Aleksandra.Marinina.-.As.numiriau.vakar.2011.LT.pdf

8/11/2019 Aleksandra.Marinina.-.As.numiriau.vakar.2011.LT.pdf

http://slidepdf.com/reader/full/aleksandramarinina-asnumiriauvakar2011ltpdf 1/419





A l e k s a n d r a

arinina

aš numiriau vakar

Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis



UDK 821.161.1-31

Ma453AAeKcaHApa MapnHHHa

YMEP BHEPA

MocKBa, DKCMo-EIpecc, 1999

© AAeKcaHApa MapHHHHa, 1997

©Vertimas į lietuvių kalbą, Jurgis Gimberis , 2009

©UAB „Jotema“,2011ISBN 978-9955-13-288-2



I skyrius

Aš numiriau vakar. Užvakar dar buvau gyvas, buvau toks pat,kaip ir daugelį metų prieš tai, koks buvau visą savo gyvenimą. O nuovakar dienos esu miręs. Ir velniai žino, kaip dabar egzistuosiu. Ar egzistuosiu išvis?

Iki vakar viskas buvo daugmaž aišku, nors negalėčiau pasakyti,kad labai malonu. Buvau vienos televizijos laidos vedėjas, dirbau malonioje, kietai suburtoje vienminčių komandoje, uždirbdavau padoriai, galima sakyti, labai padoriai. Buvau susituokęs su moterimi, kuriąkadaise mylėjau aistringai, paskui ėmiau mylėti švelniai, o dar vėliausupratau, kad esu taip prie jos prisirišęs, jog meilė-nemeilė, aistra-ne-aistra jau neturi jokios reikšmės. Mudu kartu pragyvenome dvylikametų, ir aš buvau visiškai tikras, kad gyvensiu su ja iki pat pabaigos.Aš turėjau draugų, bičiulių, turėjau daugybę lengvų, emociškai neut-ralių pažinčių. Žodžiu, turėjau viską, ko iš principo reikia normaliamnormalių poreikių vyrui, taip pat ir ne patį brangiausią, bet gerą auto-

«

mobilį bei patogų, dviem žmonėms pakankamai erdvų butą.Tiesa, darbe nebuvo viskas sklandu ir paprasta, ypač pastaruoju

metu. Atsirado žmonių, nepatenkintų mūsų laidos reikalais, ir jie ban

dė mus paveikti. Jų spaudimas vis stiprėjo, o prieš savaitę įvyko tragedija: žuvo mūsų programos direktorius Vitia Andrejevas ir korespondentė Oksana Bondarenko. Sprogo mašina, kuria jiedu važiavo.

Žinoma, visus mūsų programos darbuotojus ilgai, įkyriai, šimtąkartų uždavinėdami tuos pačius klausimus, tardė. Visi mes milicininkams pasakojome tą patį, nes nieko daugiau ir negalėjome pasakyti.

Bet aš tuo metu dar gyvenau. Jaudinausi, kentėjau, bet gyvenau.



4 A leksandra Marinina

O vakar gyvenimas baigėsi. Nes nutiko toks dalykas, kad aš supratau: gyventi man liko labai neilgai, o svarbiausia —visiškai neaišku, bent jau apytikriai, būtent kiek. Gal dvi valandas, gal porą dienų,o gal mėnesį ištempsiu. Viskas gali baigtis bet kurią akimirką. Ir manožmona su tuo tiesiogiai susijusi.

Nuo Oksanos žūties praėjo savaitė, per tą savaitę buvo parodytosvisos laidos, kurias ji spėjo parengti ir įrašyti. Kito korespondento meskol kas neturim, ir nuo šiandien man teks dirbti tiesioginiame eteryje.Gyvas lavonas gyvame eteryje... Linksmi reikalai. Tikėsimės, kad niekas to nepastebės.

Nastia Kamenskaja niekaip negalėjo priprasti prie džiugaus jaudulio, kuris ją apimdavo kaskart, kai įeidavo į viršininko kabinetą. „Tai

jau tikrai, —šypsodavosi ji mintyse, —kol turim, nebranginam, o kainetenkam, verkiam. Beveik dešimt metų įėjusi čia matydavau Bandelęir maniau, kad taip ir turi būti, tik taip ir niekaip kitaip. O paskui vietojBandelės gavome naują viršininką, ir mano gyvenimas pavirto begaline kančia. Dabar Bandelė grįžo, jis vėl čia, su mumis, su manim, ir tikdabar supratau, kokia laimė turėti gerą viršininką.“

Tirti televizijos darbuotojų' žmogžudystės ji labai nenorėjo.Gerai suprato, kad televizija —tai arba labai pavojinga informacija,arba pinigai, arba ir viena, ir kita. Negana to, jeigu tai informacija,tai ta informacija paprastai vis tiek susijusi su pinigais. Su kažkienopinigais, kuriuos kažkas pasisavino, pavogė, persivedė į savo sąskaitąŠveicarijos banke arba paprasčiausiai priėmė tvarkingo banalaus ky

šio pavidalu. Vien nuo žodžio „pinigai“ Nastiai darėsi bloga.Laida „Veidas be grimo“nebuvo nei informacinė, nei skandalinga ir demaskuojanti. Jos korespondentė Oksana Bondarenko nevažinėjo į „karštuosius taškus“ ir neėmė „aštrių“interviu. Ji netardė poposėdžių Valstybės dūmos deputatų, dar įsikarščiavusių ir įpykusiųpo debatų, todėl nelabai galvojančių, ką šneka, kad paskui iš tokių

šnekų galėtų išpūsti mažą simpatišką skandaliuką, gadinantį politiko



Aė NUMIRIAU VAKAR 5

įvaizdį ir kiršinantį jį su aplinkiniais. Laida apskritai buvo labai rami irgeranoriška. Po jos direktoriaus ir korespondentės nužudymo Nastiaspecialiai peržiūrėjo kelis laidos įrašus, kad turėtų apie ją šiokį tokįsupratimą. Laidos svečiai buvo rimti ir gerbiami žmonės, o vedėjasnebandė iš visų pusių jų pulti klastingais klausimais, netgi atvirkščiai:lyg ir stengėsi leisti pakviestajam į laidą pasirodyti kuo geriau, pademonstruoti nestandartinį ir gilų mąstymą, išsakyti netikėtą ir įdomųpožiūrį į vieną ar kitą dalyką. Kažin ar čia galima tikėtis pavojingosinformacijos. Vadinasi, pinigai. O nusikaltimų dėl pinigų NastiaKamenskaja nemėgo tiesiog patologiškai. Net universitete ekonomika buvo tas mokslas, kurio ji nenorėjo mokytis. Kur kas labiau jądomino kerštas, pavydas, pavyduliavimas —žodžiu, žmogiškosios, one finansinės aistros. Nors ir gaila, bet asmeninis skonis ir pomėgiaikriminalinėje paieškoje niekada nebuvo laikomi svariais argumentais,

į kuriuos skirstant užduotis reiktų atsižvelgti.Ką gi, nieko neveiksi, teks domėtis televizija. Nastiai paprašius,

Miša Docenka iš namų atvilko visą krūvą žurnalų „TV Parkas“, kuriuos nuolat pirkdavosi jo mama. Tas žurnalas turėjo nuolatinę skiltį,skirtą televizijos laidų reitingams, ir Nastia tikėjosi joje atrasti bentkažką, kas taptų jos samprotavimų išeities tašku. Ir tokį tašką ji rado.

Paaiškėjo, kad laida „Veidas be grimo“į žiūrimiausių laidų dešimtukąniekada nebuvo patekusi.

—įdomu, iš kur jie gauna pinigų? —lyg pati savęs, lyg Docenkospaklausė Nastia. —Jei laida nelabai populiari, vadinasi, jos metu rodoma reklama irgi nelabai daug kainuoja. Taigi, nedidelė ir reklamospasiūla. Ji turėjo išsilaikyti ilgiausiai tris keturis mėnesius ir baigtis,

tačiau gyvuoja jau daugiau kaip dvejus metus.—Tikriausiai jie palaikomi iš biudžeto, —spėjo Michailas.—Kurių velnių? Dar suprasčiau, jeigu jie, pavyzdžiui, propaguo

tų vyriausybės politiką arba atvirai remtų prezidentą. O dabar... Geraisukalta, labai profesionali laida, neerzina žiūrovų, bet joje nėra, kaipčia pasakius... gal azarto ar ko. Nėra to pipiriuko, dėl kurio žmogus

po darbo skubėtų namo, kad spėtų ją pasižiūrėti. O ir jos laikas ne



6 Aleksandra Marinina

pats geriausias —nuo septynioliktos keturiasdešimt iki aštuonioliktos —darbo liaudis dar namo negrįžusi.

—Gal žmogžudystė įvykdyta grynai asmeniniais motyvais?—Gerai būtų, —atsiduso Nastia. —Asmeniniai motyvai —kaip

tik tai, ką aš mėgstu. Šiaip ar taip, galiu juos suprasti ir juose susigaudyti. O su pinigais —viena nuobodybė ir galvos skausmas. Dalyki-mės, Miša.

—Sąžiningai ar broliškai? —nusijuokė juodaakis kapitonas. —Jei sąžiningai, tai jums teks pinigai, o man —meilė, nes jūs vyresnė irlabiau patyrusi. O aš dar mažas, iki pinigų nepriaugau.

—Ne, drauguži, ne, —nusijuokė Nastia. —Dalysimės džentelmeniškai. Dama turi domėtis emocijomis, o vyras —pinigais. Tai socialinės aplinkos, kurioje mums teko laimė gimti, dėsnis. Ir nedrįskiteman priminti garbingo amžiaus, aš neką už jus vyresnė. Ir jūsų, Miša,

atkaklus nenoras sakyti man „tu“nieko nesuklaidins, nesitikėkit.Tai buvo tiesa. O įdomiausia, kad niekas nesugebėjo paaiškinti,

kodėl taip yra, neišskiriant nė paties Michailo. Nastia buvo vienintelėSunkių smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus darbuotoja (išskyrus,žinoma, viršininkus), į kurią Docenka kreipdavosi „jūs“ir tėvavardžiu,kartu ir ją pačią versdamas paisyti atitinkamo mandagumo. Ir am

žiaus skirtumas buvo ne toks jau didelis, gal kokie šešeri metai, ir Ka-menskajos laipsnis buvo tik viena žvaigždute aukštesnis, o prašau...Jau baigiantis dienai ant Nastios stalo suskambo vidaus telefonas.—Nuobodžiauji? —pasigirdo pašaipus Igorio Lesnikovo balsas.

Lesnikovas buvo jos kolega ir šiandien budėjo operatyvinėje grupėje.—Be tavęs —visada, —greitai atsikirto Nastia. —Laukiu, kada

gi tu mane kuo nors pralinksminsi.—Gerai, tada užduodu tau klausimą: ką galima pavogti iš psichoanalitiko?

—Iš ko? —nustebo ji.—Iš psichoanalitiko, —kantriai pakartojo Igoris.—Iš kokio?

—Nesvarbu... Iš bet kokio. Iš abstraktaus psichoanalitiko.




—Turinčio privačią praktiką?—Aha.—Tada pinigus. Už konsultacijas jie ima didelius honorarus.

Kodėl klausi?—Ką tik grįžom iš įvykio vietos. Tiesmukai mąstai, Nastasija.

Vertybės nepaimtos. Bet kad buvo įsilaužta, visiškai aišku.—O ką sako šeimininkas?—Nieko nesako. Niekas nedingo.—Manai, meluoja?—Žinoma, meluoja. Jis žino, kas paimta, bet nesako. Štai aš ir

noriu, kad man pasakytum, kas gi galėtų sudominti nusikaltėlį, tačiauapie ką nevalia sakyti geriesiems dėdėms iš milicijos?

—Aš pagalvosiu, —pažadėjo Nastia. —O kas dar įdomaus perataskaitinį laikotarpį nutiko jūsų rajone?

—Viskas tau rūpi, —nusijuokė Igoris. —Įpilsi puodelį?—Netikęs tu, Igorėli. Šiuolaikinis vyras paprastai stiklinės prašo.—Budėjimo metu tik kavos. Tai įpilsi, ar eit kitur prašyti?—Na, ateik. Tuoj vandenį užkaisiu.Išgerti kavutės ir surūkyti cigaretės pas Nastią užsukdavo visi,

kas tik netingėdavo. Visų pirma, ji beveik visada būdavo vietoje, o

operatyviniams darbuotojams tai tiesiog neįprasta. Antra, ji visadaturėjo geros kavos, nes Nastia, nepaisant juokingos milicininko algos, pirkdavo tik gerų, brangių rūšių kavą ir atsisakydavo daug kitko,pavyzdžiui, pietų, o kartais ir naujų pėdkelnių. Trečia, iš jos visadagaudavai cigaretę, galėjai pasiskųsti netikusiu gyvenimu, išlieti nepasitenkinimą dėl „neteisingo“viršininko elgesio ir palengvėjusia širdim

lėkti toliau. Nastia nelengvai bendravo ir labiau mėgo vienatvę, todėlšurmulys kartais ją erzindavo, tačiau ji žinojo, kad iš esmės pakeitustokią tvarką tik įsigytų daug priešų ir slaptų „geradarių“. Negalima atstumti žmonių, o juolab jų įžeisti. Net kai labai nori taip padaryti.

Igoris atsirado beveik akimirksniu, bent jau Nastios supratimu.Ji pati iš budėtojų skyriaus iki kabineto keliaudavo turbūt tris kartus

ilgiau. Kaskart, pamačiusi Lesnikovą, Nastia vis stebėdavosi, kad pa



& Aleksandra Marinina

tys pasiučiausi mergišiai dažniausiai nėra ypač išvaizdūs, o tokie gražuoliai kaip Igoris neretai tampa pavyzdingiausiais ir mylinčiais sutuoktiniais, kurių išvesti iš vedybinės doros kelio tiesiog neįmanoma.Dėl Igorio tyliai dūsavo daugelis Petrovkoje dirbančių merginų, betnė viena iš jų negalėtų pasigirti bent trupučiu jo dėmesio. Lesnikovasnebuvo itin draugiškas, dažniausiai nekalbus, labai rimto, o kartaisnet niūraus veido, su niekuo nesibičiuliavo ir nedraugavo. Apie joasmeninį gyvenimą kolegos žinojo vien tai, kad jis antrą kartą vedęs

ir dievina savo mažą dukrytę. Tačiau jis valdėsi nepriekaištingai, ir jeigu jam reikėdavo palaikyti pokalbį, Lesnikovas nesunkiai pavirsdavo mielu, žaviu pašnekovu, kuriam pameluoti tiesiog neapsiversdavoliežuvis. Sprendžiant iš jo skambučio, įsilaužimas pas psichoanalitikąkažkuo labai jį sudomino, antraip nebūtų Nastios nieko klausinėjęs.Psichoanalitiko kabinetas —ne Tretjakovo galerija ir ne Deimantų

fondas, nusikaltimą tirs vietiniai teritorinio padalinio vaikinai. Na, nebent paaiškėtų, kad buvo pavogti brangieji metalai, brangakmeniai arantikvariniai dirbiniai —tuomet tyrimą vykdytų kolegos iš Kovos suplėšimais skyriaus, tik jau ne Žmogžudysčių skyrius. Nastiai atrodė,kad Lesnikovas nebuvo nei smalsus, nei landus, svetimomis paslaptimis mažai domėjosi, taigi manyti, kad jis smalsauja tik šiaip sau, pagrindo nebuvo. Vadinasi, toje vagystėje esama kažko tokio...

—Neslapukauk, Igorėli, —tarė ji, pripylusi jam pilną puodelįstiprios kavos. —Kuo tau užkliuvo ta vagystė?

—Vagystė —nieko ypatingo, normali, —neaiškiai numykė jis. —Pats šeimininkas man nepatiko. Kažkoks labai jau išgąsdintas.O kad kas nors dingo, neigia.

—Gal tu perdedi? Bet kas išsigąstų pamatęs, kad įsilaužta į jo na

mus. Net jei niekas neišnešta, vis tiek nemalonu ir neramu. O jei rytojvėl ateis? Ir apskritai domėtis svetimo turto vagystėmis tau paprastainebūdinga. Ko nors nepasakai?

—Kad ne, —vangiai patraukė pečiais Igoris. —Kažkodėl šiandien pavargau. Paprastai tokiu laiku dar būnu linksmas ir žvalus kaipkūdikis, o dabar tarsi budėčiau trečią parą iš eilės. Kaip tavo televizi

nės aistros? Stumiasi į priekį?



Aš NUMIRIAU VAKAR 9

—Sunkiai. Surinkau duomenis, kada, kur ir su kuo buvo nukentėjusieji pastarąsias dešimt dienų iki nelaimės, o dabar sėdžiu, štai,krapštausi, bandau nustatyti tikslią įvykių seką. O tu, beje, kada norsesi tą laidą matęs?

—Kokią?—„Veidas be grimo“.—Ne, neteko.Nastia žvilgtelėjo į laikrodį.—Nori pasižiūrėti? Po trijų minučių kaip tik prasidės. Aš spe

cialiai iškaulijau iš Bandelės mažą televizorių, kad turėčiau supratimąapie tą laidą, nes ji rodoma tokiu metu, kai aš dar darbe.

—Gerai, —linktelėjo Lesnikovas, —kol niekas manęs netąso.Tačiau jis, kaip ir paprastai, prisišaukė. Vos Nastia spėjo išsiimti

iš spintos ir įjungti seną nespalvotą „Šilelį“, iš budėtojų skyriaus paskambino papulkininkis Kudinas.

—Vyk lauk Lesnikovą, Nastasija, aš žinau, kad jis pas tave. Tegullekia bėgte, jo laukia šviežias lavonas.

Atsidusęs Igoris atsistojo, vienu mauku baigė gerti kavą ir išėjosaugoti mokesčių mokėtojų ramybės, o Nastia pradėjo žiūrėti eilinę„Veido be grimo“ laidą.

Jau iš pat pradžių ji įtariai sukluso —kažkas buvo ne taip. Ir vedėją tarsi būtų kas pakeitęs, ir laidos svečias atrodė ne per geriausiai.Kas atsitiko? Nejau draugų žūtis Aleksandrą Ulanovą taip išmušė išvėžių, kad jis nesugeba susitvardyti prieš kamerą? Bet ne, nepanašu.Po tragedijos buvo parodytos penkios laidos, ir ekrane Nastia matėramų, geranorišką, protingą žmogų, kuris nedemonstravo nei kandu

mo, nei dirbtinio sąmojo.Šį kartą laidos svečias buvo mažai žinomas kino prodiuseris.Jo prodiusuotų filmų pavadinimai Nastiai nieko nesakė. Prodiuserisvapėjo kažką neaiškaus, kartais nusišnekėdamas iki tikrų kvailysčių,o Ulanovas nė kiek jam nepadėjo ir lyg pašalinis stebėjo bejėgiškaskino veikėjo pastangas atrodyti protingam ir originaliam. Nors, reikia

pripažinti, jam ir netrukdė. Atrodė, kad vedėjo kaip asmenybės pa




prasčiausiai nėra, o prieš kamerą sėdi kažkokia bedvasė mašina, kuriužduoda pirmą į galvą atėjusį klausimą ir abejingai laukia, kol pašnekovas šiaip taip išstenės atsakymą.

Ant stalo prieš vedėją ir svečią stovėjo dideli reklaminiai „Bilain“puodeliai. Prodiuseris pakėlė puodelį prie lūpų, skubėdamas gurkštelėjo, užspringo ir pradėjo ilgai ir sunkiai kosėti. Kamera delikačiainusisuko, dabar visą ekraną užėmė Ulanovo veidas, šaltai stebintiskosintį pašnekovą. Staiga Nastia suprato: tai tiesioginis eteris. Įraše

užsitęsusią ir visai neinformatyvią sceną būtinai iškirptų. Vadinasi?Viskas aišku. Ankstesnės laidos būdavo netiesioginės. Dabar,žuvus direktoriui ir korespondentei, įvyko pakeitimai. Viskas, kasspėta nufilmuoti ir sumontuoti anksčiau, išsibaigė, o per praėjusiąsavaitę naujos laidos įrašyti nepavyko. Sprogusioje mašinoje kartu sužmonėmis sudegė užrašų knygutės ir kasetės... Prapuolė visa paren

giamoji medžiaga, kurios pagrindu būtų kuriamos būsimos laidos. Irdabar Ulanovui teks dirbti tiesioginiame eteryje, kol prisikaups naujosmedžiagos.

Bet vis dėlto keistai jis elgiasi, net ir tokio streso aplinkybėmis.Taip, jaudinasi, galbūt sielojasi, bet tai galėjo paveikti tik jo reakcijąir motoriką, o ne meistriškumą ir bendrą laidos dvasią. Meistrystės,kaip sakoma, nepragersi. Ir laidos koncepcijos, kaip matyti, niekas nekeitė. Tai kodėl jis nepadeda savo svečiui atrodyti daugmaž padoriai?

Laida baigėsi, ekrane sumirgėjo reklamos kadrai. Nastia pasirausė savo popieriuose, susirado televizijos studijos telefoną, keliasminutes palaukė ir ryžtingai surinko numerį.

—Čia Kamenskaja, —prisistatė ji, išgirdusi ragelyje Ulanovobalsą. —Mums vėl reikia pasikalbėti. Kada jums patogu su manimi

susitikti?—Būtinai šiandien?—Būtų gerai. Bet galima ir rytoj, jei jūs labai užsiėmęs.—Gerai, galima šiandien. Jūs reikalaujate atvažiuoti pas jus į

Petrovką?—Anaiptol. Mes galime susitikti neutralioje teritorijoje, kur

nors pusiaukelėje tarp centro ir Ostankino.



Aė NUMIRIAU VAKAR

—O kaipgi protokolas? —pašaipiai paklausė Ulanovas, ir Nas-tiai toje pašaipoje pasivaideno kažkas negera. —Užsirašinėsite pasidėjusi ant kelių?

—Mes protokolų nerašome. Paprastai tą daro tardytojai. Messu jumis tiesiog pasikalbėsime ir pabandysime rasti atsakymus į manedominančius klausimus.

—Bet aš jau ne kartą atsakinėjau į pačius įvairiausius klausimusir papasakojau viską, ką žinau. Nieko naujo jums nepasakysiu. Praėjo

jau savaitė, o jūs vis dar uždavinėjate klausimus, užuot ieškoję nusikaltėlių. Ar čia toks naujas darbo stilius?

— Aleksandrai Jurjevičiau, mes tuščiai gaištame laiką ginčams, —ramiai atsakė Nastia. —Apie darbo stilių su jumis pasikalbėsiu, kai susitiksim. Tai kur ir kada?

Ulanovas pasakė vietą ir laiką. Kalbėjo be entuziazmo, bet Nastia

turėjo pripažinti, kad nepasitenkinimo jo balse irgi nebuvo. Pavargęsžmogus, išeikvojęs visas emocijas. Kas tai —pergyvento streso rezultatas ar kažkas kita? Ji norėjo suprasti. Tegul Miša Docenka ieškopiniginių nusikaltimo motyvų, o ji, Nastia Kamenskaja, domėsis emocijomis. Jai tai įdomiau.

1 1

—Manau, jūsų siūloma kombinacija pernelyg sudėtinga. Nejaunebuvo galima sugalvoti ko nors paprastesnio?

—Galima, žinoma, kad galima. Bet kombinacijos sudėtingumeir yra visa jos prasmė. Jis neturi suprasti, kas dedasi.

—Dieve mano, jūs kalbate banalias tiesas! Žinoma, jis neturi

suprasti.—Jūs manęs neišklausėte iki galo. Kai žmogui trūksta informacijos išbaigtam vaizdiniui, jis bando prikurti, sugalvoti savo patiesįvykių versiją. Tokia sudėtinga kombinacija, kurią mes parengėme,neleidžia sugalvoti jokios bent kiek logiškos versijos. Jis kankinsis,suks galvą, nieko aiškaus ir nuoseklaus nesugalvos ir pradės abejoti

savo paties sugebėjimu sveikai mąstyti. Todėl jis ims neįprastai, ne



Aleksandra Marinina1 2

kasdieniškai elgtis. Tai turi suvaidinti korozijos, rūdžių, kurios ėdametalą, vaidmenį.

—O jeigu jam vis dėlto pavyks rasti paaiškinimą, kuris pasirodyspakankamai logiškas? Stebėjimas parodė, kad jis toli gražu nekvailasir turi tam tikrą fantaziją.

—Būtent fantaziją. Jei jis sukurs savo paties įvykių versiją, tai jibus tikri kliedesiai. Persekiojimo manija, absoliutaus blogio materia-lizavimosi idėja, tamsos galios, ateiviai ir panašūs dalykai. Tegul susigalvoja. Vis tiek tai vienaip ar kitaip paveiks jo elgesį ir pradės žlugdyti

jo ryšius su aplinkiniais. Kad ir ką jis darytų, jo elgesys bus vertinamaskaip bepročio ir aplinkiniai reaguos atitinkamai. Patikėkite, mes labai kruopščiai išanalizavome jo gyvenimą ir sudarėme psichologinįobjekto portretą. Jūs ne kartą galėjote įsitikinti aukščiausia mūsų psichologų kvalifikacija.

—Na, gerai, sakykim, kuriam laikui mane nuraminote. Tačiauprašau neužmiršti, kad tai didžiausia operacija per visą mūsų gyvavimo laiką. Kalbama apie labai didelius pinigus, ir jei mes nesugebėsime

jų gauti, aš būsiu priverstas laikyti, kad operaciją sužlugdėte būtent jūs. Neužmirškite to.

—Neužmiršiu...

Nepasakyčiau, kad labai troškau važiuoti į susitikimą su Ka-menskaja iš kriminalinės paieškos, bet šio to pozityvaus tame vis dėltobuvo. Visų pirma, jos akivaizdoje mane vargu bau nužudys. Žinoma,

jei tai neatsitiks anksčiau ir aš sugebėsiu nuvykti į vietą ir jos akivaiz

doje pasirodyti. Taigi, bent jau per pokalbį su ta keista poniute galėsiunesijaudinti, atsipalaiduoti ir, kaip sakoma armijoje, „susitvarkyti beiparūkyti“. O antra, tai neišvengiamai uždels grįžimo namo laiką, vėlgi,

jei tiktai išvis bus lemta grįžti. Namie aš natūraliai saugus, Vika manęsnežudys ir nuodų į arbatą nebers, ji tam pasamdė žudiką ir dabar laukia, kada jis įvykdys sutartį. Bet vis tiek būti vienudu su ja man darosi

tikra kančia. Kodėl? Na, kodėl gi? Už ką? Viešpatie, juk taip ją mylėjau,



Aė NUMIRIAU VAKAR 1 3

niekad nenuskriaudžiau, nieko neatėmiau. Bet aš ir nenoriu žinoti už

ką. Jeigu ji taip nusprendė, vadinasi, tai laiko teisinga. Ir neturiu nėmažiausio noro aiškintis su ja santykių. Iš jos rankų esu pasirengęspriimti viską, net mirtį.

Pasimatymą paskyriau Kolūkio aikštėje, prie metro. Jeigu lis, pasėdėsime mašinoje, o jei oras nesubjurs, galėsime išgerti kavos laukokavinėje. Įdomu, kiek ji pavėluos? Dar negimė tokia moteris, kuri netį dalykinį susitikimą ateitų laiku.

Bet, mano nuostabai, Kamenskaja nepavėlavo. Negana to, kaiaš atvažiavau į Kolūkio aikštę, ji jau stovėjo sutartoje vietoje, norsiki numatyto laiko buvo likusios dar apie dešimt minučių. Kaip tik tądešimtį minučių aš ir buvau pasilikęs atsargai, jei papulčiau į spūstįprie Rygos stoties. Nelijo, aš išlipau iš mašinos ir pasiūliau jai pasėdėtigatvėje prie pakankamai švaraus, nors ir šiek tiek suklypusio stalelio.

Iki šiol buvau matęs Kamenskają tris ar keturis kartus, kalbėjausi su ja, bet kažkodėl nepastebėdavau, kaip keistai ji rengiasi. Tikraibrangūs buvo tik jos sportbačiai. Ko gero, jie kainavo ne mažiau neivestuvinis žiedas ant jos piršto. Visa kita —džinsai, striukė, skarelėant kaklo —buvo pigu, neryšku ir nekrito į akis. Beje, aš girdėjau, kadmilicininkų algos mažos, už tiek gerai neapsirengsi. Bene taupė tiems

batams visus metus.—Aleksandrai Jurjevičiau, kas atsitiko jūsų laidai? —paklausė ji.—Nieko, —patraukiau aš pečiais. —O kas turėjo atsitikti?—Šiandien ją žiūrėjau. Visiškai nepanašu į tai, kas buvo anksčiau.—Tiesioginis eteris, —trumpai paaiškinau. —Visada atrodo

kitaip, nei iš anksto nufilmuotas ir suredaguotas siužetas.

—Ir dabar visada taip bus?—Nežinau. Viskas priklauso nuo to, kada atsiras korespondentas, kuris rengs laidą vietoje Oksanos.

—Apšvieskite mane, Aleksandrai Jurjevičiau, —paprašė ji. —Ašnoriu suprasti, kodėl jums taip reikia korespondento, jei puikiausiaigalite dirbti tiesioginiame eteryje.

Klausimas man nepatiko. Ką reiškia „puikiausiai galiu dirbti“?




Šios dienos laida buvo siaubinga ir visiškai neatitiko bendros laidoskoncepcijos. Jei mūsų direktorius Vitia Andrejevas būtų gyvas, užtokią laidą jis man galvą nusuktų. Tai, į ką paverčiau pokalbį su kinoprodiuseriu, buvo neprofesionalumo viršūnė, ir jokiu stresu ar jauduliu šito pateisinti negalėjai. Aš tai puikiai supratau, bet nelaikiaureikalinga ką nors keisti pačios laidos metu. Ko stengtis, jei be Vitiosir Oksanos vėliausiai per savaitę programa numirs, o aš pats —galbūtir anksčiau. Ką aš čia kalbu —„anksčiau“, manęs jau ir taip nėra tarpgyvųjų. Nors dar judu ir kvėpuoju, maitinuosi ir geriu alkoholį, kažkąkalbu ir esu panašus į natūralų vyrą, bet argi gali žmogus būti gyvas,

jei jam neegzistuoja sąvokos „rytoj“ir netgi „po valandos“?—Matote, —aš stengiausi būti galantiškas ir kantrus, —vedėjas

apie savo pašnekovą turi žinoti gan daug, kad jų pašnekesys sudomintųauditoriją. Jei programa būtų savaitinė, aš turėčiau pakankamai laiko

artimiau susipažinti su žmogumi ir iš anksto apgalvoti laidos eigą. Kadangi laida rodoma kiekvieną dieną, susipažinti ir parengti pašnekesįsu penkiais žmonėmis per savaitę aš nepajėgiu tiesiog fiziškai. Tam irreikalingas korespondentas. Jis susitinka su būsimais laidos svečiais,susipažįsta su jų gyvenimu, veikla, skoniu, įpročiais, pažiūromis irproblemomis. Paskui, surinkęs reikalingus duomenis, susėda kartu su

režisieriumi ir pradeda rengti laidą. Pašnekesys planuojamas iš anksto, neįdomios temos atmetamos, įdomūs aspektai paryškinami. Ir tikpaskutiniame etape jau prisijungia vedėjas. Oksana Bondarenko buvounikali darbuotoja ir spėdavo parengti reikalingą medžiagą. Kaip ji taipadarydavo, aš nežinau, bet faktas lieka faktu. Vienas žmogus jos pakeisti nesugebės, reikia ieškoti mažiausiai trijų. O tai ne taip papras

ta, kaip jūs manote. Todėl, kol nepradės dirbti nauji korespondentai,man teks vesti laidą tiesioginiame eteryje.Man atrodė, kad kalbėjau įtikinamai, nors Vika visada man saky

davo, kad meluoti nemoku. Bet juk nepasakosi tai poniutei iš Petrov-kos visos tiesos apie mūsų laidą...

—Aš pasistengiau atkurti Andrejevo ir Bondarenko visų kelio

nių maršrutus per pastarąsias kelias dienas prieš jų žūtį, —pasakė




Kamenskaja, —bet liko kai kurių „baltų dėmių“. Gal jūs dar ką norsprisiminėte apie savo kolegas?

—Ne, aš jums papasakojau viską, ką žinojau ir įstengiau prisiminti. '

—Vadinasi, neturite ką pridurti?—Visiškai nieko.—Matote, nei jų artimieji, nei draugai negalėjo mums bent

apytikriai paaiškinti, kur Andrejevas ir Bondarenko tomis dienomisbuvo. Sakė, kad darbe. Tačiau studijoje jų tuo metu nebuvo ir niekasnegalėjo pasakyti, kokios užduoties vykdyti išvažiavo, pavyzdžiui,Oksana.

—Tai turėjo žinoti Andrejevas.—Bet juk jo dabar nepasiklausi, —atsiduso ji.—Nepasiklausi, —bukai patvirtinau. —Apgailestauju, bet dau

giau niekuo negaliu jums padėti. Viktoras turėjo specialų bloknotą, įkurį rašė visus duomenis apie renkamą medžiagą. Jame būtinai registruodavo, kur ir ko išvažiavęs korespondentas.

—Taip griežtai Oksana buvo kontroliuojama? —nusistebėjoKamenskaja.

—Esmė ne kontrolė, o būtinybė gerai žinoti, kaip renkama

medžiaga konkrečiam siužetui. Na, ir vairuotojo reikia nepamesti išakių, tai yra žinoti, kur jis išvažiavęs ir kada grįš. O su vairuotoju jūskalbėjotės?

—Žinoma. Kur jis važinėjo mus dominančiu metu, jis papasako jo. Bet buvo ne su Andrejevu ir ne su Bondarenko. Aleksandrai Jurje-vičiau, aš priversta daryti išvadą, kad jūsų kolegos, be laidos rengimo,

dar kažkuo užsiėmė. Gal turėjo verslą?—Gal turėjo, —sutikau, —bet aš apie tai nieko nežinau.Pokalbis tęsėsi neskubriai ir vangiai, Kamenskaja aiškiai niekur

neskubėjo, na, o aš juo labiau. O kur man skubėti? Į kapus? {domu,ką manoji Vika užsakė? Gal ji liepė mane likviduoti per tris dienas, irkapinėse man jau skirta vieta?

Pabandžiau nepastebimai apsidairyti. O jei samdomas žudikas




kažkur visai arti ir kantriai laukia, kol išsiskirsiu su kriminalinės paieškos darbuotoja? Bet žmonių aplinkui buvo daug, o kaip atrodosamdomi žudikai, aš nežinau. Tiek to, velniai jo nematė, vis tiek jukanksčiau ar vėliau jis mane sutvarkys. Kaip apsisaugoti nuo kilerių,dar nesugalvota —net ir aukščiausius pareigūnus, įskaitant prezidentus, nužudo.

—Ar jūs toli gyvenate? —netikėtai paklausiau.

—Ar jūs toli gyvenate? —netikėtai paklausė Ulanovas.—Toli, —atsakė Nastia. —Ščiolkovo plente. O ką?—Norite, aš jus parvešiu namo?—Noriu, —sąžiningai prisipažino ji. —Bet man nesmagu jus

gaišinti, geriau nedarykime jums problemų.

—Nėra jokių problemų, —Ulanovas kažko pralinksmėjo, netpajaunėjo iš veido, —man vis tiek reikia į tą pusę. Dviese bus linksmiau keliauti.

Nastia žiūrėjo į jį nustebusi. Kažkoks jis keistas tas Ulanovas.Tai sėdėjo niūrus, kalbėjo nenoriai, sunkė žodžius pro dantis, lygdarydamas malonę, ir staiga tapo malonus, šypsosi, siūlosi pavežti ir

apsimeta, kad jam reikia bendrakeleivio. Jis visai nepanašus į žmogų,kuris pasilikęs vienas nuobodžiauja. O gal jis tokia paprasta gudrybenori užbaigti pašnekesį? Ką gi, galima su juo sutikti, nieko gero iš jovis tiek neišpeši. Kažkodėl ji, pasižiūrėjusi šios dienos laidą „Veidas begrimo“, nusprendė, kad Ulanovui kažkas darosi ir jai pavyks jį prakalbinti. Matyt, ji apsiriko, tik sugaišo savo laiką ir dar žmogų be reikalo

sutrukdė.—Ačiū, —linktelėjo ji, —būsiu jums dėkinga.Mašinoje Ulanovas vėl užtilo ir suniuro, ką tik buvusio links

mumo neliko nė pėdsako. Ne, jokių bendrakeleivių ir pašnekovų jamnereikėjo, tikrai. Tai kodėl jis ją veža namo?

—Aleksandrai Jurjevičiau, ar jums niekada nekilo jausmas, kad

su jūsų laida kažkas negerai? r—spėtinai paklausė Nastia.




—Ne, —greitai atsakė jis. —Kas gali būti negerai su laida? Prašau suformuluoti aiškiau.

—Pabandysiu. Žuvo du jūsų darbuotojai. Tai ne ligotos vaizduotės padarinys, o neginčytinas faktas. Sprogstamasis užtaisas buvo įtaisytas Andrejevo mašinoje. Jo asmeninėje mašinoje, o ne jūsų tarnybinėje. Kitaip tariant, nusikaltėlių taikinys ir buvo Andrejevas, laidos„Veidas be grimo“ direktorius. Sutinku, kad jo mirtis nebūtinai susietasu jo darbu televizijoje, bet tada turėtume pripažinti, kad jis vertėsidar kažkuo, nors kažkodėl nei jūs, nei kas nors kitas iš jūsų komandosapie tą veiklą nieko nežino. Arba žino, bet nesako, o tai, sutikite, irgiįtartina. O jeigu piktadariai norėjo nužudyti ne tik jį, bet ir Bonda-renko, jie turėjo žinoti, kad direktorius ir korespondentė tuo metuvažiuos ta mašina kartu. Ir tada aš prieinu išvadą, kad kažkas iš jūsųartimiausios aplinkos studijoje arba pats parengė Andrejevo mašiną,arba suinteresuotiems asmenims pateikė informaciją apie Viktoro irOksanos planus. Ir koks variantas jums labiau patinka?

Ulanovas atsakė ne iš karto, ir Nastiai pasirodė, kad mintyse jiskartoja jos žodžius, bandydamas šiuos apgalvoti ir įsisąmoninti.

—Joks variantas man nepatinka, —pagaliau prabilo laidos vedė jas. —Aš nesuprantu, kodėl kažkam prisireikė žudyti Viktorą ir Ok

saną nei abu kartu, nei kiekvieną atskirai. O kodėl jums neapmąsčiusversijos, kad nusikaltėlis suklydo? Vitios mašina buvo pati paprasčiausia, septinto modelio žiguliai, ir labai populiarios spalvos —balta. Galbombą paprasčiausiai įdėjo ne į tą mašiną?

—Mes tai aiškinamės. Visi tuo metu netoliese buvusių automobilių savininkai dabar tikrinami. Sakykit, Aleksandrai Jurjevičiau, ar

Andrejevo ir Bondarenko nesiejo intymūs santykiai?Ulanovas niūriai išsišiepė.—Siejo. Tai kas? Oksana neištekėjusi, Viktoras neseniai išsisky

ręs. Kam jų santykiai užkliuvo?—Čia tai jūs neteisus, —nusijuokė Nastia. —Antspaudas pase

mažai ką turi bendra su teise pavyduliauti. Tiesą sakant, pavydas ap

skritai neturi nieko bendra su jokiomis teisėmis. Teisėtas vyras gali



i e Aleksandra Marinina

ramiai žiūrėti į savo žmonos meilės nuotykius, jeigu jam taip labiaupatinka, o prieš daugelį metų atstumtas atsitiktinis meilužis gali ikipat mirties kankintis iš pavydo ir nevilties.

—Gali būti, —abejingai sutiko jis. —Jūs sportuojate?—Aš? —nustebo Nastia. —Ne. Kodėl taip manote?—Tiesiog atkreipiau dėmesį į jūsų sportbačius. Atidžiai pasi

rinkti, brangūs, o ne pirmi pasitaikę. Ar šių laikų milicininkui jie pagalkišenę?

—Ką jūs, vyras man juos atvežė dovanų iš Valstijų. Pati niekadatokių nenusipirkčiau, man jie tikrai per brangūs.

Ji ne tik nenusipirktų tokių „kietų“ sportbačių, bet jų ir neavėtų, jei nebūtų priversta. Nastia mėgo dėvėti nebrangius ir patogius drabužius, nesitepančius ir nevaržančius judesių, tačiau kojos, ko gero,buvo jos silpniausia vieta. J vakarą ir ypač per karščius jos patindavo,

ir diena, praleista avint grakščios formos aukštakulniais bateliais,tapdavo kankyne, todėl dėl fizinio komforto jai reikėjo, kaip sakoma,išduoti principus. Autis Aleksejaus atvežtus sportbačius ji kategoriškai atsisakė, sakydama, kad jie nepadoriai brangūs, ir atkakliai avėjosportinius batelius, kuriuos nusipirko beveik prieš trejus metus. Batus

ji rinkosi pati, jie buvo pakankamai patogūs, svarbiausia, kad ji prie jų

priprato ir jie niekam nekrito į akis. Bet viskam, deja, ateina galas, irmėgstami bateliai neišvengė liūdnojo likimo. Vos užvakar jie subjuro,be to, kažkaip staigiai ir abu išsyk. Tiesiog eilinį kartą panirę į giliąbalą, atsiradusią gausiai ir šlapiai balandį pasnigus, batai neatlaikė.Pusvalandį pagedėjus ir padūsavus, Nastiai teko išsiimti iš spintosraudonos ir mėlynos spalvų dėžutę su naujais sportbačiais.

Tačiau ponas Ulanovas kažkodėl nesistengia palaikyti pokalbioapie galimas savo kolegų žmogžudystės priežastis. Sportbačiai jį domina labiau. O gal tai mažiau pavojinga tema? Jeigu taip, tai dabar jistikriausiai nukreips pokalbį į Nastios vyrą.

—Jūsų vyras verslininkas? —paklausė jis.Ji vos susilaikė nenusišypsojusi.

—Ne, jis mokslininkas. Buvo nuvažiavęs skaityti paskaitų.




—Politologijos?—Matematikos.—Štai kaip? O aš maniau, kad užsienyje vertinami tik politikos

arba ekonomikos sričių rusų mokslininkai, kurie važiuoja ten pasakoti, kodėl mūsų reformos buksuoja ir kaip sunku pereiti iš išsivysčiusiosocializmo į neišsivysčiusį kapitalizmą.

Nastia nesusilaikė ir nusikvatojo. O Ulanovas net nešyptelėjo.Jo veidas kaip ir anksčiau buvo niūrus ir kažkoks išsiblaškęs, tarsi jisbūtų nugrimzdęs į savo mintis, bet iš visų jėgų stengtųsi palaikyti pokalbį, kad neišsiduotų, kaip yra susirūpinęs. Ir kas gi jums, pone Ula-novai, neduoda ramybės? Tik jau ne Viktoro Andrejevo ir OksanosBondarenko mirtis, antraip jūs tikrai su malonumu svarstytumėte,kodėl jiems tai nutiko. Tai kas gi jus kamuoja?

Aš iš paskutiniųjų stengiausi neskubėti, bet iki namų, kur gyvenoKamenskaja, mes vis dėlto atvažiavome. Deja, nė vienas kelias nebūnabegalinis. Kažkodėl prisiminiau, kaip ketvirtame Žurnalistikos fakulteto kurse važiavau žiemą į egzaminą, kurio paniškai bijojau. Stipriaišalo, troleibusas vos vos šliaužė Gerceno gatve, o aš stovėjau galinėje

aikštelėje, bukai žiūrėdamas į šalčio raštus ant lango, ir svajojau apietai, kad šita kelionė tęstųsi amžinai ir man niekada netektų išlipti įgatvę, eiti į universiteto pastatą, kopti laiptais iki auditorijos, trauktibilietą ir laikyti egzaminą. Beje, nuojauta tada manęs neapgavo, visdėlto gavau trejetą, pirmą ir vienintelį per visus penkerius studijų metus. Manęs neišgelbėjo net mirganti gerais pažymiais įskaitų knygelė.

Trinktelėjo durys, Kamenskaja įėjo į savo laiptinę, ir aš vėl likauvienas. Duos Dievas, namo aš vis dėlto parvažiuosiu, jokios mašinos,kuri būtų mus sekusi nuo Kolūkio aikštės iki Ščiolkovo plento, nepastebėjau, nors visą kelią įdėmiai žiūrėjau į paskui mus važiuojančiusautomobilius. Namie, kaip aš jau sakiau, man niekas negresia. Prienamų, ko gero, irgi ne. Kažin ar Vika sutiktų, kad mane pašalintų

netoli tos vietos, kur ji gyvena. Nors ką gali žinoti... Visus kartu nu



2 O Aleksandra Marinina

gyventus metus naiviai tikėjau, kad savo žmoną gerai pažįstu, tačiaudabar tenka tuo abejoti.

Praėjo dar penkiasdešimt minučių, ir aš įžengiau į savo butą. Įbutą, kuriame gyvenau šešerius pastaruosius, ne pačius blogiausiussavo gyvenimo metus. Viešpatie, dar tik prieš kelias dienas viskasbuvo taip gerai, mudu su Vika važiavome pirkti angliško servizo,planavome, kaip švęsime jos gimimo dieną, svajojome apie kelionęrugsėjį prie Viduržemio jūros. Galų gale mes pradėjome kapstytis išbeviltiško skurdo, kuriame praleidome visą savo jaunystę. Sumažinome savo poreikius, taupėme kiekvieną kapeiką, atidedami butuipirktis, sukandę dantis kentėme mano išprotėjusią motiną, kuri kabi-nėjosi prie Vikos, norėdama likti vienintele ir visagale mūsų mažyčio,seniai neremontuoto butuko šeimininke. Mes gyvenome svajone apienuosavą būstą, neleidome sau turėti vaiko, kol galiausiai, pasiryžę ir

pasiskolinę trūkstamą sumą, nusipirkome butą. Kaip mes juo džiaugėmės! Iš pradžių miegojome ant grindų, valgėme iš vienos lėkštės,pamažėle iš kiekvienos algos, iš kiekvieno honoraro pirkome baldus,indus, rankšluosčius, paklodes. Prieš dvejus metus pagaliau galutinaisusisukome gūžtą. Atsirado daugiau laisvų pinigų, galėjome nusipirktimašiną, rengtis gerais drabužiais. Šiandien tvirtai galėčiau pasakyti,

kad visos kančios baigėsi, mes išsikapstėme iš amžinų skolų ir dabarpradėsim žmoniškai gyventi.Ir staiga paaiškėjo, kad Vikos tai netenkina. Aš jai trukdau, ir ji

nori, kad manęs daugiau nebūtų. Tai kodėl neišsiskyrus? Ir paprasčiau, ir pigiau. Bet skirtis ji nenori. Ką gi, aš ją suprantu. Skiriantistektų dalytis turtą, pradedant butu ir baigiant angliško servizo puo

deliais. Ji nenori dalytis, ji labai gerai prisimena, kiek laiko ir jėgų tamišeikvota. Ji nori visko iš karto. Turbūt jai klaiku girdėti, kaip aš kasvakarą atsidarau duris. Ir vėl grįžau. Manęs ir vėl nenužudė. Vargšelė... Turbūt jau pavargo laukti.

—Saša? —pasigirdo iš kambario jos balsas. —Kaip tu vėlai.Ji pasirodė prieškambaryje apsivilkusi chalatu, turbūt jau rengėsi

gultis. Priėjo prie manęs, kaip paprastai atsuko skruostą bučiniui, o aš



AŠ NUMIRIAU VAKAR 21

irgi kaip paprastai pasilenkiau ir ją pabučiavau. Kvepalų aromatas nemaloniai mušė į nosį. Kas per kvailas įprotis kvėpintis po dušo! Velniaigriebtų, o juk man visada tai patiko. Anksčiau patiko. Ir jos kvepalųaromatas patiko, ir tai, kad jais kvepėjo mūsų lova.

—Kas atsitiko, Saša? —susirūpinusi paklausė ji. —Telefonasšįvakar net įkaitęs, visi klausinėja apie šios dienos laidą.

—Nieko neatsitiko, —irzliai atsakiau, ir, ko gero, mano atsakymas nuskambėjo per daug šiurkščiai.

—Bet visi kalba, kad tai buvo kažkas neįtikėtina! Gaila, kad nemačiau, aš kaip tik tuo metu važiavau namo. Bent jau tu man žmoniškai paaiškink, kas tau atsitiko.

—Nieko ypatinga. Nekreipk dėmesio. Paprasčiausiai šiandienteko dirbti tiesioginiame eteryje, ir laidos svečias gerai nepasirodė.Štai ir viskas.

Ji kreivai į mane žvilgtelėjo ir įsižeidusi nusisuko. Neva įsižeidusi.Žinoma, anksčiau aš niekada su ja taip šaltai nekalbėdavau. Ir apskritai viską, kas siejosi su mūsų darbu, mes aptarinėjome karštai ir gyvai.Mes labai draugavome. Bent jau man taip atrodė. Aš ir šiandien, nepaisant visko, pasidalyčiau su Vika smulkmenomis iš interviu su kinoprodiuseriu, bet žinojau, kad jai to nereikia. Ir įsižeidė ji apsimestinai.

Iš tikrųjų ji nė trupučio neįsižeidė. Jai greičiausiai visiškai tas pat, kaipman sekasi studijoje. Ją dabar domina tik viena: kada jos pasamdytasžmogus išlaisvins ją nuo slogių saitų su manimi.

Tiesą sakant, mane tai irgi domina. Nors šiek tiek kitu aspektu,bet domina.

II skyrius

Su stresu, kurį sukėlė plėšikų įsiveržimas, Julija NikolajevnaGotovčic susitvarkė sąlyginai nesunkiai. Nieko nepavogė —ir ačiūDievui. Lauko durų spyną, tiesa, išlaužė, bet ją netruks pataisyti.

Tačiau stebėdama vyrą ji vis labiau ir labiau nerimo. Praktikuojantis




psichoanalitikas, medicinos mokslų daktaras Borisas MichailovičiusGotovčicas, žmonos nuomone, į įsilaužimą reagavo aiškiai neadekvačiai. Jis nervinosi, buvo kažko tikrai išsigandęs ir dėl to sukėlė JulijosNikolajevnos širdyje ne tik nerimą, bet ir ne visai malonius įtarimus. Jipadarė išvadą, kad vis dėlto buvo kažkokios neįtrauktos į šeimos biudžetą vertybės, kurios vis dėlto dingo, ir kaip tik šito Borisas nedrįstaprisipažinti nei milicijos darbuotojams, nei jai pačiai.

Julija Nikolajevna visada stengėsi būti sąžininga mokesčių mokė

toja, nemalonumų ant savo galvos neieškojo, todėl finansinius šeimosreikalus tvarkė pati. Stropiai sekė visus vyro gaunamus honorarus,pildė pajamų deklaracijas ir pati asmeniškai rūpinosi, kad tos deklaracijos būtų laiku pateiktos vietos mokesčių inspekcijai. Ji norėjo ramiaimiegoti. Jai, stambaus prekybos darbuotojo dukrai, teko vaikystėjepraleisti per daug neramių naktų. Tėtušio machinacijos galiausiai

baigėsi tragiškai, ir į kalėjimo kamerą tėvas nepateko tik todėl, kadprieš neišvengiamą areštą pats užsinėrė sau ant kaklo virvę. Būtenttada keturiolikmetė Julija prisižadėjo niekada gyvenime nedaryti nieko tokio, kas trikdytų jos ramybę. Tėvų, žinia, žmogus nesirenka, betsavo gyvenimą tikrai tvarko pats.

Kai tik jos vyras Borisas ėmėsi privačios praktikos, Julija Nikola

jevna iš karto pateikė sąlygą:—Arba tu pažadi, kad mes gyvensime sąžiningai, arba aš tuoj

pat su tavimi skiriuosi ir išeinu, —griežtai pareiškė ji. —Užtektinaiprisibijojau vaikystėje, kai tėvai nuo menkiausio krepštelėjimo pašokdavo vidury nakties. Daugiau aš to nepakęsiu.

Jai atrodė, kad Borisas Michailovičius ją suprato, šiaip ar taip,

daugiau apie tai jie nesikalbėjo. Vyras neprieštaravo, kad finansiniųreikalų ir santykių su mokesčių inspekcija kontrolės imtųsi žmona, todėl ji buvo įsitikinusi, kad jis nieko nuo jos neslepia. Nejau dalį pajamų

jis vis dėlto nuslepia? Ir tuos „atliekamus“pinigus investuoja į įtartinąverslą. O jei ne tik įtartiną, bet ir nusikalstamą? Ir štai dabar jo bendrai su Borisu suvedinėja kažkokias sąskaitas. Jokio kito paaiškinimo,

ko jos vyras bijo ir nerimsta, Julija Nikolajevna sugalvoti negalėjo. Bet



AŠ NUMIRIAU VAKAR 2 3

visi jos bandymai išsiaiškinti, kas dedasi, baigėsi nesėkmingai. Laisvunuo konsultacijų laiku Borisas Michailovičius ilgai užsisėdėdavo savokabinete, metodiškai vartydamas knygas ir popierius, tarsi ko norsieškotų, bet į sutuoktinės klausimus atsakinėjo kažkaip neaiškiai.

—Boria, na, pasakyk man teisybę, ką iš tavęs pavogė? —kasdienklausdavo Julija Nikolajevna.

—Nieko, —išsiblaškęs atsakydavo Borisas Michailovičius. —Tai ir yra baisiausia, kad nieko.

—Aš tavimi netikiu. Jeigu niekas nedingo, kodėl eini iš proto?Ir ko visą laiką ieškai? Tu kažko nerandi ir manai, kad pavogė būtenttai? —nepasidavė ji.

—Nieko aš neieškau! —neišlaikęs rėkdavo vyras. —Palik maneramybėje.

—Tu turėjai pinigų, apie kuriuos aš nieko nežinojau? Kodėl tai

slepi nuo manęs? Mes juk susitarėme, Boria...—Neturėjau aš jokių pinigų! Kiek galima tą patį kartoti? Ne

turėjau!Julija Nikolajevna įsižeidusi nutildavo ir eidavo į miegamąjį, bet

po kurio laiko nuoskauda pasitraukdavo, ją išstumdavo rūpestis. Jukkaip viskas paprasta, kai pagalvoji: namuose yra pinigų, pasistengus

juos galima surasti, tai nesudėtinga, bet jie nepaliesti. Ir brangenybiųyra, jos taip pat nepaimtos, viskas savo vietose. Tai kas gi priviliojovagis? Atsakymas akivaizdus: juos domino visai kiti pinigai, greičiausiai kur kas didesnė jų suma, be to, įtartinos kilmės. Negana to, nusikaltėliai žinojo, kad tie pinigai padėti atskirai ir būtent kur. Tai kokiągalima daryti išvadą? Borisas turi kažkokių neaiškių piniginių reikalų,

kuriuos tvarko slapta nuo žmonos, ir turi, švelniai tariant, gerai informuotus kompanionus, o šiurkščiai kalbant —niekšus bendrininkus.Tik to betrūko gerai sutvarkytame ir ramiame Julijos Nikolajevnosgyvenime! Neužteko mokyklos laikais sugadintų nervų, tai dabar darreikia drebėti iš baimės per vyro kvailumą. Vyras ją apgaudinėja, dabar tai visiškai aišku.

Bet ne tai yra blogiausia. Svarbu kitkas. Tada, prieš daugelį metų,




ji buvo visai dar vaikas ir už tėvo veiksmus neatsakė. Dabar padėtiskita. Jeigu staiga paaiškės, kad Boriso piniginiai santykiai su valstybenedori, tai ir ji liks kalta. Kas patikės, kad ji nieko nežinojo ir tame nedalyvavo? Juk ne veltui sakoma —koks vyras, tokia ir žmona. Ir jeigukiltų skandalas, tai ir ji, Julija Nikolajevna Gotovčic, liks susitepusi.Ji, aistringa kovotoja už mokesčių drausmę, ji, deputatė Gotovčic,žurnalistė, išgarsėjusi korumpuotų politikų demaskavimu. Sudie, reputacija! Ir kaip Borisas to nesupranta? Juk tiek kartų kalbėjo, prašė,įtikinėjo...

Ir Julija pradėjo elgtis taip, kaip niekada anksčiau sau neleisdavo.Kai vyras kalbėdavosi telefonu, ji pakeldavo kito aparato ragelį ir klausydavosi. Ji rausėsi jo kišenėse ir rašomojo stalo kabinete stalčiuose.Ji klausydavosi už durų, kai Borisas Michailovičius šnekėdavosi sulankytojais. Žinoma, tie žmonės ateidavo konsultacijos, bet juk galėjo

ateiti ir kas nors iš tų? Tai žemino iki šleikštulio, nė karto per nugyventus trisdešimt šešerius metus Julija Gotovčic taip nesielgė ir manė,

jog toks elgesys yra gėdingas ir save gerbiančiam žmogui nepriimtinas. Bet ji norėjo žinoti tiesą. O vyras, akivaizdu, tiesos jai nesakė.

Atšilo, Nastios kabineto Petrovkoje langas buvo atlapotas, ir garsiai sužviegę stabdžiai privertė ją pažvelgti į gatvę. Ne, ačiū Dievui, neavarija. Tai tik Igoris Lesnikovas, smarkiai trenkęs žvilgančio BMWdurelėmis, įlėkė į pastatą. Nepraėjo nė trys minutės, ir jis jau įsiveržėpas Nastią.

—Ir vis dėlto aš buvau teisus! —kažkodėl triumfuodamas išrėkė jis.

Nastia klausiamai pakėlė į jį akis.—Irgi man naujiena. Tu visada teisus. Kas šį kartą?—Prisimeni, tau pasakojau apie vagystę pas psichoanalitiką?

Teisingiau, ten buvo įsilaužta ir nieko nepavogta.—Prisimenu, —linktelėjo ji.—Ir prisimeni, tada tau sakiau, kad tas psichoanalitikas kažko

dėl man nepatiko?




—Irgi prisimenu. Ką jis iškrėtė dabar?

—Kol kas nežinau. Užtat mes turime jo žmonos lavoną, dar ne-ataušusį.—Gražumėlis... —Nastia atsilošė į kėdės atkaltę ir pasirąžė —

nuo ilgo sėdėjimo prie popierių sustingo pečiai. —O kodėl ta dovanateko mums, ne apygardai?

—O todėl, kad išgąsdintojo psichoanalitiko sutuoktinė yra Valstybės dūmos deputatė, o ne kas nors. Štai taip, mieloji Anastasija.Dabar lauk saulėtų dienų ir kalno malonaus darbo.

—Eik sau, —nusiminusi numojo ranka Nastia. —Deputatųžmogžudystės —ne mano profilis. Man duok ką nors apie gyvenimą,apie meilę, apie seną nesantaiką. Tai aš moku. O politikoje vis tieknesigaudau.

Lesnikovas kandžiai nusišypsojo.—Kaip sakydavo profesorius, kuris kadaise vadovavo mano dip

lominiam darbui, neraštingumas —ne argumentas. Ir nesitikėk, kadBandelė atsižvelgs į tavo patologinę nemeilę politikai ir ekonomikai irtavęs pasigailės.

—Taigi, —atsiduso Nastia kaip pasmerktoji. —Vadinasi, galima sakyti, įsilaužimas buvo bandymas apvogti ne psichoanalitiką, o jo

žmoną. Beje, kuo ji vardu?—Julija Nikolajevna Gotovčic.—Tai toji, kuri vis kovojo už mokesčių drausmę?—Na štai, o sakai, kad laikraščių neskaitai. Vis meluoji, šviesiau

sioji, kvailute apsimetinėji.—Bet aš jų tikrai neskaitau. Tai yra skaitau, žinoma, bet vien tai,

kas siejasi su nusikaltimais. Užtat Lioša vakarais žiūri informacineslaidas ir aš priversta viską girdėti. Gali patikėti, man būtų kur kas maloniau pasiklausyti „Trubadūro“, o ne „Žinių“ir „Komentarų“. Tačiaušioje vietoje Čistiakovo ir mano skoniai nesutampa, kad ir kaip būtųliūdna.

Tai buvo tiesa. Nastios vyras demonstravo tikrus pakantumo

stebuklus ir supratingai žiūrėjo į daugelį jos silpnybių ir trūkumų, bet




čia jis buvo nepalenkiamas: aštuntą vakaro „Žinios“, devintą „Laikas“ir dešimtą „Šiandien“—tai šventa ir neliečiama, o jei sutuoktinė noripasiklausyti klasikinės muzikos, tai prašom, bet kuriuo laisvu nuo informacinių laidų metu.

Bet juokas juokais, o įsilaužimas į butą ir šeimininkės, parlamento narės, žmogžudystė nieko gero nežadėjo. Ieškojo greičiausiai nepinigų ar kitokių vertybių, o kažkokių dokumentų. Teisingai kalbėjodaug metų kriminalinėje paieškoje išdirbęs Nastios patėvis: didžiausia kova vyksta dėl informacijos. Tik vienu atveju ją norima gauti,kitu —sunaikinti, štai ir visa paslaptis. Jei nepavyksta rasti ir pagrobtidokumentų, tai po to dažnai tiesiog atsikrato tokių žmonių, kurie perdaug žino.

Tirti kovą už informaciją Nastiai buvo įdomu. Tik gaila, kad, išvisa ko sprendžiant, ta informacija yra politinio pobūdžio. Bet ką pa

darysi. Dar ir televizijos piniginiai reikalai ant galvos... Taip, pastaruojumetu jai sekasi vis rečiau ir rečiau —dabar tokie laikai, kad daromų nusikaltimų motyvacija ir dingstis Nastiai vis dažniau neįdomios, o štaimeilės, pavydo, keršto ir slaptos neapykantos pasitaiko vis mažiau.

Igoris Lesnikovas nuėjo raportuoti Gordejevui, o po pusvalandžio pulkininkas išsikvietė Nastią.

—Gana kėdę zulinti, —suburbleno jis, —važiuok kartu su Igoriu pas nukentėjusiosios vyrą. Žinoma, jis dabar ne tokios būklės, kadgalėtų duoti išsamius parodymus, bet delsti nevalia. Patys suprantate —Valstybės dūmos deputatė. Kiekvieną minutę gali pasigirstiskambučiai ir visokie reikalavimai. Varykit, vaikučiai, negaiškit.

—A... —pradėjo Nastia, bet Viktoras Aleksėjevičius užduoti

klausimo jai neleido. Jis labai gerai pažino savo pavaldinę.—Nebijok, tavęs į Dūmą nesiųsiu. Tau nėra ką ten veikti. Esi persilpna kalbėtis su mūsų politikais. Su dūmotojais bendraus Korotko-vas, jo lengvai nepaimsi. Šiandien padirbėsi su Igoriu, paskui aš jį perkelsiu kitur, o tau paliksiu nužudytosios vyrą, jos gimines ir draugus.

—Ačiū, —linktelėjo Nastia, jau ne pirmą kartą mintyse dėkoda

ma likimui už tokį viršininką.




Na, ką gi, jau lengviau. Kiekvieną kartą, kai nuo piktadarių rankosžūdavo koks nors žymus veikėjas ir spauda ta proga sukeldavo baisųtriukšmą („Žudomi bankininkai!“„Šaudomi ministrai!“„Šalinami nenuolankūs žurnalistai!“), Nastia karštai trokšdavo, kad galiausiai paaiškėtų, jog nusikaltimas įvykdytas grynai asmeniniais motyvais. Galų gale

juk bankininkai, ministrai ir žurnalistai —tokie patys žmonės kaip irvisi kiti, jie apsupti artimųjų, mylimųjų, draugų, vadinasi, turi ir priešų,ir tokių, kurie jiems pavydi. Yra kažkokių piniginių santykių, yra praeitis, iš kurios dažnokai iššliaužia baisūs, pusiau užmiršti šešėliai. Kodėlvisus žmones gali už tai žudyti, o žymių asmenybių —negali. Niekasir nesikėsina į pažangią sąžiningo ministro veiklą, tiesiog tai sadistas irniekšas, sukėlęs meilužei nervinį šoką. Štai ji ir griebėsi peilio...

Nastia Kamenskaja labai norėjo, kad deputatės Julijos Gotovčicžmogžudystė kaip tik tokia ir būtų —„buitinė“. Tai yra visiškai neiš

skirtinė.

Per ilgus darbo kriminalinėje paieškoje metus jai teko matytidaugybę žmonių, netekusių savo artimųjų. Visi elgėsi skirtingai. Vienus ištikdavo stuporas, jie tarsi suakmenėdavo, kiti puldavo isterijon,

kai kurie kiek išgalėdami tvardydavosi. Bet tokie kaip Borisas Michai-lovičius Gotovčicas Nastiai pasitaikydavo itin retai. Pridėjus rankąprie širdies reiktų pasakyti, kad tokių visai nepasitaikė.

Borisas Gotovčicas buvo išsigandęs. Ir išsigandęs taip smarkiaiir aiškiai, jog, rodės, net nejautė netekties. Jis nė minutės nesėdėjoramus, nuolat keitė pozą, traškėjo pirštų sąnariais, visą laiką kažką

vartė rankose ir žiūrėjo priešais save tuščiu žvilgsniu. Rodos, savo pašnekovų jis nė negirdėjo.—Borisai Michailovičiau, jūsų žmonos kūnas buvo rastas Os-

trovitianovo gatvėje. Ar žinote, ką ji tame rajone veikė?—Ne. Aš išvis nežinau, kur ta vieta.—Maskvos pietuose, prie „Konkovo“metro stoties. Ten dar yra

didelis drabužių ir daiktų turgus.



2d Aleksandra Marinina

—Nežinau. Gal ji tame turguje ką nors pirkosi...—Ji neturėjo jokių pirkinių, tik savo rankinuką. Ar toje gatvėje

negyvena jūsų pažįstamų arba giminaičių?—Aš juk sakiau, nežinau. Kiekgi galima, iš tiesų!—Tiek, kiek reikia, —netikėtai šiurkščiai atkirto Lesnikovas.Nastia smerkiamai į jį pasižiūrėjo. Argi taip galima? Nužudyta

žmona, natūralu, kad jo reakcija ne visai adekvati. Kai žmogus tokiosbūklės, jam reikia atleisti ir chamiškumą, ir šiurkštumą, ir kvailumą, iružmaršumą. Tačiau Gotovčicas buvo taip pasinėręs į savo mintis, kadoperatyvininko šiurkštumo nė nepastebėjo.

—Papasakokit apie vakarykščią dieną kuo smulkiau. Kur jūs irJulija Nikolajevna buvote, ką darėte? Kur ėjote, kas jums skambino,apie ką kalbėjotės?

—Viskas kaip paprastai. Atsikėlėme, kaip kasdien, pusę aštuo-

nių. Pusryčiavome. Kalbėjomės... Apie kažką... Dabar jau gerai neprisimenu. Nieko ypatingo. Dešimtą pradėjau priiminėti pacientus,o Julia dirbo savo kambaryje, rengė pasisakymą Dūmoje. Paskui pietavome, apie antrą valandą. Ketvirtą pas mane vėl atėjo konsultuotis.Kai pacientė išeidinėjo, Julios namie jau nebebuvo. Daugiau jos nemačiau. Štai...

Gotovčicas vėl sutraškėjo pirštais ir nusisuko.—Rytinio priėmimo metu jums kas nors skambino? —paklausėNastia.

—Nežinau. Mano kabinete yra telefonas, bet kai dirbu su pacientu, būtinai jį išjungiu. Turėtumėt tai suprasti.

—Taip taip, žinoma, —skubiai sutiko ji. —O kitas telefonas?

—Miegamajame ir virtuvėje. Bet kai pas mane pacientas, Julianustato kuo tylesnį skambėjimą, kad iki kabineto neatsklistų nė garso.Ji net po namus vaikšto ant pirštų galų. Pokalbio metu turime likti tikmudu su pacientu. Vienudu visame pasaulyje. Suprantat? Jausmas, kadšalia yra kažkas trečias, labai trukdo. Neturi būti jokių pašalinių garsų.

—Vadinasi, jūs nežinote, ar nuo dešimtos iki dviejų jums arba

jūsų žmonai kas nors skambino?




—Man kažkas skambino... Aš jau neprisimenu. Julia visada užsirašydavo, ką perduoti, ir po priėmimo man pasakydavo.

—Vadinasi, vakar per pietus ji jums pasakė, kas skambino, —patikslino Igoris.

—Taip, žinoma.—O kas skambino asmeniškai jai, ji nesakė?—Aš neprisimenu. Gal... Aš nelabai klausiausi.—Kodėl?Klausimas buvo visiškai paprastas, bet psichoanalitikas į jį neat

sakė, tik gūžtelėjo pečiais.—Ar pietų metu Julija Nikolajevna dalijosi su jumis savo antros

dienos pusės planais?—Ne... Rodos... Aš neįdėmiai klausiausi.—Jus kažkas neramino, jūs jaudinotės?

—Aš? Ne. Iš kur ištraukėt?—Vadinasi, jums tai įprasta, nesiklausyti, ką kalba jūsų žmona?Lesnikovas, žinoma, elgėsi chamiškai, bet išsiaiškinti padėtį vis

dėlto reikėjo. Gal šioje šeimoje ne viskas gerai? Ir Valstybės dūmosdeputato žmogžudystė visai ne politinė, o paprasčiausiai buitinė?

Gotovčicas pasižiūrėjo į Lesnikovą staiga įdėmiu ir aštriu žvilgsniu.

—Nesinorėtų galvoti, kad jūs kalbate užuominomis. Mes su jumis,Igori Valentinovičiau, jau buvome susitikę, kai vagys įsilaužė į manobutą. Tikiuosi, jūs tai prisimenate. Natūralu, kad tas įsilaužimas nedavė man ramybės, nors niekas ir nedingo. Ir aš dėl to labai jaudinausi.

Dabar prieš Nastią sėdėjo visai kitas žmogus, susikaupęs ir rimtas. Tik pamanyk, jis net prisiminė Lesnikovo vardą, nors Nastia tikrai

žinojo, kad savo vardo ir tėvavardžio Lesnikovas šįkart jam nesakė.Tiesiog „kapitonas Lesnikovas“. O ji —„majore Kamenskaja“.

—O jūsų žmona irgi jaudinosi dėl įsilaužimo? —paklausė Nastia.—Taip.Pasakyta buvo tvirtai, bet kažkodėl neįtikino.—Ar bute yra Julijai Nikolajevnai priklausančių popierių ir do

kumentų?




—Žinoma.—Prašom juos parodyti.Gotovčicas staigiai pakilo nuo krėslo, kuriame sėdėjo. Tik da

bar Nastia atkreipė dėmesį, kaip jis atrodo: gražus, augalotas vyras,truputį per keturiasdešimt, tankūs, gerai apkirpti plaukai, stambūsveido bruožai. Bet jaudulys pavertė jį kažkokiu mažu ir neramiu. Darblogiau —Nastia turėjo pasistengti, kad neįsivaizduotų jo nuplikusio.„Tai bent stebuklai, —nusišypsojo ji mintyse. —Kitas aktorius atiduotų pusę gyvenimo už gebėjimą vidinėmis pastangomis sukurtitokį išorinį pavidalą, kuris neturėtų nieko bendra su realia tikrove. Tikpamanyk, kaip vidinė būsena gali paveikti išvaizdą! Niekada nepatikėčiau, jei nematyčiau savomis akimis.“

—Atnešti čia ar pasižiūrėsite vietoje?—Pasižiūrėsime vietoje, ten, kur jie laikomi, —atsakė Igoris.

Velionės popieriai buvo svetainėje, sieninės spintos sekcijoje.Gotovčicas tylėdamas juos išėmė ir padėjo ant sofos.

—Prašom, susipažinkit.—O kur paprastai Julija Nikolajevna, būdama namie, dirbda

vo? —paklausė Igoris.—Kaip kada. Jei aš konsultuodavau, tai miegamajame, kuo to

liau nuo kabineto, aš jums jau aiškinau...—Taip taip, —skubiai patvirtino Lesnikovas. —O kitu metu?—Čia, svetainėje, arba virtuvėje.—Vadinasi, miegamajame ir virtuvėje irgi gali būti dokumentų?—Turbūt. Pasižiūrėti?—Būkit malonus.

Borisas Michailovičius išėjo ir paliko juos vienus.—Ar tu rengiesi juos peržiūrinėti tiesiog čia? —nepatikliai paklausė Lesnikovas.

—Ne, žinoma, pasiimsim su savimi. Bet pirminę apžiūrą reiktųatlikti šeimininko akivaizdoje. Gali prireikti kokių nors paaiškinimų.Kam paskui jį trukdyti telefonu kas penkios minutės.

—Tu išprotėjai, —atsiduso jis. —Čia juk darbo dviem dienoms.




—Neperdėk. —Nastia susiraukė ir paėmė ploną plastikinį aplanką. —Tuoj apytikriai surūšiuosim ir važiuosim. Ar tu skubi?

—Mano vaikas serga, žmona visai nusikamavo, jau kelias naktisnemiegojusi. Prašė bent kartą sugrįžti anksčiau ir leisti jai pailsėti.

—Tai eik. Aš pati susitvarkysiu. Iš tikrųjų, Igorėli, važiuok. Tikėkimės, kad gerbiamas psichoanalitikas manęs nesuvalgys.

—O jeigu tai jis žmoną... Ką? Nebijai likti akis į akį su žudiku?—Baik! —nusijuokė Nastia. —Visų pirma, per tai esu perėjusi

jau daug kartų ir kol kas gyva. O antra, jeigu žudikas jis, tai tikraivargu ar tai dėl tų popierių. Todėl, kol kapstausi jo žmonos dokumentuose, nesu jam pavojinga, nes suku neteisingu keliu. Ir jis toje veiklojebus mano geriausias draugas ir ištikimas pagalbininkas.

Lesnikovas žvilgtelėjo į laikrodį.—Pusė aštuntos. Bet tu tikrai nesupyksi, jei išeisiu?

—Tikrai, tikrai. Važiuok, rytoj pasimatysim.Iš virtuvės sklido stumdomų kėdžių garsai, poškėjo sieninių

spintelių durelės.—Nueik, pasižiūrėk, ko jis ten kapstosi, —pašnibždom paprašė

Nastia.Igoris greitai išsliuogė iš kambario. Iš tikrųjų —nereikėjo palikti

šeimininko vieno. Iš kur gali žinoti, ar visus nužudytos žmonos dokumentus jis rengiasi pateikti kriminalinės paieškos darbuotojams. O

jeigu nori ką nors nuslėpti?Pasigirdo apvirtusios kėdės bildesys, ir Nastia išsigandusi šoko į

virtuvę. Ant grindų buvo pasklidę aplankai, atskiri lapai ir gulėjo apvirtusi taburetė, o buto šeimininkas stovėjo nuleidęs rankas ir tylėjo,

rodos, negalėdamas suprasti, kas dedasi.—Aš jums padėsiu, —Nastia pasilenkė ir pradėjo rinkti popie

rius. —Eik, Igori, mes patys susitvarkysim.Borisas Michailovičius atsiklaupė šalia jos, bet nepakėlė nuo

grindų nė vieno popierėlio, paprasčiausiai žiūrėjo ir laukė, kol viskąsurinks Nastia. Ir net nesujudėjo, kai paskui Lesnikovą trinktelėjo

durys.




—Atleiskit man, Borisai Michailovičiau, aš suprantu, kad manoklausimai atrodo jums ne laiku. Ir apskritai mano buvimas jums slogus. Bet turime atskleisti nusikaltimą, ir jums, deja, dar kurį laiką tekspakęsti mūsų brovimąsi į jūsų asmeninį gyvenimą, —kaip galėdamašvelniau pasakė Nastia.

—Ar ilgai? —paklausė Gotovčicas.—Norėtųsi tikėtis, kad neilgai. Bet sunku prognozuoti —kaip

pasiseks.Jis lėtai atsistojo, pastatė į vietą apverstą taburetę ir atsisėdo.—Gal pasikalbėkim čia, jūs ne prieš?—Gerai. Užplikyti jums arbatos? —pasiūlė Nastia.—Taip, ačiū.Ji įjungė elektrinį virdulį ir apsidairė. Virtuvė buvo graži, erdvi,

idealiai prie sienų matmenų pritaikyti baldai. Darydama spintelės du

ris, kur buvo arbata ir cukrus, Nastia mašinaliai pastebėjo, kad ji buvone vientiso medžio, bet klijuotos plokštės. Kitaip tariant, baldai geri,bet ne iš pačių brangiausių. Maždaug šeši septyni tūkstančiai dolerių.Vientiso medžio būtų kur kas brangiau, ko gero, kainuotų apie dvidešimt tūkstančių, jei ne daugiau. Šeima gyvena gerai, bet ne ypačprabangiai.

—Borisai Michailovičiau, aš galėčiau pateisinti jūsų būseną užgriuvusia nelaime. Bet man rodos, kad yra dar kažkas. Ar aš klystu?Gotovčicas pakėlė į ją tuščias akis, vėl nugrimzdęs į savo mintis,

paskui per jėgą pratarė:—Ne, jūs neklystat. Bet jeigu jums pasakysiu, kas mane nerami

na, jūs greičiausiai pamanysit, kad aš išprotėjau. Aš to nenorėčiau.

—Ir vis dėlto...—Jūs tikrai norite, kad aš pasakyčiau?—Tikrai, —nedvejodama patvirtino Nastia.—Man atrodo, kad aš einu iš proto.—Kodėl jums taip atrodo?—Aš apniktas persekiojimo manijos. Tai sunkaus sutrikimo po

žymis.




—Bandykim aiškintis paprasčiau, gerai? Kaip tai pasireiškia?—Man atrodo, kad esu sekamas. Atrodo, kad man nebūnant į

namus įsibrauna svetimi ir rausiasi tarp daiktų ir popierių. Protu suprantu, kad to negali būti, bet nuolat randu visokių patvirtinimų. Neveltui, matyt, sakoma, kad žmogus, visą laiką susiduriantis su įvairiaispacientų psichiniais negalavimais, anksčiau ar vėliau pats tampa panašus į savo pacientus. Štai ir man taip atsitiko.

„Nuostabu, —išsigandusi pagalvojo Nastia. —Tuoj paaiškės,kad jis serga nervais ir apimtas staigios psichozės tikrai galėjo nužudyti mylimą žmoną. O aš, idiote, paleidau Igorį ir pasilikau su juo akisį akį. Na, tu ir duodi, Kamenskaja! Nieko gyvenimas tavęs neišmoko.“

—Pradėkim nuo pradžios, —kuo šaltakraujiškiau pasiūlė ji. —Dėl ko kyla jausmas, kad jus seka?

—Aš nuolat matau šalia savęs vis tuos pačius žmones, {vairiose

vietose, įvairiuose miesto galuose.—{vairius žmones ar vis tą patį?—Kelis. Ne mažiau kaip tris. Ko gero, net keturis.—Esate tikras, kad nesuklydot? Neapsipažinot? Panašių žmonių

labai daug, patikėkit.—Aš labai gerai įsimenu veidus. Puikiai matau, kad drabužiai

kiti, o veidas tas pats.—Borisai Michailovičiau, bet juk tai visai nesunku paaiškinti.

Prisiminkit, jus neseniai bandė apvogti. Jūs tvirtinate, kad niekas nedingo. Vadinasi, nusikaltėliai nerado to, ko ieškojo. Tiesiog nespėjo,

jiems neužteko laiko ir reikėjo sprukti. Kadangi nerado, išeina, kadbandys dar kartą. Todėl visai natūralu, kad jie jus seka norėdami tikrai

žinoti, kada butas bus tuščias ir jie galės bandyti dar kartą. Ar jus toksaiškinimas įtikina?Gotovčicas pasižiūrėjo į ją kur kas protingesnėmis akimis, šiaip

ar taip, jos jau nebebuvo tokios tuščios kaip prieš kelias minutes.—Vadinasi, jūs manote, kad mane iš tikrųjų gali sekti?—Žinoma. Tai visiškai realu.

—Jūs norite pasakyti, kad tai ne kliedesys, ne manija?




—Manau, kad ne, —pamelavo Nastia, nors ir nebuvo visiškaitikra. —Ir jei jus tenkina mano paaiškinimas, mums teks grįžti priepokalbio apie vagystę. Ko nusikaltėliai jūsų bute ieškojo?

—Bet aš jau sakiau Igoriui Valentinovičiui, kad nežinau, galvaneišneša.

—Ar jūs visiškai tikras, kad niekas nedingo?—Visiškai.Gotovčicas pradėjo nervintis, ir Nastia akimirką tikrai išsigando.

O kas, jei jis iš tikrųjų beprotis? Tuoj įsius ir suvarys jai peilį mėsaipjaustyti, kuris kaip tik visai arti kabo, lengvai ranka pasiekiamas. Ne,nereikia rizikuoti.

—Ar Julija Nikolajevna turėjo priešų? —pasuko ji į kitą pusę.—Priešų? —perklausė Borisas Michailovičius—Na, taip. Pavyduoliai, linkintys pikto, ar tiesiog jos nuskriausti

žmonės. Žmonės, kurie galėjo trokšti jos mirties.—Ji žurnalistė... Turėtumėt žinoti, kad bet kuris žurnalistas būtinai turi priešų. Bent jau tų, apie kuriuos jis rašė nemalonius dalykus.Julia turėjo aštrią plunksną ir kandų stilių, manau, ji įžeidė daugelį.Nejau ją už tai nužudė? Aš vis netikėjau, kad žurnalistus gali žudytiuž jų rašinius.

—Žurnalistai tokie pat žmonės, kaip ir mes su jumis, juos galižudyti už bet ką, nebūtinai už jų rašinius. Bet jūsų žmona buvo dar irdeputatė. Ar ji jums nepasakojo apie kokius nors konfliktus deputatųaplinkoj?

—Kad ne... Nors aš nelabai domėjausi. Bet jei būtų buvę kasnors labai rimta, prisiminčiau. Julia, matote, ji... labai klampi, jei suprantate, ką turiu galvoje. Ilgam į ką nors įklimpsta, kartoja vis tą patį

daug kartų. Kuo padėtis rimtesnė, tuo dažniau ji apie tai pasakoja...pasakodavo... Taip... atleiskit...Jis trumpam užsimerkė, paskui vėl atsimerkė.—Žodžiu, aš būčiau įsiminęs.—Gerai, tada prašau padėti man surūšiuoti jos popierius. Dau

giau jūsų nekankinsiu kalbomis, turbūt šiandien tai jau pasakojote

tardytojui.




—Ne, su tardytoju aš nesikalbėjau.—Štai kaip? —nustebo Nastia.—Taip, jis paprašė atvažiuoti rytoj. Žinote, mes su juo susitiko

me morge per atpažinimą, jis paklausė, kada ir kur vakar Julia buvoišėjusi ir kur aš pats buvau vakare. Turbūt labai prastai atrodžiau, nes

jam manęs pagailo ir jis pasakė, kad apklaus mane rytoj.Nastia mintyse šyptelėjo. Tardytojas Gmyria buvo geras dėdė, bet

užuojauta nukentėjusiesiems dažniausiai nepasižymėjo. Tiesiog buvodaugiavaikis tėvas, savo keturis vaikus dievino ir šeimyninius reikaluslaikė svarbesniais nei tarnybinius. Savo laiku jis net iš kriminalinės paieškos išėjo dirbti tardytoju, nes nenorėjo rizikuoti ir palikti (tpfu tpfu,kad tik neprisišaukus) žmonos našlės, o vaikų našlaičių. Tiesa, šiaislinksmais laikais tardytojo darbas ne mažiau pavojingas nei seklio, betGmyriai kažkodėl atrodė, kad taip bus ramiau. Turbūt jis skubėjo pasvaikus namo ar į tėvų susirinkimą mokykloje, todėl ir paleido nužudytosios vyrą po paviršutiniško pašnekesio, nors taip daryti nederėjo.

Padedama Boriso Michailovičiaus, ji per valandą surūšiavo velionės popierius, išdėstė juos sąlyginai į „asmeninius“, „šeimyninius“,„žurnalistinius“ ir „deputatinius“, o paskui išėjo, palikusi Gotovčicąvieną su savo skausmu.

„Keista, —galvojo ji, kratydamasi sausakimšame metro vagone, —aš taip ilgai išbuvau bute, ir per visą tą laiką nepasigirdo nėvieno telefono skambučio. Nei guodžiančių draugų ir giminaičių, neipacientų užuojautos. Apskritai nieko. Taip nebūna. Nejau pora buvotokie atsiskyrėliai? Bet ne, nepanašu. Gal tik Borisas Michailovičiusįžvalgiai išjungė telefonus, kad netrukdytų.“

Artėdama prie namų Nastia atitoko negražiai galvojanti: gerai, jei nebūtų Liošos. Atitoko —ir pasibaisėjo. Nejau jos sprendimasištekėti prieš dvejus metus buvo klaida? Nejau tepraėjus dvejiemsmetams ji suprato, kad jai nereikia jokio vyro, net ir tokio nuostabauskaip Aleksejus? Ne, ne, šalin tokias mintis, jos neturi teisės ateiti jaiį galvą. Lioša pats geriausias, pats protingiausias, pats kantriausias,

pats širdingiausias ir rūpestingiausias.




Jai atrodė, kad save jau įtikino, tačiau atidariusi namų duris irpamačiusi šviesą pajuto nusivylimą. Vyras namie. Ir su juo reikės bendrauti. Kažką pasakoti pačiai, klausytis jo, atsakinėti į klausimus... Ogal reikalas tas, kad jai išvis niekas nereikalingas? Ir nėra skirtumo —geras Lioša ar blogas. Ir geras, ir blogas jis jai nereikalingas.

„Kliedesys, —pabarė save Nastia, —visiškas kliedesys. Kaip Lioša gali man būti nereikalingas? Tiesiog aš pavargau, per pastaruosiusmėnesius kaip niekad nusikamavau ir labiausiai dabar trokštu tylosbei vienatvės. Štai ir viskas. Bet juk tai praeis, būtinai praeis, tereikiapakentėti ir pasistengti nieko neįskaudinti. Ir juolab Liošos. Jis išvisšventasis, nes kenčia mane su visais mano išsišokimais ir kaprizaisštai jau dvidešimt metų. Mokykloje dar buvau pakenčiama, o su amžiumi charakteris vis blogėjo, be to, ir mano darbas širdingų santykiųneskatina. O Lioša visa tai kenčia nesiskųsdamas. Taigi jam paminklą

pastatyti reikia!“Kol taip su savimi kalbėjosi, spėjo atsirišti batelius ir staiga sup

rato, kad vyras neišėjo kaip visada į prieškambarį jos pasitikti. Irapskritai nei iš kambario, nei iš virtuvės nesigirdėjo nė garso. Ir vakariene kažkodėl nekvepėjo. Gal vis dėlto jai pasisekė, ir Aleksejus likoŽukovskyje pas tėvus? Taip, bet šviesa juk dega...

Greitai įsispyrusi į patogias minkštas šlepetes, Nastia žvilgtelėjoį virtuvę, paskui į kambarį. Viešpatie, kaip viskas paprasta! Lioša miegojo ant sofos, užsiklojęs galvą šiltu languotu pledu. „Štai ir gerai, —lengviau atsiduso ji, —galima dar šiek tiek pabūti vienai ir patylėti.“

Atsargiai uždariusi kambario duris, ji ant pirštų galų nuėjoį virtuvę ir įkišo nosį į šaldytuvą, vildamasi rasti ką nors tinkamo

vakarienei. Tačiau viltys nepasiteisino. Maisto, tiesa, buvo daug, betviską reikėjo gaminti. O gaminti, be abejo, nesinorėjo. Tiek to, busgerai kava su sausainiais. Ir skanu, ir sotu, ir jokio vargo. Pasiimi švarųpuodelį, sausainius, dėžutę tirpios kavos „Kapitonas Kolumbas“ ir galidaugiau nesikelti iš vietos, ačiūdie, kad elektrinis virdulys stovi tiesiaiant stalo.

Apie dvidešimt minučių Nastiai pavyko praleisti palaimingoje




tyloje, o paskui isteriškai suskambo telefonas. Prisiminusi, kad aparatas paliktas kambaryje šalia miegančio vyro ir keikdama save paskutiniais žodžiais, ji nulėkė kelti ragelio. Bet buvo jau vėlu. Aleksejusatsibudo ir sujudo po pledu.

—Anastasija Pavlovna, —pasigirdo ragelyje lyg pažįstamasbalsas.

—Taip, aš klausau.—Čia Gotovčicas.Na, žinoma, Gotovčicas. Dabar jau ji aiškiai prisiminė jo balsą ir

kalbos manierą.—Jūs prašėte nedelsiant pranešti, jeigu kas nors skambins Juliai...—Taip taip, ir kas gi skambino?—Kažkoks Dmitrijus, pavardės nesakė.—Ar jūs jam pasakėte, kad jūsų žmona... —užsikirto Nastia.

—Ne, juk jūs įspėjote. Aš paklausiau, ką perduoti. Jis paliko savotelefono numerį ir pasakė, kad lauks Julios skambučio.

—Kas jis toks, jūs nežinote?—Ne.—Ir to vardo Julija Nikolajevna neminėjo?—Ne, —pakartojo Borisas Michailovičius.

Nastia užsirašė Gotovčico padiktuotą vardą ir telefono numerį.Kažkur ji tą numerį jau matė... Seniai, žinoma, bet matė. Ir net juoskambino. Skaičius Anastasija Kamenskaja įsimindavo puikiai.

—Seniai grįžai? —mieguistu balsu paklausė Aleksejus.—Ką tik, —skubiai sumelavo ji.—Nemeluok, aš juk jaučiu, kaip kvepia tavo „Kolumbas“. Tu jau

ir kavos atsigerti spėjai. Kodėl nepažadinai?—Gaila buvo, tu taip saldžiai miegojai.—Aš, beje, nevakarieniavau, tavęs laukiau. Dėl to atsiguliau

pamiegoti, gindamasis nuo alkio. O tu ir nudžiugai, kad gali vyrą numarinti.

Nastia susigėdo. Vis dėlto ji nepataisoma egoistė! Vien galvoja,

kaip išvengti kalbų ir pabūti vienai, o Lioša jos laukia alkanas.




Bet gėdos jausmą greitai išstūmė smalsumas. Kas gi tas Dmit-rijus su tokiu pažįstamu telefono numeriu? Ji turi prisiminti, privalo.Žinoma, rytoj ryte ji ateis į darbą ir per dešimt minučių išsiaiškins,kieno tas telefonas, bet iki ryto dar taip toli, o labai norisi kuo greičiausužinoti... Galima, žinoma, surinkti numerį ir pakalbėti su abonentu,bet taip gali viską sugadinti.

Ji nusekė paskui vyrą į virtuvę, mintyse kartodama septynisskaitmenis ir vardą —Dmitrijus. Taip, ji tikrai tuo numeriu skambino.Prieš kelerius metus. Būtų gerai prisiminti, kokiomis aplinkybėmis...

—Ką tu darai? —pažadino ją iš susimąstymo išgąstingas Aleksejaus šūksnis.

—O ką?Ji nustebusi pasižiūrėjo į savo rankas ir pamatė, kad bando nu

skusti agurką salotoms, braukydama jį šaukšto rankena.

—Atieisk, —sumurmėjo ji, —užsigalvojau.—Prašau, atsisėsk į vietą, —rūsčiai tarė vyras, —ir nedaryk

nuostolių namų ūkiui. Iš tavęs naudos, tai...Kelias minutes tylą virtuvėje trikdė tik greitai Aleksejaus pjaus

tomų agurkų ir žalumynų garsas. Nastia pabandė susikaupti ir prisiminti, kieno tas numeris, bet vyras vėl nutraukė tą saldų grimzdimą

į savo mintis.—Asia, kas tau darosi? —paklausė jis neatsisukdamas.—Nieko, saulele, aš juk sakiau: tiesiog užsigalvojau.—Gal pagaliau baigsi laikyti mane idiotu?Jo balsas buvo toks pabrėžtinai šaltas, kad Nastia net susigūžė.

Viešpatie, na, kas dar? Kuo ji dabar vėl nusikalto?

„Man nereikėjo tekėti, —apimta nevilties, eilinį kartą pagalvojo ji. —Nei už Liošos, nei už ko kito. Man nėra lemta gyventi kartu sukitu žmogumi.“

—Aš buvau išvažiavęs mažiau nei tris mėnesius, —tęsė Alekse jus, —o grįžęs radau vietoj tavęs visai kitą žmogų. Praėjo trys savaitėspo to, kai grįžau, ir per visas šias savaites nė karto nepajutau šalia sa

vęs moters, kurią dvidešimt metų mylėjau ir pažinojau kaip save patį.




Tu tapai kita ir net nebandai man nieko paaiškinti. Dabar norėčiauišgirsti tavo aiškų atsakymą: kas dedasi?

—Nieko, —ji patraukė pečiais ir siekė cigaretės.—Sutikai kitą vyrą ir įsimylėjai pati?—Ką reiškia pati? —bandė juokauti Nastia. —Argi tave mylėti

man kas nors padeda?—Nereikia taip, Asia.Jis patylėjo, stropiai lupdamas česnako skilteles ir pjaudamas jas

pusiau, prieš kišant į spaustuvą.—Aš puikiai suprantu, kad iš mudviejų bučiuoju aš, o tu tik at

kiši skruostą. Daug metų su tuo taiksčiausi, bet kasdien laukiau, kadgali atsirasti žmogus, kurį tu pati bučiuosi. Taigi, brangioji, taip iratsitiko?

—Tu išprotėjai!

Ji pradėjo kvatoti, nors, tiesą sakant, juoktis nebuvo iš ko. Nuotaikos tam, reikia pripažinti, irgi nebuvo.

—Lioša, ar tave toj Amerikoj taip sugadino? Kas per kliedesiaitavo galvoje? Tu visada man būsi pats geriausias visame pasaulyje, irprašau neapsimetinėti, neva to nežinai.

—Na, matyt, aš vis dėlto tau kažkuo neįtinku, jei nenori dalytis

su manimi savomis problemomis.—Lioša, juk mes šimtus kartų apie tai kalbėjom, —sudejavo

Nastia. Tau nėra reikalo gilintis į mano problemas, jos grynai tarnybinės, ir tu, kad ir kaip stengtumeisi, negali padėti man jų išspręsti.

—Tu meluoji.Jis tai pasakė visiškai ramiai, kaip ir anksčiau stovėdamas į ją nu

gara, ruošdamas salotas ir tuo pat metu sekdamas, kad mėsa keptuvėje neprisviltų. Nastia apmirė kaip triušis prieš smauglį ir išsigandusilaukė tęsinio. Bet tęsinio nebuvo. Aleksejus pasakė ką norėjo ir užtilo,matyt, nenorėdamas nieko iš jos pešti per jėgą, gaudyti painiojantisir įrodinėti, kodėl ji meluoja. Pauzė tęsėsi, ir kas sekundę Nastia visskausmingiau jautė, kad gali atsitikti nepataisomas dalykas. Reikėjo

atsakyti iš karto, ir kiekviena tylos akimirka vertė visus galimus žo



4 0 Aleksandra Marinina

džius vis labiau beprasmiais. Reikėjo kažką sakyti, bet nebuvo nei žodžių, nei noro. Buvo tik didžiulis nuovargis ir noras pabūti vienai, kadsu niekuo nereiktų kalbėtis. Niekam nieko aiškinti. Atsakinėti į klausimus. Ką nors matyti. Norėjo paprasčiausiai užsimerkti, pažvelgti įsavo vidų ir pamąstyti. Turbūt taip sutverti toli gražu ne visi, dažniaužmonės mėgsta bendrauti ir spręsti su artimaisiais ir ne visai artimaissavo problemas, dalytis rūpesčiais ir viltimis, klausti patarimo. Bet ji,Nastia Kamenskaja, kitokia. Pastaruoju metu vis dažniau pagaunasave galvojant, kad jai apskritai niekas nereikalingas. Nei mama, neipatėvis, nei vyras, nei kolegos darbe. Tai yra kolegos, žinoma, reikalingi, bet tik dirbti bendram darbui ir niekam kitam. Nei širdingiemspokalbiams, nei apkalboms, nei ašarojimui ant peties.

Viešpatie, kaip ilgai ji tyli! Lioša turbūt mano, kad ji išsigando jo kaltinimų melu ir dabar rezga kokius nors pasiteisinimus. Jau per

daug laiko praėjo po jo paskutinio sakinio, ir dabar, kad ir ką ji pasakytų, viskas jam atrodys išgalvota ir netikra. Žodžiu —melas. Be to,greitosiomis sukurptas. „Ogal ir nereikia nutraukti tylos? —bailiaipagalvojo Nastia. —Lioša įsižeidė ir dabar tylės mažiausiai iki ryto.To, tiesą sakant, man ir reikia. Ir tegul galvoja ką nori. Aš juk puikiaižinau, kad niekuo jam neprasikaltau ir jokio kavalieriaus neįsitaisiau,

taigi neturiu ko teisintis. Argi galiu jam paaiškinti, kas man darosi?Argi galiu papasakoti, keliom dešimtim metų pasenau, kol gyvenaukankinama minties, kad mano patėvis —nusikaltėlis? Bet jeigu jamnepapasakočiau, kas įvyko, kol jis buvo Valstijose, jis niekada nesuprastų, kodėl taip noriu tylos ir vienatvės. Kas tai parašė: „Tylos noriu, tylos... Nervai lyg laižomi liepsnos...“? Rodos, Jevtušenka. Mano

sieloje plėnys. Visos jėgos buvo išeikvotos tam, kad susitaikyčiau supatėvio išdavyste ir nenumirčiau iš siaubo, skausmo ir gėlos. O darpažeminimas, kurį patyriau maldaudama Zatočno priimti pas save įdarbą? Daugiau niekam neturiu jėgų. O Lioša, kvailelis, mano, kad taikažkokios naujos meilės...“

Ji pašoko, stipriai apsikabino vyrą ir skruostu prisiglaudė prie jo

nugaros.




—Atsargiai, mano rankose aštrus peilis, —nepatenkintas suburbėjo Aleksejus. —Aš įsipjausiu, jei mane stumdysi.

—Lioša, tu pats geriausias visame pasaulyje! —karštai pasakėNastia. —Be tavęs aš nebūčiau atskleidusi nė vienos žmogžudystės.

—Ką tu sakai?Čistiakovas atsisuko ir pažvelgė į ją skeptiškai pakėlęs antakius.—Ką dar išsigalvojai? Bandai išvengti pokalbio?—Niekada. Aš tave dievinu.Ji pakštelėjo jį į skruostą ir išėjo į kambarį, kur buvo telefonas. Ji

prisiminė, kieno tas telefono numeris, kurį jai padiktavo Borisas Mi-chailovičius Gotovčicas.

III skyrius

Jie nebuvo susitikę beveik penkerius metus. Per tą laiką Dmitri- jus Zacharovas šiek tiek pastambėjo, o smilkiniai visiškai pražilo. Betakys kaip ir anksčiau buvo gudrios ir šelmiškos, lyg jis nuolat norėtųpriminti pašnekovui kažką tokio... pikantiško. Apie ką žino tik jiedu.Nastiai nuo to žvilgsnio būdavo nejauku, nors ji tikrai žinojo, kad

Dima taip žiūri į visus, o ne tik į ją.—Vadinasi, tu vis dar seklių agentūroje?—Apsaugos, —pataisė Zacharovas. —Būtent todėl ir teko mie-

lajai Julijai Nikolajevnai atsakyti. Aš jai paaiškinau, kad galiu tik organizuoti visą parą veikiančią asmeninę jos vyro arba jos buto apsaugą,o seklių mes neturime, tai ne mūsų profilis.

—Ar ji tau sakė, kodėl nori sekti savo vyrą? —pasidomėjo Nastia.—Ne. Ji iškart pradėjo aiškintis, ar mes galim nuolat jį sekti irstebėti jo ryšius, o aš taip pat iš karto ją pertraukiau ir patariau kreiptis į kitą firmą. Daviau jai keletą telefonų ir pasakiau, kad jeigu tosfirmos jos netenkins, galėsiu padėti pasiieškoti kitų. Štai, tiesą sakant,ir viskas.

—O kodėl tu jai vakar skambinai?




—Norėjau pasiūlyti savo bičiulio paslaugas. Mes su juo kadaisekartu skyriuje dirbom, paskui pamėtėme vienas kitą iš akiračio, oprieš kelias dienas jis netikėtai apsireiškė ir paaiškėjo, jog jis įsteigęsagentūrą, kuri kaip tik ir seka neištikimus sutuoktinius. Jis ką tik pradėjo, taipogi jam reikia klientūros. Štai ir pagalvojau, kad jei JulijaNikolajevna dar nieko nesusirado, tai aš juos ir sutuoksiu. Klausyk, okada gi ją nužudė?

—Užvakar. Dima, būk draugas, atnešk man dar kavos, —paprašė Nastia, —nes aš niekaip neatsibundu.

—Nieko sau! —pasižiūrėjęs į laikrodį, švilptelėto Zacharo-vas. —Dabar pusė vienuoliktos.

—Oi, Dima, man tai kaip pusė penkių ryto. Aš iki trijų popietapskritai ne žmogus, o apsnūdusi niekatrosios giminės būtybė. Užtatpo pirmos, naktį, prasideda visas gyvenimas. Reikia miegoti, o galva

aria kaip pasamdyta, visokios mintys kyla, sumanymai, net pabundakažkas panašaus į medžiotojo azartą.

—Na, sakykim, aš ir taip žinau, kas būtent pusę penkių ryto kartais tavyje pabunda, —linksmai pamerkė Dmitrijus ir nuėjo atneštiNastiai dar vieno puodelio kavos.

Jie sėdėjo ramioje, jaukioje kinų kavinėje, Krasnaja Presnia rajo

ne. Šią valandą Nastia ir Dmitrijus Zacharovas buvo čia vieninteliailankytojai, kiti penki staliukai stovėjo neužimti, ir kėdės aplink juoskažkodėl priminė našlaites. Bet griausmingos muzikos, įprastos kitose tokiose vietose, čia irgi nebuvo, ir tai Nastią labiausiai džiugino.

—Gerk, kavamane. —Dima pastatė prieš ją jau trečią per jų pašnekesį puodelį kavos ir atsisėdo priešais.

Nastia neskubėdama išmaišė cukrų, padėjo šaukštelį ir paglostėZacharovui ranką.—Dima, aš nemėgstu subtilių užuominų apie mano neskaisčią

praeitį, todėl vieną kartą visiems laikams susitarkim: to nebuvo. Irnėra apie ką kalbėti. Gerai?

—Kaip tai nebuvo, jeigu buvo, ir aš tai puikiai prisimenu, —ėmė

juoktis jis, uždengęs jos ranką kitu savo delnu.




—Tai nutiko ne man. Prašau tavęs, Dima... Būk geras. Tu tiesiognutaikei momentą, kai mane buvo galima įsitempti į lovą.

—Aš nesuprantu, —labai rimtai pasakė Zacharovas. —Ar taunemalonu tai prisiminti? Gėdijiesi to, kas įvyko? Gailiesi?

—Nesigailiu ir nesigėdiju. Tai buvo nuostabu. Bet būtent buvo.BUVO. Ir daugiau nebus. Todėl nėra prasmės išvis apie tai kalbėti.

—Juokinga tu, Nastia, —nusijuokė jis. —Vis dar neištekėjusi?—Deja, —ji juokais atsiduso ir patraukė ranką. —Palūžau. Ge

gužę bus dveji metai, kai aš susituokusi dama.—Ir, žinoma, savo vyrui ištikima?—Žinoma, —linksmai nusišypsojo Nastia. —Bet jis, laimei, tuo

abejoja.—Nesupratau, —nutęsė Dmitrijus. —Kodėl „laimei“?—Todėl, kad jis vakar, įtardamas neištikimybe, iškėlė man pavy

do sceną, ir tik tada aš atsiminiau, kad tuo numeriu, kurį man padiktavo Gotovčicas, kažkada skambinau būtent tau. Sėdėjau ir bandžiauprisiminti, gal aš tikrai suteikiau Liošai dingstį pavydui? Štai tave irprisiminiau. Gerai Dima, grįžkim prie velionės Julijos Nikolajevnos.Kokį ji tau padarė įspūdį?

—Kieta poniutė, su charakteriu.

—Nori pasakyti, užsispyrusi? —pasitikslino ji.—Kad ne, taip nepasakyčiau. Būtent su charakteriu. Stipri, va

linga, moka žiūrėti nemalonumams į akis ir nuo jų nesislėpti. Man netpasirodė, kad ji lyg ir ieško negatyvios informacijos.

—O tiksliau? —sukluso Nastia.—Na, štai... —Zacharovas akimirkai susimąstė. —Yra žmonių,

kurie nė už ką netiki blogais dalykais, net jei visa tai jiems prieš akis.Jie susigalvoja šimtą penkiasdešimt paaiškinimų ir pateisinimų, slepiagalvą smėlyje. Tipiškiausias pavyzdys —narkomanų motinos. Vaikinas išbalęs, pamėlęs, apetito neturi, galva svaigsta, akyse liesėja, o ji,užuot įtarusi, įsikalba, kad jis, vargšelis, institute persitempia, mokslai

jį nuvarginę. Iš namų dingsta pinigai ir daiktai, nes juk reikia vaikinui

kažkaip verstis, o ji pasirengusi pati save kaltinti užmaršumu ir iš




siblaškymu, ginkdiev, negalvoti, jog sūnus pinigus vagia. O yra kitakategorija žmonių, kuriems bet kuris nekaltas faktas kelia įtarimus,pranašauja didžiules nelaimes ir pačius baisiausius nutikimus. Tai štaivelionė kaip tik iš tokių ir buvo. Kažkuo ji savo vyrelį įtarė ir tuoj patpuolė rinkti informaciją.

—Ir pas ką tu ją nukreipei?Zacharovas išvardijo tris privačias seklių kontoras, kurias prieš

kurį laiką rekomendavo Julijai Nikolajevnai Gotovčic.

—Ten tavo bičiuliai? —paklausė Nastia, greitai rašydama adresus į bloknotą.

—Pažįstami.—Gal padarysi protekciją?—Kam tau mano protekcija7 Jie normalūs vaikinai, nesikandžioja.—Kur jau ne, lyg aš nežinočiau, —nusijuokė Nastia. —Mes visi

normalūs, kol mūsų neklausinėja. O kai prieina prie reikalo, tuoj kylaatminties problemų. Dimučiuk, nuvažiuojam pas juos drauge, ką?—O kas man už tai? —šelmiškai prisimerkė Dmitrijus.—Ko paprašysi, —neapdairiai pažadėjo ji.—Ir paprašysiu. Duosi?—Dima! Mes juk susitarėm.—Juk pati sakei —ko paprašysiu. Aš ir paprašiau. O ką, negalima?—Nustok, —pasakė ji piktai. —Apie tai nekalbėsim.—Kodėl? Pasikalbėkim. Mums buvo labai gera, aš puikiai tai

prisimenu. Nesuprantu, ko tu spyriojiesi.Nastia atsiduso, nugėrė dar vieną didelį gurkšnį kavos, išsitraukė

cigaretes. Ji nelabai gerai įsivaizdavo, kaip tokioje situacijoje elgtis.Vyrai jos palankumo nesiekė, ir ji neturėjo paruošusi kokio nors tin

kamo standartinio ir neįžeidaus atsakymo.—Dima, kam tau to reikia? Įtrauksi į sąrašą ir pasveikinsi save su

eiline partnere? Niekada nepatikėsiu, kad tu nuoširdžiai to nori.Jis įdėmiai į ją pasižiūrėjo, paskui nusišypsojo:—Tu labai graži.—Išprotėjai! Taigi į mane žiūrint verkti norisi. Nei veido, nei iš

vaizdos. Nekvailiok.




—Kvailute. Kam reikalingi veidas ir išvaizda? Aš juk prisimenu,kokios tavo kojos, o ir visa kita —aukščiausios klasės. Matau, kad tukaip ir anksčiau visus savo privalumus sėkmingai slepi po džinsais irerdviais megztiniais. Kitus gal taip ir apgausi, bet ne mane —juk aštave mačiau.

—Na, ir kas iš to? Tu nori įsivilkti mane į lovą dėl gražių kojų?—Taip pat ir dėl krūtinės. Ir apskritai tu puiki meilužė. Todėl,

kad ir ką kalbėtum, aš nuo tavęs neatstosiu, kol nepasieksiu savo. Sąžiningai tave įspėju, kad paskui nesiskųstum. Ir nežiūrėk į mane sutokiu siaubu! Aš pajuokavau. Jei nori, kad daugiau apie tai nekalbėtume —prašom.

—Man nuo tavo juokelių oda pašiurpo, —sumurmėjo Nastia.—Ne pašiurpo, o paraudo, —patikslino jis. —Nepyk, Nastia,

aš šitaip juokauju. Mano blogos manieros. Paprasčiausiai, jei moteris

man patinka, aš niekada to neslepiu. Nori važiuoti tiesiog dabar?—Taip, jei tik tu gali.Ji buvo dėkinga Zacharovui, kad šis staigiai pakeitė temą. Nemo

ka ji palaikyti tokių slidžių pokalbių. Ne, ne visai taip... Jeigu ji dabarvaidintų, apsimetinėtų fatališka moterimi, žinoma, atitinkamai apsirengusi ir kruopščiai pasidažiusi, tai lengvai galėtų šnekėtis aukštu,

kaip sakoma, lygiu, greitai rasti grakščius ir neįžeidžius atsakymus irnet priversti pašnekovą sumišti. Bet tada tai jau būtų ne ji, o jos suvaidinta moteris. O pati ji, Nastia Kamenskaja, nebuvo pratusi prie vyrųdėmesio. Iš tikrųjų, kokį normalų vyrą gali sudominti belytė būtybėišbalusiu veidu, bespalviais antakiais ir blakstienomis, blyškiomis lūpomis, vilkinti palaidu megztiniu, džinsais ir avinti sportbačiais. Kad

vyrai ja nesidomi kaip moterimi, ji nesijaudino, nes tokio dėmesio jaiir nereikėjo. Jai tai nebuvo įdomu. Ji turėjo Liošą, iš pradžių jis buvoištikimas klasės draugas, paskui toks pat ištikimas draugas meilužis,o pastaruosius dvejus metus —ne mažiau ištikimas vyras. Jaunystėje

ji pergyveno kelis romanus, netgi aistringus, kuriuos Lioša vyriškaityliai iškentė. Bet tie romanai Nastiai nebuvo tokie svarbūs, kad visiš

kai užvaldytų protą ir širdį ir pavergtų visam gyvenimui, {domiausi jai



4 6 Aleksand ra Marinina

buvo loginiai uždaviniai, kuriuos entuziastingai sprendė. Kiekvienasnaujas nusikaltimas —naujas uždavinys, ir darbas prie jo —džiaugsmas, ir pagaliau rastas teisingas sprendimas —laimė. O visa kita buvoantraeiliai ir nelabai svarbūs dalykai. Kad ir tas epizodas su Dima Za-charovu —juk viskas atsitiko tik todėl, kad ji sprendė eilinį uždavinį.Pusę nakties vartėsi ant sofos, visaip dėliodama mozaikos detales, irkai pagaliau iš tų detalių susidėstė aiškus ir tikslus paveiksliukas, ji taipapsidžiaugė, kad nesusilaikiusi nubėgo į gretimą kambarį, kuriamemiegojo Dima, ir jį pažadino, norėdama pasidalyti savo atradimu. Jituo metu buvo laiminga ir iš džiaugsmo nepagalvojusi iškrėtė kvailystę: leido jam padaryti tai, apie ką jis visą vakarą laidė nedviprasmiškasužuominas. Kaip seniai tai buvo... Devyniasdešimt antrų metų vasarą,kai ji provokavo Galą, samdomą žudiką, nužudžiusį milicijos darbuotoją. Tada jiedu su Zacharovu vaidino sutuoktinių porą ir turėjo kurį

laiką nakvoti viename bute.„Juokinga, —šyptelėjo Nastia, stodamasi ir sagstydamasi striu

kę, —panašu, kad Zacharovas —vienintelis vyras, matantis manyjemoterį, ir būtent todėl manęs geidžia, jei tik jis, žinoma, neapsimeti-nėja. Visi kiti, kurių, tiesą sakant, nebuvo daug, kreipė dėmesį į šviesųprotą ir ramų charakterį, o anaiptol ne į išvaizdą, kuria aš niekada

negalėjau pasigirti.“Dmitrijaus mašina buvo gera, brangi. Nastia prisiminė, kad prieš

penkerius metus jis važinėjo žiguliais. Prisiminė net numerį.—Vadinasi, apsaugos verslas duoda nemažai pajamų, —įvertino

ji. —Tavo transporto priemonė dabar kur kas brangesnė.—Ir aš pats geresnis, —tuoj pat atsakė Zacharovas. —Vyresnis,

protingesnis, labiau patyręs. Visom prasmėm.—Dima!—Ką tu, ką tu, —sumosavo jis rankom, —aš nieko tokio netu

rėjau galvoj, tik profesinės veiklos įgūdžius, kurie patobulėjo ir todėldabar brangiau apmokami. O tu jau galvoji dievai žino ką.

Jis nusijuokė, ranka lengvai slystelėjo Nastios nugara ir apkabino

ją per juosmenį.




—Kad ir ką sakytum, vis dėlto tu velniškai gera, Kamenskaja. Jeine džentelmeno žodis, kurį aš, kaip kvailys, daviau, aš tave išprievartaučiau stačiai čia, mašinoje.

—Bet tu jį davei, —patvirtino Nastia, atsargiai išsilaisvino iržengė žingsnį į šalį.

—Aš ir sakau —kvailys. Sėskis, važiuojam.

Na štai, pagaliau pamačiau tą, dėl kurio mano žmona nutarė išgelbėti mūsų kartu užgyventą turtą nuo dalybų. Tą vyrą galima būtų laikyti garbingu priešininku, jei ne vienas „jeigu“. Jis pasirengęs imti Vikąkartu su pinigais, kurių pusė priklauso man. Tai yra moralinio pobūdžio kančios jo nekamuoja. Ir Vika negali to nesuprasti, anaiptol, nes,kiek pažįstu savo žmoną, tokiems dalykams ji labai jautri. Gana prisi

minti, kaip didvyriškai ir oriai ji kentė mano mamytės akibrokštus.Būdavo, kad aš neišlaikau, pradedu ant motinos rėkti, o Vika kaskartmane sulaikydavo ir priekaištaudavo: „Juk ji ligonis, Saša, —sakydavožmona, —turi tai suprasti ir būti pakantus. Galų gale juk tai tavo motina, ji tave myli, ir to pakanka. O manęs mylėti ji visai neprivalo, aš jaisvetimas žmogus, ir tu neturi teisės iš jos reikalauti, kad būtų man gera.“

Vika, Vika... Tu visada buvai tokia širdinga, protinga, stebuklinga, ir aštaip tave mylėjau. Kas gi atsitiko? Kodėl tu nori pasiimti viską, kas buvotaip sunkiai uždirbta, ir mesti po šito prašmatnaus gražuolio kojomis?

Matyt, jis geresnis už mane, štai ir viskas. Jokių kitų priežasčiųnėra, bet ir tos visiškai pakanka. Gal tu jo taip geidi, kad miršti ne tiknuo jo prisilietimo, bet vien nuo minties apie jį. Taip būna, aš žinau.

Aš ir pats kadaise lygiai taip mirdavau, pagalvojęs apie Viką.Šiandien tiesioginės laidos nebuvo, televizijos kanalo, kuriammes parduodame mūsų laidą, vadovybė atsiprašė: kadangi parlamente eilinis skandalas, prireikė eterio papildomoms žinioms. Todėl ašbuvau ne studijoje, kaip paprastai, o savo mėgstamame knygyne, kuriame nesilankiau jau keli mėnesiai. Pastaruoju metu laiko skaitymui

stigo. Jei kada ir pasitaikydavo kelios laisvos valandos, jas praleisdavau




su Vika ir draugais, o dabar staiga pajutau, kad man reikia knygų. Išpradžių net nesupratau, kas darosi, ir tik po kelių dienų staiga suvokiau, jog daugiau negaliu ir nenoriu su niekuo bendrauti. Viskas maneerzina. Liko tik knygos.

Tai štai, sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Maskvos centrą. Knygyne praleidau ne mažiau kaip pusantros valandos, vaikščiodamassavitarnos salėje nuo vieno stendo prie kito, imdamas nuo lentynųknygas, vartydamas jas, skaitydamas anotacijas ir atsitiktinai atsiverstas vietas. Išsirinkęs kelias knygas ir susimokėjęs išėjau, bet niekurnevažiavau, o patraukiau pusę kvartalo pėsčias iki baro, kuriame, kaipžinojau, buvo nuostabi kava ir pasakiška pica. Vika irgi tą barą mėgo,ir mes dažnai čia užeidavom. Nėr ko stebėtis: būtent ten ją ir pamačiau. Kartu su mano „garbingu priešininku“. Jie su apetitu valgė picą,užgerdami ją šviesiu alumi, ir gyvai šnekėjosi. Kas užgeria picą alumi,

tas visiškai nieko nesupranta. Picai skirtas „Kjanti“, puikus raudonasis vynas, ir Vikai jis visada labai patiko. Bet, matyt, jos kavalieriaussupratimas buvo kitoks. Sakyčiau, kaimiškas. Na, tiek to, pasakysimšvelniau —provincialus.

Žmonių buvo daug, didelė salė beveik pilna, ir jie manęs nepamatė. Aš nelabai stengiausi slėptis, radau laisvą staliuką, pasiėmiau

kavos ir pradėjau vartyti ką tik nusipirktas knygas, vis žvilgčiodamas įburkuojančią porelę, kuri manęs nepastebėjo.Keista. Vika man visada atrodė labai graži. Aš ne romantiškai

nusiteikęs jauniklis ir suprantu, kad absoliutus grožio kriterijus neegzistuoja. Vika buvo graži būtent man, jokios kitos moters man nereikėjo, tačiau tai nereiškė, kad ją turėjo laikyti gražuole visi iki vieno kiti

vyrai. Man ji patiko, ir to pakako. Bet dabar bandžiau ją pamatyti tobrangiais drabužiais apsitaisiusio gražuolio akimis ir stebėjausi. Kam ji jam? Ką jis joje rado? Vika nėra gražuolė, ji gana paprastos, netgiprastokos išvaizdos. Metai irgi patrauklumo neprideda. Keturiasdešimt ir yra keturiasdešimt. Ne senė, žinoma, bet jaunystės gaivumoir žavesio nelikę nė pėdsako. Veidas pavargęs, jau matyti pagurklis,

nugara „aptaukėjusi“, kam ji jam?




Tiesa, klausimas buvo grynai retorinis. Reformos reformomis, oproblemos liko. Aš tūkstančius kartų mačiau tokias situacijas ir tokiusvyrus. Provincialas be grašio kišenėje ir be profesijos, kuri leistų daugužsidirbti, o nori gyventi Maskvoje, gerame bute miesto centre, irvažinėti užsienietiška mašina. Ir kaip galėtų to nenorėti, jeigu kino irtelevizijos ekranuose jis nuo pat vaikystės matė tą gražų gyvenimą irapie jį svajojo, šlykštėdamasis gimtojo miestelio duobėtais šaligatviais(o gal ir kaimo, kur šaligatvių išvis nėra, o karštas vanduo, išvietė irtelefonas namuose tebėra pasakiška svajonė). Už paskutinius pinigus

jis perkasi brangius skudurus ir važiuoja užkariauti sostinės, teisingiau, jos pasiturinčių moterų, mirštančių iš ilgesio ir laukiančių tokių„gražuoliukų“. Dovanoja gėlių, žiūri į akis, sako atitinkamus žodžius iriš visų jėgų dirba seksodromuose. Žiūrėk, kokia nors ir užkibs.

Ir Vika užkibo. Aš dar kartą į ją žvilgtelėjau ir netikėtai pagal

vojau: kaip negražiai ji valgo. Kodėl anksčiau to nepastebėjau? Ar tamaniera atsirado neseniai?

Norėjau išeiti iš baro, bet niekingai pabijojau. Kol Vika čia,samdinys manęs nenužudys. Jęigu taip atsitiktų, visus čia esančiussulaikytų ir pradėtų aiškintis. Netrukus paaiškėtų, kad viena iš lankytojų —ne kas kitas, o mano tikra sutuoktinė, kuri čia buvo kažkodėl

ne su manim, o su visiškai pašaliniu vyru. Dar žingsnis, ir paaiškėtų,kad tai jos meilužis. Dar vienas žingsnis —ir kiltų įtarimas, kad neištikima žmona norėjo atsikratyti savo įgrisusio vyro. Ne, taip niekonebus. Vika ne kvaila, o ir žudikas, reikia manyti, ne iš kelmo spirtas.„Pritinkantis“ atsistojo ir pasuko prie durų į tualetus. Suprantama,užsimanė pasisioti, štai kiek alaus jau išsiurbė. Pasilikusi viena, Vika

karštligiškai čiupo rankinuką, išsitraukė pudrinę ir ėmė taisyti makia-žą. Ak tu, Dieve mano! Sėdėjo turbūt kaip ant adatų, nerimaudamadėl blizgančio veido, bet nedrįso jo akivaizdoje išsitraukti veidrodėlioir pasigražinti. O štai jis vaikinas paprastas: užsimanė į tualetą, atsistojo ir nuėjo, nepasidrovėjo. Aš gerai pažįstu savo žmoną, ji nė už kątokioje situacijoje į tualetą neitų. Kankintųsi, kentėtų, tiesiog mirtų,

bet neitų. Kažkodėl jai tai atrodo nepadoru. O kas čia nepadoraus?




Organizmas funkcionuoja kaip jam ir dera. Gamtos dėsnis. Aš netpajutau lyg kokią simpatiją jos meilužiui: vaikinas be kompleksų. OVika visą gyvenimą kenčia dėl savo riebios odos, bet vyrams matantpudruotis drovisi. O apie tai, kad paklaustų, kur tualetas, net nekalbėkim. Kvailelė...

Aš atitokau begalvojus apie tai, kad visiškai užmiršau žuvusiusdraugus, Vitią ir Oksaną. Turbūt jei ne gresianti mirtis nuo samdiniorankos, būčiau jaudinęsis, sukęs galvą, kam prireikė dėti bombą į Vi-tios mašiną, gal net imčiau bijoti, kad ateis ir mano eilė. Bet kadangimano eilė, kaip kad atsitiktinai paaiškėjo, ir taip jau atėjo, tai ir svetima mirtis, o juolab svetimas gyvenimas manęs daugiau nebedomina.

Gerai, pakaks slėptis už Vikos nugaros. Nors ji ir „aptaukėjusi“,kaip aš ką tik pastebėjau, bet vis dėlto moteris. Reikia eiti iš čia. Savokavą jau išgėriau, o per kelis metrus nuo manęs sėdinti tikra žmona su

meilužiu didelio džiaugsmo nekelia. Žinoma, kol Vika šalia, aš būsiugyvas, bet tai nereiškia, kad turėčiau laikytis įsikibęs jos sijono dvidešimt keturias valandas per parą. Beje, apie sijoną. Kažkodėl anksčiau to jos sijono nemačiau. Naujas, ar ką? Žinoma, visos moterys,įsitaisiusios meilužius, atnaujina savo garderobą, stengiasi patikti,padaryti įspūdį. Teisėtam vyrui, jų supratimu, patikti nebūtina, jis

jau ir taip vyras, niekur nedings, jo akivaizdoje gali atrodyti kaip alkoholikė, išsitepusi veidą kremu ir apsivilkusi seną chalatą. Viešpatie,kaip pastaruoju metu aš pasikeičiau! Vika naminiu chalatėliu visadaatrodė man tokia sava, šilta ir jauki, o gydomieji tepalai ir kremai ant

jos mielo veidelio mane net graudino: ji iš visų jėgų kovoja su riebiablizgančia oda, kad tik geriau atrodytų. Dabar buvau pasirengęs už tą

paprastumą jos neapkęsti.Sprausdamasis prie išėjimo, mečiau paskutinį žvilgsnį į jų staliuką. Gražuolis jau atliko savo reikalus ir vėl su malonumu siurbė alų išaukšto bokalo, o Vika kažką jam pasakojo. Įdomu, apie ką jie galėtųkalbėtis? Kas tarp jų bendra? Lova —tai savaime suprantama, ypačemocijų pakilimo metu, bet juk para turi dvidešimt keturias valandas,

ir negalima jų visų skirti seksui. Likusį laiką tenka bendrauti. Apsi




skaičiusi, išsilavinusi, subtili Vika ir tas provincialus donžuanas, pervisą gyvenimą perskaitęs galbūt pusantros knygos, viena iš jų —keliąeismo taisyklės, ir dar pusė —autobusą iki artimiausio rajono centrotvarkaraštis.

