka neišmiegotų valandų, kad sekmadienį, jeigu nevaro į darbus, miega sukritę ištisi barakai.

Tai kad pradėjo, tai kad pradėjo virsti ze-kai iš priebučio! Tai barako vyresnysis su prižiūrėtoju jiems j užpakalius spardo! Taip jiems ir reikia, žvėrims!

— Aha! — šaukia jiems pirmosios eilės.— Kombinuojate, rupūžės? Iš mėšlo vašką sun­kiate? Seniai būtumėt išėję — seniai būtų su­skaitę.

Išgrūdo visą baraką lauk. Keturi šimtai žmonių barake — tai aštuoniasdešimt penke­tų. Išsirikiavo visi į uodegą, priešakyje tiks­liai po penkis, o toliau — kaip pakliuvo.

— Išsirikiuot ten, užpakalyje! — plyšoja barako vyresnysis nuo laiptelių.

Bet nė velnio, nesirikiuoja, žalčiai! Išėjo pro duris Cezaris, gūžiasi — tikras

ligonis, už jo — du tvarkdariai iš ano barako galo, du iš šito ir dar vienas šlubis. Į pirmą penketą jie ir atsistojo, tad Šuchovas atsidū­rė trečiame. O Cezarį į galą nuvarė.

Ir prižiūrėtojas išėjo į priebutį. — Iš-sirikiuot po penkis! — šaukia gali­

niams — gerklę jis turi gerą. — Iš-sirikiuot po penkis! — baubia bara­

ko vyresnysis — jo gerklė dar galingesnė. Nesirikiuoja, velniai parautų!

180

Nušoko barako vyresnysis nuo priebučio, puolė tenai ir „matj, matj", ir į nugaras!

Tačiau žiūri kam suduoti. Tiktai romiuo­sius lupa.

Išsirikiavo. Vyresnysis grįžo. Ir kartu su prižiūrėtoju:

— Pirmas! Antras! Trečias! . . Kurį penketą patikrina — tas dumia į ba­

raką, kiek tik kojos išneša. Šiai dienai su viršininkėliu atsiskaitė!

Atsiskaitytų, jei antro patikrinimo nebū­tų. Šitie dykaduoniai, tie galvočiai, blogiau už bet kurį piemenį skaičiuoja: piemuo nors ir neraštingas, o bandą varo ir visada žino, ar veršiukai visi. O šituos veltėdžius ir apmo­ko, ir vis tiek jokios doros.

Praėjusią žiemą, kai šioje stovykloje džio­vyklų visai nebuvo, o avalynę nakčiai visi pasilikdavo barake — tai ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą varydavo į kiemą tikrinti. Zekai jau ir neapsirengdavo, o taip, antklo­dėmis apsitūloję, išeidavo. Šiais metais pa­statė dž;ovyklas — ne visiems, bet kas trečią dieną kiekvienai brigadai ateina eilė velti­nius džiovinti. Tai dabar antrą karta tikrina barakuose: iš vieno galo pervaro į kitą.

Nors Šuchovas įbėgo į baraką ir ne pir­mas, bet pirmojo iš akių neišleido. Pribėgo iki Cezario lovos, atsisėdo. Nusimovė velti­nius, užlipo ant vagoniuko arti krosnies ir iš

181

ten savo veltinius ant krosnies užkėlė. Čia jau taip — kas pirmas suspės. Ir — atgal, prie Cezario gulto. Sėdi, kojas parietęs, viena aki­mi seka, kad Cezario maišiuko iš po pagalvio kas neištrauktų, o antra žiūri, kad krosnies šturmuotojai jo veltinių nenustumtų.

— Ei! — teko riktelėti.— Tu, rudi! O vel­tiniu į marmūzę ar nenori? Savus statyk, bet svetimų neliesk!

Plūsta ir plūsta zekai j baraką. Dvidešim­toje brigadoje šaukia:

— Atiduot veltinius į džiovyklą! Dabar juos su veltiniais išleis iš barako,

baraką užrakins. O paskui bėginės: — Pilieti viršininke! Leiskit j baraką! O prižiūrėtojai susirinks štabo barake ir

pagal savo lenteles vėl pradės skaičiuoti — ar pabėgo kas, ar visi tebėra?

Na, Šuchovui šiandien tas ne galvoj. Štai ir Cezaris tarp vagoniukų atmėžia.