Važiuodamas Tverskaja, pamačiau virš gatvės ištemptą transparantą „Mirej Matjė Kremliuje“, vėliau supratau, kad net nepastebėjau koncertą datos. Dar tik prieš mėnesį, pamatęs afišose josvardą, būčiau šokinėjęs iš džiaugsmo ir nedelsdamas lėkčiau sužinoti,kur ir kada bus pardavinėjami bilietai. Mirej Matjė —mūsą su Vika

jaunystės dainininkė, mes pirkomės plokšteles su jos dainomis, mespadarėme viską, kas galima ir negalima, kad patektume į jos koncertąDidžiajame teatre prieš daugelį metą. Iš laikraščią žinojau, kad posavo nuolatinio prodiuserio mirties Matjė trejus metus nekoncertavo,ir jeigu gyvenčiau kaip anksčiau, tiesiog negalėčiau nenorėti jos pa

siklausyti po tokios tragiškos pertraukos. O dabar kokia prasmė apietai galvoti? Net jei koncertas įvyktą rytoj, vis tiek galiu nesulaukti jogyvas. Rytoj... Man tas žodis neteko prasmės, jo nebesuprantu ir ne

jaučiu. Aš neturiu rytojaus, turiu tik šį momentą, kuriuo gyvenu. Kolkas gyvenu. Gal net kitą sekundę baigsiu šį kvailą ir beprasmį užsiėmimą.

Nors ir keista, iki namą pavyko parkakti visai sėkmingai. Vangiaišliaužiodamas po butą, apžiūrinėjau tokius pažįstamus, savo ir Vikossu meile surinktus daiktus ir vis bandžiau suprasti, nejau galima dėl jąužmiršti ir perbraukti visus kartu nugyventus metus. Juk mums buvolabai gera, mes beveik nesipykom, mes mylėjome vienas kitą. O gal ašsave apgaudinėju? Tai aš Viką mylėjau, o ji mane tik pakentė, laukda

ma, kol iš gabaus ir talentingo žurnalisto pagaliau išsilukštens žmogus, mokantis daryti pinigus, ir garantuos jai turtingą gyvenimą. Kągi, reikia pripažinti, kad ji savo pasiekė. Matyt, iš pradžią ji ir nelaukė,kad sugebėsiu daryti tokius pinigus. Per pastaruosius metus sukaupėme pakankamai, kad galėtume daugiau nė vienos minutės nebedirbtiir gyventi ilgai bei laimingai, nors ir ne prabangiai, bet padoriai iki pat

gilios senatvės. Dalis tą pinigą buvo skirta mano motinai. Ji dar pa




lyginti jauna, jai tik šešiasdešimt septyneri, širdis sveika, taigi jai lemtanetrumpai gyventi, tik ji visai pamišusi ir viena gyventi negali. Reikiaarba gabenti ją į ligoninę, arba samdyti nuolatinę slaugę ir draugę, kurisu ja gyventų. Ir viena, ir kita toli gražu nemažai kainuoja, bet aš turiutai padaryti. Mudu su Vika daug kartų apie tai kalbėjomės, ir, manrodos, ji žiūrėjo į mano idėją supratingai ir pritariamai. Bet dabar pradedu galvoti, kad viskas buvo visai ne taip. Ji gudriai apsimetinėjo, oviduje visa virė vien pagalvojusi, kad teks dalytis su nekenčiama anyta,kuriai buvo išeikvota tiek nervų ir dvasinių jėgų. Ji viską numatė, netir tai, kad dalijantis turtą per teismą man priteistų ne pusę, o didesnędalį, nes su manimi lieka neįgalus šeimos narys. O jeigu aš mirsiu, suniekuo dalytis nereikės, Vika mano motinos globoti neprivalo.

Aš galiu išgelbėti savo gyvenimą, tiesiog palikęs žmoną ir visakita. Mašiną, butą su viskuo, kas jame yra, pinigus. Tada ji manęs ne

lies ir gyvens meilėje bei finansinėje santarvėje su savo provincialu.Bet aš, kaipgi gyvensiu aš? Iš ko? Grįžti pas pamišusią motiną, kurinuo ryto iki vakaro rėkia bet kokia dingstim ir visai be dingsties, nespaslaptingi balsai šnibžda jai visokias šlykštynes apie sionistų kėslus,apie ateivių iš kitų planetų įsiveržimą ir ji svaigdama aptarinėja tai patisu savimi? Nė už ką. Geriau iš karto į krematoriumą. Šalia motinos

negaliu ištverti daugiau kaip dvi minutes. O jei negaliu grįžti į senąjįbutą, tai kur gyventi? Ir už ką? Vitia su Oksana žuvo, laida pinigų daugiau nebegaus, nes tik jie mokėjo tuos pinigus gauti, taigi su televizijateks pačiu artimiausiu laiku atsisveikinti. „Veidas be grimo“numirsvėliausiai po trijų keturių savaičių. Vėl verstis žurnalistika? Galima,bet pinigų gausi tik tiek, kad nenudvėstum badu patvory. O visa kita

iš kur gauti? Buto nėra. Mašinos nėra, o žurnalistas be mašinos —taibeveik juokinga, juk jis niekur nespės. Ir ką tada daryti su motina, užkokius pinigus laikyti ją ligoninėje arba samdyti slaugę? Lieka tik vienas būdas išgyventi: įsivelti į kokį nors kriminalą. Tai gali duoti greitasir neblogas pajamas, o po labai trumpo laiko —ilgus ir blogus metuskalėjimo.

Ne, savanoriškas pasitraukimas be turto dalybų —tai ne išeitis.




Tektų kęsti tokią apgailėtiną egzistenciją, kad geriau jau visai negyventi. Tą, tiesą sakant, ir rengiuosi padaryti.

Vika netikėtai pasirodė visai nevėlai, maždaug pusvalandis prieštai, kai aš paprastai grįžtu po laidos. Turbūt vėl tikėjosi, kad jau niekada nebegrįšiu, o aš —štai visu gražumu voliojuosi ant sofos su treningo kelnėmis ir knyga rankose.

—Kodėl tu taip anksti? —nustebo ji.—O kas tau nepatinka? —klausimu į klausimą atsakiau aš.—Viskas patinka. Džiaugiuosi, kad tu jau namie.Ji pasilenkė manęs pabučiuoti. Alaus kvapas mušė man į nosį,

ir aš nejučia susiraukiau. O anksčiau man visada patikdavo, kai nuožmonos lengvai dvelkdavo alkoholiu. Keista. Ir kaip man galėjo patiktitas šlykštus šviežių pagirių kvapas?

—Tu gėrei?

—Tik alaus. —Vika žvilgtelėjo į žurnalinį staliuką, kur buvo sukrauti mano šios dienos pirkiniai. —Tu pripirkai naujų knygų?

—Kaip matai, —šaltai atsakiau.—Ko tu suirzęs, Saša? —susirūpino ji. —Kažkas nutiko?—Nieko ypatingo. Įprasti sunkumai darbe. Pavargau.—Kaip praėjo laida?

—Normaliai.Aš nepradėjau jai aiškinti, kad laidos šiandien nebuvo. Kam? Juk

iš tikrųjų jai visai neįdomu, kaip ta laida praėjo, ji tik vaidina rūpestingą, mylinčią žmoną ir sako privalomą vaidmens tekstą. Nėra reikaloversti ją klausytis ilgų ir nuobodžių pasakojimų apie mano darbo irne darbo problemas. Jai ir be to dabar nelengva: buvo pasimatyme su

meilužiu, nervinosi, bijodama susitikti ką nors iš pažįstamų, paskuiskubėjo namo, kad grįžtų anksčiau už vyrą, kurio niekaip nepribaigia

jos pasamdytas žudikas. Ne gyvenimas, o nepertraukiama kančia.—Tavo naujas sijonas? —paklausiau žiūrėdamas, kaip ji nusi-

renginėja ir kabina drabužius į spintą.—Taip. —Vika šypsodamasi pasisuko į mane. —Tau patinka?

—Ne.



5 4 Aleksa ndra Marini na

—Kodėl?—Tau netinka. Jis blogai ant tavęs guli, ir atrodai kaip stora tetu

lė. Ir kaip tau atėjo į galvą pirktis tokį šlamštą?—Saša...Jos lūpos suvirpėjo, akys akimirksniu pritvinko ašarų.—Tikrai? Jis tikrai man netinka?—Ne, juokauju.Aš vėl įsikniaubiau į knygą, piktdžiugiškai mintyse kikendamas.

Tegul dabar galvoja, ar tai buvo šiurkštus chamiškas pokštas, ar ji ištikrųjų nusipirko netikusį daiktą ir pasirodė prieš savo krušlį kaipsenstanti storulė. Juk ne aš vienas turiu visą laiką kentėti, dievaži,tegul ir Vikai bent kiek nuskyla.

Ji tylėdama sukabino drabužius ant pakabų spintoje ir nuėjo įvirtuvę. Įsitraukiau į knygą ir kurį laiką su malonumu skaičiau, užmir

šęs viską aplinkui, neišskiriant ir manęs laukiančios artimos mirties.—Saša.Atitraukiau akis nuo knygos ir pamačiau, kad Vika stovi šalia sofos.—Įdėmiai tavęs klausausi, brangioji, —kuo mandagiausiai tariau.—Saša, kas tau darosi? Tave lyg kas sukeitė.—Sukeičia kūdikius gimdymo namuose, o suaugę vyrai niekam

nereikalingi. Būk gera, neišsigalvok.—Aš neišsigalvoju, aš juk matau: tau kažkas darosi. Tu pasidarei

piktas, šaltas...—Nieko panašaus. Aš lygiai toks pats, koks buvau anksčiau. Tai

tu pasikeitei ir dabar iš musės darai dramblį. Ko tu užsivedei? Tik todėl, kad man nepatiko tavo sijonas? Tai kaltink save, o ne mane. Tai tu

jį pirkai, o ne aš. Anksčiau tu niekada nebūtum nusipirkusi drabužio,kuris tau netinka, todėl ir negirdėtum iš manęs tokių žodžių. O kadbūdama keturiasdešimties užsitempei tokį sijoną, kuris tinka kokiaidvidešimtmetei mergiūkštei, tai tik rodo, jog tu pasikeitei. Tu, o ne aš.Ir nekaltink manęs svetimomis kaltėmis.

—Mano galva, tai tu taip darai. Koks nelabasis į tave įlindo?

Blogai jautiesi?





56 Aleksand ra Marinina

Vitalijus išgėręs, pritardamas gitara, pradės dainuoti savo ožio tenoru; nenoriu matyti, kaip jo persenusi žmona Sveta vartys prieš visusakutes ir kvailai kikens. Ne-no-riu. Supratai?

—Kaip tu gali? —pasipiktino Vika. —Vitalijus visai neblogaidainuoja, ir tau visada patikdavo. Ir Sveta visai ne persenusi, ji mūsųgiminaitė. Iš kur tavyje tiek pykčio? Tai juk mūsų draugai.

—Jo dainavimas man niekada nepatiko. Aš apsimetinėjau ir kenčiau būtent todėl, nes, kaip tu sakei, jie mūsų draugai. O dėl Svetos,tai nuoširdžiai tau patariu pasižiūrėti į veidrodį ir prisiminti, kuriaismetais gimei. Jau laikas nebesijausti jaunai mergaitei ir taip pat galvotiapie savo bendraamžius.

—Vitalijus įsižeidė, o Sveta irgi nusiminė. Negalima taip elgtis,Saša, —tarė ji priekaištingai. —Kodėl tu skaudini žmones? Mažakokių trūkumų mes turime, bet reikia būti pakančiam, kitaip išeisi

iš proto, matydamas menkiausius kiekvieno netobulumus. Taip, Vitalijus —ne Jurijus Vizboras ir ne Sergejus Nikitinas*, bet jis geras irpadorus žmogus, su kuriuo tave daug kas sieja. Jie su Sveta švenčiasavo sutuoktuvių dvidešimtmetį, ir atsisakydamas tu juos labai įžeidi.Nedelsdamas jiems paskambink, pasakyk, kad aplinkybės pasikeitė irtu būtinai ateisi, o savo reikalus, kuriuos buvai numatęs šeštadienio

vakarui ir dėl kurių atsisakei pas juos ateiti, tu perkėlei į kitą dieną.Kelkis, Saša, ir eik skambinti.Šios karštos kalbos potekstę išgirdau labai aiškiai. Esą neturėtum

kreipti dėmesio į tai, kad aš senstu ir darausi negraži, nes aš tavo žmona, kartu nugyventa daug metų, negalima viso to užmiršti ir įžeidinėtimane tik todėl, kad tau nepatiko naujasis sijonas. Na, Viktorija Ulano-

va, na, ir artistė! Lyg aš apskritai galėčiau ją dabar įžeisti! Aš jau, galimasakyti, viena koja kape, už pravaikštas kapinėse man jau seniai laikaspareikšti griežtą papeikimą, o ji su manimi kalbasi kaip su gyvu žmogumi, su kuriuo ketina gyventi iki senatvės. Ką gi, šauni mergina, visada buvai gyvo ir aštraus proto. Nors apie tai, rodos, aš jau kalbėjau.

* Tų laikų garsūs Rusijos bardai.




—Aš niekam neskambinsiu, —ramiai atsakiau, versdamas puslapį. —Ir šeštadienį pas Liubarskius neisiu. Tu gali eiti viena.

—Jie įsižeis, —griežtai pakartojo Vika.—Tegul.—Kas —tegul?—Tegul įsižeidžia.—Bet tu prarasi draugus.—Irgi tegul.

—Tau nereikia draugų?' —Reikia. Bet iš principo. Apskritai, taip sakant. Vitalijus Liu-barskis ir jo kvailė žmona man nereikalingi. Per juos tik vieni rūpesčiai. Man įgriso jo nuolatiniai prašymai pasirūpinti mašinos servisu artechnine apžiūra, paskolinti pinigų ar padaryti protekciją.

—Bet juk ir jis tau kažkuo padeda, —paprieštaravo ji, tiesa, ne

labai tvirtai.—Taip? —aš atitraukiau akis nuo knygos ir susidomėjęs pažvel

giau į žmoną. —Jdomu kuo? Prašau duoti pavyzdį.Ji neištvėrė. Akys sužibo iš įsiūčio, lūpos pabalo.—Kaip tu gali! —beveik rėkte suriko Vika. —Kaip tau ne gėda?

Argi draugai vertinami pagal tau padarytas paslaugas? Draugai yra

draugai, ir čia negali būti jokių sąskaitų. Tuoj pat eik prie telefono irskambink. O ryt iš ryto važiuosim pirkti dovanos.—Dovaną tu galėsi nupirkti ir be manęs, —aš vėl įsikniaubiau į

knygą. —J jų jubiliejų aš neisiu. Viskas. Tuo ir baigiam.Ji ilgai tylėdama žiūrėjo į mane, paskui išėjo iš kambario tyliai už

dariusi duris, tarsi būčiau sunkus, reikalingas ramybės ligonis. Ką gi,tam tikra prasme taip ir yra. Bent jau pirmą kartą gyvenime leidau sau

beveik valandą būti visiškai nuoširdžiam, garsiai reikšti savo mintis,nedailindamas jų mandagiomis formuluotėmis, ir nesakyti „taip“, kaiiš tikrųjų norisi pasakyti „ne“.

Apsilankymai privačiose seklių agentūrose Nastiai ir Zacharovui

kainavo visą dieną. Kažkas atsitiko Maskvos magistralėms, jos buvo



5& Aleksandra Marinina

taip tankiai užkištos mašinomis, kad transporto spūstys susidarydavonet ten, kur jų per amžius nėra buvę. Maršrutą, kuris normaliomissąlygomis trukdavo ne ilgiau kaip keturiasdešimt minučių, pavykdavo įveikti ne greičiau kaip per tris su puse valandos. Žinoma, Merfiodėsnis, kuris Rusijoje vadinamas kiaulystės dėsniu ir kuris sako, kad

jeigu gali įvykti kažkas blogo, tai būtinai ir įvyks, tai štai, tas dėsnis pasitvirtino ir suveikė visu smarkumu. Iš trijų aplankytų firmų reikalingižmonės dirbo kaip tik paskutinėje.

—Taip, mes turime tokią klientę, —atsargiai prisipažino agentūros vadovas, neaukštas praplikęs blondinas su tankiais kvietiniaisūsais ir vaikiškomis žydromis akimis.

—Buvo, —pataisė jį Nastia.Blondino antakiai išsirietė aukštyn, bet nuostabos išraiška jo ap

valiame veide greitai pasikeitė į supratingą.

—Jai kas nors nutiko?—Ji nužudyta. Todėl tikiuosi, kad jūs suteiksite mums visus rei

kalingus duomenis ir nesiremsite savo informacijos konfidencialumu,reikalaudami oficialių paklausimų. Jūs milicijoje anksčiau dirbote?

—O kaipgi, —nusišypsojo vadovas. —Kitaip argi imčiausi privataus seklio veiklos? Man ir į galvą nebūtų atėję. Tiesa, kai ten dirbau,

moterų kriminalinėje paieškoje nebuvo.—Norite pasakyti, kad dabartinė milicija neprilygsta ankstesnia- jai, ir jos eilės gerokai nusilpo, jei į darbą priimamos ir moterys?

—Aš noriu pasakyti, kad tvarka tapo kur kas demokratiškesnė, —gudriai išsisuko blondinas. —Tai kas jus domina?

—Viskas, —plačiai nusišypsojo Nastia. —Viskas, ką galite pa

pasakoti apie velionę užsakovę.—Na, tada nieko, —taip pat plačiai nusišypsojo agentūros vadovas atsakydamas. —Aš tik patikrinau, ar pas mus buvo užregistruotatokia klientė. O bendravo su ja kitas darbuotojas.

—Ir kur galima jį rasti?—O kur visų seklių ieškoma? Laukuose, kaip vėjo. Jis juk nesėdi

per dienas kontoroje, o vykdo užduotis.




—Taip, —šyptelėjo Nastia. —Tai kaip mes su jumis, gerbiamasis, kapstysimės iš šios padėties?

—Jūs paliksite savo telefoną, ir jis jums pats, kai galės, paskambins.—O kada jis galės?—Na, nežinau, —skėstelėjo rankomis blondinas. —Turbūt kai

čia sugrįš, ne anksčiau.—Aišku. Vadinasi, po kokių dviejų savaičių. O pranešimų gaviklį

jis turi?—Ne, —greitai atsakė pašnekovas. Ir taip greitai, kad iškart pa

aiškėjo, jog toks ryšys yra, negana to, darbuotojas kažkur netoli, galnet gretimame kambaryje.

Nastia teisingai vertino padėtį ir buvo tam pasirengusi. Privačios seklių agentūros vadovas turi būti labai atsargus, kad neprarastųlicencijos. Todėl, prieš suvesdamas savo darbuotoją su kriminaline

paieška, turi pats asmeniškai patikrinti, apie kokią informaciją kalbama, taip pat, ar nėra, neduokdie, kokio kriminalo, apie kurį sužinojoprivatus seklys, bet nepaisydamas įstatymo nepranešė kur reikia. Ir

jeigu toks kriminalas vis dėlto yra, vadovas turi kruopščiai peržiūrėtivisus popierius su ataskaitų kopijomis, kurių pirmieji egzemplioriaiyra pas užsakovą, pašalinti viską, kur tas kriminalas tik nutuokiamas,

duoti velnių darbuotojui už kvailumą ir smulkiai jį instruktuoti priešsusitikimą su valstybei atstovaujančiais sekliais.

Ji greitosiomis žvilgtelėjo į Zacharovą.—Taip, Paša, —iškart sureagavo Dmitrijus, —negerai išeina.

Ko jau ko, o tokio nedėkingumo iš tavęs nelaukiau. Kiek jau metų tavokontorai?

—Metų? —nusijuokė blondinas Paša. —Na, ir pasakei. Darnėra nė vienerių, tik dešimt mėnesių.

—Aha. Ir klientų, matyt, kaip musių prie medaus, neatsigini.—Kur tu čia lenki? —susirūpino vadovas.—Niekur, šiaip kalbu. Tavo reklaminiai skelbimai ant visų stul

pų aplinkui kabo, aš mačiau, kai čia važiavome, ir vis tiek, nepaisant

reklamos, niekas nesikreipia, ar ne taip? Aš tuos reikalus išmanau.




Kai reikalingas privatus seklys, į pirmą pasitaikiusį iš skelbimo niekasnesikreipia, ieško per pažįstamus, kad turėtų garantiją. Tai aš tavęsir klausiu, Paša, kur dabar būtum, kokia būtų tavo finansinė padėtis,

jeigu mes, tavo buvę bendradarbiai ir geri pažįstami, nesiųstume tauklientų, nerekomenduotume jiems tavo firmos. Nagi, atsakyk sąžiningai. O juk velionę Juliją Nikolajevną būtent aš tau atsiunčiau.

—Na, ką tu, Mitia, —suskato atsiprašinėti blondinas, —be reikalo man priekaištauji. Aš juk neatsisakau padėti, aš tik aiškinu, kad

jums reikalingo žmogaus šiuo metu čia nėra. Kai atsiras, dėl Dievo, jisvisas jūsų.

—Tai gerai, —patenkintas linktelėjo Zacharovas. —Tu pasistenk, būk geras, kad jis visas greičiau pasirodytų. Mūsų su Anastasijavelionė juk neprasta, vis dėlto Valstybės dūmos deputatė.

—Jūsų? —nepatikliai paklausė Paša. —O kaip tu čia įsimaišęs?

—Taip aš tau ir pasakosiu. Pirma pats būk šnekesnis, o paskuikitų klausinėk. Tai kaip, Paša, ar supratome vienas kitą?

Blondinas Paša viską suprato teisingai, ir kai Nastia grįžo į Pet-rovką, prie budėtojo jos laukė malonios išvaizdos jaunuolis, kurisprisistatė privačios seklių agentūros „Grantas“darbuotoju.

Kai ji atsilaisvino ir atėjo pas viršininką, buvo jau visai vėlu.

Viktorą Aleksejevičių Gordejevą rado piktą ir įsitempusį. Nors kaippaprastai kalbėjo ramiai ir negarsiai, jo akys svaidė žaibus, o akiniųauselė, kurią jis nuolat kramtė, rodos, tuoj tuoj triokštelės.

—Ką pasakysi? —tarė jis trumpai.—Norėjau pranešti, kas padaryta deputatės Gotovčic žmogžu

dystės byloje.

—Kalbėk, —linktelėjo Gordejevas.—Ji irgi pastebėjo, kad su vyru kažkas negerai. Po įsilaužimo įbutą jis pasidarė kaip nesavas. Ir Julija Nikolajevna pasamdė privatųseklį, kad tas išsiaiškintų.

—Štai kaip? Kokių ji turėjo įtarimų?—Šito aš nežinau. Teisingiau, ji privačiam sekliui to nesakė. Už

duotis buvo tokia: sužinoti, su kokiais žmonėmis Borisas Michailovi-




čius bendrauja, ir išsiaiškinti, ar jos vyras neturi reikalų su kriminalinioverslo atstovais. O ką ji pati apie tai galvojo —neaišku. Gal iš tiesų tikrino, apie ką ir kalbėjo, o gal ir kažką kita. Bet žinote, kas įdomiausia?

—Nežinau, —burbtelėjo Bandelė, —sakyk.—Pasirašant sutartį ji buvo įspėta, kad pagal įstatymą agentū

ra privalo teisėsaugos organams pateikti informaciją, jeigu vykdantkliento užduotį išaiškėtų jau padaryto ar rengiamo nusikaltimo faktai.Ir Julija Nikolajevna nesipriešindama su tuo sutiko. Vienintelis josreikalavimas —kad tą medžiagą ji pateiks mums pati arba dalyvausmilicijos ir agentūros darbuotojų pašnekesyje.

—Iš tikrųjų įdomu. Kam jai to reikėjo, kaip tu manai?—Ji norėjo atsiriboti nuo vyro, jei staiga paaiškėtų, kad jis susi

jęs su kokiais nors blogais dalykais. Norėjo, kad visiems būtų aišku: ji visiškai nieko nežinojo, o kai pajuto kažką negera, pirmoji pakėlė

aliarmą ir pasamdė detektyvus, kad išsiaiškintų tiesą. Ir slėpti tos tiesos nuo visuomenės ji nesirengia.

—Matai kaip, —nusijuokė pulkininkas. —Irgi man PavlinaMorozovą*. Taip išeina, kad sutuoktinis iš tikrųjų kažkuo įtartinasir jis arba jo bendrai, pajutę Julijos Nikolajevnos aktyvumą, skubiaiužčiaupė jai burną. Kiek pamenu, Pavlikui Morozovui taip pat kažkas

panašaus atsitiko. Na, o privatūs sekliai ką nors iškniso?—Sako, kad ne. Tiesa, jie visai nedaug spėjo, pasekė tik dvylika

žmonių ir pateikė klientei ataskaitas.—Meluoja?—O kas juos žino. Gal ir meluoja. J dūšią juk neįlįsi. Bet čia kas

kita įdomu, Viktorai Aleksejevičiau. Iš kur tie bendrininkai sužinojo,

kad Julija Gotovčic renka duomenis ir kreipėsi į privačią agentūrą?Yra tik du variantai, kurie iš esmės reiškia tą patį: arba su jais kontaktuoja kažkas iš „Granto“, žinantis, kad Gotovčic sudarė su agentūrasutartį vyro ryšiams išaiškinti, arba kažkas iš dominančių asmenų visdėlto pajuto, kad yra sekamas, susirūpino ir pradėjo aiškintis, kas gi

* Pavlikas Morozovas — „didvyris" pionierius, išdavęs bolševikams savo tėvą




čia lipa jam ant kulnų. Bet kad tai išsiaiškintum, reikia turėti ryšių su„Grantu“. Galima susekti seklį ir savo ruožtu minti jam ant uodegos.Sužinoti, kad jis dirba „Grante“. Bet sužinoti kliento, kurio užsakymuvykdomas sekimas, vardą galima tik iš vidaus, iš „Granto“, suprantat?

—Ko čia nesuprasti, ne mažas, —niūriai atsakė Gordejevas. —Kokios dar versijos tikrinamos?

—Jura Korotkovas sukiojasi parlamentinėse kompanijose, jisatsiskaitys pats, aš jo šiandien dar nemačiau.

—O kuo užsiėmęs Lesnikovas, norėčiau sužinoti?Nastia žinojo, kad Igoris Lesnikovas šiandien nedarė beveik nie

ko, nes galvojo tik apie savo sergantį vaiką. Ji bandė rasti kokį neutralesnį paaiškinimą, bet Viktoras Aleksejevičius atsakymo nelaukė. Jisnuėjo prie lango ir tylėdamas vėl krimsčiojo akinių auselę.

—Reikia kažką daryti, Nastasija, —pagaliau tarė jis. —Mus

smarkiai spaudžia.—Kodėl taip?—O kaip tu manai? Deputatės lavonas neišaiškintos televizijos

darbuotojų žmogžudystės fone —ar į tai, tavo manymu, spjauti irviską užmiršti? Rytoj Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos vadovųspaudos konferencija. Žurnalistai mūsų viršininkus maišys su purvais

ir kaltins profesine nekompetencija. Man viršininkų, kaip pati supranti, ne itin gaila, bet juk paskui jie tarkuos mus. Reikia turėti bentkokių argumentų gintis, o jų vis dar nėra. Nenoriu tavęs barti, bet juktelevizija tu visai nesirūpini.

—Aš nespėju, Viktorai Aleksejevičiau, —gailiai atsakė Nastia,širdy pripažindama, kad viršininkas teisus.

—Visi nespėja, —tarė pulkininkas griežtai. —Bet visi dirba. Irtu pasistenk. Nestatyk manęs į sunkią padėtį.—Kodėl į sunkią? —nesuprato ji.—Nes matau, kas iš tavęs liko per tą laiką, kai dirbai vadovau

jama Melniko. Ir savo kaltės neneigiu. Žinoma, guodžiuosi, kad taipreikėjo bendram labui, kad tai buvo būtina ir racionalu, bet tu už tai

sumokėjai per didelę kainą. Jaučiu savo kaltę, kad tą leidau ir tavęs ne-




apgyniau. Tačiau per ilgai būti tau atlaidus negalėsiu. Atsigauk, atsipeikėk ir pradėk dirbti kaip reikia. Tu girdi mane, Nastasija?

—Girdžiu, —tyliai atsakė Nastia. —Aš pasitaisysiu.Jai buvo sarmata. Labai gėda. Bandelė teisus, ji neleistinai pra

skydo, pasidarė vangi, lėta, ieško bet kokių dingsčių, kad tik su niekuonereiktų bendrauti ir matytis. Gal jai kreiptis į gydytoją? Juk akivaizdu, kad po tos epopėjos sutriko nervai. Gydytojas. Greičiausiai jai reikalingas psichiatras. Arba psichoanalitikas. Iš tikrųjų, o kodėl gi ne?Suderinsim malonumą su nauda.

—Viktorai Aleksejevičiau, leiskite man padirbėti su Gotovčic vyru.Pulkininkas užsidėjo akinius ir įdėmiai į ją pasižiūrėjo.—Ką dar čia sugalvojai?—Jis palieka sutrikusio žmogaus įspūdį. Bijosi dėl savo sveika

tos. Jam vaidenasi, kad jį seka, ir jis mano, jog tai artėjančio pamišimo

požymiai.—Ir kas toliau? Tu manai, kad jis tokio priepuolio metu pribaigė

savo žmoną?—Ne visai taip. Pamišėliai paprastai neabejoja, kad yra sveiki.

Jeigu žmogus abejoja, tai beveik aišku, kad jis neserga. Tačiau Gotov-čicas tikrai galėjo nužudyti žmoną ir dabar ruošia gerai argumentuotą

pagrindą, kad būtų pripažintas nepakaltinamu. Kam jau kam, o jamtai tikrai žinoma, kaip reiktų simuliuoti psichinius sutrikimus. Ir jislabai profesionaliai ėmė tai daryti dar neareštuotas ir nepasiųstasteismo psichiatrinei ekspertizei, o iš pat pradžių, tik susitikęs su Les-nikovu ir manimi.

—O kaipgi privati seklių firma? Taip ją ir paliksi?

—Ne. Viską darysiu tuo pačiu metu. Jei vyras nužudė Juliją Ni-kolajevną būtent todėl, kad ji pradėjo domėtis slaptuoju jo gyvenimu,tai viskas telpa į vieną schemą. O jeigu jis ją nužudė ne dėl to, kad jinai

jį sekė, tai vis tiek reikia su juo aiškintis. Tiesa, agentūrai „Grantas“skirtas laikas bus sugaištas veltui, bet juk tai neišvengiama, tiesa? Kadir kaip būtų, maždaug devyniasdešimt penki procentai visos mūsų

veiklos lieka be rezultatų.




—Kažkaip labai jau tu atkutai, —nepatenkintas sumurmėjoGordejevas. —Tai skundiesi, kad nespėji tirti televizininkų žmogžudystės, tai rengiesi tuo pat metu dirbti su Gotovčicu ir privačiaissekliais. Gudrauji?

—Jokiu būdu, —nuoširdžiai pasakė Nastia ir nusišypsojo. —Igoris man iš pat pradžių minėjo, kad Gotovčicas jam nepatinka, o aškažkaip neteikiau tam reikšmės. O dabar vis labiau ir labiau manau,kad tas psichoanalitikas ir man nepatinka.

—Patinka —nepatinka... Žinai kaip toliau?—Žinau. „Tau miegot, gražuole, tinka“, —pacitavo Nastia eilutę

iš tautosakos.—Taip. —Gordejevas sparčiai perėjo pirmyn atgal per kabinetą,

sustojo prieš sėdinčią prie ilgo pasitarimų stalo Nastią ir palinko prie jos lyg kokia apvalutė uola. —Aš viską supratau. Tu pasakoji visokias

pasakas, kad nereiktų dirbti su televizija. Žinoma, kapstytis Gotovči-co sieloje kur kas maloniau, nei ieškoti finansinių machinacijų televizijos kompanijos veikloje. Nepavyks, brangioji mano. Aš tave švelniaitėviškai myliu, bet viskam yra riba. Daryk su savo psichoanalitiku kąnori, bet Andrejevo ir Bondarenko žmogžudystės byloje rezultataituri būti. Supratai?

—Supratau, —atsiduso Nastia. —Matyt, nuo tos žmogžudystėsaš niekur nedingsiu.—Tai jau tikrai, —patvirtino Gordejevas. —Net nesvajok.

—Aš dar kartą grįžtu prie mūsų projekto. Ar jūs tikras, kad

žmogžudystė buvo būtina?—Absoliučiai būtina. Ir kasdien vis labiau tuo įsitikinu. Tai davėpuikų rezultatą.

—Bet per tai mūsų objektu susidomėjo milicija. Jūs nebijot?—Dieve mano, kas gi bijo šiuolaikinės milicijos? Tai tiesiog juo

kinga. Be to, mechanizmas veiks lygiai taip pat: loginio ryšio stoka

sukels minčių sumaištį ir absurdiškų paaiškinimų gausą. Galite būti




tikras, milicija niekada su tuo nesusitvarkys. Kad ir kokiomis, kad irpačiomis palankiausiomis sąlygomis, nei mūsų objektas, nei mūsųšaunioji milicija nesugebės susieti psichiškai nestabilaus žmogaus irgulinčio šalia jo lavono.

—Labai įdomiai samprotaujate! Kaip tai nesugebės, jeigu jie jautai padarė! Juk jie jį apklausė, nors tai, žinoma, visai natūralu, kadangi

jis arčiausiai.—Būtent būtent. Jie bando rasti ryšį, bet jie niekada jo neras.

Arba suks galvas tol, kol išprotės, kaip ir mūsų objektas. Jie negali rastito, ko nėra. Tuo ir paremta visa kombinacija.

—Man tenka jumis tikėti, bet tik todėl, kad visos ankstesnės jūsųkombinacijos buvo sėkmingos ir davė rezultatus. Tai, ką jūs pradėjotešį kartą, man kelia didžiules abejones. Pabrėžiu —didžiules.

—Tokias pat didžiules, kaip ir pinigai, kuriuos mes turime gauti

įgyvendinę šį projektą?—Aš vertinu jūsų humoro jausmą ir sugebėjimą juokauti net

kritinėse situacijose. Aš kol kas nematau priežasčių linksmintis. Irdar kartą primenu, kad atsakomybė už projekto žlugimą teks tik jumsvienam. Jums asmeniškai.

—Mano atmintis gera, ir man nereikia du kartus kartoti.

IV skyrius

Ir vėl Nastia stebėjosi, kad Gotovčico bute tyli telefonas. Nejau jam iš tikrųjų niekas neskambina? Jau trečia valanda ji čia sėdi —ir nė

vieno skambučio.Ji atvežė nuotraukas, visą šūsnį. Tarp jų buvo ir privačios sekliųagentūros „Grantas“darbuotojų fotografijos. Borisas Michailovičiusilgai ir įdėmiai jas peržiūrinėjo, paskui užtikrintai atskyrė dvi nuotraukas.

—Štai tie pastaruoju metu mane sekiojo. Kitų čia nėra.

—Ką reiškia „kitų“? —nesuprato Nastia. —Kiekgi jų iš viso buvo?




—Keturi. O čia tik du.—Jūs neklystat, Borisai Michailovičiau?—Neklystu, —šaltai atsakė Gotovčicas. —Iš pradžių man į akis

krito visai kiti žmonės ir tik paskui atsirado štai šie. Kodėl jūs maniminetikit? Kodėl manote, kad būtinai turiu klysti? Puikiai įsimenu veidus. Jūs manote, kad esu pamišėlis, ir dešimtis kartų tikrinate kiekvieną mano žodį? Normaliais žmonėmis jūs tikite iš karto.

—Arba išvis netikim, —atkirto Nastia. —Jūs be reikalo pyks

tate. Aš neabejoju, kad sakote teisybę, bet šiuo atveju to nepakanka.Man reikia ne teisybės, o tiesos.

—Ir kuo šios sąvokos skiriasi? —pakėlė antakius psichoanalitikas.

—Labai skiriasi. Reikia pasakyti, kad tą skirtumą matau ne tik aš,bet ir visa pasaulinė filosofija. Teisybė yra tai, ką jūs jaučiate ir galvo

jate. Kai jūs nemeluojate, kai kalbate nuoširdžiai —jūs sakote teisybę.Bet tai nereiškia, kad ta teisybė atitinka objektyvią realybę. Tiesa yratai, kas buvo iš tikrųjų. Jūs galite to paprasčiausiai nežinoti arba neteisingai suprasti. Galite nuoširdžiai klysti. Supraskite, aš neturiu pagrindo abejoti jūsų nuoširdumu. Tačiau turiu pagrindą manyti, kad jūsgalite klysti.

Nastia, žinoma, melavo. Pagrindą abejoti nužudytosios JulijosNikolajevnos vyro nuoširdumu ji turėjo. Ir dar kokį!

—Borisai Michailovičiau, —netikėtai paklausė ji, —kodėl jūsųtelefonas tyli?

Gotovčicas išbalo, sunėrė rankų pirštus, juos tarsi mėšlungis sutraukė.

—Niekas neskambina. Kas čia ypatinga? Ir tame jau matotekriminalą!

„Ko jis dabar psichuoja? —pagalvojo Nastia. —Paprastas klausimas. Kažkas čia pas jus ne taip, pone Gotovčicai.“

—Tiesiog man reikia paskambinti į tarnybą, ir aš pamaniau,kad galbūt jūsų telefonas sugedęs. Todėl ir paklausiau, —nuramino

ji. —Tai telefonas veikia?




—Taip.—Ir aš galiu juo pasinaudoti?Stojo nejauki tyla, Gotovčicas žiūrėjo kažkur į šalį, paskui atsi

suko į Nastią.—Jūs teisi, aš jį išjungiau. Jeigu norite paskambinti, įjungsiu.—O kodėl išjungėt?—Nenoriu su niekuo kalbėtis.—Bet juk iš ryto aš jums prisiskambinau, telefonas buvo įjung

tas, —pasakė ji.—Aš išjungiau prieš jums ateinant. Na, ko jūs į mane taip žiū

rite? —vėl pašoko jis. —Aš normalus žmogus ir suprantu, kad betkurią akimirką manęs gali ieškoti milicija. Jeigu neprieisiu prie telefono, jūs pamanysite, kad slapstausi, ir, ko gero, dar nuspręsite, jogtai aš nužudžiau Julią arba esu kažkaip su tuo susijęs. Bet kai jūs jau

čia, galiu sau leisti į skambučius neatsakinėti. Jūs turėtumėt suprasti...Man sunku. Žuvo mano žmona. Aš ne tokios būklės, kad galėčiau sukuo nors bendrauti. Kas čia smerktino? Kuo jūs mane įtariate?

Jis dar kažką kalbėjo, skubriai ir susijaudinęs, pakėlęs balsą, irNastia jo klausydamasi galvojo: „Ne, Borisai Michailovičiau, svarbune tai, kad jums sunku. Reikalas tas, kad jums baisu. Beprotiškai baisu.

Ir ko gi taip bijote, norėčiau sužinoti? Žmogus, kurio žmona ką tiktragiškai žuvo, paprastai išgyvena netektį taip stipriai, kad visos kitosemocijos nublanksta. O jums, gerbiamas Borisai Michailovičiau, kaiptik viskas atvirkščiai: jūs taip stipriai kažko bijote, kad panašu, jog jaunebeturite jėgų gedėti savo žmonos. Ir dar stebitės, kad jus įtariu. Aš

jūsų vietoje būčiau santūresnė.“

Palaukusi, kol švento pasipiktinimo priepuolis išseks ir Gotovčicas nurims, ji vėl atidarė didelį voką ir išdėstė ant stalo nuotraukas.—Prašau, pasižiūrėkime dar kartelį, gal jūs prisiminsite dar ką

nors, išskyrus tuodu, —pasiūlė Nastia.Gotovčicas sučiaupė lūpas, bet nutylėjo. Peržiūrėjęs vieną po

kitos visas nuotraukas, jis neigiamai papurtė galvą.

—Ne, daugiau nieko neatpažįstu. Klausykit, ar jums dar maža tų




dviejų? Ko jūs iš manęs norite? Jūs turite jų nuotraukas, vadinasi, žinote, kas jie, žinote jų pavardes ir adresus. Tai nueikite pas juos, areštuokite ir paklauskite, kodėl jie mane sekė ir kas dar tame dalyvauja.

Nastia atsiduso ir pradėjo tvarkingai dėti nuotraukas atgal į voką.—Reikalas tas, Borisai Michailovičiau, kad aš su tais žmonėmis

jau kalbėjausi. Jie patvirtino, kad tikrai jus sekė, tačiau nieko kito, kasirgi tą darytų, jie nepažįsta. Taigi negaliu jūsų paguosti ir prieinu prieišvados, jog jūs klystate.

—Tai yra?—Jus sekė tik tiedu. Ir daugiau niekas. Visa kita jums pasivaideno.—Ne, nepasivaideno! —vėl pakėlė balsą Gotovčicas. —Nelaiki-

te iš manęs idiotu! Aš juos aiškiai mačiau ir taip pat aiškiai prisimenu.Jų nuotraukų čia nėra, bet tie žmonės buvo. Girdite? Jie buvo! Buvo!Aš proto dar nepraradau!

Jis staigiai pašoko, paskui taip pat staigiai atsisėdo į vietą, tarsi jam netikėtai būtų pakirtę kojas. Dabar žiūrėjo į Nastią gailiomis ir su-nerimusiomis akimis, kaip kartais žiūrkšunys, kurie nesupranta, už kąšeimininkas juos mušė, bet šventai tiki —jei mušė, vadinasi, jie kalti,nes šeimininkas visada teisus.

—O gal ne? —jis kalbėjo tyliu balsu, beveik šnibždėjo. —Gal aš

jau išprotėjau? Pamišau? Matau haliucinacijas?Nastia tylėjo ir smalsiai jį stebėjo. Kas tai? Gerai surepetuotas

spektaklis? Ar psichoanalitikui iš tikrųjų „stogas važiuoja“? Normalusžmogus jau seniai būtų paklausęs, ką sakė kriminalinės paieškos darbuotojams „tiedu“, kodėl jie sekė ir apskritai, kas jie tokie. O BorisąMichailovičių, rodos, labiausiai pasaulyje domino jo paties baimė ir

psichinės sveikatos būklė.—Kas tie žmonės? —pagaliau jis susiprato paklausti. —Ką jie

jums sakė?—{domių dalykų, —nusišypsojo Nastia. —Ar jūs žinojote, kad

jūsų gyvenimo būdas labai rūpėjo jūsų žmonai?Gotovčico veidas pasidarė pilkas kaip žemė, akys akimirksniu

dar labiau įkrito, nors ir prieš tai jis nekaip atrodė.




—Ką jūs čia dabar kalbate? Koks gyvenimo būdas? —sumurmėjo jis.

—Jūsų gyvenimo būdas. Kažkas jame Julijai Nikolajevnai labainepatiko, ir ji pasamdė privačius seklius jus pasekti.

—To negali būti!—O kodėl gi? Gali. Štai nuotraukos su jūsų atpažintais žmonė

mis. Juk jūs juos atpažinote, tiesa?Gotovčicas tylėdamas linktelėjo, neatplėšdamas nuo Nastios už

uito žvilgsnio.—Tie žmonės dirba privačioje seklių agentūroje, ir su ta agen

tūra Julija Nikolajevna buvo sudariusi sutartį. Ji norėjo sužinoti, kur jūs lankotės, su kuo susitikinėjate ir kas tokie jūsų pažįstami. Ir dabar,Borisai Michailovičiau, jūs turite man atsakyti: kodėl jūsų žmonai kilotokios negeros mintys apie jus? Kuo ji galėjo jus įtarinėti? Kas galėjo

ją suneraminti?—Aš nežinau!Jis tai beveik išrėkė ir įsistebeilijo sustingusiu žvilgsniu kažkur į

kambario kampą.—Aš jumis netikiu, —po kiek laiko jis pratarė jau truputį ra

miau. —Jūs tai išsigalvojote, nes kažkuo mane įtarinėjate. Tai vis jūsų

gudrybės, psichologinės pinklės ir kitos nedoros nesąmonės. Jums turėtų būti gėda. Aš netekau žmonos, o jūs pasakojate apie ją šlykštynesir bandote mane kažkaip pagauti. Gėda.

„Taip, —patenkinta konstatavo Nastia, —dabar jūs jau ir žmonos žmogžudystę prisiminėte. Ilgokai vis dėlto kaupėtės. Toliau viskasdėsis įprasta schema: „Aš toks nelaimingas, o jūs lendate prie manęs

su savo klausimais.“ Žinom, patyrėm visa tai du šimtus keturiasdešimtpenkis kartus. Veiksmas garantuotas, psichologiškai neklystamas.Užduodančiajam klausimus iš tikrųjų būna gėda. Tiesiog kiekvienasskirtingai su tuo tvarkosi ir gelbstisi iš padėties, kaip kas moka. Manpaprasčiau, širdies vietoje man akmuo, o vietoje geraširdiškumo —grynas cinizmas. Ir tokiais atvejais man nebūna gėda. Gal šiek tiek

nesmagu, bet tai aš jau kaip nors iškęsiu.“




—Aš pasakoju jums ne šlykštynes, —ramiai paprieštaravo ji, —o tai, kas iš tikrųjų buvo. Štai sutarties, kurią jūsų žmona sudarėsu agentūra, kopija. Galite susipažinti. Ir drįstu jus patikinti, kad tai nėkiek Julijos Nikolajevnos nejuodina. Ji nepadarė nieko blogo ar gėdingo. Taigi jūsų priekaišto aš nepriimu.

Gotovčicas paėmė prieš jį ant stalo gulinčią sutarties kopiją irpradėjo skaityti. Skaitė ilgai, bet Nastia matė, kad jis nesistengia gaišinti laiką, o tiesiog ne iš karto suvokia žodžius ir frazes. Jam buvosunku susikaupti.

—Ir ką visa tai reiškia? —paklausė jis, įveikęs pagaliau tekstą irpadėjęs popierius į šalį. —Julia pasamdė privačius detektyvus manesekti?

„Ačiū Dievui! —atsiduso Nastia mintyse. —Suprato.“—Visiškai teisingai, —patvirtino ji.

—Kodėl? Ką ji norėjo sužinoti?—Kaip tik to aš ir nežinau, bet labai tikiuosi, kad jūs pats pasa

kysite. Kas gi dar, be jūsų paties, galėtų tai žinoti.—Bet aš nežinau!—O aš juo labiau, —patraukė ji pečiais.—Ir seniai jie mane seka?

—Nuo tada, kai buvo pasirašyta sutartis.—Na taip, žinoma, —susivokė Gotovčicas ir pasižiūrėjo į pirmąsutarties lapą, kuriame buvo užrašyta data.

Ir vėl stojo pauzė, Borisas Michailovičius kažką svarstė.—O tie kiti? —staiga paklausė jis.—Kokie kiti?

—Na tie, kuriuos mačiau anksčiau. Privatūs detektyvai manesekė, jei tikėsim sutartim, nuo balandžio aštuonioliktos, o kitus du ašmačiau kur kas anksčiau. Vadinasi, tai ne jie?

—Borisai Michailovičiau, anąkart mes kalbėjome, kad tai galėjobūti žmonės, kurie bandė apiplėšti jūsų butą. Bet dabar manau tosminties atsisakyti.

—Kodėl? Jūs nustojote manimi tikėti?




„Kaipgi, nustojau, —pagalvojo Nastia. —Aš ir nebuvau pradė jusi, tiesą sakant.“

—Aš jums paaiškinsiu, o jūs pabandykite įsigilinti į mano žodžius. Praeitą kartą mes su jumis priėjome išvadą, kad vagys nusitaikėį jūsų butą ir pradėjo jus sekti, norėdami nustatyti geriausią vagysteilaiką. Paskui kartą nesėkmingai pabandė ir, kadangi nerado, ko ieško

jo, sekė toliau, rengdamiesi pamėginti dar kartą. Teisingai?—Taip, būtent taip mes su jumis ir nusprendėme, —linktelėjo

Gotovčicas.—O dabar, kai paaiškėjo, kad po įsilaužimo jus sekė ne vagys, o

jūsų žmonos pasamdyti privatūs detektyvai...Ji nutilo ir ėmė laukti, kaip pašnekovas reaguos. Ar bandys tęsti

loginę seką pats, ar apsimes nieko nesuprantąs, lauks tolesnių Nastiossamprotavimų ir tikėsis, kad tie samprotavimai jam nepavojingi. Gotov

čicas pasirinko antrąjį kelią ir dar labiau sustiprino Nastios įtarimus.—Ir ką tai reiškia? —paklausė jis.—O tai reiškia, kad vagys nesirengė antrą kartą laužtis į jūsų

butą. O tam gali būti tik du paaiškinimai.—Kokie?Jo žvilgsnis vėl buvo įtemptas ir užuitas.

—Pirmas: jie nenorėjo to daryti, nes dukart pulti tą patį objektąkvaila ir pavojinga. Antras paaiškinimas: antrą kartą bandyti jiems nereikėjo, nes visiškai pakako vieno.

—Kaip tai? Ką jūs norite pasakyti? Kodėl pakako?—Nes jie rado, ko ieškojo.—Bet juk niekas nedingo! Aš jums tūkstantį kartų kartojau!

Jums ir Igoriui Valentinovičiui. Man niekas nedingo!—Jūs tūkstantį kartų sakėte, o mes tūkstantį kartų girdėjome.

Bet nuo to niekas nesikeičia, faktai lieka faktais, ir juos reikia kažkaippaaiškinti. Pabandykime tai padaryti kartu, ir jūs galbūt suprasitemano abejones. Pradėkime nuo pirmojo varianto: bandymas apvogtibuvo nesėkmingas, vagys nieko iš jūsų nepavogė, bet antro bandymo

atsisakė. Kodėl?




—Kas —kodėl? Juk jūs pati ką tik sakėte, kad du kartus lįsti į tąpatį butą kvaila ir pavojinga. Tai jūsų žodžiai? Aš nieko nepainioju?

—Tai mano žodžiai, —sutiko Nastia. —Aš klausiu, kodėl jie nieko neapėmė. Pinigus ir kitas vertybes jūs laikėte lengvai prieinamosevietose, juos rasti nebuvo sunku. Sakysite, kad vagys buvo nepatyrę?

—Galbūt, —nenoriai patvirtino Gotovčicas.—O aš jums atsakysiu, kad/lepatyrę vagys nebūtų taip kruopš

čiai rengęsi vagystei ir nustatinėję būsimos aukos dienos režimą. Jeigu jie jus sekė, vadinasi, tai rimti žmonės, o rimti žmonės būtinai būtųradę ir pinigus, ir jūsų žmonos papuošalus, ir jos popierius, jeigu būtent jų jiems reikėjo —tai visai nesudėtinga. Todėl, idant mūsų pirmoji versija būtų teisinga, mudu turėsime pripažinti, jog bandymasapvogti iš tikrųjų buvo nesėkmingas, nusikaltėliai nieko nerado, bet...

—Kas? —išsigando Borisas Michailovičius.

—Bet jie jūsų ir nesekė. Žiūrim antrą versiją. Pripažįstam, kadnusikaltėliai buvo pakankamai patyrę, prieš tai jus ir greičiausiai JulijąNikolajevną sekė, įsilaužė į jūsų butą ir išsinešė tai, ką norėjo.

—Jie nieko neišsinešė, —užsispyręs pakartojo jis. —Aš viskąpatikrinau, niekas nedingo.

—Borisai Michailovičiau, balandėli, —Nastia kalbėjo beveik

meiliai, —supraskite, kad gali būti tik vienaip ar kitaip. Arba niekas jūsų nesekė ir jūs dėl to apsirinkat, arba iš jūsų namų kažkas prapuolėir nenorite man pasakyti, būtent kas. Trečio varianto nėra. Sekimo irnepavykusios vagystės faktai niekaip nesusiderina, nors pasiusk. Nėralogikos.

—Aš neklystu. Esu įsitikinęs, kad iki vagystės mane sekė.

—Tada pripažinkim, kad vagystė pavyko. Kitos išeities neturim.—Ji turi būti! —psichoanalitikas neišlaikė ir vėl pratrūko rėkti. —Turi būti ta išeitis! Aš žinau, kad mane sekė ir kad man niekasneprapuolė! Ieškokit, galvokit, juk jūs galų gale milicija!

—Borisai Michailovičiau, būkite teisingas. Taip, mes —milicija,bet juk nukentėjęs —jūs. Ir viskas, ką mes žinome, tai tik jūsų žodžiai.

Jūs mane tikinate, kad iki vagystės buvote sekamas, ir taip pat tikinate,




kad iš jūsų nieko nepavogė. Man tenka remtis jūsų žodžiais, bet ašnegaliu sudėstyti logiško paveikslėlio. Ir man tenka galvoti, kad jūsklystate dėl sekimo arba sakote netiesą apie vagystę. Iš to, ką jūs manpasakėte, logiškas ir aiškus paveikslėlis nesusidėsto. Jei rastumėtepaaiškinimą, kuris sujungtų šiuos du faktus, esu pasirengusi tą paaiškinimą priimti ir padaryti viską, kad jį patikrinčiau. Ar turite tokįpaaiškinimą?

—Aš? Ne. Aš nieko nesuprantu. Bet tikrai žinau, kad sakau tiesą.Jūs privalote manimi tikėti.

„Privalau tikėti, —pakartojo mintyse Nastia. —Koks nuvalkiotasposakis. Kodėl kažkas kažkuo privalo tikėti? Žmogus privalo rūpintistais, kuriuos išlaiko, jis privalo laikytis žodžio, privalo grąžinti skolas.Visa tai suprantama. Bet tikėti? Niekas niekuo tikėti neprivalo. O visdėlto tai viena iš populiariausių ir dažniausiai vartojamų frazių mūsų

gyvenime. Matyt, tai kažkas panašaus į magišką užkeikimą. Tu privalai manimi tikėti, ir viskas, ir jokie paaiškinimai nereikalingi. Žmogųpaveikia žodžių magija ir jis mano, kad tikrai privalo tikėti.“

Ilgas pokalbis su Borisu Michailovičiumi ją išsekino. Nastia ne

pakentė logikos stokos ir baisiai pavargdavo, kai tekdavo ilgai, pasitelkus pirštus, kam nors aiškinti, kodėl jos netenkina vienoks ar kitoksfaktų aiškinimas. Visur turi būti ryšys, visur turi būti prasmė. Tegulnekasdienė, neįprasta, netradicinė, tegul labai savotiška, bet ji turibūti. Ir kai jos nematyti, tenka ieškoti arba faktų iškraipymo, kitaiptariant —melo, arba kaltinti save už bukumą.

Dar vakar, grįžusi iš darbo, ji tvirtai nusprendė pagaliau pradėtikažką daryti Andrejevo ir Bondarenko žmogžudystės byloje. Negalima sakyti, kad tam nusikaltimui išaiškinti nieko nebuvo daroma,žinoma, ne. Miša Docenka sąžiningai kapstėsi telekompanijos finansiniuose reikaluose, dieną naktį tupėjo tai Ostankine, tai neaiškios paskirties pastate, kažkur Taikos prospekto rajone, kuriame „Veidas be

grimo“ nuomojo kelias patalpas, taip pat ir filmavimo paviljoną. Tuo




pačiu metu kitas darbuotojas JColia Selujanovas, tikrino žuvusiųjų ryšius, bandydamas išsiaiškinti, kokia komercine veikla (be pagrindinėstelevizijos laidoje) jie dar vertėsi, ar negalėjo toji veikla tapti jų žūtiespriežastimi. Dar vienas darbuotojas, Jura Korotkovas, studijavo duomenis apie visus septintojo modelio baltų žigulių savininkus, kurie tądieną buvo palikę savo mašinas prie Ostankino televizijos centro. Jistikrino visai įmanomą banalios klaidos versiją: bomba buvo padėtapaprasčiausiai ne į tą automobilį. Atrodytų, kad laidos direktoriausViktoro Andrejevo mašinos sprogimo byloje buvo daroma viskas, kasreikalinga, ir be Nastios, bet jai nedavė ramybės Ulanovas. Tai, kad jispasikeitė —suprantama ir paaiškinama. Bet jis pasikeitė aiškiai „ne įtą pusę“. Pasikeitė ir pati „Veidas be grimo“laida.

O vakar, vos įžengusi pro duris, ji išgirdo sujaudintą vyro balsą:—Asia, kaip gaila, kad tavęs nebuvo namie! Čia tokį cirką per te

leviziją rodė —išprotėti galima. Gerai, kad laiku susigriebiau ir spėjauįrašyti antrą dalį.

Jos visiškai nedomino, kokį cirką rodė televizija, ji nenorėjokalbėtis su Aleksejumi, ji apskritai nieko nenorėjo. Bet suprato, kadtaip elgtis negalima, reikia susiimti ir būti padoriai. Todėl mandagiaipaklausė:

—Ir kas ten nutiko?—Tu neįsivaizduoji! Yra tokia laida, vadinasi „Veidas be grimo“.Tu greičiausiai jos nežinai, ją rodo tokiu laiku, kai tavęs nebūna namie.

—Aš ją žinau, —iš karto suklususi, pertraukė jį Nastia. —Kasten atsitiko?

—Žinai? —Aleksejus įtariai pasižiūrėjo į žmoną. —Iš kur? Gal

tu darbe, užuot gaudžiusi kruvinus maniakus, žiūri televizorių?—Paskui paaiškinsiu, Lioša. Kas dėl tos laidos? Beje, aš net neįtariau, kad tu ją žiūri.

—Visada, —pasakė Čistiakovas. —Kai neužsiėmęs, būtinaižiūriu.

—Kodėl? Juk ji ne skandalinga.

—Na, ir kas? Tą laidą žiūrint, mano dvasia atsigauna. Žiūrė




davau ir galvodavau: tu matai, šitame mūsų sumautame priešiškamepasaulyje dar liko šis tas gero ir padoraus. O pastaruoju metu, beje,laida visiškai pasikeitė. Taigi šiandien ponas Ulanovas ypač pasižymė

jo. Pas jį svečiuose buvo kadaise labai garsus ir populiarus gydytojasžiniuonis, bet šiais laikais kažkaip primirštas. Matyt, nusprendė priminti žmonėms apie save ir prasimušė į laidą. Ulanovas jį sudirbokaip šiltą vilną. Asia, tai reikėjo matyti ir girdėti! Nori pasižiūrėti, kąspėjau įrašyti?

—Noriu.—Tada pirma vakarieniauti, o paskui pasižiūrėsime kartu. Man

irgi bus malonu.—Ne, —ryžtingai tarė Nastia, —pirma pasižiūrėkim.Aleksejus nužvelgė ją nustebęs:—Iš kur toks karštas susidomėjimas? Ar ten koks nors kriminalas?—Dar ir koks. Ten du lavonai, laidos direktorius ir korespon

dentė. Taigi, pirma pasižiūrėkim. Man šiuo metu įdomu viskas, kassiejasi su ta laida.

—Bet aš valgyti noriu! —pasipiktino Lioša. —Aš nevakarieniavau, tavęs laukiau kaip kvailys.

—Atleisk, saulele.

Nastia paperkančiai nusišypsojo ir pasitrynė skruostu į vyro petį.—Vis dėlto pirma pasižiūrėkim, o paskui vakarieniaudami ap-

tarsim.Aptarimo perspektyva sutaikė Liošą su būtinybe dar kurį laiką

kentėti alkį, ir jis paklusniai įjungė vaizdo leistuvą. Kol juostelė sukosiatgal, Nastia baisėdamasi pagalvojo, kad ji, rodos, pradėjo Čistiakovu

manipuliuoti. Ji taip retai aptarinėja su juo tarnybines problemas, opastarosiomis savaitėmis išvis beveik apie nieką nesikalba, kad Liošadėl pusvalandžio pašnekesio su ja pasirengęs bet kokiai aukai. Kaipbjauru! Ji žinojo, kad daugelis moterų lygiai taip naudojasi seksu irprisileidžia vyrus prie savo kūno, tik juos apdovanodamos už gerąelgesį, arba atsisako intymių santykių, už ką nors juos bausdamos.

Jai visada tai atrodė bjauru ir kvaila, o dabar, žiūrėk, ir pati panašiai




elgiasi. Norėdama Liošą pamaloninti, pažadėjo kai ką su juo aptarti.Beširdė šiukšlė, štai kas ji tokia! Teisus Bandelė Gordejevas —ji nedovanotinai pagedo.

Ekrane pasirodė Ulanovo veidas. Jis uždavė eilinį klausimą pašnekovui, kurį Nastia iš karto prisiminė ir atpažino. Taip, kažkada

jis tikrai skambėjo visoje šalyje, pritraukdavo į savo „pasirodymus“didžiules auditorijas, gyrėsi šimtais išgydytų žmonių ir žadėjo beveikšimtu procentu grąžinti sveikatą visiems, kas tik „jo klausys“. Per pirmas dvi minutes ji jau suprato, kas vyksta studijoje. Kiekvienas žaidėsavo žaidimą. Žiniuonis norėjo kalbėti tik apie gydymą ir savo pasiekimus toje srityje, o Ulanovas, tęsdamas laidos „Veidas be grimo“tradicijas, stengėsi žiūrovams parodyti, kas toks jo svečias, tai yra kas

jis per žmogus, kiek išsilavinęs ir protingas, kas jam patinka ir kuo domisi, koks jo charakteris ir įpročiai. Jis visiškai nepadėjo svečiui plėtoti

jį dominančių temų, o atsiradus mažiausiai galimybei suko kalbą į šalįir uždavinėjo klausimus, į kuriuos atsakinėdamas žiniuonis atrodė toligražu ne per geriausiai. Paaiškėjo, kad knygas šis skaitęs tik vaikystė

je ir jaunystėje, mėgstamų rašytojų neturi, kokia patinka muzika irteatras, taip pat liko neaišku. Nei įdomaus hobio, nei turiningo laisvalaikio. Tiesa, kaip sakė svečias, knygoms ir teatrui jis beveik neturi

laisvo laiko, nes visas atsiduoda sergantiems ir kenčiantiems. Tačiausubtiliai kandžios laidos vedėjo replikos žiūrovams kėlė abejonių—ar galima savo sveikatą patikėti žmogui, neturinčiam išsilavinimoir bent menkiausių pasaulėžiūros pagrindų? Žodžiu, buvusį liaudiesnumylėtinį Aleksandras Ulanovas visų akivaizdoje pavertė beraščiušarlatanu. Buvo aišku, kad vedėjas laidai gerai pasirengė. Jis uždavė

daug klausimų apie žiniuonio požiūrį į įvairias mokslo ir pseudomok-slo mokyklas tėvynėje ir užsienyje, bet atsakymai buvo vien miglotisamprotavimai apie karmą, kosminę energiją ir sielą. Buvo aišku, kadsvečias neskaito ne tik grožinės, bet ir specialiosios literatūros ir faktiškai neišmano nei medicinos, nei biologijos, nei chemijos. Tačiausvečias nieko neėmė į galvą, buvo labai savimi patenkintas ir nuolat

plačiai pergalingai šypsojosi.




Reginys iš tikrųjų nepaprastai įdomus, bet Nastiai buvo kur kasįdomiau stebėti Ulanovą, o ne kvailoką žiniuonį. Ulanovą ji matėlaidose, kurios buvo nufilmuotos ir sumontuotos iš anksto. Be to, jisbuvo kitoks nei tada, kai pirmą kartą vedė laidą tiesioginiame eteryje.Tąkart jis buvo abejingas, šaltai atsiskyręs ir tarsi iš aukščiau stebėjokino prodiuserio pastangas atrodyti padoriai. O šiandien jame lyg pabudo pasiutęs ryžtas sunaikinti pašnekovą, įtrypti jį į purvą, visiemsparodyti, koks jis kvailas ir primityvus. „Iš proto išėjo! —aiktelėjomintyse Nastia. —Jeigu jis taip elgsis, laida tuoj pat žlugs, nes daugiauneatsiras norinčiųjų iškęsti tokią viešą egzekuciją. Ir kaip jam tokiusdalykus leidžia?“

—Na, ką pasakysi? —linksmai paklausė Čistiakovas, kai baigėsi juosta. —Gražus reginys?

—Gražus, —sutiko ji. —Tik pavojingas ir beprasmis.

—Kodėl? Pas mus dabar demokratija, masinės informacijos priemonėms leidžiama viskas. Einam virtuvėn, nes tuoj apalpsiu iš alkio.

Jie greit pasišildė valgyt ir keletą minučių sotinosi žiediniais kopūstais nieko nekalbėdami.

—Lioša, pamenu, tu man pasakojai, kad Valstijose tave keliskartus kvietė į televiziją.

—Teisybė, —linktelėjo jis.—Įrašams ar į tiesioginį eterį?—Ir taip, ir taip. O kas tave domina?—Vedėjo elgesys. Aš noriu suprasti, ar skirtingai jis elgiasi įraši

nėjant ir tiesioginėje laidoje.—Asia, laidos vedėjo elgesys priklauso ne nuo to, o nuo svečio

ir nuostatos. Ir, žinoma, nuo laidos koncepcijos. Jei laida skandalinga, demaskuojanti, tai vedėjas visada įkyriai agresyvus —juk jis turisavo svečią paversti neigiamu herojumi. Todėl uždavinėja klausimusgreitai, neleisdamas susikaupti, kimba prie žodžių, atvirkščiai interpretuoja pašnekovo mintis ir panašiai. Ir šia prasme jam tas pat —artai įrašas, ar tiesioginis eteris. Ir vienu, ir kitu atveju jis elgsis būtent

taip.




—O kaip buvo su tavimi?

—Maždaug taip ir buvo. Visi vedėjai norėjo iš manęs padarytikeistuolį genijų, kurio neįvertino ir nepripažino Rusijoje, bet kuriamtrūksta valios žengti ryžtingą žingsnį, išsiskirti su nekenčiama tėvyneir persikelti į nuostabią visuotinės gėrovės šalį. Kai tik pradėdavaukalbėti, kad Rusijoje esu seniai pripažintas, man suteiktas akademikovardas, kad turiu savo mokslo kryptį ir mokyklą, vadovauju didžiulei laboratorijai, jie tarsi to negirdėdavo, greitai mane pertraukdavoir klausdavo, kiek Rusijoje turiu kūprintis, kad uždirbčiau tiek, kiekValstijose man mokama už vieną dviejų valandų paskaitą. Dievaži,šlykštu.

—Tai kodėl tu sutikdavai dalyvauti laidose? Na, gerai, pirmąkartą galbūt nežinojai, kaip viskas atrodys, bet paskui juk galėjai atsisakyti. Argi ne?

—Iš principo galėjau. Bet neatsisakiau.—Kodėl?—Pirma, kiekvieną kartą tikėjausi, kad viskas bus kitaip, kad su

anuo vedėju man tiesiog nepasisekė, o dabar taip nebus.—O antra?—O antra, mane pakvietusio skaityti paskaitas universiteto va

dovybė pageidavo, kad tose laidose dalyvaučiau, ir nedviprasmiškaileido man tai suprasti. Pas juos ten irgi kažkokia tarpusavio konkurencija, ir jiems svarbu, kad kiti universitetai žinotų, jog skaitaupaskaitas būtent pas juos. O savo darbdaviams atsakyti aš negalėjau.Dabar tu man atsakyk, kodėl taip domiesi pokalbiais televizijoje?

Nastia sukrovė lėkštes į kriauklę, padėjo ant stalo puodelius,

cukrų, didelę plokščią lėkštę su sausainiais, apelsininės arbatos paketėlių dėžutę. Ji tylėjo ir bandė savo miglotas pajautas suformuluoti įdaugmaž rišlią frazę, tačiau sunkiai sekėsi.

—Supranti, Lioša, man neramu dėl Ulanovo. Laida pasidarė visiškai kitokia, nes smarkiai pasikeitė pats vedėjas. Ir aš negaliu suprasti, kas atsitiko. Ar jį ištiko psichologinis šokas, žuvus dviem bendra

darbiams, ar prie tos žmogžudystės jis asmeniškai prikišęs rankas.



Aš NUMIRIAU VAKAR 7 9

—Asia, tu užmiršti trečią variantą, kuris iš tikrųjų pirmas, nesyra svarbiausias. Pinigai. Gali būti, kad anksčiau Ulanovo ir laidosvadovų požiūriai nesutapdavo, o dabar jam atsirado galimybė darytitaip, kaip jis nori. Ir uždirbti savo pinigus.

—Paaiškink! —pareikalavo Nastia, užmiršusi vėstančią arbatą.—Tu nežiūri tos laidos, todėl nematai jos metu rodomos rekla

mos. O aš galiu tau pasakyti, kad šiomis dienomis tos reklamos gerokai padaugėjo. Anksčiau ją rodydavo mažiau nei minutę prieš laidą irmaždaug pusę minutės po laidos, o dabar pirmas reklamos intarpastęsiasi apie dvi su puse minutės. Ar tai ką nors tau sako?

—Nieko sau, —nutęsė ji. —Vadinasi, žiūrovai sureagavo į demaskuojamą laidos toną.

—Ir dar kaip sureagavo, —patvirtino Aleksejus. —Jpratai viską matuoti Maskvos mastu, todėl tau atrodo, kad „Veido be grimo“,

išskyrus pensininkus ir namų šeimininkes, niekas nežiūri. Tu taipmanai, nes dauguma dirbančių žmonių iki šešių būna darbe, paskuiiki septynių —pakeliui į namus, bet tai tinka tik Maskvai ir Piteriui.O kitose vietovėse kelionė trunka ne taip ilgai, ir darbo diena toligražu ne visur nuo devynių iki šešių, labai daug liaudies dirba kitokiu režimu, taigi periferijoje laida žiūrima. Ką čia kalbėti, net mūsų

Žukovskyje ji labai populiari, o tai jau beveik Maskva. Mano institutenuolat kalbama apie Ulanovą ir jo eilinį svečią. Žmonės cituoja vykusias replikas, kvatojasi, žavisi. Ulanovą pradėjo žiūrėti net ir tie, kurieanksčiau apie tą laidą nieko nebuvo negirdėję. Ir reklamos davėjai tuojpat užfiksavo, kad laidos žiūrovų staiga pagausėjo. Štai ir rezultatas.Reklamą paskirsto speciali kanalo tarnyba, ir natūralu, kad jie atrėžia

tam tikrą sumą Ulanovui ir jo grupei, kaip populiarios laidos autoriams ir atlikėjams.—Bet juk niekas į jo laidą neis, jei jis taip elgtis, bijos.—Ką tu, dievaži, —nusijuokė Lioša, —tu juk pati keletą kartų

man pasakojai, kodėl neįmanoma nugalėti nusikalstamumo. Kadangikiekvienas nusikaltėlis puikiai žino, jog elgiasi blogai, bet yra tikras

ar bent jau tikisi, kad jo nepagaus. Ir čia lygiai tas pats. Žmogus gali



&0 Aleksandra Marinina

žinoti, kaip Ulanovas bendrauja su laidos svečiais, bet vis tiek būtitikras, kad jam nieko panašaus nenutiks, kad jis protingesnis ir užlaidos vedėją, ir už ankstesnius jo svečius. Juk jie visiški menkystos,menkapročiai, netalentingi, o jis —o ho ho! Jis jiems visiems parodys.Ir teležiūrovams taip pat. Populiari minčių tėkmė, būk tikra.

—Vadinasi, tu manai, kad anksčiau laida užsidirbdavo piniguskažkokiu kitu būdu, —balsiai mąstė Nastia ir tuoj pat pratęsė: —Taip,matyt, taip ir buvo. Prie Andrejevo ir Bondarenko jie turėjo kitą pajamų šaltinį, o jiems žuvus, šaltinis irgi išdžiūvo. Ulanovas, norėdamasišsilaikyti, priverstas eiti banaliu išvažinėtu keliu, daryti laidą skandalingą, „geltoną“. Ką gi, jis savo pasiekė, reklamos laikas laidoje gerokaipailgėjo. Klausyk, Lioša!

-Ką?—Kodėl žmonėms taip patinka skaityti ir klausytis apie tai, kad

kiti žmonės —nusikaltėliai, kyšininkai, korumpuoti valdininkai, kad jie nesąžiningi ar paprasčiausiai kvaili? Niekada to nesupratau. O jukdėl šio patologinio susidomėjimo klesti daugybė masinės informaci

jos sklaidos priemonių. Spausdinamos kažkokios neįmanomos pasakos apie kraugeriškus žudikus, kanibalus, serijinius prievartautojus,ateivius iš kitų planetų, pranašus. Ir liaudis svaigdama visa tai praryja.

Didžiausi tiražai tų leidinių, kur kiekviename puslapyje kas nors kaltinamas kyšininkavimu ar piktnaudžiavimu. Aš nesiginčiju, apie tairašyti reikia, bet kodėl apie tai labiausiai mėgstama skaityti? Štai koaš nesuprantu.

—Ir nesuprasi, —nusijuokė vyras. —Tavo ne toks mentalitetas.Gerk arbatą, ji jau visai ataušo. Apie potraukį skandalams mes su tavi

mi pasikalbėsim kitą kartą.—Kodėl ne dabar?—Todėl, kad jau vėlu, laikas miegoti.—Na, Lioša... —gailiai sudejavo Nastia.Ji norėjo su juo dar pasikalbėti, pirmą kartą pastaruoju metu pa

šnekesys jos nevargino ir net buvo įdomus. Jai rodės, kad galvoj šiek

tiek prašviesėjo, ėmė ryškėti būsimų samprotavimų ir loginių kons




trukcijų kontūrai. Kokia ji kvailė! Juk pašnekesiai su Lioša jai visadapadėdavo galvoti, kažką prisiminti, kažką nuspėti. Kaipgi ji galėjo taiužmiršti?

—Ne „na Lioša...“, o miegot, —griežtai paliepė Čistiakovas. —Tu pirma į laikrodį pažiūrėk nedejavus. Nežinau, kaip tau, bet manrytoj keltis pusę penkių. Teisingiau, ne rytoj, o jau šiandien.

—Kodėl taip anksti? —išsigando Nastia. —Kas nors atsitiko?—Iš Nyderlandų atskrenda garsus matematikas, ir man, kaip

šeimininkų atstovui, reikia asmeniškai jį pasitikti Šeremetjeve. Beje,Asia, norėčiau tau priminti, kad tas profesorius atskrenda į konferenciją, o ne paprasčiausiai degtinėlės pagerti.

—Ir ką gi tai reiškia?—O tai reiškia, kad konferencija jau prasideda, ji vyks Pamask-

vės pensione ir manęs savaitę čia nebus. Taigi grįždama iš darbo šiltos

vakarienės nesitikėk.—Tai siaubinga, —pajuokavo Nastia, tuo pat metu stengdamasi

suvaldyti ją apėmusį džiaugsmą. —Aš numirsiu iš bado, ir tu turėsiišlaidų mano laidotuvėms.

—Nenumirsi. Tave palaikys teigiamos emocijos. Juk matau, kaipmano buvimas tave dirgina. Štai ir pailsėsi nuo manęs savaitėlę.

Ją išpylė raudonis. Dvidešimt dveji metai. Jau dvidešimt dvejimetai jiedu kartu. Nuo devintos klasės, kai jiems buvo po penkiolika,o šiemet abiem sukanka po trisdešimt septynerius. Teisingiau, Liošai

jau sukako, o jos pačios gimtadienis po dviejų mėnesių. Per dvidešimtdvejus metus Čistiakovas išmoko skaityti jos mintis neklysdamas.Kodėl jinai jį skaudina? Juk Lioša niekuo nekaltas. Ir niekas nekaltas,

išskyrus ją pačią.—Lioša... —tarė ji suprasdama, jog būtinai reikia kažką pasakytiir panaikinti įtampą.

—Miegoti, Asia, miegoti. Pasikalbėsim po savaitės, —nuvargusiu balsu pasakė Čistiakovas.

Tik dabar Nastia pastebėjo, koks nukamuotas jo veidas. Jį drasko

abejonės ir nežinomybė jau tiek dienų, jis bando išsiaiškinti, kas atsiti



e>2 Aleksandra Marinina

ko, o ji užsisklendžia, vengia kalbėtis, tyli, o jei ką nors ir kalba, tai nereikšmingus beasmenius dalykus, kurie negali nei nuraminti įtarimų,nei panaikinti nerimo, nei sumažinti širdies skausmo.

Bet visa tai buvo vakar. Ji atsigulė miegoti sunkia širdimi, jausdamasi kalta prieš vyrą, tačiau neįstengė įveikti savęs ir pagaliau jamišaiškinti, kas atsitiko per tą laiką, kol jo nebuvo. Tiesiog negalėjo. Oiš ryto atsikėlė kupina ryžto rimtai imtis Aleksandro Jurjevičiaus Ula-novo ir tų žmonių, kurie buvo kviesti į laidą „Veidas be grimo“. Todėlpo vizito pas psichoanalitiką Gotovčicą ji sėdo į priemiestinį traukinįir nuvažiavo pas kino prodiuserį, kuriam teko nelaimė pirmam patektiį tiesioginę laidą su neprognozuojamu vedėju Ulanovu.

V skyrius

Kino prodiuseris, pavarde Doroganis, keisto atsitiktinumo dėkagyveno kaip tik tame Pamaskvės mieste, kuriame vyko konferencija irį kurį visai savaitei išsirengė profesorius Čistiakovas. Nastia pasigailėjo, kad nesuplanavo savo vizito prieš pietus: galima buvo įsiprašyti įLiošos mašiną, nes užsienio matematikos žvaigždę reikėjo vis tiek ten

vežti. Bet prodiuserio adresą ir telefoną ji gavo tik apie vidudienį, kai jau ėjo iš Gotovčico. Todėl keliauti teko traukiniu, o paskui dar autobusu.

Gyvenime Doroganis mažai priminė tą prakaituojantį sutrikusįžmogų, koks jis pasirodė televizijos ekrane. Tai buvo linksmas storas dėdulė tankiais garbanotais plaukais, kalbantis sodriu bosu ir nė

sekundei nenustygstantis vietoje. Jis blaškėsi po didžiulį kambarį pirmyn atgal kaip kokia mechaninė šluota. Energija tryško iš jo fontanukartu su sąmojais, kurių gausiai įterpdavo į savo šneką

Nastios jis laukė, pats paskyrė jai laiką ir nupasakojo, kaip jį rasti.—Galiu įspėti, kokiu reikalu jūs apsilankėte, —vos atidaręs du

ris, linksmai pareiškė jis. —Įeikit, nusivilkit striukelę... Prisimenat tą

puikų filmą „Jo prakilnybės adjutantas“?




—„O į Darnicą aš daugiau neisiu nei su striukele, nei be striukelės“, —šypsodamasi pacitavo Nastia; ji irgi mėgo šį filmą.

—O, matau, kad žinote kino klasiką. Juo geriau, —nudžiugoDoroganis. —Prašom čia, užeikit, tuoj mes su jumis išgersime kavutės. O gal jūs mėgstate ką nors stipresnio?

—Ne, tik kavos, tai būtų nuostabu.—Puiku puiku, aš kažkodėl taip ir maniau, kad jūs geriate būtent

kavą. Daug kavos. Atspėjau?—Atspėjote, —nustebo ji. —Atspėkite dar ką nors.—Anastasija Pavlovna, aš ne burtininkas...—Tik mokotės? —replikavo Nastia iš „Pelenės“.—Aha. Aš kino prodiuseris, padaręs apie dvi dešimtis detekty

vų. Ar tai jums ką nors sako?—Tik tai, kad apie seklius jūs žinote viską.

—Teisingai. Kadaise buvau kino dramaturgu ir pats, štai šita galva, —jis artistiškai abiem rankom susiėmė savo garbanas, —kūriaušaunių teisėtvarkos sargų paveikslus. Jie visi kaip vienas gerdavo daugkavos ir neišleisdavo iš dantų cigaretės. Tiesa, tarp mano herojų niekada nebuvo moterų.

Doroganis pasodino Nastią erdvioje svetainėje, o pats, neper

traukdamas savo monologo, išėjo į virtuvę virti kavos. Tiesos dėleireikia pasakyti, kad balso kelti jam beveik nereikėjo, kadangi durųtarp svetainės ir virtuvės nebuvo. Svetainę ir virtuvę jungė plati arkinė anga.

—Tai štai, man visą laiką sakydavo, kad mano sekliai panašūsvienas į kitą kaip tikri broliai, o aš atsakydavau, kad būtent tokius juos

matau. Žinote, tą kūrybinės inteligentijos priežodį „aš taip matau!“Irginčytis su tuo beprasmiška. Paskui, kai nustojau rašyti scenarijus irėmiausi filmų gamybos, su milicijos darbuotojais man teko susitiktikur kas dažniau nei anksčiau, ir aš pamačiau, kad toli gražu ne visi geria kavą, kai kurie jos apskritai nepakenčia, ir nerūkančiųjų tarp jų beveik pusė, tačiau vis tiek laikiausi įsikibęs kažkada sugalvoto įvaizdžio.

Nepatikėsit, bet pamatęs panašų į kažkada mano sugalvotąjį seklį




džiaugiuosi kaip vaikas. Na, padarykite man malonumą, pasakykite,kad rūkote, ir aš būsiu visiškai laimingas.

—Pasakysiu, —garsiai atsakė Nastia, —jei duosit peleninę.Doroganis pasirodė angoje ir mostelėjo ranka kaip scenoje.—Aš jūsų visai nepažįstu, bet jau dievinu. Peleninės ant palan

gės, imkit, kuri patinka. Kava tuoj bus.Po kelių minučių jis įnešė į kambarį padėklą su kava ir dviem

mažais moliniais puodeliais.

—Prašom. Tai apie ką mes kalbėsimės, Anastasija Pavlovna?—Jūs juk sakėte, kad spėjate, kokios priežastys privertė mane

ateiti.Nastia atsargiai įsipylė kavos, bijodama prilašinti ant medinio

stalelio paviršiaus. Pilstant skysčius, jai visada kildavo problemų, irsvečiuose ji paniškai bijodavo aplaistyti baldus arba staltiesę.

—O aš bandau sustiprinti scenos dramaturgiją. Mes dabar gin-čysimės ir aiškinsimės, ką spėjau aš ir ką turėjote galvoje jūs, spęsimevienas kitam psichologines pinkles —viskas pagal žanro dėsnius.Antraip juk prėska ir nuobodu.

Ji susidomėjusi sužiuro į prodiuserį. Doroganis netikėtai jai ėmėpatikti savo atvirumu ir nuoširdumu, nors paprastai vaikėziški suau

gusieji ją erzino.—Ne, Vsevolodai Semionovičiau, scenos dramaturgijos mes

su jumis netobulinsim. Aš noriu, kad jūs man papasakotumėt apieUlanovą.

—Ar jūs jį įtariate žmogžudyste?Prodiuserio veide atsispindėjo tokia nuoširdi nuostaba, kad Nas

tia neišlaikė ir nusijuokė.—Kokia žmogžudyste?—Jo bendradarbių žmogžudyste. Juk žuvo du jo bendradarbiai,

programos direktorius ir, rodos, korespondentė. Per televiziją pranešė, aš girdėjau.

—O argi jūs galite ta tema ką nors papasakoti?

—Apskritai tai ne.



AŠ NUMIRIAU VAKAR &5

—Na, matote. Todėl geriau papasakokite man apie Ulanovą.Kaip jūs su juo susipažinote, kaip patekote į laidą, kaip jis elgėsi, kaipatrodė, kokį padarė jums įspūdį.

—Palaukite, palaukite, —Doroganis suraukė kaktą ir juokingaisušnarpštė, —o kaip tai siejasi su žmogžudyste, jeigu jūs jo neįtariate?

—Vsevolodai Semionovičiau, —ramiu balsu tarė Nastia, —jūspažeidžiate žanro taisykles.

—Ach taip, teisingai, klausimus užduodate jūs, o mes, paprastimirtingieji, į juos tik atsakinėjame. Bet vis dėlto pripažinkite, juk jumskur kas lengviau kalbėtis su žmogumi, kuris žino žanro taisykles, ar ne?

—Lengviau, —sutiko Nastia, —bet tik tuo atveju, jei žmogus tųtaisyklių nepažeidžia.

—Mat kokia jūs! Na, gerai. Vadinasi, taip. Į laidą mane pakvietė, kai mes pradėjome filmuoti rusų ir suomių filmą apie tarptautinę

mafiją. Man paskambino Vitia Andrejevas, prisistatė laidos „Veidasbe grimo“direktoriumi, pasakė, kad norėtų padaryti su manimi laidą.Aš, žinoma, sutikau.

—Kodėl „žinoma“?—Na, kaipgi! Filmui reikia reklamos. Mes filmuojame šešiolikos

milimetrų juosta... Jūs suprantate, ką tai reiškia?

—Ne. O ką tai reiškia?—Tai reiškia, kad filmas niekada nebus rodomas didžiajame

ekrane. Kino teatrams jis netinka, ten reikalinga trisdešimt penkiųmilimetrų juosta. Televizija irgi kol kas mūsų projektu nesidomi,taigi filmas bus realizuojamas tik per vaizdo kasečių nuomą. Kasetėspaklausa reikia rūpintis iš anksto, antraip mes sudegsim. Trumpai

kalbant, aš sutikau, ir Andrejevas pasakė, kad pas mane atvažiuoskorespondentė Oksana Bondarenko.

—Ir kada tai buvo?—Kada tai buvo... —Doroganis susimąstė, pakėlė prie lūpų

puoduką, truputį gurkštelėjo. —Seniai, žinote, kažkada dar kovo pradžioje. Atvažiavo Oksana ir labai ilgai su manimi kalbėjosi.

—Apie ką?



e>6 Aleksandra Marinina

—O apie viską! Kada gimiau, kada krikštijausi, kada vedžiau, kurmokiausi, kokius pažymius gaudavau... Ir panašiai. Aš dar pajuokavau,prisimenu, kad ji lyg trijų tomų mano biografiją rengtųsi rašyti. Klausinėjo apie mėgstamas knygas ir filmus, apie draugus, kokius skaitaulaikraščius, ką manau apie politinę situaciją. Apie tris valandas išmanęs atėmė. Paskui paprašė parinkti nuotraukų iš įvairių gyvenimolaikotarpių ir pasiskolino kelias pastaraisiais metais mano pastatytųfilmų kasetes. Susitarėme, kad ji įdėmiai jas peržiūrės, paskui peržiūrės vedėjas, o paskui mes dar kartą susitiksim, jau konkrečiau pasikalbėsim apie mano kino produkciją ir padarysim įrašą.

—O kas buvo toliau?—O toliau, kovo pabaigoje, ji man vėl paskambino ir paprašė lei

dimo atvažiuoti kartu su operatoriumi. Jie atvažiavo, nufilmavo manoatrinktas nuotraukas, taip pat mane —namie, garaže, prie mašinos, su

sūnum, su žmona. Dar apie tris valandas kalbėjomės apie mano filmus,apie kino gamybos problemas, apie konfliktus su filmavimo grupėmis,žodžiu, apie visą kino virtuvę. Oksana labai smulkiai viską užsirašinėjo,tikslinosi, žodžiu, paliko rimto, solidaus žmogaus įspūdį.

Nastia vis laukė, kada jis pradės kalbėti apie Ulanovą, bet, josnuostabai, kol kas kino prodiuserio pasakojime figūravo tik korespon

dentė Bondarenko.—Kai mes baigėme, —tęsė Doroganis, —Oksana pasakė, kadparengs medžiagą vedėjui ir artimiausiomis dienomis mane pakviesfilmuotis. Tačiau laikas ėjo, manęs niekas niekur nekvietė, paskuistaiga paskambino ir pasakė, kad man reikia atvažiuoti į Ostankiną,nes laida bus rodoma tiesiogiai. Aš, žinoma, šiek tiek sutrikau, bet nu

važiavau. Štai ten ir pamačiau Ulanovą. Pirmą ir paskutinį kartą.—Ir koks jis jums pasirodė?—Joks! —pyktelėjo Vsevolodas Semionovičius. —Toks įspūdis,

kad Oksana Bondarenko dirbo sau, o Ulanovas —sau. Niekaip nesuprantu, kam tiek laiko sugaišau tai mergelei, jei vedėjas iš to, ką jiturėjo parengti, nieko nepanaudojo. Uždavinėjo kažkokius klausimus,

į kuriuos atsakyti visiškai nebuvau pasirengęs. Ar jūs pati matėte laidą?



Aė NUMIRIAU VAKAR e>7

—Mačiau, —linktelėjo Nastia.—Ir ką pasakytumėt?—Sąžiningai?—Nesąžiningai man nereikia, nesąžiningai aš ir pats žinau.—Man nepatiko.—Štai matot! Ir man nepatiko. Ir visai kino grupei, su kuria dabar

dirbu. Žinoma, svarbiausia buvo pasiekta, naujojo filmo pavadinimasskambėjo bent penkiolika kartų, ir reklamos prasme galima sakyti,kad tikslas pasiektas. Bet aš, aš pasirodžiau kaip koks bukagalvis! Kadparodytum tokį kretiną, nereikėjo pas mane du kartus siųsti Oksanos,gadinti juostos filmavimui namuose ir taip toliau.

Suskambo durų skambutis, Doroganis krūptelėjo ir atsistojo:—Atsiprašau, aš tuoj.Spragtelėjo spyna, ir iš prieškambario pasigirdo skardus kapri

zingas balselis:—Tėtuli! Ar tu slapstaisi? Man sakė, kad šiandien tu namie ir į

studiją neatvažiuosi. Kas ten pas tave? Celiajeva?—Nusiramink, mažute, tai dalykinis pokalbis.—Aš žinau, tai Celiajeva. Juk tu man žadėjai! Tėtuli!—Taip, —prodiuserio balsas staiga vėl suskambo kietai ir gar

siai, nors ką tik jis su Nastia kalbėjosi pusbalsiu ir ramiai. —Arba tueini atgal, arba atsisėdi kambaryje ir apsimeti, kad skaitai knygą. Tu,žinoma, raidžių nepažįsti, bet apsimesti gali, tu juk artistė, o ne melžėja. Klausimų bus?

—Duok žodį, kad tai ne Celiajeva! —suspigo moteriškas balsas.—Mažute, aš du kartus to paties nekartoju. Arba sėdėk tyliai,

arba varyk iš čia. Tam vaidmeniui artisčių per akis, tu ne pirma ir nepaskutinė, kuri nori jį gauti, bet rinksiu aš asmeniškai. Ir tai tik porežisieriaus rekomendacijos. Ir jokiomis aplinkybėmis, ką ir kodėl pasirinkau, aš jums neatsiskaitinėsiu.

—Vadinasi, čia Celiajeva, —viešnios balse pasigirdo ašaros. —Tu nusprendei jai duoti tą vaidmenį, taip?

—Viskas, mano kantrybė baigėsi.



Aleksandra Marinina&&

Doroganis spragtelėjo spyna, sugirgždėjo atidaromos durys.—Trys žingsniai link laiptelių, greitai. Ir nepriprask ateiti nepa

skambinusi, ne kaime gyveni, telefonai ant kiekvieno kampo. Viskas,gražuole, būk sveika, bučiuoju.

Jis smarkiai trenkė uždarydamas duris ir grįžo į svetainę. Jo veidas buvo visiškai ramus, tarsi nebūtų šūkavęs, o kalbėjęsis su kaimyne, atėjusia druskos ar degtukų.

—Dar kartą prašau atleisti, kur aš sustojau?—O jūs kietai tvarkotės su žmonėmis, Vsevolodai Semionovi-

čiau, —pasakė Nastia.Jis baigė gerti kavą, truputį atstūmė krėslą nuo žemo staliuko ir

garsiai atsidusęs ištiesė kojas.—Esu priverstas. Patikėkit, iš prigimimo esu ramus ir nepiktas

žmogus. Bet negaliu leistis šantažuojamas.

—Kas gi jus šantažuoja? Ta dama?—Visi! Jis pašoko iš krėslo ir gyvai gestikuliuodamas suskato

vaikščioti iš kampo į kampą.—Ta mergytė mano, kad jei prieš trejus metus girtas su ja per

miegojau, tai dabar turi teisę įsiveržti į mano namus ir reikalautiataskaitos. Atkreipkite dėmesį, kad ji nekalba apie kokius nors mūsų

santykius, tas epizodas buvo atsitiktinis ir man, ir jai, jis daugiau nepasikartojo. Jos lovoje per trejus metus pergulėjo gyvas velnias vyrų, bet jai vis tiek atrodo, kad gali tikėtis mano palankumo, kai yra renkamiaktoriai naujam filmui. Manote, tik ji viena tokia? Aš nenoriu pasakyti,kad piktnaudžiauju atsitiktiniais ryšiais, bet net ir vyrams ima atrodyti,kad gali reikšti pretenzijas, jei kartu su jais išgėrei ar garinaisi pirtyje.

—Vis tiek tai žiauru, —pasakė Nastia. —Kodėl jūs jai nepasakėte, kad pas jus vieši ne Celiajeva, o milicijos darbuotoja? Ji iš kartobūtų nurimusi, o dabar jaudinsis.

—Štai!Doroganis akimirkai sustojo ir nukreipė į ją smilių.—Štai ką aš ir vadinu šantažu. Aktoriukė leidžia sau nekviesta

įsiveržti į mano namus ir reikalauti mano ataskaitos, o aš turėčiau




teisintis. Ne, ne ir ne! Jeigu ji kažką savo kvaila galva susigalvojo, taiyra jos problema, tik jos vienos, ir aš niekada neleisiu tokių problemų primesti man. Aš priimu savo namuose, ką laikau reikalingu,ir niekas neturi teisės man nurodinėti. Leistum jiems tai bent vienąkartą —galas! Aš jau niekada neatsimuščiau ir būčiau priverstas visąlikusį gyvenimą aiškintis su draugais ir bičiuliais, kodėl paėmiau tą,o ne kitą režisierių, tą scenaristą, tą aktorių. O aš negaliu ir nenoriuniekam nieko aiškinti ir atsiskaitinėti. Aš —gamybininkas, suprantat?Mano reikalas —padaryti kiną, kuris demonstruojamas grąžintų įdėtus pinigus ir duotų bent šiokį tokį pelną. Ir tik aš žinau, ką tam darbuikviestis, kad susigrąžinčiau sąnaudas. Tik aš, o anaiptol ne norintysfilmuotis aktoriai. Įsivaizduokite sau metalurgijos kombinato direktorių, pas kurį ateina bičiulis ir siūlo jam lydyti metalą iš jo rūdos —nair kas, kad ji nekokybiška, neatitinka standartų, na ir kas, kad paskui tometalo iš tavęs niekas nepirks, na ir kas, kad pagamintos iš to metalostaklės per savaitę subyrės, spjauti į visa tai, mes juk su tavimi tiek degtinės išgėrėme, tiek mergų išdulkinom, tai tu pirk iš manęs rūdą, nesneturiu iš ko darbininkams algų mokėti. Mano padėtis irgi lygiai tokiapat. Niekas ir niekada man nenurodinės, kaip ir su kuo statyti filmą.

Jis nutilo, palaukė ir nusikvatojo. Jo veidas vėl buvo giedras ir

linksmas.—Štai koks aš, ką? Fantomas įsisiautėjo.—Na, šiuo atveju teisingiau būtų sakyti Fantomas prieš Skotland

Jardą*, nes aš vis dėlto iš milicijos.—O! Gudruolė! Iš karto pajutau jumyse kinematografinę sielą.

Na, viskas, išleidau garą, galima tęsti darbą. Kur aš sustojau?

—Ten, kad laida jums nepatiko, ir jūs nesupratot, kam buvo reikalingas korespondentės darbas.—Taip taip, būtent taip. Tiesą sakant, daugiau neturiu ką ir pa

sakoti. Šia šaižia gaida mano bendravimas su laida „Veidas be grimo“ir pasibaigė.

*Kadaise garsių kino filmų pavadinimai.




—O Ulanovas? Aš norėčiau išgirsti apie jį bent kiek smulkiau.—Ulanovas...Doroganis liovėsi bėgiojęs ir vėl sudribo krėsle priešais Nastią.—Jis man pasirodė svetimas, jei suprantat, ką noriu pasakyti.—Nesuprantu, —sąžiningai prisipažino Nastia.—Bondarenko mūsų dviejų susitikimų metu šimtą kartų man

sakė, kad nesijaudinčiau —jų laidos vedėjas labai geraširdis ir visaisatžvilgiais malonus žmogus, jis niekada nepastato svečio į nemalonią

padėtį, jis, girdi, savo svečius myli, ir man nėra dėl ko jaudintis. O kaipbuvo iš tikrųjų?Jis dramatiškai nutilo ir laukiamai sužiuro į Nastią.—Ir kaip?—Aš susidūriau su žmogumi, kuris ne tik nemyli savo svečių,

bet apskritai nieko pasaulyje nemyli. {viską jam, atleiskit, nusi... Norė

jau pasakyti —vienodai rodo. Ir laida, kurios vedėjas jis yra, ir svečias,kurį jis pasikvietė. Jam mirtinai nuobodu ir jau nieko nebereikia. Negana to, jis dar ir blogai išauklėtas. Vos išjungus kameras, jis atsistojoir išėjo iš studijos net neatsisveikinęs. Liko įspūdis, kad pats įsipiršauį jo laidą, o jis padarė man didžiulę paslaugą, suteikęs galimybę išme-kenti kelis žodžius tiesioginiame eteryje. Labai man reikia? Ar manmaža kitų rūpesčių?

—Jūs labai nusivylėt?—Kaip čia jums pasakius? Ir taip, ir ne. Jau sakiau, kad svarbiau

sias tikslas buvo pasiektas, informacija apie naują filmą nuskambėjo,net buvo daug kartų pakartota. O tai, kad mane viešai įžeidė ir ištrynėkaip spjūvį ant asfalto, tai galiu jus patikinti, jog esu prie to pripratęs.Šiuo požiūriu žiauriai treniruotas. Visą gyvenimą tik tą ir tedarau,

kad žeminuosi. Prie tarybų valdžios žeminausi prieš Kino komitetąarba „Mosfilmo“vadovybę, kad paimtų mano scenarijų. Dabar, prieneišsivysčiusio kapitalizmo, žeminuosi prieš rėmėjus —lankstausi,pataikauju, įtikinėju, kad filmas, kurį noriu padaryti, bus labai gerasir jie galės savo pinigus susigrąžinti. Man, Anastasija Pavlovna, nusižeminti negaila ir negėda, jei žinau, kad iš to bus naudos. Taigi dėl to

pretenzijų laidai neturiu.




—Ir vis dėlto kažkas jus užgavo.—Taip. Mane užgavo tai, kad nieko nesupratau. Kodėl Ulanovas

išvilko mane į tiesioginį eterį, jei laida nebuvo parengta? Kodėl jismane trypė, jei Oksana tikino, jog jis elgiasi visai korektiškai ir geranoriškai? Ji mane apgavo? Tas pats klausimas —kodėl?

Nastia suprato, jog su kino prodiuseriu veltui sugaišo laiką. Jimanė, kad Doroganis buvo susitikęs su Ulanovu bent du kartus irgalės papasakoti, koks šis buvo iki nelaimės, kuri ištiko jo kolegas, irkoks —po jos. Nieko iš to neišėjo, Doroganis su Ulanovu buvo susitikęs vienintelį kartą ir papasakojo jai tą patį, ką ji ir be jo jau buvomačiusi savomis akimis.

—Ačiū, Vsevolodai Semionovičiau.Ji rengėsi stotis, bet Doroganis gestu paprašė jos nesikelti.—O dabar, Anastasija Pavlovna, išduosiu jums mažytę paslaptį.

Galima?—Galima, —tarė Nastia, traukdama iš pakelio naują cigaretę.Ji nenorėjo iš čia išeiti. Jai buvo neįprastai gera šioje erdvioje,

nelabai tvarkingoje, bet nepaprastai jaukioje svetainėje, nors šiaip jaugerai ir ramiai jautėsi tik dviejose vietose: savo bute ir savo kabinetePetrovkoje. Net balsingas ir judrus namų šeimininkas jos neerzino, o

juk paprastai ji tuoj pat pavargdavo nuo garsių šnekų ir visiškai nepakentė šmėžuojančių prieš akis žmonių. Ir vis dėlto jai čia patiko.

—Kaip manote, iš kur aš žinau, kad jūs mėgstate kavą ir nuolat ją geriate?

—Jūs tai atspėjote, juk pats tai sakėte. Pamelavote, taip? —nusišypsojo ji.

—O kaipgi. Niekada nemeluojantis prodiuseris —tai ne prodiuseris, o režisierius. Režisierius turi kalbėti tiesą, nes jis yra kūrėjasir turi perteikti žiūrovui savo mintis ir jausmus. Jei jis meluos, juo netikės. O prodiuseris turi meluoti išsijuosęs, antraip jis ir pinigų filmuinegaus, ir paskui nieko neuždirbs. Tai štai, Anastasija Pavlovna, ašmačiau jus prieš pusantrų metų „Sirijuje“, kai buvo nužudyta Alina

Vaznis. Jūs sėdėjote apsaugos tarnybos viršininko kabinete ir gėrėte




kavą. Ilgai sėdėjote. Aš keletą kartų buvau užėjęs į kabinetą, ir kiekvieną kartą kavos puodelis jūsų rankose garavo, vadinasi, kava vis būdavošviežiai įpilta, o ne sena, jau atvėsusi. Ir peleninėje prieš jus visąlaikrūko cigaretė. Taigi, jokios magijos.

—O kaipgi jūsų mėgstamas seklio įvaizdis? Irgi melas?—Įžeidinėjate, viršininke, —nusijuokė linksmuolis prodiuse

ris. —Gryna tiesa. Kaip per išpažintį. Sakykit, jūs su „Sirijaus“ apsaugos tarnybos viršininku palaikote santykius?

—Su Stasovu? Taip, žinoma. O kas?—O jo žmoną pažįstate?—Pažįstu.—Artimai?—Vsevolodai Semionovičiau, aš nesuprantu jūsų klausinėjimo

tikslo, —šaltokai pasakė Nastia.

Kino prodiuseris ėmė jai nebepatikti. Stasovo žmona Tatjana dirbo tardytoja, ir bandymas prie jos prieiti, kaip sakydavo nemirtingasisArkadijus Raikinas, „pro užpakalines duris“ nieko gero nežadėjo.

—Taigi tikslas aiškus kaip diena! Aš noriu statyti gerus detektyvus. Ir aš noriu, kad Tatjana Tomilina parašytų scenarijų.

Nastia nustebusi patraukė pečiais.

—Tai paprašykit jos. Nematau problemos.—Jūs nematote? Jūs meluojate, žavioji sekle. Visų pirma TatjanaGrigorjevna taip užimta tarnyboje, kad neturi laiko ne tik scenarijui,bet ir pašnekesiui su manimi. Žinote, kaip ji mane pasiuntė? Elegantiškai, bet labai konkrečiai. Net nesutiko pasimatyti, pasiuntė manetelefonu. O antra, kaip žinau, ji nėščia ir tuoj tuoj turi išeiti motinystės

atostogų. Maldauju, Anastasija Pavlovna, padarykite man protekciją.Gal ji sutiktų mane bent išklausyti, o aš jau sugebėčiau ją įtikinti parašyti scenarijų per tas atostogas iki gimdymo. Norite dar kavos?

Nastia norėjo. Ir dar ji norėjo sėdėti čia ilgai ilgai.—Pataikaujate? —nusišypsojo ji.—Be abejo. Juk reikia kažkaip jus papirkti. Prašau jūsų, Anasta

sija Pavlovna, neatsisakykit. Aš perskaičiau visas Tomilinos knygas ir




išrinkau iš jų penkias, kurias galima puikiausiai ekranizuoti. Kitas irgigalima, bet tos penkios —tai kažkas tokio! Puikiai sukomponuotos,ryškūs charakteriai ir universalaus žanro. Galima padaryti ir trilerį, irpsichologinį detektyvą, ir tikrą veiksmo filmą. Tai kavos išvirt?

—Išvirkit.Nenutraukdamas pokalbio su Nastia, Doroganis it kulka išlėkė į

virtuvę.—Vsevolodai Semionovičiau, o kodėl jums nepaprašius Staso-

vo? Juk jūs pažįstami.—O! Jūs kaip visada pataikėte į dešimtuką. Per Stasovą jau bandė

kiti, ir rezultatai buvo apgailėtini. Stasovas neturi savo žmonai jokiosįtakos. Aš bandžiau veikti tiesiai ir kalbėjausi su Tatjana Grigorjevnapats. Ir kaip jau jums sakiau, ji griežtai atsisakė. Bet dabar padėtis paaštrėjo. Tas faktas, kad statyti filmus pagal Tomilinos knygas noriu ne

aš vienas, rodo, jog kino brolija atrado jos detektyvus ir jau galandaprieš juos dantis. Jie nedrąsiai prie jos prišliaužė, bet Tatjana atsisakėteisindamasi užimtumu tarnyboje. Priežastis rimta, ir jie atsitraukė.Aš vienintelis žinau, kad Stasovo žmona po trijų mėnesių gimdys, taiyra netrukus išeis iš darbo ir sėdės namuose. Jei tuoj pat negausiu jossutikimo, tai rytoj ją užpuls visi kiti.

—Vis tiek nesuprantu, kokie jums sunkumai. Tegul scenarijųparašo kas nors kitas, jei Tania pati negali.

—Taigi! Kitas taip parašys, kad skaityti nesinorės, ne tik filmuoti.—Kodėl gi?—Todėl, kad Tomilinos personažai eina per visus jos kūrinius,

ir tik ji viena gerai prisimena, kas dedasi kitame romane. O pašalinis

scenaristas gali taip prirašyti, kad pirmą filmą aš dar nufilmuosiu, o kądaryti paskui —nežinia. Intrigos ir dramaturgijos dėlei pirmame filme scenaristas taip pavaizduos herojus ir taip pakreips jų likimus, kadkitų filmų jau nebus su kuo statyti —visus man reikalingus žmones

jis jau išžudęs, išsiuntęs visam laikui į užsienius arba visus su visaissupykdęs. Patikėkit, aš tai jau patyriau.

Doroganis nutilo, matyt, sutelkęs dėmesį į kavos virimo pro



9 4 Aleksan dra Marinina

cedūrą, o Nastia atsistojo prasimankštinti, nes nuo ilgo sėdėjimominkštame krėsle jai užtirpo nugara. Pasisukusi ji pamatė tiesiai virškrėslo aliejumi tapytą garsios švedų aktorės portretą. Padrikas užrašas anglų kalba apatiniame paveikslo kampe skelbė, kad tai dovanaprodiuseriui, su kuriuo aktorei buvo taip smagu ir lengva dirbti. „Tikpamanykit, —šyptelėjo Nastia mintyse, —kokios žvaigždės pas jį filmavosi. Turbūt jis savo pasaulyje pakankamai žinomas žmogus. O aš,kaip paprastai, vėl atsilikau nuo gyvenimo ir nieko apie jį negirdėjau.“

Ji ėjo palei sieną, peržiūrinėdama knygų pavadinimus lentynose.Rene Klero „Pamąstymai apie kino meną“, Žoržo Sadulio „Kino menoistorijos“dvitomis, užsienio kino filmų scenarijai —žvelgiant į tasknygas, širdy paliko jauku ir šilta. Lygiai tokios knygos, tie patys septinto dešimtmečio leidimai buvo Nastios vaikystės namų lentynose.Akimirką ji vėl panoro tapti maža ir atsidurti tuose namuose, ir kad

iš virtuvės išeitų mama, ir kad nebūtų nykios tuštumos sieloje. Kadviskas būtų kaip anksčiau, kad nebūtų trijų šių metų žiemos mėnesiųir to siaubo, ir nevilties, kuriuos jai teko išgyventi. Kad ji vėl galėtųšnekėtis su Lioša valandų valandas ir dienų dienas. Kad jos negąsdintų vizitai pas tėvus į svečius...

Bet iš virtuvės išėjo Doroganis, ir jai teko grįžti realybėn.

—Ir vis tiek aš nesuprantu, —ji tęsė pokalbį, lyg nebuvo jokiospertraukos, —kodėl scenaristas negalėtų parašyti normalaus scenarijaus. Tegul perskaito visas knygas, tada ir su personažais nebusmaišaties.

—Tai kad jūs idealiste, —palingavo galvą Vsevolodas Semiono-vičius. —Aš jums sakiau, kad noriu pastatyti penkis filmus, taip?

—Taip, —sutiko ji pildamasi kavos.—O argi sakiau, kad turiu pinigų penkiems filmas? Argi taipsakiau?

—Ne, nesakėte.—Na, matot. Penki filmai —tai projektas. Aukštuoju stilium

kalbant, prožektas. Kitaip tariant, pasakiška. Nereali svajonė. Kad ją

įgyvendintum, reikia gauti pinigų pirmajam filmui, jį pastatyti, pel-




ningai parduoti, įrodyti investuotojams, kad „pilotas“ pavyko... Jūsžinote, kas yra „pilotas“?

—Bandomasis gaminys, taip?—Būtent. Tai štai, „pilotas“pavyko, projektas gyvuos ir galima

kepti antrą blyną. Aš neturiu galimybių užsakyti žmogui penkių scenarijų, suprantat? Galiu tik vieną. Bet vienam scenarijui jis ir perskaitys tik vieną knygą. Ir jei imsiu reikalauti, kad jis, prieš pradėdamasdarbą, perskaitytų viską, ką parašė Tomilina, jis arba pasiųs mane į

vieną vietą, arba užsiprašys neįmanomo honoraro, kadangi skaitymui reikia laiko ir pastangų įsiminti bei užsirašinėti detales. O jei ne,pareikalaus jį angažuoti visam projektui. O aš negaliu sau leisti neipirmo, nei antro, nei trečio.

—Dėl pirmo ir antro aš sutinku. O dėl trečio —nesuprantu. Kodėl jūs negalite sau leisti vykdyti viso projekto su vienu scenaristu?

—Galiu. Vykdyti galiu, bet negaliu to pažadėti iš anksto. Kinofilmo gamyba —tai gamyba, o ne prieglauda, ir filmo gamyboje turidalyvauti tie, kas padarys tą filmą geriausiai, o ne tie, kuriuos su prodiuseriu sieja artimi ryšiai arba kuriems jis kažkada kažką pažadėjo.Beje, jums jau esu tai sakęs. Man gali nepatikti scenaristo darbas, jisgali būti nepareigingas, gali nepaisyti terminų, gali nerasti bendroskalbos su režisieriumi ir su manimi. Galų gale autoriui gali nepatikti,kaip scenaristas pasinaudos jo kūriniu. Ponia Tomilina gali mumsparduoti teises jos kūrinio ekranizacijai, mes pastatysim filmą, many-sim, kad jis sėkmingas, projektas tęsis, o Tatjana Grigorjevna pasakys,kad mes sumaitojom jos idėją, ir ji nenori, kad luošintumėm kitus josvaikus. Štai ir viskas, brangioji Anastasija Pavlovna. Ir teisės ekranizuoti likusias keturias knygas mes jau niekada negausim. Nupirkti iš

Tomilinos teises iš karto penkioms knygoms aš negaliu, neturiu tiekpinigų. Pakeisti scenaristo irgi negalėčiau, nes būčiau pasirašęs su juosutartį penkiems filmams, todėl už atsisakymą turėčiau mokėti dideles netesybas, kurioms vėlgi neturiu tų pačių pinigų. Ir kas man liktų?Sudužusios svajonės. Keturios puikios knygos, pagal kurias nebus pastatyti puikūs filmai. Todėl man reikalinga Tomilina. Ji pati. Asmeniš

kai. Maldauju! Norite, aš prieš jus atsiklaupsiu?




—Aš pabandysiu, —netikėtai pasakė Nastia, nors dar tik priešpusę minutes nesirengė jam nieko žadėti. —Bet jūs savo ruožtu turitepadėti man.

—Ko tik panorėsit! Balandėle! Aš jus dievinu! Sakykit, kuo galėčiau būti jums naudingas?

—Jūs turite paskambinti Ulanovui ir pasiūlyti jam pasikviesti įlaidą Tatjaną.

—Viešpatie, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jums tai problema! —sumosavo rankomis prodiuseris. —Juk jūs tiriate laidosdarbuotojų žmogžudystę, su Ulanovu palaikote nuolatinį ryšį, nejaumanote, kad jis jums atsakys?

—Žinoma, neatsakys. Kur jam dingti. Bet nenoriu to daryti savoiniciatyva. JamTatjana Tomilina turi būti tik populiarių detektyvųautorė, o ne mano bičiulė ir juo labiau ne vidaus reikalų organų dar

buotoja. Supratot mane, Vsevolodai Semionovičiau?Doroganis atstūmė nuo savęs puodelį ir sukryžiavo ant krūtinės

rankas. Tiesa, išsilaikyti ta monumentalia poza jam pavyko ne ilgiaukaip penkias sekundes. Jis vėl pradėjo bruzdėti ir gestikuliuoti.

—Ar galiu pasakyti Ulanovui, kad numatyta sukurti penkis filmus pagal Tomilinos knygas? Man juk reikia jį sudominti, paaiškinti,

kodėl Tomilina gali būti įdomi jo laidai. Būtų gerai jam pasakyti, kad jitardytoja ir tuo pat metu garsi rašytoja...—Jokiu būdu, —nutraukė jį Nastia. —Žodžio „tardytoja“ap

skritai nevalia ištarti. Beje, žinokit, kad Tanios visai kita pavardė, oTomilina —pseudonimas.

—Ką jūs sakote? —nustebo Doroganis. —Nejau pseudonimas?

Aš nė neįtariau.—Ir šito Ulanovui sakyti nereikia. Kalbėti galima tik apie rašyto ją, kelių dešimčių bestselerių autorę, pagal kurios kūrinius jūs rengiatės pastatyti kelis filmus.

—O jeigu jis nesusidomės?—Pažadėkite jam pinigų.

—Kokia, leiskite paklausti, forma?




—Tiesiogine. Pasakykite, kad jūs labai suinteresuotas išankstineprojekto reklama ir pasirengęs traktuoti Tomilinos kvietimą į laidąbūtent kaip reklamą. Jie visi ten jau dideli berniukai bei mergaitės irtokius dalykus supranta iš pusės žodžio. Tik nesuveskite Ulanovo suTomilina tiesiogiai, tegul derybos vyksta per jus.

—Gerai, jeigu jūs pažadate ją įkalbėti...—Kol kas aš tik pažadu su ja pasikalbėti. Tik tiek. Bet jums mano

prašymą teks išpildyti. Nes jeigu aš su ja nepasikalbėsiu, tai jūs išvisneturėsit jokių šansų, o taip vis dėlto vilčių yra.

—Na štai, —staiga pralinksmėjoo Doroganis, —dabar jau ir jūsmane šantažuojate. Ir kaip aš apsižioplinau? Tik pamanykit, penkiomsminutėms praradau budrumą, įsileidau su ponia iš milicijos į šnekas,ir prašom —mane jau sugriebė už gerklės.

—Taigi aš iš milicijos, —nusišypsojo Nastia.

—Ar jūs visi ten tokie?—Visi kaip vienas. Aš dar tik žiedelis, o štai, kai jums uogelė pa

puls —daugiau nenorėsit. Ar galim sakyti, kad mes susitarėm?—Galim, —atsiduso prodiuseris. —Tik jau jūs su Tatjana Gri-

gorjevna pasistenkit, gerai?—Jau pasistengsiu...

Išėjusi iš Doroganio namų, Nastia atėjo į autobusų stotelę, betnuvažiavo ne į stotį, o visai į kitą pusę —į pensioną, kuriame turėjovykti konferencija. Ji nelabai įsivaizdavo, ko ten važiuoja, tik jautė didelę kaltę prieš vyrą.

Pasislėpusį miškelyje pensioną ji rado lengvai —iš visų kelių aplinkui asfaltuotas buvo tik tas, kuris į jį ir vedė. Nastia prisiminė, kadanksčiau tai buvo „specialus objektas“, į kurį gauti poilsinį kelialapįgalėjo tik artimi imperatoriui asmenys. Todėl ir kelias geras, ir tvoraaukšta, ir sargybos būdelė pastatyta. Patikrinęs jos tarnybinį pažymėjimą, pečiuitas vaikinas mėlyna uniforma galvos linktelėjimu leido įeiti.

Ji iš lėto žingsniavo beržų alėja link gražaus šešių aukštų pastato




veidrodiniais langais, kuriuose atsispindėjo melsvai pilkas pavasariodangus. Priėjusi pastatą, Nastia nusižiūrėjo suoliuką, nuo kurio geraimatėsi įėjimas, patogiai atsisėdo ir išsitraukė cigaretes. Pro ją vis ėjosolidžios damos prasegtais trumpais kailinukais ir solidūs ponai kailiu apkraštuotomis striukėmis. Nastia girdėjo pašnekesių įvairiomiskalbomis nuotrupas ir stebėjosi, kaipgi jiems nekaršta taip šiltai apsirengus —maskviečiai jau seniai vilkėjo apsiaustais ir lengvomis striukelėmis, o šitie gudruliai matematikai tarsi į Šiaurės ašigalį atvažiavo.

Nejau užsienyje iki šiol tikima pasakomis, kad Rusijoje baltosios meškos tiesiog gatvėmis vaikštinėja?Iš pastato išlėkė jauna mergina mini sijonu ir uždaru aptemptu

megztiniu. Bėgdama pro Nastią ji staiga stabtelėjo:—Oi, Anastasija Pavlovna!Nastia pakėlė akis ir pamatė Galią, laborantę iš Čistiakovo labo

ratorijos.—Labas, Galia.—Jūs Aleksejaus Michailovičiaus laukiate?—Taip. Jis čia?—Aš tuoj jam pasakysiu. Jis hole su profesoriumi Zvekičium. Aš

tuoj! Tuoj...Galia nulėkė atgal į pastatą, lengvai ir greitai švytruodama grakš

čiomis kojomis ir kaukšėdama bateliais aukštais stambiais pakulniais.Nastią net pavydas trumpam suėmė. Pati ji taip lengvai bėgti neįstengtų net patogiais sportbačiais apsiavusi, o batelius tokiais aukštaispakulniais avėdavo tik ypatingais atvejais ir judėdavo labai lėtai.

Ant laiptelių pasirodė Čistiakovas, o paskui jį išėjo solidus pražilęs vyras ir elegantiška dama su akiniais. Nastia kažkodėl išsigando.

Tai kvailė, ir ko gi ji čia atsivilko? Ką ji gali Liošai pasakyti? Kad kalta,kad jį myli, kad jo įtarimai neturi jokio pagrindo? Tokios kalbos tinkanamuose, o ne oficialioje vietoje, kur visi labai užsiėmę ir dirba darbą,o ne seilėjasi. Ir atrodo ji... Lioša brangiu kostiumu, rimtas, solidus,vis dėlto akademikas, kelių dešimčių mokslo darbų autorius, konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, o ji —su džinsais, pigia

striuke, su sportbačiais, net akių nepasidažiusi. Profesoriaus žmona.




Aleksejus kažką pasakė savo kolegoms, šie pradėjo linkčioti iršypsotis. Jis neskubėdamas nulipo laipteliais ir priėjo prie Nastios.

—Kas atsitiko? —paklausė jis.—Aš...Ji staiga sumišo, pasijuto nejaukiai, ėmė sau priekaištauti. Na ką,

ką ji gali jam pasakyti? Irgi man, rado laiką santykiams aiškintis. Atlėkė iš kito pasaulio krašto savo tikram vyrui prisipažinti, kad myli.Tikra melodrama, ir daugiau nieko.

—Aš atvažiavau savo reikalais, buvau netoliese, štai ir užėjau.Atleisk, nenorėjau tavęs atitraukti nuo svečių, paprasčiausiai sėdėjauant suoliuko ir ilsėjausi, ir jeigu tavo Galia nebūtų manęs pamačiusi,po kelių minučių būčiau iškeliavusi.

—Aš klausiu, kas atsitiko? —jau griežtai pakartojo Čistiakovas.Nastia pasižiūrėjo jam į akis ir nepamatė jose tos švelnios šilu

mos ir žaismingos pašaipos, kurią matydavo jau dvidešimt metų. Taibuvo ne tas naminis išsiblaškęs Lioša —rūpestingas, paslaugus, viskąsuprantantis ir viską jai atleidžiantis, gaminantis jai valgyti ir patsskalbiantis savo marškinius. Prieš ją stovėjo svetimas vyriškis, kuriorudi plaukai jau pusiau pražilo, aukštas, išvaizdus, griežtu tamsiaipilku, brangioje Anglijos parduotuvėje pirktu kostiumu ir svetimu,

šaltomis akimis veidu. Ne, ji nė už ką nepasakys, ką rengėsi pasakyti. Jamdabar ne tai rūpi. Jis užsiėmęs, o ji lenda prie jo su tokiomiskvailystėmis. Juk dar vakar, kai ji bandė kažkaip išsklaidyti įtampą, jispasakė: „Pasikalbėsime po savaitės.“

—Garbės žodis, nieko neatsitiko. Aš iš tikrųjų atvažiavau čia sureikalais, apklausiau liudininką. Iki kito traukinio beveik pusantros

valandos, ir aš paprasčiausiai nutariau prastumti laiką, pasivaikščiotiiki pensiono ir pasižiūrėti, kur čia jūs posėdžiaujate. Atleisk, saulele,aš tikrai nenorėjau tau trukdyti. Aš jau keliausiu.

Ji pakilo, bet Aleksejus stipriais pirštais sugriebė jai už žasto.—Galia garsiai paskelbė, kad atvažiavo mano žmona. Dabar

man teks pristatyti tave svečiams.

—Lioša, nereikia...






Nastia dar kartą mielai nusišypsojo ir greitai nužygiavo vartųlink, stengdamasi nuslopinti besiveržiantį lauk pyktį. Ta išpuoselėtaprofesorė iš turtingos klestinčios šalies —ką ji gali žinoti apie rusųpoliciją? Ką ji išvis supranta apie mūsų gyvenimą?

VI skyrius

Sakoma, kad visos ligos turi krizės laikotarpį, po kurio žmogusarba sveiksta, arba juda visai kita kryptimi. Panašu, kad man būtenttaip ir atsitiko.

Šiandien pamačiau jį visai iš arti. Iš taip arti, kad ant savo skruosto jutau jo kvėpavimą. Ką —jį? Taigi tą samdinį, ką dar galėjau pamatyti!Žudiką, kurį nusamdė mano pažadėtoji. Rodos, jai nusibodo laukti

patogios progos mane pribaigti, todėl nutarė įvykius paskubinti. Šiandien šeštadienis, ir iš pat ryto ji ėmė zyzti apie Liubarskių jubiliejų.

—Aš tikiuosi, kad tu vis dėlto apsigalvojai ir eisi pas juos, —prakalbo ji per pusryčius.

—Nė nemanau, —linksmai atsakiau. —Jei nori, eik viena.—Saša, susiimk. Juokai juokais, bet tu elgiesi tiesiog nepadoriai.

Liubarskiai mūsų draugai, ir mes šiandien penktą valandą eisim pas juos.—Tu eisi. O aš liksiu namie. Viskas, Vika, daugiau apie tai ne

kalbėsim. Tu šnekiesi su manimi kaip su neprotingu vaiku. Jeigu tavekankina toks stiprus motiniškas instinktas, pasiimk iš vaikų namųvaiką ir auklėk, o mane palik ramybėje.

Elgiausi žiauriai. Vika nekalta, kad neturime vaikų, juk tai aš visada sakydavau, kad reikia palaukti, kad neturime sąlygų. Sąlygų tikrainebuvo, gyventi su mažyliu šalia pamišusios motinos pavojinga. Paskui, kai persikraustėme, manėme, kad metus dvejus reiktų atsipūstinuo nepaliaujamos pinigų medžioklės ir amžinos jų stokos. Pagyventisau. Ir pirmuoju smuiku tuose samprotavimuose grojau, žinoma, aš.

Štai ir prisigrojau. Antra vertus, jei Vika būtų pastojusi, apie abortą




tikrai negalvojome. Bet mes visada taip stropiai saugojomės... Ką gi,užtai dabar laisva, bevaikė ir gali atsiduoti aistringai meilei su savoRomeo iš provincijos, nesirūpindama, kad vaikas vienas namuose arkad jį reikia parsivesti iš darželio. Taigi viskas tik į gera.

Vikos akyse pasirodė ašaros, bet ji susilaikė, tik kiečiau sučiaupėlūpas.

—Aš nesuprantu, kas tau darosi, Saša, —po kiek laiko pasakė ji. —Kartais man atrodo, kad tu išprotėjai. Tu tapai visai kitu žmogumi.

—Nekalbėk kvailysčių, —atkirtau.Pyktis su Vika iš pat ankstaus ryto nenorėjau, todėl nukreipiau

kalbą į kažkokius visai nekaltus dalykus, o paskui pasakiau, kad visądieną rengiuosi praleisti namie ir pasitvarkyti.

—Tu gali nueiti į parduotuvę, o aš įjungsiu skalbimo mašiną

ir padirbėsiu su dulkių siurbliu. Rodos, mes jau visą mėnesį namienesitvarkėm. Purvini iki ausų. Plyteles seniai laikas valyti, vonią suunitazu irgi. Beje, jei tu rengiesi pas Liubarskius į išgertuves, tai rekomenduoju nueiti į kirpyklą, žili plaukai matyti, laikas dažytis. Kartu irmanikiūrą pasidaryk.