— Dėkui, Ivanai Denisyčiau! Šuchovas linktelėjo ir kaip voverė grei­

tai stryktelėjo ant viršaus. Dabar galima ir du šimtus gramų duonos pabaigti, ir antrą pa­pirosą surūkyti, galima ir miegoti.

Tiktai nusisekusi diena džiugino Šuchovą, tarytum ir miego nesinorėjo.

Pasikloti guolį Šuchovui nesunku: nu­traukei nuo patalo juosvą antklodėlę, atsigu lei ant čiužinio (ant paklodės Šuchovas, tur

182

būt, nemiegojo jau nuo keturiasdešimt pir­mųjų metų, kai iš namų išėjo; jam netgi keis­ta, kad moterys paklodėmis rūpinasi — ne­reikalingas skalbimas), galvą — ant drožlių pagalvio, kojas — į šimtasiūlę, virš antklo-dės — bušlatą ir:

— Ačiū tau, viešpatie, dar viena diena praėjo!

Ačiū, kad ne karceryje tenka miegoti — čia tai dar pusė bėdos.

Suchovas atsigulė galva į langą, o Alios-ka tame pačiame vagoniuke, tik per skiausčią lentą nuo Šuchovo, galva į kitą pusę, kad lemputės šviesa pasiektų. Vėl evangeliją skaito.

Lemputė nuo jų ne taip toli — galima skai­tyti ir netgi siūti galima.

Išgirdo Alioška, kaip Suchovas garsiai die­vą pagarbino, ir atsigręžė.

— Tai mat, Ivanai Denisovičiau, jūsų sie­la nori dievui melstis. Kodėl gi jūs jai valios neduodate, a?

Pašnairavo Suchovas Į Alioška. Akys kaip du žiburiukai žėri. Atsiduso.

— Todėl, Alioška, kad tos maldos, kaip ir pareiškimai — arba nenueina, arba jas at­meta.

Priešais štabo baraką yra tokios keturios dėžės, užantspauduotos, jas kartą per mėnesį Įgaliotinis ištuština. Daug kas i tas dėžes pa-

183

reiškimus kaišioja. Paskui laukia, skaičiuoja dienas: štai po dviejų mėnesių, štai po mė­nesio ateis atsakymas.

O jo nėra. Arba: „atmesti". — Ogi todėl, Ivanai Denisyčiau, kad jūs

meldėtės mažai, blogai, neuoliai, todėl ir ne­išklausė dievas jūsų maldų. Malda turi būti nuolatinė, nepertraukiama! O jeigu tvirtai ti­kėsite, tai pasakysite šitam kalnui: e ik !—ir kalnas eis.

Nusijuokė Šuchovas ir dar vieną suktinę susisuko. Prisidegė nuo esto.

— Nustok tu, Alioška, niekus tauškęs. Nemačiau aš, kad kalnai vaikščiotų. Na, po teisybei, ir pačių kalnų nemačiau. O jūsų štai Kaukaze visas baptistų klubas meldėsi — ar pajudėjo bent vienas kalnas?

Irgi bėdžiai: dievui meldėsi, kam gi jie trukdė? O visiems lygiai po dvidešimt penke­rius metus užkrovė. Mat, dabar toks metas: dvidešimt penkeri — visiems vienu saiku sei-kėja.

— O mes to nesimeldėm, Denisyčiau,— tikina Alioška. Prislinko su savo evangelija arčiau Suchovo, prie pat veido.— Iš visko, kas žemiška ir netvaru, viešpats mums pri­sakė melsti tiktai duonos kasdieninės: „Duo­nos mūsų kasdieninės duok mums šiandien!"

— Davinio, vadinasi? — paklausė Šucho­vas.

134

O Alioška savo varo, akimis daugiau įkal­binėja, negu žodžiais, ir ranka už rankos ima, glosto:

— Ivanai Denisyčiau! Melstis reikia ne dėl to, kad siuntinį atsiųstų ar dar vieną por­ciją balandos gautum. Kas žmonėms brangu, tas dievui šlykštu! Melstis reikia dėl dva­siškų dalykų: kad viešpats iš mūsų širdies pikto sėklą išrautų. . .

— Štai verčiau tu paklausyk. Pas mus Po-lomnos cerkvės popas. . .

— Nereikia apie tavo popą! — prašo Alioška, net jo kakta iš skausmo persikreipė.