Aš, žinoma, gudravau. Paprasčiausiai nenorėjau eiti iš namų. Bet

juk negalėjau Vikai to sakyti...Ji išėjo į parduotuvę trenkusi durimis. Žinoma, mano chamiškaselgesys iš ryto buvo to vertas. Darbų namuose pakako pusei dienos,ir, sau pačiam netikėtai, juos dirbau su dideliu entuziazmu. Vika grįžoprieš keturias, ir aš išsyk pamačiau, kad kirpykloje ji vis dėlto pabuvojo. Nagai blizgėjo šviežiu laku, o plaukai buvo truputį tamsesni

nei iš ryto. Ji nepasakė nė žodžio, nieko nepaklausė, tylėdama sudėjoproduktus į šaldytuvą ir nuėjo į kambarį persirengti. Aš tuo metu virtuvėje šveičiau kriauklę ir viryklę kažkokiais smarkiai išreklamuotaisimportiniais milteliais.

Po kiek laiko Vika užėjo į virtuvę. Ji buvo jau apsirengusi, pasidažiusi, susišukavusi.

—Aš išeinu, —tarė ji ramiai. —Būsi namie ar kur nors rengiesi?



Aė NUMIRIAU VAKAR 1 0 3

— Niekur, — atsakiau neatitraukdamas akių nuo blizgančiokriauklės paviršiaus, tarsi tikėdamasis pamatyti ten ugninėmis raidėmisįrašytus amžinos ir nepaneigiamos išminties žodžius. —Būsiu namie.

Ji nukaukšėjo iki lauko durų, spragtelėjo spyna, skardūs žingsniaiplytelėmis klota laiptine iki lifto. Viskas. Ji išėjo. Galima laisvai atsipūsti ir imtis ko nors malonaus.

Tačiau kaip lengvai ji pasidavė! Keletas žodžių ryte —ir daugiaunieko. Tiesą sakant, laukiau isterijos, riksmų, ašarų, maldavimo, grasinimų —bet ko, tik ne tokio lengvo ir tylaus susitaikymo. Ne, kadir ką sakytum, mano žmona protinga. Ir mane pažįsta kaip nuluptą.Tiksliau, ne pažįsta, o jaučia. Žinoti, kas dabar mano galvoje, ji negali,nes negali net įtarti, kad aš žinau, jog ji pasamdė žudiką. Bet jaučia,niekše, labai gerai jaučia, kur reikia paspausti, o kur nėra prasmės spyriotis. Subtilios dvasios moteris, kad ją velniai su jos kaimo donžuanu.

Viešpatie, kaip aš ją mylėjau!Vos tik Vika išėjo, greitai baigiau tvarkytis ir atsiguliau ant sofos

su knyga rankose. Ir nepastebėjau, kaip užsnūdau. Pabudęs žvilgtelėjauį laikrodį ir pamačiau, kad jau aštuonios vakaro. Galva buvo sunki irmieguista, ir aš prisiminiau, kad dar vaikystėje mama sakydavo, jogmiegoti saulei leidžiantis negalima, tai nesveika. Panašu, kad ji buvo

teisi. Šiaip taip nusipurtęs mieguistumą, nušliaužiau į sterilią virtuvęišsivirti kavos. Eidamas pro televizorių, tingiai nuspaudžiau mygtuką,tikėdamasis, kad stiprus garsas padės greičiau išsiblaivyti nuo miego.

—... buvo nužudyta Valstybės dūmos deputatė Julija Gotovčic, —pasigirdo žinių laidos diktoriaus balsas. —Sostinės milicijos vadovybėeilinį kartą žada greitu laiku išaiškinti nusikaltimą. Mūsų specialiojo

korespondento reportažas iš Maskvos vidaus reikalų valdybos.Vienoje rankoje laikydamas paketą su kavos pupelėmis, kitojekavamalę, grįžau į kambarį. Ekrane generolo antpečiais spindėjo kažkoks milicijos pareigūnas.

—Kai tik buvo aptiktas nusikaltimas, mes sudarėme brigadą, įkurią įėjo ir mūsų valdybos bei teritorinių vidaus reikalų skyrių dar

buotojai, —pranešė generolas. —Yra kelios versijos ir jos visos nagri




nėjamos vienu metu. Deputatė Gotovčic buvo žurnalistė, daug metųrašė aštrius, demaskuojančius straipsnius, ir viena iš žmogžudystėsversijų siejama su jos žurnalistine veikla.

—Ar nagrinėjama versija, kad Gotovčic buvo nužudyta dėl jos,kaip deputatės, veiklos? —paklausė korespondentas.

—Žinoma, mes dirbame visomis kryptimis.—Po žmogžudystės praėjo jau savaitė, per tą laiką jūsų darbuo

tojai turbūt spėjo daug nuveikti. Sakykit, ar yra kokia nors versija, kuribūtų visiškai paneigta? Ar galite tvirtai pasakyti, kokios aplinkybėstikrai nebuvo žmogžudystės priežastis?

—Tikrai pasakyti gali tik Viešpats Dievas, —piktai atsakė milicijos pareigūnas, —o aš tik generolas. Kai pagausim nusikaltėlį, tadapasakysime tikrai.

Ekrane vėl pasirodė diktorius, ir aš grįžau į virtuvę. O gal pa

sikviesti ką nors iš milicijos į laidą ir paklausinėti apie deputatėsžmogžudystę? {vykiai dar karšti, jei šiandien tokį žmogų surastum irsu juo susiskambintum, susitartum dėl laidos laiko, o išvakarėse arprieš porą dienų anonsuotum, tai būtų galima gauti daug reklamos.Ak, kad būtų gyvas Vitia Andrejevas! Jis tokias problemas kaipmat išspręsdavo, o aš net nežinau, nuo ko pradėti ir kam skambinti. Gal tai

moteriai? Kaip ten jos pavardė, Kamenskaja? Rodos, net jos telefononeturiu. Na, gerai, ką nors sugalvosiu. Galiausiai galima apsieiti ir betos medžiagos, vis tiek juk laida ilgai negyvuos, o ir aš taip pat. Tegulviskas klostosi savaime.

Kava jau rengėsi išbėgti iš kavinuko, ir tada pasigirdo skambutis.Ko jau ko, o Doroganio išgirsti tikrai nesitikėjau. Buvau tikras, kad po

anos gėdingos tiesioginės laidos jis vengs manęs kaip maro.—Aleksandrai Jurjevičiau, turiu jums dalykinį pasiūlymą, —pasakė jis sodriu bosu. —Aš rengiuosi statyti filmų ciklą pagal garsiosrašytojos Tatjanos Tomilinos knygas. Žinot ją?

—Girdėjau, —trumpai atsakiau.—Bet pats neskaitėt?

—Ne, neteko, nesu tokios literatūros mėgėjas.




—Labai geros knygos, drįstu jus patikinti. Tai štai, rengiuosi ekranizuoti kelis jos kūrinius ir noriu jums pasiūlyti pasikviesti ją į laidą.

—Kam? —paklausiau aš, apsimesdamas visišku idiotu.—Kaip tai kam? Man reikia reklamos. Aš normalus žmogus,

Aleksandrai Jurjevičiau, ir pasirengęs vertinti Tomilinos kvietimą įlaidą būtent kaip reklamą. Jūs mane suprantat?

Žinoma, aš jį supratau. Ko jau čia nesuprasti? Viskas aišku kaipdieną. Doroganis moka grynaisiais ir ne kanalui, kuris perka mūsų laidą, o pačios laidos „Veidas be grimo“darbuotojams. J mūsų nuosavą,individualią, karštai mylimą ir arčiausiai kūno esančią kišenę. Ir štaikuo žavi mano dabartinė padėtis! Tuo, kad galiu ramia sąžine dalytibet kokius pažadus ir sudarinėti visokius planus, nes man tai visiškainiekuo negresia. Aš gal net rytdienos nesulauksiu. Anksčiau man būdavo sunku atsakyti žmonėms, bijodavau gadinti su jais santykius, vis

manydavau, kaip šiandien pasakyti jam „ne“, jei rytoj vėl su juo reikskalbėtis? Juk įsižeis. O kai vadinamasis „rytoj“man neegzistuoja, taiatsakyti lengva ir paprasta. Bet, antra vertus, noras atsakyti kažkaipdingo. Na, pažadėsiu, na, sutiksiu, vis tiek tesėti nereiks, tai galimasantykių ir neaštrinti. Pas Liubarskius nėjau todėl, kad nenorėjau.Šiurkščiai pavijau šalin dar kelis pažįstamus, su kuriais anksčiau pa

laikydavau santykius tik iš inercijos ir iš tos pačios pagarsėjusios baimės dėl „rytoj“. Tie vaikinai man seniai nepatiko, netgi erzino, ir aš sumalonumu nebūčiau su jais bendravęs, bet teko kentėti. O dabar, ačiūDievui, daugiau kentėti nebereikia.

Trumpai kalbant, su Doroganio pasiūlymu aš sutikau. Jei Tomili-na, tai Tomilina —koks skirtumas. Laidai svečių ieškodavo Oksana ir

Vitia, mano rūpestis buvo reikiamu lygiu su jais pasikalbėti. Ieškoti laidai žmonių aš nemoku, ką režisieriaus asistentai randa, tą ir velku į eterį, o jei žmogus siūlo pats, tai kodėl gi ne. Doroganis pažadėjo susitartisu Tomilina ir netrukus man vėl paskambinti. Taip ir atsisveikinom.

Išgėręs kavą pasižiūrėjau per vaizdo leistuvą eilinį filmą apieamerikiečių samdinę Nikitą ir rengiausi dėti kitą kasetę, jau ramesnę,

bet tuo metu paskambino Vika.




—Gal tu gali manęs atvažiuoti? —paklausė ji lyg niekur nieko. —Jau vėlu, bijau viena eiti. Tu juk žinai, kokie čia kiemai.

Tai tiesa, Liubarskiai gyveno didelio gyvenamojo kompleksogilumoj. Ten buvo tamsu, bjauru ir nuolat kas nors atsitikdavo. O ikimetro apie dvidešimt minučių pėsčiomis. Vika nebuvo itin baili, todėlpamaniau, kad ji nori tokiu negudriu būdu įvilioti mane pas Liubars-kius. Neva aš tikrai baisiai užsiėmęs, bet vos atsilaisvinęs, iškart atlėkiau į draugų šventę. Nesulauksit.

—Gerai, aš tavęs atvažiuosiu. Bet į viršų nesikelsiu, po valandoslauk manęs prie laiptinės durų.

—Gerai, —netikėtai lengvai sutiko ji. —Po valandos, apačioje.Važiuoti nenorėjau, bet kad ir kokie šiandien būtų mano santy

kiai su Vika, vis dėlto esu vyras. Ir negaliu atsisakyti, jei moteris prašomanęs vėlai vakare parvežti ją namo. Neskubėdamas apsirengiau, nu

sileidau žemyn, išvariau automobilį iš garažą imituojančios geležinėsdėžės ir nuvažiavau pas Liubarskius.

Kažkur pusiaukelėje jį pastebėjau. Tiksliau, iš pradžių aš pastebėjau mašiną, tamsiai žalią fordą „Escort“ —gražutį, nedidutį,manevringą. Jis tarsi prilipo prie manęs ir nelenkė, nors važiavauneskubėdamas. „Na štai, dabar prasidės“, —kažkaip atsietai ir netgi

abejingai pamaniau. Tačiau kai liko maždaug kilometras iki gyvenamojo masyvo, į kurį važiavau, fordas dingo. Ir aš nusprendžiau šįkartsuklydęs —jis manęs nesekė, tiesiog jam buvo pakeliui. Net pajutautam tikrą nusivylimą —būčiau atkentėjęs, ir viskas. O dabar vėl neipagautas, nei paleistas —bet kada lauk mirties.

Kai iki tikslo liko visai nedaug, atsirado netikėta kliūtis. Prie pat

namo vedanti gatvė buvo uždaryta, vyko remonto darbai. Išlipęs išmašinos žiūrėjau į tamsą ieškodamas takelio, kuriuo galėčiau apeitikrūvas priverstų žemių nebrisdamas iki kelių per purvą ir neprasmegdamas duobėse. Šviesos kaip paprastai nebuvo. Beje, priemiesčio ra

jonai visada tuo garsėjo.Norėdamas apeiti pavojingą vietą, turėjau padaryti didelį lankstą

aplink stovintį priešais mane namą. Ir kodėl Vika manęs neįspėjo, kad



AŠ NUMIRIAU VAKAR 1 0 7

pravažiavimas uždarytas? Nors tai, beje, nieko nepakeistų, vis tiek

reiktų ją pasiimti. Ir vis tiek tektų palikti mašiną prieš tą didžiulę duobę, o toliau žygiuoti pėsčiomis.Aš guviai traukiau tarp namų ir staiga už nugaros išgirdau žings

nius. Lengvus, greitus ir labai tylius žingsnius. Išgirdau ir atsisukau.Žingsniai nutilo. Gal pasivaideno? Bet vos pradėjau eiti, žingsniai vėlpasigirdo. Tempas buvo didelis, žmogus aiškiai mane vijosi. Ėmiaukarštligiškai dairytis, tikėdamasis pamatyti kokį nors žmogų, nesvarbu ką, net ir pavojingą girtų jaunuolių kompaniją, prie kurios galėčiauprisiplakti. Tačiau niekur nebuvo nė gyvos dvasios. Tikra velniava! Pertokį purvą ir tokioje tamsoje net chuliganai nevaikšto.

Paspartinau žingsnį, pasukau už namo kampo ir prisiglaudžiauprie sienos. Net jeigu tai ne žudikas, o atsitiktinis praeivis, tegul geriau mane pralenkia. Bet jis nepralenkė. Jis irgi sustojo ir ėmė laukti,kada išeisiu iš slėptuvės. Stovėjau nejudėdamas, tarsi suakmenėjęs,ir tuomet ūmai supratau, kad nenoriu mirti. Dar tik prieš keletą minučių žiūrėjau į savo greitą ir neišvengiamą mirtį visiškai, kaip manatrodė, abejingai, nusprendęs kartą visiems laikams —jeigu Vika tonori, tegul taip ir bus. Aš nesu kovotojas, aš niekada niekam niekoneįrodinėjau, niekada nieko nesiekiau per kitų galvas, nepiršau savo

nuomonės. Ir žinią apie žudiką, kurį mano žmona nusisamdę mannužudyti, sutikau su nuoskauda ir gėla, bet nė akimirkai man į galvąnebuvo atėjusi mintis bandyti kitaip pakreipti įvykius. Nuo samdiniovis tiek nepabėgsi, jis gudresnis, stipresnis ir labiau patyręs. Taip buvotik prieš kelias minutes... O dabar stovėjau stengdamasis nekvėpuotiir galvojau tik apie tai, kad nenoriu mirti. Nenoriu, nenoriu, nenoriu!

Man baisu. Aš noriu gyventi. Nesvarbu kaip, nesvarbu kur ir su kuo,tegul skursdamas ir sirgdamas, bet gyventi!Pajutau, kaip jis priartėjo. Ne išgirdau, o būtent pajutau. Jis judė

jo labai atsargiai, po milimetrą mažindamas atstumą tarp mūsų, nekeldamas nė menkiausio garso, lyg eitų ne purvina pavasario žeme, ooru. Bet aš vis tiek pajutau. Ir tikrai žinojau, kad žudikas jau per pusę

metro nuo manęs. Būtent pusė metro buvo nuo tos vietos, kur aš






sakys, kad aš turbūt jau neatvažiuosiu ir jai laikas namo. Visi kartuišeis, ir prie išraustos gatvėje duobės Vika pamatys mūsų mašiną. Visipuls manęs ieškoti, ir pagal tos pjesės autoriaus sumanymą ras manovėstantį lavoną. Uždanga. Aplodismentai. Bisas, nusilenkimai. Spektaklis baigtas. Galima pasiimti iš rūbinės drabužius ir keliauti namo.Konkrečiai šiuo atveju suvaidinti skausmo pakirstą našlę ir kristi alausmėgėjo iš kaimo glėbin.

Kvėpavimas pamažu rimo, kojos jau gerai mane laikė. Atsitiesiauir pasižiūrėjau į laikrodį. Tik pamanyk, beveik nepavėlavau! Nuo tada,kai Vika man paskambino, praėjo tik valanda ir dešimt minučių. Ir kasdabar? Ji juk tikrai nelaukia manęs prie namo, aš tai supratau. O pasLiubarskius aš neisiu. Tiek to, einu prie namo, pusvalandį palauksiu,o paskui žiūrėsim.

Aš ir vėl apsirikau. Vika stovėjo sutartoje vietoje. Tai bent, ji visą

laiką pasielgia gudriau, nei aš maniau. Kodėl ji čia? Nors gali būti,kad ji su žudiku turi kokį nors sutartą ženklą, ir jis jai praneša, kaip

jam sekasi. Kol stovėjau apsikabinęs medį ir bandžiau atsigauti nuoišgyventos baimės, jis spėjo Vikai pranešti, kad vėl nieko neišėjo, ir jigreitai nusileido žemyn.

—Adeisk, aš užmiršau tave įspėti, kad gatvelė uždaryta, —su

olimpine ramybe tarė ji.Velniai griebtų, net pradėjau ją gerbti už dvasios tvirtybę. Nė

pėdsako jaudulio, nė lašo nervingumo, nė mažiausio nepasitenkinimo, kad vis dar tebesu gyvas.

Tylėdamas paėmiau žmoną už parankės ir nusivedžiau per visąkvartalą prie mašinos. Aš noriu gyventi. Aš nenoriu mirti. Ir žinau, ką

reikia daryti.Aš priėmiau sprendimą.

Tatjana Obrazcova, ta pati Tatjana Tomilina, išgirdusi Nastiospasiūlymą, pasišiaušė. Peržiūrėjusi į kasetes įrašytas „Veidas be gri

mo“laidas, ji pasibaisėjo:



—Ar tu nori, kad jis ir su manimi tą patį padarytų? Nė už ką! Irneprašyk. Pirmos dvi laidos geros, o dvi pastarosios, kurias tu manparodei —tai mirtis vietoje.

—Tania, mieloji, juk čia visa prasmė, —meldė Nastia. —Lioša

man paaiškino, kad laidos pobūdis galbūt pasikeitė dėl naujos komercinės politikos. Dabar jie daro tą laidą skandalingą, rėksmingą irpelnosi iš joje rodomos reklamos. O anksčiau iš ko gyveno, kai niekonekandžiojo, o tik galveles glostė? Aš tai ir noriu sužinoti.

—Ir tu manai, kad per tą vienintelį susitikimą su laidos vedėjuaš viską sužinosiu? —nusijuokė Tatjana. —Mieloji, tu mane gerokai

pervertini. Be to, ir darbe manęs nesupras, jei pasirodysiu ekraneliteratūros žvaigždės vaidmenyje. {mane ir taip jau kreivai žiūri. Pomažiausio, net ir visai nežymaus mano vardo paminėjimo spaudojekalbų užtenka visai savaitei.

—Tania, na kas tau tas darbas? Tu vis tiek greitai eini atostogų,paskui trejus metus sėdėsi su vaiku...

—Iš kur visa tai ištraukei? —įsiterpė Tatjana. —Net negalvoju.Su vaiku sėdės Ira.—Vis tiek. Iki to laiko, kai vėl pradėsi dirbti, laidą jau visi bus už

miršę. Beje, manęs labai prašė pasikalbėti su tavimi dėl scenarijaus.—Kas prašė?—Vsevolodas Semionovičius Doroganis. Jis kadaise tau skam

bino, prisimeni?—Prisimenu. įkyrus toks, garsiai kalbantis tipas. Aš juk jam viską pasakiau, tai jis dabar bando apeiti mane iš užnugario, taip?

—Tu nepyk, prašau, Tania. Tame, ką jis kalba, yra prasmės. Jeipati parašysi scenarijų, tai tavo knyga bent jau nebus sugadinta. Kąrengiesi veikti iki gimdymo? Juk išprotėsi iš nuobodulio, sėdėdamanamuose.

—Nesijaudink, man tai negresia, —nusijuokė Tatjana.Šiame bute Nastia lankėsi pirmą kartą. Paskutinį sykį ji matė

Tatjaną sausį, kai Stasovas, jo žmona ir žmonos giminaitė Ira dargyveno mažyčiame vieno kambario butuke Čeriomuškose. Tuo metu




naują didelį butą jie jau buvo nusipirkę, tačiau apdairi šeimininkė Irakategoriškai uždraudė kraustytis, kol nebus padarytas naujojo butoremontas ir visiškai pakeistas jo išplanavimas. Ji rado dizainerį, kuristikrai pateikė gerą išplanavimo projektą, ir paprasta trijų kambariųdėžutė buvo paversta erdve, kurioje kiekvienam buvo numatytas asmeninis kampas, net ir busimajam kūdikiui.

Tada, sausį, Tatjana sirgo toksikoze, atrodė blogai, buvo nekalbiir beveik nieko nevalgė. Dabar ji ir atrodė, ir jautėsi truputį geriau, bettoksikozę pakeitė kitos kančios —ji labai sustambėjo.

—Aš ir taip sunkiai randu sau drabužius, —skundėsi Nastiai. —Mano, penkiasdešimt ketvirto, dydžio skudurus siuva tokius varganus,kad juos apsivilkus bjauru net indus plauti, o ką jau kalbėti apie ėjimąį darbą. O dabar dar labiau išstorėjau. Nors nuoga vaikščiok. Štai tumane televizijai perši, o aš net apsirengti tai televizijai neturiu kuo.

Gerai atrodys ekrane žinoma rašytoja su trikotažine palaidine iš „Milžinų“ parduotuvės. Juokas, ir tiek. Ne, Nastule, pamiršk tą užmačią.

—Jei problema tik drabužiai, tai šį reikalą galima išspręsti, —suskubo nuraminti ją Nastia, jausdama, kad Tatjana pasiduoda. Kai pokategoriško „ne“ pradedama aiškinti, tai jau pažanga. Kiekvienamargumentui galima rasti kontrargumentą. Ginčytis nėra prasmės tik

tada, kai nėra su kuo ginčytis. —Mano brolio žmona kuo puikiausiaitave aprengs, gali neabejoti. Tu tik sutik, visa kita mes padarysim.-Ne.Nastia nusprendė padaryti pertrauką ir pakeisti temą. Jiedvi

pakalbėjo apie Stasovą ir jo dukrą iš pirmos santuokos, dešimtmetęLilią, apie Irą, kuri per keturis mėnesius, nuo tada, kai persikėlė iš

Peterburgo, taip ir neužmezgė jokio romano, nes ėmėsi vadovautinaujo buto remontui ir vien tuo užsiėmė. Tatjana labai graužėsi dėlgiminaitės ir kaltino tik save, kad jaunoji moteris iki šiol neturi neidarbo, nei šeimos.

—Ira mano, kad ir toliau gali gyventi kaip mūsų namų darbininkė ir ekonomė. Atseit visas jos gyvenimas dar prieš akis ir ji viską

suspės. O koks tas gyvenimas dabar? Virtuvė ir parduotuvė. Dienos




šviesos nemato. Piteryje ji bent draugių turėjo, o čia išvis nieko, —nusiminusi dėstė Tatjana.

—Klausyk, —netikėtai sukruto Nastia, —aš turiu Irai prašmatnų jaunikį.

—Kas jis toks? —įtariai paklausė Tatjana.Stasovas buvo trečias jos vyras, ir visus tris ji susirado visiškai

savarankiškai, o į atsitiktine pažintimi užmaskuotas piršlybas žiūrėjoatsargiai ir nepritariamai.

—Mūsų darbuotojas Miša Docenka. Puikus vaikinas, protingas,gero charakterio ir atitinkamos išvaizdos. Ir dievina lieknas ilgakojesbrunetes.

—Dievina? —perklausė Tatjana. —Ar jis ne ėjikas?—Ne ėjikas, o normalus jaunuolis, turintis išlavintą grožio jaus

mą. Ir gražiai moka merginti. Ne, iš tikrųjų, Tania, jiedu būtų puiki

pora. Ir kaip man anksčiau į galvą neatėjo? Seniai reikėjo juos supažindinti.

Tačiau Tatjana neslėpė savo skeptiško požiūrio.—Tai kodėl jis iki šiol nevedęs, jei yra toks privalumų lobynas?

Matyt, toks pat ir slaptų ydų lobynas. Anastasija, liaukis organizavusman pasaulinę šlovę, o Irai vyrus. Iš to, kas specialiai organizuojama,

niekada nieko doro neišeina. Patikrinta praktikoje. Vadinasi, taip,brangioji. Scenarijaus aš nerašysiu. Į „Veidas be grimo“neisiu. Ir pa-žindinti Iros su tavo kolega nereikia. Turi klausimų?

—Turiu, —linksmai atsakė Nastia. —Ką dabar rašai?—Ar tai siejasi su mūsų tema?—Nė kiek, tiesiog įdomu. Ana tema baigta.

—Tada einam vakarieniauti. Rodos, Ira rengėsi pyragėlius su kopūstais kepti. Sprendžinat iš sklindančių kvapų, ji savo grasinimą įvykdė.

Nastia nenorom pakilo nuo sofos, ant kurios sėdėjo parietusi posavimi kojas. Jos santykiai su Tatjana buvo labai geri, ji seniai draugavosu jos vyru Stasovu ir jautė nuoširdžią simpatiją gražutei, linksmaiir šeimininkiškai Irai, bet vis tiek pašnekesys jai sunkiai sekėsi. Ne

norėjo ji čia ir ateiti. Ir juo labiau varinėti ilgas šnekas. Ir ne todėl,




kad Stasovo šeima jai nepatiktų. Tiesiog bet koks bendravimas jai kėlėnepakenčiamą skausmą, kaip kad einant skauda nutrintą koją. Pusantros valandos pašnekesį pusbalsiu su Tatjana ji didvyriškai išlaikė, betperspektyva klausytis skardaus Iros balselio ir nepaliaujamo jos plepė

jimo kėlė Nastiai siaubą. O netrukus ir Stasovas pareis. Dieve mano,kas gi jai darosi, kodėl ji niekaip neatsigauna, kodėl visą laiką nori kaipsraigė sulįsti į savo kriauklę ir nieko nematyti, nieko negirdėti?

Visi blogiausi jos įtarimai pasitvirtino. Ira nesustodama čiulbėjo,bet ne į „eterį“, kaip kad kai kurie moka, o primygtinai reikalaudamaatsakymų, taigi Nastiai niekaip nepavyko išvengti pašnekesio. Netrukus pasirodė Stasovas —didžiulis, plačiapetis, žaliaakis —ir Nastiagalutinai surūgo. Keturių žmonių kompanijos jai aiškiai per daug. Betnetikėtai tarp kitko ištarti Iros žodžiai privertė ją suklusti.

—... jokių sąlygų normaliam darbui. Piteryje ji bent laisvadie

niais galėjo knygas rašyti, o čia, toj jūsų Maskvoj, išvis nėra kada atsipūsti. Mes planavom, kad iki gegužės Tania užbaigs naują knygą irgaus honorarą, o dabar ir galo nematyti. Jei būčiau žinojusi, kad taipbus, būčiau mažiau remontui leidusi.

Nastia pasisuko į Tatjaną ir tyliai paklausė:—Tu būtent todėl atsisakai rašyti scenarijų?

—Žinoma. Koks čia scenarijus, kai man reikia knygą baigti.—Ar tave spaudžia terminai?—Ne, leidėjai man jokių terminų nenustato, jie supranta, kad

tarnauju ir savo laiko pati negaliu tvarkyti. Bet reikia pinigų. Už scenarijų man vis tiek nesumokės kaip už knygą, todėl turėdama iki gimdymo du mėnesius teisėtų atostogų, geriau juos panaudosiu darbui

prie knygos.—Bet juk leidėjai turi būti suinteresuoti, kad pagal tavo knygasstatytų filmus. Juk bematant išaugs populiarumas, vadinasi, jie galėspadidinti tiražus ir daugiau uždirbti.

—Ir kas iš to! —vos nesprogo Tatjana. —Kas man iš tų tiražų?Įteikusi rankraštį, gaunu sutartą honorarą. Ir viskas, nė kapeikos dau

giau. Jų tiražai manęs neliečia.



1 1 4 Aleksandra Marinina

—O kodėl taip? Argi negali pareikalauti, kad mokėtų nuo tiražo?Juk taip įprasta daryti.

—Nereikia man to galvos skausmo, —susiraukė Tatjana. —Lakstyti po knygų muges, sekti, ką ir kiek jie išleido... Aš ne mergiotė,kad bėgiočiau ir eikvočiau tam laiką, o pasiuntinukų neturiu. Netikrindamas nė pusės priklausančios tau sumos negautum. Nenoriu

jaustis kvailute, kurią reguliariai apgaudinėja. Tegul jau geriau apgauna kartą, mokėdami honorarą, o ne nuolat. Bent ne taip bjauru.

Tuos argumentus Nastia suprato, Tatjanos vietoje ji samprotautųtaip pat. Bet kadangi šįkart ji buvo ne Tatjanos, o savo pačios vietoje,tai ryžtingai puolė atakon. Ji labai norėjo, kad Tania patektų į laidą„Veidas be grimo“ ir pasižiūrėtų į procesą iš vidaus.

—Stasovai, tu iš tikrųjų buvęs milicininkas ar kas? —garsiai paklausė ji.

—Buvęs, —linktelėjo Stasovas sutikdamas. —Kokių turi problemų?

—Problemų turi tavo žmona, o tu sėdi sau kaip Ilja Muromietis*,dviejų metrų ambalas ant pečiaus, ir lauki stebuklo. Ar turi galimybęoperatyviai tikrinti spaustuves, kuriose spausdinamos jos knygos?

—O ką, jau laikas? Kur nors pasirodė neteisėtas tiražas? —susi

rūpino Vladislavas.—Ne tai svarbu. Tania galėtų gauti kur kas daugiau pinigų, jeigu

jai mokėtų nuo tiražo, bet ji tam priešinasi, sako, kad leidėjai vis tiek ją apgaus, o pati sekti tiražus neturi galimybių. Ar gali bent tiek pasistengti dėl savo žmonos?

—Nastia, liaukis, —supyko Tatjana. —Visa tavo kombinacija

baltais siūlais siūta. Neklausyk jos, Stasovai, ji kvailioja.—Aš nekvailioju! —pasipiktino Nastia. —O rūpinuosi jūsų

gerove.Tatjana atsiduso, padėjo šakutę ant stalo ir švelniai palietė vyro

ranką.

* Mitinis rusų didvyris.




—Aiškinu patikliesiems. Mūsų draugė Anastasija nori prakištimane kaip rašytoją į laidą „Veidas be grimo“ir tokiu būdu kai ką tenišsiaiškinti. Aš atsisakiau. Ir dabar mūsų draugė Anastasija bandomus įtikinti, kad dalyvavimas toje laidoje duos mūsų šeimai pasakiškąfinansinę naudą. Po mano pasirodymo televizijoje, jos manymu, susidomėjimas mano kūryba smarkiai išaugs. Kadangi tomis pasakomisnetikiu, tikiuosi, Stasovai, kad teisingai suprasi, kodėl atsisakau visame tame dalyvauti.

Vladislavas skėstelėjo rankomis ir pasisuko į Nastią.—Niekuo negaliu padėti, Nastule. Negaliu priversti Tanios

daryti to, ko ji nenori. Likimas man leido padaryti tai tik kartą, ir aštą limitą jau išnaudojau, privertęs ją už manęs ištekėti ir persikelti įMaskvą. Visa kita ne mano valioje.

—Eikit jūs sau, žmonės, —nusiminė Nastia, —aš jums siūlau

vertą dalyką, o jūs... Ira, ar bent jau tu supranti, kad aš teisi?Ira šiltai nusišypsojo, paėmė iš Stasovo nešvarią lėkštę, pristūmė

arčiau jo dubenį su pyragėliais.—Atvirai šnekant, aš irgi prieš. Pinigų, žinoma, reikia, bet ne

tokia kaina.—Ir kas gi čia ypatinga?! Ar aš siūlau Taniai kaip nors neįma

nomai aukotis? Viešpatie, nuvažiuoti į televiziją, sugaišti pusantrosvalandos ir grįžti namo. Nėra apie ką kalbėti!

—Yra apie ką kalbėti, —paprieštaravo Ira. —Stasovai, tu netnesupranti, apie ką kalbama, nes kiaurą dieną būni darbe. O aš visadanamie ir „Veidą be grimo“žiūriu nuolat. Ir man nepatinka Ulanovoelgesys. Anksčiau jis buvo toks mielas, tiesiog pūkuotukas! O dabar

tai kažkoks monstras —ir priešui nelinkėčiau patekti jam į nagus.Jūs turbūt užmiršot, kad Tania laukiasi, ir nervintis jai nederėtų. Osusitikimas su tuo chamu Ulanovu nieko gero, išskyrus neigiamasemocijas, jai neduos. Jis ją žemins, maišys su purvais, ji susinervins,susijaudins, o vaikeliui tai kenkia. Taigi, jeigu kam įdomi mano nuomonė, tai aš prieš.

Nastia nusiminusi tyrinėjo kavos nuosėdas savo puodelyje. Nie




ko jai neišėjo. O juk net neabejojo, kad lengvai Tatjaną įkalbės. Tai kasne taip? Tas, kad ji blogai pažįsta savo seno bičiulio Stasovo žmoną,nesugebėjo rasti reikalingų žodžių ir priderinti jos charakteriui rakto? O gal ji apskritai prarado gebėjimą tuos žodžius ir tuos raktusrasti, nes instinktyviai stengiasi kuo mažiau kalbėti ir kuo trumpiausu kitais žmonėmis bendrauti? Nejau žiemą išgyventas stresas taipsmarkiai paveikė jos profesinius sugebėjimus? Košmaras. Reikia kažkądaryti. Nepavyko įkalbėti rašytojos pasirodyti televizijoje! Ir ne kokios

svetimos, nepažįstamos rašytojos, o žmogaus, kurį jau keturi mėnesiai pažįsti asmeniškai, o dar pusantrų metų iš Stasovo pasakojimų.Taigi turi visiškai nieko nesugebėti, kad neįstengtum padaryti tokiopaprasto dalyko!

—Gerai, —tarė ji liūdnai, —aš supratau, dalyvauti laidoje tu nėuž ką nesutiksi. O ką man atsakyti Doroganiui?

—Kas tas Doroganis? —kaipmat susirūpino pavydusis Stasovas.—Prodiuseris. Nori statyti filmus pagal Tanios knygas ir prašo

jos parašyti scenarijų, —paaiškino Nastia.—Aš viską paaiškinau, —jau irzliai pasakė Tatjana. —Man

reikia užbaigti knygą. Kol knyga nebus parašyta, jokių scenarijų. Opaskui, jei tavo Doroganis neatveš, galėsim prie to pokalbio grįžti.

Nastia nusprendė daugiau nespausti. Galų gale Doroganis jaibuvo reikalingas tik tam, kad Tatjana, kaip rašytoja, patektų į Ulanovolaidą. Jeigu Tania atsisako, tai kino prodiuserio reikalais Nastia nesirūpins.

Iš mandagumo pasėdėjusi dar apie dvidešimt minučių, ji atsisveikino ir išvažiavo namo.

Su Lutovu susipažinau maždaug prieš mėnesį, kai Oksana Bon-darenko rengė laidą apie dar vieną eilinį krizių centrą. Tų centrų pastaraisiais metais priviso daugybė, iš visų plyšių iššliaužė mielaširdingipsichologai namudininkai, trokštantys padėti į sunkią padėtį pateku

siems žmonėms, besirengiantiems suvesti sąskaitas su atkaria būtimi.






ėmė pasakoti apie krizių centrą kai kurias smulkmenas, kurių laidojeneminėjo. Pačios smulkmenos manęs nedomino, bet jis kelis kartusprasitarė, esą mano gabumų žmogui būtų kur kas įdomiau ir naudingiau dirbti pas juos, nei nuobodžiauti abejotinos vertės televizijoslaidoje. „Mano gabumais“jis vadino gebėjimą ramiai ir geranoriškaikalbėtis su žmonėmis, peršant jiems mintį, kad iš tikrųjų jie kur kasprotingesni ir įdomesni, negu patys apie save galvoja.

—Po pašnekesio su jumis žmogus ima labiau vertinti pats save, —sakė jis, —o mūsų centro pacientams tai yra svarbiausia. Padėti žmogui pasižiūrėti į save kitomis akimis —tai ir yra tas raktas, kuriuo mesatrakiname jam duris, ir jis gali išeiti iš kampo, į kurį pats save įvarė.

—Ar man laikyti tai pakvietimu pas jus dirbti? —pajuokavau.Lutovas pasižiūrėjo tada į mane labai rimtai ir linktelėjo:—Be abejonės. Tiesa, jei ryšitės išeiti iš televizijos ir tapti mūsų

kolektyvo nariu, jums teks prisitaikyti prie mūsų gyvenimo būdo. Jisgali jums visiškai nepatikti.

Tada, prieš mėnesį, aš dar buvau gyvas ir buvo gyvi Vitia su Oksana, aš dar mylėjau Viką ir negalvojau palikti televizijos, todėl Lutovopasiūlymas manęs nesudomino. Bet tas kumpanosis plikas žmogustraukė kaip magnetas. Aš su dideliu malonumu būčiau atsikratęs visų

savo draugelių ir bičiulių, jei vietoje jų būčiau įgijęs tokį draugą kaipLutovas. Protingą, ramų, patikimą, nekraunantį tau ant galvos savonesibaigiančių smulkių problemų. Jame buvo kažkas tokio... Aš netneradau tam žodžių.

Trečią kartą mudu susitikome po laidos pasirodymo eteryje. Tiesą sakant, labai nustebau, kad Lutovas panoro su manimi pasimatyti.

Vitia Andrejevas taip viską tvarkė, kad mūsų svečiai po laidos susitiktikažkodėl nepageidaudavo. Matyt, jie jausdavo mums kažkokį dvilypių—dėkingumo ir priešiškumo —jausmų mišinį. Ir Lutovo skambutis mane suglumino. Tiesa, turiu prisipažinti —džiugiai. Įtariau, ką jisrengiasi man pasakyti, ir buvau pasirengęs išklausyti bet ką. Kažkodėlman atrodė, kad tokio žmogaus kaip Lutovas kritika, net ir pati ne

maloniausia, gali būti naudinga. Žodžiu, sutikau su juo susitikti toje




pačioje užeigoje, kurioje mudu su Vika mėgom gerti kavą ir kuriojeneseniai ją mačiau su meilužiu.

Mano nuostabai, apie laidą Lutovas nepasakė nė vieno žodžio.Ar apsimetinėjo, kad nematė, ar iš tikrųjų nebuvo matęs, nors tuo irnetikėjau. Kalbėjom visai apie ką kita.

—Aleksandrai Jurjevičiau, —kreipėsi Lutovas, —aš norėjau su jumis pasitarti. Arba, jei leisite, pasikonsultuoti.

—Aš jūsų paslaugoms, —pasakiau nudžiugęs, kad jis nesirengianiekuo manęs kaltinti.

—Mūsų organizacija pagaliau nusprendė rengti savą televizijoslaidą. Neprisimenu, ar jums pasakojau apie mūsų filialus... Pasakojau?

—Ne.—Tai štai, mūsų organizacija turi filialus faktiškai visame pa

saulyje. Tegul tai jūsų nestebina —į psichologinę aklavietę patekusių

žmonių yra visur ir jie visi reikalingi pagalbos. Nebūtinai būtent mūsųpagalbos, bet jiems jos reikia. Todėl mums pavyko sukurti gan platųcentrų tinklą. Mūsų ypatumas yra tas, kad mūsų krizių centre žmogusneguli kaip psichiatrijos ar neurologijos klinikose. Jis gyvena su mumis. Ar suprantat, apie ką kalbu?

—Ne visai, —sutrikau.

—Tada paaiškinsiu. Pas mus ateina žmogus ir sako: man blogai,aš nenoriu gyventi taip, kaip dabar gyvenu. Aš noriu mirti. Ir mes jamsakome: būk su mumis ir tu gyvensi kitaip. Tau nesiseka karjera, tunesusidoroji su darbu, tau jis pasidarė neįdomus? Mes duosime taudarbą, atitinkantį tavo sugebėjimus ir polinkius. Tavęs niekas nemyli?Tave išdavė draugai? Mes apgaubsime tave draugyste ir meile. Sugriu

vo tavo šeima? Tu tapsi mūsų didelės šeimos nariu, joje atsiras žmonių, kurie pakeis tau tėvus, ir tokių, kurie bus tau kaip tikri tavo vaikai.Tu pametei dorovines gaires? Mes tau suteiksim tikėjimą ir viltį.

—Ir kokį darbą jūs jiems duodate? —skeptiškai pasiteiravau. —Plauti grindis ir gaminti kitiems valgyti?

—Na, ką jūs, —šyptelėjo Lutovas. —Mes įkūrėme savo įmones,

irgi visame pasaulyje. Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug pas mus at




eina žmonių. Štai su tais žmonėmis ir steigiamos firmos, kontoros,agentūros ir net mažos gamybinės įmonės.

—Įdomu... O kaip jie gyvena? Kareivinėse?—Sergėk Dieve, —nusijuokė Lutovas, žvelgdamas į mane savo

bedugnėmis šiltomis pilkomis akimis, —kur jūs girdėjote tuos kliedesius? Taip, jie gyvena ne rūmuose, bet visiškai padoriai. Šiaip ar taip,apie jokias kareivines negali būti nė kalbos. Jei žmogus turi nuosavąbutą, tai jame jis ir gyvena. Jei savo gyvenamosios vietos neturi, galigyventi su kuo nors iš mūsų pacientų. Gyvena po du, po tris. Mes aprūpiname būstu visus.

—Už kokius pinigus? Ar nepadoru to klausti?—Visai padoru. Iškart matyti, kad ekonomika —ne stipriausia

jūsų pusė. Juk ką tik sakiau, kad turim nuosavą įmonių tinklą. Ir tosįmonės duoda pelną. Gerą pelną. Jis leidžia patenkinti visas mūsų pa

cientų reikmes. Dar ir vystymui lieka. Kai kuriose šalyse leidžiame savolaikraštį. Keturių puslapių savaitraštį. Žinoma, jums tai gali atrodyti

juokinga, bet mūsų tikslas —informuoti žmones apie mūsų centrą irduoti jiems praktinių patarimų, kaip gelbėtis iš psichologinių krizių.Turiu jums pasakyti, kad laikraštis išperkamas ir nuostolių dėl to neturime. O dabar pajamos iš mūsų įmonių leidžia galvoti ir apie savą

televizijos laidą. Iš pradžių kartą per mėnesį, o jei viskas gerai seksis,pradėsime savaitines laidas. Štai apie ką norėjau su jumis pasikalbėti.Mes išsėdėjome bare iki vėlaus vakaro. Lutovas uždavinėjo

klausimus, aš sąžiningai į juos atsakinėjau, dėstydamas jam televizijoslaidų kūrimo technologiją ir pasakodamas apie santykių su televizi

jos kanalu, kuriam laida bus parduodama, subtilybes. Labai norėjau

jam pasirodyti patyręs ir kompetentingas, net surizikavau atverti kaikurias paprastai neviešinamas paslaptis. Bet aš juo tikėjau. Ir —baisuprisipažinti —norėjau jam patikti. Iš šalies į visa tai žvelgiant manatrodė, kad toks centras, apie kurį jis pasakoja, yra visiška kvailystėir labdaringas seilėjimasis. Religinės nesąmonės. Suteikia jie, matai,tikėjimą! Bet kita mano sąmonės dalis, įsitraukusi į pokalbį su Lutovu,

taip nemanė, ji tiesiog mėgavosi draugija protingo ir rimto žmogaus,




kuris nemokė manęs gyventi, nieko nevertino kokiais nors pažymiais,o tik protingai ir logiškai samprotavo.

—Ačiū, Aleksandrai Jurjevičiau, —stipriai spausdamas manranką, atsisveikino Lutovas. —Visa tai, ką man sakėte, aš apmąstysiu.Jeigu reiks, ar galėsiu paprašyti dar vienos jūsų konsultacijos?

—Žinoma. Džiaugsiuosi galėdamas padėti, —nuoširdžiai atsakiau.

Taip mes ir išsiskyrėm. Daugiau jis man nebeskambino. Iš pradžių dažnai jį prisimindavau, ypač kai tekdavo bendrauti su visiškainepanašiais į jį žmonėmis —ambicingais, neprotingais, smulkmeniškais. Paskui, kai sužinojau apie savo artėjantį galą, aš kažkaip jį užmiršau, kaip, beje, ir daug ką kita.

O po susitikimo su žudiku prisiminiau. Supratau, kad nenoriumirti. Bet Vikos skųsti milicijai irgi nenoriu. Nenoriu ir skursti. Aš

noriu gyventi.Ir tuomet paskambinau Lutovui.

VII skyrius

Jis sutiko mane šypsodamasis, ir pajutęs jo pilkų akių šilumą nusistebėjau, kodėl nepaskambinau jam anksčiau. Tik dabar, atsidūręsšalia jo, supratau, kaip man visą laiką buvo blogai. Kodėl taip lengvaisusitaikiau su mirtimi? Tik todėl, kad grėsmė kilo iš Vikos, kurią dievinau ir kuriai buvau pasirengęs viską atleisti? Turbūt. O gal todėl, kadtikrai nesu kovotojas ir sutikęs pasipriešinimą ar kliūtį visada lengvai

traukiuosi, man paprasčiau atsisakyti sumanymo, nei eikvoti jėgaskliūtims kelyje į tikslą nugalėti.Tą kartą Lutovas vilkėjo ne kostiumą kaip anksčiau, o džinsus

ir tamsiai pilką megztinį, lygiai tokios pat spalvos, kaip ir jo akys.Mes susitikome jo namuose, tai visiškai suprantama, kad namuose

jis rengėsi ne išeiginiais drabužiais. Paprastas dviejų kambarių mažas

butukas plonomis sienomis, kurios praleidžia mažiausią garsą. Kaip




tik tokiame mes ir gyvenome daug metų su Vika ir mano pamišusiamotina.

—Jūsų veido išraiška man labai pažįstama, —beveik iš karto pasakė jis, vos pasodinęs mane ant senos nepatogios kietos sofos kambaryje.

—Kodėl pažįstama? —nustebau.—Būtent tokie būna mūsų pacientų veidai, kai jie pirmą kartą pas

mus ateina. Siaubo, nevilties ir ryžto išraiška. Jums kažkas atsitiko?

—Atsitiko.Aš nepasakojau Lutovui apie Viką ir jos pasamdytą žudiką, tiesiog

stengiausi leisti jam suprasti, kad norėčiau tapti jų kolektyvo nariu.—Džiaugiuosi, —trumpai atsakė jis. —Bet, jei prisimenat, aš

jums sakiau, kad turime taisykles, kurių privalo laikytis visi pas musatėjusieji. Tos taisyklės ne visiems patinka, ir daugelis atsisako gyventi

mūsų centre.—Kas tai per taisyklės?—Mes visi —viena šeima. Tikrąja šio žodžio prasme. Suprantat?

Tikrąja.—Nesuprantu, —papurčiau galvą. —Ar visi su visais miega, taip?—Nesupaprastinkite, Aleksandrai Jurjevičiau. Visi vienas kitą

myli, visi vienas kitu pasitiki, visi vienas kitu rūpinasi ir niekas niekamnenori pakenkti. O klausimas, kam su kuo miegoti, paliktas spręstikiekvienam atskirai. Bet mūsų pacientai nėra susituokę. Tai įstatymas.

—Kodėl? —neįstengiau nuslėpti nuostabos. —Kas gi blogo, jeidu žmonės susitiktų jūsų centre ir susituoktų?

—Atėjęs pas mus, jūs ir pats suprastumėt. Dabar nėra prasmės

to svarstyti. Tik pasakysiu, kad santuokos registravimas tarp mūsų pacientų komplikuoja finansinius santykius. Tai ir yra visų svarbiausia irsunkiausia.

Lutovas nutilo, ir aš įtemptai laukiau tęsinio, suprasdamas, kadsvarbiausia jis pasakys būtent dabar. Nejau kažkurį taisyklė, kuriosturi laikytis krizių centro pacientai, bus man tokia nepriimtina, kad

teks atsisveikinti su viltimi likti gyvam? Nė už ką! Kad ir ką Lutovas



Aš NUMIRIAU VAKAR 1 2 3

pasakytų, aš viską priimsiu. Tai vienintelis šiaudelis, už kurio laikydamasis galiu išplaukti. Visi kiti keliai veda arba į mirtį, arba į kasdienįkošmarą gyventi šalia motinos.

—Mūsų pacientai ateina pas mus su visu savo turtu. Ir tas turtas tampa centro nuosavybe. Kitaip tariant, jis priklauso visiems, nescentras iš tų lėšų išlaiko pacientus ir vystosi, steigia pramonę, filialus,leidžia laikraštį ir taip toliau.

Man nusviro rankos. Turtas. Jeigu galėčiau su Vika jį pasidalyti irlikti gyvas, dabar čia nesėdėčiau. Čia ir yra esmė, kad iš savo žmonosnegaliu nieko atsiimti, išskyrus savo drabužius ir tualetinius reikmenis. Taip, elgetos niekam nereikalingi, net krizių centrams, kaip dabarpaaiškėjo.

—Ir koks mažiausias turto limitas, su kuriuo galima pas jus ateiti? —jau netekęs vilties paklausiau.

Lutovas tyliai nusijuokė ir iš stovinčio ant stalo butelio man įpylėmineralinio vandens. *

—Minimalaus dydžio nėra. Kiek kas turi, tiek ir turi. Jei kas neturi nieko, vadinasi, nieko. Mes priimam visus. Mes neskirstom savopacientų į turtingus ir skurdžius. Esmė, Aleksandrai Jurjevičiau, netai, kas kiek atsineš, o tai, kas kiek uždirbs su mumis gyvendamas.

Nuo to laiko, kai jūs įsiliejate į mūsų gretas, viskas, kas jums priklausouž bet kokią veiklą pagal visus civilinės teisės santykius, tampa bendruturtu. Centras aprūpina pacientus gausiu ir skaniu maistu, geromisgyvenimo sąlygomis, grynaisiais pinigais drabužiams ir asmeniniamsdaiktams. Bet aprūpina lygiomis dalimis, neatsižvelgdamas į tai, kiekžmogus iš tikrųjų uždirbo. Viskas, kas lieka, skiriama vystymui.

—Jūs norite pasakyti, kad mažai uždirbantys gyvena daug uždirbančiųjų sąskaita?Negalėjau patikėti savo ausimis. Kažkoks namudinis komuniz

mas kolektyvizmas. Atimti iš sumaniai tvarkančių savo ūkį ir išdalytinieko nemokantiems ir nenorintiems daryti. Mūsų daug kentėjusišalis jau pergyveno tokį etapą ir savo kailiu patyrė, kad nieko gero iš to

neišeina. Tai kam kartoti klaidas?



1 24 A leksandra Marinina

—Aš noriu pasakyti, kad uždirbantys daugiau dalijasi su uždirbančiais mažiau, —švelniai pataisė mane Lutovas. —Tokiu principuremiasi bet kurios ekonomiškai normalios visuomenės gyvenimas.Turtingi piliečiai moka valstybės iždui didelius mokesčius, ir būtent ištų pinigų skiriamos socialinės pašalpos pensininkams ir neturtingiesiems. Taip ir reikia, taip yra teisinga.

—Ir vis dėlto turtingieji lieka turtingi, —paprieštaravau. —Netgi sumokėję mokesčius, jie gyvena dideliuose geruose namuose ir vairuoja brangius automobilius, o skurdžiai, net ir gavę pašalpas, liekaskurdžiais, tik kad nemiršta iš bado. O jūs visus sulyginate. Man taineatrodo teisinga.

—Aleksandrai Jurjevičiau, ar jūs kada nors susimąstėte, kodėlšiais laikais tiek daug žmonių reikalingi psichologų ir psichiatrų pagalbos? Aš turiu galvoje čia, Rusijoje. Kažkas iš didžiųjų išminčių

pasakė, kad turtiniu pagrindu sulyginti žmonių negalima. Tam tikrumetu galima iš visų atimti viską, kas ką turi, ir vėl visiems išdalyti polygiai. Ir kas gi būtų po metų? Vieni sugebėtų savo turtą protingainaudodami padidinti, o kiti viską pragertų ir paleistų vėjais. Ir viskas.Ir vėl visi nelygūs. O štai nuo auklėjimo, būtent nuo auklėjimo, priklauso, kaip oriai žmogus tą nelygybę išgyvens. Kadangi mūsų šalyje

nelygybės neva nebuvo keletą dešimtmečių, tai žmonės deramai irneauklėti. Žmonės nepriprato prie minties, kad milžiniškas gyvenimolygio skirtumas tarp kaimynų —normalus dalykas. „Normalus“nereiškia „gerai“, tiesiog tai plačiai paplitęs natūralus reiškinys. Žmonestai piktina, jie nemoka su tuo taikstytis, jie dėl to eina iš proto, pavydi,nekenčia ir net paprasčiausiai nesupranta —kaipgi taip? Mokėmės

vienoje mokykloje, aš buvau pirmūnas, o jis dvejetukininkas, aš įsto jau į institutą, o jis dykinėjo, vagiliavo, buvo chuliganas, vienu metunetgi už kažką sėdėjo —gal už muštynes, gal už išprievartavimą, ašsąžiningai ariau inžinieriaus pareigose, o jis gėrė degtinę ir mylėjomergas, buvo kažkokio mafiozo parankiniu, ir štai aš —bedarbis, o

jis —mersedese, visas brangiais mobiliukais apsikarstęs. Žmonės ne

supranta įvykių logikos ir tai juos glumina. Štai iš kur psichologinės




krizės. Ir toks sutrikęs žmogus ateina pas mus. Mes suteikiame jamdarbą, kuris jam prie širdies, gerai sekasi, ir tokiu būdu jį išvaduojame iš nevykėlio komplekso. Jis nežino, kiek realiai uždirba, nes pagalmūsų taisykles niekas algos į rankas negauna. Mūsų pacientai dirbatik mūsų įmonėse, o ten tvarka griežta: visi pinigai pervedami į centrosąskaitą ir jokių žinių apie uždarbį —nei savo, nei kitų —pacientainegauna. Gyvenimo lygis visų vienodas, ir kadangi niekas nežino, kiekrealiai jis pats ar jo kaimynas uždirbo, tai nėra nei pykčio, nei pavydo,nei neapykantos. Jei žmogus negali pritapti prie realaus gyvenimo,nesusitaiko su objektyviomis šalies, kurioje gyvena, ekonominėmissąlygomis, mes sukuriame jam kitas sąlygas. Ir jis nebejaučia krizės, irsusidoroja su savo problemomis.

—O kas paskui? —paklausiau. —Kai krizė jam praeina, ar jisgali jus palikti?

—Žinoma, —vėl nusijuokė Lutovas. —Mes nieko nelaikome.—Ir daug kas išeina?—Niekas. Nė vienas žmogus per visus centro gyvavimo metus

nepanoro grįžti į tą pasaulį, kuriame jam buvo taip sunku ir negera,kad jis net prarado norą gyventi. Jums galbūt kol kas tai nesuprantama, nes neteko gyventi meilės, sutarimo ir nuoširdumo atmosfe

roje. Paprastai gyvenime mus myli du trys žmonės, aš noriu pasakyti —myli iš tikrųjų, nuoširdžiai ir ištikimai. O su likusia žmonijosdalimi mes nuolat kariaujame arba geriausiu atveju sukandę dantis

ją pakenčiame. Mūsų centre viskas kitaip. Žinoma, toli gražu ne visižmonės moka linkėti kitam gero ir susitaikyti, kad kitas yra toks, koksyra, bet mūsų centre to mokoma. Grupiniai ir individualūs seansai su

patyrusiais psichologais vyksta kasdien ir yra visiems privalomi. Taigydymas, be kurio negalima apsieiti.Trinktelėjo laukujės durys, koridoriuje pasigirdo kažkieno žings

niai, ir aš klausiamai pasižiūrėjau į Lutovą.Jo veidas akimirksniu pasikeitė, ir dėl savo pliko kiaušo bei kum

pos nosies jis pasidarė panašus į didelį plėšrų paukštį.

—Atleiskit, —sausai tarė jis, —minutėlei išeisiu.







1 2d Aleksandra Marinina

—Koks jūsų mamos butas? —su užuojauta pasidomėjo Lutovas.—Lygiai toks, kaip ir jūsų. Du kambariai, bendras plotas tris

dešimt septyni kvadratiniai metrai, gyvenamasis —dvidešimt trys.Kambariai pereinamieji, keturiolikos ir devynių kvadratinių metrų.

—Tą problemą galima išspręsti, —nuramino jis mane. —Žinoma, ji būtų išspręsta tik tuo atveju, jeigu jūs ateitumėt pas mus.Mes jums suteiktume gyvenamąjį plotą, taigi jūsų mamos butas asmeniškai jums nebūtų reikalingas ir jūs galėtumėt su juo elgtis kaiptinkamas. Pavyzdžiui, parduotumėt ir už tuos pinigus apmokėtumėtsavo motinos išlaikymą privačioje klinikoje. Perduotumėt butą valstybei ir įtaisytumėt motiną į senelių namus. Arba užrašytumėt butąmotinos slaugei. Taip daugelis daro. Palieka butą testamentu ligonioslaugytojui. Galima net mainyti butą į kambarį komunaliniame bute,gauti didelį priedą ir už jį pasamdyti slaugę. Aš puikiai jus suprantu,

Aleksandrai Jurjevičiau, gyventi su žmona dėl kažkokių priežasčių jūsnenorite, o su motina —negalite, bet daugiau neturite kur. Jei ateisitepas mus, viskas lengvai išsispręs. Kokios dar problemos?

—Daugiau jokių, —lengviau atsidusau. —Ką turiu padaryti?—Tik išsiskirti. Po to ateisite pas mus, susitiksite su mūsų teisi

ninkais, pasirašysite, kad perduodate teisę naudotis visa jūsų nuosa

vybe, ir persikelsite į tą butą, kurį mes jums skirsime. Iš pradžių jumsgreičiausiai teks pagyventi su kaimynais, bet jų bus ne daugiau kaip duir visi jūs turėsite atskirus kambarius. Turite kokių nors pageidavimų?

—Kokie čia gali būti pageidavimai? —nustebau netikėtai pa jutęs, kad galiu juokauti, ko jau seniai nebuvo. —Žinoma, norėčiau,kad tai būtų jaunos gražios moterys. Jei nėra jaunų, tebūnie tiesiog

gražios. Jeigu ir tai neįmanoma, tebūnie vyrai, bet geriau rūkantys, one geriantys.Svarstymas perėjo praktinėn plotmėn, tarsi visa, kas sudėtinga,

liko praeity, visi sprendimai priimti ir dabar galima aptarti detales.Iš tikrųjų pajutau didžiulį palengvėjimą. Visos mano dar vakar neišsprendžiamos problemos staiga atsiskleidė kitokioje šviesoje. Visai

nebūtina mirti nuo žudiko kulkos, galima likti gyvam ir negyventi su




pamišusia sene, ir neįsipainioti į aiškią ar paslėptą nusikalstamą veiklą, norint užsidirbti duonos kąsniui. Žiūrint iš praktinės pusės, galimavisai padoriai gyventi ir dirbti darbą, kurį moki ir kuris tau įdomus. IrVika ne kalėjime. Ar galėjau apie tai bent pasvajoti?

Skirtingai nei Nastia Kamenskaja, tardytoja Tatjana Obrazcovamėgo tirti ekonominius nusikaltimus ir mokėjo tai labai neblogai daryti. O štai žmogžudysčių ji nemėgo. Bet prieš išeinant motinystės atostogų jai reikėjo užbaigti kai kuriuos darbus. Viršininkas jai pasakė:

—Tatjana Grigorjevna, pasistenkite užbaigti tas bylas, kuriasper likusį laiką įmanoma sutvarkyti. Visa kita perduosime kitiemstardytojams. Neeikvokite laiko toms byloms, kurių terminai kol kasnespaudžia, užbaikite tai, ko negalima atidėlioti.

Grįžusi į savo kabinetą, kuriuo ji dalijosi su dar dviem tardytojais, Tatjana pasiėmė sąrašą ir pradėjo rinkti kriminalines bylas,žymėdama pieštuku tas, kurių terminai jau praėję arba netrukus pasibaigs. Tuo metu ji tyrė aštuoniolika įvairaus sunkumo bylų: aštuoniasbutų vagysčių, tris plėšikavimo, keturias nepaprastai gudraus sukčiavimo, vieną išprievartavimo ir dvi žmogžudysčių. Iš tų aštuoniolikos

bylų nedelsiant reikėjo imtis trijų. Banko skyriaus užpuolimas irplėšimas laukė Tatjanos jau Dievas žino kiek mėnesių. Tiksliau, byląTatjana gavo sausį, kai persikėlė iš Piterio į Maskvą ir perėjo dirbti įvienos apygardos vidaus reikalų valdybą. O prieš tai banko užpuolimądaugiau nei pusmetį tyrė kitas tardytojas. Terminas buvo du kartusnukeltas, bet tyrimo procesas nepajudėjo iš vietos ir jokių perspekty

vų artimiausią mėnesį jį baigti Tatjana nematė. Pavarčiusi juokingaimenkos apimties bylą, ji atsiduso ir padėjo į šalį, žinodama, kad medžiagą teks perduoti trečiam tardytojui ir išklausyti iš vadovų visa, kastokiu atveju priklauso. Tiek to, ne pirmą ir ne paskutinį kartą.

Dabar sukčiavimas. Tas aplankas, skirtingai nei anas, buvo išsipūtęs. Sukčiai buvo apsukrūs žmonės ir spėjo „išdurti“beveik trisde

šimt piliečių ir apie dešimtį organizacijų, ir tik tada juos sučiupo. Šiuo




metu šeši nusikalstamos grupuotės nariai buvo areštuoti, tačiau bylosniekaip nesisekė sutvarkyti iki galo ir pateikti kaltinamąją išvadą, nestokiais atvejais paprastai kildavo komplikacijų dėl nukentėjusiųjų. Beveik visi jie buvo ne maskviečiai ir jų paieškos bei apklausos atimdavodaug laiko. Žmonės nesėdėjo vietoje, važinėjo po visą šalį, keliavo použsienius atostogauti arba su reikalais, atsisakinėjo duoti parodymus,paskui vis dėlto juos duodavo, bet painiojosi, klydo, melavo, neigdavo,ką anksčiau sakė. Reikėjo rengti akistatas, atpažinimus, o laikas vis ėjoir ėjo... Tokias bylas Tatjana mėgo, ir kai pavykdavo su jomis pasiektiteismą, ji laiminga atsidusdavo, eidavo į parduotuvę ir pirkdavosi kokįnors mielą moterišką niekutį, pavyzdžiui, kaklaskarės segtuką arbanaują nagų lako buteliuką.

Ir galiausiai žmogžudystė, {vykdyta beveik prieš du mėnesius.Medžiagos aplanke nemažai, o naudos —vos vos. Ir dviejų mėnesių

terminas artėja prie pabaigos, reikia arba įsaku atidėti bylą, nes „nenustatytas asmuo, kuris turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“, arba gauti leidimą parengtiniam tyrimui pratęsti. Tardytoja Obrazcovą atidėlioti bylų nemėgo. Ir nors tame nebuvo nieko ypatingo,ir nieko už tai per daug nebardavo, jai pačiai kiekviena atidėta bylatapdavo maža tragedija. Atidėti bylą jai reiškė viešai prisipažinti, kad

ji visiškai nieko negali, kad nieko daugiau neįstengia sugalvoti, kad išsėmė savo intelekto ir fantazijos atsargas. Kiekvieną kartą jai atrodė,kad kas nors, pavyzdžiui, viršininkas ar tyrimo priežiūros prokuroras,arba tiesiog jos kolega tardytojas peržiūrės bylą ir tuoj pat suras daugybę pražiopsotų dalykų, prigalvos naujų, plika akimi matomų, versijų, kurių Tatjana nepastebėjo ir nesiėmė tikrinti, atras neatitikimų

parodymuose, už kurių užsikabinus buvo galima išpešti reikalingąinformaciją, o Tatjana to nepadarė.O byla buvo tokia. Jaunos moters, vardu Ina Paškova, lavonas ras

tas jos nuosavame bute. Paškova gyveno viena, ir kūną rado milicija,išlaužusi duris, kai kaimynai pranešė, kad Paškovos seniai nesimatė, oiš buto sklinda įtartinas nemalonus kvapas. Žuvusiosios kūnas buvo

nusėtas žaizdomis ir kankinimų žymėmis, ji numirė netekusi kraujo.




Paaiškėjo, kad Ina Paškova vertėsi burtavimu, taip pat „vedybiniųsantykių ir potencijos atstatymu" Bent jau taip buvo sakoma reguliariai laikraščiuose spausdinamuose jos skelbimuose. Todėl visų pirmaoperatyvininkai ir tardytojas ėmėsi Paškovos, labiau žinomos Inesosvardu, klientų. Galimi motyvai —apiplėšimas, kerštas, psichopatologinė motyvacija. Tikėtina nužudymo apiplėšimo metu versija —įnešabuvo turtinga moteris, tą liudijo jos namų aplinka. Kerštauti galėjoklientas (arba klientė), kuriam Paškova nepadėjo, nors tvirtai garantavo ir gavo už tai daug pinigų. O dėl psichopatologijos, tai irgi labaigalimas dalykas, nes Inesos klientūrą sudarė negalintys susitvarkyti susavo problemomis žmonės, kurie ieškojo anapusių galių pagalbos. Vadinasi, tomis galiomis nuoširdžiai tikėjo. O čia jau netoli ir patologija.

Didžiausius sunkumus kėlė apiplėšimo versija, kadangi Paškova,kaip jau buvo kalbėta, gyveno viena, ir niekas negalėjo tikrai pasakyti,

kokių ji turėjo vertybių ir kur jas laikė. Artimų draugių ji neturėjo. Kaimynai, tiesa, tvirtino, kad pas ją lankėsi malonios išvaizdos maždaugketuriasdešimties metų vyriškis, kaip manoma, jos meilužis, bet kas

jis toks, niekas nežinojo. įneša gyveno uždarai, kaimynų į svečius nesikvietė ir pati pas juos nesilankė. Iš tikrųjų kaimynai jos privengė, tarpusavyje vadino ragana ir nieko gero iš tokios kaimynystės nesitikėjo.

Faktas, kad „meilužio“asmenybė taip ir nebuvo nustatyta, pagimdė dar vieną versiją: Paškovą nužudė būtent jis arba iš pavydo,arba dėl kitokių priežasčių. Bet ieškoti jo reikėjo. Nors kaip tai daryti,visiškai neaišku —jo vardo nežinojo nė vienas Inesos pažįstamas argiminaitis. Ir ne todėl, kad ji būtų stropiai tą vardą slėpusi, o tiesiogapskritai buvo uždara, ir seniai visi prie to priprato.

—Ko jūs norite, —pasakė per apklausą vyresnioji Paškovossesuo, —ji juk ragana. Ją turi supti paslaptis, mįslinga skraistė, niekas ja netikės. Ina nuo pat vaikystės domėjosi tomis nesąmonėmis.Mes su šeima specialiai įkalbėjome ją stoti į Medicinos institutą, tikėjomės, kad grynas mokslas išstums jai iš galvos tas kvailystes, o jigavo diplomą ir pasakė: „Dabar žinau kur kas daugiau ir juo daugiau

sužinau, juo labiau tikiu nežinomu.“Mes numojome į ją ranka, tegul



1 3 2 Aleksand ra Marinina

sau žinosi. Per pastaruosius dvejus metus ji pas mus beveik nesilankė,atvažiuodavo tik tėvus su gimimo diena pasveikinti. Užbėgdavo pusvalandžiui, pabučiuodavo, įteikdavo dovaną ir išlėkdavo. Mes ant josnepykome, tiesą sakant, net džiaugdavomės, kad ji pas mus nevaikšto.Gėda prieš kaimynus, visi žino, kuo Ina verčiasi, ir iš jos juokiasi. O ir

jos draugija, turiu jums pasakyti, nelabai maloni. Visa paniurusi, tamsiai apsirėdžiusi, akių vokai juodi, kalba lėtai, net nekalba, o byloja.Vaidina raganą.

—Vadinasi, jūs netikėjote, kad ji iš tikrųjų gali kerėti? —paklausė jos Tatjana.

—Ką jūs kalbat! Žinoma, kad netikėjome, kliedesiai visa tai.Maždaug tą patį sakė ir Paškovos tėvai. Jokių kitų, patikimesnių,

informacijos šaltinių rasti nepavyko, todėl buvo nuspręsta operatyviaipanagrinėti Inesos klientūrą. Tai irgi buvo nelengva, nes trokštančių

panaikinti užkalbėjimus ir grąžinti santuokinę harmoniją sąrašai —pavardės, adresai ir telefonai —irgi kažkodėl matomoje vietoje nekabėjo. Paškova užrašus vedė, bet be sistemos, netvarkingai, bent jautaip atrodė radusiems jos popierius operatyvininkams. Matyt, kažkokia sistema tuose užrašuose buvo, bet ją žinojo tik pati žuvusioji. Užrašuose smulkiai išdėstyta apsilankymo priežastis, klientą varginanti

problema, jo būklės dinamika (jei apsilankymai kartojosi), bet nebuvonė vieno vardo. Tik raidės arba mįslingi pseudonimai. Ir aiškintisbuvo įmanoma tik vadovaujantis užrašuose užfiksuotos problemosesme. Jei, pavyzdžiui, pas Inesą ateidavo kokia nors moteris ir prašydavo panaikinti jos šeimai pasiųstą prakeiksmą, nes per vieneriusmetus ją užgriuvo netikėta vyro mirtis, dukros, žento ir anūkės žūtis

autokatastrofoje, sunki anūko, kuris liko našlaičiu, liga, be to, dar irgaisras namuose —tai gretinant duomenis, gautus autoinspekcijojeir priešgaisrinės apsaugos valdyboje, tą moterį buvo galima surasti.Ieškant žmonių, kurie kreipėsi į Inesą, buvo sugaišti du mėnesiai, betpasiekta nedaug. Pavyko rasti tik kelis žmones. Tačiau Tatjana neprarado vilties, ji žinojo, kad pas burtininkes ir kerėtojas einama ne tiesiai

iš gatvės, o gavus rekomendaciją iš pažįstamų, kurie jau naudojosi jų




paslaugomis ir liko patenkinti. Inesos klientai turėtų daugmaž vienikitus pažinoti, ir, stropiai sekant jau žinomus, galima pamažėle surastiir visus kitus. Reikia tik kantrybės ir nedirbti aplaidžiai.

Kartą per savaitę Tatjanai atnešdavo Inesos klientų sekimo rezultatus. Metodas jau davė savo vaisius. Iš pradžių pagal Inesos užrašusbuvo identifikuoti keturi žmonės, o dabar „prakeiktų ir apkerėtų“, sukuriais buvo pasikalbėta, skaičius pasiekė vienuolika. Kai kurie atrodėkaip visiškai normalūs žmonės, bet buvo ir tokių, kurių elgesys psichinės jų sveikatos požiūriu kėlė daug įtarimų. Tiems personažamsbuvo skiriama daugiau dėmesio, nors, tiesą sakant, dirbti tokį darbąsąžiningai ir kruopščiai galimybių nebuvo. Iš kur gauti tiek žmonių?Kažkokia ragana įneša —tai jums ne deputatė Gotovčic. Ir ministeri

ja tos bylos nekontroliuoja.Tardytoja Obrazcova per daug iš seklių ir operatyvininkų darbo

nesitikėjo, ji gerai žinojo visus jų sunkumus, bet vis tiek vylėsi, kadkada nors, kas nors, kur nors išlįs. Reikia tik mokėti laukti. O leidimą tyrimo terminui pratęsti ji visada gaus. Šiandien atsivertusi bylą

ji prisiminė, kad dar negavo duomenų apie praėjusią savaitę. Kiekpadvejojusi, Tatjana pakėlė ragelį ir paskambino operatyvininkams,kurie dirbo su ja prie Paškovos žmogžudystės. Operatyvininkai, nė

kiek nesidrovėdami, paprasčiausiai atsiprašė ir pažadėjo pateikti duomenis rytoj ryte.

„Na, rytoj tai rytoj“, —pagalvojo Tatjana ir ėmėsi šešių, jau kameroje sėdinčių, sukčių bylos.

Kitą dieną ant jos stalo gulėjo duomenys apie kerėtojos Inesosklientus. Perskaičiusi pažymą, Tatjana susimąstė, pasukiojo tarp

pirštų tušinuką, atsuko jį, pamatė, kad tušas beveik išsibaigė, suradostalčiuje naują širdelę, pakeitė ja senąją. Labai įdomu! Tarp Paškovosklientų yra kažkokia Lutova ir užvakar jos namuose lankėsi ne kaskitas, o pats ponas Aleksandras Jurjevičius Ulanovas, laidos „Veidasbe grimo“ vedėjas. Tas pats Ulanovas, į kurio laidą Nastia neseniaiTatajaną „piršo“. O laidos direktorius ir korespondentas žuvo sprogus

mašinai... Ar ne per daug lavonų aplink poną Ulanovą? Tiesa, iš trijų




lavonų du labai arti, o trečias, tiesą sakant, tolokai, jokio ryšio nematyti, bet vis dėlto, vis dėlto...

„Vis tiek reikia prie Paškovos žmogžudystės darbuotis, negalimasėdėti sudėjus rankas“, —nusprendė Tatjana. Ir paskambino Nastiai.

—Žinai, aš čia pagalvojau apie tavo pasiūlymą pasirodyti laidoje„Veidas be grimo“.

—Na, ir?..—Ko gero, aš sutinku, jei tau to tikrai reikia.—Tania, jeigu tu tai darai tik dėl manęs, tai neverta, —pasakė

Nastia. —Ira teisi, kam tau tas bereikalingas jaudulys, o bendravimassu Ulanovu gali sukelti tik stresą ir nieko malonaus.

Tatjana nusijuokė į ragelį.—Brangioji mano Nastia, toks žmogus, kuris priverstų mane

jaudintis, dar negimė. Manęs plikomis rankomis nepaimsi, aš dar ir ne

tokius kaip Ulanovas sutramdydavau. Nepamiršk, kad turiu penkiolikos metų tardytojos darbo stažą ir jau toli gražu nesu mergaitė. Be to,aš pasiskaičiavau pinigus ir supratau, kad tikrai man reikia reklamos.Žinoma, nuo tiražų priklausyti aš nesirengiu, pati nukentėčiau, bet

jei tavo bičiulis Doroganis norės skleisti filmo kūrimo idėją, manodalyvavimas laidoje bus jam į naudą, o pats filmas savo ruožtu bus į

naudą mano leidėjams ir galų gale man pačiai. Aš tiesiog pakelsiu savohonorarą.—Tai aš galiu pasakyti Doroganiui, kad tu sutinki?—Gali.—O kaip dėl scenarijaus?—Ne. Čia aš nepasiduosiu.

—Gerai, —linksmai tarė Nastia, —aš palauksiu, kol tu dar kartąpaskaičiuosi pinigus. Viltis miršta paskutinė.

Žinoma, kerėtojos Inos Paškovos byla stūmėsi labai prastai. Vangiai, lėtai, su pertraukomis. Bet, antra vertus, patys pasvarstykit, mie

lieji ponai, kaip kitaip galėtų būti? Tardytoja Obrazcova vienu metu




tiria aštuoniolika bylų. Ir tai dar jai pasisekė, kitiems net po trisdešimtkartais supuola. Dabar paskaičiuokit, kiek paroje valandų. Paskaičia-vot? Atimkit miegui, kelionei nuo namų iki darbo ir atgal, valgymui irkitoms smulkmenoms, neužmirštant ir reguliarių apsilankymų moterų konsultacijoje. Lieka ne daugiau kaip dešimt valandų kiekvienądarbo dieną. Vienai kriminalinei bylai išeina po pusę valandos perdieną. Ar daug jūs per pusę valandos padarysite? Ir tai idealiu atve

ju. O gyvenime būna taip, kad jūs įtariamąjį apklausai iškviečiat, dvivalandas su juo prasikamuojat, ir prašom —sunaudojot keturiomskriminalinėms byloms skirtą laiką. Žinoma, kad niekas darbo dienosgabaliukais nedalija ir po trisdešimt minučių kiekvienai bylai neskiria,tai taip ir išeina, kad kitoms byloms tiesiog rankos per trumpos. Ir

jų nepasiekia ne kelias dienas, o savaičių savaites. Ir Inos Paškovosžmogžudystės byla kaip tik tokia ir buvo. Pridėjusi ranką prie širdies

Tatjana Obrazcova galėjo pasakyti, kad ją kur kas labiau jaudino apgauti ir apvogti, patikėję sukčiams savo paskutines santaupas žmonės,o ne įtartina burtininkė, žadanti panaikinti prakeiksmą, kerus ir grąžinti sutuoktiniams tarpusavio supratimą bei meilę.

Bet dabar, kai žmogžudystės byloje šmėkštelėjo, tegul kol kas irtolėliau, Aleksandras Ulanovas, Tatjanoje lyg kažkas atbudo. Ar ji su

sigėdo dėl vilkinimo, ar atsirado interesas, ar dar kažkas, bet ji ėmėsidarbo. Ir visų pirma liepė operatyvininkams rasti buvusius Paškovosbendrakursius Medicinos institute. Protingai svarstant, seniai reikėjotai padaryti. Ina baigė institutą prieš šešerius metus, ir po trijų dienųprieš Tatjaną gulėjo žmonių, su kuriais būtų galima pasikalbėti, sąrašas. O kitą dieną operatyvininkai pateikė jai naują, jau kur kas trum

pesnį, sąrašą. Iš visų Paškovos bendrakursių, kurie šiuo metu gyvenoMaskvoje ir buvo prieinami, gerai Iną prisiminė tik penki. O iš jų tikdu galėjo pasakyti šį tą daugiau nei paprasčiausiai „graži tokia mergiotė, bet baisiai uždara“. Štai su tais dviem Tatjana ir nutarė pasikalbėti.

Tačiau viltys nepasiteisino. Abu liudininkai, tiksliau, liudininkasir liudininkė, neseniai išsiskyrę vyras ir žmona, jokių santykių su Paš-

kova po instituto baigimo nepalaikė ir nieko apie jos likimą nežinojo.




Apie studentavimo metus pasakojo mielai ir smulkiai, bet jokių įdomiųfaktų, išskyrus žuvusiosios charakteristiką, nepateikė. Ina, jų žodžiaistariant, visai nebuvo uždara ir nedraugiška, tik tokia apsimetinėjo, kadniekas prie jos nekibtų. Ji labai domėjosi mistika, magija, mokslais apiesielą ir paslaptingas galias, bet kadangi studentams medikams tai kėlėtik ironiją, mergina savo pomėgius stengėsi slėpti. O su savo draugaisbuvo linksma ir miela, mėgo šokti, galėjo linksmintis kiaurą naktį, tačiau iš ryto pasirodydavo paskaitose gaivi ir žvali, be jokių nuovargio ar

abstinencijos sindromo požymių. Sutuoktiniai liudininkai susipažinosu Ina dar per stojamuosius egzaminus ir taip trise žygiavo per visusšešerius mokslo metus. Jų romanas įsiplieskė, vystėsi ir logiškai baigėsivestuvėmis Inos akivaizdoje, bet ji niekada netrukdė laimingiems įsimylėjėliams, atvirkščiai, jie caip priprato būti kartu, kad be Inos lygkažko ir trūkdavo. Ji buvo jų guodėja, kai jie susipykdavo, ji „dengdavo“

draugę nuo tėvų, kai ši gaudavo progą pasilikti kur nors nakčiai su savomylimuoju, dalijosi su jais konspektais, kai jie praleisdavo paskaitasužsidarę kieno nors tuščiame bute ar tiesiog vaikštinėdami po miestą.Busimieji sutuoktiniai visą laiką stebėjosi, kad tokia gražuolė kaip Pa-škova neturi jokio kavalieriaus. Bet Ina, iš visko sprendžiant, dėl tonesijaudino ir nekompleksavo. Ir tik maždaug penktame kurse, kai ji

kelioms dienoms buvo pradingusi, o paskui sakė, kad darėsi abortą, jiesuprato, jog kažkokį seksualinį gyvenimą jų draugė vis dėlto gyveno. Irdar kartą nusistebėjo, kokia ji slapukė.

—Jūs neįtarėte, su kuo ji susitikinėjo? —paklausė Tatjana.—Na... Jtarėme, žinoma, bet tikrai nežinojome, o Ina taip ir ne

prasitarė. Tiesą sakant, mums nelabai ir rūpėjo.

—Kodėl Inai reikėjo jus „dengti“, kaip jūs patys sakėte, nuo tėvų?—O, tai Montekiai ir Kapulečiai medicinos pasaulyje! Mes su

Volodia iš medikų šeimos, mūsų giminėj visi daktarai. O mūsų seniaibuvo baisūs priešai. Mano tėvas kadaise sukirto Volodios mamosdisertaciją, paskui tarp jų prasidėjo ilgalaikė nesantaika net su anoniminių laiškų siuntinėjimu. Nei jo, nei mano tėvai nebūtų leidę mums

tuoktis. Neva bendravom trise, jokių romantiškų santykių. Susituokę




dar visus metus nuo jų tai šlepėm. Tik tada, kai jau rengiausi gimdyti,prisipažinau.

—Ir kaip —jie jums atleido? —pasidomėjo Obrazcova.—Kurgi, lauk —jie tau atleis! —piktai atsakė liudininkė. —Ži

note, kaip būna: konfliktas taip ilgai tęsiasi, kad galiausiai pavirstasavaimine vertybe ir pradeda egzistuoti pats sau, nepriklausomai nuopriešiškų pusių. Jis egzistuoja, ir jie nuo jo jau priklausomi, visas jųelgesys ir gyvenimas. Mus tiesiog išvijo. Nors ką gali žinoti, gal jie irbuvo teisūs. Mūsų santuoka vis tiek iširo.

Tatjana suprato, kaip viskas išėjo. Labai paprastai. Trys jaunižmonės, dvi merginos ir vaikinas, susipažino per stojamuosius egzaminus. Paskui tarp vaikino ir vienos merginos užsimezgė romanas,bet nenorėdami papiktintų tėvų jie vis tiek leidžia laiką trise. Iš tikrųjų dviem įsimylėjėliams rūpi tik jie patys, draugė buvus nebuvus,

bet jie prisidengia ja kaip širma ir visur tampo kartu su savimi. Iš visako sprendžiant, Ina irgi ant jų nepyko, nes jie jai taip pat buvo reikalingi grynai nominaliai, tiesiog kad nesijaustų absoliučiai vieniša. Jievieninteliai iš viso kurso nesijuokė iš jos ir jos pomėgio magijai, ir netodėl, kad jai pritarė, o todėl, kad buvo Inai visiškai abejingi. Koks,tiesą sakant, skirtumas, ar šilkinė toji širma, ar kartoninė, svarbu, kad

atliktų savo paskirtį ir slėptų nuo pašalinių akių. Šiuo atveju —nuotėvų. Tačiau ir Inai buvo verta gyventi šalia jų. Niekas nežiūrėjo į jąkaip į raupsuotąją, ji priklausė klanui, tegul mažyčiam, vos trijų žmonių, bet klanui. Ta prasme ji buvo kaip visi ir galėjo nesijausti atstumtąja. Šalia savęs turėjo kaip ir draugus, ir tie draugai iš jos nesijuokė.O po instituto Ina tapo nereikalinga, slaptiems sutuoktiniams vis tiek

teko legalizuotis. Todėl suprantama, kodėl jie nepasidomėjo, nuo ko,tiesą sakant, penktame kurse Ina pastojo ir turėjo darytis abortą. Na,pasidarė ir pasidarė, didelio čia daikto.

—Ir vis dėlto, kas, jūsų nuomone, buvo Paškovos mylimasisinstituto laikais?

—Tikrai nežinau, tai yra nežinau, kas jis toks ir kuo jis vardu.

Jis buvo ne mūsiškis, ne iš instituto. Kai mes gavome diplomus, Ina




pasakė, kad nori kai kam savo diplomą parodyti. Ir pridūrė: „Aš darir internatūrą pas jį baigsiu, tegul žino“ Na, mes su Volodia tada nusprendėme, kad ji susitikinėjo su kažkokiu gydytoju, kuris suabejojo

jos gabumais, ir todėl jie susipyko.—Beje, o kokie iš tikrųjų buvo Paškovos gabumai? —pasidomė

jo Tatjana.—Normalūs, —patraukė pečiais liudininkė. —Ina buvo stropi,

mokėsi iš tikrųjų, ne taip, kaip mes su Volodia. Mes daugiau vienas

kitu domėjomės, o Ina —medicina. Net keista, kad ji netapo praktikuojančia gydytoja. Mes tai tiek to, čia viskas aišku —be kalbų nusekėme tėvų pėdomis, nors neturėjome medicinai jokio potraukio,todėl ir metėm ją pirmai progai pasitaikius. Aš baigiau buhalteriųkursus ir dabar dirbu firmoje. Volodia irgi greitai iš medicinos pasitraukė, nors ir ne taip toli kaip aš —jis pasidavė medicinos pramonėn

ir gamina visokią įrangą. Bet Ina... Ji mediciną mylėjo ir turėjo taptilabai gera gydytoja.

Praėjo dar viena diena, ir Tatjana Obrazcova gavo informaciją,kur ir kada Ina Paškova atliko internatūrą, taip pat tuometinį medicinos personalo klinikoje vardų ir pavardžių sąrašą. Ir pirma jai į akiskritusi pavardė buvo medicinos mokslų daktaras B. M. Gotovčicas.

VIII skyrius

Valstybės dūmos deputatės Julijos Nikolajevnos Gotovčic žmogžudystė apaugo naujomis detalėmis. Kadangi bylą kontroliavo Vidaus

reikalų ministerijos ir prokuratūros vadovybė, kaip įprasta buvo sudaryta operatyvinė tyrimo brigada, ir pulkininkas Gordejevas bent kieklengviau atsikvėpė. Dabar iš jo skyriaus Julijos Gotovčic žmogžudysteoficialiai rūpinosi tik majoras Korotkovas ir kapitonas Lesnikovas.Todėl Anastasijos be ypatingo reikalo buvo galima netrukdyti.

Nusikaltimo tyrimo ataskaitas išklausydavo kasdien, todėl tingi

niauti nebuvo jokių galimybių. Duomenys buvo renkami intensyviai,






nis nei pirmasis. Aišku, kaip žinau, nukentėjusioji nedirbo laikraštyje,bet juk ji galėjo perduoti medžiagą kitam žurnalistui, ir suinteresuotiasmenys galėjo pasirūpinti, kad per daug informuotų žmonių ratasnesiplėstų. Beje, taip galima paaiškinti ir nesuprantamą vagystę. Galieškojo būtent tos medžiagos, o neradę nužudė pačią Juliją.

—Kad nebuvo ko ieškoti, Borisai Vitaljevičiau, —neišlaikė Igoris Lesnikovas, —juk popieriai ne seife buvo, tiesiog gulėjo bendrojekrūvoje sekcijinėje spintoje. Tai kodėl jų nepaėmė?

—Paaiškinsiu, jei pats nesupranti. Šeimininkė grįžta namo,randa išlaužtas duris ir supranta, kad namuose pabuvojo vagys. Jiperžiūri visą savo ūkį ir lengvai aptinka, kas dingo. Ir tuoj pat praneša milicijai. Toliau viskas paprasta kaip naujametėje eglutėje vaikųdarželyje. O jeigu įsitikini, kad medžiaga iš tikrųjų yra, bet palieki jąvietoje ir skubiai pašalini per daug smalsią Gotovčic, tai milicija, šiuo

atveju tu Lesnikovai ir aš, atstovaujantis prokuratūrai, ilgai suks galvą,kas gi nužudė mūsų Juliją Nikolajevną. Tu pasižiūrėk įdėmiau, kas taiper medžiaga. Joje nėra nieko, kuo remiantis galima būtų kelti baudžiamąją bylą. Supratai? Nie-ko! Tik bendri žodžiai, kaltinamos formuluotės, aukštos frazės su užuominomis į artimus Kremliui šaltiniusir daugiau nieko. Skaitytoją tos frazės nuperka, nes jis tiki spausdintu

žodžiu, ir ta prasme suinteresuotam asmeniui tokia publikacija pavojinga, jis negali leisti, kad skandalas suteptų jo sąžiningą reputaciją.Jis skandalo nenori. O baudžiamąja byla čia net nekvepia. Nėra jokiųįrodymų. Be to, kiek mes tokių juodraščių radom? Tataigi. Ir dabar visai rimtai įtariam kiekvieną, tuose juodraščiuose minimą. Kiek tokiųasmenų turim?

—Keturis, —atsiduso Lesnikovas.—Tataigi, —pakartojo Gmyria pamokomu tonu. —Nusikaltėlisbuvo ne kvailas. Štai ką aš tau dar pasakysiu: nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad buto durys buvo laužiamos demonstratyviai. Be abejo, durisbuvo galima atrakinti parinkus raktą, bet vagys jas grubiai išlaužė.Žinai kodėl?

Gmyria nelaukė, kad operatyvininkas jam atsakytų, tiesiog to




kia buvo jo dėstymo maniera. Retorinius klausimus jis vartojo kaipdidaktinę priemonę, kurią dažnai taikė aiškindamas savo vaikams jųmokyklines užduotis.

—Todėl, kad šeimininkai aiškiai suprastų, jog namuose kažkasbuvęs. Jie jau tada planavo Juliją Gotovčic nužudyti ir puikiai suprato,kad mes mėginsim susieti nužudymą ir bandymą apiplėšti. Jei mesneturėsime duomenų apie bandymą apiplėšti, vertinsime Gotovčicžmogžudystę visų pirma kaip deputatės, o paskui jau —kaip žurnalistės. O kai žinosim, kad buvo įsilaužta ir nieko nepavogta, mumsprotas susijauks, mes manysim, kad plėšikai ieškojo materialinių vertybių, klausinėsim nužudytosios vyrą apie jos brangenybes ir panašiai.Tai yra nusikaltėliai iš anksto rūpinosi mūsų tyrimą pasukti brangiųdaiktų vagystės pusėn.

—Tai kodėl jie tada nieko neišsinešė? —sutriko Igoris. —Viskas

buvo aiškiai matomose vietose, tik imk ir neškis. Jei sutuoktiniai Go-tovčicai būtų ko nors pasigedę, viskas būtų kur kas įtikinamiau.

—Jaunas tu dar, —sunkiai atsiduso Gmyria. —Vaikų turi?—Turiu, mergaitę.—Didelė?—Mažytė dar visai. Dvejų su puse metukų.

—Štai, kai ji trupučiuką paaugs ir išmoks tėtį su mama apgaudinėti, tada suprasi. Tai tik pasakos, kad vaikai nemoka meluoti. Meluoti nemoka tik ypač protingi vaikai, nes stengiasi galvoti taip, kaip suaugusieji. O normalus vaikas taip meluoja, kad tau net į galvą neateina

juo nepatikėti. Jo meluose nėra mūsų su tavimi suaugusiųjų logikos,ir mes jo niekada nesuprasim. O dėl vagių, kurie įsibrovė į deputatės

butą, tai jie mąsto vienu žingsniu į priekį, palyginti su mumis. Realivagystė ir šeimininkės žmogžudystė po to —primityvas. O štai, kailyg ir nieko neišnešė, o paskui nužudė deputatę, iš kurios rankinuko išpirmo žvilgsnio irgi niekas nedingo, tai mes su tavimi kaip pasamdytipuolam šukuoti parlamentą ir žurnalistų bendruomenę, ir tik paskui,po keleto savaičių, o gal ir mėnesių, mums į galvas ateina geniali min

tis, kad įsilaužimas į butą ir žmogžudystė galbūt kažkaip tarpusavy




susiję. Ir mes taip didžiuojamės tuo spėjimu, mes taip džiaugiamės,

kad esame tokie protingi ir įžvalgūs, kad visom keturiom puolam ieškoti įsilaužėlių plėšikų, pradedam įtarinėti nužudytosios vyrą, kad jisnuslėpė nuo visuomenės pinigus ir kitas vertybes, ir tiesiog neriamėsiš kailio, tikrindami tą versiją. Mes tą versiją mėgstam, mes ją puo-selėjam ir tobulinam, nes ji aplankė mus kaip nušvitimas, pasirodėpo ilgų vargų ir bereikalingų bei bevaisių paieškų kitomis kryptimis.Mes užsispiriame ir nė žingsnio iš savo kelio nesitraukiam. O laikas,beje, eina... Ne, Igorėli, tas, kuris suplanavo tą kombinaciją, velniškaigudrus ir puikiai žino mūsų psichologiją. Gali būti, kad jis pats seklysarba tardytojas, bent jau buvęs. Jis viską puikiai apskaičiavo. Jis pagalvojo net apie tai, kad mes įsikabinsime į apiplėšimo versiją bent jautam, kad žmogžudystės nelaikytų politine ir tyrimas nebūtų griežtaikontroliuojamas. Juo ilgiau aš apie tai galvoju, juo labiau įsitikinu, kadkombinaciją sugalvojo kažkas iš mūsiškių.

Gmyria kurį laiką patylėjo, tarsi mąstydamas apie tai, ką patsneseniai pasakė, paskui, lyg tas savo mintis patvirtindamas, linktelėjogalva.

—Vadinasi, taip, Igorėli. Tą ketvertą, kurį mes išsiaiškinome išGotovčic juodraščių, pradėk ryškinti. Visko pats nedaryk, ačiū Dievui,

brigadoje yra vaikinų iš Regioninės kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos, ir iš tikrųjų tai jų duona. Korotkovui perduok, kadlindėtų Valstybės dūmoje ir išsiaiškintų, kas bandė Gotovčic papirktiir jai grasino. Tegul bent užuodžia, kuria kryptimi ieškoti, o paskui jaumes mesim ten dideles pajėgas. O apie vagystę; tiksliau, apie bandymąapvogti, užmiršk. Tarsi jo visai ir nebuvę. Supratai? Neleisk nusikal

tėliams valdyti tavo minčių. Jie mums tą įsilaužimą perša tiesiog perakis. Nepasiduok.—Negaliu, Borisai Vitaljevičiau. Aš juk po įsilaužimo ten buvau

ir mačiau, koks išsigandęs buvo buto šeimininkas. Tai ne be priežasties. Kažkas ten ne taip.

—O aš tau sakau, užmiršk! —pakėlė balsą Gmyria ir trinktelėjo

kumščiu į stalą. —Visa tai spektaklis idiotams. Šeimininkas buvo iš




sigandęs? Pasižiūrėčiau aš į tave, jei parėjęs namo pamatytum išlaužtąspyną. Matyt, milicijos mokykloje tu prastai mokeisi psichologijos,nes visur bandai pamatyti logiškai pagrįstus piktus kėslus. O juk žmonės dar ir emocijas išgyvena, kurios kyla dėl įvairiausių priežasčių, ir

jos būna tokios stiprios, kad žmogus tiesiog nesugeba su jomis susidoroti. Aš daug kartų tai esu matęs: sėdi žmogus visas pabalęs, rankosdreba, lūpos virpa, akys į šalis laksto, žvilgsnis pamišęs, pats iš baimėsmikčioja, o kas paaiškėja? Paaiškėja, kad jam už nugaros garsiai suskambo telefonas. Matai, kabinete buvo du telefonai, vieną jis matė, okito ne, ir kai nežinia iš kur pasigirdo garsus skambutis, žmogus išsigando. Tokia jau to žmogaus ypatybė —jis smarkių garsų nepakenčia.Tokia jau keista jo nervų sistema. Iš pradžių aš susimaudavau per taikaip pirmokas. Matau, kad tardomasis nei iš šio, nei iš to išsigando irdešimt minučių negali atsigauti. Bandau atsiminti tą lemtingą žodį,

kuris jį taip sujaudino, ir iš vienos pusės prie jo bandau prieiti, ir iškitos, ir kone apie vaikystės prisiminimus pradedu su juo kalbėti. Bandau jį, vadinasi, pagauti pagal visas mokslines taisykles. Rezgu jampsichologines pinkles. Bandau pagauti meluojant. Kelias valandas visam tam sugaištu, o paskui paaiškėja —telefonas. Tik telefonas. O aš

jau įsisvajojęs, kaip tas žmogus iš mano kabineto išeis su antrankiais,

kaip aš jį vienu mostu iš paprasto liudininko pagrindiniu įtariamuojupaversiu. Ir špygą. O viskas per tai, kad užmiršau psichologiją ir fiziologiją. Taigi, kartoju tau, Igori, užmiršk vagystę. Išmesk ją velniop išsavo dailios galvelės ir imkis tų, kurie turėjo realų pagrindą išsigąstiGotovčic namuose rastų duomenų paviešinimo.

Vakarop atsidūręs Petrovkoje Igoris Lesnikovas koridoriuje su

tiko Nastią, kuri ėjo iš tualeto su vandens grafinu vienoje rankoje irdviem išplautais, droviai varvančiais puodeliais —kitoje.

—Asia, tu esi kada nors su Gmyria dirbusi? —staigiai apsisukęsir eidamas greta jos, paklausė jis.

—Esu.—Ir koks jis? Normalus?

—Dar ir kaip. Tik jis labai rūpinasi savo vaikais ir pirmai progai






—Gmyria neapklausė Gotovčico iškart, kai buvo rastas jo žmonos lavonas. Prisimeni, mes su tavimi net nusistebėjom, kai pirmąkartą buvom pas Borisą Michailovičių?

—Prisimenu. Tai kas?—Jei jis toks sumanus ir patyręs, kaip jis galėjo šitaip pasielgti?

Tai juk neprofesionalumo viršūnė: neapklausti nužudytosios vyro.Kodėl jis taip pasielgė? Kodėl paleido Gotovčicą namo?

—Nežinau. Gal turėjo kokių nors skubių reikalų. O gal jis neturėjo pagrindo jį įtarti, ir Gmyria tiesiog humaniškai pasielgė, netąsydamas žmogaus, kuris ką tik atpažino savo žmonos lavoną. Aš tavęsnesuprantu, Igori. Tave kažkas kamuoja?

—Taip.Jis staigiai pasisuko į Nastią.—Taip. Man nepatinka Gmyria. Ir man nepatinka, kaip jis vykdo

tyrimą. Jis bando mus nukreipti nuo teisingos versijos ir pasakoja kažkokias vaikiškas pasakaites. Jis nori, kad mes nesiaiškintume vagystės.Jis dėsto man kažkokias nesąmones apie nepaprastą nusikaltėlių gudrumą, neva tie iš anksto numatė mūsų minčių eigą ir bando mumismanipuliuoti. Aš juo netikiu.

Nastia krūptelėjo. Kaip viskas pažįstama! Ir jai teko tai patirti, kai

suprasdavo, kad šalia svetimas, kuris nori sutrukdyti, išmušti iš vėžių,pakenkti. Bet jai būdavo ir sunkiau, nei dabar Igoriui, nes visada taibūdavo kažkas iš savųjų, artimų. Kažkas iš skyriaus, su kuo kasdiengeri kavą, apie kažką šnekiesi, prašai menkų paslaugų, kuriam negailipaskutinės tabletės nuo galvos skausmo ir paskutinės cigaretės iš pakelio. O Gmyria... Ką gi, Gmyria dirba prokuratūroje, ir nei ji, nei Igo

ris neturi su juo jokių asmeninių santykių. Žinoma, tai bjauru. Tačiaubent jau neskaudu. Neduokdie Igoriui patirti tokį skausmą, kaip šiąžiemą teko Nastiai.

—Tu prisimeni Platonovo bylą prieš dvejus metus? —staiga paklausė Lesnikovas.

—Kaipgi, tai nepamirštama.

—Man jo draugas iš karto patiko. Kažkaip juo patikėjau. Jis toks




rimtas buvo, geranoriškas ir puikus profesionalas. O paaiškėjo, kad išdavikas. Ir aš kaip kvailys dabar guodžiuosi mintimi, kad jeigu Gmyriaiš karto man nepatiko, tai galbūt aš klystu.

—Igori, tokiais atvejais patarėjai nepadeda. Tu arba žmogumitiki, arba ne, štai ir viskas. Tai tavo paties intuicijos reikalas, nesvarbu,kas ir ką kalbėtų —nieko neklausyk. Tik savęs. Būsi teisus —šaunuolis, suklysi —pats kaltas. Ar rengiesi apie tai pasikalbėti su Bandele?

—Aš?

Lesnikovas taip nustebo, kad Nastia nejučia nusišypsojo.—Ką tu! Aš ir tau tik todėl pasakiau, kad tu irgi dirbai su Gotov-

čicu. Maniau, kad gali ką nors paaiškinti.—Galiu tau pasakyti tik viena —Gotovčicas meluoja. Aš dar

gerai nežinau ką, bet kažkokį melą jis mums bandė įpiršti. Bandelėleido man tame pasikapstyti, bet kol kas —jokių rezultatų. Jei ką nors

sumąstysiu, tau pasakysiu.—O dėl įsilaužimo? Tu irgi manai, kad jis su Julijos žmogžudyste

nesusijęs?Nastia alkūnėmis įsirėmė į stalą ir apsikabino rankomis galvą.

Kodėl tokie įprasti ir paprasti žodžiai dabar jai tokie nepaprastai sudėtingi? Reikia pasakyti: „Taip, aš irgi taip manau“arba „Ne, aš taip

nemanau.“O ji nieko nemano, ji niekuo nėra tikra, nes visas pasaulispastaraisiais mėnesiais pasidarė kažkoks nerealus, netikras, neteisingas. Ji dabar nuolat abejoja, abejoja viskuo, net ir paprasčiausiaisdalykais, ir ji visiškai neteko sugebėjimo priimti sprendimą. Pavirtobevale ameba, bukai vykdančia įsakymus, atliekančia minimaliai reikalingus veiksmus, neturinčia savo nuomonės ir svajojančia tik apie

viena —likti vienumoje ir tyloje. Turbūt ji serga. Jai reikia gydytis, one vaidinti didžią seklę. Irgi man, mis Marpl jaunystėje.

—Aš nežinau, Igori, —iš lėto ištarė ji. —Aš nieko tikrai nežinau.Gal Gmyria ir teisus, o tu klysti ir be reikalo jį įtarinėji. Gal teisus tu, oGmyria —išdavikas. Visko gali būti. Negali atmesti nė vienos galimybės.

—Taip, Kamenskaja, —nusivylė Igoris, —be reikalo iš tavęs

tikėjausi. Netinki tu būti patarėja įtartinose situacijose.




—Vadinasi, netinku. Tu jau atleisk, kad tave nuvyliau.—Ir tu atleisk, kad atėmiau iš tavęs daug brangaus laiko, —šyp

telėjo jis.Jo balse jai pasigirdo sarkazmo gaidelės, bet ji neturėjo nei jėgų,

nei noro aiškintis. Neseniai Bandelė pastebėjo, kad ji praskydo, pradėjo prasčiau dirbti. O šiandien ir Lesnikovas tai pamatė. Bet juk jistengiasi! Ji iš visų jėgų stengiasi gerai atlikti savo darbą, bet jai niekoneišeina. Dingo azartas, atbuko jautrumas, prapuolė susidomėjimas.Vienintelis dalykas, kuris dar liko —tai besąlygiška ištikimybė reikalui. Bet vien su ištikimybe toli nenuvažiuosi, net pats galingiausiasvariklis neužsives, jei nebus kibirkšties. O kibirkšties kaip tik ir nėra.

Ji išėjo pro vartus ir nužingsniavo Petrovka metro link. Ir išgirdo

visai šalia pažįstamą balsą:—Teta Nastia!Atsisukusi Nastia pamatė neaukštą dailų vaikinuką milicijos

uniforma. Trumpa striukelė, aptempusi raumeningus pečius, buvoaiškiai visu numeriu mažesnė.

—Sveikas, —atsakė ji nustebusi. —Kokie vėjai tave čia atpūtė?

—O aš pas jus.—Ką tu sakai? Reikalai?Pirmą akimirką ji išsigando, kad kažkas atsitiko generolui Zatoč-

nui, vaikinuko tėvui, bet Maksimas linksmai šypsojosi.—Tėvas prašė jus surasti. Dieną jis jums neprisiskambino, o da

bar jau jis lėktuve. Atskris vėlai vakare, ir jam bus nesmagu skambinti.

—Ir ko tavo tėvas norėjo?—Kaip visada skiria jums pasimatymą anksti ryte, Izmailovo

parke.—Ir daugiau nieko? —įtariai paklausė Nastia. —Rytoj juk ne

sekmadienis, o tik ketvirtadienis.—Nežinau, teta Nastia, —patraukė pečiais Maksimas. —Jis

prašė jums perduoti, aš perduodu.




—Tu galėjai man į namus paskambinti, —pasakė ji. —Rizikingabuvo manęs čia laukti, aš galėjau būti visai kitoje vietoje. Juk žinaimilicininkų gyvenimą.

Maksimas nerūpestingai numojo ranka.—Neturėjau kitos išeities. Tėvas man jūsų numerį padiktavo te

lefonu, o aš neturėjau po ranka rašiklio, aš buvau tikras, kad įsiminsiu,o kai vėliau bandžiau užsirašyti, paaiškėjo, kad pamiršau.

Rytiniai pasivaikščiojimai Izmailovo parke generolui Zatočnuibuvo privalomi, jei tik jis nebūdavo išvažiavęs iš Maskvos. Ir štai jaudveji metai Nastia nuolat palaikydavo jam kompaniją šioje ritualinėjepromenadoje. Niekas, taip pat ir pati Nastia, negalėtų teisingai apsakyti jos ypač keistų santykių su tuo žmogumi. Ne meilė (apie tai netneverta kalbėti), ne draugystė (kokia gali būti draugystė tarp generolo,vidaus reikalų ministerijos valdybos viršininko, ir eilinio operatyvi

ninko iš Petrovkos, turinčio tik majoro laipsnį, be to, dar moters), nedalykinis bendradarbiavimas (nors tai ir pasitaikydavo, bet tik epizodiškai). Tai kas tada? Atsakymo niekas nežinojo. Matyt, jo nežinojoir pats Ivanas Aleksėj evičius Zatočnas. Apie tai buvo labai įvairiųnuomonių, bet jos visos buvo tolokai nuo tiesos. Generolo sūnusMaksimas, pavyzdžiui, manė, kad tėtis mergina Nastią ir greičiausiai

kada nors ją ves. Tai, kad teta Nastia ištekėjusi, jo visiškai nejaudinoir jam nieko nereiškė. Nastios vyras Aleksejus manė, kad tai eilinėNastios keistenybė, bet kadangi keistų charakterio bruožų jai ir taipnestigo, tai vienu daugiau ar vienu mažiau —jokio vaidmens nevaidino. Čistiakovas gerai savo Nastią pažinojo ir jos įsimylėjimo požymiusatpažindavo akimirksniu. Kadangi tokių jos santykiuose su Zatočnu

nesimatė, Čistiakovas ir nesijaudino, laikydamas, kad Anastasija jaudidelė ir pati žino, ką daryti. Jei ji nori su generolu pasivaikščioti poparką —tegul pasivaikšto, tai tik į sveikatą. Kai kurie rūpestingieji kolegos iš Petrovkos ir iš ministerijos buvo tvirtai įsitikinę, kad Zatočnasmiega su Kamenskaja ir už tai daro jai karjerą, tačiau į klausimą, kaiptai pasireiškia, atsakyti būtų nepaprastai sunku. Majore Kamenskaja

dirbo kur dirbusi, jokio paaukštinimo negavo ir iki šiol nešiojo majo-




rėš antpečius, nors ištarnautas laikas jau leido jai būti papulkininke.Tačiau ji ėjo majorės pareigas, ir suteikti eilinį milicijos papulkininkėslaipsnį jai buvo galima tik didelės išimties tvarka. Tai jai nedarė nettokios išimties!

Tačiau kas gi galėjo atsitikti generolui, jei jis, būdamas toli nuoMaskvos, prašė sūnaus skubiai surasti Nastią ir pakviesti ją į susitikimą ankstų paprastos dienos rytą? Per dvejus jų pažinties metus todar nebuvo nė karto atsitikę. Nastia taip įsigilino į įvairias spėliones,ką tai turėtų reikšti, kad nepastebėjo, kaip pasiekė namus. Ir tik priepat durų prisiminė, kad šiandien Lioša jau turėtų pasirodyti namie.Savaitė praėjo, konferencija pasibaigė. Nejau vėl viskas iš pradžių?Kasdien tas pats klausimas: „Kas atsitiko, kol aš buvau Amerikoje?“Ir

jos kasdienės pastangos susikaupti ir išsipasakoti. Ir visą laiką gilėjantipraraja tarp jų...

Ji pasuko raktą spynoje, stumtelėjo duris ir nustebusi apmirėtarpduryje. Viduje buvo tamsu ir tylu. Miega? Nastia ant pirštų galųperėjo prieškambarį ir įžengė į kambarį. Tuščia. Bet daiktai išdėstytine taip, kaip ji iš ryto paliko. Vadinasi, Aleksejus buvo atvažiavęs. Taikur jis dingo? Nors ji be reikalo jaudinasi, Aleksejus pareigingas žmogus, ir jei jis išėjo ilgiau nei penkioms minutėms, tai būtinai paliko

raštelį. Tuoj ji nusirengs, ras raštelį ir viską sužinos.Raštelis iš tikrųjų gulėjo virtuvėje ant stalo. Jį perskaičiusi, Nastia

be jėgų susmuko ant taburetės ir tyliai pravirko. Štai ir viskas. Ji savoneurotiniais žaidimais prisižaidę. Raštelyje savo smulkiu neįskaitomuraštu Čistiakovas rašė: „Negaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi mano draugijoje. Matyt, tau reikia nuo manęs pailsėti. Būsiu pas tėvus. Kai no

rėsi, kad grįžčiau —paskambink. Niekada nekėliau tau sąlygų, todėltiesiog prašau: kol nerasi savyje jėgų su manimi kalbėtis, neskambink.Jei aš atvažiuosiu ir vėl neišgirsiu aiškių atsakymų į savo klausimus,man teks galvoti apie blogiausia. Tikiuosi, tu to nesieki. Bučiuoju.“

Ji Liošą nuskriaudė, ir jis ją metė. Na, žinoma, nemetė, nereikiaperdėti, tiesiog pasitraukė kelis žingsnius į šalį iki geresnių laikų, bet

taip ji gali kalbėti bet kam kitam, o sau reikia sakyti tiesą. Jis neištvėrė




jos tylėjimo, blogos nuotaikos, o ji nenorėjo bent kažką doro atsakytiį jo rūpestį ir nerimą. Jis pasakė: „Su tokia, kokia tu tapai, aš gyventinenoriu. Jei tu pasikeisi, aš grįšiu.“Kaip tai nemetė? Žinoma, metė. Irpateikė sąlygą, kurios neišpildžiusi jo nesusigrąžins.

Ją ėmė purtyti drebulys. Prieškambaryje Nastia susirado šiltąsusagstomą megztinį, greitai į jį susisupo, bet tai nepadėjo. Drebulysvis stiprėjo, ir po kurio laiko ją taip purtė, kad jau negalėjo nulaikytipuodelio su kava. „Reikia išgerti“, —pagalvojo ji, atsidariusi virtuvėsspintelę ir žvalgydamasi alkoholio. Lentynoje buvo vos nugertas butelis konjako ir pusė butelio airiško slyvų likerio. Likerį nupirko LiošaŠeremetjevo neapmokestinamų prekių parduotuvėje, o iš kur atsiradokonjakas, kad ir kaip stengėsi, Nastia neprisiminė. Kažkas atnešė, antraip iš kur jis būtų atsiradęs? Nei ji, nei Čistiakovas konjako nemėgoir nepirkdavo. Lioša mėgo gerus sausuosius vynus, o Nastia teikė pir

menybę martiniui „Bianco“ arba džinui su tonikų.Pasiėmusi iš spintelės konjako butelį, ji prisipylė beveik pilną

stiklinę ir nurijo tris didelius gurkšnius. Gerklę iš karto nudegino, išakių pasipylė ašaros. Nastia to gėrimo negalėjo pakęsti, nesuprato joskonio, nekentė net jo kvapo, bet dabar jį gėrė kaip vaistus. Žinoma,šlykštu, bet vaistai ir neturi teikti malonumo, jie turi padėti.

Ir jie padėjo. Tiesa, tik iš dalies, bet vis dėlto... Drebulys praėjo,rankos sušilo ir nedrebėjo. O štai širdies skausmas nepraėjo, atvirkščiai —dabar jis atrodė Nastiai dar didesnis. Ką gi ji padarė! Kaip galėjoleisti, kad Lioša iki to prieitų! Lioša ištikimas, atsidavęs, pažįstantis jądvidešimt dvejus metus, mokantis suprasti, kad ir kas atsitiktų, ir jaiatleisti, kad ir ką ji padarytų. Kaip piktybiškai ji naudojosi jo kantrybe

ir meile, jei jis neišlaikė ir išėjo!„Okas, tiesą sakant, dedasi? —paklausė ji savęs. —Kodėl, nakodėl gi aš neturiu jėgų su juo pasikalbėti? Ką tokio ypatingo padariau?Pavogiau? Ne. Užmušiau? Irgi ne. Apgavau kažką, išdaviau? Ir taip, irne... Būtent tai ir yra sudėtingiausia. Aš negaliu suprasti, ką padariau.Ir kol pati to nesuprasiu, negalėsiu ir Liošai paaiškinti, {domu kodėl?

Kiek kartų yra buvę, kad specialiai pasakojau jam tai, ko negaliu pati iš




siaiškinti, ir jis visada man padėdavo. Jis visai kitaip į viską žiūri, ir kar

tais tai būna labai į naudą. Tai kodėl gi negaliu pasidalyti su juo tuo, kopati neišsiaiškinu? Nežinau ką atsakyti. Tik gerai žinau, kad negaliu.“Nastia dar ilgai sėdėjo virtuvėje, neturėdama jėgų atsikelti, nu

eiti į kambarį, pasikloti lovos ir atsigulti. Galvoje tvinksėjo tik vienamintis: ji įskaudino Aleksejų, ir jis išėjo. Ji dėl visko kalta, jai išvis nereikėjo tekėti nei už Liošos, nei už ko nors kito, ji nepritaikyta gyventikartu su kitu žmogumi. Ji —vienišė, jai niekas nereikalingas. Visiškainiekas. Turbūt tai kažkoks psichikos defektas. Ji —moralinė išgama.Ji įskaudino Liošą ir jis išėjo.

Apie pusę trečios nakties ji pagaliau nušliaužė iki sofos, krito ant jos nepasiklojusi ir nenusirengusi. Apsiklojo šiltu languotu pledu, įsikniaubė veidu į pagalvę ir vėl pravirko.

Pusę šeštos ryto ji sunkiai praplėšė akis ir nušliaužė po dušu. Eitisusitikti su Zatočnu nesinorėjo mirtinai, bet teks. Nastia negalėjo jamatsakyti. Ji išgėrė vieną paskui kitą du puodelius kavos, bet skonio ne-pajautė. Prisipylė iš šaldytuve buvusio pakelio pusę stiklinės apelsinųsulčių ir vienu mauku išgėrė, bet sultys pasirodė beskonės ir šiltos, nors

to ir negalėjo būti: pakelis stovėjo šaldytuve mažiausiai jau trys dienos.Lygiai septintą Nastia išlipo iš metro traukinio „Izmailovskaja“

stotyje, nesusigaudydama, ką ji čia daro ir kodėl vakar nepasakė Mak-simui, kad negali susitikti su Zatočnu. Miegotų dabar sau ir miegotų.Generolą ji pamatė iš toli, jis kaip paprastai vilkėjo lengvą sportinįkostiumą, lieknas, grakštus ir artinosi prie jos lengvais spyruokliuo

jančiais žingsniais.—Labas rytas, —linksmai pasisveikino jis. —Prašau man atleis

ti, kad sutrukdžiau nepatogiu laiku, bet sekmadienį manęs Maskvojenebus, aš šįvakar vėl išskrendu.

—Nieko, —niūriai atsakė Nastia, —sveika pasivaikščioti. Bent jau taip sako mano vyras.

—O kodėl toks gedulingas balsas? Nemalonumai?




Nemalonumai. „Lyg jis nežinotų, —su apmaudu pagalvojo Nas-tia. —Pats juk mane įkišo, o dabar stebisi. Viešpatie, turėčiau jo nekęsti, o aš paklusniai bėgu pas jį į parką, vos jam sušvilpus. Jis juk viskąžinojo, jis negalėjo nesuprasti, kaip aš jausiuosi, bet tylėjo ir leido manpačiai kepurnėtis tame košmare. O paskui dar atėjo ir pareiškė, kadtylėjo specialiai, nes tokio lygio reikaluose svarbiausia —tikslingumas, o ne kažkoks humaniškumas. Tikslingumas reikalavo, kad ašprieičiau visiškos nevilties ribą. O dabar vieniša bei išdidi renku tos

operacijos vaisius. Tačiau aš jam to nepriminsiu ir nesiskųsiu. Kartą jau bandžiau pasiskųsti ir paprašyti pagalbos ir gavau gerą pamoką.Majoras neturi skųstis generolui. Tai nepadoru. Bet baisiausia, kad aškažkodėl negaliu ant jo pykti.“

O balsiai pasakė:—Neišsimiegojau. Nekreipkite dėmesio.

—Gerai, tada einam prie reikalo. Jūs turbūt jau žinote, kad mūsųministerija pagaliau steigia savo informacijos analizės tarnybą. Taiskiriasi nuo to, ką visada darė štabas.

—Girdėjau, —linktelėjo Nastia. —Kažkas panašaus į strateginęžvalgybą.

—Būtent. Ir toje informacijos analizės tarnyboje numatyti net

tokie specialistai, kaip psichologai ir psichoanalitikai.—Ir apie tai aš girdėjau, bet, tiesą sakant, maniau, kad tai pokštas.—O kodėl? —pakėlė antakius generolas. —Ar jūs nepritariate

idėjai mūsų darbe naudotis tais mokslais?—Pritariu. Bet man kažkodėl atrodė, kad jai pritariu pati viena.

Bendraminčių tarp kolegų kažkaip nesutikau. Tiesa, psichologų eta

tai pas mus atsirado, ir aš tuo labai džiaugiuosi, bet tikrai žinau, kad juos naudoja anaiptol ne informacijai analizuoti. Dažniausiai jie dirba„derybininkais“, kai pagrobiami įkaitai, padeda sudaryti psichologinįnusikaltėlio portretą, konsultuoja operatyvininkus kuriant legendasįterpiamiems į nusikaltėlių grupuotes agentams. O strategijos požiūriu... Net stebėtina, kad jūs tam ryžotės.

—Ryžomės, kaip matote. Ir dabar renkame psichologus ir psi




choanalitikus informacijos analizės padaliniui. Aš girdėjau, kad jūssusijusi su deputatės Gotovčic žmogžudystės tyrimu?

—Taip, —nustebusi patvirtino Nastia. —Nelabai glaudžiai, betsusijusi. O kas čia bendra?

—Matote, Borisas Michailovičius Gotovčicas —vienas iš kandidatų.

—Rimtai?! Čia tai bent!—Tataigi. Žinoma, mes visus kandidatus pirma patikrinom, bet

jūs pati suprantate, kad sprendimas labai atsakingas. Priimtas į informacijos analizės tarnybą žmogus gali naudotis tokia svarbia informacija, kad apsirikti dėl kadrų mes negalime. Tiesiog neturime tamteisės. Be to, labai svarbu, kokia psichologo kvalifikacija, nes remiantis

jo rekomendacijomis bus vykdomos labai rimtos ir stambios operaci jos, ir jei psichologas nepakankamai kvalifikuotas, viskas gali žlugti.

Žodžiu, noriu jūsų paprašyti. Pasižiūrėkite į Gotovčicą įdėmiau ir pasitaikius galimybei įvertinkite jo profesionalumą.

—O įstatymų paisymo? —pajuokavo Nastia. —{statymų paisymo ir teisinės sąmonės lygio įvertinti nereikia?

—Anastasija, Gotovčicą tikrino tris mėnesius. Jis neįsivėlęs į jokįkriminalą, tai absoliučiai tikra. Žinote, jis turėjo nuostabią žmoną Juliją

Nikolajevną. Ar žinojote, kad ji tvarkė visus šeimos finansinius reikalus?—Ne. O tai svarbu?—Kad suprastum charakterį —taip, svarbu. Julija Nikolajevna

buvo stambaus grobstytojo duktė. Jos tėvas nusižudė kaip tik areštoišvakarėse. Ir nuo to laiko ji nutarė gyventi taip, kad jai niekada nereiktų bijoti. Aš turiu galvoje baudžiančią teisėtvarkos ranką, žinoma.

Nes šiaip jau ji buvo narsi moteris ir jokių priešų nebijojo. Bet su valdžia visada gyveno taikoje ir santarvėje. Ji tiesiog nebūtų leidusi savovyrui įsivelti į kokį nors kriminalą. Žinoma, jeigu jūs ką nors tokiosužinotumėt, tuoj pat mums praneškit, bet dabar man svarbiausia suprasti, kas tai per žmogus ir koks jis specialistas.

—Bet juk kandidatu į ministerijos darbuotojus jis pateko būtent

kaip geras specialistas. Tai kodėl jūs abejojate?




—Och, Anastasija, kartais savo naivumu jūs mane žavite, —nusijuokė generolas. —Kaip atsiranda kandidatai pareigoms? Kažkaskažką rekomenduoja, kažkas tą žmogų pažįsta arba apie jį girdėjo išdraugų. Šiuo atveju Gotovčico pavardę pasakė vienas valdybos viršininkas, kurio dukterėčia baigė pas Borisą Michailovičių reabilitacijoskursą po itin sunkaus skyrybų proceso. Dukterėčia buvo labai patenkinta gydymo rezultatais ir papasakojo apie tai dėdei, o dėdė savoruožtu perdavė tą informaciją toliau. Štai ir viskas. Tai aš galiu tikėtis

jūsų pagalbos?—Nežinau, —patraukė ji pečiais. —Nesu tikra, ar galėsiu būti

jums naudinga. Aš juk ne specialistė, kad galėčiau įvertinti jo kvalifikacijos lygį.

Zatočnas sustojo ir pasisuko į Nastią veidu. Jo geltonos tigro akysbuvo visai arti, jos spinduliavo šilumą ir švelnumą, ir nuo to žvilgsnio

jai pasidarė kažkaip neramu.—Nevaidinkite, —negarsiai tarė jis. —Jūs iki šiol negalite man

atleisti, taip? Jūs ant manęs pykstate ir, turiu prisipažinti, turite tamteisę. Na, ir ką gi mums tada daryti? Dabar jūs atsisakote man padėtitokia užmaskuota forma, rytoj jūs atsisakysite tiesiai, poryt —šiurkščiai, ir mūsų draugystei, ar kaip jūs mūsų santykius vadintumėt,

galas. Jūs man labai simpatiška, aš branginu jūsų draugystę, ir manbus skaudu, jei mes vienas kito nesuprasim. Taip, aš elgiausi su jumisšiurkščiai, netgi negailestingai, bet taip elgiausi dėl bendro reikalo. Iraš jums visa tai jau esu sakęs, nėra prasmės kartotis. Būkite kilniaširdė,pakilkite virš asmeniškumų ir pagalvokite apie tai, kad mudu turimene tiek jau daug artimų žmonių, kuriais galime visiškai ir besąlygiškai

pasitikėti. Tai ar galima juos prarasti, pasiduodant savo ambicijoms?„Jis manipuliuoja manimi kaip lėle, —pagalvojo Nastia, lyg žiūrėdama į save iš šalies. —Jis turi nepaprastą dovaną įtikinėti. Aš jukprotu suprantu, kad jis buvo neteisus, pakišęs mane tada, žiemą, irvisiškai niekuo —nė vienu žodžiu, nė vienu gestu —nepalengvinęsmano kančių. Ir vis tiek negaliu ant jo pykti. Aš noriu jam atleisti. Dar

blogiau —aš jaučiuosi jam nusikaltusi, tarsi mano nuoskauda būtų tik




tuščias bobiškas kaprizas. O galbūt taip ir yra, ir visos mano kančiostuščio kiaušinio lukšto nevertos?“

—Jūs šiandien išvykstat? —užuot atsakiusi paklausė ji.—Taip, vakare.—Ilgam?—Penkioms dienoms.—Kai grįšite, nutapysiu jums Gotovčico portretą aliejumi ant

drobės.Zatočnas nusišypsojo šiltai ir saulėtai, parodydamas dvi eiles ne

priekaištingai baltų dantų. Jo geltonos akys akimirksniu pavirto dviemaukso grynuoliukais. Niekas negalėjo atsilaikyti prieš tą garsiąją šypseną.

—Galima, aš jus pabučiuosiu? —paklausė jis tyliai.—Nereikia, —taip pat tyliai atsakė Nastia.—Kodėl?

—Kai kas gali neteisingai tai suprasti.-Kas?—Aš.—Tai nesvarbu, —nusišypsojo Ivanas Aleksejevičius. —Svar

biausia, kad aš pats teisingai tai suprasčiau. O aš suprantu teisingai,dėl to galite nesijaudinti.

Jis atsargiai sausomis lūpomis palietė pirma vieną jos skruostą,paskui kitą.—Džiaugiuosi, kad įstengėte save pergalėti. Po penkių dienų

jums paskambinsiu.Jis staigiai apsisuko ir sparčiai nužingsniavo parko vartų link,

nors paprastai lydėdavo Nastią iki metro.

IX skyrius

Kildama liftu pas Borisą Michailovičių Gotovčicą, Nastia vis darabejojo, ar teisingai elgiasi. Žinoma, Zatočno prašymą išpildyti reikia,

juolab ji pažadėjo. Tik ar tokiu būdu?




Po pašnekesio su generolu įtarimai psichoanalitikui praktiškaiišnyko. Jeigu jį tikrino kaip galimą kandidatą dirbti Vidaus reikalųministerijos informacijos analizės tarnyboje, tai būtinai jis buvo dar irsekamas. Vadinasi, pasitaikė blogi sekliai, jei Gotovčicas juos pastebė

jo. O gal jis iš tikrųjų labai pastabus žmogus, puikiai įsimenantis veidus. Taigi Borisas Michailovičius čia nebus nieko išsigalvojęs, tiesiogtaip sutapo, kad iki vagystės jį sekė Vidaus reikalų ministerijos žmonės, o po vagystės, tai yra įsilaužimo —jo žmonos nusamdyti privatūssekliai. Šitai dar reiktų patikslinti. Tegul Gotovčicas nupasakoja tuosseklius, kurių jis neatpažino tarp agentūros „Grantas“darbuotojų, oNastia paskui paprašys Zatočno sužinoti, ar tie žmonės iš ministerijossekė psichoanalitiką, ar ne.

Taip pat vargu bau tokiomis aplinkybėmis Gotovčicas galėjo būtikaltas dėl savo žmonos žmogžudystės. Viena versija kaip tik tokia ir

buvo, kad sekę Gotovčicą privatūs detektyvai pamatė žmogų, kurįsu Gotovčicu siejo nusikalstamas verslas. Todėl Julija Nikolajevna irbuvo nužudyta, kad nekištų nosies ne į savo reikalus. Tačiau Zatočnastvirtina, kad Gotovčicas nekaltas kaip kūdikėlis, ir jei taip yra, tai taversija neatlaiko jokios kritikos ir turi būti atmesta. Jokių „pavojingų“žmonių Boriso Michailovičiaus aplinkoje nėra.

Po paskutinio Nastios susitikimo su Gotovčicu praėjo tik keturios dienos, ir ji nusistebėjo, kaip jis per tą laiką sukrito. Skruostaiįdubo, paakiai pajuodo, žvilgsnis užgeso. „Viešpatie, ką su žmogumipadaro baimė, —pagalvojo ji su užuojauta. —Aš turbūt irgi ne mažiau panikuočiau, jei mane kas sektų, o aš nežinočiau kas ir kodėl. O

jis dar ir žmoną palaidojo.“

—Kas dar? —nuvargusiu balsu paklausė Gotovčicas, lydėdamasNastią į kambarį. —Turite naujų klausimų?—Taip. Bet ne dėl jūsų žmonos žmogžudystės. Borisai Michai-

lovičiau, aš atėjau pas jus kaip pas privatų asmenį. Galima? Jūs nemanysiu kad aš piktnaudžiauju savo tarnybine padėtimi?

Gotovčicas pastebimai atgijo, net akys truputį sublizgo.

—Jums reikia konsultacijos? Psichologinio nusikaltėlio portreto?




Nastia suprato, kad jis norėtų užmiršti savo išgyvenimus ir pasikalbėti apie ką nors kita, o ne apie savo žmonos mirtį.

—Konsultacijos reikia, bet ne nusikaltėliui apibūdinti. Aš norėčiau pasikalbėti apie save pačią.

—Apie jus? —nustebo jis. —Jūs nepanaši į žmogų, kuris turėtųtokių problemų. Gal alkoholis, narkotikai? Priklausomybė nuo jų?

—Ką jūs, —nusijuokė ji, —toks absurdiškas jai pasirodė jo įtarimas.

—Tai kas tada?—Aš pasistengsiu paaiškinti, nors nesu tikra, kad man pavyks.

Ir pati sunkiai suprantu. Man sunku bendrauti su žmonėmis. Negaliunet su vyru pasikalbėti, ir tai jį skaudina.

—Jums sunku formuluoti savo mintis? Trūksta žodžių?—Su žodžiais viskas gerai. Aš galiu suformuluoti ir žodžiais išsa

kyti bet kokią mintį, jeigu jūs apie tai kalbate. Bet man nesinori. Maneištinka kažkoks stuporas, suprantate? Tarsi būtų pastatytas barjeras iraš negalėčiau jo peržengti.

—Ir seniai tai prasidėjo, ar taip buvo visada?—Ne visada. Tai prasidėjo žiemą, vasarį.—Po kokių nors įvykių?

—Taip.—Jums teks apie juos man papasakoti.—Žinoma, aš suprantu. Matote, Borisai Michailovičiau, aš žinau,

jog turėčiau apie tai papasakoti vyrui, kad grąžinčiau jo pasitikėjimą,bet negaliu prisiversti. Kaip tik tai ir yra blogai. Jis mato, kad man kažkas darosi, kad aš tapau vangi ir irzli, vengiu kalbų ir bet kokio bendra

vimo, ir jis nesupranta, kas dedasi. O aš neturiu jėgų jam papasakoti.—Kodėl? Jums gėda? Tai kas nors gėdinga? Santuokinė neištikimybė?

—Ne. Tai siejasi su tarnyba. Tirdama vieną nusikaltimą, aš radau įkalčius, kurie rodė, kad su nusikaltimu susijęs vienas iš manoartimųjų. Mano patėvis, kuris mane augino ir iš tikrųjų pakeitė man

tėvą. Aš iš karto patikėjau, kad jis kaltas, ir nuo tada mano gyvenimas




virto tikru košmaru. O paskui paaiškėjo, kad įkaltis atsirado atsitiktinai, ir patėvis su nusikaltimu neturi nieko bendra. Štai ir viskas.

—Ir nuo tada jums sunku bendrauti?—Taip, kaip tik nuo tada, daugiau kaip prieš du mėnesius.—Jums sunku bendrauti su visais ar tik su tam tikrais žmonėmis?Nastia susimąstė. Klausimas jai patiko. Ir iš tikrųjų —juk ji ben

drauja su bylose figūruojančiais žmonėmis, kad ir su Gotovčicu, arba,pavyzdžiui, ji normaliai šnekėjosi su Dima Zacharovu ir su Ulanovu.Su daugeliu. O štai su kolegomis darbe buvo sunkiau. Ką jau kalbėtiapie Liošą ir tėvus. Vadinasi, bendravimas su pašaliniais jos negąsdina. Net keista, kodėl ji pati to nepastebėjo, kol psichoanalitikas nepaklausė.

—Jūs teisus, —pakėlė ji akis į Gotovčicą, —kuo artimesnis manžmogus, tuo sunkiau. O kodėl taip yra?

—Bandykim išsiaiškinti, —noriai sutiko Borisas Michailovičius.Nastia matė, kad pašnekesys teikia jam malonumą. Tokį, kokį

jaučia ji pati, kai sprendžia eilinį loginį uždavinį. Žmogus mėgsta savodarbą ir atlieka jį su malonumu, net ir tada, kai širdyje juoda. Ką gi,toks žmogus, be abejo, vertas pagarbos ir gali būti rekomenduotastam darbui, apie kurį kalbėjo Zatočnas.

Gotovčicas uždavė dar daugybę klausimų, prašė Nastios papasakoti jos santykių su motina ir patėviu įvairias smulkmenas, klausinėjoapie vyrą.

—Ką gi, Anastasija Pavlovna, —pagaliau tarė jis, —pažiūrėkim,kas išeina. Jūs papuolėte į tipiškas pinkles, į kurias patenka tūkstančiai, o gal net milijonai. Žinote patarlę: sava ašara sūri, o svetima tik

šlapia? Kai nemalonumai ištinka kitus, mes galime į tai pasižiūrėti iššalies ir rasti išeitį lengvai bei neskausmingai. O kai jie užgriūva mus,su jais nesusidorojame. Dabar, kai praėjo tiek laiko, jūs puikiai matote,kad pagrindas įtarinėti patėvį buvo ne toks jau tvirtas, tiesa? Mes su

jumis tai ką tik išsiaiškinom. Bet kažkodėl jūs iš karto patikėjote, kad jis išdavikas. Patikėjote iš karto ir neabejodama. Ir dabar jus dėl to ka

muoja gėda. Jums gėda, kad sutrikot, kad nesugebėjot visko apgalvoti




neskubėdama ir šalta galva, jūs paskubėjote padaryti išvadas ir iš karto viskuo patikėjote. Tai atsitinka visiems, sunku rasti pasaulyje žmogų, kuris nė karto gyvenime nebūtų taip suklydęs. Taigi jums nėra kogėdytis. Kas atsitiko paskui? Du dalykai. Visų pirma, kai pamatėte, kadsuklydote, jūs nusivylėte savimi kaip profesionale. Antra, jūs pradėjote instinktyviai vengti artimų žmonių, nesąmoningai bijodama, kadsituacija pasikartos. Jūs bijote, kad kažkuris iš jų privers jus blogai apie

jį galvoti, o dar labiau bijote padaryti tą pačią klaidą ir patikėti savoįtarimais. Jūs stengiatės atitolti nuo savo artimųjų, kad pasikartojussituacijai jums nebūtų taip skaudu. Kitaip tariant, iš artimųjų laukiatepavojaus ir bandote maksimaliai apriboti su jais kontaktus, nes būtent

jums artimas žmogus, jūsų patėvis, privertė jus kentėti. Bet privertėne savo noru, ne pikta valia, o kaip tik jums suklydus. Jūs pati savęs dėlto nekenčiate, bet tuo pat metu bijote savo artimųjų. Net nebandykite

tose baimėse ieškoti logikos, jos iracionalios, kaip bemaž ir visos baimės. Jus kamuoja du prieštaringi jausmai: viena vertus, gėdijatės savoklaidos, antra vertus, bijote, kad ji nepasikartotų. Ir tai kaip kažkokiaužtvara, kuri neleidžia jums normaliai bendrauti su artimaisiais.

—Ir ką man dabar daryti? —paklausė Nastia, mintyse sutikdama su kiekvienu jo žodžiu.

—Nieko, tiesiog visą laiką prisiminkite, ką jums pasakiau. Kartokite sau: aš dabar žinau, kas man trukdo, aš žinau, iš kur tai atsiradoir ką reiškia, bet aš neleisiu, kad tai mane užvaldytų. Nereikia manyti,kad vos ištarus tą magišką užkeikimą viskas stos į savo vietas. Niekopanašaus. Bet kartoti jį reikia, ir galų gale tai duos savo vaisius. Vienągražią dieną jumyse prabus natūralus įkarštis, kuris privers jus pasi

stengti ir peržengti kliūtį.—Ir kiek reikės laukti, kol tas įkarštis atsibus? —liūdnai pajuo

kavo Nastia.—Greitai rezultatų nežadu. Jei jūs kovosite su esama padėtimi

savarankiškai, tai pirma sėkmė jus aplankys ne anksčiau kaip po keliųmėnesių. Jeigu norite, kad jums padėčiau, efektas pasireikš šiek tiek

anksčiau. Supraskite, Anastasija Pavlovna, neurozė labai klastingas




dalykas —faktiškai ji neišgydoma. O jūs kenčiate būtent nuo neurozės. Galima išsigelbėti iš tų pinklių, į kurias papuolėte, tiksliau, į kuriaspati save įvijote, galima įveikti barjerą ir vėl normaliai bendrauti suartimaisiais, bet paskui ta pati neurozė apsireikš visai netikėtu pavidalu ir visai netikėtu metu. Ji jau atsirado, ir dabar jums teks ją vilkti susavimi visą gyvenimą. Jumyse susiformavo stabili baimė padaryti nepataisomą klaidą, ir dėl to nieko nepadarysi. Nenoriu pasirodyti kaipšarlatanas, todėl sakau tai, kas yra. Šiandien ta baimė trukdo jumsbendrauti su draugais ir giminėmis, o rytoj ji pasireikš kur nors kitur.

—Jūs teisus, —vėl linktelėjo ji, —jau šiandien ji trukdo mandirbti. Man sunku priimti sprendimus.

—Būtent todėl, kad jūs bijote suklysti ir pasielgti neteisingai?—Taip, būtent todėl. Gal man pakeisti darbą?—Nėra prasmės. Baimė vis tiek liks, jūs ir kitame darbe bijosite

padaryti klaidą. Baimę reikia įveikti. Jūs turite išmokti su ja kovoti, suprantat? Rasti būdus, kaip neleisti jai valdyti jūsų gyvenimo. Tai ilgasir sunkus darbas, bet kito kelio nėra.

—O kaipgi jūs? —netikėtai paklausė Nastia.—Ką - aš?—Jūsų baimės. Jūs man sakėte, kad bijote išprotėti, nes jus

kankina persekiojimo manija ir jums vaidenasi, kad jus seka. Muduišsiaiškinome, jei prisimenate, kad jus tikrai sekė, taigi jokios manijosnebuvo. O jūs vis tiek bijote.

Gotovčico veidas pasikeitė ir tiesiog akyse pajuodo. Ką tik, būtent ką tik, kalbėdamasis su Nastia kaip psichoanalitikas, jis buvo visiškai normalus, nesuko į šalį akių, netraškėjo pirštų sąnariais ir staiga

per akimirksnį pavirto tuo ankstesniuoju, sukėlusiu tokių didelių įtarimų ir Igoriui Lesnikovui, ir pačiai Nastiai. Jo žvilgsnis sustingo tieskažkokiu tašku ant sienos arti lubų. Jis tylėjo.

—Tai kaip, Borisai Michailovičiau? —atkakliai pakartojo Nastia.—Jūs... Mes su jumis išsiaiškinome... Tai yra jūs išaiškinote, kad

mane sekė Julios pasamdyti žmonės. Bet buvo dar du prieš juos. Apie

juos jūs nieko nepasakėte. Ar žinote, kas jie? Kodėl jie mane sekiojo?




„Žinau, —pagalvojo Nastia. Bet jums, Borisai Michailovičiau, tožinoti nereikia. Jei Zatočnas būtų norėjęs, kad jums tai pasakyčiau, jisbūtų man davęs tai suprasti.“

—Man rodos, jūs klystate, —tarė ji. —Jums tiesiog pasivaideno.Sakykit, kaip jūs kovojate su savo baime? Ir kodėl leidžiate jai savevaldyti, jei taip gerai viską išmanote?

—Kodėl? —jis pasižiūrėjo į ją karščiuojančiomis akimis. —Kodėl? Todėl, kodėl ir jūs padarėte savo klaidą. Aš galiu kovoti su jūsųbaimėmis, o su saviškėmis negaliu. Baimė iracionali... Nors, rodos, aš

jums tai jau sakiau. Žiūrėdama į mane jūs randate milijoną logiškų paaiškinimų ir nesuprantate, kodėl aš taip bijau. Jums atrodo, kad manovietoje nebijotumėt. Lygiai taip pat aš klausydamasis jūsų istorijos manau, kad jūsų vietoje niekada nepadaryčiau tokios klaidos ir juo labiautaip dėl jos nesigraužčiau. Tik, deja, visi mes savo vietoje, ir iš tos vietos

mūsų bėdos ir problemos atrodo visiškai kitaip, nei iš šalies.—Gal jums reikia kreiptis į specialistą? —pasiūlė Nastia.Ji staiga pajuto skaudų gailestį šiam žmogui, kuris iš esmės nie

kuo nekaltas, išskyrus tai, kad turi gerą atmintį ir yra pastabus. Jįrekomendavo kaip išmanantį specialistą, VRMatliko įprastą rutininįpatikrinimą, na, gal kiek kruopštesnį negu kitais atvejais, nes reikalas

susijęs su labai atsakingomis pareigomis, bet tokių patikrinimų atliekama tūkstančiai. Patikrinimo metu Gotovčicas buvo sekamas ir, savonelaimei, tai pastebėjo. Štai ir visa jo kaltė. Ir jis dabar, vargšelis, einadėl to iš proto. Ir negalima jam pasakyti. Tenka tylėti ir žiūrėti, kaip

jis kankinasi. Velniai griebtų, kada gi milicijoje atsiras pakankamasskaičius gerų profesionalų, kad nei iš šio, nei iš to nebūtų žalojama

žmonių psichika?!—J specialistą? —nesupratęs perklausė Gotovčicas. —{kokįspecialistą?

—J tokį, kaip jūs. J psichoanalitiką.—Ne!Jis suriko taip ūmai ir garsiai, tarsi pati mintis jam būtų pasiro

džiusi šventvagiška.




—Ne, —pakartojo jau ramiau, lyg pats išsigandęs savo protrūkio ir susigėdęs.

—Bet kodėl gi?—Ne. Galėčiau tai padaryti, jeigu tarp tokių specialistų būtų

mano artimas draugas, kuriuo galėčiau visiškai pasitikėti. Bet tokiodraugo aš neturiu. Tarp mūsų egzistuoja tokia pati konkurencija, kaipir visur. Ir aš negaliu leisti, kad apie mane pasklistų gandas, jog turiuproblemų, su kuriomis nesusidoroju. Argi jūs gydytumėtės pas der

matologą, kuris nusėtas opomis ir spuogais?—Nesigydyčiau, —sutiko Nastia.Ji prasėdėjo pas Gotovčicą beveik tris valandas. Per tą laiką

jis dusyk vaišino ją arbata ir sumišęs teisinosi, kad prie arbatos nieko neturi, net citrinos. Nastia suprato, kad jis seniai neina iš namų,net parduotuvėje nebuvęs. „Tik pamanyk, kaip jis bijo, —galvojo

ji pakeliui į Petrovką. —Dar numirs iš bado. Bet iš namų neis. Taiką man pasakyti Zatočnui? Viena vertus, dėdė lyg ir padorus ir neblogas specialistas. Mane išanalizavo visiškai teisingai. Klausiausi joir mintyse su viskuo, ką jis sakė, sutikau. Tiesa, jis nepasakė niekonaujo, ačiū Dievui, kol kas man užtenka proto ir valios susigaudytisavo problemose ir pasakyti sau pačiai nemalonią tiesą, tačiau faktas,

kad Gotovčicas iš karto viską perprato, liudija jo naudai. Bet, antravertus, jeigu jį kamuoja tokia baimė, tai kaip jis galės dirbti ministerijoje? Ten juk pavojinga informacija, tik ir lauk, kad tave atakuos išvisų pusių, stengdamiesi tą informaciją gauti. Turbūt Gotovčicas irpats dar nežino, kad jį taikosi įdarbinti tokioje vietoje. Na, ir teisingai.Kam kviestis žmogų, žadėti jam pareigas, o paskui, po patikrinimo,

atsakyti? Geriau pirma patikrinti, o paskui jau siūlyti darbą, jeigu jistinka. Bet kaip man jo buvo gaila! Taip norėjosi pasakyti apie seklius...Bet negalėjau. Tik dabar supratau, kaip sunku buvo Zatočnui tadažiemą. Jis matė, kaip aš vargstu, bet negalėjo padėti, nes turėjo tylėti,kad nesužlugdytų kombinacijos. Ko gero, be reikalo ant jo užsiutau.Jam irgi buvo nesaldu. Gerai, išvadų apie poną Gotovčicą kol kas ne

darysim. Mes susitarėme, kad jis pabandys man padėti, aš lankysiuosi




pas jį kartą per savaitę. Jokios pagalbos iš jo, žinoma, nelaukiu, patisusitvarkysiu, po šios dienos pokalbio man pasidarė kažkaip lengviau.Bet stebėti jį reikia, kad vertindama neapsirikčiau, nes būtų nesmaguprieš Ivaną. Jis juk pasitiki mano nuomone... Po velnių, vėl aš bijau suklysti! Na, jau ne, nepasiduosiu. Aš žinau, iš kur ta baimė, žinau, kodėl

ji atsirado, bet juk nepasidariau pastaruoju metu kvailesnė, esu tokiapati, kaip ir anksčiau. O jeigu anksčiau neabejojau savo vertinimais,tai kodėl turėčiau abejoti dabar? Neturėčiau ir neturiu. Neturiu... Ašprivalau nebijoti...“

Žinią apie mano ketinimą išsiskirti ir išeiti, palikus jai visą turtąir pinigus, Vika sutiko stebėtinai ramiai. Vis dėlto ji šaunuolė, puikiaitvardosi, net džiaugsmo šešėlis neperbėgo jos veidu. Tylėdama truk

telėjo pečiais, pasukiojo prie smilkinio pirštą ir nuėjo į kitą kambarį.Po kurio laiko išėjo apsivilkusi griežtu dalykiniu kostiumėliu. Ir vėlman į nosį trenkė jos kvepalų aromatas. Kokie šlykštūs! Ir kaip jie galėjo man anksčiau patikti?

—Tavo sprendimas galutinis? —paklausė ji, rimtai į mane žiūrėdama.

—Ir neskundžiamas, —linksmai patvirtinau, jausdamas nepaprastą palengvėjimą, kad susidorojau su krize ir radau išeitį iš padėties, kuri man atrodė beviltiška.

—Pasiaiškinti nenori?—Nenoriu.—Tada renkis.

—Kam?—Eisim į civilinės metrikacijos skyrių, paduosim prašymą. Kodelsti, jeigu jau tu nusprendei.

Skuba, niekše! Apsimeta, kad susitaikė su mano sprendimu, opati turbūt netveria džiaugsmu. Kaipgi, išsigelbėjo nuo nuodėmės,nereikės žmogaus žudyti.

Mes išėjome į gatvę ir pasukome metrikacijos skyriaus link,




kuris buvo per tris kvartalus nuo mūsų namų. Švietė saulė, švelniaižaliavo medžiai, pro mus ėjo gražios merginos mini sijonėliais, ir gyvenimas man atrodė beveik nuostabus. Lyg būčiau iš naujo užgimęs.Tik pamanyk, kiek laiko buvau gyvas lavonas, kurio niekas nedžiugino ir kuriam nieko nereikėjo, kuris nekūrė planų nei rytdienai, neiartimiausiam vakarui, o šiandien vėl esu gyvas ir atgavau sugebėjimądžiaugtis gyvenimu. Kaip gerai, kad savo kelyje sutikau Lutovą! Jeigune jis, aš taip ir sėdėčiau sudėjęs rankas, jausdamasis aukojimui skirtuavinėliu. Kad ir keista, Vikai aš buvau pasirengęs paaukoti bet ką, nessupratau, kiek ji pati aukojosi ir kiek prisikentė, tiek metų išgyvenusisu mano motina. Tiesą sakant, jei ne ji, aš niekada nebūčiau tapęs tuo,kuo esu, nes tik dėl jos, dėl Vikos, prievartavau save laidoje „Veidas begrimo“, kad bent jau penktoje dešimtyje gyvenimo metų sukurčiau jaipadorias sąlygas. Aš labai ją mylėjau ir dėl jos buvau pasirengęs pada

ryti bet ką. Savo paties labui nieko nebūčiau daręs, taip ir gyvenčiausu savo pamišusia motina, gaudamas varganus skatikus. Tam tikraprasme Vika turėjo teisę pretenduoti į visus mano pinigus, tiksliau,mūsų pinigus, nes nebūtų šalia manęs jos —nebūtų ir tų pinigų,{domu, ar ji irgi taip samprotauja? Turbūt ne. Ji visada buvo delikatiir neskaičiavo, kas kam skolingas. Nors kas žino, kokia ji dabar, kai

įsitaisė meilužį...Metrikacijos skyriuje palikau Viką koridoriuje ir iškart užėjaupas vedėją.

—Mano pavardė Ulanovas, —prisistačiau.Vedėja sutrikusi pasižiūrėjo į mane, suraukė kaktą, paskui atsi

duso.

—Ak taip, dėl jūsų skambino. Atėjote su žmona ar vienas?—Su žmona. Ji laukia koridoriuje.—Gerai. Palaukite minutėlę.Ji nukėlė telefono ragelį ir surinko numerį.—Maša? Užeik pas mane. Taip, dabar.Akinamai jaunutė Maša įlėkė į kabinetą ir apdovanojo mane

saulėta šypsena.






—Taip, aš turiu kitą moterį, —atkirtau. —Ir ji laukiasi. Todėlturiu kuo greičiau išsiskirti ir su ja susituokti.-

—Tu labai pasikeitei pastaruoju metu, —pasakė Vika liūdnai. —Dabar suprantu kodėl. Pasidarei piktas ir irzlus, nutolai nuosenų draugų. Saša, aš juk ne kvailė ir ne isterikė, galėjom viską išspręsti žmoniškai. Dabar nedaug santuokų išsilaiko iki gilios senatvės,daugelis skiriasi, aš būčiau viską supratusi. Žinoma, meilė ir juolabnėštumas... Aš būčiau supratusi, Saša. Kodėl gi tu mane skaudinai?Tu pavertei mano gyvenimą pragaru. Aš maniau, kad tu pamišai. Manbuvo gėda prieš draugus, su kuriais tu chamiškai elgeisi ir netesėjaiduotų pažadų.

Aš klausiausi, ką ji kalba, ir girdėjau visai ką kita. „Kodėl tu nepasakei man iš karto, kad myli kitą moterį ir nori skirtis be turto dalybų?Aš nebūčiau ieškojusi žudiko ir užvirusi viso to košmaro, viskas būtų

lengva ir paprasta. Mano gyvenimas pavirto pragaru, nes kiekvieną minutę laukiau, kad tave pagaliau nužudys, ir bijojau, kad nieko neišeis. Tuliksi gyvas, o mane pasodins. Gyvenau visą laiką bijodama. Būčiau paleidusi tave į visas keturias puses be priekaištų, be ašarų ir be skandalo.Jei tik tu būtum žinojęs, kaip lengva tau su manim išsiskirti! Bet tu delsei, slėpei, kaip, beje, elgiasi visi vyrai. Daugybė žmonų šiame pasaulyje

staiga sužino, kad jų mylimi vyrai turi jau suaugusius nesantuokiniusvaikus. Jūs labai nemėgstate skirtis ir laikotės senų santuokų, kol jūsųnepaimi už gerklės. Tavo naujoji, matyt, sugebėjo tai padaryti.“

—Nenoriu to aptarinėti, —abejingai atsakiau. —Kas padaryta —padaryta. Džiaugiuosi, kad tu ramiai į tai žiūri, tai daro tau garbę.

Atšiauriai tylėdami mes priėjome namus. Vika nuėjo namo, o aš

išvariau iš „dėžės“mašiną ir nuvažiavau pas motiną. Manęs dar laukėaiškinimasis su ja. Užduotis —ne iš lengvųjų.

Motinos bute tvyrojo amžinas chlorkalkių kvapas. Per daugelįmetų prie jo pripratau. Viena iš jos pamišimo apraiškų buvo švaros

manija. Ir tai nebūtų taip įtartina, jei ne tvirtas jos įsitikinimas, kad




vienintelė dezinfekavimo priemonė pasaulyje —chlorkalkės. Motinaįsigudrindavo susirasti parduotuvėse tokias valomąsias ir plaunamąsias priemones, kuriose būdavo šitas nuostabus, atitinkamą aromatąskleidžiantis komponentas. Dienų dienas ji tvarkydavo butą. Kol mesgyvenome kartu, aš kiekvieną dieną miriau iš baimės, kad anksčiau arvėliau kažkuris iš mūsų nusinuodys, nes motina kur nors, pavyzdžiui,ant kokio indo, paliks nenuplauto chloro preparato. Tai patys pagalvokit, ar buvo galima tokiuose namuose auginti vaiką?

Man pasisekė. Kai pas ją atvažiavau, ji buvo beveik normali. Taipsakant, remisijos būklės. Tai teikė man šansą tikėtis šiokio tokio supratimo. Pabučiavęs motiną, iškrovęs iš krepšių produktus ir išgėręsarbatos iš įtartinai skleidžiančio tokį pažįstamą chlorkalkių kvapąpuodelio, aš ėmiausi svarbiausio.

—Mama, tu negali daugiau gyventi viena, —tariau.

—Bet juk jūs mane palikote, —kaprizingai paprieštaravo ji, beje,sakydama gryną tiesą.

—Net jei mes nebūtume išsikraustę, tai nieko nepakeistų. Messu Vika visą dieną darbe, o tu viena. Tu jau ne tokio amžiaus, kad apsieitum be kitų pagalbos.

—Tu nori įkišti mane į kalėjimą, —greitai atsakė motina. —Aš

visiems jums našta, jūs norite kuo greičiau manimi atsikratyti ir užimti mano butą. Aš viską žinau, Saša, tu manęs neapgausi. Net negalvok!

—Mama, man nereikia tavo buto. Aš tik noriu, kad šalia tavęskas nors būtų, kas tavimi rūpintųsi ir padėtų tvarkytis.

—Man niekas nereikalingas, —griežtai atkirto ji, —aš puikiau

siai išsiverčiu pati.Ginčytis su ja buvo sunku, ji nesuvokė savo pamišimo ir ligos, o

jos fizinė būklė buvo puiki. Sveika širdis, geros kraujagyslės, puikūs,be mažiausių druskos nuosėdų sąnariai. Ir koks lygus veidas —raukšlių ne daugiau kaip Vikos. Ji galėjo dešimt valandų be pertraukosplauti grindis ir langus, skalbti, lyginti patalynę, šluostyti dulkes nuo

knygų aukštose prie pat lubų lentynose, užsilipusi ant po visą butą






rask, mama, aš negalėsiu išvažiuoti iš Maskvos, jei tu liksi viena. Arnori, kad sužlugdyčiau savo karjerą? Duok man galimybę normaliaidirbti ir užsidirbti galų gale! Tegul tau niekas nereikalingas, bet dėlmanęs tu gali sutikti ar ne? Dėl manęs.

—Keistai tu samprotauji, —kandžiai atsakė motina. —Ar jaunebeturi pinigų?

—Įsivaizduok sau, neturiu, —akimirksniu pamelavau. —Viskas, ką uždirbau, išėjo butui, aš iki šiol skolas moku. Todėl man reikiauždirbti daugiau. O butą, kol manęs nebus, išnuomosiu už gerą kainą,tokiu būdu irgi uždirbsiu.

—Ir kam tau tiek pinigų? Tu apsirengęs, apsiavęs, sotus, netmašina važinėji. Ko tau dar? Iš kur tas godumas, Saša? Aš nesuprantudabartinės kartos. Štai aš jaunystėje turėjau vieną paltelį visiems keturiems sezonams ir buvau laiminga, nes kiti net to neturėjo.

Ji užsivedė ir gerą pusvalandį skaitė man paskaitą apie stalininiųlaikų privalumus ir apie šiandien Rusijoje viešpataujančią netvarką,apie mano godumą ir nepadorumą ir apie tai, kokią baisią žmoną ašišsirinkau.

—Aš žinau, kam tau pinigai! —šaukė motina. —Tai ji, tai vis jitavo kraują geria! Jai reikia skudurų, barškučių, pramogų, ne veltui ji

vaikų negimdė, jai reikia tik malonumų, o ne rūpesčių! O tu kaip paklusnus veršis eini paskui ją už pasaitėlio ir nieko nematai! Garantuoju,kad ji tau neištikima, ir pinigų jai reikia jauniems meilužiams, o tu pasirengęs mesti savo bejėgę motiną, kad tik patenkintum jos užgaidas!

Aš apšalau. Matyt, ne veltui sakoma, kad pamišėliai turi kažkokiąstebuklingą nuojautą, jie yra aiškiaregiai ir žiūri į pasaulį visiškai kito

mis akimis, todėl regi tai, ko niekas kitas nemato. Kaip ji pajuto, kokiayra Vika? Net ir man, pragyvenusiam šalia jos tiek metų, ta jos asmenybės pusė buvo visiškas netikėtumas, o štai motina seniai tai žinojo.

—Sakai, kad tau reikia pinigų? —tęsė ji. —Turi skolų? O už kokius, leisk paklausti, pinigus tu rengiesi pasamdyti man padėjėją?

—Ji dirbs veltui, už gyvenamąjį plotą. Ji čia gyvens, su tavimi,

šitame bute? Tu užrašysi jai butą ir už tai ji tavimi rūpinsis.




—Tai žinoma! Ji rūpinsis, kad kuo greičiau iškeliaučiau į aną pa

saulį. Lyg to nežinočiau! Aš dar, dėkui Dievui, neišprotėjau.—Gerai, jei bijai nesąžiningos kompanionės, galima parduoti butąir už tuos pinigus gyventi labai gerame pagyvenusių žmonių internate,kuriame tave labai gerai prižiūrės ir kur tau nebus nuobodu ir vieniša.Galbūt net sutiksi ten žmogų, už kurio ištekėsi. Taip labai dažnai atsitinka. Užtat internate tu nebijosi, kad kažkas laukia tavo mirties.

—Nė už ką, —atkirto motina, —ten viskas purvais apaugę. Aš juk negaliu viena savo rankomis plauti visos tos prasmirdusios prieglaudos.

Viskas aišku, geruoju jos neįkalbėsiu. Tiesą sakant, ir nereikia josįkalbinėti, pakanka pasirūpinti dokumentais, pripažįstančiais ją neveiksnia ir kad aš jos globėjas. Tada galima išspręsti visus klausimusir be jos sutikimo. Parduoti butą —ačiū Dievui, jis privatizuotas —ir

apmokėti už internatą. Bet aš labai nenorėjau to daryti. Kažkaip nežmoniška... Norėjau, kad motina suprastų padėtį ir sutiktų su manimi,kad paskui nešauktų ant kiekvieno kampo, kad tikras sūnus ją apiplėšė, išmetė iš buto ir atidavė į prieglaudą.

Ji tarsi perskaitė mano mintis:—Ar galėjau kada pagalvoti, kad prigyvensiu tokias baisias dienas?

Tikras sūnus nori išvaryti mane iš savo pačios namų, išmesti į gatvę! Otik todėl, kad negali susitvarkyti su savo kekše žmona, kuri įtaisė jamragus. Tu bevalė kvaila būtybė, —ji dūrė į mane pirštu, —tavo tėvaspasibaisėtų sužinojęs, koks idiotas jo sūnus. Jis tiek pastangų paaukojotavo išsilavinimui, jis taip tavimi didžiavosi, kai tu buvai mažas. Kokialaimė, kad jis nemato, kuo tu pavirtai! Visas tavo protas kelnių klyne, tu

galvoji tik apie tai, kaip įsiteikti savo prostitutei, kad ji tau duotų bentkartą per mėnesį. Man gėda, kad aš turiu tokį sūnų. Eik lauk!

Tylėdamas išėjau į prieškambarį ir pradėjau vilktis striukę. Motina liko kambaryje, ji net nebandė manęs palydėti. Kai jau buvau atidaręs laukujės duris ir žengiau į laiptų aikštelę, mane pasivijo skardus

jos balsas:

—Tu numirei! Man tu numirei! Manyk, kad tu jau lavonas!




Puoliau laiptais žemyn, nelaukdamas lifto. Žinoma, nereikiažiūrėti į tuos riksmus rimtai. Ji pamišusi, ligota pagyvenusi moteris,žinoma, ji nelinki man mirties, juk aš —jos vienintelis sūnus. Tiesiog

ji nesupranta, ką daro ir ką kalba, ir aš neturiu teisės ant jos pykti. Betkažkokiu dešimtu jausmu suvokiau, kad paskutiniai jos žodžiai buvone iš pykčio ir susierzinimo. Tai vėl buvo ta pati aiškiaregystė, kuripasitaiko tarp pamišėlių. Ji teisi, aš tikrai numiriau. Tiesa, pastarosiomis dienomis atgijau, bet numirėliu buvau gan ilgai, ir tai negalėjotaip greitai be pėdsakų praeiti. O gal visai ne tai? Gal mano pamišusimotina jaučia, kad man ant kulnų lipa žudikas? Nejau Vika neatšaukėužsakymo? Bet kodėl gi, kodėl? Rytoj mes gausime skyrybų liudijimą,ir ji bus laisva ir turtinga.

Tpfu, velniai griebtų, kokios nesąmonės! Ar tai tu, Ulanovai? Susiimk ir būk šaltakraujiškas. Ar tu bandai analizuoti žmonos elgesį,

remdamasis savo pamišusios motinos riksmais? Irgi mat radai absoliučios išminties šaltinį. Tu dar nueik į miliciją ir apskųsk korumpuotusvyriausybės narius, kurie ima kyšius už sutarčių ekologiškai kenksmingoms valomosioms priemonėms tiekti sudarymą. O ką? Juk motinareguliariai apie tai tau kalba, tai kodėl netikėti ir šia aiškiaregyste?

Man truputį palengvėjo. Iš tikrųjų, apie ką gi aš kalbu? Kokia

aiškiaregystė? Tai, kad motina šiandien įsisiautėjo Vikos neištikimybės tema, tiesiog atitiko nuotaiką. Juk ji taip kalbėjo visada. Nuo patmūsų su Vika santuokinio gyvenimo pradžios mes buvom priverstiklausytis jos begalinių pasažų apie tai, ir tų užuominų subtilumo aršiurkštumo lygis priklausė tik nuo jos psichinės sveikatos būklės. Jeimotina būdavo remisijos būklės, jos pasisakymai būdavo tik įžeidūs,

pavyzdžiui, kaip šiandien, o jeigu ištikdavo paūmėjimas, o jis paprastai tęsdavosi nuo kelių dienų iki dviejų trijų savaičių, tai jos kalboseVikos adresu būdavo gausu necenzūrinių ir nenorminių žodžių. OVika visa tai didvyriškai kęsdavo, net mane patį ramindavo, kad antmotinos nepykčiau, nes ji ligonis ir nežino, ką daro. Vargšė mergaitė...Tegul ji gauna, ko nori. Galų gale ji tai užsitarnavo.

Mašina nuvažiavau iki artimiausios metro stoties ir užėjau į



1 72 A lekeandra Marinina

vestibiulį, norėdamas rasti telefoną, kuriuo galėčiau paskambinti sukortele. Negaliu pakęsti žetoninių telefonų, jie amžinai sugedę, prary

ja žetonus ir nesujungia, o be to, labai trumpais intervalais grėsmingaistenėdami cypia, reikalaudami eilinio priedo. Radau telefoną ir paskambinau Lutovui.

—Metrikacijos skyriuje buvote? —paklausė jis.—Taip, viskas gerai, ačiū, kad padėjote. Rytoj bus liudijimas.—Na, ir puiku. O kaip jūsų mamytė?—Su mamyte prasčiau. Ji prieš visus mano pasiūlymus pasi

šiaušė ir kategoriškai atsisakė. Teks, matyt, veikti per teismą ir globosorganus, bet tai tikras vargas.

— Neišsprendžiamų problemų nebūna, Aleksandrai Jurjevi-čiau, —nusijuokė Lutovas. —Šiuo atveju jūsų veiksmai visiškai teisingi. Jeigu jūsų mamytė tikrai psichiškai nesveika ir turi invalidumą,

tai jūs turite teisę kreiptis į teismą, kad ji būtų pripažinta neveiksnia.Jūsų ieškinys bus patenkintas, nes jūs veikiate pagal įstatymą. Kitasreikalas, kad tai tikrai ilgai trunka. Todėl, jeigu jūs skubate, galiu pasiūlyti pagalbą. O jei neskubate, tai mano pagalba jums nereikalinga,nes, kartoju, jūsų ieškinys turi teisinį pagrindą.

—Aš skubu, —pasakiau.

Aš tikrai skubėjau. Tas gyvenimas, kuriame kepurnėjausi daugiau nei keturiasdešimt metų, tas gyvenimas, kuriame jau pabuvojaunumirėliu, pasidarė nepakenčiamas. Negalėjau gyventi šalia Vikos, žinodamas, kad ji man neištikima, kad ji norėjo mane nužudyti. Susierzindavau vien ją pamatęs ar užuodęs jos kvepalus. Po žygio į metrikacijos skyrių mes jau nebuvome vyras ir žmona, ir aš nesuvokiau, kaip

dabar galėtume gyventi viename bute. O daugiau neturėjau kur. Jukne pas motiną kraustytis? Man jau ir šios dienos apsilankymas pas jąlindo per gerklę. Negalėjau dirbti televizijos laidoje, nes daryti pinigustaip, kaip tai darė Vitia Andrejevas, aš nemokėjau, o pritraukti reklamą įžeidinėjant ir žeminant iš esmės gerus žmones man buvo bjauru.Aš norėjau kuo greičiau patekti pas Lutovą. Maniau, kad jis —patiki

ma užuoglauda, kur manęs nepasieks jokie nemalonumai.




—Gerai, pažiūrėsiu, ką galima padaryti, —atsakė Lutovas. —Žinoma, vargu ar man pavyks viską sutvarkyti taip greitai, kaip suskyrybomis.

—Aš suprantu.—Paskambinkite man ryt iš ryto, aš pasakysiu, kur ir į ką jums

kreiptis.—Ačiū, —šiltai padėkojau, —tiesiog nežinau, ką be jūsų dary

čiau. Turbūt numirčiau.—Tik jau neperdėkite. Viso labo, iki rytdienos.O juk neperdėjau. Lutovas nė neįtarė, kaip arti tiesos buvo tai,

ką pasakiau.

X skyrius

Tatjana Grigorjevna Obrazcova sprendimus priimdavo lengvai.Žinoma, abejonės ir jai nebuvo svetimos, tačiau tuštiems svarstymams nepasiduodavo. Jau ne pirmi metai dirbdama tardytoja, ji atiduodavo teismui ne tik smulkius sukčius bei apgailėtinus idiotus, betir tikrus šešėlinio verslo ryklius, ir tas darbas padarė ją ryžtingą ir rūs

čią. Ji, skirtingai nei Nastia Kamenskaja, nedaug ko bijojo gyvenime.Todėl jei problema, jos žodžiais tariant, nebuvo „vitalinė“ir neteisingas sprendimas niekieno gyvybei negrėsė, ji abejodavo neilgai.

Kerėtojos Inesos byla buvo nedovanotinai apleista, o kalta dėlto buvo tik ji, Tatjana, ir galbūt objektyvios aplinkybės —jos tiesiogneleido sąžiningai ir kruopščiai tirti visų aštuoniolikos bylų, kuriomis

tardytoja Obrazcova buvo apkrauta. Laiko iki motinystės atostogųliko nedaug ir vienintelė galimybė kaip nors pajudinti tyrimą iš mirties taško buvo pašnekesys su profesoriumi Gotovčicu, kurio skyriujeIna Paškova prieš keletą metų atliko internatūrą. Kitas šansas buvoAleksandras Ulanovas, kažkodėl lankęsis vienos Inesos klientės, pilietės Valentinos Petrovnos Lutovos, bute. Žinoma, Tatjana nesitikėjo,

kad Ulanovas išduos kokias nors paslaptis, bet per jį galima priartėti




prie Lutovos ar bent kažką apie ją sužinoti. Didelė darbo patirtis neleido Tatjanai tikėtis, kad patraukusi siūlą „Lutova —Ulanovas“jikažką išpeš. Visi tarpusavyje vieni su kitais susieti, ir nieko keista, kaddu viename mieste gyvenantys žmonės vienas kitą pažįsta. Irgi matkriminalas! Kas tas Ulanovas? Televizijos laidos vedėjas, gražuolis,savimi pasitikintis chamas. Kas ta Lutova? Sprendžiant iš operatyvininkų pažymos, vaikų darželio auklėtoja. Kas tarp jų bendro? Okas tik nori, kad ir romanas arba švelni draugystė dar nuo mokykloslaikų. Argi tai dingstis juos abu įtarti kerėtojos žmogžudyste? Ne, žinoma, kad ne. Šiuo atveju intuicija Tatjanai nieko nesakė, bet ją labaigraužė sąžinė, kad byla taip užvilkinta, ir buvo gėda prieš pačią save.Pastaruoju metu ji per daug galvojo apie būsimą mažylį, o visa kita jaikartais atrodė antraeiliai, nieko nereiškiantys dalykai. Štai ir atsiliepėdarbe... Todėl Tatjana, su pasibaisėjimu apžvelgusi nebaigtas bylas,

nutarė likusiu iki atostogų laiku padaryti viską, kas įmanoma, tegul tieveiksmai ir jokių perspektyvų nesiūlė. Ir jeigu ji nutarė nustatyti visuskerėtojos Inesos klientus, tai privalu to laikytis iki galo ir rinkti apietuos žmones visus duomenis. Juk visko neperkelsi ant operatyvininkųpečių, tikrai jau! Reikia ir pačiai judintis. Juoba kontaktas su Ulanovupats į rankas prašosi, nuodėmė nepasinaudoti.

Profesorių Gotovčicą Tatjana rengėsi pasikviesti į tardytojoskabinetą. Šaukimas jau buvo parašytas, ir Tatjana rengėsi siųsti jį įsekretoriatą, bet paskambino Ira.

—Ar neužmiršai, kad tau šiandien pas daktarą? —paklausė jireikliai.

—Užmiršau, —prisipažino Tatjana. —Ar tikrai šiandien?

—Na, Tania, aš nežinau... —nusiminė Ira. —Na, kiek galima visapie tą patį kalbėti? Garbės žodis! Aš tau šimtą kartų sakiau, kad tavogydytoja nuo gegužės pirmos išeina atostogų ir tau reikia artimiausiumetu jai pasirodyti. Aš tau šimtą, ne, tūkstantį kartų sakiau, kad pirmas gimdymas trisdešimt šešerių metų —tai ne juokas, o juo labiausu tavo sveikata, ir tu turi reguliariai lankytis pas gydytoją. Aš tau

milijoną kartų sakiau, kad skambinau į konsultaciją ir užregistravau




tave šiandien aštuonioliktai trisdešimt. Jei šiandien nenueisi, tai kitaiapžiūrai tau reiks eiti pas kitą gydytoją, kuri tavęs niekada nemačiusiir neapžiūrėjusi, kuri tavęs nepažįsta ir gali ko nors nepastebėti arbaneteisingai suprasti. Na, ar tu pagaliau atsibudai?

Tatjana susiraukė ir tos tirados metu truputį atitraukė nuo ausiesragelį.

—Viskas, Ira, sustok. Nereikia taip jaudintis. Aš viską prisiminiau. Iš kur tas potraukis mane auklėti? Neužmiršk, kad vis dėlto esuuž tave vyresnė.

—Tu ne vyresnė, o kvailesnė, —pareiškė Ira. —Pažadėk, kadnueisi į konsultaciją.

—Nueisiu, —atsiduso Tatjana.—Šiandien, —griežtai patikslino giminaitė.—Gerai, šiandien.

—Aštuonioliktą trisdešimt. Aiškinu bukiems: pusę septintosvakaro. Nesugalvok man meluoti. Aš pusę septintos ateisiu į konsultaciją, atsisėsiu prie tavo gydytojos kabineto ir pati patikrinsiu, ar tu

jame apsilankei.—Atstok, —nepiktai atsakė Tatjana ir nesusilaikė nenusišypso

jus. —Man dirbti reikia.

Ji padėjo ragelį, pasižiūrėjo į laikrodį, paskui į gulintį prieš ją dokumentą. Tik pamanyk, profesorius Gotovčicas gyvena netoli nuo toskonsultacijos, kurioje jai reikia pusę septintos būti. Tai kam jį kviestisčia šaukimu? Galima sutapdinti naudingą tarnybinį reikalą su naudingu asmeniniu.

Paskambinusi Borisui Michailovičiui ir išgirdusi, kad jis visą die

ną bus namie, Tatjana pradėjo ruoštis. Pasižiūrėjo į save veidrodyje,pakabintame vidinėje drabužių spintos durelių pusėje, ir eilinį kartąliūdnai nusišypsojo. Nėštumas mažai kam prie veido, bet jei motersfigūra iš principo normali, tai septintą mėnesį aiškiai matyti, kad jilaukiasi, todėl pabalęs, papurtęs veidas niekam neatrodo negražus. Okai busimoji mama tokia kaip Tatjana, tai visi mano, kad ji stora. Maža

to, kad stora, o dar ir veidas nesveikas ir paburkęs. Tiesiog žiūrėk ir




džiaukis! Stasovas, tiesa, tikina, kad Tatjana —pati gražiausia moteris pasaulyje, pati geidžiamiausia ir visais atžvilgiais geriausia, bet tikStasovas, o visi kiti į ją žiūri kur kas kritiškiau. O ir jaučiasi ji ne pergeriausiai. Ira teisi —jos amžiuje ir su jos svoriu pirmą kartą gimdyti —sumanymas ne silpnų nervų žmonėms. Beje, Tatjana Obrazcovaniekada silpnų nervų ir nebuvo.

Tįso dar viena kupina ilgesio ir baimės diena. Kiek dar tokių dienų jam teks išgyventi? Borisas Michailovičius Gotovčicas nebuvo neididvyris, nei narsuolis. Kol šalia buvo Julija Nikolajevna, tų savybių

jam per daug ir nereikėjo, nes pačius sunkiausius sprendimus darėžmona, o jam tereikėjo juos suprasti ir paklusti. Ir tai jį visiškai patenkino. Julija buvo protingas ir geras žmogus, ir Borisas Michailovičius

seniai suprato: nieko blogo ji nepatars.O dabar jis liko pats vienas su savo baime —ir net ne baime, o

siaubu. Sūnus Miša Anglijoje, Julija išsiuntė jį ten mokytis. Gerai, kadberniukas moka anglų kalbą kaip gimtąją, mokėsi nuo vaikystės. Mišagyvena Julijos antros eilės pusseserės šeimoje. Pusseserė prieš daugelįmetų ištekėjo už anglo ir išvažiavo su juo į Londoną. Gotovčicas neiš

kvietė sūnaus į laidotuves ne todėl, kad brangu, pinigų juk yra, o todėl,kad vaikai skausmo nemėgsta. Viena yra, kai vaikas čia, Maskvoje,ir šalia kažkas iš artimųjų, apskritai galima kažkaip valdyti padėtį, irvisai kas kita, kai dešimtmečiui reikia skristi į motinos laidotuves pervisą Europą. Julijos pusseserė važiuoti nesirengė, tokios išlaidos jai nepagal kišenę. Ji būtų atvežusi Mišą į oro uostą ir palikusi visai vieną,

sutrikusį, didelės nelaimės slegiamą, su skausmu tvinksinčia maža širdele. Na, jau ne, tegul geriau lieka Londone, toliau nuo karsto, vainikų,gedulingų kalbų ir ašarų.

Miša toli, Julios daugiau nebėra, užtat yra tuščias erdvus butas,kuriame tvyro baimė. Borisas Michailovičius bijojo kelti telefono ragelį ir apsipildavo šaltu prakaitu, kai kas nors skambindavo prie durų.

Tačiau neatsakinėti į telefono skambučius jis negalėjo, nes vyksta




Julios žmogžudystės tyrimas, ir jis bet kada gali būti reikalingas milicijos darbuotojams. Jis džiaugėsi, kai jie ateidavo pas jį į namus, nesbūdavo galima bent neilgam atjungti telefoną, o ką jau kalbėti, kadtada nereikėdavo išeiti iš namų. Po Julijos laidotuvių jis nebuvo nėkarto išėjęs iš namų. Duonos jau seniai nebuvo, cukrus taip pat išsibaigė, kiti produktai irgi beveik baigėsi, reikėjo galvoti apie tai, kaiptoliau gyventi, bet nebuvo jėgų. Jį paralyžiavo baimė, neleisdama neigalvoti, nei juo labiau kažką daryti. Gotovčicas atgydavo tik tada, kaipas jį ateidavo tardytojas Gmyria arba ta mergaitė iš kriminalinės paieškos, Kamenskaja. Jų jis nebijo, kadangi savo žmonos tikrai nežudėir galėjo atsakyti į bet kurį jų klausimą. Tardytojas Gmyria, žinoma,ne iš kelmo spirtas, atsakymų klausosi, užsirašinėja, bet iš veido matyti, kad netiki nė vienu žodžiu. Na, ir tegul netiki, kad tik pas savenekviestų. O mergaitė iš Petrovkos, Anastasija, ji —įdomi. Ir netgi

kažkaip miela. Žiūri su užuojauta, linksi, viskuo tiki, dalijasi savo problemomis. Juokas sakyti, bet, pasirodo, ir milicininkai nuo neuroziųkenčia. Nors nebūtų ko stebėtis, koks gi jų darbas! Mergaitę jis, rodos,gerai nuteikė, dabar ji prie progos pasakys kur reikia, kad profesoriusGotovčicas —aukščiausios klasės specialistas, ir dar vienas svarstelisnukris ant svarstyklių lėkštės, kuriomis sveriami visi jo pakvietimo

dirbti VRM „už“ ir „prieš“. O tą darbą labai norėtųsi gauti. Labai.Stambaus VRMvaldininko dukterėčia Gotovčicui pasakė, kad jo pavardė pateko į kandidatų sąrašą ir dabar lieka tik laukti.

Dabar dar kažkokia tardytoja ateis —Obrazcova. Nėra ko stebėtis, Julia vis dėlto buvo Valstybės dūmos deputatė, turbūt prie josžmogžudystės bylos daug žmonių dirba. O gal tą Gmyrią nuo bylos

nušalino, nes jokių rezultatų nėra, todėl paskyrė kitą tardytoją. AčiūDievui, galima išjungti telefoną ir jo neįjungti jau iki pat ryt ryto. Jeipaskui kas nors ieškotų, Obrazcova galėtų patvirtinti, kad jis visą dieną buvo namie, niekur nevažinėjo ir nuo tyrimo nesislapstė.

Reiktų bent kiek apsitvarkyti... Gotovčicas pasiėmė skudurą, ketindamas nušluostyti nuo baldų dulkes, bet iš karto nuleido rankas ir

atsisėdo ant sofos. Nieko nesinori, niekam nėra jėgų. Velniai tų dulkių



17 d Aleksan dra Marinina

nematė, nieko jis netvarkys. Nesmagu prieš viešnią? O kas čia tokio, jei žmogus žmoną palaidojo. Jamgalima viską atleisti —ir tuščią šaldytuvą, ir netvarką bute.

Kai suskambo durų skambutis, jis sustingo iš siaubo, neįstengdamas nė pajudėti. „Eik ir atidaryk, —liepė sau Borisas Michailovi-čius, —čia tardytoja, ji juk skambino ir įspėjo, kad ateis apie pusępenktos. Dabar be dvidešimt penkta, tai tikrai ji. Net jeigu tai ne ji, tainetrukus ji turėtų pasirodyti, ir niekas nespės tau nieko padaryti. Eik

ir atidaryk duris. O jeigu tai ne ji?“Kaskart eidamas prie laukujų durų, Gotovčicas mintyse atsisveikindavo su gyvenimu. Dabar jis irgi viduje susitraukė ir nelinkstančiomis kojomis nuėjo į prieškambarį. „Akutės“duryse nebuvo, visrengėsi įstatyti ir vis neprisirengė.

—Kas ten? —paklausė jis, pats negirdėdamas savo balso.

—Obrazcova, —atsakė už durų moteris.Pirštai ir spyna jo neklausė. Pagaliau durys atsidarė. Prieš jį stovėjo stora boba papurtusiu veidu ir pavargusiomis akimis.

—Sveiki, Borisai Michailovičiau, —pasisveikino ji. —Galiu užeiti?

—{eikit.Jis pasitraukė, praleisdamas storulę į butą. Žiūrėdamas, kaip ne

rangiai ji juda, kaip nusivelka erdvų lietpaltį, Gotovčicas nusistebėjo,kad tardytojų, pasirodo, būna ir tokių. Ne kieti, patyrę vaikinai, kaipGmyria, o ir tokios sunkios, nerangios, nesveiko veido ir abejingomisakimis tetulės. Tokiai gali suokti bet ką, ji viską praris, viskuo patikės,

jai darbas grybo vietoje, jai rūpi kuo greičiau namo pargrįžti ir pripultiprie viryklės. Turbūt namie kokie trys vaikai laukia, pagalvojo Gotov

čicas, labai jau ji išstorėjusi, o iš sudėjimo panaši į tas mamytes, kuriossu kiekvieno vaiko gimimu priauga po dešimt kilogramų. Ir vyras,matyt, į ją panašus, kad tokį išmaitintum, turi visą dieną gaminti.

—Neprieštarausit, jei mes pasėdėsime virtuvėje? —paklausė jis.Virtuvė buvo sąlyginai nedidelė, ir joje Gotovčicui dar kažkaip

pavyko palaikyti tvarką. Vestis tardytoją į dulkėtą, nesutvarkytą kam

barį jis gėdijosi.




—Žinoma, jeigu jums ten geriau, —sutiko Obrazcova.Ji įsitaisė prie virtuvės stalo, atsisegė krepšį, išsiėmė aplanką, o iš

jo protokolo blanką.—Mano vardas Tatjana Grigorjevna, —informavo ji, nežiūrėda

ma į Gotovčicą. —Gal malonėtumėt atnešti savo pasą?Jis tylėdamas ištiesė jai pasą, kurį čia, virtuvėje, viename iš stal

čių, laikė. Gmyria buvo pas jį tris kartus ir kiekvieną kartą reikalavopaso. Borisas Michailovičius nesuprato, kam tai reikalinga, bet dėlvisa ko laikė dokumentą po ranka. Kas ją žino, tą milicijos tvarką!

—O kur mano bendravardis? —paklausė jis.—Ką jūs turite galvoje? —paklausė Obrazcova, nepakeldama

galvos ir greitai perrašinėdama paso duomenis į protokolą.—Tardytoją Gmyrią, Borisą Vitaljevičių Gmyrią.—Nežinau, turbūt tarnyboje. Jis jums reikalingas?

—Ne, tiesiog... Aš pamaniau, jeigu jūs atėjote vietoje jo, tai gal jissusirgo ar išvažiavo atostogų, o gal jį nušalino nuo bylos?

—O kodėl jūs nusprendėte, kad aš atėjau vietoj jo? Aš —sau, oGmyria —sau.

Jis niekaip negalėjo suprasti, apie ką ji kalba, todėl paklausė:—Jūs irgi tiriate mano žmonos žmogžudystę?

—Ne, jūsų žmonos žmogžudystės aš netiriu.Pagaliau ji baigė nurašinėti jo paso duomenis ir pakėlė akis į

Gotovčicą. Akys buvo pilkos ir ramios, ir jose kažkodėl nebuvo nėpėdsako to nuovargio, kurį Borisas Michailovičius pastebėjo, kai Obrazcova atėjo.

—O... ką gi tada? Ko jūs atėjote?

—Aš tiriu visai kitą žmogžudystę. Borisai Michailovičiau, ar prisimenate Iną Paškovą? Ji buvo gydytoja internė toje klinikoje, kurioje jūs dirbote. Prieš šešerius metus.

Jo galvoje ėmė ūžti, prieš akis sukosi raudoni ratilai. Štai ir prasidėjo. Bet kaip? Kodėl?




„Teisingai, —pamanė Tatjana, —tarp jų buvo romanas, ir abortąIna darėsi pastojusi nuo jo. Štai kokia reakcija. Žmonės iš veido taipnesikeičia, prisiminę eilinį gydytoją interną.“

—Paškovą? Taip, šiek tiek prisimenu... Graži tokia mergina, taip?—Gali būti, —santūriai atsakė Tatjana. —Nežinau, aš jos prieš

šešerius metus nemačiau. Papasakokite man apie ją viską, ką prisimenate.

—O kas atsitiko? Ji į ką nors įsivėlė? Aš nedaug atsimenu, gydytoja kaip gydytoja, jie kasmet keičiasi...

—Borisai Michailovičiau, o jūsų širdies damos irgi kasmet keičiasi?

—Apie ką jūs... Kaip jūs drįstate!Ji matė, kad Gotovčicas sunkiai tvardosi, ir širdyje nusišypsojo.

Ko jis taip bijo? Na, palaikė jis santykius su jaunute gražuole, bet kada

tai buvo! Jei būtų gyva žmona, tai suprantama, yra ką slėpti, o dabar...Gal iš inercijos, automatiškai neigia? Jprato slėpti savo nuotykius irnegali priprasti prie minties, kad dabar tai nebūtina.

—Aš drįstu ką tik norite, —pasakė ji. —Nes esu tardytoja irtiriu Inos Paškovos žmogžudystės bylą.

—Kaip tai žmogžudystės? —nutraukė ją Gotovčicas. —Ar ji

numirė?—Ji nužudyta. Taigi atleiskit, jei mums teks kalbėtis jums nemaloniomis temomis. Tai, kad jūs turėjote su ja romaną, laikysimepatvirtintu faktu. Ji kalbėjo apie tai savo instituto draugams, o šie savoruožtu pasakė man.

—Aš jumis netikiu, —tvirtai pareiškė Gotovčicas.

—Kodėl gi?—Ina buvo labai uždara. Ji niekada niekam nepasakojo apie asmeninius reikalus. O juolab apie romanus. Ji ir tikrų draugų neturėjo.

—Na štai, matote, —meiliai nusišypsojo Tatjana, —paaiškėjo,kad jūs labai gerai ją pažinojote ir buvote nuodugniai išstudijavęs joscharakterį. O sakote, kad nelabai prisimenate. Tai kaip, Borisai Mi

chailovičiau, laikysime faktą pripažintu ar dar pasvarstysime?




Jis, žiūrėdamas kažkur į lubas, tylėjo. Tatjana pasinaudojo pauze

ir greitai apžvelgė virtuvę. Viskas apleista. Sunku patikėti, kad visadataip buvo, greičiausiai tvarka baigėsi su šeimininkės mirtimi. Tiesiogstebėtina, kaip greitai vyrai sugeba pasiekti tokių rezultatų. Dedadaiktus į vietas ir mano, kad laikosi tvarkos, o apie dėmes ant stalo,aptekėjusią viryklę ir nešvarią riebaluotą kriauklę kažkodėl užmiršta.Ką jau kalbėti apie neplautas grindis.

—Borisai Michailovičiau, —tyliai pašaukė jį Tatjana, —apie kąužsigalvojote?

Jis nukreipė žvilgsnį į ją.—Apie Iną, —taip pat tyliai atsakė Gotovčicas. —Net nesitiki,

kad ji mirė. Taip, jūs teisi, tarp mūsų buvo romanas. Neilgas ir nerimtas, įprastas, lengvas, nieko neįpareigojantis, ryšys tarp skyriaus vedė

jo ir gydytojos internės. Tai tas pat, kas mokslinių vadovų romanai su

aspirantėmis*, jie trunka tik tiek, kiek trunka darbas prie disertacijos,ir tėra pavaldumo atributai.

„Neilgas ir nerimtas, —pagalvojo Tatjana. —O kaipgi abortasdar gerokai prieš internatūrą? O kaipgi diplomas, kurį Ina norėjo

jums parodyti, kad kažką įrodytų. Viena iš dviejų: arba ji dar iki jūsųturėjo kažkokį meilužį, arba jūsų romanas truko mažiausiai dvejus su

puse metų ir buvo visiškai ne skyriaus vedėjo ir internės santykių eilinis atributas. Gerai, tikrinsim abi prielaidas paeiliui. Pradėkim.“

—Papasakokite, kaip jūs su ja susipažinote, —paprašė ji.—Paprastai. Iš Medicinos instituto atėjo jauni gydytojai su dip

lomais kišenėse, bet be gydytojo praktikos. Internatūra —tai faktiškaidar vieni papildomi mokslo metai. Po metų internai išeina ir ateina

nauji. Jokių ypatingų pažinties su Ina aplinkybių nebuvo. Ji buvo labaigražutė, aš iš karto atkreipiau į ją dėmesį. Romanas užsimezgė greitai,

ji lengvai tiems santykiams ryžosi, matyt, buvo pripratusi prie vyrųdėmesio, nuo jų nebėgo, akių neslėpė. Paprasta šiuolaikinė mergina,kokių tūkstančiai.

* T. y. doktorantėm is.




—Ar Ina nenorėjo suteikti jūsų santykiams daugiau rimtumo?—Kaip tai? —nesuprato Gotovčicas.—Na, pavyzdžiui, susituokti.—Juk aš buvau vedęs! Ir nesirengiau skirtis. Mes auginome vai

ką. Ir apskritai...—Kas —apskritai?—Aš jau jums sakiau, kad lengvi tarnybiniai romanai —tai ne

priežastis skyryboms. Šiaip ar taip, ir aš, ir Ina būtent taip ir manėme.

—Vadinasi, ji nereiškė jokių pretenzijų?—Jokių, —nedvejodamas patvirtino Borisas Michailovičius.—Ji buvo gera gydytoja?Vėl pauzė. Gotovčicas susimąstė įrėmęs žvilgsnį į savo pirštus,

tarp kurių visą laiką sukiojo tušinuką. Po kiek laiko Tatjanai teko vėl jį paraginti.

—Borisai Michailovičiau, aš uždaviau jums klausimą.—Ką? —krūptelėjo Gotovčicas. —A... Taip... Sunku pasakyti,kokia ji buvo gydytoja ir kokia tapo. Tais laikais, kai ją pažinojau, ji gabumų turėjo, bet taip nedaug praktikos, kad nieko tikro apie ją pasakytinegaliu.

—Bet buvo gabi?—Be abejo. Ji buvo labai gabi iš prigimties.—Kokie tai buvo gabumai?—Nuojauta. Žinote, kas svarbiausia psichologo, psichiatro ar

psichoanalitiko darbe? Būtent nuojauta. Nes tik nuojauta leidžia išvisos krūvos duomenų ir faktų išskirti svarbiausią siūliuką, už kuriopatempus galima pagaliau suprasti, kas žmogų kamuoja, drasko irtrukdo jam gyventi. Egzistuoja daugybė metodikų, kaip tą siūlą pa

gauti, bet jei turi nuojautą —visai kitas dalykas. Metodikos taikymasbūna sėkmingas aštuoniasdešimčia procentų atvejų ir gan ilgai trunka, o nuojauta suveikia iš karto ir be klaidų.

—Ir Ina tokią nuojautą turėjo?—Turėjo. Tiesa, ji dar nelabai mokėjo ja naudotis, ja nepasitikėjo

ir vis bandė perprasti kuo daugiau metodikų. Ji nuoširdžiai, net juo

kinga, tikėjo mokslu ir svetima patirtimi.






deklamuoja prie lentos kokį nors stebėtinai rišlų tekstą. Tuo pat metuminty ji vertino ką išgirdusi.

—Borisai Michailovičiau, o ką jūs pasakytumėt sužinojęs, kadIna ėmėsi privačios kerėtojos praktikos?

—Kokios, atleiskit?Matėsi, kad jis suglumo ir netiki tuo, ką išgirdo.—Kerėtojos. Bent jau taip ji vadino save reklaminiuose skelbi

muose. Kerėtoja įneša.

—Kliedesiai tai! Kokia kerėtoja? Ką jūs čia kalbate?—Kalbu, kaip yra. Vadinasi, jūs to nežinojote?—Ne. Žinoma, ne. O jei būčiau sužinojęs, nueičiau pas ją ir su-

kelčiau skandalą.—Ką jūs sakot? —pakėlė antakius Tatjana. —Tiesiog patį tik

riausią skandalą?

—Tikriausią.—O dėl ko?—Dėl šarlatanizmo. Nekenčiu šarlatanų. O čia Ina... Ne, negali

būti. Kam jai to? Juk ji galėjo tapti puikia gydytoja.Vėl klausimai, vėl atsakymai. Eilutės lygiai liejosi popieriuje,

rašiklis lengvai skraidė po blanką, o Tatjanos galvoje skriejo neišsakomos mintys.

„Vadinasi taip, gerbiamasai. Skandalą jūs jai sukeltumėt. Jdomubūtų sužinoti kodėl? Argi kokia pašalinė tetulė drįstų kelti man skandalus? Niekada. Kas ji man, kad paisyčiau jos nuomonės? O kas toks jūsInai Paškovai, Borisai Michailovičiau, kad ją teistumėt ir piktintumėtės

jos elgesiu? Matyt, jūsų nuomonė jai labai daug reiškė, juk ne veltui jiatbėgo jums rodyti savo naujintėlaičio diplomo, kad įrodytų, jog ir ji

kažką gali. Pašaliniams ir abejingiems nieko neįrodinėja. Jūs tvirtinate,kad ji buvo įpratusi prie vyrų dėmesio gražuolė, todėl, kaip jūs sakėte,akių neslėpė ir lengvai atsidavė intymiems santykiams su skyriaus vedėju, tai yra su jumis. O po dvidešimties minučių jau man pasakojate,kad Ina lyg ir nežinojo apie savo patrauklumą, jo nepastebėjo ir gyvenotokį gyvenimą, lyg būtų nepastebima pelenė. Sakote, kad Ina buvo ne

kalta, kai jūs susipažinote? Kitaip tariant, skaisti. Labai galimas daiktas.




Tik tai atsitiko ne tada, kai jai buvo dvidešimt treji, beveik dvidešimtketveri, o kur kas anksčiau. Ir kodėl gi jūs meluojate, gerbiamasai? Jukkvaila. Sugalvojate sau romaną apie lengvą tarnybinį romaną, o įkliūva-te per smulkmenas. Na, prisipažintumėte, kad jūsų romanas buvo ilgasir rimtas, kas gi čia gėdinga? Milijonai vyrų taip gyvena. Vyrai, kurienė karto nebuvo neištikimi savo žmonoms —šiais laikais priešistorinėretenybė. Juo labiau dabar jau jūs našlys, taigi prisipažinti galėtumėt betkuo. Bet ne... Keisti vis dėlto tie vyrai. Kai demaskuoja moters neištiki

mybę ir ji niekaip negali išsisukti, ji beveik visada sako, kad tai didelisšviesus jausmas, tikra meilė, kuri apsilanko tik kartą gyvenime, todėl jaigalima adeisti. O kai pagauna vyrą, jis labai retai kada išsako tokius argumentus, jam visada išeina atvirkščiai: na,ką tu, niekai visa tai, pamanykit, netyčia pasitaikė, nieko rimta, tiesiog fiziologinis potraukis, nedaugiau, velnias sugundė, užėjo aptemimas, buvau girtas, o myliu tik

tave, savo vienintelę. Vyras turi stebėtinai stipriai išvystytą savininko jausmą, jis nė už ką nepaleis moters tiesiog taip, neleis jai pasitraukti,net jei ji jam nelabai reikalinga. Vis tiek tegul būna. Todėl vyrai meluojaapie grynai fizinį potraukį. Jums, Borisai Michailovičiau, nieko jau laikyti nereikia, jūsų žmona žuvo, bet jūs vis tiek meluojate iš inercijos irpapratimo. Ką gi, tai suprantama ir tai galima paaiškinti.“

Tatjana žvilgtelėjo į laikrodį ir nusprendė, kad laikas baigti. Podvidešimties minučių jai reikia būti moterų konsultacijoje. Praeis kažkiek laiko, kol ji viską, ką išgirdo iš Gotovčico, patikrins ir apmąstys,o paskui bus galima dar kartelį jį apklausti. Kartu ir pas gydytoją užeiti —vis nauda.

—Ačiū, —mandagiai padėkojo ji, kišdama į krepšį aplanką supopieriais, —gali būti, kad man teks dar kartą jus sutrukdyti. Jei ne

prieštarausite, šaukimu aš jūsų nekviesiu. Man patogiau aplankyti jusnamuose.

—Žinoma, —kažkodėl nudžiugo Gotovčicas, —visada malonu jus matyti.

—Taip jau ir malonu, —šyptelėjo Tatjana.




Jis suprato, kad šiek tiek perlenkė lazdą. Iš tikrųjų, ko gi jam čiataip malonu ją matyti? Tiesiog apsidžiaugė kaip kvailelis, kad nereikėseiti iš namų, jeigu jai vėl jo prireiks. Štai ir leptelėjo nesusilaikęs.

Gotovčicas palydėjo tardytoją iki durų, padėjo apsivilkti lietpaltį,rūpestingai užrakino duris. Lėtai vilkdamas kojas grįžo į virtuvę, užkaitė virdulį.

Nieko baisaus neatsitiko, torpeda prašvilpė pro šalį. Ak Ina, Ina,tebus prakeikta tavo garsioji įgimta nuojauta! Jeigu ne ji, gal viskasbūtų buvę kitaip. Ir nebūtų dabar tos baisios, viską apimančios, viskątemdančios baimės, kuri valdo profesoriaus Gotovčico gyvenimą.

—Jūsų abejonės nepasitvirtino, kombinacija buvo atlikta tiesiogpuikiai ir davė rezultatą. Viskas vyksta, kaip suplanuota. Tai dar kartą

įrodo, kad baimė —geriausias variklis. Tinginystė —pažangos, o baimė —pinigų variklis.

—Ar jūs tikras, kad ne per anksti džiaugiatės? Operacija dar nebaigta, o jūs jau dalijatės nenušauto briedžio kailį.

—O kas gali šiame etape nepavykti? Visi svarbiausi veiksmai jauatlikti. Nesuprantu jūsų skepticizmo.

—Skepticizmas niekada nepakenks, o štai optimizmo perviršismane gąsdina. Matyt, tai su amžiumi. Senatviškas atsargumas. Jūs dar jaunas, mano drauge, todėl jums taip sunku mane suprasti. Šiaip ar taip,sveikinu jus, sėkmingai adikus operaciją. Norite man dar kažką pasakyti?

—Taip. Turiu svarbią žinią. Bet norėčiau sulaukti jūsų pažado,kad, ją išgirdęs, tą kombinaciją planuoti patikėsite man.

—Iš anksto aš nieko nežadu, ir jūs tai gerai žinote.—Kas tai, seniokiškas atsargumas?—Manykit kaip norit. Taigi, klausau jūsų.—Kaip jums patinka besilankanti pas psichoanalitiką populiari

rašytoja? Neužmirškit, ponia ant sėkmės bangos, be to, dar ir laukiasi.Kam jai psichoanalitikas? Ji turi problemų, ne bet kokių, o rimtų. Ar

tai ne pretekstas su ja padirbėti?




—Iš kur ta ponia atsirado?—Oi, meldžiu jūsų, nesiraukykit! Ji buvo atėjusi pas Gotovčicą.

Stebėjimo grupė fiksuoja visus pas jį besilankančius, kad valdytų padėtį, jeigu iškiltų komplikacijų, ir vaikinai ją atpažino. Jos detektyvaisužversti visi knygų prekystaliai Maskvoje, ir ant kiekvieno viršelio —jos veidas. Neįmanoma apsirikti. Tai ji. Vaikinai dėl viso pikto

ją truputį palydėjo. Tai štai, iš Gotovčico rašytoja nuėjo į moterųkonsultaciją, o iš jos išėjo kartu su jauna brunete. Kol jos žingsniavoiki metro, vaikinai klausėsi jų pokalbio. Brunetė vadino ją Tania, ir

jiedvi kalbėjosi apie darbą prie naujos knygos ir dar kai ką. Pasirodo,kažkoks prodiuseris nori statyti filmus pagal jos knygas ir siūlo jairašyti scenarijų, o ji atsisakinėja. Klaidos negali būti, tai ji —TatjanaTomilina. Ir neabejokit.

—Įdomu... Labai įdomu, labai. Sakote, visi prekystaliai užversti jos knygomis? Tai gerai, tai perspektyvu. Visų pirma reikia sužinoti jos finansinę padėtį. Imkitės to. Jeigu paaiškės, kad jūsų Tomilinamums tinkamas objektas, planuosime operaciją.

—Vadinasi, jūs sutinkate pavesti tai man?—Kol kas aš nieko nesutikau. Pateikite man ataskaitą apie jos

finansus, tada nuspręsiu. Beje, kodėl jūs taip veržiatės tuo užsiimti?

Kam jums to reikia?— Man kilo įdomi idėja sudarinėti rašytojų psichologinius

portretus. NorėčiauTštobulinti metodiką dirbdamas su Tomilina. Sudailininkais mes jau esame dirbę, su muzikantais irgi, o su rašytojaisdar ne. Čia, Rusijoje, tai gali būti labai perspektyvu. Daug gyventojų,vadinasi —milžiniški tiražai.

—Gerai, užsiimkite tuo. Kartoju, kol kas aš jokio sutikimo nedaviau. Man reikia žinoti, apie kokius pinigus kalbama.

Vyriausiasis Sankt Peterburgo leidyklos, kuri leido TatjanosTomilinos knygas, redaktorius nė kiek nenustebo, kai žmogus, prisi

statęs kažkokio Sibiro laikraščio korespondentu, paprašė papasakoti



1\3& Aleksandra Marinina

apie Tatjaną. Jis net nuoširdžiai džiaugėsi, nes suprato, kad straipsnislaikraštyje sukels susidomėjimą Tomilinos knygomis, vadinasi, padidins jų pardavimą už Uralo. Pati Tatjana pastaruoju metu interviuniekam nedavė, todėl kiekviena publikacija leidyklai buvo tiesiogineprasme aukso vertės.

—Papasakokite apie Tomiliną, —paprašė korespondentas. —Arseniai ji rašo, koks jos išsilavinimas, kokia šeima. Man įdomu viskas.

—Rašo ji neseniai, tik penkeri metai, —ėmė noriai pasakoti

redaktorius.—Nejau tik penkeri metai? —nustebo korespondentas. —Tai

tiesiog stebuklas! Per penkerius metus spėti tiek parašyti.—Ji labai darbšti. Apie išsilavinimą negaliu nieko pasakyti, savo

gėdai turiu prisipažinti, kad nežinau. Apie tai niekada nesikalbėjome,o dingsties paklausti nepasitaikė. Dėl šeimos, tai ji ištekėjusi, beje, tre

čią kartą. Vaikų neturi. Ne taip seniai gyveno Piteryje, dabar persikėlėį Maskvą pas eilinį vyrą.

Redaktorius labai kruopščiai rinko žodžius, kad nepasakytų konereikia. Kadaise, pačioje Tatjanos Tomilinos kaip rašytojos karjerospradžioje, jie knygos viršelyje rašydavo, kad autorė dirba tardytoja. Iratsirasdavo žmonių, manančių, kad tokių gerų knygų autorė būtinai

išspręs jų santykių su teisėtvarkos organais problemas. Jie atakavo leidyklą telefonų skambučiais, reikalaudami duoti jiems rašytojos telefoną ir adresą, rašė laiškus ir ateidavo asmeniškai. Duoti savo koordinates Tatjana griežtai uždraudė, skelbti jos tikrąją pavardę —taip pat. Jaiir savo darbo buvo per akis, ji neturėjo kada klausytis svetimų skundų.Negana to, ji pareikalavo, kad knygų viršeliuose daugiau niekada ne

būtų skelbiama apie jos darbą vidaus reikalų organuose. Vienintelisdalykas, kuriam ji neprieštaravo —nuotrauka. Vis dėlto bent šiokiųtokių žinių apie autorių turi būti, antraip skaitytojas jausis atstumtas,neliks asmeniškos pažinties su autoriumi iliuzijos, ir paimta į rankasknyga nevilios žavingos moters šypsena. Redaktorius puikiai prisiminė čia, šioje leidykloje, kilusią sceną.

... Tatjana atnešė eilinį rankraštį, pasirašė autorinę sutartį, gavo




į rankas honorarą ir jau rengėsi išeiti. Buvo žvėriškai šalta Piteriožiema, pūtė kiaurai košiantis piktas vėjas, ir vyriausiasis redaktoriuspaprašė duoti rašytojai mašiną, kad ji galėtų parvažiuoti į namus. Mašiną, žinoma, davė, ir jis nusileido su Tatjana žemyn perduoti įsakymovairuotojui. Vestibiulyje prie jų pripuolė suvargusio veido vidutinioamžiaus moteris.

—Jūs Tatjana Tomilina? Pagaliau! Aš jūsų čia jau visą mėnesį tykau.Redaktorius įdėmiai į ją pasižiūrėjo ir atpažino. Jis tikrai kasdien

matydavo ją vestibiulyje, bet pastate buvo daug įvairių firmų biurų, jam ir į galvą neateidavo, kad moteriškė laukia būtent Tatjanos.

—Jūs turite su manimi susitikti ir pasikalbėti, —pareikalavomoteris. —Man labai reikia su jumis pasišnekėti.

Tatjana sutriko. Ji nelaukė tokio puolimo ir apskritai nebuvo pasirengusi tokiam atvejui.

—Apie ką pasikalbėti?—Aš noriu jums papasakoti apie savo bėdą. Jūs taip gerai ra

šote, taip pažįstate žmones, aš esu įsitikinusi, kad man padėsite. Jūstardytoja, gal patarsite, ką man daryti. Ir kur tik aš nerašiau, į ką tiknesikreipiau...

Tatjana, apimta siaubo, pasižiūrėjo į vyriausiąjį redaktorių, bet

šis niekuo negalėjo padėti. Jis irgi nežinojo, ką daryti, taip atsitikopirmą kartą.

—Atleiskit, —pasakė Tatjana, —bet aš vargu ar galėčiau jumspadėti. Dabar negaliu skirti jums laiko, labai skubu.

—Duokite man savo telefoną, aš jums paskambinsiu, ir jūs paskirsite man laiką, kai jums bus patogu. Labai jūsų prašau, man labai

reikia...—Man sunku rasti laiko, —kantriai aiškino Tatjana, —aš juk

visą dieną darbe ir negaliu išeiti.—O po darbo? —neatstojo moteris. —Aš ir vakare galiu, ir

šeštadienį, ir sekmadienį. Kada pasakysit.—Vakare man reikia eiti namo, aš turiu šeimą ir namų rūpesčių.

Prašau neįsižeist, pasistenkite mane suprasti.




—Aš galiu ateiti pas jus į namus. Jūs namie sau ruošitės, o aš netgaliu jums padėti ir tuo pat metu pasakoti. Prašau jūsų...

—Atleiskit, —tvirtai nutraukė Tatjana, pagaliau atgavusi dvasiąir ryžtą, reikalingą kategoriškam atsakymui, —bet į namus aš niekonesikviečiu. Aš irgi turiu teisę į asmeninį gyvenimą, ir jei turiu laisvolaiko, rašau knygas. Nepykit ant manęs. Viso gero.

Ji netikėtu savo kompleksijai greičiu puolė per vestibiulį prie išėjimo, vyriausiasis redaktorius vos spėjo iš paskos. Išbėgusi į gatvę,Tatjana beveik bėgte nulėkė prie mašinos, atsisėdo ant užpakalinėssėdynės ir tik tada lengviau atsikvėpė.

—Jūs tik pagalvokit, —gailiai pasiskundė ji redaktoriui, kurisirgi įsėdo į mašiną paskui ją, —stovėjo ir manęs tykojo. Kažkoksidiotizmas! Ir vakare ji galinti, ir šeštadienį, ir sekmadienį! O aš?Kodėl niekam nesvarbu, ką aš galiu ir ko aš noriu? Matyt, ją tikrai iš

tiko bėda, bet kodėl atsakyti turiu aš? Esu valstybės tarnautoja, manodarbo laikas priklauso ne man, o Vidaus reikalų ministerijai, jokiųdraugiškų pokalbių tarnyboje negaliu sau leisti. Kas lieka? Asmeninislaikas. Taigi jis ir yra asmeninis —aš turiu vyrą, namus, seną tėvą,kurį lankau nusikalstamai retai, turiu, beje, draugų, su kuriais per savoužimtumą beveik nesimatau, ir jie ant manęs pyksta, pagaliau turiu

knygas, kurias rašau. Ir jei atsiranda kelios laisvos valandos, tai aš irpati žinau, kaip man jas praleisti. Ar manote, kad aš neteisi? Ar privalėjau nenueiti ir tą moterį išklausyti?

—Ką jūs, Tatjana Grigorjevna, —skubiai atsakė redaktorius, — jūs niekam nieko neprivalote. Jūs labai užsiėmęs žmogus, aš negaliuatsistebėti, kaip spėjate dar ir knygas rašyti.

—Vadinasi, taip, drauge mano. Aš iš pat pradžių, jei prisimenate, nenorėjau, kad jūs viršelyje rašytumėte, jog esu tardytoja. Bet

jūs spyrėtės, tikinote mane, kad tai suformuos požiūrį į mano knygaskaip į autentišką medžiagą, ir aš per savo nepatyrimą su jumis sutikau.Dabar dėl to gailiuosi. Jums pavyko mane įkalbėti, ir tai buvo neteisinga. Duomenis apie autorių viršeliuose teks perredaguoti ir dabar

juose neturi būti net užsiminta, kad esu tardytoja, ir išvis jokių kalbų




apie vidaus reikalų organus. Tikrosios pavardės niekam nesakyti ir,žinoma, jokių adresų bei telefonų nedalyti. Jeigu iš leidyklos darbuotojų kas nors prasisunks, daugiau nė vieno rankraščio negausit. Ašnejuokauju.

—Patikėkit, Tatjana Grigorjevna, —vyriausiasis redaktoriusprisidėjo rankas prie širdies, —būsim nebylūs kaip žuvys.

—Ir daugiau aš pas jus nevažinėsiu. Pats matote, kad tai pavojinga. Atsiųsiu savo giminaitę arba vyrą.

—Nesirūpinkite, —sumosavo rankomis redaktorius, —aš patspas jus atvažiuosiu, jūs tik rašykite —pasiimti rankraštį ir atiduotipinigus bus mano rūpestis.

—Na, ačiū, —nusišypsojo Tatjana.Po kelių dienų ji paskambino ir kupinu pasipiktinimo balsu pra

nešė, kad eilinė, norinti pabendrauti poniutė patykojo jos prie Vyriau

siosios vidaus reikalų valdybos Liteinyj prospekte.—Dar kartą jus įspėju, jei nepakeisite teksto viršelyje, mes su-

sipyksim. Ir nesiųskite man žurnalistų, daugiau neduosiu nė vienointerviu.

Vyriausiasis redaktorius suprato, kad Tatjana nejuokauja. Ir nuotada visi leidykloje, nuo generalinio direktoriaus iki vairuotojo-eks-

peditoriaus, vartojo tik tris šventus žodžius: rašytoja Tatjana Tomi-lina. Daugiau ką nors apie ją pasakyti buvo kategoriškai draudžiama.Galima aptarinėti jos knygų siužetus, galima pasakoti, kad po dviejųsavaičių ji žadėjo atnešti naują rankraštį ir jau po pusantro mėnesioknygynuose atsiras naujas kūrinys, galima netgi dalytis gandu, kad jiišsiskyrė su antruoju vyru ir ištekėjo už trečio, tačiau bet kokiu atveju

buvo galima kalbėti apie rašytoją Tatjaną Tomiliną, o ne apie tardytojąTatjaną Grigorjevną Obrazcovą.

Todėl dabar, kalbėdamasis su sibiriečiu žurnalistu, vyriausiasisredaktorius stropiai rinko žodžius, bijodamas net nežymiai ką norsprasitarti. Tatjana rimta ponia, baigia naują knygą, kurios jie laukiašį arba kitą mėnesį, ir jeigu kas jai nepatiks, matys jie tą knygą kaip

savo ausis. Ne veltui Obrazcova, tai yra Tomiliną, niekada nepasirašo




sutarčių iš anksto, motyvuodama nenuspėjama padėtimi tarnyboje irnegalėdama jiems garantuoti, jog atiduos rankraštį sutartyje numatytu laiku. O jei nėra išankstinės sutarties ir avansas nemokėtas, taiautorius ir neprivalo nešti savo romano būtent į tą leidyklą. Kur norės, ten ir nuneš —jis laisvas žmogus. Tomilinos santykiai su leidyklabuvo paremti pasitikėjimu. Iki šiol ji jų nenuvildavo, bet jeigu pasakysižurnalistui per daug ir ji apie tai sužinos, tai gali ir užsiožiuoti. O norinčiųjų leisti jos knygas toli ieškoti nereiktų, jie ir taip jau eilėje išsirikiavę, nėra tos dienos, kad kas nepaskambintų direktoriui dėl leidybosteisių perdavimo arba bendro leidinio.

—Ar jos knygos išeina dideliais tiražais? —paklausė žurnalistas.—Labai dideliais. Mes kas mėnesį spausdiname kiekvienos kny

gos papildomų penkiolika dvidešimt tūkstančių egzempliorių, ir visus juos išperka.

—Vadinasi, galiu rašyti, kad Tatjana Tomilina viena iš labiausiaiperkamų rašytojų Rusijoje?

—Galite, jūs nenusidėsite tiesai.—O kaip su žvaigždžių liga? Šlovė jos nesugadino?Vyriausiasis redaktorius jau rengėsi sakyti, kad dirbant tokį

kaip jos darbą apie šlovę, o juolab apie žvaigždžių ligą nėra ką kal

bėti —milicijos viršininkai išpuikusį tardytoją labai greitai pastatys įvietą —bet laiku prikando liežuvį.—Ką jūs, Tomilina labai kuklus žmogus. Be to, ji, žinote, rašo

ne dėl šlovės, o savo malonumui. Aš netgi pasakyčiau, kad rašo savovyriškiams.

—Kaip tai suprasti, —pajutęs aukso gyslą, sukruto žurnalistas.

—Ji ištekėjusi jau trečią kartą. Turbūt kažkas nesiseka asmeniniame gyvenime. Drįstu spėti, kad Tatjana savo rašymu nori suteiktisau patrauklumo. Išvaizdos jai gamta pagailėjo.

Redaktorius tyčia nusileido iki nešvankių apkalbų lygio, norstikram vyrui tai ir nepritiktų. Bet tam buvo dvi priežastys. Visų pirma

jis ne kartą kalbėjosi su Tatjana apie publikacijas spaudoje —juk to

reikia reklamai. O ji kategoriškai atsisakinėjo nuo interviu, kad neišsi






Vyrų turbūt neatsigina. Ji ir pačiam vyriausiajam redaktoriui labaipatiko, vienu metu jis net bandė ją merginti. Bet ko gi nepadarysireklamos labui! Knygas reikia parduoti, o tam reikia paklausos, ir taiyra dėsnis. O Tatjana pati sakė, kad neturės pretenzijų, kad ir kokiųkliedesių apie ją būtų prirašyta.

XI skyrius

Kaip ir reikėjo laukti, Ira Tatjanos pasirodymui televizijos laidoje„Veidas be grimo“nepritarė. Ji ir toliau kasdien žiūrėjo laidą ir vis labiau įsitikino, kad, be streso ir susierzinimo, tai nieko doro neduotų.Vien tik žala vaikeliui, ir jokios naudos.

—Tu susinervinsi, susijaudinsi, —tikino ji Tatjaną. —Tu tik pa

sižiūrėk, kaip tas Ulanovas elgiasi! Ne, tu nenusisuk, tu pasižiūrėk, ašspecialiai kasdien tą laidą įrašinėju, kad pamatytum, su kuo sutinki.Tania, kam tau tai?

Tatjana paklusniai žiūrėjo į televizoriaus ekraną, matė abejingą, šaltą, arogantišką veidą, klausėsi nervingo nerišlaus pakviestųjųsvečių vapėjimo ir mąstė apie tai, kokį pažeminimą ryžtasi iškęsti

žmogus, jei tikisi per tai uždirbti pinigų. Ji nebijojo Ulanovo, nes jai jisbuvo reikalingas ne dėl reklamos, o dėl darbo. Bet Irai visai nebūtinato žinoti.

—Ira, aš tau pažadu nesinervinti, —tikino ji giminaitę. —Tiežmonės jaučiasi kaip nesavame kailyje, nes nori padaryti gerą įspūdį,o Ulanovas jiems trukdo, jis juos slegia savo arogancija ir šaltumu. Su

manimi viskas bus ne taip.—Ir kodėl gi? —įtariai prisimerkė Ira. —Argi nenori padarytigero įspūdžio? Argi ne todėl rengiesi dalyvauti laidoje?

—Žinoma, ne, —nusijuokė Tatjana. —Suprask, kad tarp manęsir tų žmonių yra skirtumas. Apie juos niekas nežino, ir jiems reikiapasiskelbti, reikia atkreipti žmonių dėmesį į tą darbą, kurį jie dirba.

Pasireklamuoti. Kuo geriau jie pasirodys, tuo labiau žmonės jų veikla




susidomės. Man reklama nereikalinga, nes ir be jos yra žmonių, kuriems mano knygos patinka, ir jie vis tiek jas skaitys, nesvarbu, kaip ašatrodysiu ekrane. O tie, kuriems mano detektyvai nepatinka, netaptųmano gerbėjais net ir tada, jei Ulanovo laidoje atrodyčiau kaip superžvaigždė. Jiems nepatinka mano stilius arba jie iš principo detektyvųnemėgsta, ir nuo mano asmenybės čia jau niekas nepriklauso. Manodalyvavimo laidoje tikslas vienintelis: padėti prodiuseriui, kuris noristatyti filmus, ir padėti Nastiai, kuriai reikalingi geri santykiai su tuoprodiuseriu, tik tiek. Be to, brangioji mano, neužmiršk, kad turiumilžinišką bendravimo patirtį su žmonėmis, kurie mano atžvilgiunusiteikę labiau nei negatyviai. Galiu tave patikinti, kad tas storžievisUlanovas —nekaltas kūdikis, palyginti su mano tardomaisiais.

Iros tai, žinoma, nenuramino, bet rasti kontrargumentų jai buvosunku. Ji bandė apeliuoti į Stasovą, tačiau šis tik skėsčiojo rankomis ir

sakė, kad jis žmonai įtakos neturi.—Tardytojai, Iručiuk, siaubingai nepriklausomos būtybės ir ne

gali pakęsti, kai bandoma juos spausti, —juokavo jis. —Jie patys viskąsprendžia ir niekam neleidžia kištis į tą šventą procesą. Profesinėdeformacija.

Vsevolodas Semionovičius Doroganis nusprendė viską suimti į

savo rankas ir pats asmeniškai nuvežė Tatjaną į studiją, iš kurios turė jo būti transliuojama tiesioginė laida.

—Eteris septynioliktą keturiasdešimt, bet mes turime atvažiuotiketvirtą, —įspėjo jis.

—Kodėl taip anksti?—Kad vedėjas su jumis susipažintų. Be to, reikia pasigrimuoti ir

operatoriui suderinti kamerą su jumis arba jus su kamera.Tatjaną tai visiškai patenkino. Kuo daugiau laiko ji praleis Ula

novo draugijoje, tuo geriau. Tiesa, pasiruošti jai kainavo daug jėgųir laiko, nes Ira, susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama, vis dėlto primygtinai reikalavo, kad Tatjana bent jau būtų elegantiškai ir brangiaiapsirengusi.

—Tu juk ne kokia nors ten, —sakė ji išvakarėse, rausdamas!




spintoje ir mėtydama ant lovos pakabus su suknelėmis ir kostiumė

liais. —Tu turi atrodyti, kaip ir pritinka populiariai rašytojai.—Kokia jau aš populiari, —gynėsi Tatjana. Ji nelabai gerai jautėsi, ir Iros rūpestis jai buvo erzinamai įkyrus. —Aš paprasta tardytoja,o ne literatūros žvaigždė.

—Aha, bet juk tu nenori būti tardytoja, tu nuo visuomenės tai slepi. Tai kaip jie turėtų žiūrėti, jei ekrane pasirodysi nunešiota palaidine?

—Tegul žiūri, kaip nori. Nekankink manęs, Ira, tai ne pats svarbiausias dalykas mano gyvenime.

—Ne, svarbiausias, —nenusileido Ira, rausdamasi drabužiųkrūvoje.

Tatjana gulėjo lovoje, kęsdama galvos skausmą, ir tylėdama jąstebėjo. Iš tikrųjų Ira gal ir teisi, galvojo ji, man tas pat, kokia pasirodysiu ekrane, bet man ne tas pat, kokią mane pamatys Ulanovas. Man

juk reiks su juo dirbti. Pirmas bandymas bus visai trumpas, truputįmažiau kaip dvi valandos iki laidos, paskui pusvalandis pokalbio prieškamerą —ir viskas. Per tą laiką turiu sužinoti ir pamatyti viską, kasman leistų tęsti su juo darbą. Arba netęsti. Po rytdienos susitikimoman teks tai nuspręsti, todėl tą laiką aš turiu išnaudoti maksimaliai ikipaskutinės sekundės. Ko gero, verta pagalvoti, kaip atrodyti.

—Prilaikyk arklius, Ira, —paprašė ji, raukdamasi nuo eilinio galvos skausmo priepuolio, įkaitintu žiedu veržiančio galvą. —Paieškokką nors pernykščio.

Ira nustebusi aprimo, lėtai padėjo ant lovos eilinį pakabą su vasarine suknele ir su užuojauta pasižiūrėjo į Tatjaną.

—Kam tau pernykščias drabužis? Juk viskas tau per maža, tu į

nieką netilpsi.—Būtent būtent, rask ką nors ankšto, kad matytųsi pilvas. Te

gul visiems bus aišku, kad laukiuosi. Nuskriausti nėščiąją —tai reikiaįstengti, tai ne kiekvieno nosiai.

—Nori sukelti gailestį? —nepatikliai prisimerkė Ira. —Manai,Ulanovas tavęs pasigailės?

—Arba pasigailės, arba ne. Noriu patikrinti.




—O kam? Kas čia per eksperimentai?—Ira, taigi aš vis dėlto rašytoja. Kaip sakė senis Ščiukaris*, prisi

meni? Nors ir menkutis, bet vis dėlto... Man reikia rinkti medžiagą, irne tik visokius faktus, bet ir tipus, charakterius. Laikas pradėti galvoti,apie ką bus kita knyga.

—Tu pirma tą užbaik, Agata Kristi! —prunkštelėjo Ira.—Užbaigsiu, nesijaudink. Štai tą melsvą golfą ištrauk, prašau.

Taip taip, tą. Ir mėlyną sijoną.—Tu išprotėjai, —sumurmėjo Ira, bet ko paprašyta padarė. Taip

apsivilkusi tu atrodysi kaip pašauta. Matuosies?—Rytoj, —atsiduso Tatjana. —Viską rytoj. Pavargau.—Štai matai, —vėl užsivedė giminaitė, —nereikėjo sutikti. Tu

pavargsti ir užuot gerai pailsėjusi puoli į kažkokią įtartiną avantiūrą.Jos ginčijosi, iki nenuėjo kiekviena į savo kambarį miegoti. Iš ryto

Tatjana išėjo į darbą, o tuoj po trijų jos užvažiavo Doroganis. Iki tol jienė karto nebuvo susitikę, ir kai kino prodiuseris pamatė garsiąją rašytojąTomiliną, jo mina, atvirai kalbant, buvo labai išraiškinga. Nerangi storulė, atsikišusiu pilvu ir balkšvu veidu, visiškai nebuvo panaši į tą mieląmoterį, kurios šypsena spindėjo ant knygų viršelių. Sunkiai įsiropštusi įaukštą „Aerostar“, kuriuo Doroganis atvažiavo, sėdynę, ji pareiškė:

—Gerbiamas Vsevolodai Semionovičiau, mes turime iš karto su jumis susitarti, kad paskui nekiltų nesusipratimų. Ulanovas žino, kasaš ir kur dirbu?

—Manding, jis jūsų apskritai nežino, —linksmai nusijuokė prodiuseris. —Jūs tik neįsižeiskit, bet man pasirodė, kad jis jūsų pavardę,kai jam skambinau, išgirdo pirmą kartą.

—Labai gerai. Kam dar sakėte, kad esu tardytoja?—Lyg ir niekam, —jis kurį laiką pamąstė, paskui jau tvirčiaupridūrė, —tikrai niekam.

—Iš kur gavote mano telefoną? Juk jūs prieš du mėnesius manskambinote į namus, prisimenat?

*M. Šolochovo romano personažas.




—Numerį gavau iš jūsų vyro, aš jo paprašiau. Tiksliau, net netaip. Paprašiau padėti su jumis susisiekti, ir jis pats surinko numerį irperdavė man ragelį. Aš kalbėjausi su jumis iš jo kabineto „Sirijuje“. Okodėl jūs klausiate?

—Klausiu norėdama išlaikyti savo profesiją paslaptyje ir visųpirma nuo pono Ulanovo. Ar name, kuriame jūs gyvenate, visi žino,kad jūs užsiimate kino verslu ir turite reikalų su filmų kūryba?

—Ak, jūs apie tai? —Doroganis griausmingai nusikvatojo. —

Taip, žinoma, aš jus suprantu. Mane puola prašytojai —jaunos mergelės ir jų tėvai. O jus kas? Gerbėjai?

—Irgi prašytojai. Iš pradžių buvau tokia kvaila, kad neslėpiausavo darbo Vidaus reikalų organuose. Todėl mane tiesiog apgulė prašytojai padėti jų bylose ir paveikti kitus tardytojus, teisėjus ir net prokurorus. Taigi teko pasislėpti giliame pogrindyje. Buvo ir tokių, kurie

norėjo man asmeniškai pasakyti, kas jiems mano knygose patiko arbanepatiko. Jie nenori suprasti, kad aš rašau taip, kaip rašau, ir kitaipnerašysiu, nes rašau taip, kaip man pačiai patinka ir kaip aš jaučiu. O

jeigu jiems nepatinka, tai tegul neskaito, juk niekas jų neverčia, tiesa?Visi skaitytojai skirtingi ir visi rašytojai taip pat skirtingi, kiekvienasautorius turi savų skaitytojų nišą, savo kontingentą, kuriam kaip tiktos knygos prie širdies, ir ačiū Dievui. O stengtis paisyti visų be išimties pastabų ir pageidavimų —kvaila ir neperspektyvu. Jei pradėsiupatikti tiems, kurių pageidavimų paisysiu, kaip tik todėl tuoj pat imsiunepatikti kažkam kitam. Tai procesas be pabaigos. Nė vienas autoriusnegali patikti absoliučiai visiems.

—Aišku. Vadinasi, Ulanovui baisios tiesos nesakysim?—Niekam nesakysim. Ir turėkite galvoje, Vsevolodai Semiono-

vičiau, aš būtybė kaip reta negailestinga. Jeigu informacija nutekės iš jūsų, teisės ekranizuoti jūs negausite. Net jeigu jūs pasikviestumėtepatį geriausią režisierių ir Holivudo žvaigždes, net jeigu tai būtų toksfilmas, kuris galėtų gauti „Oskarą“, aš jums teisių neduosiu.

—Jūs netrokštate šlovės? Niekada nepatikėsiu.—Aš noriu ramybės. Per daug turiu rūpesčių, kad dar juos di

dinčiau savo neatsargiu elgesiu.




Ji atsilošė į sėdynės atkaltę ir ištiesė kojas. Žinoma, įlipti į tą mašiną sunku, užtat sėdėti joje patogu. Doroganis įvažiavo į skersgatvį irsustabdė prie ketinių vartų.

—Atvažiavome, Tatjana Grigorjevna.Juos sutiko miela, jauna, šiltai besišypsanti mergina ir nusivedė

su savimi.—Jūs nesijaudinkite, —čiauškėjo ji, lengvai strykčiodama laip

tais, —Aleksandras Jurjevičius labai geras vedėjas, jis savo svečiusmyli ir jų neskriaudžia. Viskas bus gerai.

„Kaip jis savo svečius myli, aš jau mačiau, —sunkiai kopdamaiš paskos, pagalvojo Tatjana. —Šitame kūrybiniame kolektyve meilėsuprantama gan keistai.“

—Jūs mūsų laidą žiūrite? —paklausė palydovė.-Ne.—Nė karto nematėte?—Ne, neteko.—O kas nors iš jūsų pažįstamų žiūri?—Taip, mano artima giminaitė „Veidą be grimo“žiūri nuolat.—Ir ką ji sako? Jai patinka?—Patinka, —nusišypsojo Tatjana. —Ji sako, kad jūsų vedėjas

labai nemyli savo svečių ir visaip juos žemina.—Oi, na ką jūs, —susirūpino mergina, —anaiptol. Prašom čia.

Duokit savo apsiaustą, aš pakabinsiu. Prisėskit, Aleksandras Jurjevičius tuoj ateis. Arbatos, kavos?

—O mineralinio turit? —vilkdamasi lietpaltį, paklausė Tatjana.—Žinoma, tuoj atnešiu. O jums? -ji kreipėsi į prodiuserį.

—Man kavos, ir stipresnės, —garsiai atsakė Doroganis, šeimininkiškai įsitaisydamas prie ilgo kabinetinio stalo.Tatjana nesisėdo. Ji priėjo prie lango ir stovėjo įsisprendusi. Už

lango lijo. Tik pamanyk, ji lietaus net nepastebėjo, kai važiavo mašina. Irkada gi jis prasidėjo? Jau gegužė, jau po švenčių, medžiai sužaliavę, greitai baigsis pavasaris, ne už kalnų ir vasara. Gyvenimas eina, o ji, Tatjana,

jo nepastebi, pasinėrusi į kasdienius reikalus, kažkieno bėdas, lavonus,




prarastus pinigus, ašaras, nuoskaudas. Ir į savo mintis apie būsimą motinystę. Kodėl ji čia, šitame tuščiame kambaryje, laukia susitikimo sunemaloniu, negeru žmogumi? Nejaugi jos gyvenimas ir jos laikas toksmažavertis, kad jį galima eikvoti štai taip, tuščiai, visokiems niekams?

Jai už nugaros sugirgždėjo durys, Tatjana atsisuko ir pamatėmaždaug trisdešimties metų elegantišką, gražaus išpuoselėto veidomoterį. Rankose ji laikė nemažą dėžutę. Moteris Tatjanai pasirodė lygpažįstama, bet ji niekaip negalėjo prisiminti iš kur. O gal paprasčiau

siai kur nors matyta? Bet kur?—Prašau prisėsti, —šaltai pasakė moteris su dėžute, —grimuo-

simės.—O tai būtina?—Jūs nenorite? —jau šilčiau paklausė ji. —Patikėkit, taip bus

geriau. Net ir vedėjas grimuojasi. Kamera negailestinga.

—Gerai.Atsidususi Tatjana prisėdo ant nepatogios kietos kėdės. Grimuotoja pasidėjo dėžutę ant stalo, atsistojo prieš Tatjaną ir pradėjoįdėmiai tyrinėti jos veidą. Paskui pasiėmė ovalią kempinėlę ir makiažopagrindą.

—Ar jūs pasidažiusi? Toną tepėt?—Ne.—Tai gerai. Jūsų puiki oda. Ekrane atrodysit kaip tikra gražuolė.Ji pradėjo darbą. Tatjana sėdėjo užsimerkusi ir nugrimzdusi į

savo nelinksmas mintis. Vėl sugirgždėjo durys, bet šįkart ji nematė,kas įėjo, nes grimuotoja tuo metu tepė jai ant akių vokų šešėlius.

—Laba diena, Tatjana Grigorjevna, —pasigirdo malonus vyrobalsas.

Tatjana atpažino balsą, ji girdėjo jį kaskart, kai Ira versdavo jąžiūrėti Ulanovo laidų įrašus.

—Laba diena, —sumurmėjo neatsimerkdama.—Vsevolodai Semionovičiau, malonu jus matyti. Ačiū, kad

mums atvežėte tokią įžymią rašytoją. Mūsų programai tai didelė garbė. Sveika, Lena.

—Sveikas, Saša, —nenutraukdama darbo atsiliepė grimuotoja.




—Tatjana Grigorjevna, aš norėčiau laidos metu užduoti jumskeletą klausimų, gal dabar apie tai ir pasikalbėkim.

—O apie ką kalbėsim tiesioginiame eteryje, jei jau dabar viskąaptarsim? —paklausė ji.

—Apie tą patį. Aš užduosiu jums klausimus, o jūs pasakysite,kurie jums įdomūs, o į kuriuos atsakyti nenorite. Tada jų ir neužduo-siu, kad negaištume veltui laiko. Juk čia tiesioginis eteris, kiekvienasekundė aukso vertės.

Tatjana įsitempė, jai buvo nemalonu kalbėtis su žmogumi, kurionematė. Užmerktomis akimis pati sau atrodė labai pažeidžiama irtarsi nuoga.

—Aleksandrai Jurjevičiau, iš esmės reikia kalbėti apie Tomilinoskūrinius ir apie jų ekranizacijos perspektyvas, —tuoj pat įsiterpė Do-roganis, nė akimirkai nepamiršdamas, ko jam čia reikia. —Juk mes su

jumis susitarėme.Bet Ulanovas to tarsi neišgirdo.—Sakykit, ar jūsų neįžeidžia, kad detektyvus, taip pat ir jūsų,

dažniausiai skaito metro traukiniuose, taip sakant, bėgte, todėl, kadtai antros, o gal net trečios rūšies literatūra, į kurią nereikia rimtaigilintis, kurios nereikia apmąstyti.

Tatjana jau norėjo atsimerkti ir pasisukti veidu į pašnekovą, betgrimuotoja iškart pradėjo šaukti:

—Ramiau, ramiau, ramiau! Akeles užmerkim, aš dar nebaigiau.Tatjana, nors ir susierzino, neprieštaraudama pakluso. Anksti

dar rodyti dantukus.—O kalbėti galima? —paklausė ji grimuotojos.

—Geriau nereikia. Saša, nekibk prie žmogaus, kai dirbu. Mannedaug liko.

—Gerai, —tuoj pat sutiko Ulanovas. —O kur kava? Kodėl ikišiol neatnešta?

—Tatjana Grigorjevna paprašė mineralinio, —vėl įsikišo Do-roganis, matyt, paskyręs sau žinomos rašytojos globėjo ir interesų

gynėjo vaidmenį.




Tuo metu vėl atsidarė durys.—Oi, Aleksandrai Jurjevičiau, jūs jau čia? —pasigirdo merginos

lydėtojos balsas. —Jums arbatos?—Taip, būk gera.Pagaliau grimuotoja žengė žingsnį atgal ir kritiškai apžvelgė savo

darbą. Kažkas jai nepatiko, nes pasiėmė makiažo teptuką ir dar keliskartus prisilietė prie Tatjanos kaktos ir smakro.

—Štai dabar gerai, —patenkinta tarė ji. —O lūpas padažysiuprieš eterį, vis tiek dar gersite.

—Leiskit bent pasižiūrėti, ką jūs iš manęs padarėte, —paprašėTatjana.

Grimuotoja padavė jai veidrodį. Ką gi, darbas buvo atliktaspuikiai, šito nepaneigsi. Iš veidrodžio į ją žiūrėjo ji pati, bet kokiaisaštuoneriais metais jaunesnė. Oda atgavo savo įgimtą spalvą ir tapo

matinio natūralaus atspalvio, o ne liguistai blyški lyg miltuota. Pabrin-kimai po akimis dingo, o pačios akys tapo didelės ir išraiškingos. Netir veido ovalas pasikeitė, dabar buvo ryškesnis.

Nepasakiusi nė žodžio, ji padėjo veidrodį ir pasisuko į Ulanovą.Jis buvo beveik toks pat, kaip ir jos matytas ekrane. Bet būtent beveik.Dabar jame nebuvo šaltumo, arogantiškumo ir abejingumo, kas taip

gąsdino jautriąją Iručiukę. Prieš Tatjaną sėdėjo paprastas malonausveido, gal keturiasdešimties ar kiek daugiau metų vyriškis ir draugiškai šypsojosi.

Ką gi, kol kas pakentėsim, rodyti nagus dar ne laikas. Jis manreikalingas, šitas malonus gerutis Ulanovas, kuris neva myli savo svečius. Žinom mes tą meilę. Įvilioja kaip peles į pelėkautus nemokamu

sūriu, svečias atsipalaiduoja, atitirpsta ir naiviai galvoja, kad prieškamerą viskas bus taip pat miela, kaip ir prie to stalo, maloniai priepuodelio kavos besišnekant. Ogi ne. Prieš kamerą atsipalaidavusio irnepasirengusio šuoliui svečio laukia nemalonūs netikėtumai.

Tatjana pasistengė kuo maloniau nusišypsoti.—Štai koks jūs, Aleksandras Ulanovas, —užgiedojo ji kaip mo

kėdama moteriškai šiltai. —Malonu matyti jus gyvą, o ne ekrane.




—Ačiū. Tai galim grįžti prie mūsų klausimų?—Taip, prašom. Ko jūs klausėte? Prašau pakartoti.—Aš klausiau, ar jums neskaudu, kad detektyvai laikomi tre

čiarūše literatūra ir dažniausiai ji skaitoma metro ir priemiestiniuosetraukiniuose?

—Skaudu, —net nemirktelėjusi pamelavo Tatjana.Ji turėjo galvoje visai kitą atsakymą, bet jo eilė dar neatėjo.—Tai gal jums būtų prasmingiau persikvalifikuoti ir rašyti ką

nors kita, rimtesnę literatūrą? Pavyzdžiui, stambius filosofinius romanus, kaip Sartras ar Hesė. Jūs mėgstate Sartrą?

—Sartrą? —ji apsimetė, kad sutriko, neva stengdamasi nuslėptisavo tamsuoliškumą. —Na, apskritai... O kokių dar turite klausimų?

—Jūs populiari rašytoja. Ar laikote save pasiturinčiu žmogumi?—Aš... Na, kaip čia pasakius... Nelabai. Leidėjai moka nedaug.

—Iš ko gi jūs gyvenate?—Iš vyro pajamų, kaip ir dera ištekėjusiai moteriai.—Vadinasi, jūs rašote knygas ne dėl uždarbio?—Ne, greičiau savo malonumui.—O jus išlaikančio vyro nekamuoja jūsų populiarumas ir šlovė?

Jis juk turbūt irgi trokšta garbės.

—Ar mes tiesioginiame eteryje apkalbinėsime mano vyrą? —atšovė Tatjana.

—Taip, —vėl pasigirdo Doroganio balsas, —mes nukrypomenuo temos, Aleksandrai Jurjevičiau. Jūs žadėjote pakalbėti apie ekranizacijas.

—Žinoma. Tatjana Grigorjevna, jūs norite, kad pagal jūsų kny

gas būtų statomi filmai?—Noriu, —ji vėl plačiai ir džiugiai nusišypsojo. —O koks rašytojas nenorėtų?

—Nežinau, —skėstelėjo rankomis Ulanovas. —Manau, kadHemingvėjus, pavyzdžiui, nelabai to norėjo. Jo proza kupina pojūčių irsąmonės srautų, tai sunku ekranizuoti. Matyt, jūsų knygos ne tokios?

—Ne tokios, —sutiko ji. —Detektyvai —visai kitoks žanras.




—Neprieštarausit, jei mes šia tema pasikalbėsim laidos metu?—Prašom. Kokių dar turite klausimų?—Apie jūsų politines pažiūras. Kaip jūs vertinate dabartinę pa

dėtį šalyje ir mūsų dabartinę valdžią?—Kaip žiūriu? —susimąstė ji. —Gerai žiūriu.—Vadinasi, jums viskas patinka ir viskas tinka? —pasitikslino

Ulanovas.—Taip, patinka.

—Ir darbininkai, kurie mėnesių mėnesiais negauna algų? Irfinansiniai pažeidimai, kurių vis daugiau? Ar jūs manote, kad tai natūralus užmokestis už tą tvarką, kuri leidžia jums leisti ne vieną knygąper metus, kaip būdavo anksčiau, o kelias, nors net nesate Rašytojųsąjungos narė?

—Na, kaip čia pasakius... —ji pakėlė akis į lubas, vaidindama

minties pastangas.—Gerai, mes pasikalbėsime apie tai prieš kamerą, —ryžtingaitarė Ulanovas. —Ko jūs laukiatės, berniuko ar mergaitės?

Tai buvo taip netikėta, kad Tatjana iš pradžių sutriko. Paskui suprato, kad tai spektaklio dalis, ir nusiramino. Žinoma, Ulanovas uždavė jai kelis klausimus, išsiaiškino jos intelekto lygį ir kokiais klausimais

jis ją suvažinės prieš daugiatūkstantinę televizijos žiūrovų auditoriją,o dabar ir neutraliomis temomis galima pakalbėti, apie maloniusdalykus, kad ji eitų į studiją rami ir tikėdama, jog laidos vedėjas josatžvilgiu nusiteikęs draugiškai.

—Kas gims, to ir laukiu, —atsakė ji nekonkrečiai.—O ko jūs norėtumėt?—Vyras nori berniuko.

—O jūs?—O man tas pat. Vyras nori berniuko, nes mergaitę jis jau turiiš pirmos santuokos, o aš paprasčiausiai noriu pagimdyti vaiką nuomylimo vyro. Ir lytis man nesvarbu.

—Jūs turbūt vėlai ištekėjote?—Ne, kodėl gi. Pirmą kartą ištekėjau aštuoniolikos, vargu ar tai

galima laikyti vėlai.




—Tai jūs jau antrą kartą susituokusi?—Trečią.—Nieko sau! —susižavėjęs švilptelėto Ulanovas. —Ir du kartus

išsiskyrėte?—Žinoma. Nuo našlystės Dievas apsaugojo, abu mano buvę

vyrai gyvi ir sveiki.—Turbūt dabar jie pirštus graužiasi iš apmaudo, kad su jumis

išsiskyrė. Jūs tapote įžymybe.—Nemanau. Jiems abiem visai gerai sekasi, vienas užsienyje turi

savo verslą, antras, kaip žinau, irgi nevalkatauja. Vargu ar jiems yra kogailėtis.

—Nesakykit, —paprieštaravo Ulanovas, —verslas verslu, ošlovė ar bent jau dalijimasis šlove —visai kas kita. Jūsų buvę vyrai nebandė jūsų susigrąžinti po to, kai jūs taip pašėlusiai išpopuliarėjot?

—Bandė, —ji vėl nusišypsojo, šįkart koketiškai ir truputį bukai, —bet ne po to, o prieš tai. Jie norėjo susigrąžinti mane ne kaipžinomą rašytoją, o kaip moterį ir žmoną.

—Ar reiktų suprasti, kad jūs buvote savo vyrams neištikima?—Iš kur jūs šitai ištraukėt? —nustebo Tatjana, šįkart išties ne-

apsimestinai.

—Na kaipgi, jeigu jūs trečią kartą ištekėjusi, vadinasi, būdamaankstesnėje santuokoje, turėjote intymių santykių su kitu vyru. Tiesa,tie santykiai buvo rimti, ir jie baigėsi nauja santuoka, bet neištikimybės fakto paneigti negalima.

—Galima. Paneigti galima. Aleksandrai Jurjevičiau, jūs galbūtmanimi nepatikėsit, bet su antru ir trečiu vyru susipažinau jau būda

ma išsiskyrusi. Štai taip.—Taigi jūs norite pasakyti, kad skirdamasi nesitraukėte į iš ankstoparengtas pozicijas? —dabar jau jis negalėjo nuslėpti nuostabos. —Jūsskyrėtės su vyru, neturėdama naujos santuokos perspektyvų?

Viskas aišku kaip dieną, mintyse šyptelėjo Tatjana. Ponas Ulanovas yra populiarios klaidingos nuomonės auka —neva kiekviena

moteris trokšta ištekėti bet kokia kaina, todėl jis visiškai nesupranta,




kaip galima palikti vyrą ne dėl meilužio, o tiesiog taip, be jokių perspektyvų. Jo supratimu, tokiu atveju ne aš palikau vyrą, o jis manemetė, o jeigu metė, vadinasi, aš niekam tikusi ir niekam nereikalinga,bet visiškai neaišku, iš kurgi tada ir antras, ir trečias vyras. „Greičiausiai jis žiūri į mane, storą ir nerangią, ir niekaip nesupranta, kodėl aštokia narsi. Jo manymu, tokia kaip aš turi abiem rankom įsikibti į vyrąir iš paskutiniųjų jo laikytis, nes daugiau niekas manimi nesusigundys.Jam pačiam greičiausiai patinka grakščios laibos moterys ir net į galvą

neateina, kad yra vyrų, kuriems patinka tokios kaip aš. Jeigu jis žinotų,kiek tokių vyrų yra iš tikrųjų, turbūt jį ištiktų apopleksija. Ir kodėl tiekdaug žmonių laiko savo skonį etaloniniu ir vieninteliu teisingu?“

—Ką gi, Tatjana Grigorjevna, mums laikas į studiją. Lena, brėžkpaskutinius štrichus, —kreipėsi Ulanovas į grimuotoją, kuri per visą

jų pokalbį sėdėjo kampe su kavos puodeliu rankoje. —Ir man veidą

nupaišyk.Lena ilgai ir priekabiai rinko Tatjanai lūpų dažus, paskui padažėir papudravo vedėjo veidą. Jie visi kartu išėjo iš kambario ir nužingsniavo ilgu koridoriumi. Iš pradžių Tatjana mėgino įsiminti kelią, betlabai greitai liovėsi tai dariusi —per daugybę posūkių ir perėjimų nuovienų laiptų prie kitų vis tiek susipainiotum.

Studijoje buvo karšta ir tvanku. Ją pasodino į nepatogų krėsląpriešais nepatogų žemą stalą ir paliko vieną. Aplink sukinėjosi operatorius ir apšvietėjas, Ulanovas per įkištą į ausį aparatėlį bendravo sunematomu režisieriumi, Tatjana, rodos, niekam nerūpėjo. Kad veltuinegaištų laiko, ji pasistengė susikaupti ir apgalvoti bei išanalizuotiįspūdį, kurį jai padarė Ulanovas.

Ira Milovanova, tikra vieno iš buvusių Tatjanos vyrų sesuo, blaškėsi po butą, nerasdama sau vietos. Ji ėjo iš proto nuo jaudulio dėlgiminaitės ir be gailesčio kaltino save, kad neįstengė priversti Tatjanosatsisakyti tos kvailos, rizikingos ir iš esmės visiškai nereikalingos akcijos. Maždaug valandą prieš prasidedant laidai Ira suprato, kad viena

neištvers, ir paskambino Stasovui į darbą.




—Vladikai, —gailiu balsu paprašė ji, —būk geras, parvažiuoknamo.

—Ko dabar? —nepatenkintas atsakė Vladislavas.Ira girdėjo balsus jo kabinete, rodos, ten buvo daug žmonių.—Greitai prasidės laida, —paaiškino ji. —Grįžk, kartu į Tanią

pasižiūrėsim—Aš čia pasižiūrėsiu. Atleisk, Iručiuk, pas mane žmonės.Stasovas padėjo ragelį. Irina nurijo ašaras, bet pasistengė nu

siraminti. Iš tikrųjų, na, kas čia baisaus? Juk nesuvalgys UlanovasTatjanos. Truputį apkandžios ir paleis. Ne, vis dėlto baisu. O jei Taniapradės nervintis? Ira girdėjo, kad nuo didelio jaudulio net priešlaikinisgimdymas gali prasidėti.

Kad apie tai negalvotų, ji ėmėsi įprastų pyragų tešlos. Jos pyragaibuvo pasakiški, tik Tatjana visada bardavosi, nes jai patiekalai iš miltų

uždrausti, o susilaikyti neparagavus Iros pyragų stigo valios. Kai ikilaidos pradžios liko apie dešimt minučių, Ira suprato, kad viską darone taip ir tešla beveik nepataisomai sugadinta. Atgalia ranka nusišluosčiusi ištryškusias iš apmaudo ašaras, ji piktai išvertė tešlą iš dubens į polietileninį maišą, kurį tuoj pat sviedė į šiukšlių rinktuvą.

Penkios minutės prieš laidos pradžią ji sėdėjo priešais televizorių

ir stingdama iš siaubo laukė gėdingo Tanios sutriuškinimo. Paskutinė jos mintis, prieš ekrane pasirodant pažįstamai vinjetei, buvo: „Aš taipir nepašoviau pyragų. Grįš alkanas Stasovas, ką jam duosiu valgyti?“

Ji labai nustebo pamačiusi, kaip puikiai Tatjana atrodo. Matinė,balta kaip pienas oda spindėjo jaunyste ir sveikata, akys buvo didelės,šiltos ir taip pat spindėjo, putlios lūpos virpėjo nuo tramdomos šyp

senos. Atrodė, kad Tatjana nė kiek nesijaudina, atvirkščiai —būsimasspektaklis ją tiesiog linksmino. Ira bent kiek lengviau atsikvėpė. Galviskas ne taip blogai?

Pirmos pora minučių praėjo ramiai keičiantis trumpomis replikomis, vedėjas pristatinėjo viešnią, Tatjana šiltai šypsojosi. O paskuipasigirdo klausimas, nuo kurio Irai apmirė širdis.

—Tatjana Grigorjevna, jūs išsilavinęs inteligentiškas žmogus ir



20d Aleksan dra Marinina

tikriausiai skaitote ir mėgstate geras rimtas knygas. Bet vis dėlto rašoteantros rūšies literatūrą. Jūs atsižadate savo pačios skonio dėl pinigų?

—Balandėli, —atsakydama nusišypsojo Tatjana, —literatūraneskirstoma į rūšis, kaip eršketas neskirstomas į šviežumo kategori

jas. Dar Volandas*, jei prisimenate, pasakė, kad eršketas gali būti tikvienos šviežumo kategorijos —pirmos, kuri yra ir paskutinė. Literatūra nebūna pirmos, antros ar penktos rūšies. Tai arba literatūra,arba ne, štai ir viskas. Jeigu jūs nesupratote, pasakysiu dar paprasčiau:

knygą arba galima skaityti, arba ne. Jei knygą skaito ne tik autorius ir jo redaktorius, bet dar nors dešimtis žmonių ir patiria iš to malonumą, vadinasi, knyga verta to, kad buvo parašyta. Jeigu autorius toksnetalentingas ir neraštingas, kad, išskyrus jį patį, jo kūrinio skaitytiniekas negali ir nenori, tada aš pasiduodu. Tai iš tikrųjų ne literatūra.O apie visa kita galima ginčytis. Tai kaip, Aleksandrai Jurjevičiau,

ginčysimės?„Kas čia dedasi? —suglumo Ira. —Ji elgiasi tarsi tardydama savo

pačios kabinete. Ar ji užmiršo, kad čia televizija? Košmaras!“—Nesiginčysim, —greit susigaudę Ulanovas. —Aš suformu

luosiu savo klausimą kitaip. Ar jums neįžeidu, kad jūsų knygas išesmės skaito skuboje, tai yra metro, priemiestiniuose traukiniuose iš

nuobodumo, kad kelyje užmuštų laiką?—O jūs pats ką skaitote metro? —paklausė Tatjana.—Aš? —lyg ir sumišo Ulanovas. —Aš jau seniai metro neva-

žinėju.—Turite mašiną?—Taip.