— Ne, tu vis dėlto paklausyk.— Šuchovas pasikėlė ant alkūnės.— Polomnoje, mūsų pa­rapijoje, turtingesnio žmogaus už popą nė­ra. Sakysim, paprašo stogą uždengti, tai iš žmonių po trisdešimt penkis rublius už dieną imame, o iš popo — šimtą. Ir kad nors suste­nėtų! Tas Polomnos popas trims boboms į tris miestus alimentus moka, o su ketvirta gy­vena. Ir srities archieriejus jo kišenėj sėdi — archieriejų mūsų popas riebiai patepa. Ir vi­sus kitus popus, kuriuos tik atsiunčia, visus išėda, su niekuo dalytis nenori. . .

— Kam tu man pasakoji apie popą? Pra­voslavų cerkvė pasitraukė nuo evangelijos. Jų nesodina, nes jų tikėjimas netvirtas.

Šuchovas rūkydamas ramiai žiūrėjo, kaip jaudinasi Alioška.

185

— Alioša,— atitraukė Ivanas jo ranką, kartu pūstelėdamas dūmų baptistui į veidą.— Aš juk ne prieš dievą, supranti? Į dievą aš mielai tikiu. Tik štai aš netikiu, kad yra dan­gus ir pragaras. Kam jūs mus kvaileliais lai­kote, rojų ir pragarą mums žadate? Štai kas man nepatinka.

Šuchovas vėl atsigulė aukštielninkas, pe­lenus atsargiai nubarstė tarp vagoniuko ir lango, kad kapitono daiktų nepradeginti}. Susimąstė, negirdi, ką ten Alioška burbu­liuoja.

— Aplamai, — nusprendė jis, — melskis, kiek nori, o bausmės nesumažins. Taip nuo s k a m b a l o i k i s k a m b a l o i r atsėdėsi.

— Bet dėl to ir melstis nereikia! — pasi­baisėjo Alioška.— Kam tau ta laisvė? Laisvė­je paskutinius tavo tikėjimo likučius varnalė­šos užgoš! Tu džiaukis, kad tu kalėjime! Čia turi laiko apie sielą pagalvoti! Štai kaip sakė apaštalas Povilas: ,,Ko jūs verkiate ir širdį mano graudinate? Aš ne tik trokštu būti kali­niu, bet ir numirti esu pasirengęs už viešpa­ties Jėzaus vardą!"

Šuchovas tylėdamas žiūrėjo į lubas. Jis ir pats nebežinojo — a r nori laisvės, ar ne. Iš pradžių tai labai norėjo ir kiekvieną vakarą skaičiavo, kiek dienų nuo bausmės pradžios praėjo, kiek dar liko. O paskui įgriso. O dar vėliau ėmė aiškėti, jog tokių namo neleidžia,

186

juos tremia. Ir kur bus gyvenimėlis geres­nis — ar čia, ar ten — nežinia.

Tik dėl to jis ir norėtų laisvės, kad namo galėtų sugrįžti.

O namo neleis. .. Nemeluoja Alioška: ir iš balso, ir iš akių

matyti, kad patinka jam kalėjime sėdėti. — Matai, Alioška,— paaiškino jam Šu-

chovas,— tau kažkaip sklandžiai išeina: Kris­tus tau liepė sėdėti, už Kristų tu ir atsisėdai. O aš už ką sėdau? Už tai, kad keturiasdešimt pirmaisiais karui nepasiruošė, už tai? O kuo aš čia dėtas?

— Kažkodėl antro patikrinimo nėra. . . — burbtelėjo Kilgas nuo savo lovos.

— Ta-aip! — atsiliepė Šuchovas. — Tą reikia pečiaus kaktoj anglimi užrašyti, kad antro patikrinamo nėra. — Ir nusižiovavo. — Matyt, reikės miegoti.

Ir tuo metu benutylančiame, aprimusiame barake pasigirdo, kaip tarkštelėjo kablys prie išorinių durų. Įbėgo iš koridoriaus dvejetas, kurie veltinius nunešė džiovinti, ir šaukia:

— Antras patikrinimas! Čia ir prižiūrėtojas jiems pridurmu: — Pereiti į tą pusę! O kai kas jau ir miegojo! Suniurzgė, su­

kruto, kiša kojas į veltinius (tik retas su apa­tinėmis kelnėmis, taip ir miega su vatinė-

187

mis — be jų po antklodėle nepagulėsi, su­stirsi).