—Tai iš kur apskritai žinote, ką būtent skaito keleiviai?—Man apie tai pasakoja. Tai juk visiems žinomas faktas.—Balandėli, jūsų patiklumas jus pražudys, —pasakė Tatjana

atlaidžiai. —Niekada netikėkite tuo, ko pats nematėte. Kadangi,skirtingai nei jūs, metro važinėju nuolat, galiu jums visiškai atsakin

* M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ personažas.




gai pareikšti, kad keleiviai skaito įvairiausią literatūrą, taip pat ir labairimtą. Pradedant vadovėliais ir specialiais leidiniais ir baigiant Biblijabei Tora. Kaip jūs manote, ar Viešpats įsižeistų sužinojęs, jog žmoguskiekvieną laisvą minutę atsiverčia Bibliją, kad perskaitytų dar vienąpuslapį iš Jo mokymo?

—Taigi jūs lyginate save su Viešpačiu, kadangi žmonės kiekvieną laisvą minutę atsiverčia ir jūsų knygas? —tuoj pat pasigavo jąUlanovas.

Irai apmirė širdis, ji net nustojo kvėpuoti. „Tai niekšas, —supyko ji. —Tik pamanyk, koks niekšas!“

—O iš kur jūs tai ištraukėt? —Tatjanos veide atsispindėjo tokianuoširdi nuostaba, kad net Ira ja patikėjo.

—Juk jūs pati sakėte, kad metro ir traukinių keleiviai skaito ir jūsų knygas, ir Šventąjį Raštą.

—Aš to nesakiau. Šventraštį skaito, tai tiesa. O štai žmonių sumano knygomis rankose aš ten nemačiau. O jūs matėte?

„Tai bent duoda! —susižavėjo Ira. —Tai bent Tania! Kasdienman pasakoja, kiek žmonių mačiusi transporte su jos knygomis. Meskartais net lyginam, kuri iš mūsų matė daugiau —ji ar aš. Bet Ulanovas ką tik pasakė, kad metro nevažinėja, todėl negali prieštarauti.

Remtis kažkieno žodžiais jis irgi dabar negali, Tania jau jį pabarė užper didelį patiklumą. Ko gero, ji buvo teisi, kai sakė, kad jokių ulanovųnebijo. Tardytojos praktika, tai tau ne juokas. Ką, Ulanovai, gavai?Dabar nežinai, ką atsakyti?“

—Ir vis dėlto jūs negalite neigti, kad detektyvas —tai toli gražune filosofinis romanas. Kodėl mūsų tėvynainiai pastaruoju metu taip

žavisi lengvu skaitalu ir nemėgsta sudėtingų veikalų? Ar jums neatrodo, kad bendras kultūros ir raštingumo lygio nuosmukis skatina literatūros lankose reikštis visiems, kas netingi, net ir tokiems autoriams,kurie specialiai tam nepasirengę?

—Gal neverskime visko į vieną krūvą. Aš sutinku, kad detektyvas —tai ne filosofinis romanas, lygiai kaip Zaporožietis —ne feraris.

Ir kas iš to? Negaminsime zaporožiečiu ir visi kaip vienas persėsim į



21 0 Aleks andra Marinina

ferarius? Feraris, žinoma, prestižiškesnis ir geresnis, bet kažkam galipaprasčiausiai nepatikti jo dizainas. Man, pavyzdžiui, nepatinka.

—Jums patinka Zaporožietis? —kandžiai paklausė Ulanovas.—Ne, man patinka maklarenas. Bet tai visai nereiškia, kad noriu

juo važinėtis. Man patinka į jį žiūrėti, jo dizainas džiugina mano akis,bet jis juk visiškai nepritaikytas vežioti nejaunoms nėščioms moterims, kaip aš.

Iš Ulanovo veido matėsi, kad jis nė žodžio nesuprato, ir Ira per

galingai nusišypsojo. Tai žinoma, kur jau jam, jis turbūt ir pavadinimotokio —„Maclaren“—nėra girdėjęs. Pats kaltas, prisiprašė, nereikėjošaipytis iš Zaporožiečio. Apie automobilius Tatjana Obrazcova žinojoviską. Net ir tai, ko kitą kartą ir specialistas nežino. Ira prisiminė, kadTatjanai kelis kartus tirtose bylose teko narplioti prekybos užsieniniųmarkių mašinomis finansines aferas, o jei ji ką nors aiškindavosi, tai

nuodugniai.—Grįžkime prie mūsų temos, —tęsė Tatjana, tarsi vedėja būtų ji, o Ulanovas —pakviestasis svečias. —Daug apie tai nekalbėdamapasakysiu, jog nemanau, kad kas nors, neišskiriant ir jūsų, Aleksandrai Jurjevičiau, turi teisę viešai aptarinėti literatūros rūšingumo irkokybės klausimus. Kaip, beje, ir kitų meno kūrinių. Nes įžeidžiatedaugybę žmonių, kurių skonis skiriasi nuo jūsų. Jeigu jums nepatinka detektyvai, pasirengusi su jumis apie tai kalbėtis ir išklausyti jūsųasmenines pretenzijas žanrui, taip pat ir mano knygoms. Bet tai nereiškia, kad turite teisę visus, kurie yra kitos nuomonės, laikyti prastoskonio žmonėmis. Taigi, balandėli, klausiu: kuo gi jums taip neįtikodetektyvai, taip pat ir mano parašytieji?

Irą suėmė juokas. Įtampa atslūgo, ji suprato, kad Tatjana visiškai

valdo padėtį ir kreipia kalbą taip, kaip ji pati nori, o ne taip, kaip tonori Ulanovas.

—Na, ką gi, jei sakote, kad nepadoru aptarinėti skaitytojų skonį, —žavingai nusišypsojo Ulanovas, —pakalbėkime apie jus, rašyto

ją Tatjaną Tomiliną.„Išsisuko žaltys, —su apmaudu pagalvojo Ira. —Turbūt neturi ką

sakyti, per visą gyvenimą nė vieno detektyvo neperskaitė, tai ir jokių




pretenzijų negali pareikšti. Iškalė kaip papūga vieną argumentą —detektyvas tai literatūros pamazgų duobė, tai nevertas tikro intelektualoskaitalas, tai antrarūšės knygos, skirtos vartoti kelionėse —ir kartojadabar ant kiekvieno kampo, giriasi savo subtiliu skoniu. O iš tikrųjųnieko apie detektyvus neišmano.“

—Jūs jau parašėte penkiolika knygų, o štai pastatytų pagal jūsųkūrinius filmų aš kol kas nemačiau. Kodėl gi kinematografas nerodosusidomėjimo jūsų kūryba?

—O kas jums sakė, kad nerodo? Susidomėjimas mano knygomislabai didelis.

—Vadinasi, yra vilties artimiausiu metu pamatyti jūsų detektyvus ekrane?

—Ne, Aleksandrai Jurjevičiau, —atsiduso Tatjana ir kaltaiskėstelėjo rankomis, —jokių šansų. Artimiausiu metu jūs jokių kino

versijų nepamatysit.—Ir kodėl gi?—Aš nenoriu, kad mano knygos būtų ekranizuojamos. Negana

to, aš gerai žinau, kad vienas maskviškis prodiuseris jau pradėjo darbąir įpusėjo parengiamąjį etapą, ketindamas pagal mano knygas pastatyti filmų ciklą. Tam teisių jis neturi, dirbama slaptai, ir jeigu filmaspasirodys viešumoje, aš kreipsiuosi į teismą. Tikiuosi, tas prodiuserismane dabar girdi ir padarys viską, kad neturėtų nemalonumų.

—O kodėl jūs prieš ekranizaciją? Paprastai rašytojai nori, kad jųkūriniai pasirodytų ekrane, tai normalu.

—Nenoriu būti neteisingai suprasta, bet galiu jums pateikti daugybę pavyzdžių, kai labai talentingų autorių knygos visiškai netinkakinui. Juk jūs nesiginčysite, kad Hemingvėjus, pavyzdžiui, buvo nepa

prastai talentingas, bet jo knygų ekranizacijų kažkodėl nematau, norsparašė jis tikrai nemažai. Aš, žinoma, nesilyginu su tuo didžiu meistru,bet iki šiol pamatyti savo knygų ekranizacijų noras man nekilo. Nors,kartoju, kinematografininkų susidomėjimas didelis, mane tiesiog atakuoja vienas už kitą įdomesniais ir pelningesniais pasiūlymais.




Tatjana kalbėjo neskubėdama, neatitraukdama nuo Ulanovožvilgsnio. Ji beveik pažodžiui kartojo tai, ką jis pats prieš pusvalandįiki eterio sakė, ir dabar laukė, kaip jis reaguos. Sutriks? Supyks? Nusijuoks? Juk jis pats laikė tą tiradą paruošęs, kad įkąstų Tatjanai, o jiįžūliai ir meiliai šypsodamasi pavogė iš jo su meile parengtą ginklą,kurį jis taip neapdairiai paliko be priežiūros.

Tačiau Ulanovas nesutriko, jis vis dėlto profesionalas, ir Tatjanatai deramai įvertino.

—Tačiau gal bent jau galite pasakyti prodiuserio, kuris slaptastato filmą pagal jūsų knygas, pavardę?

—Galiu. Jo pavardė Doroganis. Vsevolodas Semionovičius Do-roganis.

—Taigi, kai tik filmas pasirodys videosalonuose, jūs tuoj patkreipsitės į teismą? —pasitikslino Ulanovas.

—Tuoj pat, —patvirtino Tatjana.—Ir ką darys teismas?—Iš pradžių areštuos visas videofilmo kopijas. Žinoma, jau

parduotos liks pas pirkėjus, bet visa kita bus areštuota ir veikiausiaisunaikinta.

—Ką gi, gerbiamieji, —dabar Ulanovas žiūrėjo ne į Tatjaną,

o tiesiai į kamerą, —kai tik pamatysite prekyboje pagal TatjanosTomilinos kūrinį pastatytą filmą, skubėkite jį nusipirkti, kad nepa-vėluotumėt, tai yra, kol autorė dar nesikreipė į teismą. Jei iš kartoto nepadarysite, principinga autorė pasieks, kad visos kopijos būtųsunaikintos, ir jūs jau niekada nepamatysite puikaus filmo, turinčiotokią skandalingą priešistorę. Ačiū jums, Tatjana Grigorjevna, už da

lyvavimą mūsų laidoje. O mūsų žiūrovams aš primenu, kad laida „Veidas be grimo“rodoma penkis kartus per savaitę, nuo pirmadienio ikipenktadienio, septynioliktą keturiasdešimt. Rytoj pas mus svečiuosisnepaprastas žmogus, susitikimas su juo žada būti labai įdomus ir netikėtas. Iki susitikimo mūsų kanale.

Operatorius mostelėjo ranka, rodydamas, kad jau galima sto

tis. Tatjana apgailestaudama pagalvojo, kad jai vėl neužteko laiko. Ji




visiškai užmiršo, kad buvo tiesioginiame eteryje ir jos ginčą su Ula-novu galėjo matyti visa šalis, taip pat artimasis ir tolimasis užsienis.Ji bendravo su Ulanovu kaip su nesąžiningu liudininku, bandydamaperprasti jo charakterį, minčių eigą ir žinodama, kad pats jis panašiųtikslų nesiekia.

Ulanovas tuoj pat išėjo iš studijos net neatsisveikinęs su Tatjana. Jau pažįstama mergina palydėjo ją iki kambario, kur prieš įjungtątelevizorių sėdėjo Doroganis. Jis kaipmat pašoko ir pradėjo bučiuotiTatjanai rankas.

—Ačiū! Tai buvo nuostabu! Viskas, kaip aš ir norėjau! Jau prasideda skandaliukas, ir dabar to filmo jau neužmirš. Bet jūs šauniaisusidorojote su Ulanovu. Jis turbūt tokio atkirčio iš jūsų nelaukė.

—Nežinau, —Tatjana vangiai patraukė pečiais ir atsidarė spintą, kurioje kabėjo jos lietpaltis. —Man kažkaip tas pat, ko jis laukė ir

ko jis nelaukė. Aš pavargau, Vsevolodai Semionovičiau, o dar turiubegales reikalų. Mums laikas važiuoti.

Staiga atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė Ulanovas.—Na, sveikinu jus, Tatjana Grigorjevna! Jūs buvote nuostabi.

Turbūt turite didelę pasirodymų televizijoje patirtį, taip?—Ne. Tiesiog esu pakankamai nepriklausomo charakterio ir

niekam neleidžiu man sakyti bjaurių dalykų net ir tiesioginiame eteryje. Aš jūsų neįžeidžiau?

—Įžeidėte, —nusijuokė Ulanovas. —Jūs mane žiauriai ir negailestingai žeminote prieš visą šalį. Tačiau ar tai svarbu? Tai buvo tikratelevizija, labai patrauklu. Skandalas —visuomet gerai, bet kokiai laidai visada į naudą. Dabar mus žiūrės dar labiau susidomėję, laukdami,

kad kas nors iš svečių būtų tokio pat lygio kaip jūs. Beje, kas tai permašina „Maklarenas“? Aš apie tokią nesu girdėjęs.

—Tai labai brangus automobilis, kainuoja per milijoną dolerių, jis pats brangiausias pasaulyje. Išvysto daugiau kaip trijų šimtų penkiasdešimties kilometrų per valandą greitį.

Ulanovas padėjo jai apsivilkti lietpaltį, ir ji, kino prodiuserio lydi

ma, nusileido žemyn prie mašinos.




XII skyrius

Tokius kaip Dmitrijus Zacharovas Nastia laikė žmonėmis bekompleksų. Juos buvo sunku įžeisti, bet ne mažiau sunku ir perkalbėti, jei jie būdavo įsitikinę savo teisumu. Svarbiausia —jie neturėjonė krislo drovumo, būtent todėl nebuvo įmanoma jų įskaudinti ir jienedvejojo savo poelgių teisumu.

Zacharovui buvo aiškiai nuobodu jo gerai apmokamoje apsaugostarnyboje, todėl jis atkakliai siūlė Nastiai savo pagalbą. Pagalbos, žinoma, reikėjo, niekas nesiginčija, bet Nastią šiek tiek trikdė nuolatinisDimos, kaip vyro, dėmesys jai. Ne todėl, kad jis būtų jai nemalonus,kaip tik atvirkščiai —jis šaunus ir labai simpatiškas, tik jai visiškai tonereikėjo...

Nepaisant visko, pagalbą ji vis dėlto priėmė. Pirmojo vizito į

privačią seklių agentūrą „Grantas“ visiškai pakako, kad suprastum:niekas ja čia nesidžiaugia ir niekada nesidžiaugs. O Dima moka su jaiskalbėtis jų kalba, ir yra šansų, kad bus suprastas.

Valstybės dūmos deputatės Julijos Gotovčic žmogžudystė sunkiai slėgė Nastios sąmonę. Ji nemokėjo ir nemėgo kištis į politiką irnuoširdžiai džiaugėsi, kad tą dalį darbo prisiėmė Jura Korotkovas. O

ji pati tyrė versiją, pagal kurią Juliją Nikolajevną nužudė todėl, kadši pradėjo sekti savo vyrą. Neva ieškomas nusikaltėlis pastebėjo seklius ir išsiaiškino, kas juos siuntė. Štai čia ir buvo pats delikačiausiasklausimas, kadangi užsakovo pavardę buvo galima sužinoti tik iš tų,kurie sekė, arba iš seklių agentūros vadovų. Ir Dmitrijus Zacharovaspažadėjo Nastiai tai išsiaiškinti.

Tirdama šią versiją, Nastia turėjo patikrinti visus žmones, kuriefigūravo užsakovei Gotovčic pateiktose agentūros „Grantas“ataskaitose. Jei versija teisinga, tai tarp jų yra žmogus, kuris seklius pastebėjo irkuriam tai labai nepatiko. Tačiau laikas ėjo, ant Nastios stalo daugėjovisokių pažymų ir dokumentų, o naudos vis nebuvo. Nuo sutarties suagentūra pasirašymo iki pat užsakovės žmogžudystės Julijos Nikolajev-

nos vyras buvo susitikęs ir bendravo su labai ribotu žmonių skaičiumi,




iš namų išeidavo retai, jo kontaktų sąrašą iš esmės sudarė tik apsilankiusieji pas jį kaip pas psichoanalitiką. Boriso Michailovičiaus Gotov-čico pacientai buvo įvairiausi, niekas iš jų nepanėšėjo į žudiką, bet tuopat metu nė apie vieną iš jų nebuvo galima pasakyti nieko absoliučiaitikro. Žmonės kaip žmonės, negalintys susidoroti su savo problemomis, turintys savo keistenybių (o kas jų neturi?), savo meilę ir neapykantą (ir vėl —o kas jų neturi?), savo privalumų ir trūkumų. Nė vienasiš jų nebuvo panašus į nusikaltėlį, tačiau bet kuris iš jų taip pat galėjo

juo būti. Išsamiai tirti kiekvieną —beprasmiška. Jeigu visa Petrovkasutartinai tirtų vieną vienintelę žmogžudystę, tada —taip, o dabar...

Pulkininkas Gordejevas savo pavaldinių neskirstė į numylėtiniusir juodnugarius, ir jeigu kam nors pagelbėdavo, tai ne iš ypatingosmeilės, o vien tik vadovaudamasis praktiniais sumetimais. Jis darpirmais savo vadovavimo metais gerai perprato, kad vergų darbas —

pats neproduktyviausias. Jei žmogus nenori kažko daryti, jis niekadanepadarys to gerai, net jei būtų fenomenaliai stropus, nes prievartažudo fantaziją ir intuiciją. O be fantazijos ir intuicijos tu ne meistras,o paprasčiausias amatininkas. Remdamasis tokiais samprotavimais,Viktoras Aleksėj evičius apsaugojo Nastią nuo darbo operatyviniotyrimo grupėje, kuri buvo sudaryta deputatės Gotovčic žmogžudystei

išaiškinti. Kam žmogų kankinti, jei vis tiek iš to nebus naudos. Be to,pulkininkas pasitikėjo Nastios sąžine ir kaip paprastai buvo teisus. Jąpažinojo jau daug metų ir per tą laiką spėjo gerai perprasti, todėl beveik visada iš anksto atspėdavo jos veiksmus.

—O ar vis dėlto galėčiau paslapčiom patikrinti privačių sekliųversiją? —paklausė ji.

—Galėtum, —linktelėjo Gordejevas, —bet ne paslapčiom.Partizanavimo nepakenčiu, dėl jo tik bėdos ir amžini nesusipratimai.Susitark su Korotkovu, kad pasiūlytų Gmyriai versijos tyrimą ir už jąbūtų atsakingas, o dirbsi tu. Šiaip jau į svetimus reikalus, ypač lovos,nesikišu, bet tu man pasakyk: ar toji versija tikrai tau atrodo perspektyvi, ar viskas dėl Zacharovo?

Nastia išraudo. Iš kur Bandelė sužinojo? Tai juk buvo beveik



216 Aleksa ndra Marinina

prieš penkerius metus ir tik vieną kartą. Daugiau jų su Dima keliainiekur nesikirto.

—Ko gi tu dabar rausti? —nustebo Viktoras Aleksejevičius. —Didelio čia daikto. Kai dirbom su Galu, Zacharovas buvo į tave įsižiūrėjęs, net aklas būtų pastebėjęs. Kaip jis į tave žiūrėjo, kaip seilę varvino! Nemanyk, kad jei esu senas, tai nebesu vyras. Aš tokius dalykusakimirksniu pagaunu, uoslės dar nepraradau. Štai ir pagalvojau, kad jisturbūt džiaugiasi atsiradusia proga su tavimi vėl pabendrauti, o jeigutaip, tai specialiai kursto tavo susidomėjimą ta versija, nes be Zacharo-vo tu su ja nesusidorosi. Tai kaip? Teisus tavo senas viršininkas ar ne?

—Ne, —tvirtai atsakė Nastia. —Bet šiaip jau —taip. Zacharovas iš tikrųjų prie manęs kimba, bet, visų pirma, tai visiškai nerimta, oantra, paveikti mano susidomėjimą viena ar kita versija neįmanoma.Jokiais būdais. Net mėtant po kojom nuostabias gėlių puokštes. Aš

arba domiuosi, arba ne, ir joks pasakų princas čia nieko nepakeis.—Ak, Dieve mano, kokie mes savarankiški! —nusijuokė virši

ninkas. —Žiūriu, tu verkšlenti nustojai. Ko gero, į protą grįžai?—Aš stengiuosi, —nusišypsojo ji.—Gerai jau, stenkis ir toliau, —suburbėjo Gordejevas.Ji padarė kaip liepta Bandelės, susitarė su Jura Korotkovu, kuris

ilgai šūkavo, kad meluoti negražu, o juolab negražu savintis svetimusnuopelnus. O jei staiga paaiškės, kad Nastios darbas su ta versija kaiptik davė teigiamą rezultatą? Visi apdovanojimai ir pagyrimai atitekskam? Jam, Korotkovui, kuris neva sugalvojo ir pasiūlė tyrimui perspektyvią versiją, o paskui ir sėkmingai ją realizavo.

—Baik, Jura, —aš ne garbėtroška.

—Tu ne garbėtroška, bet aš turiu sąžinę, —spyrėsi jis.Galų gale vis dėlto pasidavė. Tardytojas Gmyria į versiją pasižiūrėjo labai skeptiškai.

—Politikus žudo dėl politinių motyvų, —piktai iškalbinėjo jisKorotkovui, —o deputatė Gotovčic būtent politikė. Taigi pirmiausiaaiškinkis jos konfliktus, susijusius su mokesčių problemomis, parla

mente. O privačiais sekliais rūpinkis laisvu laiku. Viską supratai?




Tai Korotkovo nesugniuždė, nes, skirtingai nei Nastia, jis į intonacijas nereaguodavo ir sukelti kieno nors nepasitenkinimą nebijojo.Jis buvo normalus keturiasdešimtmetis operatyvininkas, visų pirmabesirūpinantis darbu, o ne tuo, kad kažkas į jį kreivai pasižiūrės arkažką ne taip pasakys. Svarbiausia —Gmyria informuotas, ir dabargalima veikti nesibaiminant priekaištų, kad užsiimi saviveikla ar partizanavimu.

Išvakarėse, šeštadienį, Nastia saldžiai svajojo, kaip miegos rytojnet iki sąmonės netekimo. Tai yra iki kokios dešimtos, o jei pasiseks,tai ir iki vienuoliktos. Ji vis dar nerado jėgų pasikalbėti su Aleksejumi,dienos be vyro lėkė viena paskui kitą, gėdos ir nesmagumo jausmasdėl savo elgesio kažkaip silpo, viskas tarsi taip ir turėjo būti: ji gyvena

viena, o Lioša kažkur ten Pamaskvėje, Žukovskyje. Taip geriau. Taiplabiau įprasta. Kartais net ateidavo baili mintis palikti viską kaip buvoir nieko nekeisti, nekalbėti su Lioša, neatsiprašinėti ir nieko neaiškinti.Jeigu galų gale jis per tai su ja išsiskirs —gerai, tebūnie. Ji šeimyniniamgyvenimui netinkama iš prigimties. Ir darbas kriminalinėje paieškojesavo ruožtu irgi normaliems šeimyniniams santykiams nepalankus.

Tačiau svajonės kaip paprastai neišsipildė. Šeštadienį, apie pusęvienuoliktos vakaro, paskambino generolas Zatočnas.

—Kaip dėl Gotovčico? —paklausė jis. —Ar turite man ką papasakoti?

—Nedaug ką, —prisipažino Nastia. —Tik asmeninius įspūdžius.—O aš daugiau ir neprašau, —nusijuokė Ivanas Aleksejevi-

čius. —Visa kita galiu sužinoti ir be jūsų pagalbos. Susitiksim rytoj.Jis neklausė ir neprašė, jis įsakė. „Ir kodėl aš visa tai pakenčiu?“—nepaliovė stebėtis Nastia. Iš tikrųjų, net mylimas vyras negalėjo štaitaip paprastai priversti ją keltis šeštą valandą sekmadienio rytą. OZatočnui pakako paprasčiausiai pasakyti: susitiksim rytoj. Ji galėjo išpykčio griežti dantimis, galėjo prašyti jo susitikti ne septintą, o bent

jau devintą (žinoma, generolas Zatočnas nebūtų sutikęs, nes jis savo




įpročių nekeitė), galėjo viską pasaulyje prakeikti ir vis dėlto keldavosiauštant ir keliaudavo į Izmailovo parką.

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Nastia praleido iš esmės ramiai,bet kažkaip nei šiaip, nei taip. Lyg ir nesinervino, o vis tiek dorai pailsėti nesugebėjo. Prieš miegą palindo po karštu dušu, kad sušiltų iratsipalaiduotų, išvėdino kambarį, išgėrė tris valerijono tabletes ir atsigulė į švarią, šviežiai perklotą lovą. Pasikišo po galva abi pagalves, susisupo į šiltą antklodę, susirietė į kamuoliuką ir tuoj pat pastebėjo, kadiš įpročio guli prie pat sofos krašto, nors ji viena, ir vietos daugiau neipakankamai. Su malonumu pasislinkusi toliau nuo krašto, ji, užuotužmigusi, pradėjo nei iš šio, nei iš to skaičiuoti teigiamas ir neigiamasmiegojimo be vyro puses. Didžiausias neigiamas dalykas buvo tas,kad Aleksejus įskaudintas, todėl nenori daugiau su ja gyventi. Žinoma, tai jos kaltė, vien tik jos, taip elgtis negalima. Kad ir kas atsitiktų,

negalima skaudinti žmonių, jeigu jie to nenusipelnė. Kad ir kaip sukogalvą, daugiau neigiamų pusių Nastia nerado, ir ji išsigando. Ji vienanamuose, galima tylėti ir su niekuo nesikalbėti. Argi ne to ji norėjo,kai mintyse meldė vyrą nutilti? To. Štai ir turi. Nereikia teisintis ir atsiprašinėti, kad laiku nepaskambino ir neįspėjo, jog užtruks. Nereikiaprisiversti valgyti Liošos paruoštos vakarienės, jei visiškai nesinori

valgyti ir kąsnis į gerklę nelenda. Kad ir ką imtum —vieni pliusai.Idiote, ir kodėl ji leidosi įkalbama už jo tekėti? Nereikėjo to daryti.Susierzinusi pasivertė ant kito šono, pajuto, kad šalia neįprastai

daug erdvės, ir su apmaudu pagalvojo: „Ir miegoti vienai kur kas maloniau. Daug vietos. O šiaip Lioša amžinai į sieną įmūrija, {domu, antko dabar taip pykstu? Tikriausiai ant savęs. Daugiau ir nėra ant ko.“

Su ta mintimi ir užmigusi, ji po kurio laiko pabudo ir nusistebėjo:kaipgi tik vienas neigiamas dalykas? Juk negali to būti. Turbūt ji tiesiog pavargo. Savaitė, kaip paprastai po ilgų švenčių, buvo sunki, todėlgalva dirba blogai, štai ji ir prisigalvojo galai žino ko. Reikia vėl viskąiš pradžių permąstyti, tada ir paaiškės, kad ji visiškai ne taip sudėliojoakcentus.

Ji nusišypsojo tamsoje ir vėl pradėjo vardyti Aleksejaus nebu




vimo pliusus ir minusus. Rezultatas ją nepaprastai nuvylė, nes buvolygiai toks pats. „Aš dar per mažai pailsėjau, —nusiminusi pagalvojoNastia, —galvoje visiška kažkokių pusiau kliedesių, pusiau idėjų košė.Dar truputį pamiegosiu, paskui vėl pamėginsiu.“

Tačiau ir trečias bandymas nieko naujo nedavė. Taip naktis irpraėjo: valanda pusantros miego, paskui pliusų ir minusų balansas,vėl trumpas miegas ir taip toliau. Atsikėlusi šeštą ryto, Nastia nepatenkinta įvertino praėjusią naktį kaip mažai produktyvią. Ir nepailsėjokaip reikiant, ir jokių vertingesnių minčių neatėjo. J susitikimą su generolu Zatočnu Izmailovo parke ji atėjo prislėgta ir niūri.

Ivanas Aleksejevičius pasirodė su Maksimu. Nors abu vilkėjovienodais raudonais sportiniais kostiumais, jie net iš tolo nepanėšėjoį tėvą ir sūnų. Nastią kaskart stebino jų visiškas nepanašumas. Liesokas, neaukštas generolas geltonomis tigro akimis ir saulėtos šypsenos,

tvirtas, plačiapetis rudakis Maksimas, dar tik prieš metus putlus irnerangus, visai neseniai atsikratęs antsvorio, baisiai rimtas ir šykštusdraugiškumo apraiškų.

—Labas, teta Nastia, —burbtelėjo Maksimas, kuris, kaip irpati Nastia, buvo klasikinis „pelėda“, anksti keltis nemėgo, todėl buvoblogos nuotaikos, tačiau to nuslėpti, skirtingai nei Nastia, kol kas dar

neišmoko.—Ką tai reiškia? —nustebo ji. —Vėl treniruotės?—Vėl, —linktelėjo generolas. —Maksimas netenka formos.

Pernai, prieš stojamuosius egzaminus, jis treniravosi kiekvieną dieną,o dabar įstojo į institutą, aptingo, nusprendė, kad baisiausia jau praeityje ir galima padykinėti. Vakar jam pasiūliau padaryti atsispaudimų,

ir rezultatas manęs nenudžiugino. Jis sudribo po dvidešimt penkiųatsispaudimų. Kur tai matyta?

—O jūs pats kiek kartų atsispaudėt? —pasidomėjo Nastia.—O aš, Anastasija, darau tai kasdien po tris šimtus kartų. Todėl

sūnus man daro gėdą. Prisipažįstu, kad kaltas, reikėjo prižiūrėti, betsvarbu —laiku susigriebti. Tu, Maksimai, sportuok, o mes su Anasta

sija netoliese pasivaikščiosim.







222 Aleksan dra Marinina

daug nesvarstęs nustatė diagnozę, o psichiatrai paprastai to nedaro.Diagnozei nustatyti jie sugaišta daug laiko, ir per pirmąjį pacientovizitą šito niekada nebūna. O Borisas Michailovičius nedvejodamaspareiškė, kad man neurozė. Aš iš karto suklusau, bet paskui radau tampaaiškinimą.

—Taip? Ir kokį gi?—Iš tikrųjų dabar jam svarbiausia —patikti jums, būsimiems jo

darbdaviams. Jis juk nekvailas ir puikiai supranta, kad mano įspūdžiaiapie jį būtinai pasieks jus. Jis neturi galvoje asmeniškai jūsų, IvanaiAleksejevičiau, nes jūsų nepažįsta, jis turi galvoje tuos, nuo kurių priklauso sprendimas kviesti jį dirbti Vidaus reikalų ministerijoje. Gotov-čicas, kaip ir kiti teisėsaugos sistemoje nedirbantys piliečiai, neskirstovidaus reikalų organų darbuotojų į centrinio aparato ir žemesnių grandžių darbuotojus, neskiria tardytojų nuo operatyvininkų ir seklių nuo

patrulių. Jammes visi —viena ir vienalytė milicija. Ir kadangi Gotov-čicui greičiausiai net neateina į galvą, kad vyresnysis operatyvininkas išPetrovkos, šiuo atveju aš, neturi nieko bendra su vyriausiosios valdybosvadovu, tai yra jumis, jis nuoširdžiai stengiasi padaryti man gerą įspūdį, manydamas, kad mes su jumis verdame viename katile, vienas kitąpažįstame, ir jūs būtinai su manimi pasikalbėsite ir paklausite mano

nuomonės apie jį. Todėl jis ir paskubėjo nustatyti man diagnozę, kadpamatyčiau, kaip lengvai ir greitai jis perpranta svetimą sielą. Traukiatriušius iš cilindro apstulbusios publikos akivaizdoje.

—Atsiprašau, argi jis nebijo, kad būtent toks jo skubotumas kaiptik ir privers jus suabejoti jo profesionalumu? —nepatikliai paklausėZatočnas. —Ar jis laiko mus mažaraščiais idiotais, kurie nesupranta,

kad panašios diagnozės iš pirmo karto nenustatomos?—Na, Ivanai Aleksejevičiau, aš juk prašiau jūsų būti atlaidžiam.Borisas Michailovičius viską apsvarstė labai protingai. Jis matė, kadpasakodama apie savo problemas jo neapgaudinėju, tai yra tos problemos egzistuoja iš tikrųjų. Tai nejaugi aš, milicijos majore, vyresniojikriminalinės paieškos operatyvininke, lėksiu jums pasakoti, kad, pa

tyrusio specialisto nuomone, sergu neuroze? Žinoma, nelėksiu. Apie




neurozę tylėsiu net kankinama, nes milicininkui tai nepritinka. O jums pasakysiu, kad Borisas Michailovičius Gotovčicas —labai gerasspecialistas, štai taip. Ir apie jo mielą mažą gudrybę niekas niekadanesužinos.

—O jūs? Juk iš pat pradžių žinojote, kad tai gudrybė, apgaulė.Kodėl jis nebijo, kad jūs tai reikiamai įvertinsit ir profesorių Gotovči-cą prastai charakterizuosite?

—Aš? —nusikvatojo Nastia. —Ką jūs! Kas į mane pasižiūrėjęs

patikėtų, kad ką nors suprantu apie neurozes? Šiaip, pilka pelytė —neišis, nei tas, kažkoks nesusipratimas. Aš juk nešaukiu prie kiekvienokampo, kad kadaise išklausiau vieno įžymiausių šalies specialistųpsichodiagnostikos kursą. Be to, ir teisminę psichiatriją visus metusuniversitete studijavau. Pasakysiu jums atvirai, kad savo problemųesmę puikiai žinojau ir be Gotovčico konsultacijos, paprasčiausiai

pasitikrinau pati ir kartu patikrinau jį.—Ar teisingai supratau, kad su manimi jūs apie tas problemaskalbėti nenorite?

Nastia sustojo kaip įkasta. Tačiau Zatočnas net neatsigręždamasiš lėto ėjo pirmyn. Atsigavusi nuo šoko, ji keliais greitais žingsniais jįpasivijo.

—Kas atsitiko? Kuo jums taip nepatiko mano klausimas?—Jis netaktiškas, —atšovė ji, daug negalvodama.—Kaip miela, —nusišypsojo Ivanas Aleksejevičius. —Tokiu

būdu jūs statote mane į vietą. Atseit nelįsk man į širdį, Zatočnai, apsieisiu be tavęs. Kas tu toks, kad tau pasakočiau apie savo bėdas. Taip?

—Ne, —ji sutriko ir vienu metu supyko, —ne taip. Žiemą jūsman aiškiai leidote suprasti, kad išsiverkti ant jūsų peties —ne vieta.O man du kartus to paties sakyti nereikia, aš gan supratinga.

—Jūs ne supratinga, o kerštinga, —pataisė ją generolas. —Tąpačią žiemą jums aiškinau, kad mano elgesys buvo priverstinis, to reikalavo operacija, kurią mes vykdėme jūsų viršininko Melniko atžvilgiu. Bet jūs nemanėte, kad reiktų man atleisti, jūs įsižeidėte ir laikotėspatempusi lūpą iki šiol. Tai neteisinga, Anastasija. Draugams reikia

mokėti atleisti. Bet kol kas jūs to neišmokote, todėl grįžkime prie Go-




tovčico. Sprendžiant iš atsargiai jūsų formuluojamų pastabų, yra darkažkas, ką jūs nutylite.

—Yra, —sutiko ji. —Viską, ką kalbėjau apie Borisą Michailo-vičių, reikia vertinti su didele išlyga dėl jo būklės. Manau, normaliosbūklės jis būtų geras specialistas ir naudingas informacijos analizėscentrui. O jo juokingą bandymą tuoj pat nustatyti man diagnozę galima paaiškinti susiklosčiusių aplinkybių paveiktu mąstymu.

—Tai yra jūs manote, kad praėjus depresijai dėl žmonos mirties...—Aš turiu galvoje ką kita, —pertraukė jį Nastia. —Priežastis ne

depresija. Priežastis baimė. Ir dėl to kaltinti reikia mūsų darbuotojus.—O kas atsitiko? —ramiai pasiteiravo Zatočnas. —Judu su tar

dytoju puolėt ir išgąsdinote vargšą psichoanalitiką, kaltindami jį savožmonos žmogžudyste?

—Ne, mes su juo elgiamės švelniai ir dėmesingai, o štai tie tik

rintojai, ar Gotovčicas vertas pasitikėjimo, veikė negrabiai. Sekimotarnyboje, rodos, neliko nė vieno gero profesionalo, šiaip ar taip, jieveikia taip nemokšiškai ir atvirai, kad Borisas Michailovičius juos tuojpat pamatė, visą laiką jautė, kad yra sekamas, todėl visiškai natūralu,

jog tai jį išmušė iš vėžių. Žinoti, kad esi sekamas, bet nežinoti kodėl —tai toks malonumas, kurio ir priešui nepalinkėtum.

—Bordelis, —nusikeikė Zatočnas. —Gerai, kad jūs man apie taipasakėte. Ryt iš pat ryto susisieksiu su seklių vadovybe. Kad būtų galima kalbėti konkrečiai, paimsiu visų, kurie Gotovčicą sekė, nuotraukas, ir tegul jis pirštu parodo, kas tokie jį ganė. Tegul tai bus vaizdinėpamoka, kaip nereikia dirbti. Tai sakot, Gotovčicas labai išsigando?

—O kaip jūs manote? Žinoma. Labai. Jis juk paprastas, į jokius

kriminalus neįsivėlęs žmogus. Dar daugiau jums pasakysiu: jis nusprendė, kad išprotėjo. O ką dar galėjo pagalvoti žmogus, žinantis,kad niekas neturėtų jo sekti? Jis nieko nepavogė, nieko nenužudė, sunusikaltėlių struktūromis nieko bendra neturi. Štai Borisas Michailovičius ir nusprendė, kad jam vystosi persekiojimo manija. Maža to,kažkas išlaužė jo buto duris, įsibrovė į namus, bet nieko nepavogė. Ar

tai jums nieko nesako?






—Na, dėl žvaigždučių ant antpečių galima ir pažeminimą iškęsti, —nežiūrėdamas į ją, pasakė generolas.

—Jūs taip manote?—Žinau.—Vis tiek nedarysiu. Nenoriu. Žvaigždės —tai jūsų, berniukų,

žaislai, o merginai garbė brangesnė. Žemintis ir kęsti įžeidimus aš nesutinku už jokias žvaigždes.

—O jei be šitų savimeiliškų aistrų? —paklausė generolas. —Jeigu jums pasiūlysiu gerą, įdomų darbą, eisit?

—Ir mesti Gordejevą ir vaikinus? Dėl ko?—Dėl žvaigždžių. Dėl jų mielųjų. Padirbėsite pas mane, gausite

papulkininkės laipsnį, nepatiks —grįšite į Petrovką. Paleisiu vos jumspareikalavus, prižadu. Man reikia gero analitiko.

—Taigi jūs manęs nepaleisite, jeigu būsiu reikalinga, —nusijuo

kė Nastia. —Radote kvailutę.—O mes su jumis sudarysime sandėrį, —linksmai paprieštaravo

Zatočnas. —Aš priimsiu į darbą jus ir dar ką nors iš sumanesnių, jūsper metus išmokysite jį analitiko darbo, parengsite sau pamainą —irgryna sąžine laisvėn, į miesto nusikaltimų džiungles.

„Okodėl aš, tiesą sakant, priešinuosi? —pagalvojo Nastia. —

Ivanas man siūlo tai, apie ką seniai svajoju. Dirbti tik analitiko darbą irnesijausti kaltai, kad grynai operatyvinį darbą dirbu tik prie progos irne visa jėga. Niekam nereiks teisintis, nejausiu priekaištingų žvilgsniųPetrovkos koridoriuose, negirdėsiu už nugaros šlykščiai šnibždant,kad pulkininkas Gordejevas sudaro savo meilužei šiltnamio sąlygas.Kaip viršininkas, Ivanas ne blogesnis už Bandelę. Žinoma, jo visai

kitas stilius, Zatočnas žmogus griežtas, kietas, negailestingas, jis mannuolaidų nedarys, bet to ir nereikės. Svarbiausia, kad jis labai protingas ir, žinoma, padorus. Kodėl aš taip įsikabinusi į savo vietą? Jau beveik penkeri metai esu majore ir, po teisybei, jau prieš metus turėjaubūti papulkininke. Ir svarbu ne tai, kad man tie antpečiai būtų labaireikalingi, o tai, kad pagal juos, tiksliau, pagal tai, ar laiku jie keičiami,

kiti viršininkai ir darbuotojai vertina mano protą. Užsitupėjai majorės




vietoje? Vadinasi —kvailė, vadinasi —niekam tikusi arba tavo asmensbyloje ne viskas gerai. Nagi, pasižiūrim, kas ten toje byloje? Ak, štaikas, nušalinimas nuo darbo ir tarnybinis tyrimas, aiškinantis ryšius sukriminalinėmis struktūromis. Pats Eduardas Denisovas —Kamens-kajos draugas. Na ir kas, kad nieko neiškniso, taip tik dokumentuoseužrašyta, o maža kodėl. Iš tikrųjų tai su dėme, prisidirbusi, todėl irnekelia nei pareigų, nei laipsnio.

—Aš pagalvosiu, —labai rimtai atsakė Nastia, —man toks pasiūlymas netikėtas ir iš karto atsakyti nepasirengusi.

—Pagalvokit, —sutiko Zatočnas, —aš jūsų neskubinu.Po valandos Nastia buvo namie. Žvali, atsigavusi po pasivaikščio

jimo ir net, kaip jai pasirodė, kupina jėgų, kas šiaip jau jai nebuvo būdinga. Dėl prastos kraujotakos ji beveik visada jautė silpnumą, dažnaisvaigdavo galva, o nuo karščio ir tvankumo net alpdavo. Pati savimi

stebėdamasi, šypsodamasi ir kažką niūniuodama po nosimi, ji su malonumu ėmėsi tvarkyti kambarius. Vyras metė, darbas nesiseka, o jidainuoja ir džiaugiasi gyvenimu. Ne prieš gera tai, och, ne prieš gera.

Ji jau baigė siurbti dulkes ir rengėsi didvyriškam žingsniui —plauti langus, kai suskambo telefonas. Skambino Dima Zacharovas.

—Ką veiki? —linksmai paklausė jis.

—Namuose tvarkausi.—Ir ilgai dar vargsi?—Kiek norėsiu. Galiu kad ir dabar baigti, o galiu iki vakaro

krapštytis. O ką?—Noriu įsiprašyti pas tave į svečius. Reikia pasikalbėti.—Tada įsiprašyk, —leido Nastia.

—Prašausi.—Prašom. Gali atvažiuoti, tiek to, —maloningai sutiko ji ir nusijuokė.

Dima atvažiavo maždaug po keturiasdešimties minučių su milžinišku tortu rankose.

—Ačiū, —padėkojo Nastia, priimdama spalvingu piešiniu pa

puoštą dėžę.



2 2 3 Aleksa ndra Marinina

—Tai ne tau, o legendiniam profesoriui, kuriam teko laimė taptitavo vyru, —atsakė Zacharovas nusiaudamas.

—Teks tave nuvilti, profesoriaus nėra namie.—Bet juk jis kada nors grįš.—Bijau, kad ne.—Tai yra? —Dmitrijus įdėmiai į ją pasižiūrėjo. —Susipykot?

Nors, žinoma, atleisk, tai ne mano reikalas.—Tai tikrai ne tavo reikalas, —sutiko Nastia, —todėl tortą nu

nešiu į virtuvę, užkaisiu vandenį ir mes abu su malonumu dorosimetą konditerijos šedevrą.

—Palauk.Dima sulaikė Nastią už rankos ir atsuko į save.—Kartoju, aš nekišu nosies ne į savo reikalus, bet jeigu jūs tikrai

susipykot, tai man geriau išeiti.

—Tu juk norėjai pasikalbėti, —šyptelėjusi priminė jam Nastia.—Pasikalbėti galima ir gatvėje. Aš per daug gerai žinau, kas būna,

kai vyras susipyksta su žmona ir išeina, o paskui sugrįžta ir namuoseranda pašalinį vyrą. Tokioje situacijoje nepadeda niekas, nesvarbu,koks vyras svečiuotųsi: giminaitis, bendradarbis, kaimynas, vaikystėsdraugas. Man taip jau yra nutikę, todėl gerai žinau. Dar negimė toks

vyras, kuris tokiu atveju nepagalvotų: „Šliundra! Vos aš pro duris, ji jauatsivedė. Turbūt skundžiasi manimi, užuojautos ieško. Gal netgi tyčiabarnį pradėjo, kad aš išeičiau.“Žodžiu, taip, Asia, jei yra bent menkiausias šansas, kad tavo profesorius grįš, aš išeinu. Geriau važiuojam kurnors, kad ir į Sokolnikus —pasivaikščiosim ir pasikalbėsim.

—Jis negrįš, —pasakė Nastia tyliai. —Ir aš daugiau nenoriu apie

tai kalbėti. Tiesiog patikėk, jis negrįš.—Ką, viskas taip rimta? —su užuojauta paklausė Dima.—Aš juk sakiau, nekalbam, —piktai pakartojo Nastia. —Einam

į virtuvę, užkaisiu vandenį.Jai buvo nemalonu, kad teko pasakyti Dimai apie konfliktą su

vyru, bet kažkaip taip atsitiko, kad nebuvo kaip meluoti. Galėjo su

regzti ką nors apie komandiruotę, tačiau Nastia gerai žinojo, kad net




pats nekalčiausias melas gali pastatyti žmogų į labai nemalonią padėtį.Pavyzdžiui, gali kas nors paskambinti, ir tektų, Zacharovui girdint,aiškinti, kad Aleksejus Žukovskyje. Ar dar kas nors netikėta atsitiktų,pavyzdžiui, apsireikštų mama su patėviu. Kartais jie taip ir padarydavo, tiesa, retai. Bet juk viskas, kas retai atsitinka ir į ką mes nekreipiame dėmesio, turi tendenciją atsitikti kaip tik ne laiku.

—Vadinasi, dabar tu gyvanašlė, —apsidairęs virtuvėje ir įsitaisęsprie stalo, padarė išvadą Dmitrijus. —Ir dažnai jums taip atsitinka?

—Pirmą kartą, —atsiduso Nastia. —Dima, aš juk prašiau apietai nekalbėti.

—Betgi su tavimi nelengva, Nastasija. Nesvarbu, apie ką pradėtum, ko paklaustum, būtinai pataikai į uždraustų svarstyti temųratą. Apie vyrą negalima, apie mūsų romantišką praeitį negalima, apieseksą negalima, o apie ką galima?

—Apie Juliją Nikolajevną, —nusišypsojo ji. —Apie ją galimabet ką ir dvidešimt keturias valandas per parą.

—Na, gerai jau, pakalbam apie Juliją. Aš patikrinau kai ką „Grante“, ir vienas vaikinas ten man labai nepatinka.

—Kas būtent?—Tas ir yra. Kaip dainavo gerai mums žinomas Germanas „Pikų

damoje“, aš vardo jojo nežinau.—Tai kur problema? Sužinok.—Ne viskas taip paprasta, Asia. Ir taip per daug atkakliai šmė

žuoju toje agentūroje, nors man tenai visiškai nėra kas daryti. Jeigu ašteisus, ir tas vaikinas suprato, kad ten nosį kišu dėl jo, tai daugiau manten rodytis negalima. Na, ką čia tau aiškinu akivaizdžius dalykus, bet

koks operatyvininkas jauste jaučia, kada iš tiriamo kolektyvo laikasnešti muilą. Jaučia ir tiek. Trumpai kalbant, padėtis tokia: noriu taušiandien parodyti tą vaikiną iš tolo, o toliau dėl jo aiškinkis pati. O ašpasitrauksiu, nes kitaip bus tik blogiau.

—Gerai, —sutiko Nastia, —parodyk. O dėl ko jis tau taip nepatiko?

—Jį užklupau visiškai atsitiktinai, besurausiantį direktoriaus




kartotekoje. Prie kartotekos prieina tik Paša, tu jį greičiausiai prisimeni, juk mudu su tavimi pas jį buvom. Toks bjaurus blondinas.

—Prisimenu, —tarė ji, pildama į puodelius kavą.—Paša man rodė kartoteką ir sakė, kad ten laikomi visi duo

menys apie sudarytas agentūros sutartis. Kadangi pas juos laikomasigriežto konfidencialumo, tai kiekvienas „Granto“ darbuotojas žino tikapie tuos užsakymus, su kuriais pats dirba. Bet kokios paskalos draudžiamos, aš turiu galvoje, svetimų darbų svarstymai. Prie kartotekosprieina tik Paša, daugiau niekas rakto neturi. O savo kabineto jis stropiai nerakina, ten visos paslaptys geležinėje kartotekos spintoje, visakita visiems prieinama. Jeigu, pavyzdžiui, dieną jis kur nors išeina,niekada nerakina durų. Ir net leidžia savo kabinete priimti klientą, jeidaugiau nėra kur. Žodžiu, atvažiavau aš vakar be jokio reikalo ir neperspėjęs, lyg būčiau pro šalį važiavęs ir lyg būčiau palikęs ant stalo

žiebtuvėlį, kaip anąsyk. Einu į direktoriaus kabinetą, stengiuosi niekam nekristi į akis, tyliai atidarau duris ir matau gražų vaizdelį iš ciklo„Nelaukė“*. Vaikinas mirtinai persigando, išbalo, na, o aš, kaip didelisvisų dramos ir akademinių teatrų aktorius, sumišęs atsiprašinėju,vapu apie žiebtuvėlį, greitai randu jį ant stalo ir skubiai dingstu, kad

jo neišgąsdinčiau. Man teko apsimesti, kad jo laikysenoje prie atdaros

kartotekos nieko ypatingo nepamačiau. Todėl negalėjau nei paklaustikitų darbuotojų jo pavardės, nei palaukti, kol grįš Paša. Jo nebuvo galima gąsdinti, supranti? Ir jeigu netrukus vėl pasirodysiu agentūroje,

jis ims drebėti iš baimės, kad išduosiu jį Pašai ir paklausiu, kokį velnią jis darė prie kartotekos.

—Aišku.

Tortas buvo šviežias ir labai minkštas, ir Nastiai teko ilgai rinktisiš visų savo turimų peilių mažiausiai atšipusį. Bet net mažiausiai atšipęs peilis jos ūkyje nebuvo pakankamai aštrus. Kai ji pradėjo pjaustyti, visas torto grožis iš karto dingo, glazūruotas paviršius suskeldėjo,gabalai išėjo nevienodo dydžio.

*Chrestomatinis rusų tapybos paveikslas.





2 3 2 Aleks andra Marinina

Zacharovas atsistojo, apėjo stalą, pasilenkė ir švelniai pabučiavo Nas-tią į lūpas. Iš pradžių ji jam atsakė, bet paskui staigiai atšlijo.

—Zacharovai, nesinaudok momentu, tai nepadoru.—Kas nepadoru? —nesuprato jis.—Įsitempti moterį į lovą, naudojantis tuo, kad ji susipyko su

vyru. Aš galiu tau atsiduoti, o paskui būsiu pati sau šlykšti.Jis lėtai atsitraukė ir atsisėdo į vietą.—Nastia, nuoširdūs jausmai negali būti nepadorūs jau vien

todėl, kad jie nuoširdūs. O aš geidžiu tavęs visai nuoširdžiai. Ir jei tuman atsiduosi, tau nebus dėl ko savęs kaltinti.

—Aš tau neatsiduosiu, —tarė ji, žiūrėdama jam tiesiai į akis. —Nie-ka-da. Užmiršk tai.

—Nie-ka-da, —pamėgdžiodamas nusijuokė jis, —aš niekada toneužmiršiu, nes tai buvo vienas iš ryškiausių mano palaido ir netvar

kingo gyvenimo įspūdžių. Na, jeigu šiandien tu man ryžtingai atsakai,tada važiuojam žiūrėti į pernelyg smalsų privatų seklį. Dabar jau pusėdviejų, o aš žinau, kur jis turi pasirodyti maždaug trečią.

—Iš kur tai žinai?—Viską tu nori žinoti! Galiu aš turėti mažų profesinių paslapčių?—Kiek tik nori.

Nastia noriai pritarė lengvam tonui, džiaugdamasi, kad pavojingos temos jie pagaliau išvengė. Buvo akimirka, kai ji norėjo sutikti,taip norėjo, kad kone ranka burną reikėjo užčiaupti, idant nepasakytųto, ko paskui reiktų gailėtis. Tai nebuvo fizinis geismas, jis kilo iš galvos, iš nervinės įtampos, kuri ją kankino jau kelintas mėnuo, iš norokaip nors išsiveržti iš apatijos ir abejingumo viskam būklės. Bet ji su

silaikė, nors ir nebuvo tikra, kad elgiasi teisingai.Suplovusi puodelius ir lėkšteles, ji greitai sutvarkė stalą.—Aš pasirengusi. Važiuojam.

Jos nuostabai, jiedu atvažiavo į tą rajoną, kuriame buvo įsikūrusi

agentūra „Grantas“.








Ji prisiminė jo spindinčias mėlynas akis, kuriose šokinėjo pasirengusi išsiveržti į laisvę meili šypsena, ir pratrūko raudoti. Skaudžiaiir balsu.

Gal po penkiolikos minučių ji nusiprausė šaltu vandeniu, nusišluostė rankšluosčiu paraudusį, paburkusį veidą ir nustebusi įsiklausėį save. Baimės daugiau neliko. Tos pačios baimės, kuri laikė ją suėmusiuž gerklės ir trukdė kalbėtis su vyru ir tėvais. Visa tai atrodė smulkuir niekinga. Ji staiga suprato, kad Dmitrijų nužudžiusios kulkos tik perstebuklą nekliudė jos pačios. Ji buvo per plauką nuo mirties. Ir iš tikrųjų svarbu buvo tik tai, kad ji liko gyva. Mirties baimė —tai vienintelis dalykas, į kurį reikia žiūrėti rimtai. Visa kita —niekai, kvailystėir muilo burbulas.

Nastia pasižiūrėjo į laikrodį. Dvidešimt minučių po dvyliktos.Vėloka. Bet galų gale juk ji nusprendė, kad yra svarbiausi dalykai iryra nesvarbiausi, kurių galima nepaisyti. Šiuo atveju nepaisyti galimapadorumo taisyklių, tai būtų atleistina.

Ji ryžtingai surinko Čistiakovo numerį Žukovskyje. Ilgai niekasnekėlė ragelio, matyt, visi jau miega. Pagaliau pasigirdo mieguistasAleksejaus balsas:

—Klausau jūsų.

—Lioša, atvažiuok, aš viską tau papasakosiu.—Ryžaisi? —Jo balsas jau nebuvo mieguistas, jame pasigirdo

ironijos gaidelė.—Ryžausi. Aš viską supratau, Lioša. Buvau visiška kvailė. Dau

giau tai nepasikartos. Garbės žodis. Tu parvažiuosi?—Kol kas ne. Tėvas serga, man reikia pabūti čia. Taigi tavo kil

niems siekiams teks palaukti. Tau viskas gerai?—Taip. Tai yra ne. Tai yra... Visa tai sudėtinga, Lioša. Tiek to, kolkas atidėsim. Atleisk, kad pažadinau. Labanaktis.

—Laimingai, —pasakė jis ramiai.„Oko gi tu norėjai? —pati savęs nekęsdama, garsiai ištarė Nas

tia. —Tu taip džiaugeisi, kad likai viena, kad grįžus iš darbo nereikės

su niekuo kalbėtis, nereikės atsiskaitinėti. Tau net atrodė, kad vienai




miegoti kur kas patogiau negu su Lioša. Tu abejojai, ar teisingai nusprendei tekėdama, tu manei, kad nesi sukurta šeimyniniam gyvenimui. Tu įskaudinai Liošą, jis išvažiavo, ir tu tiek laiko jam neskambinai, nebandei jo susigrąžinti, net piršto nepajudinai, kad pataisytumsantykius ir judviejų gyvenimą grąžintum į normalias vėžes. O šiandien tavo akivaizdoje nušovė žmogų, kuris vos netapo tavo meilužiu,ir tai atvėrė tau akis. Tu supratai, kad buvai neteisi, ir puolei skambintivyrui. Per visą tą laiką tu net nepasidomėjai, kaip jis gyvena, kaip joreikalai, sveikata... Nebūtinai reikėjo prašyti jo grįžti, juk jis pateikėsąlygą: jis negrįš, kol tu nesubręsi pašnekesiui, tačiau bent jau paskambinti galėjai? Galėjai. Bet nepaskambinai. Štai dabar ir turi tai,ką turi. Ir nemanyk, kad ištikimas ir atsidavęs Lioša adėks pas tave itdresuotas šuo vos sušvilpus. To nebus.“

Ji priėjo prie lango, sustojo ir apsikabino save rankomis, bandy

dama nuraminti bjaurų drebulį. Jdomu, ką pasakytų Aleksejus sužinojęs, kad pastangos likti jam ištikimai kainavo žmogui gyvybę?

XIII skyrius

Naktį Tatjana blogai pasijuto, bet pakentėjo iki ryto, o ryte ją išvydusi Ira pasibaisėjo.—Tu išprotėjai, —suklykė ji per visą butą. —Kas tau?—Kažkaip nesveikuoju, —plikydama sau žolelių arbatą, neaiš

kiai sumurmėjo Tatjana.—Tuoj pat pas gydytoją! —griežtai paliepė Ira. —Dar tik trūko,

kad septintą mėnesį kažkas atsitiktų. Tuoj pat.—Man į darbą reikia, —bandė priešintis Tatjana, bet Ira jos neklausė.

—Darbas palauks, kūdikis svarbiau, —pasakė ji.—Bet aš žmonių prisikvietus...—Ir žmonės palauks.

Tatjana suprato, kad giminaitė teisi. Žmonės, žinoma, nepalauks,




bet rizikuoti būsimo mažylio sveikata irgi negalima. Ir ji nukeliavo įmoterų konsultaciją.

—Taip, mamyte, —palingavo galvą pagyvenusi gydytoja, — jums reikia ne į darbą vaikščioti, o namie sėdėti. Mes tai vadiname„pagyvenusi jauna mamytė“. Nėštumo eigą gali paveikti bet kas. Dvidešimt penkerių metų nėščioji gali to net nepastebėti, o pirmą kartągimdant trisdešimt šešerių viskas kur kas sudėtingiau. O ir jūsų širdisgalėtų būti geresnė.

Iš konsultacijos Tatjana nuvažiavo į darbą ir visų pirma užėjo pasviršininką. Visai neseniai, dar tik praeitų metų gruodį Peterburge, jaiteko išgyventi kelis nemalonius pašnekesius su savo buvusiu viršininku, kuris nenorėjo jos išleisti pas vyrą į Maskvą, ir ji buvo pasirengusitokiai pat nemaloniai scenai ir čia. Ir atsitik tu man —ką tik, ką tikpersikėlė ir jau serga, o paskui gimdyvės atostogos. „Gal ir teisūs tie va

dovai, kurie nenori priimti į darbą moterų? —galvojo ji, eidama koridoriumi link viršininko kabineto. Mane tai visada ir piktino, ir juokino,bet dabar pradedu juos suprasti. O mano atveju tai ypač nesmagu. JukStasovas suorganizavo man perkėlimą į Maskvą būtent pas tą viršininką, nes jie geri pažįstami. Lyg ir garantavo už mane, prišnekėjo, kokiaaš gera darbuotoja, o vos keturis mėnesius padirbėjusi jau išeinu.“

Tačiau naujasis viršininkas emocijoms buvo šykštus. Ir teigiamoms (o tai negerai), ir neigiamoms (o tai kur kas geriau).

—O paskui trejus metus su vaiku sėdėsite? —nepatenkintas suraukė jis antakius.

—Ne, —tvirtai atsakė Tatjana. —Kai tik pajėgsiu, iškart eisiu įtarnybą. Aš turiu kam palikti mažylį.

—Močiutėms auklytėms?—Vyro seseriai, —paaiškino ji.—Stasovas turi seserį? —nustebo viršininkas. —Nepamenu,

kad jis būtų kada nors sakęs.—Tai sesuo kito vyro, buvusiojo.Staiga viršininkas nusikvatojo, ir taip linksmai, kad Tatjana neiš

laikiusi irgi nusišypsojo, nors nesuprato, kas jį taip pralinksmino.






—Nesvarbu. Kada ji galės. Bet ne anksčiau kaip devintą, mandar čia porą valandų kapstytis.

—Tu su vadovybe kalbėjaisi?—Taip. Nesirūpink, tik porą dienų padirbėsiu, ne daugiau. Rei

kia perduoti bylas ir sutvarkyti dokumentus. Viskas, Ira, pasikalbėsime namie, turiu daug darbo.

Ira paskambino tik po valandos ir be entuziazmo pranešė, kadNastia žadėjo apie devintą būti.

—Kas nors atsitiko? —dėl visa ko paklausė Tatjana, neatitraukdama akių nuo dokumento, kurį tuo metu baigė pildyti. —Kodėl tutokia prigesus?

—Aš turėjau vakarui planų... O dabar pas mus svečiai... —sumurmėjo Ira.

—Neišsigalvok. Eik, kur rengeisi. Mes puikiausiai išsiversim ir

be tavęs. Aš juk Nastią ne pyragų valgyti kviečiuosi, o pasišnekėti.Ira iškart pralinksmėjo ir suskato Tatjanai aiškinti, ko yra vaka

rienei ir ką kokiame puode rasti. Obrazcova klausėsi viena ausimi, nesnematė reikalo gilintis: grįš namo ir pati viską pamatys —irgi matNiutono binomas. Prisiminusi istorinę Bulgakovo katino Begemoto*frazę, Tatjana nejučia pagalvojo apie save pačią: „Aš turbūt irgi dabar

panaši į begemotą. O po gimdymo, matyt, būsiu dar storesnė. Kaipsu tokiu svoriu gyventi? Velniai žino. Ir taip negaliu padorių drabužiųnusipirkti, o jei dar labiau sustambėsiu, tai tikrai jau nors verk. GalStasovas ir teisus, ir man iš tikrųjų reiktų namie tupėti ir knygas rašyti, o ne aktyvią valstybės tarnautoją vaidinti?“

{ėjusi į Stasovo butą, Nastia nustebo. Ją apėmė toks jausmas,tarsi čia būtų pirmą kartą, nors visai neseniai lankėsi, ilgai su Tatjanakalbėjosi, paskui kartu su visais vakarieniavo. Bet vis dėlto dabar išgyveno labai ryškų naujumo pojūtį. Ji pamatė, kad tarp virtuvės ir svetai

• M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita" personažas.




nes nėra durų, o tik sudėtingos geometrinės formos anga. Kaipgi ji to

anąsyk nepastebėjo? Ir svetainės grindys labai įdomios —pusė išklotakilimine danga, o pusė laminatu, ir tos medžiagos sudurtos ne tiesia,o banguojančia linija. Laminatu išklota ta grindų dalis, kuria visą laikąvaikštoma iš prieškambario į virtuvę, o kilimine danga ten, kur stoviminkšti baldai. „Viešpatie, juk aš ant tos sofos anąsyk sėdėjau mažiausiai valandą, anga į virtuvę ir grindys buvo man tiesiai prieš akis, o ašįsigudrinau nepamatyti. Na, tu ir duodi, Kamenskaja!“—pagalvojo ji.

—Ko tu dabar, Nastia? —nustebo ir Tatjana. —Dairaisi, lygpirmą kartą atėjusi.

—Gali juoktis, bet būtent taip ir jaučiuosi, —prisipažino Nastia. —Tarsi pirmą kartą visa tai matyčiau. Nekreipk dėmesio, pastaruoju metu buvau labai išsiblaškiusi, daug ko nepastebėdavau. O kurtavo angelė sargė?

—Išbėgo į pasimatymą, —šyptelėjo Tatjana. —Kažkoks naujaspažįstamas atsirado. Na, ir ačiū Dievui, juk negerai, kai jauna gražimoteris kiauras dienas leidžia tvarkydama mano namų ūkį. Aš tikdžiaugsiuosi, jei Ira užmegs kokį nors romaną.

—Na štai, —nusiminė Nastia, —o kaipgi mano protežė? Toksgeras vaikinas mūsų Miša Docenka, o tu jį atstūmei net nepamačiusi.

Mylimas giminaites reikia atiduoti į geras rankas, o ne bet kam.Tatjana nusišypsojo ir linksmai numojo ranka.—Baik tu, ji jau suaugusi, pati susitvarkys. Tu alkana?—Alkana. Bet gali per daug nesirūpinti. Taip, kokį kąsnį gal, pa

vyzdžiui, sumuštinį.—Kam mums tokios aukos, —nusijuokė Tatjana. —Šaldytuve

net trijų patiekalų vakarienė.Nastia ėmė jausti sugrįžtant apetitą, šiaip ar taip, valgis bent jautraukia, o ne kelia pasišlykštėjimą, kurį jautė pastaraisiais mėnesiais.„Tai jau tikrai, aš moralinė išsigimėlė, —nusiminė ji. —Vakar manoakivaizdoje nušovė Dimą Zacharovą, o aš galvoju apie valgį. Bet, antravertus, iki to nutikimo išvis apie nieką galvoti negalėjau, išskyrus savo

pačios išgyvenimus. Gromuliavau ir gromuliavau vis tą patį, iš smėlio




sukūriau pasaulinę tragediją ir dienų dienas nuo ryto ligi vakaro stebėjau tą pjesę. O vakarykštė tikra tragedija mane lyg supurtė. Esu netdėkinga Liošai už tai, kad jis, švelniai tariant, mane pasiuntė velniop. Aštai užsitarnavau, taigi net neįžeidu. Nieko, aš pasitaisysiu. Aš viską supratau. Ir tarsi atgijau. Ir galva lyg geriau ėmė veikti. O apetitas —ką gi,normali normalaus organizmo reakciją į alkį, tik tiek. Nėra ko gėdytis.“

—Nastule, aš norėjau pasikalbėti su tavimi apie Ulanovą. Tulaidą penktadienį matei?

—Žinoma, juk man priminei. Atleisk, kad nepaskambinau, už-sikasiau darbais.

—Tai tu man atleisk. Aš irgi užsikasiau. Ir kaip tau ta laida?—Man patiko, —atsargiai tarė Nastia. —Šiaip ar taip, tai ne

buvo panašu į visa tai, ką mačiau pastarosiomis savaitėmis. Ulanovaspakeitė taktiką?

—Ne, nepakeitė, —nusijuokė Tatjana, —tai aš trupučiuką apgavau. Kol jis su manimi pažindinosi, apsimečiau visiška kvaile, o jis iratsipalaidavo, kvailelis. Žodžiu, supratau jo metodą. Atsiveda svečią,vaišina jį arbata arba kava, saulėtai jam šypsosi, gieda visais balsais,koks Ulanovas šaunus, geras ir kaip jis myli savo eterio pašnekovus,paskui pasirodo pats misteris Ulanovas ir varinėja su svečiu draugiš

kas salonines kalbas, fiksuodamas jo silpnas vietas, tai yra temas, kuriomis kalbantis svečias atrodo ne per geriausiai, o gal net ir blogai. Opaskui tas temas ir kelia tiesioginiame eteryje. Jo laidoje dirba ekstraklasės grimuotoja. Aš vis kankinausi, negalėjau prisiminti, kur esu jąmačiusi, o paskui prisiminiau: skaičiau žurnale apie vizažistų konkursą, ir ten buvo tos moters nuotrauka. Ji kone pirmą vietą Europos ture

užėmė, taigi svečią padaro nepaprastai gražų —ir tai irgi spektaklio,netgi pinklių dalis. Viskas primityvu ir paprasta, kaip šakės. O apieAleksandrą Jurjevičių galiu tau pasakyti du dalykus. Pirma, jis labaidomisi skyrybų tema ir buvusių sutuoktinių santykiais. O antra, jisties didelių permainų slenksčiu. Be to —malonių permainų. Vieną sukitu sudėjus, galima spėti, kad rengiasi skirtis ir vėl tuoktis su karštai

mylima moterimi. Ar apie tai turi kokių nors duomenų?




—Jokių. O kodėl tu nusprendei, kad artinasi permainos?—Po laidos jis mane pagyrė ir man padėkojo. Supranti? Aš

buvau tikra, kad jis supyks, o nieko panašaus —šypsojosi iki ausų irrankutes bučiavo. Aš prieš visą auditoriją jo įvaizdį sugadinau, o jiskaip niekur nieko. Man susidarė įspūdis, kad jam tam tikra prasmenusispjauti, kas nutiks laidai rytoj. Jis joje jau nebedirbs. Todėl velniainematė to įvaizdžio —ir vedėjo, ir pačios programos, Ulanovui jo vistiek jau nereikės. Jo laukia kažkokios mielesnės perspektyvos, kurios

su „Veidu be grimo“jau nebeturi nieko bendra.—Aišku, —susimąsčiusi nutęsė Nastia. —Tai įdomu. Sakai,šypsojosi ir rankutes bučiavo?

—Aha. Ir komplimentus sakė.—Tik pamanyk... Man dar neteko jo matyti gerai nusiteikusio.

Bendraudamas su manimi jis buvo prislėgtas, piktas, kandus ir visai

ne geraširdis. Kažkas, matyt, iš tikrųjų jo gyvenime atsitiko. Tik negaliu suprasti, ar verta man tame knistis, ar ne. Miša Docenka televizijoje įnirtingai kapstosi, bet Andrejevo ir Bondarenko žmogžudystėspriežasčių taip ir neatkasa. Gal be reikalo šitaip įsikibau į tą Ulanovą?Žinoma, jis man labai nemalonus, bet juk tai ne priežastis jį įtarti visomis mirtinomis nuodėmėmis.

Tatjana nieko neatsakė, tik tylėdama sukiojo tarp pirštų petražolės šakelę, vis po vieną lapelį atsikąsdama. Namuose tvyrojo palaiminga tyla, jos buvo vienos visame bute, nesigirdėjo nei skambausIros čiauškėjimo, nei garsaus Stasovo balso. Nastia minutėlei nuo visoto atsijungė ir su malonumu paniro į šitą šiltą tylą, prisodrintą jaukiųnamų kvapų.

—Nastule, ar galiu sudaryti su tavimi nusikalstamą sandėrį? —

netikėtai paklausė Tatjana.—Nusikalstamą? Gali, sudaryk.—Ar tavo tyrimuose Ulanovas niekur nesikirto su viena tokia

piliete Valentina Petrovna Lutova?Nastia suraukė kaktą, mėgindama prisiminti bent kartą televizi

jos darbuotojų žmogžudystės byloje šmėkštelėjusių žmonių vardus ir

pavardes.




—Ne, tokios neprisimenu, —pagaliau pasakė ji. —Ji tau reikalinga?

—Reikalinga. Prisimeni kerėtojos Inesos žmogžudystę?—Prisimenu, ji buvo suvestinėje. Bet mes jos netiriame.—Aš žinau, —linktelėjo Tatjana, —ji apygardoje. Kaip tik mūsų.—Ką tu sakai? —nustebo Nastia. —Ir kaip tau sekasi su burtais?

Prisikamavai?—Ne tas žodis, —atsiduso Tatjana. —Jos klientūra buvo plati, o

užrašų jokių. Tiksliau, užrašai, žinoma, yra, ir gana detalūs, bet nė vienos pavardės. Ta kerėtoja naudojosi įdomia gudrybe —kiekvienamklientui sugalvodavo savo vardą, atskirą, pakrikštydavo tartum cerkvėje, supranti? Taip ir sakydavo žmogui: jūs, girdi, mano seansuosebūsite ne Ivanas Ivanyčius, o Teofilaktas, tokiu vardu jūs bendrausitesu anapusinėmis galiomis. Štai tokie vardai ir įrašyti jos užrašuose.

Kai ką pavyko nustatyti, tarp jų ir Lutovą. O pas Lutovą neseniai lankėsi Aleksandras Jurjevičius Ulanovas. Tiesą sakant, būtent todėl irsutikau dalyvauti jo laidoje. Panorau pati į jį pasižiūrėti ir susipažinti.Beje, dėl visa ko tave įspėju, kad Ulanovui esu ne tardytoja, o tik rašytoja, gerai?

—O kas tokia Lutovą, kuo ji verčiasi?

—Vaikų darželio auklėtoja. Ne taip seniai išsiskyrė su vyru.Galima įtarti, kad ji susiėjo su Ulanovu, ir jis taip pat nutarė pagaliauskirtis. Bet tai tik pusiau dera su tuo, ką mačiau.

—Taip, —sutiko Nastia, —neaišku, kokios saulėtos perspektyvos jam šviečiasi naujoje santuokoje. Jeigu jis nutarė išeiti iš laidos,tai kur? Suprasčiau, jeigu jis vestų milijonierę, bet darželio auklėtoja...

Nesiderina, tu teisi. Aš pasikalbėsiu su jo žmona, ji gali ką nors žinoti.O ko tavo Lutovą lankėsi pas kerėtoją? Su kokiom bėdom?—Negalėjo atsikratyti vyro.—Kaip tai? —nesuprato Nastia. —Tu juk sakei, kad ji su juo

išsiskyrė.—Oi, lyg nežinotum, kaip būna! —su pašaipa patraukė pečiais

Tatjana. —Kur bepažiūrėsi. Užregistruoti skyrybas ne visada reiškia



24 4 Aleksa ndra Marinina

atsikratyti žmogaus, ypač kai buvę sutuoktiniai vis dar gyvena viename bute. O daugeliui taip ir nutinka, nes naujam butui nėra pinigų,gauti iš valdžios —nėra teisių, o pasikeisti Chruščiovo laikų statybosurkštynę su mažyte virtuvėle įmanoma tik į kažką neįmanomą gyventi. Ir tai tik tada, jei ji dviejų kambarių. O vieno kambario į du gyvenamuosius plotus iš viso nepasikeisi. Štai ir gyvena.

—Ir ką Lutova? Norėjo, kad kerėtoja įneša užkerėtų nekenčiamąbuvusį sutuoktinį visiškai mirtinai?

—Ne, Nastule, ten viskas ne taip. Lutovą mes radome per kontaktą su kita kliente, susiradom pirminius duomenis apie ją, o paskui

jau pradėjom Inesos užrašuose ieškoti klientės su atitinkamais požymiais. Radome vieną tokią Jevgeniją, kuri pirmą kartą kreipėsi į Paš-kovą beveik prieš metus, skųsdamasi, jog yra emociškai priklausomanuo ją terorizuojančio vyro. Muša, aprėkia, kelia skandalus, kankina

pavydo scenomis, o ji negali žengti ryžtingo žingsnio ir su juo išsiskirti, nes jį myli. Žodžiu, labai paplitęs reiškinys. Paškova kryptingai su

ja dirbo, artindama prie skyrybų, ir jai tai gerai sekėsi. Jos užrašuoseapie Jevgeniją užsimenama, kad klientė pagaliau pribrendo ryžtingamžingsniui ir padavė skyrybų prašymą. Mes patikrinome teisme, Luto-vos skyrybų prašymo pateikimo data sutampa.

—O kodėl teisme? Vyras nesutiko skirtis, o gal jie dalijosi turtą?—Ne, dalytis ten nėra ko. Per vyrą, žinoma. Juokingiausia, kadteisme jis lengvai sutiko skirtis ir apskritai paliko simpatiško ir inteligentiško žmogaus įspūdį. Aš kalbėjausi su teisėja, ji gerai tą porąprisimena, nes Lutovo labai įsimenanti išvaizda. Teisėjai pasirodė nepaprastai patrauklus. Pasak jos, neapsakomai žavus. Ir ieškovės skun

dai nederamu jo elgesiu teisėjai pasirodė nepagrįsti. Ji nusprendė, kadLutova viską išsigalvoja ar bent jau perdeda, bet santuoką nutraukė išpirmo karto, net nedavė termino susitaikyti, nors paprastai visi teisė

jai tokį nustato. Nenorėjo vilkinti, nes suprato, kad jie ir antrą kartąateis, o ir be jų nagrinėjimo laukia begalinė bylų eilė.

—Ir po skyrybų Lutova liovėsi lankytis pas kerėtoją?

—Liovėsi! —nusijuokė Tatjana. —Dar dažniau pradėjo. Skun




dėsi, kad vyras vis tiek ją engia, elgiasi su ja kaip su verge, o ji nepa jėgianti jam priešintis. Tarsi būtų ją užkerėjęs ir turėtų kažkokią galią.Ir skyrybos nė kiek nepadėjo —kaip viskas buvo, taip ir paliko. Kol,sako, jo nematau, manau, kad galiu jo nepaklausyti, išeiti, šiurkščiai

jam atsakyti ir net užmušti, o kai pamatau, į akis jam pasižiūriu —irviskas, pavirstu bevaliu skuduru. Štai todėl įneša su ja ir dirbo.

—Ir kaip ji dirbo, norėtųsi žinoti? Užkalbėjimus bandė nuimti?—Kad ne, įneša, iš visko sprendžiant, buvo toli gražu ne kvaila

ir ne šarlatane. Tuoj tau pasakysiu dar įdomesnį dalyką. įneša kažkadabuvo Gotovčico meilužė.

—Kieno?!Nastia išpūtė akis ir iš netikėtumo paleido iš rankos šaukštelį,

kuriuo pamažėle kapstėsi lydyto sūrio su krevetėmis dėžutėje.—Boriso Michailovičiaus Gotovčico, nekaltai nužudytos Julijos

Nikolajevnos našlio. Aš tik neseniai tai sužinojau. Tai štai, BorisasMichailovičius mane tikino, kad Ina Paškova, dar dirbdama gydytojainterne, turėjo didelių gabumų psichiatrijai ir buvo apdovanota nepaprasta nuojauta, jai leidžiančia tiksliai surasti žmogaus gyvenimeir sieloje tą pažeistą vietą, kuri trukdo jam normaliai gyventi. Ir labai

jau Borisas Michailovičius gailėjosi, kad Ina, arba kerėtoja įneša, metė

mediciną ir pasuko šarlatanės keliu. Net piktinosi, ir, reikia pasakyti,gan smarkiai. O iš Paškovos klientus apklaususių operatyvininkų pasakojimų aišku, kad įneša tik naudojosi kerėtojos įvaizdžiu, o iš tikrų

jų dirbo kaip normali psichiatrė. Ir, rodos, labai sėkmingai. Taigi ji nebuvo šarlatane, ji tikrai padėjo žmonėms, tik prisidengusi kitu vardu.

—Iš tikrųjų ją galima suprasti, —pasakė Nastia, pagaliau atgavusi

amą ir pakėlusi nuo grindų nukritusį šaukštelį. —Lankytis pas psichiatrą kažkaip nelabai rusiška, mes prie to nelabai pripratę, o štai nueiti pasžiniuonę, kad panaikintų kerus —visada prašom. Aš manau, kad Ine-sos ir Gotovčico klientūra labai skyrėsi. Pas Borisą Michailovičių mieliau eina žvaigždės arba elitas: garsūs artistai, dailininkai, muzikantai,verslininkai. Net, įtariu, mafiozai, nors pats Gotovčicas šito, savaime

suprantama, nei žino, nei pripažįsta. O kas ganėsi pas kerėtoją?






nes man neramu. Aš net nežinau, kas jis toks ir kur jinai jį pakabino.Ir apskritai, kur tu jį matei?

—Taigi ką tik, prie laiptinės.Stasovas ištiesė ranką ir čiupo nuo lėkštės ant stalo brinza ir ža

lumynais įdarytą pomidorą.—Skaniai kvepia, —truktelėjęs nosimi, pagyrė jis ir susikimšo

visą pomidorą burnon.—Nagi, Stasovai! —nekantravo Tatjana. —Turėk sąžinės. Du

žodžius apie kavalierių ir gausi dubenėlį karšto maisto.—Tu su manimi elgiesi kaip su nepaklusniu šunimi, —prikimšta

burna, visas įsižeidęs numykė Stasovas. —Aš tau vyras ar kas? Gerai jau,klausykit. Oi bobos, bobos, niekas jūsų nepakeis —nei antpečiai, neitarnyba milicijoje. Svetimas kavalierius jums svarbesnis už savą vyrą.

—Stasovai, —pakėlusi pirštą įspėjo jį Nastia, —nedrįsk įžeidi

nėti nėščios žmonos. Greitai pasakok, ir aš eisiu, vėlu jau.—Ir tu prieš mane! —pasipiktino jis, greitai nugvelbęs nuo lėkš

tės antrą pomidorą. —Aš dar galiu suprasti Tanią, vis dėlto kalbamaapie jos giminaitę. Bet tu, jei jau apie tai šnekam, galėtum atplėšti organizmą nuo kėdės ir įdėti man į lėkštę karšto maisto, ar ne?

—Galėčiau, —sutiko Nastia stodamasi. —Įdėsiu aš tau maisto,

tik greičiau pasakok. Man irgi įdomu, aš juk Irai ketinau mūsų MišąDocenką pripiršti, bet Tania neleido. Todėl noriu sužinoti, į ką jūsųdraugiška šeimyna iškeitė mano simpatiškąjį viengungį kolegą.

—Nastasija, —iškilmingai kreipėsi Stasovas, —aš labai gerbiuMichailą, kurį asmeniškai pažįstu, bet prisidėjęs ranką prie širdies turiu pasakyti, kad jis gali slėptis, kai lyginsime jį su tuo vyriškiu, kurį ką

tik mačiau su mūsų Irina. Mergaitės, yra į ką pažiūrėti!—Stasovai, —priekaištingai tarė Tatjana, —tu ir už bobą blo

gesnis. Kas čia per maniera aikčioti ir nieko nepasakyti iš esmės! Tu jau tiek laiko namie, o dar nė vieno konkretaus žodžio iš tavęs neišgirdome, vien ach, och ir priekaištus. Kalbėk faktais.

—Faktais? —jis gudriai prisimerkė. —Gerai, še tau faktai. Atva

žiuoju aš, vadinasi, prie mūsų namo. Tamsu. Bet žibintai šviečia. Ir kaip




tik po pačiu žibintu stovi nepaprasto grožio automobilis bentlis „Continental“, kuris kainuoja dukart daugiau už šešišimtąjį mersedesą.

—O kiek kainuoja tas mersedesas? —greitai paklausė Nastia,kuri apie automobilius nieko neišmanė, bet negalėjo pakęsti jokių neaiškumų.

—Vidutiniškai šimtą dvidešimt tūkstančių, plius minus dvidešimt, atsižvelgiant į variklį, —tuoj pat atsakė Tatjana. —Stasovai,nesiblaškyk.

—Nesiblaškau.Nastia padėjo prieš jį lėkštę su milžinišku keptos mėsos gabalu ir

virtomis bulvėmis. Vladislavas tuoj pat atsipjovė gerą luistą ir pradėjosu apetitu kramtyti.

—Štai, —patenkintas ištarė jis, nurijęs pirmą kąsnį, —visai kitasavijauta negu tuščiu skrandžiu. Tęsiu. Man darosi įdomu, kas gi į šitą

Dievo užmirštą naujų statybų užkampį atvažiavo tokiais ratais, todėlsėdžiu mašinoje ir nelipu lauk. Matau —iš brangaus prestižinio aparato išlipa mūsų Iručiukė. Bet kaip išlipa! Tai reikėjo pamatyti! Pirmaišlipo toks vyriškis, apėjo mašiną ir atidarė keleivio dureles. Padavėranką, o tada jau pasirodė mūsų mergaitė. Ir mūsų mergaitės rankosetokia puokštė, kokias mačiau tik kino festivaliuose neregėto dydžio

žvaigždžių rankelėse. Stovi jie vienas prie kito ir apie kažką maloniaikalbasi. Apie ką —negirdžiu. Kavalierius vis Irą apsikabina ir į kaktytęarba smilkinuką bučiuoja. O ji prie jo tik glaudžiasi, tik glaudžiasi. Bet

jokių seksualinių nešvankybių, ko jau nebuvo, to nebuvo. Už sėdmenųnečiupinėjo, biusto negrabinėjo, į lūpas nebučiavo. Tik į kaktytę arbaį smilkinį. Matau, jie kaip ir atsisveikina, kavalierius Irai rankutę bu

čiuoja. Kaipgi čia dabar, aš mąstau, juk jis tą pat sekundę nuvažiuos,o aš jo ir neįžiūrėjau. Netvarka. Išlipu iš mašinos, einu tiesiai prie jų,sveikinuosi. Mandagiai taip, be jokių pretenzijų. „Ira, —sakau, —jauvėlu, tau laikas namo.“Ir griežtai taip sakau, kad tas kavalierius žinotų, jog mūsų Ira ne beglobė, ir prireikus, yra kas ją užsistoja. Betneįkyrėjau, iškart pasukau į laiptinę, kad porelė nesusijaudintų. Tai

gi, raportuoju. Vyriškis bent kiek už mane jaunesnis, gal trisdešimt




penkerių septynerių, veidas ne avantiūristo, į lengvų santykių mėgėjąnepanašus. Rimtas toks subjektas. Apsirengęs labai brangiai, atitinkamai savo automobiliui. Vien laikrodis ant rankos apie trisdešimttūkstančių dolerių kainuoja.

—Ar jis gražus? —susirūpino Tatjana, kuri klausėsi savo vyrokaip pakerėta.

—O velnias jį žino, —patraukė pečiais Stasovas, —argi jus,mergaites, kas supras, kas jums gražuolis, o kas išsigimėlis? Pasižiūrėkit į Belmondo —objektyviai kalbant, juk tikras baidyklė, o bobosvisame pasaulyje pamačiusios tirpsta. Mano skonį atitinka visi Iroskavalieriaus parametrai, o štai kaip jums pasirodys... Viskas, manogražuolės, pasakojimas baigtas, prasideda atvertų nasrų šventė. Daugiau negaliu kentėti, man reikia pavalgyti.

Jis pripuolė prie mėsos su tokiu apetitu, tarsi būtų bent tris mė

nesius nemaitintas. Tatjana tylėdama žiūrėjo į vyrą, paskui susirūpinusi žvilgtelėjo į laikrodį.

—Kažko ilgai jie atsisveikina. Gal eiti ją atsivesti?—Tania, susiimk, —subarė ją Nastia. —Irina —suaugęs žmogus,

juk pati man prieš valandą tą aiškinai. Aš vis tiek dabar išeinu. SutiksiuIrą, pasakysiu jai, kad tu jaudiniesi. Jei nesutiksiu, grįšiu, tada jau tegul

eina Stasovas. O tu tupėk sau ramiai namie, tau jaudintis nesveika.Nusileidusi į apačią, Nastia iškart pamatė Irą. Ši stovėjo laiptinėje prie pašto dėžučių, atsivertusi laikraštį. Jos veidas buvo iškreiptas grimasos, skruostais riedėjo pykčio ašaros. Ant medinio apkalo,dengiančio radiatorių, voliojosi atsainiai numesta didžiulė kažkokiųegzotiškų gėlių puokštė.

—Ira! —pašaukė ją Nastia. —Kas atsitiko? Kavalierius nuskriaudė?Irina su apmaudu suglamžė laikraštį ir sukūkčiojo.—Pašlemėkai! Kokie pašlemėkai! Už ką jie ją taip? Ką jinai jiems

padarė?—Ramiau, ramiau, mano zuikeli, —Nastia ramindama apkabino

jaunąją moterį, —nereikia verkti. Ramiai ir nuosekliai: kas atsitiko?




—Štai, žiūrėk! —Ira su neapykanta parodė ranka į laikraštį. —Apipylė Tatjaną purvu už interviu su Ulanovu.

—Negali būti, —nustebo Nastia. —Už ką? Aš juk mačiau laidą.Suprasčiau, jei Ulanovą pagaliau sukritikuotų už nekorektišką elgesį,bet už ką ją?

—O tu perskaityk! —Ira skaudžiai pravirko.Nastia paėmė iš jos rankų laikraštį, išlygino suglamžytus lapus.

\ akis iš karto krito antraštė: „Lik sveikas, veide, tegyvuoja grimas!“Žurnalistė Chaikina leido sau kalbėti nesidrovėdama. „Purtydamaplonu trikotažu aptemptą krūtinę, populiari rašytoja Tomilina išaukšto mokė mus, mikliai operuodama iš klasikos ištrauktomis iraukštyn kojomis apverstomis citatomis, kaip reiktų žiūrėti į masinękultūrą. Jos pakantumą gyventojų bukinimui plataus vartojimo vadinamąja literatūra galima suprasti —juk Tomilina būtent tokiu būdu

ir užsidirba pragyvenimui, per trejus metus prikepusi kone dvidešimtmenko lygio detektyvų. Bet pačios rašytojos tai visiškai netrikdo. Atsakinėdama į vedėjo klausimus, ji nė kiek nesidrovėdama šalia savo,suprantama, brangios jai pačiai pavardės mini garsius meistrus, kaipantai Hemingvėjų. Akivaizdu, jog ponia Tomilina apie save labai geros nuomonės. Ir liguista rašytojos vaizduotė neduoda jai ramybės:

dabar ji įsitikinusi, kad viso pasaulio kinematografininkai tiesiogsapnuoja apie jos nemirtingų kūrinių ekranizavimą. Negana to, jierengiasi kurti filmus pagal jos knygas, nepaisydami autorinių teisių, irTomilina tiesiai iš ekrano jiems pagrasė: nelieskite, negeri berniukai,savo nešvariomis rankomis mano tyrų knygų, nes paduosiu jus į teismą. Matyt, noras išgarsėti, bent jau skandalu, Tomiliną taip smarkiai

užvaldė, kad privertė ją užmiršti būsimą motinystę. Užuot rūpinusissavo būsimo vaiko sveikata, ji rengiasi tąsytis po teismus. Ką gi, mes jau seniai nebesistebime ir visokiais keistais ieškiniais, ir mūsuose augančia keistų vaikų karta. O iš kur tie normalieji rasis, jei net būsimosmotinos galvoja vien apie skandalus ir skaito neskoningą rašliavą,kuria jas aprūpina didžiakrūtė madam Tomilina?“

Straipsnyje buvo ir kur kas atgrasesnių ir purvinesnių pasažų.




Kai Nastia baigė skaityti, Ira jau nebeverkė ir žiūrėjo į ją didžiulėmisnuskausto vaiko akimis.

—Dabar matai? —paklausė ji drebančiu balsu. —Tania pasibaisės. Kas toji Chaikina?

—Nežinau. Gal Tania kaip tardytoja kada nors ją užkabino? —spėjo Nastia. —Štai ji dabar ir keršija kaip moka.

—Aš išmesiu laikraštį ir nieko jai nesakysiu, —nusprendėIra. —Duok šen tą šlykštynę, išmesiu ją į šiukšlyną.

—Tai kvaila, Iručiuk. Rytoj Tania nueis į darbą, ir, gali neabejoti,atsiras būrys geranorių, kurie jai tą straipsnį parodys. O jei neparodys,tai perpasakos ir dar nuo savęs ką nors pridės, dar daugiau primeluos.Savo priešą, kaip mus mokė politinės kovos klasikai, reikia gerai pažinti.

—Ne, —Irina atkakliai papurtė galvą, —aš negaliu... Ji neturi to

matyti. Ji išprotės.—Patikėk manim, Iručiuk, jeigu ji tai pamatys ne namie, kur

šalia jos ir tu, ir Stasovas, o kur nors kitur, tai bus dar blogiau. Tu juknegali padaryti taip, kad ji garantuotai nieko nesužinotų. O jei negali,tai pusinės priemonės kur kas labiau pakenks. Paklausyk manęs, parsinešk laikraštį namo ir iškart parodyk Taniai. Tik pranešk ne tragišku

balsu, o linksmai juokdamasi.—Ne. Neįkalbinėk manęs. Aš neįstengsiu... Man taip jos gaila!Ira vėl pradėjo verkti. Nastia suprato, kad su ja košės neišvirs,

pačiupo ją už rankos ir nusivedė prie lifto. Neužmiršo ir puokštės pasiimti.

—Eime, aš su tavimi kartu užvažiuosiu.

—O kam?—Paprašysiu Stasovo, kad jis mane iki metro pamėtėtų mašina, jūs tokiam užkampy gyvenate, kad vakare baisu eiti. Še, imk savopuokštę, juk tau padovanota, o ne man.

Jos pakilo į viršų. Iš virtuvės sklido garsus su kažkuo telefonukalbančio Stasovo balsas, girdėjosi tekantis vanduo ir indų tarškėji

mas —Tatjana tvarkė stalą po vakarienės.




—Kur taip ilgai buvai, Ira? —paklausė ji iš virtuvės.—Aš grįžau, —pasakė Nastia. —Bijau jūsų tamsiais užkaboriais

viena vaikščioti, noriu paprašyti Vlado, kad pavėžėtų iki metro.Tatjana pasirodė prieškambaryje.—Teisingai, —sutiko ji eidama, —adeisk, kad iš karto nesu

sipratau... Ira! Kas atsitiko? Tu verkei? Aš taip ir žinojau, kad iš tavonaujosios pažinties nieko gero nebus.

—Palik ramybėje Iros kavalierių, —nuramino ją Nastia. —Ne jis čia kaltas.

—O kas?—Tania, aš labai tau nusikaltau, kad įvėliau tave į tą interviu

su Ulanovu, o dabar kažkokia žurnalistė ta intencija smaginasi. Kasparašyta, žinoma, visiški kliedesiai, bet Irina baisiai susijaudino. Imk,persiskaityk ir pamatysi, kad čia nėra apie ką kalbėti.

Nastia ištiesė jai laikraštį ir mintyse net užsimerkė. Tatjana nebuvo jos artima draugė, susipažino jos neseniai, ir Nastia dar nespė

jo perprasti Stasovo žmonos charakterio. Nežinia, kaip ji reaguos...O jeigu Ira buvo teisi? Jaudinimasis, isterija, neviltis. O juk Tanianėščia.

Virtuvėje Stasovas tebekalbėjo telefonu, Tatjana stovėjo prieškam

baryje ir greitai skaitė, o Nastiai vaidenosi, kad kiekviena sekundė —tailaiptelis į ešafotą. Viskas teisinga —ir vėl ji dėl visko kalta, tik ji viena.Juk tai ji suvedė Tatjaną su prodiuseriu Doroganiu, o viskas, ką Tatjanakalbėjo prieš kamerą apie savo knygų ekranizacijos galimybes, buvopasakyta jo prašymu. Jamreikėjo skandaliuko, o Taniai reikėjo Ulano-vo. Tąsyk kiekvienas gavo, ko norėjo, bet Doroganiui tai nepakenkė ir

net, reikia tikėtis, padėjo, o Taniai dabar buvo išpiltas kibiras pamazgųant galvos. Žurnalistė Chaikina įsiutusi taškėsi seilėmis ir plūdo tulžimi, viskas, apie ką ji rašė, buvo apversta aukštyn kojomis ir grynas melas, bet argi nuo to lengviau? Laikraštį perskaitė arba perskaitys šimtaitūkstančių maskviečių, kurie patikės tuo šunišku vertinimu.

Pagaliau Tatjana perskaitė straipsnį. Ji ramiai sulankstė laikraštį

ir padėjo į lentyną.




—Stasovai! —pašaukė ji. —Baik derybas, tavęs Nastia laukia.

—Tuoj ateinu, —atsiliepė Vladislavas.—Na, ką pasakysi? —atsargiai paklausė Nastia.—O nieko, —ramiai nusišypsojo Tatjana. —Ką čia gali pasaky

ti? Gal mano krūtinė ne pilna. Pilna. Ačiū Dievui, turiu akis ir puikiaitai matau. Aš žinau, kad esu stora, ir manęs neįmanoma įžeisti parašius apie tai į laikraštį. Net į tokį gerbtiną. Visa kita iš tikrųjų tikraskliedesys. Mačiusieji laidą supras, kad Chaikina verčia viską aukštynkojomis. O nemačiusieji manys, kad aš kvaila ir skandalinga, per geraiapie save galvojanti boba. Tai argi čia katastrofa? Tie, kuriems manoknygos patinka, vis tiek nepatikės nė vienu žodžiu, o tie, kuriems josnepatinka —tai jiems jos jau nepatinka ir blogas straipsnis apie manenieko nepakeis. O tu, Iručiuk, iš tikrųjų nusiminei? Ir todėl verkei? Taikvailutė!

—Aš bijojau, kad tu susijaudinsi, —sumurmėjo Ira.—Na ką tu, meilute. Nejau aš tau panaši į bejėgę vištą? Juk tu

mane ne pirmi metai pažįsti. Nesijaudink, aš moku apsiginti. Be to,visa tai turi ir teigiamą pusę. Kol visas tas nesąmones skaičiau, sugalvojau, kaip man toliau vystyti siužetą. Štai jau beveik mėnuo, kainedirbu prie knygos, ir ne tik todėl, kad labai užsiėmusi, o dar ir todėl,

kad užsikirto siužetas: nesuprantu, kas turėtų toliau vykti. Tiksliau,nesupratau iki šios akimirkos. O dabar sugalvojau, kaip rašyti. Ko dabar stovi kaip įkasta? Renkis, tu juk namie, o ne svečiuose.

Ira su palengvėjimu atsiduso, nusimetė apsiaustą ir batelius, ir jau po kelių sekundžių visame bute skardėjo jos linksmas balselis. Pasirodė Stasovas sportiniu kostiumu ir pradėjo autis sportbačius.

—Vladai, gal paveši Nastią iki pat namų? Jau labai vėlu, —paprašė Tatjana.

—Be kalbų, —geraširdiškai sududeno Vladislavas, —žinoma,pavešiu, jei tik mylima žmona nepavydės. Nepavydėsi?

—Pavydėsiu, —nusijuokė Tatjana, —bet jeigu Nastia važiuotųviena, aš bijočiau, kad jai kas neatsitiktų. Iš dviejų blogybių renkuosi

tą, kuri mažiau kenkia sveikatai.



2 5 4 A leksandra Marinina

Artėjo vidurnaktis, mašinų gatvėse buvo visai mažai, ir jie važiavo greitai. Stasovas tylėjo, galvodamas apie kažkokias savo problemas,o Nastia prisiminė Tatjanos reakciją, kai ji perskaitė straipsnį, ir visstebėjosi, kokia Stasovo žmona nepanaši į ją pačią. Jeigu taip būtų atsitikę Nastiai, ji būtų apstulbusi iš nuoskaudos ir greičiausiai ją ištiktųisterija: kuo ji taip pakenkė žurnalistei Chaikinai, kad ši apdrabstė jątokiais purvais? O nuo Tatjanos kaip vanduo nuo žąsies. Perskaitė irnet nesusiraukė. Net ir jas su Ira ramino. „Ji visiškai kitokia, —galvojoNastia, —ir visiškai kitaip žiūri į gyvenimą. O gal jau seniai suprato,kas gyvenime svarbiausia, o kas antroje eilėje —jai pakanka išmintiesvieną nuo kito atskirti ir skirtingai reaguoti. O aš tokios išminties neturiu. Ko gero, tik vakar, kai mano akyse nušovė Dimą Zacharovą,žengiau pirmą drovų žingsnelį tos išminties link ir pradėjau kai kąsuprasti.“

Sustabdęs prie Nastios namų, Stasovas pasisuko į ją.—Šiandien tu man labiau patinki negu anąsyk, —padėjęs ranką

jai ant peties, pasakė jis. —Anąsyk tu buvai kažkokia...Jis nutilo, ieškodamas tikslaus žodžio, bet taip ir nerado.—Kokia? Vangi?—Greičiau suglebusi. Tarsi iš tavęs būtų šerdį išėmę ir tu pa

mažėle susileidusi. O šiandien ir vėl esi kaip anksčiau. Pavargusi, nusikamavusi, bet vis dėlto gyva. Žanro krizė?—Buvo, —linktelėjo Nastia. —Bet praėjo. Stasovai, jei turėsi

minutę laisvo laiko, pasidomėk žurnaliste Chaikina.—Kam jos tau?—Kol kas nežinau. Gali būti, kad ir niekam. Bet dėl visa ko pa

sidomėk. Gal pravers.—Gerai, —patraukė jis galingais pečiais. —Iki buto durų palydėti?

—Pati nueisiu, ačiū.Ji pakštelėjo Vladislovą į skruostą ir išlipo iš mašinos.




XIV skyrius

—Mes neturime tiek daug laiko, reikia spėti iki gimdymo. Todėldetaliai išstudijuoti Tomilinos asmenybę negalime. Paprastai stebimeobjektą du tris mėnesius, o kartais ir ilgiau, tik tada sudarome programą ir pradedame ją realizuoti. Bet šiuo atveju viskas turi būti baigtakuo greičiau. Po dviejų su puse mėnesių ji pagimdys, ir tada mes vargubau galėsime ką nors pakeisti.

—Sutinku. Ir ką jūs siūlote?—Remdamasis Tomilinos pavyzdžiu, aš noriu parengti metodiką,

kaip iš rašytojo kūrinių sudaryti jo psichologinį portretą. Mums tai galipraversti ateityje. Juk Tomilina, tikiuosi, ne vienintelė rašytoja pasauly

je, turinti asmeninių problemų. Ji turi tapti mūsų pirmąja kregžde.—Tarkim. Ką apie tai galite pasakyti?—Žinote, kuo skiriasi moterų ir vyrų literatūra?—Neuždavinėkite man retorinių klausimų, mane visada erzino

ši jūsų maniera. Kalbėkit iš esmės.—Atleiskit. Žmogus pradeda rašyti knygas dėl dviejų prie

žasčių. Pirma priežastis: jis nori pasikalbėti su žmonėmis, su savoskaitytojais, apie problemas, kurios jam atrodo svarbios, įdomios,

vertos gilios analizės ir visapusiško aptarimo. Antra priežastis: jis noripakalbėti apie save.

—Minutėlę... Anot jūsų, jokių kitų priežasčių nėra. O pinigai?Daugybė rašeivų gadina popierių, kad uždirbtų pinigų. Kokiai kategorijai priskirtumėt juos? Be to, jūs užmiršote norinčiuosius paprasčiausiai išgarsėti. Tie irgi daug rašo ir dažnai sutinkami. Jūsų klasifikacija

neišsami.—Jūs nesupratote... Teisingiau tariant, aš nepakankamai tiksliaiišsakiau. Kodėl žmogus ryžtasi skelbti savo rašliavą —tai visai kitasklausimas, o priežastis, kaip teisingai sakėte, gali būti ir pinigai, iršlovės troškimas, ir pastangos kažkam kažką įrodyti, ir dar daug kas.O aš dabar kalbu apie tai, kas verčia žmogų imtis plunksnos. Tai pa

sąmonės dalykai. Didžiumą literatūros kūrinių galima padalyti į dvi




grupes: tokius, kuriuose keliamos problemos, ir tokius, kuriuose vaizduojamas tobulas herojus. Tai štai, visoje, na, bent jau devyniasdešimtdevyniuose procentuose moterų literatūros autorė tapatina save suheroje. Ji ja grožisi, suteikia jai visas įmanomas ir neįmanomas dorybes, be to, apdovanoja ją tokia išvaizda, apie kokią pati svajoja. Rašytoja norėtų nugyventi tokį pat gyvenimą, patirti tokius pat nuotykius,tokią pat nežemišką meilę, gyventi tokį pat pasakišką seksualinį gyvenimą ir gauti tokias pat netikėtas dovanas apskritai iš gyvenimo ir išgražių bei turtingų meilužių. Toks yra bet kuris moteriškas romanas.Įdėmiai išstudijavus visus moters autorės kūrinius, galima sudaryti išsamų jos skonio, troškimų, svajonių ir net vaikiškų baimių sąrašą, o iš

jo —detalų ir išbaigtą psichologinį rašytojos portretą, kokį paprastaisudarom apie objektą, ilgai ir kruopščiai apie jį rinkę informaciją.

—Ir jūs manote, kad Tatjana Tomilina būtent tokia autorė?

—Žinoma! Aš perskaičiau daugiau kaip pusę jos detektyvų. Tenveikia nuolatinė herojė, ir esu visiškai tikras, kad, patyrinėję tos hero

jės paveikslą, mes sužinosime apie Tomiliną viską, ko reikia teisingaiprogramai sudaryti. Ar vis dar manimi netikite?

—Hm... Jūsų metodai kartais man atrodo įtartini. Aš, pavyzdžiui, ir dabar nesuprantu, kam reikėjo to paskutiniojo lavono. Kokia

tų mirčių prasmė? Dėl ko jums trukdė tas vaikinas? Bet nenoriu būtineteisingas: jums visada pavyksta gauti trokštamą rezultatą. Nesuprantu, kaip jums tai pavyksta, bet su faktais nepasiginčysi. Darykit,kaip manot esant reikalinga. Bet neužmirškit atsakomybės, kurią patsprisiimate, kai garantuojate man sėkmę.

—Aš neužmirštu.

Tardytojas Borisas Vitaljevičius Gmyria, vadovaujantis Valstybės dūmos deputatės Julijos Nikolajevnos Gotovčic žmogžudystėstyrimui, buvo smarkiai persišaldęs. Balsas dingo, gerklė skaudėjo, beperstojo varvėjo nosis. Ir pulkininkas Gordejevas, kad ir kaip stengėsi

kalbėdamas likti rimtas, vis nuslysdavo į ironišką toną, juoba Gmyrią




jis pažinojo dar nuo tų laikų, kai šis dirbo paprastu operatyvininkuapygardoje. Nors reiktų pripažinti, kad rimtumas visai netrukdytų,nes jie aptarinėjo toli gražu ne juokingus dalykus.

—Viktorai Aleksejevičiau, ar tai jums patylom leidus majorasKorotkovas vedžiojo mane už nosies? —švokštė Gmyria, laikydamasprie veido rankoje suspaustą nosinę.

Turint galvoje natūralios, o ne idiominės tardytojo nosies būklę, klausimas nuskambėjo gan komiškai, ir Gordejevas nesusilaikęsprunkštelėjo.

—Ką jūs, Borisai Vitaljevičiau, —atsakė jis, nepaisant visko,stengdamasis likti mandagus, —Korotkovas nieko negalėtų vedžiotiuž nosies, jam trūksta gudrumo. Juk jis naivus kaip vaikas. Nejau jūspats to nematote?

—Ir vis dėlto... —Gmyria susiraukė ir nusičiaudėjo. —Atsipra

šau. Korotkovas pasiūlė versiją, pagal kurią Julijos Gotovčic žudikoreikia ieškoti per privačią detektyvų agentūrą „Grantas“. Nuoširdžiaituriu pasakyti, kad versija man nepatiko, bet aš leidau Korotkovui su jadirbti. Ir kas gi paaiškėjo? Tiesiai priešais agentūrą iš arti nušaunamasDima Zacharovas, kurį anksčiau pažinojau kaip neblogą operatyvininką, o šalia jo tuo metu buvo jūsiškė Kamenskaja. Kaip tai suprasti?

—O kaip? —nekaltai paklausė Gordejevas.—O taip, kad prie bylos dirba dar kažkokie jūsų pavaldiniai, apie

kurių veiklą aš nieko nežinau. Ne man jus mokyti, Viktorai Aleksejevičiau, nes aš pats iš jūsų kadaise mokiausi, bet kalbam apie deputatėsžmogžudystę. Todėl čia viskas turi būti aišku ir pagal taisykles, neskiekvieną mūsų žingsnį vadovybė seka išplėtusi akis. Tai į kokią padėtį

jūs mane statote?—Na ką tu šneki, Boria, —ramino jį Bandelė. —Neapsimetinėk

tardytoju, tu kaip buvai operatyvininku, taip juo ir likai. Tik pakeiteiuniformos ženkliukus. Nieko užkulisinio prieš tave nerezgu. Versijabuvo Kamenskajos, čia tu teisus, bet aš tau pasiunčiau Korotkovą, nes

ji dar jauna, anksti dar jai deputatų žmogžudysčių bylas nagrinėti. Ne

susidoros, neduokdie. Oficialiai ji to nusikaltimo netiria, ir jeigu kas,




niekas jos ant kilimo nekvies ir nervų netąsys. O Jura tvirtas vaikinas,ne kartą muštas, jo nepaimsi. Štai ir visa gudrybė.

—Taip galėjot iš pat pradžių sakyti, —burbėjo Gmyria garsiaiišpūtęs nosį. —Atsiprašau. Pats juk sakot, kad širdy likau operatyvininkas, tai negi nebūčiau supratęs? Dabar gi vakar iš pat ryto maneiškvietė į prokuratūrą, o aš apie Kamenskają nieko doro negaliu pasakyti. Baisi gėda. Ir norėtum nutylėti, o neišeina. Jie reikalauji duotiataskaitą apie bylos eigą, o „Granto“ versija liko vienintelė, kur bentkažkas pajudėjo, taigi teko pripasakoti. Ką aš jiems maliau, tai jumsgeriau nežinoti. Apsimelavau nuo galvos iki kojų. Ir vis iš pagarbos

jums, mano buvusiam mokytojui.—Tai ačiū tau, —sumurmėjo Gordejevas, —visada žinojau,

Boria, kad tu gerą prisimeni. Ir ką gi tu jiems primelavai, įdomu?—Ne tiek melavau, kiek nutylėjau. Svarbiausia buvo neišsitarti,

kad Zacharovas dirbo privačioje apsaugos firmoje, antraip jie būtų mangalvą nusukę ten pat, vietoje. Juk jūs žinote, kaip mūsų prokuratūramėgsta privačias agentūras. Tiesiog dievina. Sapnuose sapnuoja, kaip

jų veiklą panaikinti visam laikui ir be pėdsako. Jei būčiau prisipažinęs,kad man už nugaros, bet kriminalinei paieškai žinant, prie Valstybėsdūmos deputatės žmogžudystės bylos dirbo privatus detektyvas, tai

mane... A, ką čia ir kalbėti, pats žinote, ką man padarytų. Tai štai, kadangi nebuvo galima akcentuoti Zacharovo, tai teko vietoje sugalvoti,kad daviau Kamenskajai užduotį rasti slaptą priėjimą prie „Granto“firmos. Ji susiieškojo kažkokį Zacharovą, kuris toje firmoje turi pažįstamų,ir ėmėsi, jo padedama, aiškintis informacijos nutekėjimo iš agentūrosgalimybes. Zacharovas kai ką atkniso ir pažadėjo Kamenskajai parodyti

jam įtartiną žmogų. Tuo metu jį ir nušovė. Tam kartui lyg ir tiko, bet jei jie sužinos, kad viskas buvo ne taip, tada man bus visai prastai.—Nesužinos, jei pats niekam nepasakysi. Gerai Boria, tu jau at

leisk seniui, pakišau tave, bet, dievaži, ne pikto norėdamas. Nori, pasakysiu tiesą? Aš ir pats ta versija netikėjau. Kažkokia ji absurdiška. Betmergaitė panoro su ja pasižaisti —kodėl turėčiau jai drausti? Tegul dir

ba, tegul semiasi patyrimo, dantukus užsiaugina. Kas galėjo žinoti, kad




ji ir vėl į dešimtuką pataikys? Įsikibo į pačią silpniausią versiją, o matai,kaip viskas pasisuko. Jei būčiau bent akimirką įtaręs, kad prieis iki lavono, niekada gyvenime nebūčiau jai leidęs partizanauti tau už nugaros.O dabar išeina, kad „Grante“ iš tikrųjų įsitaisęs kažkoks niekšas, kurisuž gerus pinigus pardavinėja informaciją. Ir supratęs, kad Zacharovas

jį demaskavo, nutarė Dmitrijaus atsikratyti. Ir atkreipk dėmesį, Boria,tas šlykštus privatus seklys —ne vienišas mėgėjas. Už jo nugaros didelė jėga. Aš pats buvau įvykio vietoje, nes man Anastasija paskambino.Ir perkračiau visą „Grantą“štai šiomis savo rankomis, —Gordejevaspapurtė pudius pirštus prieš pat tardytojo nosį. —Visi darbuotojaituri šimtaprocentį alibi. Dauguma jų Zacharovo žmogžudystės metutiesiog buvo pačioje agentūroje, laukė penkioliktos valandos pasitarimo, kiti atvažiavo truputį vėliau, bet ir jie turi alibi. Juos matė kitosevietose. Vadinasi, tas niekšas iš seklių kontoros kažkam pasiskundė,

kad Zacharovas jį pastebėjo rausiantis direktoriaus kartotekoje. Ir į joskundą pažiūrėta labai rimtai, jo nepaliko be dėmesio, nepasiuntė velniop, nesakė pačiam tvarkytis su savo problemomis.

—Na, taip, —linktelėjo Gmyria. —Vertingas kadras. Ir yražmonių, kuriems jis labai reikalingas. Tiek to, velniai nematė tos prokuratūros, svarbiausia, kad kažkas pajudėjo byloje, nes aš jau visai

buvau praradęs viltį. Viktorai Aleksejevičiau, duokit Kamenskają, ką?—Apsieisi, —pajuokavo pulkininkas.—Bet kodėl? Gera juk jos galva, šviesi. Nešykštaukit.—Sakiau —ne. Jai dar anksti. Ji tokioms byloms netinkama.

Mažoms mergaitėms nuo politikos reikia laikytis toliau.—Na ir pasakėt! —Gmyria sunkiai užsikosėjo. —Radot mažą

mergaitę. Aš juk ją prisimenu, mes kartu prie aktorės Vaznis žmogžudystės dirbome. Tokiai mažai mergaitei paduok vieną pirštą, tai ji netik visą ranką, bet ir tave patį su visais batais praris. Ji turbūt tik porametų už mane jaunesnė.

—Esmė ne metuose, Boria, o charakteryje ir nervų sistemoje.Štai aktorės žmogžudystė —taip, tai yra tai, ko jai reikia. O deputato

žmogžudystė —ne tai. Žinai, kodėl iš manęs žmonės neina?




—Todėl, kad jūs geras, —kandžiai atsakė jam Gmyria. —Visusmylite, visiems viską atleidžiate ir visų gailitės.

—Ne, Boria, aš ne geras, aš —išmintingas. Aš savo žmonestausoju. Šiandien jį išsaugojau —rytoj jis gyvas sveikas man dešimtnusikaltimų atskleis. O nepatausojau, pakišau, priverčiau dirbti daugiau, nei leidžia jo galimybės, pertempiau jo nervus ir pažeidžiaupsichiką —praradau jį mažiausiai pusei metų. Kiekvienas turi darytitai, ką geriausiai moka, tik tada iš jo bus nauda. O jeigu gerą šaulį neprieš taikinį pastatysiu, o priversiu bėgti penkių kilometrų krosą, tai

jis, žinoma, distanciją įveiks, bet gaus trūkį, atsiguls į lovą, susigadinsširdį ir nervus. Ir bėgimo rekordo jis nepasieks, ir šaudyti nebus kam.Supratai pasakėčią?

—Pasakėčią aš supratau, o dėl Kamenskajos nesupratau. Kodėl jūs nusprendėt, kad ji politinės žmogžudystės neįveiks, pasak jūsų

alegorijos, kroso nenubėgs?—Krosą, Boria, ji jau nubėgo. Ir persitempė. Dabar niekam ne

tinka —nei bėgti, nei šaudyti. Štai tokie reikalai. Taigi Nastasijos tunesitikėk, o Korotkovas ir Igoris Lesnikovas —vaikinai sumanūs, jeinori, dar ir Selujanovą duosiu.

—Duokit, —nudžiugo Gmyria, —aš jį pažįstu, jis paslankus,

viena koja čia —kita ten, darbas rankose dega. Duokit.—O, gobšuolis pavyduolis, —nusijuokė Gordejevas. —Vaistų tau reikia išrašyti nuo gobšumo, ir kuo daugiau, kuo daugiau. Tuman akimis žaibų nesvaidyk, vis tiek man dar esi pienburnis, nors irypatingos svarbos bylas nagrinėji. Geriau pasakyk, kuo velionę JulijąNikolajevną vyras taip supykdė, kad ji pradėjo jį sekti, ką?

—Viena priežastis iš dviejų: arba pinigai, arba moterys, —filosofiškai nusprendė tardytojas. —Per tai visos blogybės.—Per ką? Per moteris?—Per pinigus irgi. Julija buvo pamišusi dėl mokesčių, be proto

bijojo, kad vyrelis ko nors nuo valstybės nenuslėptų, labai jau ji savoreputaciją saugojo. Matyt, ėmė įtarinėti, kad jis uždirba kur kas dau

giau, nei jai sako.




—Mūsų žiniomis, tie įtarimai neturėjo pagrindo, —pasakėGordejevas. —Gotovčicas jokioj veikloj, išskyrus privačią gydytojopraktiką, nedalyvavo. Kruopščiai patikrinta.

—Vadinasi, moterys, —atsiduso Gmyria ir vėl išsišnypštė. —Atsiprašau. Velnias, ir kurgi aš peršalau, negaliu suprasti! Lauke šilta,ir sulytas niekur nebuvau, o apsisnargliavęs nuo galvos iki kojų.

—Ne, Boria, aš vis tiek nesuprantu, —atkakliai papurtė galvąpulkininkas. —Kam sekti vyrą, jeigu įtari, kad jis neištikimas? Nagi,

tu man pasakyk, kam?—Kaip tai kam? Kad laiku nutrauktum paleistuvystę ir grąžin

tum jį į vedybinės doros kelią. Nes jeigu procesą užleisi, tai ir iki skyrybų gali prieiti.

Gordejevas nudelbė jį sunkiu žvilgsniu.—Oi, Boria, nėra kas tau proto įkrėstų, kada gi tu nustosi visus

matuoti pagal save? Tu turi keturis vaikus, tai tavo žmonai skyrybos —tikra katastrofa, nes vaikai maži ir visus juos dar reikia augintiir auginti. O Julijai Nikolajevnai? Vienas vaikas, ir tas atiduotas į gerasrankas, gyvena Londone, trečios eilės tetulės namuose, mokosi gerojeAnglijos mokykloje. Pati Julija —įdomi, gerai prisižiūrinti trisdešimtšešerių metų, gyvenusi visavertį gyvenimą moteris, valstybės veikėja,turėjusi profesiją, būrį pažįstamų, greičiausiai ir gerbėjų. Pažįstamųir draugų nuomone, ji buvo inteligentiška ir protinga dama. Ir ko jaitada, sakyk, taip paniškai bijoti skyrybų? Kam samdyti seklius savovyrui sekti? Na kam, Boria? Juk tai žema.

—Na, nežinau, —burbtelėjo Gmyria. —Vadinasi, ne pavydas, onešvarių pinigų baimė. Arba taip, arba taip.

—Boria, atsipeikėk, —griežtai tarė Gordejevas. —Aš suprantu,

tu blogai jautiesi, ir galva turbūt sunki per tą slogą, bet susitarkim dėlvieno: arba tu sergi, arba mes svarstome reikalus.

Gmyria sunkiai pakėlė akis, kurios nenumaldomai merkėsi, kadnematytų šito šlykštaus pasaulio —vargšas tardytojas prisidėjo delnąprie kaktos.

—Rodos, temperatūra kyla, —užkimusiu balsu konstatavo

jis. —Viktorai Aleksejevičiau, pas jus karšto vandens galima gauti?




—Arbatos nori?—Ne, tiesiog karšto vandens, aš jame „Coldrex“ išsitirpinsiu.—Ir kas iš to?—Palengvės. Ne, čia ne pokštas, jis temperatūrą per penkiolika

minučių numuša. Tiesa, paskui ji vėl pakyla, bet dvi tris valandas galima gyventi.

Kai Gmyriai atnešė didelį puodelį karšto vandens, jis subėrė į jįpaketėlį „Coldrexo“su serbentais ir pradėjo mažais gurkšneliais gerti.

Bandelė Gordejevas žiūrėjo į jį su nepasitikėjimu, kaip kad paprastaižiūrima, kai žmogus nesupranta, kaip galima gerti tokią šlykštynę.

—Bjauru? —pagaliau su užuojauta paklausė jis.—Na, ką jūs, čia skanu, kaip arbata su uogiene ir citrina.—Vaistai negali būti skanūs, —tvirtai įsitikinęs pareiškė Gorde

jevas. —Jie turi būti bjaurūs, kad žmogus iš karto suprastų, jog sirgti

blogai. O jei vaistai skanūs ir gydytis malonu, tai gryna apgavystė ir jokios naudos organizmui. Mesk tu tą šlykštynę, Boria, geriau aš taustiklinę pripilsiu.

—Na, ką jūs! —Gmyria išpūtė akis ir užsikosėjo, prisidengęsburną nosine. —Kokią stiklinę? Man dar į tarnybą reikia grįžti.

—Na, gerai, gerk tą savo gėralą, nuodykis, —nusivylęs nu

mojo ranka Gordejevas. —Aš kol kas pasisakysiu. Vadinasi, mudunusprendėme, kad ne moterys varžovės rūpėjo Julijai Nikolajevnai,o pašaliniai sutuoktinio uždarbiai. Bet aš noriu sužinoti, kodėl jai taiparūpo būtent dabar. Kodėl ne prieš metus, ne prieš tris mėnesius, otik šių metų balandį. Kažkas turėjo atsitikti, kas ją privertė įtarinėtivyrą. Juk ne šiaip sau nei iš šio, nei iš to ji tai pradėjo, ne iš lubų išskai

tė. Kažkas atsitiko. Sutinki?Gmyria, siurbčiodamas savo karštą gėralą iš puodelio, linktelėjo.—Ir po to, kas sekmadienį atsitiko Dimai Zacharovui, mudviem

teks pripažinti, kad, ko gero, velionė Julija Nikolajevna buvo teisi. Josprašymu sekdami Gotovčicą, sekliai susidūrė su žmogumi, kuriam visatai labai nepatiko. Boria, mudviejų užduotis —tarp Gotovčico pažįs

tamųjų tą žmogų surasti. Tai žudikas, Boria. Velniop visas parlamento




intrigas, velniop žurnalistinius tyrimus, visi tie keliai veda į aklavietę.Mudu toje aklavietėje visą mėnesį tūpčiojom, o žudikas stebėjo musiš už kampo ir šlykščiai kikeno. Mes niekada nebūtume patikėję Nas-tasijos versija, jeigu Zacharovas nebūtų atsitiktinai pamatęs žmogaus,pardavusio žudikui informaciją apie Julijos užsakymą. Sutinki? Deja,Zacharovas žuvo, taip ir nespėjęs Nastiai to tipo parodyti.

—Uch!Gmyria vienu mauku baigė gerti vaistus ir nosine nusišluostė

suprakaitavusį veidą. Atrodė jis iš tikrųjų nekaip, ir Gordejevas jį už jautė.

—Viktorai Aleksejevičiau, —sušvokštė tardytojas, —jūs mandraugas?

—Aš tau mokytojas, —šyptelėjo Bandelė. —O tu visada manbūsi vaikigaliu. Beje, rodos, aš tau jau tai sakiau. Tai ko nori, snar-

gliuotasai?—Tik begalinis dėkingumas jums ir įsisenėjusi pagarba jūsų ži

lam plaukui neleidžia man įsižeisti, —tarė Gmyria, įstengęs net šiektiek nusišypsoti.

—O ko čia įsižeisti? —nustebo pulkininkas. —Juk iš tikrųjųsnargliuotas, štai kaip nosimi trauki.

—Nušalinkit nuo tos bylos Lesnikovą, —tramdydamas besiveržiantį kosulį, staiga išpyškino Gmyria.

-Ką?!—Sakau, Lesnikovą nuo manęs pasiimkit, —pakartojo Borisas

Vitaljevičius. —Neišeina man su juo dirbti. Nieko gero iš to nebus.Gordejevas įdėmiai pasižiūrėjo į buvusį mokinį, paskui nusiėmė

akinius ir kaip visada įsikišo auselę į burną, o tai reiškė, kad jis giliaisusimąstė.

—Nemanykit, kad tai kaprizas. Jūsų Lesnikovas manimi netiki.Ar jis save labai protingu laiko, ar dar kas jam protą sujaukė, bet jis užkiekvieno mano žodžio stengiasi slaptą prasmę apčiuopti. Ir tai labaimatosi. Kuriems velniams man tas galvos skausmas? Kodėl turėčiau jį

prie savęs kęsti? Duokite geriau Kamenskają, aš su ja normaliai dirbau.




—Apie Nastasiją užmiršk. O dėl Igorio pagalvosiu. Ar tu neperdedu Boria? Lesnikovas geras vaikinas, rimtas. Gal tau pasivaideno?

—Man, Viktorai Aleksejevičiau, niekada niekas nesivaidena.Nors ir sakote, kad kaip buvau operatyvininkas, taip juo ir likau, bet ašvis dėlto tardytojas. Tardytojui negali nei vaidentis, nei rodytis —jisarba turi įrodymus, patvirtinančius jo įsitikinimą, arba ne. O „rodosi —nesirodo“tai jūsų žaidimai. Och, palengvėjo. Geri vis dėlto taivaistai, be reikalo jūs juos nupeikėte. Tai štai, Viktorai Aleksejevičiau,

ką noriu jums pasakyti. Arba jūs pavedate Kamenskajai dirbti manovadovaujamoje brigadoje, arba aš daugiau nemeluosiu ir jos saviveiklos neslėpsiu. Susitariam?

Gordejevas vėl pasibalnojo nosį akiniais ir susidomėjęs pažvelgėį tardytoją.

—Ir kas gi tave, Boria, vyresniuosius šantažuoti išmokė?

—Kaip tai kas? Jūsų mokykla. Pats juk sakote, kad esate manomokytojas.

—Išmokiau sau ant galvos... Ne, Borisai Vitaljevičiau, nesusi-tarėm. Su Lesnikovu išsiaiškinsiu, jei reikės, pakeisiu jį kitu operatyvininku. O Kamenskajos tu negausi, net nesvajok. Ačiū, kad pats atėjai,ačiū, kad neišdavei manęs Generalinei prokuratūrai, aš tai vertinu ir

labai tau už tai dėkingas. Jei nori, kad Nastasija tau ką nors nudirbtų,pasakyk man, aš jai pavesiu. Aš. Supratai? Aš, o ne tu. Tu jai nevadovausi. Iki tam tikro laiko.

—Supratau, —Gmyria vėl nusišypsojo, šįkart plačiai. Matėsi,kad jam iš tikrųjų palengvėjo. —Taip iš karto ir sakytumėt. O dabar„neduosiu, nesvajok, negausi“. Ar žmoniškai nesuprantu?

—Džiaugiuosi, kad supranti. Ir nesugalvok manęs dar kaip norsšantažuoti, aš juk ne visko, ką žinau, tave išmokiau. Atsargoje tokiųfokusų turiu, kad pasigailėtum.

Gmyriai išėjus, Viktoras Aleksejevičius kurį laiką tvarkė popierius ir einamuosius reikalus, paskui išsikvietė Nastią.

—Prieš tave Gmyria dantį galanda, nori į savo brigadą įtrauk

ti, —nepakeldamas galvos nuo eilinio dokumento, pasakė jis.




—Jis ir taip daug žmonių turi. Nejau jam dar mažai? —nusistebėjo Nastia.

—Išeina, kad mažai. Aš buvau prieš. Bet griežtai kalbant, vaikeli, jis teisus. Tau reikia prie jų prisijungti. Pradėk dirbti intensyviau. Irvisų pirma pasirūpink gedinčiu našliu. Tupėk jo namuose dieną naktį,pasidaryk geriausia jo drauge, bet išsiaiškink, kas gi atsitiko, kad JulijaNikolajevna pasamdė privačius seklius. Kas privertė ją tai padaryti?Kažkur Gotovčico aplinkoje tūno žudikas, bet mūsų psichoanalitikas,kiek žinau, niekur neina iš namų ir su niekuo nebendrauja, taigi nustatyti jo kontaktų ratą labai sunku. Lieka vienintelis informacijosšaltinis tai jis pats.

—O agentūra? —paklausė Nastia. —Juk su ja irgi reikia dirbti.Dima nespėjo man parodyti to, kuris knisosi kartotekoje. Bet jį reikiasurasti kitu būdu.

—Kitu būdu ir ieškosim. Bet juk ne tau tai daryti. Tu ten buvaisu Zacharovu, tave matė. Dabar man pasakyk, kaip reikalai su televizija? Ar yra kas naujo?

—Miša Docenka šiandien man papasakojo nuostabią, stilingą irkartu paprastą istoriją. Dabar suprantu, iš kokių pinigų egzistavo laida„Veidas be grimo“ ir kodėl ji taip smarkiai pasikeitė, žuvus Andrejevui

ir Bondarenko...Nieko neišsiaiškinęs pas laidos rengėjus, Docenka ėmė ieškoti

Ulanovo laidos svečių. Jau pirmų dešimties susitikimų pakako, irdaugiau nieko nereikėjo trukdyti, nes tų žmonių papasakotos istorijosbuvo viena į kitą panašios kaip du vandens lašai, skyrėsi tik jų finalas.

Vieną gražią dieną pasigirsdavo skambutis, ir malonus vyriškas

balsas klausdavo, ar nesutiktų Toks ir Toks dalyvauti laidoje „Veidasbe grimo“. Toks ir Toks —žmogus, žinoma, reikalingas reklamos irviešumo —džiaugsmingai sutikdavo. Paskui pasigirsdavo klausimas,kada jam patogu susitikti su korespondentu. Susitardavo. Atvažiuodavo korespondentė Oksana Bondarenko, žavinga jauna moteris,kuri smulkiai išklausinėdavo būsimą svečią apie visas jo gyvenimo

peripetijas, apie jo potraukius, skonį, įpročius, mėgstamas knygas,




filmus ir politikos veikėjus. Pokalbis trukdavo tris keturias valandas,po to Oksana įspėdavo, kad iki filmavimo reiks susitikti dar kartą, ogal ir du, ir prašydavo Tokio ir Tokio kitam susitikimui parinkti savonuotraukų iš įvairių gyvenimo laikotarpių. Toks ir Toks parinkdavo. Žinoma, stengdavosi parinkti gražesnių. Kito susitikimo metuOksana vėl klausinėdavo, kažką visą laiką užsirašinėdavo ir pati sausvarstydavo. Peržiūrėdavo nuotraukas. Prašydavo parodyti garderobąir žaviai sumišusi sakydavo, kad geriau nuspręsti iš anksto, kaip apsirengęs Toks ir Toks filmuosis, nes ne bet koks kostiumas (marškiniai,suknelė, palaidinė) gerai atrodys, ryškiai apšviestas melsvų studijossienų fone. Drabužius parinkdavo kartu. Pagaliau būdavo paskirta filmavimo diena. Jeigu Toks ir Toks turėdavo problemų dėl transporto,

jam atsiųsdavo automobilį.Prieš filmavimą gerdavo arbatą su saldainiais, pyragaičiais ir tuo

metu susipažindavo su vedėju Aleksandru Ulanovu. Paskui Tokio irTokio imdavosi grimuotoja. Tada prasidėdavo maždaug valandą truk-davęs filmavimas. Iki čia —viskas kaip paprastai, išskyrus galbūt tiklabai skrupulingą korespondentės darbą, bet tai laidai daro tik garbę.

Vėliau prasideda spektaklis pavadinimu „Mes jus taip mylime, jūs toks protingas“. Tokį ir Tokį kviečiasi į studiją ir rodo jam ketu

riasdešimties minučių trukmės įrašą. Iš valandą filmuotos juostoslieka keturiasdešimt minučių, nes iškirpti patys blogiausi gabalai.Bet laida trunka tik dvidešimt minučių, be to, pradžioje ir pabaigojedar po minutę reklamos, ir dar trys minutės —užsklandoms ir visųgyvenimo tarpsnių nuotraukų rodymui, kurių metu balsas už kadro dėsto svarbiausius Tokio ir Tokio biografijos faktus. Taigi gryno

svečio pašnekesio su Ulanovu turi būti ne daugiau kaip penkiolikaminučių. Kitaip tariant, iš likusių keturiasdešimties reikia iškirpti dardvidešimt penkias minutes. Ir štai pats tas procesas vyksta tiesiogiaisvečiui dalyvaujant. Jam duota galimybė pamatyti, kaip prastai jis galiatrodyti ekrane ir kokias kvailystes nepagalvojęs kartais kalba. Jis pasibaisėjęs girdi savo paties negrabią šneką, mato negražius gestus ir

žavisi, kai kamera pagauna jį vykusiu kampu, o iš garsiakalbio girdisi




rišli taisyklinga kalba, pagardinta sąmojingais pokštais. Su juo sakytum tariamasi. „Gal šitą gabaliuką išmetam, —sakoma jam, —o štaičia jūs nuostabus. Žiūrėkit, kaip gerai jus pagavo operatorius, tiesiogstebuklas. Oi, kaip šauniai pasakėte! Taip, o štai čia, rodos, nelabai vykusiai, kaip jūs manote?“Toks ir Toks, žinoma, taip ir mano. Ir jautriai

jam vadovaujant bei tiesiogiai dalyvaujant, keturiasdešimt nežinia kominučių pavirsta penkiolika minučių Ulanovo pašnekesio su įdomiu,mąstančiu, išsilavinusiu ir nepaprastu žmogumi, turinčiu individualųpožiūrį į gyvenimą. Be to, neužmirškim, kad po grimuotojos pastangųToks ir Toks atrodo du šimtus kartų geriau negu paprastai gyvenime.Tai Miša Docenka matė savo paties akimis, juk jis pirmiausia aplankėtuos, kurių pašnekesius su Ulanovu pavyko įrašyti į vaizdo magnetofoną iškart po tragiškos Andrejevo ir Bondarenko žūties.

Pamatęs rezultatą, Toks ir Toks labiau už viską pasaulyje užsi

mano, kad laida išeitų į eterį. Jį galima suprasti: jam reikia viešintis irtoji laida jam tiesiog būtina. Be to, jis normalus gyvas žmogus, ir kaipbet kuris normalus žmogus jis nori padaryti gerą įspūdį. Jeigu jau jampavyko taip gerai atrodyti ir taip šauniai pasisakyti, apie tai turi sužinoti kuo daugiau žmonių. Todėl jis žibančiomis akimis klausia: kada?Kada geidžiama laida bus parodyta per valstybinį Rusijos kanalą? Jam

atsako: kai tik —tai iškart. Mes jums paskambinsim. Taip taip, suprantama, iš anksto, o ne tą pačią dieną, kad jūs galėtumėt įspėti visuspažįstamus, giminaičius ir draugus. Taip, žinoma, ir kasetę po laidosmes jums padovanosim, mes specialiai jums padarysim kopiją, kadturėtumėt atminimui, taigi jums pačiam įsirašinėti nebūtina.

Toks ir Toks eina namo laimingas ir geidžiantis šlovės, o tuo

metu prasideda antras spektaklis pavadinimu „Už viską reikia mokėti“. Galima manyti, kad tai buvo daroma ne kaskart. Mišos spėjimu,kas ketvirtą penktą kartą. Pagal kokį scenarijų tas spektaklis vaidinamas, dar reiks išsiaiškinti, bet iš tikrųjų tai ne taip svarbu. Svarburezultatas. Toks ir Toks turi turtingų pažįstamų (kol kas vadinsim

juos taip), su kuriais palaiko dalykinius santykius. Galbūt tai rėmėjai,

galbūt partneriai, galbūt paprasčiausiai už kažką jam skolingi žmonės.




Ir štai tie pažįstami skambina Tokiam ir Tokiam ir klausia, ar jis nori,kad laida būtų parodyta. Žinoma, kad nori! O kaip kitaip? Kam tadavisa tai buvo daroma? Suprantate, sako jam turtingi pažįstami, mumspasiūlė remti „Veidas be grimo“programą, nes antraip jau sumontuota ir įrašyta laida eterio nepamatys. Kiek? Daug. Dvidešimt tūkstančiųdolerių. Mes, žinoma, galime sumokėti, nenuskursim, taigi, jeigu jūsreikalaujate... Toks ir Toks sutrinka. Juk jis jau matė save ekrane, ir taibuvo taip nuostabu! Ir jam taip norėtųsi... Jis prašo laiko pagalvoti,bet juo daugiau galvoja, juo labiau nori, kad laida pasirodytų. Ak,

jei jos nebūtų matęs! Tada būtų galima protingai baimintis, kad neviskas gerai išėjo, kad gali būti, jog jis atrodė ne per geriausiai, todėlvelniai tos laidos nematę —pinigus sumokėtų, o laida tik pakenktų.Jeigu taip būtų... Bet bėda ta, kad jis jau ją matė. Ir joje nėra nė vienos silpnos vietos, nė vieno nevykusio posakio, nė vieno negražaus

rakurso. Žmogui būdinga save mylėti, tai sveikos psichikos požymis,tai normalu ir teisinga. Jam parodė jį patį —patrauklų, žavų, protingą,nepaprastą —ir jis užkibo ant to kabliuko. Apskaičiuota buvo tiksliai.Reiktų būti labai ypatingo charakterio, kad neįkliūtum.

Taigi, Toks ir Toks griežtai pareiškia norįs, jog laida pasirodytų.Ir laida pasirodo. Štai ir viskas.

Oksana Bondarenko savo darbą išmanė puikiai. Ilgi pašnekesiaisu būsimu laidos svečiu reikalingi tam, kad būtų galima pamatyti stipriausias jo puses, užčiuopti tas problemas ir klausimus, apie kuriuoskalbėdamas jis išsako įdomiausią požiūrį ir nuomonę. Ji net drabužiuspadėdavo pasirinkti, kad svečias ekrane kuo geriau atrodytų. Kai Oksa-nos neliko, neliko ir kam rengti laidos. Buvo galima greitai surasti tokį

pat sumanų bei miklų korespondentą ir grįžti prie buvusios praktikos,bet Ulanovas nuo tada dirba tik tiesioginiame eteryje. Ir ką tai sako?O tai, kad jis nežino, kur ieškoti tokių svečių, už kurių nugaros stoviturtingi rėmėjai. Visiškai aišku, kad tai darė laidos direktorius ViktorasAndrejevas ir jam žuvus mielas pinigų prievartavimas baigėsi...

—Tikrai mielas, —palingavo galva Gordejevas. —Galima įtarti,

kad Andrejevą ir Bondarenko kaip tik todėl ir nužudė. Gal reikalau




jama suma supykdė svečią ir jo geradarius, o gal televizija ką nors apgavo —pinigus paėmė, o laidos neparodė.

—Galėjo ir kitaip būti, —pasakė Nastia. —Derybos buvo tokios sudėtingos, įtemptos ir pilnos abipusių įžeidimų, kad Andrejevoir Ulanovo komanda paėmusi pinigus permontavo juostą —pašalinolabiausiai vykusius epizodus, o paliko pačius blogiausius. Kaip jumspatiktų tokia versija?

—Na, vaikeli, tai nerimta. Tai tiesiog jau vaikų darželis kažkoks,smulkus šuniškas chuliganizmas. Nors ką žinai... Šiam pasauly viskobūna. Reikia skubiai gauti kasetes tų laidų, kurios buvo parodytos perpastarąjį pusmetį. Pasakyk Mišai, tegul imasi. Pasižiūrėsim, ar nėrabent vienos tokios laidos. Ir štai dar kas, Nastasija...

Gordejevas nutilo ir nukreipė žvilgsnį į langą. Tai, ką jis rengėsipasakyti Nastiai, jam pačiam nepatiko, bet pasakyti vis tiek reikia.

—Taip, Viktorai Aleksejevičiau? —klausiamai tarė ji.—Gmyria prašo pašalinti iš brigados Igorį Lesnikovą. Neranda

jiedu bendros kalbos. Nežinai, kas ten tarp jų?—Igoriui nepatinka Gmyria, štai ir viskas, —patraukė ji pe

čiais. —Įprastas dalykas, kai operatyvininkui staiga pradeda nepatiktikuris nors tardytojas arba atvirkščiai. Man irgi, jeigu prisimenate,

Kostia Olšanskis ilgą laiką nepatiko, paskui prisiderinome ir net susidraugavome. Nieko čia ypatingo.

—Gmyria tvirtina, kad Lesnikovas juo netiki ir kiekvienamežodyje ieško paslėptos prasmės, ar taip yra?

Ji pasižiūrėjo į viršininką tyromis akimis, kuriose nebuvo nei sumišimo, nei sutrikimo, nors faktiškai jie apkalbinėjo darbuotoją šiam

už nugaros ir nieko gero tame nebuvo. Bet už tai Nastia ir mylėjopulkininką Gordejevą, kad puikiai žinojo, jog jis savo pavaldiniamsnepadarys nieko nepadoraus, todėl su juo kalbantis galima nesisaugo-ti. Jeigu jis aptarinėja Igorį, vadinasi, taip reikia.

—Taip, —atsakė ji, —taip yra. Igoris juo netiki. O ko jūs noritepolitinės žmogžudystės byloje? Igoris, kaip bet kuris normalus mili

cininkas, neužmiršta, kad tardytojui daromas spaudimas, kad jį pa




perka arba įbaugina. Ir kiekvieną kartą, kai tardytojas traukia į vienoskurios versijos pusę ir pakelia balsą, kai kalba pasisuka apie ką norskita, taigi kiekvieną kartą kyla sveikas įtarimas. Būtų keista, jeigu toksįtarimas nekiltų. Igoris —patyręs seklys ir tiesiog protingas žmogus,logiškai mąstantis ir budrus. Ir jeigu jo vietoje būčiau aš, tai irgi Gmy-ria netikėčiau. Igoris nori vystyti versiją, kurioje tilptų įsilaužimas įGotovčicų butą, o Gmyria šaukia, kad vagystė neturi su tuo niekobendra ir tegul Igoris išvis apie ją užmiršta, lyg jos ir nebūtų buvę. Irką jūs pats jo vietoje darytumėt?

—Aš pats? —šyptelėjo Gordejevas. —Aš, vaikeli, savo sekliogyvenimą nugyvenau ryškiai, įdomiai, rezultatyviai, bet neteisingai.Daug partizanavau, nuolat pažeidinėjau įstatymus. Užtat tapęs viršininku supratau, kad jus, savo pavaldinius ir vaikus, reikia mokytidirbti kitaip. Dabar advokatai ne tokie kaip anksčiau ir įstatymai kiti,

dabar menkiausias pažeidimas gali visiškai sužlugdyti kriminalinębylą. Man gaila jūsų darbo, man skaudu iki ašarų, kai jūs kankinatės,varginat protą, naktimis nemiegate, rizikuojate gyvenimu, o dėl kažkokios sumautos smulkmenos, kurią advokatas užprotestuoja, ir, reikia pasakyti, visiškai teisėtai, visa tai nueina šuniui po uodega ir bylanutraukiama. Taigi turėk galvoje, kad viršininkas Gordejevas —tai

visiškai ne tas pat, kas seklys Gordejevas.—Jūs man neatsakėte, —priminė Nastia. —Kaip jūs pasielgtu-mėt Igorio vietoje?

—O aš Igorio vietoje nesu buvęs, nes mano laikais politiniųžmogžudysčių nebūdavo. Daugiausia per gėrimą arba dėl moterųar pinigų. Tu manęs neprovokuok, aš tau vis tiek nepasakysiu, ką tu

norėtum išgirsti. Tu nori iš manęs išgirsti, ar galima Gmyria tikėti,ar ne? O aš nežinau. Nežinau aš, Nastele. Šitame gyvenime viskastaip smarkiai pasikeitė, kad kur draugas, o kur priešas —nė velnionesuprasi. Kol gyvas būsiu, neužmiršiu mūsų Larcevo. Kam liežuvisapsiverstų pavadinti jį priešu? Niekam. O juk dirbo kitai pusei. Ne išpašaukimo, ne iš įsitikinimų, o iš baimės dėl dukters. Ar galima jam

atleisti? Nežinau. Ar galima jį suprasti? Galima. Štai ir galvok. Pati




galvok. Kai Boria Gmyria buvo dar žalias operatyvininkas, maniau,kad permatau jį kiaurai, bet tai buvo prieš dvidešimt metų. Kokiu jisper tuos metus pavirto? Ar gali jis parsiduoti? Arba išsigąsti? Juk išoperatyvinio darbo išėjo į tardytojus būtent dėl vaikų, visi tai žinojo.Bijojo žmoną našle palikti, o vaikus —našlaičiais. Bet tai buvo priešpenkerius metus, kai dirbti tardytoju buvo dar ne taip sudėtinga irsunku kaip dabar. Borios žmona tupi namuose su vaikais, taigi jie šešiese gyvena iš jo tardytojo algos ir pašalpos vaikams. Nepasismaginsi,pati supranti. Trumpai kalbant, į kur aš visa tai kreipiu...

Jis vėl nutilo apsimesdamas, kad kažko ieško stalo stalčiuje. Nas-tia kantriai laukė tęsinio.

—Tu pasikalbėk su Igoriu. Man pačiam neparanku, jis berniukasnekvailas, iškart supras, kad Gmyria juo skundėsi. Neverta be reikalo

jų santykių aštrinti. Apie nepasitikėjimą vienas kitu tiriant politinę

žmogžudystę tu viską teisingai sakei, štai ir pasistenk Igorį įtikinti,kad nereikia demonstruoti savo jausmų ant kiekvieno kampo, o ypačtardytojo kabinete. Tardytojas juk irgi ne iš kelmo spirtas ir ne vakarpradėjęs dirbti, nepasitikėti operatyvininkais tokioje byloje jis turi tiekpat pagrindo, ar ne? Ir tai, ką Igoris laiko parsidavimo ženklu, gali būtito paties sveiko nepasitikėjimo požymis.

—Gerai, —tarė Nastia stodamasi, —aš su juo pasikalbėsiu.

XV skyrius

Vykdydama viršininko paliepimą, Nastia nėjo namo —laukė

Igorio Lesnikovo. Jis buvo pavargęs ir nusikamavęs, veidas pilkas kaipžemė, akys įkritusios. Nastia žinojo, kad iškilo rimtos problemos dėl

jo vaiko sveikatos, ir nekeista, kad Igoris taip prastai atrodo.—Ko užsisėdėjai? —paklausė jis eidamas koridoriumi pro šalį, į

Nastią net nepažvelgdamas.—Tavęs laukiu, —sąžiningai prisipažino ji.

—Kam?




—Reikia pasikalbėti apie Gotovčicą. Kažkas ten ne taip. Beje,Igori, aš norėjau su tavimi pasitarti. Gmyria nori, kad mane paskirtųį jo brigadą. Aš priešinuosi, o Bandelė sako, kad man jau pakaks pavėsyje lepintis.

—Ir ką? —abejingai paklausė jis, eidamas tolyn ir į ją neatsisukdamas.

—Noriu paklausti —jis labai bjaurus?—Kas? Gmyria? Nelabai. Atlaikysi.—Aš juk nejuokauju, Igori. Aš su Gmyria dirbau prie Alinos

Vaznis žmogžudystės bylos, ir tada jis man atrodė normalus vyriškis.Bet gerai prisimenu, kad tau jis nepatiko. Tu net sakei kažką tokio, lyg

juo netiki. Štai aš ir noriu paklausti, ar rimtai tada kalbėjai?—Rimtai.—Ar gali su manimi žmoniškai pasikalbėti? —supyko Nas-

tia. —Ko dabar koši žodžius pro dantis, tarsi būčiau gatvės elgeta irprašyčiau iš tavęs išmaldos.

Lesnikovas sustojo vidury koridoriaus ir susidomėjęs į ją pažvelgė.—Bene atgijai? Kažkokios emocijos atsirado. Nes vaikščiojai

kaip virta vobla*.—Vobla ne virta, o džiovinta, —nusišypsojo Nastia.

—Pats žinau. Bet jei džiovintą žuvį kaip reikia pavirtum, tai kaiptik tu ir išeitum. Asia, aš ceitnote, taigi atleisk.Jis vėl greitai nužingsniavo koridoriumi, bet Nastia neatsiliko.—Palauk, Igori, dar pora žodžių. Tai man svarbu.—Gerai, tik aš pirma paskambinsiu.—Einam pas mane, —pasiūlė ji, —mano būda arčiau, aš tau

kavos įpilsiu, kaip tik dabar vandenį verdu.Lesnikovas tylėdamas linktelėjo ir pasuko Nastios durų link. įė jęs į kabinetą, jis tuoj pat čiupo telefono ragelį. Nastia pylė kavą, vienaausim klausydamasi pokalbio, nors ir suprato, kad tai ne visai padoru.Bet jai reikėjo įvykdyti Gordejevo pavedimą, o Igoris aiškiai nelinkęs

* Kaspijos kuoja.




nuoširdžiam pokalbiui. Todėl ji turėjo perprasti jo nuotaiką, kad kaipnors prie tokio nešnekaus kolegos prisiderintų. Iš jo replikų aiškėjo,kad eilinis gydytojas, pas kurį vaikas buvo nuvežtas į konsultaciją, irginieko aiškaus nepasakė ir patarė kreiptis į kraujo ligų specialistus.

—Igori, —tarė ji, kai Lesnikovas padėjo ragelį. —Gal tau nueitipas Bandelę?

—O ko?—Kad jis tave pakeistų Gmyrios brigadoje. Pasiimk dvi savaites

atostogų sąskaita ir rūpinkis vaiku, taip bus geriau.—Kam geriau? —šaltai paklausė Igoris.—Visiems. Visų pirma tavo žmonai ir dukrelei. O byla nenuken

tės, vis tiek tu ne darbininkas, ne tuo tavo galva užimta.—Ir Gmyriai bus geriau?Nastia krūptelėjo. Iš kur jis sužinojo, kad tardytojas prašė jį iš

brigados pašalinti? O gal nesužinojo, tiesiog pajuto antipatiją ir norąatsikratyti?

—Ko tu prieš jį pasišiaušei? —kuo taikiau paklausė ji. —Juk patską tik sakei, kad jis nelabai bjaurus. Sakei, kad net aš atlaikysiu. Gerkkavą, nes atauš.

Lesnikovas tylėdamas paėmė puoduką, nugėrė kelis gurkšnius,

paskui pastatė jį ant stalo ir išsitraukė iš kišenės per pusę sulenktąpopieriaus lapą.

—Še, perskaityk.—Kas čia?—O tu pirma perskaityk.Nastia išskleidė lapą. Dvi eilutės, išspausdintos paprastu rašali

niu spausdintuvu:sJavo tardytojas seniai papirktas. Jei nori atskleisti deputatėsžmogžudystę, netikėk nė vienu jo žodžiu.“

Ji vėl sulenkė lapą ir padėjo jį ant stalo.—Ir kas toliau? Seniai tai gavai?—Prieš savaitę.

—Ir iki šiol tylėjai. Gal išprotėjai? Kodėl nepasakei Bandelei?




—Todėl, kad nemėgstu anoniminių laiškų. Prieš bėgant pasviršininkus, reikia įsiklausyti į save ir suprasti, tiki tuo anonimu ar ne.Be to, kokia prasmė eiti pas Bandelę? Viskas dėsninga —kažkas nužudė deputatę Gotovčic ir nori, kad nusikaltimas nebūtų išaiškintas, okažkas kitas to nenori. Jei Gmyria papirktas, mano žygis pas vadovybęvis tiek nieko neduos. Anoniminių laiškų pagrindu tardytojų nuo bylųnenušalina. O jeigu tai šmeižtas, tai Borisas Vitaljevičius turės nemalonumų visiškai nė už ką.

—Kaip tau pateko tas kūrinys?—Įmetė į pašto dėžutę net be voko. Žmona kartu su laikraščiais

išėmė.—Gali būti, kad tai ne tau? —neturėdama vilties, dėl visa ko

paklausė Nastia, bet puikiai suprato, kad laiškas adresuotas būtentIgoriui. Būtų kvaila tikėtis, kad kas nors iš kaimynų ar net iš gretimo

namo irgi dirba kriminalinėje paieškoje ir tiria taip pat kažkokios deputatės žmogžudystę, ir laiškas per klaidą įmestas ne į tą dėžutę. Nastia puikiai žinojo, kad jokios kitos deputatės žmogžudystė netiriama.Tokie nusikaltimai visada griežtai kontroliuojami, ir negali taip būti,kad Petrovkoje apie visus juos be išimties nebūtų žinoma.

—Negali, —kietai patvirtino Igoris. —Tai ką norėjai paklausti

apie Gotovčicą?Nastia net negalėjo susigaudyti, apie ką jis kalba. Kalbėdama apieGotovčicą, ji tik „užmetė meškerę“, kad Lesnikovas užkibtų ir pradėtųšnekėtis, o iš tikrųjų ją domino visai kas kita.

—Palauk, apie jį paskui. Ar tu tikras, kad Gmyria negavo tokiopaties raštelio?

—Gmyria? Nesupratau.—Igori, mudu jau seniai gyvenam visiško viešumo laikais, neužmiršai? Jei yra pasaulyje žmogus, nuoširdžiai norintis atskleisti deputatės žmogžudystę, tai kodėl jis siunčia tau anoniminį laišką? Tai jukvisiška kvailystė. Žmogus gauna informaciją, jog tardytojas papirktas,ir geisdamas, kad niekas netrukdytų tirti bylą bei išsiaiškinti nusi

kaltimą, sėdasi prie stalo ir rašo laiškus į Vidaus reikalų ministeriją,




Generalinę prokuratūrą, Aukščiausiąjį Teismą, spaudą. Jis mina instancijų slenksčius, jis šaukia apie savo įtarimus ant kiekvieno kampo,dalija interviu. Štai taip elgiamasi šiandien. O jei rašo anoniminius,tai jis arba psichas, arba kvailys, arba nori sutrikdyti brigados darbą.Ir pirmu, ir antru, ir trečiu atveju juo tikėti negalima. Bet pirmaisdviem atvejais jis visiškai galėjo apsiriboti tik vienu laišku —štai šiuo.O trečiu atveju jis tikrai šimtu procentų rašytų lygiai tokį pat laišką irGmyriai, ir Jurai Korotkovui, ir bet kam. Jamreikia sukelti jūsų tarpusavio nepasitikėjimą. Be reikalo tiek laiko apie tą laišką tylėjai, seniai

jau būtum viską išsiaiškinęs.Igoris tylėjo, ir matėsi, kad jis galvoja visai apie kažką kita. Kai

sunkiai serga tavo mažas vaikas, tai deputatų žmogžudystės tau negalvoj. Ir tardytojo papirkimo problema taip pat blanksta...

—Aš tą laišką paimsiu, —ryžtingai tarė Nastia, —ir niekuo

nesirūpink. Tik prašau tavęs nedemonstruoti Gmyriai savo nepasitikėjimo, neužmiršk, kad ir jis gali tavimi nepasitikėti.

—O aš prašau tavęs nesikišti, —šaltai atsakė Igoris. —Tardytojoir operatyvininko santykiai —tai intymus dalykas. Būk maloni ir išlikdelikati.

Nastia nustebusi klausėsi Lesnikovo ir nesuprato, kas dedasi..

Taip, Igoris visada buvo uždaras, su kolegomis niekuo ypatingainesidalijo, retai šypsojosi ir apskritai buvo tarsi „daiktas savyje“. Jisvisiškai nepanašus į Jurą Korotkovą, kuris akimirksniu užsiplieksdavokaip parakas ir tuoj lėkdavo pas Nastią dalytis bet kokiomis naujienomis —ir geromis, ir blogomis. Ir tas jo įprotis viską aptarinėti suKamenskaja buvo toks stiprus, kad jis nedvejodamas skambindavo jai

į namus ir penktą ryto, ir antrą nakties. O Igoris su niekuo iš skyriausartimai nesibičiuliavo, su visais buvo vienodai draugiškas, prašomasneatsisakydavo, bet pats beveik niekada nieko neprašydavo.

—Gerai, atleisk, —sumišo Nastia. —Aš nenorėjau kištis į tavointymius santykius su Gmyria. Tu reikalauji, kad aš niekam apie laiškąnepasakočiau?

—Elkis kaip žinai. Bet nelauk iš manęs jokių veiksmų. Gmyria




man nepatinka, ir tuo pabaikim. Su laišku aš nieko nedarysiu, ir be joproblemų turiu pakankamai.

Keliaudama namo, ji negalėjo atsikratyti nemalonių nuosėdųpo pokalbio su Lesnikovu. Jo reakcija į laišką buvo netikėta, neganato —neteisinga ir neprofesionali. Jau ko ko, bet to iš Igorio ji nelaukė.„Otu į save pasižiūrėk, višta! —staiga supyko ji pati ant savęs. —Kastu tokia, kad galėtum vertinti jo profesionalumą? Vyriausioji visosRusijos seklė? Igoris dukart buvo pripažintas geriausiu valdybos operatyvininku. O tu? Geriau prisimink, kokias profesionalumo aukštumas dar tik praeitą sausį tu pati demonstravai, kai stačia galva puoleiįtarinėti patėvį, užuot atsisėdusi ir šaltakraujiškai viską apgalvojusi irapsvarsčiusi. Teisus buvo Gotovčicas —visiems mums svetimos problemos lengvai išsprendžiamos, o kai bėda paliečia tave patį, protasiškart atsisako. Igorio vaikas serga, ir, matyt, serga sunkiai, jo galva tik

tuo ir užimta. Kas išdrįstų jį smerkti? Kai aplink garsiai šaukiama, kadmilicija neišaiškina nusikaltimų, turbūt manoma, kad milicijoje dirbavieni kiborgai, kurie neturi nei širdies, nei nervų, nei šeimyninių problemų, nei ligų. Laikoma, kad visos mūsų mintys turi suktis tik apienusikaltėlių gaudymą ir kriminalinių paslapčių atskleidimą. Galbūttai teisinga. Taip ir turėtų iš tikrųjų būti. Tačiau gamta sutvarkė kitaip,

mes ne kiborgai, o gyvi žmonės, ir mes toli gražu ne visada galim skirti šimtą procentų dėmesio bylai, nes mintis blaško visokios žmogiškosproblemos, juk mes lygiai taip pat, kaip ir visi kiti, sergame, kenčiame,nervinamės, mylime, tuokiamės ir skiriamės, laidojame artimuosiusir draugus, skaičiuojame kapeikas iki algos, kurią dar nežinia kadagausi, ir klausomės sutuoktinių teisėtų priekaištų, kad vaikui reiktų

naujų drabužių ir batų, o pinigų nėra. Mes tokie patys, kaip ir visi, niekas neatleido mūsų nuo kasdienio gyvenimo su visais jo sunkumais,ir todėl mes dažnai darome klaidų, nesuprantam akivaizdžių dalykų,nespėjam padaryti būtinų darbų. Ar reikia mus už tai smerkti? Ar galima mums už tai atleisti? Nežinau...“

Namai Nastiai atrodė netikėtai tušti, šalti ir vieniši. Širdies skaus

mas, tiek ilgai vertęs ją ieškoti vienumos ir tylos, praėjo, tarsi kartu su




Dima Zacharovu būtų užmušta ir ta kankinanti buka gėla. Ir dabarNastia norėjo, kad šalia jos būtų Lioša, toks šiltas, savas ir patikimas.„Ojeigu jis negrįš? —šmėstelėjo beprotiška mintis. —Išvis niekadanegrįš. Pagyveno su manimi dvejus metus ir suprato, kad tai —ne

jam. Kol gyvenome atskirai ir matėmės kartą per savaitę, viskas buvokitaip, ir mes galėjome palaikyti santykius dvi dešimtis metų. Viešpatie, baisu net pagalvoti, kaip seniai mes kartu! Nuo devintos klasės.Kai susipažinome, man buvo penkiolika, o dabar jau beveik trisdešimtseptyneri. Aš noriu, kad jis grįžtų. Man be jo blogai. Šiandien antrosios mūsų vestuvių metinės. Aš kaip visada —prisiminiau apie tai tikdabar. Įdomu, Lioša irgi užmiršo ar prisimena ir pyksta ant manęs,kad jo nepasveikinau?“

Riekdama duoną sumuštiniui, ji galvojo tuoj paskambinti Aleksejui į Žukovskį. Ji neprašys jo grįžti, ji tiesiog paklaus, kaip jaučiasi

jo tėvas. „Kažkoks vaikų darželis, —piktai galvojo ji, dėdama antduonos storą veršienoš̂ dešros griežinėlį ir tepdama ant viršaus lydytą sūrelį, —aš paskambinsiu tau, bet, tarkim, ne tau, tai yra, tarkim,tau, bet neva pasiklausti apie tėvą, nes mes, tarkim, susipykę. Keistasšitas žodelytis „tarkim“, jaunesnių nei trisdešimties žmonių šiandienkartojamas kas antras žodis, taip kaip kai kurių „bliamba“. Ir iš kur jis

atsirado?“Palikusi ant stalo paruoštą valgyti sumuštinį, ji nukėlė telefono

ragelį.—Lioša, čia aš. Kaip tėtis?—Ačiū blogai, —trumpai atsakė vyras. —O tu kaip?—Aš irgi blogai, —prisipažino Nastia. —Bet turbūt geriau negu

tavo tėvas. Kas jam?—Tau prireikė trijų dienų, kad tuo pasidomėtum? —paklausėČistiakovas. —Gerai, nesišiukšlinkim. Vakar jį paguldė į ligoninę,mama šiąnakt ten budi. Jeigu iki ryto nepablogės —operuos.

—Aš reikalinga? Pavesk man ką nors, viską padarysiu. Lioša,nepyk ant manęs, esu siaubinga kvailė, bet aš viską supratau. Nori, at

važiuosiu.




—Nekokia iš tavęs nauda, —šyptelėjo jis. —Tu net sriubos išvirti nemoki.

—Aš galiu ligoninėje pabudėti, kad jūs su mama pailsėtumėt.Galiu gauti vaistų, net ir labiausiai deficitinių. Neatstumk manęs, Lio-ša, juk tu visada mokėjai man atleisti.

—Ne apie tai kalba, Asia, —su apmaudu atsakė jis. —Aš anttavęs nepykstu. Turiu kitų problemų. Jeigu nori —atvažiuok, bet tainebūtina, mes susitvarkome.

—Aš atvažiuosiu, —tarė ji ryžtingai. —Paskambink man rytoj,kai bus aišku dėl operacijos, gerai?

—Gerai, paskambinsiu. Tu Sašą su Daša pasveikinai ar ir vėlužmiršai?

O tu Viešpatie, ji brolį užmiršo! Juk jų vestuvės tą pačią dienąįvyko, specialiai taip patvarkė, ir Sašos su Daša taip pat dvejų metų su

kaktuvės.—Aišku, —konstatavo Aleksejus, teisingai supratęs užsitęsusią

pauzę, —vadinasi, užmiršai. Paskambink, kol dar nelabai vėlu, jie namuose, aš prieš pusvalandį su jais kalbėjausi.

-V Atleisk, Lioša, aš visai galvos netekau, —sumurmėjo ji. —Aštave sveikinu, saulele. Ar tu manai, kad jau nėra su kuo?

—Nekalbėk kvailysčių. Labai tave myliu. Bet žmogų mylėti ir su juo kartu gyventi —tai ne tas pat, ir tu tai žinai geriau už mane.—Tu daugiau nebenori su manimi gyventi?—Tai tu nebenori. Arba negali.—Aš galiu su tavimi gyventi. Ir noriu. Prašau tavęs, sugrįžk, kai

tėčiui viskas susitvarkys. Sugrįši?

—O kur man dingti, —nusijuokė Čistiakovas. —Tiesa, nepažadu, kad greitai.—Aš palauksiu. Tu tik pažadėk.—Gerai, gulk miegoti, jau vėlus laikas. Neužmiršk Sašai pa

skambinti.Žinoma, ji paskambins. Pasveikins brolį ir jo žavią žmoną Dašą,

suvalgys savo neįmantrų sumuštinį, nusipraus po dušu ir guls miego




ti. Negalima sakyti, kad gyvenime viskas nuostabu, tačiau problemosir nemalonumai —įprastas ir normalus reiškinys. Lioša grįš. Tai svarbiausia. O visa kita galima prie to derinti iš visų pusių. Reikia mokėtišiame gyvenime atskirti svarbiausia nuo antraeilių dalykų, tai ir yratikroji išmintis. Ir kodėl gi ji aplanko žmogų taip vėlai, kai jau padarytos visos įmanomos ir neįmanomos klaidos bei kvailystės?

Vladislovas Stasovas grįžęs iš darbo jau pavakarieniavo ir rengėsi pagulėti ant sofos priešais televizorių, bet paskambino jo pirmojižmona Margarita. Pasikalbėjęs su ja jis suskubo rengtis.

—Kas atsitiko? —sunerimo Tatjana, stebėdama vyro pasirengimus.

—Lilia kvailioja. Nusisuko į sieną ir verkia, o kas yra, nesako.

Rita jau tris valandas stengiasi ją išklausti, ir nieko neišeina. Aš važiuoju pas jas.

—Žinoma, —linktelėjo Tatjana, —važiuok.Dešimtmetė Stasovo dukra iš pirmos santuokos Lilia buvo rami,

protinga mergaitė, labiau už viską pasaulyje mėgstanti skaityti knygas.Ji skaitė viską iš eilės ir niekada neverkdavo. Tris valandas (jei tik Mar

garita neperdeda, kaip paprastai darydavo) besitęsianti isterija buvotaip jai nebūdinga, kad galima ir išsigąsti. Tardytojos darbo patirtisTatjanai sakė, kad tai gali būti ypač nemalonus atvejis: mergaitę išgąsdino seksualinis maniakas, bet ji drovisi apie tai suaugusiesiems pasakoti. Tai atsitinka kur kas dažniau, nei daugelis mano, ir neteisingaiartimiesiems elgiantis gali labai blogai baigtis —traumuota psichika

ir suluošintu būsimu asmeniniu gyvenimu. Pats Stasovas jau buvo sutuo susidūręs. Tatjana žinojo, kad prieš pusantrų metų jis kartu suNastia Kamenskaja tyrė žinomos kino žvaigždės Alinos Vaznis žmogžudystę —būtent per tokį išsigimėlį, tvirkinusį mažas mergaites,kurios nedrįso išsakyti suaugusiesiems savo baimių, sugriuvo visaspastarosios gyvenimas.

Išleidusi vyrą, ji atsigulė į lovą su knyga, bet nuo teksto mintis




nuolat atitraukdavo tarnybos reikalai, nors su jais, griežtai kalbant, jau buvo baigta. į darbą daugiau eiti nebereikėjo ir buvo galima atsipalaiduoti. Nepaisant to, į galvą vis lindo visokie samprotavimai apiekerėtojos Inesos žmogžudystę.

Stasovas grįžo apie antrą nakties, susinervinęs ir piktas.—Kodėl tu nemiegi? —paklausė jis, pamatęs Tatjaną gulinčią

vis dar su knyga rankose.—Tavęs laukiu. Na, kas ten su Lilia?

—Kažkoks kliedesys! —vilkdamasis per galvą megztinį kartu subaltinukais, atsakė jis įsikarščiavęs. —įsikalė sau į galvą, kad, gimusmudviejų mažyliui, aš nustosiu ją mylėti. Ir iš kur jos galvelėje atsiranda tokios kvailystės? Juk protinga mergaitė, tiek daug skaitė ir taipnorėjo mudu kuo greičiau sutuokti, prisimeni?

—Žinoma, —nusišypsojo Tatjana, —ji elgėsi kiečiau už pro

fesionalią piršlę, visas ausis mums išūžė, kad suaugusieji turi gyventisantuokoje.—Taigi. O dabar jaudinasi, kad mylėsiu kitą vaiką, o ją pamir

šiu. Aš jai ir aiškinau, ir įkalbinėjau, ir prižadėjau. Verkti liovėsi, bet,rodos, vis tiek manimi nepatikėjo ir nenusiramino. O Rita irgi žibalo įugnį papylė, visai be proto.

Stasovas atsigulė į lovą, užsitraukė antklodę ir užsimerkė.—Viskas, Tania, gesink šviesą ir miegam. Rytoj išsiaiškinsim.Po kelių minučių pasigirdo jo lygus kvėpavimas, Vladislavas net

ir susijaudinęs bei susirūpinęs užmigdavo greitai. O Tatjana dar ilgaivartėsi, instinktyviai čiupinėdama pilvą ir galvodama, ar nepakenksmažiukui, jei ji nesėdės visą laiką namuose. Jau užmigdama vis dėltonusprendė, kad nepakenks. Sako, kad neskubriu žingsniu pasivaikš

čioti nėščiosioms sveika.

Ryte, vos tik paskui išeinantį į darbą Stasovą užsivėrė durys, Irapareiškė:

—Tania, aš viską paruošiau —ir pietus, ir vakarienę, tu be ma

nęs susitvarkysi?




—Susitvarkysiu, nieko čia gudraus, —nusijuokė Tatjana. —Otu kažkur susirengei?

—Taip, —trumpai atsakė Irina, nusimetusi chalatėlį ir atsiplėšusi naujų pėdkelnių pakelį. x

—Ilgam?—Visai dienai. Grįšiu vėlai vakare. Pasižiūrėk, Tania, ar šios pėd

kelnės ne per tamsios prie šviesaus kostiumėlio?Tatjana įdėmiai pasižiūrėjo į grakščias, plonu audiniu aptemptas

savo giminaitės kojas.—Man rodos, normalu. Nagi, pridėk sijoną.Ira nusikabino iš spintos ilgą elegantišką plonos baltos odos si

joną ir prisidėjo prie juosmens.—Tiks, —linktelėjo Tatjana. —Ir su kuo rengiesi praleisti die

ną? Su nauju kavalieriumi?

—Na, ne toks jis ir naujas, mes pažįstami jau visą savaitę.—Taip, tai solidus laiko tarpas, —sutiko Tatjana. —Ir kaip jis

tau dar neįgriso?—Pati nežinau, —atsidususi pajuokavo Ira. —Kaip manai, ar

prie balto kostiumo tiks šitas žalias šalikėlis? Ar geriau šitas, ryškiairausvas?

—Ira, nesuk man galvos, riškis kokį nori.Kol Ira blaškėsi po namus, ruošdamasi į pasimatymą, Tatjana

ramiai sėdėjo virtuvėje už stalo, nenorėdama trikdyti tokio atsakingoproceso. Giminaitė išlėkė, atsisveikindama pakštelėjo į skruostą irdavė paskutinius nurodymus dėl pietų bei vakarienės, ir Tatjana taippat pradėjo pamažėle rengtis. Ji ne visai suvokė, kas veja ją iš namų,

bet visą laiką buvo kamuojama minties, kad Inos Paškovos žmogžudystės tyrimas atliktas blogai. Todėl reikėjo kažką daryti. Tiesa, ji nelabai žinojo, ką būtent.

Išėjusi iš namų, su malonumu ramiu žingsniu nuėjo iki metro,nors kelias buvo netrumpas. Amžina naujųjų statybų problema —tolinuo visuomeninio transporto. Bet šiandien Tatjanos tai neerzino, ji

mėgavosi saule, šilta pavasario diena ir džiaugėsi, kad Ira pagaliau su




sirado vaikiną ir turi šiokį tokį asmeninį gyvenimą. Būtent todėl, kad jauna moteris aukojasi dėl giminaičių namų ūkio ir neturi svetimamemieste nei gerbėjų, nei draugių, Tatjana visą laiką jautėsi nejaukiai irkaltai.

Ji nuvažiavo iki „Lubiankos“ stoties ir nužygiavo Miasnickajosgatve Sadų žiedo linkui. Štai ir namas, kuriame gyveno, priiminėjoklientus ir buvo nužudyta kerėtoja įneša, ta pati Ina Paškova. Prie durųmetalinė lentelė su mygtukais, kadaise veikęs telefono ryšys seniai jaubuvo sugadintas. Tatjana net nežinojo, ko ji čia atėjo. Laiptinėje ji betikslo sustojo prie pašto dėžučių ir pamatė prie sienos lipnia juostaprilipdytą ranka rašytą raštelį: „Kas pametėte raktus, kreipkitės į 14butą.“

„Štai į tą butą aš ir užeisiu, —pagalvojo ji. —Jei žmogus, pakėlęsnuo žemės raktus, nepaliko jų paprasčiausiai prie pašto dėžučių, o

nusinešė namo ir nepatingėjo parašyti raštelio, kad jie visai nedingtų,tai su tokiu žmogumi galima susikalbėti. Jis ne toks abejingas aplinkiniams kaip daugelis mūsų, miesto gyventojų, vadinasi, yra vilties, kad

jis ką nors apie savo kaimynus žino.“Keturioliktojo buto duris atidarė pagyvenusi gero apskrito veido

moteris. Tatjana išgirdo skambius vaikų balsus, matyt, šeimininkė

buvo močiutė, kurios priežiūrai palikti maži anūkai.—Jūs pas ką? —paklausė moteris, įtariai suraukusi kaktą.—Aš dėl raktų.—Pagaliau! Guli jie pas mane, guli, ir niekas jų neieško. Štai jie.Moteris nusišypsojo ir ištiesė Tatjanai žiedą su dviem raktais ir

pakabučiu.

—Jūsų?—Atleiskit, —tarė Tatjana, imdama raktus, —aš ne visai aiškiaipasakiau. Mane iš tikrųjų domina tie raktai, bet jie ne mano.

—Štai kaip?! —moteris akimirksniu užsirūstino. —Nagi, atiduokit. Duokit, duokit, nėr čia ko į mane žiūrėti. Vaikšto čia visokie, opaskui žmonių butus plėšia. Tokia iš pažiūros padori moteris... Ir kaip

jums negėda! Tuoj pat atiduokit raktus, nes paskambinsiu į miliciją.




—Nereikia, aš pati iš milicijos. Štai mano pažymėjimas. Aš tiriu jūsų kaimynės žmogžudystę.

-O!Moteris išsigandusi žengė žingsnį atgal ir delnu užsidengė burną.—Oi, atleiskit, dėl Dievo, atleiskit! Ko aš dabar, sena kvailė, pri

kalbėjau. Jūs neįsižeidėt?—Ne, ką jūs. Jeigu visi būtų tokie budrūs kaip jūs, mums mažiau

rūpesčių liktų. Kuo jūs vardu?—Polina Petrovna.—O aš Tatjana Grigorjevna. Polina Petrovna, ar galim truputį

pasikalbėti?—Žinoma žinoma, prašom užeiti. Argi žmogžudystė iki šiol taip

ir neišaiškinta?—Gaila, bet ne.

Paskui šeimininkę Tatjana įėjo į erdvų kambarį. Polinos Petrov-nos butas buvo lygiai toks, kaip ir Inesos, vieno kambario, bet labaididelis. Du penkiamečiai berniukai klykaudami ir šūkaudami vaikėsivienas kitą aplink viduryje kambario stovintį stalą. Iš pradžių Tatjanaiatrodė, kad jai vaidenasi, bet paskui suprato, jog tai dvyniai, be to, darir visiškai vienodai aprengti.

—Vitia, Vova, nagi, greičiau į virtuvę, ten jau pienas ir sausainiaiant stalo. Ir nešūkaukit, mums su teta reikia pasikalbėti, —įsakė Polina Petrovna.

Berniukai tuoj pat paklusniai nutilo ir dingo iš akiračio.—Mikliai jūs su jais tvarkotės, —pasakė Tatjana. —Retai pasi

taiko, kad anūkai iš pirmo karto paklausytų močiutės.

—Taigi tai jau proanūkiai, —džiugiai nusišypsojo Polina Petrovna. —Todėl ir klauso, kad prieš tai su anūkais išsitreniravau. Anūkaimanęs neklausė kaip visų močiučių, augo lepinami, bet aš iš klaidųpasimokiau. Ir su proanūkiais jau visai kitaip bendrauju. Iš tikrųjų jiegeri, jie ir tėvų klauso, ne tik manęs. Žinote patarlę: pirmas vaikas —paskutinė lėlė, o pirmas anūkas —pirmas vaikas. Štai ir man taip.

Kol vaikus auginau, nieko neišmokau, jauna ir kvaila buvau. Tik kai




anūkai radosi, pradėjau juos auklėti, bet, pati suprantat, neteisingai. Išpirmo karto niekas teisingai neišeina. O kai proanūkiai gimė, tada jauir patirties turėjau, ir protingesnė buvau. Prisėskit, jums turbūt sunkustovėti, kiek jau mėnesių?

—Greitai septyni.—Ir kodėl dar dirbate, —susirūpino šeimininkė, —negailite

savęs? Bent jau darbas būtų malonus ir lengvas, o dabar juk su galvažudžiais ir vagimis reikia dirbti. Ar nebaisu?

—Ne, —sąžiningai prisipažino Tatjana. —Bet bjauru. Dėl toesat teisi. Būsimoms mamoms toks darbas ne į sveikatą. Bet nieko nepadarysi. Polina Petrovna, jūs Iną pažinojote?

—O kas jos nepažinojo? Visas namas pažinojo. Kaipgi, kerėtoja,pas ją žmonės būriais eidavo.

—O jūs pati lankėtės?

—Ne, apsaugok Viešpatie! —Polina Petrovna sumosavo rankomis, tarsi gindamasi nuo nelabojo.

—Kodėl? Netikite burtais?—Netikiu, —tvirtai atsakė šeimininkė. —Aš, Tatjana Grigor-

jevna, užaugau idėjiškų komunistų šeimoje, į cerkvę niekada nevaikščiojau ir Dievo netikėjau. O jei nėra Dievo, tai, mano supratimu, nėra

ir velnio. Netikiu aš tomis pasakomis. Komunizmu tikėjau šventai, okerais —ne. O jūs pati nejaugi tikinti?

—Ne, —nusijuokė Tatjana, —aš irgi netikiu. Bet jūs pati sakėte,kad pas Inesą žmonės ėjo būriais, negali juk būti, kad visi būtų neteisūs. Matyt, kažkas vis dėlto yra. Gal ir ne burtai, kažkas kita. O Inesosbute esate buvus?

—Tik vieną kartą, kai dar nežinojau, kad ji tuo verčiasi. Užėjaukaip kaimynė, kai Ina buvo tik ką įsikėlusi. Tuo metu mūsų laiptinėketino durų telefoną įsirengti, kad visokie valkatos nelandžiotų, štaiaš ir užėjau pasakyti, kad renkam pinigus. Ji pinigus davė, užeiti nekvietė, o aš ir nesipiršau.

—Ir daugiau nebuvot?

—Ne.




—Kaip jums pasirodė, ar jos bute buvo jauku?—Na koks ten jaukumas! Daiktai suversti krūvomis, kas kur —

neaišku. Aš juk sakau, ji ką tik, ką tik buvo atsikrausčiusi. Nedraugiška ji buvo, sutikta ant laiptų ar prie namo niekada nesisveikindavo, pasižiūrėdavo, tarsi kiaurai pro tave matytų, ir toliau eidavo.

„Kiaurai pro tave matytų.“Tatjana prisiminė operatyvinę namo,kuriame Paškova gyveno, gyventojų apklausos ataskaitą. Keturioliktojo buto šeimininkė, palyginti su kitais apklaustaisiais, nepasakė nieko naujo, bet pavartojo tą posakį: kiaurai pro tave matytų. Visi namogyventojai žinojo, kad jų kaimynė įneša vadina save kerėtoja, bet jospaslaugomis nesinaudojo ir artimai nepasižinojo. Tiesą sakant, neartimai —taip pat. Tiesiog pažinojo ją iš veido, o kai kurie žinojo irvardą. Niekas neturėjo su ja bendrų pažįstamų, niekas nesilankė pas

ją svečiuose.—Kur jūs radote tuos raktus, Polina Petrovna? —paklausė Tat

jana.—Raktus? —nustebo šeimininkė, nesuprasdama, kodėl taip

staiga pasikeitė pokalbio tema. —Beje, raktus tai man atiduokit, jeigu jie ne jūsų. Gal jų šeimininkas dar atsilieps.

—Neatsilieps. Tai kur jūs juos radote?

—Lauke prie durų voliojosi. Žinote, juos greičiausiai pametė,kai dar buvo prisnigę, o paskui sniegas nutirpo, ir aš juos pamačiau.Purvini, šlapi tokie... Ir kažkodėl niekas jų nepasigenda. Juk aš ir gretimuose namuose skelbimus iškabinau, maniau, gal šeimininkas nemūsų name gyvena, o pro šalį eidamas pametė. O kodėl jūs manote,kad niekas jų nepasiges?

—Todėl, kad tie raktai Inesos.—Ką jūs sakot?!Polinos Petrovnos veide sumišo siaubo ir pasibjaurėjimo grima

sa, lyg liesti nužudytos moters raktus būtų tas pat, kas liesti sukruvintą lavoną.

—O Viešpatie, —sudejavo ji, —taigi aš velionės kerėtojos daiktą

savo namuose laikiau! O jergutėliau, kad tik bėdos neprisišaukčiau!




Tatjanai buvo juokinga. Ką tik ši šauni geraširdė moteris tvirtino,kad yra šventa ateiste, netikinti jokiomis paslaptingomis galiomis, odabar, sužinojusi, kad raktai kerėtojos, taip vaikiškai išsigando.

—Nieko blogo neatsitiks, Polina Petrovna, nesijaudinkit. Juk jūsnežinojot, kieno tie raktai, —nuramino ją Tatjana. —O aš juos pasiimsiu, ir viskas bus gerai. Tik pasakykit man tiksliai, kada jūs juosradote?

—Kažkada... —susimąstė Polina Petrovna ir suraukė kaktą. —Rodos, balandžio pradžioj. Taip, balandžio pradžioj, kaip tik sniegasnutirpo.

Vadinasi, balandžio pradžioj. Aišku, kodėl operatyvininkai niekoapie tai nežinojo. Gyventojų apklausa atlikta iškart, kai buvo rastasInesos lavonas, tai yra kur kas anksčiau, nei nutirpo sniegas.

—Ar galėsite parodyti, kur būtent jie gulėjo?

—Žinoma, aš prisimenu. Iškart iš laiptinės į dešinę, prie šiukšlia-dėžės. Ne, aš iš tikrųjų geriau parodysiu. Vitia, Vova! —pašaukė ji.

Tuoj pat tarpduryje pasirodė du veideliai, iki ausų išsitepę šokoladu, kuriuo, matyt, buvo glaistyti sausainiai.

—Ką, močiute? —vienu balsu paklausė dvynukai.—Aš kartu su teta išeisiu lygiai dešimčiai minučių. Be manęs

nebijokit ir neišdykaukit. Klausimų yra?—Nee! —vėl vienu balsu atsakė dvynukai.Polina Petrovna užsimetė ant pečių skarą ir atidarė laukujės

duris.—Eime, —tarė ji Tatjanai.Jos nusileido žemyn. Išėjusi iš laiptinės, Polina Petrovna pasuko į

dešinę ir už trijų metrų sustojo.—Štai čia stovėjo mūsų šiukšlinė, ir kam reikėjo ją paimti? Kam ji trukdė? Kiek šiame name gyvenu, visada čia buvo urna, o dabar,kai ėmė Maskvą prieš jubiliejų tvarkyti, šiukšlinė dingo. Juk turėtųbūti atvirkščiai, aš manau: jei nori tvarkyti, tai kas dešimt metrų pošiukšlinę statyk, teisingai? Kad žmogus, jei reikia ką nors išmesti, iš

karto matytų kur. Nes kaipgi išeina? Vaikai ledus valgo, o nešvarius




popierėlius tiesiai į kišenes jiems kištis, ar ką? Žinoma, meta tiesiaiant šaligatvio, nes daugiau nėra kur. O paskui stebimės, kad mūsųmiestas šiukšlinas.

—Ar seniai šiukšlinės nėra? —pasidomėjo Nastia, apžiūrinėdama vietą, kurią jai parodė Polina Petrovna.

—Ne, gal kokios dvi savaitės. Kai raktus radau, ji dar buvo.—Gerai, Polina Petrovna, ačiū. Grįžkite namo, jūsų mažieji be

priežiūros liko, kad ko nors nepridarytų.—Ar jie? —nusijuokė moteris. —Jie nepridarys. Štai, anūkai

buvo —tie tai taip, jų nė akimirkai vienų palikti negalėjai, būtinai kąnors sudaužys arba sulaužys. O tuos aš išdresavau, lakstyti ir dūktileidžiu kiek nori, bet jie gerai žino: jeigu močiutė pasakė negalima,vadinasi, negalima. Nė cyptelt nedrįsta. Kol anūkus auginau, supratausvarbiausią taisyklę.

—Ir kokia gi ji? —susidomėjo Tatjana. Ši moteris kas minutė jaivis labiau ir labiau patiko.

—Reikia nuo kūdikystės vaiką pratinti, kad yra žodis „galima“iryra žodis „negalima“. Ir tie žodžiai šventi. Pasakyta, kad galima žaistiir triukšmauti —žaiskite, kiek lenda, bėgiokite, kur norite, aš nė žodžio nepasakysiu. Bet jei pasakiau „negalima“, vadinasi, viskas, jokių

nuolaidų ir išimčių. Jei negalima sėsti prie stalo nenusiplovus rankų,tai negalima visiems: ir jų tėvams, ir močiutėms, ir seneliams, ir man,prosenelei. Kai tik vaikas pamatys, kad visiems negalima, o kažkamgalima —viskas, auklėjimas baigtas. Daugiau jis nė vienu tavo žodžiunetikės.

Atsisveikinusi su Polina Petrovna, Tatjana pasuko metro link,

galvodama apie tai, kas įvyko. Paškovos raktus ji atpažino iš karto, jainet nereikėjo eiti prie jos durų tikrinti, ar jie tinka jos spynoms. Raktai išskirtiniai: į Paškovos butą buvo dvejos plieninės durys su seifotipo itališkomis spynomis. Ir abejos buvo užrakintos, kai kaimynamsiškvietus atvažiavo milicija. Tiksliau, ne užrakintos keturiais raktopasukimais, o tiesiog užtrenktos. Žudikui nereikėjo raktų butui už

rakinti, bet jam jų reikėjo durims atsirakinti.



2&& Aleksandra Marinina

Ne, kažkas ne taip... Žudikas kažkokiu gudriu būdu pasidaro Paš-kovos raktų kopijas, kad galėtų įsigauti į butą ir nužudyti šeimininkę.Ar, pavyzdžiui, ką nors pavogti. Bet nelauktai radus namie šeimininkę, buvo įvykdyta žmogžudystė. Sakykim. Ar tokiu atveju nusikaltėlissunertų tuos raktus ant žiedo su pakabučiu? Ne. Tai visiška kvailystė.

Kitas variantas. Nusikaltėlis įsibrauna į butą, kankina ir mušašeimininkę, o išeidamas pasičiumpa antrąjį šeimininkės raktų komplektą, kurį vos išėjęs iš namo išmeta. Tai kam jis išvis juos ėmė? Irgikvailystė.

Trečias variantas. Nusikaltėlis neturėjo raktų, Paškova pati įsileido jį į namus. Toliau —kaip ir antrame variante. Pasiima antruosiusraktus ir juos išmeta. Bet kam? Kam?

Tai, kad raktai būtent antrieji, o ne pirmieji, abejonių nekelia, neslygiai toks pat dviejų raktų komplektas, seifo tipo spynoms, su žiedu

ir pakabučiu, gulėjo prieškambaryje ant lentynėlės prie laukujų durų.Skirtumas tik tas, kad pakabutis buvo kitas, ir Paškovos raktų komplekte dar buvo raktelis nuo pašto dėžutės. Taigi pirmas, pagrindinis,komplektas buvo rastasis bute. Ant tos pačios lentynėlės gulėjo ir Ine-sos mašinos bei garažo rakteliai, vadinasi, tai buvo nuolatinė Inesosraktų laikymo vieta.

Ką reiškia tie antrieji raktai? Kas juos turėjo ir kodėl išmetė?

XVI skyrius

Ne, vis dėlto gyvenimas nuostabus! Velniai rautų, jis nuostabus

ir stebuklingas! Ypač kai žinai, kad neteks po minutės mirti. Aš net irViką pradėjau labiau pakęsti. Rodos, ji pastebimai atsigavo supratusi,kad gali gauti ko nori nesusitepusi rankų krauju. Šiaip ar taip, dabar

ji su manimi kur kas draugiškesnė ir kas penkios minutės nekartoja,kad aš išprotėjau.

—Kur tu gyvensi? —klausia ji manęs kasdien, lyg aš galėčiau

atsakyti kitaip nei vakar.




—Nesijaudink, gatvėje neliksiu, —atsakau kiekvieną kartą taippat.

—Persikelsi pas ją? —vėl klausia ji, turėdama galvoje mano išsigalvotą moterį, kuri laukiasi nuo manęs vaiko ir dėl kurios aš išsiskyriau.

—Galimas daiktas, —atsakau nekonkrečiai.—Ir tu tvirtai nusprendei viską palikti man ir turto nesidalyti?—Taip, taip, taip! Kiek galima kartoti tą patį, kad tu pagaliau tai

įsisąmonintum!—Negražu turbūt sėstis moteriai ant sprando, pas ją gyventi ir

leisti jos pinigus, —lyg pati sau samprotauja Vika.Tai išveda mane iš kantrybės. O jos alfonsas, įdomu, kaip rengia

si pasielgti? Gal gražiai? Kuo jis nuo manęs skiriasi, norėčiau žinoti?Irgi nori persikelti į Vikos (kartu ir mano) namus, važinėtis jos (beje,

ir mano) mašina ir leisti pinigus, kuriuos uždirbau per pastaruosiusdvejus metus. Tai ko ji čia vaidina dorovės etaloną!

Bet karščiuojuosi aš tik viduje ir nepasitenkinimas tuoj pat nurimsta veikiamas vėsinančių džiaugsmo bangų, kad esu gyvas irartimiausiu metu nemirsiu. Aš toks laimingas, kad galėčiau visiemsadeisti. Ir širdyje Vikai dėkingas už tai, kad ji neklausinėja, kada gi aš

išsikraustysiu ir leisiu jai laisvai dulkintis su savo kaimiečiu Romeo. Jidemonstruoja takto stebuklus ir nė vienu žodžiu, nė vienu gestu neleidžia man suprasti, kad laukia nesulaukia, kada manimi atsikratys.Keltis aš kol kas neturiu kur. Lutovas sakė, kad priimti mane į centrą jiegalės tik tada, kai baigsiu visus motinos globos reikalus ir išeisiu iš televizijos. Vikai priskiedžiau kažko apie laikinus sunkumus, neva dabar

pas mano mylimąją svečiuojasi pulkas giminaičių ir man paprasčiausiai nėra vietos. Vika išklausė nenustebusi, tylomis linktelėjo ir daugiaunieko neklausinėjo. Negana to, ji ir toliau gamino man valgyti, plovėindus, buvo paklusni ir nuolanki kaip Pelenė. Žinoma, vos manęs nepražudė per savo nežemišką aistrą, tai dabar turbūt ją graužia sąžinė.Nieko tokio, tegul pasikankina. Aš savo jau iškenčiau, dabar jos eilė.

Lutovas man padeda greičiau sutvarkyti motinos globos doku




mentus. Jo pagalbos esmė ta, kad viskas daroma nelaukiant eilės, ogreitai. Visa kita vyksta tvarkingai, kadangi priežastys pripažinti motiną neveiksnia kiekvienam akivaizdžios. Tiesa, viena gudri valdininkė,kreivai šypsodamasi, manęs paklausė:

—Vadinasi, jūs norite parduoti motinos butą, o ją pačią apgyvendinti invalidų namuose?

—Kodėl taip manote? Aš noriu, kad ji būtų deramai prižiūrima.Ji gyvens savo bute, bet man reikia teisės į tą butą, kad galėčiau suinteresuoti tuos, kurie ją slaugys.

Valdininkė, rodos, manimi nepatikėjo, bet manęs tai visiškai ne jaudino. Tegul galvoja, ką nori. Juk iš tikrųjų nesirengiu palikti motinos be stogo virš galvos. Tik noriu turėti laisvas rankas, kad galėčiaugyventi ten, kur man patinka, važinėti, kur man reikia, daryti tai, kąnoriu, ir visą laiką negalvoti apie tai, kad privalau bent kas antrą dieną

aplankyti pamišusią senę.Prodiuserių kompanija, kuri rengė laidą „Veidas be grimo“ ir dar

kelias kitas laidas, apgailestavo, kad greitu laiku išeinu, ir jau ieško jo žmogaus, kuris vietoje manęs ves „Veido“laidą. Atvirai šnekant,mane ta laida jau verčia vemti. Man ir anksčiau nepatiko, kai VitiaAndrejevas įžūliai prievartaudavo pinigus iš mūsų svečių rėmėjų ir

globėjų, bet gaunamos sumos buvo tokios didelės, kad sąžinė greitainutildavo. Vitia buvo apsukrus vaikinas ir nevengė jokių priemonių,net šantažo. Ir iš kur jis gaudavo informaciją, kuria naudodamasismelžė iš žmonių pinigus, man nesuprantama. O dabar, kai tenka žeminti žmones, kad skandalingą laidą būtų galima brangiau parduoti,

jaučiuosi dar blogiau. Ypač nemalonios nuosėdos liko po laidos su

rašytoja Tomilina. Tiesą sakant, nuosėdos atsirado ne iš karto, o kaiperskaičiau straipsnį apie laidą laikraštyje. Juk tai, kas dėjosi eteryje,buvo tik mūsų pašnekesio prieš laidą tęsinys. Aš ją išprovokavau, ir jikalbėjosi su manimi negalvodama apie tai, kad negirdėję mūsų pokalbio pradžios žmonės visai kitaip ją supras. Štai ir energinga žurnalistėChaikina traktavo Tomilinos žodžius visiškai klaidingai, viską apvertė

aukštyn kojomis, viską iškraipė. Aš su viešnia elgiausi nekorektiškai,




ir ji statė mane į vietą, ko ir buvau nusipelnęs. Kaip buvo galima iš to

daryti išvadą, kad Tomilina visus moko? Visų pirma, ne visus, o mane,Aleksandrą Ulanovą, o antra, viskas, ką ji sakė, buvo pagrįsta ir teisinga, o mano klausimai ir replikos —akiplėšiškos, kvailos ir netaktiškos.Dar suprasčiau, jei Chaikina būtų parašiusi, kad štai Ulanovas tol išsidirbinėjo, kol pagaliau atsirado žmogus, kuris viešai parodė jam jovietą. Tai būtų bent jau teisinga, nes aš pats būtent taip į situaciją iržiūrėjau. Tačiau tai, ką parašė Chaikina, buvo siaubingai kvaila, nepadoru ir nestilinga. Ir aš jaučiausi nusikaltęs Tomilinai. Už ką gi kliuvo

jai? Nejau tik už tai, ką ji pasakė apie ekranizaciją? Bet to jos prašėDoroganis, jis ir mane įspėjo. Tiesą sakant, būtent už tuos žodžius jisir sumokėjo savo pinigus. Man, o ne jai. Taigi vargšė rašytoja apskritaibe kaltės nukentėjo.

Bet, ačiū Dievui, ši šlykšti viešo prievartinio svečių nurenginė-

jimo epopėja baigiasi. Lutovas jau prašė manęs pagalvoti apie koncepciją tos laidos, kuri bus rengiama krizių centrui. Tai bus manoprograma, mano kūdikis, padarysiu ją tokią, kokios pats noriu, negalvodamas apie pinigus. Ar gali būti didesnė laimė kūrybingai asmenybei, nei galimybė išreikšti save, neskaičiuojant tuo pat metu kapeikų,nepataikaujant sotiems ir turtingiems rėmėjams, nesižeminant prieš

juos, neprievartaujant savęs, kad „saviraiška“būtų kuo pelningesnė?!Vika apie Chaikinos straipsnį pasisakė netikėtai griežtai. Kaip pa

aiškėjo, ji laidą matė, negana to, buvo Tomilinos gerbėja, ir man tai savoruožtu buvo naujiena. Aš ir nežinojau, kad mano žmona mėgsta detektyvus. Tiesa, Vika prisipažino, kad Tomilinos knygas pradėjo skaitytivisai neseniai, vos prieš du mėnesius, ir aš supratau, kad tai greičiausiai

ne jos pačios, o jos meilužio skonis. Nieko keista, kad aš to nežinojau.—Saša, tu turi paskambinti Tomilinai ir jos atsiprašyti, —pa

reiškė mano buvusioji žmona.—Už ką? Argi tai aš parašiau straipsnį?—Tu savo elgesiu davei dingstį parašyti šitą šlykštų paskvilį. Tau

reikėjo skandaliuko, ir tu jį gavai. Gal manai, kad esu akla ir nieko

nematau? Nuo tada, kai žuvo Vitia ir Oksana, tave lyg kas pakeitė.




Maniau, kad tai jų mirtis tave taip paveikė, bet dabar suprantu, kadtiesiog negalėjai susitvarkyti su savo asmeniniu gyvenimu. Gerai, taitavo problemos, bet kuo čia dėti žmonės, kuriuos kvietiesi į laidą? Kodėl gi jie turi nukentėti, jei tavo viduje sumaištis? Tu įsitaisei meilužę,

ji laukiasi nuo tavęs vaiko, tu rengiesi su manimi skirtis —o per taiapspjaudoma garbinga ir talentinga moteris. Argi tau negėda?

—Ne, man negėda, —ramiai atsakiau, nors, žinoma, melavau.Man buvo gėda, ir dar kaip gėda!

Kalbėjomės vėlai vakare. Aš grįžau namo (įdomu, kiek dar šį butąvadinsiu savo namais, turbūt neilgai), taigi, aš grįžau namo apie dešimtą, Vika pasirodė vienuoliktą ir iš karto pradėjo apie straipsnį. Supratau, kad ji kažko susierzinusi ir bando išlieti pyktį ant manęs. „Turbūtmylimasis buvo ne per geriausias“, —piktdžiugiškai pamaniau.

Pareiškęs Vikai, kad man visiškai negėda, aš demonstratyviai

pradėjau kloti svetainėje sofą, ant kurios miegodavau po skyrybų. Tačiau Vika nenorėjo pastebėti mano aiškios užuominos, kad pavargauir noriu likti vienas.

—Saša, aš suprantu, kad tu daugiau manęs nebemyli, bet tai nereiškia, kad turi prieštarauti kiekvienam mano žodžiui. Pasikalbėkimramiai, —pasiūlė ji.

Išskleidžiau sofą ir kritau ant jos, išskėtęs kojas ir rankas.—Na, pakalbam, bylok, aiškiarege, —atlaidžiai tariau.Vika nurijo įžeidimą net nemirktelėjusi. Taip, didelis dalykas —

kaltės jausmas! Ką jis su žmonėmis daro, ką?—Aš žinau, kaip jūs darėte pinigus anksčiau, —labai ramiai pa

sakė Vika. —Aš viską žinau, Saša, man Oksana pasakojo.

Akimirksniu atsisėdau, visas įsitempęs, lyg kokio pavojaus akivaizdoje. Gal ji sugalvojo mane šantažuoti? Labai įdomu.

—Niekada nebūčiau tau prisipažinusi žinanti, jei nebūtum sumanimi išsiskyręs. Tu elgeisi šlykščiai, bet aš tave labai mylėjau irnenorėjau, kad tau būtų prieš mane gėda. Tu manei, kad aš nieko nežinau, ir taip buvo geriau. Nes jei būtum supratęs, kad aš viską žinau

ir vis tiek tave myliu, tu turbūt manęs būtum negerbęs. Tai sudėtinga,




Saša... Aš branginau tavo jausmus, aš branginau mūsų meilę, todėl tylėjau. Aš negalėjau tavęs nemylėti ir buvau pati sau šlykšti, bet vis tiekmylėjau. Galų gale visi juk kažkaip pelnosi, nes visiems reikia gyventi,o tu bent jau nieko nežudai ir neapvaginėji. Aš prieš visa tai užsimerkiau. Kai draugai žuvo ir tu ryškiai pakeitei laidos toną, aš supratau,kad su anuo purvu baigta, tu dabar uždarbiauji skandalais, o tai nemažiau šlykštu. Atsirado naujas purvas. Bet aš buvau pasirengusitaikstytis ir su tuo, nes tave myliu. Ar seki mano mintį?

—Sunkiai, —apstulbęs nuo tokio atviro cinizmo, iškošiau prodantis.

Ji mane mylėjo, ji mane iki šiol myli, ji nenorėjo matyti visko, kasmūsų meilei kenkia, o pati tuo metu smaginosi su meilužiu ir samdėžudiką, kad manęs atsikratytų ir paklotų prieš savo naująjį vyrą visustuos „purvinus pinigus“ ir viską, kas už juos nupirkta! Ir kaip jai apsi

verčia liežuvis! Nejau taip blogai pažinojau savo žmoną?—Kad lengviau mane suprastum, pakartosiu, —tarė ji kantrios,

aiškinančios dvejetukininkui Pitagoro teoremą mokytojos tonu. —Ašžinau, kad visos masinės informacijos priemonės dirba dėl pinigų, one dėl informacijos. Bet kol tai buvo susiję su televizija ir tavimi,Aleksandru Ulanovu, aš pakenčiau, nes tave myliu. O žurnalistės

Chaikinos nemyliu, jos nepažįstu, ji man niekas. Ir aš noriu, kad tuman atsakytum: kodėl ji tai parašė?

Aš patraukiau pečiais.—Nematau ryšio tarp pirmos ir antros tezės. Iš kur man žinoti,

kodėl ji tai parašė? Panoro ir parašė, štai ir viskas. Gal jai Tomilinanepatinka.

—Saša, neapsimetinėk idiotu, —pasakė Vika piktai. —Tu juk puikiai supranti, kad Chaikinai už tą tekstą užmokėjo. Žinai, kas tai padarė?—Baik tu čia išsigalvoti! —neišlaikiau. —Niekas niekam nemo

kėjo, tiesiog bet kuriam laikraščiui reikia ko nors įžeidžiamo, nes skaitytojai tai dievina. Laikraštį reikia parduoti, ir tam tinka bet kokios‘priemonės. Kas tokia ta Tomilina, kad kas nors mokėtų už straipsnį

apie ją? Paprasčiausia rašytoja, kokių šimtai ir tūkstančiai.




—Bet nė apie vieną tavo svečią tokių publikacijų nebuvo. Tu

teisus, kas ta Tomilina tarp visų kitų. Tavo laidoje buvo ir verslininkų,ir kino veikėjų, ir gydytojų, ir politikų —ko tik nebuvo, ir atrodė jieekrane toli gražu ne per geriausiai, skirtingai nei Tomilina, bet kažkodėl šlykštynių prirašė tik apie ją. Kodėl, Saša? Aš noriu žinoti, kur čiašuo pakastas.

—Kodėl? Todėl, kad po ranka visada būdavo kitų priežasčių parašyti tulžingą straipsnį, o dabar toks tuščias metas, puolė dairytis, kąčia purvais rytdienos numeryje apdrėbti, ir po ranka pasitaikė „Veidasbe grimo“. Ir apskritai nesuprantu, kodėl tu į tai taip skaudžiai žiūri.Gal tą Tomiliną pažįsti? Ko dabar užsivedei prieš naktį?

—Nes žinau, kad jokios žurnalistės Chaikinos nėra. Jos nėra,supranti? Tai mitas. Ir aš noriu žinoti, kodėl kažkas, įžeidinėdamasmano vyrą spaudoje, slepiasi už pseudonimo. Saša, aš bijau.

—Aš jau ne tavo vyras, —pasakiau, kas pirma atėjo į galvą.Bet Vikos tai nesulaikė. Ji atkakliai ėjo į tikslą, kurį prieš save

matė. Tačiau aš, deja, kad ir kaip stengiausi įžiūrėti, to tikslo nemačiau.—Tai neturi reikšmės. Mes daug metų nugyvenome kartu ir

kol kas gyvenam po vienu stogu. Ir kai tau prasidės nemalonumai, jiepalies ir mane. Jeigu dabar kas nors paskambins prie durų ir į namus

įsiverš ginkluoti galvažudžiai, kurie bandys su tavimi atsiskaityti, jienesiaiškins, išsituokę mes ar ne.

Aš apstulbęs išpūčiau į ją akis.—Ką tu mali? Kokie galvažudžiai? Kodėl jie turi įsiveržti ir su

manimi atsiskaityti? Ar tau su protu viskas gerai, Viktorija?—Taip! —sukliko ji. —Man su protu viskas gerai! O štai tau,

man rodos, ne! Tu gyvenai už pinigus, kuriuos iš žmonių prievartavoAndrejevas, ir manai, kad visi už tai tave labai myli? Kad laiko tai normaliu dalyku ir užmerkia prieš viską akis, kaip kad užmerkdavau aš?Aš apskritai nesuprantu, kaip po viso to tu dar gyvas. Aš tylėjau, nestave mylėjau, o jie, kodėl jie tylėjo ir tavęs nelietė? Kasdien su siaubulaukiau, kad tau kas nors atsitiks. Ir esu tikra, kad Vitią ir Oksaną bū

tent todėl ir nužudė. O tu —sekantis.




—Tyliau, tyliau, —raminau ją, —visi kaimynai tave išgirs. Su

mažink garsą. Gerai, aš —sekantis. Kas toliau? Kaip tu čia prikergeistraipsnį apie Tomiliną?—O tu nesupranti, taip? —Vika kalbėjo tyliau, bet taip pat įsi

karščiavusi. —Straipsnis buvo ne apie Tomiliną, o apie tave. Tave tenkaip reikiant išdergė ir į tave kojas nusišluostė, o Tomiliną —tik šiaip,dingstis, ir nieko daugiau. Tikrasis jų taikinys —tu. O kad po rankapateko gera rašytoja, tai ir jai kliuvo, nieko čia tokio —iškęs. Dabarpaklausyk, ką aš apie visa tai manau. Kol buvo gyvas Andrejevas, jie

jūsų nelietė, nes Viktoras turėjo kažkokį ginklą prieš juos. Jis mokėjosu jais susikalbėti, su kiekvienu iš jų, antraip jie nebūtų jums mokėjęuž laidą. Kiekvienas buvo kažkuo susitepęs ar jam skolingas. Ar žinai,kad Andrejevas dirbo KGB ir FSB?

—Ne, —sutrikęs atsakiau.

Aš iš tikrųjų to nežinojau. Tik pamanyk! O iš kurgi Vika tai žino?—Dirbo. Ir apie visus tuos biznierius bei verslininkus jis turėjo

krūvą kompromituojančių duomenų. Jie jo bijojo, todėl mokėjo irtylėjo. O dabar jo nebėra. Ir jie nori atgauti savo pinigus. Arba tavesunaikinti, sužlugdyti tavo karjerą ir gyvenimą. Saša, aš įtariu, kadstraipsnis užsakytas, tai akcijos prieš tave pradžia. Prisimink, kas

ten parašyta: laida jau mirusi, aš niekada neįsijungsiu įprastu laikutelevizoriaus, vedėjas išnaudojo visas intelekto atsargas, joks save gerbiantis veikėjas nesutiks dalyvauti tame turguje, o jei kas ir ryšis, taitik žmogus, nevertas nei dėmesio, nei pagarbos, nes viskas aplinkuinupirkta. Ir tai tik pradžia. Rytoj pasirodys dar kokia nors publikacija,

jau aštresnė, poryt —dar viena. Aš žinau tą mechanizmą, kiekvienas

tolesnis straipsnis bus vis šiurkštesnis ir negailestingesnis, nes išnaudojama minios psichologija. Pirmas smūgis gali būti visai lengvas,net nepastebimas, bet jei žmogus jį praleidžia ir tylėdamas, nedavęsgrąžos atsitraukia, būtinai smogiamas dar vienas smūgis, paskui darir dar, ir mušti pradeda visi aplinkui, nes veikia galingas bandos instinktas ̂ pribaigti“. Niekas jau neprisimena, kuo žmogus nusikalto, ar

didelė jo kaltė, visi galvoja tik apie tai, kad saldu mušti, ir mėgaujasi




svetimu skausmu ir pažeminimu. Pasiimk visų metų laikraščius ir pasek, kaip vystėsi bet koks skandalas, pats pamatysi, kaip tai daroma.Tu teisus, Tomilina iš tikrųjų čia niekuo dėta. Bet tau turėtų būti gėda,kad per visą tą istoriją nukentėjo visai nekaltas žmogus.

—Man negėda, —šaltai atsakiau, —apie tai, rodos, jau kalbė jom. Ko tu sieki? Kad aš paskambinčiau Tomilinai ir atsiprašyčiau? Ašneturiu jos telefono.

—Kaipgi tu su ja palaikei ryšį?—Per Doroganį. Jis man ją pripiršo, jis ją ir atvežė į studiją. Ko

tu dar iš manęs nori?—Aš noriu, kad nepraleistum smūgio, kol dar nevėlu. Daryk ką

nors Saša, maldauju tavęs!Jos akys pritvinko ašarų, lūpos suvirpėjo.—Aš nenoriu, kad tave sugniuždytų ir sugadintų tau gyvenimą.

Tiesą sakant, tu to nusipelnei, bet aš tave myliu ir nenoriu, kad kiltųskandalas, kuris tave pribaigs kaip televizijos žurnalistą. Tu žaidei nesąžiningą žaidimą, nešvarų, bjaurų, bet esi talentingas žmogus, talentingas žurnalistas, ir bus neteisinga, jei visa tai žus.

Aš vos tvardžiausi nepasakęs visko, ką apie tai galvoju. Ir myli ji mane, ir talentingas aš, ir pasirengusi ji atleisti man visus žaidimus

su nešvariais pinigais, ir mano karjera ji rūpinasi, nors aš išeinu paskitą moterį ir rengiuosi tapti tėvu (neva, cha cha). Bet aš tvirtai įsiminiau: mano žmona norėjo mane nužudyti, ir jei leisiu jai suprasti,kad tai žinau, man galas. Aš iki šiol gyvas tik todėl, kad radau būdąatsitraukti, atidavęs jai teisę į visą mūsų turtą ir apsimetęs, kad noriusukurti naują šeimą. Kai tik ji supras, kad visa tai melas, kad žinau

apie jos užsakymą, ji mane vis dėlto nužudys. Kam palikti gyvą uždelsto veikimo miną, kuri gali bet kuriuo metu sprogti? Todėl turiuapsimesti, kad nieko nežinau nei apie žudiką, nei apie meilužį. Ir karpydamas ausimis kaip koks asilas klausytis isteriškų Vikos šūkavimų,kaip ji mane myli. Žinoma, ji buvo teisi, jei ne absoliučiai, tai labai, aš

juk nė akimirkos neabejojau, kad Vitią ir Oksaną nužudė mokėjusieji

už laidas. Kažkam užvirė ambicijos. O gal buvo ir kitų priežasčių, bet




tai, kad bombą į Vitios mašiną įdėjo būtent „rėmėjai“, abejonių mannekėlė. Ir Chaikinos straipsnis nukreiptas būtent prieš mane, o vargšėnėščia storulė Tomilina pervažiuota atsitiktinai. Toliau viskas vystysispagal tą schemą, kurią man ką tik taip raiškiai pavaizdavo mano buvusi žmona. Viskas teisinga. Tik manęs tai daugiau nejaudina. Aš nesirengiu likti televizijoje, todėl su mano reputacija tegul daro ką nori,kad ir pjausto gabalais, kad ir šluostosi ja užpakalį. Aš dirbsiu Lutovocentre ir rengsiu visai kitas programas, kurias pirks ne tik Rusijos kanalai, bet ir viso pasaulio televizija.

—Tai kokių veiksmų, leisk paklausti, tu iš manęs lauki? —pasidomėjau ironiškai, vėl įsitaisęs horizontalia padėtimi. —Beje, iš kur tužinai, kad jokia Chaikina neegzistuoja?

—Aš domėjausi. Tu turbūt užmiršai, kad mes abu mokėmėsŽurnalistikos fakultete, ir tarp žurnalistų turiu pažįstamų ne mažiau

kaip tu. To laikraščio redakcijoje žurnalistės tokia pavarde nėra. Negana to, tas vardas nėra gerai žinomas pseudonimas. Labai dažnaižurnalistai vienos problematikos straipsnius pasirašo savo tikra pavarde, o kitos arba kituose leidiniuose —pseudonimu, tačiau paprastai tai nėra paslaptis, ir visi žino, kas yra kas. O štai apie Chaikinąniekas nieko nežino. Arba žino, bet nesako. O tai reiškia, kad šis

reikalas nešvarus.Negalėjau su ja nesutikti. Žurnalistams labai patinka girtis, kad jie išdrįso prieš ką nors pakelti ranką, ir niekad neslepia skandalingųpublikacijų autorystės. Kaip tik atvirkščiai —kai tik gali, pabrėžia: štaikoks aš drąsus, bebaimis ir principingas, grožėkitės manimi! O kaižmogus rašo tokį straipsnį ir slepia savo vardą, tai kvepia užsakomuo

ju darbu, už kurį buvo gerai sumokėta.Vikai pabodo stovėti prie manęs įžeistos nekaltybės poza, ji prisėdo ant sofos kraštelio šalia, apsikabino rankomis kelius ir sunkiaiatsiduso. Pro perlnatomą palaidinę mačiau, kad jos liemenėlės petnešėlė nusismaukė nuo peties, ir dėl to apgaudinėjanti mane su gražuoliu iš provincijos Vika man buvo dar šlykštesnė. Aš jau vos pakenčiau

jos artumą ir pasitraukiau toliau.



29d A leksandra Marinina

—Vika, aš noriu miegoti. Ir nesirengiu nieko daryti dėl tostraipsnio. Suprask tai kartą visam laikui ir palik mane ramybėje.

Ji tylėdama ilgai žiūrėjo į mane, o jos akys buvo kaip kadaise, kaimes pykdavomės ir aš būdavau kaltas. Tokias atvejais ji žiūrėdavo įmane su tyliu priekaištu, bet su užuojauta ir be galo švelniai, nes žinodavo, kad aš suprantu, jog esu neteisus, tačiau man nepakanka drąsostai pripažinti. Anksčiau už tą užuojautą visada būdavau jai dėkingas,kad Vika priėmė mane tokį, koks esu, ir nelaukė atgailos žodžių. Jitiesiog žinojo, kad viską suprantu, bet nė už ką nesiteisinsiu ir neatsi-prašinėsiu. Tačiau šįkart jos užuojautos man nereikėjo. Ji susirado saukitą, ji norėjo mane nužudyti, kad nereiktų dalytis pinigų, ir aš išplėšiau ją iš savo širdies, ir išmečiau, kaip kad išmetamas supelijęs sūris.Man skaudėjo, bet aš tai padariau.

Nieko daugiau iš manęs nesulaukusi, ji atsistojo ir nuėjo į mie

gamąjį.

Tardytojas, kuriam Tatjana Obrazcova perdavė nebaigtas bylas,per daug neėmė į galvą, kad jos seife atsirado užsimetęs neįsegtas įbylą protokolas. Liudininko apklausos ir raktų poėmio protokolas

buvo surašytas atgaline data, kai Tatjana dar neatostogavo. Žinoma,tai buvo falsifikatas, bet visiškai nekaltas.—Aha, duok šen, —tarė jis, tiesdamas ranką ir nežiūrėdamas į

Tatjaną, nes tuo metu jam paskambino telefonu.Ji kantriai sulaukė, kol kolega baigs aiškinti, kada gi pagaliau bus

ekspertų išvada dėl padirbtų šimto dolerių kupiūrų. Ji lengvai su tuo

tardytoju susikalbėjo, nes šis buvo žmogus be įmantrybių, su visaisgreitai „tujinosi“, o jo apskritas juodais antakiais veidas spindėjo tokiugeraširdiškumu ir draugiškumu, kad net negalėjai pykti dėl familiarumo.

—Vania, ar nieko tokio, jei trupučiuką padirbėsiu prie savo buvusių bylų? —atsargiai pasidomėjo Tatjana.

Ji įsivaizdavo save jo vietoje ir pagalvojo, kad ji, žinoma, nesutik




tų. Byla negali turėti dviejų šeimininkų, nes paskui nesudurstysi galų.Bet Ivanas aiškiai laikėsi kitos nuomonės, nes linksmai nusišypsojo irpamerkė akį.

—Dirbk, jei ką atkasi, nešk man. O ko tau namie nesisėdi, Obrazcovą? Nuobodžiauji?

—Nuobodžiauju. Neturiu ką veikti. Be to, įpratimas. Žinai, neužbaigta byla —kaip niežai, neduoda ramybės. Ir dar atsirado šiokiųtokių idėjų.

—Visose bylose?—Ne, Paškovos žmogžudystės.—A, kerėtoja... —nutęsė Ivanas. —Taip, net dantis gelia. Bene

išbūrė kam nors ne taip, štai su ja ir atsiskaitė. Ieškok dabar to liaudieskeršytojo.

—Tada aš paimsiu užrašus, kurie buvo rasti žmogžudystės vie

toje, gerai?—Kas per užrašai? —paklausė Ivanas, ir Tatjana suprato, kad jis

jau spėjo užmiršti viską , ką ji jam kalbėjo perduodama bylas.—Užrašai, kuriuos Paškova rašė apie savo klientus. Kažkas pa

našaus į kiekvieno ligos istoriją.—Ak tie, žinoma, gali imti.

Ivanas paėmė iš seifo voką su užrašais ir ištiesė jai.—Darbuokis, vargdiene. Kada nauja knyga išeis?—Oi nežinau, —pakraipė ji galvą, —ją dar reikia pabaigti.—Daug liko?—Beveik pusė.—Tai ko tu niekais užsiimi? Knygą geriau rašytum, o ne lavo

nuose kapstytumeis. Man žmona jau visas ausis išūžė, kad neturi kąskaityti. Paklausk, sako, Tomilinos, kada kas nors naujo pasirodys.—O ji mane skaito?—Ir dar kaip! Be sąmonės. Kai nusiperka tavo naują romaną, tai

visi reikalai į šoną, vyras ir sūnus alkani, namai apversti. Kai sužino jau, kad tu ateini pas mus dirbti, vis rengiausi tau priekaištą išsakyti,

girdi, griauni šeimyninį gyvenimą.




—Tai ko neišsakei? —nusišypsojo Tatjana.—Štai dabar sakau. O iš tikrųjų tu šaunuolė. Ir kokio velnio tu

čia kūpriniesi, norėčiau aš žinoti? Sėdėtum namie ir knygas rašytum.Ir tau malonumas, ir žmonėms džiaugsmas.

—Nežinau, Vania. Kai tiek metų gyveni su antpečiais, ne taiplengva juos nusiimti. Baisu.

—O ko tau dabar bijoti? Tavo vyras, sako, milžiniškus pinigusuždirba.

—Meluoja, Vania. Pinigai geri, bet ne milžiniški. Viską, ką turė jom, sukišom persikraustymui ir remontui.

Išėjusi į gatvę, ji ketino pasiimti taksi iki namų, bet apsigalvojo irnuėjo į metro. Nėr ko pinigų veltui leisti, nauja knyga dar nebaigta, irneaišku, kada galės ją baigti, o šeimyninis biudžetas irgi ne bedugnismaišas. Pagaliau ne tokia ji ir pavargusi.

Persėsdama į savo traukinį ir eidama ilga požemine perėja, jieilinį kartą nusistebėjo dideliu skaičiumi prašančių išmaldos elgetųir luošių. Tatjana niekada išmaldos neduodavo, bet ne iš šykštumo, oiš baimės būti apgauta. Ji per daug gerai žinojo, kokiomis grupėmisir brigadomis iš tikrųjų susiskirstę tokie „elgetos“. Ir moteris, stovintibežadės gėlos poza su kartono plakatėliu rankose, kuriame parašyta,

kad ji neturi už ką palaidoti dukters, nekėlė Tatjanai užuojautos jauvien todėl, kad ji tą moterį jau du mėnesiai matydavo keturiose įvairiose stotyse. Argi ji du mėnesius laikė mirusiąją lavoninėje? Sunkupatikėti.

Eilinė elgeta, sėdinti ant grindų trijų murzinų vaikučių apsupty,ištiesė į ją ranką. Tatjana tylėdama praėjo pro šalį, bet tuo metu iš už

pakalio pasigirdo spigus balsas:—Kaip negėda! Tokius pinigus susižeria, o vargšams vaikamskapeikos gaili! Pasižiūrėkit, gerieji žmonės, į tą rašytoją! Matai, kaipnusišėrė už savo honorarus, akys taukais apaugo, o vaikams duonuteikelių kapeikų gaili! Tikra gėda!

Tatjana nustebusi atsisuko ir pamatė maždaug penkiasdešimties

metų liesą, sunykusio raukšlėto veido tetulę degančiomis iš įsiūčio




akimis. Tetulė rodė į Tatjaną drebančiu pirštu, kviesdama liudininkaisskubančius pro šalį žmones. Praeiviai pradėjo į jas atsisukinėti.

—Ko žiūrai? —nenurimo tetulė, priėjusi prie pat Tatjanos. —Trauk piniginę ir duok pinigų, jei dar sąžinę turi. Kai po penkiasdešimt tūkstančių dolerių įsidėti, tai tu greitai ją išsitrauki, o mažiemsalkaniems vaikučiams gaila? Ū, begėdė karvė!

Prie jų pradėjo rinktis žmonės. Tatjana viena ausimi net išgirdokažką šnibždant:

—Žiūrėk, Tomilina. Na taip, ta pati, kuri detektyvus rašo. Tikrai,tikrai ji, mūsų darbe visi ją skaito, o ant visų knygų nuotrauka. Niekosau, nejau tikrai ji tokius pinigus gauna?

Aiškiai pakvipo skandalu.—Draugai, iškvieskite greitąją pagalbą, —garsiai ir aiškiai pa

prašė Tatjana. —Moteriai staigus psichinis priepuolis, jai haliucinaci

jos. Ir neleiskite jos į peroną, nes gali po traukiniu papulti.Tai pasakiusi ji apsisuko ir ramiai nuėjo tolyn. Širdis daužėsi,

kvėpavimas trūkinėjo, ji norėjo prisėsti, bet ėjo ilga perėja ir iš paskutiniųjų stengėsi susitvardyti. Iš pradžių buvo tiesiog bjauru. Ir kas čiatokio, atpažino ją kažkokia pamišėlė ir ėmė šaukti viešoje vietoje. Pasitaiko. Bet iš kur tas kliedesys apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių?

Tokių pinigų Tatjana niekada gyvenime nėra turėjusi, gal tik tada, kaipardavė butą Piteryje.

Jai gan greitai pavyko susiimti ir apsiraminti. Ir kas čia baisausatsitiko? Nieko. Visiškai nieko. Žinoma, nemalonu, kai tave viešaiįžeidinėja, garsiai išvadina riebia begėde karve, kelioms dešimtimsžmonių girdint, bet tai galima pergyventi.

Širdį vis dėlto pradėjo skaudėti, ir nuo metro iki savo naujųjųstatybų namo vis dėlto teko imti taksi, nesinorėjo rizikuoti. įėjusi įnamus ji visų pirma nustebo, kad negirdėti linksmo Iros balselio irnesijaučia įprasto skanių jos patiekalų kvapo, bet tuoj pat prisiminė,kad Ira visai dienai išėjusi linksmintis su savo kavalieriumi. Išgėrusivalokordino lašų, ji prigulė svetainėje ant sofos, tikėdamasi truputį

nusnūsti, bet miegas neėmė. Gal po dvidešimties minučių Tatjana




atsikėlė, įsisupo į šiltą languotą pledą ir išsidėstė ant stalo atsineštussu savimi kerėtojos Inesos užrašus. Ji neturėjo jokio konkretaus tikslo, tiesiog kažkur sąmonės gilumoje kirbėjo mintis: užrašai —raktai.Mintis radosi pakeliui nuo Paškovos namų iki metro „Lubianka“ irnuo to laiko nedavė Tatjanai ramybės.

Apie aštuntą vakaro paskambino Stasovas ir įspėjo, kad grįš negreitai.

—Vakarieniaukit be manęs, mergaitės, —pasakė jis, —o aš nuvažiuosiu pas Lilią, kad ji daugiau dėl visokių kvailysčių neverktų.

—Žinoma, važiuok, —sutiko Tatjana. —Aš tavęs vakarieneipalauksiu.

—Jokiu būdu. Tu turi laikytis mitybos režimo. Pasakyk Irai, kadliepiau sėstis prie stalo griežtai pagal tvarkaraštį.

—Nieko tau neišeis, diktatoriau, —nusijuokė ji. —Iros nėra,

taigi nėra kam komanduoti.—Kaip tai nėra? O kur ji?—Pasimatyme.—Su tuo Bentliu Kontinentaliu?—Būtent. Važiuok, Stasovai, ir dėl nieko nesijaudink.Jos laukė ilgas vienišas vakaras, kokių gyvenime seniai jau ne

buvo. Ten, Piteryje, Irina visada su kuo nors susitikinėjo ir vakaraisbėgiodavo tai į pasimatymus, tai pas drauges. Bet nuo tada, kai jiepersikėlė į Maskvą, Ira paprastai vakarais tupėdavo namie. O jeigu josnebūdavo, tai būdavo Stasovas.

Ką gi, šeimyninės vakarienės šį vakarą nebus. Stasovą greičiausiai pamaitins Margarita, ir jis grįš sotus, o Ira pavakarieniaus savojo

Bentlio draugijoje. Tatjana atsidarė šaldytuvą ir klausydama rytiniųgiminaitės nurodymų išsiėmė blynelius su varške ir stiklainį grietinės.Pastačiusi ant ugnies keptuvę, ji prisipylė kaušelį virinto pieno, kurįlabai mėgo, ir atsiriekė didelę riekę minkštos „Borodino“ duonos.Rodos, Ira dar liepus valgyti kopūstų salotų, bet Tatjana nusprendėnepaklausyti. Kopūstai palauks iki rytojaus.

Pavakarieniavusi ji grįžo prie Paškovos užrašų. Skaitė viską iš




eilės, be aiškaus tikslo, tikėdamasi, kad kokia nors frazė ar žodis kris įakis. Neatsitiktinai juk galvoje atsirado mintis „užrašai-raktai“, kažkasatmintyje liko ir siunčia signalą.

Už langų jau pradėjo temti, kai Tatjana rado, ko ieškojusi. Paško-vos užrašus apie žmogų, matyt, dailininką ar skulptorių, kuris norėjoatsikratyti įkyraus sulaužytos rankos vaizdinio. „Skundžiasi, kad be tovaizdinio kūrinys, jo manymu, atrodo neišbaigtas, o kritikai tvirtina,kad jo nereikia, kad tai pasikartojimas. R. ir pats supranta, kad karto

jasi, bet neįstengia pajusti kūrybinio pasitenkinimo, kol nerealizuojavaizdinio. Pirmas seansas —bendras susipažinimas ir pasinėrimas įtrejų metų senumo įvykius. Jokio rezultato. Antras seansas —pasinėrimas į maždaug į 10-12 metų. Panašu, jog būta bandymo nusižudyti,bet R. tai neigia. Trečias seansas —bandymas nusižudyti patvirtintas,bet R. vis tiek neigia. Kol kas negaliu suprasti, kodėl negalim stumtis

į priekį.“„R.“ Paškovos užrašuose reiškė „Rafaelį“ —būtent tą vardą ji

davė nežinomam klientui kontaktuoti su „aukštesnėmis galiomis“,būtent tas vardas buvo užrašų lapo viršuje.

Sunkiai pakilusi nuo minkštos sofos ir ranka prilaikydama slystantį nuo pečių pledą, Tatjana priėjo prie knygų lentynų. Kažkur čia

yra meno knygos ir reprodukcijų albumai. Ji gerai prisiminė, kadtuose albumuose matė paveikslus, kuriuose figūravo „sulaužytosrankos“vaizdinys. Jai pasisekė. Štai jos, tos dailininko Frolovo paveikslų reprodukcijos. Taip, dabar Tatjanai paaiškėjo jo skundų prasmė.Iš tikrųjų, kiekviename paveiksle arba sulaužyta medžio šaka, arbanusvirusi, tarsi negyva ranka, arba gėlės sulaužytais stiebais. Kad ir

kokioje smulkmenoje, bet tas vaizdinys būtinai yra.Vadinasi, Frolovas. Rusijos liaudies dailininkas, žinoma asmenybė. Ir lankėsi pas banalią burtininkę? Kažkas nedera. Nors kūrybinėsasmenybės —žmonės bohemiški, nepaprasti, ir jų elgesys nenuspėjamas. Juk yra jaunų dailininkų ir poetų, kurie daug uždirba, bet rengiasi ne Kardeno kostiumais, o senais nutrintais džinsais ir megztiniais

kiauromis alkūnėmis. Ir anaiptol ne iš šykštumo, o dėl „saviraiškos“.




Ji pasižiūrėjo į laikrodį —ką nors sužinoti jau vėlu, jau po dešimtos. Tiek to, iki rytojaus Frolovas nepradings. Tvarkingai sudėjusiišmėtytus ant stalo užrašus į didelį rudą voką, Tatjana pasiėmė storąaplanką su nebaigtos knygos rankraščiu. Laikas ateiti į protą ir padirbėti su apysaka. O ji nė neprisimena, ką parašiusi pradžioje. Reikiaviską perskaityti ir sėstis rašyti pabaigą.

Stasovas grįžo apie vidurnaktį ir buvo neįprastai nekalbus beitylus.

—Kaip Lilia? —paklausė Tatjana, žiūrėdama, kaip jis nusivelkakostiumą ir kabina jį į spintą.

—Nieko.—Daugiau neverkia?—Verkia. Tania, man reikia su tavimi pasikalbėti.—Nėr problemų, —nusijuokė ji. —Mes ir taip kalbamės. Nori

man pasakyti ką nors nemalonaus?—Nieko ypatingo. Supranti... Lilia prašo birželį važiuoti su ja

prie jūros. Bandžiau jai paaiškinti, kad nenoriu tavęs palikti, kad tunelabai gerai jautiesi, kad tu greitai gimdysi, bet ji kartoja vis tą patį:tu manęs daugiau nemyli, tu dabar mylėsi tą vaiką, kurį pagimdys tetaTania. Ji taip verkia... Kad plyšta širdis.

—Tai važiuok. Man nieko neatsitiks, gimdysiu liepos pabaigojerugpjūčio pradžioje, tu puikiausiai gali su Lilia pusantro mėnesio paatostogauti. Stasovai, nekurk problemų ten, kur jų nėra.

—Tai dar ne viskas.—O kas dar?—Rita važiuos drauge.

—Kas tai sugalvojo? —pasidomėjo Tatjana.—Taip nori Lilia. Ji labai prašo, kad mes važiuotume visi kartu.—Nuostabu! Naujoji žmona laukiasi, o vyras važiuoja atosto

gauti su buvusiąja. Stasovai, ar tau pačiam tai nekeista? Jei važiuosi suLilia, aš manysiu, kad taip reikia, nes Lilia —tavo dukra. Bet jeigu tudar leisi laiką su Margarita, nesu tikra, kad būsiu tuo sužavėta.

Tatjana staigiai apsisuko ir išėjo iš kambario, palikusi Vladislavą




vieną. Po minutės jis ją susirado, jau apsivilkęs trumpu gauruotu chalatu.

—Tania, na, suprask mane, na, nepyk, mieloji.—Aš nepykstu, —ramiai atsakė ji. —Lilia tavo dukra, ir dėl jos

dvasinės ramybės galima bet ką paaukoti. Važiuok prie jūros, geraipailsėk. Manimi Ira pasirūpins.

—Ne, tu ne taip pasakyk. Aš juk matau, kad tu pyksti. Nagi, Tania!Ji prisiglaudė prie jo, įsikniaubusi veidu jam į petį, meiliai pa

glostė plaukus.—Viskas, Stasovai, nuspręsta. Tu važiuoji su Lilia prie jūros. O

ar bus su jumis kartu Margarita —neturi reikšmės. Galų gale ji Liliaimotina, o ne tik tavo buvusi žmona.

—Pasakyk, kad tu nepyksti, —nepasidavė jis.—Aš nepykstu, išmesk tai iš galvos. Eik miegoti.

-Otų?—Aš palauksiu Iros. Vis tiek neužmigsiu, kol ji negrįš.—Neįsižeisi, jeigu aš atsigulsiu? Aš iš tikrųjų velniškai per dieną

pavargau.—Gulkis. Valgyti nenori?—Ne, Rita pavalgydino, aš juk pas jas visą vakarą išbuvau.

Stasovas nuėjo į miegamąjį, o Tatjana vėl įsitaisė svetainėje surankraščiu. Ji spėjo perskaityti beveik pusę, kai pasigirdo atsargiairakinamos durys. Grįžo Ira. Ji visa švytėjo vos nulaikydama puokštę,kuri buvo dar prabangesnė nei anąsyk.

—Tania, tu nemiegi? —įkišusi galvą į svetainę, sušnibždėjo ji.—Ne, —irgi šnibždėdama atsakė Tatjana. —Kaip pasilinksminai?

—Tania, aš išteku, —netikėtai atsakė Ira.Tatjana greitai atsikėlė nuo sofos, vis dar susisupusi į pledą, čiupo giminaitę už rankos ir nusitempė į virtuvę.

—Štai taip, —pasakė ji pusbalsiu, sandariai uždariusi duris į svetainę, kad nepažadintų vyro. —O dabar dėstyk aiškiai ir nuosekliai.

Ira numetė puokštę ant stalo ir įsitaisė, parietusi po savimi kojas,

ant minkštos kampinės sofutės.




—Jis man pasipiršo. Ir aš sutikau.—Nuostabu, —nusišypsojo Tatjana. —Gal mums jau laikas su

juo susipažinti? Kas jis? Kuo verčiasi?—Jis —banko prezidentas, —pasakė Ira ir laiminga nusijuo

kė. —Tu įsivaizduoji? Man reikėjo pergyventi šimtą penkiasdešimtnenusisekusių romanų su vedusiais vyrais ir viengungiais kvailiais,man reikėjo išverkti jūrą ašarų ir apkandžioti šimtą pagalvių, kad galųgale sutikčiau pasakų princą. Protingą, gražų, turtingą ir išsiskyrusį.Viešpatie, man netgi nesitiki, kad visa tai su manimi. Tania, ar tudžiaugiesi dėl manęs?

—Žinoma, mieloji. Jeigu viskas taip, kaip tu sakai, tai tu užsitarnavai. O prisimeni, kaip nenorėjai keltis į Maskvą? Ir su kuo dabarbūtum, jei būčiau tavęs paklausiusi. Kada vestuvės?

—Oi, kol kas tikslios datos nėra, bet greitai. Mes norime pirma

kur nors nuvažiuoti į užsienį prie vandenyno. Jis siūlo į Ameriką, Ma jamį. Sako, ten prašmatnūs kurortai. Tu be manęs neliūdėsi?

—Tai priklauso nuo to, kada rengiesi pliuškentis vandenyne.—Mes norime išvažiuoti apie birželio pradžią, jeigu pasiseks. Jis

sakė, kad dėl vizų ir bilietų problemų nebus, tai labai brangi kelionė irnorinčiųjų ne tiek jau daug. Jis pats turi ilgalaikę penkerių metų vizą, o

jo amerikietiški partneriai atsiųs man, kaip jo nuotakai, kvietimą. Oi,Tania, nejaugi taip būna?—Kaip matai, būna. Aš labai dėl tavęs džiaugiuosi. Kodėl nume

tei gėles ant stalo? Pamerk į vandenį, gaila juk, jeigu nuvys, jos tokiosgražios.

Laimingai šypsodamasi, Ira ėmėsi tvarkyti gėles, o Tatjana nu

liūdo pagalvojusi, kad greitai liks visiškai viena. Stasovas su Lilia irMargarita išvyks prie jūros, Ira išskris į Atlanto pakrantę, o ji liksviena, niekam nereikalinga, su savo baimėmis netekti kūdikio dar jonepagimdžius. Visiškai viena svetimame mieste, be giminių, be draugų ir netgi be darbo. Nors gal ir į gera —ji galės susikaupti ir greitaiužbaigti daug kančių pareikalavusią knygą.




XVII skyrius

Nastios Kamenskajos darbo diena prasidėjo netikėtumu. Ji buvoGordejevo kabinete, kai pasigirdo skambutis. Viktoras Aleksejevičiuspakėlė ragelį, paskui greitai žvilgtelėjo į Nastią.

—Taip, ji čia, —pasakė jis nematomam pašnekovui. —Kas?Ulanova? Tuoj paklausiu.

—Tu Ulanovos lauki?—Ne, —nustebo Nastia. —Kokios Ulanovos?—Viktorijos Ulanovos. Pažįsti tokią?—Tai turbūt Ulanovo žmona, —suprato ji. —Ar ji čia?—Taip, stovi leidimų biure ir veržiasi pas tave.—Tegul išrašo leidimą, aš ją pasitiksiu.Nastia išėjo apačion spėliodama, ko prireikė Aleksandro Ulano

vo žmonai. Jos buvo susitikusios tik kartą, tuoj pat po Andrejevo irBondarenko žmogžudystės, kai buvo apklausinėjami visi laidos „Veidas be grimo“darbuotojai ir jų artimieji. Viktorija tada Nastiai pasirodė rami, santūri moteris, neagresyvi ir nelinkusi į ryžtingus veiksmus.Kas gi atsitiko, kas privertė ją ateiti į Petrovką?

Pamačiusi Viktoriją Ulanovą, Nastia apstulbo. Prieš ją stovėjo vi

sai kitas žmogus. Labiau pasipuošusi, rūpestingai nudažytais plaukaisir kruopščiai atlikti makiažu, brangiu apsiaustu ir elegantišku kostiumėliu Aleksandro Jurjevičiaus žmona panėšėjo į žmogų, kuris priėjopaskutinę nevilties ribą. Veidas buvo rūstus ir kažkoks sausas, akysdegė šalta liepsna, lūpos sučiauptos.

Nastia atsivedė ją į savo kabinetą, pasiūlė nusirengti.

—Kas atsitiko? —paklausė ji. —Jūs iš pažiūros taip pasikeitėt...—Aš atėjau pasitarti, —pasakė Ulanova. —Aleksandras nesu

geba adekvačiai vertinti padėties, ir aš noriu pati tuo pasirūpinti. Jeigu jam nusispjauti į savo karjerą ir gyvybę, tai man vis dar ne tas pat, nors jis su manimi ir išsiskyrė.

—Kaip tai išsiskyrė? —kvailai paklausė Nastia, suprasdama, kad

dabar jos akivaizdoje dedasi kažkas labai svarbaus ir reikia susikaupti,



3 oe> Aleksandra Marinina

nes ji nieko nesupranta. O juk kaip tik rengėsi apie tai su Ulanovožmona ir pasikalbėti. Dar tada rengėsi, kai Tatjana jai papasakojo apieUlanovo santykius su piliete Lutova. Rengėsi, bet neprisirengė.

—Kaip visi skiriasi, —patraukė pečiais Ulanova. —Jūs žinote,kodėl žuvo laidos direktorius ir Oksana Bondarenko?

—Spėju, —atsargiai atsakė Nastia, stengdamasi įžiūrėti ryšį tarpsutuoktinių Ulanovų skyrybų ir televizijos laidos darbuotojų žūties.

—Vitia Andrejevas už laidos rodymą prievartavo iš rėmėjų pi

nigus. Ir Aleksandras tame dalyvavo. Aš turiu galvoje, ne melždamaspinigus, o juos gaudamas. Jis žinojo, iš ko gyvuoja laida, ir buvo neprieš. Ir aš esu tikra, kad rėmėjai nutarė su jais susidoroti. Vitią ir Oksaną nužudė, o Sašą pradėjo pjudyti. Laikraštyje pasirodė siaubingasstraipsnis. Aš jums jį atnešiau.

Ji ištiesė Nastiai tą patį dienraščio numerį, kurį Nastia jau buvo

mačiusi ir skaitė stovėdama laiptinėje šalia verkiančios Iros.—Taip, aš tą publikaciją mačiau, —linktelėjo ji. —Man, tiesą

sakant, pasirodė, kad ji nukreipta visų pirma prieš rašytoją Tomiliną,o jūsų vyrui kliuvo tik rikošetu.

—Anaiptol, —karštai paprieštaravo Viktorija, —viskas kaip tikatvirkščiai. Puolimas nukreiptas prieš Sašą, o rašytojai kliuvo atsitikti

nai. Saša nenori suprasti, kad tai pavojinga. Jamrūpi jo naujasis gyvenimas, ir jis daugiau apie nieką nenori galvoti, taip pat ir apie rytdieną.O aš puikiai suprantu, kas bus rytoj.

—Ir kas gi bus? —pasidomėjo Nastia.—Bus dar vienas straipsnis, paskui dar, o paskui jį įtrauks į skan

dalą ir apdrėbs purvu, kurio jis nenusiplaus iki pat mirties. Ir galas jo

darbui televizijoje. O jis daugiau nieko nemoka ir nenori mokėti, nesyra tam darbui gimęs. Atimk iš Sašos tą darbą, ir jis žlugs kaip asmenybė, suprantat?

—Palaukite, Viktorija Andrejevna, ne taip greitai. Nespėju sekti jūsų gyvenimo pakitimų. Galima sužinoti, kodėl jūs išsiskyrėte?

Ulanova, nusisukusi į langą, patylėjo. Matėsi, kad klausimas jai

nemalonus, bet ryžtas jos vystančiame veide iškalbingai bylojo, jog




moteris pasirengusi eiti iki galo ir atsakinėti net į tuos klausimus, įkuriuos atsakinėti visiškai nesinori.

—Jis turi kitą moterį, ir ji laukiasi kūdikio, —pagaliau ištarė ji.—Bet kai mes su jumis prieš mėnesį kalbėjomės, jūs neminėjote,

kad rengiatės skirtis, —pasakė Nastia.—Tai atsitiko netikėtai. Saša man pasakė, ir mes tuoj pat išsi

skyrėm.—Taip nebūna, —nepatikėjo Nastia. —Per dvi valandas žmo

nių neišskiria.—Mus išskyrė, —liūdnai nusišypsojo Viktorija. —Saša pasi

stengė, jis turi kažkokių pažįstamų. Anastasija Pavlovna, aš ne skųstispas jus atėjau, man reikia pagalbos.

—Kokios konkrečiai?—Padėkite rasti to straipsnio užsakovus.

—Jūs manote, kad jis užsakomasis?—Esu tikra.—Tai paklauskite žurnalistės Chaikinos, kas jai sumokėjo. Visai

paprasta.—Aš bandžiau, —Ulanova kažkaip keistai nusišypsojo. —Bet

reikalas tas, kad tokia žurnalistė tame laikraštyje nedirba. Tai užsa

komasis, gerai apmokėtas straipsnis, pasirašytas išgalvota pavarde.Todėl aš ir esu įsitikinusi, kad tai akcijos prieš Sašą pradžia.

—O kodėl, tiesą sakant, jus taip jaudina, Viktorija Andrejevna?Aleksandras Jurjevičius jums jau nebe vyras, jis turi kitą moterį ir jamgreitai gims vaikas. Kodėl jūs taip jaudinatės dėl jo profesinės kar

jeros?

Ulanova vėl patylėjo. Šįkart pauzė truko ilgiau.—Aš jį myliu. Taip, vis tiek jį myliu, nepaisant visko. Ir negaliulikti abejinga. Noriu jam padėti.

—Kokiu būdu?—Noriu sužinoti, kas tą straipsnį užsakė.—Ir kas paskui? Juk jūs, Viktorija Andrejevna, nesirengiate nu

ėjusi tą žmogų nušauti, tiesa?




Ulanova pasižiūrėjo jai tiesiai į akis. Jos veidas buvo ramus ir susikaupęs.

—Žinoma, ne. Bet noriu sužinoti, kas tai padarė. O kaip sustabdyti skandalą, aš sugalvosiu.

—Šantažuosit? —paklausė Nastia.—Na kamgi? —vėl šyptelėjo Ulanova. —Tai vulgaru. Sužinosiu,

kas tas žmogus, ir pateiksiu jam dalykinį pasiūlymą.—Ir kokį gi?—Pasiūlysiu jam grąžinti pinigus, kuriuos jis sumokėjo už laidą.

Jeigu tokių nepatenkintųjų keletas, manau, galėsiu grąžinti pinigus jiems visiems. Galų gale, jeigu jie keršija už tai, kad juos apiplėšė, taipaprasčiausia grąžinti jiems nuostolius.

—Palaukite, palaukite, —griebėsi už galvos Nastia. —Aš niekonesuprantu. Kokias sumas iš jų gaudavo už laidos parodymą?

—Įvairiai, nuo penkių iki dvidešimties tūkstančių dolerių.—Iš kiekvieno?!—Ne, ką jūs. Ėmė pasirinktinai, maždaug iš kas penkto šešto.

Kitus rodė veltui.—Bet aš vis tiek nematau prasmės, —atkakliai prieštaravo

Nastia. —Juk tai ne vaiko pagrobimas, kai tu pasirengęs viskam, kad

tik atgautum jį iš pagrobėjų. Juk tai tik televizijos laida. Ir jeigu ji negyvybiškai būtina, tai kam mokėti? O jeigu jos taip labai reikia, kadžmonės pasirengę mokėti, tai dėl ko paskui jie nepatenkinti? Juk niekas jų nevertė mokėti. Jeigu jie nusprendė keršyti prievartautojams,tai, būkite tikra, nuostolių grąžinimas jų nepatenkins.

—O aš jus tikinu, kad patenkins, —šaltai atsakė Ulanova. —Pa

dėtis keičiasi kasdien. Vienas sumokėjo, nes manė, kad galima, kitassumokėjo, trečias, o paskui jie susitiko, pasikalbėjo ir susivienijo. Kaižmogus mano, kad apiplėšė jį vieną, jis kažkodėl pasirengęs su tuotaikstytis, bet kai tik sužino, kad buvo tik vienas iš daugelio nukentė

jusiųjų, jis įsiunta ir jame prabunda noras bent jau atkeršyti, o jei pavyks, tai ir susigrąžinti pinigus. Juolab jis ne vienišas, jų gretos tvirtėja,

tai kodėl gi nepabandžius.




Ką gi, pagalvojo Nastia, tame yra prasmės. Ko gero, Viktorija

Andrejevna ne tokia jau ir neteisi. Samprotauja logiškai.—Ir jūs pasirengusi visus tuos pinigus grąžinti? —paklausė jiabejodama.

—Kad neleisčiau susidoroti su Saša? Taip. Gal ne visus, bet kiekgalėsiu. Parduosiu butą, Sašai juk vis tiek jo nereikia, jis keliasi pasnaują žmoną. Parduosiu papuošalus, mašiną. Ir banke dar yra pinigų.Jei tų, kas viską užvirė, yra ne daugiau kaip septyni aštuoni, aš su jaisatsiskaitysiu visiškai. Jeigu jų daugiau, teks grąžinti pinigus ne visus iškarto, bet tikiuosi su jais susitarti. Anastasija Pavlovna, patarkite man,kur kreiptis, kad galėčiau tuos žmones rasti. Aš tik to pas jus atėjau.

Kur kreiptis, kad rastum tuos, kurie užsakė straipsnį „Sudie, veide, tegyvuoja grimas!“? Žinoma, jei patikėtume Viktorijos Ulanovosversija, straipsnis buvo nukreiptas prieš laidos vedėją, o ne prieš Tat

janą, bet vis dėlto... Nastios galvoje sukirbėjo beprotiška mintis. Betnepasiklaususi Gordejevo ji nedrįstų jos įvardyti.

—Einam su manimi, —tarė ji, —aš pasikonsultuosiu su išmanančiais žmonėmis.

Jiedvi nuėjo iki Bandelės kabineto. Nastia paprašė Ulanovos palaukti koridoriuje, o pati užėjo pas viršininką.

—Viktorai Aleksejevičiau, o kas, jei pasiųstume Ulanovą į „Grantą“? —pasiūlė ji. —Mes juk turime išsiaiškinti, kas agentūroje pardavinėja informaciją. Štai ir pasižiūrėsim, patys ten neišsiduodami.

Gordejevas susimąstė. Nastia suprato, kas būtent jį neramina.Privačių asmenų negalima įtraukti į nusikaltimo išaiškinimo procesą.Žinoma, tai daroma nuolat, bet vis dėlto geriau pasinaudoti turinčiais

bent šiokios tokios patirties, apsukrumo ir nuovokos. Geriausia buvusiais operatyvininkais arba buvusiais kitų milicijos tarnybų darbuotojais. O čia miela, rami moteris, neturėjusi su milicija nieko bendra.Nors, kita vertus, jos tokia profesija, kad galėtų nušluostyti nosį netkai kuriems milicininkams.

—Kuo ji verčiasi, ta Ulanova? —paklausė pulkininkas.

—Ji laisvai samdoma žurnalistė, rašanti į keletą užsienio leidi




nių apie moterų problemas šiuolaikinėje Rusijoje. Žinau, kad ji ėmėinterviu...

Nastia paminėjo keletą garsių pavardžių: dainininkių, populiariųmanekenių, kino žvaigždžių.

—Ak, netgi šitaip, —nutęsė Viktoras Aleksejevičius. —Tai daro jai garbę. Prie tų ponių ne taip lengva prasibrauti, o joms įtikti darsunkiau. Bent jau apie vieną iš jų man pasakojo, kad bent penkis kartus nešė jai tikrinti interviu tekstą ir ji visus penkis kartus neleido jopublikuoti, nes likdavo nepatenkinta, nors viskas buvo užrašyta žodisžodin iš diktofono. Interviu taip ir nepasirodė. O Ulanova, vadinasi,sugebėjo. Šaunuolė.

—Tai ką pasakysit? —nedrąsiai paklausė Nastia. —Galima jairekomenduoti kreiptis į „Grantą“?

—Ko gero, aš galbūt leisčiau, —pamąstęs tarė jis. —Bet su iš

lygomis. Jeigu ji teisi ir jos ieškomi žmonės suorganizavo Andrejevoir Bondarenko žmogžudystę, tai nusiųsti ją su tuo klausimu pas privačius seklius reikštų ir ją pakišti, ir patiems išsiduoti. O to jokiu būdunegalima leisti. Sugalvok jai ramesnę ir labiau panašią į tiesą legendą.Bet ne per daug toli nuo tiesos, antraip suinteresuoti asmenys iškartpajus apgaulę.