— Tfu, prakeiktieji! — nusikeikė Sucho­vas. Tačiau nelabai pyko, nes dar nemiegojo.

Cezaris iškišo ranką į viršų ir padėjo Šu-chovui du sausainius, du gabaliukus cukraus ir vieną apvalų griežinėlį dešros.

— Dėkui, Cezari Markovičiau, — pasilen­kė Suchovas apačion, į taką.— Nagi, duokite dėl visa ko man savo maišiuką čia į viršų po galva pasaugoti. (Nuo viršaus praeidami taip greitai nepačiups, pagaliau kas gi Suchovo guolyj ieškos?)

Cezaris perdavė Šuchovui į viršų savo baltą užrištą maišiuką. Suchovas pakišo jį po čiužiniu ir laukė, kol daugiau išvarys, kad koridoriuje, ant grindų, basam mažiau tektų stovėti. Bef^irižiūrėtojas užriko:

— Nagi, kas ten? Kampe! Ir Suchovas lengvai nušoko basas ant

grindų (jau taip gerai jo veltiniai su autais stovėjo ant krosnies — gaila buvo juos imti!). Kiek jis šlepečių prisiuvo — vis kitiems, sau nepasiliko. Bet jis papratęs, neilgai teks sto­vėti.

Šlepetes taip pat atima, jei dieną pas ką randa.

Gerai dabar su šliurėmis ir tiems, kas vel­tinius atidavė džiovinti, o kiti tik su pariš­tais autais arba basi.

188

— Na, na! — maurojo prižiūrėtojas. — Drybsosit dar, dvėslos? — pritarė jam

barako vyresnysis, Sugrūdo visus į aną barako galą, pasku­

tiniuosius — į koridorių. Šuchovas čia ir at­sistojo prie sienos, netoli išvietės. Po kojomis grindys buvo drėgnokos, o apačia iš prieme­nės traukė ledinis šaltis.

Išvarė visus, ir dar kartą prižiūrėtojas ir barako vyresnysis ėjo žiūrėti, ar kas nepasi­slėpė, ar neprigludo kur patamsyje ir miega. Mat, jei per mažai priskaičiuosi — bėda, per daug — irgi bėda, vėl iš naujo tikrink. Apėjo, apėjo, grįžo prie durų.

— Pirmas, antras, tiečias, ketvirtas. . . — dabar jau greitai praleidinėja po vieną. Aš­tuonioliktu ir Šuchovas prasprūdo. Ir — te­kinas prie savo vagoniuko, koją — ant atra-mėlės — šast! — ir jau viršuje.

Gerai. Kojas — vėl į šimtasiūlės rankovę, ant viršaus — antklodę, ant jos — bušlatą ir miegam! Dabar antrą barako galą į mūsų pusę perleis, bet mums ne bėda.

Grįžo Cezaris. Šuchovas jam nuleido mai­šiuką.

Grįžo ir Alioška. Neišmanėlis, visiems Įtinka, o užsidirbti nemoka.

— Še, Alioška! — ir vieną sausainį jam atidavė.

189

Alioška šypsosi. — Ačiū! Jūs patys neturite! — Va-algyk! Mes neturime, bet mes visuomet užsidir­

bame. O pats dešros gabaliuką — į burną! Dan­

timis ją! Dantimis! Mėsos kvapas! Ir sultys mėsos, tikros! Ten, į pilvą, nukeliavo.

Ir — nebėr dešros... Visa kita, nusprendė Šuchovas, prieš ei­

nant į darbą. Ir užsitraukė ant galvos antklodėlę, plo­

ną, įjuodusią,, jau nebesiklausydamas, kaip tarp vagoniukų prisikimšo zekų iš ano galo barako: laukia, kol juos patikrins. ____________________________________

Užmigo Šuchovas visiškai patenkintas. Šiandien per visą dieną jam daug kas pasi­sekė: į karcerį nepasodino, į Socmiestelį bri­gados neišvarė, per pietus jis nukniaukė ko­šę, brigadininkas iškovojo gerą procentą, sieną mūrijo smagiai, su piūkleliu per šmoną neįkliuvo, vakare užsidirbo iš Cezario ir ta­bakėlio nusipirko. Ir nesusirgo, nepasidavė ligai.

Praėjo diena, niekuo nesudrumsta, beveik laiminga.

190