—Galima pasakyti, kad ji nori gauti kompromituojančių duomenų apie Chaikiną, idant atsikeršytų jai už straipsnį apie savovyrą, —pasakė Nastia.

—Na, pavyzdžiui, —sutiko Gordejevas. —Susitark su ja dėlsavitarpio pagalbos. Legendoje turi būti kas nors tokio, kas iš kartomums padėtų nustatyti, per ką nuteka informacija. Su agentūra reikia

galutinai išsiaiškinti, mes gavome deputatės žmogžudystės bylą, o reikalai nejuda iš vietos. O čia dar tie anoniminiai laiškai... Velniava. Tusu Korotkovu pasikalbėjai?

—Pasikalbėjau, jis jokių laiškų negavo.—Ir Gmyria negavo. Išeina, kad tik mūsų Lesnikovui buvo

parodyta pagarba. Tu, vaikeli, kai kada būni neteisi, bet nemėgti po

litikos yra teisinga. Aš irgi nustojau ją mylėti. Nešvarus tai reikalas.




O prisimeni, kaip mes aštuoniasdešimt devintais metais klausėmėsreportažų iš Pirmojo liaudies deputatų suvažiavimo? Visa valdybanedirbo, dešimtą susirinkdavom prie televizoriaus ir žiūrėdavom,kaip žmonės, kuriuos mes tapatinom su Rusijos sąžine, nuvainikavokomunizmą. Rodos, net tu tada*pradėjai politika domėtis.

—Buvo taip, —sutiko Nastia. —Bet iki devyniasdešimt antrųjųpraėjo. Persirgau. Aš eisiu, Viktorai Aleksėjevičiau, nes manęs Ulano-va koridoriuje laukia.

—Palauks, —netikėtai griežtai pasakė pulkininkas. —Aš žinau,kad su tavimi Zatočnas kalbėjo dėl perėjimo.

—Taip, —sumišo ji. —Jis jums pasakė?—Ne, viena boba pranešė. Ir ką tu apie tai manai?—Aš nežinau. Kaip jūs pasakysit, taip ir manysiu.—O savo nuomonės neturi?

—Kol kas neturiu.—Tada eik. Padirbėsi pas Ivaną, tau bus į naudą. Ateina sunkūs

laikai, Nastute, viršūnėse gali būti didelių permainų, o tada keisis visimiesto vadovai, paskui ir iki mūsų prieis. Aš jau pensinio amžiaus,neužmiršk. Patupėsi per sumaištį po Ivano sparnu, o paskui žiūrėsim.Jei skyrius išliks toks kaip dabar, grįši, o jei ne —tai ir tau nebus ką

čia veikti.—Viktorai Aleksejevičiau...—Viskas, eik pas savo Ulanovą. Eik. Man dirbti reikia.Jis demonstratyviai pradėjo kilnoti popierius ir tuoj pat įbedė į

juos nosį, tarsi tuo metu nieko svarbesnio už tuos popierius nebūtųturėjęs.

Ryte, padavusi vyrui pusryčius, Tatjana paklausė:—Stasovai, ar gali savo nėščiai žmonai padaryti paslaugą?Vladislavas nustebęs į ją pasižiūrėjo ir net padėjo šakutę, kuria

jau buvo nusitaikęs į likusį nuo vakar skaniai paskrudusį blynelį su

varške.




—Aš tavo paslaugoms, mano karaliene, —galiausiai ištarė jis, —įsakyk.

—Mane domina Rusijos liaudies dailininkas pavarde Frolovas.—Kodėl? Nori jam užsakyti portretą iki juosmens?—Ne, aš noriu jam užduoti porą klausimų. Stasovai, dar tik prieš

tris dienas turėjau operatyvininkus, kuriems galėjau tai pavesti, o šiandien neturiu nieko, išskyrus tave ir Nastią. O Nastiai vakar negalėjauprisiskambinti, panašu, kad ji nakvojo ne namie. Taigi lieki tu.

—Palauk, aš nesupratau. Ar tai iš bylos, kurią jau perdavei?—Būtent.—O kaip tardytojas, kuris ją tiria? Tegul jis ir rūpinasi.—Stasovai, tu jau viską užmiršai, —nusijuokė Tatjana. —Turė

damas tokį krūvį, tas tardytojas mano neišaiškintų lavonų dar negreitgalės imtis, o byla jau ir taip nešviežia, todėl išvis niekas per daug ne

sistengs. O aš jaučiu didelę kaltę, nes tyrimas vyko vangiai, todėl noriubent ką nors padaryti, jei jau turiu tokią galimybę. Tardytojas, beje,neprieštarauja, aš su juo kalbėjausi. Tai galiu tikėtis tavo pagalbos?

—Tania, tu statai mane į sunkią padėtį, —rūsčiai atsakė Staso-vas. —Viena vertus, tu mano mylima žmona ir aš negaliu tau niekoatsakyti, bet, antra vertus, esu kategoriškai prieš, kad tu dirbtum, o ne

rūpintumeisi savo nėštumu. Tupėk namie ir baik rašyti knygą. Manyk,kad aš tau liepiu.

—Ką tu darai? —nustebo ji, kilstelėjusi antakius.—Lie-piu, tai yra duodu nurodymą.—Oho! Tu kietas, Stasovai. O pasakyk man, ar atsimeni gerai

žinomą dalyką, kad visos ligos nuo nervų?

—Na, atsimenu. Ir ką?—O tą, kad tausodama savo dvasios ramybę turiu atskleisti

kerėtojos Inesos žmogžudystę. Ir mane apėmusi tokia nuojauta, kad ją beveik atskleidžiau. Man būtų malonu žinoti, kad vis dėlto tą byląužbaigiau iki galo, nors esu nepataisomai nėščia. Tai ar gali man dovanoti tokią šventę, ar ne?

Stasovas rūsčiai tylėjo, energingai maldamas žandikauliais ir




vieną po kito rydamas simpatiškus blynelius, kosminiu greičiu nyks

tančius nuo lėkštės.—Stasovai, turiu atsargoje dar vieną argumentą. Negaliu baigtiknygos, kol neatskleisiu tos žmogžudystės. Supranti, ne ta kryptimidirba smegenys. O jeigu aš ją atskleisiu, tai apie tai ir parašysiu. Vistiek mane ištiko kažkokia kūrybinė krizė. Aš vakar perskaičiau, kas

jau parašyta, ir supratau, kad tolesniam siužeto vystymui reikia darvieno nusikaltimo, mįslingesnio. Kaip tik panašaus į kerėtojos žmogžudystę. Tai man būtų geras stimulas. Na, įkalbėjau?

Jis atstūmė lėkštę ir servetėle nusišluostė lūpas.—Mūsų Ira —tikras auksas, o jos blyneliai —tiesiog pasaka. Ar

vėlai ji vakar parėjo?—Vėlai, tu jau kietai miegojai.—Kaip ji pasilinksmino?—Puikiai. Dėdulė iš bendio „Continental“jai pasipiršo. O birželį

jie rengiasi vykti į Majamį pasimaudyti vandenyne. Stasovai, neišsisukinėk ir atsakyk tiesiai į užduotą klausimą. Rasi dailininką Frolovą arman kreiptis į Nastią?

—Ne, palauk. Kaip tai jie išvažiuos? O tu?—O aš pasiliksiu. Kas tau nepatinka?

—Bet juk aš irgi išvažiuosiu. Ir tu liksi visai viena. Ne, taip negerai.

—Gerai, Stasovai. Viskas gerai. Nieko man neatsitiks, aš nemažytė. Taigi trečią kartą klausiu: rasi Frolovą? Turėk omeny, aš vistiek nenurimsiu. Sėsiu prie telefono, skambinsiu į visas dailininkų irskulptorių sąjungas ir vis tiek rasiu. Bet tau pavyktų greičiau.

Stasovas greitai baigė arbatą, pasižiūrėjo į laikrodį ir atsistojo.—Ką nori, tą su manimi darai, štai ką aš tau pasakysiu, —subur

bėjo jis. —Rasiu aš tau tą Tintoretą. Bet su viena sąlyga.—Jokių sąlygų, —griežtai atkirto Tatjana.—Na, jau ne, balandėle. Aš jį surasiu ir pats su juo susitiksiu, kad

tau nereikėtų niekur važiuoti. Sakyk, ko reikia jo paklausti.

—Mane domina, kada ir į kokį psichoanalitiką jis kreipėsi.




—Na, gražiausia, —nutęsė Stasovas. —Kuo čia dėti psichoanalitikai, jeigu tu tiri kerėtojos žmogžudystę?

—O ji irgi psichoanalitike. Tiesiog apsimetinėjo kerėtoja, kadneatbaidytų klientų.

—Ak, štai kas... Gerai, aukseli mano, viską padarysiu. Nenuobodžiauk be manęs.

Prieškambaryje jis apsivilko lengvą striukę ir pasiėmė lagaminėlį.Tatjana įprastai atkišo jam skruostą bučiniui, bet Stasovas, kitaip neivisada, pabučiavo ją į lūpas.

—Tania, aš šiandien turbūt...—Taip, žinoma, —ji pasistengė nusišypsoti, —tu vėl važiuosi

pas Lilią.—Tania...—Taigi aš ne prieš, Stasovai. Nereikia kiekvieną kartą atsipra

šinėti. O be to, kodėl tau jos neatsivežus pas mus? Aš jos pasiilgau,anksčiau juk ji čia būdavo kone kasdien.

—Dabar jai sunkus metas. Anksčiau ji negalvojo, kad turės broliuką ar sesutę ir nebebus keturių suaugusiųjų vienintele dievinamabūtybe. O dabar ji... Kaip čia pasakius...

—Nagi, nemikčiok, Stasovai, —tarė ji griežtai, —nereikia ma

nęs gailėtis. Lilia priešiškai nusiteikusi?—Tiesą sakant... taip.—Ką gi, turėjau tai numatyti. Tada nereikia jos dar labiau trau

muoti ir čia vežtis. Neužmiršk mano prašymo.Uždariusi paskui vyrą duris, Tatjana grįžo į virtuvę ir ėmė plauti

indus. Ir net ne iš karto suprato, jog verkia.

Ira vėl išlėkė į pasimatymą su jaunikiu, ir Tatjana tyliai tvarkėsinamuose, kai jai paskambino vyras. Išgirdusi ragelyje jo balsą pamanė, kad jis jau rado dailininką Frolovą, ir apsidžiaugė. Bet paaiškėjo,

jog džiaugėsi be reikalo.

—Ar girdėjai apie straipsnį „Pasiutę pinigai“? —paklausė Stasovas.




—Ne, tik apie Ostrovskio pjesę, —pajuokavo Tatjana.

Ji jautėsi kalta dėl rytmetinio pasikarščiavimo ir dabar norėjosu vyru kalbėtis linksmu lengvu tonu, parodyti, kad visai neįsižeidė.Tačiau paaiškėjo, kad priežasčių-juokams nebuvo. Kažkoks guvusžurnalistas prirankiojo iš visur gandų bei paskalų ir paskelbė „tikrus“,

jo nuomone, duomenis apie honorarus, kuriuos gauna Rusijos rašytojai. Tatjana Tomilina straipsnyje buvo pavadinta viena iš labiausiaipasiturinčių literatūros damų, kurios honorarai siekia penkiasdešimttūkstančių dolerių už knygą.

—Kas per nesąmonės! —nustebo ji. —Iš kur tai ištraukta?—Iš straipsnio.—Tai aš supratau, —karščiavosi Tatjana, —bet iš kur tie gan

dai? Tie skaičiai neturi nieko bendra su realybe. Kodėl penkiasdešimttūkstančių, o ne šimtas, ne du šimtai?

—Tas klausimas ne man, Tania. Tu kada nors, duodama interviu, apie honorarus kalbėjai?

—Niekada! Gal juokauji? Mano sutartyse su leidykla sakoma,kad honoraro dydis yra komercinė paslaptis, ir nei aš, nei jie neturimeteisės jo viešinti. Man nėra ko slėpti, visi mokesčiai nuo honorarų sumokėti, bet leidėjas nenori, kad vienas autorius žinotų, kiek mokama

kitam. Tai jų bendravimo su autoriais politika. Ir aš juos suprantu. Ašir pati nenoriu žinoti, kiek gauna kiti, nes jeigu paaiškėtų, kad jiemsmokama daugiau nei man, imčiau graužtis ir pavydėti. Imčiau galvoti,kad blogiau rašau. Arba kad esu kvailesnė ir mane galima apgaudinėti.Kam man tas galvos skausmas?

—Įdomu, —mąsliai tarė Stasovas, —iš kurgi tada tas gandas?

Juk jis turi kažkuo remtis, pavyzdžiui, kažkieno žodžiais.—Nebūtinai, —paprieštaravo ji, —galima paprasčiausiai išsi

galvoti. Maskvoje pilna laikraščių, kuriuose dirba specialūs išsigalvo-tojai, kuriantys baisias pasakas apie žmogėdras arba erelių maitinamas ir auginamas mergaites. Aš pati esu skaičiusi. Tu man dailininkąsuradai?

—Ne apie tai, Tania, galvoji, —su apmaudu tarė Vladislavas.



31d Aleksandra Marinina

—O apie ką aš turiu galvoti?—Apie tai, kad rytoj, kai tu būsi viena, į namus įsiverš banditai,

perskaitę laikraštyje, kiek tu gauni pinigų. Jie tave muš, kankins irlieps pasakyti, kur slepi savo dešimtis tūkstančių dolerių. Ir tu niekaip jų neįtikinsi, kad visa tai parašęs žurnalistas —idiotas. Jie vis tieknepatikės. O žurnalistu patikės. Dar Puškinas pastebėjo patologiškąrusų sielos patiklumą spausdintam žodžiui. Štai apie ką tu turi galvoti,o ne apie kažkokį sutrikusios psichikos dailininką.

—Brangusis, —atsidūsėjo ji, —kokia prasmė apie tai galvoti? Aš juk vis tiek negaliu nieko pakeisti. Straipsnis jau parašytas ir išspausdintas, ir tūkstančiai skaitytojų jį jau perskaitė. Tai ką, man dabar ir įgatvę nebegalima išeiti? Banditai juk gali ne tik namie užpulti, bet irgatvėje, ir metro...

Ji užsikirto. Metro. Taip, vakarykštė tetulė, kuri ant jos šaukė ir ją

apkalbinėjo. Dabar aišku, iš kur jos isteriškame ir padrikame šūkavime atsirado penkiasdešimties tūkstančių dolerių skaičius. Irgi, matyt,geltonąją spaudą skaito. Perskaitė ir patikėjo. Ir kiti patikės. Kiek dar

jų, tokių tetulių, bus ir metro, ir gatvėje?—Ir vis dėlto rask man dailininką, —paprašė ji ir pridūrė: —La

bai prašau, Stasovai. Tai man svarbu.

Ją smaugė bejėgis siutas. Viešpatie, kamgi ji nuospaudą numynė?Ko jie prie jos prikibo? Ir televizijoje blogai pasirodė, ir pasiutusiushonorarus susišluoja. Kam trukdo jos knygos? Kas galėjo sukelti tokiąžvėrišką spaudos neapykantą?

Šmėstelėjo išdavikiška mintis: o gal išvis mesti literatūrinę veiklą? Pagimdyti vaiką, po kelių mėnesių išeiti į darbą ir gyventi taip,

kaip visi tardytojai gyvena. Tirti nusikaltimus, rašyti protokolus irkaltinamąsias išvadas, apklausinėti liudininkus, nukentėjusiuosius irįtariamuosius, auginti vaikus, rūpintis namais. Kam jai reikalinga takvaila literatūra, jei per ją vieni nemalonumai? Stasovas teisus, betkuriuo metu į butą gali įsiveržti „atmatos", ir ji nieko negalės jiems įrodyti. Apskritai tas žurnalistas bent kiek smegenų turi ar visiškai nieko?

Būtų suprantama, jeigu jis parašytų apie dideles kokio nors garsaus




politiko pajamas, kurį lydi asmens sargybiniai, vienas gatvėmis ne

vaikšto ir visuomeniniu transportu nevažinėja. Bet šitaip pakišti negalinčią apsiginti moterį! Kam? Nejau nesuprato, ką daro?„Aš galiu apsiginti, —staiga pagalvojo ji ir nusišypsojo. —Aš

galiu. Ir tai padarysiu. Svarbiausia —suspėti.“Kai Stasovas paskambino antrą kartą, Tatjana vėl buvo geros

nuotaikos. Nuvijusi šalin visas juodas mintis, ji sėdėjo prie kompiuterio ir dirbo prie eilinio naujosios knygos skyriaus.

—Radau tavo Džordžonę, —linksmai pranešė vyras, —ir netbuvau pas jį nuvažiavęs.

—Ir ką jis sakė? —nekantriai paklausė ji.—Apsirikote, ponia tardytoja. Nelankė jis tavo kerėtojos, net ne

girdėjo ir nieko apie ją nežinojo. Ir, man rodos, jis nemeluoja.—Nemeluoja, —sutiko Tatjana. —Jis lankėsi pas kitą specialistą.—Iš kur žinai? —nustebo Stasovas.—Aš kol kas nežinau, o tik spėju. Jis lankėsi pas Gotovčicą,

taip?—Eik tu sau, Tania, —nusivylė jis. —Norėjau tau triušį iš cilin

dro ištraukti, o tu viską sugadinai. Su tavimi nepasidžiaugsi. Klausyk,Gotovčicas —reta pavardė. Ar jis kartais ne vyras tos damos iš par

lamento, kurią neseniai nužudė?—Vyras. Su tavimi, Stasovai, irgi nepasidžiaugsi, viską iš pusės

žodžio supranti. Ačiū, toliau aš pati.—Tu man žadėjai niekur nevažinėti, —griežtai priminė jis.—Netiesa, aš žadėjau nevažiuoti pas Frolovą. Ir nevažiuosiu.

Viskas, Stasovai, daugiau tau netrukdau, eik dirbti.

—Tania! Prašau tavęs, neik iš namų viena. Po to straipsnio aš dėltavęs bijau.—Baik, juk negaliu užsidaryti tarp keturių sienų. Nesijaudink,

man nieko neatsitiks. Laimingai!Ji greitai padėjo ragelį, nelaukdama, ką vyras atsakys, nes ir pati

tai puikiai žinojo. Žinoma, jis teisus.

Nespėjo pasitraukti nuo telefono, kai šis vėl suskambo. Tatjana




suprato, kad tai Stasovas, todėl ragelio nekėlė. Skambutis nesiliovė,bet ji nekreipė į tai dėmesio. Išjungė kompiuterį ir pradėjo rengtis. Kaitelefonas nutilo, greitai surinko Kamenskajos numerį.

—Nastule, man reikia tuoj pat su tavimi pasimatyti. Kuo greičiau.—Dabar negaliu ištrūkti, —atsakė Nastia. —Ar iki vakaro pa-

kentėsi?—Ne, tai tikrai skubu. Aš galiu atvažiuoti į Petrovką.—Atvažiuok, jei tau nesunku, —sutiko Nastia. —Aš būsiu

vietoje.Šįkart Tatjana nerizikavo ir pasigavo privatininką, kuris užsi

prašė stebėtinai kuklią sumą, ir jau po valandos įžengė pro Petrovkosgatvės 38-ojo namo duris. Nastia sėdėjo už stalo prie didelės krūvosmilžiniškų lakštų su statistiniais duomenimis ir rengė Gordejevui eilinę mėnesio ataskaitą apie sunkius smurtinius nusikaltimus. Kabinete

buvo prirūkyta, ir pamačiusi Tatjaną Nastia tuoj pat pašoko ir plačiaiatvėrė langą.

—Nesušalsi? —susirūpino ji. —Reikia išvėdinti, tau nesveikakvėpuoti tabako dūmais.

—Nieko, aš pripratusi, —nusišypsojo Tatjana. —Tu pas Gotov-čicą artimiausiu laiku nesirengi?

—Rengiuosi, —linktelėjo Nastia. —Kaip tik šiandien. Jis manęslaukia šeštą valandą. Turi užduočių?—Greičiau prašymą. Prisimeni, aš tau pasakojau apie kerėtojos

Inesos žmogžudystę?—Žinoma. Tarp jos klientų buvo tokia Lutova, o pas Lutovą

svečiuodavosi mane dominantis Ulanovas. Dėl to mudvi ir suglaudė

me gretas. Beje, noriu tau pasakyti, kad Ulanovas užmezgęs romanąvisai ne su Lutova. Jo pasija laukiasi vaiko, o Lutova, kaip tu man esisakiusi, visai ne nėščia.

—Ką gi, galima konstatuoti, kad ratas glaudžiasi, —pasakė Tat jana. —Tavo Gotovčicas ir mano kerėtoja praeityje buvo meilužiai.

—Taip, tu sakei.

—Tačiau tai, kaip pasakyta viename garsiame kino filme, dar ne




viskas. Aš labai įtariu, kad jie palaikė santykius iki šių dienų, tai yra iki

Inesos žūties.—Na, ir kas? —nusistebėjo Nastia. —Irgi mat kriminalas. Neištikimybė —įprastas dalykas. Ar ten dar kažkas?

—Ten daug kas, Nastule. Gotovčicas man sakė, kad Ina Paškovaturėjo nepaprastą nuojautą, kuri jai leido greitai prisikasti prie skausmingų žmogaus sielos vietų. Ji, jo žodžiais tariant, buvo psichoanalitike iš Dievo malonės, o ne tik savo išsilavinimu. Ir įsivaizduok sau,Inesos užrašuose randu duomenų apie žmogų, kuris niekada pas jąnebuvo, bet užtat lankydavo Gotovčico seansus. Ką pasakysi?

—Nieko sau! —atsidūsėjo Nastia, su nuostaba žiūrėdama į Tat janą. —Taip išeina, kad jis bėgiojo pas ją konsultuotis?

—Manau, kad taip. Ir darė tai nuolat. Taip nuolat, kad turėjosavo raktų nuo jos buto komplektą. Ir kartą tuos raktus išmetė tiesiaiprie namo, kuriame įneša gyveno. Pasitelk fantaziją ir gausi labai įdomų vaizdelį.

—Na, fantazija ne man, —nusijuokė Nastia. —Fantazijos srityje svarbiausias mūsų specialistas —tu. Tačiau vaizdelis iš tikrųjųįdomus. Manai, kad jis ją nužudė?

—Gali būti. Bet, antra vertus, kam? Juk jeigu jis su savo pacientų

problemomis bėgiojo pas Iną tartis, tai ką jis darys be jos? Reputacijapavojuje —jei neatrodys kaip puikus specialistas, praras klientūrą.Žmogžudystės priežastis turėtų būti labai svari, kad jai ryžtumeis.

Nastia susimąsčiusi palingavo galvą, automatiškai siekė cigaretės, bet prisiminė, kad kambaryje nėščia moteris, ir pasidėjo pakelį įstalčių, toliau nuo akių.

—Nebūtinai. Jeigu jis tikrai nužudė Iną ir išėjęs iš namo išmetėraktus, vadinasi, jis tuo metu buvo kaip be sąmonės. Jei būtų sveikaigalvojęs, ramiai nusineštų raktus su savimi ir išmestų kur nors toliaunuo namo, pavyzdžiui, į Maskvos upę arba į Jauzą. Arba į kanalizaci

jos šulinį. O jis pasielgė kvailiausiai, kaip tik galima būtų įsivaizduoti.Iš to galima spėti, kad jeigu jis prieš kelias minutes įvykdė žmogžudys

tę, tai greičiausiai nepaprasto susijaudinimo būklės. Tipiška aistringų




santykių žmogžudystė. Juolab jie buvo meilužiai. Tu nori, kad apie taipasikalbėčiau su Gotovčicu?

—Taip. Nors net nežinau, kaip būtų geriau... Norėčiau pati su juo pasišnekėti. Bet abiem kartu mums turbūt neverta pas jį eiti. Kokstavo šios dienos susitikimo planas?

—Neturiu jokio plano, —apmaudžiai numojo ranka Nas-tia. —Turiu uždavinį, kurį reiktų kažkaip išspręsti, o kaip —neaišku.Trumpai kalbant, Boriso Michailovičiaus žmona pasamdė privačius

detektyvus sekti jos vyrą. Kodėl ji tai padarė būtent dabar? Matyt, joelgesyje ji pastebėjo kažką tokio, kas pakišo jai mintį, jog jam ne viskasgerai. Sprendžiant iš visko, taip ir buvo, nes vieną gražią dieną sekliuspastebėjo kažkas iš bendraujančių su Gotovčicu žmonių, ir jiems tailabai nepatiko. Tas kažkas detektyvų agentūroje už tam tikrą sumą išsiaiškino, kas užsakė sekimą, ir sužinojęs, kad tai padarė Julija Nikola-

jevna, organizavo jos žmogžudystę. Negana to, kai mano pažįstamas,man paprašius, pabandė išsiaiškinti, per ką iš agentūros nuteka informacija, jį nužudė tiesiog mano akyse. Jis jau matė prekiautoją konfidencialiais duomenimis, tik negalėjo sužinoti jo pavardės, kad niekamnesukeltų įtarimo, todėl norėjo man jį tiesiog parodyti. Bet nesuspėjo.Vadinasi, reikalai ten —labai rimti. Dirbama ne juokais. Man reikia

rasti išeities tašką. Kodėl Julija Nikolajevna susirūpino? Kas privertė ją kreiptis į privačius seklius? Oficialiai aš deputatės žmogžudystėsnetiriu, ir Gordejevas pavedė man išaiškinti tik šį menką faktelį. Betpaaiškėjo, jog tai didelė problema. Aš lankausi pas Gotovčicą apsimesdama, kad turiu asmeninių problemų, su kuriomis negaliu susidoroti, mes su juo sutartinai vaidiname psichoanalizės seansą, o

bjaurus menkas faktelis niekaip neišlenda į paviršių.—Kiek laiko Gotovčicas buvo sekamas? —paklausė Tatjana.—Savaitę.—Ataskaitas užsakovė gaudavo?—Be abejo. Tas ataskaitas aš jau atmintinai moku. Mes iš kar

to paprašėm kopijų. Vaikinai tiesiog ant kulnų lipo visiems, kas jose

paminėtas, akių nuo jų nenuleido —ir nieko. Nė vienos įtartinos fi






pinklių. Su moterimis visada paprasčiau bendrauti, o jau su tokia, kaipšita...

Nuo tos akimirkos praėjo maždaug pusantros valandos. Ir štai jissėdi priešais ją ir nesupranta, ko ji klausia. Tai yra visi žodžiai suprantami, žinomi, bet protas atkakliai atsisako suprasti baisią jos klausimųprasmę.

—Jūs turėjote Paškovos buto raktus. Aš tikrai žinau, kad turėjote. Kur jie dabar?

Ji šito klausia jau trečią ar ketvirtą kartą, o jis vis negali atsakyti.—Gerai, aš atsakysiu pati, —ramiai taria moteris tardytoja.Ir tuo metu Gotovčicas kažkodėl bando prisiminti, kuo ji vardu.

Juk ji prisistatė, sakė savo vardą ir anąsyk, ir atėjusi šiandien. O jis neprisimena.

—Raktus jūs išmėtėte Miasnickajos gatvėje, kai paskutinį kartą

išėjote iš Inos Paškovos buto. Aš neklausiu, ko jūs pas ją buvote, nes irtaip žinau. Jūs naudojotės ja kaip nemokama darbo jėga, jūs eksploatavote jos talentą, kad savo klientų akyse atrodytumėt kaip įžvalgusir kvalifikuotas specialistas. Su kuo jūs pas ją ateidavote? Su gėlėmisir šampanu? Ar su diktofonu, kuriame buvo užrašyti jūsų pašnekesiaisu klientais seansų metu? Ji jus mylėjo daugelį metų ir per tuos metus

jums įrodinėjo, kad irgi kažką moka. Turbūt jūs visą laiką tuo abejojo-te. Šiaip ar taip, leisdavote suprasti, kad ne itin ją vertinate. Ir ji įrodinėjo jums, kad jūs klystate. Prisimenate, kaip ji specialiai buvo pas jusatėjusi parodyti savo diplomo? Ir kaip prašė, kad internatūrai ją nukreiptų būtent pas jus, į kliniką, kurioje buvote skyriaus vedėju? Visos

jūsų pasakaitės apie standartinį, nieko nereiškiantį gydytojos internėsir skyriaus vedėjo romaną —grynas melas. Jūsų romanas prasidėjo

kur kas anksčiau, Ina buvo nuo jūsų pastojusi, bet vaikas taip ir negimė. Ir nedrįskite sakyti, kad jūs to nežinojote. Borisai Michailovičiau,nereikalauju nei patvirtinti, nei paneigti, ką dabar pasakiau. Tik noriuišgirsti, kas atsitiko per jūsų paskutinį susitikimą ir kodėl išmėtėteraktus. Tik tiek.

Ji nutilo, pasirėmė ranka smakrą ir įdėmiai bei kantriai žiūrėjo į

jį savo tamsiai pilkomis akimis. Jis tylėjo.




—Aš iš čia neišeisiu, kol man neatsakysit, —pasakė ji.Jis tylėjo. Atmintyje iškilo siaubas, kai jis kaip paprastai savo rak

tais atsirakino Inos duris, įėjo ir pamatė ją sumuštą ir sudarkytą, gulinčią kraujo klane. Jis jos nežudė, ne. Jis niekada nebūtų pakėlęs prieš

ją rankos. Jis ją dievino, jis ja žavėjosi, kaip kad žavimasi žmonėmis,kurie moka daryti kažką neįmanoma.

Jis jos nežudė. Bet jis paliko ją be pagalbos, nors buvo galimaiškviesti greitąją ir ją išgelbėti. Jis pastovėjo sustingęs prie kruvinokūno, apsisuko ir išėjo, tyliai uždaręs paskui save duris. Ir išėjęs išnamo išmetė raktus.

—Aš jos nenužudžiau, —pagaliau išstenėjo jis.—Žinau, —tyliai atsakė tardytoja. —Niekas neužmuštų vištos,

dedančios aukso kiaušinius. Ina buvo jūsų dešinioji ranka. Iš esmės ji ir buvo jūs, nes esat silpnas psichoanalitikas, ir visi jūsų pasiekimai

gydant pacientus —tai jos nuopelnai. Su paprastesniais atvejais jūs susidorodavote pats, o dėl sudėtingesnių eidavote pagalbos pas Iną. Jūssąžiningai prašėte jos padėti ar vis dar vaidinote, kad ją egzaminuojate,pateikdavote jūsų pašnekesių su pacientais įrašus kaip neva testus jai?

—Aš ją mylėjau, —vos girdimai sumurmėjo jis.—O tai ir netiesa, —ramiai pataisė ji. —Tai Ina jus mylėjo, o

ne jūs ją. Ji mylėjo jus beprotiškai ir ištikimai, jūs buvote svarbiausiasžmogus jos gyvenime ir ji nieko negalėjo pakeisti, nors puikiai mokėjodorotis su analogiškomis kitų žmonių problemomis. Pas ją ateidavodešimtys moterų, kurios pačios nepajėgė išplėšti iš savo širdies meilėsvyrui ir išsilaisvinti iš jo vergijos, ir toms moterims Ina padėdavo. Osau —neįstengė. Ir jūs, Borisai Michailovičiau, be jokios gėdos tuo

naudojotės. Pasakykite man, ar jūsų žmona žinojo apie jūsų santykiussu Paškova?-Ne!Jis pasakė tai greitai, garsiai ir nesvarstydamas, tarsi pati mintis

jam būtų šventvagiška.—Tikrai žinote?

—Tikrai. Julia niekad... Ne, ką jūs... Ne. Ji negalėjo nieko žinoti.






Tačiau dar po penkiolikos minučių ji paskambino vėl. Šįkart išsigandusi.

—Boria, tu nejuokauji? Tu tikrai nebuvai šiandien atėjęs?Jis pradėjo pykti. Na, kiek galima tą patį kartoti? Juk jau sakė:

nebuvo.—Supranti, namuose kažkieno būta, bet lyg ir niekas nedingo.

Tik daiktai ne savo vietose.—Gal tau pasirodė? —suabejojo Gotovčicas. —Prisimink, gal

pati juos perdėliojai?—Ne, Boria. Ieškota knygų lentynoje, kur laikau užrašus apie

klientus. Visi popieriai būna sudėti man įprasta tvarka, ir aš jos niekada nepažeidžiu, nes paskui nieko nerasčiau. Ne, aš nesuklydau.

Gotovčicas nuramino ją kažkokiais bendrais žodžiais, nes buvoįsitikinęs, kad Ina pažeidė savo tvarką pati. Iš tikrųjų, ir kamgi ateitų į

galvą laužtis į butą ir nieko nepaimti? Taip nebūna. Ina per kelias dienas nusiramino ir net iš savo baimių pasišaipydavo. Panašu, kad ji irginusprendė, jog jai pasivaideno. O dėl neužrakintų durų pasakė:

—Mano tokia spyna, kad galima žirklėmis atidaryti. Turbūt kokspradedantis vagišius susigundė lengvai rakinama spyna, įsigavo į namus ir pamatė, kad nėra ką nešti. Taip ir išėjo.

Bet duris ji vis dėlto pasikeitė, įsistatė dvigubas plienines su seifųužraktais. Ir vietoje senojo davė Gotovčicui antrą raktų komplektą.

Tą dieną jis atėjo pas Iną kaip paprastai, atsirakinęs savo raktais.Tai, ką pamatė, buvo siaubinga. Ji dar kvėpavo ir turėjo sąmonę. Pamačiusi jį, sukrutino lūpas, bandydama kažką jam pasakyti. Jis pasilenkė prie jos, stengdamasis nesusitepti krauju. Dar neišgirdęs, ką

ji pasakys, jis jau nusprendė išeiti ir gydytojų nekviesti. Kad ir kokiabūtų įvykio priežastis, jis negali pakliūti į tyrimą ir atskleisti savo įtartinų santykių su įtartina moterimi kerėtoja.

—Vardas... —šnibždėjo Ina, netekdama jėgų.—Koks vardas?—Vardas... Popieriuose nėra... Ten kitas... Jie reikalavo vardo...

Padėk man...




Daugiau ji nieko nepasakė, neteko sąmonės. Borisas Michailovi-čius karštligiškai apsidairė, pasitikrino, ar nesusitepė ir nepaliko pėdsakų. Paskui ant pirštų galų išėjo iš buto ir rūpestingai uždarė duris.Pasigirdo spragtelėjimas, durys užsitrenkė. Jis nerakino durų keturiaisrakto pasukimais, nubėgo laiptais žemyn ir išpuolė į gatvę. Giliai įkvėpė ir pamėgino atrodyti kaip paprastas praeivis, sulėtino žingsniusir pasuko prie mašinos. Raktus tuoj pat išmetė, pats nesuprasdamaskodėl. Automatiškai norėjo atsikratyti visko, kas jį siejo su Ina.

Bėgo dienos, niekas jo neieškojo. Jis gerai pažinojo savo mylimą ją padėjėją, žinojo jos uždarumą ir atsiskyrėlišką gyvenimą ir tikėjosi,kad ji niekam apie jų santykius nebuvo pasakojusi. Taip greičiausiai irbuvo, nes tyrėjai iki jo neprisikasė. Ir jis aprimo. Jam rūpėjo tik Inosnetektis. Kaip jis be jos? Kas padės jam ieškoti raktų į pacientų sielas?Be Inos jis —niekas. Ir tie pacientai, prie kurių jis priprato ir kurie

priprato prie jo, greitai jį paliks. Turtingi žmonės, politinio ir turbūtkriminalinio elito atstovai. Labai „naujieji rusai“. Meno žmonės. Kaitik du trys žmonės kur nors pasipasakos, kad lankosi pas Gotovčicą

jau trys mėnesiai, o naudos jokios —viskas. Reputacija žlugs. Viltis —tik tas naujasis darbas, apie kurį kalbėjo viena pacientė. Ji likolabai juo patenkinta ir rekomendavo Gotovčicą kažkokiam dideliam

Vidaus reikalų ministerijos viršininkui. Ten lyg ir jo kandidatūros neatmetė ir dabar svarsto. Borisas Michailovičius puikiai suprato, koksdarbas, jeigu viskas sėkmingai susiklostytų, jo laukia, ir labai norėjotą darbą gauti. Nes informacija, kurią jis turės savo rankose, padarys

jį labai galingu žmogumi. Jei negalima valdyti sielų, nes daugiau nėraInos, tai jis valdys protus.

Ir staiga... Jo buto durys buvo išlaužtos. Irgi nieko nepradingo.Ir taip pat matyti aiškūs pėdsakai, kad kažkas rausėsi jo popieriuose.Jį apėmė siaubas. Jis per daug gerai prisiminė, kad būtent taip viskasprasidėjo su Ina. Ir matė, kaip jai tai baigėsi. Vardas. Jie norėjo iš jossužinoti kažkokį vardą. Bet kokį?

Jis neteko ramybės, kiekvieną laisvą minutę peržiūrinėdavo ir

skaitinėdavo savo užrašus apie pacientus ir bandė suprasti, ko įšilau-




žėliai pas jį ieškojo. Kokio vardo? Apie ką kalba? Jis nieko neįstengėsugalvoti ir dėl to tik dar labiau bijojo. Argi galėjo jis pasakyti milicijai,kad vagys ne brangenybių ieškojo, o rausėsi popieriuose, ieškodamikažkokio vardo? Negalėjo. Jie būtinai būtų paklausę, iš kur jis tai žino.Ir tuoj pat išnirtų Inos istorija. To jis leisti negalėjo. Ir jis tylėjo. Tylėjoir gyveno nuolatinėje baimėje.

O paskui nužudė Julią. Ir jis dar labiau išsigando.

XVIII skyrius

Tatjana, išklausiusi profesoriaus Gotovčico pasakojimą, nelabaiir nustebo. Kažko panašaus ji ir laukė, o ją nustebinti po tiekos metųtardytojos darbo apskritai nebuvo lengva. Borisas Michailovičius

paliko mirštančią moterį be pagalbos, nes bijojo būti įtrauktas įskandalą, kuris sutrukdytų jo naujajam paskyrimui? Tokių atvejų jospraktikoje buvo ne viena dešimtis. Žinomas psichoanalitikas, mokslųdaktaras Gotovčicas iš tikrųjų buvo blogas specialistas ir ypatingaisatvejais naudojosi labiau kvalifikuotos savo padėjėjos paslaugomis? Irtai galima sutikti kiekviename žingsnyje. Knygos, parašytos visai ne

tų žmonių, kurių pavardės viršelyje, jau seniai visiems ant liežuvio,kaip ir disertacijos, parengtos neva aspirantų, o iš tikrųjų už dideliuspinigus nuo pirmos iki paskutinės eilutės parašytos kokio nors trokštančio uždirbti profesoriaus ar docento. Pasišlykštėjimo jausmas, kylantis jai kaskart susidūrus su tokiu reiškiniu, priminė išgyvenimą, kaipo ilgos kovos su tarakonais tie žavūs sutvėrimai pasirodo vėl. Šlykštu,

tačiau nestebina, nes tai jau buvo.Stebėtinas, netgi keistas, toje istorijoje buvo tik vienas dalykas —žmogžudystės priežastis. Kartu ir įsilaužimo į butą priežastis.Jei Gotovčicas nemeluoja, tai ieškota kažkokio vardo. Kokio? Ir kas taiper vardas, kurį iš pradžių norėjo išgauti iš Inesos, o paskui įsilaužė įGotovčico butą?

Tatjana pakirdo iš minčių ir pamatė, kad ji jau netoli savo namų.




Jau ir laiptinės durys matyti, liko tik kelios dešimtys metrų. Bet pagalvojus apie tuščius namus, ją staiga apėmė liūdesys. Visi ją paliko.Stasovas pas dukrelę, Irina su savo naujuoju jaunikiu, o ji liko visaiviena, niekam nereikalinga, išskyrus galbūt žurnalistus, kurie staigapamatė ją kaip skanų kąsnį, nusprendė gerokai paskrudinti ir pateiktiskaitytojams kaip pikantišką patiekalą su paskalų ir apkalbų garnyru.

Ji nutarė namo neiti. Kol kas. Puikus gegužės vakaras, dar visaišviesu, ore jaučiama maloni gaiva, sklindanti nuo ryškios šviežios žalumos. O nėščiosioms sveika ne tik vaikščioti, bet ir kvėpuoti deguonimi. Tatjana apsidairė ir pamatė simpatišką suoliuką, šalia kurio augodu milžinai ąžuolai. Štai ten jinai ir pasėdės.

Taigi, vardas. Pereikime viską nuo pradžios. Nusikaltėliams reikėjo kažkokio vardo, kurį jie tikėjosi rasti Inesos užrašuose. Jie jo nerado, kadangi įneša savo klientus įvardydavo išgalvotais vardais. Tada

jie atėjo pas ją ir pradėjo kvosti. Iš visko sprendžiant, Paškova neskubėjo jiems atsakyti, antraip jie būtų jos nežaloję. Ar galiausiai pasakė

ji jiems tą vardą, ar ne? Jeigu pasakė, tai kodėl jie įsibrovė į Gotovčicobutą? Kitas variantas: nepasakė. Prarado sąmonę, nusikaltėliai nusprendė, kad ji negyva, ir patraukė ieškoti reikalingo vardo Gotovčicoužrašuose. Kieno vardas gali būti ir Inesos, ir jos meilužio popieriuo

se? Atsakymas akivaizdus: vieno iš profesoriaus pacientų. Bet tadakyla kitas klausimas: kodėl įneša jo nepasakė? Kodėl paaukojo savogyvybę, bet išsaugojo paslaptį? Kieno labui ji galėjo taip pasiaukoti?Žmogaus, kuris jai labai brangus. Bet viskas liudija, kad toks žmogus

jos gyvenime buvo tik profesorius Gotovčicas. Ne, neatitinka...Už nugaros pasigirdo mašinos burzgimas, Tatjana apsidairė ir

pamatė automobilį, sustojusį tiesiai prieš jos namo duris. Iš mašinosišlipo du vyriškiai, vienas vyresnis, kitas visai jaunas, apsikabinėjęsfotoaparatūra. Sustoję prie įėjimo, pakėlę galvas ir dairydamiesi į langus, jie ėmė kažką gyvai svarstyti. Jaunesnysis atsisuko, pamatė Tatjaną ir kažką pasakė vyresniajam. Jie dar kurį laiką pasikalbėjo, paskuipasisuko ir ryžtingai žengė jos link. Maždaug pusiaukelėje jie staiga

paspartino žingsnį, ir jų veidai tuo metu nušvito it variniai virduliai.




—Labai atsiprašom, ar jūs Tatjana Tomilina? —vos atgaudamaskvapą paklausė jaunasis fotografas.

Tatjana greitai pasvarstė, ar neapsimetus jai kvailele, bet nespėjonieko atsakyti, nes fotografas prašneko greitakalbe:

—Kaip mums pasisekė! Mes juk specialiai pas jus važiavom.Namo numerį žinojom, o buto numerio mums nepasakė. Jau rengėmės per kaimynus eiti ir klausinėti, kur gyvena garsi rašytoja. O čia

jūs pati...—Ko pageidautumėt? —paklausė ji šaltai.Bendrauti su žurnalistais neturėjo nė mažiausio noro. Ir nuotai

ka ne ta, ir po pastarųjų dviejų publikacijų simpatijų jie nekėlė.—Mes pageidautume interviu! —entuziastingai išpyškino jau

nasis.Bet vyresnysis atsargiai suėmė jį už peties ir patraukė į šalį.

—Nepykite ant mūsų, Tatjana Grigorjevna, —tarė jis švelniai. —Mes nenorėjome trikdyti jūsų vienatvės. Aš suprantu, dabar

jums norisi ramybės ir tylos ir mūsų pasirodymas turbūt jus erzina.Bet aš noriu, kad jūs žinotumėt: mes labai pasipiktinę įžeidinėjimųsrautu, kuris ant jūsų pilamas. Mes norėtume paskelbti visiškai kitokįstraipsnį ir reabilituoti jūsų gerą vardą.

—Nereikia perdėti, —atsakė Tatjana. —Tėra tik du straipsniai,taigi apie įžeidinėjimų srautą, mano manymu, kalbėti per anksti. Manreabilituotis nereikia.

—Kodėl du? —nustebo žurnalistas. —Jų mažiausiai septyni araštuoni. Štai, aš juos visus turiu su savimi, specialiai pasiėmiau, kadužduodamas klausimus suteikčiau jums galimybę į tuos straipsnius

atsakyti.—Aštuoni? —perklausė Tatjana, sunkiai krutindama staiga apmirusias lūpas. —Ir kas gi juose parašyta?

—Jūs tikrai nežinojote? —įsiterpė fotografas. —Ką jūs, visaMaskva tik apie tai ir kalba.

Vyresnis žurnalistas išėmė iš kabančio per petį krepšio aplanką

ir ištiesė jį Tatjanai.



3 3 2 Aleks andra Marinina

—Norite pasižiūrėti?—Taip, —linktelėjo ji.—O interviu duosite?—Nežinau. Pirma perskaitysiu visa tai, o paskui nuspręsiu. Kol

kas pasivaikščiokit, —pasakė ji tokiu tonu, kokiu kartais išprašydavoiš kabineto tardomuosius, liepdama palaukti koridoriuje.

Žurnalistas su fotografu paklusniai pasitraukė atokiau ir suskatokažką pusbalsiu aptarinėti. Tatjana atsivertė aplanką ir įniko skaitytistraipsnius, kurių pavadinimai buvo išryškinti geltonu teksto žymik-liu. Su kiekviena perskaityta pastraipa didėjo jos apmaudas ir nuoskauda.

„Tomilinos knygos —blogas vakarietiškų pavyzdžių pamėgdžio jimas, toks pat nemokšiškas, kaip liūdnos atminties žiguliai, gamintikaip fiato modelis...“Bet juk ji niekada nebandė nieko pamėgdžioti, ji

rašė taip, kaip jautė ir galvojo pati. Ir visos jos knygos buvo apie Rusiją, apie šias dienas, apie žmones, vaikštančius gatvėmis greta mūsųir bandančius išspręsti savo specifines rusiškas gyvenimo problemas.Kuo čia dėti vakarietiški pavyzdžiai?

„Ponia Tomilina kepa savo knygiūkštes kaip blynus, ir tokia sparta perša mintį, kad jai dirba visa literatūrinių vergų brigada. Ne veltui

turbūt pasirašytų jos vardu kūrinių stilius kartais taip skiriasi.“Kokievergai? Apie ką šito straipsnio autorius kalba? Visos knygos nuo pirmos raidės iki paskutinio taško parašytos jos pačios. Ir daugybė žmonių gali tai patvirtinti, kad ir toji pati Ira, kurios akivaizdoje Tatjanakuria savo romanus ir apysakas. O dėl stiliaus, tai Tatjana pati bandorašyti skirtingai, kad nesikartotų. Vieni jos kūriniai neskubrūs, mąslūs

ir prisodrinti psichologijos, kiti —dinamiški ir kupini veiksmo, treti—paslaptingi ir bauginami. Juk negalima visą laiką rašyti vienodai,taip jai pačiai nuobodu! Ir negalima vienu stiliumi rašyti apie skirtingus nusikaltimus ir skirtingas problemas. O štai čia aiškinama, kad jinaudojasi svetimu darbu ir svetimu talentu, savinasi svetimą šlovę irapskritai ji tos šlovės neverta, nes jos kūriniai tiesiog blogi.

„Matyt, netrukus su populiariųjų detektyvų autore Tatjana




Tomilina mums teks atsisveikinti. Jos kūriniai kaskart vis silpnesniir nuobodesni. Ir šiaip jau nedidelis iš prigimties talentas pamažėleišsenka. Pirmąsias knygas skaitydavome* neatsitraukdami, o atsivertę

jos naujas apysakas sunkiai braunamės pro žodžių brūzgynus ir jau potrisdešimties puslapių atsisakom to nevaisingo triūso, nė kiek nesidomėdami, kas gi vis dėlto nusikaltėlis.“Viešpatie, nejau tai tiesa? Bet jukniekas jai to nesakė... Nei Ira, kuri skaito visus jos kūrinių rankraščius,nei Stasovas, nei Nastia Kamenskaja, kuri (Tatjana tai tikrai žino)skaitė visas jos knygas. Gal jie jos gailėjosi? Bet leidykla irgi niekada jai

jokių pretenzijų neturėjo, neprašė nieko perrašyti, ką nors išryškinti,ką nors išbraukti, ką nors pridėti. Tai reiškė, kad jos knygos noriaiperkamos ir skaitytojams patinka. Tai kas ne taip? Tiesiog nesutampažurnalistų ir skaitytojų skonis? Gal ir taip.

O gal žurnalistai teisūs, ji tikrai „išsirašė“, išseko „nedidelis iš pri

gimties“talentas ir jos knygos kaskart vis blogesnės ir blogesnės.„Ar atsiras kas nors, kas vieną kartą visam laikui sustabdys pras

tos literatūros srautą, užplūdusį mūsų prekystalius? Aukštasis menasužmirštas, mūsų piliečiai bukinami begaliniais trileriais, kileriais, lavonais ir kruvinais susišaudymais, aprašytais prasta literatūrine kalba.Nors ko čia stebėtis? Šie šviežiai iškepti rašytojai gauna tokius honora

rus, kurie verčia juos krauti mums ant galvų vis naujus, vis kitus savodarbo vaisius. Ryškus to pavyzdys —populiarioji Tatjana Tomilina.Kalbama, kad už kiekvieną savo prastai parašytą knygą ji gauna popenkiasdešimt tūkstančių dolerių. Kas gi atsisakytų tokių pinigų?“

Ji užvertė aplanką ir įsižiūrėjo į temstantį dangų. Pykino vemti.—Perskaitėte? —visai šalia pasigirdo nepastebimai priėjusio

žurnalisto negarsus malonus balsas. —Tai kaip dėl interviu? Norėčiaupaskelbti publikaciją, kuri vienu kartu paneigtų visus tuos straipsnius.Parodyti, kad jūs įdomi, ryški, talentinga rašytoja.

Tatjana lėtai į jį pasisuko ir papurtė galvą.—Aš neduosiu interviu.—Bet kodėl gi? Nejau jums patinka tai, ką perskaitėte?

—Žinoma, nepatinka. Juk esu normalus žmogus.




—Tai kodėl atsisakote? Jums suteikiama proga atsakyti, paneigti,reabilituotis, —spaudė žurnalistas.

—Ne, aš neduosiu interviu, —pakartojo Tatjana.Žurnalistas kiek patylėjo, paskui prisėdo šalia jos ant suoliuko.

Tatjana truputį atsitraukė —toks nepažįstamo žmogaus artumas jaibuvo nemalonus.

—Išklausykite manęs, Tatjana Grigorjevna, —kreipėsi jis. —Ašperskaičiau visas jūsų knygas ir esu karštas bei ištikimas jūsų gerbėjas. Ir kai jūsų knygas vadina blogai parašytomis, tai vertinu kaipasmeninį įžeidimą. Suprantate? Ne jūsų, tų knygų autorės, o mano,

jų skaitytojo. Todėl, kad jos man patinka, todėl, kad aš manau, jog jos puikiai parašytos, ir staiga kažkas, ko aš nepažįstu ir akyse nesumatęs, kaltina mane blogu skoniu ir nekultūringumu. Pabandykiteį tai pasižiūrėti iš tokios pusės. Jūsų knygos puikiai perkamos, o tai

reiškia, kad mūsų —jūsų gerbėjų —šimtai tūkstančių. O visa tai parašiusieji, —jis linktelėjo galva į gulintį jai ant kelių aplanką, —vienuplunksnos brūkštelėjimu visus mus įžeidė ir pažemino tik todėl, kadasmeniškai jiems jūsų knygos nepatinka. Nesigraužkite dėl to —žurnalistų vienetai, o mūsų visa armija. Ir tos armijos vardu prašau jūsųinterviu, kuriuo jūs mus apginsite.

—Jeigu jūsų tiek daug, kaip sakote, jūs ir patys sugebėsite apsiginti, —atsakė ji. —Kartu apginsite ir mane. Bet man rodos, kad jūsneteisingai vertinate padėtį. Kai žmogui sako, kad jis netalentingas,

jis negali ir neturi savęs ginti. Ginti galima gerą vardą, reputaciją, betne gabumus. O žmogus, kovojantis už pripažinimą talentingu, tiesiog

juokingas. Žmogus, pradėjęs karą su tais, kuriems nepatinka jo kūri

niai, nevertas pagarbos. Suprantat, ką norėjau pasakyti? Jeigu žmogus, niekada gyvenime nepaėmęs svetimos kapeikos, išvadinamasvagimi, jis gali įrodyti, kad tai netiesa ir susigrąžinti savo gerą vardą,nes pats juk puikiai žino, jog jis ne vagis. Bet jei apie žmogų sakoma,kad jis blogas rašytojas ir neturi talento, tai ką jis gali padaryti? {rodinėti, kad rašo gerai ir turi talentą? O jei jis klysta ir jo kritikai teisūs?

Kaip tada tai atrodys?




—Jūs nepaprasta moteris, —tarė žurnalistas negarsiai. —Nesuprantu, kaip jums pavyksta išgyventi mūsų tikrovėje? Jūs rašotepuikias knygas, jūs taip oriai laikotės ir kartu esate tokia pažeidžiamair bejėgė. Aš norėčiau jums padėti. Jūs turbūt labai vieniša, taip?

—Kodėl jums taip atrodo?—Talentingi žmonės visada vieniši. Jiems reikia pabūti vienu

moje su savimi ir Dievu, o aplinkiniai to nesupranta, reikalauja dėmesio ir kažkokių kasdienių rūpesčių, pyksta, lenda į širdį, varginanereikalingu bruzdesiu. Atleiskite, kad jus sutrukdžiau. Dabar ir patsmatau, kad mano bandymas gauti iš jūsų interviu buvo kvailas ir netaktiškas. Ar jūs labai susinervinote?

—Dėl ko? Dėl straipsnių? Taip, labai. Bet gailėtis manęs nereikia.Viso geriausio.

Ji sunkiai pakilo nuo suoliuko ir neatsisukdama nuėjo prie laip

tinės.Jai vėl teks vienai vakarieniauti tuščiuose namuose. Širdį suspau

dė ilgesys, Tatjana pasijautė visų palikta ir nepelnytai nuskausta. Atsidariusi šaldytuvą ji suprato, kad nieko negali valgyti. įsisupo į pledą,atsigulė ant minkštos odinės sofos ir nusisuko į sieną.

—Tomilina dar kartą buvo pas psichoanalitiką Gotovčicą. Matyt, jis paskyrė jai seansų ciklą. Tai reiškia, kad jos problemos tikrairimtos.

—Tikėsimės. Kaip vystosi kombinacija?—Puikiai! Viskas be sutrikimų. Ji jaučiasi vieniša, nuleido rankas

ir net nenori kovoti, gelbėti savo reputacijos. Žinote, yra žmonių, linkusių iš karto patikėti bet kokia kritika savo adresu. Tomilina, be abe jo, viena iš tokių. Tai patvirtina ir visos jos knygos. Remdamiesi psichologiniu portretu, kuris sudarytas pagal jos kūrinius, mes vykdomekombinaciją, kuri duoda puikius rezultatus. Šiuo metu Tomilina atsisako pagalbos, nes įprato, kad šalia yra žmonių, kurie visada jai padės

ir ją palaikys. Ji —šeimos žmogus, jei suprantat, apie ką aš kalbu. Ji




visada su kuo nors gyveno —arba su vyrais, arba su giminaičiais, jilabai vertina šeimyninius santykius ir nepratusi prie vienatvės. Praeisdar kelios dienos, ir ji supras, kad klysta. Artimų žmonių šalia nebus,ir niekas jai nepadės. Ir tada ji priims mūsų siūlomą pagalbą.

Kai atsidarė laukujės durys, Tatjana pamanė, jog tai Stasovas.Dar tik pusė dvyliktos, Ira grįš iš pasimatymo gerokai vėliau. Tačiau jiapsiriko, tai buvo būtent Irina.

—Taip anksti? —nustebusi paklausė Tatjana. —Tik nesakyk,kad jūs susipykote ir tu savo bankininku nusivylei.

Ji ir šįkart lengvai susidorojo su ilgesiu bei bloga nuotaika, jauseniai sėdėjo prieš kompiuterį ir dirbo prie knygos, nejausdama, kaipbėga laikas. Šiandien buvo sėkminga diena, tekstas, kaip ji pati tai va

dino, ėjosi lengvai, pirštai greitai bėgiojo klaviatūra, ir Tatjaną apėmė jau šiek tiek užmirštas džiaugsmo ir euforijos jausmas, kai visiškaiaišku, ką ir kaip toliau rašyti, ir savaime atsiranda tikslūs ir išraiškingižodžiai. Jai net pagailo, kad jos kūrybinė vienatvė buvo sutrikdyta,nes galėjo dirbti neatsitraukdama dar keletą valandų. Savo kambaryje

ji girdėjo, kaip Ira rengiasi. Girgždėjo spintos durelės, stukseno dra

bužių pakabai, skimbčiojo metami ant tualetinio stalelio papuošalai.Giminaitė tylėjo, tai buvo neįprasta ir nejauku.—Ira, kas atsitiko? —šūktelėjo Tatjana. —Kodėl tu blogai nu

siteikusi?Ira pasirodė kambaryje jau apsivilkusi ilgą alyvinį peniuarą, po

kuriuo švytėjo trumpais naktinukais gundomai pridengtos grakščios

kojos. Ji buvo pabalusi, lūpos kietai sučiauptos, tamsios didelės akyssvaidė žaibus.—Kur tavo vyras? —reikliai paklausė ji.—Pas Lilią. O kas tokio? Jis tau reikalingas? Ir kodėl taip oficia

liai, kodėl „tavo vyras“, o ne Vladas?—Todėl. Ar tu tikra, kad jis pas Lilią?

—Žinoma. Aš tavęs nesuprantu.




—O vakar kur jis buvo? Irgi pas Lilią?—Irgi. Būk gera, paaiškink, kas darosi. Kodėl tu tokia pikta?—Todėl, kad tavo vyras įžūliai tave apgaudinėja, —virpančiu iš

pasipiktinimo balsu pranešė Ira. —Nežinau, kur jis šiandien, o štaivakar jis su savo Margarita gražiausiai sėdėjo restorane ir linksminosi,bet anaiptol neguodė savo raudančios dukros.

—Iš kur tu tai žinai? Tu jį matei?—Dar ko! —supurškė Ira. —Jei būčiau pamačiusi, būčiau jam

akis išdraskiusi, tiesiog tenai, pačiame restorane. Jam pasisekė, jį matėAndrejus, o ne aš.

—Andrejus? —perklausė Tatjana. —Tai tavo jaunikis, taip?—Na taip. Jam reikėjo kelioms minutėms užvažiuoti į restoraną

„Auksinis drakonas“ su kažkuo susitikti ir paimti dokumentus. Ašlikau mašinoje, o jis nuėjo į vidų ir tikrai po kelių minučių išėjo su ap

lanku. O šiandien paklausė: „Tas vyriškis, kuris varė tave namo, tikraitavo giminaitės vyras?“Aš sakau: „Taip, vyras.“Tada jis ir pasakė, girdi,keistas toks vyras. Kitų moralę saugo, o pats vėlai vakare su kitomismoterimis restoranuose sėdi. Aš paklausiau, kaip moteris atrodė, jisman ją nupasakojo. Tai Margarita, nėr abejonės. Ne, ir kaip tau tai patinka? Prisidengia Lilia, o pats... Trūksta žodžių! Niekšas!

Tatjana tylėdama žiūrėjo į monitoriaus ekraną ir stengėsi suprasti, kas ten parašyta. Bet neįstengė. Raidės tarsi egzistavo pačios sau,o iš jų susidedančių žodžių prasmės —pačios sau. Ir ji tos prasmėsnegalėjo suprasti.

Stasovas... Na, kaipgi taip? Kas darosi? Per tą laiką, kai jie kartu,nė karto ji nepastebėjo nė menkiausio jo jausmo savo buvusiai žmo

nai ženklo. Kai jie susipažino, jis jau buvo išsiskyręs, ir negalima būtųpasakyti, kad Tatjana atplėšė jį nuo šeimos, o dabar jis pradėjo ilgėtisRitos, tarsi su ja būtų buvęs išskirtas jėga. Viskas buvo ne taip.

Margarita Mezencevą Stasova buvo labai graži moteris. Buvo iryra. Kino pasaulyje ji pelnytai laikoma viena iš gražiausių moterų. Galviskas dėl to? Jam nusibodo stora nerangi žmona, kurios nėštumas

juolab nepagražino. Tatjanai sunkiai sekasi nėštumas, ir nuo ketvirto




mėnesio gydytojai griežtai uždraudė intymius santykius. O Stasovassveikas keturiasdešimtmetis vyras —jo organizmas natūraliai reikalau

ja sekso. Tai ar verta stebėtis, kad jį patraukė prie buvusios žmonos?—Na, ko tu tyli? —piktai prašneko Ira. —Tu rengiesi kažko

imtis ar ne?Tatjana pasižiūrėjo į ją nustebusi.—Ko, pavyzdžiui? Nori, kad pulčiau tikrinti, ar tikrai Stasovas

dabar Sokolnikuose su Lilia?

—Na, bent jau tiek.—To neįmanoma patikrinti. Jis mobiliuoju gali atsakyti iš bet

kur.—Paskambink Margaritos telefonu, —nepasidavė Ira, —juk

turi numerį.—Kokia proga? Jeigu skambinu, tai skambinu savo vyrui, o ne jo

buvusiai žmonai. Palik mane ramybėje, Ira.—Kaip tai ramybėje? —pasipiktino toji. —Reikia juk kažką da

ryti. Negalima to taip palikti.—Galima, —giliai atsiduso Tatjana. —Ir reikia. Jeigu jam šian

dien labiau reikalinga Rita, o ne aš, tai yra, kaip yra, ir jokiais veiksmais to nepakeisi. Viskas, Iručiuk, tuo ir baigiam. Geriau pasakyk,

kodėl tavo pasimatymas šiandien taip greitai baigėsi. Susipykot?—Ne, tai vis per Stasovą. Kai Andrejus man pasakė, kad matė jį

restorane, aš taip supykau... Tiesiog nežinau. Negalėjau rasti sau vietos. Viskas pradėjo piktinti.

—Kvailutė, —šyptelėjo Tatjana, —radai ko jaudintis. Viskas susitvarkys, mieloji, nustok jaudintis. Palįsk po dušu ir gulkis miegoti.

Ar rytoj vėl meilės diena?—Ne, rytoj pirmą dienos pusę pertrauka. Juk jis turi begales rei

kalų, tiesiog stebėtina, kaip randa man laiko. Tania, negi tu visai nenusiminei?

—Nusiminiau, —ramiai prisipažino Tatjana, —bet tai nereiškia, kad gyvenimas turi sustoti. Gulkis, o aš dar padirbėsiu.

—Aš tavo vietoje irgi gulčiau miegoti, —autoritetingai patarė




Ira. —Nėra reikalo jam rodyti, kad jo lauki. Jis mato, kad tu jo visadalauki, kad ir kada grįžtų, tai ir mano, kad tau beprotiškai reikalingas irniekur tu nuo jo nedingsi. O tu jam parodyk, kad ne taip jau ir lauki irne taip jau labai jis tau reikalingas. Gal tada ateis į protą.

—Tai vaikų darželis, Ira, —nepatenkinta susiraukė Tatjana. —Aš tokių žaidimų seniai nebežaidžiu.

Ira nepatenkina patraukė pečiais ir išėjo į virtuvę patikrinti šaldytuvo. Po minutės iš ten pasigirdo jos skambus piktas balselis:

—Tu ir vėl nieko nevalgei! Tania, na kaipgi taip galima?! Ašstengiuosi, gaminu, perku šviežiausią maistą, stoviu prie viryklės kaipkvailė, o tu nieko nevalgai, ir viskas prapuola. Kaip tau negėda? Apiesave negalvoji, tai bent vaiku pasirūpink!

—Palik mane ramybėje! —staiga pratrūko rėkti Tatjana. —Netąsyk manęs!

Ir tuoj pat susigėdo savo protrūkio. Bet buvo per vėlu. Iš virtuvės pasigirdo kūkčiojimas, greitai perėjęs į raudojimą. Tatjana taip irsėdėjo priešais kompiuterį, neturėdama jėgų pajudėti. Viskas griūva.Stasovas nuo jos tolsta. To buvo galima laukti, labai dažnai sutuoktinių nesantaikos priežastimi tampa ankstesnių santuokų vaikai. Irasusižavėjusi naujuoju meilužiu ir rengiasi tekėti. Žinoma, kai vyras

bankininkas, ji jokiu būdu neliks gyventi čia, su Tatjana. Rašytojoskarjera irgi įskilo. Gal tikrai žurnalistai teisūs —ji netalentinga, tiesiog nesuprantama, kaip jai pavyksta savo kūrinius parduoti? Tai kasgi jai lieka? Pagimdyti vaiką ir auginti jį svetimame mieste, be artimųdraugų ir, labai galimas daiktas, be vyro. Jei šalia nebus Iros, tai apie

jokią tarnybą, iškart baigus maitinti krūtimi, negali būti nė kalbos.

Teks imti trejų metų atostogas ir gyventi užsidarius su vaiku šitametuščiame bute. Viskas griūva. Viskas griūva....Jai taip norisi dirbti ir taip norisi rašyti knygas, ir gyventi šei

moje, apsuptai mylimų ir mylinčių žmonių. Bet nieko šito nebus. Irkodėl ji paklausė Stasovo ir persikėlė į Maskvą? Atgal kelio nėra, butasPiteryje parduotas. O ir nesinori grįžti ir prašytis į darbą, prisipažinti

padarius klaidą. Teks kentėti.




Ką tas žurnalistas kalbėjo? Kad Tatjana Tomilina turi šimtus

tūkstančių gerbėjų? Kad jiems patinka, kaip ji rašo, kad jie labai įžeisti spausdinama kritika. Šimtai tūkstančių... Tegul ir ne draugų, betžmonių, kurie jos likimui bent jau neabejingi. Žmonių, kurie ją myli irlaukia naujų jos knygų. Argi ji gali juos nuvilti? Ne, negali. Ji rašys savoknygas ir tomis knygomis kalbėsis su savo skaitytojais. Ji papasakos

jiems apie savo ilgesį ir vienatvę, apie savo bėdas ir džiaugsmus. Ir jie ją išgirs. Ką tas žurnalistas kalbėjo? Kad talentingas žmogus būtinaivienišas? Na, ką gi, vadinasi, ji —netalentingas žmogus. Nes ji niekada nebus vieniša, kol yra skaitančiųjų jos knygas. Tie žmonės supras, kaip jai blogai, ir atleis, jei knyga išeis ne visai vykusi. Visi kūrėjaituri ir stipresnių, ir silpnesnių kūrinių, tai natūrali gyvenimo tėkmė,visiškai lygios kūrybos nebūna. Nes kūrėjas —toks pat žmogus, kaipir visi kiti, galbūt šiek tiek daugiau gamtos apdovanotas, bet viskuokitu —lygiai toks pat. Jis serga, kenčia, džiaugiasi, jis jaučia jėgų pakilimą ir depresinį nuopuolį. Ji, Tatjana Tomilina, kalbėsis su savoskaitytojais per savo knygas, viską jiems papasakos, ir jie ją supras.Pasidžiaugs jos sėkme ir atleis nesėkmes. Tiesą sakant, taip draugaiir elgiasi. Kas sakė, kad ji vieniša? Ji turi tūkstančius draugų. Šimtustūkstančių. Tereikia juos gerbti ir mylėti, ir jie jos neišduos.

Tatjana atsistojo ir ryžtingai pasuko į virtuvę, kur pasidėjusi galvą ant rankų raudojo Ira.

—Atleisk, mieloji, —tarė ji. —Aš nesusilaikiau. Nenorėjautavęs įskaudinti. Nagi, baik raudoti, viskas gerai, ir gyvenimas kaipvisada puikus. Tu greitai ištekėsi, pasidžiaukime tuo visi kartu. Pasikviesk į namus savo jaunikį, aš noriu pamatyti, į kokias rankas tave

atiduodu.Ira pakėlė raudonomis dėmėmis išmuštą, nuo ašarų išpurtusįveidą.

—Kodėl tu ant manęs šauki? —drebančiu balsu paklausė ji. —Ką aš tau padariau? Aš stengiuosi tavim rūpintis, o tu...

—Na, atleisk, mieloji. Aš juk atsiprašiau. Tu turi būti man atlai

di, nėščios moterys būna nepastovios nuotaikos.




Tatjana atsisėdo šalia ir meiliai ją apsikabino. Irina vis dar drebė jo, bet verkti nustojo. Papūtusi lūputes ji nusisuko ir žiūrėjo į šalį.

—Iručiuk! —Tatjana žaismingai pakuteno jai kaklą. —Liaukispūstis ir tuoj pat man nusišypsok. Imk pavyzdį iš manęs. Vyras manneištikimas, žurnalistai manęs nekenčia ir mala į miltus, bet aš žvali irlinksma, tarsi nieko neatsitiko.

—Kur jau ne, neatsitiko... —sumurmėjo Ira, vis dar žiūrėdamaį šalį.

—Būtent —neatsitiko. Ira, aš savo, tardytojos, darbe mačiautiek skausmo ir mirčių, kad dabartiniai mano gyvenimo įvykiai atrodovieni niekai. Įsimink, mano mergaite, nelaimė —tai nepagydoma ligaarba artimųjų mirtis. Tik tai, nes to negali atšaukti. Visa kita —tiesiognemalonumai, didesni ar mažesni sunkumai ir mažiau ar daugiau sudėtingos situacijos. Iš jų galima išsivaduoti. Išeities nėra tik iš nebū

ties. Štai aš tave aprėkiau, o tu jau raudi, lyg tave būtų nelaimė ištikusi.Kokia gi čia nelaimė? Tai tik mažas nesusipratimas. Aš atsiprašiau,tu man atleidai —ir viskas, incidentas baigtas. Ir nėra reikalo gadintitokio beprotiškai didelio nervų ląstelių kiekio.

Ira pagaliau atsisuko į ją ir įsikniaubė veidu į pudią Tatjanos krūtinę.

—Kaip tau viskas paprasta, —atsiduso ji. —Aš taip nemoku.—O tu mokykis, kol aš gyva, —nusijuokė Tatjana. —Imkim

geriau ir pavakarieniaukim, aš užsimaniau valgyti.Ira tuoj pat pašoko nuo sofutės ir subruzdo prie viryklės. Tatjana

žiūrėjo į ją šypsodamasi ir galvodama apie kitą savo neparašytos knygos epizodą.

Laidos „Veidas be grimo“darbuotojų Viktoro Andrejevo ir Oksa-nos Bondarenko žmogžudystės tyrimas tvirtai įklimpo tarsi šlapiamesmėlyje. Sužinojus, kad už laidos rodymą buvo prievartaujami pinigai,kaip įtariamieji pradėti tirti visi laidos svečiai ir jų ryšiai. Tačiau svečių

buvo nepaprastai daug —per metus du šimtai penkiasdešimt žmonių,




ir nors jie visi buvo gerai žinomi, nagrinėjimas kiekvieno atskirai reikalavo daug laiko ir jėgų.

—Teks imti už žiaunų poną Ulanovą, —atsidusęs nusprendėtardytojas, —nors ir nenoriu to daryti. Mano taisyklės neleidžia versti žmones liudyti prieš pačius save. Tai reikštų, kad aš niekam tikęsprofesionalas ir jokiais kitais būdais gauti duomenų nesugebu. Betką darysi, be Ulanovo mes nesužinosime, iš ko būtent imti pinigai, oaiškintis su visais —neįveikiama užduotis.

—Leiskite apklausti jį man. Duokit man tokį pavedimą, —pasisiūlė Nastia.

—Ar maža savų reikalų? —šyptelėjo tardytojas. —Veržiesi į mūšį?—Turiu apie ką pakalbėti su Ulanovu, —atsakė ji. —Kartu pa

sikalbėsiu ir apie tai.—Gerai, —sutiko jis.

Šį kartą Nastia nesiūlė jokių kompromisinių variantų, kaip kad„susitiksime pusiaukelėje, kur jums patogiau“. Ji tvirtu balsu paprašė Ulanovo atvažiuoti į Petrovką. Labai kruopščiai pasirengė pokalbiui —dešimtis kartų peržiūrėjo ir pertvarkė pašnekesio planą irpasitikslino klausimų, kuriuos turėjo užduoti, sąrašą.

Ulanovas atvyko apie keturiasdešimt minučių pavėlavęs, bet

Nastia nusprendė apsimesti, kad to nepastebėjo. Ji vėl nustebo, kaipgreitai žmonės keičiasi. Dar neseniai jos kabinete sėdėjo stebėtinaipasikeitusi Viktorija Ulanova, o dabar štai jos vyras (rodos, buvęs) irgipasirodė visiškai kitoks. Jokio uždarumo, nė kiek neprislėgtas ir nepaskendęs savose mintyse. Prieš ją stovėjo linksmas ir pasitikintis savimižmogus, su nepalenkiamu optimizmu žiūrintis į priekį ir visiškai pa

tenkintas gyvenimu.—Ar tai skyrybos jus taip paveikė? —pasidomėjo ji.Ulanovo reakcija pasirodė jai kažkokia nenatūrali. Jis krūptelėjo,

kaip tai atsitinka žmonėms, kai paliečiamos nemalonios temos, kuriųnorėtųsi išvengti.

—Skyrybos? —kažkodėl perklausė jis, lyg nesuprastų, apie ką

kalbama. —A, taip. Aišku. Iš kur jūs žinote, kad išsiskyriau?




—Argi tai paslaptis? —nustebo ji. —Beje, Aleksandrai Jurjevi-čiau, būčiau jums labai dėkinga, jeigu pasakytumėt man savo būsimosžmonos vardą.

Jis arogantiškai pakėlė antakius, pabrėžtinai demonstruodamassavo nepasitenkinimą.

—Kam? Tai mano asmeninis reikalas.—Jūs klystate. Mūsų darbuotojai atliko milžinišką darbą, ap

klausė jūsų laidos ir visos prodiuserių firmos kolegas. Aiškinosi kiekvieno charakterį ir gyvenimo būdą. Ir niekas nė žodžiu neužsiminėapie jūsų rimtus nesantuokinius ryšius. Norėčiau, kad jūs man taikažkaip paaiškintumėt.

—Aš jums nieko neaiškinsiu, —lediniu tonu pareiškė jis. —Mano santykiai su ta moterimi —tai mano asmeninis reikalas, irnieko keista, kad niekas apie juos nežinojo. Apie tai kažkaip nepriimta

šūkauti ant kiekvieno kampo.—Ir vėl jūs klystate, —kantriai paprieštaravo Nastia. —Kiekvie

nas žmogus panašioje situacijoje mano, kad niekas nežino jo santykiųsu meiluže, o iš tikrųjų tai žino visi arba beveik visi, tik paprasčiausiaiapie tai nekalba. Yra daugybė smulkių požymių, iš kurių matyti, kadžmogus įsimylėjęs, patikėkite manimi, aplinkiniai toli gražu ne akli.

Tai štai, niekas iš jūsų brolių televizijoje tokių požymių nepastebėjo.Ir aš priversta daryti išvadą, kad jūs labai stropiai savo romaną slėpėte.O dabar įsivaizduokite save mano vietoje, tarsi jūs tirtumėt Andrejevoir Bondarenko žmogžudystę. Visi kaip ant delno, ir tik vienas apklausiamasis kažką slepia. Ar tai jūsų nesudomintų?

—Aš nesu jūsų vietoje, —šaltai atsakė Ulanovas. —Ir puikiai

jaučiuosi savojoje. Žmogžudystę tiriate jūs, o ne aš. Nebandykite manužkrauti savo pačios problemų.—Tai ne mano problemos, Aleksandrai Jurjevičiau, tai jūsų prob

lemos. Jūs juk suprantate, kad nustatyti tos moters asmenybę mumsnėra sudėtinga. Pradėsim jus sekti, pasivaikščiosim paskui jus dvi trisdienas —ir viską sužinosim. O štai jūsų atkaklus nenoras ją įvardyti

mane verčia jus įtarinėti. Ir aš pradedu galvoti, kad tos damos vardas




kaip nors siejasi su jūsų kolegų žmogžudyste. Pabandykite mane perkalbėti.

—Bet juk tai visiška nesąmonė! —pasipiktino jis. —Kaip jumstai galėjo ateiti į galvą?

—Kaip matote, atėjo. Ir neišeis iš ten, kol jūs tylėsite.Ji jau rengėsi kalbėti toliau, bet tuo metu suskambo telefonas. Tai

buvo Gordejevas.—Nastasja, tu viena?—Ne.—Negali išeiti?—Nesinorėtų.—Bet pas tave galima užeiti?—Žinoma.—Ateis Igoris su lentele, ten reikia įrašyti du skaičiukus. Tai

skubu, vadovybė laukia dokumentų. Padarysi?—Žinoma, —pakartojo ji. —Tegul užeina.Kol ji kalbėjosi, Ulanovas apsiramino. Jis nė trupučio nejautė

pavojaus, net nesiklausė, ką ji kalbėjo telefonu. Gal jis iš tikrųjų neturi nieko bendra su žmogžudyste? Labai jau gerai nusiteikęs. Nas-tios neapgavo jo šaltas sausas tonas, tai buvo įprastas arogantiškų

žmonių elgesys, tokių žmonių, kurie iš anksto laiko aplinkinius kurkas menkesniais už save. Ta arogancija nebuvo priešiškumo apraiška,Ulanovas iš tikrųjų nejautė pavojaus, nesinervino ir nebuvo įsitempęs.Rodos, ji be reikalo gaišta su juo laiką. Nors yra tardytojo pavedimasir reikia sužinoti pavardes visų tų, iš kurių Andrejevas prievartavopinigus, kad būtų aiškus įtariamųjų ratas.

Lesnikovas atėjo vos po kelių sekundžių, kai ji padėjo telefonoragelį. Ulanovas ramiai šypsodamasis atsisuko į įėjusįjį.

Aš pamačiau jį ir apstulbau. Gerai, kad tuo metu sėdėjau antkėdės, o ne stovėjau. Būčiau tikrai nugriuvęs. Ką čia daro tas tipas?

Turbūt jį irgi iškvietė į apklausą. Iš manęs bando išklausti mano ne




egzistuojančios busimosios žmonos vardą, ir visai logiška, kad taippat įdėmiai nagrinėja asmeninį Vikos gyvenimą. Štai ir iki jos kadroprisikasė.

Tai buvo mano pirma mintis, kai pamačiau tarpduryje grakščiąto išsipusčiusio gražuolio figūrą. Bet antra mintis įvarė mane į visiškąaklavietę.

Aš nieko negalėjau suprasti. Kodėl jis duoda Kamenskajai kažkokius popierius? Ji atsidarė seifą, išsiėmė aplanką, pavartė jį, pasidėjo ant stalo, laikydama pirštą prie reikalingos eilutės, įrašė į atneštądokumentą šešiaženklį skaičių. Paskui vėl pavartė aplanką, įrašė darvieną skaičių. Gražuolis padėkojo ir išėjo iš kambario. Nejau aš klydauir Vikos meilužis nėra turtingų sostinės ožkų medžiotojas iš provinci

jos, o MURo* darbuotojas? Nors niekas juk nesakė, kad MURe negalidirbti norintys geriau įsitaisyti provincialai, tiesa?

Toks paaiškinimas manęs netenkino. Aš norėjau aiškumo. NejauVika galėjo turėti meilužį milicininką ir sudaryti sandėrį su samdomužudiku? Juk tai daugiau nei neapdairu. Ji niekada taip nesielgtų. O jeimilicininkas meilužis viską žino? Vadinasi, jis ne milicininkas, o vilkolakis, nedoras padaras, kuris neturi teisės čia dirbti. Viešpatie, betkoks mano reikalas? Tegul gyvena kaip nori ir patys kovoja su savo

priešais. Ir vis dėlto nesusilaikiau.—Kas jis? —paklausiau aš Kamenskajos.—Mūsų darbuotojas. O jūs jį pažįstate?—Ne. Tai yra... Man rodos, jis susitikinėja su mano žmona. Su

buvusia žmona, —tuoj pat pasitaisiau.—To negali būti, —ramiai paneigė ji. —Jis turi puikią šeimą

ir labai prisirišęs prie savo žmonos. Jūs klystate, Aleksandrai Jurje-vičiau.—Kad ne, —šyptelėjau, —šįkart neklystu. Aš tikrai žinau, kad

jis kabina Viktoriją.Kalbėjau kažkokias nesąmones, net pats savęs negirdėdamas,

*Maskvos kriminalinės paieškos valdyba.




nes karštligiškai mėginau suvesti viską į viena. Jis vedęs? Tai kam jamVikos butas ir Vikos pinigai? Ką jis su jais darys? Pirksis madingusdrabužius? Jis negalės paaiškinti žmonai, iš kur juos ima, vadinasi,negalės ir dėvėti. Automobilio jis irgi nenusipirks, nes tai iš kartosužinos mokesčių inspekcija, ir jam teks aiškintis, iš kur pas jį tokiepinigai. Ir santykiai su Vika iškart išplauks į paviršių. Greičiausiai jisrengiasi skirtis ir išeiti iš milicijos. Tik taip galima tai paaiškinti.

—Igoris buvo susitikęs su Viktorija Andrejevna vieną vienin

telį kartą, —pasakė Kamenskaja. —Jis ją apklausė aiškindamasis kaikurias detales apie jus asmeniškai ir apie jūsų darbą, taip pat ir apieAndrejevą bei Bondarenko. Argi ji jums nepasakojo?

—Ne, —sumišęs atsakiau. —Kada tai buvo?—Tuoj pasakysiu tiksliai.Ji vėl atidarė seifą, paėmė kitą aplanką ir ištraukė iš jo lapelį. Pa

sakė datą ir susitikimo vietą. Tą pačią vietą, kur mudu su Vika taipmėgom gerti kavą ir kur aš pirmą kartą pamačiau ją su meilužiu. Nevasu meilužiu. Ką gi, vadinasi, tikrojo meilužio aš dar nemačiau. Smalsubūtų pamatyti, dėl kokių prašmatnių genitalijų visos tos aukos.

—Aleksandrai Jurjevičiau, grįžkim prie mūsų reikalų. Man reikia tikslaus sąrašo žmonių, iš kurių Andrejevas gaudavo pinigus už

laidas su jais.Aš apstulbau. Iš kur ji sužinojo? Kvaila apsimetinėti, kad nesup

ranti, apie ką ji kalba. Jeigu kalba, vadinasi, jau žino.—Sunku pasakyti, —atsakiau išsisukinėdamas. —Viktoras

niekada mums to nesakydavo. Tiesiog kartą per mėnesį sudėdavopinigus į vokus ir mums išdalydavo. Mes jo neklausdavom, kieno tai

pinigai, nes jis vis tiek nebūtų sakęs.Iš jos veido mačiau, kad ji manimi netiki. Na, ir tegul netiki. Vis

tiek neįrodys, kad meluoju. Be abejo, aš žinojau, už ką konkrečiaigauti pinigai. Bet dėl to prisipažinti būtų tas pat, kaip prisipažintibendrininkavus. Kažkodėl maniau, kad šiuo atveju geriau apsimestinieko nežinančiam.

—Prašau manęs paklausyti, —tarė ji. —Neseniai pas mane lan-




kėši jūsų žmona, Viktorija Andrejevna. Ji labai susirūpinusi. Ji mano,kad prieš jus spaudoje pradėta kampanija, o ją suorganizavo mokėjusieji pinigus už laidos rodymą. Viktorija Andrejevna nori tuos žmonessusirasti ir pasiūlyti jiems kompensaciją. Kitaip tariant, ji nori jiemspasiūlyti pinigų, kad paliktų jus ramybėje ir nežlugdytų jūsų, kaip televizijos žurnalisto, karjeros. Jūs, Aleksandrai Jurjevičiau, turėtumėtsuprasti, kad jeigu jai pavyks tai padaryti, tai ji liks, vaizdžiai tariant,nuoga basa ir be stogo virš galvos. Ketinimai jos tvirti, nuotaika labairyžtinga, ir ji pasirengusi parduoti viską, net ir butą, kad tik su jais atsiskaitytų. Aš taip pat manau, kad tie žmonės prikišo rankas prie jūsųkolegų žmogžudystės. Ir aš juos surasiu. Bet jeigu jūs man padėsite,aš tai padarysiu gan greitai, o jeigu vis tylėsite, mums teks aiškintis dėlkiekvieno jūsų laidos svečio ir tai atims labai daug laiko. O kol meskamuosimės su tuo begaliniu sąrašu, Viktorija Andrejevna juos susi

ras ir jiems sumokės. Jūs palikote ją ir sukūrėte naują šeimą, o ji liks benieko vien norėdama jums padėti. Aš pasakiau viską, pone Ulanovai.Dabar noriu išklausyti jūsų.

—Tai melas!Aš išrėkiau, kas pirmiausia atėjo į galvą. Iš tikrųjų pasakiau tai, ką

galvojau. Kitas reikalas, kad gal nereikėjo to sakyti. Bet aš nesusival

džiau. Per daug greitai viskas vyksta, aš nespėju peršokti nuo vienostiesos prie kitos, todėl nesugebu suvokti.

—Kas —melas? —mandagiai pasiteiravo Kamenskaja. —Armanote, kad aš jus apgaudinėju?

—Ne, tai Vika jus apgavo. Nieko panašaus negali būti.—Tai kam ji tai darytų? Kam jai čia eiti ir mane apgaudinėti?

Norėčiau, kad paaiškintumėt, Aleksandrai Jurjevičiau.Iš tikrųjų —kam? Aš nieko nesuprantu. Viskas, kas dar tik prieš

pusvalandį man atrodė suprantama ir tiksliai nustatyta, apsivertėaukštyn kojomis. Ar žemyn galva?

—Jūs sakote, ji pasirengusi atiduoti visus pinigus ir net parduotibutą?

—Taip, Viktorija Andrejevna taip sakė.




—Bet kodėl? Kam jai mane gelbėti, jeigu aš su ja išsiskyriau?Mano manymu, tai kvaila.

Aš demonstratyviai patraukiau pečiais, pabrėždamas, jog toksVikos elgesys —visiškas absurdas.

—Ji jus myli. Jai nebuvo lengva tai prisipažinti, bet ji žinojo, kadnesuprasdama jos elgesio motyvų aš ja nepatikėsiu, kaip dabar netikite

jūs. Ji labai jus myli, ir jai ne vis vien, kaip jums seksis toliau gyventi.—Ji taip sakė? —perklausiau bukai.

—Taip, ji taip sakė. Tai kaipgi, Aleksandrai Jurjevičiau, ar noritepalikti be skatiko kišenėje moterį, kurią jūs metėte ir kuri jus myli? Ar

jumyse vis dėlto dar liko šiek tiek vyriškumo?Ir staiga aš ja patikėjau, ta neišvaizdžia, sėdinčia priešais mane su

cigarete rankoje moterimi. Ji žiūrėjo man tiesiai į veidą savo šviesiomis akimis, ir aš nieko negalėjau sau padaryti. Aš ja tikėjau. Tačiau iš

paskutiniųjų tam priešinausi.—Vika jus apgavo, —tariau. —Ji turi meilužį ir yra labai paten

kinta, kad su ja išsiskyriau.—Ji neturi meilužio, —pasakė ji tyliai, neatitraukdama nuo ma

nęs savo šviesių akių ir beveik nekrutindama lūpų. —Mes, Aleksandrai Jurjevičiau, nors ir blogi, bet vis dėlto profesionalai, ir jūsų žmoną

stebėjome, kadangi neatmetėme galimybės, kad ir ji galėjo dalyvautipinigų prievartavimo machinacijose. Ir turiu jums pasakyti, kad kitovyriškio, išskyrus jus, jos gyvenime tikrai nėra.

—To negali būti, —sušnibždėjau.—Kodėl? Kodėl jūs įsitikinęs, kad Viktorija Andrejevna jums ne

ištikima? Ar jums kas nors taip sakė?

Kas nors taip sakė? Taip, man sakė. Visi sakė. Bet aš tylėjau, nesvisų pirma norėjau likti gyvas, o antra, nenorėjau įkišti Vikos už grotų.Ir kas dabar išeina?

... Tai atsitiko tą dieną, kai pirmą kartą lankiausi Petrovkoje iškart po Vitios ir Oksanos žūties. Mane tada ilgai kamantinėjo ir į gatvę išėjau visiškai išsekęs. Nespėjau nueiti nė dviejų žingsnių šaligatviu,

kai mane susistabdė malonios išvaizdos jaunuolis.




—Aleksandrai Jurjevičiau! Gerai, kad spėjau jus pagauti. Tikrai

pasisekė —dar minutė ir būtume prasilenkę.Aš žiūrėjau į jį suglumęs, bandydamas prisiminti, kas jis toksir apskritai ar mes pažįstami. Jis prisistatė, pasisakė savo pavardę irlaipsnį. Toks ir toks kapitonas iš Šiaurės Vakarų apygardos vidaus reikalų skyriaus. Pavardė man iškart išsivadėjo iš galvos.

—Aš sužinojau, kad jūs šiandien būsite Petrovkoje, ir specialiaiatvažiavau su jumis pasikalbėti. Bet jūs jau baigėte... Kad negrįžčiautuščiomis, gal galim pasikalbėti tiesiog čia, jei jūs neprieštaraujate?

Aš neprieštaravau. Aš mirtinai pavargau, persinervinau ir norė jau kuo greičiau grįžti namo.

—Reikalas tas, kad mes vykdėme operaciją, gaudydami samdomą žudiką, kurio sąžinę slegia daug nužudytų žmonių. Mes žinojome,kad jis nepaprastai atsargus ir ginkluotas, todėl prieš suimdami kurįlaiką jį sekėme. Gaila, bet ne viskas pavyksta, kaip norėtųsi, ir suimamas jis žuvo. Suimti jo gyvo nepavyko. Bet pas jį radom kelių vardųsąrašą ir manome, kad tai turėjo būti būsimos jo aukos.

Jis nutilo, tarsi norėdamas įsitikinti, ar suprantu, ką jis pasakoja.Aš linktelėjau patvirtindamas, kad jis gali tęsti, nors ir nesuvokiau,kam jis man visa tai kalba.

—Kol mes jį sekėme, tas žudikas bendravo su įvairiais žmonėmis, taip pat ir su jūsų žmona Viktorija Ulanova. Turėtumėt žinoti,kad atskirti atsitiktinį kontaktą nuo suplanuoto susitikimo labai sunku,

jeigu tas susitikimas pateikiamas būtent kaip atsitiktinis kontaktas. Suprantate, apie ką aš kalbu? Pavyzdžiui, žmogus prieina prie laikraščiųpardavėjo požeminėje perėjoje ir perkasi du MK* numerius. Kodėl du?

Ar tai slaptažodis, ar jis perka du laikraščius, nes jo darbo draugas prašė ir jam nupirkti? Jūsų žmona priėjo prie žmogaus, kurį mes sekėme,ir paprašė iškeisti penkiasdešimties tūkstančių kupiūrą. Atsitiktinis taikontaktas ar ne, mes nežinome. Bet jei manysime, kad jūsų žmonakažkaip susijusi su žmogžudystės užsakymu, tai jos pačios klausti ne

*„Moskovskij komsomolec“.




galima, nubaidysim. Todėl norėčiau, kad jūs pasižiūrėtumėte mūsųrastą sąrašą ir pasakytumėte, ar jame nėra jums pažįstamų vardų.

—Parodykit sąrašą, —linktelėjau visiškai tikras, kad nieko įdomaus jame nepamatysiu.

Bet aš apsirikau. Tik pasižiūrėjęs į raštelį, kuriame buvo keturivardai, iš karto pamačiau žodį „Šaulys“. Būtent taip mane vadinomūsų su Vika bendrakursiai. Aš buvau vargšas studentas ir nuolat„šaudydavau“ iš vaikinų cigaretes bei trirubles iki stipendijos, taippat buvau Šaulys pagal horoskopą, todėl pravardė man tvirtai prilipo.Vika iki šiol mane taip vadino. Priėjo ir paprašė iškeisti penkiasdešimttūkstančių... Ir po to mano vardas atsidūrė žudiko sąraše.

—Ne, —virptelėjusiu balsu pasakiau, —tie vardai nieko mannesako.

—Jūs tvirtai įsitikinęs?

—Visiškai. Aš tų žmonių nepažįstu. Matyt, susitikimas su manožmona buvo atsitiktinis.

—Tai turbūt, —atsiduso kapitonas, kurio pavardės neprisimenu. —Blogiausia, kad mes tikrai žinome, jog užsakymai perduotikitam. Tas žudikas, kurį sekėme, pajuto pavojų ir buvo pasirengęsbandymui jį suimti. O jų kontora rimta, organizacija tvarkinga, ir jis

pasirūpino, kad užsakymai būtų perduoti kitam vykdytojui. Tik mesnežinome kokiam. Jeigu ne tai, būtų galima lengviau atsidusti ir daugiau nesijaudinti. Samdomas žudikas negyvas, ir užsakyti jam žmonėsliks gyvi. Bet dabar reikia laukti, kad užsakymai bus vykdomi. Ką gi,Aleksandrai Jurjevičiau, atleiskit, kad jus sutrukdžiau.

—Nieko tokio, —kilniadvasiškai atsakiau.

Širdį man suspaudė mirtino šalčio ranka. Dar tik prieš dešimtįminučių aš buvau gyvas. Kentėjau, apverkiau Vitios ir Oksanos žūtį, jaučiau nuovargį, veržiausi namo pas Viką. O dabar aš miręs...

—Kaip jūs galėjote patikėti tokiomis nesąmonėmis?

Nastia įdėmiai išklausė Ulanovą, negalėdama atsistebėti, kokie




žmonės patiklūs. Pas nušautą per suėmimą žudiką rastas užsakymųsąrašas. Iš kino apie šnipus! Juk nė vienas save gerbiantis samdomasžudikas nesinešios su savimi jokio raštelio. Ir apskritai jis tokio neturi. Savo aukų duomenis jis turi mokėti atmintinai. O jeigu jis negerbiantis save samdomas žudikas, o tik pirmokas su patranka kišenėje, tai jis, visų pirma, nepajus pavojaus, antra, neperduos užsakymųreikalų perėmėjui. Jis tokio paprasčiausiai neturi, jis nepriklauso jokiaigrupuotei, o tėra pirmokas ir kvailys. Ir trečia, jeigu jau jis, pajutęssvylant užpakalį, užsakymus perdavė, tai kam jam tas raštelis apskritai? Juolab jei jaučia, kad bet kurią akimirką gali būti sulaikytas, tokiopopierėlio laikyti su savimi negali. Visiškos nesąmonės. Elementariuprofesionalumu nepagrįstos informacijos rinkinys. Tik diletantas galėjo visa tai išgalvoti.

Bet tai —argumentai Ulanovui. Todėl, kad pačiai Nastiai Ka-

menskajai egzistavo visiškai kitas argumentas. Nieko tokio nebuvo.Jokios žudiko suėmimo operacijos Šiaurės Vakarų apygardos skyriusbalandį nevykdė. Visa ši istorija —grynas melas.

Tačiau kas ją išgalvojo? Ir kam?

XIX skyrius

Tatjana Obrazcova buvo apsigimusi tardytoja. Ir tai reiškė netik besąlyginę ištikimybę savo tarnybai. Visa jos esybė ir mentalitetaskaip maro kratėsi sąvokų „tikiu —netikiu“ir dar labiau tokių informacijos šaltinių, kurie žmonėse vadinami VBS, arba „Viena boba sakė“. Ji

pripažino tik žodžius „įrodyta —neįrodyta“. Ir nekentė jokių neaiškumų. Suprantama, ji buvo moteris, be to, dar kūrybinga asmenybė, taiemocijos jai nebuvo svetimos. Ji įsižeisdavo, pykdavo, liūdėjo, ilgėjosi,nusimindavo nė kiek ne mažiau už kitus, bet prieš krisdama į depresi

jos bedugnę manė, jog būtina išsiaiškinti viską iki galo.Todėl iš ryto, davusi grįžusiam vėlai naktį Stasovui išsimiegoti, ji

uždavė klausimą:




—Tu šiomis dienomis buvai restorane „Auksinis drakonas“?Paklausė ramiai, be įtampos balse ir neįrėmusi į jį prokuroriško

įdėmaus žvilgsnio, o lygiai taip pat, kaip prieš penkias minutes klausė,ar pusryčiams jis nori bulvinių pyragėlių, ar geriau virtų dešrelių susalotomis.

Ir Stasovas lygiai taip pat ramiai atsakė:—Ne, nebuvau. O kas atsitiko?—Man sakė, kad tave ten matė.—Apsipažino.Jis gūžtelėjo galingais pečiais ir nuėjo į vonią skustis ir praustis.Maždaug po penkiolikos minučių iš ten išėjęs ir atsisėdęs prie

pusryčių stalo jis paklausė:—O kas ten su tuo „Auksiniu drakonu“? Kam aš pasivaidenau?Tatjanai tai buvo geras ženklas. Vyras nevengia pavojingos te

mos ir nesidžiaugia patylom, kad torpeda pralėkė pro šalį, o kaip tikpats nori išsiaiškinti.

—Pasivaidenai ne tik tu, bet ir tavo švarkas, tavo marškiniaiir net tavo žiebtuvėlis „Ronson“, taip pat moters, su kuria tu buvai,išvaizda, kažkodėl labai panaši į Margaritos Vladimirovnos Mezen-cevos. Stasovai, aš neprašau, kad tu man kažką aiškintum ar teisintu-

meis. Aš tik noriu žinoti, tiesa tai ar ne.Jis lėtai padėjo šakutę ant stalo, atstūmė nuo savęs lėkštę ir atsistojo. Tatjana stovėjo kitoje stalo pusėje ir klausiamai, bet gan ramiaiį jį žiūrėjo.

—Kas tau tai sakė?—O tai svarbu? —atsakė ji klausimu į klausimą.

—Svarbu. Aš noriu žinoti, kas ir kodėl tave apgavo. Aš, žinai,nelabai tikiu tokiomis kompleksinėmis haliucinacijomis. Žmogus nepaprasčiausiai apsiriko, pamatęs pažįstamą veidą, jis pamatė ir drabužius, ir moterį, ir net žiebtuvėlį. Arba tai piktas ir kvailas pokštas, arbakažkas tyčia bando tave apgauti. Kokiu tikslu? Ir kas gi tas geradarys?

—Iros jaunikis. Jis matė tada tave prie namo, prisimeni? Ir at

pažino.




—Aš kartoju, —pasakė Stasovas kietu geležiniu balsu, —jis negalėjo manęs pažinti. Nes manęs tame restorane nebuvo. Nei prieškelias dienas, nei prieš mėnesį, nei kada nors išvis. Aš niekada nesu

jame buvęs ir tik žinau, kad jis kažkur Kalančiovkoje, trijų stočių ra jone.

Tatjana, prilaikydama rankomis pilvą, sunkiai prisėdo ant kėdės.—Tu nori pasakyti, kad su tuo bankininku ne viskas gerai?

Prašau atsisėsk, man nepatogu į tave žiūrėti, kai tu taip dunksai viršmanęs.

Stasovas paklusniai atsisėdo ir vėl prisitraukė lėkštę. Niekas pasaulyje negalėjo paveikti nei jo gilaus miego, nei sveiko apetito.

—Tania, per savo problemas mes visiškai užmiršome Irą, ir jiliko be priežiūros. Reikia sąžiningai prisipažinti: mes abu jautėmėskalti, kad išplėšėme ją iš Piterio, sutrikdėme jos įprastą gyvenimo

būdą ir pavertėme iš esmės namų darbininke. Todėl taip apsidžiaugėme, kad ji vėl turi savo asmeninį gyvenimą ir galbūt sėkmingai ištekės.Mums atrodė, kad taip mūsų kaltė tarsi atsipirks. Teisingai sakau?

—Teisingai, —atsiduso Tatjana. —Ira pati sakė, kad jeigu nekraustymasis į Maskvą, ji niekada nebūtų sutikusi savo pasakų princo,o aš džiaugiausi, kad ji taip galvoja, nes taip lyg ir užglaistoma mūsų

su tavimi kaltė.—Būtent. Galima dar pyragėlį? Pasiutiškai skanu. Taigi, aš tęsiu

savo aistringą monologą. Mes su tavimi taip apsidžiaugėme dėl Irinos,kad tuo jaunikiu net nepasidomėjome. Kad ir kas jis būtų, svarbu, jogtik ji būtų laiminga. O ji, be abejo, laiminga. Gali būti, kad mes su juobūtume susipažinę tik per vestuves. Aš kiekvieną vakarą praleidžiu

su dukra ir netrukus išvažiuosiu su ja į Pietus, tavo mintys vis sukasiapie mūsų būsimą mažiuką, todėl susidomėjimas staiga atsiradusiu

jaunikiu mums atsitraukė į antrą planą. Na, yra jis —ir ačiū Dievui,tegul mūsų Ira būna laiminga. Tania, aš senas operatyvininkas, ir mantai baisiai nepatinka.

—O aš jauna tardytoja, —nusišypsojo ji ir švelniai palietė jo ran

ką, —bet man irgi kažkodėl nepatinka. Tu man pasakyk, ar Margarita




turi „Versace“ kostiumėlį su kelnėmis ir liemene, juodą su siauromisbaltomis juostelėmis?

—Net ir nežinau. O ką?—O tai, kad restorane ji buvo neva juo apsivilkusi. Akylas mūsų

mergaitės jaunikis iš pirmo žvilgsnio nustatė, kad kostiumėlis iš „Versace“. Aš, pavyzdžiui, nesugebėčiau. O tu?

Stasovas pasižiūrėjo į laikrodį ir ištiesė ranką prie telefono.—Ir aš negalėčiau. Imkim ir paklauskim Ritos, nėr paprasčiau.

—Gal neverta? —suabejojo Tatjana. —Kažkaip nesmagu.—Baik, —nuramino ją Stasovas, rinkdamas numerį. —Nesmagu nesuprasti ir kankintis abejojant. O žinoti visada smagu. O gal messu tavimi ne milicininkai? Lilia? Labas, dukrele. Kaip miegojai? Gerai?Gera mergaitė. Ruošiesi į mokyklą? Šaunuolė. O mama kur? Dar miega? Išėjo? Kur ji dabar taip anksti išlėkė? A, suprantu. Zuikuti, noriu

tavęs paprašyti. Atsidaryk mamos drabužių spintą ir pasižiūrėk, ar tenyra juodas kostiumėlis su kelnėmis. Ne, tu vis dėlto pasižiūrėk.Jis uždengė ragelį delnu ir sušnibždėjo:—Lilia sako, kad nereikia nė žiūrėti, ji ir taip žino, kad mama turi

juodą kostiumėlį su kelnėmis.Pauzė neilgai truko. Matyt, Lilia vėl paėmė ragelį.—Yra? O kokios spalvos? Su juostelėmis? O juostelės kokios,

siauros ar plačios? Aišku. Ar ten tik švarkelis ir kelnės, ar yra dar irliemenė? Yra liemenė? Nuostabu. Dabar paimk švarką, ir aš tau pasakysiu, ką turi daryti. Pasižiūrėk iš vidaus prie apykaklės. Matai etiketę?Ir kas joje parašyta? Aš suprantu, kad ne rusiškai. Tu juk mokyklojemokaisi anglų, štai ir skaityk, lyg ten būtų angliškai parašyta. Ačiū,zuikuti, tu mums labai padėjai. Na, lėk į mokyklą, nes pavėluosi. Taip,

palauk, dar vienas klausimas. Ar mama dažnai tą kostiumėlį velkasi?Ką? Neseniai nusipirko? Ak, netgi šitaip... Gerai, dukrele, bučiuoju.

Jis padėjo ragelį ir susimąstęs pasižiūrėjo į žmoną.—{domūs dalykai dedasi, Tatjana Grigorjevna. Rita turi juodą

„Versace“kostiumėlį su liemene ir kelnėmis. Bet jos niekas negalėjomatyti su tuo kostiumėliu, nes jis visai neseniai pirktas ir ji dar nebuvo

jo apsivilkusi. Nuo jo net kainos nenukarpytos.




—Nepaisant to, kažkas žino, kad ji tą kostiumėlį turi. Kažkas, kaspas ją būna ir kam ji giriasi savo pirkiniais. Draugė? —spėjo Tatjana.

—Gali būti, —sutiko Stasovas. —Kokių dar turime spėjimų?—Arba žmogus, kuris matė, kaip jinai jį pirko. Pavyzdžiui, par

davėjas arba tuo metu buvęs parduotuvėje kitas pirkėjas.—Teisingai. Ačiū, Tania, viskas buvo labai skanu. Aš varau į

darbą, vakare užvažiuosiu į Sokolnikus ir išklausiu Ritos, kas žinojoapie kostiumėlį.

—Tu geriau sužinok apie Iros jaunikį. Labai jau jiems viskassklandžiai klojasi. Šiais laikais taip nebūna, dabar pasakų princų niekas negamina.

—Kaip tai? —pasipiktino jis. —O aš? Ar aš ne pasakų princas?{žeidinėji, šeimininke.

—Tu ne princas, Stasovai, —džiugiai nusijuokė Tatjana, paju

tusi, kaip nuo širdies nusirita pavyduliavimo ir nevilties akmuo. —Tumano mylimas vyras, ir to pakanka.

Išlydėjusi vyrą, ji kurį laiką pasitvarkė, stengdamasi vaikščiotityliai ir netriukšmauti, kad nepažadintų Iros, kuri po vakarykščioaudringo aiškinimosi ir isterijos ilgai negalėjo užmigti ir nurimo tikprieš aušrą. Suplovė likusius po vakarienės indus, užmerkė su balikliu

Vladislavo marškinius ir baltinius, nuplovė vonios veidrodžius, poto nutarė nueiti į parduotuvę. Iš principo galėjo to ir nedaryti, visųreikalingų produktų namie buvo, juolab Ira šiandien ketino būti namuose ir, jei prireiktų, galėtų nueiti pati. Bet ji norėjo išeiti laukan,pakvėpuoti tyru oru. Staiga pajuto, kad nori ledų. Didžiulis ledų tortassu migdolais, aplietas šokoladiniu sirupu, pasivaideno taip ryškiai, kad

jai pradėjo tekėti seilės. Tatjana žinojo, kad kaip tik tokių tortų yraparduotuvėje už dvidešimties minučių kelio nuo namų.Ji išėjo į balkoną pasitikrinti, kaip rengtis. Šiltas apsiaustas šian

dien aiškiai nereikalingas, su juo ji prakaituotų. Bet tik su sijonu irmegztiniu, ko gero, bus šaltoka. Reiktų dėl visa ko apsivilkti plonąstriukę, persišaldyti dabar jai tikrai nereikėtų.

Tačiau išėjusi į prieškambarį Tatjana prisiminė, kad graži, mėly




na su baltu plona striukelė kaip tik tame kambaryje, kur dabar miegaIra. Kėlėsi į naują butą anksti pavasarį, plona striukė buvo nereikalinga ir ją pakabino su visais sezonui netinkančiais drabužiais didelėjespintoje. Žadinti giminaitės nenorėjo ir Tatjana ėmė dairytis ko norstinkamo. Kabykloje kabėjo plonas odinis Iros apsiaustėlis, bet Tatjanaį jį jokiu būdu nebūtų tilpusi, nes Iros vis dėlto keturiasdešimt šeštasdydis, o jos... Geriau neprisiminti. Čia pat kabėjo ir Stasovo striukė.Jei iš jos išsegtum šiltą pamušalą, išeitų visai tinkamas plonas apsiaustas. Spalva, tiesa, niūri, ir sukirpimas vyriškas, be to, Tatjanai ji didoka —juk Stasovas beveik dviejų metrų gigantas, pečiai atitinkamopločio ir kur kas ilgesnės rankos, bet vis tiek tai geriau negu nieko.

Užsimetusi virš sijono ir megztinio striukę, Tatjana pasižiūrėjo įsave veidrodyje ir nesusilaikė nenusišypsojusi. Atrodė kaip pabėgėlė,nakvojanti stotyje. Juolab šiandien ji be makiažo, nors šiaip niekada

sau neleisdavo išeiti iš namų nepasidažiusi. Bet juk tik ledų... Stora tetulė išpurtusiu veidu, išmargintu pigmentinėmis dėmėmis, vilkinti nesavo striukę, darė apgailėtiną ir nemalonų įspūdį. Ji pagalvojo, gal visdėlto pasidažyti, bet prisiminė, kad tada reikia eiti į vonią ir tektų nusiauti batelius trumpais aulais, kuriuos ji ką tik taip sunkiai susivarstė.Nutarė eiti taip, kaip atrodo.

Žmonių tuo metu gatvėje nebuvo daug, darbo diena jau prasidėjusi, o namų šeimininkės apsipirkti dar neišėjusios, be to, ir rajonasvisai naujas, ką tik pastatytas, gyventojų nedaug. Bet užjaučiamus, okartais ir niekinamus žvilgsnius Tatjana pajuto net kelis kartus. Parduotuvėje ji iškart pasuko prie vitrinos šaldytuvo ir staiga išgirdo šaliasavęs balsą:

—Tatjana Grigorjevna! Čia jūs?Ji atsisuko ir pamatė vakarykštį žurnalistą, siūliusį jai atstatytiapšmeižtą reputaciją.

—Laba diena, —pasisveikino ji, —kokie vėjai atpūtė?—Mano motina netoliese gyvena. Šiąnakt pas ją nakvojau, štai

išėjau jos apipirkti. O jus sunku atpažinti. Kažkas atsitiko, Tatjana

Grigorjevna?




—Kodėl taip manote? —nustebo ji. —Man viskas gerai.

—Ne ne, nesakykite man, aš juk matau, kad jums kažkas atsitiko. Jums blogai? Ar galiu kuo padėti?Ji nusišypsojo. Tai žinoma, praeiviai gatvėje į ją žiūrėjo kaip į vi

sišką alkoholikę, spręsdami ir pagal išpurtusį veidą, ir pagal per didelius drabužius, o šitas žurnalistas, kuris tikrai žino, kad ji jokia elgeta,bet žinoma rašytoja, suprato tai savaip: jai blogai, atsitiko nelaimė, ir

jai spjauti į tai, kaip ji atrodo. Bet neaiškinsi juk pašaliniam žmogui

apie miegančią Irą, apie striukę, kuri kabo jos kambaryje, ir apie tai,kad jai sunku susivarstyti batelius.

—Kuo gi jūs galite man padėti? —linksmai paklausė ji. —Viskas, kas galėjo atsitikti, jau atsitiko, straipsniai laikraščiuose išspausdinti, o atsakinėti į juos nesirengiu, apie tai mes jau kalbėjomės. Kokiąpagalbą jūs norite man pasiūlyti?

Tuo metu prie vitrinos pagaliau malonėjo prieiti užsimiegojusipardavėja. Ji atsistojo priešais Tatjaną ir abejingai ėmė laukti, ko pageidaus pirkėja.

—Štai šitą tortą prašyčiau, —paprašė Tatjana, rodydama pirštuį spalvingą dėžutę.

—Viskas? Ar dar ko nors?

Tatjana greitai apmetė žvilgsniu vitriną. Kiek visokių skaniųdalykų! Ir taip visko norisi... Tiesa, jei viso to prisipirktum, tai sunkubūtų nešti, o gydytoja liepė daugiau kaip dviejų kilogramų nekelti.Tiek to, žiedinių kopūstų ji nepirks, pievagrybių irgi, bet štai nuo Havajų salotų nesusilaikys, tai jau tikrai. Ir dar Kijevo kotletų. Ira visada

juos čia perka, ir jie labai skanūs.Susikrovusi pirkinius į krepšelį, ji jau rengėsi išeiti iš parduotuvės

ir pamatė tą patį žurnalistą, kuris kantriai jos laukė. Jis išėjo į gatvękartu su Tatjana.

—Galima man jus truputį palydėti? O gal jūs skubate?—Man nėra kur skubėti, aš juk namų šeimininkė, į darbą neinu.

O kam jums mane lydėti?—Man malonu su jumis pasikalbėti. Jūs tikrai nepaprasta mote

ris, Tatjana Grigorjevna.



3 5& A leksandra Marinina

—Gerai, ir apie ką gi mudu kalbėsimės?—Apie jus. Man rodos, jūs išgyvenate sunkų laikotarpį. Ar aš

klystu?Ji nustebusi pasižiūrėjo į savo palydovą. Malonus veidas, įdėmios

geros akys, aksominis balsas. Ir begalinio gerumo užuojautos ir supratimo išraiška. Nejaugi ji iš tikrųjų panaši į nelaimingą?

—Jūs klystate. Aš gyvenu nuostabų periodą. Būsima motinystė,kūrybinis pakilimas, ko dar galima norėti? Aš visiškai laiminga.

—Jūsų akys sako ką kita.—Mano akys sako, kad man sunku vaikščioti, bet su tuo aš did

vyriškai kovoju. Tai grynai fizinė problema, be to, aš tikiuosi, kad taigreitai praeis.

Ji nusijuokė ir perėmė krepšelį iš vienos rankos į kitą.—Duokit, aš panešiu, —susiprato žurnalistas.

—Neverta, krepšys nesunkus.Kurį laiką jie ėjo tylėdami, paskui žurnalistas vėl prašneko:—Man rodos, su jūsų talentu mūsų tikrovėje labai sunku išgy

venti.—Jūs tai jau sakėte, —priminė Tatjana, —anąsyk. Bet argi aš

turiu išeitį? Gyvenimas toks, koks jis yra ir joks kitoks. Tai ne mano

žodžiai, bet aš su jais visiškai sutinku. Aš gyvenu toje realybėje, kuriyra. Kitos juk nebus.—Jūs klystate, —karštai paprieštaravo jos pašnekovas. —{ma

nomas visai kitas gyvenimas, kuriame jūs galėsit kurti laisva ir nepriklausoma, ir niekas niekada nepasakys apie jus blogo žodžio. Jūsųne-apgaudinės, jūsų neišduos, jums padės auginti vaiką. Bet svarbiausia,

jūs nebūsite vieniša, jūs nesijausite palikta ir niekam nereikalinga. Štaiapie kokią pagalbą kalbu.Tatjana sustojo ir įdėmiai į jį pasižiūrėjo. Paskui šyptelėjo.—Visa tai nuostabu. Bet man to nereikia.—Kodėl?—Todėl, kad aš ir taip laisva ir nepriklausoma. Todėl, kad nesu

vieniša, manęs niekas neapgaudinėja ir neišduoda. O dėl blogų žo




džių, tai visiškai natūralu. Nėra tokių žmonių, kuriuos visi mylėtų.

Būtinai atsiranda kažkas, kas tave apkalba, todėl kvaila bandyti to išvengti. Ir aš nesijaučiu visų apleista ir niekam pasaulyje nereikalinga.Neįsižeiskit. Aš vertinu jūsų gerus norus ir dėkoju už tai, kad esat pasirengęs man padėti. Bet man viso to nereikia.

—Iš karto neatsisakykite, —paprašė jis. —Tai, ką pasakiau,skamba ne visai įprastai, sutinku. Galbūt todėl jums ir kilo priešiškumas. Bet jūs vis dėlto pagalvokit.

—Gerai, aš pagalvosiu, —sutiko ji vien iš mandagumo. Nenorėjo įžeisti šito malonaus žmogaus, kuris taip asmeniškai žiūri į jąįžeidžiančias publikacijas ir visų jos skaitytojų vardu piktinasi savoplunksnos brolių darbu.

Likusią kelio iki jos namų dalį jie nuėjo retkarčiais persimesdaminereikšmingomis frazėmis apie dabartinę žurnalistiką ir leidybos padėtį.

—Žinote, kai skaičiau jūsų knygas, man pasirodė, kad kažkodėllabai nemėgstate žurnalistų, —tarė jis šypsodamasis. —Tarp jūsų personažų pasitaiko žurnalistų, ir visi jie kaip vienas nelabai simpatiški. Artai jūsų pačios bendravimo su jais neigiamos patirties rezultatas?

—Na, ką jūs, mano požiūris į žurnalistus labai teigiamas. Jie juk

nekalti, kad tokios jų profesijos žaidimo taisyklės, ir jie sąžiningai jųlaikosi. Negalima kaltinti ginekologų žmogžudystėmis tik todėl, kad

jie daro abortus. Toks jų darbas. Žurnalistai drabsto žmones purvais irviešai skalbia jų apatinius todėl, kad laikraštis turi duoti pelną, antraip

jis žlugs. O pelningas jis tik tada, kai gerai perkamas. Kad laikraštis aržurnalas būtų perkamas, jam reikia atliepti kuo didesnio žmonių skai

čiaus mintis ir jausmus. O toliau viskas paprasta: kokie žmonės, tokiair spauda. Jeigu šalyje vienu ar kitu metu žmones jaudina tik svetimosnuodėmės, jei piliečiai nori kasdien skaityti apie seksualinius iškrypėlius, niekšus, vagis ir kyšininkus, tai tik reikia tuos norus patenkinti, irviskas bus gerai. Leidinį pirks, ir jis duos pelną. Štai ir viskas. Taigi ant

jų įsižeisti visiškai nėra už ką.

—Taip, ne per geriausia jūsų nuomortė apie mus, —palingavo




galva žurnalistas. —Bet jūs stebėtinai išmintinga, Tatjana Grigorjev-na. Net ir tokius dalykus išgirsti iš jūsų —neįžeidu.

—Mes atėjome, —atsakė Tatjana. —Ačiū, kad palydėjote.—Ar pagalvosite apie tai, ką aš sakiau?—Pagalvosiu, —greitai atsakė ji, kad tik juo atsikratytų, ir

įsmuko į laiptinę, kol jis dar nespėjo paprašyti jos telefono arba įkištivizitinės kortelės su savo koordinatėmis. Kitaip kaipgi jis sužinos josapmąstymų rezultatus?

—Kodėl jūs neduodate man ataskaitos, kaip vyksta kombinacijasu Tomilina? Man susidaro įspūdis, kad jūs šios temos vengiate. Iškilosunkumų?

—Kai kuria prasme. Bet manau, kad jie lengvai įveikiami.

—Man nepatinka jūsų nuotaika ir aš jūsų optimizmui nepritariu. Kas yra? Kas su ta Tomilina ne taip?

—Ji atsisako pagalbos. Aš nesuprantu kodėl. Viskas ėjosi kaip išgaidų, o ji nekimba.

—Štai! Aš taip ir žinojau, kad jūsų metodas nieko gero neduos!Jūs amžinai vaikotės kažkokių novacijų, sklandote padebesiais, kuriate

beprotiškas teorijas, prigalvojate velniai žino ko, užuot veikęs senais išbandytais metodais. Reikėjo dirbti su ja taip pat, kaip ir su visais, išstudijuoti asmenybę, rinkti duomenis, pažindintis, įgauti pasitikėjimą, o

jūs sugalvojote kažkokią idiotišką literatūrinę analizę ir manote, kad per ją sužinosite objekto asmens charakteristiką. Nesužinosite! Aš ir anksčiau tai įtariau, o dabar man visiškai akivaizdu. Paaiškėjo, kad Tomilina

visai ne tokia, kokią jūs įsivaizdavote, ir visa jūsų schema neveikia.—Palaukite...—Nepertraukinėkite manęs! Aš pakankamai ilgai laukiau, kol

pasitikėjau jūsų patikinimais. Mes negalime paleisti Tomilinos, nes jisavo populiarumu mums uždirbs milžiniškus pinigus. Ir aš nenoriugirdėti apie visokius jums neva kilusius sunkumus. Jūs man garanta

vote, ir aš sutikau. Po dviejų valandų laukiu jūsų naujo plano. Jokių Ii-




teratūrinių portretų, jokių rašytojiškų nesąmonių. Man reikia aiškausir logiško veiksmų plano, kuris pačiu artimiausiu metu atvestų Tomi-liną pas mus. Ir neužmirškit svarbiausio: vaiko neturi būti. Vaikas jąlaikys, dėl jo ji iškęs viską: ir vyro neištikimybę, ir vienatvę, ir visa kita,ko jūs jai ten priruošėt. O be vaiko ji mūsų. Eikite. Ir po dviejų valandųgrįžkite su normaliu planu.

Bandymas su Viktorijos Ulanovos pagalba išsiaiškinti, per kąiš „Granto“ agentūros nuteka informacija, rezultatų nedavė. Tiesąsakant, svarbiau buvo ne „per ką“, o „kam“. Agentūros darbuotojaisąžiningai pasistengė, ir žmogus, užsakęs pasirašytą „J. Chaikinos“vardu straipsnį, buvo nustatytas. Tas žmogus buvo visą parą sekamas,bandant sužinoti, su kuo iš buvusių laidos „Veidas be grimo“svečių jis

bendrauja. Rezultatas pritrenkė. Su niekuo. Išskyrus vieną vienintelįsvečią, kurio vardo Aleksandro Ulanovo sąraše nebuvo. Kitaip tariant,iš to žmogaus už rodymą per televiziją pinigų niekas neprievartavo.Kažkokio keisto pagalbos į krizines situacijas pakliuvusių žmoniųlabdaros fondo vadovas. Nė vienas iš „susimokėjusių“laidos svečiųakiratin nepapuolė. O juk jų buvo ne mažiau kaip penkiasdešimt. Tai

gi užsakovo kontaktą su žmogumi iš fondo buvo galima laikyti grynusutapimu, atsitiktinumu.Pirma atėjusi į galvą mintis —Ulanovas įvardijo ne visus. Ar tie

siog užmiršo, kas irgi nestebintų, kai tiek daug „susimokėjusių“. O galneįvardijo to žmogaus sąmoningai? Kodėl? Tai reikėjo kuo greičiauišsiaiškinti.

Nors Aleksandras Ulanovas per paskutinį susitikimą buvo pakankamai atviras, Nastia visą laiką jautė, kad jis pasakoja ne viską.Žinia, kad jokio samdomo žudiko nebuvo ir jį paprasčiausiai apgavo,

jį smarkiai paveikė ir privertė padiktuoti sąrašą žmonių, už kurių rodymą Andrejevas ėmė pinigus. Bet Nastia neabejojo, kad Ulanovaskai ką nutylėjo. Būtent todėl ji neuždavė visų jam parengtų klausimų.

Neuždavė supratusi, jog tik netikėtai užkluptas Aleksandras Jurjevi-




čius gali sutrikti ir papasakoti apie tai, ką norėtų nutylėti. Kadangi jispapasakojo ne viską, reikia pasilikti šiek tiek kozirių atsargoje, kad atėjus laikui būtų galima jais pasinaudoti.

Pastarosiomis dienomis Nastia pastebėjo, kad sulėtėjo jos gebėjimas suvokti. Matyt, veikė nuovargis —juk ji vakarais nuolat važinėjopas Aleksejų į Žukovskį, todėl keltis tekdavo prieš aušrą, kad dešimtąbūtų darbe. Per tą laiką ji tris kartus naktimis budėjo ligoninėje priešešuro, kuris nelengvai pakėlė operaciją ir iki šiol jam buvo prijungtalašelinė. Santykių su vyru jie taip ir nesiaiškino, apsimesdami, kad ųie-ko neatsitiko ir kad šiuo metu svarbiausia jo tėvo sveikata, o visa kitagalima atidėti vėlesniam metui.

Ryte kratydamasi sausakimšame traukinyje, Nastia kovojo susnūdu, bandydama nuspręsti, ką pirma daryti: pasikalbėti su Ulanovuar pabandyti susipažinti su kažkokia piliete Lutova, pas kurią, kaip

dabar paaiškėjo, Aleksandras Jurjevičius lankydavosi. Jeigu Lutova neta moteris, dėl kurios jis išsiskyrė, tai kas tarp jų išvis gali būti bendra?Tai ir buvo vienas iš tų klausimų, kuriuos Nastia rengėsi jam užduoti,bet susilaikė ir pasiliko kitam kartui.

Traukiniui atvažiavus į stotį, sprendimas buvo priimtas. Ji važiuos pas Lutovą. Ką gali žinoti, gal ta ponia žino ką nors įdomaus...

Valentiną Petrovną Lutovą Nastia rado vaikų darželyje, kuriameši dirbo aukle. Klegančių ir aplinkui lakstančių vaikų apsuptyje grakšti, neaukšta Valentina iš toli Nastiai atrodė dar visai jauna, ir tik arčiaupriėjus buvo galima pastebėti daugybę smulkių raukšlelių, išraižiusių

jos geraširdį besišypsantį veidą.—Ulanovas? —nuoširdžiai nustebusi perklausė Lutova. —Ne,aš jo nepažįstu.

—Bet juk jis lankėsi jūsų namuose, kaip jūs galite jo nepažinoti?—Turbūt jis buvo atėjęs pas vyrą. Žinote, mes su buvusiu vyru

vis dar kartu gyvename, niekaip neišsiskirstom. Jis turi savo gyvenimą,

pas jį lankosi kažkokie žmonės, bet jis manęs su jais nepažindina.




—Išsiskyrus su žmogumi, turbūt sunku gyventi su juo po vienustogu, —užjautė Nastia.

Lutova sekundei nusisuko, o kai vėl susitiko akimis su Nastia, joslūpos drebėjo, veidas kažkaip iš karto sukrito, apdribo ir labai paseno.

—Aš nieko negaliu dėl to padaryti. Net į kerėtojas kreipiausi,burtininkes visokias, bandžiau gelbėtis. Be naudos. Tarsi jis būtųmane pakerėjęs. Išnaudoja mane kaip nori, o aš nedrįstu žodžio priešpasakyti. Kad jūs žinotumėt, kaip išsikankinau! Viena burtininkė buvogera, įneša, labai man padėjo, aš net sugebėjau skyrybų pareiškimąpaduoti, jėgų pakako. O kai ji numirė —vėl viskas iš naujo. Gal žinote,dėl ko taip atsitinka? Gal jis mane kuo apgirdė, ar ką?

Jos veidu pasruvo ašaros, bet ji nenusisuko ir žiūrėjo į Nastiąmaldaujančiomis ir kupinomis vilties akimis.

—Kaip matote, visai praradau savimeilę, pasirengusi visiems

viską pasakoti ir visų klausti patarimo. Gal kas padės. Pati nesugebu...Kai jo nematau, rodos, užmuščiau. O kai susitinkam, neturiu jėgųpriešintis. Aš net jo nuotrauką iki šiol su savimi nešiojuosi. Seniai įsidėjau į piniginę, gal prieš dešimtį metų. Po skyrybų norėjau išmesti irnegalėjau. Išsiėmiau, pasirengusi suplėšyti į skutelius, o iš nuotraukos

jis žiūri į mane tokiomis geromis akimis ir taip meiliai šypsosi... Ran

kos pačios nusviro. Ir vėl atgal įsidėjau.Taip, būtent apie tai pasakojo Nastiai Tatjana. Žodis žodin, visatai buvo Paškovos užrašuose.

—Galiu pasižiūrėti?—Dėl Dievo.Valentina šniurkštelėjo nosimi ir nuėjo į kambario kampą ran

kinuko. Išsiėmė iš odinės piniginės nuotrauką ir ištiesė ją Nastiai.Žmogus nuotraukoje nepasirodė jai kuo nors ypatingas. Na, gal tikvisai pliku kiaušu. O žvilgsnis tikrai geras ir šypsena meili. Nieko demoniško jame nebuvo. O štai patrauklumo nepaneigsi, čia tai tikrai.Net ir šaltas aparato objektyvas negalėjo panaikinti įgimto to žmogaus žavesio.

—Kuo jūsų vyras verčiasi? Kokia jo profesija?




—Jis aktorius. Iš sudegusio teatro. Visą gyvenimą buvo statistu,o dabar visai neaišku, ką veikia. Nesuprantu, iš ko jis gyvena. Bet išmanęs pinigų neprašo, ačiū ir už tai.

—Kaip jūs manote, kokie bendri reikalai galėjo sieti jūsų vyrą irtelevizijos laidos vedėją? —paklausė Nastia, jausdama skaudų gailestįšitai simpatiškai moteriai, kuri negali pasipriešinti savo buvusio vyrožavesiui ir potraukiui.

—Visiškai nenumanau. Man neleidžiama uždavinėti klausimų.—O jūs bandėte?—Žinoma. Daug kartų klausiau, kur jis dirba, iš ko gyvena.

Veltui.—Jis neatsako?—Atsako. Tik taip, kad geriau jau neatsakytų. Šiurkščiai, pasi

tyčiodamas. Pavertė mane nemokama namų darbininke.

—Kodėl gi jūs tai pakenčiate?—O ką man daryti? Jį išvyti? Mūsų butas bendras, mes abu jame

registruoti. Be to ji nutilo, susinervinusi išsitraukė iš kelnių kišenės nosinę ir ėmė

šluostytis ašaras.—Jūs neįsivaizduojate, koks jis. Barasi, užgaulioja, net yra ranką

prieš mane pakėlęs. O paskui paprašo arbatos, išgeria puodelį, pastato ir sako: „Ačiū, Valytėle. Ką gi aš be tavęs daryčiau, mieloji?“Maneuž rankos paima, sau prie skruosto prisiglaudžia, pabučiuoja ir taip įmane pasižiūri, kad dėl jo galiu ir po traukiniu pulti.

„Ir taip pasižiūri... Ir taip pasižiūri...“—kartojo mintyse Nastia,grįždama į Petrovką. Ar galima sakyti, kad ji kvaila ir bevalė moteris?

Pirmą akimirką būtent taip ir norėtųsi apie ją galvoti. Bet jau po dešimties sekundžių Nastia prisiminė generolą Zatočną ir priėjo išvadą,kad ji pati niekuo nuo Lutovos nesiskiria. Juk ji irgi nieko negali IvanuiAleksejevičiui atsakyti. Ji irgi negali priešintis jo šiltam geltonų tigroakių žvilgsniui. Ji irgi negali ant jo pykti, nors širdies gilumoje mano,kad jis neteisus ir neteisingai su ja elgiasi. Matyt, tai ir yra tas asmens

magnetizmas, kažkokia savybė, daranti žmogų nepaprastai patrauklų,




žavų ir keliantį pasitikėjimą. Skirtumas tik tas, kad Ivanas Alekseje-vičius nesinaudoja ta savo savybe piktam, o ponas Lutovas elgiasichamiškai, nesivaržydamas ir yra patenkintas, kad pavergta žmonaneduoda jam atkirčio.

Susitikimas su Valentina Petrovna nieko įdomaus Nastiai nedavė.Teks vėl kalbėtis su Ulanovu ir klausti jo, kas toks tas Lutovas ir kokiereikalai juos sieja. Klausimas iš tikrųjų visiškai neutralus ir nieko bendra su Andrejevo ir Bondarenko žmogžudystės tyrimu neturintis, betapšilimui gali tikti. Apskritai tas reikalas kažkoks įtartinas ir keistas.Kas galėjo pamanyti, kad Igorio Lesnikovo pasirodymas jos kabinetesužadins visą srautą įdomiausių istorijų apie Viktorijos neištikimybęir apie samdomą žudiką. Labai gali būti, kad ir nekaltas klausimas apieLutovą išprovokuos eilinę prisipažinimų porciją. Visame tame nėra

jokios logikos, todėl reiks veikti pagal nuojautą.

Nuo televizijos darbuotojų žūties Nastia mintyse peršoko priekitos žmogžudystės, kurios tyrimas iš esmės irgi nejudėjo iš vietos.Tatjanos dėka ji dabar žino arba maždaug įsivaizduoja, kas atsitikosutuoktinių Gotovčicų namuose. Kadangi Julija Nikolajevna negyva,tiksliai atsakyti į tai vargu bau kas nors galėtų, taigi lieka spėlionės.Vis dėlto kas gi tokio atsitiko, kas privertė deputatę Gotovčic samdyti

privačius detektyvus, kad sektų jos vyrą? Kažkas įsilaužė į butą, iš pažiūros nieko nepavogė, bet vyras nuo tada prarado ramybę. Nuolatužsirakindavo savo kabinete, ir jei ne su pacientu, tai rausėsi popieriuose. Dėliojo juos iš vietos į vietą, nuo vienos lentynos ant kitos, išvieno stalčiaus į kitą, vertė kiekvieną lapą atskirai. Borisas Michailo-vičius sukrito, beveik nemiegojo, blogai valgė, buvo nervingas ir net

pradėjo bartis ant žmonos. J tiesų klausimą apie kriminalinius pajamųšaltinius nieko aiškaus neatsakė. O Julija Nikolajevna garsėjo principingumu ir dorovingumu. Geriau jai žinoti nemalonią tiesą, negugyventi šalia nusikaltėlio.

Bet jokios nemalonios tiesos sužinoti ji negalėjo. Tai kodėl gi jąnužudė?

Pasižiūrėkim iš kitos pusės, kadangi iš šios kelias užkirstas. Pir




miausia kažkas įsilaužė į Inos Paškovos butą ir taip pat, rodos, nieko išten neišnešė. Paskui kažkas (tas pats ar kažkas kitas) įsibrovė pas Inąir pradėjo reikalauti kažkokio vardo. Neaišku, pasakė ji tą vardą ar ne.Dabar jau nepaklausi. Po to, kai kažkas lygiai tokiu pat būdu apsilankė pas Gotovčicą, psichoanalitikas puolė į paniką, kadangi pats savoakimis matė, kuo tai gali baigtis. Patikėkim žodžiu, kai jis sako, kad

jį sekė. Sprendžiant iš seklių skaičiaus, tai buvo ne tik vidaus reikalųdarbuotojai, bet ir žmonos pasamdyti privatūs detektyvai. Turbūt

Gotovčicas teisus, ir įsigavę į jo butą žmonės taip pat kažkuriuo metudalyvavo šioje bendro sekimo šventėje. Kaip tik jie ir sužinojo, kadJulija Nikolajevna kreipėsi į privačius detektyvus. Ir kažkuriuo metu jipradėjo jiems trukdyti.

O ką? Pati savaime idėja nebloga. Jo žmonos žmogžudystės kaltininkai —ne tie žmonės, su kuriais Gotvčicas bendravo, o visai kiti. Jis

net neįtaria, kad tokie egzistuoja, niekada jų nematė, bet beprotiškai jų bijo. Tie, kurie nužudė Iną Paškovą.

Nastia susiėmė galvą. Dieve mano, kiek pastangų paaukota,tiriant visus, kurie buvo paminėti „Granto“agentūros ataskaitose užsakovei Julijai Nikolajevnai! O visi jie čia niekuo dėti...

Palauk, tarė ji sau. Kaip tai „niekuo dėti“? Juliją Nikolajevną nu

žudė būtent todėl, kad ji turėjo reikalų su agentūra. Tai visiškai nekeliaabejonių, antraip Dima Zacharovas nebūtų žuvęs.

Tada lieka tik vienas variantas. Pats nelogiškiausias ir nepaaiškinamas, bet vienintelis.

Tatjana pasakė Irai, kad blogai jaučiasi ir prašo nepalikti josvienos. Ira susijaudino, subruzdo, suaikčiojo, puolė kviesti gydytojo,bet Tatjana ją atkalbėjo nekaltai pamelavusi, kad ryte jau pabuvojomoterų konsultacijoje, ir ją apžiūrėjusi gydytoja liepė, jei galima, bepriežiūros vienai nelikti. Kadangi ryte Ira giliai miegojo ir atsikėlėapie vidurdienį, ji nežinojo, kad iš tikrųjų Tatjana buvo išėjusi tik

ledų.




—Žinoma, aš niekur neisiu, —noriai sutiko Ira. —Nieko baisaus, jei mes su Andrejumi vieną dieną nepasimatysim.

Tatjana prasižiojo sakyti, kad jaunikis gali ir į namus užeiti, kadbeveik būtų metas, bet susilaikė. Kol Stasovas neišsiaiškins, kas tai perBentlis Kontinentalis, kuris moka iš pirmo žvilgsnio atskirti „Versace“moterišką kostiumėlį, geriau susitikimą su juo kol kas atidėti.

Nuotaika buvo puiki, darbas prie knygos ėjosi lengvai ir teikėtikrą malonumą, ir net nerimas, likęs po rytinio pokalbio su vyru, negalėjo to džiaugsmo užtemdyti. Galų gale viskas paaiškės, jie sužinos,kodėl Iros jaunikis ją apgavo, ir viskas stos į savo vietas. Tiesa, intuicija Tatjanai šnibždėjo, kad giminaitei teks atsisveikinti su rožinėmissvajonėmis apie greitas vestuves ir dar greitesnę kelionę į MajamiBičą, ir ji jau iš anksto Irą užjautė, ir vėl jautėsi dėl visko kalta. Istorijasu restoranu galėjo būti kvailas pokštas tik vienu atveju: jeigu Iros

bankininkas yra Margaritos pažįstamas ir žino, kad ji nusipirko tokįkostiumėlį. Bet to dar negana. Pavyzdžiui, jis turėjo žinoti, kokiu švarku ir kokiais marškiniais tą dieną vilkėjo Stasovas ir net kokį jis turižiebtuvėlį. Galima, žinoma, įsivaizduoti sau tokį vaizdelį: MargaritosMezencevos pažįstamas bankininkas Andrejus žino, kad ji nusipirkotokį brangų kostiumėlį, ir atsitiktinai pamato tą žmogų, kurio šeimoje

gyvena jo nuotaka. Pamatė greičiausiai dieną ir kokioje nors oficialiojevietoje. Gal Stasovas su kuo nors lankėsi jo banke, o gal pats Andrejuskokiais nors reikalais buvojo Vladislavo darbo vietoje. Arba paprasčiausiai pastebėjo jį gatvėje. Ir nusprendė iškrėsti mažytę šunybę.

Bet tai byloja apie dar du dalykus, ir abu jie nedžiugina. Visųpirma jis kvailys ir smulkus niekšelis. O antra, kad sugalvotum tokią

šunybę, turi žinoti, kad Stasovas kadaise buvo Margaritos vyras. Taikodėl, kalbėdamasis su Ira, jis nė karto neužsiminė, jog tai žino? Juodaugiau Tatjana apie visa tai galvojo, juo mažiau jai visa tai patiko irtuo labiau ji save kaltino. Kaip buvo galima taip atsainiai žiūrėti į naująIrinos pažintį? Neatleistinas lengvabūdiškumas. O dabar jaunos moters pasitikėjimu (tai liudija jos laime spindinčios akys) naudojasi per

ėjūnas, bandantis sugriauti normalų Stasovų šeimyninį gyvenimą.




Versijų čia gali būti daugybė, ir Tatjanai, kaip patyrusiam žmogui, jų netrūko. Su šiuo vyru Stasovo keliai susikirto dar tada, kai šisdirbo paieškoje. Tasai išvengė bausmės, o gal ir neišvengė, atsėdėjo irgrįžo, pradėjo sėkmingą verslą, vairuoja pasakiškus pinigus kainuo

jantį automobilį ir vieną gražią dieną nutarė atkeršyti sugadinusiajam jam tiek kraujo. Ne, ne tai. Stasovas jį matė ir nepažino. Įveskim pataisą: nutarė atkeršyti ir tam pasamdė tikrą gražuolį. Apsuksim galvą

jaunai moteriai, o paskui ją mesim sužeista širdim, vyrą su žmona

supjudysim ir šlykščiai kikensim iš už kampo, stebėdami subyrėjusįšeimos židinį.

Tiesą sakant, nevyriška tai. Toks kerštas geriau tinka moterscharakteriui. O kodėl ne? Argi maža moterų nusikaltėlių, kurioms nekiekvienas vyras prilygtų? Iš savo praktikos Tatjana žinojo, kad vyrasnusikaltėlis beveik visada išlieka vyru, tai yra tam tikros garbės ir

kilnumo sampratos, tegul ir iškreiptu pavidalu, jam egzistuoja, ir netdarydamas nusikaltimą jis jų laikosi. O moterys, jeigu jau jos nusprendė eiti nusikaltimo keliu, gali taip žemai pulti, kad vyrai to net nesusapnuos. Vyras keršydamas paprastai stengiasi atimti iš priešo pinigusarba gyvybę. Blogiausiu atveju apšmeižti gerą vardą. O keršijanti moteris dažniausiai taikosi į meilę, laimę, šeimyninį gyvenimą. Įdomu, ar

Stasovui pasitaikė tokių moterų, kurios norėtų jam atkeršyti?Tos mintys egzistavo tarsi atsietai, netrukdydamos Tatjanai

kompiuteriu rašyti savo knygos teksto. Ji jau seniai išmoko taip suderinti kūrybinį ir tarnybinį darbą, kad abu apmąstymų srautai driektųsilygiagrečiai ir vienas kitam netrukdytų. Ira virtuvėje ruošė pietus irstengėsi kuo mažiau triukšmauti, nes į Tatjanos rašto darbus žiūrėjo

su šventa pagarba. Bute vis daugėjo svaigių kvapų, kuriuos skleidėeiliniai kulinariniai šedevrai. Nuolat skambėjo telefonas, bet Tatjananesitraukė nuo darbo, leisdama į skambučius atsakinėti Irinai.

—Tania, ateik pietų! —pašaukė Ira.Tatjana užbaigė sakinį iki taško, greitosiomis perskaitė pastraipą

ir išėjo iš kambario.

—Skambino Nastia, klausė, ar gali šiandien pas mus ateiti. Aš




sakiau, kad gali, nes tu lyg ir niekur nesirengi. Ar teisingai? O gal reikėjo tave pačią pakviesti?

—Viskas gerai, —linktelėjo Tatjana. —O kas jai atsitiko? Ar paprasčiausias mandagumo vizitas?

—Nežinau, bet balsas buvo kažkoks susirūpinęs.—O tavo kavalierius skambino? —paklausė Tatjana.—O kaipgi, —Ira nušvito šypsena. —Labai nusiminė, kad mes

šiandien nepasimatysim. Nieko, tegul tvarko savo reikalus, prieš akislaisvos dienos, dar spėsim kartu pabūti.

Tatjana išsiblaškiusi baigė valgyti kažkokį egzotišką patiekalą,kuriame, Iros tikinimu, buvo visas kalnas nėščiosioms reikalingųvitaminų, ir grįžo prie darbo. Kaip laiku pasirodė visi straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose! Jeigu ne tie straipsniai, jai ir į galvą nebūtųatėję, kad per savo knygas ji gali kalbėtis su skaitytojais, nes nuolat ją

skaitantys jos knygų gerbėjai yra tikri jos draugai ir su jais tiesiog negalima nepasidalyti savo džiaugsmais, savo liūdesiu ir savo apmąstymais. Papasakoti jiems gerą anekdotą ir pasidžiaugti, kad jie juokiasi.Pasiskųsti gyvenimo neteisybėmis ir pajausti, kad jie ją supranta iružjaučia. Tąkart supratusi, kad knygas galima rašyti būtent šitaip, jiiš karto lengviau atsikvėpė, ir stalčiuje marinama nebaigta apysaka

staiga atgijo ir pajudėjo toliau.Ji nepastebėjo, kaip eina laikas, ir labai nustebo, kai atėjo Nastia

ir paaiškėjo, jog jau devynios vakaro.—Kaip gerai, kaip tik vakarienei! —linksmai sušuko Ira.Tačiau Tatjana iškart ją atšaldė pasakiusi, kad jos vakarieniaus

vėliau, o dabar jai su Nastia reikia pasikalbėti. Ira liūdnai atsikvėpė ir

nuėjo į savo kambarį. Nastia tuoj pat užsikėlė kojas ant minkštos sofos. Ji dar anąkart išsirinko sau tą vietą, čia buvo patogu ir jauku.

—Kaip knyga? Rašosi? —paklausė ji.—{sivaizduok sau, rašosi, nors gyvenimas tam atkakliai prieši

nosi, —pajuokavo Tatjana.—Kaip?

—Negi nežinai?




—Ko? —nesuprato Nastia. —Apie ką tu kalbi?—Aš kalbu apie tą gėdos ir srutų srautą, kuriuo mane apipylė

masinės informacijos priemonės.—Ar turi galvoje tą bjaurastį, kurią mes kartu skaitėme?—Ką tu, tai buvo tik maža švelni gėlytė. O paskui pasirodė uoge

lės, viena už kitą didesnės, kaip arbūzai. Negi tikrai nežinai, Nastia?—Garbės žodis! Pirmą kartą girdžiu. Aš juk laikraščių neskaitau.—Kaip, išvis neskaitai? —nustebo Tatjana.

—Labai retai, tik per didžiąsias šventes.—Na, tada tu daug ko netenki. Nejau tau neįdomu sužinoti, kad

ministrai ima kyšius arba nemoka, pavyzdžiui, mokesčių, arba perkasipo dešimt butų ir po dvidešimt vilų?

—Ne-e, neįdomu. Tai ką ten apie tave laikraščiai rašo?—Rašo, kad aš neturinti talento grafomane, kad savo pseudoli-

teratūra bukinu ir taip užguitus mūsų gyventojus, kartu užgoždama jiems mūsų nuostabią ir skaisčią rusų kultūrą. Kad už savo knygasgaunu milžiniškus honorarus. Kad mane pasmerkė visa rašytojųbendruomenė, susirinkusi į Kultūros tarybos prie Rusijos prezidentoposėdį. Įsivaizduoji, kiek man garbės? Rusijoje šimtai įvairiausių rašytojų, bet pasmerkė tik mane vieną. Tik aš esu to verta.

Nastia klausėsi prasižiojusi ir netikėdama savo ausimis.—Negali būti, Tania. Tu iš manęs juokiesi, —atgavusi amą, pa

sakė ji.—Kad nė kiek, —linksmai nusikvatojo Tatjana. —Viskas taip ir

buvo. Negana to, mane aktyviai bandoma supjudyti su Stasovu.—Kas bando?

—Nežinau. Stasovas dabar aiškinasi. Tokiomis aplinkybėmisturėčiau arba pasikarti, arba pradėti gerti, arba užsidaryti vienuolyne.Bet aš juk tikra rusė moteris, manęs plikomis rankomis nepaimsi. Paverkiau, paverkiau, o paskui supratau, ką reikia daryti, ir sėdau priekompiuterio. Ir viską kaip ranka nuėmė.

—Viešpatie, bet ką gi tu tiems žurnalistams padarei, kad jie tave

taip užsipuolė?




—Visiškai nenumanau. Lyg ir nesipykdavom. Tiesa, jų garbei turiu pasakyti, kad ne visi jie mane laiko visiška idiote. Atsirado vienastoks, kuris siūlėsi paskelbti apie mane straipsnį, apginti mano subjaurotą reputaciją ir reabilituoti mano dorą vardą.

—Na, ir ką?..—Ir nieko. Atsisakiau. Tikiuosi, kad tau nereikia aiškinti kodėl?—Nereikia, aš suprantu. Tu manai, jis tikrai tave užjautė? Ar

įtari, kad tai įprasti spaudos žaidimai: jūs rašote taip, o mes parašysimkitaip, jūs su mumis konkuruojate, o mes išsakysim priešingą nuomonę. Ne?

—O dievai žino, Nastia. Visko gali būti. Bet šiaip tas žurnalistassimpatiškas dėdulė, labai geranoriškas, moka užjausti, išgyventi. Irlabai geros jo akys.

—Aha, —tyliai sumurmėjo Nastia, —akys geros, o kiaušas

plikas.Ji ištarė tai visai tyliai, tarsi pagalvojusi balsu. Prisiminė ryte

matytą Lutovos vyro fotografiją. Ir nesuprato, ko Tatjana taip staigaįsitempė. Jos akys susiaurėjo, lūpos susičiaupė.

—Iš kur žinai? —griežtai paklausė ji.—Ką žinau?

—Kad kiaušas plikas?—Nieko aš nežinau. Apie ką tu?-Otų?—Šiandien aš, beje, buvau susitikusi su piliete Lutova. Su ta pačia,

kuri lankėsi nužudytosios kerėtojos Inesos seansuose. Su Ulanovu maniškilo sunkumų, todėl nutariau pasišnekėti su jo pažįstama —tikėjausi

išgirsti kokių pikantiškų smulkmenų, kuriomis pokalbio metu galėčiau jį išprovokuoti. Paaiškėjo, kad Lutova jo išvis nepažįsta ir Ulanovasbuvo atėjęs ne pas ją, o pas jos buvusį vyrą. Jie vis dar kartu gyvena.

—Taip, aš prisimenu, —linktelėjo Tatjana. —Tęsk.Jos balsas buvo sausas ir šaltas, ir tuo metu ji Nastiai pasirodė

tokia svetima, kad jai net nejauku paliko.

—Atsipalaiduok, Tania, tu ne darbe, —tarė ji.




Tatjana giliai įkvėpė. Užsimerkė ir papurtė galvą. Veidas atsileido, lūpose suvirpėjo šypsena.

—Adeisk, Nastule. Suveikė refleksas, kaip medžioklinio šuns.Pasakok toliau.

—O toliau nieko nebuvo. Valentina Petrovna skundėsi mangyvenimu ir tuo, kad negali atsikratyti emocinės priklausomybės nuovyro. Žodžiu, viskas tas pat, kas buvo Inesos užrašuose ir ką tu manperpasakojai. Net jo nuotraukos, sako, negaliu išmesti, taip ir nešio

juosi su savimi rankinuke. Ir parodė man to grandiozinio Lutovo, kuris ją pavergė ir visaip žemina, fotografiją. Ir žinai, jis iš tikrųjų velniškaižavus. Ir tas žavesys ne patino, o žmogaus, asmenybės. Jis vienodaiveikia ir vyrus, ir moteris. Juo norisi tikėti, paskui jį norisi eiti, kad ir įpasaulio kraštą. Norisi elgtis taip, kad jis tave pagirtų. Įsivaizduoji, koks

jis gyvenime, jeigu net nespalvota nuotrauka palieka tokį įspūdį?

—Rodos, įsivaizduoju, —susimąsčiusi pasakė Tatjana. —Ir ką, jo kiaušas plikas?

—Visiškai. Kaip biliardo rutulys.—O kokia jo profesija?—Lutova sako, kad jis antraplanis aktorius, bet prieš kurį laiką

paliko sceną. Kuo vyras verčiasi dabar, ji nežino.

—Nuostabu. Manding tu kenti neparūkiusi. Užrūkyk, nesikan-kink.—Nereikia, Tania, aš pakentėsiu, —susidrovėjo Nastia. —Prie

tavęs nerūkysiu.—O mes išeisim į lodžiją, lauke jau šilta. Eime, Nastule, eime. Tu

parūkysi, o aš tau papasakosiu kai ką įdomaus.

Tatjana išraiškingai mostelėjo virtuvės pusėn, ir Nastia suprato,kad ji nenori kalbėtis girdint Irai. Juk durų tarp virtuvės ir svetainėsnebuvo. O Irina, penkias minutes pasigraužusi, jau seniai išėjo iš savokambario ir vėl triūsė prie viryklės.

Jos išėjo į didelę įstiklintą lodžiją, kurioje stovėjo trys kėdės ir nedidelis pintas stalelis. Tatjana pakėlė žaliuzes ir pravėrė langą.

—Gali ramiai rūkyti, peleninė ant palangės. Iš pradžių tau pa




sakysiu, kad tas gerasis žurnalistas irgi visiškai pliku kiaušu. Ir, ob jektyviai žiūrint, reikia pripažinti, kad jis velniškai patrauklus. Taip irnorisi juo tikėti. Tik gaila, nežinau jo pavardės. Tyčia neklausiau, kadneartinčiau pažinties. Norėjau greičiau jo atsikratyti. Bet vieną įdomųdalyką jis man spėjo pasakyti.

—Kokį?—Jis man siūlė visiškai kitokį gyvenimą, kuriame manęs niekas

neįžeidinės ir nežemins... Ir taip toliau. Žinai, aš kažkaip iš karto ne-susigaudžiau, ką tai reiškia, tiesą sakant, ne jis man rūpėjo. Mintyssukosi visai apie ką kita. O dabar supratau. Į pirmą susitikimą jis atnešė man visas tas publikacijas, kuriose buvau drabstoma purvais, irpasiūlė į jas atsakyti. O šįryt jis atkakliai kartojo, kad tame kitokiamegyvenime aš nesijausiu apgauta ir pamesta. Supranti? Apgauta ir pamesta. Kas čia bendra su tomis publikacijomis? Nieko. Ir dabar aš

suprantu, kad jis viską žinojo.—Viešpatie, ką gi jis žinojo? —nervingai kratydama pelenus,

nekantriai paklausė Nastia. —Kalbėk aiškiai.—Jis žinojo, kad Ira rengiasi tuoktis ir greitai mus paliks. Jis

žinojo, kad mes su Stasovu dabar gyvename sunkius laikus —Lilianervinasi laukdama vaikelio gimimo, kuris atims iš jos tėvo meilę, ir

Stasovas rengiasi su ja važiuoti į Pietus. Negana to, kartu važiuos irMargarita, nes Lilia to prašo, o savo mylimai dukrelei Stasovas atsakyti negali. Ir dar negana to, pasigirdo gandas, kad Stasovas neleidžiavakarų su verkiančia Lilia, o vaikšto su Margarita, viena iš gražiausiųrusų kino moterų, po restoranus. Sutik, kad mano padėtis ne iš paprastųjų. Ir žurnalistas visa tai žinojo. Klausimas —iš kur?

—Palauk, Tania, aš nieko nesuprantu. Apie Lilią —tiesa?—Tiesa. O ko tu stebiesi? Tai visiškai natūrali vaiko reakcija, duiš trijų būtent taip ir žiūri į brolių ir seserų atsiradimą. Tam reikia būtipasirengus, ypač kai vaikai gimsta skirtingose santuokose.

—O apie Stasovą ir Margaritą?—O tai —melas. Bet sukurptas gan gudriai. Tai yra taip gudriai,

kad viskas būtų praėję kaip sviestu patepta, jei būčiau kitokio charak




terio. Yra tokių žmonių, kurie metų metais įtarinėja, kankinasi, einaiš proto, bet niekada neklausia tiesiai. Blogiausia, kad jie pasirengępatikėti pirmu sutiktuoju, kuris jiems praneša blogą žinią. Bet netikituo, ką būtent ta bloga žinia šmeižia. Laimė, mano charakteris kitoks. Aš apskritai niekada niekuo netikiu, viską išsiaiškinu ir paremiuįrodymais. Matyt, tai profesinis bruožas. Todėl ilgai nesikankinau, opaprasčiausiai paklausiau Stasovo, ar tikrai jis buvo tuo metu, toje vietoje, su ta moterimi. Ir mes labai greitai išsiaiškinome, kad tai melas.

Kažkas nori mus supjudyti.—Kas?—Nežinau.—Kaip tai nežinai? O kas tau viską papasakojo?—Iros jaunikis. Ir ne man pasakė, o jai. O jau paskui ji, drebė

dama iš pasipiktinimo, man viską persakė. Tačiau aš manau, kad tas

Bentlis Kontinentalis gali būti tik svetimos valios vykdytojas. Pats jisgal tuo ir nesuinteresuotas. Jam pavedė —jis padarė.

Nastia kurį laiką tylėdama rūkė ir žiūrėjo Tatjanai per petį į pilkątemstantį dangų.

—Kaip viskas panašu, —pagaliau tarė ji tyliai, —kaip viskas panašu. Tau sukuriama aplinka, kuri darosi nepakenčiama. Viskas aplink

griūva, viskas, kas dar vakar atrodė patikima ir nepajudinama, šiandien jau trapu ir netikra. Ir štai tuo sunkiu tau metu šalia atsiranda žavusžmogus geromis akimis, meilia šypsena ir ištiesia pagalbos ranką. Odabar paklausyk istorijos, kurią papasakosiu aš. Gyveno kartą talentingas ir lydimas sėkmės televizijos žurnalistas. Ne itin, tiesa, sąžiningas,bet tai ne taip ir svarbu. Jis turėjo mylimą žmoną ir mėgstamą darbą. Ir

staiga vieną gražią dieną visa tai tiesiog akyse pradėjo griūti...

XX skyrius

Borisas Vitaljevičius Gmyria susirgo galutinai, ir nors padėtis

buvo rimta, žiūrėti į jį be šypsenos negalėjai. Nosis, nuolat trinama




nosine, išburko ir paraudo, akys ašarojo, balsas švokštė ir keitėsi nuogrėsmingo šnabždesio iki isteriško falceto. Jis negalėjo neiti į darbą,nes tyrė Valstybės dūmos deputatės žmogžudystę, o tos bylos eigąkontroliavo Vidaus reikalų ministerija ir Generalinė prokuratūra. Taiyra įstatymas sirgti niekam nedraudžia, bet gavęs nedarbingumo lapelį kreivų ir nepatenkintų vadovybės žvilgsnių neišvengtum.

Jis vėl sėdėjo pulkininko Gordejevo kabinete, bet šįkart buvo atėjęs ne savo iniciatyva, o Viktoro Aleksejevičiaus kvietimu.

—Boria, reikia visiems susirinkti, —neleidžiančiu prieštarautitonu pasakė jam Gordejevas telefonu. —Man šiandien palikti darbovietos negalima, taigi būk malonus, nešk savo sergantį kūną į Petrov-ką. Padaryk buvusiam viršininkui paslaugą.

Tardytojui atėjus, pulkininko kabinete jau buvo Kamenskaja,Lesnikovas, Korotkovas ir tas žaliaakis milžinas, kino koncerno „Si

rijus“ apsaugos tarnybos viršininkas, su kuriuo Gmyria susipažinodevyniasdešimt penktaisiais, kai tyrė kino aktorės Alisos Vaznisžmogžudystę.

—Nagi, Nastasija, pasakok mums, —be didelių įžangų įsakėGordejevas. —Tiksliai, aiškiai, nieko nepraleisdama. Taip, kaip manšįryt pasakojai.

Nastia susikaupdama giliai įkvėpė ir dėl visa ko pasidėjo priešaissave bloknotą su pastabomis. Tas pastabas ji rašė visą naktį, budėdama šešuro palatoje, atsisėdusi kamputyje, pasidėjusi bloknotą antkelių ir klausydamasi nelygaus ligonio alsavimo. Numigti jai pavykotik traukinyje, važiuojant į Maskvą, ir tai ne numigti, o tik nusnausti.Bet ir tai neblogai. Šiandien šeštadienis, į Maskvos pusę traukiniai

pustuščiai, ir Nastia galėjo atsisėsti kampe, priglausti galvą prie sienosir truputį pailsėti.Ji ėmė pasakoti viską, ką pastarosiomis dienomis sužinojo. Apie

atėjusią Viktoriją Ulanovą, apie nuo pradžios iki pabaigos išgalvotąužsakymą nužudyti jos vyrą, apie neegzistuojančią žurnalistę Chaiki-ną ir apie žmogų, kuris sumokėjo vyriausiajam laikraščio redaktoriui

už įžeidžiamą straipsnį „Sudie, veide, tegyvuoja grimas!“Apie rašyto




jos Tomilinos pjudymą laikraščiuose ir apie beveik pavykusį bandymąsukiršinti ją su vyru ir išskirti su giminaite bei drauge kaip tik tokiumetu, kai Tatjanai labiausiai reikia pagalbos ir palaikymo. Apie kerėtojos Inesos žmogžudystę ir apie jos meilužį profesorių Gotovčicą. Irpagaliau apie Gotovčico žmonos Julijos Nikolajevnos žmogžudystę. Jistengėsi pasakoti nuosekliai, bet ne visada tai sekėsi. Labai jau viskasbuvo susipynę šiose keistose ir, atrodytų, niekaip tarpusavyje nesusi-

jusiose istorijose.

—Kaip matome, ryškus tas pats stilius. Paversti žmogaus gyvenimą sunkiu, beveik nepakenčiamu, suorganizuoti jam, vaizdžiai kalbant, žlugimą visuose frontuose, bet ne kerštaujant, o kad jis dėkingaipriimtų pagalbą, kuri jam bus sunkiausiu metu pasiūlyta. Kas tai perpagalba, mes kol kas nežinome. Tatjana tos pagalbos atsisakė, taigi jinieko mums pasakyti negali. Lieka Ulanovas. Aš įsitikinusi, kad jis jau

žino, nes jo istorija prasidėjo kur kas anksčiau nei Tatjanos. Mūsų pažinties pradžioje Aleksandras Ulanovas tikrai atrodė kaip žmogus, turintis daugybę neišspręstų problemų, o šiandien jis jau visiškai kitoks.Jis žvalus, kupinas optimizmo ir pasitikėjimo savimi. Bent jau toks

jis buvo, kol nesužinojo, kad žmona nesirengė jo žudyti ir kad visa taistorija su samdomu žudiku —grynas melas. Vadinasi, greičiausiai jis

pagalbą priėmė ir žino, kas tai yra. Taigi šiandien mes galim konstatuoti, kad Viktoro Andrejevo ir Oksanos Bondarenko žmogžudystėbeveik garantuotai nesisieja su jų finansine veikla ir nėra keršto aktas.Tai buvo prieš Ulanovą nukreiptos operacijos dalis. Išmušti iš jo komandos žmones, be kurių laida nebus pelninga. Įbauginti jį, sunervinti, priversti galvoti apie išėjimą iš televizijos, atitraukti nuo mylimos

žmonos. Apsukti jam galvą. Supainioti. Ir ne tik jį, bet ir mus. Mes juk ieškojome nusikaltėlių visai ne ten ir vis dar ieškotume, kol trūktųkantrybė. O paskui bylą nutrauktume.

Gmyria nusičiaudėjo, šniurkštelėjo nosimi ir užkimusiu balsupaklausė:

—O Gotovčic? Aš vis laukiu, kada tu apie deputatę pradėsi pa

sakoti. Kam aš čia pakviestas?




—Neskubėkit, Borisai Vitaljevičiau, —nuramino jį Gordejevas,kuris stengėsi būti taktiškas, viešai vadino tardytoją vardu ir tėvavar-džiu ir niekad nedemonstravo, kad Gmyria jam visada buvo ir likoBoria. —Prieisim ir iki deputatės. Jau arti. Kalbėk toliau, Nastasija.

—Viena iš aktyviai nusikaltėlių naudojamų priemonių yra klaidinamieji veiksmai. Tokių veiksmų pastaruoju metu padaryta keletas.Reikia pasakyti, kad jų naudojami klaidinamieji veiksmai yra dviejųtipų. Pirmas tipas: veiksmas visiškai nereikalingas, bet mus gluminantis. Pavyzdžiui, laiškas, kurį gavo Igoris Lesnikovas. Tame laiškeparašyta, kad jūs, Borisai Vitaljevičiau, seniai papirktas ir jumis negalima tikėti.

—Aš —ką?Tardytojas užspringo ir pradėjo sunkiai dusdamas kosėti.—Kad jūs papirktas ir jumis negalima tikėti, —slėpdama šyp

seną pakartojo Nastia. —Mes jums nieko apie tai nesakėme, nes irnemanėme tuo laišku tikėti. Laiškas turėjo du tikslus. Pirma, bandytiįtikinti, kad Julijos Gotovčic žmogžudystė tikrai politinė, jei tardyto

jas paperkamas, o antra, sukelti sumaištį grupės darbe, pasėti nepasitikėjimą ir kartu išprovokuoti konfliktą. Ir tai beveik pavyko. Jumsbuvo sunku dirbti su Lesnikovu, o Igoriui —su jumis. Dar vienas

pavyzdys —Dmitrijaus Zacharovo žmogžudystė. Mes iš pat pradžiųnuėjome klaidingu keliu, bandydami susieti Julijos Gortovčic žmogžudystę su informacijos nutekėjimu apie jos santykius su privačia seklių agentūra. Zacharovas, naudodamasis asmenine pažintimi, bandėišsiaiškinti, kas agentūroje prieina prie informacijos apie užsakymusir klientus. Ir kai jam tai pavyko, jis buvo nužudytas. Ir vėl mus ap

gavo tas klaidinamas veiksmas. Jei nužudė, vadinasi, reikalas rimtas,vadinasi, tikrai yra ryšys su deputatės žmogžudyste. O ryšio nėra.Jokio. Taip, agentūroje yra darbuotojas, kuris per daug domisi vadovokartoteka, bet su deputatės mirtim tai nieko bendra neturi. Zacharovąnužudė tiesiog taip, dėl visa ko, kad tik mus suklaidintų. Jis niekamnetrukdė ir jokio pavojaus nusikaltėliams nekėlė.

Kabinete tvyrojo slogi tyla. Čia sėdėjo žmonės, kurių gyvenimas




nuolat siejosi su lavonais, žmogžudystėmis, su mirtimi. Tačiau vis tiekbuvo sunku suprasti ir susitaikyti, kad žmogų galima nužudyti tiesiogtaip sau. Ne dėl pykčio priepuolio, ne praradus protą, ne apiplėšimotikslu arba iš baimės būti demaskuotam, o tiesiog taip. Kad ką norssuklaidintum.

—Žiūrim toliau. Antro tipo klaidinamieji veiksmai, —kalbėjotoliau Nastia, —tai tokie veiksmai, kurie turi tam tikrą tikslą, betatliekami taip, kad to tikslo negalima suprasti. Negana to, tas patstikslas gali būti pasiektas ir kitu būdu. Duosiu pavyzdį. Po to, kaibuvo įsilaužta į jo butą, Borisas Michailovičius Gotovčicas gyvenonuolatinėje baimėje. Aš jau aiškinau kodėl. Kadangi jis ėmė elgtis,švelniai tariant, neadekvačiai, jo žmona susirūpino, ar tik jis nebusįsitraukęs į kokį nors kriminalą. Ji kreipėsi į „Granto“agentūrą ir gavone vieną smulkią ataskaitą apie visus Boriso Michailovičiaus ryšius.

Kaip žinote, tų ataskaitų kopijos buvo mums pateiktos. Šiandien ryteaš paskambinau visiems jose išvardytiems žmonėms ir sužinojau, kadsu kai kuriais iš jų Julija Nikolajevna spėjo susitikti. Ji pažindinosi su

jais įvairiomis dingstimis, prisistatydama tai žurnaliste, tai socialinedarbuotoja, tai dar kuo nors. Vadinasi, ji tikrino savo vyro pažįstamus,norėdama asmeniškai įsitikinti, kad jie neturi ryšių su nusikaltėliais.

Arba kaip tik turi. Mes iš pat pradžių manėme, jog žmogžudystėįvykdyta todėl, kad Julija Nikolajevna domėjosi savo vyro kontaktais.Tačiau mes ieškojome tarp tų kontaktų tokių pačių, kaip ir velionėJulija Nikolajevna. Ir neradome. Bet jeigu tarp profesoriaus pažįstamųnėra žmonių, su kuriais jis palaiko kriminalinius ryšius, tai kodėl gi visdėlto ją nužudė?

—Taip, —atsiliepė Gmyria, —aš, beje, vis laukiu, kada mumspapasakosi, kodėl nužudė deputatę.—Todėl, kad svarbu ne patys žmonės, su kuriais bendravo Go

tovčicas.—O kas?—O tie, kas juos pavergė. Tie, nuo kurių jie nepaprastai psicho

logiškai priklausomi ir negali nuo tos priklausomybės išsilaisvinti jau




daug metų, o gal ir visą gyvenimą. Prisiminkite, kiek kartų mes skaitėme apie tokius fenomenus, kiek kartų asmeniškai buvome su tuo susidūrę. Kažkokių neįtikėtinų judėjimų, sektų grupių lyderiai, sugebėjępatraukti žmones savo beprotiškomis idėjomis —argi niekada nesateapie tai girdėję? Argi neskaitėte apie sektas, kurių lyderiai įkalbėdavodešimtis žmonių ryžtis kolektyvinei savižudybei?

Ji nutilo, ir Gordejevo kabinete nuvilnijo tylus murmesys. Kiekvienas iš esančiųjų prisiminė, kad iš tikrųjų yra kažkur apie tai skaitęs,ir visi gyvai dalijosi įspūdžiais.

—O kiek kartų esam girdėję apie neįtikimą žmogaus ištikimybękitam? —tęsė ji. —Mes tą žmogų šimtus kartų matome televizijoje,

jis mums atrodo bukas ir ribotas, ir mes niekaip negalim suprasti,kodėl jis naudojasi tokiu nepaprastu populiarumu ir meile, kodėl jisturi ištikimus bendražygius, kurie seka paskui jį visą gyvenimą ir jo

kiomis aplinkybėmis jo neišduoda. O mums sakoma, kad tas žmogusturi asmeninio magnetizmo, kad būnant šalia jo, su juo bendraujantneįmanoma jo nemylėti. Mes skėsčiojam rankomis, linguojam galvair manom, jog tai visiškas kliedesys. Nes mes to nepajutom. Bet taiegzistuoja ir su tuo negalima nesiskaityti. Žiauriausia žmogaus klaida —manyti, kad kažko negali būti tik todėl, kad jis pats to nematė.

Kaip mane kadaise mokė —jei kažko nepatyrei, tai dar ne argumentas. O dabar įsivaizduokite, kad jums kokiu nors tikslu reikia surastikelis žmones, kurie kaip tik ir turi to asmeninio magnetizmo. Ir rastikuo greičiau. Kur ir kaip jūs jų ieškotumėt?

Ir vėl kabinete stojo tyla. Šįkart pirmas susivokė Igoris Lesni-kovas. Išskyrus, žinoma, Gordejevą, nes Nastia jau spėjo jam viską

išdėstyti prieš susirinkimą.—Tu nori pasakyti, kad paprasčiausia veikti per Gotovčico arbakerėtojos Inesos tipo žmones?

—Gal ir ne paprasčiausia, —paprieštaravo Nastia, —bet taivienas iš variantų. Tikriausiai yra ir kitų būdų, bet ta komanda, sukuria susidūrėme mes, veikia kaip tik šitaip. įsilaužti į butą, kai šei

mininko ar šeimininkės nėra namie, peržiūrėti užrašus, rasti žmogų,






—Betgi Gotovčicas! —neiškentęs vėl sušuko Gmyria, šį kartąfalcetu. —Kalbėk apie Gotovčicą.

—O su Gotovčicu tas pat. įsibrovė į butą, peržiūrėjo užrašus.Gotovčicas burtininku neapsimeta, jis normalus psichoanalitikas,medicinos mokslų daktaras ir jo užrašuose yra visi vardai ir pavardės.Rado, ko jiems reikėjo, ir tyliai nusiplovė. O pacientas, kurio istorija

juos sudomino, atėjo eilinio seanso pas Gotovčicą. Tuo metu BorisasMichailovičius iš siaubo jau buvo beprarandąs žmogiškąjį veidą, ir Julija Nikolajevna jau naudojosi privačių seklių paslaugomis, kurie savodarbą dirbo sąžiningai. To paciento vardas pateko į ataskaitą, o ataskaita buvo pateikta užsakovei. Kadangi komanda, apie kurią kalbam,pakankamai rimta, jie būtinai turėjo kontroliuoti ir patį psichoanalitiką, ir jo žmoną. Dėl visa ko. Juk įsilaužimas į butą —ne juokai, buvonet milicija iškviesta. Ir tos kontrolės metu pastebėta, kad Julija Niko

lajevna pirma pasirodė privačių detektyvų agentūroje, o paskui ėmėlankyti vyro pacientus. Kam? Ką ji daro? Visiškai neaišku. Bet juk betkada ji gali ateiti ir pas tą pacientą, šalia kurio gyvena jiems reikalingasžmogus. Kas tokia, ta psichoanalitiko žmona? Deputatė? Žurnalistė?Tiesus ir principingas žmogus? Ir ko jai reikia? Ką ji uostinėja? Dar,neduokdie, pasirodys juos dominančiu adresu pačiu netinkamiausių

laiku ir susidurs su jų atstovu, kadangi žmogus per pusdienį rastasir su juo jau dirbama. Be to, pats žmogus dar ne kažkiek patikrintas.Gali atsitikti, kad ateis Julija (juk nežinoma, ko ji vaikšto ir ką kalba), ožmogus bus namie ir jai papasakos, kokį įdomų ir nepaprastai vertingą pasiūlymą jis gavęs. Žodžiu, šito leisti negalima. Tokiam kontaktuireikia sutrukdyti. Yra daugybė būdų tam padaryti. Paprasčiausias ir

nekalčiausias —kokiu nors pretekstu kuriam nors laikui skubiai išsiųsti reikalingą žmogų iš Maskvos. Atkaklioji Julija Nikolajevna ateis,pasikalbės su savo vyro paciente ar pacientu ir išeis. Štai ir viskas.Paskui žmogų galima parsisiųsdinti atgal. Bet jie pasirenka žiauriausiąbūdą. Jie nužudo Juliją Nikolajevną. Ir tai beveik racionaliausia. Kadangi ji deputatė, be to, žurnalistė, tai žudikų paieškos bus vykdomos

tam tikra kryptimi. Bus perkratyti Dūmos žmonės, bus ieškoma tų,




apie kuriuos ji yra priešiškai rašiusi laikraščiuose. Na, ir tegul ieško.Geros kloties. Tai yra mums, milicijai. Dar ir bjaurų laiškelį pakišim,įpilsim žibalo į ugnį. Tegul būna tikri, kad žmogžudystė iš tikrųjų politinė.

Nastia užvertė bloknotą ir atsikvėpė.—Aš baigiau.Gordejevas pasibalnojo nosį akiniais, kuriuos iki šiol laikė ranko

je, kol Nastia dėstė savo naktinių apmąstymų rezultatus.—Pradėsim pasisakymus. Kad neleistume laiko veltui, norėčiau

jus informuoti, kad šiuo metu Docenka tikrina profesoriaus Gotovči-co užrašuose paminėtus žmones. Turiu galvoje žmones, kurie sukėlėrimtų psichologinių problemų įvardytiesiems agentūros „Grantas“ataskaitose. O pačius ataskaitose paminėtus žmones mes jau tikrinome ir dabar visai kitaip juos vertinsime. Antras dalykas. Prašau visų

čia esančiųjų nesitikėti, kad, turėdami rankose Lutovą ir radę tokį patantrąjį, mes atskleisim visas paslaptis ir vienu kartu išaiškinsim visusnusikaltimus. Visų pirma Lutovas ir tas antrasis, kurio dabar Docenkaieško, toli gražu ne viską žino. Juos naudoja asmeniniams kontaktamsir įtakai. Su žmogžudystėmis jie neturi nieko bendra. Žmogžudystesplanuoja vieni žmonės, o organizuoja ir vykdo kiti. Ir, žinoma, kokie

nors lutovai. Jei čiupsim už sprando tuos tarpininkus, akimirksniu su-žlugdysim visą operaciją. Apsimetinėti žurnalistu —ne nusikaltimas.Mokėti už vienokios ar kitokios medžiagos publikaciją —irgi ne nusikaltimas. Nieko nusikalstamo jie nepadarė, patraukti atsakomybėn

jų nėra už ką, todėl nėra kuo jų ir išgąsdinti. Taigi išvada mūsų neguodžia —jie nieko mums nepasakys. Tik viską sugadintume ir pabaidy-

tume svarbiausius veikiančiuosius asmenis. Todėl štai koks mūsų šiosdienos svarstymų uždavinys: suprasti, kas tai per komanda, koks jostikslas. Suformulavę tikslą mes suprasime, kas suinteresuotas. O tadapradėsim jau nuo to. Taigi klausau. Kas pirmas?

—Aš vis dėlto nesuprantu, —vėl pasigirdo užkimęs tardytojoGmyrios balsas. —Kam čia tos gudrybės? Juk Anastasija ką tik kalbė

jo apie Ulanovą ir sakė, kad yra visiškai tikra, jog jis priėmė pasiūlytą




paramą. Tai imkim jį ir kaip reikiant ištardykim, ir jis viską mumspapasakos.

Jis griausmingai nusičiaudėjo, išsišnypštė nosį, tačiau ir šįkartneužmiršo atsiprašyti.

—Ulanovas nieko nepapasakos, Borisai Vitaljevičiau, —pasakėatsisukusi į jį Nastia.

—Kodėl? Juk jis dabar žino visą tiesą, žino, kad žmona jį mylikaip anksčiau ir jokių meilužių neturi. Kodėl manai, kad jis tylės?

—Todėl, kad jis jau pateko Lutovo priklausomybėn, suprantat?Jei suprasite mane teisingai, tai pasakysiu, kad Ulanovas į jį įsimylėjęs,kaip kad įsimylima į dievaičius. Jei Aleksandras Jurjevičius būtų bentkiek kritiškiau vertinęs naująjį pažįstamą, jis iškart būtų viską supratęsir papasakojęs man apie Lutovą dar tada, kai jam aiškinau apie samdomą žudiką. Tačiau jis nieko nepasakė. Nė vieno žodžio. O tai reiškia,

kad ir dabar nepasakys. Su juo kalbantis reikia labai svarių argumentų,kad jis viską išklotų. O tokių argumentų aš neturiu.

—Tada pasikvieskit pagalbon tą rašytoją —kuo ji pavarde? —Tomiliną. Juk pati sakėte, kad Lutovas prie jos gretinosi. Ar ji galutinai

jo paslaugų atsisakė?—Ne, kategoriškai neatsisakė, bet aiškiai leido suprasti, kad jai

pagalbos nereikia. Borisai Vitaljevičiau, Tatjanos liesti negalima.—Kodėl?Nastia žvilgtelėjo į Stasovą, kuris tylėjo ir smalsiai sekė svarsty

mą, laukdamas savo eilės.—Todėl, kad Tatjana ruošiasi po dviejų su trupučiu mėnesių

gimdyti. Nederėtų nėščios moters įtraukti į operatyvines kombinaci

jos. Vladai, kuo tiksliau pakartok, kaip Lutovas gundė tavo žmoną.—Jis žadėjo jai gyvenimą, kuriame Tatjana galės kurti laisva, nepriklausoma ir nesijaus pamesta, vieniša bei įskaudinta.

—Štai! —Gordejevas pakėlė pirštą, ragindamas visus būti ypačdėmesingus. —Kodėl niekas neįsigilina į tai, ką mums dabar papasakojo Nastasija? Viena ausim tesiklausot? Kartoju išsiblaškėliams:

Lutovas siūlė Tatjanai Tomilinai kitą gyvenimą, kuriame nebus viso




to, kas šiuo metu išmuša ją iš vėžių. Po to, ką jie jai surengė, moteristurėjo jaustis atsidūrusi beviltiškoje aklavietėje, apimta sunkios krizės.Jų manymu, jai jau vaidenasi savižudybė. O ką nustatė „Granto“agentūros vaikinai, vykdydami Ulanovos užsakymą? Jie nustatė, kad kažkokios Chaikinos pasirašytą straipsnį užsakė žmogus, turintis ryšių sulabdaros fondo, remiančio atsidūrusius krizinėse situacijose žmones,vadovu. Na, vaikučiai, jūs pagaliau atsibusite ar taip ir snausite, kolmes su Nastasija nežinia kam čia burnas aušiname?

—Minutėlę, Viktorai Aleksėj e vičiau, —sušvokštė Gmyria. —Ne viskas čia taip sklandžiai išeina. Jei manysime, kad visa tai tiesa,tai teks pripažinti, kad nusikaltėliai ne tokie jau protingi. Jūs sakote,Tomilina laukiasi? Tai jai iš tikrųjų nusispjauti ir į laikraščių straipsnius, ir į vyro neištikimybę. Galite patikėti manimi, daugiavaikiu tėvu,vaiko laukimas, ir ypač jei jis pirmas, visiškai pakeičia moters pasaulė

jautą. Gyvenimas jai toks nuostabus, kad, išskyrus būsimą motinystę,daugiau niekas neturi reikšmės. Nejau nusikaltėliai to nesupranta?Tai, kad auka laukiasi, paverčia niekais visas jų pastangas.

—Jis teisus, —tarė Stasovas tyliai, žiūrėdamas į Gordejevą.Buvo pabalęs ir susijaudinęs. —Jis visiškai teisus. Ir jeigu viskas taiprimta, kaip mes galvojame, tai niekas dar nesibaigė. Jie nuo Tatjanos

nepasitrauks. Jie nenurims, kol neatims iš mūsų to vaiko.

Jura Korotkovas žingsniavo mažu Nastios kabinetu nuo durų ikilango ir atgal.

—Kiek darbo šuniui po uodega! Tikra velniava! Aš Dūmoje trejų

kelnių užpakalius pratryniau, su visais deputatais susipažinau, savonuosavas smegenis tiek kartų komposteravau, kad jose neliko vietosžymėti, ten vienos skylės, ir viskas perniek! Juk tiek kartų kalbėta,kad politikai tokie pat žmonės kaip visi, ir jų gyvenimas lygiai toks,bet ne —pakanka kokį deputatą nudobti, iš karto riksmas per visąšalį, ak, politinė žmogžudystė, ak, deputatus žudo! Koks košmaras!

Galas demokratijai! Smaugiama teisinė valstybė! Teisėsaugos organai




visiškai bejėgiai! Tarsi užmušti šaltkalvį dėdę Vašią yra normalu, o paliesti deputatą —pasaulinė katastrofa. Kol žudo dėdę Vašią, milicijagera, o kai deputatą —tai ji iš karto bloga. O deputato nužudymone politiniais motyvais niekas nenori pripažinti. Byla iškart imamakontroliuoti, kiekvieną dieną brigadai tris kailius nuneria ir dar seka,kad versijos būtinai turėtų politinį pagrindą. Vos tik tardytojas pateikia buitinę versiją, iškart kreivi žvilgsniai: atseit papirktas, todėl jis irstengiasi suslapstyti visus politinius galus buitiniame raiste.

Nastia sėdėjo už savo stalo ir tylėdama braižė kažkokias schemas —tegul Korotkovas nuleidžia garą. Vanduo aukštame moliniamevirdulyje jau užvirė, ir Nastia išėmė du švarius puodelius ir dėžutętirpios kavos.

—Tau pilti? —ramiai paklausė ji, ištaikiusi pauzę tarp dviejųpasipiktinimo tiradų.

—Pilti, —burbtelėjo Jura. —Tai tu man paaiškink, kam visatai?

—Kas —visa tai?Nastia įbėrė į puodelius kavos, įmetė po du gabaliukus cukraus

ir užpylė vandeniu.—Formuluok aiškiau, saulele mano skaisčiausioji, nes po tavo

audringų emocijų griuvėsiais jau nieko negalima įžiūrėti.Korotkovas staiga sustojo vidury kabineto ir garsiai nusikvatojo.—Asia, vis dėlto aš tave dievinu. Tu vienintelis žmogus, kuris

moka susidoroti su mano nuotaikomis vienu piršto krustelėjimu. Irkaip tau pavyksta?

Ji nusišypsojo ir ištiesė jam puodelį.

—Iš nuojautos. Aš juk daug metų tave pažįstu. Imk atsargiau,puodelis karštas. Tai ko tu norėjai paklausti?

—Norėjau paklausti, kodėl ta fantastiška komanda priskretoprie mūsų Tanios?

—Negi nesupratai? Pinigai, Jura. Milžiniški pinigai, kuriuosgalima daryti, tapus vienvaldžiu jos knygų leidėju. Po vakarykščio

mūsų pokalbio Tania paskambino savo leidėjams į Piterį, ir paaiškėjo,




kad pas juos neseniai lankėsi kažkokio užkampio už Uralo laikraščio,apie kurį Piteryje niekas nėra girdėjęs, žurnalistas ir labai domėjosipopuliarios rašytojos asmenybe, jos tiražais ir honorarais. Ir kol mesBandelės kabinete vaidinome tautos susirinkimą, mūsų draugas KoliaSelujanovas kai kuo pasidomėjo. Tokio laikraščio nėra. Neegzistuojagamtoje. Todėl aišku, kad komanda, kaip mes ją sąlyginai vadinsim,domisi Tatjana kaip rašytoja. Ir dar vienas dalykas. Tanios leidėjai,

jai paprašius, niekam nesako, kad ji dirba tardytoja. Kadaise seniaupaslapties iš to nedarė, bet Tatjana suprato, jog tai klaida, ir nuo tada

ji savo skaitytojams vien rašytoja Tomilina. O apie tai, kas buvo pasakyta anksčiau, visi jau primiršo. Ir mūsų su tavimi, Jura, paslaptingojikomanda šito nežino. Todėl ir visos jų klaidos.

—Kodėl manai, kad jie nežino?—Jei žinotų, nebūtų prie jos lindę. Tai juk akivaizdu. Bet čia yra

dar vienas keistas dalykas. Ta komanda —ne mafijinė struktūra. Irtai teikia vilties. Mafiją apgauti sunku, nes ji visur turi savo žmoniųir nuolat nuteka informacija. O mūsų tiriama komanda savų žmoniųteisėsaugos sistemoje neturi. Todėl jie ir apie Tanią nieko nežino. Jie

ją pažįsta tik kaip rašytoją, kuri gali duoti pelną. Pabandė ją visiškaisužlugdyti, kad paskui galėtų priglausti, sužavėti, apglostyti, prisijau

kinti, sukelti begalinio dėkingumo jausmą iki pat mirties ir amžiamspririšti prie savęs. Kartu gauti teises į visas jos knygas. Iki gyvenimogalo.

—Na, gerai, tu mane įtikinai. O Ulanovas? Kam jo jiems prireikė? Ar jis koks slaptas milijonierius?

—Panašu, jog ne, —papurtė galvą Nastia. —Sprendžiant iš pa

šnekesio su jo žmona, jie žmonės pasiturintys, bet ne tokie, kad dėl jųvertėtų užvirti tokią sudėtingą ir iš daugelio komponentų susidedančią košę. Čia pelnas neką viršytų nuostolius. Įsivaizduok sau: nužudyti Andrejevą ir Bondarenko, samdyti žmogų, vaidinantį medžiojantįUlanovą žudiką, iki tol dar susidoroti su įneša ir Gotovčicu, paskuinužudyti Juliją, užsakyti publikacijas dešimtyje leidinių... O juk reikia

dar nuolat dalyti kyšius. Ko tu į mane taip žiūri? Taip taip, drauguži,




paprasčiausius banalius kyšius. Man iš karto pasirodė įtartina, kadsutuoktinius Ulanovus išskyrė per vieną parą. Ir aš paprašiau MišosDocenkos nuvažiuoti į jų rajono metrikacijos skyrių ir apžavėti vedė

ją. Ji, žinoma, neprisipažino gavusi kyšį, bet kad buvo proteguotojų,neneigė. Ir proteguotojų ne iš valdžios struktūrų, o tiesiog atėjo žmogus ir taip prašė, na, taip prašė, kad negalėjai jam atsakyti. Juk visa taikainuoja, ir nemažai. Aš sutinku, kad komandai nereikia kiekvienąkartą samdytis naujų vykdytojų, ji turi savus etatinius įsilaužėlius iretatinius galvažudžius ir net etatinius seklius, bet tada tai turi būtilabai turtinga organizacija. O ji negalėtų būti labai turtinga, jei vaiky-tųsi kapeikų. Dėl Ulanovo kažkas visai nesuprantama. Reikia su juokalbėtis. O aš nežinau kaip. Reikia priversti jį papasakoti apie Lutovą.O tam reikia kokiu nors būdu priversti jį įveikti savo ištikimybę tamžmogui. Yra, tiesa, vienas variantas...

Jura pastatė puodelį ant stalo ir ištiesė ranką į cigaretę.—Kažkas tau nepatinka? —paklausė jis.—Nepatinka. Aš niekada taip nedirbu.—Supratau, —šyptelėjo jis. —Ką gi, kada nors reikia pradėti.

Užteks tau mergystę saugoti, metas ir už vyro tekėti.

Aš taip ir neįstengiau grįžti namo. Po Kamenskajos pasakojimonegalėjau grįžti kaip paprastai, pasižiūrėti Vikai į akis ir matyti, kaip

jau buvau įpratęs, po nuolankumu ir sukalbamumu slepiamą kaltės jausmą už norą mane nužudyti. Vargšė Vika, ką jai teko pastarosiomis savaitėmis iškęsti! Turbūt esu bailys, bet negalėjau su ja susitikti.

Nakvoti nuvažiavau pas motiną, ir net jos pamišimas tuo metu manbuvo labiau priimtinas negu bendravimas su Vika, kurią be jokiospriežasties mirtinai įžeidžiau, {vyko klaida, siaubinga klaida, privertusi mane įtarti žmoną mirtina nuodėmę. Ir kaip man iš tos duobėsišlipti? Viešpatie, kaip gerai, kad mano gyvenime yra Lutovas! Reikiatik dar kelias dienas pakentėti, kol bus baigti formalumai dėl doku

mentų, paskui greitai išspręsti motinos buto klausimą ir kas ją prižiū-



k Aleksandra Marinina

rėš, ir viskas. Galima nutraukti ryšius. Mane priims krizių centras, ašdirbsiu ir man nereiks kasdien matyti Vikos ir jaustis nepataisomaikaltam.

Tą vakarą iš Petrovkos nuvažiavęs tiesiai pas motiną, paskambinau Vikai ir įspėjau, kad nakvoti negrįšiu.

—Tavo sužadėtinės giminaičiai pagaliau išvažiavo? —pasiteiravo ji, beje, be mažiausio priešiškumo balse.

—Taip, —silpnadvasiškai pamelavau. —Dabar gyvensiu čia.—O kaipgi tavo daiktai? Argi tu jų nepasiimsi?—Pasiimsiu kada nors prie progos, —atsakiau nerūpestingai.—Jeigu tavęs kas ieškos, ką sakyti?—Klausk, ką perduoti. Aš tau skambinsiu.Vika nepaklausė, kokiu telefonu galima su manimi susisiekti, ir

aš tuo džiaugiausi.

Tris dienas po to vakarais grįždavau pas motiną, išklausydavaubegalinius jos monologus apie priešus, kurie nori iki pašaknų išnaikintiRusijoje visus rusus, bet vis tiek tai buvo geriau negu nuolankus Vikostylėjimas. Motina, nors ir pamišusi, bet dar nevisiška beprotė, todėlnatūraliai jai kilo klausimas, kodėl, tiesą sakant, jos sūnus nenakvojanamuose. Ir kadangi sūnus negalėjo sugalvoti bent kiek priimtinesnio

melo, tai po monologų apie antirusiškas nuotaikas vyriausybėje antmano galvos pylėsi ne mažiau ilgi ir emocingi monologai, kokia gyvatė ir prostitutė mano žmona Vika, kokia ji bloga šeimininkė, visiškaimanimi nesirūpinanti ir nė trupučio manęs nemylinti.

Ketvirtą dieną kaip paprastai paskambinau Vikai sužinoti, kasmanęs ieškojo, ir išgirdau, kad skambino Kamenskaja iš kriminalinės

paieškos, paliko savo telefoną ir labai prašė jai paskambinti. Aš drausmingai paskambinau.—Mums reikia dar kartą susitikti, —pasakė ji.—Gerai, aš atvažiuosiu, —paklusniai atsakiau.Šįkart ji sutiko mane šaltai, žiūrėjo neslėpdama priešiškumo ir

apskritai buvo kažkokia kitokia.

—Ar radote Vitios ir Oksanos žudikus? —paklausiau.




—Ne, kol kas neradome. Ir dėl to, Aleksandrai Jurjevičiau, yradalis ir jūsų kaltės.

—Nesupratau, —susirūpinau aš.—Jūs man pasakėte ne visus, iš kurių Andrejevas gavo pinigų

už laidas.—Iš kur jūs ištraukėt? Aš pasakiau visus.—Gal ką nors užmiršot?—Gal ne, —atrėžiau. —Aš puikiai visus prisimenu. Ir visus iš

vardijau.—Suprantate, kokia kebeknė, —susimąsčiusi tarė Kamenska-

ja, —mes radome žmogų, užsakiusį laikraščiui straipsnį apie jūsųlaidą. Visiškai neutralus žmogus, niekur neįsivėlęs. Aišku, kad jis atliko tik tarpininko vaidmenį. Jam nėra ko prikišti. Bet su niekuo iš tųžmonių, kuriuos jūs išvardijote, jis ryšių nepalaiko. Tarp jo pažįstamų

yra tik vienas žmogus, kuris buvo jūsų laidos svečias, bet jūsų sąraše jo nėra. Kaipgi taip, Aleksandrai Jurjevičiau? Išeina, kad vieną žmogų jūs kažkaip užmiršot. Negerai.

Aš pradėjau pykti. Apie ką ji kalba? Nieko aš neužmiršau. Išskyrus vieną, kurio nepasakiau tyčia. To paties, per kurį susipažinau suLutovu. Paprasčiausiai nenorėjau, kad jį tampytų po miliciją, nenorė

jau, kad jis per mane turėtų nemalonumų. Su žmogžudyste jis neturė jo nieko bendra, aš buvau tuo visiškai įsitikinęs. O visus kitus veikėjusprisimenu atmintinai, net pažadintas iš miego. Ir ko ji prie manęsprikibo? Tikra baltaplaukė žiurkė. Tuo metu jau buvau pamiršęs, kadbūtent šios baltaplaukės žiurkės dėka sužinojau, kad mano gyvybeipavojus negresia ir niekada negrėsė, kad nebuvo jokio samdomo žu

diko. Dabar ši keistoka moteris man kėlė tik susierzinimą.—Aš dar kartą jums kartoju: pasakiau visus ir nė vieno neužmir

šau, —piktai tariau. —Jei negalite rasti nusikaltėlių, tai jūsų rūpestis,ir nėra reikalo perkelti jo ant mano galvos.

—Oho, štai kaip jūs prakalbote, —tarė ji tyliai ir pasižiūrėjo įmane neslėpdama susidomėjimo. —Gerai, nenorite prisiminti savo

apmokėtų svečių, pasižiūrėsim su jumis filmą.



39 0 Aleksa ndra Marinina

Tik dabar pamačiau, kad kabinete atsirado vaizdo leistuvas, kurio anąsyk čia nebuvo. Kamenskaja įdėjo kasetę ir vėl atsisėdo už stalosu pulteliu rankose. Ekrane pasirodė mano paties veidas. Nespėjaunustebti, o jau atsirado kitas veidas ir iš antrojo plano supratau, kadtai vienos mano laidos įrašas. Kaip tik tos, kurios svečias buvo kriziųcentro vadovas. Kamenskaja sustabdė demonstravimą.

—Prisimenate?—Taip, žinoma, —atsakiau abejingai, —ir kas iš to?—Kol kas nieko. Žiūrim toliau.Dabar ekrane pasirodė man nepažįstamas veidas. Žmogus sėdė

jo tiesiai prieš kamerą, bet buvo aišku, kad filmavime dalyvauja mažiausiai du žmonės, nes kažkieno balsas uždavinėjo jam klausimus.

— I mane kreipėsi žmogus ir paklausė, ar gali paskelbti laikraštyje savo medžiagą. Aš atsakiau, kad reklaminiams plotams egzistuoja

įkainiai. Jis gali pirktis vietą ir publikuoti joje ką tik nori. Jis atsakė, kadtai bus autorinis straipsnis, o ne reklama.

—O ką jūs jam pasakėte?—Pasakiau, kad jeigu straipsnio esmė neprieštarauja leidinio

koncepcijai, tai mes sutinkam. Jis patikino mane, kad straipsnyje nėranieko politinio ir nieko įžeidžiančio valdžios struktūras. Be to, jame

nėra nieko, kas suteiktų pretekstą kam nors kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo pažeidimo.—Jūs pats tą straipsnį matėt?—Ne, tai vykdomojo redaktoriaus darbas.—Kaip straipsnis vadinosi?—„Sudie, veide, tegyvuoja grimas!“

—Jūs pažįstate žmogų, kuris į jus kreipėsi?—Mes nebuvom pažįstami. Bet jis paliko savo vizitinę kortelę.—Kur ji? Galite ją parodyti?—Štai, prašom.Dabar per visą ekraną matėsi balta vizitinė kortelė, kurioje buvo

aukso spalva užrašyta pavardė ir vardas. Man ta pavardė visiškai nie

ko nesakė.




Kamenskaja vėl sustabdė vaizdą.—Jūs šią pavardę žinot?—Ne, niekada jos negirdėjau.—Gerai, žiūrim toliau.Ekrane pasirodė žmogus, kurį labai gerai prisiminiau. Tatjana

Tomilina. Studijoje ją mačiau jau nugrimuotą, ir tada ji man pasirodėkaip gan patraukli moteris. O dabar atrodė tiesiog kaip baidyklė. Begrimo, o dar ir apšvietimas blogas...

—Aš apimta nevilties, —kalbėjo ji į kamerą drebančiu balsu. —Žurnalistai užpuolė mane iš visų pusių, kaltindami visiškagrafomanija ir milžiniškais honorarais. Aš netekau bet kokio pasitikėjimo savimi, negaliu baigti pradėtos rašyti knygos. Turbūt apskritaidaugiau neberašysiu knygų. Nežinau, kaip gyventi toliau... Gerai, kadyra žmogus, kuris stengiasi man padėti. Jis —vienintelė mano viltis.

Tik jis sunkią valandą atėjo man į pagalbą. Visi artimieji nuo manęsnusisuko.

—Kas tas žmogus? —paklausė balsas už kadro.—Labai keista, bet žurnalistas. Jis atėjo su pasiūlymu man pa

rengti straipsnį, kuris grąžintų mano dorą reputaciją. Aš atsisakiau,nes žmogų žemina, jei jis turi teisintis kaltinamas talento stoka. Aš la

bai jaudinausi, ir jis tada pasakė, kad gali man pasiūlyti kitokį gyvenimą, kuriame išsispręs visos mano problemos. Ir tik jis vienas —manoviltis.

Juostelė vėl sustabdyta.—Ir kaip, Aleksandrai Jurjevičiau, jums tai nieko neprimena?—Nieko, —patraukiau pečiais. —Manęs žurnalistai iš visų pu

sių nepuolė. Vieną kartą įkando šiek tiek, sulojo ir pasislėpė būdoj.Tikrai nemačiau nieko bendra tarp manęs ir tos rašytojos. Niekas man nepriekaištavo dėl talento stokos ir mano kūrybinės galiosneišseko. O tai, kad kažkoks žurnalistas sunkią jai valandą ištiesėpagalbos ranką, kaip irgi sunkią valandą man ranką ištiesė Lutovas,manęs nenustebino. Kiekvieną gali ištikti sunkūs laikai, ir beveik kiek

vienam anksčiau ar vėliau kas nors pasiūlo pagalbą.




—Na, jei neprimena, žiūrėsim dar, —spausdama mygtuką tarėKamenskaja.

Dabar siužetas buvo dinamiškesnis. Ekrane pasirodė dar vienaspažįstamas veidas. Tai buvo mano bendrakursis, žinojau, kad dabar jisdirba viename dideliame laikraštyje.

—Jūsų laikraštyje skelbiamas straipsnis „Pasiutę pinigai“, pasirašytas jūsų vardu. Kas jį iš tikrųjų parašė?

—Tai neturi reikšmės, mes juk išsiaiškinome, kad straipsnis užsakytas.

Ekrane pasirodė laikraščio puslapis. Aš gerai mačiau ir pavadinimą, ir mėlynu žymikliu pažymėtas pastraipas, kuriose šalia penkia-ženklių skaičių vis buvo minima Tomilina.

—Ar galite pasakyti pavardę žmogaus, kuris jį užsakė?—Aš jo nepažįstu. Jis tarėsi ne su manimi, o su vyriausiuoju re

daktoriumi. Bet aš jį mačiau.—Galite jį atpažinti iš nuotraukos?—Žinoma. Jis labai įsimintinos išvaizdos.Ekrane pasirodė kažkieno rankos, dėstančios ant stalo prieš

mano bendrakursį nuotraukas. Niekaip negalėjau prisiminti jo pavardės. Prisimenu tik vardą —Vova.

—Pasižiūrėkit, ar čia yra straipsnį užsakęs žmogus?—Yra.—Jūs jį atpažinot?—Taip, atpažinau.—Prašau paimti nuotrauką ir parodyti prieš kamerą.Man aptemo akyse. Iš ekrano į mane žiūrėjo Lutovas. Dar ne

spėjau suprasti, kas atsitiko, o įvykiai greitai klostėsi toliau. Dar vienasžurnalistas, dar vieno straipsnio su žymikliu pažymėtomis pastraipomis stambus planas, vėl dėstomos nuotraukos ir vėl iš jų tiesiai į kamerą žiūri geros Lutovo akys. Ir vėl: laikraščio darbuotojas, straipsnis,nuotrauka...

—Ir paskutinis siužetas, Aleksandrai Jurjevičiau. Nepraraskite

kantrybės, jis visai trumpas, —tarė Kamenskaja.




Ekrane vėl pasirodė Tomilina. Prieš ją irgi dėstė nuotraukas.—Ar yra tarp jų žmogus, kurį jūs pažįstate? —paklausė jos.-Yra.—Kas tas žmogus? Kokiomis aplinkybėmis jūs susipažinote?—Aš nežinau jo vardo, jis jo nepasisakė. Tai tas pats žurnalistas,

norėjęs mane reabilituoti spaudoje. Jis vienintelis, kuris mane palaikėir pasiūlė man pagalbą.

—Parodykite mums jo nuotrauką.Kai jau dešimtą kartą ekrane išvydau Lutovo veidą, aš net nenu

stebau. Bet vis tiek nieko nesupratau.Ekranas užgeso, o aš vis tebesėdėjau tarsi suakmenėjęs. Staiga

stipriai įsiskaudėjo galvą, suspaudė širdį.—O ką jis žadėjo jums? —paklausė Kamenskaja.Aš tylėjau. Protas atsisakė tikėti tuo, kas dėjosi. Lutovas negalėjo

manęs apgauti. Tegul jis tris kartus, tegul dešimtį kartų yra apgavęs,bet juk jis žadėjo man padėti ir savo žodį tesės. Nes daugiau neturė

jau kuo tikėti. Gyventi neturiu kur, grįžti pas Viką negaliu, man gėda.Likti laidoje irgi negalėsiu, juk jau apskelbiau, jog išeinu, ir į manovietą parinktas žmogus. J kitą laidą manęs nepaims, nes reputacija

jau sugadinta. Kolegos žuvo, aš nesugebėsiu išlaikyti tinkamo laidos

lygio ir laikraščiuose jau pasirodė triuškinantys straipsniai, o aš po togreitai susivyniojau meškeres —kam toks darbuotojas reikalingas?Jeigu dabar duosiu parodymus apie Lutovą, jis turės nemalonumų,galbūt tie nemalonumai atsilieps ir tam centrui, į kurį ketinu eiti. Irtada liksiu be nieko.

—Aleksandrai Jurjevičiau, kartoju savo klausimą: ką jums žadėjo

Lutovas?—Aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate, —sumurmėjau.—Jūs pažįstate tą žmogų, kurio nuotrauką jums ką tik parodė

įraše?-Ne.—Netiesa, Aleksandrai Jurjevičiau. Jūs lankėtės jo namuose, tai

patvirtino jo žmona. Aš suprantu, jums tas žmogus labai simpatiškas




ir jūs nenorite daryti jam nemalonumų. Aš gerbiu jūsų jausmus. Todėltiesiog pasamprotausiu balsu, o jūs galite su manimi sutikti arba nesutikti. Bet labai viliuosi, kad parodysite sveiką protą. Tam tikra organizacija nusprendė, kad jai labai jūsų reikia. Tiesiog mirtinai. Ir pradėjo

jūsų totalinį puolimą. I jūsų laidą ateina vieno krizių centro vadovas,ir jūs susipažįstate su Lutovu, nenusisekusiu artistu. Lutovas žengiapirmą žingsnį, su jumis bendrauja, bet greičiausiai neilgai. Kurį laiką

jus stebėję, jie pradeda veikti aktyviai ir tikslingai. Iš pradžių jie nu

žudo jūsų laidos direktorių Andrejevą ir korespondentę Bondarenko.Leidę jums kelias dienas pagedėti, pasiunčia jums žmogų, kuris suvaidina gražų spektaklį tiesiog prie šio pastato, kuriame dabar esame,sienų. Tas žmogus neturi nieko bendra su kriminaline paieška ir apskritai su milicija, bet gudriai užkrečia jus mintimi, neva jūsų žmonaužsakė žmogžudystę, trokšdama jūsų atsikratyti. Po to jūs pradedate

gyventi, nuolat laukdamas mirties. Jūsų gyvenimas pavirsta košmaru,ir štai kaip tik tada jūs prisimenate Lutovą. Tiksliau, jis neleidžia jumssavęs pamiršti. Susimąstykite, Aleksandrai Jurjevičiau: norėdami jusgauti, jie nedvejodami nužudė du niekuo jiems nenusikaltusius žmones. Jus reikėjo išmesti iš balno, ir tam buvo paaukotos dvi gyvybės.Ar jums pačiam nebaisu naudotis tokių žmonių pagalba?

Aš nenorėjau jos klausytis. Ką ji kalba? Kas per kliedesiai? Visatai specialiai suorganizuota? Bet kam? Ne, ne, ne. Lutovas —protingas, geras ir garbingas žmogus, jis negali būti su tuo susijęs. Jis tiknori man padėti.

—Jūs kalbate nesąmones, —tariau tvirtai. —Aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu.

—Gerai, —netikėtai lengvai sutiko ji. —Įtikinkite mane, kad yrane taip. Aš pasirengusi išklausyti jūsų argumentus. Bet prašau neužmiršti Tomilinos. Būtent Lutovas suorganizavo jos pjudymą spaudojeir būtent jis paskui atėjo pas ją siūlyti pagalbos. Prašau neužmirškitetos istorijos, kai dėstysite savo samprotavimus. Ir dar vienas dalykas:

jei aš neteisi ir Andrejevo bei Bondarenko žmogžudystė įvykdyta

kitais motyvais, tai sugalvokite man paaiškinimą, kas ir kokiu tikslu




sugalvojo istoriją apie samdomą žudiką.Bandžiau kažką sakyti, bet mintys išsilakstė iš galvos ir joje ne

liko nė vienos rišlios frazės. Norėjau ją įtikinti, kad Lutovas niekuonekaltas ir niekur rankų neprikišęs, bet supratau, kad pats norėčiautuo tikėti. O faktai buvo prieš. Ir nieko su tuo negalėjai padaryti.

—Kol mąstote, jums papasakosiu dar vieną istoriją, —tarė Ka-menskaja. —Tatjana Tomilina turi vyrą, kuris anksčiau buvo vedęskitą moterį. Iš pirmos santuokos jis turi vaiką, žavią dešimtmetę mergaitę. Ir štai, faktiškai vienu metu su laikraštinės kampanijos pradžiaprasideda sunkumai dėl to vaikelio. Mergaitė rauda, kelia isterijas irmano, kad, gimus mažiukui kitoje tėvo šeimoje, tėtis daugiau jos nemylės. Natūrali reakcija? Taip. Tėtis, tai yra Tomilinos vyras, pradedakiekvieną vakarą po darbo lankyti dukrą, kad ši nusiramintų ir tikėtų

jo meile. Ir staiga Tomilina sužino, kad jos vyras vakarais važinėja

ne pas dukrą, o lankosi brangiuose restoranuose kartu su buvusiažmona, gražia aukštuomenės dama, vilkinčia neįmanomai brangiu„Versace“kostiumėliu. Galite įsivaizduoti dvasinę Tatjanos Grigorjev-nos būklę?! Būtent kaip tik šitame širdį draskančiame fone ir pasirodogerasis, siūlantis pagalbą žurnalistas. Ir žinote, kas atsitinka paskui?Tatjana tiesiai klausia vyro, ar šis buvęs restorane su buvusia žmona.

Vyras labai nustemba, nes jis ten, žinoma, nebuvo. O juk nežinomasgeradarys ne tik pasakė, kad jis ten buvo, jis net drabužius detaliai nupasakojo. Ir Tomilinos vyras, nenorėdamas taikstytis su nežinomybe,eina pas savo buvusią žmoną ir, vaizdžiai kalbant, priremia ją prie sienos. Ir išsiaiškina labai įdomų dalyką. Paaiškėja, kad ji įsitaisė gerbėją.Nežmoniškai turtingą. Bet neturintį seksualinių pretenzijų. Grynai

dalykiniai santykiai. Jis net „Versace“kostiumėlį jai padovanojo ir daržadėjo daug pinigų. O iš jos buvo reikalaujama tik vieno —nuteiktidukrą prieš naująją tėvo žmoną. Štai taip. Koks mažmožis, tiesa? Niekingas mažmožis. Pamanykit. Už tai dovana —daugiau nei tūkstančio dolerių vertės kostiumėlis.

—Nutilkit, —surikau neišlaikęs.

Mane apėmė neviltis. Dieve mano, kas gi čia dedasi?




—Ką jūs man darote? Juk jūs viską iš manęs atimate! Paskutinęviltį. Nelieskite Lutovo, maldauju!

Aš kalbėjau kažkokius niekus ir pats supratau, kad malu nesąmones, bet žodžiai plūdo prieš mano valią. Protas suprato viena,širdis norėjo kito.

—Taip, tegul jis visa tai padarė, tegul kažką nužudė, tegul išskyrėmane su Vika, paliko be darbo, bet jis tai jau padarė, suprantat? TaiJAU įvykę. Ir tai ištaisyti galima tik vienu būdu: leisti man priimti jo

pagalbą. Jūs juk atimate iš manęs šią galimybę.—Aš viską suprantu, —pasakė Kamenskaja tyliai. —Aš sup

rantu, kaip jums sunku, Aleksandrai Jurjevičiau. Bet noriu rasti atsakymą į klausimą —kodėl? Kodėl jis visa tai padarė? Kam jam reikia,kad jūs priimtumėt jo pagalbą? Dėl Tomilinos viskas aišku. Ji —rašytoja, iš jos knygų leidybos galima uždirbti milžiniškus pinigus. O

jūs? Kam jam reikalingas jūs? Išskyrus jus, į šį klausimą man niekasnegali atsakyti.

—Aš nežinau, —sutrikęs sušnibždėjau. —Aš nežinau. Aš niekoneturiu. Lutovas sakė, kad jiems nieko ir nereikia. Tiesa, visos manobūsimos pajamos priklausys jiems. Bet dabar jiems nereikia nieko, galiu ateiti pas juos vienais marškiniais ir be kapeikos kišenėje.

—O ateityje jūs galite turėti didelių pajamų? —paklausė ji.—Ne... Iš kur?

XXI skyrius

—Viskas pas juos švaru, viskas padoru, iš jokios pusės neprisikasi.

Jura Korotkovas apžergė kėdę raitom ir suposi ant dviejų joskojų kaip ant vaikiško medinio arkliuko. Dvi dienas jis kruopščiai tyrėkrizių centro veiklą. Centrą įsteigė labdaros fondas, teikiantis pagalbąkrizės ištiktiems žmonėms. Jis buvo įsikūręs Pamaskvėje, kažkada

pusiau sugriuvusioje, bet dabar fondo lėšomis atstatytoje ligoninėje.




Į centrą kreipdavosi sunkioje padėtyje atsidūrę žmonės, gyvenimenematantys kitos išeities, išskyrus mirtį. Juos globojo gydytojai, psichologai, psichoterapeutai, jiems ieškojo darbo vietų atsižvelgiant į išsilavinimą, specialybę ir asmeninius polinkius. Jiems grąžindavo norągyventi, juos mylėjo, jais rūpinosi. Iš esmės centro paslaugos buvomokamos, bet kai kuriems pacientams teikiama ir nemokama pagalba. Pavyzdžiui, neįgaliesiems, karinių konfliktų dalyviams, daugiavaikėms motinoms, bedarbiams. Trumpai kalbant, viskas be priekaištų.Ir jokių apsišaukėlių ar šarlatanų, visi diplomuoti gydytojai.

—Ten su mūsų operatyvinės paieškos veikla neįsisuksi, —konstatavo Jura. —Tas fondas, beje, tarptautinis, įsteigtas privačiųasmenų vien labdaros tikslais, jo finansuojamų krizių centrų yradaugelyje pasaulio šalių ir visi jie —privati nuosavybė. O įsibrautiį privačią nuosavybę —pati supranti... Taigi, atleisk, ką galėjau, tą

padariau.Nastia klausėsi susimąsčiusi ir stukseno šratinuku į tuščią po

pieriaus lapą.—Ir ką, pacientai ten užrakinti? —paklausė ji.—Dieve sergėk! Vaikšto kur nori, važinėja į darbą. Kai kurie ap

skritai savo šeimose gyvena, o į ten kasdien atvažiuoja pas psicholo

gus ir kitus specialistus. Ne Asia, ten tikrai viskas švaru ir padoru.—Iš pirmo žvilgsnio, —patikslino ji. —Nes iš tikrųjų ten yra

tokių pacientų, kurie fondui uždirba milžiniškus pinigus. Ir tokiusžmones jie renka specialiai, kaip kad Ulanovą arba mūsų Tatjaną.Tokių ieško, stebi juos, o paskui taip užspeičia, kad reikia turėti nepaprastų dvasinių jėgų, jog jiems neįkliūtum. Ir juk pagauti jų niekaip

neįmanoma. Net jeigu atsitiktų neįmanomas dalykas ir mes rastumecentre pacientų, uždirbusių centrui didelius pinigus, mes niekaip ne-įrodytumėm, kad tie pacientai pateko tenai įvilioti. Supranti? Taip,žmogus atsidūrė sunkioje padėtyje, mes pasiūlėme jam pagalbą, koldar neatsitiko nelaimė. Taip, ne jis mus susirado, o mes pirmi ištie-sėme jam pagalbos ranką, bet kas čia blogo? Mes juk matėme, kad

žmogui blogai, negi turėjome laukti, kol jis žudysis? Nelaimei reikia






O kodėl ne? Jis aktorius, profesionalus aktorius, ir mano, kad susipažinti su rašytoja jam labiausiai tinka būtent toks vaidmuo. Juk jamreikia, kad ji išklausytų. O kaip dar jis galėtų su ja susipažinti? Oi, Jura,taip būna pikta, kai tiek jėgų paaukoji kokiai nors bylai, duodiesi su ja,duodiesi, naktimis nemiegi, galvą suki, kol išnarplioji. O kai išnarplio-

ji, pamatai, kad viskas perniek, {rodymų —minus nulis sveikų ir aš-tuonios dešimtosios. Ir nieko neužkabinsi. Jeigu rastume Andrejevo,Bondarenko, Julijos Gotovčic, Inesos arba Dimos Zacharovo žudikus,mes iš kailio išsinertume, bet nustatytume jų ryšį su centru. Kad bentvieną žudiką, ką? Na, ko tu juokiesi, Jura? Pasvajokim.

—Asia, nori, aš tau parduosiu grandiozinę idėją? Ir tavo svajonės išsipildys.

Jis kalbėjo lyg juokaudamas, bet akys buvo rimtos. Nastia iš lėtopadėjo rašiklį ant stalo. Jai buvo baisu net tai svarstyti. Nes ji labai

gerai pažinojo savo seną draugą ir kolegą Jurą Korotkovą ir galėjo gantiksliai nuspėti jo minčių eigą.

—Jura, nedrįsk, —tvirtai pasakė ji. —Net negalvok.—Na, ko tu dabar, Asia? Viską padarysim švariai, nė lapė ne

sulos.—Pasakiau, nedrįsk. Neduokdie, kas nors nepavyks, mes visą

gyvenimą sau neatleisim.—Eik tu sau, —nusivylęs mostelėjo ranka Korotkovas, —amžinai tu jau ore sparnus pakerpi. Šiandien esi pikta, ir aš tavęs nemyliu.Šiandien gerai išsimiegok, rytoj ir pasikalbėsim.

Tatjana neskubėdama išėjo iš moterų konsultacijos. Ji ir užvakarčia buvo, ir vakar, atėjo ir šiandien. Žingsniavo sunkiai, atsargiai irbuvo nusiminusi. Atvažiavusi metro iki savo stoties, ji išlipo ir toliaukeliavo autobusu. Autobuso stotelė buvo toli nuo namų, ir Tatjana ėjolėtai, giliai kvėpuodama šiltu, pavasario aromatais dvelkiančiu oru.Vienintelis naujųjų rajonų privalumas, galvojo ji, tai nedidelis, pa

lyginti su Maskvos centru, oro užterštumas. Čia bent gali atsikvėpti.




Prie parduotuvės ji dar labiau sulėtino žingsnį, galvodama, ar nereiktųko nors nupirkti namams. Rodos, šaldytuvas jau prikimštas, yra visko,ko reikia. Bet galima ką nors ir netyčia pamatyti. Ką nors neįmanomaiskanaus ir viliojančio. Visą nėštumo laiką Tatjaną kamavo netikėtiir nenuspėjami gastronominiai norai. Tai ji užsimanydavo jūriniųkopūstų salotų, nors per visą savo gyvenimą jų buvo valgiusi tik dukartus ir be didelio malonumo, tai visai neseniai mirtinai užsimanėledų, nors šiaip buvo jiems abejinga.

Ji įėjo į parduotuvę ir beveik iš karto pamatė jį, tą žurnalistą geromis akimis. Dabar ji žinojo jo pavardę —Lutovas. Pieno skyriuje jispirkosi jogurtą ir pudingą. Tatjana nusprendė jo nešaukti ir sustojoprie artimiausio nuo durų prekystalio.

—Tatjana Grigorjevna, —išgirdo jo balsą.Atsisukusi Tatjana išspaudė mandagią šypseną.

—Sveiki. Jūs vėl lankote mamą?—Taip, vėl. Aš dažnai pas ją ateinu. Tiesiog stebėtina, kad mes

anksčiau čia niekada nebuvom susitikę. Kaip jūsų reikalai?—Nekokie, —liūdnai atsiduso ji. —Problemos su sveikata.—Ką jūs sakot, —su užuojauta pasakė Lutovas. —Kas nors

rimta?

—Bijau, kad taip. Žinote, pirmasis gimdymas mano amžiu je —tai visada sudėtinga. O dar ir antsvoris, širdis nepajėgia. Gydytojai sako, kad man reikia labai saugotis, nes mažiausias jaudulys arbaišgąstis gali būti lemtingas. Trumpai tariant, ant mano galvos vienosbėdos. Ir kuo aš taip likimui nusikaltau?

—Na, ką jūs, ką jūs, Tatjana Grigorjevna, —švelniai ramino

Lutovas, —nereikia taip graužtis. Beje, jūs pagalvojote apie mano pasiūlymą?—Aš... Žinote, kažkaip ne tas man buvo galvoje. Labai blogai

jaučiuosi, ir visos mano mintys dabar apie kūdikį. Atleiskit, nenorėjau jūsų įžeisti.

—Ką jūs, —nusišypsojo jis šilta ir labai gera šypsena, —tai jūs

man adeiskit, kad kimbu su visokiais niekais, kai turite tiek problemų.




Gal jums reikalingi geri gydytojai? Galiu padėti, aš turiu ryšių medicinos pasaulyje.

—Kad ne, labai jums dėkoju, mano gydytojas irgi geras. Bet net jis įspėjo, kad yra bejėgis dorotis su mano širdimi. Man reikia būtilabai atsargiai —negalima jaudintis, negalima verkti, negalima nervintis. Žodžiu, gyventi nesveika, nuo to mirštama.

Ji staiga apsisuko ir nuėjo prie išėjimo. Lutovas jos nesivijo.

—Geros naujienos. Tomilina realiai gali netekti vaiko. Taigi, jeimes jai dar ir padėsim, niekas nieko nepastebės ir neįtars.

—Tai gal nereikia be reikalo karščiuotis? Viskas atsitiks savaime.—O jei neatsitiks? O jei paaiškės, kad ji pakankamai stipri ir pa

jėgs normaliai išnešioti? Ne, likimu nepasikliausim. Gydytojai sako,

kad jai negalima jaudintis, nervintis ir išsigąsti. O juk gyvenimas aplinkui kupinas netikėtumų. Bet kada ir bet kur gali kas nors atsitikti,kas ją išgąsdins ar sunervins. Jai gali pasidaryti bloga, pradėti svaigtigalva, suskausti širdis. Ir tada kaipmat po ranka turi atsirasti gydytojassu švirkštu ir vaistais rankose. Supratai? Bet kuriuo metu ir bet kurio

je vietoje. Nenuleiskit nuo jos akių.

—Gerai jau, ar ne per daug išsišakojai? Pajutai valdžią, kol šefasišvykęs? Štai jis po kelių dienų grįš, parodys tau valdžią.—Taigi, mano mielas, po kelių dienų, o ne anksčiau. O kol kas

aš čia vyriausias, užsirašyk sau tai ant kaktos. Kad po valandos būtųgydytojai su paruoštais vaistais. Mažiausiai trys žmonės, kad galėtųdirbti trimis pamainomis ir nepakliūti į akis. Budėti prie Tomilinos

namo kiaurą parą. Kai tik ji išeis į gatvę, visą laiką būti šalia. Praleisitemomentą, galvas nusuksiu.

Šiandien Nastia pagaliau nakvojo savo namuose Maskvoje. Šešuro būklė pagerėjo, ir jis buvo perkeltas į bendrąją palatą, kur giminai

čiams visą parą budėti jau nebeleido, bet to ir nebereikėjo.




Butas Nastiai pasirodė kažkoks apleistas ir svetimas. Ypač palyginus su ką tik suremontuotu ir švara spindinčiu Stasovo butu. „Kąpadarysi, —pagalvojo ji, —Stasovas turi dvi energingas namų šeimininkes, o šitame bute tik viena, bet ir ta, visų pirma, pritinginti, oantra, nuo ryto iki vėlaus vakaro dirbanti. Tačiau manęs tai, žinoma,nepateisina, elgiuosi blogai.“

Vakarienės paruošti nebuvo iš ko, ji daugiau kaip savaitę čia nesilankė ir jokių produktų nepirko, o tai, kas liko šaldytuve, arba jau su

gedo, arba kaip patiekalai vartoti netiko. Iš aliejaus, majonezo, citrinų,kaip sakoma, košės neišvirsi. „Daktariškos“dešros likutis susitraukėnusiminęs iš vienatvės ir net trupučiuką pažaliavo iš pykčio, kad nebuvo laiku suvartotas. Vienintelė išeitis —išsivirti grikių ir suvalgyti

juos su sviestu. Kaip ją Lioša mokė? Rodos, užpilti kruopas verdančiuvandeniu —dvi stiklinės vandens, viena stiklinė kruopų —ir virti ant

mažos ugnies. Gerai, pabandysim, negi dabar mirsi iš bado.Užkaitusi vandenį, Nastia nuėjo į kambarį persirengti. Nespėjo

ji nusitraukti per galvą megztinio, kai reikliai suskambo telefonas. Taibuvo jos bičiulė iš universiteto laikų. Jos skambindavosi labai retai, bet

jau daug metų išlaikė viena kitai nuoširdžią simpatiją. Bičiulė, varduLena, buvo ištekėjusi už kažkokio žinomo advokato, bet Nastia jo ne

pažinojo ir nė karto nebuvo mačiusi.—Atleisk Nastia, aš be didelių įžangų. Man reikia tavo pagal

bos, —pasakė Lena. —Tu vis dar paieškoje dirbi?—Kol kas neišvijo, —nusišypsojo Nastia. —Kokios tavo prob

lemos?—Man reikia surasti vieną žmogų. Padėsi?

—Nelygu, kam jis tau reikalingas, —atsargiai atsakė Nastia.Ji tokių prašymų nemėgo, nes ir patys geriausi pažįstami tokiais

prašymais gali pastatyti į nemalonią padėtį.—Tai... Ne, ne tai. Aš nenorėjau sakyti...Lena nutilo, ir Nastiai pasirodė, kad ji verkia.—Kas atsitiko, Lena? —susirūpino ji. —Tu verki?

—Vadikas žuvo, —jau raudodama, atsakė bičiulė.




Vadikas? Kas jis? Ak taip, tai jos vyras, prisiminė Nastia. Čia tainelaimė!

—Tu atleisk, —stengdamasi neraudoti kalbėjo Lena, —nenorė jau tau sakyti, nes iš karto pradedu verkti. Bet jei nesakyčiau, tu niekonesuprastum.

—Nieko nieko, neatsiprašinėk. Kaip tai atsitiko?—Mašina... Jis pateko į avariją... Sudegė kartu su mašina. Tuoj,

atieisk...

Ragelyje girdėjosi kūkčiojimas ir gilūs atodūsiai.—Viskas, —jau ramiau pasakė Lena, —viskas gerai. Kai tai atsitiko, kiekvieną kartą tas pat. Tik pradedu apie tai kalbėti —iš kartoašaros. O kaip galima nekalbėti? Jamskambina, ir ką turiu sakyti? Kadišėjo duonos nupirkti? Gerai, nekreipk dėmesio. Tai buvo siaubinga,bet aš pergyvenau. Kartu su Vadiku mašinoje sudegė visi dokumen

tai, kuriuos jis su savimi turėjo, bet namie kai kas dar liko. Ne viskas,žinoma, bet kai kas. Jis dirbo advokatų kontoroje „Gorenšteinas irkompanionai“. Jie palaikė nuolatinius ryšius su užsienio partneriais,ir nebaigti Vadiko darbai natūraliai perėjo jo kompanionams. Bet kaikuriuos pavedimus jis priimdavo ir vykdydavo asmeniškai, ne perkontorą. Supranti?

—Suprantu? Ir kas iš to išeina?—Tie pavedimai labai gerai apmokami, nes yra ganėtinai konfi

dencialūs. O aš dabar turiu nemažų piniginių problemų... Todėl nusprendžiau pabandyti pabaigti tuos darbus, kurių Vadikas nespėjo.Aš turiu galvoje tuos konfidencialius užsakymus. Juk vis dėlto esuteisininkė, kodėl nepabandžius. Štai aš pasirausiau jo popieriuose irradau užsakymą surasti Rusijoje gyvenančius paveldėtojus. Jis tikrai

nespėjo to užsakymo atlikti. Ir aš pagalvojau, kad tau padedant... Jukčia nėra nieko blogo, tiesa?

—Tiesa, —sutiko Nastia. —Viskas teisėta. O kodėl tu manai,kad tavo vyras nespėjo to užsakymo atlikti? Mudvi dabar varginsimintelektą, pastatysim ant blakstienų būrį žmonių ir staiga paaiškės,kad ta informacija niekam nereikalinga, nes Vadimas seniai jau ją ati

davė ir gavo už ją pinigus.




—Ne, aš tikrai žinau. Jo atliktų užsakymų dokumentai laikomiarchyviniuose aplankuose. Juk jis buvo siaubingai tvarkingas, kiekvienas popieriukas savo vietoje. O tie popieriai, kuriuos aš radau, visibuvo darbo aplankuose, nesusegti. Tai kaip, Nastia? Padėsi? Žinai,man labai reikalingi pinigai.

—Tai žinoma, Lena, jokių problemų. Sakyk duomenis, kokiusžinai.

Prispaudusi petimi prie ausies ragelį, Nastia stropiai užsirašinė- jo, ką jai diktavo universiteto laikų bičiulė, ir tuo pačiu metu galvojo,kam reikės rytoj paskambinti ir kur kreiptis, kad kuo greičiau būtųgalima rasti dievai žino prieš kiek metų iš Rusijos išvažiavusio žmogaus gimines.

Baigusi šnekėtis ji nuėjo į virtuvę ir nusiminė pamačiusi, kadverdamas grikių košei vanduo ne tik užvirė, bet beveik visas ir išgara

vo. Sunkiai atsidususi Nastia pradėjo viską iš pradžių. Jpylė į puodelįvandens, šįkart daugėliau, pastatė ant ugnies ir nuėjo į dušą.

Stovėdama po karšta stipria srove ji galvojo apie tai, ką papasakojo Jelena. Tik pamanyk, kokių keistų žmonių pasitaiko! Išvažiavožmogus iš Rusijos beveik amžiaus pradžioje, dar prieš revoliuciją. Gelbėdamiesi nuo bolševizmo, jį, dar mažą vaiką, išgabeno tėvai. Likusių

socializmo lageryje giminaičių jis nė pažinti nenorėjo. Vakaruose tapęs dideliu pramonininku, baigė savo varganas dienas, nugyvenęs devyniasdešimt dvejus metus ir sukaupęs nemažą kapitalą. Staiga priešpat mirtį prisiminė, kad vaikystėje žaisdavo su savo vienmečiu antroseilės pusbroliu. Tai yra jis mano, kad pusbrolis buvo jo vienmetis, bettikrai pasakyti negalėtų. Broliukas pasiliko Rusijoje, nes jo šeima savo

giminaičių pažiūroms į istorines perspektyvas nepritarė ir manė, kadviskas susitvarkys. Susitvarkė, kaip dabar žinoma, bet ne taip. TačiauKanados multimilijonieriui rusiška pavarde Dymkovecas dešimtamesavo gyvenimo dešimtmetyje prisiminimai apie mažąjį broliuką šildėširdį. O čia ir būrys giminaičių prie mirties patalo susispietę ir pasirengę palikimą dalytis. Ponui Dymkovecui kažkodėl visa tai labai

nepatiko, jis kiekvienam į akis išsakė, ką apie kiekvieną galvoja, ir už




rašė po mažą (atitinkančią pragyvenimo minimumą) palikimo dalelę,o visą kitą —likusiems Rusijoje antros eilės pusbrolio giminaičiamsar net jam pačiam, jeigu jis dar gyvas. Kyla, žinoma, įtarimas, kadmilijonierių prieš mirtį ištiko marazmas, bet medikų tai nepatvirtinta, giminaičiai nespėjo laiku sukrusti, taigi užprotestuoti testamentonegalima. Ir velionio valią teks vykdyti. O štai jei per metus laiko nuoDymkoveco mirties giminaičių Rusijoje neatsiras, tai visi milijonaiatiteks giminaičiams kanadiečiams. Taip parašyta testamente. Negana to, gudruolis Dymkovecas, neblogai įsivaizduodamas sunkumus,kurie kils ieškant jo pusbrolio, pridūrė testamente punktą, kad jo advokatams, jei jiems pavyktų rasti Rusijoje giminaičius, už pastangaspriklausytų nemažas atlygis. Taigi senis davė savo teisininkams gerąstimulą arti iš širdies, o ne šildytis saulutėje.

Štai tie advokatai ir kreipėsi į Jelenos vyrą su prašymu padėti

surasti. Ir sutarė gan solidžią atlygio sumą. Ir kas čia blogo, jei Lenaužsidirbs tuos pinigus, o kažkam Rusijoje pabirs ant galvos nesuskaičiuojami Kanados milijonai? Bus džiaugsmo visiems. Išskyrus gimines Kanadoje, savaime suprantama.

Apie visa tai užsigalvojusi, Nastia ir vėl užmiršo vandenį grikiams. Išsigandusi ji greitai išsišluostė dideliu gauruotu rankšluosčiu,

užsimetė chalatą ir puolė į virtuvę. Vanduo jau seniai virė, bet, laimė, jo dar buvo likę pakankamai.Ji nekantraudama sulaukė, kol košė išvirs. Daug nemiegotų nak

tų padarė savo —prisikimšusi pilvą karštos skanios košės, Našia atsigulė lovon ir akimirksniu užmigo.

Kitą dieną ji atsibudo apimta keisto jausmo. Ji visiškai neatsi

minė, kad būtų ką nors sapnavusi, bet savijauta buvo būtent tokia...Net sunku apsakyti. Štai kartais rašoma: „Ją aplankė regėjimas.“Kaiskaitai, atrodo kaip pasaka kvailiams. Bet dabar Nastiai atrodė, kadbūtent taip ir buvo. Ją aplankė regėjimas.

Ji bijojo apie tai galvoti„Taip nebūna“, —tvirtino ji sau, valydamasi dantis ir prausda-

masi.




„To negali būti", —galvojo laikydama rankose vibruojančią ir

baisiai ūžiančią kavamalę.„Man pasivaideno“, —raminosi virdama kavą.„Tai atsitiktinumas, tai tiesiog sutapimas“, —svarstė pildama

kvapnų gėrimą į didelį porceliano puodelį.„Likimas nesiunčia tokių dovanų. Tai būtų per daug paprasta“, —

du pirmi karštos kavos gurkšniai tarsi balzamas pasklido mieguistuorganizmu.

„Likimo dovanas reikia užsitarnauti. O aš neužsitarnavau“, —pirma rytinė cigaretė ir pirmas su pasimėgavimu giliai užtrauktasdūmas.

—Galų gale, ko aš čia kamuojuosi? —garsiai pasakė ji, ir nuosavo pačios balso pasijuto kur kas tvirčiau. —Reikia patikrinti ir įsitikinti, štai ir viskas.

Ira jau antra diena buvo niūri, namuose nesigirdėjo jos skambausbalselio. Ji įdėmiai išklausė viską, ką Tatjana ir Stasovas jai pasakė apie

jos jaunikį. Tai buvo smūgis, su kuriuo ne taip paprasta susitaikyti.—Na, kodėl jūs abu manote, kad jis tyčia apkalbėjo Vladą? —

šluostydamasi be paliovos tekančias ašaras, klausė Ira. —Jis tiesiogapsiriko. Bet kam taip galėjo atsitikti.—Iručiuk, jis neapsiriko. Jis tiksliai nusakė mano drabužius ir

neva buvusios tenai Ritos kostiumėlį. Negali būti, kad jis restoranebūtų pamatęs panašų į mane vyrą su panašia į Ritą moterimi ir dar tiežmonės vilkėtų tokiais drabužiais. Tokių sutapimų nebūna, —gal jaudvidešimtą kartą kantriai aiškino jai Stasovas. —Aš suprantu, jis tau

labai patinka, tu įsimylėjai, bet nieko nepadarysi, vaikeli, reiks su tuosusitaikyti. Jis tau šiandien skambino?

—Skambino, —šniurkštelėjo nosimi Ira.—J pasimatymą kvietė?—Ne, jis kelioms dienoms išvažiuoja su reikalais.—Gali būti tikra, jis daugiau nepaskambins, —įterpė Tatja

na. —Tu jo telefoną turi?




—Ne.—Jo pavardės tu, žinoma, irgi nežinai.Ira prislėgta tylėjo. Tatjana žinojo, ką dabar galvoja jos giminai

tė. Po laiko visi mes gudrūs. Kam tau telefono numeris, jei žmogusir be to kasdien su tavim? Kam tau jo pavardė, jei jis meiliai žiūri įakis, dovanoja pasakiškas puokštes ir vedasi į brangius restoranus,siūlo ranką bei širdį ir žada atostogas Majamyje? Nuo netikėtai užgriuvusios laimės taip lydosi smegenys, kad net savo vardą gali užmiršti. O Ira taip greitai įsimyli... Ir tokia patikli. Negalėjai žiūrėti,kaip ji kankinasi.

—Klausyk, o ką ten mūsų Nastasija apie jaunikius kalbėjo? —kaiIra išėjo iš kambario, pašnibždom paklausė Stasovas.

—Ji mums Mišą Docenką piršo, —taip pat tyliai atsakė Tatjana. —Girdi, jis geras vaikinas. Nevedęs, protingas ir vykusios išvaiz

dos. Manai, kad reiktų nukreipti Iros dėmesį?—Na... Nukreipti nenukreipti, bet pabandyti nekenktų, —svars

tė Stasovas. —O gal jie ir susieis?Klastingųjų planų detalizavimą teko nutraukti, nes grįžo Ira. Pa

sipūtusi ji atsisėdo prieš televizorių ir pradėjo junginėti vieną kanaląpo kito. To jos įpročio Tatjana visiškai negalėjo pakęsti, bet šiandien

nutarė susilaikyti ir nieko nesakyti.—O kaipgi Lilia? —staiga paklausė Ira, neatitraukdama akiųnuo ekrano, kur kaip tik prasidėjo eilinis teksasietiškos teisėtvarkosraundas.

—Jai viskas gerai, —atsakė Vladislavas.—Jūs važiuosite prie jūros?

—Žinoma, juk jai žadėjau.—O Margarita Vladimirovna irgi važiuos?—Ne, Rita su mumis nevažiuos.—Nejau ji tikrai dėl kokio nors kostiumėlio galėjo taip pasielgti

su vaiku? Aš to nesuprantu.—Nematuok pagal save, Iručiuk. Rita visiškai kitoks žmogus.

Ji —aukštuomenės dama, visą laiką sukiojasi tarp kino žmonių, ir jai






Štai ta proga, kurios jie laukė! Tomilina klūpojo važiuojamojojegatvės dalyje, abiem rankom laikydamasi už pilvo. Prieš ją raudonižiguliai atdaromis durelėmis. Kažkokia mergelė beprotiškai siauromiskelnėmis pasilenkusi prie Tomilinos, rodos, mėgino padėti jai atsistoti. Keletas praeivių, aikčiodami ir linguodami galvomis, jau renkasiį avarijos vietą.

Jis greitai prišoko prie jos. Atstūmė mergelę ir griebė Tomilinaiuž riešo.

—Aš gydytojas, —pareiškė kuo tvirčiausiai. —Kas čia atsitiko?Kur vairuotojas?

—Tai aš, —plonai cyptelėjo kelnėta mergelė. —Aš nekalta,greitis čia neribojamas. O ji staiga išėjo į gatvę...

—Laksto kaip pakvaišę! —pasigirdo pasipiktinę juos apstojusiųpraeivių balsai. —Ir kaip negėda! Ar į savo laidotuves bijai pavėluoti?

—Bet čia net pėsčiųjų perėjos nėra, —teisinosi mergelė vairuotoja. —Iš kur galėjau žinoti, kad ji eis per gatvę.

Mergelė pradėjo ginčytis su praeiviais, kurie pamatę, kad niekoįdomaus daugiau nėra ir niekas nemiršta, ėmė pamažėle skirstytis.

—Mašina jus užgavo? —paklausė jis, bandydamas užčiuoptipulsą. Pulsas buvo ne per geriausias —dažnas ir silpnas.

—Taip, truputį, —drebančiu balsu atsakė Tomilina. —Aš labaiišsigandau.—Kurią vietą jums sutrenkė?—Klubą. Kaip galva svaigsta... Aš turbūt nepaeisiu.—Nieko baisaus, —nuramino jis ją. —Leiskit jums padėti atsi

stoti, mes nueisim štai iki ano suoliuko, ir aš suleisiu jums vaistų. Su-

stiprinsim širdį ir viskas bus gerai.Jis padėjo jai atsistoti ir nuvedė į kitą gatvės pusę, kur iš tikrųjųpo medžiu buvo suoliukas.

—Jūs tikrai gydytojas? —paklausė ji, sunkiai remdamasi į joranką.

—Garbės žodis. Dirbu greitojoje pagalboje. Laisvu laiku uždar

biauju lankydamas pensininkus ir leisdamas jiems vaistus.




Jis pasodino ją ant suoliuko ir atidarė krepšį.—Kaip sakoma, visą savo turtą nešiojuosi su savimi. Mano

pensininkų svarbiausia problema —širdis ir kraujagyslės. Taigi jumsreikalingų vaistų turiu.

Jis paslapčia apsidairė ir įsitikino, kad niekas nekreipia į juos nėmažiausio dėmesio. Sakyk tu man, kaip pasisekė! Kad ir kas paskuinutiktų, viską galima pateisinti tuo eismo įvykiu. Nukrito, susitrenkė,išsigando —visa puokštė persileidimą paskatinusių veiksnių.

—Prašau užsiraitot rankovę, —paprašė jis, imdamas švirkštą irampulę.

Tomilina atsisegė gražios baltos su mėlyna striukės rankogalį irapnuogino ranką. Jis apsidairė. Gatvė vėl tuščia, tik partrenkusi Tomi-liną mergelė taip ir stovi prie savo žigulių, visa perbalusi ir išsigandusi,rodos, net labiau už pačią nukentėjusiąją.

—Gal ją nuvežti į ligoninę? —sušuko ji.—Nereikia, —garsiai atsakė jis. —Viskas gerai. Galite važiuoti.

Tik nelakstykit daugiau kaip paklaikusi.Mergelė dar pastovėjo, paskui sėdo į mašiną ir lėtai nuvažiavo.

Jis patrynė spiritu sumirkyta vata injekcijos vietą.—Na štai, tuoj viskas susitvarkys. Jums ne geriau?

—Ne, —sumurmėjo Tomilina, visa išbalusi ir net pamėlusi. —Rodos, dar blogiau.—Nieko, nieko, tuojau... Štai, kaip gražiai jūsų vena matosi...Jis pakėlė švirkštą ir iš pradžių dar nesuprato, kodėl negali įdurti

adatos į veną. Ranka neklausė ir nejudėjo nei pirmyn, nei atgal. Ir tiktad jis suvokė, kad kažkokie žmonės laiko jį iš dviejų pusių. Iš kažkur

vėl atsirado tie patys raudoni žiguliai. Iššokusi iš mašinos mergelė irgiviesulu prilėkė prie jų ir atsargiai ištraukė tarp jo pirštų suspaustąšvirkštą. Atsidarė užpakalinės žigulių durelės, išlipo ir priėjo du vyriškiai.

—Galim pradėti, —abejingai tarė vienas iš priėjusiųjų. —Nuvežk, Valentina, Tatjaną Grigorjevną namo ir grįžk čionai. Kolia, tu

nufilmavai?




—Be abejo, —atsakė kažkuris nematomas, stovintis jam už nugaros ir stipriai laikantis jį už alkūnės.

—Na ir puikumėlis. Vaikinai, greitai fiksuojame padėtį vieto je, visus švirkštus ir ampules žymime ir —į valdybą. Gal jūs, pilieti,mums iškart pasakysite, kokį preparatą bandėte suleisti?

Jis, žinoma, tylėjo. Bet iš tikrųjų suprato, kad tai tik laikina irvisiškai be naudos. Jis įkliuvo. O, kad tave velniai! Kaipgi taip? Nejau

jie įviliojo jį į spąstus?

Nastia neprisiminė, ar buvo kada šitaip rėkusi. Tai yra ji, žinoma,nerėkė tikrąja šio žodžio prasme, bet kalbėjo tokiu aukštu tonu, kadnet pati savimi stebėjosi.

—Kaip tu galėjai?! Kaip tu drįsai?! Įtraukti nėščią moterį į opera

ciją! Ar turi savo galvoje bent lašelį proto?Korotkovas nieko negalėjo sau padaryti. Širdyje jis pripažino,

kad Asia teisi, bet vis tiek negalėjo sutramdyti šypsenos, prieš jo valiąatsiradusios veide.

—Na, ko tu šauki? —ramino jis ją kaip mažą vaiką. —Ko tu šauki? Visų pirma, Tania pati tą idėją pasiūlė. Antra, jos vyras Stasovas ją

palaikė. Trečia, tu juk pažįsti Valią, ji vairuoti išmoko anksčiau neguvaikščioti. Ji nuo aštuoniolikos metų yra kaskadininkų asociacijosnarė ir nuolat filmuojasi visokiuose kino triukuose su automobiliais.Jai surengti tokį spektaklį —kaip nusispjauti. Saugumo garantija —dušimtai penkiasdešimt procentų. Tatjanai tereikėjo laiku atsiklaupti irdaugiau nieko. Ko tu psichuoji?

—O jei būtų kas nors nepasisekę? Staiga būtų nukritusi, susižeidusi, išsigandusi? Ar apie tai pagalvojai?—Bet juk ji nenukrito ir nesusižeidė, —paprieštaravo Korotko

vas. —Negadink man šventės, Asia. Tu juk svajojai rasti bent vienąžudiką. Štai, aš tau jį pateikiau ant nuostabiomis rožytėmis dekoruotos lėkštutės, o tu vis nepatenkinta. Jis turi pilną krepšį visokių nuodų,

kuriais bandė atimti iš Tanios ir Stasovo kūdikį. Dabar gali kibti jam į




gerklę ir išvynioti visą kamuolį iki pat fondo. Nagi, Asia, nebūk pasipūtusi. Juk mums viskas pasisekė.

—Jiems pasisekė, —sumurmėjo ji, vis dar putodama iš pasipiktinimo. —Saviveiklininkai nelaimingi. Nėr kas jums kailį išpertų.

—Kaip tai nėr? O Bandelė kam? Mes nuo jo dar atsiimsim viską,kas priklauso. Taigi tu, brangioji, gali kol kas atsipūsti.

Aš nesupratau, apie ką ji kalba. Koks palikimas? Kokie milijonai?Taip, motina kadaise minėjo, kad mano senelis turėjo tolimų giminaičių, kurie dar iki revoliucijos emigravo iš Rusijos, bet nuo tada iš jųnebuvo jokių žinių. Motina nežinojo net jų pavardės.

—Jūsų senelio antros eilės pusbrolis paliko jūsų motinai daugturto. Taigi ir jums, kadangi jūsų motina neveiksni, jūs jos globėjas, o

ateityje ir paveldėtojas. Fondas sudarė sandėrį su palikėjo advokatais,ir jie per vieną Maskvos teisininką privačiai pradėjo ieškoti paveldėto

jų. Kai tik tas teisininkas sužinojo, kad paveldėtojai jūs ir jūsų motina, jį iškart pašalino. Jis tapo nereikalingas ir pavojingas, nes žinojo, kasyra kas. Paskui jie ėmėsi jūsų. Dabar aišku?

—Aš negaliu... Negaliu tuo patikėti.

—Teks patikėti, —ramiai tarė Kamenskaja. —Juk ne veltui jumsLutovas sakė, kad galite ateiti į centrą nuogas basas, bet visos jūsųbūsimos pajamos priklausys jiems. Štai, kaip tik tos būsimos pajamos.Dėl jų viskas ir buvo daroma. Jūs būtumėte pasirašęs oficialiai patvirtintą dokumentą, kad patikite fondo teisininkams tvarkytis su visu

jūsų turtu, ir tuo viskas būtų baigta. Čia, Rusijoje, įstatymai kiti, bet

Vakaruose tai visai įprasta. O palikimas jums būtų perduotas būtentten. Jūs angliškai suprantate?—Ne...—O prancūziškai?—Ne. Aš mokiausi vokiečių, —kažkodėl patikslinau.—Na štai, matote. Kadangi palikėjo advokatai —asmenys su

interesuoti, tai būkite tikras, kad jus būtų apvynioję aplink pirštą per




penkias sekundes. Jūs nė nespėtumėt nieko pastebėti. Jums pasakytų,kad jūsų dvidešimtos eilės senelis paliko jums mažą svečių namelįsavo dvare, jūs pasirašytumėte, kad į jį nepretenduojate ir dovano

jate jį labdaros fondui, kuris padeda patekusiems į krizines situacijasžmonėms, ir tuo viskas baigtųsi. Jūs niekada ir nesužinotumėte, kad ištikrųjų jums buvo atitekę milijonai. Štai kur jus Lutovas kreipė.

Ji seniai jau buvo nuėjusi, o aš vis sėdėjau toje Kolūkio aikštėskavinėje, kurioje mes su ja kadaise susitikome. Kas atsitiko mano gyvenimui? J ką jis pavirto?

Milijonai dolerių. Ką man su jais daryti? Turbūt galima pradėtikokį nors savo verslą, bet aš to nemoku, neturiu tam uoslės. Nesu organizatorius, aš —žurnalistas. Galima tiesiog be vargo ir rūpesčių užtuos pinigus gyventi. Tiesiog gyventi... Bet kaip gyventi? Kaip?

Sakoma, kad, nutraukus deguonies tiekimą į smegenis tik trims

minutėms, gali prasidėti negrįžtami pokyčiai —žmogus tampa invalidu visam likusiam gyvenimui. Štai ir man tas pat atsitiko. Tik keliassavaites pabuvau gyvu lavonu, bet daugiau nebeatgysiu. Aš netekauVikos, netekau draugų, netekau darbo. Aš nieko daugiau šiame gyvenime nenoriu. Net gyventi nenoriu. Tų kelių savaičių visiškai pakakoprarasti bet kokius ryšius su mane supančiu gyvenimu. Po savo po

elgio su Vika aš negalėsiu nieko mylėti, net ir jos. Po Lutovo poelgiosu manimi aš negalėsiu niekuo tikėti. Po poelgio su savo gyvenimu ašnegaliu gyventi.

Viskas tapo nebereikalinga ir nebeįdomu. Manęs nelaukia joks„rytojus“, nes aš numiriau jau vakar.

1997 m. balandis-rugpjūtis



MapHHHHa, AjveKcaHĄpaMarinina, Aleksandra

Ma453 Aš numiriau vakar: [detektyvinis romanas]/Aleksandra Marinina; iš

rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis. —Kaunas: Jotema, [2011]. —414 p.ISBN978-9955-13-288-2Sprogus automobiliui žūsta du televizijos laidos „Veidas be grimo“darbuotojai. Po kurio

laiko laidos vedėjas, populiarus televizijos žurnalistas Aleksandras Ulanovas, sužino, kad užsakyta ir jo žmogžudystė. Ir ją užsakiusi jo paties žmona. Netikėtai Ulanovas patenka į milicijos darbuotojų, tiriančių kerėtojos Inesos žmogžudystę, akiratį.

Anastasija Kamenskaja, kuri tiria televizijos darbuotojų automobilio sprogimą, ir Tatjana Obrazcova, kuri aiškinasi kerėtojos žmogžudystę, bando bendromis pastangomis išnarplioti gudrios nusikaltėlių kombinacijos pinkles.

UDK 821.161.1-31

Aleksandra Marinina

AŠ NUMIRIAU VAKAR

Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis Redaktorius Jonas Vabuolas

Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė Viršelyje fotografija iš dreamstime.com Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL250. 26 sp. 1. Užsak. Nr. 1274 UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

http://www.jotema.lt Tel. 337695, ei. paštas: [email protected]

Spausdino UAB „BALTO print/Logotipas“, Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

http://www.jotema.lt/

mailto:[email protected]

mailto:[email protected]

http://www.jotema.lt/



L ietuv ių k alb a išleistos Aleksandros M a rin in o s knygos

Žaidimas svetimame lauke

Žudikas per prievartą

Pavogtas sapnas

Mirtis dėl mirties

Taip susiklostė aplinkybės Mirtis ir truputis meilės

Kai dievai juokiasi

Vyriški žaidimai

Stilistas Septintoji auka

Neužrakintos durys

Atminties fantomas

Bumerangas

Trijų Ne dėsnis

Juodasis sąrašas

Muzikos vaiduoklis

Bendraautoriai

Kiekvienas už save Rekviem

Objekto keitimas Pelėkautų spyruoklė



Miesto tarifas

Netrukdykite budeliui

Pomirtinis portretas

Ledo jausmas

Staugiantys vienatvės šunys

Svetima kaukė

Už viską reikia mokėti

Nuodėmės iliuzija

Viskas ne taip

Nukentėjusiojo vardas —niekas

Skaistus mirties veidas Tas, kuris žino. Pavojingi klausimai

Tas, kuris žino.Kryžkelė



Documents

Aleksandra.Marinina.-.As.numiriau.vakar.2011.LT.pdf